Artuma by Artuma

Artuma 2014 m. rugsÄ&#x2014;jis

A†A monsinjoro Alfonso Svarinsko laiško iš Abezės lagerio ištrauka

Gyvenimas, persunktas Kristaus Evangelijos dvasios <...> Mano gyvenimo praktika sako, kad mūsų brolio svarbiausia našaus darbo paslaptis glūdi jo laisvoje nuo materijos dvasioje, blaivume ir skaistybėje. Neturtas, blaivybė ir skaistybė – trys pagrindinės ir sunkiausiai įgyjamos dorybės. Galima apie jas daug kalbėti, rašyti, bet be sunkių pastangų, valios jėgų, niekad jų neįgyti. Kiekvieną dieną reikia save taip auklėti, kad šios dorybės įeitų į mūsų kraują. Aš šia tema daug galvojau ir padariau pasiryžimų. Dievui padedant, ruošiuosi ištesėti. Išmokau šioje akademijoje (lageryje – red. past.) įvertinti duonos kąsnį, išmokau su neturinčiu jos ja dalintis pusiau. Reik manyti, kad ši svarbioji gyvenimo mokykla nenueis veltui. Man atrodo, kad susirinkę mes į mielą Tėvynę turėsime visi buvę draugai susitikti Almoje ar kur kitur šiuo reikalu pasidalinti savo gyvenimo praktika, padaryti galutinį pasiryžimą ir eiti naujuoju Lietuvos keliu su liaudimi drauge, su liūdinčiais liūdint, su juokiančiais juokiantis ir t. t. Kunigas Svarinskas, 1956 m. sausio 7 d. Mūsų Tėvynė pergyveno baisius sukrėtimus, kurie skaudžiai atsiliepė į jos fizinį ir dvasinį gyvenimą. Mes, kaip tautos avangardas, negalime būti abejingi svarbioms atgimimo problemoms. Mes turime padaryti, kad Ecclesia (lot. „Bažnyčia“) taptų tautos mokykla, jos gyvenimo centru. Visas mūsų gyvenimas turi būti persunktas Kristaus Evangelijos dvasia: krikščioniškasis turinys ir tautinė forma. O šitai pasiekti be darbo nepasiseks. Galbūt ir mes galutinio rezultato nepasieksime. Bet mes privalome ir būsime atgimimo novatoriais. Iš Vakarų pas mus atėjo daug amoralių dalykų: įvairūs decolte, trumpi sijonai, šlageriai, ištvirkimas ir neištikimybė. Kovojant su visais amoralumais visų pirma mes turime būti nuo jų laisvi. Kaip galima kovoti su girtavimu pačiam geriant, kalbėti apie skaistybę, pačiam būnant neskaisčiam. Kiekvienas reformatorius pradeda nuo savęs. <...> Mūsų tauta labai nukentėjo. Įvairios nelaimės pareikalavo daug aukų. Be to ir zwei kinder (vok. „dviejų vaikų“) sistema inteligentų tarpe nedavė reikiamo prieauglio. Todėl reikia gerokai pasukti galvą, kaip padidinti mūsų lietuviškas šeimas. Čia irgi Ecclesia turėtų vaidinti pagrindinį vaidmenį. O mes jau šiandien turime kurti planus ateities darbui. <...> Mes žinom, kokį vaidmenį vaidina ir vaidins spauda. Prisiminęs praeitį sakyk, ar pakankamas darbas buvo Kazimiero draugijos. XIX šimt. pagarbūs žmonės miegojo ant laurų, ir darbas merdėjo. Ar daug mūsų kaimas tuomet skaitė? O jei ir skaitė, tai ką skaitė? Ateity mes nebūsime abejingi šiam darbui. Todėl šio darbo barai platūs. Pareikalaus daug jėgų. Neužteks vien sac-tes (lot. „kunigų“), bet reiks ir daug geros valios žmonių, kuriems brangi mūsų tautos ateitis. Jei Dievulis leis, tai mano jėgos bus tik lietuviškos kultūros reikalui. Čia mes drauge vėl eisime sostinės gatvėmis, Lietuvos kaimu. <...> Iš laiško Jonui Čeponiui, 1955. V. 30, Abezė

NEPATAISOMASIS Monsinjoro Alfonso Svarinsko atsiminimai (I dalis) Šioje knygoje nepailstantis kovotojas už tikėjimą ir Lietuvos laisvę, disidentas monsinjoras Alfonsas Svarinskas aprašo savo 40-ies gyvenimo metų laikotarpį nuo vaikystės iki 1965 metų. Tai pirmoji atsiminimų dalis, kurioje pasakojama apie šeimą, mokslus, du rūsčius kalinimo laikotarpius, kunigystės šventimus ir tarnystę pirmosiose parapijose. Per autoriaus gyvenimo patirtis atsiskleidžia laisvos prieškario valstybės ir vėliau okupuotos Lietuvos ir lietuvių gyvenimo realijos. „Versmės“ leidykla, 2014

Laiškas skaitytojams

Turinys Sveiki sugrįžę, mielieji mūsų Skaitytojai!

Kronika Kun. Kęstutis K. BRILIUS MIC Susitaikyti ar atlyginti?

Kun. Artūras KAZLAUSKAS Savos nesavos maldos

Bažnyčios pulsas

Dr. Vincentas VOBOLEVIČIUS Ekonominis karas prasidėjo...

Jolanta RAMONIENĖ Koks bus politinis ruduo?

In memoriam mons. Alfonsui Svarinskui Praeities nenutrinti, už ateitį kovoti

Didelės ir mažos kryžkelės Kun. Linas ŠIPAVIČIUS „Nevogsi!“

Antanas SAULAITIS SJ P.T.L., arba Negesinti Dvasios

Interviu su vysk. Kęstučiu KĖVALU Nevok...

Vytautė MACIUKAITĖ Visi norime turėti...

Gintaras OBELENIS „Vieni imdavo dešrą, aš – automobilius“ 17 Milita ŽIČKUTĖ Vagiantys ir patys apvogti...

Kai ką nors pavogi iš žmogaus...

Dešimt Dievo žodžių vaikams

Jaunimo iššūkis Joana GIMBERYTĖ-JURONĖ Nusikaltimo romantika?

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos Romanas KAZAKEVIČIUS Kūnai Santuokos sakramente

Gintautas VAITOŠKA Kieno pusėje Freudas?

Atokvėpio valandai

Sugrįžę po vasaros džiaugsmų, karščių ir poilsių, prie rudens rūpesčių, vėsumos ir darbų. Sugrįžę ir prie „Artumos“, kuri po vasariškos pauzės, skirtos didžiajam Meilės įsakymui, kviečia grįžti vėl prie Dekalogo. Tad šįsyk jau niekaip neišvengsime to Septintojo – nevok! Visai ne juokais, pasirodo, mums sunku net ištarti patį žodį „vogti“ – tai pastebėjo sesuo Teresė, tik įpusėjus rengti šio numerio tekstus. Šitai patvirtino ir mūsų autoriai bei jų straipsnių personažai: mums kur kas lengviau sakyti „pasiimti, išsinešti, sukombinuoti, nugvelbti“ ar pan., bet taip sunku tiesiai šviesiai tarti – „pavogti“... Bet vis tik prisivertėme. Ir žinot, aš vėl nustebintas – pats sau atrandu labai įdomių dalykų! Žinoma, Jums čia to neišvardysiu, nes viską rasite žurnale; užtat atskleisiu vieną atradimą, kurio nėra šiame numeryje, bet jį visai netyčia (?!) kaip tik šiom dienom padėjo man patirti viena bičiulė. Bepasakodama apie savo vasaros nuotykius ji pasidalijo, kokį nuostabiai šviesų, gaivų, uždegantį džiaugsmą patyrė rekolekcijų savaitės metu... ir kaip jų pabaigoje, vos per keletą minučių, „dėka“ keleto minčių, visa tai staiga ėmė nykti it dūmas, blaškomas šiaurės rytų vėjų... Bet, ačiū Dievui, bičiulės jau patyrusios, įžvalgios būta, nes ji netruko atpažinti – kieno jai pakištos tos, regis, paprastos ir realistiškos mintelės, tačiau prarijančios bet kokį džiaugsmą. Tai va, – ūmai nudžiugęs sušukau jai, – štai kas yra tobulas vagis, o didžiausia ano laimė – vogti mūsų džiaugsmą! Taigi, mielieji, dalijuosi kuo džiugiausiai su Jumis šiuo atradimuku, idant Jūs, esant reikalui, nesunkiai atpažintumėte, su kuo turite reikalą, jeigu iš Jūsų staiga pavagiamas džiaugsmas – tai tas, kurio amžinas kaifas – mūsų liūdesys. Na, o prieš atsisveikinant ir paliekant Jus draugauti su mūsų autoriais, norėjau dar vieną džiugią žinią Jums paskelbti ir pakviesti: visus mielus „Artumos“ skaitytojus, platintojus, rėmėjus, bendradarbius ir bičiulius rugsėjo 13-ąją širdingai kviečiame atvykti į Šiluvą ir drauge švęsti mūsų žurnalo bei Carito užgimimo Lietuvoje 25-erių metų jubiliejų (išsamiau – skaitykite šio numerio IV viršelyje, kitaip sakant – ant žurnalo nugarėlės)! Tikiuosi, mielieji, iki greito ir džiugaus susitikimo! Darius Chmieliauskas

P. S. Kad Jūsų ir mūsų džiaugsmui nieko netrūktų!

Giovannino GUARESCHI Trys žiemkenčio laiškai (I)

Rūta LAZAUSKAITĖ Labai skirtingi katinai

Veidu į vaiką Paul LEMOINE Pasipriešinimas skaityti ir rašyti

Sveikata Apie „užmirštas“ ligas. Įvadas

Mandagumas mūsų kasdieninis Gerti ar negerti?

Gyvenimas kaip senas vynas Vanda IBIANSKA Ką galima pavogti?

Viršelyje – Marija tarp šermukšnių. Elena Kniūkštaitė, 2008 m. Artuma 2014 m. rugsėjis

Kronika

Susitaikyti ar atlyginti? Šventasis Raštas šeimoms grąžinti. Jei pavogta slaptai, sugrąžinti irgi galima slaptai. Jei viešai pagrobta, pažemintas asmuo, visuomenė ar papiktinti, suvedžioti „mažutėliai“, atlyginti reikia viešai. Negana vien geros psichologinės savijautos smagiai susitaikius su kuo nors, kad būtų atkurtas teisingumas. Neužtenka gauti vagystės nuodėmės atleidimą. Visada yra pareiga atitaisyti vagyste padarytą žalą. Ši pareiga išnyksta tik ją atlikus arba daikto ar vertybės teisėtam savininkui nuo jos atleidžiant, dovanojant. Todėl labiausiai norisi priminti, jog Dievas reikalauja atlyginti, kad būtų atkurtas teisingumas. Net ir bausdamas Jis pirmiausia pažada atlyginti savo bausme padarytą žalą: „Atlyginsiu jums už metus, kuriuos suėdė skėriai – skraiduoliai, šokliai, rijikai – ir skėrių vikšrai, didžioji mano kariauna, siųsta prieš jus“ (Jl 2, 25). Atlygis turėtų būti didesnis už pavogtą vertybę, nes tada būtų teisingai nustatoma ir atlyginama ne tik materialinė, bet ir moralinė vagyste padaryta žala (plg. Iš 22, 8). Skaistykla – nematomoji atsiteisimo buveinė. Taip, būtent ji ir yra mums palikta paskutinė galimybė atsilyginti už padarytą blogį, taip pat ir vagystę. Daug lengviau tai padaryti žemėje atsilyginant daiktais, žodžiais, atitinkamais veiksmais, negu kentėti skaistykloje.

Jėzui besiruošiant iškeliauti, vienas žmogus pribėgęs puolė prieš jį ant kelių ir klausė: „Gerasis Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“ Jėzus tarė: „Kam vadini mane geru? Niekas nėra geras, tik vienas Dievas. Žinai įsakymą: Nežudyk, nesvetimauk, nevok, neteisingai neliudyk, neapgaudinėk, gerbk savo tėvą ir motiną.“ Tas atsakė: „Mokytojau, aš viso to laikausi nuo pat jaunystės.“ Jėzus meiliai pažvelgė į jį ir pasakė: „Vieno dalyko tau trūksta: eik, parduok visa, ką turi, išdalyk vargšams, tai turėsi lobį danguje. Tuomet ateik ir sek paskui mane.“ Po šitų žodžių tasai apniuko ir nusiminęs pasitraukė, nes turėjo daug turto (Mk 10, 17–22).

Vido Venslovaičio nuotrauka

Vagystė tikrai yra nuodėmė, ir ji gali būti sunki, jei padaroma didelė, esminė žala asmeniui, šeimai ar visuomenei. Jos formų būna įvairių: vogimas, apgavystė, grobimas, plėšikavimas (kai atimamas turtas panaudojant prievartą). Vagystės objektas visada yra kito nuosavybė. Į gan savotišką klausimą, ar galima pavogti vagies jau pavogtą daiktą, atsakymas būtų: jei daiktas tau nepriklauso, jo vogti negalima iš nieko, nes toks neteisėtas įsigijimas yra vagystės nuodėmė.

Vagystę nusikaltimu laiko daugumos valstybių teisinės normos, bausmės, potvarkiai. Visi visada suprato, jog tokia nuosavybės įsigijimo forma griauna visuomenės, valstybės ir žmoniškumo pagrindus. Jau senovėje buvo žinomas garsusis posakis, jog daiktas visada šaukiasi šeimininko. Tai reiškia, jog neteisėtai įgytas daiktas, vertybė visada priklauso teisėtam savininkui. Reikia ieškoti net pamestų daiktų šeimininko, kad juos grąžintume. Radusiam, įgijusiam pamestą, paliktą daiktą, kuris nebeturi šeimininko, nėra prievolės jo ieškoti ar jam atlyginti. Taip yra, kai šeimininko nustatyti niekaip neįmanoma, daiktas išmestas, niekada niekam nepriklausė, niekieno nėra teisėtai įsigytas arba yra visiems bendras savo prigimtimi, pavyzdžiui, oras, saulė, žvaigždės. Šiandien sunkiai skinasi kelią su vagyste visada siejama pareiga nuostolį ar pavogtą turtą atlyginti, jo vertę Artuma 2014 m. rugsėjis

Evangelijoje klausimą uždavęs jaunuolis pirmiausia pamato meilų Jėzaus žvilgsnį. Jei nusigręšime nuo meiliai į mus žvelgiančio Jėzaus, visomis teisėmis ir teisynais neišspręsime nuolat kasdienoje ir pasaulyje kylančių teisingumo, bausmės, atlygio klausimų. Tėvų, auklėtojų, mokytojų ir visų veiduose turi pirmiausia matytis ne tik meilus žvilgsnis į mažąjį vagiliuką ir paskatinimas: „Daugiau taip nedaryk“, bet ir solidarus rūpinimasis: „Kaip dabar atitaisysime vagystės žalą?“ Sakau „mažąjį vagiliuką“, nes liaudies išmintis moko, jog vagis pradeda ne nuo arklio, o pavogdamas obuolį ar adatą. Būtina leistis su meile būti apžvelgiamiems reiklaus Dievo Sūnaus žvilgsnio, kad Jis parodytų, kas mūsų sąžinėje negerai. Ar esu savanaudis, linkęs savintis darbe, namie, buityje, kelyje? Gal jau turiu šį blogą įprotį? Kur mano meilės artimui ribos? Juk daiktų, reiškinių, gero vardo, autentiškų darbų savinimasis kyla iš mūsų slaptų aistrų, polinkių, abejotinų veiksmų. Dieve, gaivink mano sąžinę savuoju teisumu ir vesk meilingais savo teisiųjų keliais! Kun. Kęstutis K. BRILIUS MIC

Kronika

Rugsėjo kalendorius

Savos nesavos maldos Kun. Artūras KAZLAUSKAS

„Viešpatie, išmokyk mus melstis“ (Lk 11, 1). Šis Jėzaus mokinių prašymas atskleidžia ir vieną svarbią tiesą: iš prigimties melstis nemokame. Melstis reikia išmokti. Jėzaus išmokyta malda Tėve mūsų yra krikščioniškosios maldos pavyzdys. Tai ne vien malda. Tai greičiau gyvenimo būdas. Štai kodėl Bažnyčia vis kartoja šūkį: kaip meldžiamės, taip tikime, kaip tikime, taip gyvename. Savo mokinius Jėzus kviečia nuolat budėti ir melstis (plg. Lk 21, 36). Asmeninės maldos mokytojai primena, kad jos geriausiai mokytis bendruomeninėje maldoje. Šitaip įmanoma nuolat „jausti su Bažnyčia“. Per dviejų tūkstantmečių Bažnyčios istoriją sukurta daugybė liturginės maldos perlų. Į keletą jų pasižiūrėkim. XXIII eilinei savaitei skirtoji Kolekta byloja apie Dievo vaikų savybes, per Kristų mums dovanojamas Tėvo: Dieve, Tu atsiuntei žmonijai Atpirkėją ir padarei mus mylimais savo vaikais; pažvelk tad maloniai į visus Kristaus išpažinėjus, suteik jiems tikrąją laisvę ir amžinąjį paveldą. Rugsėjo 8-osios Marijos Gimtadienio Surinkimo malda – tai, ko žmonės labiausiai ilgisi, trokšta ir prašo, suvokia kaip liturgiją švenčiančiųjų vaisių: Suteik, Viešpatie, savo tikintiesiems dangaus malonės dovanų! Švenčiausiosios Mergelės motinystė buvo mūsų išganymo pradžia, tegul tad jos Gimimo šventė visiems atneš paguodą ir ramybę. iškilmės

Rugsėjo 14-osios Šventojo Kryžiaus išaukštinimo šventės Pradžios malda pri-

mena, kad nesame apsaugoti nuo kryžiaus patirties (kaip kai kas iš religijos (slapta) tikisi), bet, sujungus kančią su Jėzaus kančia, galima patirti perkeitimą: Dieve, norėdamas atpirkti žmoniją, Tu vienatiniam savo Sūnui skyrei kryžiaus dalią; suteik mums malonę čia, žemėje, pažinti kryžiaus paslaptį ir danguje džiaugtis atpirkimo vaisiais. XXV eilinės savaitės Surinkimo malda atkreipia mūsų ir Dievo dėmesį į gyvenimo kryptį ir keliavimo būdus: Dieve, visų Tavo įsakymų pagrindas ir viršūnė – Tavęs ir artimo meilė! Padėk mums laikytis tos Tavo šventosios valios ir pasiekti amžinąjį gyvenimą.

XXVI eilinės savaitės Pradžios malda, prasidėjus rudeniniams lietums, primena, kad neužtarnauta dovana – malonė – liejasi kaip lietus. Tereikia pasiimti: Dieve, Tu savo visagalybę labiausiai parodai, pasigailėdamas ir atleisdamas; siųsk tad mums nepaliaujamą malonių lietų, kad skubėtume prie Tavo pažadų ir taptume dangaus turtų dalininkais.

Romos liturgijos maldos trumpos, aiškios, konkrečios, bet jose glūdi neišsemiama gelmė. Gal kas pasakys, kad šios maldos – ne mano, man svetimos. Tačiau liturgijos stilius yra būtent toks: vyskupas (asmeniškai ar per savo kunigą) kalba arba gieda maldą visų vardu, o visi atsako AMEN (nuo hebrajiško aman – remiuosi tuo, ką pasakei, tai mano tvirtumas, mano pamatas). Šitaip Bažnyčios malda tampa ir mano malda. Ir dar daugiau. Šitaip mane kalbina Dievas, praplėsdamas mano maldos horizontus. Ir mano širdį padarydamas panašią į savo širdį. Šitaip svetima malda tampa sava.

1 P 1 Kor 2, 1–5; Ps 119; Lk 4, 16–30 2 A 1 Kor 2, 10b–16; Ps 145; Lk 4, 31–37 3 T Šv. Grigalius Didysis, popiežius, Bažnyčios mokytojas 1 Kor 3, 1–9; Ps 33; Lk 4, 38–44 4 K 1 Kor 3, 18–23; Ps 24; Lk 5, 1–11 5 P 1 Kor 4, 1–5; Ps 37; Lk 5, 33–39 6 Š 1 Kor 4, 6b–15; Ps 145; Lk 6, 1–5 7 S XXIII EILINIS SEKMADIENIS (III sav.) Ez 33, 7–9; Ps 95; Rom 13, 8–10; Mt 18, 15–20 8 P ŠVČ. MERGELĖS MARIJOS GIMIMAS (ŠILINĖ) Mch 5, 1–4a arba Rom 8, 28–30; Ps 13; Mt 1, 1–16. 18–23 9 A Šv. Petras Klaveras, kunigas 1 Kor 6, 1–11; Ps 149; Lk 6, 12–19 10 T 1 Kor 7, 25–31; Ps 45; Lk 6, 20–26 11 K 1 Kor 8, 1b–7. 11–13; Ps 139; Lk 6, 27–38 12 P Švč. Mergelės Marijos Vardas 1 Kor 9, 16–19. 22b–27; Ps 84; Lk 6, 39–42 13 Š Šv. Jonas Auksaburnis, vyskupas, Bažnyčios mokytojas 1 Kor 10, 14–22a; Ps 116; Lk 6, 43–49 14 S ŠV. KRYŽIAUS IŠAUKŠTINIMAS Sk 21, 4b–9; Ps 78; Fil 2, 6–11; Jn 3, 13–17 15 P XXIV eilinė savaitė (IV sav.) Švč. Mergelė Marija Sopulingoji Žyd 5, 7–9; Ps 31; Jn 19, 25–27 arba Lk 2, 33–35 16 A Šv. Kornelijus, popiežius, ir Kiprijonas, vyskupas, kankiniai 1 Kor 12, 12–14. 27–31a; Ps 100; Lk 7, 11–17 17 T Šv. Robertas Belarminas, vyskupas, Bažnyčios mokytojas 1 Kor 12, 31 – 13, 13; Ps 33; Lk 7, 31–35 18 K 1 Kor 15, 1–11; Ps 118; Lk 7, 36–50 19 P Šv. Januarijus, vyskupas, kankinys 1 Kor 15, 12–20; Ps 17; Lk 8, 1–3 20 Š Šv. Andriejus Kim Taegonas, kunigas, ir kiti Korėjos kankiniai 1 Kor 15, 35–37. 42–49; Ps 56; Lk 8, 4–15 21 S XXV EILINIS SEKMADIENIS (I sav.) Iz 55, 6–9; Ps 145; Fil 1, 20c–24. 27a; Mt 20, 1–16 22 P Pat 3, 27–34; Ps 15; Lk 8, 16–18 23 A Šv. Pijus Pietrelčinietis, kunigas Pat 21, 1–6. 10–13; Ps 119; Lk 8, 19–21 24 T Pat 30, 5–9; Ps 119; Lk 9, 1–6 25 K Koh 1, 2–11; Ps 90; Lk 9, 7–9 26 P Šv. Kozmas ir Damijonas, kankiniai Koh 3, 1–11; Ps 144; Lk 9, 18–22 27 Š Šv. Vincentas Paulietis, kunigas Koh 11, 9 – 12, 8; Ps 90; Lk 9, 43b–45 28 S XXVI EILINIS SEKMADIENIS (II sav.) Ez 18, 25–28; Ps 25; Fil 2, 1–11; Mt 21, 28–32 29 P Šv. Mykolas, Gabrielius ir Rapolas, arkangelai Dan 7, 9–10. 13–14 arba Apr 12, 7–12a; Ps 138; Jn 1, 47–51 30 A Šv. Jeronimas, kun., Bažnyčios mokytojas Job 3, 1–3. 11–17. 20–23; Ps 88; Lk 9, 51–56 Rugsėjį popiežius kviečia melstis šiomis intencijomis: Bažnyčios – kad turintieji psichikos negalią gautų oriam gyvenimui reikalingą meilę ir pagalbą; misijų – kad krikščionys, įkvėpti Dievo Žodžio, tarnautų vargšams ir kenčiantiesiems. Artuma 2014 m. rugsėjis

Kronika

Visuotinės Bažnyčios pulsas Vienos TAUTOS vaikai

Baigiasi antroji Pranciškaus pontifikato vasara. Šiemet jau niekas nesistebi, kad popiežius neišvyko atostogauti į kalnus ir netgi nepersikėlė į Kastelgandolfo vasaros rezidenciją, kaip kasmet darydavo jo pirmtakai. Pats Pranciškus neseniai prasitarė, kad jam labiau patinka ilsėtis įprastinėje aplinkoje, kiek sulėtinus darbų ritmą, vėliau keltis, skaityti, kas patinka, daugiau laiko skirti maldai. Paskutinį kartą „rimtų“ atostogų jis buvo išvykęs su kitais jėzuitais 1975 metais. Nors iš tiesų popiežiaus darbų ritmas buvo lėtesnis, visą liepą nebuvo bendrųjų audiencijų, iki pat rugsėjo nebuvo kviečiami maldininkai į rytines Mišias Šv. Mortos namų koplyčioje, tačiau būta ir keleto svarbių įvykių – pirmiausia kelionė į Korėją. Rimto nuolatinio dėmesio reikalavo pasaulyje vykstantys karai ir ypač brutali prievarta prieš Irako krikščionis. Rugpjūčio 14–19 d. popiežius Pranciškus lankėsi Korėjoje. Jis nukeliavo visų pirma susitikti su Korėjos Tedžono vyskupijoje vykusių šeštųjų Azijos jaunimo dienų dalyviais. Azijos žemyne gyvena beveik du trečdaliai visų pasaulio žmonių, tačiau katalikai, ir bendrai krikščionys, beveik visose šalyse yra mažuma. Beveik visos šalys turi senas kultūros ir civilizacijos tradicijas, o evangelizavimo istorija siekia tik po keletą šimtmečių. Artuma 2014 m. rugsėjis

Reikia, kaip sakė popiežius jaunimui, kad Azijoje Kristaus žinią išgirstų daugiau žmonių. Kaip puikiai liudija Korėjos krikščionių istorija, susitikimas su Kristumi negriauna tradicinės kultūros. Kristus nepanaikina to, kas gera, bet ištobulina ir atbaigia. Šventasis Tėvas ragino Azijos jaunimą šią žinią skelbti savo šalyse ir visų pirma tikėjimą liudyti nepriekaištingu krikščionišku gyvenimu. Lankydamasis Korėjoje popiežius Pranciškus paskelbė palaimintaisiais 124 pirmosios korėjiečių krikščionių kartos kankinius. Buvo dar kartą iškeltas kitur analogų beveik neturintis faktas, kad krikščionybę Korėjoje pradėjo skelbti ne svetimšaliai misionieriai, bet patys korėjiečiai. XVIII a. antrojoje pusėje keli kilmingi korėjiečiai per asmeninius kontaktus susipažino su Kinijoje populiariais anksčiau ten misionieriavusių jėzuitų raštais. Susižavėję krikščionybe jie priėmė Krikštą ir grįžę į Korėją skelbė Kristų bei krikštijo draugus. Korėjos krikščionių bendruomenė susikūrė be vyskupų ir kunigų. Pirmas jos istorijos šimtmetis buvo nepaprastai sunkus; krikščionybė Korėjoje buvo uždrausta net iki XIX a. antrosios pusės. Šiuo laikotarpiu už tikėjimą gyvybes paguldė tūkstančiai krikščionių. Pranciškaus apsilankymo metu palaimintaisiais paskelbti kankiniai yra pirmosios masinių persekiojimų bangos 1791 metais aukos.

