Artuma

Artuma

mėnraštis šeimai bei visiems ieškantiems Dievo ir žmonių artumos

2015 m. kovas

3

Popiežiaus Pranciškaus laiškas Lietuvos vyskupams vizito ad limina proga

Brangieji Broliai Vyskupai, priimu jus su džiaugsmu jūsų vizito ad limina apostolorum proga; sveikinu jus kiekvieną ir vietines Bažnyčias, kurias Viešpats patikėjo jūsų tėviškam vadovavimui.

Atvykote į Romą su savo jaunatve, bet ir su savo herojiškumu. Iš tiesų, tarp jūsų yra keletas jaunų brolių, bet visų pirma vyskupai, išgyvenę liūdną persekiojimų laikotarpį. Ačiū jums už Jėzaus Kristaus liudijimą ir už tarnystę šventajai Dievo tautai! Lietuva visada turėjo ganytojų, artimų savo kaimenei, solidarių su ja. Tautos istorijoje jie rūpestingai lydėjo savo žmones ne tik tikėjimo kelyje ar padėjo spręsti medžiaginius sunkumus, bet ir prisidėjo prie pilietinio ir kultūrinio visuomenės ugdymo; visuomenės, kurios istorinį ir tapatybinį pamatą sudaro Evangelijos jėga ir meilė Švenčiausiajai Dievo Motinai. Jūs esate šios istorijos, šio ganytojiškos meilės palikimo paveldėtojai ir tai patvirtinate energingu veikimu, jus gaivinančia vienybe ir ištverme siekdami tikslų, kuriuos Dvasia jums nurodo.

Brangieji broliai, man pažįstamos jūsų apaštališkosios pastangos. Jūsų Bažnyčią šalyje ilgą laiką persekiojo žmogaus orumui ir laisvei priešiškos ideologijos, o šiandien turite stoti akistaton naujų pavojų, tokių kaip sekuliarizmas ir reliatyvizmas. Todėl, nepavargstamai skelbiant Evangeliją ir krikščioniškąsias vertybes, negalima užmiršti ir konstruktyvaus dialogo su visais, taip pat su tais, kurie nepriklauso Bažnyčiai ar yra nutolę nuo religinės patirties. Rūpinkitės, kad krikščioniškosios bendruomenės visada būtų svetingos, atviros konstruktyviai diskusijai, kad jos būtų stimulas visai visuomenei siekti bendro gėrio. Žinau apie jūsų nuolatines pastangas ir rūpinimąsi kunigais, kuriuos Dievas jums davė. Neužmirškite, jog visų pirma reikia melstis, kad Dievas pašauktų dosnių kunigų, gebančių aukotis ir pasišvęsti. Taip pat ir įsitikinusių pasauliečių, kurie imtųsi atsakomybės bažnytinėje bendruomenėje ir įneštų svarbų indėlį į pilietinę visuomenę.

Viešpats jums duos, jei to melsite ir jei sugebėsite drąsinti, kad savo brandaus tikėjimo jėga jie būtų aktyvūs pilietinio, kultūrinio, politinio ir socialinio veikimo sferose.

Kaip žinote, dabartiniu metu Bažnyčia ypač apmąsto šeimą, jos grožį, vertingumą ir iššūkius, su kuriais ji susiduria mūsų laikais. Drąsinu ir jus, kaip ganytojus, savo indėliu prisidėti prie šių apmąstymų, o pirmiausia rūpintis šeimų sielovada, kad sutuoktiniai jaustų krikščionių bendruomenės artumą ir būtų jiems padedama nesekti šiuo pasauliu, bet nuolat atsinaujinti pagal Evangelijos dvasią (plg. Rom 12, 2). Ir jūsų šaliai, tapusiai visateise Europos Sąjungos nare, kelia grėsmę ideologijos, kurios norėtų įskiepyti šeimą destabilizuojančius elementus, kylančius iš neteisingai suprantamos asmens laisvės. Šimtametės lietuvių tradicijos padės jums protingai ir su tikėjimu atsiliepti į tuos iššūkius.

Norėčiau jus paraginti ypatingą dėmesį skirti pašaukimams į kunigystę ir pašvęstąjį gyvenimą. Bažnyčia Lietuvoje niekada tenepavargsta be paliovos melsti pašaukimų!

Taip pat prašau jus rūpintis derama, pradine ir nuolatine, kunigų, vienuolių, seminaristų formacija, ypatingą dėmesį skiriant dvasiniam gyvenimui ir dorovei, taip pat ugdyti evangelinį neturtą ir mokyti materialines vertybes tvarkyti pagal Bažnyčios socialinio mokymo principus. Mylėkite savo kunigus, būkite pasiekiami, kai jie jūsų ieško, nelaukite, kol jie jūsų ieškos, nepalikite jų vienų sunkumuose.

Stropiai rūpinkitės ir katechetais, savuoju liudijimu perduokite jiems evangelizavimo džiaugsmą.

Galiausiai prašau jus rūpintis vargšais. Taip pat ir Lietuvoje, nepaisant dabartinės ekonominės pažangos, yra daug žmonių, kuriems reikia padėti, neturinčių darbo, sergančių, apleistų. Būkite jiems artimi. Neužmirškite ir tų, ypač jaunų, kurie dėl įvairių priežasčių išvyksta iš šalies ir naujų kelių ieško užsienyje. Didėjantis jų skaičius ir jų poreikiai reikalauja Vyskupų Konferencijos dėmesio ir sielovadinės globos, kad jie išsaugotų tikėjimą ir lietuvių religines tradicijas.

Brangieji Broliai, ačiū jums už vizitą. Parvežkite mano sveikinimus savo vietinėms Bažnyčioms ir visiems tautiečiams. Mergelė Marija, jūsų šalyje itin gerbiama Vilniaus Aušros Vartuose, Šiluvoje ir daugelyje kitų vietų, teužtaria Bažnyčią Lietuvoje: teapgaubia savo apsiaustu kunigus, vienuolius, vienuoles ir visus tikinčiuosius, tegul išmeldžia visai bendruomenei Viešpaties malonių pilnatvę. Aš jus atsimenu savo maldose ir jūsų prašau melstis už mane, iš širdies suteikdamas jums apaštališkąjį palaiminimą.

Vatikanas, 2015 m. vasario 2 d.

Kristaus Paaukojimo šventė

Laiškas skaitytojams

Turinys

Sveiki, mieli Skaitytojai,

Liturgijos katechezės

Kad pasninkas būtų vaisingas

2

Kronika

Klausimai ganytojams Bažnyčios pulsas Antanas GAILIUS Troliai puola Dr. Vincentas VOBOLEVIČIUS Laisvės paradoksas Algimantas RAMONAS Po Europą pasižvalgius

3 4 6 7 8

Susitikimai

Pokalbis su Algirdu PATACKU O kaip ten buvo?

9

Didelės ir mažos kryžkelės

Antanas SAULAITIS SJ Moterys Šventajame Rašte Kun. Kęstutis K. BRILIUS MIC Liūdesio šuliniai Kun. Linas ŠIPAVIČIUS Paguodos pažadas Vytautė MACIUKAITĖ Teikiantis viltį

11 12 13 14

Pokalbis su Danute GAILIENE Jam tikrai rūpi

18

Man liūdna, kai tamsu...

19

15

Už gyvenimą ir gyvybę

Kun. Žydrūnas VABUOLAS Ar mūsų gyvenimas tikrai mūsų?

20

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Pažinčių svetainė katalikams Tuščias lizdas ar antroji jaunystė?

Gintautas VAITOŠKA Darsyk: ar galima pasveikti?

22 23

24

Joana GIMBERYTĖ-JURONĖ TėVė, suknelė ir mėsainis

26

Jaunimo iššūkis

Veidu įvaiką

Paul LEMOINE Kaip paskatinti vaiką?

27

Akiračiai

Mindaugas STANKŪNAS KHS Kristaus Kapo riteriai

28

Atokvėpio valandai

Rūta LAZAUSKAITĖ Filosofinis akmuo ir kiti atradimai Giovannino GUARESCHI Sonia ir Kartuvis

30 31

Sveikata

Gyventi negalima mirti!

33

Gyvenimas kaip senas vynas

Vanda IBIANSKA Laisvos interpretacijos

35

jau įsibėgėja gavėnia – pasirengimo Kristaus prisikėlimui, atgailos ir pasninko laikas, kuriame ieškome naujų formų: ką ir kiek valgyti, kiek žiūrėti televizorių ar sėdėti prie kompiuterio, ką pasirinkti, ko atsisakyti. Be jokios abejonės, savitvarda ir atsisakymas – didelis gėris. Tik Dievas prašo mūsų eiti dar toliau: Štai pasninkas, kokio aš noriu: nuimti neteisėtai uždėtus pančius, atrišti jungo valkčius, duoti laisvę pavergtiesiems, sulaužyti bet kokį jungą, dalytis su alkstančiu savo duona, priglausti pastogėn vargšą ir benamį, aprengti, ką pamačius, nuogą, neatsukti nugaros saviesiems (Iz 58, 6–7).

Taigi pasninkas – padėti žmogui, mažinti jo kančią ir liūdesį, paguosti... To Dievas iš mūsų nori, to dabar ypač reikia Lietuvai, švenčiančiai jau 25-erius Nepriklausomybės metus. Turime, privalome tokiu būdu pasninkauti, kad sumažėtų Lietuvoje savižudybių, nevilties, kančios, liūdesio.

Tad kovo „Artuma“ ir svarsto apie liūdesį (skaidrų ar vedantį į neviltį) ir paguodą – apie antrąjį Jėzaus palaiminimą iš Kalno pamokslų.

Taigi aiškinamės, kas yra liūdesys, dėl ko liūdime, ar Dievas laimina ir žada paguosti visus liūdinčius, ar tik kai kuriuos, ir kada bei kaip būsime paguosti?.. Šiame numeryje rašome ir apie Lietuvos skaudulį – savižudybes.

Geriausiai šią temą mūsų šalyje išmananti psichologė profesorė Danutė Gailienė klausia: „Galbūt mes, kalbėdami apie taisykles, iš dienotvarkės išleidome rūpinimąsi vieni kitais, atidumą ir dėmesį?“ Tiesa, Dievas gali paguosti žmogų ir be mūsų. Tačiau dažniausiai Jis nori guosti būtent per mus, šalia esančius: per mūsų dėmesio parodymą, pagalbą, palaikymą, išklausymą, buvimą šalia. „Visi turime paguosti savo brolius, liudydami, kad tik Dievas gali pašalinti egzistencinių ir dvasinių dramų priežastis. Jis tai gali padaryti, Jis yra galingas“, – sako popiežius Pranciškus.

Juk kenčiantį Jėzų taip pat guodė ir žmonės: Jo motina Marija ir apaštalas Jonas, lydėję Jį į Golgotą, Veronika, nušluosčiusi Jam veidą, Simonas Kirėnietis, kad ir nenorom panešėdamas Jo kryžių. Nenorėjo Jėzus likti vienas ir tą vidinės kovos, liūdesio ir sielvarto naktį Getsemanėje, todėl prašė savo artimiausių mokinių-draugų Petro, Jono ir Jokūbo: „Mano siela mirtinai nuliūdusi. Likite čia ir pabudėkite kartu su manimi!“ (Mt 26, 38). Tačiau tąnakt Jo bičiuliai miegojo... irgi iš liūdesio (plg. Lk 22, 45). O sielvarto apimtą Jėzų paguodė ir sustiprino angelas iš dangaus (viršelyje kaip tik ir matote šią dailininko El Greco nutapytą sceną). Liūdėdami glauskimės prie Jėzaus, kuris žino, ką reiškia kentėti nuo mirtino sielvarto, ir trokšta paguosti bei atgaivinti.

Mieli Skaitytojai, šią gavėnią neišleiskime iš savo dienotvarkės rūpinimosi kitais, atidumo ir dėmesio, kad liūdesio būtų mažiau. Tikrai galime ir turime būti vieni kitiems tais guodžiančiais ir stiprinančiais žmonėmis. Juk Dievas to iš mūsų nori.

Su Dievu – ses. Teresė Elsterytė MVS Viršelyje – Kristus Alyvų kalne. El Greco,1595 m. Akg-images nuotrauka

Artuma 2015 m. kovas

1

Liturgijos katechezės

Likus keturiasdešimt dienų iki Velykų, išgyvenome Pelenų dieną, barstydamiesi galvas pernykščių Verbų sekmadienio šakelių likučiais – pelenais – kaip ženklu baigtinumo, apie kurį primena žodžiai: „Atmink, žmogau, kad dulkė esi ir dulkėmis virsi“, vaisingumo (pelenais tręšiamos dirvos, o pelenų barstymo apeiga lydima žodžiais: „Atsiverskite ir tikėkite Evangelija“) bei tyrumo (pelenai – šarmas balinti drobėms). Pirmoji gavėnios diena yra viena iš dviejų Visuotinėje Bažnyčioje pasninko ir abstinencijos dienų.

Pažvelkime į krikščioniškas pasninko ir abstinencijos tradicijas.

Marijos Stanulytės nuotrauka

Kad pasninkas būtų vaisingas

Kun. Artūras KAZLAUSKAS Kanonų teisės kodeksas (1249–1253 kan.) nurodo, kad kiekvienas tikintysis, kiekvienas sau tinkamu būdu, yra įpareigojamas nuolat daryti atgailą. Tačiau labai svarbu, kad atgaila nebūtų nukreipta į save patį. Siekiant, kad visi tarpusavyje būtų susieti bendro atgailos laikymosi, nustatytos atgailos dienos, per kurias tikintieji ypatingu būdu dalyvauja malda, atlieka gailestingumo ir meilės darbus, aukojasi, ištikimiau atlikdami savo pareigas ir ypač laikydamiesi pasninko ir abstinencijos. Vyskupų konferencijos yra įpareigojamos nustatyti kiekvienos vietinės Bažnyčios atgailos formas ir normas.

Lietuvos Vyskupų Konferencija tai atliko Instrukcija dėl atgailos ir pasninko dienų (2006 12 12).

Atgailos dienos yra visi metų penktadieniai ir gavėnios laikas.

Abstinencijos įstatymas reiškia susilaikymą nuo mėsiškų valgių visais metų penktadieniais (išskyrus tuos atvejus, kai jie sutampa su iškilmės diena), Pelenų trečiadienį, Didįjį penktadienį ir (Lietuvoje) Kūčių dieną.

Abstinencijos įstatymas saisto visus nuo 14 metų amžiaus.

Pasninko įstatymas reiškia, kad leidžiama per dieną sočiai valgyti tik kartą, o kiti du valgymai abu kartus neturėtų viršyti vieno normalaus pavalgymo. Šio įstatymo privalu laikytis nuo 18 iki 60 metų amžiaus.

Susilaikymo nuo mėsiškų valgių (abstinencijos) ir pasninko reikia laikytis Pelenų dieną bei Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kančios ir Mirties penktadienį ir, pagal seną Lietuvos tradiciją, Kūčių dieną. Kūčių vakarienė taip pat yra pasninkiška ir kukli, kaip ir dera tokią dieną; šeimyninė vakarienė pasitinkant Viešpaties Gimimo iškilmę negali tapti puota ir išgertuvėmis.

Kunigai ir tėvai įpareigojami rūpintis, kad asmenys, dėl jauno amžiaus neturintys pareigos laikytis pasninko ir abstinencijos, taip pat būtų ugdomi kilnia atgailos dvasia. Čia ir visa atgaila? Tikrai ne. Nuo pat pradžių krikščionija turėjo tris žymiausius gerus darbus: maldą, pasnin2

Artuma 2015 m. kovas

ką ir išmaldą. Jie negali būti atskiriami vienas nuo kito!

Naujajame Testamente (pvz., 2 Kor 8–9, Rom 15, 25–27) krikščionys yra drąsinami surinkti pasninko metu sutaupytas gėrybes ir išdalyti jas vargstantiems. Kai kas šiandien (turbūt visada taip!) mąsto, jog skurstančiaisiais turi pasirūpinti valdžia ar kokios nors organizacijos. Bet čia reikėtų prisiminti Kristaus nuorodą: „Vargšų jūs visada turite su savimi“ (Jn 12, 8). Jei pastebėjai vargą ar išgirdai apie jį, jau esi pats raginamas padėti.

1966 m. palaimintasis popiežius Paulius VI, šia tema išleidęs apaštališkąją konstituciją Paenitemini, teigia, kad pasninkas turi būti savivokos, jog gyvename ne sau, bet Tam, kuris mus pamilo ir atidavė mums save, išgyvenimas; tai kartu reiškia ir gyventi kaip broliams bei seserims. Ši sena atgailos forma gali padėti mums nugalėti egoizmą ir atsiverti svarbiausiam – meilės – įsakymui. Įvairiausiomis progomis ir formomis popiežius Pranciškus primena mums apaštalo žodžius: „Jei kas turėtų pasaulio turtų ir, pastebėjęs vargo spaudžiamą brolį, užrakintų jam savo širdį, – kaip jame pasiliks Dievo meilė?“ (1 Jn 3, 17). Mums reikia išsiugdyti šitokį pastabumą. Pasninkauti – tai būti panašiam į gailestingąjį samarietį, sugebantį pasilenkti ir prisiliesti prie svetimo žmogaus žaizdų. Taigi pasninko ir abstinencijos metu sutaupytos gėrybės – pinigai, maistas – nepasilaikomos sau, bet, priešingai, skiriamos kitų gerovei.

Vienoje bendruomenėje, kurioje turiu malonę kartkartėmis būti, penktadienio pietums valgoma tik sriuba. Taip sutaupomi pinigai yra naudojami įvairiems artimo meilės darbams (kas apie juos sužinotų, nustebtų!). Visi privalome išmokti parodyti, kad svetimo skausmo nebūna...

Pasninkas yra dvasinis ginklas kovoje prieš netvarkingą prisirišimą prie savęs pačių. Liturginis himnas primena: „Nuosaikūs būkim kalboje, santūrūs valgy, džiaugsmuose, miegodami, juokaudami išlikim budrūs ir tvirti...“

Kronika

Kovo liturginiai skaitiniai

1 S II GAVĖNIOS SEKMADIENIS (II sav.)

Pr 22, 1–2. 9a. 10–13. 15–18; Ps 116; Rom 8, 31b–34; Mk 9, 2–10 2 P Dan 9, 4b–10; Ps 79; Lk 6, 36–38 3 A Iz 1, 10. 16–20; Ps 50; Mt 23, 1–12 4 T ŠV. KAZIMIERAS, Lietuvos globėjas

Kun 19, 1–2. 17–19a; Ps 15; Fil 3, 8–14;

Jn 15, 9–17 5 K Jer 17, 5–10; Ps 1; Lk 16, 19–31 6 P Pr 37, 3–4. 12–13a. 17b–28; Ps 105;

Mt 21, 33–43. 45–46 7 Š (Šv. Perpetua ir Felicita, kankinės)

Mch 7, 14–15. 18–20; Ps 103;

Lk 15, 1–3. 11–32 8 S III GAVĖNIOS SEKMADIENIS (III sav.)

Iš 20, 1–17; Ps 19; 1 Kor 1, 22–25; Jn 2, 13–25 9 P (Šv. Bonifacas (Brunonas) Kverfurtietis,

vyskupas, kankinys)

2 Kar 5, 1–15a; Ps 42; Lk 4, 24–30 10 A (Šv. Pranciška Romietė, vienuolė)

Dan 3, 25. 34–43; Ps 25; Mt 18, 21–35 11 T Įst 4, 1. 5–9; Ps 147; Mt 5, 17–19

Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena 12 K Jer 7, 23–28; Ps 95; Lk 11, 14–23 13 P Oz 14, 2–10; Ps 81; Mk 12, 28b–34 14 Š Oz 6, 1–6; Ps 51; Lk 18, 9–14 15 S IV GAVĖNIOS SEKMADIENIS (IV sav.)

2 Kr 36, 14–16. 19–23; Ps 137;

Ef 2, 4–10; Jn 3, 14–21 16 P Iz 65, 17–21; Ps 30; Jn 4, 43–54 17 A (Šv. Patrikas, vyskupas)

Ez 47, 1–9. 12; Ps 46; Jn 5, 1–3. 5–16 18 T (Šv. Kirilas Jeruzalietis, vysk., Bažnyčios mok.)

Iz 49, 8–15; Ps 145; Jn 5, 17–30 19 K ŠV. JUOZAPAS, ŠVČ. MERGELĖS

MARIJOS SUŽADĖTINIS

2 Sam 7, 4–5. 12–14a. 16; Ps 89;

Rom 4, 13. 16–18. 22;

Mt 1, 16. 18–21. 24a arba Lk 2, 41–51a 20 P Išm 2, 1a. 12–22; Ps 34;

Jn 7, 1–2. 10. 25–30 21 Š Jer 11, 18–20; Ps 7; Jn 7, 40–53 22 S V GAVĖNIOS SEKMADIENIS (I sav.)

Jer 31, 31–34; Ps 51; Žyd 5, 7–9; Jn 12, 20–33 23 P (Šv. Turibijus Mongrovietis, vyskupas)

Dan 13, 1–9. 15–17. 19–30. 33–62;

Ps 23; Jn 8, 1–11 24 A Sk 21, 4–9; Ps 102; Jn 8, 21–30 25 T VIEŠPATIES APREIŠKIMAS

ŠVČ. MERGELEI MARIJAI

Iz 7, 10–14; 8, 10; Ps 40; Žyd 10, 4–10;

Lk 1, 26–38 26 K Pr 17, 3–9; Ps 105; Jn 8, 51–59 27 P Jer 20, 10–13; Ps 18; Jn 10, 31–42 28 Š Ez 37, 21–28; Jer 31, 10–13; Jn 11, 45–57 29 S VERBŲ SEKMADIENIS (II sav.)

Procesija: Mk 11, 1–10 arba Jn 12, 12–16.

Mišios: Iz 50, 4–7; Ps 22; Fil 2, 6–11;

Mk 14, 1 – 15, 47

Pasaulinė jaunimo diena 30 P Iz 42, 1–7; Ps 27; Jn 12, 1–11 31 A Iz 49, 1–6; Ps 71; Jn 13, 21–33. 36–38 Popiežiaus intencijos kovo mėnesiui:

Bažnyčios – kad moksliniais tyrimais užsiimantieji tarnautų tikrajam žmonių gėriui; misijų – kad vis labiau būtų pripažįstamas savitas moters indėlis į Bažnyčios gyvenimą.

Klausimai ganytojams Negaliu pasigirti, kad esu uoli katalikė, tačiau kasdien mintimis, o kartais ir garsiai kalbuosi su Aukščiausiuoju.

Kadangi puikiai žinau, ką darau gyvenime negerai, kokios mano nuodėmės, tiesiogiai Jam jas išpažįstu ir prašau atleidimo. Ar malda, bendravimu su Aukščiausiuoju, savo nuodėmių be jokių išimčių Jam išpažinimu galiu gauti atleidimą? Ar man būtina eiti išpažinties pas kunigą? Taip elgiuosi todėl, kad nelabai pasitikiu kunigais.

Kristus teisę atleisti nuodėmes paliko savo mokiniams: „Kam nuodėmes atleisite, bus atleista, kam sulaikysite, bus sulaikyta“ (Jn 20, 21–23). Todėl Katalikų Bažnyčioje išrišimas duodamas tik po to, kai nuodėmės Dievui išpažįstamos per kunigą. Jeigu kažkoks kunigas būtų pasišaipęs iš girdėtų nuodėmių, tai neatleistų nuo nuodėmių išpažinimo pareigos. Išpažinties paslapties saugojimas Katalikų Bažnyčioje yra sankcionuotas didžiausiomis bausmėmis, todėl nereikia baimintis, kad toji paslaptis bus pažeista. Be to, turite teisę pasirinkti nuodėmklausį, kuriuo pasitikėtumėte. O jei negalite pasitikėti jokiu kunigu, tuomet ieškokite priežasties savo tikėjime, kuris tikriausiai turi spragų. Samprotavimas apie tai, jog pajuntate, kada Dievas tiesiogiai atleidžia jums nuodėmes, neturi teologinio pagrindo. Be to, per išpažintį ne kunigas atleidžia nuodėmes, bet pats Dievas. Kunigas yra tik Jo įrankis.

Vasarą planuojame tuoktis, tačiau aš esu tikinti, o būsimas vyras – ne (ir nekrikštytas). Ar galime tuoktis Bažnyčioje? Ar ceremonija skirtųsi nuo kitų (kai tuokiasi tikintieji)? Man bažnytinė santuoka itin svarbi, ir vyras sutiktų „perlipti“ per savo įsitikinimus, tačiau jam neramu, kaip į tokius dalykus žiūri Bažnyčia.

Taip, tuoktis Bažnyčioje galima. Tik tam bus reikalinga dispensa (nes tuokiatės su nekrikštytu), kurią klebono prašymu teikia vyskupas. Santuokos apei-

gos niekuo nesiskiria, tačiau jei būtų numatytas Švč. Sakramento priėmimas, netikinčiajam sutuoktiniui jis nebūtų teikiamas. Jūsų sužadėtinis turi pripažinti esmines santuokos savybes: vienumą ir neišardomumą. Jūs pati turėsite patvirtinti, kad esate pasirengusi pašalinti pavojų prarasti tikėjimą ir nuoširdžiai padaryti viską, kas nuo jūsų priklauso, kad vaikai būtų krikštijami ir auklėjami pagal Katalikų Bažnyčios mokymą (apie šį pažadą-įsipareigojimą turi žinoti sužadėtinis).

Sesuo prašė manęs pašventinto rožinio pasikabinti automobilyje, kad pakabintas rožinis ją saugotų. Aš girdėjau, kad negalima.

Neretai susiduriama su pašventintų daiktų piktnaudojimu paverčiant juos talismanais, amuletais ar maginiais dalykais, neva saugančiais nuo nelaimių.

Pasakymas „kad pakabintas rožinis saugotų“ reiškia maginį supratimą. Argi rožinis saugo? Be abejo, mums reikia ženklų, išreiškiančių mūsų tikėjimą gyvuoju Dievu. Tai kryžius, šventųjų, kurie sekė Kristumi, atvaizdai, medalikėliai, škaplieriai.

Tačiau ne daiktai, o pirmiausia Viešpats, mūsų angelai sargai mus saugo. Automobilyje gali kabėti rožinis, bet tai ženklas, kad meldžiamasi Rožinio malda, tikima Švč. Mergelės Marijos globa ir užtarimu.

Ar nuodėmė skaityti knygas apie pasąmonės galią, taikyti realiame gyvenime, užprogramuoti save sėkmei?

Pasąmonė nėra žmogaus galia, ji panašesnė į nesąmoningą žinojimą ar atmintį. Skaityti rimtas knygas apie pasąmonę ir kitas psichologijos sritis galima, tačiau raštai, aiškinantys pasąmonės galias ir jų naudojimą, yra nekrikščioniški, nemoksliški, vedantys į tamsių dvasinio pasaulio jėgų sritis, todėl atmestini.

Parengta pagal Klauskkunigo.lt, Kauno arkivyskupijos bei Panevėžio vyskupijos svetaines

Artuma 2015 m. kovas

3

Kronika

Visuotinės Bažnyčios pulsas

Pranciškaus tėviškas artumas Vasario 2 d. popiežius Pranciškus priėmė visų Lietuvos vyskupijų ganytojus – vyskupus ordinarus ir augziliarus, taip pat ir Vilniaus arkivyskupą emeritą kard. Audrį Juozą Bačkį, tą dieną pradėjusius vizitą ad limina apostolorum.

Ankstesnis vizitas vyko 2006 m. birželį. Per pastarąjį laikotarpį Lietuvos episkopatas labai atjaunėjo. Penkiems iš vienuolikos Lietuvos vyskupų toks susitikimas buvo pirmasis. Į Lietuvos vyskupų „jaunatvę“ savo kalboje dėmesį atkreipė ir popiežius Pranciškus. Jo kalba, kaip įprasta tokiomis progomis, nebuvo skaitoma, o tik įteikta raštu.

