Artuma by Artuma

Artuma 2014 m. bir탑elis

Iš šventojo vyskupo Petro Auksažodžio (V a.) pamokslų

Aukoti savo kūnus kaip gyvą auką Dėl Dievo gailestingumo prašau jus. Prašo Paulius, arba, veikiau, per Paulių prašo Dievas, nes Jis labiau nori, kad Jį mylėtų, negu kad Jo bijotų. Dievas prašo, nes nori būti ne tiek Viešpats, kiek Tėvas. Dievas prašo iš gailestingumo, kad mūsų nenubaustų iš pykčio. Pasiklausyki, ko Viešpats prašo: Pažvelkite, atpažinkite manyje savo kūną, savo narius, savo širdį, savo kaulus, savo kraują. Ir jeigu jums kelia baimę tai, kas yra Dievo, kodėl jūs nemylite bent to, kas yra jūsų? Jei jūs bėgate nuo Viešpaties, kodėl neparbėgate pas Tėvą? Bet galbūt jus trikdo didybė mano kančios, kurios priežastis esate? Nebijokite. Šis kryžius yra geluonis ne man, bet mirčiai. Tos vinys man atneša ne skausmą, bet dar giliau manyje įsmeigia meilę jums. Tos žaizdos ne man kelia dejones, bet veikiau jus atveda į mano širdį. Švč. Jėzaus Širdis. Kaltanėnų Švč. M. Marijos Angeliškosios bažnyčia (Bažnytinio paveldo Mano [ant kryžiaus] ištiestas kūnas jums atveria glėbį, muziejus) Lietuva, XVIII a. II p. bet nepadidina mano kančių. Mano kraujas nėra prarastas, bet yra išliejamas už jūsų atpirkimą. Taigi ateikite, sugrįžkite ir atpažinkite Tėvą, matydami, kad Jis geru atsilygina už bloga, meile už įžeidimus, neapsakomu gerumu už šitokias žaizdas. Tačiau pasiklausykime, ko prašo apaštalas: Prašau jus aukoti savo kūnus. Prašydamas šitokių dalykų, apaštalas visus žmones pakelia į kunigystės aukštumas: Aukoti savo kūnus kaip gyvą auką. Kokios nepaprastos yra krikščioniškos kunigystės apeigos, kai žmogus pats sau yra auka ir kunigas; kai žmogus išorėje neieško, ką paaukoti Dievui; kai žmogus su savimi ir savyje atsineša tai, ką jis už save aukos Dievui; kai auka yra ta pati ir kunigas tas pats; kai pjaunama auka išlieka gyva, o aukojantis kunigas nieko neužmuša. Stebėtina auka, kuria aukojamas bekūnis kūnas, bekraujis kraujas. Apaštalas ragino: Prašau jus aukoti savo kūnus kaip gyvą auką. Broliai, šios aukos pavyzdį parodė Kristus, kai savo kūną paaukojo už pasaulio gyvybę kaip gyvąją atnašą; ir iš tiesų savo kūną Jis padarė gyva auka, nes Jis gyvas, nors buvo nužudytas. Taigi šitokia auka išperkama mirtis, auka pasilieka, ji gyva, o mirtis nubaudžiama. Taip kankiniai mirdami gimsta, baigdami gyvenimą jį pradeda, žudomi gyvena, ir tie, kurie žemėje laikomi mirusiais, šviečia danguje. Dėl Dievo gailestingumo prašau jus, broliai, aukoti savo kūnus kaip gyvą, šventą auką. Būtent taip giedojo pranašas: Tu netrokšti kruvinos aukos ir grūdų atnašų, bet tu man paruošei kūną. Būki, žmogau, Dievo auka ir kunigas; neprarask to, ką tau davė ir suteikė Dievo galybė; apsivilk šventumo drabužį, susijuosk tyrumo juosta; tegu galvos uždangalas tau bus Kristus; tegu tave saugo kryžiaus ženklas ant kaktos; savo krūtinę pridenk Dievo pažinimo slėpiniu; uždek savo maldą smilkalų kvapu; išsitrauk Dvasios kalaviją; paversk savo širdį altoriumi. Ir taip pasitikėdamas aukok Dievui savo kūną. Dievas ieško tikėjimo, ne mirties; trokšta ne kraujo, bet maldos; yra nuraminamas gera valia, ne mirtimi.

Laiškas skaitytojams

Turinys Brangieji, Jėzaus numylėtiniai, drąsieji mūsų Skaitytojai,

Kronika Kun. Artūras KAZLAUSKAS Tyrumo versmės

Dr. Valdas Mackela Šventosios Dvasios krikštas? Kas tai? 3 Jonas MALINAUSKAS, Dalė GUDŽINSKIENĖ Bažnyčios pulsas

Dr. Vincentas VOBOLEVIČIUS Rinkimai: pergalės, pralaimėjimai ir klaustukai

Didelės ir mažos kryžkelės Romanas KAZAKEVIČIUS Esame tokie, kokie neturime būti

Kun. Kęstutis K. BRILIUS MIC Kam reikalingas skaistumas?

Antanas SAULAITIS SJ Neišklysti iš rato...

Kristina MIŠINIENĖ Lauros istorija

Vytautė MACIUKAITĖ Žmogiškoji tragedija

Kun. Linas ŠIPAVIČIUS „Nesvetimausi!“

Dr. Artūras LUKAŠEVIČIUS Pagyvenkim, pabandykim... Ar verta? 17 Vaida SPANGELEVIČIŪTĖ Negadinti draugystės seksu

Didelės ir mažos kryžkelės Juk eiti į kiną tai padoru?

Dešimt Dievo žodžių vaikams

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos Valdonė MINCIŪTĖ Šeima tampama

Gintautas VAITOŠKA Dar apie berniuko kentėjimą

Veidu į vaiką Paul LEMOINE Jūsų vaikas – tinginys?

būkite pasveikinti, sulaukę vasaros! Po tokio politiškai aktyvaus pavasario šįmet birželis štai nuo pat pirmos dienos mus ištinka ir su Tėvo diena, ir su Vaikų gynimo diena, ir su daugiatūkstantine eisena Vilniaus širdyje „Šeima – gyvybės lopšys“; o dar šį mėnesį švęsime ne tik birželines, bet ir visas įmanomas po-velykines liturgines šventes! Taigi, sveikinti vieni kitus turėsime progų ir toliau džiugiai švęsti – Šeimos metus ir kiekvieną dieną – su Prisikėlusiuoju ir su artimaisiais! Tačiau ne taip šventiška šį kartą buvo mums, kai supratome, kad šiame numeryje tiesiog neišsisuksime nuo VI Dievo įsakymo – nepaleistuvauk... Tiesą sakant, dėl to į Jus kreipiuosi ir kaip į „drąsiuosius“, nes nūdien išdrįsti vien skaityti bei svarstyti apie tai – jau turbūt ne tik iššūkis, bet ir žygdarbis? Ir ačiū Dievui, ir Jums, ir mūsų autoriams, kad nepabūgstame tokių temų, į kurias vis verčia atsigręžti elementarusis Dekalogas. Mat jos gal tik atrodo galutinai „uždusintos“, viena vertus – beviltiško moralizavimo, kita vertus – moralinio reliatyvizmo diktatūros siautėjimo. O iš esmės praskleidę šią, lyg ir bjaurią širmą, pamatome... na, taip, pirmiausia baisias žaizdas ir didį skausmą; tačiau jei to neišsigąstame ir einame pirmyn, tuomet atrandame, kad „pradžioje taip nebuvo“, ir Tas, kuris tai primena, akivaizdžiai parodo, jog yra nauja pradžia! Ir jeigu drįstame toliau žengti įsikibę Jam į ranką, ar bent skverną, tuomet ne tik suprasim, bet ir patirsim tikrą dangų, tikrąją palaimą!.. (O tie, kur šią akimirką dar nesijaučiame paleistuviais... nenusiminkim – Jis sako, kad regėsim Dievą! Bet ir per anksti neapsidžiaukim – pasiskaitę čia tokios literatūros, gal ir mes šiek tiek susigėsime ir susivoksime, kad skaistėjimo olimpų dar nepasiekėme?) Jaučiu, kad reikia man tuomkart ir pritilti, nes šios (ne)ištvirkavimo temos neapibendrinsiu taip paprastai ir genialiai, kaip šv. Petras Auksažodis savo pamokslu, daugiau nei prieš pusantro tūkstantmečio pasakytu (žr. čia pat – viršelio II p.), ir mūsų dailininkė Silvija, pasiūlydama štai tokį šios „Artumos“ veidą. Tegaliu tik įžūliai nuolankiai atsidusti: Jėzau, romusis ir nuolankiaširdi, padaryk mano širdį panašią į savo Širdį! Darius Chmieliauskas

Akiračiai Auguste’as Rodinas

Atokvėpio valandai Giovannino GUARESCHI Lietūs nesiliauja (I)

Rūta LAZAUSKAITĖ Dievo paukšteliai skrenda Amerikon 32 Sveikata Išnuomuoju pilvą!

Gyvenimas kaip senas vynas Vanda IBIANSKA Purkštavimai

Viršelyje – Švč. Jėzaus Širdis (fragmentas). Kaltanėnų Švč. Mergelės Marijos Angeliškosios bažnyčia (Bažnytinio paveldo muziejus); Lietuva, XVIII a. II p. Artuma 2014 m. birželis

Kronika

Birželio kalendorius

Tyrumo versmės Kun. Artūras KAZLAUSKAS

Velyknaktį šventinant vandenį žodžiais: „Tenužengia, Viešpatie, per Tavo Sūnų į šį vandenį Šventosios Dvasios galybė, kad visi su Kristumi mirusieji ir palaidoti su Kristumi kartu su Juo ir prisikeltų gyventi“, vandeniui suteikiama galia mus prikelti naujam žmogui Kristuje. Krikšto vanduo dovanoja skaistumą ir tyrumą, o atgailos ašaros jį sugrąžina, kad šventi ir nekalti Jo akivaizdoje dalyvautume liturginiuose sambūriuose, kuriuos apibūdina Surinkimo – kolektos – pradžios maldos. Viešpaties Žengimas į Dangų (Šeštinės) – proga apmąstyti savo ateitį. Mūsų viltys – Kristuje. Jo gyvybė po mirties skelbia ir mūsų nemirtingumą. Iš čia mūsų dėkingumas ir džiaugsmas: Visagali Dieve, užtvindyk mūsų širdis šventu džiaugsmu ir nuoširdžiausiu dėkingumu, nes Tavo Sūnaus įžengimas į dangų reiškia ir mūsų pergalę: ta garbė, kurią jau pasiekė Kristus – mūsų galva, laukia ir mūsų – Jo mistinio kūno narių. Š ventosios D vasios atsiuntimas (Sekminės) primena, kad mūsų šventumas – Dievo Dvasios darbo vaisius: Dieve, šiandieninės šventės veikme Tu kiekvienoje tautoje ir šalyje pašventini visuotinę savo Bažnyčią; paskleisk po visą pasaulį Šventosios Dvasios dovanas ir pripildyk tikinčiųjų širdis tokio uolumo, kokiu dieviškai dosniai apdovanojai pačioje Evangelijos skelbimo pradžioje. Švč. Trejybės iškilmė kviečia pašlovinti Dievą, kuris yra vienas, bet ne vienišas, tarpasmenė bendrystė. Štai mūsų panašumas į Dievą! Dieve Tėve, atsiųsdamas į pasaulį savo Sūnų – Tiesos Žodį – ir Šventumo Dvasią, Tu atskleidei žmonėms giliausius savo būties slėpinius. Leisk mums, šventojo tikėjimo išpažinėjams, suvokti amžinosios Trejybės garbę ir lenktis Jos didingajai vienybei. Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo (Devintinių) iškilmė primena apie Jėzaus mums paliktą Dovaną – Eucharistiją: Dieve, Švenčiausiuoju Sakramentu palikęs mums savo kančios atminimą, iš-

mokyk mus taip garbinti šventąsias Tavo Kūno ir Kraujo paslaptis, kad galėtume nuolat naudotis atpirkimo vaisiais. Šv. Jono Krikštytojo Gimimo iškilmė primena asmenį, kuris jau vien gimimu daugybei atnešė didį džiaugsmą: Dieve, Tu šventąjį Joną Krikštytoją paskatinai rengti tobulą tautą Viešpačiui Kristui; duok savo žmonėms dvasinio džiaugsmo malonę ir visų tikinčiųjų širdis kreipk į ramybės ir išganymo kelią. Švč. Jėzaus Širdies iškilmė yra ir maldos už kunigų šventumą diena. Visų mūsų širdys turi būti panašios į Jėzaus Širdį: Visagali Dieve, mes didžiuojamės Tavo mylimojo Sūnaus Širdimi ir šloviname nuostabias Jos geradarybes; leisk mums visuomet apsčiai semtis malonių iš to dangiško dovanų šaltinio. Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus iškilmė niekada nesiliaus skelbusi tikėjimo į Jėzų tvirtumo ir šviežumo: Dieve, Tu šiandien – apaštalų Petro ir Pauliaus šventėje – mūsų širdis užlieji tyru, kilniu džiaugsmu; padaryk, kad ant jų pastatytoji Tavo Bažnyčia visada galėtų džiaugtis ištikimai laikydamasi jų skelbto tikėjimo.

Per Krikštą tampame kunigų tauta. Mūsų kunigystė – iš Kristaus Kraujo, o mūsų gyvenimas – išmoktas iš liturgijos „aukoti savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką, kaip dvasinį Dievo garbinimą“ (Rom 12, 1).

Birželį popiežius kviečia melstis šiomis intencijomis: Bažnyčios – kad bedarbiai gautų paramą ir rastų darbą, reikalingą jiems oriai gyventi; misijų – kad Europa vėl atrastų savo krikščioniškas šaknis per tikinčiųjų liudijimus.

Artuma 2014 m. birželis

1 S KRISTAUS ŽENGIMAS Į DANGŲ Apd 1, 1–11; Ps 47; Ef 1, 17–23; Mt 28, 16–20 Tėvo diena. Visuomenės komunikavimo priemonių diena 2 P VII Velykų laiko savaitė (III sav.) Šv. Marcelinas ir Petras, kankiniai Apd 19, 1–8; Ps 68; Jn 16, 29–33 3 A Šv. Karolis Luanga ir jo draugai, kankiniai Apd 20, 17–27; Ps 68; Jn 17, 1–11a 4 T Apd 20, 28–38; Ps 68; Jn 17, 11b–19 5 K Šv. Bonifacas, vyskupas, kankinys Apd 22, 30; 23, 6–11; Ps 16; Jn 17, 20–26 6 P Šv. Norbertas, vyskupas Apd 25, 13b–21; Ps 103; Jn 21, 15–19 7 Š Apd 28, 16–20. 30–31; Ps 11; Jn 21, 20–25 8 S ŠVENTOSIOS DVASIOS ATSIUNTIMAS (SEKMINĖS) Vigilija: Pr 11, 1–9 arba Iš 19, 3–8a. 16–20b, arba Ez 37, 1–4; arba Jl 3, 1–5; Ps 104; Rom 8, 22–27; Jn 7, 37–39. Diena: Apd 2, 1–11; Ps 104; 1 Kor 12, 3b–7. 12–13; Jn 20, 19–23 9 P X eilinė savaitė (II sav.) Šv. Efremas, diakonas, Bažnyčios mokytojas 1 Kar 17, 1–6; Ps 121; Mt 5, 1–12 10 A 1 Kar 17, 7–16; Ps 4; Mt 5, 13–16 11 T Šv. Barnabas, apaštalas Apd 11, 21b–26; 13, 1–3; Ps 98; Mt 10, 7–13 12 K Jėzus Kristus – aukščiausiasis Kunigas Žyd 10, 4–10; Ps 40; Mt 26, 36–42 13 P Šv. Antanas Paduvietis, kunigas, Bažnyčios mokytojas 1 Kar 19, 9a. 11–16; Ps 27; Mt 5, 27–32 14 Š 1 Kar 19, 19–21; Ps 16; Mt 5, 33–37 15 S ŠVENČIAUSIOJI TREJYBĖ Iš 34, 4b–6. 8–9; Dan 3, 52–56; 2 Kor 13, 11–13; Jn 3, 16–18 16 P XI eilinė savaitė (III sav.) 1 Kar 21, 1–16; Ps 5; Mt 5, 38–42 17 A 1 Kar 21, 17–29; Ps 51; Mt 5, 43–48 18 T 2 Kar 2, 1. 6–14; Ps 31; Mt 6, 1–6. 16–18 19 K Šv. Romualdas, abatas Sir 48, 1–14; Ps 97; Mt 6, 7–15 20 P 2 Kar 11, 1–4. 9–18. 20; Ps 132; Mt 6, 19–23 21 Š Šv. Aloyzas Gonzaga, vienuolis 2 Kr 24, 17–25; Ps 89; Mt 6, 24–34 22 S ŠVČ. KRISTAUS KŪNAS IR KRAUJAS (DEVINTINĖS) Įst 8, 2–3. 14b–16a; Ps 147; 1 Kor 10, 16–17; Jn 6, 51–58 23 P XII eilinė savaitė (IV sav.) 2 Kar 17, 5–8. 13–15a. 18; Ps 60; Mt 7, 1–5 24 A ŠV. JONO KRIKŠTYTOJO GIMIMAS Vigil.: Jer1,4–10; Ps71; 1Pt1,8–12; Lk1,5–17 Diena: Iz 49, 1–6; Ps 139; Apd 13, 22–26; Lk 1, 57–66. 80 25 T 2 Kar 22, 8–13; 23, 1–3; Ps 119; Mt 7, 15–20 26 K 2 Kar 24, 8–17; Ps 79; Mt 7, 21–29 27 P ŠVČ. JĖZAUS ŠIRDIS Įst 7, 6–11; Ps 103; 1 Jn 4, 7–16; Mt 11, 25–30 28 Š Nekaltoji Švč. Mergelės Marijos Širdis Iz 61, 9–11; 1 Sam 2, 1. 4–8; Lk 2, 41–51 29 S ŠV. PETRAS IR PAULIUS, APAŠT. Vigilija: Apd 3, 1–10; Ps 19; Gal 1, 11–20; Jn 21, 15–19 Diena: Apd 12, 1–11; Ps 34; 2 Tim 4, 6–8. 17–18; Mt 16, 13–19 30 P XIII eilinė savaitė (I sav.) Pirmieji šventieji Romos Bažnyčios kankiniai Am 2, 6–10. 13–16; Ps 50; Mt 8, 18–22

Kronika

Šventosios Dvasios krikštas? Kas tai? Birželį švenčiame Sekmines – Šventosios Dvasios atsiuntimą. Popiežius Pranciškus vienoje savo katechezių Šventąją Dvasią pavadino Didžiąja užmirštąja... O VšĮ „Gyvieji akmenėliai“ ką tik išleido knygą „Šventosios Dvasios krikštas“, kuri padės pažinti Dievo Dvasios veikimą mūsų gyvenime. Kas yra Šventosios Dvasios krikštas, ar jis būtinas visiems ir kaip jį gauti, paklausėme VDU Katalikų teologijos fakulteto dėstytojo dr. Valdo MACKELOS. Kas yra Dvasios krikštas (arba krikštas Dvasioje)? Trumpai atsakant, galima teigti, kad tai yra Krikšto ir Sutvirtinimo metu gautos Dievo malonės išsiskleidimas, kuris pasireiškia esminiu krikščioniško gyvenimo pasikeitimu ir kartais ypatingomis dovanomis – charizmomis. Išsamiau gilinantis, pirmiausia reikėtų žvelgti į Naująjį Testamentą. Jonas Krikštytojas skelbė, kad po jo ateis už jį didesnis, kuris krikštys ugnimi ir Šventąja Dvasia (plg. Mt 3, 11). Jonas krikštijo vandeniu – tai yra atgailos krikštas, ruošiantis Mesijo atėjimui. Visuotinai sutariama, kad ši pranašystė išsipildo per Sekmines. Žengdamas į Dangų, Jėzus dar kartą pakartoja pažadą: „Pasilikite mieste ir laukite, kol bus atsiųsta galia iš aukštybių“ (Lk 24, 49). Sekminių dieną, Marijai ir visiems mokiniams esant vienoje vietoje, nužengia Šventoji Dvasia, tai matoma, regima, patiriama. Mokiniai išeina į gatves, džiaugsmingai šlovina Dievą, kalba kitomis kalbomis, pranašauja (atkreiptinas dėmesys, kad po Jėzaus prisikėlimo praėjo pakankamai daug laiko, kai mokiniai neskelbė apie prisikėlimo įvykį), ir kyla klausimas – kas čia įvyko?! Petras pasako garsųjį Sekminių pamokslą ir jame pirmą kartą kalba apie Kristaus mirties ir prisikėlimo prasmę (plg. Apd 2, 14–36). Kai klausytojai paklausia „Ką mums daryti?“, Petras atsako: „Atsiverskite ir būsite pakrikštyti Jėzaus vardu“ (plg. Apd 2, 37–41). Apie 3 tūkst. atsivertusiųjų gavo Dvasios dovaną. Ją gauna ir pakrikštyti, bet dar negavę Šventosios Dvasios dovanos Samarijos gyventojai. Atvykę apaštalai deda ant jų rankas, jie taip pat gauna Šventąją Dvasią (plg. Apd 8, 14–17), ir tai regima, girdima. Evangelijoje pagal Joną Jėzus kalba apie Globėją, kurį atsiųs iškeliavęs pas Tėvą, ir sako: gerai, kad Jis iškeliauja, nes jeigu neiškeliaus, neateis Globėjas, kuris toliau liudys tiesą, viską primins ir ves Bažnyčią į tikėjimo ir malonės pilnatvę (plg. Jn 16, 7–15). Būti krikščionimi – tai būti pakrikštytam Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vardu, o gilesne prasme tai reiškia – pažinti Dievo Tėvo meilę, Sūnaus Jėzaus Kristaus malonę ir Šventosios Dvasios galybę. Skaitydami

Apaštalų darbus ir ankstyvosios Bažnyčios istoriją, matome galingą Dievo Dvasios veikimą per veiksmingą Žodžio skelbimą, įvairius ženklus, kuriuos darė apaštalai ir kiti mokiniai. Kodėl tai nevyksta šiais laikais? Vienas iš atsakymų, pateikiamas beveik iki šių laikų, kad pirmųjų mokinių bendruomenė buvo silpna ir jai reikėjo ypatingos Dievo pagalbos. Kadangi mes dabar jau esame pajėgūs patys savimi pasirūpinti, dėl to nebereikia galingo Dvasios veikimo, stebuklų ir kitų ypatingų dovanų. Tačiau šventasis popiežius Jonas XXIII, atidarydamas Vatikano II Susirinkimą, sakė, jog Bažnyčiai reikia Naujųjų Sekminių, naujos gyvybės, naujo santykio su pasauliu, naujos galios skelbti Evangeliją. Praėjus keleriems metams po Susirinkimo, Djukeino (JAV) katalikiško universiteto rekolekcijų metu prasidėjo Atsinaujinimo Šventojoje Dvasioje judėjimas ir greitai išplito po kitus universitetus bei visą pasaulį. Rekolekcijų dalyviai sakėsi patyrę asmenines Sekmines ir išgyvenę tai, ką išgyveno apaštalai per pirmąsias Sekmines: „Mūsų tikėjimas tapo gyvas, jis tapo kažkuo panašus į žinojimą. Antgamtinis pasaulis netikėtai tapo tikresnis nei gamtinis. Trumpai tariant, Jėzus Kristus mums yra tikras Asmuo, mūsų Viešpats, veikiantis mūsų gyvenime. Skaitome Naująjį Testamentą tarsi visa jame pažodžiui būtų tikra dabar, kiekvienas žodis, kiekviena eilutė. Malda ir sakramentai išties tapo kasdiene mūsų duona, neliko vien „mums naudinga“ praktika. Meilė Šventajam Raštui, meilė Bažnyčiai – iki tol niekada nemaniau, kad tai įmanoma, – mūsų santykių su kitais perkeitimas, poreikis liudyti ir visus lūkesčius pranokstanti liudijimo galybė – visa tai tapo mūsų gyvenimo dalimi. Pradinis Dvasios krikšto patyrimas visai nebuvo emocinis, bet gyvenimą nutvieskė ramybė, pasitikėjimas, džiaugsmas ir taika… Giedojome Veni Creator Spiritus prieš kiekvieną konferenciją ir jį supratome. Nenusivylėme. Taip pat buvome apipilti charizmomis. Tai mus panardino į pačią geriausią ekumeninę atmosferą“ („Šventosios Dvasios krikštas“ p. 15–16). Ar visi katalikai turi patirti Dvasios krikštą? Kas nėra gavęs Šventosios Dvasios, nėra tikėjimu Jos priėmęs ir kurio gyvenime Ji neveikia, negali vadintis krikščioniu. Kitas klausimas, ar visuomet Šventosios Dvasios veikimas yra patiriamas? Toli gražu ne. Mes tikime, Artuma 2014 m. birželis

Kronika

kad Šventoji Dvasia yra pasilikusi Bažnyčioje ir veikia hierarchijoje bei atskiruose Bažnyčios nariuose, per Sakramentus, nors dažnai ir neregimu būdu. Ji įkvepia, skatina melstis, daryti gerus darbus, siekti šventumo, mylėti ir galima nė nežinoti, kad tai yra Dvasios veikimas. Tačiau Ji gali veikti ir apčiuopiamu bei patiriamu būdu. Tuometinis Latakijos patriarchas Ignacijus, kalbėdamas 1968 m. Pasaulio Bažnyčių tarybos susirinkime, pasakė, koks yra gyvenimas su Šventąja Dvasia ir be Jos: be Šventosios Dvasios Dievas yra tolimas, Kristus lieka praeityje, Evangelija yra negyva raidė, Bažnyčia tik organizacija, jos miBe Šventosios Dvasios Dievas yra sija – propaganda, liturgija – rutina, o tolimas, Kristus lieka praeityje, moEvangelija yra negyva raidė, Baž- krikščioniškoji ralė – vergiška. Su nyčia tik organizacija, jos misija – Ja Dievo artumas propaganda, liturgija – rutina, o pripildo kosmosą, krikščioniškoji moralė – vergiška. Kristus prisikėlęs ir yra šalia, Evangelija yra gyvenimo galia, Bažnyčioje apsireiškia Trejybės gyvenimas, jos misija – Sekminės, liturgija yra dangiškosios tikrovės patyrimas jau čia, žemėje, o žmogiškasis veikimas sudievinamas. Patriarchas kalba apie labai apčiuopiamą Šventosios Dvasios veikimą ir patyrimą. Dabartinis mūsų Dvasios suvokimas dažnai kyla iš graikiškosios filosofinės sampratos, kad Dvasia yra tai, kas nematerialu ir neapčiuopiama. Tačiau Šventajame Rašte, kai kalbama apie Dievo Dvasios veikimą, turima omeny, jog Dievas yra kaip vėjas, kuriam neįmanoma atsispirti, o Jo Dvasia yra galia, kuri įtemptų mūsų gyvenimo bures, jei tik leistume. Kaip gauti Dvasios krikštą ir ką su juo veikti? Jėzus sakė: „Prašykite, ir jums bus duota; ieškokite, ir rasite; belskite, ir jums bus atidaryta“ (Lk 11, 9); bet nedaugelis atkreipia dėmesį, jog Evangelijoje pagal Luką Jėzus ragina prašyti ne šiaip kokių dalykų, bet būtent Šventosios Dvasios. Taigi pirmiausia reikia trokšti būti labiau panardintam į gyvenimą Dvasioje ir to prašyti. Antra, reikia tikėti, kad Krikštu ir Sutvirtinimu jau esame gavę Šventąją Dvasią ir tereikia leisti Jai veikti mūsų gyvenime. Trečia, Dievas Tėvas siunčia Dvasią mums dėl

Jėzaus Kristaus ir Jo vardu, todėl turėtume Jėzų realiai išpažinti savo gyvenimo Viešpačiu ir tikėti, kad Jo mirtimi ir prisikėlimu esame gavę nuodėmių atleidimą. Ketvirta, turime laukti ir tikėti, kad Dievas girdi mūsų maldas ir atsako į mūsų prašymus. Penkta, galime paprašyti, kad už mus pasimelstų kiti tikintys žmonės, ypač tie, kurie jau yra patyrę Šventosios Dvasios išliejimą savo gyvenime. Visuomet galima melsti Švč. Mergelės Marijos užtarimo – tos, kuri buvo apgaubta iš aukštybės ir pradėjo iš Šventosios Dvasios mūsų Gelbėtoją Jėzų Kristų, kuri buvo su apaštalais ir mokiniais Sekminių dieną. Graikų kalboje žodis Krikštas reiškia panardinimą. Tad turėtume klausti, ar mes norime būti panardinti Šventojoje Dvasioje? Ar norime gyventi Dievo meilės, malonės ir galios pripildytą gyvenimą? Šis krikštas taip pat yra ir išganymo patirtis, kad Jėzus yra Viešpats (plg. 1 Kor 12, 3), kad mūsų nuodėmės atleistos ir kad galime, mirę su Kristumi, viltis būti kartu su Juo ir prikelti. Dvasios krikštas įgalina pasipriešinti nuodėmingiems polinkiams, išsilaisvinti nuo priklausomybių, išgydo mūsų santykius. Šventosios Dvasios pripildyto žmogaus malda yra šlovinimas ir garbinimas, kai dėkojama už visas dovanas ir matomus išganymo darbus savo ir kitų žmonių gyvenime. Šventoji Dvasia moko su Dievu kalbėtis kaip su bičiuliu: ne tik patikėti Jam rūpesčius ir svajones, bet ir klausyti Jo bei klausti, ką turėčiau daryti. Ji įkvepia troškimą pažinti Dievą ir Jo žodį, Jo savęs atskleidimą Šventajame Rašte, Bažnyčios Tradicijoje ir Mokyme. Užsidegama troškimu matyti šventinantį Dievo veikimą šventųjų gyvenime ir jais sekti. Ji padeda atpažinti Mergelę Mariją ne tik kaip Motiną, Dangaus Karalienę ir mūsų užtarėją, bet ir kaip tikėjimo seserį bei tobulo atsiliepimo į Dievo kvietimą pavyzdį. Šventosios Dvasios pripildytas krikščionis trokšta tarnauti Dievui Bažnyčioje ir todėl gauna tai tarnystei reikalingų malonės dovanų, dar vadinamų charizmomis. Šventoji Dvasia skatina melsti fizinio ir dvasinio savęs pačių bei kitų žmonių išgydymo tęsiant tą misiją, kurią pradėjo žemėje Kristus ir tęsė Bažnyčia visais laikais. Šventoji Dvasia akina tikinčiuosius burtis į bendruomenes, drauge melstis, skaityti Bibliją, skelbti Evangeliją ir daryti gailestingumo darbus. Ar norime tokio gyvenimo?!

