Artuma by Artuma

Artuma 2014 m. gruodis

Iš šventojo vyskupo Anzelmo Kenterberiečio (1033–1109) „Proslogiono“

Kur man Tavęs ieškoti?

Na, niekingas žmogeli, pabėk dabar nors truputį nuo savo reikalų, laikinai pasislėpk nuo savo sujauktų minčių. Mesk dabar į šalį slegiančius rūpesčius ir palik savo varginančius užsiėmimus. Atsidėk mažumėlę Dievui ir rask Jame trumpam ramybę. Eik į savo proto kambarėlį, neįsileisk nieko, tik Dievą ir tai, kas tau padeda Jo ieškoti, ir užsirakinęs ieškok Jo. Bylok dabar, visa mano širdie, bylok dabar Dievui: aš ieškau Tavo veido; Tavo veido, Viešpatie, ieškau. Taigi Tu, Viešpatie, mano Dieve, išmokyk mano širdį, kur ir kaip Tavęs ieškoti, kur ir kaip Tave rasti. Viešpatie, jei čia Tavęs nėra, tai kur man ieškoti Tavęs, čia nesančio? O jei Tu esi visur, tai kodėl nematau Tavęs, esančio čia? Bet Tu tikrai gyveni neprieinamoje šviesoje. Ir kur toji neprieinama šviesa? Arba kaip man prieiti neprieinamą šviesą? Arba kas mane ves ir įves į ją, kad regėčiau joje Tave? Pagaliau pagal kokius ženklus, pagal kokią išvaizdą man ieškoti Tavęs? Niekada Tavęs nemačiau, Viešpatie, mano Dieve, nepažįstu Tavo veido. Ką gi darys, aukščiausiasis Viešpatie, ką gi darys šis Tavo tremtinys, esantis toli nuo Tavęs? Ką gi darys Tavo tarnas, kankinamas meilės Tau ir pamestas toli nuo Tavo veido? Jis dega noru regėti Tave, bet Tavo veidas per toli nuo Jo. Jis trokšta prieiti prie Tavęs, bet neprieinama Tavo buveinė. Jis nori rasti Tave, bet nežino, kur Tu esi. Jis geidžia ieškoti Tavęs, bet nepažįsta Tavo veido. Viešpatie, esi mano Dievas ir mano Viešpats, bet niekada Tavęs nemačiau. Tu sukūrei ir atkūrei mane, ir sunešei man visas mano gėrybes, bet vis dar Tavęs nepažįstu. Pagaliau esu sukurtas regėti Tave, bet dar nepadariau to, dėl ko esu sukurtas. Ir Tu, Viešpatie, iki kolei? Iki kolei, Viešpatie, Tu būsi visai užmiršęs mus, iki kolei slėpsi savo veidą nuo mūsų? Kada pažvelgsi į mus ir išklausysi mus? Kada apšviesi mums akis ir parodysi mums savo veidą? Kada sugrąžinsi mums save? Pažvelk, Viešpatie, išklausyk, apšviesk mus, pasirodyk mums pats. Sugrąžink mums save, kad būtų mums gera, save, be kurio mums taip bloga. Pasigailėk mūsų pastangų ir siekimų, nukreiptų Tavęs link, nes be Tavęs esame visai bejėgiai. Išmokyk mane ieškoti Tavęs, pasirodyk ieškančiam, nes negaliu nei ieškoti Tavęs, jei Tu neišmokytum, nei rasti, jei neparodytum. Teieškosiu Tavęs trokšdamas, tetrokšiu ieškodamas. Terasiu mylėdamas, temylėsiu rasdamas.

Šventoji šeima. Salvinijos Giedrimienės gobelenas, 2005–2008 m.

Laiškas skaitytojams

Turinys Mielieji „Artumos” Skaitytojai ir Bičiuliai,

Kronika Pusvalandis gyvenimui

Kun. Artūras KAZLAUSKAS Praturtinantis dėkingumas

Bažnyčios pulsas

Norėčiau pasiūlyti

Janina KUKAUSKIENĖ Tapti vienu iš jų

Jolanta RAMONIENĖ Pirmą kartą!

Antanas GAILIUS Berlyno siena

Didelės ir mažos kryžkelės Antanas SAULAITIS SJ Vis vien žmogus

Kun. Linas ŠIPAVIČIUS (Ne)svarbūs turtai

Kun. Kęstutis K. BRILIUS MIC Mažareikšmis įsakymas?

Vytautė MACIUKAITĖ Palygink ir nusivilsi

Zita VOBOLIENĖ Turto dalybos ir palikimas

Tomas DVYNYS Valdiška sąžinė

Vaida SPANGELEVIČIŪTĖ Turėti apsčiai nieko neturint

Martynas VASILIAUSKAS Žinia iš Norvegijos

Dešimt Dievo žodžių vaikams

Reikia pakentėti, kol tas noras praeis 21 Jaunimo iššūkis Joana GIMBERYTĖ-JURONĖ Pavydo spalvos ir atspalviai

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos Kai sveikata tvers ar ligos suims...

Gintautas VAITOŠKA Tomo istorija

Veidu į vaiką Paul LEMOINE Ieškoti vaiko stiprybių

27 28

Atokvėpio valandai Giovannino GUARESCHI PPO eina išpažinties (II)

O aš, atsitokėjęs, kad dar vieni metai jau skaičiuoja paskutiniąsias dieneles, susivokiau, kaip labai noriu padėkoti Jums visiems, mielieji „Artumos“ skaitytojai, rašytojai, platintojai, rėmėjai, kritikai, talkininkai, tiesiog – Bičiuliai – AČIŪ JUMS! Ačiū, kad rašote, skaitote, platinate, remiate, kritikuojate ir visaip kitaip rūpinatės „Artuma“! Ačiū, kad esate ir kad Jums svarbi Dievo ir žmonių artuma! Šitai mums buvo svarbu dar sykį prisiminti ir net pajusti švenčiant šiuos, ne tik Šeimos, bet ir Caritas-Artumos jubiliejinius metus. Tai įkvepia ir mus toliau dar labiau rūpintis „Artuma“, idant visi ir vis drąsiau artėtume prie Dievo bei vieni prie kitų! Išduosiu Jums, kaip artimiems bičiuliams, gal kiek intymią paslaptį: šį rudenį praūžus tiems jubiliejaus vėjams, mūsų redakcijos kolektyvas tapo dar artimesnis ir net pradėjo intensyvesnį bendrą maldos gyvenimą (gal tai ne senatvės požymis, nes iniciatyva kilo iš jauniausios redakcijos dalies!). Ir maldoje mes nuolat prisimename Jus visus! Ir leiskite paprašyti Jūsų dar vienos paslaugos – ne tik skaityti, bet ir už mus retkarčiais pasimelsti! Ačiū Jums! Palaimintų Jums ir advento vakarų, ir rarotinių sekmadienio rytų, ir pačių šviesiausių kalėdinių giesmių tamsiąją naktį bažnyčiose ir prie lietuviškai šventinių stalų! Ramybė Jums Šventosios Šeimos, savo šeimos ir savo artimųjų artumoje! Darius Chmieliauskas

Akiračiai Grąžinęs moralę į politiką

taip įsibėgėjome su tuo Dekalogu, kad vos nepražiopsojome, jog adventas jau ant nosies ir Kalėdos ne už snieguotų kalnų! Tai dar suspėjome šiame numeryje Jums paslėpti ir vieną kitą adventiškai kalėdišką dovanėlę... Na, bet pagrindinis mūsų dėmesys gruodžio „Artumoje“ – jau paskutiniajam iš Dešimties Dievo žodžių/įsakymų: negeisk svetimo turto. Ir vėl, ir dar kartą įsitikinau aš pats su visa redakcija: išties naujų, įdomių ir smagių dalykų galima atrasti stabtelėjus bei pasigilinus į tuos, regis, akivaizdžius ar net pasenusius ukazus. Kadangi ir didysis Katekizmas teigia, kad Dešimtasis – tai Devintojo tąsa, leisiu sau pakartoti Jums praėjusią „Artumą“ palydėjusios sesers Teresės nuostabią mintį: šis negeisk juk iš tiesų mus kviečia džiaugtis tais turtais, kuriuos jau turime! O jų tikrai turim daug ir dar daugiau turėsim (jeigu tik mokėsim džiaugtis, viltis ir gyventi!). Genialiai paprasta ir teisinga. Regis, ką dar galėtum bepridurti? Ogi pamatysite, kiek daug įdomybių pridūrė mūsų autoriai!

P. S. Metai bėga, net pinigai keičiasi, o aš nesikeičiu – vėl su savo post scriptum ir tyliu pakuždėjimu į ausį: gruodis labai trumpas, o prenumerata baigsis dar iki Kūčių, tad paskubėkite tinkamai investuoti paskutinius litus – kitąmet jų jau nebereikės! O užprenumeravę „Artumą“ ne tik sau, bet ir artimiesiems – turėsite džiaugsmo ilgiems metams, gal net visai amžinybei?!

Sveikata Poliomielitas

Gyvenimas kaip senas vynas Vanda IBIANSKA Juodas moralizavimas

35 Artuma 2014 m. gruodis

Silvijos Knezekytės iliustracijos

Kronika

Laiškas Broliui Kai tokią dieną prieš Kalėdas, o dabar tokia diena, visi strimgalviais laksto ir „tvarko“ kalėdinius reikalus... taigi tuo metu pusvalandis yra aukso vertės.

Tą pusvalandį galima prigulti, „išjungti kalėdiadą“ ir miegoti saldžias 30 minučių. Dar galima paskambinti geriausiam draugui ir pasakyti: „Ku-ku, kaip Tu? Gal nori man ką nors papasakoti? Tave girdėti reiškia revoliucinį protestą pasaulio dvasiai, skubai ir nerimui.“ Arba galima greitai greitai aplankyti pažįstamą ligonį. Jam nunešti meduolį ir dobilo lapelį. Gruodį dar būna dobilo lapelių. Ligonis pamerks jį į kokį permatomą (analizų?) indelį ir kaskart nusišypsos visiems trims lapeliams. Taip palatoje, net priešas nesuuos, atsiranda kryželis ir Trejybė. O galima prisėsti priešais Mergelės skulptūrą ir „susukti“ rožantuką. Akmeninį. Akmeninė Mergelė ištirpdo širdies puntukėlį. Štai koks naudingas gyvenimui gali būti pusvalandis. Tąjį pusvalandį iš tikrųjų ir gyveni... Juk bėgiojimas, nerimavimas, atsakingas požiūris, įtampa dėl neįvykdytų įsipareigojimų neturi nieko bendro su gyvenimu. Ar ne? Nutariau šį pusvalandį, mylimas mano Brolau (kaip niežti nagus parašyti Broliuk... net klaviatūra dreba), pabūti su Tavimi. Net jei Tu gyvensi šiandien ir kito pusvalandžio metu. Arba negyvensi šiandien nė minutės. Bet kažkada gyvensi ir tada paskaitysi mano pasaką Tau...

* * * Kartą gyveno (ne)sau Džiaugsmas. Gyveno savo vienišą gyvenimą. Gyveno taip, kaip jį gyvena skruzdėlė skruzdėlyne. Tai galėjo būti studentiškas bendrabutis ar butas Vilniaus daugiaaukšty. Taigi Džiaugsmas Artuma 2014 m. gruodis

kasryt keldavosi, skusdavosi barzdą, gėrė arbatą su pienu, skaitė laikraštį, palaistydavo dobilą vazonėlyje ir eidavo į darbą. Laiptinėje jis pasisveikindavo su senute Anastazija, paštininku Jurgiu, pakštelėdavo į žandą Soniai Duranovai ir lėkdavo į stotelę. Stotelėje žmonių nebūdavo. Kol neateidavo Džiaugsmas, būdavo tik laukiantys medžiai. Kai ateidavo Džiaugsmas, žmonių atsirasdavo, nes jis juos pamatydavo (o jie tai pastebėję nutardavo nebebūti medžiais, bet žmonėm su dantimis. Kodėl su dantimis? Juk galima šypsotis rodant dantis... nuoširdžiai, supranti?). Autobuse būdavo daug kitų stačių, sėdinčių ir gulsčių „medžių“. Džiaugsmas ir juos matydavo. Niekada nežiopsodavo, bet matydavo. Džiaugsmas išlipdavo prie pranciškonų bažnyčios ir eidavo gatve iki ponios Anelės, pasisveikindavo, paliesdavo jai petį, palinkėdavo geros rinkliavos ir skubėdavo į parduotuvę, kurioje dirbo. Jis prekiavo inkilais. Ir dar kaladėlėm. Inkilai naudingi pavasarį. Žiemą jiems taikoma didelė nuolaida. Tik pirkėjų būta mažai. Tie, kurie ateidavo, nieko nepirkdavo. Bet visuomet grįždavo. Parduotuvės savininkas buvo ponas Vartojas. Jis Džiaugsmo nemėgo, be to, nekentė strazdų. Jam prie širdies buvo šarkos... jos visąlaik ten karkė ir dergė, todėl prie Vartojo širdies niekas kitas ir nepritapo. Šarkoms, be abejonės, inkilų nereikia. Joms reikia blizgučių. Džiaugsmas matė, kad Vartojas širdį turi. Po darbo, kai jau buvo tamsu, Džiaugsmas eidavo miesto gatvėmis. Jis ieškodavo gėlės kaimynei Soniai. Kaskart gėlę rasti buvo vis sunkiau: kartais ji žydėdavo vienišos, vaikų lyg žirnių turinčios mamos lūšnoje.

Kitais kartais pražysdavo nuo gyvenimo pavargusio ir pailsėti prigulusio žmogaus delne... O kartą ją rado po tiltu, kur mažas berniukas pagaliu dailino dar mažesnio berniuko veidą. Tąsyk gėlė buvo labai graži ir Soniai reikėjo nušluostyti džiaugsmo ašarą. Džiaugsmas suvyniodavo gėlę į skepetą, pridėdavo prie širdies, kad nesušaltų, – juk žiema. Ir nešdavo Soniai. Autobuso keleiviai niekada tos gėlės nesutrindavo. Jie būtų galėję nešti ir savo gėles namo, juk kasdienoje jos žydi. Ypač kai tamsu ir šalta. Bet savąją gėlę jie nuvertindavo. Palikdavo ten, kur ji auga – skausme ir užmaršty. Džiaugsmas pabelsdavo į kaimynų Duranovų duris. Jas atverdavo ponas Duranovas, pamėlęs nuo nevilties ir atšiaurumo. Džiaugsmas įeidavo į kambarį, paduodavo gėlę Soniai. Sonia dėkingai linktelėdavo dešinėn. Ji visada grąžindavo skepetą. Skepetoje Džiaugsmas rasdavo gėlės sėklytę. Tą seklytę jis parsinešdavo namo. Naktį jis ją pasėdavo. Iš jos išaugdavo nauja diena. Tokia diena, kaip visos ir visiškai kitokia. Vieną rytą jis pabudo nuo didžiulio augimo širdy. Tą rytmetį gyvenimas užaugo didelis kaip Viltis. Vilties medyje buvo inkilas strazdui. Strazdas taip pat atskubėjo... net žiemą. Visa laiptinė ir visas daugiabutis (po to) kalbėjo, „kad ana daunė pasimirė... bus visiems lengviau“. O Džiaugsmas tą vakarą gėlės neieškojo. Pati Sonia jam ją dovanojo. Džiaugsmo gėlė žydi ten, kur joks gudročius jos neieškotų.

* * *

Mano mylimas Broliuk, visą sielvartą Nukryžiuotasis perkeičia į meilę. Tikiu tuo. Pusvalandis baigėsi. Grįžtam į kalėdiadą. Tavo sesė Lietuje

Kronika

Gruodžio kalendorius

Praturtinantis dėkingumas Kun. Artūras KAZLAUSKAS

Liturgija, kaip sako Vatikano II Susirinkimas, yra viso krikščioniškojo gyvenimo centras ir šaltinis, o Eucharistija – visos liturgijos. Betgi šis graikiškas žodis – eucharistija – ne kas kita, kaip ačiū, dėkingumo pareiškimas. Štai kas yra krikščionys: labai turtingi žmonės, nes apdovanoti, nes susiskaičiuojantys Dievo dovanas. Todėl turintys kuo pasidalyti ir dėkojantys. Eucharistija juos šio svarbiausiojo gyvenimo būdo – dėkingumo – moko nesiliaudama. Pasižiūrėkime į svarbiausias gruodžio eucharistinių susirinkimų įžangines maldas. Visagali gailestingasis Dieve, duok mums tikros išminties ir stiprybės, kad žemiški rūpesčiai nesukliudytų pasitikti ateinantį Tavo Sūnų ir gyventi su Juo, – meldžiame II advento sekmadienį. Mes chroniškai sergame laiko stygiumi. Kažkas sakė, kad jei nespėji, turi baisią godumo ydą. Pasiimk išmintį ir stiprybę. Dieve, matai, kaip stropiai Tavieji žmonės rengiasi Kalėdų šventei; padėk mums sulaukti brangiosios Išganytojo gimimo iškilmės ir su gaiviu džiaugsmu ją atšvęsti, – tokia III advento sekmadienio Mišių įžangos malda. Vadinamasis džiūgavimo (lot. – gaudete) sekmadienis primena apie šventės artumą, o kartu ir apie pasiruošimo svarbą. Kai nesirengi, šventė ateina neįspėjusi ir nieko neduoda... Dieve, per angelą apreiškęs žmonėms savo Sūnaus įsikūnijimą, pripildyk mūsų širdis savo malonės ir Kristaus kančios bei kryžiaus galia mus vesk į garbingą prisikėlimą, – IV advento sekmadienio kolekta. Esame apdovanoti Dievo artumu ir užtikrinimu, kad nuo Įsikūnijimo žmogus nebėra vienišas. Dievas tiesia ranką. Įsikibk! Pakilę nuo Kūčių stalo Kalėdų nakties Mišias pradedame šitaip: Dieve, šią švenčiausiąją naktį užtvindęs tikrosios šviesos srautais, leisk mums džiaugtis danguje ta šviesybe, kurios paslaptis patiriame žemėje. Nakties tamsa ne pati baisiausia. Nežinios, nevilties, išdavystės, šmeižto, mirties, nuodėmės tamsa baisesnė. Įsileisk Dievą! Nebijok – Jis ateina kaip Kūdikis. Užliejai mus, visagali Dieve, nauja įsikūnijusio Žodžio šviesa! Tegul ji tikė-

jimu šviečia mūsų dvasioje ir atsispindi darbuose, – taip pradedame Kalėdų ryto Mišias. Dievo žodis siūlosi tapti bendrakeleiviu. Neapsigauk šviesos ieškodamas vien šventinėse girliandose ar feisbukuose. Krikščionys kasdien skaito Šventąjį Raštą! Dieve, sukūręs žmogų nuostabiai kilnų ir dar nuostabiau pakėlęs nupuolusį, suvienyk mus su dievyste savo Sūnaus, kuris mūsų žmogiškąją prigimtį yra prisiėmęs. Čia – Kalėdų dienos Mišių pradžia. Per trejas Mišias iš nakties tamsos į dienos šviesą veda mus liturgija. Dievo šviesoje regime tiesą apie save. Tu – ne dievas. Nežemink savęs. Tapk žmogumi! Dievas tam ateina į pagalbą pats juo tapdamas. Jis tau ir pavyzdys, ir draugas. Dieve, šventąją Šeimą davęs gražiausiu mums pavyzdžiu, padėk mums ja sekti kasdienėmis dorybėmis ir tarpusavio meile, kad paskui galėtume Tavo dangiškuose namuose džiaugtis amžinu atpildu. Šventosios Šeimos sekmadienį pamatai, kas yra Dievas – Šeima, santykis, bendrystė, bendravimas, buvimas kartu. Čia – mūsų panašumas į Dievą. Čia – mūsų visaverčio gyvenimo esmė!

Pastebėjai? Mišios yra praturtinantis dėkojimas. Tas, kas dėkoja, gauna dar daugiau. Kažin ar ne čia slypi Jėzaus žodžių prasmė: „iš neturinčio bus atimta ir tai, ką jis tariasi turįs“ (plg. Lk 19, 26)... Dėkodamas už (per) greit prabėgusius metus, linkiu turtingų, dosnumo ir dėkingumo kupinų Naujųjų metų visiems!

1 P Iz 2, 1–5; Ps 122; Mt 8, 5–11 2 A Iz 11, 1–10; Ps 72; Lk 10, 21–24 3 T Šv. Pranciškus Ksaveras, kunigas Iz 25, 6–10a; Ps 23; Mt 15, 29–37 4 K Šv. Jonas Damaskietis, kunigas, Bažnyčios mokytojas Iz 26, 1–6; Ps 118; Mt 7, 21. 24–27 5 P Iz 29, 17–24; Ps 27; Mt 9, 27–31 6 Š Šv. Mikalojus, vyskupas Iz 30, 19–21. 23–26; Ps 147; Mt 9, 35 – 10, 1. 5a. 6–8 7 S II ADVENTO SEKMADIENIS (II sav.) Iz 40, 1–5. 9–11; Ps 85; 2 Pt 3, 8–14; Mk 1, 1–8 8 P ŠVČ. MERGELĖS MARIJOS NEKALTASIS PRASIDĖJIMAS Pr 3, 9–15. 20; Ps 98; Ef 1, 3–6. 11–12; Lk 1, 26–38 9 A Šv. Jonas Didakas Kuautlatoatsinas Iz 40, 1–11; Ps 96; Mt 18, 12–14 10 T Iz 40, 25–31; Ps 103; Mt 11, 28–30 11 K Šv. Damazas I, popiežius Iz 41, 13–20; Ps 145; Mt 11, 11–15 12 P Gvadalupės Švč. Mergelė Marija Iz 48, 17–19; Ps 1; Mt 11, 16–19 13 Š Šv. Liucija, mergelė, kankinė Sir 48, 1–4. 9–11; Ps 80; Mt 17, 10–13 14 S III ADVENTO SEKMADIENIS (III sav.) Iz 61, 1–2a. 10–11; Lk 1, 46–50. 53–54; 1 Tes 5, 16–24; Jn 1, 6–8. 19–28 15 P Sk 24, 2–7. 15–17a; Ps 25; Mt 21, 23–27 16 A Sof 3, 1–2. 9–13; Ps 34; Mt 21, 28–32 17 T Pr 49, 2. 8–10; Ps 72; Mt 1, 1–17 18 K Jer 23, 5–8; Ps 72; Mt 1, 18–25 19 P Ts 13, 2–7. 24–25; Ps 71; Lk 1, 5–25 20 Š Iz 7, 10–14; Ps 24; Lk 1, 26–38 21 S IV ADVENTO SEKMADIENIS (IV sav.) 2 Sam 7, 1–5. 8b–12. 14a. 16; Ps 89; Rom 16, 25–27; Lk 1, 26–38 22 P 1 Sam 1, 24–28; 1 Sam 2, 1. 4–8; Lk 1, 46–56 23 A Šv. Jonas Kentietis, kunigas Mal 3, 1–4. 23–24; Ps 25; Lk 1, 57–66 24 T KŪČIOS 2Sam7,1–5.8b–12.14a.16;Ps89;Lk1,67–79 25 K KRISTAUS GIMIMAS (KALĖDOS) Vigilija: Iz 62, 1–5; Ps 89; Apd 13, 16–17. 22–25; Mt 1, 1–25 Naktis: Iz 9, 1–6; Ps 96; Tit 2, 11–14; Lk 2, 1–14 Rytas: Iz 62, 11–12; Ps 97; Tit 3, 4–7; Lk 2, 15–20 Diena: Iz 52, 7–10; Ps 98; Žyd 1, 1–6; Jn 1, 1–18 26 P Šv. Steponas, pirmasis kankinys Apd 6, 8–10; 7, 54–59; Ps 31; Mt 10, 17–22 27 Š Šv. Jonas, apaštalas, evangelistas 1 Jn 1, 1–4; Ps 97; Jn 20, 1–8 28 S ŠVENTOJI ŠEIMA Sir 3, 2–6. 12–14; Ps 128; Kol 3, 12–21; Lk 2, 22–40 29 P Šv. Tomas Beketas, vyskupas, kankinys 1 Jn 2, 3–11; Ps 96; Lk 2, 22–35 30 A 1 Jn 2, 12–17; Ps 96; Lk 2, 36–40 31 T Šv. Silvestras I, popiežius 1 Jn 2, 18–21; Ps 96; Jn 1, 1–18 Gruodį popiežius kviečia melstis šiomis intencijomis: Bažnyčios – kad Atpirkėjo gimimas atneštų taiką ir viltį visiems geros valios žmonėms; misijų – kad tėvai, perduodami vaikams brangią tikėjimo dovaną, būtų tikri krikščionybės skelbėjai. Artuma 2014 m. gruodis

Kronika

Visuotinės Bažnyčios pulsas Svarbiausia – žmonių gerovė

Popiežius Pranciškus, tęsdamas savo pirmtakų tradiciją, lapkričio 1 d. pavakare aukojo Mišias senosiose Romos Campo Verano kapinėse, o Vėlinių dienos vakarą meldėsi prie popiežių kapų Šv. Petro bazilikos kriptoje. Dar vienas tradicinis maldos už mirusiuosius momentas – lapkričio 3 d. Pranciškaus aukotos Mišios už kardinolus ir vyskupus visame pasaulyje, mirusius per metus nuo praėjusių Vėlinių – mirė 10 kardinolų ir 111 vyskupų. Už mirusiuosius meldėsi ir Romos lietuvių bendruomenė. Mišios Vėlinių dieną buvo aukojamos prie Popiežiškosios Šv. Kazimiero lietuvių kolegijos koplyčios Campo Verano kapinėse. Šioje koplyčioje ilsisi buvęs apaštališkasis nuncijus arkivysk. Jonas Bulaitis, kolegijoje gyvenę ar kitaip su ja susiję kunigai. Tose pačiose kapinėse yra ir Romoje gyvenusių tėvų jėzuitų bei marijonų kapai. Lapkričio 9 d. įvyko keli svarbūs pasikeitimai Romos kurijos vadovų postuose. Buvęs vieno aukščiausiųjų bažnytinių teismų – Apaštališkosios signatūros tribunolo – prefektas amerikietis kard. Raymondas Leo Burke dabar paskirtas Maltos Ordino kardinolu globėju. Naujuoju minėtojo tribunolo vadovu tapo iš Korsikos kilęs arkivysk. Dominique’as Mamberti, lig šiol buvęs atsakingas už Šventojo Sosto tarptautinius santykius. Į jo vietą paskirtas nuncijumi Australijoje tarnavęs britas arkivysk. Paulas Richardas Gallagheris. Apie pastaruosius pasikeitimus gana daug rašė pasaulietinė žiniasklaida. Artuma 2014 m. gruodis

Jos dėmesį patraukė pirmiausia kardinolo Burke asmuo ir jo kritiškas požiūris į kai kurias idėjas, iškeltas spalį vykusio šeimai skirto Vyskupų sinodo metu. Pelnytai ar ne, šis kardinolas jau ir anksčiau laikytas konservatyviu tradicionalistu, o Sinodo diskusijas komentuodama spauda netgi bandė įžvelgti jo ir popiežiaus nuomonių susipriešinimą. Kardinolui net teko viešai teisintis, kad jis ištikimas ir Tradicijai, ir popiežiui. Tačiau kad ir kaip būtų, Maltos Ordino kardinolo globėjo pareigos iš tiesų labiau „dekoratyvinės“ ir į jas paprastai skiriami jau aktyvią tarnystę Bažnyčioje užbaigiantys kardinolai. Lapkritį dar gana plačiai buvo diskutuojama šeimos tema, komentuojama spalį vykusio šeimai skirto Vyskupų sinodo eiga ir jo darbus užbaigęs išvadų sąrašas – Relatio Synodi. Lapkričio pabaigoje į posėdį buvo susirinkusi Vyskupų sinodo Nuolatinė taryba. Ji dar kartą aptarė Sinodo asamblėjos paskutinę dieną balsavimu priimtą baigiamąjį dokumentą, papildė keliomis dalykinėmis techninėmis pastabomis, ir dabar jis bus siunčiamas viso pasaulio Vyskupų konferencijoms kaip Lineamenta (pirmoji darbo dokumento versija) būsimajai Vyskupų sinodo asamblėjai, kuri susirinks ateinančių metų spalį ir tęs diskusijas apie šeimą. Lapkričio mėnesį po nedidelės krizės buvo normalizuoti Šventojo Sosto diplomatiniai santykiai su Airija. Juos buvo sudrumstęs 2010 m. įvykęs incidentas.

