Artuma 2015 m. birželis by Artuma

Artuma

mėnraštis šeimai bei visiems ieškantiems Dievo ir žmonių artumos

2015 m. birželis

Laiškas skaitytojams

Turinys

Mielieji,

Kronika

Pro memoria Tėvelis Vaciulis

Kun. Artūras KAZLAUSKAS Tabernakulis ir gailestingumas

Bažnyčios pulsas

Jolanta RAMONIENĖ Pavasario siurprizai šeimoms

Laukiant gimstančio kūdikio

„Apsisprendžiau būti laiminga“

Didelės ir mažos kryžkelės

Antanas SAULAITIS SJ Išmintis šiai dienai ir rytojui

Kun. Kęstutis K. BRILIUS MIC Teisingumas savaip

Hospisas – iškeliauti apkabintiems

Vytautė MACIUKAITĖ Nuodėmė ir atleidimas

Kun. Linas ŠIPAVIČIUS Priimk ir veik

Aistė STREMAITYTĖ Praplėsti širdį

Mons. dr. Algirdas JUREVIČIUS Gailestingumo durų stakta

Ką pasakė laukinė kriaušė?

Jei visi būtų gailestingi...

Jaunimo iššūkis

Joana GIMBERYTĖ-JURONĖ Kokio gailestingumo trokštame?

O kur jūsų lobis?!

Valdonė MINCIŪTĖ Kai nori daugiau!

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Dosniai save dovanojant

Veidu į vaiką

Paul LEMOINE Kaip kalbėti su vaiku apie lytiškumą? 26 Akiračiai

Stovėjęs žodžio sargyboje – kun. Lionginas Kunevičius

neįsivaizduojat, kaip sunkiai šįkart rašosi šis laiškas Jums... Visaip išsisukinėdamas galvojau net kokiais nors tautiškaiautoironiškais meteorologiniais anekdotais atsipirksiąs, pvz.: kaip baisu Lietuvoje, kur devyni mėnesiai – beveik ištisas ruduo ir dar tris mėnesius nėra vasaros... Bet susigriebiau, kad tokiame viltį, šilumą bei artumą skelbti norinčiame žurnale negražu pradėti dūsauti šitaip pesimistiškai. Supratau, jog vis vien neišsisuksiu, tad tiesiai šviesiai pranešu Jums, kad Jūsų rankose – birželio „Artuma“, kuri šįkart bando suprasti jau penktąjį iš Jėzaus palaiminimų nuo kalno – Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo (Mt 5, 7). Na, ir? – teisingai paklausite, – tai kas gi čia tokio sunkaus – pristatyti tokią paprastą ir nūdien šitaip aktualią, jeigu nepasakytume, madingą, temą?! Taip, taip, ir vėl Jūs teisūs būsite – būtent todėl, kad šiais laikais ji tapo taip tampoma į visas puses, man ir baisu ją nuvalkioti... Žinoma, labai džiaugiuosi mūsų autoriais, kurie tikrai puikiai, o kartais net genialiai aptaria šį palaiminimą! Todėl aš ir bijau, – ne, ne gailestingumo, – bijau sugadint žurnalą, ištardamas kokią sentimentalią banalybę... Bet čia prieina popiežius Pranciškus ir taria: Misericordiae Vultus! Tai reiškia – Gailestingumo Veidas – ir viskas man nušvinta! „Jėzus Kristus yra Tėvo gailestingumo veidas“, – taip prasideda popiežiaus bulė dėl Gailestingumo ypatingojo jubiliejaus paskelbimo, kurioje, beje, atrandu, kad Pranciškus cituoja garsiosios 136-osios šlovinimo-dėkojimo psalmės visai kitokią versiją, man atveriančią jos naują veidą: Dėkokite VIEŠPAČIUI, nes Jis geras, nes Jo gailestingumas amžinas. Dėkokite dievų Dievui, nes Jo gailestingumas amžinas. Dėkokite viešpačių VIEŠPAČIUI, nes Jo gailestingumas amžinas. Tam, kuris daro nuostabiai didingus darbus, nes Jo gailestingumas amžinas. Tam, kuris savo išmintimi sukūrė dangus, nes Jo gailestingumas amžinas. Tam, kuris patiesė žemę ant vandenų, nes Jo gailestingumas amžinas. Tam, kuris padarė didžiuosius šviesulius, nes Jo gailestingumas amžinas. Saulę – valdyti dienai, nes Jo gailestingumas amžinas, Mėnulį ir žvaigždes – valdyti nakčiai, nes Jo gailestingumas amžinas. Kuris pirmagimius Egipte ištiko, nes Jo gailestingumas amžinas. (Ir taip toliau dar šešiolika eilučių.) Tuomet mane ištinka kažkokia palaima ir suima ramybė – vadinas, jei iš tiesų išvystu, patiriu, atpažįstu Gailestingumo Veidą, – man niekas nebeturėtų būt baisu! Nei žodžių subanalinimas, nei blogas oras, nei bloga valdžia. Gailestingumo Veidas. Teesie! Darius Chmieliauskas

Atokvėpio valandai

Giovannino GUARESCHI Priešpaskutinė banga (II)

Rūta LAZAUSKAITĖ Apie sudėtingas emocijas

Sveikata

Ramunę baltąją...

Palaimintasis Jurgi, melski už mus! 34 Gyvenimas kaip senas vynas

Vanda IBIANSKA Artimo meilė. Kokia ji būna?

Viršelyje – Laiminantis Kristus. Antonello da Messina. 1465 m., Italija

Artuma 2015 m. birželis

Tėvo dienai

Kronika

Laukiant gimstančio

kūdikio

Tėčio dienoraščiai Mano brangiausioji guli apkarstyta laidais. Cypsi aparatūra, matuojanti vaiko širdelės tonus. Laukiam ketvirtojo lėliuko atėjimo. Ligoninės aplinkoje man neramu, gal todėl, kad esu įpratęs viską kontroliuoti, o čia… Prisiminimus nutraukia akušerės žodžiai: – Na, brangioji, mažai beliko, paskutinis stūmimas. Šioje kritinėje situacijoje tesugebu surasti kelis žodžius: „Dieve, viskas iš tavo malonės.“ Pamatau, kaip akušerė iškelia Titą. Po kelių sekundžių gimdyklą perskrodžia verksmas. Giedrės veidu rieda džiaugsmo ašaros. Išspaudžiu ir aš šykščią vyrišką ašarą. Akušerė tarsteli:

