Artuma

Artuma 2014 m. spalis

10

metai

Ganytojo žodis

„Tuomet ne ėjome, bet skridome“ Trys klausimai arkivyskupui Sigitui Tamkevičiui Buvote prie žurnalo „Caritas“, vėliau pervadinto „Artuma“, ištakų tais 1989-aisiais. Koks ryškiausias prisiminimas išliko iš tų dienų?

1989-ieji išlikę atmintyje kaip Tautos prisikėlimo stebuklas. Per Lietuvą ritosi ir rinkimus laimėjo Sąjūdis. Vasarą Kauno Sporto halėje vyko pirmasis katalikių moterų sambūrio Caritas suvažiavimas.

Tuojau po suvažiavimo 30 tūkst. tiražu pradėjo savo kelionę žurnalas „Caritas“. Nedrąsiai kai kuriose Kauno mokyklose vyko tikybos pamokos. 78 tūkst. tiražu išėjo dvisavaitinis žurnalas „Katalikų pasaulis“. Atrodė, kad tuomet ne ėjome, bet skridome.

Carito vadovė sesuo Albina Pajarskaitė gavo leidimą leisti žurnalą „Caritas“ ir būrė redakcijos grupę. Į ją atėjome net aštuoni buvę pogrindžio spaudos darbininkai: Petras Plumpa, kun. Jonas Boruta, kun. Lionginas Kunevičius, kun. Robertas Grigas, aš, ses. Elena Šuliauskaitė, ses. Bernadeta Mališkaitė ir ses. Birutė Briliūtė. Visai neseniai dirbę didžiausios konspiracijos sąlygomis, už spaudą ėję į lagerius, dabar gi viešai, kas mėnesį drauge su kitais redakcijos nariais susėsdavome prie stalo aptarti išleisto „Caritas“ numerio ir būsimojo. Tai buvo tarsi stebuklas. Gal dėl to šie posėdžiai ir išliko ryškiausiai atmintyje.

Kokią įsivaizduojate ateities krikščionišką žiniasklaidą, kad ji sudomintų ir drungnuosius krikščionis?

Jūs norite stebuklo. Apreiškimo knygoje pasakyta, kad drungnuosius Dievas išspjauna iš savo burnos, todėl svajoti, kad krikščioniška žiniasklaida sudomins drungnus krikščionis, manau, yra nerealu.

Galima bandyti juos, kaip ir vaikus, sudominti kažkokiais žaislais – gal vienas kitas užkibs. Reikia melstis ir dirbti, kad žmonės pabustų iš dabartinio naudos ir malonumų ieškojimo sapno ir suprastų, jog neturėdamas gražaus dvasinio pasaulio ir žvelgdamas tik į žemę, laimingas tikrai nebūsi. Kai įvyksta toks atsivertimas, tuomet jau galima ieškoti būdų, kaip įdomiau, aktualiau ir taikliau pateikti pačius reikalingiausius dalykus.

Kad katalikiškas žurnalas būtų imamas į rankas ir skaitomas, privalo būti labai patrauklus. Kodėl?

Todėl, kad jame niekuomet nebus pigių bulvarinių rašinių ar sensacijų vaikymosi. Ant vertybinių pamatų stovintis žurnalas skaitytoją turi patraukti straipsnių aktualumu, suprantamumu ir pajėgumu konkuruoti su internetine žiniasklaida. Internetas yra didelis iššūkis popieriniams leidiniams. Turiu abejonių, ar išlaikys konkurenciją, bet to labai linkiu. Jeigu atsitiktų kitaip, tuomet linkėčiau ilgiausius metus gyvuoti internetinėje erdvėje ir susilaukti dešimt kartų daugiau skaitytojų.

Per ketvirtį amžiaus žurnalas keitėsi. Kokius jo privalumus ir trūkumus matote šiandien? Žurnalas neatpažįstamai pasikeitė. Vartau pirmuosius „Caritas“ numerius ir dabartinę „Artumą“ ir akivaizdžiai matau tą netrumpą 25 metų kelią, kurį nuėjo šis žurnalas. Pirmieji numeriai – tarsi tik ką gimęs vaikelis, panašus į tik ką gimusį „Caritas“, kuris norėjo aprėpti visus atgimstančios Lietuvos dirvonus. Dabartinė „Artuma“ – tai savo nišą suradęs, šeimai skirtas žurnalas, stovintis ant aiškių krikščioniškų pamatų ir gvildenantis aktualius krikščioniškojo gyvenimo klausimus. Jubiliejaus proga noriu tik palinkėti kūrybinio augimo ir drąsaus atsiliepimo į visus dabartinio gyvenimo iššūkius šeimai. Manau, kad „Artuma“ turi išlikti labai aktuali visais šeimos klausimais. Ji turi būti labai arti mūsų krikščioniškų šeimų.

Laiškas skaitytojams

Turinys

Mielieji „Artumos“ Bičiuliai,

Kronika Vanda IBIANSKA Žurnalo gimimas

2

Pirmieji žingsniai

4

Iš redakcijos pašto

6

Kun. Artūras KAZLAUSKAS Išlaisvinanti tiesa

7

Jonas MALINAUSKAS, Dalė GUDŽINSKIENĖ Bažnyčios pulsas

8

Dr. Irena VAIŠVILAITĖ Vyskupų sinodas? Kas jis ir ką veikia? 10 Antanas SAULAITIS SJ Prabyla simboliai

11

Didelės ir mažos kryžkelės Kun. Linas ŠIPAVIČIUS Teismai senovės Izraelyje

13

Jolanta RAMONIENĖ Meluokite mums!

14

Antanas GAILIUS Nekalbėti tiesos

15

Kun. Kęstutis K. BRILIUS MIC Pranokstanti protą

16

Dalia LUKĖNIENĖ Šiek tiek apie tiesą pasaulyje ir... Bažnyčioje

17

Vytautė MACIUKAITĖ Tiesos medis

18

Kartais ir aš pafantazuoju

20

Dešimt Dievo žodžių vaikams

21

Jaunimo iššūkis Joana GIMBERYTĖ-JURONĖ Ar įmanoma gyventi be melo?

22

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos Valdonė MINCIŪTĖ Džiaugsmo, skausmo ir vargo vaisiai 24 Gintautas VAITOŠKA Alfredas Adleris ir Carlas Gustavas Jungas

26

Veidu į vaiką Paul LEMOINE Kodėl sunku rašyti ir skaityti?

28

Akiračiai Lietuvos turtas – Juozas Tumas-Vaižgantas

29

Atokvėpio valandai Giovannino GUARESCHI Trys žiemkenčio laiškai (II)

Darius Chmieliauskas 32

Sveikata Amžinas priešas?

33

Gyvenimas kaip senas vynas Vanda IBIANSKA Melas didžiojoje politikoje

dar niekada man nėra buvę taip sunku, o sykiu taip džiugu rašyti Jums laišką, kaip šį kartą... Ir visai ne todėl, kad spalio „Artuma“ turi stoti 8-ojo Dievo įsakymo – nemeluok – akivaizdon (kažkas redakcijoje ta proga pašmaikštavo, kad sąžiningam autoriui ta proga derėtų patylėti!). Kaip jau supratote iš viršelio – „Artuma“ atkeliavo iki savo 25-ojo gimtadienio: lygiai prieš ketvirtį amžiaus – dar vos tik brėkštant atgimstančios Tėvynės laisvės rytui – 1989-ųjų spalio 15-ąją – balzganuotą rudens šviesą išvydo pirmasis žurnalo „Caritas“ numeris (kaip, kada ir kodėl jis gimė, o vėliau tapo „Artuma“ – rasite sklaidydami šio rudens puslapius). Ei, čia visai ne juokas, bet labai rimta sukaktis! Nors yra Lietuvoje net ir 100-metį skaičiuojančių žurnalų (pvz., „Ateitis“), tačiau šis jubiliejus, manding, ypatingas naujausios mūsų Tautos istorijos stebuklus primenantis ženklas, tiesiog apčiuopiamo Dievo artumo žmonėms ir žmonių artumos vieni kitiems liudijimas. Šįryt, dar tik galvoje bandydamas rašyti Jums šį laišką, staiga prisiminiau jau visiškai užmirštą savojo gyvenimo akimirką – o kurgi aš pirmą kartą paėmiau į rankas tą pirmąjį „Carito“ numerį?.. Ogi sovietinės armijos N-tojo dalinio smirdinčios kazarmos eilinio rekrūto n-tąjį bjauraus rudens rytmetį nušvietus tik tai valandėlei, kuomet dalijama pašto korespondencija, paprastai tariant – laiškai iš namų, iš artimųjų, iš nepasiekiamai tolimos ir neišplėšiamai artimos L i e t u v o s... Ir vienas iš tų apdraskytų, purvinų vokų – kažkoks didelis, storas, o jame – kažkas visiškai naujo, neregėto, nesuvokiamo – žurnalas, ant kurio viršelio – saulutė, Dievo Motina su Kūdikiu; atverčiu – ten palaima spindinti kardinolo Vincento šypsena bei ranka rašyto sveikinimo žodžio faksimilė, o greta – trumpas redakcijos įžanginis žodelis, pavadintas – „Ateina Caritas“... Ir užliejo nenusakoma šiluma, regis, pats Dievas mane apkabino, ir jaučiu, kad nors aplink – ne pati tinkamiausia vieta raudoti saldafonui, bet ašarų jau nebesulaikysiu! Įsikišu tą perlą į užantį, prie širdies, vėliau per visus perekūrus pakampiais slapstydamasis skaitau po puslapėlį, naktį pasikišu po pagalve, prieš tai slapčia po antklode pabučiuoju, it Šventraštį...

Tik vėliau supratau, kad jį leidžia tiesos ir meilės, laisvo žodžio ištroškęs, už tai kovojęs, kančias ir lagerius praėjęs vienuolių, kunigų ir pasauliečių šviesiausias žiedas! O šitai supratau tik šiandien: kad dar net neišaušus visiškos laisvės rytui, Gailestingosios Meilės pergale alsuojantį žurnalą leido „katalikiškas moterų sambūris“ – tai tikras Dievo Motinos Marijos „stilius“, paskubinantis ar net užbėgantis už akių savo Sūnui, kuris paklūsta Jai ir padaro tai, ko taip moteriškai švelniai ir tvirtai paprašo!..

Tai štai dėl ko man buvo taip sunku ir džiugu rašyt šį laišką, kai susivoki, kokiuose įvykiuose Viešpats kviečia dalyvauti. Ir visa laimė – nebėra vietos man daugiau čia reikštis. Tad užbaigiu.

Su begaline padėka Jam ir Jums visiems, kurių dėka tokie stebuklai vyko, vyksta ir tebevyks!

P. S. Ar galėčiau Jūsų paprašyti vienos jubiliejinės dovanos „Artumai“? Prašome atsakyti – kokią norėtumėte matyti „Artumą“ ateityje?

Tai galite padaryti arba užsukdami į interneto svetainę artuma.lt, arba tiesiog mums parašydami laišką. Ačiū Jums!!!

35 Artuma 2014 m. spalis

1

Kronika

2

Žurnalo gimimas „Carito“-„Artumos“ 25 metų jubiliejui Vanda IBIANSKA

Tada Sąjūdis jau siūbavo galinga banga, Lietuvos atgimimas skleidėsi tarsi bundanti pavasarinė gamta, kurios nebegali sutramdyti jokia jėga. Bažnyčios persekiojimas slopo, į viešumą išėjo vienuolijos. Sąjūdžio suvažiavime Lietuva pirmą kartą pamatė Katalikių moterų sambūrio Carito steigėjas. Ši katalikiška organizacija gyvavo jau kurį laiką. Įsikūrė diskretiškai, tyliai, be garsių būgnų ir fanfarų. Ją palaimino Bažnyčios ganytojai, ir moterys, lydimos Dievo palaimos, pradėjo savo darbą. Visuotinio pakilimo metu abejingų gėriui, artimo meilės darbams beveik nebuvo. Tiesa, menkiau išprusę ar nutolę nuo tikėjimo žmonės įsivaizdavo Caritą esant mažaraščių senyvų moterų, vadinamųjų davatkėlių bažnytine organizacija. Puikiai prisimenu, kai bene 1994 m. vienoje televizijos laidoje daugelis neteko amo man paaiškinus, jog Carito generalinė sekretorė yra mokslų daktarė, o dauguma narių turi universitetinį išsilavinimą.

Pirmoji vyriausioji redaktorė – ses. Albina Pajarskaitė MVS. Redakcinę grupę sudarė 20 žmonių. Visi dirbo be jokio atlyginimo. Darbavosi kunigai, seserys vienuolės, filologai. Profesionalių žurnalistų stigo. Nepaisant to, 80-ies puslapių žurnalas reguliariai išeidavo kas mėnesį.

Pirmojo, pasirodžiusio 1989 m. spalio mėnesį, numerio pradžioje šviesaus atminimo J. Em. Vincentas kardinolas Sladkevičius rašė: „Ačiū Dievui, mūsų tautos gyvenimas pasireiškia dar vienu ryškiu palaimos ženklu.

Tai naujasis mėnesinis žurnalas „Caritas“, kuris prabilo į tautą meilės, gailestingumo, savitarpio supratimo ir dvasinio atsinaujinimo kalba“ (visą tekstą žr. 4 viršelyje).

Tuo metu jau buvo leidžiamas kun. Vaclovo Aliulio MIC redaguojamas „Katalikų pasaulis“, tačiau to bendrame sovietinės spaudos fone akivaizdžiai nepakako, tad „Caritas“ stengėsi užpildyti dar vieną nišą. Vartant 1989 metų žurnalus, negali nežavėti redakcijos darbuotojų geri norai, pasišventimas ir entuziazmas. Tuo laikotarpiu reikėjo „užkaišyti daug skylių“, todėl meilės Tėvynei ir autentiško tikėjimo sklidinų Žurnalo „Caritas“ preliminarinio turinio metmenys pasišventusių žmonių šitoks pasiaukoĮvadinis straipsnis jantis darbas tiesiog pakeri. Ir visa tai Teoriniai dorovės ir žmogaus būties klausimai buvo daroma be jokio materialaus atlyIš grožinės literatūros/vaizdeliai, novelės, apybraižos, romanų ištraukos/ ginimo, nors tarp jų tikrai buvo sunkiai Praktiniai patarimai šeimos, žmogaus auklėjimo, ligonių slaugos klausimais besiverčiančių.

Namų židinio kampelis, įvairios žinios šeimos ūkio vedimo, vaikų priežiūros, Bėgo metai, kito nuotaikos ir priošeimos švenčių organizavimo ir kitais klausimais ritetai. Pasigirdo vis garsesnis aukso verLabdara: našlaičiai ir beglobiai seneliai, kova su alkoholizmu, narkomanija, šio bliovimas, atsivėrė sovietinio auklėjiprostitucija, kalinių reikalai mo padarytos žaizdos. Nustoję varžytis Norime padiskutuoti. Atsiliepimai apie atskiras knygas, žurnalų straipsnius daugelis garsiai ėmė šūkalioti apie savo šeimos, žmogaus auklėjimo – doros ir kitais klausimais dažniausiai nepagrįstas ambicijas ir noŽinios iš pasaulio lietuvių gyvenimo rus. Kitų spalvų įgijo vis labiau smunKronika – informacija apie „Caritas“ ir kitų organizacijų labdaros bei Tautos kanti dorovė, per siūles ėmė braškėti papročių puoselėjimo renginius vis daugiau šeimų. Į Lietuvą pūtė mirCaritas sparčiai populiarėjo, augo, plėtėsi. Greit tapo akivaizdu, kad sovietinių represijų ir režimo nukamuotai Lietuvai reikia ne kelnių, aspirino ir mėsos konservų, o visai ko kito. Reikėjo skiepyti gerumą, ugdyti tikėjimo, dorovės daigus, kalbėti apie visa ko pagrindą – tvirtą, darnią šeimą. Tam būtina buvo spauda. Ir štai, praėjus vos porai mėnesių po steigiamojo Carito suvažiavimo, ses. Albinos Pajarskaitės MVS ir jos bendraminčių bei padėjėjų iniciatyva 1989-ųjų birželio 28-ąją gautas sovietinės valdžios leidimas Katalikiškam moterų sambūriui Caritas kartą per mėnesį lietuvių kalba leisti penkių spaudos lankų žurnalą. Pradinis tiražas – 30 tūkst. egz., kaina 1 rublis. Žurnalas taip ir pavadintas – „Caritas“.

Lietuvos komunistų partijos CK Ideologinio skyriaus vedėjas Justas Vincas Paleckis neprieštaravo ir net padėjo sutvarkyti reikalus su GLAVLIT’u (griežtos sovietų cenzūros institucija – V. I.). Prie rašto KP CK Ideologinio skyriaus vedėjui Paleckiui buvo nurodytos tokios periodinio leidinio temos ir gairės:

Artuma 2014 m. spalis

Kronika

Pirmoji redakcija Vyriausioji redaktorė – ses. Albina Pajarskaitė MVS. Redakcinę grupę sudarė: ses. Gema Bagdonavičiūtė, kun. Jonas Boruta, Birutė Briliūtė, Genovaitė Bukauskienė , kun. Robertas Grigas, Loreta Giedraitienė, Olga Kazlienė, Marytė Kontrimaitė, kun. Lionginas Kunevičius , ses. Bernadeta Mališkaitė, ses. Albina Pajarskaitė, Petras Plumpa, Albina Pribušauskaitė, Robertas Šakalys, ses. Elena Šuliauskaitė, kun. Sigitas Tamkevičius, Bitė Vilimaitė, Salomėja Zastarskytė , Vytautas Zdancevičius , Aurelija Žiemelytė Nuotraukoje sėdi iš kairės: Genovaitė Bukauskienė, Aldona Kačerauskienė, viešnia, Birutė Vilkaitytė, svečias, Marytė Kontrimaitė. Stovi: Albina Pajarskaitė, Salomėja Zastarskytė, Bitė Vilimaitė, Bernadeta Mališkaitė, Aurelija Žiemelytė, kun. Robertas Grigas, Petras Plumpa. 1989 m.

ties kultūros tvaiką nešantys vėjai. Pakitusioje situacijoje atsirado kitų interesų ir dėmesį traukiančių objektų.

Nenuostabu, jog skaitytojų ratas siaurėjo. Kad žurnalas neužgeso – tikras stebuklas. Visagalis per žmones mus palaikydavo net tada, kai rodėsi, jog padėtis absoliučiai beviltiška. Neturėjome pinigų, mūsų kompiuteriai buvo panašūs į žoliapjoves, stigo autorių, nes nebuvo iš ko mokėti honorarų. Redakcijoje dirbo dvi žurnalistės ir trys techniniai darbuotojai, nebe dvidešimt, kaip kadaise.

Daug metų „Artumoje“ atsidavusiai talkino atsakingoji sekretorė, o vėliau ir vyr. redaktorės pavaduotoja Regina Pupalaigytė. Ir atmosfera buvo kita: karaliavo ramybė, taika, supratimas.

Nors žurnalas balansavo ant griūties ribos, tačiau, matyt, buvome reikalingi, nes išlikti padėjo popiežius, dabar jau šventasis Jonas Paulius II, pas kurį atsidūriau visai nesuprantamu ir neįtikėtinu būdu. Važiavau į Romą turėdama bilietą į vieną pusę, be pinigų viešbučiui, kelionei atgal, pragyvenimui ir... be jokio kvietimo. Šventajam Tėvui tą pačią ar kitą dieną po pokalbio su manimi padavė paskutinio žurnalo „Caritas“ vertimą. Šv. Jonui Pauliui II patiko mano „ant karštųjų“ parengtas reportažas iš Kauno krikščioniškųjų gimdymo namų gimdyklos, kur prieš savaitę praleidau porą naktų, kad aprašyčiau, kaip atrodo žmogaus gimimo stebuklas prašalaičio akimis. Gal todėl pats Šventasis Tėvas paprašė, kad žurnalą skirtume šeimai. O gal ir ne todėl, kas žino? Taip atsirado „Artuma“. Tada ėjo 1996-ieji metai.

Visai nepaaiškinamai viskas sprendėsi lengvai ir sklandžiai. Nusipirkome kompiuterius (tada jie buvo labai brangūs), išmokėjome skolas. (Tiesa, išeivijos surinktos lėšos žurnalo leidybai jau buvo panaudotos visai kitiems Caritas reikalams.)

Dievas pasiuntė į pagalbą dar vieną asmenį. Jis panoro likti nežinomas, nors rėmė mus pinigais kelerius metus.

Esu jam be galo, be krašto dėkinga ir dažnai jį prisimenu maldoje. Tikiuosi, kad skaitote šias eilutes, tad dar kartą iš visos širdies dėkoju Jums! Neįmanoma pamiršti Jūsų supratimo, išminties, kuklumo ir retai sutinkamo gerumo.

Kai paaiškėjo, kad fiziškai nebepajėgiu patempti „Artumos“ vežimo, ėmiau ieškoti sau pamainos. Vyriausiąja redaktore atėjau dirbti, kai žurnalas šventė penkmetį ir išdirbau šiose pareigose 12 metų. Nuo 2006-ųjų pradžios prie „Artumos“ vairo stojo Darius Chmieliauskas.

Jam teko bene sunkiausia dalia, nes skaitytojai per prabėgusius 16,5 metų tapo labai reiklūs, gi nuo vyriausiojo redaktoriaus darbo priklauso žurnalo skaitomumas. Iki dabartinio redaktoriaus leidinį redagavo ses. Albina Pajarskaitė MVS, kelis numerius išleido ses. Birutė Briliūtė, lituanistė Albina Pribušauskaitė ir šių eilučių autorė. „Artumos“ laivas plaukia, tiražas išaugo. KetvirPas Joną Paulių II, 1996 m. tis amžiaus – nemenkas laikas. Atlaikyti bulvarinių leidinių, internetinių mass media spaudimą nelengva. Tačiau Viešpats visada padaro taip, kaip geriausia. Jei tikrai būsime reikalingi, išliksime dar ilgai. Tikiu tuo.

Su meile prisimenu visus buvusius bendradarbius, gyvuosius ir iškeliavusius pas Tėvą. Jie rideno didelį, sunkų akmenį. Pasiaukojamai, atsakingai, su didžiule kantrybe. Darėme taip, kaip, mūsų supratimu, geriausiai patiktų Dievui, Lietuvai ir jos žmonėms.

Taip stengėmės dirbti visus tuos 25 metus, taip darome ir dabar.

Artuma 2014 m. spalis

3

Kronika

4

Pirmieji žingsniai, arba Prisiminimų paštas Ruošdamiesi šiam 25-mečio jubiliejui sumanėme surinkti Lietuvos posovietinės krikščioniškosios spaudos pirmeivių prisiminimų pluoštelį. Gavome nemenką pluoštą! Visą jį paskelbsime atnaujintoje savo interneto svetainėje artuma.lt, nes dėl didelės apimties žurnale to padaryti tiesiog neįmanoma. Tad čia tik trumpai apžvelgsime ir pacituosime, ką parašė prie „Carito“-„Artumos“ ištakų buvę katalikiškos spaudos entuziastai. Žurnalo įkūrimo iniciatorė ir faktinė jo steigėja ses. Albina Pajarskaitė MVS pabrėžia tuo metu suvoktą būtinybę turėti savo spaudą, prisimenant didžiulį vaidmenį, kurį katalikų spauda suvaidino tarpukario Lietuvoje (išsamiau apie tai ji dalijosi „Artumoje“ 2009 m. spalio numeryje). Sesuo Albina ir šiandien puikiai mena tuos biurokratinius kelius, kuriuos reikėjo nueiti steigiant leidinį vis dar sovietiniais (!) laikais, kaip teko jo koncepciją derinti su aukštais Kompartijos dignitoriais, kol pagaliau 1989 06 28 gautas sovietinės valdžios leidimas Katalikiškam moterų sambūriui Caritas kartą per mėnesį leisti žurnalą.

Kun. Vaclovas Aliulis MIC atsiliepė prisimindamas, kaip tais laikais Vilniaus Katedros aikštėje kompartijos propagandos skyriaus vedėjas Lionginas Šepetys jo paklausė: „Tai jūs, Bažnyčia, tikriausiai ir spaudos norėsite?“ Be to, tėvas Vaclovas rašo, jog „Caritas“ praktiškai buvo užmojis vykdyti Lietuvos Sąjūdžio uždavinius krikščioniškomis priemonėmis susijus su Bažnyčia, t. y. ugdyti šeimą ir kurti tautinę bendriją. Tokio būta ir šito žurnalo tikslo.

Apie pirmuosius redakcijos darbo žingsnius pasakoja kelerius metus vyriausiąja redaktore (prieš tai stiliste) dirbusi Albina Pribušauskaitė: „Sesuo Albina sutelkė nemažą būrį žmonių, vienaip ar kitaip susijusių su rašto darbais. Vieni buvome dirbę leidybos darbą viešai, kiti panašų darbą buvo dirbę pogrindyje, vieni patyrę rašytojai, kiti – panorę tapti žurnalistais. Pirmasis susirinkimas vyko Šv. Mikalojaus bažnyčios bokšto kambaryje. Susirinko visi pakviestieji, atitrūkę nuo savųjų darbų. Bandyta pasiskirstyti pareigomis. Vardijami darbo procesai ir klausiama, kas tai galėtų padaryti. Vadovai jau buvo apgalvoję žurnalo struktūrą, nusistatę, kokie turėtų būti skyriai. Reikėjo žmonių, mokančių visą medžiagą sutvarkyti, reikiamai įforminti. Kiekvienas Artuma 2014 m. spalis

siūlėme, kas tai galėtų padaryti. Toks savotiškai padrikas būrys žmonių, kiekvienas turinčių savo pagrindinį darbą, 1989 metų vasarą rengėme pirmąjį žurnalo numerį.“ Pribušauskaitė rašo, jog sunkumų kėlė ne tik leidybinės patirties stoka, bet ir lėšų stygius.