Tuo metu visame pasaulyje daug dėmesio buvo skiriama pastaraisiais dešimtmečiais bažnytinėje aplinkoje įvykusiems pedofilijos atvejams ir kai kurių vyskupų bandymams dangstyti nusikaltusius kunigus. Skandalas neaplenkė ir Airijos, tačiau šios šalies vyriausybė, nelabai aišku, ar sąmoningai, ar netyčia, pritrūkusi diplomatiškumo, gana tiesmukai pareiškė, kad atsakomybė už šiuos nusikaltimus tenka ne tik nusikaltusiems asmenims, bet visai Bažnyčiai ir Vatikanui. Šventasis Sostas tuoj pat reagavo atšaukdamas konsultacijoms apaštališkąjį nuncijų. Į tai atsakydama Airija žengė dar toliau – Romoje uždarė ambasadą prie Šventojo Sosto, nors diplomatinių santykių ir nenutraukė. Krizė truko iki šių metų. Sausį Romoje tyliai vėl buvo atidaryta Airijos ambasados prie Šventojo Sosto kanceliarija, o lapkričio 11 d. naujoji ambasadorė įteikė popiežiui skiriamuosius raštus. Pastarąjį mėnesį popiežius Pranciškus dviem progomis tarptautinei bendruomenei priminė pareigą siekti teisingumo ir rūpintis į socialines ir egzistencines periferijas nustumtais žmonėmis. Pirmoji proga – tai Australijoje, Brisbano mieste vykęs stipriausią ekonomiką turinčių valstybių, vadinamosios G20 grupės, vadovų susitikimas, į kurio dalyvius popiežius kreipėsi laišku, prašydamas atsiminti, kad visų politinių, ekonominių ir socialinių priemonių tikslas turi būti žmonių gerovė. Visus nacionalinius ir tarptautinius sprendimus turi įkvėpti atsakomybė už vargstančiuosius ir atstumtuosius, nes už visų makroekonominių rodiklių, už skaičių visada slypi gyvi žmonės su savo sunkumais. Antroji – Romoje vykusi Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacijos (FAO) konferencija, su kurios dalyviais Pranciškus susitiko asmeniškai, aplankydamas organizacijos būstinę. Galiausiai mėnesį užbaigė dvi popiežiaus kelionės: lapkričio 25 d. Pranciškus buvo Strasbūre, aplankė Europos Parlamentą ir Europos Tarybą, o lapkričio 28 d. – trims dienoms išvyko į Turkiją. Bet apie tai – kitoje apžvalgoje po mėnesio. Jonas MALINAUSKAS

Kronika

Bažnyčios Lietuvoje pulsas Bažnyčia irgi yra šeima Gyvenimo tikrovei atvira ir jautriausio Bažnyčios atliepo ieškanti neeilinė Vyskupų sinodo asamblėja Vatikane buvo aptarta ir LVK plenariniame posėdyje, į kurį Lietuvos vyskupai prieš pat lapkritį (spalio 28–31 d.) susirinko Vilniuje. Be šeimos ir kitų sielovados aktualijų, šiame posėdyje, pasibaigus kadencijoms, rinkimais buvo atnaujinta LVK struktūra. Pirmininku (trejiems metams) išrinktas arkivysk. Gintaras Grušas, vicepirmininku – vysk. Lionginas Virbalas SJ, LVK Nuolatinės tarybos nariais – arkivysk. Grušas, vysk. Virbalas ir vysk. Rimantas Norvila. Buvo atnaujintos komisijos: Švietimo komisijos pirmininku išrinktas vysk. Jonas Ivanauskas, Visuomenės informavimo priemonių – arkivysk. Sigitas Tamkevičius SJ, Liturgijos – vysk. Virbalas, Vienuolių – vysk. Linas Vodopjanovas OFM. Kard. Audrys Juozas Bačkis toliau vadovaus Šeimos reikalų tarybai, vysk. Arūnas Poniškaitis – Jaunimo reikalų, vysk. Kęstutis Kėvalas – Socialinių reikalų tarybai. Ryšių su Lenkijos VK tarybai vadovaus ir bus atstovu COMECE

vysk. Norvila. Ekumeninių reikalų tarybai vadovaus vysk. Eugenijus Bartulis, o Iustitia et pax komitetui – vysk. Jonas Kauneckas. Nuolatinėje Dvišalėje komisijoje LVK deleguojamos dalies pirmininku išrinktas arkivysk. Grušas. LVK patvirtino naujas Vaikų ir jaunuolių ruošimo Atgailos, Eucharistijos bei Sutvirtinimo sakramentams ir viešosios Bažnyčios komunikacijos strategijos gaires, sykiu primindama apie katalikiškos žiniasklaidos rėmimo būtinybę rinkliavomis per Šeštines, minint Pasaulinę komunikavimo priemonių dieną.

Lapkričio 5 d., dangaus Tėvo pasišauktas, pasiaukojimu Dievui, Tėvynei ir šeimai paženklintą gyvenimą Kaune užbaigė Liudvikas Simutis, jaunesnei kartai labiau žinomas kaip Kovo 11-osios Akto signataras, vyresniesiems ir ypač Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio, sovietinio pogrindžio bendražygiams – kaip politinis kalinys, „apdovanotas“ 25 metais kalėjimo lageriuose, jais tuomet pakeitus skirtą mirties bausmę, kaip tikėjimo ir tėvynės laisvės gynėjas, kaip ypač žiauriai komunistų Rainiuose nukankinto tėvo sūnus, pats vėliau išauginęs šešis vaikus. „Visas jo gyvenimas tiesus, sąžiningas ir pažymėtas meile. Jis šviečia ir žavi“, – sakė arkivysk. Tamkevičius, lapkričio 7 d. atsisveikinant su Simučiu laidotuvių Mišiose Šančių bažnyčioje. Tą pačią dieną 130-ųjų gimimo metinių proga atminimo lenta (KTU rūmuose Donelaičio g. 20) Kaunas pagerbė Lietuvos universitete 1922–1940 m. dirbusį Dievo tarną arkivyskupą Mečislovą Reinį, kurio žemiškasis gyvenimas prieš 61 metus baigėsi kankinio mirtimi Vladimiro kalėjime. Aušros Vartų atlaidai Vilniuje lapkričio 9–16 d. savo tema „Gailestingoji Šventosios Šeimos Motina“ ypač šeimas kvietė žvelgti į Šventąją Šeimą, į džiaugsmingus, nuolankius, mylinčius Jėzaus tėvus, kad pačios „būtų pagydytos, suvienytos, atgaivintos, pašventintos <...>, kad jų džiaugsmui vėl nieko netrūktų“. „Tikrasis šeimos džiaugsmo kelias yra gailestingumo kelias. Eiti šiuo keliu – tai nesavanaudiškai mylėti“, – sakė Gailestingumo Motiną pavadindamas šeimų Motina Vilniaus arkivyskupas Grušas lapkričio 16 d. iškilmingoje Eucharistijoje, kurią Aušros Vartų koplyčioje šventė ir visi Lietuvos vyskupai. Šei-

mos metais piligrimų minią senamiestyje ir televizijos transliacijos dalyvius arkivyskupas pakvietė kitaip pažvelgti ir į tikinčiuosius vienijančią bažnytinę šeimą, ir ypač parapiją: „Kaip šeimos nariai ne tik susėda prie bendro stalo, bet ir rodo meilę, rūpinasi vienas kitu, taip ir parapijiečiai turėtų puoselėti tarpusavio ryšius ir rūpintis vienas kitu.“ Lapkričio 14 d. Kristaus Prisikėlimo parapija Kaune bažnyčios kertinio akmens pašventinimo 80-mečiui ir atšventinimo 10-mečiui skirtoje konferencijoje paminėjo nuo laisvės minties neatskiriamą savo istorijos kelią. Prof. Vytautas Landsbergis prisiminė Sąjūdžio Steigiamojo suvažiavimo reikalavimą grąžinti ne tik religijos laisvę, bet ir okupantų nusavintas bažnyčias, taip pat ir vėlesnes pastangas, kad Prisikėlimo bažnyčia būtų ne tik grąžinta tikintiesiems, bet ir atstatyta. Lietuvos Šv. Kazimiero provincijos Mažesnieji broliai (pranciškonai) pamaldose lapkričio 18–23 d. vienuolynų bažnyčiose Kretingoje, Klaipėdoje, Pakutuvėnuose, Kryžių kalne, Kaune, Vilniuje (taip pat jie veikia ir Toronte, Kanadoje, bei Kenebukporte, JAV) minėjo išėjimo iš pogrindžio ir atsikūrimo Lietuvoje 25-metį, be kita, primindami gaivią Dvasios atnaujintą pradžią Bažnyčioje žengiant pirmuosius atkurtos Lietuvos Nepriklausomybės žingsnius ir dėkodami Dievui už malonę būti šios Dvasios bendradarbiais. Lietuvos kariuomenės diena buvo paminėta Vilniuje lapkričio 22 d. iškilmingomis šv. Mišiomis ordinariato Šv. Ignoto bažnyčioje sykiu švenčiant ir jos pašventinimo 10-metį. LR kariuomenės vadus, karius, jų šeimas, kapelionus sveikinęs ir liturgijai vadovavęs ordinariato apaštališkasis administratorius arkivysk. Grušas pavadino kariuomenę svarbia visuomenės ir Bažnyčios bendruomenės dalimi, priminė meilės pareigą, kurią Kristaus pavyzdžiu kiekviena bendruomenė turi įgyvendinti ir parodyti daugiau, nei to reikalauja tarnystė. Dalė GUDŽINSKIENĖ Artuma 2014 m. gruodis

Kronika

Norėčiau pasiūlyti Iš redakcijos pašto

Minėdami „Artumos“ 25-erių metų jubiliejų paprašėme mūsų autorių ir skaitytojų pasidalyti, kokią „Artumą“ norėtų matyti ateityje. Taigi, kas Jums patinka ir nepatinka „Artumoje“, kokios jos trokštate?

* * *

Skaičiau pereitų metų religinę apklausą Lietuvoje. Vos nenuvirtau paskaitęs, kad pusė katalikų niekad gyvenime nėra skaitę Šv. Rašto. Taip tikėjimas lieka tik bažnytinė tvarka su pasninku, Mišių „užpirkimu“, bažnyčios (ne)lankymu, draudimu šokti per gavėnią... Nežinau, ar įmanoma „Artumoje“ kaip nors pabrėžti ar parinkti biblines temas kiekviename numeryje. Išreiškiu savo rūpestį. (Antanas)

* * *

Pati esu jauna, tikėjimo keliu keliaujanti ir vis ieškanti. Ir man atrodo, kad viena iš priežasčių, kodėl jaunas žmogus vangiai žiūri į Bažnyčią ir tikėjimą yra tai, kad turim įvairios negatyvios patirties iš vaikystės/paauglystės. Pati, iki kol pradėjau ieškoti, maniau, kad kunigai yra tolimi, juodomis sutanomis plevėsuojantys, kažkokie šventi žmonės. Dabar požiūris keičiasi, yra daug šaunių kunigų, atvirų, esančių bendrystės santykyje. Bet matau, kad mano aplinkoje, mano draugams jie yra nesuvokiami. Visi aikčioja išgirdę: kunigas poolą žaidžia? O tai gali laimėti? Galvoju, kad būtų šaunu, tarkim, pristatyti kunigus ar vienuolius per kasdienybės prizmę, tarkim „Diena su kunigu X“, paprastai ir aiškiai, ką veikia parapijoje, su kuo susiduria, džiaugsmai ir sunkumai, pomėgiai ir t. t. Tai tam tikra prasme padėtų tiesti tiltą tarp žmonių ir dvasininkų. (Milita)

* * *

Esame ne tik skaitytojai, bet ir platintojai. Perku po aštuonis žurnalus, kad palikčiau juos muzikos mokykloje (vaikai groja), poliklinikoje ir t. t., bet jei bus eskaluojamas karas, ne tik neskaitysiu, bet ir nepirksiu ir kitiems nerekomenduosiu. Šiaip skaitome pagrinde pirmuosius puslapius (nuorodos į kasdienos Dievo žodį). Artuma 2014 m. gruodis

Kitus dvasinio pobūdžio straipsnius taip pat skaitome, tačiau kai prasidėjo politikavimas į vienus vartus... Tai netinka religiniam šeimos žurnalui. Šis žurnalas, manau, turėtų tęsti „Carito“ pradėtas idėjas ir gilintis į dvasią, o ne tapti antruoju delfi... Nesuprantu, kaip devintas Dievo įsakymas susijęs su Rusija?.. „Artuma“, kaip suprantu, šeimos žurnalas, tad nustokite taukšti: „Rusai puola.“ Tai jau darosi net nejuokinga, greičiau šlykštoka. Tampate vienos partijos ruporais. Linkiu pasitaisyti. (Ramūnas)

* * *

Norėčiau pasiūlyti vieną žurnalo puslapį skirti Natūralaus šeimos planavimo (NŠP) temai, susietai su krikščionišku mokymu apie lytiškumą. Šiandien tai labai užslaptinta tema. Nenuostabu, kad priešas lengvai užpildo šias spragas, barstydamas įvairius „saldainiukus“, kuriuos mielai priimame, neįsigilindami į tikrąją jų esmę. Reikėtų plačiau supažindinti visuomenę, šeimas, kad jos turi puikų pasirinkimą – alternatyvą kontracepcijai. Beje, Jūsų žurnalas yra trumpai paminėjęs ir šią temą. Tačiau drįstu manyti, kad pastovus trumpas skyrelis žurnale su specialistų straipsniais (ar net mokymais!) tikrai pasitar-

nautų kaip pagalba šeimoms, kurios turi teisę žinoti tiesą apie prigimtinį gėrį – savo vaisingumą – ir pažinus džiaugtis juo, o ne ieškoti priemonių juo atsikratyti, „taisant“ ir „gydant“ įvairiom priemonėm. (Jūratė)

* * *

Man norėtųsi originalių tekstų – poezijos, prozos, esė, – kurie atspindėtų žmogaus santykį su Dievu. Jei negalima tokių autorių prisiprašyti Lietuvoje, tai gal galima retkarčiais arba ir kas numerį publikuoti kad ir visai nedidelį vertimą. Dar viena, gal eretiška mintis, – rubrika sąlyginiu pavadinimu: „Aš abejoju“ arba „Mane neramina“, ar „Noriu paklausti“. Žmonės juk nuolat kalba apie Bažnyčią, turi galybę klausimų. Toks „žmogiškų abejonių“ kampelis tikrai pagyvintų leidinį ir priartintų žmones, paskatintų drįsti klausti ir išsakyti kitąkart tegu ir naivias abejones. (Dovilė)

* * *

Norėčiau žurnalą matyti taip, kaip ir dabar, jautriai reaguojantį į Lietuvos katalikų bendruomenės lūkesčius ir problemas, drąsiai prabylantį pačiomis įvairiausiomis temomis, ieškantį gyvo ryšio su skaitytojais. (Giedrė)

Nuoširdžiai dėkojame visiems atsiliepusiems – jūsų laiškai mums tikra dovana, pagalba ir kelrodis tolesniam darbui!

Mišrus jaunimo choras EXAUDI kviečia į Kalėdinių koncertų ciklą „IN DULCI JUBILO“ Gruodžio 21 d. 13.00 val. – Pumpėnų kultūros namuose Gruodžio 24 d. 22.30 val. – Kalėdų nakties koncertas Kauno Šv. Pranciškaus Ksavero (jėzuitų) bažnyčioje Sausio 4 d. 13.00 val. – Skriaudžių kultūros namuose Rima Švėgždaitė – smuikas Justė Martinkėnaitė – smuikas Vilimas Norkūnas – klavesinas, meno vadovas

Kronika

Tapti vienu iš jų Janina KUKAUSKIENĖ, Lietuvos Carito generalinė direktorė

Nueitas netrumpas Carito 25-erių metų atsikūrimo kelias. Jo metu išgyventa daug gražių dalykų, patirta daug ypatingų žmogiškumo ir tikėjimo istorijų. Ką žinome apie Carito organizaciją? Beveik kiekvienas pasakys, kad Caritas dalija drabužius ir maitina vargšus. Geriau įsigilinęs į organizacijos veiklą pridės, kad ji padeda skurstančioms šeimoms, turi vaikų dienos centrų ir senelių namų visoje Lietuvoje bei daug savanorių. Atidžiau paskaitęs Carito istoriją papasakos, kad tai yra tarptautinė Bažnyčios institucija, veikianti beveik visose pasaulio šalyse, o jos tikslas – padėti vargstantiems žmonėms, nepaisant jų rasės, lyties ar tikėjimo. dintos. Todėl jei manome, kad kažkieno kito pareiga padėti žmonėms, o mūsų tai neliečia, kažko rimtai nežinome. Jėzaus žodžiai „kiek kartų tai padarėt vienam iš mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (plg. Mt 25, 40) įpareigoja ne tik retkarčiais daryti gerus darbus. Jie įspėja, kaip turime elgtis, ragina naujai apmąstyti savo gyvenimo būdą. Gailestingoji meilė yra vienintelis, niekada nesibaigiantis dalykas. Ji yra tikra tarnystė, ir jos svarbą pabrėžia popiežius Pranciškus: „Mūsų tikėjimą ir vargšus sieja neišardomas ryšys. Niekada nepalikime jų vienų.“ Šventasis Tėvas tikinčiuosius kviečia ne tiktai paprastai gyventi ir melstis, bet ir mylėti visus, ypač vargšus ir silpnuosius. Dar Benediktas XVI ragino vargšus pastatyti Bažnyčios kelio viduryje, ypatingą dėmesį atkreipiant į santykį su kiekvienu ir mokantis iš jų, – juk jie kentėdami pažįsta kenčiantį Kristų. Krikščioniškasis dvasingumas veikiau yra gyvenimo būdas ir tarnystė, o ne darbas ar užduotis. Iš to kyla bendruomeniškumo svarba. Visi esame kviečiami dalyvauti susitikimo su vargstančiuoju kelionėje, ir tai nėra asmeninis bei pavienis meilės veiksmas, bet labiau bendruomeninė meilės patirtis, kuria atsiliepiama į Algirdo Kazlos nuotrauka

Vienas išskirtiniausių ir labiausiai džiuginančių Carito kelio istorijos bruožų – didelis entuziazmas ir pasiaukojimas dėl užsibrėžto tikslo – kilti patiems ir padėti keltis kitiems. Dvidešimt penkeri gerų darbų ir atsidavimo metai. Dvidešimt penkeri pastangų ir pagalbos kitiems metai. Tačiau šiandien skurdo nemažėja, jo formos keičiasi – į žmogaus gyvenimą įsėlina vienatvė, nepasitikėjimas ir susvetimėjimas, jį užvaldo įvairios priklausomybės. Kas trečias Lietuvos gyventojas patenka į skurstančiųjų gretas. O pradėdami darbuotis dėl

artimo gerovės taip tikėjome, kad pakelsime Lietuvą... Tai kas gi atsitiko? Gal reikia dar daugiau organizacijų, kurios galėtų sėkmingai spręsti skurstančiųjų problemas? Lotynų kalba Caritas reiškia gailestingąją meilę. Kitaip tariant, Caritas yra pirmenybę vargšams teikiančios meilės pamatas ir esmė. Meilė Dievui ir žmogui glaudžiai tarpusavyje susijusios ir viena be kitos negali egzistuoti ar būti įgyven-

Jėzaus kvietimą. Caritas yra kaip pastoracinis mechanizmas, – jis paliečia visus ir yra krikščioniškosios bendruomenės susitikimo vieta, kad būtų galima geriau tarnauti vargšams. Čia bendruomenės nariai suvokia, kad tarnystė vargšams yra esminis Bažnyčios tapatybės ir evangelinės misijos dėmuo. Čia bendruomenė gali apmąstyti gailestingosios meilės praktikos prasmę, mokytis atpažinti, kokiomis sąlygomis gyvena vargšai ir ko jie trokšta. Visi krikščioniškosios bendruomenės nariai pagal savo galimybes kviečiami prisidėti prie socialinio karitatyvinio įsipareigojimo, prie tikros, dalyvaujančios visuomenės kūrimo. Caritas sutelkia bendruomenę prireikus broliškai pasidalyti įvairiomis gėrybėmis. Tai stiprina atsakingą sąžinę, kuri privaloma tikinčiųjų bendruomenei. Caritas siekia kurti subsidiarumo tinklą, kur kiekvienas atlieka savo misiją. Bažnyčia stengiasi išreikšti Dievo artumą žmonėms, skatindama teisingumą ir meilę, be pretenzijos būti tobuliems. Tai tarsi artumo žaidimas, – „atėjau pas tave, bet nieko tau neatnešiau, atėjau pabūti su tavimi...“ (anot Vičencos (Italija) vyskupijos Carito direktoriaus kun. Giovanni Sandonos).

Nuolat melskime Dievo, kad regėtume vargšą taip, kaip Kristus jį mato, pagelbėtume vargšui taip, kaip Kristus tarnavo vargšams. Jėzus gerbia kitą asmenį, pripažįsta jį kaip kitą ir išgydo jo žaizdas, atkurdamas prarastąjį orumą. Jis nesiekia galios. Priimdamas kitus Jėzus tampa vienu iš jų, tampa artimu. Ir mes turime tapti vyrais ir moterimis, savo gyvenimą įprasminančiais vargšų meilėje, kuri yra nuolatinė pasirinkimų ir keitimosi kelionė žemėje.

Artuma 2014 m. gruodis

Kronika

Pirmą kartą! Jolanta RAMONIENĖ, Šeimos festivalio projekto vadovė

Besibaigiantys 2014-ieji Lietuvoje paskelbti Šeimos metais. Visus metus mus lydėjo šūkis – „Kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų!“ (Jn 15, 11). Popiežius Pranciškus Šv. Petro aikštėje susirinkusių šeimų klausė ir prašė, kad jos pačios sau atsakytų: „O kaip su džiaugsmu mano namuose? Ar netrūksta jo mano šeimoje?“ Paklausite, kas teikia tikrąjį džiaugsmą? Popiežius atsako, kad „darna tarp žmonių, o gilaus džiaugsmo pagrindas – Dievo buvimas šeimoje, Jo priimanti, gailestinga, visus gerbianti meilė“. Šeimos metais atsigręžę į šeimas iš naujo atradome, kad turime daug sričių, kurias reikia stiprinti ir plėtoti, bet kartu supratome, kad yra daug veiklų, tarnysčių, apie kurias mažai žinojome. Tarp mūsų yra daug nusivylusių Bažnyčia ir praradusių ryšį su ja, daug šeimų, nerandančių savo vietos Bažnyčioje. Vis dėlto visiems mums reikia bendruomenės, palaikymo iššūkiuose, žinių, mokymosi spręsti kasdienes problemas, nesusikalbėjimą ir įveikti konfliktus. Ne tik šeima, bet ir parapija turi būti vietos, kurios atlieptų į esminius artumo, priėmimo poreikius. Tad kaip Dievo Žodis gali pasiekti iššūkius patiriančias šeimas, kaip joms padėti, kaip pakviesti į Bažnyčią, parodyti, jog čia galima rasti erdvę augti, jog Bažnyčia yra gyva ir veikli? Ieškant kūrybingo būdo Bažnyčiai atsiverti, pakviesti į ją įsitraukti, kalbėti ir prakalbinti, Vilniaus arkivyskupijoje rengiamas Šeimos festivalis. Jo tikslas – padėti patirti Bažnyčią kaip šeimą. Laukiame ne tik šeimų; labai kviečiame ir tuos, kurie jos nesukūrė. Tikime, kad tai bus netikėta proga ateiti tiems, kurie bažnyčioje apsilanko retai. Švenčiant Šeimos metus ir rengiantis festivaliui ypač skatinamas šeimų būrimasis parapijose ir stiprinamas šeimų bendruomenių gyvenimas. Kviečiame bent kelias norinčias susiburti šeimas kreiptis į Vilniaus arkivyskupijos šeimos centrą ar parapijos kunigą. Šeimos centre tarnaujantys žmonės mielai padės žengti pirmus žingsnius, suteiks medžiagą susitikimams. Festivalis, kuris bus Šeimos metų pabaigos akcentas, taps iššūkiu ir mūsų benArtuma 2014 m. gruodis

druomenėms, ir kiekvienam tikinčiajam atsiverti ir pakviesti greta esantįjį patirti džiaugsmą Viešpaties šeimoje, liudyti Gyvenimą tam, kuris ieško. Pamatykime žmogų šalia ir prie jo prieikime, nepaisydami jo problemų ar patiriamų iššūkių! Taigi nurimus kalėdiniam ir naujametiniam šurmuliui, kviečiame Jus į pirmą kartą Vilniuje organizuojamą ŠEIMADIENĮ, kuris vyks sausio 10 d., šeštadienį, Lietuvos parodų ir kongresų centre Litexpo. Renginio pradžia 11 val. (išsami programa IV viršelyje). Šeimadienio dalyvius kviesime: klausantis žinomų Lietuvos bei užsienio pranešėjų gilinti žinias apie tarpusavio santykius ir asmeninį augimą, diskutuoti tikėjimo ir šeimos gyvenimo temomis; apsilankyti Expo ir sužinoti apie įvairias tarnystes ir iniciatyvas Bažnyčioje; užmegzti kontaktą su parapijų atstovais ir atrasti, kur jie yra laukiami Bažnyčios bendruomenėse; dvasininko paklausti to, kas svarbu, susitaikyti su Dievu, stabtelėti Švč. Sakramento adoracijoje; vaikai nuo 5 iki 14 m. galės įsitraukti į edukacines programas, dalyvauti improvizuotame spektaklyje, žaisti žaidimus ir šokti, susirungti „Protų mūšyje“, taip suteikdami tėvams progą dalyvauti konferencijose; paaugliai kviečiami žiūrėti filmą „The Human Experience“ ir po jo diskutuoti kartu su Krikščioniškojo kino klubo įkūrėju Ramūnu Aušrotu ir žurnalistu, laidų bei renginių vedėju, komiku Rimu Šapausku;

išgyventi bendrystę šv. Mišiose; linksmintis šventiniame koncerte su Lietuvos ir užsienio atlikėjais. Organizuodami Expo – gyvosios Bažnyčios pristatymą per tarnystes – norime supažindinti žmones su įvairiomis veiklomis Bažnyčioje. Čia bus galima sužinoti apie prasmingos veiklos galimybes švietimo ir ugdymo srityse; kur ir kaip teikiama socialinė ir dvasinė pagalba, kuo naudingi Jaunimo, Šeimos ir kiti centrai, kokios yra piligrimystės vietos, ką veikia įvairios bendruomenės, kas vyksta parapijose. Šeimos festivalis ir pats pasirengimas jam skirtas gyvam ryšiui užmegzti vieniems su kitais, naujiems atradimams. Norime kiekvieną padrąsinti prisijungti, įsitraukti į parapijų ar įvairių bendruomenių bei organizacijų veiklą tiek, kiek gali skirti savo laiko ar kitų išteklių. Taip pat norime skatinti šeimų tarpusavio palaikymą, padėti joms susitelkti, parodyti, jog Bažnyčioje galima surasti šeimoms ir jų nariams reikalingą pagalbą. Tikimės, kad šeimos atras savo parapijas kaip vietą bendrystei ir augimui, įgis noro ir drąsos burtis.

Nepraleiskite progos atvykti į pirmą kartą rengiamą ŠEIMADIENĮ! Skirkite laiko sau, savo šeimai, tam, kas svarbu. Švęskime ŠEIMADIENĮ drauge! Naujienas sekite www.seimadienis.lt.