Irutės Jaruševičiūtės nuotrauka

O akušerė su gydytoja džiaugiasi gera mano Giedrės gimdymo veikla. Vis juokauja: ketvirtas vaikas ir viskas vyksta gerai, tik gimdyt ir gimdyt... Lyg tarp kitko, ji vis komanduoja sesutei paruošti visokių aparatų, na, dėl visa ko. Atveža grėsmingai atrodančią automatinę lašelinę, pasistato prie durų specialų mobilųjį echoskopą, „uždega“ neonatologinį naujagimio apžiūros stalelį. Staiga sucypsi vaiko širdelės dažnį stebintis aparatas. Akušerė sunerimsta, iš jos veido suprantu, kad kažkas negerai. Sukomanduoja: – Lašinam 5 ml. Pažvelgusi į Giedrę priduria: – Čia dėl viso pikto, juk ketvirtas vaikas – rizika didesnė. Kaip per miglą girdžiu gydytojos raminimą, kad viskas gerai. Praėjus sąrėmiui, susirūpinusi akušerė burbteli: – K čiortu, įkirpsiu truputį. Vaikas labai didelis, bus lengviau išlįsti... Išgirdęs, kaip kerpa žirklėmis, suglumstu. Nieko negaliu padaryti, tik laikau šlapią skepetėlę Giedrei ant kaktos. Noriu melstis, bet širdyje tegaliu ištarti varganą Aleliuja... (Širdį perveria prisiminimai, kaip gimdykloje laukėme, kol gims pirmagimis sūnus. Visi kalbėjo, kad su pirmuoju sąrėmiai trunka labai ilgai. Šokinėjau aplink, bet niekuo negalėjau padėti... Staiga monitoriuje pradėjo dingti Tado širdelės tonai, o gydytojas suriko: „Į operacinę!“ Stovėjau vienas koridoriuje ir laukiau; širdyje troškau melstis, tačiau tegalėjau ištarti: „O Jėzau...“ Mūsų antroji gimė neišnešiota – 29 savaičių. Vos gimusią neonatologai žaibiškai išnešė į reanimaciją. Ji gulėjo inkubatoriuje, apkarstyta laidais ir prijungta prie dirbtinio kvėpavimo aparato. Laukėm, kol suleisti vaistai subrandins plaučiukus. Bent akies krašteliu bandžiau ją pamatyti, bet man neleido net prisiartinti, kad neužkrėsčiau kokia infekcija. Praeidama sesutė negalėjo nieko pasakyti, tik: „Viskas Dievo valioje.“ Stovėjau koridoriuje ir grąžiau rankas, širdyje tesugebėjau ištarti: „Dieve, padėk...“)

– Tėveli, nebijokit, paimkit už rankos. Paėmus gimusio Tito mažą rankutę, širdį užlieja džiaugsmo banga. Kaip tada, kai pirmą sykį inkubatoriuje paėmiau pirmagimio Tado ranką, kai pirmą sykį nešiojau Aistę ant vienos rankos ar prie nuogos krūtinės glaudžiau trečiąjį sūnų Tomą. Iš visų jėgų, neabejojant ir užtikrintai norėjosi sušukti: Aleliuja. Tada užplūdo žodžių gausybė, prisiminiau psalmės žodžius: „Mano siela, šlovink Viešpatį, ir visa, kas manyje, tešlovina jo šventąjį vardą! Šlovink Viešpatį, mano siela, ir neužmiršk, koks jis geras“ (Ps 103, 1–2). Aleliuja.

Artuma 2015 m. birželis

Didelės ir mažos kryžkelės

Iškeliauti apkabintiems 40 metų moteris, iš pirmo žvilgsnio tvirto, valdingo būdo. Prieš susirgdama vėžiu, sėkmingai kilo karjeroje sukarintose tarnybose. Visi ne kartą pajutom, kad yra labiau įpratusi įsakinėti, negu paklusti ar bent jau priimti tikrovę. Kartais slauges gelbėjo tik humoro jausmas... Ji man buvo sakiusi: „Sese, aš ir mirtį žadu pasitikti ne gulėdama kaip ištižėlė, o tvirtai stovėdama stovėsena ramiai.“ Tuomet jos pasakymą palaikėm dar viena valdingo būdo apraiška. Praėjo šiek tiek laiko, kartą užėjau į jos palatą. Ji jau buvo silpna, nekalbėjo, bet ištiesė man rankas. Apkabinau ir pajutau, kad ji keliasi ir bando stotis. Supratau, kas gali įvykti, pradėjau kalbėti Dievo gailestingumo vainikėlį. Mano padedama, atsistojo ir prilaikoma stovėjo. Užėjusi slaugė iš karto viską suprato ir padėjo prilaikyti. Nebaigiau vainikėlio, o ligonė jau iškeliavo. Taip, kaip norėjo...

Paliatyviosios slaugos ligoninė, vadinamasis hospisas, – erdvė, kur mirštama taip, kaip trokšti, o ne tada, kai tau ar kitiems nusibos tavo gyvenimas. VšĮ Palaimintojo kunigo Mykolo Sopočkos hospiso Vilniuje gyvybingumo paslaptis atskleidžia direktorė, Gailestingojo Jėzaus vienuolijos sesuo Michaela RAK. – Tradiciškai Lietuvoje mirtis laikoma svarbiausiu gyvenimo įvykiu, kurį reikia patirti namuose, tarp savųjų. O Jūs siūlote mirti hospise?! – Kaip tik ne! Visiškai sutinku, kad geriausia vieta žmogui iškeliauti į amžinuosius namus yra jo žemiški namai, su pažįstamais, brangiais artimaisiais, netgi su daiktais. Namie saugiausia ir ligoniui, ir artimiesiems. Tai yra hospiso visuminės globos esmė. Pagalba jame – ir stacionare, ir namuose – nemokama. Pirmenybę į stacionarą teikiame onkologiniams ligoniams, tačiau pagal galimybes priimame ir kitus. Slauga namuose tokia pat svarbi veiklos dalis. Mūsų darbuotojai ir savanoriai lanko juose tuos, kuriems nereikia sudėtingos, nuolatinės medicininės priežiūros. Tik tuomet, kai namų sąlygomis būtina slauga negalima (pvz., reikia spec. aparatūros, procedūrų ir pan.), ligonis apgyvendinamas pas mus. Artimieji bet kuriuo paros metu gali ateiti aplankyti pacientų ir pasilikti, kiek nori. Jeigu sveikata pagerėja ir yra sąlygos, grįžta namo, o mes talkiname šeimai slaugoje. Dabar pas mus dirba 39 darbuotojai, talkina apie 60 savanorių. Pastovus personalas – tai slaugės, gydytojai, reabilitologai, psichologai, socialiniai darbuotojai, administracija. Bendradarbiaujam su įvairių konfesijų dvasininkais. Ir stacionare, ir namie siekiame pagelbėti ligoniui ne tik mediciniškai ar fiziškai. Mūsų tikslas – pagal mirštančiojo poreikius ir troškimus padėti jam ramiai prieiti ir peržengti naujo gyvenimo ribą. Savo misiją grindžiame įsitikinimu, kad mirštantieji nėra beprasmė našta visuomenei, kad jų kančių negalima sutrumpinti nužudant. Gebame palengvinti kančias, o mirštančiajam padėti išeiti iš šio pasaulio ne tuomet, kada jis sako, kad nori, bet taip, kaip jis nori. – Atleiskite, su medicina turėjau patirties tik gimdydama vaikus. Gimdymo namuose buvo galima susitarti su akušere dėl „gimdymo plano“; bet „mirties planą“ sunku įsivaizduoti... – Asociacija su gimdymu neabsurdiška. Kaip ir gimimas, mirtis ne pabaiga, o nauja pradžia. Ką reiškia padėti numirti taip, kaip žmogus nori? Kartą pateko pas mus 12