Tarptautinės katalikų charizminio atsinaujinimo tarnybos doktrininė komisija

Šventosios Dvasios krikštas Tai ilgai laukta puiki santrauka apie centrinę Charizminio atsinaujinimo malonę – Šventosios Dvasios krikštą. Knygelėje gilinamasi į Dvasios krikšto bruožus ir vaisius, Senajame ir Naujajame Testamentuose bei Bažnyčios tėvų raštuose apie jį randamus liudijimus. Pateikiamas Dvasios krikšto teologinis apmąstymas. Išleido VšĮ „Gyvieji akmenėliai“, Papilio g. 5, 204 kab., 44275 Kaunas, www.zodistarpmusu.lt

Artuma 2014 m. birželis

Kronika

Visuotinės Bažnyčios pulsas

Jeruzalėje gyvenančių krikščionių bendruomenių vadovais dalyvavo ekumeninėse pamaldose Kristaus Kapo bazilikoje, savo skliautais gaubiančioje vietą, kurioje Kristus buvo nukryžiuotas, palaidotas ir prisikėlė. Pranciškus ir Baltramiejus, įėję į Kristaus palaidojimo grotą, pabučiavo akmens plokštę, ant kurios gulėjo palaidotas Viešpaties kūnas, abu įkopė į ten pat, po tos pačios bazilikos skliautais esančią Golgotą. Visi pamaldų dalyviai, kiekvienas savo kalba, meldėsi Tėve mūsų malda.

Popiežius Šventojoje Žemėje

Gegužės 24–26 d. popiežius lankėsi Šventojoje Žemėje. Jau pernai buvo nuspręsta, kad Pranciškus ir Konstantinopolio patriarchas Baltramiejus susitiks Jeruzalėje ir paminės naują katalikų ir ortodoksų santykių erą pradėjusio savo pirmtakų popiežiaus Pauliaus VI ir patriarcho Atenagoro istorinio susitikimo penkiasdešimtąsias metines. Pranciškaus kelionė į Šventąją Žemę, panašiai kaip ir Pauliaus VI kelionė 1964 m., truko tris dienas. Kaip ir Paulius VI, Pranciškus savo kelionę pradėjo nuo Jordanijos. Žinoma, šiandien geopolitinė padėtis ir bendras klimatas kitokie, nei prieš penkis dešimtmečius. Kai į Šventąją Žemę keliavo Paulius VI, rytinė Jeruzalė priklausė Jordanijai, dėl to Jordanijos karalius Huseinas palydėjo popiežių iki pat miesto sienų ir įvedė pro Damasko vartus. Dabar Pranciškų pasitiko Huseino sūnus karalius Abdula II. Karaliaus lydimas popiežius aplankė Kristaus Krikšto vietą – evangelisto Jono minimą Betaniją už Jordano. Ten prie upės, dar nebaigtoje statyti bažnyčioje, Pranciškus susitiko su Jordanijoje prieglobstį gavusiais pabėgėliais iš Sirijos, Irako ir Palestinos. Sostinėje Amane aukotose Mišiose dalyvavo nemaža dalis Jordanijos krikščionių bendruomenės, apie 40 tūkst. žmonių – iš jų apie 1 400 vaikų, priimančių Pirmąją Komuniją. Betliejus, Šventojo Tėvo lankytas antrąją kelionės dieną, prieš penkis dešimtmečius irgi buvo tuometinės Jordanijos

teritorijoje. Šiandien jis priklauso tarptautinės bendruomenės tik pradedamai pripažinti Palestinos valstybei. Pranciškų pasitiko prezidentas Mahmoudas Abbasas ir tradiciškai krikščioniško Betliejaus gyventojai. Po oficialaus susitikimo su prezidentu, pakeliui į Prakartėlės aikštę, prie Gimimo bazilikos, kur jo laukė palestiniečiai katalikai, popiežius sustojo prie gelžbetonio plokščių sienos, atskyrusios palestiniečių teritorijas nuo Izraelio, ir valandėlę pasimeldė. Nors buvo gegužės mėnuo, tą sekmadienį Betliejuje skambėjo Kalėdų giesmės. Aikštėje, už kelių žingsnių nuo vietos, kur gimė Jėzus, Šventasis Tėvas aukojo ne VI Velykų sekmadienio, bet Kristaus Gimimo iškilmės Mišias. Joms pasibaigus įvyko iš anksto skelbtoje kelionės programoje nenumatytas dalykas: Pranciškus kreipėsi į Palestinos prezidentą Mahmoudą Abbasą ir Izraelio prezidentą Shimoną Peresą, juos abu pakvietė atvykti į Romą kartu melstis už taiką. Kitą dieną pranešta, kad abu prezidentai priima kvietimą ir kad susitikimas Vatikane turėtų įvykti jau birželį. Gegužės 25 d. po pietų Tel Avivo oro uoste Pranciškus pasisveikino su Izraeliu. Tos dienos vakarą įvyko svarbiausias šios kelionės momentas. Kaip Paulius VI ir Atenagoras prieš penkis dešimtmečius, Jeruzalėje vėl broliškai apsikabino jų įpėdiniai – Pranciškus ir Baltramiejus. Po privataus pokalbio Jeruzalės apaštališkoje delegatūroje abu ganytojai drauge su

Gegužės 26-osios, paskutinės vizito dienos, rytą Pranciškus aplankė islamo išpažinėjams šventą mečečių aikštę ant buvusios Jeruzalės šventyklos griuvėsių, susitiko su Didžiuoju muftijumi. Meldėsi žydams šventoje vietoje – prie šventyklos vakarinės sienos, vadinamos Raudų siena. Čia apsikabino Pranciškus ir jį kelionėje lydėję bičiuliai iš Buenos Airių – rabinas Abrahamas Skorka ir šeichas Omaras Abboudas. Tą rytą Pranciškus taip pat padėjo gėlių ant Izraelio valstybės atkūrimo idėjos pradininko Theodoro Herzlio kapo, Yad Vashem mauzoliejuje pagerbė nacių ir jų kolaborantų nužudytų šešių milijonų Europos žydų atminimą. Paskutinę kelionės dieną Getsemanės bažnyčioje Pranciškus susitiko su Šventosios Žemės kunigais ir seminaristais. Galiausiai trumpą kelionę užbaigė Mišios, aukotos Paskutinės vakarienės menėje – aukštutiniame kambaryje, kuriame Kristus su apaštalais vakarieniavo, kuriame Sekminių dieną gimė Bažnyčia. Trumpa, bet labai intensyvi Pranciškaus kelionė visų pirma svarbi ekumeniniu aspektu, nes susitikimas ir bendra malda Kristaus Kapo bazilikoje nebuvo tik istorinio įvykio – Pauliaus VI ir Atenagoro susitikimo prieš penkis dešimtmečius – paminėjimas. Matėme nors dar ne visiškai susitaikiusią, bet tikrai vieningesnę ir vienybės siekiančią krikščioniją. Labai svarbus ir taikos kūrimo aspektas. Popiežius neturi iliuzijų, kad jo apsilankymas gali kaip nors ypatingai paveikti politinius santykius, dėl to jis ir pakvietė du prezidentus ne slaptų derybų, bet drauge melstis. Jonas MALINAUSKAS Artuma 2014 m. birželis

Kronika

Bažnyčios Lietuvoje pulsas

Ateitis laimima šiandien

„Tebūna mūsų veidas giedras, rūpinantis šeimos vertybe“ – šį Lietuvos vyskupų paraginimą su kaupu atliepė nacionalinė Šeimų šventė Kaune gegužės 15 d., per Lietuvą nunešdama žinią apie krikščionių Bažnyčių ir bendruomenių šiemet minimus Šeimos metus. „Žalgirio“ arenoje apie 9 tūkst. dalyvių – įvairių kartų bei krikščioniškų konfesijų šeimos iš visos Lietuvos (kai kurios ir su mažiausiais nariais ant tėvų rankų) – gausiu susibūrimu liudijo šeimos gyvenimo Dovaną, Dėkingumą ir Džiaugsmą. „Tebūnie šios šventės dalyviai gyvas ir garsus atsakymas visiems, kurie nesupranta ir nevertina atsakingai kuriamos šeimos“, – sakė šventės globėjas arkivyskupas Sigitas Tamkevičius SJ. Šeimos dėkojo Bažnyčių vadovams už ganytojiškąjį rūpinimąsi, plojimais lydėjo jų sveikinimo pranešimus, iškeliančius šeimą kaip nepakeičiamą, Kūrėjo sumanytą aplinką žmogui gimti, augti ir gyventi bendrystėje. Darnių šeimų svarbą Lietuvai kaip vienai didelei darniai šeimai kurti pabrėžė ir prezidentės, premjero bei Kauno mero sveikinimai. Šventės leitmotyvą – gyvenimo pilnatvei svarbiąsias tris „D“ – Dovaną, Dėkingumą, Džiaugsmą – atspindėjo šeimų liudijimai, jog džiaugsmo vis daugiau randasi šeimose sulig kiekvienu atėjusiu vaikeliu, o sutuoktinių ryšys su Dievu gyvenimo viltį padeda išlaikyti ir sunkiausiuose išbandymuose; vysk. Kęstutis Kėvalas gyvai priminė, kaip gyvybiškai svarbu šeimoje kalbėtis, vienas kitam padėti, atleisti ir melstis. Pabaigoje šventės dalyvius bendrai „Tėve mūsų“ maldai sutelkė ir palaimino kardinolas Audrys Juozas Bačkis, LVK Šeimos reikalų tarybos pirmininkas, visus pakviesda-

Artuma 2014 m. birželis

mas parnešti Viešpaties ramybę į savo namų židinius. Iš džiaugsmo į šiandienos realybę, vis priešiškesnę šeimos gyvenimui, Šeimų šventėje sugrąžino vokiečių publicistės, sociologės Gabriele Kuby žodžiai. Ataka prieš šeimas viešnia pavadino nuožmiai Europoje kelią besiskinančią naują (po patirto nacizmo ir komunizmo) totalitarinę gender ideologiją, kuri skverbte skverbiasi, prisidengdama žmogaus teisėmis, tolerancija, laisve, jau veikdama įstatymų lygmeniu ir siekdama sugriauti prigimtinius visuomenės pamatus, pakirsti krikščioniškąsias šaknis. Vilties ženklu viešnia pavadino krikščioniškas šeimas, Bažnyčios ir kai kurių politikų pastangas Lietuvoje ginti šeimos vertybes. Marijos Stanulytės nuotraukos iš Šeimų šventės Kaune

Gabriele Kuby, be to, skaitė pranešimus ir dalyvavo diskusijose Šiauliuose, Klaipėdos universitete, Atsinaujinimo dienoje bei seminare su mokytojais Kaune, LR Seimo konferencijoje tema „Naujieji stabai: genderizmas ir seksualinė revoliucija“, susitikime „Kodėl aš?“ su nevyriausybinėmis organizacijomis. Šiandienos grėsmes šeimai ir žmogaus lytiškumo sampratai, jau keliamas net vaikų darželiuose, pristato pirmoji lietuvių kalba Kuby knyga „Gender revoliucija. Buldozerinis reliatyvizmas“ (išleido „Artumos“ leidykla, 2014). Atsakingu balsavimu prisidėti prie viltingesnės ir žmogiškesnės visuomenės kūrimo į Europos Parlamentą renkant kandidatus, kurie gintų krikščioniškas bei šeimos vertybes, šalies gyventojus ge-

gužės 8 d. kreipimusi paragino Lietuvos vyskupai, sykiu pabrėždami 10-mečio narystę Europos Sąjungoje kaip svarbią ne tik ekonominei gerovei, bet ir taikai bei stabilumui. Artėjant rinkimams į EP, Vilniaus arkivyskupijos Šeimos centras ir Laisvos visuomenės institutas pristatė tarptautinę kampaniją „Šeima – Europos turtas“, kviečiant balsus atiduoti už šeimą remiančius politikus. Gegužės 10 d. Šlavantuose paminėtos kun. Juozo Zdebskio 85-osios gimimo metinės. Juose buvusio klebono, kilnaus, neeilinės drąsos kunigo, „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ bendradarbio atminimą ketinama įamžinti memorialiniu muziejumi. Keliose Lietuvos vietose surengtos kito žymaus dvasininko disidento mons. Alfonso Svarinsko atsiminimų knygos „Nepataisomasis“ (2014) sutiktuvės. Garbaus amžiaus kunigas, primenantis skaudžius tikėjimo, laisvės ir vilties išbandymus, dalies kunigų ryžtą ginti tikinčiųjų teises sovietmečiu, ir šiandien su ne mažesniu ryžtu primena visiems sutiktiems žmonėms pareigą kasdien stoti tiesos pusėn. Jėzaus Draugija Lietuvoje, šiemet mininti Ordino atkūrimo 200-ąsias metines gegužės 17 d. Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčioje šv. Mišiose paminėjo šv. Andriejų Bobolą, neatskiriamą nuo jėzuitų istorijos Lietuvoje. Už tikėjimo misijas Baltarusijoje nukankintas jėzuitas jaunystėje rengėsi naujokyne Vilniuje, studijavo universitete, įšventintas kunigu pamokslavo Šv.  Kazimiero bažnyčioje. LVK Jaunimo pastoracijos taryba, Jaunimo pastoracijos centras bei Vilkaviškio vyskupija pradėjo pasirengimą 2015 m. Lietuvos jaunimo dienoms Alytuje, tema: „Kur jūsų lobis, ten jūsų širdis“ (Lk 12, 34); šventuoju globėju išrinktas jaunimo bičiulis šv. Jonas Paulius II. Šiaulių universiteto bibliotekoje eksponuojama kun. Mariaus Dyglio surinkta šv. Jono Pauliaus II apaštalines keliones visose pasaulio šalyse atspindinti suvenyrinių vokų kolekcija. Dalė GUDŽINSKIENĖ

Kronika

Rinkimai: pergalės, pralaimėjimai ir klaustukai Paskutinį gegužės sekmadienį praūžęs rinkimų tandemas vienas prognozes patvirtino, o kitas apvertė aukštyn kojomis. Kai kuriuos Lietuvos LR Prezidento ir Europos Parlamento (EP) rinkimų akcentus komentuoja ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto Ekonomikos ir politikos programos vadovas dr. Vincentas VOBOLEVIČIUS.

Dėsningumas: Dalios Grybauskaitės pergalė Nors socialdemokratai rinkimų dieną prognozavo intrigą, Prezidentės Grybauskaitės pergalė paaiškėjo dar neįpusėjus skaičiuoti rinkėjų balsų. Tokio rezultato ir reikėjo tikėtis, turint omeny itin aukštus valstybės vadovės reitingus ir gana blankią socdemų rinkimų kampaniją. Politologai seniai pastebėjo, kad rinkimuose, kuriuose valdantis lyderis siekia antrosios kadencijos, rinkėjai neužduoda sau klausimo: „Kuris kandidatas man labiausiai patinka“, o greičiau svarsto: „Ar aš pakenčiamai gyvenu su esamu lyderiu?“ Todėl siekiantysis „nuversti“ valdantį lyderį privalo įtikinti rinkėjus, kad jų gyvenimas per praėjusią kadenciją buvo ne itin pakenčiamas. Dėl įvairių priežasčių Zigmo Balčyčio štabas tokios kampanijos nevykdė – rezultatas dėsningas.

Saldi pergalė: Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdis (LRLS) Be jokios abejonės, didžiausia rinkimų sensacija – sėkmingas LRLS pasirodymas. Ši partija ne tik išlaikė savo tradicinių rinkėjų paramą (tai liudija Eugenijaus Gentvilo kilimas reitingo laiptais), bet ir pritraukė daug naujų balsų (Antano Guogos fenomenas). Gali būti, kad be istorinių dviejų EP deputato mandatų, liberalai laimėjo šį tą daugiau – iš tiesų rimtos alternatyvos konservatoriams statusą. Iki šiol kai kurie liberalūs rinkėjai balsuodavo už Tėvynės sąjungą (TS-LKD), nes nenorėdavo balsuoti už mažą ir dėl to „vis tiek nelaimėsiančią“ LRLS. Tokia logika galėjo būti ypač ryški balsuojant vienmandatėse apylinkėse. Po paskutinės pergalės labiau tikėtina, kad liberalūs rinkėjai tokių

strateginių balsavimų galės atsisakyti. Žinoma, lieka neatsakytas klausimas, ar kituose rinkimuose šiai partijai ištikimi liks Guogos „atvesti“ naujieji jos rinkėjai. Bet tai kitos dienos klausimas; o dabar liberalai gali džiaugtis saldžia pergale.

Kartus pralaimėjimas: Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP) Skirtingai, nei prognozavo viešosios nuomonės apklausos, socialdemokratai nelaimėjo trijų EP nario mandatų, o suskaičiavus Kauno balsus, bendroje balsų rikiuotėje smuktelėjo į antrąją vietą, po konservatorių. Asmeninę nesėkmę patyrė ir LSDP kandidatas į Prezidento postą: Balčytį jo partijos rinkėjai „nureitingavo“ į antrąją vietą, po buvusios socialinių reikalų ministrės Vilijos Blinkevičiūtės. Įdomu tai, kad tokie rezultatai nereiškia sociologų darbo broko. Iš tiesų daugiau rinkėjų sakosi palaikantys LSDP, nei kitas Lietuvos partijas. Didžioji šios partijos problema – kad tie rinkėjai karštą sekmadienio popietę nepasirodė prie urnų. Kita vertus, to buvo galima tikėtis, nes dabartiniai partijos vadai primena interesų moderatorius, o ne ryškius lyderius, galinčius sutelkti rinkėjus. Pernelyg didelis pasikliovimas LSDP „partine mašina“ regionuose šį kartą baigėsi karčiu pralaimėjimu.

Pergalė su klaustuku: Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) Formaliai žiūrint, TS-LKD laimėjo EP rinkimus, surinkdami keliomis procento dalimis daugiau balsų, nei LSDP. Kita vertus, partijos lyderių neturėtų džiuginti faktas, kad TS-LKD gautų balsų augimas per 2014 metų EP rinkimus (34 proc. daugiau lyginant su 2009 m.)

yra mažiausias iš visų didžiųjų Lietuvos politinių partijų (atitinkamai LRLS – 367, DP – 203, TT – 142, LSDP – 93 proc.; šaltinis – VRK). Šis faktas atrodo ypač problemiškas, turint omeny konservatoriams palankias rinkimų aplinkybes, tokias kaip Rusijos agresijos Ukrainoje fonas bei sėkmingas jų remtos kandidatės pasirodymas Prezidento rinkimuose. Dėl įvairių priežasčių konservatorių rinkėjai yra ištikimi politinei tradicijai (tai liudija ir Gabrieliaus Landsbergio įspūdingas kilimas partijos reitinguose), tačiau atrodo, jog šių rinkėjų skaičius didėja itin vangiai. Liberalams (galbūt) tapsiant rimta dešiniąja alternatyva, o krikščioniškai demokratiškam TS-LKD elektoratui (galbūt) pavargsiant nuo dabartinių šios partijos lyderių svajonių paversti Lietuvą naująja Švedija, konservatorių pergalė turi nemažą klaustuko ženklą.

Laiko dvasia: euroskeptikų pergalės Vakarų Europoje Rinkimų apžvalgos negalima pabaigti nepaminėjus istorinių jų rezultatų Vakarų Europoje. Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje, Danijoje, Graikijoje ir kitose valstybėse rinkimus laimėjo ekstremalios dešiniosios arba kairiosios partijos. Jų atstovai neturės daugumos EP, o ir vieningai balsuoti jiems ne visada seksis. Taip pat neaišku, ar antisisteminių partijų populiarumo banga tęsis iki (politiškai svarbesnių) nacionalinių rinkimų. Vis dėlto rinkimų rezultatai yra ženklas, kad Europos valdančiosios klasės (ir dešiniųjų, ir kairiųjų) laikysena šiuo ekonomiškai sunkiu laikotarpiu yra nepriimtina vis didesniems rinkėjų sluoksniams.

Artuma 2014 m. birželis

Didelės ir mažos kryžkelės

Esame tokie, kokie neturime būti Šv. Jono Pauliaus II palikimas

Vido Venslovaičio nuotrauka

Romanas KAZAKEVIČIUS

Kas nėra pajutęs, kad kartais norėtų būti kitoks? Net jei, rodos, viskas gyvenime įsitenka normalumo ribose, vis dėlto kartais aplanko nuojauta, kad kažkas ne taip, kažko nesuvokiame ir nepadarome. Ir kad jei suvoktume ir padarytume, taptume tikresni, laimingi ar laimingesni, mūsų gyvenimas būtų sveikesnis ir pilnesnis, jame būtų daugiau gyvybės ir tiesos. Kai ši pajauta aplanko, sukelia tam tikrą nerimą, įtampą – tarsi turime kažką daryti, bet nežinome ką. Kartais bandome šį nerimą „nukenksminti“ imdamiesi naujų veiklų, bet dažniausiai „kenčiame“ tol, kol jis nurimsta ir apima senas, geras jausmas, kad „yra, kaip yra“. Tačiau dabar kviečiu atsiminti tą jausmą, kad „kažkas ne taip“. Jis mums padės tęsti kelionę, kurią pradėjome praėjusiame žurnalo numeryje, aptardami šventojo Jono Pauliaus II 1979–1984 m. katechezių ciklus, kurie visi kartu vadinami „kūno teologija“, – apie mus, mūsų kūnus ir tarpusavio santykius.

Pradžioje taip nebuvo Trumpai grįžkime prie jau aptarto pirmojo katechezių ciklo apie „pradinę vyro ir moters vienybę“. Jame Jonas Paulius II išsamiai nagrinėja Pradžios knygos pirmuosius skirsnius, pasakojančius apie visatos ir žmogaus sukūrimą, o vėliau apie nuopuolį. Gautas išvadas jis gretina su žodžiais, kuriuos ištarė Jėzus ginče su fariziejais apie „žmonos atleidimą“ (skyrybas): „Mozė leido jums atleisti savo žmonas dėl jūsų širdies kietumo. Bet Kiekviename iš mūsų veikia taip nebujėgos, kurios atspindi ir pradinį, pradžioje vo“ (Mt 19, 8). ir jau puolusį žmogų. Pirmajame cikle Jonas Paulius II klausė: koks buvo žmogus „pradžioje“, prieš nuopuolį? Koks buvo tas pradinis, sveikas žmogus, kuriam nebuvo atstumo tarp to, kuo jis yra, ir to, kuo turėtų ir norėtų būti? Popiežius labai rimtai priima Dievo žodį – taip, Pradžios knygos pasakojimas yra mitologinis. Tačiau tuo pat metu jis yra apreikštas, įkvėptas, perteikia tiesą apie žmogų, ir ją reikia išlukštenti iš jos simboliškumo lukšto. Šio „lukštenimo“ turinys yra apibendrintas keliomis tarpusavyje glaudžiai susijusiomis sąvokoms, kurias ir va-

Artuma 2014 m. birželis

diname Jono Pauliaus II „kūno teologija“. Štai kelios iš jų. Pradžioje pagal Dievo atvaizdą ir panašumą sukurtas asmuo yra toks tiek savo dvasia, tiek kūnu. Asmuo turi kūną, asmuo yra kūnas. Asmuo išsiskiria iš visos kūrinijos – šią būklę (ir jos sąmoningą supratimą) Jonas Paulius II vadina „pradine vienatve“. Būtent ši vienatvė lemia tai, kad žmogui reikia kito, panašaus į jį: todėl Dievas sukuria vyrą ir moterį. Prieš nuopuolį tarp jų gyvuoja tai, ką Jonas Paulius II vadina „pradine vienybe“ – tobula bendrystė, tobula santarvė, dvasinė ir kūniška. Kūnas nėra vien tai, kas išlaiko mus gyvus, tačiau yra tai, kas leidžia būti tobuloje sąjungoje su kitu asmeniu, kai visiškai ir be išimčių atiduodame save ir priimame kitą. Kūno paskirtis nėra egzistencija sau, tačiau egzistencija dėl kito – vyro dėl moters, moters dėl vyro. Todėl popiežius rašo, kad nuo pradžių kūno paskirtis yra „santuokinė“. Kodėl svarbu suvokti tą pradinį žmogų? Kad galėtume suprasti, „kas ne taip“ nupuolusiame žmoguje, istoriniame ir šiandienos žmoguje. Kad nepriimtume situacijos po nuopuolio kaip „normalios“, savaime suprantamos, nekeistinos ir nepakeičiamos. Kad neliktume joje. Kiekviename iš mūsų veikia jėgos, kurios atspindi tiek pradinį, tiek jau puolusį žmogų. Kaip rašo apaštalas Paulius, „deja, savo kūno nariuose jaučiu kitą įstatymą, kovojantį su mano proto įstatymu“ (žr. Rom 7). Kūno teologija padeda atskirti, kokia jėga, koks „įstatymas“ mumyse veikia.

Žmogaus būklė Pirmajame kūno teologijos cikle Jonas Paulius II nagrinėja, koks buvo žmogus pradžioje, prieš nuopuolį, o antrajame, skaitytame nuo 1980 m. balandžio iki

Didelės ir mažos kryžkelės

1981 m. gegužės, pažvelgė į tai, kaip pasikeitė žmogus po nuopuolio, kokias savybes įgijo. Tai popiežius daro gretindamas Pradžios knygos pirmuosius skyrius su Jėzaus žodžiais Kalno pamoksle: „Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Nesvetimauk! O aš jums sakau: kiekvienas, kuris geidulingai žvelgia į moterį, jau svetimauja savo širdimi“ (Mt 5, 27–28). Katechezėse popiežius taip pat pasitelkia į pagalbą filosofiją ir psichologiją. Kalno pamoksle Jėzus kreipiasi jau į puolusį žmogų. Tai Jo laiko žmogus, bet kartu ir kiekvienas mūsų, kiekvienas praeities ir ateities žmogus. Jėzaus pasakyme Jonas Paulius II išryškina žodį „geidulingai“. Pradžioje bibline prasme, iki nuopuolio, geidulingumo nebuvo, nebuvo svetimavimo kūnu ir širdimi. Ką reiškia „geidulingumas“? Tai nereiškia, kad pradžioje nebuvo kūniškų santykių. Priešingai, Pradžios knygoje aprašomą žmogaus būvį prieš nuopuolį – „vyras palieka savo tėvą ir motiną, glaudžiasi prie savo žmonos, ir jie tampa vienu kūnu“ (Pr 2, 24) – popiežius supranta vienprasmiškai: čia kalbama apie kūniškus santykius, kurie yra esminė poros bendrystės dalis ir tą bendrystę įgyvendina. Būtent tai norėjo pabrėžti popiežius, rašydamas, kad nuo pat pradžios asmens, vyro ar moters, kūnas turėjo „santuokinę“ prasmę.

