Artuma 2015 m. liepa–rugpjūtis by Artuma

Artuma

mėnraštis šeimai bei visiems ieškantiems Dievo ir žmonių artumos

2015 m. liepa– rugpjūtis

7/8

Ganytojo laiškas

Į gyvenimą vedantis kelias Jėzus teigė, kad į visavertį gyvenimą čia, žemėje, ir amžinąjį gyvenimą veda „siauras kelias“ ir „ankšti vartai“: „Įeikite pro ankštus vartus, nes erdvūs vartai ir platus kelias į pražūtį, ir daug juo einančių. Kokie ankšti vartai ir koks siauras kelias į gyvenimą! Tik nedaugelis jį atranda“ (Mt 7, 13). Ką reiškia tas „siauras kelias“ ir „ankšti vartai“? Tai tiesos ir autentiškos meilės kelias, kuris niekuomet nebūna platus. Plati būna tik mylinti žmogaus širdis. Skelbdamas tiesą, Jėzus užsitraukė fariziejų rūstybę ir buvo pasmerktas. Mylėdamas žmones, Jėzus, būdamas Dievo Sūnus, apribojo save – įsikūnijo ir leidosi būti nukryžiuotas. Šiais metais popiežius Pranciškus pakvietė gerai įsižiūrėti į Dievui pašvęstąjį gyvenimą. Kas yra tas pašvęstas gyvenimas? Tai ėjimas siauru keliu, radikalus atsisakymas viso to, kas galėtų kliudyti keliauti į gyvenimą vedančiu keliu. Kliudo pinigai ir daiktai – Dievui pažadamas neturtas; kliudo savimeilė ir puikybė – Dievui pažadamas besąlygiškas klusnumas; kliudo kūniškumas – įsipareigojama gyventi skaistume. Iš tikrųjų, atsisakoma labai daug, bet sykiu žmogus neapiplėšia savęs – ir tai liudija džiaugsmas, kurio būna pilna Dievui savo gyvenimą pašventusiojo širdis. Prieš 53 metus Dievas vyskupo rankų uždėjimu man pavedė atlikti kunigo misiją, prieš 47 – pakvietė į Jėzaus Draugiją, o prieš 24 metus pavedė vykdyti vyskupo tarnystę. Dievas dažnai elgiasi taip, kad mes, žmonės, negalime numatyti, kas mūsų laukia. Mes galime tik atsiliepti – jo skiriamą misiją priimti ar atmesti, atlikti ją stropiai ar aplaidžiai. Dievas pavedė atlikti vyskupo misiją tuo metu, kai Lietuva ir Bažnyčia kėlėsi laisvam gyvenimui, kai reikėjo statyti tai, kas okupantų per pusšimtį metų buvo negailestingai griauta. Daug kur reikėjo labiau pasitikėti Dievo vedimu, nei savo išmintimi ar patirtimi. Todėl šiandien labiausiai noriu padėkoti Dievui, kuriam patikėjau savo gyvenimą ir kunigiškąją, vėliau vyskupiškąją tarnystę. Jeigu ne stropūs pagalbininkai – kunigai, vienuoliai ir pasauliečiai, kurie atsiliepė į jiems Dievo pavestą misiją, daug kas būtų buvę nepadaryta. Mano didelė pagarba ir dėkingumas prieš mane arkivyskupijai vadovavusiam kardinolui Vincentui, kuris dar seminarijos laikais buvo mano mokytojas; taip pat su manimi tarnavusiems vyskupams augziliarams – vyskupui Rimantui, vyskupui Jonui ir vyskupui Kęstučiui. Mano nuoširdi pagarba drauge su manimi tarnavusiems kunigams. Širdis džiaugėsi, kai mačiau kunigus, besirūpinančius ne savo patogumais ir pinigais, bet gyvosios Bažnyčios kūrimu. Su dideliu dėkingumu ir meile menu vyrus ir moteris, paaukojusius savo gyvenimą Dievui. Ten, kur reikėjo didelės atsakomybės ir pasitikėjimo, pakviesdavau juos kaip dvasios vadus arba kaip ištikimas pagalbininkes, ir jie niekada nenuvylė. Kunigai ir vienuoliai, nors ir kaip svarbūs, vieni patys niekuomet nebūtų atlikę to, ką reikėjo nuveikti. Jų buvo per maža. Didžiulį darbą arkivyskupijoje atliko pasauliečiai. Jie dėstė tikybą, katechizavo; jie ruošė jaunavedžius ir rūpinosi vargšais; jie projektavo Šiluvą, naujam gyvenimui prikėlė nacionalizuotus pastatus. Daug kur jie tarnavo kaip savanoriai. Dėkoju valdžios žmonėms ir politikams, kuriems rimtai rūpėjo Lietuvos reikalai, kurie gynė šeimą, gyvybę ir kurie iš Bažnyčios tikėjosi ne potencialių rinkėjų, bet bendradarbiavimo, kad žmonėms Lietuva būtų saugūs namai, kurių niekas nenorėtų palikti. Šiandien ramia širdimi palieku vyskupo tarnystę ir kaip sugebėdamas remsiu visus gerus darbus, kurie ateityje bus vykdomi arkivyskupijoje ir Lietuvoje. Tikiuosi, kad daugelis iš jūsų savo malda palydėsite tolesnę mano gyvenimo kelionę. Baigdamas noriu atsiprašyti visų, kuriuos kuo nors nuvyliau ar įskaudinau, kai paliesdavo nelengvi mano sprendimai, o tokių buvo ne vienas. Mano didžiausias noras, kad arkivyskupija ir visa Bažnyčia išliktų kaip tvirta, vieninga šeima, spinduliuojanti meile ir nuolat ieškanti tų, kurie dar nesuradę Evangelijos kelio.

Laiškas skaitytojams

Mielieji mūsų Skaitytojai ir Bičiuliai, dvigubas „Artumos“ numeris Jūsų rankose skelbia – vasara tikrai atėjo! Net jei ne kasdien bus taip šilta, kaip norėtųsi, o kartais ir lietus lis Lietuvoj, vis vien tai metas, kai galime turėti laiko! Žinoma, laiko ir daugiau paskaityti (dar ir todėl šis – toksai storas), bet ne tik – juk, regis, bėgame ištisus metus, laiko neturėdami ir galvodami: na, ateis vasara, atostogos, tai tada sutvarkysiu, nuvažiuosiu, aplankysiu, susitiksim, pabendrausim, paplepėsim, pasėdėsim, neskubėsim... ei, apsčiai gyvenimo turėsim!.. Tik ar iš tiesų taip padarysiu, ar tikrai suspėsiu?.. Nuojauta ir atmintis man kaži ko kužda, kad, oi, kaip greit prabėga vasara... prabėga metai... prabėgs gyvenimas ir... būsiu neturėjęs laiko jo nugyventi?! Ech, gerieji žmonės, prašau, maldauju, pasižadėkim sau ir vieni kitiems, kad labai pasistengsim, kad save ir vieni kitus tiesiog „priversim“ šitaip pasielgti! Nes, šit, pagaunu jau save besiteisinant, kad, ai, išeisiu aš į pensiją, tai tada turėsiu laiko ir tam, ir anam, ir dar kažkam... Bet juk tai visiška saviapgaulė, juk jeigu čia ir dabar aš neturiu laiko, neturiu atostogų, neturiu akimirkos žavingos, tai neturėsiu jos niekada, neturėsiu jokios pensijos – nei personalinės, nei valstybinės, anei jokios emeritūros... Mielieji, sustokim, atsikvėpkim ir įkvėpkim. Ir, ačiū Die, čia pat atrasim pavyzdžių – kaip šiame greičio, triukšmo ir konkurencijos beprotiškam pasaulyje galima neskubėti ir... visur suspėti, nieko savo neturėti ir... nieko nestokoti, savęs visiškai atsižadėti ir... panašu, kad už visus laimingesniam būti?!! Taip, tai mūsų sesės broliai tie vienuoliai, arba, kaip dabar įprasta sakyti, – Dievui gyvenimą pašventę asmenys. Nesąmonė – atsilieps tūlas teisus skeptikas – juk jie ir pasirinko visiškai skirtingą kelią negu mūsų, mirtingų pasauliečių, tai kaipgi gali būti mums pavyzdžiai?! Tai todėl vasariškoji „Artuma“ šįkart nutraukia savąją kelionę per Kalno palaiminimus ir visu veidu atsigręžia į vienuolius; pasigailėjus jų, kuriems popiežiaus valia šie metai dedikuoti, tačiau paskelbus apie dar tik kitąmet būsimus Gailestingumo metus, staiga Pašvęstųjų metai lyg nublanko, nutilo... bet tikrai nepranyko! Ir ačiū Dievui, ir popiežiui Pranciškui, ir Jums – mielieji Broliai Sesės pašvęstieji – kad esate, ir esate reikalingi mums ir visam pasauliui – kaip deguonis vandeniui, kaip vanduo gyvybei, kaip gyvybė meilei! Būkite ir toliau – palaiminti ir laiminantys, prašau, ačiū, daugelio vardu – Darius Chmieliauskas

Turinys Liturgijos katechezės

Kun. Artūras KAZLAUSKAS Apie elgseną bažnyčioje

Kronika

Jonas MALINAUSKAS, Dalė GUDŽINSKIENĖ Bažnyčios pulsas

Iš redakcijos pašto

Dr. Vincentas VOBOLEVIČIUS Krikščionis politikoje: veikti, negalima pasiduoti Vytautas SINICA Drąsa ir argumentai Jolanta RAMONIENĖ Griaunanti šeimos politika?