Popiežius susisodino vyskupus ratu ir kone porą valandų su jais spontaniškai bendravo, klausinėjo apie Bažnyčios Lietuvoje gyvenimą ir dalijosi savąja neturtingos, atviros, drąsios, dialogiškos Bažnyčios vizija.

Lietuvos ganytojų vizitas truko beveik savaitę. Jis prasidėjo vasario 2 d. rytą Mišiomis prie apaštalo šv. Petro kapo jam dedikuotos Vatikano bazilikos kriptoje. Vėliau tą pačią dieną vyko minėtasis susitikimas su Šventuoju Tėvu. Kitomis dienomis Mišios buvo aukojamos popiežiaus katedroje – Šv. Jono bazilikoje Laterane; Didžiosios Švč. Mergelės Marijos bazilikos popiežiaus Pauliaus V koplyčioje, priešais garsųjį Marijos Snieginės, romiečių globėjos, paveikslą, daugelio šventovių visame pasaulyje, taip pat ir Šiluvos, Dievo Motinos paveikslo prototipą, ir galiausiai apaštalui šv. Pauliui dedikuotoje bazilikoje. Vizi4

Artuma 2015 m. kovas

to programoje taip pat buvo dalykinių susitikimų su Romos kurijos institucijų vadovais.

Vasario 16–20 dienomis vyko Ukrainos vyskupų vizitas ad limina. Jam pasibaigus Ukrainos graikų apeigų katalikų Bažnyčios vadovas Didysis arkivyskupas Sviatoslavas Ševčiukas spaudos konferencijoje sakė, kad jiems labai svarbus popiežiaus Pranciškaus tėviškas artumas ir padrąsinimas dabartiniu sunkiu metu, kai Ukrainos Bažnyčia turi motiniškai rūpintis ir drąsinti karo prislėgtą savo bendruomenę, šimtams tūkstančių parūpinti maisto, pastogę, suteikti materialinę ir psichologinę pagalbą.

Didoko atgarsio buvo sulaukusi vasario 4 d. popiežiaus Pranciškaus kalba bendrosios audiencijos metu. Dar kartą prašydamas melstis už taiką Ukrainoje, jis tądien pridūrė keletą žodžių, sukėlusių prieštaringas interpretacijas: „Broliai ir seserys ukrainiečiai... pagalvokite, tai karas tarp krikščionių! Visi jūs esate gavę tą patį krikštą! Tarpusavy kovoja krikščionys.“ Juos išgirdę kai kurie ukrainiečiai neslėpė savo kartėlio, manydami, kad popiežius nelabai supranta, kad Rytų Ukrainoje vyksta ne pilietinis karas, bet išorės agresija. Netrukus buvo patikslinta, kad popiežius ir Šventasis Sostas, kalbėdami apie šį konfliktą, visada reikalauja laikytis tarptautinės teisės. O jei pažeidžiama tarptautinė teisė, suprask – ir konflikte dalyvauja daugiau nei viena valstybė. Arkivyskupas Ševčiu-

kas neslėpė, kad minėtuosius popiežiaus žodžius ukrainiečiai priėmė skaudama širdimi, tačiau kartu suprasdami, kad ir už jų slypi popiežiaus nuoširdus troškimas, kad kuo greičiau grįžtų taika.

Ukrainos vyskupų vizite ad limina dalyvavo visos šalies bažnytinės bendruomenės atstovai. Į Romą atvyko ne tik ganytojai, bet ir kunigų bei tikinčiųjų pasauliečių grupės, prie kurių prisijungė daug Romoje gyvenančių ukrainiečių.

Vasario 14 d. popiežius Pranciškus paskyrė 20 naujų kardinolų – vieną, tarnaujantį Romos kurijoje, 14 vadovaujančių vietinėms Bažnyčioms visuose žemynuose ir penkis iš aktyvios veiklos jau pasitraukusius vyresnio amžiaus ganytojus, kardinolyste įvertindamas jų nuopelnus Bažnyčiai. Naujų kardinolų skyrimo iškilmingos konsistorijos proga buvo sušaukta ir paprastoji visų kardinolų konsistorija, o jos metu aptarta jau prieš pusantrų metų pradėta pagrindinių bažnytinių institucijų reforma. Kardinolai buvo supažindinti su popiežiaus įkurtų komisijų darbu. Pagrindinė reforma apima Romos kurijos struktūrą, kad ji būtų mažesnė, operatyvesnė ir labiau atstovaujanti visai Bažnyčiai. Kartu reformuojama Vatikano administracijos bei finansų tvarka. Viena popiežiaus įkurtų komisijų turi parengti naujos Šventojo Sosto žiniasklaidos struktūros projektą, pagal kurį iš dabartinių informacijos institucijų – Vatikano radijo, televizijos centro, dienraščio ir kitų – turėtų būti sukurtas naujas, labiau koordinuotas ir, svarbiausia, mažiau kainuojantis organizmas.

Vasario 18 d. prasidėjo gavėnia. Pirmąją gavėnios savaitę popiežius Pranciškus su bendradarbiais kardinolais ir vyskupais buvo išvykęs į kelių dienų rekolekcijas, kurios, kaip ir pernai, vyko Pauliečių kongregacijos namuose, kaime netoli Romos.

Jonas MALINAUSKAS

Bažnyčios Lietuvoje pulsas

„Kelk pasaulį...“ Šie visą Bažnyčią įkvepiantys Pašvęstojo gyvenimo metų himno žodžiai skambėjo šalies katedrose, į kurias švęsti Kristaus Paaukojimo šventykloje ir savo pašaukimo dienos rinkosi seserys ir broliai vienuoliai. Tą pačią dieną, kai Lietuvos vyskupai ad limina piligrimystėje susitiko su popiežiumi Pranciškumi, vykusių iškilmių dalyviai turėjo progą Grabnyčių procesijose su žvakėmis ypatingo pasišventimo vyrų ir moterų veiduose atpažinti šviesą, kuria spindi žmogaus veidas, kai jis atgręžtas į Kristaus veidą.

Pašvęstųjų dieną Vilniuje apie vienuolinį paprastumą – būdą pažadinti pasaulį – dalijosi Tiberiados brolių Lietuvoje vyresnysis br. François Bourgois. Panevėžyje kartu šventęs jaunimas įsipareigojo kasdien melstis už vienuolius (beje, ir patys vienuoliai malda lydi kunigų tarnystę). Kaune prieš iškilmes arkikatedroje pašvęstieji savo bendrystę šventė Benediktinių vienuolyne; po iškilmių Žemaičių Kalvarijos bazilikoje – Šv. Klaros seserų namuose.

Vienuolių metams buvo skirta tarptautinė konferencija Telšiuose su pranešėjais iš Romos, Rygos, Vilniaus universitetų svarstant, kaip liudyti nuolat besikeičiančiam pasauliui.

Daugelyje gydymo įstaigų vasario 11-ąją Pasaulinė ligonių diena paminėta dvasininkų apsilankymu, maldomis ir palaiminimu. Kenčiantiems fizines ir dvasines negalias Marijos, Ligonių Sveikatos, užtarimo melsta ir Šiluvoje. Vasario 13 d. pamaldoms vadovavęs Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius SJ sakė, jog žmogui dažnai tik fizinė sveikata atrodo svarbiausia, tačiau labai sirgti gali ir žmogaus dvasia.

Lietuvos Caritas, tuomet artėjant Valentino dienai, atkreipė dėmesį, jog šv. vyskupas Valentinas buvo ne tik įsimylėjusiųjų, bet ir sergančiųjų epilepsija globėjas. Ja sergantiems gelbstintis Caritas paminėjo, jog

ligoniams apskritai nelengva jaustis visaverčiais visuomenėje, daug „baimių juos stabdo gyventi įprastą gyvenimą. Baimė mylėti – viena iš jų“. „Mylėk ir daryk, ką nori!“ – šią šv. Augustino mintį atgaivino 2015 metų „Valentino diena KITAIP“. Ją Kauno „Žalgirio“ arenoje šventę tūkstančiai jaunuolių, šeimų su vaikais iš visos Lietuvos atvira širdimi atsiliepė į Kauno arkivyskupijos kvietimą per Šv. Valentiną švęsti meilę, kuri augtų į tvarią bendrystę, tą meilę, kuria jau esame Dievo pamilti ir kuria dėl to neįmanoma nesidalinti. Šventės programoje meilės kalbai atrasta netikėtų būdų – tai dviejų vienuolių iš Italijos

šokis, ant kojų sukėlęs visą areną; tai ses. Annos Nobili moderni šokio kompozicija ir liudijimas, kaip iš naktinių klubų Dievas atvedė ją į vienuolinį gyvenimą.

Tai ir vaizdingas kun. Pauliaus Vaineikio OFM kvietimas atpažinti tikrą meilę palyginant ją su „originalu“ – Dievo meile. Ir, žinoma, tai Michaelas Patricas Kelly, su grupe atlikęs žinomų ir naujo albumo dainų, pasidalijęs liudijimu – dėkojimu Dievui už meilę pasauliui ir jo paties gyvenimui bei netikėtai pakvietęs vakarą užbaigti su tikrąja „žvaigžde“ – Jėzumi Kristumi: visa arena nuščiuvusi akimis nulydėjo procesiją su Švč. Sakramentu. Vėliau adoracijos minutėmis širdyje turbūt ne vienas dėkojo Dievui už tokį meilės prakalbinimą Šv. Valentino vakarą.

Kronika

menės narių bendruomenę! Poryt kaip tik pradedame gavėnią. Tai gera proga kiekvienam sąmoningai ir praktiškai stiprinti dorybes dvasinėmis pratybomis, susilaikymu ir gerais darbais“, – pamaldose Vasario 16-osios proga Vilniaus arkikatedroje kvietė arkivyskupas Gintaras Grušas. Atkreipęs dėmesį į Lietuvos himnu išgiedamą pasiryžimą eiti „vien takais dorybių“, ganytojas pabrėžė, jog šiandien labai reikia žmonių, „siekiančių aukščiausių idealų, pasiaukojančiai tarnaujančių kitiems ir pasiruošusių aukotis dėl didesnio gėrio, nesvarbu, kiek tai kainuotų“.

Artėjant atkurtosios Nepriklausomybės 25-mečiui Kauno Kristaus Prisikėlimo bazilikoje vyko 40 val. Švč. Sakramento adoracija už Lietuvą. Šią sukaktį šventovė pasitinka su popiežiaus Pranciškaus padovanotu bazilikos titulu. Tai septintoji bazilika Lietuvoje.

Erlendo Bartulio nuotraukos

Vasario 19 d. toje pat bazilikoje malda paminėtos Maidano tragedijos metinės. Renginyje grupė „TaRūta“ iš Kijevo, per Maidano įvykius nuolat nuo scenos palaikiusi savo tautiečių dvasią, iš širdies gelmių išdainavo mūsų kaimynės Ukrainos laisvės troškimą.

Miesto misijose kauniečių dėmesį vis labiau patraukia ciklas „Kunigai kavinėse“. Šįmet jau įvykę susitikimai (apie santuokas ir skyrybas) darsyk paliudijo, jog žmonės turi daug rūpimų klausimų ir sudėtingas savo gyvenimo situacijas nori spręsti kartu su Bažnyčia.

Dalė GUDŽINSKIENĖ

„Kasdien ugdykime dorybes ir kurkime dvasiškai stiprių ir sąžiningų visuo-

Artuma 2015 m. kovas

5

Kronika

Troliai puola Antanas GAILIUS Vyrai, jamam šakes, ainam mušt norvegų! Turiu prisipažinti, kad pažodžiui tokių raginimų kol kas dar negirdėjau, bet paslapčiomis, pusiau nutylint ir užuominomis, nuo jų šį vasarį Lietuvos viešoji erdvė tiesiog aidėte aidėjo. Nieko nereiškia visi sveiko proto balsai, reikalas daromas toks, kad į jį turi reaguoti net užsienio reikalų ministras, nors jis, kaip galėtume numanyti, šiomis dienomis turėtų visai kitokių rūpesčių. Į žaidimą mielai įsitraukia net kai kurie politikai, pajutę smagumą pasirodyti tikrais patriotais, susirūpinusiais Lietuvos garbe ir staiga atsibudę ginti Lietuvos piliečių. Troliai norvegai grobia mūsų vaikus! Patys pasigimdyti nebeįstengia, tai kėsinasi į mūsų kūdikėlius. Girdėjau net idėjų, kad taip šie baisingieji norvegai netgi mėgina atsišviežinti savo pašvinkusį ir nuo gero gyvenimo papelėjusį kraują.

Gal paskiro žmogaus kvailybei ir tikrai ribų nėra, bet viešuomenei toks paikas šurmulys tikrai nederamas. Juk ši istorija nėra nei kokia negirdėta, nei išskirtinė, nei nepaprasta. Norvegijos vaiko teisių apsaugos tarnybos garbei privalu pasakyti, kad ji, net ir šitaip spaudžiama, nepasiduoda pagundai kirsti atgal ir pasakyti, kas ten su tuo lietuviuku iš tikrųjų nutiko. Bet aiškiau negu aišku, kad tai didelė vienos šeimos drama, tačiau tikrai ne tokia, kokią ją mums mėginama pateikti.

Užuot taip ūžavę dėl šios dramos, verčiau iš tikrųjų pamėgintume suprasti, kuo gi tie Norvegijos papročiai ir įstatymai taip nepaprastai skiriasi nuo mūsiškių, kad dėl šio skirtumo būtų verta eikvoti tiek viešosios erdvės resursų.

Vienoje mokslinėje konferencijoje, kur buvo kalbama apie įvairias psicho-

6

Artuma 2015 m. kovas

logines traumas, kalbėtojas iš Norvegijos pasakojo apie šios šalies pasipriešinimo veteranų problemas. Kažkas iš salės paklausė, o kaip su tokiais atvejais dažnu pernelyg gausiu alkoholio vartojimu. „O, – atsakė norvegas, – alkoholikas Norvegijoje gali būti tik labai turtingas žmogus.“ Kada mes galėsime taip pasakyti?

Vidaus reikalų ministerijos sveikatos tarnyboje yra numatytas ir psichologo darbas. Bet jeigu koks policininkas ar gaisrininkas, iškrapštęs žmogienos gabalus iš sudegusio automobilio ar kad ir paprastai ištraukęs iš kilpos pakaruoklį, pasijunta labai nesmagiai ir į tą psichologą kreipiasi, per kitą sveikatos patikrinimą šis apsilankymas pas psichologą jam yra įskaitomas kaip sveikatos problema. Policininkas turi būti geležinis. Iš tos pačios operos yra ir mūsų troškimas susigrąžinti mirties bausmę, kurios nesusigrąžiname tik todėl, kad Europos Sąjunga neleidžia, ir faktas, kad pusė mūsiškių, ne norvegiškųjų siaubūnų, mano, kad vaikus mušti galima.

Kol mes vaidiname, kad mūsų papročiai visų ge-

riausi, žiniasklaida aidi nuo kalbų apie savižudybes, smurtą šeimose, apie kasdienį negebėjimą susikalbėti, apie rusiškai besikeikiančius politikus, šiaip, regis, padorius žmones, apie tūkstančius tų pačių lietuviukų vaiknamiuose, kur juos prievartauja ne baisingieji norvegai, bet labai malonūs dėdės lietuviai.

Kai mūsų kaimynas kasdien girtas grįžęs tvatina savo žmoną, mes, aišku, nesikišame, nes tai juk ne mūsų reikalas ir mes nesame tokie šlykštūnai skundikai kaip norvegai. Kai kitas mūsų kaimynas, visam mieste žinomas kontrabandininkas, iš kontrabandos statosi pilaitę, mes irgi nesikišame, o gal kartais ir užsukame pas jį įsigyti pigesnių cigarečių, degtinėlės ar degalų. Nesame šlykštūnai skundikai kaip kokie norvegai.

Norvegai, pavyzdžiui, praėjus ir septyniasdešimčiai metų po karo dar gyvus pasipriešinimo nacių okupacijai dalyvius gerbia ir šlovina jų atminimą. Mes vis dar dažnai nežinome, ar mūsiškio pasipriešinimo sovietams dalyviai buvo narsūs kovotojai ir partizanai, ar banditai. Šį sąrašą dalykų, kuriais mes tikrai skiriamės nuo norvegų, galėtume ilgai tęsti. Tik ar gražu lietuviui apie tuos skirtumus kalbėti, rengiantis pasitikti Nepriklausomybės atgavimo 25-metį?

O gal ir kaip tik gražu. Kažkada, Sąjūdžio laikais, lyginomės su Biblijos tauta, keturias dešimtis metų pasmerkta klajoti dykumoje. Jei tikrai taip, jau praklajojome daugiau nei pusę skirtojo laiko. Metas būtų ruoštis įžengimui į pažadėtąją žemę. Bet netinkamas ruošimasis baksnoti pirštu į kaimyną ir kalbėti apie jo netikusius papročius. Verčiau keiskim savuosius. Kaip mes ten giedame? „Ir šviesa, ir tiesa...“ Apie šviesą, o ne apie kolchozų patamsius ir man norėjosi pakalbėti.

Kronika

Laisvės

paradoksas Dr. Vincentas VOBOLEVIČIUS

Žvelgiant į pastaruosius 25 nepriklausomos Lietuvos metus, apima prieštaringas jausmas. Viena vertus, pasiekta daug: pilnateisė narystė NATO ir ES, energetinė nepriklausomybė, tvarūs valstybės finansai ir tvirta pozicija tarptautinės politikos arenoje – šiais pasiekimais dera didžiuotis, tuo labiau kad jie pasiekti labai sudėtingomis sąlygomis.

Tačiau dažnas lietuvis ne tik nesididžiuoja, bet ir jaučiasi nusivylęs Lietuvos politika. Iš reitingų dugno nepakyla partijos, o apie trečdalis rinkėjų balsuoja ne tiek už, kiek prieš nekenčiamus politikus.

Politologai aiškina, kad Rytų Europos šalių politinės partijos vargu ar kada nors taps panašios į „etalonines“ XX a. vidurio Vakarų partijas. Šiose eiliniai nariai turėjo daug įtakos politiniams sprendimams bei lyderių personalijoms, taip užtikrindami partijų veiksmų „artumą“ rinkėjų interesams. Toks masinis partijos modelis atsirado todėl, kad Vakaruose partijos – ypač kairiosios – būrėsi kovodamos dėl teisės dalyvauti politiniame gyvenime. Joms buvo reikalinga eilinių narių parama, kad galėtų išlaikyti partijos struktūras, spaudą, organizuoti streikus ir kitas akcijas.

Kita vertus, demokratinės revoliucijos Rytų Europoje iškėlė populiarius lyderius, kurie ėmėsi formuoti partijas jau patekę į valdžią. Savo partijas jie galėjo finansuoti iš biudžeto (ir iš įtakingų rėmėjų lėšų), o ribotus laiko išteklius skirdavo valstybės valdymui sudėtingomis ekonominio sąmyšio sąlygomis. Todėl Rytų Europa tapo palankia terpe įsigalėti korporatyvistinėms partijoms, manipuliuojančioms rinkėjų palaikymu, idant patenkintų politikų ir jų rėmėjų interesus.

Tokio partijų elgesio pavyzdžių pastebime ir Lietuvoje. Tyrimai atskleidžia, kad didžiulė Lietuvos rinkėjų dalis, kaip ir kitur Rytų Europoje, atitinka kairiojo elektorato požymius. Tai neturtingi ar save tokiais laikantys, valdžios kišimuisi į ekonomiką pritariantys, gerovės valstybės trokštantys piliečiai. Atrodo – puiki terpė socialdemokratams:

įgyvendink šių rinkėjų lūkesčius, priviliok juos į partiją ir tau garantuotas šviesus politinis rytojus.

Nieko panašaus. Bandymas sukti ekonomikos vairą į kairę, Lietuvai kapanojantis komunizmo griuvėsiuose, būtų sunkiai įsivaizduojamas ekonomiškai ir pavojingas jaunai valstybei politiškai. Negana to – turto perskirstymas turtingųjų nenaudai būtų žalingas Lietuvos demokratinės darbo partijos rėmėjams – buvusių valstybinių įmonių vadovams, kuriems privatizacija atvėrė kelią tapti lietuviško kapitalo flagmanais. Dėl to ne paslaptis, kad LDDP buvo stambaus vietinio kapitalo interesams atstovaujanti politinė jėga. Toks nusigręžimas nuo kairiojo rinkėjo sukūrė palaikymą kitoms „gelbėtojų“ partijoms, panašiai maustančioms žmones, kurie trokšta (valdžios duodamo) socialinio teisingumo.

Vis dėlto būtų klaidinga atsakomybę už paprastų žmonių ignoravimą suversti vien kairiesiems. Štai neseniai konservatoriams palankus politikos apžvalgininkas viešai užsipuolė man pažįstamą jauną žmogų, apkaltindamas jį leftizmu – kairuoliškomis pažiūromis socialiniais klausimais. Tokio kaltinimo pagrindas – viena nuotrauka su premjeru Algirdu Butkevičiumi ir kaltinamojo studijos garsiame JAV universitete (kuris neva yra feministų, LGBT ir kitokių leftistų irštva). Ironiška, jog kaltinamasis yra uolus katalikas, Laisvos visuomenės instituto bendradarbis ir šiaip dešinysis.

Tokie politinės isterijos atvejai, deja, ne išimtis. Dešinysis trolibanas (aršūs, bet nebrandūs jaunuoliai, interneto erdvėje komentuojantys politikos įvykius), atrodo, laiko savo pareiga dergti „supermamytes“, tautininkus, „violetinius“ ir kitus nepolitkorektiškus elementus. Kai kurie jaunųjų konservatorių lyderiai nuoširdžiai mano, kad „nesusipratėlius“ reikia išstumti į politinį paribį, kol jie natūraliai išnyks. Manęs neįtikina argumentai, kad toks visuotinis politinis karantinas būtinas, norint atremti pro visus plyšius į Lietuvą besiveržiančią Rusijos įtaką.

Bet įtikinamai skamba argumentas, kad arogantiška „sėkmės Lietuvos“ laikysena padeda atsirasti „antrajai Lietuvai“, „kitokiai Lietuvai“ ir dar bala žino kam.

Politinėms partijoms linkėčiau pradėti dialogą su marginalizuotomis visuomenės dalimis – kai kuriuos jų siūlymus patenkinant, o kitus – keičiant, šviečiant ir įgalinant jas pačias spręsti savo problemas. Paprastai šį – rinkėjų švietimo ir įgalinimo – vaidmenį atlieka pilietinės organizacijos, bet jų trūkumas ir silpnumas reiškia, kad tokį vaidmenį turėtų prisiimti politinės partijos. Taip manė ir šv. Jonas Paulius II, enciklikoje Centesimus Annus raginęs valstybę „pereinamuoju laikotarpiu“ laikinai „pavaduoti“ pilietinę visuomenę ir sudaryti sąlygas jos plėtrai. Žinoma, tikėtis, kad partijos ims staiga investuoti savo išteklius į sunkų bei rizikingą darbą su rinkėjais (o ne rinkėjų apdirbimą politinėmis technologijomis), yra gana donkichotiška. Kita vertus, tokį darbą Lietuvai būtina atlikti gyvybiškai ir... nelaukiant dar vieno dvidešimtpenkmečio.

Artuma 2015 m. kovas

7

Kronika

Šeimos politikos aktualijos

Po Europą pasižvalgius Algimantas RAMONAS, Nacionalinės šeimų ir tėvų asociacijos tarybos narys Ne pirmą kartą mus šokiruoja įvykiai Norvegijoje, kurioje, atrodytų, lengva ranka tarp normalių šeimų ar kitokios sudėties porų kilnojami vaikai. Atrodytų – norisi kovoti, ieškoti teisybės... Nežinau, ar paguos tai, kad ne tik Norvegijoje vyksta daugiau ar mažiau panašių dalykų. Neplėtodamas šios rezonansinės temos, norėčiau praplėsti akiratį, nušviesdamas kitus ne mažiau pavojingus ir mums neįprastus Europoje vykstančius procesus.

Eutanazija įteisinta trijose Europos Sąjungos valstybėse – Belgijoje, Nyderlanduose ir Liuksemburge. 2014-aisiais Belgija tapo eutanazijos lydere. Socialistų, liberalų, žaliųjų ir flamandų nacionalistų pastangomis šioje šalyje įteisinta... vaikų eutanazija. Mano oponentai sakytų, kad tai tik išimtiniems atvejams – jei vaikai mirtinai sirgtų, smarkiai kentėtų ir tik sutinkant tėvams. O kas jiems suteikė teisę spręsti, kas ir kiek turi gyventi?

Dar mokykloje sužinojome, kad susitinkant vyriškajai ir moteriškajai ląstelėms gimsta nauja gyvybė, kuri paveldi abiejų bruožus bei susikuria savus. Dar išmokome, kad į tai galima dirbtinai įsikišti, – šitaip gauname genetiškai modifikuotus organizmus. Štai Didžiosios Britanijos Parlamentas nutarė, kad šioje šalyje yra priimtinas genetiškai modifikuotas žmogus. Ji pasaulyje tapo pirmąja šalimi, kurioje leidžiama pradėti vaikus mėgintuvėlyje su trijų žmonių DNR, žinoma, prisidengiant ypač sunkiomis, retomis ligomis. Įsivaizduokime – tėtis ir dvi mamos. Arba – mūsų šeima: aš, mama, tėtis ir donoras...

Ar šiuo sprendimu neperžengta riba, už kurios prasidės žmonių atranka? Ar siekiant pagerinti žmogaus genus nebus kūdikiai pagal užsakymus pradedami kurti ar net klonuoti laboratorijose?

Katalikų organizacijos šiai nesaugiai ir neetiškai procedūrai priešinosi ir dėl to, kad tai susiję su procedūrai reikalingų embrionų žudymu.

8

Artuma 2015 m. kovas

Radikaliai nuo konservatyviųjų į liberalias socialistines pažiūras linkstanti Ispanija dar prieš devynerius metus mamą ir tėtį dokumentuose pakeitė į gimdytoją A ir gimdytoją B. Kaip teigė ispanų Vyriausybė, reikėjo prisitaikyti prie homoseksualų poreikių ir plėsti jų galimybes.

Ne veltui Europoje suintensyvėjo judėjimai ir iniciatyvos sustiprinti šeimą ir bent jau apginti supratimą, kas yra šeima, išsaugoti tėvų teises ugdyti vaikus pagal savo įsitikinimus. Ne tik Lietuva ketina keisti Konstituciją, patikslindama šeimos sąvoką. Vasarį toks referendumas surengtas Slovakijoje, tačiau neįvyko dėl per mažo balsavusiųjų skaičiaus – prie balsadėžių atėjo 21,4 proc. rinkėjų, tačiau tai kone dvigubai daugiau nei 2014 m. rinkimuose į Europos Parlamentą! Absoliuti dauguma balsavusiųjų atsakė, kad santuoka turi būti tik tarp vyro ir moters (94,5 proc.), kad vienos lyties asmenys negali įsivaikinti vaikų (92,43 proc.), kad vaikai gali nedalyvauti lytinio švietimo pamokose mokyklose (90,32 proc.). Tai Slovakijoje didelė pergalė prieš „liberaliosios kairės“ stumiamas idėjas bei visuomenės padrąsinimas toliau kovoti ginant šeimą ir santuoką.

Prieš dvejus metus kroatai panašiame referendume 65,87 proc. balsų dauguma atmetė vienos lyties santuokas.

Nors dalyvavo 37,9 proc. rinkėjų, tačiau pagal Kroatijos įstatymus to pakako.

Tradiciškai šiam referendumui priešinosi kairiųjų pažiūrų politikai.

Nepavykstant palenkti liberaliomis idėjomis atskirų valstybių nacionaliniu mastu, kai kurie liberalių ir kairiųjų pakraipų politikai prieš pernykščius Europarlamento rinkimus skubėjo jas uoliai skleisti Europos Sąjungos mastu, siūlydami kontroversiškas rezoliucijas bei ataskaitas. Prisiminkime Estrelą, Lunacek. O šiemet jau teikiama Tarabella – gerokai užmaskuota socialistų ataskaita, propaguojanti teisę į abortus.

