Artuma

Artuma 2014 m. lapkritis

11

Ganytojo žodis „Artumai“

Linkiu paprastumo ir jaukumo Sveikinu su gimtadieniu žurnalą, kuris prieš 25-erius metus buvo įkurtas „Caritas“ vardu. Vėliau tapo „Artuma“ ir išliko artimas mums, jo skaitytojų ratui. Norėtųsi, kad tas ratas vis augtų. Juk žurnalas nėra vien puslapiai, bet visa bendruomenė: gyvenanti, mąstanti ir jaučianti, rašanti ir skaitanti. Tai „Artumos“ šeima.

Iš ko išaugo „Artuma“? Perfrazuodami evangelisto Jono mintį, galėtume sakyti, kad ir šiuo atveju „pradžioje buvo žodis“. Nesileisiu į gilius apmąstymus, kad visų gerų dalykų pradžia yra Dievas. Kalbėdamas apie pradžią, turiu mintyje žodžius, kurių labai ilgėjomės ir kurie prieš tuos 25-erius metus veržėsi į laisvę, tapdami regimi, girdimi ir ką tik užgimusiame žurnale „Caritas“. Tai žodžiai apie Dievo, Tėvynės, artimo meilę; apie tikėjimą ir sąžinės laisvę; apie tai, jog mums ne tas pats, kur ir kaip gyvename, kad tik patys būtume sotūs, laimingi, šiltai aprengti.

Tai žodžiai, kylantys iš širdies, kuri ieško, kuri nėra abejinga, kuriai ne „vis vien“. Žodžiai, siekiantys užkalbinti ir išgirsti atsakymą. Žodžiai iš širdies, kuri nepraranda vilties, kai atsakymas kitoks arba kai jo visai nebėra...

Man palieka įspūdį „Artumos“ gyvybingumas. Šis žurnalas nebuvo vienintelis ar pats svarbiausias, labiausiai palaikomas projektas. Ir vis dėlto išliko, augdamas ir keisdamasis, tačiau išsaugodamas savo dvasią. Lenkiu galvą prieš visus, kurių dėka ir šiandien „Artuma“ yra gyva.

Linkiu jums ramybės. Ne tokios, kuri ateina tada, kai viskas aišku, viskas užtikrinta, įprasta ir pažįstama nuo A iki Ž. Ne tokios, kuri leidžia užmigti, užgesti, numirti. Juk „Artuma“ negali būti tarsi koks nors statinys, architektūros paminklas, šedevras, traukiantis praeinančiųjų žvilgsnius savo grožiu. Reikia tokį kūrinį paremontuoti, restauruoti, saugoti, kad nesugriūtų, tačiau jis tiesiog stovi ir taip atlieka savo paskirtį. „Artuma“ yra kitokia. Po kiekvieno išleisto numerio – tarsi nauja pradžia. Vėl klausimai – kas toliau? Kas yra aktualu mums patiems ir tiems, kuriuos norime užkalbinti? Tai didelis rūpestis, kuris neišvengiamai išliks.

Ir vis dėlto „Artumai“ ir jos kūrėjams linkiu ramybės. Jėzaus ramybės. Jėzaus, kurio maistas ir džiaugsmas buvo vykdyti Tėvo valią, ieškoti paklydusios avelės, gydyti, paguosti. O didžiausias turtas – Tėvo žodžiai, nuskambėję iš dangaus Jo krikšto metu ar kai buvo ant Taboro kalno su keliais mokiniais: Esi mano mylimas vaikas, tavimi gėriuosi.

Linkiu paprastumo ir jaukumo. Žinau, kad nelengva tokiam išlikti, kai mūsų kultūroje tiek daug reiškia išorė, spindesys, vaizdas, efektai. Nebūtinai tai yra savaime blogi dalykai, jei tik jie patraukia dėmesį į tai, kas veda giliau. Vis dėlto Jėzaus stilius man labiau siejasi su paprastumu ir jaukumu. Ir dėl tokio stiliaus „Artuma“ man yra artima.

Linkiu, kad žurnalas būtų gyvas, kalbėdamas apie aktualijas, apie tai, kas žmonėms rūpi, keldamas klausimus, net jei ne visada pavyksta rasti atsakymus į juos. Linkiu ir toliau palaikyti ryšį su skaitytojais, kalbėti ne tik į jų protą, bet ir į širdis. Norisi „sveiko maisto“, neperkrauto skonikliais ir kvapikliais. Ir kad liktų šypsenų skyrelis. Kad liktų žvilgsnis į šviesiuosius gyvenimo aspektus. Viltingas žvilgsnis, gebantis atpažinti laiko ženklus – Dievo darbus dabartyje – ir padrąsinantis būti Jo bendradarbiais.

Linkiu Jėzaus ramybės, kuri ne užliūliuoja, bet palaiko viltį, džiaugsmą, skatina eiti į priekį ir augti Dievo ir žmonių artumoje.

Marijos Stanulytės nuotrauka

Vysk. Arūnas PONIŠKAITIS 2014 m. spalio 15 d. „Artumos“ 25-mečio padėkos šv. Mišiose sakyta homilija

Laiškas skaitytojams

Turinys Kronika

Sveiki, mieli Skaitytojai,

Kun. Artūras KAZLAUSKAS Santuoka su ištikimybės Dievu

2

Bryanas BRADLEY Paprastas ir palaimintas

3

Popiežius, pardavęs tiarą ir...

4

Bažnyčios pulsas

6

Dr. Vincentas VOBOLEVIČIUS Bažnyčia ir pridėtinė vertė

8

Jolanta RAMONIENĖ Pabuskime!

9

Antanas GAILIUS Sąžinės reikalai

10

Didelės ir mažos kryžkelės Kun. Kęstutis K. BRILIUS MIC Nedaužyk savojo laivo!

11

Kun. Linas ŠIPAVIČIUS „Negeisi savo artimo žmonos!“...

12

Vytautė MACIUKAITĖ Ko iš tiesų geidžiame?

13

Milita ŽIČKUTĖ Beveidžiai sekso pirkėjai

15

Kai klausau samarietės

16

Pokalbis su Gintautu VAITOŠKA Kada meilė pasibaigia

17

Pokalbis su kun. Severinu OFM Skyrybos visada pralaimėjimas...

19

Bendrakeleiviai

21

Dešimt Dievo žodžių vaikams

22

Mano tėtis turi mano mamą...

Jaunimo iššūkis

23

Joana GIMBERYTĖ-JURONĖ Kur du yra, trečias..?

24

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos Vaidilė ŠUMSKIENĖ Sutuoktinių šventumo kelias

26

Klausimai ganytojams

27

Romanas KAZAKEVIČIUS Kūnai celibate

28

atrodo, kad šįkart Šypsenomis be raukšlių nusprendėme ne tik užbaigti, bet ir pradėti „Artumą“. Būtent tokią reakciją gali sukelti vienuolė, pasiryžusi rašyti apie devintąjį Dievo įsakymą „Negeisk svetimo vyro ir svetimos moters“, kurį apmąstome šiame numeryje. Ir nors Dievas vienuoliams nesuteikė privilegijos negeisti, nenorėti pasisavinti, vis tiek teko gerokai pasukti galvą mąstant, ką galėčiau ir ką norėčiau parašyti.

Bet juk į šį įsakymą galime pažvelgti ir kitu kampu – kaip į raginimą geisti, džiaugtis, priimti kaip dovaną tai, ką turi, – savo vyrą, savo žmoną, savo Dievą, savo Bažnyčią, savo brolį, savo sesę, savo artimuosius, savo gyvenimą, savo darbą, savo aplinką, savo šalį... Nes svetimo užsigeidžiame tada, kai nevertiname, nesidžiaugiame tuo, kas sava.

Juk jeigu tau tavo vyras svarbiausias ir vertingiausias, negeisi svetimo. Ir jeigu tau tavo žmona svarbiausia ir vertingiausia, kam gi kita?

Ir jeigu tau tu pats ar pati, ar tavo gyvenimas yra vertingas, ar norėsi būti kuo kitu, būtinai turėti kažką, ką kitas turi?

Todėl siūlau dabar skirti truputį laiko sau, pažvelgti į tai, kas iš Dievo malonės yra sava, ir už tai dėkoti.

Pradedu ir aš...

Dieve, dėkoju Tau už savo seseris, su kuriomis gyvenu, su kuriomis kartu meldžiuosi, dirbu, ilsiuosi ir keliauju pas Tave. Nenoriu sau kitos bendruomenės ir vienuolijos. Dieve, dėkoju už Bažnyčią, kuriai priklausau, nenoriu priklausyti kitai. Dieve, dėkoju už savo gyvenimą. Nenoriu kitokio ir nieko jame nekeisčiau. Dėkoju už savo šeimą; nenoriu kitos.

Dėkoju Tau už darbą, – jis man tikrai yra dovana. Dėkoju už žmones, namus, Lietuvą, gamtą, knygas... O labiausiai dėkoju už tai, kad išpirkai, pašaukei vardu ir pasakei: „Tu esi mano“ (plg. Iz 43, 1). Nenoriu kito, svetimo Dievo!

Ar bandote ir Jūs? Pabandykite, pamatysite, kokie turtingi esate...

Su Dievu – ses. Teresė

Veidu į vaiką Paul LEMOINE Sugrąžinkime vaikui džiaugsmą

30

Atokvėpio valandai Rūta LAZAUSKAITĖ Pasakos apie rimtus dalykus

32

Giovannino GUARESCHI PPO eina išpažinties (I)

33

Sveikata Sveikata, pinigai ir politika

34

Gyvenimas kaip senas vynas Vanda IBIANSKA Pagalvojimai

35

Viršelyje – dvigubo altoriaus „Adomas ir Ieva“ fragmentas.

Lucas Cranachas jaun., po 1537 m. Akg-images nuotrauka

Artuma 2014 m. lapkritis

1

Kronika

2

Lapkričio kalendorius

Santuoka su ištikimybės Dievu Kun. Artūras KAZLAUSKAS

Peteris Kreeftas knygoje „Trys gyvenimo filosofijos“ nagrinėdamas tris Biblijos knygas, pristato Koheleto „tuštybę“ kaip pragarą, Jobo kančią – kaip skaistyklą, o Giesmių giesmės meilę – kaip dangų. Visa tai galime patirti jau čia, žemėje. Meilė yra geriausias atsakymas Koheleto ieškojimams, alternatyva tuštybei ir tikroji gyvenimo prasmė. Liturgija yra Dievo Avinėlio, kuris naikina pasaulio nuodėmę, vestuvių pokylis. Čia švenčiama santuoka – Sužadėtinio Kristaus ir Sužadėtinės Bažnyčios. Taip kaskart iš naujo pasidovanojama, taip sutvirtinami ištikimos meilės ryšiai. Pasižiūrėkime į lapkričio liturgijų Pradžios maldas.

Visų Šventųjų iškilmė pagerbia ištikimybę nesuskaičiuojamų krikščionių, mokydama ir drąsindama mus šventumo keliui, kuris dovanojamas, gaivinamas ir stiprinamas dieviškuoju gailestingumu: Visagali amžinasis Dieve, Tu leidi šiandien viena iškilme paminėti visų šventųjų nuopelnus; tegul visa jų gausybė mus užtaria, kad galėtume patirti neišsemiamą Tavo gailestingumą.

Per Vėlines malda apkabiname numirusius su neištikimybės darbais. Vildamiesi, kad mūsų malda gali pagelbėti nutyrinti iki šventumo spindesio vestuvinį jų drabužį džiaugsmingam meilės apsikabinimui. Šventųjų gyvenimas – Dievo ir žmogaus artumo persmelktas pergalės šventimas. Švenčiamos trejos Mišios Mirusiųjų atminimo dieną vis kitaip atskleidžia mūsų maldos būtinybę. Tikėjimas yra amžinojo gyvenimo pamatas: Maloningai išklausyk, Viešpatie, mūsų maldas, kad visi, kurie tikime Tavo Sūnaus prisikėlimą iš numirusių, tvirtai tikėtume ir pažadėtąjį kūno atsikėlimą amžių pabaigoje.

Laterano bazilikos pašventinimo šventė primena, jog išpažįstame per apaštalus mus pasiekusį tikėjimą ir jis daro mus bendruomene – Bažnyčia: O didis Dieve, iš gyvų ir rinktinių akmenų rengiantis sau amžinąją buveinę, pagausink Bažnyčioje Šventosios Dvasios malonę, kurią jai esi davęs, kad Tau ištikima tauta nuolat tobulėtų pagal dangiškosios Tėvynės paveikslą.

Artuma 2014 m. lapkritis

Vilniuje Aušros Vartuose gerbiamas Gailestingumo Motinos paveikslas primena, kad Gailestingumo Tėvo Sūnus gimė iš Marijos. Jos apgynimo šaukiamės!

Mūsų nuoširdžiai gerbiama Gailestingumo Motina Švenčiausioji Mergelė Marija tepadeda mums, Viešpatie, išmelsti Tavo pasigailėjimo ir visuomet gauti Tavo pagalbos.

Visatos Valdovo iškilmė užbaigia liturginius metus. Meldžiame, kad Kristus būtų visa visur kur: Visagali amžinasis Dieve, Tu savo mylimajame Sūnuje, Visatos Valdove, panorėjai visa suvienyti kaip Galvoje; padaryk, kad visa kūrinija, iš pikto vergijos išvaduota, didžiadvasiškai Tau tarnautų ir be paliovos šlovintų.

I advento sekmadieniu pradedame naujus liturginius metus: Duok, visagali Dieve, savo tikintiesiems ryžto teisiais darbais pasitikti ateinantį Kristų ir, jo rankos vedamiems, pasiekti dangaus karalystę.

Tikra meilė ištikima, nes nori tokia būti. Nes visiškai save dovanoti galiu tik vienam asmeniui. Čia kaip ir kiekviena dovana. Jei gavėjų daug, dovaną reikės padalyti. Kaip atrodo padalytas žmogus?.. Tik Dievas gali mums save dovanoti kiekvienam ir visiškai. Nors Dievas myli kiekvieną, bet Jo meilė kiekvienam mūsų yra tokia pat pavydi, užantspauduota ir ištikima, kaip ir mūsiškė.

1 Š VISI ŠVENTIEJI Apr7,2–4.9–14;Ps24;1Jn3,1–3;Mt5,1–12a 2 S MIRUSIŲJŲ MINĖJIMO DIENA

Job 19, 23–27a; Ps 23; Fil 3, 20–21;

Mt 25, 31–46 3 P XXXI eilinė savaitė (III sav.)

Šv. Martynas Poresas, vienuolis

Fil 2, 1–4; Ps 131; Lk 14, 12–14 4 A Šv. Karolis Boromiejus, vyskupas

Fil 2, 5–11; Ps 22; Lk 14, 15–24 5 T Fil 2, 12–18; Ps 27; Lk 14, 25–33 6 K Fil 3, 3–8a; Ps 105; Lk 15, 1–10 7 P Fil 3, 17 – 4, 1; Ps 122; Lk 16, 1–8 8 Š Fil 4, 10–19; Ps 112; Lk 16, 9–15 9 S LATERANO BAZILIKOS

PAŠVENTINIMAS

Ez 47, 1–2. 8–9. 12; Ps 46;

1 Kor 3, 9b–11. 16–17; Jn 2, 13–22 10 P XXXII eilinė savaitė (IV sav.)

Šv. Leonas Didysis, pop., Bažnyčios mok.

Tit 1, 1–9; Ps 24; Lk 17, 1–6 11 A Šv. Martynas Turietis, vyskupas

Tit 2, 1–8. 11–14; Ps 37; Lk 17, 7–10 12 T Šv. Juozapatas, vyskupas, kankinys

Tit 3, 1–7; Ps 23; Lk 17, 11–19 13 K Fm 7–20; Ps 146; Lk 17, 20–25 14 P Šv. Margarita Škotė; Šv. Gertrūda, mergelė

2 Jn 4–9; Ps 119; Lk 17, 26–37 15 Š Šv. Albertas Didysis, vysk., Bažnyčios mok.

3 Jn 5–8; Ps 112; Lk 18, 1–8 16 S ŠVČ. MERGELĖ MARIJA,

GAILESTINGUMO MOTINA

Iz 9, 1–3. 5–6; Ps 113; Gal 4, 4–7; Jn 19, 25–27 17 P XXXIII eilinė savaitė (I sav.)

Šv. Elzbieta Vengrė, vienuolė

Apr 1, 1–4; 2, 1–5a; Ps 1; Lk 18, 35–43 18 A Šv. Petro ir Pauliaus, apaštalų,

bazilikų pašventinimas

Apr 3, 1–6. 14–22; Ps 15; Lk 19, 1–10 19 T Apr 4, 1–11; Ps 150; Lk 19, 11–28 20 K Šv. Rapolas Kalinauskas, vienuolis

Apr 5, 1–10; Ps 149; Lk 19, 41–44 21 P Švč. Mergelės Marijos Paaukojimas

Zch 2, 14–17; Lk 1, 46–55; Mt 12, 46–50 22 Š Šv. Cecilija, mergelė, kankinė

Apr 11, 4–12; Ps 144; Lk 20, 27–40 23 S KRISTUS, VISATOS VALDOVAS

Ez 14, 11–12. 15–17; Ps 23;

1 Kor 15, 20–26. 28; Mt 25, 31–46 24 P XXXIV eilinio laiko savaitė (II sav.)

Šv. Andriejus Zung-Lakas, kunigas,

ir draugai, kankiniai

Apr 14, 1–3. 4b–5; Ps 24; Lk 21, 1–4 25 A Šv. Kotryna Aleksandrietė, mergelė, kankinė

Apr 14, 14–20a; Ps 96; Lk 21, 5–11 26 T Apr 15, 1–4; Ps 98; Lk 21, 12–19 27 K Apr 18, 1–2. 21–23; 19, 1–3. 9a; Ps 100;

Lk 21, 20–28 28 P Apr 20, 1–4. 11 – 21, 2; Ps 84; Lk 21, 29–33 29 Š Apr 22, 1–7; Ps 95; Lk 21, 34–36 30 S I ADVENTO SEKMADIENIS (I sav.)

Iz 63, 16b–17. 19b; 64, 2–7; Ps 80;

1 Kor 1, 3–9; Mk 13, 33–37

Lapkritį popiežius kviečia melstis šiomis intencijomis: Bažnyčios – kad visi kenčiantieji nuo vienatvės patirtų Dievo artumą ir kitų palaikymą; misijų – kad jauni seminaristai ir vienuoliai turėtų išmintingus ir gerai parengtus vadovus.

Kronika

Paprastas ir palaimintas Šių metų rugsėjo 27 d. vyskupas Alvaras del Portiljas (1914–1994) buvo paskelbtas palaimintuoju. Šia proga popiežius Pranciškus linkėjo iškilmių dalyviams, tarp kurių būti malonę turėjau ir aš, naujojo palaimintojo pavyzdžiu bei užtarimu uoliai siekti šventumo ir apaštalauti kasdienybėje.

Evaldo Lašio nuotrauka

Prieš keliaudamas į beatifikaciją Madride su grupe piligrimų iš Lietuvos, perskaičiau neseniai anglų kalba išleistą tėvo Alvaro biografiją. Ten radau daug iš pirmo žvilgsnio mažų, tačiau iš tiesų apie didelę meilę Dievui ir artimui pasakojančių jo gyvenimo nutikimų. Pateiksiu keletą pavyzdžių.

1932 m., būdamas aštuoniolikos, Alvaras iš antro bandymo išlaikė stojamąjį egzaminą į prestižines kelių inžinerijos studijas. Tačiau, siekdamas finansiškai padėti šeimai, atidėjo tas studijas porai metų ir ėmėsi kitų užsiėmimų, kuriuos galėjo derinti su darbu. Studijų metais dar mokė vaikus tikybos vargingame rajone, kur kartą buvo užpultas antikrikščioniškai nusiteikusių chuliganų ir teko net siūti smakrą. Kitą kartą aptiko vaikus, paliktus vienus, kai policininkai suėmė jų tėvus. Po kreipimosi į policiją, kur vyravo abejingumas vaikų likimui, pats surado prieglaudą ir nuvedė juos tenai, mažiausiąjį tiesiog nunešdamas ant rankų.

Ispanijos pilietinio karo pradžioje Alvaras buvo suimtas kaip aktyvus katalikas. Kalėjime, kur praleido du mėnesius, reikėjo turėti savo čiužinį, bet jį atidavė čia sutiktam ant grindų miegančiam savo buvusiam profesoriui.

Vėliau Alvaras įstojo į kariuomenę, ketindamas pasiekti frontą ir pereiti į zoną, kur krikščionys nebuvo persekiojami. Su

dviem draugais galiausiai ištrūko iš stovyklos. Ėję visą dieną fronto link, naktį trumpai miegojo oloje. Ryte, prieš galutinai pereidami į draugišką teritoriją, Alvaro pasiūlymu jie pusvalandį meldėsi. Įpročiui melstis Alvaras buvo labai ištikimas.

Kitoje fronto pusėje jis vėl įstojo į kariuomenę. Per mokymus keldavosi porą valandų anksčiau, kad spėtų pėsčiomis per šaltį nueiti keletą kilometrų į artimiausią bažnyčią. Po kelių savaičių kas rytą į šv. Mišias eidavo jau ne vienas, o su grupele jo pavyzdžio įkvėptų kareivių.

Kadangi konfliktas ėjo į pabaigą, Alvarui neteko kariauti. Dėl inžinerijos žinių gavo paskyrimą dirbti atstatant karo nuniokotus kelius. Keletas barako, už kurį buvo atsakingas, kareivių vieną naktį susiruošė į netoli esantį viešnamį. Jaunam karininkui nepavyko jų įtikinti, kad taip elgtis nedera. Tada jis su pistoletu išėjo prie vedančio į viešnamį kelio, kur, kaip buvo žinoma, kartais tykodavo plėšikai. Priartėjus kareivių grupelei, jis porą kartų iššovė į orą, ir šie išsigandę parlėkė į baraką.

Alvaras dar prieš karą susipažino su šv. Juozapu Marija Eskriva, „Opus Dei“ steigėju, kuris tuomet buvo gana jaunas kunigas. Vienas „Opus Dei“ narys, paaiškinęs jam apie šį naują būdą siekti šventumo ir apaštalauti nekeičiant savo kaip pasauliečio padėties, paklausė, ar nenorėtų stoti ir jis. „Sakiau ‘taip’, ir štai aš esu“, – savo pašaukimo istorijos paprastumą paaiškino po kelių dešimtmečių. Tai buvo netikėta Dievo malonė, į kurią jis iš karto atsiliepė ir kuriai visą gyvenimą buvo ištikimas.

Jis tapo artimiausiu šv. Juozapo Marijos Eskrivos pagalbininku. Po karo

praėjus dvejiems metams, Alvaras buvo įšventintas kunigu ir persikėlė į Romą.

Ten padėjo steigėjui vadovauti po visą pasaulį sparčiai plintančiai „Opus Dei“ organizacijai. Vėliau popiežių prašymu tėvas Alvaras aktyviai dalyvavo ir Vatikano II Susirinkime kaip įvairių komisijų narys arba konsultantas. Ypač buvo vertinamos jo įžvalgos dėl pasauliečių pašaukimo ir vaidmens Bažnyčioje.

1975 m. mirus šv. Juozapui Marijai, tėvas Alvaras buvo išrinktas pirmuoju jo įpėdiniu ir vadovavo „Opus Dei“ iki pat mirties 1994 m. Šv. Jonas Paulius II, kuris 1991 m. tėvą Alvarą buvo įšventinęs vyskupu ir brangino kaip draugą, jo mirties dieną atvyko pasimelsti prie palaikų.

Alvaras buvo uolus ganytojas, inicijavo daugybę apaštalinių ir karitatyvinių projektų, pastoraciniais tiksliais daug keliavo, konsultavo įvairias Vatikano kongregacijas. Tačiau ir šiame gyvenimo etape svarbiausia jam būdavo maži, kasdieniai būdai parodyti meilę Dievui ir artimui.

Pamaldumo praktikos buvo jam kiekvienos dienos prioritetas. Bendraudamas su žmonėmis, viduje už juos melsdavosi.

Visada buvo ramus ir geros nuotaikos, neleisdavo kitiems nujausti, kad dirba be perstojo, dažnai iki vėlyvos nakties ar kad turi sveikatos bėdų. Su žmonėmis buvo atidus ir šiltas.

Kartą tėvas Alvaras, nugirdęs, kaip vienas „Opus Dei“ narys sakė, jog rytais trūksta karšto vandens, suprato, jog tai jo „kaltė“, nes tą valandą pildavo vandens karštai voniai, kaip buvo liepę gydytojai. Nuo tada jis pradėjo keltis anksčiau, kad kitas, nekeisdamas savo darbotvarkės, galėtų nusiprausti karštu vandeniu.

Šie ir kiti pavyzdžiai, bent man, stiprina viltį, jog šventumas pasiekiamas ir paprastam mirtingajam.

Bryanas BRADLEY Artuma 2014 m. lapkritis

3

Kronika

4

Popiežius, pardavęs tiarą ir... skelbęs, kad pasauliui reikia ne mokytojų, o liudytojų „Mes, priimdami <...> daugelio tikinčiųjų troškimą, gavę Šventųjų skelbimo kongregacijos nuomonę, savo apaštaliniu autoritetu sutinkame, kad garbingasis Dievo tarnas Paulius VI, popiežius, nuo šiol būtų vadinamas palaimintuoju ir kad jo šventė būtų minima, vietose ir pagal taisykles, kurios numatytos teisėje, kiekvienų metų rugsėjo 26 dieną. Vardan Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios“, – šiais žodžiais popiežius Pranciškus spalio 19 d. Šv. Petro aikštėje per Vyskupų sinodo užbaigimo Mišias paskelbė palaimintuoju Giovanni Battista Montini arba kitaip – popiežių Paulių VI. Kas yra šis popiežius ir kuo jis gali būti mums įdomus?

Paulius VI gyveno (1897–1978), savo tarnystę vykdė ir Bažnyčią vedė laikais, kai viskas keitėsi. Jis iš savo pirmtako popiežiaus Jono XXIII (vos prieš pusmetį paskelbto šventuoju drauge su Jonu Pauliumi II) „paveldėjo“ Vatikano II Susirinkimą, suvokdamas jį tarsi sąžinės tyrimą, kuris turėjo sustiprinti Bažnyčios sąmoningumą, jos tapatybę ir misiją, atnaujinti Evangelijos skelbimo būdą, Bažnyčios struktūras ir veikimo būdus. Jis ne tik užbaigė šį Susirinkimą, bet ir rūpinosi jo nutarimų įgyvendinimu Bažnyčioje. Simboliška, kad šis popiežius palaimintuoju paskelbtas per Vyskupų sinodo užbaigimo Mišias.

