Artuma

Artuma

mėnraštis šeimai bei visiems ieškantiems Dievo ir žmonių artumos

2015 m. vasaris

2

Popiežius Pranciškus apie palaiminimus

Kaip tapti dvasinguoju vargdieniu?

Visada gera skaityti ir apmąstyti Palaiminimus! Jėzus paskelbė juos ant Galilėjos ežero kranto sakydamas savo pirmą svarbų pamokslą. Susirinkus minioms žmonių, Jėzus užkopė į kalną mokyti savo mokinių, todėl tas pamokslas vadinamas „Kalno pamokslu“. Biblijoje kalnas laikomas vieta, kur apsireiškia Dievas, taigi Jėzus, sakantis pamokslą ant kalno, atsiskleidžia kaip dieviškasis mokytojas, kaip naujasis Mozė. Ir ką gi Jis sako? Jėzus kalba apie gyvenimo kelią, apie kelią, kuriuo pats žengia ir kuris yra Jis pats, bei siūlo tą kelią kaip kelią į tikrąją laimę. Jėzus įkūnijo Palaiminimus visu savo gyvenimu, nuo gimimo Betliejaus grotoje iki mirties ant kryžiaus ir prisikėlimo. Jame išsipildė visi Dievo Karalystės pažadai.

Revoliucinė Palaiminimų jėga Skelbdamas Palaiminimus, Jėzus kviečia sekti įkandin Jo, kartu su Juo žengti meilės keliu, vieninteliu vedančiu į amžinąjį gyvenimą. Tas kelias nelengvas, tačiau Viešpats žada savo malonę ir niekada nepalieka mūsų vienų. Mūsų gyvenime yra skurdo, negandų, pažeminimų, kovos už teisingumą, nuovargio stengiantis kasdien atsiversti, sunkių pastangų įgyvendinti pašaukimą į šventumą, persekiojimų ir gausybė kitokių iššūkių. Tačiau atverdami vartus Jėzui, įsileisdami Jį į savo istoriją, dalydamiesi su Juo džiaugsmais ir skausmais, patiriame ramybę ir džiaugsmą, kuriuos dovanoti tegali Dievas, kuris yra begalinė meilė.

Jėzaus Palaiminimai yra revoliucinė naujybė, laimės modelis, priešingas tam, kurį paprastai siūlo žiniasklaida, vyraujanti mąstysena. Tai, kad Dievas atėjo tapti vienu iš mūsų, kad Jis mirė ant kryžiaus, pasaulietinei mąstysenai yra papiktinimas! Vadovaujantis šio pasaulio logika, tie, kuriuos Jėzus skelbia palaimintais, laikomi „nevykėliais“, silpnaisiais. Vietoj to aukštinama sėkmės siekimas bet kokia kaina, gerovė, arogantiška galia, savęs įtvirtinimas kitų sąskaita.

Jėzus <...> užkalbina mus norėdamas, kad atsilieptume į Jo siūlymą gyventi, kad suvoktume, kokiu keliu sukti, kad pasiektume tikrąjį džiaugsmą. Tai – didžiulis tikėjimo iššūkis. Jėzus nebijojo paklausti mokinių, ko jie norėtų – sekti paskui ar eiti kitais keliais (plg. Jn 6, 67). Ir Simonas, pavadintas Petru, išdrįso atsakyti: „Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius“ (Jn 6, 68). Jei ir jūs mokėsite ištarti Jėzui „taip“, jūsų gyvenimas taps prasmingas ir vaisingas.

tęsinys 3 p.

›

Laiškas skaitytojams

Turinys

Mieli „Artumos“ bičiuliai, būkite sveiki ir palaiminti!

Kronika

Iš redakcijos pašto

2

Popiežius PRANCIŠKUS Kaip tapti dvasinguoju vargdieniu? 3 Jonas MALINAUSKAS, Dalė GUDŽINSKIENĖ Bažnyčios pulsas

5

Algimantas RAMONAS Ir vėl rinkimai...

7

Marie-Pascale DUCROCQ OP Nuošali derlinga vietovė

8

Didelės ir mažos kryžkelės

Kun. Kęstutis K. BRILIUS MIC Ačiū Dievui!

10

Kun. Linas ŠIPAVIČIUS Kad taptume turtingi

11

Banga KULIKAUSKAITĖ Perverta širdis

12

Antanas SAULAITIS SJ Viena diena kaime

14

Vytautė MACIUKAITĖ Dievo šiukšliavežio pašaukimo palaima

15

Dr. Vincentas VOBOLEVIČIUS Dvasingųjų vargdienių beieškant

17

Milita ŽIČKUTĖ Ką turi ir ko neturi nuteistieji?

18

Nuo gatvių iki stadionų

19

Pono vaiduoklio paslaptis

20

Palaiminti, kurie nuolat šypsos

21

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Gintautas VAITOŠKA Ar galima pasveikti?

22

Veidu į vaiką

Paul LEMOINE Kai mokytis trukdo jausmai

24

Jaunimo iššūkis

Joana GIMBERYTĖ-JURONĖ Ar Hamletas teisesnis už Klaudijų? 26 Akiračiai

Šventoji Klara Asyžietė

27

Atokvėpio valandai

Giovannino GUARESCHI Pragaro nasruose (II)

30

O mes kitokie

Šventa Kazimiero istorija

33

Sveikata

Ar reikalingas vertėjas?

34

Sveiki – nes Lietuvoje šis žiemos metas tradiciškai turbūt didžiausių epidemijų laikas (ne veltui ir Bažnyčia vasarį švenčia Pasaulinę ligonių dieną); palaiminti – kad ir sveiki, ir net susirgę būtumėte laimingi! O „Artuma“ taip norėtų prisidėti prie Jūsų laimės – juk dėl to ir pasirinkome šiemet su Jumis pasinerti į Jėzaus palaiminimus, idant pažintume, kaip išgyventi anuos (dekaloginius) Dievo (meilės) žodžius. Štai ir pirmasis iš tų garsiųjų: Palaiminti turintys vargdienio dvasią: jų yra dangaus karalystė... Žmonės gerieji, nežinau, ar čia man po tų tėvystės „atostogų“ neišsimiegojus, ar iš tiesų čia ne viskas taip jau paprasta? Iki šiol atrodė – kaip miela, kokie palaimingi žodeliai, kokie gražūs vaizdeliai piešiasi; o kai tik labiau prisiartini, išankstinio matymo akinius nusiimi, – visai ne rožiniai paveikslėliai matosi. Ir apskritai, pirmiausia pasirodo, kad tų vaizdelių nėr – mūsų dailininkė Silvija mane didžiai nustebino pranešdama, jog apie tai nėra beveik jokios ikonografijos! Nors, regis, juk galėtų būti šitokia vaizdinga vizualizacija: įspūdingas kalnas, dar įspūdingesnė minia ir visų įspūdingiausias Viešpats pamokslauja nuo to kalno apie mūsų laimę! Tad vien tai jau iškalbinga: kodėl net ir šventieji dailininkai aiškiai vengia šitų palaiminimų?..

Antrasis mano nustebimas – na, ar Jūs sakote kada nors natūraliai: „vargdieni, tu mano dvasingasis vargdienėli“?! Paprastai juk guodžiamės: „Vargšas aš žmogelis!“, arba esame guodžiami: „Vargšeli, tu mano, vargšeli!“ Jei taip, tai kuomet girdim apie „vargdienius“ – ar nesuvokiame jų kaip tolimų, literatūrinių personažų, su mano gyvenimu teturinčių, na, nebent simbolinį, bet ne tiesioginį ryšį?.. O jeigu Viešpaties Jėzaus, paskui Jį ir Motinos Bažnyčios pagrindinė misija – parodyti mums dangaus karalystę ir į ją nuvesti – tai tuomet juk šis palaiminimas skiriamas ne kuriai nors išskirtinei kastai, bet mums visiems?! O mes, išgirdę tai – tebūnie vargdieniai ar vargšeliai, nuleidžiam tyliai galvą: ai, čia apie tuos vargšus, benamius, elgetas, našlaičius etc...

Trečiasis, visai banalus nusistebėjimas: juk daugelis iš mūsų galėtume paliudyti, kad matėme ne vieną vargšą, kuris toli gražu nepanašus į palaimintąjį ir juoba ne į dvasingąjį; ir atvirkščiai – kiek ilgėliau paieškoję, tačiau atrastume pažįstą ir turtuolį, kuris visai ne skručas, gal net ganėtinai dvasingas... Tai kaip tada, apie ką tas Jėzus šičia kalba?!? Žinot ką, mielieji, kuo daugiau skaitau aš apie tai, tuo labiau man norisi nutilti... ir nei kalbėti, nei rašyti, o atsigręžti į tikrovę ir pabandyt pažinti – apie ką čia vis tik Jis...

Betgi žurnalą jau vėluojam atiduoti spaudai, viršelio tai vis tiek kažkokio reikia... Ir tada žiū, kad tas mūsų popiežius Pranciškus tolimoje Azijoje keturlinkas iš papamobilio pasilenkęs prie spinduliuojančios senutės – ir ją palaiminęs, ir pats visas švyti lyg palaimintas! Ir tada imi ir įtiki, jog šis žmogus gali man pasakyti, ką daryti, kad ir aš būčiau palaimintas, pripažinęs savąjį vargingumą, priėmęs savąjį neturtą; ir net jei šitai man dar per sunku – kad aš, vos tik pasilenkčiau prie vargšo, ir jau tada palaimintas būčiau.

Darius Chmieliauskas

Gyvenimas kaip senas vynas

Vanda IBIANSKA Grėsmės, pavojai ir kiti baisumai

35

Viršelyje – Popiežius Pranciškus Madhu Dievo Motinos šventovėje (Šri Lanka), 2015 m. sausio 14 d. © L’Osservatore Romano nuotrauka

Artuma 2015 m. vasaris

1

Kronika

Iš redakcijos pašto Mielieji, kiekvieną kartą labai džiaugiamės sulaukę Jūsų atsiliepimų. Štai keletas jų apie sausio „Artumą“.

* * *

Sveiki ir didelis ačiū už žurnalą, o jau viršelio nuotrauka – šildanti ir globojanti ranka... Nebūčiau pagalvojusi, kad ranka gali sukelti tokį stiprų įspūdį!

Dar turiu keletą pasiūlymų: kadangi žurnalo vidus „juodai baltas“ – gal galima paįvairinti piešiniais, kurie būtų estetiški, įdomūs ir pritraukiantys.

Pavyzdžiui, papuošti krikščioniškais simboliais. Juk jų begalė – mokyklos laikais klausėme kunigo, kokiais simboliais išpuošta bažnyčia – ne visus galėjo paaiškinti. Simboliai, kodai dabar labai populiarūs ir daug jų neigiamų.

Gal galėtumėte ir trumpomis žinutėmis pristatyti po vieną kelis krikščioniškus simbolius, juos pavaizduoti. Tai būtų ir estetiška, ir įdomu. Ir nebūtinai senuosius, bet galbūt yra ir naujų šiuolaikiškų ar tiesiog pavaizduotų šiuolaikiškai. Taip pat būtų įdomu, jei būtų šaržų, karikatūrų – jos tinkamos „juodai baltam“ fonui. O gal net skaitytojus pakvieskite nupiešti? Juk turime daug neatsiskleidusių talentų. Daug įkvėpimo, Inga Džiaugiamės, miela Inga, kad jau kelintą kartą sureaguojate bei mums parašote, kas žurnale patinka ar nepatinka, ir pasiūlote, kaip galime padaryti jį patrauklesnį ir artimesnį. Stengiamės atsiliepti į Jūsų pasiūlymus jau šiame numeryje. Kartais iliustruojame straipsnį ir krikščioniškais simboliais, tačiau, tiesa, jų neaiškiname.

* * *

Nepritariu straipsniui apie skiepus. Tai totalus blogis. Kodėl vienpusiškai nušviečiama situacija? Mano aplinkoje yra vaikas, tapęs visišku invalidu po skiepų injekcijos. Ir kur dingo kasdienių skaitinių psalmės? Ačiū. Ramūnas Dėkojame Jums, mielas Ramūnai, už atsiliepimą. Šiame numeryje įtraukiame ir psalmių nuorodas. O štai čia Jums atsako teksto apie skiepus autorius: Malonu, kad skaitytojai perskaito sveikatos skyrelį ir komentuoja. Gerbiu atsiliepusiojo nuomonę. Užjaučiu ir palaikau auginančius neįgalų vaiką. Ir visai neraginu pritarti straipsniui. Raginu skiepytis. Tik stebiuosi, kad oponentų palyginti nedaug. Jei skaitytojas būtų perskaitęs ir kitus „Artumos“ numerius, kur straipsniuose apie skiepus paminėtos nepageidaujamos reakcijos ir nesėkmės kuriant įvairias vakcinas, statistiką apie skiepus palaikančius ir jiems nepritariančius, gal nekaltintų autoriaus vienpusiškumu. Galiu pridurti, kad JAV, kur medikų visuomenėje gerai veikia savikontrolės sistema, kasmet registruojama apie 30 tūkst. pranešimų dėl galimų nepageidaujamų reakcijų į skiepus. 10–15 proc. iš jų pripažįstami rimtais (mirtys, nuolatinė negalia, gyvybei pavojingi susirgimai, gydymas ligoninėje).

Vakcina, kaip bet kuris vaistas, turi šalutinį poveikį. Pacientas turi teisę būti visiškai informuotas ir sutikti ar nesutikti su jam siūloma intervencija į jo sveikatą. O dėl totalaus blogio... Per paskutinius penkis šešis dešimtmečius visuotinė vakcinacija pakeitė visuomenės gyvenimą, mes jau nebegalime be skiepų. Kaip ir be elektros ar interneto. Jei Jus apkandžiotų pasiutęs gyvūnas, juk skiepytumėtės? Savo straipsneliuose stengiuosi pateikti Jūsų apsisprendimui naudingos informacijos. O kaip gydytojas, raginu skiepytis, nes šiuo metu specialistai skiepus vadina daugiausiai pažangos atnešusiu visuomenės sveikatos reiškiniu. Ir raginsiu, kol moksliniais tyrimais neįrodyta kitaip. Arba kol politikai nenuspręs kitaip. Gydytojas Vytis Žemaitis 2

Artuma 2015 m. vasaris

Vasario liturginis kalendorius

1 S IV EILINIS SEKMADIENIS (IV sav.)

Įst 18, 15–20; Ps 95; 1 Kor 7, 32–35; Mk 1, 21–28 2 P Kristaus paaukojimas (Grabnyčios)

Mal 3, 1–4/Žyd 2, 14–18; Ps 24; Lk 2, 22–40

Pašvęstojo gyvenimo diena 3 A Šv. Blažiejus, vyskupas, kankinys;

Šv. Ansgaras, vyskupas

Žyd 12, 1–4; Ps 22; Mk 5, 21–43 4 T Žyd 12, 4–7. 11–15; Ps 103; Mk 6, 1–6 5 K Šv. Agota, mergelė, kankinė

Žyd 12, 18–19. 21–24; Ps 48; Mk 6, 7–13 6 P Šv. Paulius Mikis ir jo draugai, kankiniai

Žyd 13, 1–8; Ps 27; Mk 6, 14–29 7 Š Žyd 13, 15–17. 20–21; Ps 23; Mk 6, 30–34 8 S V EILINIS SEKMADIENIS (I sav.)

Job 7, 1–4. 6–7; Ps 147;

1 Kor 9, 16–19. 22–23; Mk 1, 29–39 9 P Pr 1, 1–19; Ps 104; Mk 6, 53–56 10 A Šv. Skolastika, mergelė

Pr 1, 20 – 2, 4a; Ps 8; Mk 7, 1–13 11 T Lurdo Švč. Mergelė Marija

Pr 2, 4b–9. 15–17; Ps 104; Mk 7, 14–23 12 K Pr 2, 18–25; Ps 128; Mk 7, 24–30 13 P Pr 3, 1–8; Ps 32; Mk 7, 31–37 14 Š Šv. Kirilas, vienuolis, ir Metodijus,

vyskupas, Europos globėjai

Apd 13, 46–49; Ps 117; Lk 10, 1–9 15 S VI EILINIS SEKMADIENIS (II sav.)

Kun 13, 1–2. 45–46; Ps 32;

1 Kor 10, 31 – 11, 1; Mk 1, 40–45 16 P Pr 4, 1–15. 25; Ps 50; Mk 8, 11–13

Lietuvos valstybės atkūrimo diena 17 A Septyni šventieji Servitų ordino steigėjai

Pr 6, 5–8; 7, 1–5. 10; Ps 29; Mk 8, 14–21 18 T Pelenų diena

Jl 2, 12–18; Ps 51; 2 Kor 5, 20 – 6, 2;

Mt 6, 1–6. 16–18 19 K Įst 30, 15–20; Ps 1; Lk 9, 22–25 20 P Iz 58, 1–9a; Ps 51; Mt 9, 14–15 21 Š (Šv. Petras Damijonas, vyskupas,

Bažnyčios mokytojas)

Iz 58, 9b–14; Ps 86; Lk 5, 27–32 22 S I GAVĖNIOS SEKMADIENIS (I sav.)

Pr 9, 8–15; Ps 25; 1 Pt 3, 18–22; Mk 1, 12–15 23 P (Šv. Polikarpas, vyskupas, kankinys)

Kun 19, 1–2. 11–18; Ps 19; Mt 25, 31–46 24 A Iz 55, 10–11; Ps 34; Mt 6, 7–15 25 T Jon 3, 1–10; Ps 51; Lk 11, 29–32 26 K Est C, 12. 14–16. 23–25; Ps 138;

Mt 7, 7–12 27 P Ez 18, 21–28; Ps 130; Mt 5, 20–26 28 Š Įst 26, 16–19; Ps 119; Mt 5, 43–48 Vasarį popiežius kviečia melstis šiomis intencijomis:

Bažnyčios – kad kaliniai, ypač jauno amžiaus, galėtų susikurti orų gyvenimą; misijų – kad išsiskyrę žmonės būtų priimami į krikščionių bendruomenę ir joje rastų palaikymą.

Kronika

2 vir. p.

› Kaip tapti

dvasinguoju vargdieniu?

Drąsa būti laimingam Bet ką reiškia žodis „palaiminti“ (graikiškai: makarioi)? Palaiminti reiškia laimingi. Pasakykite man: ar iš tiesų trokštate laimės? Kai vilioja tokia gausybė tariamos laimės atmainų, rizikuojama pasitenkinti mažu, turėti „kuklų“ požiūrį į gyvenimą. Priešingai, siekite didžių dalykų! Išplėskite savo širdis! Pasak palaimintojo Petro Jurgio Frasačio, „gyventi be tikėjimo, be sergėtino paveldo, be nuolatinės kovos už tiesos palaikymą reiškia ne gyventi, bet galuotis. Turėtume ne galuotis, o gyventi“ (Laiškas I. Bonini, 1925 m. vasario 25 d.). Petro Jurgio Frasačio paskelbimo palaimintuoju dieną, 1990 m. gegužės 20-ąją, Jonas Paulius II pavadino jį „Palaiminimų žmogumi“.

Jei tikrai atsiversite giliausiems savo širdies lūkesčiams, suvoksite, kad jumyse glūdi nenumaldomas laimės troškimas, ir tai jums leis demaskuoti bei atmesti daugybę jus supančių „pigių pasiūlymų“. Ieškodami sėkmės, pramogų, savanaudiško turėjimo bei visa tai paversdami stabais, galime patirti apsvaigimo akimirkų, būti pagauti pasitenkinimo apgaulingos pajautos, tačiau galop tampame vergais, visada liekame nepatenkinti, jaučiame poreikį ieškoti vis daugiau. Labai liūdna regėti „sočius“, bet silpnus jaunuolius. Šventasis Jonas jaunuoliams rašė: „Jūs tvirti ir laikosi jumyse Dievo žodis, ir jūs nugalėjote piktąjį“ (1 Jn 2, 14).

Kristų pasirinkę jaunuoliai yra tvirti, maitinasi Jo žodžiu ir „neprisikemša“ kitų dalykų! Išdrįskite plaukti prieš srovę! Išdrįskite siekti tikrosios laimės! Ištarkite „ne“ laikinumo, paviršutiniškumo ir atmetimo kultūrai, laikančiai jus negebančiais imtis atsakomybės ir didžiųjų gyvenimo iššūkių!

Palaiminti turintys vargdienio dvasią...

Pirmuoju Palaiminimu <...> laimingais skelbiami turintys vargdienio dvasią, nes jų yra Dangaus Karalystė. Kai tiek daug žmonių kenčia dėl ekonominės krizės, jungti neturtą su laime gali atrodyti netinkamas metas.

Kokia prasme neturtą galime suvokti kaip palaiminimą?

Pirmiausia pamėginkime suprasti, ką reiškia „turintys vargdienio dvasią“. Tapdamas žmogumi, Dievo Sūnus pasirinko neturto, savęs apiplėšimo kelią. Laiške filipiečiams šventasis Paulius rašo: „Būkite tokio nusistatymo kaip Jėzus Kristus. Jis, turėdamas Dievo prigimtį, godžiai

nesilaikė savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones“ (2, 5–7). Jėzus yra Dievas, nuplėšiantis nuo savęs savo šlovę. Čia regime, kad Dievas renkasi neturtą: būdamas turtingas, tapo neturtingas, kad per savo neturtą praturtintų mus (plg. 2 Kor 8, 9). Tą slėpinį kontempliuojame regėdami Dievo Sūnų prakartėlėje, paskui ant kryžiaus, kuris yra savęs apiplėšimo viršūnė.

Graikų k. būdvardis ptochós (neturtingas) apima ne tik materialinį aspektą, bet ir reiškia „elgetaujantis“. Jis susijęs su hebrajišku žodžiu anawim, „Dievo neturtėlio“ sąvoka, peršančia mintį apie nusižeminimą, savo ribotumo suvokimą, egzistencinio neturto būvį. Anawim patiki save Dievui, žino, kad nuo Jo priklauso.

Išdrįskite siekti tikrosios laimės!

Jėzus, kaip aiškiai regėjo šventoji Kūdikėlio Jėzaus Teresė, įsikūnydamas ateina pas mus kaip elgeta, kaip meilės ieškantis stokojantysis. Katalikų Bažnyčios katekizme žmogus apibūdinamas kaip „elgeta“ prieš Dievą (2559) ir sakoma, kad malda yra Dievo troškulio susitikimas su mūsų troškuliu (2560). Šventasis Pranciškus Asyžietis labai gerai suprato Palaiminimo turintiems vargdienio dvasią paslaptį. Jėzui kreipiantis į jį per raupsuotąjį ir Nukryžiuotąjį, jis pažino Dievo didybę ir savojo būvio menkumą. Asyžiaus Neturtėlis valandas praleisdavo maldoje klausinėdamas: „Kas esi tu? Kas esu aš?“ Jis atsisakė patogaus ir nerūpestingo gyvenimo, kad susižadėtų su „ponia Vargdienyste“, sektų Kristumi ir paraidžiui laikytųsi Evangelijos. Pranciškus gyveno sekimu neturtinguoju Kristumi ir meile vargšams tų dviejų dalykų neperskirdamas, tarsi jie būtų dvi to paties medalio pusės.

Artuma 2015 m. vasaris

3

Kronika

Jūs galite manęs paklausti: ką konkrečiai daryti, kad šis vargdienio dvasios turėjimas virstų gyvenimo būdu, konkrečiai paveiktų mūsų gyvenimą? Atsakysiu trimis punktais.

Pirmiausia stenkitės būti laisvi daiktų atžvilgiu. Viešpats kviečia mus evangelinei, saikingumo paženklintai gyvensenai, ragina nepasiduoti vartojimo kultūrai. Tai reiškia ieškoti esminių dalykų, mokytis atsisakyti daugybės to, kas nereikalinga bei nenaudinga, kas dusina. Atsiribokime nuo troškimo turėti, nuo pinigų garbinimo ir jų švaistymo. Pirmutinę vietą skirkime Jėzui. Būtent Jis gali išlaisvinti iš stabmeldystės, padarančios mus vergais. <...> Pasitikėkite Dievu! Jis mus pažįsta, myli ir niekada mūsų neužmiršta. Jis rūpinasi laukų lelijomis (plg. Mt 6, 28), todėl juo labiau pasirūpins, kad mums nieko netrūktų. Be to, norint įveikti ekonominę krizę, irgi būtina keisti gyvenseną ir vengti išlaidavimo. Kaip reikia drąsos būti laimingam, lygiai taip reikia drąsos ir būti saikingam.

Marijos Stanulytės nuotrauka

Evangelizacija įmanoma tik per užkrėtimą džiaugsmu.

Antra, norėdami šiuo Palaiminimu gyventi, visi privalome atsiversti vargšų atžvilgiu. Turime jais rūpintis, jautriai atsiliepti į jų dvasinius ir materialius poreikius.

Jums, jaunuoliai, ypač patikiu užduotį sugrąžinti į kultūros centrą solidarumą. Senų ir naujų skurdo formų – nedarbo, emigracijos, įvairių priklausomybių – akivaizdoje turime būti budrūs ir sąmoningi, gebantys įveikti abejingumo pagundą. Neužmirškime ir tų, kurie jaučiasi nemylimi, nepuoselėja ateities vilties, atsisako įsipareigoti, nes yra praradę drąsą, nusivylę, įsibaiminę. Turime išmokti būti vargšų pusėje. Nesitenkinkime gražiais žodžiais apie vargšus! Susitikime su jais, pamatykime juos savo akimis, išklausykime. Vargšai yra mums konkreti proga susitikti su pačiu Kristumi, palytėti Jo kenčiantį kūną.

Tačiau – tai trečia – vargšai ne tik yra tie žmonės, kuriems mes galime ką nors duoti. Jie irgi gali mums daug duoti, daug ko mus išmokyti. Kiek daug galėtume pasimokyti iš vargšų išminties! Prisiminkite, kad vienas XVIII a. šventasis, Benediktas Juozapas Labras, miegodavęs Romos gatvėse ir gyvenęs iš žmonių išmaldos, tapo gausybės žmonių, tarp jų kilmingųjų ir aukštų dvasininkų, dvasiniu patarėju. Tam tikra prasme vargšai yra mūsų 4

Artuma 2015 m. vasaris

mokytojai. Jie mus moko, kad asmens vertė matuojama ne nuosavybe, ne pinigų suma banko sąskaitoje. Vargšas, žmogus, neturintis materialinių gėrybių, visada išlaiko savo kilnumą. Iš vargšų galime pasimokyti nuolankumo ir pasitikėjimo Dievu. Palyginime apie fariziejų ir muitininką (Lk 18, 9–14) Jėzus pastarąjį pateikia kaip pavyzdį, nes jis nuolankus ir prisipažįsta nusidėjęs. Našlė, įmetusi du smulkius pinigėlius į šventyklos aukų skrynią, irgi yra pavyzdys dosnumo tų, kurie turėdami nedaug ar apskritai nieko neturėdami atiduoda viską (Lk 21, 1–4).

