Artuma 2015 m. vasaris

Artuma

mėnraštis šeimai bei visiems ieškantiems Dievo ir žmonių artumos

2015 m. vasaris

2

Popiežius Pranciškus apie palaiminimus

Kaip tapti dvasinguoju vargdieniu?

Visada gera skaityti ir apmąstyti Palaiminimus! Jėzus paskelbė juos ant Galilėjos ežero kranto sakydamas savo pirmą svarbų pamokslą. Susirinkus minioms žmonių, Jėzus užkopė į kalną mokyti savo mokinių, todėl tas pamokslas vadinamas „Kalno pamokslu“. Biblijoje kalnas laikomas vieta, kur apsireiškia Dievas, taigi Jėzus, sakantis pamokslą ant kalno, atsiskleidžia kaip dieviškasis mokytojas, kaip naujasis Mozė. Ir ką gi Jis sako? Jėzus kalba apie gyvenimo kelią, apie kelią, kuriuo pats žengia ir kuris yra Jis pats, bei siūlo tą kelią kaip kelią į tikrąją laimę. Jėzus įkūnijo Palaiminimus visu savo gyvenimu, nuo gimimo Betliejaus grotoje iki mirties ant kryžiaus ir prisikėlimo. Jame išsipildė visi Dievo Karalystės pažadai.

Revoliucinė Palaiminimų jėga Skelbdamas Palaiminimus, Jėzus kviečia sekti įkandin Jo, kartu su Juo žengti meilės keliu, vieninteliu vedančiu į amžinąjį gyvenimą. Tas kelias nelengvas, tačiau Viešpats žada savo malonę ir niekada nepalieka mūsų vienų. Mūsų gyvenime yra skurdo, negandų, pažeminimų, kovos už teisingumą, nuovargio stengiantis kasdien atsiversti, sunkių pastangų įgyvendinti pašaukimą į šventumą, persekiojimų ir gausybė kitokių iššūkių. Tačiau atverdami vartus Jėzui, įsileisdami Jį į savo istoriją, dalydamiesi su Juo džiaugsmais ir skausmais, patiriame ramybę ir džiaugsmą, kuriuos dovanoti tegali Dievas, kuris yra begalinė meilė.

Jėzaus Palaiminimai yra revoliucinė naujybė, laimės modelis, priešingas tam, kurį paprastai siūlo žiniasklaida, vyraujanti mąstysena. Tai, kad Dievas atėjo tapti vienu iš mūsų, kad Jis mirė ant kryžiaus, pasaulietinei mąstysenai yra papiktinimas! Vadovaujantis šio pasaulio logika, tie, kuriuos Jėzus skelbia palaimintais, laikomi „nevykėliais“, silpnaisiais. Vietoj to aukštinama sėkmės siekimas bet kokia kaina, gerovė, arogantiška galia, savęs įtvirtinimas kitų sąskaita.

Jėzus <...> užkalbina mus norėdamas, kad atsilieptume į Jo siūlymą gyventi, kad suvoktume, kokiu keliu sukti, kad pasiektume tikrąjį džiaugsmą. Tai – didžiulis tikėjimo iššūkis. Jėzus nebijojo paklausti mokinių, ko jie norėtų – sekti paskui ar eiti kitais keliais (plg. Jn 6, 67). Ir Simonas, pavadintas Petru, išdrįso atsakyti: „Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius“ (Jn 6, 68). Jei ir jūs mokėsite ištarti Jėzui „taip“, jūsų gyvenimas taps prasmingas ir vaisingas.

tęsinys 3 p.

›

Laiškas skaitytojams

Turinys

Mieli „Artumos“ bičiuliai, būkite sveiki ir palaiminti!

Kronika

Iš redakcijos pašto

2

Popiežius PRANCIŠKUS Kaip tapti dvasinguoju vargdieniu? 3 Jonas MALINAUSKAS, Dalė GUDŽINSKIENĖ Bažnyčios pulsas

5

Algimantas RAMONAS Ir vėl rinkimai...

7

Marie-Pascale DUCROCQ OP Nuošali derlinga vietovė

8

Didelės ir mažos kryžkelės

Kun. Kęstutis K. BRILIUS MIC Ačiū Dievui!

10

Kun. Linas ŠIPAVIČIUS Kad taptume turtingi

11

Banga KULIKAUSKAITĖ Perverta širdis

12

Antanas SAULAITIS SJ Viena diena kaime

14

Vytautė MACIUKAITĖ Dievo šiukšliavežio pašaukimo palaima

15

Dr. Vincentas VOBOLEVIČIUS Dvasingųjų vargdienių beieškant

17

Milita ŽIČKUTĖ Ką turi ir ko neturi nuteistieji?