Kronika

Berlyno siena Antanas GAILIUS

Lapkričio 9-ąją minėjome Berlyno sienos griuvimo 25-ąsias metines. Berlyne jos minėtos labai iškilmingai, su gausybe svečių ir baltų balionų instaliacija. Lietuvoje ši naujiena, tiesa, pateko į žinių laidas, bet negalėtume sakyti, kad ir mes šią dieną labai minėjome. O tikriausiai be reikalo. Bent aš pats bičiulio iš tuometinio Vakarų Berlyno atvežtas ir padovanotas sienos nuolaužą ir lentelę, anglų, prancūzų ir rusų kalbomis skelbiančią „Jūs paliekate amerikiečių sektorių“, saugau savo namuose pagarbioje vietoje. Galbūt todėl, kad dar esu spėjęs tą sieną pamatyti iš abiejų pusių – ir tą margąją, nutepliotą visų spalvų grafičiais, ir tą, palei kurią niauriai vaikštinėjo automatais ginkluoti kareiviai. Žinoma, šios sienos griūtis pirmiausia buvo reikšminga vokiečių tautai, pagaliau galėjusiai susivienyti. Tiesa, tą atmintiną 1989-ųjų vasarą ir su Rytų, ir su Vakarų vokiečiais teko kalbėtis apie tai, kas bus, kai ir vadinamojoje VDR režimas susvyruos. Man pačiam nekilo abejonių, kad pirmasis ir visų svarbiausias dalykas ir bus šalies susivienijimas. O mano pašnekovai iš Rytų ir Vakarų kaip susitarę giedojo, kad to susivienijimo niekam nereikia, kad jo niekas netrokšta – atseit, svarbiausias dalykas, kad žmonės galėtų laisviau judėti. Kad taip nebuvo, pamatėme labai greitai, ko gera, tą pačią pirmąją griaunamos sienos naktį. Tada man buvo sunku ir šiandien ne ką lengviau suprasti, kodėl vokiečiai tuo metu net patys sau neleido apie susivienijimą pagalvoti. Galbūt todėl, kad sovietų kariuomenė tebebuvo krašte ir bet kada galėjo pajudėti sienos ginti. Kaip tik todėl šiuometis jubiliejaus minėjimas Berlyne sukėlė man labai keistų jausmų. Mat minima buvo ne vien sienos griūtis. Iškilmingai minėta ir „šaltojo karo pabaiga“. O vienas svarbiausių garbės svečių buvo tuometis Sovietų Sąjungos vadas Michailas Gorbačiovas, kuris pats garsiai pasiskelbė atvykęs į Berlyną dabartinio Rusijos prezidento Putino užtarti... Tokia situacija juk tikrai keista. Nepraeinanti vokiečių ir kitų Vakarų Europos šalių gyventojų meilė Gorbiui – tik vienas to keistumo apsektas. Per dvidešimt penkerius metus lyg ir buvo galima suprasti, kad Gorbačiovas jokios sienos negriovė. Tiesiog jis buvo per silpnas jos griūtį sustabdyti. Dar keistesnis dabartinėje padėtyje yra šaltojo karo pabaigos šventimas. Tarytum tas karas būtų pasibaigęs. Jis gal ir buvo neva atslūgęs, bet labai greitai pavirto nebe į šaltąjį, o į tikrą karštąjį karą. Čečėnija, Padniestrė, Gruzija... Dabar Ukraina. Gal prieš kokius metus labai naivus žmogus dar ir galėjo tikėti, kad Rusijos ketinimai nėra agresyvūs. Bet šiandien tuo patikėti, man regis, negali niekas.

Tai kodėl vis tiek švenčiama šaltojo karo pabaiga? Atvirai prisipažinsiu, kad to nesuprantu. Nesuprantu nuolatinio akivaizdžios tikrovės ignoravimo ir mėginimo apsimesti, kad nieko nevyksta, tada, kai vyksta rimti ir dideli dalykai. Galėtume gal pasakyti, kad Berlyno sienos griūtis ar Vokietijos susivienijimas nėra mūsų tiesioginis reikalas. Gal net mėgintume pasakyti, kad ir Rusijos agresijos klausimu mes kaip tik mėginame tikrovės neignoruoti. Galbūt. Bet įtariu, kad taip yra tik todėl, jog esame pernelyg arti Rusijos ir karštą jos patrankų alsavimą jaučiame jau taip aiškiai, kad apsimetinėti nebegalime. Bet neturėtume guostis, kad esame geresni už kitus. Ir mes patys esame linkę nepripažinti tikrovės – tik gal kitose gyvenimo srityse.

Šių metų Thomo Manno vasaros festivalio moto buvo ši jo citata: „Karo mes nesitikėjom, mūsų politinės įžvalgos nepakako Europos katastrofai suvokti. Tačiau kaip dorovinės būtybės – taip, kaip tokios būtybės mes besiartinančią negandą matėme, dar daugiau: kažkaip jos ilgėjomės; širdies gilumoje jautėme, kad toliau pasaulis, mūsų pasaulis, taip nebegali tverti.“ Thomas Mannas taip kalbėjo Pirmojo pasaulinio karo pradžioje. Bet juk galėtum pagalvoti, kad jis kalba apie mūsų dienas?

Artuma 2014 m. gruodis

Didelės ir mažos kryžkelės

Vis vien žmogus Antanas SAULAITIS SJ

Kartą mačiau karikatūrą. Kalno viršūnėje tarp debesų Dievas duoda Mozei plokštes su dešimt įsakymų, o šis derasi – dešimt gan daug, gal galima tik aštuonis... Jeigu taip būtų buvę, tikrai reikėtų išleisti paskutiniuosius du apie geidulius, tuos labai nepraktiškus reiškinius ir nuotaikas. Seminarijos laikais mėgdavome iš jėzuitų gimnazijos pasiskolinti 12-ai irkluotojų skirtą indėnišką laivelį – kanoją. Plaukdavome gan ramia upe tarp miestelių, pievų, miškelių, per pavojingus akmenuotus krioklius į plačią ir sraunią upę. Saulėtą dieną žvalgydavomės, praplaukdami sodybų kiemus, gėlynus, prieplaukėles. Matydami milžiniškus namus, be galo dailius, prabangius, margus gėlynus, sakydavome: „Žinoma, gražūs rūmai, tačiau šie žmonės tikriausiai nelaimingi.“ Panašia nuotaika tenka vertinti asmenis, šeimas ar bendrijas, keliaujančius į tolimas šalis prie balto smėlio krantų, mėlyniausių jūrų, nuostabiausių gyvūnų, drugelių, keisčiausių žemių, įdomiausių restoranų ir pramogų vietovių. Žinoma, viskas gerai, nors tikriausiai bėga nuo savęs, nuo savo neramios kasdienybės, manydami save kažkur kitur atpažinti, atrasti. Bernardinų sode, kažkokiame renginyje, miesto gatvėje matai laimingas šeimas. Šypsniai ir lengvas juokas į visas puses, vaikai mandagūs ir draugiški, gražiai aprengti ir sušukuoti, madingai avinti porelė, tokia ideali, gražiai sugyvenanti, kaip Adomas ir Ieva prieš obuolį, turinti laiko ir sąlygų lengvai verstis. O mes – gyvename įsitempę, vaikai sirguliuoja, paaugliai nori tatuiruotės ar žiedo liežuvyje, namuose kaip turguje daiktai išmėtyti, nespėjame indų plauti, sunku parke ar renginyje šeimos tvarką išlaikyti, vaikai visur landžioja ir išsilaksto. Ne tik tai – kaip blizga tokių žmonių automobilis, padangos naujausios, kuro bakas pilniausias; o mūsų automobilį tenka pastumti, kad užsivestų, nebaugu pro krūmus važiuoti, nes vis vien šonai nubraižyti, padangos dumblais aptaškytos. Mūsų telefonas namie laidinis, bespalvis, sutrūnijęs, mažai kas, be močiutės, skambina, o štai čia visa šeima su išmaniaisiais telefonais. Vakarienės atsisėdęs kiekvienas maigo mygtukus, rinkdamasis pritaikytą programėlę, pokalbį su garsios mokyklos bendraklasiais ar žymių šeimų nariais. Tokių žmonių šuo ar katė puikiausiai išauklėti, nepakviesti tupi savo vietose, be galo mylimi ir glamonėjami, supranta žmonių kalbą ir kone atsakinėja, net manyta juos krikštyti. Mūsų šuo pasišiaušęs, graužia tapkes, po kambarius velka numestus drabužius, nuo stalelio dešrą griebia, neleisdamas Artuma 2014 m. gruodis

vaikams ramiai pavalgyti, nesiteikia šeimininkams paklusti. Visur reklamose tie patys gražūs veidai, linksmi žmonės, garsenybės ir svarbūs visuomenės nariai, narės. O mus laiškanešė vos suranda sąskaitai įteikti. Arba tokie gražūs paminklai, memorialinės lentos, atminimo žymenys, o mes vos patenkame į telefono abonentų sąrašą, internetą. Kaip jaustis kunigui, kai klebonas pastatė ar nuostabiai atnaujino bažnyčią, įrengė meniškiausius Kryžiaus kelius, vitražus, nuostabą keliančią statulą ar kryžių pastatė, o kunigėlis čia ten patvarko, pasiurbia kilimėlį, pakalbina močiutę ar paglosto vaiką, iš savo darželio atneša kelias saulėgrąžas altorėliui papuošti ar parikiuoja šventoriaus kėdes? Kunigėlio savaitgalis pilnas žmonių, kai šeštadienį laidotuvės, išpažintys, ligonių lankymas, sekmadienį kelios pamaldos, daug šeimų su vaikais, – taip miela ir malonu bendrauti, pasitarti, pasidžiaugti ir paguosti. Sugrįžta namo į tuščią kleboniją vienas tamsų sekmadienio vakarą, vaišindamasis dovanotais saldainiais, praleisti valandų be vaikų čiulbesio, nuotykių, šeimyniškų iššūkių, be visų tų spalvų, garsų bažnyčioje, šventoriuje, parapijos salytėje ar pas kaimynus, čia pat už tvoros ir sodelio. Visa bėda, kad kiti geriau gyvena, daugiau turi, aukščiau pasiekia, gilesnę pėdą žemėn įmina, spaudą bei dangų pasiekimais bei laimėjimas išrėžia. Jeigu žmogus turėtum jų sąlygas, gyvenimas būtų visai kitoks. Taip ir atsidūsti, susimąstai, apsidairai.

Pasižiūri į veidrodį – vis vien žmogus. Čia šeima – be galo brangūs žmonės, dideli ir maži, už kuriuos tiek kovoji. Matosi į juos panašūs ir nepanašūs giminės, ilgamečiai bičiuliai, auklėtojos, nuoširdūs, pagalbūs kaimynai, būta ir protėvių – ne pėsčių, visko mačiusių, atlaikiusių ir klestėjusių. Mielas šis namelis ar butas, kiekvienas apkrautas ir netvarkingas kampelis primena džiaugsmą, nuotykį, iššūkį. Mūsų namai – ne sustingęs muziejus, kiemelis ar veranda – ne barokiniu stiliumi sušukuota įdomybė, o gyvai naudojama šeimos erdvė. Iš sienų ir iš veidelių viduje, iš medelių ir gėlių lauke sklinda ištikima meilingoji Dievo palaima. Dangus mėlynas, lietingas, snieguotas geriems ir blogiems, normaliems ir tokiems kaip čia, mūsų namuose. Kiekvienos dienos kova už būvį, besąlygišką santarvę užgrūdino ir jaunus, suartino ir atsakinguosius. Dievas žinojo, kam pavedė šią šeimynėlę.

Didelės ir mažos kryžkelės

(Ne)svarbūs turtai Kun. Linas ŠIPAVIČIUS

Kur daugėja gėrybių, ten daugėja ir jas valgančių. O koks pelnas savininkui? Nebent savo akis juo paganyti? Darbininko miegas yra saldus, ar jis mažai, ar daug valgė, bet turtuolio perteklius jam miegoti neleidžia (Koh 5, 10–11). Dešimtasis Dekalogo įsakymas yra devintojo priesako tęsinys, draudžiantis geisti svetimo turto. Šis įsakymas glaudžiai susijęs su septintuoju, draudžiančiu vogti, plėšikauti bei sukčiauti. Sietinas ir su penktuoju, kuris draudžia prievartą ir neteisybę, kylančias iš „akių geismo“. Taip pat glaudžiai susijęs su pirmaisiais trimis įsakymais, draudžiančiais stabmeldystę, kuri reiškiasi gobšumu ir paleistuvavimu. Taigi paskutinis Dekalogo įsakymas yra pirmų devynių priesakų apibendrinimas (plg. KBK 2534). Šis įsakymas „draudžia gobšumą ir besaikį norą turėti žemiškų gėrybių, nežabotą godumą, kylantį iš nepasotinamos aistros turtams ir jų teikiamai galybei. Pagaliau draudžia neteisingai elgtis ir taip padaryti žalos artimo žemiškosioms gėrybėms“ (KBK, 2536). Paskutinis įsakymas nedraudžia trokšti artimui priklausančių dalykų, jeigu jie įsigyjami teisėtomis priemonėmis. Joks blogis trokšti maisto ir gėrimo, drabužių ir stogo virš galvos. Tų dalykų reikia norint išsaugoti gyvybę. Senojo Testamento gyventojai nelaikė blogiu trokšti svetimos nuosavybės siekiant ją įsigyti, jei tai atitiko įstatymą, tačiau nusikaltimu laikė tokį troškimą, kuris neatitiko įstatymo normų ir padarydavo skriaudą izraelitui arba visai bendruomenei: „Vargas rengiantiems nedorus darbus ir puoselėjantiems pikta savo guoliuose! Rytui prašvitus, jie jau vykdo tai, nes jėga jų rankose. Jie užsigeidžia dirvų ir pasigrobia jas, užsimano namų ir atima juos; jie išguja savininką iš jo namų ir žmones iš jų paveldo“ (Mch 2, 1–2). Apmąstant dešimtąjį Dievo įsakymą verta atkreipti dėmesį į Biblijos mokymą apie dabartinių žemiškųjų gėrybių reliatyvumą ir laikinumą. Tai puikiai iliustruoja Izraelio išminčius Koheletas, kritikuoda-

mas pernelyg sureikšminamą žmogaus darbą lygiai taip pat, kaip ir jo turtus: „Ėmiausi didelių darbų. Stačiausi namų, veisiausi vynuogynų. Įsirengiau sodų bei parkų ir pasisodinau juose visokių rūšių vaismedžių. Įsitaisiau vandens tvenkinių augančio miško medžiams laistyti. Įsigijau vergų ir vergių. Vergai gimė ir mano namuose. Turėjau taip pat didžiulių galvijų bandų bei avių kaimenių, didesnių negu visų kitų, buvusių prieš mane Jeruzalėje. Susikroviau sidabro bei aukso ir karalių bei valstybių turtų. Apsirūpinau dainininkais – vyrais ir moterimis, visais mirtingųjų malonumais ir daugybe sugulovių. Taip

vo užsiėmime, nes tai jo dalia. Kas įgalins jį pamatyti, kas bus po jo?“ (Koh 3, 22). Koheleto mintį tęsia vėlesni Šventraščio autoriai, suteikiantys Dievo išpažinėjams teisingumo ir laimės amžinajame gyvenime viltį. Jėzus Kalno pamoksle prabyla: „Palaiminti jūs, vargdieniai, nes jūsų yra Dievo karalystė“ (Lk 6, 20b). Verta pastebėti, kad Galilėjos Mokytojo laikais buvo plačiai žinomos išminčiaus Koheleto išsakytos mintys, kurios tapo įprasmintos žodžiais – „palaiminti jūs, vargdieniai“. Kristaus mokyme laikinosios gėrybės tampa neesminės, palyginti jas su Dievo karalystės dovana, kuri yra numatyta vargdieniams, taigi tiems, kuriems jų trūksta.

Turtuolis ir Lozorius. Miniatiūra iš Codex Aureus Epternacensis. Vokietija, apie 1030 m.

tapau didis. Viršijau visus buvusius prieš mane Jeruzalėje. Be to, ir išmintis manęs nepaliko. Nieko, ko mano akys norėjo matyti, joms neatsakiau. Nė savo širdžiai neatsakiau jokio malonumo. Iš tikrųjų mano širdžiai teikė malonumo visas mano triūsas, ir tai buvo atlygis už visą mano triūsą. Tuomet apsvarsčiau visa, ką mano rankos buvo padariusios, ir sunkų triūsą, kurį buvau įdėjęs. Tikėk manimi, visa tai tik migla ir vėjų vaikymasis! Nebuvo nieko naudinga po saule!“ (Koh 2, 4–11). Vis dėlto išminčius, išsakydamas priežastis, iki galo nenuvertina žmogaus triūso: „Tad suvokiau, kad žmogui nėra nieko geriau, kaip rasti pasitenkinimo sa-

„Pasižiūrėk į puikuolį! Jo dvasia nėra dora; o teisus žmogus gyvena savo tikėjimu. Turtas tikrai apgaulus; puikuoliai neiškenčia, išsižioja plačiai kaip Šeolas, nepasotinami kaip mirtis, glemžia visas tautas ir užkariauja visas gentis. ‘Vargas tam, kuris krauna, kas jam nepriklauso!’ Kiek ilgai nesiliausi kaupti daiktus, paimtus kaip užstatą? ‘Vargas tam, kuris siekia neteisėtos naudos savo namams, kraunasi aukštai lizdą, norėdamas saugiai gyventi!’ Užtraukei gėdą savo namams, išžudydamas daug tautų, ir sau užsitraukei pražūtį. Net sienų akmenys šauks ir medžio sijos joms atsilieps“ (Hab 2, 4–6b. 9–11).

Artuma 2014 m. gruodis

Didelės ir mažos kryžkelės

Mažareikšmis įsakymas? Šventasis Raštas šeimoms Visi įtikėjusieji buvo vienos širdies ir vienos sielos. Ką turėjo, nė vienas nevadino savo nuosavybe, nes jiems visa buvo bendra. Apaštalai su didžia galybe liudijo apie Viešpaties Jėzaus prisikėlimą, ir juos lydėjo malonės gausa. Tarp jų nebuvo vargšų. Kurie turėjo žemės sklypus ar namus, juos parduodavo, gautus pinigus sudėdavo prie apaštalų kojų, ir kiekvienam buvo dalijama, kiek kam reikėjo. Juozapas, apaštalų pramintas Barnabu (tai reiškia: „Paguodos sūnus“), buvo levitas, kilęs iš Kipro. Jis turėjo žemės sklypą. Tą pardavęs, atnešė pinigus ir padėjo apaštalams po kojų (Apd 4, 32–36). „Negeisk svetimo turto“ – šio įsakymo, kuris, atrodo, savyje neturi nieko dieviško, dažnai nepaisoma kaip mažareikšmio. Tačiau jis nėra menkas ir nereikšmingas, jame kalbama ne apie nuotaiką ar norą, bet apie geismą. Aistra, geismas, noras – taip pagal stiprumą ir poveikį galima pavadinti žmogaus valios, proto, jausmų susitelkimą į kokį nors dalyką. Šis susitelkimas pasižymi skirtingu asmens užvaldymo laipsniu, ir pagal tai, kiek užvaldo mintis, jausmus, valią, esame skatinami veikti, siekti pasirinktų dalykų. Aistra, geismas, noras savaime nėra blogi dalykai, nes jie būdingi asmens prigimčiai ir gali būti valdomi, sukilninami, Erlendo Bartulio nuotrauka

skatinami ar ribojami, atsižvelgiant į tai, ko siekiama. Siekti gerų, kilnių, šventų dalykų ragina net pats Dievas, skatindamas mylėti Jį kaip aukščiausią gėrį visu protu, visa siela ir visomis jėgomis. Į Dievą nukreipęs savo galias kiekvienas žmogus gali save pašventinti, o savuosius prigimtinius turtus bei talentus paversti kūrybingos ir šventos meilės priemone. Artuma 2014 m. gruodis

Šis pašventinimo darbas – tai menas ir stebuklas, sukuriamas paties žmogaus pastangų, tėvų ir kitų žmonių auklėjimo pamokų, taip pat Dievo malonės bei gerųjų dvasių pagalba. Tai leidžia žmogui atlikti neįmanomiausią užduotį – tapti šventam. Dieviškasis įsakymas negeisti svetimo turto nėra priešingas mūsų kasdienai; atvirkščiai, jis būtinas, kad kasdien rastume, kuo džiaugtis, dalytis, gėrėtis ir bendrai su kitais kurti. Kad jis būtų įgyvendinamas, pirmiausia reikia pripažinti kito nuosavybę, teises į savąjį gėrį. Visai netoli nuo mūsų (istoriškai ir teritoriškai) tebėra marksistinio socializmo ideologija, teigianti, jog tai, kas priklauso kitam, visada yra blogai. Net ir šiandienėje mūsų kultūroje dar peršama ir palaikoma nuomonė: visi yra vagys. Ji formuojama ne dėl to, kad išaiškinami nusikaltimai ar sugaunami vagys, bet dėl to, kad reikia visus pasiturinčiuosius teisti, smerkti, jų nekęsti. Neretai asmenys, kurie praleidžia daugybę laiko veltui, egoistiškai tūno atsiriboję nuo visuomenės, tampa pačiais atkakliausiais visų teisėjais. Net sunku įsivaizduot mastą šiandien visuomenėje įsismarkavusio pjudymo, kai kurstoma nuomonė visus laikyti vagimis, nusikaltėliais ir juos įtarinėti, smerkti, teisti. Taip šeimose, giminėse, bendruomenėse sėjamas susiskaldymas.

Jei kalbėtume apie mažąją kartą ir jai tenkančius šio Dievo įsakymo nevykdymo pavyzdžius, pirmiausia reikėtų nemandagiai pirštu parodyti į tai, ką ji ir taip akivaizdžiai mato: nepagarbą bendram turtui, asmens orumui, viešus pasityčiojimus iš padorumo, žmogiškumo, kuriuos kažkodėl lengvai įvardijame „humoru“, „grafičiu“, „žurnalistiniu tyrimu“ ar dar kitais įsiteisinusiais pavadinimais. Labai daug visokių bendrojo gėrio naikinimo, dergimo, šiukšlinimo formų įgavusi visuomenės kultūra tapo savotiškai nepripažįstanti kito nuosavybės, svetimo gėrio. O juk draudžiama ne tik geisti svetimo turto, bet ir naikinti artimui priklausantį gėrį. Ir čia privalu suprasti, jog turtas – ne vien daikto vertė, bet ir moralinės, kultūrinės ir kitokios vertybės, kurias žmogus sukūrė, uždirbo, teisėtai įsigijo.

Labiausiai žmones suartina bendrai kuriamas gėris ir kartu prasmingai pakelta kančia. Taip ugdomas žmogus taps socialus, skatinamas jo bendruomeniškumas, o tapdamas panašus į Kūrėją kurs bei puoselės tiek mažąją bendruomenę – šeimą, tiek ir didesnes bendruomenes – džiugias, besidalijančias meile, besirūpinančias visais jai pavestais žmonėmis, įgytais daiktais, kad visi drauge kurtume gėrį ir jį puoselėtume, kad galėtume juo kaip džiaugsmu iš Viešpaties ir žmonių gerumo dalytis vieni su kitais dėl Dievo. Tokia nuostata padės skatinti ne priešiškumą, o draugiškumą, supratingumą, pagalbą, padės ugdyti tautos vienybę. Mes, katalikai, Dievo padedami mokomės ir siekiame visų tarnystės visiems, kad bendrai kurdami gėrį, juo dalydamiesi ir džiaugdamiesi iš tikrųjų kurtume Dievo karalystę žemėje. Kun. Kęstutis K. BRILIUS MIC

Didelės ir mažos kryžkelės

Palygink ir nusivilsi Vytautė MACIUKAITĖ

„Palygink ir nusivilsi“, – teigia Jamesas Martinas SJ knygoje „Jėzuitų patarimai visiems gyvenimo atvejams“. Juk tai ir yra raktinė mintis straipsniui apie dešimtąjį Dievo įsakymą – Negeisk svetimo turto! Leidžiu sau pasiskolinti šią citatą pavadinimui, nes jis idealiai tinka mūsų, Facebook’o vartotojų, silpnybėms išryškinti. Nesmerkiu jų ir nesiekiu raginti išsiregistruoti iš šio socialinio tinklo, – neverta vandenį iš praustuvės išpilti su visu vaiku. Privalome mokėti atsirinkti, kas gera ir naudinga. Tik norėjau pasakyti, jog mums atsivėrė iki tol neregėta galimybė prisistatyti kitiems, sykiu palyginant save su kitais. Tai tinkama dirva suvešėti pavydui, o nusivylimas užprogramuotas.

Narcisizmo epocha Kodėl pradėjau būtent nuo Facebook’o? Ogi todėl, kad jis puikiausiai išryškina tam tikras mūsų savybes, kurios ir be šio socialinio tinklo egzistuotų, tik galbūt liktų ne tokios pastebimos. Savybė, kurią skatina ne tik Facebook’as, bet ir bet kuris kitas socialinis tinklas ar medijos, yra minėtasis pavydas. Turime daug draugų ir norime jiems prisistatyti iš geriausios pusės (negi kas norėtų viešai demonstruoti savo ydas, trūkumus, nesėkmes?), panašiai elgiasi ir mūsų draugai. Vieni turi šiek tiek daugiau kuklumo, kiti galbūt mažiau. Bet visiems, ypač jauniems, norisi būti pastebėtiems, palaikintiems, sulaukti kitų susižavėjimo, o galbūt slapčia kam nors sukelti pavydą. Vertiname save dėl to, kad kažkas geriau pasisekė nei kitiems, menkiname save, jeigu kitiems sekasi geriau. Šie dalykai egzistavo ir ikifeisbukiniame amžiuje, jie tikrai ne vakar gimę, antraip Dievo įsakymai nebūtų tokie seni.

Pažinimas per panašumus Esame unikalūs Dievo kūriniai, apdovanoti Kūrėjo kažkuo neįprastu, ką galbūt turime tik mes. Bet savo individualumą ir unikalumą pastebėti ir juo labiau priimti labai sunku. Tai galima pailiustruoti senovės graikų filosofo Aristotelio pavyzdžiu, kuriuo jis pristatė mūsų regimojo pasaulio pažinimo procesą. Kaip žinome, visa, kas materialu, egzistuoja kaip vienis ir daugis. Tarkim, miškas susideda iš daug medžių. Pavieniai medžiai, nors ir skirtingi, tarpusavyje turi daug bendro, dėl šių bendrų savybių juos priskiriame medžių klasei. Kartu augančią

medžių grupę vadiname mišku. Taigi Aristotelis aiškino, kad pavienius daiktus pažįstame per jų bendrybę. Iš pradžių matome, tarkim, vieną, antrą, trečią beržą, o tik paskui priskiriame juos vienai beržų klasei, atsižvelgdami į bendras savybes ir ignoruodami skirtumus (pvz., aukštį, kamieno plotį, augimo vietą). Taigi visa, kas mums regima, dėliojame į stalčiukus, visa, ką mąstome, skirstome į kategorijas.

Noras pritapti Gal kas nors paklaus, kam visa tai pasakoti ir kam taip plačiai užsimoti? Išties viskas nėra taip sudėtinga, supratus, koks šito pasakojimo tikslas. Pasakytina, jog kai kurie daiktai yra vertingi dėl savo retumo (pvz., brangakmeniai, brangieji metalai ir pan.), bet neretai pasitaiko tokių, kurie įgauna vertę ar net apskritai tampa pastebimi, kai kartojasi. Tai dažnai susiję su žmonių gamybos produktais, pvz., įvairiomis madomis. Žmonės naudoja savo gaminius ne vien tam, kad išsiskirtų, bet kad ir priklausytų tam tikrai grupei, sluoksniui, epochai. Jie trokšta turėti tuos pačius daiktus kaip kažkas kitas, gyventi ir mąstyti kaip dauguma... Kai toks esi, tampi populiarus, būni priimamas, esi „įskaitomas“, „užregistruojamas“ kitų, esi laikomas „savu“. Tai puikiai išreiškia posakis: „Jei nesi Facebook’e, vadinasi, neegzistuoji!“

Priklausymas ir atsiribojimas Ne paslaptis, jog, nematydami savęs be veidrodžio, pirmiausia atkreipiame dėmesį į kitus. Matome, ką kiti turi, kaip gyvena, ir mėgdžiojame arba būname pamėgdžiojami. Ir tai nestebina. Juk nesame pavienės kosmoso būtybės, nieko bendro neturinčios vienos su kitomis, ar monados, visiškai atskirtos vienos nuo kitų, – esame vienos žmonijos atstovai, nežiūrint rasės, tikėjimo, papročių ir civilizacijos išsivystymo skirtumų. Pamėgdžiojimas – tai įgimta ir tikrai ne neigiama savybė. Jei jos neturėtume, Artuma 2014 m. gruodis

Didelės ir mažos kryžkelės

visiškai negebėtume kalbėti ir netgi būti žmonėmis. Todėl ne visiškai galima sutikti su vokiečių filosofu Martinu Heideggeriu, kuris savo pagrindiniame veikale „Būtis ir laikas“ kritikavo bet kokį žmogaus norą elgtis kaip kiti ir trokšti būti beveidžiu pilkos masės atstovu. Juk kaip tik tie, kurie dirbtinai siekia išsiskirti, ypač savo išore, lygiai taip pat greitai tampa kokios nors grupuotės dalimi, kaip ir tie, kurie deda visas pastangas, kad tik liktų nepastebėti. Apgailėtina, bet originalumo besivaikantieji visuomet pasmerkti paskęsti Būtent tiems, didesnėse ar mažesnėse kurie save perdėtai grupėse, nes greitai būna siekia išreikšti tik pamėgdžioti.

per išorinius, už pinigus įsigyjamus dalykus, ir yra skirtas paskutinis Dievo įsakymas.