Vis dar sudėtinga yra pribuvėjų padėtis įvairiose šalyse. Vienur jos labai gerbiamos, kitur persekiojamos (pvz., Vengrijoje) ar neįteisintos (pvz., Lietuvoje). O štai Švedijoje legalios pribuvėjos kovoja už teisę neatlikti abortų.

Vyksta nemaža kova už anksti gimusių ar abortų metu išgyvenusių kūdikių teisę gyventi. Štai daugiau kaip 20 savaičių amžiaus per abortą išgyvenę kūdikiai paliekami likimo valiai – jiems netaikomos gyvenimą palaikančios procedūros arba jie nužudomi mirtina injekcija.

Netgi Lietuvoje iki 22 savaičių amžiaus kūdikėliai nelaikomi žmonėmis – jų palaikai negrąžinami tėvams palaidoti, o laikomi medicininėmis atliekomis ir atiduodami utilizuoti. Moralės normas nusveria visagalės higienos normos.

Taigi regime nepakankamą principingumą, vertybinį nepastovumą, socialinių eksperimentų siekį, perdėto politkorektiškumo dvasią.

Tokioje dvasioje tarpstančius suskaldyti gerokai lengviau, ir „Rytų Meška“, tai puikiai suvokdama, kaišioja mums pagalius į ratus, skatindama perdėtą radikalizmą, naivumą, kurdama nepasitikėjimo valstybėmis jausmą. Europa nėra tokia bloga, tik keli šaukštai deguto pagadina visą jau subrendusio medaus statinę...

O kaip ten buvo?

Kovo 11-osios Lietuvai 25-eri

Vido Venslovaičio nuotrauka

Susitikimai

patirties, tai neįsivaizduoju kieto lietuvio, kuris subręstų anksčiau nei trisdešimties. Kaip girtuoklis ieško šnapso, taip jaunas žmogus turi ieškoti savęs, domėtis viskuo, kas jį supa. Mes keliaudavom po Lietuvą, kitur negalėdavom išvažiuoti, išskyrus Sibiro kryptimi.

Jūs galite keliauti, jus vilioja margas pasaulis, tik jei šaknis netvirta, taip ir pasimeta žmogus, pirmiau aplankęs Maljorkos salą, o ne Stelmužės ąžuolą. Viskas eilės tvarka – pirma ant Ladakalnio ir tik po to į Alpes kopti.

O šiandienos Lietuvai svarbūs du žymiausi mūsų valstybės pakilimo laikotarpiai, kai tauta ir valdžia veikė kaip vienas kumštis. Pirmasis – nuo Nepriklausomybės kovų pradžios 1918 m. iki Klaipėdos sukilimo 1923 m. Šiuo laikotarpiu veikė galinga pasionarinė jėga, kurią stiprino jungtis tarp tautos ir valdžios. Tuo pasižymėjo ir antrasis penkmetis nuo 1988 iki 1993-ųjų – Sąjūdžio metai iki jo saulėlydžio. Man teko laimė šį laikotarpį išgyventi. Ir ši laimė – viena didžiausių mano gyvenime.

Dar nebuvau gimusi, kai Lietuva tapo nepriklausoma, išsvajotoji laisvė man yra duotybė. Buvau maža, kai mirė seneliai, ir nespėjau paprašyti, kad papasakotų apie dienas, kuomet gimė laisva Lietuva.

Tačiau paslaptingu būdu atsirandanti meilė Tėvynei gyva mano širdyje! Dėkoju rezistentui, Sąjūdžio dalyviui ir Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signatarui Algirdui PATACKUI, kuris sutiko lyg anūkei papasakoti istoriją iš pirmų lūpų.

Paaiškinkite man, jaunai naiviai: ką Lietuva išgyveno prieš 25 metus? Kas toji laisvė?

Kiekviena karta turi savo patirtį ir iššūkius. Nepasakyčiau, kad jūsų kartos iššūkiai mažesni. Mes aiškiai skyrėme juodą nuo balto, dabar viskas marga. Nenorėčiau dabar būti jauno žmogaus kailyje, mums buvo aiškiau, žinojome, kur kišame galvas, ko privalome atsižadėti. Laisvė kainuoja – kiek esi pasiryžęs sumokėti, tiek jos gauni. Pradžioj gali sumokėti prestižu, karjera, socialiniu lygiu – kuo daugiau moki, tuo daugiau laisvės. Maksimali kaina – tai sveikata ir gyvybė. Šiais laikais toks kainoraštis lyg ir neveiksnus, bet – kaip čia pasakius – pabandyk valdiškoj tarnyboj būti nepolitkorektiškas... Tačiau šie laikai dėl to nėra blogesni.

Laisvė (nuo žodžio pa-leisti) – didelė ir pavojinga vertybė. Kai mergina paleidžia kasą, vadiname tai martavimo periodu, bet greta yra žodis pasileisti. Su laisve visaip gali nutikti... Mano draugą Mindaugą Tomonį, disidentą ir poetą, nužudė, jo galvą rado atskirai nuo kūno, po traukinio bėgiais. Iki šiol nežinom visų aplinkybių. Tokie tad buvo laikai. Tačiau ir dabar visuomenė susiduria su iššūkiais, kad ir tas pats genderizmas, kuris, anot patyrusio rusų disidento Vladimiro Bukovskio, blogiau už bolševizmą. Ypač opi savasties problema. Kas aš toks? Iš kur aš radausi? Kas mano protėviai, kaip jie mąstė, dėl ko gyveno? Viską reikia spręsti, ieškoti, ir tai sunku. Žiūrint iš

Esate rašęs, kad laisvės proveržiai Jums atrodė laikini, manėte, jog grįšit į kalėjimo kamerą... Kokie motyvai vedė į priekį?

Niekas nesiveržė būti disidentu, suprantat? Kam didelis malonumas daryti tokį apsisprendimą, o ypač jei turi šeimą? Tiesiog kartais taip įsprausdavo į kampą, kad neturėdavom kur dėtis. Mane taip įspraudė mano vaikystės draugo Mindaugo Tomonio pavyzdys. Solidarumo dėlei turėjau stoti šalia jo, bet tada dar bijojau, juk mano vaikai buvo maži... Tačiau kai jis žuvo, nebuvo kur dėtis... Arba tu žmogus, arba šiukšlė. Labiausiai bijojau dėl vaikų – kvepėjo kokiais penkeriais, septyneriais metais...

Jūs pagalvokit, vaikai būtų augę be tėvo! Dėl savęs tai būčiau ištvėręs, bet vaikai buvo didžiausias skaudulys.

Bijojome Černiachovsko psichiatrinio kalėjimo (jo bijojo visi disidentai, nes ten tikras pragaras). KGB rūsiuose prasėdėjau neilgai, grįžau pas šeimą. Esu dėkingas savo žmonai už palaikymą, net tardytojai iš jos nieko nepešė, Artuma 2015 m. kovas

9

Susitikimai

o vaikai visuomet suprato, kad jų tėvas kažkoks ne toks ir jie nieko negalėjo pakeisti... Toji niūri kamera nr. 13 dabar tapo išcackintu muziejumi. Iš tiesų nesitikėjau išeiti iš to „muziejaus“, o kai taip nutiko, net kuprinės neiškrausčiau, maniau, tuoj teks grįžti, o Lietuva jau žengė ant Sąjūdžio slenksčio. Žinojau, kiek galiu sumokėti, todėl viskas atrodė paprasta. Sakiau, jei reikės, eisiu iki galo, visiškai nesigailiu.

Kaip tuo metu įsivaizdavote Lietuvą atrodysiant po kelių dešimtmečių? Kokį kelią nuėjome nuo anų iki šių dienų?

Sąjūdžio laikais įsivaizdavome idealią Lietuvą, turinčią pakankamą gerovę, bet visų pirma puoselėjančią amžinas vertybes – tai, ką per tūkstantmečius sukūrė mūsų tauta. Žinoma, tikras idealistas turi suvokti, kad tai, ką pasieks, neatitiks idėjos. Žiūrėdamas į Lietuvą nenoLaisvė kainuoja – kiek riu zyzti sakydamas, esi pasiryžęs sumokėti, kad čia ne taip. Yra tiek jos gauni. ir pliusų, ir minusų.

Per tuos 25 metus šio bei to pasiekėme. Neseniai vežiojome mano knygas po daugiau nei šimtą Lietuvos bibliotekų. Aplankėme daug prakutusių miestelių – ypač gera stebėti žmonių nuotaikas, nes kuo toliau nuo didmiesčių, tuo geresni žmonės. Išoriškai Lietuva laikosi kaip normali eilinė Europos valstybė, tačiau tai formos pusė, o viduje yra pripuvę visko. Mus žlugdo moraliniai dalykai – korupcija, migracija... Taip, migracija yra visų pirma mentalinė ir moralinė problema, o visa kita po to... (pvz., korupcija rusiškai – vziatka, nuo vziatj – paimti, o mūsų kyšis nuo kišti... Kuo skiriamės?

Rusas ateina ir sako – daj, duok, o mes – kišam...). Be to, perdėtai save niekiname, joks rusas ar lenkas nevaro taip ant savo valdžios. Čia toks pusbernizmas, kitaip tariant bobiškumas (tai kaip terminas, neįsižeiskite).

Kai neturėjot laisvės, jos besąlygiškai ilgėjotės. O kaip dabar savyje budinti Tėvynės meilę?

Patriotiškumas subtilus, su juo reikia atsargiai elgtis.

Esu parašęs tekstuką apie tai, kaip jis gimsta... Važiuojant į kaimą sugedo autobusas, žiūriu į sėdintį savo vaiką.

Pilkšva diena, lynoja... Autobuso durys praviros. Vienišas medis, laukai aplink, jais šliaužia rūkas, ir aš matau, kaip į mano vaiko sielą tas neišvaizdus peizažas, tas rūkas smelkiasi giliai po širdimi, ir jau žinau, kad ir kaip ten būtų, jis šito jausmo neužmirš.

Esmė turi savo kelius, ji kaip rasos lašelis prasiskverbia, tačiau lygiai taip gali ir išdžiūti. Patriotizmo moko istorija, ji taip pat pasakoja, kaip praradom ir vėl atgavom Lietuvą, bet tai tik mokslas. Kad tai taptų savastimi, reikia kažko daugiau, neturiu tam pavadinimo. Pvz., kiek jūs galite be Lietuvos išgyventi? Pats išbandžiau save. Be 10

Artuma 2015 m. kovas

Lietuvos gyventi galiu du mėnesius. Sykį mus išgrūdo į Ukrainą trijų mėnesių praktikos, praėjus dviem nebegalėjau ten ilgiau gyventi, sėdau į traukinį, parvykau namo kelioms dienoms ir vėl grįžau, tuomet ištempiau iki galo.

Norint save pažinti, reikia viena koja iš savęs išeiti, pakeliauti. Tada iš šalies matai viską, grįžti subrendęs, save suvokęs. Būnant viduje sunku pajusti esmę. Nostalgija – ypatingas jausmas, tai daugiau nei tėvynės ilgesys, labiau rojaus ar idealios būtovės troškimas. Tokį jausmą, jei jis užgimė, reikia branginti. Meilė tėvynei yra ne sprintas, o maratonas, – visam gyvenimui...

Ką Jums reiškia būti Nepriklausomybės Akto signataru?

Po tuo dokumentu pasirašyta brangiausiu pasaulio rašalu – krauju, ir tai padarėme ne mes, o tie tūkstančiai jaunų vyrų, kurie atgulę pamiškėse, mes tik padėjom parašą už juos. Tarp signatarų yra visokiausių žmonių, daug palūžusių, puolusių ir net išdavusių. Tikram signatarui reikia dviejų dalykų: kad iki tol būtų kažką daręs ir po to veiktų bendram gėriui. Jei jis iki tol nieko nedarė, tuomet lieka galimybė parodyti, kad dar gali po to. Likimas ar dar kas iš aukščiau lėmė, kad tai teko mums, eiliniams. Deja, ne vieną mūsų sugadino sklypai, rentos, daug kas ant šito primityvaus kabliuko užkliuvo.

Kiti užkliuvo ant rafinuotesnių kabliukų, o tų, kurie atlaikė visokiausius išbandymus, ne daugiau kaip dešimt.

Signatarai yra kaip lego kaladėlės, kurios, išimtos iš viso Lietuvos kūno, atspindėjo Lietuvą. Juk ir partizanai nebuvo angelai. Pvz., iš šimto vyrų dešimt atėjusių žinojo, ko jie nori ir kodėl atėjo. Kiti dešimt – avantiūristai ir visokie prisišlieję, o likusieji – per vidurį. Bet visi jie, kurie žuvo, buvo teisūs, nes kovojo su okupantu, kovojo teisingą kovą. Taip ir su signatarais. Buvo daug tokių, kurie pasirašė, bet nežinia, ką galvojo.

Susirgote sunkia liga, turbūt po tokių gyvenimo išbandymų ji neatrodo baisi?

Kalėjimas labai panašu į ligą, nes ištinka netikėtai. Ten gyvenimas įtemptas, per tardymus iškaldavom formulę: „dėl etinių sumetimų parodymų neteiksiu“ ir laikydavomės, kad tik ko nors netyčia neišduotume. Vakarais apimdavo liūdesys, pro grotas matydavau, kaip leidžiasi dienos šešėliai, ilgėdavausi šeimos. Dabar sergu ir žinau, kas ta pabaiga, bet žinoti maža, vis tiek pačiam teks ją praeiti.

Net Kristus tą akimirką kreipėsi į Dangų: „Tėve, kodėl mane apleidai?“ Čia niekas nepadės, todėl prisibijau tos akimirkos, kai lieki vienas pats. Belieka tinkamai tam ruoštis. Savotiškai netgi smalsu, kas ten laukia. Niekas, išskyrus vieną, iš ten negrįžo, mobiliaku nepaskambino...

Dėkoju už šį atvirą pokalbį, o mielus skaitytojus kviečiu į mūsų interneto svetainę artuma.lt, kurioje rasite išsamų pokalbio tekstą.

Kalbino Valdonė MINCIŪTĖ

Didelės ir mažos kryžkelės

Moterys Šventajame Rašte Antanas SAULAITIS SJ Kovo 8-ąją paminime ir pagerbiame moteris. Vis prisimenu, kaip ketverių metų mergytė kartą per Mišias mamos paklausė: „Kodėl bažnyčioje skaito tik apie vyrus?“ Pavasario ir vasaros šeštadieniais Santuokos sakramento apeigose jaunieji ir dalyviai girdi: „Ištvermingai teseka kilnių vyrų ir moterų pavyzdžiais iš gyvenimo, istorijos ir Šventojo Rašto.“ Mišių skaitinių ciklai – trimetis sekmadienių, dvimetis šiokiadienių – labai puikiai parinkti, naudojami ir kitų krikščioniškų bendruomenių. Tačiau atnaujinant Skaitinių knygą, komisija žada įtraukti daugiau moteris mininčių ištraukų. Kol kas su žymiomis moterimis Šventajame Rašte tenka susipažinti ir kitais būdais.

išmintinga išeitis, pasitikėjimas Dievu nulemia tolesnę Dievo tautos, žmonijos raidą. Žavi ir patraukia Šventojo Rašto veikėjų pamąstymai ir maldos. Juditos maldos atgarsiai ryškūs Marijos giesmėje Magnificat. Estera prasitaria: „Mano VIEŠPATIE, padėk man, esu viena, neturiu, kas man padėtų, išskyrus tave...“ (plg.

Est 12(C), 14). Kad abi šios be galo Gimnazisčių susitelkimo popie- mybes, prisimindama savo Krikštą pavil- drąsios moterys buvo labai gražios – vitę skaučių būreliams išdalytos Šven- go pirštus ir persižegnoja. Taip sužinome siems nuo seno žinoma. Nemažiau įspūtojo Rašto ištraukos apie Mirjamą apie Birutę, Editą, Ireną ir kitus vardus, dinga Hanos, kartu su vyru trokštančios (Iš 15, 20), Hagarą (Pr 16, 1–15), Re- taip pat ir Krikštą suvokiame kaip Kris- vaikelio, malda. Labai švelni Rutos priesaika: „kur eisi tu, tenai eisiu ir aš, kur beką (Pr 27, 5–17), Deborą (Ts 4 ir 5), taus sekimo pradžią ir pagrindą.

Rutą (Rut), Haną (1 Sam 1 ir 2), JudiParapinio būrelio susitelkimui tinka būsi tu, tenai būsiu ir aš! Tavo tauta bus tą (Jdt), Esterą (Est), Suzaną (Dan 13) internete randamos meniškos skaidrės mano tauta, o tavo Dievas bus mano iš Senojo Testamento, iš Naujojo – Ma- apie kiekvieną žymesnę Šventojo Rašto Dievas!“ Būna, kad jaunavedžiai iškalriją Magdalietę (Jn 20, 11–18), Sama- moterį. Ilgėliau užtruktų šventraštinius dina ant savo vestuvinio žiedo nuorodą rietę prie šulinio (Jn 4, 7–42), Elzbietą pasakojimus perskaityti, tad pasakojama „Rut 1, 16“. Abraomo vergės Hagaros, (Lk 1, 39–45), Lidiją (Apd 16, 11–15), laisvai, pažodžiui paminint svarbiausius sūnelio Išmaelio atvejis ir šiuolaikinį Jėzaus motiną Mariją arba kitas pasi- sakinėlius. Per visą kelių asmenų peržiū- žmogų moko atkreipti dėmesį į Dievo rinktas moteris. Lape grupelės užrašo rą parenkama pagrindinė mintis – tam siunčiamą netikėtą pagalbą.

Kai kurie žymių moterų veiksmai moters vardą, nupiešia atvaizdą ar sim- metų laikui ir susirinkusiems reikšminbolį, aptaria žymiausią jos dorybę, pa- gesnis bruožas ar įspūdis. Dažnai čia pa- gali atrodyti nemoteriški. Judita vaizruošia vaidinimėlį. Po pristatymų prie minėtoms tinka pabrėžti, kaip vienos duojama vienoje rankoje laikanti kalakiekvieno plakato padedama dėžutė su moters apsisprendimas, drąsus žingsnis, viją, kitoje – priešų generolo galvą (išvis nuostabu, kaip ji perėjo priešų kastorais spalvotais siūlais, kiekvienai Mirjamos šokis. Miniatiūra iš Tomičiaus psalmyno, Bulgarija, apie 1360 m. riuomenės stovyklą nesustabdyta). skirtingais. Tada užsiėmimo dalyTokia tiksli ir įžvalgi teisėjos Devės tylomis eina pro piešinius, į boros pranašystė, kad jos bendrė savo žiogelius įverdamos spalvotą Jaelė izraelitams užtikrins pergalę siūlelį tos moters, kurios dorybės ryžtu ir „vyriška“ (tiksliau, moterišpavyzdžiu norėtų sekti. ka) drąsa, irgi nudobdama priešų Šventojo Rašto moterys, švenkaralių. Žinoma, ne visos pergalės tosios ar palaimintosios, žymios ir pasiektos kalaviju ar kūju. Estera reikšmingos krikščionės pažįstamos išdrįso kreiptis į persų karalių, kai ir iš užsiėmimo apie Krikštą. Iš patoks kreipimasis savaime užtraukrūpintos medžiagos (vardų žodyno, tų negailestingą mirties bausmę. šventųjų gyvenimo etc.) jauni žmoRūpestis ir ryžtas dėl savo žmonių nės susiranda savo vardo reikšmę viršijo gresiančias negandas. Šventraštyje, Bažnyčios ar Lietuvos istorijoje, savo giminės moteris (ar vyrus), turėjusias (turėjusius) šį varNe veltui Dievas sukūrė dą. Visos susėda prie upelio, ežero vyrą ir moterį pagal savo ar vandens dubens, kiekviena pasapaveikslą (plg. Pr 1, 27). koja savo vardo kilmę ir kitas įdoArtuma 2015 m. kovas

11

Didelės ir mažos kryžkelės

Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jūs verksite ir vaitosite, o pasaulis džiūgaus. Jūs liūdėsite, bet jūsų liūdesys pavirs džiaugsmu. Gimdydama moteris būna prislėgta, nes atėjo jos valanda, bet, kūdikiui gimus, ji kančią užmiršta iš džiaugsmo, kad gimė pasauliui žmogus. Taip ir jūs dabar nusiminę, bet aš jus vėl pamatysiu; tada jūsų širdys džiūgaus, ir jūsų džiaugsmo niekas iš jūsų nebeatims (Jn 16, 20–22).

Tomo Vyšniausko nuotrauka

Liūdesio šuliniai Šventasis Raštas šeimoms

Žmogus nuo pat Dievo kūrybos pradžios pašauktas džiaugsmui, meilei, bendrystei, laimei. Šį pašaukimą Dievas žmogaus prigimty įrašė taip stipriai, kad jo išsipildymui tinka tik vienas žodis – pilnatvė. Tokio pašaukimo žymė mumyse yra ilgesys – visada ilgimės šių dalykų.

Džiaugiamės juos patirdami ir liūdime jų stokodami. Jei kalbėtume apie žmogaus pojūčius: skausmą, alkį, šilumą, šaltį, lytėjimą, regėjimą, jų „gerumas“, „ilgėjimasis“ priklauso nuo žmogaus kūno galimybių ribų. Pavyzdžiui: „šiltas“ yra tas, kurio temperatūra nedaug aukštesnė už žmogaus kūno temperatūrą. „Karštas“, – kurio temperatūra žymiai aukštesnė už žmogaus kūno temperatūrą, o už ribos „deginantis“ jau prasideda „abejingosios“ temperatūrų reikšmės: mums nesvarbu, šimtai ar milijonai yra tų laipsnių, nes pajausti daugiau nebegalime – esame „sudegę“.

Kitaip yra su liūdesiu. Jis kyla iš asmenybės suvokiamos savosios būties patirties. Tai pirmiausiai išplečia liūdesio apimties ribas: jausmai, fantazija, svajonės, vaizduotė – visa, kuo žmogus stengiasi aprėpti jam suvokiamą savojo aš (asmens), kito (asmens) ir kitų (bendrystės santykis) tikrovę. Šiuose trijuose santykiuose nuolatos slypi gėrio, meilės, laimės, bendrystės pašaukimo trauka į pilnatvę. Mus nuolatos traukia pilnatvės – Dievo – link. Šis siekinys nuolatos patvirtinamas potyriais, jog „žemėje nieko nėra tobulo ir amžino“, todėl Dievo tobulumas, amžinatvė ir meilė tampa džiaugsmo viltimi, tikėjimu ir meile, nes Dievas apsireiškė bendraudamas su žmogumi kaip asmeninė būtis. Tokia logika sekdami randame sąvoką „Dievo ilgesys“. Šis ilgesys virsta liūdesiu, jei Dievo nepasiekiame, ir džiaugsmu, jei su Juo bendraujame, „mat liūdesys pagal Dievo valią per atgailą atveda į išgelbėjimą, ir to netenka gailėtis; o šio pasaulio liūdesys veda į mirtį“ (2 Kor 7, 10).

12

Artuma 2015 m. kovas

Liūdesys man panašiausias į vieną iš žmogiškosios kančios šulinių: krenti staigiai, pačiam išbristi sunku, o į kitą įsitvėręs gali kilti vien tik laikydamasis, nieko nedarydamas. Praeiviams liūdesys taip pat patogus – jie gali lengvai praeiti kaip ir pro kiekvieną šulinį – neįkristi, negaišti laiko, jei tik nesustos pažiūrėti, paklausyti, ar jame kas neskęsta. Liūdesio valandą žmogų labiausiai paguodžia kito žmogaus, o dar labiau – Dievo bendrystė, atjauta, pagalba, pasidalijimas bent jau viltimi. Todėl nuostabiausia, kai į kiekvieną liūdinčiojo „šulinį“ pasilenkia paguodos Dievas. Sielą pasiekia Jo dvasia ir malonė, o žmogų – kitas žmogus – guodėjas. Blogiausia – užrakinti liūdesio šuliniai, nes niekas nepadės juose įkritusiems ir niekas nepatirs, ką reiškia šventi žodžiai: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jūs verksite ir vaitosite, o pasaulis džiūgaus. Jūs liūdėsite, bet jūsų liūdesys pavirs džiaugsmu.“ Jei šulinys per gilus, jei liūdesys per tamsus, pasilenkime kartu su Dievo Motina, kurios vardas Liūdinčiųjų Paguoda, o jos, kaip Gailestingumo Motinos, meilė suteiks jėgų gyventi, kovoti ir nugalėti liūdesį, silpnumą, vienatvę, net mirtį. Liūdintieji bus paguosti, nes sielos prisipildys Dievo gailestingumo. Liūdesys ir paguoda visada rišami gailestingumu. Tada liūdesys tampa išganingu, o paguoda sustiprina gyvenimui.

Kun. Kęstutis K. BRILIUS MIC

Didelės ir mažos kryžkelės

Paguodos pažadas Kun. Linas ŠIPAVIČIUS

Viešpaties DIEVO dvasia su manimi, nes VIEŠPATS patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams. Pasiuntė mane paguosti prislėgtųjų, paskelbti belaisviams laisvės ir atidaryti kalėjimo durų kaliniams. Paskelbti VIEŠPATIES malonės metų, – mūsų Dievo atpildo dienos, paguosti visų liūdinčiųjų. Suteikti liūdintiems Zione vainiką vietoj pelenų, džiugesio aliejaus vietoj gedulo, šlovės skraistę vietoje bailumo, kad galėtų vadintis teisumo ąžuolais – daigynu, VIEŠPATIES sodintu, kad apreikštų jo šlovę (Iz 61, 1–3).

Antrasis Jėzaus ištartas palaiminimas liūdintiems, kurie bus paguosti (plg. Mt 5, 4), turi atitikmenį ir Evangelijoje pagal Luką: „Palaiminti, kurie dabar verkiate, nes juoksitės“ (6, 21b). Taigi ankstesnėje palaiminimų redakcijoje buvo įvardyti „verkiantys“ (plg. pirminį šaltinį Q 6, 21b), o evangelistas Matas jau kalba apie liūdesį ne dėl pasaulio dalykų, bet dėl dvasinio blogio. Tad Evangelijoje pagal Matą pastebimas sudvasinimas. Akivaizdu, kad Mato tekstas labiau nei Luko versija remiasi pranašo Izaijo žodžiais: „Kad paskelbčiau malonų Viešpaties metą ir atpildo dieną, kad perduočiau paguodą visiems kenčiantiems“ (Iz 61, 2 [LXX]). Izaijo knygoje skaitome, kad Dievo pateptasis siunčiamas ne tiktai atnešti Gerosios naujienos vargdieniams, bet ir paguosti visų liūdinčių. Liūdesio priežastis – sugriautas Jeruzalės miestas (61, 4). Jeruzalė, Dievo nuosavybė, tapo priešų grobiu ir buvo pažeminta. Liūdesys, apie kurį kalba Izaijas, religinis, kadangi pats Dievas yra įžeistas. Bedievis pasiekia gerovę, o Dievas neįsiterpia, kad pakeistų padėtį. Iš čia kyla liūdesys. Dievas, ateinantis į pagalbą, tampa paguoda.

Tą patį galima pastebėti ir tuomet, kai Jėzus prisikelia ir įžengia į dangų. Dievo tauta turėjo matyti Dievo karalystę jos pilnatvėje, o iš tikro patiria persekiojimų, Žmogaus Sūnus dar neatėjo šlovėje, Dievo valia žemėje dar neišsipildė taip, kaip danguje, nedorėliai triumfuoja prieš teisiuosius. Negalima taikstytis su tokia padėtimi.

Todėl teisieji iki pasaulio pabaigos pasiliks liūdesyje. Šis liūdesys apima visa, dėl ko liūdi pasaulis ir kas liausis atėjus naujajam pasauliui.

Bažnyčios tėvų laikais ir viduramžiais antrasis palaiminimas buvo sietas su tais, kurie liūdi dėl savo nuodėmių. Be abejonės, atgaila ir gailestis dėl padarytų nuodėmių yra išganinga. Vis dėlto savita žodžio reikšmė pentheín (išreiškia skausmingą kančią dėl patirtos žalos) Mato evangelijoje perteikia kitą palaiminimo prasmę. Jo-

no mokiniams Jėzus sako: „Argi gali vestuvininkai gedėti (pentheín), kol su jais yra jaunikis?“ (Mt 9, 15a). Vadinasi, liūdesio laikas – tai Kristaus nebuvimo pasaulyje laikas.