– Na, istorija įspūdinga, bet turbūt neįprasta. Paprastai žmonės bijo mirties... – Bijo ne pačios mirties, o nežinomybės: „Kaip tai įvyks? Ar skaudės? Ką jausiu?“ Todėl siekiam nenutylėti apie mirtį, kiek įmanoma mirštantįjį ir jo artimuosius jai parengti. Šias žinias profesionaliai „dozuojame“, kad ligonis priimtų tiesą ir nebūtų jos priblokštas. Visi pagal savo profesinį pasirengimą ir kompetenciją stengiamės padėti ligoniui suvokti, ko jis nori, kokio palaikymo reikia, ir tai suteikti. Ligonis nubrėžia mūsų veiklos ribas ir pobūdį, kiek ir kaip turime palydėti. Ne vien profesionalioje, bet ir tikėjimo perspektyvoje palydime ne į gyvenimo pabaigą, o į naują, amžinąjį gyvenimą. – Ar esate išgyvenusi ateisto mirtį? Tikėjimo perspektyvoje ji turbūt atrodo ypač dramatiška. – Esu tai patyrusi. Galioja tas pats principas: palaikome ir palydime tiek, kiek pats nori. Mirties ribą turi peržengti pats ir niekas su juo ten negali eiti, bet mes būnam kartu: kas nors iš artimųjų, jeigu jų nėra, slaugė ar sesuo laiko mirštančiajam už rankos, glosto arba tiesiog apkabina. Apkabinimas turbūt yra geriausias palaikymas (jausmų gali ir nebūti). Tai ne atsisveikinimas, o tiesiog buvimas su žmogumi leidžiant jam tai jausti, nepaliekant vieno dramatišką akimirką. Mums gyvybiškai reikia kito žmogaus šalia visomis gyvenimo akimirkomis – ne tik tą, paskutinę. – Vaizdinys – slaugė ar vienuolė, laikanti už rankos ligonį, – dažnai rodomas kaip gailestingumo iliustracija. Jame dažnai trūksta svarbaus elemento – kasdien slaugymo naštą nešančių šeimos narių...

Didelės ir mažos kryžkelės

– Gailestingumas – ne sentimentalumas ar vien kenčiančiojo pasigailėjimas. Tai tarsi skolos grąžinimas, nes visi kažkada patyrėme gailestingumą, pvz., kūdikystėje. Dabar mūsų eilė parodyti jį tiems, kurie kadaise jį rodė mums. Tai tampa nepakeliama našta, jei šeima dėl savo praeities nuoskaudų, neužgijusių žaizdų ar sunkių aplinkybių nėra meilės erdvė. Už gydymo pagalbą ne mažiau svarbu palaikyti ligonį ir šeimą, kad skausmingos praeities patirtys būtų suvoktos ir ištiesintos, kad paskutiniame gyvenimo etape žmogus būtų artimųjų palydėtas su meile. Ar pas mus, ar namuose pagalbą teikiame pagal tai, kiek ligonis ir jo artimieji nori priimti. Todėl dirba psichologai, socialiniai darbuotojai, padeda dvasininkai.

– Ką darote, kai išvargintas žmogus, rodydamas į mirtinai sergantįjį, sako: „Man jau jo gana, pavargau, paimkite jį nuo mano galvos“? – Ir taip būna. Tikrai nesakom: „Kokia čia našta, čia meilės pareiga.“ Padėti stengiamės pagal aplinkybes, o kiekviena skirtinga, todėl nenorėčiau apibendrinti. Slaugant ligonį būna ir psichinio, ir fizinio išsekimo. Kartais, susikaupus daug pykčio, skausmo ir nuovargio, santykiai tampa patologiški. Tuomet stengiamės parodyti, kad ligonis nėra tik našta, o visa su juo susijusi patirtis – veikiau uždavinys, iššūkis. Kaip tai atliksim, veiks mūsų gyvenimą dar ilgus metus po ligonio mirties. – Galima kalbėti apie santarvę: esame Vilniuje, kur tautiniai ir konfesiniai skirtumai ne visuomet susidėlioja į darnų daugiakultūrį paveikslėlį. – Mano prioritetas buvo sukurti kasdienybės ir darbo erdvę, kur skirtumai nelaikomi kliūtimi. Jei darbuotojas ne visai supranta lenkiškai ar lietuviškai, čia pat visada kas nors padeda versdamas. Todėl praktiniais ir vertybiniais sumetimais tarp personalo ir savanorių yra skirtingų tautybių ir konfesijų žmonių, ir netgi laikančių save netikinčiais. Kartą į pokalbį dėl darbo atėjo reikiamą kvalifikaciją turinti moteris ir dar nepradėjus jo sako: „Regis, be reikalo atėjau, nes jūs – vienuolė, o aš esu ateistė.“ Tada

klausiu: „Bet juk žinojot, kad dirbsite įstaigoj, kur globojami mirštantys žmonės, turbūt tokį darbą rinkotės. Kodėl norite tokioj aplinkoj dirbti?“ Ji atsakė: „Taip, noriu, nes į Dievą netikiu, bet tikrai tikiu žmogaus orumu ir didingumu.“ Spontaniškai apkabinau ją ir pasakiau: „Jeigu tik norit – pasilikit ir dirbkit.“ Iki šiandien dirba ji ir dar bent du save netikinčiais laikantys darbuotojai. – Hospisas yra ir Jūsų asmeninė patirtis, ir pašaukimo dalis. Kaip atsidūrėte šioje veikloje? – Man visada buvo aišku, kad turiu vienuolinį pašaukimą. Ieškojau savo vietos įvairiose kongregacijose, bet nė vienoj neradau ramybės. Mane tai vargino ir pagaliau nusibodo. Kad teisingai apsispręsčiau ir atpažinčiau vienuoliją, pasiryžau leistis į piligriminę kelionę iš Ščecino į Čenstakavą (daugiau kaip 700 km). Per dvi savaites kelionėje nieko nepaaiškėjo. Kai jos pabaigoje atsiklaupiau stebuklingojo paveikslo koplyčioje ir meldžiausi, atėjo mintis: kurios vienuolijos seserį išėjusi iš čia pirmą sutiksiu, ten ir stosiu. Pirma pasitaikė Gailestingojo Jėzaus sesuo. Studijavau teisę, o vienuolijos vyresnybė planavo, kad baigusi dirbsiu advokatų kontoroje, kur teisininko pagalba galės pasinaudoti neturtingieji. Susiklostė kitaip: buvau paskirta dirbti kuriant hospisą Gožuve. Kai 2000 m. kardinolas Audrys Juozas Bačkis leido mūsų kongregacijai apsigyventi ir pradėti veiklą Vilniaus arkivyskupijoje, vyresnieji atsiuntė mane su užduotim kurti jį čia. – Jei gautumėte, tarkim, milijoną eurų, kokioms būtiniausioms reikmėms skirtumėte? – Rasčiau gerą banką, kuris kas mėnesį mokėtų geras palūkanas. Jei rimtai – sunkiausia rasti lėšų būtiniausioms išlaidoms, visų pirma algoms, ligonių maitinimui, vienkartinėms priemonėms. Ligonių kasa teikia mums tik 40 proc. būtinos sumos. Kad veiktume ir atliktume savo misiją, t. y. nemokamai teiktume pagalbą, vienam veiklos mėnesiui turiu rasti 35 tūkst. eurų. Taigi, būnu dar ir profesionali elgetautoja. – Dėkodama už pokalbį pridurčiau paskutinį klausimą: kaip paremti? – Iš tiesų dėkojame už visokią paramą. Žinoma, visuomet laukiame savanorių. Galima paremti 2 proc. pajamų mokesčio arba tiesiogine įmoka į banko sąskaitą LT232140030002856368 (eurais). Daugiau informacijos tinklapyje hospisas.lt. Šia proga dėkoju Jums bei visiems mūsų dabartiniams ir būsimiems geradariams. Kalbėjosi Katarzyna KORZENIEWSKA Artuma 2015 m. birželis

Jaunimo

iššūk

MAG+S

Lietuvoje daugiau nei 10 metų gyvuoja ignaciškuoju dvasingumu besivadovaujantis jaunimo projektas MAG+S! Sveikinam! Tačiau kaip ignaciškoji veikla gali būti susijusi su magija?! Apie tėvų jėzuitų globojamą jaunimo bendruomenę projekto koordinatorių Daną VILUCKĄ ir Vilniaus bei Šiaulių MAG+S klubų koordinatorius Veroniką RAKAUSKAITĘ ir Sandrą LUKOŠIŪTĘ klausinėjo Valdonė MINCIŪTĖ.