Pats Vyskupų sinodas Pauliaus VI trokštas kaip institucija, kuri pratęstų Vatikano II Susirinkimo solidarumą, nuomonių apsikeitimą, diskusijas tarp vyskupų. Susirinkimas buvo išskirtinis Bažnyčios gyvenimo įvykis. Paulius VI troško, kad išskirtinė Susirinkimo patirtis taptų bažnytinio gyvenimo kasdiene patirtimi, kad Bažnyčia su absoliučia ištikimybe skelbtų tikėjimo dovaną, tuo pat metu būdama jautri savo laiko situacijai, kurioje vykdo savo misiją. Apžvalgininkai pastebi, kad paskutinysis sinodas šeimų klausimais turbūt buvo pats panašiausias į tą, kokio ir troško Paulius VI. Benediktas XVI 2008 m. apie šį iškilų popiežių kalbėjo: „Kaipgi galėtume nedėkoti Viešpačiui už [Pauliaus VI] vaisingą ir drąsų ganytojišką darbą. Į praeitį nukreiptam mūsų žvilgsniui aprėpiant vis platesnį akiratį, aiškiai matome, kokį nežmoniškai didelį darbą atliko vadovaudamas Susirinkimui, jo sėkmingai pabaigai ir audringam posusirinkiminiam laikotarpiui.“ Pats pergyvenęs du pasaulinius karus, šis popiežius karštai ragino pasaulio valstybes visiems laikams atsisakyti bet kokio karo. „Jei norite būti broliai, leiskite ginArtuma 2014 m. lapkritis

klams iškristi Jums iš rankų! Mylėti neįmanoma, kol rankose laikomas ginklas. <...> Kaip niekad turime sustoti ir susimąstyti, tiesiog kaip maldoje prisiminti savo bendrą kilmę, istoriją ir likimą. Šiandien kaip niekada, ypatingos pažangos epochoje, tapo būtina kreiptis į žmogaus moralinę sąžinę!“ – kalbėjo Paulius VI kreipdamasis į JTO generalinę asamblėją Niujorke 1965 m. Po šios taikos misijos JTO jis rado naują būdą, kaip jam ir jo įpėdiniams reguliariai kreiptis į žmonių sąžinę pasaulio taikos klausimais. Jis įsteigė kasmetinę Pasaulinę taikos dieną, Katalikų Bažnyčioje švenčiamą Naujųjų metų dieną. Ši Pauliaus VI 1968 m. pradėta tradicija tęsiama ligi šiol, šios dienos proga paskelbiama popiežiaus Taikos žinia, kasmet vis kita tema.

1978 m. paskutinį kartą švęsdamas Pasaulinę taikos dieną, Paulius VI kalbėjo: „Jei norite, kad taika įsiviešpatautų visame pasaulyje, pirma turite leisti jai vadovauti jūsų širdims, šeimoms, namams, kvartalams, miestams,

Kronika

Vysk. Rimanto Norvilos nuotrauka

regionams ir tautoms. Tada ir kiti susižavės taikaus gy- arčiausiai jo esantis arkivyskupas Paulius Marcinkus, lievenimo džiaugsmu ir darbuosis, kad neišsemiamas tai- tuvis, kuris buvo Šventojo Tėvo kelionės organizatorius, kos gėris taptų visų įkvėpimu, reikalavimu ir paveldu.“ ir popiežiaus asmeninis sekretorius mons. Pasquale MacPaulius VI gerai suprato ir Bažnyčios Lietuvoje kan- chi. Laimei, Paulius VI patyrė tik nesunkų sužalojimą, čią sovietų persekiojimo metais, atjautė po pasaulį išsi- neatrodė, kad kentėtų nuo barsčiusius jos vaikus. Iš šio popiežiaus rankų lietuviai smūgio, nesiskundė, tęsė gavo dideles dovanas: paskirtus tris naujus vyskupus, o numatytą kelionės progra1970 metais Šv. Petro bazilikoje įrengtos Lietuvių koply- mą Maniloje, paskui išvyčios altoriuje jis palaimino Aušros Vartų Gailestingumo ko į Samoa salas, Australiją, Indoneziją, Honkongą, Motinos paveikslą.

Taika, žmonių gėris, gyvybės apsauga buvo didelis Šri Lanką ir iki pat Romos šio popiežiaus rūpestis. Jo enciklika „Humanae vitae“ (beje, jis buvo pirmasis is(apie prideramą tvarką perteikiant žmogaus gyvybę) ne- torijoje popiežius, lankęsis retai vadinama pranašiška, nes joje užčiuopti ir įvardyti visuose penkiuose žemykai kurių problemų „pagrindiniai nervai“, tos kultūrinės nuose). Tik vėliau sužinotendencijos, kurios šiandien tapo daug aktualesnės, ne- ta, kad jo žaizda kraujavo, gu buvo tada, prieš penkis dešimtmečius. Pakanka pri- kraujas susigėrė į tą dieną siminti debatus apie lytį ir lytinę orientaciją, apie lytį ir po sutana nešiotus du vilnonius megztinius. Po posantuoką, apie santuoką ir šeimą.

O kitą jo encikliką – „Evangelii nuntiandi“ (dėl evan- piežiaus mirties megztiniai gelizacijos šiuolaikiniame pasaulyje) – popiežius Pranciš- su kraujo dėmėmis buvo kus pavadino apskritai vienu iš svarbiausių popiežiškųjų pripažinti relikvijomis. dokumentų apie sielovadą. Būtent šioje enciklikoje išgirdome ir tebekartojame vis aktualesnius jo žodžius: „ŠianPal. Paulius VI Bažnyčios istorijoje buvo paskutinis dienis žmogus mieliau klauso liudytojų, ne mokytojų, o tiara karūnuotas popiežius. Karūnavimo ir drauge jei klauso mokytojų, tai dėl to, kad jie yra liudytojai. Tai pontifikato pradžios iškilmė įvyko 1963 m. birželio aiškiai išreiškė šv. Paulius, kalbėdamas apie dievobaimin30 d., Šv. Petro aikštėje. Antraisiais pontifikato gą ir skaistų gyvenimą, kuriuo be žodžio laimimi neklaumetais jis atsisakė nešioti triaukštę popiežių santys žodžio. Tad pasaulis evangelizuojamas pirmiausia karūną ir ją viešai nusiėmė. Norėdamas vietoj Bažnyčios elgsena bei gyvenimu, tai yra gyvu ištikimybės galią simbolizuojančios tiaros išryškinti vyskupo Viešpačiui Jėzui liudijimu, gyvu netarnystę, kurią šv. Petro įpėdinis turto ir vidinio nusigręžimo bei laispašauktas vykdyti Jėzaus vardu, Šiandienis žmogus mieliau popiežius ėmė dėvėti vyskupo vės nuo šio pasaulio galių, vienu žodžiu, šventumo liudijimu“ (EN, 41). klauso liudytojų, ne mokytojų, mitrą. Jo pavyzdžiu pasekė ir o jei klauso mokytojų, tai dėl visi vėlesni popiežiai. Paulius VI Kun. Angelo Maffeis, Pauliaus VI to, kad jie yra liudytojai. instituto direktoriaus žodžiais, „šis tiarą pardavė, o gautus pinigus popiežius buvo žinomas dėl savo propaskyrė vargšams. Ir laidotuvių to, dėl kultūros, bet apie jo dvasingujis paprašė kuklių. 1978 m. per mą mažai kas gali pasakyti, nors šis Kristaus Atsimainymo šventę, matmuo nemažiau svarbus. Tai galikalbėdamas „Tėve mūsų“ maldą, ma paaiškinti tuo, kad Paulius VI neiškeliavo į Tėvo namus. buvo iš tų žmonių, kurie iškart atveria Parengta pagal „Vatikano radiją“ savo vidų, jis tarsi drovėjosi pasakyti tai, kas jo širdyje“.

Vienas iš jo penkiolikos metų pontifikato mažiausiai žinomų ir retai minimų įvykių buvo pasikėsinimas į jo gyvybę Manilos oro uoste 1970 m. lapkričio 29 d. Į ką tik iš lėktuvo išlipusį Paulių VI pasikėsino kunigu persirengęs Bolivijos pilietis. Ranka tiesdamas į popiežiaus kryžių, jis kartu smogė rankoje paslėptu ilgu durklu.

Paulių VI nuo pasikėsintojo apgynė Artuma 2014 m. lapkritis

5

Kronika

Visuotinės Bažnyčios pulsas

Vysk. Rimanto Norvilos nuotrauka

Šeimomis susirūpinusi Bažnyčia

6

Spalio mėnesį Bažnyčios dėmesio centre buvo šeima. Vatikane vyko trečioji neeilinė Vyskupų sinodo asamblėja tema „Šeimos pastoraciniai iššūkiai evangelizacijos kontekste“. Daug dėmesio Sinodui skyrė ir pasaulietinė žiniasklaida, nes šeimos būklė rūpi visiems, materialiniai ir socialiniai sunkumai slegia daugelį šeimų, taip pat ir turtingose visuomenėse, o ideologiniai debatai dėl šeimos sampratos užgauna ne vien Bažnyčios mokymo ir sielovados sferą, bet paliečia visuomenės gyvenimą ir kultūrą pačia plačiausia prasme.

Sinodo posėdžiai vyko dvi savaites; dalyvavo 253 vyskupai, kunigai ir pasauliečiai, katalikai ir kitų Bažnyčių atstovai; balsavimo teisę turinčių vyskupų, vadinamųjų Sinodo tėvų, buvo 191.

Bažnyčiai Lietuvoje Sinode atstovavo Vyskupų Konferencijos vicepirmininkas Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila.

Tai buvo pirmoji popiežiaus Pranciškaus sušaukta Sinodo asamblėja ir naujumu padvelkė jau pirmą darbo dieną, kai popiežius paragino dalyvius kalbėti drąsiai ir aiškiai, nebijoti, kad išsiskirs nuomonės, nevengti skaudžių temų, kalbėti taip, kad Sinode matytųsi tikras šeimos vaizdas, su šviesiais šventumo pavyzdžiais ir skaudžiausiomis problemomis, kurios šaukiasi sprendimo.

Sinodo posėdžiai, kaip įprasta, vyko už uždarų durų. Kad Sinode tikrai vyksta atvira, gyva, laisva ir drąsi diskusija, paaiškėjo pristačius pirmąjį asamblėjos Artuma 2014 m. lapkritis

etapą užbaigiantį tarpinį dokumentą, lot. Relatio post disceptationem. Jis fiksavo posėdžių salėje iškeltas problemas ir idėjas, kaip jas spręsti. Tarp kitų, ir siūlymą tam tikromis sąlygomis leisti priimti Komuniją išsiskyrusiems ir antroje, civilinėje santuokoje gyvenantiems katalikams arba siūlymą vadinamosiose nereguliariose santuokose matyti nors ir netobulas, bet tam tikru laipsniu sakramentiškumą įkūnijančias santuokos formas. Labiausiai akcentuota, kad ir sužeistose santuokose gyvenantiems žmonėms Bažnyčia turi būti draugiška ir atvira, ne smerkianti, bet dėmesinga, mylinti ir gailestinga.

Pateikus šią ataskaitą ne tik žiniasklaidoje pasipylė hipotezės apie Bažnyčios keičiamą tradicinį kursą, bet ir kai kurie Sinodo tėvai nesuvaldė emocijų ir šį tarpinį Sinodo dokumentą pavadino „nutolimu nuo šeimos Evangelijos“ ir „šokimu pagal pasaulio muziką“. Sinodo sekretoriatas visiems priminė, kad tarpinė Relatio nėra baigiamasis dokumentas, jis tik fiksuoja Sinode iškeltas problemas.

Toliau Sinodas dirbo kalbinėse grupėse (lot. Circuli minores). Diskusijų sukėlusi tarpinė ataskaita buvo radikaliai pakeista, dešimtyje darbo grupių pasiūlyta net 470 pataisų, gerokai išplėtota dalis, kalbanti apie pozityvų santuokinio gyvenimo liudijimą. Galiausiai paskutinę darbo dieną baigiamasis dokumentas buvo patvirtintas, atskirai balsuojant už kiekvieną jo punktą. Reikalaujamų

dviejų trečdalių negavo 3 iš 62 baigiamojo dokumento straipsnių, liečiantys Komuniją išsiskyrusiems ir homoseksualias poras, tačiau ir už juos pasisakė daugiau kaip pusė balsavusių vyskupų.

Nors Sinodo statutas to nenumato, popiežius Pranciškus nurodė paskelbti ir baigiamąjį dokumentą, ir balsavimo rezultatus. Kaip buvo pabrėžta baigiamojoje spaudos konferencijoje, balsavimo rezultatų paviešinimas leidžia matyti pritarimo kiekvienam baigiamojo dokumento teiginiui mastą, o tai reiškia, kad ir tos temos, kurioms nepritarė du trečdaliai vyskupų, dar gali būti gilinamos ir brandinamos.

Paskutinėje sesijoje kalbėjęs popiežius Pranciškus, dėkodamas vyskupams už atvirą ir drąsią diskusiją, sakė, kad Sinodo dienomis matė tikrą, gyvą Bažnyčią. Nuomonių įvairovės kraštutinumus Pranciškus pavadino gundymais. Bažnyčia yra gundoma nedraugiškai sustabarėti, laikytis raidės, o ne dvasios, bet kartu ji gundoma ir pasiduoti netikram gailestingumui, kuris viso labo būtų tik „gerietiška“ poza arba pataikavimas daugumai. Bažnyčia niekada negali užmiršti, kad priklauso Kristui, ir vyskupai, bendrystėje su Petro Įpėdiniu, turi pareigą ją saugoti ir jai tarnauti. Taip pat svarbu, kad ji niekada neužmirštų pašaukimo, pavartojant palyginimo apie Gerąjį Samarietį metaforą, „pilti vandens ir vyno ant žmonių žaizdų“.

Vatikane pasibaigusio Sinodo baigiamųjų išvadų pagrindu bus rengiama po metų vyksiančios eilinės Vyskupų sinodo asamblėjos darbo programa. Būsimasis Sinodas tęs debatus šeimų sielovados tema.

Sinodo uždarymo Mišių metu palaimintuoju buvo paskelbtas popiežius Paulius VI. Tai ne tik šiaip laimingas sutapimas, bet sąmoningas sprendimas, nes būtent Paulius VI, vykdydamas Vatikano II Susirinkimo nutarimus, įkūrė Vyskupų sinodo instituciją (apie pal. Paulių VI išsamiau žr. p. 4).

Jonas MALINAUSKAS

Kronika

Bažnyčios Lietuvoje pulsas Dievo ir mūsų įsipareigojimai

Pirmąjį spalio penktadienį beveik 30-tyje Lietuvos bažnyčių patys jauniausi jų lankytojai maldos valandėle prie tabernakulių dalyvavo XII pasaulinėje vaikų Švč. Sakramento adoracijoje – už Šventąjį Tėvą Pranciškų, už savo tėvelius ir už taiką pasaulyje.

Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčia per titulinius atlaidus spalio 3–5 d. paminėjo parapijos įsteigimo 200 m. sukaktį. Iškilmėse dalyvavo Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas, buvo pašventinti nauji parapijos namai. Šiandien gausią bendruomenę (sovietmečiu uždaryta ir prijungta prie Šv. Onos bažnyčios parapija oficialiai atkurta 2001 m.) subūrė broliai pranciškonai, prieš 20-metį patys sugrįžę į suniokotą Bernardinų šventovę su pirmaeiliu gyvosios bažnyčios kūrimo rūpesčiu.

Broliai pranciškonai Kaune per Šv. Pranciškų laimino veterinarijos gydytojus, gyvūnų globos organizacijas, šeimininkus ir jų augintinius, sykiu primindami, jog meilės reikia visai Dievo kūrinijai, o labiausiai šiandien – tarp žmonių.

Spalio 12 d. už Telšių vyskupo Jono Borutos SJ 70 gyvenimo metų dėkota Dievui Žemaičių Kalvarijos šventovėje, kuri, kaip ir visa vyskupija, apgaubta šio ganytojo rūpesčiu.

Arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus SJ

iškilmių žodyje gyvai iškilo Bažnyčios persekiojimo tikrovė: sovietmečiu tarp tuomet pogrindyje rengtų ir įšventintų kunigų buvo ir vyskupas Jonas, beje, kunigystei (ir vienuolystei) pasišventęs po studijų ir apgintos daktaro disertacijos Vilniaus universitete. Spalio 17 d. Telšių katedroje už vysk. Borutą meldėsi, jam ilgiausių metų linkėjo Žemaičių krašto žmonės: broliai kunigai, miestų vadovai, ateitininkai, tądien sykiu minėję ir Ateitininkijos atkūrimo 25-metį.

Raimundo Zimkos nuotrauka

Vėl sykiu, su ta pačia ganytojiškąja atsakomybe Katalikų, Ortodoksų, Evangelikų liuteronų Bažnyčių vadovai pasirašė memorandumą – šįsyk dėl bandymo įteisinti medikamentinį abortą. Ganytojai priminė visuomenei 2002 m. Lietuvoje jau buvusius, bet po viešų diskusijų nepavykusius bandymus, pabrėžė, kad moralinis aborto vertinimas nepriklauso nuo atlikimo laiko ar metodo, o jis pats „niekada neišsprendžia su nėštumu susijusių sunkumų, bet sukuria naujų problemų, fiziškai ir dvasiškai suluošina pačias moteris, sugriauna gyvenimus“.

Spalio 15-ąją, tą pačią dieną, kai 1989 metais Kaune pasirodė pirmtakas – „Caritas“ žurnalas, paminėtas „Artumos“ 25-metis. Šia proga Švč. Trejybės (seminarijos) bažnyčioje drauge su vyskupais, kunigais dėkojome Dievui už visus buvusius redaktorius ir bendradarbius bei gausią dabartinę „Artumos“ šeimą. Jai šventės svečias apaštališkasis nuncijus arkivysk. Pedro López Quintana perdavė popiežiaus Pranciškaus palaiminimą (žr. IV viršelio puslapį).

Vilniaus arkivyskupijos augziliaras vysk. Arūnas Poniškaitis homilijoje pasidžiaugė žurnalo jaukumu ir paprastumu, linkėdamas mums Jėzaus ramybės – tokios, kuri „palaiko viltį, džiaugsmą, skatina eiti į priekį ir augti“ (visą tekstą skaitykite 2 viršelio puslapyje). „Šeimos, niekada nesakykite, kad esate mažos. Esate didesnės už visus politikus, artistus, sportininkus, už visas žvaigždes, – esate didesnės, jei savo namuose turite Jėzų“, – šį ypatingą pa-

drąsinimą šeimoms išsakė spalio 19-ąją Kaune surengtos Atsinaujinimo dienos svečias kun. Costanzo Donegana (Italija). Jis patikino, jog Dievas rimtai įsipareigoja tiems žmonėms, kuriuos suveda gyvenime daug anksčiau, nei jie spėja susipažinti, o Santuokos sakramentas tampa šio Dievo įsipareigojimo kulminacija. Svečias linkėjo sutuoktiniams duoti erdvę augti vienas kitam ir vaikams, dėkojo šeimoms už pačiu savo buvimu ir pagalba kitoms šeimoms atliekamą evangelizavimo misiją. Šiemet sukankantį atkūrimo dvidešimtmetį Šv. Juozapo kunigų seminarija Vilniuje paminėjo nauju lietuviškąją teologiją praturtinančiu „Bibliotheca Sancti Josephi“ IV tomu „Duosiu jums ganytojų pagal savo širdį“. Seminariją atkūręs arkivyskupas emeritas kardinolas Audrys Juozas Bačkis ragino seminaristus įsisavinti visa, ką geriausio jie gauna šioje ugdymo įstaigoje.

Kaip rasti naujų kelių į jaunuolių širdis, svarstė tradicinis rudeninis Lietuvos jaunimo sielovadininkų forumas Kaune su svečiu kunigu Janu Góra OP iš Lenkijos.

Visų Šventųjų išvakarėse Rotušės aikštėse Vilniuje ir Kaune bei daugelyje kitų Lietuvos vietų buvo uždegtos žvakutės už mirusius, kurie taip ir nepamatė šio pasaulio, – akciją „Renkuosi gyvybę“ prisimenant negimusius vaikus surengė Laisvos visuomenės institutas. „Caritas“ Lietuvoje organizuoja humanitarinę akciją, kuria siekiama padėti Ukrainos žmonėms išgyventi artėjančią žiemą (išsamiau caritas.lt).

Dalė GUDŽINSKIENĖ

Artuma 2014 m. lapkritis

7

Kronika

8

Bažnyčia ir pridėtinė vertė Dr. Vincentas VOBOLEVIČIUS

Pastarosiomis savaitėmis Vakarų žiniasklaida mirga pranešimais apie Romoje ką tik pasibaigusią trečiąją neeilinę Vyskupų sinodo asamblėją, skirtą šeimos pastoracijai. Dėmesio šiam įvykiui apstu ne vien katalikiškoje, bet ir pasaulietinėje žiniasklaidoje, kuri, atrodo, gyvena viltimi, kad Sinodo tėvai pagaliau „pakoreguos“ Bažnyčios mokymą Santuokos šventumo ir lytiškumo raiškos srityse.

Artuma 2014 m. lapkritis

giai yra perteikiama dar viena žinia – jog aukščiausias tikslas yra gera emocinė pašnekovo savijauta. Taip subtiliai Bažnyčios kuriama „pridėtine verte“ tampa ne skausmingų tikrovės apraiškų įprasminimas, bet tų apraiškų šalinimas arba, kitaip tariant, problemų sprendimas. Štai, pakeitus Bažnyčios mokymą šeimos bei lytiškumo raiškos klausimais, būtų, bent iš pažiūros, išspręstos sunkios problemos, slegiančios kai kuriuos tikinčiuosius; tuo sykiu nebūtų įprasminama tų pačių problemų keliama kančia.

Toks pokytis pastatytų Bažnyčią į vieną gretą su kitomis problemas sprendžiančiomis organizacijomis, siekiančiomis pasaulinės taikos, švarios gamtos, socialinio teisingumo ir pan. Deja, šioje rinkoje Bažnyčia būtų beviltiškai nekonkurencinga: pasaulyje daug kas našiau sprendžia problemas – nuo Greenpeace iki Amnesty International, ir jos net ne-

Marijos Stanulytės nuotrauka

Vis dėlto manau, kad tikintieji turėtų melstis, jog 2015 metais pasibaigsiančio Sinodo nutarimuose naujovių užderėtų evangelizacijos formose, bet ne turinyje. Mokydamasi labiau mylėti nusidėjėlius, šventoji nusidėjėlių Bažnyčia (neseniai popiežius Pranciškus priminė šią Vatikano II Susirinkimo tezę) turėtų nepamiršti nekęsti nuodėmės. Kodėl? Į šį klausimą galima pateikti gerų teologinių atsakymų. Tačiau nebūdamas teologas, pabandysiu į jį atsakyti iš ekonominės perspektyvos.

Ekonomistai žino, kad norint išlikti konkurencingam privalu kurti pridėtinę vertę. Štai stalius kuria pridėtinę vertę paimdamas krūvą lentų ir savo darbu ją paversdamas į, pavyzdžiui, kėdę. Bažnyčios „lentos“ – tai mus supanti tikrovė: ekonomikos augimas ir skurdas, mokslo pažanga ir bioetikos dilemos, santuoka ir skyrybos, lytiškumas ir įvairūs jo raiškos būdai. Iš šios tikrovės Bažnyčia kuria „pridėtinę vertę“ – prasmę arba atsakymą į klausimą, kodėl patiriame tokių tikrovės apraiškų, ypač skaudžiųjų. Čia svarbu pabrėžti, kaip sako žinomas JAV intelektualas kun. Richardas Johnas Neuhausas, kad atsakymai yra siūlomi, bet ne primetami. Taigi Bažnyčia turi kalbėti su meile pašnekovui ir pagarba jo teisei atmesti tai, kas siūloma. Kita vertus, susidūrus su masiniu Bažnyčios siūlomos prasmės atmetimu, aiškiai matomu Vakarų Europoje, gali kilti pagunda keisti tai, kas siūloma. Toks sprendimas būtų pavojingas, nes, sėkmės atveju, reikšmingai pakeistų Bažnyčios kuriamą „pridėtinę vertę“.

Pakeičiant savo žinios turinį taip, kad ji taptų priimtina pašnekovui, netiesio-

siūlo savo šalininkams iki santuokos susilaikyti nuo lytinių santykių. Žinoma, galima teigti, kad kelių „savo sukurtų“ problemų sprendimas netrukdys Bažnyčiai kurti „pridėtinės vertės“ įprasminant tikrovę. Be dabar kenčiančių išsiskyrusių žmonių bei katalikų, jaučiančių potraukį tos pačios lyties asmenims, pasaulyje visuomet bus, pvz., nepagydomų ligonių, kuriems reikia jų kančios įprasminimo. Bet kaip – atsisakiusi savo žinios „nepatogiųjų“ aspektų – Bažnyčia užmegs pokalbį su sveikais save laikančiais žmonėmis?

Vakarų Europoje, atrodo, tokio pokalbio pagrindu tapo Bažnyčios kvietimas kartu spręsti pasaulio problemas.

Kraštuose, kurių (kai kurie) ganytojai šiuo metu ragina koreguoti Bažnyčios mokymą šeimos ir lytiškumo raiškos klausimais, Bažnyčia yra labai įsitraukusi į sunkumų sprendimą socialinio teisingumo, aplinkosaugos ir žmogaus teisių srityse.

Nepaisant to, Bažnyčiai Vakarų Europoje gresia išmirimas (tiesiogine prasme). Svarbu tai, kad ši grėsmė nėra nulemta (vien) išsivysčiusioms šalims būdingo aukšto gyvenimo lygio. Štai Europoje ir JAV ištikimos Bažnyčios mokymui bendruomenės auga, tačiau reformistinės katalikų vienuolijos ir liberaliosios protestantų denominacijos panašėja į pagyvenusių žmonių pensionus. Manau, taip yra ne (tik) dėl didesnio gimstamumo konservatyvių tikinčiųjų tarpe, bet ir dėl to, kad problemų sprendimo rinkoje Bažnyčia nesukuria daug „pridėtinės vertės“ ir todėl negali patraukti ištikimų konvertitų.

Apibendrindamas manau, kad raktas į žmonių, patiriančių kančią dėl Bažnyčios mokymo šeimos ar lytiškumo raiškos klausimais, yra ne Bažnyčios mokymo koregavimas, o broliškas Dievo gailestingumo liudijimas.

Kronika

Šeimos politikos aktualijos

PABUSKIME!

Jolanta RAMONIENĖ, „Šeimos instituto“ vadovė

Patarlė sako: „Roges ruošk vasarą.“ Galbūt tikrąsias roges vaikams jau esate paruošę, tačiau šįkart aš ne apie jas. Man kilo klausimas, ar mes, šeimos, esame tinkamai pasirengę 2015 m. kovo 1 d. vyksiantiems savivaldybių tarybų ir merų rinkimams? Politikai dar vasarą pradėjo pasirengimo rinkimams darbus – formuojami kandidatų sąrašai, rengiamos rinkiminės programos, svarstomos rinkiminių kampanijų strategijos.

Kiekvienai šeimai aktualiausius, jos poreikius labiausiai atliepiančius sprendimus priima savivaldybės. Taigi, savivaldybių rinkimai šeimoms ypatingai svarbūs. Kaip manote, ar artėjančiuose savivaldos rinkimuose politikai rungtyniaus dėl palankumo šeimoms? Nebūkime naivūs, nes jei žodžiais tai ir bus daroma, tai realių žingsnių po rinkimų tikrai nesitikėkim. Savaime niekas nevyksta. Jei mes, šeimos, netapsime svarbiais rinkėjais, tai niekuomet ir nebus atstovaujama mūsų interesams.

O šeimos miega, tiksliau, skendi savo nesibaigiančiuose kasdieniuose rūpesčiuose. Tačiau jei pabustų, galėtų kilti tikras sąjūdis! Šeimos, kurios kuria mūsų visuomenės dabartį ir garantuoja ateitį, neturėtų būti pamirštamos. Tad kodėl politikams, verslininkams, žiniasklaidos atstovams vis dar reikia tai įrodinėti?

Pasvarstykime, gal aktyvios, sąmoningos šeimos yra grėsmė mases valdančiam ir savo interesų siekiančiam politiniam „elitui“, žiniasklaidai, verslui?