...jų yra Dangaus Karalystė Pagrindinė Jėzaus Evangelijos tema yra Dievo Karalystė. Jėzus yra įasmeninta Dievo Karalystė ir Emanuelis, Dievas su mumis. O Karalystė, Dievo viešpatija, stiprėja ir auga žmogaus širdyje. Karalystė vienu metu yra ir dovana, ir pažadas. Jėzumi ji jau yra mums duota, tačiau dar nėra pilnatviškai atbaigta. Todėl kasdien meldžiame Tėvo: „Teateinie tavo Karalystė.“ Neturtą ir evangelizaciją <...> sieja gilus ryšys. Viešpats trokšta neturtingos Bažnyčios, kuri evangelizuoja vargšus.

Išsiųsdamas Dvylika, Jėzus jiems pasakė: „Neįsigykite nei aukso, nei sidabro, nei variokų savo kapšams prikimšti; nei kelionmaišio, nei dviejų marškinių, nei kurpių, nei lazdos, nes darbininkas vertas savo valgio“ (Mt 10, 9–10). Evangelinis neturtas yra pagrindinė Dievo Karalystės plitimo sąlyga. Gražiausias ir spontaniškiausias džiaugsmas, kurį mačiau per savo gyvenimą, buvo neturtingų žmonių, mažai turinčių į ką įsikibti. Evangelizacija mūsų laikais bus įmanoma tik per užkrėtimą džiaugsmu.

Matėme, kad Palaiminimas turintiems vargdienio dvasią teikia kryptį mūsų santykiui su Dievu, materialinėmis gėrybėmis ir vargšais. Turėdami priešais akis Jėzaus pavyzdį ir žodžius, suvokiame, kaip labai turime atsiversti ir rūpintis, kad daugiau turto logiką įveiktų daugiau būties logika! Suvokti giliąją Palaiminimų prasmę geriausiai gali padėti šventieji. Jono Pauliaus II kanonizacija antrąjį Velykų sekmadienį šia prasme pripildo mūsų širdį džiaugsmo. Jis bus didysis Pasaulio jaunimo dienų globėjas, davęs šioms dienoms pradžią ir buvęs jų varomoji jėga. O šventųjų bendrystėje ir toliau visiems jums bus tėvas ir draugas. <...> Magnificat, Marijos, vargdienės dvasia, giesmė, sykiu yra ir Palaiminimais gyvenančiųjų giesmė. Evangelijos džiaugsmas trykšta iš neturtingos širdies, kuri džiaugiasi ir stebisi Dievo darbais, kaip ir Mergelės, visų kartų vadinamos „palaiminta“, širdis (plg. Lk 1, 48). Ji, neturtėlių motina ir naujosios evangelizacijos žvaigždė, tepadeda mums gyventi Evangelija, savo gyvenime įkūnyti Palaiminimus ir išdrįsti būti laimingiems.

Ištraukos iš popiežiaus Pranciškaus žinios 29-osios Pasaulio jaunimo dienos proga (2014 m.). Į lietuvių kalbą išvertė „Bažnyčios žinių“ redakcija

Visuotinės Bažnyčios pulsas

taifūno. Šri Lankoje katalikai sudaro tik kelis procentus šalies gyventojų, tačiau jie priklauso abiem šalies visuomenę sudarančioms tautinėms bendruomenėms – ir sinhalams, ir tamilams. Karo metu bažnytinė bendruomenė buvo suskilusi; šiandien ji tapo abiejų tautybių žmonių taikintoja. Filipinai – vienintelė Azijos šalis, kurioje katalikų yra net apie 80 milijonų ir jie sudaro gyventojų daugumą. Tad visuose susitikimuose su popiežiumi dalyvavo didžiulės minios, o baigiamosiose Mišiose sausio 18 d. Maniloje dalyvių skaičius galėjo siekti net 6 milijonus.

Esame broliai, ne vergai

Nauji metai prasidėjo jau beveik penkis dešimtmečius kasmet sausio 1-ąją minima Pasauline taikos diena. Popiežius Pranciškus šia proga paskelbtoje žinioje pakvietė Bažnyčią ir visą pasaulinę geros valios žmonių bendruomenę nesusitaikyti su vergyste. Vergystė šiais laikais?! Nors ir norėtume manyti, kad vergystė yra praeities reiškinys, tačiau ir šiandieniame pasaulyje yra daugybė žmogaus pavergimo formų: nuo „vergystės“ pažodine prasme, t. y. vergiško darbo, prekybos žmonėmis, priverstinės prostitucijos, iki visų dažnai ir institucionalizuotų situacijų, kur žmonių tarpusavio santykiuose nėra teisingumo ir lygybės. Kaip tai įveikti? Krikščionys žino formulę – tai Kristaus skelbiama žinia, kad esame ne vergai, bet broliai.

Deja, ir krikščionims ne visada sekasi ją paversti visuotine gyvenimo norma. Dėl to Šventasis Tėvas ir primena, kad ne tik kito žmogaus pavergimas ar išnaudojimas, bet ir tokių situacijų toleravimas yra nusikaltimas ir nuodėmė.

Sausį kasmet švenčiama Ekumeninė savaitė. Krikščioniškų konfesijų išpažinėjai nuo sausio 18 iki 25 d. meldžiasi už Kristaus mokinių vienybę. Šia proga sausio 22 d. popiežius Pranciškus priėmė Suomijos krikščionių ekumeninę delegaciją, o sausio 25 d. vakarą vadovavo Ekumeninę savaitę užbaigiantiems Šv. Pauliaus atsivertimo šventės antriesiems Mišparams, kaip kasmet,

Kronika

vykusiems ne Vatikane, bet Tautų apaštalui dedikuotoje Romos bazilikoje.

Karo Sirijoje ir Irake, taip pat sausio pradžioje Paryžiuje įvykusių teroristinių išpuolių kontekste popiežius Pranciškus kelis kartus kalbėjo apie religijų ir politinių lyderių pareigą aiškiai pasisakyti prieš terorizmą ir prieš bet kokį religijos ir Dievo vardo instrumentalizavimą politiniais tikslais. Viena tokių progų buvo sausio 12 d. vykęs naujametis popiežiaus susitikimas su Vatikane akredituotu diplomatiniu korpusu. Tą patį Šventasis Tėvas kelissyk pakartojo sausio 13–19 d. vykusios savo kelionės į Šri Lanką ir Filipinus metu. Taikos ir religijų taikdariško pašaukimo tema abiem popiežiaus aplankytoms šalims savitai aktuali. Šri Lanka ką tik išbrido iš tris dešimtmečius trukusio pilietinio karo tarp pietinėje šalies dalyje gyvenančių sinhalų ir tamilų šiaurėje; Filipinų pietinėse salose jau kelis dešimtmečius veikia ginkluotas islamiškas separatistinis judėjimas, pastaruoju metu užmezgęs ryšius su arabų šalių džihadistais.

Pagrindinis popiežiaus kelionės į Šri Lanką tikslas buvo prieš tris šimtmečius gyvenusio šalies evangelizuotojo, iš Indijos kilusio kunigo Juozapo Vazo kanonizacija. Į Filipinus popiežius keliavo visų pirma vedamas troškimo susitikti su žmonėmis, 2013 m. pabaigoje nukentėjusiais nuo tragiško

Ir Šri Lankoje, ir Filipinuose Šventasis Tėvas smerkė neteisingumą ir korupciją, kuriančius skurdą ir socialinę atskirtį. Korumpuotas valdininkas vagia iš vargšų! – sakė Pranciškus. Susitikdamas su šeimomis jis paminėjo ir iš išorės, iš didžiųjų galios centrų atnešamą ideologinę kolonizaciją, kurios aukomis tampa nepasiturinčių šalių visuomenės.

Apie kokią kolonizaciją čia kalbama? – paklausta popiežiaus spaudos konferencijoje, kuri vyko atgal į Romą skrendančiame lėktuve. Pranciškus atsakė, kad jis turėjo galvoje šeimoms kenksmingą ideologiją, paslėptą po tarptautinio bendradarbiavimo programų priedanga.

Neturtingos visuomenės tampa šantažo aukomis: ekonominė parama mainais už tradicinių šeimos vertybių atsisakymą.

Keletą dienų anksčiau, skrendant iš Šri Lankos į Filipinus, spaudos konferencijoje lėktuve buvo paliesta tragiškų įvykių Paryžiuje tema. Popiežius sakė, kad žodžio laisvė ir religijos laisvė yra vienodai svarbios ir fundamentalios žmogaus teisės ir kad jos negali būti nukreiptos viena prieš kitą. O tai reiškia, kad niekada negalima pateisinti smurto ir juo labiau žmogaus nužudymo religijos vardu ar ginant įžeistą tikinčiųjų garbę, bet reikia suprasti ir tai, kad žodžio laisvė – tai visų pirma teisė visada sakyti tiesą, o ne teisė tyčiotis iš kito žmogaus tikėjimo.

Jonas MALINAUSKAS

Artuma 2015 m. vasaris

5

Bažnyčios Lietuvoje pulsas

6

Artuma 2015 m. vasaris

atsiuntė popiežius Pranciškus, sveikinimo žodį perdavė Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Naujus metus gausia Šeimų švente „Šeima! Gyvenk tikėjimo džiaugsmu!“ pradėjo Šiaulių vyskupija. Su liudijimais ir padrąsinimu Šeimų šventės vyksta Vilkaviškio vyskupijos dekanatuose.

Vakaras šeimoms Kaune su 18 vaikų tėvais iš Ispanijos Josemaria ir Rosa Postigo-Pich paliudijo viltingą ateičiai mūsų šalies jaunų šeimų brandą. Dauguma jų prašo Dievo pagalbos būti gerais tėvais; nei viena, auginanti ir ne po vieną vaiką, nesiskundė materialiniais nepritekliais, tačiau kai kurios, deja, sakė jaučiančios neigiamą aplinkinių požiūrį: „Na, kam gi jums tiek vaikų?!“ Vilniuje ir Kaune vykę susitikimai su ses. Doria Schlickmann iš Šionštato katalikiško apaštalinio judėjimo padėjo sutuoktiniams įgyti daugiau gerų bendravimo šeimoje įgūdžių.

Sausio 13-ąją Bažnyčia, istorinę dieną buvusi labai arti kruvinųjų įvykių, Vilniaus arkikatedroje, Šiluvos bazilikoje ir kitose šventovėse malda užtarė žuvusius laisvės gynėjus, dėkojo už laisvės dovaną, virš piktojo siekių pavergti žmogų iškeldama Dievo galią, kuri nugali ir išlaisvina – ne tik nuo išorinio, bet ir vidinio pavergimo. „Sausio 13-ąją išgyventas solidarumas mus skatina bręsti atsakingam, kūrybingam dialogui. Tam mus kviečia ir pasaulio Kūrėjas, laikų Viešpats, esantis virš visų laikmečio mąstymo tendencijų, srovių, ideologijų“, – LR Seimo posėdyje kalbėjo vyskupas Rimantas Norvila.

Ses. Jokūbos Norkevičiūtės OSB nuotrauka

Šeimos metų užbaigos ypatingu akcentu tapo sausio 10 d. „Litexpo“ rūmuose surengtas „Šeimadienis“. Vilniaus arkivyskupijos šeimų festivalis gerokai sujudino ne tik šį kraštą: parodų ir kongresų rūmai tapo svetinga erdve visiems, kam svarbi šeima ir pačia plačiausia – Bažnyčios kaip šeimos – prasme. Sostinės arkikatedros varpinėje žiniasklaidai pristatyta švente siekta padėti „iš naujo, gyvai, o ne vadovaujantis vaikystėje susidarytu įspūdžiu, patirti tarnaujančią ir švenčiančią Bažnyčią“. Šie lūkesčiai daugelio atsiliepimais išsipildė su kaupu. Atvirą, gyvą ir veikiančią arkivyskupijos bendruomenę plačiai pristatė įvairių jos tarnysčių EXPO (tarp žiniasklaidos stendų gyvo susidomėjimo sulaukė ir mūsų žurnalas).

Pagrindinį, Šeimos metų temą atliepiantį pranešimą „Kaip atrasti džiaugsmą šeimoje“ skaitė Tarptautinės šeimų vystymosi federacijos generalinis sekretorius Javieras Vidal-Quadrasas (Ispanija).

Be šiuolaikiškai pristatytų kitų pranešimų ir temų, „Šeimadienio“ erdvėje buvo nuoširdžiai dalijamasi, bendraujama ir švenčiama – per visą dieną ir vėliau Eucharistijoje su Lietuvos vyskupais. „Bažnyčia laukia ir ieško kiekvieno žmogaus, kiekvienos šeimos, ji siekia gydyti, teikti pagalbą, atleidimą. Bažnyčia nėra uždaras šventumą pasiekusiųjų klubas – tai nusidėjėlių bendruomenė, susitikusi Kristų, priėmusi Jo išgelbėjimą ir ramybę. Kiekviena šeima turi žaizdų, taip pat ir Bažnyčia, todėl stengiamės vieni kitiems padėti, Kristaus galia teikti pagalbą ir gydyti“, – sakė Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas, be kita, linkėdamas, kad sekmadieniai šeimose taptų tikrais šeimadieniais. Palaiminimą šeimų festivalio dalyviams

Trokšdami atnaujinti savo misiją daugiau kaip 300 brolių ir seserų Kaune sausio 17 d. dalyvavo simpoziume „Pašvęstasis gyvenimas šiandienos Bažnyčioje“. Su atsakingu noru pažinti save atliktas ir simpoziume pristatytas vienuolinio gyvenimo Lietuvoje tyrimas parodė, kokiomis pajėgomis (beje, 70 proc. seserų turi aukštąjį išsilavinimą) pašvęstieji nuoširdžiai, gausių tarnysčių įvairove (nors, pvz., seserų amžiaus vidurkis yra 60 metų) dirba Bažnyčioje. Apskritojo stalo diskusija paliudijo vienuolių atvirumą patiriamiems iššūkiams (tarp jų ir naujokų stoką, kuri jaučiama visame pasaulyje), bendruomeniškumo ir bendrystės sunkumams (kuriuos kaip žaizdą paliko sovietmetis, kai vienuolijos Lietuvoje galėjo gyvuoti tik pogrindyje). Simpoziume išgyventa paskata eiti į priekį žvelgiant į savo gyvenimo pirmavaizdį – Švč. Trejybę ir pasaulį, kuriam reikia vienuolių liudijimo ir maldos; būti dar karščiau degančia, Šventosios Dvasios įkvėpta širdimi dėl Dievo ir žmonių. Per visus Pašvęstojo gyvenimo metus šį įkvėpimą lydės bendruomenių malda Lietuvos vienuolijose, po kurias keliaus simpoziume palaiminta Kristaus Visatos Valdovo ikona.

Marijos Stanulytės nuotrauka

Dievo galia tarnaujanti

Evaldo Lasio nuotrauka

Kronika

Ekumeniniais maldos susirinkimais, agapėmis Maldos už krikščionių vienybę savaitę paminėjo krikščioniškos Bažnyčios ir bendruomenės didesniuose Lietuvos miestuose, o Panevėžio dailės galerijoje buvo atidaryta pirmoji ekumeninė lietuvių menininkų kūrybos paroda „Per Jį, su Juo ir Jame“.

Dalė GUDŽINSKIENĖ

Kronika

Šeimos politikos aktualijos

Ir vėl rinkimai...

Algimantas RAMONAS,

Nacionalinės šeimų ir tėvų asociacijos Tarybos narys

Ir vėl rinkimai?.. Taip, per pastaruosius kelerius metus jų vyko bene treji (neskaičiuojant antrųjų rinkimų turų). Tačiau šįkart rinksime arčiausiai mūsų dirbsiančius politikus – savivaldybių tarybų narius ir merus. Ir nors tai arčiausiai mūsų, ar labiausiai jais domimės?

Kandidatų sąrašuose televizijose matytų veidų atrasite nedaug, nebent partijų sąrašų pradžioje dėl patrauklumo. Taip jau yra, kad rimtesni, perspektyvesni, įtakingesni politikai siekia platesnės įtakos – kandidatuoja į Seimą, prezidentus ar tolimąjį Briuselį. Jaunimas treniruojasi arba mažiau pasižymėję politikai stengiasi tenkintis savivaldybių kėdėmis. O kadangi esame maža šalis ir jauna demokratija, tai turime politikų perteklių. Jį iliustruoja nepaaiškinamai ilgi kandidatų sąrašai. Netgi partijos, geriausiu atveju galinčios tikėtis kelių vietų, teikia keliasdešimtinius sąrašus. Ar tai ne noras užgožti svarbius dalykus nežinomų pavardžių gausa?

Apie tai, kuo svarbūs savivaldos rinkimai šeimoms ir kas svarbu šeimoms savivaldos lygmeniu, „Artuma“ rašė 2014 m. lapkričio straipsnyje „Pabuskime!“ – paskaitykite. Žinoma, reiktų pasidomėti partijų ir atskirų kandidatų programomis, kad ir kaip sudėtinga būtų jas atrasti. Taip, kai kurių programos abstrakčios arba gelbėjančios visą pasaulį, o kai kurių – iki absurdo utopiškos.

Tik kritiškai mąstant įmanoma pabandyti atpažinti realius pasiūlymus. O ar buvo kada kitaip?

Turėčiau pabrėžti, kad rinkiminiai partijų pasiūlymai nevienodi skirtingose savivaldybėse. Tai natūralu, nes savivaldybių aktualijos šiek tiek skiriasi.

Perskaitęs tiek, kiek pajėgiau ir atradau, galėčiau išskirti esminius, visiems tinkamus raktinius žodžius: vaikų darželiai ir

mokyklos, išsilavinimas, apsirūpinimas būstu, darbo vietų kūrimas, ori senatvė, patrauklumas, patogumas, saugumas, žemos šildymo kainos. Jų apžvalgoje nebekartosiu, nes žada visi.

Pastebimai teiginiais, susijusiais su šeima ir vaikais, persmelkta visa plati TS-LKD rinkiminė deklaracija ir programa. Jų šūkis – „Europietišką gyvenimą – kiekvienai Lietuvos šeimai!“ Partija akcentuoja svarbą jaunoms šeimoms turėti darbą, būstą, tinkamas vaikų priežiūros ir ugdymo sąlygas.

Ne paskiausia TS-LKD yra bendruomenė ir kaimynystė, numatomas rūpinimasis oria senatve.

Socialdemokratai remiasi socialinio teisingumo, galimybių lygybės ir solidarumo vertybėmis. Jie ketina rūpintis šeimomis, auginančiomis vaikus, tai yra rūpintis darželiais, mokyklomis, papildomu užimtumu ir ugdymu, vaikų sveikata. Spręs socialinių paslaugų prieinamumo klausimus, skirs dėmesio atskirčiai mažinti.

Liberalų sąjūdis vietų trūkumą darželiuose spręs sudarydamas kuo lankstesnes galimybes prižiūrėti vaikus – nuo nedidelių darželių tinklo plėtojimo, dienos centrų steigimo verslo centruose iki

platesnių ugdymo namuose galimybių; kompensuos dalį išlaidų lankantiems privačius darželius. Plėtos neformalųjį ugdymą, optimizuos mokyklų tinklą, skatins privačias iniciatyvas ir kt. Apskritai šios partijos programa palyginti plati, bet konkreti.

Tautininkų sąjunga spręs vaikų darželių tinklo problemas, įtraukdama prekybos centrų savininkus ir miesto teritorijų plėtotojus. Partija aktyviai bendradarbiaus su šeimų bendruomenėmis ir jaunimo organizacijomis, neleis propaguoti amoralių reiškinių, dėmesio skirs narkomanijos ir kitų žalingų įpročių prevencijai mokyklose, skatins sveiką gyvenimo būdą ir sportą, didins neformaliojo ugdymo prieinamumą ir kt.

Jaunalietuviai sudarys sąlygas steigti namų darželius, skatins šeimos ūkių kūrimąsi išsaugant seniausias tradicijas kaime. Žalieji žada švaresnę aplinką ir geresnį įsiklausymą į gyventojų balsą. „Tvarkiečiai“ pirmenybę teiks jaunų šeimų apsirūpinimui būstu, taip pat daugiau dėmesio skirs viešosioms erdvėms. Darbo partija skelbia tik individualius merų rinkimų pažadus. Dauguma kandidatų mažins vaikų darželių trūkumą, renovuos įvairius pastatus ir gerins infrastruktūrą, mažins nedarbą, didins saugumą, sveikatins ir kt.

Savivaldos rinkimai partijoms yra lyg egzaminas prieš artėjančius 2016 metų Seimo rinkimus. Šių rinkimų statistika parodys jėgų proporcijas ir padės partijoms koreguoti savo veiklos strategijas. Tik ar jos bus nukreiptos į mūsų, rinkėjų, poreikius, ar į mūsų smegenų plovimą?

Artuma 2015 m. vasaris

7

Kronika

Pašvęstųjų metai

Nuošali derlinga vietovė Kokia ateitis laukia vienuolynų? (II)

Marie-Pascale DUCROCQ OP Žinoma, mūsų laikų jaunimas turi daug trūkumų! Na, ne daugiau negu seniai, kai jie buvo jauni, tik kitokių. Tačiau rimčiausi jaunuoliai pasižymi savybe, kuri yra galbūt mūsų laikų malonė – tai autentiškumo pajauta. Jiems reikia tikrų, aiškių, savo reikšmę atitinkančių dalykų. Paprastai juos atgraso visokie paistalai, abstrakčios teorijos, melagingos ir neaiškių kontūrų regimybės.

Galiausiai, būdami tokie pat didžiadvasiai kaip ir jų senoliai, jie dažnai neatsispiria nekompromisinės, nesavanaudiškos, iš tiesų dovanojamos meilės liudijimui. (Prisiminkime pal. Motinos Teresės populiarumą ir nepaprastą jos kongregacijos suklestėjimą!)

Atsiskyrimas nuo pasaulio Autentiškumo poreikis – antrasis kelrodis mūsų apmąstymams, kad paklaustume apie savo gyvenimo tiesą?

Ką apima „autentiškumo“ sąvoka? Kaip ir mąstant apie Dievo slėpinį, šio gyvenimo turinį galima vertinti veikiau pagal tai, kuo jis neturi būti, negu pagal tai, kuo turi būti. Ar, pavyzdžiui, būtų neautentiška tokia klauzūros samprata, pagal kurią reikėtų laikytis labai griežto išorinio atsiskyrimo nuo pasaulio, bet neatsisakyti dėl patogumo naudotis visomis šiuolaikinėmis susisiekimo ir informacijos priemonėmis? Kalbant užuominomis apie labai griežtus įstatymus, kurie, nors šiek tiek ir praplėsti, vis dar galioja: „Ar vienuoliai ir vienuolės mūsų laikais gali ir turi toliau gyventi pagal šį griežto atsiskyrimo modelį?“ Atsakymas paprastas: jie jau seniai tuo negyvena. Per pastaruosius 40 metų ryšiai su išore padažnėjo dvigubai (ką pasakytume šiandien?!). Vienuoliai išeina iš vienuolyno ar savo vienuolyne priima žmones „iš išorės“ sveikatos sumetimais, ieškodami pragyvenimo šaltinių, siekdami mokytis ar tobulintis, važinėja į įvairius susirinkimus ir t. t. Šie sąlyčiai turi vieną bendrą 8

Artuma 2015 m. vasaris

vardiklį – tenkina vienuolyno poreikius (teisėtus) ir tarnauja jo interesams (teisėtiems), taigi vienuolyno, ne kieno nors kito (išskyrus keletą retų atvejų)... Kitais žodžiais tariant, mes leidome susidaryti situacijai, kurioje jau nebegalime prisiimti griežto atsiskyrimo nuo išorės aukų, bet dar neatsisakome priimti iš šio atsiskyrimo gaunamos naudos, o kartais net to reikalaujame. Griežta ir daugmaž, nelygu bendruomenė, teisinga ištarmė apie pastarųjų dviejų dešimčių metų laikotarpį. Kita vertus, tai ragina susimąstyti ir galbūt autentiškesnės meilės, negu atsiskyrimas nuo pasaulio, požiūriu. Bet atsiskyrimas nemažiau būtinas, jei nenorime, kad mūsų šaltinis išsektų ar užaktų! Kaip surasti tinkamą vidurį, kad nei pervertindami priemones, nei nuvertindami jų nepamestume iš akių ir tikslo? Jean-Claude’o Lavigne brangus posakis „nuošali derlinga vietovė“ čia įgyja visą savo prasmę.

Vienuolinis neturtas Ką jau kalbėti apie neturtą! Kartą tėvas Timothy Radcliffe’as, mėgdžiodamas Marcelį Proustą, su jam būdingu humoru sušuko: „Prarasto neturto beieškant!“ (be abejonės, jis kalbėjo apie vienuolius, nes Vakaruose vargšų dar yra). Labai sunkus klausimas, ir globalizacijos eroje nebeįmanoma neatsižvelgti į kitus žemynus. Iš Europos grįžęs jaunas afrikietis vyskupas gūžčiojo pečiais: „Jie mane juokina su ta savo krize...“ Žinoma, kai kasdien prie savo namų matai kone mirštančius iš bado žmones ir ilgas eiles laukiančių kokios nors pagalbos, kurios vis

Kronika

Koks yra autentiškas vienuolinis gyvenimas?

nes atsiskyrimas nuo pasaulio, traktuojant pažodžiui, yra neįmanomas: pasaulis suformavo į vienuolyną stojančius žmones, jis sąlygoja jų egzistenciją, jų atliekamą darbą, kasdienoje jų naudojamus daiktus ir t. t. Daugių daugiausia, griežtai atsiskyrus nuo išorės, galima kiek pavėlinti pokyčių sukeliamą poveikį, bet taip tik šiek tiek ilgiau pagyvensime vakarykščiame, o ne šiandienos pasaulyje, bet niekada – už pasaulio. Mūsų pasaulis labai pasikeitė, tiek pat pasikeitė ir jo mentalitetas (žiniasklaidos plėtra, ilgesnė gyvenimo trukmė, vis didėjantis gyvenimo patogumų poreikis, visų sričių pasaulėjimas). Tai neišvengiamai sąlygoja ir mūsų būdą gyventi atsiskyrus nuo pasaulio.

Kiekvienas ordinas, kiekviena bendruomenė teieško ir teatranda, kas labiau atitinka jų malonę ir kokius ženklus jų kelyje rodo Apvaizda.