7 8

Mūsų dukra – vienuolė?!

Pašvęstojo gyvenimo įvairovė

Mes atsisakome tuoktis!

Ses. Viktorija PLEČKAITYTĖ MVS Vienuolynų vaikymas sovietmečiu

Antanas GAILIUS Neregimoji kariuomenė

Jis toks beveik kaip šventasis

Teta Anelė išvyksta

Klausimai ganytojams

Jaunimo iššūkis 9

Didelės ir mažos kryžkelės

Antanas SAULAITIS SJ Apie Šventraščio pyragą

Vytautė MACIUKAITĖ Tikras ir netikras pašaukimas

Vaida SPANGELEVIČIŪTĖ Dievo balerina

Joana GIMBERYTĖ-JURONĖ Stulbinantis pasirinkimas

O mes kitokie

Kun. Kęstutis K. BRILIUS MIC Šeima ir vienuoliai

Kun. Linas ŠIPAVIČIUS Nuvalyti ir pašventinti

Pokalbis redakcijoje Geras kelias būti laimingam

Br. Lukas SKROBLAS OSB Tu mane suvedžiojai, Viešpatie!

Valdonė MINCIŪTĖ Ieškau. Kurgi tu?

Gintautas VAITOŠKA Tad kaipgi dažnai pasveikstama?

Inesa VAITKŪNAITĖ Kitoks vienuolynas

Du tampa viena

Romanas KAZAKEVIČIUS „Dėkoju, kad esi moteris“

Veidu į vaiką

Paul LEMOINE Būti savimi ir mylėti Atokvėpio valandai

Giovannino GUARESCHI Nesibaigianti istorija (I)

Rūta LAZAUSKAITĖ Premijuotos knygos

Akiračiai

Dėkoju už pasveikimą

Šv. Grigalius Narekietis

Sveikata

Elektrinė audra smegenyse

Polina ŠEDIENĖ Liga visuomenės šešėlyje

Mandagumas mūsų kasdieninis

Kaip elgtis svarbiose iškilmėse

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Gyvenimas kaip senas vynas

Vanda IBIANSKA Keturkojai gydytojai

Viršelyje – Aušrinės Marijos vienuolyne, Paparčiai, Kaišiadorių r. Irutės Jaruševičiūtės nuotrauka

Apie Šventraščio pyragą

Silvijos Knezekytės nuotrauka

Didelės ir mažos kryžkelės

Antanas SAULAITIS SJ Pernai pasirodė Renos Rosner knyga Eating the Bible („Valgyti Bibliją“). Iš karto prisimenu vaizdelį Apreiškimo knygoje, kai angelas duoda autoriui suvalgyti nedidelį ritinį, saldų kaip medų, tačiau kartų prarijus (Apr 10, 8–11). Sunku įsivaizduoti uždavinį visą stambų Šventąjį Raštą „suvirškinti“, kaip ir nelengva suprantamai perskaityti. Knygoje receptai iš Šventraštyje randamų valgių, vaisių, daržovių, kaip raudona lęšių košė (sriuba), dėl kurios Esavas atidavė dvynukui savo paveldėjimo teisę (Pr 25, 30). Mums žinomesnė avižinių dribsnių košė turbūt nepasiektų Biblijos valgio su prieskoniais kokybės. Prieš akis ir velykinis pasakojimas apie Jėzų, savo mokiniams lauželyje iškepusį duonos ir žuvies (Jn 21, 9). Kai domisi kuriuo nors dalyku, žmogus ieško knygų tomis temomis. Šventąjį Raštą galima tirti kilometrinėmis teologijos knygomis, ir nuolat vis atsiranda tokių veikalų kaip, pvz., Biblijos paukščiai, augalai, vaisiai, muzikos instrumentai, Šv. Rašto žymios moterys, vyrai. Kiti autoriai išrenka kurios nors srities skilteles, pvz., Šv. Raštas apie šeimą, tų žemynų papročiai, apranga, simboliai, Dievo 125 pažadai studentams, teisingumo klausimai, išminties krislai, patarimai vaikams ir jaunimui, poezija Biblijoje… Senais laikais mokyklos patalpose rengėme Šv. Rašto savaitgalį nuo penktadienio vakaro iki sekmadienio popietės. Programa buvo suskirstyta pagal amžių, taip, kad nuolat vyktų užsiėmimai pipirams, priešmokykliniams vaikams, jaunimui, suaugusiems, šeimoms kartu. Aišku, įpinta Šv. Rašto trumpa valandėlė, sekmadienio Mišios. Niekas tikrai nenagrinėjo biblinių plonybių. Vieni lipdė, piešė, kiti dainavo ar giedojo, dar kiti pasirinko vieną ar kitą temą seminare aptarti. Jaunimo temos buvo „Kas moralu ir kas nemoralu“, „Mūsų religinė ir tautinė ateitis“, „Draugai ir draugystė“, „Santuoka vaizduotėje ir tikrovėje“. Suaugusieji aptarė „Turtą ir neturtą Šv. Rašte“, „Apaštalą Paulių tarp žydų ir pagonių krikščionybės“, „Šv. Rašto įdomybes“. Visos temos pritaikytos pagal amžių, pajėgumą ir seminaro metą – adventą. Tad jaunimas karpė ir lipdė Jėzaus kilmės (Jesės) medžio simbolius, suaugusieji labiau gilinosi į pranašus ir Jėzaus gimimo pasakojimus, mažiausieji žaidė prieškalėdinius žaidimus ir ruošė reikmenis Mišioms. Šio seminaro aprašymas tėra įvadas į malonią viso renginio pabaigą – gerai parengtas Mišias ir vaišes. Užkandžių stalo dėmesys – Šventraščio pyragui. Išvaizda tikrai neprilygtų tiems baisiai gražiems ir per dosniai apteptiems tortams. Visas grožis – sudėtinės dalys, nes pyragą kepusieji receptą skaitė ne tiesiogiai, pvz., tiek gramų miltų, tiek litrų pieno, kažkiek žiupsnelių druskos ar stiklainių medaus. Prie kiekio buvo parašytos tik Šv. Rašto nuorodos, pvz.: 50 ml (Mt 9, 17), 200 g susmulkintų (Mt 21, 19) ir t. t. Tai buvo sudėtinės pastangos – vienas skaito Biblijos nuorodas, kita ieško po lentynas, trečia jau pjausto ar maišo, dar kitas rūpinasi tešlos nors paragauti. Nenuostabu, kad uolesni seminaro dalyviai prašė šio vaisinio torto recepto. Kepėjos mielai dalijosi meno paslaptimi, įteikdamos tokias pat mįslingas nuorodas. Tačiau pasigailėdamos užlipintame voke padavė paprastais žodžiais užrašytus duomenis, kad nesumaišytų tame pačiame Šv. Rašto sakinyje minimų kelių maisto produktų. 10

Jei ir Jūs norėtumėte išsikepti Senojo Testamento pyragą, Jums prireiks: 200 g Patarlių knygos 30, 33 200 g Jeremijo 6, 20* 5 Izaijo 10, 14 (atskirti) 300 g Kunigų 24, 5 žiupsnis 2 Karalių 2, 20 1 šaukštelis Amoso 4, 5** 1 šaukštelis Išėjimo 30, 23 1/4 šaukštelio 1 Karalių 10, 25 120 ml Teisėjų 4, 19 100 g sukapotų Skaičių 17, 23 100 g susmulkintų Jeremijo 24, 5 100 g 2 Samuelio 16, 1 Išsukite Pat 30 ir Jer 6. Įmuškite po vieną Iz 10 (tik trynius); įmaišykite Kun 24, 2 Kar 2, Am 4, Iš 30, 1 Kar 10. Į tešlą įpilkite Ts 4, įdėkite susmulkintus Sk 17, Jer 24, 2 Sam 16. Atskirai išplakite Iz 10 (baltymus) ir atsargiai įmaišykite į tešlą. Visą masę sukrėskite į 26 cm skersmens indą su skyle, pateptą Pat 30, pabarstytą Kun 24, 5. Kepkite apie 60 min. 170 C orkaitėje, kol paviršius taps auksinis arba suskambės Gabrieliaus trimitas. Ištraukę iš orkaitės, po 15 min. išimkite ir iš indo. Papuoškite Jeremijo sirupu: 200 g Jeremijo 6, 20 120 ml Pradžios 24, 45 70 g Patarlių knygos 30, 33 Šiek tiek Pradžios 43, 11 Inde ant žemos ugnies pavirkite Jer 6 iki auksinės spalvos, tuomet įpilkite Pr 24 ir virkite, kol pasidarys vientisa masė. Įdėkite Pat 30 ir maišykite, kol ištirps. Sirupu aplaistykite pyragą, papuoškite smulkintais 1 Pr 43. * iš kvapiųjų meldų (cukranendrių) gaminamas maisto produktas ** vietoj raugo Jums reikės nuo XIX a. naudojamo maistinio cheminio junginio Šiuolaikiškai parašyto recepto ieškokite rugsėjo „Artumoje“.