Noriu padrąsinti šeimas neapriboti savo pilietinio aktyvumo vien dalyvavimu rinkimuose ir jau dabar pradėti bendrauti ir bendradarbiauti su būsimais kandidatais. Bendrauti – išklausant jų pažadų ir siekiant išsiaiškinti, ar jų įgyvendinimui numatyti konkretūs žingsniai. Bendradarbiauti – pateikiant savo pasiūlymus bei nurodant būdus jiems įgyvendinti.

Pasiūlykite politikams štai tokį mąstymo kelią, kuris primintų apie palankios šeimai aplinkos kūrimo prasmę: stipri sveika šeima pati pajėgi išspręsti savo problemas; šeima pati kuria savo gerovę; šeimai reikia padėti (paremti, su-

teikti paslaugų), kai ji kažko negali padaryti pati; būtina kurti šeimai palankią aplinką visose srityse: socialinėje, ekonominėje, aplinkos, švietimo, sveikatos apsaugos ir kt.; šeimas reikia pastebėti, paskatinti, pastiprinti. Būtina kalbėti apie šeimos vertę ir reikšmę.

Jei būtumėte paprašyti detaliau paaiškinti, kodėl verta skatinti ir remti šeimą, drąsiai teikite: stiprioje, darnioje šeimoje susiklosto sveikesnė terpė augti kūrybingiems piliečiams, todėl didėja visuomenės produktyvumas, kuriama didesnė pridėtinė vertė; darna šeimoje perauga į darną visuomenėje, didesnį tarpusavio pasitikėjimą, didesnę savitarpio pagalbą, bendruomeniškumą. Be to, šeimoje iš kartos į kartą perduodamos tautos vertybės ir tradicijos; šeima yra savimi pasirūpinantis ekonominis vienetas, sukuriantis pajamas valstybei ir savivaldai. Dirbantys šeimų nariai moka mokesčius, šeimos verslas sukuria darbo vietas ne tik savo šeimos nariams; stipri šeima yra ir mažesnės išlaidos visuomenei – investuojant į šeimos stiprinimą vėliau reikia mažiau išmokų, pagalbos ir paslaugų. Darniose šeimose mažiau smurto, kurio pasekmių likvidavimui skiriamos didžiulės lėšos, taip pat žemesnis skurdo lygis, mažiau skyrybų, kurios daug kainuoja visiems.

Galima išskirti pagrindines sritis, kuriomis turėtų pasirūpinti šeimai palanki savivaldybė:

išspręsti ikimokyklinio ugdymo įstaigų trūkumo problemą; siekti, kad mokyklos ir jų aplinka būtų saugi ir tvarkinga; skatinti prieinamų popamokinio ugdymo paslaugų gausą ir įvairovę; spręsti savivaldybės saugumo problemas, ypatingai įvertinant vaikų, senelių, neįgaliųjų poreikius saugiam transportui, kelių infrastruktūrai, bendrajai tvarkai; gausinti paslaugų šeimoms pasiūlą – konsultacijų, įgūdžių lavinimo, mokymo; gausinti šeimoms palankių viešųjų erdvių, kuriose jos galėtų patogiai leisti laiką; skatinti smulkaus verslo plėtrą, nes tai yra priemonė šeimoms pačioms kurti savo gerovę; šeimų organizacijų atstovus įtraukti svarstant sprendimus, įtakojančius šeimų gyvenimą savivaldybėje.

Būtinai atkreipkite dėmesį, kad siekiant palankumo šeimoms, siekiama palankumo besirengiantiems kurti šeimą, jaunoms sutuoktinių poroms, šeimoms su mažais vaikais, ikimokyklinukais, mokiniais, paaugliais, studentais, neįgaliaisiais, pagyvenusioms šeimoms, seneliams, t. y. didžiajai daliai gyventojų!

Konkretūs sprendimo būdai priklauso nuo situacijos kiekvienoje savivaldybėje ir būtent Jūs tai žinote geriausiai. Svarbiausia, nepamirškime, savivaldybės politikai tikrai nepadarys, kad visiems viskas būtų gerai. Mes patys kuriame savo dabartį ir ateitį. Iš valstybės ir savivaldybės galime prašyti pagalbos, kai patys nepajėgiame; palankių sąlygų sudarymo, kai patys veikiame; bendradarbiavimo, nes kuriame ne tik sau, bet ir visai visuomenei.

Artuma 2014 m. lapkritis

9

Kronika

Sąžinės reikalai Antanas GAILIUS

Kartais gali pagalvoti, kad toks ilgas šiltas ruduo yra lyg Viešpaties dovana, leidžianti mums įkvėpti oro prieš sunkių klausimų laikus. Mat laikai ateina sunkūs ir nėra abejonės, kad jie nuolat kels mums sąžinės klausimus.

Tie klausimai jau ir šiandien mus kamuoja. Ką turime ir galime padaryti, regėdami, kaip klostosi įvykiai gretimoje Ukrainoje? Regis, ten lyg ir viskas aišku, regis, niekam net neturėtų kilti klausimų, kurioje pusėje ten teisybė. Bet juk viešojoje erdvėje klausimai jau keliami, jau pradedame svarstyti, kad ir pati Ukraina nesugeba susitvarkyti. Aišku, kad nesugeba, aišku, kad ji to nesugebėjo ir visą posovietinį laiką, tačiau dėl to Rusijos agresija ir jos pradėtas karas juk nepasidaro menkesni.

Jau girdime balsų, kad ir sankcijas Rusijai gal reikėtų atšaukti, gal reikėtų, kaip dailiai sakoma, „normalizuoti“ su ja santykius. Manau, kad neilgai trukus ir atšauksime, ir normalizuosime, ir kad tai bus dar vienas mūsų didžiųjų sandėrių su nešvaria sąžine. Ir vėl galėsime valandžiukę apsigaudinėti, kad gyvename taikos ir linksmybės laikais, nors iš tikrųjų juk žinome ir žinosime, kad vyksta karas.

Nesunku pasiduoti iliuzijai, kad esame maži ir kad nuo mūsų kiekvieno paskiro valios niekas nepriklauso.

Vido Venslovaičio asociatyvinė nuotrauka

10

Atrodytų, kad tai, apie ką čia kalbu, susiję ne su kiekvieno mūsų asmenine, bet su vadinamąja pasaulio tautų sąžine. Nesunku pasiduoti iliuzijai, kad esame maži ir kad nuo mūsų kiekvieno paskiro valios niekas nepriklauso. Žinoma, kad kasdieniame gyvenime taip ir yra.

Ne mano valioje pakeisti, kokį sprendimą padarys, tarkime, kuris nors Darbo partijos deleguotas ministras. Tačiau mano valioje padaryti viską, kas man įmanoma, kad Darbo partija netaptų valdančiąja.

Taip ir su didžiaisiais karo ir taikos klausimais. Nė vienas iš mūsų skyrium negalime paveikti Europos SąjunArtuma 2014 m. lapkritis

gos ar NATO sprendimų. Bet galime nenurimti ir galime neleisti, kad Rusijai pavyktų paslėpti savo karą nuo pasaulio akių.

Sąžinės problemas dažnai jaučiu ir šiapus, ir anapus savo mansardos lango. Turbūt pernelyg dažnai mes tenkinamės, sąžinę išmainydami į teisę.

Visi jaučiame, kad esama didelės spragos tarp sąžinės ir įstatymo. Na, pavyzdžiui, prisiminkime, kiek gudrių apsaugų prisigalvojame, kurdami viešųjų pirkimų taisykles ir kokios tos mūsų pastangos vis dėlto nesėkmingos, jei pristingame sąžinės. Tiesą sakant, neretai labai panašu, kad visas tas apsaugas mes tik tam ir susigalvojame, kad galėtume savo nešvarią sąžinę nuraminti.

Apie sąžinę šįkart prakalbau ne tik dėl neramių karo nuojautų ir ne tik dėl artėjančių savivaldybių rinkimų, per kuriuos apie sąžinę vėl nedaug tekalbėsime, bet kiekvienas pagal sąžinę balsuosime. Ypatinga paskata man šįkart buvo Romoje vykęs Vyskupų sinodas. Ten, man regis, pajudinti dalykai, kurie net labai akivaizdžiai susiję su kiekvieno mūsų sąžine. Ko gera, šeima yra ta vieta, kuri be sąžinės sprendimų apskritai yra neįmanoma.

Ar ne todėl Vyskupų sinodas tapo ne tik Bažnyčios įvykiu, bet sulaukė ir didžiulio, kartais, sakyčiau, net graudžiai didelio žiniasklaidos dėmesio? Daug kam norėtųsi, kad Bažnyčia tiesiog įteisintų esamą padėtį, šitaip mus visus nuramindama. Visi jaučiame, kad čia kalbama apie mūsų gyvenimo šerdį, kuri tikrai nėra be problemų.

Ir šįkart svajojame, kad kas nors prisiimtų mūsų sąžinės vaidmenį, kad galėtume kam nors perduoti klausimus, kurie kartais neleidžia užmigti.

Bet Bažnyčia to nepadarys. Galbūt atsiras Bažnyčios teisės pasikeitimų, kurie palengvins formaliąją gyvenimo pusę. Kol kas galime pasidžiaugti, sulaukę žinios apie tai, kad Bažnyčia rimtai mėgina suprasti dabarties bėdas.

Sprendimų turėsime palaukti dar mažiausiai metus. Per tuos metus bus karštų ginčų, bus ir perdėm radikalių pasisakymų. Jų jau ir šiandien gausu.

O galų gale vis tiek viskas liks mūsų sąžinės dalykas.

Ir to niekas negali pakeisti. Nebent mes patys mėgintume nutraukti su sąžine ryšius. Tik ar tas įmanoma? O jei įmanoma – ar galėtume gyventi pasaulyje, kuriame sąžinės nebeliktų?

Didelės ir mažos kryžkelės

Nedaužyk savojo laivo! Šventasis Raštas šeimoms sakė, kad šis priekaištas neteisingas (plg. Mk 6, 17–29).

Pagarba kitų santuokai ar Dievui prisiekusiųjų celibatui yra būtina ir teisinga visuomenės papročių norma. Tik atsidusti galima dėl to, jog mūsų gyvenamuoju metu – tai jau ne valstybės įstatymų norma, o tik papročių ir Dievo teisė, su kuria noriai nesiskaitoma įteisinant skyrybas, „santuokos pabandymus“.

Lengvindama kelią palaidiems geismams, visuomenė sunkina kelią teisėtai ir atsakingai meilei.

Jei kiltų klausimas, ar galima, įmanoma šiandien teisiškai išspręsti sunkiausias palaidų aistrų teisines situacijas, atsakau: taip, ir beveik visas. Jei klausite, ar įmanoma atleisti didžiausias išdavystes? – TAIP! O kitų padedamiems – dar labiau TAIP. O jas užmiršti? – NE! Išduotos meilės žaizdos negyja, nors nuo laiko užsitraukusios ir nekraujuotų.

Verta pamąstyti apie žodžio „svetimas“ pavartojimą Dievo įsakytame draudime geisti svetimo vyro ar svetimos moters. Juk galėjo būti pasakyta ir „negeisk ne savo vyro“. Akivaizdu, kad žodis „savas“ neatsiejamai kelia klausimą apie nuosavybę, o iš pastarosios sąvokos kyla visa civilizacijos istorija. Pirmasis klausimas – ar nugalėtojo grobis yra teisėtas, ar tai tik jo jėgos, pranašumo diktatas negalintiems pasipriešinti? Pradžioje, mokantis iš žvėrių, atrodė, jog liūtas visada teisus, o ėriukas teisus tik tol, kol nepakliūva liūtui į nasrus.

Moteriai ir vyrui sudarant santuoką, tikrai yra suteikiama vieno teisė į kitą; jie abu įsipareigoja šios teisės suteikimo tikslui – šeimai su jos svarbiausiomis užduotimis: meile, palikuonimis, bendryste, pagalba. Jau Pradžios knygoje kalbama apie tokią savarankišką vyro ir moters sąjungą tik vienaskaitos prasme – vieno vyro ir vienos moters be jokio laiko ribojimo, o tai reiškia – kol abu gyvena. Santuokos klausimas tampa pinklėmis tiems, kurie ieško pasiteisinimo, ir paties Dievo užduotimi tiems, kurie nori vykdyti Jo valią savuoju pašaukimu ir gyvenimu.

Kristus, laisvu Dievo sprendimu suteikęs septynias ypatingas, išganymui reikalingas dovanas, Santuokos sakramentu apdovanoja šią atsakingą ir gyvastingą meilę. Joje dalyvauja ne tik sužadėtiniai, vėliau tapę sutuoktiniais, bet ir Švenčiausioji Trejybė, o per dvasinę bei regimą pagalbą, įvairias savąsias tarnystes – Bažnyčia.

Argi turime piktintis, kad šiai meilės sąjungai ir priesaikai, jau daug didesnei už pagonių grobio nuosavybės teisę, Dievas telkia gynybą: „Negeisk svetimo“? Ne. Pats Dievas sakramentinėje santuokoje tampa vertybe ir sugriežtina „apsaugą“.

Prigimtinę teisę atitinkanti nekrikščionių vieno vyro ir vienos moters santuoka visam gyvenimui Dievo akivaizdoje taip pat yra teisėta ir gintina, joje irgi galioja tas pats apsaugantis Dievo draudimas geisti svetimo vyro ir svetimos moters. Jonas Krikštytojas priekaištavo Erodui, kad šis gyvena su užmušto brolio žmona, bet niekas ne-

Vido Venslovaičio asociatyvinė nuotrauka

Tuomet pas jį atėjo fariziejų. Spęsdami pinkles, jie paklausė: „Ar galima vyrui dėl kokios nors priežasties atleisti žmoną?“ Jis atsakė: „Argi neskaitėte, jog Kūrėjas iš pradžių sukūrė žmones kaip vyrą ir moterį ir pasakė: Todėl vyras paliks tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos, ir du taps vienu kūnu. Taigi jie – jau nebe du, o vienas kūnas. Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria.“ Tada jie klausė: „O kodėl Mozė liepė duoti skyrybų raštą atleidžiant žmoną?“ Jis atsakė: „Mozė leido jums atleisti savo žmonas dėl jūsų širdies kietumo. Bet pradžioje taip nebuvo.

Taigi aš jums sakau: kas atleidžia žmoną, – jei ne dėl ištvirkavimo, – ir veda kitą, svetimauja“ (Mt 19, 3–9).

Ar verta tikėtis, jog sudužus laivui gausime naują? Ne, geriausiu atveju – gelbėjimo plaustą. O kiek šiandien išplaukusiųjų į gyvenimo meilės jūrą plūduriuoja tarp duženų, irkluodami gelbėjimosi plaustelius? Norisi paklausti: na, kaip, ar geriau? Nešok iš savojo, neskandink svetimo meilės laivo vien dėl nežaboto egoizmo, aistros ar noro užvaldyti, savintis svetimą! Niekada gyvenimas ant gelbėjimosi plausto nebus toks, kaip laive. Nedaužyk savojo laivo, nedezertyruok, nesiek svetimo. Norintys praplaukti tarp pavojingų krantų ar povandeninų rifų težiūri į švyturį, apie kurį Velykų liturgijoje tris kartus giedame: „Kristus mums šviečia!“ Kun. Kęstutis K. BRILIUS MIC Artuma 2014 m. lapkritis

11

Didelės ir mažos kryžkelės

12

„Negeisi savo artimo žmonos!“ O vyro?

Kun. Linas ŠIPAVIČIUS

Negeisk moters grožio savo širdyje, nesileisk užburiamas jos žvilgsnių; taip nutinka žmogui, kuris miega su savo kaimyno žmona; kas ją paliečia, tas neliks nenubaustas. Žmogus, kuris svetimauja, sveiko proto neturi; tai darydamas, jis žudo patį save (plg. Pat 6, 25. 29. 32).

Draudimas geisti „savo artimo žmonos“ aiškiai skiriasi nuo draudimo geisti kitų asmenų, gyvūnų ar daiktų. Jis draudžia būtent kūniškai geisti svetimos žmonos. Šį požiūrį pagrindžia tekstai, kuriuose hebrajų kalbos veiksmažodis hāmad verčiamas žodžiu geisti ir perteikia mintį apie žmogaus veiksmą, vedantį į gėrybių ar asmens užvaldymą.

Bibliniame tekste devintasis Dekalogo įsakymas draudžia geisti „artimo žmonos“, tačiau pagrečiui nieko nekalba moters atžvilgiu. Įstatymo formuluotė liudija pirmumo teisę, kurią to meto visuomenėje turėjo vyras, jo pozicija buvo dominuojanti. Todėl tiesioginis Dekalogo įsakymų adresatas buvo vyras. Tuometinės visuomenės moteris neturėjo jokios galimybės rodyti iniciatyvos, todėl geisti „svetimo vyro“ jai buvo tuščias reikalas.

sodo medžių tau leista valgyti, bet nuo gero bei pikto pažinimo medžio tau neleista valgyti, nes kai tik nuo jo paragausi, turėsi mirti“ (Pr 2, 16–17). Nors šis draudimas buvo ištartas tik Adomui, tačiau jo laikytis privalėjo ir Ieva. Kuomet žmogaus Kūrėjo įstatymas buvo sulaužytas, atsakomybę ir padarinius prisiėmė taip pat ir moteris: „VIEŠPATS Dievas kreipėsi į moterį: ‘Kodėl taip padarei?’ Moteris atsakė: ‘Žaltys mane apgavo, aš ir valgiau.’ Moteriai VIEŠPATS tarė: ‘Aš padauginsiu tavo skausmus per nėštumą; skausme gimdysi vaikus, bet aistringai geisi savo vyro, o jis valdys tave’“ (Pr 3, 13. 16).

Draudimas geisti „artimo žmonos“ ypač vertingas tuo, kad atkreipia dėmesį į žmogaus vidų, kuris yra blogio šaltinis ir pasireiškia nuodėmingais poelgiais: „Nėra nieko, kas, iš lauko įėjęs į žmogų, galėtų jį sutepti. Žmogų sutepa vien tai, kas iš žmogaus išeina. Iš vidaus, iš žmonių širdies, išeina pikti sumanymai, ištvirkavimai, vagystės, žmogžudystės, svetimavimai, godumas, suktybės, klasta, begėdystės, pavydas, šmeižtai, puikybė, neišmanymas“ (Mk 7, 15. 21–22). Daugelis Senojo Testamento Gundymas Edene. Hunterio psalmyno miniatiūros fragmentas, tekstų autorių nurodė Anglija, XII a. žmogaus širdį kaip gerų Kita vertus, „Dešimt žodžių“ buvo ir blogų darbų šaltinį: „Tačiau būk atidus skirti visai Izraelio tautai, taigi tiek vy- ir nuoširdžiai saugokis, kad neužmirštum rams, tiek ir moterims. Tai, kad devin- dalykų, kuriuos matei savo akimis, ir kad tajame įsakyme kareivijų Viešpats kalba neleistum jiems išslysti iš savo širdies per vyrui, dar nereiškia, kad Jis to paties ne- visas gyvenimo dienas. Mokyk jų savo vaireikalauja ir iš moters. Kaip pavyzdį skai- kus ir vaikų vaikus“ (Įst 4, 9). tome Pradžios knygą, kurioje Visatos KūSenojoje Sandoroje tyra širdis buvo rėjas įsako pirmiesiems tėvams: „Nuo visų suprantama kaip žmogiškų minčių ir Artuma 2014 m. lapkritis

troškimų buveinė: „Daryk visa, kas tavo širdyje. Aš su tavimi! Mano širdis kaip tavo širdis!“ (1 Sam 14, 7). Teisi širdis žmogaus sumanymus ir troškimus nukreipia teisingų poelgių linkme: „Žmogus, kuris dorai gyvena, daro, kas teisu, ir kalba tiesą iš grynos širdies“ (Ps 15, 2). Šv. Paulius apibūdina geismą graikišku žodžiu epithymia, kurio turinys yra labai artimas graikiškam žodžiui pleonexia (godumas, savanaudiškumas). Įsakymas „Negeisi!“ , pagal pagonių apaštalą, perteikia visų žmonijai duotų Dievo įstatymų esmę (plg. Rom 7, 7). Nuodėmės, kurias Izraelio tauta padarė keliaudama per dykumą, t. y. stabų garbinimas, paleistuvystė, Dievo gundymas ir murmėjimas, tautų apaštalo nuomone, yra geismo apraiškos (1 Kor 10, 6–10), kurios slypi kiekviename žmoguje kaip demoralizuojanti ir pavergianti jėga. Šis potraukis šv. Pauliaus yra vadinamas kūnu ir polinkiais (Ef 2, 3), t. y. jėgomis, kurios žmogų atskiria nuo Dievo. Geismas – tai senojo žmogaus veikimas (Ef 4, 22).

Išminties mokytojas Koheletas ragina: „Iš tikrųjų žmogus gyvųjų draugėje turi viltį: verčiau būti gyvu šunimi, negu negyvu liūtu! Juk gyvieji žino, kad turės mirti, o mirusieji nebežino nieko. Nebėra jiems daugiau atlygio, net jų atminimas užmirštas. Jų meilė, neapykanta, pavydas jau seniai pradingo. Niekada daugiau jie nebeturės dalies tame, kas vyksta po saule.

Taigi eikš, valgyk duoną su džiaugsmu ir gerk vyną linksma širdimi, nes Dievas jau seniai patvirtino, ką darai. Tebūna tavo drabužiai visuomet šviežiai išskalbti, tenestokoja tavo galva kvapaus aliejaus! Mėgaukis gyvenimu su žmona, kurią myli, per visas savo trapaus gyvenimo dienas, kurias Jis tau po saule suteikia, per visas trapias savo dienas! Tai tavo dalis gyvenime ir tavo triūse, kuriuo triūsi po saule“ (Koh 9, 4–9).

Didelės ir mažos kryžkelės

Ko iš tiesų geidžiame?

Vytautė MACIUKAITĖ

Devintasis Dievo įsakymas („Negeisk svetimo vyro ir svetimos moters“) yra glaudžiai susijęs su šeštuoju, draudžiančiu paleistuvauti, ir dešimtuoju, draudžiančiu geisti svetimo turto, įsakymais. Suprantama, yra ir skirtumų. Šeštasis kalba apie paleistuvystės veiksmą, devintasis – apie šios nuodėmės užuomazgą sieloje. Nuo dešimtojo įsakymo devintasis skiriasi objektu: vienu atveju geidimo objektas – kitas žmogus, antru – daiktas.

Geismo vieta sieloje Kiekviena nuodėmė pirmiausia gimsta sieloje. Kurią sielos dalį „sujudina“ nuodėmė prieš skaistybę? Vieną aiškiausių sielos sandaros modelių pateikė Aristotelis.

Jau anksčiau rašėme, kaip jis supranta sielą ir kalba apie tris jos dalis: vegetatyvinę (augalinę), juslinę (gyvulinę) ir dvasinę. Šioji, dvasia, susideda iš kitų dviejų dalių: proto ir valios. Protu atpažįstami daiktai atsiduria sieloje dvasiniu būdu, t. y. jų formos abstrakcijos procese atskiriamos nuo juslėmis suvokiamos materialiosios dalies ir tampa mūsų savastimi. Valia, atvirkščiai, veržiasi į išorę daiktų link, kuriuos protas jai pristato kaip gėrį.

Todėl kiekvienas žmogus trokšta visko, kas gera, laisvai, nes valia pasirinkimus grindžia protu. Valia yra dvasinės sielos dalis tol, kol yra protinga, t. y. klauso proto nurodymų. Protas jai „pasako“, kas iš tiesų gera, o ne kas tik atrodo kaip gėris, – juk ne viskas auksas, kas auksu žiba.

Taigi greta valios siekių egzistuoja ir neprotingas geidimas, aklas pasitenkinimo troškimas. Jį aptinkame juslinės sielos dalyje, vadinamoje aistromis. Aristotelio mokytojas Platonas aistras lygino su žirgais – suvaldytus ir pažabotus juos galima puikiai panaudoti siekiant aukštesnių tikslų. Nesuvaldytos aistros gali padaryti daug žalos. Taip atsitinka, kai neklausoma proto ir aklai puolama vaikytis viso, kas teikia trumpalaikį malonumą.

Prarasta sielos tvarka Šv. Augustinas ir šv. Tomas Akvinietis pabrėžė, kad gimtoji nuodėmė labiau pažeidė mūsų valią, negu protą. Valia gali būti lengvai veikiama aistrų. Atmesdama proto viršenybę, ji gali joms pasiduoti. Apaštalas Paulius sakė, kad žmogus sumaišė sielos dalių hierarchiją ir viską savyje apvertė aukštyn kojomis. Tai, kas turėtų būti svarbiausia ir pačiame viršuje, atsidūrė apačioje, o tai, kas turėtų paklusti, ėmėsi žmogui vadovauti. Taip žmogus tapo vergu, garbinančiu tai, kas ne tik nėra aukščiau už jį ar bent jam prilygsta, tačiau kas yra žemiau už jį ir sykiu jį pažemina. Sekdamas žemiausiais instinktais, žmogus nusirita iki gyvulio. Apaštalas Paulius taip kalba: „Girdamiesi esą išmintingi, [jie] tapo kvaili ir išmainė

nenykstančiojo Dievo šlovę į nykstančius žmogaus, paukščių, keturkojų bei šliužų atvaizdus. Todėl Dievas per jų širdžių geismus atidavė juos tokiam netyrumui, kad jie patys teršė savo kūnus. Jie Dievo tiesą iškeitė į melą ir lenkėsi bei tarnavo kūriniams, o ne Kūrėjui, kuriam šlovė per amžius. Amen! Štai kodėl Dievas paliko juos gėdingų aistrų valiai“ (Rom 1, 22–26). Čia būtina priminti, kad Dievas įsakymais nesiekia pažeminti žmogaus kūno arba santuokos. Abu dalykai yra geri, tik elgesys jų atžvilgiu būna netinkamas, t. y. smerktinas piktnaudžiavimas abiem gėriais. Kūnu reikia rūpintis, vengiant jo reikalų iškėlimo aukščiau už dvasią, kad šioji nebūtų jų nustelbta. O santuoka buvo Jėzaus Kristaus išaukštinta iki sakramento. Santuoka tarp vyro ir moters simbolizuoja amžiną Kristaus ir Bažnyčios vienybę ir meilę, todėl yra viena ir neišardoma. Vis dėlto ir santuokos, kai pasirenkamas vienas žmogus visam gyvenimui, pagrindas ar priežastis negali būti geismas. Geismas yra kūno, o ne viso žmogaus troškimas, todėl gan greitai praeina. Toks pagrindas yra pasmerktas suirti; tai aiškiai parodo Senojo Testamento pasakojimas iš Tobito knygos (žr. Tob 3, 7–17; 6, 14–18; 8, 1–18).

Kodėl geisti yra blogai?

O gal kito žmogaus geidimas ar troškimas nepažemina trokštančiojo, nes kitas jam prilygsta? Juk seksualinis potraukis, Dievo sukurtas, nėra blogas savaime. Be to, Dievas ne tik žmogui, bet ir visai gyvajai kūrinijai liepė daugintis ir apgyvendinti žemę (plg. Pr 1, 28). Ir kaip galima laikyti blogiu bei nuodėme potraukį, kuris Kad ir kokia būtų žmogaus teikia stiprų laimės pošeiminė padėtis, geisti kito jūtį? Situacijų, kai vienas visuomet yra blogis, žmogus trokšta kito, gali jei geidžiama tik kūno, o ne būti įvairių. Žmogus gali būti vienišas ir ieškanviso žmogaus, tokio, koks tis gyvenimo partnerio, jis yra, – turinčio sielą ir kūną. siekiantis sukurti šeimą, gali būti vedęs, našlys ar sąmoningai pasirinkęs kunigystės ar vienuolystės kelią ir kartu atsisakęs kito žmogaus artumo dėl Dievo. Tačiau kad ir kokia būtų žmogaus šeiminė padėtis, geisti kito visuomet yra blogis, jei geidžiama tik kūno, o ne viso žmogaus, tokio, koks jis yra, – turinčio sielą ir kūną.

