Artuma

Artuma 2014 m. liepa–rugpjūtis 7/8

Ganytojo laiškas „Artumai“

Mieli Skaitytojai, Esame sukurti pagal Dievo, kuris yra Meilė, paveikslą.

Jeigu žmogus pats sau yra paslaptis, tai meilė yra dar gilesnė paslaptis. Meilė yra dovana ir niekas negali priversti kito mylėti.

Savo širdies gelmėje kiekvienas puikiai žinome ir suvokiame, kad mylėti negalime nei priversti, nei meilės nupirkti. Būtent todėl, kai suvokiame, jog esame mylimi, pajuntame, kaip didžiulis meilės, nuostabos ir dėkingumo jausmas pripildo širdį.

Meilės slėpinys reikalauja besąlygiško ir visiško dovanojimo be ribų. Tada, kai meilei nustatomos sąlygos ar apribojimai, tuomet tampa savaime suprantama, jog tariamai „įsimylėjusysis“ ieško tik savo naudos, o ne mylimo asmens gėrio. Tai nėra meilė.

Bet vis dėlto mes savyje neturime nieko tokio, dėl ko būtų galima kam nors pareikšti: „Tu turi mane mylėti visa savo širdimi, net iki savo gyvybės atidavimo už mane.“ Meilė reikalauja visiško įsipareigojimo, įsipareigojimo iki mirties. Tik Dievas gali prašyti žmogaus tokio gilaus atsidavimo. Štai koks yra giliausias gyvenimo ir meilės slėpinys.

Dievas mus kviečia prie savęs ragindamas mylėti vieniem kitus. Šiais šeimai skirtais metais Bažnyčia mums primena, kad šeima turėtų būti toji erdvė, kurioje gimsta, auga ir skleidžiasi iš Dievo gautoji meilė. Šeima – bendrystės vieta, tikrosios naujų gyvenimų įsčios, „gimnastikos salė“, kurioje vaikai su tėčiu ir mama išmoksta atrasti pamatines harmoningo ir visapusiško augimo nuorodas. Šeima yra universali ir nepakeičiama tikrovė, bet – kaip sako popiežius Pranciškus – per daug dažnai „paniekinta ir engiama“.

Santuoka buvo pirmapradis sakramentas, kuris suvienijo Adomą ir Ievą vieną su kitu bei su Dievu. Jie buvo sukurti pagal Dievo, kuris yra Meilė, paveikslą, bet gimtoji nuodėmė sugriovė įgimtą jų tarpusavio ir su Dievu vienybę. Kai pasaulyje nėra meilės, kai kiekvienas žiūri tik savo naudos, tada pasaulis daugiau jau nebepajėgia atspindėti skaidrios Dievo meilės.

Kai kurie paikai mąstydami sako, kad Dievo nėra, nes Jis leidžiąs egzistuoti blogiui. Tačiau blogis egzistuoja dėl ydingos kūrinių valios, nes Dievas, rimtai ir su pagarba žvelgdamas į žmonių laisvę, nepanaikina jų laisvos valios sprendimų pasekmių.

Meilėje yra jėga padėti kitiems, o meilės atmetimas tą jėgą susilpnina. Štai kodėl tenka gyventi taip giliai nuodėmės paženklintame pasaulyje. Mus vienus su kitais sieja tiek gėris, tiek blogis. Todėl ta gyvybės dovana, kurią gavome per savo gimdytojus, patiria nuodėmingos žmonijos bendruomenės egzistenciją. Meilė mus skatina dalytis gyvenimu ir likimu su kitu žmogumi; tai atmesti reikštų atmesti meilę ir kartoti Adomo nuodėmę.

Dievas neapleido mūsų šioje sumišimo ir nuodėmės būsenoje, kurioje esame linkę kaltinti kitus (tėvus, auklėjimą, aplinką ir t. t.) dėl savo klaidų – užuot pripažinę savo atsakomybę. Savo mirtimi ir prisikėlimu Jėzus paliko mums nenugalimą ženklą, kad meilė yra reali ir stipresnė už mirtį.

Iš begalinės meilės nusidėjėliams Jis visiškai save atidavė, kaip Dievas, kaip tas, kuris pranoksta mūsų sulaužytos meilės ir nuodėmės patirtį. Jėzus yra vienintelis, kuris galėjo duoti mums absoliutų tikrumą, kad meilė yra reali. Ir taip atsiliepdami į Jo meilę vienijamės su Dievu, dalyvaudami Jo meilės gyvenime formuojame Kristaus Kūną Bažnyčią.

Visiems Jums nuoširdžiai dėkoju ir laiminu,

arkivyskupas Pedro López QUINTANA, apaštališkasis nuncijus Lietuvoje

Laiškas skaitytojams

Mieli „Artumos“ bičiuliai, juk taip norisi, kad vasara būtų kitoks metas – išsiilgta šiluma, gaiviu poilsiu, ramiu džiaugsmu ir laisve, o ne rūpesčiais dvelkiantis metas. Tad mums taip pat norėjosi, kad vasarinė, kaip Jums jau įprasta – dvigubai kupina tekstų bei minčių, „Artuma“ dvelktų tuo vasaros dvelksmu. Ogi pagal šiųmetę mūsų su Jumis pradėtąją kelionę per Dekalogą šįkart turėjome apsistoti prie septintojo Dievo įsakymo – nevok; bet pagalvojome – negi tai yra tema, kurią labiausiai norėtųsi gvildenti vasarą?! O taip, primins mums budrieji kriminalinių puslapių mėgėjai, kaip tik pats metas, nes būtent per atostogas ir šventes statistiškai turbūt daugiausia įvyksta vagysčių ir pan. nusikaltimų! Galbūt, bet mes tuomet apsiribosime teisingu ir visuomenei naudingu priminimu: palikdami savo turtus per atostogas arba pasiimdami juos su savimi – būkite budrūs! Labai! O daugiau apie vagystės nuodėmę, įpročius, papročius bei tradicijas šiame numeryje neberašysime (nenusiminkite, prie to sugrįšime rugsėjį, kuomet vagys, oi, dar nemiegos!).

Tad šiam, dvigubam numeriui sugalvojome Jums pasiūlyti ir dvigubą Didįjį Dievo meilės įsakymą. Pamenate: Vienas iš Rašto aiškintojų, girdėjęs Jį ginčijantis ir matęs, kaip puikiai Jėzus atsakinėjo priešininkams, paklausė Jį: „Koks yra visų pirmasis įsakymas?“ Jėzus jam atsakė: „Pirmasis yra šis: Klausyk, Izraeli, – Viešpats, mūsų Dievas, yra vienintelis Viešpats; tad mylėk Viešpatį savo

Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis. Antrasis: Mylėk savo artimą kaip save patį. Nėra įsakymo, didesnio už šiuodu“ (Mk 12, 28–31).

Kaip nuostabu, ar ne?! Bet ir vėl – tik iš pirmo žvilgsnio, nes kai imi iš arčiau į tai žvelgti, o dar nori aptarti, tai pirmiausia supranti, kaip vis dėlto nesuvokiamai baisiai yra nuvalkiota visa, kas susiję su meile...

(Gal dėl to tik apie ją galėjo sušukti Dvasios įkvėptas Apaštalas: „Meilė visa pakelia“?!)

Kitas gi baisus klausimas mane pasivijo dar iš jaunystės laikų, kai Dievo bei didžiausios meilės atradimo laikais niekaip negalėjau suvokti, regis, visiškos tarpusavio prieštaros: kaipgi įmanoma įsakyti mylėti?!? Reikėjo tam klausimui pratūnoti vos keletą dešimtmečių, kai vieną 2014-ųjų mūsų Viešpaties metų saulėtą rytmetį į jį atsakė mano labai mėgstamas jėzuitas Silvano Fausti: „Jei nebūtų įsakęs, niekada nebūtume išdrįsę!“ O, taip, amen, aleliuja! Šimtus milijonų kartų taip: argi galėčiau išdrįsti pakelti galvą aš, iki ausų ir virš jų visas purvinas, dėmėtas savo nuodėmėmis, pakelti savo akmeninę širdį iki Jam vieninteliam būdingos dieviškos galios mylėti, į viską žiūrėti tik per Jam vienam suvokiamą meilės kodeksą?!

Ir ačiū Tau! Nes dabar su Tavimi – viskas galima!

Tad išdrįskime – pailsėti, pasišildyti, būti laisvi, mylėti!

Bandau tai ir aš – Darius Chmieliauskas

Turinys O mes kitokie

Kronika Kun. Artūras KAZLAUSKAS Kad būtum laimingas Jonas MALINAUSKAS, Dalė GUDŽINSKIENĖ Bažnyčios pulsas

2

4

Dr. Vincentas VOBOLEVIČIUS kalbina Saulių MATULEVIČIŲ Pornografinis šokas

6

Gintautas VAITOŠKA Conchita Dešrelė ir žodžių reikšmė

8

Kun. Vidmantas ŠIMKŪNAS SJ Atkurti prieš 200 metų

10

Iš redakcijos pašto O jei įsimyli kitą?

11

Ar „žaisti namus“ iki santuokos?

13

Didelės ir mažos kryžkelės Klausimai ganytojams Romanas KAZAKEVIČIUS Kūnai kitame pasaulyje

15 16

Kun. Linas ŠIPAVIČIUS Koks įsakymas yra didžiausias?

19

Kun. Kęstutis K. BRILIUS MIC Meilės (ne)galimybė

20

Vytautė MACIUKAITĖ Lėta meilės revoliucija

22

Zita VASILIAUSKAITĖ Būti ar nebūti egoistu?

24

Janina KUKAUSKIENĖ Šiandien dar turiu progą... mylėti

26

Ką padarėt vienam...

27

Antanas SAULAITIS SJ Dar daugiau ir labiau

28

„Artuma“ kviečia į didžiuosius atlaidus!

29

Klestėsi ir tapsi gausus, jei...

33

Aš labai myliu, nes mane labai myli 35 Dešimt Dievo žodžių vaikams

36

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos Valdonė MINCIŪTĖ Žmonės su iššūkiais

44

Veidu į vaiką Paul LEMOINE Kodėl vaikui sunku mokytis?

45

Rūta LAZAUSKAITĖ Rašo ir piešia lietuvių dailininkai

48

Atokvėpio valandai Giovannino GUARESCHI Lietūs nesiliauja (II)

49

Akiračiai Kristijonas Donelaitis

52

Žmogus, vadintas Meilės jūra

55

Sveikata 38

Jaunimo iššūkis Vaida SPANGELEVIČIŪTĖ Žmogus mylėti... nenaudoti

Inesa VAITKŪNAITĖ Kai galvoji širdimi

42

Ne paskutinį kartą apie erkes

57

Gyvenimas kaip senas vynas Vanda IBIANSKA Kitaip apie meilę Dievui ir artimui

59

Viršelyje – Šventoji Šeima. Procesijų vėliavos paveikslas. Židikų bažnyčia. XIX a. II pusė. Nuotrauka iš LDM archyvo Artuma 2014 m. liepa–rugpjūtis

1

Kronika

2

Liepos–rugpjūčio kalendorius

Kad būtum laimingas Kun. Artūras KAZLAUSKAS

Norėdamas sužinoti, kas yra ta meilė, aš vis klausdavau meilės ekspertų – sužadėtinių (juk šiandien (dažniausiai) tuokiamasi iš meilės). Jie man kalbėdavo apie chemiją, jausmus, trauką, gerumą. Tiesą sakant, tie įsimylėjėliai mane buvo nuvedę į abejones Šventojo Rašto teisingumu.

Himnas meilei (žr. 1 Kor 13) sako, kad meilė niekada nesibaigia, o mano jaunavedžiai po pusmečio ar metų išsiskiria... Arba meilė vis dėlto baigiasi, arba jie nemylėjo, – galvojau. Bent jau man pasidarė aiškiau, kai bičiuliai italiukai paprašė palaiminti jų santuoką. Aš, „kaip dera profesionalui“, iš anksto neperžiūrėjau tekstų, kuriuos turėsiu skaityti. Kaip pratęs, atsiverčiau Himną meilei, ir, o siaube, Himne meilei meilės nebuvo. Ten buvo geranoriškumas, o ne kokia tau meilė. Bent jau aš tą valandą supratau, kad meilė – ne jausmas, ne trauka ir net ne chemija, bet valia, pasiryžimas, pastangos padaryti kitą laimingą. Supratau, ką reiškia, kad Dievas mane ir visus mus myli. Jis stengiasi padaryti mus laimingus. Tam ir liturgija. Pasižiūrėkime į ją pradedančias maldas.

XIV eilinė savaitė primena apie didžiausią žmogaus (ir angelų) tragediją – puikybę. Dievas ją išgydė nuolankumu, kuris yra kasdienis mūsų kelias, teikiantis tikrą džiaugsmą: Dieve, savo Sūnaus nusižeminimu pakėlęs nupuolusį pasaulį, duok savo tikintiesiems švento linksmumo; tu išplėšei juo iš nuodėmės vergijos, tad nuvesk ir į amžinąjį džiaugsmą.

XV eilinės savaitės maldoje sakoma, kad krikščioniškas kelias yra sekimas Jėzumi, kuris yra Tiesa. Mums nedera tai, ko Jėzus nedarytų, nekalbėtų, kaip nemąstytų: Dieve, savo tiesa tu apšvieti klystančius, kad jie grįžtų į tikrąjį kelią; padėk tad Bažnyčios vaikams atmesti visa, kas žemina krikščionio vardą, ir laikytis to, kas jam pritinka.

XVI eilinė savaitė primins, kad viskas yra malonė, kaip sakė šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė. Būti krikščionimi ir krikščioniškumą parodyti įmanoma tik mokantis iš Dievo (Šventasis Raštas) ir stiprinantis Jame (sakramentai): Maloningasis Viešpatie, pasigailėk savo žmonių ir dosniai apipilk malonėmis, kad jie degtų tikėjimu, viltimi, meile ir stropiai laikytųsi tavo įsakymų.

Artuma 2014 m. liepa–rugpjūtis

riją, su kūnu ir siela paėmei į dangų; duok malonės ir mums nuolat siekti aukštesnių dalykų ir tapti jos garbės dalininkais.

XX eilinę savaitę skelbsime, kad mums svarbu ir brangu ne tik tai, kas regima, apčiuopiama. Kad neregima yra netgi svarbiau: Dieve, tave mylintiems Tu dosniai teiki neregimųjų vertybių; uždek mūsų širdis savo meile, kad mylėtume tave visame kame ir labiau už visa ir laimėtume tavo pažadus, kurie pranoksta troškimus.

XVII eilinė savaitė mokys gyventi tikrais žmonėmis – Žeme keliaujančiais, bet į Dangų einančiais: Dieve, tavimi pasitikinčiųjų Globėjau! Be tavęs nėra nieko tvirta ir nieko šventa! Būk mums kantrus ir gailestingas, valdyk mus ir mokyk, naudojantis laikinomis gėrybėmis, vis kelti akis į amžinąsias.

XXI eilinės savaitės žinia – visiems ir kiekvienam Dievas paruošęs džiaugsmą. Jo trokšti turime labiau už viską: Dieve, sujungęs visų tikinčiųjų mintis į vieną siekimą, padėk savo žmonėms mylėti tavo įsakymus ir ilgėtis tavųjų pažadų, kad šio pasaulio sūkuriuose mūsų širdys veržtųsi į tikrojo džiaugsmo tėvynę.

XVIII eilinės savaitės mokymas – priklausyti Dievui yra žmogiškojo orumo garantas: Skubėk padėti, Viešpatie, savo žmonėms, kurie didžiuojasi būdami tavo tvariniai ir valdiniai. Išklausyk jų maldas ir būk visada palankus: atnaujink ir sustiprink, kas juose vertingiausia.

XXII eilinę savaitę meldžiame tobulumo. Vienas baisiausių krikščionių posakių – „nesu tobulas ir tobulas niekad nebūsiu“...

Galybių Dieve, iš kurio kyla visa, kas tobula! Įkvėpk mums savo meilės dvasios, sustiprink tikėjimą, ugdyk mumyse gėrio daigus ir išugdytus rūpestingai globok.

XIX eilinė savaitė skelbia krikščioniškumo ypatumą – buvimą sūniškai ir dukteriškai artimais Dievui: Visagali amžinasis Dieve, kurį mes drįstame Tėvu vadinti! Išugdyk mumyse savo vaikų dvasią, kad taptume verti įeiti į amžinuosius tavo namus. Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų iškilmė (Žolinė) primena apie mūsų tikslą ir likimą. Tai, ką patyrė Marija, yra skirta ir mums. Kuo gyveno Marija, turime gyventi ir mes: Visagali amžinasis Dieve, tu savo Sūnaus Motiną, nekaltąją Mergelę Ma-

„Meilė niekada nesibaigia“ (1 Kor 13, 8). Tai tik poezija, apgiedota apaštalo Pauliaus?

O mes turime įsakymą mylėti Dievą labiau už viską ir savo artimą kaip save pačius. Betgi Jėzus čia kai ką patikslino. Mes turime mylėti, kaip Jėzus mus mylėjo (plg. Jn 13, 34).

Meilės pavyzdys ne mes patys sau. Jėzus. Jis labai stengiasi, kad būtume laimingi. Jis mus myli.

O Dievą mylėti – tai pasistengti, kad laimingas būtų mūsų Dievas!

Vido Venslovaičio nuotrauka

Kronika

Liepa 1 A Am 3, 1–8; 4, 11–12; Ps 5; Mt 8, 23–27 2 T Švč. Mergelė Marija, Šeimų Karalienė

Iz 61, 9–11; 1 Sam 2, 1. 4–8; Lk 2, 41–51 3 K Šv. Tomas, apaštalas

Ef 2, 19–22; Ps 117; Jn 20, 24–29 4 P Šv. Elzbieta Portugalė

Am 8, 4–6. 9–12; Ps 119; Mt 9, 9–13 5 Š Šv. Antanas Marija Zakarijas, kunigas

Am 9, 11–15; Ps 85; Mt 9, 14–17 6 S XIV EILINIS SEKMADIENIS (II sav.)

Zch 9, 9–10; Ps 145; Rom 8, 9. 11–13;

Mt 11, 25–30

Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo

karūnavimo) diena 7 P Oz 2, 16. 17b. 19–22; Ps 145; Mt 9, 18–26 8 A Oz 8, 4–7. 11–13; Ps 115; Mt 9, 32–38 9 T Šv. Augustinas Džao Žongas, kunigas,

ir jo draugai, kankiniai

Oz 10, 1–3. 7–8. 12; Ps 105; Mt 10, 1–7 10 K Oz 11, 1–4. 8c–9; Ps 80; Mt 10, 7–15 11 P Šv. Benediktas, abatas, Europos globėjas

Pat 2, 1–9; Ps 34; Mt 19, 27–29 12 Š Iz 6, 1–8; Ps 93; Mt 10, 24–33 13 S XV EILINIS SEKMADIENIS (III sav.)

Iz 55, 10–11; Ps 65; Rom 8, 18–23;

Mt 13, 1–23 14 P Šv. Kamilis Lelietis, kunigas

Iz 1, 10–17; Ps 50; Mt 10, 34 – 11, 1 15 A Šv. Bonaventūras, vyskupas,

Bažnyčios mokytojas

Iz 7, 1–9; Ps 48; Mt 11, 20–24 16 T Karmelio kalno Švč. Mergelė Marija

(Škaplierinė)

Iz 10, 5–7. 13–16; Ps 94; Mt 11, 25–27 17 K Iz 26, 7–9. 12. 16–19; Ps 102; Mt 11, 28–30 18 P Iz 38, 1–6. 21b–22. 7–8; Iz 38, 10–12. 16;

Mt 12, 1–8 19 Š Mch 2, 1–5; Ps 10; Mt 12, 14–21 20 S XVI EILINIS SEKMADIENIS (IV sav.)

Išm 12, 13. 16–19; Ps 86; Rom 8, 26–27;

Mt 13, 24–43 21 P Šv. Laurynas Brindizietis, kunigas,

Bažnyčios mokytojas

Mch 6, 1–4. 6–8; Ps 50; Mt 12, 38–42 22 A Šv. Marija Magdalietė

Gg 3, 1–4a; Ps 63; Jn 20, 1. 11–18 23 T Šv. Brigita, vienuolė, Europos globėja

Gal 2, 19–20; Ps 15; Jn 15, 1–8 24 K Šv. Sarbelijus Machlufas, kunigas

Jer 2, 1–3. 7–8. 12–13; Ps 36; Mt 13, 10–17 25 P Šv. Jokūbas, apaštalas

2 Kor 4, 7–15; Ps 126; Mt 20, 20–28

26 Š Šv. Joakimas ir Ona,

Švč. Mergelės Marijos tėvai

Sir 44, 1. 10–15; Ps 132; Mt 13, 16–17 27 S XVII EILINIS SEKMADIENIS (I sav.)

1 Kar 3, 5. 7–12; Ps 119; Rom 8, 28–30;

Mt 13, 44–52 28 P Jer 13, 1–11; Įst 32, 18–21; Mt 13, 31–35 29 A Šv. Morta

1 Jn 4, 7–16; Ps 34; Jn 11, 19–27 arba

Lk 10, 38–42 30 T Šv. Petras Auksažodis, vyskupas,

Bažnyčios mokytojas

Jer 15, 10. 16–21; Ps 59; Mt 13, 44–46 31 K Šv. Ignacas Lojola, kunigas

Jer 18, 1–6; Ps 146; Mt 13, 47–53

Rugpjūtis 1 P Šv. Alfonsas Marija Liguoris, vyskupas, Bažnyčios mokytojas Jer 26, 1–9; Ps 69; Mt 13, 54–58 2 Š Šv. Euzebijus Vercelietis, vyskupas;

Šv. Petras Julijonas Eimaras, kunigas

Jer 26, 11–16. 24; Ps 69; Mt 14, 1–12 3 S XVIII EILINIS SEKMADIENIS (II sav.)

Iz 55, 1–3; Ps 145; Rom 8, 35. 37–39;

Mt 14, 13–21 4 P Šv. Jonas Marija Vianėjus, kunigas

Jer 28, 1–17; Ps 119; Mt 14, 13–21 5 A Švč. Marijos bazilikos pašventinimas

(Snieginė)

Jer 30, 1–2. 12–15. 18–22; Ps 102;

Mt 14, 22–26 6 T Kristaus Atsimainymas

Dan 7, 9–10. 13–14 arba 2 Pt 1, 16–19;

Ps 97; Mt 17, 1–9 7 K Šv. Sikstas II, popiežius, ir jo draugai,

kankiniai; Šv. Kajetonas, kunigas

Jer 31, 31–34; Ps 51; Mt 16, 13–23 8 P Šv. Dominykas, kunigas, vienuolis

Nah 2, 1–3; 3, 1–3. 6–7;

Įst 32, 35–36. 39. 41; Mt 16, 24–28

9 Š Šv. Kryžiaus Teresė Benedikta, mergelė,

kankinė, Europos globėja

Oz 2, 16b. 17b. 21–22; Ps 45; Mt 25, 1–13 10 S XIX EILINIS SEKMADIENIS (III sav.)

1 Kar 19, 9a. 11–13a; Ps 85; Rom 9, 1–5;

Mt 14, 22–33 11 P Šv. Klara, mergelė

Ez 1, 2–5. 24–28c; Ps 148; Mt 17, 22–27 12 A Šv. Joana Pranciška Šantalietė, vienuolė

Ez 2, 8 – 3, 4; Ps 119; Mt 18, 1–5. 10. 12–14 13 T Šv. Poncijonas, popiežius, ir Ipolitas,

kunigas, kankiniai

Ez 9, 1–7; 10, 18–22; Ps 113;

Mt 18, 15–20 14 K Šv. Maksimilijonas Marija Kolbė,

kunigas, kankinys

Ez 12, 1–12; Ps 78; Mt 18, 21 – 19, 1 15 P ŠVČ. MERGELĖS MARIJOS ĖMIMAS

Į DANGŲ (ŽOLINĖ)

Vigilija: 1 Kr 15, 3–4. 15–16; 16, 1–2;

Ps 132; 1 Kor 15, 54b–57; Lk 11, 27–28;

diena: Apr 11, 19a; 12, 1–6a. 10ab; Ps 45;

1 Kor 15, 20–27a; Lk 1, 39–56 16 Š Šv. Steponas Vengras

Ez 18, 1–10. 13b. 30–32; Ps 51; Mt 19, 13–15 17 S XX EILINIS SEKMADIENIS (IV sav.)

Iz 56, 1. 6–7; Ps 67; Rom 11, 13–15. 29–32;

Mt 15, 21–28 18 P Ez 24, 15–24; Įst 32, 18–21; Mt 19, 16–22 19 A Šv. Jonas Eudas, kunigas, vienuolis

Ez 28, 1–10; Įst 32, 26–28. 30. 35–36;

Mt 19, 23–30 20 T Šv. Bernardas, abatas, Bažnyčios mokytojas

Ez 34, 1–11; Ps 23; Mt 20, 1–16 21 K Šv. Pijus X, popiežius

Ez 36, 23–28; Ps 51; Mt 22, 1–14 22 P Švč. Mergelė Marija Karalienė

Iz 9, 1–3. 5–6; Ps 113; Lk 1, 26–38 23 Š Šv. Rožė Limietė, mergelė

Ez 43, 1–7ab; Ps 85; Mt 23, 1–12 24 S XXI EILINIS SEKMADIENIS (I sav.)

Iz 22, 19–23; Ps 138; Rom 11, 33–36;

Mt 16, 13–20 25 P Šv. Liudvikas; Šv. Juozapas Kalasantas,

kunigas

2 Tes 1, 1–5. 11–12; Ps 96; Mt 23, 13–22 26 A 2 Tes 2, 1–3a. 13–17; Ps 96; Mt 23, 23–26 27 T Šv. Monika

2 Tes 3, 6–10. 16–18; Ps 128;

Mt 23, 27–32 28 K Šv. Augustinas, vyskupas, Bažnyčios

mokytojas

1 Kor 1, 1–9; Ps 145; Mt 24, 42–51 29 P Šv. Jono Krikštytojo Nukankinimas

Jer 1, 17–19; Ps 71; Mk 6, 17–29 30 Š 1 Kor 1, 26–31; Ps 33; Mt 25, 14–30 31 S XXII EILINIS SEKMADIENIS (II sav.)

Jer 20, 7–9; Ps 63; Rom 12, 1–2;

Mt 16, 21–27

Liepą popiežius kviečia melstis šiomis intencijomis: Bažnyčios – kad sporto veikla visada būtų proga stiprinti žmonių brolystę ir augimą; misijų – kad Šventoji Dvasia remtų skurdžiausiose šalyse Evangeliją skelbiančių pasauliečių darbą.

Rugpjūtį popiežius kviečia melstis šiomis intencijomis: Bažnyčios – kad pabėgėliai, prievarta priversti palikti savo namus, rastų svetingą priėmimą ir būtų ginamos jų teisės; misijų – kad Okeanijos krikščionys džiaugsmingai skelbtų tikėjimą visiems to regiono žmonėms.

Artuma 2014 m. liepa–rugpjūtis

3

Kronika

4

Visuotinės Bažnyčios pulsas sakomos trys taikos invokacijos, kurias perskaitė popiežius Pranciškus, prezidentas Peresas ir prezidentas Abbasas. Kaip ir buvo galima tikėtis, abu prezidentai kalbėjo „žvilgčiodami“ į savo šalių kontekstą, ypač Mahmoudas Abbasas, kuris iš esmės kalbėjo saviškiams. Tik popiežius Pranciškus galėjo sau leisti kalbėti be politinių pasekmių baimės. Paskui popiežius, patriarchas ir abu prezidentai palinkėjo ramybės paspausdami vieni kitiems rankas; visi kartu pasodino alyvmedį (kaip biblinį taikos ir ramybės simbolį), ir galiausiai susitikimas buvo baigtas privačiu jų pokalbiu.

Taikos alyvmedis Popiežius Pranciškus, Konstantinopolio patriarchas Baltramiejus I, Izraelio prezidentas Shimonas Peresas ir Palestinos prezidentas Mahmoudas Abbasas birželio 8-osios vakarą susitikę Vatikane meldėsi už taiką. Šis gana neįprastas ir visiškai nelauktai surengtas susitikimas tarsi užbaigė ir vainikavo kiek anksčiau vykusią popiežiaus kelionę į Šventąją Žemę. Tai jos metu, gegužės 25 d., užbaigdamas Mišias Betliejuje ir tos pačios dienos popietę kalbėdamas Tel Avivo oro uoste Pranciškus pakvietė Palestinos ir Izraelio prezidentus susitikti pas jį Vatikane ir kartu melstis už taiką Šventojoje Žemėje, Artimuosiuose Rytuose ir visame pasaulyje. Porai savaičių praėjus po kelionės, vėl susitiko tie patys žmonės, su kuriais Pranciškus bendravo trijų dienų kelionėje; vėl į dėmesio centrą sugrįžo tos pačios temos, kurios vyravo ir popiežiui lankantis Šventojoje Žemėje. „Ketvirtoji Šventojo Tėvo kelionės diena“, – sakė vėliau susitikimą komentavęs popiežiaus atstovas spaudai t. Federico Lombardi SJ. Šiuo susitikimu ir Šventosios Žemės problemos, ir už jų sprendimą visų pirma atsakingi asmenys buvo tarsi išimti iš įprastinio konteksto, kuriame jie vykdo savo pareigas, ir buvo sudaryta galimybė iš šalies, iš visai kitos perspektyvos pažvelgti į nepajudantį iš vietos taikos procesą. Šventosios Žemės Pranciškonų Artuma 2014 m. liepa–rugpjūtis

kustodijos vadovo t. Pierbattista Pizzaballa OFM žodžiais tariant, popiežius pasiūlė „pauzę nuo politikos“, bet ne tuščią pauzę, o maldos valandą. Ko gero, neatsitiktinai parinkta ir susitikimo data – birželio 8-oji. Krikščionys tą dieną minėjo Sekmines – anuos nepaprastus įvykius, kai Jeruzalėje buvę žmonės, nors ir kalbėdami skirtingomis kalbomis, vieni kitus puikiai suprato.

Susitikimas prasidėjo saulei leidžiantis, o baigėsi jau sutemus. Pirmiausia popiežius Pranciškus prie savo rezidencijos, Šv. Mortos namų Vatikane, pasitiko atvykusį Izraelio prezidentą. Po trumpo privataus pokalbio su juo Pranciškus išėjo pasitikti Palestinos prezidento. Po to prie jų prisijungė jau iš anksto atvykęs Konstantinopolio patriarchas Baltramiejus I. Jie keturiese atvyko į maldos susitikimo vietą – medžių ir gyvatvorės supamą pievą Vatikano sodų pakrašty, iš kurios atsiveria įspūdingas vaizdas į Šv. Petro bazilikos kupolą. Kaip ne kartą buvo pabrėžta, norint išlaikyti maksimalią pagarbą trijų tikybų išpažinėjų religiniam jautrumui, tai buvo ne „tarpreliginė“ malda, bet trijų religijų atstovų susitikimas vengiant bet kokio sinkretinio maldos susipynimo. Laikantis išganymo istorijos chronologijos, pirmieji meldėsi Izraelio prezidentą atlydėję rabinai; paskui meldėsi krikščionių atstovai; tretieji – islamo imamai. Po maldų buvo

Ar šis susitikimas ką nors pakeitė į gera? Būtų buvę naivu, jei kas nors būtų pamanęs, kad dabar jau prasidės taikos laikai. Nei Šventojoje Žemėje, nei platesniame visų Artimųjų Rytų regione kol kas nesimato nė vieno gero ženklo, o padėtis Irake kaip tik pastaruoju metu tragiškai susikomplikavo. Vis dėlto Vatikane vykusiu maldos susitikimu sugebėta priminti, kad į politikos tikslus ir į nacionalinius siekius reikia žiūrėti iš platesnės perspektyvos, nes kitaip gresia būti pasmerktiems nesibaigiančiai nesuderinamų interesų kovai. Tokį platesnį žvilgsnį suteikia malda. Kai žmogus pakelia akis aukščiau už kasdienybės diktuojamus skirtumus, pamato, kad kur kas daugiau yra jungiančių dalykų.

Trumpai apie kitus Šventojo Tėvo veiklos įvykius. Pastarąjį mėnesį įvyko du svarbūs ekumeniniai susitikimai: birželio 5 d. į Vatikaną buvo atvykęs Kilikijos armėnų katolikosas Aramas I, vadovaujantis armėnų apaštališkosios Bažnyčios bendruomenėms Artimuosiuose Rytuose, Europoje ir Amerikoje; birželio 16 d. popiežius Pranciškus priėmė Anglikonų pasaulinės bendrijos primą Kenterberio arkivyskupą Justiną Welby. Iš svarbiųjų mėnesio įvykių paminėtinas ir naujų Dvasininkijos kongregacijos narių paskyrimas. Kartu su Berlyno ir Florencijos arkivyskupais į šią kongregaciją popiežius paskyrė ir Vilniaus arkivyskupą metropolitą Gintarą Grušą.

Jonas MALINAUSKAS

Kronika

Bažnyčios Lietuvoje pulsas tapti kuo draugiškesne, atviresne šeimai, priimančia, palaikančia ir ją gydančia bendruomene.

Saulės stokojusią pirmąją vasaros dieną šeimyniška šiluma ir giedra iš Vilniaus Gedimino prospekto sklido į visą lietingą Lietuvą, kuomet vidudienį nuo LR Seimo rūmų į Rotušės aikštę pajudėjo daugiatūkstantinė dalyvių eisena, vienijama šūkio „Šeima – gyvybės lopšys“.

Iš įvairių Lietuvos kampelių suvažiavusios šeimos, tėveliai su vaikais, seneliai su anūkais, šeimų bendruomenės, organizacijos savo bendryste ir šypsenomis paliudijo, koks gražus gali būti gatvės, miesto ir tėvynės veidas ir kokią darnos, taikos dvasią gali skleisti tikras – prigimtines, amžinąsias – vertybes manifestuojantis krikščioniškas renginys. Panaši eisena

„Daug kas šeimoje patiria ir kančios slėpinį. Todėl melsdamiesi už šeimas užtariame ir tuos, kurie šiame kelyje patyrė didelių netekčių, taip pat tuos, kuriuos slegia įvairūs išbandymai. Sutuoktiniai yra Dievo žmonės, Šventosios Dvasios vedami ir skatinami rinktis šį pašaukimą“, – sakė arkivyskupas Gintaras Grušas tarsi didmiesčio oazėje švenčiant Šeimos metų Sekmines Vilniaus kalvarijose (šiemet šiam Kryžiaus keliui sukanka 345 m.). Gamtos prieglobstyje Šventosios Dvasios Atsiuntimas atšvęstas Veprių kalvarijose ir Kryžių koplyčioje (prie Dusios ežero). Beveik 100 jaunųjų kauniečių dalyvavo Sekminių žygyje Evgenios Levin/bernardinai.lt nuotraukos

Iš naujo uždegta meilei

vyko 2007-siais, o šiai būdingas ekumeninis atspalvis kilo iš brolių ortodoksų sumanymo rengti eisenas „Už gyvybę“ – jau nuo 2011-ųjų birželio 1-osios, minint Tarptautinę vaikų gynimo dieną.

O šįmet, visus, kam rūpi Lietuvos, pirmiausia jos vaikų, laisva ir sveika ateitis, dalyvauti eitynėse kvietė keturių – Ortodoksų, Katalikų, Evangelikų liuteronų ir Evangelikų reformatų – Bažnyčių vadovai, o prie jų prisijungė ir kitos krikščionių bendrijos, drauge paskelbusios Šeimos metus.

Ta pačia proga krikščionių eisena už šeimą ir gyvybę surengta taip pat Klaipėdoje, o šiauliškiai, kaip ir kasmet, Vaikų gynimo dieną pėsčiomis (ir dviračiais) žygiavo į Kryžių kalną.

Birželio 5 d. susitikime su LVK Šeimos reikalų tarybos pirmininku kardinolu Audriu Juozu Bačkiu šeimų bendruomenių ir institucijų atstovai išsakė lūkesčius ir pasiūlymus, kaip Bažnyčiai

į Šiluvą ir dalį kelio nuplaukė baidarėmis Dubysa, o Sekminių vigiliją šventė slėnyje kartu su vietos gyventojais. Šeimyniškai, kartu su miesto žmonėmis, tarsi gimtadienį, Kauno arkivyskupija šiais Šeimos metais minėjo savo dangiškojo globėjo Šv. Jono Krikštytojo Gimimą – su muzikuojančių dvasininkų koncertu, šeimų pikniku Santakoje ir kt. Susitikimu su kunigu kavinėje tądien baigti susidomėjimo sulaukę pusmetį Kaune organizuoti Miesto misijų vakarai.

Graikų apeigų katalikai (istoriškai dar vadinami unitais; tai LDK teritorijoje gyvenę ortodoksai, po 1596 m.

Brastos unijos išlikę vienybėje su Romos Katalikų Bažnyčia ir pasilikę savo liturgiją) Lietuvoje birželį šventė Vilniaus Švč. Trejybės bažnyčios 500 metų jubiliejų. Jį minėjo šiandien nedidelė bendruomenė, nors Lietuvoje,

ypač XVII a., unitai veikė plačiai, o vėliau labai nukentėjo nuo carinės ir sovietinės okupacijos. Jubiliejaus paminėjimas prasidėjo birželio 5 d. malda Dievo Gailestingumo šventovėje. Už kenčiančią Ukrainą ir pasaulio taiką kartu meldėsi Lietuvos vyskupai, apaštališkasis nuncijus arkivyskupas Pedro Lópezas Quintana bei jubiliejaus svečiai: Ukrainos graikų apeigų Katalikų Bažnyčios Kijevo ir Haličio vyskupas augziliaras Josephas Milianas, Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino tėvai ir broliai.

Birželio 6 d. švenčiant liturgiją 1992 m. sugrąžintoje Švč. Trejybės bažnyčioje minėta, jog represijų sužalotos bažnyčios ir bendruomenės – tai naujieji koliziejai, kuriuos sukūrė šių laikų neronai.

Jubiliejuje prisimintas 20 metų Vilniuje dirbęs pirmasis unitų šventasis, dėl krikščionių vienybės gyvybę atidavęs bazilijonų vienuolis Juozapatas Kuncevičius.

Minint Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dieną LR Seime kalbėjęs Jėzaus Draugijos Lietuvoje ir Latvijoje provincijolas kun. Gintaras Vitkus SJ, vieno iš pokario partizanų vadų, pulkininko Juozo Vitkaus-Kazimieraičio vaikaitis, atkreipė dėmesį, jog skaudžios tautos patirtys ir pamokos nepamirštamos, o be grynumo ir švarumo kalbėjimas apie skaudžius dalykus gali būti netikras ir beprasmis.

Pasaulinės visuomenės komunikavimo dienos proga arkivyskupas Tamkevičius skyrė šešioliktuosius „Bažnyčios kronikos“ fondo apdovanojimus. Ypač džiaugiamės ir sveikiname šiemet apdovanotą „Artumos“ bendradarbį, poetą ir vertėją Antaną Gailių – už jo įtaigų, gilų, egzistenciškai jautrų pamatinių krikščioniškų klausimų, kultūros reiškinių ir kasdienybės patirčių apmąstymą savo plunksna. Apdovanotas taip pat Mindaugas Buika – už darbuotę „XXI amžiuje“, kitose žiniasklaidos priemonėse ir ypač už dėmesį Visuotinės Bažnyčios gyvenimui ir žmogaus gyvybės bei orumo problematikai.

Dalė GUDŽINSKIENĖ

Artuma 2014 m. liepa–rugpjūtis

5

Kronika

6

Pornografinis šokas Šeimos politikos aktualijos Pastaruoju metu pasigirdo siūlymų (daugiausia iš televizijos transliuotojų bendruomenės) liberalizuoti kai kurias reklamos rinkas. Konkrečiai kalbama apie kontraceptinių, lytinį potraukį skatinančių medicininių priemonių, seksualinių žaislų reklamos liberalizavimą. Tai turėtų suneraminti ypač tėvus, nes siekiama, kad šias reklamas būtų galima rodyti per laidas, žymimas N14 ir N7, t. y. tas, kurias žiūri jauniausieji žiūrovai.

Be abejo, yra žmonių, manančių, kad tokių reklamų rodymas turės poveikį moraliniam, psichologiniam mūsų vaikų vystymuisi. Liberalizavimo šalininkai teigia, kad problemų neturėtų būti, nes vaikai mato, pvz., ir padangų reklamas, kurių jiems visai nereikia; taip jie neva supažindinami su pasauliu. Apie šiuos visuomenei ir ypač šeimai aktualius klausimus dr. Vincentas VOBOLEVIČIUS kalbina socialinį antropologą Saulių MATULEVIČIŲ.

Vincentas Vobolevičius: Paklausiu tavęs, kaip specialisto, tyrinėjusio reklamos poveikį žmonių ugdymui: ar pagrįstas yra nerimas, kad tokios reklamos, kaip čia minėta, iš tiesų darys neigiamą poveikį?

Saulius Matulevičius: Džiaugiuosi, galėdamas atsakyti į šį klausimą moksliniu požiūriu.

Paprastai reikėtų atsakyti taip: reklama visada turi poveikį. Tai nekeičiamas faktas. Pardavėjas vaikui padangų neparduos dėl vienos paprastos priežasties – jas pirmiausia reikia išsinešti iš parduotuvės. Seksualinių prekių pardavėjai savo prekes gali (ir dažnai siekia) parduoti bet kam, kas jas pirktų. Iš tikrųjų reklamos liberalizavimas – tai tik reiškinių, kurie šiuo metu vyksta mūsų visuomenėje, simptomas.

Ir kad atsakytume, ką reiškia tas simptomas, reikia pažiūrėti ir į kitus reiškinius. Dar niekada žmonijos istorijoje medijos* į žmonių gyvenimą nebuvo įsiskverbusios taip stipriai. Dar niekada žmonės nebuvo taip stipriai pajungti medijų pasauliui, kaip esame pajungti dabar – gatvėje, autobuse, mokyklose, tualete, bet kur.

Ekranų, kurie atakuoja ir traukia mus į medijų pasaulį, yra visur. Tai visiškai naujas reiškinys. Šiuo metu visuomenė yra ištikta šoko, nes niekas negalvojo ir neplanavo, jog šitas medijų posūkis iš tikrųjų bus ir toks smarkus posūkis į pornografiją, kaip yra dabar. Atsiradus internetui telefone, vaikas jį visada turi su savimi ir faktiškai nėra būdo, kaip užsukti pornografijos „kranelį“ vaikams. Todėl šitą posūkį reikėtų vadinti pornografiniu šoku, kurį sukėlė informacinė kultūra. Šokas

būna tėvams, kai jie sužino, kad geras jų vaikas, nuėjęs pas draugą, kitos geros šeimos vaiką, visą vakarą žiūrėjo pornografiją; vaikas pasikeičia, o paklaustas, kas vyksta, niekada neprisipažins. Šokas būna ir tada, kai vaikai internete ima viešinti savo nuogų kūnų nuotraukas ir kitą dieną apie tai sužino visa mokykla. Taigi žmonės tik dabar supranta, kas mus ištiko ir kad reikia ieškoti naujų koncepcijų, naujų idėjų, kaip tai suvaldyti. Didžiojoje Britanijoje institucijos jau pradėjo kalbėti, jog reikia ieškoti naujų koncepcijų, ką daryti su šiuo pornografiniu šoku.

Kitas pavyzdys iš Didžiosios Britanijos. Buvęs pornografinio žurnalo redaktorius, kuris mokyklose dalyvavo seksualinio švietimo programose, grįžęs namo apsiverkė (pabrėžiu – tai buvęs pornografinio žurnalo redaktorius) ir pasakė: „Tikrai neturiu skrupulų kalbant apie seksualinius dalykus, bet niekada negalvojau, kad penktokai apie pornografiją žino tokių dalykų, kurių aš nežinau.“ Ir tai buvo ne asocialių šeimų, bet labai geri viduriniosios klasės gerų tėvelių vaikai. Kaip specialistas, daug dirbantis su jaunimu, galiu pasakyti, kad seksualinės informacijos naudojimas yra epidemija ir ji iš tikrųjų dar nėra iki galo suvokta. Todėl kalbėjimas apie rinkos liberalizavimą šioje srityje yra nesavalaikis ir klausimą reikėtų pakreipti visai kita linkme. Mums reikėtų suprasti, kad jokia valstybė neturi koncepcijos, ką reikės daryti, nes tik dabar žmonės bei institucijos pradeda kalbėti: turim kažką daryti su vaikais. Faktiškai visuomenė neturi jokių įrankių atriboti vaikus nuo seksualizuoto turinio informacijos.

