Artuma

mėnraštis šeimai bei visiems ieškantiems Dievo ir žmonių artumos

2015 m. sausis

1

Pal. Jurgis Matulaitis apie vienuolinį gyvenimą

Ypatinga Dievo nuosavybė Kaip visų kitų žmonių, taip ir vienuolių artimasis tikslas yra čia, ant žemės, Dievą pažinti, garbinti, mylėti, ištikimai Dievui tarnauti, o tokiu būdu amžiną gyvenimą danguje sau pelnytis. Kaip visų kitų žmonių, taip ir vienuolių galutinis tikslas yra Dievo garbė. Tuo tesiskiria vienuoliai nuo kitų žmonių, kad <...> įžadais su Dievu rišdamiesi jie tampa ypatinga Dievo nuosavybe, asmenimis, kurie visiškai, pilnai Dievui tarnauti pasišvenčia. Pats Viešpats Dievas, suteikdamas žmogui pašaukimo malonę, vadina jį ir traukte traukia prie savęs. Žmogus, priimdamas tą malonę ir jos paklausydamas, <...> Dievą pasirenka iš laisvo noro ypatingu savo Valdovu ir Viešpačiu, ketina Jam ypatingu būdu tarnauti per visas savo gyvenimo dienas. Kaip ir sandorą su Dievu padaro. (Manuscripta, „Apie vienuolio tikslą, palyginus su kitais žmonėmis“, Archivum Generale Marianorum, Roma)

* * *

Tikslas: <...> kaskart tobulesnė Dievo ir artimo meilė; nes vienuolių gyvenimas yra tai būvis, siekiantis tobulos meilės, Dievo ir artimo meilės. <...> Šv. Augustinas sakė: „Gali pasakyti: aš nestengiu pasninkauti, aš nestengiu savo kūno varginti, aš nepakeliu jokių aštrumų; – bet kas gali pasiteisindamas išsitarti: aš negaliu Dievo mylėti?“ – Taigi ir Tu, Brolau, nenusimink; <...> Dievą mylėti visada galėsi; o tai yra vienuolių gyvenimo esybė. Mylėkime, Brolau, Dievą ir žmones, o Kristaus dvasia prives mus prie viso, kas bus reikalinga ir mūs išsitobulinimui, ir žmonių išganymui. – Gal dėl menkos sveikatos alkinimo, badėjimo, nemigio nepanešime nė vienas iš mūs, bet, Brolau, Dievo ir artimo meilę panešime. O geriau sakant, Dievo meilė uždegs mus savo liepsna, apėmus visiškai mus, neš kur tinkama, prie viso labo, prie tobulybės, kad tik su pasitikėjimu, kaip kūdikis, jai atsiduotume visa širdimi ir visu protu.

(Iš laiško kun. Jonui Totoraičiui, 1909 10 15)

* * *

Rašai, Brolau, kad vienu iš motyvų, verčiančių Tave galvoti apie vienuolyną, yra noras ką gera padaryti, lyg kaip ir kokis ilgėjimasis ir laukimas ko nors aukštesnio ir prakilnesnio. Turi, Brolau, tiesą. Vienuolija suteikia žmogui tarsi kokių naujų jėgų. Įžadai, kuriais tvirčiau su Dievu susiriši, žmogų tarsi atitraukia ir atplėšia nuo šios pasaulės visokių menkniekių, kasdienių, žemiškų, nereikalingų rūpesčių, – lyg aukštyn pakelia į kažin kokį kaip ir naujesnį, prakilnesnį gyvenimą, o kas svarbiausia, visą žmogų: jo mintis, norus ir jausmus, ypatingu būdu pakreipia Dievop, ir rodosi, lyg žmogus labiau atsidėjęs pradedi ieškoti visame Dievo, pradedi rūpintis labiau, kad Dievui įtikus; o tai suteikia žmogui tarsi naujų jėgų, padaro žmogaus gyvenimą lyg pilnesnį ir brandesnį, o jo darbams duoda didesnį vaisingumą. (Iš laiško kun. Jonui Totoraičiui, 1909 10 18)

Laiškas skaitytojams

Turinys Liturgijos katechezės

Kun. Artūras KAZLAUSKAS Nepamiršk palaiminti

Mielas Skaitytojau, 2

Kronika

Skaitykite, komentuokite ir kurkite

3

Bažnyčios pulsas

4

Algimantas RAMONAS Juokas pro ašaras

6

Dr. Vincentas VOBOLEVIČIUS Neastrologinės prognozės

7

Kokia ateitis laukia vienuolynų?

8

Didelės ir mažos kryžkelės

Mons. dr. Algirdas JUREVIČIUS Motiniškos Bažnyčios balsas

10

Kun. Linas ŠIPAVIČIUS Dovana, šlovinimas, gėris

13

Kun. Kęstutis K. BRILIUS MIC Antrankiai arba ranka delne

14

Vytautė MACIUKAITĖ Pamesta laimė

15

Vysk. Jonas KAUNECKAS Tikrasis pasaulio perkeitimas

17

Palaiminimas vaikais

19

Atvirkščia laimė

20

Palaiminimai dar nei vienam nepakenkė

21

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Gintautas VAITOŠKA. Geno nėra! 22 Veidu į vaiką

Paulius GARMUS Gerb. Kompiuteri ir Televizoriau... 24 Paul LEMOINE Mokymosi sunkumai ir judrumas

25

Jaunimo iššūkis

Joana GIMBERYTĖ-JURONĖ Kiekvienam sava laimė

26

Gero kino kampelis

Ramūnas AUŠROTAS Kam reikalingas Supermenas?

27

Akiračiai

Edita Štein

29

nekantrauju susipažinti – jau beveik pusmetį dirbu redakcijoje ir pagaliau (kol Redaktorius mėgaujasi tėvystės atostogomis) buvau padrąsinta brūkštelėti pirmąjį laišką Jums! Sudėtinga atsakyti, kodėl esu „Artumoje“, tačiau tikiu, jog Dievas rūpinasi manimi, kartais Jis tiesiog nenuspėjamas... ir net svajones išpildo! Žingsniavau vieną lietingą žiemos rytą redakcijos link ir supratau – tai nėra tik darbovietė, į kurią einu, tai labiau namai – juose šilta, nesinori iš jų išeiti... Na, tokia Jėzaus aplinka. Drauge dirba žmonės, kuriems rūpiu, visi čia tokie kantrūs, patyrę, tykiai sėdi, uoliai dirba, o aš įlekiu kaip vėjo gūsis, visa užsidegusi jaunatve. Rodos, nė užpūst negali tokios! O anie nė nemėgina, pasitiki ir padrąsina. Man tai labai svarbu.

Tuomet einu gatve namo iškėlusi nosį ir visai ne dėl to, kad esu išdidi (čia toks jaunuoliams būdingas bruožas), bet todėl, kad esu dėkinga ir beveik kas antrą dieną šimtu procentų laiminga! Smagu šia laime pasidalyti su Jumis, mieli Bičiuliai. Be to, nesu kukli, tačiau drovėdamasi išsiduosiu – po darbo grįžusi namo ilgiuosi žmonių, kuriems rūpiu, ir net redakcijoje tvyrančio medienos bei senų knygų kvapo. Numanau, kad ir Jūs ilgitės keistų dalykų...

Praėjusiais metais „Artumoje“ drauge gilinomės į dešimt Dievo įsakymų, ir mūsų autoriai mėgino pasivaikščioti apsiavę Mozės sandalais bei drąsino mus pabandyti, kad dar giliau pažintume Tėvo duoto Dekalogo prasmę. Pavyko? Beje, sandalai visai patogūs, kojos su jais tvirtai ir kryptingai žengia. O kaip kasdieniai mūsų batai ir bateliai – ar patogūs?

Ar laikomės duotų įsakymų?

Ant Sinajaus kalno Mozei duotą kodeksą visai naujai atskleidžia ir išplėtoja pats Jėzus, užkopęs ant kito kalno ir prabylantis į mus garsiaisiais Kalno palaiminimais. Šie meilės ir vilties kupini žodžiai padeda suprasti, kaip įmanoma išpildyti Dievo įsakymus. Taigi, sveikindama Jus Naujųjų metų proga, „Artuma“ šįmet kviečia apsiauti Jėzaus sandalais ir visiems kartu kopti į palaiminimų kalnus.

Po advento rekolekcijų man neduoda ramybės viena įkyri mintis.

Dievo žodžiai visuomet turi svorį, juos priimti ir suprasti – sunkus iššūkis, o mūsų žodžiai lengvi, mažai sveriantys, kupini pažadų, linkime gerų metų vieni kitiems, bet dažnai nuo to metai nepasidaro geresni...

Kai Dievas palinki to paties – gimsta Jėzus! Ir Jo gyvenimu prabyla meilė, keičianti mumyse viską! Tad ir linkiu šiais metais visų pirma priimti Meilę, patikėti ja!

Jėzus neplepa šiaip sau, kiekvienas Jo žodis prasmingas, o ant kalno ištarti palaiminimai ypatingi. Kuo? Įsiklausykime... Tekalba Jis mums.

Valdonė Minciūtė

Atokvėpio valandai

Skaitymo kartu ritualas

32

Giovannino GUARESCHI Pragaro nasruose (I)

33

Sveikata

Tik iš patirties

34

Gyvenimas kaip senas vynas

Vanda IBIANSKA. Nuomonė

35

Viršelyje – laiminanti Kristaus ranka. Pantokratoriaus ikonos detalė iš Šv. Klemenso bažnyčios, Ochridas, Makedonija. XIII–XIV a. Akg-images nuotrauka

Artuma 2015 m. sausis

1

Liturgijos katechezės

Nepamiršk palaiminti

Vido Venslovaičio nuotrauka

Kun. Artūras KAZLAUSKAS „Artuma“ svajoja palydėti mus į Jėzaus palaiminimų vandenyną. O jie – mūsų gyvenimo programa. Bet kas apskritai yra palaiminimas? Mes, Romos tradicijos žmonės, pasitelkiame lotynų kalbą, kad geriau suvoktume liturginių ir teologinių terminų prasmę. Benedictio – palaiminimas reikštų bene – geras, dictio – pasakymas, atsiliepimas. Priešingybė būtų prakeikimas – maledictio – barti ar blogai apie ką nors kalbėti. Štai ką pirmiausia išpažįsta krikščionis: Dievas yra visokio palaiminimo šaltinis.

Gyvybės dovana yra pirmasis mūsų palaiminimas. Mes tai pripažindami laiminame (gerai atsiliepiame) Dievą, lietuviškai sakome: garbiname, šloviname. Taigi laiminimas visada dvikryptis: pirmiausia Dievas, paskui mes. Čia panašiai kaip ir malda ar tikėjimas. Atrodo, kad maldoje pirmieji esame mes, besikreipiantys į Jį, tačiau Dievas jau seniai tave kalbino. Arba manai, kad tu suradai Dievą, o supratai, kad Jis tavęs seniai ieškojo. Kiekvienas palaiminimas yra dvikryptis, vaizdingai sakant, ir nusileidžiantis (dieviškasis), ir kylantis (žmogiškasis).

Nors tikrasis Dievo šlovinimas yra gyvenimas pagal Jėzaus mokymą, katalikybė turi daug savitų ženklų palaiminimui išreikšti. Laiminame ranka. Ji juk svarbiausias mūsų visokio darbo įrankis!

Ištiestas delnas yra palaimos maldavimo ir kartu gavimo ženklas. Tarsi pridengimas paliečiant, parodant (rytiečiai tai vadina cheirotonia – parodymu pirštu).

Todėl abi rankos ištiesiamos virš tautos kaip, pvz., baigiamajame iškilmingame Mišių palaiminime, arba dedamos ant galvos ar ant duonos ir vyno atnašų per Šventosios Dvasios maldavimą prieš konsekraciją. Dešine ranka, prisimindami, kad laiminanti Dievo ranka Biblijoje dažnai yra dešinė, ženkliname, tarsi nurodydami palaimos reikalingą objektą, pvz., duoną ir vyną, kurie turi tapti Kristaus Kūnu ir Krauju, ar tikinčiąją tautą, pvz., Mišių pabaigoje, ar save pačius. Yra išlikęs posakis „palaiminti 2

Artuma 2015 m. sausis

kaire ranka“, tai reiškia prakeikti. Tačiau prisiminkime: kai šventajam popiežiui Jonui Pauliui II lūžo ranka, ilgai visas pasaulis buvo laiminamas kaire ranka. Žegnojimasis (terminas, kilęs iš lenkiškojo – żegnać – palaiminti) atliktinas visada nuoširdžiai ir dėmesingai. Kai kas į popiežiaus Grigaliaus Didžiojo lūpas įdeda posakį, jog kas nepagarbiai daro kryžiaus ženklą, daro ne Dievo, o Jo priešo ženklą... Nesekime blogais pavyzdžiais, nors jie ir būtų kunigų ar net popiežių. Įprastinis žegnojimasis toks: sakome vardan Dievo, tada ištiestu delnu suglaustais dešinės rankos trimis didžiausiais pirštais, kurie išreiškia Trejybę, paliečiame kaktą, sakydami Tėvo, tardami ir Sūnaus, paliečiame krūtinę, sakydami ir Šventosios Dvasios, liečiame kairį, po to dešinį petį. Tada rankas sudedame, sakydami Amen. Panašiai vyskupas laimina tikinčiųjų sambūrį, tik brėždamas priešais save kryžių. Taip tėvai gali laiminti vaikus ypatingomis progomis, pvz., Pirmosios Komunijos, Santuokos dieną, sakydami: N., tepalaimina tave Dievas ir aš tave laiminu vardan Dievo – Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Sūnus ar duktė atsako Amen. Senovėje buvo natūralu pabučiuoti palaiminusią tėvų ranką... Tačiau liturgijoje yra numatyti ir kitokie žodžiai žegnojantis. Pavyzdžiui, pradedant Valandų liturgiją: Dieve, ateik man padėti, pradedant himnus Šlovė Viešpačiui, Mano siela šlovina, Dabar gali, Valdove; Valandų liturgijos pabaigoje:

Garbinkime Viešpatį arba Viešpats mus tepalaimina, tesaugo nuo visokio blogio, tenuveda į amžinąjį gyvenimą.

Bendruomeniškai meldžiantis žegnojamasi visada drauge. Reikėtų gerai apgalvoti persižegnojimų skaičių. Dažnai pastebiu, kad vien maldos metu prieš valgį persižegnojama tris kartus.

Reikia? Tikrai nebūtina kiekvieną maldą pradėti ir užbaigti persižegnojimu. Derėtų lipant iš lovos ryte ir gulantis poilsio persižegnoti. Šitaip bus paženklinta visa mūsų būtis, ir aktyvi, ir pasyvi.

Liturgija moko, kad pirmoji Valandų liturgijos dalis pradedama mažu kryžiaus ženkleliu ant lūpų: Viešpatie, atverk mano lūpas. Šie maži kryželiai, paprastai daromi dešinės rankos nykščio minkštąja dalimi, yra senesni už didįjį ir įprastąjį. Labiausiai žinomi kryželiai rengiantis klausytis skelbiamos Evangelijos. Jais ženklinama kakta, lūpos, krūtinė, meldžiant, kad Dievo žodis būtų protu suvokiamas, lūpomis išpažįstamas ir juo būtų gyvenama. Nedaug kas prisimena, kad tokį mažytį kryžiaus ženklelį gavo savo Krikšto valandą. Krikštytojas, tėvai ir krikštatėviai šitaip mus paženklino tą vieną svarbiausių gyvenime valandų. Šį kryželį galime naudoti, nes jį gavome.

Naudoti ir prieš pietus restorane paženklindami lūpas, ir juo pažymėdami kaktas (nieko nesakydami), kai atsisveikiname su vaikais nakties poilsiui ar kelionei, ir kai vyras laimina žmoną, ir žmona vyrą, ir draugas draugę. Jis turėtų tapti įprastu krikščionims laiminimo ženklu.

Anądien mačiau prie Aleksoto funikulieriaus du rūkančius jaunuolius. Užgesinus cigaretes, ji padarė didelį kryžiaus ženklą jam ant krūtinės, jis ją pabučiavo ir abu išsiskyrė.

Mane sušildė. Turbūt ir jį.

Iš redakcijos pašto Sausio liturginis kalendorius 1 K ŠVČ. MERGELĖ MARIJA,

DIEVO GIMDYTOJA Sk 6, 22–27; Gal 4, 4–7; Lk 2, 16–21 Maldos už taiką diena 2 P Šv. Bazilijus Didysis ir Grigalius Nazian zietis, vyskupai, Bažnyčios mokytojai

1 Jn 2, 22–28; Jn 1, 19–28 3 Š Švč. Jėzaus Vardas

1 Jn 2, 29 – 3, 6; Jn 1, 29–34 4 S VIEŠPATIES APSIREIŠKIMAS

Iz 60, 1–6; Ef 3, 2–3a. 5–6; Mt 2, 1–12 5 P 1 Jn 3, 22 – 4, 6; Mt 4, 12–17. 23–25 6 A 1 Jn 4, 7–10; Mk 6, 34–44 7 T Šv. Raimundas Penjafortietis, kunigas

1 Jn 4, 11–18; Mk 6, 45–52 8 K 1 Jn 4, 19 – 5, 4; Lk 4, 14–22a 9 P 1 Jn 5, 5–13; Lk 5, 12–16 10 Š 1 Jn 5, 14–21; Jn 3, 22–30 11 S KRISTAUS KRIKŠTAS

Iz 42, 1–4. 6–7; Apd 10, 34–38; Mk 1, 7–11 12 P I eilinė savaitė (I sav.)

Žyd 1, 1–6; Mk 1, 14–20 13 A Šv. Hiliaras, vyskupas, Bažnyčios mokytojas

Žyd 2, 5–12; Mk 1, 21b–28

Laisvės gynėjų diena 14 T Žyd 2, 14–18; Mk 1, 29–39 15 K Žyd 3, 7–14; Mk 1, 40-45 16 P Žyd 4, 1–5. 11; Mk 2, 1–12 17 Š Šv. Antanas, abatas

Žyd 4, 12–16; Mk 2, 13–17 18 S II EILINIS SEKMADIENIS (II sav.)

1 Sam 3, 3b–10. 19; 1 Kor 6, 13c–15a.

17–20; Jn 1, 35–42

Maldų už krikščionių vienybę

aštuondienio pradžia 19 P Žyd 5, 1–10; Mk 2, 18–22 20 A Šv. Fabijonas, popiežius, kankinys;

Šv. Sebastijonas, kankinys

Žyd 6, 10–20; Mk 2, 23–28 21 T Šv. Agnietė, mergelė, kankinė

Žyd 7, 1–3. 15–17; Mk 3, 1–6 22 K Šv. Vincentas, diakonas, kankinys

Žyd 7, 25 – 8, 6; Mk 3, 7–12 23 P Žyd 8, 6–13; Mk 3, 13–19 24 Š Šv. Pranciškus Salezas, vysk., Bažnyčios mok.

Žyd 9, 2–3. 11–14; Mk 3, 20–21 25 S III EILINIS SEKMADIENIS (III sav.)

Jon 3, 1–5. 10; 1 Kor 7, 29–31; Mk 1, 14–20 26 P Šv. Timotiejus ir Titas, vyskupai

2 Tim 1, 1–8 arba Tit 1, 1–5; Lk 10, 1–9 27 A Pal. Jurgis Matulaitis, vyskupas

Kol 1, 24–28; Lk 10, 1–9. (10–12. 17–20) 28 T Šv. Tomas Akvinietis, kun., Bažnyčios mok.

Žyd 10, 11–18; Mk 4, 1–20 29 K Žyd 10, 19–25; Mk 4, 21–25 30 P Žyd 10, 32–39; Mk 4, 26–34 31 Š Šv. Jonas Boskas, kunigas, vienuolis

Žyd 11, 1–2. 8–19; Mk 4, 35–41 Sausį popiežius kviečia melstis šiomis intencijomis:

Bažnyčios – kad skirtingas religijas išpažįstantys ir visi geros valios žmonės išvien dirbtų taikos labui; misijų – kad šiais – Pašvęstojo gyvenimo – metais vienuoliai ir vienuolės iš naujo atrastų džiaugsmą sekti Kristumi ir uoliai tarnautų vargšams.

Kronika

Skaitykite, komentuokite ir kurkite Pateikiame dar vieną pluoštelį jubiliejinio pašto laiškų bei Jūsų pasidalijimų, įkvėptų vieno ar kito teksto ar išgirstos minties.

* * *

Sveiki, šiemet baigsiu lietuvių kalbos ir tikybos pedagogiką. Noriu Jums padėkoti, nes skaitydama šį žurnalą radau labai daug naudingos medžiagos savo vestoms tikybos pamokoms. Manau, kad tai tikrai buvo ir yra naudinga patirtis. Kitas dalykas, kurį atradau, tai dar stipresnis ryšys su Dievu, pajutau, kad Jis mane saugo ir padeda. Padeda kovoti man savo asmeninę dvasinę kovą, kuri tikrai yra gana vingiuota.

Ačiū už šilumą, kurią randu kiekviename straipsnyje, už tai, kad galiu tobulėti, augti dvasiškai. Nekantriai laukiu naujų tekstų. Su pagarba, jaunoji skaitytoja Gintarė.

* * *

Dėkui, kad atlaikėte negandų išbandymus, pokyčių vėtras ir ne tik nuosekliai dirbate, bet išliekate viena iš nedaugelio žiniasklaidos priemonių, kuri eina prieš ne visai švarią srovę. Kai kada labai rimtai, kai kada linksmai ir žaismingai.

Jūs ne konfliktuojate, bet konfrontuojate, kai tai būtina; Jūs ne įžeidinėjate žmonių, bet ginate Tiesą, nesigiriate, bet skleidžiate Gerosios Naujienos žinią kasdieninio gyvenimo pavyzdžiais.

Dėkui, kad esate. Gyvuokite ilgus metus Aukščiausiojo laiminami ir žmonių skaitomi bei remiami. (Ramunė ir Elena)

* * *

Pagalvojau, gal galėtų būti skyrelis (nebūtinai) vyro, bet vyrams. Su vyriškomis iliustracijomis ir vyriška kalba vyrams aktualiais klausimais. (Arūnas)

* * *

Dėkoju už galimybę susipažinti su Seimo narių svarstymais šeimos ir gyvybės išsaugojimo klausimais. Lenkiu galvą tiems, kurie kovoja už tikrą šeimą – vyro ir moters sąjungą, už kūdikio teises nuo pradėjimo momento, paliatyviosios medicinos plėtimą. Gyventi nori kiekvienas, tik nereikia žmogui rodyti, jog jis – našta. Parodykim ligoniams kuo daugiau meilės ir dėmesio. Meilė padeda pakelti kančias ir išbandymus. Esu slaugiusi sunkiai sergančius, teko daug laiko praleisti onkologinėse ligoninėse, slaugyti, kai kurių gydytojų manymu, „beviltiškus“ ligonius, bet jie ištvėrė ir sulaukė remisijos – dabar džiaugiasi gyvenimu. (Aldona)

* * *

Norėtųsi žurnalo spalvoto ir šiek tiek žaismingesnio, bet suprantame galimybes (visų mūsų). Nepaisant to, žurnalas aktualus, paliečia įvairias temas ir aktualijas ir padeda šeimoms nenukrypti „nuo kurso“. Ačiū už Jūsų ištikimybę tikrosioms vertybėms ir savo principams, nepaisant visų politinių vėjų ir skersvėjų. (Jūratė) Dėkojame, kad ne tik skaitote, bet ir atsiliepiate, reaguojate, siūlote, žodžiu, – skatinate eiti pirmyn!

Artuma 2015 m. sausis

3

Kronika

Visuotinės Bažnyčios pulsas tijos šventimui? Gal jau tik baimė, kad ne visi Konstantinopolio garbės primatą pripažįstantys patriarchai tam pritartų...

Tą pačią dieną, kai Pranciškus ir Baltramiejus kartu šventė apaštalo Andriejaus iškilmę, Romoje, Šv. Petro bazilikoje, popiežių pavadavusio Vienuolijų kongregacijos prefekto kard. João Brazas de Avizas aukotomis Mišiomis buvo pradėti Pašvęstojo gyvenimo metai. „Būkite nepavargstantys brolybės kūrėjai, visų pirma tarp savęs laikydamiesi evangelinės meilės įstatymo. Liudykite, kad visuotinė brolybė yra ne utopija, bet Jėzaus svajonė visai žmonijai“, – Pašvęstojo gyvenimo metų atidarymo proga rašė Pranciškus.

Meilė ir diplomatija Prieš pat gruodį popiežius Pranciškus lankėsi Turkijoje. Sostinėje Ankaroje vyko protokoliniai susitikimai su valstybės vadovais, privalomas apsilankymas moderniosios Turkijos kūrėjo Atatiurko mauzoliejuje, susitikimas su Religijų reikalų departamento vadovu. Stambule, buvusiame Konstantinopolyje, Pranciškus susitiko su maža katalikų bendruomene ir dalyvavo visų pasaulio ortodoksų garbės primo patriarcho Baltramiejaus vadovaujamoje šv. Andriejaus šventėje.

Kelis šimtmečius krikščionišką Europą gąsdinusi musulmoniška turkų Osmanų imperija žlugo per Pirmąjį pasaulinį karą. Jos valdyta Šiaurės Afrika ir Artimieji Rytai tapo Vakarų valstybių protektoratais, o iki Mažosios Azijos ir mažo žemės lopinėlio europinėje Bosforo pusėje (Konstantinopolio ir apylinkių) sumažėjusi naujoji Turkija tapo griežtai islamą nuo pilietinio gyvenimo atskyrusia, kone laicistine valstybe. Prieš keliolika metų Turkiją pradėjo valdyti Recepo Tayypo Erdogano islamiškoji partija, tačiau ir ji laikosi religinės ir pilietinės sferų atskyrimo.

