Artuma

Artuma

mėnraštis šeimai bei visiems ieškantiems Dievo ir žmonių artumos

2015 m. spalis

10

Ganytojo žodis

Niekad daugiau karo!

Taika yra Dievo svajonė, Dievo planas žmonijai, istorijai ir kūrinijai. Ir šis planas visada susiduria su žmogaus ir piktojo pasipriešinimu. Ir mūsų dienomis taikos siekis ir pastangos ją kurti susiduria su faktu, kad pasaulyje yra daug ginkluotų konfliktų. Tai tarsi trečiasis pasaulinis karas, kovojamas „dalimis“. Globalinėje komunikacijoje jaučiamas karo klimatas.

Popiežius Pranciškus Sarajeve, 2015 m. birželio 6 d.

Kai kas šį klimatą trokšta sukurti ir kurstyti sąmoninL’Osservatore Romano nuotrauka gai, ypač tie, kurie nori sukiršinti skirtingas kultūras ir civilizacijas, taip pat tie, kurie spekuliuoja karais dėl ginklų prekybos. Bet karas reiškia vaikus, moteris ir senelius pabėgėlių stovyklose; reiškia priverstinius perkėlimus; reiškia sugriautus namus, kelius ir gamyklas; ypač reiškia daugybę sutraiškytų gyvybių. Jūs tai gerai žinote, patys tai patyrę: tiek kančios, tiek naikinimo, tiek skausmo. Niekad daugiau karo! Šiame karo klimate tarsi saulės spindulys debesyse skamba Jėzaus žodis: „Palaiminti taikdariai.“ Tai visad aktualus kvietimas, skirtas kiekvienai kartai. Nesakoma – „palaiminti taikos skelbėjai“: visi gali apie taiką kalbėti, taip pat veidmainiškai ar apgaulingai. Ne, sakoma „palaiminti taikdariai“ – tie, kurie „daro“. Darbas dėl taikos yra tarsi amatininko darbas, reikalaujantis aistros, kantrybės, patirties ir užsispyrimo. Palaiminti tie, kurie sėja taiką kasdieniais veiksmais dėl tarnavimo, brolybės, dialogo ir gailestingumo. Taip, šie iš tiesų bus vadinami „Dievo vaikais“, nes Dievas visada ir visur sėja taiką ir laikų pilnatvėje pasėjo pasaulyje savo Sūnų, kad turėtume taiką! Taikdarystė yra kasdienis darbas, žingsnis po žingsnio, nenuilstant.

Kaip taika „padaroma“, sukuriama? Tai esminiu būdu primena pranašas Izaijas – teisingumo laikymasis suteiks taiką (32, 17). Taika yra teisingumo darbas. Dar kartą – ne skelbiamo, teorizuojamo, planuojamo, bet praktikuojamo ir išgyvenamo teisingumo. Ir Naujasis Testamentas moko, kad teisingumas visiškai įgyvendinamas mylint kitą kaip save patį. Kai su Dievo malone vykdome šį įsaką, viskas pasikeičia. Tas asmuo ir ta tauta, kuri man buvo priešas, iš tiesų turi mano veidą, mano širdį, mano sielą. Turime tą patį Tėvą danguje. Tikras teisingumas yra padaryti tam žmogui ir tai tautai tai, ko norėčiau, kad būtų padaryta man ir mano tautai. „Apsivilkite nuoširdžiu gailestingumu, gerumu, nuolankumu, romumu ir kantrumu. Būkite vieni kitiems pakantūs ir atleiskite vieni kitiems, jei vienas prieš kitą turite skundą. Kaip Viešpats jums atleido, taip ir jūs atleiskite“ (Kol 3, 12–15): tokie yra būtini nusiteikimai, siekiant ir dirbant dėl taikos.

Bet neturime pasiduoti iliuzijai, kad taika priklauso vien nuo mūsų, ir kristi į apgaulingą moralizavimą. Taika yra Dievo dovana – ne magine prasme, bet todėl, kad Jis ir Jo Dvasia gali įspausti tuos nusiteikimus į mūsų širdis ir kūnus, paversti mus tikrais savo taikos įrankiais. Paulius, žvelgdamas giliau, tvirtina, kad taika yra Dievo dovana, nes yra Jo susitaikymo su mumis vaisius. Tik su Dievu susitaikęs žmogus gali tapti taikdariu. Šiandien kartu, Mergelės Marijos užtariami, prašykime Viešpaties malonės turėti paprastą širdį, prašykime kantrybės malonės, malonės kovoti ir dirbti dėl teisingumo, būti gailestingiems, būti taikdariais, sėti taiką, o ne karą ir nesantarvę. Tik šiuo keliu eidami tampame laimingi, tampame palaiminti.

Iš popiežiaus Pranciškaus Mišių homilijos Sarajeve, Koševo stadione (2015 06 06).

Parengė „Vatikano radijas“

Laiškas skaitytojams

Turinys Kronika

„Jaučiuosi Bažnyčios atstumta“

2

Kun. Artūras KAZLAUSKAS Ramybės pabučiavimas

3

Bažnyčios pulsas

4

Vytautas SINICA Apie ES švietimo politiką

6

Dr. Vincentas VOBOLEVIČIUS Darbo kodekso pataisos...

7

Antanas GAILIUS Numatoma ir nenumatoma

8

Didelės ir mažos kryžkelės

9

Antanas SAULAITIS SJ Šventraštis ir istorija

9

Kun. Kęstutis K. BRILIUS MIC Tiesoje taika

10

Kun. Linas ŠIPAVIČIUS Ramybę nešantieji

11

Vytautė MACIUKAITĖ Naikinti ar pakelti?

12

Vienybė kare

13

Milita ŽIČKUTĖ Pykčio sūkuryje

15

Pokalbis su arkivysk. Gintaru GRUŠU 16 Taikdariai nėra pacifistai Dievas tikrai nenori karo

18

Urtės mūšis

19

Veidu į vaiką

Paul LEMOINE Perduoti meilę

20

Jaunimo iššūkis

Joana GIMBERYTĖ-JURONĖ Kai siutas ima viršų O mes kitokie

22

23

Kun. Joseph LARSEN Pasaulio taikos paslaptis

23

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Pasitikint vienas kitu

24

Šviesa tamsiame pasaulyje

26

Gintautas VAITOŠKA Kontracepcija kaip homoseksualumo 28 priežastis Akiračiai

Kaip Mertonas tapo tėvu Marija Luisu 30 Atokvėpio valandai

Mokomės abėcėlės

32

Sveikata

Pagydytos kojos

33

Ruduo. O sąnariai šilumą mėgsta

34

Gyvenimas kaip senas vynas

Vanda IBIANSKA Laiškas iš anapus

35

Bičiuliai, ar jaučiatės esą „Dievo vaikais“? Ar jus kažkas yra taip pavadinęs? Tikrai kas nors turėtų būti šitaip taręs jums ne kartą, nes juk Krikštu mes gimėme iš Dievo naujam gyvenimui, todėl ir esam Jo vaikai, – krikščioniui tai elementaru, lyg 2x2!

Bet jeigu tai tiesa, tuomet ar dažnai jus pavadina kas „taikdariais“? O juk taip pat turėtų! Nes štai ką septintuoju Kalno palaiminimu mums skelbia Jėzus Kristus: Palaiminti taikdariai: jie bus vadinami Dievo vaikais (Mt 5, 9). O jei tiesa ir šitai – tuomet ar „Dievo vaikas“, ar „taikdarys“, ar „krikščionis“ tėra sinonimai, viena kitai tolygios sąvokos? Ar jaučiamės tokie esą? Toli šaukia – ne, prisipažįstu aš, savo didžiai gėdai ir turbūt dar didesniam Dievo liūdesiui... Ir pastarasis mėnuo, kai rengėme šį „Artumos“ numerį, bandydami suprasti, regis, tokį paprastą palaiminimą, man vėl tapo sunkiu iššūkiu (...virtusiu tiesiog dieviška palaima)!