Artuma 2014 m. lapkritis

13

Didelės ir mažos kryžkelės

Geisdami visuomet siekiame tenkinti egoistinį poreikį, o ne trokštame gero kitam žmogui, t. y. jį mylime. Anot Benedikto XVI, meilė gali egzistuoti tik tiesoje. Tik tuomet ji tikra, tvirta ir ilgalaikė.

Suprantama, žmogus, net neturėdamas blogos intencijos, gali užsidegti aistra tam, kas nėra jam Dievo skirtas. Bet kol tokiam potraukiui nepritariama laisva valia, jo nepuoselėjama ir nedaroma veiksmų siekti neleistinų tikslų, tai nėra nuodėmė. Jausmai dažnai būna nevalingi, praeina taip greitai, kaip ir ateina. Šv. Augustinas netgi sako, jog jie kyla dažniausiai tuomet, kai nereikia, o kai reikia – jų nebūna. Tai gali kilti kiekvienam, kaip gimtosios nuodėmės pažeistos ir silpnos mūsų prigimties apraiškos.

Tik iš Dievo pasisėmę jėgų, galime atpažinti blogį ir atsisakyti nuodėmės pačioje jos užuomazgoje.

Kristinos Šmulkštytės nuotrauka

14

Todėl, kiek įmanoma, turime stengtis pažinti save, savo reakcijas, silpnybes bei vengti situacijų, galinčių nuvesti į paslydimą. Juk tokie esame, kad matydami mums patinkantį žmogų imame įsivaizduoti save kartu su juo, vėliau mintyse imame savintis, o paskui siekiame veiksmais jį užkariauti.

Tokiu principu veikia ir reklamos. Matomas geismo objektas tampa tarsi mūsų gyvenimo dalimi, be kurios, regis, nebegalime gyventi. Jos netekus, nors ir mintyse, atsiveria tuštuma, tarsi kažkas būtų išpjovęs mūsų sielos dalį. Nuo pat pradžių nenorėdami patirti išsiskyrimo skausmo, vėliau nusipelnome jo daug didesnio, kai tenka atsisveikinti su dar glaudesne savastimi tapusiu kitu žmogumi, kuris mums nepriklausė ir nepriklausys.

Kur išeitis, kaip mums gelbėtis?

Nemažai žmonių ilgą laiką savo jėgomis mėgina laikytis proto nurodymų, bet tokia laikysena pasiteisina tik iš dalies. Esame per daug pažeisti ir silpni, kad patys pajėgtume susigrąžinti prarastą sielos tvarką. Esame riboti ir klystame, jei manome, kad be kančios ir atsisakymo nueisime žemiškąjį kelią. Pvz., manome, jog galime išspręsti problemas panaikindami kunigų celibatą, vengdami bet kokio atsižadėjimo. Bet juk iš to logiškai Artuma 2014 m. lapkritis

kiltų kitas žingsnis – poligamija ar net poliandrija. O juk Senojo Testamento išminčius Koheletas sakė: „Akis žiūrėdama nepasisotina, ausis klausydama neprisipildo“ (Mok 1, 8). Kaip tik todėl šventieji siekė ne to, kas malonu, o kas mažiausiai malonu, nes būtent tai paprastai būna tobuliausia ir tikriausia. Daugindami malonumus ir tenkindami egoistines užgaidas, neužpildysime tuštumos, atvirkščiai, ją tik padidinsime ir visko tik dar labiau trokšime. Atsisakydami žemiškųjų gėrybių, praktikuodami susivaldymo dorybę, pasitenkindami tuo, ką turime, nors tai ir netobula, atversime galimybę Dievui pripildyti mus.

Be Dievo pagalbos tikrai neapsieisime. Suvokdami savo apgailėtiną padėtį, pripažindami, jog esame akli ir į nuodėmę linkę žmonės, tapsime imlūs Dievo įsakymams. Jie ir buvo mums Dievo duoti, kad išvengtume lemtingų klaidų ir nepražūtume. Esame nelyginant keleiviai, keliaujantys per pelkėtą žemės paviršių, kai neįmanoma numatyti, kuri mūsų koja atsistos ant tvirtos žemės, o kuri įsmuks į purvą ar gelmę, tyvuliuojančią po gražia vešlia žole. Dievo įsakymai tarsi kelrodžiai nurodo mums saugų būdą pasiekti amžinąjį tikslą.

Tačiau net ir Dievo įsakymų negalime laikytis savo jėgomis. Mums reikia Dievo malonės ir gyvo santykio su Juo. Tai esame praradę nuo tada, kai pirmieji tėvai nusidėjo Edeno sode. Jėzus Kristus savo mirtimi ant kryžiaus šį santykį atkūrė iš naujo. Dievas yra absoliutus vienis ir paprastumas savyje. Tik į Jį atsigręžusi žmogaus siela atranda savo vienybę ir susigrąžina nuodėmės sugriautą tvarką. Ji patiria ramybę ir nebesiblaško tarp daugybės ją viliojančių objektų, kurie iš tiesų negali jai amžinai priklausyti, nes yra baigtiniai ir praeinantys. Tik iš Dievo pasisėmę jėgų, galime atpažinti blogį ir atsisakyti nuodėmės pačioje jos užuomazgoje.

Dievas, įspėdamas žmogų nesekti savo geismais, neatima iš jo laimės, o pažada tikrąją. Laimę galima rasti tik Dievuje ir visame, kas neprieštarauja Jo valiai. Šv. Teresė Avilietė (per kurios liturginę šventę, beje, „Artuma“ mini savo gimtadienį!) sakė, jog „viskas yra niekai, užtenka Dievo“ (isp. Sólo Dios basta). Apaštalas Paulius ragino gyventi taip, tarsi tau niekas nepriklausytų (plg. 1 Kor 7, 29–31). Jie abu – Teresė ir Paulius – buvo iš tiesų laimingi. Ir atvirkščiai, žinome, jog nemažai žmonių, kurie savo aukščiausiu gyvenimo tikslu laikė aistrų tenkinimą, galiausiai viskuo nusivylė.

Didelės ir mažos kryžkelės

Beveidžiai sekso pirkėjai Milita ŽIČKUTĖ, Lietuvos Caritas

Jei Dievas ragina mus negeisti svetimo vyro ar moters, kodėl tada klesti prostitucija? O kas ir ko prostitucijoje geidžia? Tikrai žinau, kad atsiras tokių, kurie tvirtins, jog tai TOS moterys viską užkuria, jos geidžia, jos yra šeimų ardytojos. Tada drąsiai atsakysiu, kad tai stereotipinis ir siauras požiūris. Gi prostitucijos egzistavimo priežastis paprasta – pasiūlą sukuria paklausa, todėl kalbėsiu apie ją. Atėjo laikas drąsiai pažvelgti į tuos, kuriuos ilgai buvo bandoma palikti nuošalyje – į vyrus, perkančius seksą.

Nesuklyskite manydami, kad prostitucijoje tik moterys siūlo, o vyrai tik perka. Tai sakau sąmoningai, suvokdama, kad gali būti kitaip, tačiau remiuosi populiariausiu modeliu. Ir jokiu būdu nesiekiu pabrėžti tik lyties klausimo; manau, reikia kalbėti ne prieš vyrus ar už moteris, bet apie kovą su išnaudojimu prostitucijoje.

Kalbu apie tai remdamasi savo trejų metų patirtimi – esu socialinė darbuotoja, teikiau pagalbą moterims, nukentėjusioms nuo prostitucijos, mačiau jų skausmą, kančią ir sekinančią kasdienybę, kurioje praeities šešėliai neleidžia rasti ramybės.

Kas perka seksą?

Taigi, kokie tai vyrai? Kodėl jie beveidžiai ir saugiai slypi prostitucijos šešėlyje, tyliai nešdami pinigus prostitucijos industrijai? Ar jie kitokie, nei visi? Tokius klausimus kėliau, kas dieną susidurdama su prostitucijos pasekmėmis – sugriautais moterų, kurios tuo vertėsi, gyvenimais, tiksliau – kas dieną matydama tik griuvėsius, nuolaužas, pasmerkimą ir vienišumą.

Ir pradėjau ieškoti atsakymų. Atlikau tyrimą tema „Prostitucijos šešėlyje: sekso pirkimo naratyvai hegemoninio vyriškumo kontekste“. Asmeniškai bendravau su šiais vyrais. Iš viso jų kalbinau per 130, tačiau kalbėti sutiko tik apie 30.

Rasti atsakymą, kokie tai vyrai, buvo iššūkis, nes sekso pirkėjo portretas sunkiai apibrėžiamas. Tai eiliniai, statistiniai vyrai, įvairaus amžiaus (ir nepilnamečiai, ir solidaus amžiaus), įvairios šeiminės padėties (vedę, nevedę, išsiskyrę, turintys

ir neturintys partnerių, turintys ir neturintys vaikų), išsilavinimo ir profesijos, atstovaujantys skirtingiems visuomenės sluoksniams. Vienintelė bendra savybė – šie vyrai turi bent šiek tiek pinigų ir už juos gali pirkti. Prostitucijos paklausa įvairiopa, tad klaidinga manyti, kad tai būdinga tik vienai asmenų kategorijai.

Be to, tyrimo metu paaiškėjo, kad visuomenės suvokimas, jog seksą perka tie vyrai, kurie kitaip jo negali gauti arba turi trūkumų, yra tik mitas. Tai žinant vis aštriau suvokiama, kad ši nematoma prostitucijos pusė labai svarbi. Ji kaip vijoklis yra apraizgiusi mūsų visuomenę, ir reikia pripažinti, kad jokiu būdu neišeina jos suklasifikuoti. Tai yra arti mūsų, gal net tarp mūsų.

parodo, kad patys nesuvokia, kokias pasekmes sukelia naudojimasis sekso paslaugomis. Čia man kyla šuniuko, kuris sukasi ratu įsikandęs uodegą, vaizdinys – gyvūnėliui skauda, bet jis nesuvokia, kad reikia paleisti. Taip ir čia dėl nepatenkintų poreikių, pasirinkę netinkamą kompensacinį mechanizmą, vyrai grimzta dar giliau. Įdomiausia, jog jie patys, kalbėdami apie vyriškumą, moters globą, apie stiprybes, apie pasikeitusį vyriškumo vaidmenį kasdienybėje, kurioje moterys tampa lygiavertėmis partnerėmis, tarytum tuo džiaugiasi, bet sykiu geidžia būti dominuojantys. Šis geismas atveda į prostitucijos spąstus, ten, kur vyrai gali pasijusti valdantys. Čia slypi didžiulis pavojus, nes sekso pirkėjai, iš dalies smerkiantys prostituciją, tarsi atsiduria ant bedugnės krašto – supurvinę vidinį pasaulį, bet patenkinę vyriško dominavimo poreikį.

Prostitucijos pasekmių atpažinimas Bandydama suprasti šių vyrų elgseną, atradau, kad perkantieji seksą iš esmės vengia prostitucijos apibrėžimo.

Sekso pirkimo faktą jie vadina skirtingais vardais: verslo pasiūlymu, padėka dovanomis, bendravimu su „išplėtimu“, paramos suteikimu. Akivaizdu, kad skambus žodis – prostitucija – juos pačius gąsdina; jie nenori pripažinti tikrovės ir gyvena iliuzija, kad pinigų mokėjimas už seksą – tai tarsi nekalta pramoga. Šitaip suvokiantys ir seksą perkantys vyrai mano, kad taip elgtis normalu, ir dėl to blogai nesijaučia. Tačiau pasakojimai atskleidžia, kad šie vyrai nesieja pirkti skatinančių priežasčių su būsena ir savijauta, patiriama vėliau, kai pasireiškia neigiamos emocijos ir jaučiama kančia, kurių aiškiai negali įvardyti. Tai

Kokia išeitis?

Iki šiol kovoje su prostitucija vyrauja baudimo sistema. Lietuvoje baudžiama ir moteris, kuri verčiasi prostitucija, ir ja besinaudojantis vyras. Ši baudimo sistema šiek tiek gąsdina vyrus, tačiau jų nesulaiko. Jie tiesiog išmoksta būti atsargesni, sumanesni ir žino, kad reikia kuo greičiau sumokėti gautą baudą – juk nenori turėti problemų.

Tačiau tokiems asmenims šiuo metu neteikiama jokia pagalba; jiems Artuma 2014 m. lapkritis

15

Didelės ir mažos kryžkelės

16

nepasiūloma kitų išeičių, kartu smerkiama ir bauginama. Esu įsitikinusi, kad šių vyrų smerkimas neduos jokio teigiamo rezultato, visuomenėje tik daugės dar piktesnių, labiau užguitų ir nelaimingesnių žmonių.

Džiugu, kad matome kitų šalių patirtį. Tarkim, Švedijos pavyzdys sako, kad vis dėlto kovoje su prostitucija veiksmingiausia yra bausti sekso pirkėjus, bet sykiu pasiūlyti jiems pagalbą, kad būtų sprendžiamos jų problemos ir alternatyviais būdais atliepiami jų poreikiai. Akivaizdu tik viena – kad turime daryti žingsnius į kitokį suvokimą ir kitokią valstybės politiką prostitucijos atžvilgiu, nes prostitucijoje nėra laimingų žmonių, yra tik jų gyvenimo nuolaužos.

Reikia suprasti, kad tai daug sudėtingesnis dalykas, nei tik nueiti ir nusipirkti moterį it parduotuvėje duonos.

Tai tragiškas visų laikų reiškinys, kuris, akivaizdu, griauna šio maskarado dalyvių gyvenimą. Lengva pasmerkti vieną ar kitą pusę (dabar taip ir daroma), bet surasti deramą sprendimą, kaip įveikti šią tragišką dilemą, per visus žmonijos gyvavimo amžius taip ir nepavyksta.

Galime pasidžiaugti nors tuo, kad šiame pokyčių laikotarpyje jau gebame daryti mažus, bet tvirtus žingsnelius kalbėdami apie prostitucijos paklausą, apie vyrus, kurie perka seksą, apie tuos, kurie iki šiol buvo nematomi, bet nuolatos jaučiami.

Šiuo kalbėjimu nesiekiame tik apkaltinti vyrų, perkančių seksą; tai siekimas suprasti esminę prostitucijos egzistavimo priežastį ir kartu ieškoti galimų sprendimo būdų. Tad bandykim iš naujo pažvelgti į raginimą negeisti to, kas tau nepriklauso, nes prostitucijos patirtis byloja, kad tai atneša tik skausmą ir kančią.

…Kai klausau samarietės Klausymas ˜ atveria moteris. Jos kalba ir mąsto. Garsiai. Skaudžiai. Aš klausau.

Būna ir taip: kuo ilgiau ir giliau įsiskauda įvykis, išsitęsusi istorija, tuo banalesnė išvada iš to padaroma. Vis viliamasi po įspūdingų šviesos blyksnių, efektų ir dūmų užsklanda išvysti kažką nepaprasto. O baigiasi ji taip, kaip visos iki šiol girdėtos ir nesyk aprašytos istorijos.

Bet būna ir kitaip.

Jn 4, 1–41.

Moteris be vyro. Tokia ji ir liko, kai jos tėvas išėjo. Ji stovėjo įsitvėrus į motinos drabužį. Sugniaužusi mažytį kumštuką, rodos, plėšiantį lauk mamos rūbo dalį, lyg būtų norėjusi perplėšti jį sielvartu. Bet gniaužė delne tylą.

Stovėjo neilgai. Motina grįžo prie darbų. Šiandien ir rytoj darbo bus daug.

Rytoj ji užaugo. Moteris be vyro. Tokia ji buvo, kai apylinkės jaunuoliai siųsdavo jai gražių akmenėlių. Akmenėlius ji sudėdavo į pintą krepšį, kuriame buvo kitų vaikystės žaislų. Ji žaisdavo su akmenėliais. Vieną po kito keldavo prieš saulę kaip atnašą ir pasididžiavimą. Kol pintinę surinko į save.

Savyje tuos akmenis dėliojo į aptvarą. Moteris be vyro. Tokia buvo jos motina, kai sesuo išėjo paskui brolį į ganyklas. Nes motina eiti jau nepajėgė.

Ji pasėmė vandens broliui, tos pačios motinos ir to paties tėvo sūnui. Nešė jį per dykumą. Kupranugarių varovas atėmė gertuvę ir išlaistė jos vandenį į smėlį. Pripildė gertuvę rūgštaus vyno.

Ji sekė kupranugarių varovą apsvaigusi. Moteris be vyro. Tokia ji buvo, kai neištikimas varovas ją paliko svetimame mieste tarp nežinomų žmonių.

Nežinoma motina negimusiam sūnui tapo kapu. Tyli, be gyvybės ir tiesos.

Išminčius buvo jos mokytojas. Jis nebuvo jokios moters vyras. Ji buvo šalia. Klausydavo jo skaitomų žodžių, lyg vagis juos nugirsdavo ir troško daugiau. Išminčius jos neniekino. Bet ji išėjo.

Tylioje jos vienumoje glaudėsi skaudus Liūdesys. Jis atėjo tyliai. Nebuvo jis nei atrama, nei palaikymas, tik gailestis. Tokia ji liko su juo – moteris be vyro. Jis ateidavo ir pasilikdavo jos tyloje. Paskui išeidavo. Palikęs ją trokštančią. Kas sykį ji gniauždavo kumščiuose apsiausto kraštus. Ir kartą jis amžiams grįžo į savo namus. Be vardo ir be jėgų ji ėjo prie šulinio.

Moteris be žmogaus. Samarietė be Jokūbo. Išmintis be tiesos. Vienuma be žemės. Gamta be gyvybės. Ąsotis be vandens. Ji ėjo lėtai ir kantriai. Sukepusias lūpas čiaupė. Neverkė.

Prie šulinio sėdėjo žmogus. Ištroškęs. Vienišas. Apleistas. Saugus.

Ji matė, jog tai – vyras. Tiesus ir ištikimas.

Jis kalba jai, jis dovanoja žodžius. Kaip žemę – tikrus ir paprastus.

Jis atveria sraunų šaltinį. Lyg užtvanka subyra akmenys, atsigniaužia pirštai, laikantys apsiaustą. Tiesa.

Ji regi pranašą. Ji geria Dvasią.

Ji eina. Be ąsočio sklidina vandens. Pagirdyta širdimi. Moteris Dievo ir Žmogaus. Ji šlovina. Ji skelbia. Ji – versmė!

Kur tas vanduo siekia, visa tampa gyva.

Sesė Lietuje

Artuma 2014 m. lapkritis

Kada MEILĖ pasibaigia

Doros Peter nuotrauka

Didelės ir mažos kryžkelės

dimensija yra buvimas savo sutuoktiniui draugu. Jei vyras ir žmona yra geri draugai vienas kitam, jausmai neužgęsta. Draugavimo reikšmės nesuprantant, karščiausia meilė neretai virsta ne ką mažesne neapykanta. Tačiau pasitaiko žmonių – ypač turinčių tam tikrą dvasinio gyvenimo lygmenį – kurie meilės esmę supranta teisingai, bet sutarti, susitarti ir draugauti su sutuoktiniu nepajėgia dėl psichologinio sužeistumo. Tarkime, kas nors negali suvaldyti irzlumo, nekantrumo, pykčio.

Tokiu atveju reikėtų ieškoti pagalbos: pirma dvasios vadovo, o kartais ir psichologo – žinoma, geriau tikinčio.

Trečiasis asmuo gali ir pagreitinti, ir sukelti skyrybas. Šiluma tokiam „objektui“ imama jausti, kai santuokoje darosi šalta. Nesuvokiama arba nenorima suvokti, kad tą šaltį visada sukuria abu sutuoktiniai. Tokia yra santuokos psichologijos aksioma: konfliktą visada kuria abudu.

Negailestinga statistika (teigianti, jog pusė santuokų išyra) ir tikrovė šalia bemaž kiekvieno iš mūsų (kai vis išgirstame pribloškiančią žinią apie dar vienas skyrybas – galbūt giminių, draugų, bendradarbių), o labiausiai žmonių patiriamas skausmas, deja, kai kada ir antros laimės iliuzijos skatina ieškoti atsakymų. Jų ieškome kartu su mūsų skaitytojams jau gerai pažįstamu psichoterapeutu, šeimų konsultantu, vadovaujančiu Santuokos ir šeimos studijų programai Tarptautiniame teologijos institute Trumau (Austrijoje), Gintautu VAITOŠKA.

Ar gali būti „laimingų“ skyrybų? Šiame klausime, regis, girdisi mito „geros skyrybos geriau negu bloga santuoka“ aidas. Dažnai tokia nuomonė yra sutuoktinių – ar vieno iš jų – pasiteisinimas ieškant sau pačiam malonesnio gyvenimo. Ir, dažniausiai, su „malonesniu“ žmogumi... Labiausiai nukenčia vaikai: tokios skyrybos giliai traumuoja jų asmenybę, palikdamos pasekmes ilgai ateičiai. Kaip rodo JAV psichologės Judithos Wallerstein 25 metus trukęs vaikų, patyrusių tėvų skyrybas, tyrimas, apibendrintas knygoje „The Unexpected Legacy of Divorce: The 25 Year Landmark Study“, jie yra silpnesnės sveikatos, dažniau serga priklausomybėmis, vaikystėje ir suaugę blogiau mokosi, mažiau uždirba ir rečiau sugeba Pabrėžiant jausmus sukurti laimingas santuokas. Kai „maužmirštama arba net lonesnį“ žmogų susiranda tik vienas nesuvokiama, kad giliausia iš sutuoktinių, giliai traumuojamas ir meilės dimensija yra buvimas paliktasis sutuoktinis. savo sutuoktiniui draugu.

Dėl ko dažniausiai pasiekiama skyrybų riba šeimose? Trečiasis asmuo – tik paspartina griuvimą ar kaip tik yra tas, kuris sugriauna?

Vaizdžiai kalbant, skyrybų priežastis galima suskirstyti į filosofines ir psichologines. „Filosofijos“ klaida – tai paviršutiniška meilės samprata. Pabrėžiami jausmai ir užmirštama arba net nesuvokiama, kad giliausia meilės

Ar neištikimybė yra pagrindas nutraukti santuoką? Kas – vyrai ar moterys – tai dažniau inicijuoja?

Pasak anglų ir amerikiečių statistikos, maždaug dviem trečdaliais atvejų skyrybas inicijuoja moterys. Priežastys įvairios; dažniausiai vaikai lieka su motina, ji su „gerais“ vaikais jaučiasi geriau negu su „bloguoju“ vyru. Neištikimybė dažnai kyla iš tarpusavio santykių krizės. Kiekvienam suvokus savo klaidas ir nepamirštant, kad didžiausia iš jų, kad ir kaip būtų, yra pati neištikimybė, meilė gali tapti gražesnė, nei iki tol.

Artuma 2014 m. lapkritis

17

Didelės ir mažos kryžkelės

18

Ar nuoširdžiai pripažįstama meilė kitam žmogui nėra lengvinanti, gal net skyrybas pateisinanti aplinkybė? Juk kiekvienas nori laimės...

Meilė kitam žmogui nenukrenta iš dangaus akimirksniu. Kaip ir meilė sutuoktiniui nepradingsta staiga. Popiežius Pranciškus – gilaus ignaciškojo dvasingumo žinovas – neseniai priminė, kad kasdienis sąžinės tyrimas neleidžia širdyje įsivyrauti blogiui. O juk tas blogis gimsta iš neatsiprašyto ar bent jau iš sau ir Viešpačiui nepripažinto irzlaus tono dėl ne vietoje padėtų šlepečių... Tokios kritikos gavėjas kitą rytą daug mieliau įvertins nuostabų patrauklios bendradarbės švelnumą... Jei savo dieną suvoksime kaip artėjimo prie Kristaus nuotykį – dinamišką, visada skirtingą net įprasčiausioje rutinoje, kaip rašė šv. Faustina, – nedarysime „mikrosprendimų“ nustoti mylėti sutuoktinį ir pradėti mylėti „Nuostabųjį Nepažįstamąjį“. Bent jau jie nepereis į „makro“ lygmenį.

Ben Lancaster nuotrauka

Kokios aplinkybės šeimoje leidžia manyti, jog atsiskirti – vienintelė Neištikimybė dažnai kyla iš tarpusavio santykių išeitis? Ar geriau manyti: na, gerai, aukosiuos, krizės. Kiekvienam ką padarysi, negi paliksuvokus savo klaidas si šeimą, vaikus? ir nepamirštant, jog Nelygu, kokia auka. didžiausia iš jų, kad ir kaip Šv. Monika, Augustino būtų, yra pati neištikimybė, motina, į grubų ir tikrai meilė gali tapti gražesnė, ne aristokratišką aristonei iki tol. krato Patricijaus – savo vyro – elgesį atsakydavo nuolankiai, nepakeldama balso... ir per ilgus metus atvedė jį į tikėjimą. Tokį „kito skruosto“ metodą vyrui ugdyti, manau, gali pritaikyti tikrai labai retas žmogus. Monika buvo nuolanki ne iš baimės, bet iš meilės Kristui ir savo vyrui, turėjo jėgų laisvai pasirinkti tokios rūšies „pedagogiką“.

Dažniau galima pamatyti situaciją, kai nesipriešinimas smurtui yra ne meilės, tačiau baimės padarinys. Baimės, pridengtos meilės retorika. Toks požiūris kenkia ir vaikams, kurie neišmoksta pasipriešinti smurtui, ir vyrui, kuriam leidžiama tapti skriaudėju. Jei vyras tikrai nepasitaiso gražiai ir stipriai žmonos mylimas, gali būti, kad meilė reikalauja nuo jo atsiskirti. Kuomet kažką pasakyti belieka tik veiksmu, nes žodžiai negirdimi. Žinoma, tai yra išskirtinės situacijos.

Artuma 2014 m. lapkritis

Atsiskyrimo prasmė priklauso nuo konkrečių aplinkybių. Kartais šitai gali padėti klystančiam sutuoktiniui suprasti santuokos vertę; kitais atvejais, jei jis arba ji nebegrįžta į santuoką ir tampa aišku, kad nebegrįš, galima išsiaiškinti, ar ištikimybę sulaužęs sutuoktinis suvokė santuokos prasmę. Tai yra, jei tuokdamasis jis ar ji galvojo, kad jei „nustos“ sutuoktinį mylėti, galės vesti kitą ar ištekėti už kito, santuoka stokojo savo pilnos prasmės – paprasčiau sakant, Bažnyčia ją gali įvertinti kaip neįvykusią ir negaliojančią.

Atsiskyrimas gali būti geresnė išeitis tada, kai santuoka yra iš tikrųjų labai sunki. Tarkime, vyras yra neištikimas ir nesiruošia keistis ar nesiliauja smurtavęs. Tokiais atvejais netgi vaikams tėvų atsiskyrimas gali atnešti palengvėjimą. Deja, daugeliu atvejų skiriamasi ne tokiais sunkiais atvejais.

