Artuma 2015 m. gegužė by Artuma

Artuma

mėnraštis šeimai bei visiems ieškantiems Dievo ir žmonių artumos

2015 m. gegužė

Iš šv. Grigaliaus Narekiečio (951–1003?) „Sielvartingų giedojimų knygos“ (94 skyrius)

Žodis Dievui iš širdies gilumos Dieve amžinas, galingas ir labdaringas,

Šviesos Sukūrėjau, tamsos Sutvėrėjau, Gyvenime mirtyje, Šviesa tamsybėje, Tikinčiųjų viltie, abejojančių gailestingume, Kuris visagalinčia išmintim Nakties šešėlį paverti į skaistų rytą; Neužgesinamoji aušra, nenusileidžianti saule, Ne nakties galioj užtemdyt šlovę Tavo galybės, Kuriai meldžias, ant kelių klūpėdamos, Visos būtybės dangaus, žemės ir požemio karalystės. Girdi belaisvių aimanas, pažemintųjų maldas, Išklausai prašymus, Mano Dieve, mano Valdove, Mano gyvenime, mano užuovėja, Mano viltie, mano lūkesti, Jėzau Kristau, Dieve visų, Esi šventas, besiilsintis šventųjų širdyse, Skausmingųjų paguoda, nusidėjusių išpirka; Tu, kurs viską iš anksto žinai, dar net neįvykus, Suteik man galingą savo dešinės prieglobą Ir išgelbėk mane nuo nakties baimės, šėtono klastybių, Idant sielos lūpom, savo karštu alsavimu Nuolatos bučiuodamas Tavo šventojo vardo Atminimą, saugiau būčiau su tais, Kurie Tavęs šaukiasi.

Kryžiaus ženklu – Tavuoju žymeniu,

Kurį savo dievišku krauju nudažei, mus atjauninai, Kuriuo ta pačia sūnystės palaima pakrikštijai, Išgražinai pagal atvaizdą savo, – Tebūnie suniekintas prakeiktasis, Suardytos jo pinklės, sunaikintos pasalos, Tebūnie nugalėti puolikai, sutrypti aštrūs ginklai, Tebūnie atstumta tamsa, išsklaidyti miglynai, išvėtytas ūkas, Teapglobs Tavo delnas, teapkrikštys Tava dešinioji; Iš tikrųjų esi prakilnus, gailestingas, Tegul Tavo tarnaičiai aukština Tavąjį vardą, Tau su Tėvu ir Tavo Dvasia Šventa garbė, ir per amžius Tau karaliavimas amžinas. Amen. Vertė Sigitas Geda

Laiškas skaitytojams

Turinys

Mieli bičiuliai,

Liturgijos katechezės

Kun. Artūras KAZLAUSKAS Pateptieji

Kronika

Kun. Kęstutis K. BRILIUS MIC Sąžinė ir teisumas

Bažnyčios pulsas

In memoriam Algirdas PATACKAS Kita Lietuva

6 7

Antanas GAILIUS Teisybės troškulys

Didelės ir mažos kryžkelės

Pasipriešinimas atleidimu

Antanas SAULAITIS SJ Pranašai Biblijoje ir tarp mūsų

Kun. Linas ŠIPAVIČIUS Alkstantys ir trokštantys teisumo

Dievas nori duoti daugiau

Vytautė MACIUKAITĖ Kad būtume pasotinti

Andrius NAVICKAS Socialinis teisingumas...

Tiesa yra gerai...

Didelių troškimų mergaitės

Milita ŽIČKUTĖ Pažvelgti į ten, kur nedrįstame

Veidu į vaiką

Paul LEMOINE Lytinis ugdymas ir Biblija

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Gintautas VAITOŠKA Pasveikti negalima?

Užduotis mylėti

Jaunimo iššūkis

Joana GIMBERYTĖ-JURONĖ Arba teisus, arba laimingas?

Akiračiai

Renata ŽIŪKAITĖ Kiko ir jo Kelias

Atokvėpio valandai

Giovannino GUARESCHI Priešpaskutinė banga (I)

Sveikata

Aurelijus VERYGA Juos galėjom išsaugoti...

