Artuma 2015 m. balandis by Artuma

Artuma

mėnraštis šeimai bei visiems ieškantiems Dievo ir žmonių artumos

2015 m. balandis

Ištrauka iš Šv. Kotrynos Sienietės laiško

Į tikrąją Jeruzalę eikite, <...> ten surasite Jeruzalę, ramybės viziją, tai yra – savo sąžinės ramybę. Jūs pateksite į kapą savo paties pažinimo, ir paklausit kartu su Marija Magdaliete: „Kas man nuritins akmenį nuo kapo? Šito akmens svoris toks didelis, mano nuodėmė tokia sunki, kad neįstengsiu jo pajudinti.“ Bet kai tik būsite supratę ir išpažinsite savo netobulumą, jūs išvysite du angelus, kurie nuritins tą akmenį. Apvaizda Jums atsiųs šventosios meilės ir Dievo baimės angelą; toji meilė niekad nebūna viena, ji duoda sielai artimo meilę. Dievas taip pat jums atsiųs Neapykantos angelą, kuris pakels akmenį, jums suteiks nuoširdaus nusižeminimo ir kantrybės. O tada su tvirta viltimi ir gyvu tikėjimu nebepalikim savo paties pažinimo kapo; jokiu būdu nesitraukim nuo jo, kol neatrasim Kristaus, prisikėlusio mūsų sieloj, per malonę. O Jį suradę, eikime pranešti savo broliams – tvirtoms ir meilioms dorybėms, kurių niekada nenorime prarasti. Tada Kristus pasirodys sieloje juntamu būdu; Jis leisis paliečiamas nuolankia kasdiene malda.

Iš „15 maldos dienų su Kotryna Sieniete“ (Vilnius, 1998 m.)

Laiškas skaitytojams

Jėzus jai sako:

Turinys Liturgijos katechezės

Kun. Artūras KAZLAUSKAS Švęstas vanduo

Kronika

Klausimai ganytojams

Bažnyčios pulsas

Jolanta RAMONIENĖ Koks bus politinis pavasaris?

Dr. Vincentas VOBOLEVIČIUS Tėvynės sąjunga kryžkelėje

Stefan KIECHLE SJ Pašvęstojo gyvenimo trejybė

Matulaičio stebuklai

Didelės ir mažos kryžkelės

Antanas SAULAITIS SJ Mūsų ieškojimai, aimanos ir...

Kun. Kęstutis K. BRILIUS MIC Tylos išmintis

Kun. Linas ŠIPAVIČIUS Kas gi tie romieji?

Vytautė MACIUKAITĖ Miegančio krikščionio idealas

Vysk. Kęstutis KĖVALAS Dovanojimo džiaugsmas

Romūs žmonės gyvena Romainiuose 17 Piktas ponas, kuris norėjo žaisti

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Sukurti džiaugsmui

Pradžioj tik šokome drauge

Veidu į vaiką

Paul LEMOINE Palaikyti ar bausti?

Jaunimo iššūkis

Joana GIMBERYTĖ-JURONĖ Spjauti ar meiliai šypsotis?

Akiračiai

Šv. Kotryna Sienietė

O mes kitokie

„Šiaip aš visko turiu ir esu laiminga“ 30 Atokvėpio valandai

Rūta LAZAUSKAITĖ Naujų talentų besidairant

Giovannino GUARESCHI Draugės Nadios kava

Sveikata

Kosulys

„Marija!“ Ji atsigręžė ir sušuko hebrajiškai: „Rabuni!“ (Tai reiškia: „Mokytojau.“) Jėzus jai tarė: „Nelaikyk manęs! Aš dar neįžengiau pas Tėvą. Verčiau eik pas mano brolius ir pasakyk jiems: ‘Aš žengiu pas savo Tėvą ir jūsų Tėvą, pas savo Dievą ir jūsų Dievą.’“ Marija Magdalietė nuėjo ir pranešė mokiniams, kad mačiusi Viešpatį ir ką jis jai sakęs. (Jn 20, 16–18) Mieli bičiuliai,