Koks tas poveikis? Kol kas dar nėra studijų, kurios būtų gerai ištyrusios šiuolaikinio seksualinio turinio informacijos, būtent tokios, kuri mus atakuoja kasdien, poveikį vaikams. Tačiau kai kurie tyrimai panašiomis temomis suteikia vertingų įžvalgų. Pavyzdžiui, atlikti tyrimai apie smurto vaizdų poveikį įrodo, kad tie vaizdai veikia aiškiai vaikus. Tokį elgesį siekiama kopijuoti.

Turime tyrimų apie alkoholį, tabaką ir žinome, kad tai veikia jaunus žmones, skatina juos vartoti. Medijos visada skatina žmogų kopijuoti. Žmonės kuria medijas, o

* Medijos – tai naujųjų technologijų priemones naudojanti komunikacija (greta įprastinių, „senoviškų“, pvz., spauda, TV, radijas, apima ir naująsias, pvz., internetą, socialinius tinklus ir kt. komunikacijos išraiškos priemones).

Artuma 2014 m. liepa–rugpjūtis

Kronika

S. M.: Visų pirma reikėtų pasakyti, kad reiškinys yra labai naujas ir tik šiomis dienomis eskaluojamas, tad nuoseklių problemos sprendimų kol kas nėra. Yra pasiūlymų. Jeigu atsiranda koks naujas technologinis reiškinys, visuomenėje jis iš pradžių sukelia šoką, o kai ši pagaliau jį suvokia, pritaiko arba teisinę bazę, arba visuomenės švietimą. Pavyzdžiui, šiandien turime puikiai sureguliuotą transporto sistemą, bet kai pasirodė pirmieji masiškai gaminami automobiliai, visuomenė patyrė didžiulį šoką

Erik Dungan nuotrauka

paskui iš tikrųjų medijos kuria žmones. Ir vaikai tų medijų prisižiūri daugiausia.

Remiantis stebėjimais, įgytais dirbant su vaikais, pirmiausia reikėtų pasakyti, kad seksualinio pobūdžio medžiaga stipriai susijusi su berniukų patyčiomis mergaičių atžvilgiu. Berniukai, žiūrėdami pornografiją, išmoksta mačo elgesio, į jų smegenis įsirašo tam tikras ydingas vyriškas elgesys, kai moteris suprantama kaip kūnas, suteikiantis vyrui malonumą. Tuomet jie šitą supratimą skleidžia mokykloje šaipydamiesi iš mergaičių.

Antra, seksualizuota medžiaga keBe aktyvaus lia didžiulį stresą mergaitėms dėl savo išvaizdos. Vis daugiau jų skun- šeimos įsitraudžiasi, kad negali atitikti standarto, kimo neįmajuolab kad tie standartai realiame noma apginti gyvenime iš tikrųjų neegzistuoja, vaikų interesų, visi tie vaizdai praeina photoshopo prispausti te„virtuves“ ir tų merginų nuotraulevizijos kanakos nebeatitinka jokios realybės. lų, reklamos Tad tokio pobūdžio informacija įstaigų, kad ši kelia didžiulį stresą. reklama būtų V. V. : Labai įdomios mintys. neleidžiama, Norėčiau galbūt suvaidinti opoo problema nentą ir pasakyti taip: tarkime, iš keliama. tiesų pripažįstama pornografijos problema ir jos prieinamumas internete, bet galbūt prezervatyvų reklama padėtų tiems jaunuoliams, kurie ir taip užsiiminės negerais dalykais, bent jau apsisaugoti nuo venerinių ligų ar neplanuoto nėštumo?

S. M.: Šis argumentas nėra naujas ir jau daug kartų sukritikuotas. Lytiškai plintančios ligos susijusios ne su tam tikros produkcijos naudojimu ar nenaudojimu, o su žmogaus gyvensena. Nėra jokios priemonės, kuri galėtų būti reklamuojama medijose ir taip apsaugotų jaunus žmones, o ypač vaikus, nuo lytiškai plintančių ligų. Visų pirma todėl, kad vartotojas, net jeigu produkcija būtų tobula, turi 100 proc. tinkamai ją naudoti. Kontraceptikų gamintojai griežtai atsiriboja nuo jaunuolių, nes studijos rodo, kad didžiausias procentas kontraceptikų „nesuveikimo“ atvejų yra jaunų žmonių grupėje. Ne kontracepcija ar technologijos lemia žemą lytiškai plintančių ligų skaičių, o seksualinė žmogaus elgsena. Lietuvoje apie 1995uosius būdavo rengiamos vadinamosios „sargių šventės“ ir jose, prisidengiant socialiniais tikslais, vykdomos rinkodarinės nemokamų prezervatyvų dalijimo akcijos. Po jų lytiškai plintančių ligų skaičius padidėjo astronomiškai. Jeigu jauną žmogų paskatinsim, jis ir darys. Jeigu paskatinsim jį naudoti prezervatyvą, jis ir naudos. Tarkim, padovanokime jaunam žmogui šautuvą ir pasakykime: „Žinai, tu juo nešaudyk“, jis norės bent pabandyti, nes turės įrankį, ir tikrai išbandys.

V. V.: Galbūt Vakarų šalyse, kur šis reiškinys labiau pažengęs, yra kažkokių gerųjų praktikų pavyzdžių?

dėl neatsakingo vairavimo ir avarijų gausos. Interneto atsiradimas taip pat atnešė daug naudos, tačiau visuomenė dar turės prisitaikyti prie pornografinio šoko kaip reiškinio.

Kai kurios institucijos jau teikia pasiūlymus: įvesti tam tikras programas, kitaip tariant, cenzūrą, kur būtų, pavyzdžiui, draudžiamos „pagerintų“ formų kūno nuotraukos ar bent būtų nurodoma, kad kūno vaizdai yra pataisyti pasitelkiant technologijas. Tai vienas iš mažesnių pasiūlymų. Taip pat vis plačiau skamba siūlymai į problemos sprendimą įtraukti vaikų tėvus. Aiškėja, kad be aktyvaus šeimos įsitraukimo neįmanoma apginti vaikų interesų, prispausti televizijos kanalų, reklamos įstaigų, kad ši reklama būtų neleidžiama, o problema keliama. Lietuvoje, kuri gerąja prasme yra „atsilikusi“ nuo Vakarų, turime galimybę užkirsti kelią visiems blogiems dalykams, ko Vakaruose galbūt jau neįmanoma padaryti. Turime nesidrovėti, nekompleksuoti dėl šito savo pranašumo. Taigi siūlymas būtų griežtinti reklamos normas.

V. V.: Ačiū už įdomias mintis ir kviečiu visus būti sąmoningus ir įsitraukti į šių problemų sprendimą.

Spaudai parengė Ingrida VOBOLEVIČIENĖ

Artuma 2014 m. liepa–rugpjūtis

7

Kronika

8

Conchita Dešrelė ir žodžių reikšmė Homoseksualumas: nuodėmė, liga ar natūrali savybė? (VI) Gintautas VAITOŠKA gijoje geriausio tono ženklu tapo „nesusiaurinti“ savęs iki vyro ar moters ir lytį matyti kaip „transformaciją“ (plg. Judith Butler. Undoing gender, p. 65). Šios naujienos buvo aktyviai siūlomos ir Lietuvos vaikų darželiams „Dienos, kai Frederikas buvo Frida“ programoje. Oficialiai tam pasipriešinome, tačiau pogrindyje yra tokių vaikų darželių – ir gana garsių, – kuriuose ir lietuviukai, visai kaip švedų ar danų vaikai, nebevadinami berniukais ir mergaitėmis, o tik vaikais. „Fridos“ programos instrukcijoje mokytojams buvo taip ir parašyta: „lytis yra tapsmas“. Skamba gražiai; praktiškai tai reiškia Judithos Butler ir jos mokytojo Michelio Foucault „lytinio tapsmo“ modelį: seksualiniuose santykiuose galima vaidinti vyrą arba moterį, priklausomai nuo to, kokiame „tapsmo“ taške tą dieną ar tą mėnesį yra moderni asmenybė. Judith Butler kritikavo transvestitus bei transseksualus (pastarieji asmenys nori ne tik persirengti, bet ir chirurgiškai save sužaloti „keisdami“ savo gimtį) kaip stereotipų vergus: juk jie nori būti moterimis. Pasenusi sąvoka! Jau vien ištariant žodį „moteris“ asmuo pažeminamas, kadangi į moteris ir vyrus žmoniją padalijo vyrai, nusiteikę patriarchališkai, heteroseksistiškai (t. y. nepriimantys homoseksualumo). Gi iš tikrųjų moters ir vyro nėra, nes yra tik Žmogus! „Žmogus“, suprantama, praktikuoja lytinių santykių įvairovę. Štai kur Conchitos laimėjimas! Regis, Austrijos radijo ir televizijos žiuri atstovai, kurie nulėmė Thomo Neuwirtho pasiuntimą Eurovizijon (austrų publika buvo kitokios nuomonės), buvo gerai apsišvietę – arba apšviesti – koks turėtų būti Naujasis Žmogus!

Nors kalbėdami apie sielos kentėjimą aštrių gaidų norėtume išvengti, tai vargu ar galima, susidūrus su homoseksualizmo propagavimu. Ypač tokiu rafinuotu ir įžūliu, koks jis buvo šių metų Eurovizijoje.

Meno studijų absolventas iš Austrijos miesto Graco Thomas Neuwirthas, pasivadinęs Conchita Wurst, siekė keleto tikslų; kai kurie jų atspindi homoseksualios asmenybės prieštaringą, dvejopą santykį su žmonėmis, apie kurį kalbėjome praeitame ciklo skyriuje. Panagrinėkime šiuos dalykus atidžiau.

Conchita Wurst Verčiant tiksliai, tai reiškia Conchita Dešra. Pseudonimas sukurtas iš Thomo pažįstamos kubietės vardo Conchita ir vokiško žodžio Wurst („dešra“). Pastarasis žodis paimtas iš liaudiško posakio Das ist mir alles Wurst – „man viskas yra dešra“, kuris atitinka lietuvišką pasakymą „Man nusispjaut“ arba iš rusų perimtą žargonišką „iki lempos“. Vokiečių kalbos žinovai nedvejodami kalba apie tokio pasakymo vulgarumą.

Interviu austrų dienraščiui „Kurier“ Thomas aiškina esąs gėjus ir kovojąs prieš diskriminaciją. Nors jis nėra transvestitas – tai vyrai, persirenginėjantys moterų drabužiais, – jis siekia pakeisti žmonių požiūrį į seksualinę orientaciją bei apskritai ginąs „kitoniškumą“. Kadangi (pasirodo net Austrijoje) tai padaryti ne visada lengva, savo „mene“ nutarė imtis šokiruojančių priemonių. Ne, moterimi tapti jis nenori ir vakarais „mielai grįžtąs į tą kūną, kuriame gimė“. Thomo „Conchita“ yra nuskriaustųjų gynėja.

„Vyrmoteris“ – Conchitos laimėjimas „Kurier“ apžvalgininkės negalėjo atsižavėti Neuwirtho sukurto įvaizdžio pažangumu. Jis sulaužė net įprastą transvestito stereotipą. Transvestitai rengiasi, dažosi ir prisikiša į drabužius reikalingų „papildymų“, norėdami pasidaryti neatskiriamai panašūs į moterį. Tačiau, kaip rašo Doris Knecht, „Conchita nieko neatmetė, tačiau papildė. ‘Ji’ yra vyras-moteris ir moteris-vyras. Joje susimaišo lytys, išsitrina skirtumai. Ir visa tai – su lengvu humoru ir ‘be miligramo agresijos’.“ Ką gi, vyras-moteris, kaip koks daktaro Aiskaudos stūmtraukis ar arkliakupranugaris, yra naujausias ir moderniausias „socialinės lyties“ variantas. Gender ideoloArtuma 2014 m. liepa–rugpjūtis

Kodėl Tomui patinka vadinti save Dešra?

Kad ir kaip būtų, bent jau lietuviškam kaimiečiui romantiškas Conchitos vardas su „pavarde“ „Dešra“ nelabai dera. Skamba lyg koks „Poezijos Kumpis“. Nori nenori, lenda kažkoks negatyvas – netgi jei lietuvintume Conchitos „pavardę“, pavyzdžiui, „Conchita Vienodai Rodo“ ar juo labiau „Conchita Nusispjaut“. Nors „Kurier“ apžvalgininkė Doris ir rašė, kad visa tai – nė miligramo agresi-

Kronika

jos neturintis šmaikštavimas, o pats Thomas Neuwirthas savo Facebooko pasisakymuose išpažįsta meilę netgi savo oponentams (ir, ko gero, netgi oponentėms...), vis dėlto „pavardė“ „Dešra“ skamba abejingumu („man vienodai“); vargu ar galima atmesti galimybę, kad už abejingumo ir nusivylimo yra tas „miligramas“ pykčio. Žodžio reikšmė yra didelė, ir homoseksualumo propagandos kampanijoje ji gerai suprantama. Štai vokiečių – ekonomiškai įtakingiausių Europos piliečių – kal-

Homoseksualizmo propaganda siekia nujautrinti ar atbukinti visuomenės pojūčius, kad tai, kas nekelia estetinio susižavėjimo, taptų įprasta. boje tarpusavyje santykiaujantys vyrai vadinami „švuliais“ (Schwul). Lietuviškai skamba ne itin gražiai, o ir pačioje vokiečių kalboje žodis turėjo vulgarų atspalvį: Vienoje buvo vartojamas su prostitucija ir nusikalstamumu susijusiuose sluoksniuose, prieškario Vokietijoje taip buvo vadinami homoseksualai „Šiltieji Broliukai“ (Wärmer Brüder), o apskritai žodis kyla iš Žemutinės Vokietijos tarmės, kurioje švul reiškė „tvankus“, „troškus“ ir buvo vartojamas tiek orui bendrai, tiek kai kuriose vietose, pavyzdžiui, smuklėse, apibūdinti (bendrinėje vokiečių kalboje „troškus“ ar „tvankus“ truputį pasikeitė ir skamba „šviul“ (Schwül)). Kodėl nelabai gražiai skambantis žodis buvo paverstas oficialiu homoseksualumo sinonimu Vo-

kietijoje? Juk galima pagalvoti, kad geriau būtų vartoti kokį nors smagų žodį – kaip tai buvo padaryta anglų kalboje, pasisavinant žodį „linksmas“ (gay). Greičiausiai tai rodo homoseksualizmo propagandos pastangą desensitizuoti – nujautrinti ar, dar paprasčiau kalbant, atbukinti – visuomenės pojūčius, kad tai, kas nekelia estetinio, taip sakant, susižavėjimo, taptų įprasta. Kaip matysime vėliau, panašus, gerai apgalvotas planas nujautrinti visuomenę nenatūralių gimtinių santykių atžvilgiu buvo įvykdytas dviejų aukšto išsilavinimo specialistų JAV paskutiniame XX a. dešimtmetyje. Jei vulgariam žodžiui švulis buvo suteiktas garbingas oficialus homoseksualaus vyro pavadinimo statusas, tai iš už žodžio „dešra“, panaudoto romantiškai apsirengusios barzdotos „panelės“ „pavardei“, regis, dunkso tarpusavyje santykiaujančių vyrų nusivylimas ir abejingumas pasauliui. Kaip skelbia daugelis tyrimų – nerimo, depresijos, suicidinių minčių tarp šių vyrų yra maždaug tris kartus daugiau nei gyvenančių pagal prigimtį, ir nėra jokių duomenų, kad tai būtų „visuomenėje tvyrančios neapykantos“ („homofobijos“) padarinys (plg. Journal of Human Sexuality, 2009, 1). „Conchita Wurst yra mano meno kūrinys ir alter ego“, – taip dienraščiui „Kurier“ kalbėjo Thomas Neuwirthas. Nors vakare Thomas sugrįžta į savo kailį, būdamas Conchita, jis naudojasi damų tualetu. Ir sako, kad mergaitėms tai patinka (turint omeny mūsų dienų mergaičių nuotaikas, joms gal patiktų net ir dar labiau dramatiškas scenarijus...). Tačiau jei Conchitai nebūtų leista taip daryti, „jai“ būtų liūdna ir pikta dėl šitokios diskriminacijos. Gal net pasiūlytų mus kalėjiman sukišti, kaip rekomenduojama Stambulo konvencijoje. Kaip į tokį pyktį atsakysime mes?

Iš Vilniaus Eurovizijos rezultatus komentavęs vyras nelabai politkorektiškai, tačiau ganėtinai donelaitiškai pasiūlė Conchitai nusiskusti. Gal tad ne veltui vienas žymus šmaikštuolis Amerikoje kartą pasakė, kad tai mes, lietuviai, sugriovėm Sovietų Sąjungą...

James Martin SJ JĖZUITŲ PATARIMAI VISIEMS GYVENIMO ATVEJAMS Iš anglų kalbos vertė Rasa Tuskenytė Ignaciškasis dvasingumas ragina ieškoti Dievo visuose dalykuose, nes bet kuri mūsų gyvenimo dalis gali nuvesti mus pas Dievą. Jėzaus Draugijos įkūrėjas šv. Ignacas Lojola garsėjo savo praktiniu dvasingumu. Jo dvasinis kelias padėjo milijonams žmonių − pradedant abejojančiais ieškotojais ir baigiant atsidavusiais tikinčiaisiais − atskleisti Dievo meilės paslaptį. Knygoje, pasitelkiant suprantamus pavyzdžius, komiškas istorijas ir anekdotus iš herojiško bei įkvepiančio jėzuitų šventųjų ir eilinių kunigų bei brolių gyvenimo, atskleidžiama jėzuitų dvasingumo esmė. Paaiškinama šiuolaikiniam žmogui, kaip dirbdami, mylėdami, kentėdami, priimdami sprendimus, melsdamiesi ir draugaudami galime rasti Dievą.

KATALIKŲ PASAULIO LEIDINIAI

Pylimo 27/14, Vilnius 01309, tel. (8 5) 212 24 22, faks. (8 5) 262 64 62, www.katalikuleidiniai.lt

Artuma 2014 m. liepa–rugpjūtis

9

Kronika

10

Atkurti prieš 200 metų Juokaujama, kad jėzuitai žino, ką reiškia numirti ir prisikelti...

Kun. Vidmantas ŠIMKŪNAS SJ Žinoma, tam buvo ne viena priežastis. Šio teksto apimtis neleidžia jų net ir trumpai aptarti, tačiau bent prabėgomis paminėsime svarbesnes ir žvilgtelsime į Bažnyčios ir jėzuitų padėtį XVIII a. Europos politiniame kontekste.

Jėzaus Draugijos uždarymo išvaJėzuitų ordinas įkurtas 1540 m. Romoje. Pirmieji bičiu- karėse 1773 m. pasaulyje buvo apie 23 tūkst. jėzuitų. liai, dar nesivadinę jėzuitais, buvo patyrę stiprų šv. Ignaco Jie vadovavo didžiajai daliai Europos švietimo instituciLojolos Dvasinių pratybų poveikį, skatinusį savo gyvenimą jų. Jėzuitų atsidavimas popiežiui ir plačiai suvoktas papaskirti Jėzui Kristui, todėl ir naująją kongregaciją pavadino šaukimas juos vedė tiek į misijas, tiek į didikų rūmus. Jie Jėzaus Draugija. Po gilių dvasinių apmąstymų vyresniuo- užimdavo nuodėmklausių, kartu ir neformalių patarėjų ju pasirinkę Ignacą, pirmieji Draugijos nariai atsidavė po- postus, o tai kėlė pavydą ir nesusipratimų. Dėl įvairių piežiui Pauliui III ir buvo pasirengę vykti ten, kur jis siųs. politinių įtampų ir ambicijų jėzuitai jau buvo ištremti Šis klusnumas rėmėsi įsitikinimu, kad popiežius – Jėzaus iš Portugalijos bei Ispanijos ir jų kolonijų, iš Prancūzijos, Kristaus vietininkas žemėje – Neapolio karalystės bei Pargeriausiai suvokia Visuotinės mos kunigaikštystės. Jėzuitai Bažnyčios poreikius. Troškimas turėjo ir bažnytinių oponentų, tarnauti Jėzui Kristui per Jo attokių kaip galikanizmo, Apstovą popiežių įgavo konkrečią švietos atstovai ir jansenistai. išraišką – vadinamąjį „ketvirtąjį Visa tai kurstė nepalankias įžadą“. Jo esmė – pasiryžimas nuotaikas jėzuitų atžvilgiu priimti bet kokią popiežiaus Europoje ir jos katalikiškų paskirtą misiją. valstybių kolonijose. Pagaliau Nuo pat ordino įkūrimo susilpnėjusi popiežiaus instijėzuitai yra kelionėje, ir ne tik tucija neatlaikė Europos diperkeltine prasme. Pasiųsti į džiūnų spaudimo, ir 1773 m. visą pasaulį, jie tarnauja kaip popiežius Klemensas XIV pamokslininkai, dvasios palybreve Dominus ac Redempdėtojai, sielovadininkai, moky1797 m. žemėlapyje tamsesniu fonu pažymėtos Lietuvos tor panaikino Jėzaus Drautojai ir įvairių sričių mokslininir Mazovijos provincijos, kuriose jėzuitai nebuvo uždaryti giją. Negalime nepastebėti ir kai. Tokia plati veikla atspindi pačių jėzuitų klaidų, prisidėpamatinį jėzuitų dvasingumo principą – Dievą rasti visur jusių prie vienuolijos veiklos uždraudimo. Paminėtinas ir kūrybingai Jam atsiduoti tokiais būdais, kurie geriau- jų išdidumas, kartais prieštaringi ryšiai su monarchais, siai pasitarnautų žmonių išganymui ir didesnei Jo garbei. negebėjimas bendradarbiauti su kitų vienuolijų nariais, Deja, kūrybingas požiūris į krikščioniškąją misiją ir drą- švietimo sistemos sustabarėjimas ar tiesiog negebėjimas sus veikimas neretai sukeldavo įtarimų, kontroversijų ir prisitaikyti prie kintančio pasaulio. įtampų tiek misijų kraštuose, tiek Europoje. Švenčiant Jėzaus Draugijos atkūrimo 200 metų jubiJeigu jėzuitai visada buvo ypač atsidavę popiežiui, liejų svarbu paminėti, kad ji išliko būtent ortodoksiškoje kaip Kristaus vietininkui ir aukščiausiam Bažnyčios va- carinėje Rusijoje, ir tai įdomus atvejis tiek politiniu-istoridovui, natūraliai gali kilti klausimas, kaip galėjo atsitik- niu, tiek ir ekleziologiniu požiūriu. Imperatorė Kotryna II ti, kad popiežius panaikino tokią jam atsidavusią, jį rė- norėjo, kad jėzuitai tęstų darbą švietimo srityje, ir nutarė musią ir netgi ypatingu klusnumo įžadu įsipareigojusią neskelbti vienuoliją panaikinančios popiežiaus brevės, vienuoliją? pagal kurios formuluotę Draugija panaikinama ten, kur

Visame pasaulyje jėzuitai šiemet švenčia 200 metų Jėzaus Draugijos atkūrimo jubiliejų. Po 41 metų uždarymo Draugiją 1814-ųjų rugpjūčio 7 d. bule Solicitudo omnium ecclesiarum atkūrė popiežius Pijus VII. Lietuvos ir Latvijos jėzuitų provincijai šis jubiliejus ypatingas dar ir tuo, kad po panaikinimo jėzuitai 1773–1820 m. savo veiklą tęsė Lietuvos ir Mazovijos provincijų namuose Polocke, Vitebske, Daugpilyje ir jo apylinkėse, tai yra teritorijoje, po pirmojo Lietuvos ir Lenkijos padalijimo atitekusioje Rusijai.

Artuma 2014 m. liepa–rugpjūtis

Iš redakcijos pašto

bažnytinė vadovybė oficialiai ją paskelbia. Šitaip ortodoksiškoje Rusijoje (buvusioje Lietuvos ir Mazovijos provincijų dalyje) toliau darbavosi 214 jėzuitų, kurių skaičius išaugo iki 349, veikė 6 kolegijos, naujokynas ir kitos Draugijos struktūros. 1801 m. popiežius Pijus VII breve Catholicae fidei oficialiai patvirtino, kad jėzuitų ordinas toliau be pertrūkio gyvuoja Rusijoje. Tai, kad Draugija išliko dabartinės Baltarusijos ir Latvijos teritorijoje, buvo svarbus veiksnys ir popiežiui Pijui VII ją atkuriant.

Kai kas mėgina kelti klausimą, ar Jėzaus Draugija iki panaikinimo ir po atkūrimo yra ta pati, ar jau kita. Kartais netgi sakoma „senoji“ ir „naujoji“ Draugija. Tenka pastebėti, kad yra įvykę kai kurių pokyčių bei akcentų poslinkių, bet tęstinumas šiuo atveju kur kas aiškesnis ir svarbesnis. Jėzuitai ir šiandien gyvena tuo pačiu šv. Ignaco dvasingumu, stengiasi taip pat uoliai, kūrybingai ir įvairiausiais būdais pasitarnauti žmonių išganymui, patys ieškodami ir kitiems padėdami Dievą atrasti visuose dalykuose.

Švenčiant jubiliejų, praeitis prisimenama, kad geriau suvoktume savo tapatybę, misiją ir ateities viziją, o gal ir klaustume, ar ko nors išmokome iš istorijos. Šių metų gegužės 17 d. Vilniuje vykusioje Draugijos atkūrimo jubiliejui skirtoje mokslinėje konferencijoje profesorius emeritas iš Frankfurto kun. Klausas Schatzas SJ sakė, jog iš istorijos kokiu nors būdu mokomasi nuolat. Ar teisingai išmokstama, sprendžiama pagal vertinimui pasirinktą poziciją.

Istorija nesikartoja, net jei aplinkybės vėl susiklosto panašiai. Tai ir sukelia „mokymosi iš istorijos“ problematiką: viena vertus, tai nėra neįmanoma ir netinkama, antra vertus, praeities veidrodyje negali matytis vien tik dabartis.

?

O jei įsimyli kitą

Ką turėtų daryti tikintis žmogus, jei gyvena bažnytinėje santuokoje, tačiau praeina meilė ir santykiai šeimoje tampa konfliktiški – ar pagal Bažnyčios mokymą žmogus turi ir toliau nešti tą kryžių ir gyventi šeimoje be meilės? Ką daryti, jei įsimyli kitą žmogų, kaip elgtis šeimoje? Štai į tokį Skaitytojos laišką, skaudų, bet tikrovišką, nesuvaidintą išgyvenimą, kurį tikriausiai patiria ne ji viena, atsakyti paprašėme mūsų bičiulės, trisdešimt penkerius metus ištveriančios Santuokoje su vienu ir tuo pačiu vyru, keturių vaikų mamos bei keturių anūkų močiutės, Lietuvos šeimos centro vadovės Dalios LUKĖNIENĖS.

Šiek tiek apie įsimylėjimą Įsimylėjimas – tai tam tikrų hormonų padaugėjimas. Kuomet į akį krinta priešingos lyties būtybė, organizmas išskiria feniletilamino. Tai susidomėjimo, potraukio hormonas. Įsimylėjus į kraują išskiriama adrenalino ir kortizono, kurie priverčia širdį plakti smarkiau, paaštrina pojūčius. Po kurio laiko, jei jausmas abipusis, į kraują išsiskiria dopamino – meilės ekstazės hormono. Visas šių hormonų kompleksas pasiekia piką per 18–30 mėnesių. Taip sakant, organizmas būna apsinuodijęs, mus ištinka „meilės karštinė“, nematome realybės, „sergame“ meile, bet gera žinia ta, kad visa tai praeina. Įsimylėjimas tikrai ateina ir visiškai praeina (kaip sako mokslas, po trejų, o slapto romano atveju – po ketverių metų).

Dr. Janet E. Smith viename iš savo straipsnių užsimena, kad moterų organizme gaminasi cheminių medžiagų – feromonų, galinčių padėti apgauti vyrus, kad jie manytų, jog neišvaizdžios moterys yra labai patrauklios. Feromonai – bespalvės, bekvapės kūno išskiriamos cheminės medžiagos, kaip manoma, veikiančios ir gyvūnų, ir žmonių pasąmonę. Bandymai parodė, kad, į patalpą įnešus šių vaisingumo hormonų, vyrams parodytos eilinių, neišvaizdžių moterų nuotraukos atrodė išvaizdesnės už supermodelių. Štai ką gali biochemija!

Kartą teko skaityti teoriją, kad įsimylime tuos, kurių genetinis kodas yra priešingas mūsiškiam, t. y. jei mūsų genetiniame kode yra trūkumų ties inkstais, pasirinksime tą, kuris jokių trūkumų toje srityje neturi.

Tikiu, kad ateityje bus atskleista dar daugiau biocheminių paslapčių. Tačiau visa tai mums sako, kad įsimylėjimas turi vieną tikslą – giminės pratęsimą, suteikiant galimybę gerinti žmonijos rūšį. Labai proziška, bet kol kas tūkstantmečių patirtis rodo, kad su gamta nepakovosi. Žinoma, visos šios biocheminės reakcijos netvarios ir jas galima lengvai pažeisti ta pačia chemija: vaistais, hormonais, kontraceptikais. Jų pavartojus, kai kurios iš šių biocheminių reakcijų išnyks, tačiau su jomis dažniausiai, deja, baigiasi ir mūsų priešingos lyties asmens geismas.

Artuma 2014 m. liepa–rugpjūtis

11

Iš redakcijos pašto

12

Meilė – visai kas kita

trokštami gebėjimai klausyti ir girdėti, girdėti ir suprasti, suprasti ir atliepti? Ar ugdome šiuos gebėjimus?

Visa tai parašiusi galiu pasakyti: niekada nebuvau supermodeliu, nesu pakankamai gera ar išmintinga, sunkiai atleidžiu tiems, kurie neketina keistis (o tokių dauguma), ne su visais mėgstu bendrauti, nesu kantri, būnu irzli, o ir mano antroji pusė nei koks čempionas ar Nobelio premijos laureatas, ir ydų turi nei kiek ne mažiau už mane. Kaip tik tai suprasdami nugyvenome kartu jau 35 metus. Manau, kad myliu jį labiau nei prieš trisdešimt ar dvidešimt metų. Labiau pažįstu, labiau suprantu ir labiau myliu. Tai nereiškia, kad gyvenime nesutikau patrauklesnio, protingesnio, išvaizdesnio ar išradingesnio vyro. Jų buvo, bet jie nebuvo mano vyrai. Žinau, kad pasaulis pilnas už mane jaunesnių, dailesnių, išradingesnių, kantresnių, geresnių, tačiau mano vyras, tikiu, pažįsta mane iš visų labiausiai. Jis yra antras (po Dievo), kuris mane geriausiai pažįsta! Tik pagalvokit, jūsų vyras yra antras po Dievo, kuris jus labiausiai pažįsta!

Meilė ne ateina ir praeina, bet mes patys apsisprendžiame kitą mylėti arba nemylėti. Tai – valios aktas. Tai mūsų įsipareigojimas norėti kitą žmogų padaryti laimingą, rodyti jam gerą valią, kai jokie hormonai nesigamina ir kai matome, kad mūsų išrinktasis labai vidutinis, o gal net dar blogiau. O čia jau pagalvokime apie save – mes taip pat ne aukso gabalai: stokojame valios mylėti tuos, kurie nėra mums simpatiški, stokojame kantrybės, jau nekalbant apie išmintį.

Senajame Testamente parašyta, kad meilė pirmiausia yra teisingumas. Taigi, ar teisinga bus netesėti duoto pažado, palikti tą, kuriam nepasisekė, kuris suklydo, kuris kažko užsidarė ar sutriko, kuris neatitinka mano lūkesčių (kurių, beje, tikriausiai jam net neįvardijau!)?

Dar mažiau tiesos būtų mūsų palikuonių atžvilgiu – juk jie tikrai mažiausiai kalti, kad mes negebame mylėti. Jei tai ką nors paguostų, tai negebame visi.

Tiesos ieškojimas reikalauja didelės išminties: kada atTaigi, dar kartą noriu visus ir visas Kai sakome žodžius leisti, o kada sakyti „ne“, kada paguosti, kad meilė šeimoje „visą gyvenimą tave mylėsiu priglausti, o kada priminti: „Tu (jei tikimės nuolatinės jausmų ir gerbsiu“, tikrai neturime viso ekstazės) visuomet praeina, bet privalai, nes pažadėjai.“ Kiek aukotis, kad pasaulyje daugėtų tik nuo mūsų priklauso, ar ji vėl gyvenimo darbotvarkės – gėrio, bet nepadaugėtų blogio, grįžta su dar didesne jėga, ar taip nežinome, kiek skurdo nes meilė reikalauja neleisti žeir lieka už mūsų buto ar namo ir skausmo patirsime. minti savo orumo ar išnaudoti durų. Tik nuo mūsų išminties, geros Tačiau tuokart pažadame. savęs ir kitų. Tačiau ji reikalauvalios, pasidalijimo savo lūkesčiais, ja pačiam padaryti viską, ką gadžiaugsmais ir vargais, nuolatinio lėjai, neskaičiuojant, kiek žingsnių padarė kitas. Kartais dialogo ir, beje, pasiaukojimo priklauso, ar vis meilėje pasakyti tiesą labai sunku, tačiau be tiesos meilabiau mylėsime savo sutuoktinį, ar vis įsimylėsime lė – tuščias burbulas. pašalinius (svetimus) žmones?.. Mylėti yra labai Meilei reikia dviejų brandžių žmonių. Nė vienas sunku, todėl ir gyventi santuokoje taip pat būna brandus negimstame. Visi bręstame po truputį, įveikdasunku, tačiau tikrai verta. Tai yra pašaukimas, mi sunkumus, mokydamiesi iš savo ir kitų patirčių. Nei o tai reiškia – tam tikras kelias į šventumą. Žinoma, savęs, nei kito negalime paskubinti šioje srityje. Čia taip tapti šventam taip pat sunku. Galiu tik pridurti, pat turime turėti kantrybės ir išminties, kad iki mirties kad santuokoje bet kokios pastangos atsiperka... padėtume sau ir savo sutuoktiniui kiek galima labiau ir jau čia... žemėje... subręsti. Išbandymai neišvengiami ir būtini. Kai sakome žodžius „visą gyvenimą tave mylėsiu ir gerbsiu“, tikrai neturime viso gyvenimo darbotvarkės – nežinome, kiek skurdo ir skausmo patirsime. Tačiau tuokart pažadame. Nepastebime būsimojo žaizdų ir stengiamės neparodyti savųjų.

O kur dar mūsų gebėjimai ir įgūdžiai, prie kurių lavinimo tikrai galime gerokai prisidėti. Kur taip visų Vido Venslovaičio nuotrauka

Artuma 2014 m. liepa–rugpjūtis

Iš redakcijos pašto

Ar „žaisti namus“ iki santuokos?

Birželio „Artumoje“ spausdinome straipsnį „Pagyvenkim, pabandykim...

Ar verta?“, jo autorius skaitytojams pažįstamas dr. Artūras LUKAŠEVIČIUS. Sulaukėme gyvo skaitytojų atsiliepimo – įdomių komentarų, netgi asmeniškų pasidalijimų, interneto dienraščiui bernardinai.lt paskelbus tekstą savo puslapyje.

Kaip autorius ir teigė, nemažai žmonių taip ir sako: „Mes mylime vienas kitą, galvojame tuoktis, tad kokios problemos, kad jau gyvename kartu?!“ Tačiau toli gražu ne visi taip sako. Tad kokiais argumentais pasisakoma – „verta“ arba „neverta“ – apie gyvenimą kartu dar prieš susituokiant?

Skaitytoja(s?) juma956 (čia ir toliau komentatorių pasirinkti slapyvardžiai – red. past.) rašo: „Netiesa, kad skiriasi dažniau. Manau, nėra net tokios statistikos, nes skiriantis niekas neklausia, ar gyvenote kartu prieš santuoką, ar ne. Na, tiek to, tai autoriaus nuomonė. Realiai gyvenimas kartu yra visai kita, nei draugavimas. Mano brolio mergina pati pasiūlė gyventi kartu. Prisimenu pokalbį su broliu. Pasakiau, kad su ja pakalbėtų atvirai, nes lietuvių vyrui apkalbos – kaip nuo žąsies vanduo. Dar, sakyčiau, dauguma didžiuojasi, kad daug moterų turėjo.

O merginai – visai kitaip. Ji jau bus laikoma nerimta, net pasileidusia... Dvigubi standartai taikomi nuo senovės ir, manau, neįmanoma jų išlyginti. Brolis pagyveno kartu gal pusę metų ir susituokė. Jau gyvena kartu 5 metus, turi du vaikus ir laimingi. Iš tikro, gyvenant kartu atsiskleidžia daug teigiamų ir neigiamų charakterio bruožų. O apie straipsnį – nemanau, kad jis aplamai atspindi tikrovę. Šiandien, kai tuokiasi žmonės virš 30 metų, būtų net nenormalu ir kvaila reikalauti nekaltumo iš abiejų.“ J&B mano: „Naivus klausimas. Ar kito žmogaus charakterio išbandymui būtini lytiniai santykiai? Juk norite išbandyti abipusį charakterių sutampamumą, o ne fiziologinius vienas kito parametrus, taip? Na sakysim, nutariate kurį laiką kartu pagyventi su mylimu žmogumi, kad geriau pažintumėte vienas kitą, bet prie ko gi čia bendra lova? Gyvenate pusę metų ar daugiau laiko kartu, matotės kiekvieną dieną, kartu tvarkote bendrą ūkį, kartu valgote, dalijatės finansiniais rūpesčiais, lankotės pas draugus ir giminaičius, vaikštote po muziejus ir kino teatrus <...>, o nakčiai <...> kiekvienas einate į savo namus poilsio. Iš ryto, gerai išsimiegoję, susitinkate pusryčių ir vėl iki gilaus vakaro bendrai ir aktyviai gyvenate <...>. Po metų ar daugiau tokio bendro gyvenimo visai neblogai turėtumėte žinoti, su kuo turite reikalą ir ar verta su tuo žmogum kurti šeimą. <...> Asmeniškai pažinojau vieną šaunią jaunų čekų porą, kuri būtent šitaip, kaip aprašiau, gyveno gan ilgą periodą prieš vestuves. Kai svečiavosi pas mus, mano žmona abiem nakčiai klojo skirtinguose kambariuose. Dar viena detalė – vyras taipogi ruošėsi

būti įšventintas į Jano Husso bažnyčios pastorius.“ Karta dalijasi: „yra kita statistika, kuri nesunkiai pasiekiama.

Statistikos departamento statistika, kuri liudija, kad kasmet Lietuvoje vis dar išsituokia apie 50 proc. porų. Ir kaip tik tas skaičius kalba to paties ‘pagyvenimo’ iki santuokos nenaudai. Nes jei pagyvenimas iki santuokos padėtų sukurti tvirtesnes šeimas, <...> skyrybų statistika turėjo sumažėti iki minimumo, nes juk žmonės tuokiasi ‘pasibandę’, kaip ir labiau užtikrinti tuo, ką daro. Deja, taip nenutiko, ir kaip tik tai rodo, kad tas pagyvenimas ‘iki’ neturi jokio realaus pagrindo kalboms apie tai, jog tai vyksta dėl atsakingo rinkimosi. Tai vyksta tik dėl noro apturėti kitą ‘čia ir dabar’. Nustokim meluoti patys sau ir tiek. <...> O kaip gyventi – mūsų pačių pasirinkimas. Turim laisvę. Visi iki vieno. Su visomis savo pasirinkimų pasekmėmis. Ir kai žiūri tobulumo, tereikia žiūrėt į vieną – Kristų <...>, kuris nepasmerkia nusidėjėlės, bet ir nesako: ‘Daryk, ką nori.’

Sako: ‘Eik ir nebenusidėk.’ Verta pabandyti“.

Jj atrodo, jog „tokį gyvenimą renkasi žmonės, turintys atitinkamas pažiūras ir nusiteikimus, nelabai palankius supratimui apie ilgalaikio ryšio svarbą, savęs dovanojimą ar net aukojimą – kas save dovanos, ateidamas į ryšį su kitu kaip į naujos prekės išbandymą, kuri perkama tik tikusi, o išmetama susidėvėjusi arba pasibaigus garantiniam terminui, suprastėjus funkcionalumui arba rinkoje pasirodžius naujiems modeliams“.

KR tvirtina: „išbandyti žmogaus charakterį galima ir kelionėse, žygiuose, veiklose, darbuose – ten, kur dėl nuovargio nenuslėpsi tikrojo savęs, nori ar ne, pasirodys visi gražumai. Tam, kad pažintum žmogų, visai nereikia ‘žaisti namų’. Prieš pirkdami kažką brangaus, norim išbandyti. Tokie išbandymai visiškai netinka kalbant apie žmones. <...> Ar norim, kad ir mus kas nors išbandinėtų? Žmonės, kurie pasilieka galimybę keisti partnerius, <...> su panašia nuostata ateina ir į santuoką. Vos vėjeliui papūtus, susirenkami daiktai ir kas sau. Kam tie tyrimai, juk savo aplinkoje matome tokius dalykus“.

Vyckos nuomone, „labai gali būti, kad nusprendę pagyventi kartu jau turi laisvesnes/liberalesnes pažiūras šiuo požiūriu ir net nesureikšmina pačios santuokos tvirtumo.

Kad ir kaip būtų kai kam pikta, yra žmonių, kuriems skyrybos nėra tragedija, o tik naujas natūralus etapas. Antra, priežastis, kodėl jie nusprendė pagyventi, būtent <...> jautė tam tikrus ‘nesuderinamumus’, abejones, kurie Artuma 2014 m. liepa–rugpjūtis

13

Iš redakcijos pašto

14

vėliau išryškėjo santuokoje. Nors pats būtent nejaučiau jokio poreikio prieš vestuves pagyventi kartu (tik pavojų kilti nereikalingoms abejonėms ar apsipykimams) <...>.

‘Išbandyme’ nematau nieko nemoralaus <...>. Tėveliai, kurie tuo labai piktinas, elgiasi lyg ir veidmainiškai. Jie puikiai žino, kad jų vaikeliai kartu ‘miega’ jau seniai (tam randama progų ir be apsigyvenimo kartu), bet štai minties, kad jie kartu skus bulves, siurbs dulkes ir naudosis bendru WC, pernešti negali <...> (iš tikro jų vienintelis susirūpinimas yra ‘ką žmonės pasakys’)“. a ka guelen komentuoja: „senelių ir tėvų kartoje tokių praktikų beveik nebuvo ir skyrybų buvo mažiau, tačiau vis tiek žmonės nebuvo laimingi. Lietuvoje visais laikais gyvenimas buvo sunkus. Manau, tai yra priežastys, žmonės ieško kitų kelių būti laimingi, nes <...> tėvai neparodė laimingos šeimos pavyzdžio“.

Ech nesutinka, jog „žmonės apsigyvena kartu tik norėdami pabandyti ir pažiūrėti, kaip seksis. Iki santuokos kartu gyvenome ne vienus metus ir pradėdami gyventi tikrai nemąstėme, kad tai tik bandymas. Klausiau ir vyro, jis teigia, kad jau draugaudamas matė, kad ‘tinkame’.

Daugelis pradeda gyventi kartu, nes dar anksti vestuvėms, nenori jų, neturi už ką <...>. Pažįstu porą, kuri po pagyvenimo kartu išsiskyrė, bet tai nereiškia, kad ir jiems susituokus to nebūtų įvykę. Santuoka <...> savaime negarantuoja, kad žmonės neišsiskirstys“.

J&B sako: „kartu su būsima žmona iki vestuvių aktyviai praktikavom. Tik dar prieš juos pradedant tvirtai

Robert Linder nuotrauka

Artuma 2014 m. liepa–rugpjūtis

žinojome, kad esame vienas kitam skirti. Nuo to laiko praėjo 28 laimingo gyvenimo kartu metai. Aš ne apie tai.

Man regis, kad modernioji ikivedybinio ‘charakterių išbandymo gyvenant kartu’ teorija – figos lapelis pridengti kitokius, tikrus tokio bendro gyvenimo motyvus. Aš ne puritonas ir nieko prieš dviejų suaugusių žmonių sprendimą gyventi kartu neturiu. Bet dviveidiškumo nemėgstu.

Sakyk tiesą: ‘Noriu išragauti kuo daugiau moterų (vyrų), bet be sakramento pančių!’“ KBK nuomone, „šiuolaikinių žmonių bėda ta, kad nebeanalizuoja savo santykių, nesigilina nei į savo, nei į kito savijautą, todėl ‘pasimatuoti’ kitą žmogų pasidaro normalu ir net ‘būti pamatuotam ar pavartotam’ taip pat tampa normalu. Dirbu su porom, kurias ruošiu santuokai.