Grąžinti sveikatą ligoniams

Gyvenimas kaip senas vynas

Vanda IBIANSKA Pirmasis gegužės sekmadienis

„Artuma“ į nūdienos lietuviško pavasario šviesą bando iškelti ketvirtąjį Kalno palaiminimą: Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo; jie bus pasotinti (Mt 5, 6). Lyg ir savaime aišku, kad siekti teisumo – gražu ir teisinga; bet kam tada Jėzus šitai iškelia į ypatingąjį palaiminimų rangą? Juk visi trokštame tiesos, teisybės, teisingumo... tačiau kodėl vieni dėl to visą gyvenimą pasiruošę kovoti, kiti iš to šaiposi, kiti – pasipelno, o dar kiti – savo gyvybe už tai susimoka?.. Ir visa tai vyksta šiandien, žydint alyvoms, ne tik prieš du tūkstančius metų alyvų daržely... Antai prieš šimtmetį armėnų tauta patyrė protu nesuvokiamą genocidą – pusantro milijono seniausios pasaulyje krikščionių valstybės vaikų ir senelių, vyrų ir moterų išžudyta vien dėl to, kad jie buvo armėnai-krikščionys... Prieš tūkstantį metų Armėnijoje gyveno ir neapsakomo grožio giesmėmis-maldomis Dievą šlovindamas žmones gydė toks Grigalius Narekietis (čia pat, viršelio p. 2, galite rasti bent lašelį to); per Atvelykį popiežius Pranciškus paskelbė jį visos Bažnyčios mokytoju. Tądien kreipęsis į armėnų tikinčiuosius, jis bylojo ir mums: Ir šiandien gyvename „dalimis“ vykstančio trečiojo pasaulinio karo laiku; kasdien girdime apie neapsakomus nusikaltimus, kruvinas skerdynes ir griovimo beprotystę. Ir šiandien daugybė brolių bei seserų šaukiasi pagalbos, persekiojami dėl jų tikėjimo į Kristų ar etninės priklausomybės. Jie nukirsdinami, nukryžiuojami, sudeginami, išvejami iš savo žemės. Ir šiandien stebime genocidą, nulemtą visuotinio abejingumo, kuris atspindi savo brolį nužudžiusio Kaino žodžius: kas man rūpi? Ar aš esu savo brolio sargas? <...> Pirmuoju XX amžiaus genocidu vadinama tragedija smogė jūsų, armėnų, tautai, pirmajai krikščioniškai tautai, kaip ir sirams katalikams ir ortodoksams, asirams, chaldėjams ir graikams. Buvo nužudyti vyskupai, kunigai, vienuoliai, moterys, vyrai, seneliai, vaikai ir bejėgiai ligoniai. Kitas dvi tragedijas įvykdė nacizmas ir stalinizmas. Vėliau masinės žudynės surengtos Kambodžoje ir Ruandoje, Burundyje ir Bosnijoje. Atrodo, kad žmonija negali nustoti liejus nekaltą kraują. Atrodo, kad po Antrojo pasaulinio karo gimęs optimizmas tirpsta. Atrodo, kad žmonijos šeima atsisako pasimokyti iš savo klaidų, nulemtų smurto įstatymo, ir toliau yra tokių, kurie nori sunaikinti panašius į save, su tyliu bendrininkavimu tų, kurie lieka žiūrovais. Ir šiandien armėnai tebesiekia, regis, elementaraus teisingumo – kad tiesiog būtų įvardyta tai, kas įvyko. Per šimtmetį jie jau šiek tiek pasistūmėjo, bet dar nemažai pasaulio galingųjų tebediskutuoja – ar tikrai?.. Ir šiandien Artimuosiuose Rytuose, Afrikoje, Azijoje ir kitur krikščionys žudomi tik dėl to, kad yra pakrikštyti vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios; tie, kurie spėja išsprukti – paskęsta Viduržemio jūroje, perpildytuose laiveliuose, nepasiekę Europos rojaus krantų. Kiek milijonų jų turės būti paskersti ar nuskęsti, kad pasaulio galingieji atkreiptų į tai dėmesį? O kiek – kad imtųsi tai įvardyti? O kiek dar, kad tai sustabdytų? O ką, Viešpatie, galime padaryti mes, šiandien, dabar?.. Vos prieš porą dienų vienas Nigerijos vyskupas prisipažino, kad dar praėjusį rudenį, besimelsdamas už savo žūstančias aveles, apturėjo viziją – pats Jėzus sustiprino jį, įduodamas kardą, kuris jo rankose virto rožančiumi... Gegužė, žydi sodai, kvepia alyvos... Melsk už mus Dievą, sveika, Marija! Darius Chmieliauskas

Viršelyje – Etiopijos krikščionių, koptų, kunigo rankos ir kryžius. AFP/Scanpix nuotrauka

Artuma 2015 m. gegužė

Didelės ir mažos kryžkelės

Alkstantys ir trokštantys TEISUMO Kun. Linas ŠIPAVIČIUS

Dora širdimi tave šlovinsiu, kai išmoksiu teisius tavo įsakus (Ps 119, 7). Ketvirtojo palaiminimo ištakos yra pirminiame šaltinyje (vad. Quelle), šis palaiminimas skelbiamas ir Evangelijoje pagal Luką: „Palaiminti, kurie dabar alkstate, nes būsite pasotinti“ (Lk 6, 21a; Q 6, 21a). Vis dėlto reikšmingas skirtumas tarp Mato ir Luko „versijų“ yra alkio objektas: Lukas kalba apie fizinį, o Matas – apie teisumo alkį. Taigi kas yra teisumas ir kokie žmonės jo alksta bei trokšta? Žodis dikaiosýnē – teisumas – Evangelijoje pagal Matą pavartotas septynis kartus ir visuomet išeina iš Jėzaus lūpų (plg. Mt 3, 15; 5, 6. 10. 20; 6, 1. 33; 21, 32). Evangelijoje pagal Morkų šis terminas nevartojamas, Luko (1, 75) ir Jono (16, 8) evangelijose paminėtas po vieną kartą. Tačiau jis yra labai dažnas žodis apaštalo Pauliaus laiškuose (vien Laiške romiečiams pasakytas 33 kartus). Remiantis šv. Pauliumi, teisumas gali būti suprantamas kaip Dievo dovana, skirta žmonėms, kurie pripažįsta savo nuodėmingumą ir trokšta patikti Dievui. Pauliaus iš Tarso supratimu, teisumo alkis ir troškulys nurodo priėmimą to, ko žmogus savo pastangomis negali pasiekti. Per visą Evangeliją pagal Matą teisumo terminas reiškia moralinį tobulumą, kurį žmogus privalo pasiekti: „Jėzus jam atsakė: ‘Šį kartą paklausyk! Taip mudviem dera atlikti visa, kas reikalinga teisumui’“ (Mt 3, 15ab). Tokią pačią reikšmę teisumas turi ir kituose tekstuose: „Jeigu teisumu neviršysite Rašto aiškintojų ir fariziejų – neįeisite į dangaus karalystę“ (Mt 5, 20bc). „Venkite daryti savo teisumo darbus žmonių akyse, kad būtumėte jų matomi, antraip negausite užmokesčio iš savo Tėvo danguje“ (Mt 6, 1). „Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta“ (Mt 6, 33). Tokį patį teisumo supratimą sutinkame ir aštuntajame palaiminime: „Palaiminti persekiojami dėl teisumo“ (Mt 5, 10a). Čia teisumas reiškia poelgius, kurie atitinka Jėzaus pamokymus. Šiame palaiminime teisumas minimas ne suponuojant išganingąjį Dievo veikimą, bet ak12