štai šiuo Magdalietės ir Prisikėlusiojo susitikimu „Artuma“ sveikina Jus su didžiausiuoju ir svarbiausiuoju šių metų ir visos istorijos nutikimu – Velykomis – mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Prisikėlimu! To įvykio tokia didybė, kad tiesiog kvapą užima... ir tegali žmogus suklykt iš nuostabos, kaip Marija, iš pradžių palaikiusi Jėzų sodininku, o paskui – pastėrusi iš laimės... Tad ir Jums linkėti norisi ne mažiau – kad išgyventumėte šį susitikimą, kad leistumėtės pašaukiami vardu, kad atsilieptumėte Jus įsimylėjusiajam! Rabuni... mokytojau... mielasis... Ješua... Na, bet sugrįžkime atgal, į dabartį. Gi čia, balandžio „Artumoj“ – Palaiminti romieji; jie paveldės žemę! (Mt 5, 5) – jau trečiąjį palaiminimą nuo kalno skelbia Jėzus, o mes vis bandome suprasti – ką tai reiškia mums? Kas tas romumas? Ar jausmų neturėjimas, apatija? O gal bestuburystė, leidimas kitiems lipti mums per galvą?! Nejau teturime tik romiai žvelgti į pasaulio spindesį ir skurdą tam, kad paveldėtume žemę? Kokią žemę, kieno žemę? Šiaip jau mes juk labai mylime savo gimtąją žemelę, bet kažkodėl nelinkime vieni kitiems tapti romiems; užtat Viešpats kiekvieną kviečia trokšti šio palaiminimo ir juo gyventi! Bet ką gi visa tai reiškia praktiškai?.. Mielieji, rašau šį laišką Jums, o mintys, tiesą sakant, vis suka į kitur – turbūt ir šią akimirką Artimuosiuose (?!) Rytuose žudomus, ne, tiesiog skerdžiamus kaip avinėlius mūsų brolius ir seseris krikščionis... Tik mirdami, pasirodo, jie netyli, kaip avinėliai, bet Kristų šlovina, Dievą garbina. Įsivaizduoti to net ir nereikia – pamatyti galima, užfiksuota šiuolaikinėse video freskose. Negana to, gyvi dar likę jų artimieji – netrokšta keršto nei bausmių terminatoriams, bet jie tik kreipiasi į mus – krikščionis visame pasaulyje – ir, ne, ne paramos pirmiausia prašo, o maldauja, kad mes gyventume gyvenimą, krikščionių vardo vertą – pasauliui liudytume Nukryžiuotą ir Prikeltą Meilės Dievą. (O gal čia ir yra – romumas praktiškai?) Tikrai, sunkiau nei įsivaizdavau, suprast ir perprasti tuos palaiminimus... Ačiū jums, artimiausieji iš tolimų rytų! Melskitės, prašau, už mus, bestuburius. Darius Chmieliauskas

P. S. Ir dar ramybės man neduoda vienas klausimas: bet ką gi Dievas ruošia mums, kokį pavasarį Bažnyčioje, šitiek kankinių kraujo sugėrus paveldo žemei?..

Gyvenimas kaip senas vynas

Vanda IBIANSKA Senti reikia daug drąsos

Viršelyje – Prisikėlimas (Noli me tangere). Giotto di Bondone freskos detalė iš Skrovenji koplyčios, Paduja, Italija. 1303–1305 m. Akg-images nuotrauka

Artuma 2015 m. balandis

Kronika

Matulaičio stebuklai

Malda prašant sveikatos

Viešpatie Jėzau Kristau, Tu mokei

mus: „Jeigu kas iš jūsų susitars žemėje dviese melsti kokio dalyko, jiems mano dangiškasis Tėvas jį suteiks.“ Todėl nuolankiai maldaujame Tave grąžinti sveikatą ligoniams (čia paminėti ligonių vardus), kurie šaukiasi (kuriems šaukiamės) palaimintojo Jurgio užtarimo. Trokštame, kad tai būtų naudinga jų išganymui. Tavimi, Viešpatie, pasitikime ir amžiais nebūsime apvilti. Amen. Tėve mūsų... Sveika, Marija... Garbė Dievui...

Malda kanonizacijai (paskelbimui šventuoju) priartinti Švenčiausioji ir nedalomoji Trejybe, kuri Tau ištikimai tarnaujančiųjų širdyse buveinę pasirenki ir po mirties už jų nuopelnus tinkamai atlygini, meldžiame, kad palaimintasis Jurgis, kuris Nekaltai Pradėtosios Mergelės Marijos globojamas su apaštališku uolumu ištikimai tarnavo Bažnyčiai, altorių garbės kuo greičiau susilauktų. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

Apie patirtas malones praneškite pal. Jurgio Matulaičio kanonizacijos bylos vicepostulatoriui Marijampolės Šv. ark. Mykolo parapijos klebonui kun. Andriui Šidlauskui MIC; J. Bendoriaus g. 3, Marijampolė, LT-68309; tel. (8 343) 53 360; el. p. mykolo.parapija@gmail.com.