Sykį atvirai išsikalbėjus apie ikisantuokinius lytinius santykius, gyvenimą kartu, vyrukai nesigėdydami prilygino savo būsimas žmonas ‘batams, kuriuos prieš perkant reikia pasimatuoti, ar tiks’. Nereikia net aprašyti, kokie buvo merginų veidai... Vyrai dažnai nesusimąsto, kokią žalą atneša moterims/merginoms tas pasibandymas ir pan. Na, aišku, čia sąžinės ir brandos reikalas, kad mylėtum moterį ir ją vestum, o ne tikrintum kaip nebrendyla. Moteriai/merginai reikia santuokos, kad ji jaustųsi saugi, <...> vyrui reikia viešo įsipareigojimo, kad parodytų, jog <...> jam reikia žmonos, o ne draugės, meilužės ir dar bala žino ko. P. S. Ne katalikiška moralė draudžia kažką daryti ar ne, bet tiesiog normali žmogiška SĄŽINĖ“.

Autoriaus dr. Artūro Lukaševičiaus komentaras: Mėgstantiems mokslinę analitinę kalbą pasiūlyčiau dr. Birutės Obelenienės straipsnį Santuokos ir šeimos vienovės vaidmuo šeimos tvarumui, asmenų ir valstybės gerovei (Logos 66, p. 104; prieinamas internete); norintiems populiariau – Ričardo Pagojaus knygą„Meilės pamokos. Kad nemylėtume kaip idiotai“ (Firidas, 2006). Nors ji skirta paaugliams, joje naudingų dalykų ras ir brandesnis jaunimas, ir tėvai. Užsienio kalbomis statistikos yra labai daug, duomenys renkami ir analizuojami daugybę metų, juos nesunku rasti internete. Pvz., tiesiogiai apie tai dr. Amie M. Gordon straipsnis The Potential Perils of Premarital Cohabitation and How to Avoid Them (prieinamas internete) prestižiniame žurnale Psychology Today. Tad dėl statistikos ginčytis tikrai neverta: surinkta labai daug duomenų, kad iki santuokos kartu gyvenusios poros skiriasi dažniau, nei negyvenusios. Be abejo, šie duomenys itin retai pasirodo didžiuosiuose dienraščiuose, todėl populiariojoje kultūroje sėkmingai palaikomi gausūs mitai.

Aišku, galime numatyti daugybę sudėtingų priežasčių, kodėl iki santuokos kartu pagyvenę skiriasi dažniau. Straipsnelio apimtis neleidžia jų išsamiau nagrinėti (bet nepatingėję paskaityti minėtą anglišką straipsnį bus nustebinti, kad viskas gan paprasta). Viena akivaizdu: gyvenimas kartu iki santuokos yra dėmesio vertas įspėjimas apie didėjantį skyrybų pavojų po santuokos. Todėl gal naudingiau taip mąstyti: siekiant tvirtos santuokos reikia ieškoti žmogaus, kurio principai neleistų „pasimatuoti“ iki santuokos. Tai gana patikimas „lakmuso popierėlis“, ženklinantis apsisprendimą pažaboti egoizmą ir auginti meilę. O tai ir yra tvirtos santuokos pagrindas.

Didelės ir mažos kryžkelės

Klausimai ganytojams Sakoma, jog norėdamas būti išgelbėtas vadovaukis dviem imperatyvais: 1) mylėk Viešpatį visa širdimi, visu protu bei visomis jėgomis; 2) mylėk savo artimą kaip save patį. Su artimu lyg ir viskas aišku.

Bet kaip mylėti Viešpatį visomis išgalėmis? Ar tai reiškia atsiriboti nuo pasaulio ir kasdien, kas valandą melstis pamirštant artimuosius, darbą, buitį, mokslus ir visa kita, užsidaryti vienumoje?

Jei buvote kada nors ką nors įsimylėję, tai nereikėdavo, kad mylimasis ar mylimoji visad fiziškai būtų šalia. Jis ar ji visa užvaldo, tiesiog pametame galvą dėl to asmens, galime perbristi visas upes ir įkopti į dešimt everestų. Kai pamilstame Dievą, nustojame skaičiuoti, kiek meldžiamės, kiek kartų į bažnyčią nueiname. Kažkas yra rašęs, kad Dievas nemoka matematikos, Jis moka tik mylėti. Ir taip pamilo, kad atidavė savo vienatinį Sūnų!

Tad ką daryti, kad Jam būtų skirta visa širdis, siela, protas, jėgos? Gal pabandyti nustoti dalyti savo protą, jėgas, širdį viskam, o kas atliko – duoti ir Dievui? Visa Jam paveskime ir pamilkime kiekvieną dieną, vis iš naujo. Žinoma, tai nelengva, bet Jam padedant pavyksta. Šventasis Raštas moko: žmonos turi būti klusnios vyrams, o vyrai – mylėti savo žmonas. Tačiau jei vyrai girtuokliauja, kaip žmonos gali būti jiems paklusnios ir ar jie myli žmonas? Priklausomi nuo alkoholio tėvai būna šiurkštūs netgi su vaikais. Taigi kaip gyventi, kai šeimoje vienas turi būti kankinys, o meilės irgi nebelieka? Manau, dar tas laimingas, kuris kreipiasi pagalbos į Viešpatį per maldą, tačiau ar tai galima ištverti ir ar verta? Šeimoje sutuoktiniai jau nebėra du atskiri, nepriklausomi asmenys. „Jie tampa vienu kūnu“ (Pr 2, 24), todėl tarpusavyje glaudžiai susiję: jei vyras nemyli moters, iškeičia ją į alkoholį, tai žmonai nebelieka erdvės puoselėti klusnumą, įsiklausyti į vyro, kaip šeimos globėjo, rūpestingus žodžius ir mintis. Ir atvirkščiai: jei žmona negerbia vyro, nesistengia įsi-

klausyti, suprasti ir protingai bei laisvai paklusti, tai ir vyrui sunkiau puoselėti meilę žmonai. Šeima – didžiulis turtas ir vertybė. Todėl visais laikais priešas į ją kėsinosi visomis išgalėmis ir bandė suardyti. Apginti, išsaugoti šeimą, atgaivinti joje meilę – tikrai daug pasiaukojimo ir šventumo reikalaujanti užduotis. Bet visada reikia stengtis, kovoti ir lengvai nepasiduoti. Joks rimtas psichologas ar sielovadininkas neišspręs už jus sudėtingų šeimos rebusų: ar dar yra nors menkiausia viltis, jog verta stengtis ir kovoti už savo šeimą ir meilę joje, ar kova jau pralaimėta ir lieka garbingai atsitraukti, nepamynus nei savo, nei sutuoktinio orumo? Teisingus sprendimus priimti reikia patiems. Kad ir kaip būtų, svarbu niekada neprarasti tikėjimo ir vilties. Šiuo metu vyras labai geria ir dėl to šeimoje visi kenčiame. Nežinome, kaip jam padėti, su dukra meldžiamės už jį. Ką patartumėte, gal Mišias paaukoti už jį?

Kasdiene malda, ir ypač šv. Mišių, ne tik pagerbiame Visagalį Dievą, bet ir galime paprašyti visų reikalingų malonių ir palaimos savo artimiesiems. Taip pat ir jūsų atveju ne tik galima melstis, bet ir paprašyti kunigo, kad paaukotų šia intencija šv. Mišias. Labai dažnai, be maldos, reikia ir konkrečios kvalifikuotos pagalbos. Turite surasti būdą ir įtikinti savo vyrą, kad kreiptųsi į specialistus. Jie padėtų jam išsivaduoti iš alkoholizmo, nuo kurio, kaip ir kitų ligų, reikia gydyti.

Mudu su sužadėtiniu esame labai keblioje situacijoje. Jo motina kategoriškai atsisako palaiminti mūsų santuoką, lyg to būtų maža, jai nepritaria ir mano tėvas.

Sakoma, kad be tėvų palaiminimo santuoką lydės nesėkmės. Ar tai tik močiučių kalbos? Ar neužtenka dviejų žmonių nuoširdaus noro, pasižadėjimo būti kartu ir kunigo palaiminimo? Ar būtina, kad tėvai sutiktų su mūsų pasirinkimu?

Esate pilnamečiai ir gyvenimą kuriatės patys. Be to, jei esate tikintys į Kristų, neturėtumėte būti prietaringi. Dažnai būna panaši situacija su tėvais, kai jau-

nuolis nori stoti į seminariją ar mergina į vienuolyną. Tačiau pašaukimo, apsisprendimo dėl tolesnio gyvenimo kelio klausimus svarbiau spręsti klausantis širdies, nors nereikėtų skubėti atmesti ir tėvų ar draugų nuomonės. Protingas žmogus įsiklausys į tokias nuomones, kaip kad rašoma Biblijoje: „Ieškok kiekvieno išmintingo žmogaus patarimo ir niekad neniekink jokio naudingo pamokymo“ (Tob 4, 18). Būtina pasakyti, jog įsakymas gerbti tėvus suaugusiems vaikams nebūtinai reiškia visuomet jiems paklusti. Galima patiems priimti sprendimus, kartais priešingus tėvų valiai, tačiau privalu išlaikyti pagarbą jiems ir jų nuomonei.

Tenka bendrauti su žmonėmis, kurie man nepatinka, kelia susierzinimą, pyktį, nemalonias emocijas dėl savo požiūrio, elgesio. Nieko bloga jiems nelinkiu, bet ar širdyje esanti tokia neapykantos būsena jų atžvilgiu yra nuodėminga?

Neįmanoma, kad visi žmonės vienodai patiktų. Gal tik šventieji tai sugebėdavo įgyvendinti. Kiekvienam iš mūsų ne visi patinka, bet stengiamės būti pakantūs. Tą savybę reikia išsiugdyti. Būna, kad kai kurių elgesys tiesiog provokuoja neapykantą, bet jeigu tos neapykantos nepalaikai, tai dar ne nuodėmė. Šventajame Rašte mokoma: „Kuris nekenčia savo brolio, tas žmogžudys“ (1 Jn 3, 15), tad neapykantos mintis reikia tuojau pat atstumti. Ne kovoti su neapykanta, bet melstis reikia, kad Viešpats išgydytų tokius santykius ir neapykantos nebeliktų.

Parengta pagal Panevėžio vyskupijos svetainę (panevezys.lcn.lt), taip pat svetaines klauskkunigo.lt bei egzorcistas.lt

Artuma 2014 m. liepa–rugpjūtis

15

Didelės ir mažos kryžkelės

16

Kūnai kitame pasaulyje

Šv. Jono Pauliaus II palikimas (III) Romanas KAZAKEVIČIUS

Kūnas yra pilnas geidulių, laukinio malonumų apetito, mirties instinkto, kuris prilyginamas seksualiniam troškuliui, o gal net su juo sutapatinamas. Kūnas yra jėga, kuri nuolat bando pulti sielos šviesą. Išdarkytas netvarkos, jis vadovaujasi gyvulišku, brutaliu, pusiau sąmoningu troškimu. Jeigu žmogus nori būti išgelbėtas, jis turi tarsi išsivaduoti iš savo mėsiško kūno. Geidulys yra aukščiausia kūniškumo išraiška, todėl lytinė sueitis yra pasibjaurėtinas reiškinys, kurį reikia apriboti iki minimumo ir galima toleruot tik dėl gyvybės pratęsimo.

Ar mūsų kūnai yra bjaurūs?

Ne, aprašymas, kurį ką tik perskaitėte, nėra tai, ką apie kūną sako Bažnyčia ir Evangelija. Tai yra krikščionybei svetimo manicheizmo apraiškos, kurios, tiesa, padarė įtaką kai kuriems krikščioniškiems raštams ir išoriniam krikščionybės suvokimui. Tačiau kūno pasmerkimas radikaliai prieštarauja Evangelijai. Šitaip 1980 m. spalio 15 d. bendrosios audiencijos katechezėje sakė šv. Jonas Paulius II, tęsdamas savo apmąstymą apie kūną, jo vyriškumą ir moteriškumą.

Kelios aplinkybės palengvino manicheizmo doktrinos supainiojimą su Evangelijos mokymu, pvz.: griežti Jėzaus žodžiai, jog geriau „išsilupti akį“, jei ji skatina nusidėti; Senojo Testamento mokymas apie Adomo ir Ievos nuopuolį, lėmusį žmogaus ryšio su savimi pačiu ir kitais bei viso pasaulio nuosmukį.

Tačiau šie panašumai yra labai paviršutiniški; iš tiesų kūno pasmerkimas, jo ir sielos supriešinimas yra nesuderinamas su krikščionybe. Pasak manicheistų, kasdien išgyvename kančią, nes mūsų siela ir jos šviesa įkalintos kūno tamsoje: prieš tai siela egzistavo atskirai nuo bjauriosios materijos. Jos išsigelbėjimas yra atsiskyrimas, išsivadavimas iš materijos, iš kūno. Šventojo Rašto pasakojimo linija yra tiesiog priešinga.

Nuo pat pradžių žmogus egzistuoja kaip kūnas ir per kūną, o Kūrėjas tai įvertina kaip gera. Tiesa, kad dabar kenArtuma 2014 m. liepa–rugpjūtis

čiame, jaučiame savyje tiek daug apribojimų ir prieštaravimų, bet mūsų išsigelbėjimas yra ne dvasinio prado atskyrimas nuo kūno, priešingai – visiškos harmonijos tarp jų atkūrimas.

Mūsų kūnai nėra bjaurūs.

Kūnai pradžioje, kūnai po nuopuolio, šlovingieji kūnai

Priartėjome prie trečiosios didelės Jono Pauliaus II kūno teologijos dalies, išplėtotos 1980-ųjų pabaigos, 1981-ųjų pradžios ir ypač tų metų lapkričio – 1982-ųjų vasario audiencijose. Tai teologija apie šlovingąjį, arba apie prikeltąjį, kūną.

Trumpai grįžkime prie pirmųjų dviejų Jono Pauliaus II kūno teologijos dalių, kurias, toli gražu neišsamiai, aptarėme ankstesniuose dviejuose straipsniuose (žr. š. m. gegužės ir birželio „Artumoje“). Pirmojoje Jonas Paulius II, remdamasis Jėzaus žodžiais, jog „Mozė leido jums atleisti savo žmonas dėl jūsų širdies kietumo. Bet pradžioje taip nebuvo“ (žr. Mt 19, 8), ir Pradžios knygos sukūrimo pasakojimu, bandė suvokti, rekonstruoti žmogaus būklę toje pradžioje, prieš nuopuolį. Didžiosios jo išvados buvo tai, kad asmuo toks yra per dvasios ir kūno vienybę; kad kūnas per savo vyrišką ir moterišką formas yra skirtas visiškam savęs dovanojimui ir kito asmens priėmimui (tai Bažnyčios Mokymo apie santuoką pagrindas); kad asmuo panašus į Dievą ne vien pačiu savimi, bet ir savo ryšiu su kitu asmeniu.

Antrojoje kūno teologijos dalyje Jonas Paulius II nagrinėja istorinio žmogaus situaciją, kitaip tariant, tai kiekvieno iš mūsų, kiekvieno praeities ir ateities žmogaus situacija po nuopuolio, kuris suardė harmoniją tarp Dievo ir žmogaus, tarp žmonių ir pačiame žmoguje. Čia popiežius gretina Pradžios knygos pirmuosiuos skyrius

Didelės ir mažos kryžkelės

ir Jėzaus žodžius: „Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Nesvetimauk! O aš jums sakau: kiekvienas, kuris geidulingai žvelgia į moterį, jau svetimauja savo širdimi“ (Mt 5, 27–28). Asmuo, vyras ir moteris, nebėra pajėgūs iki galo save duoti kitam asmeniui ir kitą asmenį priimti taip, kaip kad pradžioje. Jie to trokšta, nes instinktyviai jaučia, kad tai yra labai gili laimė ir didis džiaugsmas, bet nebepajėgia, nes juose atsirado netvarka. Geidulys yra šio nesugebėjimo, slypinčio labiau ne pačiame kūne, o žmogaus „širdyje“ – pačiame žmogaus vidujume, išraiška. Širdies geidulys yra noras pasinaudoti kitu asmeniu, vyru arba moterimi, dėl savo paties dalinių interesų ar troškimų, kylančių ne iš „širdies“, o iš netvarkos joje. Nors geidulys gali būti labai stiprus, galiausiai jis žmogaus „širdį“ palieka tuščią, nes nepaliečia visumos ir gelmės, nei to, kuris ima, nei to, iš kurio yra imama ar kuris duoda (šiuo atžvilgiu svetimavimas įmanomas ir santuokos viduje). Žvelgiant į visumą, Jėzus nepasmerkia žmogaus, bet kviečia ir primena žmogui jo būseną pradžioje, kad šis atpažintų, suvoktų geidulį ir jam nepasiduotų.

Trečiojoje kūno teologijos dalyje Jonas Paulius II atsiremia į Evangelijos pagal Matą 22 skyriaus epizodą (atitinkamai Mk 12 ir Lk 20), kuriame pasakojama apie Jėzaus ginčą su sadukiejais. Jie „nepripažįsta mirusiųjų prisikėlimo“ ir bando Jėzui paspęsti teologinius spąstus, žongliruodami senoviniu levirato įstatymu, nurodančiu, jog moterį, ypač bevaikę, mirus jos vyrui, turi vesti pastarojo brolis. Žinome, kad šio papročio prasmė buvo giminės, socialinių ir ekonominių ryšių pratęsimas. Tačiau sadukiejai klausia kitko: jei moterį vienas po kito vestų septyni broliai, kieno žmona ji būtų po prisikėlimo?! Savo ironišku klausimu jie manosi pademonstravę prisikėlimo doktrinos absurdiškumą. Į tai Jėzus atsako: „Jūs klystate, nepažindami nei Raštų, nei Dievo galybės.

Prisikėlę nei ves, nei tekės, bet bus kaip Dievo angelai danguje.“ Taigi, Jėzus užsiminė apie žmogaus būklę pradžioje, apie jo būklę istorijoje, t. y. dabar, o čia kalba apie tai, kas bus.

Žmogus nėra bejėgis ir paliktas vien sau Vis dėlto, prieš imdamasis išsamesnio tyrimo apie dangiškąją žmogaus ateitį, Jonas Paulius II skyrė nemažai dėmesio žmogaus situacijai dabar: ne vien žmogaus situacijos po nuopuolio analizei, bet ir apie žmogaus galimybes atsispirti nuopuolio pasekmėms. Kristaus žodžiai yra reiklūs, bet sykiu rodo, kad žmogus ne bejėgis.

Jis gali atpažinti savo širdies impulsus. Viena yra grynas ir siauras seksualinis troškimas, o kita – kai jis yra susiliejęs su kilniu ir nuoširdžiu džiugesiu dėl kito. Žmogus gali nepasiduoti ir suvaldyti geidulio impulsus, paklusdamas tiems impulsams, kurie jį iš tiesų atveria. Žmogus gali atskirti, kada jis veikia kaip „nuopuolio žmogus“ ir kada kaip „pradžios žmogus“. Lavindamas ištvermę ir nuoseklumą gali mokytis kūno reikšmės, jo moterišku-

mo ar vyriškumo. Jėzus aiškiai nurodo susivaldymo (lot. temperantia) dorybės kelią.

Kaip ir kiekviena dorybė, ir ši įgyjama laipsniškai, ypač jei žmogus buvo įpratęs pasiduoti kūno geismams.

Svarbu suprasti, kad ji nėra paprastas draudimas, kažko neleidimas ar atėmimas. Ja pasiekiamas vaisius yra vidinis tyrumas ir laisvė save dovanoti. „Širdies tyrumas“ yra svarbi Jono Pauliaus II kūno teologijos sąvoka, organiškai kylanti iš kitų: jei neapleidžiame savo širdies geiduliais, tai ją tyriname, išlaikome tyrą. Galima pasakyti, jog kiekvienas moralinis gėris tyrina širdį ir kiekvienas moralinis blogis ją purvina (žr. Mt 15, 18–20).

Tačiau apaštalas Paulius mums pasako dar daugiau. Jis nurodo, kad geidulys tramdomas ir širdis tyrinama ne vien žmogaus valia: „Gyvenkite Dvasia, ir jūs nepasiduosite kūno geismams. Mat kūno geismai priešingi Dvasiai, o Dvasios – kūnui; jie vienas kitam priešingi, todėl jūs nedarote, kaip norėtumėte“ (Gal 5, 16–17, taip pat žr.

Rom 8, 5–10). Paulius kalba apie Šventąją Dvasią, kuri buvo duota po Jėzaus prisikėlimo. ApaštaPo prisikėlimo išnyks lo pasakymai „gyvenimas pagal prieštara tarp to, Dvasią“, leidimas „Dvasiai vadokas žmoguje dvasiška vauti“ ar „Dvasios vaisiai“, „Dvair kūniška, viskas vėl sios pagalba“, „kūnas – Dvasios tobulai susisies, šventovė“ rodo, kad jis Dvasią jame nebeliks jokio suvokia kaip realią, autentišką, irimo ar netvarkos. naują jėgą, veikiančią žmoguje ir teikiančią naujo orumo. Gėrio, tyrumo, meilės artimui pasirinkimai yra žmogaus dvasios ir jį persmelkiančios Dievo Dvasios bendras darbas, tikrasis jo, Dievo vaiko, laisvės įgyvendinimas. Tai galioja tiek žmogaus vidujumui, „širdžiai“, tiek kūnui (prisimename, jog asmuo yra vidaus ir išorės vienovė).

Bus kaip angelai danguje Grįžkime prie Jėzaus ginčo su sadukiejais, kuriame Viešpats kalba apie tą ateitį, kuri bus, kai pasibaigs istorija. Prisikėlimu netikintiems sadukiejams Jėzus pirmiausia tvirtina apie patį egzistencijos po mirties faktą: „jums Dievo pasakyta: „Aš esu Abraomo Dievas, Izaoko Dievas ir Jokūbo Dievas. Jis ne mirusiųjų, bet gyvųjų Dievas!“ (Mt 22, 31–32) Pagal žmogiškus kriterijus, Abraomas, Izaokas ir Jokūbas yra mirę, bet Dievas, gyvybės Davėjas, nėra saistomas mirties įstatymo ir palaiko jų egzistenciją. Tai tikėjimas Dievo galia, apie kurią kalbama Šventajame Rašte, o jį sadukiejai manosi puikiai išmaną. Jei sadukiejai „atimtų“ iš Dievo šią galią, Jis būtų jau ne jų Artuma 2014 m. liepa–rugpjūtis

17

Didelės ir mažos kryžkelės

18

tėvų, bet jų hipotezių ir svarstymų Dievas. O Kristus liudija Gyvenimo Dievą ir Jo galią.

Jėzus sadukiejams taip pat priduria: „Prisikėlę nei ves, nei tekės, bet bus kaip Dievo angelai danguje“ (Mt 22, 30). Iš šio epizodo Jonas Paulius II išgliaudo kelis esminius dalykus apie mus ir mūsų kūnus. Pirmiausia tai, kad prisikeldami žmonės atgaus savo kūnus, kurie, atrodo, išlaikys savo vyriškumą ir moteriškumą. Tačiau tame „kitame pasaulyje“ (Lk 20, 35) žmonės neves ir netekės,

mai pranoksta žmogiškos bendrystės laimę, taip pat ir tą, kuri buvo pradžioje, dar prieš harmonijos praradimą dėl nuopuolio. Tada žmogaus patirtis, gyvenimo pilnatvė bus pakelta į visiškai naują lygį. Dievo Žodis, įsikūnijęs Jėzaus Asmenyje, miręs ir prisikėlęs kūne, tarsi „padarė vietos“ Trejybėje žmogui kartu su jo kūnu. „Savęs dovana Dievui, dovana, kurioje žmogus sutelks ir išreikš visą savo <...> vidujumo ir kūniškumo energiją, bus atsakas į Dievo savęs dovaną žmogui“, – moko šv. Jonas Paulius II (1981 m. gruodžio 16 d.). Kitaip tariant, kūnas įgis naują kryptį. „Palaimintajame regėjime“ kūnas nepraranda savo esminės paskirties – būti tuo, per ką asmuo save dovanoja ir per ką priima, šitaip iki galo save realizuodamas. Tačiau šio dovanojimosi kryptis būsimajame Dievo pasaulyje pasikeičia – susitelkia vien į Dievą.

Tai nereiškia, kad asmuo „ištirps“ ir kad bus visiškai netenkama ryšio su kitais asmenimis, labiau priešingai.

Kristus šlovėje su dangaus šventaisiais. Fra Angeliko (manoma) tapytas altorius Dalyvavimas Dievo – Trejybės – vidiŠv. Dominyko vienuolyne Fjezolėje, Italija, apie 1423 m. niame gyvenime, pažinimas Jos pažinimu ir mylėjimas Jos meile mus priskirtingai nei pradžios pasaulyje, prieš nuopuolį, ar dabar- artins vieną prie kito nauju būdu. Atskleisime ne vien tiniame pasaulyje. Tampa aišku, kad per prisikėlimą bus save, bet ir kitus Dievo žvilgsniu, mylėsime Dievo meile. atkurta prarastoji pradžios žmogaus harmonija, tačiau tai Tai yra ta tiesa, anot popiežiaus, kurią skelbiame Tikėjimo nebus sugrįžimas į pradžios pasaulį, kuriame vyras glaudė- išpažinime, kai sakome, jog tikime „šventųjų bendravisi prie žmonos, tapdami vienu kūnu (žr. Pr 2, 24). mą“. Kiekvieno ir visų bendrystės pilnatvė, peržengianti Prisikėlę žmonės bus „tolygūs angelams“. Tai leidžia savaimines žmogaus galimybes – toks yra prikelto, šlomanyti, kad žmogus bus ypatingai sudvasintas, nors, vingo kūno eschatologinis pažadas. akivaizdu, tai nereiškia, jog taps bekūne, grynai dvasiJau šventuoju paskelbto Jono Pauliaus II kūno ne būtybe, kaip angelas. Sudvasinimas reiškia, kad išteologijos padedami galėjome geriau suprasti Jėzaus nyks prieštara tarp to, kas žmoguje dvasiška ir kūniška, žodžius apie tai, jog „prisikėlę nei ves, nei tekės“, viskas vėl tobulai susisies, jame nebeliks jokio irimo ar apie dangiškąjį mergeliškumą, kuris, galiausiai, yra ir netvarkos – taigi ir mirties. Šitokiu būdu, išlaikydamas giliausioji celibato pateisinimo priežastis (šiai temai kūną ir per kūną, žmogus pasieks tą būseną, kurioje gali Jonas Paulius II skiria atskirą katechezių ciklą). Galėjome realizuotis iki galo, nepalyginamai daugiau, nei žemišgeriau suprasti ir tai, kas yra pati kūno teologija. Viena kajame gyvenime. vertus, tai žmogaus, jo prigimties ir struktūros tyrimas Naujoji kūno reikšmė bei aprašymas, remiantis Šventuoju Raštu, kitaip tariant, teologinė antropologija. Tačiau kūno teologija Tačiau vis dėlto kas lieka iš tos kūno paskirties, iš jo taip pat skirta ugdymui ir saviugdai, ji yra pedagogika. „santuokinės“ prasmės, kuri išryškėjo nagrinėjant praPanašiai kaip ir Jėzaus teiginiai, ji įvardija pamatinius džios žmogų ir istorinį žmogų: būti tuo, per ką asmuo žmogaus poreikius ir parodo, kaip juos realizuoti. susivienija su kitu asmeniu, sykiu realizuodamas ir širKūno teologija gali tapti dvasingumu, kuriuo galima dies pilnatvę? vadovautis gyvenimo situacijose. „Kūnas, jo vyriškumas Į tai atsakymo reikėtų ieškoti tame, kas vadinama ar moteriškumas, yra duotas kaip uždavinys žmogaus „palaimintuoju regėjimu“, kai matysime Dievą veidas dvasiai“, – rašo Jonas Paulius II (1981 m. balandžio 8 d.). į veidą, kitaip tariant, būsime įtraukti į pačios Trejybės Gerų sprendimų jau šią vasarą! vidaus gyvenimą. Trejybės Asmenys dalijasi neribota, begaline meile ir tiesa, visiškai pranokstančiomis mūsų pažintines ir dvasines galias. Tačiau per Dievo malonę gausime Trejybės bendrystės gyvenimą, kuris neapsakoArtuma 2014 m. liepa–rugpjūtis

Didelės ir mažos kryžkelės

Koks įsakymas yra DIDŽIAUSIAS? Kun. Linas ŠIPAVIČIUS vo kiekvienas izraelitas, kuris išpažino judaizmo religiją.

Artimas galėjo būti taip pat kiekvienas svetimšalis, kuVisos trys sinoptinės Evangelijos pasakoja apie ris visam laikui įsikūrė tame krašte (žr. Kun 19, 34). diskusiją dėl „didžiausio įsakymo“ (žr. Mt 22, 34–40; Evangelistas Lukas meistriškai įkomponuoja „artimoMk 12, 28–34; Lk 10, 25–28). Plačiausią ir autentiškiau- jo“ tematiką iš karto po diskusijos apie didįjį įsakymą, sią versiją išlaikė evangelistas Morkus, įkomponuodamas kai Įstatymo mokytojas klausia: „O kas gi mano artimas?“ šį disputą su sadukiejais bei Rašto aiškintojais tarp „Mi- (10, 29b). Išgirdęs gailestingojo samariečio palyginimą iš rusiųjų prisikėlimo“ (žr. Mk 12, 18–27) ir „Mesijo – Do- Jėzaus lūpų, klausėjas pats padaro išvadą, kad artimas yra „tas, kuris parodė jam gailestingumą“ (Lk 10, 37b). vydo sūnaus ir Viešpaties“ (žr. Mk 12, 35–37) temų.

Taigi Kristus padėjo lygybės ženklą tarp Dievo meilės Atsakydamas į fariziejaus klausimą, Jėzus cituoja male dą „Š mā‘ – klausyk“, kurią kiekvienas suaugęs izraelitas ir artimo meilės įsakymų. Tikrąją meilę Dievui patvirtina kalbėdavo ryte ir vakare: „Klausykis, Izraeli! VIEŠPATS veikli artimo meilė. Vis dėlto tai nereiškia, kad meilė Dieyra mūsų Dievas, vien tik VIEŠPATS. Mylėsi Viešpatį, vui baigiasi artimo meile arba joje visiškai išsisemia.

Jėzaus atsakymas yra objektyviai teisingas ir atitinka savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis“ (Įst 6, 4–5). Maldininkas šiais maldos žodžiais išreikšda- Raštus (plg. Mk 12, 14). Rašto aiškintojas pripažįsta Gavo Dievo viešpatavimą visam pasauliui. Manoma, kad šia lilėjos mokytojo autoritetą, nes Jis seniems įsakymams suteikia naują turinį. Meilė Dievui ir meilė artimui Krismalda buvo meldžiamasi ir Jėzaus laikais. Šemā‘ maldos suvienijimas su Dievo meilės įsaky- taus šviesoje pranoksta visas šventykloje aukotas Viešpamu neatsitiktinis. Meilės įsakymas kyla iš sampratos, čiui aukas. Taigi meilė Dievui ir meilė artimui suteikia kad Dievas yra vienintelis Izraelio Viešpats ir kad Jis iš- naują prasmę visiems kitiems įsakymams ir įstatymams. sirinko Izraelį savo nuosavybe bei savo tauta. Meilė yra Manoma, kad Rašto aiškintojas galvojo taip pat apie perIzraelio atsakymas į tą didelę išskirtinumo malonę. Heb- dėtų bei išpūstų kultinių įsakymų sutraukimą iki derarajiškas Įst 6, 4–5 tekstas išreiškia Izraelio tautos vien- mo dydžio, kaip apie tai kalbėjo pranašų tradicija (žr. tisumą trimis aspektais: širdimi, siela ir jėga. Širdis bu- Oz 6, 6). Tačiau tikrai negalvojo, kad išorinį kultą dera vo suprantama kaip asmenybės buveinė, ji yra žmogaus keisti išskirtiniu dvasinio gyvenimo etiketu.

Didysis meilės įsakymas tiesiogiai neišsprendžia konasmens centras. Siela reiškė tą patį, ką ir gyvybė. Todėl Dievui net ir gyvybę reikia atiduoti. Be to, Dievą reikia krečių problemų, bet atveria erdvę tinkamai tikinčiojo mylėti visomis jėgomis. Žinoma, čia kalbama apie valią laikysenai. Įstatymas išskiria tris aspektus: Dievas, aš ir bei geriausius troškimus, nors dažnai „jėga“ buvo suta- artimas. Artimo meilė veda į savo paties meilę. Tačiau nedera suprasti, kad „meilė sau“ patinama su nuosavybės ir žemiškųjų Kristus Karalius. „U“ raidės inicialas yra artimo meilės riba. Rūpindagėrybių samprata. iš Codex Bruchsal, Vokietija, apie 1220 m. miesi savimi, sužinome, kaip rūPrie šių trijų kertinių savybių Jėpintis kitu žmogumi. zus prideda ketvirtąją. Nazareto mokytojas susitelkia į žmogų bei jo protą, Tad „mylėti kitą kaip save gebantį vadovauti žmogaus elgsenai patį“ nereiškia ribos, už kurios ir jo valiai. Kristaus dėka kiekvienas nebeįmanoma krikščioniška artimo žmogus yra Dievo išrinktas ir mylimeilė. Didysis įsakymas įspėja, kad mas. Dėl to žmogus privalo sutelkti visų pirma mylėtume Dievą, o tik visą save, savo gebėjimus, kad į Dievo paskui artimą. Artimas negali užimti meilę atsakytų savo meile.

Dievo vietos. Būtent apreikšta Dievo meilės įsakymą Jėzus išDievo meilė sudaro sąlygas artimo kelia į pirmą vietą ir jungia jį su meilei. Jeigu Dievas pamilo žmogų (senuoju!) artimo meilės įsakymu: ir atidavė savo Sūnų, artimo „mylėsi savo artimą kaip save patį“ meilės įpareigojimas tampa dar (Kun 19, 18b). Senojo Testamento akivaizdesnis. sampratoje artimas visų pirma bu-

Štai taip kontroversiškai Įstatymo mokytojas klausia Jėzaus iš Nazareto (žr. Mt 22, 36). Galilėjos mokytojas ne tik vienareikšmiškai atsako į užduotą klausimą apie „didžiausią įsakymą“, bet ir įvardija jį kaip viso Įstatymo pamatą (žr. Mk 12, 29–31).

Artuma 2014 m. liepa–rugpjūtis

19

Didelės ir mažos kryžkelės

20

Meilės (ne)galimybė Šventasis Raštas šeimoms „Aš esu vynmedis, o jūs šakelės. Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių; nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti. Kas nepasiliks manyje, bus išmestas laukan ir sudžius kaip šakelė. Paskui surinks šakeles, įmes į ugnį, ir jos sudegs. Jei pasiliksite manyje ir mano žodžiai pasiliks jumyse, – jūs prašysite, ko tik norėsite, ir bus jums suteikta. Tuo bus pašlovintas mano Tėvas, kad jūs duosite gausių vaisių ir būsite mano mokiniai. Kaip mane Tėvas mylėjo, taip ir aš jus mylėjau. Pasilikite mano meilėje! Jei laikysitės mano įsakymų, pasiliksite mano meilėje, kaip aš kad vykdau savo Tėvo įsakymus ir pasilieku jo meilėje. Aš jums tai kalbėjau, kad jumyse būtų manasis džiaugsmas ir kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų. Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau. Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti. Jūs būsite mano draugai, jei darysite, ką jums įsakau. Jau nebevadinu jūsų tarnais, nes tarnas nežino, ką veikia jo šeimininkas. Jus aš draugais vadinu, nes jums viską paskelbiau, ką buvau iš savo Tėvo girdėjęs“ (Jn 15, 5–14).

ko padaryti, negu tuo, kad gali tai padaryti. Kaip tik šio įtikinėjimo meilės atžvilgiu šiandien yra jau gausus perteklius ir daugelis tiesiog skęsta „meilės negalimybių“ tvane. Dabar mums reikia ne meilės receptų, o meilės liudytojų, ne taisytojų nuo „atsitikusios“ meilės, o pasiaukojusiųjų kūrybingai meilei; reikia ne atiminėti vaikus iš tėvų, kurių meilė pasirodė netobula, o visiems savo meile papildyti vieni kitų netobulumus. „O kas gi čia toks drąsus taip siūlyti savo meilę?“ – paklausite. Kristus! Ir tai sakau besąlygiškai visų mūsų skaudulių ir silpnybių akivaizdoje. „Be Tu neįmanomas joks Aš!“ – teigia filosofas MartiTik kančia ir meilė gali atskleisti gyvenimo paslapnas Buberis. Štai kodėl reikalinga santykio su kitu kultūra tis, – rašo Paulo Coelho. Šių dviejų realybių sandūroje ir jos puoselėjimas! Štai kodėl netinka vadovautis posa- esantis kiekvienas žmogus ir visa žmonija be perstojo kiu: „Kaip radom, taip paliksime!“ Žmogus suvokia, jog ieško kelių į tikrąjį savo pašaukimą – džiaugsmą. Asmejo kasdienai nuolatos reikia ne tik smalsumą kutenančių nybė yra ir jaunesnė, ir senesnė už civilizaciją. Be tam daiktelių, bet dar labiau – nuolat bręstančio santykio su tikrų gabumų, turinčių paklausą šiais laikais, kiekvienas kitu žmogumi. Vis auga, plečiasi, įvairiomis formomis turime dar ir N skaičių nežinomų – jau nebereikalingų skleidžiasi meilės „instrukcija“. Jos naudojimas, vartoji- ar dar nereikalingų – gabumų užuomazgų. Mes esame mas ar išnaudojimas tampa tokie sudėtingi, kad patarėjų nebylių mįslių kapinės. Jeigu nebūtų to didžiulio, neagausa „pagalbų“ pertekliumi jau tikrai užgožė visų mūsų pibrėžto, paslaptingo smegenų pertekliaus, kaitinamo turimų žodžių bagažą. Įsivaizduožmonių galvose, kaip galėtų Istorija čiau, kad tiek knygų ir specialistų kiekvienoje epochoje surasti sau reiKrikščionys, tikėjimu reikėtų kosminėje raketoje tūnankalingų genijų, visuomet skirtingų ir įgiję atsparumą taip čiam kosmonautui. nepanašių? reklamuojamoms įvairioms Ar tikrai šiuolaikiniam žmoArgi neaišku, kad kiekvienas žmo„meilės negalimybėms“ gui meilė tapo tokia pavojinga, gus yra nepalyginti didesnis, platesnis, ir Dievo malonės padedami, gilesnis už tai, kaip jis gali pasireikškad reikia šitiek „apsisaugojimo priemonių“? Ar tikrai meilė tokia ti, ar tai būtų profesija, eilėraščiai ar tampa visa nugalinčios, ardanti, kad po trumpo laikotarišvaizda? Vertinimo „kuoliukai“, ant visa pakeliančios pio tampa nepakeliama, net virsta ir niekuomet nenusiviliančios kurių mes „smaigstome“ vieni kitus, neapykanta ir lyg kosminiai spinmeilės kūrėjais, mokytojais, juokingai maži ir buki. Anot Vladiduliai sukelia vėžį, išsigimsta į atmiro Levio, mumyse glūdinčią nedalytojais. sargumu perkrautas teisines partatskleistą paslaptį, nepakartojamą nerystes, sutartis, garantijas? Ar praeities, dabarties, ateities krešulį – tikrai meilė visam gyvenimui tapo panaši į kosmoso be- verta mylėti! O romėnų filosofas Liucijas Anėjus Senedugnėn paleistą aparatą, kuris, papypsėjęs kelerius metus, ka mąstė, kad sielos dieviškumo įrodymas yra žavėjimaamžiams nuskęs tamsos ir tylios vienatvės gelmėn? sis dieviškais dalykais: jie traukia ją ne kaip svetimi, bet Dieve, jei taip yra žmogaus ar žmonių gyvenime, – ko- kaip savi. Krikščionybė suteikia žmogiškosios prigimties kia nelaimė! Gelbėk mus! Juk esame sukurti ir pašaukti dieviško pašaukimo išsipildymą ne vien per visuomenės meilės ir džiaugsmo pilnatvei, o Meilės karalystei kurti ar civilizacijos kūrimą, prie kurio dirba daug protų, bet nuo žemės iki dangaus Tu mus įkvepi ir mums talkini! ypač – savojo aš bei savosios būties įprasminimą nuo bet Paprastai žmogų lengviau įtikinti tuo, kad jis negali kaž- kurios sąmoningos gyvenimo sekundės iki neaprėpiamą Artuma 2014 m. liepa–rugpjūtis

Didelės ir mažos kryžkelės

kosmosą pranokstančios amžinybės gyvenant su be galo mus mylinčiu Dievu. Taip visų globaliųjų didybių akivaizdoje Naujiena mažutėliams – Evangelija – gali virsti kasdienos šventove, kurioje susitinka mylimas mylintysis su mylimuoju, nes, anot Motinos Teresės, „nebūtina daryti žygdarbių, visai pakanka mažų dalykėlių, atliktų su didele meile“.

Tiesiog nesulaikomai norisi tvirtinti su visa kunigiška patirtimi, su visais šventųjų gyvenimo liudijimais kartu: kas tikėjimu į įsikūnijusią dieviškąją meilę ištveria gyvenime, to meilė atlaiko gyvenimo išbandymus, auga „Nebūtina ir gali būti dosniai dalijama, virsti daryti nuostabia meilės mokykla kitiems. žygdarbių, Juk Kristaus žodžiuose „nuo manęs visai atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikpakanka ti“ skamba atsakymas visiems meilės mažų „konstruktoriams“ ir „taisytojams“. dalykėlių, Lyg didysis meilės pažadas aidi girdėatliktų tas vienos sužadėtinių poros prašymas su didele dėl muzikos jų Santuokos apeigose: meile.“ „Norėtume, kad tuo metu iš Biblijos būtų giedamas Himnas meilei.“ Taip Pal. Motina jie supranta evangelisto Jono žodžius, Teresė kurie jiems reikalingiausi Santuokoje prisiekiant meilę.

Kaip tik vestuvių metu Kanoje padarytas Jėzaus pirmasis stebuklas – vanduo, paverstas vynu – tapo pradžia Jėzaus stebuklų – dieviškumo įrodymų, kurių sekos pabaigoje tapo visiškai aišku: šitas yra Dievo Sūnus. Dievo Sūnus, atėjęs ir pasiliekantis sakramentinėje Santuokoje, tampa stebuklo, kuriuo pasauliui liudijama, kuriama ir dalijama Meilė, autoriumi. Krikščionys, tikėjimu įgiję atsparumą taip reklamuojamoms įvairioms „meilės negalimybėms“ ir Dievo malonės padedami, tampa visa nugalinčios, visa pakeliančios ir niekuomet nenusiviliančios meilės kūrėjais, mokytojais, dalytojais. Pirmiausia jiems norisi dėl visų kritikų pasakyti: du dalykai teikia sielai daugiausia stiprybės – ištikimybė tiesai ir pasitikėjimas savimi (Seneka, „Laiškai Liucilijui“). Įtikėję Meilės evangelijoje apreikštomis tiesomis, jomis nuolat pasitikėkite dėl Dievo meilės ir šventųjų liudijimo: Dievo meilė gyvena tarp mūsų! Čia labai tinka Edelsteino žodžiais duotas puikus patarimas: „Nesukite sau galvos dėl to, ką žmonės mano apie jus. Jie pernelyg užsiėmę, mąstydami, ką jūs manote apie juos.“ Jei kurie pasiklydote nuomonių turguje ir klajojate „absoliučios pasirinkimų laisvės“ labirintuose, nerasdami bent kiek pastovesnių ir atsakingų sprendimų, drąsiai skirkite laiko maldai bei Evangelijai. Kas gali būti atsakingesnis už tą, kuris, atradęs gyvenimo prasmę ir aukščiausiąjį tikslą, jais seka? Keisčiausiai skambantys pasiūlymai (meilės vardu vadovautis kūno feromonų kvapais) tikrai neduos teisingiausios krypties amžinos dieviškos

meilės link, jei neužuosime „dieviškų dorybių kvapo“ iš mylinčiojo ar mylimojo gyvenimo.

Gyvenimas tikėjimu, kurio užduotis – džiaugsmo pilnatvė, tik šventoje, dieviškoje žmogaus meilėje gali rasti ir duoti atsaką visų civilizacijos „konstrukcijų“ painiavose beklaidžiojantiems, „vartojimo instrukcijomis“ besidalijantiems. Meilė iki tapsmo Dievo draugu atveria visą mylinčiojo laisvės, atsakingumo, kūrybiškumo ir vaisingumo perspektyvą. Tik meilingoje draugystėje

tampa įmanoma įsipareigojimus kūrybiškumu pranokstanti laisvė. Neverta, kaip šiandien stengiamasi, meilę „išrengti“ iš atsakomybės, įsipareigojimo, pasiaukojimo.