Tai jau antras didelis į altorių garbę iškeltų Korėjos kankinių būrys – prieš tris dešimtmečius, 1984-aisiais, popiežius Jonas Paulius II šventaisiais paskelbė 103 kankinius, nužudytus kiek vėliau, jau XIX amžiuje, tarp jų ir pirmąjį korėjietį kunigą Andriejų Kim Taegoną. Popiežiaus vizitas Pietų Korėjoje buvo taip pat proga atkreipti dėmesį į nenormalią ir skaudžią situaciją, kuri jau daugiau kaip šešis dešimtmečius slegia korėjiečių tautą. Pranciškus galėjo aplankyti tik laimingą, dinamišką ir klestinčią korėjiečių tautos dalį, gyvenančią į pietus nuo 38-osios lygiagretės, ties kuria eina Korėją į dvi dalis perskyrusi demarkacinė linija, nustatyta užbaigiant karą 1953 metais. Kita pusė tautos gyvena Šiaurės Korėjoje, hermetiškai nuo pasaulio uždarytame komunistiniame lageryje. Užbaigdamas vizitą Šventasis Tėvas Seulo katedroje aukojo Mišias už Korėjos susitaikymą. Buvo meldžiamasi, jog korėjiečiai niekada neužmirštų visi esantys vienos tautos vaikai. Šia proga Pranciškus priminė visur galiojančią krikščionišką taisyklę, kad atleidimas yra svarbiausia susitaikymo sąlyga. Kita svarbi ir tragiška šios vasaros aktualija buvo ir tebėra karai – tiek naujas karas Ukrainos rytuose, tiek konfliktas Gazoje ir ypač tragiška padėtis Irake. Popiežius kelis kartus ragino viso pasaulio tikinčiuosius melstis už taiką, o valstybių vadovus ir kovotojų lyderius kvietė sveiku protu spręsti nesutarimus. Į Iraką Šventasis Tėvas buvo pasiuntęs savo atstovą kardinolą Ferdinando Filoni, kuris lankė iš namų išvarytų krikščionių stovyklas. Tarptautinė bendruomenė kelis kartus raginta nepalikti irakiečių likimo valiai. Rytų Bažnyčių vadovai atvirai prašo tarptautinės karinės intervencijos. „Nesakau, kad reikia ‘bombarduoti’, bet agresorius turi būtų sustabdytas“, – komentuodamas galimą naują karinę intervenciją sakė Pranciškus, kalbėdamasis su žurnalistais iš Seulo į Romą skrendančiame lėktuve. Jonas MALINAUSKAS

Kronika

Bažnyčios Lietuvoje pulsas

„Dievas visada dovanoja ateitį“

Ganytojų žodžiuose su nerimu, tačiau be užuolankų ir kompromisų įvardytos naujos grėsmės gyvybės kultūrai mūsų visuomenėje: „Prisiėmę Dievo vaidmenį, imame spręsti, ką galima žudyti. Pradėję kalbėti apie sergančius, nuslystume iki neįgaliųjų, apie suaugusius – iki vaikų. Ar įteisinsime savižudybę? Ar leisime toliau abortuoti kūdikius, o gal tada žudyti ir ligotus naujagimius? <...> Dabar kalbame apie nepatogiųjų pašalinimą iš savo tarpo, iš savo šeimų. Neleiskime istorijai kartotis“, – Kryžių kalne sakė arkivyskupas Gintaras Grušas. Liepos 7 d. LVK plenariniame posėdyje Kaune svarstytas Vyskupų Sinodo parengiamasis dokumentas Instrumentum laboris, būsimos Sinodo asamblėjos šeimos tema diskusijų įrankis. Dalydamiesi nuomonėmis apie šeimų padėtį Bažnyčioje ir visuomenėje, vyskupai išsakė

troškimą, kad parengimas Santuokai stiprintų tikėjimą, kad Bažnyčia lydėtų susikūrusias šeimas, kad šeimų sielovada būtų neformali, pilna gailestingumo, išsauganti jautrų Bažnyčios žvilgsnį į žmogų. Malda liepos 12 d. Seimo posėdyje ir sostinės arkikatedroje palydėjo LR Prezidentės Dalios Grybauskaitės antrosios kadencijos priesaiką bei inauguraciją. Šia proga melstasi ir už visus, kurių pareiga darbuotis visuomenės labui, kad „Dievas suteiktų jiems imlią širdį, gebančią suprasti, kas gera ir kas pikta“. Per patį vidurvasarį Lietuva atsisveikino su mons. Alfonsu Svarinsku, kurį į ramybę savo artumoje Viešpats pasišaukė liepos 17 d. Į atsisveikinimą Šv. Ignoto bažnyčioje – Kariuomenės ordinariato katedroje, laidotuvių Mišias Vilniaus arkikatedroje bazilikoje, vėliau į laidotuves mirusiojo valia brolių partizanų kapinėse prie Ukmergės atėjo tūkstančiai žmonių. Liutauro Serapino nuotrauka

Evaldo Darškaus nuotrauka

Visai Lietuvai palaiminimą teikė didieji vasaros atlaidai: Žemaičių Kalvarijoje (šiemet net 375-ieji!), Marijampolėje, Kryžių kalne, Krekenavoje, Pivašiūnuose. Juose švenčiant Šeimų dienas, jų rūpesčiai bei šeimos vertybių gynimo reikalas patikėtas Dievo Motinos, Šeimų Karalienės, Nuliūdusiųjų Paguodos, pal. Jurgio Matulaičio užtarimui, o iš Viešpaties Kryžiaus raginta šeimose mokytis „atleisti, susitaikyti, melstis vieniem už kitus, padėti nešti kryžių kitam“. Įvairių kartų, patirčių ir likimų žmonės atlaiduose, kaip reta kur šiandien, išgyveno ir žmogiškos bendrystės džiaugsmą, o iškilmėms vadovavę vyskupai stiprino visų tikėjimą ir viltį, patikindami, kad „Dievas visada dovanoja ateitį“ ir kad net „ten, kur yra nuodėmė, Kristaus meilė gali sugrąžinti gyvenimą“.

Palydėdamas į amžinybę mons. Alfonsą – Lietuvos partizaną, triskart Gulago kalinį, pogrindžio darbininką, Seimo narį, kariuomenės ir partizanų kapelioną, laisvės ir tiesos gynimo bendražygį – arkivyskupas Sigitas Tamkevičius pavadino jį kunigu legenda, pabrėžė aukštus gyvenimo idealus – paties monsinjoro žodžiais tariant, Dievą, Bažnyčią ir Tėvynę, už kuriuos jis „galėjo leistis būti ir nukryžiuojamas“ (Monsinjorui atminti skirtą pokalbį skaitykite p. 8–11). Rytų Europoje keliaujantį Pasaulio jaunimo dienų kryžių liepos 12 d. iš baltarusių jaunimo perėmė ateitininkai, kaip tik tą savaitgalį Vilniuje minėję

atsikūrimo Lietuvoje 25-metį. Vyskupijose keliavusį kryžių sutikę jauni žmonės rengė eisenas, maldos vakarus, o liepos 27 d. jį perdavė latvių jaunimui. Pirmąjį rugpjūčio šeštadienį į sąskrydį „Su Lietuva širdy“ Dubysos slėnyje vėl suvažiavę tremtiniai, politiniai kaliniai ir laisvės kovotojai – mūsų tautos didžiųjų sukrėtimų gyvi liudininkai ir kankiniai, drauge šventė arkivyskupo Tamkevičiaus vadovaujamas šv. Mišias, dėkojo Dievui, kad leido išvysti laisvą Tėvynę, ir buvo pakviesti taip pat aktyviai šiandien veikti gėrio pusėje – už blaivų, skaistų, atsakingai ir sąžiningai kuriamą laisvą gyvenimą. Rugpjūčio 13 d. Šiluvoje ir kitose bažnyčiose atsiliepta į popiežiaus Pranciškaus prašymą melstis už persekiojamus krikščionis, vejamus iš savo namų Šiaurės Irake. LVK Pirmininkas arkivysk. Tamkevičius pasirašė bendrą Europos Vyskupų Konferencijos kreipimąsi į JT Saugumo Tarybą, taip pat kreipėsi ir į mūsų šalies vadovus, prašydamas padaryti viską, kas įmanoma, kad smurtas būtų sustabdytas. Panevėžyje dešimtasis Gyvojo Rožinio kongresas sutraukė daugiau kaip tūkstantį ne vien Panevėžio vyskupijos dalyvių, kurie kasdien ištikima Rožinio malda pašventina savo ir kitų žmonių gyvenimą. Kretingoje pasauliečių pranciškonų ir pranciškoniškojo jaunimo pažadus atnaujino pirmasis nacionalinis kongresas „Dievas man davė brolius“. Lietuvos seminarijose rengtis kunigystei priimta 18 kandidatų: 8 iš jų studijuos Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijoje, 7 – Kauno kunigų seminarijoje, 3 – Telšių vyskupijos Vysk. Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijoje. Baltijos kelio 25-mečio paminėjimas rugpjūčio 23 d. prasidėjo dėkojant Dievui už laisvę šv. Mišiomis Vilniaus arkikatedroje, vėliau tęsėsi prie kryžių, koplytstulpių ar kitų paminklinių vietų buvusiame kelyje, kuris tada sujungė lietuvius, latvius, estus gėdingojo Ribentropo-Molotovo pakto pasmerkimo bei laisvės aušros mintimi. Dalė GUDŽINSKIENĖ Artuma 2014 m. rugsėjis

Kronika

Ekonominis karas prasidėjo.

Kas toliau?

Donecko ir Luhansko apylinkėse tebeaidint šūviams, kova dėl Ukrainos likimo persikelia į tarptautinės ekonomikos areną. Ar savo parduotuvių lentynas iššlavusi Rusijos valdžia ima elgtis chaotiškai ir nenuspėjamai? Kaip šio konflikto akivaizdoje elgtis Lietuvai? Šiuos klausimus komentuoja ISM Ekonomikos ir politikos programos vadovas dr. Vincentas VOBOLEVIČIUS. Stebint pastarųjų dienų įvykius susidaro įspūdis, kad Kremliaus palaikoma separatistinė akcija Rytų Ukrainoje bliūkšta. To buvo galima tikėtis dėl keleto priežasčių. Pirma, tai silpna vietos gyventojų parama separatistiniam projektui. Kai kurių apklausų duomenimis, dar prieš prasidedant ginkluotam konfliktui, apie 70 proc. Rytų Ukrainos gyventojų save tapatino su Ukraina, o ne su Rusija ar tuo labiau su marionetinėmis „liaudies respublikomis“. Tai nereiškia, kad šie gyventojai palaikė Maidaną ir jo atneštas politines permainas; bet ir žūti už atsiskyrimą nuo Ukrainos jie nebuvo pasiruošę. Antra Kremliaus problema – abejotina sukilėlių ir jų pagalbininkų iš Rusijos kompetencija. Tai liudija dažni „liaudies respublikų“ vadų kaitaliojimai

ir ypač Malaizijos oro linijų skrydžio Nr. 17 numušimas. Niekaip nesinorėtų sutikti su buvusio Vladimiro Putino patarėjo Andrejaus Ilarionovo teiginiu, kad lėktuvas buvo numuštas jo buvusio Artuma 2014 m. rugsėjis

viršininko nurodymu. Ši tragedija kartu su separatistų trukdymais olandų ir australų ekspertams aplankyti įvykio vietą bei operatyviai perduoti aukų palaikus artimiesiems, sugrąžino Ukrainos įvykius į Vakarų žiniasklaidos dėmesio centrą, sutelkdama JAV ir Europos lyderius naujoms sankcijoms prieš Rusiją. Tokie veiklos rezultatai demonstruoja separatistų kompetencijos stoką, o ne kažkokią itin gudrią strategiją. Su ribotu vietinių gyventojų palaikymu ir nekompetentingais kovotojais Kremliaus blefo meistrai, ko gero, rimtai negalvojo apie Rytų Ukrainos atplėšimą. Tikslas greičiausiai buvo įbauginti Kijevo politikus, kad šie, pabūgę Padniestrės ar Pietų Osetijos scenarijų pakartojimo, sutiktų atsisakyti vakarietiškos politikos krypties. Ukrainiečių garbei, jų lyderiai blaiviai įvertino situaciją ir nepasidavė gąsdinimui. Nors išlieka didelė tikimybė, kad Kremlius ir toliau stengsis inspiruoti neramumus Rytų Ukrainoje, atrodo, jog svarbiausias žaidimas dėl šios valstybės ateities persikels į tarptautinės ekonomikos areną. Ir čia Kremlius imsis gąsdinimo strategijos. Pastarosiomis dienomis įvestas draudimas importuoti JAV bei Europos šalyse pagamintą žemės ūkio produkciją yra bandymas ekonominėmis priemonėmis įbauginti Vakarų lyderius, kad šie padarytų

atitinkamą poveikį nepaklusniajam Kijevui. Šis draudimas Vakarams pasako keletą dalykų. Pirma – Kremlius yra pasiruošęs „sankcionuoti“ ištisus ekonomikos sektorius, tiesiogiai nesusijusius su konfliktu Ukrainoje. Antra – Putino aplinka jaučiasi tokia politiškai stipri, kad nebijo apsunkinti savo šalies piliečių gyvenimo. Trečia – šis embargas yra tik „parodomoji akcija“, po kurios gali būti rimtesnių. Pastarąją žinią perteikia faktas, kad dabartinis importo draudimas nėra labai skausmingas nei JAV, nei daugumai didžiųjų Vakarų Europos valstybių. Pasak ekonomistų, labiausiai nuo embargo nukentės Rytų Europos kraštai, kurių lyderiai neturi didelio poveikio ES ar tuo labiau JAV pozicijai Rusijos atžvilgiu. Atrodo, Kremlius siunčia žinią, kad dabartinė blokada – tik „uogelės“, po kurių galima tikėtis sankcijų, skausmingų ir JAV, ir ypač Vakarų Europai (kad ir susijusių su kuro kainomis). Taigi, JAV, Vokietijos ir kitų svarbių šalių politikai turės apsispręsti – panašiai kaip tai anksčiau padarė lyderiai Kijeve – ar Rusija vėl blefuoja, ar šį kartą jau ne. Nuo to apsisprendimo priklausys Ukrainos ateitis ir galbūt pasaulio ekonomikos raida artimiausiais metais.

Kaip šių įvykių fone turėtų laikytis Lietuva? Pataikauti Maskvai nėra nei moralinės, nei ekonominės prasmės. Jei tarp Rusijos, JAV ir Vakarų Europos įsiplieks tikras ekonominis karas, naujos Kremliaus sankcijos numatys išimčių „už gerą elgesį“ – ypač pribaltams, kuriems Rusijoje stipriai priklijuota fašistų etiketė. Kita vertus, nedera bravūriškai apsimesti, kad mums tos sankcijos nė motais. Turint omeny galimą ekonominio konflikto eskalavimą būtų protinga pradėti ruošti valstybės finansus potencialiems sunkumams amortizuoti, kitaip tariant – taupyti.

Kronika

Koks bus politinis ruduo? Šeimos politikos aktualijos Jolanta RAMONIENĖ, „Šeimos instituto“ vadovė

Grįžtame prie įprasto veiklų ritmo. Ši vasara buvo išskirtinė ne tik šiluma, bet ir politiniais įvykiais. Pačiame vidurvasaryje vyko antrajai kadencijai išrinktos Prezidentės inauguracija, prisiekė trys atnaujintos Vyriausybės ministrai, keletas Seimo narių, pakeitusių išrinktuosius į Europos Parlamentą. Nors kiekvienos šeimos poreikius labiausiai atliepiančius sprendimus priima savivaldybės, tačiau bendrąjį foną, politikos kryptį, palankumo šeimai nuostatas diktuoja Seimas. Taigi, žvilgtelėkime į praėjusią Seimo pavasario sesiją ir pasižiūrėkime, kokie darbai bus tęsiami rudenį. Artėjančioje Seimo rudens sesijoje numatyta bausmė padėjusiam nusižunumatyta svarstyti grupės Seimo narių dyti beviltiškai sergančiam žmogui jo papateiktas Švietimo įstatymo pataisas, ku- ties prašymu). Vėliau politikė patikslino, riomis siekiama sustiprinti tėvų (globėjų, kad nepritaria eutanazijos įteisinimui arrūpintojų) vaidmenį švietimo procesuo- timiausiu metu, o naujas įstatymo prose, taip pat siekiama integruoti sveikos jektas ar naujas požiūris turi būti išdiskugyvensenos programas į vientisą švietimo tuoti visuomenėje. Visai kitaip mano jos sistemą. Žinoma, vien pakeitus teisės ak- bendrapartietė Seimo narė Marija Aušritus situacija nepasikeis. Tad kviečiu Jus nė Pavilionienė, rugpjūtį registravusi Euišsakyti savo nuomonę – ar pritariate sub- tanazijos įstatymo projektą ir numačiusi sidiarumo principui švietimo sistemoje, jo įsigaliojimą jau 2016 m. sausio 1 d. Tad ar Jums priimtinesnis savo pareigų ir at- kokį pagreitį įgaus diskusijos apie eutanasakomybės perdavimo kitiems modelis, ziją ir kaip skubiai bus priimami sprensumažinantis Jūsų galimybes daryti įtaką dimai? Senosios demokratijos valstybėse savo vaiko ugdymui? Švietimo, mokslo ir diskusijos vyksta daugiau nei 30 metų. Naujoji sveikatos apsaugos ministrė kultūros komitetas paskirtas pagrindiniu tai svarstyti, o papildomai svarstys Vals- pasisakė ir abortų klausimu. Aborto patybės valdymo ir savivaldybių komitetas. sirinkimą ji priskiria moters teisei apsiTikėtina, kad karščiausios diskusijos spręsti ir tvirtina, kad taip manančiųjų lydės Konstitucijos 38 straipsnio pataisų politikų yra dauguma. Gyvybės prenatasvarstymą. Šiomis pataisomis siekiama linėje fazėje apsaugos įstatymo projekto Konstitucijoje įtvirtinti, jog šeima kyla iš svarstymą ji įvardija kaip vieną pirmųjų santuokos, kuri yra laisvas vyro ir moters darbų rudens sesijoje. Taigi, laukia karšsusitarimas, o taip pat kyla iš motinystės ir tos diskusijos. Jūsų palaikymo reikės Seitėvystės. Deja, ligšiolinės procedūros kelia mo narių Manto Adomėno ir Liutauro pagrįstų įtarimų apie sąmoningą vilkini- Kazlavicko pateiktiems pasiūlymams mą. Vyriausybė savo sprendimą priėmė įstatymu įtvirtinti pagalbą nėščiosioms. tik rugpjūtį, o Konstitucijos komisija savo Karštos diskusijos lydi ir Vaiko teisių išvadų dar nepateikė ir dėl to šio klausi- apsaugos pagrindų įstatymo pakeitimo mo negali pradėti svarstyti pagrindiniu svarstymus. Grupės Seimo narių siekis paskirtas Teisės ir teisėtvarkos komitetas. įstatyme įtvirtinti nuostatą, kad vaiko Politinį karštį vasarą padidino Svei- teisė būti sveikam atsiranda jau nuo prakatos apsaugos ministre tapusi Rimantė dėjimo momento, nesulaukė nei VyriauŠalaševičiūtė. Daugiausia prieštaringų sybės, nei papildomo Sveikatos reikalų vertinimų sulaukė jos mintis, jog verta komiteto palaikymo. Pastarasis nusprendiskutuoti apie eutanaziją, taip pat ir vai- dė pasiūlyti šį įstatymo projektą grąžinti kų. Jos teigimu, žmogus eutanaziją gali iniciatoriams patobulinti. pasirinkti tik tada, kai pats to nori, o ne Ar bus tęsiami jau ilgai užsitęsę svarstada, kai sukelia rūpesčių artimiesiems tymai dėl kiekvieno vaiko prigimtinės tei(šiuo metu Baudžiamajame kodekse sės į tėvą ir motiną įtvirtinimo, priklausys

nuo Teisės ir teisėtvarkos komiteto, kuris nepriima sprendimo dar nuo 2013 metų. Seimo narė Pavilionienė Lygių galimybių įstatyme siūlo įtvirtinti draudimą diskriminuoti asmenis dėl jų šeiminės padėties ir fizinės išvaizdos. Toks draudimas įpareigotų valstybę dviejų asmenų nesusituokusią porą traktuoti vienodai kaip ir sutuoktinius. Tad sutuoktinių statusas netektų jokios reikšmės, nes tas pačias teises valstybė privalėtų suteikti ir nesusituokusiems asmenims. Tektų atsisveikinti ir su šeimą stiprinančia šeimos politika... Pagrindiniu šiam įstatymo projektui svarstyti paskirtas Žmogaus teisių komitetas nepritarė Seimo nario Rimanto Dagio pateiktam pasiūlymui išbraukti iš įstatymo projekto diskriminaciją dėl šeiminės padėties. Komitetas mano, jog sutuoktinių skirtingas traktavimas, palyginti su nesusituokusiais, nepakankamai teisėtas, motyvuotas ir objektyviai pagrįstas! Tikėtina, kad netrukus prasidėsiančioje rudens sesijoje tęsis svarstymai dėl lyties keitimo. Sunku patikėti, bet jau nuo 2003 m. galioja Civiliniame kodekse įtvirtinta teisė medicininiu būdu pasikeisti lytį išreiškus prašymą raštu ir dėl to gali būti asmenų, kuriems po lyties keitimo reikalingi naują tapatybę įtvirtinantys asmens dokumentai!

Tai tik nedidelė dalis teisės aktų projektų, kurie bus svarstomi šį rudenį Seime. Tad ir vėl kreipiuosi į Jus, nes nuo mūsų pasirinkimo ir aktyvumo priklauso tai, ką ir kaip nusprendžia politikai. Nebūkime abejingi, nepamirškime – mes kuriame ne tik savo, savo šeimos, bet ir visos visuomenės, valstybės ateitį. Puiku, kad suvokiame, jog yra negerai, kalbame apie tai, tikime, jog gali būti kitaip, bet ypač svarbu – kad patikėtume, jog būtent mes galime ir turime tai pakeisti!

Artuma 2014 m. rugsėjis

Kronika. In memoriam

Praeities nenutrinti, už ateitį kovoti Monsinjoras Alfonsas Svarinskas (1925–1954–†2014)

Partizanų kapų pašventinimas prie Troškūnų. 2013 m. Liutauro Serapino nuotrauka

Gerbiamas Monsinjore, norėčiau pasikalbėti apie jūsų gyvenimo ryškiausius įvykius. 1946-ieji, jūs persekiojamas sovietų saugumo už bendradarbiavimą su partizanais, jų rėmimą vaistais, spauda, dokumentų darymą. Esate teisiamas. Kiek mums žinoma, tuo metu turėjote „Laisvūno“ slapyvardį ir buvote „Šarūno“ partizanų grupės ryšininkas. Kaip atsidūrėte pas partizanus, o vėliau pakliuvote į lagerį? Niekad nesiruošiau būti politiku, ruošiausi būti kunigu. Bet kai atėjo sovietai, mobilizacijos metu pripažino Bažnyčios metrikus, nes pasų neturėjom (jie būdavo duodami apie 24-uosius metus, iki tol – arba seniūno išduotas, arba moksleivio pažymėjimas). Buvo labai daug blankų, antspaudas ir miręs klebonas, tai jo vardu buvo galima rašyti ką nori. Pirmus metrikus padariau savo broliui (jam paskui reikėjo dukart per dieną skustis barzdą, bet ką darysi...). Paskui padariau kitiems, ir taip sužinojo vienas per kitą, o paskui – ir KGB. Nereikėjo pasiduot į jų rankas ir [turėjau] išeit pas partizanus. Kitur nebuvo kur eit, su kuo dirbau, ten ir nuėjau. Artuma 2014 m. rugsėjis

Pasakojimas apie žmogų, kurį jo bendražygis arkivyskupas Sigitas Tamkevičius laidotuvių homilijoje pavadino kunigu legenda, žurnale šeimai gali prasidėti paties Monsinjoro kartą ištartu atsakymu į klausimą: „Kodėl nepasirinkote šeimos kelio, o tapote kunigu?“ Mons. Alfonsas atsakė: „Jaunystėje buvau baisiai negražus, kur jau ten šeimą kurti, tokie kaip aš – tik į kunigus.“ Žmogaus grožis... Koks paslaptingas dalykas ir kaip to grožio gausos mūsų tautos švyturiams pavyko pasisemti tolimuose gulaguose, sovietų saugumo tardymo izoliatoriuose ir kalėjimuose. Sakytume, jie gavo visas dangiškojo spa procedūras labai atitolusiose nuo Dangaus vietose... Monsinjoras turėjo šeimą, – jam ji buvo Tėvynė; turėjo Tėvą, – jam jis buvo Dangaus Karalius; ir Motiną su septyniais skausmų kalavijais širdyje. Ir dabar turi daug nuostabių vaikų ir vaikaičių. Mylėjo jis visus sutiktus savo kely, vienus jautriai ir švelniai bardamas, kitus – aistringai ir karštai kritikuodamas. Ir kiekvienam, kuris gavo tos kritikos, liko širdyje artumos ženklai – Dievui, Tėvynei ir Laisvei. Tuo metu nutrūko jūsų studijos? Taip. Jau seminarijoj buvome įsivėlę į pogrindį. Spaudos atnešdavom, turėjom savo kambary įsiruošę radijo aparatą. Klier. Našinskas palįsdavo po lova, užleisdavo paklodę ir klausydavo. Visi suprato, kad mes iš kažkur daugiau žinome. Tuomet seminarijoj nebūdavo šnipų. Ateidavo prefektas kun. Vincentas Sladkevičius į rytinius poterius. Visi tuoj sužinodavo, ką KGB pasakė, – iš jo veido spręsdavo. Aš jam net sakiau: „Jūs truputėlį savo nuotaikas slėpkite.“ 1945 m. buvo rinkimai, mes pašnekėjom tarpusavy ir rinkimus boikotavom, – niekas iš seminarijos nėjo. Po pietų atvažiavo KGB, paėmė rektorių t. Stanislovą Gruodį SJ, patardė ir prigrasino, kad jei per dvi valandas neateisime balsuoti, visus išveš. Tada t. Gruodis sušaukė į seminarijos salę ir pasakė: „Ką jūs jaučiate, jau parodėte, o dabar įsakau eiti balsuoti.“ Gal trečdalis nuėjo. Tada seminarijoj galėjom laisvai veikti – nei gestapas vokiečių laikais, nei KGB nesužinodavo. Tik paskui pamažu įsitraukė. 1946 m. gruodžio 31 d. buvote areštuotas pirmąkart. Tuos tris mėnesius teko paragauti ir žiauraus tardymo?

Tada kankino labai. Tebuvo vienas klausimas: „Sakyk pavardes!“ Ir smarkiai mušdavo, kartais per dieną po tris kartus tekdavo iškęst. Arba, pavyzdžiui, pasodina izoliatoriuj ir, kai atsiguli, pila vandenį; ir lieki visas šlapias. Kamera nedidelė, dviejų metrų aukščio, viršuj ventiliatorius, – kai jį paleidžia, kažkas baisaus... Vienam sargybiniui odines pirštines atidaviau, tad jis lėčiau leisdavo tą ventiliatorių. Tokios sąlygos, kad kartą buvo atėjusi mintis užbaigt gyvenimą. Ne dėl kančios, – baisu buvo kitą žmogų išduoti, tuojau lygiai taip pat ir jis kentėtų. Vos sužinotų pavardę, už pusės valandos jis ten būtų. Bet galvojau: jei užmuš, tai užmuš. Kam dar savo dūšią žudyt, taigi numirsi ir taip. Tada davė dešimt metų plius penkeri be teisių, t. y. negalėjau būti Tarybų Sąjungos prezidentu. Matot, kokia didelė bausmė! Komija, Abezės lageris – čia jūs dirbote felčeriu. Tame lageryje kalėjo ir vyskupas Pranciškus Ramanauskas, jus slapta įšventinęs ten kunigu. Kurį laiką dirbau „felčeriu“. Vyskupas kalėjo kitam lageryje, gal už kokių dviejų kilometrų. Kai pradėjo iš lagerio leisti į Altajų, kokiais 1954-ais, man jau buvo

Kronika. In memoriam

likę nebe daug. Galvojau, kad manęs iki to laiko nepaleis, nes baigdavosi terminas, pašaukdavo į vachtą ir paskirdavo naują terminą – kokius penkerius metus. Ir taip sėdėjau iki 29 metų. Pagalvojom, kad nuvažiuosiu į Altajų ir nieko negalėsiu kaip kunigas padėt. Tada sutarėm su vyskupu, suderinom. Mūsų, lietuvių, buvo ir daugiau „felčerių“, tad surinkom litrą spirito ir įteikėm sanitarinės dalies viršininkui kaip premiją. Jis pamokė vyskupą, kaip reikia skųstis, kai būna apendicitas. Vyskupą paguldė pas gydytoją žydą, kurio tėvas kaip komunistas buvo sušaudytas 1938 m., o jį patį pasodino tada, kai baigė mokslus. Vienąkart tą gydytoją pašaukė: ko jis čia visus dvasininkus guldąs į ligoninę? Tas sako: „Aš komjaunuolis, viršininke. Ką bendro turiu su popais?“ Kai grįžo, pabučiavo ranką vyskupui ir pasakė: „Kol aš čia būsiu ir jūs gulėsite.“ Lagerio viduj labai žmoniška buvo, – visi pasišnekėdavo, sutardavo. Buvo ne tik kunigų pasodinę, bet ir senų komunistinių veikėjų bulgarų ir kitų labai praprususių, su kuriais buvo galima apie viską šnekėti – nuo Kremliaus iki Vatikano. Išsilavinę, išsimokslinę ir idealistai – tokie buvo komunistai, jeigu galimas komunistas idealistas. Buvo daug gerų žmonių, pasiryžusių vienas kitam padėt. Ten nebuvo tautinių skirtumų, tik vienas klausimas: „Ar jis nedirba KGB?“ Jei dirba KGB, kad ir tautietis, tai jau buvo viskas. Jei nedirba, kad ir kas būtų, stengiesi padėt. Kiek išbuvote laisvėje iki antrojo arešto? 23 mėnesius. Tada reikėjo jaunimą gelbėti ir gelbėjau. Aš taip įsivaizduodavau: yra griežtų vienuolynų su griežta regula, prastu maistu, ir žmonės ateina savanoriškai; o mane bolševikai įgrūdo, tai nėra ko skųstis. Jeigu vienuoliai gali, tai ir mes, klierikai, galvojau, galim. 1957 m. vėl saugumas pas jus daro kratas. Randa knygų... Ai, kokios ten knygos: Šapokos „Lietuvos istorija“, keli „Židinio“ numeriai. Kai reikia pasodint, tai ir pasodina. Du komjaunuoliai parašė: per pamokslus sakiau neklausyti komunistų partijos, nes ji veda neteisingu keliu, kviečiau ministerijų tarnautojus ir fabrikų darbininkus pasipriešinti. Jiems pasakiau: „Rašydami

perdėjote, nei fabrikų darbininkų, nei ministerijų nėra. Yra paprastas kolchozas ir kolchozininkai, norėjot padaryt man garbę ar ką kita, bet nepataikėt.“

aprimdavo; kažko dar sieloj, matyt, buvo. O dabar, žinoma, mūsų jaunoji karta, kuri netiki nei į Dievą, nei į velnią, bet tiki pinigą, jau kitaip galvoja.