Blogai, kai atsiskyrimas yra matomas kaip „lengva išeitis“. Tokiu atveju egzistuoja didelė galimybė, kad savo nesugebėjimą sutarti su žmogumi skyrybų iniciatorius išsineša į kitą santuoką. Ir statistika rodo, jog antroji santuoka išyra dar dažniau, negu pirmoji. Pvz., JAV atlikto tyrimo duomenimis, pirmųjų skyrybų yra 50 proc., antrųjų – 67 proc., o trečiųjų net 73 proc.

O kalbant apie paliktuosius – ar jų skausmą įmanoma palengvinti?

Lietuvoje veikia puikus „Bedrakeleivių“ judėjimas, padedantis išgyventi atsiskyrimo skausmą psichologiniame ir dvasiniame lygmenyje. Inicijuotas tėvų jėzuitų, plačiai išplėtotas giliai dvasingų, didelę patirtį padėti tokiose situacijose turinčių pasauliečių. Skausmingoje išsiskyrimo situacijoje „Bendrakeleiviai“ yra padėję labai daug kam.

Ar teisūs psichologai, skatindami nesijausti kaltiems, neva kaltės jausmas gali visai sugniuždyti?

Reiktų atskirti du išsiskyrimo aspektus: neištikimybę ir konfliktą. Nors ištikimybė dažniausiai sulaužoma sutuoktiniams nesutariant ir tolstant vienam nuo kito, su šautuvu į kito glėbį vis dėlto niekas nevaro. Dėl neištikimybės kaltas tas, kuris tampa neištikimas. Kita vertus, nutolimo priežasčių suvokimas, taip pat ir savo dalies jose, yra vertinga, nors ir nelengva, asmenybės augimo dalis. Gyvenimas iširusia santuoka nesibaigia. Dar stoikas Markas Aurelijus mąstė, kad Visatoje niekas neįvyksta be Apvaizdos valios; mums, katalikams, kelias į džiaugsmą neužtvertas netgi skausme.

Dėkojame už pokalbį.

Didelės ir mažos kryžkelės

Skyrybos visada pralaimėjimas...

Ar Jūsų tarnystėje teko patirti ant skyrybų slenksčio atsidūrusių sutuoktinių susitaikymą? Dėl ko verta klijuoti tai, kas skyla?

Kaip liudija ta pati seminaro vadovė, viena moteris, kuri norėjo skirtis su savo vyru, palankiusi išsiskyrusiųjų sielovados grupę ir supratusi, kad po to nebus lengva, priėmė sprendimą dar kartą bandyti išsaugoti šeimą. Verta klijuoti tuomet, kai abu sutuoktiniai to nori, kai turi tokį tikslą. Jei vienas iš jų nenori stengtis, nemato prasmės, tai anksčiau ar vėliau viskas dūžta arba liekama gyventi ne santuokoje, bet Jei tik „po vienu stogu“. įsimylėjimas Bet kuriuo atveju – skyrybos yra neįveikta išvengia krizė, pralaimėjimas, ir kančios, jos sukelia įvairių sutrikiniekada mų. Tėvų skyrybos ypač netampa sužeidžia vaikus. Tėvai, meile. traumuoti skyrybų, patys nebegali padėti savo traumuotiems vaikams.

Kad ir kaip dėl jų stengtųsi ir aukotųsi motinos, jos negali padaryti dėl vaikų visko. Ši tuštuma vis tiek lieka.

Kita moteris, kurios klausiau, liudija: „Pažįstu šeimą, kur vyras (!) nesiskyrė tik dėl vaikų, nors nematė galimybės atnaujinti santykių su žmona. Ji turėjo rimtų bendravimo sutrikimų, bet to nepripažino ir nematė prasmės ką nors keisti. Dažniausiai dėl vaikų aukojasi moterys.

Ar tai dar šeima? Nežinau, tikriausiai „taip“. Svarbiausia, kad tas, kuris aukojasi ją išsaugoti vienas, atiduotų šį savo pasiryžimą, šią auką Dievui. Kitaip jis neišlaikys.“ Skyrybos neišsprendžia problemų. Išsiskyrę žmonės lieka tokie patys, su tomis pačiomis problemomis. Tačiau, kaip visada, krizė turi ir gerąją pusę. Ji sukrečia žmogų, ir tai gali būti naudinga. Ji apnuogina buvusį santykį ir gali atverti akis. Žmogus, praradęs kai ką svarbaus, supranta, ką iš tiesų prarado. Tai gali būti kelias į geresnį savęs pažinimą – pažinimą per sukrėtimą.

Tačiau ir po skyrybų visada yra galimybė laikytis ištikimybės. Išsiskyrusieji gali eiti išpažinties ir priimti Komuniją, jei... neturi partnerio, su kuriuo gyvena turėdami lytinių santykių.

Kalbamės su kunigu Severinu HOLOCHERIU OFM, ne tik kauniečiams gerai pažįstamu dvasininku, kuris atsiliepia į skyrybas išgyvenančių žmonių skausmą ir nuoširdžiai jiems tarnauja jau 11 metų kaip dvasios palydovas išsiskyrusiųjų sielovados seminaruose, 17 vakarų kasmet.

Tėve Severinai, ar gali būti „laimingų“ skyrybų? „Laimė“ ir „skyrybos“ – du skirtingi žodžiai. Bažnyčia net negali vartoti žodžio „skyrybos“. Net jei nueinama į bažnytinį teismą, tai nereiškia, kad gaunamos „skyrybos“.

Ten žmonės kreipiasi, kad gautų įrodymą, ar jų santuoka nuo pat pradžių buvo tikra. Jei taip, jokia Bažnyčia nei pats popiežius išskirti negali.

Jaunimo katekizmas Youcat atsako į klausimą, „kokie yra esminiai krikščioniškos santuokos bruožai: 1) vienatinumas: santuoka yra sąjunga, kuri sukuria vyro ir moters kūno, proto ir sielos vienybę; 2) neišardomumas: santuoka galioja „iki mirtis jus išskirs“; 3) atsivėrimas palikuonims: kiekviena santuoka turi būti atvira vaikams; 4) siekimas partnerio gerovės“ (416). Tik tuomet, jei galima įrodyti, kad buvo kitaip, verta kreiptis į bažnytinį teismą.

Sakydami „skyrybos“, kalbame ne bažnytine, bet pasaulietine kalba. Valstybė gali pasakyti, kad santuoka nutraukiama. Žmonės klysta manydami, jog taip yra ir su bažnytine santuoka. Yra viena priežastis – tai iš tikrųjų neįvykusi santuoka ir Bažnyčios pripažinta negaliojančia, kai pati intencija neatitinka santuokos esmės ar net nukreipta prieš santuoką. Todėl tai yra ne skyrybos, bet fakto, kad santuoka neįvyko, pripažinimas.

Taigi bažnytinių skyrybų nėra, yra tik pasaulietinės, bet tai visada yra nelaimė. Mes ieškome laimės sau, bet laimę patirsi tik duodamas, padėdamas kitam pasijausti laimingam.

Buvau jau kunigas, kai išgyvenau pašaukimo į kunigystę ir vienuolinį ordiną krizę. Buvau susipažinęs su liuterone moterimi, galvojom apie bendrą gyvenimą ir santuoką. Laukiau dispensos, per tą laiką meldžiausi. Kai man galutinai paaiškėjo, jog mano vieta ordine, pasakiau apie tai šiai moteriai, ir jos žodžiai davė šviesą mano gyvenimui: „Tu žinai, kad aš tave myliu. Ir todėl noriu, kad tu būtum laimingas.

Ir jeigu tu būsi laimingas vienuolyne, grįžk į vienuolyną.“ Viena iš išsiskyrusiųjų seminaro vadovių man pasakė: „Į išsiskyrusiųjų sielovados grupę paprastai ateina žmonės, kuriems po skyrybų yra labai labai sunku. Žmogus, net jei pats buvo skyrybų iniciatorius ir po skyrybų jaučia palengvėjimą, vis tiek išgyvena tam tikrą netektį ir vidinius priekaištus. Skyrybų skausmas yra prilyginamas artimo žmogaus netekties skausmui, kai artimas miršta... Pastebėjau tik tai, kad skyrybos taip pat gali po kurio laiko išeiti į gera.“

O ką pataria Bažnyčia, kai sutuoktiniai sako, jog nebegali gyventi kartu? Ar yra kokių santuokinio gyvenimo išlygų?

Bažnyčia yra įsteigta žmonių laimei. Ką ji sako, kai žmonės ne nebenori, bet nebegali gyventi kartu? Tada BažArtuma 2014 m. lapkritis

19

Didelės ir mažos kryžkelės

20

nyčia siūlo vadinamąją separaciją – sutuoktinių gyvenimą atskirai. Pabrėžiu, ką man sakė žmogus, kuris iš patirties daugiau žino, negu aš: gali būti protingas atsiskyrimas, kai gyvenama atskirai dėl tokių rimtų priežasčių, kaip alkoholizmas, smurtas, ir dėl to kenčia vaikai. Gali būti naudingas ir trumpas atsiskyrimas, kai kiekvienam sutuoktiniui suteikiama galimybė apmąstyti santykius vienumoje, suvokiant, kad tai padaryta ne bėgant vienam nuo kito, bet išsikėlus tikslą juos keisti. Šiuo separacijos laikotarpiu galėtų būti naudinga, pvz., dalyvauti rekolekcijose su galimybe kiekvienam aptarti situaciją su dvasios palydėtoju (dvasios tėvu, motina).

Silvijos Knezekytės piešinys

tingi patys sau. Ką tai reiškia? Štai aš padarau klaidų, bet Dievas mane vis tiek myli. Jis myli mus su visomis nuodėmėmis, bet Jis nemyli mūsų nuodėmių. Mums tai atskirti be galo sunku, o skyrybų situacijoje, žinoma, dar sunkiau. Bet atsimename, ką sako apaštalas Paulius Pirmajame laiške korintiečiams: „Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai. Neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga...“ (plg.

1 Kor 13)? Su šypsena ir skausmu prisimenu, kad dažnai jaunavedžiai išsirenka šį tekstą kaip pirmą skaitinį savo Santuokos sakramentui.

Kita vertus, ar meilė gali būti nuodėmė, jei ji ateina ne laiku, jau gyvenant santuokoje? Ar kiekvienas pajėgus aukotis – juk, atrodo, visi nori būti laimingi? Į šitą klausimą atsakant, visų pirma reikėtų susitarti, kaip suprantame meilę. Įsimylėjimas dar ne meilė. Būtini trys santykių žingsniai: įsimylėjimas–kančia– meilė. Jei įsimylėjimas išvengia kančios, niekada netampa meile. Tai nereiškia ieškoti kančios specialiai, tai reiškia kančią priimti. „Dievas yra meilė“ – sako Pirmasis Jono laiškas (plg. 1 Jn 4, 8.16). Meilė negali būti nuodėmė. Tad ar Dievas gali būti nuodėmė? Tai neįmanoma! Dėl to taip svarbu žinoti, ką manome, sakydaBet kuriuo atveju mi „meilė“. Ji – ne pirmiau jausmai, tai skyrybos valios sprendimas. Veikimas ta mintimi, yra jog aš noriu tau gero. Noriu, kad tu būneįveikta krizė, tum laimingas – štai kas yra meilė. Pats pralaimėjimas, ir jos sukelia įvairių sutrikimų.

Dievas žiūri ne į save – Jis nori, kad mes būtume laimingi. Jis mus myli kaip TėBet turbūt dažniausiai tenka padėti gydyti jau įvykusių vas, dėl to ir mes negalim nieko geresnio duoti kitam, skyrybų traumas? Kokios jos? kaip tik mylėti, nes pats Dievas mus myli!

Visos skyrybos yra labai panašios ir kartu labai skirtinMeilė yra sąmoningas procesas. Tai nėra viską šluogos. Kaip ir skyrybų priežastys/šaknys labai skirtingos. O jantis cunamis. Jeigu tai meilė, ji suteikia jėgų aukotis. Ir pasekmės (jei labai apibendrinant) – nepasitikėjimas sa- būtent iš to ją atpažįstame, ką skaitome jau minėtame vimi, nepasitikėjimas kitais žmonėmis ir nepasitikėjimas šv. Pauliaus laiške. Meilė nieko nenori griauti. Jai sunDievu. Tai pasitikėjimo praradimas visais trimis aspek- ku skaudinti kitą. Jos auka kyla iš baimės skaudinti kitą tais. Jei nusilpsta vienas iš jų, tai silpnėja ir kiti. Beveik (žmogų) ir Kitą (Dievą). Įsimylėjimas dar nėra meilė. Ir visos moterys, su kuriomis susipažinau po jų skyrybų, nebūtinai ja taps. Labai dažnai beatodairiškas meilės sieišgyveno savivertės sumenkėjimą, jautė kaltę (kaltino kimas kaip tik ir parodo, kad tai nėra meilė. Tai atrodo save ir kitus), pyktį. ganėtinai sunku. Bet tikra meilė teikia vidinę ramybę ir Ar ne per greit skiriamasi ir atsisveikinama, ypač, pvz., džiaugsmą. Taip sako žmonės, kurie patys tai išgyveno.

Ar Dievas myli ir išsiskyrusius? Taip, nes Jis – meilė, Jis neištikimybės atveju? negali kitaip. Sunkiausia, jog po skyrybų atsiranda nepasiTaip, beveik visada – per greitai. Krikščioniška potikėjimas Dievo meile – kodėl Jis davė šitą skausmą?!? Bet zicija – pasipriešinti nuodėmei ir tada leistis į atleidireikia nepamiršti, jog ir skausmas gali būti gydantis. mo kelionę. Kito kelio nežinome. Tačiau atleisti sunku.

Atleisti – tai būti gailestingiems. O būti tokie kartais Ar sužadėtinių pasirengimo kursai, priesaika prie altoriaus negalime dėl paprasčiausios priežasties – nesam gailes- jau yra santuokinės ištikimybės garantas? Juk žinome Artuma 2014 m. lapkritis

Didelės ir mažos kryžkelės

Dėkojame už pasidalijimą ir už Jūsų tarnystę.

Bendrakeleiviai Antanas SAULAITIS SJ

Romėnų patarlė teigia: „Panašus vis ieško į save panašaus.“ Nenuostabu, kai jaunos mamos teiraujasi vyresnių seserų ar kitų mažylius auginančių mamų, laukiantieji sudėtingos operacijos bendrauja su ją išgyvenusiais, turintieji neįgalių šeimos narių buriasi su kitomis panašiomis šeimomis. Šis dėsnis galioja ir gerai daliai „Bendrakeleivių“ siūlomų sielovadinių programų.

Prieš penkiolika metų Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje susirinko skyrybas išgyvenusiųjų ar išgyvenančiųjų būrelis, dešimtį savaičių po vakarą dalijosi mintimis, jausmais, baimėmis, viltimis.

Pagalbinės medžiagos parūpino psichologė, sielovadininkė ir kunigas. Kaip visi savipagalbos rateliai, šie irgi sutarė kalbėti tik apie save, nesiginčyti, išsakytus dalykus palikti ten pat, grupelėje. Pirmajame susitikime susipažįsta, išsako savo viltis ir pageidaujamas temas, pvz.: tėvų skyrybas išgyvenantys vaikai, kaip atleisti, ką sako religinė bendruomenė, kaip atgauti gyvenimo pusiausvyrą ir drąsą. Vėliau, paprastai rudenį ir pavasarį, sudaryti nauji būreliai persikėlė į Šv. Kryžiaus namus greta Bonifratrų bažnytėlės Vilniuje.

Prisidėjo kitos šios veiklos dalys: vasaros stovykla išsituokusiems ir jų vaikams, taip pat ir su palydėjimu. Kartais būreliai mišrūs, kartais – tik vyrų ar moterų. Netrukus programėlę baigusieji pradėjo ieškoti ir prašyti daugiau, labiausiai dvasingumo srityje. Buvo siūloma lankyti rekolekcijas padieniui, Šv. Ignaco dvasines pratybas, Šv. Rašto ar kitus kursus suaugusiems (pvz., Gyvenimo ir tikėjimo institute). Psichologė apsiėmė vesti programą išsituokusiųjų vaikams (kitose šalyse tokie rateliai vyksta netgi mokyklos rūpesčiu).

Programų palydėtojos ir talkininkai skyrė savo laiką be atlygio, dalyviai padėdavo patalpų nuomoje, katalikiškas

fondas parėmė leidybą, darbui reikalingus kompiuterius ir kitas priemones.

Išsiplėtojo nemažai programų, apimančių ne tik santykius šeimoje, bet ir apskritai suaugusiųjų būseną ir poreikius.

Kūrybingai naudojama muzika, menas, dvasinės lavybos, vadovų susitelkimai ir kiti būdai, kuriais palaikomi ir ugdomi žmonės jautriu gyvenimo metu ar sudėtingomis sąlygomis.

„Bendrakeleivių“ nuotrauka

liūdną skyrybų statistiką. Kuo žmonėms kliautis ir remtis? Čia garantijų nėra. Nei sužadėtinių kursai, nei priimta santuokinė priesaika prie altoriaus nėra santuokinės ištikimybės ir meilės garantai. Baigdamas norėčiau pacituoti žodžius, kurie man labai patiko, kai pirmąkart perskaičiau. Juos pasakė Vilniuje įsikūrusio Krizinio nėštumo centro konsultantė Laima Švedaitė, pastebėdama, kad ir krizinis nėštumas pirmiausia yra santuokos, poros santykių krizė, jos pasekmė: „Kursus palyginčiau su abėcėlės išmokimu – panašiai, kaip vaikas išmoksta pažinti raides ir jas užrašyti. Priesaika jau yra kaip pažadas kartu rašyti meilės laišką visą gyvenimą – ir tuomet, kai pritrūks „rašalo“, ir tuomet, kai pritrūks žodžių, ir tuomet, kai keisis „literatūrinis stilius“ iš romantinio į realistinį... Iš tikrųjų yra tik vienas garantas – tai Dievo pažadas savo malone padėti jį rašyti. Ar laiškas bus rašomas visą gyvenimą ir nebus nutrauktas, priklauso nuo sąmoningo apsisprendimo bendradarbiauti su šia malone, atsiremti į šį garantą. Tuomet ir vaikai, pažeidžiamiausi šeimos nariai, bus priimami kaip Dievo dovana.“

Beveik nuo pat pradžių programų vedėjai rūpinosi ugdyti asmenis, norinčius palydėti panašius būrelius. Seminarai, konferencijos vyko įvairiuose Lietuvos miestuose. Veiklai plečiantis ir norint paslaugą ir bendriją sustiprinti, dalyviai kviečiami lėšomis papildyti ištikimų fondų paramą. Bendromis jėgomis, kaip tinka, šiai veiklai (ir bendruomenei) parinktas „Bendrakeleivių“ pavadinimas (svetainė internete bendrakeleiviai.lt).

Būstinė yra Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčios pastogėje, Didžioji g. 34. Čia esate laukiami visi, išgyvenantys santykių krizę šeimoje ar skyrybas.

Artuma 2014 m. lapkritis

21

Didelės ir mažos kryžkelės

22

Dešimt Dievo žodžių vaikams Naftalinas Kleopatros kišenėje

Bibliotekoje Inesa rado senų Nacionalinės geografijos žurnalų. Viename jų buvo rašoma, kad jau senovės Egipte žmonės naudojo kvepalus. Nuostabiausia, kad žurnale, pirštu patrynęs pažymėtą puslapio vietą, galėjai užuosti Egipto karalienės gražuolės Kleopatros, gyvenusios 69–30 m. pr. Kr., kvepalus!

– Mama, čia rašoma, jog Kleopatros laivo burės buvo permirkusios kvepalais, kai ji laukė atvykstant mylimojo romėnų karvedžio Marko Antonijaus, – stebėjosi Inesa.

– Ir prilipo karvedys kaip musė, – atsiduso mama, maišydama puodą.

Tėtis buvo palankesnis – patrynė nurodytą puslapio vietą ir pauostęs sumurmėjo: – Mmm, neblogai...

– Į 15-tą namą irgi atsikraustė kažkokia „Kleopatra“.

Turbūt nieko neveikia, tik kvėpinasi, – rūsčiai trinktelėjo puodą mama.

Užtat klasėje Inesos pasakojimas sulaukė didelio susidomėjimo. Ypač mergaičių. Beje, jos jau irgi buvo pastebėjusios neįprastą, prabangiai besirengiančią moterį, kurią jų mamos pavadino „Kleopatra“.

Keisčiausia, kad ir Antanas susidomėjo. Po pamokos jis pasikvietė Jorį su Inesa „slapto pokalbio“ sporto inventoriaus sandėliuke.

– Mano tėtis – šiuolaikinis Markas Antonijus, – sušnibždėjo Antanas.

Joris su Inesa palinko į priekį: – Iš kur žinai?

– Tėtis taisė „Kleopatros“ name elektrą, o kai grįžo, mama verkė, nes užuodė ant jo švarko prabangius tos moters kvepalus. O aną dieną tėčio telefone perskaičiau žinutę (žinau, kad negražu), kurioje „Kleopatra“ kviečia jį į kiną.

Joriui su Inesa labai pagailo Antano. Baisu ir pagalvoti – prarasti tėtį!

– Prašau pagalbos, – nuolankiai pridūrė Antanas. – Jūs mano priešai, bet kilnūs ir drąsūs. Anie Kleopatra su Marku Antonijumi buvo nugalėti tik suvienijus jėgas.

Kino seansas buvo vėlus. Toks vėlus, kai tėvai vaikų į kiną neleidžia. Kad būtų lengviau išsprukti iš namų, Antanas su Joriu sugalvojo dingstį nakvoti Inesos namuose.

Namams nutykus, Joris atidarė langą, ir trijulė buvo belipanti laukan. Staiga pasigirdo kikenantis balsas: – Tai kur išsiruošėt, balandėliai?

Vaikai nustėro, bet, pamatę ant lentynos trumpom kojelėm tabaluojantį Katekizmą, lengviau atsikvėpė.

Artuma 2014 m. lapkritis

– Jūsų planas drąsus, bet kvailas. Niekad neprasmuksite pro salės prižiūrėtoją. Veskitės mano bičiulį, – čia jis kumštelėjo storulę Šventojo Rašto knygą, kuri pavirto į žilagalvį vyriškį ilgu apsiaustu.

– Šalom, – burbtelėjo šis, paskui tylėdamas susigrūdo vaikus į didžiules kišenes vidinėje apsiausto pusėje ir išlipo pro langą. Gatvėje vaikai pajuto, kaip vyriškis pasilenkė ir kažką paėmė. Tai buvo Jorio sesutė Urtė, kuri sliūkino gadinti ją vieną palikusiųjų vakaro.

Teatre vyriškis nusipirko bilietą, nuėjo prie rūbinės ir taip užkalbino rūbininką, kad tas nė nematė, kaip keturpėsčias Antanas su dvokiančiais naftalino kristalais pritykino prie prašmatnaus palto ir sudėjo juos į kišenes.

Ponui įėjus į kino salę, vaikai jautė malonų kvepalų plevenimą. Kažkodėl vyriškis nusprendė, kad kitą užduotį turi įvykdyti Urtė. Tai niekam nepatiko. Ypač užduotis.

Ponas atvirto į save, t. y. knygą, o Urtė turėjo po kėdėmis nušliaužti iki „Kleopatros su Antonijumi“ ir įdėti knygą į moters rankinę. Tai reiškė, kad iš salės vaikams reikės išeiti patiems. Tačiau Urtė narsiai nuropojo po kėdėmis ir kyštelėjo sunkią knygą į rankinę. Kažką pajutusi ponia silpnai klyktelėjo. Antano tėtis nustebęs žvilgtelėjo į ją. Tada Urtė gnybtelėjo jai blauzdą. Trūktelėjo kulniuką. Ši visai papaiko: – Ai, ui, – klykčiojo. Ir, atsivedėjusi gerokai pasunkėjusia rankine, vožė per plikę už nugaros sėdėjusiam ponui.

Kilus sąmyšiui, vaikai paspruko. Pasislėpę tankiose tujose ties „Kleopatros“ langu, jie išgirdo nubambant Antano tėtį: – Pakvaišusi ir dar naftalinu smirda. Koks aš kvailys! „Kleopatros“ lange degė žiburys. Vaikai girdėjo dudenant griežtą balsą. Jį pakeitus moteriškai raudai, pasikeitė ir vyriškas balsas, – jis tapo švelnus.

Po mėnesio Inesa su bičiuliais studijavo paskutinį žurnalo „Žmonės“ puslapį – jame buvo nufotografuotas ir aprašytas „Kleopatros“ rankinės turinys. Vienas iš daiktų buvo Šventasis Raštas, o šalia komentaras: „Ši knyga kartais prabyla žmogaus balsu.“ Antano tėtis pradėjo į kiną vedžiotis savo žmoną, kvepiančią pyragais, o kartais ir brangiais kvepalais, kuriuos pats dovanodavo.

Užrašė ses. Ona VITKAUSKAITĖ MVS, nupiešė Silvija KNEZEKYTĖ

Didelės ir mažos kryžkelės

Vaikai apie devintąjį Dievo įsakymą Vilija, 12 metų – Vilija, kaip manai, ar svetimoteriavimas – tai labai didelė nuodėmė, ar tokia vidutinė, nieko tokio?

– Nelabai žinau, ką tai reiškia, bet Dievas neleidžia vyrams svetimoteriauti.

Nes yra toks Dievo paliepimas, pamokymas: „Nesvetimoteriauk.“ Man atrodo, kad čia kalbama apie tokius žmones, kurie kartais palieka savo žmonas, vaikus ir susiranda kitą draugę. Aš nežinau, bet man atrodo, kad šito Dievo paliepimo nedaug kas paiso. Ypač jo nepaiso vyrai.

Mano draugės tėtis dabar gyvena su kita drauge, savo bendradarbe. Ir tai labai blogai, nes mano draugė ir jos mama nuolat meldžiasi, kad tėtis sugrįžtų pas jas gyventi. Bet jis kažkodėl negrįžta.

Sako, kad jam nusibodo gyventi su jomis ir dabar jis jau nori pagyventi kitur.

– Bet gal norėti pagyventi kitur nieko blogo?

– Kaip tik nieko gero. Juk išeidamas pas kitą moterį tas žmogus labai nuliūdino mano geriausią draugę, savo dukrą.

Jos mama net susirgo, kai tėtis iš namų išėjo. Jos ir abi, ir kiekviena atskirai kalbėjo su juo ir prašė, kad apsigalvotų ir sugrįžtų namo, bet jis mano draugei pasakė, kad dabar jo namai jau kitur. Ir viskas. Dabar jis gyvena su drauge, o mano draugė labai dėl to liūdi.

Užduotis: Išbraukęs kas antrą raidę sužinosi vieną iš dalykų, kuriuos vyriškis-Šventas Raštas pasakė poniai „Kleopatrai“. Pradėk nuo paryškintos „K“ raidės.

– Gal tam tėčiui reikia pasiūlyti su kokiu nors kunigu pasikalbėti? Gal šis padėtų jam apsispręsti?

– Nežinau, man atrodo, kad jis jau apsisprendė. Ir blogai apsisprendė, nes dėl jo apsisprendimo kiti žmonės liūdi ir net verkia.

Tomas, 10 metų – Mano tėtis kartą buvo trumpam mus su mama palikęs, bet paskui sugrįžo. Jis buvo susipykęs su mama. Aš gerai nepamenu kodėl, bet, man atrodo, todėl, kad tėtis kartą nesutvarkė kambarių, o mama jį už tai labai išbarė. Tada jis apsivilko striukę ir išėjo iš namų. Gal kokias tris dienas negrįžo, bet paskui parėjo.