Verčiau ją „aprengti“ draugiškumu, šventumu ir Tiesa.

Taip pasipuošusi meilė nesensta, nebijo raukšlių ar vargo, neieško amžinos jaunystės receptų, bet dalija gyvybę, gimdo naujas mylinčiųjų kartas, kelia susižavėjimą ir randa sekėjų, kankinių, liudytojų visose kartose ir visiems laikams.

Tapę Dievo draugais meilėje vieni kitiems, tampame jos amžinumo pergalės nešėjai laike ir laikinume. Ar verta aplenkti šią tiesą: tik tai, kas dieviška, yra nemaru ir amžina?

Ne, bet dar labiau verta tai, kas meilėje žmogiška, naujai sukurti ir paversti šventumu – Dievo buvimo žyme.

Juk puikiausias Dievo buvimo įrodymas yra daugelio šventųjų gyvenimai. Paskelbtojo Meilės evangelijos žodžio akivaizdoje labiausiai norisi sakyti ir išgirsti: „Jus aš draugais vadinu, nes jums viską paskelbiau, ką buvau iš savo Tėvo girdėjęs.“ Tai gali išpildyti Meilė, gyvenanti Tiesoje.

Kun. Kęstutis K. BRILIUS MIC

Artuma 2014 m. liepa–rugpjūtis

21

Didelės ir mažos kryžkelės

22

Lėta meilės revoliucija Vytautė MACIUKAITĖ

Dekaloge išdėstyta tai, ko žmogus turėtų siekti ir ko vengti. Bet šiuos dešimt žodžių galima sutraukti į vieną „meilės“ žodį. Meilės objektai esame patys sau, Dievas ir kitas žmogus – mūsų artimas. O mes esame savo pačių, Dievo ir kitų žmonių meilės objektai. Taigi kas yra toji meilė, kokia ji?

Savaime suprantama?

Filosofijos profesorius kun. Jonas Juraitis mėgdavo sakyti, jog meilė – labiausiai nuvalkiotas žodis. Išties nuo krikščionybės egzistavimo pradžios ji mums tapo įprasta ir nuo mūsų gyvenimo neatsiejama. Be meilės, atjautos, supratimo, tolerancijos neįsivaizduotume savo santykių su kitais žmonėmis, o dabartiniais laikais net ir gyvūnai turi savo teises. Bet taip buvo ne visuomet. Galima sakyti, jog šį Didįjį įstatymą paskelbė Jėzus Kristus: „Fariziejai, išgirdę, kad Jėzus privertęs nutilti sadukiejus, susirinko draugėn, ir vienas iš jų, Įstatymo mokytojas, mėgindamas jį, paklausė: ‘Mokytojau, koks įsakymas yra didžiausias Įstatyme?’ Jėzus jam atsakė: ‘Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu. Tai didžiausias ir pirmasis įsakymas. Antrasis – panašus į jį: Mylėk savo artimą kaip save patį. Šitais dviem įsakymais remiasi visas Įstatymas ir Pranašai’“ (Mt 22, 34–40). Vėliau IV–V a. sandūroje gyvenęs Bažnyčios tėvas šv. Augustinas tai išsakė dar paprasčiau: „Mylėk ir daryk, ką nori!“

Kai meilės dar nebuvo...

Bet nejaugi anksčiau buvo gyvenama be meilės? Iš tiesų, tokia meilė, kokią suprantame šiandien, persmelkė krikščionišką epochą labai pamažu, o ir dar dabar svarbu ir būtina kovoti dėl visiškos meilės pergalės žmonijos istorijoje. Priežastis paprasta – kuo labiau meilė įsigali, tuo daugiau atsiranda su ja ir prieš ją kovojančių jėgų. Ir lygiai kaip dabartiniai meilės priešai, taip ir anksčiau pagonys, netgi iš dalies ir izraelitai meilę laikė ne stiprybės, bet silpnumo ir kvailumo simboliu. Kaip tik todėl teises turėjo tik stiprieji, kilmingieji ir turtingieji, o apie kokį nors silpnesnio žmogaus pakentimą ar atjautimą negalėjo būti ir kalbos. Žmogaus gyvybė nedaug ką reiškė, o silpnesnis ir kam nors pavaldus buvo vertas tik tiek, kiek atnešdavo naudos stipresniajam valdininkui. Tik Jėzus Kristus, būdamas Dievo Sūnus ir leidęs save kankinti bei nužudyti Jo nepriimantiems, pirmasis parodė tikrąjį meilės pavyzdį – meilės, kuri yra iki galo ir atiduoda save.

Natūralus žmogaus polinkis mylėti Aišku, visada buvo ir bus žmonių, kurie net ir nepažindami judaizmo ar krikščionybės klauso savo sąžiArtuma 2014 m. liepa–rugpjūtis

nės ir intuityviai vykdo svarbiausią jos reikalavimą – siekti gėrio ir vengti blogio, nedaryti kitam to, ko pats nenorėtų, jog jam būtų daroma, bet daryti tai, ko tikisi iš kitų. Visiems ir ypač mums, kurie esame krikščionybės paveikti, žinoma, kad kitas žmogus yra mums artimas, panašus į mus, todėl jaučiame tai, ką jis jaučia, suprantame, ką jis supranta. Jėzus sako palyginimą apie gailestingąjį samarietį, kuris teisingai pasielgė su nelaimės ištiktu nepažįstamuoju (žr. Lk 10, 29–37). Taip pat ir škotų filosofas Davidas Hume’as kalba apie mūsų žmogišką prigimtį, neleidžiančią dar labiau skaudinti ir taip jau kenčiančio žmogaus. Tai prieštarauja kitai – solipsizmo – filosofinei krypčiai, skelbiančiai, jog egzistuoju tik aš ir mano protas. Visa, kas yra už mano proto ribų, greičiausiai yra tik mano proto konstrukcija, kurios realumo patikrinti neįmanoma. Tokia laikysena kitų žmonių atžvilgiu yra egoistinė, ignoruojanti ne tik jų teises, bet ir neigianti jų egzistavimą.

Meilės ribos Kad žmogiška meilė ribota, taip pat nurodė Jėzus Kristus, sakydamas, jog artimą reikia mylėti kaip save, o ne daugiau už save. Perdėta romantika, kokia neretai vaizduojama to paties pavadinimo epochos literatūroje, kito žmogaus ir meilės jam atžvilgiu tikrai nereikalinga. Meilė nėra vien stiprus jausmas, kuris mus kankina ir verčia paneigti net save, žeminantis ir keliaklupsčiaujant prieš ką nors, kad tik numalšintume savo geismus.

Tokia meilė iš esmės yra ne gero linkinti savo meilės objektui, bet trokštanti jį panaudoti mylinčiojo aistrai numalšinti. Ji labiau primena narkotiką nei dorybę. Iš kitos pusės, Jėzus pabrėžė, jog mylėti kitą žmogų ir jam padėti reikia saugojantis kitų žmonių akių, vengiant kitų pripažinimo ar tikintis iš jų kokios nors naudos. Mylint privalu pamiršti save, kad neprarastume atlygio danguje. Šitas atlygis užsitarnaujamas dvasiškai paaugant po kiekvieno gero darbo, ir taip susikraunamas lobis danguje (žr. Mt 6, 1–4).

Dievas – meilės tikslas Jei nebūtų Dievo, žmogus veikiausiai būtų aukščiausia būtybė ir neišvengiamai save laikytų dievybe. Išties taip mąsto tie, kurie gyvena, tarsi Dievo nebūtų. Ir neretai jie engia, iš savo kelio šalina jų laisvę apribojantį kitą žmogų ar mažų mažiausiai jį ignoruoja. Todėl tikrai

Didelės ir mažos kryžkelės

nėra kitos priežasties artimo meilei kaip tik Dievo meilė.

Bet kokia, ypač nesavanaudiška, meilė kitam žmogui yra nuoroda į Dievą, galima drąsiai tarti – į Jo egzistavimą.

Netgi dauginimosi ir lytinis potraukis gali pasitarnauti kaip pavyzdys, jog visa, kas gyva, siekia gyventi ir mylėti. Jei kažkas kažko trokšta, galima kalbėti apie tikslą, visa traukiantį į save. Antikos graikų filosofas Aristotelis kalbėjo ne vien apie daugybę tikslų, bet ir apie vieną galutinį tikslą, kurio link juda viskas, kas tik gyva, ir siekia tarpinių tikslų. Tas galutinis tikslas judina visas būtybes,

Vido Venslovaičio nuotrauka

Gėrio patirtis šioje žemėje yra antgamtinio pasaulio atspindys. O kam ši patirtis neprieinama, tam lieka užverta ir anapusybė.

pats visiškai nejudėdamas, todėl yra vadinamas Nejudančiu Judintoju. Ir Jis yra Dievas, kaip Jį suprato viduramžių filosofas ir teologas šv. Tomas Akvinietis. Taigi išeitų, kad mylėdami mylime ir Jį, artinamės prie Jo. Tik Dievo meilė skiriasi nuo artimo meilės tuo, kad meilės objektas yra trokštamas ne kaip lygiavertis mums, bet kaip nepalyginamai mus pranokstantis.

Neregimas meilės šaltinis Dievas yra didesnis, galingesnis, nuostabesnis už mus; Jo negalime apčiuopti juslėmis. Jis yra amžinas, visagalis, be galo mylintis, visiškai vientisas ir paprastas. Jeigu Jį regėtume ar suvoktume, negalėtume atsispirti Jo meilei, Jo nemylėti būtų paprasčiausiai neįmanoma. Todėl Jis kol kas yra paslėptas nuo mūsų akių, kad būtų išsaugota mūsų laisvė, kad Jį mylėti apsispręstume mes patys. Stebėdami šį nuostabų pasaulį, iš dalies galime nujausti jį turint savo Kūrėją ir iš kūrinijos šiek tiek galime spręsti apie jos Kūrėjo savybes. Ko negalime suvokti natūraliai apie Jį, tai Jis pats mums yra apreiškęs ir mes tas apreikštąsias tiesas priimame tikėjimu. Mes tikime, kad Dievas gali mums, savo kūriniams, įsakyti ir kažko iš mūsų reikalauti. Tai vyksta, žinoma, ne tiesiogiai, bet per Jam pasišventusius, mokytus arba tiesiog Jį mylinčius žmones.

Tikėjimas nėra aklas tam tikrų apreikštų tiesų priėmimas. Tikėjimui atsiveriame per meilę, kuri tampa tikė-

jimo šviesa ir padaro mūsų tikėjimą gyvą. Būtent meilė mums padeda Dievą pažinti dar giliau, ne tik kaip viso ko priežastį, bet ir kaip Asmenį, kuris geba su mumis bendrauti ir su kuriuo mes galime užmegzti ryšį.

Meilės patirtis – meilės pagrindas Didysis įsakymas iš mūsų reikalauja artimą mylėti taip, kaip save, o Dievą – labiau už save, t. y. visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis. Vadinasi, turime mokėti mylėti. Kad mylėtume, prieš tai turime būti patyrę meilę. Pirmieji meilę parodo mūsų tėvai. Jie atsiliepia į mūsų lūkesčius, patenkina mūsų poreikius. Mums tai patinka, ir mes pamilstame tuos, kurie mumis rūpinasi. Gėrio patirtis šioje žemėje yra antgamtinio pasaulio atspindys.

O kam ši patirtis neprieinama, tam lieka užverta ir anapusybė. Be meilės niekas negali gyventi ir sunyksta tarsi augalai be saulės šviesos. Kai Prūsijos karalius Frydrichas Didysis sumanė atlikti eksperimentą ir nebendrauti su kūdikiais, tikėdamasis, jog jie prabils pirmykšte kalba, kuria buvo kalbėta prieš Babilono bokšto statybą, tie kūdikiai paprasčiausiai numirė. Galima daryti išvadą, kad visi gyvi žmonės yra gavę bent lašą meilės ir turi už ko užsikabinti, mėgindami „prasilaužti“ į tikėjimo dimensiją. Mums reikalinga ir Dievo malonė, kad išgydytų sergančią ir sužeistą mūsų prigimtį. Dievas siunčia mums į pagalbą kitų žmonių, veikia per Bažnyčią, šv. Mišias, Šventąjį Raštą, sakramentus, maldą, šventųjų gyvenimo pavyzdžius, galiausiai ir per grožį, kurį aptinkame muzikoje, mene, literatūroje, gamtoje.

Taigi meilė neatėjo savaime ar natūraliai į žmonijos istoriją. Nors ji nelyginant raugas persmelkė ją kaip tešlą pamažu, vis dėlto jos buvimas mūsų gyvenime yra tikra revoliucija. Lėta revoliucija! Dievas pirmasis mus pamilo ir pradėjo šią meilės revoliuciją. Be Jo įsikišimo jos galėjo ir nebūti, nes negalime mylėti to, ko nematome. O nemylėdami Dievo, negalime mylėti ir kitų žmonių nesavanaudiška meile. Jei žmonės tarpusavyje vieni kitų nemyli, niekas negali patirti tobulos meilės ir todėl ji netampa sveikos meilės sau pagrindu. Nemylėdami savęs, neturime kriterijaus, kuris leistų mylėti artimą kaip save, o Dievą – labiau už save. Taigi, meilė sau, Dievui ir artimui viena kitą grindžia ir veikia.

Artuma 2014 m. liepa–rugpjūtis

23

Didelės ir mažos kryžkelės

24

Būti ar nebūti EGOistu?

Zita VASILIAUSKAITĖ

Kai kuriems žodžiams tiesiog nepasisekė, nes prie jų taip prilipo neigiama prasmė, kad, rodos, jokios kitos prasmės ir būti negali. Taip atsitiko ir žodžiui „egoizmas“. Geriau susimąstydami ir remdamiesi sveika nuovoka, galime suprasti, kad čia nėra viskas taip paprasta.

Apie egoistus ir egoizmą Egoistu vadiname žmogų, kuris savo interesus ne tik iškelia aukščiau už viską, bet ir savo poreikius tenkina kitų žmonių sąskaita, juos skriausdamas, atrodytų, be jokių sąžinės priekaištų. Egoizmo apraiškos mūsiškėje visuomenėje dažnesnės, nei norėtume. Jų gausu mūsų buitinėje aplinkoje, tereikia pasižiūrėti dažną publicistinę televizijos laidą, skirtą konfliktams tarp kaimynų nagrinėti. Štai žmogelis suarė dešimtmečius tarnavusį kaimo keliuką arba kitas nedavė sutikimo kaimynui pasikeisti stogo savo namo pusėje, ir teismas įpareigojo „nusikaltėlį“ atstatyti seną, prakiurusį stogą ir t. t.

Egoizmas veša ir darbinėje aplinkoje, pradedant, atrodytų, smulkmenomis, pvz., bendradarbis nuo tavo darbo stalo pasiėmė įrankį, o paskui jo nepadėjo į vietą. Kai tau to įrankio prireikė, tu gaišai kelias valandas jo ieškodamas.

Arba kaip pavadinti darbdavį, kuris moka savo darbuotojams minimalias algas ir jie vargdami vos galą su galu suduria, o patys ima šimtą kartų didesnes?

Egoizmas šeimoje Deja, egoizmas paplitęs net artimiausioje šeimos aplinkoje. Kartais psichologinės pagalbos kreipiasi tėvai, nežinodami, kaip elgtis su vaiku, kuris nesiskaito su kitais šeimos nariais, ypač broliais ar seserimis. Dažnai tai, kas būna skirta visiems pasidalyti, pvz., skanų desertą, jis suvalgo vienas arba nepasiklausęs paima kito drabužį ar daiktą.

Skaudu girdėti, kai vienas sutuoktinis jaučiasi išnaudojamas kito. Pvz., moteris įsivaizduoja (ne be gyvenimo būdo žurnalų pagalbos), kad vyras turi uždirbti tiek pinigų, kad jai nieko netrūktų. Na, o žmonos darbas būtų tik leisti pinigus, planuoti vaikų gimtadienius ir rūpintis savo grožiu. Aišku, tokį gyvenimo modelį gali „patempti“ tik vienetai šeimų, bet tuomet tokios moterys jaučiasi nuskriaustos, nelaimingos ir labai nustemba, kai vyras pasiūlo ir pačioms šiek tiek užsidirbti. Arba priešingai – vyras mano, kad žmona viena turi vilkti ant pečių visus buities darbus, vaikų auklėjimą ir t. t., o jam namai duoti tik pailsėti ir atsipalaiduoti prie kompiuterio ar televizoriaus.

Artuma 2014 m. liepa–rugpjūtis

Nemažai egoizmo yra ir suaugusių vaikų bei tėvų santykiuose. Nesunkiai rasime pavyzdžių, kai tėvai iš paskutiniųjų padėjo vaikams atsistoti ant kojų, o šie, matydami, kad nėra jau ką išpešti iš savo pagyvenusių gimdytojų, juos pamiršta. Arba, atvirkščiai, viena pagyvenusi moteris džiaugėsi sūnaus skyrybomis, nes jis grįžo pas ją gyventi ir dabar padeda susimokėti mokesčius, o ir šiaip daug įdomiau būti kažkam reikalinga.

O kiek egoizmo apraiškų įžvelgtume pagyvenusių žmonių bendravime su žentais, marčiomis, anūkais?!

Egoizmas būdingas visiems, nes natūralu, kad kiekvienas paiso savo interesų. Tačiau problema egoizmas tampa tuomet, kai bendraujant su kitais jo būna per daug. Taigi, kai kalbame apie egoizmą, turime skirti, kokį egoizmą turime galvoje – liguistą ar sveiką.

Kai egoizmo per daug Egoizmas yra liguistas, kai jo yra pernelyg daug arba pernelyg mažai. Štai minėtuose pavyzdžiuose kalbėjome apie įprastą egoizmo sampratą, kuri remiasi pernelyg didele šios savybės koncentracija konkrečiame žmoguje. Kartais psichologinėje literatūroje tai vadinama hiperegoizmu.

Toks žmogus įsivaizduoja, kad jo interesai yra aukščiau kitų ir apskritai aplinkiniai bei pats gyvenimas jam labai skolingi, nes jis juk „nusipelnė gyventi geriau“. Toks žmogus laikosi nuostatos, kad tikslą, t. y. jo asmeninius interesus, pateisina bet kokios priemonės. Santykiuose su kitais jis visada reikalauja nuolaidų, prisitaikymo prie jo norų. Toks tipiškas egoistas visada jaučiasi teisus ir bet kokia kaina stengiasi savo nuomonę primesti aplinkiniams. Siekdamas grynai savanaudiškų tikslų, jis moka meistriškai pajungti ir išnaudoti kitus. Jei taip nutinka, kad jam tenka atlikti net paprasčiausią darbelį ar pareigą, jis visada tai primins ir už tai reikalaus iš kitų kompensacijos.

Vieni šio tipo egoistai yra grubūs ir atviri, todėl greitai aplinkinių „perkandami“. Tačiau kiti linkę maskuoti savo egoizmą ir bendrauja gudriai bei lanksčiai. Jie be skrupulų pataikauja tiems, kurie yra arba ateityje gali būti naudingi. Be to, jie yra manipuliacijų meistrai, todėl dažnai moka kitus įvilioti į tam tikrus spąstus – padarę mažą paslaugą, priverčia žmogų jaustis skolingą ir vėliau jau reikalauja iš jo kur kas didesnės paslaugos ar atlygio.

Yra tokių užsimaskavusių egoistų, kurie prisiima aukos vaidmenį ir nuolatos skundžiasi sveikata, tariamais nepritekliais, juos skriaudžiančiu likimu ir pan. Todėl ar-

Didelės ir mažos kryžkelės

Kai egoizmo per mažai Kita liguisto egoizmo atmaina – tai hipoegoizmas, arba kitaip – pernelyg mažai egoizmo žmoguje. Toks žmogus aplinkinių interesus laiko svarbesniais nei savo, leidžiasi išnaudojamas ir veikia kitų labui net tada, kai tai žalinga jam pačiam. Toks žmogus vadovaujasi nuostata, „kad tik kitiems būtų geriau“, t. y. kad tik kitiems būčiau geras ir mane palankiai vertintų. Jis visada skuba į pagalbą kitiems, beje, dažnai apleidęs savo pareigas patiems artimiausiems (pvz., siekia pasirūpinti Afrikoje badaujančiais vaikais, nematydamas, kad jo paties vaikščioja alkani).

Sveikas Toks elgesys dažniausiai yra egoistas nemažų vidinių problemų rezulgerbia save ir tatas. Psichologiniu atžvilgiu toks tas vertybes, žmogus labai nepasitiki savimi, kuriomis jaučiasi nepakankamai vertingas vadovaujasi. kitų ir savo paties akyse, todėl geLygiai taip pat rus santykius su aplinkiniais siekia „užsitarnauti“ paslaugumu. Jis gerbia kitus ir niekada nereiškia savo nuomonės, suvokia, kad jei ji nesutampa su daugumos, nekiti irgi turi moka pasakyti „ne“, nes bijo aplinteisę į savo kinių pasmerkimo. Tokius žmones gyvenimo aplinkiniai gali išnaudoti tiek piksupratimą. tiems darbams (pvz., kai toks paauglys patenka į blogą kompaniją), tiek ir geriems, jei patenka tarp gerų žmonių.

Ir vis dėlto tai dažniausiai labai nelaimingi žmonės, nes artimieji skeptiškai vertina jų beatodairišką atsidavimą kitiems, o ir jie patys jaučiasi išdavę save, nes svajonių nepavertė gyvenimo tikslu ir jų neįgyvendino.

Liguistas egoizmas dažniausiai yra netinkamo auklėjimo padarinys. Hiperegoistais užauga išlepinti vaikai, kai jų norai nuo mažens būna įstatymas visai šeimai. Kartais tie vaikai turi egoistus tėvus, kurie savo interesus iškelia aukščiau net už kitų šeimos narių, taip pat ir vaikų, nekalbant apie aplinkinius, interesus. Kai kurie vaikai, sekdami tėvų pavyzdžiu, irgi išmoksta tik tokio liguisto egoizmo.

Tačiau kai kurie jų, siekdami tėvų meilės ir palankumo, stengiasi bet kokia kaina jiems įtikti, pamindami savo norus ir troškimus, todėl išsiugdo liguistą hipoegoizmą.

Tad signalas tėvams – liguistais egoistais negimstama, dažniausiai jie užauginami pačių tėvų rankomis.

savo gyvenimą, žmogaus savybė. Toks žmogus suvokia gyvenimą kaip neįkainojamą dovaną ir ieško savo vietos jame arba ją jau yra atradęs. Į savo veiklą žiūri kaip į misiją, kuri prasminga ne tik jam pačiam, nes būti savo srities profesionalu nėra tik to žmogaus ambicija – tai dovana ir aplinkiniams. Jis sugeba siekti savo tikslų nekenkdamas kitiems ir jokiu būdu ne kitų sąskaita. Toks žmogus moka pasakyti kitam „ne“, jo nežemindamas ir nenuvertindamas, jei tai prieštarauja jo paties vertybėms. Žmogus, kuriam būdingas sveikas egoizmas, nuosekliai gins tas vertybes, aukosis artimui ir gins skriaudžiamo žmogaus interesus, jei tik matys, kad tai būtina.

Jis nebijos apginti tiesos net tada, kai jo nuomonė nesutaps su daugumos. Aišku, jam malonus kitų žmonių palankumas, bet jis to nesieks bet kokia kaina pataikaudamas kitiems.

Vido Venslovaičio nuotrauka

timieji, anot jų, turi gailėtis ir nuolat jiems padėti, nors patys gyvena ne geriau. Tokiu elgesiu šio tipo egoistas palaipsniui izoliuoja save nuo aplinkinių, nes pastarieji perpratę tiesiog ima jo vengti. Deja, iki tol jis neretai suspėja nemažam būriui aplinkinių apkartinti gyvenimą.

Tiek liguisti, tiek sveiki egoistai gyvenime vadovaujasi savo vidinėmis nuostatomis, kurios yra labai skirtingos.

Pirmieji pasitenkina siekdami išorinės gerovės ar naudos (karjeros, materialinių gėrybių, aplinkinių pavergimo savo naudai ir pan.), antrieji siekia savo gyvenimu realizuoti žmogiškąsias, su jų tikėjimu ir humanistine pasaulėžiūra susijusias vertybes. Juk ir iškilūs šventieji tokie tapo, nes besąlygiškai, nepaisydami aplinkos ir kartais artimųjų, klausė tik savo sielos balso ir leidosi tik jo vedami.

Atsiliepimas į pašaukimą ir savo misiją jiems buvo svarbiau už bet ką pasaulyje. Tad gyvenimo kelionėje kiekvienas sprendžiame amžiną klausimą – būti ar nebūti egoistu, o jei būti – tai kokiu? Reikia didelio budrumo, nes praradę jį galime lengvai nuslysti į vieną ar kitą kraštutinumą.

Sveikas egoizmas Psichologiniu atžvilgiu sveikas egoizmas yra neatsiejama brandaus ir atsakingo, pirmiausia prieš patį save ir Artuma 2014 m. liepa–rugpjūtis

25

Didelės ir mažos kryžkelės

26

Šiandien dar turiu progą... mylėti Janina KUKAUSKIENĖ, Lietuvos Carito generalinė direktorė

Tada buvau visai maža ir stovėdama pievoj klausiausi tėvo žodžių.

Stebėdamas triūsiančią bitę gėlės žiede, jis tarė: „Žiūrėk, kokia ji mažytė, o kokia darbšti ir kiek daug žino; ji visada randa savo namus. Ar žinai, kodėl? Nes ją sukūrė mylintis Dievas. Ir viskas, ką aplinkui matai, sukurta Dievo. Viskas taip stebuklinga – nuo gėlės žiedo ir bitės iki tavęs, mano dukra... Mus taip pat sukūrė Dievas.“ Tuomet manyje įsižiebė susižavėjimo ir dėkingumo jausmas. Mąsčiau apie didįjį Kūrėją, kuriam visa tai pavyksta. Vis dėlto labiausiai įstrigo tėvo švelnumas ir iš jaudulio balso virptelėjimas, kurių negali ištrinti nei tai, kad tėvo seniai nebėra, nei tai, kad pati vejuosi jo metus.

Mylėti Viešpatį visa širdimi, siela ir protu man reiškia visada būti su Juo. Visada turbūt nėra tai, kad kiekvienu momentu išgaliu Jį prisiminti, apie Jį galvoti, su Juo bendrauti. Visada man yra nuostata, kad esu nuo pradžios iki galo Jo ir kad kiekvienas mano žingsnis vyksta Jo akivaizdoje. Šis suvokimas padeda savo gyvenimą suvokti savaip, galbūt ne tokį plokščią, kurį mato tik akys ar užčiuopia tik rankos. Jame atsiranda kita erdvė, kurioje pamažu vystosi vidinė tyla ir klausymasis. Būdama toje tyloje galiu vis daugiau girdėti sutelkdama pastangas ir širdies atvirumą tam, kad nepraleisčiau to, ką man sako Viešpats. Susitikimas su Juo yra vienintelis būtinas dalykas mano gyvenime, nes, anot šv. Augustino, „kaip mano siela negali apsišviesti iš savęs, taip negali ir pasisotinti iš savęs“.

Tačiau to negana. Mylėti savo Viešpatį man reiškia būti taip pat ir aktyviai. Visada, kai prisimenu, prašyti Jo malonės, atleidimo, dėkoti ir melstis. Visada, kai prisimenu, nėra tas pats, kas visada trokštu.

Maža to – jaučiu nuolatinį blaškymąsi tarp Dievo ilgesio ir noro pabėgti. Mintis apie Dievą atsimuša į sunkius pasaulio judesius, susiduria su galybe vidinių priešų.

Bet stengiuosi, kad kiekviena mintis apie Jį taptų malda. Žinojimas, kad malda yra ta dovana, vedanti prie esminio gėrio, kurio aš ir turiu prašyti, suteikia man jėgų ir ištvermės. Ir net tada, kai pasiutusiai nenoriu melstis, šaukiu Jam: „Viešpatie Jėzau Kristau, pasigailėk manęs...“ Kai stačia galva panyru į pasaulį ir pamirštu Viešpatį, pasijuntu apsileidusi Artuma 2014 m. liepa–rugpjūtis

ir išsibarsčiusi, pasiklydusi, apima kelią pametusio žmogaus nerimas, skaudi nutolimo nuojauta. Tai priminimas. Dievo atmintis stipresnė, negu manau. Ji atranda mane visokią: suvargusią ir nepasiruošusią, bet prikelia atgailos ašaroms ir naujiems pasiryžimams.

Ir dar. Esu įpratusi daug mąstyti, bėgti paskui nuolat kylančias mintis. Užklupus sunkumams, prieglobsčio ir atramos siekiu karštligiškai samprotaudama apie sprendimus ar išeitį. O kur tada mano Dievas?! Tam, kad savo įspūdžius pakeisčiau į maldą, reikia daug pasiryžimo ir drąsos. Ir kai ima atrodyti, jog mane supa tamsa ir nėra vilties, kai vėl beatodairiškai bandau „išeiti iš padėties“ savo jėgomis, skubu melstis palikusi visa tai Dievui.

Jei myliu Viešpatį visa esybe, noriu būti panaši į Jį, noriu elgtis, kaip Jis nuro-

Jolantos Klietkutės nuotrauka

dė – mylėti artimą. Jei bandau atsigręžti į savo jausmus, galiu išsigąsti jų ten nerasdama. Tačiau krikščioniška meilė – ne emocijos ar jausmai, tai valios nuostata, kurios mokausi laikytis. Veiksmas, kurį turiu atlikti kito žmogaus atžvilgiu, reikalauja ryžto ir nusiteikimo: turiu elgtis taip, kaip norėčiau, kad kiti su manimi elgtųsi.

Tačiau kaip dažnai nusižengiu šiam dėsniui. Saugodama savo asmeninę įsivaizduojamą laimę manau, kad tuo pačiu metu galiu daryti gera. Toks kompromisas sunkus ir varginantis, ir... ar įmanomas?

Savo silpnumą turiu atiduoti Dievui, nes Jis visada šalia. Jis padeda man keistis tuo, koks yra Jis pats. Jis man suteikia jėgų iš savo silpnumo ateiti į pagalbą stokojantiems, pagelbėti taip pat, kaip norėčiau, kad būtų pagelbėta man, jei lygiai taip pat stokočiau, ir padėti ne tik nesudėtingais dalykais, bet ir tvirta globa, parama, kuri yra geradarystė, kaip vaisius nešantis medis ir tvirta atrama, suteikianti globojančią paūksmę. Šis veiksmas reikalingas abiem pusėms – ir tai, kuri stokoja, ir tai, kuri siūlo savo pagalbą.

Nelengva susitikti su kitu žmogumi, bet dar sunkiau susitikti su pačiu savimi. Patirti savo skurdą, silpnumą, pajusti savo ribotumą reikia ypatingos drąsos, kurią gali suteikti tik Tas, kuris nori, kad mylėčiau Jį per kitą žmogų: „Kas nemyli savo brolio, kurį mato, negali mylėti Dievo, kurio nemato“ (1 Jn 4, 20). Nuolankus žvilgsnis skatins mane nesirūpinti, kaip atrodau, ir išlaisvins iš bet kokios painiavos. Jis padės man atsiplėšti nuo savęs ir atgręš į Dievo veidą, sustiprindamas pasitikėjimą ir viltį.

Tiesa, visa tai turiu daryti šiandien. Šiandien dar turiu drąsių ir teisingų poelgių progą. Nuolatos ko nors laukdama užsūpuoju save ateičiai, kuri tolsta ir tampa iliuzinė, kuo labiau į ją remiuosi. Kristus perspėja sugrįšiąs naktį, todėl turiu budėti, turiu nemiegoti, turiu veikti.

Didelės ir mažos kryžkelės

Ką padarėt vienam... „Mano vardas Solveiga. Man 30 metų.

Mama mirė, kai jai buvo vos 23-eji, o man 2 metukai. Mamos neprisimenu. Brolis ir sesuo pasakojo, kad ji buvo labai gera, bet gėrė. Kai laukėsi manęs, dažnai išgerdavo.

Buvau neramus kūdikis, tad, norėdama mane užmigdyti, į kmynų arbatą įpildavo degtinės. Mamai mirus, likome su tėvu.

Jis mus, tris vaikus, mylėjo, bet gerdavo, o girtas mus žiauriai mušdavo...

Septynerių atsidūriau vaikų namuose Valkininkuose. Kaip ten buvo gera – tai pats gražiausias ir šviesiausias gyvenimo prisiminimas! Tačiau tai truko neilgai. Dėdė sumąstė, kad mūsų sąskaita gali susikurti neblogą pasipelnymo šaltinį – mus įsivaikinti ir gauti už kiekvieną po 500 Lt. Netoli miestelio jis turėjo sodą, šalia augo miškai. Liepdavo mums uogauti, grybauti. Be 12 litrų mėlynių negalvok pareiti, nes stipriai sumuš ir neduos vakarienės. Taip ir dirbom visi trys, kad parneštume tuos 36 litrus uogų ar nustatytą kiekį grybų. Ne visada sekdavosi, todėl daužydavo dažnai, ypač mane. Jokios ašaros nepadėdavo.

Aštuonerių mane, negalinčią pasipriešinti, dėdė su kitu vyru nusivežė į mišką ir išprievartavo. Paskui atvežė į Kauną... Ilgai nedelsęs „verslusis“ dėdė čia atidavė mane į internatą. Patekau į pragarą. Vaikai ten labai pikti, žiaurūs.

Nuolat vyko muštynės, išgėrimai, kai kurie prasimanydavo ir narkotikų. Buvau silpnesnė, tai kasdien gaudavau lupti.

Kai savaitgaliais dėdė pasiimdavo namo, aš vogdavau iš jo likerį. Mat dėdė laikė kioską ir prekiavo alkoholiu. Pirmadieniais atnešdavau butelį į klasę, tada mušdavo mažiau ar net visai nemušdavo.

Mokytis nesisekė. Galvoju, jog negabi esu dėl to, kad mama nėščia gėrė ir dar duodavo man degtinės kūdikystėje. Be to, mane nuolat mušė. Muša ir dabar.

Internate išbuvau septynerius metus.

Paskui mane pasiuntė mokytis siuvėjos amato. Davė bendrabutį, atrodytų, ko daugiau reikia? Bet mokytis man buvo per sunku. Nuo 15 metų jau gėriau.

Pradėjau nuo alaus, palaipsniui perėjau prie stipresnių gėrimų. Toje mokykloje išbuvau vos pusmetį. Kai išmetė, nuėjau gyventi pas neseniai ištekėjusią seserį. Mano sesuo labai gera. Kai duodavo pinigų, slapta išvažiuodavau į Vilnių paūžti su draugais.

O paskui brolis ir sesuo su šeima susiruošė į Angliją. Norėjo vežtis ir mane, žadėjo ten išgydyti nuo gėrimo, surasti darbą. Bet aš pabėgau į Vilnių. Jie ilgai ieškojo manęs Vilniuje. Nerado. Taip ir likau... Dabar, girdėjau, jie Anglijoje turtingai gyvena...

Kur gyvenau iki trisdešimties? Mes tarp savų juokaujame, kad mūsų adresas – Krūmų gatvė, numeris 16. Taip ir nakvojame: po daugiabučių pirmo aukšto balkonais, tarp gyvatvorių, krūmynuose, apleistuose pastatuose. Vasarą – jokios bėdos, bet žiemą...

Klausiate, ar mylėjau kokį vyrą? Žinoma. Gyvenau su juo kurį laiką, paskui paaiškėjo, kad jis vedęs. Aš jį mylėjau beprotiškai, o jis mane daužydavo. Du kartus sulaužė šonkaulius, spardė, tvatydavo iš visų jėgų. Kai jis paliko mane ir grįžo pas žmoną, aš neverkiau. Buvau atsikandusi ir to sadisto, ir tos meilės. Dabar net krūpčioju jį prisiminusi.

Mušimas yra mano kasdienybė. Patys žiauriausi tarp mūsų yra išėję iš kalėjimo žmonės. Tave gali sudaužyti kaip obuolį dėl cigaretės ar 5 centų... Dar labai pavojingi būna narkomanai. Nėra ko stebėtis, kad visas mano kūnas – randų raizgalynė.

Juk mosikuojama ne tik kumščiais, bet ir peiliais. Abu mano žandikauliai sulaužyti, dantys išmušti. Inkstus atmušė dar

Aurimo Dunausko nuotrauka

Mes vadiname juos bomžais, valkatom, asocialais, marginalais, alkoholikais ir t. t. Mes juos smerkiame, atstumiame, niekiname, netgi bjaurimės. O dabar, mielas skaitytojau, broli, sese, stabtelėkim, išgirskim vieną iš jų.

visai mažai esant girtas tėvas, kai daužydavo į radiatorių, nes verkdavau.

Pinigų uždirbti nesunku, reikia tik noro ir jėgų. Kas renka butelius, kas metalą, o aš plastmasę. Už kilogramą plastmasinių butelių moka 0,75 Lt. Jeigu stipriai dirbsi (bet jau ypač stipriai!), galima uždirbti iki 100 Lt per dieną. Aišku, tada laiko išsimiegoti lieka visai nedaug. Visi galvoja, jog mes ir mūsų darbas nieko verti. Sykį mane nusamdė valyti ir šluoti penkių daugiabučių teritorijos. Penkių!

Plūkiausi iki devinto prakaito, o man mokėjo 20 Lt už dieną. Juk aš rinkdama plastmasę daugiau uždirbu! Aišku, po kelių dienų tokio darbo atsisakiau.

Koks darbas man patiktų? Labiausiai mėgstu plauti indus, valyti patalpas. Tokį darbą dirbti būtų smagu, vienas malonumas. Švara man patinka.

Didžiausia mano svajonė ir laimė būtų turėti stogą virš galvos ir gyvūnėlį. Šunelį ar katinėlį, nesvarbu. Tegu mažiausias butukas, bet mano namai. Ten visada šilta...

Ko laukiu? Pasaulio pabaigos! Sako, kad anapusybėje labai gera, ten blogio nėra, vien teisingumas ir gerumas.

Tikriausiai ilgai negyvensiu. Mes visi greit numirštame, mūsų amžius trumpas. Bet kiek man dar liko – nežinia. O pasaulio pabaiga – tai staigi mirtis be kančių ir atsiradimas ten, kur gera.“

Tądien katedroje buvau atokiai ir Solveiga manęs nematė, kai pamirkiusi ranką šventintame vandenyje persižegnojo ir pabučiavo ant kryžiaus kabančio Jėzaus kojas.

Parengė Vanda IBIANSKA Artuma 2014 m. liepa–rugpjūtis

27

Didelės ir mažos kryžkelės

28

Dar daugiau ir labiau Antanas SAULAITIS SJ nyčia – ne bevardė minia. Moteris su Dievu kalbasi ir Viešpats su ja širdis į širdį; ji kieno nors dėka auklėta ar išsiauklėjusi krikščionių tikėjimo širdimi pažinti Kristų, ne idėją ar tolimą istorinę būtybę, o visad gyvą Asmenį.

Jos siekis, aišku, visam gyvenimui ir beribis, su šviesiomis akimirkomis ir Dievo malonės apdairiu palytėjimu.

Pagalvoji ir pasakai, kiek Dievas jus myli, kai savo gyvenime paliekate ar sudarote Dievui erdvės, apimančios namus, vyrą, vaikus, senus tėvus, silpstančią močiutę, profesinį darbą, savanorišką talką vaikų mokykloje, paauglių užsiėmimuose, savo vietinėje parapijoje. Kaip krikščionijoje dera, norėtųsi dalytis palaiminimu, vienas kitą peržegnoti.

Nuo tos neužmirštamos saulėtos popietės vis drąsiau susirūpinusioms motinoms, auklėtojams, mokytojoms, kitus globojantiems sakai: „Eisite į dangų kaip stovite: su kaliošais, prijuoste, kreida ar įrankiu rankose. (Viena kukliai nuoširdi mama nelabai suprato – manė, kad kunigas įsivaizduoja ją su šluota skrendančią pas Dievą.)

Norėjosi pasakoti, kad tai įvyko žiloje senovėje, tačiau tai buvo vos prieš keturiasdešimt metų. Tais laikais keturi jėzuitai keturis mėnesio sekmadienius aptarnaudavome Šv. Kazimiero lietuvių parapiją San Paule, Brazilijoje. Šv. Mišiomis aplankydavome trylika nedidelių lietuviškų bendruomenių dvylikoje vietinių bažnyčių ir jėzuitų namų koplyčioje.

San Paulas nebuvo didelis, vos dešimt milijonų (dabar daugiau) gyventojų. Vienas kunigas galėdavo švęsti Mišias anksti rytą, iš ten autobusu ar automobiliu – į kitą miesto dalį švęsti apie pietus, trečia stotis būdavo popiet, o po Mišių dar pas kurią nors šeimą bičiuliška vakarienė.

Saulėta vėlyva popietė šviesioje ir erdvioje bažnyčioje. Prieš Mišias laikas norintiems švęsti Sutaikinimo sakramentą – eiti išpažinties, t. y. išpažinti Dievo gailestingumą. Kaip šiandien matau ateinančią jauną motiną, – pasklidę spinduliai išryškina šviesių plaukų įrėmintą dailų veidą. Keli žingsniai nuo klausyklos, ir matau visai šlapią, ašaromis blizgantį veidelį. Manytum, gal mirė tėvas ar motina, vyras išėjo kitur, vaikelis susirgo, molinių plytų ir tinko namelis liūtyse sukiužo. Tai pasiruošiu išgirsti šeimos ar asmeninę nelaimę, rūpestį, stengtis paguosti.

Pagarbiai persižegnojame. „Kunigėli, aš taip gailiuosi, kad Jėzaus nemyliu tiek, kiek norėčiau, kiek turėčiau mylėti.“ Kunigui daug „lengvesnė“ išpažintis būtų tradicinė – „du kartus apleidau šventadienio Mišias, tris kartus keikiau, keturis kartus melavau, penkis kartus nesilaikiau pasninko, šešis kartus supykau ant vaikų ir vyro...“ Labai aiškūs įprastiniai nuodėmingi veiksmai, nepaminėta jokia vidinė nuotaika ar elgesio pajausta šaknis, Dievo viltys ateičiai. Išbarei žmogų, tinkamai sugėdinai, gal paaiškinai apie kurio nors elgesio svarbą šeimoje ir bažnyčioje, uždavei tolygų poterėlių skaičių, – ir prie kito eilutėje. Kai moters žodžiuose nėra regimos, apčiuopiamos nuodėmės arba, pagal senovinį aiškinimą, dalykiškos medžiagos išrišimui, tikra bėda kaip nors pripažinti asmens būklę ir pašviesti pastebėtą žmogaus ryžtą ateities žingsneliams.

Valandėlę tapdamas sąmoningos krikščionės tikėjimo kelionės liudininku, suvoki, kad šiai jaunai mamai Dievas – ne baubas, BažVido Venslovaičio nuotrauka

Artuma 2014 m. liepa–rugpjūtis

Tada sutinki kitą moterį, pėsčiomis tuo pačiu taku keliaujančią į darbą. Kaskart praeina pro kryžkelėje ar pakelėje stovintį kryžių ar koplytėlę, kur po šventojo atvaizdu pastatyta skardinėlė gėlėms. Jos malda verta poezijos eilių. Nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens gėlytę, o žiemą spygliuočio šakelę įdėdama taria: „Dieve, norėčiau labiau tikėti, tačiau šiandien tik tiek galiu.“

„Artuma“ kviečia į didžiuosius atlaidus! ŽEMAIČIŲ KALVARIJOS DIDIEJI ATLAIDAI liepos 1–12 d.

