Artuma 2014 m. lapkritis
11
Ganytojo žodis „Artumai“
Linkiu paprastumo ir jaukumo Sveikinu su gimtadieniu žurnalą, kuris prieš 25-erius metus buvo įkurtas „Caritas“ vardu. Vėliau tapo „Artuma“ ir išliko artimas mums, jo skaitytojų ratui. Norėtųsi, kad tas ratas vis augtų. Juk žurnalas nėra vien puslapiai, bet visa bendruomenė: gyvenanti, mąstanti ir jaučianti, rašanti ir skaitanti. Tai „Artumos“ šeima. Iš ko išaugo „Artuma“? Perfrazuodami evangelisto Jono mintį, galėtume sakyti, kad ir šiuo atveju „pradžioje buvo žodis“. Nesileisiu į gilius apmąstymus, kad visų gerų dalykų pradžia yra Dievas. Kalbėdamas apie pradžią, turiu mintyje žodžius, kurių labai ilgėjomės ir kurie prieš tuos 25-erius metus veržėsi į laisvę, tapdami regimi, girdimi ir ką tik užgimusiame žurnale „Caritas“. Tai žodžiai apie Dievo, Tėvynės, artimo meilę; apie tikėjimą ir sąžinės laisvę; apie tai, jog mums ne tas pats, kur ir kaip gyvename, kad tik patys būtume sotūs, laimingi, šiltai aprengti. Tai žodžiai, kylantys iš širdies, kuri ieško, kuri nėra abejinga, kuriai ne „vis vien“. Žodžiai, siekiantys užkalbinti ir išgirsti atsakymą. Žodžiai iš širdies, kuri nepraranda vilties, kai atsakymas kitoks arba kai jo visai nebėra... Man palieka įspūdį „Artumos“ gyvybingumas. Šis žurnalas nebuvo vienintelis ar pats svarbiausias, labiausiai palaikomas projektas. Ir vis dėlto išliko, augdamas ir keisdamasis, tačiau išsaugodamas savo dvasią. Lenkiu galvą prieš visus, kurių dėka ir šiandien „Artuma“ yra gyva. Linkiu jums ramybės. Ne tokios, kuri ateina tada, kai viskas aišku, viskas užtikrinta, įprasta ir pažįstama nuo A iki Ž. Ne tokios, kuri leidžia užmigti, užgesti, numirti. Juk „Artuma“ negali būti tarsi koks nors statinys, architektūros paminklas, šedevras, traukiantis praeinančiųjų žvilgsnius savo grožiu. Reikia tokį kūrinį paremontuoti, restauruoti, saugoti, kad nesugriūtų, tačiau jis tiesiog stovi ir taip atlieka savo paskirtį. „Artuma“ yra kitokia. Po kiekvieno išleisto numerio – tarsi nauja pradžia. Vėl klausimai – kas toliau? Kas yra aktualu mums patiems ir tiems, kuriuos norime užkalbinti? Tai didelis rūpestis, kuris neišvengiamai išliks. Ir vis dėlto „Artumai“ ir jos kūrėjams linkiu ramybės. Jėzaus ramybės. Jėzaus, kurio maistas ir džiaugsmas buvo vykdyti Tėvo valią, ieškoti paklydusios avelės, gydyti, paguosti. O didžiausias turtas – Tėvo žodžiai, nuskambėję iš dangaus Jo krikšto metu ar kai buvo ant Taboro kalno su keliais mokiniais: Esi mano mylimas vaikas, tavimi gėriuosi. Linkiu paprastumo ir jaukumo. Žinau, kad nelengva tokiam išlikti, kai mūsų kultūroje tiek daug reiškia išorė, spindesys, vaizdas, efektai. Nebūtinai tai yra savaime blogi dalykai, jei tik jie patraukia dėmesį į tai, kas veda giliau. Vis dėlto Jėzaus stilius man labiau siejasi su paprastumu ir jaukumu. Ir dėl tokio stiliaus „Artuma“ man yra artima. Linkiu, kad žurnalas būtų gyvas, kalbėdamas apie aktualijas, apie tai, kas žmonėms rūpi, keldamas klausimus, net jei ne visada pavyksta rasti atsakymus į juos. Linkiu ir toliau palaikyti ryšį su skaitytojais, kalbėti ne tik į jų protą, bet ir į širdis. Norisi „sveiko maisto“, neperkrauto skonikliais ir kvapikliais. Ir kad liktų šypsenų skyrelis. Kad liktų žvilgsnis į šviesiuosius gyvenimo aspektus. Viltingas žvilgsnis, gebantis atpažinti laiko ženklus – Dievo darbus dabartyje – ir padrąsinantis būti Jo bendradarbiais. Linkiu Jėzaus ramybės, kuri ne užliūliuoja, bet palaiko viltį, džiaugsmą, skatina eiti į priekį ir augti Dievo ir žmonių artumoje. Marijos Stanulytės nuotrauka
Vysk. Arūnas PONIŠKAITIS 2014 m. spalio 15 d. „Artumos“ 25-mečio padėkos šv. Mišiose sakyta homilija
Laiškas skaitytojams
Turinys Kronika
Sveiki, mieli Skaitytojai,
Kun. Artūras KAZLAUSKAS Santuoka su ištikimybės Dievu
2
Bryanas BRADLEY Paprastas ir palaimintas
3
Popiežius, pardavęs tiarą ir...