Didelės ir mažos kryžkelės

Tu mane suvedžiojai, Viešpatie! Br. Lukas SKROBLAS OSB Po keliolikos vienuolinio gyvenimo metų žvelgdamas į savojo pašaukimo užuomazgas, prisimenu pranašui Jeremijui Dievo ištartus žodžius: „Dar prieš sukurdamas įsčiose, tave aš pažinau“ (Jer 1, 5). Kasdienis ėjimas Kristaus pėdomis pašvęstojo gyvenimo keliu žadina kaip tik šią nuojautą: esi norėtas ir pasirinktas paties Dievo valia prieš užsimezgant gyvenimui. Ir nesvarbu, kokios žmogiškos aplinkybės lėmė prasidėjimą: supratau, jog esu pažintas dar prieš gimdytojų valią. Eugenijaus Barzdžiaus nuotrauka

Praėjus metams po gimimo, man suteiktas Krikšto sakramentas neregimais saitais sujungė su Katalikų Bažnyčios bendruomene. Tėvai, tiesa, ėmėsi šios iniciatyvos veikiau skatinami tradicijos, o ne iš sąmoningo pasirinkimo. Iki paauglystės Krikšto malonė skleidėsi manyje neatnešdama itin regimų vaisių: ryšys su bažnytine tikrove buvo veikiau proginis. Tačiau tie proginiai laikai (pagrindinės metų šventės bei parapijos atlaidai) pritraukdavo tikrai daug žmonių, apeigos tikinčiuosius gaivino, jautėsi šventės atmosfera. Šios dienos, tegu ir varginančios, paliko tam tikrų pėdsakų. Labai giliai įsispaudė atmintin ir kunigo ukrainiečio, tarnavusio mūsų parapijoje, tikro žmogiškumo gestas: prieš įeidamas į bažnyčią jis man ištiesė ranką. Maždaug tuo laiku, dar būdamas vaikas, mamai kartodavau: „Ateityje stosiu į vienuolyną, bet tik į tą, kuriame gražiausios vienuolės!“ Kai man sukako 17 metų, brolis, neseniai sutikęs gyvąjį Kristų, pasiūlė drauge vykti į Šiluvą. Su mumis vyko ir mūsų teta. Šiluvos koplyčioje ji pradėjo eiti keliais aplink Mergelės Marijos statulą. Kurį laiką stebėjau ją ir net nepajutau, kaip pats atsiklaupiau ir pradėjau daryti tą patį. Praradau laiko nuovoką, – šis ėjimas truko pusantros valandos. Po to mano gyvenimas pradėjo keistis. Raginamas švelnios ir sykiu nesuvokiamos vidinės jėgos, ėmiau gręžtis į Kristų. Pradėjau lankytis įvairiose religinio pobūdžio bendruomenėse, seminaruose, stovyklose ir po metų pasijutau kviečiamas į dvasininkijos erdvę, visiškai nesuprasdamas, ką turėčiau rinktis. Pamažu supratau, kad nesu šaukiamas rinktis diecezinę kunigystę, o ilgainiui suvokiau, jog netraukia ir jokia pašvęstojo apaštalinio gyvenimo forma. Veržiasi iš vidaus ir į vidų vien kažkoks 16

nepaaiškinamo Absoliuto troškimas, prašantis ypatingų sąlygų. Kaip tik šis visą pasaulį apglėbiantis ir sykiu be galo slėpiningas troškimas, tampantis jau tikru imperatyvu, ir paskatino ieškoti iš pažiūros radikaliai priešingos erdvės – klauzūrinio gyvenimo. Keista – atsitraukimas nuo pasaulio triukšmo leidžia apkabinti visą pasaulį. Tokių troškimų vedamas ir atvykau į Palendrių Šv. Benedikto bendruomenę. Jau priartėjusį prie šių namų mane apėmė neapsakomai malonus jausmas. Netrukus prasidėjo vakaro bendruomeninė malda. Visi pradėjo giedoti, ir ką gi pajutau? Nuo galvos iki kojų nubėgo tarsi karštas aliejus, degindamas visą kūną. Tai buvo stiprus ženklas, pernelyg akivaizdžiai bylojantis, kad manyje gyvenančiam Absoliutui skleistis duota kaip tik šiuose namuose. Buvau tikras ir sykiu nepasiruošęs nusimesti visus kablius, kurie mane laikė sukabinę su pasaulietine visuomene. Sugrįžęs įsitraukiau į „Tikėjimo ir Šviesos“ bendruomenės gyvenimą, studijavau, dirbau, tačiau troškimas apkabinti pasaulį malda ir sykiu supratimas, jog miesto šurmulio sąlygomis to padaryti negalima, mane kankino. Pagaliau, būdamas 21 metų, patyriau stiprų ženklą, davusį man drąsos apsispręsti. Tai buvo „Tikėjimo ir Šviesos“ bendruomenės stovykla pas Tiberiados brolius Baltriškėse. Paskutinę dieną vyko Švč. Sakramento adoracija. Atsiverčiau Šventąjį Raštą ir į akis krito Kristaus žodžiai: „Nėra nė vieno, dėl Dievo karalystės palikusio namus ar žmoną, ar brolius, ar gimdytojus, ar vaikus, kuris jau šiuo metu negautų nepalyginti daugiau, o būsimajame gyvenime – amžinojo gyvenimo“ (Lk 18, 29–30). Meditavau šiuos žodžius visą valandą. Po adoracijos lipu laiptas žemyn, pamatau skelbimų lentą – ir kas ant jos parašyta? „Eik ir tu taip daryk!“ (Lk 10, 37). Šie žodžiai trenkė kaip kūju per galvą. Visų klausinėjau, kas tai parašė. Neatsirado nė vieno. Tuomet ryžtingai nusprendžiau viską

Didelės ir mažos kryžkelės

palikti ir sekti Kristumi vienuoliniame benediktiniškajame gyvenime. Tik įstojus jau ilgą laiką varginęs nepaaiškinamas Absoliuto troškimas ėmė skleistis kaip graži orchidėja, kuriai, pasirodo, reikėjo ypatingų sąlygų. Taigi „Tu mane suvedžiojai, Viešpatie, – aš leidausi suvedžiojamas. Tu buvai stipresnis už mane, – Tu nugalėjai“ (Jer 20, 7); Tu suvedžiojai mane, kurį pažinai dar prieš sukurdamas motinos įsčiose. Pašaukimas į kontempliatyvų vienuolinį gyvenimą yra viena iš Kristaus kasdienio sekimo formų, atitinkančių ypatingą Jo veido bruožą. Kristaus veidas turi daug bruožų. Jis skelbė, jog prisiartino Dievo karalystė, ragino atsiversti, mokė, gydė ligonius, prikeldavo žmones iš numirusių, išvarinėjo demonus, lankėsi nusidėjėlių namuose, darė stebuklus. Tačiau greta visų šių regimų veiksmų Jėzus dažnai atlikdavo ir kitą, nematomą žmonėms veiksmą – pasitraukdavo naktį melstis. Pasirinkęs negyvenamą vietą Jis melsdavosi savo Tėvui. Kaip tik dėl šio žmonių akims nematomo ryšio Jėzus galėjo pasakyti Pilypui: „Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą! Tikėkite manimi, kad aš esu Tėve ir Tėvas manyje“ (Jn 14, 9. 11). Tad kontempliatyvusis vienuolinis gyvenimas atspindi ypatingą ir sykiu pamatinį Kristaus veido bruožą – melstis savo Tėvui vienumoje ir byloti apie Dievo pirmumą pasaulyje.