Gi pasiteisinti dėl tos taikdarystės visiškai nesunku: apie kokią taiką čia vėl čiulbės mums kas, kai mes dar puikiai mename sovietinius taikos balandėlius, lozungus bei internacionalines konferencijas, į kurias vykti buvo prievartaujami net kunigai, nenorintys užsitraukti taikingiausiosios pasaulyje valdžiukės nemalonę; koks dar taikdarys galėčiau būti šiandien, kai iš visų pusių vieni pavojai: iš rytų – raudonai rudos meškos brolius traiško, iš vakarų – spalvotieji genderizmo revoliucionieriai atidunda ideologinės kolonializacijos buldozeriais, iš šiaurės – troliais virtę baltos meškos praryti gviešiasi žmonių vaikus, o iš pietų – tuoj tuoj užtvindys mus visus juodasis imigrantų maras! Maža to, jau ir pas mus viduj gana veidmainių, apsimetančių sąžiningiausiais aktyvistais, patriotais. Tai kokiõs jums čia dar taikdarystės reikia?!

Rudens ūkanas saulei besklaidant vieną nuostabaus grožio šeštadienio rytmetį lekiu Žemaitijos kalneliais, nuodėmingai viršydamas visas leistinas greičio ribas, mano pakeleiviams karštai, it paskutinįkart besimeldžiant rožinį, ir įlekiu... tiesiai į amžinybę! Na, bent jau į Dangaus prieangį – brolių benediktinų vienuolyną Palendriuose. Kas ten? – apsakyti neįmanu, lyg ir nieko įspūdingo: rami kaip upės tekėjimas giesmė, psalmė, malda, Mišios, susitikimas su broliu, vėl psalmės, prieš pietus rankos, nuplautos vienuolyno vyresniojo, tyloje valgant brolių pakaitom skaitomas tekstas (katechezė Pasauliniam šeimų susitikimui su popiežium pasiruošti), vėl psalmės, pasivaikščiojimas su broliais visas šveicarijas pranokstančiom vienuolyno apylinkėm, vėl psalmės, malda, smilkalai, giesmės... nesulaikomas amžinasis šaltinis... Tik staiga, ne, ne staiga – palaipsniui pajutau, kad ramu, visos grėsmės, karai ir pavojai, ne, niekur nedingo – jie čia pat, tik suvoki juos lyg iš amžinybės – vaiskiai ir ramiai; bet svarbiausia – atrandu, kad prieš mane – pirmieji ir tikrų tikriausieji taikdariai! Čia prasideda taika, čia jie dirba ir meldžiasi – ora et labora – dėl pirmosios ir paskutiniosios Taikos, jos Šaltinio! Be Jo – jokios taikos, jokių taikdarių, nieko nebeliktų kaipmat!.. (Sužinau, kad kitą dieną rekolekcijų čia atvyksta visi Lietuvos kariuomenės kapelionai su pačiu vyskupu.) Praleidęs vos dieną, iš amžinybės grįžtu namo, greičio neviršiju, bet vis tiek meldžiamės: Karaliene Taikos, melski už mus!

Krikštu gimęs iš Dievo, norėčiau taip ir gyventi – naują gyvenimą, Darius Chmieliauskas

Viršelyje – malda Palendrių šventojo Benedikto vienuolyne. Evaldo Lasio nuotrauka

Artuma 2015 m. spalis

1

Kronika Iš redakcijos pašto

„Jaučiuosi Bažnyčios atstumta“ Jaučiuosi nelaiminga, nes mano santuoka, nors man ji pirmoji, – be Bažnyčios palaiminimo. Net negaliu eit išpažinties, priimti Komunijos. Mano vyras buvo vedęs bažnyčioje, bet yra išsiskyręs, padeda leist į mokslus dukrą. Man kyla abejonių, ar jis mane myli, nes, kai užeina pokalbis apie santuokos anuliavimą, patikėkit, namuose būna labai nemaloni atmosfera. Su vyru bendrų vaikų neturiu. Man nuolat kirba mintis, kad mūsų santuoka be ateities, – gyvenam kaip sugyventiniai, ir jei negaliu eit išpažinties, tai man mirus, jaučiu, pakas kaip šunį be kunigo ir Bažnyčios. Kaip man toliau gyvent?.. Galvoju, kad Bažnyčia, šitaip atstumdama ir neleisdama žmonėms antrąkart tuoktis, tik pasmerkia paleistuvystei. Sakysit, ne? Jei aš gyvenčiau nesusituokus, kad ir su 10 vyrų santykiaučiau, galėčiau eit išpažinties. O dabar aš gyvenu su vyru, kurį myliu, bet negaliu eit išpažinties, priimt Komunijos. Vyras sutiktų anuliuoti santuoką, bet sako: „Gi žinai, kad nieko nebus.“ Išvada: Bažnyčia skatina paleistuvystę, nes nenori palaikyti žmonių, kurie ryžtasi tuoktis antrąkart. Patikėkit, ne aš viena noriu bažnytinės santuokos. Aš jaučiuosi atstumta, net pradedu verkt bažnyčioj, net eiti nesinori į bažnyčią. Aš buvau katalikė, o dabar kas aš? Tik sėdinti bažnyčioj moteris. Norėčiau, kad Bažnyčia atsižvelgtų į žmonių prašymus, nes tikrai gyvent, bent man, labai sunku: daug abejonių, įvairių minčių iškyla. Aš myliu savo vyrą, bet nėra bažnytinės santuokos, nėra tvirtų pamatų po kojom.

Man Bažnyčia šventa, bet turiu gyvent gyvenimą be ateities. Nejaugi neįmanoma anuliuoti pirmosios santuokos? Asta Miela Asta, pirmiausia norisi pasidžiaugti, kad taip branginate Bažnyčios palaiminimą ir malonės ženklus – sakramentus. Tai pamokomas liudijimas kitiems, nepatyrusiems tokių išbandymų. Taip pat pagirtina, kad dalijatės savo jausmais ir ieškote išeities. Iš to, kad laiške minite „santuokos anuliavimo“ sąvoką, galima numanyti, kad jau domėjotės Bažnyčios nuostata dėl išsiskyrusiųjų antros santuokos sudarymo. Šiuo keliu patartume toliau nuosekliai eiti: bažnytinio teismo procesu išnagrinėti, ar Jūsų vyro sudaryta ankstesnė santuoka yra galiojanti. Iš Jūsų laiško to tikrai neįmanoma nustatyti. Bažnytiniai teismai kruopščiai ir diskretiškai nagrinėja kiekvieną individualų atvejį ir siekia atsižvelgti į abiejų sutuoktinių (šiuo atveju – į Jūsų dabartinio vyro ir jo pirmosios sutuoktinės) interesus.

Guodžiatės, kad vyras vengia santuokos anuliavimo temos, ir tai net kelia Jums abejonių dėl jo meilės nuoširdumo. Taip pat rašote, kad jis padeda leisti į mokslus dukrą iš pirmosios santuokos. Tuo reikia tik pasidžiaugti, nes tai garbingas ir vyriškas elgesys. Į santuoką atsinešami rūpesčiai turi tapti bendri.

Pasirengimo santuokai programose pabrėžiama, kad svarbu tikroviškai suvokti būsimojo bendro gyvenimo aplinkybes. Į santuoką atsinešame ne tik šiltus jausmus (kurie, kaip žinome, gerokai banguoja), bet ir savo šeimos 2

Artuma 2015 m. spalis

istorijas, tėvus, giminaičius, ydas, silpnybes, polinkius ir dar daug ką. Apie tuos malonius ir nemalonius dalykus poros mokosi kalbėtis iki santuokos, tebesimoko ir daug metų pragyvenusios santuokoje. Tai ne kartą girdėta ir atrodo banalu, kol iš maišo išlindusi yla skaudžiai neįduria į asmeninę patirtį. Norint, kad jūsų ryšys „turėtų ateitį“, svarbu, kad vyro ankstesnės santuokos bagažas neliktų „jo problema“, bet taptų judviejų bendru likimu. Tik tada Dievo malonė gali perkeisti žmogiškai neišsprendžiamas problemas į vaisingą augimo patirtį. Šiuo metu Bažnyčioje intensyviai svarstomi šeimos ir santuokos klausimai, jie bus toliau nagrinėjami šį mėnesį Vatikane vyksiančioje Vyskupų Sinodo asamblėjoje.