Kristinos Šmulkštytės nuotraukos

Kai nori daugiau!

pristatė man MAG+S projektą ir pasiūlė imtis šio darbo. Nuo tos dienos MAG+S tapo mano gyvenimo iššūkių ir dovanų kelione.

Danas: MAG+S (lot. „daugiau, labiau“) yra tėvų jėzuitų atliepas į jaunimo troškimą susipažinti su ignaciškuoju dvasingumu. Kaskart, kai vyksta Pasaulio jaunimo dienos, toje šalyje bei mieste organizuojamas ir pasaulinis MAG+S projektas kaip gilesnis pasirengimas remiantis ignaciškuoju dvasingumu. Tai eksperimentų, patirčių ir iššūkių savaitė. Jaunimas gali pasirinkti: atlikti dvasingumo eksperimentą, vykti į piligriminę kelionę ar užsiimti socialine, menine veikla. Tai vyksta mažose grupėse, kurios turi dvasios vadovą. Ir nesvarbu, ar keliausi piligriminiame žygyje, ar atliksi socialinę veiklą, kiekvieną grupę lydės ta pati dienos tema. Veronika: Žodis eksperimentas kartais šokiruoja žmones; mane tai labiau žavi, nei stebina. Tai patekimas į netikėtą situaciją, kurioje daug saviugdos ir įvairių dvasinės kelionės išbandymų. Danas: Iššūkiai kviečia palikti savo tradicinę, įprastą aplinką, komforto zoną. Net jei yra ir labai komfortiškas, šis eksperimentas turi daug staigmenų, kurias dvasios vadovai ar koordinatoriai parenka kiekvienam asmeniškai. Ir nėra čia jokios magijos!

Kuo MAG+S toks ypatingas, kad verta jame dalyvauti? Veronika: Kiekviename MAG+S renginyje atsiverčiu iš naujo. Mano tikėjimo kelionėje tai svarbiausia. Sykį ėjome į piligriminį žygį be pinigų, telefonų, nebuvome susitarę dėl nakvynės vietos. Su nuostaba stebėjau žmones, kurie atverdavo savo namų ir širdžių duris, priimdavo nakvoti ir pamaitindavo. Danas: Aplankėme daug miestų ir miestelių, kvietėme jų gyventojus kartu melstis, dalyvauti šv. Mišiose. Sutikome žmonių, kurių prabangios mašinos puošė dideles vilas, tačiau jie mus vijo nuo durų: „Aš nieko neturiu, eikite lauk nuo mano nuosavybės!“ Na, o sutikta močiutė, kuri turėjo tik kriaukšlę duonos, mus priėmė nerimaudama, kad pačios kepta duona mums bus neskani. Veronika: Šiame projekte turime daug progų Dievą atrasti visur. Kartais patenkame į nepatogias, gąsdinančias situacijas. Pvz., šią vasarą vykome į Vengriją, džiaugiausi, kad tai bus tylos rekolekcijos. Staiga sužinojau, jog kasdien turėsiu dvasinius pokalbius anglų kalba. Nupasakoti dvasinę patirtį sunku, o čia dar angliškai! Tačiau būtent per tuos pokalbius gavau daugiausia dovanų.

Pala pala... Danai, juk baigei rinkodaros studijas! O čia užsiimi eksperimentais! Danas: Tą dieną, kai pristačiau baigiamąjį studijų darbą, atėjau į Kauno jėzuitų gimnazijos kiemą pasiimti automobilio. Jo neradau. Prisiminiau, kad pastačiau kitur... Bet sutikau jėzuitų provincijolą kun. Gintarą Vitkų SJ, ir jis paklausė: „Ką tu dabar veiki?“ Atsakiau, kad kaip tik dabar nieko, o jis sako: „Turiu tau pasiūlymą!“ Tuomet

Kaip lietuviai įsitraukia į pasaulinį MAG+S projektą? Danas: Tarptautinį MAG+S suorganizuoti Lietuvoje būtų sudėtinga, vien dėl to, kad Pasaulio jaunimo dienose susiburia ne tūkstančiai, bet milijonai jaunų žmonių. Toks renginys gali įvykti tik dideliame mieste, su galinga infrastruktūra. Tačiau šiais ir 2016 m. Lenkijoje vyksiančių Europos bei pasaulio MAG+S organizatoriai mus pasikvietė kaip partnerius, tad ir Lietuvoje vyks tarptautinių MAG+S eksperimentų.

Jaun

imo iššūkis

džiagą ir temą, internetu atlikdavome refleksiją. To pakaIš pradžių eksperimentuodavote tik vasarą? Danas: Pasaulio MAG+S rengiamas vasarą kas dve- ko, kad širdyje kiltų noras įkurti MAG+S klubą Šiauliuose. Veronika: Na, o mes nepažinojome Vilniuje gyvenančių jus ar trejus metus, o Europos MAG+S vyksta kasmet. Be to, šalys rengia nacionalinius MAG+S. Taip, mes pradėjo- tėvų jėzuitų, neturėjome patalpų, pradžioje gyvenome tik me nuo nacionalinio renginio, vasaros projekto – dviejų klubo idėja, seniai svajojau turėti bendruomenę. Ilgainiui eksperimentų, piligriminės kelionės ir socialinės veiklos susiformavo žmonių, kurie į susitikimus ateidavo reguliapaliatyviosios slaugos ligoninėje. Pasibaigus eksperimen- riai, branduolys, tapome atvira bendruomene ir visuomet tui, dalyviai klausinėjo: kodėl per metus vyksta tik vie- laukiame naujai prisijungiančių! Ne kartą įsitikinau, kad nas MAG+S?! Jie norėjo daugiau! Tuomet sugalvojome Dievas nori šio MAG+S klubo, todėl pasitikiu Jo vedimu. Danas: Kartais nesinori eiti į susitikimą, atsiranda žiemos susitikimą, surengėme tylos rekolekcijas. Šiame triukšmo, chaoso, bėgimo pilname pasaulyje tai galimybė svarbesnių reikalų, bet atėjęs gauni tiek daug, jog kassyk padaryti pauzę ir ramybėje bei tyloje sugrįžti į save. Reko- džiūgauji – kaip gerai, kad atėjau! Sandra: Pora Šiaulių klubo narių negalėdavo dalyvaulekcijos vyksta pagal MAG+S dienotvarkę, t. y. kiekviena diena turi savo temą, kasdien švenčiamos Mišios, vyksta ti susitikimuose. Tik dėl jų pakeitėme susitikimų laiką. refleksijos, pasidalijimai mažose grupelėse, dalyvius taip Mačiau žibančias jų akis! Jie džiūgavo, jog vėl turi galimybę susitikti. Tai maži dalykai, kurie duoda tiek daug... pat kviečiame jėzuitiškai atlikti dienos peržvalgą. Kartą pasibeldė į duris jaunuolis ir sako: „Labas, aš atvykau į rekolekcijas.“ Dvasios vadovė pa„TEŠVIEČIA JŪSŲ klausė: „Kodėl tu neužsiregistravęs?“, o jis atsakė: ŠVIESA“ „Tiesiog noriu dalyvauti.“ Šis jaunuolis dalyvavo MAG+S 2015 ne visose programos dalyse, bet veikla vaikiną taip Tarptautinis jėzuitų uždegė, kad jis atsivertė, negana to, dabar vadorenginys jaunimui vauja maldos grupelei Rygoje, padeda vaikų užAmžius: 18–35 metai imtumo grupėje, o neseniai keliavo į savanorystės Data: liepos 10–20 d. misiją Kirgizijoje. Yra ir daugiau eksperimente Renginio vietos: dalyvavusių žmonių, kurie tęsia veiklą MAG+S Lietuva, Lenkija, renginiuose, drauge juos organizuoja, o atsiranda Vengrija ir Čekija ir tokių, kurie stoja į vienuolijas. www.jezuitai.lt Veronika: Tas maištaujantis vaikinukas iš pankuojančios aplinkos kardinaliai pasikeitė, jo akys ėmė švytėti! Po praėjusios vasaros MAG+S susiti- Kokie žmonės renkasi klubuose? kimo ne vienas žmogus sakė, jog tai buvo geriausia saDanas: Nuo studentų, menininkų, mokytojų... iki Seivaitė jų gyvenime! mo darbuotojų. Šiuos žmones vienija ne profesija ar gyveUžsiminėte apie savanorystę Kirgizijoje... Danas: Lenkijos jėzuitai Kirgizijoje turi savo namus ir stovyklavietes, juose renkasi vaikai ir jaunimas. Bendradarbiaudami surengėme mėnesio savanorystę Azijoje. Tokio pobūdžio savanorystė nuodugniai suplanuota, kad į nepažįstamą aplinką atvykęs jaunuolis galėtų prasmingai dovanoti save vietos gyventojams ir pats gautų dvasinių dovanų. Be gausybės renginių skaičius tik auga, taip pat turite ir MAG+S klubų! Danas: Kauno klubas labiau organizacinis, meldžiamės ir drauge kuriame renginių programas. Veikia ir Vilniaus klubas, o po 2014 m. vasaros susitikimo klubas įsikūrė ir Šiauliuose. Tai mažos jaunimo bendruomenės. Sandra: Sykį dalyvavau nuotoliniame MAG+S eksperimente, atvykau tik į renginio atidarymą ir uždarymą. Su kitais dalyviais bendraudavome interneto svetainėje, žinute gaudavome dienos impulsus, apmąstydavome pateiktą me-