Iš esmės kalbant, neautentiška yra visa, kas evangelinius visiško atsidavimo, išėjimo iš savęs, tarnavimo, dėkingumo reikalavimus pakeičia tam tikru siekimu, kas naudingiau, gražiau, labiau nusisekę, galiausiai – kas geriausiai tarnauja mūsų interesams, kad ir kokie prakilnūs jie pasirodytų.

Pradinio idealo ir gyvenimo tikrovės ryšiui trūksta adekvatumo. Svarbu ne tai, ar liturgijoje vartosime gimtąją ar lotynų kalbą, dėvėsime seno tipo abitą ar supaprastinsime drabužius iki kraštutinumų, įsitaisysime pokalbių kambaryje grotas ar susitikinėsime laisviau. Ne. Ar pirmiausia Dievas iš šių kontempliatyvių bendruomenių – juolab kad jų idealas labai iškilus ir gražus – nelaukia pasiaukojimo grynumo ir tvirtumo, laisvai, nedviprasmškai pasirenkant šį maldos gyvenimą? Tuomet pavidalai tampa antraeiliai. Kiekvienas ordinas, kiekviena bendruomenė teieško ir teatranda, kas labiau atitinka jų malonę ir kokius ženklus jų kelyje rodo Apvaizda.

O visos bendruomenės tegerbia skirtingus pasirinkimus. „Mano Tėvo namuose daug buveinių“ (Jn 14, 2)!

Galėtume pridurti, kad „atsiskyrimas nuo pasaulio“ visuomet buvo laikomas esmine vienuolinio gyvenimo dalimi, toks jis ir tebėra, bet ir šiandien, ne daugiau negu vakar, šiuo atsiskyrimu negalima gyventi už pasaulio ribų,

Evaldo Lasio nuotraukos

negana, tarptautinė finansinė krizė atrodo kaip tolimas ir paprastai žemiškai tikrovei svetimas dalykas. Tačiau specialistai teigia, kad ši krizė vis dėlto labai reali. Mes, vienuoliai, niekaip negalime paveikti šios tarptautinės ekonomikos. Tad gal ir vienuolinis neturtas, apsiribojantis didelės asmeninės nuosavybės neturėjimu, niekuo neleidžiantis ar labai mažai leidžiantis konkrečiai prisiliesti prie vargšų, kuriuos Dievas taip ypatingai myli, būvio, yra abstraktus, taigi ir neautentiškas? Dievas į visus savo vaikus žvelgia vienu žvilgsniu, tota simul. Ar mūsų šaltinio vanduo nesusimiešia, kai elgiamės kaip turtuoliai, nebeprisimenantys, kad yra vargšų pasaulis?..

Kokį pavidalą šiandien įgaus Jean-Claude’o Lavigne „nuošali derlinga vietovė“, idant kontempliatyvusis gyvenimas liktų ištikimas savo esmei?

Kokius klausimus šiuolaikinės visuomenės padėtis verčia kelti šia tema? Ką reikėtų išrasti, kad galėtume prisitaikyti prie mūsų visuomenės, atsiskirti nuo jos, bet nenukirsti ryšio su ja, taip pat nenukirsti ryšio su mūsų pasauliu, bet ir neužsikrėsti jo papročiais? Atsakymo turi ieškoti pačios vienuolės, jos turi karštai melsti Šventąją Dvasią, ieškoti to tikėjimo dvasioje. Ar neturėtume, užuot maldomis prašiusios naujų pašaukimų savo vienuolynams, pirmiausia Dievo akivaizdoje stengtis suvokti, kuo Jis nori, kad būtume? Vis giliau semkimės iš savojo šaltinio...

Iš prancūzų kalbos vertė sesuo Barbora Kazakevičiūtė SCSJ

Scott Hahn Tėvas, kuris tesi savo pažadus: sandorinė Dievo Meilė Šventajame Rašte Iš anglų kalbos vertė Rasa Tuskenytė Knygoje aiškiai, gyvai ir intriguojančiai pasakojama sandorinės Dievo šeimos istorija, prasidėjusi nuo Adomo ir Ievos ir besitęsusi ištisus žmonijos amžius iki Jėzaus Kristaus atėjimo. Išsamiai analizuojamos Dievo su Adomu, Nojumi, Abraomu, Moze ir Dovydu sudarytos sandoros iki pat Naujosios Sandoros įsteigimo per Jėzų Kristų. Autorius kaip patyręs vedlys veda skaitytoją per dažnai šiam painų Senojo Testamento pasaulį, atskleidžia gilumines Senojo ir Naujojo Testamentų sąsajas.

KATALIKŲ PASAULIO LEIDINIAI

Pylimo 27/14, Vilnius 01309, tel. (8 5) 212 24 22, faks. (8 5) 262 64 62, www.katalikuleidiniai.lt

Artuma 2015 m. vasaris

9

Didelės ir mažos kryžkelės

Ačiū Dievui! Šventasis Raštas šeimoms

Taigi jūs, Dievo išrinktieji, šventieji ir numylėtiniai, apsivilkite nuoširdžiu gailestingumu, gerumu, nuolankumu, romumu ir kantrumu.

Būkite vieni kitiems pakantūs ir atleiskite vieni kitiems, jei vienas prieš kitą turite skundą. Kaip Viešpats jums atleido, taip ir jūs atleiskite. Viršum viso šito tebūna meilė, kuri yra tobulumo raištis.

Jūsų širdyse teviešpatauja Kristaus ramybė, į kurią esate pašaukti viename kūne. Būkite dėkingi!

(Kol 3, 12–15).

Jei sugebėtume išmintingai ir nešališkai pažvelgti į savąjį laiką, kultūrą, pirmiausia pamatytume pasaulį kaip užduočių davėją. Lyg užsirišę akis nepastebime, jog pasaulis iš visų pusių nori mus motyvuoti‚ įpareigoti‚ aistrinti, skatinti savųjų, grynai materialinių ar emocinių, dalykų link. Mes kartais taip įnirtingai deramės dėl laisvių ir laisvumo laisvėti nuo visokiausių įpareigojimų, jog lyg savaime tinkamu dalyku imame laikyti tai, kad jau seniai „visai teisėtai“ pasikėsinta reguliuoti mūsų asmenybės, mąstysenos, moralės, laisvės ir

atsakingumo principus labai svetimomis krikščionybei normomis.

Priimame derybas, nepabaigiamus higienos, kulinarijos dalykų, buities patogumų aptarimus. Sutinkame su begaliniais „receptų“ aptarimais ir atmetame „bereikalingus“ moralės, krikščionybės, šventumo, dieviško žmogaus pašaukimo klausimus. Pagal tą patį principą priimame įvairias motyvacijos ir mūsų užvaldymo sistemas, kuriose slypi daugiau ar mažiau priešiškumo katalikiškiems pilietiškumo, patriotizmo, asmens ir papročių moralumo, šeimos vertybių principams. O ir patys neretai atsiribojame nuo aktyvios asmeninės krikščioniškos pozicijos visuomenėje dėl to, kad taip lengviau, kad nenorime skirti pastangų ir laiko kurti dangaus karalystei žemėje, nes patyliukais įtikėjome, jog žemės karalystę nusinešime dangun.

Vienas iš labiausiai mus paveikiančių dalykų yra mintis, ideologija, marksizmu vadinama filosofija, jog blogiau už viską yra visko neturėjimas, o už viską geriau yra visko turėjimas. Taip žvelgdamas žmogus pasijunta tokiu alkanu, godžiu, agresyviu skurdžiumi, kad tik ir laukia progos šaukti: „Vaaagys!!!“ Nuolatinė spekuliacija vargšų vargingumu, turto, patogumų trūkumais mūsų nebadaujančiame (greičiau – girtuokliaujančiame) krašte ne sprendžia kokias nors esmines problemas, o tik nukreipia dėmesį nuo tiesos, jog nelaimė yra ne turto trūkumas ar perteklius, bet moralės, artimo meilės ir atsakingumo stoka. Pakanka ištrinti du bruožus iš asmenybės portreto – „pasiturintis“ Jovitos Mikalkėnaitės nuotrauka

10

Artuma 2015 m. vasaris

ir „sąžiningas“, kad taptų įmanoma socialinė agresija, svetimo turto naikinimas, bjaurojimas, visuotinis pavydas dėl turėjimo, nepamatuojama korupcija ir organizuoti nusikaltimai.

Nepriklausomai nuo inventorizacijos rezultatų, turtingas tampa tasai, kuris gali pasakyti: gana, pakanka, užteks.

Juk dalijamasi pertekliumi, o ne trūkumu. Pirmasis žingsnis į pasidalijimą – tai suvokimas, jog man pakaks, gana. Mažiausias tokio pasidalijimo žingsnelis yra žodis „ačiū“ – dėkingumas. Dėkodami drąsiai pranešame apie turėjimą, praturtėjimą ir geranorišką pasidalijimą turėjimo džiaugsmu. Didžiausia mūsų vargystė – kaupimas daiktų, įspūdžių, malonumų, už kuriuos nedėkojame.

Jei bent dėl vaikų suprastume šią bėdą, galėtume nusistatyti nepirkti, nedovanoti naujo daikto, kol turi tokių, už kuriuos niekam nepadėkojo. Nekenktų ir savuosius „skurdo aruodus“ kiekvienam pasitikrinti – ką turiu, už tai niekam nedėkojęs?

Krikščionis šiuo laikmečiu labiausiai yra tasai, kuris turi viską, bet pats yra Kristaus.

Mūsų esamoje aplinkoje jis privalo būti dėkingasis ir mokyti dėkingumo. Tik per dėkojimą pasidalydamas savimi ir viskuo, ką turi, krikščionis galės tinkamai suprasti ir mokytis bei mokyti tikrosios neturto dvasios, kuri yra gyvenimas pasiturinčiai su žodžiais „gana, pakanka“ ir noras pasidalyti, prasidedantis žodžiais „ačiū Dievui“.

Kun. Kęstutis K. BRILIUS MIC

Didelės ir mažos kryžkelės

Kad taptume turtingi Kun. Linas ŠIPAVIČIUS

Palaiminti turintys vargdienio dvasią; jų yra dangaus karalystė (Mt 5, 3).

Pirmasis Gali- (Pat 15, 33), „tikėjimo“ ar „ištikimybės“ sąvokoms.

Kenčiantys ir besimeldžiantys vadinami „Jahvės lėjos Mokytojo ištartas palaimi- vargdieniais“. Būtent jiems reikia gelbėjančios Dievo nimas užrašytas meilės (plg. Iz 49, 13), jie yra „nuolankios ir kuklios dviejose evan- tautos“ pirmieji kūriniai (Sof 3, 12), jie yra „vargdiegelijose (Mt 5, 3; Lk 6, 20b). Šis makarizmas kaip lite- nių Bažnyčia“, kurią turi suburti Mesijas.

Vargdienių palaiminimu pradėdamas Kalno paratūrinė priemonė gana dažnai sutinkamas Šventraštyje (plg. Ps 33, 12a). mokslą, Jėzus parodo, kas yra privilegijuoti Jo skelbiamos Evangelijų tekste pavartotą būdvardį makários Karalystės paveldėtojai (plg. Jok 2, 5). Atėjo jau valan(gr. „palaimintas“) antikiniai graikai pirmiausia priskyrė da – kaip giedojo Marija, nuolanki Viešpaties tarnaitė dievams. Graikai manė, jog tiktai dievai gali džiaugtis (Lk 1, 46–55) – kadaise duoti pažadai išsipildė: „Vargšai visiška laime; žmogus negali jos pasiekti dėl netobulos valgys, kiek norės, ir bus sotūs“ (Ps 22, 27), ir atsisės prie žmogiškos prigimties. Jų įsitikinimu, makários – tai tas, bendro stalo su Dievu (plg. Lk 14, 21). Jėzus apsireiškuris džiaugiasi laime, yra laisvas nuo rūpesčių bei šird- kia pirmiausia kaip vargingųjų Mesijas, patepimu siųstas gėlos. Jis apdovanotas žemiškomis gėrybėmis ir dvasi- skelbti Gerosios Naujienos vargdieniams (Mt 11, 5. 25). nėmis dovanomis, iš kurių vertingiausia yra išmintis, be Vargdienių Mesijas ir pats yra vargšas; prisiminkime Betto, džiaugiasi gera reputacija ir dorai gyvena. liejų (Lk 2, 7), Nazaretą (Mt 13, 55), Jo viešąjį gyveniBiblijoje vargdieniai užima itin mą (Mt 8, 20), kryžių. Todėl Jis svarbią vietą. Gausybė hebrajiškų sągali kviesti visus, kurie kenčia, kad ateitų pas Jį, nes Jis „romus ir vokų vargingumui nusakyti parodo jo Vargingumas, apie nuolankios širdies“ (Mt 11, 29). vertę: be žodžio rāš – „vargšas“, vartokurį kalba Biblija, Netgi Verbų sekmadienį pergajamas ir apibūdinimas dāl – „skurdus“ reiškia ne tam arba „sulysęs“, ’eḇjǒn – „kenčiantis lingojo įžengimo į Jeruzalę mebadą elgeta“, ‘ānāv (dgs. ‘anāvĭm) – tu Jis pasilieka kukliu karaliutikrą ekonominę „paniekintas, pažemintas žmogus“. mi, kaip pranašavo Zacharijas ar socialinę situaciją, (Zch 9, 9). Jėzus ypač savo kanVargingumas, apie kurį kalba Biblija, reiškia ne tam tikrą ekonominę čioje prisiima sau visų Jahvės bet dvasinę, ar socialinę situaciją, bet dvasinę, vivargšų kentėjimus ir meldžiasi jų vidinę laikyseną. vardu (Mt 27, 35. 43. 46). dinę laikyseną. Senasis Testamentas parodo dvasinio vargingumo turtus, o Muitininkas iš Jėzaus palyginimo apie muitininką ir fariziejų.

Mozaika iš Šv. Apolinaro bažnyčios. Ravena, Italija, VI a.

Biblija pasilenkia prie vargšų kentėNaujasis pripažįsta vargdienius iš tikrųjų esančius privilegijuotais Dievo jimų, parodydama žmonijos kančios karalystės paveldėtojais. prasmę. Dvasinis vargingumas atneša Vargdienis yra Dievo draugas laimę ir paruošia žmogų priimti bei tarnas (Ps 86, 1). Viešpatyje jis Dievo dovaną su tvirtu tikėjimu ir su pasitikėjimu ieško apsaugos, Jo kantriu nuolankumu. Tikrasis matebijo ir ieško (Ps 34, 5–11). Hebrarialinis vargingumas yra geriausias jiška sąvoka ‘ānāv, šalia graikiškojo kelias į dvasinį vargingumą. Tačiau ptōchós – „globos reikalingas“, arba tokio vargingumo pradžia ir tikslas pénēs – „vargšas, esantis bėdoje“, taip yra mūsų susivienijimas su Viešpaties pat verčiama praús, kuris apibūdina Jėzaus Kristaus paslaptingu dosnumu: „tylų, švelnų žmogų“, kad ir kokios „būdamas turtingas, dėl jūsų tapo nelaimės jį ištiktų. Sąvoka ‘ānāv vargdieniu, kad jūs taptumėte turtinkartais verčiama būdvardžiu „nuogi per Jo neturtą“ (2 Kor 8, 9). lankus“ ir yra dažnai priartinama „teisumo“ (Sof 2, 3), „Dievo baimės“ Artuma 2015 m. vasaris

11

Didelės ir mažos kryžkelės

Perverta

širdis

Banga KULIKAUSKAITĖ Tai pokalbis su Dievu – vienas tų, kuris vyksta gilioje tyloje, Jo artumoje, ir skleidžiasi jau kelerius metus. Redaktoriaus paraginta paliudyti savo patirtį, ilgai mąsčiau: gal geriau „svarstyti savo širdyje“ ir leisti liudyti tik džiaugsmui?.. Nusprendžiau pasidalyti, netyčia nugirdusi vyskupo Kęstučio Kėvalo žodžius: „Kai pasakoju savo istoriją, duodu viltį, o gal net įkvėpimą kitam.“ Koks gyvas, veiksmingas yra Dievo Žodis, ir Jis „įsikūnijo“ mano gyvenime. Dievas panaudojo mano gyvenimo istoriją, kad malda taptų viena su mano kasdienybe. Jis supynė du siužeto siūlus, kad išaustų vieną tvirtą, nuostabų kilimą, parodytų, jog tai Jis nepaliaujamai, su meile kuria mano gyvenimą.

Pirmasis siūlas – tai išoriškai matomas mano gyvenimas: esu 44 metų moterų mylima gydytoja akušerėginekologė, viena užauginusi 20-metę dukrą ir 15-metį sūnų, prieš pustrečių metų susirgusi atkaklia vėžio forma, patyrusi šešias operacijas ir 20 chemoterapijos kursų.

Kitas siūlas – tai vidinis gyvenimas. Prieš dešimt metų atlikau šv. Ignaco rekolekcijas padieniui „Eik į savo kambarėlį“, likau Krikščioniškojo gyvenimo bendruomenėje. Prieš ketverius metus kunigas po atleidimo maldos paprašė Švč. Mergelę Mariją mane „išnešioti“ – kaip motina nešioja savo kūdikį, devynis mėnesius – naujam Dievo meilės, malonės ir artumo pilnam gyvenimui. Su giliausiu džiaugsmu atsidaviau Marijos globai.

* * * Šis pokalbis prasidėjo prieš trejus metus Kulautuvos rekolekcijų namuose, pirmosiose mano tylos rekolekcijose. Jau seniai puikiai žinojau, kas yra atstumta, nepriimta meilė... Mano širdis buvo skilusi pusiau ir kraujavo, bet troško mylėti ir mylėjo toliau.

Antrąją rekolekcijų dieną, kai teko nuolat likti akistatoje su savo sužeista širdim ir negalėjau pasislėpti nuovargyje, bėgime, veikloje, skausmas tapo nepakeliamas.

Nebegalėjau nei valgyti, nei miegoti.

Tuomet meldžiantis vyko keistų dalykų. Vis atsiversdavau šalia maldai skirtų Šventojo Rašto vietų Luko evangeliją: „Ir tavo pačios sielą pervers kalavijas, – kad būtų atskleistos daugelio širdžių mintys“ (Lk 2, 35). Kristaus Paaukojimas šventykloje – tai diena, kai Marija išgirdo šią pranašystę. Tuomet buvau jau penktą mėnesį nešiojama jos įsčiose... Kaip kūdikis po motinos širdimi jaučiau Marijos širdį ir staiga suvokiau, kad ji yra perverta! Perverta taip, kaip ir manoji. Tiesiog fiziškai jaučiau Marijos kalaviją, įeinantį jai per dešinį petį ir kertantį širdį pusiau.

12

Artuma 2015 m. vasaris

Kodėl, Viešpatie, Tau reikia pervertų širdžių? Juk Tu – širdžių tyrėjas, Tu jas sukūrei ir matai kiekvieną ašarą. Kam Tau reikia pervertos Marijos širdies, „kad būtų atskleistos daugelio širdžių mintys“? Nėra atsakymo. Yra tik Malonė – juk pirmąjį stebuklą Kanos vestuvėse Jėzus atliko Marijos užtarimu. Abraomas taip pat derėjosi ir išprašė pasigailėjimo „dėl dešimties teisiųjų“... „Bet kaip Tu ištveri tą skausmą, kaip man pajėgti su juo gyventi?“ – žvelgdama į nuostabią Madonos su Kūdikiu ikoną pamačiau, jog Kūdikėlio Jėzaus galvelė glaudžiasi prie dešinio Marijos peties, ten, kur jutau įeinant kalaviją. Štai kaip. Ji viską, dėl ko skauda širdį, atiduoda spręsti Sūnui!

Kontempliuodama Jėzaus gimimą, žvelgiau į dieviškajį Kūdikį. Staiga Jis man ant rankų nusišypsojo ir paglostė man širdį ties „kalaviju“! Tik Dievas be žodžių mato, kur mums skauda, ir ateina padėti, gydyti. Taip supratau kvietimą atiduoti, paaukoti savo skausmą Jėzui. Kiek daug manyje ir aplink mane nepaaukoto ir neįprasminto skausmo!

* * * Mano pačios skausmas buvo susijęs su žmogumi, kuris prieš 25 metus patyrė karo arabų pasaulyje realybę. Tai suvienijo mano skausmą su pasaulio skauduliais, mano kalaviją su Marijos kalaviju. Galėjau su ašaromis melstis už taiką Sirijoje, Šventojoje Žemėje, už musulmonus ir kitus taip, kaip už save ir savo vaikus su psalmininku: „Iš nevilties gelmių šaukiuosi tavęs, Viešpatie!“ (Ps 130, 1).

Gimdyvių skausmą nusprendžiau aukoti už sielas tų, kurie nužudo, net jei tai „tik embrionas“. Sutikau gyventi su kalavijo atverta širdimi, kad Dievas galėtų pasibelsti į uždaras, neieškančias Jo pagalbos širdis. Pasak jėzuito Silvano Fausti, „Marija yra kiekvieno tikinčiojo ir visos Bažnyčios simbolis. Kas jai nutiko, turi nutikti kiekvienam iš mūsų“. Mes visi vienaip ar kitaip „nešiojame“ tą kalaviją...

Grupelės palydėtoja klausė, ar tikrai reikia taip gilintis į blogį, ieškoti jo apraiškų, kai jis ir taip veržiasi į mus iš visų pusių. Atsakymą radau Henrio Nouweno knygoje „Siekimas. Dvasinio gyvenimo tobulumo link“: „Neseniai vienas kunigas man pasakojo nutraukęs „The

Didelės ir mažos kryžkelės

New York Times“ laikraščio prenumeratą, nes jautė, jog nesibaigiantys pasakojimai apie karą, nusikaltimus, šio pasaulio galiūnų žaidimus ir politines manipuliacijas tik kelia sumaištį jo protui ir širdžiai, trukdo jam medituoti ir melstis. <...> Ta č i a u t i k ra s dvasinis gyvenimas visai kitoks: jis padaro mus tokius budrius ir informuotus apie aplinkinį pasaulį, kad viskas, kas yra ir vyksta, tampa mūsų kontempliacijos ir meditacijos dalimi, kviečia mus laisvai ir be baimės į tai reaguoti.“ Žinoma, suSopulingosios Dievo Motinos paveikslo fragmentas. trikau, kai per Kauno arkikatedra, XVI–XVII a. rekolekcijas, ieškant Žodžio, kurį Dievas taria būtent man, širdyje suskambo „kalavijas“... Smarkiai derėjausi: „Viešpatie, Tu gi matai, kokia aš silpna, nepakelianti konfliktų, be valios, aš nenoriu kovoti, aš noriu mylėti!“ Tik vėliau, beveik po dvejų metų, kai su meile iškentėjau sunkios ligos skausmą, kančią ir merdėjimą, supratau, kad Marijos kalavijas – tai mylintis žvilgsnis į kenčiantį Jėzų, tai romumas ir nuolankumas kančioje, tai beprotiškas pasitikėjimas besąlygiška Dievo meile kiekvienam, tai užtarimo malda... Tai Dievo Veido šviesa. Psalmėje sakoma: „Juk ne savo kalaviju jie paėmė kraštą, ne jų ranka davė jiems pergalę, bet tavoji dešinė – tavo petys ir Artumas, nes tu juos mylėjai“ (Ps 44, 4). Dar nesu gerai įvaldžiusi to kalavijo, bet po truputį mokausi...

Po tų rekolekcijų nebebijojau ir nebevengiau žiūrėti žinių, dokumentinių filmų apie Iraką, Čečėniją; stengiausi žinoti viską, kas siaubingo vyksta pasaulyje, ir... nešti tai Jėzui maldoje. Kasdien 15 val., kad ir kur būdavau – parduotuvėje, su paciente, nors kelias sekundes pasinerdavau į Nukryžiavimo kontempliaciją: „O Kraujau ir Vandenie, kurs ištryškai iš Jėzaus širdies kaip gailestingumo mums šaltinis, pasitikiu tavimi.“ Ir tai buvo mano stiprybė, atrama, paguoda, džiaugsmas ir laimė netgi sergant vėžiu! Bet Jėzus norėjo dar daugiau – leido man paliesti Jo Veidą. Nesupratau, kaip tai vyko, ir man nesvarbu – buvau Danguj! O Dangus – tai būti mylimam Dievo, būti Jo žvilgsnio surastam minioje, pažintam iki bet kurios negalios ir paliestam, paimtam už rankos, pakeltam iš mirties ir pamaitintam. Šlovė Amžinajai ir Ištikimajai Viešpaties Meilei!

* * * Kai vėžys atsinaujino antrąkart, Marijos kalavijas mano širdyje tapo labai realus, netgi materialus. Chemoterapijai gydytojai pasiūlė įvesti nuolatinį poodinį kateterį į poraktikaulinę veną. Suklusau, kai gydytojas pasirinko dešinę pusę... bet neįtariau, kad kateteris pasieks ir mano širdį. Būtent taip, nuo peties iki širdies, jis yra ir bus mano krūtinėje visą gyvenimą. Dar linksmiau pasidarė, kai vaistai buvo leidžiami dvi paras per infuzinę pompą.

Pripildyta vaistų, ji atrodė tarsi plastikinė granata. Apkarstyta „laideliais“ ir su „granata“ kišenėje, tapau panaši į teroristus savižudžius, už kuriuos meldžiausi!

2012 m. sausio 1-ąją gimiau naujam gyvenimui tardama: „Marija, į tavo rankas atiduodu savo širdį – mokyk mane būti beturte dvasioje!“ Po metų adoruodama supratau, kad Dievas iš manęs prašo neturto dvasios pažado. „Viešpatie, nesuprantu, kas tai yra, bet duosiu Tau viską, ko panorėsi.“ Žinau tik tiek, kad mano širdyje neturi būti nieko, tik Dievas ar tai, ką Jis ten norės pasidėti, pasaugoti.

Man ten nieko nebepriklauso. Kitą dieTikras dvasios beturtis ną, kai paklausiau, jaučiasi labai turtingas. kas yra dvasios neturtas, Jėzus atsakė Jis pilnas Dievo dovanų, šypsena: „Tikras nenes su nuostaba turtėlis ir nesuvokia savo neturtingumo.“ ir dėkingumu priima visa Iš tiesų, neturtingas kaip Jo dovaną. žmogus jaučia stygių, jam kažko trūksta ir jis to prašo Dievą. O tikras dvasios beturtis jaučiasi labai turtingas: „Mane Viešpats gano, man nieko nestinga“ (plg. Ps 23). Jis pilnas Dievo dovanų, nes su nuostaba ir dėkingumu priima visa kaip Jo dovaną. Jis neturi nieko savo – nei proto, nei gabumų, nei išminties – viskas Dievo.

Jis nieko Dievo neprašo, tik Jo paties, Jo meilės ir malonės.