Buvęs žurnalo atsakingasis sekretorius, politinis kalinys ir rezistentas Petras Plumpa prisimena pirmuosius redakcijos posėdžius, į kuriuos „rinkosi geranoriškai nusiteikę pogrindžio spaudos, sielovados ir... sovietinės žurnalistikos entuziastai, kurių požiūris į krikščioniškąsias vertybes kartais labai skirdavosi. Tai priminė paukščio skrydį su sulaužytais sparnais – dėl dvasinių potencialų skirtumo redakcijoje kartais kildavo ginčai ir moralinė įtampa. Tačiau žurnalo puslapiuose toji įtampa neatsispindėjo, o akivaizdžius temų skirtumus galėjai aiškinti noru aprėpti kuo daugiau gyvenimo sričių. Toks noras iš tiesų buvo, todėl žurnalo puslapiuose galėjo rasti sau patinkančių minčių teologijos, filosofijos, poezijos, beletristikos, šeimos, jaunimo ir kitokių temų ieškotojai“. Pasak Plumpos, rengiant kiekvieną numerį kildavo daugybė techninių sunkumų, tad jam net tekdavo nakvoti Carito patalpose, nes nelikdavo laiko nė namo sugrįžti. „Laisvės, vilties, drąsos veikti, tikėjimo ir pasitikėjimo Dievu, kitais, savimi, pačiu gyvenimu tomis dienomis kasdien buvo vis daugiau ir daugiau. Žodžiu – palankiausias laikas GIMTI „CARITAS“, – teigia apie 10 metų redakcijoje išdirbusi ses. Bernadeta Mališkaitė SJE. Ji šiandien prisimena: „Vartau pirmąsias redakcijos nuotraukas ir stebiuosi, kad tiek daug mūsų tada buvo. Žinau, kad žurnalo istorijoje buvo dienų, kai prie jo dirbo vos trys keturi spausdintam žodžiui atsidavę verti pagarbos žmonės. O gal prie ilgai drausto, itin laukiamo, išsiilgto ir turi būti tiek daug

Kronika

pribuvėjų ir auklių?! Tam, kad gražesnis, tobulesnis, labiau visa apimantis išeitų.“ Itin atmintin įstrigę Kaune, Basanavičiaus al. 5, Carito įkurtoje mokyklėlėje vykę pirmieji bendradarbių susirinkimai, tarp kolegų tvyrojusi šiluma, geranoriškumas, darbštumas, pasiaukojimas. „Manau, kad šis Jubiliejus kartu yra ir gera proga padėkoti buvusiems kolegoms už jų dosniai pasidalytą darbo ir gyvenimo patirtį, tikėjimo liudijimą ir ypač už idealizmą, kuriuo vieni kitus šildėme“, – rašo ses. Mališkaitė SJE. Ypatingą laikmetį tuo metu sako išgyvenusi ir Marytė Kontrimaitė: Sėdi iš kairės: svečias, kun. Sigitas Tamkevičius, Gintė Damušytė, Birutė Vilkaitytė, „Tas laikas man, buvusiai tremtinei, Gama Bagdonavičiūtė, Elvyra Žeižienė, Marytė Kontrimaitė. Stovi: Petras Plumpa, kun. Lionginas Kuncevičius, Bitė Vilimaitė, Bernadeta Mališkaitė, kun. Robertas Grigas, Olga Kazlienė, buvo ypač svarbus. Pagaliau galėjau Alvydas Vaitkevičius, Birutė Briliūtė. 1989 m. atvirai kalbėti ir rašyti apie tai, kas man rūpėjo. Ypač norėjau prisidėti prie Lietuvos dvasios atkūrimo. Jau buvo didžiuliu tira- atgimimui. Nors būta ir nemalonių akibrokštų, paašarožu leidžiamas „Katalikų pasaulis“. Buvau įsitikinusi, kad jimų, tačiau labiausiai ji pabrėžia idealizmą. katalikiškos spaudos reikia daugiau ir Kun. Robertas Grigas (kuris, beje, buvo pirmasis suįvairesnės. Prisiminiau, kiek katalikiškų leidinių ėjo tarpukario Lietuvoje. pratęs, jog redakcijos darbuotojai – atlygio negaunantys Todėl, kai žinoma žurnalistė Aldona idealistai ilgai neištvers, ir pasiūlęs mokėti jiems nors ir Žemaitytė 1989-ųjų vasarą pasiūlė kuklius atlyginimus) prisimena, jog žurnaman prisidėti prie katalikiško žurnalo las „Caritas“ buvo sumanytas kaip karitakūrimo, sutikau ir nuoširdžiai įsitrau- tyvinę veiklą skatinantis, krikščioniškosios kiau. Susibūrusio kolektyvo branduo- pedagogikos, katechezės, patriotinio auklėlys buvo su „LKB kronikos“ leidyba susijusios vienuolės jimo temas gvildenantis leidinys, ir šiandien ir kunigai. Turėjau progą susipažinti su didžiai nusipel- rašo: „Vartant tuos pirmuosius numerius, mielus, kaip tėvams jų kūdikio nevikrūs niusiomis asmenybėmis.“ žingsneliai (prie redakcijos metrikos pa„Redakcijoje, kaip ir visuose kituose gyvenimo skers- gal visai Sovietijos valdomai erdvei tuomet privalomą vėjuose, jaučiausi kaip bičių avilyje: kiekviena bitelė ne- tvarką dar buvo spausdinama nuoroda rusų kalba: „Ježeša medų ir todėl visur gerai jaučiausi ir miesiačnyj žurnal. Vypuskajet ženskoje katoličeskoje objebuvau laiminga nešdama savo dalelę“, – dinenije „Karitas“), apima jausmas, kad skubėta sudėti dalijasi aibę redakcijon plaukusių laiškų kuo daugiau dalykų, kurie atrodė svarbiausi. Negalėjomenanti Olga Kazlienė. „Skaitydavau me žinoti, kaip ilgai truks gaivinantis žodžio ir spaudos žurnalo skaitytojų laiškus ir dariau jų laisvės gurkšnis.“ Kunigas Robertas apibendrina, kad per apžvalgas, bendrinau žinias iš parapi- 25 metus „reali gyvenimo kova, materializmo įtakos ir jų, vyskupijų. Laiškų gaudavome labai žmogiškasis nuovargis pirmykštį įkarštį apmažino, bet kas daug, – dažnai juose žmonės atpasako- padaryta – padaryta, ir vienas iš šio švento pakilimo atdavo įvairius savo gyvenimo sunkumus. Liko atmintyje garsių, ištvermingai tęsiantis pradėtąją vagą, yra žurnalo moterų aprašyti ypatingai skaudūs asmeniniai išgyveni- „Caritas“ dvasios ir tikslų perėmėja „Artuma““. mai dėl abortų. Žmonėms reikėdavo ne tik paguodos, bet Deja, visų buvusių redakcijos bendradarbių apklausti ir patarimo, kaip išgyventi skaudžias moralines kančias. nespėjome (o kitų jau ir nebeįmanoma). Kviečiame jus bei Carito skyriuose atsirado pagalbos centrai, vėliau išauvisus norinčius pasidalyti savo prisiminimais apie pirmuogę į Šeimos centrus. Dažnai į laiškus atsakydavau asmesius katalikų spaudos žingsnius, rašyti mums. niškai. Taip pat rašydavau straipsnelius vaikų auklėjimo Visus prisiminimų tekstus rasite „Artumos“ interneto klausimais“, – prisimena Olga, pabrėždama bendradarbių svetainėje artuma.lt idealizmą ir tuomet vienijusį tikslą – tarnauti Lietuvos Artuma 2014 m. spalis

5

Kronika

Iš redakcijos pašto Abstinencija ir blaivybė – ne tas pats?

Išspausdinę 2014 m. rugsėjo „Artumoje“ tekstą „Gerti ar negerti“, sulaukėme nemažai aštrių atsiliepimų ir žodžiu, ir raštu. Dėkojame visiems reagavusiems, komentavusiems ir pateikiame keletą atsiliepimų bei teksto autorės atsakymą.

6

* * *

Beskaitant š. m. rugsėjo „Artumą“ iškilo klausimas – gal jau alkoholio magnatų nupirkta ir ši redakcija, kad spausdina straipsnius, propaguojančius alkoholio vartojimą? O gal šis straipsnis skirtas pro memoria kun. Alfonsui Svarinskui?

Per jo laidotuves kalbėjęs vyskupas Jonas Kauneckas kvietė per likusius šiuos (2014) metus nevartoti alkoholio nė taurelės. Gal šis kvietimas – apsirikimas?! O ypatingai per laidotuves „po vieną stikliuką stipraus gėrimo išgerti tikrai reikia“ – taip reikalauja „Artuma“ – katalikiškas mėnraštis šeimai! Gal dabar kas išgeria, tas katalikas, o kas negeria, tas „sektantas“?! O gal Lietuvoje per maža vartojančių ir reikia papildyti jų gretas?! Šiluvoje kalbėdamasis su Anoniminių alkoholikų nariais supratau, kad degtinė vestuvėse yra didžiausias nesusipratimas. Pirmoji naktis – pradėti naują gyvybę apsvaigus alkoholiu?! Ar per maža apsigimimų? O kam reikalinga degtinė per gedulingus pietus, – ar kad nejaustų žmogus netekties skausmo?!

Turime išgedėti, o ne nuplauti degtine.

Ta tema kalbėjausi ir susitikęs su savanoriais Šiluvoje. Savanorė klausė: „O ką man daryti, kai aš nevartoju alkoholio?“ „Artuma“ atsako: „po vieną stikliuką stipraus gėrimo išgerti tikrai reikia“. Nuo dabar nebegalėsi aiškintis, kad nevartoji. Šia tema pakalbinau ir kelis savo parapijiečius – štai jų mintys.

Kun. Antanas Domeikis, Tverečiaus parapijos klebonas, Vosiūnų parapijos administratorius ir Kačergiškės bažnyčios rektorius Artuma 2014 m. spalis

* * *

Straipsnio mintims pritariu. Žinoma, galima priekaištauti, kodėl autorė nesiūlo vaišių tik su gaiviaisiais gėrimais. Deja, alkoholį žmonija vartoja nuo seniausių laikų (antikos laikais vynas buvo ne tik svaiginimosi priemonė, bet ir maistas).

Gyvename tarp alkoholį daugiau ar mažiau vartojančių asmenų ir matome visus alkoholio padarinius. Neįmanoma savęs izoliuoti nuo visuomenės. Šalia šio straipsnio galėtų būti pagvildenta „vaišingo“ šeimininko problema, kada įkyriai, vos ne per prievartą stengiamasi sugirdyti svečiui tokį kiekį, kokio jo organizmas negali toleruoti. O ypač po „puotos“, skirstantis svečiams, prasideda pylimas „ant kelio“... Deja, tokiu atveju ir tenka „deklaruoti“ visus negalavimus, vaistų gėrimą ir t. t.

* * *

Straipsnio mintims nepritariu. Kodėl autorė nenori stalo vaišių be alkoholio, tik su gaiviaisiais gėrimais? Daug priklauso nuo šeimininko. Būtų labai gražu jubiliejaus, vardadienio, gimtadienio proga ant stalo padėti šventinį tortą su žvakutėmis, arbatos, kavos, sulčių, vaisių, o pagrindinis akcentas būtų nuoširdus bendravimas, – taip laikas prabėgs daug įdomiau. Kodėl turime gerti, ragauti, jei mums visai to nereikia? Kam kilnoti stikliuką per prievartą, vaidinti geriančius?

Dėl gedulingų pietų: kai žmogus pilnas liūdesio ir netenka šioje žemėje brangaus žmogaus, argi jam reikia stikliuko, kad ir žiemą. Mirusiam reikalinga malda!!! Kur ten matyta, kai sako – už mirusį reikia išgerti, nes jis su draugais gėrė!

Viliūnė Sadeikienė, pensininkė

Tadas Jarmuška, buvęs pedagogas, mokyklos direktorius, pensininkas

Rašydama griežtai antialkoholinį straipsnelį „Gerti ar negerti?“ nė nepagalvojau, jog sulauksiu tokios aršios reakcijos. Nenoriu leistis į diskusijas su oponentais, nes bijau sulauksianti dar piktesnio atsako. Ką gi, maisto produktas – alkoholis – lydi žmoniją nuo neatmenamų laikų. Kad tapo paverstas svaiginimosi, kvaitulio priemone ir savigriovos įrankiu, yra didelė pasaulio nelaimė. Džiaugiuosi žinodama esant žmonių, kovojančių už visišką abstinenciją. Sergančių alkoholizmu buvo, yra ir bus. Liga siaubinga ir išgelbėti tegali abstinencija. Nesu šių kovotojų pusėje, nes ne visi juk esame alkoholikai. Tvirtai stoviu blaivininkų ir propaguojančių blaivybę aktyviame būryje. Abstinencija ir blaivybė ne tas pats. Blaivininkas negeria svaigalų arba išimtiniais atvejais geria jų labai mažai. Blaivininko šeimininko pobūviuose, kad ir kokia proga jie būtų, niekada nemačiau girto svečio.

Ką galiu pasakyti abstinencijos kariams? Tik tiek, kad šaltą žiemos dieną sustirusiems ir suledėjusiems laidotuvininkams pasiūlytų karšto pieno su medumi, liepžiedžių ir aviečių arbatos. (Čia pat mirkyti kojas karštam vandeny juk nepasiūlysi...)

Apgailestauju, kad visai to nenorėdama užgavau kovotojus už abstinenciją. Labai nuoširdžiai atsiprašau. Vis galvoju apie Lietuvos žiburį, išblaivinusį tautą, vyskupą Motiejų Valančių. Šis energingas ir išmintingas vyskupas labai mėgo šampaną, rūkė cigarus. Ir vis tik padarė tai, ko dabar niekas nepajėgia, – žmonės nustojo gerti.

Vis vien kovotojais su alkoholiu žaviuosi ir labai juos gerbiu.

Pagarbiai – Vanda Ibianska

Kronika

Spalio kalendorius

Išlaisvinanti tiesa Kun. Artūras KAZLAUSKAS

Mane, o turbūt ir jus nuo mažens vis auklėjo elgtis pagal sąžinę. Ne kartą mačiau nusikaltėlį (dažniausiai per ekraną), žiūrintį į mane ir kartojantį: „Mano sąžinė rami!“ Dabar jau neabejoju, kad rami. Ji gali būti užmigdyta. Mūsiškė sąžinė gali būti sąjungininkė, pataikūnė, visada raminanti, viską pateisinanti. Šventasis popiežius Jonas Paulius II enciklikoje Veritatis splendor („Tiesos spindėjimas“) perspėjo žmoniją dėl šio pavojaus. Jis kvietė visus ugdyti sąžinę tiesa. Tiesa, kuri gali mus padaryti laisvus (plg. Jn 8, 32).

Tuo, kuris yra sakęs: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“ (plg. Jn 14, 6). Liturgija yra tas kelias, dovanojantis tiesą, todėl ir gyvenimą. Pasižiūrėkime į svarbiausias Mišių liturgijos pradžios maldas šį mėnesį.

XXVII eilinė savaitė. Esu sutikęs ne vieną, kuris sakosi esąs niekam nenusidėjęs ir todėl jam nereikia atleidimo. Šitaip pasakoma ir dar kai kas – kad nereikia Kristaus. Jis juk atėjo atleisti mūsų nuodėmių!

Visagali galingasis Dieve! Būdamas be galo geras, tu prašantiems duodi daugiau, negu jie nusipelno ir meldžia!

Gausiai parodyk mums savo gailestingumą; atleisk visa, kas sąžinę slegia, ir pridėk, ko nė melsti nedrįstame.

XXVIII eilinės savaitės kolektoje atrandame, kad sąžinė turi būti nuskaistinta malone, dieviškąja dovana, kuri pertvarko mūsų siekimus: Tavo malonė, Viešpatie, tegul mus veda ir lydi, ir skatina be paliovos gera daryti.

O štai XXIX eilinės savaitės malda: Padaryk, visagali amžinasis Dieve, kad būtume visada ryžtingai tau atsidavę ir kilnia širdimi tarnautume tavo didybei.

Nepamirština, kad Dievas ieško garbintojų dvasia ir tiesa (plg. Jn 4, 23).

Bet tokius mus padaryti gali tik Dievas.

XXX eilinės savaitės maldoje atsiskleidžia mūsų esmė – mokinystė. Niekas nėra užbaigęs šitos mokyklos, kurioje vienintelis Mokytojas – Kristus. Mums reikia persiimti Jo gyvenimu vis plačiau ir giliau. Tai pastebime Bažnyčios istori-

joje. O, kad tai būtų ir kiekvieno krikščionio bruožas!

Visagali amžinasis Dieve! Sustiprink mūsų tikėjimą, viltį ir meilę, o kad pasiektume, ką žadi, išmokyk mylėti, ką liepi.

Mano mielas draugas elgiasi keistai. Kai ko nors paklausi, kai kada jis dėmesingai į tave pasižiūri ir tyli. Tada aš klausiu vėl. Jis vėl tyli ir žiūri. O aš nesulaukiu atsakymo. Ir nesuprantu (nereikia sakyti, kad nervinuosi). Vieną dieną supratau, kuo jis skiriasi nuo manęs. Aš bet kokia kaina esu pasiruošęs atsakyti į visus klausimus. O jis nenori sakyti netiesos.

Todėl tyli ir žiūri tau į akis.

1 T Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė, mergelė, Bažnyčios mokytoja Job 9, 1–12. 14–16; Ps 88; Lk 9, 57–62 2 K Šv. Angelai Sargai

Iš 23, 20–23a; Ps 91; Mt 18, 1–5. 10 3 P Job 38, 1. 12–21; 40, 3–5; Ps 139;

Lk 10, 13–16 4 Š Šv. Pranciškus Asyžietis, vienuolis

Job 42, 1–3. 5–6. 12–16; Ps 119; Lk 10, 17–24 5 S XXVII EILINIS SEKMADIENIS (III sav.)

Iz 5, 1–7; Ps 80; Fil 4, 6–9; Mt 21, 33–43 6 P Šv. Brunonas, kunigas

Gal 1, 6–12; Ps 111; Lk 10, 25–37 7 A Rožinio Švč. Mergelė Marija

Apd 1, 12–14; Lk 1, 46–55; Lk 1, 26–38 8 T Gal 2, 1–2. 7–14; Ps 117; Lk 11, 1–4 9 K Šv. Dionizas, vyskupas, ir jo draugai,

kankiniai; Šv. Jonas Leonardis, kunigas

Gal 3, 1–5; Lk 1, 69–75; Lk 11, 5–13 10 P Gal 3, 7–14; Ps 111; Lk 11, 15–26 11 Š Šv. Jonas XXIII, popiežius

Gal 3, 22–29; Ps 105; Lk 11, 27–28 12 S XXVIII EILINIS SEKMADIENIS (IV sav.)

Iz 25, 6–10a; Ps 23; Fil 4, 12–14. 19–20;

Mt 22, 1–14 13 P Gal 4, 22–24. 26–27. 31 – 5, 1; Ps 113;

Lk 11, 29–32 14 A Šv. Kalikstas I, popiežius, kankinys

Gal 5, 1–6; Ps 119; Lk 11, 37–41 15 T Šv. Jėzaus Teresė, mergelė, Bažnyčios

mokytoja

Gal 5, 18–25; Ps 1; Lk 11, 42–46 16 K Šv. Jadvyga, vienuolė;

Šv. Margarita Marija Alakok, mergelė

Ef 1, 1–10; Ps 98; Lk 11, 47–54 17 P Šv. Ignotas Antiochietis, vyskupas, kankinys

Ef 1, 11–14; Ps 33; Lk 12, 1–7 18 Š Šv. Lukas, evangelistas

2 Tim 4, 10–17a; Ps 145; Lk 10, 1–9 19 S XXIX EILINIS SEKMADIENIS (I sav.)

Iz 45, 1. 4–6; Ps 96; 1 Tes 1, 1–5b; Mt 22, 15–21 20 P Ef 2, 1–10; Ps 100; Lk 12, 13–21 21 A Ef 2, 12–22; Ps 85; Lk 12, 35–38 22 T Šv. Jonas Paulius II, popiežius

Ef 3, 2–12; Iz 12, 2–6; Lk 12, 39–48 23 K Šv. Jonas Kapestranas, kunigas

Ef 3, 14–21; Ps 33; Lk 12, 49–53 24 P Šv. Antanas Marija Klaretas, vyskupas

Ef 4, 1–6; Ps 24; Lk 12, 54–59 25 Š Ef 4, 7–16; Ps 122; Lk 13, 1–9 26 S XXX EILINIS SEKMADIENIS (II sav.)

Iš 22, 20–26; Ps 18; 1 Tes 1, 5c–10;

Mt 22, 34–40 27 P Ef 4, 32 – 5, 8; Ps 1; Lk 13, 10–17 28 A Šv. Simonas ir Judas (Tadas), apaštalai

Ef 2, 19–22; Ps 19; Lk 6, 12–19 29 T Ef 6, 1–9; Ps 145; Lk 13, 22–30 30 K Ef 6, 10–20; Ps 144; Lk 13, 31–35 31 P Fil 1, 1–11; Ps 111; Lk 14, 1–6

Spalį popiežius kviečia melstis šiomis intencijomis: Bažnyčios – kad Viešpats suteiktų taiką labiausiai karo ir smurto išvargintoms pasaulio dalims; misijų – kad Pasaulinė misijų diena kiekvienam tikinčiajam vėl sužadintų užsidegimą skleisti Evangeliją po visą pasaulį.

Artuma 2014 m. spalis

7

Kronika

8

Visuotinės Bažnyčios pulsas

Santarvė – prieš karus

Po dviejų vasaros mėnesių pertraukos, nuo rugsėjo 1 d., popiežius Pranciškus vėl pradėjo sakyti nemažo dėmesio visame katalikų pasaulyje sulaukiančias rytinių Mišių homilijas. Rugsėjį vyko keleto Afrikos šalių vyskupų vizitai Ad limina apostolorum. (Po Afrikos prasidės Europos šalių vyskupų vizitai. Kitų metų pradžioje turėtų ateiti eilė ir Lietuvos vyskupams.) Keli nauji ambasadoriai įteikė popiežiui savo šalių prezidentų pasirašytus skiriamuosius raštus.

Popiežių aplankė keli prezidentai (tarp jų rugsėjo 20 d. – Latvijos prezidentas).

Rugsėjį popiežius ir Šventasis Sostas ir toliau dėmesingai sekė labai sudėtingą padėtį šiauriniame Irake ir Sirijoje, kur vadinamosios Islamo valstybės kovotojai, naudodami brutalų smurtą, iš namų išvarė tūkstančius krikščionių ir senos vietinės religijos – jazidizmo išpažinėjų.

Keletą kartų iš popiežiaus lūpų skambėjo ir Ukrainos vardas, raginimai sugrąžinti taiką rytinėje jos dalyje. Dabartinius konfliktus daugelyje pasaulio šalių popiežius Pranciškus pavadino „dalimis vykstančiu trečiuoju pasauliniu karu“.

Toks ganėtinai drastiškas dabartinių konfliktų apibūdinimas nuskambėjo Pranciškui lankantis šiaurės Italijos Redipuglia Pirmojo pasaulinio karo aukų memoriale.

Didžiojo karo pradžios šimtųjų metinių minėjime kartu su Šventuoju Tėvu dalyvavo ir Europos šalių karių sielovados vadovai, taip pat Lietuvos kariuomenės ordinariato apaštalinis administratorius arkivyskupas Gintaras Grušas.

Artuma 2014 m. spalis

Rugsėjį vyko ir paskutinieji pasirengimai jau spalio 5-ąją prasidedančiam ir šeimai skirtam Vyskupų Sinodui. Pasirengimų Sinodui kontekste gana plačiai nuskambėjo žinia apie popiežiaus Pranciškaus sprendimą sudaryti ekspertų komisiją, kuri parengtų kanoninio santuokos proceso reformos projektą. Kad šis sprendimas, paskelbtas prieš pat Sinodą, nekurstytų nepagrįstų samprotavimų apie „bažnytinių skyrybų“ palengvinimą, buvo pabrėžta, jog minėtos komisijos darbo objektas bus vien procedūriniai santuokos bylų reikalai ištikimai laikantis nekintamo mokymo apie santuokos neišardomumą.

Rugsėjo 21 d. popiežius Pranciškus lankėsi Albanijos sostinėje Tiranoje.

Nors ir pati trumpiausia, ši apaštališkoji kelionė Pranciškui buvo nepaprastai jaudinantis prisilietimas prie krikščionių kankinystės. Kaip pats Šventasis Tėvas išsitarė kalbėdamasis su žurnalistais lėktuve per skrydį iš Tiranos į Romą, susitikimas su ta žiauriai kankinta bendruomene jam buvo labai gilus išgyvenimas. „Girdėti kankinį kalbant apie savąją kankinystę – tai stipru“, – sakė Pranciškus, dalydamasis, kokį įspūdį jam paliko Tiranoje girdėtas 27 metus komunistų lageryje praleidusio kunigo liudijimas.

Komunistų valdoma Albanija buvo vienintelė pasaulio šalis, ateizmą paskelbusi konstitucine norma. Tai reiškė, kad bet kokia vieša ar privati religingumo forma buvo prilyginta nusikaltimui, o už draudimo nesilaikymą tikintieji ka-

talikai, ortodoksai ir musulmonai buvo žiauriai persekiojami. Iki komunistų atėjimo į valdžią Albanijoje buvo net 1 820 katalikų bei ortodoksų bažnyčių.

Kai kurias didesnes komunistai pavertė kino, šokių, susirinkimų salėmis, sandėliais, o kitas nugriovė arba sudegino. Visi vyskupai ir kunigai, beveik visos vienuolės, tūkstančiai katalikų pasauliečių atsidūrė kalėjimuose ir lageriuose. Dabar pradėtos keturiasdešimties brutaliai nužudytų kankinių beatifikacijos bylos. Popiežiaus vizito proga jų portretais buvo papuoštas pagrindinis Tiranos bulvaras.

Pranciškus, aukodamas Mišias Tiranoje, sakė „dvasia lankąs kankinystės simboliu tapusią Škoderio kapinių sieną, prie kurios buvo šaudomi žmonės, ir prie jos padedąs maldų puokštę“.

Nors komunistai sunaikino visas katalikiškas struktūras, o bet kokia religingumo forma, net ir privati malda namuose, buvo prilyginta kriminaliniam nusikaltimui, nors per kelis dešimtmečius komunistinė propaganda padarė daug žalos žmonių sąžinėms, vis dėlto albanų tikėjimas bei religingumas nebuvo sunaikinti. Lemtingu Albanijos Bažnyčios istorijos momentu tapo 1993-ųjų balandžio 25-oji. Tą dieną lankydamasis Tiranoje, šv. Jonas Paulius II konsekravo keturis vyskupus ir šiuo aktu atkūrė Albanijos Bažnyčią. Nuo tada Albanijos katalikų bendruomenės, padedamos Italijos, Vokietijos, JAV katalikų, atsistojo ant kojų. Šiandien joms tarnauja aštuoni vyskupai ir pusantro šimto kunigų. Išvystyta plati socialinė veikla ir katalikiško švietimo tinklas. Šiandien iš 3,5 milijonų Albanijos gyventojų katalikai sudaro apie 15 proc., ortodoksai – 11 proc., o dauguma – 56 proc. – musulmonų. Nors netrūksta visoms pokomunistinėms šalims būdingų sunkumų, Albanijos visuomenė gana darni, sugebėjusi išvengti kitas Balkanų šalis ištikusių nelaimių. Albanų santarvė bei musulmonų, katalikų ir ortodoksų tarpusavio draugiškas sugyvenimas Pranciškaus vizito metu buvo iškeltas kaip itin aktualus pavyzdys kitiems kraštams.

Jonas MALINAUSKAS

Kronika

Bažnyčios Lietuvoje pulsas Kai tarp žmonių ateina Dievas Į naujus mokslo ir studijų metus mokyklų, kolegijų, universitetų bendruomenės, ypač jų pirmakursiai palydėti su Bažnyčios palaiminimu drauge švenčiant šv. Mišias daugelyje šalies miestų ir miestelių bažnyčių. Vilniaus arkikatedroje prašyta Viešpatį lydėti jaunimą tiesos ieškojimo kelyje. Su Jėzaus Gerąja naujiena žengti į žinių šalį paraginta Kauno akademinė bendruomenė po iškilmių arkikatedroje buvo kviečiama į akademinės sielovados bendradarbių sumanytą agapę, kuri, vykusi šventoriuje, tapo nuotaikinga mieste švenčiamos Rugsėjo 1-osios dalimi.