Kristinos Šmukštytės nuotraukos

Jau turime tai, ko siekiame

Nieko blogo, jeigu save pažįstame, suvokiame ir pajaučiame per kitus. Matydami kitus, matome, kas mumyse yra vertingo ir ką mums dar vertėtų puoselėti, auginti. Žinome, jog sveika konkurencija skatina vystymąsi ir tobulėjimą. Bet reikia vengti dviejų kraštutinumų: noro būti kaip kiti ir noro būti visiškai kitokiems nei visi. Kodėl? Ogi todėl, kad mes ir taip turime savybių, kurios mus vienija su kitais, ir turime tokių, kurios būdingos tik mums arba mažai daliai žmonių. Žmogus pamiršo, kad ne jis yra Visatos centras, o gerovės ir laimės reikia siekti ne vien sau. Jis juk yra tik nedidelė žmonijos dalelė, kuriai turėtų būti gera, kai gera aplinkiniams, kurią pripildytų džiaugsmas dėl kitų džiaugsmo. Bet kažkodėl žmogaus prigimtis labiau linkusi susitelkti ne į teigiamus, bet į neigiamus gyvenimo aspektus arba netgi ir teigiamus dalykus apversti aukštyn kojomis ir neigiamai interpretuoti. Matome vien tik tai, kiek gero turi kiti ir ko taip trūksta mums. Paradoksalu, bet kuo daugiau turime, tuo ryškiau mums prieš akis iškyla tariamas mūsų nepriteklius. Čia ir susidaro tinkama terpė pavydui kilti – kuo daugiau lyginamės su kitais, tuo liūdniau darosi.

Pavydo kilmė Lietuvoje žmonės yra galbūt labiau linkę susitapatinti su kitais ir bijoti būti savimi, nei nori išsiskirti. (Nepraėjo be pėdsakų 50 komunizmo metų.) Būtent tiems, kurie priklausomybę arba individualumą perdėtai siekia išreikšti tik per išorinius, už pinigus įsigyjamus dalykus, ir yra skirtas paskutinis Dievo įsakymas. Didesnį ar mažesnį polinkį būti priimtiems, mylimiems turime visi, o kai kurie to pripažinimo siekia išskirtinai per savo išorę. Artuma 2014 m. gruodis

Vieni pasidaro tokią pačią šukuoseną ar įsigyja drabužius kaip populiarių žmonių, kiti perkasi tokį patį ar dar didesnį automobilį nei kaimyno, treti tvarkosi namus, sodus, nes jų draugai susitvarkė. Dvasingesni galbūt pavydi kitiems jų talentų, sugebėjimų, energijos, sveikatos, sėkmės ir pan. Kol pavydas dėl šių išorinių dalykų netampa pagrindiniu gyvenimo varikliu, neužvaldo minčių ir netampa vieninteliais savivertę palaikančiais šaltiniais, tol galima kalbėti apie sveiką konkurenciją. Bet ir šis, kaip bet kuris kitas polinkis gali apsėsti žmogų ir tapti nepriklausomas nuo jo valios.

Sunkumas priimti save Kaip minėjau, viską, taip pat ir patys save, pažįstame per panašumus, todėl natūralu, kad jų siekiame. Vis dėlto šis siekis, kai veda į savęs praradimą, peržengia normos ribas. Juk lygiai taip pat natūralu ir normalu, kad esame skirtingi. Skirtumai mums nemalonūs, nes jie atskiria mus nuo kitų, veda į vienatvę, kuri yra kančia. Būdami kitokie, tampame nepriimtini, ir patys neretai nekenčiame ar mažų mažiausiai nesuprantame tų, kurie kitaip nei mes atrodo, mąsto ir elgiasi. Būdami kitokie, priimdami save kaip unikalias būtybes, turėsime nusiteikti atmetimui ir vienatvei. Būti savimi, atsisakant troškimo būti kaip visi ir sykiu patogaus, jaukaus gyvenimo, reikia daug drąsos. Ne tas drąsus, kuris sugeba užlipti ant scenos ir garsiai parėkauti, parašyti šokiruojančią knygą ar amoralų straipsnį. Atvirkščiai, tas labiausiai tampa savimi, kuris priima kitų atmetimą, apkabina savo vienatvę, tiesiai žvelgia į savo skurdą ir nuodėmingumą. Būtent taip elgėsi šventieji. Jie ne tik palikdavo savo turtus, artimuosius, neretai tėvynę, bet ir melsdavo Dievą, kad jų nekęstų net artimiausi bendražygiai.

Žvelgiant į gyvenimą šventųjų akimis, labiausiai išryškėja turto ir ypač svetimo turto geidimo menkystė. Iš šio geidimo kyla vagystės, žmogžudystės, o svarbiausia – savęs praradimas. Juk kaip tik būtent tie, kurie atsisakė daiktų ir sykiu kitų žmonių vertinimo pagal išorę, labiausiai tampa savimi. O tapę savimi, tampa išties kitų žmonių mylimi, nes juos myli dėl to, kas jie yra, o ne dėl to, ką jie turi. Maža to, šį Dievo įsakymą galima susieti ne tik su įspėjimu nesiekti meilės ir laimės sau vien daiktais, bet ir mylėti tuos, kurie tos meilės, žmogiškai mąstant, tarsi nenusipelno. Tai Kristus paskelbė savo priešų (tų, kurie mums nemalonūs, kurie mums trukdo, mus kankina ir mūsų nesupranta, kuriems mes svetimi ir nepakenčiami) meilės įsakyme.

Didelės ir mažos kryžkelės

Turto dalybos ir palikimas Kodėl „negeisk svetimo turto“? Juk galėtų būti nenorėk! Sutikite – skamba paprasčiau, aiškiau... Su žodžiu „nenorėk“ galime lengviau tvarkytis, per dieną jį pavartojame daug kartų: šiandien noriu, ryt nebe; panorėsiu ir nustosiu; gal vėliau norėsiu. Žodis „noriu“ toks nepavojingas, kad dažnai į jį net dėmesio nekreipiame, ypač jei tai mūsų vaikų ar sutuoktinio norai... O štai geismas nepavaldus mūsų protui. Žodis „geisti“ apskritai vartojamas retai, kasdienei mūsų kalbai jis per stiprus. Tačiau geidžiame daug ko: svetimo žmogaus, jo turtų... Bet kartais ir mums priklausantis turtas išlenda per pakaušį. Taip nutiko mano draugei. Palaidojusi mamą po kurio laiko gavo pranešimą, kad yra įsiskolinusi už butą, kuriame gyveno jos mama ir brolis, nevengiantis stikliuko. Po mamos mirties į tą butą ji kojos nebuvo įkėlusi. Pasirodo, pusė buto priklauso jai, ir už brolio skolas ji privalo mokėti. Tai ką daryti? Kaip atskirti savą turtą nuo svetimo? Pagaliau, kaip palikti turtą po mirties, kad likę gyvi nesusipyktų? Jau daugelį šimtmečių žmonės nesugalvojo nieko geriau, kaip rašyti testamentus (be abejo, ir tai negarantuoja, kad likę paveldėtojai nesusipyks). Tad apie palikimą ir turto dalybas paklausinėjome notarę Dalytę KRIKŠTOLAITYTĘ. Ar populiaru mūsų šalyje rašyti testamentus? Nelabai. Lietuvoje per metus patvirtinama 22–23 tūkst. testamentų. Tai nedaug. Dažniausiai testamentus tvirtina pagyvenę žmonės arba gyvenantys antroje ar trečioje santuokoje. Pastaruoju metu pastebima, kad ir jaunesni tuo ima rūpintis. Ar testamentas galioja tik tuomet, kai jį patvirtina notaras? Testamentai yra dviejų rūšių – oficialūs, patvirtinti notaro arba Lietuvos Respublikos konsulinio pareigūno atitinkamoje valstybėje, ir asmeniniai, parašyti savo ranka. Ar asmeniniam testamentui būtini liudininkų parašai? Ne. Tik svarbu, kad testamentas būtų parašytas paties testatoriaus (žmogaus, kuris sudaro testamentą ir palieka savo

turtą) ranka, jokiu būdu nespausdintas. Tačiau tokių testamentų rašyti nepatarčiau, nes dažniausiai nėra galimybės jų įvykdyti dėl įvairių neaiškumų ir tuomet reikia kreiptis į teismą. Ar reikia testamente paaiškinti savo paskutinę valią? Ne, bet galima palikti paaiškinamąjį laišką ir jį pridėti prie testamento ar palikti ten, kur paveldėtojai galėtų jį rasti. Tarkim, sūnų išleidom į mokslus, padėjom įsigyti butą, tai dabar namą paliekam dukrai, kuri mus palaidos ir t. t. Tokie laiškai padėtų išvengti pykčių ir gerbti paskutinę valią. Bet, pabrėžiu, testamentas yra vienašalis sandoris, ir testatorius gali savo turtą palikti kam nori, net svetimiems žmonėms ar įvairioms organizacijoms. Ar galima pasitarti su notaru rašant testamentą? Galima ir ne kartą, ir ne tik su notaru, bet ir su advokatu ar kitais teisininkais. Tik liūdna, kai žmogus negali pasitarti su artimaisiais, nes bijo, kad susipyks, kad gali keršyti ar priversti pakeisti testamentą. Ar galima testamente iškelti kokias nors sąlygas? Pvz., kad po mano mirties likęs sutuoktinis daugiau nevestų arba kad sūnus gaus palikimą tik tuomet, kai baigs universitetą? Testatorius įpėdinį ar testamentinės išskirtinės gavėją gali paskirti nurodydamas sąlygą ar sąlygas, kurias jis privalo vykdyti, kad galėtų paveldėti. Negalioja neteisėtos sąlygos ir sąlygos, prieštaraujančios visuomenės papročiams arba neatitinkančios moralės normų. Pvz., galima pageidauti, kad turtu disponuotų tik sulaukus 18 metų, bet negalima reikalauti, jog baigtų universitetą, nes paveldėtojas to universiteto gali apskritai niekada nebaigti.

Ar notaras turi teisę netvirtinti testamento? Taip. Testamentą gali sudaryti tik veiksnus žmogus. Jeigu notaras nėra įsitikinęs testatoriaus veiksnumu, testamento netvirtina. Taip pat netvirtinamas testamentas, jeigu testatorius yra neblaivus ar pan. Ar žmogus, sudaręs testamentą, gali jį keisti ? Gali keisti, kiek nori kartų. Ypač tai būdinga vienišiems žmonėms. Mano praktikoje yra tokių testatorių, kurie keičia testamentą beveik kas mėnesį. Visada galioja paskutinis testamentas. Gyvenime visaip atsitinka. Jei miršta jaunas žmogus, kurio tėvai dar gyvi, ar likusiems tėvams priklauso dalis mirusiojo turto? Jeigu bus paliktas testamentas, kuriame kažkoks turtas paliekamas tėvams, tuomet taip. Jeigu testamento nėra, mirusiojo turtą pirmiausia paveldi pirmos eilės paveldėtojai – sutuoktinis ir vaikai. Dėkoju už pokalbį ir linkiu stiprybės Jūsų sunkiame darbe!

Taigi „Negeisk svetimo turto.“ Betgi svetimo man ir nereikia! Tik ar šis turtas iš tikrųjų man svetimas? Gal tik kokiu neteisingu ar neleistinu būdu atsidūrė kitų rankose?.. Keista – paprastai tai, ko geidžiame, nėra leistina ir dažniausiai mums nepriklauso, o to, kas legalu arba mums priklauso (ar manome, kad mums priklauso), niekada negeidžiame! Užtat tai, kas mums nepriklauso, dažniausiai priklauso kam nors kitam. Argi ne?

Notarę kalbino ir straipsnį parengė Zita VOBOLIENĖ

Artuma 2014 m. gruodis

Didelės ir mažos kryžkelės

Valdiška sąžinė Tomas DVYNYS

Esu piktas, pavargęs ir bizniukas stringa... reikia nueiti išpažinties. Gal padės. Bandau pasikartoti Dešimt Dievo įsakymų. Pradedu. Pirmasis – Neturėk kitų dievų... – čia viskas puiku, šaunuolis! Netark Dievo vardo be reikalo – prasti popieriai... Švęsk sekmadienį – dirbau... Nežudyk – ačiū Dievui, nenusidėjau... Devintasis – Negeisk svetimos moters – beveik nenusidėjau! Na, ir liko... – koks ten tas paskutinis? Negeisk svetimo turto! Sudėtingas reikalas...

Vido Venslovaičio nuotrauka

Po universitetinių studijų prieš gerus du dešimtmečius stačia galva įpuoliau į verslą. Steigiau įmones, kūriau darbo vietas, gaminome, prekiavome, vienžo – sukausi... Kartais pasisekdavo, kartais ne. Bet kokiu atveju sekėsi geriau, nei teigia verslo klasika, kad tik viena veikla iš dešimties būna sėkminga. Kaip žinoma, nėra verslininkų, kurie nesusiduria su valdiškais slenksčiais. Kas tyko peržengus – žinome daugelis: jei užėjome pirmą kartą, dažniausia sutinkame tiriamą žvilgsnį, panašiai kaip gražuolės manekenės pirminėje atrankoje. Po to mums išvardijamas sąrašas įvairių problemų, dėl kurių turėtume įjungti atbulinės eigos bėgį, pavožti valdiškas duris iš kitos pusės ir džiaugtis, lyg net ir nebuvome užėję. Nesąmonė – paprieštarausite, būna, kad lydi sėkmė. Būna, sutinku, panašiai kaip loterijoje – po tiražo džiaugiamės, jog tik vieną bilietą nusipirkome, nes kitus savo pinigus išgelbėjome. Bet antai prieš keletą metų teko garbė (gal sėkmė, o gal nelaimė?!) pabuvoti anapus... Turiu omenyje – valstybės tarnautojo kailyje. Patirtis įdomi. Tai kontroliuojanti valstybės institucija. Išties net nelabai svarbu, kuri konkrečiai, nes situacija neturi esminių skirtumų. „Geroji“ žinia ta, kad tapę tokios institucijos tarnautoju tikrai ne veltui eisite išpažinties. Yra ir „blogoji“ žinia – jūsų šansai tapti tuo tarnautoju yra panašūs į galimybę laimėti aukso puodus loterijoje. Jeigu neturite pakankamo svorio užtarėjų... Aš tokių radau politinės partijos branduolyje. Kai „mano klausimas“ buvo „paderintas“ – be vargo laimėjau konkursus valstybės tarnautojo pareigoms užimti. Toliau dar gražiau. Tokioje tarnyboje atsiveria juodas nuodėmių ir gundymų liūnas. Iš vienos pusės – pagautieji LR teisės aktų pažeidėjai šelmiškai šypsosi, merkia akį ir siūlo visokias žemiškas malones; iš kitos pusės – aukšti valdiškos kontoros cerberiai įtariai stebi, kuo užsiimi, liaudiškai tariant, domisi, „kiek turi ir ką galvoji“. Mat pažangu yra pusę gautos juodosios „malonės“ siųsti aukštyn, vadinamąja „valdžios vertikale“; užlipusi pakankamai aukštai toji malonė auga ir veši, gali keisti savo formas, tapti įvairiomis įtakomis, privalomai surenkamais balsais rinkimuose, įgauti įvairiausius gerų idėjų ar Artuma 2014 m. gruodis

menamo gėrio pavidalus. Tik šio reiškinio esmė nesikeičia, ji lieka juoda mazuto pekla. Jei laikausi mūsų Dievo įsakymų Negeisk svetimo turto, Nekalbėk netiesos, Nevok, mano, kaip Lietuvos valstybės tarnautojo, darbinis gyvenimas ilgainiui subjūra tarsi lapkričio oras. Toje sistemoje egzistuoja sava sąžiningų žmonių atmetimo sistema. Aukštiesiems vadams vis labiau kyla noras sutankinti mano darbotvarkę, griežčiau vertinti įvairius mano nusižengimus, įdėmiau skaičiuoti mano darbo sekundes. Ir visa tai griežtai laikantis mylimos Tėvynės teisės aktų. Dažnas pilietis palūžta. Sekmadienį nuėjęs prie klausyklos išpažįstu nuodėmes, paskui atsiprašau: „Atleisk, Viešpatie, daugiau nepajėgiu atsispirti gundymui, nusidėsiu Tavo įsakymams...“ Dievas išklauso ir turbūt tyliai patraukia nuo manęs savo ranką, kuri tarsi bažnyčios kupolas virš galvos saugojo ir dengė nuo nelaimės... Jei teko kristi nuo kopėčių, kiekvienas supratome: suklydau, tuoj bus smūgis, teks už klaidą sumokėti tam tikrą kainą. Jei apgavome savo artimą, atpildas ateina vėliau. Nusidėjus dešimtajam Dievo įsakymui nepatogumų dažnai iškart nepajuntam; kas gi čia baisaus – pagavo pavydas, pagalvojau, kad verčiau aš turėčiau jo gėrybes, nes jis nežino, ką su jomis daryti, be to, jis „runkelis“. Per laiką imi nejusti, nebesuprasti to ryšio tarp priežasties ir pasekmės. Tačiau nėra tokios nuodėmės, kuri neturėtų pasekmių. Kitaip nebus – ateis ta valanda, tai tik laiko klausimas. Ir tuomet, kai stovėsime prie Slenksčio, mūsų visai nebedžiugins įgyti žemiški turtai ir titulai. Geroji žinia yra visada. Prisimenate: „...melsk už mus, nusidėjėlius, dabar ir mūsų mirties valandą“. Tad galime ir privalome taisytis, kad ir ką anksčiau būtume padarę: nuo dabar iki kol išmuš toji mano valanda. Laiko – pakakamai.

P. S. Viena tik noriu pabrėžti, jog didelę klaidą daro tūlas tautietis, kai bado pirštu į mūsų valstybės tarnautojus ar Seimo narius ir konstatuoja: „Visi jie – vagys!“ Patikėkit, tikrai ne visi. (Nors aš ten jau kuris laikas nebedirbu.)

Didelės ir mažos kryžkelės

TURĖTI apsčiai nieko NETURINT Vaida SPANGELEVIČIŪTĖ-KNEIŽIENĖ

Kaip suprasti Dievo pažadą „aš duosiu Jums gyvenimo apsčiai“, kai kartais neaišku, kaip sulaukti kito mėnesio atlyginimo, kaip būti saugiam ir džiaugtis tuo, ką turi, negeidžiant svetimo turto, svetimų dovanų, svetimo saugumo, svetimo Dievo įvaizdžio? Ir netgi – kaip mylėti neturint, nesisavinant kito žmogaus, kito požiūrio ar kito turto? Šiame straipsnyje kviečiu pažvelgti į savo širdį ir į tai, kas ją suvaržo ir įkalina.

Visavertis gyvenimas, ori senatvė, turėti visko apsčiai... Sąmoningai ar ne, visi ieškome geresnio atlyginimo, patikimesnės darbo vietos, didesnio pripažinimo ir įvertinimo, daugiau mumis besigėrinčių žmonių. Popiežius Pranciškus apaštališkajame paraginime Evangelii gaudium („Evangelijos džiaugsmas“) sako: „Šiandien galima matyti, kad daug pastoracijos darbuotojų, įskaitant pašvęstuosius asmenis, perdėtai rūpinasi savo asmeninėmis autonomijos bei atvangos erdvėmis, o tai savo užduotis verčia išgyventi kaip gyvenimo priedėlį, tarsi tai nebūtų tapatybės dalis. Sykiu dvasinis gyvenimas painiojamas su kai kuriais religiniais momentais, kurie teikia tam tikrą paguodą, tačiau neskatina susitikti su kitais, įsipareigoti pasaulyje, karštai evangelizuoti“ (78). Pradėjusi dirbti bažnytinėje erdvėje ne kartą sulaukiau giminių ar bičiulių klausimų: „O kada pradėsi dirbti ‘normalų darbą’? Kai suaugsi, ateisi pas mus paprašyti ‘normalaus darbo’.“ Šie klausimai ir žmogiški poreikiai priverčia susimąstyti, ieškoti autoritetų ir pavyzdžių, savo gyvenimą paaukojusių Dievui, visiškai neieškojusių sau naudos. Jų ir šiandien apstu, tik kartais patogiau negalvoti, kad žmonės taip gyvena. Nors, kaip teigia popiežius Pranciškus, „daugelis pastoracijos darbuotojų, nors jie ir meldžiasi, įgyja nevisavertiškumo kompleksą, verčiantį juos reliatyvizuoti ar slėpti savo krikščioniškąją tapatybę bei įsitikinimus. Taip atsiranda ydingas ratas, nes tada jie nėra laimingi dėl to, ką daro, nesusitapatina su evangelizacine misija, o tai silpnina įsipareigojimą. Galop misijos džiaugsmą jie uždusina savotiška manija būti kaip visi

ir turėti tai, ką turi ir kiti. Tada užduotis evangelizuoti tampa priverstinė ir jai skiriama mažai pastangų bei labai nedaug laiko“ (EG, 79). Ar socialinio saugumo troškimas neuždaro širdies giliausiems mūsų troškimams – būti laisvam, naudoti Dievo duotas dovanas, atrasti darbo sritį, kurioje širdis džiūgautų matydama prasmę, ir dirbti taip, kad dienų saulėlydyje ištartume „buvo verta gyventi“?

Finansinis stabilumas Būti kaip visi, turėti, ką turi visi – tai kiekvienam iš mūsų primetami stereotipai. Jei mūsų širdis nebudi, joje mažėja tarnystės nuostata, atsiranda saugumo troškimas, dažnai mažinantis pasitikėjimą Dievu. Konferencijoje Vatikane apie naująją evangelizaciją vienas vyskupas drąsiai perspėjo sielovadininkus: „Kai įsikimbi į bet kokį saugumą – finansinį ar socialinį – prarandi evangelizuojančią širdį.“ Tad trokštantis atsiliepti į Dievo

Įsikibimas į meilę

Vido Venslovaičio nuotrauka

Socialinis saugumas

kvietimą skelbti Gerąją naujieną niekada neturės kito saugumo, tik Jame, kuris pažadėjo gyvenimo apsčiai. Pažįstu šeimų, savo gyvenimą paaukojusių evangelizacijai. Olando Harmo šeimoje penki vaikai; po įvairiausių misijų skirtingose šalyse, atsakomybės už jaunimo sielovadą Olandijos Vyskupų Konferencijoje jiedu su žmona išgyveno troškimą tarnauti vaikams, įkūrė organizaciją „KISI-God’s“. Lankydamiesi parapijose buria vaikus į menines programas, per tai dalydamiesi tikėjimu ir su jų tėveliais. Jų šeima gyvena iš žmonių aukų. Pasak Harmo, ši tarnystė pripildo širdį evangelinio džiaugsmo, teikia nuostabią patirtį gyventi visiškai pasitikint Dievu, kad Jis duos visko apsčiai: jau keletą metų šeimoje netrūksta nei finansų, nei tikro džiaugsmo. „Kai vidinis gyvenimas apsiriboja vien savais interesais, nebelieka vietos kitiems, nebeįsileidžiami vargšai, nebegirdimas Dievo balsas, nebejuntamas malonus jo meilės džiaugsmas, išblėsta entuziazmas daryti gera“ (EG, 2). Kaip naudoti pinigus ir mylėti žmones, neįsikimbant, negeidžiant daugiau, nei tau patikėta, bet dalijantis su kitais, nes, anot šv. Jono Auksaburnio, „nesidalyti savo turtais su vargšais reiškia vogti ir atimti iš jų gyvenimą“? Vargšų mūsų aplinkoje netrūksta, ir nebūtinai tik fiziškai alkstančių, bet elgetaujančių laiko, dėmesio, meilės...

Dažnai tenka išgirsti: „Jei jausčiausi mylimas ir mylėčiau, viskas būtų kitaip, aš būčiau kitoks.“ Taip įsikibdami į meilę, padarome ją tikslu ir nuosavybe, o ne priemone keliauti į amžinybę su tau patikėtu žmogumi. Bičiulio iš Slovakijos žmona pasakojo, kaip pasipiršo jai mylimasis: „Ar sutiktum tekėti už manęs, nes tu esi tinkamas žmogus, su kuriuo galėčiau eiti Dievo link?“ Iš pradžių ji Artuma 2014 m. gruodis

Didelės ir mažos kryžkelės

apstulbo: „O kur romantika, kur žodžiai, kad be tavęs negaliu gyventi?..“ Tačiau tai gili tiesa. Juk mūsų tikslas – gyventi taip, kad pasiektume amžinybę, o šeima yra ne tik dėl savęs, bet ir tarnystės bendruomenei sakramentas. Tad ką daryti, kad po meilės sąvoka nesislėptų egoistiškas troškimas „turėti“ tą, kuris dėl tavęs lėktų tūkstančius kilometrų tik tau pamojus, kuris būtų tada, kai tau reikės (ir gal nebūtų, kai to nenorėsi), ir ar tokiu troškimu neįkaliname savo širdies ne gyventi šia diena, bet desperatiškai ieškoti, kas užpildytų širdies tuštumą? Žmogus sukurtas mylėti, tad meilė – teisėtas poreikis. Tačiau ar kartais jis nebūna vartotojiškas – „tu man, aš tau“? Tada Dievas lieka vienas, kad netrukdytų man mylėti ar... turėti. Dievas, kuris yra meilė, buvo apleistas ir paliktas. Kai Jis mirė ant kryžiaus, kai nuo Jo pabėgo beveik visi, kai Jis atrodė silpnas, kai aplinkinius kaustė baimė ir nežinia, prie kryžiaus stovėjo Marija. Gal tikroji meilė ir yra būti, kai visi pabėga ar nusigręžia, būti su tuo, kuris atrodo šlykščiai, bet myli ir ta meilė yra tikra, ne iš išskaičiavimo turėti, bet mylėti. Mylėti nesisavinant, nepavydint, nereikalaujant, mylėti dovanojant kitam gyvenimą, net jei reikėtų už tą žmogų atiduoti gyvybę, – tokia meilė ateina tik iš Dievo, kuris yra meilė. „Niekas negali iš mūsų atimti šios begalinės ir nepajudinamos meilės suteikto kilnumo. Savo švelnumu, kuris niekada nenuvilia ir visada sugrąžina džiaugsmą, jis įgalina mus pakelti galvą ir pradėti iš naujo“ (EG, 3). Prieš mėnesį tėvas Severinas „Artumoje“ minėjo, kad pirmiausia ateina įsimylėjimas, tada kančia ir tik po jos meilė. Gal kančia ir išmoko širdies neturto – mylėti dovanojant, o ne reikalaujant, mylėti suteikiant saugumą, o ne tik reikalaujant jo, mylėti iškėlus galvą!

Gal tai ir yra širdies neturtas, į kurį mus kviečia Viešpats; neturtas, kuris veda į pasitikėjimą Dievu, o ne tik savimi, kuris padaro mus tik turtingesnius ir labiau besidžiaugiančius Jo dovanotu Gyvenimu. Tad drąsos!

Artuma 2014 m. gruodis

Žinia iš Norvegijos Martynas VASILIAUSKAS, Seimo kontrolierių įstaigos vyr. patarėjas

Kartą viena bičiulė, auginanti tris vaikus, ištarė: „Esu labai prisirišusi prie savo vaikų. Neįsivaizduoju, kaip išgyvenčiau, jeigu Viešpats kurį nors iš jų paimtų.“ O jei vaikus paima kiti žmonės?..