Dievo paradoksai nuostabūs: kai liga įmetė mane į radikalų neturtą ir aš su džiaugsmu tai priėmiau, Dievo žmonės padėjo man ne tik pragyventi, bet ir namuką aptvarkyti! Žinoma, išliejau jūrą atgailos ašarų, verkiau iš nuovargio ir bejėgiškumo, inkščiau iš skausmo („Labai esi lepi“ – sakė vienas chirurgas), buvau ant panikos slenksčio, nuo chemoterapijos prarasdavau bet kokius jausmus, troškau greičiau numirti, bijojau jos kaip pragaro drebėdama per naktį... Bet Marijos kalavijas tapo mano ramsčiu, Dievo artumo liudytoju ir viską įprasmino! Be jo nebūčiau nukeliavusi šitos kelionės. Nemėgstu girtis kentėjimais, bet kartu su apaštalu Pauliumi tikiu, kad mano kova yra ir už „visus, kurie nėra matę mano kūno veido, kad būtų paguostos visų širdys“ (Kol 2, 1–2).

Artuma 2015 m. vasaris

13

Didelės ir mažos kryžkelės

Viena diena kaime Antanas SAULAITIS SJ Šitaip atrodytų gan didelė mano draugo jėzuito Tomo parapija žvejų bažnytkaimyje, kurios sielovados laukas apima 120 kaimų ir kaimelių su koplyčiomis ar kita kunigo bent kartą per metus lankoma patalpa. Kas mėnesį klebonijos kieme susirenka bent po atstovą ateinančio mėnesio liturgijos aptarti, sielovadinių klausimų apsvarstyti.

Viena pora iš namų išėjo pusę trijų nakties, kad spėtų aštuntą ryto atsirasti. Kieme paruoštos trys ugniavietės su dideliais puodais. Visi dalyviai pripratę ko nors pietums atnešti ir puodan įdėti. Pirmajame būna visokių miltinių – bulvių, ryžių, makaronų, kukurūzų. Antrajame puode – žuvų, šviežios ir džiovintos mėsos, paukštienos, dešros. Trečioji ugnis kaitina daržovių rinkinį – kopūstus, žirnius, pupas, kitus lapus, ridikus, moliūgus. Niekas netikrina, kiek kas atnešė ir ko – visiškai bendruomeniškos suneštinės vaišės. Uoliosios prižiūrėtojos pasirūpina druska ir prieskoniais.

Susirinkime – nuo trylikametės, savo kaimelio liturgijos vadovės, iki visiško senelio, atsakingo už tolimų sodybų religinius reikalus. Vienodai pagarbiai, lygiomis dalyvauja vyrai ir moterys, jauni ir pagyvenusieji. Manytum, susirinko didelė giminė kokiame šeimynos suvažiavime – toks apčiuopiamas rūpestingo tikėjimo tarnystės ryšys.

Kitas kaimelis šeštadienį palmių šakomis perdengs mokyklos stogą. Mat nuo pirmųjų misionierių šioje daug indėniško paveldo turinčių gyventojų apylinkėje įprasta penkias dienas dirbti sau, savo darbą, sekmadienį švęsti, šeštadienį skirti kitiems ir bendriems reikalams. Kol vyrai taisys stogą, šeštadienį moterys šoks

Paulo Bobato nuotrauka

14

Artuma 2015 m. vasaris

į talką vargstantiems – sergančioms mamoms namus apvalys, kiemą ir daržą sutvarkys, išskalbs, mažylius išmaudys, paruoš ryžių bei pupų kelioms dienoms. Keli žvejai išplauks visą dieną žuvauti, laimikį atiduos žvejo našlei su šeima.

Kur nėra elektros, vanduo iš šulinių, net joks kelias kaimo nepasiekia, vaikams ir jų tėvams šį savaitgalį didžiausia pramoga – valtelių pavidalo sūpynės palydint muzikėlei. Nuotaika kaip turguje ar atlaiduose. Kol mažieji iki valios supasi, suaugusieji šnekučiuojasi, pasakoja, klausinėja, guodžiasi, patarinėja.

Per kaimo aikštelę už pirmų namelių – kapinaitės. Eilutėje tarp kapelių giedodami keliolika vaikų neša mažą melsvą karstelį be suaugusiųjų palydos. Iš tolo pro namų angą į procesiją žiūri mirusiojo motina. Žmogus klausi dešimt vaikų pagimdžiusios, penkis jų palaidojusios moters, kaip jos širdis atlaiko. Ramiai atsako: gi turinti penkis angeliukus Dievo akivaizdoje.

Pas vyro paliktą keturių berniukų motiną ant stalo ryžių, jautienos gabaliukų padaže, truputis daržovių, lėkštė ir svečiui. Šis suvokia, kad padėta visa, ką šeimynėlė šiandien valgys. Jautiesi kaip pas rūpestingą ir dosnųjį Dievą prie stalo. Kad liktų daugiau augantiesiems, savo lėkštėje stumdai ryžių samtelį, padažą pirmyn, atgal, aplink, vis atsigerdamas iš stiklinės vandens su citrina.

Prie gretimo plūkto molio namelio sėdinėja du paaugliai. Be jokio kurčiųjų kalbos mokslo draugas kažkaip moka išversti savo bičiulio mintį, perduoti klausimą ar pastabą.

Viduje žvejo žmona baltame kokoso piene kepa žuvį, būtinai kviesdama prisijungti prie šeimynos, kurios akyse bei judesiuose šiltas artumas, bendrystė, švelnus juokas.

Vargdieniai evangelizuoja dvasinguosius vargdienius.

Didelės ir mažos kryžkelės

Dievo

šiukšliavežio pašaukimo palaima Kas iš mūsų nėra svajojęs atlikti kokį žygdarbį, išgarsėti, tiesiog palikti pėdsaką istorijoje, kad žmonės geru žodžiu minėtų, o gyvenimo saulėlydyje galėtum sau sakyti: „Štai aš padariau įtaką pasauliui, padariau jį geresne vieta gyventi ateinančioms kartoms, aš įnešiau į jį gėrio ir grožio!“ Vytautė MACIUKAITĖ Kai tik tenka susipažinti su kokio nors žymaus žmogaus biografija, šios ar panašios mintys būna ypač ryškios. Ar šie žmonės tikrai kaip prometėjai atneša ugnį ir apdovanoja kitus žmones laime? Dažniausiai viskas baigiasi taip, kaip jie mažiausiai tikisi, – įtaka pasiekta, bet su ja – visa krūva neigiamų šalutinių poveikių!

Iškreiptas savivaizdis

nutinka, jei tikrai nerastume žmogaus, kuris netrokštų taikos, gėrio, meilės, tiesos ir grožio? Kodėl nuostabaus balso dainininkai baigia gyvenimą apduję nuo narkotikų, garsūs aktoriai nusižudo, turtuoliai prasigeria, nors turi visas sąlygas daryti gerą įtaką kitiems?

Priešnuodis prieš puikybę

Pasaulis stebi šias keistas ir, regis, nepaaiškinamas Pirmojo palaiminimo, kurį ištarė Jėzaus lūpos pa- tendencijas ir neranda atsakymo, kodėl taip yra. Jis ima moksle nuo kalno, adresatai – dvasios vargdieniai. Tad ką nors kaltinti, bandydamas išteisinti parpuolusįjį, nors kodėl pradėjau ne apie juos, o apie puikybę? Todėl, kad dažniausiai ne kiti kalti. Deja, pasaulyje atsakymo ir nepuikybė, pasipūtimas yra savo vargo suvokimo priešin- reikia ieškoti, nes jame jo nerasime. Atsakymą gali duoti gybė. Tad ne geri norai svarbiausia, ne jie lemia sėkmę tik krikščionybė.

Jei domėjotės Bažnyčios tėvų raštais, tikriausiai paar laimingą pabaigą, o tinkama laikysena. Juk ir Patarlių knygoje sakoma: „Puikybė apima prieš žūtį, įžūlumas stebėjote, jog tėvai tarpusavyje sutarė vienu klausimu. prieš nesėkmę“ (16, 18). Tai nesunku pailiustruoti pavyz- Jie buvo giliai įsitikinę ir savo gyvenimiškos patirties džiu iš Dale’o Carnegie bestselerio „Kaip įsigyti draugų dėka matė, kad bet koks gėris ir grožis, bet kokia tieir daryti įtaką kitiems“, kuris prasideda vyro, žudančio sa neegzistuoja pati savaime ir negali būti atskirta nuo policininkus, bet vis dėlto save laikančiu nusipelniusiu Dievo. Todėl ir joks žmogus nėra geras pats savaime: visuomenei, istorija. Šis žmogus savo veiksmus vertino „Niekas nėra geras, tik vienas Dievas“ (Mk 10, 18). Jis kaip žygdarbius, nors išties vykdė nusikaltimus. Savi- yra Gėrio šaltinis. Šios mintys buvo nesvetimos jau vaizdis ir tikrovė neretai prasilenkia vienas su kitu. O Platonui ir jo sekėjams neoplatonikams. Platonas savo veikale „Valstybė“ pateikia vaditokių pavyzdžių nemažai rastume, pasidairę aplink. namąjį olos palyginimą, kuriaTaip nutinka, kad blogį sklei- Kaip be šviesos nieko me išryškėja žmogaus regėjimo sąsaja su saulės šviesa – Gėrio džiantis žmogus save laiko angelu, negalime matyti, idėjos simboliu. Kaip be šviesos o tas, kuris gyvenime pasirinko klaitaip be Dievo nieko negalime matyti, taip be dingą kryptį, dainuoja, kad dėl nieko Dievo negalime būti geri. Plotigyvenime nesigaili. Ir nežiūrint to, jog negalime būti geri. priėjo visišką liepto galą! Kodėl taip nas kalbėjo apie tai, kad visa, kas Artuma 2015 m. vasaris

15

Didelės ir mažos kryžkelės

egzistuoja, yra emanavę iš Vienio, todėl visa yra pažymėta Jo savybėmis.

Mūsų dalyvavimas Dievo gyvenime Šv. Augustinas kalba apie gimtosios nuodėmės sužeistą žmogaus prigimtį, kuri trokšta gėrio, bet pati iš savęs jo pasiekti nepagali. Kas manosi galįs, tą yra apvaldžiusi puikybė. Todėl ne veltui šis Afrikos vyskupas taip aršiai polemizavo su pelagijonais, save laikiusiais nereikalingais Dievo malonės paramos gėrio siekimo kelyje. Ir ne vien Pelagijus buvo tokios nuomonės – polinkis taip galvoti slypi kiekvieno iš mūsų prigimtyje. Jis pasireiškia ne tik tarp ateistų, neigiančių Dievo buvimą, bet ir tarp labai religingų žmonių, netgi katalikų, kurie per tam tikrų išorinių pareigų atlikimą siekia Dievo palankumo, pamiršdami savo sielos durų raktus atiduoti Jam į rankas.

Romualdo Rakausko nuotraukos

Vien išvysti save tikroje šviesoje be jokių pagražinimų bus didžiulis žingsnis nuolankumo link. Šventieji, nuveikę didžių darbų ir leidę savo gyvenime veikti Dievo meilei, nelaikė savęs gerais žmonėmis.

Besityčiojantiems iš jų atsakydavo, jog yra kur kas blogesni, nei jų kaltintojai apskritai pajėgia įsivaizduoti. Norint tapti tikru dvasios vargdieniu, nepakanka nunarinti galvą ar save laikyti nieko nesugebančiu, kvailu ir pan. Reikia nusileisti į giliausią savo sielos kampelį, akis į akį susidurti su savąja tamsa. Tai padaryti yra įvairių būdų – per vienatvę, maldą, pasninką (kontempliatyvusis kelias) ar per gerus darbus vargšams (aktyvus kelias). Dažniausiai pasitaiko mišrusis kelias, kiekvienam pagal jo galimybes ir pašaukimą. Svajonėse bet kas iš mūsų gali pakęsti nepriteklius, dvasinę dykumą, šaltį, bet tikrovėje dauguma bėgame nuo panašių patirčių.

16

Artuma 2015 m. vasaris

Savęs paniekinimas Svarbu būti dvasios vargdieniu, o ne vien išoriškai beturčiu. Bet ar neturėtų išorė atspindėti vidaus? Galbūt ne visuomet, nes ir pats Jėzus kviečia mus gerus darbus ir maldą atlikti slaptoje. Kur kas svarbiau būti laisviems ir nepriklausomiems nuo materialinių gėrybių ir šio pasaulio nuomonių. Bet kadangi, kaip jau minėta, mūsų savivaizdis labai dažnai skiriasi nuo tikrovės, naudinga išmėginti savo priklausomumą nuo materialinių gėrybių. Pamėginkime parduoti ar padovanoti nepažįstamam vargšui brangiausią savo daiktą, kuris jam reikalingas, ir pamatysime, kaip toli siekia mūsų laisvė. Vien išvysti save tikroje šviesoje be jokių pagražinimų bus didžiulis žingsnis nuolankumo link.

Ne tik mūsų santykis su turtu ir išoriniu pasauliu padaro mus vargdieniais. Būti vargdieniu taip pat reiškia palenkti savo valią Dievui. Išpuikęs žmogus sako: „Tebūnie mano valia!“, o nuolankusis – „Teesie Tavo valia!“ Mes patys savo jėgomis dažniausiai siekiame tariamo gėrio taikydami prievartą sau arba kitiems žmonėms.

Dievas Jėzaus Kristaus asmenyje mums parodė kančios kelią, kuriuo eidami priimame gėrį, nors dažnai jo, būdami akli, gėriu nelaikome. Sunaikindami savo puikybę ir pasipūtimą atveriame kelią Dievo malonei veikti savo ir kitų gyvenime. Tam turime visas sąlygas. Priklausydami Katalikų Bažnyčiai, mokomės klusnumo jai ir atsisakome pataikauti savo įgeidžiams, siekti valdžios ir malonumų.

Tokiu būdu būtent tie, kurie, regis, buvę nepastebimiausi ir jokios įtakos niekam neturėję, tampa įtakingiausiais žmonėmis, patiria stipriausią laimės pojūtį.

Kartą teko girdėti pamokslą kunigo, kuris, rodydamas pirštu į gražų jaunuolį, kalbėjo: „Ar nori tapti Dievo šiukšliavežiu?“ Juk būti Dievo šiukšlininku yra didesnė garbė, aukštesnis pašaukimas nei karaliaus ar prezidento. Būti vargdieniu – tai suprasti, kad esame vienos žmonijos nariai, glaudžiai susiję vieni su kitais. Ne visiems būtina būti vargšais materialine prasme, nes turi būti ir duodančiųjų. Bet dvasine prasme visi esame pašaukti priimti šią būseną, nes visi priklausome nuo Dievo meilės. Tai yra meilės esmė – būti santykyje. Dievas neišgalvojo jo vien tik savo kūriniams. Jis pats gyvena šiuo principu. Kiekvienas asmuo Dievuje yra tas, kas yra, tik santykio dėka, priimdamas meilę iš kito asmens, nes jam jos reikia.

Didelės ir mažos kryžkelės

Dvasingųjų vargdienių beieškant Dr. Vincentas VOBOLEVIČIUS, Iustitia et pax komitetas Prisipažinsiu: ilgą laiką dvasingiesiems vargdieniams – kaip jie dažnai vadinami Lietuvoje – skirtas Kristaus palaiminimas man atrodė neįtikinamai. Skaitant Šventąjį Raštą nelieka abejonių: Atpirkėjas tikrai yra nuskriaustųjų draugas. Bet vis dėlto, kas tie vargdieniai?

Koks jų dvasingumas? Ir kodėl jie tokie mieli Dievui? o Šaltiniui, iš kurio atsigėrus daugiau nebetrokštama.

Toks požiūris į vargšus radikaliai skiriasi nuo dialektinio požiūrio, pagal kurį šviesus (ar bent šviesesnis) rytojus išauš tuomet, kai vargšai – darbininkai, moterys, homoseksualai – nuvers savo pavergėjus. Tai suponuoja, tarsi nūdienos nelaimėliai jau stovi ant aukštesnio „moralinės kokybės“ laiptelio; juos tereikia emancipuoti, įgalinti, įsąmoninti. Toks pažangos supratimas atrodo naiviai, nes remiasi klaidingu žmogaus antropologijos supratimu. Drakonų skerdikai, deja, patys priklauso slibinų rūšiai.

Be jokios abejonės, dažnai vargšus reikia pamaitinti ir aprengti; kartais juos reikia emancipuoti ir įgalinti; bet visada reikia su jais kalbėtis, su jais draugauti ir (rizikuoju nuskambėti pasaldintai) juos Kristinos Šmulkštytės nuotrauka

Viena vertus, viskas lyg ir aišku: vargdieniai yra mažiau supančioti turto; jie laisvi susitikti su Jėzumi, nes neturi ko prarasti. Turtingam jaunuoliui kvietimas parduoti visą savo turtą, o gautus pinigus išdalyti vargšams pasirodė per sunkus (Mt 19, 16–22). O visuomenės paribyje gyvenę žmonės su Atpirkėju bendrą kalbą rasdavo, atrodo, kur kas lengviau.

Kita vertus, gražūs pasakojimai apie Jėzaus draugystę su ano meto nelaimėliais man atrodo kažkokie pacukruoti.

Gal ne patys pasakojimai, bet jų interpretacijos. Antai aš nepažįstu nė vieno vargdienio, kurį jo žemiška dalia būtų paakinusi rimtai siekti dangiško lobio.

Neabejoju, kad tokie šventi vargdieniai egzistuoja, bet kartu esu tikras, kad kiekvienam iš jų tenka po šimtą tų, kuriuos sutraiškė kasdienių rūpesčių volas, įsiurbė priklausomybių pelkės ar suviliojo netikri pranašai. Taigi buvimas vargdieniu jokiu būdu dar nėra bilietas į išganymą.

Daugelyje enciklikų bei dogminėje konstitucijoje Lumen Gentium girdimas Bažnyčios kvietimas rūpintis vargšais (ypatingas vargšų pasirinkimas), mano galva, atliepia tą realybę, kad vargšai nestovi ant aukštesnio „moralinės kokybės“ laiptelio. Vis dėlto vargšai turi turto nesupančiotą laisvę, kurios stokojo turtingas jaunuolis evangelijose.

Ypatingas rūpinimasis vargšais, manau, reiškia katalikų pareigą siekti, kad vargdieniai neturto duotą laisvę panaudotų Jėzaus pasirinkimui. Ne alkoholiui, ne narkotikams, ne turtui, ne revoliucijai,

mylėti. Tik šitaip galime tikėtis juos užkrėsti Kristumi ir padėti išgyti iš dvasinių žaizdų. Bet kaip tai padaryti? Kaip kalbėti, kad vargdieniai mus išgirstų?

Kaip draugaujant būti draugais, o ne geradariais? Kaip mylėti vargdienius?

Atsakymas: nusižeminant. Šiais laikais apie nusižeminimą mažai kalbama. Jaunimo ausyse tas žodis, ko gero, skamba tarsi koks menamas inkvizicijos laikų aidas. Vis dėlto nusižeminti nereiškia žemintis. Nusižeminimas yra būdas matyti tikrovę, kokia ji yra – tikrovę, kurioje kiekvienas esame paliestas nuodėmės. Susidūręs su yda, nusižeminęs žmogus nepuola moralizuoti; susidūręs su kvailybe – nepuola mokyti. Užuot tai daręs, nusižeminęs žmogus ydoje ir kvailybėje pastebi kitą žmogų ir jaučia jam empatiją, nes pažįsta savo paties ydas ir kvailybes.

Toks žmogus, net pats nebūdamas vargšas, gali tyliai prieiti prie kenčiančio vargdienio ir ramiu buvimu (kartais, nors nebūtinai, ir kančios palengvinimu) parodyti jam Kristų. Toks žmogus, mano galva, turi vargdienio dvasią (taip, beje, turėtų būti teisingai verčiama „dvasingojo vargdienio“ sąvoka). Ir net jei tokio žmogaus gyvenimas ne visada būna lengvas, jis tikrai yra palaimintas.

Artuma 2015 m. vasaris

17

Didelės ir mažos kryžkelės

Ką turi ir ko neturi nuteistieji?

Milita ŽIČKUTĖ, Lietuvos Caritas viltį ir ją saugo savyje. Viliasi, kad nors dabar neturi, vėliau turės. Ši viltis yra galingas dalykas jo vargingoje, skaudžioje kasdienybėje.

Būdama visai arti šio nuteisto žmogaus vis bandau suvokti, kodėl jo gyvenimo kelias toks vingiuotas ir kodėl būtent jam viskas taip klostosi.

Atsakymus ne visada pavyksta rasti, suprantu, kad negalima pakeisti šio žmogaus praeities, tačiau dabartis ir ateitis vis dar gali būti kitokios. Šiam žmogui itin svarbu tikėjimas juo ir palaiminimas.

Tikėti nuteistu žmogumi nelengva, tačiau tai svarbu, nes padeda jam augti. Pati supratau, kad privalau kiekvieną nuteistą asmenį priimti individualiai, negalima vertinti pagal stereotipinę nuteistiesiems skiriamą etiketę ir pritaikyti vieno požiūrio visiems. Kiekvienas nuteistas žmogus kitoks, kaip ir bet kuris iš mūsų. Jis jaučia viską: ir pasmerkimą, ir kaltę, ir bėgančius pro šalį metus, ir ateinančius žmones. Jis mandagus. Kartais smalsus. Jis dėkoja, dažniausiai už tą valandą, per kurią galėjo vėl pasijusti tik žmogumi.

Šiandien mano žmogus, kurį sutinku – nuteistasis. Dažnai jis neturi nieko, visiškai nieko. Tik gyvenimo dovaną ir baimingą svajonę apie laisvę ir viltį.

Nuteistasis ir jo aplinka O kas jį supa? Šiandien jį supa smurtinė pataisos namų aplinka, kupina prievartos, savų taisyklių, savotiškų nurodymų ir kartais logiškai nesuvokiamų reikalavimų. Deja, nematau to „gero ir už dyką gyvenimo“, apie kurį dažnas kalba; nematau ten gėrio – ne tik dėl pilkos spygliuotos tvoros, bet ir gyvenimo pataisos namuose mentaliteto.

Aplink ir daug kitų nuteistųjų, kurie turi ne ką daugiau.

Kam labiau pasiseka, tas turi šiokį tokį ryšį su artimaisiais.

Už pataisos namų sienų vienų laukia galimybės, nauji atradimai, kitų – artimieji, trečių niekas nelaukia, bet visų jų laukia teisiantis visuomenės požiūris ir nuteistojo šleifas, kuris tikriausiai lydės ne vienus metus, o gal net visą gyvenimą.

Dažnai tenka išgirsti: kaip aš galiu jiems padėti, kai jie tiek blogo padarė? Kaip galiu eiti ir su jais kalbėtis?

Kaip galiu būti tikras, kad jie pasikeis? Esu Lietuvos Carito projekto „Nuteistųjų globa ir reintegracija“ koordinatorė. Nuteistų žmonių sutinku jau šiandien. Man tada taip pat kyla klausimas: nejau šis žmogus turi tiek daug, kad nereikia juo rūpintis? O gal mes turime teisę nuspręsti, kuo rūpintis, o kuo ne?

Taip, daug lengviau rūpintis savo artimaisiais ar mums mielais žmonėmis. Tačiau tikras nuteistųjų vargas, kuris pasireiškia ne tik materialių dalykų trūkumu, ragina eiti prie šių žmonių. Ir ne tik juos priimti, teikti socialinę pagalbą, bet ir kalbėti apie esamą situaciją. Reikia kalbėti apie nuteistuosius, nes jie yra mūsų visuomenės nariai: kaimynai, broliai, buvę bendradarbiai, klasės draugai ir t. t. Jie niekur nedingo, atlikę bausmę sugrįš, tik ar būsime pasiruošę juos vėl priimti?

Viltis, tikėjimas ir palaiminimas Žinoma, kiekvienas žmogus turi pasirinkimą. Stebint nuteistojo aplinką ir galimybes, dažnai tenka pasukti galvą, kokius pasirinkimus šis žmogus turi. Žinau viena, kad jis, turėdamas gyvenimo dovaną, ja naudojasi; jis nori gyventi, svajoja apie pokyčius ir kitokį gyvenimą, kurį galbūt kada nors susikurs. Svajoja apie tai, kad jis daugiau nesuklys, nedarys nusikaltimų ir gyvens ramų gyvenimą, kaip ir daugelis kitų žmonių. Jis turi stiprią 18

Artuma 2015 m. vasaris

Šarūno Mažeikos nuotrauka

Tikėdami šiuo žmogumi galime jį laiminti, t. y. palydėti geru paskatinančiu žodžiu, palaikyti, tinkama linkme nukreipti. Ir, esu įsitikinusi, laimindamas pasieki gerokai daugiau, nei atskirdamas ar pasmerkdamas.

Tereikia pradėti nuo individualaus žmogaus, kuris grįžta: kaimyno, giminaičio, draugo ar pažįstamo.

Mano šiandienos žmogus – nuteistasis, kurį aš sutinku ir juo tikiu: gyvenimo kovoje jis dar gali pakilti.

Didelės ir mažos kryžkelės

Nuo gatvių

iki stadionų

Jau kelis dešimtmečius Michaelas Patrickas (Paddy) Kelly (Maiklas Patrikas (Padi) Keli) drebina sceną ir stebina publiką išskirtiniu balsu, muzikiniu talentu ir unikalia charizma. Atlikėjas pardavė daugiau nei 20 mln. albumų, gavo 48 auksinius ir platininius diskus, jo pasirodymai surenka pilnus futbolo stadionus. Paddy sulaukė pasaulinės sėkmės su legendine grupe „Kelly Family“.

Klajūnų šeima „Kelly Family“ istorija – turbūt viena neįprasčiausių grupių istorijų, joje gražiai atsiskleidžia įvairiapusis gyvenimas ir Dievo palaiminimas – nuo namelio ant ratų iki pilies, nuo gatvių iki stadionų, nuo vargšo iki milijonieriaus.

XIX a. viduryje Airijoje kilus badui, daug žmonių emigravo į Ameriką, tarp jų ir Paddy prosenelis. Ten gimė kelios Kelly šeimos kartos. JAV jie gyveno įprastinį šiuolaikinį gyvenimą su televizoriumi bei dviem automobiliais, tačiau šeimos tėvas norėjo, kad vaikai užaugtų saugioje aplinkoje, kurios JAV nesurado.

Tuomet nusprendė su šeima persikelti į Ispaniją. Gyveno be elektros, automobilio, bet buvo laimingi. Vaikai nelankė mokyklos, juos mokė tėvai, o kartą per metus jie laikydavo tarptautinės mokyklos egzaminą. Vyresnieji vaikai pradėjo dainuoti šeimai bei draugams. 1973– 1974 m. ėmė muzikuoti visa šeima.