Artuma 2015 m. balandis

Lietuvos vyskupai, vizito ad limina metu lankydamiesi Šventųjų skelbimo kongregacijoje, išgirdo padrąsinimą rūpintis savo šalies šventų vyrų ir moterų beatifikacijos ir kanonizacijos bylomis. Arčiausiai „tikslo“, kad būtų paskelbtas šventuoju, yra mūsų pal. Jurgis Matulaitis, – tetrūksta vieno jo užtarimu įvykusio stebuklo: staigaus ir visiško sunkaus ligonio išgijimo, kuris įvyktų meldžiant Dievą pagalbos per palaimintojo užtarimą, o išgijimo nebūtų galima paaiškinti mediciniškai. Balandį, švęsdami Matulaičio gimtadienį, „Artumoje“ pradedame „akciją“ – kiekvieną mėnesį supažindinti su malonėmis, kurias žmonės gavo per palaimintojo Jurgio užtarimą, ir paskatinti Jus su pasitikėjimu kreiptis į jį užtarimo savo reikaluose. Juk pasirodo, kad nuo mūsų pačių priklauso, ar turėsime dar vieną lietuvį šventąjį! „Mane, sveiką ir stiprų vyrą, nelauktai parklupdė negailestinga liga. 2004 m. gruodžio viduryje truputį susižeidžiau galvą. Sužalojimas buvo menkas, atrodė, nevertas dėmesio. Kalėdų rytą bažnyčioje mane pradėjo krėsti šaltis. Atrodė, kad paprastas peršalimas, tačiau tai buvo gyvybei pavojingos virusinės ligos pradžia. Naujametę naktį nugrimzdau į komą. Po kelių dienų man buvo suteiktas Ligonių sakramentas, paaukotos Mišios prašant man sveikatos. Nuo tada padėtis stabilizavosi. Kasdien prie mano lovos kalbėjo maldą palaimintajam Matulaičiui prašant sveikatos. Mano intencija buvo deginama žvakė Šv. Gertrūdos bažnyčioje Kaune, aukojamos Mišios. Gana dažnai KMUK palatose lankėsi kapelionas. Po 1,5 mėn. atsibudau iš komos. Liga po truputį buvo priversta trauktis, nors per tą laiką buvo ištikusi klinikinė mirtis, sutriko širdies ritmas, pragulų žaizdos siekė kaulus. Po 4 mėn. pradėjau savarankiškai valgyti, po 5 mėn. ėmiau mokytis vaikščioti. Po pusės metų ir aštuonių dienų grįžau į namus. Kai tik pradėjau kalbėti, kas vakarą meldžiausi. Dar silpnai vaikščiodamas lankiausi Marijampolės bazilikoje, karštai meldžiausi prie pal. Matulaičio relikvijų jo koplyčioje, dėkojau už sugrąžintą gyvybę. Maldos metu net krūptelėjau, pajutęs ant savo skruostų labai gausias, nesulaikomas ašaras, – suvokiau, kad jis man davė ženklą.

Dar po mėnesio turėjau pasirodyti docentui, kuris mane gydė. Jis buvo įsitikinęs, kad man būtinai dar kartą reikės odos persodinimo operacijos, tačiau su didžiule nuostaba pripažino apsirikęs. Žaizdos neįtikėtinai greitai gijo ir visiškai užgijo. Ir šiandien kas vakarą dėkoju ir meldžiuosi prašydamas palaimintojo Jurgio užtarimo, kad Dievas sugrąžintų sveikatą. Šiandien gyvenu viltimi visiškai pasveikti, dėkodamas Dievui ir pal. Jurgiui už sumažėjusius skausmus ir grįžtančią sveikatą“ (J. K. J.).

* * *

I. B. pasakoja, kad jos senelis F. G., nors ir krikštytas Katalikų Bažnyčioje, nuo mažens nepraktikavo tikėjimo. Senatvėje tapo irzlus, neramus. Tikintys giminės ir draugai įkalbinėjo atlikti išpažintį, priimti Švč. Sakramentą, tačiau jis atsisakydavo apie tai kalbėti. Visa pasikeitė pažįstamai vienuolei atnešus I. B. paskaityti knygą apie palaimintąjį Jurgį Matulaitį. Tą knygą pastebėjo ir pradėjo skaityti I. B. senelis. Visų nuostabai, dar nebaigęs skaityti, jis jau kalbėjo apie tai, kad knyga jam teikia didelį džiaugsmą, o palaimintojo pavyzdys tiesiog žavi. Baigęs skaityti, F. G. panoro pats padėkoti knygą paskolinusiai vienuolei ir paprašė, kad ji atvestų kunigą. F. G. atliko išpažintį, priėmė Švč. Sakramentą. Po mėnesio jis iškeliavo pas Viešpatį. Tačiau tą paskutinį mėnesį gyveno ramus ir laimingas, nebevartojo raminamųjų vaistų, visiems apsilankiusiems pasakojo apie jo gyvenime įvykusią permainą.

Didelės ir mažos kryžkelės

Dovanojimo džiaugsmas, arba Kodėl palaiminti romieji? Vysk. Kęstutis KĖVALAS, Iustitia et pax komitetas Lietuvoje

Kartą miestelyje apsigyveno išminčius, kuris greitai pagarsėjo gerais patarimais ir pamokymais. Vienas jaunuolis susapnavo, kad šis išminčius padovanosiąs jam brangų perlą. Iš pradžių abejojęs, vėliau jaunuolis išdrįso kreiptis į šį iškilų žmogų ir papasakojo jam sapną. Išminčius išklausęs nusišypsojo, nuėjo į savo kambarėlį, didžiai jaunuolio nuostabai atnešė perlą ir... padovanojo jam. Koks džiaugsmas lydėjo šį jauną žmogų, kad gavo dovanų tokį brangų daiktą! Tačiau po kelių mėnesių, padėliojęs perlą gražiausiose savo namų vietose ir pasigėrėjęs jo žėrėjimu, jaunuolis prarado džiaugsmą ir susimąstė, kaip išminčius galėjęs padovanoti tokį brangų daiktą. Grįžęs pas jį, paprašė: „Ar galėtum man padovanoti tai, kad ir aš galėčiau kitam žmogui taip dovanoti, kaip tu..?“ Ši istorija kaskart vis išnyra man iš atminties. Pagrindinė jos mintis paprasta: tikrasis džiaugsmas – lengvai dovanoti kitiems tai, kas brangu. Tačiau dovanojimo džiaugsmas retai visuomenėje aptariamas kaip vienas iš giliausių žmogaus džiaugsmų. Įvairių progų metu sveikiname kitus linkėdami laimės bei džiaugsmo ir patys sulaukiame tokių palinkėjimų. Tik ar dažnai susimąstome, kur tas džiaugsmas ir laimė iš tikrųjų slypi?