Negeri tėvai? Dirbu institucijoje, kurios vienas iš pagrindinių tikslų – ginti žmogaus teises ir laisves. Neseniai su oficialiu vizitu viešėjau Norvegijoje ir buvau susitikęs su Norvegijos parlamento ombudsmeno, Lygių galimybių ombudsmeno ir Vaikų ombudsmeno institucijų atstovais (Lietuvoje ombudsmenai žinomi kontrolierių vardu). Susitikimas su Norvegijos Vaikų ombudsmeno pavaduotoju sukėlė daugybę minčių apie tam tikrą teisių pusiausvyrą: kiek teisių į vaikus turime mes, jų tėvai, kiek teisių turi patys vaikai ir galų gale kiek teisių į mūsų vaikus turi visuomenė. Apie Norvegiją viešojoje erdvėje vis sklando žinios: Vaikas paimtas iš tėvų ir atiduotas globėjams, nes tėvai ant jo šaukė... Vaikas paimtas iš tėvų ir atiduotas globėjams, nes mama, ruošdama šeimai vakarienę, apsižiūrėjo, kad baigėsi druska ir nubėgo pas kaimynę pasiskolinti, o vaikas tuo metu miegojo... Vaikas paimtas iš tėvų ir atiduotas globėjams, nes draugo gimtadienyje per daug valgė... Nejučiom pabandai minėtose situacijose įsivaizduoti save ir savo vaikus. Kam gi nepasitaikė pakelti balsą prieš vaiką, prieš tai galbūt tūkstantį kartų susivaldžius?.. Kam gi nepasitaikė iš tiesų trumpam nubėgti pas kaimynus kažko pasiskolinti, palikus vaikus miegančius ar žaidžiančius, prieš tai galbūt šimtą kartų šios minties atsisakius?.. Po to spurdančia širdimi skuosti atgal, tikintis, kad vaikelis neprabudo, nepasigedo... Turbūt ne vienam skaitytojui kraujas užverda, pagalvojus, kad štai po tokio atsitikimo užeis vaikų gerovės specialistai ir lyg niekur nieko mano vaiką išsives. Negrąžinamai. Žinoma, prieš tai paaiškinę, kokios yra vaiko teisės ir kad jos buvo pažeistos. Ir kad aš nelabai tinku būti tėvu ar motina...

Kas iš tiesų atsakingas už vaikus? Ar iš tiesų tokie dalykai vyksta? Deja, taip. Norvegija žinoma savo novatorišku požiūriu į vaikų auklėjimą, į vaikų ir tėvų santykius, į vaikų teises... Žinoma tiek, kad Norvegijos pareigūnams tenka nuolat aiškintis šioje šalyje reziduojantiems ambasadoriams. Norvegijos Vaikų ombudsmeno veiklos pristatymas pradedamas trumpu animaciniu filmuku vaikams (http://barneombudet.no/). Filmukas patraukiantis, tačiau iš karto ausys pagauna keletą įdomesnių sakinių, skirtų vaikams: „Jūs turite teisę į privatumą, o Jūsų pa-

Didelės ir mažos kryžkelės

Tikrasis smurtas prieš vaikus Susitikimas vyksta toliau. Rodoma gražiai besišypsančio septynmečio nuotrauka, daryta rugsėjo 1-ąją. Berniukas su pasitikėjimu ir viltimi žvelgia į naują gyvenimo etapą. Toliau – to paties berniuko nuotrauka po kelerių metų. Iš jos matyti, kad kažkas pasikeitė: akyse nebėra džiaugsmo, atsiradusi tarsi kažkokia baimė, susigūžimas. Tuomet sužinau, kad praėjus keliems mėnesiams po šios nuotraukos padarymo berniukas rastas negyvas savo kambaryje. Galvoje didelė žaizda. Policijos nuomone, nelaimingas atsitikimas – nukrito nuo laiptų. Tyrimas nutraukiamas. Tačiau Vaikų ombudsmeno ir nevyriausybinių organizacijų nuomonė kita: smurtas šeimoje. Tyrimas atnaujinamas ir berniuko tėvas nuteisiamas už žmogžudystę, o motina už tai, kad neužkirto tam kelio. Šios istorijos išvada tokia: turiu padaryti viską, kad užkirsčiau kelią tokiems dalykams. Tai skiepijama kiekvienam norvegui ir kiekvienas norvegas tai stengiasi nuoširdžiai daryti. Užkirsti kelią – bet kokiam galimam pavojui, bet kokiam galimam smurtui, bet kokiam žalingų įpročių perdavimui, bet kokiam bereikalingam tėvų autoriteto rodymui. Taigi jeigu matau nors menkiausią smurto prieš vaiką arba vaiko nepriežiūros galimybę, nedelsdamas turiu apie tai pranešti atsakingoms institucijoms. O šios sąžiningai reaguoja į kiekvieną pranešimą ir imasi visų atsargumo priemonių, kad tokie tėvai su savo vaikais daugiau nebesusitiktų. Klausiu, o kaip dėl tėvų pareigos auklėti savo vaikus? Kaip dėl vaikų pareigų? Ar vaikai turi tik teises, o bet kokios jiems nustatomos pareigos galėtų būti laikomos

smurtu? Susidaro įspūdis, kad mano klausimų ombudsmeno pavaduotojas arba nesupranta, arba nenori suprasti. Užuot atsakęs, man pasakoja apie draudimą vaikus apipjaustyti be jų sutikimo. Žinome, kad tai judėjų tikėjimo dalis, tarsi Krikštas krikščioniui. Tačiau Norvegijoje norima uždrausti vaikų apipjaustymą, nebent jie su tuo sutinka. Klausiu, o kaip dėl Krikšto, gal ir dėl jo bus pradėta reikalauti vaikų sutikimo? Man atsakoma, kad apipjaustymas neatitaisomas, o Krikštas gali būti atšauktas... Domiuosi, kas turi įvykti, kad vaikas iš tėvų būtų paimtas. Atsakymas paprastas: draudžiamas bet kokio pobūdžio smurtas prieš vaikus. Jeigu tėvai smurtauja, vaikas bus atimtas. Paprasta ir aišku. Nejučiom pagalvoju, ar paliepimas vaikui eiti ruošti namų darbus kartais nebus priskirtas prie psichologinio smurto?.. Mes visi, tiek tėvai, tiek įvairios nevyriausybinės organizacijos ir įstaigos, rūpinamės vaikais. Mums labai svarbu, kad jie būtų saugūs, laimingi, mylimi, aprūpinti... Tačiau ar pagalvojame, kaip jaučiasi patys vaikai? Ką išgyvena vaikas, staiga atskirtas nuo tėvų ir atsidūręs svetimoje aplinkoje? Ar taip padedame vaikui? Ar jį apsaugome? Ar tai nėra trauma visam gyvenimui ir didesnis bei sunkiau atitaisomas smurtas? Norvegijoje laikomasi pozicijos, kad vaikai visų pirma auginami visuomenei. Visuomenei reikia vaikų, nepatyrusių smurto, nepripratintų prie žalingų įpročių, savarankiškai ir objektyviai mąstančių. Pagalvokime: gal iš tiesų būtume laimingesni, paslaugesni kitam, bendruomeniškesni, daugiau šypsotumėmės, mums labiau rūpėtų kiti ir valstybė, jeigu nebūtume patyrę smurto?..

Yevgeny Salnikov nuotrauka

žiūros turi būti gerbiamos, nežiūrint, kiek Jums metų“; „Visi vaikai turi teisę pasisakyti juos liečiančiais klausimais“; „Galbūt Jūsų tėvai turi nemažai problemų rūpindamiesi savimi“. Tokiais ir panašiais žodžiais tarsi nepastebimai naikinama riba tarp vaikų teisių ir tėvų atsakomybės. Tėvai tarsi paliekami nuošalyje ir neprivalo atsakyti už savo vaikus. Daug svarbiau tampa tai, kad vaikas galėtų pasirinkti, apsispręsti, turėti savo nuomonę ir savo privatų gyvenimą. Tėvų atsakomybė auklėti, ugdyti vaiką, perteikti jam vertybes, gėrio ir grožio supratimą tampa nebesvarbi. Panašu, kad taip trinamas esminis tėvus ir vaikus siejantis ryšys – tarpusavio atsakomybės ryšys. Pamenu, susilaukus pirmagimio, pirmasis mano širdį užplūdęs jausmas buvo ne džiaugsmas, bet... atsakomybė – aiškus supratimas, kad štai nuo dabar iki savo amžiaus galo esu atsakingas už šį kūdikį. Esu atsakingas už tai, kad jis būtų doras, mylintis gyvenimą, Tėvynę, kitus žmones, pažįstantis Jėzų, siekiantis save dovanoti ir nuolat trokštantis nešti džiaugsmą ir šviesą žmogus. Ar tai įmanoma, kai kažkas staiga mano vaikui sako: „Ei, tu gali galvoti kitaip, spjauk į tai, ką tau sako tėvai“? O kai tai nuolat kartojama, brukama įvairiausiais kanalais?..

Žinia iš Norvegijos aiški: norvegai pasirinko. Jie stengiasi prie vaikų neprisirišti ir jų nesisavinti. Galbūt tai leidžia Norvegijai būti vienai iš pilietiškiausių valstybių pasaulyje, nes taip užauginami tikri piliečiai: žinantys, ko nori, žinantys, kur eina ir, aišku, žinantys, ką daryti su vaikais. Ar mes išdrįsime būti piliečiais?.. Artuma 2014 m. gruodis

Didelės ir mažos kryžkelės

Dešimt Dievo žodžių vaikams Mano Mieliausssiasss! Buvo rudens atostogos. Už lango dulkė lietus, o Joris, Inesa ir Urtė jaukiai susigūžę ant sofos žiūrėjo „Žiedų valdovą“. Štai Smygolas smaugia savo brolį Dygolą, kad šis „padovanotų“ jam stebuklingą Žiedą, rastą upelio dugne. Urtė sėdėjo užsidengusi akis. Užtat kai suskambo durų skambutis, ji džiugiai pašoko ir nubėgo atidaryti. – Sveika, močiute! – sučiulbo Urtė. – Mano mieliaussiasss! – sušnypštė Smygolas iš ekrano. Vaikai sustabdė filmą ir apspito močiutę. Ji atrodė išvargusi ir susikrimtusi. Močiutei skaudėjo šoną, todėl buvo poliklinikoje pasidaryti tyrimų. Tačiau tyrimų jai nedarė, bet prirašė vaistų, nuo kurių buvo tik blogiau. – Kodėl, močiut, tau nedarė tyrimų? Juk tik pažiūrėjus į žmogų negalima suprasti, kodėl šoną skauda, – samprotavo Joris, pildamas garuojančios arbatos. – Pasirodo, jei duodi daktarei Janinai pinigų, tai dar pasirūpina, o jei ne, tai ne. Oi, laikai atėjo, – dejavo močiutė. – Pinigas – dievas. Vis mažai ir mažai. – Ta jūsų daktarė – tikra Golumė, – pareiškė Urtė. Joris su Inesa susižvalgė ir nuėjo į kambarį. Priėję prie knygų lentynos ėmė kalbinti... Knygą. – Pone Biblija, padėkite, – maldavo Joris. – Na, būkit žmogus, – pridėjo Inesa. – Gydytoja vaikų nepaisys, jei jau močiutės nepaiso. – Pinigų paisys, – staiga pasigirdo mieguistas balsas, o nuo lentynos slystelėjo melsvas banknotas. Netrukus močiutė su vaikų palyda žingsniavo poliklinikos link, tvirtai tikėdama ir blogai jausdamasi, kad anūkai kilniai atidavė savo santaupas. Joris nešėsi fotoaparatą. – Ką sumanei? – klausė mergaitės. – Prisimenate garsaus dailininko Džoto (Giotto) ydų paveikslus, kuriuos tikybos mokytoja rodė? Tai va, mano sumanymas susijęs su jais, – šnipštelėjo Joris. – Bet manau, kad tas banknotas nepaprastas. Gal tikrai? Iš daktarės kabineto su tyrimų lapeliais išėjo močiutė. Po jos užėjo Joris. Jis papasakojo, jog daro projektą apie profesijas (tai buvo tiesa) ir jam žūtbūt reikia gydytojo nuotraukos. Moteris jautėsi pamaloninta: pasidažė lūpas ir pasiglostė plaukus. Blykst! Keturi bičiuliai tolo vaistais atsiduodančiu koridoriumi, kai atsilapojo durys ir daktarė šaukdama „Dega! Dega pinigaaai!“ išpuolė į koridorių. Joris griebė nuo sieArtuma 2014 m. gruodis

nos gesintuvą ir gaisras stalčiuje kaipmat buvo užgesintas. Po savaitės į gydytojos Janinos duris pasibeldė Joris su Inesa. – Štai, atnešiau jūsų portretą. Toks jau išėjo... Nepanašus į tai, kas turėtų būti... Pasibaisėjusi daktarė žvelgė į Džoto paveikslą, kuriame pavaizduotas pavydas su kapšu rankoje, kita ranka pasiruošęs dar griebti, iš jo burnos styro gyvatė, o kojos dega ugnyje. Nusiminusi daktarė pakėlė akis į vaikus: – Tai tokią mane pamatėt? Tai tiesa. Anksčiau tokia nebuvau. Buvau gera gydytoja, savanoriavau Afrikoje. Po to praturtėjau. O tada... ėmiau trokšti vis daugiau turto ir, galiausiai, tai tapo vieninteliu geismu: pinigų. Kokia gėda. – O čia toks ponas, kuris niekad neserga, perduoda jums laišką, – padavė Inesa voką; ant jo vietoj atgalinio adreso buvo parašyta nuoroda Mt 6, 19–21. Perskaičiusi daktarė nusišluostė akis ir nusišypsojo: „Ačiū. Manau, atgavau savo lobį!“ Užduotis. Pasidaryk savo širdies turtų žemėlapį. Šalia kalnų ir miškų, namų į paliktas vietas įrašyk, kas yra tavo širdies turtai. Pilyje slypi tavo širdies lobis – svarbiausias dalykas. Kas jis? Tada paskaityk Mt 6, 19–21 ir pasitikrink, ar tavo širdies nepavergė menki dalykai. Lapkričio numerio atsakymas: Ką Dievas sujungė, žmogus teneperskiria.

Užrašė ses. Ona VITKAUSKAITĖ MVS, nupiešė Silvija KNEZEKYTĖ

Didelės ir mažos kryžkelės

Vaikai apie dešimtąjį Dievo įsakymą Rugilė, 8 metai – Rugile, kaip manai, kodėl nepatartina norėti svetimo turto? – Todėl, kad daiktus, pieštukus, sąsiuvinius reikia savo turėti. Ir juos reikia labai saugoti, kad jie niekur nedingtų ir kad jų nepamestum. Kartą mokykloje buvau pamiršusi savo penalą. Kai parėjau namo ir jo neradau, labai išsigandau. Pagalvojau, kad pamečiau arba kas nors jį paėmė. Aš svetimų daiktų niekada neimu. Jei mano kuprinėje atsiranda koks nors ne mano daiktas, mama visuomet labai susirūpina, ir tada reikia išsiaiškinti, iš kur tas daiktas pas mane atsirado. Man neleidžia į namus neštis svetimų daiktų. Kartą mama kuprinėje aptiko svetimą trintuką. Aš pasakiau, kad nežinau, kaip jis pas mane atsirado. Bet man vis vien liepė sužinoti, kieno trintukas, ir dar liepė nedelsiant jį sugrąžinti tam, kieno jis yra. – Ir ką tada tu darei? – Aš paskambinau savo klasės draugei ir papasakojau, kaip atrodo tas trintukas, kurį radau savo kuprinėje. Mes labai greitai išsiaiškinome, kieno tas trintukas ir netgi kaip jis atsirado mano kuprinėje. Labai paprasta – mano trintuką paėmė viena mergaitė, o man į kuprinę vietoj jo įmetė savąjį. – O kodėl ji taip pasielgė? – Todėl, kad pamatė mano trintuką ir jai labai patiko. Jis buvo toks rausvas ir labai skaniai kvepėjo. Ji paprašė, kad duočiau jai tuo trintuku patrinti savo sąsiuvinį, kad šis kvepėtų. Aš daviau, bet ji patrynė ir taip atsargiai tą trintuką pasiėmė sau, o man paskui į kuprinę įmetė savo. – Kaip manai, ar sąžiningai ji pasielgė? – Aišku, kad nelabai. Taigi reikėjo pasakyti, kad ji paima mano trintuką, o man atiduoda savo daiktą. O dabar taip tyliai paslaptingai, kai aš nemačiau, pa-

keitė tuos trintukus. Aš nesakau, kad ji mano trintuką pavogė, bet vis vien nelabai gražiai pasielgė.

mašina man dar niekaip nepraeina. Na, dar palauksiu, gal kada nors nustosiu tos mašinos norėti.

Nojus, 6 metai

Denas, 4 metai

– Nojau, kaip manai, kodėl svetimų daiktų negalima net norėti, o pavydėti vaikams, kurie turi gražias mašinas, irgi negalima? – Aš vis vien noriu tokios mašinos, kaip Simonas turi. Ji su baterija. Kai ją įjungi, tai pati mašina važiuoja. Man labai patinka su ja žaisti, bet tai padaryti galiu tik tada, kai Simonas man tą mašiną paskolina ir leidžia pažaisti. Kartą taip buvo: aš paprašiau Simono, kad paskolintų man mašiną, o jis pasakė, kad negali, nes pats nori pažaisti. – Ir kuo baigėsi tas tavo nuotykis? – Niekuo. Mašinos man nedavė, o aš tokios neturiu. Simonas žaidė su mašina, o aš liūdėjau, nuobodžiavau, kad neturiu savo. – O gal tu rezgei planą, kaip tau gavus tokią mašiną, kad turėtum savo? – Rezgiau planą ir prašiau tėčio, kad ir man nupirktų tokią pat mašiną. Bet istorija baigėsi liūdnai, nes tokios pat tėtis nerado nei parduotuvėje, nei internete. Rado labai panašią, bet jos lempos nedegė ir vairuotojo durys neatsidarė. O aš labai norėjau, kad būtų su lempom ir kad durys atsidarytų. – Na gerai, o gal galima iš Simono tą mašiną pasiskolinti ilgesniam laikui, išsinuomoti? – Ne, jis jos nenuomoja, nes visada žaidžia su ta mašina. Imti svetimos mašinos man neleidžia nei tėtis, nei močiutė. Ji sako, kad jeigu nori daikto ir jo neturi, negalima paimti svetimo ir su juo žaisti. Negalima, nes jis ne tavo. Todėl reikia pakentėti, kol tas noras praeis. Gal kitą kartą jau man norėsis kito daikto. Tai dabar aš ir kenčiu. Bet noras žaisti su ta

– Denai, kaip manai, ar galima paimti svetimą daiktą? – Negalima, nes tada sesė labai ilgai verkia, ieško to flomasterio ir mamai pasako, kad aš jį paėmiau. – O ką tau mama tada sako? – Sako, kad negražu, kad negalima imti svetimų daiktų. Sako – ne tavo, tai ir neimk. – O kodėl negalima imti, jei daiktas ne tavo? – Todėl, kad galima imti tik savo daiktą. Jei imsi sesės flomasterį, tai ji neturės kuo pamokų ruošti. Pasiskųs mamai ir tada nieko gero nebus. – Supratau, Denai. Tai daugiau sesės flomasterių tu nebeimsi? – Gerai, neimsiu. Nebent labai trumpam. Vaikus kalbino Aldona ATKOČIŪNAITĖ

Artuma 2014 m. gruodis

Jaunimo iššūkis

Vido Venslovaičio nuotrauka

Pavydo spalvos ir atspalviai Joana GIMBERYTĖ-JURONĖ

Girdėjote posakį: „Džiaugiasi, kad kaimyno namas dega“? Galimybių, kodėl džiaugiasi, kelios: palengvėjimas – tai ne jo namas, jo namui viskas gerai; neapykanta kaimynui – taip jam, bjaurybei, ir reikia; pavydas – norėtum tokio namo kaip kaimyno, bet kad jau neturi, tegu pleška.

Pavydas Pavydas – troškimas daiktų, žmonių, pareigų, kuriuos turi kitas. Jau pats šis jausmas nemalonus, tačiau dažnai jį lydi ir neapykanta tai turinčiam žmogui, pyktis, nusivylimas ar net polinkis nusikalsti. Svetimo turto geidimas gali paskatinti ir apsivogti. Dažnai kalbame apie „baltą“ pavydą, tačiau ar toks egzistuoja? Esą tai reiškinys, kai tu norėtum to paties, ką turi kitas, tačiau nieko tokio, ką padarysi, neturi tai neturi. Bet tai vadiname noru, o ne geismu. Norėti galima daug ko – norėčiau būti BMW kompanijos prezidente! – ir visai nekenksmingai. Tačiau tik tikras geismas to, ko neturi, užkrečia protą ir apnuodija vidų. Argi galima tokį jausmą pavadinti baltu, nekaltu? Šiek tiek skiriasi suaugusiųjų ir vaikų pavydas. Suaugęs įpratęs nerodyti savo jausmų atvirai, protingiau kalbėti bei apdairiau elgtis ir pavydą stengiasi nuslėpti, – kunkuliuoja viduje, visas žaliuoja, bet šypsosi. Vaikai elgiasi daug tiesiau ir paprasčiau. Kai buvau antroje klasėje, visos klasiokės turėjo lėlytes, gaunamas perkant McDonald’s rinkinį. Mano skrandis buvo jautrus, todėl tėvai manęs niekad nevedė į tokias užkandines. Neturėjau ir lėlytės. Labai, labai tokios norėjau. Kai važiavom į ekskursiją, klasės draugė žaidė su saviške, sėdėdama greta manęs. Paprašiau duoti, o kai nedavė, išmečiau tą jos lėlę per autobuso langą. (Karolina) Artuma 2014 m. gruodis

Nematerialinis turtas Kasdien geidžiame net nedidelių daiktų: rankinuko ant kolegės peties, pusseserės mobiliojo telefono, batų, kuriais avi įžymus žmogus žurnale, didesnio draugės atlyginimo. Puiku, jei mažėjant materijos svarbai tavo gyvenime, mažėja ir geidulys. Mažiausiai tų daiktų trokši tuomet, kai jie nebebus tiek svarbūs – net jei staiga ir galėtum juos turėti. Geidžiama ne tik svetimų materialių turtų, – darni šeima, gera karjera, puiki sveikata ar išvaizda taip pat gali būti tas svetimas turtas, kurio geidulys neduoda ramiai užmigti. Kai pažįstamas veda, gali negeisti svetimos moters – konkrečiai, jo žmonos, bet geisti svetimo turto – naujai sukurtos jo šeimos apskritai. Dažniausiai tas svetimo geidulys kyla iš neišsipildžiusių ar (dar) nepasiektų ankstesnių troškimų. Tarkime, žmonės, su kuriais baigei lietuvių kalbos studijas, jau leidžia savo knygas, o tu tuo metu dirbi net nesusijusį su specialybe darbą. Šie geismai gimdo dar vieną bjaurastį – apkalbas. Kolegė niekaip pati neįpirktų turimos mašinos – už patysžinotkokius nuopelnus vyras padovanojo. Aišku, ji labai sveika – motina vaikystėj kaip laukinę augino, tai ir užsigrūdino. „Padarė“ tris vaikus – na, matyt, nieko daugiau ir nemoka daryti, ką turi, tą naudoja. Visuomet lengviau nuvertinti kitą, nei prisipažinti sau, jog neturi, ko trokšti, nes įdėjai per mažai pastangų. Arba taip susiklostė aplinkybės, arba toks tavo kelias, arba tiesiog kitam geriau pasisekė… Priežasčių

gali būti daugybė. Tačiau jas pripažinti reikštų iš dalies nusižeminti, tapti nuolankiam esamybei. Kur kas paprasčiau manyti, kad kitas, turtus turintis, iš esmės daug už tave prastesnis. Pasakoja Indrė: Kai baigėme mokyklą, neabejojau, kad ištekėsiu viena pirmųjų. Draugavau su savo pirmąja meile, laukiau, kol pasipirš, o kitom panom dar nebuvo svarbūs šeimyniniai reikalai, joms pietus vis dar mamos namie ruošė. Bet mano santykiai nenusisekė, baigėsi viskas netrukus po mokyklos. Įstojau mokytis tokios specialybės, kur studijavo vien panos, tai antros pusės irgi nepasirinksi. Paskui atsirado daug sveikatos problemų, jas gydydamasi šeimos gi nekursi. Ir neseniai pamačiau Facebook’e buvusių klasiokių grupę. Beveik VISOS ištekėjusios. Iš pradžių suėmė siaubas. Jeigu jau bulvianosė Ina turi vyrą, kas man negerai? Paskui nusiraminau, pagalvojau, gal čia joms negerai. Viena pana, kuri buvo protingiausia klasėj, irgi vieniša, bet užtat darbą gerą turi. Tai gal taip ir išėjo, kad protingesnės neskuba, pasideda pagrindus, o kas tik namie šiūruotis nori, tai ir eina iškart šeimų kurt. Vaikus padaryt didelio mokslo nereikia, o aukštas pareigas užsitarnaut jau šis tas. Dabar nebesijaudinu, kad neturiu tos šeimos ar vyro – būčiau jaunesnė tekėjusi, tai ir gyvenčiau visą laiką priespaudoj, kaip jos.

Teigiamas atspalvis Kartais svetimo turto geismas gali turėti ir teigiamą pusę. Jis padeda suprasti, ko iš tiesų nori, ir paragina to siekti. Galbūt vienas tavo norų yra nuosava kontora. Gal po truputį sieki to jau nuo seno. Kito turimas turtas, pavyzdžiui, kontora, gali tapti motyvu judėti greičiau tikslo link. Kitą kartą gali ir nežinoti, ko tikrai nori, kol ki-

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos to turimas turtas tau to „nepasufleruos“ ir nemotyvuos siekti. Pasakoja Regina: Kai buvau maža, nei turėjom pinigų, nei labai gerai sutarėm. Mama nuolat rėkdavo; man atrodo, tėtis jos bijojo. Gyvenom socialiniame būste, rūbų dažnai gaudavom dovanų. Sąmoningai nebuvau nusprendusi, kad niekada taip negyvensiu. Viskas išėjo savaime. Mačiau, kaip sutaria draugų tėvai, kaip gražiai bendrauja. Kai nueidavau į svečius, mačiau, kokių gražių daiktų kiti turi. Norėjosi ir man. Iš pradžių kažkaip intuityviai, paskui, vyresnė, jau sąmoningai, kreipiau save į tai. Stengiausi būti supratinga, kaip pažįstamos moterys, kurti gražius santykius, kokių norėjau. Siekiau gerų mokslų ir pareigų, kad galėčiau norėtų daiktų nusipirkti, namus apsistatyti taip, kaip vaikystėje draugų namuose buvau mačiusi. Manau, man tikrai sekasi – beveik viską, apie ką svajojau, turiu. Nors „sekasi“ čia blogas žodis, tai nesusiję su sėkme. Aš tikrai labai stengiausi. Taigi, pats geismas gal ir nebūtų savaime toks blogas, tačiau bėda ta, kad jis labai pavojingas. Čia aprašytas atvejis nėra itin dažnas. Kur kas dažniau geismas yra tik laiptelis į kitas nuodėmes, – vagystę ar pavydą.

Dėkingumas yra vertybė visose religijose ir visose kultūrose. Viena pažįstama sakė: „Vakare melsdamasi tik nuolat verkiu ir dėkoju.“ Galbūt nesukūrėme šeimos, bet esame sveiki. Galbūt atvirkščiai: neturiu sveikatos, tačiau turiu žmones, kurie mane myli. Galbūt – veikiausiai – kaip dovaną gaunu daugybę gražių akimirkų, tik retai jas pastebiu. Nuolat geisti to, ką turi kitas, – didžiausias priekaištas Dievui. Esą, Jis nežino, ko man iš tikrųjų reikia. Niekai. Žino ir suteikia. Tik ar vertinu tai? Ar dėkoju? „Tikrai verta ir teisinga, reikalinga ir išganinga visur ir visada Tau dėkoti, šventasis Viešpatie, Visagali Tėve, amžinasis Dieve.“ Pamėginkime dėliotis savo turtus, savo gėrybes po karoliuką ir kas vakarą už šitą vėrinį dėkoti.

Kai sveikata tvers ar ligos suims...