1976 m. jie dviem autobusais išsirengė į kelionę po Italiją. Ten jų autobusą apvogė ir jie liko be pinigų. Kelly šeima buvo aktyvūs žmonės, tad pradėjo groti gatvėje. Tai buvo jų klajonių po Europą pradžia. Šeima apsigyveno Airijoje vagonėlyje, o po metų iškeliavę į Angliją įsigijo savo garsųjį dviaukštį autobusą. Šeimos mama mirė sulaukusi vos 36 metų, paskutiniai jos žodžiai buvo: „Nenustokite dainuoti.“ 1986 m.

Kelly šeima paliko Europą ir išsiruošė į turą JAV, kur aplankė 20 valstijų; po poros metų grįžę į Europą, Vokietijoje, surengė keletą koncertų, salės buvo sausakimšos.

1995 m. „Kelly Family“ pradėjo pelnyti aukščiausius apdovanojimus. Vėliau dauguma „Kelly Family“ narių iš dvylikos asmenų šeimos pasirinko solines karjeras; dalis jų 2006 m. pradėjo koncertuoti Vokietijos bažnyčiose.

Michaelas Patrickas Kelly Būdamas vos dvidešimties Paddy Kelly turėjo viską, apie ką jo bendraamžiai galėjo tik pasvajoti, tačiau, kaip vėliau prisipažino, nesijautė laimingas. Jį ištiko krizė, nes, pasak paties atlikėjo, niekas negalėjo užpildyti tuštumos jo širdyje ir išvaikyti tamsių minčių. Sėkmės viršūnėje vaikinas palūžo: šlovės našta, išsiskyrimas su mylima mergina ir sveikatos problemos pastūmėjo į gilią depresiją.

Vieną naktį liūdesys pasiekė apogėjų, ir Paddy panoro pasitraukti iš gyvenimo. Išlipo pro aukšto pastato langą ir buvo pasiryžęs nušokti. Tik mirties akivaizdoje gyvenimas pasidarė prasmingas. Jis išgirdo savyje vidinį balsą, liepiantį jam laikytis ir nešokti. Norėdamas pažinti šią galingą jėgą, sustabdžiusią nuo savižudybės, pradėjo ieškoti Dievo. „Pradžioje (1999 m.) pradėjau klausinėti: kam aš čia esu, ką darau. Kur visa tai nuves? Ar tai tikroji gyvenimo prasmė? Jei yra Dievas, kaip Jis atrodo?

Ar galiu su Juo kalbėtis? Mes buvome katalikai, tačiau nepraktikuojantys, – sekmadieniais nesilankėme bažnyčioje.

Kartą pamačiau dokumentinį filmą apie Lurdą, kur kiekvienais metais apsilanko penki milijonai žmonių. Pamaniau – tai ne šiaip sau; tiek daug jaunimo ten vyksta... Mane ten traukė tarsi magnetas. Po

dviejų dienų pats apsilankiau Lurde ir praleidau beveik savaitę. Ten būdamas suvokiau, kad Dievas iš tiesų egzistuoja ir kad su Juo galima asmeniškai bendrauti. Pripažinimas, kad Dievas yra, suteikė mano gyvenimui šviesos...“ – pasakoja Paddy.

Jis atidarė Dievui duris, kurių raktą rado Lurde Mergelės ištartuose žodžiuose: „Melskitės, melskitės, melskitės, kad laikai pasikeistų į gera, nagi, melskitės, melskitės, ir Viešpats jums parodys kelią...“ Iš čia gimė jo garsioji daina „Pray pray pray“. Kitoje jis teigia: „Aš nesu religijos ekspertas, tačiau nereikia juo būti, kad suprastum, jog Dievas – ne iliuzija. Tikėjimas be liudijimo yra miręs...“ Naujojoje Paddy kūryboje atsiskleidžia galybė stilių – folk muzika, popsas, rokas, regis, džiazas, grigališkasis giedojimas, ir visa tai jis išreiškia įspūdingu keturias oktavas apimančiu balsu. Paddy susirūpinimas pasaulio gyventojų skurdu ir socialine neteisybe dažnai įkvepia jo dainas ir projektus skurstantiems. „Gerai prisimenu Lietuvą, todėl labai džiaugiuosi, kad vėl galiu ten vykti.

Esu tikras, kad bus labai smagu“, – džiaugėsi būsimu koncertu Paddy.

Nepraleisk išskirtinės galimybės vasario 14-ąją, Šv. Valentino dieną, Kauno „Žalgirio“ arenoje susitikti ir švęsti drauge su šiuo atlikėju, kuris suburia minias žiūrovių ir padrąsina susitikti Kristų savo gyvenime.

Parengė Vaida SPANGELEVIČIŪTĖKNEIŽIENĖ Artuma 2015 m. vasaris

19

Didelės ir mažos kryžkelės

Palaiminimai vaikams

Pono vaiduoklio paslaptis – Vajei, vajei, – tepasakė UrKelyje į mokyklą vaikai praeidavo apleistė ir vaikai puolė į gatvę, nes tą gyvenamąjį namą. Kartais jo lange šmėkšatsidarė namo durys ir jose telėdavo blyškus senio veidas. Todėl Urtė šį namą pasirodęs labai liesas, nupraminė Pono vaiduoklio namu. Inesai mama aiškino, spurusiu švarjog tame name gyvena vargdieniai. ku senis pagraInesa, Joris ir Urtė bei jų draugai lanko vaikų sino vaikams, o adoraciją. Kartais vienas iš draugų būna Engal ir savo sesei tas. Kai baigiasi diena ar žaidimai, jis tamšluotkočiu. pa paprasta, nuskaityta Naujojo Testamento – Tai štai koknygele. Vieną ketvirtadienį prie bažnyčios kie tie vargdiedurų vaikai aptiko nepaprastai storą šunį, jam niai, – susimąstė Inesa, ant kaklo vietoj pavadėsėdėdama pas Entą svečiuose – lio buvo užrištas raudonas šalikas. tiksliau, savo namuose, bet Ento kišenėje.

Pasirodo, jo šeimininkė buvo vi– Vargdieniai myli Jėzų ir šuniukus, – tarė Urtė. duje ir meldėsi sulinkusi priešais – Ji elgetauja, bet įmetė pinigėlį į vargšų aukų dėžuŠvenčiausiąjį Sakramentą. Tai buvo varguolė Antosėlė. Kai vaikai tę, – garsiai mąstė Joris. – Dosni.

– Bet jos brolis visai kitoks. Jie abu vargdieniai, bet pravėrė duris, šuo spruko į vidų.

Joris bandė jį pagauti, bet sto- tokie skirtingi! – stebėjosi Inesa. – Entai, o tu sakei, kad rulis, uostydamas grindis, nuo- palaiminti vargdieniai!!! Juk palaimintas, sakei, reiškia lat keitė kryptį, kol savo juodą ne tik laimingas, bet ir geras.

– Taip, Inesa, – tarė Entas, – vargdienių būna ir tonosį įbedė į šeimininkę. Baigusi maldą ir įmetusi pini- kių, kuriuos Dievas trokšta palaiminti, bet kol kas negali.

Tada Entas atnešė kvapnios arbatos ir keksiukų. Ant gėlį į aukų dėžutę, Antosėlė sunkiai pakėlė savo vieno jų kūpsojo šokoladinis kupranugaris, ant kito smygsojo skaidraus cukraus adata, o kiti žvilgėjo spalvotais cudidžiulį krepšį.

– Gal galime pa- kriniais brangakmeniais ir saldžiais debesėliais. Ant kienešti krepšį? – pasi- kvieno pyragėlio žirniukuose užrašyti žodžiai iš Naujojo Testamento. Atsiversk Lk 18, 25, perskaityk šiuos žodžius teiravo Inesa. (kad ir be dangiškų gardėsių) ir įrašyk trūkstamas raides.

– Čia visa mano manta, mat aš neturiu namų, tik priemenę, – atsiduso moteris.

Berniukai nešė kepšį, o mergaitės šnekučiavosi su Antosėle. Taip sužinojo, kad šuniuko vardas Šarikas ir kad jis serga cukralige, nes labai mėgsta saldainius.

Kai draugija priėjo Pono vaiduoklio namą, Antosėlė pareiškė, jog čia jos namai.

– Tai kodėl jūs gyvenate priemenėje? Ar dėl to, kad namą užėmęs vaiduoklis? – pasipylė klausimai.

– Ne, ten mano brolis. Kai tėvai mirė, mes, penki vaikai, Užrašė ses. Ona VITKAUSKAITĖ MVS, nupiešė Silvija KNEZEKYTĖ susipykome dėl šito namo, kam Sausio mėnesio atsakymai: palaiminti taikdariai; palaiminti romieji; palaiminti trokštantys jis turėtų atitekti. Man atiteko ir alkstantys teisumo; palaiminti liūdintys; palaiminti tyraširdžiai; palaiminti persekiojami dėl priemenė, – atsiduso Antosė. teisumo; palaiminti turintys vargdienio dvasią.

20

Artuma 2015 m. vasaris

Gedo Malinausko nuotrauka

Didelės ir mažos kryžkelės

Vaikai apie palaiminimus Miglutė, 8 metai

laimingesnis už alkaną ar sergantį žmogų, nes ir taip visko turi.

– Migle, ar žinai, kad Dievas sako, jog žmonės, turintys vargdienio dvasią, yra palaiminti; ir dar sako, kad jų yra dangaus karalystė? Kaip manai, apie ką čia kalbama?

– Manau, kad čia kalbama apie gerus žmones. Na, apie tuos, kurie labai jautrūs, kurie neskriaudžia kitų, ir apie tuos, kurie padeda vaikų namuose gyvenantiems vaikams arba seneliams, neturintiems vaikų ir namų. Dievas ypač myli silpnus ir mažus žmones, todėl labai juos globoja. Man atrodo, Jam nepatinka turtuoliai ir dar skūpūs žmonės. Todėl Jis ir laimina visus mažutėlius, sergančius ir visokius našlaičius. Jis jiems labai padeda, tik reikia, kad jie į Dievą tikėtų, melstųsi ir dar padėkotų Jam už tai, ką gauna.

– O kaip Jis jiems padeda?

– Paprastai. Kai žmogus neturi ko valgyti, tai Dievas padaro taip, kad kitas žmogus išverda sriubos ir atneša tam, kuris nieko neturi. Va taip ir palaimina tą, kuris alkanas. Nes kai jis pavalgo, tada pasidaro linksmesnis ir laimingesnis.

– O tam žmogui, kuris išvirė sriubą, Dievo palaimos nereikia?

– Reikia, bet mažiau nei tam žmogui, kuris neturi ko valgyti. Tas, kuris duoda, ir taip laimingas, na, bent jau

Simonas, 6 metai – Palaiminti žmonės – tai tie, kurie nuolat šypsosi. Mūsų kieme viena mergaitė visada šypsosi. Jos dar niekada nemačiau verkiančios arba susiraukusios.

Ir pikta ji niekada nebūna. Močiutė sako, kad ji kažkokia palaiminta, todėl ir šypsosi. Ji pykti, atrodo, visai nemoka.

– O kaip ji tapo tokia palaiminta ir visuomet besišypsanti?

– Nežinau, bet jai kažkaip pavyko.

Matyt, ji labai daug meldėsi, tai ją Dievas ir palaimino. Arba daug gerų darbų darė. Kartą mačiau, kaip ji kieme katiną maitino. Atnešė jam pieno, dešros. Katinas paėdė ir nubėgo, o ta mergaitė pradėjo dar labiau šypsotis ir nuėjo namo.

Kartais palaiminta būna ir mano močiutė. Kartą ji ėjo per kiemą, paslydo ir vos nepargriuvo. Tada parėjo namo ir sakė, kad ji palaiminta, kad ją saugo Dievas, nes galėjo parvirsti ir susižaloti galvą arba koją nusilaužti. Bet viskas baigėsi gerai, todėl tą kartą ji sakė, kad yra palaiminta.

Dovydas, 5 metai

– Ir kaip tau tas palaiminimas padeda gyventi?

– Man labai patinka. Taigi visai nebaisu. Kunigas uždeda ranką ant galvos arba paglosto, ir viskas. Močiutė sakė, kad kunigo toks darbas: laiminti vaikus, laidoti senelius ir dar ženyti jaunuosius.

Dar jis turi šv. Mišias aukoti. Po Mišių jis palaimina visus žmones ir tada visi būna palaiminti.

– Tai visi, kas dalyvauja šv. Mišiose, tavo manymu, yra palaiminti?

– Taip, visi. Nes kai juos palaimina, tai jie net persižegnoja ir paskui visą dieną būna palaiminti.

– O ką tie palaiminti žmonės daro, kuo jie skiriasi nuo tų, kurie palaiminimo negavo?

– Jie stengiasi gyventi ir nenusidėti Dievui, o kai būni palaimintas, tai geriau sekasi nenusidėti.

Vaikus kalbino Aldona ATKOČIŪNAITĖ

– Aš tai daug kartų palaimintas, nes kai močiutė eina Komunijos per Mišias, kunigas visada mane palaimina.

Javier Vidal-Quadras. VISADA TAVE MYLĖSIU Iš ispanų kalbos vertė Marija Bogušytė Autorius šiltai ir jautriai kalba apie meilę ir tikrąją jos vertę. Jis aptaria įvairius meilės etapus, dalija savo patirtimi pagrįstus patarimus, kaip nuoširdžiai ir brandžiai mylėti, kaip nepavargti gyvenant šeimoje ir neleisti kasdienybei sunaikinti meilės tam, kuriam Dievo akivaizdoje pažadėjai mylėti visą gyvenimą.

KATALIKŲ PASAULIO LEIDINIAI

Pylimo 27/14, Vilnius 01309, tel. (8 5) 212 24 22, faks. (8 5) 262 64 62, www.katalikuleidiniai.lt

Artuma 2015 m. vasaris

21

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Ar galima pasveikti?

Homoseksualumas: nuodėmė, liga ar natūrali savybė (XI)

Silvijos Knezekytės iliustracija

Gintautas VAITOŠKA Trumpai sakant – taip. Jei svarbiausia potraukio tai pačiai gimčiai priežastis yra savęs kaip vyro nepriėmimas, tai išgydžius šį kankinantį jausmą pasikeičia ir potraukio kryptis. Moterų homoseksualumui toks išgijimo mechanizmas galioja tik kai kada, tačiau apie tai pakalbėsime atskirai. Dabar pasižiūrėkime į sveikimo proceso niuansus.

Vyriškojo ar moteriškojo aš atgavimas

22

Kaip matėme anksčiau, berniuko vyriškumui išsiskleisti neleidžia keletas veiksnių: menkas ryšys su piktu arba pasyviu tėvu, per daug artimas ryšys su mama, šio iš šeimos kylančio nepasitikėjimo savimi nulemta prasta savijauta tarp kiemo ir klasės berniukų. Nepasitikintis savo vyriškumu berniukas dažniausiai būna linkęs labiau žaisti su mergaitėmis, o jei sportuoja, jam geriau sekasi tos sporto šakos, kai nereikia žaisti komandoje. Be to, primintina, kad, įvairių tyrimų duomenimis, apie 40 procentų vystymosi homoseksualia kryptimi atvejų berniukas patiria kokio nors suaugusiojo (dažniausiai giminaičio), vyresniojo brolio ar draugo seksualinį išnaudojimą. Šiuo metu populiari atkuriamoji terapija (Reparative therapy), išvystyta amerikiečių psichoterapeutų Elisabeth Moberly ir Josepho Nicolosi, pabrėžia vyro terapeuto pagalbos vyrams ir moters – moterims svarbą. Nors šis principas ne visais atvejais absoliučiai svarbus (2014/09 „Artumoje“ minėjome Annos Freud patirtį), sužeistos gimtinės tapatybės vyras gydymo procese gali tapatintis su terapeuto vyriškumu (moteris – su terapeutės moteriškumu) ir taip greičiau įgyti gimtinės tapatybės tvirtumą. Kitaip sakant, „skolintis“ terapeuto ar terapeutės pasitikėjimą savimi kaip vyru ar moterimi tol, kol toks pasitikėjimas tampa savo paties ar pačios asmenybės dalimi. Išrasti vyriškumo ar moteriškumo nereikia, tereikia jį atrasti. Atrasti ir išvystyti tai, kas buvo pamesta ar „užkasta“, ar neatskleista dėl psichologinio kentėjimo vaikystėje.

pasikeitė tada, kai jie suprato, kad iš tikrųjų ilgisi ne seksualinių patyrimų su kitais vyrais, o nepatirtos tėvo meilės. Radikaliai kalbant, juk būtent tai ir yra giliausia homoseksualaus potraukio formavimosi priežastis.

Tad gal taip paprasta išgydyti gimtinį tapatybės sužeistumą? Paaiškinai vyrui, kad jis tokiais santykiais vaikosi ne sekso, bet tėvo meilės, ir jį ims traukti merginos?

Gal taip ir būtų, jei homoseksualus potraukis būtų iš esmės dvasinė arba intelektualinė problema. Tačiau juk simpatijos ir potraukiai kyla iš emocinės, jausminės asmenybės dalies; kaip jau pats iš lotynų kalbos kilęs žodis sako, žmogus yra „sujudinamas“, tai yra labiau pasyvus, nei aktyvus veiksmo subjektas. Spontaniškai kylančioms emocijoms – bet kokioms, ne tik susijusioms su gimtiniu potraukiu – pasikeisti reikia laiko.

Annos Freud taikyta klasikinė psichoanalizė gali užtrukti nuo 100 iki 300 gydymo valandų (kitaip sakant, vizitų pas psichoanalitiką), o kartais ir dar ilgiau. Kad problemos esmės supratimas, vadinamoji įžvalga, yra svarbi sveikimo dalis – tiesa. Ji atspindi Freudo suformuluotą dėsnį, kad psichologinės problemos išgydomos iškeliant iš pasąmonės į sąmonę. Iš tiesų, ne vienas homoseksualų polinkį jaučiantis asmuo iš pradžių savo polinkio esmės – vyrui tai būtų vyriškos, tėvo meilės ilgesys – visai nesupranta arba suvokia jį tik labai menkai. Tačiau net kai šis suvokimas ima ryškėti, dar ilgai su terapeutu reikia gilinti suvoktą įžvalgą, suvokti jos naujus niuansus ir, pagaliau, vis labiau įtvirtinti ją savo elgesyje. Psichoanalitinė tradicija šį kruopštų procesą vadina įžvalgos perdirbimu (vok. durcharbeiten).

Išgydymo procesas

Terapijos trukmė

Anna Freud rašė (1949 ir 1952 m.), jog psichoanalizės metu keturių jos pacientų gimtinė orientacija

Ji priklauso nuo psichologinio kentėjimo gelmės.

Mažiau su psichologija susipažinusiems skaitytojams

Artuma 2015 m. vasaris

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

priminsime, jog psichologiniai sunkumai skirstomi į normalius ar įprastus – tuos, su kuriais žmogus susitvarko be intensyvesnės specialios pagalbos; neurotinio lygio – tuos, kurie jau rimčiau trikdo gyvenimą darbo, šeimos ir draugystės srityse; asmenybės sutrikimo lygio kentėjimas ima reikštis jau paauglystėje ir sutrikdo gyvenimą visose ką tik paminėtose srityse ilgam laikui (dažniausiai visam gyvenimui) ir psichotinio lygio kentėjimas, kai žmogaus realybės suvokimas yra taip sutrikęs, kad reiškiasi įvairiais kliedesiais (persekiojimo, didybės ir pan.), neretai haliucinacijomis; toks žmogus, ypač ligai pablogėjus, yra visiškai nedarbingas. Tai, žinoma, tik labai bendra visų psichinių kentėjimų schema, nepamininti šimtų jų niuansų.

Potraukio „inversija“ gali pasireikšti bet kuriuo, taip pat ir „normalaus“, kentėjimo lygmeniu. Išties, jei laikydamiesi politinio korektiškumo paties homoseksualaus potraukio nelaikytume sutrikimu (kaip jau kalbėjome, toks jo supratimas grindžiamas antropologija, vaisingumą laikančia atsitiktine, mažai ką gyvenime reiškiančia žmogaus dalimi), tarp potraukį tai pačiai gimčiai jaučiančių asmenų rastume ir tokių, kurie turi gana „normalaus“ lygio nevisavertiškumo jausmą. Nuo visų mūsų, „sveikųjų“, kompleksų homoseksualumas išsiskiria tik tuo, kad jo esmėje glūdintis nevisavertiškumo jausmas yra gimtinio pobūdžio. Tačiau dažniausiai homoseksualus polinkis būna susijęs su skausmingesniu gimtinės savigarbos trūkumu ir pasireiškia kartu su kitais neurotinio arba asmenybės sutrikimo lygio kentėjimais bei veiklos sutrikimais: aukštu nerimo lygiu, depresiškumu, polinkiu į priklausomybes etc. Tai atsispindi ir įvairiuose potraukį tai pačiai gimčiai jaučiančių asmenų psichinės sveikatos tyrimuose, apie kuriuos kalbėsime vėliau.

Tad gydymo trukmė ir priklauso nuo to, kaip giliai vyriška savigarba buvo sužeista homoseksualaus vyro vaikystėje. Kaip kalbėjome 2014/12 numeryje aptardami Tomo istoriją, „vyriškojo“ (post-gender) tipo homoseksualume, kai potraukio inversija nėra visiška ir vyrą iš dalies traukia moterys, vyriškosios tapatybės sužeistumas yra lengvesnis ir gydymas trunka trumpiau. Esant giliam nepasitikėjimui savo vyriškumu – o ypač tokiam, kuris formuojasi dar anksčiau nei gimtinė tapatybė – gydymas gali užtrukti keletą metų. Jei pamenate, anksčiau kalbėjome, jog svarbiausias gimtinės tapatybės formavimosi laikotarpis yra

antrųjų vaiko vystymosi metų antroji pusė; tačiau dar prieš tai, kol berniukas ima suvokti save kaip berniuką, o mergaitė – kaip mergaitę, vystosi pamatinis savęs suvokimas ir savigarbos jausmas, atspindintis dar gilesnį savęs priėmimo lygmenį – apskritai kaip asmens. Ši pamatinė savigarba formuojasi jau per pirmuosius 12 mėnesių ir, tarkime, „prieraišiosios tėvystės“ judėjimo atstovai Lietuvoje ir pasaulyje gerai žino žymaus anglų psichoanalitiko Johno Bowlby tyrimus, nurodančius, kad jau 12 mėnesių kūdikis jaučia saugų arba vienokio ar kitokio tipo nesaugų prieraišumą prie mamos. Nesaugus prieraišumas yra susijęs su neigiamu savęs ir kito asmens Išrasti vyriškumo vidiniu įsivaizdavimu, tiksliau – su to ar moteriškumo nereikia, vidinio savęs ir kito tereikia jį atrasti. asmens paveikslo pradiniais kontūrais.

Atrasti ir išvystyti tai, Šį pamatinį asmens kas buvo pamesta ar savigarbos lygį yra nagrinėję bemaž visi „užkasta“, ar neatskleista žymieji psichologai dėl psichologinio ir apibūdinę panakentėjimo vaikystėje. šiais terminais: Erikas Eriksonas teigiamą pirmųjų metų (t. y. 12 mėnesių) vystymosi rezultatą vadina „pamatiniu pasitikėjimu“ (basic trust), Karen Horney jo stoką įvardija kaip pamatinį nerimą (basic anxiety) ir pan.

Kalbant apie gydymo trukmę, kuo anksčiau vaiko savigarbos vystymasis patyrė sunkumų, tuo ilgesnio darbo reikia savigarbai atkurti (kartais netgi „sukurti“). Kadangi savigarbos sužeistumą galima laikyti pamatiniu visų psichinių kentėjimų pagrindu, tai, ką sakome apie homoseksualaus potraukio įveikimą, tinka ir bet kurioms kitoms problemoms išgydyti.

Kita vertus, kadangi žmogus turi ne tik emocijas, bet ir sielą, jam išgyti reikia daugiau nei tik psichoterapijos. Bet apie tai – kitąkart.

Alexandre Havard SUKURTI DIDELIEMS DALYKAMS: didžiadvasiškumo galia Iš anglų kalbos vertė Asta Leskauskaitė Naujausia Alexandre Havardo knyga tęsia Doroje lyderystėje pradėtą lyderystės ir dorybingumo temą. Šį kartą gilinamasi į didžiadvasiškumo ir nuolankumo dorybes, kurias autorius vadina lyderystės šerdimi. Aptariama šių dorybių svarba asmenybei, patariama, kaip jas ugdyti, pateikiami konkretūs klausimai, kuriais autorius siūlo kiekvienam vadovautis mintyse apžvelgiant prabėgusią dieną.

KATALIKŲ PASAULIO LEIDINIAI

Pylimo 27/14, Vilnius 01309, tel. (8 5) 212 24 22, faks. (8 5) 262 64 62, www.katalikuleidiniai.lt

Artuma 2015 m. vasaris

23

Veidu į vaiką

Kai mokytis trukdo jausmai Ugdymo menas įsiklausant į vaiką Paul LEMOINE didžiulei mamos nuostabai, puikiai perskaitė visą tekstą.

Net ir susirūpinusi mama pajėgia išlikti rami, kad įkvėptų savo vaikui pasitikėjimo, kad ištartų reikiamą pagyrimo žodį; daugiau nieko ir nereikia – vaikas pasijus pats galintis kažką padaryti, nelaukdamas pagalbos!

Ak, kaip dažnai nerimas tampa mokyklinių nesėkmių priežastimi ir kaip viską dar labiau apsunkina kai kurie tėvų ir mokytojų taikomi vaikų „skatinimo“ būdai!

Dėl jau aptartų mokymosi sunkumų ne vienas mano vaikas apie Velykas vis gaudavo tokią pastabą: „Nebus perkeltas į aukštesnę klasę, jei nepagerės mokymosi rezultatai.“ Ir, aišku, nuo tos datos rezultatai imdavo blogėti. Neįsivaizduoju, ar galėtų būti kitaip.

Žmoguje viskas yra susipynę, ir ypač vaikui viskas turi didžiulį emocinį krūvį. Taigi, jau ne kartą pabrėžiau, jog emocinės problemos būna anksčiau aptartų bėdų – disleksijos-disgrafijos, skaičiavimo sunkumų ir ypatingo judrumo – priežastis, pasekmė arba varginantis veiksnys, tad norint tuos sunkumus įveikti, būtina pradėti nuo emocinių dalykų. Čia paminėsiu tik keletą beveik grynai emocinės kilmės sunkumų.