Geidulingumas Geriau suprasti „geidulingumą“ leidžia pasakojimas apie nuopuolį (Pradžios knygos 3 skyrius). Simboline kalba Biblija perduoda nuopuolio esmę – žmogus suabejojo Dievo meile, gundomas „žalčio“ pradėjo įtarti, kad kažkas nuo jo slepiama, kad jis gali gauti daugiau. Šis žmogaus atsimetimas nuo Dievo meilės lėmė lūžį: pradžios pasaulis tapo istoriniu pasauliu. Kažkas lūžo tiek asmens viduje, tiek visatos struktūrose. Pirminė darna suiro, sukeldama skausmo, vargo ir mirties, taip pat ir geidulio padarinius. Suvalgę uždrausto vaisiaus, pirmieji žmonės suprato esantys nuogi, tada pasidarė juosmens aprišalus ir prisidengė būtent tas vietas, kurios atspindi mūsų vyriškumą arba moteriškumą. Kitaip tariant, po nuopuolio atsirado gėda ir baimė, kurių anksčiau nebuvo. Kodėl nuogumas, anksčiau nekėlęs gėdos jausmo, dabar jau atrodo gėdingas? Kas pasikeitė? Kažkas pasikeitė žmogaus „širdyje“ – Jėzus kalba apie svetimavimą „širdimi“. Svetimavimas kūnu, išorinis veiksmas, išplaukia iš mūsų „širdies“, iš vidaus, kuris yra įlūžęs. Drovumas tarsi sako: nebesame iki galo užtikrinti, jog esame „Dievo atvaizdas“, tarsi nebepajėgiame savęs visiškai priimti, nebemėgstame savęs iki galo. Kūnas tarsi įgauna savo paties logiką, kuri nebeatitinka to, ko nori mūsų širdis. Kiek kartų esame pajutę šį prieštaravimą: mūsų kūnas pasielgė taip, kaip nenorėjo pasielgti mūsų širdis? Arba nepasielgė taip, kaip troškome savo valia? Kodėl kartais „man“ reikia tarsi kovoti su kūnu,

kuris ir yra „aš“? Tokie yra nuopuolio padariniai – asmens vienybė buvo suardyta, jame pradėjo veikti prieštaringos, todėl trikdančios, skaudinančios jėgos. Ogi pradinėje būsenoje tokia vienybė, kurią intuityviai atsimename ir kurios ilgimės, egzistavo. Nupuolęs žmogus toliau jaučia, kad jo kūnas neegzistuoja pats sau, jis skirtas dovanai ir bendrystei. Žmogus leidžiasi į kūniškus santykius, tikėdamasis, kad pasotins bendrystės troškulį, tačiau vėliau supranta, kad taip neatsitinka, – kūnas nebeišreiškia ir nebeįgyvendina su kitu asmeniu galutinės bendrystės, kurios trokšta. Žmogus nebepasitiki kitu ir nebepasitiki savimi. Būtent toks, pasak Jono Pauliaus II, yra geidulingumo turinys: viena vertus, kūno impulsai nebeatitinka mūsų vidinio gylio ir pločio; antra vertus, geisdami kito, matome tik jo kūną, o ne visą kito asmens gylį, plotį ir grožį.

Iki nuopuolio nebuvo geidulingumo – svetimavimo kūnu ir širdimi. Tačiau tai nereiškia, kad pradžioje nebuvo kūniškų santykių. Tada kūniški santykiai, užuot kurdami trokštamą santykių pilnatvę, tampa tiek savo paties, tiek kito asmens sumenkinimu, nes veikiame vedami impulsų, kurie kyla ne iš mano asmens visumos, o iš jo netvarkos. Tada kitas asmuo man ir aš jam esame įrankiai, beveik „daiktai“, kuriais pasinaudojame savo poreikiams ir tiek. Kartais pretenduojame turėti kitą asmenį tarsi nuosavybę, daiktą tarp daiktų. Tai prieštarauja visiškam savęs dovanojimuisi, kuris buvo įmanomas pradžioje ir kuriam skirtas kūnas savo vyriškumu ir moteriškumu. Tai yra tas „svetimavimas“ ir „geidulingumas“, apie kurį perspėja Viešpats. Svarbu gerai suprasti šio perspėjimo turinį – Jėzus nepasmerkia žmogaus, nepasmerkia kūno, nepasmerkia kūniškų santykių (ir jų troškimo). Priešingai, Jo ketinimas – priminti tą pradžią, kai kūnas ir kūniški santykiai išreiškė ir įgyvendino širdžių pilnatvę ir nebuvo vien nuogas, širdies nepasotinantis seksas. Jėzus perspėja apie geidulingumo kuriamą iliuziją.

Geidulingumas ir visuomenė Tai, kas yra mūsų viduje – tie impulsai, kurie kyla iš pradžios žmogaus, ir tie, kurie atspindi žmogaus būseną po nuopuolio, – tampa socialinėmis institucijomis, visuomeninėmis taisyklėmis ar normomis. Artuma 2014 m. birželis

Didelės ir mažos kryžkelės

Dalį savo katechezių Jonas Paulius II skiria analizei, kaip Dievo įsakymą „Nesvetimauk“ išgyveno Senojo Testamento tauta. Koks buvo žmogaus ir jo prieštaringumo santykis su Dievo įsakymu, kuris turi padėti jam pasirinkti kelią? Tai reikšmingai atskleidžia Jėzaus pasakymas: „O aš jums sakau: kiekvienas, kuris geidulingai žvelgia į moterį, jau svetimauja savo širdimi.“ Taip Jėzus supeikia šimtametę įsakymo „nesvetimauk“ interpretaciją, kuri labiau apėmė tik grynai teisinį reiškinio aspektą, tačiau (tyčia) nutylėjo „širdies“ plotmę. Kaip rodo Biblijos

Vido Venslovaičio nuotrauka

pavyzdžiai, tarkim, karalių Dovydo ir Saliamono gyvenimas, „Nesvetimauk“ buvo interpretuojama savotiškai: teisėta turėti daug žmonų ir meilužių (vergių); tai, ką esą draudžia Dievo įstatymas, yra pretenzija į moterį, kuri jau yra kito vyro žmona. Tačiau Jėzus žodžiais, jog „pradžioje taip nebuvo“, o svetimavimas pirmiau už kūno veiksmą yra „širdies“ veiksmas, grąžina Dievo įsakymui teisingą, pradinę etinę prasmę. Sekdami Jono Pauliaus II minties gija, geriau suprantame, kodėl Bažnyčia pasisako už moters ir vyro šeimą, kuri sukuriama per monogaminę santuoką visam gyvenimui. Tai nėra užgaida ar aklas įsikibimas į seną ir šiandien nesuvokiamą tradiciją. Tai nėra patriarchalinės vyro valdžios moteriai sanklodos nostalgija – Pradžios knygoje aiškiai sakoma, kad vyro valdžia moteriai atsirado kaip nuopuolio padarinys ir toli gražu, kaip pabrėžia po-

piežius, neatspindi pradžios tarpusavio darnos. Tai nėra troškimas be reikalo erzinti žmones trukdant jiems mėgautis (senoviškai) šiuolaikiniu kūno partnerių keitimu. Savo katechezėse Jonas Paulius II daug kartų pabrėžia, kad Kristaus žodžiai skirti ne vien savo laiko žmogui, kuris stovi ir klausosi Jo veidas į veidą, bet kiekvienam žmogui praeityje ir ateityje, kiekvieno geografinėje platumoje. Bažnyčia, perduodama Jėzaus žodžius, tiki, kad perduoda išmintį, kuri padeda asmeniui suprasti, kur yra pilnatvės kelias, o kur – tik pilnatvės iliuzija. Ši išmintis gilesnė už mokslų teikiamą pažinimą: galų gale mokslai tiria Jėzus žodžiais, ir aprašo jau nuodėmės pažeisjog „pradžioje tą žmogų, o pradžia yra už jų taip nebuvo“, žvilgsnio horizonto. o svetimavimas Kituose pasisakymuose Jopirmiau už nas Paulius II pabrėš, kad gykūno veiksmą venimas pagal šią išmintį ir jos yra „širdies“ „vertimas“ socialinėmis normomis yra ypač pasauliečių kataveiksmas, likų, teisėtai veikiančių kaip grąžina Dievo demokratinės pilietinės visuoįsakymui menės dalis, misija. teisingą,

pradinę etinę prasmę.

Ar Kristaus žodžiai yra iš tiesų įgyvendinami ir ne vien kaip socialinės normos (teisiškai įteisinti vyro ir moters santuoką galų gale nėra sunku), bet ir kaip egzistencinė žmonių situacija? Galbūt laimės iliuziją žada ne geidulys, bet, priešingai, viltis, kad galime kažkaip priartėti prie tokių santykių su kitu asmeniu (ir Dievu), kokie buvo pradžioje? Jei esame žmonės po nuopuolio, ar neturėtume susitaikyti su tuo, priimti savo prieštaravimus ir gyventi taip, kaip išeina? Gal mums kitaip ir neįmanoma? Jonas Paulius II atsako: visai ne. Tai nereiškia, kad grįšime į pradinę būseną prieš nuopuolį. Kristus padarė lūžį – sulaužė nuodėmės stuburą. Tai vadiname atpirkimu – asmens, taip pat ir jo kūno, atpirkimu. Vėl kažkas pasikeitė. Tačiau tai jau kito straipsnio tema.

Gintautas Vaitoška. Lengvas gyvenimas (CD) Krikščioniškos psichologijos etiudai sutuoktiniams Skaito aktorius Virgilijus Kubilius. Audio formatas – MP3, bendra kompaktinės plokštelės trukmė – 4:53:34. Santuoką turėtume tausoti kaip nepaprastai brangaus augalo sėklelę, kurią, kaip ir Evangelijos pagal Matą perlą, nusipirkti galima tik pardavus visą savo turtą. Parsinešę namo, turėtume ją pasodinti į puikiai išpuoselėtą dirvą ir niekam daugiau nebeskirti tiek dėmesio, kaip tik iš jos prasikalusiam daigui, nes augalo pardavėjas pažadėjo, jog būsimo augalo vaisiai padarys mus pasakiškai turtingus.

Katalikų pasaulio leidiniai

Pylimo 27/14, Vilnius 01309, tel. (8 5) 212 24 22, faks. (8 5) 262 64 62, www.katalikuleidiniai.lt

Artuma 2014 m. birželis

Didelės ir mažos kryžkelės

Kam reikalingas skaistumas? Šventasis Raštas šeimoms Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; vyrą ir moterį; sukūrė juos. Dievas juos palaimino, tardamas: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją! Viešpataukite ir jūros žuvims, ir padangių paukščiams, ir visiems žemėje judantiems gyvūnams“ (Pr 1, 27–28).

pilną maišelį?“ Dalis vaikų pasirinko sukramsnoti iškart, o dalis gebėjo šį malonumą atidėti rytdienai. Po 30 metų ištyrus abi grupes paaiškėjo, kad gebėjusieji pasitaupyti rytdienai gyvenime pasiekė daugiau, gyveno sėkmingesnėse santuokose, tarp jų buvo mažiau priklausomybių. Šis tyrimas daug pasako ir apie skaistumą, duoda užuominą apie „saldainį“ iškart prarijusiųjų bėdas, braidžiojimus iš krizės į krizę. Vieni sugeba rimtai mąstyti apie ateitį, atidėti, brandinti, dovanoti, o kiti pasiduoda kiekvienam dabarties dirgikliui, impulsui, norui, užgaidai. Ateitis jiems tarsi nieko nežada, nes taip skubu viską suvartoti dabar. Skaistumu ne sunaikiname savo kūrybinių galių, bet brandiname jas iki šventumo. Juo tampame panašūs į savo Kūrėją ir įgalūs kurti net Dangaus karalystę. Tai panašu į grūdą, kuris tik pabuvęs „paslėptas“ po žeme gali augti ir duoti vaisius. Toks paslėpimas yra drovumas, pagarba kito kuklumui, susilaikymas nuo akių ir širdies geidulių, geismingų minčių, gašlių svajonių kurstymo. Jau nuo vaikystės dera mokyti ir mokytis drovumo, kuklumo, pagarbos bei susilaikymo, savuosius geismus kreipti Dievop, o ne skubėti „atkasti“, išrodyti ar išžiūrėti šią gyvybės kūrimo galių paslaptį.

Vido Venslovaičio nuotrauka

Daug Šventraščio vietų kalba apie žmogaus lytiškumo prigimtį ir užduotį. Tiek prigimtis, tiek užduotis siejamos su Dievo Kūrėjo valia ir įpareigojimu, todėl jų nepaisyti yra nuodėmė, ne tik „negražus“ veiksmas. Net ir labai pagražindami paleistuvavimą, nepanaikiname jo smerktino nuodėmingumo, tik dažnai dar padarome ir sunkią papiktinimo nuodėmę, nes suklaidiname „mažutėlių“ sąžinę. Nusikalstant veikimu pagal prigimtį, bet ne pagal Dievo duotą užduotį, šeštajam įsakymui nusižengiama trimis nuodėmėmis: paties su savimi, paleistuvyste ir svetimavimu. Dievo valiai priešingu, nuodėmingu veikimu laikomi ir homoseksualūs santykiai (plg. Rom 1, 26–27). Rašydamas apie šiandienę viešąją kultūrą, kurioje skaistumui priešingų nuodėmių „įkultūrinimas“ peržengė visas religines ir tautines bei kultūrines padorumo ribas, kiekvienam, kuris nenorės nusikalsti ar pritapti prie palaido gyvenimo būdo, skiriu šį perspėjimą: „Pirmiausia turite žinoti, kad paskutinėmis dienomis pasirodys šaipūnai, kupini pajuokos. Jie gyvens savo geiduliais“ (2 Pt 3, 3). Tai reiškia, kad ne tik vieni Skaistumu ne ar kiti nusidės, bet ir visaip šaipysis iš dorybės, sunaikiname savo santūrumo, skaistybės, ištikimybės. Prisiminkikūrybinių galių, te daugybę anekdotų, „humoro vakarų“, filmų bet brandiname ir bendraamžių pasakymų skaistybės tema. Jų jas iki šventumo. tikrai netrūksta. Juo tampame O kokia yra esminė skaistumo užduotis? Susilaikymu, pagarba ir pasišventimu Dievo valiai panašūs į savo savo kūno galias parengti Jo suteiktai užduočiai Kūrėją ir įgalūs pagal gautąjį pašaukimą atlikti. Skaistaus gyve- kurti net Dangaus nimo neįmanoma kurti be susivaldymo, apsikaralystę. marinimo, atsižadėjimo. Visa tai dažnai prilyginama nepataisomam praradimui, susižalojimui, Tik išlaikydami krikščioniškąją pašaukimo užduotį skaistumu kurbaimės vertoms, kone mirčiai prilygstančioms „netektims“. ti Dievo karalystę žemėje, galėsime „regėti Dievo veidą“ ir šviesti Tai – tik melaginga nuodėmingos kultūros reklama. kitiems. Tik skaistumo keliu einantieji pajėgs ištverti pasišventiMes, krikščionys, privalome kasdien, kaip tariame mo gyvybei, santuokai, visuomenei vargus ir išbandymus neprakasdienėje Tėve mūsų maldoje, apsispręsti kurti Dievo rasdami vilties, atsispirdami pagundoms, išsaugodami tikėjimą, karalystę žemėje. Išganymą pelnome ne nuodėmės purvą viltį ir meilę. Jie, o ne nuodėmę įteisinantys įstatymai kurs tikrai samstydami, bet iš nuodėmės bei pagundų vaduodamiesi laisvų, o ne laisvumu pavergtųjų bendruomenę. ir šventu gyvenimu Dievo karalystę žemėje kurdami. Atliekant vieną ilgalaikį socialinį tyrimą, vaikų klausta: Kun. Kęstutis K. BRILIUS MIC „Ką renkatės – dabar suvalgyti vieną saldainį ar rytoj gauti jų Artuma 2014 m. birželis

Didelės ir mažos kryžkelės

Neišklysti iš rato...

Antanas SAULAITIS SJ

Apsukti ar nupiešti ratą pirmykštėse kultūrose buvo labai reikšminga. Apskritimas – tobulybė, pilnatvė, visuma – nurodo saugią ribą. Žmogiškųjų ryšių ratą pasitelkia auklėtojai, ugdydami jaunimą laikytis saugių ir tinkamų bendravimo ribų. Mokiniai ar auklėtojai nupiešia arba įrašo asmenis, bendravimo aplinką (parapiją, mokyklą, parką, autobusą, gatvę). Dažniausia nubrėžiami šeši ratai, vis didėjantys nuo ašies – asmens privataus ratelio – iki visai nepažįstamų žmonių. Nors esame mokomi mylėti visus žmones, ratuose įrašome ar nupiešiame asmenis pagal jų artumą ir tinkamą abipusį elgesį. Aplink asmenį artimiausias ratas – šeima, tada aplinkos žmonės, bendruomenė, pažįstami, toliausiai nuo asmens – nepažįstami. Kiekvienam ratui būdinga tam tikra asmeninė atsakomybė, tinkamas elgesys ir ribos. Aišku, draugystės, ryšiai, pažintys keičiasi, tačiau elgesys visada privalo atitikti bendravimo pobūdį. Kai ribos peržengiamos, mokinys, jaunas ar suaugęs žmogus atpažįsta nemandagų, netinkamą ir pavojingą elgesį. Labai privatu yra prausimasis, rengimasis, tualetas. Šeimos rate gali būti giminės ar kone šeimos nariais tapę draugai. Juos galima pabučiuoti, už rankų paimti, apkabinti, pasakyti: „Tave myliu.“ Draugų ar bendruomenės rate tinka paduoti ranką, atsisėsti šalia, nusišypsoti. Visuomenėje galima mostu pasisveikinti. Pro svetimus žmones – tik praeiti, „labas“ nesakyti. Įvairios organizacijos nurodo tinkamą elgesį, kad visi jos nariai saugiai ir sveikai savo tikslų – lavintis, gydytis, veikti, dalyvauti, įsijungti, dirbti, sportuoti – siektų. Suprantama, elgesys apima ne tik fizinį (paduoti ranką, apkabinti, mušti, kenkti...), bet ir jausmų pasaulį, mokslo ar darbo aplinką, kaip ir žmogaus teises. Šiais laikais daug bendraujama internetu, kur nemažiau galima įskaudinti arba kur gyvenimo nepatyrę jauni žmonės peržengia privatumo ribas žodžiu, nuotrauka ar

Artuma 2014 m. birželis

kitaip, įtraukiami į jokiais ryšiais nesaistomą bendravimą. Netinka išskirti žmones pagal rasę, tikėjimą, lytį, nėštumą, lytinę pakraipą, tautybę, kilmę, šeimos padėtį, amžių, negalią. Pažeisti žmogaus privatumą bei teises galima ne tik veiksmu (grasinti, tyčiotis, pravardžiuoti, stumdyti, žeminti, nepagrįstai kaltinti), bet ir nekreipiant dėmesio, apleidžiant, neatsiliepiant, apkalbant, apeinant. Elgiamasi netinkamai ir nepadoriai, jei tai apsunkina ar sutrikdo žmogaus gyvenimą, savijautą, darbą ar mokslą. Patyčios, pajuoka, įžeidimai sukelia fizinį ar jausminį pavojų, baimę dėl savęs ar nuosavybės. Labai rūpestingai ugdomi mokytojai, dvasininkai ir kiti bažnyčių tarnautojai, darbuotojai, savanoriai. Visiems su vaikais bei jaunimu susitinkantiems privalomi tiesioginiai kurseliai, pratybos internetu, kasmetinis teisinis, psichologinis, dvasinis atsinaujinimas. Vaikų bei jaunimo apsauga bažnytinėje aplinkoje palaiko šeimų pastangas savo atžalas saugiai ir sveikai ugdyti. Ypatinga kunigų, mokytojų ir kitų atsakingųjų padėtis reikalauja pritaikyto elgesio ir sąlygų. Pavyzdžiui, jeigu klasėje ar raštinėje durys uždaromos, reikia pasirūpinti langeliu. Kur įmanoma, suaugusysis nelieka dviese su mažamečiu, pavyzdžiui, pavežant iki parapijos ar namų. Labai jautriai priimami atvejai, kai bažnytinis žmogus piktnaudžiauja savo padėtimi ir išnaudoja už save jaunesnį ir silpnesnį – skaudus nusikaltimas prieš įstatymus ir visų žmonių Tėvą. Gražiai apibūdinami sveiki santykiai: klausytis ir kalbėtis, atjausti, dalytis jausmais, mintimis, įžvalgomis, poreikiais, pasitikėti, rūpintis tiesą sakyti, pripažinti jausmus bei elgesį, būti savimi, garbingai elgtis, gerbti kitą žmogų tokį, koks yra, vertin-

ti mintis, pažiūras, jausmus, nors su jais ir nesutiktumei, laikytis nusistatytų ribų – fizinių, laiko, jausminių, lytinių, vertybinių. Patrauklios priežastys bendrauti – išvaizda, asmenybė, sąmojis, bendri pomėgiai, dvasingumas, teigiami jausmai kito atžvilgiu, draugystė, linksmumas. Bendravimas suteikia pasitikėjimo savimi, padrąsina ir pralinksmina. Žinoma, visur būna įtampos, nesutarimų, tačiau susidoroti su tuo galima sveikai ir saugiai. Smurtas gali būti žodinis, kai auka jaučiasi bejėgė, mažiau pasitiki savimi, gundoma tikėti neigiamu spaudimu. Jausminis smurtas – kai bandoma asmenį valdyti, pavydėti, savintis, neigti. Auka gali bijoti, jaustis kalta, vieniša. Lytinis smurtas kitą žmogų paverčia daiktu, lyg preke (plg. prekyba žmonėmis). Auka gali gėdytis, bijoti, jaustis apgauta, pažeista, pažeminta. Smurtas būna ir ekonominis, kai žmogus išnaudojamas dėl pinigų, prispaudžiamas netinkamomis dovanomis. Patiriančiam smurtą patariama pasikalbėti su patikimu asmeniu, surasti saugias sąlygas, pasitikėti savimi, suvokti pavojų. Smurtaujantiems primenama, kad nuo jų pačių priklauso netinkamas elgesys, kad nesama teisės kitą žmogų užgauti ar valdyti. Patariama pasikalbėti su asmeniu, kuris padėtų su smurtavimu susidoroti, ir prisiminti, kad smurtauti galima ne tik fiziškai – dar labiau įskaudinti galima dvasiškai.

Maldose prašome, kad „suptų saugus pasaulis“. Kaip tik tos apskritimo ribos apibrėžia sveikas ir pagarbias sąlygas bei elgseną gyventi, bręsti, dalytis savimi su kitais. Ar ratai apimtų tik kelis asmenis, ar didelę bendruomenę, krikščionys prisimena esą susibūrę apie Kristų, kuris mirė ir prisikėlė, kad visi gyventų, siųsdamas Šventąją Dvasią kasdienės tikėjimo išminties teikti.

Didelės ir mažos kryžkelės

Lauros istorija Lauros istorija tokia tipiška, tarsi daug kartų girdėtas priedainis – augino močiutė, kuri nesusitvarkė jau su Lauros mama ir jos broliais. Anūkės globa močiutei buvo labai sunki našta. Mergaitė blaškėsi tarp apgriuvusių senolės namų ir internato, kur kaskart ją atveždavo, pagailėdami apleistos ir nuolat sirguliuojančios. Pirmieji lytiniai santykiai buvo taip anksti, kad tokio amžiaus mergaitės tikrąja šio žodžio prasme dar žaidžia su lėlėmis. Laura visam laikui įsiminė nerimastingą, ašarojantį dėl savo kaltės pusamžį kaimyną, kuris vis vadindavo ją „mano mažyte moterim“. Daugiau Laura neprisimena. Tiksliau, o ką čia dar pasakoti? Suaugusiųjų pasaulis žiaurus: nori išlikti – „duok“. Ar turi vardus, šeimas, mylinčias drauges ir mamas tie vaikinukai, kurie, patykodavę jos grįžtančios iš mokyklos, tempdavosi į pakrūmes, apleistus pastatus ir jei nepajėgdavo išprievartauti, tai bent apšlapindavo drąsindami vienas kitą keiksmais?.. Išvykus mokytis į didelį miestą, atsirado vilties įgyti profesiją, susirasti draugų, pabėgti nuo pravardžiavimo pasileidėle. Nemažai daliai mergaičių, tyliajai „atstumtųjų kolonai“, pavyksta tai įgyvendinti, tačiau Laurai nepavyko. Vieną rudens pavakarę draugė į bendrabutį parsivedė išvaizdų vaikiną, kuris elgėsi neįprastai galantiškai, pasakojo apie studijas, knygas ir rodė akivaizdų dėmesį Laurai. Tai buvo tikrai nuostabu! Tokio bendrumo, pakylėjimo jausmo mergina dar niekada nebuvo patyrusi. Kai po mėnesio „labai labai gražios draugystės“ Laura gavo pasiūlymą kartu apsigyventi, džiaugsmui nebuvo ribų. Gal tik šiek tiek gaila buvo palikti mokslus, mat naujasis draugas su kartėliu prisipažino turįs šiokių tokių finansinių problemų. Iš tiesų tai kelios jį žlugdančios skolos. Apie jas negalįs prasitarti tėvams, o nevilties akimirkomis net galvojęs pakelti prieš save ranką. Laura apstulbsta: „Mylimasis, kaip galėčiau tau padėti?! Tik tark žodį, viską dėl tavęs padarysiu! Močiutė turi kažkiek santaupų, gal maldauti paskolinti? O gal abiem tuoj pat ieškotis bent kokio darbelio?“ Vaikinas nusiminęs purto galvą – ne, tai neišgelbės. Beje, yra viena išeitis. Jei Laura sutiktų. Pasiaukoti. Dėl jo. Dėl jųdviejų meilės. Pora kreditorių pasirengę nurašyti skolas, jei Laura – oi, kaip nepatogu sakyti, – permiegotų su jais, na, dar su keliais jų draugais. Laura sutiko.

Diena vijo dieną, mėnuo mėnesį. Kažkuriuo metu bute su Laura apsigyveno dar dvi jaunos moterys, o draugas ateidavo tik anksti ryte susirinkti per naktį merginų gautų pinigų. Tapo užsidaręs, nebesišypsojo, vis skųsdavosi, kad merginos tingi, „nedirba“. O vėliau ir jis dingo, vietoj jo atsirado nauja žmogysta, liepdavusi save vadinti „šeimininku“. Kai Laura prasitarė, kad nebenori čia daugiau būti, „šeimininkas“ kojos spyriu išmušė jai priekinį dantį ir sulaužė ranką. Viskas tapo vienoda. Ateinančių vyrų veidų Laura neįsimindavo, jų prakaituoti kūnai jai neatrodydavo tikri, beje, kaip ir ji pati sau. Kitos merginos kalbėdavo apie „gerus“ klientus, šaipydavosi iš nuolatinių viešnamio lankytojų, o Laura nesulaikomai grimzdo į apatiją. Nustojo rūpintis savimi, valgyti, ištisom dienom nepratardavo nė žodžio. Pamena vyriškį, atsivedusį pas ją paauglį sūnų, kad šis „taptų vyru“. Dar senyvą poną, raudantį tarsi vaiką. Grupę apsvaigusių jaunuolių, mėtančių ją kaip maišą vienas kitam.

Antono Belovodchenko nuotrauka

Kabineto durys iš lėto prasidaro ir ant slenksčio nedrąsiai sustingsta liesa figūrėlė. „Galima?“ – klausia akimis. Įdėmus socialinės darbuotojos žvilgsnis iš karto pastebi nelygiai užteptą makiažą, ryškiai šviesintus plaukus, nepatogius aukštakulnius. O ant rankų randus. Daug randų.

Kai per vieną incidentą Laura rimtai save sužalojo, jai iškvietė greitąją pagalbą, ir atidi gydytoja, kiek pasvarsčiusi, surinko mūsų telefono numerį. Taip mes susipažinome su Laura. Ji šiandien pasakoja savo istoriją. Jai 19 metų. Ji gyvena netoli jūsų. Kristina MIŠINIENĖ, Lietuvos Carito Pagalbos smurto aukoms skyriaus vadovė Tel. (8 37) 32 33 00, el. p. caritas@anti-trafficking.lt

Artuma 2014 m. birželis

Didelės ir mažos kryžkelės

Žmogiškoji

Vido Venslovaičio nuotraukos

tragedija

Vytautė MACIUKAITĖ

XIX a. pabaigoje atsiradęs psichologijos mokslas stipriai paveikė šiuolaikinio žmogaus laikyseną Dievo ir kitų žmonių atžvilgiu. Žmogui jau daugelį dešimtmečių mėginama įteigti, jog visų jo nelaimių bei įtampų priežastis yra nepatenkinti norai. Pvz., psichologas Sigmundas Freudas teigė, kad libido („aistra“) – pagrindinis žmogaus mąstymo ir elgsenos variklis. Tačiau gyvendami amžiuje, kai mūsų poreikiai patenkinami geriausiai, jaučiamės be galo nuskriausti. Ir pagal apklausų rezultatus nelaimingiausi žmonės gyvena turtinguose kraštuose, o laimingiausi – nepasiturinčiuose. Žinoma, negalima teigti, kad žmogui visai nereikalinga savirealizacija ir kad visus troškimus būtina užgniaužti. Bet jie turi turėti ribas. Juk ir Dievas šeštuoju įsakymu ragina žmogų negyventi palaidai.

Visi esame pajutę, kad, patenkinus vieną ar kitą poreikį, nesvarbu fizinį ar dvasinį, dingsta nemaloni įtampa. Mes visuomet instinktyviai ieškome šitos būsenos, klaidingai laikomos laime. Ją pernelyg sureikšmindami, imame nebeatsižvelgti į kitų žmonių poreikius, jų laisvę ir teises. Todėl verta pamąstyti, kaip gimsta poreikiai, kur jų vieta mūsų sieloje ir kam jie apskritai reikalingi.

Protas ir valia žmoguje sudaro vienovę, vadinamą dvasia. Protas yra tarsi valios šviesa, jis apšviečia trokštamą gėrį, parodo, ar tas gėris yra tikras, ar tik apgauna ir pavergia. O valia savo ruožtu teikia protui medžiagą, kad šis galėtų įvertinti tai, ką valia, būdama akla, laiko gėriu. Tikintis į Dievą žmogus pasiekia valios ir proto vienybę, nes gręžiasi į Kūrėją, kuriame kaip absoliučiame Vienyje tiesa ir gėris reiškia vieną ir tą patį. Atskyrus protą ir valią, prasideda tikroji žmogaus tragedija. Protas pasiduoda racionalizmui, kuris yra šaltas, be meilės, apšviečiančios ir atveriančios jį tikėjimo horizontams. O valia patenka į aistrų vergiją ir jau nebevadovauja joms, bet tampa jų valdoma. Šitas skilimas yra gimtosios nuodėmės, taip pat ir mūsų asmeninio nusigręžimo nuo Dievo padarinys.