4
Bažnyčios pulsas
6
Dr. Vincentas VOBOLEVIČIUS Bažnyčia ir pridėtinė vertė
8
Jolanta RAMONIENĖ Pabuskime!
9
Antanas GAILIUS Sąžinės reikalai
10
Didelės ir mažos kryžkelės Kun. Kęstutis K. BRILIUS MIC Nedaužyk savojo laivo!
11
Kun. Linas ŠIPAVIČIUS „Negeisi savo artimo žmonos!“...
12
Vytautė MACIUKAITĖ Ko iš tiesų geidžiame?
13
Milita ŽIČKUTĖ Beveidžiai sekso pirkėjai
15
Kai klausau samarietės
16
Pokalbis su Gintautu VAITOŠKA Kada meilė pasibaigia
17
Pokalbis su kun. Severinu OFM Skyrybos visada pralaimėjimas...
19
Bendrakeleiviai
21
Dešimt Dievo žodžių vaikams
22
Mano tėtis turi mano mamą... Jaunimo iššūkis
23
Joana GIMBERYTĖ-JURONĖ Kur du yra, trečias..?
24
Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos Vaidilė ŠUMSKIENĖ Sutuoktinių šventumo kelias
26
Klausimai ganytojams
27
Romanas KAZAKEVIČIUS Kūnai celibate
28
atrodo, kad šįkart Šypsenomis be raukšlių nusprendėme ne tik užbaigti, bet ir pradėti „Artumą“. Būtent tokią reakciją gali sukelti vienuolė, pasiryžusi rašyti apie devintąjį Dievo įsakymą „Negeisk svetimo vyro ir svetimos moters“, kurį apmąstome šiame numeryje. Ir nors Dievas vienuoliams nesuteikė privilegijos negeisti, nenorėti pasisavinti, vis tiek teko gerokai pasukti galvą mąstant, ką galėčiau ir ką norėčiau parašyti. Bet juk į šį įsakymą galime pažvelgti ir kitu kampu – kaip į raginimą geisti, džiaugtis, priimti kaip dovaną tai, ką turi, – savo vyrą, savo žmoną, savo Dievą, savo Bažnyčią, savo brolį, savo sesę, savo artimuosius, savo gyvenimą, savo darbą, savo aplinką, savo šalį... Nes svetimo užsigeidžiame tada, kai nevertiname, nesidžiaugiame tuo, kas sava. Juk jeigu tau tavo vyras svarbiausias ir vertingiausias, negeisi svetimo. Ir jeigu tau tavo žmona svarbiausia ir vertingiausia, kam gi kita? Ir jeigu tau tu pats ar pati, ar tavo gyvenimas yra vertingas, ar norėsi būti kuo kitu, būtinai turėti kažką, ką kitas turi? Todėl siūlau dabar skirti truputį laiko sau, pažvelgti į tai, kas iš Dievo malonės yra sava, ir už tai dėkoti. Pradedu ir aš... Dieve, dėkoju Tau už savo seseris, su kuriomis gyvenu, su kuriomis kartu meldžiuosi, dirbu, ilsiuosi ir keliauju pas Tave. Nenoriu sau kitos bendruomenės ir vienuolijos. Dieve, dėkoju už Bažnyčią, kuriai priklausau, nenoriu priklausyti kitai. Dieve, dėkoju už savo gyvenimą. Nenoriu kitokio ir nieko jame nekeisčiau. Dėkoju už savo šeimą; nenoriu kitos. Dėkoju Tau už darbą, – jis man tikrai yra dovana. Dėkoju už žmones, namus, Lietuvą, gamtą, knygas... O labiausiai dėkoju už tai, kad išpirkai, pašaukei vardu ir pasakei: „Tu esi mano“ (plg. Iz 43, 1). Nenoriu kito, svetimo Dievo! Ar bandote ir Jūs? Pabandykite, pamatysite, kokie turtingi esate... Su Dievu – ses. Teresė
Veidu į vaiką Paul LEMOINE Sugrąžinkime vaikui džiaugsmą
30
Atokvėpio valandai Rūta LAZAUSKAITĖ Pasakos apie rimtus dalykus
32
Giovannino GUARESCHI PPO eina išpažinties (I)
33
Sveikata Sveikata, pinigai ir politika
34
Gyvenimas kaip senas vynas Vanda IBIANSKA Pagalvojimai
35
Viršelyje – dvigubo altoriaus „Adomas ir Ieva“ fragmentas. Lucas Cranachas jaun., po 1537 m. Akg-images nuotrauka
Artuma 2014 m. lapkritis
1
ISSN 1392-382X
Marijos Stanulytės nuotraukos
„Artumos“ 25-erių metų jubiliejaus akimirkos „Artumos“ žurnalus galite įsigyti redakcijoje, bažnyčiose ir katalikiškuose knygynuose visoje Lietuvoje! Užsisakyti galima nuo kiekvieno numerio savo parapijoje, bet kuriame „Lietuvos pašto“ skyriuje, internetu (prenumerata.post.lt, indeksas 5010) arba redakcijoje (Rotušės a. 23, Kaunas, tel. 8 37 20 96 83).
www.artuma.lt