Nerimas Ko gero, svarbiausias iš jų yra nerimas. Jis gali atsirasti dėl įvairiausių priežasčių: apleistumo jausmo (kai mama pavargusi arba tėvai pernelyg pasinėrę į profesinius reikalus), jausmo, kad esi nemylimas, kad esi tarsi nereikalingas šeimoje (dėl išsprūdusio netinkamo pavargusios ar susinervinusios mamos žodžio), nesutarimų šeimoje… Nerimas gali būti susijęs ir su mokykla: vaikas bijo bausmių, papeikimų, bijo ką nors netinkamai padaryti, bijo draugų pašaipų arba dėl per didelės savimeilės bijo netekti užimamos vietos.

Tokie vaikai nebepajėgia pasinaudoti turimomis žiniomis, intelekto pajėgumais. Pavyzdžiui, puikiai išmokęs eilėraštį vaikas nesugeba jo padeklamuoti. Neretai tai pasireiškia būtent per kontrolinius ar rašant rašinius: iš vakaro ima skaudėti galvą, pilvą, pykina, nesimiega, o rytojaus dieną apima panika ir nesėkmė tampa neišvengiama. Kartais nerimas būna susijęs tik su vienu konkrečiu mokomuoju dalyku, nes vaikas bijo to dalyko mokytojo.

Kaip vaikui padėti? Vengti bet kokio, net mažiausio barimo ir pesimistiškų vertinimų! Ir bet kokio nevykusio „skatinimo“. Tiesiog nuraminti, suteikti pasitikėjimo ir saugumo.

Kartą sutikau mokinuką, kuriam gerai sekėsi priešmokyklinio ugdymo grupėje, tačiau pirmoje klasėje jis jau visai nebemokėjo skaityti (nei mokykloje, nei namie), todėl turėjo grįžti į priešmokyklinio ugdymo grupę, o po poros savaičių jį atvedė pas mane. Leidęs jam suprasti, jog gali pasitikėti, paprašiau paskaityti (stengiausi nustatyti vaiką slegiantį sunkumą, viskas vyko mamos akivaizdoje, ir tai man atrodė visai naudinga). Vaikas žiūrėjo į pirmąją „r“ raidę ir atkakliai per daugelį kartų mėgino ją teisingai ištarti, su nerimu vis pažvelgdamas į mamą ir mane. Pakako, kad jam du kartus pasakiau: „taip, teisingai“, ir jis perskaitė pirmąjį skiemenį, po tvirtai pasakyto: „gerai“ – užbaigė žodį, o paskui, 24

Artuma 2015 m. vasaris

Nevisavertiškumas Panašų poveikį vaikui turi ir nerimą kelia nevisavertiškumo jausmas.

Kartais jis kyla dėl fizinės išvaizdos, dažniausiai – dėl žemo ūgio. Berniukai beveik visados dėl to išgyvena. Taip dažniausiai būna, kai berniuko brendimas dvejais trejais metais atsilieka nuo daugumos bendraamžių. Tuomet, kai bendraamžiai ūgteli 10–11 cm per metus, jo augimas kaip tik sulėtėja, atsiranda didžiulis atotrūkis, dėl kurio jis nuolatos nerimauja ir jaučiasi prastesnis. Dėl to prasideda ir sunkumai mokykloje. Vienintelė pagalba – vaiką nuraminti ir paaiškinti, jog toks jo ūgio atsilikimas yra tik laikinas.

Psichologinis nevisavertiškumas – dar viena dažna nesėkmių priežastis. Norint sėkmingai mokytis, reikia būti visiškai užtikrintam savimi, savo galimybėmis. Tačiau ir kelių nesėkmių pakanka, kad imtų trūkti pasitikėjimo ir... vytis kitos nesėkmės. Taip nesunkiai galima patekti į pražūtingą užburtą ratą. Kartais net nepatirdamas konkrečių nesėkmių vaikas supranta, jog jam sekasi prasčiau už kitus, ir ima save laikyti negabiu. Jeigu, nelaimei, kaip dažnai būna, norėdami jį motyvuoti suaugusieji pirštais bado į jo nesėkmes arba lygina su kitais, pasekmės būna pražūtingos. Toliau dar pakalbėsime, ką reiškia lyginti berniukus su mergaitėmis.

Dėmesio reikalavimas Patys mažiausieji neretai trokšta gauti visą mokytojo dėmesį, tai gali būti dėl emocinio apleistumo, bet daug

Veidu į vaiką

Prieštaravimo reakcija Gana dažnai pasitaiko prieštaravimo reakcija, kurią sukelia konfliktas su tėvais ar mokytojais (kai šie pernelyg daug iš vaiko reikalauja, kai mokytojas, nors ir be blogos valios, paskiria nepelnytą bausmę ar tiesiog kai neatsižvelgiama į dedamas pastangas). Ši prieštaravimo reakcija gali pasireikšti labai įvairiai: tikru priešinimusi, tiesiog atviru karu, su triukšmu, atsisakymu mokytis ir gyrimusi savo rezultatais; arba tyliu pasipriešinimu, kai tiesiog liaujamasi mokytis, rezultatai menki, todėl tikroji priežastis iš pirmo žvilgsnio neaiški, dažniausiai siejama su nerūpestingumu arba negabumu.

Be to, tuomet, kai vaikas patiria pažeminimų, ypač pakartotinių, sunku suprasti, ar tai iš tiesų būna sąmoningas priešinimasis, ar nelabai, ar tiesiog visiškas savęs nuslopinimas ir nepasitikėjimas savimi.

Visais atvejais pasekmės vienodos, kaip ir jų įveikimo būdai. Reikia tiesiog pasistengti suprasti vaiką, ištaisyti padarytas vertinimo klaidas, sušvelninti pernelyg griežtą auklėjimą, elgtis taip, kad vaikas suvoktų, jog niekas nelaiko jo žemesniu ar tokiu, kuris nuolat klysta ar tingi. Štai du pavyzdžiai.

Kartą mane kaip gydytoją išsikvietė vieno iš mano vaikų mokytojas. Po konsultacijos jis mane perspėjo, kad mano sūnus, kuris paprastai būna tarp pirmūnų, jau dvi savaites klasėje nieko nedaro. Žinojau sūnaus temperamentą ir pomėgį priešintis kiekvienai mažiausiai neteisybei, todėl pasakiau apie tai mokytojui, iliustruodamas keliais šeimos ir mokyklos gyvenimo pavyzdžiais.

Tuomet jis man pasakė: „Dabar žinau, kas atsitiko: prieš dvi savaites aš jį neteisingai nubaudžiau, bet per vėlai tai supratau.“ Mokytojas manė, kad vaikas tai pamiršo. Vakare mano vaikinukas, būdamas visai gerai nusiteikęs, parodė savo pažymių knygelę, pilną prastų įvertinimų, bet aš savo nuotaikos neparodžiau. Mokytojas buvo geras ugdytojas ir greitai padarė išvadą, tad dar po dviejų savaičių sūnus labai džiaugsmingai pasakė mamai: „Man atrodo, jog esu pirmas arba antras klasėje.“ Vakare tai pasitvirtino.

Kitas mano sūnus, irgi gana jautraus būdo, iki trečios klasės buvo geras mokinys. Atrodė, kad ir ketvirtą klasę jis pradeda panašiai, kol kartą grįžo su pastaba sąsiuvinyje; sąsiuvinis buvo tvarkingas, taip pat ir paskutinis

jo puslapis, tik ant paskutinių žodžių matėsi sugertuko pėdsakų (tais laikais dar buvo rašoma rašalu). Taigi, tą puslapį mokytojas išplėšė ir už bausmę liepė perrašyti; matėsi, kad bausmė buvo atlikta įpykusio vaiko ranka ir daug netvarkingiau nei pirmą kartą. Žinodamas, kad šis sūnus yra daug mažesnis priešgyna, bet daug nerimastingesnis, sunerimau ir pats. Ilgai nelaukęs, nes mačiau, kad pažymiai ir stropumas mažėja, nuėjau pasikalbėti su mokytoju, kuris man atrodė esąs tikrai puikus pedagogas, gerai pažįstantis savo mokinius, net naudojantis nesudėtingus psichologijos testus, – jie ir man buvo įdomūs. Mokytojas nenorėjo tikėti tuo, ką sakau, manydamas, jog kaltas tik vaiko užsispyrimas (iš dalies tai buvo tiesa, bet, mano nuomone, dar stipresnį poveikį turėjo vaiką slopinęs nerimas). Pažymiai

Vido Venslovaičio nuotrauka

dažniau – dėl per didelės globos namuose. Tokie vaikai dar prieš pradėdami lankyti mokyklą sugebėdavo išsireikalauti iš mamos visą dėmesį, o ši, deja, paklusdavo – ir aprengdavo, ir pamaitindavo, ir bet kokiam kaprizui nusileisdavo… Akivaizdu, kad toks vaikas, išėjęs į mokyklą, taip pat elgsis ir su mokytoja – nenorės nieko daryti, jei mokytojos nebus šalia, o vakare ta pati istorija kartosis su mama. Taigi, pats laikas pasitelkus šiek tiek taktiškumo ir švelnumo nukirpti bambagyslę!

prastėjo iki pat Velykų, vidurkis pasidarė 8 iš 20 balų, o tai jau kėlė grėsmę, kad nebus perkeltas į penktą klasę. Tad vėl apsilankiau pas mokytoją, kuris tvirtai laikėsi savo nuomonės; mes ilgai kalbėjomės, ir kai jau susiruošiau eiti, nusivylęs dėl savo ir kartu dėl sūnaus nesėkmės, jis staiga susimąstęs tarė: „Žinot, ar tik jūs nebūsite teisus?“, ir po to mūsų pokalbis užsitęsė, nes mums abiem buvo svarbu tiksliai įvardyti dalykus. Taigi, šis mokytojas nutarė iš esmės pakeisti savo elgesio metodus. Trečią trimestrą sūnus kas dvi savaites gaudavo po vieną ar du taškus, ir vidurkis pasidarė 14 iš 20 balų. Mokytojas, kuris jau buvo perdavęs tolesnę mokymosi pakopą kuruojančiai įstaigai pirmų trimestrų pažymius, pasirūpino siųsdamas trečiojo trimestro rezultatus pridėti savo paaiškinimą. Vaikui buvo leista laikyti egzaminus į penktą klasę, ir jis buvo priimtas.

Tęsinys. Pradžia 2011 m. sausio „Artumos“ numeryje. Iš knygos „PERDUOTI MEILĘ. Ugdymo menas“ (Transmettre l’amour. L’art de bien éduquer, © Nouvelle cité, 2007).Vertė Ilona VALUJEVIČIENĖ.

Publikaciją remia privatus Vokietijos fondas

Artuma 2015 m. vasaris

25

is

iššūk

Vido Venslovaičio nuotrauka

Jaunimo

Ar Hamletas teisesnis už Klaudijų?

Joana GIMBERYTĖ-JURONĖ

Pastarąjį dešimtmetį išgyvename savigarbos susigrąžinimo laikotarpį. Ilgai už viską atsiprašinėję ir dėl daugybės savų ir nesavų kalčių blogai jautęsi, dabar keliame galvas ir stengiamės atrodyti išdidūs. Tačiau ar „aukštyn iškelta galva“ nevirsta „į viršų užriesta nosimi“? Vis dažniau sakoma, jog seniau žmonės ir santykiai buvo nuoširdesni, tikresni. Greta šių laiko pokyčių, yra ir amžinų įpročių – iš aukšto kritikuoti kito gyvenimo pasirinkimus, o dažnai ir dvasinį kelią, kad tik išsaugotume savo orumą. Bijome pasirodyti menkesni, „mažesni“.

Pasididžiavimas savuoju menkumu Vargdienio dvasia ir pastangos atsisakyti materializmo savaime yra siektini dalykai. Tačiau dažniausiai taip gyvenantys apie tai nekalba. Tačiau įvairiuose bendruomeniniuose susirinkimuose dažnai galima išgirsti žmogų sakant: „Materija manęs nebejaudina...“; „Suprantu, kodėl tau tai svarbu, bet nebesu toks žemiškas“; „Tikrieji mano turtai – dvasiniai“ ir t. t.

Tikrosios dvasinės dovanos, palaiminimas išlaisvinimu nuo turto poreikio priimami tylomis. Dažnai žmogus pats nesupranta esąs tuo palaimintas – gyvena, kiek tik pavyksta, teisingai ir dėkoja už ramybės akimirkas, minutes, valandas... Kalbėjimas apie savo menkus turtus – argi tai ne perdėtas orumas? Kartais žmogus taip elgiasi ramindamas save, mėgindamas pateisinti pasikeitusią situaciją.

Itin sunku priimti netikėtus sveikatos ar finansinius pokyčius. Moteris, visą gyvenimą su viskuo tvarkiusis pati, buvusi šeimos galva ir visi namų stulpai, o senatvėje sunkiai susirgusi, su 26

Artuma 2015 m. vasaris

kartėliu sakys „jau esanti visai menka“.

Vyras, pragėręs ir pralošęs ne tik pinigus, bet ir automobilį, juokaus važiuodamas troleibusu – esą, dabar rūpinasi ekologija. Tam, kad gebėtume priimti šiuos pokyčius kaip esamą būtį, galbūt net kaip naują galimybę ir kaip palaiminimą, reikia visiško pasitikėjimo: „Dieve, pavedu save Tau. Daryk su manimi ką nori. Išlaisvink iš savimeilės pančių, kad galėčiau geriau vykdyti Tavo valią.“

Kaltės subtilybės Savo kaltės įvardijimas ir prisiėmimas, atsakymas už ją priartina ir prie savo mažumo suvokimo. Kuomet žinau esanti nusidėjėlė, nebelieka pretenzijos į tobulumą – liaujuosi konkuravusi su Kūrėju. Tačiau dažnai kaltę primesti kitam tiesiog patogiau. Ne aš nepasiruošiau egzaminui, o dėstytojas davė nenormalius klausimus. Ne aš pavėlavau į polikliniką, o registratorė apybukė. Netgi gebame savo kaltėms rasti įvairių pateisinimų – čia ne aš bjauriai šnekėjau su namiškiais, o mano hormonai. Todėl suprantama: jei gausime malonę nuolat regėti save

iš šono ir suvokti savo nuodėmingumą bei kaltes, kartu teks ir prisiimti už jas atsakomybę, o tai niekuomet nebūna patogu. Vis dėlto be galo svarbu pripažinti kaltę, ir ne tik krikščioniškuoju, bet ir psichologiniu bei filosofiniu požiūriais, mat ji susijusi su atsakomybe, o pastaroji – su branda. Dalijasi socialinio darbo specialybės studentė: Mano supratimu, svarbiausias socialinio darbo principas – atsakyti už savo sprendimus ir prisiimti kaltę. Principo vertybė – atsakomybė. Šiuo principu teigiama, jog turi atsakyti už tuos sprendimus, kuriuos pats priimi. Jei tie sprendimai pasirodo nevykę – tegu, bet atsakomybės už juos nederėtų vengti. Pripažinti, priimti tai, kas vyksta, sutikti, kad vienam ar kitam reiškiniui padarei įtaką – pasitikinčio savimi ir pasitikėjimą keliančio, suvokimą ir tikslų mąstymą turinčio asmens bruožai.

Bet kuriuo atveju to paties svarbu mokyti ir klientą – tokiu būdu parodai jam, jog abu esate suaugę žmonės. Kurto Vonneguto novelių-pastebėjimų rinkinyje „Žmogus be tėvynės“ kalbama apie daugelį JAV klaidų – kliauzių. Taip pat apie tai, kaip valdžia vengia už jas prisiimti atsakomybę. Ir kaip tai trukdo tobulėti bei keistis.

Juk jeigu nežinai, kodėl situacija staiga tapo nekokia, tada nežinai, ir kaip „nuo šaknų“ ją pagerinti. O jei prisiimi atsakomybę už netinkamą savo sprendimą, tuomet žinai, ir ką taisyti, kaip jį keisti. Atsakomybės vaikus paprastai moko tėvai, ir žmogus ją įsisąmonina augdamas. Kai kurių žmonių atsakingumą tenka papildomai ugdyti, dažnai čia padeda ir socialinis darbuotojas. Laikantis šio principo didėja galimybė tobulėti, branda, aplinkos suvokimas ir savęs priėmimas.

Galėtų bet kuris iš mūsų...

Dažnai baisimės kitu žmogumi bei jo pasirinkimais. Nesidrovėdami aikčiojame: „Kaip ji galėjo/kaip jis drįso!..“ Todėl didelė dovana yra supratimas ar, greičiau, pripažinimas, kad ir tu gali padaryti bet ką. Kai girdime, jog žmogaus galimybės neribotos, tai skamba kaip teigiamybė.

Tačiau juk galimybės plačios į abi puses – kiekvienas iš mūsų, priklausomai nuo aplinkybių, galime būti tiek vaiko

Akiračiai

gelbėtojas, tiek žmogžudys. Nepaprastai tiksliai tai atskleidžiama Williamo Shakespeare’o tragedijoje „Hamletas“. Apie tai kalba dramaturgijos specialybės studentė: Patys savaime nėra blogi nei Gertrūda, nei Klaudijus. Jie tokie tampa paveikti aplinkybių ir išorės veiksnių. Kaip Gertrūda, netikėtai mirus vyrui, jau nejaučia jokio ilgesio ir taip prisišlieja prie Klaudijaus, kad besąlygiškai gina jį net nuo savo sūnaus? Ji užvaldyta aistros, kuri veda iš proto – išsitrina visas motiniškumas. Negi ji sąmoningai to norėjo, negi kas nors sąmoningai tą rinktųsi? Manau, ne. O Klaudijus iš visų „Hamleto“ personažų apskritai turi ryškiausią santykį su Dievu. Karaliaus monologas-malda yra kulminacinis taškas: Klaudijus mėgina susitarti su Dievu ir sąžine, kaip moka ir supranta, norėtų išpirkti kaltę. Atsiskleidžia jo vidinė priešprieša, dėl kurios pats ir kankinasi. O Hamletą regime kaip auką ir herojų, bet ar tikrai jis kuo geresnis?

Nužudo Polonijų, iš proto išvaro merginą, manipuliuoja aplinkiniais. Polonijus, be kita ko, juk tėvas, vadinasi, Hamletas pasielgia ne kitaip, nei pats Klaudijus, tik kitomis aplinkybėmis. Ir jį žiūrovas linkęs teisinti, o kitus smerkti. Kodėl? Visų jų gyvenimai – kiekvieno asmeninė tragedija.

Suvokimas, kad galime padaryti bet ką, leidžia mums „sumažėti“ – priartėti prie savo kasdienių dvasinio apsivalymo darbų, užuot teisiant kitus (ir neišvengiamai aukštinant save).

Vadinamoji vargdienio dvasia neleidžia girtis savo neturtu.

Gebėjimas suvokti ir priimti savo kaltes, nuodėmingumą nemurkdo manęs į savigraužą, o leidžia pažinti ir stengtis atsakyti už tam tikras savybes bei poelgius, keistis.

Gal ir nepavyks iki galo, tačiau svarbiausia yra pastanga. Jei žinodama šias svarbas priimsiu save ir gyvenimą kaip esamybę ir duotą kelią, tuomet teliks susitelkti į kasdienes pastangas.

Sventoji Klara Asyziete Ar žinote, ką globoja ši ypatinga šventoji, Asyžiaus Neturtėlio ištikima sekėja?

Radijo ir televizijos darbuotojus! Be to, jos šventoji ranka laimina sergančius akių ligomis, dailininkus, dažytojus, skalbėjas, moteris, pragyvenančias iš dailiųjų amatų – siuvinėtojas, peltakiuotojas, mezgėjas. Ji saugo Asyžiaus ir Florencijos miestus, seseris klarises bei kapucines.

Apie tai neprošal žinoti.

Kilmė, gyvenimo pradžia 1193 m. liepos 16 d. grafo Favarone d’Offreduccio Scifi ir jo žmonos kunigaikštytės Ortolanos Fiumi šeima susilaukė dar vienos dukters. Kodėl miniu jos tėvų titulus ir turtus? Nes ši prabangoje besimaudančios giminės atstovė tada, XIII amžiuje, laisva valia pasirinks skurdų ir nuolankų gyvenimą. Niekieno neįkalbėta, tenorėdama sekti Kristumi. Maža to, paskui ją eis voros moterų, ne tik pačių kilmingiausių ir turtingiausių, bet ir visiškų neturtėlių.

Taigi, Favarone ir Ortolanos (vėliau tapsiančios palaimintąja) šeima. Apie šv. Klaros tėvą ir Šventoji Klara. Simone Martini freska Žemutinėjė Asyžiaus septynetą jos dėdžių težinoma, kad jų būta narsių bazilikoje, apie 1317 m. karių ir riterių tikrąja šio žodžio prasme. Grafienė Ortolana garsėjo ne tik dideliu pamaldumu, bet ir neapsakomu širdies gerumu. Ji buvo dosni, globojo pavargėlius, netgi pati su dukromis nešdavo krepšius maisto bei gėrimų laukuose sunkiai plušantiems darbininkams. Ko jau ko, bet meilės artimui mergaitė, vardu Klara, savo šeimoje matė pakankamai. Kai Ortolana laukėsi Klaros, turėjo regėjimą ir jo metu išgirdo, jog pagimdys mergaitę, kuri daugeliui žmonių taps šviesos keliu. Štai kodėl naujagimė gavo Klaros vardą (jis reiškia šviesumą, garsumą). Tokia ji ir buvo – gėrio, meilės Kristui įsikūnijimas.

Kaip buvo priimta šeimoje, Klara nuo vaikystės daug, nuoširdžiai meldėsi. Augo kukli, tyli, maloni, bet „su charakteriu“.

Metams bėgant tapo neeiline gražuole. Tėvas ėmė dairytis tinkamo dukrai vyro. Surasti netruko. Greit atsirado labai turtingas, jaunas, daugelio geidžiamas jaunikis. Daugelio, bet ne Klaros. Ją jau buvo pagavę „kiti vėjai“. 18-metė Klara bažnyčioje klausosi šv. Pranciškaus pamokslų, džiaugsmingai švenčia Eucharistiją ir Artuma 2015 m. vasaris

27

Akiračiai

mąsto apie gyvenimą pagal Evangeliją, sekimą Kristumi.

Bet argi sutiks tėvas, turtingas aristokratas, kad jo gražuolė dukra taptų vienuole? Apie tai negali būti nė kalbos!

Pabėgimas Klara lankosi pas Pranciškų ilgų ir gilių pokalbių. Šis netrukus įsitikina, jog merginos ketinimai tapti vienuole rimti ir tvirti, tad jiems pritaria. Klarai belieka bėgti iš namų. Tačiau tai nėra paprasta.

To meto italų aristokratų rūmuose būta „mirties durų“. Šias duris atverdavo tik dviem atvejais: kad išneštų pro jas negyvėlį kam nors mirus rūmuose arba kad išleistų ištekančią dukterį, kuri visam laikui išeidavo į Šventoji Klara su ordino seserimis. Freska Šv. Damijono savo naujuosius nabažnyčioje. Asyžius, XVI a. mus. Šiaip itin sunkios durys būdavo užsklęstos labai sunkiomis sklendėmis. Lyg to negana, jas paremdavo didžiuliu akmeniu.

Taigi, atidaryti būdavo ne moterų jėgoms. Nepaisant to, 1211 m. Verbų sekmadienio naktį Klara, jos mylima teta Bianca ir draugė Bona, per „mirties duris“ išsprukusios iš rūmų, miško takeliu patraukė į Porciunkulės bažnytėlę. Ten, laikydami rankose fakelus, jų laukė Pranciškus ir broliai. Vietoj savo prabangių drabužių iš Asyžiaus Neturtėlio rankų gavo ašutines, nuometus. Ilgi ir vešlūs Klaros plaukai kerpami krito ant grindų. Tą naktį gimė moterų pranciškonių vienuolija, dabar žinoma kaip seserys klarisės, o kadaise vadinta Neturto Damų vardu.

Abatė sesuo Klara Pranciškus laikinai apgyvendino Klarą benediktinių vienuolyne netoli Bastijos. Tačiau giminės vyrai įpyko. Jie nusprendė bėglę sugrąžinti namo jėga. Atjoję dėdės buvo nusiteikę ryžtingai, bet Klara įsitvėrė altoriaus, o tai neliečiama vieta pasauliečiams. Kai to nepaisydami giminaičiai ėmė ją tempti, Klara nusiplėšė nuometą ir apstulbę vyrai pamatė jos nukirptus plaukus. Giminėms teko pasitraukti.

Apie abu benediktinių vienuolynus, kuriuose pabuvo, Klara susidarė savo nuomonę. Čia, kaip ir tarp pasauliečių, egzistavo luomai. Seserys suskirstytos į turtingas ir neturtingesnes, net beturtes. Tokia tvarka ne Klarai! Jos troškimai, planai ir vizijos visai kitokie...

Neilgai pas benediktines pabuvusią Klarą Pranciškus perkėlė į vienuolyną prie Šv. Damijono bažnyčios. Čia ji praleis likusius 42 savo gyvenimo metus, būdama naujos vienuolijos abate.

28

Artuma 2015 m. vasaris

Sesuo Klara suprato, kad vargšai ir turtingi prieš Dievą lygūs. Be to, puikiai žinojo, jog tarnauti Kristui vienodai pašaukti vyrai ir moterys. Vieni ir antri tiek pat atsakingi už aplinkinių atsivertimą ir išganymą. Kaip ir Pranciškus, Klara ryžosi gyventi visiškame neturte, gelbėti artimą malda ir konkrečia kasdiene paspirtimi jam patarnaujant. Jos radikalaus neturto troškimas vyrams kėlė abejonių, moterys jį priėmė su pasitikėjimu ir noriai. Į naująjį vienuolyną pradėjo plūsti įvairių socialinių sluoksnių postulantės – pradedant beturtėmis ir baigiant kilmingomis turtuolėmis. Laikui bėgant į ordiną įstojo Klaros biologinės seserys Agnese, Beatrice ir našle tapusi jos mama Ortolana. Čia visos buvo lygios ir vargingos. Pragyveno iš savo rankų darbo ir aukų. Vienuolija ilgai neturėjo regulos, gyveno pagal Pranciškaus „Forma vivendi“. Hierarchai neįsivaizdavo, kaip vienuolynas gali išsilaikyti neturėdamas jokio turto. Regulą rašė vyrai dvasininkai, besikeičiantys popiežiai įkalbinėjo turėti nors kokį bendrą vienuolyno turtelį, bet Klara buvo nepalenkiama.

Seserys verpė paaukotas vilnas, linus, audė, dažė, siuvo vargingoms bažnyčioms liturginius rūbus bei kitus reikmenis. Sklypelyje augino daržovių, žmonėms siūdavo baltinius, ištekančioms jaunoms valstietėms gamino kraičio daiktelius, skalbė. Visa tai ir suneštos aukos buvo jų pragyvenimo šaltinis. Klara imdavosi pačių nemaloniausių ir sunkiausių darbų. Seserų maistas dažnai būdavo duona ir vanduo. Melsdavosi ilgai ir nuoširdžiai. Vienuolynas skendėjo tyloje; kalbėtasi tik būtiniausiais reikalais.