Liepos 3 d., ketvirtadienis

Katechetų diena

Liepos 4 d., penktadienis

Policijos ir teisėsaugos darbuotojų diena Liepos 5 d., šeštadienis

Jaunimo ir jaunų šeimų diena 19 val. – jaunimo šv. Mišios, po jų – Kryžiaus kelio kalnai Liepos 6 d., sekmadienis

DIDŽIOJI KALVARIJA Karaliaus Mindaugo ir karalienės Mortos karūnavimo diena. Brolių latvių diena Liepos 7 d., pirmadienis

Anoniminių alkoholikų diena Liepos 8 d., antradienis Liepos 1 d., antradienis

Atlaidų išvakarės

16 val. – šv. Mišios Panų kalne 19 val. – Mišparai Bazilikoje, po jų Eucharistinė procesija aplink Baziliką

Liepos 2 d., trečiadienis

Kunigų, kunigų seminarijų auklėtinių, ministrantų ir vienuolių diena

Transporto bei kelių priežiūros darbuotojų diena Liepos 9 d., trečiadienis

Verslininkų, savivaldybių darbuotojų, savivaldybės įstaigų ir įmonių darbuotojų diena

Liepos 11 d., penktadienis

Carito darbuotojų, savanorių ir ligonių diena Liepos 12 d., šeštadienis

Žemaičių Kalvarijos parapijos ir jos kaimynių: Barstyčių, Sedos, Platelių, Alsėdžių, Gegrėnų parapijų diena PAMALDOS ATLAIDŲ METU 7 val. – Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ Kęstaičiuose išlydi piligrimus į Žemaičių Kalvariją 7.30 val. – Rytmetinė liturginė valanda Žemaičių Kalvarijos bazilikoje 8 val. – šv. Mišios 10 val. – šv. Mišios, po jų – Švč. Sakramento adoracija ir Dievo Gailestingumo vainikėlis 12 val. – Suma, po jos – iškilminga pagrindinė procesija į Kryžiaus kelio kalnus 19 val. – vakarinės šv. Mišios (paskutinę atlaidų dieną 19 val. šv. Mišių Bazilikoje nebus) Išsamesnė informacija

Liepos 10 d., ketvirtadienis

www.zemaiciukalvarija.lt

Žemdirbių ir kaimo parapijų diena

PAL. JURGIO MATULAIČIO ATLAIDAI MARIJAMPOLĖJE liepos 6–13 d.

Liepos 6 d., sekmadienis

Liepos 12 d., šeštadienis

13 val. – naujų votų sudėjimas prie pal. Jurgio Matulaičio altoriaus, liudijimai apie palaimintojo užtarimu gautas malones Liepos 7 d., pirmadienis

Švietimo ir žiniasklaidos darbuotojų diena

12–14 val. – jaunimas lanko pal. Jurgio Matulaičio tėviškę Lūginėje 14 val. – dalyvių registracija Bazilikos šventoriuje 15 val. – atidarymas, šlovinimas, liudijimai Bazilikoje 15.45 val. – teminiai užsiėmimai 17.15 val. – šlovinimas, Sutaikinimo sakramento šventimas Bazilikoje 18 val. – šv. Mišios 19.30 val. – vakarienė (marijonų vienuolyno kieme) 20.30 val. – koncertas (marijonų vienuolyno kieme)

Liepos 10 d., ketvirtadienis

Liepos 13 d., sekmadienis

Padėkos diena

Katalikiškų judėjimų ir bendruomenių diena Liepos 8 d., antradienis

Socialinių darbuotojų ir savanorių diena Liepos 9 d., trečiadienis

Kunigų ir pašvęstųjų diena Liepos 11 d., penktadienis

Ligonių, slaugytojų ir medikų diena

Jaunimo diena

PAGRINDINĖ IŠKILMIŲ DIENA Šeimų diena 9 val. – Švč. Sakramento adoracija Bazilikos pal. Jurgio Matulaičio koplyčioje

DIENOTVARKĖ 11 val. – šv. Rožinio malda Bazilikos pal. Jurgio Matulaičio koplyčioje (liepos 6 ir 13 d. nebus) 11.40 val. – katechezė Bazilikoje 12 val. – šv. Mišios 13 val. – agapė marijonų vienuolyno kieme (liepos 6 ir 13 d. – 13.30 val.)

13.45 val. – pasivedimo pal. Jurgiui Matulaičiui pamaldos Bazilikos pal. Jurgio Matulaičio koplyčioje (liepos 6 ir 13 d. pamaldų nebus) 14 val. – išvykimas į pal. Jurgio Matulaičio tėviškę Lūginėje (liepos 6 d. – 14.30 val. ir liepos 13 d. – 15 val.)

Kviečiame apsilankyti pal. Jurgio Matulaičio muziejuje marijonų vienuolyne.

Darbo laikas 10–17 val.

Išsamesnė informacija

www.marijampolesbazilika.lt

Katalikiškas mėnraštis šeimai

Artuma

„Artumos“ žurnalus galite įsigyti redakcijoje, bažnyčiose ir katalikiškuose knygynuose visoje Lietuvoje!

Užsisakyti galima nuo kiekvieno numerio savo parapijoje, bet kuriame „Lietuvos pašto“ skyriuje, internetu (prenumerata.post.lt, indeksas 5010) arba redakcijoje (Rotušės a. 23, Kaunas, tel. 8 37 20 96 83).

www.artuma.lt

KRYŽIŲ KALNO ATLAIDAI

liepos 26–27 d.

Liepos 26 d., šeštadienis

Liepos 27 d., sekmadienis

19 val. – Vakarinė vigilija. Kryžiaus kelio stočių apmąstymai.

Aplink Kryžių kalną bus nešamas Pasaulio jaunimo dienų kryžius

11 val. – piligriminis žygis iš Šiaulių katedros į Kryžių kalną 14 val. – klausomos išpažintys 15 val. – šv. Mišios Kryžių kalne

Išsamesnė informacija www.siauliuvyskupija.lt ir www.kryziukalnas.lt

ŠVČ. MERGELĖS MARIJOS ĖMIMO Į DANGŲ (ŽOLINĖS) ATLAIDAI PIVAŠIŪNUOSE rugpjūčio 14–22 d.

Rugpjūčio 14 d., ketvirtadienis 18 val. – šv. Mišios. Atlaidų atidarymas Rugpjūčio 15 d., penktadienis

ŠVČ. MERGELĖS MARIJOS ĖMIMO Į DANGŲ IŠKILMĖ (ŽOLINĖ) Šeimų šventė Rugpjūčio 16 d., šeštadienis

Jaunimo diena

Rugpjūčio 17 d., sekmadienis

Carito diena

Rugpjūčio 18 d., pirmadienis

Tikybos mokytojų, katechetų ir pedagogų diena

Rugpjūčio 19 d., antradienis

Ligonių, slaugytojų ir medicinos darbuotojų diena Rugpjūčio 20 d., trečiadienis

Dievo tarno arkivyskupo Teofiliaus Matulionio minėjimas.

Kunigų ir vienuolių diena Rugpjūčio 21 d., ketvirtadienis

Žemdirbių ir bendruomenių diena Rugpjūčio 22 d., penktadienis

ŠVČ. MERGELĖS MARIJOS KARALIENĖS MINĖJIMAS Gyvojo Rožinio ir kitų maldos grupių diena

ŠV. MIŠIOS IR PAMALDOS ATLAIDŲ METU Šv. Mišios – 10, 12 ir 18 val. Švč. Sakramento adoracija nuo 11.20 iki 11.50 val.

Rožinio malda – 9.30 ir 17.30 val.

Išpažinčių klausoma nuo 9 iki 19 val.

Išsamesnė informacija www.pivasiunai.lt

KREKENAVOJE rugpjūčio 14–21 d.

Rugpjūčio 14 d., ketvirtadienis

Rugpjūčio 18 d., pirmadienis

18 val. – atlaidų pradžia 19 val. – parapijos salės „Tvartelio“ šventinimas

ir atidarymas Rugpjūčio 15 d., penktadienis

Rugpjūčio 19 d., antradienis

Bazilikos konsekravimo metinių paminėjimas

ŠVČ. MERGELĖS MARIJOS ĖMIMO Į DANGŲ IŠKILMĖ (ŽOLINĖ), Didžioji Krekenavos atlaidų diena

Po 10 val. šv. Mišių koncertuoja Vidaus reikalų

ministerijos pučiamųjų orkestras 13.30 val. – knygos apie Krekenavą pristatymas

Bazilikos aikštėje Rugpjūčio 16 d., šeštadienis

Ligonių ir Carito diena

13.30 – užtarimo pamaldos Rugpjūčio 17 d., sekmadienis

Šeimų diena

13 val. – Šeimų šventė Bazilikos aikštėje.

Teatrų, dramos kolektyvų pasirodymai.

15 val. – koncertas Bazilikos aikštėje

Tėvynės gynėjų (šaulių, savanorių, skautų, tremtinių, politinių kalinių diena) Mokytojų, lituanistų, menininkų diena.

Gyvojo Rožinio ir Marijos legiono diena Rugpjūčio 20 d., trečiadienis

Kunigų ir vienuolių diena

Rugpjūčio 21 d., ketvirtadienis

Jaunimo diena.

Padėka už praėjusius atlaidus ir patirtas malones bei savanorystę Programa jaunimui Bazilikos aikštėje; 12 val. – atlaidų užbaigos pamaldos Išsamesnė informacija krekenavosbazilika.lt PAMALDOS ATLAIDŲ METU Šv. Mišios – 10, 12 ir 18 val. (rugpjūčio 17 ir 21 d. 18 val. Mišių nebus) Švenčiausiojo Sakramento adoracija – po 10 val. Mišių

„Artuma“ kviečia į didžiuosius atlaidus!

Didelės ir mažos kryžkelės

Klestėsi ir tapsi gausus, jei... mo tiesų – kad esame sukurti ir atpirkti.

Sukurti – esame Kito, ne savęs pačių kūriniai. Ne patys save sukūrėme ir todėl ne patys nusistatome, kaip turime gyventi. Tačiau tai įžvelgti reikia tikėjimo, o tikėjimui – nuolankumo. Galbūt todėl ir sunku tikėti į Dievą. Puolęs žmogus turi polinkį bei norą, kad nebūtų Kito, kuris teisėtai gali iš jo pareikalauti atsakomybės. Ir šis polinkis gali būti toks stiprus, kad žmogus save įtikina: Dievo nėra. Nors proto argumentai už Dievo buvimą yra labai stiprūs (galima sakyti, jog daug protingiau tikėti, nei netikėti), vis dėlto žmogus nori „išsisukti“ nuo Dievo, turėdamas norą, „kad niekas man nereguliuotų gyvenimo“. Aš pats noriu spręsti, kas gera, o kas bloga. Pats noriu nusistatyti savo gyvenimo taisykles. Žmogus pradeda gyventi, kaip lenkia jo puolusi širdis, ir manosi taip atrasiąs savo laimę.

Atrodytų, Dievas savo įsakymais nori sutrukdyti žmogui maloniai ir smagiai gyventi. Tačiau Dievo planas ir yra žmogaus laimė – kad būtume laimingi šioje žemėje ir be galo laimingi amžinybėje. Šios laimės Krikščioniškoji moralė pagrindas yra bendrystiesiogiai kyla iš dviejų tė. Žmogus sukurtas tikėjimo tiesų – kad esame bendrystei su kitu. Tas sukurti ir atpirkti. kitas gali būti žmogus, kitas kūrinys, Dievas.

Neturėdamas šios bendrystės, žmogus jausis nelaimingas.

Dievas yra tasai „kitas“ ypatinga, pačia giliausia prasme. Šioje žemėje mūsų laimei trukdo tik vienas priešas – tiek, kiek nutolstame nuo Dievo, tiek esame nelaimingi. Šis nutolimas yra nuodėmė.

Esame atpirkti – Jėzus Kristus savo Velykiniu slėpiniu sutrauko mano vidinės nelaisvės grandines ir atveria kelią į tikrą gyvenimą. Aš pradedu ne tik tą tikrą gyvenimą matyti ir jo norėti, bet ir galėti, pajėgti jį gyventi.

Taigi, krikščioniškoji moralė kyla iš susitikimo su Dievu.

Susitikęs Tą, Kuris yra Meilė ir Tiesa, esu įgalinamas kasdienybėje būti labiau mylintis ir teisingas. Krikščioniškoji moralė nėra pastangos būti geram, kad Dievas mane mylėtų. Krikščioniškoji moralė yra atliepas į meilę, kuria Dievas mane jau myli ir visada mylėjo.

Svarbiausias Dekaloge yra Didysis meilės įsakymas: „MYLĖK VIEŠPATĮ DIEVĄ visa širdimi, visa siela, visu protu, visomis jėgomis. Mylėk kiekvieną žmogų taip, kaip save.“ O ką reiškia „mylėti Dievą“ ir ką reiškia „mylėti

„O, kad visi laikytųsi Dešimt Dievo įsakymų, tai kitaip gyventume“, – neretai pasakome. Kita vertus, taip aukštai vertindami Dekalogą, ar iš tiesų su juo siejame savo laimę? Siūlome Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto docento dr. Artūro LUKAŠEVIČIAUS įžvalgas šia tema.

Ar patys save sukūrėme?

Iš Senojo Testamento žinome, jog XIII a. pr. Kr. prie Sinajaus kalno Dievas sudaro Sandorą su išrinktąja tauta ir per Mozę duoda Dešimt įsakymų – Dekalogą. Mozė prieš savo mirtį kalba į Pažadėtąją žemę tuoj įžengsiančiam Izraeliui: „Žiūrėk! Šiandien padėjau prieš tave gyvenimą ir gerovę, mirtį ir pražūtį. Jei laikysiesi Viešpaties, savo Dievo, įsakymų, <...> klestėsi ir tapsi gausus, o Viešpats, tavo Dievas, laimins tave krašte, kurio eini paveldėti. <...> Rinkis gyvenimą, kad tu ir tavo palikuonys būtumėte gyvi, mylėdami Viešpatį, savo Dievą, jo balso klausydami“ (Įst 30, 15–16.19–20).

Akivaizdu, jog Dekalogas buvo žinomas ir anksčiau, iki Sandoros prie Sinajaus, prieš Mozės misiją. Jis įrašytas žmogaus širdyje nuo pat sukūrimo pradžios ir žinomas kaip prigimtinis įstatymas. Šis įstatymas žinotas ir kitose religijose, kultūrose, kurios neturėjo tiesioginės sąsajos su Izraeliu ir negalėjo Dekalogo perimti iš Mozės. Mūsų prigimtyje įrašyta: negalime vogti, meluoti, paleistuvauti ir t. t.

Tad kodėl Dievas apreiškia savo Dešimt įsakymų prie Sinajaus? Po nuopuolio žmogus aiškiai visko neįžvelgia, jo galios nusilpusios: protas aptemęs, valia susilpnėjusi, emocijos susipainiojusios. Todėl Dievas tarsi „iš viršaus“ duoda Dekalogą kaip gyvenimo gairių pagrindą, karkasą, kad žinotume be jokios abejonės, su visišku aiškumu. Šie Dešimt Dievo įsakymų yra elgesio normos, kurias vadiname morale.

Bet žinome, jog moralinės, tai yra elgesio, normos gali būti įvairios. Žmonijos istorijoje matyti, jog moralės pagrindas būtinai turi būti religinis. Moralė, neturinti sąryšio su religija, su antgamte, pasmerkta žlugti. Moralė tvirta, kai yra paremta religija. Religija įpareigoja gyventi pagal tam tikras normas – pašalinus šį pagrindą, viskas griūva. Šitaip žlugo bedievė komunistinė moralė: nors ji deklaravo aukštus idealus, buvo neaišku, į kokius pamatus jie remiasi. Tai, beje, pastebime ir šiandienėje Europoje.

Dekalogas – iš Dievo meilės ar baimės?

Kas yra krikščioniškoji moralė? Jos normomis savo gyvenime remiasi žmogus, kuris sutiko Jėzų Kristų ir nori Juo sekti. Ši moralė tiesiogiai kyla iš dviejų tikėji-

Artuma 2014 m. liepa–rugpjūtis

33

Didelės ir mažos kryžkelės

artimą“? Tai konkretizuojama per dešimt kitų Dievo įsakymų, kurie išskleidžia Didįjį įsakymą. Kita vertus, vien vykdydami Dekalogą, ypač 5–10 įsakymus – nežudyk, nemeluok, nepaleistuvauk ir kt., meilės įsakymo neįvykdysime. Atkreipkime dėmesį: beveik visi įsakymai turi neiginį ne ir liepia nedaryti ko nors, o Didysis įsakymas ne draudžia, bet pozityviai skatina: mylėk Dievą, mylėk artimą. Krikščioniškoji moralė veda į aktyvią meilę bendraujant su Dievu ir su artimu.

Taisyklės ar vaistai?

Neteisinga Dekalogą suprasti kaip taisyklių rinkinį, kurio reikia laikytis, kad nesupykintume Dievo, ir šis tada duos kažkokį atlygį. Dešimt Dievo įsakymų – ne „buhalterinės“ taisyklės, o kvietimas į pilnutinį apstų gyvenimą. Dažniausiai žmogui tai yra iššūkis. Jis turi dėti pastangų, kad judėtų reikiama linkme. Dekalogas nėra taisyklių rinkinys – tai kelio ženklai meilės bendrystei įgyvendinti.

Tai Dievo meilės žodžiai, kuriuos Jis duoda kaip nuorodą, kokiu keliu eiti, kad būtų įgyvendinta ta laimę duodanti bendrystė.

Pirmieji trys įsakymai nusako bendrystę su Dievu, kiti septyni – teisingą ryšį su artimu.

Dekalogo tikslas nėra man pranešti, kad jei Krikščioniškoji moralė nėra kažko neatliksiu, būsiu pastangos būti geram, bet nubaustas. Tai pozityvus atliepas į meilę, kuria Dievas kvietimas į apstesnį gymane myli. venimą, kuriam, būdami puolę žmonės, esame nepajėgūs be Dievo pagalbos. Tačiau kai nepajėgiu, bet noriu ir bandau, įvyksta labai svarbus dalykas. Tada suprantu, kad man gyvenime reikia Dievo. Tai svarbiausia Dekalogo pamoka. Dievas teikia malonę, pagalbą daryti vieną ar kitą žingsnį į pilnutinį gyvenimą. Kai Jėzus pagydė žmogų su padžiūvusia ranka, šis turėjo pats kelti ją, judėti: „‘Ištiesk ranką!’ Šis ištiesė, ir ranka atgijo“ (Mk 3, 5).

Gaudami Dievo malonę, turime į ją atsiliepti.

Taip, krikščioniškoji moralė iš tiesų yra reikli, Dekalogo įsakymai aiškūs ir konkretūs. Kad juos tinkamai suprastume, reikia asmeniško santykio su jų Davėju. Kai žmogui kyla sveikatos bėdų, jis tiki, jog gydytojo nurodymai yra jo labui. Ligų, negalavimų prispaustas turi laikytis tam tikrų taisyklių: keisti gyvenimo būdą, mesti rūkyti, laiku eiti miegoti, nevalgyti tam tikro maisto. Ir

34

Marijos Stanulytės nuotrauka

Artuma 2014 m. liepa–rugpjūtis

negali to atidėlioti, turi daryti jau dabar, kad pasveiktų.

Panašiai ir Dekalogas yra duotas Dangiškojo Gydytojo.

Tikėjimas ir pasitikėjimas Dievu leidžia priimti Dekalogą ir apskritai krikščioniškąją moralę kaip skirtus mano sielos sveikatai ir laimei.

Kas sprendžia – aš pats ar Dievas?

Masinė kultūra skatina gyventi taip, kaip nori puolusi širdis, neatsižvelgiant į kūno ir sielos darnos taisykles, kurias ne pats žmogus nusistato. Kai jų nesilaikoma, patiriama fizinių negalavimų, siela suteršiama ir pakenkiama sau pačiam. Ne visi dėl to patiria didelių psichologinių ar psichiatrinių problemų (siela graikų kalba yra psyche), tačiau dauguma gerai žinome apie visuotinai žmonių išgyvenamą prasmės nebuvimo, gyvenimo tuštumo ir pan. jausmus. Tai vidinio atitrūkimo nuo Dievo, nuo visumos padarinys, kai žmogus neturi gyvenimo krypties. Sielai, kad būtų sveika, būtina turėti aiškią kryptį į viršų. Šią kryptį duoda tikėjimas.

Ar Dekalogas tikrai nesuvaržo mūsų laisvės? Priklauso nuo to, ką vadinu laisve. Ar laisvė tada, kai darau, ką noriu? Esu laisvas, kai niekas manęs nevaržo išoriškai, bet yra ir vidiniai pančiai, kurie daro mane nelaisvą. Ar laisvas yra alkoholikas, darydamas, „ką nori“? Jei jis pasiduoda savo norui ir negaliai, tampa vis labiau priklausomas. Visos priklausomybės veda į nelaisvę.

Laisvė yra gebėjimas pasirinkti tai, kas iš tikro gera.

Be abejonės, laisvas pasirinkimas ne visada atitiks mano norus. Kartais reikės apriboti save. Visi esame nuodėmės sužeisti, įkalinti savo įnorių, egoizmo, nepasitikėjimo niekuo, tik savimi. Masinė kultūra per tai ir veikia: žadina įgeidžius, kuria poreikius ir tuoj pat siūlo juos tenkinti. Esame pigiai nuperkami. Reikia gerų vidinių orientyrų ir kompasų, kad gebėtume daryti tikrai laisvus pasirinkimus.

Kas iš tiesų nusprendžia, kas gera, o kas bloga?

Ar mano puolusi, sutrikusi, apgaulėms pasiduoti linkusi širdis? Ar leisti tai pasakyti Dievui? Mano sielos ir kūno Kūrėjas žino kelią, kuris nuves mane į gyvenimą. Puolusiam žmogui reikėjo, kad Dievas aiškiai nurodytų to kelio gaires ir žinotume jas be abejonės. Tai Jis padarė prie Sinajaus kalno, duodamas dešimt savo meilės žodžių.

Spaudai parengė Dalė GUDŽINSKIENĖ

Didelės ir mažos kryžkelės

Vaikai apie Dievo ir artimo meilę Jorė, 8 metai – Jore, kaip manai, ką reiškia mylėti savo artimą kaip save patį? Ar tokia meilė iš viso įmanoma?

– Aš žinau, kad mama mane tai tikrai jau myli taip, kaip myli save pačią arba gal net mane myli labiau negu save.

Kartą, kai aš buvau susirgusi, mama net į darbą nėjo visą savaitę, buvo su manimi ir mane slaugė. Gamino man vaistus, virė arbatą, pirko visokiausių skanėstų ir darė kompresiukus, kad tik aš greičiau pasveikčiau. Tada iš darbo paskambino jos viršininkė ir liepė jai ateiti į darbą, bet mama pasakė, kad aš labai prastai jaučiuosi ir į darbą ji negali ateiti, nes reikia pabūti su manimi. Man buvo labai aukšta temperatūra, todėl turėjau gulėti lovoje ir niekur negalėjau eiti. O gulėti lovoje vienai man buvo labai nuobodu, todėl mama ir pasiliko su manimi. Tada man buvo daug linksmiau ir aš greičiau pasveikau.

– O tu ar ką nors taip stipriai myli, kaip tave myli mama?

– Nežinau, ar taip stipriai, bet aš labai myliu mamą, abi močiutes, tėtį, na, ir dar vieną senelį. Kitą senelį irgi myliu, bet jau šiek tiek mažiau, nes jis nelabai dažnai pas mane atvažiuoja, o kai aš pas jį į svečius nuvažiuoju, tai kartais jo net namuose nerandu. Jis būna kur nors su draugais iškeliavęs arba į sodą išvažiavęs.

Tada jam paskambinu telefonu ir perduodu linkėjimus. Bet ir telefoną jis ne visada pakelia, kartais dirba sode ir net negirdi, kad aš jam skambinu.

– Ar manai, kad tas senelis tave mažiau myli?

– Galvoju, kad truputį mažiau. Nes jis tik su gimtadieniu mane pasveikina, o šiaip beveik nebendrauja su manimi.

Nors kai sirgau, tai net du kartus paskambino ir klausė, ar aš jau pasveikau.

Manęs aplankyti buvo atvažiavusi mo-

čiutė, tai perdavė senelio linkėjimus ir tokį labai gražų blizgantį balioną atvežė.

Aš jau buvau beveik pasveikusi, tai paskambinau seneliui ir padėkojau jam už tą balioną. Senelis labai apsidžiaugė, o aš irgi apsidžiaugiau, nes balionas buvo labai gražus, su tokiu geltonu ančiuku.

Linas, 4 metai – Linai, kodėl Dievas liepia mylėti visus žmones taip, kaip mes mylim save pačius?

– Nežinau, gal jis liepia mylėti gerus žmones, nes aš tai myliu tik gerus vaikus, savo draugus, brolį myliu ir dar vieną tokią mergaitę, kaimynę, myliu. Ji gyvena čia, gretimame name. Labai gera mergaitė ir dar labai graži. Ji nesimuša, niekada nesiožiuoja ir visada su manimi žaidžia, kai išeina į kiemą. Kartą ji mane pavaišino močiutės keptomis bandelėmis. Buvo labai skanu. Paskui mes su mama jai šokoladinį kiaušinį nupirkome. Aš jai padaviau tą kiaušinį, bet kai jį valgė, tai vis vien su manimi per pusę pasidalijo. Sakau, kad ji labai gera, todėl ją ir myliu.

– O ar galima kitą žmogų mylėti taip, kaip myli save patį?

– Galima. Bet tada jau reikia labai mylėti.

– O tu save ar labai myli?

– Aš save myliu tik tada, kai būnu geras. Kai klausau močiutės, kai su niekuo nesusimušu ir kai vakare išsivalau dantis. Tada aš būnu geras Linas ir gerą Liną aš myliu. O kai išdykauju, nesutvarkau žaislų arba vakare dūkstu lovoje, tada aš save jau nelabai myliu. Nes močiutė sako, kad jai gėda turėti tokį išdykusį vaiką. Tada ir aš save nelabai myliu. Bet kitą dieną jau pasistengiu būti geresnis ir net rankas nusiplaunu pats, kol dar mama neliepė, ir kai pavalgau, nepamirštu padėkoti jai už pietus.

Austėja, 12 metų – Dievas liepia mylėti visus žmones todėl, kad visi žmonės yra Dievo vaikai, o Tėvas nori, kad visi vaikai būtų vienodai mylimi, nes Jis visus savo vaikus irgi myli vienodai.

– Austėja, bet ar tikrai įmanoma kitą žmogų mylėti taip, kaip save patį?

– Galima. Tik reikia labai pasistengti.

– O kaip pasistengti?

– Na, pavyzdžiui, jei nori padėti senai močiutei sutvarkyti kambarį, tai reikia jį sutvarkyti taip, tarsi tvarkytum savo namus. Labai kruopščiai, na, kaip kad sau tvarkytum. Nuvalyti visas dulkes reikia, išnešti šiukšles, nublizginti veidrodį ir, aišku, išplauti grindis bei visus kampelius išvalyti. Jeigu nori močiutei pagaminti pietus, tai reikia virti labai skaniai, nepersūdyti ir neprisvilinti. Ir dirbti reikia su meile, o ne taip, kad tik greičiau baigtum ir bėgtum su draugėmis susitikti. Ir dar, kai nori su mažiau turinčiais žmonėmis pasidalyti, na, kokiais nors daiktais, drabužiais arba maistu, tai reikia dalytis, o ne atiduoti tai, ko tau nereikia. Kartą su mama sutikome tokią moteriškę, kuri prašė padėti, nes neturėjo ką valgyti. Tada mama davė jai pusę kepaliuko duonos ir gabaliuką dešros. Tą duoną ir dešrą mes galėjom ir pačios suvalgyti, bet pasidalijome, nes moteriškės buvo labai gaila.

Vaikus kalbino Aldona ATKOČIŪNAITĖ

Artuma 2014 m. liepa–rugpjūtis

35

Didelės ir mažos kryžkelės

36

Dešimt Dievo žodžių vaikams Didis mokslininkas Katekizmo viduriuose Išaušo nuostabi pirmoji vasaros atostogų diena. Pižamėle vilkinti Urtė šokinėjo ant lovos, o Joris nekantriai laukė Inesos: vaikai ketino keliauti į parką, suptis ir valgyti ledų. Neturėdamas ką veikti, Joris nusprendė iškraustyti kuprinę. Vos ją pravėrus, iššoko Katekizmas – jis vėl buvo panašus į Karlsoną. Žiaumodamas bandelę (mat ji mėtėsi kuprinėje), tarė: – Nori? Galiu pamokyti tramdyti nenaudėlius? Man irgi atostogos, – gana nuobodu!

Katekizmui ir Joriui besipraktikuojant, atsivėrė durys ir įėjo Inesa.

– O... aš nenoriu eiti į parką su dėdule Katekizmu, – paniuro ji. Katekizmas sekundę prarado budrumą ir Joris priešininką vikriai prispaudė prie grindų. Nugalėtasis virto atversta milžiniška knyga. Reikėjo vaikščioti nuo raidės prie raidės, kad galėtum ką nors perskaityti. Urtė nuo lovos linksmai peršoko ant knygos, o paskui ją ir Inesa su Joriu. Čia ir buvo parkas, tik tarp medžių mėtėsi, jei taip galima pasakyti, sakiniai. Ant kai kurių milžiniškų raidžių buvo įtaisytos sūpynės. Eidami vaikai pamažu atpažino Didįjį Dievo įsakymą. Jo gale, tarsi koks taškas, stovėjo neįgaliojo vežimėlis, o jame sėdėjo geriausias šių laikų mokslininkas – Stephenas Hawkingas (Stivenas Hokingas)! Inesai su Joriu žadą atėmė, nes jie buvo skaitę mokslininko ir jo dukros knygą apie kosmosą „Džordžas ir Visatos paslaptys“, kuri jiems labai patiko. Urtė įsitaisė sūpynėse, pakabintose ant O raidės žodyje „protas“.

Mokslininkas užkalbino vaikus pirmas: – Suprantu, kaip galima protu mylėti žinias, bet kaip Dievą, kurio niekas neįrodė, tai jau nesuprantu, – sklido balsas per kompiuterį (dėl ligos mokslininkas negali kalbėti).

– Bet kaip tik jūs ir turėtumėte suprasti, – pagarbiai atsakė Joris. – Pažiūrėkite, kokia tvarka pasaulyje – tiesiog neįmanoma, kad viskas susitvarkė savaime. Iš jūsų ir sužinojome, kad jei saulė būtų bent kiek arčiau žemės – supleškėtume.

– Viską galima paaiškinti...

– Aš tai dar myliu Dievą protu, kai galvoju geras mintis, – nesiklausė mokslininko Inesa.

– O, pone, jūs irgi mylit Dievą protu, nes stengiatės suprasti šį įsakymą, kuris tikrai baisulinis, – nušoko nuo sūpynių labai savimi patenkinta Urtė.

Vaikai pasuko takeliu, Hawkingas riedėjo vežimėliu šalimais.

Tačiau keliukas baigėsi – priešais stūksojo laiptai. Nuoroda sakė: „Perskaityk eilutę ir žygiuok, vaiArtuma 2014 m. liepa–rugpjūtis

kuti.“ Inesa perskaitė ant pirmos pakopos išrašytus žodžius „Šlovink Viešpatį, mano siela!“, ir abu su Joriu stenėdami ir pūškuodami užstūmė vežimėlį ant jos.

– Na, ir kas ta siela? – paklausė mokslininkas.

– Tai mano AŠ, – sustenėjo Inesa.

Didelės ir mažos kryžkelės

– „Viešpatie, mano Dieve, esi be galo didis!“ – gaudė kvapą Joris ir iš visų jėgų kilstelėjo vežimėlį ant antros pakopos.

– Kodėl Jį reikia „šlovinti“, gal jūsų Dievas – garbėtroška? – kiek pašaipiai suskambo Hawkingo balsas.

– Ne, Jis žavus ir mūsų sielos Juo žavisi, – striksėjo Urtė. – Tai vadinama šlo-vi-ni-mu. Galėtų būti ir žavėjimasis.

– „Viešpatie, kokie įvairūs tavo kūriniai“, – toliau skaitė Inesa, tempdama vežimėlį aukštyn.

– „Kaip išmintingai juos visus sukūrei“, – jau visai uždusęs išspaudė Joris.

– Anokia čia išmintis, – burbtelėjo mokslininkas, – evoliucija, milijonai metų...

– Manyčiau, neišmintinga nematyti išminties evoliucijoje, – pasibaisėjo Inesa, piktokai atmesdama kasas.

– Na gerai, o kaip jūs mylite Dievą visomis jėgomis, jei Jo nematote? Cha cha cha!

Mamą tai gali bent jau stipriai apkabinti! – švelniai šaipėsi mokslininkas.

– Štai dabar mes mylime Dievą, stumdami jūsų vežimėlį iš visų jėgų. Mylėti Dievą – tai daryti Jo darbus negailint savęs! – jau suraukusi antakiukus pareiškė Inesa.

Jie stovėjo ant kalvos – žalio knygos lapo.

– Štai kaip, aš pagalvosiu... – sumurmėjo profesorius ir nuriedėjo keliuku į kairę.

O vaikai išlenktu puslapiu lyg čiuožyne nusirito į kambarį.

Susimąstę nukeliavo į tikrą parką, o vakare – į vaikų Švenčiausiojo Sakramento adoraciją, kad mylėtų ten Dievą visa širdimi.

Išspręskite rebusą ir sužinokite, kaip mus apaštalas Jonas ragina mylėti.

Jei užstrigsite, pasikvieskite į pagalbą tėvelius.

Užrašė ses. Ona VITKAUSKAITĖ MVS, nupiešė Silvija KNEZEKYTĖ Birželio numerio atsakymai: laiku gulti ir laiku keltis; praustis; mankštintis; nekalbėti ir nežiūrėti nešvankybių; valgyti sveiką maistą; pagarbiai elgtis su savo ir kito kūnu.

Artuma 2014 m. liepa–rugpjūtis

37

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

38

Žmonės su iššūkiais Valdonė MINCIŪTĖ Dažnai mūsų aplinka ne itin pritaikyta neįgalaus žmogaus poreikiams. Kaip tai daro įtaką jūsų šeimos gyvenimui?

Jolita: Kai kurie poreikiai yra apkarpyti ir nepatenkinti dėl nepatogios infrastruktūros. Dažnai nenuvažiuojame ten, kur norėtume, nes nėra galimybių. Visada turime galvoti į priekį.

Sykį važiavome į Kalėdų Mišias; kai atvykome, aikštelė buvo sausakimša. Vos ne gatvės viduryje pastatėme mašiną, su vežimėliu įvažiavome į aikštelę, o ten mašinos sustatytos viena prie kitos. Radau vieną didesnį tarpą, pro kurį kone centimetro tikslumu reikėjo pravažiuoti, kad neįstrigtume tarp mašinų ir nesubraižytume jų. Žinojau, kad nėra kito varianto patekti į Mišias ir kad būtinai turime į jas patekti, tad kone užsimerkus teko nerti pro mašinas. Esame ne sykį kilę liftu, į kurį vos prasispraudėm ir meldėm, kad tik užsidarytų lifto durys. Labai rizikuojame eidami ten, kur dar nesame buvę, bet su pasitikėjimu einame manydami, kad nėra padėties be išeities.

Trokštu jums papasakoti šias ypatingas istorijas. Meilė čia auga neeilinėmis sąlygomis, laužo stereotipus, padeda priimti tiesą ir alsuoja neužgesinama viltimi.

Pirmoji istorija apie Klaipėdos universiteto dėstytoją, socialinių mokslų daktarę Jolitą ir publicistą, vertėją, visuomenininką, nuo mažens sergantį raumenų atrofija Tomą VILUCKUS, kurių pažintis, prasidėjusi prieš 17 metų Palangos bažnyčios šventoriuje, išaugo į tvirtą ir meilės kupiną santuoką...

Iš kur toji drąsa pasakyti pašaukimui – taip?

Jolita: Nebuvo lengva nuspręsti, jaučiau baimę. Išgėrėme daugiau nei tūkstantį litrų arbatos per visą draugystės laikotarpį ir to pakako, kad galėčiau pasitikėti Tomu ir savo širdimi, kuri, tikiu, nenustos mylėti. Pasitikime Dievu, nes Jis mus ir suvedė...

Tomas: Jei priešais mane yra žmogus, kurį myliu, tai apsisprendimas tiesiog ateina! Negalima žmogaus idealizuoti, nes tokiu atveju ieškome idealo, o ne žmogaus.

Tuomet poros ir neranda ilgalaikės draugystės.

Vieni ligą vadina gyvenimo tragedija, našta, kiti – prasminga patirtimi. Kaip jūs gyvenate su savo liga?

Tomas: Liga yra sloga, bet aš nesergu Žmonės daro klaidą sloga. Turiu negalią, ieškodami tokio paties kaip kuri yra mano gyvenimo būdas, prigimjie arba tobulo partnerio, kurio nėra. Žmonės skirtingi. ties dalis. Ši negalia visuomet primena, koks esu ir kad negaliu to, ką gali kiti. Tai iššūkis. Tokie kaip aš yra žmonės su iššūkiais. Pirmiausia priimu tą iššūkį, o susidoroti su juo – kiekvienos dienos užduotis.

Ar maištavote dėl savo negalios?

Tomas: Žinoma! Ilgai bandžiau įrodyti, kad mano negalia yra Dievo nebuvimo įrodymas. Su malonumu prisimenu, kaip garsiai klausydavau trankios muzikos (nors ir dabar ją mėgstu). Sveiko maišto visada reikia.

Artuma 2014 m. liepa–rugpjūtis

Tomai, negalite gyventi be šalia esančių žmonių pagalbos. Kaip jaučiatės žinodamas, kad esate priklausomas nuo kito?

Tomas: Ši situacija nuolat mane lydi, bet pagalba, kurią suteikia šalia esantys žmonės, yra mylinti. Čia ir yra esmė.

Jolita: Būna sunku ir netgi pikta, kai susiduri su fizinėmis kliūtimis, kurias sunku įveikti (statūs šaligatvių borteliai ar įvažos į pastatus, siauri tarpai tarp prekystalių parduotuvėse ir pan.), kai nutinka tai, ko nesitikėjome.

Sunkiau būna ir ligos atveju, kai Tomas suserga. Tuomet tenka labiau mobilizuotis ir būti pasiruošus padėti su dvigubom jėgom.

Bendra buitis. Ar iš tiesų tai visiems aktuali bėda?

Tomas: Kol nėra bendros buities, tol yra paprasčiau; jai atsiradus, natūraliai kyla įvairių problemų, buitis turi

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

savo sunkumą. Žmonės dėl jos dažnai ginčijasi. Mums irgi teko tai patirti ne kartą. Tačiau visad ieškome bendrų sąlyčio taškų ir juos randame.

Jolita: Kartais laikomės įsikabinę savo nuomonės ir sunku nuspręsti, kuris turi nusileisti, kad rastume bendrą sprendimą. Bet kai yra nusiteikimas įsiklausyti į vienas kito poreikius, tai visi buitiniai nesklandumai anksčiau ar vėliau išsisprendžia.

Ką mėgstate veikti drauge?

Tomas: Mums patinka išvažiuoti pasivaikščioti, lankytis koncertuose, spektakliuose ir pan. Esame filmų mėgėjai.

Jolita: Kai grįžtu iš universiteto, kuriame dėstau, jaučiu didelį malonumą pažiūrėti filmą, o po to jį aptarti, kartais dalijimasis filmo įspūdžiais užtrunka ilgokai net ir atsigulus miegoti. Kai draugavome, kartu garsiai skaitydavome grožinės literatūros knygas. Maldos metu mėgstame paskaityti teoloDžiaugsmas ginius tekstus, padiskutuoti apie kyla tai, ką perskaitėme. Mus stiprina ir iš draugystės, įkvepia pokalbiai, pasidalijimai. Be kai vyras abejo, mėgstame keliauti.

džia savyje. Sutuoktiniai pradeda gyventi skirtingus gyvenimus ir negirdi kito poreikių, nes neklauso vienas kito. Žmonės daro klaidą ieškodami tokio paties kaip jie arba tobulo partnerio, kurio nėra. Žmonės skirtingi, pvz.: aš mėgstu futbolą, o Jolita nemėgsta.

Jolita: Jis žiūri futbolą beveik kiekvieną vakarą, o man atrodo, kad yra kur kas įdomesnių ir asmeniškai man prasmingesnių laisvalaikio leidimo būdų, nei futbolo rungtynes stebėti per televizorių. Mano poreikių tai nepatenkina, bet Tomas jaučiasi patenkintas pažiūrėjęs futbolą.

Uždedu jam ausines ir sakau: „Tu žiūrėk vienas tą futbolą“, kad sklindantys rungtynių garsai manęs neerzintų, ir užsiimu savais reikalais. Tai daug pasako apie žmonių kitoniškumą. Esame skirtingi: aš emocionali ir jautri, o Tomas yra strategas ir organizatorius, idėjų generatorius, džiaugiuosi, kad jis sudėtingose situacijose „įjungia šaltą

ir moteris

Jūsų namuose gausu svečių, jaunitampa mo, kurie patiria daug džiaugsmo geriausiais bendraudami su jumis. draugais, Jolita: Ir aš buvau viena iš tų sukuria šeimą, jaunuolių, kurie ateidavo pas bro- dalijasi mažais lius. Čia jaučiau atvirumą, domėjidžiaugsmais, mąsi manimi, jie visad draugiškai iš kurių bendraudavo, išmintingai atsakiir susideda nėdavo į rūpimus klausimus, būlaimė. davo smagu kartu kūrybingai ir įdomiai leisti laiką, linksmintis be nuvalkioto atsuktuvų gėrimo ir tūsinimosi, kuris nepatenkina širdies lūkesčių. Jau anuomet būdami ganėtinai jauni, jie pasižymėjo išmintimi, nes sugebėdavo atsakyti į šimtą penkiolika pateiktų klausimų!

Meldžiatės drauge?

Jolita: Drauge melsdamiesi liudijame vienas kitam tikėjimą. Kartais širdyje nejaučiame poreikio melstis, atrodo, kad pakankamai prisimeldėme vakar ir šiandien dar esame pilni. Kartais po pusryčių Tomas klausia: „Na, eime pasimelsti ar prie kompiuterių?“ Kompiuteryje yra mūsų darbai, bet tam, kad galėtume juos dirbti, nors dešimt minučių norisi skirti maldai, įkrauti savo „vidines baterijas“.

Tomas: Išgyvenome gerą maldos patirtį ir anksčiau, kai melsdavomės dar draugaudami. Visa mūsų draugystė išmelsta.

protą“, nesivadovauja emocijomis. Jis šeimoje buvo vyriausias iš trijų brolių, o aš saviškėje esu pagrandukė. Vien dėl to esame skirtingi, tad ieškome pusiausvyros.

Jūsų akys spindi laime, iš kur ji?

Jolita: Džiaugsmas kyla iš draugystės, kai vyras ir moteris susidraugauja, tampa geriausiais draugais, sukuria šeimą, dalijasi mažais džiaugsmais, iš kurių ir susideda laimė. Nereikia vaidinti vyro ar žmonos, tereikia būti geriausiais draugais.

Tomas: Visi bijome ateities, bet būtent ji mums gimdo viltį. Visuomet viliamės ko nors gražaus ir nuostabaus; tiesiog nuostabu, kad yra viltis.

Dėkoju Jolitai ir Tomui už atvirą pokalbį ir liudijimą – per visą pokalbį jie žvelgė vienas į kitą, o jų akys spindėjo džiaugsmu.

Kas svarbiausia santykyje tarp sutuoktinių, kad būtų kuo mažiau nesutarimų?

Tomas: Atvirumas ir sąžiningumas vienas kito atžvilgiu. Tai pamatas, kurio nepaisydami žmonės užsisklenArtuma 2014 m. liepa–rugpjūtis

39

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

40

Pravėrusi greta gyvenančios kitos šeimos – ikonografų Gabijos ir Mariaus VILUCKŲ – namų duris, supratau: mūsų laukia širdį gaivinantis pokalbis apie gyvenimą, kupiną ramybės, ir laimę, į kurią investuoti, kaip jie teigia, reikia čia ir dabar.

Kaip atradote pašaukimą į šeimą?

Marius: Atrodė, kad mano fizinėje situacijoje (Marius taip pat turi raumenų atrofiją – aut. past.) nebūtų korektiška kelti sau klausimą, ar šeima – mano pašaukimas, tad atmesdavau tokią galimybę. Maniau, kad turiu būti vienišius dėl Dievo karalystės... Tuomet Dievas mane „supakavo“ ir parodė, kad šio kelio neturėčiau atmesti.

Gabija: Pašaukimas nėra garsiai išgirstas kvietimas.

Tiesiog eini savo keliu ir širdis tave veda. Reikia būti atviram Dievo valiai. Negaliu norėti geriausio draugo pasaulyje ir tik jo ieškoti, turiu išmintingai imti tai, kas man duodama. Kai nežinai, kurį kelią rinktis, sustoji ties kryžkele ir prašai Dievo šviesos. Kol neduoda, tol lauki, tuomet nutinka geriausi dalykai gyvenime. Svarbiausia būti čia ir dabar, vertinti tai, ką Dievas jau yra davęs; tai įvertinę susitikome su Mariumi. Visi bijome tikrovės, paskęstame bėgime, skubotai trokštame daug įvykių, įspūdžių, kurie galiausiai mūsų širdį atveda į sumaištį. Iš tiesų ramybė yra tikrumas, jog esi savam kely.