nimo būdas, o tikėjimo bendrystė, taip pat amžiaus grupė, nes klubuose renkasi vyresnis jaunimas, nuo 18 iki 35 metų. Tarp mūsų daug talentingų žmonių, vieni kuria, dainuoja, kiti koordinuoja, treti rašo ar dar ką nors geba gerai daryti. Ką daryti panorusiam dalyvauti MAG+S projekte? Danas: Dalyvauti MAG+S projekte kiekvienas gali! Jei turite troškimą ir negalite duoti dalyvio aukos, tai tikrai rasim būdų, kaip ją padengti ar sumažinti, kad kuo daugiau žmonių prisijungtų prie mūsų. Šią vasarą bus tarptautinis MAG+S 2015. Liepos 10– 20 dieną Lietuvoje vyks piligriminė kelionė su fotoaparatu, meno bei kūrybiškumo stovykla ir sociokultūriniu eksperimentu kaime. Uždarymas vyks labai gražiame miškais ir ežerais apsuptame bei stebuklais garsėjančiame Lenkijos miestelyje – Šventojoje Lipkoje. Daugiau informacijos svetainėje jezuitai.lt ir facebooko paskyroje „Magis LT“. Ačiū, bičiuliai, už pasidalijimą, o jūs, mieli skaitytojai, kvieskit savo vaikus, draugus, anūkus ar kitapus tvoros gyvenančius jaunus kaimynus eksperimentuoti! Artuma 2015 m. birželis

Sveikata

Palaimintasis Jurgi, melski už mus! PAL. JURGIO MATULAIČIO ATLAIDAI MARIJAMPOLĖJE liepos 5–12 d. Liepos 5 d., sekmadienis Padėkos diena 13 val. – naujų votų sudėjimas prie pal. Jurgio Matulaičio altoriaus, liudijimai apie palaimintojo užtarimu gautas malones Liepos 6 d., pirmadienis Lietuvos valstybės ir katalikiškų judėjimų bei bendruomenių diena Liepos 7 d., antradienis Socialinių darbuotojų ir savanorių diena Liepos 8 d., trečiadienis Švietimo ir žiniasklaidos darbuotojų diena Liepos 9 d., ketvirtadienis Kunigų diena Liepos 10 d., penktadienis Ligonių, slaugytojų ir medikų diena Liepos 11 d., šeštadienis Šeimų ir jaunimo diena Programa jaunimui: 15 val. – registracija Lūginėje 16 val. – šv. Mišios 17.15 val. – žygis iš Lūginės į Marijampolę 20 val. – vakaronė Nuo 21.30 val. iki 7.30 val. – vigilija Bazilikoje Liepos 12 d., sekmadienis PAGRINDINĖ IŠKILMIŲ DIENA Pašvęstųjų diena Programa jaunimui: 7.30 val. – Švč. Sakramento adoracijos pabaiga 9 val. – orientacinis žaidimas DIENOTVARKĖ 11 val. – Rožinio malda Bazilikos pal. Jurgio Matulaičio koplyčioje 11.30 val. – katechezė ir liudijimai Bazilikoje 12 val. – šv. Mišios 13 val. – agapė marijonų vienuolyno kieme (liepos 5, 6, 12 d. – 13.30 val.) 13.45 val. – pasivedimo pal. Jurgiui Matulaičiui pamaldos Bazilikos pal. Matulaičio koplyčioje (liepos 5 d. pamaldų nebus, liepos 6 d. – 14.30) 14 val. – koncertas marijonų vienuolyno kieme (liepos 6 d. – 13 val.; liepos 7–11 d. koncerto nebus) 14 val. – išvykimas į pal. Jurgio Matulaičio tėviškę Lūginėje (liepos 5 d. – 14.30 val., liepos 6 d. – 14.45 val., liepos 12 d. – 15 val.) Kviečiame apsilankyti pal. Jurgio Matulaičio muziejuje marijonų vienuolyne nuo 10 iki 17 val. Koplyčia Lūginėje atvira maldininkams nuo 10 iki 18 val. Išsamesnė informacija www.marijampolesbazilika.lt