Žmogaus sielos sandara ir sielos galios

Aistrų vieta sieloje ir jų prasmė

Senovės graikų filosofas Aristotelis išvystė savo mokytojo Platono mokslą apie sielą. Beje, psichologija ir yra mokslas apie sielą (gr. psyche). Ši mokslo šaka, nors yra gana jauna, turi senas ir gilias šaknis filosofijoje. Taigi Aristotelis kalbėjo apie tris sielos dalis: augalinę, juslinę ir dvasinę. Tik žmogui būdingos visos šios dalys: augalinė siela reiškia augimą ir dauginimąsi, juslinė – jusles, instinktus, vaizduotę, o dvasinė susideda iš proto ir laisvos valios. Pastaroji yra aukščiausia sielos dalis, todėl jai turi paklusti žemesniosios. Jei žmogų užvaldo žemesniosios sielos galios, tuomet jis savo vidumi virsta gyvuliu ar net augalu (pvz., be saiko valgo, geria, kaupia turtus, tenkina lytines aistras, fantazuoja ar net mėgina susitapatinti su negyvąja gamta). Ir apaštalas Paulius mus panašiai įspėja: „Nusimeskime tamsos darbus, apsiginkluokime šviesos ginklais! Kaip dieną elkimės padoriai, saugodamiesi apsirijimo, girtavimo, palaidumo, neskaistumo, nesantaikos ir pavyduliavimo. Apsivilkite Viešpačiu Jėzumi Kristumi ir nelepinkite savo kūno, netenkinkite jo geidulių“ (Rom 13, 12–14).

Atrodo, paradoksalu, jog žmogus vienu metu gali eiti tokiais dviem priešingais keliais, bet tai įmanoma. Tas, kuris suabsoliutina savo protą ir nepripažįsta nieko, ko nesupranta, ima ieškoti atsvaros aistrose, aklai joms atsiduodamas. Tokiam žmogui gėris tampa viskas, kas taip atrodo, o ne tai, kas išties jis yra. Taip nutinka dėl to, kad pagrindiniu gėrio vertinimo kriterijumi pasidaro ne protas, bet subjektyvi savijauta. Viskas, kas padeda atpalaiduoti persitempusį protą, priimama kaip gėris. Žmogus nesuvokia, jog tam tikra įtampa jam yra sveika, svarbi, skatina jo dvasinį augimą, o maloni savijauta yra trumpalaikė ir verčia ieškoti vis naujų bei stipresnių įspūdžių šaltinių. Lytinis potraukis, arba libido, yra žmogaus juslinės sielos dalis. Nors yra kūniškas, šis poreikis gyvena sieloje, kur kyla mūsų troškimai bei aistros – pyktis ir geismas. Pats polinkis į kažką, sykiu ir libido, savaime nėra blogis. Juk Dievas, sukūręs visa, kas gyva, o galiausiai ir žmogų, liepė daugintis ir apgyvendinti žemę (plg. Pr 1, 28). Blogiu šis potraukis tampa tuomet, kai virsta geismu, verčiančiu mus aklai juo sekti, o jam patenkinti netgi išnaudoti kitą žmogų kaip

Artuma 2014 m. birželis

Didelės ir mažos kryžkelės

daiktą. Platonas „Valstybėje“ aistras sulygina su žirgais. Jei jas suvaldome, galime panaudoti siekdami aukštesnių tikslų. Pvz., jeigu seksualinis gyvenimas neišeina už šeimos ribų ir yra skirtas išreikšti meilei bei susilaukti su sutuoktiniu palikuonių, tuomet susivaldymas tampa svarbia dorybe. Išmokimas neprimesti savo valios tam, kurio poreikiai skiriasi nuo manųjų, leidžia atsiverti aukštesniems tikslams. Neišreikšta seksualinė energija gali būti nukreipta į siekimą tokių dvasinių dalykų, kaip kūryba, mokslas, Dievo ieškojimas.

Duona – mūsų fizinių ir dvasinių troškimų objektas

šie dvasiniai mokytojai kartu nepaiso ir kitų žmonių orumo, įžygiuodami į savo sekėjų sielas tarsi purvinais batais ir trypdami viską, kas tam žmogui yra švenčiausia, netgi sunaikindami jį patį kaip Dievo šventovę.

Tikroji Duona Ko mums iš tiesų vertėtų ieškoti, nurodo jau cituotas Jono evangelijos skaitinys. Jame žmonės klausia Jėzaus, kokį ženklą Jis jiems duos. Ir Jis prabyla apie Duoną iš dangaus. Mozė taip pat davė izraelitams valgyti manos, kuri buvo nuoroda į Eucharistiją. Todėl ir Eucharistija, kurioje yra pats Dievas su savo žmogyste ir dievyste, būdama beskonė ir iki galo nepasotinanti, yra tikra priešingybė stebuklams, į kuriuos taip linkusi sensacijų trokštanti žmogaus prigimtis. Kadangi žmogus savęs išganyti negali, pats Dievas per paprasčiausią maldą (ne per transcendentinę meditaciją), per Eucharistiją (ne per priklausomybę nuo stebuklų) ir per artimo meilės praktiką (ne per beatodairišką seksualinių poreikių tenkinimą) siūlo mums savo pagalbą. Taip Jis ne įsilaužia į mūsų gyvenimus kaip vagis ar svetimasis, kurio balso negalėtume pažinti, bet įeina kaip tikrasis ir gerasis avių Ganytojas pro mūsų sielos vartus (plg. Jn 10, 1–5).

Kunigiškasis celibatas, vienuolinis skaistumo įžadas ir apskritai viengungystė yra nuorodos į tikrovę, kad žmogus yra daugiau už instinktais besivadovaujantį gyvūną. Tiesa, pasitaiko nupuolimo atvejų. Tačiau „žmogus gyvas ne vien duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų“ (Mt 4, 4). Žmogui duona yra gyvybiškai būtina, bet nepakankama. Jėzaus minima duona gali simbolizuoti ne tik kūniškus, bet ir dvasinius poreikius. Kitoje citatoje iš Jono evangelijos minima ne tik duona, bet ir ženklai: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jūs ieškote manęs ne dėl to, kad esate matę ženklų, bet kad prisivalgėte duonos ligi soties“ (Jn 6, 26). Ženklų nereikėtų tapatinti su stebuklais. Stebuklai, žinoFilosofija, kaip ir visa Vakarų mąstysena, ma, vyksta, bet kas vien jų ieško, gali istorijos tėkmėje vis labiau nuo tapti jų tarsi užburtas. Jie skatina neDievo krypo į žmogų, nuo objekto – numaldomą troškimą nuolatos ir akiį subjektą, ir tai jokiu būdu nevertintina vaizdžiai patirti Dievo buvimą bei Jo veikimą, siekiant netgi manipuliuoTas, kuris suabsoliutina savo vien tik kaip neigiamas reiškinys. ti Juo. Ženklas, pvz., buvo Kristaus protą ir nepripažįsta nieko, Vis dėlto žmonija ėmė atmesti įsteigta Eucharistija, kurioje Jis pats ko nesupranta, ima ieškoti paprastą išmintį ir atsivėrė viskam, kas tampa mūsų dvasiniu maistu. atsvaros aistrose, aklai joms neprotinga, bet užtat laikinai suteikia gerą savijautą. Užuot ieškoję tikėjimo, Daugybę pačių netikėčiausių steatsiduodamas. kuris nepaneigia proto ir logikos, o juos buklų siūlo mums Indijos guru, butik viršija, atsigręžėme į miražus. Fiziniai distų vienuoliai, krikščioniškos sektos, poreikiai jau yra daugiau ar mažiau patenkinti, išgyvenome ezoterikai ir netgi satanistai. Ši netyra dvasia mėgina įsiseksualinę revoliuciją, kuri paskelbė, kad viskas, kas brauti net į Katalikų Bažnyčią. Tokio pobūdžio stebuklai įmanoma, yra ir galima. Tapę dvasiniais skurdžiais, ieškome skirti ne mus vesti pas Dievą, ne teikti mums tikrąjį išlengvų ir patogių išganymo kelių. Manipuliuojame Dievu, gydymą, bet pataikauti mūsų akių geismui, pririšti prie versdami Jį tenkinti ir mūsų dvasinius poreikius stebuklais. juos atliekančio žmogaus ir šitaip atitraukti nuo tikroBet šeštasis Dievo žodis įsako: „Nepaleistuvauk!“ Jis jo Dievo. Kartais įvairūs neva dvasiniai mokytojai, pilni kviečia mus į susivaldymą, kuris apima ne tik seksualinio apgaulingos ir klaidinančios išminties, atsiduodavo sekporeikio pajungimą protui, bet ir dvasinio pasitenkinimo sualinėms perversijoms, skatindami žmones paminti bet atsisakymą, kad netaptume panašūs į kai kuriuos senovės kokias moralės normas. Kuo labiau jų sekėjai apakdavo romėnus, kurie ieškojo tik duonos ir žaidimų. nuo akių dūmimo ir apsvaigdavo nuo smegenų drumstimo stebuklais, tuo labiau jausdavo ne ramybę, o dvasinį susiskaldymą. Tikėdamiesi, kad gali „pačiupinėti Dievą“, peržengdami transcendencijos ribas ar net ištrindami jas, Artuma 2014 m. birželis

Didelės ir mažos kryžkelės

„Nesvetimausi!“ Kun. Linas ŠIPAVIČIUS

„Bet žmogus, kuris svetimauja, sveiko proto neturi; tai darydamas, jis žudo patį save. Jis susilauks antausių ir nemalonės, niekada nebus ištrinta jo gėda“ (Pat 6, 32–33). Vidurio Rytų tautos samprotavo, kad didžiausia nelaimė, galinti ištikti santuokos kelyje, yra neištikimybė. Izraelio tauta svetimavimą suprato kaip nusižengimą Dievo, kuris įsteigė ir palaimino santuoką, valiai. Bibliniai įstatymų leidiniai, be seksualinio svetimoteriavimo, smerkė ir tokius nusižengimus kaip kraujomaiša (Įst 23, 1), homoseksualizmas (Kun 18, 22), lytiniai santykiai su gyvuliais (Kun 18, 23), lytiniai santykiai mėnesinių metu (Kun 18, 19), prostitucija (Kun 19, 29) ir vadinamoji šventa prostitucija (Įst 23, 18). Senajame Testamente kraujomaišos nuodėmės (2 Sam 13, 12), moters išprievartavimas (Pr 34, 7) ir prieš santuokinis nekaltybės praradimas (Įst 22, 21) buvo įvardyti kaip „Izraelio gėda“. Šie nusižengimai jokiu būdu negalėjo kartotis Izraelio tautoje. Senojoje Sandoroje seksualinės moralės netobulumas buvo skyrybos (Įst 24, 1–4), poligamija ir konkubinatas (Iš 21, 7–11). Izraelio įstatai leido vyrui duoti skyrybų raštą žmonai, jeigu „vyras paiBažnyčia (nuotaka) ir Kristus (jaunikis). ma žmoną, bet ji nesusi„Bible historiale“, Giesmių giesmės miniatiūra, laukia malonės jo akyse, Paryžius, 1372 m. nes jis atskleidžia kokį nors jos nepadorumą, parašo skyrybų raštą, paduoda jai į rankas ir išsiunčia iš savo namų“ (Įst 24, 1). Panašiai mokoma Išminties literatūroje: „Neleisk vandeniui išsilieti ir piktai žmonai liežuvio paleisti. Jeigu ji nesielgia, kaip tu liepi, atskirk ją nuo savęs“ (Sir 25, 25–26). Jėzaus laikais santuoka buvo monogaminė. Kristus smulkiai neanalizavo lytinio gyvenimo įstatymų Senajame Testamente. Vis dėlto neabejotina, kad Jėzus nesumenkino nusižengimų blogio, tačiau įstatymo, besąlygiškai įpareigojančio skirti griežtą bausmę, nevertino paraidžiui. Žinome, kad neliepė pagautos svetimaujant moters užmėtyti akmenimis. Fariziejams, pasirengusiems įvykdyti mirties bausmę pagal Senojo Testamento įstatymą (Kun 20, 10), atsakė: „‘Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį.’ Tai išgirdę, jie vienas po

Artuma 2014 m. birželis

kito ėmė trauktis šalin, pradedant vyresniaisiais. Atsitiesęs Jėzus paklausė: ‘Moterie, kur jie pasidėjo? Niekas tavęs nepasmerkė?’ Ji atsiliepė: ‘Niekas, Viešpatie.’ Jėzus jai tarė: ‘Nė aš tavęs nepasmerksiu. Eik ir daugiau nuodėmių nebedaryk’“ (Jn 8, 7. 9a–11). Tai nereiškia, kad Jėzus sušvelnino seksualinės etikos reikalavimus, – Jis be užuolankų iškėlė savo išpažinėjams didesnius reikalavimus, pranokstančius pažodinę įstatymo interpretaciją. Mokė, kad svetimavimo nuodėmė atsiranda jau tada, kai vyras geidulingai pažvelgia į moterį (Mt 5, 27– 28). Jėzaus mokyme kristalizavosi viena ypatybė, kurios nebuvo bibliniuose įstatymų leidiniuose. Diskutuodamas su fariziejais, ar galima vyrui pagal Mozės įstatymą atleisti žmoną, Jis citavo Toros žodžius: „Dėl jūsų širdies kietumo parašė jums Mozė tokį nuostatą. O nuo sutvėrimo pradžios Dievas sukūrė juos kaip vyrą ir moterį. Štai kodėl vyras paliks savo tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos, ir du taps vienu kūnu. Taigi jie – jau nebe du, o vienas kūnas. Tad ką Dievas sujungė, žmogus teneperskiria!“ (Mk 10, 5–9). Baigdamas aiškinti santuokos neišardomumo sampratą, Atpirkėjas pabrėžė, kad išsiskyrusio vyro sąjunga su kita moterimi yra svetimavimas: „Kas atleidžia savo žmoną ir veda kitą, tas nusikalsta pirmajai svetimavimu. Ir jei moteris palieka savo vyrą ir išteka už kito, ji svetimauja“ (Mk 10, 11–12). Paskelbęs apie santuokos neišardomumą, Kristus konstatuoja abiejų asmenų lygybę. Vyras yra įsipareigojęs ištikimybe savo vienintelei žmonai. Svetimavimo blogis yra ne pats faktas, kad vyras pažeidžia įstatymą, bet kad santuokos ištikimybė buvo sulaužyta. Taip vyras, taip ir moteris, kurie svetimauja, nusideda savo asmeninei santuokai, sulaužo savo sutuoktinio teisę. Tokie sutuoktinio laisvės apribojimai tuo metu atrodė negirdėti: „Jei tokie vyro ir žmonos reikalai, tai neverta vesti“ (Mt 19, 10).

Šv. Paulius savo laiškuose dažnai įspėdavo bendruomenių narius apie įvairias kūno nuodėmes, vešinčias tarp pagonių (plg. Rom 1, 24–27). Papildydamas Kristaus mintį apie santuokos neišardomumą, jis rašė: „Susituokusiems įsakau ne aš, bet Viešpats, kad žmona nesiskirtų nuo vyro, o jei atsiskirtų, kad liktų netekėjusi arba susitaikintų su vyru; taip pat ir vyras tegul nepalieka žmonos“ (1 Kor 7, 10–11). Sutuoktinių ištikimybė pagal tautų apaštalą turi būti tokia stipri, kaip Kristaus ištikimybė Bažnyčiai: „Jūs, vyrai, mylėkite žmonas, kaip ir Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save“ (Ef 5, 25).

Didelės ir mažos kryžkelės

Pagyvenkim, pabandykim... Ar verta? Dr. Artūras LUKAŠEVIČIUS

Šiandien daug jaunų žmonių mano, kad prieš susituokiant būtina pagyventi kartu. Anot jų, tai suteikia galimybę prieš santuoką pasitikrinti, ar būsimi sutuoktiniai tinka vienas kitam. Tikimasi, kad tai turėtų sumažinti konfliktų ir skyrybų tikimybę po santuokos. Tačiau statistinis faktas kitas: poros, kurios prieš susituokdamos gyveno kartu, skiriasi apie 50 proc. dažniau. Kodėl? Juk, atrodytų, blogesnėje padėtyje yra tie, kurie tuokėsi „nepabandę“?.. intymumo „kokybės“. Ji labiausiai priklauso ne nuo stabilių dalykų (pvz., fizinio ar psichologinio suderinamumo), bet nuo daugybės kintančių veiksnių: nuo hormonų, amžiaus, vaikų gimimo ir ypač nuo bendro santykių artimumo bei darnos. Jei vyras ir moteris jaučiasi vienas kito besąlygiškai priimami, vertinami, gerbiami, tai sudarys gerą intymaus bendravimo pagrindą. Tačiau poros santykių darna nuolat kinta ir tiesiogiai priklauso nuo mūsų pasirinkimų, kiek investuosime į bendravimą ir tuo rūpinsimės. O šitų dalykų iš anksto pasitikrinti neįmanoma. Problema kyla ir iš manymo, jog pabandymas gyventi kartu padės išvengti santuokinio gyvenimo sunkumų ateityje. Bėda ta, kad jų santuokoje visada bus. Rengiantis tuoktis teisinga pozicija – tai apsisprendimas problemas spręsti, kai su jomis susidursime, o ne tikėtis surasti žmogų, su kuriuo problemų neturėsiu. Sunkumų bus ir daug, tad vienintelis

Poros, kurios prieš susituokdamos gyveno kartu, skiriasi apie 50 proc. dažniau.

Vido Venslovaičio nuotrauka

Dažnai žmonės sako: mes mylime vienas kitą, galvojame tuoktis, tad kokios problemos, kad jau gyvename kartu? O problemos išties nemažos. Pirmoji tiesiogiai susijusi su intymiuoju aktu. Tai, pasak šv. Jono Pauliaus II, yra itin galinga kūno kalba, reiškianti visišką savęs dovanojimą ir kito priėmimą: aš esu tavo ir tik tavo, visiškai, besąlygiškai, kol gyvi būsim. Taip yra tik santuokoje – vyras ir moteris Santuokos apeigose taria priesaikos žodžius: „Aš, ..., imu tave, ..., savo žmona/vyru ir prisiekiu visada būti tau ištikima/s: kai laimė lydės ar vargas suspaus, kai sveikata tvers ar ligos suims, – visą gyvenimą tave mylėsiu ir gerbsiu.“ Ši priesaika ir išreiškia besąlygiškumą – tiek sėkmių ar nesėkmių, tiek laiko atžvilgiu visišką savęs dovanojimą ir kito priėmimą. Šios nuostatos išraiška bei įgyvendinimas ir yra intymusis aktas. Tačiau iki santuokos juk tos visiškos vienybės tikrovės dar nėra. Žmonės apsigyvena kartu tik norėdami pabandyti ir pažiūrėti, kaip seksis, taip pat ir intymioje srityje. Vadinasi, vidinė nuostata čia visai kitokia: jei mums gerai seksis, tuoksimės, jei ne – išsiskirsime. Taigi nesantuokinis intymusis aktas kūno kalba byloja tai, ko iš tikrųjų nėra, t. y. meluoja. Palyginkime, pvz., su bučiniu, kuris yra kitas svarbus simbolis. Gerai žinome, kad bučinys išreiškia palankumą, meilę, artimumą ir pan. Tačiau jei mano prote ir širdyje šių nuostatų nėra, tai bučinys kaip išorinis ženklas meluoja (žinome Judo bučinį). Beje, tokį intymių santykių melą moteris jaučia labiau nei vyras. Ji jaučiasi išnaudojama, bet dažnai sutinka pagyventi kartu bijodama prarasti vyrą. Kita problema – gyvenant kartu iki santuokos neįmanoma patikrinti būsimo

kelias santuokoje – problemas spręsti, o ne tikėtis jų išvengti. Vyras ir moteris, iki santuokos draugaudami be intymių santykių, padeda labai svarbius pamatus būsimai santuokinei laimei. Kokie tie pamatai? Tai gili tarpusavio bendrystė, turint kuo daugiau „sąlyčio paviršių“ vienas su kitu. Vyro ir moters draugystė prieš santuoką – tai laikas domėtis vienas kitu, geriau pažinti, ugdytis gebėjimą įsigilinti ir suprasti. Jiems bus įdomu viską sužinoti apie vienas kitą, jie domėsis vienas kito praeitimi, gyvenimo planais, pažiūromis ir t. t. Įsimylėjėliai visa prigimtimi – taip pat ir lytinio potraukio skatinami – veržiasi vienas prie kito. Šią veržimosi energiją reikia išnaudoti labai svarbiam tikslui – mokytis bendrauti ir išreikšti meilę kuo įvairesniais būdais be intymių santykių. Nesunkiai galime įsivaizduoti, kaip tuo metu vyras bėgioja po miestą ieškodamas gražiausios puokštės, o moteris verda skaniausius pasaulyje pietus. Kas čia vyksta? Jie vienas dėl kito neriasi iš kailio. Tai ir yra būsimos laimingos santuokos esmė. Draugavimo laikotarpis tam ir skirtas, kad vyras ir moteris išmoktų stengtis vienas dėl kito. Intymūs santykiai draugavimo laikotarpiu labai sumažina šitą „nėrimosi iš kailio“ energiją, ir kyla pavojus į santuoką ateiti nepadėjus labai svarbių pagrindų. Be jų vėliau santuokoje vien intymūs santykiai nepajėgia ilgai išlaikyti sutuoktinių kartu, nes jausmai yra nepastovūs, aistros netrukus išblėsta, žmogus nusibosta.

Draugaujant be intymių santykių mokomasi žiūrėti į kitą ne kaip vartojimo ir pasitenkinimo objektą, bet kaip į asmenį, turintį savo norų, poreikių, svajonių. Ir aš stengsiuosi prie šių norų įgyvendinimo prisidėti! Juk tai ir yra meilė. Tokia laikysena ir yra būsimos laimingos santuokos pagrindas. Jis nulemia viską, taip pat ir būsimų intymių santykių kokybę.

Artuma 2014 m. birželis

Didelės ir mažos kryžkelės

Negadinti draugystės seksu Vaida SPANGELEVIČIŪTĖ-KNEIŽIENĖ

Lytinio gyvenimo pradžia iki santuokos tampa įprastu reiškiniu, o vedybos vis labiau atidėliojamos. Keista, tačiau panašių apsisprendimų priimama ir save „uoliais“ laikančių katalikų gyvenime. Dažnai išgirsime: „Juk visi taip gyvena.“ Tad kokių padarinių sukelia lytinio gyvenimo pradžia, pats apsisprendimas nesulaukti visiško „taip“, ištarto prie altoriaus, ir kaip gali viskas sugriūti per vieną naktį, dalijasi nuostabi, gal kai kam ir pažįstama Linos bei Žano TALANDŽIŲ šeima, su penkiais vaikais įsikūrusi Padubysio kaime, Šiluvos apylinkėse.

Praeities kartėlis Privažiavus arčiau prie jų namų, akį patraukia užrašas „Dievas yra meilė“. Pabendravęs įsitikini, kad ši šeima tuo ir gyvena. Jų namuose pasijauti tarsi lankytum seniai pažįstamus savus žmones. Tad nieko nedelsdama atvirai klausiu, ką jiems reiškia skaistumas dabar ir anksčiau, kol dar nepažino Dievo. Skaudžia patirtimi pradėjo Žanas: „Dar iki santuokos du bandymai draugauti kainavo gyvybę – teko daryti abortą, ir visa tai per neskaistumą. Širdy jaučiau, kad negerai elgiuosi, toks vidinis surišimas slėgė. Vyrams, kurie pas mus atvažiuoja bandydami atsisakyti alkoholio, sakau, kad lytinis surišimas pats baisiausias. Apsigyvenęs Pakutuvėnuose gavau malonę paragauti „celibato“ ir supratau, kad įmanoma gyventi be moters artumo, kad gali į moterį žvelgti ne kaip į sekso objektą, bet kaip į žmogų. Čia ir vėl atgimė jaunystėje patirti jausmai – kai iš meilės darosi šilta-šalta, po kūną laksto drugeliai, o tu bijai viską sugadinti.“ Lina, užaugusi nekrikščioniškoje šeimoje, būdama dvidešimties draugavo su vaikinu, kuris įnirtingai ją spaudė pradėti lytinį gyvenimą. „Nors viduje jaučiau didelį pasipriešinimą, tačiau neradau argumentų pasakyti savo vaikinui, kodėl nenoriu sutikti pradėti lytinio gyvenimo; atrodė, visi taip gyvena... Jei nėra santykio su Dievu, atrodo, nėra argumentų, kodėl verta išsaugoti skaistumą. Nors ir augau nekrikščioniškoje šeimoje, bet visas vidus šaukė, kad taip gyventi negerai, bet kodėl – nežinojau, ir neatsilaikiau. Po to jaučiausi labai apiplėšta, apgauta;

Artuma 2014 m. birželis

taip buvo bloga, norėjau nuo jo atsitraukti, nebūti su juo, bet po atsidavimo tapo labai sudėtinga išsiskirti, tad, apsisprendusi nutraukti šiuos santykius, išvažiavau į Vokietiją savanoriauti“, – dalijosi Lina.

Tarp šaltinio ir kanalizacijos

Žanas, prisimindamas darželio meiles ir vaikystės svajones, kalba apie romantinės meilės paieškas, namuką prie vandens, žirgą ir gausią šeimą. Atrodo, visa tai jau turi ir net daugiau, nei galėjo pasvajoti, tačiau tai neatsirado netyčia, tam reikėjo daug skausmingų patirčių ir ieškojimų. „Net tada, kai buvau įklimpęs į alkoholio vartojimą, suvokiau, kad gerdamas pasirinkdavau alkoholį, nes geriau jausdavausi pagiringas, nei permiegojęs su moterimi, su kuria nenorėtum permiegoti. Atsibundi ryte ir tuščia, jautiesi apvogtas, galvoji, kad tu permiegojai, bet, pasirodo, kad su tavimi permiegojo. Tai nebuvo pasirinkimas, jaučiausi, tarsi plaukčiau nuotekų vamzdžiu, ir tada jau nesvarbu, ką pasirinkti. Tik dar sunkiau, kai suvoki, kad šalia yra šaltinis, o tu kapanojiesi kanalizacijoje“, – savo istoriją prisimena Žanas. Ir tęsia: „Nuo tokių moterų norėdavosi bėgti. Atrodė, lyg viskas gerai, bet širdyje visada troškau kažko daugiau nei seksas. Jei su mergina būdavo įdomu kalbėtis ir susidarydavo gera atmosfera, daug dažniau pasirinkdavau su ja prisigerti ir atvirai pasikalbėti nei permiegoti. Dar senais laikais su viena gera bičiule gurkšnojome vyną, kalbėjomės, guodėmės, aš jai subtiliai užsiminiau apie intymumą, o ji sako: ‘Žanai, negadinkime draugystės seksu.’“ Tai tapo devizu, kuris lydi Žaną gyvenime.