Tai ir tylus, visa apglėbiantis žmonijos vienybės troškimas – „Kad jie būtų viena, kaip mes esame viena“ (Jn 17, 22).

Didelės ir mažos kryžkelės

Mūsų dukra –

vienuolė?!

Vaikus užauginę tėvai laukia anūkų. Taip įprasta, ar ne? O ką daryti, jei tavo sūnus ar dukra nusprendžia pašvęsti gyvenimą Dievui? Kai panevėžiečiai Sigutė ir Remigijus LIUTKEVIČIAI sužinojo apie rimtus dukters ketinimus stoti į vienuolyną, juos ištiko šokas. Kaip sužinojote apie tokį dukters sprendimą? Sigutė: Mūsų dukra išvyko į Vilnių studijuoti italų kalbos, po dviejų kursų sužinojome, kad ji stoja į Nukryžiuotojo Kristaus seserų vienuolyną. Šio sprendimo link ji nėjo žingsnis po žingsnio, nuosekliai, tai galbūt todėl nesitikėjome tokios žinios. Galvojau sau: „Jeigu kažko nepadariau ir ji eina į vienuoles dėl to, kad kažko trūksta, tai padarysiu viską, persiversiu per galvą, kad tik neitų.“ Tai pirmoji mintis. Vėliau sūnus nuramino: „Mamyte, ten jos pašaukimas.“ Po truputėlį susitaikiau. Nuvažiavau į Vilnių, pas Motinėlę Aldoną, apžiūrėjau, kur ir kokiomis sąlygomis gyvens Aušra. Motinėlė guodė: „Jūs nebijokit, iki amžinųjų įžadų praeis pakankamai laiko, iki tol įsitikins, ar tai jos kelias.“ Motinėlė pasakojo, kad Aušrelę specialiai „padusina“ (čia aš taip panevėžietiškai pasakiau), kad ji matytų, jog šis kelias nėra rožėmis klotas, tai ne tik debesėliai – tai gyvenimas! Remigijus: Tėvai vaikus moko – būk toks, būk anoks, o aš nemėgau prievartos, nes pasirinkimo laisvę juk visi turime, bet ši žinia užklupo netikėtai. Ypač mano brolis nustebo: „Viešpatie Tu mano, kas dabar bus?!“ Abu netinkamai įsivaizdavome vienuolyną – iš knygų ir filmų... Atrodė, baisu! Sigutė: Mūsų reakcija pasikeitė. Dabar sakom, kad jau nebe vieną dukrą turim, o daug. Džiaugiamės galėdami aplankyti seses ir mielai laukiame jų savo namuose. Remigijus: Jei Aušra jaustųsi blogai, sugrįžtų į pasaulietišką gyvenimą. Man gera, jeigu vaikams gera. Tik tiek, nereikia nieko daugiau. Kaip keitėsi jūsų pačių gyvenimas? Sigutė: Patys eidavom į bažnyčią, vaikai ruošėsi sakramentams, bet nebuvom super katalikai. Po tokio dukters sprendimo sugrįžome arčiau prie tikėjimo. Atskalūnu save vadinęs Remigijus priėmė Pirmąją Komuniją, ėmė studijuoti Šventąjį Raštą. Anksčiau į bažnyčią eidavom tik per didžiąsias šventes, o dabar sekmadieniais atsikeliam, nu-

važiuojam į bažnyčią, pareinam, pavalgom, ir tai šventė! Jei kas nors nutinka ir negalim nueiti, tai kažko trūksta. Kokių pasikeitimų matote savo dukters gyvenime? Sigutė: Kai augo, tai buvo, oho, koks vaikas! Pamenu, pirmoj klasėj norėjo būti berniukas. Netradiciškai skamba. Mokykloje skatindavau bendrauti su klasės draugais, o ji gal kokią vieną ar dvi drauges turėjo, sakydavo: „Ko aš ten eisiu? Į sodą pagerti? Nenoriu ir man to nereikia!“, tačiau ji keliaudavo į piligrimines keliones, rasdavo kitokios veiklos. Drauge eidavome į koncertus, į motokrosą! O motokrosas tai būdavo jo! Jei tėvelis su sūnumi ir neidavo, mes nepraleisdavom galimybės. Pamenu dar vieną epizodą. Sykį tėvelis nubaudė abu vaikus ir pastatė į kampą. Sūnus pastovėjo, apsiraudojo, atsiprašė, o Aušrytė stovi. Stovi. Stovi. Ateina Remigijus pas mane ir tariamės, ką daryti. Neištvėrusi skatinau dukrą atsiprašyti, o ji stovėjo tol, kol pradėjo mėlti. Tėvelis išleido iš kampo, ranka numojo ir pasakė, kad daugiau nebaus. Remigijus: Beviltiška situacija. Ji manė, kad aš neteisus. Aušra su charakteriu, neįsakysi – daryk tą ar aną. Pasirinkdavo taip, kaip norėdavo. Neprieštaraudavau labai. Sigutė: Anksčiau dukrelė atrodė nežemiška, jai neegzistuodavo laikas, dabar ji kitokia ir mūsų bendravimas pasikeitė, palaikome šiltus santykius. Paskambina, rūpinasi mūsų sveikata. Remigijus: Klausia, kuo užsiimu, ką skaitau, nes komandiruotėse, po darbo turiu daug laisvo laiko, žinoma, jei nežvejoju. Tai kuo tėvai turi būti ypatingi, kad išaugintų dukterį vienuolę? Sigutė: Mes patys paprasčiausi tėvai! Kartais paklausiu žmonių: „Aš ką, nepanaši į vienuolės mamą?“ Nė vienas žmogus nėra pasakęs, jog panaši, o aš pasididžiuodama liudiju: „Taip, mūsų dukra – vienuolė!“ Mažai tokių, todėl meldžiuosi, kad kuo daugiau jaunų žmonių pašvęstų gyvenimą. Kai su Aušryte einu Panevėžio gatve, jaunuoliai 19

Didelės ir mažos kryžkelės

nutyla, nors trumpam tampa geresni. Ji visada su abitu, gal tik kokius langus plauna pasivilkusi kitą sijoną. Remigijus: Vyriausias sūnus – Bažnyčiai. Taip sako, ar ne? O mūsų Aušrytė pati apsisprendė. Mes nepastūmėjom, net nešnekėjom apie tai. Pasirinko pati, tai ir džiugu! Kaip paaiškinote dukters apsisprendimą draugams, bendradarbiams? Remigijus: Atrodė tokie nustebę! „Matai, iki ko privedė dukterį... kad net į vienuolyną įstojo!“ – komentavo vienas pažįstamas. Ką gi turėčiau atsakyti? Jie nedaug tepažįsta mane ir turbūt galvoja, kad dukrą uju, mušu, visaip ten... Nelabai man rūpi, ką kiti galvoja, o dėl dukters, tai... Šiek tiek didžiuojuosi, sakyčiau. Labai sureikšminti nenorėčiau, bet malonu, kad pasirinko tokį gyvenimo būdą. Vieni gali tapti mokslininkais, kiti kokios nors srities specialistais, bet ne kiekvienas sugeba pasišvęsti Dievui. Sigutė: Sykį, kai Aušrytė viešėjo Trinapolyje, mes su Remigijaus broliu ir jo žmona nuvykome jos aplankyti. Iki šiol jam sunku suvokti, kaip jauna mergina gali ten gyventi. Po tos viešnagės kartojo: „Kai išlošiu milijoną,

būtinai išpirksiu Aušrytę iš vienuolyno!“ Ji neištvėrusi sykį tarė: „Tai, dėde Virgi, kiek jūs už mane sumokėtumėt?“ Ir mano mama sakydavo: „Bepigu ten joms už uždarų sienų būti šventoms, tegul jos gyvenime tokios tampa.“ Žmonės mano, kad vienuolė gyvena tik už uždarų sienų. Remigijus: Pasenęs požiūris! Vienuolynai smarkiai savęs nereklamuoja, o žmonės taip ir nesužino tiesos apie juos. Aušrytės dėka mes sužinojom. Ką patartumėte tėvams, kurie, kaip tąsyk jūs, nerimauja ar net šoko ištikti negali patikėti tokiu vaikų apsisprendimu? Sigutė: Pati šeimoje esu devintas vaikas. Kai broliai susitikinėdavo su merginomis, kaime bobutės aiškindavo mano mamai: „Ką gi tu čia? Daryk tą, aną...“ O mama sakydavo: „Jei jam gerai, tai ir man gerai bus.“ Jei ji laiminga, tai mes laimingi dvigubai, ir kitiems tėvams patarčiau – reikia priimti savo vaiką tokį, koks jis yra. Juk jis suaugęs, ne koks kaprizingas šešiametis. Jei pasirinko ir jam gerai, tai ką dar kalbėti? Pirmučiausia galvokit ne apie save, bet apie vaiką. Remigijus: Ne trukdyti, o padėti reikia!