Kas yra romumas? Ir Jėzus mums linki laimės: „Palaiminti romieji: jie paveldės žemę“ (Mt 5, 5). Atrodo, kad žodį „palaiminti“ galėtume išsiversti į mums šiek tiek aiškesnį žodį – tiesiog „laimingi“. Tačiau ilgiau čia neapsistodami, stabtelėkime prie žmonių, kuriuos Jėzus vadina „romiaisiais“. Žodis „romus“ kone išnykęs iš mūsų kasdienybės žodyno. Retai ką pavadiname „romiu“ ar palinkime tokiam tapti. Mūsų kultūroje „romus“ – tai kone pralaimėjęs, nustumtas į šalį, niekur nesikišantis. Tačiau tai netiesa. Romieji žmonės geba užmegzti pačius giliausius ryšius su kitais ir kurti solidarumą. Taip jie laimi kito širdį, įtvirtina meilės bendrystę. Čia tam tikra prasme ir yra ta „žemė“, kurią paveldi romieji. Romumas, pasak Giuseppe Colombero knygos „Vidinio išgijimo kelias“ (Katalikų pasaulio leidiniai, 2008), apima pakantumą, atlaidumą, geranoriškumą, palankumą, pagarbą žmonėms ir daiktams, meilumą, kantrumą, mokėjimą nutylėti, mokėjimą suprasti ir atleisti, mokėjimą laukti, mokėjimą suderinti ir sutaikyti, užmegzti nutrūkusius ryšius, atstatyti tiltus. Visos šios savybės yra ne tik asmeninės, bet ir socialinės. Juk žmogus, gebantis „atstatyti tiltus“, t. y. gydyti Artuma 2015 m. balandis

Didelės ir mažos kryžkelės

santykius tarp žmonių, giliausia prasme tampa bendrystės, solidarumo ir visuomeniškumo kūrėju. Kuo daugiau tokių žmonių, tuo labiau stiprėja visuomenės bendruomeniškumas, arba, kaip šv. Jonas Paulius II enciklikoje Centesimus annus sako, taip stiprėja visuomenės „subjektyvumas“, t. y. visuomenės asmenybiškumas (CA 13). Jam priešinga būsena yra visuomenės susvetimėjimas. Colombero, minėtoje knygoje kalbėdamas apie romumą, teigia, kad „ši dovana yra skirta tik dialogui, tuojau pat primena kontaktą su kitais: esame romūs su kuo nors. Taigi, atrodo, kad ji skirta ne tam, kad liktų tame, kuris ją