Tarp svarbiausių Sinodo temų yra ir išsiskyrusiųjų sielovados klausimai. Popiežius Pranciškus ne kartą liudijo solidarumą su žmonėmis „gyvenimo pakraščių“ situacijose. Bažnyčioje raginama laikytis sielovadinio jautrumo, vadovautis Dievo gailestingumo pavyzdžiu, tačiau taip pat primenamas galiojančios santuokos neišardomumo principas. Tą liudija ir paprastų tikinčiųjų, nebūtinai turinčių teologinį išsilavinimą, „tikėjimo jausmas“. Visi tikime, kad bažnytinė santuoka grindžiama kitokia, dieviškąja, logika.

Ieškant savo vietos Bažnyčioje Jums galėtų padėti dalyvavimas savipagalbos grupėje su panašios gyvenimo patirties žmonėmis. Vilniuje jau 16 metų veikia išsiskyrusiųjų sielovados centras „Bendrakeleiviai“, jame padedama išsiskyrusiems ar santuokos krizę išgyvenantiems žmonėms, taip pat išsituokusių tėvų vaikams (išsamiau žr. bendrakeleiviai.lt).

Dalia LUKĖNIENĖ, Lietuvos šeimos centro vadovė

Kronika Liturgijos katechezė

Spalio liturginiai skaitiniai

1 K Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė, mergelė,

Bažnyčios mokytoja Neh 8, 1–4a. 5–6. 8–12; Ps 19; Lk 10, 1–12 2 P Šv. Angelai Sargai

Iš 23, 20–23a; Ps 91; Mt 18, 1–5. 10 3 Š Bar 4, 5–12. 27–29; Ps 69; Lk 10, 17–24 4 S XXVII EILINIS SEKMADIENIS (III sav.)

Pr 2, 18–24; Ps 128; Žyd 2, 9–11;

Mk 10, 2–16 5 P Šv. Faustina Kovalska, vienuolė

Jon 1, 1 – 2, 1–2. 11; Jn 2, 3–5. 8; Lk 10, 25–37 6 A Šv. Brunonas, kunigas

Jon 3, 1–10; Ps 130; Lk 10, 38–42 7 T Rožinio Švč. Mergelė Marija

Apd 1, 12–14; Lk 1, 46–55; Lk 1, 26–38 8 K Mal 3, 13–20a; Ps 1; Lk 11, 5–13 9 P Šv. Dionizas, vyskupas, ir jo draugai,

kankiniai; šv. Jonas Leonardis, kunigas

Jl 1, 13–15; 2, 1–2; Ps 9; Lk 11, 15–26 10 Š Jl 4, 12–21; Ps 97; Lk 11, 27–28 11 S XXVIII EILINIS SEKMADIENIS (IV sav.)

Išm 7, 7–11; Ps 90; Žyd 4, 12–13;

Mk 10, 17–30 12 P Rom 1, 1–7; Ps 98; Lk 11, 29–32 13 A Rom 1, 16–25; Ps 19; Lk 11, 37–41 14 T Šv. Kalikstas I, popiežius, kankinys

Rom 2, 1–11; Ps 62; Lk 11, 42–46 15 K Šv. Jėzaus Teresė, mergelė, Bažnyčios mokytoja

Rom 3, 21–30; Ps 130; Lk 11, 47–54 16 P Šv. Jadvyga, vienuolė;

šv. Margarita Marija Alakok, mergelė

Rom 4, 1–8; Ps 32; Lk 12, 1–7 17 Š Šv. Ignotas Antiochietis, vysk., kankinys

Rom 4, 13. 16–18; Ps 105; Lk 12, 8–12 18 S XXIX EILINIS SEKMADIENIS (I sav.)

Iz 53, 10–11; Ps 33; Žyd 4, 14–16;

Mk 10, 35–45 19 P Šv. Jonas Brebefas ir Izaokas Žogas,

kunigai, ir jų draugai, kankiniai;

šv. Kryžiaus Paulius, kunigas

Rom 4, 20–25; Lk 1, 69–75; Lk 12, 13–21 20 A Rom 5, 12. 15b. 17–19. 20b–21; Ps 40;

Lk 12, 35–38 21 T Rom 6, 12–18; Ps 124; Lk 12, 39–48 22 K Šv. Jonas Paulius II, popiežius

Rom 6, 19–23; Ps 1; Lk 12, 49–53 23 P Šv. Jonas Kapestranas, kunigas

Rom 7, 18–25a; Ps 119; Lk 12, 54–59 24 Š Šv. Antanas Marija Klaretas, vyskupas

Rom 8, 1–11; Ps 24; Lk 13, 1–9 25 S XXX EILINIS SEKMADIENIS (II sav.)

Jer 31, 7–9; Ps 126; Žyd 5, 1–6; Mk 10, 46–52 26 P Rom 8, 12–17; Ps 68; Lk 13, 10–17 27 A Rom 8, 18–25; Ps 126; Lk 13, 18–21 28 T Šv. Simonas ir Judas (Tadas), apaštalai

Ef 2, 19–22; Ps 19; Lk 6, 12–19 29 K Rom 8, 31b–39; Ps 109; Lk 13, 31–35 30 P Rom 9, 1–5; Ps 147; Lk 14, 1–6 31 Š Rom 11, 1–2a. 11–12. 25–29; Ps 94;

Lk 14, 1. 7–11 Popiežiaus intencijos spaliui:

Bažnyčios – kad visiškai išnyktų šiuolaikinė vergijos forma – prekyba žmonėmis; misijų – kad Azijos krikščionių bendruomenės su misionierišku užsidegimu skelbtų Evangeliją tiems, kurie jos dar laukia.

Ramybės pabučiavimas Kun. Artūras KAZLAUSKAS „Viešpaties ramybė visada telydi jus!“ Tokį sveikinimąlinkėjimą girdime Mišiose prieš Komuniją. 2014 m. Vyskupų konferencijos gavo Dievo kulto ir sakramentų tvarkos kongregacijos Aplinkraštį dėl ramybės palinkėjimo apeiginės reikšmės Mišiose.

Kaip vystėsi šis ženklas? Aprašydamas Eucharistiją Justinas (II a.) teigia, kad baigę visuotinę maldą krikščionys sveikina vieni kitus pasibučiuodami.

Ipolitui priskiriamoje Apaštalų tradicijoje nurodoma neleisti katechumenams taip sveikintis net ir po maldos (atliekamos drauge su nekrikštytais), nes jų bučinys dar nešventas. Tačiau tikintieji sveikinsis vieni su kitais, vyrai su vyrais, moterys su moterimis (tais laikais bučiuotasi į lūpas). Pasak Kirilo Jeruzaliečio (IV a.), ramybės pasveikinimas pabučiavimu atliekamas prieš Eucharistijos maldą. Šis bučinys šventas – sujungia sielas ir dovanoja atleidimą, išvydamas visokį priešiškumą.

Ankstyvaisiais laikais šis ženklas yra prieš Eucharistijos liturgiją; prisimename Jėzaus raginimą: „Jei neši dovaną prie aukuro ir ten prisimeni, jog tavo brolis turi šį tą prieš tave, palik savo atnašą tenai prie aukuro, eik pirmiau susitaikinti su broliu, ir tik tada sugrįžęs aukok savo dovaną“ (Mt 5, 23–24). IV a. pab. paprotys kinta. Afrikoje Augustinas nurodo krikščionims pasibučiuoti po Tėve mūsų. Tad jam suteikiama kitokia nei susitaikinimo reikšmė: ramybės dovana ateina iš Prisikėlusiojo. Afrikietiškas paprotys greitai prigyja Romoje kaip pasirengimo Komunijai ženklas. Šiandien mokslininkai nesutaria, kur, kada ir kodėl pasibučiavimas pakeistas apsikabinimu. X–XIII a. lotynų liturgijoje bučinys į lūpas kartais pakeičiamas kairio peties, XV a. pab. – kairio žando pabučiavimu. Kai kur bučiuota patena, kryžius be Nukryžiuotojo, Evangelijų knyga ar speciali lentelė. Kodėl supaprastintos ramybės apeigos? Ilgainiui vis labiau įsigilinama į Kristaus dovaną.

Juk tai ne pasaulio turima ar mūsų pačių, bet Prisikėlusiojo ramybė, sutaikinanti Dangų ir Žemę, tad ir žmones tarpusavy. Todėl linkėdami ramybės kunigas ir tikintieji negali būti nedėmesingi eucharistiniam Kristui ant altoriaus.