Ne tik viltį, paguodą, bet tikrą džiaugsmo, vasariškos šilumos pliūpsnį dovanojo Lietuvai rudeniniai jos Globėjos Švč. Mergelės Marijos Gimimo atlaidai. Jau minėta Šiluva rugsėjo 7–15 d. buvo tapusi ypač gyvai pulsuojančia Bažnyčios Lietuvoje širdimi į atlaidus plaukiant dešimtims tūkstančių įvairių socialinių grupių, gyvenimo patirčių bei amžiaus, įvairiausių kraštų maldininkų. Šilinių kulminacija tapo Šeimų dienos malda už jų dvasinį atsinaujinimą, padrąsinimas, ypač svarbus šiais Šeimos metais ir neramiais laikais, kai, ganytojų žodžiais, esame blaškomi tarsi valtis šėlstančioje jūroje, kai sunku nepritrūkti džiaugsmo kasdienoje. Kardinolas Audrys Juozas Bačkis, LVK Šeimos reikalų tarybos pirmininkas, tądien atkreipė

Silvijos Knezekytės nuotrauka

Į pagalbos sunkiau gyvenančioms šeimoms rudeninę akciją „Pripildyk vaiko kuprinę gerumu“ kvietęs Lietuvos Caritas Tarptautinę labdaros dieną (rugsėjo 5-ąją) už ilgametę veiklą buvo apdovanotas LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos padėka. Dar viena žmogiško ir dieviško gailestingumo vieta tapo prieš pat rugsėjį sostinėje atidarytas, iš vargšų valgyklos išaugęs Vilniaus arkivyskupijos Carito socialinis centras „Betanija“.

nes, kurios evangeliniu liudijimu būtų vis atviresnės gailestingumui, pasižymėtų tvirtu tikėjimu bei viltimi, vadovautųsi tėvišku Dievo gerumu, mokančiu atleisti ir priimti kitą žmogų“. Į šventę Šiluvoje Carito vadovai, darbuotojai, savanoriai atkeliavo pėsčiomis, melsdami, kad skurdo ir vargo būtų mažiau.

„Švenčiame Carito 25-erius gailestingosios meilės metus, kurie, galima sakyti, pralenkė Lietuvos Nepriklausomybės 25-metį, tuo paliudydami, jog meilė visada turi žengti priekyje“, – sakė vysk. Kęstutis Kėvalas šių metų Šilinėse švenčiant Carito jubiliejų. Šia proga popiežiaus Pranciškaus vardu atsiųstame palaiminime skamba ir linkėjimas, „kad visos dovanos ir malonės, gautos per šiuos vaisingos tarnystės metus, sėkmingai prisidėtų kuriant bendruome-

dėmesį į Santuokos sakramentą – ne tik gražias apeigas, bet ir sutikimą priimti Kristų, tėviškai primindamas: „Jėzus ateina į jūsų tarpą, kad padėtų jums ištesėti šią priesaiką. Nepalikite Jo bažnyčiose, kur tik švenčių dienomis apsilankote. Jis nori dalyvauti jūsų kasdienybėje. Jis nori padėti priimti naują gyvybę ir auklėti jūsų vaikus; Jis nori suteikti jėgų jūsų darbe; Jis nori drauge su jumis džiaugtis šventėse ir guosti jus sunkią valandą.

Priimkite Jėzų į savo šeimas.“ Sveikini-

mo žodį ir linkėjimą šeimoms gyventi Dievo meilės tikrovėje išsakė apaštališkasis nuncijus arkivyskupas Pedro Lópezas Quintana. O patys sutuoktiniai dėkojo Dievui už savo vyrus/žmonas, atnaujindami Santuokos sakramento pasiryžimus. Šilinėse melstasi už gyvybę ir šeimą ginančius politikus, Marijos radijui 10-mečio proga linkėta dalytis tikėjimo džiaugsmu, o su sveikinimais mūsų redakcijos bendradarbiams, bičiuliams, skaitytojams, minint 25-metį nuo „Artumos“ pirmtako – „Caritas“ žurnalo – įsteigimo, melsta „malonės skleisti Dievo ir žmonių artumo džiaugsmą“.

Taika pasaulyje ir visai greta mūsų, tėvynės laisvę ginantys kariai pavesti Viešpačiui rugsėjo 21 d. Vilniaus Švč. Trejybės bažnyčioje, be čia įprastos rytų apeigų katalikų liturgijos, surengtose Ekumeninėse pamaldose. Atsiteisimo už blogį ir maldos už taiką vakarus Kauno Šv. Jurgio Kankinio (pranciškonų) bažnyčioje rengia Nacionalinė egzorcistų asociacija, nuo rugsėjo – ir tėvai jėzuitai Šiaulių Šv. Ignaco Lojolos bažnyčioje. Šv. Antano (pranciškonų) vienuolyne Kenebunkporte (Meino valstija, JAV) atšvęsta vyskupo emerito Pauliaus Antano Baltakio OFM 90 metų amžiaus ir vyskupystės 30 metų sukaktis dėkojant Dievui ir pirmajam išeivijos lietuvių vyskupui už plačią, dosnią tarnystę.

Rugsėjį Lietuvoje vyko jau nebe pirmas mūsų tautiečių bendruomenėms Europoje tarnaujančių lietuvių kunigų suvažiavimas.

Dėl kunigo Roberto Šalaševičiaus kunigiškųjų pareigų sustabdymo viešą laišką paskelbęs Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas su skausmu paminėjo gilų tikinčiųjų bendruomenės sukrėtimą, kai ją palieka kunigas, ir tėviškai rašo: „Tesuteikia Dievas kiekvienam iš mūsų malonę laikytis duotos priesaikos, tegydo žaizdas, kurias sukelia neištikimybė. Tebūna ištikimasis Dievas mums visiems gailestingas.“ Dalė GUDŽINSKIENĖ Artuma 2014 m. spalis

9

Kronika

10

VYSKUPŲ SINODAS? Kas jis ir ką veikia?

Dr. Irena VAIŠVILAITĖ permainų beveik iš karto po savo išrinkimo ėmėsi popiežius Pranciškus. Žvelgiant į jo sprendimus susidaro įspūdis, kad dabartinis popiežius norėtų Sinodus priartinti prie ankstyvosios Bažnyčios vyskupų susirinkimų arba prie dabartinės Ortodoksų Bažnyčios vyskupų sinodų, kuriuose ne tik diskutuojama, bet ir priimami sprendimai. Pranciškus taip pat nori sustiprinti tiesioginį Sinodo ryšį su popiežiumi ir susilpninti biurokratinių Vatikano institucijų vaidmenį Sinodo rezultatams.

Nauju Sinodo sekretoriumi Pranciškus paskyrė ilgametį diplomatą Lorenzo Baldisseri ir suformavo pastovų Sinodo sekretoriatą, kuris nuo šiol veikia ne tik kas pora metų vykstančių Sinodų metu, bet visą laiką. 2013-ųjų spalį Pranciškus susitiko su Sinodo taryba, kurią sudaro 15 narių iš viso pasaulio. Dvi dienas trukusį susitikimą ir popiežiaus įsitraukimą jo dalyviai komentavo labai entuziastingai. Galima neabejoti, kad popiežius atidžiai ir nuosekliai dalyvaus ir Sinodo darbe. Spalio mėnesio Sinodas yra parengiamasis kitais metais tuo pačiu metu trims savaitėms šaukiamam Sinodui, kuriame daug daugiau vyskupų svarstys tas pačias problemas, remdamiesi šiųmetinio darbo rezultatais.

Ką tik paskelbtame šių metų Sinodo dalyvių sąraše (jų bus 253), be nacionalinių vyskupų konferencijų pirmininkų ir Romos kurijos padalinių vadovų, randame keliolika popiežiaus paskirtų balso teisę turinčių dalyvių, tris vyrų vienuolijų atstovus, keliolika ekspertų, kitų krikščionių Bažnyčių atstovų ir apie 30 stebėtojų, iš kurių – 14 kviečiamų pasisakyti sutuoktinių porų. Popiežius akivaizdžiai nori apie šeimos klausimus išgirsti „iš apačios“.

Prieš metus popiežiaus valia Sinodo sekretoriatas visai Katalikų Bažnyčiai išplatino klausimyną šeimos, lytinio gyvenimo, požiūrio į seksualumą ir prokreaciją klausimais. Atsakymai atėjo iš 114 vyskupų konferencijų ir maždaug 800 katalikiškų organizacijų. Nors laiko buvo

Spalio 5–19 dienomis Romoje vyks popiežiaus sušauktas ir šeimai skiriamas Vyskupų sinodas tema Pastoraciniai iššūkiai šeimai evangelizacijos kontekste. Manoma, kad Sinodas imsis eilės karštų klausimų – nuo kontracepcijos ir tos pačios lyties asmenų santuokų iki galimybės išsiskyrusiems ir vėl susituokusiems asmenims pilnutinai dalyvauti Eucharistijoje, paprasčiau sakant – priimti Komuniją. Atidžiai stebintiems Katalikų Bažnyčios gyvenimą šis Sinodas įdomus popiežiaus Pranciškaus įdiegtomis naujovėmis, kurių tikslas – padaryti jį tikros ir gyvos diskusijos dėl Bažnyčios laikysenos jai svarbiais klausimais vieta.

1965 metais, pasibaigus Vatikano II Susirinkimui, popiežius Paulius VI, atsiliepdamas į Susirinkimo iškeltą kolegialumo Bažnyčioje klausimą, sumanė Vyskupų sinodą kaip popiežiaus patariamąją instituciją įvairiomis svarbiomis Bažnyčios gyvenimo temomis. Popiežius reguliariai šaukia viso pasaulio katalikų vyskupų delegatus aptarti kurios nors aktualios temos. Sinodą galima palyginti su Bažnyčios rentgenograma, nes jame dalyvaujantys vyskupai pasisako daugybe jiems rūpimų klausimų, tik nepriima sprendimų. Susipažinęs su Sinodo darbo rezultatais ir siūlymais, popiežius priima sprendimus ir paskelbia baigiamąjį dokumentą, vadinamąjį Apaštališkąjį paraginimą.

Dauguma ligšiolinių Sinodų vyko ilgo šventojo Jono Pauliaus II pontifikato metu. Jis ir jo įpėdinis Benediktas XVI dalyvaudavo Sinodų darbe, klausydamiesi vyskupų iš viso pasaulio pasisakymų. Jonas Paulius II turėjo įprotį tuo pat metu skaityti brevijorių. Atsirado šmaikštuolių, teigusių, kad popiežius skaitydavo iš anksto parengtą baigiamąjį Sinodo dokumentą. Tame juoke būta tiesos, nes per sąlygiškai trumpą laiką, skirtą Sinodo darbui apibendrinti, būdavo sunku sutraukti gausius ir labai įvairius vyskupų pasisakymus, kuriems buvo skiriama po penkias minutes. Tad iš anksto Romos kurijoje būdavo parengiami savotiški baigiamosios sintezės apmatai, kuriuos vėliau papildydavo kai kuriais svarstymų elementais. Todėl ilgainiui iš Sinodų imta tikėtis vis mažiau ir daugeliui tapo akivaizdu, kad reikalingos permainos, norint iki galo įgyvendinti Pauliaus VI kolegialaus vyskupų ir popiežiaus bendradarbiavimo sumanymą. Tokių Artuma 2014 m. spalis

Kronika

nedaug, vis dėlto šių metų Sinodas prasideda ne nuo abstrakčių pasvarstymų, o nuo daug artimesnės tikrovei informacijos apie problemas, su kuriomis susiduria šeimos įvairiose pasaulio dalyse. Šis Sinodas truks dvi savaites. Pirmąją, užuot kelias dienas skaitę kalbas, kaip būdavo anksčiau, vyskupai prašomi per tris minutes pristatyti iš anksto raštiškai pateiktas savo nuomones. Jų prašoma sutelkti dėmesį į vieną temą ir, jei reikia, reaguoti į prieš juos išsakytas mintis. Antrą savaitę bus dirbama mažose kalbinėse grupėse. Užuot, kaip būdavo anksčiau, svarstę popiežiaus siūlymus, šį kartą Sinodo nariai dirbs su klausimyno ir pasisakymų pagrindu parengtu Sinodo darbo apibendrinimu, atsakant į kiekvieną temą. Šis dokumentas bus skirtas 2015 metų Sinodui. Sinodui vadovaus arkivyskupas kardinolas Péteris Erdő (lietuviams pažįstamas iš Žemaičių Krikšto jubiliejaus iškilmių). Lietuvai atstovaus LVK vicepirmininkas vyskupas Rimantas Norvila, o Vilniaus arkivyskupijos Šeimos centro direktorius Algirdas Petronis pakviestas kaip ekspertas.

Spalio Sinodas labai domina žiniasklaidą, ypač Vakarų šalyse, kuriose įtampa dėl kai kurių Bažnyčios mokymo apie lytiškumą ir lytinę moralę nuostatų juntama nuo XX a. vidurio. Ta įtampa egzistuoja ne tik sekuliarioje visuomenėje, bet ir Bažnyčios viduje. Be to, klausimai, kuriuos svarstys Sinodas, aktualūs visiems, nes apima žmogaus gyvenimui esminį lytiškumo klausimą.

Jau metus katalikiškoje žiniasklaidoje reguliariai pasirodo poleminiai teologų ir vyskupų pasisakymai dėl išsiskyrusių ir naujas poras sukūrusių katalikų galimybės dalyvauti sakramentuose. Atrodo, kad būtent tokiõs, tikros diskusijos popiežius ir siekia.

Prabyla simboliai Antanas SAULAITIS SJ

Sielovados tarnautojų bei kunigų kursai prasidėjo santuokos apeigų dvilype inscenizacija. Iki Vatikano II Susirinkimo apeigose jaunieji stovi atsisukę nugara į žmones, veidu į kunigą, stovintį priešais bendruomenę.

Kunigas perskaito skaitinį ir Evangeliją, melsdamasis užmauna jauniesiems žiedus, pašnibžda priesaikos žodžius, uždeda stulą ant susikabinusių jaunųjų rankų ir patvirtina Santuoką.

Kunigas perskaito du trumpus maldos už jaunavedžius kreipinius, visi pasimeldžia Tėve mūsų, kunigas ištiestomis rankomis palaimina.

Solistė atlieka Ave Maria ir Panis Angelicus (tas pačias giesmes kaip laidotuvėse). Sakoma: „Kunigas sutuokė.“ Šiandienės apeigos: jaunieji su liudininkais stovi veidu į žmones, kaip ir kunigas. Jaunųjų giminės ar bičiuliai perskaito jų pačių pasirinktus Biblijos skaitinius. Jaunieji atmintinai taria priesaikos žodžius. Melsdamiesi vienas kitam užmauna žiedus. Visuotinė malda pradedama jų pačių savo Santuokai sukurta malda. Kitus kreipinius surašo arba pasirenka patys, skaitovas skaito. Po Tėve mūsų malda už jaunavedžius dalyvių palydima ištiestomis laiminančiomis rankomis. Visa bendruomenė gieda santuokai tinkamą giesmę. Sakoma: „Jaunieji susituokė.“ Seminaro vedėjai klausia: „Kuriose vestuvėse mieliau dalyvautumėte?“ Dalyviai svarsto, kaip įgyvendins bendruomenės ir jaunųjų sąmonę labiau liudijančias apeigas.

Jaunieji bažnyčion paprastai įžengia drauge. Tačiau užsienio filmuose kitaip: jaunosios motina paskutinė pasodinama bažnyčioje, tėvas veda dukrą prie altoriaus, perduoda ten laukiančiam jaunajam. Kai kur gajus prietaras, kad vestuvių dieną jaunasis neturėtų jaunosios matyti, kol nesusitinka prie altoriaus ir nuo veido atidengiamas šydas, lyg sutuoktiniai nebūtų pažįstami, draugavę ar (kaip neretai būna) kartu gyvenę.

O jaunosios motinos kaip nebūta. Nereikia toli apeigų kilmės ieškoti – ji patriarchalinėse visuomenėse arba Jokūbo, Lėjos ir Rachelės istorijoje (žr. Pr 29, 16–30). Vyrai susitaria ir nulemia moterų ateitį, lyg moteris būtų neveiksni nuosavybė. (Visai neseniai šiaurės Afrikoje vienos lietuvaitės tėvams už ją siūlė 200 kupranugarių.) Siūloma įtraukti abi puses, abiem tėvams įvesti savo vaikus, vieni kitiems juos atiduoti. Gi mama ne mažiau už tėtį augino dukrą ar sūnų, o jaunasis ne vienas pasaulyje atsiradęs. Gražu ir tinkama, kai tėvai vaikams perduoda kryželį ar Šventąjį Raštą liudydami, kaip tikėjimas perduodamas šeimoje iš kartos į kartą. Nuostabi šventė, kai kartu tuokiasi kelios poros visos parapijos akivaizdoje.

Artuma 2014 m. spalis

11

Kronika

12

Vido Venslovaičio nuotrauka

Nemažesnė mįslė – kūdikio Krikštas. Šeima išsirenka skaitinius, skaito juos ir maldavimus. Kartais krikštijama parapinių Mišių metu, kai visa tikinčioji šeimyna liudija ir palydi pirmuosius naujo žmogaus žingsnius, palaiko tėvų bei krikštatėvių ryžtą vaikelį auginti ir auklėti. Pati bendruomenė įsitraukia į tikėjimo išpažinimą, akivaizdžiai mena savo pačių bei artimųjų Krikštą. Kartais krikštijamųjų daugiau, kaip kartą 22 vaikučiai, kurių septyni zirzė, septyni verkė, kiti miegojo, netrukus pasikeisdami „pareigomis“. Kaip išlaikyti bažnytinės bendruomenės vaidmenį, nepaverčiant Krikšto privačia paslauga vienai šeimai?

Dažnas klausimas – kas turi kūdikį laikyti? Nuo seno krikštatėviams tenka patarnauti, nes krikštydavo kone tuoj po gimimo, kai motina dar nepajėgdavo bažnyčion negrįstu keliu ratais nuvykti, o dar rengtinos vaišės (vis pasakojama, kaip vežimas krikštatėviams iškratė vaikui jau parinktą vardą). Vatikano II Susirinkimo įvestose vaikų Krikšto apeigose pabrėžiama, kad tėvai – pirmieji tikėjimo auklėtojai ir liudytojai. Tam ir vyksta pokalbiai su šeimomis, nusprendusiomis vaikelį Bažnyčion įvesti.

Krikšto pradžioje kunigas klausia tėvų, kuo vaikas vardu. Atsako: „Ona, Marija, Juozapas, Pranciškus...“ Pasirodo, tai būna „Krikšto vardas“, o dokumentuose – Ramunė, Aistė, Arūnas, Mantas. Todėl kartais šeima klausia:

„Ar Krikšto vardą sakyti, ar tikrą vardą?“ Padedantieji šeimoms Krikštui ruoštis arba pats kunigas vis primena, kad Krikšto vardas – tas, kuriuo tėvai vadina; gražu turėti dar ir dangiško globėjo vardą. Sakoma, Dievas pažįsta vaiką asmeniškai šeimoje vadinamu tikruoju vardu.

Kristaus sekėjų solidarumą liudija Ligonių patepimo šventimas. Žinoma, Pasaulinę ligonių dieną (vasario 11-ąją) ar kita proga bažnyčioje, ligoninėje, namuose stengiamasi visus sukviesti prie sergančiojo. Artimųjų pasirinktas ar ligonio nurodytas Biblijos skaitinėlis, maldos, Tėve mūsų, Ligonių patepimas aliejumi ir rankų uždėjimu, šv. Komunija visam rateliui. Laiminga ligonė ir šeima, kai apeigas sekti ir jose dalyvauti pajėgia visi.

Visa, ką Bažnyčia, krikščioniška mokykla, įstaiga ar tarnystė daro, yra švietimas, auklėjimas. Panašių klausimų kyla ir dėl kitų liturginių apeigų bei švenčių. Švęsdami Pirmąją Komuniją atskirai, ne parapinėse Mišiose, galime susidaryti įspūdį, jog Komunija esanti išskirtinis įvykis, ne eilinio, kasdienio krikščioniško gyvenimo nepaprastai brangi tikrovė. Jeigu Eucharistijos (kaip ir Sutaikinimo) sakramentui ruošia patys tėvai arba tėvai kartu su vaikais dalyvauja šeimos užsiėmimuose, daug ryškiau liudijamas iš kartos į kartą perduodamas tikėjimas. Kai Sutaikinimas (Atgailos sakramentas, išpažintis) švenčiamas nuo pat pradžių bendruomeniškai, lengviau suvokti nuodėmės apimtį ir poveikį platesniam žmonių ratui Kristaus Bažnyčioje, tai tampa nebe slaptas, atskiras (baime ženklintas) asmeniškas dalykas.

Kaip šeimoje, mokykloje, bažnyčioje daugiau reiškia tai, kaip gyvenama, elgiamasi, negu tai, kas mokoma, sakoma, taip ir su paminėtomis bei kitomis šventėmis – veiksmo, dalyvavimo, vedimo, pobūdžio simboliai kalba garsiau, negu ilgi aiškinimai. Gi ir sakoma, kad liturgija pati kalba.

GYVENIMO IR TIKĖJIMO INSTITUTAS kviečia SEMINARAI Per juokus į geresnę santuoką Spalio 3–4 d., Kaune ir spalio 24–25 d., Kaune Paslėpta išmintis ir nematomas lobis – kokia nauda iš vieno ir kito? (Sir 20, 30) Spalio 18 d., Kaune Dvasinio vadovavimo / palydėjimo teorija ir praktiniai įgūdžiai Spalio 25 d. (1 rekolekcijų savaitgalis Kulautuvoje ir 5 seminarai Kaune)

Artuma 2014 m. spalis

Tvirta ir sveika santuoka visam gyvenimui Lapkričio 14–16 d., Kaune

ŠV. IGNACO LOJOLOS DVASINĖS PRATYBOS Pradžia ir pagrindas (tik vyrams) Lapkričio 17–22 d., Šiauliuose

NUOTOLINIO MOKYMO PROGRAMOS Katalikiško dvasingumo turtai naujaisiais laikais (XV–XIX a.)

Pradžia spalio 8 d.

Kelionė po Senąjį Testamentą Pradžia spalio 29 d.

Informacija ir registracija: VšĮ „Gyvenimo ir tikėjimo institutas“ Rotušės a. 7, LT-44280 Kaunas Tel./faks. (8 37) 28 05 30; mob. 8 686 77 824 El. p. gti@lcn.lt www.gtinstitutas.lt

Didelės ir mažos kryžkelės

Teismai senovės Izraelyje Kun. Linas ŠIPAVIČIUS

„Neliudysi melagingai prieš savo artimą“ (Iš 20, 16). „Štai yra dalykai, kuriuos jūs turite daryti: Sakykite tiesą vieni kitiems, teiskite savo vartuose, žiūrėdami tiesos ir tobulo teisingumo, nespęskite savo širdyse pinklių vieni kitiems ir nebranginkite kreivos priesaikos, nes visų šių dalykų aš nekenčiu, – tai VIEŠPATIES žodis“ (Zch 8, 16–17).

Aštuntasis Dekalogo įsakymas abiejose versijose1 draudžia melagingus liudininkų parodymus teisme. Tą patį patvirtina ir Kunigų knyga: „Neprisieksite apgaulingai mano vardu, išniekindami savo Dievo vardą“ (19, 12).

Teisinę valdžią Izraelyje turėjo karaliai2, tautos vyresnieji3, profesiniai teisėjai4 ir kunigai5. Teismo procesai vykdavo miesto vartuose6, kokioje nors sąlygiškai šventoje vietoje ar sanktuariume7. Nuosprendžius skelbdavo karalius visiems prieinamoje rūmų menėje8. Teismo procesą pradėdavo privatus asmuo, kuris būdavo nukentėjęs9. Stabmeldystės10 bei piktžodžiavimo prieš Dievą ar karalių atveju teismas pradėdavo nuo skundo11. Teismo metu teisėjas sėdėdavo12, o per nuosprendį atsistodavo13.

Kaltintojas, vadinamas „priešu“ arba „priešininku“ (hebr. śātān), turėjo pastovią vietą kaltinamojo dešinėje14. Toje pačioje pusėje stovėdavo ir gynėjas, kuris vis dėlto buvo labiau liudininku-gynėju nei advokatu15. Prokuroro pareigų nebuvo, todėl kiekviena šalis pati gynė savo teises. Įprastai kaltinimą pateikdavo žodžiu, tačiau galėjo pateikti ir raštu16.

Kaltinamąjį apklausdavo, tačiau nėra žinių, kad jis galėjo savo gynybą pristatyti raštu17. Vykdavo taip pat tardymas18.

Abi ginčo šalys kviesdavo liudininkus. Taigi buvo kaltinamieji liudininkai kaip skundėjai19 ir ginamieji liudininkai20. Norint nuteisti žmogų mirties bausme, privalėjo būti ne mažiau kaip du liudininkai21. Dėl teismo nuosprendžio liudininkai prisiimdavo atsakomybę. Jeigu žmogų nuteisdavo „užmėtymu akmenimis“, liudininkai privalėjo pirmieji mesti akmenį į nuteistą asmenį22. Vis dėlto liudininkų parodymus turėdavo patikrinti teisėjai, ir jeigu melagingų liudininkų nesąžiningumas iškildavo aikštėn, įstatymas įpareigodavo nuteisti juos tokia bausme, kokia grėsė kaltinamajam23. Ši taisyklė buvo taikoma jau Hamurabio kodekse (XVIII a. prieš Kr.): „Jeigu pilietis teisminio nagrinėjimo metu pasisakytų melagingu liudijimu, o paliudijimo savo neįrodytų, ir jeigu ta byla nagrinėtų mirties bausmę, tas žmogus bus nužudytas“ (3 str.).

Nepaisant to, pasitaikydavo, jog liudininkai, net ir prisiekę, pateikdavo melagingus parodymus24. Išėjimo knyga

pažymi, jog Izraelyje egzistavo liudininkų papirkinėjimas: „Neimsi kyšių, nes kyšiai apakina pareigūnus ir iškraipo teisiųjų reikalą“ (23, 8; plg. Pat 28, 21).

Aštuntasis Dekalogo įsakymas rūpinosi, kad Izraelio teismai galėtų pasitikėti liudininkų parodymais ir taip išvengtų nesąžiningų nuosprendžių. Tuo metu liudininkų vaidmuo buvo daug svarbesnis nei dabar. Joks nuosprendis nebuvo galimas be liudininkų. Melagingo liudijimo atveju kaltinamojo geras vardas būdavo pažeminamas visos bendruomenės akivaizdoje.

Išrinktosios tautos principinių teisių apsauga – jos garbė ir geras vardas – buvo garantija, kylanti iš šio įsakymo. Šis įsakymas kalba ne tik apie teismus, bet ir komentuoja, kas yra artimas. Vertinys „artimas“ atitinka hebrajišką žodį rēa‛, turintį tokias prasmes: bičiulis25, mylimasis26, draugas27, kaimynas28 arba bet koks žmogus, tai žodžio kitas atitikmuo29.

Dažnai šis terminas apibrėžė Izraelio tautos pilietį: „Nekeršysi ir nebūsi nusistatęs prieš tautiečius, bet mylėsi savo artimą kaip save patį“ (Kun 19, 18).

Tame pačiame kontekste biblinis įstatymų leidėjas Danielis įrodo Susanos nekaltumą. kviečia izraeliečius traktuoMiniatiūra iš Hagos Biblijos, Prancūzija, apie ti svetimšalį kaip artimą: 1320–1340 m. „Jei gyventų su jumis jūsų krašte ateivis, jo neskriausi. Ateivis, gyvenantis su jumis, bus jums tarp jūsų kaip vietinis; mylėsi jį kaip save patį, nes jūs buvote ateiviai Egipto žemėje“ (Kun 19, 33–34).

Antrosios plokštės įsakymas draudžia melagingus liudijimus teisme, nepriklausomai nuo to, ar kaltinamasis yra Izraelio tautos sūnus, ar svetimšalis, ir ypač atmeta nesąžiningo liudininko kenkėjišką melą, kuris dažnai paskatina žalojančias bausmes. Šio įsakymo šviesoje dievobaimingas žmogus privalo vengti bet kokio melo ne tik žodžiais ir darbais, bet ir kalbėti tiesą iš širdies bei saugotis, kad veidmainystė neįsišaknytų jo sąžinėje.