Bet šįkart jums kliuvo gerokai – patekot į Mordovijos lagerius 1958–1964 metais. Mordovijos lageris buvo geriau nei kitur – ne taip šalta. Tardytojai paklausė, ar nėra kokių prašymų, sakiau: „Sergu džiova, paskirkit mane geriau į Vorkutą nei į Mordoviją. Vorkutoj mano draugų yra ir man padės, o Mordovijoj burokų lapus duoda, aš ten galą gausiu.“ Visus į Vorkutą išsiuntė, o mane – į Mordoviją. Darė bloga ir padarė... einu pro vartus ir žiūriu – stovi kan. Petras Rauda. Pirmas susitikimas lageryje – su savo seminarijos mokytoju. Aš jiems kartą ir pasakiau: „Jūs man nieko bloga nepadarysite; Mordovijoj daug lengviau patekt į dangų negu Vilniuje.“

Grįžkime prie įspūdingo jūsų gyvenimo meto – Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto veiklos. Jisai jūsų gyvenime subrendo ir išsiskleidė kaip ypatinga veikla tarp antrojo ir trečiojo įkalinimų. 1978 m. lapkritį su kunigais Sigitu Tamkevičiumi, Jonu Kaunecku, Vincu Vėlavičiumi ir Juozu Zdebskiu įkuriate šį komitetą. Tada jis buvo reikalingas dėl to, kad vyskupai (tada – tik vienas), visi valdytojai buvo nepaprastai prispausti. Buvau kartą kurijoj; važiuoja arkivyskupas Liudvikas Povilonis į Jurbarką, į vardines. Prieina prie telefono, paskambina ir sako: „Mes dabar važiuojam į Jurbarką, į vardines.“ Aš jam sakau: „Kam jūs dabar įspėjat?“ Jis sako: „Pasakiau įgaliotiniui, kad žinotų, kur esu.“ Nutarėm, kad reikia sudaryt kažkokį organą ir veikt. Ir tikrai veikėm, parašėm daugiau kaip 50 atsišaukimų, kurie nuėjo į Ameriką ir kitur. Kai Bažnyčia atgavo laisvę, susirinkome Šiluvoj, padėkojom Dievui ir komitetą paleidom.

Tuometiniuose dokumentuose randame tokių „pikantiškų“ dalykų, kuriuos šiandien net sunku įsivaizduot. Saugumo paveiktas LSSR Aukščiausiasis teismas jus pripažįsta ypač pavojingu recidyvistu. Matote, tas recidyvistas... osobo opasnyj recidivist (liet. „ypač pavojingas“) rusiškai blogai skamba. Lietuviškai geriau būtų – „nusipelnęs meno veikėjas“. Skirtumas tas, kad aniems mokėjo kompensaciją, o man nieko nemokėjo, bet jaučiausi kaip „nusipelnęs meno veikėjas“. 1964-ais grįžote iš ypatingojo režimo kalėjimo, vėl dirbote kunigu ir vėl buvote tampomas saugumo. Vėliau pradėjote reikštis LKB kronikoje. Saugumas vėl paruošė jums dovanėlę – trečią įkalinimą. Saugumas tik tą ir gali, gero – nieko. Dirbant visada visko atsitinka. Nedirbti negalėjau – turėjau ir praktikos, ir pašaukimą tarnauti žmonėms, Bažnyčiai ir Lietuvai. Ir tarnavau, ir dabar tarnauju, nors daugumai nepatinka. Kiti neleidžia net viešai kartais šnekėt, sako, kad negražus. Ką aš kaltas, gal gamta padarė klaidą. Pridurčiau, kad papuolus į lagerį nereikia manyt, kad išsisuksi, galvot teisinėmis kategorijomis. Nepavyks. Kai tardytojas siusdavo, klausdavau jo, kodėl persekioja Kristaus Bažnyčią. Atsakydavo: „Aš nepersekioju, tu čia nusikaltėlis.“ „Ne, ne – sakydavau – persekioji“ ir

Su tėvais, sugrįžus iš lagerio 1956 m.

Jei jis dabar veiktų, koks būtų jūsų viešas kreipimasis? Bijau, kad būtų labai daug medžiagos dėl to, kad dabar visi Dievo nebijo, o valdžia dabar nieko nesako, kad Dievo bijotų. Tada mums rūpėjo apgint Dievą ir Bažnyčią. Artuma 2014 m. rugsėjis

Kronika. In memoriam

Gerbiamas Monsinjore, žmonės dabar sako, kad jiems ypač trūksta vadovų. Visą gyvenimą, per visus laisvės metus skelbiu: jeigu nėra dirigento, nėra choro ir orkestro. O galvojam, kad be dirigento galim puikiai išsiversti – ir pigiau, ir geriau. Bet tikrovė parodė, kad negalim. Dabar labai reikia dirigento. Paprastam žmogui juk reikia pasakyt, kad yra Dievo įstatymai: nevok, nepaleistuvauk, nežudyk... Jokios filosofijos. Pasakyta aiškiai. Septynerių vaikas jau išmoksta Dešimt Dievo įsakymų ir visą gyvenimą atsimena. Ir dabar to reikia – pažiūrėkit, kaip musulmonai griežtai reikalauja. Alachą išjuokė – jau mirties bausmė. Aš saviems sakau: „Džiaukitės, kad nesat musulmonai, nes

ir komitete. Rašėm atsišaukimus. (Beje, „LKB Kronika“, „Aušra“ yra internete.)

Buvote 11 kartų susitikęs su popiežiumi Jonu Pauliumi II? Tikrai buvau susitikęs ir daug šnekėjau, net pusryčiais buvau pavaišintas. Vienąkart šnekėjau kaip valstybės vyras. Kai grįžom iš lagerio 1988 m., šventinau Marijos šventovę Pivašiūnuose. Po iškilmių pakvietė į svirną pietų, ten visi buvo su raudonom juostom, tik aš vienas ne. Iš lagerio grįžęs, visas apipešiotas. Vyskupas Julijonas Steponavičius pasakė vyskupui Sladkevičiui: „Tu važiuok į Vilnių, aš atsisakau. Tik reikalauk, kad atiduotų katedrą ir kuriją.“ Pasirodo, sovietų laikais net ir sienos turėjo ausis. Greitai Sladkevičių kviečia į Vilnių ir sako: „Mes tave čia skirsim.“ „Bet, – sako,– juk Vatikanas skirsto vyskupijas, o ne jūs.“ „Mes padarysim viską, kad galėtum ateiti.“ Jie tada norėjo Sladkevičių pastatyt ir būtų nuėmę vysk. Steponavičių. Aš tada popiežiui sakiau: „Jūsų šventenybe, bolševikai nori vyskupus sunaikinti ir nuNuotrauka iš 1958 m. bylos imt Vilniaus vyskupą. Jis tuuž kokį paveikslą ar kitką durna galva iš- ri pasilikti bent vieną valandą Vilniuj. Jei kart nuskristų.“ O dabar, kai esam katali- jį nuimsit iškart, bolševikai sakys: ‘Mes kai, Lietuvoj neareštavo nei vieno teisėjo, sakėm, kad ir Vatikanas jo nemėgsta, nei vieno tardytojo, nei vieno prokuroro, va įrodymai.’ O tie, kurie 28 metus gynors nusikaltimų begalės. Dėl to, kad bu- nė vyskupą Steponavičių, sakytų: ‘Mes vom labai katalikiški. Dabar jaunoji karta gynėm gynėm, o Vatikanas neįvertina susivilioja narkotikais, kitais malonumais. mūsų aukų.’ Bent vieną valandą!“ Tada Greitai senoji karta išmirs, ir viskas. Nau- popiežius atsistojo, priėjo prie manęs – jas pavojus – Lietuvą ruošiasi visiškai su- mes sėdėjom vienas prieš kitą už stalo – naikinti gėjai. Atrodo, kad jie greit ateis ir sako: „Visa, ką galiu, jums padarysiu.“ į Lietuvą, ir mes niekas nesipriešiname, Tada supratau, kad ir popiežius ne viską iš anksto bijome. Jie ateina ir sako: „Mes gali, kad Dievas viršesnis už popiežių. sugriausim jūsų šeimas, išnaudosim jūsų Buvote kardinolo Vincento Sladkevivaikus, jus padarysim už įstatymo ribų.“ čiaus kancleris. Mes tylim, laukiam. Aš, pavyzdžiui, saBuvau, bet svarbiausia – sėdėjau su kau, kad jei negalėtumėm žodžiu ar darkitu kardinolu vienoj kameroj. Vienu bais apgint, ginsim nuoga krūtine. žodžiu, mane nusiuntė į tą speclageYpatingą dėmesį skyrėte jaunimo auk- rį 71 Mordovijoj. Ten sužinojom, kad lėjimui ir už tai buvote areštuotas tre- atveža ir kardinolą Josyfą Slipyj. Iš viso čią kartą. Tuo metu aktyviai dirbote Vi- buvo gal 25 kunigai – 1 latvis, 3 lenkai, duklės parapijoje. kiti ukrainiečiai ir gal kokie 12 lietuTrečias kartas buvo už komitetą. viai. Kai jis atėjo, kun. Pranas Račiūnas Antras – už jaunimą. Parapijoje dirbau MIC, turėjęs akordeoną, kan. Stanislovas Artuma 2014 m. rugsėjis

Kiškis – smuiką, sugrojo himną. Kardinolas suprato, nusiėmė skrybėlę ir sustojo. Kai baigė grot, mes jam pasakėm: „Jūs patekot į laisvą Lietuvą!“ Tai buvo lagerio barake. Pusantrų metų buvom kartu, paskui jį nuvežė į Kijevą tardyti, jis nieko nepasakė. Norėjo, kad parašytų laišką vokiečių vadovybei, kad sustabdytų propagandą prieš Tarybų Sąjungą, jog ji kenkia katalikams. Arkivyskupas sakė: „Aš negaliu reikalaut, kad nupjautų šaką, ant kurios pats sėdžiu.“ Jį tada parvežė į kalėjimą, kurio viršininkas buvo majoras Lykinas, labai šaunus vyras, savo laiku prašęs, kad už jį melsčiaus. Mes gražiai sugyvenom, jei gali gražiai sugyvent viršininkas ir kalinys. Jam papasakojau, jis klausė: „Kaip taip yra?“ Aš jam sakiau: „Dabar Tarybų Sąjungoj yra sąžinės laisvė, todėl arkivyskupas sėdi ne Lvove, bet lagery. Įrodyt, kad tikrai yra sąžinės laisvė.“ Jis juokėsi. Kai atvežė arkivyskupą, pasikvietė (jau žinojo, buvau jam nupasakojęs, kad aukšto ūgio su barzda), paklausė: „Jūs arkivyskupas?“, sako: „Arkivyskupas.“ „Tai gerai. Eikit į kamerą.“ Pašaukė mane: „Eik ir arkivyskupą pasiimk pas save į kamerą.“ Prižiūrėtojas suprato, įleido mane į kamerą, sakau: „Ekscelencija, jūs areštuotas, prašau sekti paskui mane.“ Jis nustebo, kaip čia kalėjime darosi tokie dalykai, ir nuėjo paskui mane. Buvom kameroj du sektantai ir mes, trys kunigai, dar ukrainietis, paskui vyskupu tapęs. Aš buvau kardinolo kapelionas – aukščiausia, ką gyvenime buvau pasiekęs ir pasieksiu. Bet KGB suuostė ir mus išskyrė. Tada suleisdavo į pirtį kelias kameras, ir pirtyje atlikdavom išpažintį. Paskui jo klausiau: „Ar kai nuogi, išpažintis galios?“ Sakė, turbūt galios. Kai paskutinįkart buvau Romoj, turėjau progos prie jo kapo pasimelsti. O kai pervežė į Lvovą, mane įrašė į perlaidojimo komitetą. Vienas vyskupas mane pavadino ekscelencija, aš sakiau: „Kad jūsų žodis patektų Dievui į ausį.“ Bet kaži... Matyt, nepateko. Manęs parvažiavusio 20 mėnesių neregistravo ir neleido jokio darbo legaliai dirbti. Nuvažiavo kan. Juozapas Stankevičius į Romą, nuėjo per Revoliucijos dieną į Rusijos ambasadą ir paklausė, kodėl Svarinskui neleidžia dirbti

Kronika. In memoriam

Lietuvoje. Tada mane iškart paskyrė į Miroslavą. Trečiasis įkalinimas – 1983 m. Viduklėje buvote klebonas ir vėlgi nuteisiamas griežtojo režimo lageriu. 7 plius 3 metams. Įdomu, kad jūs atsidūrėte Permės srityje ir štai čia istorija įgauna tarptautinį mastą. Jus užstoja JAV prezidentas Ronaldas Reaganas. Kai mane suėmė, labai greit tardė, sakė, kad norėjo išmainyt į kokį šnipą. Bet, matyt, neatitiko lyginamasis svoris. Mane gynė Amnesty international organizacija. Kai 1988 m. Reaganas važiavo į Maskvą, jie prašė, kad mane išvaduotų. Ir Reaganas prašė, o Gorbačiovas pasakė: „Čiort s nim...“ ir mane išleido. Davė tarybinį užsienio pasą visam laikui...

didelis ežeras, ežere plaukios gulbės, o ant kranto stovės Reagano paminklas.“ Jis labai juokėsi, o aš laimėjau dar 15 min. laiko. Dabar kai buvau, Reaganas jau sirgo, nepažino nieko. Susikalbėjau, tai dar dvi valandas kalbėjau, jį filmavo, ir palikau savo lageriuose nešiotą kalinio uniformą. Ten didžiulis muziejus prezidento gautų dovanų ir tai, ką davė Gorbačiovas. Kartą lankantis ten parodė gražų balną, o man gal pyktis pakišo mintį: „O kaip jūs laikot tą balną tokioj gražioj vietoj? Jis gi vogtas.“ – „Kaip? – sako, – vogtas?“ – „Pas mus rašė spauda, kad kažkur nudžiovė balną. Bet kadangi didelis žmogus, tai teismo nebuvo.“ Pakėlė balno atlapą – užrašyta Mexico. Sakau: „Na va.“ Jie juokėsi.

Jūs tada apsigyvenot Vokietijos teritorijoje ir lankėte visas lietuvių kolonijas. Sako: „Kur važiuotum?“ Sakiau: „Važiuosiu į Belgiją.“ „O ką ten pažįsti?“ Mat, jiems visada labai įdomu, kur kas ką pažįsta. Sakau: „Kardinolą Suenensą.“ Nepasakiau, kad apie jį iš žurnalų žinau. Bet jie labai nustebo ir sako: „Į Romą ar Vokietiją gal?“ Bet aš sakau, kad neturiu adresų nei Romoj, nei Vokietijoj. „Po pietų mes atnešim.“ Tai buvo pašnekėjimas Permėj. Po pietų man atnešė visą eilę, aš pasirinkau Antaną Deksnį kaip vyskupą – jo nepažinojau, bet pasirinkau. O jie bijojo, kad nebūtų kokia avantiūra, tai pasiūlė mane priimti Augsburgo vyskupui Josefui Stimpfle. Tas sakė: „Duokit man. Aš išvaduosiu.“ Tada mane paleido Augsburgo vyskupo prašymu. Nuvažiavau pas kun. Juozą Zdebskį, atvažiavo vyskupas, atsiklaupė, kad aš palaiminčiau. Tai va, daug tokių nesusipratimų buvo mano gyvenime.

Ypatingą dėmesį skyrėte Lietuvos tautiniam krikščioniškam judėjimui įamžinti. Esate pastatę daug paminklų didvyriams atminti Ukmergėje ir Kėdainiuose, Kadrėnų kaime, Ukmergės rajone ir netgi įkūrėte Didžiosios partizaninės kovos parką prie Kavarsko, ir Kęstučio memorialą Kryžkalnyje vis puoselėjate. Kiti kunigai tokiais darbais neužsiima. Matot, jie skirti šventesniems darbams, o aš per lagerį ėjau, tai ir kastuvą moku valdyt, ir karučius, ir visa kita. Man dabar pikta, kad praeitį bandome nutrinti, išniekint, net nepadarėm atminimo. Pavyzdžiui, iki Mordovijos sušaudyta 15 lietuvių ministrų. Kodėl niekas nemini? Dabar kiek nueinu į renginius, niekada negirdėjau, kad pasakytų: sušaudyta 15 lietuvių ministrų. Tai ar jie išdavė Lietuvą, ar už Lietuvą mirė? Šeši generolai sunaikinti, sunaikinti aštuoni iš majoro Vytauto Bulvičiaus sukilėlių grupės. O kiek vyskupų, kunigų? Niekas neturim sąrašų kiek, kur, kas. Taigi darom nusikaltimą ateičiai.

Jūsų kalinio drabužiai dabar puošia Vašingtono muziejų. Atidaviau. Pas Reaganą buvau, padėkojau jam ir jį prajuokinau. Užsienyje turėjau daug konferencijų ir patirtį, kad jeigu prajuokini, vadinasi, pasisekė. O jeigu visi rimti, mandagūs, tada ne. Papasakojau tokį dalyką: „Už tai, kad jūs pakėlėt Amerikos politiką į šitą pavergtų tautų ir kalinių užsienio politiką, Maskvoj jums pastatys paminklą. Nežinau, kokioj vietoj, bet visi kalba, kad kur Kremlius, bus

Dėkojame, Monsinjore, kad ir šiandien tęsiate kovą dėl savo draugų šventų idealų, dėl tikėjimo tiesų, dėl sąžinės laisvės. Sausio 13-osios išvakarėse, kalbėdamas apie Nepriklausomybę ir jai nusipelniusius asmenis, apgailestavote, kad „Lietuva nėra nei dora, nei šventa, nei teisinga. Ji dabar yra žlugdoma, o mes tylime“. Kas išprovokavo jus pasakyti tokius skaudžius žodžius? Visą laiką tuo gyvenu. Kai buvau lageryje, galvojau, kad nieko negaliu

padaryti ir už tai buvau ramus. Ką gali padaryt, jei, pvz., KGB buvo įsiuvusi kaliniams, savo šnipams, į vatinio apykaklę mikrofonus. Jie vaikšto po minią, už zonos stovi aparatūra, balsus pažįsta... Jei šnekėdavom, tai parašydavom ant popieriaus, bet paskui reikia popierių sunaikinti, nes kas dvi valandas ateidavo prižiūrėtojai pažiūrėt, ką veiki. O dabar, kai neprižiūri niekas, taigi reikia dirbt. Jeigu nepadarysim, tai... Dabar užmiršom artimo meilę, o jeigu nesirūpinsi ja, tai niekas nepadės – gali ir titulų, ir pinigų, ir ką kita turėt – be Dievo, artimo meilės nieko nebus. Šitą artimo meilę labai sunku suprasti. Anksčiau buvo 7 labdarybės darbai kūnui ir 7 – sielai. Tai ne įsakymai, bet Meilės įsakymo komentarai, o dabar jų nemoka arba užmiršo. Tad visiems primenu: „Pasiimkit maldaknygę seną, dabartinėj gali ir nebūt šitų maldų (nemoderniška). Išmokit juos.“ Dabar sako: „Jis geras žmogus.“ – „O kodėl jis geras, ką gero padarė?“ – „Ai, jis nieko blogo nedaro.“ Taigi Evangelijoj pasakyta: drungnas bus išspjautas. Kunigų užduotis dabar – užkirsti pavojų pražudyti Lietuvoj Bažnyčią ir mokyti tautą. Matau, kad nemokam žegnotis, padaryti kryžiaus ženklo kaip reikiant. Nuo pat pradžios – nuo kryžiaus ženklo ir reikia mokyt tautą. Ir kuo daugiau mokysim, tuo geriau atliksim savo pareigą. Dabar nebijom Dievo, bet, manau, kai paliksim šitą pasaulį, tai liks tik vienas Dievas prieš akis, o visos partijos, visa kita liks čia, žemėje, ir mums nieko nepadės. Taigi linkiu būti drąsiems, mylėti Dievą ir tėvynę visa širdimi, kovoti ir laimėti.

Kalbino Liutauras SERAPINAS. Parengta pagal pokalbį Marijos radijuje 2010 m.

Artuma 2014 m. rugsėjis

Didelės ir mažos kryžkelės

„Nevogsi!“ Kun. Linas ŠIPAVIČIUS

„Žmonės neniekina vagies, kuris būdamas alkanas vagia, kad numalšintų alkį. Tačiau pagautas jis turi atmokėti septyneriopai ir atiduoti visą savo namų turtą“ (Pat 6, 30–31). Žmogaus nuosavybė – paveldėta arba įgyta darbu – nuo to, ar jį užmušė, ar pardavė, nusikaltėlis privalėdavo praplečia jo laisvės ribas; nuosavybė yra būtina žmogaus atiduoti penkis jaučius; už avino ar ožkos vagystę – atlyginkaip laisvos asmenybės egzistencijos sąlyga. Todėl sep- ti ketveriopai (Iš 21, 37). Jeigu gyvulys būdavo dar gyvas tintasis Dekalogo įsakymas – „Nevogsi“ (Iš 20, 15) – iš- ir pas pagrobėją, šis už tai, ką pagrobė – ar jautį, ar asilą, ar reiškia rūpinimąsi laisvės įstatymo apsauga Izraelio tautoje. aviną, turėdavo atlyginti dvigubai. Jeigu neturėdavo iš ko Šio priesako kontekste – tokie sunkūs nusikaltimai grąžinti žalos, būdavo parduodamas į vergovę (Iš 22, 2). pagrindinėms žmogaus teisėms kaip žmogžudystė ir sveBausmės nusikaltėliams, sulaužiusiems septintąjį Dietimavimas, todėl manoma, kad pradžioje įsakas draudė vo įsakymą, išrinktosios tautos teisėje neabejotinai buvo rimtesnius nei paprasta vagystė nusikaltimus. Toks di- daug švelnesnės, nei kaimyninių tautų kodeksuose. Izraedžiausias nusikaltimas, už kurį Senojo Testamento įsta- liečiai mirties bausmę nusikaltėliui taikydavo tiktai vienu tymų leidėjai bausdavo mirtimi, yra žmogaus pagrobimas atveju – jeigu tas asmuo pagrobdavo žmogų, ketindamas norint jį parduoti į vergovę: „Kas pagrobia žmogų – ne- jį parduoti į vergovę (Įst 24, 7). svarbu ar būtų jį pardavęs, ar dar tebelaikytų, – bus nuSeptintasis Dekalogo įsakymas buvo aktualus Jėzaus baustas mirtimi“ (Iš 21, 16; plg. Pr 37, 25–36). mokyme (Mk 10, 19), taip pat Naujojo Testamento auTarjag micvot (613 judaizmo įsakymų) rinkinyje randa- torių raštuose (Rom 2, 21; 1 Pt 4, 15). Šv. Paulius pabrėme: „Šis įsakymas susijęs su žmogaus pagrobimu. Kadangi žia, kad vagystės priežastis yra tinginystė: „Kas vogdavo, Tora anksčiau kalba apie įstatymus, už kuriuos gresia mir- tegu nebevagia, bet imasi triūso, dirbdamas savo rankoties bausmė, todėl rabinai teigė, jog šis įstatymas kalba apie mis gerą darbą, kad turėtų iš ko padėti stokojančiam“ tokią vagystę, už kurią gresia mirties bausmė (pasmaugiant). (Ef 4, 28). Tais laikais kai kurie žmonės pasisavindavo kiTai yra žmogaus pagrobimas kartu jį pažeminant, pvz., pri- tų darbo vaisius. Todėl tautų apaštalas priešinosi tokiam verčiant jį dirbti ar parduodant jį į vergovę“ (micva 36). elgesiui ir krikščionis savo pavyzdžiu kvietė būti darbšŠį požiūrį patvirtina ir dešimtasis Dekalogo įsakymas, čius (1 Tes 2, 9). Šitaip jis norėjo nugalėti tinginystę, dėl kuris saugo artimo nuosavybę bei draudžia ne tiktai „sve- kurios būdavo vagiama. timo turto geidulį“, bet ir veiksmus, nukreiptus į pasisaviPirmajame laiške Timotiejui, tarp kitų nusikaltėlių, nimą. Tad dešimtasis Dekalogo įsakymas yra ne septintojo apaštalas mini vergų pirklius, kurie žmones grobdavo ir nuostatų atkartojimas, bet naujas draudimas – ne tik slapčia vėliau parduodavo į vergovę (1 Tim 1, 8–10). Šv. Paulius pasisavinti svetimą daiktą, bet ir elgtis taip, kad būtų sulau- įspėja, kad tokie nusikaltėliai, kurie laužo Dievo paliktus žomas nuosavybės įstatymas, taip pat trokšti svetimų gėry- įsakus, nepaveldės Jo karalystės (1 Kor 6, 9–10). bių, nes tai, aišku, ir skatina vogti. Broliai parduoda Juozapą. Hugo van der Goeso sekėjo piešinys, 1470–1480 m. Be materialinių gėrybių vagysčių, Daugumoje Senojo Testamento tekstų yra konkrečių drauseptintasis Dievo įsakymas kalba dimų, apimančių įvairius nusiir apie dvasinių gėrybių vagystes. Juk kaltimus žmogaus nuosavybei: iš kito žmogaus galima atimti/pavogti žmogaus pagrobimą (Iš 21, 16), gerą vardą, sveikatą, taip pat asmeninę vagystę su įsilaužimu (Iš 22, 1–3), vertę, gyvenimo džiaugsmą. Galima gyvulių ar pamestų daiktų pabūti laiko vagimi, galima iš ko nors sisavinimą (Iš 22, 8), gyvulių pavogti sąžinės ramybę, taip pat tylą, vagystę (Iš 21, 37), sukčiavimą kurios labai reikia psichinei sveikatai. (Kun 19, 1), svetimų laukų pasisaTokios vagystės dažnai yra netgi vinimą (Įst 19, 14), darbininkų išžalingesnės nei materialinių gėrybių. naudojimą (Įst 24, 14), vargdienių Pavogtas materialines gėrybes bent ir silpnųjų išnaudojimą (Iš 22, 20). iš dalies galima atgauti, o dvasinių Izraelio tautoje vagysčių vykgėrybių vagystė dažnai sukelia dytojams būdavo taikomi žalos nepataisomų padarinių. atlyginimo nuostatai (Iš 22, 4). Už jaučio vagystę, nepriklausomai Artuma 2014 m. rugsėjis

Didelės ir mažos kryžkelės

P.T.L., arba Negesinti Dvasios

Antanas SAULAITIS SJ

Esama kultūrų ir kalbų, mėgstančių santrumpas. Pavyzdžiui, JAV prezidentai Franklinas Delano Rooseveltas vadintas F.D.R., Kennedy – J.F.K. Todėl nenuostabu, kad jėzuitų seminarijoje rektorių vadinome P.T.L. (Paulas T. Lucey). Dabar įžengdamas į mūsų studijų laikų rektoriaus kambarį senelių jėzuitų namuose prie Bostono nenustembu, kai seniausias Naujosios Anglijos jėzuitas, 97 m. P.T.L. nusišypso. Prieš pusšimtį metų tą pačią linksmą, žaismingą šypseną matydamas pagalvodavau, gal ateinu nesusišukavęs, ar nosis kreiva, ar špinatas tarp dantų, ar išvis esu savotiškas. Tai primena ir Vatikano II Susirinkimo laikus, 1962–1965 m. bažnytinio suvažiavimo postūmį katalikų ir krikščionių gyvenime. turi būti lyg naujutėliai. Po kažkiek laiko jau daug sulamdytų įrankių, apdaužytų lėkščių... Mūsų psichologijos dėstytojas jėzuitas patarė rektoriui padėti įskilusį puoduką, kreivais dantimis šakutę, nukentėjusią lėkštę, nes kitaip P.T.L. nežinotų, kokia tikra seminarijos valgomojo padėtis. Netrukus indų plovykloje atsirado naujų indų ir potvarkis netinkamus išrinkti. Kartą nutarėme su P.T.L. pasikalbėti. Maloniai mūsų kelių išklausė, sutikdamas, jog kartą per savaitę susirinktume. Atsirado ir keli kiti maldos būreliai, jie tapo mūsų aplinkos kasdienybe. Kaip tik tais laikais pradėtas Vatikano II Susirinkimo liturginis atsinaujinimas, kuriam, aišku, jaunimas pritarė. Didesnis domėjimasis Šventuoju Raštu, rūpestis dėl veiklios liturgijos tapo mūsų pokalbių ir užsiėmimų tema. P.T.L. sudarė dėstytojų, teologijos ir filosofijos studentų liturginę komisiją. Rinkome žinias iš kitų jėzuitų provincijų žiniaraščių apie įvestas, pritaikytas apeigas, šventes, bažnyčių ar koplyčių architektūrą, giesmynus. JAV seminarijos neretai statytos toliau už miesto. Aplinkui parkai, miškai, vietos sportuoti, pasivaikščioti, gegužines rengti, baseinas, erdvės susitelkti. Bažnyčios atvirumas pasauliui padrąsino vyskupijas bei vienuolijas kelti seminarijas į didmiesčius, dažnai sutartinai su kitomis vienuolijomis ar vyskupijų studijų namais. P.T.L. vadovavo šiai didelei kaitai, kai Vestono kolegija susidėjo su Vido Venslovaičio nuotrauka

Jėzuitiškas auklėjimas pabrėžia asmenišką įsipareigojimą, ryžtą, meilingą Dievo ryšį su kiekvienu. Bažnyčioje tai buvo ryškesnio individualizmo laikai, dėmesys įstatymams, santvarkai, taisyklėms. Tarp jėzuitų studentų kilo noras tradicinę pusantros valandos kasdienę asmeninę maldą papildyti malda drauge. Kiekvieną antradienį ar dažniau duryse rasdavome lapelį su nubraižytu pirmųjų krikščionių slaptaženkliu – žuvyte ir kambario skaičiumi. Apie 21.30 val. penkiese šešiese susėsdavome ant grindų kurio nors vieno kambaryje. Paskaitydavome Šventojo Rašto ištrauką, maldingai aptardavome, suminėdavome prašymus, padėkas, reikalus, kartais išgerdavome arbatėlės. Žinojome, kad tokioms būrelių maldoms nelabai pritariama. Tais laikais bijota klaidatikystės, privataus Šventojo Rašto aiškinimosi, nukrypimo nuo tikrojo tikėjimo. Jau daugelį metų seminarijose, vienuolynuose, parapijose, mokyklose vykdavo Šventraščio vakarai su skaitiniais, giesmėmis, maldomis, panašiai kaip šiandien vyksta pirmoji Mišių dalis – Žodžio liturgija. Bet kaip su šiais „slaptais“ susitikimais, kuriuose taip mielai dalyvaudavome ir į kuriuos pamainomis, savo kambarį aptvarkę, kviesdavome? Vestono seminarijoje buvome gal 150 studentų jėzuitų, keliasdešimt dėstančių ir kitaip dirbančių kunigų bei brolių. Pagal tvarkaraštį dengdavome stalus, patarnaudavome, plaudavome indus. Labai atidžiai dėdavome lėkštes, puodukus, įrankius ant rektoriaus bei dėstytojų stalo. Saviems tinka puodukas be ąsos, aplankstyta šakutė, įskilusi lėkštė. Bet rektoriaus

episkopalų Teologijos fakultetu, o Nekaltosios Marijos oblatai su jėzuitais. Iki žilos senatvės P.T.L. išsaugojo lankstukus iš anų laikų, kai sudėjome ir perkėlėme biblioteką, kraustėmės iš didžiulės seminarijos į žmogiškesnius namus – mažas bendruomenes tarp kitų namų. Mūsų maldos būreliai išliko, nors jau gyvenome skirtinguose namuose. Grupelė rinkdavosi trečiadieniais tai vienur, tai kitur. Paruošdavome vakarienę ir namiškiams, ir atėjusiems būrelio žmonėms, tada ramiame kambaryje skaitydavome Šventojo Rašto pasirinktą vietą, aptardavome, sudėdavome maldas, padėkas, rūpesčius. Gražiausia ir ligšiol brangu, kad mūsų rektorius P.T.L. maloniai prisijungė prie būrelio, trečiadienio vakarus labai vertino. Septynerius metus su P.T.L. bendravę ir ruošdamiesi kunigystės šventimams, išlaikę visus egzaminus, keli mūsų trylikos klasiokų sugalvojome nueiti pas P.T.L. ir paklausti, ar esame tinkami šiai tarnystei. Mūsų P.T.L. linktelėjimas, žodelis buvo kaip visokios ruošos antspaudas ir pradėsimos uolios tarnybos žymuo.