Marius: Su išmintinga meile atsiliepti į dabarties balsą – tai tikrasis Dievo valios vykdymas. Dabartis labai konkrečiai mus sutelkia ties tikrove, o mūsų tikrovė, ačiū Dievui, tokia, kad draugystėje gyvename jau beveik 20 metų, iš jų 10 – santuokoje.

Kaip, praleisdami tiek daug laiko drauge, sugebate nesisavinti vienas kito?

Marius: Nepasisavinti reiškia kovoti ir budėti. Meilė yra nuolat tobulintina ir auganti tikrovė; visada bus pagunda ir pavojus priprasti vienas prie kito, suvartoti ir pasisavinti. Viso to šaknys yra nuodėmė, ir turi arba Artuma 2014 m. liepa–rugpjūtis

kovoti su nuodėme, arba būti bailys. Į smulkmenas ir detales dažnai nekreipiamas dėmesys, o iš jų pasidaro klodai nusivylimų; tie klodai dideli ir galingi, iš jų atsiranda nepasitikėjimas kitu; taip maži akmenukai, į kuriuos nekreipiame dėmesio, gali atvesti iki didelės, kalnų griūties.

Gabija: Reikia investuoti į santykį. Pirmiausia, žmogau, susitvarkyk savo viduje, o paskiau tarpusavio ryšių gelmėje. Negalime užsidaryti nuo visų žmonių, bet pirmiausia investuojame į tą, kurį labiausiai mylime. Mes, žmonės, savinamės vienas kitą kasdien. Pastebiu, kad moterys tai daro daugiau, gal todėl, kad jų gelmė gilesnė.

Moteris gali labai daug dovanoti iš savo vidinės gelmės.

Esame reiklios, kad ir mums save dovanotų, neatlieptas ilgesys pakiša koją, pradedame niurzgėti prieš vyrą, kuris mums gali pasirodyti kaip stuobrys, nesikeičiantis, neatidus...

Mariau, esate nuo vaikystės neįgalus. Didysis įsakymas kviečia ne tik Dievą ir artimą mylėti, bet ir save. Kaip pavyko priimti save tokį, koks esate?

Marius: Meilę sau gali atrasti tik kito, kurio esi priimtas ir mylimas, šviesoje. Dievas kviečia į draugystę, Jame atrandi meilę sau, nes Jo esi mylimas. Ši meilė ištaiso ir išgydo daugybę žaizdų. Ėjau susitikti su Dievu atvira, trokštančia Kai abejoji širdimi. Susitikau. Tai mane ištiear jautiesi sino, per Jį atradau draugystės rynelaimingas, šį su žmonėms ir savo žmona. Kol nebuvo Dievo mano gyvenime visada (paauglystėje visiškai netikėjau), prisimink: jei netektum maištavau. Būdamas penkiolikos to žmogaus... pradėjau ieškoti tiesos. Brolis, tuo metu užkietėjęs netikėjime, man kas tada? „Jei Dievas egzistuoja, Tuomet norisi kartojo: tai viskas keičiasi, bet... Jo nėra ir mėgautis gyvenimas yra toks, koks turi būkiekviena ti.“ Faktas, kad viskas pasikeistų, akimirka jei Jis būtų, kažką apvertė manykartu. je, supratau, kad tai labai svarbu.

Tad reikia išspręsti ir įsitikinti, kad Dievo nėra ir negali būti, nes jei Jis būtų, tai visiškai keistųsi požiūris, samprata, žvilgsnis į gyvenimą. Paėmiau į rankas Evangeliją, kad paskaitęs „tas pasakas“ padėčiau tašką ir nereikėtų nieko keisti... Bet atsitiko priešingai – mane pagavo Dievo realybė.

Gabija, kuo ypatingas jūsų vyras?

Gabija: Esu su juo, nes jis geriausias, nepakartojamas ir tinkamiausias. Bet svarbiausia – jis myli. Nesutikau nė vieno žmogaus, vyro, kuris mane taip mylėtų. Visos kitos savybės yra antraeilis dalykas, nes jos keičiasi: vienos atsiranda ar gerėja, kitos blogėja ar išnyksta, o lieka meilė, kurią visada matau jo akyse. Jaučiu tą meilę,

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

gyvenu ja ir nesvarbu, kalbu apie tai dabar ar prisimenu save kalbančią prieš 20 ar 10 metų. Meilėje išsitrina ir negalia; nematai to, ką mato kiti.

Mariau, po sužadėtuvių sužinojote, kad sergate antrostrečios stadijos vėžiu. Kaip tai išgyvenote?

Marius: Ko Tu, Viešpatie, nori iš manęs? Mes susitikome su Gabija, draugavome, susižadėjom, o atsakymas į tai – liga. Maniau, gal mano pasirinkimas neteisingas, bet tai buvo tiesiog pasitikėjimo išbandymas. Prašiau Jo pailginti laiką šiame gyvenime, ir Jis man tai suteikė. Dievas panoro duoti visko apsčiai, ne tik santuoką.

Gabija: Vėžys atsitraukė. Po tos ligos suprantame vieną dalyką – mums Dievas ne kartą iš naujo dovanojo gyvenimą.

Kaip pavyksta suderinti vyro ir moters skirtingumą gyvenant šeimoje?

Gabija: Visada atsiprašome vienas kito, ir mūsų atsiprašymai turi būti paremti nuoširdumu ir tiesa, – taip paminame savo išdidumą. Tai ilgas procesas. Reikia žinoti, kuo savo brangiausiąjį įskaudinai, o tam, kad žinotum, kas jį skaudina, turi būti ištyręs širdį ir ėjęs pažinimo keliu.

Vyro ir moters skirtumai netrukdo, jie padeda ir ugdo.

Marius: Esi tarsi pasaulio tyrinėtojas ar atradėjas. Ateini į žmogaus gyvenimą ne užkariauti, bet tirti, nes tai intymu ir įdomu. Visuomet yra ką tirti ir atrasti žmoguje, bet negali savintis kito pasaulio, tik gali juo džiaugtis.

Visos mūsų problemos gydomos buvimo kartu „rykštele“.

Ne vengiant vienas kito, ne bėgant ar bandant „pailsėti“, o būnant kartu, atsigręžus į tuos iššūkius.

Kokia jūsų kasdiena?

Gabija: Mūsų dienos visos vienodos: gyvename ir dirbame namie, Marius kartais pusmetį neišeina iš namų, aš išvažiuoju į parduotuvę kartą ar du per mėnesį. Mūsų darbas yra priimti šią dieną tokią, kokia ji yra. Kūrėjas mums davė pomėgį piešti ikonas, bet mes negalime to daryti kiekvieną dieną, nes Dievas siunčia mums situacijų, kurios tampa mūsų darbo dienos papildiniu, – pavyzdžiui, bendravimą su svečiais. Juk ir pats Viešpats ateina per kitus, tad negalime niekam užtrenkti durų prieš nosį.

Mūsų diena taip ir atrodo: duoklė buičiai, žmonės, ben-

drystė. Mes mėgstam gaminti, auginti gėles, siūti, megzti, giedoti, domimės japonų kultūra, klausomės muzikos, žiūrime gerą animaciją ir filmus, skaitome knygas. Ši kasdienybė – tarsi vaivorykštė, kuri nuolatos spindi, mainosi ir visąlaik yra kitokia.

Esate stiprūs žmonės, bet net patys stipriausi patiria silpnumo ir nevilties akimirkų. Kaip su jomis kovojate?

Gabija: Pirmiausia kovojame su tuo, kad neįsivaizduotume, jog esame stiprūs, nes tokie nesam. Viskas laikina ir bet kas gali ištikti, todėl investuojame į pasitikėjimą Dievu.

Marius: Matau savo Meilė yra nuolat tobulintina silpnumą ir tai galbūt kiir auganti tikrovė; visada bus ti mato kaip stiprybę. Kai pagunda ir pavojus priprasti supranti savo silpnumą ir vienas prie kito, suvartoti ir pažįsti pažeidžiamas viepasisavinti.

Viso to šaknys yra tas, esi labiau pasiruošęs nuodėmė, ir turi arba kovoti laukti smūgių iš tų silpnų vietų. Turime būti kovo- su nuodėme, arba būti bailys. tojais, ne kitaip.

Kiekvieną kartą iš naujo apsispręsti...

Gabija: Tai labiau širdies budinimas džiaugsmui, jog vis dar esi su savo vyru. Kai abejoji ar jautiesi nelaimingas, visada prisimink: jei netektum to žmogaus... kas tada?

Tuomet norisi mėgautis kiekviena akimirka kartu. Tas savęs budinimas ir yra priminimas – nepamiršk, ką turi.

Ačiū, Gabija, ačiū, Mariau, greta jūsų patiri tą ramybę ir šviesą, kuri spindi lyg iš jūsų ikonų.

Dėkojam ir jūsų tėvelių šeimoms – tai jie yra nematomi šventieji ir sykiu nuolat greta budėję ir įgalinę tuos gyvenimo stebuklus.

Labai norisi padėkoti dar vienam asmeniui, kuris tikrai dalyvavo šiame pokalbyje, nors jo nesimatė, tačiau jis turbūt švelniai šypsojosi ir tikrai visą tą laiką meldėsi už mus, – tai jūsų jauniausiajam broliui Evaldui, jau prieš dvidešimt metų iškeliavusiam į Tėvo namus.

DYKUMOS TĖVŲ PAMOKYMAI. Abėcėlinis rinkinys Iš anglų kalbos vertė Rasa Drazdauskienė Dykumos tėvų pamokymai – tai praktinių patarimų, atsiradusių per ilgą vienuoliškos ir asketiškos drausmės kupiną gyvenimą, užrašai. Juose išsaugota nestruktūruota, paprastais žodžiais išreikšta dykumos išmintis. Pasiekusi mus iš pačių vienuoliško gyvenimo ištakų, ji vis dar įkvepia krikščionis, teikia jiems patarimų ir paguodos.

Jei norime suprasti Dykumos tėvų žodžius, artėkime prie jų pagarbiai, nutildykime savo sprendimus ir mintis, kad susitiktume su jais ten, kur jie gyvena, ir, jei įrodysime, kad pajėgiame sekti jų ieškojimo įkarščiu, jų negailestingu pasiryžimu, jų begaline užuojauta, galbūt galiausiai gebėsime dalyvauti tylioje jų bendrystėje su Dievu.

KATALIKŲ PASAULIO LEIDINIAI

Pylimo 27/14, Vilnius 01309, tel. (8 5) 212 24 22, faks. (8 5) 262 64 62, www.katalikuleidiniai.lt

Artuma 2014 m. liepa–rugpjūtis

41

Jaunimo iššūkis

42

Žmogus mylėti... nenaudoti

Vaida SPANGELEVIČIŪTĖ-KNEIŽIENĖ

Dievas kviečia mus mylėti visa širdimi, visu protu, visa siela... Ir štai kalbamės apie meilę vyriškoje draugijoje – su „Chebra“ – Babtų jaunimo muzikos grupe, susikūrusia 2011 m. pavasarį, prasidėjusia nuo kultinės jų dainos „Yra vienas Dievas trijuose Asmenyse“. Iš pradžių klausomės jų dainos „Žmogus mylėti nenaudoti“, paskui sukalbame Tėve mūsų ir neriame į diskusiją – su septyniolikmečiais Linu, Danu ir Almantu, devyniolikmečiu Sauliumi, jauniausiu grupėje keturiolikmečiu Tautvydu ir grupės siela, mokytoju, bičiuliu Mantvydu Randžiu.

Mane pakvietė !

Saulius nuo mažens ėjo į bažnyčią, net į gegužines pamaldas su močiute. Tačiau apeigose nematydavo prasmės, giesmių nesuprasdavo, o pamaldos būdavo tikra kančia.

Rengiantis Sutvirtinimui, jam labai padėjo tikybos pamokos, tačiau esminis šuolis įvyko Taizé vienuolyne Prancūzijoje. Saulius dalijasi: „Pradžioje į renginius važiuodavau atsipalaiduoti, tikėjimas nebuvo prioritetas. Šiuolaikinės krikščioniškos muzikos festivalyje „Sielos“ net buvome prisidirbę... Keista, vienais metais ten gėriau, o kitais jau grojau. Kaip toje dainoje, supratau, kad tikėjimas – ne žaidimas. Pradėjo keistis gyvenimas, pradėjome Mantvydą gerbti ir mažiau nesąmonių daryti. Jaučiau atsakomybę už tai, ką darau. Juk turime gyventi tuo, ką skelbiame kitiems.

Ankščiau vieni su kitais pykdavomės, o dabar esame dėl vienybės (nors ji kartais ir šlubuoja) ir dėl Dievo.“ Kai Linas pradėjo eiti į bažnyčią, iš pradžių nedrįso draugams pasakyti, kur eina, vis išsisukinėdavo: „Einu groti“, o paklaustas kur, nejaukiai pratardavo: „Tokioj krikščioniškoj grupėj.“ Tačiau rengiantis Sutvirtinimui ir prasidėjus paauglystės krizei, Linas pradėjo ieškoti savęs ir surado ne tik „Chebrą“, bet ir Dievą, tad dabar jau atsako drąsiai, nes į bažnyčią, į „Chebrą“ eina kaip pas savus.

Almantas savo istoriją pasakoja dar atsargiai: „Pradėjau eiti į tikybos pamokas, nes girdėjau, kad mokytojas prikolnas. Kai pasakė, kad bus galima ruoštis Sutvirtinimui, pagalvojau, kad visai norėčiau apsiženyti bažnyčioje... O tada dar pakvietė į repeticijas. Ėjau ant prikolo, bet atėjau ir Artuma 2014 m. liepa–rugpjūtis

žiauriai patiko. Dar į tikėjimą žiūrėjau atsargiai. Prasidėjus Sutvirtinimui, giedojome Taizé giesmes, ir apėmė tokia keista ramybė, kokią, nepamenu, kada jutau. Galima sakyti, giesmės mane įtraukė į tokį gyvenimo būdą.“ Tautvydas į grupę atėjo paskutinis ir tikrai ne dėl Dievo, norėjo tik išmokti groti gitara. Mantvydas pakvietė ateiti groti bažnyčioje, nes giedojo jaunimas. O po mėnesio jau grojo grupėje bosine gitara.

Daną Mantvydas pakvietė važiuoti į Baltriškes. Nors važiavo „tiesiog šiaip“ ir stebuklų neįvyko, grįžtantį Mantvydas pakvietė ateiti į bažnyčią ir pasiūlė pamokyti groti būgnais. Gavosi... „Pradžioje buvo sunku pasakyti, kad esu krikščionis, kartais net iš artimų žmonių išgirstu: „Davatka“, „Būsi kunigėlis“. Ir juokaudamas pasakoja, kaip močiutė jam išpranašavusi, kad būsiąs kunigėliu, nes vaikystėje mėgdavo, kai jam rankas bučiuodavo.

Mokyti ar mylėti?

Kalbantis su grupe ir matant, koks jų tarpusavio bendravimas, sunku patikėti, kad drauge su mokiniais sėdi jų tikybos mokytojas, tad klausiu jo, iš kur toks santykis ir tokie rezultatai. Juk klausydama vaikinų istorijų, beveik iš kiekvieno išgirdau: „Mane pakvietė...“ Ar tiek nedaug tereikia? Mantvydas: „Visada galvojau, kad būtų faina suburti mokinių grupę ir žiūrėti iš šono. Bet visą laiką tekdavo ir pačiam groti. Susibūrė „Chebra“, ir panašu, kad Dievas laimina šį projektą, – turime nemažai koncertų.

Vieno grojančio vaiko mama parašė projektą ir gavom pinigų aparatūrai įsigyti. Tokie maži ženklai padeda pamatyti, kad einame teisinga linkme.

Man pačiam groti labai patinka. Aišku, kartais būna sunku – skirtingas amžius, skirtingi pomėgiai, skirtingi tėvai. Tuomet vyriškai pasišnekame... Bet didelis džiaugsmas, kad sutariame, esame skirtingi ir galime

Jaun imo iššūkis

Mylėti artimą – kurį?

Visi sužiuro į Saulių: „Artimas yra kiekvienas sutiktas žmogus: meilę reikia rodyti ir nepažįstamiems. Su vienu klasioku nuolat ginčydavomės apie Dievą, jis sakydavo: ‘Parodyk Dievą.’ Jis netiki ne dėl to, kad negali, bet nenori... Štai su juo prieš Kalėdas sugalvojome padaryti kartu (tikintis ir ateistas) gerą darbą. Lauke šalta, o mes ieškojome senamiestyje kokio benamio ir prie Katedros radome vieną... Pasikalbėję sakome: ‘Eime papietauti kartu.’

Visi į mus taip keistai žiūrėjo... O jis papasakojo apie savo šeimą, kodėl nedirba. Artimas gali tapti bet kuris žmogus.

Atrodo, pakalbi su juo, jam padedi, tačiau pats iš jo daugiau gauni, kažkas pasikeičia, nes tu prisilieti prie žmogaus istorijos, ji tave praturtina. Ką pasiimi duodamas? Ogi bendravimą. Kartą moteriškė paprašė penkių litų maistui, o aš toks nepatiklus, sakau: ‘Eime, nupirksiu valgyti’, tada susėdome kartu pavalgyti ir pakalbėti. Dažnai tie žmonės tokie vieniši, ir tai pats blogiausias dalykas. Kartais baisu, kad turtingieji praeidami net neatsisuka į tą žmogų... Bet juk kiekvieną kartą duodamas gauni.“ Tikriausiai tai ir yra mylėti artimą – duoti daugiau, nei tavęs prašo, dovanoti savo laiką, bendravimą. „Kai duodi litą, atrodo, pasiimk ir ‘mink taką’, bet kai pabendrauji, parodai meilę. Laikas – pinigai, visi taip užsiėmę, bet juk pabendravimas ir yra meilės aktas. Dėl to savo naujausiame klipe įdėjome įvairiausių žmonių: jaunimo, kunigą, bičiulių, vargšų... Norėjome parodyti, kad ir jie tokie patys. Bendraudami su juo parodome, kad laikome žmogumi. Visi žmonės skirtingi, bet visi – Dievo kūriniai ir Dievo dovana“, – apie meilę artimui tęsė Mantvydas.

Toliau dalijosi asmenine patirtimi iš šeimos gyvenimo: „Vienas Baltriškių brolis kartą pasakė: ‘Šeima – tiesiausias kelias į šventumą.’ Žmona tikrai yra tavo artimas, bet kartais tas artimas taip užknisa. Šeima yra labai geras būdas parodyti, kaip mylėti savo artimą. Šeimoje be Dievo nieko nebūtų, dažnai per maldą susitaikome, nes negalime melstis susipykę. Stengiamės ne vienas kitą kelti į pirmą vietą, bet Dievą. Jei mylėsime Dievą, mokėsime mylėti ir vienas kitą.“

Gerbti lygu mylėti?

Prieiname prie asmeniškiausio klausimo – ką vyrui reiškia mylėti Dievą? Linas pradeda filosofiškai: „Kas yra meilė? Priklauso nuo to, ką ruošiesi mylėti. Neįsivaizduoju, kaip mylėti Dievą. Žinau – man gera, kad Jis yra, veikia mano gyvenime, padeda. Taip, aš Jį myliu, bet nemoku to paaiškinti. Aš Jį myliu, Jis keičia mano gyvenimą... kuris apsivertė, pvz., po išpažinties. Atsimenu, ėjau jos prieš pirmąją Komuniją. Tuomet kunigas aprėkė, nes pamiršau maldą. Susinervinau, namo grįžęs mečiau maldaknygę ir pasakiau, kad daugiau niekada neisiu.

Buvo susikaupusių daug visokių nuoskaudų... Tada nuėjau išpažinties Baltriškėse; žodžiu, išeina visi verkiantys, o aš taip tradiciškai ‘Tėvų neklausiau ir t. t.’ Išėjus viena mergina paklausė: ‘Kaip sekėsi? Viską pasakei?’ Sakau: ‘Baik tu, nesąmonė viską sakyti, reikia ir sau pasilikti.’ Atėjo Mantvydas ir iš karto „išrišo“, kad myžu į kelnes: ‘Nesiparink, viską pasakyk. Jei bijai, užsirašyk ant lapuko.’ Nueinu pas kunigą, verkiu, kišu lapuką, o jis neima, sako: ‘Jei Dievas davė liežuvį, tai ir kalbėk.’

Galvoju, imk greičiau... 15 minučių praverkiau, bet kai išėjau po išpažinties, taip buvo lengva. Nuo to laiko pradėjau galvoti – kas vyksta mano gyvenime? Viską Dievas, atrodo, žingsnis po žingsnio sudėliojo.“ Marijos Stanulytės nuotrauka

kalbėtis, melstis vienam Dievui. Pradžioje patys turime būti chebra. Todėl kartais sakau: ‘Dabar nebuvo chebros, visi buvome atskirai’, ir tada aiškinamės santykius. Visgi sunkiausia priimti kiekvieną tokį, koks jis yra.

Manau, kad mokinys ir mokytojas turėtų būti draugai, juk ir Jėzus sakė: ‘Jus aš draugais vadinu’ (Jn 15, 15), tad ir aš noriu būti su jais draugas. Kartais tai sunku, – juk aš mokytojas, galiu nusodinti. Bet kaip Jėzus nesilaikė savo dievystės, taip ir aš kartais tampu tuo mokinuku. Ir mes mylime vienas kitą. Stengiuosi neteisti, bet priimti kiekvieną, koks yra. Tai ir yra įsakymo ‘mylėk artimą, kaip save’ vykdymas. Pasižiūriu į save ir matau, kad ir pats turiu problemų, tad ir kitą turiu mylėti. Mylėti kaip Dievo kūrinį, bet nekęsti jo nuodėmių.“ „Man didelė dovana, kad kitam galiu skelbti tikėjimą tokiu būdu, bet tai labai trapu. Vieną dieną gali groti, o kitą jau gali nebebūti „Chebros“. Reikia stengtis ne tik groti, bet ir skelbti Gerąją Naujieną, dėl to turime mokytis mylėti vienas kitą“, – dalijasi Saulius. Linas priduria: „Jei susipykai, negali groti koncerte, turi iki koncerto susitaikyti. Ir iš viso – reikia mažiau pyktis, nes nežinai, kurį kartą mataisi paskutinį.“ O į klausimą, kas padeda susitaikyti ir nugalėti ambicijas, visi beveik choru atsako: „Mantvydas!“

Prie kiekvieno Dievas prisilietė savaip. Apie Jo meilę Tautvydas sakė: „Visai nesunku mylėti Dievą. Kaip myliu savo brolį, taip galiu mylėti ir Dievą.“ Danas paminėjo, kad Dievas išklausė jo ne vieną net beviltišką maldą, o Sauliui meilė siejasi su Dievo įsakymų laikymusi. Almantas Jį atrado medinėje Baltriškių bažnytėlėje, o Mantvydas, ne kartą keliavęs į Taizé vienuolyną, tikrai ne Dievo iš pradžių ieškojo. O gal visi jie buvo pirmiausia Dievo surasti ir mylimi, tereikėjo tik atsakyti į Dievo meilę. Tikriausiai tą galime ir mes, nuolat mokydamiesi mylėti save, artimą ir, aišku, Dievą.

Artuma 2014 m. liepa–rugpjūtis

43

O mes kitokie

44

Kai galvoji Širdimi Inesa VAITKŪNAITĖ

Prieš keletą metų Didįjį ketvirtadienį paskambino draugas iš Arkos bendruomenės Prancūzijoje, kurioje praleidome su šeima metus. Apsidžiaugėme, bet vos apsikeitus keliomis pasisveikinimo frazėmis jis perėjo prie svarbiausios žinios: „O dabar liūdną naujieną jums pasakysiu, – mūsų mažiausiasis šiandien mirė...“ Mūsų?

Mažiausiasis – tai Tobijas, neturėjęs nė metukų, su ryškiais Dauno sindromo bruožais. Kai mažylio atsisakė tėvai, į savų penkių vaikų būrį priėmė Charlotte ir Bruno – Arkos bendradarbių šeima. Per penkis mėnesius Tobijas tapo tikruoju daugiavaikės šeimos ir visos Arkos bendruomenės nariu.

Mintis priimti neįgalų vaiką į savo šeimą jau senokai gyveno šios poros galvoje ir širdyje, bet jų tėvai nesutiko. Ir tai stabdė. Kartą jie pasikvietė mus į svečius ir, smagiai vakarieniaujant, pasidalijo, kad mūsų pavyzdys – Deivido priėmimas į šeimą – jiems buvo stiprus impulsas pasiryžti žengti tokį pat žingsnį. Deividą, vaiką, turintį Dauno sindromą, į savo šeimą atsivežėme iš vaikų namų, kai jam buvo aštuoneri. Jis augo mūsų šeimoje su kitais keturiais mūsų vaikais.

Charlotte’s ir Bruno šeima į Arką atvyko prieš aštuonerius metus. Jų namas stovi bendruomenės dirbtuvių kieme – judriausioje bendruomenės gyvenimo vietoje, kur darbo metu kone visi susirenka, bet vakare viskas nutyla ir lieka tik jų šeima. Charlotte ilgą laiką buvo atsakinga už veiklos koordinavimą užimtumo dirbtuvėlėse sunkiausios negalios asmenims arba senukams, kurie vis dar nori „krapštinėtis“, o Bruno – už didžiąsias dailidės dirbtuves fiziškai stipresniems neįgaliesiems. Ši šeima – viena charizmiškiausių bendruomenėje. Ji dalyvauja dar dešimtyje įvairiausių veiklų už bendruomenės ribų: groja kamerinėje bažnyčios grupėje, organizuoja parapijos šeimas ir rengia evangelizacinius miuziklus, kas mėnesį ruošia su kitomis keliomis šeimomis mažiausių vaikų katechezę parapijoje, dalyvauja jos taryboje ir t. t.

Artuma 2014 m. liepa–rugpjūtis

Ir štai dar Tobijas. Buvome vos atvykę į bendruomenę, kai sykį drauge grįžtant iš ugdymo savaitgalio jie išklausė mūsų Deivido istoriją. Ir paklausė: „O kodėl jūs Deividą priėmėt į savo šeimą?“ Sakiau, jog tai buvo mūsų avantiūra. Tuo metu daugiau galvojome širdimi ir mums pagailo mažo berniuko, palikto be šeimos ir nuolat jos laukiančio. Būdavo sunku, kai po kartu praleisto savaitgalio, pamatęs automobilį įsukant į vaikų namų kiemą, jis nuščiūdavo, o paskui klykdavo įsispraudęs kampe, kai reikėdavo išlipti. Prispausta nosis prie stiklinių užrakintų durų, apsiverkęs rėkiantis veidas ir tvirtos auklėtojos rankos dar ilgai stovėdavo akyse sugrįžus namo.

Taigi į panašią avantiūrą leidosi ir Charllote su Bruno. Jiems irgi patiko tas mūsų žodis – avantiūra. Žiemą atėjo žinia, kad per Kalėdas jie į savo šeimą priėmė mažutėlį, vos septynių mėnesių Tobiją. Jo motinai laukiantis, gydytojai nenustatė neįgalumo. Net ir gimus kūdikiui, plika akimi nesimatė, kad jis kitoks. Vien raukšlės ant delniukų gydytojams sukėlė abejonių,

ir po specialių kraujo tyrimų diagnozuota trisomija, arba Dauno sindromas. Motina krūtimi kūdikį maitino ir prie savęs nešiojo beveik du mėnesius, – galiu įsivaizduoti, kokios didžiulės įtampos buvo pritvinkę tie du mėnesiai: nuolatiniai susitikimai su medikais ir kitais specialistais, kasdienis kūdikio maitinimas, motiniški jausmai ir žiaurus visuomenės požiūris. Tobijo mamai buvo per sunku priimti savo kūdikį, ji nusprendė geriau atiduoti šeimai, kuri priimtų kitokį vaiką. Taip per Kalėdas mažylis pateko į naujus namus, kur su švelnumu buvo pasiruošta jį priimti.

Didžiojo ketvirtadienio rytą mažasis, vos kelias dienas sirgęs adenoidų paūmėjimu, netikėtai nebenubudo. Ši žinia mus sujaudino. Bendruomenės draugai Didįjį tridienį vienas po kito mums skambino ir rašė žinutes, perduodami liūdną naujieną. Kūdikio mirtis nebuvo tik Charlotte’s ir Bruno šeimos asmeninė nelaimė – tai „mūsų mažiausiasis“, tai visos bendruomenės netektis. Tas mažas berniukas buvo priimtas ne tik šeimos – jis buvo tapęs visos bendruomenės nariu.

Didįjį penktadienį bendruomenė kaip visada išgyvena Kryžiaus kelią. Pamenu, tais metais, kai viešėjome, bendruomenės koplytėlėje ėjome šį kelią žiūrėdami skaidres su simbolinėmis nuotraukomis apie kryžiaus kančią, ir norintys dalijosi savojo kelio patirtimi. Šiais metais Kryžiaus kelią bendruomenė ėjo pagal mažojo Tobijo kelio istoriją.

Pirmuosius metus šeima, sukrėsta šio įvykio, nešiojosi vien klausimą: kodėl?

Slėgė kaltės jausmas, kad kažką padarė ne taip. Bendruomenės palaikoma, per porą metų šeima išgedėjo ir susitaikė, suvokė, jog padarė viską, ką galėjo geriausio, kad mažasis Tobijas paskutinius savo gyvenimo mėnesius būtų priimtas, laimingas ir mylimas. Dabar Charlotte ir Bruno tvarko dokumentus, kad priimtų į savo šeimą kitą neįgalų vaiką...

Veidu į vaiką

Kodėl vaikui sunku mokytis?

Ugdymo menas įsiklausant į vaiką Paul LEMOINE

Birželio „Artumoje“ rašėme apie sunkumus, su kuriais vaikas susiduria mokykloje. Neretai tėvai tų sunkumų neįvertina ir mano, kad jų vaikai paprasčiausiai tingi mokytis. Šį kartą pamėginsime pasiaiškinti nesėkmingo mokymosi priežastis. Tai gali būti susiję su sveikatos pablogėjimu: nuovargiu, fiziniu nusilpimu arba motorinės, sensorinės raidos sutrikimais.

Gyvybinės žmogaus jėgos visų pirma padeda palaikyti gyvybę, o vaikui – dar ir užtikrinti augimą. Tik tada, kai yra jų perteklius, įmanoma fizinė ir protinė veikla.

Taigi, pavargęs vaikas nebegali tinkamai užsiimti protine veikla.

Vaiko nuovargis pasireiškia labai įvairiai. Jis gali būti akivaizdus – sumažėja bet koks aktyvumas: vaikui ne tik nesiseka mokykloje, jis atsisako ir žaisti; nuovargis aiškiai atsispindi išvaizdoje: pablyškimas, pajuodusios akys, blausus žvilgsnis; mieguistumas, vaikas sėdi susmukęs fotelyje.

Deja, daug dažniau tas nuovargis nepastebimas, taigi, ir neatpažįstamas, todėl įvardijamas kaip tinginystė: taip mano ne tik tėvai, bet ir pats vaikas. Atrodytų, jog vienintelis akivaizdus faktas – mokymosi rezultatų suprastėjimas, tačiau iš tiesų atsiranda atžanga įvairiose srityse: suprastėja atmintis, sumenkėja žodynas: vaikas vis kartoja žargoninius žodžius, pradeda daryti „nedovanotinų“ rašybos ir skaičiavimo klaidų; nebegali susikaupti; jo sprendimams trūksta aiškumo, nebesugeba tinkamai samprotauti; vaikui trūksta valios; jam darosi sunku valdytis, jį ima valdyti jo paties impulsai; galiausiai jį nustoja dominti mokslai, ima nuolat kartoti: „Manęs tai nedomina.“ Svarbu atkreipti dėmesį į du faktus: ar rezultatai nuolat prastėja, ar atsilikimas išryškėja kartkartėmis, kai vaikas nebegali padaryti to, su kuo anksčiau puikiai susitvarkydavo, o tai dažnai traktuojama kaip piktavališkumas: „Matote, kai nori, tai gali.“ Taip, bet kad norėtų, turi galėti.

Taigi, atrodytų, tinginystė! Tačiau esama kitų nežymių ženklų: galvos skausmai dienai baigiantis (tomis dienomis, kai einama į mokyklą); apetito trūkumas, pykinimas, pilvo skausmai; psichomotorinis nepastovumas: lėti, beveik sustingę gestai arba, priešingai, perdėtas judrumas, raumenų trūkčiojimai (tikai), daiktų mėtymas ar perdėliojimas be jokios priežasties; nemiga, naktiniai košmarai: kartais iš nuovargio vakare vaikas nulūžta, bet daug dažniau dėl susinervinimo, įsiaudrinimo negali užmigti,

Ned Horton nuotrauka

Nuovargis

sapnuoja košmarus, o ryte negali atsibusti; keičiasi charakteris: nori būti vienas, darosi nepastovus, lengvai pravirksta.

Blogiausia, kad dažnai vaiko nuovargis ne tik nepastebimas, bet būna tarsi užmaskuotas. Gali suklaidinti išorė – spartus augimas: „Juks jis toks aukštas ir tvirtas, tai galėtų...“ Ne, jis negali. Tuo metu visos jo gyvybinės jėgos išnaudojamos augimui ir fiziologiniams brendimo nulemtiems pasikeitimams.

Taip pat klaidina nesumažėjusi fizinė veikla: „Kai reikia žaisti, tai jis jau nebepavargęs!“ O taip!

Pavargusį žmogų protinė veikla dažniausiai vargina daug labiau nei fizinė. Tačiau iš tiesų, jei geriau įsižiūrėtume, pamatytume, jog vaiko fizinei veiklai diriguoja prastai veikiantys nervų centrai: klasėje jis triukšmingas, žaisdamas be perstojo juda, šūkauja, blaškosi. Šią situaciją dar apsunkina pakartotinis užduoPertrauka, poilsis mokyklinio čių darymas, nuolatinis amžiaus vaikui yra pamokų kartojimas, nuo ne koks atlygis, o būtinybė. kurių nuovargis tik stiYpač jei pastebimi prėja; dėl bausmių nelieka prastėjantys rezultatai! laiko būtinam poilsiui; vis girdėdamas priekaištus, vaikas nusivilia ir ima jausti kaltę. Jis jaučiasi kaltas dėl savo paties nuovargio ir kaltina save tinginyste!

Nuovargio priežastys Nuovargį gali sukelti daugybė priežasčių: organizmo sutrikimai, negalia (sensorinė, protinė, emocinė; prie šios temos sugrįšime), laikini sutrikimai (sveikimas po ligos, augimo, brendimo laikotarpis).

Pervargimas mokantis: per plati programa, per ilgos arba blogai suskirstytos mokymosi valandos. Ar protingas yra mokslo metų krūvio paskirstymas? Prancūzijoje Artuma 2014 m. liepa–rugpjūtis

45

Veidu į vaiką

46

laisvų dienų yra daugiau negu mokymosi, ir pamokos Būtinai reikia laisvalaikio. Šeimoje turi būti užtikrinper savaitę dažniausiai vyksta keturias dienas. Tai labai tos poilsio valandos. Mokykloje per pertraukas jokiu būgerai tėvams ir mokytojams, bet turbūt ne taip gerai du negalima užimti kažkuo kitu (užduočių kartojimu ar atitinka realias vaiko galimybes – jiems tenka daugybę mėginimu pasivyti kitus...), tuomet artimiausia pamoka dalykų suvirškinti per keturias dienas. Daug vaikų prie- garantuotai bus prarasta. Jei toks pertraukos suvaržymas šinasi tokiai žiauriai tvarkai, bet, buvo skirtas kaip bausmė, tai jau tikra katastrofa. Pertrauka, poilsis moaišku, ne visi. kyklinio amžiaus vaikui yra ne koks Vaiko neprisitaikymas: nėra atlygis, o būtinybė. Ypač jei pastebitaip baisu, jei vaikas per jaunas ar mi prastėjantys rezultatai! per lėtas. Dažniausiai tuomet pakanka kurį laiką labiau atsižvelgti Taip pat reikalinga fizinė veikla, į jo ritmą. Bet reikia atsižvelgti! ypač gryname ore. Daug fizinės jėgos Visa, kas nepritaikyta vaikui, jo reikalaujantis sportas, dėl kurio prie ritmui, gebėjimams, polinkiams protinio pervargimo prisideda ir fizinis, dažniausiai nerekomenduojamas. ir poreikiams, jam yra nuobodu Tačiau įprasti fiziniai pratimai, kurie ir kelia nuovargį. atitinka sveiko poilsio kriterijus ir suTaip atsitiko vienam iš mano teikia gyvenimui šiek tiek džiaugsmo, vaikų. Kažkurioje pradinėje klasėje jis buvo per lėtas, jam reikėgali būti puikus dalykas. Matydami, davo laiko pamąstyti, suprasti. kad vaikui sekasi sportuoti, nepamirškite pagirti (deja, dažniausiai jis už tai Todėl kai rašydavo diktantą, nebūdavo nė vieno užbaigto žodžio, smerkiamas, dar priduriant: „Geriau kartais tik kelios pirmos raidės. Iš būtum pirmas klasėje“). dešimties veiksmų jis atlikdavo Pamokų ruoša: būtina ją gerokai tik du, bet gerai. Mokytoja turėsutrumpinti, idant vaikas galėtų paPailsėjusio žmogaus darbo kankamai pailsėti ir atsipalaiduoti, o jo nuostabiai sveiką nuovoką ir valanda daug vaisingesnė, pailsėjusio žmogaus darbo valanda nežymėdavo klaidų, o įrašydavo nei kelios išsekusio žmogaus daug vaisingesnė, nei kelios išsekupadrąsinantį vertinimą ir parašydarbo valandos. davo gerą pažymį prie kiekvienos sio žmogaus darbo valandos. Taigi, iš atliktų užduočių. Baigiantis suderinus su mokytoju, būtina atsimokslo metams, jam jau pavykdavo parašyti beveik visą sakyti visų papildomų užduočių, kurios neretai užduodiktantą ir atlikti beveik visas užduotis, o kitais metais damos mokykloje: tai fakultatyvinės pamokos, pakartotinai užduoti pratimai, bausmės… Reikėtų pasiekti, jis jau suspėdavo su visais. Šaunuolė mokytoja!

Netinkamas režimas: kai kurių dalykų sunku išvengti. kad vaikas mokytųsi valanda trumpiau arba kad galėtų Tai per ilgas atstumas iki mokyklos (tiek pėsčiomis, tiek tos valandos atsisakyti bent tada, kai reikia. Jei taip elautobusu), per ankštas arba per triukšmingas butas, ku- giamasi, pažymiai netrukus pagerėja! Turiu daugybę tai riame vaikas negali dirbti ramiai. Tačiau vis dėlto daug liudijančių pavyzdžių. ko galima išvengti: per vėlaus gulimosi, televizijos žiūrėTaip nutiko ir dviem berniukams, kurie atėjo pas jimo vakare, laisvomis dienomis, užuot pailsėjus gryname mane beveik vienu metu antrojo trimestro pradžioje. ore, pernelyg perkrautų savaitgalių, per didelės fizinės jėAbi mamos pasakojo beveik tą patį: mokymosi rezulgos reikalaujančio sporto, per ankstyvo vaiko nuvežimo tatai apverktini, vaikas neišvengiamai turės pasilikti į mokyklą ir per vėlaus paėmimo vakare. antrus metus. Tačiau norint užtikrinti, kad tais antraisiais metais jiems sektųsi, buvo sudaryta visa papildoKaip padėti nuovargį kenčiančiam vaikui? mų pamokų programa, o mamos tiesiog prašė gerų stiMedikamentai dažniau pavojingi nei naudingi, ir jokiu muliuojamųjų vaistų, kurie padėtų sūnums daugiau būdu negalima stimuliuojamųjų vaistų – jie tik suerzintų mokytis. Šie abu berniukai, kuriems neseniai prasidėjo vaiką; kartais labai silpni raminamieji laikinai gali būti brendimo laikotarpis, buvo akivaizdžiai pavargę, todėl naudingi. Kartais išrašydavau gliutamino rūgšties, kuri abiem mamoms atsakiau: juo geriau, jei jūsų vaikas šiek tiek padeda smegenų veiklai, bet svarbiausias mano pasiliks antrus metus, tai leis jam bent kiek pailsėti, nes rūpestis būdavo sugrąžinti vaikui pasitikėjimą savimi. tam, kad kitais metais geriau sektųsi, jam neišvengiamai būtina pailsėti. Taigi, nutraukite visas papildomas Režimo koregavimas visuomet reikalingas: nuovargio neįmanoma pagydyti kuo nors kitu, nei poilsiu, taipamokas ir paprašykite mokytojos, kad užduotų magi, miegu ir laisvalaikiu. Būtina miegoti pusvalandžiu ar žiau namų darbų, idant jūsų vaikas galėtų pamiegoti valanda ilgiau. valanda ilgiau. Labai gerai prisimenu šiuos du berniuArtuma 2014 m. liepa–rugpjūtis

Veidu į vaiką

kus, nes visai atsitiktinai vėl juos abu, vieną po kito, sutikau birželio pabaigoje. Tiek vienu, tiek kitu atveju buvo paklausyta mano patarimo, ir niekas nebekalbėjo apie pasilikimą antrus metus, jie be problemų buvo perkelti į kitą klasę.

Dėl tokios pačios priežasties vieną trečiadienio popietę (kai prancūzų vaikai neina į mokyklą – vert. past.) pas mane buvo atvestas mano sūnaus draugas.

Tik šis atvejis buvo gerokai sunkesnis – berniuko pažymiai prastėjo kosminiu greičiu, jis prikaupė bausmių, būdavo paliekamas po pamokų… Galiausiai jam tekdavo sėdėti prie knygų kiekvieną vakarą iki vienuoliktos valandos ir kiekvieną trečiadienio bei sekmadienio popietę! Aš paskyriau jam tokį patį „gydymą“ ir iškart, nes buvo trečiadienis, liepiau berniokui likti žaisti pas mus. Jis tuoj apsiašarojo ir sakė negalintis – turi pamokų visai dienai. Tada aš jėga išstūmiau jį į sodelį ir pasakiau, kad pamokomis ir bausmėmis aš pasirūpinsiu.

Po valandos mačiau jį džiaugsmingai žaidžiant. Paskui nuėjau susitikti su mokytoju, ne dėl savo sūnaus, o dėl šio berniuko, ir už tai jis man labai dėkojo. Pažymiai netrukus ėmė gerėti, ir vaikas kuo puikiausiai baigė mokslo metus.

Kartu būtina atsižvelgti į psichologinius veiksnius, kurie neišvengiamai būna susiję su aptariama problema – arba kaip priežastis, arba kaip pasekmė, ir bet kokiu atveju apsunkina situaciją. Taigi, svarbu pašalinti vaiko kaltės jausmą, žvelgti į vaiką rimtai (tegul žino, kad supratome jo nuovargį) ir sugrąžinti jam pasitikėjimą savimi.

Fizinės negalios Sensorinės negalios. Jei vaikas pradeda atsilikti mokykloje ir ypač jei skundžiasi nuovargiu vakare, reikėtų patikrinti kai kuriuos dalykus.

– Dėl regėjimo sutrikimo kyla galvos skausmų vakare, grįžus iš mokyklos. Dažniausiai tai galima pataisyti paskyrus akinius.

– Dalinis klausos sutrikimas: vaikas netaisyklingai taria ir kalba, tačiau sutrikimas gali būti nelabai akivaizdus, todėl vaiką atstumia bendramoksliai, tėvai laiko neklusniu, mokykloje – nepakankamai protingu. Laimei, šiais laikais rečiau būna, kad šis sutrikimas būtų nustatomas pavėluotai.

Klausos sutrikimai dažniausiai sukelia ne vieną rūpestį. Visų pirma tai nuovargis, kylantis dėl didžiulių vaiko pastangų įveikti savo funkcinį sutrikimą skiriant mokymuisi daug papildomų valandų. Vaiką taip pat trikdo suvokimas, jog jis ne toks kaip visi. Todėl svarbu, kad jis gyventų kuo įprastesnį, panašų į bendraamžių gyvenimą, kad eitų į normalią mokyklą, ypač jei sutrikimas visai nedidelis. Deja, bendraklasiai dažnai jam primins jo negalią: vaikai gailisi tik stiprios negalios paliestų, o ne šiek tiek neįgalių! Ir tėvai imasi perdėtai globoti. Mokytojai irgi gali netyčia įskaudinti, kai stengdamiesi padėti per daug

išryškina vaiko negalią; taip, jie turi geranoriškai, bet labai diskretiškai teikti pagalbą ir globą: didžiausia paslauga, kokią jie gali suteikti vaikui, – tai visuomet kalbėti atsigręžus į klasę ir kuo aiškiau tarti žodžius, idant vaikui būtų lengviau suprasti iš lūpų.