Susitikimuose Ankaroje popiežius Pranciškus nei gyrė Turkijos demokratiją, nei vadino ją valstybe, pavyzdingai gerbiančia žmogaus teises, tačiau šis vizitas dar kartą iškėlė faktą, kad Turkija yra viena iš nedaugelio islamiškųjų valstybių, kur ir teisinėje sistemoje, ir konkrečioje gyvenimo praktikoje, ir pagaliau kultūro4

Artuma 2015 m. sausis

je, žmonių sąmonėje valstybės ir religijos atskirumo principas veikia be didesnių sunkumų. Tokios santvarkos pavyzdys šiandien nepaprastai aktualus. Nes juk čia pat, vos už Turkijos sienos, islamo vardu savavaliauja vadinamosios islamiškosios valstybės fanatikai. Labai didelio pagyrimo iš popiežiaus lūpų Turkija sulaukė už svetingumą jos teritorijoje prisiglaudusiems pabėgėliams iš Sirijos ir Irako, kurių yra daugiau kaip milijonas (!).

Iš Ankaros atvykęs į Stambulą popiežius aplankė buvusią Konstantinopolio patriarchų katedrą, dabar muziejų, didingą Hagia Sophia baziliką ir Mėlynąją mečetę. Joje, panašiai kaip Benediktas XVI 2006 m., Pranciškus kartu su jį lydėjusiu imamu stabtelėjo prie Mekos kryptį rodančio mihrabo ir valandėlę pasimeldė. Prieš aštuonerius metus ta visų dėmesį patraukusi akimirka mečetėje buvo diplomatiškai vadinama „maldingu susikaupimu“, šįkart Pranciškus visiškai ramiai paaiškino: „Taip, meldžiausi už Turkiją, už taiką, už visus ir už save.“ Svarbiausias šios kelionės įvykis buvo popiežiaus Pranciškaus dalyvavimas patriarcho Baltramiejaus vadovaujamoje Šv. Andriejaus iškilmės liturgijoje. Popiežius paprašė patriarcho palaiminti jį ir Romos Bažnyčią. Baltramiejus pabučiavo Pranciškui galvą. „Siekdama vienybės su ortodoksais, Romos Bažnyčia nekelia jokių sąlygų“, – sakė Pranciškus.

Tad kas dar trukdo bendram Eucharis-

Gruodžio 9 d. buvo paskelbtas būsimo Vyskupų Sinodo parengiamasis dokumentas, lot. Lineamenta. Šių metų spalį bus tęsiamos diskusijos apie šeimą, pradėtos pernai tą patį mėnesį vykusioje Sinodo asamblėjoje. Popiežiaus Pranciškaus sprendimu, pasirengimo būsimam Sinodui pagrindas yra pernai vykusio Sinodo baigiamosios išvados su pridedamu Sinodo sekretoriato parengtu klausimynu. Vyskupų konferencijos kviečiamos iki pavasario pateikti savo pastabas, o visa bažnytinė bendruomenė – malda lydėti pasirengimą būsimam Sinodo susirinkimui.

Gruodžio 17 d. paskelbta apie Jungtinių Amerikos Valstijų ir Kubos sprendimą atkurti diplomatinius santykius. Šia proga ir JAV, ir Kubos oficialiuose pranešimuose su dėkingumu paminėtas popiežiaus Pranciškaus ir Šventojo Sosto diplomatijos vaidmuo. Tik dabar paaiškėjo, kad dvišalių derybų pradžia buvo popiežiaus laiškas, parašytas abiejų šalių prezidentams.

Galiausiai popiežius Pranciškus vadovavo antrosioms savo pontifikato Kalėdų iškilmėms, o gruodį ir visus 2014 metus užbaigė Naujųjų metų išvakarėse Šv. Petro bazilikoje vykusių mišparų metu jo intonuojamas šlovinimo ir dėkojimo himnas Te Deum.

Jonas MALINAUSKAS

Bažnyčios Lietuvoje pulsas

Palaimintas laikas Su prakartėlių šviesa ir džiaugsminguoju „Sveikas, Jėzau gimusis“ bei pasidalyta, išlinkėta vieni kitiems, pasauliui bei kiekvienam geros valios žmogui ramybės ir taikos žinia šv. Kalėdos buvo švenčiamos Lietuvos miestų, miestelių, atokiausių kaimų bažnyčiose. Daugeliui, ypač šeimoms, tapo įprasta nuo Kūčių stalo namuose pakilus jau Kalėdų išvakarėse, Piemenėlių Mišiose, su visa Bažnyčios bendruomene džiaugsmingai sveikinti užgimusį Gelbėtoją. Bažnyčia per šv. Kalėdas, kaip jų proga toli nuo Lietuvos esantiems mūsų tėvynainiams tarnaujantis rašė prel. Edmundas Putrimas, tampa namais, kuriuose vyksta Gimimo ir atgimimo stebuklas. Šio dvasinio atgimimo, drąsos priimti gelbėjančią Dievo meilės žinią, linkėjo ir Lietuvos vyskupai kalėdiniuose laiškuose vyskupijų bendruomenėms.

Savo sveikinimuose ganytojai, be kita ko, dėmesį atkreipė ir į Pašvęstojo

gyvenimo metus, su Visuotine Bažnyčia pradėtus pirmąjį advento sekmadienį. Šie metai, ganytojų mintimis, galėtų tapti proga visiems pasimokyti iš vienuolių gyvenimo, kaip tinkamai žvelgti į materialius turtus, gerbti žmogaus kūno orumą, teikti pirmenybę Dievo valiai, būti Kristaus atspindžiu šiuolaikiniam pasauliui ir netgi visiškai dovanoti Jam savo gyvenimą.

Pašvęstojo gyvenimo metų programa (patvirtinta LVK plenariniame posėdyje gruodžio 4 d. Kaune) Lietuvoje bus įgyvendinama dviem kryptimis.

Broliai ir seserys vienuoliai šiuos metus skiria savo tapatybei ir bendrystei stiprinti, sykiu trokšta tapti ir stipresniu liudijimo ženklu pasauliui. Metų pradžioje pašvęstieji apmąstys savo šiandieną vienuolijų (jų Lietuvoje veikia daugiau kaip 50) simpoziume Kaune. Čia vasaros pabaigoje jie prisistatys ir plačiajai visuomenei surengdami Palapinių šventę. Šiuos metus lydės ir ypatinga vienuolių malda, ypač – Atgailos ir permaldavimo dieną už savo ir visos Bažnyčios klaidas. Lietuvos bažnyčiose jau meldžiamasi už pašvęstąjį gyvenimą popiežiaus Pranciškaus malda.

Gruodį įvyko ir pirmieji Pašvęstųjų metų renginiai. Telšių dramos teatre vyskupijos jaunimo atsinaujinimo dieną apie vienuolinį gyvenimą Lietuvoje pranešimą skaitė moterų vienuolijų Aukštesniųjų vyresniųjų konferencijos pirmininkė ses. Asta Venskauskaitė ACJ. Panevėžio vyskupijos kurijoje vienuoliams skirta t. Pijaus Eglino OP konferencija skatino žvelgti į savo gyvenimo liudijimą.

Su šių metų pradžia beveik sutapo Kauno seserų benediktinių 390-ųjų įsteigimo metinių šventė ir padėka Dievui už vienos seniausių Lietuvoje vienuolijos gyvavimą. Kaune Jėzaus Draugija, Jėzuitų gimnazija ir Šv. Pranciškaus Ksavero rektoratas šventėje paminėjo jėzuitų atkūrimo 200-ąsias metines bei lietuvį jėzuitą StanisBenediktinių jubiliejus lovą Černevičių, nepalankiu draugijai istoriniu metu XVIII a. atidavusį savo gyvenimą ordino išlikimui (carinėje Rusijoje, kur jis nebuvo uždarytas) ir tolesnei palaimingai plėtrai.

Besibaigiantys metai paženklinti ir gausiais adventiniais gerumo darbais.

Vienišą senatvę lengvins prieš pat adventą atidaryti parapiniai globos namai Žemaičių Kalvarijoje. Kaune palaimintos

Kronika

Lietuvos samariečių bendrijos naujos socialinio centro patalpos. Kasmetinę akciją „Gerumas mus vienija“ organizavo Lietuvos ir vyskupijų Caritas. Vilniaus Caritas su rankdarbiais dalyvavo prieškalėdinėje nevyriausybinių organizacijų mugėje, lėšas skiriančioje socialinei pagalbai. Trisdešimt miestų devintąjį kartą pasiekė „Maltiečių sriuba“. Sostinės Visų Šventųjų bažnyčioje organizuota „Benamystė iš arti“ kvietė autentiškai išgirsti apie benamių vargą. Vilniaus arkikatedroje ir Šv. Jono Teologo vienuolyne surengta akcija „Kalėdos visiems vaikams“.

Vilniaus arkivyskupijos kunigų susirinkime gruodį pasidalyta rūpesčiu, kaip ugdyti žmones, kad geri darbai būtų tikras artimo meilės ženklas, kad kitam

Žemaičių Kalvarijos parapinių globos namų atidarymas

būtų atiduodama ne tai, kas netinkama, bet iš tiesų dalijamasi ir dovanojama.

Gruodžio 19 d. LR Seime nacionalinis forumas „Jaunimo rengimas šeimai: lytiškumo ugdymas ar lytinis švietimas“, remdamasis Visuotine žmogaus teisių deklaracija, LR Konstitucija bei Švietimo įstatymu (be kita, deklaruojančiu misiją „išugdyti kiekvienam jaunuoliui vertybines orientacijas“), tvirtai priminė įstatymišką teisę tėvams auklėti savo vaikus, o lytiškumo ugdymą įtvirtinti kaip tinkamiausią rengimo šeimai nuostatą.

Būti žmogaus gyvybės gynėjais tą pačią dieną linkėta Respublikinės Kauno ligoninės Krikščioniškųjų gimdymo namų bendruomenei, švenčiančiai 20 metų gyvavimą. Ta proga šiuose namuose palaiminta Šventosios Šeimos globėjo Šv. Juozapo koplyčia.

Dalė GUDŽINSKIENĖ

Artuma 2015 m. sausis

5

Kronika

Juokas pro ašaras Algimantas RAMONAS, Nacionalinės šeimų ir tėvų asociacijos tarybos narys Rengdamas praėjusių metų šeimos politikos apžvalgą susimąsčiau: kas yra ši politika? Tokios šeimos politikos, kaip aš ją suprantu, pernai neaptikau. Politikai kažką „dūzgė“ šeimos tema, o valstybės tarnautojai „kepė“ vieną po kito šeimas daugiausia žeidžiančius pasiūlymus. Tad lyg ir nebūtų apie ką rašyti... Tačiau norisi pasidalyti subtiliais dalykėliais, kurie patraukė šeimų dėmesį (nekartojant gausybėje „Artumos“ straipsnių per metus išsakytų minčių).

Visų pirma, matėme profesionalius vilkinimo įgūdžius. Konstitucijos 38 straipsnio, kuriame suformuluota aiški šeimos samprata, pakeitimai, įstatymų pakeitimai, užtikrinantys vaiko teisę į tėvą ir motiną, teisę būti sveikam nuo pradėjimo momento, klaidžiojo po neįveikiamus labirintus. Pasirodo, vienas komitetas laukė, kol apsvarstys kitas, o tas – kol apsvarstys viena komisija, kuri irgi kažko nesulaukia. Seimūnai net susivėlė ginčuose, tad nutarė... panaikinti kelių tarpinių komitetų pareigą svarstyti, kad kiti galėtų jau nebelaukti. Juokas pro ašaras. Bet ar tikrai juokas?..

O štai kai kurie politikai kaip tik buvo itin uolūs. Rudenį sulaukdavome nuolatinių antradieninių Aušrinės Marijos Pavilionienės tarsi vilko avies kailyje siūlymų prastumti Švietimo įstatymo pataisą, įteisinančią lytinį švietimą mokyklose. Tam vis sužlungant, ji kvietė „neremti partijų, ignoruojančių jaunimo interesus“.

Seimo darbotvarkėn niekaip neįtilpo faktiškai bet kuris vertybinis klausimas. Suprantama, kad prioritetas skiriamas biudžetui, Sodrai, krašto gynybai...

Tačiau toks be galo valstybei svarbus dalykas kaip gyvūnų kastracija vienos seimūnės siūlymu greitai užėmė garbingą vietą neatidėliotinų klausimų gretoje.

Galų gale, prasidėjus tikrai kovai dėl palankių sąlygų mažosioms bendrijoms 6

Artuma 2015 m. sausis

(šeimoms ir jaunimui palankių verslo formų) išsaugojimo, Seimo narė Giedrė Purvaneckienė pareiškė, kad „šeimos verslas yra laikomas XIX a. atgyvena“ ir „yra kitų šeimos narių, išskyrus savininką, išnaudojimas“. Negana to, supykusi dėl lygių galimybių kontrolieriaus kandidatūrų atmetimo, ši politikė bemat surado kaltininkus – viešai į vieną gretą sustatė Petrą Gražulį ir Rimantą Joną Dagį bei paburnojo dėl Bažnyčios įtakos politikams.

Prisiminkime, kad daug pažadų šeimoms buvo prieš Europarlamento rinkimus. Netgi pasirašyta deklaracija. Ar dėl to dabar jaučiate kokius nors postūmius Europos ir Lietuvos politikoje?

Kaip jau įprasta, vyko daug konferencijų vaikų ir šeimų tema, kurias organizavo valdantieji politikai, jų opozicija arba nevyriausybininkai. Norisi tikėti, kad tai neliko vien tik pasikalbėjimai.

Yra ir kuo pasidžiaugti. Permainingos diskusijos vyko dėl nacionalinės ne-

vyriausybinių organizacijų tarybos. Nuo seno susibūrusios skėtinės NVO rengėsi atstovauti visoms šalies NVO, tačiau jos neapėmė kai kurių svarbių visuomenei sričių. Tai pamačiusios kitos organizacijos susitelkė ir sudarė alternatyvią koaliciją. Po kelių diskusijų raundų sudarytas skėtinės NVO tarybos sudarymo kriterijų ir sričių sąrašas, pagal kurį ir šeimoms atstovaujanti organizacija pateks į šią tarybą.

Rezultatyvi buvo nuosekli nevyriausybinių organizacijų atstovų veikla stebint teisės aktus ir darbo grupių veiklą, reaguojant bei kviečiant prisijungti prie veiklų, pateikiant argumentus politikams ir visuomenei.

Lietuvos krikščioniškos bažnyčios 2014-uosius metus buvo paskelbusios Šeimos metais. Galbūt ir sušlubavo mano atmintis, bet ar politikai tai deramai pastebėjo?

Nemažas netikėtumas man buvo tai, kad prezidentė prieš rinkimus atsiuntė sveikinimą ekumeninės Šeimų šventės Kaune dalyviams. Bent jau aš pirmą kartą išgirdau pozityvų prezidentės kreipimąsi į šeimas.

Gal ir smagu rašyti tokį šmaikštų straipsnį apie kuriozišką šeimos politiką praėjusiais metais. Keistų įvykių ir situacijų sąrašą dar būtų galima gerokai pratęsti.

Tačiau nesmagu, kad esminių šeimų gyvenimo kokybę užtikrinančių sprendimų taip ir nebuvo.

Silvijos Knezekytės nuotrauka

Šeimos politikos aktualijos

Kronika

Neastrologinės prognozės 2015-iesiems Dr. Vincentas VOBOLEVIČIUS Kaip ir kiekvieną gruodį, žiniasklaida sumirga prognozėmis, ko tikėtis ateinančiais metais. Štai prieš kelias dienas viename žinių portale ponia astrologė pranašavo, kad kitąmet „stovėsime ant karo slenksčio“. Įdomu, pagalvojau, kiek astrologų apie karą kalbėjo prieš metus, iki Rusijos agresijos Ukrainoje likus vos keliems mėnesiams. O ir naujoji prognozė savotiška. Juk, kaip pasakė mano žmona, visuomet gyvename ant slenksčio, nuo kurio įvykiai gali pakrypti viena ar kita vaga.

Laimei, astrologija yra ne tik draudžiama Bažnyčios, bet ir nereikalinga norint pažvelgti į ateitį. Geriau remtis matematika ar paprasčiausia logika. Štai logiškai galima teigti, kad įvedus eurą kils kainos. Nepaisant visų „memorandumų“, kuriais žadama nedidinti kainų, euro įvedimas sukels prekybininkams operacinių išlaidų, kurias jie – ypač smulkieji – padengs iš pirkėjų piniginių. Kita vertus, kainos kils nedaug. Dideliam kainų šuoliui reikalinga didelė paklausa, o po Naujųjų užsieniečiai nepuls šluoti mūsų parduotuvių lentynų ar nekilnojamojo turto. Infliaciją šaldys ir rekordiškai žemos naftos kainos.

Visai kitokių padarinių pigi nafta turės Rusijos ekonomikai. Ekonomistai sutaria, kad Rusijos krizė, nors ir netiesiogiai, atsilieps Lietuvai. Įdomiau – kaip į savo krizę reaguos pati Rusija.

Maskvoje neseniai lankęsis JAV strateginių tyrimų centro „Stratfor“ vadovas George’as Friedmanas praneša, kad Kremliaus atstovai dievagojasi nekelsią dujų kainų Europos šalims. Vis dėlto gali būti bandymų blefuoti ir kelti dujų kainas Rusijoje vadinamajam „artimam užsieniui“. Gerai, kad šiemet pasitaikė šil-

ta žiema ir kad turime „Independence“.

Tarptautinėje politikoje dėmesį ir toliau trauks situacija Ukrainoje. Pastarųjų dienų Vladimiro Putino „reveransai“, kuriuos gyrė JAV ir ES diplomatijos vadovai, greičiausiai nereiškia sprendimo priimti Ukrainos vakarietišką kursą.

Teiginiai, kad Doneckas ir Luhanskas yra Ukrainos dalis, – savaime nieko nereiškia. Išlaikydami didelę autonomiją, kurią kaip taikos sąlygą neseniai nurodė Rusijos URM vadovas Sergejus Lavrovas, šie regionai taptų Maskvos priemone stabdyti Ukrainos integracijai į Vakarus. Dėl to yra pagrindo manyti, kad „įšaldytas“ konfliktas Ukrainos rytuose artimiausiu metu „neatšils“.

Lietuvos politikos naujienose, bent jau pirmuosius metų mėnesius, vyraus savivaldybių rinkimai. Ateinančių metų naujovė – tiesioginiai merų rinkimai – padidins piliečių susidomėjimą balsavimu. Skirtingai nei prognozuoja politologai, rinkėjai nenusivils menkais tiesiogiai rinktų merų įgaliojimais; tie, kas balsuoja savivaldos rinkimuose, yra „politikos fanatikai“ ir jų lūkesčiai dėl būsimų merų veiklos bus realistiški.

Kas laimės rinkimus? Kadangi balsavimas vyks „dviejų turų“ principu, an-

trajame ture apie kiekvieną iš dviejų populiariausių kandidatų formuosis partijų koalicijos – visai kaip per Seimo rinkimus vienmandatėse apygardose. Dėl to miesto mero rinkimų baigtis panašės į Seimo vienmandačių apylinių rezultatus tame mieste: Kaune turėtų laimėti konservatorius, Klaipėdoje – liberalas ir pan. Itin įdomu bus stebėti Vilnių: jei EP rinkimų sėkmės padrąsinti liberalai atims pakankamai balsų iš besikivirčijančių konservatorių, antrajame ture susitiks Artūras Zuokas ir Valdemaras Tomaševskis. Pastarajam politikui tai būtų didžiausias pasiekimas savivaldos rinkimuose.

Paskutinė, bet ne mažiausiai svarbi vidaus politikos prognozė – intensyvės bandymai įstatymais silpninti gyvybės bei šeimos apsaugą Lietuvos teisinėje bazėje. Seime bei Vyriausybėje tyliai svarstomos Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo naujoji redakcija bei kontroversiškoji Stambulo konvencija beprasidedančiais metais pasieks finišo tiesiąją (apie abu teisės aktus galite plačiau sužinoti Laisvos visuomenės instituto tinklalapyje: www.laisvavisuomene.lt).

Prireiks sutelktos pilietinės iniciatyvos, kad užkirstume kelią šių įstatymų keliamiems pavojams. Šį kartą tiek prognozių. Nė viena jų netrykšta optimizmu, bet tikiu, kad malda ir darbu atlaikysime visus vidaus ir išorės iššūkius. Laimingų Naujųjų metų!

Artuma 2015 m. sausis

7

Kronika

Pašvęstųjų metai

Kokia ateitis laukia vienuolynų?

2015-uosius popiežius Pranciškus paskelbė Dievui pašvęstų asmenų metais, „norėdamas priminti Bažnyčiai, kokia graži ir vertinga ši ypatinga Kristaus sekimo forma“. Ta proga sesuo dominikonė iš Prancūzijos MariePascale DUCROCQ su šypsena kelia klausimus apie vienuolinio gyvenimo ateitį bei pašvęstųjų ir dabartinės visuomenės santykius.

Paskutiniai mohikanai?

Ar po kelių dešimtmečių neišvysime, kaip dauguma vienuolynų tampa muziejais ir įvairiausiais centrais?.. Dievas žino! Tikinčiajam Evangelija tai mažai tikėtina, nes apskritai vienuolinis ir ypač kontempliatyvusis gyvenimas (kai vienuoliai atsideda uždaram maldos gyvenimui) – pernelyg giliai nuo pirmųjų Bažnyčios amžių įleido šaknis į Kristaus sekimą, kad taip paprastai leistųsi palaidojamas. Tačiau matydami vis labiau retėjančias pašaukimų gretas, elgtumės neapdairiai, jei tesirūpintume, kaip prastumti dieną po dienos, ir nesistengtume numatyti, kur link suka ateitis, juolab jei ir patys priklausome šiam pašvęstųjų luomui. Juk tai Dievo karalystės reikalas! Žymus anglikonų istorikas profesorius Albanas Johnas Krailsheimeris teigė, kad posakis Gyventi, kad išgyventum yra vertybių nuosmukio apibrėžimas. Pašvęstieji asmenys turi įveikti šią pagundą, keldami tikruosius klausimus ir nepamiršdami, kad tas reiškinys šiuo metu būdingas ypač bendruomenėms Vakaruose.

Didieji vienuolinių ordinų steigėjai niekada nesuko galvos nei dėl ateities, nei dėl rekrūtų (nemėgstamas žodis, siejamas su kariuomene ar ekonomine bei politine propaganda), nei dėl to, kiek ilgai jų ordinas tvers. Dvasios pastūmėti jie atsiliepė į kvietimą pasitarnauti savo laiko Bažnyčiai dažniausiai karitatyvine veikla ir kartais – kontempliatyviu gy8

Artuma 2015 m. sausis

venimu. Savo įsteigtų bendruomenių tęstinumą jie sudėjo į Dievo rankas.

Galėtume sakyti, kad tai jiems mažai rūpėjo. Jie niekada nesijaudino, kaip išgyventi, ir retai – kaip prisitaikyti prie kintančių aplinkybių. Jau vien tai verčia susimąstyti.

Mat šiandien labai svarbu jaunosioms kartoms nesudaryti įspūdžio, kad šie pašaukimai yra nykstantys, abejojantys savo ateitimi, nežinantys, kur eiti, blogiausiu atveju – pasmerkti mirti.

Kaip toks įspūdis neslopins potencialių pašaukimų, kuriuos mums labiau derėtų priimti negu žadinti? Tačiau, laimei, anot Jean-Claude’o Lavigne’o, mes „nesame paskutiniai mohikanai“.

Kuriuo keliu pasukti? Šiuolaikinė situacija yra gerai išnagrinėta. Kiek sušaukta susirinkimų, parengta klausimynų, kiek šia tema prirašyta straipsnių ir netgi storų knygų, kiek pastangų įdėjo ir kiek atvirumo parodė dauguma bendruomenių po Vatikano II Susirinkime nuskambėjusio aggiornamento (atsinaujinimo)! Vienų arkliukas yra grįžkime prie šaltinių, kitų: „Jaunam vynui – nauji vynmaišiai!“ (Mk 2, 22) – išmėginkime, ko iki šiol niekas nemėgino! Net ir daugumos su tam tikra viltimi pasirenkamas vidurio kelias lieka nepatogia pozicija ir toliau verčia kelti klausimus. Dėl to kaltinama visuomenė, spartus pasaulėjimas, šeimos vertybių ir apskritai vertybių nuosmukis ir t. t.

O kad galėtume, tuo pasinaudodami ir aukščiau pakildami, sužinoti, kokios yra Dievo, o ne mūsų mintys!..

Kaip gera būtų tikrai žinoti, kad Jėzus niekada mums neatsakys taip griežtai, kaip šv. Petrui: „Mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis“ (Mt 16, 23). Ar galime būti tikri, jog esame tokie, kokių Jėzus nori savo šiandienos Bažnyčioje, idant galėtų pašaukti jaunesnių prisidėti prie senesniųjų? Juk ne visi kaip šv. Paulius galėtų drąsiai pasigirti: „O mes turime Kristaus išmonę“ (1 Kor 2, 16).