Liudytojų ir Dievo akivaizdoje sutuoktiniai žvelgia vienas į kitą ir virpančiomis lūpomis pratęsia priesaikos žodžius pažadu – visą gyvenimą tave mylėsiu ir gerbsiu! Mums tai dažniausiai tiesiog gražiai skamba. O kai kurie šitai ir patiria: kalbamės su dainininku bei muzikos pedagogu Tomu LADIGA ir jo žmona ekonomiste Milda, kuri prieš keletą metų išgyveno insultą, tad negalėjo daug kalbėti, tačiau besišypsodama pritarė vyrui, neretai šį bei tą leido suprasti tiesiog žvilgsniu. Prašom papasakoti, kur susipažinote. Devintoje klasėje jaunuoliams atsiveria akys, tais metais ir aš pastebėjau, kad klasėje yra įdomi mergina. Ji gerai mokėsi, o man su mokslais – ne ypatingai, eidavau į mokyklą ne tiek žinių pasisemti, kiek su draugais susitikti, na, ir prieš paneles pasirodyti. Milda neatrodė lėkšta ir paprasta, labiau paslaptinga, tiesiog norėjau tą mergaitę labiau pažinti. Pirmaisiais draugystės metais skirdavome pasimatymus vienas kitam, eidavome į kiną, spektaklius, žinoma, ir į šokius. Mane kamavo baimė per greitai „nesušilt“ šiuose santykiuose, tad viskas vyko pamažu. Susituokėme po aštuonerių draugystės metų, iki tol negyvenom kartu, kaip dabar kad jaunimas nusigyvena, – tai nebuvo priimtina ir padoru. Milda baigė universitetą, o aš grįžau iš kariuomenės ir tariau: tuokiamės! Tuo metu studijavote Konservatorijoje, tad kaip suderinote karjerą ir santuoką? 50 proc. pašaukimo „sutvarkiau“ žmonos sąskaita. Milda jau turėjo ekonomistės diplomą, gavo paskyrimą dirbti Vilniuje, galėjo šeimai uždirbti pinigų. Aš stengiausi gauti stipendijas, tačiau į mokslus mane išleido žmona. Ir tada, ir vėliau ji stipriai laikė mūsų šeimos kertes. Studijų ir aktorystės metais sutikote daug talentingų ir žavių moterų. Ar nekamavo pagundos? Gražios moterys yra puošmena. Ryškaus kabinimosi ant kaklo nejutau, bet pagundų atsirasdavo. Namie praleisdavau mažiau laiko nei su bendradarbiais, kolegomis ar studentais. Ir studijų laikais reikėjo, ir dabar tenka užmegzti kontaktą su scenos partneriais, įtikinamai suvaidinti santykį ar situaciją, bet sykiu visuomet turiu įjungtą „lokatorių“, kuris primena, jog tai tik vaidyba. Ne viską gyvenime gali sau leisti pabandyti ir patirti, kad paskui žinotum, kaip suvaidinti. Tam yra vaizduotė ir aktorinis meistriškumas. Visokių situacijų atsiArtuma 2014 m. gruodis

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

randa, kartais save pagaunu žengiantį žingsnį tolėliau, nei galima, bet tam yra vidinė savikontrolė, ugdoma sąžinė ir atsakomybė. Milda manimi visada pasitikėjo. Kuo pasikeitė gyvenimas po vestuvių? Kai tuokėmės, praktiškai nieko savo neturėjom. Kai antrą vestuvių dieną Mildos dėdė paklausė: „Vaikai, tai kurgi jūs gyvensit?“, susižvalgę supratom, kad nežinom, prieš vestuves negalvojom. Dėdė mums pasiūlė gyventi jo sodo namelyje. Mėnesį kitą glaudėmės pas giminaičius, per tą laiką namelyje padarėme apdailą, įrengėme šildymą, nes iki tol ten tik grindys, sienos ir langai buvo.

Gruodžio pirmą jau krosny malkos spragsėjo ir radiatoriai šildė, tik vandentiekio nebuvo, kurį laiko teko vandens atsinešti. Tačiau nejautėme jokio vargo, juk tai buvo mūsų jaunystė! Kaip nusprendėte, kad jau laikas auginti vaikus? Ko čia laukt? Šeima ir vaikai yra jaunų reikalas! Neturėjome planų pradžioje atsistoti ant kojų, o tik tuomet auginti vaikus. Dabar pažiūrėjus į save iš laiko perspektyvos truputį plaukai šiaušiasi. Vaikai gimė vienas po kito, tik po antrojo stojo pauzė, nes gyvenimas su dviem vaikais pasidarė juntamas. Mildos darbovietė mums suteikė vieno kambario butą, maža to, kad jame reikėjo sutalpinti keturias lovas, sugalvojau, jog mums reikia fortepijono. Jis tapo kambario puošmena. Po fortepijonu vaikai žaisdavo, o ant jo Milda siūdavo mano kursiokėms sukneles. Besisiūdindamos sukneles pas Mildą, Jūsų kursiokės tapo geromis šeimos draugėmis... Papasakosiu vieną anekdotinę situaciją apie tas drauges ir pagundas. Jau gyvenome Kaune. Mūsų dukra Ieva vienu metu daug sirgo ir pas ją atvažiuodavo gydytoja. Milda rytais dirbdavo, o mūsų šeimos draugė Rita Preikšaitė gretimam name lankė vokiečių kalbos pamokėles ir po jų užeidavo pas mus pasisveikinti, drauge išgerdavom kavos, pasišnekėdavom. Ateina kartą daktarė, mes su Preikšaite geriam kavą, ateina kitą sykį – vėl geriam. Kartą daktarė užtiko Ritą, pinančią Ievai kasas. MaArtuma 2014 m. gruodis

no reputacija turbūt visai krito, įtariu, pagalvojo: „Su šitu diedu viskas aišku, žmona dirba, o jis šitaip!“ Būna, kad žmogus visai nesiruošia krypti į kairę ar į dešinę, bet tai dar nereiškia, kad kitų akimis atrodo padoriai. Prieš keletą metų jūsų šeima susidūrė su netikėtu iššūkiu... Atšventę Jonines važiavome namo. Vairuodamas pastebėjau, kad su Milda vyksta keisti dalykai. Ji neatsakė į klausimus, pamaniau, kad kažkas negerai su širdimi. Tuojau nuvažiavom į ligoninę, po kiek laiko daktarai nustatė insultą. Pamenu, ji guli ligoninėje, akys protingos, o negali nieko pasakyti ar pakrutėti. Klausiau: „Dievuli, davei tokią situaciją, na, ir kas toliau?“ Ši liga mobilizavo šeimą, pamačiau, kokius gerus vaikus užsiauginome. Kunigai Mildą lankė su sakramentais, Bėgdamas kiti gausiai meldėsi. Dar prieš tai kartą po išpažinties mąsčiau, kaip sustipį krūmus rinti savo tikėjimą. Pastebėjau, kad problemų per mažai meldžiuosi, tad prašiau: neišspręsi. „Dieve, padaryk ką nors, kad daugiau Šeima melsčiausi.“ Kaip davė! Net po tris ar yra mūsų keturias Rožinio dalis sukalbėdavau stiprybė. kasdien. Tikrai turėjau dėl ko melstis. Ilgainiui ji atsigavo, atkuto, padėtis ėmė gerėti. Negalime pakeisti kai kurių ligos pasekmių, bet jos netrukdo gyventi. Dažnai žaidžiame žaidimą – „taip ir ne“. Kartais ji pradeda ką nors sakyt, o aš turiu atspėti, kokia tema šneka, apie gyvus ar mirusius, negana to, turiu pratęsti ir paaiškinti, ką Milda norėjo pasakyti. Kaip manote, kodėl šiais laikais mažai darnių šeimų? Pavyzdžiui, partizanų laikais šeimos neturėjo nuosavo būsto, gyvenimas virė miško bunkeriukuose, bet Santuokos sakramentas surišdavo glaudžiu dvasiniu ryšiu. Dabar mes įpratę gyventi patogiai, mūsų gyvenime mažoka idealizmo, tad susidūrę su sunkumais žmonės pabūgsta, nedrįsta priimti iššūkių ir pamėginti gyventi su jais. Santuokoje įsipareigojame ne tik antrajai pusei, bet ir Dievui, o nuo sunkumų nė vienas neapsaugotas. Bėgdamas į krūmus problemų neišspręsi. Šeima yra mūsų stiprybė. Santuokoje gyvenate jau 28 metus... Mūsų su Mildute gyvenimas – tai Dievo dovana, ir nė kiek nesigailime, kad nugyvenome bendrai. Ištvėrėme daug ne tik sunkių momentų ir įtampų, bet ir atradome dalykų, kurių kuriant šeimą nesitikėjome atrasti. Tikimės, dar ir atrasime. Ne paslaptis, kad Jūsų tėvai bei seneliai ryžtingai kovojo už Lietuvos laisvę ir ateities kartoms parodė darnios šeimos pavyzdį. Ačiū, kad savo šeimos bendryste pasidalinote ir su mumis! Kalbino Valdonė MINCIŪTĖ

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Tomo istorija Homoseksualumas: nuodėmė, liga ar natūrali savybė (IX) Gintautas VAITOŠKA niekam nekildavo mintis, kad jo gimtinis potraukis yra, Freudo terminu, „apvirtęs“. Kaip ir pre-gender homoseksualumo raidos atveju, tokio berniuko tėvas dažnai būna grubokas ar pasyvus, o mama dominuojanti ir linkusi sūnų valdyti. Tačiau iš mamos nelaisvės jį išgelbėja smarkus temperamentas, o ryšys su tėvu būna pakankamas tam, kad susiformuotų pamatinė gimtinė tapatybė. Vis dėlto širdies gelmėje jis nesijaučia pasitikinčiu savimi berniuku: nepatirdamas tėvo dėmesio, įvertinimo ir palaikymo, nors ir būdamas pajėgus pasistumdyti bei konkuruoti, nesijaučia lygus ir su kitais berniukais. Jam trūksta „socialinės kompetencijos“ – sunkiai žodžiais apibūdinamo, subtilaus, tačiau labai svarbaus spontaniško gebėjimo būti ramiame ryšyje su kitais žmonėmis. Berniukų kompanija dėl tokio savotiško būdo keistumo jį priima nenoriai. Nepriėmimas tampa ypač skaudus paauglystėje, kai gerai jaustis tarp bendraamžių yra svarbiau, nei bet kuriuo kitu gyvenimo laikotarpiu. Kitas galimas potraukio tai pačiai gimčiai susiformavimo veiksnys tokių, taip pat ir pirmojo homoseksualumo (pre-gender) tipo berniukų raidoje – tai vaikystėje patirtas seksualinis išnaudojimas. Įvairių tyrimų duomenimis, jį patyrė bent trečdalis potraukį tai pačiai gimčiai jaučiančių vyrų (pvz., 2001 m. Archives of Sexual Behavior žurnale skelbta žymioji Marie Tomeo ir kt. publikacija aprašo 942 asmenų, tarp jų – ir 124 homoseksualių vyrų bei 153 moterų tyrimą, pagal kurį gimtiškai išnaudoti buvo 46 proc. homoseksualių vyrų ir 22 proc. homoseksualių moterų, o iš heteroseksualių vyrų tvirkinimą patyrė 7 proc., moterų – 1 proc.) Nicolosi aprašomu atveju dešimtmetis Tomas jautėsi nepaprastai laimingas, kai vyresnis kaimynų berniukas pakvietė jį į sporto varžybas. Draugystės besiilgintis Tomas nesunkiai pasidavė draugo parodytai seksualinių santykių iniciatyvai. Kaip žinoma iš seksologijos, pirmieji gimtiniai patyrimai gali padaryti gilų įspūdį ir formuoti pripratimą būtent tokios rūšies malonumui. Seksualinis išnaudojimas, kaip plačiai žinoma, vaiką labai traumuoja. Kai šis sužeidimas nėra išgydomas, suaugęs žmogus gali būti linkęs jį „išveikti“. Pastarasis psichologijos terminas nusako tuos žmogaus veiksmus, kuriuos jis atlieka skatinamas savo paties sąmoningai nesuvokiamų motyvų. Tais pedofilijos atvejais, kai vaiką

Atletiškam, taisyklingų veido bruožų Tomui apie keturiasdešimt. Vedęs, turi dešimties metų sūnų ir septynerių dukrą. Gyvena atsiskyręs nuo šeimos nuo tada, kai žmona, sužinojusi apie jo gimtinius santykius su vyrais, paprašė išeiti. Atsiskyrimo skausmas atvedė jį į Josepho Nicolosi kliniką... Tomo istorija, aprašoma Nicolosi knygoje Healing Homosexuality: Case Stories of Reparative Therapy („Homoseksualumo išgydymas: klinikiniai atstatomosios terapijos atvejai“), kalba apie šiek tiek kitokio tipo potraukį tai pačiai gimčiai, nei aprašėme ankstesniuose ciklo straipsniuose (Nr. 2014/05; 2014/06). Pamenate: meniškas, švelnaus temperamento Jurgiukas, nerandantis kontakto su „tipiškai vyrišku“ tėčiu, glaudžiasi prie mamos. Jai patinka turėti tokį sąjungininką prieš nejautrų ir „blogą“ vyrą. Mamai sunku pastebėti, kad per daug į moterišką pasaulį paniręs ir su tėvu neturintis ryšio sūnelis bus kitų berniukų nuvertintas ir užaugs nepasitikėdamas savo vyriškumu. „Stiprius“ kiemo ar klasės herojus jis idealizuos, o paauglystėje dar ir įsimylės. Pasak Nicolosi, tokia įprasta potraukio tai pačiai gimčiai vystymosi eiga pastebima apie 80 proc. atvejų. Švelnaus, meniško temperamento ir homoseksualių polinkių turinčio vyro gestuose, veido mimikoje, balso intonacijoje galima pastebėti daugiau ar mažiau moteriškų bruožų. Jo gimtinė tapatybė nėra susiformavusi – vyriškas jis nesijaučia. Moterys jo visai netraukia arba patinka tik labai nežymiai. Tačiau antrojo tipo homoseksualumo atveju pamatinė gimtinė tapatybė yra susiformavusi ir potraukis moterims gali egzistuoti greta potraukio vyrams. Angliškai pirmąjį, „moteriškąjį“ homoseksualumo tipą žymusis psichoterapeutas įvardina „pre-gender“ terminu, o antrąjį – „post-gender“. Žodis „gender“ šiame kontekste neturi nieko bendro su genderizmo ideologija, o tik pažymi, kad pirmuoju atveju potraukis tai pačiai gimčiai išsivysto dėl nesusiformavusios pamatinės gimtinės tapatybės (gender identity), o antruoju – kai tapatybės pagrindai yra susiformavę, tačiau nebuvo išvystyti vėlesniais vaikystės laikotarpiais.

Post-gender tipo homoseksualumo formavimasis bei gimtinis išnaudojimas Vyriškumo stokos Tomas nejautė nei vaikystėje, nei suaugęs. Piktoką, stipraus kūno sudėjimo berniuką mažai kas ryždavosi stumdyti, o vėliau Tomas buvo ryžtingas ir sėkmingame savo versle. Siekdamas pelno nevengė net aštrios konkurencijos su kitais vyrais. Pažiūrėjus iš šalies,

Artuma 2014 m. gruodis

Didelės ir mažos kryžkelės

tvirkinantis žmogus pats vaikystėje buvo išnaudojamas, jo motyvacijoje susipina neaiškus noras „suteikti meilės“ jį patį vaikystėje primenančiam vaikui ir kartu kerštas už patirtą skriaudą. Iki galo neaišku, ar gimtinis išnaudojimas gali tapti homoseksualaus potraukio priežastimi. Tiesa, dar Aristotelis „Nikomacho etikoje“ teigė, jog kai kurių berniukų prigimtis iškrypsta dėl to, kad vaikystėje patirto tvirkinimo metu susiformavo jų pripratimas prie tokioje situacijoje patiriamo seksualinio malonumo. Marie Tomeo savo

tyrime atrado, kad net 68 proc. jos tirtų vyrų ir 36 proc. moterų pradėjo laikyti save homoseksualios orientacijos tik po išnaudojimo patirties. Kaip teigia tyrėja, nors ir galima manyti, kad išnaudojimui pasidavusių vaikų psichologijoje jau būta išankstinio polinkio į homoseksualumą bruožų, vis dėlto akivaizdu, kad gimtinei orientacijai seksualinis išnaudojimas gali padaryti stiprią įtaką.

„Biseksualumas“ Antrojo, post-gender tipo potraukį tai pačiai gimčiai jaučiantys vyrai yra traukiami ir moterų, tačiau ši trauka tam tikru atžvilgiu yra paviršutiniška, dažnai tik kūniška. Gilesniam ryšiui šie vyrai nesiryžta ir, kaip minėjome, neturi tam „socialinės kompetencijos“. Tiesa, kartais gimtinis potraukis ir romantiški jausmai merginai gali būti ganėtinai stiprūs ir paskatinti – kaip ir Nicolosi aprašomo Tomo atveju – kurti šeimą.

Romantiškai Tomo ir jo žmonos Sintijos santuokos fazei pasikeitus į proziškąją, šeimoje ėmė ryškėti vyro egocentriškumas ir nepasitikėjimas savimi. Kaip ir kiekvienas psichologiškai sužeistas žmogus, Tomas, pats to nepastebėdamas, santuokiniame gyvenime siekė patogumo sau: buities rūpesčiai bei vaikų auginimas krito ant Sintijos pečių, vyrui reikalaujant ir visokeriopo patogumo, ir dar žmonos bei vaikų dėmesio bei meilės. Kai tokia padėtimi nepatenkinta žmona tapo dominuojanti ir irzli, jis tapo „pasyviai piktas“: paniuręs ir linkęs nepasitenkinimą „išveikti“ kitur. Homoseksualius santykius Tomas pradėjo gimus pirmajam jų kūdikiui – nebepatirdamas žmonos meilės... Homoseksualių santykių linkme Tomas pasuko dėl ne visiškai susiformavusios gimtinės tapatybės (ir tarp normalaus gimtinio potraukio tėvelių pasitaiko tokių, kurie, gimus kūdikiui, linkę labiau užimti vietą lopšyje, o ne padėti žmonai; neretai jie ieško meilės „geresnės“ moters glėbyje...). „Man patinka būti mėgstamam vyrų, – sakė Tomas. – Santykiai su vyrais man suteikia ypatingos energijos.“ Na taip, tos vyriškos energijos, kuri jo asmenybėje buvo, nors ir ne ankstyviausioje vaikystėje, užblokuota. Paskutinis Tomo meilužis, dėl kurio Sintija tiesiog įtūžo, buvo dvidešimčia metų jaunesnis vaikinas, kurį, kaip vyro įmonės darbuotoją, ji dažnai vaišindavo savo keptais pyragais jų namuose. Su juo Tomas jautėsi galingas ir dominuojantis – kitaip nei su Sintija. Skirtingai negu tie, kurie turi pre-gender tipo potraukį tai pačiai gimčiai, Tomui nerūpėjo stiprūs, vyriškai atrodantys vyrai. Jis pats buvo stiprus. Jį traukė jaunesni, gležnesnio kūno sudėjimo, „moteriškesni“. Pasąmonės ekvilibristikoje Tomo tipo vyrui gležnas paauglys, kaip rašo Nicolosi, simbolizuoja jo „prarastą, nekaltą, jauną aš“, iš kurio ilgimasi patirti meilę ir kuriam norima ją „suteikti“. Gali būti, kad Tomas dar „išveikė“ ir vaikystėje patirto seksualinio išnaudojimo traumą.

Psichoterapija Tomui padėjo išspręsti žmogiškųjų santykių nebrandumo problemą, iš atsigręžusios tik į save, pasyviai agresyvios asmenybės sąstingio jis vis labiau tapo vyru ir draugu savo žmonai. Vis dėlto praėjus porai metų Tomo organizme ėmė ryškėti AIDS simptomai. Nepaisydami skausmo, sutuoktiniai buvo dėkingi už suteiktą pagalbą. Tomas mirė kaip mylintis ir mylimas vyras bei tėvas.

Aušros Vartų Marijos ir Teresėlės bendruomenė kviečia KARMELIO DVASINGUMO REKOLEKCIJOS TYLOJE Šv. Teresė – Dievo meilė ir Kryžiaus Jono „Dvasinė giesmė“ Rekolekcijas veda t. Philippe Hugelé OCD iš Lizjė Gruodžio 5–7 d. Pradžia – 18 val. Šv. Jėzaus Teresės Karmelio vienuolynų reforma – iššūkis XVI a. moteriai Gruodžio 19–21 d. Pradžia – 18 val. Moters tapatybės išsiskleidimas šv. Jėzaus Teresės gyvenime Vasario 20–22 d. Pradžia – 18 val. Artuma 2014 m. gruodis

Asmeninės rekolekcijos merginoms, trokštančioms susipažinti su Karmelio dvasingumu ir seserų gyvenimu (Suderinus laiką, galėsite gyventi su sesėmis keletą dienų) Asmeninės rekolekcijos pavieniui ar grupėmis Reikalinga išankstinė registracija Informacija ir registracija: tel. (8 340) 43 130 mob. 8 685 46 560 El. p. ausrosterese@gmail.com Klevų g. 8, Ukmergės raj., LT-20240 Krikštėnai ausrosterese.lt

Veidu į vaiką

Ieškoti vaiko stiprybių Ugdymo menas įsiklausant į vaiką Paul LEMOINE

Kodėl gi taip yra, kad pradinėse klasėse dažniausiai paliekama kartoti kursą dėl skaitymo ir rašymo, ir tik labai retai – dėl matematikos, nors ji vėlesniais metais pasidaro labai svarbi? Žinoma, jog skaitymo ir rašymo sunkumų turintį vaiką reikia palikti normalioje klasėje, atitinkančioje jo intelekto lygį ir gebėjimus mokytis kitų dalykų; skaityti ir rašyti jam niekad nepavyks tobulai išmokti, tačiau, metams bėgant, ir šių dalykų įgūdžiai vis gerės, jei tik niekas jam dėl to nedrums ramybės. Kitus dalykus vaikas turėtų įsisavinti normaliai, pasinaudodamas žodiniu mokymu. Palikti kartoti kursą būtų kenksminga (nebent skaitymo sutrikimas labai didelis), nes taip būtų pabrėžiamas vaiko trūkumas, o tai atimtų iš jo drąsą ir džiaugsmą, patiriamą dėl įdedamų pastangų. Svarbu atkreipti dėmesį ir tinkamai įvertinti vaiką už dalykus, kurie jam sekasi! Daugelis keistai galvoja: jei vaikui sunkiai sekasi kažkuris dalykas, visas dėmesys turi būti nukreipiamas į jį – papildomi pratimai namie, pakartotinai atliekamos užduotys, bausmės, papildomos pamokos, vasaros užduotys… Ar įmanoma, kad po viso to vaikas dar mėgtų mokytis? Sutikau net tokių mokytojų, kurie visiškai nemokantį rašyti, bet puikiai skaičiuojantį vaiką norėdavo perkelti į sustiprinto kalbų mokymo grupę, tikėdamiesi taip išmokyti jį rašyti, bet pamiršdami, jog sustiprintai mokydamasis gamtamokslinių ar tiksliųjų dalykų, atitinkančių jo gabumus, jis būtų laimingesnis ir patirtų sėkmę. Ar nekyla pavojus pakreipti vaiką klaidinga kryptimi, dėl kurios vėliau jis gali pasirinkti savo norų ir gabumų neatitinkančią specialybę ir taip visą gyvenimą vargti? Ar ne geriau daryti karjerą mėgstamoje srityje, nepaisant keleto rašybos „klaidų“, iš kurių tik kartkartėmis pasijuoks kolegos?

Jei vaikui, netoleruojančiam tam tikro produkto (pvz., pieno baltymų ar gliuteno…), gydantis pediatras mėgintų bet kokia kaina jo įduoti, be to, kad vaikui sukeltų didelių nemalonumų, tik sutrikdytų jo organizmą ir maisto netoleravimas sustiprėtų. O kas būtų, jei gydytojas tą maistą dar ir maitintų per prievartą?! Jei šis produktas išmintingai išbraukiamas iš valgiaraščio, toliau normaliai maitinamas vaikas greitai pasveiksta ir sulėtėjęs augimas vėl paspartėja. Žinoma, praėjus šiek tiek laiko, galima pamažu mėginti vėl įtraukti tą kenkiantį produktą, galbūt tada vaiko organizmas jau galės jį toleruoti, bent iš dalies, ir tai nebetrikdys įprastinio gyvenimo. Tai visai tinka ir kalbant apie disleksiją-disgrafiją (tik šiuo atveju nereikia visiškai atsisakyti rašybos, tiesiog skirti jai protingą, neperdėtą dėmesį ir tinkamą laiką). Netikiu, kad įmanoma visiškai įveikti tikrą disleksijos-disgrafijos sutrikimą, bent jau vien tik logopediniais pratimais. Tam tikras nedidelis atsilikimas šioje srityje visuomet išliks, tačiau tik nedidelis, jei vaikui bus padėta suvokti jo egzistavimą, nepavojingumą ir su pasitikėjimu jį įveikti. Perėjus į gimnaziją, kai nebeliks diktantų, nulis už rašybą dings kaip pernykštis sniegas, o matematiniai gebėjimai pasidarys labai svarbūs! Deja, jei vaikas dėl gimtosios bei kitų kalbų ir toliau gąsdinamas užgauliomis pastabomis, tai šių dalykų rezultatai bus tuo prastesni, kuo dažnesnės bus tokios pastabos. Kaip gaila, kad nė vienas gimtosios ar užsienio kalbos mokytojas nėra paty-

ręs disleksijos sutrikimo! Toks mokytojas galėtų daryti stebuklus! Deja, tai neįmanoma. Tuo blogiau mums, vargšams disleksikams!

Rašydamas šią knygą turėjau vienintelę varomąją jėgą – meilę vaikams ir du didelius rūpesčius – užtikrintai tvirtinti tik tai, kuo esu įsitikinęs, ir stengtis neįžeisti nė vieno žmogaus, bet dėl vaikų interesų kalbėti tai, ką iš tiesų manau. Bijodamas, kad įprastinis mano atvirumas gali būti blogai suprantamas, prieš atiduodamas spausdinti tai, ką buvau parašęs savo vaikams, daviau paskaityti daugeliui žmonių, prašydamas jų atsiliepimų; septyni mokytojai, iš kurių penki – prancūzų kalbos, skaitė pastarąjį skyrių ir dauguma pritarė tam, kas parašyta, tik pataisė keletą rašybos klaidų (dėkoju jiems už tai, kad leido pasinaudoti savo žiniomis). Taigi, nieko tekste nekeičiau, nes jaučiau pareigą perteikti dėl disleksijos kenčiančio žmogaus, gerai pažįstančio problemą ir gyvenančio su ja šešiasdešimt metų, pagalbos šauksmą. Tęsinys. Pradžia 2011 m. sausio „Artumos“ numeryje. Iš knygos „PERDUOTI MEILĘ. Ugdymo menas“ (Transmettre l’amour. L’art de bien éduquer, © Nouvelle cité, 2007). Vertė Ilona VALUJEVIČIENĖ. Publikaciją remia privatus Vokietijos fondas

Artuma 2014 m. gruodis

Akiračiai

Grąžinęs moralę į politiką 40 metų be Juozo Ambrazevičiaus Juozas Ambrazevičius-Brazaitis mirė 1974 m. lapkričio 28 d. Amerikoje (2012 m. palaikai perlaidoti Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčios šventoriuje). Liūdnas paradoksas, jog humanistas giliausia ir plačiausia prasme, humanistas be elgesio išimčių – mirė kaip karo nusikaltėlis: laiškas, pranešantis apie jam primestų kaltinimų nepagrįstumą ir bylos nutraukimą, atkeliavo per vėlai, – 1975 m. sausį. „Literatūrologas, kultūrologas, publicistas, rezistencijos ideologas, vienas pasipriešinimo okupacijoms bei 1941 m. Birželio sukilimo organizatorių ir vadovų, Lietuvos Laikinosios Vyriausybės švietimo ministras ir Ministras Pirmininkas“ – vardijama „In memoriam“ (2012). Apie kiekvieną šių dėmenų (literatūrologas, kultūrologas...) būtų galima parašyti po knygą. Tuo tarpu šio teksto apimties net nepakaktų išvardyti darbams: oficialiai nuveiktiems ir tiems, kuriuos nuslėpė – kartais iš įgimto kuklumo, kartais – iš rezistenciniam veikimui būtino atsargumo. Tad šiuokart norisi ne akcentuoti biografines datas, o prisiminti labiausiai užmirštus Ambrazevičiaus vaidmenis: kataliko, mokytojo, mokslininko.