Artuma 2015 m. gegužė

centuojant elgesį, kuris atitinka Jėzaus Kristaus apreikštąją Dievo valią. Apibendrinant teisumo idėją, reikia pasakyti, kad tai yra vientisas dorovinis žmogaus veikimas pagal Jėzaus valią. Mato evangelijoje būdvardis „teisusis“ visada yra sietinas tik su žmogumi, o ne su Dievu. Taigi „alkti ir trokšti teisumo“ reiškia siekti krikščioniškojo tobulumo, vadinasi, gyventi pagal Dievo valią. Kalno pamokslo klausytojai yra pakviesti vykdyti teisumo. Šis raginimas įpareigoja Jėzaus žodžių adresatus visapusiškai, o ne iš dalies gyventi teisumu. Dabartinio žmogaus supratimu, teisumas yra susijęs su visuomenės teisumu, tačiau Naujajame Testamente teisumas suprantamas kaip kvietimas gyventi pagal Dievo valią. Visuomenės teisumo idėją plėtoja septintasis palaiminimas. Tie, kurie stengiasi įgyvendinti teisumą savo gyvenime, „bus pasotinti“ – gaus Dievo karalystės tikrovės garantą.

Oranta (besimeldžianti figūra). Freska iš Priscilos katakombų Romoje. III a.

„Melstis ir pasninkauti yra gera, bet geriau negu tai – išmalda ir teisumas. Truputis su teisumu yra geriau, negu perteklius su nedorumu. Geriau duoti išmaldą, negu krauti auksą, nes išmalda išgelbsti nuo mirties ir nuvalo visas nuodėmes. Kas duoda išmaldą – ilgai gyvens, bet kurie daro nuodėmes ir nedorai elgiasi – yra didžiausi savo gyvasties priešai“ (Tob 12, 8–10).

Didelės ir mažos kryžkelės

Dievas nori duoti daugiau – Kartais sunku padaryti svarbius apsisprendimus. Ar tai žmogus Dievo nesupranta, o gal Dievas ne visiems turi planą? – Vis dažniau kalbama apie viengungio pašaukimą. Toks žmogus gali tarnauti kitiems, pagelbėti savo profesija ar konkrečia tarnyste, o tai labai prasminga. Negerai apie tokius žmones kalbėti Šv. Rašto mintimis: „Bet kadangi esi drungnas ir nei karštas, nei šaltas, aš išspjausiu tave iš savo burnos“ (Apr 3, 16). Toks žmogus lyg supranta, ko Dievas nori, bet nesiryžta žengti žingsnio. Galbūt gyvena saugiai, turi gerą darbą ir bijo rizikuoti, mano, kad neras kito žmogaus, kuris jį pamils, arba tinkamos vietos bendruomenėje. Vėl prisiminiau Ignaco praktinį patarimą: kai svarstai, ką pasirinkti, reikia skirti laiko pagalvoti apie tai, bet ir sprendimui reikia konkretaus laiko. Vadiname tai kairos – Dievo laiku. Jei mąstai – stoti į vienuolyną ar į kunigų seminariją, tai skirk, pvz., metus laiko pagalvoti, susidraugauk su keliais kunigais, pažiūrėk, koks jų gyvenimas, gal net kartu pagyvenk, pabūk ir vienuolyno bendruomenėje, perskaityk to vienuolyno įkūrėjo biografiją, atlik rekolekcijas ir praėjus metams daryk sprendimą. Nebijok, jei suklysi. Kai nesprendžiame, tampame vidutiniokais, kurie nieko nekeičia nei savo gyvenime, nei aplinkoje. Kai viskas stovi vietoje, nebus džiaugsmo. Geriau iš meilės daryti sprendimą ir suklysti, nei nieko nedaryti, – taip primena šv. Ignacas.

Alkti ir trokšti teisumo reiškia siekti gyventi pagal Dievo valią. Taip, graži tiesa, bet tai ir nemenkas iššūkis krikščioniui. O kaipgi toji Viešpaties valia atsiskleidžia? Ar pats turiu ją atspėti, ar Dievas man turi ją apreikšti?.. Apie tai su Jumis sutiko pasidalyti dvasių skyrimo specialistas – jėzuitas Aldonas GUDAITIS SJ. – Kaip atpažinti Dievo valią? – Kai klausiame, kokia Dievo valia mano gyvenime, nepasilikime tik prie techninio klausimo „ko Dievas iš manęs nori?“, antraip gali įvykti klaida, – ieškodami Dievo valios, norėsim savo planus prakišti. Prieš klausiant, kokia Dievo valia man, svarbu atsakyti sau: ar tikiu, kad Dievas mane myli? Ar patiriu Jo meilę? Kadangi gyvenome autoritarinėje santvarkoje, Dievo valia atrodo nemaloniai įpareigojanti: jei jau Dievas liepė, tai privalau daryti. Mums, Rytų europiečiams, geriau klausti ne „kokia Dievo valia?“, bet „koks Dievo troškimas mano gyvenime?“ Žodį valia galime pakeisti žodžiu troškimas, o Dievas visuomet trokšta žmogui dovanoti gyvenimą. Patyrus Dievo meilę, lengviau atspėti, suprasti ar priimti Jo valią. Jei nematysime Dievo kaip mylinčio Tėvo ir manysime, jog Jis baudžia, mums nepadarius to, ko Jis nori, Dievo valią atrasti bus sunku.