Iš P.T.L. išmokome, kaip svarbu negesinti Dvasios, neskriausti daigų, neneigti ateities, kurios viliamasi, o su malonia, gal net linksma šypsena naujiems žmonėms, laikams, sąlygoms, šiuolaikinėms viltims ištiesti palaimos ranką, plačiai atverti duris Dievo Dvasiai ir artimo tarnybai. Artuma 2014 m. rugsėjis

Didelės ir mažos kryžkelės

Nevok:

ar dar tebeveikia senieji pasiteisinimo mechanizmai? Šis įsakymas dažnam kataliku save laikančiam atrodo tolimas; bet ar iš tiesų? Dauguma mūsų dar gerai pamename sovietinę patirtį, kai, regis, „visi nešė“ (iš darbų, gamyklų, kolūkių) ir „visi taip darė“ susikurdami tam tikrą pasiteisinimo mechanizmą. Tad ne apie tiesioginę vagystę, bet apie moralines „nevok“ ribas ir kalbamės su moralės teologijos žinovu vyskupu dr. Kęstučiu KĖVALU. Kaip manote, ar sovietinė patirtis tikrai paliko žymę mūsų moralinei „nevok“ sampratai? Manau, sovietmetis atėmė iš mūsų jautrumą šiam moraliniam principui. Kartais jį laužome pasiteisindami: „O kas čia tokio, vis tiek niekas nemato, niekas nenukenčia.“ Štai, pvz., nusirašinėti per egzaminus, atrodo, visuotinai priimta mūsų kultūroje; net jei ir ne kartą perspėti, pasiliekame prie to „niekas nemato“. Teko JAV rašyti rašomąjį darbą be jokios kontrolės: dėstytojas net išeina iš auditorijos, atliekame egzamino užduotis ir niekam nekyla noras atsiversti ant stalų sudėtų knygų. Galvoju, kuris atsivers, tarsi ir visi tokią pagundą turi. Buvo taip netikėta, nauja, net stebėtina, kad žmogus gali net ir tokiame smulkiame reikale nelaužyti to principo, parodyti, kad įmanoma jo laikytis – ne iš baimės, bet iš vidinio įsitikinimo. Dažnai žmonės pateisina nelegalių kompiuterio programų, dainų ar filmų parsisiuntimą, nes sovietmetis mums paliko tą „visi taip daro“ ir „niekas nuo to nenukenčia“, bet ar tikrai? Tada atrodė, kad žmogus gerbtinas, jei taip daro, nes tuo tartum tampa kovotoju prieš sovietų valdžią. Bet šiandien ano fono nebėra, o principas išlikęs ir labai neigiamai atsiliepia visiems kitiems principams, kurie yra tarsi ne tokie ryškūs, ir per tai žmonės patys sau kenkia. Mes patys susigalvojame tuos pasiteisinimo mechanizmus. O kaip išlikti teisingam, jei, pvz., jaučiuosi, kad man darbdavys per mažai moka, ir tada įvairiausiais būdais ieškau, kaip „pasiimti“ tai, kas man tartum priklauso? Krikščioniškam elgesiui dera kalbėjimo tiesumas, tad pirmiausia svarbu kalbėtis su darbdaviu. Jei manai, kad tau moka per mažai – turi kalbėtis. Rinkoje yra taip, kad kainos siūlomos, o tu arba perki esant šioms sąlygoms, arba bandai derėtis. Jie tiek nori iš tavęs, bet ar tu gali? Pats daikto pirkimas parodo susitarimą dėl esamos kainos. Apeiti šitai (atseit, aš pats pasiimsiu), vadinasi, neįvykdyti pirmojo principo. Pirmiausia turi būti pokalbis su darbdaviu, nes jis, žiūrėdamas savo interesų, gali pražiūrėti kai kuriuos dalykus, net nesuvokti kai kurių niuansų, susijusių su žmogaus darbu. Valstybė yra nustačiusi Artuma 2014 m. rugsėjis

minimalų darbo užmokestį, kurį privalu mokėti, o tai, kas daugiau, jau susitarimo dalykas. Bet aš nepaisau to ir pats „pasiimu“, nes kam kalbėtis – geriau pasielgsiu, kaip man patogiau. Tačiau taip neapsimoka, nes tavo gyvenime atsiranda didelė neramybė. Tai kainuoja kur kas daugiau, nei sutaupyti produktai, nelegaliai įsigyti daiktai ar papildomas pelnas. Kartais būna išimtinių sąlygų. Vokietijoje per karą Kelno kardinolas leido imti anglių iš valstybės sandėlių, nes grėsė mirtis nuo šalčio, ypač vaikams. Išskirtinės sąlygos yra kaip išimtis, bet ji negali būti pateisinama, kai tos sąlygos baigiasi. Darosi pavojinga, kai labai išplečiame sąlygas. Ar privalau mokėti visus mokesčius, jei, pvz., juos sumokėjusi mano šeima sunkiai pragyventų arba mano verslas aiškiai žlugtų? Ar sąžininga tuomet ieškoti būdų, kaip jų išvengti? Visiems aišku, kad valstybė išsilaiko tik tada, jei jos piliečiai prisiima atsakomybę ją remti. Ir tai daro ne tik idėjiškai, bet ir materialiai, būtent mokėdami mokesčius į valstybės iždą. Tačiau problema yra surasti optimalų mokesčių dydį konkrečioje valstybėje. Per didelė jų našta žmones skatina gudrauti ir meluoti, nerodant visos veiklos pajamų. Regis paradoksalu, bet dažnai mažesnė mokesčių našta suteikia didesnę galimybę surinkti jų daugiau, nes visi atvirai rodo savo veiklą, ir ekonomika išeina iš šešėlio. Valstybė pirmiausia turėtų nustatyti adekvatų mokestį remdamasi tam tikru rinkos principu – kiek visuomenė gali mokėti mokesčių. Jei šiandien apie ketvirtadalis Lietuvos ekonomikos yra šešėlyje, tai vienas ženklų, kad mokesčiai per dideli, ir tai verčia elgtis pagal dvigubus standartus. Nežiūrint to, žmonės turi ieškoti galimybių, kaip sumokėti mokesčius, nes tai pilietinė pareiga prisidėti prie valstybės išlaikymo, o krikščioniškai tariant – padaryti artimo meilės darbų. Daugybei žmonių reikia pagalbos, bet aš prie jų neprieinu ir niekada nesusisieksiu su jais. Valstybė yra sukūrusi mechanizmą, kuris krikščioniškos artimo meilės pareigą man padeda įvykdyti. Mokesčiuose suveikia tas pats pasiteisinimo mechanizmas. Greičiausiai, jei visi mokėtų visus mokesčius, valstybė galėtų juos sumažinti, nes jie sukurti patenkinti būtiniausiems visuomenės poreikiams. Dabar mokesčiai dažnai dideli dėl to, kad dalis žmonių pasirenka jų nemokėti, o ir valdžia ne visada deda visas pastangas

Didelės ir mažos kryžkelės

Ką šiandien Bažnyčia sako apie dešimtinę? Ar nesidalydamas su kitais tam tikru atžvilgiu jų neapvagiu? Dešimtinė Izraelyje buvo kartu ir religinė, ir visuomeninė pareiga. Tai nebuvo atskirta, valstybė padėjo išlaikyti šventyklas. Dabar, kai esame sumokėję valstybei nemažai mokesčių (daug didesnių nei dešimtinė!), Bažnyčia nesiryžta dar jų nustatyti, nes pripažįsta, kad ir taip daug mokesčių sumokame valstybei, tad pačiam žmogui paliekama nuspręsti aukos tikėjimo bendruomenei didį pagal laisvą sąžinę. Aišku, valstybė šiek tiek prisideda prie Bažnyčios išlaikymo, pvz., pastatų remontų; nėra taip, kad Bažnyčia nieko negauna. Antai, Kauno arkivyskupijos metiniame biudžete valstybės dotacijos dalis siekia maždaug 10 proc. (be to, reikia nepamiršti, kad valstybė daro tai ne kaip dovaną, bet kaip kompensaciją dėl sovietmečiu nusavinto Bažnyčios turto). Bažnyčia kalbina žmones prisidėti per savo įsakymą – padėk išlaikyti Bažnyčią. Tai susiję su Bažnyčios jautrumu asmeniui, nes žmonėms nėra lengva. Kai kuriose šalyse yra nustatytas konkretus mokestis Bažnyčiai, bet nemanau, kad tai pasiteisina. Privalomas mokestis Bažnyčiai gali suveikti neigiamai: mažėja bažnyčiose žmonių, jie nesijaučia atsakingi už bendruomenės palaikymą – „susimokėjau ir nesu atsakingas“. Per netiesioginę atsakomybę (mokėti mokesčius) mano tiesioginė atsakomybė (rūpintis bendruomene) tampa neaktuali. Todėl nenurodydama mokesčių Bažnyčia sulaukia laisvos ir tiesioginės žmonių pagalbos, tuo ugdydama asmeninę atsakomybę už parapijų ir vyskupijų išlaikymą.

Vido Venslovaičio nuotrauka

mokesčius sumažinti. Šiandien galiu sakyti, kad negaliu sumokėti visų mokesčių, bet klausimas, ar viską padariau savo veikloje, kad galėčiau? Nesąžiningumas, lydintis mane veikloje, Dievo akyse daro nesąžiningą pačią veiklą, o per tai ji tampa nepalaiminta.

Visi norime turėti... Vytautė MACIUKAITĖ

Kodėl Dievas draudžia vogti? Turtas – vos ne pagrindinis variklis, dėl ko gyvename, veikiame ir esame. Atrodytų, jeigu turime pinigų, turime ir maisto, ir būstą, ir draugų, ir pripažinimą. Jeigu kas šių gėrybių sukaupęs per daug, gal jų galima truputį sumažinti? Arba panaudojus prievartą jas perskirstyti? Ką daryti, jeigu mano poreikiai didesni nei uždarbis? Juk atrodo visai teisinga savo nuožiūra imti ir pagerinti savo ar kitų, ypač savo artimųjų, padėtį?

Turtas pavojingas?

Nuoširdžiai dėkojame už atsakymus.

Koks turėtų būti mūsų santykis su turtu? Senasis Testamentas turtą linkęs laikyti Dievo palaimos ir palankumo žmogui, kuriam sekasi, ženklu (nors yra išimčių, pvz., Jobo ir Koheleto knygose). Evangelijose sakoma – kur mūsų turtas, ten ir mūsų širdis (plg. Mt 6, 21). Turtingieji nesmerkiami, jeigu jie rūpinasi vargšais, nes ne pats turtas, bet mūsų santykis su juo gali būti geras ar blogas. Vis dėlto nereikia pamiršti ir su turtais susijusių pavojų. Kiekvienoje gyvenimo situacijoje reikia spręsti, ką laimime ir ką prarandame, t. y. ar už mažesnį gėrį (pinigus) nesumokame kur kas didesnės kainos – draugystės, sveikatos, santuokos, gero vardo, pagarbos... Posakį „Kas meluoja, tas ir vagia“ galima pratęsti: „Kas vagia, tas ir žudo.“ Tokia seka nebūtinai atsitinka, bet niekas negali garantuoti, jog, žengus vieną žingsnį, nebus žengtas ir antras. Meluoti dažnai verčia noras kažką turėti. O tie, kuriuos užvaldo turto troškimas, gali būti pasiryžę pašalinti bet kokias kliūtis, pastojančias jiems kelią siekti šio tikslo. Kai kuriems laimingiesiems dideli turtai tarsi nukrinta iš dangaus, pvz., pavyksta išlošti loterijoje ar turtus paveldėti. Visiems kitiems tenka arba lieti prakaitą didinant nuosavybę, arba pasisavinti kitų darbo vaisius prievarta ir apgaule. Todėl svarbu siekti laisvo vidinio santykio su turtu. Koheleto knyga įspėja, kad tai, ko taip trokštame, yra apgaulinga: Pinigus mėgstantis niekada nepasisotina pinigais, nė turtus mėgstantis pelnu. Tai irgi migla! Kur daugėja gėrybių, ten daugėja ir jas valgančių. O koks pelnas savininkui? Nebent savo akis juo paganyti! Darbininko miegas saldus, ar jis mažai ar daug valgė, o turtuolio perteklius neleidžia jam miegoti (Mok 5, 9–11).

Kalbino Vaida SPANGELEVIČIŪTĖKNEIŽIENĖ

Legalu, bet nemoralu? Taigi trokštame užtikrinto gyvenimo, todėl geidžiame pinigų. Bet ne jie mums teikia saugumo. Užvaldyti pinigų geismo greitai galime Artuma 2014 m. rugsėjis

Didelės ir mažos kryžkelės

peržengti bet kokias žmogiškumo ir moralės ribas. Net ir tuomet, kai pinigai sąžiningai uždirbami, t. y. sukaupiami nelaužant įstatymų, galima kalbėti apie vagystę žvelgiant iš moralės taško. Reikia skirti tai, kas legalu, nuo to, kas moralu. Moralės sritis yra kur kas platesnė, todėl savo mąstymo ir elgesio negalima apriboti tik tuo, ką leidžia ar draudžia įstatymai. Dievo įsakymai nekinta ir moralė yra viena. Todėl tas, kuris visą savo laiką skiria tik pelnui didinti, nusikalsta sau, kitiems žmonėms ir Dievui. Jis vagia savo laiką, kurį galėtų skirti poilsiui, griauna sveikatą, neišnaudoja galimybės tobulėti kitose gyvenimo srityse, bręsti bendraudamas su kitais, plėsdamas savo akiratį ir pan. Jis apvagia savo šeimą, neskirdamas pakankamai dėmesio vaikams, sutuoktiniui, tėvams ar draugams. Jis „apvagia“ ir Dievą, nerasdamas laiko maldai, sekmadienį apleisdamas Mišias. Visa tai galiausiai turi neigiamą poveikį sau pačiam. Kas iš to, kad toks žmogus sukaups turto, jeigu galiausiai liks vienišas ir niekieno nemylimas, nes pats nieko nemylėjo, išskyrus pinigus?

Ar vagystė gali būti pateisinama? Dažnai tenka girdėti, kad pasakiškus turtus susikrauti galima tik nesąžiningu būdu. Visuomeninės santvarkos gali būti įvairios. Kai kurios leidžia turtingiesiems dar labiau turtėti, o vargšams – vis labiau skursti. Kitose įsitvirtinusi gana stipri vidurinė klasė. Iš pastarųjų kur kas sunkiau iškilti ir įgyti neribotą valdžią pasitelkiant turtą, nes neretai tenka, pvz., mokėti progresinius mokesčius, kad ir kiti, kuriems Septintuoju įsakymu Dievas sten- ne taip gerai sekasi ar sveikata neleigiasi mus apsaugoti nuo pinigų džia dirbti, turėtų iš apgaulės, kuri veda ne į sauguto naudos. Taigi nemą, bet į egoizmą ir atsiskyrimą. galima manyti, jog kiekvienas, gerai gyvenantis, savo turtus sukaupė neteisėtais būdais. Todėl ir vagystė iš tų, kurie neva visko tik „prisivogė“, niekaip negali būti pateisinama. Vagystė leistina vieninteliu atveju – kai žmogus neturi galimybės sąžiningai užsidirbti išgyvenimui, negauna išmaldos ir kankinasi iš bado ar sunkai serga ir neturi iš ko nusipirkti būtinų vaistų. Ir tai galima daryti tik tos dienos poreikiams patenkinti, tikintis, jog kitą dieną atsiras darbo ar kas nors padės. Todėl pasiturintiems vertėtų atkreipti dėmesį ne vien į draudimą vogti, bet jį praplėsti patarimu padėti vargstantiems.

Kuo pasotinama žmogaus prigimtis? Kas turi vaikų, puikiai žino, kaip nelengva su jais eiti į parduotuves, kur akys raibsta nuo įvairiausių prekių. Kas vaikų neturi, tas prisimena save vaikystėje, nuolat prašantį mamą ir tėtį, kad nupirktų vieną ar kitą žaislą, skanumyną. Visi norime turėti. Daug žmonių užauga Artuma 2014 m. rugsėjis

jausdami tėvų meilės trūkumą, neįsišaknija į tikėjimą, jiems neperduodamos moralinės vertybės. Todėl jie nesugeba palaikyti gerų santykių su kitais žmonėmis ir Dievu, kartu neranda tikrojo santykio su savimi. Jie sugeba užmegzti ryšį vien su daiktais. Tad nenuostabu, kad jie ima garbinti negyvąjį pasaulį. Kaupiame tiek materialinius, tiek dvasinius dalykus: kas pašto ženklus, kas medžioklės ar sporto trofėjus, sekso partnerius ar feisbuko draugus, apdovanojimus, pasiekimus, pagyrimus ar žinias. Tai nieko blogo, kol tos gėrybės niekam nedaro žalos ir tarnauja kitiems. Gyvenimo paradoksas, kad būtent tie, kurie nesiekia kaupti, nejučia sukaupia daugiausia. Jie rūpinasi bendravimu ir tikruoju buvimu, todėl gyvenimas juos dažniausiai apdovanoja. Tinkamas santykis su savimi, kitais žmonėmis ir ypač su Dievu teikia tikrojo saugumo. Nei bendravimo, nei būties neįmanoma išmatuoti, juo labiau įkainoti ar nusipirkti. Kad ir kiek daug ko nors sukauptume, kad ir kaip tuo didžiuotumės ir būtumėme kitų žmonių giriami, tai bus ribota ir niekada netaps begalybe, kuria vienintele gali pasisotinti žmogaus prigimtis.

Viskas turi savo kainą Nuosavybė įrašyta į mūsų prigimtį ir ji jokiu būdu savaime nėra blogis, kurį reikėtų pašalinti, kaip tai darė komunistai. Bet negalime apsistoti vien prie jos. Jėzus siūlo mums būti verslininkais iki galo, – geras verslininkas mato daiktų vertę ir sugeba iškeisti gerą daiktą į dar geresnį. Kas nemoka pajusti dalykų vertės, tas nesugebės atskirti geresnio nuo prastesnio. Būtis ir santykis yra geriausia, kas gali egzistuoti šiame pasaulyje, tad dėl jų verta palikti visa kita, jeigu gyvenimas priverčia rinktis. Tai palygintina su žmogumi, dirvoje atradusiu nepaprastai brangų perlą, apie kurį kalbėjo Jėzus. Tas žmogus nedvejodamas pardavė kitus perlus, kuriuos ligi šiolei buvo įsigijęs, kad galėtų nusipirkti dirvą kartu su joje slypinčiu lobiu (plg. Mt 13, 44–46). Šiais mainais jis iškeitė įkainojamus dalykus į vienintelį neįkainojamą, teikiantį jam amžiną džiaugsmą ir gyvenimą. Dievas nenori iš mūsų atimti nei gyvenimo, nei saugumo. Atvirkščiai, septintuoju įsakymu Jis stengiasi mus apsaugoti nuo pinigų apgaulės, kuri veda ne į saugumą, bet į egoizmą ir atsiskyrimą.

Kartą teko girdėti pamokslą apie turtus. Kunigas neturtingą žmogų palygino su stiklu. Stiklas yra perregimas, per jį matosi visas pasaulis. Bet vos tik vienoje stiklo pusėje užklijuosime truputį sidabro, iš karto matysime tiktai save. Ir Evangelijoje randame Jėzaus pasakymą, jog „lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį, negu turtuoliui įeiti į Dievo karalystę“ (Mk 10, 25). Nebūtinai kaltas turtas ar jo kiekis – svarbu, kiek žmogus yra prie jo prisirišęs. O prisirišti, žinoma, galima ir prie vieno cento.

Didelės ir mažos kryžkelės

„Vieni imdavo dešrą, aš – automobilius“ Gintaras OBELENIS

Lankiau savaitinį darželį. Jis man nepatiko, todėl pabėgdavau. Tada prasidėjo pirmasis melas. Kai manęs kaimynai klausdavo, kodėl aš ne daržely, atsakydavau: „Man atostogos.“ Ateina ašarodamos auklėtojos, ieško pražuvusio vaiko, parsiveda atgal. Bendrojo lavinimo mokykla man nepatiko, mokslai netraukė. Bet visada traukė groti, todėl lankiau muzikos mokyklą, – būgnai buvo mano aistra. Pradėjau groti šokiuose ir po truputį išgėrinėti – visiškai nekaltus gėrimus: silpniausią alų arba silpną putojantį vyną. Neišgėrę negrodavome, tai buvo norma. Labai mėgau techniką, bet labiausiai mane traukė automobiliai. Buvome neturtingi, – net valgyt kartais neturėdavome, tad apie automobilio pirkimą nebuvo net kalbos. Nuolat sukosi mintis, kaip juo pasivažinėti. Kartą šešiolikos metų šovė mintis – kodėl gi automobilio nepasiėmus? Tais laikais buvo vengiama žodžio vogti. Būdavo ne vagiama, bet pasiimama. Kas dirbo mėsos kombinate, pasiimdavo dešros, radijo gamykloje – detalių etc., o aš nutariau pasiimti automobilį. Pirmąjį automobilį pasiėmiau iš savo kiemo. Pasivažinėjau, vėl pastačiau į vietą. Kitą naktį neužmiegu, noriu vėl pavažiuoti. Vėl tą patį automobilį pasiimu, pasivažinėju. Ir taip naktim neužmigdavau, jei nenuvarydavau kokio automobilio. Paskui taip suįžūlėjau, kad man ėmė patikti, kai mane vejasi, o aš pabėgu. Prie Įgulos bažnyčios Kaune buvo autoinspekcija, tai aplink tą bažnyčią tris ratus apvažiuodavau. Stovėdavo autoinspektoriai, rūkydavo ir net nepagalvodavo, kad vogta mašina važiuoja jiems prieš nosis. Man tai labai patikdavo. Grodavome kolūkiuose. Kadangi po šokių autobusų jau nebūdavo, Kaune automobilį pavogdavome, nuvažiuodavome į šokius,

pagrodavome ir grįždavome pavogtu automobiliu atgal. Vėliau pasidarė nepatogu susigrūdusiems viename automobilyje važiuoti, tai kiekvienas pavogdavom po automobilį ir girdavomės vienas kitam, kuris šūstresnę mašiną paėmėm. Po šokių būdavo lenktynės... Bet turbūt Viešpačiui baigėsi kantrybė ir Jis leido mane suimti. Lukiškių kalėjime laukiau teismo pusę metų vienoje kameroje. Labai įsiminė Naujieji metai, kai per grotas žiūrėjau į fejerverkus, girdėjau džiaugsmingus žmonių šūksnius, o aš sėdėjau už grotų ir galvojau apie gyvenimą. Man priteisė laisvų statybų, tad išeidamas iš kalėjimo sau prisiekiau, kad mano kojos daugiau čia nebus. Draugai man sakė, kad čia tik pirmas kartas, bus ir antras, ir trečias, ir ketvirtas... Norėjau išvažiuoti iš Kauno, pabėgti nuo draugų, susitvarkyti gyvenimą. Kaip tik įsimylėjau merginą, sukūrėme šeimą ir išvažiavome gyventi į Anykščius. Mano tikslas buvo pinigai. Dirbau autoservise, savaitgaliais grodavau vestuvėse, vakarais taksaudavau. O po to kavinėse gerdavau, taksi laukdavo už durų. Žodžiu, gyvenau džiaugsmingą gyvenimą – taip man tada atrodė. Prasidėjo kontrabandos, veždavau spiritą, gerdavau jį neskiestą... Nežinojau, kas yra nuodėmė, ir ritausi žemyn dideliu greičiu. Atvažiavę manęs aplankyti draugai patarė grįžti į Kauną, kad visai nepražūčiau. Mėgdavau ne spręsti problemą, o bėgti. Galvojau, iš Kauno pabėgsiu į Anykščius, bet Anykščiuose vėl tas pats Gintaras, tos pačios bėdos. Tada vėl bėgau iš ten. Galvojau, viskas susitvarkys, bet sutikau savo draugų ir pradėjau daug gerti. Nusigyvenau taip, kad negalėjau nei gerti, nei nebegerti. Gyvenimas tapo visiškai nebrangus, svarsčiau, kaip nusižudyti...

Kartą taip bemąstant, atrodo, kažkas tiesiai į ausį pasakė: „Gintarai, pabandyk blaivybę. Nepasiseks – galėsi rytoj nusižudyti.“ Nebuvau tikintis, Dievo neprašiau, kad mane išgelbėtų, bet mano sesuo jau buvo karmelitė, ir visas vienuolynas už mane meldėsi. Kai išgirdau šį balsą, man nušvito protas, pagalvojau: „Kodėl nepabandyt?“ Pabandžiau ir man lengvai pasisekė. Tai buvo didžiulis Dievo postūmis. Man patiko katalikai. Mačiau į vienuolyną atvažiuojančių tretininkų ir galvojau, kas jiems – bučiuojasi, akys dega. Pamaniau, kad norėčiau ir aš toks būti, ir po trejų metų priėmiau Krikštą.

Vido Venslovaičio nuotrauka

Gimiau netikinčioje šeimoje. Tėtis mirė, kai man buvo treji. Mama dirbo pusantro etato ligoninėje, tad dėmesio man trūko. Augau gatvėje su gatvės vaikais. Gatvė mane ir auklėjo, – ten išmokau visko: meluoti, vogti, keiktis, vartoti alkoholį. Net buvau narkotikų pabandęs, bet, ačiū Dievui, mane apsaugojo nuo to, – man netiko.

Tiesa, į Lukiškes sugrįžau, bet ne vienas, o su šventosios Teresėlės relikvijomis. Kai 2007 m. atvyko jos relikvijos, mane, mašinų vagį, išrinko jų vežioti po Lietuvą. Važiavom per visas įkalinimo įstaigas, mačiau, kaip meldžiasi įkalintieji iki gyvos galvos. Jie ne per prievartą būdavo atvedami, patys ateidavo. O aš galvojau: „Žmogus gyveno be Dievo visą gyvenimą, gavo iki gyvos galvos ir atsivertė. Man Dievas rodo, kad niekada nevėlu įtikėti.“ Ir pas mane Dievas atėjo per apsibrozdinimus, per kraują. Artuma 2014 m. rugsėjis

Didelės ir mažos kryžkelės

Vagiantys ir patys APVOGTI: žvilgsnis į jų gyvenimą...