– Ar žinai, kur jis buvo tas tris dienas?

– Žinau, pas močiutę truputį pagyveno, kol mamai pyktis praėjo. Aš tai dėl to visai neišsigandau. Jam kartais užeina noras pabūti be mūsų, bet paskui vėl sugrįžta.

– Ir ką, visuomet, kai išeina, tėtis pas močiutę apsistoja?

– Ne, ne visuomet. Kartais dar į sodybą su draugais pažvejoti išvažiuoja.

Tada žvejoja su draugais, o žuvį, kurią pagauna, vis vien mums su mama parveža. Mamai nelabai patinka tie jo išvažiavimai, bet ji sako – nieko, jeigu tik į sodybą ar pas močiutę važiuoja, tai dar

galima atleisti. Ir tikrai, kai sugrįžta, mama ir tėtis visuomet susidraugauja iš naujo ir labai gražiai bendrauja.

– Tai galima sakyti, kad tokie tėčio išvažiavimai net pagerina tėčio ir mamos santykius?

– Šiaip tai jo. Man net labai patinka, kai tėtis sugrįžta. O štai kai išvažiuoja, tai tikrai ne visuomet patinka.

Pijus, 8 metai – Pijau, ką manai apie vyrus, kurie palieka savo namus ir išeina gyventi į svetimus?

– Močiutė sako, kad tie vyrai, kurie eina pas svetimas moteris, elgiasi kaip mūsų kaimo katinas. Jis vaikšto, kur tik nori, ir į trobą pareina, kada nori. Katinui tai visai tinka, bet tikram vyrui, atrodo, kad ne.

– O ar tu pažįsti tokių vyrų, kurie šiek tiek pagyvena vienur, po to šiek tiek kitur...

– Ne, nepažįstu. Normalūs vyrai turi savo namus, savo vaikus ir savo moterį.

Pavyzdžiui, mano tėtis turi mano mamą ir jam gerai, daugiau jam nieko nereikia ir niekur jis neišeina. Kai aš užaugsiu, būsiu toks kaip tėtis. Turėsiu savo žmoną, gal ir vaikų turėsiu, ir gyvensiu savo name. Būsiu rimtas vyras ir pas draugus ar pas kaimynus negyvensiu. Na, nebent į svečius kada nors galima užeiti, bet ir tai iš anksto susitarti reikia, nes eiti į svečius neįspėjus, nepranešus apie savo atvykimą paprasčiausiai nekultūringa.

Vaikus kalbino Aldona ATKOČIŪNAITĖ

Spalio numerio atsakymas: Velnias.

Artuma 2014 m. lapkritis

23

24

Kur du yra, trečias..

Vido Venslovaičio asociatyvinė nuotrauka

Jaunimo iššūkis

?

Joana GIMBERYTĖ-JURONĖ

Šiais laikais net ir daugybė tikinčių žmonių pirma ilgai draugauja, kartais ir gyvena kartu, o tuokiasi kur kas vėliau. Tai tapo norma, nesukeliančia problemų ir Bažnyčią lankančiam žmogui. Tokia pasikeitusi situacija keičia ir svetimavimo supratimą; juk svetimavimas buvo suprantamas kaip santuokinės ištikimybės nesilaikymas. Jei su žmogumi esi drauge jau ilgą laiką, kartu leidi šventes ir atostogas, planuoji drauge kurti gyvenimą, tuomet ėjimas ar net dairymasis į šoną visuomenėje lygiai taip pat laikomas neatleistinu, kaip ir susituokusiems. Taip, dabar daug įvairiausių santykių atmainų: draugystė be romantikos ir seksualinių ryšių, seksas be draugystės ir bendravimo, „neįpareigojantys santykiai“... Visa tai gali būti puikūs nesąžiningo elgesio pateisinimai. Mat iš tiesų, žiūrint iš esmės, romantiškų santykių su žmogumi kūrimas savaime įpareigoja ištikimybei.

Kas yra kas išdavystės fronte Ką galime laikyti neištikimybe dabartinėje liberalioje visuomenėje? Devintajame Dievo įsakyme kalbama apie geismą – „negeisk svetimo vyro ir svetimos moters“.

Seksas yra jau patenkinto geismo forma, galutinis taškas, stipriausia įmanoma fizinė neištikimybė. Galimi du jos variantai: tik nuogas fizinio potraukio patenkinimas ir fizinis aktas, kilęs iš asmenų ryšio. Ar pirmasis atvejis mažiau smerktinas, lengvesnis? Tikriausiai mažiau skaudus, – juk kine dažnai girdime sakant: „Ji man nieko nereiškė, tai buvo tik seksas.“ O jei atvirkščiai – sekso nebuvo, tačiau vidinis ryšys yra? Tam vartojamas terminas „moralinė neištikimybė“.

Moralinę neištikimybę apčiuopti daug sunkiau, nei fizinę. Dažnai net pats „neištikimasis“ pastebi, kas vyksta, jau po laiko. Tai, kas iš pradžių atrodė draugiškas flirtas ar juokai, virto „poravimosi žaidimu“. Tai, kas buvo tik draugiškas pasipasakojimas, ilgainiui tapo kasdieniais pokalbiais apie įvykius ir jausmus. Kažkurią akimirką pamatai, kad j a u esi neištikimas – trečias asmuo tapo artimesnis, nei tavo partneris. Kurią akimirką dar buvo galima sustoti? Kada iš anksto galima numatyti būsimus jausmus? Kitaip – kurgi atsiranda toji geismo užuomazga? Jausmų valdyti negalime, tačiau jei užsiimame nuoArtuma 2014 m. lapkritis

latine savistaba ir esame sąžiningi patys sau, gana greitai pastebėsime savo pojūčių, mąstymo pokyčius. O tuomet jau kiekvieno atsakomybės reikalas yra tuos pojūčius arba gesinti ir melsti Dievą paimti iš tavęs, arba puoselėti ir auginti. Sąmoningai l e i s t i augti.

Geismo priežastys

Žmogus toks jau sutvėrimas, – įvairių norų bei minčių kyla nuolat, ir nieko čia nepadarysi. Tačiau tam tikros aplinkybės gali sustiprinti jų atsiradimo galimybę.

Tarkime, kai savuose santykiuose yra negera. Galbūt nepriimtinos skyrybos ar tikimasi, jog viskas pasitaisys, gal vardan to stengiamasi ir dirbama, tačiau dabar yra blogai. Tuomet asmuo, kuris galbūt mažiau pažįstamas, dar nesusidurta su jo keistenybėmis ir minusais, pradeda atrodyti patraukliai. Kitas žmogus, gyvenimas su juo vilioja išoriniu paprastumu, kurio trūksta tuo metu puoselėjamuose santykiuose. Arba esi iš tų, kuriems viskas, taip pat ir santykiai, greitai pabosta. Tuomet neištikimybė gal ir neįgyvendinama, tačiau skyrybos su partneriu vyksta labai greitai – vos atsiradus naujam geismo objektui. Jokie santykiai nepuoselėjami ilgai, žmogus tampa savo geismų vergu.

Ir galiausiai stipri aplinkybė yra netikėjimas. Netikėjimas nebūtinai Dievo – pasaulyje daug netikinčių žmonių, kurie, nepaisant to, supranta ištikimybės ir moralės reikšmę. Netikėjimas pačiais santykiais. Apie tai kalba Aurimas: Nesu tikras, ar matau ištikimybės prasmę. Kad neįskaudintum kito? Jam ir nebus skaudu, jeigu nesužinos.

O visos kalbos apie tai, kad neįmanoma vienu metu puoselėti dviejų santykių... Ką tai reiškia „puoselėti“? Ar iš jų išvis gali kažkas išeiti? Nelabai tikiu. Visų pirma,

Jaun imo iššūkis tuo žmogumi praradau nekaltybę. Abu norėjome po dar poros metų tuoktis. Su laiku užsimaniau ir vaikų. Neįsivaizdavau, kad su kuo kitu dar galėčiau gyvenime būti.

Kadangi abiem tai buvo pirmi santykiai, nemokėjome juose būti. Abu priskaudinome vienas kitą, pridarėme nesąmonių, aš – daugiau, ir išsiskyrėme. Bendrauti nesiliovėme. Ir dabar jau ketvirti metai, kai esam išsiskyrę. Skiriantis įskaudinau jį taip, jog ne kartą sakė, kad atnaujinti pastovių santykių nenorėtų. Bet... Kartais praleidžiame kartu naktį. Kartais išvažiuojame kartu atostogauti. Žinau, kad tie kartai – mano neištikimybė tuo metu turimam pastoviam partneriui. Ir ką man daryti? Nutraukti su senu mylimuoju bendravimą?

Niekada nesijausti tokiai laimingai? Ar neturėti jokio kito partnerio, niekuomet nesukurti šeimos ir tik laukti tų „romantikos smulkmenų“, kurias jis man teikiasi duoti? Kuri iš dviejų blogybių mažesnė?

netikiu meile. Susižavėjimas, aistra, simpatija – viskas taip. Bet tai yra hormonai ir jie veikia tavo mąstymą ir elgseną. Viskas. Ir po kurio laiko tai praeina. Kiek porų skiriasi. O kiek nesiskiria, bet gyvena iš įpročio.

Todėl nemanau, kad tai amoralu, jeigu vedamas hormonų aš pradėjau santykius su dabartine moterimi, o vėliau tų pačių hormonų skatinamas susižavėjau kita.

Ne, tai paprasčiausia gamta.

Kuomet žmogus nepalieka vietos net nuoširdžiai kylantiems jausmams, jo pasaulėvaizdis nori nenori skursta.

Nenuostabu, jog jame nelieka vietos ištikimybės sąvokai. Be to, tai labai patogus ir šiais laikais net madingas požiūris. Kur kas lengviau apsimesti, kad tam tikro reiškinio ar moralės normos net nėra, negu bandyti jos laikytis ar su tuo gyventi.

Kas kaltas?

Ne viskas taip paprasta

Ištikimybė prasideda nuo vidinio santykio – gebėjimo ir pastangų puoselėti tai, ką pasirinkome.

Kristinos Šmulkštytės nuotrauka

Ar visuomet kaltas yra trečias asmuo, kuris neva įsikišo į santykius? O gal būtent jis buvo sugundytas? Jolanta pasakoja: Bendradarbis pradėjo rodyti man dėmesį. Po darbo parveždavo namo, kartais įteikdavo gėlių, penktadienio vakarą kur nors pakviesdavo. Man jis tikrai patiko, leidausi asistuojama. Tik per Kalėdų vakarėlį sužinojau, kad jis turi žmoną. Jau buvo praėję du mėnesiai nuo mūsų flirto pradžios. Visi aplinkiniai, matę mūsų bendravimą, pasirodo, žiūrėjo į mane kaip į paleistuvę, gundančią vedusį vyrą. Norėjau skradžiai žemę prasmegti.

Mūsų visuomenė vis dar linkusi kaltinti trečiąjį asmenį, ypač jei tas asmuo – moteris. Populiarus posakis, kuris perfrazuotas skambėtų taip: „Nebūtų paleistuvių moterų, nebūtų paleistuvių ir vyrų.“ Bet ar tikrai? Tuomet reikėtų iš savo antrosios pusės akiračio pašalinti visus priešingos lyties asmenis, nes „neduokDie“. Taip, būna, kad pašalinis asmuo pats kišasi į šeimą, turėdamas tikslą ją sugriauti. Tačiau ne rečiau iniciatyva rodoma iš „užimtosios“ pusės. Nereikėtų į užimtą vyrą žiūrėti kaip į romų veršiuką, kuris duodasi tempiamas bet kurion pusėn.

O jeigu jis toks iš tiesų, tai negi būtų kam reikalingas?

Trečias, „pašalinis“, teoriškai atsako tik už savo moralę ir dvasinę gerovę. O poroje esantis, „užimtas“ asmuo yra atsakingas ne tik už savo, bet ir už antrosios pusės gerovę bei jausmus.

Į klausimą, kaip puoselėti ištikimybę, man netikėtai buvo atsakyta klausykloje. Paauglystėje per išpažintį pasisakiau, jog vaikštau ir į protestantų, ir į katalikų bažnyčias.

Kunigas patarė pasirinkti. Ne dėl to, jog viena kuri būtų geresnė už kitą, o būtent dėl ištikimybės. Jei gebėsi palaikyti ją bendraudamas su Viešpačiu, lengviau išmoksi tą daryti ir kasdienybėje, asmeniniuose žmogiškuose santykiuose. Ištikimybė, kunigo žodžiais, prasideda nuo vidinio santykio – gebėjimo ir pastangų puoselėti tai, ką pasirinkome.

Argi neištikimybė savaime yra neginčijamas blogis ir nėra jokių jos pateisinimo priežasčių? Iš esmės tikriausiai taip, tačiau nuteisti visuomet galima greitai. Jei neištikimybė kiltų tik iš fizinio geismo, tuomet ją – ir jos sukeltus poelgius – sudėti į moralės lentynas būtų labai paprasta. Bet ar nuodėmė kada nors būna paprasta? Ana, pasakojanti savo istoriją, pati yra tapusi nuodėmės auka.

Paauglystėje įsimylėjau. Labai stipriai. Iškart pradėjome draugauti. Kartu buvome ketverius metus. Su Artuma 2014 m. lapkritis

25

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

26

Sutuoktinių šventumo kelias Vaidilė ŠUMSKIENĖ

1938 m. Paryžiuje keturios jaunos sutuoktinių poros paprašė kunigo Henri Caffarelio (1903–1996) palydėti jas dvasinėje kelionėje. Tai tapo Dievo Motinos bendruomenės grupelių judėjimo (pranc. Equipes Notre-Dame), šiuo metu vienijančio apie 100 tūkst. šeimų 75 pasaulio šalyse, pradžia.

Dar būdamas dvidešimtmetis jaunuolis Henri vieną dieną akimirksniu suprato, kad Jėzus Kristus jam tapo viskuo. Kaip pats sako, toji diena nebuvo niekuo ypatinga, bet jis suvokė, jog yra Viešpaties labai mylimas ir pats Jį myli, ir taip bus visada. Nuo tos akimirkos jaunuolis pasijuto kviečiamas visa daryti iš meilės Jėzui. „Ateik ir sek paskui mane!“ – šis Jėzaus kvietimas tapo jauno kunigo gyvenimo moto. Tais pačiais žodžiais 1947 m. jis pradeda Dievo Motinos grupelių Chartiją, reglamentuojančią judėjimo formą, tęstinumą ir dvasingumą. Kunigas Caffarelis buvo pasiruošęs padėti jaunoms šeimoms, panorusioms artėti prie Dievo puoselėjant tarpusavio meilę.

Mat viso jo gyvenimo misija – mylėti ir būti mylimam – nepaprastai atliepė porų troškimą iki galo išgyventi Santuokos sakramento malonę. „Šventumo reikalavimai turi būti jūsų rūpestis, – sakė poroms tėvas Henri, – kad tuos reikalavimus galėtumėte atliepti, turite jums priklausantį Santuokos sakramentą.“

Tomo Jundulo nuotrauka

Norintys daugiau sužinoti ar suburti Dievo Motinos grupelę gali rašyti: Vilniuje – Rimvydui Bačkiui backis7@gmail.com; Kaune – Dainiui Šumskui dainius.sumskas@gmail.com.

Judėjimui plečiantis, tėvas Caffarelis formuluoja šešis įsipareigojimus, kurie padėtų sutuoktiniams vesti vienam kitą į šventumą: tai asmeninė malda, šeimos malda, kasdienis Dievo žodžio skaitymas, kasmėnesinis sutuoktinių prisėdimas pokalbio, kasmetinės rekolekcijos ir šeimos mėnesio taisyklė. Pasak jo, sutuoktinių šventumo kelias – tai poros gyvenimas Evangelija.

Artuma 2014 m. lapkritis

Nuo 1954 m. vyksta masiniai susitikimai, judėjimas nuolat auga, o tėvas Henri jau prabyla apie per šį judėjimą pasiekiamą Santuokos ir Kunigystės sakramentų praturtinimą. Mat šie abu sakramentai savo pašaukimo esme turi atliepti meilę. Todėl Chartijoje jis rašo: „Dievo Motinos grupelė nėra paprasta žmonių bendruomenė, ji susiburia Kristaus vardu ir savo nariams nori padėti labiau mylėti Dievą bei artimą, kad jie iš tiesų galėtų atsiliepti į Kristaus kvietimą. <...> Dievo Motinos grupelės [nariai] trokšta susivienyti su Tėvu, siekia glaudžios bendrystės su Bažnyčia ir sykiu nori visiškai atsiverti pasauliui. Tuo remdamosi jos ir gyvuoja, o kunigas, įgalinantis patį Kristų būti „bendruomenės Galva“, padeda nepamiršti tikrojo tikslo.“ Iš penkių–septynių sutuoktinių porų bei kunigo susidedančios grupelės brandina poros dvasingumą ir švelniai keičia tarpusavio santykius. Vis kitos šeimos namuose vykstantys kasmėnesiniai susitikimai suteikia progą šeimininkams parodyti tikrą svetingumą, grupelės nariams – pasijusti jaukioje ir ramioje aplinkoje, o paruošti pietūs ar vakarienė suvienija į džiaugsmingą bendrystę. Namų aplinka sukuria intymią ir saugią atmosferą atviriems pasidalijimams. Vakarieniaujant kiekvienas asmeniškai dalijasi apie savo dvasinį gyvenimą kasdienybėje, po to – bendrai meldžiamasi ir galiausiai aptariama dvasinio turinio knyga ar kita medžiaga. Visa tai tampa daugiau nei bendrystės džiaugsmu – aiškiai struktūruoti grupelių susitikimai užtikrina pasidalijimų bei maldos vaisingumą.

Tai ir šeimas, ir kunigus stiprinantis ramstis. Kartu kiekvienas bendruomenės narys yra vedamas dvasinės brandos link, nepaisant amžiaus – judėjimas vienija įvairaus amžiaus poras ir kunigus (tarptautiniame judėjimo tinklalapyje atradau nuostabių liudijimų, pvz., „kokia laimė yra sulaukti brandaus amžiaus tokioje grupelėje – juk visą tavo gyvenimą lydi patys ištikimiausi tavo bendraminčiai, o per juos – realiai ir regimai – pats Dievas...“).

Prieš 15 metų Lietuvoje įsisteigusi pirmoji Dievo Motinos grupelė Vilniuje ilgai gyvavo viena. Didelis grupelių pagausėjimas įvyko kaip tik šiais Šeimos metais. Tad šiandien jau veikia aštuonios – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Ukmergėje. Šį rugsėjį Šiluvoje įvyko pirmasis visos Lietuvos Dievo Motinos bendruomenės grupelių susitikimas, kuriame šeimos ir kunigai džiaugėsi bendryste, meldėsi, dalijosi bendruomenės rūpesčiais, svarstė judėjimo plėtros galimybes mūsų šalyje. Kaip sakė vysk. Kęstutis Kėvalas (jau keletą metų dalyvaujantis vienos iš grupe-

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos lių gyvenime), „šis judėjimas – tai nauja viltis šeimoms ir mūsų Tėvynei“.

Simboliška tapo ir susitikimo pabaiga – rugsėjo 6-osios vakare pirmosios prasidedančių Šilinių atlaidų Mišios sumirguliavo daugybe įvairaus amžiaus vaikų ir tėvelių. Tai tarsi Šeimos metais atvilnijanti Dievo malonė, kuria nuoširdžiai džiaugėsi ir arkivyskupas Sigitas Tamkevičius SJ, tąsyk vadovavęs Eucharistijai Šiluvos Švč. Mergelės Marijos Apsireiškimo koplyčioje.

Ši bendruomenė tikrai padeda augti – štai kelių Lietuvos šeimų liudijimai: „Pirmą kartą po 10 metų iš tikrųjų pasikalbėjome; pamėginome kartu melstis; atradome Dievo žodžio skaitymo ir aptarimo džiaugsmą; mėnesio taisyklė švelniai kreipia pastebėti savo sutuoktinį kiekvieną dieną“; „O ką kalbėti apie stiprų ‘užnugarį’ – nuolatinį kiekvieno nario – sutuoktinių ir kunigo – palaikymą maldoje!“ Santuoka – kaip geras vynas.

Gerai išlaikytas ilgainiui tampa dar geresnis, blogai išlaikytas – actu...

Išlaikykime tad šį vyną amžinybės pokyliui, kai galėsime džiaugtis Viešpaties akistata!

Klausimai ganytojams Ar gali vyras, atleidęs žmoną dėl ištvirkavimo, vesti kitą? Šventajame Rašte sakoma: „Kas atleidžia žmoną, – jei ne dėl ištvirkavimo, – ir veda kitą, svetimauja“ (Mt 19, 9). O jei dėl ištvirkavimo? Liudas Reikia suprasti, ką Jėzus norėjo pasakyti, sakydamas „ištvirkavimo atveju“. Čia kalbama (dabartiniais bažnytinės teisės terminais sakant) apie sudarytą negaliojančią santuoką, pvz.: tarp brolio ir sesers ar pan. Tokia santuoka yra „ištvirkavimo atvejis“. Gal būtų galima šią eilutę aiškinti ir kitaip, bet Katalikų Bažnyčia laikosi tokios nuomonės. Jei vienas iš sutuoktinių svetimauja, tai nesuteikia teisės katalikui taip pat svetimauti.

Buvau neištikimas, labai gailiuosi. Ar turėčiau apie tai pasakyti sutuoktinei?

Rimas Pirmiausia atlikite išpažintį. Nežinia, kokia būtų sutuoktinės reakcija. Šiaip linkime daryti viską, ką galite, kad neištikimybė daugiau niekada nepasikartotų. O pasakyti ar ne... Sunku ką ir patarti. Gal gerai savo širdyje apsvarstykite, kodėl taip atsitiko. Maldoje prašykite Dievą pagalbos suvokti, ar reikia tokio pokalbio. Šventasis Raštas sako, jog tiesa padarys jus laisvus, bet tai tiesai pasakyti turbūt reikalingas laikas. Įsimylėjau savo draugę, o ji sako, kad galim būti tik draugais. Niekaip jos negaliu užmiršti. Dievo prašau, kad leistų būti su ja, bet gaunu tik laikiną nusiraminimą. Kalbėjau su tėvais, psichologais. Norėčiau gauti dvasininko patarimą. Vidmantas Mylėti galima ir reikia kiekvieną žmogų. Žmogus negali turėti kito žmogaus kaip kokios nuosavybės. Vyro ir moters santykiui reikalinga abipusė meilė. Niekas negali kito žmogaus priversti mylėti. Be to, reikia išsiaiškinti, ar tai yra meilė, o gal tik geismas. Meilei reikia laiko ir erdvės. Net gyvenant susituokus, jeigu nepaliekama erdvės, nėra pasitikėjimo, tokia meilė greitai uždūsta.

čiusi, kad jis meiliai su ja elgtųsi. Tarnaitės jam reikėjo, susuko galvą. Jų skirti negali, bus nuodėmė, tad kaip jai padėti? Ligita Mums labai lengva susidaryti nuomonę apie žmones, bet gyvenime yra kur kas sudėtingiau. Negalime gerai suprasti savęs, o tuo labiau kitų žmonių.

Jeigu sesuo gyvena su tuo žmogumi, tai gal jiems taip gerai ir mūsų pastangos gali tik pakenkti. Jeigu norite padėti jiems, tai lieka tik nuoširdžiai melstis už juos abu. Viena moteris pasakojo: „Aš galvojau, kad vyras manęs nemyli, bet kai susirgau, tik tada supratau, kaip jis mane myli.“ Vyrai nemoka parodyti savo jausmų, jie dirba darbą, uždirba pragyvenimui ir jiems atrodo, kad to užtenka, o sentimentalūs jausmai ne jiems. Bet, jei reikia, jie moka būti kitokie. Taigi reikia melstis ir laukti rezultatų.

Neseniai dalyvavau laidotuvių Mišiose.

Kai kurie tikintieji dalijamą Komuniją priėmė į rankas. Ar taip galima? Kokiais atvejais galima? Elena Atsiliepiant į Kristaus paliktą Jo atminimo formuluotę IMKITE IR VALGYKITE, krikščionys Komuniją gaudavo į rankas, paskui suvalgydavo ar nešdavo į namus, ligoniams, įkalintiems krikščionims. Vėlesniais amžiais, gausėjant prietarų ir piktnaudžiavimų, tokia forma buvo uždrausta, o mūsų laikais vėl leidžiama. Komuniją nešti ligoniams reikia specialaus vyskupo leidimo. Vyskupo sprendimą dalyti Komuniją ir į rankas jo vyskupijoje, dar turi patvirtinti Apaštalų Sostas. Daugelyje vyskupijų toks Komunijos būdas yra įteisintas, Lietuvoje (kol kas?) nenagrinėjamas.

Parengta pagal „Artumos“ skaitytojų klausimus, svetaines klauskkunigo.lt ir egzorcitas.lt

Mano sesuo ištekėjusi už žmogaus, kuris jos nemyli, tik ji to nemato. Nesu maArtuma 2014 m. lapkritis

27

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

28

Kūnai celibate

Šv. Jono Pauliaus II palikimas (V)

Gintaro Česonio nuotrauka

Romanas KAZAKEVIČIUS po ginčo su fariziejais, kai Jėzus patvirtina vyro ir moters pašaukimą, duotą Kūrėjo, tapti „vienu kūnu“ ir pabrėžia, kad šis pašaukimas yra visam gyvenimui – „ką Dievas sujungė, žmogus teneperskiria“ (žr. Mt 19, 3–12). Tačiau mokinius išgąsdina Jėzaus įvardytas santuokos reiklumas ir savo mintyse jie bando supriešinti celibatą ir santuoką: „neverta vesti, – sako jie, – jei tokie vyro ir žmonos reikalai“. Štai čia svarbu matyti, kad Jėzus nepasiduoda supriešinimo („neverta“) logikai. Jis pataiso savo mokinius: kai kurie eunuchais tampa ne todėl, kad „neverta vesti“, o todėl, kad asmeniškai atrado ir suvokė tai kaip savo pašaukimą – „ne visi išmano <...>, o tik tie, kuriems duota išmanyti“ (Mt 19, 11). Jėzaus žodžiai taip pat yra esmingi Jo paties gyvenimui suvokti. Tačiau santuoka buvo ir tebėra daugumos keliu, daugumos pašaukimu, kurio vertė nėra kaip nors sumenkinama ar aptemdoma. Popiežius visiškai atmeta mintį, kad iš celibato galėtų rastis kokia nors panieka kūnui ar kūnų sąjungai, koks nors celibatininkų pranašumas prieš susituokusius vien todėl, kad pirmieji laikosi celibato.

Jeigu kūnai yra tai, per ką asmenys susisieja vienas su kitu taip artimai, kad tampa „vienu kūnu“, įgyvendindami Kūrėjo nuo žmogaus sukūrimo skirtą pašaukimą būti laimingiems, kokia yra mergeliškumo (celibato, susilaikymo, skaistumo ar nekaltumo) prasmė? Su šiuo klausimu tęsiame kūno teologijos temą šv. Jono Pauliaus II katechezėse.

Tas klausimas nuolatos grįžta į diskusijų centrą – ne tik katalikiškoje, bet ir visuomeninėje erdvėje, ypač tada, kai į dviprasmišką ar konfliktišką situaciją patenka davę celibato pažadą, – kunigai arba vienuoliai. Kurioziška, bet tokiais atvejais netrūksta sveikinimų. Vieni nuoširdžiai pasidžiaugia, kad koks nors kunigas paliko „Bažnyčios sugalvotą klystkelį“ ir atrado tikrąjį laimės kelią. Kitų mintyse ir žodžiuose daugiau piktdžiugos – esą vėl nesuveikė viduramžiška bažnytinė schema, skirta pinigams kaupti ir „Vatikanui turtėti“.