Pokalbio pabaigoje užklausiau Sigutės, ką darytų, jei dukra būtų pasirinkusi ne apaštalinį, o kontempliatyvųjį vienuolyną? Atsakė paprastai: „Tąsyk būčiau neištvėrusi!“ Silvijos Knezsekytės nuotraukos

Birutės ir Kęstučio ŠINKŪNŲ dukra jau beveik metus gyvena kontempliatyvioje, asketiškos regulos Betliejaus Mergelės Marijos Ėmimo į dangų ir šv. Bruno vienuolijoje.

Dukrą matote retai, negalite susiskambinti telefonu ar kada panorėję atvažiuoti į svečius. Turbūt nelengva šitaip? Kęstutis: Būtent dėl to šiek tiek prieštaravau. Klausiau dukters, kodėl ji šitaip pasirinko, bet man savo minčių nedėstė, tik kažkam prasitarė: „Einu ten, nes dvejoju, ar kitur nesuabejočiau.“ Man atrodo, kai dvejoji – nesirenki, bet teko susitaikyti. Birutė: Toks pasirinkimas man ne siurprizas. Ten ji lankėsi ne kartą, tik anksčiau vis grįždavo. Pirmą kartą pagyvenusi Paparčiuose 40 dienų, namo grįžo švytinčiu veidu, nors tuomet manė, kad šis kelias ne jai. Vis tik Rasa pasiryžo stoti į vienuolyną, o kai paskutinį sykį aplankiau ir paklausiau, kaip gyvena, atsakė: „Gerai, kai užtenka laiko maldai.“ Pagalvojau tyliai: „Jei tau ten dar per mažai laiko maldai, tai kur tu daugiau jo berasi?“ Šį ženklą suprantu kaip patvirtinimą, jog jos kelias būtent kontempliatyviajam vienuolyne. 20

Kęstutis: Aš tiesiog norėjau išsiaiškinti, kodėl taip? Dievas žmogų skiria bendruomenei ir jei tas žmogus užsidaro, mane aplanko viena iš skausmingiausių minčių: „Ar tai dėl to, kad mes taip auklėjom? Gal kažko nepadarėm, kad visuomenėje jai neatsirado vietos?“ Galbūt tai egoistiškas mąstymas, nes juk visiems tėvams norisi anūkų, norisi matyti, kaip gyvena vaikai, džiaugtis, kai kyla karjeros laiptais. Na, tą karjerą palikime antrame plane, bet, mėgindamas įsivaizduoti laimingą žmogų, tai tikrai ne vienuolyne jį matau. O jei mano dukra ten laiminga? Tai gerai, net jei nesuprantu. Esate gydytojai, turbūt norėjote ir savo dukterį matyti dirbančią šioje srityje? Kęstutis: Visuomet sakiau, kad moteris ir medicina – nesuderinami dalykai. Arba būk moterimi, arba medike. Apie mamas šneku: t. y. arba tu mama, arba medikė.

Didelės ir mažos kryžkelės

Birutė: Pačios Rasos vaikystėje kažkas paklausė, kuo ji norėtų būti? O ji atsakė: „Norėčiau būti gydytoja, bet tada vaikučiai mamytės nemato.“ Visai mažutė ištarė tai. Gal todėl baigė sociologijos studijas, o vėliau įgijo socialinio darbo magistro laipsnį. Kęstutis: Profesinis orientavimas visuomet vyko ne šiurkščiai peršant kokį kelią, bet ramiai. Nuo ketverių metukų kone kasdien vežiodavau į gimnastiką, sporto mokyklą, pramoginius šokius – ir jai puikiai sekėsi! Bet tarp mūsų parodytų kelių ji blaškėsi. Kartais pagalvoju – juk Dievas Kristų išbandė, gal taip ir ją išbando? Vedžioja po visur. Ar Rasa svarstė apie pašaukimą šeimai? Birutė: Ji sakė buvo gavusi rimtą pasiūlymą ir džiaugiasi, kad neištarė „taip“. Tai ieškojimai baigėsi vienuolyne? Birutė: Negaliu pasakyti, kad ieškojimai jau baigėsi. Ji atsakingai svarsto savo pasirinkimą, labai laukė melioto (postulanto vienuolinio drabužio), kaip to pirmojo žingsnelio į bendruomenę. Ji klauso širdies, todėl ieško tylos, ramybės, kad išgirstų. Daugiau negu kitur ramybės randa būtent šiame vienuolyne, o apie vidinius dalykus puikiai kalba išoriniai ženklai: Rasa ilgai šoko pramoginius šokius ir visuomet matydavau ją pasitempusią, bet gyvenimui ėmus mėtyti ji sulinko, o dabar vėl tiesiasi. Kas sunkiausia tėvams? Jei taip paprastai tariant, neatrodo, kad praradote dukrą? Kęstutis: Man sunkiausia tiesiog būti tėčiu, kuris pajunta, jog dukra išėjo gyventi atskirai. Galų gale supratau, kad tai nei žiauru, nei neteisinga, tai gyvenimo dialektika. Svajonę vesti dukrą prie altoriaus turėjau, bet ta svajonė blėso ir užgeso. Štai toks gyvenimas. Birutė: Kai matydavau, kad jai kažkas ne taip ir negalėdavau padėti, tuomet būdavo sunkiausia. Dabar jau nebe taip, galiu atvažiuoti, aplankyti, net jei retai. Nors mėgsta keliauti, pasirinko tokį vienuolyną, iš kurio negalės išvykti, nes, be visų kitų, privalomas ir stabilumo įžadas. Galima išvykti tik į laidotuves, pas gydytoją ar pan. Kaip Rasai sekasi įsitraukti į sesių gyvenimą? Birutė: Rasa visuomet troško turėti namelį, ar iš molio, ar šiaip kokią kaimo bakūžėlę, kurioje galėtų gyventi. Dabar turi namelį, atskirą celę, pradėjo auginti gėles, paprašė, kad rožių atvežčiau. Ji skaito, rašo, vis parvežu paką laiškų ir išsiunčiu Rasos draugams. Jie ir aplankyti draugės nuvažiuoja. Kęstutis: Sesutės susitinka tik per šv. Mišias ir kai kurias maldas, visos mokosi grigalinio giedojimo, tačiau tarpusavyje beveik nebendrauja. Labai seniai su choru važinėjome po Europą ir aplankėme vieną kontempliatyvųjį vienuolyną; po brolio pasakojimų negalėjau atsitokėti: įsivaizduojat, per parą galima tik valandą žiūrėti į kitą žmogų!

Birutė: Jos tik sekmadieniais kartu vaikšto, valgo, šnekasi. Taip pat pasiskirsto buities darbus, rašo (tapo) ikonas, pvz., gimtadienio proga gavau dovanų Rasos nutapytą Marijos ikoną. Be to, kai nuvažiuoju, ji paprašo atvežti receptų. Kuomet gyvenome kartu, mažai sukdavosi virtuvėje, o ten su džiaugsmu, meile gamina, turbūt nori pradžiuginti seses. Taip pat seserys priima pasauliečius pagyventi tyloje ir susikaupime. Kęstutis: Šalia vienuolyno įrengti namukai ir ten gali atvažiuoti su šeima ar vienas. Birutė: Vyresnioji mums rekomenduoja geriau rečiau atvažiuoti aplankyti dukters, bet ilgiau pabūti, tik per darbus ne visuomet taip išeina. Kęstutis: Vienuolyne nėra ne tik interneto, mobiliųjų, bet ir jokio muzikos instrumento! Kažkada sakė: „Mes grojam tik per Kalėdas, viena puodu, kita šaukštu.“ To niekaip nesuprantu, be muzikos išeičiau iš proto gan greitai! Birutė: Pamenu tą dieną, kai Rasa turėjo atiduoti telefoną, o kitą dieną sulaukiau iš jos žinutės: „Dar negaliu, negaliu atiduoti!“ Tuomet gana griežtai patariau pavesti telefoną Marijai. Tik klausiau savęs, ar teisingai pastūmėjau, bet dabar, matydama ją laimingą, džiaugiuosi. Jūsų nuomonė dukters pašaukimo klausimais ne visada sutampa. Kaip sutariat? Kęstutis: Kiekvienas mąstome kitaip, bet priešingybės čia nėra. Suaugusiam ir subrendusiam žmogui nieko negali aiškinti, gali nebent patarti, kaip tėtis ar mama. Įdomu, kaip tėvams pavyksta neišleisti dukterų į vienuolynus? Jie pririša prie lovos jas, ar ką? Na taip, turėjome kaimynus, kurių dukra baigusi vidurinę, bet į Laisvės alėją Kauno centre važiuodavo tik su mama. Birutė: Nuo pat vaikystės nė vienos dukters neauklėjome griežtai. Kęstutis: Kai maldoje pamąstau apie dukrą, vis tiek aišku, kad ji pasirinko ne taip jau blogai, nes neramiau jausdavausi tuomet, kai blaškydavosi ir rizikuodavo savo fizine bei protine veikla. Man geriau būtų kitaip, bet jei ji ten gerai jaučiasi, imu galvoti, kad Dievas to nori, o ir daugiau ten gerai besijaučiančių. Sesutės stato papildomas celes, laisvų tai nėra! Ką patartumėte tėvams, kurių dukterys galbūt užims tas naujai įrengtas vietas? Birutė: Vaikas nėra tėvų nuosavybė, o atiduoti jį Dievui į rankas – dovana. Abi dukras laiminu ir ryte, ir vakare. Jei ilgesnei maldai neturiu laiko, tai bent jau kryžiaus ženklu palaiminu. Ir anūkus. Padarau daug kryžiaus ženklų... Kęstutis: Suprasti tokį pašaukimą sudėtinga kaip ir tikėjimą, – juk protu tikėti neįmanoma. Birutė: „Kiekvieną vakarą palaiminusi jūsų dukrą matau vis platesnę šypseną“, – dalijosi namų vyresnioji. Kalbino Valdonė MINCIŪTĖ