Algirdo Kazlos nuotrauka

Milita ŽIČKUTĖ, Lietuvos Carito projekto „Nuteistųjų globa ir reintegracija“ socialinės veiklos koordinatorė laukė dar skaudesni nusivylimai ir sudužusios vaikiškos svajonės apie mylinčią šeimą. Miglė, būdama vyriausia (tuo metu viso labo tik 15 metų), jautė atsakomybę už brolį ir seses. Ji teigia negalėjusi žiūrėti, kaip jie alkani verkia. Pradžioje kaimynų prašydavo miltų, kiaušinių, kad galėtų iškepti vaikams blynų, džiaugdavosi gavusi bulvių, kurias taip pat kepdavo; vėliau vis labiau gėdydavosi prašyti, matydama nepasitenkinimą kaimynų veiduose. Miglei atrodė, kad visa tai turi įveikti pati. Ji išėjo vogti ir taip galėjo likti „nematoma“ ir tylomis išgyventi savo gėdą. Vogė iš parduotuvių. Taip stengėsi išmaitinti mažuosius. Vėliau vagystės dažnėjo, ir jos gyvenime prasidėjo griūtis, pasibaigusi spygliuotomis pataisos namų tvoromis. Miglė visko gailisi, svajoja apie ateitį, kaip grįžusi eis dirbti, kaip pasiims mažąsias sesutes iš tėvų ir jas prižiūrės. Brolis, deja, kaip teigia Miglė, „gavęs neigiamą pavyzdį“ taip pat atlieka bausmę už vagystes. Galbūt tai buvo neigiamas pavyzdys, o galbūt tai dar vienas vaikas, kuris, likęs šeimoje vyriausias, uždarius seserį į pataisos namus, ėmėsi globoti mažąsias sesutes ir vogdavo joms maistą. Jo istorija kol kas nebyli, už nepilnamečių pataisos namų sienų. Tai tik mažas Miglės gyvenimo istorijos fragmentas, mums daug pasakantis apie susimaišiusią atsakomybę, kai nepilnametė imasi maitinti jaunesnius brolius ir seseris taip, kaip tuo metu geba suvokti. Liūdniausia, kad šis vaikas sunkias gyvenimo problemas spręsti buvo paliktas vienas: nėra šioje istorijoje nei pagalbą siūlančių tarnybų, nei mylinčių ir besiaukojančių tėvų. Yra tik vagianti Miglė ir bent tą dieną sotūs vaikai.

„Nevok.“ Lyg ir viskas aišku, tačiau kiek daug kasdienybėje situacijų, kai nusižengiame šiam įsakymui. Štai praeivis, skubantis gatve, vėluojantis į susitikimą, vagia jo nerimastingai laukiančio žmogaus laiką, net pats deramai to nesuvokdamas. Štai pirkėjas tik rūsčiai nužvelgia kasininkę, kuri po dešimties valandų sunkaus darbo dar kantriai šypsodamasi ištaria „labas vakaras“ ir jau susigūžusi toliau dirba savo darbą tylomis, – vėl pavogta malonės ir bendrystės akimirka. Štai tėvas, žiūrėdamas sporto programą, laimingam vaikui, kuris rodo savo mėgstamiausio sportinio automobilio piešinį, tik burbteli neturintis laiko, – kaip gaila pavogtos vaiko šypsenos ir įvertinimo bei pagyrimo džiaugsmo... Mums paranku to nepastebėti ir likti neišpeiktiems už šias kasdienybės vagystes, tačiau su kokia panieka gebame nuteisti kitus, klijuodami niekingą ir smerkiančią vagies etiketę. Šis straipsnis apie juos – vagiančius ir kartu pačius apvogtus. Pataisos namuose per konsultacijas dažniausiai išgirstu, kad žmogus atlieka bausmę už vagystę. Keičiasi veidai: suaugę vyrai, paaugliai, merginos, moterys... Šie žmonės vogė. Taip, negalime nuneigti padaryto nusikaltimo ir to, kad žmogus negali savintis jam nepriklausančių daiktų. Tačiau šių žmonių pasakojimai apie savo gyvenimą priverčia stabtelėti ir susimąstyti, kas vyksta mūsų visuomenėje. Kviečiu Jus pakeliauti po jų pasaulį ir pabandyti atsakyti į klausimą, o kaip patys būtume pasielgę jų vietoj.

Miglė ir sotūs vaikai Jauna mergina Miglė pasakoja, kad turi šeimą: tėtį, mamą, brolį ir dvi mažesnes seses. Apie savo šeimą pasakoja su meile, jos akyse žiba ašaros, ji labai jų pasiilgusi ir tik žodeliu prasitaria, kad tėvai dažnai piktnaudžiauja alkoholiu, kad namuose nuolat stigo maisto, kad visi vaikai jau kartą buvo globos namuose, kur juos pamaitindavo, kur gyveno švariai, nors ir trūko meilės. Tačiau vėliau tarnybos nusprendė juos grąžinti į šeimą, nes tėtis ir mama „pasitaisė“. Grįžus buvo niekas nepasikeitę, tik Artuma 2014 m. rugsėjis

Didelės ir mažos kryžkelės

Povilo gyvenimo griūtis Prisimenu ir Povilo akis, kai jis pasakojo apie savo ilgą gyvenimą, kurio didelę dalį praleido pataisos namuose. Bausmę atlieka jau trečią kartą ir vis už tą patį – vagystes. Povilas kadaise turėjo viską: verslą, žmoną, du gražius vaikučius. Idilė žlugo, kai verslas žlugo. Tuo metu buvo pašaipios aplinkinių replikos ir kardinaliai pasikeitęs gyvenimas. Su šiuo iššūkiu Povilas negebėjo susidoroti. Ilgais vakarais iš nevilties vis dažnesnis draugas buvo ne žmona, bet alkoholis, kuris ilgainiui ir liko vienintelis ištikimas. Povilas sako nusileidęs iš aukštumų ant žemės. Jam skaudėjo, bet tuo metu nežinojo, ko imtis, o gyvenimas tik riedėjo stačia nuokalne žemyn. Viskas dingo. Buvo daug blaškymosi. Prasidėjo vagystės. Po pirmo karto Povilas buvo pasiryžęs it feniksas pakilti iš pelenų. Anksčiau buvęs gerbiamas žmogus tikėjo savimi, kad gali pasikeisti. Tačiau vos grįžusį ir užsukusį į gimtojo miestelio parduotuvę pasitiko ne sveikintojų šūksniai, bet tiriantys ir stebintys apsauginių žvilgsniai, kurie nebyliai šnibždėjo: „Atėjo vagis.“ Povilas sako, kad tą akimirką jautėsi šiukšle. Ir ši mintis vis giliau šaknijosi jame. Jis suprato, kad visiems taip ir liko vagiantis alkoholikas, bevertis, nepatikimas, atgrasus. Jam sviro rankos, vėl viskas griuvo. Povilas įtikinėjo save, kad jis vagis ir nieko vertas – tai ir jautė iš savo aplinkos. Ir vėl ėmė vogti. Šypteli vos vos ir sako, kad buvo silpnas ir toks tebėra. Šiuo metu vangiai kalba apie ateitį, dažnai kartoja, kad jam teliko tik ši diena. Kokia bus kita, jis neturi jėgų galvoti. Akivaizdu, kad iš Povilo pavogta ateitis, dėl kurios kovoti jam vis sunkiau.

Tomo išgyvenimo galvosūkis Tomas jau antri metai atlieka laisvės atėmimo bausmę. Jaunas vaikinas nelinkęs atvirauti apie savo gyvenimą. Prasitaria, kad tai „mėšlo krūva“, nusijuokia pats sau ir teigia gyvenąs toliau. Be Tomo, šeimoje yra dar septyni vaikai. Jaunesnis brolis taip pat teisiamas, dėl to Tomas neranda sau vietos, blaškosi ir bejėgiškai tarsteli, kad brolis jo neklauso. Tomas bandė jį pamokyti, tačiau nepavyko ir dabar jaučiasi už jį atsakingas. Apie tėvus jaunuolis nenori kalbėti, tikina, kad namuose jam nėra vietos, per mažas butas, ir turi pats sugalvoti, kaip jam išgyventi. Tokį gyvenimo galvosūkį – išgyvenimo galvosūkį – Tomas turi jau keletą metų. Mama nuo 15 metų jam kartoja, kad ieškotųsi kitos vietos gyventi, kad yra išsigimėlis. Tomas karčiai pajuokauja, kad šis „išsigimėlis“ reikalingas tada, kai turi pinigų. Taip, jaunuolis turėdavo pinigų, nes nuolatos ujamas iš namų rado sau „užuovėją“ – asmenis, kurie jam pasiūlė vogti. Apmokė it kokio amato, nurodė, kur kada ką paimti. Dalį pinigų už pavogtus daiktus Tomas atiduodavo „mokytojams“ ir organizatoriams, o kita dalis likdavo pačiam. Šitaip „dirbo“ ir užsienyje, – juk ten didesni pinigai. Ilgainiui vagysčių ratas labai įsisuko, o Tomas tapo tik įrankiu, vykdančiu

sumanytojų užmačias, už tai ir atlieka bausmę. Dažnai vagysčių pasaulis yra nematomas ir sunkiai suvokiamas; įtraukęs jaunus ir atstumtus paauglius, jų nebepaleidžia. Tomas dar šyptelėjęs priduria, kad viskas tęsiasi ir be jo: jis sėdi, o jį pakeitė kiti.

O kas, jeigu... Klausant tokių istorijų kirba mintis, kad šie jaunuoliai patiria tiek mažai meilės ir palaikymo, kad griebiasi šiaudo, tačiau skęsta dar giliau. Deja, savo gyvenimo upėje plūduriuojančio rąsto su saugiu prieglobsčiu Tomui nepavyko surasti... Šie asmenys ne kartą pažeidė „Nevok!“ įsakymą, bet... Taip norėtųsi rasti atsakymą į klausimą, koks būtų buvęs Miglės gyvenimas, jei iš jos nebūtų buvusi pavogta soti vaikystė, paauglystė, tėvų meilė, Koks būtų buvęs žmonių, kalinčių žmogiškas rūpestis? už vagystę, gyvenimas, jei iš jų Kaip šiandien gynebūtų buvusi pavogta saugi ir ventų Tomas, jei iš soti vaikystė, tėvų meilė, žmogišjo nebūtų buvusi kas rūpestis, namų kampelis? pavogta besąlygiška mamos meilė, namų kampelis, kur jis saugiai būtų galėjęs miegoti? Kaip pasikeistų daugelio mūsų vaikų gyvenimas, jei iš jo nebūtų pavagiama galimybė būti tik vaikais? Dabar lieka tik spėlioti atsakymus matant gyvenimą už spygliuotų pataisos namų tvorų.

Ką dar galime padaryti? Žmogiška, šilta šypsena, priėmimas, rūpestis ir tikėjimas žmogumi gali daug daugiau, nei nuteisimas. Nebūkime kaip skubantis praeivis, vagiantis laiką, kaip piktas pirkėjas, vagiantis žmogiškumą ir bendrystę, kaip užsiėmęs tėvas, vagiantis vaiko šypseną. Nevokime savo abejingumu kitų bandymo gyventi kitaip. O svarbiausia – neatimkime iš Miglės, Tomo, Povilo ir kitų nusikaltusių žmonių galimybės būti žmonėmis ir susikurti naują gyvenimą. Jie atliko savo bausmę, tad neskubėkime jų teisti, nevadinkime vagimis, nebūdami tikri, kad patys tylomis neapvogėme kitų, net sau artimų žmonių...

Artuma 2014 m. rugsėjis

Didelės ir mažos kryžkelės

Vaikai apie septintąjį Dievo įsakymą Šarūnas, 10 metų – Šarūnai, ar esi kada pavogęs ką nors? – Esu. Pavogiau kamuolį iš brolio. Kartą, kai jis norėjo eiti į kiemą su draugais pažaisti futbolo, o manęs drauge pasiimti nenorėjo, aš pavogiau kamuolį ir jį paslėpiau. Brolis gal pusvalandį ieškojo ir niekur nerado. Jis klausė manęs, ar nemačiau, kur jo kamuolys. Aš jam pasakiau, kad nemačiau. Tuomet brolis paskambino savo draugui, pasakė, kad neranda kamuolio, ir tas draugas paėmė savo kamuolį. Tada jie kieme žaidė futbolą, o manęs vis vien kartu nepriėmė. – Tačiau tu ne tik brolio kamuolį paslėpei, bet dar ir pamelavai, kad nežinai, kur tas jo kamuolys dingo. –Na, bet žiūrėk, jei aš pavogiau tą kamuolį ir paslėpiau, tai man nenaudinga pasakyti broliui, kur aš jį paslėpiau. Paslėpti kamuolį, o paskui pasakyti, kur jį paslėpiau, būtų nelogiška. – O paimti kamuolį ir dar meluoti, kad nežinai, kur tas kamuolys, aišku, labai logiška ir gražu? – Nelabai gražu. Bet jei brolis būtų priėmęs mane drauge žaisti, tai aš tikrai nebūčiau to kamuolio vogęs ir slėpęs. – Gerai. O jei brolis būtų taip pat pasielgęs su tavimi – paslėpęs tavo kamuolį, tau labai patiktų? – Nepatiktų. Būčiau pasiskundęs mamai. Bet aš visuomet jį priimu žaisti drauge, kai mes su vaikais žaidžiame futbolą, ir nesakau, kad jis per didelis mūsų komandai. O jis kartais manęs nepriima ir sako, kad aš eičiau žaisti su mažesniais vaikais. Todėl aš ir pavogiau tą kamuolį.

Kajus, 8 metai – Kajau, ką manai apie tuos žmones, kurie kartais ką nors pavagia? – Tai blogi žmonės, nes kai paimi ką nors iš kito žmogaus, tada jam Artuma 2014 m. rugsėjis

padarai blogą darbą. Kartą mano tėtis iš mamos piniginės paėmė jos kortelę, kurios reikia, kai eini į parduotuvę, už pirkinius atsiskaityti. Mama labai ilgai jos ieškojo ir paskui net apsiverkė, kai nerado. Ji tikrai pagalvojo, kad tą kortelę iš jos kas nors pavogė arba gal pati ją kur nors pametė. Tada mama paskambino į banką ir užblokavo savo kortelę. Paskui jai paskambino tėtis ir pasakė, kad jis parduotuvėje nebegali atsiskaityti jos kortele. Mama labai supyko ir ne todėl, kad tėtis paėmė jos kortelę, o todėl, kad nieko jai nepasakė. Tėtis grįžo namo ir mamai atnešė labai gražią rožę, bet mama su juo net nesikalbėjo. Ir kitą dieną nesikalbėjo, nes buvo labai supykusi. Paskui mama jau susitaikė su tėčiu. Močiutė sakė, kad tėtis visai ne vagis, nes jei būtų pavogęs tą kortelę, tai būtų melavęs ir nepasakęs. O dabar, kai tik negalėjo ja atsiskaityti, tai iš karto paskambino mamai ir paklausė, kas gi nutiko, kad su ta kortele jau nieko nusipirkti nebegalima. – O kaip tu manai, ar tai jau vagystė, ar tik šiaip nesusipratimas? – Manau, kad nesusipratimas, bet kai paimi kito žmogaus daiktą ir jam nepasakai apie tai, tai jau beveik ir vagystė. Nes tada kitas žmogus nervinasi, kad neranda to daikto, ir galvoja, kad jį kas nors pavogė.

Barbora, 10 metų – Vagys pavogė mano dviratuką. Kartą aš buvau išvažiavusi pasivažinėti į kiemą, paskui mama pakvietė mane pavalgyti. Dviratį palikau laiptinėje, kuri užsirakina, bet kai vėl išėjau į kiemą, tai dviračio jau neberadau. Tada su mama jo ieškojome. Klausiau vaikų, ar nematė, kad kas nors būtų paėmęs. Bet niekas nieko nematė, ir tas mano dviratis išgaravo kaip koks oras.

– Tau turbūt buvo labai gaila dviratuko? – Gaila, bet po kokių dviejų savaičių tėtis man nupirko naują dviratį – dar didesnį ir dar geresnį, nei tas pirmasis buvo. – O kaip manai, kas išdrįso nugvelbti tavo dviratuką? – Nežinau. Matyt, koks nors vagis arba dideli vaikai. Jeigu žinočiau, tai būtinai jį susigrąžinčiau. Jei man to dviračio tas, kuris paėmė, neatiduotų, tai aš vis vien jį kaip nors pasiimčiau. Pavyzdžiui, palaukčiau, kol su tuo mano dviračiu važiuos koks nors vaikas, prieičiau prie jo su broliu ir tiesiog tą dviratį paimčiau. – Bet vogti juk negražu. – Aš ir nevogčiau, taigi dviratis mano. Aš jį tik pasiimčiau. O tie, kurie paėmė tą mano dviratį, tie tai tikrai vagys ir juos reikėtų nubausti. Mama dėl to dviračio net policiją norėjo pakviesti, bet paskui apsigalvojo ir nekvietė. Sakė, kad vis vien to mano dviračio niekas neieškos ir nesuras, tai kam dar vargti ir kviesti policiją. Vaikus kalbino Aldona ATKOČIŪNAITĖ

Didelės ir mažos kryžkelės

Dešimt Dievo žodžių vaikams

Nei vagys, nei gobšai nepaveldės Dievo karalystės. Nebent... Inesa išdidžiai, tarsi pati būtų mama, stūmė neseniai gimusio broliuko vežimėlį pusbrolio Jorio namų link. Jis pakvietė pažiūrėti sportinio dviračio, kurį vakar padovanojo dėdė Povilas. Urtė Inesai šiek tiek pavydėjo gyvo „lėliuko“ ir dabar patempusi lūpą sūpavo plastmasinį. Kai vaikai pravėrė sandėliuko duris, Joris nustėro: ten dviračio nebebuvo. Inesa pakėlė „Lions“ popieriuką: – Vaikas. Ir nelabai gudrus. – Gal skambinti policijai? – lyg savęs paklausė Joris. – Nurimk, surasim jį, – pareiškė mergaitė. Stumdami vežimėlį vaikai patraukė gatve. Inesa vis pažvelgdavo į drėgną žolę prie šaligatvio: ten driekėsi kreiva, kartais dingstanti šaligatvyje dviračio rato įspausta vėžė. – Kai jis lenkdavosi su praeiviais, išvažiuodavo į žolę, – konstatavo Inesa. – Ponia, ar čia nepravažiavo vaikas su geltonai mėlynu dviračiu? – staiga pasiteiravo Urtė ledų pardavėjos. – O taip, – tarė ši, – jis nelabai mokėjo važiuoti. Pasuko štai ten. Vaikai, pasukę į dešinę, išgirdo garsų sriūbavimą. Prie geltonos namo sienos sėdėjo berniukas praskeltu antakiu, slaugomas žemaūgio keisto dėdulės, panašesnio į arabą nei į lietuvį. – Nieko, nieko. Suprantu, tu norėjai dviračio. Nežmoniškai. Joris – draugiškas berniukas, juk galėjai paprašyti, kad leistų pasivažinėti, – aiškino ponas. – Aš nnorėjau ttturėti jį vvvisada. – Domai! Kaip tu galėjai?! – pažinęs berniuką suriko Joris. – Tu jį sudaužei! – Tttaip. Oi, kas dabar bus?! Liepos–rugpjūčio numerio atsakymas: „Vaikeliai, nemylėkite žodžiu ar liežuviu, bet darbu ir tiesa“ (1 Jn 3, 18).

– Eisim pas tavo tėvus, – berniuko siaubui pareiškė Inesa. – Aš esu Zachiejus, – ponas ištiesė ranką Inesai. – Vagys ir gobšuoliai gali pasikeisti! – Ar tas mažasis muitininkas iš Evangelijos pagal Luką (19, 1–10)? – pasitikslino Urtė. – Aha, – linktelėjo šis. – O dabar... Zachiejus spragtelėjo pirštais ir Jorio dviratis tapo kaip naujas. – Matote, aš – Danguj... – sumurmėjo lyg teisindamasis. Vaikai susižvalgė. – Domai, mes tau padėsime užsidirbti dviračiui, – pagaliau tarė jie. Kitą dieną jie jau vaikštinėjo po parką rinkdami tuščius butelius ir kraudami į Inesos broliuko vežimėlio bagažą, o Urtė buvo užleidusi savo lėlių vežimėlį. Staiga Joris pratrūko kvatoti: – Mes panašūs į benamį Joną! Šis geraširdiškai pamojo jiems nuo suoliuko: – Rinkit, rinkit, man negaila. Šiandien jau visko turiu, – ir užsiklojo laikraščiu.

Užrašė ses. Ona VITKAUSKAITĖ MVS, nupiešė Silvija KNEZEKYTĖ Artuma 2014 m. rugsėjis

Jaunimo iššūkis

Nusikaltimo romantika? Joana GIMBERYTĖ-JURONĖ

Įsakymas „Nevok“ jaunam žmogui atrodo vienas paprasčiausių ir aiškiausių. Vienam jis „galioja“ dėl moralinių įsitikinimų, kitam – dėl įstatymų ir kalėjimo grėsmės. Tačiau retai susimąstome – bent jau manoji karta – apie skirtingas vagystės sampratas: smulki ar stambi vagystės, „pasiskolinimas“, netgi vagystė iš paties savęs. Nė vienos nuodėmės nereikia nuvertinti – galimos įmantrios, ne taip lengvai atpažįstamos jos formos.

„Romantiškoji“ vagystė Paauglystėje atsitiktinai užtikau erotinę novelę. Joje mergina užsuka į kaimo parduotuvėlę nukniaukti medaus stiklainio, tačiau dailus, jaunas savininkas ją pagauna ir... na, toliau viską galima įsivaizduoti. Vagystė toje novelėje buvo pateikta kaip jaudulio užtaisas ir veiksmo katalizatorius. Jokio neigiamo atspalvio, jokio kaltės jausmo. Žavingai aprašyti nusikaltimai visais laikais turėjo erotinį atspalvį. O „Boni ir Klaidas“? Čia jau ne paprasta romantika, o visa meilės drama. Romeo ir Džiuljeta, tik su automatais. Apiplėšta dvylika bankų, nužudyta trylika žmonių, tačiau jiedu – nacionalinės vertybės. Nusikaltimų romantizavimas gajus iki šių dienų – pradedant kultiniu „Krikštatėviu“ ir baigiant naujausia, Lietuvoje vykstančia, kanibalo istorija „Hanibalas. Pradžia“. Gerai, jei žiūrovas turi išugdytus tam tikrus principus ir vertybes – tuomet jis gali sau leisti domėtis tokiu kūriniu per šiokią tokią ironijos prizmę. Blogai, jei romantizuotas kriminalinis pasaulis patraukia dar nesusiformavusį, griežtų asmeninių nuostatų neturintį žvilgsnį. „Smulki vagystė“ – ar realybėje toks reiškinys egzistuoja? Teisiškai – taip, be abejo, tam yra atskiri straipsniai ir nuobaudos. O moraliai? Ar padarius vadinamąją „mažą nuodėmę“ galima jaustis mažiau kaltam? Prieš kelis mėnesius lankiausi bibliotekos skaitykloje. Kol laukiau eilės prie kompiuterio, vaikščiojau pasieniu ir apžiūrinėjau lentynose išdėliotas, tik skaitymui vietoje skirtas knygas. Sustingau, pamačiusi bestselerį apie Marilyn Monroe paskutinį, priešmirtinį filmą. Originalo Artuma 2014 m. rugsėjis

kalba, autentiškos, kitur neskelbtos nuotraukos, amžininkų liudijimai. Esu didžiulė šios kultinės asmenybės gerbėja, filmus apie ją ir su ja žiūrėjau ne kartą. Knyga atrodė tokia vieniša. Tokia, tarsi... mano. Tikriausiai jos niekas čia per daug neskaito. Tinkamai ja nesirūpina. Viršeliai apiplyšę. Įtikinau save „išgelbėsianti“ knygą ir nemačiomis įsidėjau į rankinę. Smulki vagystė, sakysime? Žavus aktas iš meilės literatūrai? Kad ir kaip tą įvardytum, man po šiai dienai nekyla ranka tą knygą atsiversti. Bestseleris „Marilyn. Paskutinis kadras“ – man pats tikriausias įrodymas, kad moraliai „smulkių“ vagysčių nebūna.

Lengviausias problemos sprendimas? Visi žinome, kas yra stambios vagystės – tai automobiliai, perlai ir deimantai, bankų plėšimai ir apskritai didelės pinigų sumos, prabangūs telefonai, kompiuteriai ir kita technika. Arvydas, 18 m., dvyliktokas, pasakoja savo istoriją: Buvau pakviestas į vakarėlį, kuriame mažai ką pažinojau. Ėjau pas draugo pažįstamo klasioką ar pan. Tuo metu buvau smarkiai prasiskolinęs. Mėgstu lošti ir lažintis, taip išleidžiu daug pinigų, be to, kiekvieną savaitgalį einu į klubus, ten kainuoja gėrimai, „ratai“ ir taip toliau. Ne visada tam užtenka savo pinigų, be to, ne visada loši ir išloši. Panašiai buvo ir tą kartą. Buvau skolingas apie 300 Lt, o dar ir savaitgalis artėjo. Tam nepažįstamų tūse visai negalėjau atsipalaiduoti, galvojau apie skolą, svarsčiau, ką parduoti. Paėmiau tabletę, truputį žolės, dar išgėriau. Nuėjau į vieną iš miegamųjų ir išdribau ant lovos. Ant naktinio staliuko gulėjo odinė piniginė ir iPhonas. Man tai atrodė kaip akivaizdus problemų sprendimas. Net nusijuokiau iš palengvėjimo. Pasiėmiau tuos daiktus ir staigiai variau

Jaun imo iššūkis

Arvydo vagystė neginčytina ir ją jaunimo matais netgi galima vadinti stambia. Yra ir ne tokių akivaizdžių to paties akto formų, lengviausia ir tariamai nekalčiausia jų – „pasiskolinimas“. Šią ribą itin lengva peržengti, tuo labiau jei žmogus, iš kurio skoliniesi, pažįstamas. Štai Elenos, 22 m., istorija: Man nuo vaikystės labai patinka gražūs drabužiai. Pati nesirengiu kažkaip ypatingai – neturiu tam daug pinigų, be to, objektyviai save vertindama suprantu, kad ir skonis mano nėra labai „aukštos klasės“. Prieš porą metų turėjau gerą draugę Agnę. Agnė dirba stiliste ir aš visada jai pavyduliaudavau. Kaskart kai susitikdavom, jausdavaus šalia net kiek nejaukiai. Žinodama, kad man patinka rūbai, ji pakvietė mane kartu eiti į fotosesiją. Kartu nuėjom į jos biurą. Kol Agnė kalbėjo telefonu, aš vaikščiojau po drabužinę. Audiniai, spalvos, modeliai, ir viskas TAIP stilinga... Atrodė, kad tuo metu nevaldžiau savo veiksmų. Nukabinau trumpą žalsvą suknelę ir įsidėjau į krepšį. Agnei nieko nesakiau – maniau, neverta, juk tik pasiskolinsiu – apsivilksiu kokį kartą, pasijusiu graži kaip tie modeliai, kuriuos ji rengia, ir grąžinsiu. Žalsvąja suknele pasipuošiau po dviejų dienų, eidama į draugo organizuojamą barbekiu vakarėlį. Pasijonį dengė toks žalsvas permatomas tiulis. Kiek per daug išgėriau ir rūkydama netyčia pradeginau tą tiulį cigarete! Tokios suknelės jau negalėjau grąžinti. Nuo tada Agnės vengiu. Man siaubingai gėda, bet netgi nenuėjau jos pasveikinti su neseniai vykusiom vestuvėm, nors praėjo jau dveji metai.

Daryk, ką nori, kol tai nekenkia kitam? Moralinius pagrindus turinčiam žmogui geriausias nuodėmės indikatorius – prasta savijauta. Net jeigu teoriškai nepadarei nieko ypatingai blogo, bet jautiesi „kaip apsikakojęs“, matyt, neveltui. Sunkiausiai atpažįstama vagystės forma – vagystė iš savęs paties. Galima ginčytis, ar tai apskritai įmanoma, juoba turint omeny, kad dabar populiaru gyventi principu „Daryk, ką nori, kol tai nekenkia kitam“. Tačiau jeigu tavo gyvybė ir gyvenimas yra Dievo dovana, ar tikrai turi teisę su tuo elgtis bet kaip? Airida, 27 m., pasakoja: Augau labai geromis sąlygomis. Tėveliai mane supažindino su literatūra, geru kinu ir teatro repertuaru, bendravau su visais jų draugais, buvau globojama ir popinama ne vieno suaugusio žmogaus. Manau, jie man diegė labai geras moralines vertybes – tiek savo pavyzdžiu, tiek nedidaktiškais pamokymais. Iš tėčio žinojau, kaip svarbu sąžiningai elgtis visuomenėje, visada

perskaičiuoti gautą grąžą, kad pardavėja netyčia nebūtų atidavusi per daug. Iš mamos girdėjau apie meilės sau ir artimajam svarbą, žinojau, kad kai sulauksiu aštuoniolikos ir t i k r a i įsimylėsiu, tada jau bus nebaisu ir nekaltybę prarasti. Visa bėda, kad tikrai įsimylėjau būdama penkiolikos. Vaikinas buvo už mane vyresnis ir gerokai „kietesnis“. Norėdama pritapti prie jo kompanijos, vakarus leisdavau su jais ant apleistų viešbučių ir namų stogų, gerdama alų, mokydamasi keiktis ir vaizduodama, kad man „viskas px“. Nekaltybę taip pat praradau penkiolikos. Abejoju net, ar gerai supratau, kas vyksta. Jaučiuosi pavogusi iš savęs vaikystės pabaigą ir galimybę patirti tikrą paauglystę – kuomet dar jaudiniesi dėl pirmojo bučinio, o ne dėl pirmojo karto. Taip pat manau, Teisiškai „smulki vagystė“ kad ir dabar, suaugus, egzistuoja. O moraliai? man kur kas geriau sekAr padarius vadinamąją tųsi bendrauti su vyrais, „mažą nuodėmę“ jeigu tada nebūčiau pagalima jaustis skubėjusi ir pirmi mamažiau no santykiai būtų buvę kaltam? brandūs. Šios istorijos nėra šokiruojančios (nors kalbintų jaunuolių vardai pakeisti, visi jie tikri). Jose nekalbama apie turto prievartavimą ar muziejų apiplėšimus, bet juk nuo to nuodėmė pati savaime netampa nė kiek menkesnė.