– Kaip žinoti, kad ne savo planus įgyvendiname, o apsisprendžiame pagal Dievo valią? – Siūlau šv. Ignaco Lojolos dvasingumo pagalbą. Per šį šventąjį Dievas duoda konkrečių malonių. Ignacas kalba apie Dievo valios pasirinkimą keliais būdais. Pvz., apaštalas Paulius, buvęs Saulius, nukrito nuo arklio ir iš- – Kaip Dievo valia atsiskleidžia pašvęstųjų, vienuogirdo žodžius: „Sauliau, Sauliau, kam mane persekioji?“ lių, gyvenime? – Šventosios Dvasios ženklai pašvęstųjų gyvenime da(Apd 9, 4). Dievo valia kartais labai aiški, nelieka klausimų, ir žmogus supranta, kaip koks nuo arklio nukri- bar yra tokie, kad turime nedaug pašaukimų. Bet tai netęs. Bet taip būna retai, todėl Ignacas kalba apie dvasių reiškia, kad vienuolių gyvenimas neprasmingas. Popiežius paskelbė Pašvęstųjų metus priįkvėpimus mumyse. Dievo Dvasia, mindamas, kad šis gyvenimo būkuri įkvepia pasirinkimą, visuomet Geriau iš meilės daryti das „nenurašytas“. Nors mūsų neatneš ramybę: net jei labai sunku, viduje bus ramybė, o pasirinkime sprendimą ir suklysti, daug, bet kiekvienas galime tapti raugu. Šv. Rašte sakoma, jog „trudaugiau meilės. Kartais svarstome, ar nei nieko nedaryti. putis raugo suraugina visą maišyteisingai pasirinkome; pvz., vedžiau mą“ (1 Kor 5, 6). To pakanka, kad ir gimė vaikutis, o aš galvoju: „Et... tai ne Dievo valia!“ Tuomet Ignacas patartų prašyti ma- įrūgtų visa tešla ir iškeptum duoną. Pašvęstųjų iššūkis yra lonės pamilti tą žmogų, kuris šalia. Negali sakyti: „Čia būti tuo raugu, net jei parapijoje gyvena tik vienas vienuonebuvo Dievo valia, tai paliksiu tą moterį ir vaiką.“ Net lis. Net jei vieni vienuolynai išnyksta, atsiranda naujų. Pvz., teisingai pasirinkę susiduriame su sunkumais. Juk ir Jė- Lietuvoje kontempliatyvieji moterų vienuolynai staiga tuzus pasirinko Tėvo valią, – nebuvo lengva, tačiau viduje ri daugiau pašaukimų, – tai ženklas, kad vieno Dievo gana. Jis jautė ramybę, kuri yra aiškus ženklas, kad pasirinkta Šitas pasaulis laikinas, o kontempliatyvieji vienuolynai yra ir pasauliečiams, ir veikliems vienuoliams įrodymas, kad pagal Dievo valią. Artuma 2015 m. gegužė

Didelės ir mažos kryžkelės

Dvasia tvarkosi išmintingai. Štai ir pas mus, Kaune, prieš karą gyveno keliolika brolių, dabar tik keli, bet užtat kiek daug aplink gerų pasauliečių! Bažnyčią Dievas veda ir per pasauliečius – pakrikštytuosius, kurie taip pat turi bendros kunigystės misiją. Liudyti Jėzų gali kiekvienas. Žinoma, daug Dievo valios ten, kur žmonės atsiliepia į pašaukimą, bet atsiliepia ne visi. Žmonės, kaip ir šeimoje, bijo visam laikui įsipareigoti. Tokios baimės tendencija yra tiek šeimose, tiek kunigystėje ar vienuolystėje.

Dievas pasiruošęs su tavo praeitimi kurti ateitį pagal savo valią.

– Ką praranda neišdrįsęs atsiliepti į Dievo kvietimą? – Biblijoje randame pavyzdį: jaunuolis, kurį Jėzus pakvietė sekti paskui Jį, nėjo, nes turėjo daug turtų. Kuo baigėsi įvykis? Jaunuolis „apniuko ir nusiminęs pasitraukė“ (Mk 10, 22). Bet neparašyta, kad Jėzus į jį paleido akmenį. Nesakė: „Na dabar tai aš tave nubausiu!“ Dievas nebaudžia. Nenorėčiau tokiems žmonėms sukelti kaltės jausmo. Kita vertus, Evangelija mums duoda ženklą, kad tiems, kurie bijo rizikuoti, trūksta pasitikėjimo Dievu. Tas jaunuolis, kuris nuliūdęs nuėjo, vėliau turbūt vedė, susilaukė vaikučių, bet kiek tame džiaugsmo? Klaustukas. Nes jis nuėjo nusiminęs. Prisirišusi prie saugumo širdis neišgyvens pilnatvės, nes tai, ką turiu, yra laikina. Jei neinu ten, kur Dievas veda, neišvengiamai ateis vidutinybė. Dievas visada nori žmogui duoti daugiau. Neseniai dalyvavau laidotuvėse, mirė mylimas senelis. To senelio brolis pasakojo: „Praradę brangų žmogų sutvirtėjame, suprantame, kad viskas laikina, į gyvenimą pradedame žiūrėti rimčiau.“ Tariant žodžius jo akyse spindėjo ašaros, nes skaudu prarasti. Tačiau jei Dievas kviečia kažką palikti, Jis nori duoti daugiau. Linkėčiau drąsos nebijoti dalykų palikti, kad turėtume daugiau pilnatvės. – Kaip Jums teko atpažinti Dievo valią? – Besirenkant pašaukimą mane kamavo baimė. Moksluose nelabai sekėsi, tinginiaudavau. Esu iš kaimo, tai turėjau kompleksų. Būti kunigu, o dar jėzuitu! Oho! Čia 14