1 Iš 20, 16 ir Įst 5, 20; 21 Sam 8, 5; 3Iš 18, 13–26; 4Įst 16, 18–20; 5Įst 17, 9–12; 6Įst 21, 19; 7Iš 21, 6; 81 Kar 7, 7; 9Įst 25, 7; plg. Mt 5, 25; Įst 17, 2–5; 111 Kar 21, 10; 12Iz 16, 5; 13Iz 3, 13; 14Ps 109, 6; 15Ps 109, 31; 16Iz 65, 6; 17Job 31, 35; 18Įst 13, 15; 191 Kar 21, 10–13; 20 Pat 14, 25; 21Sk 35, 30; 22Įst 17, 7; 23Įst 19, 18–19; 24Pat 6, 12; 25Įst 13, 7; 26Oz 3, 1; 27Ts 11, 38; 28Pat 3, 29; 29Pat 18, 17.

10

Artuma 2014 m. spalis

13

Didelės ir mažos kryžkelės

14

Meluokite mums!

Jolanta RAMONIENĖ, „Šeimos instituto“ vadovė

Sakote, jog niekada nesate prašę meluoti? Ar tikrai? Tad kodėl tiek daug netiesos – politikoje, viešojoje erdvėje, o neretai ir pačiuose artimiausiuose santykiuose?

Statistika rodo, kad auga sugyventinių skaičius ir gyvenimas susidėjus tampa vis populiaresnis jaunimo tarpe. Demografai tvirtina, kad tai natūrali tendencija. O ką Jūs manote? Aš manau, kad partnerystės pasirinkimas yra labai akivaizdus pasirinkimas apgaudinėti save, savo išrinktąją(-ąjį) ir visuomenę. Juk pasirenkama ne kurti, bet „žaisti“ šeimą. Bandoma save įtikinti, kad meilė abipusė ir tikra, tik trūksta pasirengimo, kad reikia pirmiausia vienam kitą „išbandyti“, įvertinti „tinkamumą“. Tam netgi pritaria tėvai, neva savo vaikams linkėdami geriausio! Gyvenant susimetus norima gauti tas pačias teises, kokios suteikiamos sukūrusiems šeimą, bet vengiama prisiimti asmeninius ir visuomeninius šeimos įsipareigojimus, atsakomybę. Ieškoma pateisinimų, pasitelkiant skambius laisvės, pasirinkimo, lygių galimybių, žmogaus teisių gynimo argumentus, taip iškreipiant jų esmę. Tam pataikaujama ir siekiama tai įteisinti. Mums norima įteigti, kad santuoka ir partnerystė – tai, kas skiriasi iš esmės, – turi būti pripažįstama lygiaverčiais pasirinkimais.

Gyvenimo tikrovėje matome, kad skyrybos tampa masiniu reiškiniu. Drįstu teigti, kad skyrybos visuotinai nepripažįstamos gėriu net ir tais atvejais, kai jos tampa vienintele išeitimi siekiant apginti žmogaus orumą. Kartu drįstu abejoti šio pripažinimo tikrumu, nes dažnai apsiribojama vien žodžiais. Iki šiol labai sunkiai kelią skinasi pripažinimas, jog pasirengimą santuokai ir šeimai reikia pradėti dar darželyje ir mokyklos suole. Reikiamo dėmesio neteikiama ir sužadėtinių pasirengimui santuokai, neva tai nebūtina, o šeimos kūrimas pripažįstamas tik asmeniniu, bet ne viArtuma 2014 m. spalis

suomenei reikšmingu įvykiu. Lengviau tikima mitu, jog tarpusavio santykiai gali sėkmingai susiklostyti savaime, jog imtis šeimos vairo galima be pasirengimo. Ir nesėkmės atveju labiau kaltinami kiti, o ne pripažįstama, kad meilės ir ištikimybės pažadas buvo duotas su išlygomis.

Be to, neigiama, kad pasirinkimo laisvė yra susijusi su atsakomybe.

Kitas viešas melas, grindžiamas laisvo pasirinkimo ir žmogaus teisių gynimo argumentais, – abortai pagal moters norą. Dažnai meluojama teigiant, jog moteris pati, laisva valia renkasi nėštumo nutraukimą. Akys užmerkiamos prieš neginčijamą tiesą, kad žmogaus gyvybė tampa verta išsaugojimo ne tuomet, kai kažkas nusprendžia ir tai įrašo į įstatymą, bet nuo jos pradėjimo akimirkos. O kai nenorima tiesos, nebūtina stengtis kuriant pagalbos sistemą, pakanka kalbėti apie moterų gynimą bei rūpintis, kad jos turėtų teisę pasirinkti žudyti.

Tai, kad mums patinka melas, matyti ir iš to, kaip gausiai skaitome ir žiūrime tikrovę imituojančias gyvenimo istorijas, surežisuotus realybės šou ir pripažįstame, kad viešo dėmesio verti tik „žvaigždžių“ gyvenimai. Leidžiamės apgaudinėjami, kai susitaikome su žiniose pateikiama subjektyvia nuomone ir vertinimais, o ne faktų įvardijimu ir objektyvia informacija.

Vienas ryškiausių politinio netiesos sakymo pavyzdžių yra rinkiminiai pažadai. Visai nesvarbu, ar juos dalija pavieniai politikai, ar partijos surašo rinkiminėse programose. Deja, rinkėjai neretai patiki neįmanomais įgyvendinti pažadais. Politikams tai suteikia galimybę kalbėti netiesą ir šitaip laimėti rinkimus. Atėjus laikui tuos pažadus įgyvendinti, vėl pasitelkiamas netiesos

sakymas ir visuomet randama „objektyvių“ priežasčių, trukdančių padaryti tai, kas buvo pažadėta.

Savo menku pilietiniu aktyvumu leidžiame politikams išvengti atsakomybės dėl viešai reiškiamos pozicijos. Kartais Seimo narys pasirašo po teikiamu teisės akto projektu, tačiau balsuodamas posėdžio metu susilaiko ar net balsuoja prieš. Juk tuomet pirmiausia reikėtų atsisakyti savo parašo? Kita situacija – tai politikų pasirinkimai dėl viešo „pliuso“, dėl savo įvaizdžio: tampama daugybės parlamentinių grupių, komisijų nariu, bet realiai nedalyvaujama jų veikloje, nesiimama jokių konkrečių darbų, kuriuos narystė įpareigoja daryti.

Ne tik politikams, bet ir valdininkams leidžiame imituoti rūpinimąsi šeima. Šeimos politikos srityje sukurta gausybė dokumentų – strategijų, koncepcijų, įstatymų, programų, bet jų įgyvendinimas taip ir lieka popieriuje.

Pripažinkime, kad tai tik nedidelė dalis aplinkybių, kai savo pasirinkimu, dėmesio skyrimu, nutylėjimu ar abejingumu priimame melą ir leidžiame jam vešėti. Žinoma, tai lengvesnis pasirinkimas, nereikalaujantis palikti asmeninės ar šeimos komforto zonos.

O kaip yra su tiesa, kodėl ją pasirinkti sunku? Matyt, dėl to, kad tiesa neleidžia snausti, likti abejingam, plaukti pasroviui. Tiesa ragina veikti, keistis ir keisti. Tiesa nepataikauja, todėl neretai būna atmetama, pajuokiama, bet dėl to nepraranda savo vertės. Nebėkime nuo tiesos, juk tikrąją laisvę, ne tik savo, bet ir visos tautos, pasieksime tik gyvendami tiesoje.

Didelės ir mažos kryžkelės

Nekalbėti tiesos Antanas GAILIUS susitaikyti su mintimi, kad jų vaikai, tėvai ar dar kas tapo tiesiog katastrofos auka, ar kad jie buvo nežinia kodėl pašauti.

Mūsų politikoje irgi žinome atvejų, kai tiesos kalbėjimas lyg ir neišėjo į naudą. Ar prisimenate, kuo baigėsi Aleksandro Abišalos atviravimas, kad jis neturi kaip mūsų pašildyti?

Lengva smerkti tiesos nekalbančius politikus. Bet ar jie taip daro ne žinodami, jog mes geiste geidžiame, kad tiesos nekalbėtų?

Ir vis dėlto man regisi, kad tiesos nekalbėjimas yra ne menkesnis, o gal net didesnis nusižengimas už atvirą ir paprastą melą. Jei būtume kalbėję tiesą apie Putiną, šiandien nesijaustume netikėtai užklupti.

Jei būtume įstengę atkakliai kalbėti tiesą apie tai, kad sovietinis režimas yra toks pat nusikalstamas kaip ir nacių, jei būtume pajėgę tą tiesą paversti visos Europos tiesa, gal šiandien neturėtume nė Putino. Kad ir koks painus būtų klausimas, kodėl Rusijos visuomenė yra tokia, kokia šiandien yra, turbūt niekas neneigsime, kad ji – tiesioginė sovietų imperijos palikuonė, beje, net ir oficialiai pasiskelbusi Sovietų Sąjungos įpėdine. Jei dar pridursime, kad KGB ten niekados nebuvo pasmerkta, kad vienas šios organizacijos žmonių buvo išrinktas valstybės prezidentu, kad šis prezidentas visados viešai skelbė, jog Sovietų Sąjungos sugriuvimas buvo didžiausia jo šalies katastrofa, turėsime pripažinti, kad tai, kas dabar dedasi Rytų Ukrainoje, yra tiesioginė galutinai neįveikto režimo restauracija. Žinia, galime sakyti, kad esame maži ir ne kažin ką galėjome padaryti, kad ir visa Europa nebuvo linkusi komunizmo ir sovietinio režimo pasmerkti taip, kaip buvo pasmerktas nacizmas. Bet vis tiek turėsime pripažinti, kad ir patys neįstengėme atlikti liustracijos. Režimas buvo baisus ne vien tiesioginėmis represijomis, ko gera, jis dar baisesnis buvo dėl visuomenės demoralizavimo.

Anais senais Sąjūdžio metais tik kartą išgirdau tai, ką būčiau norėjęs išgirsti bent tūkstantį kartų. Jaunas Sąjūdžio veikėjas, prieš pat perestrojką dar nelemtai spėjęs įstoti į partiją, apie save šitaip pasakė: „Vis tiek esu daužtas kiaušinis.“ Ir nenuėjo į politiką, nors tikrai būtų galėjęs.

Labai panašu, kad katino dienos eina į pabaigą. Panašu, kad baigiasi ir mūsų iliuzijos, jog per amžius būsime smagi Europos provincija, melšime sau Europos karvutę ir varysime švarius, pusiau švarius ir visai nešvarius biznelius su Rusija.

Mat šiemet reikalai įstrigo ir pasisuko tokia kryptimi, kokios lyg ir nesitikėjom. Dabar kalbam, kad Vladimiras Putinas veikiausiai išsikraustęs iš proto.

Bet iš tikrųjų juk žinome, kad niekur jis nesikraustė. Nuo pat tos dienos, kai buvo išrinktas Rusijos prezidentu, jis elgėsi taip, kaip elgiasi šiandien – tik mes stengėmės nekalbėti tiesos ir net šaipėmės iš tų, kurie tiesą mėgino kalbėti.

Visą tą laiką Rusija kariavo – ir mes tai matėme. Buvo sprogdinami gyvenamieji namai pačioje Maskvoje, buvo Čečėnija, buvo Gruzija. Dabar yra Ukraina.

Prisimenu savo pirmąją patirtą tiesos nekalbėjimo pamoką. Buvo Sąjūdžio laikai, buvo tas metas, kai visi karštai tvirtinome sakysią tiesą, tiesą ir tik tiesą. Bet štai, jau net nebežinau, kokiu klausimu, leidyklų sąjūdis panoro pasakyti tiesą „Atgimime“. Pakalbėjau su tuometiniu redaktorium, o jis man ir sako, girdi, tai gal ir tiesa, bet dabar ne metas ją skelbti.

Kai galvoju apie Dievo įsakymą, draudžiantį kalbėti netiesą, visada man rodosi, kad didesnė problema yra ne atviras melas, bet tiesos nekalbėjimas. Atviras melas yra tiesiog melas, tiesiog smerktinas daiktas, ir mes tą gerai

žinome net tada, kai patys meluojame. O štai su tiesos nekalbėjimu yra kur kas sudėtingiau. Ar tikrai nekalbėti tiesos yra visada nedora? Kartais juk tiesos nekalbame todėl, kad ji regisi pernelyg sunki – ir ne mums, bet kitiems.

Neseniai išgirdau istoriją, kaip viena olandė džiaugėsi, kad Malaizijos lėktuvo drama nebuvusi Nyderlanduose politizuota, kad nebuvusi kaltinama nė viena pusė. Nežinau, kas sunkiau aukų artimiesiems ir visuomenei – ar

Galiausiai, žinoma, lieka dar ir garsusis Piloto klausimas: „Kas yra tiesa?“ Bet nesu girdėjęs, kad kas nors Pilotą būtų teisinęs už tai, kad jis nusiplovė rankas.

Artuma 2014 m. spalis

15

Didelės ir mažos kryžkelės

16

Pranokstanti protą Šventasis Raštas šeimoms apreikštosios Tiesos įgauna prasmę ir siekinį – Dievą.

Dėl tokios vertingos užduoties nepaprastą reikšmę įgyja ir tiesos bei melo klausimas. Tiesos ieškantis protas atvedė mus į Dievo ieškojimą, o Jis mums apsireiškė Tiesos žodžiu ir meile, paskatindamas mus ir įsakydamas atsakui – Dievo meilei tiesoje.

Melas tampa ne tik priešybe tiesai, bet ir nuodėme, jei tiesa nuslepiama, iškreipiama ir turintis teisę ją žinoti sąmoningai klaidinamas. Kai žmogus klausdamas nenori išgirsti ir priimti tiesos, jis tik tuščiai smalsauja.

Kadangi Dievas iš savo maloningumo yra atviras visiems ir visus pakvietė pas save, o per Sūnų atvėrė kelią ir tiesiog patraukė į savo gyvastingosios meilės karalystę, turime bijoti ne tik suklysti (tai proto santykis su tikrove), bet ir nusidėti (tai moralinis asmens santykis su kitu).

„Pašventink juos tiesa! Tavo žodis yra tiesa. Kaip tu esi mane atsiuntęs į pasaulį, taip ir aš juos pasiunčiau į pasaulį. Dėl jų aš pašventinu save, kad ir jie būtų pašventinti tiesa. Ne tik už juos aš meldžiu, bet ir už tuos, kurie per jų žodį mane įtikės: tegul visi bus viena! Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs. Ir tą šlovę, kurią esi man suteikęs, aš perdaviau jiems, kad jie būtų viena, kaip mes esame viena: aš juose ir tu manyje, kad jie pasiektų tobulą vienybę ir pasaulis pažintų, jog tu esi mane siuntęs ir juos myli taip, kaip mane mylėjai“ (Jn 17, 17–23).

Koks pagrindinis žmogaus proto uždavinys? Pažinti tikrovę. Ką pirmiausia suvokia iš miego pabudęs žmogus? Į kokį klausimą atsakome net ir be žodžių, o visu savo protu?

Pirmoji žmogaus proto išvada: aš esu. Taip galime patvirtinti savo asmens buvimą tikrovėje. Toliau yra įvairūs santykiai su ja. Šie santykiai turtingi, netgi kai kuriomis kryptimis neaprėpiami, nes protu žmogus gali atrasti, suvokti, pripažinti ir kitą asmenį. Norėdami žodžiu nusakyti didžiausią protu aprėpiamą objektą, galėtume tarti Visata. Norėdami įvardyti sudėtingiausią šioje tikrovėje reiškinį, galėtume pasakyti žodį gyvybė.

Kol kas Visatoje niekur daugiau neaptinkama jokių patiriamų gyvybės apraiškų. Taigi, gyvybė pranoksta Visatą. Gyvybė turi visa, kas būdinga daiktams, elementams ir dėsningoms jų sąveikoms, bet pranoksta tuo, jog kildina naują, Visatoje neaptinkamą kokybę – gyvastingumą. Tačiau ar gyvybė yra aukščiausia medžiagos buvimo Visatoje apraiška? „Ne, – sako protas, – aš esu! Aš galiu pažinti pasaulį, suvokiu savo buvimą, pažįstu kitą ir kitas gali pažinti mane.“ Taigi, gyvybė Visatoje dar ne būties viršūnė vien dėl to, kad ji – tai materijos santykių apraiška. Būties viršūnė ir didžiausias nedalomas vienetas šioje Visatoje yra asmuo.

Visa tai yra tik patiriamo pasaulio tam tikras, daugiau ar mažiau „protingas“ jo santykių apibūdinimas. Jis paremtas įvairiomis žmonijos žiniomis, suvokimu, patirties santykiais bei išvadomis ir nusakomas žodžiais: mokslas, filosofija. Tai žmonijos patirtis, atradimas, kūryba. Lengvai peršasi išvada: mokslininkas yra arčiausiai Tiesos.

Tačiau žmonijos istorijoje yra du ypatingi, mokslą viršijantys dalykai: paieška Kito, Esančiojo, pranokstančio Visatą, ir santykio su Juo patirtis. Tikrovė, pranokstanti regimąjį pasaulį ir žmogaus suvokimą, mums taip pat apsireiškė istorijoje, prisistatė kaip„Aš, Esantysis“ ir atvedė žmoniją apreiškimo keliu net iki Įsikūnijusio Žodžio, kuris tapo žmogumi ir paliudijo Tėvą, esantį danguje. Mokslu toji tikrovė nepasiekiama, tačiau tikėjimo keliu prieiti prie jos mums padeda paties Esančiojo Dvasia. Taip žmogaus gyvastingoji ir asmeninė būtis dėl Artuma 2014 m. spalis

Jolantos Klietkutės nuotrauka

Koks nuodėmingas yra Dievo link einančiojo klaidinimas, nusako ir Jėzaus palyginimas apie nustūmimą su girnapuse jūron to, kuris papiktintų ieškantįjį Dievo (plg.

Lk 17, 1–3). Maža to, Dievas davė žmogui gebėjimą protu – per sąžinę – suvokti moralinio santykio teisingumą meilės atžvilgiu. Būtent sąžinės ugdymas leidžia žmogui nedelsiant, nefilosofuojant spręsti apie dalyko vertę meilės ir tiesos santykio atžvilgiu. Netgi Dievo teismas priklausys nuo to, ką nusprendėme sąžinėje ir kaip paklusome jos sprendimams. Taip filosofijos lieka gerokai nuošaliau, o religija atveda ne tik į žmogaus protą pranokstančią tiesą, bet ir į žmogiškąją būtį pranokstančią tikrovę Dievo meilėje. Tikintysis aplenkia mokslininką, pamaldusis – filosofą, o šventasis – išminčių, tačiau sąžiningasis sugeba kasdien patikti Dievui: „Vaikeliai, nemylėkite žodžiu ar liežuviu, bet darbu ir tiesa“ (1 Jn 3, 18).

Kun. Kęstutis K. BRILIUS MIC

Didelės ir mažos kryžkelės

Šiek tiek apie tiesą pasaulyje

ir... Bažnyčioje

Dalia LUKĖNIENĖ, Lietuvos šeimos centro vadovė kaip mylime vienas kitą (plg.

Jn 13, 35). Įsivaizduojate – tarp milijardų pasaulio gyventojų turėtume pastebėti tuos, kurie yra kitokie, nei likusi gyventojų dalis. Jie turėtų išsiskirti iš minios – gyventų meilėje ir tiesoje, atsižvelgtų į kitų poreikius, nemeluotų, pasitikėtų vienas kitu, visada pastebėtų silpniausius, nieko negriautų, neskriaustų, nelygintų žmonių tarpusavyje – jie būtų vadinami Dievo vaikais. Tikrai turėtume pastebėti tokius žmones. Jie turėtų būti atviri, visada pasirengę padėti, be klastos, nesiekiantys sau naudos, linkę tartis ir bendradarbiauti, kantrūs, maloningi, atvirai pakeliantys smūgius ir, nežiūrint patirtų skriaudų, visais pasitikintys.

Jie turėtų siekti bendrystės, mokėtų išklausyti ir suprasti.

Labiausiai jie skirtųsi nuo pasaulio tuo, kad gyventų lėtai: būtų lėti teisti ar smerkti, siektų ne tiek efektyvaus darbo, kiek darnaus ir harmoningo santykio. Jie suprastų, kad kiekvienas, kuris keliauja į rojų vienas, keliauja priešinga kryptimi. Kiek sutikote tokių žmonių? Ar tai tikrai įmanoma? Meluočiau, jei sakyčiau, kad nesu patyrusi susitikimo su tokiu (šventu) žmogumi džiaugsmo, bet bijau, kad mane minioje atpažįsta retai.

Dar viena sunkiai suvokiama tiesa yra ta, kad visi žmonės yra vienodai vertingi. Ne kartą esu diskutavusi su netikinčiais bei savo kailiu patyriau, kaip sunku suprasti, kad chroniukas prie larioko, mirtinai sergantis ligonis, tylus žemdirbys ir didis mokslininkas – visi vienodai vertingi Dievo akyse. Mes nežinome kiekvieno žmogaus atėjimo į šį pasaulį misijos. Gaila, bet ne mūsų nosiai pasverti, kas pasauliui padarė didesnę įtaką – alkoholikas ar mokslininkas. Galbūt dėl to alkoholiko kažkas įkūrė anoniminių alkoholikų savipagalbos grupę, galbūt kažkas susimąstė

Reikia pripažinti, kad dėl didesnio tų pinigų kiekio pasaulis daug išmoko. Vadybininkai išmoko išklausyti darbuotojus, formuluoti tikslus ir uždegti kolektyvą, būti mandagūs, įvardyti savo ir kitų poreikius bei trūkumus, išmoko bendradarbiauti ir tartis, būti atviri. Tai geri dalykai. Didžiulių susivienijimų vadovai labai vieningi ir palaiko vieni kitus – žinoma, dėl pinigų. Tačiau dėl godumo tiems patiems pinigams kyla nepasitikėjimas, išdavystės, melas, manipuliacijos.

Greta pinigų, tiesa pasauliui tapo dar ir malonumai.

Kartais žmonės piktinasi, kad Bažnyčia prieš malonumus.

Bažnyčia pripažįsta, kad malonumai yra tikrai labai geras dalykas, tačiau, kaip ir saldumynais, naudotis jais gali saikingai, antraip jie tampa sutryptais, sugriautais, subjaurotais ir paniekintais gyvenimais, nesibaigiančiomis, tęstinėmis ir neišsprendžiamomis problemomis. Bažnyčios nariams taip pat labai sunku išlaikyti malonumų saiką.

Bažnyčioje, man rodos, kartais sunkiau sekasi įvardyti poreikius ir trūkumus, tikslus bei uždavinius, o ypač sunku bendradarbiauti bei tartis, palaikyti vieniem kitus ir padėti – kaip tai daro didelių susivienijimų vadovai. Gal pats tikslas ne toks aiškus? Juk tai ne apčiuopiami ir tuoj pat duodantys naudą pinigai, bet kažkas sunkiai suvokiamo – amžinybė, Dangaus karalystė... O tie žmogiški silpnumai juk niekur nedingsta – tas pats godumas, nepasitikėjimas, ambicijos, melas, kito neigimas – su tuo tenka visiems kovoti visą gyvenimą.

Pats Jėzus sako, kad tikinčiuosius į Jį turėtume atpažinti pagal tai,

Vido Venslovaičio nuotrauka

Ką reiškia normaliam katalikui „gyventi tiesoje“?! Pasaulyje tiesa yra labai paprasta. Tiesiog „tiesa“ paprastai yra toje pusėje, kur telkiasi pinigai. Pinigai, deja, labai galingi. Turi pinigų – esi nepriklausomas, laisvas, darai, ką nori, esi žmonių apsuptyje. Žmonės tau meilinasi, valdantieji tau keliaklupsčiauja, visi stengiasi įtikti ir patikti. Tik kelių dalykų negali nupirkti, būtent – tiesos ir meilės. O meilė ir tiesa neatskiriamos. Meilė „nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai“ (1 Kor 13, 6). Žmogiškosios būtybės linkusios apsimesti mylinčios ne dėl pinigų, tačiau kaip tik čia pritrūksta tiesos, o be tiesos nebelieka ir meilės.

Artuma 2014 m. spalis

17

Didelės ir mažos kryžkelės

18

ir atsivertė, gal kažkas blogio nepadarė, gal neįvyko perversmų ar revoliucijų.

Ne mums tai suprasti. Viešpats ragino mus būti gailestingus, neteisti, atleisti (plg. Lk 6, 36–37), – „lenktyniaukite tarpusavio pagarba“ (Rom 12, 10).

Ne pasauliui tai sakoma, tačiau mums, Bažnyčios nariams, nors šito, regis, neįmanoma įvykdyti.

Paguoda tik ta, kad mūsų Bažnyčia – atgailaujančių nusidėjėlių bendruomenė. Jei mojuotume teisumo kardu, taptume tik atgrasesni. „Aš nedarau gėrio, kurio trokštu, o darau blogį, kurio nenoriu“ (Rom 7, 19). Jei taip sunkiai gėrį kurti sekėsi apaštalui Pauliui, tai neturėčiau viltis, kad man seksis lengviau, nors labai norėčiau. Tiesa ta, kad mus visus slegia pasaulio negalios (kaip tik dėl to ir reikia eiti išpažinties), todėl neturime, kuo didžiuotis, nebent džiaugtis Viešpačiu, kuris sako: „Kam mažai atleista, tas menkai myli“ (Lk 7, 47).

Gyventi tiesoje – tai pripažinti, kad to padaryti tiesiog nepajėgi.

TIESOS MEDIS Vytautė MACIUKAITĖ

Jeigu melas yra tiesos trūkumas ar netgi jos nebuvimas, tai kas gi yra tiesa? Galima išskirti kelis jos lygmenis: Dievą kaip tiesos šaltinį; sukurtąją tikrovę; tiesos pažinimą bei jos žmogiškąją raišką žodžiais. Aštuntasis įsakymas apima tik pastarąjį lygmenį. Tačiau tai nereiškia, kad tiesa tik juo apsiriboja, nes moralė visuomet remiasi gnoseologija, ontologija bei teologija. Todėl vertėtų pakalbėti apie visus tiesos klodus, kuriuos būtų galima palyginti su medžiu.

Tiesos šaknys Senasis Testamentas prasideda žodžiais: „Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę“ (Pr 1, 1). Sukūrimo pasakojimas baigiamas šeštąja kūrimo diena: „Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį“ (Pr 1, 27). Pagal krikščionišką sampratą, pirmoji tikrovės priežastis ir galutinis jos tikslas yra Dievas. Jis yra būties ir tiesos pilnatvė. Tai iliustruoja Išėjimo knyga (3, 14) – joje Dievas prisistato Mozei Jahvės vardu (tai reiškia „Aš esu, kuris esu“). Taip pat ir visa, ką Dievas kuria, yra tikra, teisinga ir gera: „Dievas apžvelgė visa, ką buvo padaręs, ir iš tikrųjų matė, kad buvo labai gera“ (Pr 1, 31).

Naujajame Testamente Jėzus, būdamas Dievo Sūnus, save įvardija kaip tiesą: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14, 6). Šventąją Dvasią Jis vadina Tiesos Dvasia: „Aš paprašysiu Tėvą ir jis duos jums kitą Globėją <...>, Tiesos Dvasią <...>“ (Jn 14, 16–17). Visame Šventajame Rašte atsispindi mintis, jog visa, kas Dievo sukurta, yra labai tikra. Kaip pačiam Dievui būdingas paprastumas, vienis, tiesa ir gėris, taip šiomis savybėmis pasižymi ir Jo kūrinija. Dievas, atsietas nuo pasaulio, mums lieka visiškai nepažinus, todėl apie Jį galime mąstyti tik santykyje su pasauliu. Dievas mums prieinamas dvejopu būdu: per Apreiškimą (istoriją-laiką) ir per pasaulį (gamtą-vietą). Jis regimąją ir neregimąją tikrovę sukūrė iš nieko, atitraukdamas savo visagalybę.