Eunuchai dėl dangaus karalystės Keturiolikoje katechezių, skaitytų nuo 1982 m. kovo iki tų pačių metų liepos mėnesio, Jonas Paulius II nagrinėja celibato klausimą ne kaip Bažnyčios įsakymą, bet kaip Viešpaties įvardytą kelią. Tai eilutės iš Evangelijos pagal Matą: „Juk yra eunuchų, kurie gimė tokie iš motinos įsčių. Yra eunuchų, kuriuos tokius padarė žmonės. Ir yra eunuchų, kurie patys save tokius padarė dėl dangaus karalystės. Kas pajėgia išmanyti, teišmano“ (Mt 19, 12).

Taigi, Jėzus pamini trijų rūšių eunuchus. Vieni jų negali „tapti vienu kūnu“ su kitos lyties asmeniu ir susilaukti palikuonių dėl fizinės negalios; kitus tokius „padarė žmonės“; klasikiniai pavyzdžiai – Rytų valdovų haremų prižiūrėtojai ar XVII a. dainininkai kastratai Europoje.

Tačiau Jėzaus pokalbio su fariziejais, vėliau – ir su mokiniais kontekste, taip pat Jono Pauliaus II katechezių centre yra eunuchai, kurie tapo tokie laisvu pasirinkimu, dėl „dangaus karalystės“.

Santuoka prieš susilaikymą?

Nuo pat pirmos katechezės Jonas Paulius II pasirūpina parodyti, kad Jėzus susilaikymo nepriešpriešina santuokai.

Apie eunuchus „dėl dangaus karalystės“ kalbama tuojau Artuma 2014 m. lapkritis

Savanoriškai priimama dovana Senojo Testamento tradicijoje kūnui nebuvo teikiama tokia prasmė – susilaikyti „dėl dangaus karalystės“.

Tai Jėzus apreiškė savo mokiniams, kurie, nepamirština, buvo persmelkti Senojo Testamento normų ir mentaliteto. Jie buvo Senojo Testamento vaikai. Šio Testamento perspektyvoje santuoka ir vaisingumas yra religiškai privilegijuota būsena. Celibatas spontaniškai buvo siejamas su fizine negalia, socialiniais trukdžiais ar specialiais atvejais, kaip kad pranašo Jeremijo celibatas – pranašiškas ženklas apie būsimas nelaimes (žr. Jer 16, 1–5).

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Galima nutuokti, kad šiame kontekste keli Jėzaus žodžiai apie celibatą „dėl dangaus karalystės“ sukėlė mokinių sąmonėje gerokai daugiau sumaišties, nei išduoda kelios eilutės iš Evangelijos. Nors, rodos, jų reakcija buvo santūri, tačiau Jėzaus žodžiai neabejotinai įsirėžė jiems į atmintį. Prieš juos atsivėrė naujo pašaukimo kelias – celibatas ne dėl fiziologinių ar socialinių kliūčių, bet kaip, iš vienos pusės, savanoriškas ir laisvas apsisprendimas, iš kitos pusės – dovana, susijusi su antgamtiniu matmeniu: kai kuriems yra „duota išmanyti“, kad „dėl dangaus karalystės“ jiems tinka toks gyvenimo būdas.

Celibatas kaip ženklas Bažnyčios mintyje, kaip primena popiežius, žodžiai apie eunuchus „dėl dangaus karalystės“ buvo sugretinti su Viešpaties apreiškimu, jog „kitame pasaulyje“, kūnams prisikėlus iš numirusių, kitaip nei Pradžios knygoje aprašytame „pasaulyje“ prieš nuopuolį ir mūsų dabartiniame istoriniame pasaulyje, žmonės „nei ves, nei tekės“ (žr. Lk 20, 34 ir toliau). Tas „kitas pasaulis“ sutampa su „dangaus karalyste“, kurią Jėzus pamini kaip pagrindinį celibato motyvą. Ši sąsaja leidžia nutuokti, kad celibatas atspindi kažką iš to būsimojo pasaulio, kuriame Dievas bus „viskas visame kame“ (1 Kor 15, 28). Jonas Paulius II ne kartą pabrėžia – kad celibatas būtų iš tiesų toks, apie kurį kalbėjo Kristus, asmuo turi gyventi „dangaus karalystės“ perspektyva. Žodžiai „dangaus karalystė“ jam turi turėti tikrą egzistencinį svorį. Jie negali būti tušti.

Celibatas kaip laimės kelias Katechezėse Jonas Paulius II pabrėžia, kad mergeliškumas dėl dangaus karalystės neprieštarauja asmens prigimtinei, Kūrėjo duotai laimei, bet yra vienas iš būdų ją įgyvendinti. Šis teiginys priklauso jo katechezių apie celibatą šerdžiai. Ankstesnėje kūno teologijos analizėje popiežius siekė parodyti, kad asmenų kūnai, vyriški ir moteriški, yra kelias ir būdas asmenims visiškai save dovanoti vienas kitam. Per savęs dovanojimą ir kito priėmimą, per bendrystę žmogus pasiekia gilią laimę, o ištikimybė yra ne prievartinė, bet savaiminė, natūrali jos sąlyga. Ten pat Jonas Paulius II perspėja, kad šios, visus asmens matmenis apimančios bendrystės nereikia painioti su atsitiktiniu lytiniu kontaktu, per kurį asmenys nei dovanoja savęs, nei priima kitą visoje gelmėje, bet greičiau pasinaudoja vienas kitu kaip įrankiais savo geismams patenkinti.

Popiežius neslepia, jog celibatas reikalauja tam tikrų atsisakymų ir rimto viso gyvenimo pasiaukojimo, kylančio iš pirmojo pamatinio pasirinkimo. Tačiau jis nesumenkina žmogaus sugebėjimo iš meilės tapti dovana, pirmiausia Dievui, paskui visiems – tai galiausiai yra tai, kas daro žmogų laimingą. Per savęs dovanojimą yra pasiekiama laimė. Taip, celibatas yra kūno palikuonių atsisakymas, bet nėra plačiau suvokiamo dvasinio vaisingumo atsisakymas (vienos misionierės žodžiais tariant, „neturiu

vyro, bet turiu daugybę vaikų!“). Jonas Paulius II keliskart pakartoja, kad tiek šeima, tiek celibatas per visišką savęs dovanojimą iki galo atskleidžia vienu ar kitu keliu einančius vyrus ir moteris. Iš to kyla ir perspėjimas, kad celibatas, jei tik yra „institucinis“, išorinis, jei jo motyvas nebėra „dėl dangaus karalystės“ , nesuteikia tos pilnatvės, kurios trokšta žmogaus širdis (panašiai, kaip ir vien fizinis geismas). Tuomet joje pradeda plisti pavojinga tuštuma.

Apaštalo Pauliaus „gerai“ ir „geriau“ Kelias katechezes Jonas Paulius II skiria Pauliaus laiškuose esančiam mokymui apie mergeliškumą ir santuoką, ypač Pirmojo laiško korintiečiams 7 skyriuje. Jame apaštalas tvirtina, kad kas tuokiasi, daro „gerai“, o kas nesituokia – dar „geriau“. Šiame straipsnyje apsiribosime tik keliomis Jono Pauliaus II išvadomis: atidžiai skaitant aišku, kad apaštalo žodžių nereikia interpretuoti kaip santuokos suniekinimo.

Paulius (evangelinį) susilaikymo patarimą aiškiai skiria nuo įsakymo ir savo paties nuomonę – nuo Viešpaties mokymo. Jo asmeninis požiūris, pagrįstas sava patirtimi, kad susilaikymas nuo santuokos yra „geriau“, remiasi ne tuo, kad santuoka yra „bloga“. Verta pakartoti, jog krikščionio gyvenimo tobulumo matas galiausiai yra ne priklausymas vienai ar kitai „kategorijai“, o meilė. Paulius patvirtina, kad santuoka yra gyvenimo būdas pagal evangelinę tvarką. Taip pat pakartoja, kad pašaukimas celibatui arba šeimai yra Dievo dovana (žr. 1 Kor 7, 7). Anot Jono Pauliaus II, kai Paulius rašo, jog susilaikymas yra „geriau“, kalTiek šeima, tiek celibatas per bama ne apie principinį visišką savęs dovanojimą iki galo susilaikymo pranašumą atskleidžia vienu ar kitu keliu prieš santuoką, o apie einančius vyrus ir moteris. tai, kad susilaikymas padeda išvengti kai kurių gyvenimiškų sunkumų, kylančių iš vidinio žmogaus trapumo, ir kad lengviau atsidėti darbui dėl „dangaus karalystės“ gyvenant viltimi dėl kūnų galutinio atpirkimo ir prikėlimo.

Celibatas istorinėje perspektyvoje Jono Pauliaus II aptariamus Jėzaus žodžius apie eunuchus dėl dangaus karalystės jau galima savaime laikyti netiesioginiu atsakymu tiems, kurie tvirtina, kad celibato praktika neturi rimto pagrindimo Evangelijoje ir yra IV ar dar vėlesnių amžių išradimas, paaiškinamas vienokio ar kitokio pobūdžio socialinėmis priežastimis (taigi, ne dėl „dangaus karalystės“, kuri yra virš visų socialinių sąlygų). Tačiau jėzuito ir istoriko Christiano Cochini, graikų apeigų kataliko teologo Romano Cholijo, kanonisto ir kardinolo Alfonso Maria Sticklerio, patrologo Stefano Heido pastarųjų 20–30 metų istoriniai tyrimai, skrupulingai kataloguojant ankstyvųjų krikščionybės amžių šaltinių tiesioginius ar netiesioginius pasisakymus šia tema, kruopščiai gilinantis į aplinkybes, leidžia teigti, jog celibatas nėra nei IV amžiaus, nei Romos Bažnyčios išradimas, bet apaštalų Artuma 2014 m. lapkritis

29

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

30

laikus siekianti ir visuotinai žinoma praktika. Svarbu patikslinti, kad ankstyvaisiais amžiais celibatas buvo ne tiek išankstinė sąlyga būti nesudariusiam santuokos, kiek susilaikymas nuo santuokinio gyvenimo po šventimų. Iš tiesų dažnai tarp šeimos vyrų ieškota tinkamų kandidatų į diakonus, kunigus, vyskupus – su žmonos leidimu ir toliau išlaikant atsakomybę už ją. Bet, kaip minėta, po šventimų santuokos, kūniškos sąjungos su žmona ir naujų palikuonių buvo privalu atsisakyti. Beje, garsieji Pauliaus žodžiai, jog vyskupas turi būti „vieną kartą vedęs“ (Tit 1, 6), taip pat suvokiami šioje perspektyvoje: manyta, kad vedęs, išsiskyręs, vėl vedęs nesugebės susilaikyti po šventimų. Ilgainiui vis daugiau kandidatų į šventimus buvo atrenkama iš vienuolių ir nesusituokusiųjų, kol tai tapo bendra taisykle (bet ne tikėjimo dogma, kaip daug kartų buvo patikslinta).

1990 m. Jonas Paulius II sušaukė ganytojus iš viso pasaulio į Vyskupų sinodą apie „kunigų ugdymą dabartiniame pasaulyje“. 1992 m. jis parengė posinodinį paraginimą „Pastores dabo vobis“. Nors celibatas išgyvenamas ne vien kunigų gyvenime, tačiau eilutės iš šio dokumento gali būti jo katechezių apibendrinimu, praturtintu visos Bažnyčios patirtimi. Perskaitykime neskubėdami: „Itin svarbu, kad kunigas suprastų bažnytinio įstatymo dėl celibato teologinį pagrindimą. Kaip įstatymas, jis išreiškia Bažnyčios valią, ankstesnę už subjekto valią, išreikštą jo pasirinkimu. O Bažnyčios valia galiausiai grindžiama saitais, susiejančiais celibatą su kunigo šventimais, kurie kunigą supanašina su Jėzumi Kristumi, Bažnyčios Galva ir Sužadėtiniu. Būdama Jėzaus Kristaus Sužadėtinė, Bažnyčia nori, kad kunigas mylėtų ją visiškai ir ypatingai, kaip ją mylėjo Jėzus Kristus, Galva ir Sužadėtinis. Tad kunigo celibatas yra savęs Kristuje ir su Kristumi dovanojimas Jo Bažnyčiai ir išreiškia kunigo tarnavimą Bažnyčiai Kristuje ir su Kristumi“ (29 sk.).

Artuma 2014 m. lapkritis

Sugrąžinkime vaikui džiaugsmą Ugdymo menas įsiklausant į vaiką Paul LEMOINE

Skaitymo ir rašymo sutrikimų (arba kitaip – disleksijos-disgrafijos) įveikimo būdas yra dvikryptis: mokyti iš naujo (reedukacija) ir sugrąžinti mokymosi džiaugsmą.

Deja, dauguma specialistų rūpinasi tik reedukacija (be abejo, tai naudinga), tačiau beveik neatsižvelgia į antrąjį, kuris šimtą kartų svarbesnis, ir tuo galima paaiškinti daugelį nesėkmingų bandymų!

Mokymas iš naujo Jį verta skirti rimtais atvejais, jokiu būdu neskubėti pradėjus jį taikyti, nes daugelis sunkumų dingsta savaime. Žinoma, jei disleksija tebėra labai ryški ir baigiant priešmokyklinio ugdymo metus, būtina imtis veiksmų: reikia taikyti psichomotoriką lavinančius pratimus, idant vaikas imtų geriau koordinuoti savo judesius ir geriau orientuotųsi erdvėje, taip pat reikia logopedinių pratimų, idant jis geriau atpažintų garsus ir rašytinius ženklus.

Visa tai tikrai naudinga, ir iš pradžių pagerėjimas juntamas gana greitai, taip pat atsiranda didesnis psichoemocinis stabilumas. Niekas gerai nežino, ar šis pagerėjimas yra didesnio emocinio stabilumo priežastis, ar pasekmė. Iš tiesų, kai tik pradedamos taikyti reedukacijos priemonės (pratimai), vaikui sugrįžta šioks toks džiaugsmas, tėvai ir mokytojai kuriam laikui nusiramina, kad buvo teisingai nustatyta problema, sudeda dideles viltis į taikomas priemones, o tai labai palankiai veikia ir vaiką. Galiausiai nesvarbu, dėl kokios priežasties pasiseka įveikti sunkumus, svarbiausia geras rezultatas, kuriuo ir pasidžiaukime, bet santūriai.

Paprastai vėliau rezultatai nebebūna tokie akivaizdūs, net šiek tiek nuvilia, tėvai ir mokytojai, deja, negali susitaikyti su tuo, kad ir po daugelio mėnesių vaikas vis dar turi skaitymo sunkumų ir daro rašybos „klaidų“. Tuomet jokių iliuzijų nebeturintį vaiką vėl veda pas pediatrą arba logopedą, kad būtų pratęsti ar atnaujinti logopediniai užsiėmimai. Ar iš jų dar būna naudos?

Kartais, be abejo, taip, bet ne visuomet, nes tai, kas pirmiau vaikui teikė džiaugsmą, neretai virsta nuoboduliu, be to, jam tenka papildomas krūvis, kuris ne visuomet pageidautinas. O į tai, kas svarbiausia – į pastangas sugrąžinti vaikui mokymosi džiaugsmą, kuris iš tiesų yra svarbesnis, ko gero, nebuvo kreipta dėmesio, nes visi tikėjosi stebuklų iš reedukacijos priemonių.

Idant geriau suprastumėte, pateiksiu jums palyginimą: plokščioms pėdoms ortopediniai vidpadžiai kartais, nors retai, būna naudingi, vis dėlto tai tik papildoma priemonė, nes vienintelė efektyvi – fiziniai pratimai. Aš pats niekad neskirdavau vidpa-

Veidu į vaiką

džių, net jei manydavau, kad jie būtų šiek tiek naudingi, ir elgiausi taip štai dėl ko: jei juos išrašai, net aiškiai perspėdamas, jog tai nėra pagrindinė koregavimo priemonė, tėvai juos visuomet įsigyja (juk tai nesudėtinga) ir beveik ramia sąžine pamiršta apie kasdienius pratimus, reikalaujančius didesnio ryžto. Siūlydamas vien tik pratimus, tikėdavausi, kad jie bus daromi, nes skirta vienintelė gydymo priemonė! Panašiai yra ir su disleksija, išskyrus tai, kad ir reedukacijos priemonės yra būtinos.

Sugrąžinti pasitikėjimą Taigi, svarbiausia – sugrąžinkime vaikui mokymosi džiaugsmą, o kartu ir gyvenimo džiaugsmą. Tai ir yra disleksijos įveikimo priemonė ar bent jau svarbiausia sudedamoji jos dalis. Tegul tėvai ir mokytojai įsisąmonina, jog vaikas ne tinginys ar bent jau toks tikrai nebuvo iš pradžių. Darykime viską, kad problema nebebūtų sureikšminama ir vaikas nebebūtų nesąmoningai žlugdomas. Geriau tegul visi stengiasi jį nuraminti, tegul jis žino, kad aplinkiniai suvokia šį disleksijos sunkumą; kita vertus, tegul pasistengia išvaduoti vaiką iš kaltės jausmo, tegul jis supranta, jog nėra nei tinginys, nei išsiblaškėlis.

Tik Dievas žino, kiek daug pastangų jam tenka įdėti, norint ką nors perskaityti!

Kodėl nedidelis apsirikimas rašant iškart vadinamas „klaida“? Jei sakysite, jog tai tik smulkmena, apsirikimas nuo klaidos mažai skiriasi, daugelis tik nusijuoks. Taip, smulkmena, tačiau kažkodėl ji atrodo labai svarbi tiems, kurie su šiuo sunkumu nesusidūrę ir, ko gero, nesąmoningai dėl jos vaikui sukelia visai nereikalingą kaltės jausmą. Kodėl gi už matematikos užduotis pažymiai rašomi apgalvotai, o už rašybos – absurdiškai: jei vaikas iš 10 uždavinių 5 atlieka teisingai, jis turi teisę gauti 10 balų iš 20-ies, o jei rašydamas 100 žodžių diktantą iš jų 50 parašo teisingai, gauna 0. Daugybę kartų mėginau tai paaiškinti mokytojams! Ne, neprašiau už pusę teisingų žodžių parašyti 10 balų iš 20-ies, to būtų per daug, bet ar negalėtų parašyti nors vieną pagiriamąjį žodelį vietoj tris kartus pabraukto 0? Atrodo, kad pastaruoju metu imama į tai atsižvelgti. Puiku!

O visų svarbiausia – sugrąžinti vaikui pasitikėjimą tėvais ir mokytojais, kurie pagaliau suprato jo sunkumą; pasitikėjimą savo jėgomis; nekalbėkime daugiau apie rašybą arba bent jau skirkime jai dėmesio proporcingai, o ypač neminėkime jos, kai kalbame apie mokymosi dalykus, už kuriuos vaiką tikrai galima pagirti, pavyzdžiui, matematiką (paprastai šiems vaikams ji sekasi), gamtos mokslus, rankdarbius, kūno kultūros užsiėmimus… Tikrai yra dalykų, kurie jam sekasi, jei tik vaikui mokslai nepasidarę visiškai atgrasūs; sugrąžinkiSugrąžinti me pasitikėjimą savo ateitimi. Tevaikui gul vaikas supranta, kad jo turimi gebėjimai yra tokie pat svarbūs, mokymosi kaip ir gera rašyba, o jo atveju džiaugsmą ir yra disleksijos net daug svarbesni. Tai tikrai yra tiesa (nes lig šiol jam buvo nuoįveikimo lat meluojama!), ir tegul jis žino, priemonė kad netrukus tie rašybos reikalai ar bent jau nebetrukdys jam gyventi ar bent svarbiausia mažai betrukdys. sudedamoji jos Savo vaikams nuolat primindalis. davau, kad ir pats turėjau didelių disleksijos sunkumų, bet tai man nesutrukdė tapti klinikų gydytoju. (Tik nutylėdavau, kad ligoninėje turiu puikią sekretorę ir diktuodamas jai laiškus nebedarau rašybos „klaidų“! O kai rašau pats, tai darau kaip visi: jei nemoku parašyti kokio nors žodžio, pakeverzoju nelabai įskaitomai! Tačiau tai netrukdo man gyventi ir net atlikti pareigų!)

Tik jokiu būdu nedera skiepyti vaikui savotiškos ligonio laikysenos, mėginimo dangstytis savo trūkumu. Priešingai – būtina jį patikinti, kad jis gali šį trūkumą įveikti, įdėdamas šiek tiek daugiau pastangų (kaip tie, kurie turi nedidelių regėjimo, klausos ar judėjimo sutrikimų).

Tęsinys. Pradžia 2011 m. sausio „Artumos“ numeryje.

Iš knygos „PERDUOTI MEILĘ. Ugdymo menas“ (Transmettre l’amour. L’art de bien éduquer, © Nouvelle cité, 2007).Vertė Ilona VALUJEVIČIENĖ.

Publikaciją remia privatus Vokietijos fondas

Artuma 2014 m. lapkritis

31

Atokvėpio valandai

Pasakos apie rimtus dalykus Skaitome vaikams. Perkame vaikams Vaikai nėra izoliuoti nei nuo „suaugusiųjų gyvenimo“, nei pasaulio tvarkos dėsnių, – gimimo ir mirties. Nėra izoliuoti ir nuo Helovino populiarinimo, horoskopų, serialų apie raganėles reklamos. Tad Vėlinių kontekste aptarkime knygų naujienas, reprezentuojančias būtinius klausimus – daugiausia dėmesio šįkart skirdami pasaulėžiūriniams siužeto aspektams, kad tėvai patys susidarytų nuomonę apie tekstų tinkamumą jų vaikams.

32

Jurga Ivanauskaitė. Stebuklinga spanguolė: pasaka; iliustravo autorė. – Vilnius: Tyto alba, 2014, 80 p. (kaina tytoalba.lt el. parduotuvėje – 22 Lt) Antrasis žinomos rašytojos kūrinio vaikams leidimas (gerai iliustruojantis ir pokyčius leidyboje, ir šalies rinkoje: 1991 m. – 45 tūkst., 2014 m. – 2 500 egz. tiražas). Pasakoje svarbiausia – ekologinė laikysena, vaikai mokomi saugoti gamtą.

Algiukas, su šeima uogaudamas Čepkelių raiste, nuryja ypatingą spanguolę ir sutinka gamtos vaikus – vuoklių šeimyną, kuri čia atkeliavo iš Anglijos (jų namų teritorijoje pastatyta karinė bazė).

Gamta sužmoginta: „Paklausyk: liulantis, banguojantis žalsvai gelsvas raisto paviršius, sidabrinėm samanom apkaišytas, auksinėm žolėm ataustas, smaragdiniais lapų nėriniais padabintas, spanguolių rubinais nužertas, pasirodo, yra... Karalienės apsiaustas. <...> ji sau galvą vaivorykštėm juosia, baltais, rožiniais, auksiniais plunksniniais debesimis kaišo, <...> vietoj auskarų po žaibo zigzagą pasikabina...“ (p. 6–8). Netrūksta kūrybiškų sprendimų (žmonės turi Raudonąją knygą, vuokliai – Raudonąją skaistę), lingvistinių žaidimų. Ivanauskaitė rašo jautriai („Net drugeliai ant jo galvos apmirė suglaudę sparnelius ir pasidarė panašūs į mėlynas našlaites“, p. 13), jos magija šabloniška ir todėl neatrodo pavojinga, o paslaptingos aplinkos aprašymai tokie ilgi ir perkrauti, kad skaitant pasimiršta siužetas. Knygelė akivaizdžiai Artuma 2014 m. lapkritis

rašyta veikiant hipių judėjimo, pirmųjų ekologinių žygių Lietuvoje ir šaltojo karo, ginklavimosi įtakai – vuoklių motina giriasi marškinėliais su burtažodžiu „NO WAR“; nuolat akcentuojama, kad „atominių bombų bandymai naikina <...> žemę, vandenį, orą, žolę <...>“ (p. 14).

Iliustracijose kur kas labiau atsispinti autorės jaunystės ezoteriniai ieškojimai, jose – ilganagiai personažai, fokusininkų skrybėlės ir kt. Derinamas jaukumas ir fantasmagoriškumas, – rezultatas įdomus ir labai ivanauskaitiškas, bet – neabejotina – ne kiekvieno skoniui. Nors knygelė išraiškingai liudija per 20 metų esmingai išaugusias poligrafijos galimybes, paliktas didelis trūkumas – kaip ir ankstesniame leidime, iliustracijos makete išdėliotos kur papuola ir teksto neiliustruoja (be to, jų net keliomis mažiau).

Vytautas V. Landsbergis. Dominykas Dvasių karalystėje: pasaka; dailininkas Gediminas Pranckevičius. – Vilnius: Dominicus Lituanus, 2014, 96 p. (kaina dominicus.lt el. parduotuvėje – 25,90 Lt) Tai jau ketvirtoji knyga apie Dominyko nuotykius. Autoriaus pristatyti nereikia, netenka abejoti ir jo talentu pasakoti istorijas. Šioje netrūksta pasakinės retorikos („Kur dings arklys – pašoko, mostelėjo baltais karčiais ir jau lėks...“, p. 16), zoologiško šmaikštumo – arklys suima save į kanopas, fazanas siūlo mylimajai savo sparną ir širdį. Siužetas: įsižeidęs kurmis nunuodija Dominyką, ir taip prasideda „dvasinė kelionė“ – jis sutinka močiutės Domicelės dvasią, mato pievoje gulintį savo kūną ir

gedinčius draugus, kupranugaris raktininkas Petras aprodo rojų ir pragarą (kuriame gyvuliai alksta, nes nemoka vienas kitam padėti ir nusiraškyti aukštai augančių vaisių). Savo likimui pakeisti arklys turi maža laiko (iki jo kūną užknis duobkasiai šernai), tad, gerosios močiutės patartas, skubiai keliauja pas krokodilą keltininką į Saturną – ne kad perkeltų Užmaršties upe, bet grąžintų atgal (persikėlus laukia „naujo gyvenimo pradžia“, o Dominykas dar ne viską Žemėje atlikęs). Aiškinama, kad „kai mirštama su dideliu sielvartu...

Kai nebėra jėgų keliauti toliau... Tuomet išėjusiųjų dvasios lieka laukti, kol jas kas nors išvaduos, pasiims, prisimins“ (p. 77), taip yra nutikę Dominyko tėvams – jie yra beržo viršūnėje plevenančios „dvi gedinčios dvaselės“, kurias arklys, be abejo, išvaduos. Po visų anapusinių nuotykių pasakoja: „Būdamas ten... pamačiau, pajutau, kad mirties nėra... Ir supratau, kad po šio gyvenimo prasideda kitas gyvenimas, ne mažiau įdomus negu šitas“ (p. 85). Taigi nors pasakojimas gražus (daug pasiaukojimo, net matulaitiškos išminties: „Mūsų miške sakoma labai paprastai – ‘dantis už dantį!’ <...> – Tu teisus, buvo tokia vilkų taisyklė. Bet ji jau seniai pasenusi“, p. 33), o baigiamosios išvados teisingos (meilė yra begalinė ir „niekada neturėtų būti liūdna, nes ji niekada nesibaigia...“, p. 91), pati pomirtinio gyvenimo samprata gerokai eklektiška. Tiesa, žvelgiantiems į pasaulį sekuliarizuotu žvilgsniu knyga atrodys jautrus ir netgi vykęs bandymas vaikams prabilti apie mirtį...