O! Neverta savęs dėl to perdėtai kaltinti (mūsų laikais tai nelaikoma privalumu – infantiliška...), nei kelti bylų visam, kas mūsų struktūrose ar gyvenimo įpročiuose prastai veikia, ir taip veltis į begalines analizes, kurios dažnai neturi teisingo pagrindo ir neduoda konkrečių rezultatų. Kita vertus, drąsa ir ryžtas atsakyti į Evangelijos reikalavimus neatleidžia nuo priedermės vis gelmingiau žvelgti į savo gyvenimą ar stoti priešais sunkumus, kurie mūsų laikmečio žmonėms beveik nekelia klausimų, nes atsakymą jie išgyvena kone empiriškai, lyg tai būtų savaime suprantamas ir įrodymų nereikalaujantis dalykas. Tad trumpai drūtai paklauskime: ar mes, šių žmonių manymu, dar turime pagrindo būti? Koks mūsų santykis su dabartine visuomene? Ar mūsų funkcija Bažnyčioje – tokia forma, kokia gyvename dabar, net ir apmąstyta, – dar turi pagrindo egzistuoti XXI amžiuje? Kai leidžiamės išmušami iš vėžių laiko ženklų, visuomet laimime: „Mergelės lydi Avinėlį visur, kur tik jis eina“ (plg. Apr 14, 4), – giedama Apreiškime šv. Jonui. Kurgi Jis nori mus vesti?

Verčiamos pokyčių, dauguma apaštalinių kongregacijų drąsiai ėmėsi pertvarkymų – savo vienuolynų motininius namus, anais palaimingais laikais perpildytus naujokų, pavertė globos ar įvairiais svečių namais. Beje, ar pašaukimų gausa buvo didžiausio Dievo palaiminimo ženklas? Kas žino, gal dabarties pašaukimų skurdas per aukas ir neišvengiamą esminių dalykų peržiūrėjimą rengia Bažnyčiai kitą vaisingumo etapą? „Nejau Viešpaties ranka yra tokia trumpa?“ (Sk 11, 23).

Kronika

Remiantis oficialia statistika, dėl pašaukimų mažėjimo kontempliatyvieji vienuolynai esą mažiau kenčia negu apaštališkieji. Išskyrus keletą atvejų, šaltinis, tiesa, dar nėra visiškai išsekęs, ir retsykiais kai kur prisistato viena kita kandidatė... Vis dėlto tenka pripažinti, kad šie vienuolynai patiria ne itin didelę šlovę (gink Dieve, kad jos ieškotume!), kai kelios bendruomenės susensta per trumpą laiką. Yra nemažai vienuolynų, kurie turės susilieti, kai kurie rengiami uždaryti, kiti – jau uždaromi.

Kita vertus, akivaizdžiai matome, kad šiuolaikiniai žmonės vis labiau plūsta į vienuolinius svečių namus, ieškodami ten maldos ir ramybės uosto, ir tai yra labai ryškus dvasinio troškulio ženklas. Antai medicinos seselės ir pasaulietės mokytojos daugelyje įstaigų pakeitė vienuoles. Apgailestaujama, kad

Į ką šioje situacijoje Dievas nori atkreipti mūsų dėmesį? Ką nori duoti mums suprasti? Dažnai prisimenu Gustavo Gutierrezo knygos paantraštę La Libération par la foi: boire à son propre puits, kuri galėtų būti mums pirmoji nuoroda: Gerkime iš savo pačių šaltinio.

Ne todėl, kad norėtume tenkintis vien savimi, lyg neturėtume ko pasimokyti iš kitų, bet kad vis giliau eitume savąja vaga, gelmingiau atrastume savąjį pašaukimą, idant išsaugotume žvilgsnio vieningumą ir nepakliūtume į išsibarstymo spąstus. Gyvendami kontempliatyviuose vienuolynuose nesame pašaukti mylėti labiau už kitus (dauguma „pasaulio“ žmonių, net ir ne krikščionys, tiek pat, o kartais net ir daug labiau aukojasi ir tuo, nė kiek nesusireikšmindami, gyvena kasdien), bet pašaukti daug mylėti gyvendami giliai vidinį gyvenimą, kuriam grėsmę nuolat kelia aplinkinis stresas. Bene tai ir yra mūsų neišsemiamas

Ar galime būti tikri, jog esame tokie, kokių Jėzus nori savo šiandienos Bažnyčioje, idant galėtų pašaukti jaunesnių prisidėti prie senesniųjų? jų nebėra, bet ne tiek dėl gero darbo (taip manydami įžeistume labai gerai pasirengusį pasauliečių personalą), kiek dėl tos neatlyginamos evangelinės jų tarnystės gaidelės. Tačiau nei ligoninės, nei kolegijos dėl to neužsidaro! Bet kai užgęsta kontempliatyvusis vienuolynas, yra kitaip... Taip pranyksta, nei mažiau, nei daugiau, maldos ašigalis. Pačiai vienuolių bendruomenei, jeigu ji jau nepajėgi vykdyti savo misijos, tai nebūtinai yra pasaulio pabaiga, bet vargu ar kaimynystėje gyvenantys pasauliečiai pakeis ją maldos gyvenime...

Jorge Osegueros nuotrauka

Gerkime iš savo pačių šaltinio

šaltinis, prie kurio mūsų laukia Dievas, iš kurio Šventoji Dvasia gali atverti naujų versmių, galbūt tokių, kurių žmonės nė neįsivaizduoja ir kurias reikėtų priimti be jokių išankstinių nusistatymų?

Mūsų šaltinis yra visa, kas skatina maldos, tiek liturginės, tiek asmeninės, terpę. Kad ir koks ordinas būtų pasirinktas, pirmasis rūpestis yra visu buvimu, kiek įmanoma nepertraukiamai (tam nereikia nei nežmoniškos askezės, nei nuo tikrovės atkertančio angelizmo), išlikti dėmesingiems Jo Artumai. Kontempliatyviam vienuoliniam gyveni-

mui pašaukti asmenys pripažįsta, kad jų pašaukimui būdinga ši bendra esmė.

Kontempliatyvusis pašaukimas įleidžia šaknis labai paprastai, bet nedviprasmiškai ir tiesiogiai lenkdamas į Dievą dėlei Dievo, akindamas šlovinti Viešpatį ir užtarti žmones. Anot Jean-Marie Tillardo, „būti priešais Dievą dėlei pasaulio, o ne priešais pasaulį dėlei Dievo“.

Būtent tokia yra mūsų funkcija, mūsų misija Bažnyčioje, mūsų dalis Karalystės kūrime ir net svarbiausia mūsų visuomeninė tarnystė. Jeigu vienuolinė bendruomenė nebeturi galimybės ar tvirto ryžto vykdyti šios maldos misijos, ji nebeturi pagrindo būti, net jeigu švenčių dienomis prie jos vienuolyno automobilių stovėjimo aikštelėse nebelieka vietos, net jeigu ji žinoma ir garsi, nes žmonių antplūdis ar įvertinimas labiau (bet nebūtinai) rodo tikinčiųjų dvasinį troškulį, negu yra jos ištikimybės sau pačiai ženklas. Dėl ko randasi tokių nukrypimų? Galbūt vienuoliją užplūdo masinės informacijos priemonės arba jos nariai įsitraukė į veiklą, skatinančią autentiškas, bet jos pirminiam pašaukimui tolimas vertybes, arba bendruomenės senėjimas nebeleidžia skirti ramios valandėlės tik Dievui ir kartu neapleisti būtinų namų ūkio darbų, kad vienuolynas gyvuotų ir nors minimaliai užtikrintų mūsų laikais būtiną svetingumą.

Kitaip tariant, tikrovė turi būti adekvati misijai. O jeigu taip nėra, gal pats Dievas galėtų siųsti pagalbą tokiai bendruomenei?

Maldingų ir padorių žmonių asociacijai – galbūt, bet ne gyvajam Bažnyčios akmeniui, kuris turi būti savo vietoje ir vaidinti savo vaidmenį. Tai nesumenkina asmeninės vienuolio ar vienuolės maldos vertės. Kai kurie gali būti vedami tuo gyventi kitur ar kitaip – ir tai gali duoti naujų vaisių ateičiai.

(Bus daugiau) Iš prancūzų kalbos vertė sesuo Barbora KAZAKEVIČIŪTĖ SCSJ

Artuma 2015 m. sausis

9

Didelės ir mažos kryžkelės

Motiniškos

Bažnyčios

balsas

Mons. dr. Algirdas JUREVIČIUS „Artuma“ 2014 metais išsamiai aptarė Dešimt Dievo įsakymų, kurie daugelio žmonių sąmonėje yra daugiau ar mažiau įsitvirtinę. Tačiau mažiau pažįstami Penki Bažnyčios įsakymai, skirti tik Katalikų Bažnyčios nariams. Dievo įsakymai per tūkstantmečius išliko iš esmės nepakitę, Bažnyčia savo įsakymus gali keisti, atsižvelgdama į laikmečio aktualijas. Akylas skaitytojas, palyginęs Bažnyčios įsakymus sovietmečiu leistose ir naujausiose maldaknygėse, atras kai kurių skirtumų. Juos ir apžvelgsime. kvietimu dalyvauti Mišiose ne tik sekmadieniais, bet ir privalomų švenčių dienomis. Šiuo reikalavimu Bažnyčia ne apiplėšia savo vaikus laiko prasme, bet praturtina juos, suteikdama dvasinio maisto per Bažnyčioje skambantį Dievo žodį, per maldos bendrystę, kuri savo pilnatvę pasiekia šv. Komunijoje.

Sekmadienis dažnai suprantamas kaip savaitgalio dalis, tačiau krikščioniškoje kultūroje mūsiškai vadinamas sekmadienis yra pirmoji savaitės diena, kai Kristus prisikėlė iš numirusiųjų, kai Šventoji Dvasia pašventino pasaulį.

Ankstyvoji Bažnyčia šią dieną pavadino Viešpaties diena, nes joje vykdomi įstabūs Viešpaties darbai. Nenustebkite sužinoję, kad mes, krikščionys, savaitę pradedame ne pasinerdami į darbo rūpesčius, bet garbindami Dievą, todėl sekmadienį priimti į savo gyvenimą kaip savaitės pradžią būtų vienas iš brandaus krikščionio bruožų.

Drauge su sekmadieniais, Bažnyčia primena ir kitas privalomas švęsti šventes. Tai Kalėdos, Naujieji metai, Trys Karaliai, Velykos, Šeštinės, Sekminės, Devintinės, Žolinė, Visi Šventieji. Daugelyje bažnyčių sekmadienių bei privalomų švenčių dienomis yra Dalyvauk Mišiose aukojamos išvakarių Mišios, skirtos ypač tiems, sekmadieniais kurie dėl kokių nors priežasčių negalėtų dalybei per kitas vauti šventės dienos liturgijoje.

Daugiausia diskusijų ir klausimų gali sukelti privalomąsias Bažnyčios paraginimas susilaikyti nuo darbų ar šventes ir susilaikyk veiklos, galinčių trukdyti šias dienas pašventinnuo darbų ar ti. Šiuo atveju būtina suprasti, kad krikščioniškos veiklos, galinčių šventės centras yra dalyvavimas šv. Mišiose, o kitrukdyti šias dienas ta dienos dalis gali būti skirta poilsiui, aktyviam pašventinti. laisvalaikiui (pvz., sportui) ar kitokiai rekreacinei veiklai. Darbus galima būtų dirbti tik tuos, kuŠvęsk sekmadienį! riuos būtina atlikti, arba tuos, kurie dėl savo pobūdžio neBažnyčia, kaip tikra Motina, nori matyti savo vaikus pažeidžia dirbančiojo ar kitų asmenų teisės į krikščionišką bent kartą per savaitę, todėl savo norą pozityviai išsako šventimą. Pvz., vejos pjovimas žoliapjove sėdimąjį darbą

Visų pirma, ne kiekvienam lengva priimti grėsmingai skambantį žodį įsakymai, nes visuomenėje pernelyg pabrėžiamos asmens laisvės ir teisės formuoja kritišką požiūrį į pareigas ir įsakymų laikymąsi. Netgi katalikiškoje erdvėje šie įsakymai pavadinami Bažnyčios priesakais (katalikai.lt), nors oficialiame Katalikų Bažnyčios katekizmo tekste tiek Dievo, tiek Bažnyčios įsakymai vadinami tuo pačiu lotynišku žodžiu – praecepta (liet. įsakymai).

Pristatydama savo įsakymus, Bažnyčia supranta visas bet kokiems įsakymams priešingas nuostatas, todėl Liturginiame maldyne pateikia šias nuostatas nuginkluojančią įžangą: „Štai ką įsako Bažnyčia, kurią kaip Motiną turiu mylėti.“ Bažnyčios motiniškumo išaukštinimas leidžia tikintiesiems pasijusti vienos šeimos nariais, o jos žodžius priimti kaip motinos žodžius. Iš motinos lūpų vaikams dažnai sakomi ne tik padrąsinimo ar paskatinimo žodžiai. Iš tos pačios savo vaikus mylinčios širdies kyla įspėjimai, įsakymai ir net draudimai. Motinos žodžiai visuomet randa atgarsį vaikų širdyse.

I

Silvijos Knezekytės nuotrauka

10

Artuma 2015 m. sausis

Didelės ir mažos kryžkelės

II Bent kartą per metus išpažink savo nuodėmes.

Atlik išpažintį bent kartą per metus!

Atgailos ir Sutaikinimo sakramento praktikavimas istorijoje nuėjo gan intensyvų kelią. Jame susipina gailestingumas ir teisingumas, griežtumas bei maloningumas. Vos tik Bažnyčia imdavo atlaidžiau žvelgti į nusidėjėlius, tuoj pat pasitaikydavo piktnaudžiavimų. Štai Laterano IV Susirinkimas (1215 m.) priėmė kanoną, kuriuo įsakė bent kartą metuose atlikti sakramentinę išpažintį. Ši Bažnyčios nuostata šiandien mūsų nestebina, tačiau ji išduoda, jog XIII amžiuje Atgailos sakramentas išgyveno tam tikrą krizinį laikotarpį. Būtent todėl reikėjo Visuotinio Bažnyčios susirinkimo autoritetu nustatyti minimalų atgailos dažnumą. Šio įsakymo ankstesnės redakcijos ragino tikinčiuosius apie Velykas atlikti išpažintį, todėl nenuostabu, kad Didžiąją savaitę prie klausyklų nusidriekia ilgos eilės. Dabar Bažnyčia nepabrėžia išpažinties atlikimo tik per Velykas, nors tai dvasiniu požiūriu tikrai būtų labai naudinga – prisikelti atnaujintam gyvenimui kartu su Kristumi.

Kodėl Bažnyčia „pamiršo“ velykinę išpažintį? Ieškodami atsakymo į tai, žvelkime ne tiek į Bažnyčią, kiek į tikinčiojo dvasinį gyvenimą. Jeigu pasitaikė padaryti sunkią nuodėmę, tikrai nereikia laukti Velykų, bet kuo skubiau ją išpažinti ir taip susitaikyti su Dievu. Jokiu būdu negalima ilgą laiką nešioti sunkios nuodėmės, nes nuo-

dėmė žaloja mūsų santykį su Viešpačiu, naikina mūsų širdyje meilę, o „versdama rinktis gėrį, mažesnį už Dievą, nukreipia žmogų nuo Dievo, kuris yra jo galutinis tikslas ir jo palaima. Lengvoji nuodėmė, nors ir nenutraukia meilės, ją užgauna ir sužeidžia“ (KBK, 1855). Todėl lengvąsias nuodėmes taip pat reikia išpažinti ir per Atgailos sakramentą atnaujinti savo santykį su Viešpačiu. Šie dalykai negali būti bendru įsakymu susieti tik su Velykomis, nes dvasinė kova – laimėjimai ir pralaimėjimai – yra tikinčiojo žmogaus kasdienybė. Išpažinties dažnumas yra toje kovoje patirtų žaizdų gydymas. Išpažintis bent kartą per metus mažai tegali padėti augti malonėje, nes orientuojasi tik į minimalistinį požiūrį. Čia kažkas panašaus, kai darbuotojas gauna minimalų atlyginimą: atrodo, kad gauni atlygį, tačiau mėnesio pabaigoje supranti, kad nieko nelieka... O taip norėtųsi daugiau! Šis dėsnis veikia ir dvasiniame gyvenime.

III

Bent apie Velykas priimk Eucharistijos sakramentą.

Marijos Stanulytėsnuotrauka

Silvijos Knezekytės nuotrauka

dirbančio žmogaus gali būti suprantamas kaip aktyvus ir įdomus laisvalaikis, tačiau žoliapjovės skleidžiamas triukšmas pažeistų kitų asmenų teisę į poilsį ir sukurtų darbadienio atmosferą. Be to, tikintieji turėtų pamąstyti ir apie tai, ar sekmadienis tinkama diena apsipirkti, nes prekybos centrų darbuotojai taip pat norėtų švęsti sekmadienį, bet privalo dirbti. Jei tik krikščionys būtų vieningi ir sekmadieniais aplenktų prekybos centrus, jų savininkai suprastų, kad ekonomiškai nenaudinga dirbti šventadieniais. Tuomet kažkas pasikeistų, bet viskas priklauso nuo mūsų sąmoningumo. Patirtis rodo, kad šventadienių besilaikantys krikščionys savo gyvenimo kokybe niekuo nenusileidžia sekmadienių „darbininkams“, o dažnai juos net ir pralenkia.

Komunija Šis Bažnyčios įsakymas kilo taip pat iš antrojo tūkstantmečio pradžios dvasinės krizės ir buvo paskelbtas Laterano IV Susirinkime. Todėl jis paženklintas minimalistine nuostata ir niekaip neatspindi krikščioniško gyvenimo pilnatvės.

Bažnyčia kviečia kaskart dalyvaujant Mišiose priimti ir šv. Komuniją, jei tik tam nėra kokių nors objektyvių kliūčių. Jei ta kliūtis – nuodėmė, tuomet reikia eiti išpažinties ir pašalinti tą kliūtį. Tačiau pasitaiko tokių kliūčių, kurios bent kurį laiką negali būti pašalintos, pvz., asmuo gyvena be Santuokos sakramento, nes nėra galimybės jį priimti dėl buvusios ankstesnės santuokos. Tokiu atveju praktikuotina vadinamoji dvasinė Komunija, kai nuoširdžiai atsiprašoma Dievo už nuodėmes ir sužadinamas Komunijos noras.

Eucharistija yra „viso krikščioniško gyvenimo versmė ir viršūnė“ (Dogminė konstitucija Lumen gentium, 11), nes šiame sakramente regimu būdu duonos ir vyno pavidalais ateina pats Viešpats. Pernelyg jautrios sielos žmonėms be rimtos priežasties kartais iš širdies išsiveržia šauksmas – „Aš nevertas priimti Viešpatį!“ Tuomet reikėtų savo žvilgsnį nukreipti į Jėzų ir mąstyti apie tai, jog Jėzus yra labai vertas, kad Jį priimčiau. Jis – didžiausia vertybė, kurią tik galiu priimti.

Per Eucharistiją Jėzus dalijasi savo gyvenimo apstybe ir maitina savimi. „Kas medžiaginis maistas yra mūsų Artuma 2015 m. sausis

11

Didelės ir mažos kryžkelės

kūno gyvenimui, tas Komunija įstabiu būdu yra mūsų dvasiniam gyvenimui“ (KBK, 1392). Nesuprasčiau tokios motinos, kuri kasdien savo vaikams nesiūlytų geriausio maisto.

IV

Susilaikyk nuo mėsos ir pasninkauk Bažnyčios nustatytomis dienomis.

Olly Bennet nuotrauka

12

Silvijos Knezekytės nuotrauka

V

Pagal išgales prisidėk prie medžiaginio Bažnyčios išlaikymo.

Pasninkas ir susilaikymas

Auka Bažnyčiai

Dažniausiai šį įsakymą suprantame kaip tam tikros rūšies maisto dietą, kai lašinius pakeičiame lašiša, nes žodžiai skamba panašiai, kalorijos taip pat panašios, o žuvis net ir skanesnė... Pasninkas ar susilaikymas, nors prasideda nuo materialių dalykų, krikščionybėje visuomet turi dvasinę prasmę, nes padeda valdyti kūno instinktus ir pasiekti širdies laisvę.

Susilaikoma nuo mėsiškų valgių visais metų penktadieniais, išskyrus tuos penktadienius, kai švenčiamos iškilmės. Pagal tradiciją Lietuvoje susilaikoma nuo mėsiškų valgių ir Kūčių dieną.

Pasninkas yra daugiau negu susilaikymas, nes pasninko metu sočiai pavalgoma tik kartą per dieną. Praktikuotinas senas krikščioniškas paprotys pasninko dienomis gyvybines organizmo funkcijas palaikyti duona ir vandeniu. Pasninko dienos Visuotinėje Bažnyčioje yra tik dvi – Pelenų trečiadienis ir Didysis penktadienis.

Tradicijas sergintys katalikai, žvelgdami į naujai pristatytus Bažnyčios įsakymus, pasiges seniau girdėto priesako – „nesilinksmink draudžiamu laiku“, kuris buvo taikomas ypač gavėniai, taip pat ir adventui. Krikščionys savo egzistencinėje gelmėje visuomet yra pripildyti džiaugsmo dėl to, kad Dievas gelbėja. Jei pasilinksminimai yra nemoralūs – su jais krikščionims nepakeliui ne tik per gavėnią ar adventą. Tačiau kultūringi renginiai ar net koncertai niekaip negali sudrumsti advento ar gavėnios rimties.

Adventas yra suprantamas kaip džiaugsmingas Kristaus laukimas, bet tas džiaugsmas nėra koks nors paviršutiniškas ar lėkštas, tai – santūrus džiaugsmas. Gavėniai Bažnyčia suteikia visų pirma Krikšto priminimo (arba pasirengimo jam) bei atgailos pobūdį, todėl krikščioniško džiaugsmo santūrumas gavėnioje ypač pageidautinas.

Kaip matome, susilaikymas ir pasninkas gali būti taikomas ne tik maistui, bet ir triukšmingiems pasilinksminimams, apsipirkimui, televizijos žiūrėjimui, naudojimuisi internetu ir kitiems dalykams, prie kurių taip prisirišusi mūsų širdis...

Aukos bei rinkliavos Bažnyčiai dažnai tampa diskusijų priežastimi. Anksčiau šis įsakymas skambėjo labai įsakmiai („Padėk išlaikyti savo bažnyčią ir jos tarnus“), dabar tai įgavo taktiško ir mandagaus kvietimo formą prisidėti prie Bažnyčios medžiaginio išlaikymo.

Nors tikintieji kviečiami aukoti tik medžiaginiam Bažnyčios išlaikymui, tačiau tai nėra galutinis aukos tikslas. Savaime suprantama, kad kiekvienai parapijai reikia išlaikyti vargonininką, zakristijoną, valytoją, apmokėti už elektrą, vandenį, šildymą, už įvairius remonto darbus, įsigyti naujo inventoriaus, išlaikyti parapijos salę bei kitus pastatus... Visa tai yra labai žemiški aukojimo tikslai.

Truputį apmaudu, kad čia nepastebima aukojimo esmės: aukotojas remia ne žvakių pirkimą ar kokį nors paslaugų (elektros, šilumos ar remonto) Bažnyčiai teikėją, bet remia Evangelijos skelbimą bei Dievo karalystės plėtrą.

Jei nebus aukų, parapija negalės turėti salės, negalės išlaikyti katecheto, nebus ir choro, negalės vykti sielovadinės programos, pastatai bus nešvarūs ir netvarkingi, bažnyčios stogas kiauras... Tokioje parapijoje nebus galimybių ir kunigui gyventi. Dėl to parapijiečiams bus sunkiau pasiekti toli gyvenantį kleboną, o klebonas nespės aplankyti visų ligonių, negalės laiku suteikti sakramentų... Pralaimės visų pirma ne medžiaginis Bažnyčios įvaizdis – triuškinantį smūgį patirs to krašto evangelizacija. Toks procesas vadinamas nukrikščionėjimu, kai krikščioniškos vertybės ir jų skelbėjai nesulaukia žmonių atsiliepimo ir paramos.

Kiekvienas aukotojas teatsimena, kad aukodamas jis pirmiausia remia Evangelijos skelbimą, žmonių išgelbėjimą nuo pražūties bei Dievo karalystės plėtrą.

Artuma 2015 m. sausis

Sunkiai gyvena tos motinos, kurių vaikai jas pamiršo. Bažnyčia, kurią kaip Motiną turiu mylėti, vis mums primena ir budina sąžinę – „Nepamiršk, aplankyk mane...

Nors kartą metuose...“

Didelės ir mažos kryžkelės

Dovana, šlovinimas, gėris Kun. Linas ŠIPAVIČIUS

Laimingas žmogus, kuris VIEŠPAČIU pasitiki, kurio viltis yra tik VIEŠPATS (Jer 17, 7).

Visapusiškai pristatyti biblinio palaiminimo turtingumą reikštų parodyti begalinę šviesą, kuri sklinda iš nepaprasto Dievo dosnumo, bei religinę žmogiškojo gėrėjimosi šiuo dosnumu prasmę.

Palaiminimas yra dovana, ji paliečia patį gyvenimą ir jo slėpinius. Tai dovana, nusakoma žodžiais ir sykiu liekanti slėpiniu. Palaiminimas yra ir žodis, ir dovana, ir šlovinimas, ir gėris (plg. gr. eu-logia, lot. bene-dictio). Palaiminimo teikiamas gėris nėra kažkoks konkretus dalykas ar neapibrėžta dovana. Tai, ką palaiminimas teikia, yra susiję ne su turėjimu, o su būtimi, ir jis pats kyla ne iš žmogaus veikimo, bet iš kuriančios Dievo jėgos. Palaiminimas reiškia kuriančią ir atgaivinančią dovaną, jis skatina prašymo maldą ir kartu tampa matomu dėkingumu. Tai dėkojimas, kuris atsirasdamas veda į regėjimo dovaną.