Per ramybės pasveikinimą prasmingas santūrumas. Jis neturėtų būti mechaniškas tikinčiųjų kvietimas pasidalyti ramybės palinkėjimu ir gali būti praleidžiamas, jeigu numatoma, kad bus netinkamai atliekamas arba tam tikromis progomis dėl pedagogikos ne visai išmintinga atlikti. Per ramybės palinkėjimą būtina vengti tikinčiųjų judėjimo iš vietų, kunigo pasišalinimo nuo altoriaus; nepaversti palinkėjimų, užuojautos proga. Dažnai pastebimas formalus linkėjimas.

Kai kas rankos paspaudimą laiko pasaulietiniu, tad liturgijoje svetimu ženklu. Bet apaštalas Paulius rašo: „Pripažindami man suteiktą malonę, Jokūbas, Kefas ir Jonas, laikomi šulais, padavė man ir Barnabui dešines draugystės ženklan“ (Gal 2, 9). Pažvelgdami į akis, tvirtai paspausdami dešines kartojame apaštališkąjį sveikinimą. „Kristus yra mūsų ramybė, dieviškoji ramybė, paskelbta pranašų ir angelų, kurią Jis atnešė į pasaulį per Velykų slėpinį. Šios prisikėlusio Viešpaties ramybės liturginio šventimo metu yra šaukiamasi, ji skelbiama ir skleidžiama net žmogiškaisiais veiksmais, kurie pakylėjami į sakralinę plotmę“ (Aplinkraštis 8).

Artuma 2015 m. spalis

3

Kronika Visuotinės Bažnyčios pulsas

Naujas pasaulis

L’Osservatore Romano nuotrauka

Svarbiausias ką tik praėjusio mėnesio įvykis popiežiaus Pranciškaus veiklos kalendoriuje buvo kelionė į Kubą ir Jungtines Amerikos Valstijas rugsėjo 19–28 d. Šventajam Tėvui vos pradėjus antrąją kelionės dalį – vizitą JAV, – „Artumos“ spalio numeris atiduodamas į spaustuvę, tad šioje apžvalgoje galime paliesti tik pirmas tris dienas, popiežiaus praleistas Kuboje.

Pranciškus yra trečiasis popiežius, aplankęs Kubą – komunistų tebevaldomą šalį ir iki mūsų dienų išlaikiusią daug, mūsų jau beveik užmirštų (ačiū Dievui!), šiai santvarkai būdingų bruožų: viskas valstybės rankose, nėra žodžio laisvės, disidentai kalėjimuose. Kasdieninio gyvenimo technologinis atsilikimas sudaro slogų dekadentiškumo įspūdį, kurį dar labiau sustiprina valdžios viršūnėse esantys į devintą gyvenimo dešimtmetį įkopę buvusieji revoliucionieriai. Tačiau, nors ir lėtai, Kuba keičiasi ir jos kaitos ritmą tam tikra prasme žymi popiežių vizitai. Po šv. Jono Pauliaus II apsilankymo 1998 m. Kubos valdžia Katalikų Bažnyčiai grąžino kulto laisvę ir suteikė ribotas galimybes veikti socialinėje sferoje. Dar daugiau laisvės katalikams grąžinta Benedikto XVI vizito 2012 m. proga. Dabar, prieš pat Pranciškaus kelionę, prasidėjo Kubos ir JAV santykių normalizavimo procesas, kuris, nors šiandien šalį valdantys gerontokratai dar garsiai to nesako, vis tiek anksčiau ar vėliau turėtų Kubą paversti normalia laisva šalimi. Beje, prie JAV ir Kubos santykių normalizavimo labai prisidėjo ir popie4

Artuma 2015 m. spalis

žius Pranciškus bei Šventojo Sosto diplomatija, ką ir Kubos, ir JAV prezidentai ne kartą yra viešai pripažinę.

Trijų dienų vizitą Kuboje Pranciškus pradėjo nuo sostinės Havanos: aukojo Mišias, susitiko su dvasininkija ir jaunimu, aplankė prezidentą Raúlį Castro bei privačiai susitiko su istoriniu lyderiu Fideliu Castro. Antrąją vizito dieną Šventasis Tėvas praleido salos rytinėje dalyje esančiame Holgino mieste, kuris buvo pasirinktas pirmiausia dėl to, kad ankstesnieji du Kubą lankę popiežiai į šį miestą nebuvo užsukę. Galiausiai vizito kulminacija buvo Šventojo Tėvo malda Kubos globėjos – El Cobre Gailestingosios Meilės Motinos – šventovėje, esančioje prie pat antrojo pagal dydį Kubos miesto Santjago. Visos Kuboje sakytos popiežiaus kalbos gana nuosaikios, be raginimų griauti, kas neteisinga ir pasenę, tačiau su viduje užkoduotu kvietimu su meile ir gerumu pasitikti tikrai jau artėjančią naują ateitį.

Iš Kubos Šventasis Tėvas išvyko į JAV, kur jo laukė apsilankymas Baltuosiuose rūmuose, Kongrese, oficialus vizitas Jungtinių Tautų Organizacijoje bei kalba Generalinėje asamblėjoje, taip pat keletas maldos momentų kartu su JAV katalikais ir galiausiai dalyvavimas Pasauliniame šeimų susitikime Filadelfijoje. Šeimų susitikimas Filadelfijoje – tarsi įvadas spalio mėnesį Vatikane vyksiančiam Vyskupų Sinodui, kuris pratęs pernykštėje Sinodo asamblėjoje pradėtas labai gyvas diskusijas apie krikščionišką šeimą dabartiniame pasaulyje. Viena

skaudžių temų, kuri, beje, pernykštėje Sinodo asamblėjoje tapo joje dalyvavusių ganytojų nuomonių išsiskyrimo priežastimi, – kaip priimti į bendruomenę tuos katalikus, kurių sudaryta sakramentinė santuoka subyrėjo ir jie yra sukūrę naują šeimą. Kalbant apie šiuos atvejus, jau pernai Sinode buvo siūloma visų pirma gerai ištirti, ar pirmoji subyrėjusi santuoka sudaryta teisėtai ir sakramentiškai galiojanti, nes dažnai paaiškėja, kad šeima netvirta taip pat ir dėl to, kad ji sudaryta be rimto įsipareigojimo ir aiškaus suvokimo, kas yra santuoka.

Rugsėjo 8 d. popiežius Pranciškus paskelbė potvarkį, reformuojantį kai kuriuos bažnytinės teisės kanonus. Buvo atsisakyta reikalavimo, kad sprendimą dėl santuokos negaliojimo skelbtų dviejų instancijų teismai. Taip pat supaprastinta tokias bylas sprendžiančių teismų sudėtis. Nuo dabar kai kuriais akivaizdžiais santuokos negaliojimo atvejais sprendimą galės priimti pats vyskupas.

Rugsėjo mėnesį į Europą ėmė plūsti dešimtys tūkstančių karo pabėgėlių iš Irako ir Sirijos, o kartu su jais ir ekonominiai migrantai iš kitų šalių. Rugsėjo 7 d. popiežius Pranciškus paragino kiekvieną parapiją, vienuolyną ar bendruomenę priglausti bent po vieną pabėgėlių šeimą. Europiečių reakcijos nevienodos. Dalykiškiau reaguota Vakarų šalyse, kuriose jau dabar po keletą procentų gyventojų yra imigrantai. Daugiau emocijų buvo neseniai iš komunizmo išsivadavusiose šalyse: „Ateiviai pakirs mūsų šaknis, išdarkys mūsų kalbą!“ Nelabai žinoma, kaip Europos šalys toliau spręs šią krizę, tačiau jau dabar aiškiai matome, kad ji yra labai rimtas išbandymas mūsų išpažįstamai artimo meilei.

Rugsėjo 15–19 d. Vatikane į Pasaulinį jaunų vienuolių ir pašvęstųjų pasauliečių susitikimą susirinko apie 5 tūkst. dalyvių iš viso pasaulio. Rugsėjo 17 d. jie susitiko su popiežiumi, raginusiu prisiminti savo pašaukimą ir Dievo darbus jų gyvenime, svajoti ir būti arti kenčiančių – liudyti Bažnyčios motinišką meilę.