Sūduvis Gimė 1903 m. gruodžio 9 d. Trakiškiuose, Marijampolės apskrityje, Simono Ambrazevičiaus ir Ievos Maurukaitės šeimoje. Turėjo vyresnį brolį Antaną ir tris seseris: Magdaleną, Konstanciją, Mariją. Nei tėvų mirties, nei brolių ir seserų gimimo datos nėra žinomos. Šiandien per vėlu klausti apie vaikystės idealus ir svajones. Kas išugdė tokį darbštumą ir valią, kas skiepijo meilę Lietuvai? Tegalime spėlioti: buvo katalikų vaikas, ateitininkas. Įtaką akivaizdžiai padarė matulaitiška Marijampolės aplinka. O daugiau? Apie šeimą, kurioje Ambrazevičius gimė, nieko neatsimena net artimas bičiulis ir studijų laikų kambariokas, filosofas Jonas Grinius (jo apgailestavimas, kad buvo santūrūs ir vienas kito nekamantinėjo, skamba įtikinamai. Tačiau gal tai ir savotiška ištikimybės forma? Draugui, siekusiam privatumo?). Tik mokinys Antanas Maželis yra užsiminęs: jo tėvas buvo „šviesus ūkininkas ir apsisprendęs lietuvis“. Tai ir viskas. Gimnaziją baigė 1922 m., pradėjo studijas vos įsikūrusiame Lietuvos universitete. Žurnalistinį darbą dirbo visą gyvenimą – nuo 1923 m., kai privalėjo užsidirbti pragyvenimui ir studijoms. Kaip gabus jaunuolis buvo priimtas į dienraščio „Lietuva“ redakciją, – jai vadovavo tas pats Kazys Jokantas, buvęs jo Artuma 2014 m. gruodis

gimnazijos direktoriumi Marijampolėje, vėliau pasikvietęs jį talkininku Kauno „Aušros“ mergaičių gimnazijoje. Būdamas studentu, Ambrazevičius žavėjosi dėstytoju Vincu Mykolaičiu-Putinu, vėliau, šiam pasitraukus į kitą fakultetą – perėmė jo dėstytus kursus. Tačiau laimingiausiu savo gyvenimo periodu įvardijo darbo gimnazijoje metus (1927–1943): nuoširdžiai mylėjo mokines, ir mokinės jį mylėjo. Draugišką bendravimą (ir ne tik su gimnazistėmis) bei jo pozityvią dvasią liudija bendradarbės Alinos Skrupskelienės prisiminimas: „Man atrodo, kad visur ten, kur Brazaitis užmegzdavo tiesioginį asmeninį ryšį – ar su mokiniu, ar kolega mokytoju, ar mokinio tėvu, jis visuomet „laimėdavo“, t. y. visuomet įsigydavo sau draugą.“ Į save palenkdavo ir tikslų siekimo būdu: „nelaužė rėmų, bet juos pripildydavo naujo turinio“ – atrodo, lygiai taip elgėsi ir visuomeniniuose darbuose. Direktorius Jokantas jį tikrai vertino: „Net kitų mokytojų pajėgumą jis matavo pagal Brazaitį: toks pat geras, kaip Brazaitis, ar ne.“

Literatūros mokslo modernintojas Nors žadėta puiki karjera universitete ir buvo siunčiamas stažuotis į užsienį, teužtruko metus: bijojo prarasti širdžiai artimiausią – mokytojo – darbo vietą. Visgi ir per šį trumpą laiką, klausantis autoritetingiausio to meto literatūros kaip dvasios istorijos interpretatoriaus Oskaro Walzelio paskaitų, galutinai susiformavo kaip literatūros mokslininkas ir kritikas. Kūrybą suvokė tik drauge su atsakomybe: kurti – tai duoti (skaitytojui) kažką nauja. Ambrazevičius ne tik sąmoningai nusigręžė nuo vyravusios pozityvistinės filosofijos, dvasinės kūrybos tyrimams primygtinai taikiusios gamtamokslinius metodus, bet ir drąsiai atsistojo į literatūros kaip fenomeno patyrimu grindžiamos literatūrologijos aiškintojų gretas. Jo prigimtyje erudicija derėjo su užmoju lietuvių literatūrą pamatyti platesniame kontekste ir, sėkmingai perėmus vaisingiausias Vakarų metodologijas, pakelti ją iki europinio lygio, integruoti į pasaulinį literatūros procesą

Akiračiai

bent teorinio sulyginimo pãstanga. Kodėl tai svarbu? Gana žinomas pavyzdys iš tarpukario: kol visi purvais drabstė „nepadorųjį“ romano „Altorių šešėly“ autorių, Ambrazevičius buvo bene vienintelis, realiai analizavęs jo kūrinį. Tai nereiškia, kad liko abejingas dvasininkų pašaukimo klausimui, – netgi atvirkščiai. Tačiau įgimtos būdo savybės (santūrumas, griežtai argumentuotas mąstymas) bei naujoji metodologija leido jam į romaną žvelgti kaip į estetinį, skirtingų idėjų kovą reprezentuojantį kūrinį, o ne Mykolaičio-Putino autobiografiją ar kunigų luomo pažeminimą. 1936 m. publikavo knygą „Vaižgantas. Apmatai kūrybos studijai“ – pirmąją modernią literatūros srities disertaciją lietuvių kalba, kokių tuo metu nebuvo daug ir Europoje; jam „pirmiausia rūpėjo pati rašytojo kūrybos esmė, jo stiliaus ir minties subtilumai; jis savo darbą pradėjo maždaug ten, kur kiti literatūros istorikai pozityvistai paprastai jį baigia“, – rašė recenzentas Ignas Skrupskelis, o paantraštė „apmatai“ reiškė, kad tai tik darbų pradžia, tik eskizas. Ir iš tiesų, Ambrazevičius parašė unikaliais, iš amžininkų surinktais atsiminimais ir laiškais (vėliau dingusiais) dokumentuotą monografiją apie Maironį, Vytauto Kubiliaus teigimu, – kelių šimtų puslapių apimties. Tai Lietuvos literatūrologijos praradimas: baigta rašyti vokiečių okupacijos metais, ji taip pat dingo be žinios. Gausiai rašė palydimąsias analizes (Lazdynų Pelėdos, Vinco Pietario, Maironio, Vinco Krėvės, Antano Vaičiulaičio ir kt. knygų); iš originalios literatūrologijos dar buvo spėjęs publikuoti straipsnių rinkinį „Lietuvos rašytojai“. Visai jauno amžiaus, 1939 m. už pasiekimus išrinktas Katalikų mokslų akademijos nariu mokslininku (akademiku). 1942 m. vasario 16 d. vedė Vladą Prosčiūnaitę-Matulaitienę, po metų susilaukė dukters. Šalia profesinių (mokytojo ir dėstytojo, Teologijos-Filosofijos fakulteto Visuotinės literatūros katedros vedėjo), ant savo pečių noriai krovėsi ir visuomeninio pobūdžio pareigas. Buvo Ateitininkų sendraugių sąjungos pirmininkas, Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų sąjungos pirmininkas, „XX amžiaus“ redakcijos narys (Griniaus teigimu, naujo katalikiško dienraščio projektas gimė Ambrazevičiaus kambary), Tautosakos komisijos narys ir kt. Vėliau prasidėjo „nesibaigianti rezistencija“, vokiečių persekiojamas pasikeitė pavardę. Priesaką mylėti savo priešą vykdė praktikoje – 1941 m. Ambrazevičius pasiūlė prieglobstį savo idėjiniam priešininkui Kostui Korsakui, tikėdamasis, kad šis tebesislapsto Kaune. Diskusija, kiek per dešimtmetį – universitetinių kursų bei parengtų vadovėlių dėka – prigijo jo (re)formuota literatūros suvokimo samprata, tebėra nepradėta. Ar ne todėl, kad sovietinėje Lietuvoje Ambrazevičiaus vardą minėti buvo draudžiama, kad ištisos kartos nežinojo, kieno parengtus skaito kanoninius nacionalinės literatūros kūrinius, – Donelaičio „Metus“, Maironio „Pavasario balsus“? Iš literatūros mokslo išcenzūruota ne tik jo pavardė, į „specfondus“ pateko ir visi rengti jo vadovėliai

(keturi „Literatūros teorijos. Poetikos“ tiražai, šešios (!) „Visuotinės literatūros“ laidos, chrestomatijos...).

Kvietęs į politiką sugrąžinti moralę Politinę veiklą ir pasitraukimą į Vakarus 1944 m. lydėjo kartėlis, kad kiekvienas jo žingsnis gali kainuoti artimiesiems gyvybę. 1952 m. sausį su šeima persikėlė gyventi į JAV. Niekada neišsižadėjo lietuvybės ir neprašė Amerikos pilietybės. Tęsė žurnalistinį ir tautinį darbą, rezistencijos 25-mečiui išleido knygą „Vienui vieni“, pasirašytą Sūduvio slapyvardžiu (tų pačių metų JAV lietuvių spaudoje Ambrazevičiaus nedraugai autorystę „kilniai“ atskleidė, pridėdami ir nuotrauką). Visą gyvenimą liko atsargus, stengėsi apsaugoti kitus, pvz., ketindamas panaudoti straipsnį apie Romo Kalantos susideginimą, laiške rašė: „informaciją panaudosiu „Darbininkui“. Tik teks praleisti tas vietas, kur kalbama apie krašto pogrindį ir net pačią antraštę teks pakeisti. Vargiai tikslinga būtų nurodinėti, kad jaunimas ten [Lietuvoje] varo organizuotai pasipriešinimą. <...> būtų nusikaltimas „Darbininkui“, kuris Vilniuje [saugumo organų] yra prenumeruojamas net keturiais egzemplioriais.“ Paskutiniai gyvenimo darbai – labai sudėtingas „LKB kronikos“ I tomo redagavimas bei išsami, dokumentuota studija apie Laikinosios Vyriausybės poziciją žydų atžvilgiu. „LKB kro- Su tėvu, seserimi Marija Baltrukoniene ir jos vyru Vincu. Iš MLLM archyvų. nika“ pasirašyta nauju slapyvardžiu „Z. V.“ – tebesibaiminant (1974 m.!) dėl savo artimųjų, apie kuriuos, deja, nieko tikra nežinoma; jei būtų buvęs įgyvendintas Liustracijos įstatymas – bent būtų galima vartyti KGB vestas bylas, patirti apie prievartinį „likimą“, ištikusį tėvus, brolį, seseris. Buvo politikas, mąstantis religinėmis kategorijomis, kalbėjo apie vertybių hierarchiją: „organizacijos suprincipinimas yra nepriimtinas, nes jis veda į organizacijos, į partijos, į valstybės totalizmą. <…> Bolševikų pavyzdys rodo, kad organizacija savaime nėra jokia nelygstama vertybė, nes ją gali turėti ir piktadariai. Užtat man organizacija tėra priemonė tam tikram tikslui siekti. <…> Jeigu ji neveda prie tikslo, ji nėra jokia vertybė... Jūsų nusistatymas – aukoti asmenį, kad išgelbėtum organizaciją..., išplaukia iš noro pasirinkti vertybių gradacijoje pačią vertingiausią. Man jis atrodo toks pat, kaip jį buvo suformulavęs senasis vyriausias kunigas Kajafas: ‘verčiau tegu vienas žmogus numiršta už tautą’. O toks nusistatymas Artuma 2014 m. gruodis

Akiračiai

yra išplaukęs iš oportunizmo“. Politinių rietenų akivaizdoje liko ištikimas humanizmo principui: „Katalikų vienybė? To gaila. Bet yra didesnių dalykų, kurių man labiau gaila. Julijonas [Būtėnas], Juozas [Lukša-Daumantas] – štai ko man gaila. Jie gyvieji buvo žmonės. O šiuos visados labiau branginu negu idėją, nors ji ir graži“. „Idėja jam darosi brangi žmoguje, kai ji šviečia jo asmenybėje ir jo darbuose“, – vėliau sukonkretino Antanas Maceina.

Dvasinis testamentas Ambrazevičiaus pasaulėvokoje valstybė „pradedama kurti nuo piliečio, asmens dvasios perdirbimo. Ne nuo viršaus, bet nuo apačios. Ne nuo tavęs ir jo, bet nuo manęs <…>: neužmušk, nevok, nekalbėk neteisiai prieš savo artimą, negeisk nė vieno daikto, kuris yra tavo artimo, ir t. t.“. Moralinė atsakomybė griežtai apibrėžiaŽmones ma: „Jei tai darai būdamas visados valdžioje, darai dvigubą netiesą.“ Dvasinį testalabiau mentą – Ambrazevičiaus branginu ir jo kartos – sudaro du negu tekstai, pasižymintys poliidėją. tiškai brandžiu mąstymu ir taikliomis įžvalgomis, giliu žmogaus prigimties pažinimu, ir ateities uždavinių formulavimu, rašyti kartu su bendraminčiais, įkvėpti Stasio Šalkauskio bei popiežiškųjų enciklikų. Tai „Į organiškosios valstybės kūrybą“ (1936) ir „Į pilnutinę demokratiją“ (1958). PasViena paskutiniųjų nuotraukų 1974 m. Iš knytarajame į dienos šviesą išgos „Ugninis stulpas“. Č. Grincevičiaus nuotr. kelti tie patys, ir šiandienos šeimai tebeaktualūs klausimai: „valstybė <…> negali versti tėvų auklėti savo vaikus taip, kaip tėvai nenori. <…> šeimos bendruomenė yra pagrindas ir šaltinis visoms kitoms žmonių bendruomenėms“. Gerai suvoktas ir rengimo šeimai momentas: „Daugelis socialinio gyvenimo negerovių savo šaknis turi šeimos pareigų bei uždavinių nesupratime. Jei tad valstybės pareiga rūpintis žmonių profesiniu lavinimu, tai juo labiau valstybė turi sudaryti sąlygų tinkamai jaunimui pasiruošti šeimos pareigoms.“ Visas ateitininkų judėjimas – o Ambrazevičius buvo aktyvus ateitininkas visą savo gyvenimą – rėmėsi Kristumi ir suvokimu: kieno rankose jaunimas, to ir ateitis. Tiek bažnytinę, tiek civilinę santuoką suvokė kaip neišardomą. Todėl, 1964 m. paliktas žmonos, nesijautė vertas būti bent kokiu pavyzdžiu kitiems, pasitraukė iš viešojo gyvenimo. Kamuojamas nemigos bei širdgėlos, ramindavosi klasikine muzika, rado būdą mintimis grįžti į Lietuvą – klausydamasis savo paties į juostelę įrašytų ei-

Artuma 2014 m. gruodis

lių, tarp kurių buvo ir Mykolaičio-Putino „Vivos plango“ bei „Mortuos voco“. Mirė po trečio širdies smūgio, slaugomas Rožės Šomkaitės ir dar kelių bičiulių. Nors žengė pasauliečio keliu, „Kažkas matulaitiško jame liko, ruseno ir alsavo. Nedrįstume sakyti kol kas – kažkas švento“, – sakė kun. Stasys Yla 1974 m. gruodžio 2 d. laidotuvių pamoksle, apibūdindamas Ambrazevičiaus dvasios taurumą bei primindamas apie pirmuosius studijų metus, praleistus marijonų naujokyne Kaune. Visgi pasirinko meilę literatūrai; ir savo gyvenimo finalą viename laiške yra apibūdinęs literatūriniu pavyzdžiu: „Aš pats išgarsėjau kaip Gogolio herojus, kurį laikraščiai aprašė, kai girtas pakliuvo po vežiku. Dabar mano vardas pakliuvo gazieton kaip hitlerininkų pastatytos valdžios šefo ir žydų persekiotojo.“

Istorijos pamokos „Medžiotas iki mirties“ – taip jo likimą apibendrina žurnalistas Vidmantas Valiušaitis. Tačiau tuo asmenybės persekiojimas nepasibaigė, tenka pratęsti: šmeižiamas – ir 40 metų po mirties. Šiandien Ambrazevičius yra apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Didžiuoju kryžiumi, Kaune turi savo vardo gatvę, Vytauto Didžiojo universitete – auditoriją ir atminimą įamžinantį bareljefą. Tačiau viešumoje jo vardą minėti kažkaip nepatogu, tarsi gėdinga. Kodėl? Nemokame istorijos; todėl vieni mums paklusniai kartoja sovietų išmokytas kaltinimų schemas („nacių kolaborantas“, „fašistas“), kiti – organizuotai ir toliau dirba savo juodą darbą, ignoruodami Ambrazevičiaus gyvenimo visumos vaizdą, jaunųjų katalikų išpažintas vertybes, elementarią istorinių šaltinių medžiagą. Gerą receptą suformulavo jo bendražygis, filosofas Maceina: „Į melą istorijoje turėtume atsakyti giliu jos pažinimu. Į melą kultūroje atsakyti tikru jos atskleidimu. Į asmenų dergimą atsakyti jų darbų nušvietimu. Į religijos žeminimą atsakyti jos vertės iškėlimu.“ Kad ir minimaliomis galimybėmis, – pabandėme tą padaryti.

Šį mėnesį „Artumos“ apsvarstomas paskutinysis įsakymas „Negeisk svetimo turto“ savo gelmėje yra neatsiejamas nuo pavydo ydos ir žvairakiavimo, esą kitas – Dievo labiau mylimas, daugiau turi talentų ir pan. Šia prasme Ambrazevičius yra Mokytojas iš didžiosios raidės: „pergyvenau tą džiaugsmą, kurį galima vadinti pedagoginiu džiaugsmu, mokytojo džiaugsmu. O jis reiškėsi tuo, kad mokytojas turi džiaugsmo, jei mato, kad jo mokiniai jį yra pralenkę. <…> gyvenimo pažanga ir remiasi tuo, kad jaunieji turi pralenkti vyresniuosius. Tai yra pedagoginio džiaugsmo esmė. Net galima būtų sakyti, kad šitas džiaugsmas kažkuo yra panašus į Jono Krikštytojo džiaugsmą, kuris tikėjosi, kad ateis už jį didingesnis, su didesniais laimėjimais.“ Taigi mūsų atmintyse jis galėtų įsitvirtinti kaip taurus pavyzdys, jog katalikams ne tik prisakyta (jų pačių labui) nepavydėti, bet ir dera visa širdimi pasidžiaugti kito sėkme. Parengė Rūta LAZAUSKAITĖ

Atokvėpio valandai

Draugas Don Kamilis

Pirminė partinė organizacija eina išpažinties (II) Giovannino GUARESCHI Don Kamilis vienas ilgai nebuvo. Po penkių minučių duris pravėrė draugas Svarstyklius iš Genujos. Jis atsisėdo priešais Don Kamilį ir tuoj pat ėjo prie reikalo: – Drauge, – pareiškė jis, – aš apsigalvojau ir supratau, kad tu buvai teisus. Sovietų Sąjunga tikrai ne vieta tokios rūšies prekybai. Aš gailiuosi ir tų kvailų pastabų, kurias pasakiau tavo adresu. – Ir aš turėčiau atsiprašyti, kad tą reikalą tuoj pat iškėliau pirminėje partinėje organizacijoje, prieš tai nepasikalbėjęs su tavim, kaip žmogus su žmogum. Bet paslaptis ta, kad ir draugas Oregovas buvo pastebėjęs tavo mainus universalinėje parduotuvėje. Todėl aš būtinai turėjau užbėgti jam už akių. Draugas Svarstyklius sumurmėjo kažką nesuprantamo, paskui pridūrė: – Na taip, bet dabar jis turi mano peleriną, o kad ji buvo įsigyta nelegaliai, tai jam visiškai vis tiek. – Na, bent ta prasme reikalas sutvarkytas, – guodė jį Don Kamilis. Draugas Svarstyklius buvo tikras genujietis. Jo prekybiniai polinkiai ir politiniai įsitikinimai gulėjo dviejose skirtingose lentynose. – O kas liko pakaruokliu toje visoje istorijoje? Svarstyklius! – Kas užsakė, tas turi ir apmokėti, – kalbėjo Don Kamilis, nebenorėdamas tęsti kalbos. – Haha! O ką man pasakys tas asmuo, kuris perdavė nailonines kojines, kai aš grįšiu be kailinės pelerinos? Draugas Svarstyklius dar kažką pabumbėjo vienas sau, paskui prabilo: – Drauge, kalbėkim aiškiai, kaip vyras su vyru. Juk vakarykščiuose šokiuose jie tau iškrėtė piktą pokštą, tai labai aiškiai mačiau; o tu namie turi labai piktą moterį. Na, jei tavoji ragana, tai mano – tikras pjūklas. Ji mane privertė prisikrauti nailono

kojinių, nes už tą velnišką kainą norėjo įsigyti kailinę peleriną iš Rusijos. Jeigu ji jos negaus, tai manęs neišgelbės nė pats Italijos komunistų partijos generalinis sekretorius. Ir aš negaliu jos apskųsti savo skyriui, nes ji yra purvina fašistė. Ir jos dukterys dar suktesnės, abi eina išvien su motina. – Ir jos fašistės? – pasiteiravo Don Kamilis. – Blogiau, – šnypštė draugas Svarstyklius. – Krikščionės demokratės! Ir tokios smogikės toje ilgaskvernių armijoje, kad net plikiui galėtų nurauti plaukus. – Aš visai suprantu tave, – pasakė Don Kamilis. – Kuo galiu tau padėti? – Drauge, aš dirbu uoste. Moku prieiti prie žmonių, ir į mano delną visada nubyra pora dolerių. Saują jų atsigabenau čia, nes visada sakydavau: Amerika po velnių, bet jos dolerius ima kiekvienas. Tu supranti mane? – Ne visiškai. – Drauge, aš esu pasiruošęs paaukoti dolerius, kad tik išvengčiau kivirčo su žmona. Ar galiu tai padaryti? O gal tu ir tai laikai neleistina prekyba? – Ne, nes Sovietų Sąjungai reikia dolerių, kad jie galėtų užsieniuose nusipirkti prekių. – Taip ir aš galvoju. O kaip tu manai, kiek čia gaunama už dolerį? Don Kamilis buvo tiksliai informuotas. – Jeigu tu keisi pagal oficialųjį kursą, gausi keturis rublius už vieną dolerį. Turistinis kursas yra 10 rublių už vieną dolerį. Tiesa, reakcinė spauda tvirtina, kad juodojoje rinkoje už dolerį mokama net 20 rublių. Bet tu galvok, kad tai viena iš įprastinių antisovietinės propagandos pasakėlių. – Aišku! – atsakė draugas Svarstyklius. – Taigi, tu tiki, kad aš Maskvoje galiu išsikeisti savo dolerius?

– Absoliučiai. Tai tavo teisė, drauge. Draugas Svarstyklius patenkintas išėjo iš kupė.

* * * Draugas Kamilis norėjo vėl išsiimti užrašų knygelę, kad į ją įtrauktų paskutinius įvykius, bet nesuspėjo, nes duryse pasirodė draugas Salvatorė Taršaitis. Šaltieji kompresai buvo parodę savo veikimą, ir sritis aplinkui kairiąją akį dabar spindėjo pasakišku, įvairių atspalvių mėlynumu. – Drauge, – pasakė jis, sėsdamas priešais Don Kamilį, – taigi, juk tūlas geria degtinę tartum senis, o gėrimas tikrai yra degtinė. Po to atsitinka, kas Dievui patinka, o atsitikus – jau per vėlu. Ar aš aiškiai pasakiau, drauge? Don Kamilis linktelėjo. – Drauge, – tęsė antrasis, – senatorius man pasakė: „Atsiskaitysime vėliau.“ Na, dabar yra taip: veide turiu mėlynę po akimi, o pakaušyje guzą – didumo kaip kiaušinis. Ir dabar klausiu jus: kodėl dar jūs norite mane nubausti? Kam tie papeikimai? Mano žmona yra partietė ir kiekvieną vakarą tupi būstinėje, ir, įsivaizduok, jei ji užuos tuos papeikimus... Tau visiškai aišku, drauge? Ji jauna, karšta, ji pavydi, ji užkurs man pragarą! Tu namie turi poniutę, kuri po viso to, ką teko girdėti, taip pat atrodo ne pėsčia... Taigi, tu gali mane suprasti, drauge... – Nesirūpink, drauge, – nuramino jį Don Kamilis. – Aš pakalbėsiu su senatorium. Antrasis pašoko ant kojų, ir jo veidas spinduliavo palengvėjimu. Artuma 2014 m. gruodis

Atokvėpio valandai

– Salvatorė Taršaitis yra mano pavardė, – sušuko jis, pagriebdamas Don Kamilio ranką ir ją audringai kratydamas. – Jei kada atvažiuosi į Neapolį, tai klausk tik Salvatorės Taršaičio. Mane ten kiekvienas pažįsta. Dabar jau reikalai buvo taip susidėstę, kad Don Kamilis būtinai turėjo užsirašyti keletą pastabų. Bet, lyg užburtas, šiandien jis negalėjo nė pagalvoti apie užrašų knygelės pildymą. Vos tik draugas Salvatorė Taršaitis išėjo iš kupė, jon įskrido draugas Orderius. Jis buvo realistas pjemontietis iš Turino ir tuoj pat pradėjo kalbėti apie tai, kas svarbiausia: – Drauge, – prabilo jis, įsitaisęs prieš Don Kamilį, – vakar vakare mes buvome per daug geros nuotaikos. Taip atsitinka, kai beatodairiškai geriama. Bet dabar degtinės tvaikas išgaravo. Senatorius tesako, ką nori, bet aš esu fotografas profesionalas ir žinau, kas tinka, o kas ne. Čia yra fotojuosta, kurioje užfiksavau, kaip tu šokai. Daryk su jom, ką nori. Don Kamilis paėmė fotojuostą. – Aš esu tau labai dėkingas, drauge, – atsakė jis, – tai labai padoru iš tavo pusės. Draugas Orderius atsistojo. – Tai profesinės etikos klausimas, – sumurmėjo jis, – bet ne vien tik tai. Tai ir solidarumo aktas, nes aš namie turiu tokį dyglį, kuris kiekvieną dieną darosi vis pavydesnis. Draugui senatoriui aš tiesiog pasakysiu, kad į fotojuostą pateko šviesos. Jis išėjo, ir, vos tik jam dingus, Don Kamilis pakėlė akis į dangų. – Viešpatie, – kalbėjo jis, – po viso to, kas atsitiko, aš beveik gėdinuosi, kad namie neturiu pavydžios, senos raganos. Paskui jis skubiai išsitraukė iš kišenės savo kalendorių ir įrašė: „Žmonos yra opiumas liaudžiai.“ Jis nespėjo daugiau nieko pridurti, nes tą pačią akimirką duris atplėšė draugas Gemzius. Gemzius sudribo ant suolo priešais Don Kamilį, užsidegė cigaretę ir nukėlė ją į piktai sučiauptų lūpų kamputį. Jis buvo baisiai rimtas, ir buvo galima pastebėti, kad jį kankina gilūs ir kraupūs klausimai. Don Kamilis valandėlę stebėjo jį, paskui, jam vis dar tylomis kiurksant, iš kišenės išsitraukė knygelę, norėdamas pildyti užrašus. – Drauge! Artuma 2014 m. gruodis

Don Kamilis padėjo knygelę ant stalo. – Ar kas blogo atsitiko? – nekaltai paklausė. – Tu gerai žinai, kas vakar atsitiko. – Na, dėl to dar nėra reikalo žildinti savo plaukų, – pasakė Don Kamilis. – Prieš dvi minutes mane aplankė Taršaitis. Viskas gerai. – Taršaitis? Ką tu kalbi apie Taršaitį? – sumišęs paklausė draugas Gemzius. – Na, vis dėlto jis gavo nuo tavęs kumščiu į akį, – savo ruožtu nustebo Don Kamilis. – Ak, taip, – sumurmėjo Gemzius. Tą jis buvo visiškai užmiršęs. – Bet aš ne apie tai norėjau pakalbėti. – Tai aš daugiau nieko nežinau, – pareiškė Don Kamilis ir sakė tiesą, nes tikrai nežinojo visos įvykių eigos. Gemzius pliaukštelėjo liežuviu. – Vakar vakare, – pareiškė jis, – man silpnybės akimirką išsprūdo antausis. – Taip, žinau, – nekantriai nutraukė Don Kamilis. – Aš ne apie draugą Taršaitį. Merginai kliuvo... Don Kamilis tai išgirdo pirmą kartą ir akimirką nesusigaudė, ką atsakyti. – Tu davei antausį draugei Petrovnai? – mikčiojo jis. – Bet kodėl gi? Gemzius piktai skėstelėjo rankomis ir nieko neatsakė. – Draugė Petrovna yra inteligentiška moteris. Ji supras, kad tu buvai per daug degtinės išgėręs. – Aš visai negėriau, – niūriai konstatavo Gemzius, – ir ji tai žino. Čia visa blogybė. Gemzius nusviedė cigaretę ant grindų ir sumynė ją. Jis buvo labai prislėgtas, ir Don Kamilis pajuto jam užuojautą. – Neimk taip giliai į širdį, – kalbėjo jis drąsindamas. – Ji yra geros širdies mergina. – Ji yra, – pasakė Gemzius pagyvėdamas. – Ji yra graži, gera ir nuostabi. Aš negaliu su ja elgtis kaip su kokia mergše. Aš negaliu jos suvedžioti. Don Kamilio tėviškė La Basa yra baisiai toli nuo Romos, ir kaimo kunigas iš Po slėnio nepajėgė sekti Užupio narsuolio minčių eigos. – Kaip suvedžioti? – paklausė. – Ką nori tuo pasakyti? – Na, tu! – sušuko Gemzius. – Tu turi

kietą galvą! Jei Jonelis Gemzius duoda antausį merginai – ką tu įsivaizduoji? Ar tai jis daro tik dėl to, kad vėją sukeltų? O gal tu Jonelį Gemzių laikai tokiu niekšu, kuriam malonu mušti moteris? Don Kamilis iškilmingai linktelėjo. – Dabar suprantu tave. Taigi, tu bijai, kad mergina gali įsivaizduoti, jog tu nori atkreipti jos dėmesį į save? – Teisingai! – O mergina tuo tarpu visai tavęs nedomina. Ir tau, taigi, trūksta drąsos tas jos svajones sugriauti. – Kaip tik tai! Tavo protas dabar aiškus kaip keptas kiaušinis, drauge. – Bet visa tai nuostabiai paprasta: tu ramiai palieki jos svajones ir sau sakai: po trijų dienų aš iškeliauju; o ji jau ras, kaip nusiraminti. – Ji galbūt. Bet aš? Don Kamilis pagaliau suprato visą padėties rimtumą. – Mielas bičiuli, – prabilo jis, – jei jau tokia būklė, tai aš tikrai nebegaliu tau duoti jokio patarimo. – Atvirkščiai, – atsakė Gemzius. – Tu teisingai supranti dalykus, todėl gali man patarti. Ką aš turiu daryti? Po šokių mes dar ilgai kalbėjomės, Nadia ir aš... Aš negalėjau juk be jokio pasiaiškinimo jos paleisti, ar ne? – Teisingai. – Po kelių mėnesių ji skrenda į Romą, nes turi kaip vertėja palydėti studijų tikslais keliaujančią valdininkų grupę. Ir tada... Gemzius minutėlę suabejojo. – Drauge, – pasakė jis, žvelgdamas tiesiai į Don Kamilio akis, – ar aš galiu tavimi pasitikėti? – Kaip per išpažintį. – Na! Ar tu gali įsivaizduoti, kad aš savo reikalus patikėčiau kokiam ilgaskverniui? – Tu esi teisus. Bet vis dėlto yra kunigų, kurie greičiau leisis sušaudomi, negu išduos jiems patikėtas paslaptis. Ir aš būčiau vienas iš tokių, jei būčiau kunigas. Taigi, drožk! – Ji atvyksta į Romą, – pusbalsiu pasakojo Gemzius. – Ir ji nesipriešintų pasilikti Romoje ir gyventi su manimi. Ar tai įmanoma? Kaip galvoji? Don Kamilis papurtė galvą.