Hebrajų kalboje palaiminimui nusakyti vartojamos gramatinės formos darybiškai turi tiktai vieną šaknį: brk. Palaiminimas nusakomas daiktavardžiu ḇərāḵāh, veiksmažodžiu ḇārēḵ ir būdvardžiu bārûḵ.

Netgi ne religine, o materialine prasme, kaip dovanos apibūdinimas, daiktavardis ḇərāḵāh žymi susitikimo su kitu žmogumi mintį (Pr 33, 11). Visos dovanos reiškia bendruomeniškumą arba susitaikymą.

Vis dėlto kur kas dažniau religiniuose kontekstuose yra vartojamas būdvardis bārûḵ. Jei jis vartojamas kalbant apie materialines vertybes, tai vien tik dėl to, kad norima jas priskirti Dievui ir Jo dosnumui (Pat 10, 6) arba gerų žmonų nuopelnams (Pat 11, 11). Palaiminimas sukuria laimingos gerovės viziją, sietinas su dosnumu stokojantiems (Sir 7, 32) ir visad – su Dievo gerumu. Šią gerovę ir gyvenimišką sėkmę hebrajai apibūdino žodžiu šālôm – ramybė. Dėl to abi sąvokos – palaiminimas ir ramybė – labai dažnai pavartojamos kartu. Nors jos abi išreiškia didžiausią turtingumą, vis dėlto kiekvieno palaiminimo turtingumas iš tikrųjų yra sietinas su gyvybe ir vaisingumu.

Veiksmažodis ḇārēḵ turi labai plačią prasmių skalę: nepažįstamojo pasveikinimas gatvėje (2 Kar 4, 29), paprasta mandagumo formuluotė (Pr 47, 7), Dievo malonės dovanos. Tas, kuris laimina, dažniausiai yra Dievas, o Jo palaiminimas visada trykšta gyvybe (Ps 65, 11). Todėl tiktai gyvos būtybės gali priimti palaiminimą.

Iškart po Dievo gyvybės šaltinis yra šeimos tėvas. Jam priklauso teikti palaiminimą. Labiau nei kieno kito, tėvo palaiminimas yra veiksmingas, panašiai kaip motinos ištartas prakeiksmas siaubingas (Sir 3, 8–9).

Prie išskirtinių paradoksų Senajame Testamente reikėtų priskirti tuos atvejus, kai dažnai silpnesnis laimina stipresnįjį (Job 29, 13) ir netgi pats žmogus ryžtasi laiminti Dievą. Ne absurdiška laiminti Dievą, kuris yra „viršijantis visokį palaiminimą“ (Neh 9, 5).

Toks palaiminimas nėra niekas kitas, kaip tiktai Dievo dosnumo pripažinimas ir padėka Jam. Dalyvis bārûḵ savo reikšme yra stipriausias iš visų žodžių, kurie perteikia palaiminimo mintį. Tai tipiška ir pagrindinė izraelitų palaiminimo sudedamoji dalis: „Palaimintas Abramas Aukščiausiojo Dievo, dangaus ir žemės Kūrėjo!“ (Pr 14, 19; pažodinis vertimas).

Palaiminimas žmogui Dievo apreikštame pasaulyje yra jo įasmeninimas. Žmogus priklauso Dievui, nes yra „Dievo palaimintas“, panašiai kaip „Dievo šventasis“. Tačiau šventumas pasireiškia atsidavimu Dievui atsiskiriant nuo pasaulio, o Dievo palaiminimas apdovanotą būtybę padaro traukos centru ir spinduliavimo šaltiniu visoje aplinkoje.

Kaip šventas, taip ir palaimintas žmogus priklauso Dievui, bet šventas rodo nepasiekiamą Dievo didybę, o palaimintas – neišsemiamą Jo gerumą.

Dievo ranka. Šv. Klemenso bažnyčios freska. Taulas, Ispanija, apie 1123 m.

Artuma 2015 m. sausis

13

Didelės ir mažos kryžkelės

Antrankiai arba ranka delne Šventasis Raštas šeimoms Parašiau jums, vaikeliai, nes jūs pažįstate Tėvą. Parašiau ir jums, tėvai, nes pažįstate tą, kuris yra nuo pradžios. Ir jums, jaunuoliai, tai parašiau, nes jūs tvirti ir laikosi jumyse Dievo žodis, ir jūs nugalėjote piktąjį (1 Jn 2, 14).

Jėzaus paraginti Tokiu keliu einant dangaus karalystė žemėje tik tolsta. meldžiame dangaus Vienintelėje iš Dievo Sūnaus išmoktoje maldoje Tėve karalystės žemėje. mūsų nusakytas dangaus karalystės žemėje siekinys yra Argi ji galėtų atei- esminis mūsų laimei ir kaip užduotis, ir kaip tikrovė. Jei ti vien per konku- būtų netikra tai, ko siekiame, ar netikra tai, ką pasiekėrencijos, kovingu- me žmogaus dieviškumo (paprastai vadinamo šventumo) mo, savanaudiško prasme, tai šis netikrumas greitai būtų demaskuotas kaip išnaudojimo perpil- melas, išnaudojimas, apgavystė bei kitos žmogiškųjų ydų dytas visuomenes? „karaliavimo“ rūšys. Ne be priežasties apaštalai, mokiAr ją galėtų sukurti niai ir net Jėzaus teisėjai bei kankintojai klausinėjo, kavien teisiškai teisin- da ateis ir kur yra toji karalystė. Šis klausimas išlieka vigi įstatymai? Raskite tokius įstatymus: „paglostyk, kai sada, kai į Dievo karalystę rodoma įsakmiai. Atsakymas liūdna“, „apsikabink ir laikyk, kol nurims“, „padėk nepra- tampa akivaizdus visada, kai pasireiškia maloningumas. šytas“, „dar kartą atleisk ir kantriai auklėk toliau“, „rū- Baudžianti ranka auklėja baimei. Glostanti ranka auklėja pinkis ne dėl to, kad naudinga, o dėl to, jog kito kančia Dievui. Griežtas, smarkus, tvirtas žodis, nuosprendis veda ir silpnumas didesni negu tavo“. Jų tiesiog nėra. Nebent į susirūpinimą, o paguodžiantis, supratingas, švelnus ar pripažintume nerašytų taisyklių kodekso išmintį. Jos nutylėtas – į pasitikėjimą. Kitą vesti galima dviem krašneapima teisynai, bet be šios išminties tiesiog neįma- tutiniais būdais: antrankiais ant riešo ir ranka mylinčiojo noma suvokti žmogiškumo, draugystės, meilės. Tiesiog delne. Pirmu atveju – į teismą, antru – į meilės karalystę.

Ar ne per dažnai norime užmiršti, palaima yra kito gerumą patirti kad Dievo Sūnus jau seniai ir iškart ar juo dalytis. mums pasakė, jog atėjo į pasaulį ne Evangelijoje daugiausia kalteisti, bet gelbėti, ne pražudyti, bet bama apie ateitį, nurodant, „kaip atvesti pas Tėvą Jam pavestųjų? O bus, jeigu“. Evangeliją galima kiek kartų Jį įsivaizduojame dedantį pavadinti ne tik paguodos, vilmums antrankius, bet ne imantį už ties, dieviškumo knyga, bet ir rankos? Kiek kartų patys bandome užduočių rinkiniu. Taip reiškiasi Jam uždėti savuosius antrankius ir veikliojo, kuriančiojo, mylinčioatvesti į savąjį teismą, užuot paėmę jo Dievo valia. Dievo, kuris yra už rankos ir meilingai keliavę vargų Triasmenis ir vieningai veiklus slėniais į meilės, maloningumo, gaimūsų labui ir kartu su mumis.

Pašventindami Jo malone tai, kas lestingumo viršūnes? jau yra, kartu su Juo kuriame ir Šventumo viršūnes pasiekia tie, tai, kas bus amžinoje pilnatvėje. kurie nesupančioja Dievo savaisiais Jėzaus paskelbti palaiminiantrankiais ir savęs nerakina prie ko nors, bet iš menkiausių žmogiško mamai yra besąlygiški, nesukliudoJei mums loningumo, gerumo apraiškų pastebi, mi, patikimi ir reiškia ne užduotį, kuria, dalija Dievą, tapusį žmogumi, o būklę. Jei mums palaiminipalaiminimuose gyvenusį tarp mūsų, o dabar per antmuose išvardytos savybės tampa išvardytos savybės savos, tai ir Dievui tampame sagamtinę malonę esantį kaip Jo karatampa savos, lystė žemėje. vi – tiesiog atsiduriame nuostabioje Jo tikrovėje. Kartu galima Kun. Kęstutis K. BRILIUS MIC atsiduriame pasakyti, jog palaiminimai bus nuostabioje Dievo neaiškūs tiems, kurie norės derėtis, įpareigoti, įrodyti savo teitikrovėje. ses, reikalaus priskirti nuopelnus.

Jolantos Klietkutės nuotrauka

14

Artuma 2015 m. sausis

Didelės ir mažos kryžkelės

Pamesta

laimė Danielos Sanchez nuotrauka

Naujų metų pradžioje tema apie laimę yra labai tinkama. Juk esame įpratę savo draugus ir artimuosius sveikinti sakydami: „Su Naujais metais, su nauja laime!“ Žodis palaiminimas yra tos pačios šaknies kaip ir laimė. Bet ar žinome, ko iš tiesų linkime ir dėl ko laiminame? Viena aišku, jog tikrai linkime gero, bet ar visada sveikatos, turtų, sėkmės palinkėjimai veda į gera ir sykiu daro mus laimingus?

Vytautė MACIUKAITĖ Visi žmonės trokšta laimės, kaip sakė Aristotelis. Maža to – visa, kas gyva, stiebiasi į išsipildymą ir gėrį. Net ir bloga darantis žmogus tikisi, kad jo elgesys galop suteiks laimę. Visi įvairiais būdais siekia objektų, kurie žada jiems palaimą. Bet ar visi keliai ir mūsų troškimų objektai išties veda į laimę?

nininkų kovojo su neteisybe visuomenėje. Aristotelis laime laikė tiesos siekimą. O nemažai žmonių savo laimę mėgina kurti kitų laimės sąskaita.

Ne viskas auksas...

Visi išvardyti dalykai yra baigtiniai. Todėl kai kurie filosofai teigė, jog laimė išties nepasiekiama. Jie siūlė žmogui išsikelti tokius tikslus, kad nuolat eitų jų link.

Juk viskas, ką pasiekiame, nusibosta. Todėl ne tikslas, o kelias į tikslą yra laimė. Tai jau arčiau tiesos. Viskas priklauso nuo to, kas yra mūsų siekiamybių objektas. Juk mokslininkai, menininkai, sportininkai, rašytojai, netgi amatininkai niekuomet nepasiekia absoliutaus tobulumo. Bet ar jie netampa nelaimingesni, matydami atstumą tarp realios situacijos ir įsivaizduojamo idealo? Vienintelis Dievas, kuris mums nepasiekiamas, bet save dovanojantis, gali būti tokiu tikslu.

Dar kai kas laime laiko tiesiog kančios nebuvimą. Tikriausiai dauguma iš mūsų yra pastebėję šį fenomeną, kai didžiausia laimė mus užplūsta, maloniai būsenai pakeitus nemalonią. Juk tik tas pažįsta viršūnes, kuris pažįsta ir gelmes. Kas nuolat bėga nuo kančios, kas yra išlepintas malonumų ir patogaus gyvenimo, tas palūžta, vos tik susidūręs su menkiausia kliūtimi. Laimė greičiau yra ne visiškas kančios nebuvimas, bet džiaugsmas, kai kančia pasitraukia, ir atsiveriu naujai kančiai atėjus.

Kantrybė yra susijusi su kentėjimais, nes šie daro žmogų atsparų įvairioms negandoms. Tik ji nutiesia kelią į laimę, nesvarbu, kaip ją suvoksime – kaip laikiną

Matydami gražius, turtingus, įžymius, sveikata trykštančius žmones spontaniškai linkstame juos laikyti laimingais. Juk jie nestokoja draugų ir liūdesys jų neaplanko.

Bet kaip visi nustembame, kai toks žmogus staiga pakelia ranką prieš save! Savęs klausiame, kur slypi prasmingo ir laimingo gyvenimo raktas. Paaiškėja, jog atsakymą į šį klausimą surasti nelengva. Žmonės jo ieško visą gyvenimą ir galbūt tik pabaigoje atranda.

Todėl nenuostabu, kad filosofai ar religingi žmonės, įvairūs politikai ir ideologai, kiekvienas savaip, mėgino apibrėžti, kas ta laimė ir kokie keliai į ją veda. Atsakymų labai daug, nuo paprasčiausių Mes trokštame poreikių patenkinimo iki viso laimės, bet negalime ko atsisakymo. patys sau jos duoti.

Pvz., Epikūras teigė, kad malonumas yra didžiausia siekiamybė. Jeremy Benthamas kalbėjo apie kuo didesnę gerovę kuo didesniam žmonių skaičiui. Karlas Marxas siekė sulyginti visus turto ir rango požiūriu. Buda ieškojo nirvanos. Daugelis visuome-

Laimė – kelias, kančios nebuvimas ar kantrybė?

Artuma 2015 m. sausis

15

Didelės ir mažos kryžkelės

ar kaip amžiną. Laimė nėra ranka pasiekiama ir tai, ką spontaniškai esame linkę ja laikyti. Nei malonumai, nei staigus praturtėjimas, nei išgarsėjimas vaikantis sensacijų, nei sėkmė beatodairiškai šalinant konkurentus iš kelio nepakylėja žmogaus į laimės žiburio kalno aukštumas.

Laimės autoriai – ne mes

Kia Abell nuotrauka

Taigi yra ne tik laikina laimė. Būdai ir keliai pasiekti amžinąją laimę yra labai panašūs į laikinosios siekimą, tik mes patys be Dievo pagalbos jos surasti negalime. Laikina laimė jokiam žmogui nesuteiks visiško laimingumo, pilnatvė šiame gyvenime nėra pasiekiama. Todėl tas, kuris tikrai kantrus, sugebės atsiverti Dievo teikiamos laimės dovanai ir ją priimti, net jei tektų visą gyvenimą kentėti, laukti ir laimės viltis tik Palaiminimai būsimajame. Prancūzų skirti tiems, kurie kardinolas Henri de Lubacas SJ taikliai pasakė, priima kančią. jog mes trokštame laimės, bet negalime patys sau jos duoti. Anksčiau išvardyti keliai į laimę yra žmogiškos pastangos tapti laimingiems. Žmonės, net ir pasiekę tai, ko trokšta, laimingi nesijaučia. Kol jie pasitenkina trumpalaikėmis linksmybėmis ir malonumais, kol nekapituliuoja savo siekiuose, tol nesupranta, jog laimė gali būti tik dovanota. Kaip pasiekiama palaima, parodo žodis „palaiminimas“, nes palaiminimas visada ateina iš kito!

Dievas – tikrasis laimintojas Apie Kalno pamokslo palaiminimus skaitome Evangelijos pagal Matą penktajame ir pagal Luko šeštajame skyriuose. Abiejuose pasakojimuose matome, jog palaiminimai skirti tiems, kurie priima kančią. Ir atvirkščiai, pasmerkimo susilaukia tie, kurie apsvaigsta nuo laikinųjų malonumų ir visais atžvilgiais jaučiasi sotūs.

Būti palaimintam reiškia per kančią, atgailą, tikėjimą, maldą, gerus darbus ir pan. tapti tyram, išsiplovusiam gimtosios nuodėmės ir asmeninių kalčių sukruvintą savo drabužį avinėlio kraujyje (plg. Apr 7, 14). Ne kažko turėjimas, ne kitų aplodismentai ar buvimas dėmesio centre yra laimė. Netgi ne ekstazė, kylanti vien iš intelektualinio tiesos ieškojimo, kurią neretai pasiekdavo sąžiningai tai darę pagonių filosofai. Tikroji laimė mums nepasiekiama be Kristaus mirtimi teikiamų nuopelnų.

Jis išgydo trokšti gėrio ir mylėti nesugebančią mūsų valią. Tuomet pats Dievas apsigyvena tokio žmogaus širdyje, ir jam joks kalėjimas nebėra kalėjimas, o dykuma yra tarsi žydinti pieva.

Kartą visą naktį šventęs žmogus paryčiais keliavo namo ir pametė raktus. Jis sustojo ir ėmė jų ieškoti žolėje. Pro šalį ėjęs praeivis paklausė, ko jis ieško. Sužinojęs, kad raktų, padėjo jam, bet irgi nesurado. Tuomet dar kartą paklausė, ar tikrai toje vietoje juos pametė. Pagiringasis atsakė, kad ne, bet ieško būtent ten, nes ten apšviesta. Panašiai ir mes ieškome laimės visur, išskyrus ten, kur tamsu. Taigi šiais Naujaisiais metais palinkėkime sau ir kitiems ieškoti laimės kitur, nei ieško apie tikrą laimę mažai ką nutuokiantys žmonės. Praėjusi šv. Kalėdų šventė mums yra tobula nuoroda į tai, kas turėtų būti didžiausia mūsų siekiamybė.

Aušros Vartų Marijos ir Teresėlės bendruomenė kviečia KARMELIO DVASINGUMO REKOLEKCIJOS TYLOJE Moters tapatybės išsiskleidimas šv. Jėzaus Teresės gyvenime vasario 20–22 d. Pradžia – 18 val.

PILIGRIMYSTĖ į Ispaniją šv. Jėzaus Teresės pėdomis Kovo 24–30d.

Asmeninės rekolekcijos merginoms, trokštančioms susipažinti su Karmelio dvasingumu ir seserų gyvenimu (Suderinus laiką, galėsite gyventi su sesėmis keletą dienų) Asmeninės rekolekcijos pavieniui ar grupėmis Reikalinga išankstinė registracija

Informacija ir registracija: tel. (8 340) 43 130 mob. 8 685 46 560 El. p. ausrosterese@gmail.com Klevų g. 8, Ukmergės raj., LT-20240 Krikštėnai

16

Artuma 2015 m. sausis

ausrosterese.lt

Didelės ir mažos kryžkelės

Tikrasis pasaulio perkeitimas Vysk. Jonas KAUNECKAS, Iustitia et pax komiteto pirmininkas Jėzus Kristus visada skelbė meilę vargšams, ligoniams, nuskriaustiesiems. Iš to kyla ir Jo įsteigtos Bažnyčios socialinis mokymas. Bažnyčia visada rūpinosi ligoniais, vargšais, našlaičiais.

Katalikų Bažnyčios komitetui Iustitia et pax (teisingumas ir taika) pavesta ypač rūpintis socialiniu teisingumu. Man, kaip jo pirmininkui Lietuvoje, nuolat kyla klausimas, kaip turime kovoti už teisingumą, kai matome, jog penktadalis Lietuvos žmonių gyvena žemiau skurdo ribos, kai daugelis skundžiasi neteisingumu, kai net mokyklose – patyčios ir smurtas. Gal kviesti protestuoti ar rengti kitokias akcijas?

Kas gi išgirs to nedidelio komiteto balsą?

Ir štai kas staiga atsitiko: Iustitia et pax komiteto na- sužavėjęs visus krikščionis savo knyga „The Knowledge riams „Artuma“ pasiūlė 2015 m. kas mėnesį parašyti of the Holy“ („Šventumo pažinimas“).

Dievas tapo žmogumi, Kristus – Mesijas atėjo į pastraipsnį apie palaiminimus, Jėzaus išsakytus Kalno pamoksle (Mt 5, 1–12). Pagalvojau, ar tai ne Dievo balsas? saulį, kad apverstų pasaulį aukštyn kojomis, kad perkeisJuk Erfurto universiteto profesorius Robertas Leichtas, tų mūsų gyvenimą, kad pasaulyje nebeliktų neteisybės Evangelikų akademijos narys, garsus Vokietijos žurnalis- ir įsigalėtų visuotinė meilė. Žydų rašytojas Manesas Sperberis štai ką pasakoja tas, teigia, kad Kristus Kalno pamokslo palaiminimuose nurodo planą, kaip išgelbėti žmoniją iš visų ją slegiančių apie savo gimtinės žydus, kurie niekada nenustojo laukti problemų. Kalno pamokslas skelbia visišką priešingybę Mesijo atėjimo. Kaskart pasklisdavo žinia, kad Mesijas mūsų pasauliui ir kartu nurodymą, kaip pasaulis turi būti jau ateina. Tada po savo skurdžios vakarienės žydai bėgperkeistas. Nerasime kito teksto, kuris taip aštriai ir sykiu davo ant kalno, kad pamatytų Mesijo atėjimą. Vaikai ten be pykčio pasisakytų prieš savanaudžius galinguosius ir stengdavosi kiek galėdami ilgiau išstovėti ant rankų, nes turtuolius, prieš žiaurią mūsų pasaulio tikrovę, prieš vi- visi būdavo įsitikinę, kad atėjęs Mesijas viską apvers aukšsokią neteisybę. Nežiūrint aštrumo, tas pamokslas visada tyn kojomis. Gi neišmokus nesiseks greit atsistoti aukštraukia mąstantį žmogų. Maža to – sakyčiau, kad krikš- tyn kojomis, tad vaikai ir mokydavosi, kad nepavėluotų.

Kokia teisinga mintis: viską apversti aukštyn kojočionybė iki mūsų dienų išsilaikė tik dėl tokio deginančio Kalno pamokslo kvietimo. Šį pamokslą galima suprasti mis – taip pakeisti gyvenimą, kad nebeliktų jokio blotik nagrinėjant prieštaravimus: tarp gio! Jėzus Kristus tikrai atėjo meilės ir keršto, tarp karo ir taikos, pakeisti mūsų gyvenimą. Taip, tarp vienybės ir susiskaldymo, tarp apversti gyvenimą aukštyn kokankinystės ir išdavystės, tarp perse- Jėzus Kristus tikrai jomis! Vietoj savanaudiškumo, susipriešinimo, pykčio Jis siūkiojimo ir atleidimo, tarp savanauatėjo apversti diškumo ir pasiaukojimo. lo mums tikėjimą, viltį ir meigyvenimą aukštyn Tai nurodymai tikram Dievo lę; tiesiog liepia gyventi kitokį, karalystės nariui (o tokie mes vi- kojomis! Vietoj perkeistą, gražesnį gyvenimą...

Nuolat mus kviečia, ragina atsi pakrikštytieji turime būti!), kaip perkeisti pasaulį. „Gyvenantieji tais savanaudiškumo, sisakyti savanaudiškumo ir nuopalaiminimais verčia pasaulį aukštyn susipriešinimo, dėmės, daryti vien gera. Apie tai kojomis, pabrėždami: ‘Žiūrėkite, štai ypač šaukia Jo Kalno pamokslas, pykčio Jis siūlo mums kokia turi būti tikroji žmonija’“, – niekada nenustoja šaukti. skelbia Aidenas Wilsonas Tozeris, tikėjimą, viltį ir meilę.

Kiek daug žmonių, paraginJAV pamokslininkas, teologas, ypač ti Kalno pamokslo, troško blogį Artuma 2015 m. sausis

17

Didelės ir mažos kryžkelės

staiga pasitraukė iš Austrijos be jokio nugalėti gerumu: mūsų pal. Jurkraujo praliejimo, nors kaimyniniuogis Matulaitis, Levas Tolstojus, se kraštuose liko.

Mahatma Gandhi, George’as Nedaug kas Lietuvoje yra girdėjęs B. Shaw, Romainas Rollandas apie dvi Rožinio revoliucijas Filipinuoir kt. se. 1986 m. vasarį prasidėjo pirmoji Mahatma Gandhi – indų išRožinio revoliucija. Begalinės minios sivadavimo vadovas, pakėlęs juos su rožiniais rankose išėjo į gatves prieš į neginkluotą kovą už nepriklaukarinį Ferdinando Marcoso režimą. somybę, – prisipažįsta, kad tokios Dieną ir naktį Manilos gatvėse klūpėkovos mokėsi iš Kalno pamokslo. jo trys keturi milijonai žmonių ir kalIr nugalėjo be jokio ginklo: Indibėjo rožinį. Čia pat gatvėse buvo auja laimėjo nepriklausomybę, išsikojamos ir šv. Mišios. Marcosas įsakė vadavo iš Anglijos kolonializmo. kareiviams išsklaidyti minias, pasiuntė Gandhi, galima sakyti, moko ir tankus. Žmonės nesitraukė – iškėlę pasaulį kovoti už teisingumą be rankas su rožiniais klūpėjo, balsiai melkraujo praliejimo. Kartą jis grįdėsi ar giedojo. Tai buvo sukrečiantis žo iš konferencijos Londone su Susiburkime nors vaizdas. Daugelis kareivių lipo iš tankų lordu Irwinu, buvusiu Indijos 10 procentų uolių ir ir kartu meldėsi, klūpėdami minioje vicekaraliumi, ir šis jo paklausė: energingų tikinčiųjų, ir verkdami. „Dar niekada Maniloje ir „Pasakykite, kaip, Jūsų nuomovisuose Filipinuose nebuvo sukalbėta ne, galima išspręsti mūsų kraštų melskimės ir atgailautiek rožinių, kaip tomis vasario dienoproblemas?“ Gandhi paėmė nuo mis“, – liudija jaunas jėzuitas, antrąją staliuko Šventąjį Raštą, atvertė ir kime, pakelkime malrevoliucijos dieną įšventintas kunigu ir pasakė: „Kai mano ir Jūsų šalys dai visą tautą – tada primicijų Mišias aukojęs čia pat, tarp sutars gyventi pagal tą mokslą, tikrai nugalėsime! tankų. Vasario 25-ąją – dabar Filipikurį Jėzus Kristus paskelbė Kalnuose minimą Švč. Mergelės Marijos no pamoksle, tada išspręsime ne pergalės dieną – Marcosas kapituliuotik savų kraštų, bet ir viso pasaulio problemas.“ Iš tikro Mahatma Gandhi be ginklų, bado ja. Nebuvo nė vieno žuvusio ar sužeisto (koks skirtumas, palyginti su mūsų dainuojančia revoliucija Sausio 13-ąją!). protestais atvedė indų tautą į nepriklausomybę.