„Artuma“ kviečia į didžiuosius atlaidus! DIDIEJI ŽEMAIČIŲ KALVARIJOS ATLAIDAI liepos 1–12 d.

Liepos 1 d., trečiadienis Atlaidų išvakarės

Meldžiamės už katalikiškas organizacijas ir Marijos Legiono narius 16 val. – šv. Mišios Panų kalne 19 val. – Mišparai Bazilikoje; po jų – Eucharistinė procesija aplink Baziliką Liepos 2 d., ketvirtadienis Katechetų diena

PAMALDOS ATLAIDŲ METU 7 val. – Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ Kęstaičiuose išlydi piligrimus į Žemaičių Kalvariją 7.30 val. – Rytmetinė liturginė valanda Žemaičių Kalvarijos bazilikoje 8 val. – šv. Mišios 10 val. – šv. Mišios, po jų – Švč. Sakramento adoracija ir Dievo Gailestingumo vainikėlis 12 val. – Suma, po jos – iškilminga pagrindinė procesija į Kryžiaus kelio kalnus 19 val. – vakarinės šv. Mišios. Paskutinę atlaidų dieną 19 val. šv. Mišių Bazilikoje nebus

Liepos 3 d., penktadienis Policijos ir teisėsaugos darbuotojų diena Liepos 4 d., šeštadienis Jaunimo ir jaunų šeimų diena 19 val. – jaunimo šv. Mišios, po jų – Kryžiaus kelio kalnai Liepos 5 d., sekmadienis DIDŽIOJI KALVARIJA Šeimų diena

Liepos 6 d., pirmadienis Žemdirbių ir kaimo parapijų diena Liepos 7 d., antradienis Brolių latvių diena Liepos 8 d., trečiadienis Kunigų, kunigų seminarijų auklėtinių ir ministrantų diena Liepos 9 d., ketvirtadienis Kelininkų diena Liepos 10 d., penktadienis Vienuolių diena Liepos 11 d., šeštadienis Vaikų diena Liepos 12 d., sekmadienis Žemaičių Kalvarijos parapijos ir jos kaimynių: Barstyčių, Sedos, Platelių, Alsėdžių, Gegrėnų parapijų diena

Išsamesnė informacija

zemaiciukalvarija.lt

PAL. JURGIO MATULAIČIO ATLAIDAI MARIJAMPOLĖJE liepos 5–12 d.

Liepos 5 d., sekmadienis Padėkos diena

Liepos 11 d., šeštadienis Šeimų ir jaunimo diena

13 val. – naujų votų sudėjimas prie pal. Jurgio Matulaičio altoriaus, liudijimai apie palaimintojo užtarimu gautas malones

Programa jaunimui: 15 val. – registracija Lūginėje 16 val. – šv. Mišios 17.15 val. – žygis iš Lūginės į Marijampolę 20 val. – vakaronė Nuo 21.30 val. iki 7.30 val. – vigilija Bazilikoje

Liepos 6 d., pirmadienis Lietuvos valstybės ir katalikiškų judėjimų bei bendruomenių diena Liepos 7 d., antradienis Socialinių darbuotojų ir savanorių diena Liepos 8 d., trečiadienis Švietimo ir žiniasklaidos darbuotojų diena Liepos 9 d., ketvirtadienis Kunigų diena

Liepos 12 d., sekmadienis PAGRINDINĖ IŠKILMIŲ DIENA Pašvęstųjų diena Programa jaunimui: 7.30 val. – Švč. Sakramento adoracijos pabaiga 9 val. – orientacinis žaidimas

Liepos 10 d., penktadienis Ligonių, slaugytojų ir medikų diena Išsamesnė informacija

marijampolesbazilika.lt

DIENOTVARKĖ 11 val. – Rožinio malda Bazilikos pal. Jurgio Matulaičio koplyčioje 11.30 val. – katechezė ir liudijimai Bazilikoje 12 val. – šv. Mišios 13 val. – agapė marijonų vienuolyno kieme (liepos 5, 6, 12 d. – 13.30 val.) 13.45 val. – pasivedimo pal. Jurgiui Matulaičiui pamaldos Bazilikos pal. Matulaičio koplyčioje (liepos 5 d. pamaldų nebus, liepos 6 d. – 14.30) 14 val. – koncertas marijonų vienuolyno kieme (liepos 6 d. – 13 val.; liepos 7–11 d. koncerto nebus) 14 val. – išvykimas į pal. Jurgio Matulaičio tėviškę Lūginėje (liepos 5 d. – 14.30 val., liepos 6 d. – 14.45 val., liepos 12 d. – 15 val.) Kviečiame apsilankyti pal. Jurgio Matulaičio muziejuje marijonų vienuolyne nuo 10 iki 17 val. Koplyčia Lūginėje atvira maldininkams nuo 10 iki 18 val.

Artuma

Marijos Stanulytės nuotrauka

Katalikiškas mėnraštis šeimai

Kokie laimingi žmonės, mokantys džiaugsmingai tave šlovinti! Jie gyvena, VIEŠPATIE, tavo Artumo šviesoje. Ps 89, 16

„Artumos“ žurnalus galite įsigyti redakcijoje, bažnyčiose ir katalikiškuose knygynuose visoje Lietuvoje! Užsisakyti galima nuo kiekvieno numerio savo parapijoje, bet kuriame „Lietuvos pašto“ skyriuje, internetu (prenumerata.post.lt, indeksas 5010) arba redakcijoje (Rotušės a. 23, Kaunas, tel. 8 37 20 96 83).

www.artuma.lt

KRYŽIŲ KALNO ATLAIDAI

liepos 25–26 d.

Liepos 25 d., šeštadienis 19 val. – Vakarinė vigilija Kryžių kalne. Kryžiaus kelias Liepos 26 d., sekmadienis 11 val. – piligriminis žygis iš Šiaulių katedros į Kryžių kalną 14 val. – klausomos išpažintys 15 val. – šv. Mišios Kryžių kalne, vietoje, kur šv. Jonas Paulius II aukojo Mišias ir šios koplyčios pašventinimas

Išsamesnė informacija

siauliuvyskupija.lt kryziukalnas.lt

ŠVČ. MERGELĖS MARIJOS ĖMIMO Į DANGŲ (ŽOLINĖS) ATLAIDAI rugpjūčio 14–22 d.

PIVAŠIŪNUOSE Rugpjūčio 14 d., penktadienis 18 val. – šv. Mišios. Atlaidų atidarymas Rugpjūčio 15 d., šeštadienis ŠVČ. MERGELĖS MARIJOS ĖMIMO Į DANGŲ IŠKILMĖ (ŽOLINĖ) Rugpjūčio 16 d., sekmadienis Jaunimo ir šeimų diena Rugpjūčio 17 d., pirmadienis Gyvojo Rožinio ir kitų maldos grupių diena Rugpjūčio 18 d., antradienis Carito diena Rugpjūčio 19 d., trečiadienis Žemdirbių ir bendruomenių diena

KREKENAVOJE

Rugpjūčio 20 d., ketvirtadienis Dievo tarno arkivyskupo Teofiliaus Matulionio minėjimas. Kunigų ir vienuolių diena Rugpjūčio 21 d., penktadienis Tikybos mokytojų, katechetų ir pedagogų diena Rugpjūčio 22 d., šeštadienis ŠVČ. MERGELĖS MARIJOS KARALIENĖS MINĖJIMAS Ligonių, slaugytojų ir medicinos darbuotojų diena PAMALDOS ATLAIDŲ METU Šv. Mišios – 10, 12 ir 18 val. Švč. Sakramento adoracija – trumpai išstatomas po 10 ir 12 val. šv. Mišių Rožinio malda – 9.30 ir 17.30 val. Išpažinčių klausoma nuo 9 val., vakare nuo 17 val.