Vido Venslovaičio nuotrauka

namo. Pirmadienį mokykloj visi kalbėjo, kad tūso šeimininką kažkas apvogė, klasiokas dar paklausė manęs, ar nemačiau kokio narkomano chebroj, kuris būtų galėjęs taip padaryt. Tylėjau, mane net supykino. Daugiau nebendrauju su ta chebra, manau, jie anksčiau ar vėliau suprastų, kad aš – tas vagis.

Duok, Dieve, kiekvienam atsigręžti į sąžinės matą – dažnai įsiklausymas į savo vidų yra tai, ko reikia. O padėti kitam tą sąžinės matą atrasti gali tik besąlygiškas atleidimas. Apie tai kalba ir nuostabus epizodas Viktoro Hugo „Vargdieniuose“. Iš kalėjimo paleistas, visų atstumtas ir pamirštas Žanas Valžanas vagia dar sykį. Susirenka bažnyčios, kurioje jam buvo leista pernakvoti, sidabrą ir leidžiasi į kelią. Jį pagauna ir atgal bažnyčion parveda policijos inspektorius Žaveras. Tam, kad Žaną Valžaną būtų galima vėl uždaryti į kalėjimą, tetrūksta vienuolio liudijimo, jog pavogtasis sidabras – tikrai bažnyčios. O vienuolis atsako sidabrą pats Žanui padovanojęs. Taip šiam suteikiamas antras šansas. Šis gerumas nusikaltėlį suveda į akistatą su sąžine ir Žanas pasiryžta keisti savo gyvenimą. Nuolat įsiklausykime į Dievo balsą savyje ir per maldą atraskime teisingus pasirinkimus, kad ir kokie maži ar nereikšmingi atrodytų nusižengimai. Radę akimirką nusiraminimo, pajusime, kuriuo keliu derėtų sukti, ir tai bus pats tikriausias Dievo balso mumyse liudijimas.

Artuma 2014 m. rugsėjis

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Kūnai Santuokos sakramente Šv. Jono Pauliaus II palikimas (IV)

Silvijos Knezekytės nuotrauka

Romanas KAZAKEVIČIUS

Kūnas nėra vien inertiška ir apsunkinanti medžiaga, varžanti dvasios laisvę. Priešingai, kūnas yra tai, per ką dvasia išreiškia save. Asmuo yra kūne ir asmuo yra kūnas. Mūsų kūnuose slypi paslaptis ir kūnai apie ją byloja. Tai kūno kalba, kūno tiesa. Kokia ji? Ką apie ją sako Šventasis Raštas, Dievo įkvėpti tiesos žodžiai? Atsakymai į šiuos klausimus yra tai, ką Jonas Paulius II vadino kūno teologija, kurios apžvalgą, gerbdami chronologinę seką, tęsiame ketvirtajame straipsnyje (trys pirmieji buvo apie kūną ir jo tiesą pradžioje, prieš nuopuolį; dabar, istoriniame žmoguje, pažeistame nuodėmės; ir ateityje, atpirkimo bei kūno prikėlimo perspektyvoje). Šį kartą mūsų dėmesio centre – Jono Pauliaus II katechezės, aprėpiančios beveik dvejų metų laikotarpį nuo 1982 m. liepos 28 d. iki 1984 m. liepos 4 d. Tarp paskirų katechezių kartais pasitaikydavo ir ilgų pauzių, nulemtų Bažnyčios liturginio kalendoriaus ir gyvenimo. Ne visas katechezes popiežius iš tiesų perskaitė, tačiau jos buvo paskelbtos greta kitų. Pagrindinė šių katechezių tema ir rėmai yra Santuoka kaip sakramentas, kaip ženklas. Jonas Paulius II siekia kūno teologijos ir sakramento teologijos sintezės. Kaip asmens kūno tiesa tampa tiesa apie Dievą ir Jo malonę?

Didysis palyginimas Kaip ir ankstesniais atvejais, taip ir šiuo Jonas Paulius II pradeda vienu pagrindiniu tekstu ir jį nagrinėja kruopščiau už laikrodininką, tyrinėjantį mažiausius mechanizmo sraigtelius. Šiame straipsnyje paliesime tik ribotą dalį popiežiaus įžvalgų, stengdamiesi paminėti kelias svarbiausias. Atraminis kūno ir sakramento teologijos tekstas yra Pauliaus Laiško efeziečiams 5 skyrius, 22–33 eilutės. Šį tekstą savo svarstymuose Jonas Paulius II daug kartų pavadina „klasikiniu“ ir „didžiuoju palyginimu“. Jame vyro ir žmonos santykiai tarsi sulyginami su Kristaus ir Bažnyčios santykiais, abiem atvejais tuos santykius „įkūninant“. Pirmoje ciklo katechezėje popiežius primena, kad „sakramentas“ yra regimas ženklas, išreiškiantis neregimą (Dievo ir Jo malonės) tikrovę. Pačia plačiausia prasme ir kūnas yra „sakramentas“, regimas ženklas, kuris išreiškia kažką neregimo. Tas neregimas, esantis kūne ir tuo pat metu nesantis kūnu, gali būti dvasinis asmens matmuo. Tačiau Laiško efeziečiams palyginimas sako kur kas daugiau: asmens ir asmenų kūnai kažką sako (pagal analogiją) Artuma 2014 m. rugsėjis

apie Kristaus ryšį su Bažnyčia. Galima pažvelgti ir kitaip: Kristaus ryšys su Bažnyčia kažką pasako ir apie sutuoktinių santykius. Ką būtent? Siekdamas išlukštenti atsakymą iš Šventojo Rašto Jonas Paulius II primena, kad jis kalba pasitelkdamas sąvokas, kurios yra išplėtotos ankstesnėse jo katechezėse apie asmenų kūnus, ir atsižvelgdamas į Laiško efeziečiams kontekstą, kurį sudaro dvi gijos: viena – Kristaus slėpinys ir išgelbėjimas per Bažnyčią, Jo „Kūną“; antra – žmonių pašaukimas ir elgesys, pažinus ir įtikėjus tą slėpinį.

„Dėl Kristaus baimės“?

Minėtoji Laiško efeziečiams ištrauka neretai naudojama Bažnyčios ir jos sampratos apie santuoką kritikai, nes joje dukart paminėta, kad moterys turi būti „klusnios“ savo vyrams. O kas gi tai, jei ne patriarchalinių santykių ir vyro viešpatavimo moteriai įtvirtinimas Dievo vardu? Jonas Paulius II pasirūpina parodyti, kad tokia samprata yra susiaurinta ir iškraipyta. Tame pat 5 skyriuje įtvirtinama bendra nuostata, kad tikintieji turi paklusti „vieni kitiems dėl Kristaus baimės“ (žr. 21 eil.). Čia baimė reiškia ne gynybinę reakciją į Dievo (galimą) agresiją, bet pagarbą Jo šventumui ir šią pagarbą atitinkantį elgesį. Iš tiesų sutuoktinių „paklusimas“ yra ir turi būti abipusis, išgyvenamas viduje dėl jų abiejų santykio su Kristumi (kuris yra „Viešpats“ abiem), ir tas santykis negali būti kas kita, nei meilė. Pažvelgus iš arčiau į tekstą tampa aišku, kad „paklusimo“ negalima tapatinti su šeimininko ir tarno, savininko ir daikto santykiais. „Jūs, vyrai, mylėkite žmonas, kaip ir Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save“, – aiškiai moko Laiško efeziečiams (5, 25) autorius. Meilė ir savęs atidavimas yra būtent sutuoktinio, o ne šeimininko ar savininko vidinės nuostatos.

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

„Santuoka yra įstatymų nustatyta tvarka įformintas savanoriškas vyro ir moters susitarimas sukurti šeimos teisinius santykius“, – rašoma Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, kuris atspindi visos Europos socialinę bei juridinę tradicijas. Be abejo, kad „laisvas susitarimas“ yra santuoką steigiantis elementas, ir jo būtinumas yra pripažintas taip pat ir krikščioniškojoje tradicijoje. Tačiau ne tai santuoką daro „krikščionišką“. Laiškas efeziečiams, kaip rašo Jonas Paulius II, „atskleidžia esminę tiesą, kad santuoka atitinka krikščionišką pašaukimą tik tada, kai atspindi meilę, kurią Kristus-Sutuoktinis dovanoja Bažnyčiai, savo Sutuoktinei, ir į kurią Bažnyčia (kaip paklusni žmona, tad visiškai atsidavusi) nori atsiliepti“ (1982 08 18). Ne tik „atspindi“, bet ir įgyvendina Kristaus ir Bažnyčios tarpusavio meilę, kaip priduria popiežius. Abipusiškai ir iki galo norinti save dovanoti bei priimti sutuoktinių meilė liudija amžiną Dievo meilę žmogui, Dievo troškimą ir ryžtą jį išgelbėti. Tą patį liudija ir Bažnyčia-Kristaus Kūnas: tai būdas išgelbėti žmogų. Santuoka yra regimas ženklas („sakramentas“), liudijantis amžiną Dievo slėpinį. Tai tarsi liturgija ne vien žodžiais, bet ir kūnais. Ši krikščioniška prasmė apgaubia ir apsupa žmogiškas santuokos reikšmes. Joje giliausias šaknis turi ir Bažnyčios mokymas apie santuokos neišardomumą. Jis išreiškia meilės absoliutumą. Ši prasmė, kaip ne kartą priduria ir pabrėžia Jonas Paulius II, natūraliai turi tapti „etika“, virsti etinėmis gyvenimo taisyklėmis.

Pirmykštis sakramentas ir Bažnyčios sakramentas Pradžios knyga nurodo, kad vyras ir moteris „tapo vienu kūnu“, sukurdami išskirtinį santuokinį ryšį, dar prieš nuopuolį. Remiantis Pradžios knyga, santuoką galima pavadinti „seniausiu sakramentu“. Šis „pirmapradis“ sakramentas yra panašus, bet kartu, kaip atkreipia dėmesį Jonas Paulius II, skiriasi nuo santuokos kaip sakramentinio ženklo „dabar“, žmonijoje po nuopuolio ir sykiu joje jau išgelbėtoje, nuo Santuokos kaip bažnytinio sakramento. Santuoka kaip pirmapradis sakramentas yra Dievo kūrybos, vaisingumo ir mūsų „išsirinkimo Kristuje prieš pasaulio sukūrimą“ (plg. Ef 1, 4) ženklas. Tačiau nuopuolis, pažeidęs mūsų harmoniją su Dievu, su savimi ir su kitu asmeniu, persmelkęs ir kūną, pažeidė ir šį ženklą. Jis buvo atkurtas ir įterptas jau Bažnyčios tikrovės viduje, tuo pat metu tapdamas taisančios ir gelbstinčios Dievo malonės įrankiu greta kitų šešių sakramentų. Jis padeda įveikti nuopuolio pasekmę – tą egoistinį geidulį, kuris galiausiai neleidžia asmenims iki galo save atiduoti ir iki galo vienas kitą priimti, neleidžia pasiekti kūno ir dvasios harmoniją su kitu asmeniu. Šis ženklas išryškina, jog būtent tai yra asmens pašaukimas, jo dvasią ir kūną apimanti laimė. Taip Santuokos ženklas, beje, praturtėja dar labiau: jis liudija apie pirmapradę žmogaus sąjungą su Dievu ir apie

tą paskutinę bei amžiną, pasibaigus mirties karalystei, sąjungą, į kurią veda gydanti sakramentų malonė. Šiuo atžvilgiu Santuoka išreiškia eschatologinę nuojautą bei viltį. Pradžia ir pabaiga susipina. Per Santuoką, per „tapimą vienu kūnu“, asmuo atskleidžia savo pašaukimą, paskirtį bendrystei ir sykiu gelbėjasi dangui, padedamas malonės. „Žmogus paliks tėvą bei motiną ir glausis prie savo žmonos, ir du taps vienu kūnu. Šita paslaptis yra didelė, – aš tai sakau, žvelgdamas į Kristų ir Bažnyčią“, – šios Laiško efeziečiams eilutės (5, 31–32) Jono Pauliaus II cituojamos daugybę kartų.

Kūno kalba ir Meilės veidai Vyras ir moteris tarsi kalba apie save vienas kitam kūnais, kurie yra vyriški ir moteriški, ir tokiais pat kūnais, tapę sutuoktiniais, kalbasi tarp savęs. Kaip ir žodžių, taip ir kūnų kalboje egzistuoja tiesa ir netiesa (arba melas). Kūnas kalba tiesą apie meilės absoliutumą, kai išlaiko santuokinę meilę ir ištikimybę. Jis meluoja, kai svetimauja, Abipusiškai kai pasiduoda geiduliui, kuris galiausiai tampa ir iki galo norinti dramos pagrindu: asmuo save dovanoti bei priimti ieško vien kūno patirčių, sutuoktinių meilė seksualinių potyrių, bet liudija amžiną Dievo meilę galiausiai lieka uždaras žmogui, Dievo troškimą savo kūne, savo emocijoir ryžtą jį išgelbėti. se. Arba bando užvaldyti, pasisavinti kitą. Abiem atvejais jis nepasiekia tos asmenų bendrystės, kuriai yra skirtas, kuri teikia gilią ir tikrą laimę. Be galo svarbu suvokti tiesą apie savo kūną, apie jo moteriškumą ir vyriškumą, svarbu savo kūnais byloti teisingai, išreiškiant ir tiesą apie sąjungą su Dievu (sakramentinį matmenį) – ir šioms temoms Jonas Paulius II skyrė daug dėmesio. Vido Venslovaičio nuotrauka

Kas padaro santuoką krikščionišką?

Užbaigdamas Santuokai, kaip ženklui, skirtą katechezių ciklą, Jonas Paulius II apžvelgia dvi Biblijos knygas – išskirtines, tačiau panašias tuo, kad jos pasakoja apie vyro ir moters meilę, ir sykiu labai skirtingas kūno kalbas. Tai Giesmių giesmės ir Tobito knygos. Pirmoji spinduliuoja įsimylėjėlių jausmingumu ir juslingumu, žavėjimusi vienas kito moteriškumu ir vyriškumu, grožiu ir kartu niekur nedingusiu širdies, kuriai tarsi kažko vis negana, nerimu. Giesmių giesmėje atrasime garsiąją frazę, jog „meilė stipri kaip mirtis“ (8, 6), kuri stulbinamai perteikia meilės jėgą ir kartu jos kraštutinę ribą, kūno mirtį. Visai kitokį, bet ne mažiau jaudinantį meilės veidą atskleidžia Tobito istorija apie dramatišką meilės pasirinkimą mirtino pavojaus akivaizdoje tikint meilės ir sąjungos su Dievu pergale. Kaip manote, ar ne tinkamas laikas atidėti į šoną kitas knygas, išjungti televizorių ir perskaityti – iš naujo, o gal pirmą kartą – šias meilės istorijas? Artuma 2014 m. rugsėjis

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Kieno pusėje Freudas? Homoseksualumas: nuodėmė, liga ar natūrali savybė? (VII) Gintautas VAITOŠKA su motina. Apie tai rašėme š. m. „Artumos“ gegužės numeryje, aptardami šeimoje susidariusio emocinio trikampio psichologinę kaitą: į vyrą negalinčios žiūrėti žmonos žvilgsnis krypsta į sūnų, jis teikia jai paguodą, džiaugsmą ir viltį; berniukas, deja, yra per mažas, kad ištvertų mamos liūdesį nepatirdamas žalos savo paties asmenybei. „Visais mūsų tirtais atvejais, – rašo Freudas, – pastebėjome, jog asmenys, vėliau tapsiantys homoseksualūs, ankstyviausiais gyvenimo metais išgyvena trumpą, tačiau intensyvią prisirišimo (vok. fixierung) prie moters, paprastai motinos, fazę, kurią įveikę tapatina save su moterimi ir seksualinio geismo objektu pasirenka save patį – tai reiškia, jog narcistiškai ieško jaunų, į save panašių vyrų, kuriuos norėtų mylėti taip, kaip juos mylėjo jų motina. Kalbant toliau, labai dažnai pastebėjome, jog tariamieji homoseksualai (vok. invertierten) anaiptol nebuvo nejautrūs moters žavesiui, tačiau moters keliamą jaudinimą nuolat perkeldavo į vyrišką objektą. Šitaip jie per visą savo gyvenimą kartodavo tą mechanizmą, dėl kurio jų inversija atsirado. Jų priverstinis vyro siekimas pasirodė esąs sukeltas neramaus bėgimo nuo moters.“ Ką Freudas nori pasakyti? Ar tai, kad berniukas, kai mama yra per arti savo sūnaus, gali pajausti jai seksualinius jausmus; jis turi juos nuslopinti, tačiau lieka šios meilės ilgesys, kuris vėliau tarsi patenkinamas įsimylint panašų į save jaunuolį ir jaučiant tokią meilę, kokią motina jautė (ar jis įsivaizdavo motiną jaučiant) jam? Galbūt galimos ir kitokios šių Freudo minčių interpretacijos, tačiau net jei ir abejotume tokiu psichoanalizei būdingu seksualinius pojūčius pabrėžiančiu aiškinimu, akivaizdu, jog per didelis mamos artumas slopina berniuko vyriškumą. O ir pats turi jį slopinti, vengdamas atsiskyrimo skausmo, kurį jis ir mama išgyventų tuomet, jei taptų kitoks negu ji, tai yra vyriškas. Tokį homoseksualaus potraukio kilmės supratimą Freudas išplėtojo girdėdamas savo tiriamų pacientų istorijas. Atidesnis skaitytojas pastebėtų, kaip ši psichologinė dinamika iš esmės dera su šiuolaikinių homoseksualumo tyrėjų teiginiu, jog potraukio pagrindas yra gimtinės tapatybės silpnumas (kalbant apie berniuką – savęs kaip berniuko ar vėliau kaip vyro nemėgimas). Freudas neatmetė ir tėvo vaidmens šiam kentėjimui vystytis, sakydamas, jog „inversiją neretai sukelia stipraus tėvo nebuvimas

Kadangi LGBT – lesbiečių, gėjų, biseksualų ir transseksualų – pajėgos stengiasi įrodyti, jog gimtinę orientaciją lemia genas, ankstesniuose ciklo straipsniuose pateikta psichologinė homoseksualumo dinamika dažnai kritikuojama kaip homofobų teorija. Norint suprasti, kaip stengiamasi paneigti psichologinę homoseksualumo kilmę, tereikia pasižiūrėti, kas interneto puslapiuose kalbama apie žymiausią pastarųjų dešimtmečių homoseksualumo ekspertą Josephą Nicolosi. Tad panagrinėkime, kaip homoseksualumas buvo traktuojamas psichoterapijos istorijoje, t. y. nuo XX a. pradžios iki šiandienos. Nuo tada, kai 1973 metais Amerikos psichiatrai pasidavė gėjų spaudimui paskelbti potraukį tai pačiai gimčiai sveiku dalyku, tapo svarbu „įrodyti“, kad psichoterapijos tėvas Sigmundas Freudas homoseksualumo nelaikė sveikatos sutrikimu. Štai žymiausias amerikiečių psichiatrijos žinynas (Kaplan & Sadock’s Synopsis of Psychiatry, X leidimas, 2007) pateikia Freudo laišką vieno homoseksualaus vyriškio motinai, kuriame žymusis vienietis rašo: „Homoseksualumas, žinoma, nėra joks pranašumas, tačiau jame nėra nieko, ko reikėtų gėdytis, jokios ydos, jokios degradacijos, jis negali būti laikomas liga; mes [homoseksualumą] laikome seksualinių funkcijų variantu, kylančiu iš tam tikro seksualinio vystymosi sustojimo.“ Ką galima apie tokį teiginį pasakyti? Bent du dalykus: pirma – Freudas kalba „pastoraciškai“, stengdamasis paguosti nerimaujančią motiną; antra – jei augimo metu kuri nors organizmo funkcija iki galo neišsivystė, tai tokios būklės gal ir galima nevadinti liga (kaip gėdinga turėti psichikos sutrikimų!..), tačiau sveikata to irgi lengvai nepavadinsi. Tiek „Trys esė apie seksualumo teoriją“, tiek vienas jos skyrius apie homoseksualumą, kurį Freudas vadina inversija – apsivertimu, parašyti psichoanalizės kūrėjui būdingu stiliumi: įspūdingas, gilus psichikos procesų supratimas, pamargintas nepagrįstais, vien iš asmeninio įsitikinimo kylančiais pastebėjimais; tada vėl išvados, beveik 100 procentų sutampančios su Katalikų Bažnyčios katekizmo teiginiais apie skaistumo vertę. Nors ir skirdamas daugiausia dėmesio motinos vaidmeniui homoseksualaus vystymosi eigoje, lakoniškomis frazėmis Freudas vaizduoja visą potraukio tai pačiai gimčiai žemėlapį – taigi ir tuos dalykus, kuriuos šiame cikle dar aptarsime. Čia pamėginkime Freudo mintis trumpai reziumuoti.

Sūnus ir mama Svarbiausia berniuko vystymosi homoseksualumo linkme priežastimi Freudas laikė per daug artimą ryšį Artuma 2014 m. rugsėjis

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

vaikystėje“. Tačiau Josepho Nicolosi nuomone, Freudas per mažai pabrėžė tėvo nebuvimo arba silpnumo svarbą, tuo sumažindamas homoseksualių pacientų sėkmingos psichoanalizės galimybę.

Įgimta ar įgyta? Freudas pastebi, jog neretai homoseksualų potraukį jaučiantys asmenys mano, kad ši jų savybė yra įgimta: juk žmogus gali atsiminti buvęs toks nuo pat pirmųjų savo dienų. Į tai Freudas atsako, jog anksčiau minėti patyrimai – per didelis mamos artumas, nutolęs tėvas ir pan. – glūdi gilioje vaikystėje, t. y. tame amžiuje, kuris atmintyje neišlieka. Kaip jau minėjome, ir šiuolaikiniai vaiko raidos specialistai teigia, kad gimtinė tapatybė formuojasi antrųjų metų antrojoje pusėje, tad kodėl būdamas berniukas galėjo pradėti save laikyti Asmenys, vėliau mažiau vykusiu už tapsiantys homosekkitus, suaugęs vyras neatsimena. sualūs, ankstyviausiais Freudas kalba ir gyvenimo metais išapie tokį homosekgyvena trumpą, tačiau sualumo variantą, intensyvią prisirišimo kuris yra sukeltas ne prie moters, paprastai tiek gilioje vaikystėje motinos, fazę, kurią patirtų traumų, kiek įveikę tapatina save su vėlesnio gyvenimo moterimi ir seksualinio aplinkybių. Įvairūs geismo objektu autoriai jį vadina „sipasirenka save patį. tuaciniu“, „epizodiniu“ ar „praeinančiu“ homoseksualumu. Pats Freudas vadino jį „atsitiktiniu“ (vok. okkasionell) ir trumpai, tačiau gana išsamiai išvardijo priežastis: draugystė karo metu, buvimas kalėjime, celibatas, seksualinis išnaudojimas, abipusė masturbacija. Dažnai tokiomis aplinkybėmis žmogaus bendravimas yra apribotas tos pačios gimties asmenų rato ir gimtinė galia neturi kaip kitaip pasireikšti. Apie situacinį homoseksualumą pakalbėsime vėliau, o čia tik priminsime, jog celibato minėjimas jo priežasčių sąraše yra skaudus, tačiau realus dalykas. Žinoma, nei karas, nei celibatas savaime nesukelia homoseksualumo, tačiau į jį gali būti linkę mažiau skaistūs asmenys. Ir Freudo laikais kai kurie gydytojai svarstė įgimto homoseksualaus potraukio galimybę. Freudo nuomonė šiuo klausimu nuosaiki ir išmintinga: faktas, kad po epizodinių homoseksualių santykių vieni asmenys tęsia juos ir toliau, o kiti ne, rodo, jog galimas ir įgimtas polinkis į homoseksualumą. Tačiau tai, kad įgimtas gali būti tik polinkis į potraukį tai pačiai gimčiai, o ne pats potraukis, parodo, jog tyrinėdamas išskirtinai homoseksualius asmenis Freudas atrado anksčiau minėtus ankstyvosios vaikystės veiksnius.

Tebėra aktualus ir Freudo pastebėjimas apie transseksualumą. Minėtose „Trijose esė“ rašė, jog mokslininką vilioja galimybė homoseksualumą sieti su tais seksualinio vystymosi sutrikimais, kurie pastebimi drauge su kūnišku gimtinių organų apsigimimu (Freudo ir vėlesniais laikais jis vadintas hermafroditizmu). Juk jei asmuo kenčia nuo kūniško hermafroditizmo, logiška būtų manyti, jog yra hermafroditas ir psichine prasme! Deja, rašo Freudas, faktai rodo, kad „inversija ir somatinis hermafroditizmas (t. y. homoseksualumas ir kūniškas apsigimimas – G. V.) yra visiškai nesusiję“. Tokia pat yra ir seksualinių apsigimimų specialistų nuomonė mūsų laikais. Štai išsamiame Melburno universiteto išleistame Pediatrijos urologijos žinyne teigiama, jog transseksualūs ir homoseksualūs asmenys yra beveik be išimčių visiškai sveiki vyrai ar moterys.

Sigmundas Freudas savo darbo kambaryje, 1938 (?) m.

Tad kieno pusėje Freudas: „lygių teisių“ judėjimo, teigiančio, jog homoseksualumas ir transseksualumas yra įgimti ir nepakeičiami, ar tų mokslininkų, kurie ir anksčiau, ir dabar teigia, jog šie dalykai yra labiausiai nulemti psichologinio kentėjimo ir kai kuriais atvejais išgydomi? Dėl „įgimtumo“ Freudo nuomonė aiški: polinkis gali egzistuoti, tačiau jį nulemia, mūsų dienų kalba sakytume, mikrotraumavimas ankstyvoje vaikystėje. Dėl išgydymo galimybių Freudas nebuvo labai optimistiškas: jo nuomone, homoseksualūs asmenys dažnai būna per daug prisirišę prie savo patiriamų malonumų, kad jų atsisakytų. Tačiau jo dukra Anna šeštajame XX a. dešimtmetyje rašė, jog keturių homoseksualių jos pacientų gimtinė orientacija pasikeitė, kai jie analizės metu suprato, jog seksualiniame potraukyje slypi tėvo meilės ilgesys. Regis, dukra pralenkė tėvą?