Artuma 2015 m. gegužė

juk visi mokslo žmonės!.. Atrodė kažkokia nesąmonė. Vis galvodavau apie šį pašaukimą ir nuolat ateidavo minčių: tu nevertas, čia ne tau... Maniau, kad pats susigalvojau pašaukimą. Jau tapęs vienuoliu ir kunigu supratau, kad Dievas taip norėjo. Bet toks vienas momentas... yra! Kaip Sauliaus nuo arklio nenutrenkė, bet, kai pirmais metais nepriėmė į kunigų seminariją, tai nuėjau į kolūkį dirbti labai paprasto darbelio. Ruduo. Gelto lapai. Švietė saulė. Visi kasa bulves, o aš ant to kombaino stoviu ir rūšiuoju jas. Išmetu grumstą, įdedu bulvę. Akmenį išmetu ir t. t. Šis darbas man patiko... Pamaniau, kad likti kaime būtų saugiausia: uždirbčiau, kiek reikia, susirasčiau kokią Jolantą, ir vaikučiai, ir... kapstausi žemėje, nereikia prieš žmones ant scenos stovėti. Tačiau greta jaučiau – tai ne mano pašaukimas! Kuo turėsiu būti, nežinojau, nes juk į seminariją tai nepriėmė, bet nors ir labai patiko kaime, aiškiai supratau, kad tai ne mano vieta. – Kartais gailimės dėl dalykų, kuriuos padarėme ne taip, arba dėl tų, kurių nepadarėme... – Kiekvieno žmogaus istorija yra išganymo istorija, net jei padarome klaidų. Vieni linksta į kokią nors priklausomybę, kiti nedėkingai elgiasi su artimaisiais ir pan. Tačiau Dievas moka rašyti ir ant kreivų linijų. Net jei, kaip tas jaunuolis, neatsiliepėme į Viešpaties kvietimą, su Dievu nuolat yra nauja pradžia. Nėra „nurašytų“ žmonių ar tų, kurie tik numirs ir skaistykloj pakentės. Čia ir yra krikščionybės dovana, kad net tas latras ant kryžiaus, kuris per gyvenimą tikrai nieko gero nenuveikė (juk akivaizdu, kad žudyti žmones – ne Dievo valia), kažkodėl sulaukė gailestingumo ir Jėzaus ištartų žodžių: „Šiandien su manimi būsi rojuje“ (Lk 23, 43). Dievas nekaltina, Jis pasiruošęs su tavo praeitimi kurti ateitį pagal savo valią. Galima sakyti, jog Dievas pasiruošęs savo valią keisti su tuo, ką mes pajėgiam ar ko nepajėgiam ir jei norime pradėti iš pradžių, Jis duoda galimybę. Negalvokite, kad vienus Dievas veda ir jie yra išrinktieji didvyriai, o kiti tik šiaip skirti kur nors skylei užkišti. Jei nuoširdžiai ką nors renkuosi, Dievas staiga nesušunka: „Cha! Pajuokavau!“ Na, pvz., pasirinkęs kunigystę naktimis nesapnuoju Dievo, kuris sako: „Apgavau tave, reikėjo likti kaime.“ Dievas turi planą ir nejuokauja su žmogaus likimu, nes myli. Jau vien tai teikia gyvenimui džiaugsmo ir žmogui drąsos. Vido Venslovaičio nuotrauka

– Dėkoju už smagų ir naudingą pokalbį. Kalbino Valdonė MINCIŪTĖ

Gyvenimas kaip senas vynas

Pirmasis gegužės Sekmadienis Vanda IBIANSKA Motinos diena – šviesi, giedra ir persmelkta meilės. Net kai atvažiuojame prie mirusios mamos kapo, nev e r k i a m e, o širdį užlieja šiluma ir ramybė. Ką jau kalbėti apie gyvąsias – visai jaunas, pusamžes ir žilagalves! Visa savo esybe žinome, kad jos myli mus besąlygiškai, randa priežasčių pateisinti (nors ir bara), kai klystame, puola padėti net tada, kai pačios jau nebeturi jėgų, o paskutinį kąsnį nuo savo burnos atplėš visada ir kiekviena. Ar atkreipėte dėmesį, kad pati nuostabiausia sakralinė muzika, o ir tas pats popsas skirti motinai? Pirmoji – Dievo Motinai, šlovinant ne tik jos Sūnų, bet ir pačią motinystę, antroji – žemiškosioms mamoms. Jei prisiminsime tapybą, tai įspūdingiausi daugumos genijų paveikslai yra Madonos su Kūdikiu portretai. Tokie, kokią Ją įsivaizdavo autoriai. Apie motinas prirašyta daug nepaprastų literatūros kūrinių. Jaudinančių, virpinančių širdį. Nėra ko stebėtis, nes vienas iš tobuliausių Dievo kūrinių yra motinystė – visa, nuo pradžios iki pabaigos: su kūdikio nešiojimu ir auginimu savo kūne, begaline meile savo vaikui, nekeliančia jokių reikalavimų nei sąlygų, instinktu, kuris dažniausiai stipresnis net už mirtį. Tokios tad mūsų visų mamos. Mane visada žavi jaunutės motinos. Pačios dar tik pradėjusios gyventi, nepajėgiančios užsidirbti pinigų, tėvų remiamos. Bet kokios atsakingos jaučiasi už savo vaikelį! Šiuo periodu atsiranda ir greit auga branda, tiesiog stulbinanti motinystės tvirtybė. Vis tik vieną „pretenziją“ Dievuliui turiu. Kodėl jis nesukūrė tolygių motinystei sūniškumo ir dukteriškumo? Taip, mylime mamas, bet kai kurie nepakankamai. Abejoju, kad