Redakciją jau pasiekė atgarsiai, kad meldžiate Dievą sveikatos bei išgijimo sau ir brangiems artimiesiems per Jurgio Matulaičio užtarimą. Toliau supažindiname su malonėmis, kurias žmonės patyrė šio palaimintojo padedami. Be to, kviečiame susitikti ir vienytis maldoje liepos 5–12 d. Marijampolėje, Pal. Jurgio Matulaičio atlaiduose. „Aš, V. K., gyvenanti Lentvaryje, meldžiuosi Lentvario bažnyčioje. Šv. Mišių metu paprastai būnu prie Švč. Mergelės Marijos altoriaus, šalia jo kabo palaimintojo Jurgio portretas. Būdama bažnyčioje, dažnai pajusdavau palaimintojo žvilgsnį ir šypseną, – jaučiausi tarsi stebima, kurį laiką net nejauku būdavo. Kartą bažnyčioje radau daug knygų, matyt, parapijos klebonas dovanojo jų parapijiečiams. Pasidomėjusi išsirinkau Stasio Ylos knygą „Jurgis Matulaitis“. Perskaičiau ją per tris vakarus. Tada susimąsčiau ir pajutau ypatingą pagarbą arkivyskupui Jurgiui. Vėl bažnyčioje jausdavau tą žvilgsnį ir šypseną, tarsi skirtą man. Kartą per televiziją pamačiau, kad Marijampolėje vyksta Jurgio Matulaičio atlaidai. Užsidegiau dideliu noru ten pabūti. Su tikybos mokytoja greitai suorganizavome piligriminę kelionę, – nuvažiavom visas autobusas maldininkų iš Lentvario. Sesuo Jūratė kelionėje papasakojo jo biografiją, padalino lankstinukų su palaimintojo litanija, malda prašant sveikatos ir kanonizacijai priartinti. Sesuo patikino, kad jis dar yra ir negimusių kūdikių globėjas. Vėliau susiruošiau į Krekenavos Žolinių atlaidus. Beeinant pro duris paskambino sūnus ir paprašė, kad pabūčiau su marčia, nes ją operavo, ji blogai jautėsi, o sūnui reikia į darbą. Nebegalėjau važiuoti į atlaidus ir melstis, bet sesuo Jūratė piligrimų iš Lentvario paprašė maldos ir Mergelės Marijos globos mano marčiai. Marti laukėsi kūdikio, bet trijų mėnesių nėštumas buvo komplikuotas. Vaisius nesivystė ir ją prižiūrėjusi gydytoja akušerė-ginekologė marčią operavo, mat prie cezario pjūvio rando, likusio gimdoje po pirmojo gimdymo, vaisius priaugo. Operacijos metu pagal galimybes gydytojai sutvarkė, ką galėjo. Po tokių komplikacijų nebuvo galimybių pastoti ir išnešioti vaikelį. Pasiėmiau pal. Jurgio Matulaičio lankstinuką ir karštai meldžiausi prašydama sveikatos ir užtarimo marčiai. Maždaug po aštuonių mėnesių marti vėl pastojo. 2013 m. rugpjūtį, atlikus cezario pjūvį, gimė sveikas berniukas. Gydytoja sakė, kad tai unikalus atvejis, pirmas jos praktikoje. Dabar Lentvario bažnyčioje aš visada padėkoju Viešpačiui už pal. Jurgio stebuklą, įvykusį mūsų šeimoje.“ Malda prašant sveikatos Viešpatie Jėzau Kristau, Tu mokei mus: „Jeigu kas iš jūsų susitars žemėje dviese melsti kokio dalyko, jiems mano dangiškasis Tėvas jį suteiks.“ Todėl nuolankiai maldaujame Tave grąžinti sveikatą ligoniams (čia paminėti ligonių vardus), kurie šaukiasi (kuriems šaukiamės) palaimintojo Jurgio užtarimo. Trokštame, kad tai būtų naudinga jų išganymui. Tavimi, Viešpatie, pasitikime ir amžiais nebūsime apvilti. Amen.

Malda kanonizacijai (paskelbimui šventuoju) priartinti Švenčiausioji ir nedalomoji Trejybe, kuri Tau ištikimai tarnaujančiųjų širdyse buveinę pasirenki ir po mirties už jų nuopelnus tinkamai atlygini, meldžiame, kad palaimintasis Jurgis, kuris Nekaltai Pradėtosios Mergelės Marijos globojamas su apaštališku uolumu ištikimai tarnavo Bažnyčiai, altorių garbės kuo greičiau susilauktų. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

Tėve mūsų... Sveika, Marija... Garbė Dievui... Apie patirtas malones praneškite tel. (8 343) 53 360; el. p. mykolo.parapija@gmail.com.

Gyvenimas kaip senas vynas

Artimo meilė. Kokia ji būna

? Vanda IBIANSKA

Jie padėjo ir įsigyti baldų (ypač reikalingų mechanizuotų funkcinių lovų), dalį inventoriaus, aprūpino patalyne, drabužiais. Labdaringi ispanai (ne, ne, irgi ne lietuviai) nupirko spec. vežimėlių, kainuojančių po 450 eurų. Šie kažkiek palengvina personalo darbą, nebereikia nešioti sunkių svorių. Kartais, itin retai, ligoninę labai kukliai paremia Rotary klubas, vienijantis pasiturinčius žmones. Prieš daugelį metų italas Sergio Paterlini nupirko ligoninei „greitukę“. Dabar automobiliui jau 30 metų, jis ryja 20 l benzino, tad naudojamas tik kritiškais, būtiniausiais atvejais. Bet daugiau užsienio geradariai remti nebenori, primena, kad jau 25 metai esame laisvi. Be to, yra nemažai pasiturinčių lietuvių... Norėčiau, oi, norėčiau pamatyti turčių, susirūpinusį mirštančiaisiais ir tais, kurie juos slaugo. Tik esu tikra, jog sunkiai pavyks... Ai, bet jis kol kas galvoja, kad niekada nemirs. Kai bus be sąmonės, taip pat jau nebeaukos, nors atsidurs čia. Kalbant apie „slaugos mechanizmus“ yra ir kita medalio pusė. Joks mechanizmas negali ir niekada negalės pakeisti žmogaus rankų. Ir ne bet kokio, o rūpestingo, mylinčio žmogaus. Ateina lankytojų, tiesa, ne pas visus. Atneša savo ligoniui sulčių, mineralinio vandens, nepigių gėlių. Tik ar užsuka į buhalteriją palikti aukos? Čia belieka tik atsidusti. Antra vertus, esu visiškai tikra, kad nei giminės, nei dauguma mūsų žurnalo skaitytojų nežino ligoninės biudžeto. Todėl ir referuoju: vienam ligoniui per dieną galima skirti tik 1,8 euro maistui, 1,2 euro vaistams, 0,8 euro slaugos priemonėms. Nepamirškime, kad dar reikia higienos priemonių: muilo, tualetinio popieriaus, dezinfekavimo skysčių, gelių, pirštinių ir taip be galo. Visa tai iš niekur savaime neatsiranda. Ligonių kasos?! Savivaldybė?! Be komentarų. Per religines ir valstybines šventes pacientų pasveikinti ir su jais pasišnekėti ateina jaunimo iš savanoriškos organizacijos „Balta juoda“. O nelankomų pacientų čia nemažai... Slaugytojos dirba išsijuosusios. Reikia nuolatinio, įtempto dėmesio, daug fizinių, o dar daugiau – psichinių jėgų. Jos kasdien mato tik kančią ir mirtį. Ogi mirčiai ilgai žiūrėti į akis niekas negali. Todėl ir pasakoju jums ne širdį draskančias pacientų istorijas, o apie personalą. Šioje ligoninėje dirba tik praktikuojantys, gilūs katalikai, nors pacientų esti įvairių konfesijų, taip pat ir laisvamanių. Ligoninės direktorė (ji gydytoja) daro, kas tik

Rašysiu ne apie šeimos artimuosius, draugus, bičiulius ar kaimynus. Artimo sąvoka aprėpia kur kas platesnį žmonių ratą, dažnai ir tuos, kurių iki šiol nepažinojome. Visa ir visus mus jungia vienas žodis – žmogus. Kristus juk moko mylėti kiekvieną, net priešą (nors pastarąjį ne visiems pavyksta...).