Jonas MALINAUSKAS

Kronika Bažnyčios Lietuvoje pulsas

Bendrystės dovanos

Evaldo Lasio nuotrauka

Daugiau kaip 200 brolių ir seserų vienuolių iš visos Lietuvos sutartiniu Gailestingumo Motinos pasveikinimu „Sveika, Karaliene“ Aušros Vartuose rugpjūčio 29-osios vakarą užbaigė Palapinių šventę. Ši šventė gausiems Vilniaus gyventojams ir svečiams gamtos prieglobstyje – Bernardinų sode – buvo tikra dvasinės atgaivos oazė su daugiau kaip 30-ies kongregacijų palapinėmis, vienuolių dosniai pasidalyta bendryste, su tokią pat šilumą skleidusiais jų rankų darbais, netgi pačių kepta duona, gira ar žolelių arbata, su kūrybinėmis veiklomis (pvz., siūlymu susiverti ar nusipinti rožinį, sudėti dėlionę su šventųjų atvaizdais, pasimokyti muzikuoti ir pan.), su kvietimu prisijungti prie nenutrūkstančios skirtingų vienuolijų giedojimų, liudijimų, paskaitų programos, su Pokalbių kalneliu, kuriame „širdies“ pokalbiui ar susitaikymui su Dievu patarnavo vienuoliai kunigai. Per visą dieną Ikonos palapinėje su šventės dalyviais vienuoliai tęsė maldą, kuria meldžiasi savo vienuolynuose šiemet priimdami keliaujančią Pašvęstojo gyvenimo metų ikoną. Už vienuolinio

pašaukimo dovaną dėkota adoracijoje ir šv. Mišiose su vyskupais Bernardinų bažnyčioje. Toks renginys, pasak šventės organizatorių, pirmas ir turbūt vienintelis nuo vienuolijų įsikūrimo Lietuvoje pradžios (siekiančios pirmojo misionieriaus mūsų krašte šv. Brunono misijos laikus), suteikė unikalią gyvų susitikimų, maldos su vienuoliais, jų misijos pažinimo progą.

Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas pabrėžė istorinį, per daugelį

amžių vienuolių puoselėtą įnašą į kultūrinį bei visuomeninį gyvenimą ir ypač dėkojo už džiaugsmingą šventumo liudijimą šiandien, už atsiliepimą į popiežiaus Pranciškaus kvietimą išeiti į viešąsias erdves.

Dievo garbinimo ir bendruomeniškumo dvasią skleidė vienuoliai, įvairiai talkindami Šilinių atlaiduose. Į specialią Vienuolių dieną (rugsėjo 15-ąją) atvyko ir itin retai viešumoje matomos vienuolių bendruomenės (pvz., broliai benediktinai iš Palendrių), į ją buvo kviečiama ir vienuolijų ateitis – postulantai, novicijai bei dar ieškantys savojo pašaukimo. Mergelės Marijos Gimimą vienuoliai sveikino Akatistu, galinguoju himnu Dievo Motinai, vėliau kartu su keliatūkstantine bendruomene Šiluvos aikštėje šventė iškilmingą Eucharistiją, o joje – atnaujino įžadus. Be kita, tądien melsta, jog pašvęstieji šiandien gaiviai liudytų skaistumo, tyros širdies grožį. „Koks būtų pasaulis be vienuolių?“ – homilijoje klausė vyskupas Linas Vodopjanovas OFM, LVK Vienuolijų komisijos pirmininkas, čia pat atsakydamas: „toks pasaulis būtų tikrai blogesnis, tamsesnis, liūdnesnis“. To neįmanoma net pagalvoti. Vienuoliai neša Jėzaus žinią į visas gyvenimo sritis, kur tik darbuojasi, pasitarnauja dvasiniam ir žmogiškam žmonių ugdymui, yra broliškumo raugas visuomenėje.

Pirmąkart Šilinėms vadovavęs naujasis Kauno arkivyskupas metropolitas Lionginas Virbalas SJ kvietė malda stiprinti vienuolių ryžtą visomis pajėgomis gyventi pagal savo pašaukimą.

Pagrindinėje Šilinių dienos iškilmėje, tradiciškai skirtoje šeimoms, melstasi už Lietuvos dvasinį atsinaujinimą ir, švenčiant 25-erius atkurtos Nepriklausomybės metus, atnaujintas Pasiaukojimas

Švč. Mergelės Marijos globai. Ganytojų žodžiai tądien darsyk kreipė dėmesį į Kristaus Gerąją naujieną, skirtą visai visuomenei, kiekvienam žmogui ir ypač šeimoms – Bažnyčios bei Tėvynės ateičiai, padrąsinant, jog įmanoma sukurti, puoselėti Dievo palaimintą darnią šeimą, kur yra ne „laikinas pabuvimas kartu“, bet „iš meilės kilęs vyro ir moters įsipareigojimas vienas kitam, tvirtas ir aiškus nusistatymas neapleisti vienam kito“, sykiu geroji žinia ir pavyzdys vaikams.

Naujus mokslo metus katalikiškas jaunimas pradėjo tęsdamas senąsias piligrimystės tradicijas ir į garsiąsias šventoves keliaudamas pėsčiomis: apie 200 Vilniaus arkivyskupijos jaunuolių ėjo iš Aušros Vartų į Dievo Motinos Lietuvos Globėjos šventovę Trakuose; apie 600 Šiaulių krašto jaunuolių tris dienas žygiavo iš Kryžių kalno į Šiluvą; į ją pėsčiomis naktį atkeliavo daugiau kaip 200 jaunų žmonių, dalyvaudami Kauno arkivyskupijos Jaunimo dienos programoje „Teesie tavo valia“ (Mt 6, 10); žygį į Šiluvą atskirai surengė ir Kauno krašto ateitininkai, ir katalikiškų mokymo įstaigų jaunimas.

Rugsėjo 20 d. kaimyninėje Latvijoje, garsioje piligriminėje Agluonos šventovėje, paminklą karaliui Mindaugui ir karalienei Mortai pašventino apaštališkasis nuncijus Baltijos kraštams arkivyskupas Pedro López Quintana, kuris rugsėjo 27 d. Žemaičių Kalvarijoje vadovavo malonėmis garsaus Dievo Motinos su Kūdikiu, Krikščioniškų Šeimų Karalienės, paveikslo karūnavimo devintųjų metinių šventei.

Artėjant Šventiesiems Gailestingumo metams (ir spalio mėnesiui!), Švč. M. Marijos litanija lietuvių kalba papildyta nauju kreipiniu – „Motina gailestingumo“. Šį pakeitimą Lietuvos vyskupijose leido Dievo kulto ir sakramentų kongregacija LVK prašymu. Tad ganytojai kviečia papildyti litaniją savo maldynuose šiuo kreipiniu ir giedoti ar kalbėti ją taip: <...> Motina Dievo malonės, melski už mus! * Motina gailestingumo, melski už mus! * Motina tyriausioji, melski už mus! <...> Dalė GUDŽINSKIENĖ Artuma 2015 m. spalis

5

Kronika

Vytautas SINICA 2013 metais per Europą nusiritus skandalingai žiniai apie radikalią portugalų socialistės Editos Estrelos Europos Parlamente (EP) pasiūlytą rezoliuciją, Lietuvoje kone pirmąsyk buvo suprasta, kad iš EP mus pasiekti gali įvairios šeimos sampratą keičiančios ir jaunimo mąstymą iškreipti siekiančios iniciatyvos. Europos darželinukus apie masturbaciją, o pradinukus apie „saugų“ seksą ir „normalias“ vienalytes šeimas išmokyti siūliusi Estrelos rezoliucija buvo atmesta, bet po jos sekė dar ne viena skandalinga genderistų ataka per Europos Parlamentą. Portugalų socialistės Lilianos Rodrigues rezoliucija „Mergaičių įgalinimas per švietimą ES“ šį rugsėjį vainikavo šias pastangas.