vo vietą ir visuomenėje. Čia Benediktas XVI pabrėžia, jog „ekonominis, visuomeninis ir politinis vystymasis, kad būtų tikrai žmogiškas, privalo paisyti neatlyginamumo principo kaip brolystės apraiškos“, dar pridurdamas, kad „ir rinkai, ir politikai reikia žmonių, pasirengusių vienas kitam save dovanoti“ (Caritas in veritate, 34. 39). Savęs dovanojimas nėra savęs praradimas. Atvirkščiai, tai yra savęs atradimas ir tobulinimas. Save, savo talentus, iniciatyvą, kūrybiškumą pasirengęs dovanoti žmogus yra laisvas. Jis laisvas įveikti užsisklendimo savyje pagundą ir žengti kito žmogaus link. Šis savęs dovanojimas atsiperka, nes sugrįžta džiaugsmo patirtimi. Iš kur tas džiaugsmas? Jėzus sakė: „Palaimingiau duoti negu imti“ (Apd 20, 35), Romieji o nuplovęs mokiniams kojas kalbėjo: žmonės geba „Jeigu tai suprantate, būsite palaiminti, taip elgdamiesi“ (Jn 13, 17). Čia slyužmegzti pi vienas iš Jėzaus skelbtų paradoksų, pačius kad dovanodamas gauni, prarasdamas giliausius atrandi. Tai ypač galioja tada, kai kitas žmogus negali atsilyginti. Tada atryšius su silygina Dievas savo artumo pajauta, kitais ir kurti džiaugsmu širdyje, kuris yra nepalyginamai didesnis turtas negu tas, kurį pasolidarumą. dovanojau kitam. Kitaip tariant, Dievas mums dovanoja džiaugsmo malonę, turi, bet kad plėstųsi į kitus, kad juos pasiektų, paliestų ir nes žmogus pataiko į savo giliausio pašaukimo esmę. Žmoišsiskleistų juose. Tai yra savitas buvimo kartu būdas, be gus pataiko į tai, ko iš žmogaus tikisi Dievas. abejonės, šiandien labai neįprastas, bet jį visi mes norime Romus žmogus yra laisvas, nes pirmiausia laimėjo kosutikti ir patirti“ (p. 187). Kitais žodžiais galėtume tar- vą su savimi, o dar tiksliau tariant, atsisakė kovoti su saviti, kad romumas yra žmogaus gebėjimas dovanoti save mi ir atsidavė į Dievo rankas. Toks žmogus paliko pergalę pasiekiant ir paliečiant kitą ir taip stiprinant visuomenę. Dievui, o ne sau. Šiemet, kai švenčiame Tėvynės laisvės ir nepriklausomybės 25 metų jubiliejų, galime drąsiai Savęs dovanojimas tarti, kad mus išgelbėjo romumas, tapęs mūsų laisvės „ginklu“. Smurtas, pagieža, neapykanta, keršto ir atpildo Gebėjimas save dovanoti kitam yra aukščiausia įmatroškimas priešui būtų tarsi tikros kovos jausmai, tačiau noma dovanos forma. Dievas save mums padovanojo Jėmes gerai žinome, kuo tai būtų baigęsi. Todėl turėjome zuje Kristuje, kad ir mus išmokytų tapti dovana vieni kipasikliauti ne žmonių įprastais ginklais, bet Dievo – ir tik tiems. Sutuoktiniai vienas kitam save dovanoja ir patiria todėl laimėjome. Štai dėl ko mes „paveldėjome žemę“ – džiaugsmą. Tačiau šis savęs dovanojimas neapsiriboja tik mūsų Tėvynę Lietuvą. Ir šiandien tik gausėjant romiųjų šeimos aplinka. Joje jis gimsta, o tada turi plėstis į kitus, galime tikėtis geresnės visuomenės, tikrojo solidarumo, taip pat ir į visuomeninius ar net ekonominius santykius. bendrystės ir todėl didesnio džiaugsmo savo tarpe. Popiežius Benediktas XVI enciklikoje Caritas in veritate užsimena apie labai svarbią ir visuomenei būtiną Jėzus kviečia: „Mokykitės iš manęs, nes aš „dovanos kultūrą“. Kaip vieną iš vaistų 2008 m. pasaulį romus ir nuolankios širdies“ (Mt 11, 29). ištikusiai finansinei krizei gydyti popiežius siūlo „dovaRomumas ir nuolanki širdis eina greta. Nuonos logiką“, kuri kviečia grįsti visuomeninius santykius lankumas yra Dievo slėpinio priėmimas atvira ne tik tuo, kas apsimoka, bet ir dovanos dvasia. širdimi. Tai reiškia ir Dievo pasiūlyto džiaugsKrikščionybė nuo pradžios pabrėžė dosnumą kaip mo priėmimą, ir tai yra Jo karalystės esmė. būtiną krikščioniui laikyseną. Benediktas XVI sako, kad Štai dėl ko romieji paveldės žemę, nes jie yra šiuolaikinė visuomenė šalia „politikos logikos“ turi nepapakankamai nuolankūs priimti Dievo kvietimą miršti ir „neatlygintinos dovanos logikos“. Tai popiežius į savo karalystę. Jėzau romusis ir nuolankiaširdi, pavadina „neatlyginamumo principu“. Jis labai aiškiai reiškiasi šeimoje – tarp tėvų ir vaikų, tačiau turi rasti sapadaryk mūsų širdį panašią į savo širdį! Julia Freeman nuotrauka

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Pradžioj tik šokome drauge nimui? Sykį adoracijos metu radau atsakymą – nesvarbu, koks žmogus, daug svarbiau, ką drauge veiksim. Jei žmonės siekia panašių dalykų, kurdami šeimą remiasi tikėjimu, tuomet viskas įmanoma. Du vienas kitą gerbiantys ir mylintys žmonės gali laimingai nugyventi visą gyvenimą. Žinoma, visuomet bus alfonsų, kurie norės pasinaudoti moterimi, nereikia nei interneto, tokių pilna mūsų aplinkoje! Todėl reikia mąstyti, nepulti į jausmus, jie gerai, bet proto negalima pamesti dėl noro.