Bet pasaulyje Kalno pamokslo mokymo ir tikėjimo Filipinų kardinolas Sinas rašė: „Tautos budėjimas maldoje laikymasis pareikalavo ir daug aukų. Net ir mirdami už galingesnis už karinę jėgą. Rožinis galingesnis už ginklus.“ tikėjimą, daugelis meldėsi už savo persekiotojus ir vykdė Jėzaus paliepimą: „Mylėkite savo priešus ir melskitės už Ir mūsų tautai dabar reikia tokio maldos savo persekiotojus“ (Mt 5, 44). Arba: „Laiminkite tuos, kusąjūdžio, maldos ir atgailos už valdžią, už rie jus keikia, ir melskitės už savo niekintojus“ (Lk 6, 28). nusikaltėlius, už korupcijos nugalėjimą, už Ar šitaip nevyksta tikrasis pasaulio perkeitimas? Po teisingumą. Susiburkime nors 10 procentų Antrojo pasaulinio karo Austrija liko komunistų okuuolių ir energingų tikinčiųjų, melskimės ir puota kartu su Čekija, Slovakija, Rumunija, Vengrija... atgailaukime, pakelkime maldai visą tautą, Bet austrai nepakilo į kovą, kaip mūsų ar Ukrainos parkvieskime nelikti be kasdienės maldos, tizanai. Pranciškonas Petrus Pavličekas sukurstė austrus be šventadienio pamaldų – tada tikrai prašyti Marijos pagalbos. Kai 10 proc. austrų ėmė kasdien melstis Rožinio malda, 1955 m. Raudonoji armija nugalėsime! Esu tuo tvirtai įsitikinęs.

Benedict J. Groeschel DVASINGUMO KELIAI. Dvasingumo raidos psichologija Iš anglų kalbos vertė Irma Milevičiūtė Ši knyga – krikščioniškojo dvasingumo raidos ir gilių psichologinių įžvalgų sintezė. Ji skirta visiems tikintiesiems, kurie atsakingai žiūri į dvasinį savo augimą arba veda kitus tobulėjimo keliu.

Autorius atskleidžia senovės mąstytojų išminties ryšį su dvasiniais šiuolaikinių žmonių poreikiais ir taip siekia padėti pažinti tuos savo būdo bruožus, kurie galbūt ilgą laiką kliudė suartėti su Dievu ir Jam tarnauti. Taigi šios knygos tikslas – padėti suvokti dvasingumą ir tvirtai žengti dvasingumo keliu.

KATALIKŲ PASAULIO LEIDINIAI

Pylimo 27/14, Vilnius 01309, tel. (8 5) 212 24 22, faks. (8 5) 262 64 62, www.katalikuleidiniai.lt

18

Artuma 2015 m. sausis

Didelės ir mažos kryžkelės

Palaiminimas vaikais, arba Kaip galima būti laimingam turint vaikų?!

18

Tai – įkvepianti darnios Pastigo-Pich šeimos gyvenimo kelionė, kurioje esame supažindinami su kiekvienu jų šeimos nariu bei draugais. Skaitydami visi gali atrasti atsakymus į sau aktualius klausimus, nes Rosa dalijasi patirtimi ir iššūkiais, su kuriais tenka susidurti jų šeimai: mokykla, atostogos, vertybių ugdymas, tarpusavio poros santykiai, seneliai ir t. t. Ši knyga privers smagiai pasijuokti, o gal ir nubraukti ašarą.

Autorė atskleidžia, jog visą šią patirtį įgavo dar augdama tėvų namuose.

Beje, ponia Rosa yra vieno iš Tarptautinės šeimų vystymosi federacijos (IFFD) įkūrėjų Rafaelio Pich-Aguilera dukra, augusi taip pat labai gausioje šeimoje (IFFD veikla Lietuvoje žinoma kaip Šeimų universiteto judėjimas, skirtas sutuoktinių saviugdai).

Tad ši knyga – tai liudijimas apie investavimą į tarpusavio santykius ir laimę šeimoje, kurią pora sukuria kasdieniu kryptingu ir džiugiu darbu. Joje rasite įkvėpimą, padrąsinimą ir patvirtinimą – darnus šeimos gyvenimas yra tikrasis laimės šaltinis. Pateikiame ištrauką iš knygos.

„Kaip sugebate paruošti pietus tokiai daugybei žmonių?

Kaip apsiperkate, kaip skalbiate? Ar namuose užtenka ramybės mokytis? Ar jums lieka laiko pasilinksminti? Koks jūsų laimingo gyvenimo receptas?“ Į šiuos klausimus atsako 18 vaikų mama Rosa Pich-Aguilera Roca savo knygoje „Kaip būti laimingam turint vieną, du, tris ar daugiau vaikų“ (Strazdas, 2014), kuri ką tik pasirodė lietuviškai. PastigoPich šeima yra didžiausia Ispanijoje, o galbūt net ir visoje Europoje. Neseniai reportažas apie jų gausios šeimos gyvenimą buvo parodytas per BBC televiziją.

mokėsi kalbėti, o kai kurie yra disleksikai, todėl mokslų pradžia jiems būdavo sunki. Be to, gyvename tokioje Ispanijos vietoje, kurioje mokomasi dviem, o kartais ir trimis kalbomis tuo pačiu metu: ispanų, katalonų ir anglų.

Tėvų pareiga yra atpažinti tikrus vaiko gabumus, o ne tuos, kuriuos norėtume, kad jis turėtų. Gal namuose auginame menininką ar virėją, o gal būsimą informatikos genijų. Žinoma, kad jei vaikas turi kokių nors gabumų, reikia jam padėti juos ugdyti. Kai kuriems vienų studijų neužtenka, imasi studijuoti dvi specialybes iškart, kad nešvaistytų laiko.

O kitiems gana ir profesinio mokymo.

Stengiamės kartą per trimestrą susitikti su kiekvieno vaiko auklėtojais. Susitariame dėl laiko ir abu su vyru paskiriame bent pusvalandį pasikalbėti su auklėtoju

apie jo mokomą vaiką. Tikra laimė galėti pasikalbėti su žmogumi, kuris geriausiai pažįsta tavo vaiką už namų ribų, ypač jei tai dar ir ugdymo specialistas. Viską pasižymime užrašų knygelėje, nes turėdami tiek vaikų nuo vieno iki kito trimestro galime pamiršti, į ką reikia atkreipti dėmesį namuose ir ko iš vaiko šį semestrą reikalauja mokytojai. Pirmiausia kalbamės ne apie pažymius, bet apie elgesį pamokų metu bei su draugais. Klausiame, ar mūsų vaikas rūpinasi kitais, o gal tik savimi, ar yra dosnus ir pasidalija užrašais, ar padeda ne tokiems gabiems klasės draugams ir taip toliau. Ir tik pokalbio pabaigoje kalbamės apie pažymius: domimės, ar vaikas stengiasi, ar anglų kalbos mokytojas tikrai jo nemėgsta, o gal matematikos pamokoje jis nesupranta trupmenų...

Parengė Aurelija ir Evaldas LASIAI

* * *

Mūsų vaikai žino, kad pagrindinė jų pareiga yra mokytis ir kad kiekvieno iš jų to reikalausime pagal jų galimybes. Kiekvienas vaikas skirtingas, todėl iš vieno prašysime devyneto, o kitam ir šešetukas jau bus pakankamai daug. Didelėse šeimose aiškiai matyti, kokie visi skirtingi.

Kiekvienas vaikas gimsta turėdamas tam tikrų gabumų. Anksčiau, jei tau nesisekdavo matematika ir gimtoji kalba, būdavai laikomas kvailu ir tekdavo kartoti kursą. Visi mūsų šeimos vaikai sunkiai

Sausio mėnesį ponia Rosa Pich viešės Lietuvoje: Klaipėdoje, LCC universitete, sausio 8 d. 18 val.

Kaune, KTU „Santakos slėnyje“, sausio 9 d. 17 val.

Vilniuje, Parodų ir kongresų centre Litexpo, sausio 10 d. 11 val.

Artuma 2015 m. sausis

19

Didelės ir mažos kryžkelės

Palaiminimai vaikams

Atvirkščia laimė – Mama, aš tokia nelaiminga! Visos draugės turi po Barbę, ir aš noriu, tos su sparnais! – kūkčiojo Urtė sekiodama paskui mamą.

– Liaukis, Urte! Aš tikrai nenoriu, kad taptum panaši į tą lėlę, – rimtai pažvelgė Urtei į akis mama.

Savo kambaryje ant kilimo tysojo dar nelaimingesnis Joris. Jis troško išmaniojo telefono, kokį turėjo jo draugas, bet tėvai pasakė, jog tokie pinigai telefonui – kvailystė. Joris buvo taip įsigilinęs į savo nelaimingumą, jog visai nenustebo, kai tiesiai jam prieš akis ant kilimo atsirado du sportbačiai.

– Nelaimingas? – paklausė sportbačių savininkas. – Bėda ta, kad tu manai, jog išmanusis telefonas daro tave laimingą, ir kai jo neturi, jautiesi nelaimingas. Bet jei manytum, kad be jo galima būti laimingam, tai nenusimintum. Tikros laimės jūsų pasaulyje reikia ieškoti žemyn galva. Atvirkščiai.

Joris pašoko nuo kilimo. Kambaryje stovėjo bendraamžis berniukas. Jo džinsuose buvo 27 kišenės. Tos kišenės Joriui kažką priminė.

– Bet juk tu mano metų, ką gali išmanyti apie... laimę? Ar tu nenori turėti tų pačių daiktų, kaip ir tavo draugai? – nepatikliai paklausė Joris.

– Ne, nes aš ne tavo metų. Aš – Naujasis Testamentas, – ištiesė ranką berniukas.

– Pasikalbėk su juo, sūnau, – duslus nuo dulkių balsas pasigirdo lentynoje, kur stovėjo storasis Šventasis Raštas.

Tuo metu į kambarį įėjo Urtė su Inesa, ir vaikai akimirksniu apvirto žemyn galva. Kambario daiktai plūduriavo apačioje. Atsigavę iš nuostabos, vaikai ėmė mėgautis keistu gebėjimu kyboti ore. Jie taip susidraugavo, kad naująjį pažįstamą ėmė vadinti sutrumpintai – tiesiog Entu (NT).

– Ei, Entai, skrendam aplink šviestuvą!

Surask paslėptus palaiminimus ir surašyk juos.

20

Artuma 2015 m. sausis

Kai išsidūko, ant apmušalų pastebėjo užrašus, kuriuos buvo galima perskaityti tik kabant žemyn galva. „Laimingi, kurie neturi išmaniųjų telefonų, nes turi daugiau laiko mokytis ir žaisti su draugais!“ „Laimingos, kurių lėlės – lėliukai, nes jos užaugusios galėtų tapti geromis mamomis!“ Urtė su Joriu perskaitė savuosius. „Laimingos, kurios neturi lūpų blizgio, nes gali parodyti tikrąjį savo grožį“, – raustelėjusi perskaitė Inesa.

Berniukas atsegė trečią kišenę ir iš jos šnarėdami pabiro sakiniai apie atvirkščią laimę. Perskaitęs vieną jų kuris nors vaikas vis šūktelėdavo: „Nesąmonė!“, „Negali būti!“ O Entas, atsirėmęs į lempos gaubtą, susimąstęs šnabždėjo: – Jie nesuprato. Išorinis žvilgsnis apvirto, o vidinis – ne, – ir pakvietė: – Gana, leidžiamės, atsigersim limonado.

– Ak, paskraidžiau kaip Barbė su sparnais, – atsiduso Urtė. Buvo taip smagu, jog vaikai pamiršo viską, ką buvo skaitę, ir tą dieną apie laimę nebesuko galvos.

Užrašė ses. Ona VITKAUSKAITĖ MVS, nupiešė Silvija KNEZEKYTĖ

Vido Venslovaičio nuotrauka

Didelės ir mažos kryžkelės

Vaikai apie palaiminimus Greta, 8 metai – Greta, kaip manai, ką galėtų reikšti žodis „palaiminimas“?

– Aš manau, kad palaiminimas yra tada, kai žmogus žmogui linki pačios didžiausiosios laimės. O laimė – tai kai linki, kad žmogui viskas sektųsi, kad jis turėtų daug pinigų, kad jo artimieji nesirgtų, kad kai važiuoja į darbą, nepavėluotų į troleibusą, kad žmogaus gyvenimas būtų be bėdų ir be jokių nelaimingų atsitikimų.

– O tave ar kas nors yra laiminęs?

– Aišku. Taigi kiekvieną sekmadienį, kai pasibaigia šv. Mišios, kunigas ištiesia rankas virš susirinkusių žmonių galvų ir juos palaimina. Jis jiems palinki geros savaitės ir sako, kad eitų į namus ir ten darytų gerus darbus. Tiksliai nepamenu, bet atrodo, kad kai kunigas laimina, tai sako, kad laimina Dievo vardu, o tai reiškia, kad žmonės, kuriuos laimina, Dievui pasižada būti geri, nemeluoti ir stengtis daryti tik gerus darbus.

– Tai tu irgi stengiesi laikytis tokio pažado?

– Na, kaip ir stengiuosi. Bet ne visuomet man pavyksta. Kartą po tokio palaiminimo grįžau į namus ir iš karto susipykau su sese, nes kol aš buvau bažnyčioje, ji suvalgė visus mano saldainius. Aš apdraskiau jai ranką, bet paskui jos atsiprašiau. O sesė tai suvalgė mano saldainius ir net neatsiprašė manęs už tai.

Gabrielius, 6 metai – Gabrieliau, o tave ar kas nors kada nors palaimino?

– Palaimino, daug kartų. Kai su močiute ateinu į bažnyčią ir ji eina Komunijos, tai aš einu kartu su ja, tik to balto paplotėlio man kunigas neduoda, nes aš dar nepriėmęs Pirmosios Komunijos. Tada jis man arba pirštu nupiešia kryžiuką ant kaktos, arba tiesiog paglosto galvą, arba uždeda ranką ant galvos ir mane palaimina.

resni, o tuos vaikus, kuriuos palaimina kunigas, dar labai saugo Dievas nuo susižeidimų, nuo gripo ir kitokių ligų.

– Ar tikrai po palaiminimo jautiesi saugesnis, gal tvirtesnis?

– Nežinau, bet aš sergu labai retai. Tik gal kokius tris kartus per metus sirgau ir tai tik truputį. Pagėriau tokių lašiukų ir pasibaigė kosuliai ir slogos. Mama sako, kad palaiminimai dar nė vienam nepakenkė. Ir tikrai juk taip yra.

Kasparas, 4 metai – Kasparai, ką tu manai apie palaiminimus?

– Nieko. Palaiminimai būna tada, kai kiti žmonės tau linki didelės laimės ir kad Dievas tave saugotų. Žinau, Jis ir taip saugo visus žmones, bet kai tave dar kas nors palaimina, tai tada saugo dar labiau.

– O kas tave palaimina?

– Visi. Ir mama, ir močiutė, ir net kartais mūsų kaimynė prilaimina. Kai sveikino su gimimo diena, tada ne tik dovaną davė, bet ir palaimino.

– O kaip ji tave palaimino?

– Ji man sakė, kad Dievas mane globotų, kad aš niekada nesirgčiau ir kad užaugčiau didelis ir geras vaikas.

Dar pabučiavo mane, – taip ir palaimino.

– Ir kaip, ar pildosi tavo kaimynės palinkėjimai ir palaiminimas?

– Pildosi. Nes aš dažniausiai būnu geras, visai nesergu, o užaugti didelis tai tikrai užaugsiu, tik dar truputį paskui, dabar man dar tik ketveri metukai.

Vaikus kalbino Aldona ATKOČIŪNAITĖ

– Ir kaip tu jautiesi palaimintas?

– Gerai. Man patinka, kai kunigas palaimina. Smagu.

Močiutė sako, kad nuo palaiminimų vaikai pasidaro geArtuma 2015 m. sausis

21

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Geno nėra!

Homoseksualumas: nuodėmė, liga ar natūrali savybė (X)

Gintautas VAITOŠKA Ne vienas geros valios žmogus galvoja: „Jei kas turi tokį keistą potraukį, jis greičiausiai paveldėtas. Atlikta daugybė tai patvirtinančių mokslinių tyrimų.“ O ką jau kalbėti apie jaunimą! „Panelės Žąsies“ (Lady Gagos) 2013 m. koncertinis turas po Europą buvo pavadintas „Toks gimiau!“ (Born this way!).

Tikrai toks genas turėtų būti!

Pastangos įrodyti biologinę potraukio tai pačiai gimčiai kilmę yra stebėtinai energingos. Tokio įkarščio priežastys, regis, yra bent dvi. Pirma, jei potraukis paveldimas ar sukeltas kitokių biologinių priežasčių, žmogus už jį moraliai neatsakingas. Kitaip sakant – nekaltas. Antra – jei homoseksualaus potraukio kilmė iš esmės yra ne psichologinės priežastys, vadinasi, jį jaučiantis asmuo dar ir nedurnas (atsiprašau už tiesmuką pasakymą – mūsų pasąmonės kalba yra paprasta). Nors tai apgailėtinai netikslu, psichologiniai kentėjimai visuomenėje tebelaikomi kvailumu.

Hamerio tyrimas JAV mokslininkas Deanas H. Hameris, 1993 m. ištyręs 40 homoseksualų potraukį jaučiančių brolių, teigė atradęs, jog 33 brolių X chromosoma turėjo panašų segmentą („q28“). Spaudoje buvo garsiai paskelbta, kad „atrastas homoseksualumo genas“.

Neilgai trukus ėmė ryškėti šio tyrimo problemos.

Pirma – Hameris neturėjo kontrolinės grupės, t. y. tebėra neaišku, ar broliai, kurie nejautė homoseksualaus potraukio, tame pačiame X chromosomos segmente neturi tokios pačios genų konfigūracijos. Antra – 1995 m.

Kanados mokslininkų grupė (G. Rice’as ir kiti), ištyrusi 52 homoseksualius brolius panašumo minėtame X chromosomos segmente neatrado. Trečia, mokslininkė iš Hamerio suburtos tyrėjų grupės viešai priekaištavo, jog šis atmetė savo hipotezės nepatvirtinančius tyrimo rezultatus. Kadangi kritika buvo įvertinta kaip pagrįsta, JAV mokslinių tyrimų patikimumo biuras pradėjo Hamerio studijos tyrimą; iki šiol šis tyrimas nebaigtas... Na, ir pagaliau pats mokslininkas po kilusios „atrasto geno“ sensa22

Artuma 2015 m. sausis

cijos ne kartą skelbė, kad „šie genai nesukelia homoseksualumo“, nes „genų poveikį nulemia aplinkos veiksniai“ (pokalbis žurnale Time, 1998 04 27). Belieka priminti, jog Hameris laiko save gėjų judėjimo aktyvistu ir gyvena su partneriu Joe Wilsonu.

Taksistų smegenys Kitas, taip pat žymus JAV mokslininkas, mėginęs įrodyti, kad homoseksualių vyrų smegenys yra panašesnės į moterų smegenis, yra neurologas Simonas LeVay (beje, taip pat homoseksualios orientacijos). Ištyręs keliolikos mirusių homoseksualių vyrų smegenis jis atrado, kad kai kurių iš jų smegenų pagumburio (vidurinės smegenų dalies, lot. hypothalamus) branduoliai savo dydžiu buvo panašesni į šiuos branduolius moterų smegenyse.

Mokslininkas kėlė hipotezę, kad toks atradimas paaiškina, kodėl šie vyrai jautė potraukį vyrams. Šio tyrimo vertingumas menkas visų pirma dėl to, kad ryškus pagumburio branduolių dydžio skirtumas buvo pastebėtas tik keliais atvejais. Tačiau dar rimtesnis priekaištas kyla dėl to, jog jei iš tikrųjų minėti homoseksualių vyrų pagumburio branduoliai didesni nei heteroseksualių, vis tiek neaišku, ar tai homoseksualaus potraukio priežastis, ar rezultatas. Pastaruoju metu neurobiologai daug kalba apie smegenų „neuroplastiškumą“, tai yra gebėjimą keistis priklausomai nuo veiklos pobūdžio. Štai ištyrus (E. A. Maguire, K. Woolet ir kt., 2007) Londono taksistus paaiškėjo, jog Amono ragas (lot. hyppocampus) jų smegenyse yra labiau išsivystęs nei autobusų vairuotojų smegenyse. Amono ragas yra viena iš smegenų struktūrų, susijusių su atmintimi, o taksi vairuotojai, skirtingai negu autobusų vairuotojai, kaip tik ir turi įsiminti daug

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

arba „prasnausti“ visą gyvenimą. Dabar gana tvirtai nustatyta, jog berniuko smegenų vystymasis motinos įsčiose „pasuka“ vyriškumo linkme dėl testosterono poveikio, todėl teigiama, jog esama veiksnių, kurie gali sutrukdyti už testosterono gamybą atsakingų genų „įsijungimą“ organizme. Toks berniukas gimsta su „moteriškomis“ smegenimis ir užauga homoseksualus. Šie tyrimai yra tik hipotetiški: ryšio tarp testosterono lygio motinos nėštumo metu ir homoseksualios orientacijos nenustatyta.

Genetikos įtaka gimtinei orientacijai

gatvių ir kelių, kad nuvažiuotų į reikiamą miesto vietą.

Panašiai kaip ir Hameris, LeVay teigia: „Svarbu pabrėžti, jog aš neįrodžiau, nei kad homoseksualus potraukis yra genetiškai sąlygotas, <...> nei kad smegenyse egzistuoja homoseksualaus potraukio centras. Kadangi tyrėme suaugusiųjų smegenis, neaišku, ar atrasti skirtumai egzistavo nuo žmogaus gimimo, ar išsivystė vėliau“ (D. Nimmonsas, „Sexual Brain“, Discover, 1994, 5, 3).

Dvynių tyrimai Jei abu monozigotiniai (identiški) dvyniai visada būtų homoseksualūs, turėtume akivaizdų šio žmogaus bruožo paveldimumo įrodymą. Tačiau tyrimams tikslėjant, dažnumas, kai abu dvyniai yra homoseksualūs, mažėja. Štai vienas žymiausių dvynių homoseksualumo tyrėjų Johnas Michaelis Bailey 1991 m. skelbė, kad apie 52 proc. monozigotinių dvynių yra homoseksualūs, tačiau 2000 m. tyrime nustatė tik 22 proc. tokių dvynių. Kiti moksliniai tyrimai – pvz., Bearmano ir Brücknerio 2002 m. studija – kalba apie dar rečiau pasitaikantį abiejų brolių homoseksualumą. Tačiau netgi jei šis skaičius būtų apie 50 proc., tai reikštų, jog kiti 50 proc. šių dvynių homoseksualumo nepaveldėjo.

Epigenetikos hipotezės Epigenetika yra mokslo sritis, tirianti sąlygas, kurios nulemia vieno ar kito geno „įsijungimą“. Žmogus gali turėti kokios nors ligos geną, tačiau šis gali arba suveikti,

Pasak žymaus amerikiečių psichologo Paulo Witzo, kiekvienas mūsų charakterio bruožas iš dalies yra nulemtas genetikos. Kaip matėme, jautraus temperamento berniukui gali būti kiek sunkiau užaugti pasitikinčiu savimi vyru. Temperamentas paveldimas, tačiau asmenybės savybes, be temperamento, lemia ir vaiko bei tėvų ryšys pirmaisiais gyvenimo metais (temperamento terminu mokslas apibūdina įgimtą vaiko reakcijos greitį, trukmę, aktyvumo lygį ir pan.). Dauguma jautrių ir meniškų vyrų vyriškumo nestokoja.

Vienas žymiausių pasaulio genetikų, žmogaus genomo projekto vadovas Francis Collinsas situaciją „gėjų geno“ klausimu taip reziumuoja: „Kadangi tikimybė, kad identiškas homoseksualaus vyro dvynys bus taip pat homoseksualus, yra apie 20 proc., [ši tikimybė] nurodo, jog seksualinė orientacija yra genetikos veikiama, tačiau ne nulemiama.“ Deja, tyrimai, „vis tvirčiau“ įrodantys, jog homoseksualumas yra paveldimas, nesiliauja.

Net Hameris 2013 m. Havajų valstijos teisme propaguodamas gėjų santuoką teigė, jog dabar šis genas jau aiškiai atrastas. Į opozicijos klausimą, ar tai reiškia, kad dauguma senovės Spartos vyrų, tarp kurių homoseksualūs santykiai buvo smarkiai išplitę, turėjo tokią genų „mutaciją“, Hameris negalėjo atsakyti. Jis paneigė ir teiginį, kad jei tik gimusio berniuko genome bus atrastas toks genas, užaugs homoseksualios orientacijos vyras.

Tad „geno“ logika svyruoja.

Gerojo samariečio bendruomenė kviečia į rekolekcijas „MYLĖTI IR ATLEISTI“ (vidinis gydymas per atleidimą) Sausio 9–16 d., Krikštėnuose.

Balandžio 24–gegužės 1 d., Krikštėnuose.

Liepos 3–10 d., Pavilnyje.