18

Nuo gatvių iki stadionų

19

Pono vaiduoklio paslaptis

20

Palaiminti, kurie nuolat šypsos

21

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Gintautas VAITOŠKA Ar galima pasveikti?

22

Veidu į vaiką

Paul LEMOINE Kai mokytis trukdo jausmai

24

Jaunimo iššūkis

Joana GIMBERYTĖ-JURONĖ Ar Hamletas teisesnis už Klaudijų? 26 Akiračiai

Šventoji Klara Asyžietė

27

Atokvėpio valandai

Giovannino GUARESCHI Pragaro nasruose (II)

30

O mes kitokie

Šventa Kazimiero istorija

33

Sveikata

Ar reikalingas vertėjas?

34

Sveiki – nes Lietuvoje šis žiemos metas tradiciškai turbūt didžiausių epidemijų laikas (ne veltui ir Bažnyčia vasarį švenčia Pasaulinę ligonių dieną); palaiminti – kad ir sveiki, ir net susirgę būtumėte laimingi! O „Artuma“ taip norėtų prisidėti prie Jūsų laimės – juk dėl to ir pasirinkome šiemet su Jumis pasinerti į Jėzaus palaiminimus, idant pažintume, kaip išgyventi anuos (dekaloginius) Dievo (meilės) žodžius. Štai ir pirmasis iš tų garsiųjų: Palaiminti turintys vargdienio dvasią: jų yra dangaus karalystė... Žmonės gerieji, nežinau, ar čia man po tų tėvystės „atostogų“ neišsimiegojus, ar iš tiesų čia ne viskas taip jau paprasta? Iki šiol atrodė – kaip miela, kokie palaimingi žodeliai, kokie gražūs vaizdeliai piešiasi; o kai tik labiau prisiartini, išankstinio matymo akinius nusiimi, – visai ne rožiniai paveikslėliai matosi. Ir apskritai, pirmiausia pasirodo, kad tų vaizdelių nėr – mūsų dailininkė Silvija mane didžiai nustebino pranešdama, jog apie tai nėra beveik jokios ikonografijos! Nors, regis, juk galėtų būti šitokia vaizdinga vizualizacija: įspūdingas kalnas, dar įspūdingesnė minia ir visų įspūdingiausias Viešpats pamokslauja nuo to kalno apie mūsų laimę! Tad vien tai jau iškalbinga: kodėl net ir šventieji dailininkai aiškiai vengia šitų palaiminimų?..

Antrasis mano nustebimas – na, ar Jūs sakote kada nors natūraliai: „vargdieni, tu mano dvasingasis vargdienėli“?! Paprastai juk guodžiamės: „Vargšas aš žmogelis!“, arba esame guodžiami: „Vargšeli, tu mano, vargšeli!“ Jei taip, tai kuomet girdim apie „vargdienius“ – ar nesuvokiame jų kaip tolimų, literatūrinių personažų, su mano gyvenimu teturinčių, na, nebent simbolinį, bet ne tiesioginį ryšį?.. O jeigu Viešpaties Jėzaus, paskui Jį ir Motinos Bažnyčios pagrindinė misija – parodyti mums dangaus karalystę ir į ją nuvesti – tai tuomet juk šis palaiminimas skiriamas ne kuriai nors išskirtinei kastai, bet mums visiems?! O mes, išgirdę tai – tebūnie vargdieniai ar vargšeliai, nuleidžiam tyliai galvą: ai, čia apie tuos vargšus, benamius, elgetas, našlaičius etc...

Trečiasis, visai banalus nusistebėjimas: juk daugelis iš mūsų galėtume paliudyti, kad matėme ne vieną vargšą, kuris toli gražu nepanašus į palaimintąjį ir juoba ne į dvasingąjį; ir atvirkščiai – kiek ilgėliau paieškoję, tačiau atrastume pažįstą ir turtuolį, kuris visai ne skručas, gal net ganėtinai dvasingas... Tai kaip tada, apie ką tas Jėzus šičia kalba?!? Žinot ką, mielieji, kuo daugiau skaitau aš apie tai, tuo labiau man norisi nutilti... ir nei kalbėti, nei rašyti, o atsigręžti į tikrovę ir pabandyt pažinti – apie ką čia vis tik Jis...