Taigi galima suprasti, kad antrasis palaiminimas ypatingu būdu sietinas su tais, kurie liūdi, jog Dievas gali būti šiame pasaulyje didžiuoju nesančiuoju. Toks supratimas yra labai artimas liūdintiems dėl Jeruzalės, kuri yra Dievo nuosavybė, nelaimės.

Jėzus verkia Jeruzalės. Otono III Evangelijų knyga, Vokietija, 998–1001 m.

Liūdintiems pažadama, kad pats Dievas suteiks paguodą. Paguoda čia vis dėlto kitokia, nei ta, kuri būdinga šiam pasauliui. Tai džiaugsmas, kylantis iš Žmogaus Sūnaus atėjimo. Tai džiaugsmas, kurį teikia dalyvavimas eschatologinėje Dievo karalystėje. Tokiu būdu antrojo palaiminimo pažadas iš esmės nesiskiria nuo pirmojo palaiminimo pažado (Mt 5, 3). Atlyginimas tiems, kurie liūdi, yra Dangaus karalystės dovana, todėl jis pilnas.

Artuma 2015 m. kovas

13

Didelės ir mažos kryžkelės

Teikiantis viltį Vytautė MACIUKAITĖ Liūdesį paprastai tapatiname su gedulu, neviltimi ir nelaimingumu. Vis dėlto Evangelija mums siūlo rinktis liūdesį, nes jis kažkada pavirs palaima ir džiaugsmu. Bet ar tikrai verta dėl laimės, kuri netgi ne visai nuo mūsų priklauso, visą gyvenimą liūdėti? Ir dar galbūt dėl tokios, kuri mūsų laukia tiktai po mirties? Gerai pagalvojus, laimę mums žada pats Dievas, o Jis savo pažadus visuomet ištesi. Antra vertus, galbūt tas laikinas liūdesys nėra toks jau baisus ir visai neprimena depresijos? Ir kas tuomet yra tikrasis džiaugsmas, kokios linksmybės yra Jėzaus smerkiamos? Pamėginkime atsakyti į šiuos klausimus.

Laiminga pabaiga Gavėnios laikotarpiu esame kviečiami palaikyti rimtį, susikaupimą, pasninkauti.

Tema apie liūdesio palaimą čia pačiu laiku. Apie ją kalba Jėzus Kalno pamoksle sakydamas: „Palaiminti liūdintys: jie bus paguosti“ (Mt 5, 4). Jėzus nelaikė savęs novatoriumi, skelbiančiu dar niekieno neišsakytas mintis. Ši mintis sutinkama jau Senajame Testamente: „Kas sėja ašarodamas, ims derlių džiūgaudamas“ (Ps 126, 5); „Jis pasiuntė mane guosti prislėgtųjų, skelbti belaisviams laisvę ir atidaryti kalėjimo duris kaliniams, skelbti Viešpaties malonės metų, mūsų Dievo atpildo dienos, guosti visų liūdinčiųjų ir suteikti liūdintiems Sione vainiką vietoj pelenų, džiugesio aliejaus vietoj gedulo, šlovės skraistę vietoj bailumo, kad galėtų vadintis teisumo ąžuolais, daigynu, Viešpaties sodintu, idant apreikštų jo šlovę“ (Iz 61, 1–3). Skaitant į akis krinta aktuali liūdesio situacija ir džiaugsmo pažadas – palaiminimas, kuris išsipildys tik neapibrėžtoje ateityje. Dievo išrinktosios tautos istorija pilna permainų, liūdesį keičia džiaugsmas ir atvirkščiai. Galima paminėti keletą momentų: Abraomas paveldi žemę ir susilaukia palikuonio kaip atlygio už tvirtą savo tikėjimą; vergų tauta palieka Egiptą ir po ilgų klaidžiojimo metų pasiekia Pažadėtąją žemę, lygiai taip, kaip sugrįžta namo iš Babilonijos tremties; galiausiai Izraelis sulaukia Dievo Sūnaus, 14

Artuma 2015 m. kovas

mūsų Išganytojo Jėzaus Kristaus gimimo, nors Jo ir neatpažįsta. Ne patys žmonės savo jėgomis ar dėl savo stiprybės pasiekia tikslus – Dievas padeda juos pasiekti dėl tikėjimo ir pasitikėjimo Juo. Kiekviena tikinčio žmogaus istorija baigiasi laimingai, nors galbūt dažniausiai ir ne be nuostolių.

Babilonas Viena šiuolaikinė opera – „Babilonas“, kurią pagal filosofo Peterio Sloterdijko libretą sukūrė Jörgo Widmannas, kaip ir biblinė istorija, atskleidžia, kas yra džiaugsmas ir liūdesys. O istorija ganėtinai paprasta. Žmonės susitaria pastatyti dangų siekiantį bokštą. Dievui šis užmojis nepatinka ir Jis sumaišo žmonių kalbas, kad jie nesumanytų pasijusti visagaMarcelo Gerpe nuotrauka

liais dievais. Žmonės nebegali veikti kaip vienas kumštis, nes nebesusikalba. Dievas šioje istorijoje pasirodo kaip baudėjas, nutraukiantis žmonių džiaugsmą ir atnešantis negandą. Net po to įvykio žmonių noras pasipuikuoti niekur nedingsta, tik jie nebepajėgia įgyvendinti savo milžiniškų tikslų, juos vedančių į visišką susinaikinimą. Jei žmogus taptų dievu, kuo jis nėra ir negali būti, tai reikštų jo mirtį, kadangi atsitrauktų nuo jį maitinančių ir jo gyvybę palaikančių šaknų.

Vis dėlto žmogus, savo širdyje besinešiojantis slaptą troškimą būti kaip Dievas, nuolat mėgina pasaulyje paimti valdžią į savo rankas ir įvesti savo logika paremtą tvarką. Ši logika remiasi paprastu ir visais laikais tironų sėkmingai taikomu principu: „Skaldyk ir valdyk!“ Ardant tarpusavio santykius, galima paveikti žmones, kad jie savo vienatvę siektų pripildyti daiktų. Santykis su Dievu ir kitu žmogumi vis labiau išstumiamas iš mūsų gyvenimo. Individualizmas skatina vartojimą, o vartojimas – individualizmą.

Mes bijome kančios ir mirties, meilės troškimą keičia naudos paieškos. Idealu, pavyzdžiu, stabu laikomas tas, kuris yra stiprus ir gali sau pritraukti daugiausia naudos. Daiktų savininkas vis greičiau persisotina viskuo, ką jau turi, vis labiau ieško naujų skonių, patirčių ir išgyvenimų, vis labiau įsisuka į vartojimo karuselę. Sieloje jaučiamą tuštumą privalo pripildyti garsaus juoko, sekso ir trankios muzikos. Gyvenimas tampa kova dėl lengvo ir nerūpestingo buvimo.

Gaivinantis liūdesys Štai ką dauguma laiko tikruoju džiaugsmu, kurio vengti įspėja tiek Jėzus, tiek visi iki Jo gyvenę pranašai. Kadangi nuodėmė atėmė iš mūsų vienybę su Dievu, suardė santykius su kitais žmonėmis, jie vis tiek ragina mus nepasiduoti norui rezignuoti ir svaigintis, bet verčiau rinktis liūdesį. Toks liūdesys dėl esamos situacijos kaip tik ir reiškia viltį, kad ne viskas prarasta, kad Dievas dar gali viską pakeisti. Jis kartu reiškia ir tikėjimą, kad laimė ateina iš Dievo, atsiuntusio mums Atpirkėją, savo Sūnų. Mūsų liūdesys ne ligotas, ne toks, kuris veda į visišką nusi-

Didelės ir mažos kryžkelės

minimą. Tai gaivinantis liūdesys, jo virsmą džiaugsmu patiriame iš Šventojo Rašto, apie ją liudija ir kasdieniai mūsų išgyvenimai. Žinome, jog sunkų mūsų darbą dažniausiai vainikuoja saldi sėkmė. Tiek žmogus, tiek lauko gėlė pasiekia savo tikslus, jeigu niekas nesutrukdo stiebtis jų link. Juo labiau juos įmanoma pasiekti su Dievo pagalba, jeigu žmogus Juo remiasi.

Kaip nuolatinį gyvenimo palydovą galime pakelti ne tik liūdesį, kuris sykiu yra ir viltį teikiantis džiaugsmas. Maža to – tasai, kuriam pažadėta paguoda būsimajame gyvenime, yra pajėgus nešti dar didesnį kryžių. Ką gaubia Dievo malonė, tam Viešpaties jungas švelnus ir našta lengva (plg. Mt 11, 30). Todėl kaip tik dėl tikėjimo pakeliama ir tai, kam natūraliai priešintųsi ir ko neištvertų mūsų žmogiškoji prigimtis. Malonės ir Dievo palaikymo dėka pamažu tampame kantrūs ir atsparūs netgi kankinystėje, tuo parodydami, jog mūsų paguodos viltis peržengia ir šio baigtinio gyvenimo ribą – mirtį. Šventasis Raštas, Jėzaus žodžiai ir darbai ne kartą bylojo, jog Dievui daug kas atrodo kitaip, nei mūsų akys įpratusios matyti. Pagal dieviškąją logiką, paskutinieji bus pirmi ir liūdintys bus paguosti. Dėl Dievo ir tikėjimo patyrę didžiausią skausmą ar net mirtį, mirs ne neviltyje, bet laukdami iš Dievo amžinojo gyvenimo ir šlovės vainiko.

Ir atvirkščiai, pirmieji bus paskutiniai, bedžiūgaujantys praras po kojomis pagrindą, kurį laikė tvirtu ir nepajudinamu. Jų džiaugsmas pasirodys tik bėgimas nuo prasmės, gelmės, augimo ir galiausiai nuo savęs pačių. Materialinės gėrybės, išorinis grožis ir spindesys praeis, valdžia išslys iš rankų, masių garbinimas pasirodys apsimestinis. Tai bus klaikaus praregėjimo pradžia, kuri neturės pabaigos, ir begalinio liūdesio pagrindas.

Ne kiekvienas liūdesys

palaimintas

Kai kurie katalikai mano, kad tikėjimas yra vaistas nuo visų dvasios negalių, o veiksmingiausias receptas joms gydyti – malda. Ši nuostata susvyruoja, kai susiduriama su kunigo savižudybe.

Kodėl katalikiškai Lietuvai negalioja mokslinių tyrimų išvados apie tai, kad katalikiškuose pasaulio regionuose savižudybių yra mažiau? Kas atsakingas už tai, jog į ligonines atvežami nebenorėję gyventi vaikai? Koks yra ir gali būti Bažnyčios Lietuvoje vaidmuo padedant šeimoms, kuriose įvyko tokių nelaimių? Į klausimus atsako VU Filosofijos fakulteto Klinikinės ir organizacinės psichologijos katedros vedėja habil. dr. prof. Danutė GAILIENĖ.

Kokios savižudybių priežastys? Galbūt žmonėms tiesiog sutrinka psichika, t. y. jie suserga ir dėl to nusižudo? Žudosi labai įvairūs žmonės, ne tik sergantys.

Tuo ir sudėtingas šis reiškinys, kad jo negalima susieti su kokia nors viena diagnoze. Kartais visai jokios klinikos nebūna – tiesiog gyvenime susikrauna per daug juodų dalykų. Šviesiõs, net vidutiniškos nuotaikos būdami žmonės nesižudo, iki tokios ypatingos būsenos yra ilgas kelias: po truputį kraunasi kraunasi, matymas vis siaurėja, vienatvė auga, neviltis didėja ir tada atsiranda būsena, kai žmogus gali sau ką nors pasidaryti.

Todėl ir primename, kad žmones galima išgelbėti, jeigu pastebime riziką, tą kraštutinę būseną, kuri tęsiasi trumpai. Kiekvienas žmogus turi savas ribas. Kai iš išorės žiūrime į žmogų, nežinome, kas jo viduje. Jis iš tiesų gali atrodyti sėkmingas, linksminti kitus, tačiau viduje giliai kentėti.

Neseniai darėme tyrimą, mėgindami suprasti žudytis mėginusių žmonių psichologiją. Jie kalbėjo, kad ne sykį artimiesiems ir draugams guodėsi, pasakojo apie nenorą gyventi, aiškino, kaip viskas juoda, tačiau niekas nereaguodavo. Reakcijos sulaukdavo tik tada, kai sau ką nors pasidarydavo. Ką tai rodo? Galbūt per mažai atidumo vieni kitiems, per mažai supratimo? Gal nenukreipėme laiku ieškoti pagalbos. Tik ir vėl, kai siūlau ieškoti pagalbos, negaliu žinoti, ar ji bus suteikta ir kiek bus veiksminga. Mane dėl to sąžinė graužia. Kupiškyje mėginame sukurti pagalbos sistemą, tačiau Artuma 2015 m. kovas

15

Didelės ir mažos kryžkelės

ten esantys specialistai nemano, kad jie turėtų rūpintis tokia pagalba. Tai ką galime siūlyti artimiesiems, jeigu specialistai nėra tinkamai pasirengę žmonėms padėti...

Tačiau yra ir paradoksas – kai kviečiame kalbėtis šeimas, kuriose yra nusižudžiusių artimųjų, jos neatsiliepia, galvoja, kad pačios susitvarkys su šia „gėda“, linkusios vienos išgyventi skausmą ir kaltės jausmus. Tada keistai jaučiamės: kodėl turime siūlyti pagalbą, jeigu jos niekam nereikia? Niekas iš jų nereikalauja savižudybių prevencijos programos, nesidomi pagalba, nesigilina į priežastis nei prieš, nei po savižudybių. Jeigu nežino, tai ir nereikalauja… Mūsų mąstymas šioje srityje nepasikeitė, vis dar galvojama, kad savižudybė yra gėda, stigma, gal net nuodėmė.

Todėl reikia slėpti, nesikalbėti, net savotišką heroizmą rodyti – patys susitvarkysime.

Marijos Stanulytės asociatyvinės nuotraukos

O gal tikrai gėda? Gal mes visi kalti, kad Lietuvoje tiek daug žmonių žudosi, nepakeldami gyvenimo sunkumų, nevilties prislėgti?

Vokiečių psichiatras ir filosofas Karlas Jaspersas su jumis sutiktų – jis kalba apie egzistencinę kaltę. Jeigu esame jautrūs tokiems Galbūt mes, kalbėdami dalykams, turėtų būti gėda. Man gėda, kai daapie taisykles, iš dielyvauju tarptautiniuose notvarkės išleidome renginiuose ir turiu prisipažinti, kad iki šiol sarūpinimąsi vieni kitais, vo šalyje nieko negaliu atidumą ir dėmesį. padaryti. Galvoju, kad tiems, kurie renka netinkamus politikus, irgi turėtų būti gėda, kad iki šiol nepadaryta tai, kas seniai turėjo būti atlikta ir tam nereikia didelių pinigų. Gėda, nes estai sugebėjo pasitelkti jaunus, ryžtingus, vakarietiškai mąstančius politikus ir įgyvendinti reformas sveikatos sistemoje. Mes tik deklaravome Nepriklausomybės pradžioje, kad rūpinsimės, bet greitai įklimpome į interesus, kažkokius neaiškius dalykus. Taip, plačiąja prasme mums turėtų būti gėda.

O kai kalbame apie savo ir kitų kaltes, kartais reikia ir nuolankumo: nežinau, kodėl taip įvyko, bet turiu gyventi toliau ir daryti viską, kad mano aplinkoje nebūtų taip juoda nei man, nei kitam žmogui. Žinoma, gaila, jaučiame kaltę, bet visada yra ribos. Net ir žiauriausiais atvejais 16

Artuma 2015 m. kovas

Primename, žmones galima išgelbėti, jeigu pastebime riziką, tą kraštutinę būseną, kuri tęsiasi trumpai. reikia išlaikyti nuostatą, kad vis dėlto tai yra kitas žmogus, atsakomybė už savo gyvenimą galiausiai tenka jam, bet ne man. Tokia realybė. Prisiimti kaltę už drastiškus kito žmogaus sprendimus mes negalime. Juk pagaliau taip gali atsitikti ir dėl sunkios ligos. Gėda, kaltė ir kitų kaltinimai – ydingiausias kelias. Kaip turėtų būti? Reikia galvoti, kam dabar labiausiai skauda, kam blogiausia.

Atsakymą į klausimą kodėl tas žmogus nusinešė į kapus.

Dabar svarbu rūpintis tuo, kam yra didžiausia rizika po atsitikusios savižudybės. O tokia rizika visada padidėja.

Suaugęs žmogus atsako už savo gyvenimą ir sprendimus, tačiau kai žudosi vaikai, tuomet jau norisi ir turbūt yra pagrindo klausti: kas kaltas?

Taip, čia jau yra visuomenės atsakomybė. Vaikų psichikos sveikata nežmoniškai apleista. Jeigu šeima nepakankama, ko nors trūksta, nėra diferencijuotos sistemos, kaip vaikui padėti.

Vienoje Lietuvos apskrityje tyrėme, kas būna su vaikais, kurie mėgino žudytis. Štai du skirtingi atvejai. Viena mergaitė po savižudybės grįžo į tą pačią destruktyvią šeimos aplinką. Tačiau įsikišo jos krikšto mama ir pradėjo rūpintis ja kartu su mokykla. Po metų ją turime visiškai grįžusią į normalų gyvenimą. Kitas atvejis – kai mergaitei nepadėjo niekas, ji tik turėdavo nuvykti į centrą kartą per mėnesį išsirašyti vaistų. Per metus ji žudytis mėgino kelis kartus. Taigi, nėra sistemos, kaip turėtų būti organizuojama pagalba. Galiu tik pasidžiaugti poslinkiais Švietimo ir mokslo ministerijoje. Kartu pavyko įdiegti sistemą, kuri būtų pasitelkiama po trauminio įvykio mokyklose, visi mokyklų direktoriai buvo apmokyti, ką ir kaip tokiais atvejais reikėtų daryti.

Argi niekas neatsako už tai, kad sistema neveikia, kad žudosi net vaikai?

Manau, kad mes nepakankamai išsilavinę, mūsų visuomeninės reakcijos – sukelti skandalą, parodyti per TV ir tauta eina gelbėti. Per 25 laisvės metus neįgavome racionalumo. Kas darosi, kai kas nors nusižudo? Žurnalistai kamantinėja nevyriausybinių organizacijų atstovus, nes jie dirba, jie žino problemą. Kodėl neinama pas ministrus, kurie iš tiesų atsakingi? Nulinksta rankos, nes ministrai sako, kad „reikia daryti“. Tik kodėl dar nepadaryta? Ar visuomenei atsiskaitoma? Ne, nes mes nemokame pareikalauti, kad atsiskaitytų. Nėra ir sutarta, kas atsako.

Sveikatos apsaugos ministerija mano, kad tai visuomenės problema, o Socialinės apsaugos ir darbo ministerija mano, kad turi atsakyti Sveikatos ministerija. Džiaugiuosi teigiamais poslinkiais Policijos departamente. Jie

Didelės ir mažos kryžkelės

įsitraukė į mokymus, savižudybių prevenciją, nes pas juos buvo pareigūnų savižudybių. Čia nėra „kabinančių makaronus“, kas už ką atsako: aiškus ir konkretus bendradarbiavimas, noras keisti padėtį.

rio, paraginimų neslėpti, kas šeimoje įvyko. Labai daug priklauso ir nuo kapelionų mokyklose, policijoje. Vilniaus arkivyskupijoje kunigų susirinkimo metu buvome labai gerai priimti, kai norėjome prašyti pagalbos, tikėdamiesi pasiekti šeimas, kuriose įvyko savižudybė. Graži atnaujinta iniciatyva melstis už kunigus: už savo dvasininkus meldžiasi ne tik vienuolės, bet ir pasauliečiai. Taip kuriamas bendruomeniškumas, suprantama, kad ir kunigas gali būti vienišas, liūdnas, kaip ir kiekvienas žmogus. Bažnyčios vaidmuo savižudybių prevencijoje ir pagalboje itin svarbus, nes ji yra labai arti žmonių.

Koks gali būti Bažnyčios vaidmuo savižudybių prevencijoje, gelbstint šeimoms, kurių artimieji nusižudė?

Ir tikintis žmogus visų pirma yra žmogus. Jeigu tikėjimas nėra vien etiketė, užsiklijuota ant kaktos, tai jis būna ir svyruojantis. Yra psichologinės šviesos ir tamsos, taip pat jų yra ir tikėjime. Ir nėra žmonių kastos, kuri būtų ypač apsaugota nuo savižudybės. O žmonės, kurie renkasi Kalbino Jūratė KUODYTĖ dvasinį gyvenimą, galbūt kaip tik yra jautresni. XIX a. pabaigoje atlikti moksliniai tyrimai parodė, kad mažiausias savižudybių skaičius yra katalikų ir judėjų religijose, antri buvo protestantai.

Jei galvoji apie savižudybę: Šie duomenys pasitvirtina ir mūsų pokalbiai su šeimos nariais ir draugais gali būti didelė pagalba. Jie gali  dienomis. Katalikiškuose pasaulio padėti nusiraminti ir šiek tiek atsikvėpti, kol nuspręsi, ką daryti toliau. regionuose mažiau savižudybių, Svarbu turėti tikroviškus lūkesčius pagalbai, kurią jie gali suteikti; bet tai negalioja Lietuvoje. Kodėl?

Ką jie su mumis padarė: atėmė tigali paskambinti arba parašyti laišką į emocinės paramos liniją:  kėjimą, suvarė į lagerius. Galbūt 116123 (vilties.linija@gmail.com) „Vilties linija“; emocinę paramą todėl tikėjimas nebėra apsauga? visą parą teikia savanoriai ir psichikos sveikatos profesionalai; Esu iš kunigų girdėjusi liudi8 800 28888 (www.jaunimolinija.lt/laiskai) „Jaunimo linija“; jimų: žmonės jiems prisipažino, emocinę paramą visą parą teikia savanoriai. kad jei nebūtų buvę tikintys, būtų Atsiliepęs žmogus suteiks tau laiko ir erdvės išsikalbėti nevertindamas nusižudę. Galėtume kalbėti apie tavęs. Jis nepasakys tau, ką turėtum daryti, tačiau padės pačiam apBažnyčios drąsą, ypač jeigu suvogalvoti, ko galėtum imtis; kiame, kad Bažnyčia – tai mes visi. psichologai taiko pokalbio terapijas. Trumpalaikis konsultavimas yra skir Galėtume drąsiau apie tai kalbėti, tas konkrečiai situacijai spręsti ir problemų sprendimo įgūdžiams vystyti; pripažinti, kad tų problemų būgali būti reikalinga psichiatro konsultacija arba gydymas ligoninėje.  na. Galbūt mūsų kunigai jaučiasi Psichiatrai nustato psichikos sutrikimus ir skiria gydymą vaistais. labai vieniši, galbūt mes, kalbėdami apie taisykles, iš dienotvarkės išleidome rūpinimąsi vieni kitais, atidumą ir dėmesį. Jeigu mūsų kunigas sunkiai susirgo ar net nusižudė – kalbėkime apie tai, klauskime, mėginkime suprasti.

Būtų kvaila, jeigu, norėdami išlaikyti kažkokį savo šventumą, užsimerktume ir nematytume gyvenimo realybės. Iš praktikos žinau, kad Bažnyčia žmonėms svarbi. Todėl svarbu skleisti gailestingumo nuostatą, kuri įrašyta Bažnyčios dokumentuose. Šeimos papasakoja daug nuoskaudų, kai dėl artimųjų savižudybės iš dvasininkų vis dar išgirsta smerkiančią, gėdinančią ir net kaltinančią nuostatą. Į kunigus žmonės kreipiasi sunkiais atvejais ir gauna gė-

Jeigu pažįstamas žmogus užsimena apie savižudybę, nebijok atvirai su juo apie tai pasikalbėti: kalbėdamas nevenk žodžio „savižudybė“;  leisk žmogui išsikalbėti, pasidalinti savo sunkumais;  nepatarinėk, o išklausyk ir pabandyk suprasti;  nesumenkink problemų („viskas bus gerai“);  pabandyk atrasti, kas šį žmogų sulaiko nuo savižudybės;  jei žmogus kalba apie savižudybę, tai visuomet rimta, net jeigu atrodo,  kad jis tik nori pagąsdinti; neprisiimk atsakomybės už kito žmogaus sprendimus – kartais žmonės  nusižudo, net jei jiems yra suteikiama reikalinga pagalba; nelaikyk visko paslaptyje, pasitelk į pagalbą kitus žmones, kuriais pasitiki;  paskatink žmogų kreiptis psichologinės pagalbos, padėk ją surasti.  Tiesūs klausimai ir atviras pokalbis apie savižudybę mažina savižudybės riziką bei tampa pirmu ir labai svarbiu žingsniu pagalbos link.

Parengta pagal sumazinktyla.lt

Artuma 2015 m. kovas

17

Didelės ir mažos kryžkelės

Palaiminimai vaikams

Jam tikrai rūpi Inesa turi tetą Anelę; ją visi vaikai myli.

Bet vieną dieną teta pažiūrėjo žinias ir susirgo: nebenorėjo eiti į darbą, nebesilankė svečiuose, iš viso niekur nėjo, nes pasaulio naujienos buvo baisios. Teta Anelė susirgo liūdesio liga, – taip paaiškino Inesai susirūpinusi mama.

– Gal tu nueik jos aplankyti, – pasiūlė sūpuodama broliuką mama. – Gal tave pamačiusi supras, jog ne viskas blogai.

Po minutės Inesa jau skuodė gatve pas Jorį su Urte.

Dar po trijų minučių vaikai ir Entas jau skambino į tetos Anelės buto duris. Anelė atidarė duris, bet atrodė kitaip nei visada. Nors buvo šeštadienio

popietė, teta tebevilkėjo pižamą, jos gražieji plaukai buvo surišti į susitaršiusį kuodą, paakiai pajuodę, o paprastai džiaugsmu švytinčios akys apsiblaususios. Tai vaikus pritrenkė. Tačiau dar labiau pribloškė tetos nenoras jų priimti. Ir čia jie nepasidavė – nekviesti prasmuko pro durų tarpą.

– Čia mūsų naujasis draugas Entas, – pristatė Inesa.

– Anele, pažaiskime „Aklą vištą“, juk taip smagu, – pasiūlė Urtė, nes teta būdavo šauniausia akla višta pasaulyje: bėgiodavo greitai, nebijodama atsitrenkti į baldus, ir vaikams sunku būdavo nuo jos pabėgti. Bet šiandien ištiesusi rankas ji lėtai slankiojo po kambarį. Nesigirdėjo įprastinio garsaus vaikų juoko ir spygčiojimų. Pagaliau vargšė Anelė sugavo Entą. Dabar reikėjo pasakyti, kuris iš berniukų jai pakliuvo. Begrabinėdama teta netyčia atsegė vieną Ento kišenę. Ši atsidarė ir... iš jos išsiveržęs viesulas įtraukė vidun ne tik Anelę, bet ir vaikus. Ten, kur jie atsidūrė, buvo naktis, siautė audra ir mėtė valtį po ežerą it riešuto kevalą.

O Anelė, vargšė Anelė, juk ji ten pateko užrištomis akimis!

Ji stengėsi vaikus laikyti prie savęs, tačiau Inesa manė, jog geriau eiti į valties galą, kur ant pagalvės miegojo žmogus.

18

Artuma 2015 m. kovas

– Ten saugiau, ten saugiau! – šaukė per vėją Inesa.

– Žadinkit Jėzų – Jam nerūpi, kad mes žūstame! – suriko barzdotas žvejys. – Ir iš kur dar čia ta moteris su vaikais?!

– Jam nerūpi, kad žūstame, – apkabinusi Urtę pirmyn atgal siūbavo Anelė. – Nerūpi, kad žūsta vaikai...