Rugpjūčio 7–14 d., Pavilnyje.

Registracija tel. (8 340) 43 130, mob. 8 685 46 560.

Registruojama tik po susitikimo su vienu iš palydėtojų ir kai pervesta nors pusė įnašo į Gerojo samariečio bendruomenės sąskaitą

atleidimas.lt Artuma 2015 m. sausis

23

Veidu į vaiką

Gerb. Kompiuteri ir Televizoriau, prašau grąžinti man vaiką!

Paulius GARMUS Akimirksniu prie ekranų (televizorių, kompiuterių, išmaniųjų telefonų ir t. t.) tirpstantis laikas gali lemti antsvorį, stuburo iškrypimą, padidėjusią agresiją, dėmesio sutrikimą, menkesnius akademinius pasiekimus ir kitas įvairaus pobūdžio problemas. Tai taip girdėta, kad nebesinori girdėti! Bet pabandykime pagalvoti, kaip geriau organizuoti šių technologijų naudojimą šeimoje.

Kiek vaikui leisti būti prie ekrano?

Remiantis JAV pediatrų akademija, mažyliams iki dvejų metų rekomenduojama neleisti žiūrėti TV ar naudotis kompiuteriu. Pirmąsias naudojimosi kompiuteriu taisykles nustatyti trejų– penkerių metų vaikams, tačiau neviršyti 30 min. trukmės per dieną. Vaikams nuo šešerių JAV pediatrai leistų būti prie ekrano iki dviejų valandų. Tai daug ar mažai?.. Įsivaizduokime, kad vaikas domisi programavimu ar kita turinčia vertę kompiuterine veikla. Aišku, kad prasminga nepaisyti rekomendacijų, jei tikime, jog pavyks suvaldyti rizikos veiksnius. Svarbu iš anksto aptarti ir nuspręsti, kokias programas atžalos galės žiūrėti per televizorių. Tai būdas mokytis priimti sprendimus ir išvengti dalies ginčų.

Jei reikia, naudokite programas, ribojančias kompiuterinių įrenginių bei išmaniųjų telefonų veikimo laiką per parą, interneto veikimo laiką įrenginiui ar jo vartotojui.

Kaip gimdytojai padaro poveikį savo vaikų įpročiams?

Labai svarbu geras tėvų pavyzdys.

Ar valgome prie ekranų? Ar naudojame televizorių kaip foną? Kiek aktyviai ir siekdami daugiau pažinti praleidžiame laisvalaikį? Turime skatinti kompiuterio naudojimą mokymosi tikslams ir 24

Artuma 2015 m. sausis

drausti per daug agresyvius žaidimus.

Taip pat svarbu kartu su vaiku naudoti kompiuterį namų darbams bei maloniai savišvietai. Pvz., planšetiniai kompiuteriai turi puikių dangaus kūnų pažinimo programų. O mokytis skaityti padeda žaidimu grįsta svetainė www.frepy.eu.

Psichologai teigia, kad vertėtų neturėti televizoriaus arba kompiuterio jaunojo vartotojo kambaryje, kol tai nereikalinga paauglio mokslams. O gal vertėtų, kompiuterį skiriant tik darbui, turėti atskirą žaidimų įrenginį (pultą) namuose? Jis gali būti vertingas, nes, pvz., Playstation Move arba Xbox Kinect žaidimai yra judrūs, skatina žaisti kartu su šeima ar draugais.

Įdomi virtualybė ar neįdomi realybė?

Pagalvokime atvirkščiai: kodėl vaikams realybė tampa nykesnė už virtualią tikrovę? Ar galime padaryti taip, kad vaikas būtų priklausomas ne nuo kompiuterio, o nuo gyvenimo?

Kartu darydami tai, ką mėgsta mūsų vaikai, kalbėdami apie tai, kas jiems svarbu:  suteiksime vaiko gyvenimui spalvingumo ir nuotykių – būtent to, ką bando suteikti kompiuteriniai žaidimai ir televizija;  skatinsime vaiką įsitraukti į kasdienes veiklas – kompiuteriniai žaidimai apgalvotai siūlo lengvus iššūkius,

gyvenimas, deja, nebūtinai. Užveskime ant kelio ašaromis apsipylusį vaiką, padrąsinkime ir duokime įrankius. Tuomet gėrėkimės vaikų aistra darbui. Pvz., mokykloje pradinukai konstruoja mokymosi suolus kartu su mokytojais;  didinsime vaiko pasitikėjimą savimi – kompiuterinių žaidimų personažai yra galingi didvyriai, gelbsti pasaulį ir siekia kitų herojiškų tikslų. Kuo vaikas jaučiasi menkesnis realiame gyvenime, tuo labiau jis turės poreikį įsijausti į kompiuterinį žaidimą, kuriame nebus menkas. Lavinkime vaiko socialinius įgūdžius ir jis bus mažiau priklausomas nuo virtualaus bendravimo. Padėkime vaikams jaustis gerbiamiems, mylimiems ir galintiems tiek namų, tiek mokyklos aplinkoje;  priartėsime prie jausminio vaiko pasaulio – jei vaiko ir paauglio streso valdymo įgūdžiai skurdūs, jis bus labiau linkęs nuo slegiančių patirčių užsimiršti prie ekranų. Išmokykime atžalas pasidalyti širdies nerimu, paskatinkime įsitraukti į nusiraminimą teikiančias veiklas (pvz., sportą).

Vaikų užsisėdėjimas prie ekranų rodo, kad stinga bendradarbiavimo tarp vaikų ir tėvų. Kita vertus, ideali tėvystė egzistuoja tik straipsniuose, paskaitose ir seminaruose.

Koks kitas mažas žingsnelis, kurį mes patys žengsime dėl savo vaikų ir savęs? Svarbiausia – padėkime vaikui gyventi kokybiškai ne virtualiame, bet realiame pasaulyje.

Veidu į vaiką

vaikas, kuris stipriai kankinasi dėl savo emocinės problemos, nesugeba sutelkti dėmesio. Dar sunkiau, kai tokia vaiko būklė būna nuolatinė, atsirandanti dėl sunkių sukrėtimų ankstyvojoje vaikystėje: galbūt tokiam vaikui niekuomet nebuvo leista susitelkti į tai, kas jam įdomu, arba jis patyrė stiprų emocinį apleistumą, o tai ypač sunku atitaisyti.

Mokymosi sunkumai ir judrumas Ugdymo menas įsiklausant į vaiką Paul LEMOINE Ankstesniuose žurnalo numeriuose aptarėme disleksijos ir disgrafijos problemą. Tęsiame temą apie mokymosi sunkumus, susijusius su intelektu. Šįkart – apie skaičiavimo sunkumus ir hiperaktyvumą.

Sunkumai skaičiuojant Šie sunkumai tokie pat mįslingi kaip ir disleksija, nes su jais susiduria visiškai normalaus intelekto vaikai, kurie vis dėlto visai nesupranta matematikos. Laimei, jie dažniausiai būna gabūs kalboms.

Taigi, šiam sunkumui įveikti tinka toks pat būdas, kaip ir kalbant apie disleksiją: atkreipkime dėmesį į tai, kam vaikai gabūs, ir padėkime jiems per konkrečius dalykus patirti, kaip skaičiavimas praverčia gyvenime. Šis atvejis ne toks sudėtingas kaip skaitymo sunkumai, nes žemesnėse klasėse (jos labiausiai lemia tolesnį vaiko mokymąsi) į juos žiūrima daug gailestingiau. Be to, net padarę penkias klaidas iš dešimties vaikai už matematiką vis dar gauna vidutinį pažymį!

Vėliau jie ramiausiai pasirenka humanitarinę kryptį. Tačiau jei kartais jiems patinka ir gamtamoksliai, šių pasirinkimas turi sunkesnių padarinių nei kenčiantiems dėl disleksijos.

eilutės tvarkingos (kartais tik viena eilutė), kitos – vis mažiau tvarkingos ir įskaitomos, o paskui visai betvarkė arba tuščia; kai kada vaikas ant lapo tiesiog išlieja širdį prirašydamas bet ko. Štai kartą esu matęs parašyta „man nusispjaut“, nors prieš tai buvo trys ar keturios eilutės normalių sakinių, ir pirmasis iš jų nepriekaištingas.

Tokie vaikai negali pabūti nei ramūs, nei tylūs, nei dėmesingi, ir dėl to (tai suprantama) juos sunkiai pakenčia tiek mokykloje, tiek namuose. Šitokio elgesio priežastys gali būti abejingumas mokyklai, pervargimas, nusilpimas, kuris pasireiškia tokiu gan paradoksaliu būdu. Tačiau dažniausiai būna emocinės priežastys: neprisitaikymas klasėje, tėvų arba mokytojų griežtumas, nusivylimas savimi, neįgyvendintas tikslas (pvz., įstoti į skautus; esu su tokiais atvejais susidūręs). Akivaizdu, jog

Jis sukelia ne visuomet lengvai išsprendžiamų problemų. Dėl psichomotorinio nepastovumo vaikai priversti nuolat judėti, be perstojo blaškosi, vaiposi, žaidžia su savo rankomis, rašikliu, judina kėdę, paleidžia iš rankų knygas, kuprinę… Bet kokia smulkmena juos išblaško, o svarbiausia, kad šie vaikai visiškai negali išlaikyti nepertraukiamo dėmesio.

Pažvelgus į jų sąsiuvinius, iškart dėmesį patraukia tokie dalykai: pirmosios

Krishnan Gopakumar nuotrauka

Psichomotorinis nepastovumas

Kaip įveikti šį sunkumą?

Tai nelengva. Visų pirma reikėtų ištaisyti tam tikras klaidas ir sukurti saugią bei ramią aplinką. Be to, dera gerai įsisąmoninti, jog vaikas nepajėgia išlaikyti sutelkto dėmesio ilgiau kaip 10 (kartais net mažiau) minučių, todėl jei iš jo reikalaujama tai daryti ilgiau, be poilsio pertraukėlės, tai yra visiškai beprasmiška ir tik apsunkina jo būklę. Todėl būtina skirti tik trumpas užduotis ir kaitalioti jas su poilsio laiku. Ne kartą esu įkalbėjęs mokytoją išsiųsti vaiką šiek tiek pabėgioti surandant bet kokią dingstį, paskui jisai vėl gali 10 minučių pabūti susikaupęs.

Sunku kalbėti pernelyg apibendrintai, tačiau paprastai po dešimties minučių vaikas nebesugeba išbūti susitelkęs, tad jei nesuteiksime jam mažos pertraukėlės, visa pamoka nueis veltui.

Rasti tinkamiausią sprendimą nelengva, tad mokytojai tegu vadovaujasi sveika nuovoka.

Galbūt tuomet, kai vaikas po pamokų gerai pailsi, gali būti naudinga keletą minučių su mama pasėdėti prie pamokų ruošos, bet atmosfera turi būti rami ir saugi, užtikrintas rūpestingas mamos dėmesys.

Tęsinys. Pradžia 2011 m. sausio „Artumos“ numeryje. Iš knygos „PERDUOTI MEILĘ.

Ugdymo menas“ (Transmettre l’amour.

L’art de bien éduquer, © Nouvelle cité, 2007).

Vertė Ilona VALUJEVIČIENĖ.

Publikaciją remia privatus Vokietijos fondas

Artuma 2015 m. sausis

25

Jaunimo

is

iššūk

Vido Venslovaičio nuotrauka

Kiekvienam sava l a i m ė

Joana GIMBERYTĖ-JURONĖ Palaiminimus dažnai suprantame kaip gero kitam linkėjimą. Tik kad tas „geras“ – labai subjektyvus dalykas. Narkotikuose ir vakarėliuose paskendusiam turtuoliui net ir turtų netekimas gali tapti palaiminimu, dėl kurio jis atsitrenkia į gyvenimo dugną ir privalo keisti įpročius bei aplinką. Kitam labiausiai trūksta sveikatos.

Trečiam šeimos. Ketvirtas ir visas šias dovanas turėdamas jaučia nuolatinį dirgulį ir labiausiai jam reikia ramybės. Tad kas kam yra laimė?

Palaiminimas turtu

arbatą mums atnešė namų tvarkytoja. Kai pradėjom Linutės klausinėti, iš kur ir kaip šitaip gyvenanti, ji tik gūžčiojo, kalbėjo apie tėčio medienos verslą ir sakė, kad visa tai nesvarbu, jai net nelabai patinka naują kuprinę ar rūbus kasmet pirkti, o mama įkalbinėja ir tuo erzina. Praėjo dešimt metų, bet tas prisiminimas mane vis dar pribloškia. Gyventi praktiškai pilyje ir neimti to į galvą... Kaskart stengdamasi sumažinti išlaidas, kukliau gyventi, atsimenu Linutės paprastumą. Užtat kaskart gavusi truputį didesnį pinigą ar netikėtą skolos „nurašymą“, stengiuosi priimti tai kaip palaiminimą.

Tie, kurie trokšta turto, ir tie, kurie juo džiaugiasi, iš tiesų labai skiriasi. Keistas dėsnis, tačiau tie, kurie beatodairiškai siekia vien materialinės gerovės, rečiausiai ją ir turi. Be to, dažnai tai būna „turto vardan turto“ siekimas – be aiškios priežasties, aiškaus panaudojimo tikslo.

Ir priešingai – kai žmogus dirba, nes darbas jam malonus, siekia tikslo dėl vidinio pasitenkinimo ir materija žavisi tiek, kiek ji gali padėti susikurti patogesnį gyvenimą, tuomet dažniausiai turtai ir materialinė gerovė ateina greičiau, lengviau. Ji gali būti juntama kaip palaiminimas. Štai ką pasakoja Elena: Palaiminimas ramybe Vaikystėje turėjau klasės draugę Linutę. Kai buvom Ar visiška, nuolatinė, šimtaprocentinė ramybė apsgal 13 metų, pertraukas ir laiką po pamokų leisdavom bendroj grupelėj. Ji visus metus dėvėdavo tuos pačius kritai egzistuoja? Veikiausiai ne. Tačiau dirbdami su sadžinsus – kai ištrūkus keliems siūlams pasidarydavo vimi išmokstame vis ramiau priimti išgyvenamas situaskylutė, taip ir palikdavo nekreipdama dėmesio. Jos cijas. Kai atsiranda daugiau ramybės, keičiasi ir požiūris pirštinės visada būdavo šiltos, bet senamadiškos – iš į didelius įvykius, pokyčius. Pasakoja Judita.

Nuolat išgyvenau klaikų nerimą. Tarsi ir iš nieko. turgaus, kur bobutės pačios mezga ir parduoda. ValgyDarbas geras, skolų neturiu, su niekuo nesu smarkiai kloj valgydavo retai, dažniausiai pasiimdavo į dėžutę susipykusi, nieko neapgaudinėju, netusumuštinių ir obuolį. Kartą viriu didelių sveikatos problemų. Bet prasą mūsų grupelę po pamokų ji dedu šnekėt su kitu žmogum – mama, pasikvietė į svečius. Važiavom į Jei mokėsiu džiaugtis drauge, nesvarbu – ir nerimas tiesiog rajoną prie Kauno, lipom į kal- kiekviena diena dusina. Arba visą dieną išgyvenu dar ną ir atsidūrėm prie vilos! Nuir gyventi tik ta sąlygiškai ramiai, bet vakare atsigulus sivilkom paltus prieškambaryį lovą pradeda suktis įvairios mintys, je, didesniame už mano tėvų akimirka, pamatysiu įkyrios, kankinančios. Negaliu miegoti, svetainę. Eidami į jos kambarį, visus man siunčiamus negaliu keltis ir dirbti, negaliu būti su praėjome šachmatinio parketo savim pačia, nes manyje nuolat sukasi salę su fortepijonu viduryje, o palaiminimus.

26

Artuma 2015 m. sausis

Gero kino kampelis

mintys. Galiausiai pradėjau į tai žiūrėti kaip į piktojo atakas. Ir daug, iš tiesų daug melstis. Bijau prisišnekėti, bet jau porą savaičių gyvenu geriau, jaučiuosi tinkamose vėžėse. Kaskart užeinant nerimo priepuoliui, paimu į delną rožantėlį ir suku, suku... Padeda. Manau, kai kreipiausi, Dievas palaimino mane nusiraminimu, padeda atrasti harmoniją. Suprantu, kad kai mano psichinė būsena prasta, tada ir menkniekiai atrodo kaip tragedija. O kai bent šiek tiek esu ramybėje, tada ir sunkius įvykius priimu paprasčiau. Daug ką priimu natūraliai, kaip savaiminę duotybę, o juk iš tiesų kiekviena diena kupina dovanų. Pati viliuosi, kad jei mokėsiu džiaugtis kiekviena diena ir gyventi tik ta akimirka, pamatysiu visus man siunčiamus palaiminimus.

Tad gėrį kiekvienas supranta labai asmeniškai. Mes greiti laiminti kitą linkėdami to, ko, manome, jam trūksta. Tai, ko gero, tas pats, kaip neprašytam duoti patarimų. Giminės šventėje sulaukusi tetos palinkėjimo greičiau susirasti vyrą (geriausia – pasiturintį), anaiptol nesijaučiu palaiminta. Jaučiuosi terorizuojama ir ypač dėl dalykų, kurie šiuo metu man neaktualūs. O ji mano linkinti gero. Norėčiau tikėti, kad kas geriausia man, žino Dievas, o ne teta, kaimynė ar praeivė gatvėje. Laimės palinkėjimai kitam tegu verčiau būna neutralūs: rasti savo kelią, gyventi ramybėje ir džiaugsme, klausyti savo vidaus. Antraip galima smarkiai apsirikti, ir palaiminimas nuskambės kaip keiksmažodis ar prakeiksmas.

Kam reikalingas upermenas?

Ramūnas AUŠROTAS Kartą per radiją girdėjau apie JAV atliktą eksperimentą.

Patalpoje buvo pastatyti du stalai: ant vieno padėta saldumynų, o ant kito obuolių. Vaikai galėjo paimti arba saldainį, arba obuolį. Tik ketvirtis tiriamųjų pasirinko obuolį. Tyrėjai susimąstė: kaip pagerinti rezultatus? Priešais stalus jie pastatė kartoninę Supermeno figūrą, o prie jos užrašą: „Ką rinktųsi Supermenas?“ Vaikų, kurie pasirinko obuolį, buvo jau daugiau negu pusė.

Kartą Krikščioniško kino klube teko rodyti filmą „Metropolis“ (1927). Kviečiau žiūrovus pamąstyti, kokias Švč. Mergelės Marijos savybes atspindi viena iš filmo herojų. Po seanso lotyniškai pagiedojus himną Marijai, buvo pasidalyta, kad jame apie Mariją pasakyta viskas. „Taip, – atsakiau, – bet žiūrėdamas šį filmą supratau apie Mariją daugiau, negu klausydamasis jai skirto himno lotynų kalba.“ Supermeno figūra populiariojoje amerikiečių kultūroje (komiksuose) pasirodė 1938 m. Jos autoriai – du žydų kilmės amerikiečių paaugliai Jerry Siegelis ir Josephas Shusteris. Mintį apie galingą herojų iš kito pasaulio juos, kaip ir filmo „Nojaus laivas“ (Noah, 2014) režisierių Darreną Aronofsky, tikriausiai įkvėpė biblinės istorijos, girdėtos šeštadieninėje žydų mokykloje. Neatsitiktinai Supermeno simbolis yra „S“ raidė, kaip ir Samsono, stipriausio žmogaus Biblijoje, o jo atvykimas į žemę, įsūnijimas ir pašaukimas tarnauti žmonėms primena Mozės istoriją. Tik vėliau, Supermeno figūrai prigijus amerikietiškame kontekste, buvo pastebėtas galimas jo panašumas į Kristų. Egzistuoja nuomonė, kad Supermenas atspindėjo šių dviejų emigrantų vaikų troškimą adaptuotis svetimoje amerikietiškoje kultūroje. Tai prisitaikymo pastanga, troškimas būti labiau amerikietiškam, negu kiti amerikiečiai. Supermenas Žemėje yra svetimas, bet tai virsta jo stiprybe – tiek saulė, tiek svetima kultūra suteikia jam ypatingą jėgą bei galimybę ją tinkamai panaudoti. Autoriai neatsispyrė pagundai įgelti jiems svetimai protestantiškai kultūrai, Supermeno priešą pavadindami Lexu Luthoriu, panašiai, kaip vadinamas reformacijos pradininkas Martinas Lutheris.

Nors šio personažo kilmė nekrikščioniška, nereikėtų skubėti kritikuoti jo paralelių su evangeliniu Jėzumi. Tam yra ir teologinis pagrindas: biblistai pasakytų, kad visas Šventasis Raštas mums mena apie Jėzų. Senasis Testamentas numato, skelbia ir laukia Mesijo atėjimo. Krikščionys tiki, kad šis laukimas išsipildė Artuma 2015 m. sausis

27

Gero kino kampelis

Jėzuje Kristuje. Kaip galima rasti paralelių tarp Jėzaus Kristaus ir senojo Įstatymo pranašų bei veikėjų, taip pagrįstai galime įžiūrėti ir Supermeno paraleles su Kristumi.

Po 1952–1958 m. sėkmingai televizijoje ėjusių „Supermeno nuotykių“ (Adventures of Superman) turėjo praeiti dvidešimtmetis, kol buvo pastatytas pirmasis filmas (Superman, 1978, rež. Richardas Donneris).

Ir tai neatsitiktinai. Prieš metus neregėto pasisekimo buvo sulaukę George’o Lucaso „Žvaigždžių karai“ (Star Wars).

Komiksų personažui suteikė literatūrinę formą ir filmo scenarijaus bendraautoriumi tapo rašytojas Mario Puzo, mums pažįstamas garsiąja „Krikštatėvio“ trilogija. Būtent jo, italų kilmės amerikiečio, užaugusio tradicinėje katalikiškoje šeimoje, plunksna sukuria pagrindą Supermeno personažo krikščioniškai traktuotei, išryškindama paraleles tarp jo ir Jėzaus.

Gali kilti klausimas, kuo mums, rimtiems krikščionims, gali būti įdomi ši Supermeno – masinės kultūros produkto, bulvarinių laikraštukų herojaus – figūra? Atsakysiu taip: ar bandėte nueiti su savo draugu ateistu į Melo Gibsono „Kristaus kančią“? Aš pats nebandžiau, bet labai tikėtina, kad pakviestasis mandagiai atsisakys jūsų pasiūlymo. Tačiau jei pakviesite jį į „Žmogų iš plieno“ (Man of Steel, 2013, rež. Zackas Snyderis), iš pirmo žvilgsnio nieko bendro neturintį su religija, jis tikriausiai mielai sutiks. „Žmogus iš plieno“ yra ne kas kita, kaip moderni Supermeno versija, kurioje, netgi dar ryškiau negu originaliame filme, atsiskleidžia sąsaja su Jėzumi Kristumi (jame aiškiai matomas atpirkimo motyvas: Supermenas atiduoda save į priešų rankas tam, kad apsaugotų žmoniją nuo sunaikinimo). Šiuolaikinei evangelizacijai reikalingi kitokie – ne statiški, bet dinamiški – krikščionybės atvaizdai, kurių nešama žinia yra netiesioginė. Kino teorija juos vadina kristinėmis figūromis. Tai kino personažai, kurie savo savybėmis, 28

Artuma 2015 m. sausis

nuostatomis, laikysena ir elgsena panašūs į Jėzų ir kurių gyvenimas visiškai ar iš dalies atkartoja Jo gyvenimo istoriją. Jie egzistuoja, nes pasakojimas gali būti dvilypis, tai yra turėti ir išorinę, ir užslėptą siužeto liniją (tai galima palyginti su tekstu ir potekste literatūroje). Per šį naratyvinį sprendimą sekuliaraus turinio filmai gali pasakoti religinę istoriją neatrodydami kaip religiniai ir neatbaidydami netikinčių, ateistų ar tų, kurie galbūt buvo Bažnyčios įskaudinti.

Kokia yra šių pasakų-pasakojimų apie Supermeną ir jo variacijas – Žmogų-Vorą, Betmeną, Halką, Torą ir pan. – sėkmės priežastis? Visus juos galima pavadinti moderniaisiais mitais. Anksčiau žmonės pasaulį aiškino ir savo vietą jame suprato per pasakojimus arba mitus.

Tai buvo archajiškas būdas pasakyti tiesą apie žmogų, pasaulį, Dievą. Naujaisiais amžiais mitinę pasaulėžiūrą pakeitė mokslinė pasaulėžiūra. Mokslas gali paaiškinti pasaulį, bet negali duoti to, ką duoda mitas, – negali suteikti tapatybės. Kita vertus, mokslas visada neutralus – sako žmogui tik faktą, o pasakojimas visuomet šališkas, nes kviečia pasirinkti. Kitaip tariant, jis yra potencialiai kuriantis moralę, o mes tampame žmonėmis tik priimdami sprendimus.

Šį šiuolaikinio žmogaus išgyvenamą modernaus mito ir viso, kas susiję su juo, alkį gerai jautė krikščionių rašytojai Johnas Ronaldas Reuelis Tolkienas ir Clive’as Staplesas Lewisas, nuspręsdami, kad tai geras būdas suaktualinti krikščionybės žinią. Tik, kaip rašo Colinas Duriezas knygoje „Tolkienas ir C.S.Lewisas: Draugystės dovana“ (Katalikų pasaulio leidiniai, 2006), jie nesutarė dėl būdo. Tolkienas labiau linko į metaforišką, simbolinį pasakojimą, o Lewisui norėjosi, kad krikščionybė būtų lengvai atpažįstama, todėl rašytojo kūriniuose paralelės su ja akivaizdžios, o personažai lengvai iššifruojami. Ilgainiui tai pasitvirtino. Tolkienas „Žiedų valdovu“ sukūrė ištisą fantastikos žanrą, bet net ištikimiausi jo gerbėjai dažnai nežino apie autoriaus katalikiškas šaknis ir apstulbsta, kai pasakai, kad jo kūryboje apstu kristinių figūrų. Beje, Lewiso „Kosminė trilogija“ iki šiol neekranizuota, kitaip tariant, neprieinama kalbantiems šio amžiaus kalba.