Todėl pasaulis ir žmogus nėra tapatūs nei Dievui, nei vienas kitam.

Tiesos kamienas Žodis „tikrovė“ lietuvių ir kitose indoeuropiečių kalbose yra susijęs su būdvardžiu „tikras“. Iš logikos žinome, jog kas nors gali būti tapatus tik pats sau. Taigi tikrovė negali būti ne tikrovė, t. y. iliuzija ar vaizdinys. Taip pat tikrovė nėra tapati intelektui, nes intelektas tapatus tik sau. Intelektas siekia atitikti, atspindėti tikrovę.

Tokia logika, siedamas žmogaus proto įžvalgas ir krikščioniškąjį Apreiškimą, kaip tik vadovavosi šv. Tomas Akvinietis. Jis, sekdamas Aristoteliu, išeities tašku laikė pačius daiktus. Toks mąstymo būdas nedaug nutolęs nuo antikinės Graikijos pasaulio sampratos, pagal kurią „esinys esti ne todėl, kad žmogus jį stebi, stebėjimą suvokiant kaip subjektyvią percepciją. Veikiau pats žmogus yra stebimas esinio ir sutelkiamas į esatį, esančią šalia to, kas atsiveria savaime“ (Heideggeris M. Rinktiniai raštai. Vilnius, 1992, p. 149). Pirmenybė teikiama ne stebėtojui, bet objektui; daiktai yra nepriklausomi nuo mūsų pažinimo.

Artuma 2014 m. spalis

Didelės ir mažos kryžkelės

Daugybė mąstytojų niekada nesiliovė tikėti tikrovės realumu ir nepainiojo jos su stebėtoju. Jų supratimu, tiesa ontologine prasme yra transcendentinė būties savybė, kaip ir vienis bei gėris. Tiesa yra neatskiriama nuo vienio ir gėrio, dar tiksliau – ji yra vienis ir gėris. Kadangi tiesa yra viena, tai ji negali kisti: „Tiesa yra visų egzistuojančių daiktų ir apraiškų savybė, ypatumas, žymė ar atributas, kurie nusako pačių dalykų prigimtį ir esmę“ (Navickas J. L. Vertybės ir dorovė. Roma, 1988, p. 156–157), todėl tiesą galima vadinti pačiais daiktais. „Žodis tiesa reiškia tai, kas tikrą dalyką daro tikrą“ (Heideggeris M., ten pat, p. 292), todėl „tiesa nėra žmogaus sukurta, išgalvota ar jo vaizduotės padarinys, bet ateinanti iš pačios būties“ (Navickas J. L., ten pat, p. 157).

Tiesos šakos „Aristotelis ir šv. Tomas tiesos pažinimą laikė proto sugebėjimu tapti ar virsti pažintuoju objektu“ (Navickas J. L., ten pat, p. 157). Pažinimą taip pat galima įvardyti kaip objekto buvimą subjekte abstrakcijos būdu (Plg. Kavaliauskas Č. Tarp fizikos ir teologijos. Vilnius, 1998, p. 53). Graikų kalbos žodis „αλήθεια“ (aleteia – „tiesa“) yra kilęs iš nepaslėpties, atskleisties. Heideggeris žmogų apibūdina kaip keliantį klausimus, o Rahneris teigia, jog „buvimas žmogumi iš esmės yra ne kas kita, kaip įsiklausymas“ (Hörer des Wortes. München, 1963, p. 48) Tiesa kyla iš to, kad tikrovė mums atsiveria ir kad mes esame atviri tikrovei. Daiktų substancija skleidžiasi savybėmis (akcidentais), o mūsų prote egzistuoja apriorinių pažinimo formų sistema kaip pažinimo sąlyga. Šis abipusis atvirumas yra būtina tiesos pažinimo sąlyga. Akviniečio manymu, žmogus visą Visatą gali kryptingai perkelti į savo vidų, jos neiškreipdamas ir nesugadindamas.

Tiesa yra begalinė, nes begalinė pati tikrovė, o mūsų pažinimas baigtinis, ribotas. Kaip minėta, daiktų esmė, substancija mums atsiskleidžia per akcidentus (pripuolamybes), todėl negalime visiškai aprėpti ir suvokti daikto esmės ir visų dalykų kaip visumos. Apie kokį nors daiktą, kaip fenomeną, pasakydami visa, ką tik įmanoma pasakyti, net nebūname pradėję kalbėti apie jo esmę. Nikolajus Kuzietis pateikia keletą pavyzdžių, iliustruodamas proto nesugebėjimą iki galo pažinti tikrovės: „Taigi ir protas, kuris nėra tiesa, niekada nepasieks tiesos taip tiksliai, kad negalėtų jos pasiekti dar tiksliau“ (Filosofijos istorijos chrestomatija. Renesansas / sud. Genzelis B. Vilnius, 1984, t. I., p. 42). Tiesa yra visuma, o visuma yra kažkas daugiau nei tik dalių suma. Kuzietis pateikia ir pavyzdžių apie Sokratą, kuris „įsitikino, kad nežino nieko, išskyrus tai, jog nieko nežino“, ir iš Senojo Testamento, esą išmintis ir proto buveinė yra paslėpta nuo visų gyvųjų akių (plg. Job 29, 20), ir apie Aristotelį, kuris teigė, kad „akivaizdžiausių dalykų prigimtį mums lygiai taip pat sunku įžvelgti, kaip pelėdoms – išvysti saulės šviesą“ (ten pat).

Ar tuomet pažinimas apskritai turi kokią nors prasmę?

Šią problemą minėtasis autorius sprendžia teigdamas, jog, pirma, „kiekvienas bus tuo mokytesnis, kuo aiškiau suvoks savo nežinojimą“ (ten pat), antra, pažinimo tikslas – ne visiškas tikrovės ir intelekto sutapimas, bet siekis, kad pažinimas neprieštarautų objektyviai tikrovei.

Tiesos vaisiai Tai, ką suvokia, žmogus stengiasi perteikti žodžiais ir veiksmais. Regis, žmogaus išsakomos mintys turėtų tapti melu vien todėl, jog kalba nepajėgi perteikti visų minčių, o tobulai – netgi ir vienos minties. O kas yra melas?

Melas prieštarauja kalbos vartojimo tikslams. Trokšdamas būti teisingas, žmogus turėtų išsakyti visa, ką žino, o tai būtų neįmanoma ir netgi absurdiška.

Net be perstojo kalbantis asmuo nepajėgtų perduoti visko, kas yra jo mintyse.

Beliktų tylėti, o tai prieštarautų žmogiškajai prigimčiai, nes žmogus iš esmės yra bendraujanti būtybė. Savęs neatskleidžiantis žmogus – tai žmogus, kurio nėra. Kalba netobula Mokslo medis. Ramono Llull knygos „Arbor ir niekuomet nebūna scientiae“ iliustracija. Barselona, 1505 m. visiškai logiška taip, kad ją būtų galima perteikti vien loginėmis formulėmis. Svarbu jausti skirtumą tarp melo ir klaidos. Melas yra sąmoningas tiesos nutylėjimas, pvz., siekiant naudos, o klaida – kai tiesa nutylima dėl nežinojimo. Klaida – tai pažinimo tikslumo klausimas, o melas – moralinės vertės klausimas. Klaida moralės požiūriu nevertinama, todėl šią problemą Jules Renardas sprendžia paprastai: „nebūtina sakyti visą tiesą, bet būtina kalbėti tik tiesą“ (Žemaitis V. Etika. Aforizmų žodynas. Vilnius, 2000, p. 512).

Šiuolaikinė visuomenė – tai įvaizdžio karta, nesirūpinanti tikrovės atspindėjimu savo gyvenime, bet savo mąstymu, kalba ir elgesiu siekianti apgauti kitą dėl tam tikrų išskaičiavimų. Ne tikrovė, kylanti iš Dievo, ir ne prie tikrovės taikomas bei derinamas intelektas lemia elgesį, bet naudos siekių ir poreikių patenkinimo troškimas formuoja kalbą ir elgesį, prie kurių, jei reikia, priderinamas ir mąstymas.

Toks veiksmas, būdamas iliuzija, kuria kitą iliuziją – jog tikroji iliuzija yra Dievas ir tikrovė.

Artuma 2014 m. spalis

19

Didelės ir mažos kryžkelės

20

Vaikai apie aštuntąjį Dievo įsakymą Gintas, 10 metų – Gintai, ką tu galvoji apie melą?

– Manau, kad meluoti arba kalbėti netiesą tiesiog neapsimoka. Iš to nieko gera neišeina. Yra net dvi patarlės, kurios tai patvirtina. Pirmiausia, juk visi žino, kad melo kojos trumpos, o kita – kad adata iš maišo vis viena kada nors išlenda. Taip kalbama apie žmones, kurie mėgsta pameluoti. Bet dažniausiai tas jų melas anksčiau ar vėliau išlenda, išaiškėja. Mūsų klasėje vienas berniukas nuolat ką nors sugalvoja ir meluoja. Ir ką? Juo niekas nebetiki. Net mokytoja sako, kad to berniuko sekamos pasakos jai jau atsibodo, o tai, kad jis meluoja, išaiškėja beveik visuomet ir labai greitai.

– O kodėl tas tavo klasės draugas taip dažnai meluoja?

– Aš nežinau, man atrodo, kad jis nuolat kuria kažkokias istorijas, kurių iš tikro nenutinka. Kartą jis pavėlavo į pamokas ir pasakė mokytojai, kad pametė namų raktus ir neatėjo laiku į mokyklą, nes negalėjo užrakinti savo buto. Ir ką?

Mokytoja paskambino jo mamai ir išsiaiškino, kad jokių raktų jis nepametė, o pavėlavimo istorija buvo visai kitokia.

Eidamas į mokyklą jis susitiko draugą, su juo užtruko tiesiog besikalbėdamas.

Užsiplepėjo ir pavėlavo į pamokas. O kai mokytoja vaikams pasakė, kad tas berniukas visai nepametė jokių raktų, jis labai supyko ant savo mamos, kad ši mokytojai pasakė tiesą. Aš suprantu, kad tai gal net ne melas, o toks išsisukinėjimas. Bet vis vien, man atrodo, tai nieko vertas elgesys.

– O tu pats niekuomet nemeluoji?

– Stengiuosi nemeluoti, bet vis viena kartais nepavyksta. Kai kartą labai nenorėjau eiti į mokyklą, pasakiau močiutei, kad man labai skauda galvą. Ir ji leido man pasilikti namuose. Bet adaArtuma 2014 m. spalis

ta iš maišo labai greitai išlindo. Gal po pusvalandžio aš pamiršau, kad man labai skauda galvą, ir tada jau pasakiau močiutei visą tiesą. Aišku, gavau barti.

Močiutė sakė, kad jei dar kartą pameluosiu, manimi nebetikės net tada, kai iš tikro blogai jausiuosi ir negalėsiu eiti į mokyklą. Man buvo labai gėda, aš močiutės atsiprašiau, bet vis vien tą dieną likau toks melagėlis.

Radvilė, 8 metai – Kai tėtis sako netiesą, mama labai pyksta. Net vadina jį melagiu. O tėtis tada sako, kad jis paprasčiausiai pamiršta, o ne meluoja. Kartą mama paprašė tėčio nupirkti pieno. Paskambino jam į darbą ir paprašė, kai važiuos į namus, užsukti į parduotuvę ir nupirkti paprasčiausio pieno. Tėtis pažadėjo mamai, kad nupirks. Ir kaip jūs manote? Jis grįžo namo ir neparnešė pieno. Kai mama paklausė, kur pienas, pasakė, kad pamiršo užsukti į parduotuvę ir nupirkti. Tada mama pasakė, kad tėtis melagis, o tėtis aiškino, kad jis visai nemelavo, o tik pamiršo padaryti tai, ką pažadėjo.

– Gerai, o kaip tu manai, ar tėtis melavo, ar iš tiesų pamiršo tą pieną?

– Nemelavo. Aišku, kad pamiršo, o mama jį melagiu pavadino iš pykčio, nes jai labai reikėjo to pieno. Ji virė bulvių košę, o be pieno nemokėjo jos pagaminti. Paskui, kai tėtis to pieno neparnešė, tai ir bulvių košė neišėjo. Mama net pas kaimynę buvo nubėgusi jo pasiskolinti, bet ir ši neturėjo. Bet nieko, vakarienei vietoj bulvių košės buvo virtos bulvės.

– Vienas iš Dievo įsakymų moko – nesakyk netiesos. Kaip manai, kodėl Dievas nenori, kad žmonės meluotų?

– Todėl, kad meluoja tie, kurie daro ką nors negera. Jei nieko bloga nedarai, tai ir meluoti arba išsisukinėti nereikia.

O kai prisidirbi, tai ir galvoji, kaip čia išsisukus ir ką nors sugalvojus, kad tavo blogi darbai neišaiškėtų.

Rimutis, 6 metai – Vaikai nemeluoja. Jie kartais fantazuoja. Kartais ir aš pafantazuoju. Kartą, kai labai norėjau sportinio motociklo modeliuko, papasakojau mamai, kad sapnavau, jog pas mane atėjo toks burtininkas ir pažadėjo išpildyti visus mano norus. Aš jo paprašiau to modeliuko, ir man atnešė. Paskui mama man iš tikro nupirko motociklo modeliuką. Bet tokio sapno iš tikro aš nesapnavau. Aš jį paprasčiausiai sugalvojau.

– Bet tu mamai pamelavai. Papasakojai sapną, kurio iš tiesų nesapnavai.

– Na taip. Bet aš nemelavau. Aš tą sapną paprasčiausiai sukūriau.

– O kodėl tu jį sukūrei ir dar pasakei mamai, kad sapnavai?

– O todėl, kad labai norėjau to modeliuko. Juk nieko blogo, kai vaikai fantazuoja. Man ir mama, ir močiutė taip sakė.

– O vėliau ar pasakei mamai, kad fantazavai, iš tikro to sapno nesapnavai?

– Ne, atrodo, kad pamiršau pasakyti... Bet kada nors gal pasakysiu.

Vaikus kalbino Aldona ATKOČIŪNAITĖ

Didelės ir mažos kryžkelės

Dešimt Dievo žodžių vaikams

Dvokiančių dėmelių epidemija Nors buvo puiki rudens diena, Joris ir Inesa, išberti nemaloniai atrodančiomis dėmelėmis, gulėjo lovose: mokykloje siautė keista epidemija. Vaikų gydytojas tik kraipė ūsus ir murmėjo.

– Panašu į vėjaraupius, bet ne tai. Gal patepkite dėmeles vaistais? – siūlė atlydėjusioms mamoms.

Epidemija prasidėjo, kai į miestą atvažiavo cirkas. Vaikai plūdo į jį pamatyti juokingo klouno ir dresuotojo gauruotomis rankomis. Klounas gebėjo, vaikščiodamas ant rankų, suvalgyti visą dešrainį ir sakė, kad būna dienų, kai negali atsistoti ant kojų, todėl išmoko tokioje padėtyje nusiprausti, susišukuoti, pavalgyti. Na, o jo brolis dvynys buvo tikras žvėrių karalius, – liūtas sėdėdavo jam ant peties lyg kokia pūkuota katė.

Po pasirodymo klounas kviesdavo visus, kurie ne melagiai, ateiti jam paspausti rankos. Daugelis vaikų, pasisveikinę su juo, susirgo dėmelių liga. Inesa su Joriu – irgi. Mieste kalbama, jog jau savaitę nesirodo garsi laidų vedėja, o vienos šalies prezidentas ir jo patarėjai po apsilankymo cirke dingę visą mėnesį, – jų dėmės ypač bjaurios ir dvokiančios. Spaudos atstovai sako, jog tai – pavėluoti vėjaraupiai, o gal net priešo provokacija. Tačiau vaikai žino, jog tai – melo dėmės. Tarp vaikų atsirado net posakis: „Patikėsiu, kai klounui ranką paspausi.“ Joris jau visą mėnesį tėvams sako, kad anglų kalbos namų darbų neužduota, o mokytojai – kad pamiršo namų darbų sąsiuvinį. Inesa paniškai bijo šuolių į aukštį, todėl per sporto pamoką nuolat „sunegaluoja“, iki kitos pamokos slėpdamasi bibliotekoje. Vienintelė pirmokė Urtė džiugiai bėga į mokyklą. Vaikai grįžo į mokyklą dar su dėmelėmis. Tada tėvams buvo pranešta, jog Joris nemoka 120 angliškų žodžių, kuriuos turėjo išmokti.

Tos gėdingos dienos vakarą Joris sėdėjo su tėčiu ir darė žodžių mokymosi planą atostogoms. Urtė tuo metu garsiai skaitė patarles iš vadovėlio.

– Ir gudri višta užpakalį įsidilgina, – pranešė ji ir paklausė: – Tėti, o kaip višta gali įsidilginti, jei jos užpakalis plunksnuotas?

– Brolio paklausk, – nusišypsojo tėtis.

Joris tik suprunkštė kaip kumeliukas. Laimė, atsivėrė durys ir įvirto Inesa, dar įkaitusi nuo treniruotės, kurioje mokėsi nugalėti šuolio į aukštį baimę.

– Jori, lekiam, cirkas tuoj išvažiuos. Labai noriu dar kartą pamatyti klouną ir dresuotoją!

Po minutės vaikai jau skuodė kiek įkabindami.

Cirko artistai vaikštinėjo palei tvorą, nes arenoje ir vagonėliuose vyko dezinfekcija. Net girdėjosi, kaip čiaudi chlorui alergiška meška. Vaikus pirmas užkalbino klounas: – O, jau pasveikot. Sveikinu! – ir ištiesė ranką, kurią vaikai abejodami paspaudė.

Inesa sutrikusi paklausė to, kas visas ligos dienas jai knietėjo: – Kas jūs... tokie?

– O! Gudruolė. Aš – žymiausias Biblijos melagis – Jokūbas, o čia mano brolis dvynys – Ezavas. Per savo melus daug turto laimėjau, bet buvau praradęs brolį.

Mums leido... eee... šiek tiek pasivaikščioti ir pamokyti panašius į mudu...

Tuo metu sutrimitavo pasipiktinęs dramblys. Ezavas išvertė: – Dramblys sako, kad meluoja žmonės, o dezinfekuoja juos.

Jokūbo ir Ezavo istoriją rasi Pr 25, 19–34 (Jokūbas brolį apgauna pirmą kartą); Pr 27, 1–45 (apgauna antrą kartą) ir Pr 33, 1–17 (broliai susitaiko).

Užduotis: Perskaityk Jn 8, 44 ir įrašyk į septynias paryškintas gyvatės dėmeles, kas yra melo tėvas.

Užrašė ses. Ona VITKAUSKAITĖ MVS, nupiešė Silvija KNEZEKYTĖ Artuma 2014 m. spalis

21

22

?

Ar įmanoma gyventi be melo

Laisvio Karvelio nuotrauka

Jaunimo iššūkis

Joana GIMBERYTĖ-JURONĖ

Jeigu vaikystėje meluodami iškart būdavome pagauti ir sutramdyti, mat darėme tai tiesiai ir nemokšiškai, paaugę išmokstame meluoti rafinuotai. Melas yra įaugęs į mūsų kasdienybę, įgavęs daugybę vos pastebimų formų ir tapęs tarsi natūralia bendravimo dalimi. Svarbus tampa ir saviapgaulės aspektas – patikėk pats, ir tuo patikės kiti. Melas gali tapti net profesijos dalimi – ypač jei esi iliuzionistas ar draudimo agentas. Ką jau kalbėti apie diplomatinius santykius ir taktišką bendravimą – baiminamės, kiek daug sričių ir santykių sugriūtų, pradėjus sakyti tik tiesą. Labiausiai mus valdo baimė – būti suprastiems ne taip arba kaip tik t a i p (nes, neduok Dieve, kas nors sužinos, ką iš tiesų galvojame), įžeisti kitą arba patiems būti išjuoktiems. Valdomi šios baimės ir vadinamųjų „socialinių normų“ įsileidžiame melą į kiekvienos dienos eigastį.

Melo kasdienybė Įprastinė diena. Atsikeliu po bjauraus, neramaus sapno apie šeimyninį gyvenimą. Vyras klausia, ką sapnavau. „Neatsimenu“, – sakau jam, mat nenoriu įžeisti.

Kūrybiniame darbo susitikime aptariama nauja knyga. Pratyliu jos neskaičiusi ir pritariamai linksiu kitų nuomonėms, mat nenoriu pasirodyt neišmanėlė. Gėda būtų tarp rašančiųjų prisipažinti, kad vietoj Ginsbergo poezijos pasižiūrėjau dar vieną „The Ellen Show“ laidą.

Po darbo atsisakau susitikimo su bičiule, sakydama, jog prastai jaučiuosi. Nesinori prisipažinti, kad neturiu atliekamų pinigų susitikti kavinėje.

Grįžusi namo sakau vyrui, kad diena praėjo puikiai, – nepasakoju apie išgyventus per melą gėdos jausmus, mat nenoriu, kad palaikytų mane... melage.

Melo spalvos Ar įmanoma gyventi be melo? Apie tai sukurtos kelios komedijos, populiariausia jų – „Melagi, melagi“.

Talentingas komediantas Jimas Carrey atlieka pagrindinį vyro, praradusio gebėjimą meluoti, vaidmenį. Per tai įvyksta daug sunkiai atitaisomų neigiamybių (įžeisti bendradarbiai, įsiutinta žmona, nuviltas vaikas), bet sykiu ir daug puikių kone stebuklų: sąžiningi santykiai, atArtuma 2014 m. spalis

siradusi drąsa išsakyti savo nuomonę ir t. t. Kino moralas – „reikia visko po truputį; būkite nuoširdūs, o meluokite tik tam, kad išsaugotumėte taktą“.

Teigiama išvada, kad tam tikra neteisybė, vadinamasis „baltas melas“, pateisinama. „Juodas melas“ – tas, kuriuo tyčia nori kitą apgauti, pasipelnyti naudos arba nuslėpti svarbią tiesą. „Baltas“ – tas, kuris naudojamas idant neįžeistum kito ar išsisuktum iš nepatogios padėties. Šis tarsi ir labai reikalingas socialiniuose ryšiuose, bet ar tikrai nekenksmingas? Kas gali pamatuoti, ar vos vos „baltai“ pameluodamas nesuterši savo vidaus?

Kartais kur kas geriau tiesiog patylėti – tada bent jau išvengsi jausmo, kaip sako viena mano pažįstama, jog „pilve vaikšto tarakonai“. Manau, melo skirstymas į spalvas yra būdas pasiteisinti – balto melo, kaip ir balto pavydo, iš tiesų nebūna.

Melui patogi terpė Maži vaikai dar neskiria fantazijų nuo realybės, gal todėl meluoja taip nuoširdžiai patys įtikėdami. Paskui prisideda ir noras išsisukti dėl sudaužytos vazos ar dingusių mamos karolių, – taip atsiranda istorijos, prasidedančios žodžiais: „Aš ramiai sėdėjau ir žiūrėjau filmukus, kai netikėtai pro langą įšoko meškėnas ir...“ Taigi pirmasis melas atsiranda vaikystėje. Tiesa, tai dažniausiai nepavojinga ir iki tam tikro amžiaus netgi atrodo miela.

Paauglystė – antrasis laikotarpis melui tarpti. Šiuo atveju viskas darosi pavojingiau, tamsiau ir būna mažiau susiję su fantazija, daugiau su noru nuslėpti. Nuslėpti nuo tėvų, kur buvai, su kuo ir – turbūt svarbiausia – kuo užsiėmei. Paauglys, kuris stengiasi išlikti sąžiningas, dažniausiai už tai moka nuolatinių konfliktų ir pasiteisinimų

Jaun imo iššūkis

Mano istorija Ne veltui sakoma „užpylė sąžinę“. Aš esu negerianti alkoholikė – jau kuris laikas nevartoju, tačiau ilgai gyvenau kančioje su šia liga. Taigi galiu atvirai pasakyti – melą pažįstu artimiausiai iš visų nuodėmių. Su ja susiję visi šešeri mano priklausomybės metai.

Viskas prasidėjo, žinoma, nuo melo sau pačiai. Kuomet aplinkiniai jau pastebėdavo, kad geriu daugiau ir dažniau už juos, kad elgiuosi kažkaip netinkamai, griežtai tariausi to nematanti – manau, iš tiesų nemačiau – ir sakiau sau bei kitiems, jog man viskas gerai. Kai einant ketvirtiesiems metams pradėjau blogai jaustis, nemiegoti, tapau itin nervinga ir nerami, netgi bijodavau važiuoti troleibusu ar viena pietauti kavinėje, vis dar atmečiau alkoholizmą kaip priežastį. Alkoholikai įdomūs tuo, kad verčiau jau prisipaišys visas įmanomas pasaulyje ligas, pradedant kiaulių gripu ir baigiant šizofrenine psichoze, negu pripažins tai, kuo iš tikrųjų serga. Ėjau pas psichiatrę gydytis nuo depresijos, gulėjau ligoninėje ir lankiau palaikomąsias grupes, saujomis gėriau vaistus. Kai antrą kartą atsiguliau į psichiatrijos ligoninę, vis dar nemačiau problemos – sau ir aplinkiniams sakiau, jog „čia yra televizorius ir erdvė pasivaikščiojimams; pailsėti norisi, o Druskininkai brangu“. Be nuolat lydėjusios saviapgaulės, aktualus tapo ir melas dėl „techninių priežasčių“. Mama klausia, ką vakar veikiau, – žiūrėjau filmą ir anksti užmigau. Pavėlavau į filmavimą, – nesuskambėjo žadintuvas.

Ištuštėjo banko kortelė, – brangiai kainavo vaistai. Daugybė klausimų, į kuriuos tikrasis atsakymas būtų buvęs vienas ir visada tas pats – gėriau.

Būdama neblaivi kompanijoje, tapdavau pati sau žavinga. Atrodė, visiems labai įdomu, ką turiu papasakoti.

Svaigdavau nuo dėmesio, – kalbu ir visi prie stalo klauso. Neturėdama ką įdomaus papasakoti, greitai pradėjau kurti istorijas. Leisdama vakarą su grimuotojomis, dalydavausi savo nebūtomis makiažo darymo patirtimis, o patekusi tarp tapytojų tuoj ir pati tapdavau dailininke.

Kalbėdama jausdavausi kaip superžvaigždė ir tik išsiblaiviusi suprasdavau, kaip idiotiškai atrodžiau. Daugybę sykių sumeluota iš gėdos – iš kur mėlynės man ant kojos, kodėl dreba rankos, kodėl nenakvojau namie ir – blogiausia – k u r tada nakvojau.

Klastinga ir rafinuota melo atmaina, būdinga visiems be išimties alkoholikams, – manipuliacija. Manau, tai prasideda daug anksčiau, negu pradedi gerti, – galbūt manipuliatyvi asmenybė tiesiog labiau linkusi į priklau-

somybes, o vėliau tas bruožas tik dar labiau atsiskleidžia.

Man iki šiol įstrigęs vienas vaikystės epizodas. Buvau gal penkerių ar šešerių metų. Svečiuose lankėsi mamutė (močiutę mes, anūkai, vadiname mamute), ir ant stalo buvo padėtas šakotis. Dėl jautraus skrandžio man daug ko nebuvo galima valgyti, saldumynų taip pat. Demonstratyviai gailiai žiūrėjau į tą šakotį, kol visi pastebėjo.