Gegužę esti jau tikrasis pavasaris. Sekmadienis – svarbiausia savaitės diena. Turbūt dėl to tada ir švenčiame brangiausio mums šioje Žemėje žmogaus šventę. Gražiausiu laiku ir reikšmingiausią dieną.

dauguma mūsų ne epizodiškai, o nuolatos materialiai remia motinas, nors daugeliui jų to tikrai reikia. Skaudu galvoti ir apie kitokius dalykus. Iš pediatrų pasakojimų žinau, kad kone visos mamos kaip galima daugiau būna šalia savo vaikelių, kai šie gydomi ligoninėse. Ir su siaubu matau, kaip sūnūs ar dukterys šaltakraujiškai sėdi darbe, išvažiuoja darbo reikalais ar leidžia laiką namuose tuo metu, kai jų mamas operuoja onkologai. Vienas iš pastarųjų sykį man pasiguodė: „Žinai, man dažnai atrodo, kad esu „dvigubas“, t. y. gydytojas ir sūnus. Pavydžiu pediatrams! Jų pacientų mamos taip išgyvena, kad tampa net įkyrios. O mūsiškių ligonių vaikai... Apsiriboja minimaliu domėjimusi ir lankymu. Girdi, darbas, šeima, vaikai, atstumai.“ Ką jau čia pridursi... Laimė, yra ir kitokių. Ne viena mano draugė ar bičiulis rūpinasi savo motinomis taip pat, kaip ir savo vaikais. Taip ir turi būti. Esame vienos gyvybės grandinės nareliai, o tęstinumo dėsnis išimčių nedaro. Taip, kaip mes elgiamės ir kiek mylime savo motinas, lygiai tiek pat ir taip pat mus myli suaugę mūsų vaikai. Tai seniai visiems žinoma tiesa, kurios kažkodėl nenorime paisyti. Suspurda širdys tada, kai motinos iškeliauja į amžinybę. Spurda dygios mintelės: „Retai sakydavau, kad myliu“, „Nelankiau“, „Nepadariau“ ir t. t. Deja. Belieka tik našlaitės, tulpės ar narcizai ant kapo ir žvakių žiburėliai. Dar paskubomis sukalbėtas „Viešpaties angelas“. Per mažai. Ir per vėlai. Kartais žmonės žavisi motinomis, pagimdžiusiomis ir išauginusiomis genijus, talentinguosius ar didvyrius. Turbūt toks žavėjimas yra perdėtas. Na, pasipainiojo koks aštuntos ar devintos kartos protėvio genas, prilipo tėvo gal šeštos kartos prabočiaus genukas, suveikė dar tik pradėti tirti noosferos dėsniai, Dievulis lengvai bakstelėjo pagaliuku – štai jums ir genijaus ruošinys tiesiai ant padėkliuko. O motinos užduotis yra išmokyti tą puikių duomenų atžalą didelio darbštumo, Artuma 2015 m. gegužė

Gyvenimas kaip senas vynas

Vido Venslovaičio nuotraukos

be kurio iš kandidato į genijus išeis tik piššš... Štai tuo ir reikia žavėtis – darbštumo, sistemiškumo, visapusiškos tvarkos skiepijimu nuo darželinuko amžiaus. Bet palikime ramybėje genijų ir talentingųjų mamas. Pati iškiliausia motinos pareiga – užauginti dorą ir kilnų žmogų. Tai labai sunku, nes veikia plataus aplinkos lauko vektoriai. Jie klaidina, gundo, vilioja, kiekvienas bando patraukti savo kryptimi. Ir nedaug jų, oi, nedaug teisingų. Gyvename vartotojiškos visuomenės klestėjimo laikais. Ši rėkia, cypia, šnabžda, šapena: „Pinigai!“, „Daiktai!“, „Turtas!“ Ir klastingai perša nešvankius būdus šių gauti. Motinai reikia daug išminties ir tvirtybės, kad nugalėtų jos vaiką bandantį sugundyti blogį. Reikia pasakyti, jog krikščionei gerokai lengviau, jei ji tokia yra autentiška, o ne formali. Nors visi žino seną tiesą, jog kiekviena vagilė, sukčiuvienė, paleistuvė savo vaiką būtinai nori užauginti tyrą ir gerą, deja, joms tai sunkiai sekasi. Viskas paprasta – vaikai įsisavina ne deklaruojamas tiesas, bet mokosi iš gyvų pavyzdžių. Pati susidūriau su daugybe atvejų, kai okupacijos laikais motinos vogė, „kombinavo“, savinosi kolegų ir paval-

* * *

Užrašas zoologijos sode ant stručių aptvaro: „Stručių negąsdinti – grindys betoninės!“

* * *

Jei turite daugybę neatidėliotinų darbų, pirmiausia reikia nuspręsti, kuriuos iš jų atidėti pakartotinai.

* * *

Lietuvių mokslininkai nustatė, kad žurnalistai naujienas ima iš interneto, o ne išsigalvoja, kaip buvo manoma iki šiol.