Betgi žurnalą jau vėluojam atiduoti spaudai, viršelio tai vis tiek kažkokio reikia... Ir tada žiū, kad tas mūsų popiežius Pranciškus tolimoje Azijoje keturlinkas iš papamobilio pasilenkęs prie spinduliuojančios senutės – ir ją palaiminęs, ir pats visas švyti lyg palaimintas! Ir tada imi ir įtiki, jog šis žmogus gali man pasakyti, ką daryti, kad ir aš būčiau palaimintas, pripažinęs savąjį vargingumą, priėmęs savąjį neturtą; ir net jei šitai man dar per sunku – kad aš, vos tik pasilenkčiau prie vargšo, ir jau tada palaimintas būčiau.

Darius Chmieliauskas

Gyvenimas kaip senas vynas

Vanda IBIANSKA Grėsmės, pavojai ir kiti baisumai

35

Viršelyje – Popiežius Pranciškus Madhu Dievo Motinos šventovėje (Šri Lanka), 2015 m. sausio 14 d. © L’Osservatore Romano nuotrauka

Artuma 2015 m. vasaris

1

Didelės ir mažos kryžkelės

Viena diena kaime Antanas SAULAITIS SJ Šitaip atrodytų gan didelė mano draugo jėzuito Tomo parapija žvejų bažnytkaimyje, kurios sielovados laukas apima 120 kaimų ir kaimelių su koplyčiomis ar kita kunigo bent kartą per metus lankoma patalpa. Kas mėnesį klebonijos kieme susirenka bent po atstovą ateinančio mėnesio liturgijos aptarti, sielovadinių klausimų apsvarstyti.

Viena pora iš namų išėjo pusę trijų nakties, kad spėtų aštuntą ryto atsirasti. Kieme paruoštos trys ugniavietės su dideliais puodais. Visi dalyviai pripratę ko nors pietums atnešti ir puodan įdėti. Pirmajame būna visokių miltinių – bulvių, ryžių, makaronų, kukurūzų. Antrajame puode – žuvų, šviežios ir džiovintos mėsos, paukštienos, dešros. Trečioji ugnis kaitina daržovių rinkinį – kopūstus, žirnius, pupas, kitus lapus, ridikus, moliūgus. Niekas netikrina, kiek kas atnešė ir ko – visiškai bendruomeniškos suneštinės vaišės. Uoliosios prižiūrėtojos pasirūpina druska ir prieskoniais.

Susirinkime – nuo trylikametės, savo kaimelio liturgijos vadovės, iki visiško senelio, atsakingo už tolimų sodybų religinius reikalus. Vienodai pagarbiai, lygiomis dalyvauja vyrai ir moterys, jauni ir pagyvenusieji. Manytum, susirinko didelė giminė kokiame šeimynos suvažiavime – toks apčiuopiamas rūpestingo tikėjimo tarnystės ryšys.

Kitas kaimelis šeštadienį palmių šakomis perdengs mokyklos stogą. Mat nuo pirmųjų misionierių šioje daug indėniško paveldo turinčių gyventojų apylinkėje įprasta penkias dienas dirbti sau, savo darbą, sekmadienį švęsti, šeštadienį skirti kitiems ir bendriems reikalams. Kol vyrai taisys stogą, šeštadienį moterys šoks

Paulo Bobato nuotrauka

14

Artuma 2015 m. vasaris

į talką vargstantiems – sergančioms mamoms namus apvalys, kiemą ir daržą sutvarkys, išskalbs, mažylius išmaudys, paruoš ryžių bei pupų kelioms dienoms. Keli žvejai išplauks visą dieną žuvauti, laimikį atiduos žvejo našlei su šeima.

Kur nėra elektros, vanduo iš šulinių, net joks kelias kaimo nepasiekia, vaikams ir jų tėvams šį savaitgalį didžiausia pramoga – valtelių pavidalo sūpynės palydint muzikėlei. Nuotaika kaip turguje ar atlaiduose. Kol mažieji iki valios supasi, suaugusieji šnekučiuojasi, pasakoja, klausinėja, guodžiasi, patarinėja.

Per kaimo aikštelę už pirmų namelių – kapinaitės. Eilutėje tarp kapelių giedodami keliolika vaikų neša mažą melsvą karstelį be suaugusiųjų palydos. Iš tolo pro namų angą į procesiją žiūri mirusiojo motina. Žmogus klausi dešimt vaikų pagimdžiusios, penkis jų palaidojusios moters, kaip jos širdis atlaiko. Ramiai atsako: gi turinti penkis angeliukus Dievo akivaizdoje.