Kalbos sutrikimai, kai kurių priebalsių tarimo sutrikimai, mikčiojimas, kalbos raidos atsilikimas dažniausiai savaime susitvarko pirmaisiais mokymosi metais, jei tai nepabrėžiama nei vaikui, nei aplinkiniams ir jei vaikui kalbama lėtai ir taisyklingai. Vaiko susijaudinimas, nerimas tik apsunkina situaciją.

Tačiau jei šie sutrikimai neišnyksta, vaiko Svarbu pašalinti vaiko kaltės nerimas irgi stiprėja, tuojausmą, žvelgti į vaiką rimtai met būtina specialisto ir sugrąžinti jam pasitikėjimą pagalba. savimi. Tegul žino, kad Kai yra judėjimo, tikssupratome jo nuovargį. liau – nekoordinuotų judesių negalia, vaikas nepakankamai vikrus ir apdairus, namie dažnai ką nors išverčia, mokykloje rašo netvarkingai, sąsiuviniai priteplioti, – elgtis reikėtų taip pat. Dažniausiai pakanka suaugusiųjų kantrybės ir geranoriškumo, ir viskas išsisprendžia be specialistų pagalbos.

Kairiarankystė nėra jokia negalia. Kairiarankis yra toks pat žmogus kaip ir dešiniarankis, sugeba padaryti tą patį, tik, žinoma, kairiąja ranka. Kasdienybėje gali kilti tam tikrų nepatogumų dėl to, jog kai kurie įrankiai pritaikyti tik dešiniarankiams, rašyba irgi jų sugalvota, tačiau kairiarankiai sugeba nesunkiai tas kliūtis įveikti.

Jei kairiarankiai vaikai mokykloje patiria sunkumų, tai būna susiję ne su jų kairiarankyste, o su visuomenės požiūriu: nepalanki išankstinė nuomonė, kartais šioks toks nepatogumas suolo kaimynui, bet dažniausias dalykas – emocinės traumos, kylančios dėl neapgalvotų žodžių ir galinčios sukelti nesaugumo, nevisavertiškumo jausmą.

Jei kurią dieną nusprendėte išmokyti kairiarankį rašyti dešiniąja ranka, darykite tai be jokių nemalonių užuominų, be jokios prievartos. Paaiškinkite, jog rašyti kaire nėra kažkas nenormalaus, bet didelis privalumas mokėti rašyti ir dešine. Tik jokiu būdu neverskite, jei tai jam per sunku.

Tęsinys. Pradžia 2011 m. sausio „Artumos“ numeryje.

Iš knygos „PERDUOTI MEILĘ. Ugdymo menas“ (Transmettre l’amour. L’art de bien éduquer, © Nouvelle cité, 2007).Vertė Ilona VALUJEVIČIENĖ.

Publikaciją remia privatus Vokietijos fondas

Artuma 2014 m. liepa–rugpjūtis

47

Veidu į vaiką

48

Rašo ir piešia lietuvių dailininkai Skaitome vaikams. Perkame vaikams Dailininkas ir rašytojas Kęstutis Kasparavičius (beje, birželio 2 d. sulaukęs garbingo 60 metų jubiliejaus) ne viename interviu yra užsiminęs, jog labiausiai jam patinka iliustruoti... savo knygas. Tai visai nekeista: kokybišką paveikslėlių knygą turime suvokti kaip kūrybingą vienos idėjos, bendros vizijos įgyvendinimą. Bendradarbiavimas būna ir sudėtingas – kartais trūksta susikalbėjimo dėl vizijos, o kartais jos apskritai stokojama... Taip iliustruotojai, kūrybines ambicijas siejantys su gilia teksto ir vaizdo tarpusavio derme, ir pradeda rašyti – juk dailininkas Kasparavičius tokiu atveju idealiai žino, kokių iliustracijų savo istorijai nori rašytojas Kasparavičius... Pasižvalgykime po lentynas, kaip sekasi kitiems lietuvių menininkams piešti ir rašyti vaikams.

Lina Žutautė. Kakė Makė ir pabėgusios ausys [pasaka]. – Vilnius: Alma littera, 2014, 34 p. (trečias nenurodytas tiražas; kaina „Pegaso“ knygyne 17,39 Lt).

Mažai teksto, bet daug detaliai iliustruotų prasmingų situacijų, kuriose veikia nenustygstantis vietoje labai smagus personažas, – štai ko reikia skaitytojams nuo 3 metų, bet kas pavyksta ne kiekvienam! Pati rašydama ir pati iliustruodama, Žutautė sukūrė labai dinamišką ir ryškiaspalvį (tačiau skoningai ir saikingai ryškiaspalvį), labai didaktišką (tačiau pačia pozityviausia, neįkyriausia prasme) pasakojimą – knygą, kurioje „yra kur akis paganyti“.

Tad ne atsitiktinumas, kad jau pirmoji autorės knyga „Kakė Makė ir Netvarkos nykštukas“ Tarptautinės vaikų ir jaunimo knygos tarybos (IBBY) pripažinta geriausia 2010 m. knyga jauniausiems skaitytojams. „Ak, ta Kakė Makė! Negirdėjo mamos, negirdėjo tėčio, nesiklausė senelės. Ir taip kasdien, mažiausiai po tris kartus! Tad nieko nuostabaus, kad vieną kartą nutiko neįtikėtinas dalykas“, – pristatoma knygos nugarėlėje. Kakę Makę lengva pamilti, tą supranti iškart. Be abejo, tą suprato ir leidėjas (jau pasirodė Artuma 2014 m. liepa–rugpjūtis

3 knygos, 2 garso knygos, 3 spalvinimo knygelės, 5 užduočių knygos, interaktyvi animuota istorija, puodelis, dėlionė, marškinėliai, rankinukas...). Tikėkimės, aktyvūs rinkodaros sprendimai nepaakins autorės publikuoti Kakės Makės serijoje tokių naujų knygų, kurios kokybe nusileistų pirmosioms, ir atsižvelgs į kūrybinio susikaupimo bei leidybinių pauzių svarbą. Kol kas – tai labai vykusių knygų serija; pagrįstai galime teigti, kad nors profesionaliai ir įdomiai iliustravo ne vieną „svetimą“ knygą, iki Kakės Makės pasirodymo dailininkės talentas nebuvo atskleistas taip ryškiai. Iliustracijos (jos pasakoja daugiau nei tekstas) sudomins ir visai mažus skaitytojus; Žutautei pavyko šmaikščiai perteikti ir „nekaltą“ vaiko matymą, tad tėvams pasakojimas kels malonią, atlaidžią šypseną. Beveik nėra abejonių, kad Kakė Makė patiks visiems: tai knyga, kurią vaikui norėsis vartyti ir vartyti, – tad kaip be jos asmeninėje bibliotekėlėje?

Nomeda Marčėnaitė. Lėlė; iliustracijos autorės. – Vilnius: Tyto alba, 2012, 81 p. (antras nenurodytas tiražas; kaina tytoalba.lt el. parduotuvėje – 23 Lt).

Lyriškas, labai emocingas pasakojimas apie fiziškai paliktą – taigi ir dvasiškai apleidžiamą – vaiką (motina išvyksta į Airiją, dukra paliekama močiutei). Pabaiga laiminga! Tekstas polifoniškas – ži-

nome, ką viena sau pagalvojo mergaitė (jos mintys rašomos kursyvu), toliau seka pasakotojos autobiografiškos (?) refleksijos, pvz.: „Niekada nemačiau, kaip į vežimą kraunamas šienas, niekada nebuvau ant tokio kvapnaus žolinio kalno užsiropštus <...>. O mergaitei pasisekė.

Gal ir man dar kada pasiseks“ (p. 49).

Pozityviai (šiek tiek reklamiškai) pasakojant apie „pramogas“ kaime, tiesiamas tiltas tarp šiuolaikinių vaikų užsiėmimų ir „amžinų“: miegoti ant šieno, statytis būstą, laidoti vabalėlius. Liūdina religinės praktikos reprezentavimas vien per draudimus („bijok Dievo, vaikeli. <...> Ko tu taip šauki? Klaupkis ant kelių“, p. 40), mergaitei absoliučiai nesuvokiamus – juk anksčiau ji „niekada nebuvo mačiusi vyro su suknele“ (p. 40). Tokias močiutes su anūkėm matom kaimuose dažną vasaros sekmadienį, tad ar Marčėnaitė kalta, kad atsilankymą bažnyčioje ji pavaizdavo būtent taip (pasirinkdama klišę)? „Lėlė“ – įrodymas, kad stipriems kūrėjams idėjos įgyvendinimo būdas nėra esminis. Mišri technika čia naudojama su nusimanymu, vaizdai subtiliai įsilieja į harmoningą pasakojimą apie savęs ieškojimą ir atradimą (turėkime omenyje, jog šioje srityje – tai autorės debiutas). Etnografiškas iliustracijų pobūdis puikiai tinka su įpinamu į pasakojimą tautos istorijos motyvu – ant aukšto surasta praradusi kūną lėlė priklausė į Sibirą ištremtai mergaitei: „Tuo tarsi parodoma, kad visi mes turim praeitį, o ji gali būti ir skaudi“ (Inga Mitunevičiūtė). Įsimintina knyga mokyklinio amžiaus vaikams, dar ir „interaktyvi“ – vėlgi savaip, senoviškai – knygos gale iš specialaus atvarto galima išsikirpti lėlę ir jos apdarus. Įtraukta į 2012 m. geriausių knygų vaikams penketuką.

Rūta LAZAUSKAITĖ

Atokvėpio valandai

Draugas Don Kamilis

Lietūs nesiliauja (II) Giovannino GUARESCHI Būdamas komunistų deputatas, partijos valdininkas ir keleivių grupės vadovas, Peponis visada su savimi nešiojosi storą odinį portfelį, kuriame buvo laikomi svarbūs ir net slapti dokumentai. Valgydamas jis pasistatė portfelį ant grindų, prie kojų. Tai buvo proga draugui Don Kamiliui nutaikius akimirką atidaryti jį, pasirausti ir konstatuoti, jog dugne būta paslėpto konjako butelio ir gražaus gabalo saliamio.

Kad kažkas negerai, Peponis pastebėjo tik tada, kai draugė Nadia garsiai paskelbė, jog draugas Oregovas iš visos širdies dėkojąs draugui senatoriui už gražias dovanas, tačiau jas priimąs tik su viena sąlyga – kad jos būtų padalytos visiems čia esantiems. Dovanos būtent ir buvo draugo Peponio konjako butelis ir saliamio gabalas.

– Drauge, – pasakė jam Don Kamilis, vėl sėsdamas šalia jo, – tavo idėja buvo tiesiog nuostabi. Ir antroji – vieną degtinės ratą apmokėti tau dar likusiais rubliais – taip pat rodo tave esant tikrą džentelmeną.

Peponis niūriai į jį pasižiūrėjo.

– Dar ne viskas, – sumurmėjo. – Iki Italijos dar tolimas kelias.

* * *

Draugas Oregovas sėdėjo ilgo stalo gale. Jo dešinėje sėdėjo kolchozo pirmininkas ir politinis sekretorius, kairėje – draugė Nadia Petrovna, jai iš kairės buvo įsitaisęs draugas Salvatorė Taršaitis. O tojo kairėje sėdėjo didžiai susikrimtęs Jonelis Gemzius, kurį pirmajam nuo gražiosios Nadios atskirti buvo pasisekę gudriu manevru.

Konjakas ir saliamis, kaip buržuaziniai produktai, rodė sentimentalias ir nekintančias tendencijas, visą vakarą pasilikdami draugo Oregovo ir jo kaimynų artumoje. Čia tie jautrūs sutvėrimėliai ir baigė savo gyvenimą.

– Drauge, – staiga prabilo draugas Salvatorė Taršaitis, savo žvilgsniu rydamas gražiąją Nadią, – aš galėčiau pasakyti dar geresnę kalbą, negu draugas Klastūnas, jei tik turėčiau gitarą.

Draugė Nadia pusbalsiu pasitarė su kolchozo pirmininku, ir niekas nepastebėjo, kaip šis staiga atsistojo ir dingo; balsų klegesys, kaitra, degtinė, konjakas ir cigarečių dūmai buvo sukėlę nuotaiką, panašią į romiečių caciara (vyno ir sūrio šventė). Tačiau kai vyrukas sugrįžo, visi atkreipė dėmesį, jog draugo Taršaičio paleistas šūksnis nebuvo labai žmoniškas: – Gitaaraa!

Tifizo kolchozas neturėjo nė vieno besisukančio motoro, tačiau turėjo gitarą, kuriai netrūko nė vienos stygos. Be to, jis turėjo armoniką su jai priklausančiu muzikantu.

Draugui Salvatorei Taršaičiui pasigriebus gitarą ir tebederinant jos stygas, kolchozo pirmininko atsigabentas vyrukas pradėjo lengvą maršą. Iš dumplių išsprūdo toks užu širdies griebiąs garsas, kad net tylusis draugas Sparva, pusininkas, nebeišlaikė. Staiga pašoko ant kojų ir iš vyruko rankų išplėšė armoniką: klaikus akordas, kuris tuo metu pasigirdo, visus privertė nutilti. Jis atsisėdo ir pradėjo Bitės skridimą; po to buvo Migliavaccos mazurka. Jis grojo taip puikiai, kad net jo ausys atrodė mažesnės.

Draugas Taršaitis jau buvo sustygavęs gitarą ir galėjo prisijungti. Jis uždainavo O sole mio, ir jo balsas apėmė visą Neapolį – nuo Vomero iki Pozilipo, nuo Zi’Teresa iki Funiculi, funicula, nuo mėnesienos įlankoje iki problemų Pietuose. Jei dainos būtų nepakartojęs, būtų buvęs sudraskytas į gabalus. Jis padainavo dar vieną, dvi, tris, dešimt dainų, o draugas Gemzius putojo iš pykčio, nes draugas Salvatorė Taršaitis nė sekundei nenuleido akių nuo draugės Nadios Petrovnos, ir ši, kaip pamišusi, spoksojo į jį.

Tada draugas Sparva perėjo į dviejų ketvirčių taktą ir pradėjo polką. Nuo jos visi tiesiog pamišo. Dingo staltiesė, lentos, ožiai – viskas. Kas norėjo gerti, turėjo eiti į raštinę, kur stovėjo rašomasis stalas, galįs atlaikyti tiek degtinės butelių ir stiklinių, kiek tik pageidavai. Visi, išskyrus Don Kamilį, šoko, o šis įsikūrė raštinėje, degtinės butelio ir ant sienos kabančio melancholiško Lenino portreto draugijoje.

* * *

Draugas Salvatorė Taršaitis buvo atidavęs gitarą kitam ir šoko su drauge Nadia, nė sekundei nepaleisdamas iš glėbio. Tik tada, kai Peponis panorėjo draugei Nadiai pranešti kažką svarbaus, ją paleido iš rankų.

– Drauge, – sakė jai Peponis, pasivedėdamas į tolimą kertę, – po darbo leidžiama nekaltai pasilinksminti, tačiau toks būdas, kuriuo draugas Klastūnas dalyvauja pasilinksminime, yra nedraugiškas ir turi būti nubaustas.

– Pritariu, – atsakė Nadia Petrovna.

– Draugas Klastūnas, – tęsė Peponis, – yra pirmaeilis aktyvistas, bet, deja, namuose po padu. Jis turi baisią, pavydo griaužiamą žmoną su atkakliai reakcionieriškų smegenų dėžute. Net čia, už tūkstančių kilometrų nuo namų, jis nedrįsta pašokti. Manau, kad ir jis turėtų šokti.

Artuma 2014 m. liepa–rugpjūtis

49

Atokvėpio valandai

50

– Savaime suprantama. Palik tą reikalą man sutvarkyti, – atsakė nusišypsodama draugė Nadia.

Po penkių minučių į kolchozo ir gėrimų kontorą įsiveržė būrys lyg nuo grandinės paleistų merginų: Don Kamilis buvo nutemptas nuo kėdės ir nuvilktas į salę.

Jis turėjo šokti.

Peponis gėrėjosi spektakliu neslėpdamas džiaugsmo.

Kai karščiausia mergina stipriai prisiglaudė prie kunigo, Peponis mostelėjo, ir draugo Viktoro Orderiaus, fotografo iš Turino, kamera plykstelėjo ryškiu žaibu. Maždaug dar dvidešimt kartų sušvito žaibas niūrioje salėje, nes visos merginos kaip pamišusios puolė fotografuotis Don Kamiliui ant kaklo.

– Drauge, – sakė Peponis fotografui, kai šis išbaigė juostelę, – už tas nuotraukas man atsakysi savo galva.

Paskui buvo pertrauka, per ją atgabenta naujų gėrimų.

Dėl to nuotaika nė kiek nepablogėjo: iš pradžių Viktoras Orderius tobulai meniškai pamėgdžiojo visų naminių gyvulių balsus, paskui mažute lūpine armonikėle pasirodė sicilietis draugas Šalčius, tada draugas Kurulis iš Sardinijos suvaidino nusigėrusį, veltui bandantį atrakinti duris, po jo toskanietis draugas Kartuvė falcetu uždainavo operos ariją ir pagaliau genujietis draugas Svarstyklius įvairiais magijos numeriais tiesiog išvedė kolchozininkus iš proto.

– Televizija nepaprastai prisidėjo prie dirbančiųjų masių kultūrinio lygio pakėlimo, – pareiškė Peponiui Don Kamilis.

– Nėra abejonės, – atsakė Peponis. – Beje, manau, kad iš to nedarysime jokių proklamacijų. Geriau atvirukai, kurių pelnas eis partijos labdaros reikalams.

– Kokie?

– Iš fotografijų, kuriose jo prakilnybė klebonas, užsimaskavęs komunistu, pasimėgaudamas šoka su kolchozo merginomis.

– Dar ne vakaras! – niūriai atkirto Don Kamilis. – Iki Italijos dar tolimas kelias. Šokiai vėl prasidėjo. Prie jų prisiartino mažas, liesas kolchozininkas, maždaug keturiasdešimties metų.

– Drauge, – pusbalsiu, gražia italų kalba paklausė Don Kamilio, – ar tu esi ekskursijos vadovas?

– Ne, – atsakė Don Kamilis ir parodė į Peponį. – Mūsų ekskursijos vadovas yra tas storapilvis. Aš esu tik pirminės partinės organizacijos pirmininkas.

– Tada aš pasakysiu jums abiem, – kalbėjo svetimasis, vos judindamas lūpas. – Jei jūs nesusirūpinsite, atsitiks nelaimė. Jeigu neapolietis draugas tuoj pat nepaleis merginos, tai draugas iš Romos prišoks prie jo ir suskaldys pakaušį.

Kad kolchozininkas kalbėjo tokia puikia italų kalba, buvo, be abejo, nuostabu; tačiau pirmiausia reikėjo sukliudyti suskaldyti pakaušį, ir Peponis kaip raketa šovė tolyn.

Don Kamilis kalbėjo nuostabiajam kolchozininkui gestais; tas kurį laiką juos stebėjo, paskui nusijuokė, lyg būtų supratęs.

Artuma 2014 m. liepa–rugpjūtis

– Degtinė! – sušuko.

– Da, da! – patvirtino Don Kamilis.

Degtinės ir kolchozo kontoroje jie galėjo kalbėtis niekieno netrukdomi.

– Sinjore, – pasakė kolchozininkas, – aš esu rumunas.

– Bet iš kur tu kalbi taip puikiai itališkai su neapoliečių akcentu?

– Aš esu gimęs Neapolyje. Buvau jūreivis ir, būdamas devyniolikos metų, 1939-aisiais susipažinau su mergina.

Ji buvo rumunė ir grįžo į Rumuniją. Aš transportiniu laivu atplaukiau į Konstancą. Ten klaidžiojau gatvėmis ir ieškojau merginos.

– Ir tu jos niekada neberadai? – užjausdamas paklausė Don Kamilis.

– Radau! Bet man nepatogiu laiku.

– Per vėlai? Ji buvo jau ištekėjusi?

– Ne, per anksti, ji buvo dar neištekėjusi. Taigi vedžiau ją, savo nelaimei. Ačiū Dievui, greit prasidėjo karas. Atėjo rusai, ir jiems reikėjo žmonių kolchozuose, taigi aš savo noru ir pasisiūliau...

* * *

Nuostabiajam kolchozininkui pasakojant savo nuotykius, Peponis tykojo draugės Nadios. Pasibaigus mazurkai, jis išplėšė ją iš draugo Taršaičio glėbio ir pasileido šokti valsą kurį tuo metu užgrojo armonika.

– Drauge, – pasakė jai Peponis rimtu balsu, – pasistenk mane suprasti. Draugas Gemzius yra puikus aktyvistas, bet dar nepasiekęs tikro politinio subrendimo. Jis dar pilnas buržuazinių prietarų.

– Aš pastebėjau tai, – atsakė draugė Petrovna. – Bet tikiu, kad galėsiu jį iš tų prietarų išvaduoti.

– Žinoma, žinoma. Tik nelaimė, kad jis jų dar tebeturi šį vakarą. Todėl, jei tu nenustosi šokusi su draugu gitarininku, jis užpuls jį ir primuš. Aš pažįstu savo žmones ir žinau, ką sakau. Nenorėčiau, kad tokia šventė virstų peštynėmis.

Kiekvienu atveju – tu esi įspėta, ir mano pareiga atlikta.

Jie baigė valsą, daugiau nė žodžio nebekalbėdami, po to išsiskyrė.

Peponis nuėjo į degtinės kontorą, ir Don Kamilis papasakojo jam rusiško-rumuniško neapoliečio istoriją.

– Jis yra nelaimingas žmogus, kuris niekada nesidomėjo politika, bet dabar prašo mūsų pagalbos. Jis yra įklimpęs čia, Rusijoje.

Peponis truktelėjo pečiais.

– Dėl to tik jis pats kaltas. Kodėl jis nepasiliko Rumunijoje?

– Nes Rumunijoje, – pareiškė vyras, – gyvena mano žmona. Ir aš neturėjau kitos galimybės nuo jos išsivaduoti. Ir neapoliečiui Rusijoje geriau, negu Rumunijoje. Šiaip jau man čia gerai sekasi: aš esu vienintelis kolchozo kirpėjas apylinkėje ir žygiuoju iš kolchozo į kolchozą, kirpdamas plaukus ir skusdamas žandenas. Deja, mano specialybė yra ilgalaikis sušukavimas.

– Ilgalaikis sušukavimas?

Atokvėpio valandai

– Pone kapitone, moterys ir čia kaip visur. Norėdamos gražiai atrodyti, jos ir valgio atsisakytų. Vos tik vieną merginą taip padabinau, kad ji atrodė kaip tikra paryžietė, ir kitos užsigeidė ilgalaikio sušukavimo. Ir taip iš kolchozo į kolchozą sklinda garsas apie mane. Jūs mane juk suprantate?

– Be abejo, – nusijuokė Peponis. – Tik nesuprantu, kodėl tu skundiesi, kad esi įklimpęs.

– Pone komendante, nelaimė, kad aš esu jaunas ir vienišas šioje begalinėje Rusijoje. Ir nepamanykite abu, kad tai panašu į laisvąją meilę. Rumunijoje buvo pasakojami stebuklai apie laisvąją meilę Rusijoje. Melas! Jei berniokas prasideda su svetima mergina arba ištekėjusia moterimi, jis gauna lazdų, kaip ir visur. Pirmajame kolchoze jie mane užklupo, prisipažinsiu, ir išgujo, spardydami į užpakalį.

Ta pati nesėkmė mane persekiojo ir antrajame, ir trečiajame kolchoze. Ir taip toliau, nepaliaujamai.

– Na, ir ko tau sukti galvą, – nusišypsojo Peponis. – Sovietų Rusijoje yra aštuoniasdešimt tūkstančių kolchozų.

– Žinau, bet, deja, aš turiu tik vieną užpakalį, – su graudžiu nuoširdumu prisipažino „rumunas“.

Peponį ištiko juoko priepuolis, ir Don Kamilis pasistengė pasinaudoti jo gera nuotaika.

– Drauge senatoriau, – pasakė jis, – vaikinas nesielgia garbingai, tai aišku, bet jis žlunga iš ilgesio, norėdamas pamatyti Neapolį. Ar nebūtų galima jam pagelbėti?

– Kaip? Mes juk negalime pasiimti jo į Italiją kuriame nors lagamine.

– Tai tiesa, bet draugas Poveržlė buvo išsiųstas namo, o tavo kolektyvinis pasas vis dar tebegalioja vienuolikai asmenų, nors mūsų tėra tik dešimt.

– Tai būtų gryna beprotybė! – nusigandęs sušuko Peponis. – Draugas Oregovas nė minutei mūsų nepaleidžia iš akių.

– Kada nors ir jis atsisveikins su mumis.

– Nekvailiok, – nukirto Peponis. – Vyrukas turi likti čia, kirpti žmonėms plaukus ir palikti ramybėje merginas.

– Pone pulkininke, – bailiai įsiterpė „rumunas“, – bet iš to išeitų labai blogas komunizmas.

– Tu esi klajoklis ir, sakyčiau, linksmas, – pastebėjo Peponis. – Bet vis dėlto nenoriu nieko girdėti apie tavo istoriją.

Peponis išėjo iš kontoros.

– Pone komendante, kaip nors pagelbėkite man, – maldavo kolchozininkas pasilikusį Don Kamilį. – Jums net nieko nereikia daryti. Tik pasakykite man, kada ir iš kur išskrisite. Aš jau susitvarkysiu, nors ir tektų dėl to dar daugiau spyrių į užpakalį ištverti. Joks žmogus negali sulaikyti neapoliečio, kai jis nori vėl pamatyti Neapolį. Tik pats mielasis Dievas. O Chruščiovas nėra mielasis Dievas.

Don Kamilis buvo iš anksto nusirašęs kelionės maršrutą ir pasakė jam išvykimo dieną bei vietą.

– Tai ir viskas, ką tau galiu padaryti, – pasakė jis. – Ir užmiršk, kad pažįsti mane. Aš jau užmiršau.

* * *

Susirinkimo salėje tebeviešpatavo tas pats įkarštis, ir Peponis veltui ieškojo draugės Nadios. Jo išgąstį didino tai, kad salėje taip pat nebuvo matyti nei draugo Salvatorės Taršaičio, nei draugo Jonelio Gemziaus.

Pagaliau netikėtai iš kažkur pasirodė mergina, ir jis sugriebė jai už rankos: – Na? – Deja, aš per vėlai įsiterpiau, – skundėsi draugė Nadia Petrovna. – Jie išėjo kartu. Kai pasivijau, viskas buvo baigta.

– Kur yra Taršaitis?

– Tvarte Nr. 7, ant šieno.

– O Gemzius?

– Ant šieno, tvarte Nr. 7. Jis deda šaltus kompresus draugui Taršaičiui ant akies.

– Ir nieko daugiau nebuvo?

– Nieko, išskyrus draugą Taršaitį, kuris gavo kumščiu į akį, ir draugę Nadią Petrovną, kuri gavo antausį, – draugė Nadia Petrovna piktai sugniaužė kumščius ir pridūrė: – Įsivaizduok, tas valkata išdrįso duoti man antausį.

Tai labai rimtas reikalas, nes draugė Nadia Petrovna pagaliau buvo ne kokia eilinė sovietų pilietė, bet svarbi partijos narė ir dar valstybės tarnautoja.

– Aš visiškai tave suprantu, – oriai atsakė Peponis. – Ir todėl klausiu, kas tau labiau patiktų: ar kad jis būtų gerai apkultas, ar kad apskųstas draugui Oregovui?

Draugė Nadia Petrovna papurtė galvą.

– Kada gali nukentėti partijos vardas, – pareiškė ji su kilnia rezignacija, – asmeniniai reikalai turi būti palikti nuošalyje. Pagaliau tas reikalas ne toks jau ir svarbus. Šią valandą jo skrandis pilnas degtinės; kai alkoholio tvaikas išgaruos, jis pats gailėsis ir gėdinsis savo poelgio.

Peponis pakraipė galvą.

– Drauge, – sumurmėjo jis, – Leninas reikalauja sakyti tiesą nepaisant, ar ji maloni, ar ne. Gemzius visą vakarą neišgėrė nė lašelio degtinės ar konjako. Antausis nebuvo nesąmoningas, jis turėjo tam tikrą tikslą ir prasmę.

Draugės Petrovnos akys sužibo, tarytum jose būtų pasirodžiusios ašaros. Jos kairysis skruostas buvo raudonesnis už dešinįjį, ir ji prisidengė jį ranka.

– Drauge, – pasakė ji tyliai, – man gėda, bet turiu prisipažinti, jog ir aš dar nesu pasiekusi reikalingą politinį subrendimą.

Tuo metu prie jų priėjo Don Kamilis.

– Ar kas nors negerai? – paklausė jis.

– Ne, – grubiai atkirto Peponis, – viskas kuo puikiausiai.

„Viltis“, Klyvlendas, Ohajas, 1968.

Vertė Jonas Pranas PALUKAITIS. Autoriaus iliustracija

Artuma 2014 m. liepa–rugpjūtis

51

Akiračiai

52

KRISTIJONAS DONELAITIS

Vytauto Jurkūno medžio raižinys, 1955 m.

„...eidamas 67 savo amžiaus metus, mirė dėl visiško nusilpimo. Jis buvo puikus mechanikas, padaręs tris gražius klavesinus, fortepijoną, taip pat mikroskopą ir daug visokių kitų dalykų ir kartu sąžiningas žmogus.“ Toks įrašas liko parapijos mirusiųjų knygoje. Nė žodžio apie jo literatūrinį palikimą, darbus sodininkystės srityje, įvairiapusę veiklą ir puikią parapijos pastoraciją. Nieko keisto. Žmonės dažnai daug ko nesupranta, nepajėgia įvertinti ir... pavydi.

Dabar mes didžiuojamės klasiko kūryba, žavimės jo įvairiapusiška asmenybe, neeiline erudicija ir atsidavimu krikščionybei. Donelaičiui esant gyvam, jo darbų svarbą suprato ir įvertino vos maža grupelė žmonių.

Ištakos ir vaikystė XVII a. antroje pusėje Hansas Donelaitis ir dar du valstiečiai išsinuomojo iškirstą dykynę ir įkūrė Lazdynėlių kaimą Įsručio apskrityje, netoli Gumbinės. Tai buvo Kristijono senelis. Gausioje jo sūnaus Kristupo šeimoje 1714 m. sausio 1 d. gimė sūnus Kristijonas.

Donelaičiai nėjo baudžiavon. Tai buvo laisvieji valstiečiai, kurių statusas nepalyginti aukštesnis už baudžiauninkų. Žemės turėjo nedaug, o ir toji pati nederlinga, tad šeima gyveno labai kukliai. Reikia pabrėžti, kad Donelaičių būta lietuvių. Tuo metu žodis „prūsas“ nereiškė tautybės (tokios ir nebuvo), o tik pilietybę, t. y. priklausymą Prūsijos valstybei. Pamaldūs tėvai, apsiavę vyžas, kas sekmadienį vedini septyniais vaikais, traukdavo bažnyčion. Augo penki broliai – Frydrikas, Kristijonas, Mykolas, Adomas, Jonas ir dvi seserys, kurių vardai nuskendo užmarštyje.

Visi donelaitukai buvo gabūs, bet nelinkę prie žemės darbų. Iš tos giminės išaugo daug žinomų meistrų, pastorių, valdininkų. Štai poeto brolis Frydrikas tapo žinomu Karaliaučiaus auksakaliu ir muzikos instrumentų dirbėju, Mykolas – juvelyru, Adomas – neeiliniu kalvystės meistru.

Laikai ėjo sunkūs. Prūsiją siaubdavo pavietrės, t. y. maro epidemijos. Mirė žmonės, krito gyvūnai ir paukščiai. Donelaičiai liko gyvi tik todėl, kad Lazdynėliai buvo užkampis miškuose, atokus nuo kitų kaimų. Aišku, kad gyvenimas vis sunkėjo. Kristijonas, kaip ir kiti vaikai, ganė bandą. Spėjama, jog lankė Gumbinės mokyklą. Prūsijos karaliaus įsakymu iš kiekvieno kaimo vienas gabus vaikas privalėjo mokytis bažnytinėje mokykloje. Parapinės mokyklos veikė kurio nors prakutusio amatininko, dažnai eidavusio ir mokytojo pareigas, namuose. Štai tokioje mokykloje Donelaitis išmoko rašto ir vokiečių kalbos. Tikslių žinių apie poeto vaikystę visai mažai. Tik žinoma, jogei anksti neteko tėvo.

17-metis Kristijonas įstoja į Karaliaučiaus katedros – Kneiphofo – keturklasę mokyklą-kolegiją. Tai buvo maArtuma 2014 m. liepa–rugpjūtis

terialiai itin sunkūs metai berniukui, esančiam toli nuo namų, nepažįstamoje aplinkoje. Iš įvairių šaltinių žinoma, kad tuo metu jis ypač skurdo.

To meto jaunuoliams Prūsijoje grėsė būti paimtiems į rekrūtus. Manoma, kad Donelaitis to išvengė dėl menkos sveikatos, nors pagal amžių ir ūgį (174 cm.) galėjo būti paimtas į kariuomenę. Kolegijoje jis mokėsi neilgai, tačiau žinių pasisėmė daug. Dirbo tiek, jog sykį buvo net apalpęs. Vargino ir žiauri, nežmoniška drausmė. Kolegijoje jis tobulai išmoko lotynų kalbą, mokėsi teologijos.

Originalo kalba skaitė antikinę literatūrą (ypač žavėjosi Vergilijumi). Turėjo galimybių naudotis Valenrodo biblioteka, o tai buvo didelis dalykas.

Studentas Kur link pasukti? Rinktis muzikanto kelią? O gal gydytojo? Auksakalystė, optika irgi labai traukė. Gabus buvo viskam. Puiki muzikinė klausa, įgimtas muzikalumas, gražaus tembro balsas, bet gal tai antraeiliai dalykai? Dievo dovana – gebėjimas ir noras meistrauti – lygiai kaip ir muzika... Kristijonas pasirinko teologiją.

Būdamas 22 metų, t. y. 1736 m. rugsėjo 27 d., Donelaitis priimamas į Karaliaučiaus universiteto Teologijos fakultetą. Mokslai vyko tik lotynų kalba, tad jos mokėjimas Kristijonui labai pravertė. Taip pat ten išmoko graikų, hebrajų, prancūzų kalbų. Apsigyveno Albertinos alumnate. Tuo periodu Donelaitis įgijo du draugus visam gyvenimui: Johanną Friedrichą Sperberį iš Želvos (Kamenskojė) ir Karlą Friedrichą Jordaną iš Narkyčių (Meždurečė).

Suprantama, skurdo. Matydavo šalia universiteto esančius asocialių žmonių kvartalus, taigi ir paleistuvystę, alkoholizmą, vagiliavimus. Spėjama, jog dėl to pateko į pietistų įtaką. Šie skelbė, jog pašlijusią visuomenės moralę galima pataisyti griežtu asketiškumu, maldomis ir dideliu darbštumu. Toks požiūris jam išliks būdingas visą gyvenimą.

Akiračiai

Jau Albertinoje (taip vadino universitetą) išryškėjo oratorinis Kristijono talentas. Tai vėliau jam labai pravers pastoraciniame darbe, lygiai kaip ir universitetiniai lietuvių kalbos fakultatyvai.

1740 m. vasarą, užbaigęs mokslus Karaliaučiaus universiteto Teologijos fakultete, Kristijonas Donelaitis atvyko dirbti į Stalupėnus.

Kantorius Donelaičiui jau 26 metai. Mokslai baigti, bet pastoriaus egzaminų jis nelaiko, nes nėra laisvos parapijos.

Aplankęs brolius ir seseris, apsistoja Stalupėnuose (Nesterovas). Tai miesteliukas netoli nuo Lietuvos sienos ir ne per toliausiai nuo gimtųjų Lazdynėlių. Jo gyventojų didžiumą sudaro vokiečiai kolonistai.

Koks buvo Stalupėnų kantoriaus Kristijono Donelaičio darbas? Kristijonas bažnyčioje groja vargonais, veda bažnytinį chorą, esant reikalui gieda laidotuvėse, moko vaikus vietos mokykloje. Kadangi gavo rėžį žemės, be to, daržą prie mokyklos ir pusėtiną algą, reik manyti, jog neskurdo.

Neilgai trukus miršta mokyklos rektorius, ir Donelaitį paskiria į jo vietą. Ak, rektoriaus našlė vos 27-erių, išvaizdi, protinga, energinga ir net pasiturinti... Na, tiesiog gera ir graži moteris nukrito tiesiai iš dangaus, net ieškoti nereikėjo! Ji buvo vardu Ana Regina, mergautine pavarde Olefant (Ohlefant). Beje, teisėjo duktė, kas irgi šį tą reiškė.

XVIII a. draugystė reiškė daugiau negu mūsų laikais.

Tai įrodo Donelaičio artimo draugo Sperberio poelgis: šis perleido savo studijų draugui Kristijonui Tolminkiemio parapiją, kuri buvo siūloma jam. Tam tikros reikšmės greičiausiai turėjo ir tai, kad būsimasis Donelaičio uošvis teisėjas buvo įtakingas žmogus. Ir taip 1743 m. lapkričio mėnesį, jau išlaikęs pastoriaus egzaminus, Kristijonas Donelaitis iškilmingai įvesdinamas į Tolminkiemio bažnyčią. Tolminkiemyje praleis visą likusį gyvenimą. Čia ir numirs.

Tolminkiemio ganytojas Kristijonas Donelaitis – puikus kunigas. Apie jo sakomus pamokslus girdas sklinda toli ir plačiai. Kalba įtaigiai, aiškiai, paprastai. Pamoksluose visada yra klausytojų dėmesį prikaustanti intriga. Sudėtingus dalykus aiškiai pasako net visai neišprususiems būrams. Šventąjį Raštą moka atmintinai. Aplinkinių parapijų dvasininkai atvažiuoja pasiklausyti jo pamokslų ir pasimokyti. Tačiau būrams jis reiklus ir griežtas. Rūsčiai bara už paleistuvystes, girtuokliavimą, tingumą. Neduok Die, atnešti pakrikštyti nesantuokinį vaiką! Oi, burnos klebonas! Jo vedamų knygų paraštėse pilna komentarų. Tai parapijiečių charakteristikos, tarp kurių gali rasti: „kekšė“, „girtuoklis“, „tinginys“ ir pan. Bet savo parapijos žmones vis vien myli, supranta, užjaučia, nors ir plūsta.

Ir ko tik jis nedaro! Užveisia didžiulį neįprastą tiems laikams sodą. Sodina rečiausius vaismedžius, vaiskrūmius, skiepija, veda naujas rūšis. Sodas liks jo aistra iki mirties.

Kadangi turi profesionalo muzikinį išsilavinimą, tai daug dėmesio skiria muzikai. Kuria kantatas, muziką psalmėms (deja, ši jo kūrybos dalis neišliko), sumeistrauja gerus klavesinus, netgi to meto naujovę – fortepijoną.

Tolminkiemio bažnyčioje gieda puikus choras, vaikai mokomi muzikos, o pats klebonas šlovina Viešpatį operiniu balsu. Be šių aistrų, turi ir kitų. Šlifuoja optinius stiklus, daro barometrus, mikroskopus, termometrus – tais laikais retus daiktus. Tuo irgi plačiai pagarsėja.

Be statybų neapsieina nė vienas kaimo kunigas. Donelaitis to taip pat neišvengė. 1756 m. jis perstatė ir išplėtė bažnyčią, 1760 m. pastatė mokyklą, 1764 m. namus pastorių našlėms, 1765 m naują kleboniją. Nemažai, tiesa?

Domisi Europos naujienomis, daug skaito. Jo aktyvumas ir darbštumas tiesiog neįsivaizduojami. Lygiai kaip ir didžiulė erudicija bei tautiškumas, nepaisant to, jog pamokslus sako ne tik lietuviškai, bet ir vokiškai.

Tokį nežmonišką krūvį šiek tiek palengvina žmona Ana Regina, paimdama ant savo pečių visą ūkio naštą, ir gera materialinė padėtis. Jo alga prilygsta universiteto profesoriaus atlyginimui. Be to, klebonui priklauso 40 ha žemės, tvartai, galvijai. Maža to, kadangi parapiją sudaro du dvarai, du palivarkai ir 35 kaimai, tai suplaukia ir šiek tiek aukų.

Pats save Donelaitis apibūdino kaip muzikalų ir „gyvo būdo“ žmogų. Yra Tolminkiemio bažnyčia žinoma ne tik jo erudicija, prigimtiniai gabumai, asketiškumas, teisingumas ir didelė tautinė savimonė. Tokiu visapusiškumu kaip Donelaičio Dievas retą apdovanoja. Panašu, kad buvo įvairiapusiškesnis už Antaną Baranauską. Ką gi, tai mūsų lietuviškasis Leonardo da Vinci. Šio ypatingo žmogaus dienos bėgo Tolminkiemyje, iš kurio, žinojo, niekur neišvyksiąs. Galvodamas apie savo būrus, ėmė kurti pasakėčias, kol įsismaginęs apie 1757 m. pradėjo rašyti „Metus“. Spėjama, kad poemą užbaigė 1775 m., būdamas 61 metų.

Nuo vaikystės menka sveikata silpo. Jėgos nyko, pradėjo drebėti rankos. Donelaitis tapo prislėgtas, piktas, irzlus, nepajėgė dirbti tiek, kaip anksčiau. Ana Regina, kurią gerbė ir mylėjo, jį slaugė, rūpinosi. Mūsų dienų tyrinėtojai daro prielaidą, kad Donelaitis sirgo Parkinsono liga, be to, buvo apsinuodijęs gyvsidabriu, nes darė termometrus, o apie gyvsidabrio nuodingumą tais laikais dar nežinota.

1780 m. vasario 18 d. Tolminkiemio klebonijoje 67 metų Kristijonas Donelaitis atsiduso paskutinį kartą.

Artuma 2014 m. liepa–rugpjūtis

53

Akiračiai

54

Vaikų nepaliko. Ana Regina po laidotuvių persikėlė į jos vyro pastatytą našlių namą. Sutuoktinį pergyveno 15 metų.

„Metai“ Šią poemą daugelis autorių vadina Mažosios Lietuvos epu. Tai epinė poema, vaizduojanti lietuvių būrų gyvenimą ir įvertinanti jį socialiniu, moraliniu, religiniu bei tautiniu aspektais. „Metai“ yra toks kūrinys, kurį rašydamas autorius tarsi tikėjosi, kad jį skaitys tie patys būrai. Įdomu tai, jog Donelaitis visiškai aplenkia meilės temą.

Poemoje net neužsimenama apie vyro ir moters santykius, jausmus. Ką gi, autoriaus būta moralisto ir asketo, tad į pavojingus vandenis nebrido...

Dažnai sakoma, kad Donelaitis rašė liaudišku stiliumi. Tai ne visai tikslu, nes hegzametro liaudišku nepavadinsi. Kitas reikalas – kalba. Autorius vartojo to meto paprasto kaimiečio leksiką. Todėl skaitytojo neturėtų šokiruoti tokie žodžiai, kaip „subinė“, „šūdas“, „kekšė“, „smirdas“, „snarglius“, „sterva“, „Pavasario linksmybių“ pirmas lapas „vėmalai“, „snukis“ ir t. t. Čia reikia prisiminti, jog pirmasis „Metų“ leidėjas Liudvikas Rėza taip nusigando vulgarizmų, kad pačius „baisiausius“ iš teksto išmetė. Kokie tai buvo žodžiai – nežinia. Kadangi Donelaičio būta labai muzikalaus, tai jo tekstuose itin ryškus garsų efektas – fonika. Visi tekstai darnūs, skvarbūs.

Negali nežavėti ir ypač turtingas autoriaus žodynas. Tai liaudies kalba, kurios lobius jis tarsi iškelia ir apšviečia stipria šviesa. Žmogų ir gamtą poetas suprato taip, kaip mokė krikščionybė. Nors buvo gerai susipažinęs su antikiniais autoriais (jų įtaka jaučiama), tačiau priklausė jau krikščioniškai epochai, todėl ir „Metai“ yra savaip krikščioniški.

Donelaičio reikšmė Kristijonas Donelaitis „Metus“ rašė tokiu laikotarpiu, kai lietuvių tautai grėsė išnykimas. Mūsų klasikas, tobulai mokantis gimtąją kalbą, protino žmones visais Artuma 2014 m. liepa–rugpjūtis

jam žinomais būdais, moralizuodamas gerąja šio žodžio prasme. Reikėjo daug tautiškumo, drąsos ir ryžto imtis tokio darbo.