Po (kaip įprasta) gražius tikslus skelbiančiu rezoliucijos pavadinimu slepiasi prigimtinius lyčių vaidmenis niveliuojanti ir vaikystę seksualizuojanti švietimo programa. Rezoliucija siekiama ES šalių mokyklose įdiegti genderistinį švietimą, kuris naikintų tariamus lyčių stereotipus, padėtų berniukams ir mergaitėms perimti priešingos lyties socialinius vaidmenis. „Berniukai ir vyrai turėtų būti mokomi atlikti užduotis, kurios tradiciškai priskiriamos moterims.“ Europos Komisija raginama inicijuoti visos ES prijungimą prie liūdnai pagarsėjusios Stambulo konvencijos, kuria lyties pasirinkimas, nepriklausomai nuo biologinės lyties (pasiskelbimas moterimi, esant vyru, ir atvirkščiai), pripažįstamas žmogaus teise. Kartu ES šalys įpareigojamos į oficialias švietimo programas visais švietimo lygmenimis (taigi ir pradiniame) įtraukti medžiagą apie netradicinius lyčių vaidmenis (13 straipsnis) ir privalomą lytinį švietimą (29 straipsnis).

Europos Komisija raginama „kovoti su diskriminacija dėl seksualinės orientacijos ir lytinės tapatybės švietimo sistemos aplinkoje“, „objektyvią informaciją apie LGBT įtraukti į mokyklų programas [ir] sudaryti sąlygas valstybėms vienai iš kitos mokytis kovoti su homofobinėmis ir transfobinėmis patyčiomis“ 6

Artuma 2015 m. spalis

(31 straipsnis). Būtent šios sąvokos leidžia suprasti, kad rezoliucija transseksualumą laiko norma, skatina ne gydyti savo lyties nesuvokiantį vaiką nuo psichinio sutrikimo, koks iš tiesų yra transseksualumas, o tą sutrikimą palaikyti remiantis tikrovės neatitinkančio lyties tapatumo iliuzija. JAV ir Kanados praktika rodo, kad šios „teisės“ pripažinimas netrunka įteisinti transseksualių berniukų lankymąsi mergaičių rūbinėse, dušuose, tualetuose ir t. t., o draudimai tai daryti pripažįstami jų teisių pažeidimais.

Tokio turinio rezoliucija gali stebinti Lietuvos visuomenę, tačiau ne Europos Parlamento narius. Rugsėjo 9-ąją EP pritarė šiai rezoliucijai 408 balsais „už“ (daugiausia kairiųjų, nors ir „krikdemų“) ir 238 – „prieš“. Lietuvoje išrinkti EP nariai balsavo įvairiai: „už“ – liberalai Petras Auštrevičius ir Antanas Guoga, socialdemokratai Zigmantas Balčytis ir Vilija Blinkevičiūtė, „valstietis“ Bronis Ropė ir „darbietis“ Viktoras Uspaskichas, „prieš“ – „tvarkietis“ Rolandas Paksas, „darbietis“ Valentinas Mazuronis, LLRA lyderis Valdemaras Tomaševskis ir konservatoriai Algirdas Saudargas bei Gabrielius Landsbergis.

EP nariai liko abejingi 167 tūkstančiams parašų prieš šio dokumento priėmimą. Tuo pačiu prašymu į EP narius Lietuvoje kreipėsi Lietuvos tėvų foru-

Griszka Niewiadomski nuotrauka

ES siekia formuoti genderistinę švietimo politiką?

mas, Nacionalinė šeimų ir tėvų asociacija, Vakarų Lietuvos forumas, jaunimo sambūris „Pro Patria“ ir Studentų ateitininkų sąjunga. Tačiau piliečių balsas Briuselio nepasiekia – ES mastu net ir milijoninės peticijos politikams nedaro įspūdžio, kaip parodė Komisijos ciniškai atmesta iniciatyva už gyvybės apsaugą „Vienas iš mūsų“.

Rodrigues rezoliucijos priėmimas nereiškia, kad Lietuvos mokyklose bus įgyvendinamos lyties tapatumą sumaišančios švietimo programos. EP rezoliucijos ragina Komisiją imtis priemonių, tačiau jų vykdymas galiausiai priklauso nuo pačios Komisijos ir šalių narių vyriausybių valios bei išradingumo.

Atsargiai stebėdami šalies mokymosi programas, turėtume išmokti kitą neraminančią pamoką.

ES viršnacionalinės institucijos nuosekliai ir vis drąsiau nesilaiko Lisabonos sutartyje nubrėžtų ES kompetencijos ribų. Ir šeimos, ir švietimo politikos sritys pagal subsidiarumo principą yra išimtinė šalių narių kompetencija, tačiau ES vis dažniau kėsinasi jas formuoti. Raminimai, jog ES negali primesti šeimos politikos, nebeatitinka tikrovės.

Norint kuo adekvačiau priešintis genderizmo ideologijos invazijai ir žinant, kokia perdėtai nuolanki ES direktyvoms neretai būna Lietuvos valdžia, reikėtų kuo greičiau suvokti, kad būtent Briuselyje vyksta tikroji kova dėl šeimos sampratos likimo.

Kronika

DARBO KODEKSO PATAISOS: Bažnyčios socialinio mokymo beieškant Dr. Vincentas VOBOLEVIČIUS Įsibėgėjant Seimo sesijai Lietuvoje atgijo diskusijos apie rudenį svarstymo sulauksiančius Darbo kodekso (DK) pakeitimus. Įdomu, kad vadinamojo naujojo socialinio modelio komentarų chore (kakofonijoje) beveik negirdėti katalikiškų organizacijų ar intelektualų balsų.

Ar Bažnyčios socialinis mokymas neturi ką pasakyti šiuo klausimu?

Anaiptol! Pabandykime pažvelgti į kai kuriuos naujuosius DK aspektus pro katalikams gerai pažįstamas solidarumo ir subsidiarumo prizmes. naujajame socialiniame modelyje striuka, nebent į ekonominę perspektyvą žiūrėtume per ryškiai rožinius akinius. Žvelgiant į DK pakeitimus pro subsidiarumo prizmę vaizdas, ko gero, dar įdomesnis. Dabartinė tvarka, kai valstybė reglamentuoja darbuotojų teisių apsaugą, akivaizdžiai prieštarauja subsidiarumo principui, pagal kurį bendruomenės (šiuo atveju darbdaviai ir profsąjungos) turi pačios tvarkyti vidaus ir tarpusavio reikalus. Dėl savo centralizuotos struktūros dabartinė tvarka iš tiesų nelanksti ir stabdo plėtrą. Ją buvo galima pateisinti nebent ankstyvaisiais nepriklausomybės metais, kaip pereinamojo laikotarpio priemonę, veiksiančią tol, kol susikurs gyvybingos profsąjungos ir darbdavių organizacijos.

Vido Venslovaičio nuotrauka

Iš pirmo žvilgsnio naujasis DK atrodo prieštarauja solidarumo – tai yra pareigos į kiekvieną žvelgti kaip į savo brolį ir atitinkamai juo rūpintis – principui. Iš siūlomų pakeitimų, apibendrintų „Verslo žinių“ dienraštyje, 55 proc. galima vertinti kaip nepalankius darbuotojams (išeitinių išmokų, atostoginių, užmokesčio už viršvalandžius mažėjimas ir pan.). Tokį pirmąjį įspūdį, žinoma, galima ginčyti. Lankstesni darbo santykiai (vadinamoji galimybė darbdaviams lengviau priimti ir atleisti darbuotojus, mažiau jiems įsipareigojant) gali, esant palankioms aplinkybėms, sukurti ekonominį pakilimą. BVP augimas, darbo vietų kūrimas, augantys atlyginimai savo ruožtu padėtų visiems, taip pat ir labiau pažeidžiamiems piliečiams.

Kita vertus, tikėtis, kad darbo santykių liberalizavimas savaime sukurs ekonominį bumą yra naivu. Verslo plėtrą lemia daugybė faktorių, iš kurių bent keli (nemažas korupcijos lygis, besitraukianti vidaus rinka, neramumai Rytuose ir silpnas ekonominis atsigavimas Vakaruose) yra nepalankūs tvariam ir reikšmingam ūkio augimui. Žinoma, kai kuriems sektoriams, jau dabar sėkmingai konkuruojantiems tarptautinėje arenoje (informacinės technologijos, biotechnologijos ir pan.), DK pakeitimai suteiks papildomo konkurencingumo, o tai galėtų daugiau nei kompensuoti tuose sektoriuose dirbančiųjų sumažėjusius atostoginius. Deja, didžiajai piliečių daliai toks quid pro quo (liet. „tas už tą“) – menkai tikėtinas. Taigi solidarumo

Būtent derybos tarp darbdavių ir nepriklausomų profsąjungų duotų galimybę sukurti lanksčius darbo santykius, apsaugančius visų šalių interesus. Suteiktų galimybę, bet neužtikrintų. Aštuntajame–devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Vakaruose suklestėjusios profsąjungos dažnai gindavo savo vadukų interesus ir tapdavo ekonominės plėtros stabdžiais.