Pas vyro paliktą keturių berniukų motiną ant stalo ryžių, jautienos gabaliukų padaže, truputis daržovių, lėkštė ir svečiui. Šis suvokia, kad padėta visa, ką šeimynėlė šiandien valgys. Jautiesi kaip pas rūpestingą ir dosnųjį Dievą prie stalo. Kad liktų daugiau augantiesiems, savo lėkštėje stumdai ryžių samtelį, padažą pirmyn, atgal, aplink, vis atsigerdamas iš stiklinės vandens su citrina.

Prie gretimo plūkto molio namelio sėdinėja du paaugliai. Be jokio kurčiųjų kalbos mokslo draugas kažkaip moka išversti savo bičiulio mintį, perduoti klausimą ar pastabą.

Viduje žvejo žmona baltame kokoso piene kepa žuvį, būtinai kviesdama prisijungti prie šeimynos, kurios akyse bei judesiuose šiltas artumas, bendrystė, švelnus juokas.

Vargdieniai evangelizuoja dvasinguosius vargdienius.

Didelės ir mažos kryžkelės

Dvasingųjų vargdienių beieškant Dr. Vincentas VOBOLEVIČIUS, Iustitia et pax komitetas Prisipažinsiu: ilgą laiką dvasingiesiems vargdieniams – kaip jie dažnai vadinami Lietuvoje – skirtas Kristaus palaiminimas man atrodė neįtikinamai. Skaitant Šventąjį Raštą nelieka abejonių: Atpirkėjas tikrai yra nuskriaustųjų draugas. Bet vis dėlto, kas tie vargdieniai?

Koks jų dvasingumas? Ir kodėl jie tokie mieli Dievui? o Šaltiniui, iš kurio atsigėrus daugiau nebetrokštama.

Toks požiūris į vargšus radikaliai skiriasi nuo dialektinio požiūrio, pagal kurį šviesus (ar bent šviesesnis) rytojus išauš tuomet, kai vargšai – darbininkai, moterys, homoseksualai – nuvers savo pavergėjus. Tai suponuoja, tarsi nūdienos nelaimėliai jau stovi ant aukštesnio „moralinės kokybės“ laiptelio; juos tereikia emancipuoti, įgalinti, įsąmoninti. Toks pažangos supratimas atrodo naiviai, nes remiasi klaidingu žmogaus antropologijos supratimu. Drakonų skerdikai, deja, patys priklauso slibinų rūšiai.

Be jokios abejonės, dažnai vargšus reikia pamaitinti ir aprengti; kartais juos reikia emancipuoti ir įgalinti; bet visada reikia su jais kalbėtis, su jais draugauti ir (rizikuoju nuskambėti pasaldintai) juos Kristinos Šmulkštytės nuotrauka

Viena vertus, viskas lyg ir aišku: vargdieniai yra mažiau supančioti turto; jie laisvi susitikti su Jėzumi, nes neturi ko prarasti. Turtingam jaunuoliui kvietimas parduoti visą savo turtą, o gautus pinigus išdalyti vargšams pasirodė per sunkus (Mt 19, 16–22). O visuomenės paribyje gyvenę žmonės su Atpirkėju bendrą kalbą rasdavo, atrodo, kur kas lengviau.

Kita vertus, gražūs pasakojimai apie Jėzaus draugystę su ano meto nelaimėliais man atrodo kažkokie pacukruoti.

Gal ne patys pasakojimai, bet jų interpretacijos. Antai aš nepažįstu nė vieno vargdienio, kurį jo žemiška dalia būtų paakinusi rimtai siekti dangiško lobio.

Neabejoju, kad tokie šventi vargdieniai egzistuoja, bet kartu esu tikras, kad kiekvienam iš jų tenka po šimtą tų, kuriuos sutraiškė kasdienių rūpesčių volas, įsiurbė priklausomybių pelkės ar suviliojo netikri pranašai. Taigi buvimas vargdieniu jokiu būdu dar nėra bilietas į išganymą.

Daugelyje enciklikų bei dogminėje konstitucijoje Lumen Gentium girdimas Bažnyčios kvietimas rūpintis vargšais (ypatingas vargšų pasirinkimas), mano galva, atliepia tą realybę, kad vargšai nestovi ant aukštesnio „moralinės kokybės“ laiptelio. Vis dėlto vargšai turi turto nesupančiotą laisvę, kurios stokojo turtingas jaunuolis evangelijose.