Mamutė paragino mamą: „Na duok vaikui gabalėlį, matai, kaip liūdi“, į tai mama atšovė: „Čia manipuliacija, ji tyčia spaudžia gailestį.“ Permatė mane kiaurai. Augdama manipuliavau draugais, pirmosios meilės jausmais, mokytojų simpatijomis. Vėliau, jau sirgdama priklausomybe, meistriškai įvaldžiau tą įgūdį, ypač kai reikėdavo pasiskolinti pinigų ar susitaikyti su tais, kuriuos pati būdavau įžeidusi ir įskaudinusi. Mano mylimas socialinis darbuotojas Edvardas labai paprastai ragina atsisakyti šio įpročio: „Jei norite, kad pažįstamas jus pavežtų, paprašykite to, o ne kreivai šypsodamiesi penkias minutes trinkitės apie jo mašiną, nes tai JAU manipuliacija, nuo tokių smulkmenų melas ir prasideda.“ Dabar stengiuosi sąžiningumą ugdyti kiekviename žingsnyje. Tai nėra paprasta ir nesitikiu pasieksianti tobulumo, tačiau kaskart, pajutusi, kad meluoju, stabdau save ir mėginu t o j e a k i m i r k o j e būti sąžininga.

Patylėti, užuot pasakius netikrą komplimentą. Paprašyti tiesiai, užuot vedžiojus už nosies.

Prisiimti atsakomybę, o ne išsisukti.

Svarbiausia – būti sąžiningam pirmiausia sau, o jau tada viskas tampa paprasčiau.

Gedo Malinausko nuotrauka

kainą. Galbūt pasitaiko ir tokių augančių jaunų žmonių, kurie iš tiesų n e d a r o nieko, kas sukeltų tėvų prieštarą.

Ir vis dėlto palankiausias sąlygas melui, ypač jau suaugusio žmogaus sąmonėje, sukuria priklausomybės ligos. Alkoholizmas, narkotikai, lošimai, perdėtas seksualumas – gyvenimas su viena šių ligų ar šalia jomis sergančiųjų susijęs su beveik visomis melo formomis.

Alkoholikų gydymo programos „Dvylika žingsnių“ dešimtasis žingsnis teigia: „Nuolatos stebėjome save ir, jei būdavome neteisūs, tuojau pat prisipažindavome klydę.“ Šis žingsnis tinka ne tik priklausomiems, pritaikyti jį gali visi.

Nuolatinė savistaba padės atsisakyti melo kaip kasdienybės atributo. Patylėti, užuot pasakius netikrą komplimentą. Paprašyti tiesiai, užuot vedžiojus už nosies. Prisiimti atsakomybę, o ne išsisukti. Svarbiausia – būti sąžiningam pirmiausia sau, o jau tada viskas tampa paprasčiau. Daryti tiek, kiek mums priklauso, stengtis tiek, kiek žmogiška.

Svarbiausia kasdien mokytis būti sąžiningam po akimirką ir palikti tame erdvės Viešpačiui veikti. Vakarinėje maldoje prašau Jo paimti iš manęs melo ydą. Tikiu, jog kai savo pastangomis būsime sąžiningi ir atviri mažuose dalykuose, Dievas padės mums dideliuose.

Artuma 2014 m. spalis

23

24

Džiaugsmo, skausmo ir vargo vaisiai

Algirdo Kazlos nuotrauka

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Esate tikinti šeima. Iš kur tas Dievas jūsų paprastame gyvenime?

Danutė: Pas Viešpatį mane atvedė vyras. Taip jį ir įsimylėjau. Likau apžavėta, kai vieną rytą žydėjo vyšnios, o jis dviračiu parvažiavo į kiemą. Sauliaus sesers paklausiau, kur jis buvo.

O ji atsakė, kad jis grįžo iš šventųjų Mišių. Ši diena buvo Dievo dovanota ir dabar, kai būna sunku, prisimenu būtent tą rytą. Vėliau eidamas pas Viešpatį, jis mane vesdavosi drauge.

Saulius: Po dvylikos metų santuokoje mūsų šeima buvo ant skyrybų slenksčio. Tuomet nusprendžiau sekmadieniais nebedirbti ir eiti į Mišias. Danutė pradėjo važinėti į Klaipėdą, į vidinio išgydymo grupelę. Vėliau atėjome į Kanos šeimų bendruomenę. Išmokome melstis kartu, laiminti vaikus ir maistą. Būdamas paauglys prašiau Viešpaties sveikų vaikų ir sau sveikatos. Tik žmonos neprašiau, bet Jis davė ir kartu nepamiršo, ko buvau prašęs.

Šeimos metai jau visai rudenėja ir skleidžiasi nuostabiausiomis spalvomis. Štai dar vienas liudijimas. Jis toks paprastas, kaip paprasta širdis žmogaus, kuriam reikia tiek nedaug, kad būtų laimingas... Po Šilinių atlaidų gaudesio Šiluvos apylinkėse aplankėme MOCKŲ šeimą – ūkininką Saulių, jo mylimą žmoną Danutę ir aštuonis jų vaikus. Į nieką nekeisčiau to saulėlydžio, palydėto šios šeimos namuose, kur, kiek akys aprėpia, – laukai, miškai, dangūs ir visa supanti ramybė, kuriai nekliudo nei vaikų klyksmas, nei gyvulių banda...

Danute, Sauliau, kokiose šeimose patys augote?

Danutė: Atėjau iš kurčiųjų šeimos. Viską apie gyvenimą reikėjo sužinoti nuogirdom. Labai jauna įsimylėjau ir ištekėjau aštuoniolikos metų. Gal būčiau nepuolusi į santuoką, bet man labai trūko žmogiškos bendrystės. Išgyvenau, kad jei Saulius manęs neves, liksiu senmergė.

Nuo pat vaikystės buvau vieniša, bijojau tokia likti.

Saulius: O aš augau su sesėmis, tėvelis gerdavo, į kailį mamai duodavo, dažnai tekdavo bėgti iš namų. Paguodą rasdavau bažnyčioje.

Danute, kaip susipažinote su Sauliumi?

Danutė: Pirmą kartą savo vyrą pamačiau nuotraukoje. Mane sužavėjo kareiviška uniforma. Nuotraukoje jis atrodė aukštas ir vyriškas. Saulius tarnavo karštuose kraštuose, o pas mus buvo šalta, tad grįžęs atostogų susirgo. Sesė ėjo jo lankyti ir drauge vedėsi mane, pamokė nestovėti įsitempusiai, kad neatrodyčiau tokia aukšta, o tiksliau – kad patikčiau Sauliui. Atėjau aplankyti vaikino iš nuotraukos, o pamačiau vyrą su valdiška pižama, šaliku ant kaklo ir susmukusiu chalatu. Pagalvojau: „Ups, visai ne tokį nuotraukoje mačiau.“ Ir visai neilgai padraugavę nusprendėte vestis?

Saulius: Mama skatino nesituokti, sakė, gal ne ta pusė, bet aš tiksliai žinojau, kad reikia. Jaučiau pareigą vesti, nes Danutei buvau pirmas vyras. Ji turėjo būti mano žmona. Nuėjom pirmą sykį į zagsą, padavėm dokumentus, o mūsų paklausė: „Ar turit problemų?!“ Ir pasiūlė pasiauginti žmoną, nes ji tuo metu neturėjo aštuoniolikos. Galvojau: „Ką čia šneki nesąmones?!“ Mat Danutė man nesakė, o aš ir neklausiau, kiek jai metų. Na ką... laukėm aštuoniolikos. Sulaukėm ir susituokėm.

Artuma 2014 m. spalis

Minėjote, kad išgyvenote sunkų laikotarpį...

Danutė: Taip, Saulius buvo įnikęs į priklausomybę.

Neturėjau draugų nei vaikystėj, nei tuomet, nebuvo kam širdies atverti, o Saulius gėrė gudriai: po tris ar keturis butelius alaus per dieną, tačiau vakare būdavo gatavas.

Važiuodavo už vairo su alaus buteliu tarpkojy, fermoj palangės irgi nuklotos alaus buteliais, žodžiu, kur eisi, ten buteliai. Kai sakydavau jam, kad blogą pavyzdį rodo vaikams, atšaudavo: „Jei nepatinka, lai nežiūri.“ Viskas griuvo, pati linkau į depresiją, sušlubavo sveikata, bet niekur nesikreipiau ir nėjau, nesėkmingai ieškojau psichologo pagalbos. Viešpats viską matė ir manęs pasigailėjo.

Kartą per Marijos radiją išgirdau, kad yra telefono linija, kurioje dirba savanoriai. Paskambinau. Ačiū Dievui, kad man atsiliepusi moteris nepadėjo ragelio. Tik pamenu, kad verkiau, o ji tiesiog buvo ryšyje. Išklausiusi pasiūlė man nuvykti į vidinio išgydymo pamaldas. Ryžausi vykti ir, nepatikėsit, drauge panoro vykti visa mano šeima.

Pravirkau ir šaukiaus Viešpaties sakydama, kad juk man reikia pagalbos, o ne jiems. Viduje prabilo balsas, kad tądien jiems buvo blogiau negu man.

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Praėjo daug metų, kaip dabar sekasi išlaikyti tuos pamatus ir auginti vaikus?

Saulius: Dievas visiems duoda jėgų, o kaip kitaip! Aš neįsivaizduoju, kaip šeima gali auginti vaikus be Dievo?!

Kaip jie vargsta?! Išorėje stengiasi būti gražūs, o vidus supuvęs ir sugriuvęs, visa paremta klausimu: „Kaip atrodysim?“ Ir mūsų gyvenimas nelengvas. Kai turėjom du vaikus, gyvenimas buvo ant ratų ir visiems pasakojau, kaip gerai gyvenam, bet kai gimė dvynukai... Niekam nieko nebesakiau. Kai sužinojau, kad žmona vėl laukiasi, sakiau: „Ką tu? Čia ne mano vaikai!“ Nežinau, kaip Viešpats sugeba mus užauginti tokius stiprius, bet kai ateina laikas – būnam pasiruošę gyvenimo išbandymams.

Kartais galvoju: „Blyn, kaip su tais vaikais reik dieną ir naktį kariauti – tai vienam tas, kitam anas, visokių bajerių pridirba, o kada man gyventi reiks?!?“ Iš tiesų tai Jis duoda tų progų džiaugsmui. Nesakau, pinigėlių trūksta, nėra jų sočiai, bet turbūt patys nemokam elgtis su jais.

Juk mėtosi daug daiktų, kurių iš vis nereikia.

Apie ką pasvajojat?

Saulius: Turim aštuonis vaikus, tikim, kad tuoj bus anūkų. Svajoju apie didelį stalą ir kiemą, kad visiems atvažiavusiems būtų gera ir smagu. Dar apie namą, į kurį galėtume pakviesti gyventi ir džiaugtis kitą šeimą.

Danutė: Saulius svajoja vairuoti fūrą ir pasiimti mane kartu pakeliaut po pasaulį, ir dar apie lėktuvą arba

malūnsparnį, į kurį susodinčiau vaikus ir skristume pas močiutę. Tai tikros svajonės, kaip tikra viltis, kad senatvėje skraidysim parasparniais.

Už ką norėtumėte padėkoti savo žmonai/vyrui?

Saulius: Kaip tai už ką? Už vaikus! Ir labiausiai už tai, kad mane tokį pakenčia, net myli...

Danutė: Ačiū už kantrybę ir juoko dovaną, pagalbą svajojant ir atramą liūdint. Už tai, kad būtent jis yra mano vyras. Kai pagimdėme dvynukus, Saulius gulėjo palatoje pasitiesęs odinę striukę, tada pagalvojau, kad su šituo vyru galiu eiti ir į karą, ir į džiaugsmą.

Marijos Stanulytės nuotrauka

Saulius: Vyras netampa alkoholiku iš karto. Kai gimsta vienas vaikelis, vyras gauna daug mažiau dėmesio. Jei dar vienas gimsta, dėmesio visai sumažėja. Taip ir aš likau su atimta dalimi... Tada alus pradėjo pildyti spragas. Po truputį atšalo santykiai, nebekurstėm šeimos židinio, kuris ruseno ruseno ir užgeso. Norėjau skirtis su savo Danute.

Tik maniau, kad jei pirmas tai pasakysiu, tuomet būsiu neteisus prieš Dievą. Atėjo akimirka, kai Šventoji Dvasia prabilo vietoj manęs. Pasakiau sau: „Išsiskirti bet kas gali, o santuoką išsaugoti – ne kiekvienas.“ Danutė: Įsivaizdavau, kad daugiausia, ką Dievas gali duoti, – tai Sauliaus abstinencija. Tačiau, kuomet praėjus metams nuo tos dienos, kai jis metė gerti, viskas tik blogėjo, atrodė, kad žygiuojame į pragarą... Kažkas nerealaus, regis: Viešpats padarė stebuklą paimdamas alkoholį, tačiau niekas nepasikeitė. Ne kartą norėjau pasiimti vaikus ir išeiti, bet neturėjau, kur prisiglausti.

Ten, kur turėjo stovėti šeimos pamatai, pas mus beliko pelenai. Tai buvo alkoholio padarinys. Įprastai net švenčių nešvęsdavome kartu, nes visos jos baigdavosi baisiai. Turėjau atleisti savo vyrui. Klausiau savęs, kas yra atleidimas ir kaip turiu elgtis? Kaip angelą iš dangaus, sutikau močiutę, kuri palydėjo mane į bažnyčią, kad atlikčiau išpažintį. Širdyje apsisprendžiau atleisti, nes atleidimas visų pirma yra apsisprendimas, o toliau veikė Viešpats, kuris mums padėjo iš naujo statyti pamatus, ir tikiu, kad džiūgavo dangus, išgelbėjęs dar vieną santuoką.

Kas yra santuoka?

Saulius: Mes du ir Dievas – tikra trejybė. Čia ir yra visa paslaptis. Pats didžiausias stebuklas žemėje yra santuoka, nėra nieko didesnio. Tai džiaugsmo, skausmo ir vargo vaisiai.

Danutė: Santuoka yra Viešpaties kūryba. Niekas daugiau negali parinkti vyro ir moters buvimui kartu. Dar kai tikėjau horoskopais, žinojau, kad Saulius visai ne man skirtasis. Ir Saulius tikėjo, kad pagal horoskopą aš jam visai netinku ir mūsų santuoka negalima! Kur jau, tokia moteris su tokiu vyru. Kiek įsileidžiame Viešpatį į savo santuoką, tiek gražesnę ją turėsim. Labai paprasta – Dievas laimina žmonių kūrybą.

Saulius: Dievo reikia paprašyti. Daug metų neprašėm, tikintys, o neprašėm. Kaip klebonas sakė: jei neini į Mišias, neprašai Viešpatį stiprybės, tai veltui švaistai laiką. Ką uždirbu, viskas yra laikina, o ką sukuriu su šeima – lieka amžinai.

Ačiū už jūsų liudijimą.

Kalbino Valdonė MINCIŪTĖ

Artuma 2014 m. spalis

25

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

26

Alfredas Adleris ir Carlas Gustavas Jungas Homoseksualumas: nuodėmė, liga ar natūrali savybė? (VIII) Gintautas VAITOŠKA terapeutas aprašo daug subtilių psichologinės dinamikos niuansų, tačiau čia apsiribosime knygos pabaigoje pateikiamais problemų apibendrinimais: „Varomuoju ir įtvirtinančiu homoseksualizmo faktoriumi reikia laikyti tam tikrą vienašališką homoseksualią perspektyvą, kuri kyla iš priešingos gimties partnerio baimės ir kaip apsauga gali susiformuoti egoistiškiems ir liguistai ambicingiems vaikams.

Homoseksualumas yra nepavykęs žemesniais save laikančių asmenų bandymas kompensuoti [nepilnavertiškumo jausmą] <...>. Jis reiškia maištą prieš visuomenės reikalavimus ir siekia tariamo, subjektyvia logika pagrįsto triumfo. Šalia seksualinių manifestacijų, tiek homoseksualūs vyrai, tiek moterys siekia fiktyvaus viršenybės jausmo naudodami triukus, asocialius veiksmus ar nepasitenkinimo gestus. Šio Alfredas Adleris maišto šaknys slypi skriaudžiaHomoseksualumas yra mo, priešiškunepavykęs žemesniais mą šeimoje pasave laikančių asmenų tiriančio vaiko bandymas kompensuoti išgyvenimuose. nepilnavertiškumo jausmą.

Ir atvirkščiai: homoseksualumo atmetimas spontaniškai kyla iš socialinio intereso; [homoseksualumas] stiprėja ar silpsta priklausomai nuo socialinio intereso stiprumo.“ Jei skaitytojas pamena du homoseksualaus potraukio psichologinės dinamikos aspektus, čia Adleris gerai aprašo būtent antrąjį jos aspektą: pyktį ant savo draugijon nepri-

Negi ir šie psichoterapijos „banginiai“ potraukį tai pačiai gimčiai laikė sutrikimu? Žinoma, galima šiuos autoritetus nurašyti senovei ar siauram patriarchaliniam mąstymui – vis dėlto tai padaryti šiuolaikinei psichologijai kebloka. Freudas, Adleris ir Jungas teisėtai laikomi gelmių psichologijos atradėjais.

Alfredas Adleris (1870–1937) kartu su gilia meile pacientui, kurią liudija jo, kaip psichoterapeuto, sėkmė, pasižymėjo aštriu neurotinių problemų vertinimu. Tai Adlerio terminą vartojame kalbėdami apie kompleksus, o ir žiupsnelis skepsio, kuriuo paskaniname tą žodį, gerai matomas šio Vienos gydytojo portretinėse nuotraukose. Kompleksuotas žmogus kenčia, nes nemyli savęs.

Tačiau dėl to, kad nevisavertiškumo jausmas neišvengiamai sukelia viršenybės troškimą, toks žmogus neretai ir pats kankina kitus įvairiomis formomis, priklausomai nuo paveldėto temperamento ir susiformavusio asmenybės tipo. Visi girdėjome apie Napoleono kompleksą; žemo ūgio tironą šiuo metu galima pamatyti Maskvoje, o mažesnio masto vadovauti norinčių ir tai su įkvėpimu darančių asmenybių – ir Vilniuje.

Kompleksai, baimės ir dar gilesnės Conchitos Dešrelės vardo „prasmės“ Kūno išvaizda yra tik viena nevisavertiškumo jausmo priežasčių ir, jei tiksliau kalbėsime,– tik viena galimybių jam atsirasti, o ne priežastis. Normaliai vaiko savigarbai susiformuoti reikalingas geras ryšys su laiminga mama bei tėčiu. Toks vaikas jaučiasi mylimas ir pats myli – tarnauja savo artimiesiems; Adleris tokią sveikatos būklę apibūdino „bendrystės jausmu“ (vok. Gemeinschaftsgefül) arba, kaip verčiama į anglų kalbą, „socialiniu interesu“. Turėti bendrystės jausmą gali bet kokio sudėjimo vaikas, taip pat gali ir neturėti. Pastaruoju atveju jis jaučiasi prastesnis už kitus ir visokiais būdais – pavyzdžiui, kad ir nuolat sirgdamas ar būdamas itin jautrus ir visų pažeidžiamas, – nori valdyti padėtį. Kūnas, žinoma, turi reikšmės: smulkesnio sudėjimo berniukas viršenybės sieks kitaip, negu tas, kuris suvokia savo kumščio jėgą.

Vyrų homoseksualų potraukį Adleris aiškino daug nesvyruodamas: tai iš baimės kylantis moters vengimas.

Knygoje „Homoseksualumo problema“ žymusis psichoArtuma 2014 m. spalis

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

ėmusio tėvo bei kiemo berniūkščių ir norą vieną dieną „jiems parodyti“. Kaip minėjome, šios emocijos reiškiasi kartu su pozityviąja potraukio puse – tų nepasiektųjų „herojų“ idealizavimu. Be nuolatinės šventės nuotaikos (gay), „linksmuolių“ judėjime netrūksta pykčio ir keršto – ypač tų, kurie šio potraukio linksmu dalyku nelaiko, atžvilgiu. Štai toliau tyrinėjant Conchitos Wurst vardą, apie kurį rašėme liepos–rugpjūčio mėnesio numeryje, aiškėja dar daugiasluoksniškesnis Tomo Neuwirtho cinizmas: vokiškasis Wurst – dešra – vulgarioje kalboje reiškia vyrišką gimties organą, o Conchitos vardas ispanų kalboje yra mažybinis vardo Concepción variantas. Concepción reiškia „Nekaltasis Prasidėjimas“; tačiau concha ispaniškai reiškia ir kriauklę, conchita mažąja raide – kriauklelę, taip pat žodį, kuriuo Pietų Amerikos vulgarioje kalboje pavadinamas vyro gimtinį organą atitinkantis moteriškasis. Tad pilna „Conchitos Dešrelės“ semantika išties daugialypė, ir Adlerio aprašyta psichologinė kerštavimo dinamika katalikams čia, regis, pataiko kaip pirštu į akį.

Carlas Gustavas Jungas Palikime rūstųjį Adlerį ir pažiūrėkime į Carlo Gustavo Jungo (1875–1961) požiūrį. Jungas apie homoseksualumą rašė nedaug (gal dėl to, kad garsėjo kaip moterų širdžių ėdikas?..), tačiau pastebėjimai daugiasluoksniai, kaip ir jo paties asmenybė. Sunku pasakyti, ar dėl labai artimo ryšio su motina, ar sekdamas tuo metu jau išsakytomis Freudo mintimis (1905-ųjų „Trijose esė apie seksualumo teoriją“), pirmoje savo mokslinės karjeros pusėje Jungas teigė, jog vyrų homoseksualumas yra susijęs su pasąmoniniu negalėjimu atsiskirti nuo motinos. Vėlesniame laikotarpyje, kalbėdamas apie žmogaus asmenybėje glūdinčius moteriškumo (anima) ir vyriškumo (animus) giluminius įvaizdžius (archetipus), Jungas teigia, kad homoseksualūs vyrai susiaurina savo tapatybę iki moteriškojo animos archetipo, o savyje silpniau jaučiamą vyriškumą idealizuoja kituose vyruose. Galima pastebėti, jog šie abu Jungo aiškinimai iš esmės sutampa su vyriškos tapatybės sužeistumu, kuris, kaip jau rašėme pirmuose ciklo straipsniuose, yra pagrindinis homoseksualaus potraukio psichodinaminis veiksnys. Žymi šveicarų jungistė Jolanda Jacobi Jungo požiūrį į vyrų homoseksualumą reziumavo taip: „Homoseksualumas yra išstumta į pasąmonę, neišvystyta vyriška tapatybė vyro asmenybėj... kuri, užuot išskleista iš jo paties psichikos gelmių, yra ieškoma kūniškoje plotmėje per susijungimą (angl. fusion) su kitu vyru.“ Kaip matysime vėliau, kaip tik toks vyriškos tapatybės išskleidimas iš vidaus (psichologinio konsultavimo, išgydymo tarnysčių ir kitu metu) gali būti „kaltas“, kad gimtinis potraukis nukrypsta natūralia kryptimi.

Laiške Freudui 1910 m. Jungas prabėgomis pastebi, kad homoseksualumas yra tam tikra kontracepcijos forma. Pastebėjimas tiesmukas ir gal net kiek ciniškas: juk išties santykiai su berniuku, kaip užsimena ir žymus Se-

novės Graikijoje paplitusio homoseksualumo tyrinėtojas Kennethas Jamesas Doveris, negresia nėštumu. Ši „logika“, regis, tinka ir homoseksualumo skandalui Katalikų Bažnyčioje. Ji, be abejo, įpila žibalo į celibato panaikinimo šalininkų ugnį. Tačiau greičiau čia kaltas ne celibatas, o visuomenės seksualizacija – ar, lietuviškai kalbant, sugašlėjimas. Žymaus Der Spiegel žurnalo duomenimis, nuo 1995 iki 2009 metų Vokietijoje buvo užfiksuoti Carlas Gustavas Jungas

Homoseksualūs vyrai susiaurina savo tapatybę iki moteriškojo animos archetipo, o savyje silpniau jaučiamą vyriškumą idealizuoja kituose vyruose.

94 vaikų tvirkinimo atvejai, kai tvirkintojas buvo kunigas ar pasaulietis bažnyčios darbuotojas. Tačiau kaip interviu Cicero žurnalui (2010 m. kovo mėn.) teigia vienas žymiausių tos šalies kriminalinės psichiatrijos specialistų Hansas-Ludwigas Kröberis, kasmet bendrai Vokietijos visuomenėje tokių nusikaltimų prieš vaikus užfiksuojama apie 15 tūkstančių. Žinoma, kad ir kaip retai, palyginti su šiais tūkstančiais atvejų, tokį nusikaltimą įvykdytų Bažnyčios nariai, jo svoris yra ypač sunkus.

Reliatyvizmo diktatūros sąlygomis šiuolaikiniams adleriečiams ir jungistams – kaip, beje, ir psichoanalitikams – pritarti trijų psichoterapijos milžinų požiūriui į homoseksualumą yra neparastai sunku. Populiarus tai darydamas nebūsi.

Vis dėlto drąsių specialistų yra visose trijose mokyklose. Štai viena Jungo mokyklos terapeutė kvestionuoja savo paciento po 20 metų gyvenimo santuokoje „pagaliau atėjusį supratimą“, kad jis yra homoseksualus (politiškai korektiškas profesijos standartas reikalauja sveikinti tokį žmogaus „savęs atradimą“ kaip jo psichinės sveikatos sužydėjimą...).

Palikęs santuoką, vyras metėsi į homoseksualiam gyvenimo stiliui būdingus santykius su daugybe kitų vyrų. Tačiau promiskuiteto (t. y. santykiavimo su daugeliu) priežastis psichologijoje labai gerai žinoma. Tai mėginimas užpildyti sielos tuštumą, atsiradusią dėl nepalankiai susiklosčiusios asmenybės raidos vaikystėje. Jokie „susijungimai“ šios tuštumos nepanaikina, o tik padidina, pagilindami ją dar viena išnaudojimo/pasinaudojimo santykio patirtimi.

Artuma 2014 m. spalis

27

Veidu į vaiką

28

Kodėl sunku rašyti ir skaityti?

Ugdymo menas įsiklausant į vaiką Paul LEMOINE tas, vaiko žeminimas ar įžeidinėjimas, labai greitai nežymią, beveik netrukdančią disleksiją paverčia tikru vargu.

Tokį dalyką stebėjau dviejų savo sūnų atveju, ypač iškalbinga vieno jų istorija – berniukas baigė ketvirtą klasę turėdamas vos pastebimą disleksiją, tačiau dėl absurdiško penktos klasės mokytojo užsispyrimo (jis buvo visiškai nedovanotinas, nes daugelį kartų mokytoją perspėjau) jo disgrafijos sunkumai tapo beveik nebepataisomi!

Emociniai veiksniai, ko gero, daug svarbesni. Kai kurie autoriai teigia, jog būtent jie tampa disleksijos priežastimi. Tai gali būti mamos ir vaiko konfliktas, emocinės traumos (ypač dėl kito vaiko gimimo) bei traumos, sukeltos pedagoginių klaidų.

Iš tiesų emocinius veiksnius laikau vienomis iš pagrindinių, svarbiausių disleksijos priežasčių, kitais atvejais jie tampa tiesiog padėtį apsunkinančiu dalyku, ir tai nesunku suprasti: jei vaikui sunkiai sekasi skaityti, jei jis neišmoksta to daryti mechaniškai ir yra priverstas įdėti didžiules pastangas, idant susikauptų ir suprastų skaitomus ženklus, tai susikaupti visai nebegali, kai jo dėmesį ima blaškyti didelį poveikį turintys emociniai veiksniai; be to, emociniai veiksniai susiformuoja ir kaip disleksijos padarinys, kitaip ir negali būti, nes vaikas praranda mokymosi džiaugsmą, nusivilia labai varginančiu skaitymu ir juo visai nebesidomi, nes nesupranta to, ką skaito. Vaikas jaučiasi pažemintas, kad yra ne toks, kaip visi, jaučia aplinkinių nesupratimą, dėl to atsiranda kaltės jausmas, jis praranda bet kokį pasitikėjimą savimi. Taip patenkama į užburtą ratą: dėl disleksijos kyla rimtų emocinių sunkumų, o dėl jų bet kokios pastangos išmokti skaityti tampa neįmanomos, todėl disleksija dar sustiprėja, virsdama visišku priešiškumu mokyklai. Taip skaitymo sunkumas tampa neįveikiama problema.