Draugystės pradžia Atvykęs į Pakutuvėnus gydytis nuo priklausomybės, Žanas susipažino su Lina – universitetą baigusi mergina čia

Didelės ir mažos kryžkelės

dirbo socialine darbuotoja. Visada svajojęs apie gražią šeimą, vieną vakarą gulėdamas galvojo, kaip norėtų rūpintis vaikais, ir staiga šovė mintis: „Eik į kunigystę ar į vienuolyną, – padėsi vaikus globoti.“ Tačiau po to Žaną aplankė mintis, kad norėtų žmonos ir vaikų, bet tik vėliau pats sau prisipažino, kad išties norėjo moters artumo: „Gėdijausi prisipažinti, kad noriu moters kaip moters. Buvome pradėję bendrauti su Lina, bet tik kaip draugai. Tačiau kai matydavau ją verkiant, galvodavau, kodėl man tai rūpi, ir staiga suvokiau – aš įsimylėjau. Apie užplūdusius jausmus pasidalijau su bičiuliu, ir jis man patarė: ‘Ji ne tau; tad melskis už ją rožančių, kad gautų gerą vyrą.’ Pasipasakojęs tėvui Gediminui, sulaukiau dar vieno patarimo: ‘Tavo įsimylėjimas neatleidžia tavęs nuo to, ką Bažnyčia kalba apie skaistybę, nes Bažnyčioje ypatingai to reikia.’ Tada ir suvokiau, kad įsimylėjimas ne toks ir baisus dalykas, tik skaistumą buvo sunku suprasti“, – prisimena Žanas. Vestuvės buvo suplanuotos gruodį, tačiau Žanas nusprendė, kad gali gyventi intymųjį gyvenimą ir be Bažnyčios palaiminimo. „Buvau mokęs visus – motiną, seserį, kad negalima be Bažnyčios palaiminimo gyventi, bet tą kartą aš pats nusprendžiau už mus abu... Rytą Lina mane paliko. Ot, pasimylėjau... Turėjau draugę, bendražygę, bendramintę, nuotaką, o dabar nieko nebeliko. Per vieną naktį viskas dingo“, – skausmingai prisimena Žanas. Vėliau pasakoja, kaip klaidžiojo Klaipėdoje, visai prasmės nematydamas ir grauždamasis dėl to, kad nepalaukė vos keleto savaičių. Linai ši naktis, nors ir ne pirmoji, taip pat buvo įsimintina. Po tos nakties ji susirinko daiktus ir paliko mylimą vyrą, kuriuo, kaip pati įvardija, nebegalėjo pasitikėti. Ir šiam jausmui sugrąžinti neužteko tik meilės, reikėjo laiko ir kančios. „Tai buvo laikas, kai niekas nebeturėjo prasmės, tamsybių tamsybės, visa, apie ką svajojau – santuoka, šeima, vaikai, atrodo, nebeturėjo prasmės. Atitolau nuo Bažnyčios, nėjau išpažinties, juk suvokiau, kad negaliu atsispirti tai nuodėmei. Bet per Žaną ir sugrįžau į gyvenimą, Žanas išbuvo per visus sunkiausius momentus“, – prisimena Lina. Pora vestuves atšoko praėjus dar pusmečiui: „Nuotrauka, kurią juokaudami vadiname dašliaužėm, gerai atspindi ta džiaugsmo akimirką... ir sustingusi ašara akyje, kai suvokėme – kokia didžiulė malonė susitaikyti ne tik vienas su kitu, bet ir su Dievu. Tada patiri, ką reiškia sugrįžti.“

Klaidos kaina „Žinau, dėl ko Dievas davė tą laiką, – kad ‘neločiau’ ant kitų, – patirties pamokas prisimena Žanas ir tęsia: – Atėjęs į Bažnyčią jausdavausi kaip kekšė, – visi eina sakramentų, o aš negaliu. Jau buvau nusprendęs nebeiti į Mišias, bet po pusmečio gavau malonę pasipiršti, ir susituokėme. Gimus pirmajai dukrai supratau, kad gali visi pragaro vartai šaukti, – aš vis vien nepatikėsiu, kad Dievas manęs nemyli. Tačiau turėjome gerą pamoką. Nepa-

klausėm tėvo Gedimino, kai jis sakė, kad Bažnyčiai reikalingas skaistumas, kad didelė malonė draugauti, bet kartu geriau negyventi. Buvau įsitikinęs, kad esu kietas, stiprus vyras, beveik su karūna ant galvos ir aš ją apsaugosiu nuo visko. Deja, net nepajutau, o ir sąžinė nelabai graužė, – juk, atrodė, pasakėme Dievui, kad tuoksimės, tai jau kaip ir viskas galima. Tačiau nuodėmės pasekmė ir Linos pasakymas: ‘Aš negaliu su tavimi gyventi, jei tu nepalaukei’ parodė šio apsisprendimo kainą.“ Žanas prisimena, kaip sunku buvo nueiti prie klausyklos, laukė, kol iki Mišių liks tik keletas minučių, kad būtų kuo mažiau laiko, o pasakęs nuodėmes ištarė: „Nežinojau, ką daryti.“ Iš kunigo išgirdo: „Ant žemės miegok.“ Šis patarimas parodė, kokioje didybėje ir apgaulėje buvo pasinėręs. Žanas šią patirtį priėmė kaip dar vieną gyvenimo pamoką, nes, kaip pats sakė, „kol man atvirai nepasakė tiesos, regis, toks religingas ir teisingas žmonėms atrodžiau, bet susimoviau, patyriau savo žmogišką silpnumą. Labiausiai sužavėjo Bažnyčios nepajudinamumas. Sakau: ‘Viskas, reikia nutraukti sužadėtuves’, o kunigas: ‘Ir gerai. Geriau Suvokėme – kokia didžiulė dabar, nei po santuokos.’ malonė susitaikyti ne tik Norėjosi primušti tą kuvienas su kitu, bet ir su Dievu. nigą, bet jis buvo teisus. Iš tiesų santuokoje suvokiau daug dalykų, net ir kaip reikia gyventi celibate, jei noriu augti meilėje. Skaitau Pauliaus Himną meilei... ir nerandu ten žodžio seksas, seksas, seksas..., bet kantrybė, atlaidumas... Kartais, atrodo, užmiegi su vienu vaiku, paskui dar apeini kitus tris, ryte atneši žmonai arbatos, ir kartais čia būna visa intymi meilė, nes supranti, kad giliai širdyje yra kažkas aukščiau už seksą.“

„Tapti vienu kūnu reiškia daug giliau, nei lytinė vienybė; tai – bendrystė, kuri apima įvairius gyvenimo aspektus. Būti vienu kūnu – tai pasidalyti vienu likimu, gerti iš tos pačios taurės, kurioje ne visada būna tik malonumas, bet gyvenimas meilėje, kuri yra kantri, maloninga; meilėje, kuri visa pakelia, viskuo tiki ir viskuo viliasi (plg. 1 Kor 13, 7). Tokiomis meilės ir išbandymų akimirkomis mes ir keliaujame į amžinybę“, – liudija Lina ir Žanas. Ačiū jiems. Ir Dievui – už Meilę. Artuma 2014 m. birželis

Didelės ir mažos kryžkelės

Vaikai apie šeštąjį Dievo įsakymą Emilija, 8 metai – Emilija, kaip manai, kodėl Dievas žmonėms liepia dorai gyventi? – Mano močiutė sako, kad paleistuvauja tie žmonės, kurie nesusituokia bažnyčioje ir gyvena viename kambaryje. Aš tai tokių nepažįstu, bet močiutė nuolat kartoja, kad gyventi su kokiu nors draugu galima tik po to, kai priimi Santuokos sakramentą ir kai tavo vestuves palaimina kunigas. Kai tas tavo draugas tampa tavo vyru, va tada jau viskas gerai, gali sau drauge gyventi, kiek tik nori. – O ką reiškia dorai gyventi? – Na, labai paprasta. Negalima muštis, negalima prasivardžiuoti ir kitaip negražiai kalbėti vienam apie kitą. Ir dar – jeigu jau esi vedęs ir nori nueiti į kiną, tai reikia pasiklausti kito žmogaus, ar galima eiti. Jeigu nevedęs, tai gali sau keliauti į kiną, kada tik sugalvoji. Ir nieko klausti nereikia, na, nebent paprašai mamos pinigų bilietui, – ir tai ne visada. Kartais aš jų turiu susitaupiusi. – O gal, jei esi vedęs, būtų padoru ne tik atsiklausti, ar galima eiti į kiną, bet ir pakviesti tą kitą žmogų eiti kartu pasižiūrėti filmo? – Galima ir pasikviesti, bet nebūtinai. Aš manau, kad jei nori filmą pasižiūrėti viena, tai užtenka pasiklausti, ar gali nueiti į kino teatrą, arba bent jau pasakyti, kur eini. Juk vienai žiūrėti filmą tai visai dora, juk nieko čia bloga.

Julius, 13 metų – Juliau, matyt, kalbant apie nepadorų žmonių elgesį, galima kalbėti ir apie per didelį smalsumą, vaikų norą sužinoti daugiau, nei jiems reikia. Ar tinkamai elgiasi vaikai, bandydami paskaitinėti suaugusiems skirtuose interneto portaluose? – Nemanau, kad landžioti kompiuteryje, kur tik sugalvoji, padoru, nors toks noras kartą užėjo ir man. Aš internete

Artuma 2014 m. birželis

susiradau tokį žaidimą, tiksliau, parsisiunčiau jį. Kai mane žaidžiantį tą žaidimą pamatė tėtis, turėjau su juo labai rimtai pasikalbėti. – Ir kuo baigėsi tavo pokalbis su tėčiu? – Baigėsi blogai. Jis kažkaip užblokavo tą mano žaidimą, be to, labai barėsi, kad aš su juo nepasitaręs parsisiunčiau jį. Bet man apie tą žaidimą papasakojo už mane vyresnis draugas. Jis irgi žaidė, ir jam nei tėtis, nei mama nieko nesakė, o gal net nematė, kad jį parsisiuntė. Be to, tėtis paslėpė mano kompiuterį, ir aš visą savaitę negalėjau juo naudotis. Paskui atidavė man kompiuterį, bet jame to žaidimo jau nebebuvo. – Tai gal tu, užuot ruošęs pamokas, žaidei tą žaidimą, todėl tėtis ir supyko? – Ne, pamokas aš ruošiau, bet paruošęs jas ilgokai žaisdavau kompiuteriu. Tada ir įkliuvau. Dabar man dėl to labai gėda. Manau, kad pasielgiau blogai. Aš atsiprašiau tėčio ir pažadėjau jam daugiau nepasitaręs nesisiųsti jokių žaidimų. Ir tikrai, taip pasielgiau tik kartą. Kol neužaugsiu, daugiau taip nedarysiu.

Vytautė, 14 metų – Vytaute, o ką tu manai apie pernelyg didelį vaikų smalsumą? Tai dorybė, o gal tai gali būti ir nuodėmė? – Manau, gali būti ir nuodėmė. Smalsaudama esu nusidėjusi ir aš. Kartą mama parsinešė tik suaugusiems skaityti skirtų žurnalų. Kai mama skaitė, paklausiau, kas čia per žurnalai, ką ji skaito, ir net paprašiau duoti pavartyti. Bet mama pasakė, kad tuos žurnalus galėsiu skaityti, kai užaugsiu – po kokių dešimties metų, ir man jų net pažiūrėti neleido. Paskaičiusi mama paslėpė tuos žurnalus, kad jų nerasčiau. Bet man buvo labai smalsu, kas ten per žurnalai ir kodėl juos gali skaityti tik suaugusieji. Aš to net kelis kartus klausiau mamos, bet

ji man nieko nepaaiškino, tiesiog paslėpė juos. Kartą mama buvo išėjusi pas draugę, aš pradėjau tų žurnalų ieškoti ir aptikau drabužių spintoje paslėptus. Tada juos ir paskaičiau, bet po to padėjau ne į tą vietą, kur buvau radusi. Kitą dieną mama manęs pradėjo klausinėti, kodėl aš lendu prie jos žurnalų. Tada aš jai atsakiau, kad nelindau ir jokių žurnalų neskaičiau. Tik vėliau prisipažinau, kad vis dėlto skaičiau ir žiūrinėjau tuos uždraustus žurnalus. Mama ant manęs labai supyko dėl dviejų dalykų: dėl to, kad skaičiau nevaikiškus žurnalus, ir dėl to, kad bandžiau ją apgauti. Pamenu, mes buvome susitarusios tą vakarą nueiti į piceriją, tai dėl tų žurnalų mama ten manęs nenusivedė. – Ir ką tu tuose žurnaluose aptikai, slapta nuo mamos skaitydama? – Tai kad nieko. Aš jų net neskaičiau, tik pavarčiau ir nedaug paskaitinėjau. Jie man pasirodė visai neįdomūs. Ten buvo nufotografuotos kelios moterys, apsirengusios maudymosi kostiumėliais, aprašyti kažkokie veido kremai, kuriuos moterys naudoja dieną ir naktį, ir dar keli anekdotai, bet man jie net nejuokingi buvo. – O kodėl taip smalsavai ir norėjai paskaityti tai, ką mama buvo uždraudusi? – Nežinau, man tikrai buvo labai smalsu. Bet vėliau aš mamos atsiprašiau, kad taip pasielgiau. Ir daugiau tų žurnalų net neieškojau. Juk neverta dėl tokių niekų pyktis su mama ir pasislėpus nuo jos skaityti. Tie žurnalai man neįdomūs. – Jei būtų įdomūs, vėl jų ieškotum? – Ne. Aš pažadėjau mamai daugiau nesmalsauti ir nelandžioti, kur man nereikia. Taip ir elgiuosi. Vaikus kalbino Aldona ATKOČIŪNAITĖ

Didelės ir mažos kryžkelės

Katekizmo nokautas

Dešimt Dievo žodžių vaikams

Joris su Inesa pakeliui į Pirmosios Komunijos pamokėlę užsuko į darželį ir pasiėmė Urtę. – Aš jau žinau, kuo noriu būti, – pranešė Inesa, – gydytoja. Žmogaus kūnas toks nuostabus. Įsivaizduoji, Urte, žmogaus kraujagyslės yra 100 tūkstančių kilometrų ilgio – jei jas ištiestum. O jeigu sujungtume trijų žmonių kraujagysles, jos pasiektų Mėnulį! – Oi, Inesa, bet kraujagyslėmis teka kraujas, jomis kelių niekas netiesia, nes tada trys žmonės garantuotai numirtų. – Urte, tu viską taip tiesiogiai supranti... – nusistebėjo brolis. Kelias pasuko per parką; šis kvepėjo visais pavasario kvapais ir aidėjo nuo paukščių giesmių. Ant suolelio sėdėjo dvi poros lipte sulipusių paauglių mergaičių ir berniukų. Urtė, pastebėjusi juos, susimąstė. – Jie turbūt nori sujungti tas kraujagysles ir nuskristi į Mėnulį? – Fui, – nusuko akis Joris. Tuo metu ant žemės nukrito Inesos maišiukas su katekizmu. Bet Inesa jo taip ir nepaėmė, nes iš jo iššoko... katekizmas – knygelė, kurioje surašytos tikėjimo tiesos. Bac, išdygo rankelės, šmurkšt, išniro kojelės su sportbatukais, išryškėjo veidelis su akinukais. – Na jau ne, mes pro tuos paauglius su tokia keista knygele neisim, – pasakė Inesa. – Greit atvirsk į save ir lįsk į maišiuką. – Nelįsiu. Netrukus jums prireiks mano pagalbos. Mano išvaizda? Hm... Kitiems aš atrodau kresnas, į Karlsoną panašus vyrukas.

Einant pro suolelį vienas vaikinukas šūktelėjo vaikams: – Ei, jūs, snargliai, ir tu, seni, greičiau dinkit iš čia! – Parkas priklauso visiems, – oriai atsakė Inesa. Tačiau tas paaugliui nepatiko ir jis ėmė grėsmingai artintis prie mergaitės. – Ką pasakei, mažvaike?! Tačiau katekizmas vožė jam mažu kumšteliu ir šis išsitiesė kaip ilgas. Primynęs jį sportbatuku pareiškė: – Mergaitės ir berniukai, argi nežinote, kad jūsų kūnas – šventovė, o ne lankytojų centras? Jūsų kūne gyvena Šventoji Dvasia. – Vyro ir moters meilė yra šventa, dėdule, argi nežinojai? – bandė atsikirsti vaikinas. – Tik ne tokia kaip jūsų, – pakėlė už apykaklės paauglį katekizmas. – Ji šventa tik tada, kai ją palaimina Dievas – visam gyvenimui. Jūs dar turite tapti vyrais ir moterimis. Taip elgdamiesi ne laiku ir ne vietoje jūs paleistuvaujate. Suteršiate savo kūno šventovę. Tuo metu paaugliai sėdėjo ir žiūrėjo išsižioję į vaikus. Jų veidai ir kūnai nuostabiai spindėjo – puikiau už pavasario saulę. Katekizmas, tai pastebėjęs, tarstelėjo: – A, štai taip atrodo tyraširdžiai. Na, eime, pavėluosite į pamoką. Kai knygelė jau buvo bešokanti atgal į Inesos maišiuką, Joris paprašė: – Išmokysi mane taip muštis, gerai?

Ši nieko neatsakė, tik pamerkė akį. Pamokoje vaikai mokėsi, kaip prižiūrėti savo kūno šventovę. Pasimokyk ir Tu. Sujunk ir užrašyk šiuos sutraukytus sakinius bei žodžius.

Gegužės numerio atsakymai Teisingi teiginiai: žmogaus gyvybė yra šventa; žmogus – Dievo atvaizdas; saugokite gamtą; negalima žmogaus žeminti žodžiais; nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti; neteisingi teiginiai: toliau kankinkite muses ir kitus gyvius; delfinas turi žmogaus teises; negimęs vaikutis neturi žmogaus teisių; žmogus gali nutraukti savo ir kitų gyvybę, kada panorėjęs.

Užrašė ses. Ona VITKAUSKAITĖ MVS, nupiešė Silvija KNEZEKYTĖ Artuma 2014 m. birželis

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Šeima

tampama

Įsibėgėjant Šeimos metams, kalbiname jauną ir linksmą Dianos ir Evaldo PUKELIŲ šeimą iš Marijampolės – apie jų pažintį, keistas vestuves, pirmąsias krizes, laisvę šeimoje, vaikų auklėjimą ir, žinoma, (ne)paleistuvavimą santuokoje. Kokia Jūsų pažinties istorija? Diana: Dirbau jaunimo centre, kur Evaldas ateidavo į renginius, o po jų užsukdavo arbatos. Šešiolikmečio ir dvidešimtmetės meilės istorija tuomet neatrodė reali. Bet man imponavo neeilinis Evaldo brandumas. Su juo radome bendrą kalbą; nejaučiau, kad jis jaunesnis. Evaldas: Vieną rugsėjo vakarą sutikau Dianą, išeinančią iš bažnyčios; kartu su draugais ėjome pasivaikščioti, vaišinomės vynuogėmis. Viena mergina tarė: „Kabink Dianą!“, „Nėr vilčių!“ – atšoviau, o pati Diana ir sako: „Pabandyk, gal pasiseks...“ Ir šis vakaras tapo naujo gyvenimo pradžia.

kad kuo daugiau pripurkštų, tad paslapčia ji supurškė visą flakonėlį!

Pirmoji sutuoktinių krizė?.. Diana: Pirmoji santykių krizė mūsų šeimoje nutiko labai greitai. Išsigandę galvojome, ką padarėme, – juk visą gyvenimą reikės kankintis su tuo žmogumi. Buvome pasimetę, neturėjome įgūdžio kalbėtis, meldėme: „Dieve, Tu džiaugiesi mūsų santuoka, parodyk, kaip išbristi...“ Po maldos pradėjome kalbėtis, sakiau Evaldui, kaip man nelengva, o jam irgi sunku susisukusią žmoną matyti. Daug meldėmės, eidavome į susitikimus, kvietėmės svečių į namus. Pradėjome augti.

Piršlybos?.. Evaldas: Draugaudami kartu melsdavomės novenas asmeninėmis intencijomis. Kartą atsiklaupėme prie šv. Antano paveikslo, ir Diana mintyse meldė: „Jei šis vyras man skirtas, tai tegu pasiperša pagaliau.“ Paskutinę novenos dieną po Mišių nubėgau į automobilį, pasiėmiau gėles ir pasipiršau Turime būti dėmesingi vienas prie altoriaus. Diana pradėjo mane purtyti: „Kodėl kitam. Man reikia švelnumo šiandien?!“ Atsakiau: „Jei ir dėmesio, kad žydėčiau, ne šiandien, tai prarasiu jam reikia pagarbos. kažką labai brangaus!“

Vyras ir moteris labai skirtingi. Kaip suderinate tą skirtingumą? Diana: Dėkoju Dievui, kad Evaldas ne toks, kaip aš. Kitaip neištvertume kartu nė dienos. Esame skirtingi: aš linkusi greitai pasiduoti, nusivilti, o jis – optimistas, turintis nerealios drąsos, kurią man perduoda. Valio, kad yra skirtumų tarp vyro ir moters! Per vieną seminarą girdėjau, kad moteris, apibūdindama tobulą vyrą, iš tiesų apibūdina kitą moterį. Nenorėčiau gyventi su moterimi, gerai, kad gyvenu su vyru, kuriam kartais reikia išeiti prie automobilio pasikrapštyti. Žinau, kad grįžęs jis nesibaidys indų plovimo. Evaldas: Kad šeimoje būtų darna, svarbu turėti mėgstamą veiklą. Kai virš santykių susikaupia debesis, einu į lauką oro įkvėpti, – kartais tiek tereikia. Tam, kad neįvyktų konfliktas, daug dirbu su savimi. Nei tėčiu, nei vyru iš karto netapau, bet kasdien augu ir tampu.

Diana, kaip nutiko, kad žinojote ne visą vestuvių dienotvarkę? Diana: Jungtuvės tapo didžiausia dovana. Rytas buvo apsiniaukęs ir nieko gero nežadėjo. Evaldas vežė mane į kirpyklą pasigražinti, kartu pasimeldėme ir su pasitikėjimu laukėme Santuokos. Tą dieną visus stebinome. Evaldas sugalvojo pasivažinėti motociklais, fotografas paskolino akinius, kad vėjas makiažo nenupūstų. Prašiau kirpėjos, kad nepurkštų lako ant plaukų, o Evaldas buvo įspėjęs ją,

Santuoka yra apsisprendimas visam gyvenimui. Ar tai nevaržo laisvės? Diana: Didžiausia laisvė yra nepasisavinti žmogaus, kuris yra šalia, jis nepriklauso man. Daug kalbamės, stengiamės išgirsti, ko nori kitas, ir kartu priimame sprendimus. Evaldas: Draugai sakė: „Durnas tu? Ženijiesi?“ Tačiau žingsnio, kuriam apsisprendžiau prieš penkerius metus, niekada nesigailėjau. Džiaugiuosi vaikais ir Diana, gyve-

Artuma 2014 m. birželis

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

nu ramybėje. Kai dėl ligos vaikučiai su žmona atsiduria ligoninėje, namai būna tušti, apima beprasmybė. Reikia daug kantrybės, bet šeima manęs nevaržo, laisvė santuokoje yra džiaugsmas. Auginate du vaikus. Kaip susitariate dėl ugdymo? Evaldas: Prie altoriaus prisiekiau auginti vaikus, kaip Dievas ir Bažnyčia liepia. Pirmoji gimė dukrytė Vincenta; bendraudamas su ja patyriau krizę, susidūrėme su daug sunkumų, tačiau gimus Jurgiui viskas ėmė vykti paprasčiau, nes jau turėjome patirties. Diana: Neturime aiškios strategijos, kaip vaikus „lipdysime“, dėl to dažniausiai ir nesutariame. Stengiamės neturėti piktų žaislų ir apsaugoti vaikus nuo šiurkščių dalykų. Vaikai mato, kaip gyvename, ir mus atspindi. Elgiamės su jais pagarbiai, nes jie unikalūs ir gali turėti savo nuomonę, išdrįstame pasakyti „ačiū“, „atsiprašau“, „prašau“. Nors būna, kad prašau Evaldo prieš miegą nesiausti su vaikais, bet vakarais pats siautimo pikas: dūksta, žaidžia, laksto, o po to užmigdyk, kad nori... Ar nebaisu auginti vaikus valstybėje, kurioje ne visi įstatymai palankūs šeimai? Diana: Ši baimė egzistuoja, tačiau esu įsitikinusi, kad vaikas, matydamas gerą pavyzdį ir sveikus santykius šeimoje, sugebės atskirti gera nuo blogo. Tik šeimoje galime vaikams suteikti drąsos ir tvirtumo. Jei su vaikais turėsime sveiką santykį, kartu dalysimės, tuomet galėsime aptarti, ką jie išgirdo, pamatė. Taip pat svarbu nepadaryti vaikų baltomis varnomis, kad, išėję pas kitus vaikus, jie rastų bendrą kalbą, atpažintų problemas. Mūsų valstybėje svarstant įstatymus, dažnai nepaisoma tėvų teisių. Tarsi grįžtame į sovietinius laikus, kai valdžia sprendė, kas geriausia vaikui. Viliuosi, kad politikams užteks drąsos nepriimti įstatymų, peržengiančių moralės normas, kitaip eitume tragedijos link. Mūsų vaikų laukia didesni iššūkiai už tuos, su kuriais mes susiduriame. Šio mėnesio „Artumos“ tema – nepaleistuvauk. Kaip neperžengti šio įsakymo ribų šeimoje? Diana: Specialaus skiepo nuo paleistuvystės neturi nė viena šeima; reikia puoselėti tarpusavio santykius ir neduoti preteksto net minčiai apie pagundas. Kiekvieną dieną turime apsispręsti, ką rinksimės. Kartą Evaldas siūlė eiti į koncertą, o aš norėjau pabūti namie su vaikais. Raginau jį eiti be manęs, kad galėtų pabūti su draugais, išgerti alaus. Evaldui susitikus su draugais, pasipylė įvairūs klausimai: „Ar su žmona susipykai?“, „Kas atsitiko?“; draugų žmonos kartojo, kad saviškių taip neišleistų... Evaldas: Kartais atrodo, kad žmonių egoizmas taip ryškiai matomas, kad pačiupinėti gali. Juk normalu vienam išeiti į parką; neini su mintimis: o dabar tai nusidėsiu. Jei žmona laikytų mane ir neišleistų, nusidėčiau su kokia durų rankena... Dievas, kaip mylintis Tėvas, duoda įsakymus įspėdamas, kad visų pirma man skaudės, jei juos peržengsiu. Be pasitikėjimo viskas subyrėtų.

Diana: Tokie draudimai yra pretekstas svetimauti mintimis, ir ta laisvė, į kurią vyras turi teisę, tik sustiprina apsisprendimą ir neretai tai yra skiepas nuo neištikimybės. Moteris turi skirti dėmesio vyrui; gimus vaikams, lengva įsisukti į mamos rūpesčių sūkurį ir varyti vyrą šalin. Turime būti dėmesingi vienas kitam. Man reikia švelnumo ir dėmesio, kad žydėčiau, jam reikia pagarbos. Šių poreikių negalima ignoruoti, juos reikia atliepti. Kokiems dalykams gyvendami šeimoje tariate ne? Evaldas: Ne sakome visiems dalykams, kurie prieštarauja krikščioniškai šeimos sampratai. Diana: Kai anksčiau manęs paklausdavo, ar galiu padaryti vieną ar kitą dalyką, visada sakydavau taip, o dabar turiu pasitarti su vyru. Ieškodama pašaukimo, svarsčiau apie vienuolystę, tačiau bijojau dėl trijų dalykų: kad negalėsiu dažytis akių, nešioti kontaktinių lęšių ir skaityti norimų knygų. Po santuokos buvome basi – neturėjome pinigų. Kontaktinių lęšių neturėjome už ką nusipirkti, kurį laiką nešiojau akinius; prasidėjo akių uždegimas, tad ir dažytis negalėjau. Ką jau kalbėti apie knygų skaitymą, kuriam belieka vis mažiau laiko. Kaip manote, kur Dievas jus nuves toliau? Apie ką svajojate? Evaldas: Svajojame turėti namą, atrasti evangelizacijos misiją, dirbti mėgstamus darbus, bet labiausiai svajojame apie ramybę ir gerus tarpusavio santykius, apie paprastas darbo dienas, kai namo grįžęs tėtis suSutuoktinis nėra priešas, galvoja išsivesti vaikus ir kurį reikia nugalėti. Žvelkime žmoną pasivaikščioti, jie vienas į kitą pasiaukojama nusiperka ką nors skanaus, ir kantria meile. pasilepina. Diana: Man dabar aišku, kad Dievas į santuoką pašaukia žmones ne tam, kad jie pastatytų namą, užaugintų vaikus ir įsigytų naują virtuvinį kombainą. Dalyvaujame sužadėtinių rengimo Santuokos sakramentui programoje, esame atvira šeima ir svajojame apie namą, nes norime pasikviesti porų, susėsti drauge, kad jos pamatytų, kaip tikrovėje gyvena šeima. Kokie Jūsų palinkėjimai poroms Šeimos metų proga? Evaldas: Neidealizuokite! Idealių šeimų nėra. Turėkite svajonių, padėkite vienas kitam augti. Šeima nėra gyvenimo prievolė, o sunkumai yra gera pamoka. Šeima tampama per laiką ir tam reikia augti. Diana: Linkėčiau kas dieną matyti vienas kito grožį. Sutuoktinis nėra priešas, kurį reikia nugalėti. Žvelkime vienas į kitą ne egoistine, o pasiaukojama ir kantria meile. Ačiū už pokalbį. Kalbino Valdonė MINCIŪTĖ

Artuma 2014 m. birželis

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Dar apie berniuko kentėjimą Homoseksualumas: nuodėmė, liga ar natūrali savybė? (V) Gintautas VAITOŠKA*

Praeitame skyriuje aprašę svarbiausius ir dažniausiai pasitaikančius homoseksualaus potraukio kryptimi besivystančio berniuko išgyvenimus, pažvelkime į juos dar atidžiau. Būtent – į neretai (nors ne visada) pastebimą temperamento nulemtą tėvo ir sūnaus tarpusavio disharmoniją, į prieštaringą taip besivystančio berniuko santykį su vyriškosios gimties asmenimis, o sykiu ir painų požiūrį į mergaites.

Temperamentų disharmonija Kaip pamenate, Jurgio tėvas Arūnas yra tvirtas, atletiškas, techniką ir sportą mėgstantis vyriškis, o mama Julija – trapi, romantiška, meninių polinkių turinti moteris. Ir išvaizda, ir būdo jautrumu mažasis Jurgis panašesnis į mamą nei į tėtį: liaunas ir švelnus, labiau linkęs piešti bei svajoti, nei spardyti kamuolį, jautriai reaguojantis į kiekvieną irzlesnę intonaciją mamos ir tėčio pokalbiuose. Tokios Jurgio savybės yra ne išmoktos, bet paveldėtos, ir mokslininkai jas apibūdina kaip temperamentą. Dar Senovės Romoje Galenas aprašė keturias klasikines temperamento rūšis: pagal šią klasifikaciją Jurgiuko ir jo mamos temperamentus būtų galima vadinti melancholiškais, o tėčio Arūno – flegmatiško ir choleriško temperamentų mišiniu. Galeno klasifikacija, žinoma, yra labai apytikslė, ir šių laikų specialistai, kaip antai amerikiečiai mokslininkai Stella Chess ir Alexander Thomas, vardija bent dešimt reagavimo į aplinką ir nuotaikos bruožų, pastebimų jau kūdikiui gimus. Tai, pvz., skirtingas aktyvumo lygis, ritmiški miego ir maitinimosi poreikiai, nuotaika (nuo džiaugsmingos ir malonios iki verksmingos ir liūdnos), dėmesio sutelkimo į vieną dalyką laikas ir t. t. Trapesnio kūno sudėjimo, meniškos prigimties berniukas gali susidurti su dviem iššūkiais: savo ir tėčio temperamentų nederėjimu bei sunkumais triukšmingoje tradicinio temperamento berniukų kompanijoje. Homoseksualaus vystymosi atveju dažniausiai pasitaiko abu nederėjimai: tėtį „nervinantis“ sūnus nekaip jaučiasi ir karingoje kiemo šutvėje, kur labiausiai vertinamas gebėjimas gerai spardyti kamuolį ir pasistumdyti. Tačiau jei ir Jurgio tėtis bus meniško bei jautraus būdo, tai su sūnumi bendrą kalbą ras nesunkiai, o berniukų kompanijos metami iššūkiai už šeimos ribų Jurgiukui bus lengviau pakeliami. Taip bus ypač tuomet, kai tėtis, nors ir jautraus, meniško būdo, santuokoje nebus pasyvus, per

daug dominuojančios žmonos nustumtas į namų pakraštį vyras. Belieka pridurti, kad potraukį tai pačiai gimčiai kartais jaučia ir „tipiškai“ vyriški, atletiški vyrai. Žymaus amerikiečių psichoterapeuto Josepho Nicolosi duomenimis, tokių vyrų tarp homoseksualų yra maždaug penktadalis; bet apie tai vėliau.