Valtis staiga pakrypo, ir Joris pamatė, kaip teta atsidūrė už borto. Berniukas griebė tinklą ir sviedė Anelės link, ši įsikibo į jį ir, bangų blaškoma, plūduriavo greta valties. Tuo metu žvejai pažadino Jėzų. Jis paliepė audrai nutilti ir ji nutilo. Pagaliau Jis pasilenkė ir įkėlė Anelę į valtį, priglaudė prie savęs ir tarė: – Vis tiek viskas bus gerai, Anele. Ačiū, kad liūdėjai su manim. Bet neliūdėk per daug – juk aš visa darau nauja! Ir tikėk, man tikrai rūpi.

Po akimirkos vaikai sėdėjo pas Entą prie židinio, gėrė arbatą ir džiovinosi drabužius. Buvo šilta ir jauku, nors už lango ar už kišenės stūgavo vėjas. Anelė pasveiko. Grįžusi į savo kambarį, pižamos kišenėje rado žuvelę ir paleido į akvariumą. Švystelėjus saulei, ant jos žvynų galėjai kai ką perskaityti. Susirask Šventajame Rašte (Mk 6, 50) Jėzaus pasakytus žodžius ir įrašyk ant paryškintų žuvytės žvynų.

Užrašė ses. Ona VITKAUSKAITĖ MVS, nupiešė Silvija KNEZEKYTĖ Vasario mėnesio atsakymas: Lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį, negu turtuoliui įeiti į Dievo karalystę!

Didelės ir mažos kryžkelės

Vaikai apie liūdesį

– Beatriče, ar matei liūdintį žmogų?

– Mačiau. Mano močiutė vakar liūdėjo, nes jai labai skaudėjo galvą. Ji gėrė vaistus, valgė tabletes ir dar žolelių arbatos gėrė, bet jai vis vien skaudėjo tą galvą. Tada močiutė buvo labai liūdna, nes jai reikėjo kentėti skausmą. Kai aš jai pasakiau, kad gal reikėtų galvos masažą padaryti ir skausmas praeitų, ji nuėjo miegoti, bet kai pamiegojo, tai galvos skausmas nepraėjo. Tada močiutė paskambino savo draugei ir paklausė jos, ką daryti, kad galvos neskaudėtų. Tada ji su drauge išėjo pasivaikščioti.

Kai sugrįžo iš lauko, galvą jau mažiau skaudėjo. Močiutė jau buvo truputį linksmesnė, bet vis vien dar truputį liūdna, nes galvos skausmas dar iki galo nebuvo praėjęs.

– O kaip manai, gerai ar blogai, kai žmogus liūdi?

– Blogai. Dažniausiai žmonės ir vaikai liūdi tada, kai jiems kas nors negero nutinka. Taigi blogai, kai žmogui skauda. Dar vaikai liūdi, kai jiems ko nors nenuperka arba, pavyzdžiui, vaikui nepavyksta ko nors padaryti.

Aš lankau baleto būrelį, bet man niekaip neišeina toks suktukas. Aš daug kartų bandžiau, bet vis tiek neišeina.

Kitos mergaitės tai padaro tą suktuką, nelabai lengvai, bet vis vien padaro, o aš negaliu. Man dėl to labai liūdna, bet dar pasistengsiu ir kada nors būtinai jį padarysiu. Kai tas suktukas išeis, tai tada jau bus linksma, o ne liūdna. Tada nebeliūdėsiu.

Simonas, 4 metai – Ar tau kada nors buvo liūdna?

– Liūdėjau, kai sirgo mano šuniukas. Jam skaudėjo akytę. Jis mirksėjo ir iš akytės jam bėgo ašaros. Jis net nieko nevalgė. Tada su mama tą šuniuką nuvežėme pas šunų daktarą. Jis davė vaistų, net adatą dūrė. Ir viskas – kitą dieną šuniukas jau pasveiko ir nebuvo toks liūdnas. Ir aš tada jau nebeliūdėjau. Mes bėgiojome kieme, o kad nebūtų taip liūdna, mama net tokį skanėstą šuniukui nupirko, ir jis iš karto visą suvalgė. Po to skanėsto liūdesys iš karto pradingo ir man, ir šuniukui.

– Ir daugiau liūdesys tavęs niekada neaplankė?

– Aplanko. Man visada būna liūdna, kai pasidaro tamsu. Naktį man liūdna. Tada aš einu miegoti. O kai pabundu ryte, jau būna prašvitę ir liūdesio nebelieka. Jis kažkur pradingsta, pabėga kažkur.

Gabrielius, 6 metai – Aš tai linksmas vaikas. Beveik niekada man nebūna liūdna. Tik labai retai liūdžiu. Mama sako, kad kartais paliūdėti gerai, nes kai žmogus liūdi, tada daugiau galvoja. Ir tikrai. Kartą susitarėme susitikti su draugu. Aš labai laukiau to susitikimo, nes norėjome drauge pažaisti vieną žaidimą. Bet sutartu laiku mano draugas neatėjo į mūsų susitikimą. Dėl to labai nuliūdau. Mama liepė neliūdėti ir sakė, kad galėsiu su draugu susitikti kitą kartą. Tada aš ilgai galvojau, kodėl jis pažadėjo, bet neatėjo į mūsų susitikimą. Aš jam paskambinau, ir jis pasakė, kad pamiršo, jog mes buvome susitarę susitikti. Aš visai nesupykau ant jo, bet vis vien man buvo labai liūdna.

Dabar sutarėme susitikti šeštadienį. Gal šį kartą jau nebepamirš ateiti?

– Žinai tokį pasakymą: palaiminti liūdintys – jie bus paguosti?

– Žinau, bet manau, kad Dievas paguodžia tuos žmones, kuriems kas nors bloga nutinka, kokia nors nelaimė ar liga juos ištinka. Tada Dievas paguodžia, leidžia jiems pasveikti arba kuo nors pradžiugina. Kai į susitikimą neateina draugas, tada paguodžia tik mama. Manau, Dievui tokios smulkmenos ir menkos bėdos gal nerūpi. Jis gi turi svarbesnių reikalų.

Vido Venslovaičio nuotrauka

Beatričė, 5 metai

– Tai gal ir liūdėti dėl smulkmenų nelabai verta?

– Žinau, kad neverta, bet vis vien man labai liūdna buvo. Bet trumpai. Paskui viskas labai greitai praėjo. Dabar jau nebeliūdžiu.

Vaikus kalbino Aldona ATKOČIŪNAITĖ

Artuma 2015 m. kovas

19

Už gyvenimą ir gyvybę

Ar mūsų gyvenimas tikrai MŪSŲ?

Vido Venslovaičio nuotrauka

Kun. Žydrūnas VABUOLAS, Iustitia et pax komitetas Lietuvoje Šiemet sukanka 20 metų dabar jau šventojo popiežiaus Jono Pauliaus II enciklikai Evangelium vitae – Gyvybės Evangelija (EV). Šią encikliką, skirtą visiems be išimties – nuo vyskupų iki visų geros valios žmonių, popiežius paskelbė kovo 25-ąją – dieną, kai minime angelo apreiškimą Marijai. Tai diena, kai Marijoje prasidėjo Tikrasis Gyvenimas – Dievo Sūnus Jėzus Kristus.

Enciklika „apie žmogaus gyvybės vertę ir neliečiamumą“ ir skirta gyvybės arba gyvenimo temai.

Ne veltui popiežius šį dokumentą skiria ne tik tikintiesiems. Gyvybės vertę supranta kiekvienas žmogus, – apie ją kalba pats žmogiškasis protas. Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje pirmoji įvardyta žmogaus teisė yra teisė į gyvybę. Taip pat ir Katalikų Bažnyčia pripažįsta šią teisę ir patvirtina bei sustiprina ją, remdamasi ne tik bendražmogiškomis įžvalgomis, bet ir Apreiškimo žinia.

Socialiniame Bažnyčios mokyme teisė į gyvybę vadinama pamatine. Taip ją enciklikoje apibūdina ir Jonas Paulius II, kalbėdamas apie silpnuosius ir ypač apie dar negimusius kūdikius (EV 5). Nesunku suprasti, kodėl ši teisė yra kitų teisių pamatas – jeigu ji negerbiama ar pažeidžiama, t. y. jeigu žmogus ne(be)gyvas, kitų teisių jam ir ne(be)reikia...

Žmogaus gyvybės apsauga Popiežius išvardija įvairių sričių, kur kyla pavojus žmogaus gyvybei ir kur ji turi būti ginama. Ypatingą dėmesį jis skiria negimusios gyvybės temai, taip pat ir gyvybės vertei senatvėje bei ligoje. Nesunku suprasti, kad čia turimos galvoje naujųjų laikų grėsmės, kai įteisinami negimusios gyvybės atėmimas ar gyvybės senatvėje nutraukimas. Paradoksalu: įstatymais nustatoma, kad galima atimti tai, kas ir be įstatymų visuotinai pripažįstama kaip pagrindinė žmogaus teisė. Žinoma, gyvenime gali būti situacijų, kai tenka atimti kito žmogaus gyvybę (pvz., būtinosios ginties atveju), ir tokie atvejai gali 20

Artuma 2015 m. kovas

būti numatyti teisės aktuose. Tačiau tai pateisinama tik tada, kai žmogus kelia realią grėsmę kitų gyvybei. Turbūt – čia noriu atsiprašyti skaitytojų už žiaurų pavyzdį – niekam nekyla klausimų, ar teisinga nušauti sprogmenimis apsijuosusį teroristą, kol jis netruktelėjo žiedo ir nesusprogdino kitų 20 ar 40 žmonių. Tačiau negimusio kūdikio ar silpno senelio gyvybė kitiems grėsmės nekelia, todėl ją atimti tikrai yra nusikaltimas.

Ypač subtili eutanazijos tema. Aborto atveju kaip ir akivaizdu, kad negimusio kūdikio gyvybė atimama kito asmens sprendimu (nors, žinoma, aborto šalininkai su tuo nesutinka – jie motinos įsčiose užsimezgusio kūdikio iki gimimo ar iki tam tikros nėštumo savaitės tiesiog nelaiko žmogumi), tačiau eutanazijos šalininkai turi kitą argumentą – juk to nori pats žmogus! Nejaugi jis su savo gyvybe negali elgtis kaip tinkamas? Štai čia labai svarbu suprasti, kad mūsų gyvenimas yra kaip ir ne mūsų. Tikintiems žmonėms tai turi būti aišku iš jų tikėjimo kraičio – viena pagrindinių mūsų tikėjimo tiesų skelbia, kad esame Dievo sukurti ir savo gyvenimą gavome iš Jo rankų. Tačiau net ir netikintys žmonės turi pripažinti, kad savo gyvybės jie patys nepasiėmė. Nė vienas iš mūsų nenusprendė gimti, nepasirinko, kada ir kuo gimsime. Mes buvome pagimdyti, sukurti – ar savo tėvų, ar gamtos, ar, kaip mes, tikintieji, pasakytume, Dievo. Taigi savo gyvybę esame gavę ir šiuo atžvilgiu nesame jos savininkai.

Vaikystėje mane auklėjo ypač atsargiai elgtis su svetimais daiktais. Juk jeigu sugadini savo žaislą, tai nuostolis tau pačiam. Tačiau jei pradangini ar sulaužai tai, kas priklauso kitam, esi atsakingas jam. Ši taisyklė ypatingu būdu galioja gyvybei – ir ne tik kitų, bet ir savo pačių.

Pasirodo, gyvybė nėra mūsų nuosavybė. Ją pradangin-

Už gyvenimą ir gyvybę

dami ar sugadindami, tampame atsakingi kitiems (pvz., artimiesiems, kuriems mūsų gyvybė reikalinga), o ypač Kitam – Tam, kuris yra visos gyvybės Kūrėjas.

Tas nemalonus žodis – pareiga Kartu su gyvybe kiekvienas gauname ne tik teisę į ją, bet ir pareigą ją saugoti, puoselėti, atsakingai su ja elgtis. „Duodamas žmogui gyvybę, Dievas iš jo reikalauja gyvybę mylėti, gerbti ir skatinti“ (EV 52) – sako popiežius. Kalbėdama apie žmogaus teises, Bažnyčia visada pabrėžia jų neatskiriamumą nuo pareigų. Šiuo atžvilgiu Bažnyčios balsas šiek tiek išsiskiria iš bendro choro, taip uoliai garsinančio žmogaus teises, tačiau kur kas mažiau užsimenančio apie pareigas. Pakanka į internetinės paieškos sistemą įrašyti žodžius žmogaus teisės, o paskui žmogaus pareigos ir palyginti rezultatus – skirtumas tikrai įspūdingas.

Teisės sąsaja su pareiga ypač svarbi kalbant apie gyvybę. Paprastai norime, kad kiti gerbtų mūsų teisę į gyvybę ir jos nepažeistų. Tačiau saugoti gyvybę – kitų žmonių, o pirmiausia savo – turime ir mes patys. Priešingu atveju būtume panašūs į ligonį, kuris reikalauja iš gydytojo išgydyti jį nuo plaučių vėžio, tačiau pats nė nesirengia mesti rūkyti. Patiems netausojant savo gyvybės, norėti, kad kiti būtų už ją atsakingi ir ją saugotų, yra pirmiausia kvaila, o antra – ir nesąžininga kitų žmonių atžvilgiu, nes jų pastangas išsaugoti mūsų gyvybę nuvertintume ir paverstume niekais. Galų gale tai neteisu ir Dievo akivaizdoje.

Šie pavyzdžiai rodo, kad nors fizinė gyvybė yra labai svarbus gėris, kuris turi būti globojamas, ginamas, saugomas įstatymais, vis dėlto jis nėra absoliutus. Kai kuriais atvejais jis gali ir turi būti aukojamas dėl aukštesnio gėrio – amžinojo gyvenimo. Žinoma, tai kraštutiniai ir ypatingi atvejai, tačiau, nors ir turime būti jiems pasiruošę, reikia tikėtis ir linkėti, kad kuo mažiau žmonių turėtų savo gyvenime daryti tokius radikalius sprendimus.

Tačiau pats principas, kad tikrasis gyvenimas įgyjamas jį aukojant ir juo dalijantis, vis dėlto galioja visiems. Jau minėtas šiais laikais populiarus įsivaizdavimas, esą su savo gyvenimu galiu daryti ką noriu, neigiamai pasireiškia ne tik eutanazijos atveju. Daug labiau jis įsigalėjęs kaip egoizmo, gyvenimo vien tik sau forma, kai rūpinamasi vien tik savimi ir žiūrima tik savo inKartu su gyvybe kiekvieteresų, nekreipiant dėmesio į kitus. Tanas gauname ne tik čiau toks savo gyteisę į ją, bet ir pareigą ją venimo išsaugojimo saugoti, puoselėti, būdas apgaulingas.

Jau aptarėme, kad atsakingai su ja elgtis. netgi netikintiems aišku, jog savo gyvenimo patys nepasiėmėme – jį esame gavę. Vadinasi, toks yra gyvybės gyvavimo būdas – ji gyva tol, kol perduodama, kol ja dalijamasi. Tik tuomet, kai naudojama, ji palaikoma ir išskleidžiama.

Kada galime nesaugoti gyvybės?

Vis dėlto istorijoje rastume nemažai pavyzdžių, kai žmonės savo gyvybės nesaugojo, pavojingai ja rizikavo ir ją prarado. Kasmet su pagarba minime XX a. pradžios Nepriklausomybės kovų savanorius, pokario partizanus, Sausio 13-osios įvykių aukas. Jeigu būtų saugoję savo gyvybę, tie žmonės būtų tūnoję namie ir nelindę ten, kur jų gyvybei grėsė pavojus. Panašiai ir krikščionybės istorijoje turime begales kankinių, kurie paaukojo savo gyvybę, nors daugeliui jų gal ir nebūtų buvę sunku ją išsaugoti – tarkim, Romos imperijos laikais būtų reikėję tik užpilti žiupsnelį smilkalų ant imperatoriaus altoriaus, ir būtų galėję ramiai sau gyventi ir tikėti, kuo nori.

Šią tiesą naujai atskleidžia pats Jėzus Kristus, kviesdamas savo gyvybę „prarasti“, kad ją išgelbėtume (plg. Lk 9, 24). Iš tiesų, žvelgiant per naudos prizmę, gali atrodyti, kad gyvybę dovanojant kitiems – ar vaikų gimdymui ir auginimui, ar įvairioms visuomeninėms ir bažnytinėms tarnystėms – ji prarandama, sau nieko nebelieka.

Tačiau, atrodo, tai pats geriausias būdas ją palaikyti, išsaugoti, išskleisti ir turėti jos apsčiai jau šioje žemėje ir paskui amžinybėje. Todėl tie, kurie dovanodami savo gyvybę liūdi taip, kaip žmogus, „į dirvą nešdamas sėklą“, bus paguosti ir džiūgaus pjūčiai atėjus (plg. Ps 125, 6).

Karl A. Shultz KAIP MELSTIS SU BIBLIJA Iš anglų kalbos vertė Kęstutis Pulokas Autorius moko pažinti lectio divina – tradicinę vienuolių praktiką, kurią sudaro Šventojo Rašto skaitymas, apmąstymai, malda ir kontempliacija. Taip melsdamiesi mes ne tik patys kalbame Dievui, bet ir mokomės išgirsti tai, ką Jis per Šventąjį Raštą kalba mums. Malda su Biblija – tai mūsų ir Dievo pokalbis, per kurį Jis gali mus pamokyti, pagydyti ir perkeisti.

KATALIKŲ PASAULIO LEIDINIAI

Pylimo 27/14, Vilnius 01309, tel. (8 5) 212 24 22, faks. (8 5) 262 64 62, www.katalikuleidiniai.lt

Artuma 2015 m. kovas

21

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Pažinčių svetainė katalikams:

na atokiau nuo miesto, kur nėra didesnių bendruomenių, tad tikrai sunku sutikti tą vienintelį, su kuriuo gyvenimo keliu norėtum eiti drauge. Pažinčių svetainė kitoLink.lt padės susipažinti, joje galbūt ne iš karto atrasi antrąją pusę, bet tikrai galėsi diskutuoti rūpimais klausimais su bendraminčiais. Taip pat organizuosime renginius, kurie suteiks bendrystės ir dalijimosi tikėjimu patirtį. Daug svarbiau susitikti ir džiaugtis gyvu bendravimu.

Kiek pažįstate santuokos nesukūrusių vienužių? Galbūt esate vienas jų ir vis dar svajojate?.. O štai teologė bei teisininkė Gudrun Kugler gimtojoje Austrijoje įkūrė katalikų pažinčių portalą, vėliau išsiplėtusį iki tarptautinio, ir dabar prie jo prisijungti pasiūlė Lietuvai. Gal išties tokia misija pasitarnautų ne tik vienišiems katalikams, bet ir visai Bažnyčiai? „Artumos“ skaitytojams jau pažįstama penkis vaikus auginanti Jurgitos ir Vytauto SALINIŲ šeima ilgai nedelsę sutiko tai įgyvendinti mūsų šalyje.

Kodėl Jums pasirodė svarbi ši idėja, juk gyvenate, regis, laimingą šeimos gyvenimą?

Vytautas: Vedžiau ganėtinai vėlai, tad turiu vienužio patirtį, gerai pažįstu ilgesio jausmą. Studijų laikais rūpėjo pabaigti mokslus, susikurti materialią gerovę; mintis apie santuoką atidėliojau. Man sekėsi bendrauti su žmonėmis, turėjau gerų draugų, bet vieną dieną pasijutau vienišas.

Ne sykį draugai supažindindavo mane su įvairiomis merginomis, o aš... nervinausi!

Nejau negaliu pats susirasti poros?! Kai aplink praktiškai visi susituokė, apėmė panika, maniau, liksiu vienas. Puoliau ieškoti! Gal ta? Gal ana? Ne... Bet ši tikrai būtų puiki?!. Merginos manęs išsigąsdavo, nes vos susipažinęs imdavau šnekėti apie vestuves, ir pabėgdavo... Protingos moterys!

Nurimau, kai visa sudėjau į Dievo rankas, o netrukus... sutikau Jurgitą!

Jurgita: Santuokoje išgyvename džiaugsmą, tačiau pažįstame puikių žmonių, talentingų specialistų, įdomių pašnekovų ir draugų, kurie nesutiko antrosios pusės, bet nepaliauja svajoti. Šios svetainės tikslas – padėti susitikti tiems, kurie ilgisi tikros draugystės ir trokšta santuokoje dovanoti save kitam. Pati pamenu tą troškimą, savyje jį atpažinau labai aiškiai. Jausdami pilnatvę šeimoje 22

Artuma 2015 m. kovas

trokštame, kad kuo daugiau žmonių tai patirtų. Vis labiau tikiu šia idėja!

Bet galima juk susitikti ir susipažinti gyvai. Gal tik kokiems nevykėliams reikalingas pažinčių portalas?

Jurgita: Netgi popiežiaus Benedikto XVI tėvai susipažino per skelbimą laikraštyje, kuris buvo tarsi vienužių, ieškančių poros, tinklapio pirmtakas. 1920 m. liepos 11 d. ponas Josephas Ratzingeris vyresnysis Altetingo moterų dienraštyje įdėjo šį mažą skelbimą: „Vidutinis tarnautojas, nevedęs, katalikas, 43 metų, norėtų su gera katalike mergina, nepriekaištingos praeities, kuri mokėtų virti, taip pat siūti, pageidautinas kraitis, bet tai ne sąlyga, kuo greičiau susižadėti.“ Ir jau tų pačių metų lapkričio 9 d. Josephas vedė Mariją!

Vytautas: Kuomet esame studentiško amžiaus – pažinčių ratas platus, sutinkame įvairių žmonių, savanoriaujame.

Vėliau įsitraukiame į konkrečią veiklos sritį arba pradedame profesinę karjerą.

Pažinčių ratas siaurėja, kas dieną sutinkame tuos pačius žmones, galimybių susipažinti lieka vis mažiau. Ši svetainė – tai puiki priemonė ryšiui užmegzti.

Jurgita: Nemanykime, jog pakanka užsiregistruoti ir laukti, kol kažkas jus suras. Tai tik pirmas žingsnis, galimybė praplėsti pažinčių ratą. Daug žmonių gyve-

Kuo ši pažinčių svetainė išsiskirs iš kitų, kad būtų verta joje užsiregistruoti?

Vytautas: Šią svetainę apibūdinčiau keturiais žodžiais: katalikiška, patikima, kokybiška, patraukli! Ji išskirtinė, nes kiekvienas užsiregistravęs pripažįsta, kad yra katalikas, nesukūręs šeimos ir trokšta susituokti Bažnyčioje. Nuo piktnaudžiavimo svetaine saugos dalyvio mokestis ir kasdienė turinio priežiūra. Žinoma, susirašinėjant labai svarbu išlikti tiesoje prieš save ir kitą, pvz., jei sveri 200 kg, negali rašyti esąs lieknas vyrukas!

Jurgita: Save pažįstame per santykį su kitu. Jei žvilgsnį kreipiame tik į save, ilgainiui patiriame beprasmybės jausmą. Bendrystėje su kitu atrandame savo unikalių savybių. Pripažinti, kad ieškai partnerio – brandu.

Vytautas: Tarp galėčiau ir galiu skirtumas tik trys raidės. Galėčiau išmokti japonų kalbą, tobulai šokti, visi svajojame surasti nuostabią antrąją pusę, nugyventi puikų gyvenimą, susilaukti vaikų ar tiesiog drauge sėdėti po žvaigždėtu dangumi arba stebėti saulėlydį, bet ką darau dėl to? Kaip siekiu savo svajonės? Ar žengiu konkrečius žingsnius? Juk „negera žmogui būti vienam...“ (Pr 2, 18).

Ačiū už pokalbį! Išties, ar išdrįsime įgyvendinti savo širdyje negęstantį troškimą?..

Svetainė kitoLink.lt atsidarys jau kovo 19-ąją!

(Išduosiu paslaptį: pirmajam užsiregistravusiųjų šimtukui – nemokamai!)

Kalbino Valdonė MINCIŪTĖ

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Tuščias lizdas ar antroji jaunystė

?

Kaip atsitinka, kad liūdesys aplanko namus, kai juos palieka jau užaugę vaikai? Ar lengva mums, tėvams, paleisti juos skrydžiui į vis dėlto jau nebe mūsų, bet jų gyvenimą? Tarp „Šeimadienio“ Vilniuje aktualių pranešimų atradome svarbų šeimoms, kurioms pasidaro sunku būtent užauginus savo vaikus, nors būna kartu nugyvenusios kelis dešimtmečius. Štai ką apie tai dalijosi trijų vaikų mama, viena iš Šeimos centrų kūrėjų, socialinių mokslų daktarė Nijolė LIOBIKIENĖ. kimą. Vaikai turi eiti savo keliu, o tėvai lydėti juos malda ir pagalba (tuomet, kai jos prašoma).

Ar tai reiškia, kad ryšys su vaikais turi nutrūkti? Ar atsiskyrimo žaizda turi būti plėštinė, kuriai sunku sugyti gražiu randu? O gal ji gali būti gražiai susiūta, kad tų randų neliktų nei tėvų, nei vaikų gyvenime? Vaikai turi išeiti, bet ryšio pamesti negalima. Jau išmokęs megzti ryšius su kitais, vaikas džiaugsis namus palikdamas su gražiu tėvų palaiminimu kurti savo gyvenimą. O tėvams privalu malda ir palaiminimu lydėti jų kelią. Be to, kuo labiau vaikai auga, tuo labiau tėvų parama jiems turi būti dvasinė. Kai vaikai užauga, liekame kaip tėvas iš Biblijos palyginimo apie sūnų palaidūną. Tėvas atiduoda sūnums jų dalis, nebando susigrąžinti iškeliaujančio jaunėlio, viliasi

Patrick Moore nuotrauka

Kai vaikai užauga, namai ištuštėja, ar neatsitinka taip, kad juose tarsi lizde lieka du ereliai, kurie nebežino, ką vienam su kitu daryti? Kaip toliau gyventi sutuoktiniams, kurių tarpusavio ryšys per gyvenimą neišaugo, netapo ugnimi ir vandeniu neperskiriamas, arba jei žmonės buvo įpratę bendrauti tik per savo vaikus? Tuomet gali nutikti ir skausmingų dalykų (pvz., pradėti dairytis į svetimus). Pragyventa keliasdešimt metų drauge, o staiga šeima išyra... Nieko baisaus – juk vaikai jau dideli? Žinome, kaip skausmingai vaikai išgyvena, kai jiems užaugus tėvai pasuka savais keliais. Taigi netvirtinamas ryšys nutrūksta. Ne mažiau svarbu – kaip toliau bendrauti su užaugusiais vaikais, kurie jau tarsi ir „nebe mūsų“?

Tėvų bei vaikų atsiskyrimas visuomet nelengvas ir skaudus. Juk visi taip juos mylime. Tačiau kaip mylime? Ar manydami – tai mano vaikai, tai aš juos užauginau, tai aš pastačiau ant kojų, dabar jie manimi turi rūpintis? Ar visaip bandydami išlaikyti vaikus prie savęs, elgdamiesi atvirkščiai, nei ereliai, kurie, maitinę ir rūpinęsi savo jaunikliais, atėjus laikui stumteli juos nuo lizdo krašto, kad suplasnoję sparnais pakiltų į pirmąjį savarankišką skrydį? Supraskim tėvus – jiems sunku, nes kiekvienas išsiskyrimas yra skausmas. Tačiau tai – ir žinojimas, kad turiu galimybę parodyti jiems meilę iki galo. O meilė visad yra susijusi su laisve ir tiesa. Tiesa, jog reikia paleisti vaikus, kad jie atrastų savo gyvenimą, atsilieptų į Dievo jiems skirtąjį pašau-

ir laukia, ir... su meile bėga pasitikti sugrįžtančio. Vaikams svarbu žinoti, kad jie visada mylimi ir laukiami tėvų namuose.

Tai ne vienam tampa išmėginimu.