Neturto Damų šventumas darė didelį įspūdį, girdas apie jį sklido toli ir plačiai. Klarą vadindavo Pranciškaus angelėliu. Ir taip kukliai mintančios seserys dažnai pasninkaudavo, rengdavo naktines Švenčiausiojo Sakramento adoracijas. Klara žavėjosi popiežiai, jos amžininkai Honorijus III, Grigalius IX, Inocentas IV, Aleksandras IV, tačiau visi primygtinai siūlė sušvelninti itin griežtą „Forma vivendi“. Klara ir seserys atsisakydavo. Galiausiai pati Klara parašė griežtą ordino regulą. Ji – pirmoji moteris Bažnyčios istorijoje, atlikusi šį darbą. Regula buvo patvirtinta Klarai jau gulint mirties patale, likus dviem dienoms iki jos iškeliavimo į amžinybę.

Kai visai paliego stigmomis dangaus apdovanotas Pranciškus, Klara pati jam iš meldų surentė celę vienuolyno sode. Joje Asyžiaus Neturtėlis parašė garsiąją „Saulės giesmę“ ir išsakė Klarai savo paskutinę valią.

Griežtas, itin asketiškas gyvenimo būdas nepridėjo abatei sveikatos, o XIII amžiaus medicina irgi buvo dar vargana. Klara ėmė sirgti. Nesveikata tęsėsi ilgai, bet abatė nesiskundė. 28 metus ji gyveno kamuojama ligų.

Prieš Klaros mirtį ją aplankė popiežius Inocentas IV ir tuoj pat atsiuntė patvirtintą regulą. Gavusi dokumentą, Klara pagarbiai jį pabučiavo ir su palengvėjimu atsiduso.

1253 m. rugpjūčio 11 d., išklausiusi Evangelijos pagal Joną, Klara mirė. Jos laidotuvės, amžininkų tvirtinimu,

Akiračiai

savo celėje matė ir girdėjo absoliučiai viską, kas vyko bažnyčioje. Tai paliudijo ne vienas žmogus. Būtent dėl to 1956 m. ji paskelbta radijo ir televizijos globėja.

Stebuklų būta ir daugiau, bet per 800 metų legendos taip susipynė su tikrove, kad kai kurių žinių negalima pateikti kaip visiškai tvirtų.

Kanonizacija, kultas

Šventieji Klara ir Pranciškus. Freska Šv. Damijono bažnyčios Šv. Jeronimo koplyčioje.

Asyžius, apie 1520 m.

buvo panašios į triumfo žygį, o ne į pakasynas. Į laidotuves atvyko ir popiežius su kurija.

Šv. Klara ir šv. Pranciškus Pirmą kartą Klara sutiko Pranciškų būdama 12 metų mergaitė. Aštuoniolikmetė jau laikė Pranciškų dvasios tėvu, juo jis ir liko iki savo mirties. Jų tyra ir švelni draugystė jaudina, žavi ir stebina. Taip pat ir įkvėpia.

Vienas iš tokių įkvėpimo pavyzdžių yra Giotto di Bondone garsiosios freskos, vaizduojančios Klarą ir Pranciškų. Pranciškus ir Klara tarsi stimuliuodavo vienas kitą mylėti Dievą savyje ir kiekviename sutiktame žmoguje.

Dvi skaisčios ir artėjančios prie tobulumo sielos, būdamos drauge, švietė skaisčia Kristaus meilės ugnimi.

Šventąja Klarą paskelbė popiežius Aleksandras IV praėjus vos dvejiems metams po jos mirties. Tai įvyko 1255 m. rugsėjo 26 d.

Klarisės norėjo palaidoti savo abatę San Damijono teritorijoje, tačiau Asyžiaus gyventojai užprotestavo. Jie tvirtino, kad jei šv. Klara du kartus išgelbėjo miestą nuo sunaikinimo, tai Asyžius privalo jos garbei pastatyti bažnyčią, kur ilsėsis jos kūnas. Laikinai karstą su palaikais pastatė Šv. Jurgio koplyčioje. Praėjus septyneriems metams po šventosios mirties, karstą palaidojo po naujosios bažnyčios centriniu altoriumi.

Bėgo metai, dešimtmečiai, šimtmečiai. Niekas nebežinojo, kur ilsisi šv. Pranciškaus ir šv. Klaros palaikai. Šventosios kapą surado 1850 m. ir su milžiniška pagarba 1872 m. palaikus perkėlė į Šv. Klaros bazilikos rūsį, kur jie ilsisi ir dabar. Šiuo metu ši bazilika (kaip ir Šv. Pranciškaus) yra piligrimų traukos centras Asyžiuje. Čia atvykstama melstis iš viso krikščioniškojo pasaulio.

Stebuklai Dar būdama gyva, šventoji Klara padarė ne vieną stebuklą, labai pagreitinusį jos kanonizaciją. Nors niekada nepaliko gimtųjų Asyžiaus apylinkių, gyveno celėje paskendusi maldoje, tyloje ir darbuose, tai nesukliudė jai padaryti dalykų, neįmanomų paprastam mirtingajam.

Kai seserys badavo, Klara padarė duonos padauginimo stebuklą; tai paliudijo ne viena sesuo.

1234 m. Frydricho II kareiviai ruošėsi pulti Asyžių.

Naktį jie pradėjo lipti ant San Damijono sienų. Seserys puolė į paniką. Sunkiai tuo metu serganti Klara atsikėlė iš lovos, paėmė iš koplyčios taurę ir, priėjusi prie atviro lango, iškėlė prieš kareivius Ostiją. Kareivius tarsi kokia banga bloškė atgal ir nusigandę jie ėmė bėgti.

Kai Asyžių rengėsi pulti dar didesnė kariuomenė, Klara su vienuolyno seserimis suklupo melstis, prašydamos Dievo išgelbėti miestą. Malda buvo tokia karšta, kad per akimirką kilo galinga audra. Gamtos gaivalas buvo toks baisus, jog užpuolikų gretos pakriko ir jie puolė bėgti.

Miestas buvo išgelbėtas. Nuo tada asyžiečiai Klarą ėmė vadinti savo angeliškąja motina.

Jau labai sunkiai serganti Klara negalėjo dalyvauti iškilmingose, naktį vykstančiose Mišiose. Tačiau gulėdama

Šventosios Klaros bazilika Asyžiuje

Ikonografijoje šv. Klara vaizduojama su monstrancija rankose, vilkinti rudą abitą, perjuostą balta virve su trimis mazgais, simbolizuojančiais neturtą, klusnumą, skaistumą. Kartais rankose laiko leliją ar žibintą. Jos atributai – monstrancija, krucifiksas, lelija, žibintas.

Liturginė šventė yra šventosios mirties diena – rugpjūčio 11-oji.

Rašytinis šventosios palikimas: klarisių regula; Testamentas; keturi laiškai Agnei Prahietei ir vienas Ermentrudei Briugietei.

Parengė Vanda IBIANSKA

Artuma 2015 m. vasaris

29

Atokvėpio valandai

Draugas Don Kamilis

Pragaro nasruose (II) Giovannino GUARESCHI Tai buvo garsiojo atšilimo dienos. Sovietų Sąjunga nesigailėjo išlaidų ir savo svečius apgyvendino svarbiausiame sostinės viešbutyje. Tai buvo įspūdingojo metro stiliaus pastatas su daugiau kaip tūkstančiu kambarių, didžiulėmis salėmis ir mažais salonais, su sietynais ir liftais – net galva sukosi.

Po pietų Don Kamilis sudribo viename vestibiulio fotelyje, iš kur galėjo stebėti ateinančius ir išeinančius žmones. Buvo tikrai nepaprastas reginys – tartum čia būtų susirinkusios pasirodyti viso pasaulio rasės ir žmonių tipai. Buvo matyti geltonų, juodų, rudų veidų, pilkų, žalsvų ir balzganų, buvo girdima šimtai kalbų. Žinoma, Peponis nepaliko ilgam Don Kamilio vieno.

Netrukus atsisėdo šalia jo.

– Tai tikrai gryniausias Babelis, – pasakė Don Kamilis.

– Štai kas ateina tamstai į galvą, – atsakė Peponis. – Tiesa, kiekvienas čia kalba sava kalba, bet tarpusavy tie žmonės supranta vienas kitą, nes galvoja vienodai. Ir tai yra didžioji komunizmo jėga. Ar matei šįryt, kokios minios laukia eilėje prie Lenino kapo? Nes kiekvienas, kuris atvyksta į Maskvą, junta savyje troškimą pagerbti tą žmogų, kuris atnešė šviesą į tamsybes.

Don Kamilis žiūrėjo į Peponį tikros nuostabos žvilgsniu.

– Drauge, – prabilo jis, – būdamas miestelio viršaitis, tu viso to dar nežinojai.

– Aš žinojau tai, kaip ir dabar žinau, tik nežinojau, kad žinau. Po to aš stebėjau save ir atradau: reikalas paprastas – su Leninu atsitinka taip pat, kaip kadaise su Kristumi. Skiriasi tik tuo, kad kalbant apie Kristų visa yra prietarai, o čia visa yra protavimo ir svarstymo rezultatas. Tiesa slypėjo daiktuose, bet jie buvo tamsoje. Leninas pagriebė žibintą ir uždegė, atnešė šviesą tamsybėn, ir dabar kiekvienas gali matyti. Todėl kiekvienas, kuris tik atvyksta į Maskvą, nori Leninui parodyti savo dėkingumą – už tą apšvietimą.

– Bet ar šalia Lenino, tame pat mauzoliejuje, neguli ir kitas asmuo? – pasiteiravo Don Kamilis.

– Jis tai guli, tai neguli, – atsakė Peponis. – Kiekvienu atveju žmonės eilėse stovi dėl Lenino. Turėsi progą ir pats pamatyti.

Don Kamilis papurtė galvą: – Aš jo nematysiu.

30

Artuma 2015 m. vasaris

– Po kelių minučių mes visi kartu eisime į mauzoliejų, – atsakė Peponis. – Taip nustatyta draugo Oregovo programoje.

– Aš nesu jam skolingas jokio dėkingumo, – pareiškė Don Kamilis. – Aš nesivaikau naujų madų, ir man vis dar tebegalioja vienintelis Kristaus apreiškimas.

Peponis piktai nusijuokė: – Pirminės partinės organizacijos sekretorius turi aiškiai apibrėžtas pareigas, kurių negali išvengti.

– Bet kunigas turi dar aiškiau apibrėžtas, – atsakė Don Kamilis.

Tartum jam tą akimirką galvon būtų atėjusi viena pareiga, jis iš kišenės išsitraukė atviruką, prisitraukė artyn staliuką ir pradėjo rašyti.

– Aš drįstu tikėtis, kad šį kartą nekreti vėl kokio nors kvailo pokšto, – sumurmėjo susirūpinęs Peponis.

– Kaip tai? Ar partietis negali savo apskrities mieste turėti draugų, kurie atsitiktinai gyventų Vyskupo aikštėje?

– Toje aikštėje gyvena tik vienas vyskupas! – sušuko Peponis.

Don Kamilis parodė jam atviruką.

– Pažvelk čia, drauge, – pasakė jis. – Kaip tik dėl to, kad Vyskupo aikštėje gyvena tik vienas vyskupas, aš atviruką adresavau paprastam „ponui“, kurio pavardė atsitiktinai yra tokia pati, kaip ir vyskupo.

Peponis žvilgterėjo į adresą ir grąžino atviruką.

– Tamstos asmeniniai reikalai manęs nedomina.

– Drauge, – švelniai prabilo Don Kamilis, tartum duodamas gerą patarimą, – tavim dėtas aš jį pasirašyčiau.

– Ar tamsta pamišai? – atsakė Peponis.

– Bet jei rytoj Kristus vėl bus madingas? – kalbėjo Don Kamilis pataikaujamu tonu.

Peponis pagriebė plunksnakotį, parašė savo pavardę po Don Kamilio parašu ir pastūmė atgal atviruką.

– Tai padariau tik todėl, kad mūsų vyskupas, nors ir ilgaskvernis, yra padorus vyras, – pasakė jis. – Dėl jokių kitų priežasčių.

Don Kamilis atsistojo, nuėjo prie kolonos ir įmetė atviruką į kabančią prie jos laiškų dėžutę. Grįžęs atgal, jau rado susirinkusį visą būrį.

– Tenkindami visuotinį jūsų norą, – pareiškė draugė Petrovna, – dabar aplankysime Lenino mauzoliejų.

Don Kamilis nužingsniavo drauge su kitais prie

Atokvėpio valandai

viešbučio durų, tačiau, vos tik atsidūręs ant šaligatvio, paslydo ir nikstelėjo koją. Nepaisydamas nelaimės jis vėl bandė eiti kartu, tačiau, jei ne Petrovnos pagalba, seniai būtų parpuolęs.

– Grįžkite atgal ir paprašykite pakviesti viešbučio gydytoją, – pasakė draugė Nadia. – Tikiuosi, kad neatsitiko nieko blogo.

Don Kamilis buvo taip nusiminęs dėl savo nesėkmės, kad net draugas Oregovas rado reikalą per vertėją pasakyti jam ilgą, paguodžiamą kalbą.

– O mauzoliejų tu galėsi aplankyti, kai vėl būsi Sovietų Sąjungoje, – pasakė jis baigdamas.

Tai ir nuramino Don Kamilio aimanavimus bei apgailestavimus. Jis šlubuodamas grįžo į viešbučio vestibiulį savo kėdėn. Lengvai pamasažavo koją, o kadangi nikstelėjimas buvo tik suvaidintas, tuoj pasijuto sveikas. Po to iš kišenės išsitraukė garsiąją knygelę su „Lenino mintimis“ ir įsigilino į lektūrą.

* * *

Taip praėjo geras pusvalandis, ir Don Kamilis buvo taip nutolęs nuo tikrovės, kad akimirką užsimiršo esąs draugas Klastūnas. Kaip tik tą akimirką šalia jo pasigirdo balsas: – Klebone...

Jis staigiai atsisuko ir taip atsidūrė spąstuose. Fotelyje, iš kurio neseniai pakilo Peponis, dabar sėdėjo liesas rudaplaukis vyras, apie keturiasdešimties metų amžiaus.

Jo veidas buvo gerai pažįstamas, ir Don Kamilis nesąmoningai sušuko jo pavardę: – Komasi!

Vyras buvo prieš save išskleidęs „Pravdą“. Jis pasilenkė prie Don Kamilio ir vaizdavo, kad jam verčia ir aiškina vedamąjį. Jis vaidino labai natūraliai, ir Don Kamilis taip pat gabiai prisijungė prie jo.

– Aš tamstą pažinau, vos tik įėjęs pro duris, nors tamsta ir dėvi civilinius drabužius, – pasakė vyras.

– Ir aš norėjau Maskvą pamatyti, – mikčiojo Don Kamilis. – Sutanotas gi negalėjau.

– Taip? – sumurmėjo vyras. – Tamsta vis dar tebesi kunigas?

– Na žinoma! Kas gi daugiau?

– Na, pastaruoju metu daugelis išsivertė apsiaustėlius.

– Mano apsiaustėlis iš medžiagos, kuri neišsiverčia.

O ką tu čia veiki?

– Aš tik laikinai Maskvoje. Aš lydžiu Čekoslovakijos partiečių delegaciją. Dirbu Prahoje. Rytoj turiu grįžti.

– Bet prieš tai mane apskųsi kaip Vatikano šnipą?

Vyras papurtė galvą: – Aš esu garbingas žmogus, Don Kamili, ir tamsta tai žinai!

* * *

Komasiai iš Kasteleto buvo puikūs žmonės ir visi pamaldūs. Tik vienas, jaunasis Atas, nušokęs nuo bėgių. Šio

jaunojo Komasio istorija buvo panaši į tūkstančius kitų: 1943 m. rugsėjo 8 d., kai Italijos ministras pirmininkas Badoglio pasirašė paliaubas su sąjungininkais, jis metė šalin uniformą ir nuėjo namo. Paskui, kai buvo paskelbta trumpai gyvavusios Mussolini fašistų respublikos mobilizacija, pabėgo į kalnus. Ilgą laiką apie jį nebuvo nieko girdėti. Tik 1945 m. balandį jis vėl pasirodė, kai partizanai nusileido iš kalnų. Prie jų buvo prisijungę ir daug paskutinės minutės naujokų, kurie buvo pasilikę lygumose, bet uoliai augino barzdas. Jaunasis Komasis grįžo sodžiun su raudona skarele ant kaklo. Jis pradėjo vadovauti vietinėms operacijoms, kurios susidėjo iš to, kad jie lankydavo ūkininkus, kraudami rekvizicijas. Kildavo muštynių ir daug ūkininkų būdavo laimingi, likę gyvi...

Senoje, apleistoje viloje, kuri stovėjo vieniša Kasteleto pakraštyje, gyveno grafai Akmenskai. Daug metų jie išgyveno atsiskyrę, nepalaikydami ryšių su kaimynais: septyniasdešimt penkerių metų grafas, septyniasdešimties metų grafienė, penkiasdešimties metų tarnaitė ir nežinomo amžiaus šuniukas.

Vieną rytą nuomininkas, atgabenęs įprastinį pieno bidoną prie durų, veltui tampė varpo grandinę. Kadangi durys buvo tik užsklęstos, jis lengvai įėjo vidun. Namas buvo tuščias. Vienoje didžiosios virtuvės kertėje vizgino uodegą šunelis, nesileisdamas išvaromas iš tos kertės. Atėjo daugiau žmonių, ir paaiškėjo, kad šunelis saugojo po virtuve buvusios senos cisternos suveriamąjį dangtį.

Grafas, grafienė ir tarnaitė gulėjo cisternoje. Nežinomi piktadariai buvo išplėšę salone, už vieno paveikslo, paslėptą kasą ir nužudę grafus bei tarnaitę. Mažiausiai dešimt žmonių matė tą vakarą jaunąjį Komasį išvykstant iš kaimo. Jis, trijų savo bulių lydimas, važiavo juodu Fiat, kurį vairavo nepažįstamas svetimasis. Kiti liudininkai matė įsilaužėlius išlipančius ties grafų Akmenskų vila: trys buliai pasiliko sargyboje, ir tik jaunasis Komasis su svetimuoju vairuotoju įėjo vidun. Po dešimties minučių jie visi kartu išvažiavo.

Tuo metu Po žemumose viešpatavo labai tvankus oras, ir kiekvienas norėjo kuo skubiausiai užmiršti tai, ką buvo matęs. Ir taip liūdna istorija apsitraukė žole. Bet 1948 m. sausį, prasidėjus rinkiminei agitacijai, kaime staiga atsirado didelių plakatų, kuriuose labai tiksliai buvo aprašyta grafų Akmenskų istorija. Buvo išvardytos dalyvių pavardės ir parodyta, kokio plauko yra raudonieji, kurie siekia valdžios. Trys buliai gynėsi nieko nežiną ir surado liudininkus, kurie užtikrino, kad jie į vilą nebuvo įėję. Niekas nepažinojo svetimojo vairuotojo. Mažojo būrio vadas buvo žinomas, ir jo nebuvo galima rasti, kad ir kaip ieškota. Jis buvo dingęs, tartum nušluotas nuo

Artuma 2015 m. vasaris

31

Atokvėpio valandai

žemės paviršiaus! Dabar, po vienuolikos metų, jis sėdėjo fotelyje, už pusės žingsnio nuo Don Kamilio.

* * *

– Ką veiki Prahoje? – paklausė jį Don Kamilis.

– Turiu gerą balsą, todėl jie man leido pranešinėti transliacijas italų kalba.

– Graži profesija! – sumurmėjo Don Kamilis. – Ar žino apie tai tavo tėvai?

– Niekas nežino. O tuo tarpu aš neturiu didesnio noro už tą, kad mano balsą jie nors kartą išgirstų, – pareiškė vyras.

– Puiki paguoda tavo vargšams tėvams! Leisk gi jiems tikėti, kad esi miręs.

Vyras papurtė galvą.

– Jie turi žinoti, kad esu gyvas, – sušuko jis. – Todėl aš tamstą ir užkalbinau, vos tik pamatęs. Pats Dievas man čia tamstą atsiuntė.

– Dievas. Dabar tu atsimeni Dievą. O kai žudei vargšus žmones, apie Jį negalvojai.

Vyras staigiai pasisuko, tartum norėdamas kažką pasakyti. Tačiau susivaldė.

– Aš suprantu, – tarė jis. – Aš negaliu laukti, kad tamsta manimi patikėtum. Bet, būdamas kunigas, negali atmesti krikščionio, kuris nori atlikti išpažintį. Į didįjį viešbučio vestibiulį be pertraukos ateidavo ir išeidavo visų pasaulio rasių ir kalbų žmonės. Geltoni, juodi, rudi veidai, garsiai besikalbą tarpusavy. Buvo panašu į pragaro prieangį, bet Dievas buvo ir čia. Ypač čia.

Taip stipriai, kad Don Kamilio ausyse pasigirdo Kristaus balsas: „Belskite, ir bus atidaryta...“ Don Kamilis persižegnojo, tą patį padarė ir Komasis.

Jie tai atliko lėtai ir nepastebimai, nes anapus popierinės „Pravdos“ uždangos buvo šimtai nepasitikinčių akių.

– O Dieve, begalinis Gailestingume, prie Tavo kojų šis nusidėjėlis... nužemintai prašo Tavo atleidimo... Viešpatie, neatstumk jo... nepaniekink nužemintos ir sutrintos širdies... cor contritum et humiliatum non despicies...

Vos girdimu balsu Komasis pakartojo maldelę, kurią Don Kamilis priminė jam. Paskui jis papasakojo. Atrodė, lyg skaitytų žodžius ir sakinius iš laikraščio, bet tie žodžiai ėjo jam iš širdies.

– ...mes įsiveržėme į vilą ir pagrasinome ginklu. Iš karto jie nenorėjo išduoti slėptuvės, bet vėliau sutiko.

Vairuotojas liepė nueiti man į pirmąjį aukštą ir iš salono atnešti pinigus. Jis pats liko apačioje saugoti. Kai grįžau, jis buvo jau vienas. Jis viską iš manęs paėmė. Pinigai turėję eiti partijai. Kai istorija per plakatus paaiškėjo, jie man padėjo pabėgti...

– Bet kodėl tu neiškėlei savo nekaltumo?

– Negalėjau. Jis buvo didelis tūzas partijoje.

– O kodėl to nepadarai dabar?

– Vis dar negaliu. Šiandien jis dar didesnis viršininkas. Skandalas partijai būtų per didelis.

32

Artuma 2015 m. vasaris

– Ir po viso to, kas atsitiko, tu vis tebesirūpini tos prakeiktosios partijos garbe?

– Ne, bet aš bijau. Išsprūstų bent vienas žodis, ir man galas.

– Kokia jo pavardė?

Komasis paabejojo akimirką, paskui pasakė pavardę, kuri buvo tokia garsi ir žinoma, kad Don Kamilis neteko kvapo.

– Tai, ką pasakiau, turi likti tarp mūsų, klebone. Niekas neturi nė trupučio sužinoti. Tik mano motina ir tėvas turėtų žinoti, kad aš nesu žmogžudys. Juos galite jūs įtikinti. Jie turi pasiklausyti mano balso per radiją. Ne dėl dalykų, kuriuos skelbiu, bet kad pažintų mano balsą. Tada aš vėl pasijusiu esąs gyvas. O dabar man atrodo, kad esu lavonas, rėkiąs į dykumą.

Jis pasirausė savo švarko kišenėje ir iš jo ištraukė užantspauduotą voką, kurį nepastebimai įkišo Don Kamiliui į kišenę.

– Šiame voke yra tiksliai surašyta ir mano paties pasirašyta visa istorija. Neatplėškite voko, bet leiskite tam vyrui sužinoti, kad jūs jį turite ir kad aš noriu namo...

Komasis buvo išblyškęs, jo balsas virpėjo nuo beviltiškumo.

– Ego te absolvo (lot. „aš tave išrišu“)... – ištarė Don Kamilis.

Komasis atrodė aprimęs. Jis sulankstė laikraštį ir jį perdavė kunigui.

– Pasilaikykite jį atminimui. Joks kunigas nebus turėjęs tokios keistos klausyklos... Užmirškite, ką sakiau dėl voko, tai atsitiko nevilties akimirką. Visa tai juk neturi prasmės. Iš čia niekas negrįžta.

– To dar nepasakyta, drauge, – atsakė Don Kamilis. – Jei neklystu, Dievas turi savo filialą ir Prahoje. Tavo tėvas ir motina pasiklausys. Ne dėl nesąmonių ir plepalų, kuriuos tu tauški, bet kad išgirstų tavo balsą.

Komasis atsistojo.

– Dievas, – murmėjo jis, – jei kas man būtų išpranašavęs, kad šituose pragaro nasruose tamsta man kalbėsi apie Dievą...

– Dievas visur turi savo filialus, drauge, – pakartojo Don Kamilis. – Net ir Maskvoje. Dievas yra gerai organizuotas: sena dirbtuvėlė, bet vis dar pajėgi. „Viltis“, Klyvlendas, Ohajas, 1968.

Vertė Jonas Pranas PALUKAITIS

Autoriaus iliustracija

O mes kitokie

ŠVENTA Kazimiero istorija Dar važinėjau taksi, sykį pravažinėjau 63 rublius, mama turėjo sumokėti. Brolis sako, kad taip važinėdamas pripratau elgetauti, patys žmonės man duodavo, susipažindavau su elgetaujančiais, jie tapdavo mano draugais, įtraukdavo elgetauti, kadangi greitai pririnkdavau pinigų, nes aš turiu negalią, esu kitoks.

Gyvenau su daug kuo ir gatvėse, ir rūsiuose. Buvo tokia Larisa su dviem vaikais, gyvenau pas ją, jai rinkdavau pinigus, nes ji nedirbo.

Mane traukė gatvė. Dėl draugystės atiduodavau gatvės draugams savo drabužius ir viską, ką geresnio turėdavau.

Mano mamos nebėra. Ji kapuose guli. Paskui ir tėvas numirė. Tada mano brolis manimi rūpinosi. Aš gyvenau vienas Taikos gatvėje.

Nueidavau į parduotuvę.

Pinigų aš susirinkdavau prie parduotuvės, dar prašydavau žmonių prie Katedros ir Aušros Vartų, prie Kalvarijų turgaus.

Dabar gyvenu Pašilaičiuose.

Ten yra namai. Juose gyvena žmonės, kurie nebeturi tėvų ir kurie patys negali gyventi. Ten geri darbuotojai: Danuta, Dana, Dalia, Renata, Violeta, Larisa, o Vitalija man nelabai.