Rugsėjo „Artumoje“ aiškinomės, kas yra disleksija ir disgrafija, kitaip – skaitymo ir rašymo sutrikimai, bei kaip jie pasireiškia. Šįkart pažvelkime, kokios yra šio reiškinio priežastys.

Man atrodo akivaizdu, jog tai susiję su žmogaus organizmu: disleksija dažnai paveldima kaip vyraujantis bruožas, ypač tarp berniukų (trys ketvirtadaliai atvejų).

Tai visiškai nesusiję su intelekto sutrikimu, bet akivaizdu, kad smegenyse vyksta kažkas ypatinga. Bet kas?

Disleksija dažnai lydi kalbos sutrikimus. Vis dėto manau, jog pastarieji jau yra disleksijos požymiai, o ne priežastis; be to, kalbos sutrikimai tik paaštrėja, jei iš vaiko šaipomasi ir jis dėl to išgyvena nerimą.

Anksčiau būdavo pabrėžiama, kad su disleksija dažniau susiduria kairiarankiai. Tačiau šiuolaikiniai tyrimai, nors ir patvirtina šį dažnumą, laiko jį nepakankamu, kad būtų reikšmingas.

Ilgą laiką daug įtikinamiau man atrodė raidžių painiojimo ir keitimo vietomis problemą aiškinti lateralizacijos (procesas, pasiskirstant psichines funkcijas tarp dešiniojo ir kairiojo pusrutulių arba dešinės bei kairės kūno pusės) sutrikimu ir dar nepakankamu vaiko orientavimusi erdvėje. Deja, nors ir keista, dėl disleksijos kenčia ir labai guviai, tiksliai besiorientuojantys žmonės.

Tyrinėjant akių raumenų ir nervų judėjimą kilo mintis: gal disleksijos sutrikimą turintis žmogus linkęs skaityti iš dešinės į kairę (taip būtų galima paaiškinti raidžių keitimą vietomis)? Tačiau ir tai man neatrodo labai įtikinama. O gal toks žmogus tiesiog be tvarkos akimis „šluoja“ raides? Toks paaiškinimas, manyčiau, tikslesnis. Tačiau tai, ko gero, padarinys, o ne skaitymo sunkumų priežastis: žmogui, abejojančiam dėl raidės formos ar žodžio sandaros, tiesiog labai dažnai tenka akimis grįžti atgal.

Ugdymo veiksniai, be abejo, irgi svarbūs, tačiau nieko per daug nesureikšminkime. Šie veiksniai tiesiog truputį apsunkina situaciją. Tokie dalykai, kaip per ankstyvas mokymas skaityti (ypač tuomet, jei vaikas turi kalbos sutrikimų arba erdvinės orientacijos sunkumų), viso žodžio skaitymo metodo taikymas, o ypač mokytojų netakJolantos Klietkutės asociatyvinė nuotrauka

Artuma 2014 m. spalis

Taigi, norint įveikti disleksijos problemą, svarbiausia išeiti iš to pragaištingo rato. Kaip tai padaryti, pasiaiškinsime kitą kartą.

Tęsinys. Pradžia 2011 m. sausio „Artumos“ numeryje.

Iš knygos „PERDUOTI MEILĘ. Ugdymo menas“ (Transmettre l’amour. L’art de bien éduquer, © Nouvelle cité, 2007).Vertė Ilona VALUJEVIČIENĖ.

Publikaciją remia privatus Vokietijos fondas

Akiračiai

Lietuvos turtas –

Juozas TumasVaižgantas

Apie Vytauto Didžiojo universiteto docento bei garbės daktaro, kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto visuomeninį, tautos gaivinimo, politinį ir literatūrinį darbą parašyta tiek daug, kad būtų netikslinga ir net per drąsu gvildenti jo veiklą nemoksliniame leidinyje. Šiame kukliame straipsnyje tebus vos vos prisiliesta prie kai kurių jo gyvenimo aspektų ir šios nestandartinės, iškilios, tiesaus būdo asmenybės bruožų. Tai buvo netelpantis į savo laikotarpį kunigas. Maža to, žmogus, patyręs didžiulę viso gyvenimo meilę. Jos vardas – Lietuva.

Juozas Tumas-Vaižgantas. Kaunas, 1923 m.

Ištakos

gų kreivų žvilgsnių. Jo aktyvumas, didelis judrumas, nepaJuozas Tumas buvo aukštaitis. Gimė gražiame Anykš- prastas populiarumas valstiečių tarpe ir intensyvi lietuvybės čių krašte, Svėdasų valsčiuje, Maleišių kaime. Į pasaulį veikla kėlė nerimą to meto kurijai. Lyg to negana, jaunasis atėjo 1869 m. rugsėjį kaip dešimtas vaikas pasiturinčių kunigas palaikė artimus ryšius su knygnešiais (jo brolis Joūkininkų Tumų – Anupro ir Barboros Baltuškaitės – šei- nas už knygnešystę net kalėjo), platino lietuvišką spaudą, moje. Iš dešimtuko užaugo tik penki: trys seserys ir du mokė kaimietukus rašto, skatino steigti tautines pradines broliai. Vaikelis gimė sekmadienį, Sumos metu, tad mo- mokyklas, pats steigė lietuviškus periodinius leidinius ir aktina pasakiusi, kad skiria jį kunigystei. Dėl to augantį tyviai juose bendradarbiavo. Nenuostabu, kad carinės Rusiberniuką pravardžiavo „kunigėliu“, nė neįtardami, jog jos žandarams ir sulenkintai dvasininkijai bei dvarininkams kaimo gatve bėgioja ne tik būsimas kunigas, bet ir žymus toks smarkus kunigas nepatiko. Tačiau jokiais kitais požiūvisuomenės veikėjas, savitas bebaimis, niekam niekada riais prie jo prikibti nebuvo galima. Negėrė, nerūkė, nelošė nesilankstantis, nemeluojantis tobulas Kristaus ir žmo- kortomis, gyveno griežtame celibate, viską, ką turėdavo, atinių tarnas. Maža to, dar ir tautos gaivintojas. duodavo stokojantiems. Trumpai sakant, buvo tobulas kuBerniuko būta labai gabaus. Dvynigas. Bet... Bet garsiai reiškė savo Pirmoji Vaižganto knyga. Tilžė, 1902 m. nuomonę, neužsidarė kunigų luolikos su pagyrimu baigė Kunigiškių mokyklą, o devyniolikos Dinabarko mo rėmuose, bendravo su pasaulie(dabar Daugpilis) realinę gimnaziją. čiais ir niekam nepataikavo. Tokio Dar būdamas gimnazistu susidomėelgesio vaisiai – kunigas „be vietos“. jo tautiniu atgimimu, skaitė „Aušrą“, Jį kilnojo iš vieno gūdaus užkampio susipažino su Jonu Jablonskiu. Pamėį kitą, niekur neleisdami užsibūti. go knygas, gilinosi į didžiųjų klasikų Dvejus metus dirbo vikaru kūrybą, išmoko kalbų. 1888–1893 m.

Mintaujoje (dabar Jelgava Latvimokėsi Kauno kunigų seminarijoje. joje), trejus Mosėdyje, visai trumTada ir pradėjo rašyti į religinę spaupai Kuliuose (Plungės r.), nė metų dą, aktyviai įsijungė į dešiniųjų visuoneišbuvo Micaičiuose (Šiaulių r.), meninę veiklą, dalyvavo slaptuose lietrejus klebonavo Vadaktėliuose tuvių draugijų susibūrimuose.

(Panevėžio r.), paskui trumpai Si1893 m. Kaune priėmė kunigysdabrave (Radviliškio r.), Stakiuose tės šventimus.

(Jurbarko r.). O štai Vilniuje išbuvo net ketverius metus. Po to Kunigas „be vietos“ buvo Laižuva (Mažeikių r.), Ryga, Persisunkęs lietuvybe Tumas suSankt Peterburgas, Stokholmas ir laukė lenkuojančių dvarininkų ir kunivėl Vilnius.

Artuma 2014 m. spalis

29

Akiračiai

Nuo 1920 m. Juozas Tumas, suremontavęs Kauno Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčią (kitaip vadinamą Vytautine), tapęs populiariausiu bene visoje Lietuvoje kunigu, dirbo jos rektoriumi vos ne iki mirties.

Tumas – žurnalistas, rašytojas, visuomenininkas, politikas Kaip minėta, rašinėti Tumas pradėjo dar gimnazijoje. Pasirašydavo „Juozapas iš Popšutės“. Būdamas Mosėdžio vikaru, įkūrė religinį laikraštį „Tėvynės sargas“ ir jį redagavo. Vikaraudamas Kuliuose leido žurnalą inteligentijai „Žinyčia“. Nuolat rašydavo „litvomanų“ periodinei spaudai. 1907 m. dirbo „Vilniaus žinių“ redakcijoje, o nuo 1907 m. iki 1911 m. drauge su Antanu Smetona įsteigtame „Vilties“ laikraštyje. Pirmojo pasaulinio karo metais Rygoje darbavosi „Rygos garse“. 1918 m. redagavo „Lietuvos aidą“, o nuo 1919 m. ir katalikišką dienraštį „Nepriklausoma Lietuva“. Kaune redagavo laikraštį „Tauta“, žurnalą „Trimitas“, paveldo leidinį „Mūsų senovė“.

G r o ž i n ė s l i t e ra t ūros kūrinius pasirašydavo Vaižganto (senovės lietuvių linų ir kanapių dievas – V. I.) vardu. Literatūrinis Vaižganto palikimas gausus ir savitas. Jis rašė apie kaimo gyvenimą, kaimiečių, kuriuos puikiai pažinojo, būdą. Vaižganto kūrinių prototipai yra realūs jo aplinkos žmonės.

Kalba sodri, nepaprastai žodinga. Vaižgantas puikus pasakotojas. Tekstuose rasi visko: lyriškumo, neįkyrios didaktikos, kriticizmo, romantikos. Apstu anekdotiškų situacijų. Jis nušviečia savo meto kaimo kultūros ypatumus, nacioŠalia Vytauto bažnyčios su šuneliu Kauku.

Kaunas, 1928 m. nalinius lietuvių bruožus. „Pragiedruliai“, „Dėdės ir dėdienės“, „Nebylys“, „Rimai ir Nerimai“ visam laikui tapo lietuviškosios raštijos klasika.

Visuomeninė Tumo veikla prasidėjo nuo ryšių su knygnešiais ir lietuviškos spaudos platinimo. Dėl to buvo patrauktas ir baudžiamojon atsakomybėn, sekamas žandarų. Šalia ganytojiško darbo, uoliai dirbo tautos atgimimo labui. Gyvendamas Vilniuje buvo Lietuvos mokslo draugijos, Dailės draugijos, „Rūtos“ draugijos narys. 1911 m. vyko į JAV rinkti lėšų „Saulės“ draugijai. Beje, Amerika jam visiškai nepatiko, apie tai ir parašė („Ten gera, kur mūsų nėra, arba neapleiskime Tėvynės!“). Sankt Peterburge veikė komitete nukentėjusiems nuo karo šelpti. Vėliau,

30

Artuma 2014 m. spalis

jau Vilniuje, tą patį darė irgi tokiame pačiame komitete.

Juozas Tumas yra vienas iš Karo muziejaus Kaune steigėjų, taip pat įkūrė VDU Rašliavos muziejų. Aktyviai darbavosi Knygos mėgėjų draugijoje, buvo valdybos narys ir iždininkas. Veikė ir Lietuvos skautų organizacijoje.

Juozas Tumas – pirmasis Lietuvių rašytojų ir žurnalistų sąjungos pirmininkas.

1915–1918 m. įkūrė Tautos pažangos partiją, dalyvavo Sankt Peterburge vykusiame Lietuvių seime, Pasaulio lietuvių konferencijoje Švedijoje. Vėliau simpatizavo tautininkams, buvo net įstojęs į šią partiją.

Sutemos Taip jau nutinka, jog pradėjusį senti žmogų mūsų visuomenė linkusi nuvertinti, atmesti ir... tuo pačiu pribaigti. Populiarusis Vytautinės rektorius nuolat užkliūdavo savo vyresnybei. Šiandien graudu ir juokinga skaityti iš kurijos plaukusius kunigo Juozo Tumo pašto dėžutėn laiškus. Bet tada viskas atrodė kitaip.

Per 60 metų jubiliejų persiritęs Juozas Tumas-Vaižgantas gana greit neteko pareigų universitete ir Vytautinėje. Bandė atsidėti kūrybai, bet sveikata iro. Vos 64 metų, pasak jo paties, tapęs kazionnyj ravin (rus. „valdiškas rabinas“), mirė giminaičio Petro Klimo namuose. Paliko 250 litų, senus kailinius, per 2 000 knygų ir kanarėles su narveliu, gailiai čiulbėjusias jo mirties akimirką. Tiek „materijos“ teužgyveno šis doras kunigas, atsidavęs savo Tėvynei pilietis ir labai tiesus, neveidmainiaujantis žmogus. Nuskriaustas, bet pats nieko nenuskriaudęs.

Keli Juozo Tumo-Vaižganto portreto štrichai Savo prigimtimi jis buvo kaimo žmogus. Kunigystė suformavo jo tvirtą dorovę, nesavanaudiškumą, pasiaukojimą artimui. Sveiko valstietiško mąstymo pradai skatino jį elgtis ne tik teisingai, bet ir racionaliai. Tumo laikais bažnytinei santuokai būdavo privaloma išpažintis.

Kanauninkas neretai su šiuo reikalavimu prasilenkdavo.

Sutuokdavo katalikus su kitatikiais ar laisvamaniais, tai ką jau kalbėti apie išpažintį? Pasiaiškindavo paprastai: „Jauni negi vakarais poterius kalba? Geriau tegu vaikai šeimoje auga, negu benkartais lakstytų!“ Kalbėdamas žodžių nesirinko. Zakristijonas pasiskolino iš teatro „Carmen“ dekoracijas ir iš jų padarė Kristaus kapą. Vaižgantas viešai pagyrė: „Ale gražiai padarei iš tokių bezdalų!“ Kartą studentai į jo paskaitą atnešė šviežią „Trečio fronto“ numerį ir pareiškė: „Nauja srovė išėjo.“ Tumas atrėžė: „Keturi vyrai primyžo – štai jums ir srovė!“ Kartą pacitavęs kunigo poeto Antano Vienažindžio eiles, Vaižgantas virktelėjo: „Paseno padla!“ Labai nemėgo besidažančių moterų. Apie jas vis kartodavo: „Visa tai tam, kad vyrus apgautų. Nuprausk ir bus baidyklė!“ Beje, damoms girdint...

Juozas Tumas-Vaižgantas buvo be galo, be krašto paprastas. Viename iš keturių savo buto kambarių įren-

Akiračiai

gė zakristiją, tad ateiti pas jį galėdavo bet kas. Likę trys kambariai nedidukai, baldeliai menki, apgailėtina siaura geležinė lovelė, indaujoje visai varganas servizas. Dėl savo majestoto galvos nelaužė: ilgokai pats šluodavo gatvę prie bažnyčios, valydavo sniegą. Nuvažiavęs kaiman pas gimines, basas braidydavo po pievas, su bernais eidavo dalgiais šieno pjauti. Jo mėgstamiausias „delikatesas“ buvo obuoliai su juoda kaimiška duona. Alkoholio nemėgo ir mėgstančius išgerti rūsčiai bardavo.

Per Tumo paskaitas universitete auditorijos būdavo sausakimšos. Ateidavo ne tik filologų, bet ir kitų fakultetų studentų. Tačiau kaip dėstytojas ir egzaminatorius garsėjo itin dideliu reiklumu.

Niekas niekada negalėjo jam prikišti nederamų santykių su jokia moterimi. Celibato nepažeisdavo. Sykį nutiko gana neįprastas dalykas, puikiai apibūdinantis Tumo vidinį tyrumą ir aukštą moralinę kultūrą. Tuometis Lietuvos ambasadorius Prancūzijoje Tumo giminaitis Petras Klimas nusivedė jį į teatrą, kur netradicinį baletą šoko beveik nuogos moterys. Tumas buvo pakerėtas moters kūno grožio, aikčiojo nenustodamas žavėtis Dievo kūrinio tobulumu. Ir jokių nepadorių kalbų! Tai buvo grynai estetinis susižavėjimas, be kažkokių „kreivų“ minčių.

Klimas buvo labai nustebęs.

Kanauninkas nepaprastai mėgo teatrą. Lankė ne tik operos, baleto, bet ir dramos spektaklius. Dėl to labai pyko arkivyskupas Juozapas Skvireckas, vyskupas Pranciškus Karevičius; jų nuomone, teatras buvo kunigui netinkama vieta. Tačiau Tumas, nors ir gaudamas „pipirų“, teatre sėdėdavo nuolatos. Netgi pirmoje eilėje! Bičiuliavosi su Kipru Petrausku, Antanu Sodeika, Adele Galauniene. Vytautinėje nuolatos skambėdavo sakralinės muzikos klasika, kurią atlikdavo garsūs operos solistai. Beje, muziką Tumas irgi gerai išmanė.

Jo pamokslų klausyti žmonės suplaukdavo iš viso Kauno. Juozo Tumo populiarumas buvo milžiniškas. Kai visi dvasininkai atsisakė aukoti šv. Mišias ir su apeigom laidoti laisvamanę, be to, pakankamai smerktino elgesio Juliją Žymantienę-Žemaitę, Tumas buvo vienintelis kunigas Lietuvoje, sutikęs tai padaryti.

Paprastas, nuoširdus, visus atjaučiantis kanauninkas elgėsi tikrai nestandartiškai. Ankstų rytą mėgdavo basas ir gerokai apiplyšęs išeiti pasivaikščioti. Pradėdavo trasą nuo „cimbruvkos“ (tada taip vadindavo netoli Vytautinės buvusią prieplauką) ir patraukdavo į Aleksoto šlaitus.

Sykį jį policininkas areštavo už... valkatavimą ir atvedė į nuovadą. Žinoma, po to būta viršininko atsiprašinėjimų, teisinimosi ir pan. Sykį iškyloje visiems stovint ant stataus Nemuno skardžio ir svarstant, kaip nusileisti prie upės, kur jau laukė laivelis, Tumas pasikėlė sutaną ir šaltakraujiškai nučiuožė ant užpakalio žemyn. Tada jo pavyzdžiu pasekė ir kiti. Laisvės alėjoje, netoli Įgulos bažnyčios, nusipirkęs naujus batus juos apsiavė ir tuoj pat nutrynė kojas. Nusiavė, sudėjo į dėžutę ir ramiausiai pa-

traukė centrine gatve basas namo. Jam skrybėles kilnojo pakeliui sutikti ministras pirmininkas, Kipras Petrauskas, kiti žymūs žmonės, o basas kanauninkas su batais rankoje jiems rimtai atsakinėjo į sveikinimus.

Kai prezidento Aleksandro Stulginskio pareigūnai areštavo politinį oponentą eksprezidentą Antaną Smetoną, Tumas teatro salėje per antraktą sukėlė triukšmą ten buvusiam Stulginskiui ir sulaukė didelio visų žiūrovų palaikymo. Įsikišo policija. Bet kaipgi teisti už tvarkos trikdymą viešumoje visų mylimą kunigą?! Teisėjas pasielgė saliamoniškai. Tumą nubaudė vienos paros areštu atliekant jį savo namuose. Kas be ko, iš kurijos pylos kanauninkas gavo...

Savo namuose. Kaunas, 1931 m.

Savo gerumu, linksmu būdu ir optimizmu Tumas žmones prie savęs traukė lyg magnetas. Šelpė visus, kas tik paprašė. Kai viską išdalijęs nebeturėdavo pinigų, ant savo buto durų pakabindavo raštelį: „Pinigų neskolinu, pats skolinuosi.“ Žinoma, daugelis tų skolų negrąžindavo. Nepaisant dešiniųjų pažiūrų, užstodavo ir remdavo gabų kairiuojantį jaunimą.

Nors visada būdavo linksmas, jo aplinkos žmonės spėjo jį esant labai vienišą. Tai jau visai aiškiai matėsi paskutiniaisiais gyvenimo metais. Labai graudu, jog mylinčios ir visada ištikimos būtybės tebuvo jo šunelis taksas Kaukas ir kanarėlės.

Štai toks Juozas Tumas-Vaižgantas išliko amžininkų prisiminimuose ir gana gausiuose rašytiniuose šaltiniuose.

Parengė Vanda IBIANSKA Nuotraukos iš Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvų

Artuma 2014 m. spalis

31

Atokvėpio valandai

32

Draugas Don Kamilis

Trys žiemkenčio laiškai (II) Giovannino GUARESCHI Steponas dirbo uoliai, tačiau klausėsi kiekvieno garso, kad nebūtų netikėtai užkluptas. Kažkas artėjo nuo kolchozo. Dar jam tebesant už pusės mylios, automobilio sirena Steponas davė ženklą Peponiui ir Don Kamiliui apie artėjantį pavojų.

Tai buvo ne draugas vairuotojas, kaip Steponas buvo būgštavęs, bet vienas iš italų, tas didelėmis ausimis.

Jis lėtai artėjo ir vos tik pasiekė autobusą, Steponas jį sustabdė vietoje: – Pagelbėk man, drauge, ligi kiti grįš.

Draugas Sparva nedelsdamas nusivilko apsiaustą ir atsigulė ant žemės. Tuo pat metu atskubėjo ir Peponis su Don Kamiliu. Peponis tuojau nustūmė Sparvą šalin: – Leisk mane!

Draugas Sparva skuduru nusišluostė rankas, paskui ant pečių užsimetė apsiaustą. Jis valandėlę trypė šalia Don Kamilio, paskui sutelkė visą savo drąsą ir prabilo: – Drauge, jei tu nesi užimtas, norėčiau su tavimi pasikalbėti.

– Čia technikų darbas, – atsakė Don Kamilis. – Eime pasikalbėti, drauge.

Jie pamažu nutolo šiaurės kryptimi.

– Drauge, – prabilo draugas Sparva, ir galėjai pastebėti jo sumišimą, – tu pasakei daug teisingų dalykų, ir aš pritariu tau. Tačiau tu klysti bendrai kalbėdamas apie ūkininkus. Mieste darbininkus jungia fabrikai, ir ten jie turi daugiau ryšio su pažanga ir politiniu gyvenimu. Kaime ūkininkai dirba pavieniui ir negali išvystyti bendruomeniškumo jausmo. Sunku jiems išaiškinti kai kuriuos dalykus. Ne visada pasiseka. Tačiau esama tokių, kurie tai suprato ir yra aktyvūs.

Draugas Sparva savo suaižėjusiu nuo vėjų, kaulėtu veidu bei didelėmis ausimis kiekvienam galėjo sukelti užuojautą. Don Kamilis jautėsi nuginkluotas.

– Žinau, kad tu esi labai veiklus draugas, – atsakė jis. – Galbūt aš neapdairiai kalbėjau ir nepagalvojau, jog pažeisiu tavo luomo savigarbą.

– Ne, visa, ką pasakei, yra tiesa, – konstatavo draugas Sparva. – Ūkininkų klasė tikrai yra tokia, kaip ją pavaizdavai, bet ji pasikeis. Šiandien tai neįmanoma, nes dar per daug yra senių, o seniai kaime daug reiškia. Jie turi daug prietarų, ir daugumas jų samprotavimų yra atžagariai; bet kaip tu prieštarausi žmonėms, kurie skurdo visą gyvenimą. Partija yra teisi, bet seniai įsakinėja. Partija kalba proArtuma 2014 m. spalis

tui, o seniai kalba širdžiai, ir labai dažnai širdis priverčia protą nutilti – net ir tų, kurie savo padėtį aiškiai supranta.

– Drauge, aš užaugau tarp ūkininkų ir tave puikiai suprantu, – atsakė Don Kamilis. – Tai sunki kaimo problema, ir kaip tik dėl to turi būti sustiprinta propaganda.

Valandėlę jie žingsniavo tylėdami.

– Drauge, – staiga prabilo draugas Sparva. – Aš gyvenu sodyboje, pačiame lygumos viduryje, ir mano šeima nuomoja tą dvarą pusiau jau 120 metų. Be žmonos ir vaikų, ten kartu gyvena mano tėvas, kuris yra 75 metų amžiaus, ir motina, kuriai 73 metai. Mano tėvai kartą per metus nueina į kaimą, o mieste jie buvo tik kartą gyvenime. Ką begalėčiau jiems išaiškinti? Ypač po to, kai taip atsitiko...

Don Kamilis klausiamai pažvelgė į jį.

– Drauge, – padrąsino jį, – ramiai kalbėk. Tavęs klauso žmogus, ne partija.

Draugas Sparva papurtė galvą.

– Aš turėjau penkeriais metais jaunesnį brolį, – pareiškė jis. – Karas jį atėmė. Mano tėvas su tuo apsiprato, bet motina ne. Kai tik ji sužinojo, kad važiuoju į Rusiją, man nedavė ramybės. Aš turėjau dešimtį kartų prisiekti, kad šį tą atliksiu...

– Kur jis žuvo? – paklausė Don Kamilis.

– Jaunuolis ėjo, kur buvo siunčiamas. Čia, šioje apylinkėje, jis žuvo 1942 metų pabaigoje, apie Kalėdas.

Tai pasakęs draugas giliai atsiduso.

– Motina vertė mane prisiekti, kad iš paskutiniųjų stengsiuosi surasti jo kapą ir šitą uždegti prie jo kryžiaus.

Don Kamilis pamatė Sparvos rankoje sublizgant žvakę.

– Aš tave gerai suprantu, drauge, – pasakė jis, – bet kaip tu 22 milijonų kvadratinių kilometrų plote rasi tą sklypelį, kuriame palaidotas tavo brolis?

Draugas Sparva iš kišenės išsitraukė nušiurusią piniginę ir joje uoliai pasirausė.

– Štai, – parodė pageltusią nuotrauką. – Fronto kapelionas ją perdavė mano motinai. Antroje jos pusėje yra kaimo pavadinimas ir tikslus planas.

Don Kamilis pažiūrėjo į antrąją pusę, paskui nuotrauką grąžino Sparvai.

– Supranti, drauge, – kalbėjo Sparva dusliu balsu. – Jis čia netoli, ir aš būtinai turiu jį surasti. Bet kaip galiu klausinėti žmonių, kur surasti italų kapus?

Besikalbėdami jie buvo nuėję gerą kelio galą, ir jau buvo matyti didysis ąžuolas ir tankūs krūmai. Tai buvo

Sveikata

tas pats didysis ąžuolas, fronto kapeliono pažymėtas plane.

– Paskubėk, – įsakė Don Kamilis, paspartindamas žingsnį.

Pasiekęs griovį, jis stabtelėjo.

– Čia kelias, ten krūmai, nusitiesę pagrioviu, o ten ąžuolas.

Draugo Sparvos sekamas, jis antrą kartą nusileido į užšalusį griovį, pasiekė ąžuolą ir praskleidė krūmus.

– Čia, – pasakė jis, mostelėdamas ranka į javų lauką. – Čia palaidotas tavo brolis.

Jis praskleidė vijoklius ir parodė jam žievėn įrėžtą kryžių ir datą. Draugas Sparva žvelgė į javų lauką, ir žvakę laikanti jo ranka drebėjo.