Todėl šiuolaikinės valstybės tikslas – itin pamatuotai reglamentuoti profsąjungų veiklą, kad tokiems ekscesams būtų užkirstas kelias.

Vis dėlto protingi apribojimai nelygu faktiniam profsąjungų kūrimosi draudimui. Naujajame DK numatytos tokios sąlygos, pagal kurias burtis į profsąjungą praktiškai neprasminga. Taip apribotos profsąjungos niekada nepritrauks kompetentingų lyderių, galinčių tapti konstruktyviais darbdavių partneriais vystant bendrąjį ekonominį gėrį. Pagal naująją tvarką, darbininkai galėtų jaustis saugiai nebent stipraus ekonominio pakilimo atveju, kurio, kaip minėjau, nebus.

Antraip jiems teks pasikliauti darbdavių geranoriškumu, kurio tikėtis neleidžia ne vien pastarųjų dešimtmečių patirtis, bet ir Bažnyčios mokymas apie nuodėmės pažeistą žmogaus prigimtį.

Apibendrinant galima pasakyti, kad Darbo kodekso pataisų negalima vadinti tikrai nauju socialiniu modeliu. Jos greičiau reiškia pusiau sovietinės – pusiau liberalios santvarkos slinktį į liberaliąją pusę. Tos slinkties ekonominius padarinius parodys ateitis. Bet jau dabar akivaizdu, kad ji neatliepia Bažnyčios socialinio mokymo.

Artuma 2015 m. spalis

7

Numatoma ir nenumatoma

Vido Venslovaičio nuotrauka

Kronika

Antanas GAILIUS Tuos, kurie prieš kokius keturis dešimtmečius nesiliovė tikėję, kad Sovietų Sąjunga sugrius ir Lietuva bus laisva, vieni mūsų laikėme naivuoliais, o kiti – gražiais svajotojais. Mat jeigu ir tikėjome, kad tokia diena ateis, tai tikrai nemanėme, kad patys jos sulauksime.

Mano pažįstamas matematikas Borisas, kitados, dar prieš Antrąjį pasaulinį karą, baigęs Kauno rusų gimnaziją ir gebėjęs lotyniškai susirašinėti su savo draugu, anais neatmenamais laikais savo ruožtu baigusiu Kauno jėzuitų gimnaziją, mėgdavo kalbėti, kad Romos imperija sugriūti tai sugriuvo, bet tas truko bent kelis šimtus metų. Borisas nepriklausomybės tikrai nesulaukė, bet jam pritrūko visai mažai.

O tuos, kurie prieš gerą dešimtmetį vis sergėjo mus, kad Rytų kaimynas nėra padorus demokratas, tai jau tikrai ir patys neretai pavadindavome rusofobais. Šiandien gal vienam kitam dėl to truputį gėda, bet nemanau, kad šis jausmas turėtų būti visų svarbiausias.

Mat pasakykite man, kas būtų toks įžvalgus, kad galėtų pasakyti, ką mes apie pasaulį kalbėsime, pavyzdžiui, dar po dešimties metų? Žinoma, esame šio pasaulio viešpačiai, todėl niekados nesiliausime planavę ir prognozavę, kas bus po dešimties, po penkiasdešimties ar net po šimto metų. Šis tas iš tų mūsų prognozių gal ir pasitvirtina.

Bet didžiųjų dalykų, kad ir kaip norėtume, nepajėgiame numatyti. Galėjome numanyti, kad koks nors šiandien jau beveik užmirštas Janukovičius bus tikras Ukrainos pūlinys ir kad tas pūlinys kada nors vis tiek turės sprogti. Bet kad jis sprogs tada ir taip, kaip iš tikrųjų sprogo, ir kad iš sprogusio pūlinio išvarvės putinizmo blogis, turbūt tikrai ne daug kas numatėme.

8

Artuma 2015 m. spalis

Jei apskritai domėjomės, galėjome matyti ir numanyti tai, kad vadinamasis arabų pavasaris nėra vien gražus demokratijos triumfo žygis per visokiausių tironų valdomus kraštus. Bet juk tikrai nemanėme, kad to pavasario sukeltas pabėgėlių tvanas tiesiogiai pasieks net mūsų kraštus. Jau kas kas, o Arabija tai tikrai kažin kur.

Bet ėmė ir ištiko mus ir putinizmas, ir pabėgėlių tvanas, su kuriais vienaip ar kitaip turėsime dorotis. O juk visai neseniai atrodė, kad tai ūkio krizė yra didžiausias iššūkis.

Tiesa, kai kas ir tada, prieš penketą ar šešetą metų, kalbėjo, kad ši krizė pirmiausia yra ne ekonomikos, o moralės problema. Bet ir tie, kurie tada taip kalbėjo, negalėjo numatyti, kad jų teiginys pasitvirtins, pavirsdamas tomis negandomis, kurias turime ištverti šiandien.

Dar ir šiandien tik puse lūpų kalbame apie moralės krizę. Mat ji, žinoma, reiškiasi regimais ir apčiuopiamais dalykais, nelabai panašiais į moralės problemas. Pavyzdžiui, geležine siena, kuria mėgina apsitverti Vengrija. Pavyzdžiui, kad ir mūsų nesibaigiančiomis diskusijomis, ar galėsime priimti 1 052 ar 1 057 pabėgėlius. Dar visai neseniai svarstėme, ar jų bus 350 ar 700.

Apie moralę reikėtų kalbėti ir tada, kai baiminamės, kad pabėgėlių problema skaldo Europos Sąjungos vienybę. Žinoma, kad skaldo. Tą vienybę skaldė ir tebeskaldo ir Putinas, ir skolų nenorinti mokėti Graikija. Kartais pagal-

voju, kad gal ir gerai, jog neįstengėme priimti Europos Sąjungos Konstitucijos, skelbiančios, jog krikščionybė yra mūsų bendrystės pamatas. Gyvenimas geriau už visas deklaracijas parodys, ar dar ir kiek tebesame krikščionys.

Jeigu Europą viename daikte laiko tik pinigai, tikrai galime pranašauti jai trumpą gyvastį. Nereikia nė istorijos pamokų – kiekvienas iš savo asmeninės patirties žinome, kokie trumpalaikiai, netvarūs, o kartais net mirtinai pavojingi yra grynai ūkiniai sandoriai, jeigu jie nėra grindžiami sąžine ir padorumu.

Apie sąžinę ir padorumą viešumoje drovimės kalbėti, kažkada liberaliosios minties įtikinti, kad tai – grynai asmeninis reikalas. Tos idėjos įsikibę mėginame laikytis, nors gyvenimas pirštu prikišamai rodo, kad ji neteisinga.

Bet juk tik pramoginė televizija ir ją išlaikantis verslas, trokštąs kuo daugiau visko parduoti, visaip stengiasi įpiršti mums mintį, kad gyvenimas – tai niekados nesibaigianti šventė, kurioje mes visi amžinai būsime sotūs, šiltuose būstuose, sveiki ir laimingi. Tėvai mums to nežadėjo, ir mes, jei tik esame nors kiek sąžiningi, nežadame to savo vaikams.

Patyliukais visi žinome, kad taip nėra.

Patyliukais visi žinome: jei žmogus apskritai kuo nors yra didis, tai tik gebėjimu ištverti tai, ko, regis, ištverti neįmanoma.

Juk, labai patetiškai kalbant, visi vienaip ar kitaip esame šiame pasaulyje pabėgėliai, neprarandantys vilties, kad gyvenimas ilgas, o išsigelbėjimas – už artimiausio kampo.

Didelės ir mažos kryžkelės Šventasis Raštas visiems

Šventraštis ir istorija Antanas SAULAITIS SJ ti, ir pavaizduoti, kokia Dievo tauta turėtų būti, kaip jai elgtis, ko siekti, kaip sugyventi, kaip Viešpatį garbinti. Septynių kunigų, septynių trimitų, septynių dienų, septynių kelionių apie didįjį miestą, visos tautos sutartinio šūksnio Jericho sienoms nugriauti vaizdavimas kaip tik liudija glaudų, ištikimą ryšį tarp Dievo ir tautos.