Ar įmanoma laiminga santuoka, kai tau per keturiasdešimt, o sutikai mylimąjį ne pavasarį parke ir ne ilgoje kelionėje traukiniu, o internete?! Perskaitę interviu su Vilhelmina ir Remigijumi MIKELIONIAIS, pamėginkit atsakyti į šį klausimą. Ir jei kils noras užsirašyti į šokių pamokas ar įgyvendinti slapčiausią širdies troškimą, linkiu drąsos! – Susipažinote internetu. Kaip čia taip? Vilhelmina: Kasmet Vasario 16-ąją drauge su Ateitininkų organizacija ruošiam bendrą šokį. Šoka vyrai ir žmonos, jaunos poros, o aš neturėjau partnerio. Likus mėnesiui iki pasirodymo, į šokių puslapius įdėjau skelbimą: „Ieškau partnerio!“ Nustebau supratusi, kad vedę vyrai ne su žmona eina šokti, o ieško panelės. Apie šeimyninę padėtį jie nerašo internete, tad aš tiesiai šviesiai paklausdavau. Nenorėjau tik šokti kartu, tikėjausi, kad partneris gali tapti artimu žmogumi. Susipažinau su šiuo, kuris sėdi šalia, po kelerių metų tapome šeima. Remigijus: Gyvenime nebuvau šokęs ir labai norėjau išmokti. Kelioms pažįstamoms siūliau, jos atsisakė, o sutikęs Vilhelminą per mėnesį išmokau valsą! – Bet juk internetinės pažintys nesaugios! Vilhelmina: Prisistatydami internete žmonės meluoja apie savo amžių, šeimyninę padėtį; kartą vienas, su kuriuo susipažinau interneto pažinčių portale, mėgino aiškinti, kad prisistatydama internete negaliu rašyti tiesos, nes niekas manimi nesusidomės. Taip, pažinčių portalai nesaugūs, todėl labai svarbus žmogaus tikslas: ko ieškau ir kodėl? Jei vienadienių pažinčių ir patirčių, tai pasaulietiški portalai puikiai patenkins tokius poreikius, bet jei žmogaus, su kuriuo svajoju kurti šeimą, reikia išsikelti aiškias vertybes. Remigijus: Juk per gatvę eidami taip pat rizikuojame! Sveika nuovoka liepia pažiūrėti į kairę, po to į dešinę. Tai galioja visose gyvenimo situacijose. Vilhelmina: Susipažinus internetu rizika sumažėja tuomet, kai tą žmogų atsivedi į savo bendruomenę ar draugų ratą, tuomet sulauki komentarų, – juk iš šono geriau matyti. Mane taip pat persekiojo klausimas: ar Remigijus – tas žmogus, kuris man skirtas visam gyve22

– Ieškodami antros pusės patyrėte ir komiškų situacijų, tiesa? Remigijus: Sykį susipažinau su tokia šiauliete. Darbo reikalais važiavau iš Mažeikių ir prieš susitinkant paskambinau, sutarėme drauge išgerti kavos. Sakiau: „Tu šiaulietė: siūlyk, kur galėtume susitikti.“ Ji nurodė vieną degalinę. Jei ten būtų Statoilas, tai gal ir gerčiau kavą, deja... Atvažiavau į neaiškią vietą, ten stovėjo senas aparatas ir aplūžęs staliukas. Ji sutiko nuvažiuoti kitur... Parodė kelią pamėgtos kavinės link. Spėkit, koks jos pavadinimas?! Ogi „Kablys“! Vidus kavinės... na, toks pagal pavadinimą... Sėdi vyrai, geria alų. Padavėja atnešė pravėsusiu vandeniu užpiltos kavos. O ta šiaulietė buvo tokia blondinė su trumpu sijonėliu. Durna iš pirmo žvilgsnio neatrodė, bet sveiko proto turėdamas į antrą pasimatymą nekviečiau. Vilhelmina: O man ūkininkas iš Žemaitijos kiekvieną naktį girtas skambindavo. Na ką... aš padėdavau ragelį ir išjungdavau telefoną. Įdomūs tie žmonės. – Paprasta gyventi vienam, nereikia prie nieko taikytis. Turbūt einant laikui kriterijai antrai pusei tik auga? Vilhelmina: Tiesą pasakius, beveik niekada negyvenau viena. Pas mane gyveno studijuojantys sūnėnai, seselės, pabėgusios iš vienuolynų, prisiglausdavo, priėmiau sykį ir draugę, kol remontavo butą. Mano namai atviri, juose daug metų buvo įrengta Ateitininkų federacijos raštinė. Turėjau savo tvarką, tačiau pasikeitimai joje ne proble-