Don Kamilis paėjėjo kelis žingsnius į dirvą, pasilenkė ir prarausė duobutę.

Antrasis suprato, pasekė jį, įstatė duobutėn žvakę ir uždegė ją. Paskui atsistojo ir žiūrėjo, kepurę laikydamas rankoje, į plevenančią liepsnelę po kojomis.

Don Kamilis išsitraukė iš kišenės nedidelį peiliuką ir išpjovė sušalusios žemės gabaliuką, iš kurio kyšojo trys švelnūs žiemkenčių laiškai. Žemės gabaliukas nebuvo didesnis už aliuminį puoduką, kuris kunigui tarnavo Mišių taure.

– Aš rasiu kitą, – pasakė jis, įdėdamas žemės gabaliuką į puoduką ir perduodamas Sparvai. – Parvežk jį savo motinai.

Jie grįžo prie ąžuolo.

– Gali ramiai persižegnoti, drauge, – tarė Don Kamilis. – Ir aš persižegnosiu.

Jie persižegnojo. Mažojoje duobelėje, saugančioje nuo vėjo, baugiai krūpčiojo žvakės liepsnelė.

Automobilio sirena juos grąžino į kelią. Prieš pat pasiekiant autobusą, Don Kamilis sustojo.

– Drauge, – prabilo iškilmingai. – Tavo motina bus laiminga, bet partija niekada nepritartų tam, ką padarėme.

– Man vis tiek, – ramiai atsakė draugas Sparva.

Ir indelį su žemės gabalėliu bei trimis žiemkenčių laiškais paglostė taip rūpestingai, tarytum pirštų galais būtų lietęs kažką gyvo, nepaprastai švelnaus. „Viltis“, Klyvlendas, Ohajas, 1968.

Vertė Jonas Pranas PALUKAITIS. Autoriaus iliustracija

Amžinas priešas?

Gydytojo Petro patarimai Kartą ligoninės administracija surengė gydytojams adventinį rytmetį (tik rytais juos galima visus surinkti vienoje vietoje – vyksta vadinamosios penkminutės, rytiniai pasitarimai). Atvyko aktorė Regina Varnaitė, pasveikino, padėkojo (taip jau įprasta daktarams visomis progomis dėkoti už jų prasmingą darbą), gražiai visko palinkėjo, paskaitė ištraukų iš įvairių literatūros kūrinių. Atminty išliko aktorės pasakyta frazė: „Jūs kovojate su amžinu ir nenugalimu žmonijos priešu – infekcija.“ Labai išmintingai ir teisingai pasakė.

Mikroorganizmų sukeliamų užkrečiamųjų ligų buvo ir bus visada, vienokių ar kitokių, senų ar naujai atrastų. Per tūkstančius medicinos istorijos metų kovodami su mikrobais išbandėme viską: užkeikimus ir užkalbėjimus, žoles ir mineralus, karantiną, izoliaciją, sterilizaciją, dezinfekciją ir aseptikus-antiseptikus, kraujo nuleidimą ir kraujo apšvitinimą, badavimą ir barokamerą, antibiotikus, priešvirusinius ir priešgrybelinius vaistus, skiepus ir gydomuosius serumus, imunoglobulinų preparatus, vaistus nuo kirminų ir pirmuonių, dezinsekciją (vabzdžių naikinimą) ir deratizaciją (graužikų, ypač žiurkių, naikinimą). Rezultatai visai neblogi, jei palygintume dabartinę padėtį su ta, kuri buvo, pavyzdžiui, XIX amžiuje.

Prisiminkime Antano Vienuolio apsakyme „Samdinė Alena“ aprašytą tragediją. Dabar dauguma tokių ligonių pasveiksta. Išprusimas, higiena, gyvenimo lygis, pagalbos prieinamumas, gydymo galimybės kitokie. Dar vienas pavyzdys – iš Kryžiaus karų. Gali būti, kad daugiau kryžiuočių žuvo nuo dizenterijos (viduriavimo), negu nuo saracėnų kalavijų. Vienas Prancūzijos karalius, kariaudamas Šventojoje Žemėje, net specialias kelnes su atviru užpakaliu buvo pasisiuvęs, kad mūšyje negaištų nusimaudamas. Dabar geriamieji druskų tirpalai arba lašinės infuzijos į veną išgelbėja beveik visus, kurie kreipiasi į medikus dėl vėmimo ir viduriavimo.

Ankstesniame „Artumos“ numeryje rašiau apie raupus, skiepais suvaldytą ligą, kuri sugriovė inkų civilizaciją, dar visai neseniai – 1967 m. nusinešė apie du milijonus gyvybių. O 1979-aisiais oficialiai Pasaulio Sveikatos Organizacija paskelbė apie raupų likvidavimą. Raupų virusų pavyzdžiai saugojami laboratorijose Atlantoje (JAV) ir Maskvoje. Infekcinių ligų sergamumo, komplikacijų dažnio, mirtingumo statistiniai rodikliai nuolat gerėja, bet jų vis tiek yra, kaip ir pačių ligų. Priešas nenugalėtas.

Artuma 2014 m. spalis

33

Sveikata

34

Tie, kurie panikuojate dėl infekcijų, blaiviai ir ramiai pastudijuokite ataskaitas Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro tinklalapyje. Pamatysite, kurios ligos dažnos, kurios retos, kurios mirtinos, kurios lengvos. Domėkitės tikrove, o ne isteriškais paistalais forumuose ir delfiuose. Pateiksiu dar vieną pavyzdį iš literatūros. Visiems būsimiems gydytojams ir kitiems, save išsilavinusiais vadinantiems, patarčiau perskaityti Thomo Manno „Daktarą Faustą“. Ten išsamiai, kaip vadovėlyje, aprašyta pūlingo me-

ningito eiga, požymiai, tuo metu buvęs galimas gydymas ir baigtis – penkiametis berniukas mirė. Iki antibiotikų atradimo bakteriniai (pūlingi) meningitai taip dažniausiai ir baigdavosi. Dabar miršta mažiau kaip 5 proc. susirgusiųjų.

Iki 25 proc. pasveikusiųjų lieka mažiau ar daugiau neįgalūs. Būtent dėl mirtingumo ir liekamųjų reiškinių stengiamasi valdyti šią ligą skiepais. Prieš dažniausius pūlingo meningito sukėlėjus, vadinamuosius „mikrobus žudikus“ – meningokoką, pneumokoką, Hib, sukurti, toliau

kuriami ir tobulinami jau esami skiepai.

Meningokoko ir pneumokoko pavadinimai daugeliui girdėti, ateityje galėsime ir apie juos pakalbėti. O šitas Hib’as yra sutrumpintas kitos bakterijos – Haemophilus influenzae b tipo – pavadinimas. Kadangi laboratorijoje ši bakterija išauginama tik kraujo turinčiose terpėse, tai pavadinime yra graikiškas žodis „kraujamėgis“ – haemophilus. Antrasis žodis reiškia „gripo“, nes bakteriją pirmiausia rado gripu sergančiųjų kvėpavimo takuose ir klydo manydami, kad tai ir gripo sukėlėjas. Medikų žargonu, „hemofilas“ yra normalus tik žmogaus kvėpavimo takų gyventojas. Vienos jo padermės nepavojingos arba sukelia lengvas ligas: ausų uždegimą, sinusitą, bronchitą, papūliuoja akys. Kitos padermės, pasitaikančios iki 4 proc., gali sukelti sunkias ir mirtinas ligas: kraujo užkrėtimą, kaulų ir sąnarių, paodžio ir minkštųjų audinių, plaučių uždegimus, pūlingą meningitą, antgerklio uždegimą.

Dažniausiai serga ir blogiausiai baigiasi vaikams iki penkerių metų.

Prieš dešimtmetį su pavydu žvelgėme į Vakarus, nes juose nuo Hib buvo skiepijama. O Lietuvoje kasmet keletas vaikų uždusdavo dėl antgerklio uždegimo, nemažai plaučių uždegimų komplikuodavosi pleuritais, pūlingų meningitų pasitaikydavo gana dažnai ir jie sukeldavo aklumą, kurtumą, protinį atsilikimą, epilepsiją, smegenų vandenę. Apie hemofilą pasakoju todėl, kad esame gyvi liudininkai ir dalyviai; perversmas įvyko mūsų akyse, patikimai statistiškai registruojant susirgimus ir jokiu gyvenimo sąlygų pagerėjimu to nepaaiškinsi. Nuo 2004-ųjų Lietuvoje pradėta visuotinė vakcinacija nuo agresyviųjų Hib pader-

mių. Vakcina nuo Hib įkomponuota į sudėtinę vakciną, švirkščiamą 2, 4, 6 ir 18 mėnesių amžiaus vaikams, kai vienu dūriu dar paskiepijama nuo difterijos, stabligės, kokliušo ir poliomielito. Ir jau po metų statistinių grafikų kreivės dramatiškai smigo žemyn. Epiglotitą (antgerklio uždegimą) pradedame užmiršti, Hib sukelto meningito irgi senokai nematėme – registruojami tik pavieniai atvejai, o anksčiau buvo dešimtys. Priešas atsitraukė.

Gera proga paminėti ir skiepų sukeliamą kolektyvinį imunitetą. Skiepais kontroliuojamų ligų sukėlėjai gyvi. Kai tik visuomenėje paskiepytųjų sumažėja, liga prasiveržia protrūkiais, būna mirčių. Taip Europoje vis pasirodo tymai ir kokliušas, Azijoje poliomielitas. Protrūkių valdymą ypač apsunkina visuotinis „tautų kraustymasis“ šiais globalizacijos laikais. Muitinė mikrobų nesulaiko.

Nepaskiepyti atvykėliai – potencialūs ligoniai ir infekcijos šaltiniai – tikrai vaikšto mūsų gatvėmis. Nuo 2009 m. vakcinacijos apimtys Lietuvoje mažėja ir daugeliui ligų gali nebesiekti pageidaujamos 95 proc. ribos. Turime mums dovanotą laisvą valią. Matysime, kokiomis antraštėmis mirgės populiarieji naujienų portalai ir ką pasakys nepaperkamoji statistika. Ligoninės priimamasis dirba visą parą be poilsio dienų. Kova su amžinuoju priešu tęsiasi.

Brolis Prisikėlimo Laurynas DIEVO ARTUMO PRAKTIKA Iš prancūzų kalbos vertė Marija Bogušytė Brolis Prisikėlimo Laurynas, XVII a. gyvenęs vienuolis karmelitas, moko kasdien siekti Dievo artumo. Jo paprasti žodžiai, persmelkti giliausios patirties, ragina atverti širdį Dievui. Ši knyga bus naudinga ir įdomi ne tik krikščionims, ji gali tapti atradimu visiems, kurie nuoširdžiai ieško tikrosios žmogaus gyvenimo prasmės.

KATALIKŲ PASAULIO LEIDINIAI

Pylimo 27/14, Vilnius 01309, tel. (8 5) 212 24 22, faks. (8 5) 262 64 62, www.katalikuleidiniai.lt

Artuma 2014 m. spalis

Gyvenimas kaip senas vynas

Melas didžiojoje politikoje Vanda IBIANSKA

Į labai tolimus laikus nenuklysiu. Tik į tuos, kuriuos dar mena dabartinė vyresnioji karta.

Taigi, didžioji politika. Sako, kad ji – kompromisų menas. Deja, dažniausiai vadinamieji „kompromisai“ esti tiesiog melas ir išdavystė.

Noko Antrasis pasaulinis karas. Siautėjo Hitleris, o galingųjų valstybių vadovai, ilgai delsę, pagaliau susigriebė, kad pražiopsojo augantį slibiną, laiku jo nesustabdė. Dorovingieji, konservatyvūs britai ir žaismingieji revoliucijų mėgėjai prancūzai nusigando praragėję, jog karas jau visai čia pat. Kad numaldytų pabaisą, didieji melagiai (be to, atrodytų, ir beviltiškai naivūs) sušėrė jai Austriją, paskui Čekoslovakiją. Na, Austrija – tai gražuolė Viena, Strausso valsai, Dunojus... Ak, bet austrai gi vis vien kalba vokiškai! Čekoslovakija?! Tiesą sakant, jos prezidentą Tomášą Masaryką vadino Europos sąžine. Na ir kas? Sąžinė neturi piniginės išraiškos. Todėl britui Neville’iui Arthurui Chemberlainui toji valstybė tebuvo „...tolima, beveik nežinoma, nereikšminga šalis“. Ką gi, primelavo sau ir pasauliui, kad karo nebus, nors puikiai jautė, jog Hitlerio rajumas ne mažės, o tik augs. Net paauglys žino, kad, laiku nenuleidus šliuzo, srovės nebesustabdysi. „Didieji vyrai“ buvo ne naivuoliai, o melagiai. Sau ir kitiems. Juokinga tikėti juos nežinojus, jog laiku nesustabdžius agresoriaus teks mokėti didžiausią kainą. Ir sumokėjo. Ne tik savo, bet ir kitų sąskaita. Karas nusinešė milijonus gyvybių, paliko griuvėsius, sužalotus gyvenimus. Jo randai peršti iki šiol.

Bet baigėsi! Pagaliau! Neilgai trukus išlindo antroji hidra – Stalinas. Ką daryti? Ai, apsimesime, t. y. pameluosime, esą mandagūs ir džentelmeniškai įdėsime į jo tabokinę ne tik Baltijos šalis, bet ir visą Rytų Europą. Užganėdinta hidra kurį laiką tylės, o du melagiai – Franklinas Rooseveltas ir Winstonas Churchillis – mėgausis laikina ramybe ir savo galybe. Didelio čia daikto, kažkokios ne kažin ko vertos tautos. Tarkim, ukrainiečiai ar lenkai.

Apie Baltijos tris tautas burnos aušinti neapsimoka: gyventojų po kelis milijonus, bet, svarbiausia, naudingųjų iškasenų jų teritorijose nėra ir nenusimato. „Didieji“ melavo sau ir kitiems kad, parduodami tautas, nusiperka ramybę, kitaip sakant, taiką. Aišku, pasauliui nuraminti, jam užliūliuoti visada galima pakalbėti: „O, rusų kultūra! Kokios gelmės, koks minčių ir jausmų vingrumas! Tas Dostojevskis, Šostakovičius, Stravinskis!

O mokslas, mokslas! Mendelejevas, Lomonosovas, Lobačevskis! Argi gali pasauliui pasiūlyti ką nors lygiaverčio kokie lietuviai, latviai, estai? Arba čekai, vengrai, ukrainiečiai? Tai smulkmė, kurios paisyti neverta.“

Na, bet hidra yra hidra, todėl vėl teko mokėti didžiulę kainą. Dar daugiau milijonų gyvybių, dykynės vietoj miestų, sunaikinta ekonomika, sužaloti daugybės milijonų žmonių gyvenimai. Ir Hirosima, Nagasakis.

Kaip žinoma, hidra turi savybę regeneruotis ir mutuoti. Todėl paskui atėjo botulininis žmogeliukas. Toksai joks. Neįsimenamos išorės, neiškalbingas, pilkas KGB pulkininkas, gerai mokantis vokiškai ir puikiai išmuštruotas KGB mokyklose. Pagal keistą likimo užgaidą žmogeliukas tame pačiame Miunchene, kur prieš karą buvo numestos slibinui į lovį Austrija su Čekoslovakija, kai ką pasakė. Ką?

Ogi atvirai ir tiesiai pareiškė, kad Rusija kovos su kiekvienu, kas trukdys jos imperijos plėtrai. Pasaulis po tokio pareiškimo turėjo sunerimti. Bent jau sąžiningi jo žmonės. Tačiau net nesureagavo. Truputį pačirpavo ir tiek.

Kai pažadinta po 45 metų miego mutantė hidra-meška pareikalavo maisto, ėmė riaumoti ir ryti Gruziją. Suėdė.

Pasaulis vėl, kaip buvo išmokytas Itone, Harvarde ir Jeilyje, išreiškė diiiidelį susirūpinimą. Na, bet pagaliau ką ten ta mažutė Gruzija... Tegu meškutė pasisotina, juk toks mielas gyvūnas. Paskui meška mostelėjo letena, ir

tam tikru nepatogiu tikslu skridęs Lenkijos prezidento lėktuvas subyrėjo į šipulius žvėries teritorijoje. Kartu su prezidentu ir politikos bei lenkų kariuomenės asais. Ir ką? Ir nieko. Meška nekalta, lenkų pilotai (prezidentinio lėktuvo!) suklydo ar buvo pavargę.

Artuma 2014 m. spalis

35

Gyvenimas kaip senas vynas

Kadangi „mandagus“ pasaulis sutinka žodžiais pareikšti didelį ir net labai didelį susirūpinimą bei užblokuoti vieną, kitą sąskaitą savo bankuose, meška nušleivojo į Krymą, skaniai suėdė, apsilaižė ir dabar letena talžo Ukrainą. A, tegu sau talžo! Mes primelavome, kad esame susirūpinę ir dabar turime laiko tykiai sau mėgau-

36

tis gyvenimu. Juolab kad meška turi ne tik naftos, dujų, bet ir medienos, kokių tik nori iškasenų. Tarp jų – urano... Ukrainiečius žudo? Negali būti. Pagaliau jei ir žudo, tai ar dėl to su ja pyksimės? Kad Malaizijos lėktuvą susprogdino, tai jau negerai. Olandai labai garsiai rėkia.

Nors tiek to: parėkaus ir primiršę nustos. Antra vertus, ne tokia ir didelė bėda tas lėktuvas. Trys šimtai gyvybių ne priežastis erzinti mešką.

Meluoti galima daug, ilgai ir įtikinamai. Be to, vilkinant laiką. Cinizmas čia nieko nevaidina. Jis už kadro. Žudomieji, skriaudžiamieji, silpnesnieji negali nieko padaryti. Jiems telieka šaukti: „Gelbėkite!!!“ Šauksmai tyruose. Lietuva irgi tai patyrė.

O paskui už melą, apsimetinėjimą, kad nesuvokė pavojaus masto, teks mokėti pačią didžiausią kainą.

Ir sumokės. Visi. Didžiausia kvota teks silpnesniems.

Bet kol kas galima žaisti „diplomatiją“ reiškiant susirūpinimą, nors Hanibalas jau prie vartų.

Romualdo Rakausko nuotraukos

ŠYPSENOS BE RAUKŠLIŲ * * *

Kalbasi du draugai: – Žinai, mano šuo moka meluoti.

– Netikiu...

– Reksai, ką sako katė?

– Au au!

– Matai?

* * *

Ruošiasi apklausti blondinę su melo detektorium.

Prieš tai viską paaiškina: – Sakai tiesą – užsidega žalia lemputė, jeigu sakai netiesą – užsidega raudona. Ar viskas aišku?

– Aišku.

Užsidega raudona lemputė.

* * *

Tamsi šalta naktis. Antra valanda nakties. Profesoriaus butas. Staiga pasigirsta telefono skambutis. Apsimiegojęs profesorius pakelia ragelį: – Alio...

– Tai ką, miegi?

– Mmm... O ką?

– O mes tai mokomės! – pasigirsta balsas iš anapus ragelio.

* * *

Įeina muitininkas į traukinio kupė ir klausia: – Ginklai, kontrabanda, narkotikai?

– Tik puodelį kavos, prašyčiau.

Artuma 2014 m. spalis

* * *

Vyras skambina ugniagesiams ir klykia: – Padėkit, mano namas dega... greičiau...

Dispečeris: – O kaip iki jūsų privažiuoti?

– Kaip, kaip – su didele raudona mašina.

* * *

Mama klausia: – Sūneli, o kas suvalgė visus saldainius?

– Naminukas!

Balsas iš židinio: – Neskiesk!

* * *

Du džentelmenai po lėbavimo restorane dar neišaušus išeina į lauką.

– Sere, girdite, kaip gražiai gieda vieversys?

– Sere, tai ne vieversys, o upėtakis gieda.

– Ką jūs, sere, upėtakiai po pusiaunakčio negieda!

* * *

– Oi, nežinau, ką daryti su tais tarakonais! Visai nukamavo...

– Nupirk tarakonams skirtų kreidelių.

– Padeda?

– Žinoma. Susėda kampe ir piešia sau...

Marijos radijo programa

Pirmadienis

Antradienis

Trečiadienis

07:00

Ketvirtadienis

07:25

Knygų lentynoje (kart.)

Akademija (kart.)

09:00

Tikėjimo vartai „Magnificat“ valandėlė

10:00 10::40

Alytuje 107.4MHz Anykščiuose 95.0MHz Biržuose 98.2MHz Druskininkuose 107.6MHz Ignalinoje 99.0MHz Joniškyje 94.8MHz Jurbarke 100.3MHz Kaune 95.7MHz Klaipėdoje 106.0MHz Laukuvoje 106.7MHz Marijampolėje 91.4MHz Mažeikiuose 92.7MHz Nidoje 92.1MHz Panevėžyje 95.0MHz Raseiniuose 105.2MHz Rokiškyje 105.8MHz Skuode 91.6MHz Šiauliuose 91.8MHz Šilutėje 96.9MHz Telšiuose 101.1MHz Utenoje 97.7MHz Vilniuje 93.1MHz Visagine 105.4MHz

10::45

Taip pat galima klausyti internetu.

ADRESAS: M. Daukšos 21/ V. Sladkevičiaus 1, LT-44282 Kaunas TELEFONAI: Redakcijos (8 37) 41 04 01

07:30 Rytmetinė valandų liturgijos malda

Laisvė ir atsakomybė/ Lietuviais esame mes gimę (kart.)

Gyvybės medis (kart.)

Katechezė Bernardinai.lt naujienos

Ortodoksų Bažnyčios naujienos

Naujienos iš vyskupijų

Tikėjimas ir kultūra/ Ortodoksų Bažnyčios laida

Dievas gydo

Rožinis

11:50

Viešpaties Angelo malda

Bažnytinės teisės klausimai

12:00

Šv. Mišios

13:00

Dieninė valandų liturgijos malda

13:10

Eucharistijos slėpinys

13:15 Malda į šv. Antaną

Malda į šv. Juozapą

Malda už kunigus

Malda į Švč. Jėzaus Širdį

Rožinis Vatikano radijas (kart.)

15:00

Dievo Gailestingumo vainikėlis ir litanija, šv. Faustinos dienoraštis

15:25

Dievo žodis

15:45

Dienos šventasis

15:55

Eucharistijos slėpinys

16:00

Muzika

16:15

Skelbimai „Magnificat“ valandėlė (kart.)

Bernardinai.lt naujienos (kart.)

Ortodoksų Bažnyčios Krikščioniškų leidinių naujienos (kart.) apžvalga (kart.)

17:00

Naujienos iš vyskupijų (kart.)

Akademija

KBK komentaras

Gyvybės medis

Dvasinė ekologija (kart.)

Knygų lentynoje

18:15

Meilė tiesoje

Šeimos židinys

Biblijos slėpiniai

Laisvė ir atsakomybė/ Lietuviais esame mes gimę

Pašaukė mane

Ganytojo žodis

Žinia iš Pakutuvėnų (kart.)

Naujas gyrius

Porciunkulė

Atokvėpio valandėlė (kart.)

19:00

Rožinis

19:35

Dievo žodis

20:00

Visa atnaujinti Kristuje

Iššūkis

Katekizmo „YouCat“ komentaras

Vaikams ir ne tik „Artyn prie Jėzaus“ (kart.)

SMS (8 650) 49 107

Vatikano radijas

Intencijų ir pokalbių (8 37) 42 84 08

21:35

Administracijos (8 37) 37 71 60

21:45

Vilniaus studijos (8 5) 272 43 10

22:30 Tikėjimo vartai (kart.)

Nr. 10 (285) / 2014

Eina nuo 1989 metų spalio ISSN 1392-382X Steigėjas – Lietuvos Caritas Leidėjas – Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“

Įmonės kodas 134460120 A. s. LT097300010002264553

© Artuma

Musica sacra (kart.)

Klausk drąsiai (kart.) Šv. Rašto skaitymas Marijos radijo šeima Muzikos ir poezijos (I mėn. šešt.) (kart.) valanda (kart.)

Katechezė (kart.)

23:10 23:15

Vaikams ir ne tik „Artyn prie Jėzaus“ Pašaukė mane (kart.)

Skelbimai Aktualijos (kart.)

Muzika Dvasinė ekologija (kart.)

Aukštyn širdis (kart.)

Dievas gydo (kart.)

Tikėjimas ir kultūra/ Ortodoksų Bažnyčios laida

23:55

Bažnytinės teisės klausimai (kart.)

Muzikos valanda

Mintys (kart.)

parėmė š. m. II pusmečio „Artumos“ prenumeratą per vyskupijų Carito skyrius, pasieksiančią labiausiai stokojančius. Taip pat fondo dėka „Artuma“ pasieks ir pasaulio lituanistines mokyklas

Katalikiškas mėnraštis šeimai

Šv. Jono valanda

17:20

Naktinė valandų liturgijos malda

Artuma

Atokvėpio valandėlė

Vakarinė valandų liturgijos malda

21:15

Lietuvių Katalikų Religinė Šalpa

Malda į Švč. M. Marijos Širdį Malda į Švč. Trejybę

14:40

21:00

www.marijosradijas.lt

Muzikos ir poezijos valanda

Krikščioniški skaitiniai (kart.)

Malda į Šventąją Dvasią

Tiesioginio eterio (8 37) 32 32 30

Visą naujausią programą galite rasti interneto svetainėje

Šv. Mišios

Klausk drąsiai/ Marijos radijo šeima (I mėn. šešt.)

Muzika

14:00

16:45

Mintys

Musica sacra

11:30

13:30

8:30 Rytmetinė valandų liturgijos malda

Muzika

Muzika Aukštyn širdis

Dievo žodis

Meilė tiesoje (kart.) Ganytojo žodis (kart.)

Krikščioniškų leidinių apžvalga

Aktualijos

Dvasinė ekologija

07:20 Knygų lentynoje (kart.)

08.20 Žinia iš Pakutuvėnų

Dienos šventasis

09:45

MARIJOS RADIJAS

KBK komentaras (kart.)

Sekmadienis

Vatikano radijas (kart.)

Vatikano radijas (kart.)

08:50

GIRDIMAS:

Šeštadienis

Dievo žodis (kart.)

07:40 08:00

Penktadienis

Rytmetinė valandų liturgijos malda

remia kai kurias „Artumos“ skyrelių „Kronika“, „Didelės ir mažos kryžkelės“, „Akiračiai“ publikacijas

Vyr. redaktorius Darius CHMIELIAUSKAS Redaktorė Vanda IBIANSKA Redaktorė stilistė Dalė GUDŽINSKIENĖ Atsakingoji redaktorė ses. Teresė ELSTERYTĖ MVS Techninė redaktorė Valdonė MINCIŪTĖ Korektorė Rūta LAZAUSKAITĖ Dailininkė Silvija KNEZEKYTĖ Vyr. buhalteris Arūnas URNIEŽIUS Redakcijos kapelionas kun. Artūras KAZLAUSKAS

SL Nr. 340. Užsakymo Nr. 46599 Tiražas 10 300 egz.

Spausdino UAB „Spaudos praktika“ Chemijos g. 29, LT-51333 Kaunas

Žurnalą galima bet kada užsisakyti kiekviename Lietuvos pašte. Indeksas – 5010 Žurnalo kaina 3,5 Lt (1 Eur) Redakcijos adresas: Rotušės a. 23, LT-44279 Kaunas Tel./faks. (8 37) 20 96 83 redakcija@artuma.lt www.artuma.lt

Redakcija pasilieka teisę savo nuožiūra taisyti ir trumpinti rankraščius. Jų negrąžina ir nerecenzuoja

ISSN 1392-382X