Ypatingas rūpinimasis vargšais, manau, reiškia katalikų pareigą siekti, kad vargdieniai neturto duotą laisvę panaudotų Jėzaus pasirinkimui. Ne alkoholiui, ne narkotikams, ne turtui, ne revoliucijai,

mylėti. Tik šitaip galime tikėtis juos užkrėsti Kristumi ir padėti išgyti iš dvasinių žaizdų. Bet kaip tai padaryti? Kaip kalbėti, kad vargdieniai mus išgirstų?

Kaip draugaujant būti draugais, o ne geradariais? Kaip mylėti vargdienius?

Atsakymas: nusižeminant. Šiais laikais apie nusižeminimą mažai kalbama. Jaunimo ausyse tas žodis, ko gero, skamba tarsi koks menamas inkvizicijos laikų aidas. Vis dėlto nusižeminti nereiškia žemintis. Nusižeminimas yra būdas matyti tikrovę, kokia ji yra – tikrovę, kurioje kiekvienas esame paliestas nuodėmės. Susidūręs su yda, nusižeminęs žmogus nepuola moralizuoti; susidūręs su kvailybe – nepuola mokyti. Užuot tai daręs, nusižeminęs žmogus ydoje ir kvailybėje pastebi kitą žmogų ir jaučia jam empatiją, nes pažįsta savo paties ydas ir kvailybes.

Toks žmogus, net pats nebūdamas vargšas, gali tyliai prieiti prie kenčiančio vargdienio ir ramiu buvimu (kartais, nors nebūtinai, ir kančios palengvinimu) parodyti jam Kristų. Toks žmogus, mano galva, turi vargdienio dvasią (taip, beje, turėtų būti teisingai verčiama „dvasingojo vargdienio“ sąvoka). Ir net jei tokio žmogaus gyvenimas ne visada būna lengvas, jis tikrai yra palaimintas.

Artuma 2015 m. vasaris

17

Didelės ir mažos kryžkelės

Palaiminimai vaikams

Pono vaiduoklio paslaptis – Vajei, vajei, – tepasakė UrKelyje į mokyklą vaikai praeidavo apleistė ir vaikai puolė į gatvę, nes tą gyvenamąjį namą. Kartais jo lange šmėkšatsidarė namo durys ir jose telėdavo blyškus senio veidas. Todėl Urtė šį namą pasirodęs labai liesas, nupraminė Pono vaiduoklio namu. Inesai mama aiškino, spurusiu švarjog tame name gyvena vargdieniai. ku senis pagraInesa, Joris ir Urtė bei jų draugai lanko vaikų sino vaikams, o adoraciją. Kartais vienas iš draugų būna Engal ir savo sesei tas. Kai baigiasi diena ar žaidimai, jis tamšluotkočiu. pa paprasta, nuskaityta Naujojo Testamento – Tai štai koknygele. Vieną ketvirtadienį prie bažnyčios kie tie vargdiedurų vaikai aptiko nepaprastai storą šunį, jam niai, – susimąstė Inesa, ant kaklo vietoj pavadėsėdėdama pas Entą svečiuose – lio buvo užrištas raudonas šalikas. tiksliau, savo namuose, bet Ento kišenėje.

Pasirodo, jo šeimininkė buvo vi– Vargdieniai myli Jėzų ir šuniukus, – tarė Urtė. duje ir meldėsi sulinkusi priešais – Ji elgetauja, bet įmetė pinigėlį į vargšų aukų dėžuŠvenčiausiąjį Sakramentą. Tai buvo varguolė Antosėlė. Kai vaikai tę, – garsiai mąstė Joris. – Dosni.

– Bet jos brolis visai kitoks. Jie abu vargdieniai, bet pravėrė duris, šuo spruko į vidų.

Joris bandė jį pagauti, bet sto- tokie skirtingi! – stebėjosi Inesa. – Entai, o tu sakei, kad rulis, uostydamas grindis, nuo- palaiminti vargdieniai!!! Juk palaimintas, sakei, reiškia lat keitė kryptį, kol savo juodą ne tik laimingas, bet ir geras.

– Taip, Inesa, – tarė Entas, – vargdienių būna ir tonosį įbedė į šeimininkę. Baigusi maldą ir įmetusi pini- kių, kuriuos Dievas trokšta palaiminti, bet kol kas negali.

Tada Entas atnešė kvapnios arbatos ir keksiukų. Ant gėlį į aukų dėžutę, Antosėlė sunkiai pakėlė savo vieno jų kūpsojo šokoladinis kupranugaris, ant kito smygsojo skaidraus cukraus adata, o kiti žvilgėjo spalvotais cudidžiulį krepšį.