Vaikų nepaleidimas šiandien išties tikra bėda. Anksčiau, o ypač kai šeimos būdavo gausesnės, su vaikais lengviau atsisveikinta, nes namai tiesiog tapdavo per maži. Mūsų laikais tėvai nenori paleisti net jau susituokusių savo vaikų. Štai vyras ar žmona skundžiasi, jog sutuoktinis dėl visko šeimoje pirma tariasi su savo tėvais. O kaip tuomet su Dievo žodžiu apie santuoką: „Vyras palieka savo tėvą ir motiną, glaudžiasi prie savo žmonos“ (Pr 2, 24)? Kita bėda, kad, atlikdami daug vaidmenų (esame tėvai ir motinos, vyrai ir žmonos, močiutės ir pan.), kartais juos sumaišome ir užuot, pvz., buvę seneliais, puolame auginti vaikaičius kaip savo vaikus.

Anūkus dera mylėti išmintingai. Juk vaikus auginti privalo tėvai, o seneliai – tik padėti. „Išgyvenkime šį etapą prasmingai.

Dievas apdovanojo mus laisve rodydamas pagarbą. Perduokime savo vaikams šią pagarbą tinkamu būdu. Mūsų vaikai tai perduos savo vaikams ir taip iš kartos į kartą, ir būsime laimingesni“, – sakė ilgametė šeimų sielovados talkininkė, linkėdama joms gražesnio ir lengvesnio bendravimo.

O koks sutuoktinių ryšys, kai vaikų namuose nebėra – dabar, kai, pasak dr. Nijolės Liobikienės, nebereikia virti košių kūdikiui, krauti maisto krepšių studentui?

Ar nebereikia šio ryšio stiprinti?

Juk, atrodo, kokia čia dar meilė?

Jei taip ilgai kartu gyvenu, tai, vadinasi, myliu? Ne, meilę reikia nuolat rodyti. Galbūt pasikalbant, pasitariant vienam su kitu ar pan.

Lizdo ištuštėjimas gali būti puikus metas ir tam, kam anksčiau laiko pritrūkdavome, – Bažnyčiai, kultūrai, artimo meilės darbams ir... vienas kitam.

Spaudai parengė Dalė GUDŽINSKIENĖ

Artuma 2015 m. kovas

23

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Darsyk: ar galima pasveikti?

Homoseksualumas: nuodėmė, liga ar natūrali savybė (XII) Gintautas VAITOŠKA skaistos suvokimo fenomenologiją: daugelyje kalbų skaistumu įvardijamas tik gebėjimas gimtiškai susivaldyti, o mes jaučiame, kad šis gebėjimas gražus kaip skaisti vasaros diena, skaisti saulė ir netgi skaistūs skruostai. Tik gerai įsikalbėjęs, pavyzdžiui, su vokiškai šnekančiaisiais, išgirsti, kad itin retai ir labiau poezijos žodyne jie pavadina skaisčiu (keusch) ir skaidrų upelio vandenį; nei anglų chaste, nei slavų čystyj ir netgi lotyniškasis castus, kuris panašiai skamba šiuolaikinėse romanų kalbose, nežymi dienos, saulės ar skruostų skaistumo – nusako tik moralinę savybę. Tačiau netgi skaisčios spalvos obuolys šiaip jau būna dažnai skanesnis už kokį nors žalią – tai yra patvirtinusi ne viena čia rašančiojo studentų grupė...

Tokios tad kalbinės pastabos – tiesiog sunku nepasidžiaugti Lietuvai skirta Dievo malone... Tikėkime, kad ji išblaškys ir tuos troškius dūmus, kuriuos knygynuose dabar skleidžia užsienio bestseleris „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ – savęs ir kito kankinimo gašlumu „šedevrą“.

Kartą paklausiau savo išmintingo bičiulio, kuo išsiskiria skaisti mergina, o jisai atsakė: „Grožio spindėjimu“ (angl. she has a special radiance). Ji skaisti ir nekalta, arba tyra. Kaip klysta jos, tos mūsų merginos, galvodamos, jog tam, kad būtų šiuolaikiškos, turi atiduoti šį spindėjimą bet kokiam liurbiui...

Kadangi potraukis tai pačiai gimčiai apskritai yra susijęs su galingu, nors ir „apverstu“, dauginimosi instinktu, šiam potraukiui įveikti reikia ir moralinių pastangų. Skaistumas klasikinėje etikoje yra bet kokių emocijų raišką reguliuojančios susivaldymo (temperantia) dorybės dalis. Ir nors homoseksualų potraukį jaučiantis žmogus, kaip ir kiekvienas krikščionis, kviečiamas būti skaistus (skaistumo, beje, taip pat reikalauja ir bent kiek rimtesnė joga, budizmas ar antikos filosofijos tradicija), šį gimtinį potraukį suvaldyti tokiam žmogui, galima sakyti, dar svarbiau. Homoseksualūs santykiai žeidžia kūną bei sielą ypatingu būdu: sukeldami sunkaus sveikatos pažeidimo, visų pirma AIDS, riziką ir prieštaraudami prigimčiai.

Ypatinga Dievo pagalba... lietuviams!

Būtent dėl prieštaravimo prigimčiai šv. Tomas Akvinietis, kalbėdamas apie, mūsų laikais sakytume, seksualines nuodėmes, homoseksualius santykius priskiria prie sunkiausių nuodėmių, sunkesne laikydamas tik zoofiliją. Galime tik pasidžiaugti, kad šioji netgi medicinoje vis dar laikoma liga, nors įžymusis seksologas Alfredas Kinsey santykių su gyvuliais smerkimą laikė tik puritoniško pasipiktinimo apraiška. Šio mokslo „giganto“ vardą paminėsime vėliau, o dabar grįžkime prie šv. Tomo verdikto (plg. Summa Theologiae, IIa–IIae, q. 154, a. 12).

Taip griežtai tos pačios gimties santykius didysis krikščionybės autoritetas vertina, pasitelkdamas šv. Augustino paaiškinimą, pagal kurį ši nuodėmė supriešina žmogų su Kūrėjo valia, nesukūrusia žmogaus „tokiam vienas kito išnaudojimui“. Kadangi šis geismas yra contra naturam (liet. „prieštaraujantis prigimčiai“) – o žmogaus prigimties (taigi, ir anatomijos) kūrėjas yra Dievas, – pažeidžiama ir bendrystė su Dievu. Čia būtų galima pasvarstyti ir apie tam tikrą užsienyje matomą gėjų paradų specifiką, kurią regint sunku atsispirti įspūdžiui, kad, nutrūkus bendrystei su Dievu, mezgasi santykis su Dievo Oponentu...

Te skaitytojas man atleis už šį trumpą nukrypimą į gilesnius ir, deja, tamsesnius vandenis kalbant apie sveikimą, – dabar skubėkime atgal švieson. Kovose už skaistumą – ir tai aišku kiekvienam šią sielos savybę vertinančiam žmogui – Viešpaties pagalba ypač svarbi. Esame Jėzaus kviečiami „atgimti iš aukštybių“ (plg. Jn 3, 3) – iš šviesos, iš to skaistaus spindėjimo galios, aiškiai prieštaraujančios ir savo spinduliu išsklaidančios niūrius ir tamsius gašlumo debesis. Lietuvių kalba, esanti arčiausiai indoeuropiečių prokalbės šaknų, viena iš nedaugelio išlaikė turtingą 24

Artuma 2015 m. kovas

Dievo pagalba per išgydymo tarnystes Ypač veiklios yra protestantiškosios tradicijos homoseksualumo išgydymo tarnystės – „Ex-gay Ministries“.

Pačios žinomiausios grupės – „Exodus International“, „Living Waters / Desert Stream“, „Courage“ (ši, įkurta amerikiečių kunigo Johno Harvey, iš pradžių siekė padėti skaisčiai gyventi homoseksualų polinkį jaučiantiems kunigams). Jos – ypač protestantiškose tarnystėse – sužeistos gimtinės tapatybės vyrams ir moterims dažniausiai padeda charizmine malda su jais ir už juos, taip pat aktyvia draugyste, meile, priėmimu (2007/06 „Artumoje“ spausdinome vyro, tokiu būdu išgijusio iš homoseksualaus potraukio, liudijimą). Kadangi, kaip pamename, homoseksualūs jausmai yra susiję su nepatenkintų emocinių poreikių ir sužeidimų seksualizavimu, galima suabejoti, ar potraukį tai pačiai gimčiai gali paveikti gy-

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

dymas dvasinio gyvenimo „ginklais“. Gyvenimo praktika tokias abejones iš dalies patvirtina: neretai išgirstam, kaip kas nors, jautęsis iki galo „pasveikęs“ ir stiprus, aktyviai dalyvavęs tokiuose judėjimuose ir visiems padėjęs, vieną dieną paskelbia, kad visa tai buvo tik iliuzija, gimtinio potraukio kryptis pasikeisti negali, ir tampa išgydymo tarnysčių kritiku ar net priešu. Taip, pavyzdžiui, prieš kelerius metus atsitiko „Living Waters“ grupės lyderiui Vokietijoje, ne taip seniai susvyravo „Exodus International“ vadovas, nors ši organizacija ir toliau energingai tęsia savo veiklą kiek pakeitusi pavadinimą.

Ką sako tokie skaudūs atsitikimai? Jei dvasinę asmenybės dalį alegoriškai pavadintume stogu, o pasąmonę – rūsiu, labai nesuklystume pasakydami, kad pro stogą į rūsį nelengva patekti. Žinoma, Jėzaus mokiniai stogą išardė, nuleido į kambarį paralyžiuotą žmogų, ir jis buvo bematant išgydytas, nors Jėzus būtų išgydęs ir rūsyje. Išgydymų gausu Dykumos tėvų ir kitų šventųjų biografijose. Tačiau kai gydo ne šventieji, entuziazmas pasveikti gali būti didesnis už galimybę, o nusivylimo laipsnis atitikti buvusio įkarščio „temperatūrą“.

Amerikiečiai Stantonas L. Jonesas ir Markas A. Yarhouse’as 2007 metais atliko tyrimą ir objektyviai įvertino dvasinių priemonių veiksmingumą pasąmonės žaizdoms gydyti. Nors tyrimo apimtis buvo nedidelė (73 vyrai ir moterys) ir jis atitiko griežtus tikslumo standartus, buvo nustatyta, jog 15 proc. „Exodus International“ tarnystėje dalyvavusių asmenų jautė pastebimai sumažėjusį homoseksualų potraukį ir sustiprėjusį heteroseksualų, o 23 proc. patyrė reikšmingą savo tapatybės pasikeitimą ir pradėjo skaistų gyvenimą (kitaip sakant, jų homoseksualus polinkis pasikeitė nežymiai, tačiau tapo valdomas).

Dievo pagalba visiems Josephas Nicolosi rašo, jog visapusė pagalba norintiems pakeisti savo gimtinio potraukio kryptį apima psi-

choterapiją, tikėjimo praktikavimą ir bendruomenės-parapijos-draugų-šeimos palaikymą.

Išties, mūsų „rūsio“ dalykus tvarko gilesnis, į jį nusileisti galintis tyrimas ir jo turinio „apšvietimas“ – taigi, psichoterapija. Jau minėjome, kad gimtinio potraukio suvaldymas yra ir moralės dalykas, tad padeda dvasinės praktikos, dažna išpažintis, reguliarūs pokalbiai su dvasios vadovu.

Bendruomenės – parapijos ar vyrų judėjimo – parama irgi labai reikšminga. Pastaruoju metu, galima sakyti, išgyvenamas tam tikras vyriškumo renesansas – autentiško, ne primityvia, bet kilnia, pasiaukojančia ir kūrybiška galia paremto vyriškumo, apie kurį Lietuvoje daug kas žino iš amerikiečių autoriaus Johno Eldredge’o knygų „Laukinis širdyje“ ir „Vyro kelionė“.

Viena iš vyrų renesanso dalių yra vyriškumą ugdantys judėjimai. Juose dalijamasi patirtimi, gydomas emocinis skausmas, sportuojama, mokomasi kovos menų – šie dalykai gydo sužeistą vyriškąją tapatybę patiriant draugų solidarumą ir paramą. Tarkime „Jim“ (Journey into Manhood – „Kelionė į vyriškumą“) judėjimas, veikiantis JAV ir Anglijoje, organizuoja savaitgalio seminarus vyrams, kurie yra padėję sustiprėti ne vienam potraukį tai pačiai gimčiai patiriančiam vyrui. Žinoma, labai gerbiant tokius seminarus ir judėjimus, jų reikšmės negalima pervertinti, lygiai kaip ir grynai dvasinių praktikų reikšmės mėginant gydyti emocinius sužeidimus. Įsitraukimas į tokius judėjimus geriausiai veikia kartu su psichoterapija.

Jungtinėse Valstijose – šalyje, kuriai labai tinka šv. Pauliaus mintis, jog į nuodėmės aštrumą Viešpats atsakė malonės gausa, – vystosi dar viena labai svarbi pagalbos homoseksualiems asmenims forma. Būtent – skaisti draugystė su tos pačios gimties žmogumi. Atsiranda tvirtą dvasinį gyvenimą gyvenančių vyrų, kurie, patys neturėdami jokių su gimtiniu potraukiu susijusių sunkumų, tampa juos sprendžiančio vyro draugu. Tarkime, studentų grupė į savo butą priima homoseksualių polinkių turintį vaikiną. Tokia praktika žinoma Vokietijoje: apie gyjantį nuo homoseksualių polinkių vaikiną, kurį sveikimo metu keli heteroseksualūs studentai priima į savo butą, rašė pastorius ir psichologas Uwe Bussas (publikuota bernardinai.lt tinklapyje 2005 m.). Toks gyvenimas padėjo Uwe suprasti, kad jis ne prastesnis už kitus vyrus, o šie ne kažkokie pusdieviai; kad su jais galima užmegzti ne erotinę, bet paprastą vyrišką draugystę. Šis patyrimas gerokai paspartino Uwe pažangą psichologinio konsultavimo metu.

Artuma 2015 m. kovas

25

Jaunimo

is

iššūk

Vido Venslovaičio nuotrauka

TėVė, suknelė ir mėsainis Joana GIMBERYTĖ-JURONĖ

Įdomus sutapimas: pastaruosius dvidešimt metų išgyvename du pakilimus – apsipirkimų ir depresijos. Tačiau ar tai tik sutapimas? O gal pirkdami naujų daiktų bandome įveikti liūdesį ir patirti paguodą?

Apsipirkimų paguoda Apie visuotinę depresiją (ne tik oficialiai diagnozuotą ligą, bet ir tokios nuotaikos apimtus žmones) kalbama garsiai ir aiškiai. Pasaulio sveikatos organizacija net prognozuoja, jog iki 2020 m. depresija bus labiausiai paplitusi liga pasaulyje. Todėl, be abejo, prekybininkai tuojau randa būdų, kaip šią problemą „išspręsti“: reklamoje matome gražius, sveikus, o svarbiausia – laimingus žmones. Ir jie visi naudoja vieną ar kitą produktą, perka vieną ar kitą paslaugą. Kai skalbyklę reklamuoja jauna pora, jai aplink kojas laksto labradoras, o skalbinių krepšyje guli vaikiški šliaužtinukai, brukama mintis: „Nauja skalbimo mašina = gražus šeimyninis gyvenimas.“ Ir perkame mes ne skalbyklę, o tą idėją. Be abejo, dauguma negalvoja taip tiesmukai, juo labiau nelaiko savęs žmonėmis, pasiduodančiais reklamos įtakai. Aš taip pat linkusi apie save galvoti neblogai, tačiau ne kartą ir ne du pasidaviau (vis dar pasiduodu) „daiktų paguodai“. Kaip tai veikia?

Tarkime, nusiviliu savo bendravimu su aplinkiniais – man atrodo, jog nuolat elgiuosi tarsi „pritūpusi“, kitiems atrodau netvirta. Apima siaubas pagalvojus, koks nepertraukiamas darbas yra asmenybės ugdymas ir pokyčiai. Norisi užsidaryti namie. Sėdint juose atsiranda „šalutinio laisvalaikio“, tad pažiūriu interviu su stiliaus ikona Caroline de Mai26

Artuma 2015 m. kovas

gret. Ji kalba tvirtai, pasitikėdama savimi. Ir dėvi siaurus džinsus bei vyrišką švarką. Taip, galbūt vidinei stiprybei reikia nuolatinio darbo, bet gal (gal?!) pakanka panašios išvaizdos ir vien nuo jos tvirtėji? Teoriją išbandau, džinsus ir švarką nusiperku. Rezultatas: nesijaučiu nei Caroline de Maigret, nei savimi. Tik nusiviliu dar labiau, nes tarsi ir stengiausi, bet nepavyko. O reklamos toliau atakuoja. Atakuoja tiesiogiai ir veikia klastingai. Manydama, kad esu sąmoningesnė ir atspari jai, dažniau ir pasiduodu – atsiduodu pirkinių paguodai.

Tačiau guodžiamės ir kitais būdais.

TV paguoda Šios paguodos dažniausiai griebiamės bėgdami nuo vienatvės ir problemų, – juk drauge su televizijos laidų, filmų veikėjais galime išgyventi jų gyvenimą, nepatirdami žalos. Net ir diskutuojant apie veikėjų pasirinkimus, diskusija nelaikoma apkalbomis. Žiūrėdami pokalbių ir gyvenimo būdo laidas, atrandame bendraminčių, kuriems, sėdėdami užu ekrano, pritariame ir kuriuos raginame šūksniais. Vyresnio amžiaus žmonėms (kaip dabar, nežinia kodėl, priimta sakyti – senjorams) televizorius atstoja nenuviliantį draugą.

Jaunuoliams tą patį vaidmenį paprastai atlieka serialai ir laidos, žiūrimi per kompiuterį, vaikams – kompiuteriniai žaidimai. Ekranas tampa palydovu, su kuriuo

bendraujant nereikia dėti jokių socialinių pastangų. Jis tave priima tokį, koks esi, tu gali į valias jam priekaištauti ir ginčytis, o prireikus ir jį išjungti. Tačiau iš tiesų daugumai trūksta žmogiškojo ryšio, o tuo, ką turime, esame nepatenkinti.

Valgymo paguoda Begalėje filmų ką tik palikta mergina puola prie vyno taurės ar ledų kibirėlio. „Meilės kančios = ledai“ jau tapo gerai žinoma holivudinio kino aksioma.

Nusiraminti maistu išmokstame jau kūdikystėje. Internetiniame forume mamos dalijasi: Mano vaikas verkia ir verkia, praktiškai kas valandą prie krūtinės glaudžiu, pažindžia minutę ir bent tai valandai ramu... (Kristina); jei labai dažnai verkia ir knirkia, tai gal kartais tiesiog pasūpuot ar vandens šaukštelį duot užtenka? (Rūta); mano vaikui žindymas teikia psichologinį nusiraminimą, tai apie kokį vandenį jūs kalbat – ne visada dėl alkio ar troškulio gi žindom (Asta).

Taigi maitinimas ir saugumas tinkamai neatskiriami. Vėliau, norėdami nuraminti jau paaugusį, įsiaudrinusį ar besiaikštijantį vaiką, tėvai dažnai duoda jam šokoladuką, sausainį. Ne vienos mamos rankinė pilna užkandžių – „dėl visa ko“. Tačiau ar išties tai padeda? Emocinis valgymas teikia įvairialypę nenaudą: žalingą sveikatai mitybą, padidėjusį ir sveikatai taip pat pavojingą svorį, o svarbiausia – valgymo kultūros sumenkinimą. Jei viską šlamščiame „nusiraminimui“, liaujamės dėkoję už tai, kuo tą dieną dalijamės ant stalo.

TV (ir kinas, kas be ko), maistas bei daiktai – mūsų kultūros dalis. Patys savaime jie nėra blogi, tačiau labai svarbu, kodėl ir kiek tai naudojam / vartojam. Juk guostis daiktais tada, kai skauda širdį, yra tas pats, kaip skaudant galvai persiauti batus. Užuot ieškoję saugumo daiktuose, turime siekti dvasinio saugumo. Tada ir gausime didžiulę dovaną – palaiminimą paguoda.

Veidu į vaiką

Kaip paskatinti vaiką?

Ugdymo menas įsiklausant į vaiką Paul LEMOINE Susidūrus su bet kokiais mokymosi sunkumais vienintelė pagalba yra surasti ir įveikti priežastį. Deja, tėvai ir mokytojai nori dar ir skatinimo priemonių ir neretai jau būna jas panaudoję. Kokia mano nuomonė apie skatinimo priemones?

Skatinimo priemonės Tik jokiu būdu neduokite tonizuojančių vaistų, kurie tik dar labiau suerzina vaiką! Paprastai tinkamiausias receptas – paprašyti tėvų sukurti namuose saugumo ir meilės atmosferą ir rūpintis vaikui būtinu poilsiu bei atpalaiduojančia veikla.

Ar prižiūrėti namų darbų atlikimą?

Dauguma tėvų nori prižiūrėti, kaip atliekami namų darbai. Mes nė vienam savo vaikui to nedarėme. Pasitikėkime vaiku, tai vienintelė priemonė, galinti paskatinti jį siekti pelnyti šį pasitikėjimą. Tačiau pasitikėjimo vaiku laikysena turi būti jau nuo gimimo, ir vaikas turi jausti, jog mums rūpi ir įdomi jo daroma pažanga.

Ar reikia padėti vaikui atlikti namų darbus? Taip, jeigu prašo patarimo, kokio nors jam nesuprantamo dalyko paaiškinimo. Tačiau būtina, kad, paaiškinę vaikui tai, ko nesupranta, toliau leistume jam pačiam atlikti savo darbą.

Nuolatinė pagalba dažniausiai pakenkia: į ją vaikas gali reaguoti arba kaip į agresiją ir imti daugiau ar mažiau akivaizdžiai priešintis, arba susitaikyti su tuo ir, deja, atsisakyti savarankiškumo.

Bet kuriuo atveju slopinama asmeninė iniciatyva, dauguma vaikų tiesiog ima laukti pagalbos. Tai pasitvirtindavo beveik visada: kai tėvams patardavau taip nebesielgti, jie man atsakydavo: „Tačiau jei manęs nebus šalia, jis nieko nedarys.“ Deja, taip, ir suprantama, kodėl.

Kad ir kaip būtų, mudu su žmona niekad nepadėdavome ruošti namų darbų savo vaikams, nebent šie paprašydavo (o tai atsitikdavo retai). Mūsų draugai arba mano konsultuojamų mokinukų tėvai sakydavo: „Jums pasisekė, kad jūsų vaikai

dirba savarankiškai!“ Bet tai visai ne mūsų sėkmė, mes tiesiog leidžiame jiems dirbti patiems. Jei tai būtų sėkmė, keistai atrodytų, kad mums ji nusišypsojo vienuolika kartų, o kitiems tėvams – nė vieno! Žemesnėse klasėse mūsiškiai gal ir buvo dėl to šiek tiek nuskriausti: juk mokytojas už namų darbus kartais jiems parašydavo prastesnį pažymį nei jų bendraklasių tėvams! Tačiau, mano nuomone, tai jiems

pasidaro sunku („prasti rezultatai“, „per mažai mokosi“), tik apsunkina padėtį; jei pastabos nepelnytos (o taip dažniausiai ir būna, nes neatsižvelgiama į įdėtas pastangas), vaikas ima maištauti; jį gali apimti nerimas ir savęs nuvertinimo jausmas, neišvengiamai vedantis į nesėkmę.

Kodėl taip mėgstama pabrėžti vaiko apsirikimus, kurie nepagrįstai vadinami „klaidomis“? Juk dėl to vaikui ima dar labiau nesisekti. Kodėl žeminančiomis pastabomis nuolat nuvertinamas įdėtas darbas („per mažai mokosi“)? Juk pats mokytojas neatsižvelgia, kiek pastangų įdėta (jis vertina rezultatus, o ne įdėtas pastangas). Kodėl pasisekimai nuvertinami tokiais žodžiais, kaip „galėjo atlikti geriau“? Jei mokiniui kas nors nesiseka, tokios pastabos pragaištingos. Žinau, kiek pačiam teko kadaise iškentėti dėl prancūzų kalbos, paskui ir daugeliui mano vaikų. Šantalė, kuri buvo tarp klasės pirmūnų, vieną dieną neiškentusi išrėžė:

Pasitikėkime vaiku, tai vienintelė priemonė, galinti paskatinti jį siekti pelnyti šį pasitikėjimą. išėjo į naudą; galiausiai visi mano vaikai baigė mokyklą, visi – aukštuosius mokslus.

Nesakau, jog kai kuriais ypatingais, bet itin retais atvejais, kai vaikai turi rimtų sunkumų, nereikėtų jiems padėti, tačiau pagalba turi būti laikina ir labai subtili.

Neigiamas skatinimas Viskas priklauso nuo to, kaip suprantame skatinimą. Jei jis, kaip dažniausiai pasitaiko, būna negatyvus, tuomet ne tik nepadeda, bet dar ir pakenkia:  bausmės, priekaištavimas sukelia ne ką kita, kaip tik priešinimąsi arba nerimą, o kokia mokymosi tokiomis sąlygomis vertė, visiems aišku;  menkinančios pastabos, taip dažnai girdimos vos vaikui kas nors

„Koks įkyrus tas prancūzų kalbos mokytojas, nuolat man kartojantis: ‘Geriau mažiau mokykis matematikos, o daugiau – prancūzų.’ Juk aš daug daugiau mokausi prancūzų nei matematikos!“ Bet koks lyginimas su broliu, seserimi ar vienu iš tėvų taip pat labai pakenkia, juolab kad tai dažniausiai daroma pačiu netinkamiausiu metu.

Tęsinys. Pradžia 2011 m. sausio „Artumos“ numeryje. Iš knygos „PERDUOTI MEILĘ. Ugdymo menas“ (Transmettre l’amour. L’art de bien éduquer, © Nouvelle cité, 2007).Vertė Ilona VALUJEVIČIENĖ.

Publikaciją remia privatus Vokietijos fondas Artuma 2015 m. kovas

27

Akiračiai

Kristaus Kapo riteriai Prof. dr. Mindaugas STANKŪNAS KHS

Jeruzalės kryžius Skarulių bažnyčios fasade. XVII a.

Ordino istorija

Popiežius Pranciškus, 2014 m. užbaigdamas savo apaštališkąją kelionę po Šventąją Žemę ir aukodamas šv. Mišias Jeruzalės Aukštutiniame kambaryje, pasakė: „Kiek meilės ir gerumo pasklido iš šio Aukštutinio kambario.“ Tie žodžiai priskirtini ne tik šiam kambariui, ne tik Jeruzalei, bet ir visai Šventajai Žemei. Čia vaikščiojo Išganytojas. Čia prasidėjo Išganymo misija. Čia gimė Bažnyčia. Tai visiems krikščionims brangi žemė, verta ypatingo dėmesio. Jau daugiau kaip 900 metų rūpinimasis Šventąja Žeme yra Jeruzalės Šventojo Kapo riterių ordino pareiga. statusas nepakitęs iki mūsų dienų. 1996 m. popiežius Jonas Paulius II patvirtina naujausią, visą Ordino veiklą reglamentuojančią konstituciją. Paminėtina, kad Šventasis Sostas pripažįsta bei globoja tik šį ir Maltos ordiną.