Tos pačios gimties idealizavimas Kaip rašėme anksčiau, Jurgiukas savo „kietus“ draugus stebi pavydžiai, nors neretai tik per virtuvės langą, – jie jam atrodo lyg kokie pusdieviai. Kartais jau net darželinuko amžiuje šie idealizuojami; šio jam nepasiekiamo vyrų pasaulio veikėjai ima kelti keistoką susižavėjimą. Štai penkerių metų Jurgiui kažkodėl labai patinka jo bendraamžio Sauliaus dideli ir tvirti keliai, kai jo paties gerokai smulkesni. Skirtingai nuo Sauliaus, apie darželio grupės gražuolę jis nesvajoja. Nesvajoja jis apie ją ir tapęs trylikos; kartais ir pats nustemba, ir kitus šokiruoja atradimu, kad įsimylėjo ne klasiokę Saulę, bet Saulių. Įsimylėjimo psichologija nedaug tyrinėta, tačiau atrodo, kad romantiški jausmai yra gerokai susiję su įsimylimo žmogaus „statusu“ mūsų galvose: įsimylime tuos, kuriuos laikome pranašesniais už save. Vėliau kalbėsime, jog šis komponentas, kaip pastebi tyrinėtojai, buvo vienas svarbiausių senovės graikų homoseksualiniame potraukyje: visuomeninį statusą turinčios merginos ten buvo giliai slepiamos namuose, o po gatves vaikštančiųjų paprasto luomo moterų socialinė vertė, palyginti su atletiškų ir kilmingų jaunuolių statusu, buvo menka. Kadangi Jurgis kenčia dėl nepasitikėjimo savimi kaip vyru, tobuliausi ir nepasiekiami jam atrodo savimi pasitikintys vyrai; mergaičių jis neįsimyli, – ir pats jaučiasi į jas panašus. Jei ateityje Jurgio pasitikėjimas savimi kaip vyru stiprės, galbūt jam atsitiks kas nors panašaus į tai, ką aprašė vienas praeityje homoseksualų potraukį jautęs vaikinas: „Po treniruotės stovėjome prie gėrimų automato. Jaučiau malonų kūno nuovargį ir stiprius, kraujo priplūdusius savo raumenis. Tuo metu pro šalį ėjo patrauklios merginos. Mano žvilgsnis nukrypo į jas. Jaučiausi vyriškas: kodėl gi nežvilgterėti?“

* Straipsnio autorius yra gydytojas psichoterapeutas, teologijos licenciatas, Santuokos ir šeimos studijų programos Tarptautiniame teologijos institute Austrijoje vadovas.

Artuma 2014 m. birželis

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Žinoma, vyriškam pasitikėjimui išsiugdyti neužtenka „pripumpuoti“ raumenų – tokios galios greičiau reikia sielai. Tai patvirtina patirtis tų vyrų, kurie fiziškai nėra jokie galiūnai, tačiau pasitikėjimo savimi nestokoja. Vyriškosios tapatybės tvirtumas įgyjamas vidinio augimo procese, kuriame sustiprinti kūną gali būti tik iš dalies svarbu. Vienaip ar kitaip, Saulė Jurgį galbūt patrauks tik tada, kai jis giliai širdyje nebesijaus skausmingai „prastesnis“ už Saulių.

Ambivalentiškas santykis

Colin Brough nuotrauka

Šiuo terminu paprastai nusakomas prieštaringas santykis su kitu žmogumi – kai jo ar jos atžvilgiu yra sumišę teigiami ir neigiami jausmai. Tėvo ir berniukų bei vėliau vyrų idealizavimą, paauglystėje virstantį erotiniu potraukiu, jau aprašėme. Minėjome ir tai, kad mažasis Jurgis tėvo ne tik ilgisi ir jį myli, bet ir yra jo atžvilgiu įsižeidęs, – panašiai visi įsiskaudintume, jei mus sąmoningai ar per neapdairumą atstumtų koks nors asmuo. SupranMama tama, Jurgis pyksta ir ant jį apstumdančių bei iš jo paIki šiol už tai, kad nesusidraugavo su sūneliu, „kritika- sišaipančių berniūkščių. Tai gali būti viena iš priežasčių, vome“ Jurgio tėtį – ir tai, žinoma, mūsų dienomis dary- kodėl homoseksualius santykius praktikuojančių vyrų partnerystės dažnai yra konflikti lengva, net būtina. Tikrai, Briuselis tiškos ir prieštaringos: trokštant gal ir kokią premiją paskirtų už tos nepatirtos tėvo meilės simbolinevykusios žmonijos atmainos, vadinės kompensacijos, iš partnerio namos vyrais, pelnytą paniekinimą?! reikalaujama labai daug, o dažJuk vyras, pasak socialdemokratų parnai ir su geroka pykčio doze. Štai tijos patriarcho Friedricho Engelso, pasak žurnalo „AIDS“ 2003 m. yra pirmasis proletaro (t. y. žmonos) 17 (7) numeryje skelbto tyrimo, išnaudotojas ir seksualinio žmonijos vidutiniška dviejų vyrų partnesuvaržymo kaltininkas. Bet palikime rystės trukmė Amsterdame buvo šias „linksmybes“ išsamesniam Engel1,5 metų, per tą laiką išgyvenant so veikalų tyrinėjimui, nes dabar turi 8 neištikimybės atvejus. Pačiame „kliūti“ ir mamai. gėjų judėjime ne kartą galima išKad mama, nepagalvodama ir girsti nuomonę, kad santuoka yra jokiu būdu to nenorėdama, gali aplabiau politinis reikalavimas ir tosunkinti tvirtos sūnelio vyriškosios li gražu ne visi gėjai jos trokšta. tapatybės susiformavimą, minėjome Štai vienas žymiausių JAV homopraeitame skyrelyje, kalbėdami apie seksualių santykių propaguotojų emocinio trikampio susidarymą šeiKadangi Jurgis kenčia dėl Danas Savage’as teigia, jog sanmoje. Tačiau netobulas mamos sannepasitikėjimo savimi tykiavimą su daugeliu partnerių tykis su sūnumi gali kilti ne tik iš jos kaip vyru, tobuliausi ir laiko įprasta homoseksualios panesantaikos su vyru. Jau savo tėvų nepasiekiami jam atrodo kraipos vyrų gyvenimo dalimi, ir šeimoje ji gali būti patyrusi nerimą ir savimi pasitikintys vyrai; netgi ėmėsi modifikuoti monoemocinį šaltį; dėl to, kaip rašo vienas mergaičių jis neįsimyli, – gamijos terminą. Pasak Savage’o, homoseksualumo tyrėjų Richardas ir pats jaučiasi į jas panašus. nors manoma, jog santuoka reišFitzgibbonsas, ji gali būti „pernelyg kia monogamiją, iš tikrųjų daug kontroliuojanti, nuolat besiskundžianti ar reikalaujanti dėmesio, pikta ir kritiška, ne- sutuoktinių yra tik „tam tikru laipsniu monogamiški“ jausminga ir šalta, narciziška ir nejautri, labai nepastovi, (angl. monogamish). Lietuviškai, regis, būtų galima pasavarginama priklausomybės arba kitaip serganti“. Tokie kyti, kad sutuoktiniai, šio žymaus vyro požiūriu, turėtų epitetai skamba labai rūsčiai, ir tokias „baisias“ mamas būti vienas kitam ne ištikimi, bet tik „ištikimoki“. kyla pagunda greitai pasmerkti. Tačiau kuris iš mūsų nePrieštaringumas lydi ne tik homoseksualaus turi tam tikros dalies ką tik paminėtų savybių? Jų turime, vyro santykį su vyrais, bet ir su moterimis. Tai ir jos kyla iš dažniausiai vaikystėje patirto vidinio sužeisnenuostabu: patyręs per daug stiprią – deja, tumo – mikrotraumavimo, kuris vyksta, kai pirmaisiais netobulumo prasme – mamos meilę, Jurgiukas, savo gyvenimo metais berniukas ar mergaitė, būdami o vėliau ir Jurgis, gali būti geras merginų draugas dar labai gležni ir jautrūs, tarsi atsimuša į mamos ar tė(„gėjai – geriausi mergaičių draugai“). Tai vo negalėjimą atsiliepti į jų poreikius: emocinį sąstingį, suprantama: moterų pasaulis jam labai įprastas. užsidarymą, išgąstį, depresiškumą ar kitokį kentėjimą. Tačiau vaikystėje mamos jam primestas gero Dažniausiai homoseksualumo kryptimi besivystančio berniuko vaidmuo kartu yra ganėtinai kankinantis, vaiko mama ir turi tokių asmenybės savybių, ir patiria nes nė vienas žmogus nėra laimingas nebūdamas konfliktą su vyru (o jį, beje, vedama tam tikros pasąmotikruoju savimi. nės logikos, dažnai pasirenka panašiai sužeistą). Artuma 2014 m. birželis

Veidu į vaiką

Jūsų vaikas – tinginys? Ugdymo menas įsiklausant į vaiką Paul LEMOINE

Iš pediatro patirties sakau: sunkumai mokykloje – dažniausia konsultacijų, kurių kreipiasi vyresnių nei šešerių metų vaikų tėvai, priežastis. Kartais tėvai, susidūrę su konkrečiais vaikų sunkumais, tiesiog ateina klausti patarimo savo iniciatyva arba mokytojo paskatinti. Jie trokšta patarimo, o tiksliau – stebuklingo vaisto, nes diagnozė jau iš anksto būna nustatyta: „vaikas yra tinginys“, ir jau panaudotos priemonės: kartojimas, akylesnė priežiūra, bausmės...

Vaikas tingi! Dažnas atvejis – tėvai būna sunerimę dėl vaiko elgesio: vaikas pasidaro nepastovus, triukšmingas, irzlus, įžūlus su mokytojais, atsisako mokytis, daro tik tai, kas jam patinka ir t. t. Galiausiai tampa nebeįmanoma jo pakęsti nei mokykloje, nei namie, o vaikas irgi nebepakenčia nei to, nei ano ar netgi ima bėgti, vogti, atsiranda mokyklos baimė... Tėvai taip pat kreipiasi dėl daugelio kitų sutrikimų: galvos ar pilvo skausmų, nemigos, pykinimo… Po išsamaus tyrimo ir apžiūros kartais priežasčių tenka ieškoti mokykloje.

Jolantos Klietkutės asociatyvi nuotrauka

Dažnai būna ir taip, kad tėvai kreipiasi dėl kito vaiko, konsultacija būna gana nesudėtinga ir trumpa, ir kai tik gydytojas apsidžiaugia turėsiąs minutę poilsio, tėvai staiga ištaria: „O gal jūs galite ką nors patarti šiam mūsų vaikui, jis klasėje nieko neveikia...“, „Jis nieko nesupranta...“, „Jam patinka tik žaisti“ ir pan. Galiausiai ištariamas nuosprendis: „Jis yra tinginys.“ Ir taip konsultacija, kuri, atrodė, bus trumpa, bet nelabai naudinga, užtrunka visą valandą, ima varginti, pasidaro sudė-

Artuma 2014 m. birželis

tinga, bet kartu labai įtraukianti ir įdomi, o kartais net vaisinga (jei pavyksta nuraminti tėvus, o per tai sugrąžinti ir vaiko pasitikėjimą savimi). Prieš pradedant nagrinėti su mokymusi susijusius sunkumus, svarbiausia vienodai suprasti ugdymo tikslą. Tėvų požiūris. Dažniausiai tėvai trokšta, kad sulaukęs septyniolikos vaikas įstotų į kokią nors mokyklą ir dėl to būtų pirmūnas, būtų perkeltas į aukštesnę klasę, mažai tesirūpindami, ar jam tai pavyksta tik dėl geros atminties, ar iš tiesų įsisavina tai, ko reikia, kad galėtų toliau mokytis. Ugdymo tikslas – visų pirma išugdyti harmoningą, laisvai mąstantį žmogų, kuris suvokia save, gali atsakyti už savo veiksmus, supranta savosios laisvės ribas; sugeba visuomenėje užimti savo gebėjimus ir norus atitinkančią vietą; gali aukotis dėl kitų, dėl idealo ir moka mylėti. Mokyklinė sėkmė tuomet ateis savaime. Tačiau reikia didžiulės tėvų meilės, idant jie pripažintų, kaip realus vaikas skiriasi nuo jų svajonių vaiko! Mokytojų požiūris. Tegul svarbiausias tikslas būna ne įgyti atestatą, o padėti vaikui užaugti tikru žmogumi. Visa tai girdėta, visur apie tai trimituojama, bet ar visuomet taip yra? Aplinkinių požiūris. Gerai supraskime, jog vaikas nėra miniatiūrinis suaugusysis, kuriam galime jėga primesti savo, suaugusiųjų, žvilgsnį į pasaulį; vaikas turi savų poreikių, charakterį ir yra trapus. Jis privalo kuo pilnatviškiau gyventi vaiko gyvenimą, turėdamas palankiausias, savo norus ir polinkius atitinkančias sąlygas, ir pamažu, savu laiku įveikti tuos naujus etapus,

kuriais įgyja vis daugiau brandos. Taip pat gerai atminkime, kaip lengvai vaikas pasiduoda suaugusiųjų įtaigai: „Nukrisi“ – ir krenta, „Sudaužysi“ – ir numeta ir t. t. Todėl akivaizdu – jei vaikas girdi sakant (o neretai tai kartojama nuolatos!): „Tu nieko nedarai“, „Tu niekam tikęs“, „Tu tinginys“, tai jis nieko ir nedarys, bus niekam tikęs, tinginys... Jis pasiduoda tokiai įtaigai, bet kokias pastangas laiko bevertėmis. Tas, kurio pažymių knygelėje kiekvieną savaitę atsiranda įrašas: „Prasti rezultatai, per mažai dirba“, kaskart gaus vis prastesnius pažymius. Deja, kaip sunku tuo įtikinti daugumą tėvų ir mokytojų!

Ar tinginystė iš viso egzistuoja? Į tokį dažnai užduodamą klausimą atsakydavau: jei tinginystė reiškia pramogas mėgti labiau už darbą, tai taip, ji egzistuoja! Taigi, mes visi esame tinginiai, vadinasi – normalūs žmonės. O ypač tada, kai mums pasiūlomas nuobodus, varginantis darbas, kuris neturi aiškaus tikslo ir iš pažiūros pranoksta mūsų galimybes. Tačiau jei mums įdomu, jei turime konkretų tikslą ar siekiamybę ir jiems pasiekti reikiamų priemonių, o ypač jei esame įtikinti, jog sugebėsime tai pasiekti, tuomet visai negailime pastangų ir veikiame su įkarščiu. Kai vaikas nebenori dirbti, kai rezultatai smunka, yra kažkokia priežastis. Jei laikysime jį tinginiu, bausime ar žeminsime už tai, bus tik blogiau. Tuomet padės tik vienintelis dalykas – tokio elgesio priežasties pašalinimas. Medikui aišku, jog beprasmiška gydyti tik simptomus negydant pačios ligos: kai vaikas kosti, nepuolama jam duoti sirupo neatlikus tyrimų; jei vaikui skauda pilvą ir jis vemia, iš karto davus nuskausminamųjų galima padaryti mirtiną klaidą – o jeigu jam apendicitas? Tas pats galioja ir „tinginystei“.

Taigi, visų pirma stenkimės išsiaiškinti, kokia yra nesėkmingo mokymosi priežastis. Ji gali būti susijusi su fizine, intelekto arba emocine būkle. Bet apie tai kitą kartą. Tęsinys. Iš knygos „Transmettre l’amour. L’art de bien éduquer“ (© Nouvelle cité, 2007). Vertė Ilona VALUJEVIČIENĖ. Publikaciją remia privatus Vokietijos fondas

Akiračiai

Auguste’as Rodinas Esame taip sukurti, jog genijų būtinai įsivaizduojame esant ar buvus vos ne šventuoju. Tačiau tikrovė kitokia. Dievas įžiebia kibirkštėlę eiliniame, o kartais net labai nedorame žmoguje. Kodėl taip yra – težino tik Aukščiausiasis. Tai paslaptis. Daugybė įžymybių, įėjusių į žmonijos mokslo, kultūros, menų istoriją, morališkai nebuvo patrauklios, bet paliko mums neįkainojamą, netgi amžiną, gėrį skelbiantį paveldą. Toks buvo ir didis skulptorius Auguste’as Rodinas (Ogiustas Rodenas), prancūzas, tapęs, kaip ir Michelangelo Buonarroti, visam pasauliui priklausančių lobių kūrėju. Jo asmeniniu gyvenimu neįmanoma žavėtis, nors jame pasitaikydavo ir labai gražių poelgių. Trumpai tariant, žmogus, kokių, deja, daug. Dzūkas pasakytų, kad jame būta nuo Dievo ir ne mažiau nuo velnio. Auguste’o Rodino kūriniais galima grožėtis Prancūzijoje, Rusijoje (Peterburge) ir daugelyje pasaulio šalių. Jis priklauso didžiajai skulptorių – Feidijo, Michelangelo ir Rodino – trijulei.

Gyvenimas

grožį, moko suvokti formas, proporcijas. Pagaliau Auguste’as Rodino tėvas, Normandijos valstietis, atvykęs į Pary- nulipdo pirmąjį biustą. Modelis buvo tėvas. žių įsidarbino policijoje pasiuntiniu. Motina, kilusi iš LoTrejus metus Rodinas stojo į aukštesnio lygio dailės taringijos valstiečių, dirbo kambarine. Abu buvo beraščiai. mokyklą, bet jo nepriėmė. Sesuo Maria, pamesta sužadėGyveno pačiame skurdžiausiame Paryžiaus rajone, kur tinio, kurį labai mylėjo, įstojo į vienuolyną, ir Auguste’as glaudėsi prostitutės, vagišiai, suteneriai, valkatos. Tokio- neteko piniginės paramos. Maža to, Maria greit mirė ir je tad aplinkoje 1840 metų lapkritį gimė trečias vaikas jaunuoliui tai buvo pirmas ypač skaudus smūgis. Nusivyšeimoje, pakrikštytas François-Auguste-René. Berniukas lęs Auguste’as irgi patraukia į vienuolyną. Čia jam didžiulį augo drūtas, sveikas, raudonplaukis, kaip visi Rodinai. Tė- įspūdį padaro abatas, labai išmintingas eruditas, tėvas Petras vas svajojo ateityje sūnų tapsiant policininku. Dailininkų Julijonas Eimaras. Įpratina skaityti, lavintis, skatina lipdysugulovė teta Thérèse, vienintelis raštingas žmogus gimi- ti. Praėjus metams įtikina, kad vienuolynas Auguste’ui ne nėje, išmokė Auguste’ą rašto. O penkerių metų berniukas vieta. Šiam jau 23 metai. Ir jaunas vyras pasitraukia. Tėvai įniko piešti. Piešė, kur pakliuvo – ant vyniojamojo popie- nuseno, jiems jau reikia padėti. Rodinas pradeda savaranriaus skiaučių, ant stalo, grindų. Buvo trumparegis, bet tai kišką gyvenimą. Jo svajonė – patekti į parodą Gran salone. jam piešti nekliudė. Tėvas aršiai pyko, tačiau vaiko šitai Suradęs įspūdingos išvaizdos valkatą, pradeda lipdyti jo nestabdė. Pagaliau atėjo metas lankyti jėzuitų mokyklą. biustą. Tai bus pirmas garsus kūrinys „Žmogus sulaužyta Mokėsi Rodinas blogai, katekizmą įsisavinti irgi nesisekė. nosimi“. Deja, salonas jį atmeta. Reikia pinigų, ir Rodinas Nepadėjo nei dėdės organizuotos paįsidarbina ornamentų lipdytoju, „Amžinasis pavasaris“ mokos. Auguste’ą šeima laikė mulkiu, verčiasi dailidės amatu. idiotu, bet vis vien mylėjo. Apie 1864 m. Auguste’as suKeturiolikmetis, vos bepaskaitantis, sipažįsta su Rose Beuret, paprasAuguste’as užsispiria mokytis dailės ta, neišprususia, berašte siuvėja. Ji mokykloje. Jį palaiko sesuo Maria ir jos gražuolė, be to, itin dailaus kūno sužadėtinis dailininkas. Taip prasideda sudėjimo. Mergina pamilsta raumenininko gyvenimas. Jis patenka pas donplaukį skulptorių ir tampa jo ypatingą mokytoją Lecoqą, kuris papozuotoja bei meiluže. Ji atiduolaikys jį visą gyvenimą. Mokosi piešti da Auguste’ui savo santaupas stuiš natūros. Jo bendramoksliai – būsidijai išsinuomoti ir... įklimpsta vimos garsenybės: Degas, Dalou, Legros, sam gyvenimui. Per 50 metų bus Renoir’as ir kt. Pozuoja vietinės tarnaiRodino sugyventinė, niekinama, tės, storos, negražios, tad studentai nenemylima, apgaudinėjama. Patrunka patraukti pas prostitutes, aišku, gimdys jam sūnų, mažąjį Augusne piešti. Po kurio laiko Auguste’as perte-Eugène’ą. Rose kūnas idealus, eina pas skulptorių Barye. Abu dėstytotad ji yra nemokama pozuotojai rodo, aiškina Paryžiaus architektūros ja. Jie abu gyvena skurdžiai, bet Artuma 2014 m. birželis

Akiračiai

nusenusiems tėvams sūnus padeda. Kai Rose pagimdo jo tėvu ir išdykusiu nevykėliu sūnumi. Gimsta „Adomas“, kūdikį, Rodinas tiesiog nekenčia vaikelio, nes šis trukdo „Paolas ir Frančeska“, „Ieva“, „Hugo“, „Zola“ ir kiti biustai. jam dirbti. Ką gi, Rose aukojasi ir apsipylusi ašaromis Jis gauna daug užsakymų, pralobsta. Rodino tėvas silpsta atiduoda mažylį auginti seneliams. Rodino tėvai išskės- ir mirdamas pareikalauja garbės žodžio, kad Auguste’as tom rankom priima sūnaus atmestą vaikaitį ir su meile ves Rose. Pažada... augina, nors jo pavardė Beuret. Auguste’as vaiką įsūnyti Bet štai atsiranda Camille Claudel. Ji talentinga ir nori atsisako... Rose yra tarnaitė, virėja, valytoja, pozuotoja, mokytis pas metrą Rodiną. Bėda, kad ji graži ir protinga. tenkina jo fiziologinius poreikius ir... taupo pinigus. Užsimezga vienpusis romanas. Jaunutė ir daili Camille myli Rodinas nulipdo „Bakchantę“, moti- senyvą metrą, o šis joje mato tik gražų kūną, kurį gali lipdyti nos su kūdikiu skulptūrą. Pozuoja Rose. ir tuo pat metu tenkinti savo kūno geidulius. Dabar jis gyBet reikia geresnės studijos, pinigų, tad vena dviejuose namuose – su Rose ir su Camille. Su abiem įsidarbina pas skulptorių komersantą ir šiurkštus, savanaudis, visiškai jų nevertina. Jos abi kenčia. lipdo pagal šeimininko eskizus. Ateina Jau sukurti „Amžinasis pavasaris“, „Danaidė“, „Kalė 1870–1871 metai. Rodinas kariuomenė- miestelėnai“, Clemenceau biustas, bręsta paminklo Balje, o Rose siuva ir išlaiko visą šeimą. zacui idėja. Gyventi su dviem moterim tuo pat metu sunPasibaigus neramumams ir badme- ku, todėl Rodinas nuperka namą užmiestyje ir iškelia Ročiui, Auguste’as vėl gauna darbą, šį sykį se į kaimą. Bėga metai. Suaugęs sūnus visiškas nevykėlis, Briuselyje. Čia Rodinas irgi išnaudoja- tinginys, be to, girtuoklis. Camille talentas klesti, ji puiki mas, bet jau įgyja kruopelytę savarankiš- skulptorė, o Auguste’as jau senas. Tačiau apie Balzacą kalba kumo. Gran salone demonstruoja „Žmo- visas Paryžius. Bet jį vėl ištinka nesėkmė: po keliolikos megų sulaužyta nosimi“. Skulptūra lieka tų palieka Camille. Saulėlaidos link artėjantis Auguste’as nepastebėta. Jo draugai impresionistai visam laikui grįžta pas Rose. Jis turtingas. Rodino kūriniai jau seniai džiaugiasi pripažinimu. perkami už didelius pinigus, tad dosniai remia vargstan33-ejų metų Auguste’as išsiruošia į čius dailininkus, kolekcionuoja meno kūrinius. Camille Claudel kelionę. Apžiūri Rembrandtą AmsterSekretoriumi pas jį įsidarbina Raineris Maria Rilke, dame, patraukia į Reimsą, Šveicariją, Italiją. Pakerėtas parašysiantis apie Rodiną knygą. Poetas pasiūlo pagal vieFlorencijos meno lobynų, pagaliau išvysta Michelangelo ną „Vartų“ figūrą sukurti „Mąstytoją“. Taip atsirado beskulptūras. Žavisi, bet vertina kritiškai. Sugrįžęs nulipdo ne geriausias ir žinomiausias skulptoriaus darbas. Tačiau garsųjį „Nugalėtąjį“, sukeliantį daug triukšmo ir pervadi- su Rilke Rodinas elgiasi taip pat pasibaisėtinai, kaip ir su namą „Bronzos amžiumi“. moterimis (jų vis dar turi), ir jį išveja. Įžymybės namuose Kai su Rose grįžta į Paryžių, randa beveik visai apaku- lankosi karaliai, ambasadoriai, aristokratai, bet Rose jiems sį tėvą, gerokai paaugusį sūnų. Motina jau mirusi. Rodinas pasirodyti nevalia – metrui gėda, kad prasčiokė... Šlovė, lėtai, per kančias kyla aukštyn. Jis jau artėja prie keturiasde- Garbės legiono ordinai, garbės daktaro vardai, turtai – visa šimties. Skulptorius nemyli sūnaus, bet per jėgą stengiasi jį tai niekai prieš senatvę. Rodiną ištinka insultas. Šiek tiek padaryti dailininku, nors šis tam neturi jokių duomenų. sustiprėjęs tvarko turtą. Savo kūrinius palieka valstybei, Pagaliau, po kelių nesulaukusių pripažinimo darbų, materialiai aprūpina Rose ir girtuoklį sūnų (šį saikingai). Rodinas sukuria „Joną Krikštytoją“, kuris priimamas pa- Tačiau, kad juridiškai viskas būtų teisingai, reikia vesti lankiai. Rodiną pradeda kviesti į meRose Beuret ir Rodinas, 1917 m. Rose Beuret. Tą jis pagaliau ir padaro. cenatų rūmus. Čia jis susiduria su Po dviejų savaičių Rose miršta. NakHugo, Zola, Mallarmé, kitais iškiliais tį prieš laidotuves Rodinas prasėdėjo prancūzais. Jis nuolat turi moterų, prie karsto, uždėjęs rankas ant jos ranlankosi viešnamiuose, bet Rose viską kų. Paskui pabučiavo į lūpas ir tarė: pakenčia ir nusižeminusi, nuolankiai „Kokia graži skulptūra.“ jam tarnauja. 1917 m. per savo 77-ąjį gimtadieRodinas gauna užsakymą, kurį nį Rodinas atgulė. Mirė po 5 dienų vykdys iki gyvenimo pabaigos, o iš savo namuose Medone, netoli Paryjo fragmentų sukurtos skulptūros žiaus. Ten ir palaidotas greta Rose. taps pasauliniais šedevrais. Tai bronKaip pageidavo, ant kapo stovi skulpziniai „Pragaro vartai“ pagal Dante’s tūra „Mąstytojas“. nemaraus kūrinio „Dieviškoji komeMoterys ir skulptorius dija“ motyvus. Atrodytų, nebuvo Rodino gyveniAuguste’as vienu metu dirba trime dienos be naujos moters. Keista, jose studijose ir... paleistuvauja. Robet lengvą meilės šešėlį jis pajuto vien se tvarko namus, rūpinasi paliegusiu

Artuma 2014 m. birželis

Akiračiai

Camille Claudel, o prisirišęs tebuvo mas“, „Jonas Krikštytojas“, „Trys šešėliai“ prie labai jam patogios Rose Beuret. ir kt.) yra tokie, kad juos apžiūrint reiĮ moteris žiūrėjo tik kaip į modelius, kia apeiti iš visų pusių, sukti ratą, nes pozuotojas ir priemones kūniškiems kiekvienas žiūros taškas atskleidžia ką geiduliams tenkinti. Rose jį mylėjo nors naujo. ir su valstietės kantrumu viską ištvėGarsusis „Mąstytojas“ mus sukrečia rė. Camille neatlaikė ir išsiskyrusi su ir verčia galvoti, o ne grožėtis. „Bronzos Rodinu susirgo psichikos liga, o gyveamžius“ – giesmė žmogaus kūno tobunimą baigė beprotnamyje. Pragyvelumui, skatina veikti, nelikti neviltyje. no Rodiną ilgai, nes buvo 26 metais Šimte metro sukurtų portretinių biusjaunesnė. Mirė būdama nesąmoninga. tų žmonės nepagražinti, neišdailinti. Bičiuliai dailininkai už Camille likimą Juose matoma tai, kas būdingiausia skulptorių labai smerkė. šiam asmeniui, nesvarbu, gražu tai ar Rodino meilužės buvo garsios aknepatrauklu. torės, diduomenės damos, prostitutės, Himnas jaunystei „Amžinasis pavatarnaitės. Svarbu, kad būtų gražus kūsaris“, „Prieš maudantis“, „Moteris – faunas, pagal kurį galėtų nemokamai lipnas“, „Sfinksas“ romantiški, tyri ir kartu „Jonas Krikštytojas“ labai tikroviški. dyti... Elgėsi su jomis šiurkščiai, paniekinamai. Materialiai išnaudojamas Auguste’o Rodino kūryba įvairi. Joje nesileido. Nusenęs susidėjo su hercogiene de Choiseul. rasime švelnaus lyriškumo, romantiškumo, heroizmo ir Pamatęs, jog ši siekia materialinės naudos, išvijo ir grįžo filosofijos, nes apima visą žmogaus būtį. pas Rose. Kaip į žmones žiūrėti į moteris, net ir į CamilPo jo le Claudel, nesugebėjo. Koks susijusių su Auguste’u Rodinu žmonių likimas? Tačiau labai mylėjo tėvus, seserį Marią (vyresnioji Clotilde tapo prostitute, su ja ryšių nepalaikė), bet nepa- Apie Rose Beuret ir Camille Claudel jau kalbėjome. Sūkentė savo tikro sūnaus. Nesidomėjo, neaugino ir nejautė nus paveldėjo motinos turtą (gautą iš Rodino), taip pat jam tėvo skirtą rentą. Viską pragėrė ir 1936 m. mirė nejokios atsakomybės už jo likimą, kreivus kelius. palikęs palikuonių.