Namuose aš padedu: Igorį nuvedu į tualetą, jis sunkiai vaikšto, padedu pamaitinti Darių.

Dabar nusprendžiau: būsiu geras. Aš vaikštau savo kojomis. Galiu nueiti į bažnyčią. O paskui galiu grįžti namo. Aš stengsiuosi dirbti. Man patinka dirbti. Dirbu Matulaičio parapijos dirbtuvėlėse. Gaminu ikonas. Galiu keramika užsiimti. Gaminu žvakutes. Moku dirbti kompiuteriu.

Aš myliu Dievo Motiną. Dievas visada man padeda.

Aš meldžiuosi, prašau ir dėkoju. Mergelei Marijai meldžiuosi. Esu žmogus, turintis negalią. Turiu Dauno sindromą – tai kai kažkas kitaip galvoje. Ir dar mane beria, mano koja baisi – man tai nepatinka. Nenoriu sirgti.

Su Kazimieru susipažinau prieš daugiau nei dešimt metų. Pakviečiau jį į Pal. Jurgio Matulaičio socialinio centro dirbtuvėles neįgaliems žmonėms. Tuomet jis dar buvo gatvės žmogus ir nuolat tekdavo jo ieškoti turgaus kvartaluose, klausti elgetaujančių prie Katedros. Jis buvo jų saviškis. Mažutėlis tarp mažutėlių. Jis gali papasakoti savo istoriją, o aš joje nuolat perskaitau, kaip Dievas išgelbsti savuosius.

Kai buvau mažas, mano mama buvo gyva. Ji mane auklėjo. Ir aš augau su vyresniu broliu netoli Katedros, Stuokos-Gucevičiaus gatvėje. Tai buvo senas avarinis namas. Mama dirbo medicinos sesele ir man samdė mokytoją, kuri porą metų mane namie mokė rašyti, skaityti.

Mama mokėjo mokytojai; norėjo, kad patekčiau į neįgalių vaikų mokyklą. Mes ėjome su mama į mokyklos komisiją, ten aš sudėliojau trikampį.

Ir komisijos moteris pasakė: nepatinka.

Ir mokytis aš negalėjau. Buvau namie.

Mano tėvas kartais sugrįždavo girtas ir mušdavo mamą. Ir mane vydavo laukan. Aš slėpdavausi patvory.

Su juo mama paskui išsiskyrė. Ir aš nenorėjau su juo gyventi.

Paskui mano mama gavo butą.

Justiniškėse, Taikos gatvėje. Ten gyvenau dviese su mama.

Aš mėgau keliauti. Kelionės prasidėjo nuo troleibuso. Man labai patiko važinėtis troleibusu. Aš visą dieną taip ir praleisdavau.

Vakare paskutinėje stotelėje Klinikų žiede, kai visi išlipdavo, mane pasiimdavo mama arba brolis.

Vieną sykį, tada man buvo 16, įsėdau ne į tą troleibusą, nuvažiavau į Žirmūnus. Šito rajono nepažinojau.

Naktį miegojau laiptinėje. Suradę gyventojai iškvietė greitąją ir mane išvežė į Naujosios Vilnios ligoninę. Aš neturėjau jokio dokumento. Todėl man davė Mustafano pravardę. Pusę metų praleidau ten tiesiog gydomas.

Tada tėvai manęs visur ieškojo, bet nerado. Mano mama dirbo ligoninėje. Vienas mamos pažįstamas gydytojas lankėsi Naujosios Vilnios ligoninėje ir mane pažino.

Pranešė motinai. Mane pasiėmė. Sugrįžau nugydytas, sunkiai atpažinau namus ir tėvus.

Paskui pradėjau važinėtis traukiniais. Buvau į Kauną nuvažiavęs, iš ten tėvams skambino milicija. Paskui buvau nuvažiavęs į Leningradą, žmonės surado bemiegantį gatvėje, milicijos iškviesti tėvai atvažiavo pasiimti. Kitą sykį mane sugavo prie Ukrainos–Rumunijos sienos. Leitenantas Belelia parvežė iš Ukrainos Lietuvon, nes čia jis mokėsi.

Kazimierui STYČINSKIUI užrašyti padėjo Inesa VAITKŪNAITĖ

Artuma 2015 m. vasaris

33

Sveikata

Ar reikalingas vertėjas?

Gydytojo pamąstymai Studijuojant mums aiškino, kad medicina – tai menas, o dabar oficialiai esame paslaugų teikėjai. Ir beveik visi sutaria, kad paslaugų prieinamumą, kokybę ir garantijas galima apibrėžti – kaip siuvykloj ar automobilių remonto dirbtuvėse. Galima surašyti taisykles. Šiemet jubiliejus – jau 10 metų Lietuvoje galioja „Paciento teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas“, tai yra sveikatos priežiūros paslaugų teikimo taisyklės. Galioja, bet ar veikia?

Visiškai nuoširdžiai tikiu, kad įstatymo rašytojai norėjo kaip geriau. Bet žiūrėkit: „Informuodamas apie gydymą, gydytojas turi paaiškinti pacientui tyrimų duomenis, gydymo eigą, galimus gydymo rezultatus, galimus alternatyvius gydymo metodus ir kitas aplinkybes, kurios gali turėti įtakos paciento apsisprendimui sutikti ar atsisakyti siūlomo gydymo, taip pat apie pasekmes atsisakius siūlomo gydymo.

Informacija pacientui turi būti pateikta atsižvelgiant į jo amžių ir sveikatos būklę, jam suprantama forma, paaiškinant specialius medicinos terminus“ (6. 4), „pacientui išaiškinami intervencijos į paciento sveikatą tikslas, pobūdis, padariniai ir pavojai“ (8. 3).

Ar esate kada gavę tokią išsamią konsultaciją? O tyrimų duomenis suprantama forma, kai yra vertinama ligos požymių visuma, o atskirą tyrimą patys gydytojai interpretuoja dažniausiai nevienareikšmiškai? O ką reiškia „informuoti apie galimus gydymo rezultatus“? Ar turima omeny „mirsi, pasveiksi arba invalidu liksi“? Ar reikia pateikti straipsnių apžvalgas su mirtingumo ir 34

Artuma 2015 m. vasaris

neįgalumo procentais? Ir pagal įstatymą „suprantama forma“?

Reikia informuoti apie galimas gydymo alternatyvas! Tai ar vadovėlius kartu skaitysim, ar po duomenų bazes landžiosim? Išaiškinti intervencijos į sveikatą padarinius ir pavojus – stipriai pasakyta!

Kada jums buvo pateikta nepageidaujamų įvykių ligoninėse statistika?

Toliau – įdomiau: „Informacija apie savo sveikatos būklę, ligos diagnozę, medicininio tyrimo duomenis, gydymo metodus ir gydymo prognozę neturi būti pacientui pateikta prieš jo valią“ (9. 1).

Pasirodo, kai jau esate ištyrinėtas, turite teisę nežinoti rezultatų... „Pacientai, įskaitant nepilnamečius pacientus nuo 16 iki 18 metų, gali būti gydomi arba jiems teikiama kokia kita sveikatos priežiūra ar slauga, tik kai yra jų sutikimas“ (8. 1).

Apie tuos sutikimus ir nesutikimus... Pasirašinėjate ligoninėse ir poliklinikose daugybę kartų už viską net neperskaitę. Kiek konfliktų dėl tų parašų įsižiebia... Įstatymas reikalauja pasirašytų įrodymų, kad esate visiškai informuoti ir sutinkate arba nesutinkate sąmoningai apsisprendę. O kai kas nors nepasiseks, jūsų advokatas vis tiek sudėlios taip, kad daktaras jums informaciją pateikė „nesuprantama forma“.

O štai sakinys įstatyme, atimantis iš medicinos tą meno kibirkštėlę, tą paslapties skraistę ir tampantis mūsų nesusikalbėjimo priežastimi: „Asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikėjas apie visas asmens sveikatos priežiūros paslaugas turi įrašyti į paciento medicinos dokumentus“ (8. 3). Būtent pagal įrašų atitikimą įstatymo reikalavimams sprendžiama – gerai dirba gydytojas (o, atleiskit, paslaugų teikėjas) ar ne, o ne pagal ligonių atsiliepimus, ne pagal išmanymą, nuoširdumą ir atidumą. Ir nebelieka kada pasikalbėti su žmogumi apie jo bėdą suprantamai, atsižvelgiant į amžių... Tik rašome, klijuojame lapus ir vėl rašome.

Toje schemoje „klientas–paslaugos teikėjas“ nebeliko vietos bendradarbiavimui.

Nebepasitikime vieni kitais, įtarinėjame. Čia kaip su ta vedybine sutartimi – santykiai iš anksto programuojami nesėkmei.

Girdėjote apie „gynybinę mediciną“? Atliksiu jums daugybę nereikalingų

tyrimų, siųsiu pas visus įmanomus konsultantus, pats nepriimsiu jokio sprendimo, skirsiu neadekvatų, per stiprų gydymą, apsidrausiu, kad tik nebūtų skundų ir ieškinių, susirinksiu visus įmanomus parašus, kad jūsų advokatas negalėtų prikibti. Štai kaip tai atrodo. Ir labai brangiai kainuoja.

Dar viena bėdelė – specialieji medicinos terminai. Iki globalizacijos vokiečiai beveik nevartojo tarptautinių žodžių. Juos, nors ir gremėzdiškus, bet savus sukonstruodavo. Net medicininiuose jų tekstuose lotyniškų terminų retai pasitaikydavo. Su savo pacientais irgi stengiuosi kalbėti „žmonių kalba“, kad pagal įstatymą būtų aiškiai ir suprantamai. Sakau ne pneumonija, bet plaučių uždegimas, ne obstipacija, bet prietvaras (vidurių užkietėjimas irgi tinka), ne pielonefritas, bet inkstų ir jų geldelių uždegimas, ne meningitas, bet smegenų dangalų uždegimas. Kai kurie supranta. Kai kurie stebisi, ko tas daktaras kalba kaip su atsilikusiais. Mat yra apsiskaitę, išprusę, internetu naudojasi.

Jiems ir medicininė kalba būtų suprantama. Vieniems gali sakyti echoskopija, ir jie žinos, apie ką kalbama, kitiems reikia sakyti, kad su tokia specialia rankena per pilvą pavedžios (tikrai neskaudės) ir televizoriuje ultragarsas parodys (arba geriau to ultragarso visai neminėti), ar kepenys nepadidėjusios.

Nepaisant visko, kas anksčiau išdėstyta, dažniausiai vis tik susikalbame, kaip lietuviams įprasta, apeidami tą įstatymą.

Juk esame išauklėti, išsilavinę, mandagūs, vieni kitus gerbiame, suprantame vienų pažeidžiamumą, o kitų atsakomybę. Bendrai besidarbuodami sveikatos labui, padedame vieni kitiems kurti, tobulėti, išgyventi dramas, net mylėti. Štai kur menas. Ir taip norėtųsi, kad prieškarinė trijulė – mokytojas, daktaras ir kunigas – vėl būtų autoritetais, o ne paslaugų teikėjais.

Gyvenimas kaip senas vynas

Grėsmės,

pavojai ir kiti baisumai Vanda IBIANSKA tokios patrauklios išvaizdos.

Be to, transportavimo metu jas nokina dujomis! Pagalvoti tik reikia, kiek teršalų sukišame į skrandį, kapodami gerai sugrūstą bulvių košę!

Visi vaisiai, išskyrus užaugintus kolektyviniuose soduose, yra tikra katastrofa. Dar kabantys ant medžių jie pradedami „chemizuoti“. Mokovai ir žinovai, nežinia kodėl, dar nesiūlo užkrimsti ekologiško obuoliuko su kirmėlaite, nors pastarosios – grynų proteinų šaltinis. Apie tai irgi net mažvaikiai žino. Gi tie atvežtiniai vaisiai, uogos tai dar ir sirpsta dujų kamerose, nelygu kokios Osvencimo aukos. Ak...

Jeigu panagrinėtume orą, tai tiems, kurie turi plaukų, šie piestu pasistos kaip kokios antenos. Rūkaliai rūko!!!!

Laimei, visais atžvilgiais dorovingasis Seimas susirūpino ir dabar rengiami įstatymai, draudžiantys rūkyti visur, išskyrus WC su sąlyga, kad jame bus įrengta galinga ištraukiamoji ventiliacija, o virš stogo kaminas su oro filtrais.

Trigubais. Automobilių (ypač senų), pramonės įmonių, šiluminių elektrinių, kietu kuru kūrenamų krosnių išmetamų į orą teršalų gausa nesiskaito. Ypač automobilių, nes kaipgi be jų? Na, sąžiningai viską susumavę prieisime išvadą, kad artėja laikas pirkti deguonies balionėlių ir defiliuoti po Laisvės alėją kvėpuojant tik iš jų. Apie Savanorių prospektą nė neužsimenu.

Taigi, valgyti nesaugu, o kvėpuoti dar pavojingiau.

O dabar laikas pakalbėti apie eurą.

Kaip kiekviena moteris, visada turėdavau bent 200 Lt grynais, nes dažnai dalį maisto produktų perku turguje.

Kadangi porą mėnesių dėl sveikatos pažliugimo buvau „išėjusi iš trasos“, tai grynųjų susikaupė per daug. Net 500 Lt. Prieš pat Naujuosius įšoku į „Swedbanko“ priemenę, kur stovi bankomatai. Įmesiu, manau sau, tuos 5 „daukantus“, tegul automatika-elektronika konvertuoja į eurus. Kur tau! Spūstis, grūstis, kaulų laužymas.

Praūžė šventės, todėl dabar galima ramiai prisiminti, kuo mus gąsdino „žiniasklaida“ šv. Kalėdų, Naujųjų metų, euro įvedimo proga ir kuo baugina dabar. Taip sakant, be paliovos. Rašau „gąsdino“, „baugina“, nors vadinantieji save žurnalistais rašeivos ir kiti žinovai beigi mokovai turbūt galvoja, neva taip mus perspėja ir... pasveikina įvairiom progom.

Taigi, sužinojau, kad lietuvių (ir ne tik) taip mėgstamos silkės yra mirtinai pavojingos. Mat pati silkė – dar, dar, bet jos su aliejumi pagaminti padažai, pagardai et cetera – mirtinas nuodas! Jų riebumas vožia mirtiną smūgį kepenims, kasai ir iki kosminių aukštumų pakelia blogąjį (gerąjį irgi) cholesterolį. Tad nuo skanių silkių galima numirti. Dar blogiau – žuvys. Pasirodo, kad jos yra kempinės, sugeriančios visus upių, ežerų, jūrų ir vandenynų teršalus. Užaugintos žuvininkystės tvenkiniuose suvis prilygsta pragarui. Gal dar būtų galima neapsinuodijant valgyti vandenynų greitaeigių žuvų, bet vėlgi neaišku, kokiu greičiu kuri plaukioja. Neva tos greitosios, lakstydamos nelygu torpedos, išpurškia toksinus atgal į H2O. Kepti net ir trumputėliai nevalia, nes vos pakaitintas aliejus yra neginčytina baisuma. Turi kancerogenų, vožia per cholesterolį ir t. t., ir pan. Tai kas mums lieka?! Silkė iš statinės su žaliu svogūnu ir virta greitaeigė žuvis. Bet su tuo virimu irgi įtartinas reikalas. Maža, kad vanduo gali būti kietas, o jei jame legioneliozės bakterijų sukinėjasi?

O mėsa? Čia jau visai prasti popieriai. Sklando girdas, neva galvijus, kiaules, vištas, kalakutus šeria steroidais, antibiotikais. Kiti sako girdėję net ir „Viagros“ gyvūnams duodant. Trumpai sakant, mėsa užnuodyta. Apie kiaušinius nė kalbėti neverta. Kiekviename iš jų knibždėte knibžda salmonelių, apie tai net darželinukai žino.

Daržovės irgi ne kažin kas. Lietuviškos užaugintos „ant chemijos“, užsieninės ant dar baisesnės, užtai ir yra

Artuma 2015 m. vasaris

35

Gyvenimas kaip senas vynas

Pavargėliai, pensininkai-minimalistai, pašalpininkai, bedarbiai ir kitokia neturto beigi skurdo prislėgta tautos dalis stovi riedamasi tarpusavyje su storais, po pažastimi prispaustais ridikiuliais ar litų prigrūstomis ir prie alkanų pilvų priglaustomis mašnelėmis ir saugo eilę. Jau kad susigėdau su savo varganais 500 Lt! Nors skradžiai žemėsna smek... Va, tau skurstanti Lietuva, kur taip bloga gyventi! Kad neapmėtytumėte manęs akmenimis, kuriuos jau spaudžiate saujose, pridursiu: toli gražu ne visi vyresnio amžiaus žmonės laiko užantyje įspūdingas sumas. Pažįstu ne vieną ir ne du pensininkus, vos ne vos suvedančius galus su galais. Būdinga tai, kad šie nedejuoja ir nesiskundžia, nors materialiai jiems tikrai sunku. Išvada: euras mus pražudys, viskas pabrango ir dar brangs, pagal skurdo lygį tuoj būsime pirmieji Europoje. Reikia mušti varpus, nes šitie (tiesa, neaišku kurie) vagys mus dar labiau apvogs.

Dar mass media permanentiškai primena, kad karo grėsmė kaip koks Damoklo kardas kabo virš Baltijos valstybių ir jokie NATO su savo naikintuvais mūsų neapgins. ES irgi. Man regis, kad dėl šitų priminimų artėja metas, kai publika masiškai puls pirkti druską, degtukus ir ūkišką muilą karo atvejui. Aišku, padėtis nėra raminanti, bet kam bauginti žmones? Bulvariniai leidiniai nė nepajuto, kad tapo tiesioginiais karalienės Mikaldos sekėjais.

Taigi, pavojai tyko iš visų pusių. Net neminėkime draudimo bučiuoti vaikus,

Ebolos viruso, galimai tuoj tuoj sugriūsiančių stambiaplokščių daugiabučių, sniego stokos/pertekliaus, „blogų“ vasarų ir t. t.

Tai ką daryti?!

Nežinau, nes man viskas gerai. Visokie gąsdinimai kažkaip nuplaukia kaip nuo žąsies vanduo. Bet daug žmonių išsiteplioja tomis baimėmis ir įklimpsta į nerimo liūną. Nutildyti bulvarinę spaudą, laidas, portalus?

Nevalia, nes patys norėjome žodžio laisvės, todėl Konstitucija ją ir garantuoja. Bet viliuosi, tikiuosi ir net gal imsiu melstis, kad į žurnalistų cechą nepriimtų pirmo pasitaikiusio, o rašytų tik diplomuoti profesionalai, kuriuos universitete bent jau mokė žurnalistinės etikos ir kitų pagrindų. Tikiuosi, kad mūsų cechas apsivalys. Beje, derėtų pridurti, kad ir tarp profesionalų yra išsiterliojusių bei dvokiančių, bet jų nedaug.

O nuraminimui priminsiu 1918 metų vasario 16-ąją.

Tada Nepriklausomybės akto signatarams buvo tikrai baisu. Jiems buvo neramu ne dėl paistalų apie užnuodytą maistą, orą, būsimą naują valiutą. Drąsūs, atsakingi ir dori vyrai, Lietuvos patriotai, ėmėsi Tėvynės gelbėjimo labai smarkiai rizikuodami. Apsupti priešiškų jėgų, nesuprasti didelės dalies tautos. Nenusigando, laimėjo, iškovojo šaliai nepriklausomybę, spartų ekonomikos augimą, galimybę formuotis sveikoms pažiūroms.

Tebūnie jie mums sektinas pavyzdys.

Ta proga ir sveikinu visus mielus „Artumos“ skaitytojus, nuolatinius ir atsitiktinius, su Vasario 16-osios švente!

Tegul meilė Lietuvos dega mūsų širdyse.

Ir šviesa, ir tiesa mus visad telydi!

Silvijos Knezekytės iliustracijos

* * *

Per dailės pamoką mokytoja leido vaikams piešti, ką jie nori. Priėjusi prie vieno vaiko klausia: – Ar tu kada nors matei angelą su trimis sparnais?

– O jūs matėte su dviem?

* * *

Nusišypsojau gyvenimui ir likau be dantų.

* * *

– Patrauk nuo manęs savo šunį... Ant manęs jau blusos šliaužioja...

– Reksai, pasitrauk, dėdė turi blusų.

36

Artuma 2015 m. vasaris

* * *

Pianistas sako draugei: – Šįvakar aš grosiu tik tau.

– Nebūk toks pesimistas, tikrai ateis ir daugiau žmonių.

* * *

– Eik namo, jau devynios.

– Neisiu, nes gausiu į kailį.

– O kada eisi?

– Po trijų valandų.

– Bet juk tada tau dar labiau iškarš kailį!

– Tikrai ne! Tada visi džiaugsis, kad man nieko neatsitiko.

Kviečiame į rekolekcijas

Eucharistinio Jėzaus seserys kviečia į Guronių rekolekcijų namų programas Rekolekcijos 18–30 metų jaunimui AŠ PAŠAUKIAU TAVE VARDU, ESI MANO (veda seserys eucharistietės ir tėvai jėzuitai) vasario 20–22 d.

Gavėnios rekolekcijos ŠITAS YRA MANO MYLIMASIS SŪNUS. JO KLAUSYKITE (veda s. Ligita Ryliškytė SJE ir s. Judita Stankūnaitė SJE) vasario 27 d.–kovo 1 d.

GYVENIMO IR TIKĖJIMO INSTITUTAS kviečia

Rekolekcijos intravertams DIEVAS MANE SUKŪRĖ VISIŠKAI TEISINGAI (veda s. Jolita Dudaitė SJE) kovo 6–8 d.

REKOLEKCIJŲ SAVAITGALIAI

Gavėnios rekolekcijos šeimoms JIS APIPLĖŠĖ PATS SAVE (veda seserys eucharistietės) kovo 27–29 d.

TAVO VEIDO, VIEŠPATIE, AŠ IEŠKAU (Ps 27, 8b) (skirta sutuoktiniams) vasario 27–kovo 1 d., Kulautuvoje Registracija iki vasario 22 d.

SUSITIKIMAS SU KRISTUMI (TEK rekolekcijos) kovo 13–15 d., Šiluvoje Registracija iki kovo 7 d.

Informacija ir registracija: tel. 8 600 562 06 (s. Milda), el. p. rekolekcijos@sje.lt

www.sje.lt

SEMINARAI PER JUOKUS Į GERESNĘ SANTUOKĄ (romantiškas Šv. Valentino dienos šventimas!) vasario 13–14 d., Kaune Registracija iki vasario 10 d.

SAKRALINIŲ ŠOKIŲ SEMINARAS „Talita kum – šok!“ vasario 21 d., Kaune Registracija iki vasario 17 d.

TAVO VEIDO, VIEŠPATIE, AŠ IEŠKAU (Ps 27, 8b) keturi susitikimai: kovo 5, 12, 19 ir 26 d., Kaune Registracija iki vasario 28 d.

Šv. Jono apaštalinės seserys kviečia į rekolekcijas Senųjų Trakų Viešpaties Apreiškimo vienuolyne Rekolekcijos tyloje ...NES JIS PAŽVELGĖ Į NUOLANKIĄ SAVO TARNAITĘ (Lk 1, 48) (veda t. Jonas Chrisostomas CSJ) vasario 13–15 d.

DĖKINGUMO DOVANA SKAIDRESNEI KASDIENYBEI kovo 14 d., Kaune Registracija iki kovo 8 d.

Kino rekolekcijos poroms „IR VIS DĖLTO AŠ JĮ/JĄ MYLIU“ (veda Ramūnas ir Indrė Aušrotai) kovo 13–15 d.

Informacija ir registracija: VšĮ Gyvenimo ir tikėjimo institutas, Rotušės a. 7, LT-44280 Kaunas Tel./faks. (8 37) 28 05 30; mob.

8 686 778 24 El. p. gti@lcn.lt www.gtinstitutas.lt

Rekolekcijos tyloje „KRISTAUS TEISMAS ŠIANDIEN?“ (veda t. Elijas CSJ) kovo 27–29 d.

Registracija ir informacija el. p. sen.trakai.registracija@gmail.com; tel. 8 646 833 63 senujutrakuvienuolynas.org

parėmė š. m. I pusmečio „Artumos“ prenumeratą per vyskupijų Carito skyrius, pasieksiančią labiausiai stokojančius.

Taip pat fondo dėka atnaujinome ir plėtojame artuma.lt svetainę

Artuma

Katalikiškas mėnraštis šeimai

Nr. 2 (289) / 2015

Vyr. redaktorius Darius CHMIELIAUSKAS Redaktorė Vanda IBIANSKA Redaktorė stilistė Dalė GUDŽINSKIENĖ Atsakingoji redaktorė ses. Teresė ELSTERYTĖ MVS

Eina nuo 1989 metų spalio ISSN 1392-382X

Techninė redaktorė Valdonė MINCIŪTĖ

Steigėjas – Lietuvos Caritas Leidžia VšĮ Caritas leidykla „Artuma“

Dailininkė Silvija KNEZEKYTĖ

Įmonės kodas 134460120 A. s. LT097300010002264553

2015 metams skyrė 15 tūkst. eurų paramą.

Remiamos „Artumos“ skyrelių „Kronika“, „Didelės ir mažos kryžkelės“, „Akiračiai“ kai kurios publikacijos

Korektorė Rūta LAZAUSKAITĖ Vyr. buhalteris Arūnas URNIEŽIUS Redakcijos kapelionas kun. Artūras KAZLAUSKAS

Užsakymo Nr. 200706, Tiražas 10 300 egz.

Spausdino UAB „Spaudos praktika“ Chemijos g. 29, LT-51333 Kaunas Žurnalą galima bet kada užsisakyti kiekviename Lietuvos pašte. Indeksas – 5010 Žurnalo kaina 1 Eur Redakcijos adresas: Rotušės a. 23, LT-44279 Kaunas Tel./faks. (8 37) 20 96 83, redakcija@artuma.lt

www.artuma.lt

Redakcija pasilieka teisę savo nuožiūra taisyti ir trumpinti rankraščius. Jų negrąžina ir nerecenzuoja

RENGINĮ ORGANIZUOJA:

BILIETUS PLATINA:

Gyvenkime PALAIMINIMAIS Dievo ir žmonių artumoje

/valentinodienakitaip

„Artumos“ žurnalus galite įsigyti redakcijoje, bažnyčiose ir katalikiškuose knygynuose visoje Lietuvoje!

Užsisakyti galima nuo kiekvieno numerio savo parapijoje, bet kuriame „Lietuvos pašto“ skyriuje, internetu (prenumerata.post.lt, indeksas 5010) arba redakcijoje (Rotušės a. 23, Kaunas, tel. 8 37 20 96 83).

ISSN 1392-382X

www.artuma.lt