* * *

Mokslininkai sukryžmino arbūzą su vyšnia. Naujasis vaisius dydžiu, spalva ir skoniu primena vyšnią, o kauliukų skaičiumi – arbūzą.

* * *

Negalvokite apie tai, ką apie jus pagalvos aplinkiniai. Jie rūpinasi tik tuo, ką apie juos pagalvosite jūs!

Artuma 2015 m. gegužė

dinių uždarbius ir dabar teisinasi: „Buvau priversta dėl geresnio duonos kąsnio vaikams.“ Ir guodžiasi, esą vaikai nepateisino lūkesčių, primindamos, jog žodžiais mokė juos tik gerumo ir sąžiningumo. Tad motinos pareigos, be jokių abejonių, yra sunkiausios pasaulyje, nes pagimdyti, pavalgydinti, aprengti yra tik dalis darbo. Be to, toli gražu ne pati svarbiausia. Didžiausia ir sunkiausia – išauklėti. Deramai. O tam reikia pačiai gyventi pagal Kristaus mokymą, kad vaikams būtų net ne pavyzdžiu, bet idealu. Kartais žinome, kartais suvokiame tarsi per rūką. Tačiau visada jaučiame atsidavusią be galo, be krašto motinos meilę. Ne veltui mirštantys žmonės dažnai šaukiasi mamos. Juk ji gelbėjo visada: kai buvome maži, nesupratingi jaunikliai, ištikti bėdų, negandų, skausmų pusamžiai. Didi yra motinystė. Net ne didi, o didinga. Tenebūnie ji niekada tragiška ar lydima vaikų nedėkingumo, dėmesio stygiaus, abejingumo. Būkite laimingos ir sveikos, visos mamos! Jaunos ir gražios, senos ir pavargusios, nes jūs kiekviena esate ypatinga. Tesaugo jus visas mūsų Motina – Švč. Mergelė Marija ir telaimina Sūnus. Ilsėkitės ramybėje iškeliavusios pas Viešpatį, mes meldžiamės už jus visas. Sveikiname Motinos dienos proga, brangiosios!

* * *

Grįžta girtas vyras namo. Žmona kiša laikrodį ir piktinasi, kur tiek ilgai valkatavo. Vyras (pakiliai): – Kai mano tėvas grįždavo, tai motina kalendorių rodydavo...

* * *

Madingi skylėti marškiniai, madingi skylėti džinsai... Įdomu, kada bus madingos skylėtos kojinės?

* * *

Žodžiai, kuriuos SUNKU pasakyti esant girtam: sociologija, Laplandija, profesionalas. Žodžiai, kuriuos LABAI SUNKU pasakyti esant girtam: Gibraltaras, trabekulotomija, orangutangiukas, determinantas. Žodžiai, kurių NEĮMANOMA pasakyti esant girtam: ne, daugiau man nebepilkite! Ne, nedainuosiu, vis tiek manęs niekas neklauso! Labas vakaras pareigūne, kaip malonu, kad jūs mane sustabdėte.

Kviečiame

Sekminių atlaidai Vepriuose Gegužės 22 d. 17 val. – šv. Mišios Gegužės 23–24 d. 8, 10 ir 12 val. – šv. Mišios Po šv. Mišių einami Kalvarijos kalnai Išsamesnė informacija www.kaunoarkivyskupija.lt

Sekminių programa Vilniaus Kalvarijose

GYVENIMO IR TIKĖJIMO INSTITUTAS kviečia

Gegužės 21 d., ketvirtadienis ŠVČ. SAKRAMENTO ADORACIJA

REKOLEKCIJOS REKOLEKCIJOS SU DVASINIU PALYDĖJIMU „DIEVO SŪNUS“ gegužės 24-31 d., Šiauliuose REKOLEKCIJŲ SAVAITGALIS „TROŠKIMŲ GALIA“ birželio 12-14 d., Kulautuvoje ŠV. IGNACO LOJOLOS DVASINĖS PRATYBOS. PAGRINDAS birželio 15-20 d., Kulautuvoje SEMINARAS TVIRTA IR SVEIKA SANTUOKA VISAM GYVENIMUI gegužės 29-31 d., Kaune Informacija ir registracija: VšĮ Gyvenimo ir tikėjimo institutas, Rotušės a. 7, LT-44280 Kaunas Tel./faks. (8 37) 28 05 30; mob. 8 686 778 24, el. p. gti@lcn.lt www.gtinstitutas.lt

Šv. Jono apaštalinės seserys kviečia į programas Senųjų Trakų Viešpaties Apreiškimo vienuolyne Rekolekcijos moterims „MOTERS SLĖPINYS: TRAPUMAS IR KILNUMAS“ (veda ses. Dovydė ir ses. Monika) gegužės 16 d.

Gegužės 22 d., penktadienis Kunigų ir vienuolių diena 10 val. – Kryžiaus kelias nuo Marijos Sopulingosios koplyčios 14 val. – šv. Mišios bažnyčioje 15 val. – agapė Gegužės 23 d., šeštadienis ŠEIMŲ (VAIKŲ) IR JAUNIMO DIENA

Informacija ir registracija: tel. 8 605 525 07 (žinutėmis) arba 8 528 363 27 Seminaras sutuoktiniams „PRAEITIS, KURI VISADA SU MANIMI – ŠEIMA, IŠ KURIOS ATĖJAU IR KURIĄ SUKŪRIAU“ (veda psichologas Algirdas Petronis) gegužės 17 d. Informacija ir registracija: tel. 8 646 833 63 Rekolekcijos 7–11 metų vaikams „ŠTAI TAVO MOTINA“ (Jn 19, 27) gegužės 30–31 d.