– Gal galime pa- kriniais brangakmeniais ir saldžiais debesėliais. Ant kienešti krepšį? – pasi- kvieno pyragėlio žirniukuose užrašyti žodžiai iš Naujojo Testamento. Atsiversk Lk 18, 25, perskaityk šiuos žodžius teiravo Inesa. (kad ir be dangiškų gardėsių) ir įrašyk trūkstamas raides.

– Čia visa mano manta, mat aš neturiu namų, tik priemenę, – atsiduso moteris.

Berniukai nešė kepšį, o mergaitės šnekučiavosi su Antosėle. Taip sužinojo, kad šuniuko vardas Šarikas ir kad jis serga cukralige, nes labai mėgsta saldainius.

Kai draugija priėjo Pono vaiduoklio namą, Antosėlė pareiškė, jog čia jos namai.

– Tai kodėl jūs gyvenate priemenėje? Ar dėl to, kad namą užėmęs vaiduoklis? – pasipylė klausimai.

– Ne, ten mano brolis. Kai tėvai mirė, mes, penki vaikai, Užrašė ses. Ona VITKAUSKAITĖ MVS, nupiešė Silvija KNEZEKYTĖ susipykome dėl šito namo, kam Sausio mėnesio atsakymai: palaiminti taikdariai; palaiminti romieji; palaiminti trokštantys jis turėtų atitekti. Man atiteko ir alkstantys teisumo; palaiminti liūdintys; palaiminti tyraširdžiai; palaiminti persekiojami dėl priemenė, – atsiduso Antosė. teisumo; palaiminti turintys vargdienio dvasią.

20

Artuma 2015 m. vasaris

O mes kitokie

ŠVENTA Kazimiero istorija Dar važinėjau taksi, sykį pravažinėjau 63 rublius, mama turėjo sumokėti. Brolis sako, kad taip važinėdamas pripratau elgetauti, patys žmonės man duodavo, susipažindavau su elgetaujančiais, jie tapdavo mano draugais, įtraukdavo elgetauti, kadangi greitai pririnkdavau pinigų, nes aš turiu negalią, esu kitoks.

Gyvenau su daug kuo ir gatvėse, ir rūsiuose. Buvo tokia Larisa su dviem vaikais, gyvenau pas ją, jai rinkdavau pinigus, nes ji nedirbo.

Mane traukė gatvė. Dėl draugystės atiduodavau gatvės draugams savo drabužius ir viską, ką geresnio turėdavau.

Mano mamos nebėra. Ji kapuose guli. Paskui ir tėvas numirė. Tada mano brolis manimi rūpinosi. Aš gyvenau vienas Taikos gatvėje.

Nueidavau į parduotuvę.

Pinigų aš susirinkdavau prie parduotuvės, dar prašydavau žmonių prie Katedros ir Aušros Vartų, prie Kalvarijų turgaus.

Dabar gyvenu Pašilaičiuose.

Ten yra namai. Juose gyvena žmonės, kurie nebeturi tėvų ir kurie patys negali gyventi. Ten geri darbuotojai: Danuta, Dana, Dalia, Renata, Violeta, Larisa, o Vitalija man nelabai.

Namuose aš padedu: Igorį nuvedu į tualetą, jis sunkiai vaikšto, padedu pamaitinti Darių.

Dabar nusprendžiau: būsiu geras. Aš vaikštau savo kojomis. Galiu nueiti į bažnyčią. O paskui galiu grįžti namo. Aš stengsiuosi dirbti. Man patinka dirbti. Dirbu Matulaičio parapijos dirbtuvėlėse. Gaminu ikonas. Galiu keramika užsiimti. Gaminu žvakutes. Moku dirbti kompiuteriu.

Aš myliu Dievo Motiną. Dievas visada man padeda.

Aš meldžiuosi, prašau ir dėkoju. Mergelei Marijai meldžiuosi. Esu žmogus, turintis negalią. Turiu Dauno sindromą – tai kai kažkas kitaip galvoje. Ir dar mane beria, mano koja baisi – man tai nepatinka. Nenoriu sirgti.

Su Kazimieru susipažinau prieš daugiau nei dešimt metų. Pakviečiau jį į Pal. Jurgio Matulaičio socialinio centro dirbtuvėles neįgaliems žmonėms. Tuomet jis dar buvo gatvės žmogus ir nuolat tekdavo jo ieškoti turgaus kvartaluose, klausti elgetaujančių prie Katedros. Jis buvo jų saviškis. Mažutėlis tarp mažutėlių. Jis gali papasakoti savo istoriją, o aš joje nuolat perskaitau, kaip Dievas išgelbsti savuosius.