Jonas Paulius II Laiške menininkams sako, kad yra milijardas būdų, kaip Kristus ateina į žmogaus patirtį.

Kinas – vienas iš jų. Litanijos yra geras dalykas, bet joje išvardytos šventojo dorybės nekalba, nes joms trūksta konteksto. O kinas, kaip niekas kitas, geba jį sukurti. Krikščionys pratę prie klasikinių kristinių figūrų; iš jų paminėtinos šventųjų gyvenimo ekranizacijos, taip pat filmai apie kunigystę, buvę ypač populiarūs po Antrojo pasaulinio karo tiek JAV (pvz., „Šv. Marijos varpai“, Bells of St. Mary, 1945), tiek ir Europoje (pvz., „Ponas Vincentas“, Monsieur Vincent, 1947). Ir vis dėlto, dabar netgi tarp krikščionių retai rasime vaiką, kuris savo idealu laikytų kunigą ar seselę.

O štai Supermenas, kaip rodo pradžioje minėtas pavyzdys, visai kas kita. Kaip yra pasakęs britų rašytojas ir publicistas Stratfordas Caldecottas, „Supermeno funkcija yra priminti mums, kuo esame pašaukti tapti“. Tad pirmyn, tėvai ir vaikai, į kino ekranuose mūsų laukiantį penkių tautų mūšį! („Hobitas: Penkių armijų mūšis“; The Hobbit: The Battle of Five Armies, 2014).

Akiračiai

Edita Štein Būsima šventoji gimė 1891 m. spalio 12 d. Vroclave, kuris dabar Lenkijoje, o tada priklausė Vokietijai. Jos tėvas Siegriedas, žydas medienos verslininkas, mirė, kai Editai nebuvo nė dvejų metukų.

Vienuolika vaikų pagimdžiusi (užaugo septyni) Auguste Courant Stein liko viena su krūva vaikų ir didele vyro įmone. Motina sunkiai dirbs, augins atžalas ir iki gyvenimo pabaigos uoliai išpažins judaizmą.

Edita buvo jauniausias vaikas religingoje žydų šeimoje. Suprantama, jog ją lepino, augo supama meilės.

Kelno karmelyje 1938 m.

Koks tai buvo vaikas? Kartais labai gyvas, o kartais užsidaręs, tylus, nedrąsus. Bet atkreipdavo aplinkinių dėmesį nebūdingu tokiam amžiui proto guvumu. Šešerių pradėjo lankyti mokyklą. Mokėsi išskirtinai gerai. Tokia Edita buvo iki paauglystės. Eidama 15-uosius metus, staiga nustoja tikėjusi. Doroje šeimoje išpažįstamas ir nuolatos praktikuojamas judaizmas, visų jo tradicijų laikymasis staiga jai tapo svetimi.

Toks buvo šios ypatingos šventosios gyvenimo startas.

Ieškojimai Mergaitė pasinėrė į ieškojimą tiesos, kurią suprato Edita 1895 m. kaip pažinimo evoliuciją, o podraug – ir kaip kovą už moters orumą. Ne, ne, ji netapo tokia feministe, kokių matome šiandien. Moters orumą ji suprato kitaip. Tačiau vėliau šią veiklą paliks ramybėje.

Ji meta gimnaziją ir išvažiuoja pas vyresnę seserį Else.

Sesers šeimoje tokio tikėjimo kaip tėvų namuose nėra.

Daugiau nei po pusmečio grįžta namo slaugyti sunkiai sergančio brolėno. Kai šis miršta, Edita lyg niekur nieko grįžta į gimnaziją. Su pagyrimu išlaiko abitūros egzaminus ir įstoja į Vroclavo universitetą studijuoti germanistikos, istorijos ir psichologijos.

Studentė Kad ir kur studijuos, Edita bus vienintelė moteris (XX amžius dar tik prasidėjęs!..). 1913 m. išvyksta į

Getingeno universitetą, kuriame dirba jos pusbrolis ir ten tęsia studijas. Vienas iš dėstytojų – Edmundas Husserlis. Jis Editai daro tokį įspūdį, kad ima keistis jos mąstymas. Fenomenologijos pradininkas, vienas iškiliausių XX amžiaus filosofų, yra griežtas ir ypatingas žmogus. Kaip ir visi mirtingieji, turi savo silpnybių, yra egocentriškas ir despotiškas. Husserlis labai vertina Editos aštrų protą, ypatingus gabumus, bet... Viskas turi būti pagal jo valią!

Na, o kol kas ji parašo ir apgina puikų, pagyrimu įvertintą diplominį darbą.

Mokslininkė 1916 m. Husserlis persikelia į Freiburgo universitetą ir Editą pasiima savo asistente. Pirmiausia ji sutvarko milžinišką mokytojo rankraščių archyvą. Mergina jau matė gyvenimo. Pirmojo pasaulinio karo metais dirbo gailestingąja seserimi karo ligoninėse, slaugė užsikrėtusius infekcijomis, darbavosi operacinėse. Tai paliko gilų atspaudą jos širdyje.

Nepaprastai reiklaus savo profesoriaus vadovaujama ji apgina disertaciją daktaro laipsniui gauti. Bet tironiškasis Husserlis nori daugiau. Jo sąlygos tokios: turi dirbti jo vadovaujama visą gyvenimą, ištekėti gali tik už vyro, kuris taip pat dirbs Husserliui. Tas pats taikoma būsimiems vaikams. Čia tai bent!

Tačiau gyvenimas neapsiriboja vien fenomenologija.

Edita rašo studiją apie maldą „Tėve mūsų“, kalbėtą senovės germanų kalba, iš lotynų į vokiečių verčia Tomo Akviniečio darbus. Jos vertimas laikomas tobulu, prilyginamas meno kūriniui. Ar paveikia šie darbai Editą?

Ne! Tikėjimui ji abejinga. Editos metras Husserlis vis kartoja, kad nuo religijos reikia laikytis atokiai. Net studentams jis sako: „Ant mano stalo visada guli Naujasis Artuma 2015 m. sausis

29

Akiračiai

Testamentas, bet aš jo neliečiu. Jeigu tik pradėčiau skaityti, tuoj pat mesčiau filosofiją...“ Ką gi, gali galvoti kaip nori.

Pirmieji ženklai Susidūrusi su krikščionimis konvertitais, Edita klausosi jų liudijimų, smalsauja, bet grūdas jos širdyje dar nesudygęs. Vienas iš tų žmonių – irgi Husserlio mokinys ir bendradarbis Adolfas Reinachas. Edita susidraugauja su jo šeima. Kai bičiulis žūsta fronte, ją sukrečia, kaip Reinacho giliai tikinti žmona priima vyro mirties faktą. Tuo metu Edita vien iš smalsumo nueina į katalikų bažnyčią ne šv. Mišių metu.

Ji apstulbsta, matydama, kaip paprastai ir artimai čia užėję Su šeima. Edita pirmoje eilėje viduryje. Apie 1913 m. žmonės kalbasi su Dievu. Maldoje paskendę vyrai ir moterys padaro Editai milžinišką įspūdį. Ji nusiperka Naująjį Testamentą ir uoliai gilindamasi jį perskaito. Po to paima į rankas šv. Ignaco Lojolos „Dvasines pratybas“. Jas išnagrinėjusi Edita supranta, jog Dievas yra visai šalia jos, tačiau neregimas tarpelis vis dar skiria ją nuo Kristaus.

1921 m. viešėdama savo bičiulių katalikų šeimoje, jos bibliotekoje moteris „visai atsitiktinai“ paima į rankas pirmą pasitaikiusią knygą. Tai buvo šv. Teresės Avilietės autobiografija „Gyvenimas“. Štai ir paskutinis akordas!

Per naktį perskaičiusi knygą, ryte ji jau tvirtai žino, kad jos kelias yra katalikybė.

Kelias Edita surado savo tikėjimą.

1922 m. sausio 1 d. 31-erių metų priima Krikšto sakramentą ir Pirmąją Komuniją. Dabar ji Edita Teresė. Tik po 10 mėnesių įsidrąsina susitikti su motina, kuri skausmingai išgyvena, kad duktė išsižadėjo judaizmo ir perėjo į katalikybę. Praėjus metams, Edita gauna Sutvirtinimo sakramentą ir aštuoneriems metams „nuleidžia inkarą“ pas seseris dominikones. Ji dėsto vienuolyno licėjuje, dirba mokslinį darbą, daug meldžiasi. Edita Štein tampa la30

Artuma 2015 m. sausis

bai populiari ne tik akademiniuose sluoksniuose. Skaito paskaitas pasauliečiams, veda radijo laidas, daug verčia, dalyvauja mokslinėse konferencijose skaitydama pranešimus visoje Europoje.

1931 m. Edita suvokia, jog mokslinės veiklos ir pedagoginių darbų vienu metu deramai atlikti neįmanoma. Ji dviem semestrams išvyksta dirbti docente į Miunsterio universitetą. Kodėl tik dviem? Nes į valdžią jau braunasi naciai, o ji – žydė.

Karmelitė 1933 m. Edita Štein, krikšto vardu Teresė, įstoja į karmeličių vienuoliją, pasirinkdama Kryžiaus Teresės Benediktos vardą. Gyvena nuolankiai ir elgiasi itin kukliai, o seserys net nenutuokia, kad naujoji sesuo yra garsi mokslininkė. Jos geraširdiškai pasijuokia, jog Kryžiaus Teresė Benedikta visai nemoka dirbti paprastų, juodų darbų.

Tačiau bažnytinė vyresnybė į tai žiūri kitaip. Ji paprašo naująją seserį tęsti mokslinį darbą. Ir Edita perrašo bei pagilina savo pagrindinį filosofinį veikalą (per 1 300 psl. apimties), daro jo korektūras.

1938 m. Vyskupų konferencija, matydama fašistų siautėjimą, nusprendžia Editą Štein gelbėti, perkeldama ją į Olandijos Echto mieste esantį karmeličių vienuolyną. Kartu vyksta perėjusi į katalikybę jos biologinė sesuo Rosa, laukianti, kol ir ją priims į vienuolyną.

1939 m. Kryžiaus Teresė Benedikta vyresnybės prašymu parašo knygą apie šv. Kryžiaus Jono mintis ir patirtis. Pavadina ją „Kryžiaus mokslu“ (Scientia Crucis).

Kryžiaus kelias Olandijos vyskupai energingai protestuoja prieš žydų deportacijas ir žudynes. Tačiau įtūžę naciai nepaiso savo pažado neliesti konvertitų. 1942 m.

1926 m. rugpjūčio 2 d. prie vienuolyno sustoja gestapo furgonas, kad paimtų „žydišką vienuolę“. Paskutiniai žodžiai, kuriuos girdėjo seserys karmelitės, buvo skirti Rosai: „Eime kentėti už savo tautą.“ Vienuolyno vyresniajai Edita Štein perdavė raštelį, prašydama nieko nedaryti jos išlaisvinimui. Jis baigėsi žodžiais: Ave crux, spes unica! („Sveikas, Kryžiau, vienintele viltie!“) Apie paskutiniąsias Editos Štein, sesers Kryžiaus Teresės Benediktos, gyvenimo dienas koncentracijos stovykloje žinių nėra daug. Išgyvenusieji pasakojo, kad ji buvusi labai rami.

Aplink sklido raudos, klyksmai, dejonės, o ji vaikščiojo tarp daugybės moterų, jas ramindama ir guosdama.

Akiračiai

Kai kurios, siaubo apimtos, net nebesirūpino savo vaikais. Edita mažylius prausė, šukavo, stengėsi gauti jiems nors kiek maisto. Ten buvusiųjų atmintyje ji išliko tarsi angelas sargas. Beje, taip ją ir vadino.

Spėjama Editos Štein mirties data yra 1942 m. Įvilktuvių dieną 1934 m. rugpjūčio 9 d. Tą dieną kartu su kitais dviem žydais katalikais vienuoliais, seserimi Lisamaria, broliu Wolfgangu OFM ir savo kraujo sese Rosa buvo nužudyta dujų kameroje. Tad kapo, savaime suprantama, nėra.

Keistieji sutapimai Edita Štein gimė spalio 12-ąją – per pačią didžiausią žydų šventę Jom Kipurą, arba Permaldavimo dieną.

Jos motina Auguste mirė rugsėjo 14 d. (tai ir Šv. Kryžiaus Išaukštinimo šventė!) tądien jos duktė atnaujino vienuolinius įžadus ir tuoj pat gavo telegramą apie motinos mirtį.

1933-ieji – tai šventieji Atpirkimo metai (1900 metų nuo Kristaus gimimo). Tais metais Edita Štein nusprendė tapti karmelite.

Paskutinis Editos veikalas buvo apie šv. Kryžiaus Joną. Jos gimimo metais sukako 300 m. nuo šventojo mirties, o Editos Štein mirties metais sukako 400 m. nuo šventojo gimimo.

Mokslinė veikla Editos Štein mokslinis palikimas yra labai turtingas. Pradžioje jos sritis buvo fenomenologija (filosofijos kryptis, tirianti sąmonę kaip esminį intuityvų stebėjimą, gvildenanti sąmonės raidą nuo jutimiškumo iki absoliutaus žinojimo). Vėliau ji pradėjo fenomenologiją gretinti ir lyginti su šv. Tomo Akviniečio mokymu. Nepaprastai vertingas ir jos darbas apie šv. Kryžiaus Jono mistines patirtis bei gyvenimą.

Editos Štein filosofija vadinama „šviesos filosofija“, kai kada „pasaulio filosofija“. Ji skirta žmogui kaip sąmoningai, mąstančiai, laisvai būtybei ir jos keliui pas Dievą.

Svarbiausieji Editos Štein darbai yra šie: „Įsijautimo problema“ (Halė, 1916 m.) „Husserlio fenomenologija ir šv. Tomo Akviniečio filosofija“ (Halė, 1929 m.)

„Šv. Tomo Akviniečio tiesos problemų tyrimai“ (Vroclavas, 1932 m.) „Baigtinė būtis ir amžinoji būtis“ (Fribūras, 1937 m.; Breisgau, 1950 m.) „Kryžiaus mokslas. Šv. Kryžiaus Jono studija“ (Fribūras, Breisgau, 1942 m.; 2003 m.)

Apie ją Kaip minėta, nuo vaikystės Edita Štein išsiskyrė iš aplinkos itin aštriu protu, giliomis įžvalgomis. Buvo labai reikli sau pačiai ir savo mokiniams. Jos paskaitos pasižymėjo tokiu gyvumu ir įdomumu, kad studentai ilgai jų nepamiršdavo.

Labai sudėtingi buvo Editos ir jos motinos Augustes santykiai. Motina, tvirta judaizmo išpažinėja, niekada nesuprato, kaip ir kodėl jos duktė perėjo į katalikybę. Abi viena kitą labai mylėjo, bet liko „skirtingose stovyklose“.

Metras prof. Husserlis, žydas, jaunystėje priėmęs protestantišką tikėjimą, nebuvo praktikuojantis krikščionis. Šis svarbų vaidmenį Editos gyvenime atlikęs mokslininkas, sužinojęs apie jos krikštą, nuo mylimiausios mokinės nutolo, nors formaliai jie ryšių niekada nenutraukė.

Būsima šventoji skaudžiai išgyveno tokią savo mokytojo nuostatą.

Edita Štein niekada neišsižadėjo savo tautybės. Kaip ir garsusis Paryžiaus arkivyskupas kardinolas Jean-Marie Lustiger, ji krikščionybę Su seserim Rosa 1939 m. laikė ne judaizmo neigimu, o kulminacija. Įdomi jos nuomonė, kad mokslinis darbas irgi gali būti malda. Svarbiausia – atiduoti kitiems tai, ką turi. Sakydavo, jog suprasti, kaip mokslą paversti tarnyste Dievui, jai padėjo Tomas Akvinietis.

Karmelitę seserį Kryžiaus Teresę Benediktą – Editą Štein – popiežius Jonas Paulius II beatifikavo 1987 m. gegužės 1 d., o kanonizavo 1998 m. spalio 11 d.

Nuo 1999 m. spalio 1 d. ji yra Europos globėja.

Katalikų Bažnyčia mini rugpjūčio 9 d. (numanomą mirties dieną).

Parengė Vanda IBIANSKA

Artuma 2015 m. sausis

31

Atokvėpio valandai

Skaitymo kartu ritualas Skaitome vaikams. Perkame vaikams Kalbant apie knygas, dažniausiai tėvus kamuoja du klausimai: kada vaikui pradėti garsiai skaityti, ir – iki kelerių metų reikėtų tai daryti? Su vaikais taisyklių nėra – jų imlumas ir gebėjimas susikaupti nevienodas; net toje pačioje šeimoje vienas skaityti išmoksta greitai ir tarsi savaime, kitas – vėlai ir/arba dėdamas daug pastangų. Ką galima patarti?

Pradėti skaityti (kaip ir dainuoti, deklamuoti) reika kuo anksčiau, o patį skaitymą – tarkime, 20 minučių kasdien – paversti ritualu, nenutraukiamu ir tada, kai vaikas jau skaito pats (ir apskritai – jokiu būdu to nenutraukti staigiai ir netikėtai, nes skaitymas drauge ir skaitymas savarankiškai – vaiko išgyvenami kaip skirtingi, nesusiję dalykai). Vėliau, žinoma, skaityti (garsiai) gali ir jis, svarbiausia – skirti laiko tik tam ir būti kartu, paaiškinti nežinomų žodžių reikšmę, aptarti turinį, įsitikinti, kad vaikas tekstą suprato, kartu paanalizuoti svarbius momentus. Jam bręstant ir pereinant nuo žaislinių prie paveikslėlių knygų, perkame ne tik leidinį – kartu investuojame į bendravimą ir ryšio su vaiku stiprinimą. Tačiau ir vertingos knygos išsirinkimo klausimas lieka svarbus, – taigi, kas geresnio knygynų lentynose?

Deborah Underwood. Tylioji knygelė. Iliustravo Renata Liwska; iš anglų kalbos vertė Violeta Palčinskaitė. – Vilnius: Nieko rimto, 2014, 32 p. (kaina niekorimto.lt el. parduotuvėje – 4,05 Eur)

Labai miela knygelė – įžvalgiai sumanyta, nepriekaištingai realizuota ir gražiai išleista. Akį traukia kuklaus grožio, jaukios, „minkštos“ iliustracijos; knyga pasakoja apie vis retesnį, reikalingą ir sunkiai žodžiais apibūdinamą dalyką, – apie TYLĄ.

O ji būna visokia; pa32

Artuma 2015 m. sausis

sakojimas tuo ir pradedamas: „Tyla būna labai įvairi. Tačiau visų pirma reikia tyliai pabusti“ (o baigiama vakaro pasakaite, kurią lydi „Tylus labanaktuko bučinys“). Toliau kiekviename puslapyje yra po piešinį ir labai talpų sakinį – iliustruojamos įvairios situacijos, kuriose tyla praverčia ir tampa aukso vertės: jos reikia, kad „susikaupęs nuspalvintum piešinėlį“, ji jauki: „Tyliai šnara muilo putos vonioje.“ Tai ir didaktika („Likau paskutinis, bet ramiai ir tyliai laukiu, kol mane pasiims iš mokyklos“), ir filosofija („Tokioje tyloje geri draugai susikalba ir be žodžių“). Tiesa, ne visada tyla įtikinanti („Kai pramogų traukinukas šauna aukštyn, sėdime tylūs“), tačiau apskritai knyga „taip nuostabiai subalansuota, kad, rodos, neturi ką dar pridėti <...>. Net ir labai talentingam menininkui reikia dar ir sėkmės, kad gimtų toks kūrinėlis“ (Sigutė Ach).

Piret Raud. Pono Paukščio istorija. Iš estų kalbos vertė Viltarė Urbaitė; iliustracijos autorės. Vilnius: Sofoklis, 2013, 39 p. (kaina sofoklis.lt el. parduotuvėje – 2,87 Eur)

Iliustracijos grafiškos, kiek lakoniškos ir stilizuotos, – šiek tiek primena pačių vaikų piešinius.

Tai estų dailininkės, lietuviams pažįstamos iš knygų

Paula ir Patrikas, Paula baigia vaikų darželį piešinių, kūryba, tačiau šįkart ji – ir teksto autorė. Jausmas, kad nesi patenkintas savimi, nori kažką (arba viską) gyvenime pakeisti ar bent jau išbandyti, ištrūkti iš įprastos aplinkos – aplanko ir vaikus. Tačiau su mažyliu kalbėtis apie buvimo savimi teikiamą pasitenkinimą ir gyvenimo džiaugsmą – gana sudėtinga; laimei, šis tekstas – būtent apie tai. Per Paukščio patirtį suprantamai perteikiama filosofinė potekstė: lemta būti tuo, kuo gimei – ne morka, ne kiškiu, ne ežiu, kad ir kaip patraukliai iš pažiūros tai atrodytų: „Būti ežiu jam labai patiko. Ant ežių niekas nesėdi ir niekas nesitiki, kad jie vaikščios į choro repeticijas. Mat ežiai išvis nedainuoja, jie tik pupsi“ (p. 15). Pono Paukščio istorija – labai teisinga knyga; tekstas trumpas ir aiškus, o laiminga istorijos pabaiga sudėlioja egzistencinius akcentus.

Gera knyga – tai svarbių diskusijų pradžia, tėvų ir vaikų dvasinio bendravimo forma.

O atradus tinkamiausius leidinius jums, – net ir vienas knygos puslapis gali tapti atskira pokalbio su vaiku tema. Šito neužmirškite.

Rūta LAZAUSKAITĖ

Atokvėpio valandai

Draugas Don Kamilis

Pragaro nasruose (I) Giovannino GUARESCHI PAGALIAU ATĖJO didžioji Peponio diena. Jie buvo apžiūrėję milžinišką traktorių fabriką ir puikiai sutvarkytą kolchozą, paskui dvidešimtį valandų važiavę traukiniu per derlingus, begalinius, gerai įdirbtus laukus. Taip jie galėjo susidaryti vaizdą apie Sovietų Sąjungos neišmatuojamas ūkines atsargas ir didelius organizacinius laimėjimus. Nors iš tikrųjų toji Rusija negalėjo Vakarams sukelti ypatingo įspūdžio.

Ligi tol, įvairiems atsitiktinumams begėdiškai padedant, Vakarams buvo lengva. Bet dabar jų dienelės baigėsi, ir jiems nebeliko nieko kito, kaip tik atmerkti akis nuostabiems stebuklams, o burnas, prakeiktąsias burnas, pagaliau užčiaupti.

Moderniu, prabangiu ir išvaizdžiu turistiniu autobusu – jis iš tolo priminė tą dėžę, kurioje buvo gabenami per Ukrainos purvynus, – jie važiavo plačiomis, išblizgintomis Maskvos gatvėmis ir pro krištolo švarumo langus dabar matė ne šiaudais dengtas kaimiečių lūšneles, bet milžiniškus dangoraižius šimto penkiasdešimties, taip, net dviejų šimtų metrų aukščio.

Vakarai stebėjosi, nuo įspūdžių gniaužė kvapą, jie tylomis varvino seilę.

– Tik nepasiduokite įspūdžiui! – sušnibždėjo Peponis Vakarams į ausį (Vakarų ausis buvo Don Kamilis). – Net ir tai, ką jūs savo akimis matote, yra propagandos sukurtas miražas. O jei norite pakvėpuoti grynu oru, galite pasivaikščioti aplinkui Kremlių. Tik penki kilometrai kelio!

Peponis iš susižavėjimo buvo visai netekęs pusiausvyros. Jis kartojo draugės Nadios Petrovnos aiškinimus ir plėtė Don Kamiliui akiratį su tokia ekstaze, su tokiu drebančiu iš pasididžiavimo balsu, kad galėjai pagalvoti, jog jis pats vienas Maskvą pastatė.

Po kiekvieno Peponio ir jo bendrakeleivių susižavėjimo šūksnio draugas Jenko Oregovas džiaugsmingai krūptelėdavo. Draugas Oregovas nebuvo šaltas, abejingas biurokratas. Atvirkščiai – už tūkstantį rublių mėnesiui, kuriuos gaudavo iš valstybės, grąžino susižavėjimu už mažiausiai dešimtį tūkstančių.

Jis džiaugsmingai pasijuto esąs tegul nedidelė, bet esminė dalis, lygiai kaip tos dešimtys tūkstančių akmenų, iš kurių buvo sudėtos tų didingų pastatų sienos. „Reikia šimto kapeikų, kad gautum rublį, ir tūkstantį kartų po tūkstantį rublių, kad būtų milijonas; taigi kapeika yra šimtamilijoninė dalis. Tačiau jei trūks mano kapeikos, milijono rublių nesudarysi.“ Todėl draugas Kapeika vos nesprogo iš pagrįsto pasididžiavimo, kai tik Peponis ir jo būrys iššaudavo minėtą susižavėjimo šūksnį; ir tik tada, kai jo svečiai jau buvo visai pavargę nuo tokios gausybės grožybių, jis per draugę Nadią pranešė, kad pirmoji miesto apžiūrėjimo dalis esanti baigta.