Žymesni kūriniai

Beveik visiems Rodino pavardė asocijuojasi su jo „Mąstytoju“, tačiau meninis skulptoriaus palikimas labai gausus, vien šiuo darbu neapsiribojantis. Rodinas buvo tiesiog apsėstas kurti nuogų žmonių skulptūras, taip jį žavėjo kūno forma, harmonija, tobulumas. Nuogą padarė „Joną Krikštytoją“, netgi Balzacą. Tik draugams primygtinai įkalbinėjant, šventasis buvo pridengtas figos lapu, o rašytojas drapiruote. Atskira istorija ištiko skulptūrinę grupę „Kalė miestelėnai“, vieną geriausių Rodino darbų. Šeši Kalė miestelėnai, kad išgelbėtų miestą, pasidavė priešams, ir šie juos nužudė. Sukaupęs visą dėmesį į herojų veiduose atsispindinčią kančią, mirties baimę, pasiaukojimą, didvyriškumą, metras vis vien nulipdė juos... nuogus. Tik ilgai įkalbinėjamas ir įtikinėjamas sutiko „aprengti“. Nuogumo problemos nekilo kuriant portretinius biustus, o šiaip jau Rodinas vis taikėsi parodyti geriausio Dievo kūrinio – žmogaus kūno – grožį. Metro darbuose įkūnytas žmogaus vidinis gyvenimas, mintys, kančia, skausmas, kilnumas, jėga ir... švelnumas. Veiduose ir torsuose atsispindi žmogaus pilnatvė, jo galia ir silpnumas. Rodinas nemėgo išdailintų formų, jis priekaištavo netgi Michelangelo už šio kūrinių tobulumą. Dauguma metro darbų tarsi neužbaigti, palikta erdvės žiūrovams, jų minties ir vaizduotės tėkmei. Sąlygiškai „išbaigti“ („Mąstytojas“, „Bronzos amžius“, „Ieva“, „Ado-

„Kalė miestelėnai“

Protingas ir šviesus Švč. Sakramento ordino vienuolyno abatas tėvas Petras Julijonas Eimaras, sugrąžinęs Rodiną prie skulptūros ir pasaulietinio gyvenimo, 1962 m. paskelbtas šventuoju. Jį Visuotinė Bažnyčia mini rugpjūčio 2 dieną. Badmečiu mirusi motina palaidota bendrame kape. Tėvas ir Maria ilsisi šalia vienas kito; kur guli Clotilde, nežinoma. Parengė Vanda IBIANSKA

Artuma 2014 m. birželis

Atokvėpio valandai

Draugas Don Kamilis

Lietūs nesiliauja (I) Giovannino GUARESCHI OFICIALIOJE PROGRAMOJE buvo įsakmiai numatyta, kad Grevineco kolchozas svečius iš Italijos pakvies pietų; tačiau kai pasigirdo komanda: „Prie stalo!“, visi tai priėmė kaip nuoširdaus spontaniškumo ženklą ir buvo giliai sujaudinti. – Drauge, – pusbalsiu kreipėsi Don Kamilis į Peponį, kuris tebesirūpino, kad Don Kamilis būtų jo kaimynas prie stalo, – man koktu užsienyje viską rasti geriau, negu namie, bet turiu pasakyti: šitos sveikos kopūstienės akivaizdoje aš galiu tik su pasišlykštėjimu prisiminti anuos buržujiškus spagečius ir makaronus, kuriais mes mėgaujamės namie. Ar tau nekyla toks pat jausmas? – Drauge, – sušnypštė Peponis pro dantis, – po viso to, ką ištaisei šį rytą, esi nusipelnęs tik vieno patiekalo: vinių aršeniko košėje! – Na, panašiai reikėjo ir įsivaizduoti, – sumurmėjo Don Kamilis. Avienos kepsnys ir degtinė, be abejo, buvo aukštesnio lygio. Visa tai sudorojus, Peponis jautė pareigą šeimininkams padėkoti trumpa kalbele. Ji neišėjo jam labai entuziastinga, bet ir draugas Oregovas jam atsakė ne mažiau oficialiai. Laimei, čia buvo ir draugas Don Kamilis! Dar visai neseniai Stepono bute išgyventas nuotykis ir keli degtinės stiklai buvo uždegę jam širdį ir įkaitinę ausis: iš Markso, Lenino ir Chruščiovo citatų susimontavęs galingą iššovimo rampą, jis šovė erdvėn kaip palydovas, palikdamas paskui save kvapą gniaužiančią kalbą. Net draugė Nadia Petrovna, kuri ištikimai vertė kiekvieną jo sakinį, balso drebėjimu išsidavė, kad labai jaudinasi. Ir komisaro draugo Oregovo akys blizgėjo, tartum jose būtų atsimušusi galinga liepsna. Don Kamilis kalbėjo apie Grevineco kolchozą kaip apie gyvą būtybę, ir galbūt pirmą kartą savo kolchozinėje istorijoje Grevineco kolchozininkai patyrė, kokie jie yra laimingi ir svarbūs. Savo kalbai jis pridėjo Verdi operos vertą finalą, šis iš Peponio akių išspaudė dvi riešuto didumo ašaras ir buvo palydėtas karštais, ne, tikrai atominiais plojimais. Draugas Oregovas pašoko kaip apsvaigęs, pribėgo prie Don Kamilio, sugriebė jam abi rankas lyg gaisrininkų pompos rankenas ir pamojavo jomis. Taip be pertraukos pumpuodamas, jis didžiausio susijaudinimo tonu pasakė keletą sakinių, o draugė Petrovna juos tuoj pat išvertė: – Draugas Oregovas prašo pasakyti, kad partijai labai reikia tokių vyrų kaip tu propagandai tarp valstiečių

Artuma 2014 m. birželis

skleisti, ir maldauja tave pasilikti Rusijoje. Mes turime specialių mokyklų, kuriose tu galėsi per trumpiausią laiką išmokti rusiškai. – Perduok draugui Oregovui mano didelę padėką, – atsakė Don Kamilis. – Kai tik tinkamai aprūpinsiu savo žmoną ir vaikus, tuojau grįšiu į Rusiją. – Užtruk tiek laiko, kiek tik reikės, – pareiškė jam Petrovna, pasitarusi su Oregovu. – Jei iškiltų kokių sunkumų, dabar žinai, į ką turi kreiptis. Kolchozininkai ant stalo dar pastatė degtinės, ir, kai svečiai pagaliau pajudėjo atgal, buvo jau gana vėli popietė.

* * *

Lietus buvo pavertęs kelią ištisu dumblo grioviu, ir tarpplanetinė pirminė partinė organizacija turėjo išeikvoti daug laiko ir jėgų, kad išstumtų autobusą iš dumblyno. Po maždaug dešimties kilometrų jie pasiekė plentą, einantį per Raudonosios vėliavos sovchozą. Čia upė buvo išėjusi iš krantų ir virš grindinio buvo mažiausiai trisdešimt centimetrų vandens. Todėl draugo Oregovo leidimu draugas vairuotojas pasuko mašiną į kairę, Tifizo kryptimi, ir kelias valandas autobusas šokinėjo vingiuotu žvyrkeliu, kuris, nors ir siauras, bent turėjo kietą pagrindą. Deja, vėl pradėjo lyti, ir kelionė pasidarė pavojinga, nes užpakalinė autobuso dalis pradėjo slidinėti, keldama grėsmę kiekvieną akimirką atsidurti arime. Draugui vairuotojui tai buvo itin įtemptas darbas. Penkiasdešimtą kartą perjungdamas bėgius, jis užmiršo nuspausti sankabą, ir ties posūkiu trakštelėjo krumpliaratis tartum riešutas žnyplėse. Pylė kaip iš kibiro, ir iš visko atrodė, kad lietus tęsis mažiausiai dar savaitę. Atėjo vakaras, ir autobuse kilo sujudimas. Tifizo kaimas buvo tik už penkių kilometrų, todėl sutarta draugą vairuotoją pasiųsti ten griežtai įsakant grįžti arba sunkvežimiu, arba traktoriumi. Jis grįžo, kaip buvo išėjęs – pėsčias. Tifizo kolchoze buvo tik viena vienintelė nestreikuojanti mašina – pašaro elevatorius, kurio variklis keistu sutapimu tebeveikė. Buvo nutarta, kad šieno keltuvas tam reikalui netinka. Kadangi Tifizo kolchozas, deja, priklausė prie tų šešių nuošimčių, kurie neturėjo telefono, mažasis būrys turėjo leistis į kelionę pėsčiomis. Tas žygis visiems liko neužmirštamas, nes prie lietaus prisidėjo ir vėjas, o kojos klimpo dumblan iki kauliukų.

Atokvėpio valandai

Tifizo kaimą jie pasiekė jau sutemus. Kaimas darė liūdną įspūdį, nes, deja, priklausė prie tų aštuonių nuošimčių, kurie neturėjo elektros. Kaimo sovieto susirinkimų salė buvo prikimšta pašaro maišų, bet draugas Oregovas ligi šiol negirdėtai griežtu balsu pradėjo dalyti įsakymus, ir po pusvalandžio maišai dingo. Silpnoje kelių žibalinių lempų šviesoje kolchozininkai su milžiniškomis šluotomis baigė valymo darbus. Vienoje salės kertėje drebą „išrinktieji“ jautėsi palaidoti po dulkių debesimi. Don Kamilis pasijuto stovįs šalia draugo Sparvos, ūkių nuomotojo, ir iškart pratęsė savo puolimą. – Drauge, – sakė jis Peponiui nuo dulkių gergždžiančiu balsu, – ar tu atsimeni, ką tau šį rytą kalbėjau apie ūkininkus? Grevinece, kur visi kolchozo vadovai yra partijos nariai, viskas sukasi, lyg patepta. O čia, kur kolchozininkai palikti savo pačių valiai, viešpatauja tikra kiaulidės tvarka. Sunkvežimiai ir traktoriai neveikia, kaimo sovieto susirinkimų salė paversta sandėliu. Bet ar ne tas pats ir pas mus? Pjopete buvo pastatytos modernios ūkininkų sodybos, o ką randi voniose? Bulvių! O mašinų daržinėse? Malkų krūvas, paukščių pašaro, vištų, kalakutų. O brangiosios mašinos paprasčiausiai paliktos rūdyti atvirose pašiūrėse arba net lauke. Patikėk manimi, drauge: ūkininkas nesugeba įsisavinti laisvo žmogaus gyvenimo būdo socialistinėje bendruomenėje. Jis turi gauti įsakymus, kitaip niekam netinka. Visą žemę ūkininkams? Nesąmonė! Ne, visa žemė valstybei nuo pirmo iki paskutinio kvadratinio metro! Valstybiniai ir tik valstybiniai sovchozai, kol ūkininkas pagaliau įsisąmonins savo pareigas ir uždavinius. – Užsitęs šimtmečiai, kol į tuos cementinius arbūzus įeis bent gramas proto, – juokėsi Gemzius. Dulkėtoje patalpoje viešpatavo blanki šviesa, tačiau į automobilio sparnus panašios draugo pusininko Sparvos akys vėl buvo tokios paraudusios, jog jas būtum matęs šviečiančias ir visiškoje tamsoje. Don Kamilis ruošėsi paleisti antrąją šovinių juostą, kai Peponio bato kulnas švelniai ir įspėjamai paspaudė Don Kamilio kairiojo bato smaigalį, po kuriuo tūnojo jautriausia nuospauda. Jeigu ir automato vamzdis būtų buvęs įremtas į pilvą, Don Kamilis nebūtų tylėjęs. Tačiau kulnas į taip kietai blogo oro ir bjauraus kelio išbandytą nuospaudą buvo tikra beprotybė. Galima morališkai

pasipriešinti barikadoms, bet ne nuospaudoms. Don Kamilis nutraukė savo ofenzyvą. Dulkės leidosi ant grindų. Draugas Oregovas stovėjo išsižergęs salės vidury ir dalijo staigius, nedviprasmiškus įsakymus. Buvo atnešti mediniai ožiai ir sunkvežimių sienos, ir iš jų pastatytas ilgas stalas. Paskui sandėlininkas atnešė audeklo rietimą, ir stalas buvo užtiestas staltiese. Milžiniška krosnis jau skleidė malonią šilumą. Buvo parūpinta dar daugiau lempų ir žibintų. Paskui atsirado lėkštės, šaukštai, stiklinės. Tik dabar draugas Oregovas pagaliau atkreipė savo žvilgsnį į „išrinktųjų“ grupę, kuri dulkėmis apnešta stovėjo kertėje, ir tuojau suvokė padėtį. Įsakymas! Ir po kelių minučių pasirodė trys merginos su stiklinėmis ir buteliais. Dviejų degtinės ratų pakako, kad išrinktųjų sielose vėl būtų atkurtas tikėjimas galutine socializmo pergale. Išskyrus, žinoma, Don Kamilio – jo sieloje degtinė pažadino tik beapsnūstančias idėjas. Alkis, kurkiantis visų skilviuose, buvo tikrai komunistiškas. Vos tik ant stalo galų gale pasirodė garuojančių kopūstų dubuo, Peponis ir jo ištikimieji paleido džiaugsmo šūksnį ir godžiai griebė šaukštus. Pagaliau pasisotinus, draugas Oregovas išreiškė savo apgailestavimą dėl tiekos juos ištikusių nesėkmių. Don Kamilio nuotaika tą dieną buvo tiesiog šėtoniška. Nedelsdamas nė sekundės atsakė: – Mes dėl tų įvykių esame labai laimingi, nes turėjome progą iš draugo Oregovo pasimokyti, kaip komunistų valdininkas turi elgtis netikėtomis aplinkybėmis. Pas mus, namie, senas priežodis sako, kad savininko akis padaro ir kuiną riebų. Čia, automatizacijos ir socialinės lygybės eroje, kur nėra nei arklių, nei savininkų, turėtų tas priežodis kitaip skambėti: partijos akis pasotina draugus. Draugui Oregovui ta kalbelė padarė neblogą įspūdį, ir jis, susidauždamas stiklais, atrodė regimai susijaudinęs.

„Viltis“, Klyvlendas, Ohajas, 1968. Vertė Jonas Pranas PALUKAITIS. Autoriaus iliustracija

Henri J. M. Nouwen. Gyvenimo taurė Iš anglų kalbos vertė Laimutė Pacevičienė Jėzus paklausė: „Ar galite gerti taurę, kurią aš gersiu?“ Jie atsakė: „Galime.“ Kaip jūs atsakytumėte į šį Jėzaus klausimą? Ar atsilieptumėte į Jo kvietimą išgerti savo gyvenimo taurę iki dugno? Gerti taurę, kurią gėrė Jėzus, – tai gyventi Jėzaus Dvasios kupiną besąlygiškos meilės gyvenimą. Knygoje „Gyvenimo taurė“ kunigas Henris J. M. Nouwenas paprastai, aiškiai ir jausmingai atskleidžia, kodėl gyvenimo taurę – ir džiaugsmą, ir skausmą – reikia išgerti iki dugno ir kaip tai padaryti. Knyga „Gyvenimo taurė“ išleista „Arkos“ bendruomenės jubiliejaus (50 metų pasaulyje ir 10 metų Lietuvoje) proga.

Katalikų pasaulio leidiniai

Pylimo 27/14, Vilnius 01309, tel. (8 5) 212 24 22, faks. (8 5) 262 64 62, www.katalikuleidiniai.lt

Artuma 2014 m. birželis

Atokvėpio valandai

Dievo paukšteliai skrenda Amerikon Rūta LAZAUSKAITĖ

„Manėm, kad greit grįšim: 18 pokalbių apie pasitraukimą į Vakarus 1940–1944 m.“ (Aukso žuvys, 2014) – knyga, kurią būtina perskaityti. Ne todėl, kad kiekvieno pašnekovo likimas būtų savaip kitoks (iš tiesų – neįtikėtinas!) ar kad nepakankamai būtume apie pokario sumaištį, kančias girdėję ir patys – tiesiogiai ar nebetiesiogiai – jų patyrę. O visgi retas težino, kad ir ten, ir jau gerokai po karo – tautiečiai basi buvo („Atplaukėm į Ameriką – vaikai murzini, aš batų neturiu“, p. 271); juk į Vakarus pasitraukusi karta tarybinėje Lietuvoje neegzistavo – tų žmonių „nebuvo“: vieni nutylėti, kiti apšmeižti. Iki šiol pasąmoningai manome, kad tie anie lietuviai – pasiekė Ameriką ir poniškai gyveno; tai kiti, kitokie, mažai savi lietuviai, – mat komunistinis melas ypač klastingas. Nežinia, kiek pastangų (ne laiko, bet mąstymo pastangų) reikės iš jo išsivaduoti. Ir šioje knygoje tokių tarpukario Lietuvai nusipelniusių, o sovietiniuose vadovėliuose apjuodintų mokslininkų, visuomenininkų apstu. Svarbiausia – tai pasakojimai jų pačių lūpomis; autentiški ilgaamžių mūsų tautiečių liudijimai (Juozas Meškauskas 1905– 2010; Jonas Kavaliūnas 1913–2013; Janina Jakševičienė 1914–2013; Birutė Briedienė 1915–2014; Adolfas Damušis 1908–2003 ir kt.). Jie išsivežė savo atmintyje labai reikšmingą Lietuvos vaizdinį, neatmieštą vėlesne pokario skurdo ir teroro patirtimi. Apgavysčių ir nepriteklių jie patyrė už Lietuvos („Ką mes radome išvažiavę, žinome. Kaip ir visi kiti išvažiavusieji – daug vargo“, p. 149), tad jiems skaudu, bet nesunku prisiminti tą Lietuvą, iš kurios nieks nebūtų traukęsis savo noru („Ėjo labai gerai jau gyvenimas. Aš jokiu būdu nebūt bėgęs“, p. 260), kurioje buvo gera gyventi („Smagu buvo, dainuoji sau, lauką ari ir dainą trauki“, p. 291), – gera apie tokią ir skaityti. Iki šiol niekas nebuvo klausęs, o ką gi mąstė traukdamiesi, ką jautė žmonės, kurie nespėjo nusileisti į slėptuves, neįlipo „ne į tą“ traukinį ar laivą (ir todėl liko gyvi. O kiek įlipo!), pėsčiomis be

Artuma 2014 m. birželis

žemėlapio kelissyk perėjo Vidurio Europą, ištvėrė apsuptį Pomeranijoje, vergavo nacių ūkyje, buvo Drezdene per bombardavimą… Išgyvenusiųjų pasakojimai gniaužia kvapą. Gyvenimas, pasirodo, yra autorius tokių sutapimų, kokių sukurti žmogaus fantazija nesiryžtų, kokius atmestume iš principo – kaip neįtikimus. Kiekvienas individas gyveno artimame ryšyje su šeima – jo giminystės tinklas buvo karo sudraskytas. Taip per vieno asmens pasakojimą patiriame apie visos išblaškytos šeimos likimą, o per šeimos – apie visos tautos istoriją. Šiuo požiūriu sakytinės istorijos potencialas didžiulis. Būtina pasakyti, kad matome tik ledkalnio viršūnę visų tų pastangų, įdėtų knygą rengiant (pradėta 1995 m., kalbinta 65 lietuviai) – ir todėl ji praktiškai neįkainojama; papildyta puikiais, išsamiais įvadais, paaiškinimais, žodynėliu, rodyklėmis. Knyga slogi, grąžinanti mus į 1944-uosius, – liūdnus kaip gimdyvės pasakojimas apie vystyklus: „kur kokia nors balelė yra, tai išplaunam šiek tiek. Jeigu saulė šviečia, iškabinam ant vežimo tuos vystyklus ir sakom: „Taika, taika“, o čia vis tos taikos nėra“ (p. 265)… Vadovėlinius faktus puikiai žinome. Visgi tokio tipo – sakyti-

nės, mikroistorijos pasakojimuose – faktai širdį paliečia visai kitaip. Žinome, kad į Sibirą vežė nekaltus žmones; bet štai pasakoja Rainių miškelyje nukankinto vyro našlė: „padarė kratą, nieko nerado, išskyrus mano sūnaus, kuris ėjo į pradžios mokyklą pas seseles kazimierietes, dailyraščio sąsiuviny buvo parašyta: ‘Kas myli Dievą, tas niekada nežus.’ Tai tą puslapį išsiplėšė ir pasakė: ‘Užteks mums’“ (p. 184). Stebina, kad tiksliai žinodami, jog yra antrajame tremiamųjų sąraše – traukėsi ne tik paskutinę dieną, bet ir paskutinę akimirką. „Manėm, kad greit grįšim“ – ypač taiklus pavadinimas; pokalbių ciklą pradeda pasakojimas paauglio, kuris neplanavo bėgti („mes jau gimnazijoj Laukos buvom su[si]organizavę partizanais būt. Jau kai kurie nešiojosi ginklus, jau ruošėmės. Buvom apšviesti labai“, p. 57), bet kartu su kitais gimnazijos draugais buvo išvarytas iš klasės kasti apkasų ir… jau niekada nebegrįžo namo. Iš laiko perspektyvos graudina nuoširdus knygos herojų įsitikinimas, kad pasitraukimas nuo fronto į Vakarus bus toks pat laikinas, koks buvo jų ar jų tėvų atsitraukimas Pirmojo pasaulinio karo metu – į Rytus („Būnant Tiubingene, mes visą laiką skaičiuodavom: pirma savaitėmis, kai mes grįšim tuoj pat į Lietuvą, paskui mėnuo po mėnesio“, p. 141). Žavi veiklumas ir užsispyrimas tęsti vardan šviesios Lietuvos ateities pradėtus darbus: „Vokietijoj parašiau elektrokardiografijos vadovėlį ir išspausdinau Vokietijoj tokiom sąlygom. [G]alvojom apie grįžimą. Ruošėmės“ (p. 175) – šis ir kiti nudirbti darbai įtikina buvus nepaprastą meilės savo tėvynei kapitalą. Iš vienos vietos į kitą vaikomus DP asmenis (angl. displaced person) rašytojas Pulgis Andriušis išaiškino esant Dievo paukšteliais („Visą laiką turim kažkur kraustytis ir kraustytis, ir kraustytis. Kaip pradėjom nuo Lietuvos, tai

Sveikata

„Išeivis man – išplėštasis“ – viršelį komentavo knygos dailininkė Agnė Dautartaitė. Mūsų skola „išplėštiesiems“ – mūsų nuostata, kad išeiviai kentėjo kitaip. Metas šią tylią kaltę panaikinti ir Dievo paukštelius susigrąžinti į širdis. Skaitoma knyga padėtų tą padaryti.

Išnuomuoju

pilvą!

Į Lietuvą jau prasiskverbė nauja bėda – pakaitinių (surogatinių) motinų „versliukas“. Kol kas mūsuose jo dar nedaug, bet pirmieji šios prakeikties daigai jau guviai kalasi. Tad trumpai pažvelkime į šį blogį. Jo variantų yra ne vienas.

Auksės Petrulienės iliustracija

taip mes…“, p. 85). Po karo steigiantis DP stovykloms, pradėtos nustatinėti atvykimo į didžiąsias šalis kvotos karo pabėgėliams. Ne vienas, 1945–1949 m. sąžiningai dirbęs darbo stovyklose, gyvenimą už Atlanto pradeda vėl nuo nulio, su keliais doleriais kišenėje: „Ir dingo mano bagažas. <…> Ir likau Amerikoje taip, kaip stoviu“ (p. 211). Be to, jog DP įstatymas buvo palankus tik energingiems viengungiams, paaiškėjo, jog Amerika yra „svajonių šalis“, netolerantiška vaikams: „Po pusės metų butą gavom <nuomotis>. O kiek išieškojom, su vaikais nepriima!“ (p. 37); „ypatingai su vaikais nieks nenori priimti“ (p. 273). Taip lietuviai apgyvendino rūsius ir palėpes: „Ir išgyvenom <rūsyje> aštuonis su puse metų. O man pinigų trūko, tai aš du darbu dirbau“ (p. 195). Kartojosi ir Juozapo su Marija istorija – per „1952 <…> Kalėdas, mūsų dukra gimė. Ir <kai> mes ieškojom buto, niekas mūsų nenorėjo priimti, dėl to, kad aš laukiausi kūdikio“ (p. 165). Toks buvo tikrasis Amerikos svetingumas. O dabar? „Čia mes turim visko, <bet> mes neturim savo krašto“ (p. 275).

Štai turime porą, o šios poros moteris negali ar nenori išnešioti kūdikio. Moters kiaušialąstės apvaisinamos sutuoktinio sperma mėgintuvėlyje ir maždaug po savaitės (kartais po 5 dienų) implantuojamos į kitos moters – surogatės gimdą. Šioji kūdikį išnešioja, pagimdo ir atiduoda „užsakovams“. Pastarieji jai sumoka didelę sumą, bet dar didesnę medikams ir šio reikalo organizatoriams, dažniausiai dirbantiems klinikoje. Kitas atvejis, kai kiaušialąstė (-ės) būna surogatės, sperma „kliento“. Vėl kartojasi tas pats – nėštumas, gimdymas ir kūdikio pardavimas. Trečiuoju atveju kiaušialąstės ar spermatozoidai (arba vieni ir kiti) būna „užsakovų“ parinktų donorų. Toliau – kaip įprasta. Ketvirtuoju atveju kiaušialąstė „užsakovės“, sperma donoro. Surogatė išnešioja, pagimdo ir parduoda. Ir taip toliau. Didesnės nuodėmės, išsigimimo ir blogio jau, regis, negali būti. Bažnyčia (ne tik Katalikų!) griežtai smerkia surogatiją ir taip daro ne veltui. Tačiau į teologinius ir moralinius klausimus čia nesigilinsiu. Mano tikslas yra tiesiog supažindinti su šiuo reiškiniu, nes tai didžiulis pavojus, gresiantis ir Lietuvai. Kol kas pas mus žinoma nedaug surogatinės motinystės atvejų, bet faktiškai yra gerokai daugiau, nes poros kūdikio pirkimą pasinaudojant surogatine motina labai slepia. Surogatijos pradžia – 1976 m., JAV. Tačiau pirmieji bandymai buvo nesėkmingi. 1980 m. gimė pirmas surogatinės motinos kūdikis. Ji už „pilvo nuomą“ gavo 10 000 USD. Bet šie pinigai sumaitojo šeimos gyvenimą. Moteris, jos vyras ir trys vaikai pateko į tikrą psichologinį ir socialinį pragarą, nes visuomenė juos labai griežtai pasmerkė. Maža to, po gimdymo pabudo moters motinystės jausmai ir ji nepanoro atiduoti kūdikio. Teismai tęsėsi ilgai... Dabar surogatija klesti ne vienoje šalyje. Tai puikus bizniukas. Jau veikia ir nusikaltėlių grupuotės, organizuojančios šį „verslą“, t. y. ieškančios ir pristatančios surogatines motinas. Joms keliami nemaži reikalavimai. Amžius iki 35 metų, puiki psichinė ir fizinė sveikata, svarbi kraujo grupė ir netgi išvaizda. Reikalaujama, kad surogatė turėtų du ar tris (blogiausiu atveju vieną) sveikus vaikus, pagimdytus santuokoje. Neleistini žalingi įpročiai, buvę teistumai. Tačiau būna ir išimčių: „rekordininkė“ 42 metų britė išnešiojo ir pagimdė 13 svetimų (?) vaikų.