Irutės Jaruševičiūtės nuotrauka

Jau kažkelinti metai, kiek išgaliu, savanoriauju krikščioniškoje Kauno slaugos ligoninėje. Toje paliatyviosios medicinos įstaigoje kiekvieną akimirką matau autentišką, nesuvaidintą artimo meilę. Tik dalis ligonių iš čia trumpam grįžta namo. Dauguma užgęsta, iškeliauja į Tėvo namus be skausmų, aprūpinti sakramentais ir palydėti juos mylinčių žmonių, kurie uždegė žvakę, palaikė už rankos. Papasakosiu apie vieną dieną, Didįjį ketvirtadienį, balandžio 2-ąją, kurią dirbau šioje ligoninėje. Darbas čia komandinis. Injekcijai, vaistams sugirdyti, ligoniui pamaitinti pakanka vienos slaugytojos, o visoms procedūroms, susijusioms su stomomis, kateteriais, įvairiais vamzdeliais, maišeliais, atsiurbimais ir pan., toli gražu ne visada. Pacientui vartyti, prausti, keisti sauskelnėms, masažuoti ir kitiems darbams dažnai prireikia trijų arba keturių žmonių. Jei guli visai liesa senučiukė, tada viena arba dviese

susitvarko. O jei stambus vyras, kurių ten nemažai? Tada ir keturioms nelengva. Palatos slaugytoja kviečia į pagalbą koleges. Nė viena neatsako: „Neturiu laiko“, „Vėliau“, „Aš dabar užsiėmusi“. Subėga į krūvą tiek personalo, kiek tuo momentu reikia. Jei arti nėra kitų slaugytojų, noriai pasisiūlo padėti pakelti ligonį ir tuo metu netoliese dirbanti valytoja. Pro šalį einanti gydytoja – irgi. Slaugytojos sukasi vilkeliu. Prisėsti, atsipūsti laiko beveik nėra. Tiesa, Vokietijos katalikai (ne, ne Lietuvos...) padovanojo specialius keltuvus, įrengė tam tikras vonias, dušą patalo ligoniams maudyti.

Artuma 2015 m. birželis

Gyvenimas kaip senas vynas

įmanoma, kad palaikytų gerą personalo psichologinę savijautą. Du kartus per metus rengiamos rekolekcijos. Deja, dėl milžiniško krūvio darbe ne visi darbuotojai gali jose dalyvauti. Juk ligonių vienų nepaliksi! Rengiami Kalėdų vakarėliai, tik vėlgi – o kas bus prie ligonių? Tad dalyvauja pasikeisdami. Buvo pakviesta dailininkė mokyti darbuotojų batikos – tapybos ant šilko technikos. Joms tie pusvalandžiai buvo tikra atgaiva. Dabar šie darbai puošia ligoninės sienas. Ačiū Dievui, atsirado labai kilni, besiverčianti privačia praktika gydytoja psichoterapeutė, kuri be jokio atlygio dirbo su psichoterapijos grupe, sudaryta iš personalo. Tai buvo didelė ir apčiuopiama pagalba. Konfliktų su ligonių artimaisiais nėra. Pakibirkščiavimai su giminėmis itin reti. O darbuotojų tarpusavio santykiai ypač geri. Kažkiek sunkiau būna atėjus naujam žmogui, kol jis adaptuojasi. Tai suprantama, nes naujokę užgriūna pragariškas darbas ir myriop žengiantys ligoniai. Tačiau po kurio laiko naujokė stojasi į vėžes. Atlyginimai? Slaugytoja gauna 500 eurų, jos padėjėja 350 eurų. Ko čia stebėtis, kad gerai parengtas, išmokytas dirbti, įgijęs puikių praktinių įgūdžių jaunimas kartais panori kelti sparnus. Girdėjau kalbant, jog Švedijoje domimasi, kaip prisivilioti slaugytojų būtent iš šios ligoninės.

Lietuvoje dažnai sakoma, kad ši slaugos ligoninė geriausia, nors tai buvęs senas, silikatinių plytų sovietinis vaikų darželis, esantis miesto pakraštyje. Tai Lietuvos Carito įkurta maža ligoninė, kurios koplyčioje visada kas nors meldžiasi. Ligoninė, kur personalas savo ligonius vadina vardais, juos iš tikrųjų myli, nepaisydamas itin sunkaus darbo ir atlyginimų, neatitinkančių įdėtų psichinių bei fizinių pastangų, nekalbant apie kvalifikacijas. Padėkime šiai ligoninei, kas kiek galime. Tose šviesiose palatose gulintiems žmonėms reikia daug ko – ir vaistų, ir maisto, ir sauskelnių, ir brangiai kainuojančių medicinos priemonių, palengvinančių jų kančią. Nelikime abejingi, nes nė vienas nežinome, ar neatsidursime joje. „Ką padarėte vienam iš mano mažutėlių...“ (plg. Mt 25, 31–46) – prisimenate? Ligoninės paramos sąskaita: AB „Swedbank“ Nr. LT827300010002245585. Jeigu norėtumėte atvažiuoti ir auką palikti buhalterijoje (kur gausite ir kvitą), ligoninės adresas: Armatūrininkų g. 4, LT-52372, Kaunas; administracijos tel. (8~37) 370 430; budinčiojo posto – (8~37) 370 186. El. paštas kaunosl@takas.lt. Puslapis internete kaunoslauga.lt.

P. S. Kadangi esu ne tik naujovių (tiesa, pasaulyje seniai taikomų), bet ir gyvūnų mylėtoja, tai negaliu nepasidžiaugti dar vienu dalyku. Tą Didįjį ketvirtadienį išėjau gerokai pavargusi, nors ne ką tenuveikiau. Galvojau apie tuos žmones, kurie ten dirba diena iš dienos ir dar naktimis. Ir man buvo liūdna, kad tądien ligoninėje „daktarais“ nedirbo šuneliai. Mat čia taikoma ir kanoterapija. Darbuotojai pasakoja, kad atvedus į palatas specialiai tam parengtų ir apmokytų šunų, ligoniai išsyk atsigauna, tiesia į gyvūnus rankas, šypsosi. Jų savijauta ryškiai pagerėja. Va taip.

* * *

Šauktinių komisija. Šaukiamąjį klausinėja: – Iš kairės du priešai, iš dešinės taip pat, ką darysi? – Pavarau iš automato ir visi negyvi. – Teisingai. O jeigu iš kairės ir dešinės po tris priešus, iš priekio tankas? – Pavarau iš automato ir visi negyvi, metu granatą ir susprogdinu tanką. –Teisingai. O jeigu iš kairės ir dešinės po dešimt priešų, iš priekio ir užnugario po tris tankus, o dar ir du malūnsparniai? – Ei, sakykit teisybę: aš tik vienas tarnausiu?.. 36

* * *

Naujausiais tyrimais nustatyta: nuomonė, jog karvės mums duoda pieno, klaidinga! Jis tiesiog iš jų atimamas.

* * *

Įsidarbino Petras fabrike. Po kiek laiko pakliuvo į ligoninę. Atėję draugai klausinėja: – Tai kas gi atsitiko, kad dabar guli visas sutvarstytas? – Na kaip... Užėjau į cechą, reikėjo stakles pataisyti. Na, ir prireikė plaktuko... Šūktelėjau kolegai: „Vytai, mestelėk plaktuką!“ Iš kur aš galėjau žinoti, kad ten tiek Vytų dirba?..