Programa vaikams ir tėveliams 10 val. – šv. Mišios prie Marijos Sopulingosios koplyčios 11 val. – Šeimų Kryžiaus kelias. Agapė ir poilsis prie Geležinių vartų (Kryžiaus kelio metu) 14 val. – vaikų šventės pabaiga Programa jaunimui 14.30 val. – registracija 15 val. – aktyvusis protmūšis 17.30 val. – linksmoji agapė 18.30 val. – šlovinimas 19 val. – šv. Mišios lietuvių ir lenkų kalbomis 20.30 val. – Šviesos kelias (turėti žvakę) 22 val. – renginio pabaiga Gegužės 24 d., sekmadienis SEKMINIŲ DIENA

Informacija ir registracija: tel. 8 528 363 27; 8 646 054 06 Krikščioniška vasaros stov ykla 9–12 klasių ja unimui

8–20 val. Švč. Sakramento adoracija bažnyčioje

sen.trakai.registracija@gmail.com senujutrakuvienuolynas.org

„ESI VERTAS DAUGIAU“

9.30 val. – Kryžiaus kelias nuo Marijos Sopulingosios koplyčios 13 val. – iškilmingos šv. Mišios (šalia bažnyčios). Po jų – agapė pievoje Išsamesnė informacija vilniauskalvarijos.lt

birželio 16–20 d.

Informacija ir registracija: www.kajc.lt parėmė š. m. I pusmečio „Artumos“ prenumeratą per vyskupijų Carito skyrius, pasieksiančią labiausiai stokojančius. Taip pat fondo dėka atnaujinome ir plėtojame artuma.lt svetainę

Artuma

Katalikiškas mėnraštis šeimai

Nr. 5 (304) / 2015

Vyr. redaktorius Darius CHMIELIAUSKAS Redaktorė Vanda IBIANSKA Redaktorė stilistė Dalė GUDŽINSKIENĖ Atsakingoji redaktorė ses. Teresė ELSTERYTĖ MVS

Eina nuo 1989 metų spalio ISSN 1392-382X

Techninė redaktorė Valdonė MINCIŪTĖ

Steigėjas – Lietuvos Caritas Leidžia VšĮ Caritas leidykla „Artuma“

Dailininkė Silvija KNEZEKYTĖ

Įmonės kodas 134460120 A. s. LT097300010002264553

remia kai kurias „Artumos“ skyrelių „Kronika“, „Didelės ir mažos kryžkelės“, „Akiračiai“ publikacijas

Korektorė Rūta LAZAUSKAITĖ Vyr. buhalteris Arūnas URNIEŽIUS Redakcijos kapelionas kun. Artūras KAZLAUSKAS

Užsakymo Nr. 202026, Tiražas 10 300 egz. Spausdino UAB „Spaudos praktika“ Chemijos g. 29, LT-51333 Kaunas Žurnalą galima bet kada užsisakyti kiekviename Lietuvos pašte. Indeksas – 5010 Žurnalo kaina 1 Eur Redakcijos adresas: Rotušės a. 23, LT-44279 Kaunas Tel./faks. (8 37) 20 96 83, redakcija@artuma.lt

www.artuma.lt

Redakcija pasilieka teisę savo nuožiūra taisyti ir trumpinti rankraščius. Jų negrąžina ir nerecenzuoja

Dvasia, Viešpatie, ateik, spindulių dangaus mums teik, žemės klystkelius nušviesk.

Tėve vargstančių nuženk, savo dovanas dalink, mūsų dvasią atgaivink! Sielų Tu ramintojas, svečias atlankytojas, mielas atgaivintojas. Darbuose Tu – poilsis, kaitroje Tu – atvėsis, Tu – paguoda liūdesy. O šviesybe amžina, skaidrink sielos gilumą, stiprinki tikėjimą. Be Tavųjų dovanų viskas žmoguje skurdu, viskas – atvira žaizda. Nuvalyk, kas sutepta, laistyk, kas išdeginta, gydyk tai, kas sužeista. Atitrauk mus nuo klaidų, dvasios šalty duok jėgų, tiesink vingius mūs takų. Duok mums, mylintiems Tave, tikintiems Tava galia, dovanas septynerias. Duok dorybių atpildą, siųsk laimingą pabaigą, kviesk į džiaugsmą amžiną.

„Artuma“ gegužę į šių dienų šviesą iškelia ketvirtąjį Kalno palaiminimą: „Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo; jie bus pasotinti“ (Mt 5, 6). Panašu, kad šiuo palaiminimu Kristus budina savo mokinius gyventi pagal Dievo valią. Lyg ir aišku, tik neramina praktinis klausimas – kaip tą Viešpaties valią atspėti, suprasti ir priimti? Ką daryti, jei širdį slegia pyktis ir sukyla keršto jausmas regint neteisybę? Kaip gyventi šiuo palaiminimu, kai teisumo troškulį ir aklą godulį skiria tik menkas žingsnelis? Tiesa, kurią turiu liudyti kitiems – kokia ji? Gal padės ją surasti „Artuma“?

ISSN 1392-382X

„Artumos“ žurnalus galite įsigyti redakcijoje, bažnyčiose ir katalikiškuose knygynuose visoje Lietuvoje! Užsisakyti galima nuo kiekvieno numerio savo parapijoje, bet kuriame „Lietuvos pašto“ skyriuje, internetu (prenumerata.post.lt, indeksas 5010) arba redakcijoje (Rotušės a. 23, Kaunas, tel. 8 37 20 96 83).