1099 m. kunigaikščio Godefroi de Boullion vadovaujami Pirmojo kryžiaus žygio dalyviai įžengė į Jeruzalę ir įkūrė Jeruzalės karalystę. Tačiau pats kunigaikštis atsisakė karūnuotis Jeruzalės karaliumi ir titulavo save Šventojo Ordinas šiandien Kapo sergėtoju (lot. advocatus Sancti Sepulchri). NetruNors nuo Jeruzalės Šventojo Kapo riterių ordino įkūkus įsteigtas riterių ordinas, kurio pagrindinis tikslas ir buvo saugoti Kristaus Kapą bei kitas krikščionims bran- rimo praėjo daugiau nei 900 metų, jo narių uždaviniai gias vietas ir ginti į Šventąją Žemę atvykstančius pili- yra tie patys. Pirmiausia tai rūpinimasis Šventąja Žeme grimus. Šis ordinas buvo pavadintas Jeruzalės Šventojo ir joje gyvenančiais krikščionimis. Ordinas visokeriopai Kapo riterių ordinu (lot. Ordo Equestris Sancti Sepulchri remia Šventojoje Žemėje veikiančias mokyklas, ligoniHierosolymitani), vadovavimą bei teisę šventinti naujus nes, universitetus ir t. t. Ne mažiau svarbus uždavinys riterius 1103 m. perėmė pirmasis Jeruzalės karalystės yra evangelizacija. Geriausiai šį uždavinį suformulavo karalius Balduinas I. 1291 m. Egipto mameliukams už- popiežius Benediktas XVI, prašydamas Ordino narių ėmus Akrą, paskutinę krikščionių tvirtovę Šventojoje „kurti naują žmoniją, kuri būtų įkvėpta Evangelijos tieŽemėje, Šventojo Kapo riteriai grižo į Europą. 1496 m. sos, meilės ir taikos“ (iš Benedikto XVI kalbos susitikipopiežius Aleksandras VI įsteigė Ordino didžiojo magis- me su Ordino nariais 2008 m.). tro instituciją. Vėlesni popiežiai (Julius II, Leonas X, KleOrdino nariai skirstomi į kelias klases: a) riteris su mensas XII) įvairiais būdais rėmė Ordino egzistavimą. grandine (aukščiausias rangas, teikiamas tik vyrams); Dar vėlesniais laikais popieb) Didžiojo Kryžiaus riteris/daMikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis.

Luko Kiliano raižinys, XVII a. žiai keitė šio Ordino veidą. Bema; c) riteris/dama Komandoras su nediktas XIV 1746 m. priėmė žvaigžde; d) riteris/dama Komandonaują jo konstituciją. Pijus IX ras; e) riteris/dama. Ordino nariais 1847 m. pavedė jam globoti (riteriais arba damomis) gali būti paLotynų patriarchatą Jeruzalėje. sauliečiai vyrai ir moterys bei dvasiO Leonas XIII 1888 m. leido į ninkai. Naujus narius į Ordiną priima Ordino gretas priimti ir motedidysis magistras – Jo Šventenybės ris. 1949 m. popiežius Pijus XII popiežiaus paskirtas kardinolas. Nuo didžiojo magistro pareigas dele2011 m. Ordino didžiuoju magisgavo savo paskirtam kardinolui tru paskirtas Jo Eminencija Edwinas (nuo 1907 m. Romos popiežius Frederickas O’Brienas (buvęs Baltiėjo ir didžiojo magistro pareigas). morės (JAV) arkivyskupas). Titulas 1962 m. Ordinas yra įvardijamas suteikiamas iškilmingos ceremonijos kaip esantis Šventojo Sosto glometu visam gyvenimui. Šiuo metu boje, o jo nariai prisiekia besąlyOrdinas vienija apie 23 tūkst. riterių gišką ištikimybę popiežiui. Šis ir damų bei organizuotas į 53 regio28

Artuma 2015 m. kovas

Akiračiai

nines jurisdikcijas, vadinamąsias leitinantūras. Latvijoje 2014 m. įkurta Magisteriumo delegacija. Deja, Lietuvoje šiuo metu leitinantūros nėra.

Ordino riteriai iš Lietuvos Reikėtų pažymėti, kad istorijos tėkmėje yra žinoma keletas lietuvių, buvusių Ordino nariais. Geriausiai žinomas – Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis (1549– 1616). Be kitų jo darbų, paminėtini keli, atspindintys nuopelnus Katalikų Bažnyčiai Lietuvoje. Jis, nors ir auklėtas kalvinizmo dvasia, atsivertė į katalikybę ir grąžino katalikams nemažai bažnyčių, kurias buvo uždaręs jo tėvas. Taip pat aktyviai rėmė jėzuitų literatūros spausdinimą savo įkurtoje spaustuvėje Vilniuje. Ypač į istoriją jis pateko dėl savo piligriminės kelionės į Šventąją Žemę, kurią aprašė atsiminimų knygoje.

Kitas, nemažiau nusipelnęs, Ordino narys lietuvis – Andriejus Skarulskis, gyvenęs XVI a. pabaigoje XVII a. pradžioje. Skarulskis, Kauno pavieto maršalka, lydėjo Radvilą Našlaitėlį piligriminėje kelionėje į Šventąją Žemę. 1620– 1622 m. Skarulių kaime (Jonavos r.) Skarulskis pastatė bažnyčią ir pavadino šv. Onos vardu. Bažnyčia statyta pagal

Ordino nariai jubiliejiniuose Šiluvos atlaiduose, 2008 m.

dvarininko piligrimystės metu matytą bažnyčią Jeruzalėje.

Piligriminė kelionė pažymėta ir bažnyčios dekoracijoje – bažnyčios fasade, virš durų, taip pat pagrindiniame altoriuje iškaltas Jeruzalės kryžius – Šv. Kapo riterio ženklas.

Taip pat jis 1621 m. išprašė Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Vazos sutikimą atiduoti Šv. Mikalojaus bažnytėlę Kaune kuriamai benediktinių vienuolijai. Pats Skarulskis 1627 m. užrašė naujajam vienuolynui prie minėtos bažnytėlės Raginėje, t. y. besiformuojančiame Kauno priemiestyje tarp Ąžuolų kalno ir Neries, savo anksčiau įsigytą Rekučio dvarelį ir kitus sklypus. Taip buvo duota pradžia benediktinių vienuolyno kūrimuisi Kaune. Be to, Skarulskis pakvietė pirmąsias seseris benediktines iš Nesvyžiaus, o jo dukra Eufemija Skarulskytė tapo pirmąja šio vienuolyno abate. Taip pat žinoma, kad Skarulskis 1627 m. užrašė jėzuitams Skarulių dvarą.

Daugiau žinių apie riterius iš Lietuvos iki XX a. pabaigos nėra. Todėl kitu riteriu laikomas Algirdas Jonas

Ordino nariai įžadų šventėje. Ryga, 2014 m.

Aleksis Žemaitis (1933–2011) – pirmasis lietuvis, baigęs Oksfordo universitetą. Algirdas Žemaitis pasižymėjo plačia veikla, daugiausia susieta su lietuvių išeivija – Pasaulio lietuvių bendruomene (Bonos rajono valdybos pirmininkas), Vyriausiuoju Lietuvos išlaisvinimo komitetu (užsienio reikalų valdytojo patarėjas), Ateitininkų federacija (Studentų sąjungos atstovas Vokietijoje, 1960–1962 Sendraugių sąjungos centro valdybos narys), Krikščionių demokratų sąjunga (Lietuvos atstovas pasaulinėje unijoje, Lietuvių krikščionių demokratų sąjungos centro komiteto narys), Amerikos lietuvių Romos katalikų federacija (Čikagos apskrities valdybos pirmininkas), Amerikos lietuvių taryba (Čikagos lietuvių tarybos skyriaus vykdantysis sekretorius), Lietuvių katalikų mokslo akademija (centro valdybos narys), Baltijos labdaros fondu Heifer International (valdybos pirmininkas). Bendradarbiavo Vinco Žemaičio leidiniuose Lietuvos politiniais ir etnografiniais klausimais, rašė straipsnius Lietuvos klausimais lietuviškoje ir tarptautinėje žiniasklaidoje.

1991–1994 m. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios tarybos Atkuriamojo Seimo Pirmininko atstovas prie Maltos riterių ordino didžiojo magistro. Jis apdovanotas Šventųjų Metų Sidabro medaliu (Šventasis Sostas) bei įvairiais kariniais apdovanojimais.

Yra žinoma ir daugiau lietuvių kilmės ordino narių.

Tai Josephas Rudis (JAV) ir Ray Bagdonas (Australija).

Lietuvoje šiuo metu gyvena tik vienas Ordino riteris lietuvis. Ši trumpa apžvalga atskleidžia, kad Jeruzalės Šventojo Kapo riterių ordinas jau daugiau nei 900 metų yra tvirtas Bažnyčios ramstis. Ordino narių buvimą ir veiklą geriausiai atspindi Kristaus palyginimas apie talentus (Mt 25, 14–30). Ordino nariai, jau pasiekę įspūdingų laimėjimų savo profesiniame ir visuomeniniame gyvenime, nuolat raginami panaudoti šiuos talentus Dievo garbei ir artimo meilei. Ir stengiasi į šį kvietimą atsiliepti.

Artuma 2015 m. kovas

29

Atokvėpio valandai

Filosofinis akmuo ir kiti atradimai Skaitome vaikams. Perkame vaikams Kiekvienai demokratinei visuomenei būdinga idėjų ir nuomonių įvairovė. Šiais laikais, galima sakyti, kiekvienas netgi turime savo asmeninę filosofiją, na, o kūrybingi žmonės – rašytojai, menininkai – dar ir naudojasi galimybe išpažįstamas vertybes paskleisti per savo kūrinius. Tačiau kokias vertybes ir ar visada – kūrybingai?

Rasa Joni. Mano draugas Paukštelis: [apysaka]; iliustracijų dailininkė Rasa Joni. – Vilnius: Joni Art, 2014, 63 p. (kaina „Pegaso“ knygyne – 7,19 Eur).

Skaisčiai salotinis viršelis palieka labai gerą įspūdį. Autorė – gražiausios 2010 m. knygos vaikams (ir kitų premijų) laureatė, Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros (IBBY) Lietuvos skyriaus narė. Norėtųsi vardinti toliau, bet ties čia geri dalykai... pasibaigia.

Knyga keista tiek turinio, tiek struktūros požiūriu. Pradedama „Interviu su Paukšteliu“, toliau eina skyreliai „Paukštelis“, „Paukštelis ir aš“, „Paukštelis ir kiti žmonės“, „Paukštelis ir kiti miško žvėreliai“, „Paukštelis ir kiti paukščiai“... „Neskanų“ žinyno įspūdį – apie egoizmu ir susireikšminimu sergantį individą – stiprina ir tokios charakteristikos (nelyg iš ligos istorijos): „Paukšteliui būdingi pasikartojantys nevalingi veiksmai esant aštrioms emocijoms, mirksėjimas akimis, nosies krapštymas“ (p. 11).

Po tekstu prikaišiota neaiškios paskirties „paaiškinimų“, kurių iškreipta prasmė nėra motyvuojama (pvz., „Žandenos – po ausimis klijuojami ūsai“, p. 38).

Nepaisant labai vertingų minčių apie kiekvieno iš mūsų menkumą Visatoje (čia visada rašoma „kosmose“), dvasinę harmoniją ir pagarbą vienas kitam („Nemano, kad kas nors yra vertingesnis už ką nors kitą“, p. 54), pirmiausia šiame kūrinyje nuvilia suvelti ir infantilūs sakiniai („[žmonės] apskritai tik kalba ir patys nežino, ką galvoja, nes niekada nesustoja ir nepasiklauso savo minčių, kad žinotų, ką galvoja“, p. 16), ypač pikt30

Artuma 2015 m. kovas

naudžiaujama žodžiu visoks: „Į jo garbanas nuolat įsivelia visokių šapukų, lapukų, šiukšliukų, vabaliukų, grybukų ir visokių kitokių negerumų“ (p. 36), „Ten buvo visokių visokiausių knygų, didelių, mažų, spalvotų ir bespalvių“ (p. 40).

Prieštaravimai lydi ir knygos pristatymą: anot Kęstučio Urbos, „neabejotina, kad šio kūrinio žodžiai ir spalvos skleidžia artumo poreikį“, o tuo tarpu visas tekstas – ir kontekstiškai, ir pažodžiui propaguoja užsivėrimą pasauliui ir kraštutinį individualizmą („Mėgsta būti vienas, nes jis pilnas savaime, jam nereikia kitų, kad jį papildytų“, p. 54).

Pasikliaudami filosofijos akmens stropiai ieškančiu Paukšteliu („priima visas gyvenimo aplinkybes ir nevertina jų kaip blogų ar gerų“, p. 54), ir mėsos valgymo neturėtume traktuoti nei kaip gero ar blogo, juo labiau – vegetarystėje įžvelgti moralinio pranašumo. Visgi šiuo požiūriu Paukštelis labai netolerantiškas, su atsakomybe siejami vien jo mitybos įpročiai: „Visada prisiima atsakomybę už savo veiksmus, todėl nevalgo gyvūnų“ (p. 54).

Cituoti būtų galima daug, apie ateivius ir sapnininkus, Reiki, energetinius laukus ar skyrelį, kaip Paukštelis praeitame gyvenime buvo arbatinuku. Tačiau tekste stebina ne tai. Net liberaliausiai nusiteikusių ir su religija nieko bendra neturinčių tėvų nenudžiugins čia diegiama nuostata, jog visas pasaulis blogas, pradedant pasakotojo – berniuko Martyno – tėvais, kurie tik žiūrėjo televizorių („Man visada trūko spalvų ir gamtos. Tik aš to dar nežinojau, mat tėvai manęs ma-

žo neveždavo nei į mišką, nei prie ežero“, p. 14), baigiant Paukštelio sugeriamąja misija – mat jis „iš aplinkos siurbia visą blogį, o kai jo prisikaupia per daug, reikia jį neutralizuoti. Tada jis paverkia ir vėl būna ramus ir linksmas. / Paukštelis yra absorbentas – jis sugeria viso pasaulio blogį“ (p. 24). Nors deklaruojama, kad istorija yra apie draugystę, tėra šie du draugai; pvz., Paukštelis įsimyli pamaivą Marcę, tačiau užsimezgusi draugystė nutrūksta ir istorijos pabaigoje Marcė ne pasitaiso, o smunka dar žemiau, apsimeluoja. Taigi apskritai knygos pasaulyje – du teigiami personažai, o antagonisto vietoje – visa visuomenė (plg. skyrelio pavadinimas: „Žiema žmonių širdyse“). Skaitytojas skatinamas tapatintis su aplinkos nesuprastu personažu („jam jie [žmonės] labai rūpi, jis niekaip nesupranta, kodėl jie tokie nelaimingi. / Bet žmonės beveik niekada negalvoja apie Paukštelį“, p. 16), tuo pačiu – jausti nepasitikėjimą tokia visuomene, – nuolat kartojama, kokie žmonės skubantys, negeri (Paukštelis pasirūpina išmestu šuneliu). Todėl nuo pasaulio atsiribojama. Tačiau argi visi žmonės tokie, – visi nežino, ką patys galvoja, visi nemoka džiaugtis ir t. t.?

Iliustratorės Rasos Joni(kaitės) stiprybė – faktūros pajautimas ir mokėjimas su ja žaisti – šioje knygoje atsiskleidė visu ryškumu. Belieka pripažintai dailininkei palinkėti sėkmingai tęsti pradėtus darbus, o kalbant apie tekstus – priminti, kad meninės transformacijos nepatyrusius savo trauminius rašinius psichologai pataria sudeginti.

Rūta LAZAUSKAITĖ

Atokvėpio valandai

Draugas Don Kamilis

Sonia ir Kartuvis Giovannino GUARESCHI – DRAUGE, BLOGAS REIKALAS, – prabilo Gemzius.

– Tai pasilaikyk jį sau, – atsakė Don Kamilis. – Nemėgstu klausytis blogų reikalų.

– Tai ne mano, o partijos reikalas, – pareiškė Gemzius. – Tai dabar pranešta man, o aš turiu pasakyti tau, nes tu esi pirminės partinės organizacijos sekretorius. Tu praneši senatoriui, o jis kitoms instancijoms aukščiau. Ar ne tokia komandos eilė?

Don Kamilis buvo palikęs Babelį vestibiulyje ir gulėjo, išsitiesęs lovoje. Jis pakilo ir nuleido kojas ant grindų.

– Jei partijos reikalas, – pasakė jis, – tai pilk!

– Ar tu pažįsti draugą Kartuvį? – paklausė Gemzius.

– Žinoma, pažįstu jį, – kalbėjo Don Kamilis.

Apie draugą Kartuvį Kamilis iš tikrųjų žinojo tik tiek, kiek buvo parašyta Peponio sąraše: toskanietis, keturiasdešimties, elektros monteris, partizanų vadas, pasižymėjęs drąsiais žygiais, labai kvalifikuotas, visada pasiruošęs ir patikimas partietis. Tai buvo viskas. Draugas Kartuvis buvo vienas iš trijų „išrinktųjų“, kurie niekada nebuvo pražioję savo snapų. Kiti buvo sicilietis Šalčius ir Kurulis iš Sardinijos. Visi trys ligi šiol laikėsi, susisagstę iki kaklo, saugodami kiekvieną savo judesį, kiekvieną savo žodį.

– Kartuvis man patinka, – pasakė Gemzius. – Veiksmo vyras, ne plepys. Kalnuose jis šimtus kartų rizikavo savo gyvybe.

– Žinau, – pasakė Don Kamilis.

– Ar tu taip pat žinai, kad jis karo metu kovojo ir Stalingrado apylinkėse?

– Tai nesiskaito. Jis daugiau negu atitaisė visa tai, nuo 1943 m. rugsėjo atlikdamas tiesiog neįmanomų dalykų.

– Sutinku, drauge, tai nebesiskaito, – atsakė Gemzius. – Bet Kartuvio atveju tai reiškia labai daug.

– Kaip tai? – paklausė Don Kamilis.

– Nes tuomet jis buvo tik 23 metų amžiaus ir jautė negirdėtą būtinumą broliautis su priešu, nors tai buvo uždrausta. Kartą broliavimasis su viena 17 metų rusaite nuėjo per toli; paskui, pačiame įkarštyje, prireikė atsitraukti ir – baigta...

Don Kamilis skėstelėjo rankomis.

– Drauge, visas pasaulis pilnas merginų, kurios besibroliaudamos su priešu nuėjo per toli. Baisiai gaila, bet ką padarysi – toks jau gyvenimas!

– Teisingai, – pasakė Gemzius. – Žinoma. Bet ar tu

kada matei, kad kas 17 metų galvotų apie merginą, su kuria broliavosi per karą? Toks yra Kartuvis.

– Taip?

Gemzius, kažką galvodamas, stebėjo savo cigaretės dūmus, paskui vėl prabilo.

– Jis man papasakojo tą istoriją. Jis tą merginą įkišo uniformon, ir kurį laiką ji žygiavo su kuopa. Paskui pradėjo grėsti rusų apsupimas. Jis jai davė tiek duonos ir konservų, kiek pajėgė surankioti, ir paslėpė apgriautoje kolūkiečio lūšnelėje. Ir pasakė jai: „Jeigu prasiveršime, tai aš tave pasiimsiu. Bet jei matysi, kad mes žuvę, tai palauk, kol viskas praeis, ir grįžk namo. Rusams papasakosi, kad mes tave buvome pagrobę.“ Mūšis tęsėsi tris dienas. Po to rusai turėjo atsitraukti, nes jie būtų buvę apsupti. Kartuvis rado kolūkiečio lūšnelę, bet mergina buvo dingusi. Jis grįžo atgal į Italiją, tačiau mergina neišėjo jam iš galvos. Po karo jis per vykstančius į Rusiją partiečius keturis ar penkis kartus bandė Maskvoje įmesti laiškus jos adresu, bet niekada negavo atsakymo. Ir kai po 17 metų jam pasitaikė proga grįžti Rusijon, jis griebė ją abiem rankom. Mat programoje iš karto buvo numatyta aplankyti Stalingradą, ir Kartuvis buvo paruošęs savo veiklos planą. Bet vėliau programa buvo pakeista, ir Kartuvis buvo taip nusiminęs, kad pasiprašė mano pagalbos. Jis sakė, kad aš gerai sugyvenąs su drauge Nadia, todėl galbūt galėsiąs padėti.

Papasakojau draugei Nadiai jo istoriją. Ji tuojau parašė vienam savo pažįstamam į Stalingradą, kuris turėjo būti didelis partijos tūzas. Šiandien gautas atsakymas.

Gemzius iš kišenės išsitraukė mašinėle prirašytą popieriaus lapą ir padavė. Don Kamilis pavartė jį rankose ir papurtė galvą.

– Man čia tas pat, kas būtų kinietiškai, – pasakė jis. – Aš gi nemoku rusiškai.

– Draugė Nadia išvertė, – pasakė Gemzius, iš kišenės traukdamas antrą lapą, prirašytą pieštuku.

Laiškas buvo trumpas. Jame parašyta, kad mechanizuotas sovietų dalinys radęs merginą, vilkinčią itališka miline, vienoje trobelėje prie fronto. Ji aiškinosi, kad italai prievarta išvežė ją iš K. kaimo, bet pagaliau pabėgusi.

Ji buvo nugabenta į K., perduota partijai, apkaltina kolaboravimu ir vietoje sušaudyta.

– Aš negaliu jam to pasakyti, – kalbėjo Gemzius. – Visą reikalą perduodu tau. Daryk, kaip tau atrodo Artuma 2015 m. kovas

31

Atokvėpio valandai

geriau. Tik turi žinoti, kad Kartuvis yra pasiryžęs čia likti ir ieškoti merginos, jei nesužinos, kad jos jau nebėra gyvos. Kiekvienu atveju tai jau nebe mano reikalas.

Gemzius išėjo iš kambario, ir Don Kamilis liko vienas.

Būtų buvęs tikras stebuklas, jei pačioje Sovietijoje nebūtų buvę jokių velniukų, kurie, šėtono pavesti, neslankiotų aplinkui ir nevestų žmonių pagundon. Vos tik Gemzius išėjo, vienas toks velniukas atsirado Don Kamilio kambaryje ir pradėjo kunigą tampyti už sutanos, kurią jis dabar nešiojo ne fiziškai, bet dvasiškai. Velniukas tampė skvernus ir šnibždėjo: „Drąsos, klebone, mes likviduosime ir draugą Kartuvį!“ Don Kamilis smarkiai paspyrė bjaurybę ir taip atsipalaidavo. Tą pačią akimirką į kambarį įėjo Peponis, ir Don Kamilis jam į rankas įspraudė abu lapus.

– Drauge, ubi maior, minor cesat (liet. „Kur reikalas didesnis, mažesnis pasitraukia“). Tą juodąją kortą aš tik dabar gavau ir perduodu tau.

Ir jis papasakojo visą istoriją. Peponis užsklendė duris, išskėtė rankas ir sušuko: – Tai elitas! Dešimt geriausių! Patys geriausi, ištikimiausi, patikimiausi! Ir? Poveržlė priplepa nesąmonių ir išsiunčiamas namo. Gemzius atsigabena į Rusiją kvepalų ir vaidina Kazanovą. Taršaitis spokso mėlyna akimi. Svarstyklius vykdo juodąją prekybą. Sparva stato pašventintą žvakę ant kapo. Orderius fotografuoja – kam? Kad savo nuotraukas parduotų kapitalistinei spaudai. Jis mano, kad aš nesuprantu. Ir dabar šitas Kartuvis, šis pavyzdingasis partietis! Aš klausiu tamstą: ar šitoje dešimtyje yra bent vienas, kuris atvyko į Rusiją komunizmo studijuoti? Visi užsiėmę savo asmeniniais reikalais. Visi žiūri tik savo interesų.

Don Kamilis bandė jį nuraminti: – Tu neteisus, drauge. Kurulis ir Šalčius atrodo tikrai padorūs ir nesavanaudiški partiečiai.

– Padorūs! Tie du mulkiai, kurie neprasižioja ir tepasako tik laba diena, kad nesusikompromituotų.

– Bet dar yra ir draugas Klastūnas.

– Klastūnas, – murmėjo Peponis. – Koks Klastūnas?

Paskui jis staiga atsiminė, atsistojo, plačiai išsižergdamas priešais Don Kamilį, ir pagrūmojo pirštu jam panosėje.

– Tu! – šnypštė jis. – Tu taip siauti, kad aš grįšiu namo su širdies priepuoliu.

Jis neteko kvapo ir susmuko ant lovos. Buvo praradęs visą veržlumą ir kalbėjo pavargusiu balsu.

– Tu mane privertei. Tu mane įvėlei į tą bjaurią istoriją, iš kurios, jei sužinotų, juoktųsi visa Italija. Tiesiog neįtikėtina, ką aš išgyvenau nuo tos dienos, kai sutikau tave Romos tramvajuje. Kiekvieną kartą, kai tik pražioji savo burną, man širdis sustoja. Ką valgau – viskas erzina skrandį. Naktimis kankina slogučiai: kiekvieną rytą pabundu kaip sulaužytas.

Don Kamilis dar niekada nebuvo matęs Peponio tokios būklės. Jis niekada negalėjo net įsivaizduoti tokio 32

Artuma 2015 m. kovas

Peponio palūžimo. Jam tikrai nuoširdžiai vargšo pagailo.

– Dievas mato – aš niekada nenorėjau tau padaryti ką nors blogo! – sušuko jis.

– Bet kodėl mane privertei įsivelti į tą karnavalą? Geležinės uždangos jau nebėra. Tu pats matei tą daugybę svetimšalių iš visų kraštų. Ar negalėjai ir tu į Rusiją atvykti kaip turistas? Mielai būčiau davęs pinigų, ir tai man būtų buvę pigiau, negu tasai mulkio vaidmuo, kurį dabar turiu vaidinti.

Don Kamilis papurtė galvą.

– Ne. Man nerūpėjo Sovietiją pamatyti turisto akimis. Aš norėjau ją pamatyti jūsų akimis. Jūsų akimis!

Yra skirtumas, kai operą žiūri iš parterio arba ložės ir kai stovi tarp choristų. Drauge, jeigu tu nesi visų savo smegenų perleidęs partijai, ko iš tavęs, kaip senatoriaus, reikalaujama, tai vis dėlto gali įžiūrėti, kad mane stūmė garbingos priežastys, o ne pikta valia.

Peponis atsistojo ir prisiartino prie suolo, kur gulėjo jo portfelis, bet netrukus atitraukė ranką, vėl grįžo ant savo sofos ir sukrito joje.

– Tu paėmei net mano konjaką! – kalbėjo jis su karčiu nusivylimu. – Kodėl tu jį padovanojai draugui Oregovui?

Ką tikėjaisi tuo laimėsiąs?

– Nieko, – prisipažino Don Kamilis. – Tuo aš net pralaimėjau, nes dabar turiu tau savąjį atiduoti.

Seno konjako butelis iškilo iš Don Kamilio portfelio.

Peponis, įsivertęs jo padorų stiklą, pasijuto kur kas geriau.

– Na? – paklausė Don Kamilis, vėl parodydamas jam abu popieriaus lakštus. – Ką tu su jais darysi?

– Visiškai nieko, – atkirto Peponis. – Aš nieko nežinau ir nenoriu nieko žinoti.

Don Kamilis išėjo į koridorių. Draugą Kartuvį jis rado jo kambaryje. Ir pasakė jam be ilgo įvado: – Draugas Gemzius turi tau blogą žinią. Jis neturėjo drąsos pats to pasakyti ir paprašė manęs.

Lovoje gulėjęs Kartuvis pašoko ant kojų.

– Užmiršk tą merginą, – pasakė jam Don Kamilis. – Ji yra ištekėjusi ir turi penkis vaikus.

– Negali būti! – sušuko Kartuvis.

– Drauge, ar tu moki rusiškai?

– Ne. – Bet kaip tu galėjai su mergina susikalbėti?

– Mes supratome vienas kitą be žodžių.

– Ar tu jai nerašei laiškų?

– Aš žinojau, kaip parašyti jos pavardę ir adresą, paskui pasiprašiau parodomas, kaip rusiškai parašyti: „Aš galvoju apie tave. Aš grįšiu. Atsakyk man.“ Ji turėjo mano adresą.

Don Kamilis išsitraukė iš kišenės mašinėle prirašytą lapą.

– Tai yra oficialus pranešimas, kurį šiandien gavome, – pareiškė jis. – Duok jį išversti, ir viskas tau bus patvirtinta.

Kartuvis paskubomis peržvelgė tas kelias eilutes.

– Čia yra jos pavardė ir kaimas teisingai nurodytas, – sušuko jis.

Sveikata

– Ir visa kita, kaip tau sakiau. Jei manimi netiki, galėsi laišką namie išsiversti.

Kartuvis sulankstė laišką ir įsidėjo į piniginę.