Artuma 2014 m. rugsėjis

Atokvėpio valandai

Draugas Don Kamilis

Trys žiemkenčio laiškai (I) Giovannino GUARESCHI NAKTĮ begalinėje lygumoje siautė pašėlusi vėtra, savo lediniu kvapu stingdydama lietaus įmirkytą žemę. Pirmasis kitą rytą akis pramerkė Don Kamilis: jį pabudino Peponio knarkimas. Ledinėmis gėlėmis buvo pasipuošę maži, audros nuglostyti langeliai. Iš milžiniškos krosnies sklido maloni šiluma. Aplinkui ją, improvizuotuose guoliuose, buvo išsisklaidę aštuoni „išrinktieji“. Kaip numesti, jie gulėjo ten, išvargę nuo vakarykščių šokių ir degtinės. Kaip ir kiti, ir Don Kamilis buvo atsigulęs su visais drabužiais, tik nusiavęs batus. Jo guolio kaimynas buvo Peponis. – Jei jis neknarktų taip negailestingai, – tarė sau Don Kamilis, žvelgdamas į Peponį, – man beveik būtų gaila, kad jam iškrėčiau tiek daug pokštų. Don Kamilis apžvelgė ir kitus. Išskyrus draugą Oregovą ir draugę Petrovną, visi bendrakeleiviai buvo krūvoje, o draugas Taršaitis Salvatorė, kaip ir derėjo, miegojo su drėgnu kompresu ant kairiosios akies. – Viešpatie, – meldėsi Don Kamilis, – pasigailėk tų vargšų ir apšviesk tamsybėse klaidžiojančias jų sielas. Jis nukėlė kojas nuo sudedamosios lovelės ir pasilenkė batų. Kairiuoju galėjo nesunkiai apsiauti, bet kai norėjo nuo žemės pakelti dešinįjį, pajuto nelauktą pasipriešinimą. Manydamas, kad bato raištelis bus pakliuvęs į grindų plyšį, kunigas batą trūktelėjo stipriau. Tą pačią akimirką Peponis liovėsi knarkęs, ir tai įvyko neatsitiktinai, nes batas virvute buvo pririštas jam prie blauzdos. – Drauge, – su giliu kartėliu kalbėjo Don Kamilis, atrišdamas batą nuo Peponio blauzdos, – aš tiesiog nesuprantu tavo nepasitikėjimo. – Po viso to, ką tu iškrėtei man budint, – murmėjo Peponis, – turėjau apsisaugoti nuo visų netikėtumų, kurie gali atsitikti man miegant. Jie išėjo iš kolchozo susirinkimų salės ir prausėsi prie kieme stovinčios pompos. Pūtė nestiprus, bet šaltas, kvapą gniaužiantis vėjas. Aplinkui nebuvo matyti nė vieno gyventojo, nes jie tūnojo lūšnelėse šiaudiniais stogais. Tačiau kai Don Kamilis ir Peponis baigė rytinę ruošą, kolchozas staiga pagyvėjo. Atvažiavo sunkvežimis, ir jam pasukus po uždangalu pasirodė draugas Oregovas ir nedidelė kolchozininkų grupelė. Sunkvežimį, sustojusį laisvoje aikštelėje priešais salę, tuojau apsupo kaimo gyventojai. Ir Don Kamilis su Peponiu prisijungė prie jų. Pirmasis iš mašinos iššoko jaunas vaikinas. Paskui buvo motociklas, kurį atsargiai nuleido daugybė rankų. Trečiasis buvo vairuotojas, kuris įlindo po uždangalu, kad Artuma 2014 m. rugsėjis

išklausytų draugo Oregovo instrukcijas. Kai jis atsivertė kailinės apykaklės atlapus, tuojau visi pažino sovietų pilietį Steponą Pūkelį. Sunkvežimis vaizdavo pagalbą, kurią jaunasis vaikinas motociklu buvo pašaukęs iš Grevineco kolchozo. Dabar pasirodė ir autobuso vairuotojo bei draugės Petrovnos veidai. – Na, reikalai susitvarkys, – kreipėsi draugė Petrovna į Don Kamilį ir Peponį, paklausiusi Oregovo ir Stepono pasikalbėjimo. – Grevineco sandėlyje rasta atsarginė dalis, ir autobusas tuoj galės važiuoti. – Jį turbūt reikės atvilkti iki čia, – pastebėjo Peponis. Steponas papurtė galvą ir pasakė kažką rusiškai, ir tai draugė Nadia tuojau išvertė: – Dabar neįmanoma. Kelias apledėjęs, ir sunkvežimis per lengvas tokiam dideliam svoriui vilkti: ratai netrauktų. Taisyti reikės vietoje. – Aš pagal profesiją esu mechanikas, – pasakė Peponis. – Duokite man darbo drabužius, ir aš mielai patalkininkausiu. Peponio pasiūlymas labai atitiko draugo Oregovo skonį. Nedelsdamas jis leido suprasti, kad labai vertinąs tokį pasiūlymą. Draugė Nadia tai išvertė ir pridūrė: – Netrukus tu gausi kombinezoną. – Du kombinezonus, – pasakė Peponis. – Mums reikia stiprios pagalbos, o draugas Klastūnas, kuris taip pat supranta apie variklius, kaip tiktai tiks. Draugas Oregovas buvo patenkintas tokia įvykių eiga ir motociklu nuvažiavo į Drevinską, kur buvo telefonas, kuriuo jis savo viršininkams galėjo pranešti apie juos ištikusią nesėkmę. – Drauge, – pasakė Peponis draugei Petrovnai, – dabar tu perimsi grupės vadovavimą. Kas nesilaikys drausmės, tą negailestingai paimk į nagą. Ypač prižiūrėk draugą Gemzių, jis pavojingiausias iš visų. – Aš visą naktį galvojau apie jo antausį, – atsakė draugė Petrovna. – Man tiesiog nesuprantama, kaip jis galėjo su manimi taip pasielgti. Dabar turės man pasiaiškinti. Draugės Petrovnos žvilgsnis buvo šaltas, bet jį švelnino šviežios ilgalaikio sušukavimo bangos, kuriomis ją buvo spėjęs aprūpinti neapolietis „rumunas“. Atvyko kombinezonai, kuriais nedelsiant apsivilkta. Don Kamilis ir Peponis susėdo vairuotojo kabinon, ir sunkvežimis išrūko. Nelaimę skelbiąs Petrovnos žvilgsnis smarkiai paveikė Peponį.

Atokvėpio valandai

– Ta mergšė, – jis atsargiai kreipėsi į Don Kamilį, – yra pavojingos būklės. Jei tik turėtų po ranka, kas reikia, nė sekundės nedelsdama, nusidažytų lūpas ir nusilakuotų nagus. Tuo esu tvirtai įsitikinęs. – Tuo ir aš tikiu, drauge, – atsakė Don Kamilis. – Politiniuose klausimuose moterys visada naudoja kraštutines priemones. Kelionėje Steponas nepravėrė burnos, tartum nebūtų supratęs, apie ką kalbasi Don Kamilis ir Peponis. Draugas autobuso vairuotojas buvo įsilipęs užpakalin ir tūnojo po uždangalu; tačiau atsargusis Steponas nenorėjo leistis jokion rizikon.

* * *

Steponas buvo atsigabenęs visus reikalingus įrankius. Vos tik pasiekęs ant keliuko paliktą autobusą, jis tuoj pat stvėrėsi darbo, tačiau, pakėlus užpakalinę ašį, paaiškėjo, kad keltuvai nestipriai laikosi ant apledėjusios žemės. Kai draugui vairuotojui buvo pasiūlyta lįsti po mašina ir išardyti greičių dėžę, jis griežtai atsisakė. Jis tikrai turėjo pagrindo atsisakyti, ir Peponis stebėjosi, kodėl Steponas taip atkakliai to reikalavo. Dėl to jis pats įsileido į diskusijas su Steponu. Jis bandė Steponą perkalbėti, tačiau tas jo neklausė ir ginčijosi su vairuotoju, kuris ne tik nenusileido, bet staiga atsuko visiems trims savo nugarą ir pasileido keliuku į kolchozą. – Eik po velnių! – sumurmėjo Steponas, kai vairuotojas jau nebegalėjo girdėti. – Bet jis juk buvo teisus, – pastebėjo Peponis. – Aš irgi nebūčiau lindęs po tokia sunkia mašina. – Tai buvo vienintelė galimybė juo nusikratyti, – paaiškino Steponas. Sunkvežimio sienų lentos pasirodė esančios pakankama atrama, ir jie pradėjo darbą. Peponio ir Don Kamilio padedamas, atsukinėdamas varžtus Steponas pasakojo: – Čia, lygiai šitoje vietoje, 1941 metų pabaigoje, per Kalėdas, įvyko mūšis. Rusų buvo daug, kaip skruzdžių, ir italai turėjo trauktis, palikdami žuvusiuosius. Viena, maždaug iš 30 artileristų ir kalnų šaulių susidedanti, grupė buvo apsupta ir pateko į nelaisvę. Daugelis jų buvo sužeisti ir ligoniai. Jie buvo nugabenti į netoli Tifizo kolchozo esančią daržinę ir ten uždaryti. Antrą Kalėdų dieną italai atmušė rusus ir vėl užėmė kaimą. Daržinėje jie rado visus negyvus. Rusai, prieš atsitraukdami, belaisvius buvo iššaudę automatais. Aš mačiau lavonus. Tai buvo šiurpus vaizdas. Don Kamilis ir Peponis dirbo toliau, šiurpus vėjas grubino jų pirštus. – Mes surankiojome žuvusiuosius ir palaidojome, – tęsė Steponas. – Jei paeisite apie pusantro tūkstančio žingsnių į šiaurę, dešinėje pusėje rasite lauko keliuką. Už šimto metrų nuo to keliuko, taip pat dešinėje, prasideda griovys. Jo kairiu krantu tęsiasi aukšti laukiniai krūmai. Paėjėjus dar šimtą metrų išilgai tų krūmų, pasiekiamas

didelis ąžuolas. Ten italai ir palaidoti: plote tarp kelio, krūmų ir ąžuolo. Kitą pusvalandį visi dirbo tylėdami. – Dabar jau galiu vienas baigti, – pasakė Steponas. – Jei kas artėtų, duosiu signalą. Prasklaidę vijoklius, atrasite. Don Kamilis tuojau pasileido šiaurės link, o Peponis norom nenorom turėjo jį sekti. Dangus buvo tamsus, ir vėjas be paliovos siautė apleistoje, begalinėje lygumoje. – Kai vėjas liausis, bus sniego, – pastebėjo Don Kamilis. – Teateina pūga, kuri tave palaidotų! – dusdamas atsakė Peponis. Jie nebe ėjo, bet bėgo. Netrukus dešinėje pusėje rado griovį ir tankius krūmus. Vanduo griovyje buvo užšalęs, ir ledas buvo storas bei stiprus. Don Kamilis nusileido ant to ledo ir nuskubėjo prie didelio ąžuolo, kuris dangun kėlė nuogas savo šakas. Pasiekę ąžuolą, jie užlipo krantan ir prasiveržė pro krūmus. Prieš juos atsivėrė plati dirva, pro jos rudą paviršių buvo prasikalę žiemkenčių daigai. Juodu sustingo lyg stabo ištikti ir su baime žvelgė į tą plačią, apleistą lygumą. Paskui Don Kamilis atsisuko ir drebančiomis rankomis praskleidė vijoklius, kurie buvo apgulę ąžuolo kamieną. Prieš 18 metų kažkas medžio žievėje buvo išpjaustęs kryžiaus ženklą ir datą 1942 XII 27. Apačioje buvo vienas žodis: Italia. Jis vėl suklostė taip, kaip buvo, vijoklių šakeles. Peponis stovėjo nusiėmęs kepurę ir nebylus stebėjo platų javų lauką. Jis galvojo apie tuos kuklius kryželius, kurie čia stovėjo ir vėliau dingo, apie išsklaidytus kaulus, kurie trūnijo po šalta žeme. Ledinis vėjas skverbėsi jam į pačią širdį. – Requiem aeternam dona eis, Domine, et lux perpetua luceat eis... Jis atsisuko: šimtamečio ąžuolo papėdėje Don Kamilis celebravo gedulingas Mišias. Po kryžiumi, kurį prieš 18 metų senojo ąžuolo žievėje buvo įrėžęs Steponas. – Deus, cuius miseratione animae fidelium requiescunt: famulis et famulabus tuis, et omnibus hic et ubique in Christo quiescentibus, da proprium veniam peccatorum; ut a cunctis reatibus absoluti, tecum sine fine laetentur. Per eundem Dominum... Gležnus žiemkenčių želmenis blaškė vėjas. „Mano sūnau, kur dingai?“ Peponis atsiminė vienos laikraščio antraštės, po kuria buvo atpasakota viena iš daugybės karo sukeltų tragedijų, desperatišką raudą. „Kur dingai, mano sūnau?“

„Viltis“, Klyvlendas, Ohajas, 1968. Vertė Jonas Pranas PALUKAITIS. Autoriaus iliustracija Artuma 2014 m. rugsėjis

Atokvėpio valandai

Labai skirtingi katinai Skaitome vaikams. Perkame vaikams Kokią suaugusieji turi teisę nurodinėti, kas vaikams turi būti gražu, kas tinkama ir vertinga jiems skaityti? Apie kritikų bergždžias pastangas nemažai mąstė Gendrutis Morkūnas. Tik patys vaikai gali suprasti vaikiškas knygas, jie intuityviai pamėgsta kai kurių knygų personažus (kad ir pasmerktus „nieko neišmanančių“ kritikų), – rašė jis. Tokia ir yra vienu žingsneliu priekyje einančiojo dalia: imti, kitąkart, ir šauti pro šalį, suklysti vertinant. Tačiau čia pamirštama tiesa, kad kritikas – tai literatūrą mėgstantis ir ypač daug skaitantis asmuo (2012 m. duomenimis, Lietuvoje suaugusieji per dieną knygų skaitymui skiria 17 min.). Kompromisinė nuostata gali būti tokia: vaikiškos knygos turi (į)tikti ne suaugusiems, bet „ir suaugusiems“. Geri tekstai pačia bendriausia prasme – nenuobodžiai kalbantys apie amžinus dalykus, bet kaskart įgyjantys naujų prasmių ir kontekstų. Tokie, kurie, skaitant drauge, ir tėvams nebūtų nebylūs, – kitaip tariant, būtų meistriškai sumanyti ir turėtų kelis prasminius lygmenis. O nuo nevykusios, vaiko kalbą imituojančios intonacijos, plagiato, lėkštų sakinių literatūrą reikia ginti, nesvarbu, kokio amžiaus žmonėms ji skirta. Be to, kalbant apie vaikų literatūrą, kuri apskritai skirta lavinimui (skaitymo, žodyno, dėmesio sutelkimo) – visada galime taikyti ir „darbo iš širdies“ kriterijų. Su tokiomis nuostatomis ir pavartykime dvi knygeles apie katinus. Saulius Kargaudas. Rainio išdaigos: eilėraščiai; iliustravo Gintaras Jocius. – Vilnius: Alma littera, 2013, 24 p. (kaina pegasas.lt el. parduotuvėje – 20,69 Lt) Šį leidinį teko surasti „Pegaso“ knygyno perkamiausių vaikų knygų dešimtuke, o suradus – gerokai nustebti. Retai kada populiarumu mėgaujasi naujas, visai negirdėtas autorius (ir knyga apie jį nieko nepraneša; tyli net internetas). Juo labiau kad ir paeiliavimas – toks truputį „beveidis“, anonimiškai neį(si) pareigojantis, nepaliekantis gilesnio įspūdžio: „Ir mamos, ir tėčio klausė/ Ir Vytukas, ir Ona,/Štai kod ė l č ia at s ikraustė/Katinėlis – dovana.// Jau geriau nei koks saldainis/Ar pabliaunanti meška –/Tikras katinėlis Rainis/Daug geriau mums už bet ką!!!“ („Kalėdų katinėlis“, p. 3); „Gaisrininkų ekipažas/Rainio gelbėti atvyko!/Kur tas katinėlis mažas?/Tas aukštalipys išdykęs?“ (p. 22). Tiesa, esama humoro: „Ta medžioklė – gal ir nieko,/Bet kai grobis toks nartus,/Jau geriau medžioti Artuma 2014 m. rugsėjis

sliekus/Arba kilimo kutus“ (p. 11). Situaciją šiek tiek gelbsti ir sumanyta lavinamoji užduotis („O kad nuotykiai būtų dar įdomesni, piešinėliuose ieškok pasislėpusio nenuoramos peliuko. Būk atidus, ir be vargo jį surasi!“). Opiausias yra paveikslėlių klausimas. Iliustravęs tokius kanoninius kūrinius kaip Justino Marcinkevičiaus „Grybų karas“, „Voro vestuvės“, šįkart žinomas dailininkas pasirinko ne mišrią techniką, o eklektišką pačią iliustravimo strategiją, t. y. dalis iliustracijų piešta akvarele, didesnioji – kompiuteriu. Kas antras puslapis atrodo (kalbant apie vaizdavimo stilių) tarsi pieštas skirtingų dailininkų; negana to, personažų veidai per rausvi, šypsenos – dirbtinės. Taigi apskritai kūrybos rezultatas paskaitomas, bet... labai prėskas.

Ayano Imai. Batuotas Katinas; iliustracijos autorės. Iš anglų kalbos vertė Tomas Einoris. – Vilnius: Nieko rimto, 2014, 28 p. (kaina niekorimto.lt el. parduotuvėje – 16,99 Lt) Ne, tai ne Šarlio Pero pasaka!

Klasikinę, visiems žinomą pasaką jauna (g. 1980) iliustratorė seka savitu būdu: viena vertus, naujoviškai ir šmaikščiai, antra vertus – atpažįstamai. Originaliame pavadinime anglų kalba šis žaidybinis santykis su garsiąja pasaka atsispindi kur kas geriau: „Batuotas Katinas“ yra „Puss in Boots“, o Imai savo istoriją pavadino „Puss and Boots“ – taigi „taip pačiai“, bet tik iš pirmo žvilgsnio! Nėra ir malūnininko bei trijų jo sūnų. Čia kalbama apie rinkos kūrimą: įžvalgus katinas įgyvendina sumanymą, padedantį jo šeimininkui batsiuviui nebankrutuoti: „Kai katinas grįžo su naujais batais, siaubūnui jie baisiai patiko, ir jis nutarė, kad būtų neblogai turėti batus kiekvienam padarui, į kurį jis gali pasiversti“ (p. 11). Iliustracijos pagaulios ir labai dailios (aplinkos detalės šiek tiek susimbolintos); pasakojimas nenuobodus, bet, tiesa, ir neilgas. Tai universali paveikslėlių knyga, tinkama tiek pavartymui, tiek ir besimokančiajam skaityti (tekstas atspaustas aiškiu, stambiu šriftu). Rūta LAZAUSKAITĖ

Veidu į vaiką

Pasipriešinimas skaityti ir rašyti Ugdymo menas įsiklausant į vaiką Paul LEMOINE

Šįkart norėčiau stabtelėti prie disleksijos-disgrafijos (skaitymo ir rašymo sutrikimų) temos. Tai dažna problema, dėl jos kenčia nuo 5 iki 10 proc. vaikų, ir ji yra viena didžiausių nesėkmingo mokymosi priežasčių. Gerai žinau šią problemą, nes pats dėl jos kenčiu: dar ir dabar skaitau labai lėtai, nes esu priverstas iš naujo skaityti kai kuriuos nesuprantamus žodžius ar net visą sakinį, ir tik paskui pamatau, kad tiesiog buvau blogai perskaitęs žodį. Man labai sunku skaityti tekstą viešai, jei nebūnu jo perskaitęs iš anksto, turiu būti labai atidus ir, nepaisant to, vis tenka taisytis! O už rašybą lioviausi gauti nulį tik baigdamas pagrindinę mokyklą... nes nebereikėjo rašyti diktantų!

Kas yra disleksija ir disgrafija? Deja, ši yda šeimyninė, ir daugeliui mano vaikų teko daugiau ar mažiau patirti jos pasekmių. Taigi, stengiausi išaiškinti reikalo esmę mokytojams, kurie prieš keliasdešimt metų šios problemos dar nežinojo ir kartais džiaugdavosi, gavę informacijos; dabar ji žinoma, ir neturiu jiems nieko naujo pasakyti! Gaila, nors ji ir žinoma, bet dėl savo sudėtingumo retai gerai suprantama! Savo studentams dažnai sakydavau, jog norint būti geru gydytoju reikia būti persirgusiam visomis ligomis, tad vieno dalyko mums visuomet trūks – atsidurti savo ligonio vietoje! Mano vaikams, ko gero, pasisekė, jog jų tėvas buvo ir gydytojas, ir ligonis. Penki iš jų, kurie buvo atvirai pavadinti netinkamais studijuoti, be jokių sunkumų gavo Disleksija – su atestatus (žinoma, tiksliųjų moksskaitymu susijęs lų krypties, į jokią kitą jie negalėjo sunkumas. pretenduoti!), o paskui sėkmingai Pvz., skaityti, baigė aukštuosius. Taigi, leisiu palyginti su sau plačiau paanalizuoti dar vis skaičiavimu, paslaptingą disleksijos problemą. Prieš keturiasdešimt metų išmokstama būčiau rašęs atskirai – disleksija labai vėlai arba ir disgrafija. Dabar tarp jų dedu skaitoma lėtai, brūkšnelį, nes vis labiau įsitikinu, dvejojant, jog abi problemos beveik visuomet beveik susijusios: bet kuris kenčiantis dėl skiemenimis. disleksijos ir rašo blogai, ir kažin ar ne visi kenčiantys dėl disgrafijos skaito irgi blogai. Nors iš pirmo žvilgsnio taip neatrodo, bet labai retai tie, kurie blogai rašo, skaito taisyklingai. Taigi, kokia šio sutrikimo esmė? Prieš keturiasdešimt metų būčiau atsakęs labiau užtikrintai. Dabar, kai jau esu susidūręs su šimtais, o gal tūkstančiais mokymosi sunkumų turinčių vaikų ir perskaitęs daugybę prieštaringų tyrimų, nebeturiu aiškaus atsakymo. Taigi, jei būtinai reikia

apibrėžimo, pasitenkinsiu pateikdamas tik paaiškinimą: „Pasipriešinimas skaityti ir rašyti.“

Simptomai

Dažniausiai pasireiškiantis dalykas – vaikui sunkiai sekasi išmokti skaityti ir rašyti. Kai skaito: painioja panašius garsus (b ir p, t ir d, š ir ž, k ir g…); painioja greta esančias panašios rašybos raides (u ir n, b, d ir p, nes jos rašomos vienodai, skiriasi tik savo pasisukimu); skaitydamas skiemenį, sukeičia vietomis raides, o kartais jas praleidžia arba įterpia nesančių; skaitydamas vietoj žodžio perskaito tik skiemenų ir raidžių kratinį, o kartais apskritai kitą žodį, dažniausiai neturintį nieko bendro su parašytuoju ir visai neprasmingą; skaitydamas sakinį, netinkamai jį suskirsto ir tekstas lieka nesuprantamas. Kai rašo, susiduria su jau minėtais sunkumais, taip

pat daro sintaksės ir gramatikos klaidų, kurias mokytojai taip sunkiai pakenčia! Be to, neretai rašysena būna netikusi, vaikui sunkiai pavyksta rašyti tiesiai, jis painiojasi, kartais iš pradžių rašo veidrodiniu būdu. Atrodytų, viskas gan paprasta, disleksiją turėtų būti lengva nustatyti. Tačiau pradėdami mokytis rašyti ir skaityti daugelis vaikų daro minėtų klaidų, naudoja Artuma 2014 m. rugsėjis

Veidu į vaiką

veidrodinį rašymą. Priešmokyklinio ugdymo grupėje, ko gero, tokių būtų ketvirtadalis. Todėl reikėtų tiesiog būti geranoriškai kantriems ir vengti bet kokio netakto, galinčio sukelti vaikui nerimą ir paskatinti netikros disleksijos simptomus. Apie tikrąją disleksiją kalbėtina tik tuo atveju, jei būdingi priešinimosi požymiai: labai vėluojama išmokti skaityti, rašoma su didelėmis klaidomis. Be kita ko, kai vaikas skaito lėtai ir save labai kontroliuodamas, minėtų klaidų gali nedaryti arba daryti nežymias, ir taip tikroji problema lieka neatpažinta (o tai irgi neretas atvejis).

Sam LeVan nuotrauka

Taigi, kuo remtis nustatant disleksiją? Bet kuriuo atveju turi būti tam tikras su skaitymu susijęs sunkumas. Pavyzdžiui, skaityti, palyginti su skaičiavimu, išmokstama labai vėlai arba skaitoma lėtai, dvejojant, beveik skiemenimis; lėtumas yra svarbus faktas, jis ne tik paslepia klaidas, bet ir paverčia skaitymą nemaloniu, varginančiu, neįdomiu, pastangų reikalaujančiu užsiėmimu: vienas mano sūnus, pamatęs, kiek daug knygų perskaitė brolis, pasakė: „Bet koks gi čia malonumas skaityti?“ Sunkumai ilgainiui darosi vis ryškesni. Skaityti vis dėlto išmokstama, bet vėlai, tik sulaukęs devynerių–dešimties vaikas pagaliau pakankamai gerai supranta, ką skaito, tačiau neretai ir toliau skaito lėtai, netvirtai. Tai daro įtaką gimtosios kalbos mokymuisi: rašomoji kalba būna skurdi, netiksli (mažai skaitant menkas ir žodynas); paskui nukenčia ir užsienio kalbos mokymasis, kartais net ir matematikos – vaikui sunku gerai suprasti uždavinio

Eucharistinio Jėzaus seserys kviečia

sąlygą, sunku tiksliai suformuluoti sprendimą. Būna ir taip, kad pastarųjų dalykų mokytojai taip pat sumažina pažymį dėl rašybos klaidų, taigi, nebelieka galimybės pasidžiaugti nė gerais matematikos pažymiais!

Poveikis vaikui Jei disleksija nenustatoma, tėvai ir mokytojai vaiką laiko nelabai protingu arba tinginiu. Žinoma, jų nesusivokimas visiškai atleistinas, nebent jie užsispyrusiai laikosi savo nuomonės. Pats vaikas irgi nesuvokia, kad aplinkiniai jo atžvilgiu klysta, todėl: nusivilia – visiškai praranda pasitikėjimą savimi, yra įsitikinęs, jog jam vis tiek nepavyks; įpranta būti paskutinis, būti baudžiamas; kyla kaltės jausmas, sustiprinantis nerimą; galiausiai tampa visiškai abejingas mokyklai: pasyviai – paskęsta svajonėse, užsisklendžia savyje – arba agresyviai – kelia viesulus ir mokykloje, ir namuose, tampa „nepakenčiamas“; arba visaip vengia mokyklos: bėga iš pamokų, o dar dažniau netikėtai suserga (ir ne visada tai būna apsimestinės ligos), vis ieško priežasties dingti iš klasės (vieną mano sūnų vis prispausdavo skubus reikalas, kai tik reikėdavo rašyti diktantą!); jei ugdytojai bus itin nesupratingi, vaikui vis labiau norėsis juos apgauti: tiek siekiant nuslėpti nesėkmes, tiek mėginant išsisukti nuo pamokų.

Jei nieko nedaroma, sulaukus maždaug dvylikos mokymosi reikalai tampa tokie painūs, jog šis protingas, aukštuosius mokslus galėjęs baigti vaikas ima maldauti, kad leistų jam mokytis amato, kad tik greičiau baigtųsi mokyklinis košmaras. Kitą kartą aptarsime disleksijos priežastis ir kaip galima padėti šią problemą turinčiam vaikui. Tęsinys. Pradžia 2011 m. sausio „Artumos“ numeryje. Iš knygos „PERDUOTI MEILĘ. Ugdymo menas“ (Transmettre l’amour. L’art de bien éduquer, © Nouvelle cité, 2007). Vertė Ilona VALUJEVIČIENĖ. Publikaciją remia privatus Vokietijos fondas

SAVAITGALIO PROGRAMA „DVASINGUMAS JUDESYJE“ Guronių rekolekcijų namuose rugsėjo 12–14 d. Į pasaulį gimstame judėdami. Judesyje atrandame gyvenimo džiaugsmą, tikrumą ir laisvę. O juk ten, kur laisvė, arti Dievo Dvasia... Šiame savaitgalio seminare-pratybose mokysimės judėti, melsimės ir dalinsimės patirtimi. Savaitgalio programą veda Gilija Žukauskienė – šokėja, aktorė, choreografė, šokio ir teatro pedagogė, filosofė, judesio ir šokio užsiėmimų teologijos, filosofijos ir menų mokyklos „Portikas“ ir menų mokyklėlės „Veranda“ (VšĮ „Dialogų portikas“) vadovė. Smulkesnę informaciją rasite mūsų svetainėje www.sje.lt; pasiteirauti ar registruotis galite tel. 8 600 56206 arba el. paštu rekolekcijos@sje.lt

Artuma 2014 m. rugsėjis

Sveikata

Apie „užmirštas“ ligas. Įvadas Gydytojo Petro patarimai Gydytojas Petras turi prisipažinti, kad pasisavina gerą idėją iš „Artumos“ redaktorių. Jeigu žurnale pasiteisina viena tema visiems metams, kaip dabar – Dešimt Dievo įsakymų, tai sveikatos skyrelyje irgi galima tęsti straipsnių ciklą viena tema per kelis numerius. Niekaip netilps į pusę puslapio viskas, ką reikia ir norisi pasakyti apie skiepus. Manau, skaitytojai sutiks, kad tema aktuali ir sukelianti ne tik diskusijas ir ginčus, bet net ir supriešinanti kultūringus, išsilavinusius žmones. Tie ginčai kyla iš nežinojimo arba neįsiklausymo, ką sako oponentas, dėl išankstinių nuostatų ar vienpusiškumo. Galbūt skaitytojai atsilieps į straipsnius laiškais redakcijai. Jeigu kas jau rengiatės apkaltinti gydytoją Petrą dalyvaujant pasauliniame farmacininkų sąmoksle, tai atsikirsiu iš anksto, remdamasis aukščiausiu autoritetu. Oficialusis Vatikanas ir Šventasis Tėvas asmeniškai remia vaikų skiepijimą vargingose šalyse, karo niokojamoje Sirijoje ir skiria tam finansavimą (tikrinkit svetainėse katalikai.lt arba lt.radiovaticana.va).

Ištakos O dabar keliaukim prie ištakų. 1796 m. anglų gydytojas Edwardas Jenneris atliko primityvų ir šiais laikais neleistiną eksperimentą. Aštuonmečiui Jamesui Phippsui daktaras į odą įskiepijo žaizdos melžėjos rankoje išskyrų. Moteriškė sirgo lengva profesine liga – karvių raupais. Po šešių savaičių, kai berniukas jau buvo pasveikęs nuo karvių raupų, jam Jenneris suleido pūlių iš sergančiojo žmonių raupais žaizdos. Žmonių raupai – sunki virusinė liga, sukelianti neįgalumą, dažnai mirtina. Jamesas nesusirgo raupais! Pasitvirtino pastebėjimas, kad persirgusieji karvių raupais retai suserga arba lengvai perserga panašia, bet sunkesne liga – žmonių raupais. Drąsa ir pastabumas pelnė Edwardui Jenneriui vakcinacijos pradininko šlovę. Ir karvė įsiamžino medicinos istorijoje. Lotyniškai vacca – karvė, vaccinum – karvių. Veiksmas, kai į žmogaus organizmą įterpiamas ligos sukėlėjas, dažniausiai negyvas, susilpnintas ar tik jo fragmentas, siekiant apsaugoti nuo pačios ligos, vadinamas vakcinacija (lot. vaccinatio), o tam naudojami preparatai – vakcinomis. Man, sodininkui mėgėjui, gražiau skamba skiepai. Keturiasdešimtmečių karta jau nebeturi randelių ant šlaunų, likusių po skiepų nuo raupų, – jų tėvai ir seneliai dar galėtų parodyti. 1977 m. Somalyje registruotas paskutinis raupų atvejis.