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

– Kaip priėmėt Remigijų tokį, koks jis buvo? Vilhelmina: Kai susipažinome, aiškiai įvardijau, kas man nepatinka, bet nė vienas neiškėlėme kažkokių specialių sąlygų, – juk susitikdavome tik šokti. Visi turime keistų įpročių; pavyzdžiui, man labai patinka saldumynai. Draugaujant turime gerbti kito žmogaus pomėgius, net jei jie neteikia tiek džiaugsmo, kiek teikia savi. Žmogus juk nėra automatiškai užprogramuotas išsiugdyti dorybes ar atsikratyti ydų. – Esate našlys, vienas auginote dukterį, kaip ji priėmė permainas? Remigijus: Po žmonos netekties su dukra likome dviese ir, pavadinkim paprastai, gimė noras vėl sukurti šeimą. Įrašiau jį į gyvenimo planų sąrašą ir, pasirodo, šis planas ne pats blogiausias! Vyliausi, kad gyvenimo draugė sutars su dukra. Anksčiau sutiktų moterų ji iš tolo nemėgo. Dabar galiu tik pasidžiaugti, kad Vilhelminą ji priėmė atvira širdimi. – Ką daryti žmogui, kuris nori sukurti darnią santuoką ir vis nesutinka to vienintelio? Vilhelmina: Pirmiausia – nesėdėti namuose ir nesimelsti užsidarius! Žmonės susipažįsta labai įvairiais būdais: savanoriaudami, kelionėse, sportuodami, šokdami ar dainuodami chore. Reikia išeiti iš namų! Internetas suteikė galimybę pažinti kitokius žmones, pamatyti, ką jie veikia, ko tikisi. Remigijus: Dirbau vyrų kolektyve; dažnai darbe ir po darbo vartodavau alkoholį. Sudėtinga taip gyvenant sutikti moterį, be to, jei taip atrodydamas būčiau sutikęs, tai sunku pasakyti, ar normali moteris su tokiu bendrautų. Vilhelmina: Galbūt vienišas žmogus turi problemų, dėl kurių žmonės nuo jo bėga arba jis nuo jų bėga. Tai rodo, kad reikia netingėti dirbti su savimi! Nemokame bendrauti? Važiuokime į rekolekcijas, seminarus, analizuokime savo charakterį, požiūrį į santykius, perkeiskim mąstymą. Tikslui pasiekti reikalingi tam tikri žingsniai.

Klauskim Dievo, kur Jo valia? Ką turime daryti? Neapsiribokim tik klausimu – kodėl esu vienišas?! Jei kankina nerimas ir nėra dvasinės ramybės, reikia grįžti prie pirmo punkto – melstis. Su ramybe priimtas sprendimas teikia didelį džiaugsmą. Draugės man kartą padovanojo knygą rusų kalba „Kaip ištekėti?“; radau gerų patarimų, kai ką pakeičiau savo gyvenime, bet, deja, negaliu išrašyti recepto. – Ilgą laiką nesutinkant antros pusės atsiranda vidinė įtampa, kyla savivertės klausimų. Kaip su tuo tvarkėtės? Vilhelmina: Kaip dabar, taip ir tuomet aktyviai dalyvaudavau visuomeninėje veikloje, kuri teikė daug džiaugsmo ir prasmės. Gyvendama viena daug nuveikiau; tie metai – Dievo dovana, nes galėjau kitiems tarnauti ir nesijaučiau nelaiminga. Aišku, trūko artimo žmogaus, ir vyliausi, jei Dievas norės – dovanos. Pasitikėjau ir meldžiausi, bet nesėdėjau namuose! Na, į barus ieškoti poros nėjau... Labiausiai tikėjausi sutikti antrą pusę bažnytinėje aplinkoje, o joje sukosi vaikinai, su kuriais prasėdėdavome ilgus vakarus drauge, organizuodavome renginius, tačiau vadinau juos tiesiog draugais. Prisimenu Vytauto Salinio nuotrauka

ma. Aš pardaviau savo butą, Remigijus savo išnuomojo ir įsigijom naują „neutralią teritoriją“, kurią kūrėme kartu. Tikėjimą iškėliau kaip vienintelį aukštą reikalavimą būsimam vyrui. Nėra nieko svarbiau! Taip pat svajojau su tuo vieninteliu žmogumi turėti bendrą pomėgį, be to, netoleravau alkoholio ir rūkalų. Remigijus: Nepaisant to, kad aš ir rūkiau, ir vartojau alkoholį labai smarkiai... Jei darbo metu neprisigerdavau, tai grįžęs namo bent tris ar keturis buteliukus alaus atkimšdavau. Šokiai labai vėlai baigdavosi, tai po jų ieškodavau dirbančios parduotuvės, juk reikėjo kažkur alaus nusipirkti. Gerdavau beveik kiekvieną dieną, bet inteligentiškai, patvoriais negulinėdavau. Specialistai vadino mane alkoholiku. Daug kartų mečiau ir vėl pradėjau rūkyti, o čia atsirado labai paprasta priežastis – negeras kvapas trukdo šokti! Išsivadavimas iš tokio gyvenimo būdo – stebuklas.

Neapsiribokim tik klausimu – kodėl esu vienišas?!

momentus, kai savęs gailėdavau, bet pasitikėjimas davė stiprybės ir vilties. Tikėjau, kad ateis tinkamas metas, ir jis atėjo! Belieka tik dėkoti. Remigijus: Vilhelmina ryžtinga, siekia aiškaus tikslo, iš visos širdies padeda žmonėms. Pirmosios žmonos mirtis paskatino ieškoti Dievo, vėliau panorau gilinti tikėjimą. Vilhelmina kaip tik dirbo šioje srityje. Sausį susipažinom, o kovo mėnesį jau važiavau į rekolekcijas. Vilhelmina: Dabar priklausome Dievo Motinos šeimų bendruomenei, meldžiamės drauge. Be to, šnekame apie viską: šeimą, draugus, ateitį, intymųjį ir dvasinį gyvenimą, planus, net apie taisykles, kurias ketiname įvesti namuose. Būtent tai augina ir stiprina mūsų šeimą. – Ačiū už pokalbį! Kalbino Valdonė MINCIŪTĖ