Rugpjūčio 14 d., penktadienis Bazilikos konsekravimo metinių paminėjimas. Jaunimo diena 15 val. – krepšinio turnyras 3x3 17 val. – adoracija, sutaikinimo pamaldos 18 val. – šv. Mišios 19.30 val. – šlovinimas, katechezė, darbas grupėse 21 val. – koncertas Rugpjūčio 15 d., šeštadienis ŠVČ. MERGELĖS MARIJOS ĖMIMO Į DANGŲ IŠKILMĖ (ŽOLINĖ), Didžioji Krekenavos atlaidų diena 8 val. – šv. Mišios 9 val. – adoracija 10 val. – šv. Mišios 11 val. – rožinis 11.30 val. – giedamos M. Marijos Valandos 12 val. – iškilmingos šv. Mišios 14 val. – Virgilijaus Noreikos koncertas aikštėje prie Bazilikos 15 val. – Gailestingumo vainikėlis 17 val. – adoracija 18 val. – šv. Mišios 19 val. – koncertas-diskoteka miestelio aikštėje

Išsamesnė informacija

pivasiunai.lt

Rugpjūčio 16 d., sekmadienis Šeimų-bendruomenės diena 10 val. – šv. Mišios 11 val. – adoracija, rožinis 12 val. – šv. Mišios 13.30 val. – katechezė 14 val. – dainos, šokiai, žaidimai, vaišės aikštėje prie Bazilikos 17 val. – adoracija 18 val. – šv. Mišios Rugpjūčio 17 d., pirmadienis Kunigų ir vienuolių diena 9 val. – vidinio išgydymo pamaldos 11 val. – konferencija/liudijimai 12 val. – šv. Mišios 13.30 val. – savanorių stovyklos dalyvių spektaklis 14 val. – pietūs Rugpjūčio 18–22 d. – šv. Mišios tik 12 val. PAMALDOS ATLAIDŲ METU Šv. Mišios – 10, 12 ir 18 val. (rugpjūčio 17 d. 18 val. Mišių nebus) Išsamesnė informacija

krekenavosbazilika.lt

„Artuma“ kviečia į didžiuosius atlaidus!

Jaunimo

iššūk

Stulbinantis pasirinkimas Joana GIMBERYTĖ-JURONĖ joms negalima, nežinau. Dvasingumas, aišku, labai svarbu. Mano babytė labai pamaldi buvo, eidavo į Mišias kiekvieną sekmadienį, mane prieš miegą melstis mokydavo. Bet ji ir į tas Mišias pasipuošdavo: skarutė šilkinė, akiniai prašmatniais rėmeliais, rankinukas lakinis, bateliai nublizginti. Net apatinius išeiginius rengdavosi – kai ruošdavosi eit, sakydavo: „Kur mano bažnytiniai apatiniai?“ Tai va čia, man atrodo, super derinys dvasingumo ir savęs pateikimo. O jeigu moteris nesidažo ir leidžia net žiliems plaukams nuaugt, tai ką tokiai galiu pasakyt?

Jaunuolių sąmonėje dažnai būna susiformavęs neigiamas vienuolių įvaizdis. Atrodo, tarsi įstojus į vienuolyną būtų prarandama viskas, kas žmogų daro laimingą. Bet gal tai tik įvaizdis, atėjęs iš kino industrijos? Taigi ką apie vienuolinį gyvenimą ir vienuolius mano gatvėje pakalbinti jaunuoliai?

Man tai „lempa“

Algirdo Kazlos nuotrauka

Kai svarbiausiais dalykais tampa fiziniai patyrimai ir išorinės savybės, vienuolystė atrodo kankinantis pasirinkimas. Tautvydas (21 m.): Jeigu pats, savo noru, o ne kažkas uždaro, na, tai visiška „lempa“. Visos tos pažiūros, kad sekso negalima… Vadinas, renkasi tie, kuriems nepasiseka, ar ne? Pamatai, kad nesiseka, šeimos nesukursi, į balius nieks nekviečia, tai ir nusimeni: „Aha, niekam manęs nereikia, tai ir man nieko nereikia!“ Na, ir meluoji šitaip pats sau. Kaip tau gali moters nereikėt? Nebent nenormalus. Jeigu nors vienas draugelis yra, tai turėtų atkalbėti nuo tokios nesąmonės. O panos? Panos į vienuoles neina, man atrodo, ne? Tik moteriškės, kai pagyvena, pamato, kad nieks neima, tada... Aišku, man jie netrukdo, bet jei kas iš pažįstamų sugalvotų taip… Pasisodinčiau, išgertume kartu ir bandyčiau paprotint.

Oksana (24 m.): Studijuoju įvaizdžio stilisto profesiją. Tikiu, kad save reikia pateikti per išorę. 90 proc. to, kaip sutikti žmonės tave vertina, TIKRAI priklauso nuo to, kaip atrodai. Pavyzdukas: ėjau vieną rytą be nuotaikos, ką tik atsikėlusi, tik į parduotuvę, tai su treningu. Ir ką? Nė vienas žmogus man nenusišypsojo! O va dabar pasipuošiau, ir tas praeidamas nusišypso, ir anas pamerkia, va, ir jūs užkalbinot. Ne veltui juk mane pastebėjot? Man vienuolės neatrodo labai teigiamai. Gal nemoka savęs pateikti? Gal 36

Kiek apie tai žinome? Daugelis jaunų žmonių, išgirdę žodį „vienuolis“, prisipažįsta įsivaizduojantys vieną iš dviejų: Rytus, vyrus skustomis galvomis ir oranžiniais drabužiais, dvelkiančius smilkalus arba tamsų, grėsmingą rūsį su šiurpia muzika, juodai apsirengusiais, vidurnaktį kažką tame rūsyje slepiančiais vienuoliais. Jei kyla tokių vaizdinių, galbūt esame šiuo klausimu paprasčiausiai „neapsišvietę“? Tomas (19 m.): Mane visada labai domina, kai kas nors papasakoja apie pažįstamus vienuolius, kunigus, nes ši sritis atrodo labai paslaptinga – tarsi visi žino, bet iš tiesų nieko nežino. Atvirai sakau: man turbūt iki 15 metų atrodė, kad apskritai būna tik Šaolino vienuoliai. Visi filmai apie Rytų vienuolius. Aš net buvau kažkada užsidegęs nusiskust galvą, medituot išmokt. Bet turbūt nusikalbu truputį, pats jaučiu – juk ne galvos skutimasis esmė, argi ne taip? Vis tiek šauniai atrodo žmonės, kurie savo noru atsiskiria, užsidaro apmąstymuose, sveikai gyvena... Ir fizinė būklė labai gera turėtų būti tų žmonių: nerūko, negeria, kukliai valgo, mankštinasi. Ir, manau, gerai save pažįsta, nes tiek laiko su savim ir malda praleidžia, išsigrynint turėtų daug dalykų. Svarbiausia, jie turbūt turi labai artimą, asmeninį kontaktą su tuo, kas aukščiau. Net pavydu šiek tiek. Bet va, akivaizdžiai informacijos trūksta, nes visąlaik apie tuos filmuose matytus vienuolius ir šneku. Bet mūsiškiai vienuoliai galbūt panašūs? Aišku, suprantu, kad kalnų olose negyvena ir galvų jiems turbūt nebūtina skustis, bet, manau, vidinio gyvenimo stiprumas daugmaž toks pat? Danguolė (26 m.): Niekad nebuvau susimąsčiusi apie vienuolius, kol neįstojau į pirmą kursą. Bendrabučio negavau, pinigų beveik neturėjau ir taip pasisekė – mane priėmė gyvent kambarėly prie vienuolyno. Truputį bijojau iš pradžių, galvojau, kaip ten bus. Dar bendrakursė sužinojusi