GYVENIMO IR TIKĖJIMO INSTITUTAS kviečia į rekolekcijas REKOLEKCIJŲ SAVAITGALIS „TROŠKIMŲ GALIA“ birželio 12–14 d., Kulautuvoje ŠV. IGNACO LOJOLOS DVASINĖS PRATYBOS. PAGRINDAS birželio 15–20 d., Kulautuvoje REKOLEKCIJŲ SAVAITGALIS „PASLĖPTA IŠMINTIS IR NEMATOMAS LOBIS – KOKIA NAUDA IŠ VIENO IR KITO?“ (Sir 20, 30) Rugpjūčio 7–9 d., Kulautuvoje

REKOLEKCIJOS SU DVASINIU PALYDĖJIMU rugpjūčio 10–14 d., Kulautuvoje „MANO ŠIRDIES DRABUŽIS“ rugpjūčio 16–21 d., Kulautuvoje Informacija ir registracija: VšĮ Gyvenimo ir tikėjimo institutas, Rotušės a. 7, LT-44280 Kaunas Tel./faks. (8 37) 28 05 30; mob. 8 686 778 24, el. p. gti@lcn.lt www.gtinstitutas.lt

Kanos savaitė SUTUOKTINIŲ POROMS rugpjūčio 3-9 d. „Pailgio perlas“ poilsiavietėje, Švenčionių raj. Družilių k. Ši savaitė suteiks galimybę:

• iš naujo atrasti gyvenimo santuokoje ir šeimoje prasmę, pasitelkiant dialogo, lytiškumo ir pasišventimo principus; • dalintis santuokinio gyvenimo turtais ir sunkumais su sutuoktiniu bei kitomis poromis; • labiau atsiverti Dievo veikimui, kuris šiandien yra pajėgus atnaujinti ryšius poroje bei moko mylėti ir atleisti; • švęsti gyvenimo kartu tiek poroje, tiek šeimoje džiaugsmą. Registracija tel. 8 610 03070 (Jūratė). Daugiau informacijos: www.kana.lt

KVIEČIAME STUDIJUOTI Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakultete Daugiau informacijos: www.teologija.vdu.lt, www.vdu.lt; tel.: (8 37) 32 34 77, 8 687 17 399

Lietuvos edukologijos universiteto Istorijos fakulteto Katalikų tikybos katedroje Daugiau informacijos: www.leu.lt; tel.: (8 5) 233 99 14, 8 629 27 003; el. p. if.ktk@leu.lt

parėmė š. m. I pusmečio „Artumos“ prenumeratą per vyskupijų Carito skyrius, pasieksiančią labiausiai stokojančius. Taip pat fondo dėka atnaujinome ir plėtojame artuma.lt svetainę

Klaipėdos universiteto Pedagogikos fakulteto Socialinės pedagogikos ir katechetikos katedroje Daugiau informacijos: www.ku.lt; tel. (8 46) 39 86 37; el. p. spkk.pf@ku.lt

Artuma

Katalikiškas mėnraštis šeimai

Nr. 6 (305) / 2015

Vyr. redaktorius Darius CHMIELIAUSKAS Redaktorė Vanda IBIANSKA Redaktorė stilistė Dalė GUDŽINSKIENĖ Atsakingoji redaktorė ses. Teresė ELSTERYTĖ MVS

Eina nuo 1989 metų spalio ISSN 1392-382X

Techninė redaktorė Valdonė MINCIŪTĖ

Steigėjas – Lietuvos Caritas Leidžia VšĮ Caritas leidykla „Artuma“

Dailininkė Silvija KNEZEKYTĖ

Įmonės kodas 134460120 A. s. LT097300010002264553

Korektorė Rūta LAZAUSKAITĖ Vyr. buhalteris Arūnas URNIEŽIUS Redakcijos kapelionas kun. Artūras KAZLAUSKAS

remia kai kurias „Artumos“ skyrelių „Kronika“, „Didelės ir mažos kryžkelės“, „Akiračiai“, „Atokvėpio valandai“ publikacijas

Užsakymo Nr. 202405, Tiražas 10 300 egz. Spausdino UAB „Spaudos praktika“ Chemijos g. 29, LT-51333 Kaunas Žurnalą galima bet kada užsisakyti kiekviename Lietuvos pašte. Indeksas – 5010 Žurnalo kaina 1 Eur Redakcijos adresas: Rotušės a. 23, LT-44279 Kaunas Tel./faks. (8 37) 20 96 83, redakcija@artuma.lt

www.artuma.lt

Redakcija pasilieka teisę savo nuožiūra taisyti ir trumpinti rankraščius. Jų negrąžina ir nerecenzuoja

Didieji Žemaičių Kalvarijos atlaidai liepos 1–12 d. Liepos 1 d., trečiadienis Atlaidų išvakarės

Meldžiamės už katalikiškas organizacijas ir Marijos Legiono narius 16 val. – šv. Mišios Panų kalne 19 val. – Mišparai Bazilikoje; po jų – Eucharistinė procesija aplink Baziliką Liepos 2 d., ketvirtadienis Katechetų diena

PAMALDOS ATLAIDŲ METU 7 val. – Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ Kęstaičiuose išlydi piligrimus į Žemaičių Kalvariją 7.30 val. – Rytmetinė liturginė valanda Žemaičių Kalvarijos bazilikoje 8 val. – šv. Mišios 10 val. – šv. Mišios, po jų – Švč. Sakramento adoracija ir Dievo Gailestingumo vainikėlis 12 val. – Suma, po jos – iškilminga pagrindinė procesija į Kryžiaus kelio kalnus 19 val. – vakarinės šv. Mišios. Paskutinę atlaidų dieną 19 val. šv. Mišių Bazilikoje nebus

Liepos 3 d., penktadienis Policijos ir teisėsaugos darbuotojų diena Liepos 4 d., šeštadienis Jaunimo ir jaunų šeimų diena 19 val. – jaunimo šv. Mišios, po jų – Kryžiaus kelio kalnai Liepos 5 d., sekmadienis DIDŽIOJI KALVARIJA Šeimų diena

Liepos 6 d., pirmadienis Žemdirbių ir kaimo parapijų diena Liepos 7 d., antradienis Brolių latvių diena Liepos 8 d., trečiadienis Kunigų, kunigų seminarijų auklėtinių ir ministrantų diena Liepos 9 d., ketvirtadienis Kelininkų diena Liepos 10 d., penktadienis Vienuolių diena Liepos 11 d., šeštadienis Vaikų diena Liepos 12 d., sekmadienis Žemaičių Kalvarijos parapijos ir jos kaimynių: Barstyčių, Sedos, Platelių, Alsėdžių, Gegrėnų parapijų diena

Išsamesnė informacija www.zemaiciukalvarija.lt

Artuma

Birželio „ “ bando suprasti penktąjį Kalno palaiminimą – Jėzaus raginimą praktikuoti gailestingumą ir tokiu būdu sekti Jį. Tačiau kaip atpažinti tikrąjį gailestingumą? Tai sentimentalus kenčiančio pasigailėjimas ar šis tas daugiau? O jeigu Viešpaties gailestingumo patyrimas veda į atsivertimą, kas tuomet laukia nepažįstančių Dievo? Nejau gailestingumas tikrai neveikia be atgailos?.. „Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo“ (Mt 5, 7). Ar mums iš tiesų to reikia?!

ISSN 1392-382X

„Artumos“ žurnalus galite įsigyti redakcijoje, bažnyčiose ir katalikiškuose knygynuose visoje Lietuvoje! Užsisakyti galima nuo kiekvieno numerio savo parapijoje, bet kuriame „Lietuvos pašto“ skyriuje, internetu (prenumerata.post.lt, indeksas 5010) arba redakcijoje (Rotušės a. 23, Kaunas, tel. 8 37 20 96 83).