Kaip visa tai atrodo? Surogatinių motinų dažniausiai ieškoma užsienyje, nes taip lengviau nuslėpti gėdingą kūdikio pirkimą. Surogatija ypač klesti Indijoje, Artuma 2014 m. birželis

Sveikata

kur įstatymai jos nedraudžia. Anando mieste veikia didelė oficiali klinika. Joje per pastaruosius porą metų gimė arti tūkstančio vaikų. Kadangi šioje šalyje labai daug skurdo, tai ir paslauga ten pigiausia. Skurstančios moterys surogatinį kūdikį sutinka pagimdyti už 8 000 USD. Klinika uždirba 28 000 USD. Prieita iki to, kad nebūtina ten važiuoti. Pakanka užšaldytą genetinę medžiagą (kiaušialąstes ir spermatozoidus) nusiųsti... Tokia klinika klesti ir Kijeve. Jos savininkė yra Gruzijos pilietė Mariam Kukunašvili. Toji ponia savo veiklą išplėtojo taip, kad jau turi mažesnes klinikas Gruzijoje, Izraelyje, Tailande ir toje pačioje Indijoje. Jos parūpintoms surogatėms mokama nuo 13 000 iki 20 000 USD.

Auksės Petrulienės iliustracija

Per visą nėštumo laikotarpį kūdikiui ir surogatinei motinai daroma psichinė ir psichosomatinė žala.

Kaina priklauso nuo amžiaus, kraujo grupės ir kitų faktorių. Tačiau mokesčiai surogatei ir klinikai – dar ne viskas. Per devynis nėštumo mėnesius apie 3 000 USD sumokama už moters maistą, 1 000 už drabužius, avalynę. Be to – draudimas, viešbutis, medikamentai ir t. t. Jei nešiojami dvyniai, „honoraras“ padidėja 2 500 USD. Taigi, kūdikį nusipirkti gali tik turtingieji. Kaip minėjau, kainos įvairiose šalyse skirtingos. Siūlančios save kaip surogatinę motiną latvės prašo 25 000 USD, lenkės net 40 000 USD, o lietuvės siūlosi už 50 000 Lt. Ukrainoje diapazonas platus: nuo 11 000 iki 20 000 USD. Kokios moterys ryžtasi tokiam nežmoniškam uždarbiui? Paprastai teisinasi esančios prispaustos materialinių bėdų. Visos neišpažįsta jokio tikėjimo arba tik melagingai deklaruoja jį išpažįstančios. Pasitaiko ir tokių, kurios tvirtina darančios gerą darbą, padedančios bevaikėms poroms. Hm... Bet pinigus tos „altruistės“ kažkodėl paima... O kas gi „užsakovai“? Daugelis jų tikrai negali sulaukti vaikų, bet nemažai jaunų gražuolių ar scenos žvaigždžių tiesiog nenori... susigadinti figūros! Kam devynis mėnesius vargti, kamuotis nuo nėštumo toksikozės, priaugti svorio, kentėti gimdymo skausmus, jei galima pasamdyti kitą žmogų?! Vos po vieną kūdikį pagimdė kino garsenybės Nicole Kidman, Sarah Jessica Parker, o kiti jų vaikai pagimdyti surogatinių motinų. Surogatę samdė Eltonas Johnas ir kiti turtingi homoseksualai. Kaip plačiai žinoma, samdytos moterys pagimdė vaikus Filipui Kirkorovui, Alai Pugačiovai su Maksimu Galkinu. Kadangi pirmieji du yra pakrikštyti, Ortodoksų Bažnyčia juos griežtai pasmerkė.

Artuma 2014 m. birželis

Trumpai stabtelėkime prie sveikatos aspektų, pagalvodami, kas gresia kūdikiui, „motinai užsakovei“ ir surogatinei motinai. Augdamas surogatinės motinos kūne, kūdikis ne tik maitinasi jos krauju, girdi balsą, širdies plakimą, jaučia nuotaikas ir pan. Jis gyvena jos gyvenimą. Kūdikiui tai jo mama. Ir vos tik gimęs staiga jos netenka. Jis girdi kitos moters balsą, jaučia kitas nuotaikas, kvapus, priglaustas prie krūtinės išgirsta kitokį širdies plakimą. Vaikeliui tai didžiulė trauma, psichologiškai, be jokių abejonių, jį paveikianti. Faktiškai vos gimęs jis jau tampa našlaičiu, tiesa, įvaikintu. Genai kiti, nei surogatinės motinos, tačiau... Motinai „užsakovei“ hormonais dirbtinai sukeliama ovuliacija, subrandinamos kiaušialąstės. Turbūt neatsiras teigiančių, kad šiurkštus hormoninis įsikišimas į bene jautriausią moters endokrininės sistemos sritį yra geras ir medicininės moralės požiūriu teisingas dalykas, nepaliekantis jokių blogų padarinių. Vyro „užsakovo“ psichologijoje taip pat viskas susijaukia. Kūdikis tarsi jo, bet gimęs nenatūraliu būdu, tad „tėvystę realizuojant“ iškyla įvairių problemų. O surogatinė motina? Jų būna dvejopų. Vienos kūdikį atiduoda ramiai (kai kurios net tam tikrą laiką maitina krūtimi), nes joms tai parduodamas daiktas, prekė. Antrosioms kyla stiprūs motinystės jausmai ir joms išsižadėti pagimdyto kūdikio labai sunku. Šios patiria didžiulį sukrėtimą, ir jis tęsiasi visą gyvenimą. Žinoma, būna ir teismų, nes kūdikio atiduoti pastarosios surogatinės motinos nebenori. Psichinė ir psichosomatinė žala daroma kūdikiui ir surogatinei motinai per visą nėštumo laikotarpį, nes moteris nuolat nervinasi, o pusė tokių moterų išgyvena nuolatinę frustraciją ir po gimdymo. Nepamirškime dar vieno itin šiurpaus niuanso. Inkubatoriuje „tikrumo dėlei“ auginami keli embrionai, t. y. kūdikiai. Vienas, dažniau du perkeliami į surogatinės motinos gimdą, o kitos gyvybės sunaikinamos. Kartais dar kurį laiką palaikomos užšaldytos, bet šiaip jau vos pradėti žmogučiai be gailesčio nuleidžiami į kanalizaciją. Viena ar dvi gyvybės išlieka, kitos nužudomos. Turėtų būti visiems (!!!) savaime suprantama, jog surogatija yra mirtina nuodėmė. Tačiau taip nėra. Už ją pasisako Seimo narė Aušrinė Marija Povilionienė. Yra ir kitų keistuolių.

Lietuvos įstatymai surogatinę motinystę draudžia. Bausmė – laisvės atėmimas nuo 5 iki 15 metų, nes pagal įstatymus – tai prekyba žmonėmis. Surogatinę motinystę legalizavo Indija, Danija, Ukraina. Su išlygomis – Armėnija, Kroatija, Kipras, Gruzija, Izraelis, Rusija, PAR. Tačiau įstatymai, kaip visada būna, ir apeinami. Maža to, negrabiai spekuliuojama Šventuoju Raštu, vis primenant, kad, iki sulaukdama vaiko, Sara parinko Abraomui vergę Hagarą pagimdyti kūdikį, nors tai nelyginami dalykai. Parengė Vanda IBIANSKA

Gyvenimas kaip senas vynas

Purkštavimai Vanda IBIANSKA

Purkštauti negražu, bet vis vien papurkštausiu. Praėjo nemažai metų, daug kas sugulėjo, atmintis apdilo, o ir iš laiko perspektyvos viskas kitaip atrodo. Net jei tos perspektyvos yra tik mėnuo, kitas. Va todėl ir purkštausiu švelniau. Ir štai apie ką. Minėjome Sąjūdžio 25-metį. „Dėžė“ rodė tuos dokumentinius įrašus. Spoksojau į ekraną kitaip nei 1988-aisiais. Tada buvau euforijoje. Dabar pamačiau viską kitu kampu. Žiūrėjau su gilia, sunkiai apsakoma pagarba į žmones, kurie tada išdrįso drąsiai, viešai ir garsiai pasakyti tai, ką visi galvojome, bet tylėjome... Mano karta žino, kuo galėjo baigtis toks kalbėjimas. O išdrįso, nepabijojo! Visi jie tada buvo didvyriai, dalis tokie yra ir dabar. Dalis... Na taip. Tik dalis.

* * *

Šnekuosi su keliais jaunais žmonėmis. Jie man ir sako: „Betgi tame Sąjūdžio suvažiavime nieko ypatingo nebuvo.“ Kaip paaiškinti apie tada tvyrojusį pavojų ir grėsmę? Ar apie tautos susivienijimą petys petin, kai baimei net vietos nelieka? Aiškinau. Domėjosi, klausinėjo, bet mačiau, kad vis vien iki galo nesuprato. Jie gimė jau nepriklausomoje Lietuvoje ir sunku įsivaizduoti tą makabrą, kurioje gyveno tėvai ir seneliai. Supranta tik patyrusieji savo kailiu. Ačiū, Dieve, kad jauniems nebereikia gyventi „sistemoje“. Visiems. Gabiems, darbštuoliams, mažiau gabiems, tinginiams, ieškantiems ir nerandantiems

* * *

Ir iš kur tie piktieji? Pasakysiu: nes nesišypso. Kai vienas surūgėlis pasižiūri į kitą surūgėlį, išsyk abu žodžiuotis ima. O nusišypsai ir iškart geriau ne tik tau, bet ir aplinkiniams. Kažkur skaičiau, kad kasryt prieš veidrodį reikia sau nusišypsoti ir nuotaika pašviesėja. Aš tai ir taip šypsausi, bet patariu kitiems. Kas pabandė, sako, kad tikrai padeda. Vienatvė irgi pataisomas dalykas. Kodėl laukiame, kol mus kas užkalbins ar užeis kavos? Taigi reikia pakviesti patiems ir užkalbinti irgi pirmiems reikia. Gal „mirtinų“ draugų ir neįgysite, bet draugiškai nusiteikusių žmonių ratą subursite. Patikrintas dalykas! Geras žodis, šypsena, palankus elgesys traukia kaip magnetas!

Algirdo Kairio nuotrauka

Kompartijos viršūnėlė su AMB-u priešakyje daug ir ilgai šūkaliojo apie autonomiją SSSR sudėtyje, kažkokią keistą platformą, „Mes be Maskvos prapulsim!“ ir pan. Paskui staiga visi vienu ypu tapo dideliais nepriklausomybininkais (kai sąjūdiečiai jau nepriklausomybę buvo užtikrinę), uoliais katalikais, tremtinių globėjais, Vilniaus katedrą „grąžino“. Jaunimas viso to nematė, nežino. Jam nė galvon neateina, kad AMB-ui sklandžią kalbą tam pačiam Sąjūdžio suvažiavimui rašė KGB rūmuose, aktyvesni sąjūdiečiai turėjo po „angelą sargą“, telefonų klausėsi, visur buvo prikaišiota „blakių“ ir rusų kariuomenė laukė komandos pradėti skerdynes. Mes visa tai patyrėme, matėme, žinojome. Ir nebijojome! Na, gal truputėlį… Kai kas. Nes tada, 1988-ųjų spalį, delegatų veidai salėje buvo sukaustyti, tipiški homo sovieticus. Žinoma, išskyrus atsipalaidavusius Brazauską ir jo svitą. Dabar ekskomunistai (ar tikrai „eks“?) tapo milijonieriais. Jų gerbėjai irgi nevargsta. Turi nesuvokiamas sovietmečio žmonėms galimybes: leidžia vaikus studijuoti į užsienius, šildosi egiptuose ir turkijose, statosi vilas pakrantėse. Ei, Landsbergiui ir Kubiliui neapykanta alsuojantieji! Ką veiktumėte ir kaip gyventumėte, jei šiemet ateitų Brežnevo, Gorbačiovo ar Putino laikai, ką? Juk pralobote, iškilote tai dėl anų sąjūdiečių aukos, rizikos ir žygdarbio! Aja-jai...

savęs, netgi sukčiams, nes jie irgi žmonės, tik labai, labai nusidėję. Ai, net ir bambekliams, kurie murma kaip meška viduriams užkietėjus.

Dėl to nuovargio – tai viskas paprasta kaip taburetė. Darbo ir poilsio režimas, švenčiamas sekmadienis (su bažnyčia ir šv. Mišiom, mielieji), atostogos, tegu ir kuklios. Atrodytų, elementaru. Tai kodėl viso to nedarome?!

* * *

Nukrypstu nuo maršruto ir suku į kitą kelią, nes jei ilgai purkštausiu, pasieksiu sprogstamąją būseną. Netyčiom man į rankas patekusioje alkoholikų programoje HALT rašoma: „Žmogus neturi teisės leisti sau būti alkanas, piktas, vienišas ir pavargęs.“ Aukso žodžiai! Argi viskas de facto nepriklauso nuo mūsų pačių? Lietuvoje tikrai alkanų (ir vėl ačiū Dievui) nėra. Ne Somalis ir Artuma 2014 m. birželis

Gyvenimas kaip senas vynas

ne Zimbabvė. Duonos ir kruopų kol kas įpirkti galima. O štai sviestui, dešrai ar ikrams reikia daugiau padirbėti. Gal ikrams ir ne kiekvienas pajėgia, bet sviestui ir vidutinei dešrai galėtų, jei judėtų ne šlubos sraigės greičiu. Bet ne. Sėdi ir laukia, kol pasiūlys (!!!) darbą su milžinišku atlyginimu. Čia ne prestižas, ten ne formatas, o anie mažai moka. Važiuosiu į Norvegiją ar Londoną! Galima pagalvoti, kad ten žvirblių melžėjams Konstitucinio Teismo teisėjų algas moka. Arsite, mielieji, kaip jaučiai akmenuotame lauke, jei pavyks darbą gauti, gyvensite susigrūdę po kelis kambaryje, valgysite greitąjį maistą, o kai susuks radikulitas, trijų mėnesių uždarbį paklosite trečiarūšiui daktarui už vieną 15 min. vizitą.

* * *

Papurkštavau ir pačiai nejauku pasidarė. Pasijutau kaip tas grizlis Aliaskoje, kuris naktį įlindęs į namus sukūlė butelį brendžio, paskui jį ir išlaižė. Maža to, sušniojo didelį tortą ir pargriuvęs kieme sunkiomis pagiriomis kamavosi („Nacionalinė geografija“ rodė). Geriau papasakosiu apie vieną savo gerbėją, vis linksmiau bus. Čia iš gilios praeities. Seniai, seniai, kai buvau dar jauna, graži ir laisva, apturėjau darbinę pažintį su vyresnio amžiaus ponu. Na, gerai, senyvu. Jei tiksliai, tai gerokai senyvu. Esu išauklėta taip, kad senus žmones privalu besąlygiškai gerbti, tai ir gerbiau tą poną. Neilgai trukus jis jau atburzgdavo pas mane į namus kretančiu „Moskvičiumi“ su gėlių puokštėmis. Gerdavo tik arbatą ir dažnai eidavo į tualetą. Vieną dieną prapuolė. Apsidžiaugiau, nes jau buvo gerokai įkyrėjęs. Po gero pusmečio sutiktas gatvėje jo kolega man ir sako: „Kaip gaila, kad nespėjote susituokti, gal dar gyvas būtų.“ Aš: „???!!!“ Pasirodo, „jaunikis“ mirė nuo insulto, prieš tai apskelbęs, kad netrukus mane ves! Netrukus – tai kai išgydys prostatos negalavimus. Ilgai gaudžiau orą, nes tas ponas buvo už mane vyresnis apie 50 metų ir jokios kitos veikos, išskyrus pokalbius apie orą, arbatos gėrimą bei dažną tualeto lankymą, nebuvo. Nebuvo jokių kalbų matrimonialinėm temom! Et, nuskriejo dar vienas jaunikis mosuodamas meilės sparnais į Abraomo prieglobstį... Visada sakiau ir sakysiu, kad vyrai yra labai sudėtinga biologinė substancija ir ne mums, moterims, juos suprasti! Net ir sulaukus tam tikro (hm, įdomaus?) amžiaus. Vido Venslovaičio nuotrauka

* * *

Ir dar – istorija prie temos „nepaleistuvauk!“, įvykusi mano jaunystės laikais, irgi tragikomiška. Jos herojų tarp gyvųjų nėra.

Artuma 2014 m. birželis

Gera, nuoširdi ir dora moteris neteko vyro. Kai jis mirė, abi dukrytės buvo visai mažos. Okupacinė valdžia tuo metu našlaičius rėmė tik simboliškai. Ponia Monika sukosi, kaip išmanė. Dirbo, nuomojo kambarį studentams, stvėrėsi papildomų darbų. Dukros augo viena graži, kita gabi. Gražuolė ėmė storėti. Dorovingoji ponia Monika, kraustydamasi iš proto, prirėmė dukterį į kampą: „Sakyk, kas tėvas!“ Dukra Neringa išlemeno, kad buvęs klasiokas Gintaras, kuris kartais užeidavo į namus. Kad būtų drąsiau, ponia Monika pasitelkė kaimynę ir nuėjo pas Gintaro tėvus. Vaikinukas išsigynė ir, reikia pripažinti, jo „alibi“ buvo neginčytinas. Mama vėl primygo Neringą. Tada paaiškėjo, kad yra dar ir kažkoks Alvydas. Ir vėl mamos, lydimos kaimynės, žygis pas Alvydą. O čia siurprizas! Pasirodė, jog Alvydas ne tik vedęs, bet dar ir „reikiamu laiku“ buvo ilgalaikėje komandiruotėje Rusijoje, nors intymių santykių su Neringa nepaneigė. Trumpai sakant, visiškas fiasko! Po eilinio griežto pokalbio su Neringa ir nežinia kiek buteliukų valerijonų bei ašarų upės, ponia Monika, vis dar lydima ištvermingosios kaimynės, nuvyko į taksisto Aliko namus. Šio šeima kaip tik ruošėsi emigruoti į Izraelį. Buvo daug triukšmo. Alikas rėkė, kad su gražiąja Neringa gulinėjo ne jis vienas, tad kas čia žino, kieno tas vaikas. Dar nė 20-ies neturinti Neringa užsisklendė, raudojo ir kitų kandidatų į tėvus neįvardijo. Aliko tėvai jai davė gana solidžią sumą rublių, o kai Neringa pagimdė berniuką, apipylė dėžėmis deficitinių tais laikais egzotinių vaisių, sulčių, įvairių delikatesų ir atvežė kūdikiui tokį kraitelį, kokio pavydėtų net gastronomo vedėjas. O paskui išrūko į Izraelį. Tolesnė įvykių seka tokia: Neringa prasigėrė iki valkatavimo, taip ir neaišku, kurio tėvo, sūnus paauglystėje pasikorė, o vargšę ponią Moniką laidojo keli kaimynai. Jų kapas jau turbūt seniai žole apžėlė, nes gabioji ponios Monikos dukra kaip išlėkė studijuoti Maskvon, taip ten ir ištirpo. O viskas prasidėjo nuo jaunutės gražuolės pirmo slystelėjimo. Pradžia buvo tokia paprasta...

Štai kokie gavosi konfitiūrai. Ai, kitą kartą gal geriau pavyks. Nenusimenu. O prie daikto, kaip sakoma, priminsiu Tėvo dieną. Būkit pasveikinti birželio pirmą sekmadienį visi tėčiai, tėveliai, tėtukai! Telydi jus Dangaus malonė! Ilsėkitės ramybėje iškeliavusieji į Tėvo namus tėvai! Tešviečia jums amžinoji šviesa!

Mūsų draugai

Kviečiame studijuoti Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakultete Religijos pedagogika – tai studijų programa, suteikianti religijos mokslų bakalauro laipsnį ir mokytojo kvalifikaciją (4 m.). Katalikų teologija – tai studijų programa, suteikianti teologijos bakalauro laipsnį (5 m.). Pastoracinė teologija – tai magistro studijų programa, suteikianti teologijos licenciato laipsnį (2 m.). Religinis švietimas – tai studijų programa, suteikianti religijos mokslų magistro laipsnį (1,5 m.). Šeimotyra – tai studijų programa, suteikianti edukologijos magistro laipsnį (1,5 m.). Studijuojant bet kurią iš šių programų, kartu su religijos pedagogo ar teologo specialybe galima nemokamai įgyti gretutinę specialybę: užsienio kalbos, socialinio darbo, teisės, informatikos, verslo administravimo, politikos mokslų, psichologijos ar kurią nors kitą iš 47 specialybių sąrašo. Dalyvaujantys krikščioniškoje veikloje ir gerai besimokantys gali kreiptis dėl papildomos finansinės paramos – visiško ar dalinio studijų krepšelio padengimo. Daugiau informacijos: www.teologija.vdu.lt, www.vdu.lt, tel.: (8 37) 32 34 77, 8 687 17 399

Lietuvos edukologijos universiteto Istorijos fakulteto Katalikų tikybos katedroje Katalikų tikyba – tai bakalauro studijų programa, suteikianti katalikų tikybos pedagogikos ir religijos studijų bakalauro laipsnį bei pedagogo kvalifikaciją (4 m.). Katalikų tikybos ir istorijos pedagogika – tai bakalauro studijų programa, jungianti dviejų dalykų – katalikų tikybos ir istorijos – studijas. Suteikiamas dalyko pedagogikos, religijos studijų ir istorijos bakalauro lapsnis bei pedagogo kvalifikacija (4 m.). Krikščioniškoji antropologinė pedagogika – tai studijų programa, suteikianti religijos studijų magistro laipsnį (2 m.). Daugiau informacijos: www.leu.lt; tel.: (8 5) 233 99 14, 8 687 56644; el. p. if.ktk@leu.lt

Klaipėdos universiteto Pedagogikos fakulteto Katechetikos katedroje Religijos pedagogika ir psichologija – tai dviejų krypčių (religijos ir psichologijos) bakalauro nuolatinių studijų programa (4 m.), suteikianti dvi specialybes: pagrindinę – tikybos mokytojo ir antrą – psichologijos mokytojo. Dvasinis konsultavimas ir asistavimas – tai magistrantūros nuolatinių studijų programa (2 m.), susiejanti dviejų mokslų kryptis – religiją ir psichologiją. Baigę įgysite Religijos studijų magistro laipsnį ir dvasinio konsultanto-asistento specialybę. Daugiau informacijos: www.ku.lt, tel. (8 46) 39 86 13; el. p. kk.pf@ku.lt

Lietuvių Katalikų Religinė Šalpa

parėmė š. m. I pusmečio „Artumos“ prenumeratą per vyskupijų Caritas skyrius, pasieksiančią labiausiai stokojančius. Taip pat fondo dėka „Artuma“ pasieks ir pasaulio lituanistines mokyklas

remia kai kurias „Artumos“ skyrelių „Kronika“, „Didelės ir mažos kryžkelės“, „Akiračiai“, „Atokvėpio valandai“ publikacijas

Artuma Katalikiškas mėnraštis šeimai

Nr. 6 (293) / 2014

Eina nuo 1989 metų spalio ISSN 1392-382X Steigėjas – Lietuvos Caritas Leidėjas – Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“

Įmonės kodas 134460120 A. s. LT097300010002264553

Vyr. redaktorius Darius Chmieliauskas Redaktorė Vanda Ibianska Redaktorė stilistė Dalė Gudžinskienė Techninė redaktorė ses. Teresė ELSTERYTĖ MVS Korektorė Rūta Lazauskaitė Dailininkė Silvija KnezekytĖ Vyr. buhalteris Arūnas Urniežius Redakcijos kapelionas kun. Artūras Kazlauskas

SL Nr. 340. Užsakymo Nr. 45164 Tiražas 10 300 egz.

Redakcijos adresas: Rotušės a. 23, LT-44279 Kaunas Tel./faks. (8 37) 20 96 83 redakcija@artuma.lt www.artuma.lt

Žurnalo kaina 3,5 Lt (atsiimant redakcijoje – 3,4 Lt)

Spausdino UAB „Spaudos praktika“ Chemijos g. 29, LT-51333 Kaunas

Žurnalą galima bet kada užsisakyti kiekviename Lietuvos pašte Indeksas – 5010

Redakcija pasilieka teisę savo nuožiūra taisyti ir trumpinti rankraščius. Jų negrąžina ir nerecenzuoja

Sekminių atlaidai Vepriuose Birželio 6 d. 17 val. – šv. Mišios; po jų einami Kalvarijos kalnai Birželio 7 d. 8, 10 ir 12.30 val. – šv. Mišios (po 10 val. šv. Mišių einami Kalvarijos kalnai) Birželio 8 d. 8, 10 ir 12 val. – šv. Mišios (po 10 val. šv. Mišių einami Kalvarijos kalnai) Išsamesnė informacija www.kaunoarkivyskupija.lt

2014 m. liepos 1–12 d. Šeimos metų Didieji Žemaičių Kalvarijos atlaidai Liepos 1 d., antradienis Atlaidų išvakarės Meldžiamės už katalikiškas organizacijas ir Marijos Legiono narius. 16 val. – šv. Mišios Panų kalne 19 val. – Mišparai bazilikoje, po jų Eucharistinė procesija aplink baziliką Liepos 2 d., trečiadienis Kunigų, kunigų seminarijų auklėtinių, ministrantų ir vienuolių diena Meldžiamės už esamus bei naujus pašaukimus.

Birželio 5 d., ketvirtadienis Švč. Sakramento adoracija 8–20 val. – Švč. Sakramento adoracija bažnyčioje Birželio 6 d., penktadienis Kunigų ir vienuolių diena 10 val. – Kryžiaus kelias nuo Marijos Sopulingosios koplyčios 14 val. – šv. Mišios bažnyčioje 15 val. – agapė Birželio 7 d., šeštadienis Šeimų (vaikų) ir jaunimo diena Programa šeimoms: 10 val. – šv. Mišios prie Marijos Sopulingosios koplyčios 11 val. – šeimų Kryžiaus kelias. Po jo kareiviška košė ir arbata 15–16.30 val. – teminiai susitikimai grupėse (vaikams – kūrybinė veikla) Programa jaunimui: 16.30 val. – katechezė 17 val. – šlovinimas 18 val. – šv. Mišios (lietuvių ir lenkų kalbomis) 19.30 val. – agapė 20.30 val. – Šviesos kelias 22 val. – šventės pabaiga

Liepos 3 d., ketvirtadienis Katechetų diena Meldžiamės už vyskupijos katechetus. Liepos 4 d., penktadienis Policijos ir teisėsaugos darbuotojų diena Meldžiamės už policijos darbuotojus ir Lietuvos Respublikos teismų teisėjus. Liepos 5 d., šeštadienis Jaunimo ir jaunų šeimų diena Meldžiamės už jaunas šeimas ir besiruošiančiuosius Santuokos sakramentui. 19 val. – jaunimo šv. Mišios, po jų – Kryžiaus kelio kalnai Liepos 6 d., sekmadienis Didžioji Kalvarija Karaliaus Mindaugo ir karalienės Mortos karūnavimo diena. Brolių latvių diena Liepos 7 d., pirmadienis Anoniminių alkoholikų diena Meldžiamės už visus alkoholio ir kitų priklausomybių varginamus žmones. Liepos 8 d., antradienis Transporto bei kelių priežiūros darbuotojų diena Meldžiame Dievo palaimos transporto bei kelių priežiūros darbuotojams.

Birželio 8 d., sekmadienis Sekminių diena 9 val. – Kryžiaus kelias nuo Marijos Sopulingosios koplyčios 13 val. – iškilmingos šv. Mišios (šalia bažnyčios). Po jų agapė pievoje Išsamesnė informacija www.vilniauskalvarijos.lt

Liepos 9 d., trečiadienis Verslininkų, Savivaldybių darbuotojų, Savivaldybės įstaigų ir įmonių darbuotojų diena Meldžiame jiems Dievo palaimos. Liepos 10 d., ketvirtadienis Žemdirbių ir kaimo parapijų diena Meldžiame Dievo palaimos visiems Lietuvos žemdirbiams, ūkininkams ir kaimų parapijų žmonėms. Liepos 11 d., penktadienis Carito darbuotojų, savanorių ir ligonių diena Meldžiamės už Carito darbuotojus, savanorius ir ligonius. Liepos 12 d., šeštadienis Žemaičių Kalvarijos parapijos ir jos kaimynių: Barstyčių, Sedos, Platelių, Alsėdžių, Gegrėnų parapijų diena Meldžiamės, kad visi būtų žinios apie Žemaičių Kalvarijos šventovę skelbėjai ir šios šventovės puoselėtojai, svetingai priimantys maldininkus iš Žemaitijos, Lietuvos ir viso pasaulio. PAMALDOS ATLAIDŲ metu 7 val. – Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ Kęstaičiuose išlydi piligrimus į Žemaičių Kalvariją 7.30 val. – Rytmetinė liturginė valanda Žemaičių Kalvarijos bazilikoje 8 val. – šv. Mišios 10 val. – šv. Mišios, po jų – Švč. Sakramento adoracija ir Dievo Gailestingumo vainikėlis 12 val. – Suma, po jos – iškilminga pagrindinė procesija į Kryžiaus kelio kalnus 19 val. – vakarinės šv. Mišios Paskutinę atlaidų dieną 19 val. šv. Mišių bazilikoje nebus

Išsamesnė informacija www.zemaiciukalvarija.lt

ISSN 1392-382X

Artuma

Katalikiškas mėnraštis šeimai