Kai buvau mažas, mano mama buvo gyva. Ji mane auklėjo. Ir aš augau su vyresniu broliu netoli Katedros, Stuokos-Gucevičiaus gatvėje. Tai buvo senas avarinis namas. Mama dirbo medicinos sesele ir man samdė mokytoją, kuri porą metų mane namie mokė rašyti, skaityti.

Mama mokėjo mokytojai; norėjo, kad patekčiau į neįgalių vaikų mokyklą. Mes ėjome su mama į mokyklos komisiją, ten aš sudėliojau trikampį.

Ir komisijos moteris pasakė: nepatinka.

Ir mokytis aš negalėjau. Buvau namie.

Mano tėvas kartais sugrįždavo girtas ir mušdavo mamą. Ir mane vydavo laukan. Aš slėpdavausi patvory.

Su juo mama paskui išsiskyrė. Ir aš nenorėjau su juo gyventi.

Paskui mano mama gavo butą.

Justiniškėse, Taikos gatvėje. Ten gyvenau dviese su mama.

Aš mėgau keliauti. Kelionės prasidėjo nuo troleibuso. Man labai patiko važinėtis troleibusu. Aš visą dieną taip ir praleisdavau.

Vakare paskutinėje stotelėje Klinikų žiede, kai visi išlipdavo, mane pasiimdavo mama arba brolis.

Vieną sykį, tada man buvo 16, įsėdau ne į tą troleibusą, nuvažiavau į Žirmūnus. Šito rajono nepažinojau.

Naktį miegojau laiptinėje. Suradę gyventojai iškvietė greitąją ir mane išvežė į Naujosios Vilnios ligoninę. Aš neturėjau jokio dokumento. Todėl man davė Mustafano pravardę. Pusę metų praleidau ten tiesiog gydomas.

Tada tėvai manęs visur ieškojo, bet nerado. Mano mama dirbo ligoninėje. Vienas mamos pažįstamas gydytojas lankėsi Naujosios Vilnios ligoninėje ir mane pažino.

Pranešė motinai. Mane pasiėmė. Sugrįžau nugydytas, sunkiai atpažinau namus ir tėvus.

Paskui pradėjau važinėtis traukiniais. Buvau į Kauną nuvažiavęs, iš ten tėvams skambino milicija. Paskui buvau nuvažiavęs į Leningradą, žmonės surado bemiegantį gatvėje, milicijos iškviesti tėvai atvažiavo pasiimti. Kitą sykį mane sugavo prie Ukrainos–Rumunijos sienos. Leitenantas Belelia parvežė iš Ukrainos Lietuvon, nes čia jis mokėsi.

Kazimierui STYČINSKIUI užrašyti padėjo Inesa VAITKŪNAITĖ

Artuma 2015 m. vasaris

33

Kviečiame į rekolekcijas

Eucharistinio Jėzaus seserys kviečia į Guronių rekolekcijų namų programas Rekolekcijos 18–30 metų jaunimui AŠ PAŠAUKIAU TAVE VARDU, ESI MANO (veda seserys eucharistietės ir tėvai jėzuitai) vasario 20–22 d.

Gavėnios rekolekcijos ŠITAS YRA MANO MYLIMASIS SŪNUS. JO KLAUSYKITE (veda s. Ligita Ryliškytė SJE ir s. Judita Stankūnaitė SJE) vasario 27 d.–kovo 1 d.

GYVENIMO IR TIKĖJIMO INSTITUTAS kviečia

Rekolekcijos intravertams DIEVAS MANE SUKŪRĖ VISIŠKAI TEISINGAI (veda s. Jolita Dudaitė SJE) kovo 6–8 d.

REKOLEKCIJŲ SAVAITGALIAI

Gavėnios rekolekcijos šeimoms JIS APIPLĖŠĖ PATS SAVE (veda seserys eucharistietės) kovo 27–29 d.

TAVO VEIDO, VIEŠPATIE, AŠ IEŠKAU (Ps 27, 8b) (skirta sutuoktiniams) vasario 27–kovo 1 d., Kulautuvoje Registracija iki vasario 22 d.

SUSITIKIMAS SU KRISTUMI (TEK rekolekcijos) kovo 13–15 d., Šiluvoje Registracija iki kovo 7 d.

Informacija ir registracija: tel. 8 600 562 06 (s. Milda), el. p. rekolekcijos@sje.lt

www.sje.lt

SEMINARAI PER JUOKUS Į GERESNĘ SANTUOKĄ (romantiškas Šv. Valentino dienos šventimas!) vasario 13–14 d., Kaune Registracija iki vasario 10 d.