– Kam dar duoti išversti? – pasakė jis. – Turi būti tiesa, jei taip pasakei. Man jokia moteris daugiau nebesuks galvos.

Jei tik susidurčiau su tokiu pavojumi, užteks man pažiūrėti į šį laišką.

Jis liūdnai nusijuokė.

– Drauge, – pasakė jis po trumpos pertraukos, – tu juk žinai, kaip labai aš stengiausi dėl partijos?

– Taip.

– Taigi, tarp mūsų kalbant, visa, ką aš dariau ir kuo nusikaltau – kai ko nebenoriu net prisiminti, – visa tai dariau tik dėl to, kad užsitikrinčiau teisę dar kartą sugrįžti į Rusiją ir susirasti tą merginą. O dabar? Ką aš turiu dabar daryti?

– Ką lig šiol darei. Tau vis dar lieka partija.

– Mano partija vadinosi Sonia. O dabar ji priklauso kitam.

Don Kamilis truktelėjo pečiais.

– Pergalvok viską rūpestingiau, kai būsi ramesnis, drauge, – patarė jam. – Bet kuriuo atveju aš su tavimi kalbėjau kaip bičiulis, o ne partietis. Ir daugiau apie tą istoriją nieko nežinau.

– Aišku. Blogiausia, kad aš ją žinau, – murmėjo Kartuvis, virsdamas lovon.

Vertė Jonas Pranas PALUKAITIS. „Viltis“, Klyvlendas, Ohajas, 1968.

Autoriaus iliustracijos

Gyventi negalima mirti!

Gydytojo patarimai

Kur pavadinime dėsime kablelį, mieli skaitytojai? Pakalbėkime apie gyvenimą ir mirtį, laukimą ir dovanojimą, meilę ir vienybę, kančią ir prisikėlimą, medicinos pasiekimus ir viltį. Apie organų persodinimą (kitaip – transplantaciją) ir donorystę...

Farmacijos įmonės kartais padaro visai altruistiškų darbų. Štai ėmė ir prispausdino lipdukų hemodializės skyriams: „Nenusinešk savo organų į dangų; danguje žino, kad organų mums reikia čia.“ Šiuo metu Lietuvoje įmanoma atlikti ir atliekamos inkstų (laukia 206 žmonės), ragenos (laukia 151), širdies (laukia 37), kepenų (laukia 64), plaučių (laukia 4 žmonės), plaučių ir širdies komplekso, kasos ir inksto komplekso transplantacijos. Nacionaliniame transplantacijos biure visi laukiantieji organų (recipientai) suregistruoti, surašyti į eilę, stebimi. Apie jų sveikatos būklę periodiškai surenkami duomenys, jiems atliekami imuninės sistemos tyrimai. Kam neteko artimai bendrauti su recipientu, tas vargiai įsivaizduos ir supras laukiančiojo būseną. Tą gyvenimą-negyvenimą, laukimą, kad kažkas kitas numirs, ligos pakenkto kūno kančias, dvasines kančias, kai maža vilties... Vienose rekolekcijose išgirdau, kad yra gyvenimas iki mirties, gyvenimas mirštant ir gyvenimas po mirties. Koks tas gyvenimas mirštant? Štai jis toks ir yra, supratau... Žmogus žino, kad greitai mirs... Laimei – nežino kada.

Organų persodinimas – tai ne kasdien skiriamos tabletės nuo sąnarių skausmo. Metodas sudėtingas ir brangus. Ir pasirenkamas tik tada, kai vaistais, operacijomis ir kitais būdais neįmanoma palaikyti bent patenkinamos gyvybei būtino organo veiklos. Net jei pasitaikys tinkamas donoras, nežinia, ar tuo metu pats būsi tinkamas operuoti: bet kokia infekcija, nesveiki dantys, žaizda skrandyje, ginekologinė problema – ir transplantacija atidedama, organas atitenka kitam. Su tokia našta vienam būti sunku. Buriamasi į bendruomenes. Inkstų ligomis sergančiųjų – nefrologinių ligonių – būrys didžiausias. Jų organizacija „Gyvastis“ – puikus pavyzdys, kaip vienytis, mylėti vienas kitą, palaikyti viltį ir tikėjimą. Rengia konferencijas, į jas pakviečia ne tik gydytojų, bet ir menininkų, dvasininkų, kartu keliauja, sportuoja, leidžia žurnalą, spausdina jame savo kūrybą...

Artuma 2015 m. kovas

33

Sveikata

Jolantos Klietkutės nuotraukos

Iš kur gaunami organai persodinimui? Galiu užtikrinti, kad prekyba organais Lietuvoje nevyksta ir negali vykti.

Organai tik dovanojami. Vienas būdas jų gauti – ne pats geriausias – iš gyvų donorų. Dalį savo kepenų mamos atiduoda vaikams. Inkstą taip pat. Tėčiai dovanoja rečiau. Inkstą anūkei yra dovanojęs senelis, žmonos dovanoja savo

vyrams (kad vyrai dovanotų žmonoms, dar neteko girdėti), seserys broliams ir atvirkščiai. Įstatymai leidžia dovanoti organus tik artimiausiems giminaičiams.

Medicinos statistikos duomenys apie tokių persodinimų rezultatus geresni, negu negyvų donorų organų persodinimo.

Giminaičių imuninė sistema genetiškai artima, geresnis audinių suderinamumas, persodinti organai rečiau atmetami. Tačiau donorui – sveikam žmogui – tai didžiulė rizika. Galima persodinti tik gyvo donoro inkstą ir dalį kepenų.

Kitas būdas – organai imami iš jau mirusių žmonių. Persodinti galima visus ką tik išvardytus organus ir jų kom-

pleksus. Teisiškai tam privalomas potencialaus donoro artimųjų sutikimas (užtenka vieno artimiausio žmogaus sutikimo atsiklausiant pirmumo tvarka). Be to, turi būti nustatyta donoro smegenų mirtis. Smegenų mirties nustatymo protokolas sudėtingas ir su daugybe saugiklių. Ne mažiau kaip trys gydytojai dalyvauja konsiliume, vienas iš jų būtinai nervų sistemos specialistas, draudžiama dalyvauti suinteresuotiems ir su transplantacija susijusiems specialistams, atliekami šiuolaikiškiausi smegenų veiklą registruojantys tyrimai.

Bet sprendimą apie organų dovanojimą turintiems priimti artimiesiems vis tiek labai sunku susitaikyti, kad žmogaus jau nebėra. Jis šiltas ir rausvas, širdis, palaikoma medikamentų, plaka, krūtinė kilnojasi veikiama dirbtinio kvėpavimo aparato, monitorius rodo kraujospūdį ir pulso dažnį... Dažniausiai tai būna galvos traumų aukos – jauni, prieš keletą dienų buvę sveiki žmonės. Sunkus sprendimas, tad suprantama, kodėl dažniausiai atsakymas būna neigiamas.

Intensyviosios terapijos gydytojas, pradedantis pokalbį apie organų dovanojimą, turi būti dvasiškai stiprus, taktiškas ir atkaklus. Šeimos nariai turi žinoti vienas kito požiūrį į organų persodinimą. Pasikalbėkime apie tai tarpusavyje, pasakykime, ar sutinkame dovanoti savo organus po mirties. Lengviau bus apsispręsti artimiesiems, jei toks momentas ištiks.

Kai artimieji jau žino mūsų pageidavimą, užsiregistruokime Nacionaliniame transplantacijos biure kaip potencialūs donorai (internetu ar pas savo šeimos gydytoją). Donoro kortelę šiuo metu Lietuvoje turi apie 20 tūkst. žmonių.

2014 m. atlikta 57 (mirusių donorų) ir 13 (gyvų donorų) inkstų persodinimų, 11 – širdies, 12 – kepenų, po vieną plaučių ir plaučių-širdies komplekso, 2 kasos ir inkstų komplekso persodinimų. Palyginkime su laukiančiųjų skaičiais – matysim, kiek nesulaukė... Ragenų persodinta tik 35. Nekalbame apie kaulų čiulpų transplantacijas, nes jos, kaip ir kraujo perpylimai, nereikalauja iš donorų atsisakyti gyvybiškai svarbių organų, nereikia ir smegenų mirties nustatymo. Nors dovanoti kraują – taip pat kilnus aktas.

Teologai turėtų plačiau vienytis į diskusijas apie organų persodinimą.

Tikintiesiems kyla klausimų dėl kūnų prisikėlimo Paskutinio teismo dieną.

Pavyzdžiui, kaip atrodysiu be dovanotų kitam kepenų ar akių? O jei kremuos, kas tada prisikels – pelenai? Bandome aiškinti iš savo menko žinojimo, kad bus kita žemė ir kitas dangus, niekas neves ir netekės. Kūnai bus kitokie. O šitie mūsų senieji bet kokiu atveju į dulkes pavirs. Būtent dovanojimas bus mums tada „įskaitytas“.

Baigdamas pasiremsiu šventojo Jono Pauliaus II autoritetu: „Medicininis transplantacijos įgyvendinimas padaro įmanomą donoro auką – nuoširdų savęs dovanojimą, išreiškiantį mūsų nenumaldomą norą mylėti vienybėje“ (Kreipimasis į Organų donorystės asociacijos dalyvius, 1991 m.).

ŠVENTOSIOS SESERS FAUSTINOS LAIŠKAI Iš lenkų kalbos vertė Teresėlė Danguolė Šniūrevičienė Šv. Faustinos Kovalskos laiškai tęsia Dienoraščiu pradėtą lietuvių skaitytojų pažintį su viena žymiausių katalikų mistikių. Laiškuose iškyla dvasinis šventosios portretas, atskleidžiama kasdienio gyvenimo vienuolyne atmosfera ir aplinkybės, kuriomis šv. Faustina siekė savo misijos − Dievo gailestingumo kulto įtvirtinimo.

KATALIKŲ PASAULIO LEIDINIAI

Pylimo 27/14, Vilnius 01309, tel. (8 5) 212 24 22, faks. (8 5) 262 64 62, www.katalikuleidiniai.lt

34

Artuma 2015 m. kovas

Gyvenimas kaip senas vynas

Laisvos interpretacijos, arba Pavogtos mintys

Vanda IBIANSKA Noriu pasidalyti su jumis, ištikimieji „Artumos“ skaitytojai, mane nepaprastai žavinčio iškilaus žmogaus kai kuriomis mintimis. Tad pradžioje šiek tiek apie jį.

Tai čekas Tomášas Garrigue’as Masarykas (1850– 1937). Darbininkų sūnus, profesorius, Prahos universitete dėstęs filosofiją, logiką, psichologiją. Pirmojo pasaulinio karo metais organizavo čekų batalionus Prancūzijoje, Italijoje, Rusijoje. 1918 m., paskelbus nepriklausomybę, išrinktas Čekoslovakijos prezidentu. Tapęs politiku, ir toliau aktyviai reiškėsi akademinėje veikloje, išleido nemažai veikalų.

Skelbė pozityvizmą, aršiai kritikavo marksizmą. Prezidentu išbuvo net 17 metų. Tauta jį nepaprastai mylėjo ir gerbė, o tarpukario pasaulis Masaryką vadino Europos sąžine.

Kaip stinga šiuo metu Europai tokio lyderio – išmintingo, ryžtingo, doro ir veiklaus! Ypač esant tokiai situacijai, kokią šiandien turime Ukrainoje, ir Graikijos purkštavimui. Ko gero, nebūtų vien reiškiamas „susirūpinimas“, „didelis susirūpinimas“, organizuojamos derybos, kai iš anksto visiems žinoma, kad Rusija jokių susitarimų nesilaikys ir Putinui leidžiama tyčiotis iš viso pasaulio, tuo pat metu griaunant miestus ir žudant žmones. Masarykas tikrai būtų sugalvojęs būdų, kaip sustabdyti beprasmes žudynes ir nuslopinti atvirą, valstybės vykdomą terorizmą Europoje. Deja, nėra net besistengiančio lygiuotis į Masaryką lyderio. Europa įprato gyventi patogiai. Bet atsigręžkime į mūsų aptariamo asmens pažiūras.

Taigi, filosofija. Pasak Masaryko, absurdiška kaltinti filosofiją ir metafiziką nemoksliškumu, nes jos niekada neprieštarauja moksliniam pažinimui. Tačiau jose niekada ir nebus tartas paskutinis žodis, lygiai kaip ir žmogaus pažinime. Vienas iš pagrindinių filosofijos uždavinių – žadinti, gaivinti, savaip gerinti tautą, pasitelkiant švietimą, humaniškumą, kurie padeda išsivaduoti ne tik dvasiškai, bet ir teisingai orientuotis politiškai.

Beje, filosofijos žinios būtinos profesionaliam sąžiningam žurnalistui. Abstraktus, nesisteminis mąstymas, žodžių žaismas, įvairūs mandravojimai ir neduodantis konkrečių rezultatų darbas, autoriaus nuomone, yra blogybė. Be to, „vien darbas ir nauda nėra gyvenimo prasmė – velnias irgi labai darbštus, plūkiasi dieną naktį ir vis dėlto yra kvailas. <...> Aš už realumą, konkrečių daiktų

pažinimą“ – rašė autorius, negatyviai žvelgiantis į vien materialinės gerovės siekius.

Jis kvietė žmones mokytis, gilinti žinias pradedant bendruoju pažinimu, be kurio neįmanomas konkretusis. Mėgo pateikti vaizdingą pavyzdį, pasitelkdamas psichologiją. Štai bendroji psichologija domisi žmogaus siela, sąmone, vaizdiniais, sprendimais, jausmais, valia, vaizduote, atmintimi. Visa tai sujungus į visumą, susidaro atskiro žmogaus portretas. Pasaulyje nėra ir negali būti dviejų identiškų individų. Visi šie „ingredientai“ kiekviename išsidėstę ir sukonstruoti kitaip. Turint bendrojo pažinimo pagrindus, galima pradėti gilintis į vaikų, genialumo, meno, asmenybės religijos psichologiją. Tas pats vyksta su fizika, matematika, biologija ir t. t. Taigi, visų pirma būtinas evoliuciškas ir logiškasis pažinimas. Jeigu nenueinamas bendrojo pažinimo kelias, mes atsiduriame visiškai akli prieš atskirų konkrečių dalykų pasaulį. Čia man peršasi įkyri mintis: švietimas, švietimas ir dar kartą švietimas mūsų Lietuvoje...

Masaryko nuomone, be pažinimo neįmanoma jokia veikla. Deja, Lietuvoje mes per dažnai griebiamės didelių darbų, neturėdami jiems būtinų teorinių žinių, profesinių pagrindų. Nenuostabu, kad tada patiriame visišką nesėkmę.

Labai aiški garsiojo čeko nuostata apie mokslininkų, politikų santykį su etika. Anot jo, su etika susijęs kiekvienas žmogus, taigi, ne tik tai, kuo jis gyvena, veikia, bet ir su pažinimu. Pažinimas yra dorovinė pareiga, lygiai kaip ir artimo meilė. Tai vienas iš dorovės įsakymų. Todėl piktnaudžiauti mokslu yra nuodėmė. Man tuoj pat prisimena dirbtinio apvaisinimo mėgintuvėlyje makabra. Juk šiam pasibaisėtinam veiksmui taip pat panaudojamas medicinos mokslas. Ne mažaraštės senučiukės gūdžiuose užkampiuose manipuliuoja žmogaus gyvybe, murkdo skystame azote, žudo...

O dabar norisi papasakoti, ką išskirtinės išminties ir intelekto žmogus, vadintas Europos sąžine, kalbėjo apie kai kuriuos tikėjimo dalykus. Jis sakė, kad jo tikėjimas Dievu remiasi patyrimu ir protu. Pasaulio, gyvenimo, istorijos vyksmo, dorovinių siekių tikslingumas veda prie visa ko Kūrėjo ir Tvarkytojo. Dievas – tai protas, logos. Kalbos apie pasaulio atsiradimo atsitiktinumą ir Artuma 2015 m. kovas

35

Gyvenimas kaip senas vynas

netikslingumą prieštarauja protui, nes protas yra tvarkos ir teologijos instrumentas. Tikslingą tvarką pasauliui suteikia protas, o mūsų pažinimas yra teologinis.

Apie tai, kaip paaiškinti blogį, sielvartą, nelaimes, karus, žudynes, Masarykas sąžiningai sako, kad to paaiškinti nemoka, bet šito nesugeba paaiškinti ir monizmas, panteizmas ar materializmas. Tačiau, jo nuomone, pasaulyje gėrio yra daugiau, tik blogį žmogus labiau jaučia, smarkiau į jį reaguoja. Ir jis privalo blogiui priešintis. Be kliūčių įveikimo, atkaklių, net skausmingų pastangų gyvenimas nebūtų prasmingas. Beje, kaltinti ar teisinti dėl blogio Dievą yra nesąmonė. Dievui nereikia prokuroro, nei advokato.

Išpažindamas krikščionybę, šis čekų mokslininkas, mąstytojas ir politikas sako, jog teiginys apie sielos nemirtingumą neprieštarauja mokslui, tarp jų ir biologijai bei psichologijai. Pasak Masaryko, tokie subtilūs ir nuostabūs dalykai kaip mąstymas, dorovingumas, tikėjimas, grožio suvokimas, pažinimas, kultūra negali išnykti su biologine individo mirtimi. Jis klausia: o kas gi toji energija mumyse? Siela judina materiją, protas suteikia materijai formą, nubrėžia tikslus, stengiasi pažinti pasaulį. Energijos ir materijos tvermės dėsniai galioja visur ir visada, o siela gali imti ir išnykti?! Masarykas su tuo griežtai nesutinka.

Apie šio mokslininko, politiko ir iki kaulų smegenų doro žmogaus mintis pasakoti galima daug ir ilgai. Kodėl apie

* * *

– Mokytoja, ar galima bausti žmogų už tai, ko jis nepadarė? – klausia Petriukas.

– Žinoma, ne, – užtikrina mokytoja.

– Tai gerai, nes aš nepadariau namų darbų...

* * *

Policininkas sustabdo vairuotoją. Policininkas: – Sveikiname, jūs laimėjote 1 000 eurų. Ką su jais darysit?

Vairuotojas: – Manau, išsilaikysiu teises. Žmona: – Nekreipkit į jį dėmesio. Kai girtas, jis visada nusišneka.

Iš galo moteris: – Sakiau, kad su vogta mašina toli nenuvažiuosi...

Iš bagažinės balsas: – Ar jau siena?

36

Artuma 2015 m. kovas

jį rašau? Visi, daugiau mažiau, žino apie Aristotelį, Platoną, Kantą, net apie litvaką Emanuelį Leviną, bet apie ne taip ir seniai gyvenusį Masaryką, į kurio nuomonę ir patarimus atsižvelgdavo, išskyrus Staliną ir Hitlerį, visi pasaulio galingieji, žinome nedaug. O verta. Ir dar kaip.

Na, bet palikime tai, kas už Lietuvos ribų. Grįžkime namo.

Oficialiai kovas – pavasario mėnuo. Nors to pavasario tik vos vos. Bet mums jis svarbus ne todėl.

Kovo 11-oji – mūsų laisvės diena. Laisvės, kurią jau pamiršome branginti ir priimame kaip savaime suprantamą dalyką, vos ne gamtos reiškinį. Tačiau ją reikėjo iškovoti. Laisvė nėra turtai, pinigai, sotus ir beprasmis gyvenimas, anarchija ar teisinė betvarkė.

Laisvės kainą geriausiai žino politiniai kaliniai, tremtiniai, netekę namų ir orumo čia, savame krašte, tėvynainiai, viduriniosios ir vyresnės kartos tikintieji, kunigai, mokytojai, žurnalistai, meno pasaulio žmonės. Pagaliau kiekvienas, priverstinai skiepytas komunizmo virusu. Toji kaina ne tik aukšta, bet ir labai sunki. Sumokėjome ją.

Turime laisvę ir nepriklausomybę, atgautą beveik neįmanomu būdu, todėl galime pagrįstai didžiuotis. Šiemet – jau ketvirtį šimtmečio, 25 metus! Esame nepriklausomi ilgiau, nei tarpukario Lietuva. Mūsų materialinė gerovė tiesiogiai susijusi su morale, dorove, taigi ir tikėjimu bei Tėvynės meile darbais, o ne žodžiais. Todėl materialinis gyvenimas negerėja tokiais sparčiais tempais, kaip „prie Smetonos“. Apie tai privalome pamąstyti kiekvienas.

Kasdien. Tai irgi asocijuojasi su charizmatiškuoju teisingumo, doros ir tikėjimo apologetu Tomášu Masaryku.

Ir vis dėlto, patriotai ir dejokliai, su Kovo 11-osios švente! Tegul meilė Lietuvos dega mūsų širdyse, brangūs „Artumos“ skaitytojai!

* * *

Vyriškis vežimu įvažiuoja į kaimą.

– Žmonės, malkų atvežiau!

Arklys: – Aha, tu atvežei.

* * *

– Veidrodėli, veidrodėli, pasakyk, kas pasaulyje gražiausia?

– Pasitrauk! Nematau...

* * *

– Kas tu?

– Geroji fėja.

– Kodėl tu su kirviu?

– Bloga nuotaika...

Kviečiame

GYVENIMO IR TIKĖJIMO INSTITUTAS kviečia REKOLEKCIJOS

SEMINARAI

SUSITIKIMAS SU KRISTUMI (TEK rekolekcijos) kovo 13–15 d., Šiluvoje Registracija iki kovo 7 d.

DĖKINGUMO DOVANA SKAIDRESNEI KASDIENYBEI kovo 14 d., Kaune Registracija iki kovo 8 d.

ŠV. IGNACO LOJOLOS DVASINĖS PRATYBOS. PAGRINDAS balandžio 21–26 d., Kulautuvoje Registracija iki balandžio 10 d.

TVIRTA IR SVEIKA SANTUOKA VISAM GYVENIMUI kovo 20–22 d., Kaune Registracija iki kovo 15 d.

Informacija ir registracija: VšĮ Gyvenimo ir tikėjimo institutas, Rotušės a. 7, LT-44280 Kaunas Tel./faks. (8 37) 28 05 30; mob. 8 686 778 24, el. p. gti@lcn.lt

www.gtinstitutas.lt

Šv. Jono apaštalinės seserys kviečia į rekolekcijas Senųjų Trakų Viešpaties Apreiškimo vienuolyne

Registracija ir informacija: sen.trakai.registracija@gmail.com tel. 8 646 833 63 senujutrakuvienuolynas.org

Vieninteliam Lietuvoje katalikiškam žurnalui šeimai galite skirti 2 procentus gyventojų pajamų mokesčio!

Kino rekolekcijos poroms „IR VIS DĖLTO AŠ JĮ/JĄ MYLIU“ (veda Ramūnas ir Indrė Aušrotai) kovo 13–15 d.

Rekolekcijos tyloje „KRISTAUS TEISMAS ŠIANDIEN?“ (veda t. Elijas CSJ) kovo 27–29 d.

„Artumos“ žurnalus galite įsigyti redakcijoje, bažnyčiose ir katalikiškuose knygynuose visoje Lietuvoje!

Eucharistinio Jėzaus seserys kviečia į Guronių rekolekcijų namų programas Gavėnios rekolekcijos šeimoms JIS APIPLĖŠĖ PATS SAVE (veda seserys eucharistietės) kovo 27–29 d.

Dvasinės atgaivos savaitgalis APIE KEISTAS ŠVENTO RAŠTO VIETAS (veda s. Jolita Dudaitė SJE) balandžio 10–12 d.

Dvasinės atgaivos savaitgalis su menu ŠLOVINU TAVE, NES ESU NUOSTABIAI PADARYTAS (Ps 139, 14) (veda s. Ligita Ryliškytė SJE ir s. Judita Stankūnaitė SJE) gegužės 8–10 d.

www.artuma.lt www.sje.lt

parėmė š. m. I pusmečio „Artumos“ prenumeratą per vyskupijų Carito skyrius, pasieksiančią labiausiai stokojančius.

Taip pat fondo dėka atnaujinome ir plėtojame artuma.lt svetainę

Katalikiškas mėnraštis šeimai

Nr. 3 (290) / 2015

remia kai kurias „Artumos“ skyrelių „Kronika“, „Didelės ir mažos kryžkelės“, „Akiračiai“, „Atokvėpio valandai“ publikacijas

Vyr. redaktorius Darius CHMIELIAUSKAS Redaktorė Vanda IBIANSKA Redaktorė stilistė Dalė GUDŽINSKIENĖ Atsakingoji redaktorė ses. Teresė ELSTERYTĖ MVS

Eina nuo 1989 metų spalio ISSN 1392-382X

Techninė redaktorė Valdonė MINCIŪTĖ

Steigėjas – Lietuvos Caritas Leidžia VšĮ Caritas leidykla „Artuma“

Dailininkė Silvija KNEZEKYTĖ

Įmonės kodas 134460120 A. s. LT097300010002264553

Užsisakyti galima nuo kiekvieno numerio savo parapijoje, bet kuriame „Lietuvos pašto“ skyriuje, internetu (prenumerata.post.lt, indeksas 5010) arba redakcijoje (Rotušės a. 23, Kaunas, tel. 8 37 20 96 83).

VšĮ Caritas leidykla „Artuma“, įm. k. 134460120

Informacija ir registracija: tel. 8 600 562 06 (s. Milda), el. p. rekolekcijos@sje.lt

Artuma

Gyvenkime PALAIMINIMAIS Dievo ir žmonių artumoje

Korektorė Rūta LAZAUSKAITĖ Vyr. buhalteris Arūnas URNIEŽIUS Redakcijos kapelionas kun. Artūras KAZLAUSKAS

Užsakymo Nr. 201112, Tiražas 10 300 egz.

Spausdino UAB „Spaudos praktika“ Chemijos g. 29, LT-51333 Kaunas Žurnalą galima bet kada užsisakyti kiekviename Lietuvos pašte. Indeksas – 5010 Žurnalo kaina 1 Eur Redakcijos adresas: Rotušės a. 23, LT-44279 Kaunas Tel./faks. (8 37) 20 96 83, redakcija@artuma.lt

www.artuma.lt

Redakcija pasilieka teisę savo nuožiūra taisyti ir trumpinti rankraščius. Jų negrąžina ir nerecenzuoja

Iš tiesų, matau mumyse tokias paslaptis, kad jos mane dažnai apstulbina.

Ir kiek dar daugiau tokių turėtų būti!

Mano Viešpatie ir mano Dieve, kokia didi Tavo didybė!

O mes čia žioplinėjame kaip kvaili piemenukai ir manome, kad šį tą apie Tave suprantame, tačiau tai tik niekų niekas, juk ir mumyse esama didžių paslapčių, kurių nesuvokiame.

(Vidinės pilies buveinės 4, 5)

Šventosios Teresės Avilietės metų 500gimimo jubiliejus kovo 28 d. Šventoji Jėzaus Teresė Avilietė VIDINĖS PILIES BUVEINĖS Iš ispanų kalbos vertė Jūratė Micevičiūtė Tai dvasinės literatūros šedevras, sukurtas pagal šv. Teresės mistinių vizijų patirtį. Šventoji aprašo, kaip žmogaus siela, klajodama iš vienos buveinės į kitą, per maldą ir meditaciją išgyvena kančią, atsiskyrimą, išmoksta nuolankumo, pažįsta save, pasiekia tobulą ramybę ir pagaliau patiria bendrystę su Dievu.

Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2014

Salvador Ros García OCD ŠVENTOSIOS TERESĖS MALDOS BŪDAS Einant šiuo keliu greičiau pasiekiama kontempliacija Iš ispanų kalbos vertė ses. Jėzaus Laima OCD Knygelėje autorius pačios šv. Teresės Avilietės žodžiais išdėsto jos maldos esmę. Čia apžvelgiama tai, kas padeda melstis, būtinos maldos sąlygos ir vaisiai, taip pat maldos kelyje kylantys sunkumai ir patarimai, kaip juos įveikti. Teresės mokymą apie maldą padeda geriau suprasti jos maldų ir poezijos ištraukos.

Kaunas: Gyvieji akmenėliai, 2015

ISSN 1392-382X