Būdamas gyvas, garsėjo įvairiais talentais, bet tik XIX a. Liudvikas Rėza pasauliui pristatė Donelaitį – poetą. Nors jo išleisti „Metai“ (praėjus 38 m. po autoriaus mirties) buvo gerokai sudarkyti, iškupiūruoti, tačiau žmonės sužinojo apie šį nepaprastą kūrinį. Kristijono Donelaičio vardas nuskambėjo Vokietijoje, Latvijoje, Lenkijoje ir visoje Lietuvoje. O po to pradėjo tekėti naujų leidimų upelis vėl toje pačioje Vokietijoje, Rusijoje, JAV. Pagaliau 1914 m. Vilniuje visas „Metų“ tekstas buvo išspausdintas kultūros veikėjo gydytojo Jurgio Šlapelio pastangomis. Dabar „Metai“ išversti į vokiečių, anglų, švedų, latvių, lenkų, rusų, baltarusių, ukrainiečių, gruzinų, čekų, vengrų, bulgarų, japonų, armėnų, ispanų kalbas.

Donelaitis rodo pasauliui XVIII a. Lietuvą, jos žmones ir daro tai nepaprastai meniškai, patraukliai kultūrine bei literatūrine prasme. Labiausiai šiuo metu Kristijonu Donelaičiu ir jo kūryba domimasi Vokietijoje.

Ar prisimenate?

Mokykloje lituanistės pasakojo apie Donelaitį, skaitėme jo kūrinių ištraukas. Ar daug ką iš to prisimenate?

Paimkite bibliotekoje (jei namie neturite) „Metus“ ir atsiverskite. Bet kur. Pavyzdžiui: „Vei žiūrėkim tikt! jau vėl su padėjimu Dievo Vasarą su šiltoms dienelėms jaučiame grįžtant.

Vei! kaip žemė jau savo nuogą nugarą rėdo, Ir kaip kožnas daikts atgydams pradeda džiaugtis.

Ant! paukšteliai po dangum, pulkais susilėkę, Linksminas ir sumišai visur skraidydami juokias; O keli tarp jų pautus rokuodami deda.

Ale palaukit tikt, iki pautai, jūsų padėti, Čypsės ir po tam dar jus užaugdami kvaršys Ir už procę jums menkai dėkavos išlėkę.

Taigi matai, taip paukščiams, taip ir mums pasidaro, Irgi be vargo būt negal nei viens šime sviete.

Juk ir mes, dar A, B, C nemokėdami čiauškėt, Daug vargų bei strokų tėvams savo padarėm, Ik bėginėt išmokom ir ką žaist prasimanėm.

O vei! kaip kiek išminties užaugdami gavom, Ir darbeliai su vargeliais jau prasidėjo; Štai tuo žirgai su lėlėms į šūdą pavirto“ („Pavasario linksmybės“, 336–353).

Juk ne vien „Jau saulelė vėl atkopdama...“ derėtų prisiminti. Skaičiau „Metus“ su dideliu malonumu, nors buvo sunku, nes hegzametras... Ne kažkada, o rašant šį straipsnį. Malonaus skaitymo!

Vanda IBIANSKA

Akiračiai

Žmogus, vadintas Meilės jūra

Tėvas Pranciškus Masilionis SJ

Neišvaizdus, vidutinio ūgio, labai menkais, bet tvarkingais drabužiais vilkintis vyras. Kuklus, nuolankus, niekur nedemonstruojantis turimų žinių ir išsilavinimo. Savo idealu laikantis Arso kleboną. Važiuojantis vaistų sergančiai kaimo senutei į kitą Lietuvos pakraštį. Ne, ne savo automobiliu. Maknojantis per purvynus, dumblą, sniegą, liūtį po 7, 8 ar net 14 kilometrų iki artimiausios autobusų stotelės. Kas jis? Apie jį su šiluma kalba vyresnės kartos kunigai, seserys vienuolės, senesni atkampių parapijų žmonės. Tačiau jaunesni ir daug vidutinio amžiaus net nežino tokio asmens mūsuose gyvenus. Bet... paradoksas!!! Sidabrave, kur palaidotas, jau ketvirtą dešimtį prie šio žmogaus kapo jo mirties dieną suplaukia minia. Tas „eilinis“, „paprastas“ nepamirštas, nes jį pažinojusieji ar tik girdėję vadina šventu. Beje, taip vadino ir gyvą. Jam mirus, prie karsto stengėsi priliesti devocionalijas, kad jos taptų relikvijomis.

Čia kalbama apie kunigą jėzuitą Pranciškų Masilionį, pragyvenusį mūsų tarpe 78 metus, nuveikusį daugiau, nei, atrodytų, išgali vienas ir dar toks kuklus žmogus žiauriais sovietinės priespaudos metais ir iškeliavusį pas Viešpatį 1980 metų spalį. Tai buvo tikras Jėzaus draugas, Jo vedamas, globojamas, todėl tiek daug ir nuveikė.

Turime melstis, kad šis kunigas būtų pakeltas į altoriaus garbę, tad tėvo Pranciškaus nepažinojusiems pravartu apie jį sužinoti daugiau.

1902 metai, kai gimė Pranciškus Masilionis, irgi buvo priespaudos laikai, tik carinės. Šiaurės Lietuvoje, Joniškėlio parapijos Pažosų kaime, pasiturinčių ūkininkų šeimoje augo devyni vaikai. Tėvai stengėsi bent kelias savo atžalas išmokslinti. Šeima tvirta, giliai tikinti, sauganti krikščioniškąsias tradicijas ir puoselėjanti katalikišką gyvenimo būdą.

Berniukas mokėsi Pušaloto ir Joniškėlio pradinėse mokyklose, baigė Panevėžio realinę gimnaziją, po to metus studijavo filosofiją Kauno universitete. Tačiau kai pakvietė Dievas, paliko filosofiją ir nuėjo ten, kur Jis šaukė.

1927 m., būdamas 25-erių, baigė Kauno kunigų seminariją ir iš vyskupo Kazimiero Paltaroko rankų gavo kunigystės šventimus. Lietuvai Dievas padovanojo kunigą, kuriuo tegalime žavėtis ir dėkoti už jį.

Paskui dirbo vikaru Panevėžio katedroje, kurijos kancleriu, mergaičių amatų mokyklos kapelionu, Šiaulių Šv. Ignaco bažnyčioje, Karsakiškio, Palėvenės, Saločių, Vyžuonų, Kriklinių, Sidabravo parapijose. Dirbdamas pastarojoje ir mirė.

Visai paprasta, ar ne? Gyveno, mokėsi, didžiąją jam skirto laiko dalį darbavosi gūdžiuose užkampiuose, kol pasimirė. Lyg ir eilinis kaimo kunigas, tiesa? Tai kodėl

pažinojusieji vadino jį Meilės jūra? Pripažinkime, Meilės jūra dažno nepavadinsi. Toli gražu. O kunigas Pranciškus Masilionis SJ tokį vardą užsitarnavo. Čia derėtų šiek tiek parašyti apie jo būdą. Kai kurie autoriai įvardija jį buvus melancholiku. Tai nepanašu į teisybę. Tėvelio, kaip jį švelniai vadino aplinkiniai, greičiau būta nuolankaus ir kuklaus žmogaus, kurio gelmėse kunkuliavo choleriko atkaklumas, pareigingumas ir sangviniko veiklumas, optimizmas, viltingumas. Vangus pesimistiškas melancholikas nebūtų nuveikęs to, ką padarė Tėvelis, ir atlaikęs tiek, kiek atlaikė jis neprarasdamas tvirtybės.

Taigi, kunigo Pranciškaus Masilionio SJ mus pasiekusios gyvenimo skiautelės ir darbai.

1929 m. jis įstojo į Jėzuitų ordiną. Po naujokyno Pagryžuvyje studijavo teologiją Insbruke (Austrija). Buvo tikras vienuolis asketas, kaip dera Jėzaus Draugijos nariui. Bet dabar pakalbėkime ne apie tai.

Kunigas Pranciškus anksti suprato organizuotumo svarbą. Jam labai rūpėjo vaikų religinis ir dorovinis auklėjimas. Puikiai matė, kad veikdamas vienas net geriausias kunigas nepadarys tiek, kiek susijungę į darinį keli žmonės. Taigi kunigas pradėjo savo veiklą nuo vaikų. Jis išdalydavo tam tikras korteles veiklesniems vaikams ir paprašydavo atsivesti į bažnyčią kelis draugus. Toji kortelių „sistema“ parodė, kaip veikia mažųjų pritraukimo į Bažnyčios glėbį „mechanizmas“. Susiformavo grupelės, turinčios savo vadus. Vaikai kiekvieno mėnesio trečią sekmadienį ir pirmą penktadienį plūdo į šv. Mišias, uoliai atlikdavo išpažintį, priimdavo šv. Komuniją. Į Šiaulių Šv. Ignaco bažnyčią suplaukdavo tūkstančiai (!) vaikų.

Iš užuomazgų kapelionystės amatų mokykloje tėvo Pranciškaus paskatintos vėlgi tūkstančiais patraukė ir Artuma 2014 m. liepa–rugpjūtis

55

Akiračiai

Šiauliai, vokiečių okupacijos metai. Jėzuitų Šv. Ignaco bažnyčios aktyvas. Sėdi ses.

Elijošiūtė SJE, t. Borevičius SJ, t. Paukštys SJ, neatpažintas kunigas, t. P. Masilionis

Kelios tėvo Pranciškaus Masilionio SJ mintys Negalime daryti stebuklų? Darykime gerumo stebuklus. Dėl Jėzaus meilės darykime gera, kiek tik galime. Negailėkime gero žodžio, draugiškos šypsenos, malonaus žvilgsnio, šviesaus veido, kilnaus mandagumo, pagarbos, paguodos, nuoširdaus palankumo...

Gerumas gydo žaizdas, teikia naujos vilties, įžiebia gražiausius troškimus... (Iš konferencijos „Gerumas – mūsų elgsena“) Kai tik imame rūpintis medžiaginiais dalykais su nuostoliu dvasios reikalams, pristingame ir pačių medžiaginių dalykų. Kai pirmiausia pradedame rūpintis dvasiniais dalykais, Dievas prideda ir medžiaginių dovanų. <...> Tai liudija šventųjų gyvenimai. (Iš konferencijos „Ieškokite pirma Dievo karalystės“) Turime pažinti visą tikėjimo pilnatvę ir tomis tikėjimo tiesomis nušviesti, pagrįsti, performuoti savo įsitikinimus, pažiūras, sprendimus.

Turime visus švyturius pakeisti vienu švyturiu ir visus vadus vienu vadu – Jėzumi.

Jo mintys turi tapti mūsų mintimis, Jo įsitikinimai – mūsų įsitikinimais. (Iš konferencijos „Gyventi tikėjimu“)

56

moterys. Pagal Jėzaus apsireiškimą šv. Margaritai Marijai Alakok Tėvelis aiškino, kad pirmuosius devynis mėnesio penktadienius atliekant išpažintį ir priimant šv. Komuniją įmanoma užsitarnauti laimingą mirtį (sic! Ne lengvą, o laimingą!). Savo darbe daug kur naudojo šv. Jono Bosko metodus. Savo aveles ne tik mokė, ugdė, bet ir iškylavo, drauge leido laiką. Tėvo Pranciškaus veikla išplito ir į kitas vietoves, neapsiribojo Šiauliais.

Atėjo kraupios sovietinės okupacijos metas, tikinčiųjų persekiojimai, bedievystės skiepijimas. Labai aktyvus kunigas jėzuitas tapo rakštimi KGB, sovietinei valdžiai, todėl jį nugrūsdavo į tolimiausius užkampius, su kuriais susisiekimas būdavo itin prastas, o parapijos skurdžios, dažnai ir prasigėrusios. Tačiau Tėvelis – Meilės jūra – išliko toks pat aktyvus. Baigiantis karui, pradėjo naujos moterų vienuolijos įkūrimo darbus, ėmė rengti jos įstatus. Eucharistinio Jėzaus seserų kongregaciją pavyko įkurti 1947 m. Ji tapo dideliu pastiprinimu Bažnyčiai. Tuo metu tebuvo kelios seArtuma 2014 m. liepa–rugpjūtis

serys, tačiau atsidavusios Kristui, tvirtos ir nepalaužiamos. Šiandien seserys eucharistietės dirba Moldovoje, Latvijoje, Ukrainoje, Kazachstane, ne tik Lietuvoje. Kongregacijoje daugiau kaip 70 seserų. Tai labai stipri vienuolija, aktyviai dirbanti su vaikais, jaunimu bei suaugusiųjų sielovados srityje. O kiek ji nuveikė sovietų okupacijos metais, taip pat ir dalyvaudama „LKB Kronikos“ leidime bei platinime!

Pranciškui Masilioniui magėjo tobulinti kunigų ir klierikų dvasinį gyvenimą. Sovietmečiu kunigams būta itin sunku, virš jų nuolat kabojo Damoklo kardas, tad nenuostabu, jog kai kurie palūžo, vieni tapo vangūs, pasyvūs, antri bijojo burtis į grupes, treti niekuo nepasitikėjo ir pan. Tvirti išliko ne visi. Tėvelis bandė kunigus burti į nedidelius junginius, kad būtų lengviau tobulėti dvasiškai, stiprėti kovoje su bedievyste ir režimu. Jam sunkiai sekėsi. Bet, kaip sakoma, per kančias į žvaigždes. Galiausiai pavyko suformuoti kunigų Eucharistinį sąjūdį, kuriam pats parašė ir įstatus.

Tėvelis intensyviai bendradarbiavo su Kauno kunigų seminarijos prefektu Vincentu Sladkevičiumi, rengė pogrindines rekolekcijas kunigams ir klierikams. Jos būdavo ypatingos, prisimenamos iki šiol, nes padėjo ne vienam jų dalyviui (kartais net išgelbėdavo). Tėvas Pranciškus lankė konfratrus net tolimiausiose parapijose, juos pastiprindavo, palaikė. Nemažai kunigų už dvasinį ugdymą dėkingi būtent tėvui Pranciškui Masilioniui SJ. Tai darbas, kurio tiesiog neįmanoma pervertinti.

Dar vienas jo nuopelnas – Eucharistijos bičiulių sąjūdžio įsteigimas. Į jį susirinko nuoširdžiai tikintis jaunimas, kuris ne tik ugdė savo dvasinį gyvenimą, stiprino tikėjimą, bet ir plėtė veiklą tarp aplinkinių. Taip atsirado dar vienas tvirtas ramstis persekiojamai Kristaus Bažnyčiai.

Be pastoracinio darbo parapijose (sodiečiai sakydavo, jog klebonas juos visus su batais į dangų nuves!), rūpinimosi ir veikla kunigų dvasinio tobulėjimo srityje, tvirtos moterų vienuolijos įsteigimo, Eucharistinio jaunimo sąjūdžio organizavimo ir nuolatinės savojo darbo vaisių globos, tėvas Pranciškus Masilionis SJ dar tiesiog... gyveno. Kaip? Štai žiupsnelis iš nuostabios sesers eucharistiečių vyresniosios a. a. Ksaveros Julijos Kuodytės SJE prisiminimų apie tėvą Pranciškų ir jo mintis: „Žmogus bus tiek tobulas ir tuo pačiu tiek laimingas, kiek sieks to tikslo (mylėti Dievą – V.I.) atliepdamas Dievo malonei, Jo meilei, kiek pajėgs laisva širdimi naudotis kūriniais, kaip Dievo duotomis priemonėmis. <...> Antra: <...> Dievo brangenybės sielos, sukurtos didžiai laimei jau čia, žemėje, ir begalinei meilei amžinybėje, kenčia ir yra pavojuje žūti ir žūsta. Dievas padarė visa jas gelbėjant, parodė savo meilę iki galo ant kryžiaus, o ypatingai pasilikdamas Eucharistijoje. <...> Negalima mylėti Dievo, nemylint artimo.“ Mokė mylėti artimą, kurti jo laimę žemėje ir amžinybėje, padaryti visą gerą, kurį galime, bet ypatingai akcentavo sielų gelbėjimą. <...> Man atrodo, kad svarbiausia mūsų kongregacijos charizma ir būtų, anot Tėve-

Sveikata

lio, „sujungti į gražią harmoniją meile liepsnojančią kontempliaciją ir veiklų, meile liepsnojantį apaštalavimą“ (Didysis Meilės testamentas).

Pasakysite: ar galima mylėti Dievą ir artimą, aktyviai kovoti už tikėjimą ir žmones, kai tave budriai saugo KGB akis, nuolat stokoji elementarių buitinių dalykų, gyveni palaikėse lūšnose, kilometrus brendi per purvynus, sniegą, žvarbiame ore šaltuoju metų laiku aukoji šv. Mišias šventoriuje, nes komunistinė valdžia tave išvarė iš bažnyčios, atėmė jos raktus, tuo pat metu sergant atvira TBC forma, kraujuojant kavernai plaučiuose, kamuojant dar kelioms sunkioms ligoms? Ar tai įmanoma?

Tėvas Pranciškus yra pavyzdys, jog, mylint Jėzų, viskas įmanoma. Net jo mirtis buvo tokia, kaip dera šventam žmogui. Susirgęs sunkia urologine liga, keturis kartus operuotas ir labai kentėdamas nedejavo, nesiskundė. Kol pastovėjo ant kojų, vakarais eidavo į rūsyje esantį ligoninės rentgeno kabinetą aukoti šv. Mišių. Kai jau visai atgulė, lygiai kaip Kristus, kuris nusivedė latrą į dangų, atvertė nutolusį nuo tikėjimo užsispyrusį palatos kaimyną, išklausė išpažinties, suteikė sakramentus. Pats išėjo pas Viešpatį 1980 m. spalio 14 d., eidamas 78-uosius gyvenimo metus. Tėvui Pranciškui Masilioniui SJ labai pritinka itin populiarus lotyniškas posakis: Abiit, non obiit („Išėjo, bet nemirė“).

Viliuosi, brangus skaitytojau, kad nors sykį (geriau kas vakarą...) sukalbėsi šią maldą už mūsų didžiavyrį.

Lietuvai taip reikia šventųjų!

Viešpatie, dėkojame Tau, kad sunkiais tikėjimo persekiojimo laikais davei mūsų tėvynei uolų tavo meilės apaštalą Pranciškų. Uždek šiandien mūsų širdis tokia pat Eucharistijos meile, kokia liepsnojo kunigo Pranciškaus širdyje. Suteik malonę, kad jį galėtume matyti altoriaus garbėje. Per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

Parengė Vanda IBIANSKA

Ne paskutinį kartą apie erkes Gydytojo Petro patarimai Kiekvieną vasarą vaizdelis kartojasi. Į vaikų priėmimą įlekia iš visureigio iššokusi šeimynėlė: verkiantis vaikas, persigandusi mamytė ir pašiaušęs plunksnas save gerbiantis tėvelis. Vaikui įkando erkė, greitai padėkit – reikalauja. Prisipažinsiu – švelniai nervina. Nors suprantu, kad iš nežinojimo, nepatyrimo, pasimetimo jie taip. Užjaučiu. Giliai įkvepiu ir pagelbsčiu. Bet kaip pabosta tą patį nuolat kartoti. Negi niekas nepasimoko? Kiekvienas iliustruotas žurnalas, kiekvienas dienraštis, radijas ir televizija, populiariausi tinklalapiai būtinai keletą kartų per sezoną apie erkes ir jų platinamas ligas informuoja. Pasisako autoritetingi gydytojai ir profesoriai infektologai. Visada patariama, kaip tą erkę ištraukti ir ko toliau tikėtis. Bet kol bėda neištinka, tokios informacijos, matyt, nesugebam apdoroti. O gal tiesiog tokia žmogaus psichologija, taip mes reaguojame, kai susijaudinam, išsigąstam, galvojam, kad čia didžiulė nelaimė ištiko. Dėl erkės įkandimo besikreipiantiems štai ką išdėstyčiau.

Kai įkanda erkė Nusiraminkim. Sveikatos apsaugos ministras (ne dabartinis) savo įsakymu erkės ištraukimą priskyrė IV būtinosios pagalbos kategorijai, supraskim – mažiausiai skubos reikalaujančiai, bet vis dėlto būtinajai.

Tai reiškia, kad galima pas gydytoją ateiti be siuntimo, o už erkės ištraukimą sumokės ligonių kasos iš mūsų visų mokesčių, jei pacientas apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu. Ir medikai bus teisūs visose instancijose, jeigu į tą jūsų pampstantį parazitą dėmesį atkreips tik po pusvalandžio ar valandos. Sėdėkit, laukit, kol šalia aptarnaujami viduriuojantys, karščiuojantys, dūstantys.

Sveikas protas reikalauja, kad gydymas nebūtų sunkesnis už ligą.

Tad dar kartelį pasikartokim svarbiausius dalykus apie tas erkes. Jokio medicininio išsilavinimo nereikia, kad ištrauktume erkę. Daug daugiau vargo, gaišaties ir streso patirsite gydymo įstaigoje. Tai gal geriau ramiai patys, ten, kur esate, užpilkit ant erkės ko nors spirituoto, suimkit ją pincetu ir ištraukit. Patikėkit, seselė tą daro irgi visai paprastai. Pincetų, net ir specialiai erkėms traukti pritaikytų, rasit kiekvienoj vaistinėj. Ir seselei traukiant gali nutrūkti erkės galva. Ir tegu ji sau lieka odoje kaip bet koks pašinas. Išpūliuos natūraliai per keletą dienų be jokios žalos.

Tuo būtinoji pagalba baigiasi. Ar namuose tai atliksite, ar ligoninėje, priklauso nuo to, kiek drąsos ir atsakomybės esate išsiugdę.

Toliau būna gydytojo konsultacija apie erkių platinamas ligas.

Pasižymėkite įkandimo dieną kalendoriuje. Labiausiai tikėtina, kad tos dienos prisiminti nebereikės, niekuo jūs nesusirgsite, bet kai kam nepasiseka...

Erkinis encefalitas Erkinis encefalitas (smegenų uždegimas lietuviškai) paprastai prasideda praėjus bent savaitei po įkandimo. Atpažinti ligą pradžioje sunku, tiesiog tik karščiuojama, toks „vasaros gripas“. Po kelių dienų Artuma 2014 m. liepa–rugpjūtis

57

Sveikata

58

karščiavimo žmogus pasijunta sveikas, tai trunka iki savaitės. Antroji karščiavimo banga jau būna su nervų sistemos pažeidimo požymiais: vėmimu, galvos skausmu, mieguistumu, rankų drebuliu, paralyžiais, sąmonės praradimu, traukuliais, pusiausvyros ir koordinacijos sutrikimais. Virusus naikinančio gydymo nėra, tik palaikomasis, savijautą gerinantis. Uždegimas nurimsta savaime. 1–2 proc. susirgusiųjų miršta. Apie 10 proc. pasveikusiųjų lieka su sunkiais

Ankstyvoje stadijoje Laimo ligą lengva atpažinti, nereikia daryti jokių tyrimų, guldyti į ligoninę. Dažniausiai po įkandimo praeina apie dešimt dienų ir toje vietoje atsiranda neniežtintis besiplečiantis paraudimas. Gydytojas išrašo receptą tris savaites gerti antibiotikų ir problema išspręsta. Jei oda paraudo ir ištino įkandimo vietoje po dviejų trijų dienų, tai ne Laimo liga, o kitos kilmės odos uždegimas, greičiausiai dėl užkrato, patekusio krapštant erkę. Parodyti gydytojui vis

Jei ta bjaurybė įsisiurbė, nepanikuokime. Ištraukime erkę, užfiksuokime datą ir stebėkime savijautą: dviejų bangų karščiavimas – teks gultis į ligoninę dėl erkinio encefalito ir pasikliauti statistika; paraudimas įkandimo vietoje – teks gerti tabletes. nervų sistemos pažeidimais (negalia), apie 20 proc. – su vidutiniais. Erkiniu encefalitu susirgę vaikai dažniausiai pasveiksta visiškai be liekamųjų reiškinių.

Atsparumas įgyjamas visam gyvenimui.

Jei erkės seilių liaukose yra encefalito virusas, tai žmogus užkrečiamas jau įkandimo momentu. Jokių priemonių ligai išvengti po įkandimo nėra. Lietuvoje erkinio encefalito virusu gali būti užsikrėtusios apie 5–10 proc. erkių. Per metus erkiniu encefalitu Lietuvoje suserga maždaug 500 žmonių (daug tai ar mažai, palyginti su galimų įkandimų skaičiumi, spręskite patys). Skiepai nuo ligos saugo gerai, kainuoja keletą šimtų litų, kas trejus–penkerius metus reikia susileisti palaikomąją skiepo dozę.

Laimo liga Kita erkių pernešama liga ne virusinė, o bakterinė. Tai boreliozė, arba Laimo liga. Toks gražus pavadinimas ligai prigijo po 1975 m. JAV Konektikuto valstijoje Old Laimo miestelyje pastebėto vaikų sąnarių uždegimo protrūkio, kuris buvo susijęs su erkių įkandimais. Kadangi liga bakterinė, ją gana sėkmingai gydome antibiotikais, dažniausiai geriamaisiais.

Artuma 2014 m. liepa–rugpjūtis

tiek reikia. Sudėtingiau ligą nustatyti, kai odos paraudimo nepastebime, negydome ar jo nebūna (20 proc. atvejų). Praėjus po įkandimo keletui savaičių ar mėnesių vėlyvesnės ligos stadijos pasireiškia labai įvairiai, primena daugybę kitų (nervų, sąnarių, širdies) ligų, tenka gydytis ligoninėje, atlikti daug tyrimų, atmetant ar patvirtinant tas ligas. Tai užtrunka, tačiau, nustačius diagnozę ir teisingai gydant, prognozė palanki. Skiepų nėra. Ligos sukėlėjai gyvena erkės žarnyne, todėl mums į kraują užkratas patenka ne įkandimo metu, o vėliau, kai erkė jau pasisotina ir „atpila“, būdama įsisiurbusi vieną dvi paras. Taigi, saugantis Laimo ligos, svarbu kuo dažniau apsižiūrėti drabužius bei tipines įkandimo vietas – galvoje, kakle, pažastyse, pakinkliuose, kirkšnyse ir kuo greičiau erkes nusirankioti. Tirti ištrauktų erkių ar iš anksto gerti vaistų nereikia.

Borelijomis infekuotų erkių Lietuvoje gali būti iki 30 proc. Per metus Laimo liga nustatoma maždaug 2000–3000 Lietuvos gyventojų.

Kaip saugotis?

Kaip sumažinti erkių įsisiurbimo riziką ir išvengti tų dviejų ligų? Jei ga-

lime, neikime į brūzgynus ir aukštą žolę. Miške dėvėkime šviesius drabužius priglundančiais rankogaliais ir klešnėmis. Užsidėkime priglundančią kepurę.

Dažnai apsižiūrėkime. Atviroms kūno vietoms naudokime erkes atbaidančius chemikalus (repelentus). Apsvarstykime skiepijimosi nuo erkinio encefalito galimybę ir būsimą naudą. Visa mūsų šeima paskiepyta. Jei ta bjaurybė įsisiurbė, nepanikuokime. Ištraukime erkę, užfiksuokime datą ir stebėkime savijautą: dviejų bangų karščiavimas – teks gultis į ligoninę dėl erkinio encefalito ir pasikliauti statistika; paraudimas įkandimo vietoje – teks gerti tabletes.

Sakysit, viskas per daug paprasta ir kategoriška? Sutinku, šiek tiek supaprastinau. Juk neįmanoma į straipsnelį sudėti tūkstančių mokslinių darbų medžiagos. Visi kategoriški duomenys atkartoti iš 2010 m. vadovėlio, turiu ir kelis dešimtmečius šių ligų gydymo patirties. Ne tokios jau tos erkės ir baisios, panika paprastai tik apsunkina reikalą. Tiesiog pasidomėkime paprastais ir dažnai pasitaikančiais dalykais, išmokime protingai vertinti situaciją ir galimą riziką. Saugokimės proto ribose, o atsitikus bėdai reaguokime adekvačiai. Kad to išmoktume, teks skirti laiko ir pastangų. Nedaug, palyginti su tuo, kiek jų tuščiai švaistome nevertingai, trumpalaikei pramogai ar smalsumui. Čia juk mūsų ir mūsų vaikų sveikata, verta ne tik jos melsti, už ją dėkoti, bet ir ja rūpintis, puoselėti. Dėkui, kad perskaitėte, įsiminėte ir kitiems papasakojote.

Gyvenimas kaip senas vynas

Kitaip apie meilę Dievui ir artimui Vanda IBIANSKA

Taigi, kas yra artimas? Vaikai, tėvai, vyras, žmona, broliai, seserys? Na, dar giminės, draugai? Aišku, autentiškam katalikui artimas kiekvienas žmogus, net ir nusikaltėlis, valkata, visuomenės paraštėse atsidūręs marginalas. Didysis Įsakymas liepia mylėti visa širdimi Dievą ir artimą kaip patį save. Lyg ir viskas aišku.

O gal ir ne visai aišku? Esu didelė Asyžiaus Neturtėlio gerbėja, todėl artimaisiais laikau ne vien išvardytuosius.

Pradžios Knygoje skaitome: „Teželdina Žemė augmeniją <...>. Ir Dievas matė, kad tai gera“ (Pr 1, 11–12). Jau kitame puslapyje: „Dievas padarė visų rūšių laukinius žemės gyvulius, visų rūšių galvijus ir visų rūšių žemės roplius. Ir Dievas matė, kad tai gera“ (Pr 1, 25). Tiesa, praleidau, kad prieš tai Jis sukūrė vandens gyvius ir sparnuočius. Vaje, o žmogų ėmėsi kurti tik baigęs kitus darbus... Išeitų, kad esame pagrandukai? Ar kūrinijos apvainikavimas, sukurtas pagal Jo panašumą? Apie tai, ką Kūrėjas nuveikė iki sukurdamas Adomą ir Ievą, verta, oi, kaip verta pagalvoti! Kaip ir Asyžiaus Neturtėlis, manau, jog į artimųjų sąrašą dera įtraukti visą Dievo kūriniją. Mums duotas protas, tad pamąstykime: kodėl Dievas parūpino žmogui gyvąją ir negyvąją gamtą?

Juk tai Jo dovana mums, turtas, kurio neįmanoma pervertinti! Ar deramai su juo elgiamės? Kur tau!

Kaip pridera, pradedu nuo savęs. Myliu karves, kiaules, arklius, asilus, kupranugarius (oi!) ir šunis (ypač!), kates, netgi peles, o tarakonų – ne. Ir varanų, krokodilų bei gyvačių nemyliu, nors turėčiau. Jokių teigiamų emocijų nejaučiu blakėms, utėlėms ar musėms, nekalbant apie erkes (čia parašiau šiaip sau, kad būtų linksmiau). Iš tikrųjų turime mylėti visus savo mažuosius brolius. Žinoma, nereikia puoselėti parazitų, jie puikiai geba patys savimi pasirūpinti, o mus nuo jų saugo ideali švara, kurios, deja, dažnai nesilaikome.

Dievas apdovanojo gyvūnus galingomis juslėmis (regėjimu, klausa, uosle, nuojauta ir t. t.), kurias mums davė gerokai kuklesnes. Tai kodėl taip pučiamės prieš juos?!

Senas anekdotas pasakoja, kad supykęs vyras užrakino visai parai kambaryje žmoną ir šunį. Spėkite, kas džiaugsmingai puolė prie jo bučiuotis, kai atrakino duris? Tataigi.

Mylėti turime ne tik gyvūniją, bet ir nuostabų augalų pasaulį. Ne vien gėles, vaismedžius, javus. Visa, kas sukurta Dievo, yra ne tiesiog gera, o stebuklas. Pamenu, kai vaikystėje bedūkdamas nusibrozdindavai kelį ar įsidurdavai pirštą, nusiskindavai trauklapį, paspjaudydavai ant jo ir prispausdavai prie žaizdelės. Bemat nustodavo kraujuoti. To paprasčiausio trauklapio, kurį mindome, visai nekreipiame dėmesio, lapelį...

Kažkodėl taip jau yra, jog geri žmonės labiau myli gyvūnus ir florą, nei „blogiukai“. Manau, jog padorūs tu-

rėtų būti visi veterinarai. Kai į Sveikatos mokslų universitetą sujungė Medicinos universitetą ir Veterinarijos akademiją, paklausiau puikios gydytojos, habilituotos daktarės, profesorės, ar toks sujungimas yra deramas sprendimas? Ji atsakė: „Manau, kad labai geras. Veterinarai labai myli savo pacientus, o mūsų studentai, deja, dažnai nemyli, esti jiems abejingi. Gal bendraudami su veterinarijos studentais susipras?“ Tai štai kaip su ta meile yra. Mano galva, jaunesnieji mūsų broliai nusipelnė ne tik meilės, bet ir tam tikros pagarbos. Taip, taip! Sudavęs šuniui ar katei, neabejotinai bus linkęs suduoti ir žmogui. Nei vienas save gerbiantis kaimo vyras žiauriai nemuš arklio, netalžys avies. Arklys puikiai jaučia šeimininko norus ir be per stiprių botago smūgių, o avis yra tokia gera, jog net kvaila...

Atskira tema yra medžiotojai, į kuriuos žiūriu itin kreivai. Galvoju, kad medžioti, žvejoti derėtų tik esant būtinybei apsirūpinti maistu ir kai kuriais ekologiniais sumetimais. Bet kai „ponai“ šaudo į varovų sugintus ir šunimis užpjudytus gyvūnus... Fui. „Šaunuoliai“ net į Afriką vyksta. Žinau vieną žmogžudį (taip, nes pelnijasi iš abortų), kuris dažnai savo sėbrams rodo nuotraukas, o jose stovi pastatęs koją ant nušauto liūto. Kita vertus, ko stebėtis – juk žudo negimusius kūdikius. Gi liūtų populiacija mažėja ir afrikiečiai tik didelių materialinių bėdų prispausti tas medžioklės licencijas priversti parduoti.

Tos licencijos kainuoja – oho! Kiek gero būtų galima padaryti su tais pinigais žmonėms!

Gamtos grožiu, jos turtais neįmanoma nesižavėti.

Kokia tai Dievo dovana mums, žmonėms! O ką mes su ja darome? Suniokojome ne tik fauną, florą, bet ir pačią planetą. Net ramioje mūsų Lietuvėlėje jau pradeda siautėti škvalai, didėja vėjo greitis, atšilo orai. Padarinys – iš šiltų kraštų atkeliaujantys mums pavojingi invaziniai gyviai: svetimos žuvys, graužikai, mikrofauna, greit ir musės cėcės galime sulaukti. Kadangi esu pikčiurna šlykštukė, tai kovoju su slaptu noru, kad toji musė cėcė įgeltų trims „įžymiems politikams“. Na, jei atvirai, tai tokia pikta nesu. Tegu patys susidirba.

Ką padaryti, kad nors truputį pristabdytume artėjančią didelę negandą? Tą truputį galime kiekvienas. Tiesiog išjunkite be reikalo degančias elektros lemputes (balanų žiebti nesiūlau). Kasdien. Tegu dega tik ten, kur yra žmonių.

Nepirkite automobilių savo 18–20 metų vaikams, patys važiuokite tik esant būtinybei. Juk visuomeninis transportas tikrai patogus. Be to, pigesnis. Na, juo ir važiuoti įdomiau: Artuma 2014 m. liepa–rugpjūtis

59

Gyvenimas kaip senas vynas

60

pasiklausysite visokių nuomonių, net rietenų, išgirsite, kaip dejuoja badu mirštanti lietuvių tauta ir koks rojus darinėjant žuvis Norvegijoje ar valant patalpas Anglijoje.

Grįžkime prie gyvūnų. Jiems pamilti reikia nedaug. Įsitaisykite šunį ar katę. Tam pradinių išlaidų neturėsite.

Pakanka nueiti į beglobių gyvūnų prieglaudą, kur palikti beširdžių šeimininkų į jus maldaujančiomis akimis žiūri dažniausiai jau tik numarinimo laukiantys gyvūnėliai – nuo danų dogo, vilkšunio iki tiesiog sokratiško proto kiemsargio. Kitas, specmėgėjas, ten gal ras ir žuvyčių, iguaną, vėžlį ar net prijaukintą kuosą. Toji, tiesa, skraido ir dergia. Pati buvojau vienuose namuose, kai ant damasto staltiesės ir Meiseno porceliano lėkštės nudrėbė du dosnius „blynus“. Šeimininkas, didelis kuosų fanas, pasiskundė: „Severina jau antra diena viduriuoja.“ Bet ką ten. Pakeitė staltiesę į Egipto lininę, indus į Rozentalio porceliano ir skaniai valgėme toliau. Tai čia dar nieko. Kai mūsų patriarchas dr. Jonas Basanavičius gyveno Bulgarijoje ir laikė daug gyvūnų, ligonių priėmimo valandomis kabinete ant jo darbo stalo išdidžiai tupėdavo pelėda.

Kartais vaikštinėdavo ar skraidė, bet pacientai pas jį vis

Vido Venslovaičio nuotrauka

vien plūste plūdo. Nors mūsų patriarchas ir nepasižymėjo dideliu dievobaimingumu, bet buvo doras, garbingas žmogus, tad į gamtą žvelgė pagarbiai.

Kad pernelyg neįsibėgėčiau, reziumuoju, ką norėjau pasakyti. O norėjau štai ką.

Visa širdimi mylėkime Dievą, artimą, save pačius ir visą Jo dovanotą kūriniją, nes tai yra vienis. Mes priklausome nuo gamtos lygiai taip pat, kaip ji nuo mūsų, esame integrali jos dalis. Meilė ribų neturi, ji gali ir net privalo aprėpti visumą. Dievą įmanu mylėti tik mylint visa, ką Jis sukūrė, – gyvybės stebuklą, pribloškiančio grožio augmeniją ir nepaprastą planetą Žemę, kurią mums padovanojo. Tai daug. Labai daug.

Man asmeniškai pamilti varaną, žiurkę ar gyvatę mambą nėra paprasta. Čia tau ne arklys, šunelis ar kupranugaris. Bet juk yra kas tuos pirmuosius myli! Nagrinėja, domisi, stebi jų populiacijos kaitą. O juk tai ne simpatiškosios koalos ar kokios nors mielosios pandos.

Vis tiek mylėkime visus. Net ir tada, kai prisiusioja į batus koridoriuje, sugraužia jūsų išmanųjį telefoną, sudrasko mėgstamas šlepetes, padaro balutę. Jie yra gyvybė, o ji neįkainojama. Visagalis ją sukūrė ne šiaip sau. Ir mes taip menkai ją pažįstame, taip nedaug apie ją žinome!

Tas ypatingasis prancūzas Antoine’as de Saint-Exupéry vieną iš savo knygų pavadino „Žemė žmonių planeta“.

Daug kas telpa į šiuos žodžius. Įskaitant ir faktą, jog visi į ją atgulame. O kai dūšelė nuplasnos į šv. Petro „kanceliariją“, ten gali sukiotis šv. Pranciškus, šv. Rokas ar kuris kitas gamtos globėjas. Tikėtina, kad dūšelės paklaus, ar Žemėje buvo dėkinga ją maitinusiems gyvuliams, žuvims, javams, ar tinkamai jais rūpinosi, ar mylėjo. Net apie gyvates, kurių nuodais gydomės, gali pasiteirauti. Arba gydančius augalus, įskaitant trauklapį. Ir ką tada?! O šv. Petras, žiūrėdamas į dangiškojo kompiuterio monitorių, tik atsidus ir palinguos galvą. Kai kurie tada gero nelaukite.

Baigiau.

ŠYPSENOS BE RAUKŠLIŲ * * *

Egoistas yra toks žmogus, kuris rūpinasi tik savimi ir visai nesirūpina manimi.

* * *

Mokytoja klausia Petriuko: – Kas toliau, Mėnulis ar Afrika?

– Aišku, kad Afrika! Juk Mėnulį tai matome, o Afrikos ne.

* * *

– Sveiki, gydytojau. Kaip pavyko mano operacija?

– Atleisk, bičiuli, aš – šventas Petras.

Artuma 2014 m. liepa–rugpjūtis

* * *

Tarnas klausia karalienės: – Jums kavos į lovą?

– Ne, geriau į puodelį.

* * *

Jei Dievas pradžioje būtų sukūręs moterį, tai po to per jos patarimus ir reikalavimus, vyro nebesugebėtų sukurti...

* * *

Bemiegę naktį praleidom dviese – aš ir uodas. Jis visą naktį gėrė ir dainavo, o aš jam plojau.

Mūsų draugai KAUNO KUNIGŲ SEMINARIJA Dokumentai priimami seminarijoje (A. Jakšto g. 1, Kaunas) iki rugpjūčio 14 d., darbo dienomis 9–13 val.

Stojamieji egzaminai vyks rugpjūčio 19 d. (antradienį) 10 val.

Informacija tel. (37) 32 37 34, el. p. seminarija@kn.lcn.lt. Plačiau internete kks.lcn.lt TELŠIŲ VYSKUPO VINCENTO BORISEVIČIAUS KUNIGŲ SEMINARIJA Dokumentai priimami seminarijoje (Katedros a. 6, Telšiai) nuo liepos 17 d., darbo dienomis 9–12 val.

Stojamieji egzaminai vyks rugpjūčio 3–4 d., atvykti rugpjūčio 3 d. 14 val.

Informacija tel. 8 616 01275. Plačiau internete www.tks.lt VILNIAUS ŠV. JUOZAPO KUNIGŲ SEMINARIJA Dokumentai priimami seminarijoje (Kalvarijų g. 325, Vilnius) rugpjūčio 4–8 dienomis 9–15 val.

Stojamieji egzaminai vyks rugpjūčio 12–13 d.

Plačiau internete www.seminarija.lt

Eikite paskui mane!

Aš padarysiu jus žmonių žvejais

Mk 1, 17

Iš visos širdies dėkojame Lietuvos sveikatos mokslų universiteto profesorei Virginijai Adomaitienei ir Respublikinės Kauno ligoninės generalinio direktoriaus pavaduotojai medicinai gyd. Vitalijai Gresevičienei už meilės artimui darbą – pagelbėjant didelėje bėdoje atsidūrusiam asmeniui.

Teatlygina Jums Visagalis!

Ses. Teresė Elsterytė MVS ir Vanda Ibianska

Lietuvių Katalikų Religinė Šalpa

iš dalies parėmė š. m. II pusmečio „Artumos“ prenumeratą per vyskupijų Carito skyrius, pasieksiančią labiausiai stokojančius.

Taip pat fondo dėka „Artuma“ pasieks ir pasaulio lituanistines mokyklas

remia kai kurias „Artumos“ skyrelių „Kronika“, „Didelės ir mažos kryžkelės“, „Akiračiai“, „Atokvėpio valandai“ publikacijas

Artuma Katalikiškas mėnraštis šeimai

Nr. 7/8 (282/283) / 2014 Eina nuo 1989 metų spalio ISSN 1392-382X Steigėjas – Lietuvos Caritas Leidėjas – Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“

Įmonės kodas 134460120 A. s. LT097300010002264553

Vyr. redaktorius Darius CHMIELIAUSKAS Redaktorė Vanda IBIANSKA Redaktorė stilistė Dalė GUDŽINSKIENĖ Techninė redaktorė ses. Teresė ELSTERYTĖ MVS Korektorė Rūta LAZAUSKAITĖ Dailininkė Silvija KNEZEKYTĖ Vyr. buhalteris Arūnas URNIEŽIUS Redakcijos kapelionas kun. Artūras KAZLAUSKAS

SL Nr. 340. Užsakymo Nr. 45558 Tiražas 10 300 egz.

Redakcijos adresas: Rotušės a. 23, LT-44279 Kaunas Tel./faks. (8 37) 20 96 83 redakcija@artuma.lt www.artuma.lt

Žurnalo kaina 6 Lt (atsiimant redakcijoje – 5,90 Lt)

Spausdino UAB „Spaudos praktika“ Chemijos g. 29, LT-51333 Kaunas

Žurnalą galima bet kada užsisakyti kiekviename Lietuvos pašte Indeksas – 5010

© Artuma

Redakcija pasilieka teisę savo nuožiūra taisyti ir trumpinti rankraščius. Jų negrąžina ir nerecenzuoja

Artuma Katalikiškas mėnraštis šeimai

Apie tai, kas svarbu trokštantiems Dievo ir žmonių artumos

„Artumos“ žurnalus galite įsigyti redakcijoje, bažnyčiose ir katalikiškuose knygynuose visoje Lietuvoje!

Užsisakyti galima nuo kiekvieno numerio savo parapijoje, bet kuriame „Lietuvos pašto“ skyriuje, internetu (prenumerata.post.lt, indeksas 5010) arba redakcijoje (Rotušės a. 23, Kaunas, tel. 8 37 20 96 83).

www.artuma.lt

ISSN 1392-382X

Artuma Katalikiškas mėnraštis šeimai