SAKRALINIŲ ŠOKIŲ SEMINARAS „Talita kum – šok!“ vasario 21 d., Kaune Registracija iki vasario 17 d.

TAVO VEIDO, VIEŠPATIE, AŠ IEŠKAU (Ps 27, 8b) keturi susitikimai: kovo 5, 12, 19 ir 26 d., Kaune Registracija iki vasario 28 d.

Šv. Jono apaštalinės seserys kviečia į rekolekcijas Senųjų Trakų Viešpaties Apreiškimo vienuolyne Rekolekcijos tyloje ...NES JIS PAŽVELGĖ Į NUOLANKIĄ SAVO TARNAITĘ (Lk 1, 48) (veda t. Jonas Chrisostomas CSJ) vasario 13–15 d.

DĖKINGUMO DOVANA SKAIDRESNEI KASDIENYBEI kovo 14 d., Kaune Registracija iki kovo 8 d.

Kino rekolekcijos poroms „IR VIS DĖLTO AŠ JĮ/JĄ MYLIU“ (veda Ramūnas ir Indrė Aušrotai) kovo 13–15 d.

Informacija ir registracija: VšĮ Gyvenimo ir tikėjimo institutas, Rotušės a. 7, LT-44280 Kaunas Tel./faks. (8 37) 28 05 30; mob.

8 686 778 24 El. p. gti@lcn.lt www.gtinstitutas.lt

Rekolekcijos tyloje „KRISTAUS TEISMAS ŠIANDIEN?“ (veda t. Elijas CSJ) kovo 27–29 d.

Registracija ir informacija el. p. sen.trakai.registracija@gmail.com; tel. 8 646 833 63 senujutrakuvienuolynas.org

parėmė š. m. I pusmečio „Artumos“ prenumeratą per vyskupijų Carito skyrius, pasieksiančią labiausiai stokojančius.

Taip pat fondo dėka atnaujinome ir plėtojame artuma.lt svetainę

Artuma

Katalikiškas mėnraštis šeimai

Nr. 2 (289) / 2015

Vyr. redaktorius Darius CHMIELIAUSKAS Redaktorė Vanda IBIANSKA Redaktorė stilistė Dalė GUDŽINSKIENĖ Atsakingoji redaktorė ses. Teresė ELSTERYTĖ MVS

Eina nuo 1989 metų spalio ISSN 1392-382X

Techninė redaktorė Valdonė MINCIŪTĖ

Steigėjas – Lietuvos Caritas Leidžia VšĮ Caritas leidykla „Artuma“

Dailininkė Silvija KNEZEKYTĖ

Įmonės kodas 134460120 A. s. LT097300010002264553

2015 metams skyrė 15 tūkst. eurų paramą.

Remiamos „Artumos“ skyrelių „Kronika“, „Didelės ir mažos kryžkelės“, „Akiračiai“ kai kurios publikacijos

Korektorė Rūta LAZAUSKAITĖ Vyr. buhalteris Arūnas URNIEŽIUS Redakcijos kapelionas kun. Artūras KAZLAUSKAS

Užsakymo Nr. 200706, Tiražas 10 300 egz.

Spausdino UAB „Spaudos praktika“ Chemijos g. 29, LT-51333 Kaunas Žurnalą galima bet kada užsisakyti kiekviename Lietuvos pašte. Indeksas – 5010 Žurnalo kaina 1 Eur Redakcijos adresas: Rotušės a. 23, LT-44279 Kaunas Tel./faks. (8 37) 20 96 83, redakcija@artuma.lt

www.artuma.lt

Redakcija pasilieka teisę savo nuožiūra taisyti ir trumpinti rankraščius. Jų negrąžina ir nerecenzuoja

RENGINĮ ORGANIZUOJA:

BILIETUS PLATINA:

Gyvenkime PALAIMINIMAIS Dievo ir žmonių artumoje

/valentinodienakitaip

„Artumos“ žurnalus galite įsigyti redakcijoje, bažnyčiose ir katalikiškuose knygynuose visoje Lietuvoje!

Užsisakyti galima nuo kiekvieno numerio savo parapijoje, bet kuriame „Lietuvos pašto“ skyriuje, internetu (prenumerata.post.lt, indeksas 5010) arba redakcijoje (Rotušės a. 23, Kaunas, tel. 8 37 20 96 83).

ISSN 1392-382X

www.artuma.lt