Rūta LAZAUSKAITĖ

Atokvėpio valandai

Draugas Don Kamilis

Pirminė partinė organizacija eina išpažinties (I) Giovannino GUARESCHI Į MASKVĄ VYKSTANČIAME traukinyje buvo nedaug žmonių. Don Kamilis išsitraukė iš kišenės raudonai įrištas „Lenino mintis“, ir Peponis netrukus išėjo į kitą skyrių pasiplepėti su draugu Jenko Oregovu ir drauge Nadia Petrovna, kurie ten buvo įsirengę savo raštinę. Don Kamilis liko vienas savo skyriuje.

Jis padėjo užmaskuotą brevijorių ant suolo ir iš kišenės išsitraukė užrašų knygutę, kad galėtų papildyti savo pastabas: „Ketvirtadienis, 8 valanda: Tifizo kolchozas – Steponas – karių kapai – gedulingos Mišios – draugas Sparva. 15 valanda: išvykimas traukiniu.“ Ketvirtadienis? Ar tikrai ketvirtadienis?

Tai atrodė neįtikėtina, tačiau jis pavartė savo kišeninį kalendorių ir įsitikino, kad Sovietijoje tikrai viešėjo dar tik 79 valandas.

Slinko vakaras. Joks medis, joks namas nepaįvairino monotoniškos, mažomis žemės bangelėmis linguojančios, vėjų nugaląstos, plačios lygumos. Ligi horizonto linijos tęsėsi vien tik dirvos, kurias nesunkiai galėjai įsivaizduoti banguojančiu auksinių varpų vandenynu. Tačiau net puikus saulės švytėjimas, kurį čia susikūrė vaizduotė, nepajėgė atšildyti dėl liūdesio atšalusios širdies.

Don Kamilis galvojo apie gimtąją Basos lygumą: apie rūką, apie lietaus sudrėkintas dirvas, apie purvinus kelius. Ten buvo kitos rūšies melancholija. Joks vėjas ir joks šaltis nepajėgė ten – Po slėnyje – išdildyti žmogiškos šilumos, kuri spinduliavo iš kiekvieno žmogaus paliesto daikto. Nors ir visiškai atsiskyręs Po slėnyje gyventum ir migloje pasiklydęs būtum – vis dėlto ten nesijaustum išstumtas iš pasaulio. Nematoma gija riša tave su kitais žmonėmis ir teikia tau šilumą bei viltį. Čia joks siūlas neriša žmogaus su žmogumi. Čia žmogus yra kaip plyta: sulipintas su kitais, jis sudaro mūrą ir yra tvirtos visumos dalis. Bet, išimtas iš mūro ir nusviestas į lauką, jis nebeturi reikšmės. Jis lieka niekam nereikalingas, nenaudingas daiktas. Savo paties likimui paliktas žmogus čia yra pasigailėtinai vienišas.

Don Kamilis pajuto, kaip per pečius perbėgo šiurpulys.

– Kur tas nelaimingasis dingo? – nerimavo, galvodamas apie Peponį.

Kupė durys sugirgždėjo, ir vidun įėjo draugas Sparva.

– Ar netrukdau? – paklausė jis.

– Sėsk, drauge, – atsakė Don Kamilis.

Jis atsisėdo priešais. Rankoje laikė nedidelę kartoninę

tūtelę ir, kiek padelsęs, pakėlė ją: – Juk jau tik pora dienų, ir tiek laiko gal jie išsilaikys?

Jie – trys žiemkenčių daigai, kuriuos jis kartu su aliuminiu indeliu buvo įdėjęs į kartoninę tūtelę.

– Jie gali kvėpuoti, – aiškino draugas Sparva, – nes tūtelė atvira iš viršaus. O gal tu manai, kad turiu pradurti dar keletą skylių šonuose?

– Man atrodo, nereikėtų, – atsakė Don Kamilis. – Svarbu, kad jie negautų per daug šilumos.

Draugas Sparva atsargiai padėjo tūtelę ant suolo, atremdamas jos viršų į sieną, kad ji išliktų statmena.

– O po to? – paklausė jis.

– Po to? Kada?

– Kai aš grįšiu namo...

Don Kamilis patraukė pečiais: – Drauge, tuos tris daigus persodinti tikrai nebus sunku.

– Sunkumą sukels mano motina, – murmėjo Sparva. – Ką aš jai pasakysiu? Kad čia trys daigai, kurie...

Jis nutilo ir pažiūrėjo pro langą.

– Jie turi 22 milijonus kvadratinių kilometrų, – kalbėjo pro dantis, – ir būtinai jiems prireikė to žemės gabalėlio javams pasėti...

Don Kamilis papurtė galvą.

– Drauge, – atsakė jis, – praeitame kare rusai neteko 20 milijonų žmonių, jie žuvo. 50 arba 100 tūkstančių kuriuos priešai paliko, jiems yra visiškai nereikšmingi.

– Bet aš to negaliu pasakyti savo motinai.

– Tau ir nereikia sakyti. Leisk savo motinai ramiai galvoti apie tą medinį kryžių, kurį ji matė nuotraukoje. Pasakyk jai, kad prieš tą kryžių uždegei žvakę. O su tais daigais pasielk, kaip tau širdis pašnibždės. Jei tu juos išlaikysi gyvus ir persodinsi, jų sėklos išlaikys tau gyvą brolio atminimą.

Draugas Sparva klausėsi paniuręs.

– Drauge, – pasakė Don Kamilis keisdamas temą, – kodėl tu mane verti sakyti kalbas, kurios dvelkia buržuaziniu sentimentalumu?

– Kad jos man patinka, – atsakė draugas Sparva.

Jis pasiėmė savo kartoninę tūtelę ir atsistojo. Prieš išeidamas, dar kartą pažvelgė pro langelį: – 22 milijonai kvadratinių kilometrų, – murmėjo. – Ir būtinai jiems prireikė to žemės sklypelio... „Viltis“, Klyvlendas, Ohajas, 1968.

Vertė Jonas Pranas PALUKAITIS. Autoriaus iliustracija Artuma 2014 m. lapkritis

33

Sveikata

Sveikata, pinigai ir politika Gydytojo Petro patarimai Ar sutiksite, kad visuomenės sveikata yra politinis reikalas? Juk valstybė turi pareigą rūpintis savo piliečių dvasine ir fizine gerove. Kai kalbame apie skiepus, turinčius įtakos mūsų (ne)sveikatai, sutinkame, kad yra „skiepų politika“. Lietuvos politikai šiuo metu savo sprendimais demonstruoja, kad skiepai naudingi valstybei ir jos žmonėms. Valstybės teisės aktais nustatytas vaikų skiepijimų kalendorius ir visi jo skiepai kompensuojami iš surinktų mokesčių. Kai kurie skiepai kai kurioms suaugusiųjų grupėms taip pat kompensuojami. O ką apie skiepus mano patys piliečiai?

34

Gal pamenate, 2010–2012 metais buvo kilusi šiokia tokia panika dėl gripo.

Tada vienas internetinis portalas užsakė, o bendrovė „Spinter tyrimai“ atliko apklausą: 1009 Lietuvos gyventojai nuo 18 iki 75 metų 75-iose vietovėse atsakė į klausimus apie požiūrį į skiepus. Lapkritį nuo gripo buvo pasiskiepiję 4,9 proc. apklaustųjų, dar 12,2 proc. rengėsi skiepytis, o 75,9 proc. nė neketino to daryti.

Kitose Europos Sąjungos šalyse vaizdelis priešingas, – nuo gripo kasmet skiepijasi 50–80 proc. gyventojų. Ar mes čia tokie gudrūs, ar europiečiai kažko nežino? O gal tokia jų skiepų politika ir darbdaviai priverčia savo darbuotojus skiepytis, nes apsimoka finansiškai?

Minėtoje apklausoje buvo ir kitų įdomių klausimų. Paaiškėjo, jog kategoriškai nusistatę prieš bet kokius skiepus yra 15,6 proc., abejoja jų efektyvumu 28,9 proc. apklaustųjų, 8,3 proc. mano, kad skiepų šalutinis poveikis didesnis už naudą, o 12,8 proc. nežino, ką atsakyti. Kiti 34,4 proc. tiki, kad skiepai saugo nuo ligų.

Jeigu mūsų išrinktieji politikai proporcingai atstovauja Lietuvos gyventojų sudėčiai ir nuomonėms, tai pagal tokius apklausos rezultatus turėtų nebeeikvoti ir taip skylėto biudžeto vakcinoms kompensuoti. Nenori tų vakcinų mūsų bendrapiliečiai. 2010-aisiais valstybė už mūsų visų pinigus nupirko mums 27 tūkst. kiaulių gripo vakcinų, – galėjo nemokamai skiepytis visi norintys.

Panaudota tik 5 tūkst. dozių (veidas.lt duomenimis). Galiojimo terminas baigėsi ir milijonas litų nuėjo, patys žinote kam, ant uodegos...

Artuma 2014 m. lapkritis

O gal klausyti reikia ne minios, bet ekspertų, kaip tikėjimo reikaluose klausome ganytojų? Žinoma, jei nemanome, kad gydytojai užverbuoti pasaulinių nusikalstamų organizacijų, mirtinais skiepais specialiai naikinančių Žemės gyventojų perteklių. Turbūt girdėjote ir tokią visai rimtai pristatomą teoriją? Kol kas dėl sveikatos ir skiepijimų politikai atsiklausia specialistų. Jų nuomone, skiepai saugo. Natūralu, kad bet kuri apsauga turi savo kainą. Kažkam kyla nepageidaujama reakcija į skiepą, kažkam nesusidaro lauktasis imunitetas, keičiasi per amžius nusistovėjusi kolektyvinio imuniteto struktūra („vaikiškomis“ ligomis ima sirgti suaugusieji), kai kas iš skiepų neblogai uždirba. Apie tai reikia žinoti ir diskutuoti, atsiradus problemoms – jas spręsti. Įdomumo dėlei paskaičiavau apytikres privalomųjų skiepų kainas. Pagal galiojantį skiepų kalendorių iki vienų metų kūdikio skiepijimas gali kainuoti 700 Lt, vėliau iki 16 metų – dar apie 600 Lt. Nuo 2015 metų valstybė žada kompensuoti dar vieną – pneumokokinę vaikų vakciną. Priskaičiuokime gydytojo konsultacijų ir seselės paslaugų kainas... Ir įsivaizduokime, kad kiekvienas vaikas gavo iš valstybės apie 1,5 tūkst. Lt... Kasmet Lietuvoje gimsta apie 30 tūkst. vaikų. O mus nemokamai skiepija dar ir nuo pasiutligės įkandimų atveju (apie 70 Lt dozė), nuo stabligės susižeidus (apie 80 Lt dozė), senjorus ir nėščiąsias – nuo gripo (apie 30 Lt dozė). Valstybiškai pažiūrėjus, palyginti su energetikos milijardais, ta apsauga nuo vakcinomis kontroliuojamų ligų

tik grašius kainuoja. O vieno ligonio para intensyviosios terapijos skyriuje mums visiems kainuoja 5,2 tūkst. Lt. Kas domisi, žino, kad Lietuvoje sveikatos apsaugai (vaistams kompensuoti ir ligoninėms išlaikyti) per metus išleidžiami keturi milijardai litų. Gydymas brangus, profilaktika daug pigesnė. Tai seniai suskaičiuota. Todėl ir politika tokia.

Kažkada agresyvūs ir gerai organizuoti JAV gėjų lygos išpuoliai privertė Amerikos psichiatrų asociacijos vadovybę išbraukti homoseksualumą iš amerikietiško psichikos ligų sąrašo. Daugumos tokį savo valdžios sprendimą kritikavusių medikų nuomone, šis pakeitimas buvo motyvuotas ne mokslo, bet politiniais argumentais. Pasirodo, ne tik nuo ekspertų, bet ir nuo aktyvių visuomenės grupių priklauso, kokią skiepų politiką turėsime. Ir mes, medikai, ją vykdysime. Jei mūsų išrinkti politikai nuspręs, kad ligas reikia gydyti, o ne jų išvengti – gydysime. Ir tai mums kainuos. Jei nuspręs skiepyti – skiepysime. Ir tai mums kainuos. O jei paaiškės, kad skiepai yra blogis, vis tiek turėsime rinktis iš dviejų blogių mažesnį: skiepus ar ligas su visomis jų statistikomis ir komplikacijomis.

Ir tai mums kainuos, kaip ir bet kuris pasirinkimas.

Sunkus politikų darbas sveikatos politikos srityje. Jie turi nuspręsti, kokiomis sąlygomis leisti žudyti negimusius savo piliečius; kiek mažų žmogučių sunaikinti, o kiek įsodinti gimdon per dirbtinį apvaisinimą; ar mokyklose vaikus dorai ugdyti, ar lytiškai šviesti; kokiomis sąlygomis gydytojas gali padėti ligoniui nusižudyti; priimti ar ne į darželį neskiepytą vaiką... Reikėtų jiems nupirkti dar vieną papildomą vakciną – nuo amoralių sprendimų.

Gyvenimas kaip senas vynas

Pagalvojimai

Vanda IBIANSKA

Šio numerio tema yra apie svetimo vyro ir moters geidimą. Pasakiau Redaktoriui ir sakau jums, mieli skaitytojai, kad apie tai nerašysiu! Esu „tokios datos“, kai apie eventualius geismus ar geidulius jau nebėra jokios kalbos.

Hormonai tylūs ir ramūs nelygu kapinės naktį, todėl mano amžiaus ponioms problemų nėra. Antra vertus, tai ne mūsų nuopelnas, o gamtos. Maža to, praeityje šios srities patirties irgi neįgijau. Jei jau apie vyrus, tegaliu pasakyti tiek: kažkodėl geist neteko. Greičiau priešingai, reikėjo bėgti nuo jų, nes aplinkui sukinėjosi akivaizdžiai per daug. O moterys? Taigi nesu lesbietė. Todėl rašysiu ne geidulių tema, bet tai, kas šiuo metu man labiausiai rūpi. Tikiuosi, kad ir jums. Nepykite, bet apie tą geidimą tikrai ne. Atsiprašau. Šalia Lietuvos, visai čia pat, vartoma, daužoma statinė su sprogstamąja medžiaga. Negalime būti abejingi tam, kas daroma su Ukraina, nes patys savo kailiu ne taip seniai patyrėme, kas yra rusiškasis sovietų režimas.

Bijoti yra ko, todėl visi, kam per 45 metus, daugiau ar mažiau bijo. Europa į Rusijos atakas prieš Ukrainą žiūri sunerimusi, bet kol kas tik tiek... JAV turi didelį galvos skausmą su vadinamojo „Islamo kalifato“ pūliniu, todėl šalia mūsų vykstantiems dalykams pagrindinio dėmesio skirti nebegali.

Tuo tarpu net nesidominčiam tarptautiniais įvykiais žmogui turėtų būti aišku, kad Putinas siekia susigrąžinti buvusios SSSR sienas ir galias. Šia tema garsiai jau kuris laikas kalbama daugybėje mass media. To jis neslepia, net skelbia viešai. Putinui reikia, jog pasaulis jo imperijos bijotų, nes Rusijos prezidentas valdo tik vieną instrumentą – jėgą. Visiškai akivaizdu, kad KGB mokyklos pavyzdingas auklėtinis siekia turėti supervalstybę, įvarančią į baimės bedugnę ne tik visą pasaulį, bet ir savo piliečius.

Kada pasaulis „gerbs“ ir skaitysis? Ogi kai ji bus didžiulė plotu, turės galingą kariuomenę ir klusnius, savo vadą šlovinančius gyventojus. JAV, ES ir Kinija tada jos privengs.

Suprantama, būtini ir maitintojai – Ukraina su jos juodžemio zona, dideliais gamtos turtais ir Baltijos šalys. Žvitrios ir guviai atsigaunančios Vidurinės Azijos valstybės taip pat parankios. Tad buvusios SSSR junginys taptų mirtį nešančiu kalaviju Putino rankose. To junginio labai reikėtų, nes Rusijos ekonomika gilioje duobėje. Sovietai visada eksportavo tik žaliavas: naftą, dujas, medieną, kailius. Tačiau taip pat visada sugebėjo pasigaminti ginklų.

Dabar karinė pramonė smunka žemyn, net „Mistral“ teko pirkti iš prancūzų. Todėl Putinas ir ėmėsi „gelbėjimosi veiksmų“, pradėdamas nuo Gruzijos, o dabar dorodamas Ukrainą. Viskas daroma pagal klasikines KGB schemas.

Informacinis karas (jį jau laimėjo), „žalieji žmogeliukai“, neva pilietinio karo sukėlimas Rytų Ukrainoje, šios šalies prekėms embargas, nerealiai aukštos naftos bei dujų kai-

nos, Krymo okupavimas. Visa tai jau ilgokai tęsiasi ir ateityje tęsis dar ilgiau. Kitaip sakant, tol, kol Vakarams nusibos ir jie numos ranka į rusų niokojamą šalį. Juolab kad apstu kitų bėdų. „Islamo kalifatas“, Vokietijoje, Jungtinėje Karalystėje, Nyderlanduose, JAV pilna arabų imigrantų, Ebolos virusas, o kur dar Sirija ir Irakas?

Bet ar Putinui pavyks praryti Ukrainą? Jokių prognozių čia negali būti. Ukraina yra labai didelė, o ukrainiečiai niekada nepamirš jiems įvykdyto šiurpiojo holodomoro genocido, kai dirbtinai sukeltu badu buvo nužudyta iki 10 mln. žmonių (iš 39 mln. to meto šalies gyventojų).

Lygiai kaip nepamirš Sibiro lageriuose žuvusių aibės savo tėvynainių. Juk Ukrainoje nėra giminės, nepatyrusios rusų žudynių ir represijų. Kad ir kaip būtų keista, Rusijos dabartinė agresija veikia pati prieš save. Ukrainiečiai euroskeptikai jau praregi, ką su jų šalimi išdarinėja „broliai slavai“. Praregi net rusakalbiai.

Antra vertus, Rusija visai lengvai okupavo Krymą. Bet tai visai kita situacija. Ištrėmus visus iki vieno Krymo totorius, šį pusiasalį apgyvendino rusais, buvusių karininkų, komunistų partijos funkcionierių ir KGB veikėjų šeimomis. Be to, okupacija įvykdyta žaibiškai, apstulbusiems Vakarams nespėjus prasižioti.

Tačiau kol kas palikime Ukrainą ir grįžkime prie putiniškos Rusijos, keliančios grėsmę Vidurio ir Rytų Europai.

Kokia dabar yra rusų tauta? Visų pirma, dievinanti Putiną. Stropiai išmokęs KGB pamokas, prezidentas meistriškai groja nacionalizmo instrumentais. Rusai vėl pasijuto pasaulio gelbėtojais, išvaduotojais, ypatingąja tauta. Valstybės galva dalyvavo caro šeimos palaikų Artuma 2014 m. lapkritis

35

Gyvenimas kaip senas vynas

36

perlaidojimo ceremonijoje, stovi cerkvėse per metines šventes, ant trumpo pavadėlio laiko oligarchus (Michailą Chodorkovskį buvo įkalinęs, kiti „bazuojasi“ Londone, kur sąlygiškai saugiau, nors irgi ne visada...). Kitaip tariant, jis daro tai, kas labai patinka liaudžiai. Rusai yra užguiti ir ne vieną šimtmetį baimėje gyvenantys žmonės, tad nenuostabu, kad jiems patinka „tvirta ranka“.

Tokiomis sąlygomis jau gyvena ne trys ir ne keturios kartos. Ir kas gi čia keisto, jog lengvai ir greitai buvo užmiršta povandeninio laivo „Kursk“ tragedija, badmiriavimas provincijose, prezidento paleistuvavimai Berlusconi rengiamose orgijose, jauna meilužė totorė, nesveikai didelė jo buities prabanga, pasakiški turtai ir kiti dalykai?

Maskviečių nebepiktina net tai, jog daugiau nei valandą prie prezidento kortežo trasos negali priartėti specialiosios paskirties automobiliai: greitoji medicinos pagalba, ugniagesiai, policija, gelbėtojai. Tuo metu absoliučiai visas transportas sustabdomas, nes važiuos PATS, o jei kas miršta, dega, žudomas – tai tėra smulkmenos. Tokie dalykai atrodo nesuvokiami mums, bet ne rusams. KGB mokykla sena, jos ištakos siekia opričnikų laikus, t. y. Ivano Rūsčiojo valdymo laikotarpį (XVI a.). „Senos tradicijos“ per 400 metų tobulinamos iki preciziškumo, labai daug kas pasiskolinta iš nacių, senovės Kinijos „praktikų“.

Taigi, manipuliavimas žmonių masėmis, jų nuotaikomis ir mąstymu toks, kad geriau nesugalvosi. Atsispiria tik vienetai, beje, jie paslaptingai dingsta ar tragiškai žūva.

Kai kurie spėja emigruoti. Štai tokiu instrumentu Putinas valdo Rusiją.

Kaip galima ramiai snūduriuoti, kai šalia tyvuliuoja šiurpi jėga, besąlygiškai paklūstanti savo vadui? Norom nenorom kyla klausimas: Vakarai akli ar nepajėgia susigaudyti susidariusioje situacijoje? Nei viena, nei kita.

Tiesiog demokratijoje viskas daroma lėtai, tolygiai, pagal taisykles. Tuo tarpu autokratijos sprendimai žaibiški, nes visos galios ir instrumentai yra vieno asmens rankose.

Nepamirškime ir to, jog tingūs Vakarai neskuba lipti iš šilto, komfortiško guolio tam, kad imtųsi jiems nemalonių veiksmų. O kur dar toli gražu ne paskutinėje vietoje esantys ekonominiai saitai? Tos naftos ir dujų, ką nori sakyk, vis tik irgi reikia. Ir prekes parduoti šaliai, kuri pati beveik nieko pagaminti nesugeba!

Atrodo, kad vienintelis dalykas, galintis sustabdyti Rusiją, yra naftos ir dujų kainų kritimas. Dar tik nedrąsiai pypsi pirmieji elektromobiliai, sukasi viena, kita vėjo jėgainė, prabylama apie hidroelektrinių tinklo išplėtimą, tačiau bendroje energetikos kakofonijoje tai galima prilyginti mažo žvirblelio čypsėjimui, kurį ne visi nori girdėti. Ir vis dėlto taip norisi nežinia kam atstovaujančius žaliuosius perlieti šalto vandens kibiru, neva gelbstinčius mus nuo atominių elektrinių, rėksnius, burnojančius prieš suskystintų dujų terminalą, ir panašią publiką.

Beje, o iš kur atsirado Putinas? Tai didžiausia mįslė Vakarų pasauliui. Juk Jelcinui silpstant ir pagaliau einant galop, niekas nekalbėjo apie Putiną. Paprastą KGB pulkininką, be jokios charizmos, neturintį išvaizdos, oratorinių sugebėjimų ir apskritai pilką, blankų žmogų, niekuo ypatingu nepasižymintį.

Kaip čia nutiko, kad jis tapo vienvaldžiu ? Atsirado iš niekur? Taip nebūna. Tikriausiai užsienio žvalgybos šioje srityje kapstosi. Deja, kol kas be rezultatų.

ŠYPSENOS BE RAUKŠLIŲ * * *

– Gyvenime bijau dviejų dalykų: odontologų ir tamsos.

– Kodėl tamsos?

– O tu įsivaizduok, kiek joje odontologų!

* * *

– Kodėl tu vis nevedi?

– Ai, vis moters geros nerandu. Visos motinai nepatinka.

– O tu surask panašią į savo motiną.

– Tai suradau... Tėvas tokį skandalą sukėlė!

Artuma 2014 m. lapkritis

* * *

Vairuotojas klausia Petriuko: – Kur važiuosi?

– Į Vilnių.

– Ką ten veiksi?

– Išlipsiu.

* * *

Jei jūs vakarėlio metu pakvietėte panelę pašokti ir ji sutiko, tai dar nesidžiaukite – iš pradžių vis tiek teks pašokti.

Aušros Vartų Gailestingumo Motinos Globos atlaidai 2014 m. lapkričio 9–16 d.

Aušros Vartų koplyčioje 8 val. – šv. Mišios 9 val. – novena 9.30 val. – šv. Mišios (lapkričio 9 ir 16 d. nebus) 15 val. – šv. Mišios užsienio kalbomis 18.30 val. – rožinis Šv. Teresės bažnyčioje 10.30 val. – malda už kunigus 11 val. – šv. Mišios 19 val. – šv. Mišios Bažnyčios kriptoje 17 val. – Švč. Sakramento adoracija Lapkričio 9 ir 16 d.

11 val. – šv. Mišios prie atviro koplyčios lango

Lietuvių Katalikų Religinė Šalpa

parėmė š. m. II pusmečio „Artumos“ prenumeratą per vyskupijų Carito skyrius, pasieksiančią labiausiai stokojančius.

Taip pat fondo dėka atnaujinome ir plėtojame artuma.lt svetainę

remia kai kurias „Artumos“ skyrelių „Kronika“, „Didelės ir mažos kryžkelės“, „Atokvėpio valandai“ publikacijas

Artuma Katalikiškas mėnraštis šeimai

Nr. 11 (286) / 2014

Eina nuo 1989 metų spalio ISSN 1392-382X

Vyr. redaktorius Darius CHMIELIAUSKAS Redaktorė Vanda IBIANSKA Redaktorė stilistė Dalė GUDŽINSKIENĖ Atsakingoji redaktorė ses. Teresė ELSTERYTĖ MVS Techninė redaktorė Valdonė MINCIŪTĖ Korektorė Rūta LAZAUSKAITĖ

Steigėjas – Lietuvos Caritas Leidėjas – Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“

Dailininkė Silvija KNEZEKYTĖ

Įmonės kodas 134460120 A. s. LT097300010002264553

Redakcijos kapelionas kun. Artūras KAZLAUSKAS

Vyr. buhalteris Arūnas URNIEŽIUS

Papildomos šv. Mišios: 11 d. 15 val. – vaikams bažnyčioje 12 d. 15 val. – vienuoliams bažnyčioje 13 d. 12 val. – už Tėvynę koplyčioje 13 d. 15 val. – Lietuvos kariuomenei bažnyčioje 15 d. 15 val. – mokytojams bažnyčioje Daugiau informacijos www.ausrosvartai.lt

SL Nr. 340. Užsakymo Nr. Tiražas 10 300 egz.

Spausdino UAB „Spaudos praktika“ Chemijos g. 29, LT-51333 Kaunas

Žurnalą galima bet kada užsisakyti kiekviename Lietuvos pašte. Indeksas – 5010 Žurnalo kaina 3,5 Lt (1 Eur) Redakcijos adresas: Rotušės a. 23, LT-44279 Kaunas Tel./faks. (8 37) 20 96 83 redakcija@artuma.lt www.artuma.lt

Redakcija pasilieka teisę savo nuožiūra taisyti ir trumpinti rankraščius. Jų negrąžina ir nerecenzuoja

ISSN 1392-382X

Marijos Stanulytės nuotraukos

„Artumos“ 25-erių metų jubiliejaus akimirkos „Artumos“ žurnalus galite įsigyti redakcijoje, bažnyčiose ir katalikiškuose knygynuose visoje Lietuvoje!

Užsisakyti galima nuo kiekvieno numerio savo parapijoje, bet kuriame „Lietuvos pašto“ skyriuje, internetu (prenumerata.post.lt, indeksas 5010) arba redakcijoje (Rotušės a. 23, Kaunas, tel. 8 37 20 96 83).

www.artuma.lt