Oficialiai šios ligos pasaulyje nebėra. Ir nebeskiepijama.

Skiepai nuo pasiutligės Imunologijos mokslas, aiškinantis apsaugos nuo ligų mechanizmus, pradėjo vystytis tik XIX a. antroje pusėje. Dabar jau žinome, kas tie antikūnai, kodėl ir kaip jie gaminasi, kaip veikia, kaip ilgai išlieka... Mokame juos aptikti ir nustatyti jų kiekį. Genialia mokslininko intuicija visa tai nujausdamas Louis Pasteuras 1885 m. sukūrė ir veiksmingai panaudojo skiepus nuo pasiutligės. Ne dėl medicininio, o dėl bendrojo išprusimo siūlau perskaityti istoriją apie Sibiro mužikus, atvežtus jam į Paryžių gydyti po pasiutusių vilkų sukandimų. Perspėju, jokiu būdu negąsdinu: pasiutligė visais atvejais mirtina. Nėra atrasta jokio gydymo nuo šios ligos. Kiekvienas užsikrėtęs būtinai susirgs ir neišvengiamai mirs nuo nervų sistemos pažeidimo: pradžioje liga panaši į gripą, vėliau pasireiškia sujaudinimas ir slopinimas, vandens, oro, šviesos, garso baimė, seilėtekis, haliucinacijos, ištinka paralyžius ir koma. Vienintelis būdas išgyventi – pasiskiepyti kuo greičiau po galimo užsikrėtimo. Ligą sukeliantys virusai plinta nervais nuo žaizdos, per kurią pateko, galvos smegenų link; todėl inkubacinis periodas (laikas nuo užsikrėtimo iki ligos pasireiškimo) gana ilgas – nuo 10 dienų iki keleto mėnesių. Anksti pradėjus skiepytis, dar

Briano Hoskinso nuotrauka

galima suspėti prisigaminti antikūnų ir neutralizuoti virusus, kol jie nepasiekė galvos smegenų ir neprasidėjo uždegimas. Nebūtinai turi įkąsti sergantis šuo, užsikrėtę gali būti bet kokie naminiai ar laukiniai, valkataujantys gyvūnai, užkratas perduodamas apseilėjant ar netgi tik liečiantis per odos žaizdeles. Dažniausi platintojai: šunys, katės, lapės, usūriniai šunys, kiaunės, barsukai. Todėl nesilieskite prie jokio nesveikai atrodančio ar nustipusio gyvūno, išmokykite to vaikus! Po įkandimo ar kitokio įtartino kontakto su gyvūnu prisistatykite medikams, praneškite Visuomenės sveikatos centrui ir Veterinarijos tarnybai. Teko patirti, kaip efektyviai dirba šios tarnybos, esant pasiutligės įtarimui. Kiekvienas atvejis išsamiai tiriamas, gali būti ištiriamas kritęs gyvūnas arba sugautas stebimas karantine. Nukentėjusiam žmogui nereikia skiepytis tik tuo atveju, kai specialistai nustato, kad įkandęs ar apseilėjęs gyvūnas sveikas, skiepytas nuo pasiutligės ir jį bus galima stebėti. Kitais atvejais į raumenis suleidžiama iki 5 vakcinos dozių. Paskutiniais metais Lietuvoje nuo pasiutligės paskiepijami 4–8 tūkst. žmonių kasmet, t. y. iki 60 proc. nukentėjusiųjų. Paskutinis žmogaus pasiutligės atvejis Lietuvoje registruotas 2007 metais. Bendra situacija mūsų šalyje labai pagerėjusi: 2013 m. užregistruotas tik vienas pasiutligės atvejis tarp gyvūnų, 2012 m. – penki, 2011 m. – 14, 2010 m. – 33, 2009 m. – 63, 2008 m. – 69, 2007 m. – 432, 2006 m. – 2 232 atvejai. Ligos kontrolei svarbu kasmet skiepyti šunis ir kates, lauke ganomus gyvulius. Laukiniai gyvūnai skiepijami du kartus per metus iš lėktuvų išmėtant Artuma 2014 m. rugsėjis

Sveikata

Nė vienoje gyvenimo srityje, mūsų aptariamoje taip pat, neišvengiami pakilimai ir nuopuoliai. Artimiausiuose straipsneliuose pasigilinsime į skiepų kūrimo technologijas ir istoriją, kaip svyravo mokslininkų ir visuomenės nuomonės nuo susižavėjimo skiepais iki visiško jų atmetimo. Aptarsime ir kai kurias skiepais valdomas ligas. Tikiuosi, bus įdomu.

Gerti ar negerti? Mandagumas mūsų kasdieninis

Silvijos Knezekytės nuotrauka

jaukų su vakcina. Pasiskiepyti nuo pasiutligės net ir nebuvus kontakto rekomenduojama veterinarams, ūkininkams, miškininkams, dresuotojams, medžiotojams, skerdyklų darbuotojams, gyvūnų prekeiviams, iškamšų meistrams (taksidermistams), laboratorijų darbuotojams. Iki šiol neaptikau jokio straipsnio ar pasisakymo prieš skiepijimą nuo pasiutligės. Ir, manau, neaptiksiu. Tai vienintelė vakcina, kuriai nėra kontraindikacijų (sąlygų, kai preparatą skirti draudžiama).

Nesibarkite stikliuko mėgėjai nei blaivininkai, čia bus rašoma apie visai ką kita. Taigi, situacija, sakykim, tokia. Jus pakvietė į svečius, o ten ant stalo tik šampanas arba vynas. Ar tik likeris. Arba vien brendis. O jūs esate skrandininkas, gal diabetikas, gydotės antibiotikais, geriate psichotropinius vaistus ir pan. Tarkim, jums gydytojas leidžia tik 30 gramų degtinės ir jokio kito alkoholinio gėrimo. Gal kardiologas nedraudžia 200 gramų raudono vyno. Bet jų kaip tyčia nėra! Labai negražiai ir net paikai atrodo šūkaliojantys: „Aš negeriu!!!“, stikliuko apvertimas kojele į viršų, pareiškimas surauktu veidu: „Vartoju vaistus!“ Negali, tai ir negerk, bet kam apie tai daryti viešą pareiškimą kaip iš tribūnos ar teisme? Aš asmeniškai galiu gerti tik degtinės ir tai vos vienos rūšies. Nelaimei, iš tų brangiųjų. Tai ką daryti? Pasiūlytą taurę mandagiai priimame, bet jei negalime, tai ir negeriame. Pakilnoti reikia, lūpomis paliesti taip pat. Jeigu į mūsų organizmą pateks 3,5 gramo sauso vyno (brr...), nenumirsime ir „greitukės“ kviesti tikrai nereikės. Su popilne taure brendžio, vyno, likerio galima praleisti visą vakarą ir niekas jūsų nepasmerks. Jeigu ant stalo tik likeris, o jūs sergate cukralige, labai negražu kategoriškai paklausti: „O kito gėrimo neturite? Man diabetas!“ Pirma, nebūtinai visiems įdomu, ar jums diabetas, diarėja, vidurių užkietėjimas ir pan. Antra, gal šeimininkė pati gamino tą likerį, tai jos pasididžiavimas. Trečia, negeriančių žmonių namuose kitokio alkoholio gali ir nebūti. Tad mandagu ir dera elgtis, kaip jau pasakyta: pakilnoti, pridėti prie lūpų. Jeigu itin atkakliai ragina, be jokių komentarų pasakykite: „Labai atsiprašau, bet, deja, negaliu.“ Furšetuose dažnai būna tik šampano. Jau ten tai tikrai galima visą vakarą pravaikščioti su pilna taure ir niekas neatkreips dėmesio. Yra tokia liūdna proga kaip gedulingi pietūs. Ten po vieną stikliuką stipraus gėrimo išgerti tikrai reikia, ypač jei laidotuvės vyksta žiemą. Bet tik vieną! Nieko blogo nuo to stikliuko neatsitiks, o jums bus tik į naudą, nepaisant prostatos, hipertenzijos beigi pašaukimo demonstruoti blaivybę. Išimtį sudaro sergantieji alkoholizmu, besilaukiančios mamos ir žindyvės. O kaip su šampanu Rotušės aikštėje sveikinant jaunuosius? Fui. Ir dar iš vienkartinių puodelių... Ar nepakanka gėlių? Ir dar kaip pakanka! Juk prie bažnyčios alkoholiu šventoriuje nesivaišiname. Tokia tad išvada – negerti, bet taktiškai. V. I.

Artuma 2014 m. rugsėjis

Gyvenimas kaip senas vynas

Ką galima pavogti? Vanda IBIANSKA

Kalbėdami apie vagystę, paprastai turime galvoje pinigus arba daiktus. Ar tik tai vadintina vagyste? Toli gražu. Pavogti galima, atrodytų, neįtikėtinų dalykų ir dažnai jie esti nepalyginamai vertingesni už materialius daiktus ar nelemtąjį finikiečių išradimą – pinigus. Taigi, keletas pasakojimų apie itin bjaurias vagystes.

* * *

Tai nutiko prieš kelis dešimtmečius. Drauge dirbo dvi moterys. Viena, pavadinkim ją Pirmąja, užėmė menkas, bet aukštesnes pareigas. Jos pavaduotoja, vadinkime ją Antrąja, kankinosi graužiama pavydo. Mat Pirmoji buvo labiau išprususi, kilusi iš aukštesnio socialinio sluoksnio (Antroji tam teikė itin daug reikšmės), gal net ir šiek tiek protingesnė. Užtat Antrosios vyras ėjo atsakingas pareigas! Tad ji nusprendė Pirmąją sunaikinti. Tam pasinaudojo sena kaip pasaulis, gerai išbandyta priemone – šmeižtu ir paskalų skleidimu. Pasitelkusi dvi tokio pat lygio drauges, paleido gandus, neva Pirmoji yra šefo sugulovė, be to, užsislaptinusi naktinė alkoholikė. Kažkodėl šis „mechanizmas“ nesuveikė. Tada paleido antrą porciją paskalų. Girdi, Pirmoji vartoja narkotikus. Tabletės, kurias ji papietavusi nesislėpdama išgeria įstaigos kavinukėje, visai ne vaistai, o narkotikai. Irgi nesuveikė. O paskui įstaigoje prasidėjo vagystės. Iš rankinių, švarkų kišenių dingdavo piniginės. Antrajai pasitaikė puiki proga paleisti paskalas, kad vagiliauja Pirmoji – „iš ko gi ji taip rengtųsi, lakstytų po koncertus, vernisažus ir pan.?!“ Galiausiai primygo savo „pareigingąjį“ vyrą ir Pirmajai surengė gėdingą atestaciją. Kai komisijos narių dauguma balsavo Pirmosios naudai, buvo surengta antra atestacija dėl „tinkamumo užimamoms pareigoms“. Spustelėjus vadovui, komisija vieningai (!) balsavo jau jos nenaudai. Pirmoji parašė pareiškimą, prašydama atleisti ją iš darbo toje įstaigoje. Išėjo suterštos reputacijos, nes po „atestacijų“ buvo prisiminta, jog ji neva ne tik vagilė, narkomanė, alkoholikė, šefo sugulovė, bet dar ir... sifilitikė! Mat pasigavo Nidos paplūdimyje odos grybelį, todėl visai nesislėpdama nuėjo gydytis pas dermatologę. O tada Odos ir venerinių (!) ligų dispanseris Kipro Petrausko gatvėje buvo tik vienas, poliklinikose gydytojų dermatologų nebuvo. Vadinasi, galima apšaukti ir sifilitike! Taip žmogus buvo apspjaudytas, sutryptas, išvoliotas purve ir jam gerokai patrumpintas gyvenimas. Dabar, po keliasdešimties metų, Pirmoji retkarčiais prisimena Antrąją ir nuoširdžiai už ją pasimeldžia. Tai nesunku suprasti. Juk nešant ant kupros tokių darbelių krovinį pas šv. Petrą gero nesitikėk. Kad ir kokia ta Antroji būtų buvusi, vis tiek žmogus gi. Tikriausiai yra nelaiminga, jei išdirbinėjo tokius dalykus.

* * *

Kita vagystė, apie kurią pasakosiu, pasitaiko dažnai. Indrė ir Gintas susituokė iš didelės meilės. Bet apie šią meilę ir santuoką visai kitos nuomonės buvo Ginto mama. Kaip gali toji, na, kad ir mokslinga, gabi, dora, mergaitė tikti į žmonas Gintučiui? Maža to, jog ji viso labo tik slaugytojos ir vairuotojo duktė, tai dar ir virtuvės reikaluose visai silpna. Be to, Gintas per daug aplink ją šokinėja. Ak, ji ir vištą iškepė nei šiaip, nei taip... Gintutis mėgsta visai kitaip. Ir blynelių jam rytais nekepa! Kai mama, atėjusi į jaunavedžių namus, savaip perstumdė baldus ir pakabino kitas, savo nupirktas, užuolaidas, Gintutis labai supyko, nes toji Indrė pasislėpusi verkė. Aišku, Gintas, kaipo geras sūnus, su mama ryšių nenutraukė, bet toji Indrė ėmė anytos vengti, stengdavosi kuo mažiau kalbėti, kad nepasakytų ko nors ne taip. Idant atgautų nuosavybėn sūnų, mama pastangas padvigubino. Kviesdavo jį po darbo „normaliai pavalgyti“, tarsi netyčiom pamėtėdavo vieną kitą sakinuką apie marčios netobulumą, prie daikto pavardydama „faktų“, pvz., dėl Indrės neišmanymo apie kulinarijos „plonybes“, neva tvarkos trūkumo namuose ir t. t. Paminėdavo jai nepatinkantį marčios balso tembrą, atkreipdavo dėmesį, jog ši nesidaro manikiūro. Tokiais niekiniais pabadymais ji šeimą nuodijo daugiau nei dvejus metus. Įtikėjęs mamos argumentais, Gintas ir pats ėmė ieškoti tariamų žmonos ydų. Ir, kaip sakoma, meilė pasibaigė, bulvės nuvyto. Vietoj meilės Gintas įsigijo skrandžio opą, o Indrė sunkią neurozę. Šeima iširo. Laimei, nespėjusi susilaukti vaikelio. „Mylinti“ mama ne tik sugriovė šeimą, bet ir pavogė sūnaus bei marčios sveikatą. Kadangi nenubaustų už vagystę nebūna daug, tai gyvenimas viską sudėliojo savaip. Dabar Indrė žinoma mokslininkė, bet dėl sveikatos priversta gyventi svetur. Sako, kad Lietuva jai asocijuojasi su anyta – pabaisa ir namais, į kuriuos baugu būdavo sugrįžti. Gintas taip ir liko kukliu tarnautoju, gyvena pas mamą ir nuolatos serga.

* * *

Pavogti galima ir idėją. Tai itin dažnai nutinka moksle. Dideli tokių vagysčių specialistai yra rusai. Mano vaikystės laikais mokykloje sakydavo, jog lėktuvą išrado rusas Aleksandras Možaiskis, nors žinojome tikraisiais konstruktoriais buvus amerikiečius brolius Wrightus. Fizikos mokytojams tada griežtai buvo įsakyta mokiniams įteigti, esą Voltos lanką sukonstravo ne joks Humphry Davy, o rusas Vasilijus Petrovas. Dar bjauriau nutiko su radiju. Kad jį sukonstruotų Guglielmo Marconis, gerokai Artuma 2014 m. rugsėjis

Gyvenimas kaip senas vynas

padirbėjo daug mokslininkų. Vienas iš tos ilgos voros buvo rusas Aleksandras Popovas. Nors radiją užpatentavo ir net Nobelio premiją gavo Marconis, rusai vis vien rėkia, kad tikrasis išradėjas – Popovas. Ir milijonai rusų bei rusų kilmės žmonių tuo tiki!

* * *

Viena šlykščiausių vagysčių yra plagiatas. Autorystę pavogti nėra sunku, todėl šios vagystės gana dažnos. Toje pačioje Rusijoje kai kurie literatūrologai teigia, kad Michailas Šolochovas epopėjos „Tykusis Donas“, už kurią 1965 m. gavo Nobelio premiją, neparašė. Tikrasis jos autorius – buvęs baltagvardiečių karininkas, kurį Šolochovas įskundė KGB, o jo rankraščius paprasčiausiai pagrobė. Autorių sušaudė, o menko išsilavinimo silpnokas rašeiva Šolochovas staiga sublizgėjo sovietų literatūroje. Beje, gerdavo iki sąmonės netekimo, maudėsi šlovėje, piniguose, bičiuliavosi su Stalinu. Ar tiesa visa tai, ar ne? Chroniško gėrimo ir aktyvaus dalyvavimo nuo pat paauglystės metų bolševikų vykdytame terore faktų nuginčyti neįmanoma. Dėl autorystės pavogimo yra „už“ ir „prieš“. Iki „Tykiojo Dono“ ir po to išleisto romano „Pakelta velėna“ Šolochovas nieko gero neparašė. Jaunystėje ir po „Pakelta velėna“ publikuoti kūrinėliai yra tik eilinė rašliava. Tad kaip čia nutiko, kad alkoholikas bolševikas staiga iššoko su dviem

Romualdo Rakausko nuotrauka

solidžiais kūriniais ir vėl taip pat staiga užgeso? Atrodo, vis dėlto buvo autorystės vagis, ypač turint omenyje jo biografiją. Antra vertus, neva atsirado abiejų romanų rankraščiai, parašyti Šolochovo ranka. Ar tikrai? Rusijoje nieko nesuprasi, nes melas rusams yra dievybė.

* * *

Tai ką gi dar galima pavogti? Bet ką, mielieji, bet ką. Iš tikrųjų viskas paprasta. Yra tik dvi nuosavybių kategorijos: mano ir ne mano. Tereikia tausoti savąją nuosavybę (kad ir kokia būtų – dvasinė, materiali, intelektinė, sveikatos ir t. t.) ir lygiai taip pat gerbti svetimą, tąją, kuri „ne mano“. Kad būtų linksmiau, papasakosiu apie pirmąją savo vagystę. Tada man tebuvo šešeri ir mokiausi pirmame kaimo pradinės mokyklos skyriuje. Šalia mokyklos esančios sodybos darže augo slyviniai pomidorai. Pas mus augo tik „jaučio širdys“. Tų slyvinių taip norėjosi! Kodėl nepaprašiau, iki šiol nesuprantu. Gal kad buvau labai nedrąsi? Taigi, įlindau per skylę tvoroje ir nusiskyniau du pomidoriukus. Koks manęs laukė nusivylimas! Skonis – kaip ir paprastų... Ir staiga šiurpi mintis: aš pavogiau!!! Sielą išsyk pajutau tupint ant peties... Puikiai prisimenu tą tarplysvį, kur, padėjusi abu pomidoriukus (ir prakąstąjį!), puoliau ant kelių melstis. Prašiau Marijos užtarimo. Dievo Motinai meldžiausi todėl, kad Ji moteris, tad, mano supratimu, turėtų būti gailestingesnė. Prisimeldusi iki soties ir atgailaudama gerokai paašarojusi, nuspūdinau namo. Dūlinu dulkėtu kaimo keliu tom savo plonom kojikėm ir sielojuosi. Ir staiga vėl, šįkart išganinga, mintis: pagaliau turėsiu ką pasakyti klebonui per išpažintį! Puiki, solidi nuodėmė! O tai vis tas pats per tą patį: tėvų neklausiau, auklei atsikalbinėjau, ne visus poterius sukalbėjau vakare prieš miegą.Gi čia rimta ir didelė nuodėmė!

Na štai. Apie įsakymą „Nevok!“, kaip mokėjau, taip parašiau. Darbas atliktas, tad esu rami kaip anakonda. Iki kitos nuodėmės, brangieji! Oi, iki kito mėnesio!

ŠYPSENOS BE RAUKŠLIŲ * * *

Turguje moteris sugauna obuolius vagiantį berniuką: – Ach tu! Aš tau tuoj parodysiu, kaip vogti! – Oi, kaip gerai, nes mane jau trečią kartą pagauna.

* * *

Skraido dvi kregždutės pažeme ir kalbasi: – Matai, kaip žmonės į mus žiūri, gal bus lietaus?

* * *

– Kaip miršta žmonės? – Juos gandrai išneša... Artuma 2014 m. rugsėjis

* * *

Kaimynė klausia kaimynės: – Jūs nematėte, kas užmušė mano baltąją vištą? – Ir nemačiau, ir negirdėjau. Tegu nesikapsto mano darže...

* * *

– Tu įsižeidei? – Ne. – Smarkiai? – Taip...

Kviečiame

TRAKŲ DIEVO MOTINOS – LIETUVOS GLOBĖJOS ATLAIDAI (Trakinės)

10 val. šv. Mišios (lenkų k.)

Dvyliktasis tarptautinis PILIGRIMINIS ŽYGIS IŠ KRYŽIŲ KALNO Į ŠILUVĄ

11 val. Spalvotųjų šypsenų šventė Trakinių atlaiduose (prie Trakų bažnyčios)

2014 m. rugsėjo 5–7 d.

2014 m. rugsėjo 1–8 d. Rugsėjo 7 d., sekmadienis

PAGRINDINĖ ATLAIDŲ DIENA

KIEKVIENĄ DIENĄ Šv. Mišios 10 ir 17 val. – lenkų k. 12 ir 18 val. – lietuvių k. Rugsėjo 7 ir 8 d. vakarinių šv. Mišių nebus. Kitos pamaldos Švč. M. Marijos valandų malda – prieš rytines šv. Mišias Švč. M. Marijos litanija bei malda į Trakų Dievo Motiną – po rytinių šv. Mišių Rožinio malda – prieš vakarines šv. Mišias Akatistas Švč. M. Marijai – rugsėjo 7 d. 11 val.

2014k.)m. rugsėjo 7–15 d. 12 val. šv. Mišios (lietuvių 13 val. Spalvotųjų šypsenų šventė Trakinių atlaiduose (tęsinys)

Kur jūsų lobis, ten ir jūsų širdis.

Lk 12, 34

Maloniai kviečiame parapijų jaunimą, maldos grupeles, ateitininkus, skautus, samariečius, seseris ir brolius vienuolius, tikybos mokytojus, mokinius bei visus, norinčius dalyvauti šiame žygyje.

Išsamesnė informacija www.trakubaznycia.lt

ŠVČ. MERGELĖS MARIJOS GIMIMO ATLAIDAI LABANORE (Labanorinės)

Išsamesnė informacija ir registracija telefonu (8 41) 52 11 10, nuo 9 iki 13 val. ir internete www.siauliuvyskupija.lt REGISTRACIJA BŪTINA! (iki rugsėjo 4 d. 12 val.) Dalyvio auka 10 Lt.

2014 m. rugsėjo 5–8 d.

Žygio globėjas: Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis

Rugsėjo 5 d., penktadienį, melsimės už ligonius Šv. Mišios 12 ir 17 val.

Organizuoja: Šiaulių vyskupijos kurija

Rugsėjo 6 d., šeštadienį, melsimės už šeimas Šv. Mišios 12 ir 17 val. Rugsėjo 7 d., sekmadienį, melsimės už geradarius ir aukotojus Šv. Mišios 10 ir 12 val. Rugsėjo 7 d., pirmadienį, atlaidų pabaiga Šv. Mišios 10 ir 12 val.

Lietuvių Katalikų Religinė Šalpa

iš dalies parėmė š. m. II pusmečio „Artumos“ prenumeratą per vyskupijų Carito skyrius, pasieksiančią labiausiai stokojančius. Taip pat fondo dėka „Artuma“ pasieks ir pasaulio lituanistines mokyklas

remia kai kurias „Artumos“ skyrelių „Kronika“, „Didelės ir mažos kryžkelės“, „Atokvėpio valandai“ publikacijas

Artuma Katalikiškas mėnraštis šeimai

Nr. 9 (284) / 2014

Eina nuo 1989 metų spalio ISSN 1392-382X Steigėjas – Lietuvos Caritas Leidėjas – Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“

Įmonės kodas 134460120 A. s. LT097300010002264553

Vyr. redaktorius Darius CHMIELIAUSKAS Redaktorė Vanda IBIANSKA Redaktorė stilistė Dalė GUDŽINSKIENĖ Techninė redaktorė ses. Teresė ELSTERYTĖ MVS Korektorė Rūta LAZAUSKAITĖ Dailininkė Silvija KNEZEKYTĖ Vyr. buhalteris Arūnas URNIEŽIUS Redakcijos kapelionas kun. Artūras KAZLAUSKAS

SL Nr. 340. Užsakymo Nr. 46175 Tiražas 10 200 egz.

Redakcijos adresas: Rotušės a. 23, LT-44279 Kaunas Tel./faks. (8 37) 20 96 83 redakcija@artuma.lt www.artuma.lt

Žurnalo kaina 3,5 Lt (atsiimant redakcijoje – 3,4 Lt), 1 Eur

Spausdino UAB „Spaudos praktika“ Chemijos g. 29, LT-51333 Kaunas

Žurnalą galima bet kada užsisakyti kiekviename Lietuvos pašte Indeksas – 5010

Redakcija pasilieka teisę savo nuožiūra taisyti ir trumpinti rankraščius. Jų negrąžina ir nerecenzuoja

ŠILUVOS ATLAIDAI

švenčiant Šeimos metus 2014 m. rugsėjo 7–15 d.

Rugsėjo 7 d., sekmadienis ŠV. JONO PAULIAUS II IR JAUNIMO BEI PASAULIO LIETUVIŲ DIENA Rugsėjo 8 d., pirmadienis, Švč. Mergelės Marijos Gimimas, Šilinės POLICIJOS, VALSTYBĖS SIENOS APSAUGOS IR PRIEŠGAISRINĖS GELBĖJIMO TARNYBOS DARBUOTOJŲ DIENA Rugsėjo 9 d., antradienis LIETUVOS KARIUOMENĖS DIENA Rugsėjo 10 d., trečiadienis KUNIGŲ DIENA Rugsėjo 11 d., ketvirtadienis KATALIKIŠKŲ BENDRUOMENIŲ DIENA Rugsėjo 12 d., penktadienis LIGONIŲ, SLAUGYTOJŲ IR MEDICINOS DARBUOTOJŲ DIENA Rugsėjo 13 d., šeštadienis POLITIKŲ, ŠVIETIMO IR KULTŪROS BEI CARITO DARBUOTOJŲ DIENA Rugsėjo 14 d., sekmadienis, Šventojo Kryžiaus Išaukštinimas ŠEIMŲ DIENA Rugsėjo 15 d., pirmadienis, Švč. Mergelė Marija Sopulingoji VIENUOLIŲ DIENA

K ad

jūsų

tų DŽIAUGSMUI k rū nieko net Jn

PAMALDŲ TVARKA ATLAIDŲ METU ŠV. MIŠIOS 8 ir 9 val. Apsireiškimo koplyčioje 10 ir 18 val. Švč. M. Marijos Gimimo bazilikoje arba aikštėje 12 val. Švč. M. Marijos litanija ir pagrindinės šv. Mišios aikštėje ATGAILOS IR SUTAIKINIMO SAKRAMENTAS 8–19 val. Bazilikoje ir Apsireiškimo koplyčioje ŠVČ. SAKRAMENTO ADORACIJA 11–21 val. Bazilikos Ligonių Sveikatos koplyčioje VIGILIJA LAUKIANT ŠVČ. M. MARIJOS GIMIMO Rugsėjo 7 d. 19–24 val. KATECHEZĖ 11.45 ir 17.45 val. aikštėje MARIJOS VALANDOS 9.30 val. Švč. M. Marijos Gimimo bazilikoje GAILESTINGUMO VAINIKĖLIS 15 val. Švč. M. Marijos Gimimo bazilikoje ROŽINIO MALDA 11.15 val. aikštėje 14 val. Švč. M. Marijos Gimimo bazilikoje 17 val. procesijoje nuo Apsireiškimo koplyčios į Baziliką

Mielus „Artumos“ bičiulius –

skaitytojus, platintojus, rėmėjus, bendradarbius – ir visus Carito savanorius kviečiame į Šiluvą rugsėjo 13 d., šeštadienį, drauge švęsti Carito Lietuvoje Šventės programa ir mūsų žurnalo įsikūrimo 9 val. piligriminė kelionė (nuo Kaulakių į Šiluvą) metų jubiliejų! 11.15 val. Rožinio malda ir katechezė (aikštėje prieš Baziliką) -erių 12 val. iškilmingos šv. Mišios (aikštėje prieš Baziliką)

13.30 val. agapė ir šventinis koncertas (mokyklos stadione) 15 val. Dievo Gailestingumo vainikėlis (Apsireiškimo koplyčioje)

Išsamesnė informacija www.siluva.lt ISSN 1392-382X

1 ,1 15

Artuma Katalikiškas mėnraštis šeimai