Artuma 2015 m. balandis

Vido Venslovaičio nuotrauka

Kviečiame

įsigyti naują leidyklos „Artuma“ knygą

Iš ispanų kalbos vertė Ona Žemaitienė

Šioje knygoje gvildenamos temos būtinos siekiantiems, kad šeima būtų tikrai krikščioniška. Skiriama ir sužadėtiniams, ir ką tik susituokusiems, ir ilgus metus išgyvenusiems santuokoje. Išleista Įsikūnijusio Žodžio kongregacijos rūpesčiu.

Įsigyti galite „Artumos“ redakcijoje Kaune, Rotušės a. 23, bei katalikiškuose knygynuose.

Kviečiame paremti šeimomis besirūpinančias organizacijas ir skirti gyventojų pajamų mokesčio! Jau 25 metus CARITO vykdomą veiklą Lietuvos Caritas Įm. k. 192066334 www.caritas.lt

2 procentus

Šeimai palankios aplinkos bei saugios vaikų gerovės siekančios tėvų asociacijos veiklą

„Tikėjimo ir Šviesos“ bendruomenes, vienijančias įgimtą proto negalią turinčius žmones, jų tėvus ir draugus

„Nacionalinė šeimų ir tėvų asociacija“ Įm. k. 300560436

Asociacija „Tikėjimas ir Šviesa“ Įm. k. 193011091 ww.ts.lcn.lt

www.nsta.lt

parėmė š. m. I pusmečio „Artumos“ prenumeratą per vyskupijų Carito skyrius, pasieksiančią labiausiai stokojančius. Taip pat fondo dėka atnaujinome ir plėtojame artuma.lt svetainę

Artuma

Katalikiškas mėnraštis šeimai

Nr. 4 (291) / 2015

Vyr. redaktorius Darius CHMIELIAUSKAS Redaktorė Vanda IBIANSKA Redaktorė stilistė Dalė GUDŽINSKIENĖ Atsakingoji redaktorė ses. Teresė ELSTERYTĖ MVS

Eina nuo 1989 metų spalio ISSN 1392-382X

Techninė redaktorė Valdonė MINCIŪTĖ

Steigėjas – Lietuvos Caritas Leidžia VšĮ Caritas leidykla „Artuma“

Dailininkė Silvija KNEZEKYTĖ

Įmonės kodas 134460120 A. s. LT097300010002264553

remia kai kurias „Artumos“ skyrelių „Kronika“, „Didelės ir mažos kryžkelės“, „Akiračiai“, „Atokvėpio valandai“ publikacijas

Korektorė Rūta LAZAUSKAITĖ Vyr. buhalteris Arūnas URNIEŽIUS Redakcijos kapelionas kun. Artūras KAZLAUSKAS

Užsakymo Nr. 201576, Tiražas 10 300 egz. Spausdino UAB „Spaudos praktika“ Chemijos g. 29, LT-51333 Kaunas Žurnalą galima bet kada užsisakyti kiekviename Lietuvos pašte. Indeksas – 5010 Žurnalo kaina 1 Eur Redakcijos adresas: Rotušės a. 23, LT-44279 Kaunas Tel./faks. (8 37) 20 96 83, redakcija@artuma.lt

www.artuma.lt

Redakcija pasilieka teisę savo nuožiūra taisyti ir trumpinti rankraščius. Jų negrąžina ir nerecenzuoja

„Palaiminti romieji; jie paveldės žemę!“

(Mt 5, 5) –

skelbia Jėzus,

o balandžio „Artuma“ bando suprasti – ką tai reiškia mums? Kas yra romumas? Ar tai jausmų neturėjimas, apatija? O gal leidimas kitiems lipti mums per galvą?! Nejau turime tik romiai žvelgti į pasaulio džiaugsmus ir blogybes tam, kad paveldėtume žemę? Kokią, kieno žemę? Nors ir labai mylime savo žemę, bet kažkodėl nelinkime vieni kitiems tapti romiems; tuo tarpu Jėzus kviečia kiekvieną trokšti šio palaiminimo ir juo gyventi! Gal tam pasitarnaus Jums ir naujoji „Artuma“?

Vieninteliam Lietuvoje katalikiškam žurnalui šeimai galite skirti 2 procentus gyventojų pajamų mokesčio! VšĮ Caritas leidykla „Artuma“, įm. k. 134460120

„Artumos“ žurnalus galite įsigyti redakcijoje, bažnyčiose ir katalikiškuose knygynuose visoje Lietuvoje!

ISSN 1392-382X

Užsisakyti galima nuo kiekvieno numerio savo parapijoje, bet kuriame „Lietuvos pašto“ skyriuje, internetu (prenumerata.post.lt, indeksas 5010) arba redakcijoje (Rotušės a. 23, Kaunas, tel. 8 37 20 96 83).