juokais padovanojo Dano Browno knygą Da Vinčio kodas – išvis išsigandau perskaičiusi! Bet kai atsikrausčiau ir susipažinau su vienuolėmis… Kokio širdingumo, kokio gerumo tai žmonės! Aišku, turėjau pareigų, bet man buvo tik į naudą. Argi savo namuose grindų neplaučiau? Plaučiau, tik po kokios savaitės atidėliojimo, kai šiaip taip prisiversčiau. O ten būdavo labai konkretu, ką kasdien turiu padaryti, ir klausimų nekildavo. Todėl, kad gyvenau drauge. Ir tai ne tik ugdė drausmę, bet ir leido pasijusti tos bendruomenės dalimi. Kai nepasisekdavo meilėje ar sukonfliktuodavo su dėstytojais, mano bendrakursė eidavo į klubą, išgerdavo, pašokdavo ir taip „užsimiršdavo“. O aš turėjau su kuo pasikalbėti! Nė karto nebuvau atstumta, kai norėjosi pasipasakoti, o ir kokio atsako sulaukdavau! Ne bukų patarimų, o tikro sielos veidrodžio, kuriame pati pamatydavau, kuria kryptimi eiti. Kuomet baigėsi pirmi metai ir reikėjo išsikraustyti (ir man atsirado, kur gyventi, ir į vienuolyną norinčiųjų sąrašas jau laukė), verkiau. Paskutinį vakarą geriant arbatą dėkojau mane taip sutvirtinusioms moterims žodžiu, o Dievui už galimybę jas pažinti – mintyse. Beje, Da Vinčio kodą išmečiau: po metų, praleistų greta pašvęstųjų, man jis atrodė ne juokingas, o tiesiog bjaurus. Atrodo, jog Rytai ir meno kūrinių autoriai, pasirenkantys jiems patogias Bažnyčios puses, itin smarkiai formuoja mūsų nuomonę. Todėl taip gera, jog kasdienybėje sutinkami žmonės, pasirinkę vienuolio kelią, gali tą nuomonę pakeisti. Tiems, kurie savo šiluma, gyvenimu ir pavyzdžiu skleidžia žinią apie dvasingo gyvenimo pasirinkimus ir galimybę būti kitaip, – labai ačiū.

Ateik ir sek paskui mane! Lk 18, 22

Jaunuoli, o gal čia Tave Kristus kviečia, ir pasirinkęs sekti Jį būsi pats laimingiausias ir geriausiai pasitarnausi kitiems žmonėms?

KAUNO KUNIGŲ SEMINARIJA Dokumentai priimami seminarijoje (Jakšto g. 1, Kaunas) iki rugpjūčio 7 d., darbo dienomis 9–13 val. Stojamieji egzaminai vyks rugpjūčio 10 d. (pirmadienį) 10 val. Informacija tel. (8 37) 32 37 34, el. p. seminarija@kn.lcn.lt. Plačiau internete kks.lcn.lt TELŠIŲ VYSKUPO VINCENTO BORISEVIČIAUS KUNIGŲ SEMINARIJA Dokumentai priimami seminarijoje (Katedros a. 6, Telšiai) nuo liepos 20 d., darbo dienomis 9–12 val. Stojamieji egzaminai vyks rugpjūčio 2–3 d. Vienuolyno g. 1A, Žemaičių Kalvarija; atvykti rugpjūčio 2 d. 16 val. Informacija tel. 8 616 01 275. Plačiau internete tks.lt VILNIAUS ŠV. JUOZAPO KUNIGŲ SEMINARIJA Dokumentai priimami seminarijoje (Kalvarijų g. 325, Vilnius) liepos 21–25 dienomis 9–17 val. Stojamieji egzaminai vyks liepos 28–29 d. Plačiau internete seminarija.lt

Kanos savaitė SUTUOKTINIŲ POROMS

Nuoširdžiai dėkojame

rugpjūčio 3-9 d. „Pailgio perlas“ poilsiavietėje, Švenčionių r. Družilių k. Ši savaitė suteiks galimybę:

• iš naujo atrasti gyvenimo santuokoje ir šeimoje prasmę, pasitelkiant dialogo, lytiškumo ir pasišventimo principus; • dalintis santuokinio gyvenimo turtais ir sunkumais su sutuoktiniu bei kitomis poromis; • labiau atsiverti Dievo veikimui, kuris šiandien yra pajėgus atnaujinti ryšius poroje bei moko mylėti ir atleisti; • švęsti gyvenimo kartu tiek poroje, tiek šeimoje džiaugsmą.

Tautos fondui

už paramą „Artumai“

Registracija tel. 8 610 03 070 (Jūratė). Daugiau informacijos: kana.lt

parėmė š. m. I pusmečio „Artumos“ prenumeratą per vyskupijų Carito skyrius, pasieksiančią labiausiai stokojančius. Taip pat fondo dėka atnaujinome ir plėtojame artuma.lt svetainę

Artuma

Katalikiškas mėnraštis šeimai

Nr. 7/8 (306/307) / 2015

Vyr. redaktorius Darius CHMIELIAUSKAS Redaktorė Vanda IBIANSKA Redaktorė stilistė Dalė GUDŽINSKIENĖ Atsakingoji redaktorė ses. Teresė ELSTERYTĖ MVS

Eina nuo 1989 metų spalio ISSN 1392-382X

Techninė redaktorė Valdonė MINCIŪTĖ

Steigėjas – Lietuvos Caritas Leidžia VšĮ Caritas leidykla „Artuma“

Maketuotoja Silvija KNEZEKYTĖ

Įmonės kodas 134460120 A. s. LT097300010002264553

remia kai kurias „Artumos“ skyrelių „Kronika“, „Didelės ir mažos kryžkelės“, „Atokvėpio valandai“, „Akiračiai“ publikacijas

Korektorė Rūta LAZAUSKAITĖ Vyr. buhalteris Arūnas URNIEŽIUS Redakcijos kapelionas kun. Artūras KAZLAUSKAS

Užsakymo Nr. 202888, Tiražas 10 300 egz. Spausdino UAB „Spaudos praktika“ Chemijos g. 29, LT-51333 Kaunas Žurnalą galima bet kada užsisakyti kiekviename Lietuvos pašte. Indeksas – 5010 Dvigubo žurnalo kaina 2 Eur Redakcijos adresas: Rotušės a. 23, LT-44279 Kaunas Tel./faks. (8 37) 20 96 83, redakcija@artuma.lt

www.artuma.lt

Redakcija pasilieka teisę savo nuožiūra taisyti ir trumpinti rankraščius. Jų negrąžina ir nerecenzuoja

Vienuolių palapinių šventė Bernardinų sode minint Pašvęstojo gyvenimo metus

Rugpjūčio 28 d., penktadienis 18.30 val. – šv. Mišios Vilniaus arkikatedroje ir vienuolių malda už Vilnių

Rugpjūčio 29 d., šeštadienis 10.30 val. – Švč. Sakramento adoracija Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčioje 11 val. – iškilmingas šventės atidarymas Bernardinų sode, vienuolių choras giedos Pašvęstojo gyvenimo metų himną 11.30 val. – vaikų valanda. Saleziečių programa vaikams: pokalbis-žaidimas 12.30 val. – šlovinimas ir Pašvęstojo gyvenimo pristatymas. Apie Pašvęstąjį gyvenimą pasakoja Tiberiados broliai 13 val. – Dieninė Valandų liturgija kartu su vienuoliais 14.30 val. – malda giesmėmis su vienuoliais. Jungtinės vienuolių grupės koncertas 15 val. – Gailestingumo valanda su Gailestingojo Jėzaus seserimis; Gailestingumo vainikėlis 15.20 val. – pokalbis su ses. Benedikta: „Misija – Lietuva“ 16 val. – paskaita jaunimui „Kas yra Krikštas?“ (br. Gediminas Numgaudis OFM) 16.45 val. – atsisveikinimas; šventės pabaiga Bernardinų sode 17 val. – Švč. Sakramento adoracijos perkėlimas ant centrinio altoriaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčioje 18 val. – Vakarinė Valandų liturgija ir šv. Mišios Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčioje Visos šventės metu 11–17 val. vyks susitikimai ir įvairi veikla vienuolių palapinėse Daugiau informacijos:

vienuolijusvente.lt facebook paskyroje vienuolių palapinių šventė

Liepos–rugpjūčio „

Artuma“: viską metė ir nuėjo su Jėzumi

Kad vienuolių, arba, kaip šiandien sakoma, Dievui gyvenimą pašventusiųjų asmenų tarnystė, gaivinanti Bažnyčią ir pasaulį, nebūtų pamiršta, bet tinkamai suprasta bei priimta, „Artuma“ savo vasariškąjį numerį skiria būtent jai!

ISSN 1392-382X

Kodėl žmonės pašvenčia gyvenimą Dievui? Į ką panaši vienuolinio gyvenimo tikrovė? Ar tikrai mažėja kandidatų į vienuolynus? O gal Dievas duoda jų tiek, kiek reikia? Liepos-rugpjūčio „Artuma“ Jums padės suprasti, kaip galima staiga mesti viską ir nueiti su Jėzumi!