– Draugas Oregovas, – prabilo Petrovna, – mano, kad geriausia būtų kiek pramiklinti sustingusius sąnarius ir viešbutin grįžti pėsčiomis. Nuo čia tik keli šimtai metrų.

Didingais pastatais apsuptos aikštės vidury jie išlipo iš prabangaus autobuso.

Tartum paskutinę akimirką atsiminęs kažkokią smulkmeną draugas Kapeika staiga šūktelėjo „a!“ ir apsisukęs žengė plataus, bet žemo kiosko angon.

Kiti pasekė juo. Riedantys laiptai stvėrė juos ir nunešė į žemės vidurius.

– Tai mūsų metro! – pareiškė draugė Nadia, kai visi nulipo nuo bėgančių laiptų.

Požeminis metro Maskvoje yra Sovietų Sąjungos pasididžiavimas. Norint jį įsivaizduoti, reikia prisiminti visa iš asirų ir babiloniečių: marmurą, krištolą, porcelianą, mozaikas, freskas, iškilų-

jį reljefą, plokščiąjį reljefą, statulas, paveikslus, bronzą, sidabrą, auksą... tenka stebėtis, kad ten dar nepatiesti audinių kailių kilimai.

Peponis ir draugai stovėjo it žaibo trenkti, o draugas Kapeika spinduliavo laime. Pirmasis iš nustebimo atsipeikėjo draugas Gemzius.

– Drauge, – pašnibždėjo jis Petrovnai į ausį, – tai gražiausia, ką, be tavęs, mačiau Sovietų Sąjungoje.

Taip netikėtai pagerbta draugė Petrovna stovėjo apstulbusi, tačiau netrukus susigriebė.

– Drauge, – atsakė jį įspėdama, – kaip tu gali juokauti šio milžiniško sovietų pramonės ir meno paminklo akivaizdoje?

– Drauge, – mirtinai rimtai atsakė Gemzius, – aš nejuokauju.

Iš tono buvo galima suprasti, kad jis tikrai kalbėjo tiesą ir buvo giliai sujaudintas; taigi tą akimirką draugė Petrovna užmiršo griežtas partijos valdininkės pareigas ir laiminga nusišypsojo kaip kokia buržuazė.

Peponis prisiartino prie Don Kamilio.

– Na, drauge? – pašaipiai nusišypsojo. – Ką į tai pasakytų vienas mūsų pažįstamas ilgaskvernis?

Požeminę stotį tuo metu užplūdo minia: vyrai ir moterys, apsivilkę kasdieniais, skurdžiais, prastai pasiūtais drabužiais. Tie patys įprastiniai prislėgti veidai.

– Jei jis čia būtų, – atsakė Don Kamilis, – pasakytų, kad kepsnys paprastame dubenyje jam labiau patinkąs, negu svogūnas auksinėje lėkštėje.

– Tai koktus materializmas, – nusivylęs atsakė Peponis. Tačiau kepsnio paminėjimas jį vis dėlto sujaudino. „Viltis“, Klyvlendas, Ohajas, 1968.

Vertė Jonas Pranas PALUKAITIS. Autoriaus iliustracija Artuma 2015 m. sausis

33

Jelle Boontje nuotrauka

Sveikata

Tik iš patirties Gydytojo patarimai Atėjo Nauji metai, o su jais – ir laikas baigti pasakojimus apie skiepais valdomas ligas. Liudijimai geriau už pamokslus...

* * *

Tai atsitiko prieš kokius dešimtį metų. Jauna moteris sirgo tymais, išsivystė smegenų uždegimas, ji neteko sąmonės, buvo skubiai gabenama į intensyviąją terapiją. Kaip visada ligoninėje vyriškų rankų trūksta, tai padedame visi pro šalį einantys. Vežėme koridoriais, kėlėme į lovą... Po visko skambinu savo mamai ir klausiu, ar sirgau tymais, o gal buvau paskiepytas. Mama neatsimena. Kontaktas buvo šimtaprocentinis, garantuotai užsikrėčiau. Tą pačią dieną pasiskiepijau. Tai vadinama poekspozicine profilaktika. Nuo kai kurių ligų (pamenate pasiutligę?) galima pagreitintomis schemomis pasiskiepyti jau po užsikrėtimo.

* * *

Vaikas nukraujavo dėl kepenų nepakankamumo (kepenyse gaminasi krešumo faktoriai). Buvo gaivinamas intensyviojoje terapijoje, kraujas tiško ir daktarui ant odos. Kritinėse situacijose ne visada spėjame pasinaudoti apsaugos priemonėmis. Kitą dieną atlikus tyrimus paaiškėjo, kad vaikui hepatitas B. O nelaimėlis daktaras Adrenalinas, reanimacijoje dirbantis jau antrą dešimtmetį, dar aplaidžiai nepasiskiepijęs. Tikimybė, kad užsikrėtė – didžiulė. Kaip tyčia, viskas vyksta per Kūčias, jokia poliklinika nedirbs dar tris dienas. Suveikė telefoninė gerumo grandinėlė. Pasikonsultavome su autoritetingais infektologais, geraširdė seselė Danutė atvažiavo nedarbo metu, atsirakino polikliniką ir suleido kolegai tą „poekspozicinę profilaktiką“.

* * *

Kai išsivadavome iš blogio imperijos, sutriko aprūpinimas „tėvyninės gamybos“ vakcinomis, o vakarietiškų dar 34

Artuma 2015 m. sausis

pakankamai nebuvo įvežta. Ir prasidėjo posovietinėje erdvėje difterijos protrūkiai. Apie difteriją žinojau tik iš vadovėlių, Juozo Baltušio ir Axelio Munthes knygų. Ir varėm visas jaunimėlis žiūrėti tos difterijos „gyvai“. Mergina, sirgusi toksine difterijos forma, neužduso, nereikėjo jai plėvių iš gerklės gramdyti, kaip minėti autoriai rašė. Liga komplikavosi širdies raumens uždegimu, sutriko ritmas.

* * *

Vadovėlyje parašyta: vėjaraupiai – gėrybinė liga. Austrija, Vokietija, Italija, kai kurios JAV valstijos įtraukė vėjaraupių vakciną į planinių skiepų kalendorių. Gydžiau vaikus, kuriems vėjaraupiai komplikavosi smegenų, inkstų, plaučių uždegimais, kraujo užkrėtimais, gangrenuojančiais odos pūliniais. Dvi gydymo nesėkmės liko atminty visam laikui. Ketverių metų mergaitė mirė nuo vėjaraupinio plaučių uždegimo. Ji sirgo lėtine žarnyno liga celiakija, negalėjo pasisavinti maisto medžiagų, todėl jos imunitetas buvo sutrikęs. Paauglys, gydomas imunitetą slopinančiais vaistais dėl lėtinio opinio žarnyno uždegimo, išgyveno. Vėjaraupiai jam sukėlė odos pūlinius ir kraujo užkrėtimą (sepsį). Reikėjo ilgo gydymo antibiotikais, intensyviosios terapijos, operacijų, nuskausminimo nuolatinėmis morfijaus infuzijomis. Liko randų. Mama parašė skundą... Būtina paskiepyti nuo vėjaraupių tuos, kurių imunitetas sutrikęs, kurie gydomi imunitetą slopinančiais vaistais, serga lėtinėmis ligomis. Tokiems žmonėms vėjaraupiai labai pavojingi.

* * *

Kūdikis pakosti. Atrodo – nieko ypatingo, nedidelis virusas, gal bron-

chitas – praeis. Trečią savaitę kosti dar daugiau, ypač naktimis. Kosulys tampa priepuolinis, kaip šūvių serija iš kulkosvaidžio. Priepuolio pabaigoje vaikas parausta nuo įtampos, pamėlsta, vemia seilėmis, kurį laiką nekvėpuoja, paskui triukšmingai įkvepia, lyg gaidys sugiedotų. Dabar jau visiems aišku – kokliušas. Tokie priepuoliai kartojasi po kelis per valandą. Vaikas nemiega, nevalgo. Ligoninė, gydymas antibiotikais, intensyvioji terapija, deguonies kaukė, maitinimas per vamzdelį, smegenų pakenkimas dėl deguonies trūkumo, nuo įtampos kraujosrūvos akyse, veide, smegenyse. Epilepsija, protinis atsilikimas, negalia. Visos šeimos tragedija. Tai tikra ligos istorija. Maldoje, būna, prašau Dievą apsaugoti mane nuo tokių atvejų. Studentams ir jauniems daktarams stengiamės parodyti kokliušo priepuolių vaizdo įrašus.

Kai pradėjau šiuos straipsnelius apie skiepus, žinojau, kad parašysiu apie pasiskiepijusio apsaugą, apie kolektyvinį imunitetą. Bet neseniai vienas protingas žmogus padėjo atrasti krikščionišką – artimo meilės – prasmę... visuotinėje vakcinacijoje. Jei pasiskiepiję nesirgsime mes ir mūsų vaikai, tai ligos sukėlėjas nepersiduos kitiems, tie kiti neužkrės dar kitų.... Skiepykime savo vaikus ir skiepykimės patys iš meilės artimui.

Gyvenimas kaip senas vynas

Nuomonė Vanda IBIANSKA Šį kartą apie jaunimą. Vadinamasis senimas jį plūsta. Nieko naujo. To plūdimo galima rasti šumerų, egiptiečių, graikų, romėnų ir kituose senuosiuose rašytiniuose šaltiniuose. Kaip sakoma, vienas prie vieno, niekas nepasikeitė.

Ką aš žinau apie jaunimą? Nedaug. Vis dėlto norėčiau priminti, kad jis atspindi tėvų, senelių gyvenimą ir jų auklėjimą bei yra XX a. pabaigos ir XXI a. pradžios kultūros, papročių, vertybių (ir „vertybių“), naujųjų technologijų (šitų ypač!) poveikio padarinys. Jaunų žmonių pažįstu ne itin daug, be to, tai studentai. Na, dar šiek tiek vyresniųjų klasių moksleivių. Tad pasidomėjau, ką ištyrė sociologai ir visuomenės gyvenimo analitikai. Dideliai nustebau išsiaiškinusi, kad rezultatai labai jau panašūs į mano, eilinio vyresniosios kartos žmogaus, nuomonę.

Taigi ką matau? Mūsų jaunimas yra ne tiesiog gabus, o labai gabus. Tai geroji jo pusė. Bloga tai, kad žymią dalį didžiulio jaunatviškos energijos potencialo išeikvoja niekams, t. y. paleidžia vėjais.

Antroji krentanti į akis savybė yra geras profesinis pasirengimas, domėjimasis pasirinkta veiklos sritimi, deja, lydimas absoliutaus gyvenimiškos patirties stygiaus. Sakysite, jog toji įgyjama su metais. Ir taip, ir ne visai taip.

Didelė kaltės dalis dėl to stygiaus gula ant mūsų pečių ir galvų. Sakau tai kategoriškai ir pagrįstai. Jaunam žmogui beveik neįmanoma „išmokti gyvenimo“, kai tėvai ir seneliai remia materialiai, o taip pat kopiant karjeros laiptais.

Savarankiškumo jaunimui paliekama visai nedaug, nebent jaunas žmogus neturi, kas jį finansiškai palaikytų.

O „gelbėjame“ suaugusius, mokslus baigusius vaikus vis iš tos didelės meilės. Tik ar nedarome meškos paslaugos?

Trečia savybė: jaunimas puikiai sugeba bendrauti su visu pasauliu (argi mes jaunystėje mokėjome šitaip?). Tačiau toli gražu ne visi turi bent porą „mirtinų“ draugų. Tų iš darželio, mokyklos, studijų laikų, kurie būna ištikimi ir artimi visą gyvenimą. Ką tai galėtų reikšti? Nesusišneka savo aplinkoje? Gal. Bet bijau, kad tai nebūtų pragaištingas XXI a. negerovių, nepasitikėjimo, baimės padarinys.

Ketvirta: mūsų jaunuoliai jaučiasi esą pasaulio vaikai, o tai, mano galva, labai blogai. Medis be šaknų žaliuoja neilgai, tai žino visi, bet galvoja apie tai retas.

Lietuvos jaunimas su pasitaikančiom išimtim iš esmės yra labai geras. Burnojantiems ant jo noriu kai kuo bakstelėti. Prisiminkime savo, t. y. močiučių ir senelių, paauglystę, jaunystę. Bėgote iš pamokų (tada tai buvo

vadinama šklenkinti)? Ne todėl, kad bijojote kontrolinio, o šiaip sau, dėl smagumo? Aš bėgau dėl kompanijos silpnai besimokančiai suolo draugei arba tiesiog šiaip sau. Rudenį, pavasarį visas ąžuolynas Kaune ir tada dar nesunaikintos kapinės Vytauto prospekte knibždėjo šklenkorių iš trečbūdės (Salomejkės), aštuntbūdės, penktabūdės. Kas susėdę pliekė kortom, kas spardė kamuolį netoli mečetės, kas skaitė ar tiesiog plepėjo. Kažkaip tie visi šklenkoriai baigė mokslus, išėjo į žmones, netgi tapo žinomi ar garsūs. Apie studijų laikus nė kalbėti neverta. Rengėme robaksus, dabar vadinamus vakarėliais. Dažnas per juos padaugindavo... Aš asmeniškai taip prisiragavau labai saldaus Havanos likerio, kad dvi dienas sirgau sunkiomis pagiriomis. Nuo to laiko nė pažiūrėti negaliu į jokius likerius ir kitokius spalvotus stipriuosius gėrimus. Apie Kubą irgi net pagalvoti negaliu, bet dėl kitų priežasčių. Teisybės dėlei reikia priminti, kad jokių „laisvų plotų“ tada nebūdavo. Tėvai kitame kambaryje visada riogsodavo. Dėl visa ko. Ir dainuodavome. Kas dabar dainuoja? Nedainuoja, ir tai labai blogai.

Apie nesantuokinį seksą jokios kalbos nebūdavo. Aišku, ne visiems. Tačiau dauguma merginų šiame kelyje nuleisdavo tvirtą šlagbaumą. Bet kad tėvų neklausėme, irgi faktas. Atsikalbinėdavome, visaip išsisukinėdavome.

Summa summarum buvome tikrai ne angeliukai. Ir ką?

Kažkaip netapome banditais, prostitutėmis. Todėl nuoširdžiai prašau: neėskite, nenuodykite mentoriaus balsu sakomais pamokslais.

Dievas žmogų sukūrė gerą. Gėrio yra kiekviename iš mūsų. Jauniems, apsvaigintiems XXI a. „pasiūlų“, technologijų ir klastingai ruošiamiems tapti vartotojais, tikrai nelengva. Mums buvo paprasčiau. O dabartinei jaunajai kartai, kaip niekada iki šiol, reikia nuoširdaus bendravimo, gero žodžio ir šilumos. Daug, daug visų trijų. Gerumas gimdo gerumą. Todėl ir galvoju, kad mes, vidurinioji ir vyresnioji kartos, turime jaunimą skatinti geru žodžiu, bet ne smerkti ir bambėti. Meilę rodyti ne pirkdami automobilius aštuoniolikmečiams, ne kišdami pinigų, bet padėdami gerumu ir mylinčiu požiūriu į pradedančiuosius savarankišką gyvenimą. Pinigų duoti lengviausia. Santykiai yra kur kas svarbesni už materialinę paramą. Ji veikia tik vešint gėrio ir tarpusavio supratimo sodui.

Artuma 2015 m. sausis

35

Gyvenimas kaip senas vynas

Bambekliams norisi priminti dar vieną dalyką. Europos sociologinės apklausos parodė, kad 18–20 metų sulaukę žmonės labiausiai pasitiki tėvais (84 proc.). Apie 72 proc. jų meilės semiasi iš tėvų. Štai jums objektyvi tiesa. Mes bambame, o jie vis vien myli...

Jaunimas nepakenčia paternalistinių nuostatų ir atmosferos. Jie nori būti traktuojami kaip suaugę, atsakingi, savarankiški. Kai murmame, jog jaunieji nežino, kas yra atsakomybė, pagalvokime, ar leidome jiems tą atsakomybę prisiimti. Beje, nuo darželio laikų.

Gyvena susidėję? Kodėl taip nutiko?! Juk nesakėte, kad taip galima! O šitai yra mūsų vaikų nebrandumo ženklas. Jie bijo šeimos, nes tai – atsakomybė ir įsipareigojimai. Svajoja apie nuostabią meilę, bet retai tapatina ją su seksu. Gerai pagalvokime, kodėl aplink tiek daug konkubinate gyvenančių porų. Ar kaltas vien tik pragaišVido Venslovaičio nuotrauka

* * *

Vyras klausia žmonos: – Brangioji, nori kavos?

– Taip.

Vyras: – Tai padaryk ir man.

* * *

Išsivoliojo dramblys miltuose, priėjo prie veidrodžio ir sako: – Na, nieko sau koldūniukas!

* * *

Darbo pokalbyje: – Ką galite daryti?

– Galiu mašinas taisyti.

– Ką dar galite?

– Galiu ir netaisyti.

36

Artuma 2015 m. sausis

tingas Vakarų veikimas (beje, nesantuokiniai ryšiai ten jau traukiasi į užribius)? Toli gražu, nors jis irgi atlieka nemenką vaidmenį.

Beveik 70 proc. jaunimo sakosi esą krikščionys. Keista, tiesa? Juk bažnyčiose per šv. Mišias vyrauja žilos galvos. Jaunimo nedaug. Vienas kunigas privačiai pasakė: „Bažnyčia parduoda geriausią pasaulyje prekę, bet turi blogiausią marketingą.“ Mano galva, tai labai taikli formuluotė.

Tie, su kuriais kalbėjausi, sakė štai ką. Esą kunigams šv. Mišios yra rutina, todėl jaunimas norėtų dalyvauti tokiose, kur dvasininkai ne atliktų pareigas, bet kiekvieną kartą nuoširdžiai tikėtų tuo, ką daro. Antras priekaištas – prasti pamokslai. Trečias – kunigų asmeninis gyvenimas turi sutapti su jų skelbiamu Žodžiu.

Cha! Visi norime ypatingų, t. y. tobulų, kunigų. Deja, pašaukimų per mažai. Bet tai jau kita, atskira bėda.

Svarbu, kad Dievas traukia jaunimą, jis Bažnyčios neatmeta, nors ir retai lanko.

Ir dar kartą įkyriai kartoju: Lietuvos jaunimas yra geras, gabus ir darbštus. Gyriau, giriu ir girsiu. Už jo negandas, paklydimus daugiausia kaltės tenka mums ir tik mums.

Išimtys retos, todėl jos ir vadinamos išimtimis. Tereikėtų išgirsti tai, ką girdžiu kalbėdamasi su gimnazistais ar studentais. „Tėvai užtikrina išorinį saugumą, bet taip reikia tos vidinės artumos, taip norisi su jais daug, daug apie viską pakalbėti...“ Tatai gi. Štai tokia mano nuomonė apie jaunimą.

* * *

Žmona klausia vyro: – Valgei?

Vyras: – Valgei? Žmona: – Kartoji mane?

Vyras: – Kartoji mane? Žmona: – Myliu tave!

Vyras: – Taip… valgiau…

* * *

Aš kasu. Tu kasi. Mes kasame.

Va ir duobė.

* * *

Skambutis į duris: – Kas ten?

– Policija.

– Ko norit?

– Reikia pasikalbėti.

– Keliese esat?

– Dviese.

– Tai kalbėkitės...

* * *

Tėvas klausia sūnaus: – Sūnau, tu susitikinėji su Maryte iš ketvirto aukšto?

– Taip, o ką, negalima?

– Na kodėl, galima. Aš būdamas tavo metų irgi su ja susitikinėjau.

GYVENIMO IR TIKĖJIMO INSTITUTAS kviečia REKOLEKCIJŲ SAVAITGALIS „TROŠKIMŲ GALIA“ sausio 30–vasario 1 d., Birštone Registracija iki sausio 23 d.

REKOLEKCIJOS „MANO ŠIRDIES DRABUŽIS“ vasario 11–16 d., Šiauliuose Registracija iki vasario 5 d.

12 STUDIJŲ SAVAIČIŲ PROGRAMA „KELIONĖ PO NAUJĄJĮ TESTAMENTĄ“ Tiesioginio kurso pradžia: vasario 3 d., Kaune; nuotolinio kurso pradžia: vasario 4 d.

Registracija iki sausio 29 d.

Informacija ir registracija: VšĮ Gyvenimo ir tikėjimo institutas, Rotušės a. 7, LT-44280 Kaunas Tel./faks. (8 37) 28 05 30; mob. 8 686 778 24 El. p. gti@lcn.lt www.gtinstitutas.lt

parėmė š. m. I pusmečio „Artumos“ prenumeratą per vyskupijų Carito skyrius, pasieksiančią labiausiai stokojančius.

Taip pat fondo dėka atnaujinome ir plėtojame artuma.lt svetainę

Artuma

Katalikiškas mėnraštis šeimai

Nr. 1 (288) / 2015

Vyr. redaktorius Darius CHMIELIAUSKAS Redaktorė Vanda IBIANSKA Redaktorė stilistė Dalė GUDŽINSKIENĖ Atsakingoji redaktorė ses. Teresė ELSTERYTĖ MVS

Eina nuo 1989 metų spalio ISSN 1392-382X

Techninė redaktorė Valdonė MINCIŪTĖ

Steigėjas – Lietuvos Caritas Leidžia VšĮ Caritas leidykla „Artuma“

Dailininkė Silvija KNEZEKYTĖ

Įmonės kodas 134460120 A. s. LT097300010002264553

remia kai kurias „Artumos“ skyrelių „Kronika“, „Didelės ir mažos kryžkelės“, „Akiračiai“ publikacijas

Korektorė Rūta LAZAUSKAITĖ Vyr. buhalteris Arūnas URNIEŽIUS Redakcijos kapelionas kun. Artūras KAZLAUSKAS

Užsakymo Nr. 200314, Tiražas 10 100 egz.

Spausdino UAB „Spaudos praktika“ Chemijos g. 29, LT-51333 Kaunas Žurnalą galima bet kada užsisakyti kiekviename Lietuvos pašte. Indeksas – 5010 Žurnalo kaina 1 Eur Redakcijos adresas: Rotušės a. 23, LT-44279 Kaunas Tel./faks. (8 37) 20 96 83, redakcija@artuma.lt

www.artuma.lt

Redakcija pasilieka teisę savo nuožiūra taisyti ir trumpinti rankraščius. Jų negrąžina ir nerecenzuoja

2015

0SAUSIS 0 P A T K Pn Š S

VIEŠPATIES METAI

0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24 25 26 27 28 29 30 31

VASARIS

LIEPA

0P A T K Pn Š S

0P A T K Pn Š S

0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24 25 26 27 28

0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24 25 26 27 28 29 30 31

KOVAS

0RUGPJŪTIS

0P A T K Pn Š S

0P A T K Pn Š S

0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24 25 26 27 28 29 30 31

0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24 25 26 27 28 29 30 31

BALANDIS

RUGSĖJIS

0P A T K Pn Š S

0 P A T K Pn Š S

0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24 25 26 27 28 29 30

PAGRINDINĖS KATALIKŲ BAŽNYČIOS LITURGINĖS IŠKILMĖS IR ŠVENTĖS Kiekvienas sekmadienis – Viešpaties diena

0GEGUŽĖ

0P A T K Pn Š S

0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24 25 26 27 28 29 30 31

BIRŽELIS 0P A T K Pn Š S

ISSN 1392-382X

1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24 25 26 27 28 29 30

SAUSIS

1 d. – Švč. Mergelė Marija, Dievo Gimdytoja (Naujieji metai) 4 d. – Viešpaties Apsireiškimas (Trys karaliai)

VASARIS 18 d. – Pelenų diena, gavėnios pradžia KOVAS

4 d. – Šv. Kazimieras (Lietuvos globėjas) 19 d. – Šv. Juozapas, Švč. Mergelės Marijos sužadėtinis

BALANDIS 2–4 d. – Didysis Velykų tridienis

5 d. – Viešpaties Prisikėlimas (Velykos) GEGUŽĖ 17 d. – Viešpaties Žengimas į dangų (Šeštinės)

24 d. – Šventosios Dvasios Atsiuntimas (Sekminės)

31 d. – Švenčiausioji Trejybė BIRŽELIS 7 d. – Švč. Kristaus Kūnas ir Kraujas (Devintinės) LIEPA

1–12 d. – Švč. Mergelės Marijos Aplankymo didieji atlaidai Žemaičių Kalvarijoje 5–12 d. – Pal. Jurgio Matulaičio minėjimas-atlaidai Marijampolėje 26 d. – Kryžių kalno atlaidai

RUGPJŪTIS 15 d. – Švč. Mergelės Marijos Ėmimas į dangų (Žolinė)

Didieji atlaidai – Pivašiūnuose (15–22 d.)

ir Krekenavoje (14–21 d.)

0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 4 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24 25 26 27 28 29 30

SPALIS 0P A T K Pn Š S

0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24 25 26 27 28 29 30 31

0LAPKRITIS 0P A T K Pn Š S

0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24 25 26 27 28 29 30

RUGSĖJIS 8–15 d. – Švč. Mergelės Marijos Gimimas (Šilinių atlaidai)

GRUODIS

LAPKRITIS 1 d. – Visi Šventieji

2 d. – Vėlinės

8–16 d. – Švč. Mergelės Marijos, Gailestingumo Motinos, globos didieji atlaidai Aušros Vartuose, Vilniuje

22 d. – Kristus, Visatos Valdovas

29 d. – Advento pradžia

0P A T K Pn Š S

GRUODIS 8 d. – Švč. Mergelės Marijos Nekaltasis Prasidėjimas

25 d. – Viešpaties Gimimas (Kalėdos)

0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24 25 26 27 28 29 30 31