Sveikata

– Ne, – pasakė jis tvirtai. – Tai būtų baili išdavystė, ir tokios išdavystės draugas Gemzius negali padaryti. Juo labiau kad yra daug švaresnė ir natūralesnė išeitis. – Kokia? – Mergina nėra iš medžio iškritusi ir tikrai turi gerų pažinčių partijoje. Kai tik mes pasieksime Maskvą, jai tikrai nebus sunku parūpinti tau darbą ir leidimą apsigyventi. Daug kas taip padarė, ir Sovietų Sąjungai reikia pajėgių technikų ir patikimų partiečių. Kai čia kartą įsitaisysi, visa kita bus tik smulkmenos. Bus patenkinta ir tavo širdis, ir tavo sąžinė. Ir tu šaunios, įsimylėjusios merginos neįvelsi į kvailą avantiūrą. Gemziaus veidas nušvito. – Mano smegenys buvo susijaukusios kaip plakta kiaušinienė, bet dabar tu parodei man tikrą kelią ir kartu paprasčiausią! – sušuko jis. – Aš tikrai džiaugiuosi, kad pasitikėjau tavimi. Aš dėkoju tau, drauge. Ir stipriai paspaudęs ranką kunigui jis išėjo. – Viešpatie, – murmėjo Don Kamilis, keldamas akis į viršų, – ar ne gerojo piemens uždavinys ieškoti paklydusios avies ir ją grąžinti partijos avidėn? – Tu klysti, – atsakė jam Kristaus balsas, – tai draugo velnio uždavinys. O gal tai ir nebuvo Viešpaties balsas, gal buvo tik vėjas, kaukiąs begalinėse lygumose. Don Kamilis daugiau to nebetyrinėjo, nes tą akimirką į kupė įžengė Peponis. – Užuot spoksojęs pro langą, galėjai ateiti pas mus ir pasikalbėti, – pastebėjo Peponis. – Drauge, – atsakė Don Kamilis. – Pirminės partinės organizacijos sekretorius turi daug ruoštis, kad išliktų savo uždavinio aukštumoje. Peponis nepasitikinčiu žvilgsniu kurį laiką stebėjo jį, paskui trūktelėjo pečiais. Atrodė, kad jis norėjo pasakyti: „Kunigas, kuris pačioje Sovietų Sąjungos gilumoje vienų vienas tūno kupė, pagaliau negali didelės painiavos sukelti, nors jis ir būtų įsikūnijęs velnias.“ „Viltis“, Klyvlendas, Ohajas, 1968. Vertė Jonas Pranas PALUKAITIS. Autoriaus iliustracija

Poliomielitas Gydytojo Petro patarimai

Ši liga sena kaip piramidės. Archeologai atkasė 3 500 metų senumo egiptiečių stelą su bareljefais, kuriuose pavaizduotas lazda pasirėmęs žmogus paralyžiuota koja. Specialistai sutaria, kad tai gali būti persirgto poliomielito pasekmė. Poliomielitas – virusų sukeltas ir nervų sistemą pažeidžiantis uždegimas. Dažniausiai juo būdavo persergama vaikystėje, todėl dar vadinamas vaikų paralyžiumi. Kova su šia liga pakeitė daugybę dalykų medicinos moksle bei praktikoje ir apskritai visuomenės gyvenime. Iki XIX–XX amžių sandūros paralyžinė poliomielito forma pasitaikydavo dažnai, bet ne epidemijomis, o pavieniais atvejais. Mat virusai plinta vadinamuoju fekaliniu-oraliniu keliu, iš žarnyno su išmatomis per vandenį, neplautas rankas patenka į burną. 90 proc. užsikrėtusiųjų perserga be jokių požymių. Kitai daliai išsivysto paralyžius. Kadangi beveik visi vaikai nuolat susidurdavo su poliomielito virusu, visuomenėje buvo išsivystęs natūralus imunitetas šiai ligai. Paradoksalu, kad pažanga šiuo atveju atsisuko prieš žmoniją. Kuomet miestuose atsirado kanalizacija ir pagerėjo aprūpinimas švariu geriamuoju vandeniu, tas natūralus, nuolat atnaujinamas imunitetas dingo. Žinoma, atsitraukė cholera, dizenterija, vidurių šiltinė. Bet poliomielitas išsivysčiusiose šalyse nuo praėjusio amžiaus pradžios tapo vaikų ir jaunų suaugusiųjų rykšte. Vien per 1952 m. epidemiją JAV užregistruota 58 tūkst. ligos atvejų, daugiau kaip trys tūkstančiai ligonių mirė, 21 tūkst. liko neįgalūs. Tokios epidemijos kartojosi kas keleri metai visur pasaulyje. Kadangi liga virusinė, uždegimą stabdančių vaistų nebuvo ir nėra. Gydymas tik palaikomasis. Jei virusai pažeidžia kvėpavimo centrą smegenyse ar paralyžiuojami kvėpavimo raumenys, ligoniai miršta. Būtent dėl to ligoninėse atsirado intensyviosios terapijos skyriai (pirmasis – 1952 m. Kopenhagoje), kur galima taikyti dirbtinį kvėpavimą. Kovoje su poliomielitu tobulėjo medicininė technika ir palaikomojo gydymo metodai. Dabar tik muziejuose galima pamatyti „geležinius plaučius“ – cilindro formos įrenginį, kuriame patalpinamas sergantis žmogus, o dumplės padeda jam kvėpuoti, keisdamos oro slėgį. Būtent dėl poliomielito liekamųjų reiškinių reikėjo tobulinti reabilitacinio gydymo būdus ir pagalbinę techniką – protezus, įtvarus, elektrostimuliatorius ir kita. Dėl to dabar turime įvairiausią ir efektyvų sveikatą grąžinantį gydymą po traumų, operacijų, insultų... Tarp nukentėjusiųjų nuo poliomielito, manoma, buvo Romos imperatorius Klaudijus, rašytojas Walteris Scottas, nacistas Artuma 2014 m. gruodis

Sveikata

Josephas Goebbelsas, JAV prezidentas Franklinas Rooseveltas, kompozitorius Dmitrijus Šostakovičius, dailininkė Frida Kahlo, rašytojas fantastas Arthuras Clarke’as, režisierius Francis Fordas Coppola, Holivudo aktorius Alanas Alda. Dešimtys tūkstančių žmonių XX a. antrojoje pusėje išgyveno įvairias su šia liga susijusias patirtis – artimųjų mirtis, invalidumą, il-

Stela, vaizduojanti žmogų poliomielito pažeista koja. Egiptas, 1403–1365 m. pr. Kr.

galaikį atskyrimą... Visuomenėje atsirado paramos grupės persirgusiems ir jų artimiesiems, prasidėjo sąjūdis už neįgaliųjų teises ir integraciją, socialinę paramą; revoliucinių pokyčių įvyko medicinos filantropijoje – imta masiškai ir organizuotai remti ne tik ligonius ar ligonines, bet ir mokslinius tyrimus. Paminėtinas ir tautą suvienijęs „10 centų maršas“ JAV, kai kiekvienas vaikas aukojo bent po monetą ir siuntė ją į Baltuosius Rūmus prezidentui, kad būtų finansuojamas vakcinos nuo poliomielito kūrimas ir nacionalinė skiepijimų kampanija.

Detektyvinio trilerio verta istorija, kai mažiausiai trys mokslininkų komandos lenktyniavo, kuri pirmoji sukurs geresnę vakciną. Pirmieji bandymai prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo nesėkmingi: neišsivystė lauktasis imunitetas, kilo alerginės reakcijos, ligos ir buvo devyni mirties atvejai. 1954-aisiais Nobelio premija fiziologijos ir medicinos srityje skirta mokslininkams, atradusiems ir ištobulinusiems virusų auginimo audinių kultūrose metodiką. Dėl šių fundamentinių tyrimų tapo įmanoma kurti šiuolaikines vakcinas, tarp jų ir nuo poliomielito. 1950-aisiais iš Lenkijos kilusio imunologo Hilary Koprowskio komanda sėkmingai išbandė geriamąją vakciną su 20 fiziškai ir protiškai neįgalių vaikų Niujorke. Tačiau naudoti visame pasaulyje buvo pasirinkta kita geriamoji vakcina, sukurta Balstogėje gimusio mokslininko Alberto Sabino. Tai lėmė didelės apimties vakcinos saugumo ir efektyvumo tyrimas Sovietų Sąjungoje 1950– 1960 m. Suaugusių vaikų tėveliai turėtų atsiminti tuos rožinius žirnelius arba lašiukus. Daugiausiai entuziazmo sukėlė ir sėkmingiausiai JAV rinkoje įsitvirtino leidžiamoji daktaro Jono Salko vakcina. Jos tyrimai tapo didžiausiu eksperimentu medicinos istorijoje – dalyvavo 1,8 mln. vaikų. Kai ši vakcina 1955 m. buvo licencijuota, susirgimų poliomielitu JAV sumažėjo nuo 35 tūkst. iki 161, lyginant 1953 ir 1961 metus. Entuziazmas tryško per kraštus. Mokslo duomenys apie ligos prigimtį, plitimą bei sukurtų vakcinų sėkmė teikė viltį, kad poliomielitą pasaulyje galima visiškai įveikti. Pamenate raupų pavyzdį? 1988 m. Pasaulio sveikatos organizacija pradėjo poliomielito sunaikinimo programą. Rezultatai puikūs: nuo 350 tūkst. iki 223 susirgimų pasaulyje

per metus, lyginant 1988 ir 2012 m. 2013-aisiais tik dešimtyje Afrikos ir Azijos valstybių pasitaikė ligos atvejų. 80 proc. Žemės gyventojų gyveno teritorijose, oficialiai paskelbtose „laisvomis nuo poliomielito“. O 2014-ųjų gegužę ta pati Pasaulio sveikatos organizacija oficialiai paskelbia, kad poliomielito plitimo atsinaujinimas yra ekstremali sveikatos situacija. Kas gi atsitiko? Pilietinis karas Sirijoje sutrikdė skiepijimus, o milijoniniai pabėgėlių srautai pateko į antisanitarines sąlygas stovyklose. Sirijos sveikatos tarnybos pranešė apie 90 įvežtinio poliomielito atvejų, kurių nebuvo registruojama nuo 1999 m. Šiaurės Nigerijoje 2003-iaisiais fanatiškieji islamo kovotojai paskelbia, kad Jungtinių Tautų iš Amerikos atvežti lašiukai – vakcina nuo poliomielito – skirti slapta pakenkti tikratikiams, kad jie neva sukelia nevaisingumą. Žudomi skiepijantys medikai. Liga plinta į kaimynines šalis – Kamerūną, Keniją, Etiopiją, Somalį. Ten irgi trūksta geriamojo vandens ir vyksta etniniai neramumai – kaip ir Afganistane bei Pakistane.

Visai kaip mūsų gyvenime – puolame ir keliamės, ir vėl puolame, kad keltumės... Europa paskelbta laisva nuo poliomielito 2002 m. Todėl mūsų vaikų nebereikia skiepyti gyvų virusų geriamąja vakcina, kuri pati gali sukelti paralyžių vienu iš 10 tūkst. atvejų, bet stabdo viruso plitimą. Suleidžiama saugesnė – sunaikintų virusų vakcina, kuri tik saugo nuo paralyžiaus. O greta vyksta humanitarinė katastrofa, karas, suirutė. Kažin kaip ten Ukrainoje išlaikomos skiepijimų apimtys?.. Kai meldžiamės, prašykime taikos... ir dėl sveikatos.

Šventoji Jėzaus Teresė Avilietė. VIDINĖS PILIES BUVEINĖS Iš ispanų kalbos vertė Jūratė Micevičiūtė XVI a. ispanų mistikės šv. Jėzaus Teresės knyga „Vidinės pilies buveinės“ – dvasinės literatūros šedevras, sukurtas pagal jos mistinių vizijų patirtį. Autorė aprašo, kaip žmogaus siela, klajodama iš vienos buveinės į kitą, per maldą ir meditaciją išgyvena kančią, atsiskyrimą, išmoksta nuolankumo, pažįsta save, pasiekia tobulą ramybę ir pagaliau patiria bendrystę su Dievu. „Minimos tik septynios buveinės, tačiau kiekvienoje tokių yra daugybė: apačioj ir viršuj, ir šonuose, su gražiais sodais, fontanais, labirintais ir tokį pasigėrėjimą keliančiais dalykais, kad jus apims troškimas ištirpti šlovinant didį Dievą, kuris tą pilį sukūrė pagal Savo paveikslą ir panašumą.“

KATALIKŲ PASAULIO LEIDINIAI

Pylimo 27/14, Vilnius 01309, tel. (8 5) 212 24 22, faks. (8 5) 262 64 62, www.katalikuleidiniai.lt

Artuma 2014 m. gruodis

Gyvenimas kaip senas vynas

Juodas moralizavimas Vanda IBIANSKA bei asilo („Jaguaro“, „Porche“, „Bugatti“). Dar pridurkime audinių kailinius, briliantus, savaitgalius Paryžiuje ir panašias malonias smulkmenas. Kitas, bjaurybė, turi, o aš – ne! Aišku, kad jis vagis. Apskritai, visi vagys (išskyrus mane) ir viskas yra labai blogai! Ajajai, seserys ir broliai krikščionys! Kai kurie iš mūsų, deja, deja, tikrai nėra absoliučiai sąžiningi. Bet vienas kitas sąžiningas juk pasitaiko, ar ne? Neabejokite. Dauguma mane supančių žmonių nėra įkliuvę į pavydo spąstus. Garantuoju. Gyvename kas kukliau, kas plačiau, dirbame, daug skaitome ir kažkaip nesinori nei tos vilos Ispanijoje, nei solidžių sąskaitų bankuose, nei superinių automobilių, nes ir be to yra kas veikti. Kaipo pseudofeministė, čia turiu įterpti, kad sunkiau svetimo turto negeisti vyrams. Sakau labai nuoširdžiai ir juos atjaučiu. Imkim, pvz., kad ir tuos pačius automobilius. Ši geležies krūva man ir bet kuriam vyrui – skirtingas dalykas. Mums, daugumai feminų, pakanka, kad automobilis važiuotų, t. y. būtų techniškai tvarkingas ir bakas pilnas benzino. O vyrams – ne. Garsaus gamintojo produktas jiems reiškia prestižą, galią (tiesa, menamą) ir... noriuką sukelti kitiems pavydą. Arba siekis turėti kuo gražesnę moterį. Nesvarbu, kad paika, tuščia, godi, bet užtai kojos iki pažastų, blondinė, biustas kaip kreiseris ir lūpos kaip Angelinos Jolie. Nors pats švokščia kaip senas akordeonas, išvaizda užpernykštė, pasas rodo archajinę datą, bet vedasi savo Barbę ir slapta galvoja: „Sprokite iš pavydo!“ Kiti ir sprogsta. Sakoma, kad tomis barbėmis įmetėję figūrantai bando sau patiems sukelti grįžtančios jaunystės iliuziją, hormonų audras ir pan. Gal. Bet nepaskutinėje vietoje ir dvasinė ar, jei norite, moralinė dykuma. Nemaža. Tokia Sachara arba Gobis. Tuštybė, pavydas, geismas sukelti jį kitiems, varganas pasibeždžioniavimas... Namas? Taip, jo reikia. Nors man asmeniškai geriau butas. Kita kalba, kokio šis lygio. Gi su namu viena bėda. Vamzdynai, stogas, tvoros, santechnika, vejos pjovimas, ventiliacijos, instaliacijos, signalizacijos ir... vagys! Jeigu kalbėtume rimtai, tai mums reikia tik tokio būsto, kuris užtikrina būtinuosius poreikius: suteikia stogą virš galvos, šildymą, minimalią asmeninę erdvę ir galimybę nuolat turėti vandens. Aha, betgi ne! O kodėl Šarūnas, Žydrūnas, Marius, Darius turi didesnį, gražesnį? Plyštu

Kai mane ruošė Pirmajai Komunijai, naudojo močiutės turėtą 1897 m. kažkur Lenkijoje išleistą Katekizmą, kurio antrajame puslapyje buvo eilutė juodom, riebiom raidėm: „Dozvoleno cenzūroju 24 marta 1897 goda.“ Ten užrašyto dešimtojo Dievo įsakymo pažodinis vertimas yra toks: „Negeisk savo artimo nei namo, nei jaučio, nei asilo, nei tarno, nei tarnaitės, nei jokio kito daikto, kuris jo yra.“ Dabartiniame Katalikų Bažnyčios katekizme šis įsakymas skamba gražiau: „Negeisi <...> bet ko, kas priklauso tavo artimui (Iš 20, 17). Netrokši savo artimo namų, ar jo lauko, ar jo vergo bei vergės, ar jo jaučio bei asilo, ar bet ko, kas priklauso tavo artimui (Įst 5, 21).“ Laikai, vertybių (kai kurių) eiliškumas, mąstysena kinta. Viskas nuolatos tikslinama, grindžiama, tiriama. O esmė vis vien lieka ta pati: negeisk to, kas priklauso kitam.

Silvijos Knezkytės nuotrauka

Kodėl geidžiame? Nes esame pavydūs ir godūs. Sakote, kad nepavydite? Netikiu. Aš tai sąžiningai prisipažįstu, jog daug kam pavydžiu labai konkrečių dalykų. Dangus tam tikra prasme mane apsaugojo nuo materijos, nes minėtieji nėra materialūs. Geidžiu kai kurių asmenų bent dalelės išminties, proto (šito tai daug!), santūrumo, kuklumo. Dieve, ačiū Tau, kad šitų dalykų neįmanoma nugvelbti ar jų turėtojams pakenkti! Pagalvojus apie tą geismą tuoj galvon lenda vienoje mylimiausių mano knygų Goethes „Fauste“ ir Gounod operoje tuo pačiu pavadinimu pergalingas Mefistofelio šūkavimas: „Auksui himną giedokim“, „Vien tik auksas valdo mus visus.“ Iš tiesų, auksui atsispirti sunku. Pinigai suteikia pasitikėjimą savimi, galią valdyti kitus, nusipirkti

beveik viską. Na, gal ne visai. Išminties, garbės ir sveikatos (taip, taip!) niekaip nenupirksi už jokius pinigus. Apie leidimą įvažiuoti pro Rojaus vartus savuoju „Bentley“ nė kalbos nėra. Be to, šv. Petro kontrolės punkto apvažiuoti neįmanoma, bet mes apie tai negalvojame. Tarsi Anapusybėje audito nė nebūtų. Geidžiame čia ir dabar. Namų (vilos Kanaruose), lauko (platininės banko kortelės), vergų (kitus žmones pajungti savo valiai), jaučio

Artuma 2014 m. gruodis

Gyvenimas kaip senas vynas

iš pavydo, todėl kaišiosiu jam pagalius į ratus, nes anam geriau sekasi. Ir taip tęsiasi iki begalybės. Geidžiame ir pavydime. Pavydime ir geidžiame. Visko, ką turi kitas. Nors kiekvienas žinome (100 proc.!) apie tą galutinį būstą šiapusybėje: 2,2 m × 2,2 m = 4,84 m². Duobikė urnai dar mažesnė: 0,5 m × 0,5 m = 0,25 m²... Draskykimės, mielieji, sproginėkime pavydėdami artimui jo turto. Finišuosime visi vienodai. Su stora pinigine ar be jos. Tiesa, po finišo kiekvieno reikalai nulėks skirtingomis trasomis. Jų ilgis ir kryptis bus įvairūs, priklausomai nuo Dekalogo įsakymų laikymosi užvakar, vakar, šiandien ir rytoj. Žinoma, jei tas rytojus išauš. Esate jaunas ir sveikas? O jei gatvėje ant galvos užkris vazonas

Tomo Vyšniausko nuotrauka

su pelargonija, varveklis žiemą, trenksis už vairo sėdintis apdujęs narkomanas, po streso plyš širdis ar kraujagyslė smegenyse? A? Juk niekada nieko nežinai. Nežinau, kas nutiks man ir kada, nes statistiškai limitą jau išeikvojau. Gal, sakau, už geidimą svetimos išminties, proto, gerumo, o ypač kuklumo kasdienybėje baus mažiau, negu už materialių artimo gėrybių geismą? Bet vargu. Ko gero, „gausiu į liūlį“ daugiau ir dar smarkiau negu turtų, daiktų pavyduokliai. Todėl nuoširdžiai patariu: kol dar turime laiko, susiimkime, mobilizuokime savo proto, valios jėgas ir nustokime pavydėti kitam žmogui jo turimo turto.

Juk vis vien, kaip minėjau, už pinigus nenusipirksi išminties, sveikatos, gero vardo ir autentiškos meilės. Vadinasi, turtas nėra jau toks visagalis. Jo žmogui reikia, bet proto ribose. Kas man darbo, kiek ir ko turi Vėjas, Nojus, Antanas ar Liepa, Vėtra, Aldona? Tegu sau turi. Juk yra ir svarbesnių reikalų, negu svetimas turtas. Viskas. Išeinu iš monitoriaus ekrano. Iki kito mėnesio. Na ne. Dar kartą grįžtu. Grįžtu tam, kad pasveikinčiau jus, mielieji „Artumos“ skaitytojai, artėjančių šv. Kalėdų proga. Netrukus švęsime Atpirkėjo Gimimo šventę ir vėl minėsime Kūdikėlio atėjimą į Žemę, kad mus išganytų. Džiaugsmingų šventų Kalėdų, brangieji!

ŠYPSENOS BE RAUKŠLIŲ * * *

Petriukas tėvui: – Šitas dėdė tikriausiai mokytojas. – Kodėl taip manai? – Todėl, kad prieš atsisėsdamas jis atidžiai apžiūrinėjo kėdę.

* * *

– Tėti, šiandien mokykloje mažasis tėvų susirinkimas. – Ką reiškia „mažasis“? – Na, tu, aš ir direktorius.

* * *

– Mama, tu mane šaukei? – Ne. – Tėti, tu mane šaukei? – Nešaukiau. – Senele, o tu ar mane šaukei? – Ne, vaikeli, nešaukiau. – Na gerai, tai mes šiandien pietausime, ar ne? Artuma 2014 m. gruodis

* * *

Kartą viena blondinė sako kitai: – Ar žinai, kur dingsta šviesa virtuvėje, kai ją išjungi? – Ne... – Ateik, parodysiu. Blondinė išjungia šviesą ir atidariusi šaldytuvą sako: – Čia.

* * *

Viena galva gerai, o su smegenimis – dar geriau.

* * *

Taigi, – raukosi mokytoja, – tavo rašinėlis „Mano šuo“ visiškai toks pat, kaip ir tavo sesers. – O ką? Juk tai tas pats šuo!

* * *

Imk iš gyvenimo viską. Bet dėl viso pikto atsimink, iš kur paėmei.

Padovanokite sau ir artimiesiems puikią Kalėdų dovaną!

2015-aisiais, Pašvęstojo gyvenimo metais, drauge gyvenkime Dievo ir žmonių PALAIMINIMŲ artumoje

GYVENIMO IR TIKĖJIMO INSTITUTAS KVIEČIA ADVENTO REKOLEKCIJOS „TAISYKITE VIEŠPAČIUI KELIĄ! IŠTIESINKITE JAM TAKUS!“ (Lk 3, 4) Gruodžio 12–14 d., Birštone Rekolekcijų metu naudosime bibliodramos bei dvasinių pratybų elementus ir, skaitydami Jono Krikštytojo gimimo istoriją, kviesime šlovinti Dievą, savo širdyse taisyti gimstančiam Viešpačiui kelią. Būtina išankstinė registracija: Tel./faks. (8 37) 28 05 30; mob. 8 686 778 24; el. p. gti@lcn.lt

Lietuvių Katalikų Religinė Šalpa

parėmė š. m. II pusmečio „Artumos“ prenumeratą per vyskupijų Carito skyrius, pasieksiančią labiausiai stokojančius. Taip pat fondo dėka atnaujinome ir plėtojame artuma.lt svetainę

Artuma Katalikiškas mėnraštis šeimai

Nr. 12 (287) / 2014

Eina nuo 1989 metų spalio ISSN 1392-382X

www.gtinstitutas.lt remia kai kurias „Artumos“ skyrelių „Kronika“, „Didelės ir mažos kryžkelės“, „Akiračiai“ publikacijas

Vyr. redaktorius Darius CHMIELIAUSKAS Redaktorė Vanda IBIANSKA Redaktorė stilistė Dalė GUDŽINSKIENĖ Atsakingoji redaktorė ses. Teresė ELSTERYTĖ MVS Techninė redaktorė Valdonė MINCIŪTĖ Korektorė Rūta LAZAUSKAITĖ

Steigėjas – Lietuvos Caritas Leidėjas – Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“

Dailininkė Silvija KNEZEKYTĖ

Įmonės kodas 134460120 A. s. LT097300010002264553

Redakcijos kapelionas kun. Artūras KAZLAUSKAS

Vyr. buhalteris Arūnas URNIEŽIUS

„ARTUMOS“ PRENUMERATA 2015 METAMS – PASKUBĖKITE! Užsiprenumeruoti galite redakcijoje (Rotušės a. 23, Kaunas, tel. (8 37) 20 96 83) arba bet kuriame „Lietuvos pašto“ skyriuje, internetu (prenumerata.post.lt). Indeksas 5010. Metų prenumeratos kaina – 55,08 Lt. (15,95 Eur) SL Nr. 340. Užsakymo Nr. 47446 Tiražas 10 300 egz. Spausdino UAB „Spaudos praktika“ Chemijos g. 29, LT-51333 Kaunas

Žurnalą galima bet kada užsisakyti kiekviename Lietuvos pašte. Indeksas – 5010 Žurnalo kaina 3,5 Lt (1 Eur) Redakcijos adresas: Rotušės a. 23, LT-44279 Kaunas Tel./faks. (8 37) 20 96 83 redakcija@artuma.lt www.artuma.lt

Redakcija pasilieka teisę savo nuožiūra taisyti ir trumpinti rankraščius. Jų negrąžina ir nerecenzuoja

ISSN 1392-382X

nepamirškite užsiprenumeruoti „Artumos“! Katalikiško mėnraščio šeimai