Būna ir netikėtų atradimų. Evangelijoje pagal Joną (5, 1–15) pasakojama, kaip Jėzus išgydė ligonį Betzatos maudyklėje, turinčioje penkias stogines. Tokių penkiakampių Jeruzalėje nežinota. Kasinėjimai parodė, kad keturkampį baseiną kirto dar vienas, penktas takas ar lieptas su stogine. Tad istoriniai duomenys sutampa.

Kaip Naujasis Testamentas yra ne Jėzaus biografija, o pirmųjų krikščionių liudijimas apie Kristų ir Dievo veikimą bendruomenėje ir pasaulyje, taip ir Senasis Įstatymas, turintis be galo daug duomenų apie žiląją senovę, iš esmės liudija, kaip viena tauta suprato savo (ir žmonijos) istoriją: Dievas sukuria tautą, Dievas ir žmogus užmezga ir kuria santykį, tauta į tai, kas vyksta, žvelgia tikėjimo šviesoje. Ar kiekviena tauta neturėtų teisės ir galimybės savo istorijoje įžvelgti Dievo veikimą, vedimą, pažadus ir palydą visuose sūkuriuose?

Mūsų šeimoje, patyrusioje Antrąjį pasaulinį karą, tremtis ir imigraciją, buvo ir yra dėkingai sakoma: „Dievas mus išgelbėjo. Ačiū Dievui už visas malones.“

Su seserimi Maryte užsimename apie kažkokį vaikystės įvykį. Pasirodo, viena atsimena tą patį vienaip, kitas kitaip, nors abu ten buvome. Kartais šeimoje prisimindavome tą patį dalyką, tačiau reikšmė visai kitokia. Rašančiojo mėgstamiausia sriuba – žirnienė, o mūsų Tėvelis negalėjo apie tokią net kalbėti ar jos matyti. Karo metu ji buvo pagrindinis valgis, alkanam vaikui skanėstas, šeimos galvai – siaubo ženklas.

Šventojo Rašto būreliuose ar seminaruose dalyviai kviečiami savais žodžiais atpasakoti kurį nors įvykį, palyginimą ar stebuklą. Kartais siūloma per nustatytą laiką parašyti „savo Evangeliją“. Visi girdėjo ir žino Jėzaus mokymą ar kokį Naujojo Įstatymo įvykį. Tačiau atpasakoja savaip – ir visai neblogai. Paprašytas atpasakoti gailestingo tėvo ir sūnaus palaidūno palyginimą (Luko evangelija 15, 11–32), paauglys paaiškino: „Kai sūnus grįžo į tėvo namus, jie vienas kito atsiprašė.“ Jaunuolis pritaikė savo patirtį ir poreikį santykyje su savo griežtoku tėvu.

Nenuostabu, kad per šimtmečius pasakotas ir užrašytas Šventasis Raštas atspindi ir anuos laikus, ir rašančiojo ar redaktoriaus supratimą apie istorijos – Dievo ryšio su tauta ir veikimo žmonijoje – reikšmę. Pavyzdžiui, Senojo Testamento istorines knygas skaitančius atgraso pasakojimai apie žudynes. Kaip žiauriai izraelitai pasielgia su Pažadėtosios žemės gyventojais (Jozuės knyga 8, 24–26), sunaikindami visus, mažus ir didelius. Kaip Dievas galėjo leisti ar net liepti taip elgtis? Paskaitę kiek toliau, matome, kad iš Egipto vergijos išlaisvintoji tauta iš aplinkinių gyventojų pradėjo savintis visokius svetimus dievus ir dievukus (tokių statulėlių žydų naAtkastos Betzatos maudyklių liekanos muose randa archeologai). Taip, paėmė miestą ar mažytę karalystę, bet visų nenužudė. Pats Jozuė turėjo tautai šitaip dramatiškai pasakyti: „rinkitės šiandien, kam tarnausite, <...> ar dievams amoriečių, kurių krašte gyvenate, – bet aš ir mano šeimyna – mes tarnausime Viešpačiui“ (Joz 24, 15).

Moksliniuose darbuose ir kasdienėse žiniose neretai užsimenama apie Šventraščio istoriškumą – ar archeologai arba kitų tautų šaltiniai patvirtina, kas Biblijoje paSenojo Testamento istorinės knygos prieš tremrašyta apie asmenis, įvykius, vietoves, kultūros ir religijų tį: Jozuės, Teisėjų, Rutos, Pirmoji ir Antroji Samuapraiškas. To paties Jozuės knygoje aprašytas Jericho paėelio, Pirmoji ir Antroji Karalių. Istorinės knygos po mimas – vienas tokių atvejų (6). Istorikai ištyrė Jerichą, tremties: Pirmoji ir Antroji Kronikų, Ezdro, Nehemisugriautą daug metų prieš izraelitų kelionę į Dievo žadėtą jo, (trys istorinės apysakos: Tobito, Juditos, Esteros), žemę. Tačiau knygos autoriaus tikslas – liudyti Dievo išPirmoji ir Antroji Makabėjų. Įdomaus skaitymo! tikimybę savo tautai, tautos pasirinkimą gyventi, ne mirArtuma 2015 m. spalis

9

Didelės ir mažos kryžkelės Šventasis Raštas šeimoms

Tiesoje taika Jėzus kalbėjo įtikėjusiems jį žydams: „Jei laikysitės mano mokslo, jūs iš tikro būsite mano mokiniai; jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus.“ Jie atsakė: „Mes esame Abraomo palikuonys ir niekada niekam nevergavome. Kaipgi tu sakai: ‚Tapsite laisvi‘?“ Jėzus jiems tarė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kiekvienas, kas daro nuodėmę, yra nuodėmės vergas. Bet vergas ne amžinai namuose lieka, tik sūnus lieka ten amžiams (Jn 8, 31–35).

Popiežiui Benediktui XV, pasmerkusiam Pirmąjį pasaulinį karą kaip „beprasmiškas skerdynes“ ir dėjusį pastangas, kad visi pripažintų motyvų taikos naudai viršenybę, žodžiai „Tiesoje taika“ reiškia įsitikinimą, jog žmogus, kai yra apšviečiamas tiesos spindesio, savaime pasuka taikos keliu. Šv. Augustinas apibūdino taiką kaip tranquilitas ordinis, tvarkos ramybę, t. y. kaip padėtį, galiausiai leidžiančią pilnatviškai gerbti bei įgyvendinti žmogaus tiesą.

Melas, esantis kiekvienoje nuodėmėje, bei jos iškrypę padariniai niokoja asmenų ir tautų gyvenimą. Vatikano II Susirinkimo pastoracinėje konstitucijoje

Taika nėra tiesiog ginkluotų karų nebuvimas ar paliaubos.

Gaudium et spes teigiama, jog žmonijai nepavyks sukurti tikrai žmoniškesnio pasaulio visos žemės žmonėms, jei tai nebus daroma atsinaujinusia dvasia atsivėrus taikos tiesai. Šis klausimas tampa ypač svarbus įvairių „politikavimų“ akivaizdoje, kai politikų žodžiai vis labiau tolsta nuo tiesos, o veiksmai – nuo teisingumo.

Ką gi norima pasakyti žodžiais „taikos tiesa“? Taika nėra tiesiog ginkluotų 10

Artuma 2015 m. spalis

karų nebuvimas ar paliaubos. Ją reikia laikyti Dievo Kūrėjo žmonijai įdiegtos tvarkos ir trokštamo vis tobulesnio teisingumo būsena žmonių santykiuose.

Dievo nustatytos ir panorėtos tvarkos padarinys – taika – yra nenumaldomas troškimas, glūdintis kiekvieno žmogaus širdyje, nepaisant kultūrinės tapatybės savitumų. Ji turi savo vidinę bei nenugalimą tiesą ir atsiliepia į mumyse nesunaikinamai gyvą teisingumo, tiesos troškimą bei viltį.

Pirmojoje Šventojo Rašto – Pradžios – knygoje aikštėn iškeliamas melas, istorijos aušroje ištartas būtybės su dvišaku liežuviu, Jono vadinamos „melo tėvu“ (Jn 8, 44). Melas taip pat yra Biblijos paskutinėje – Apreiškimo – knygoje minima nuodėmė, užtverianti melagiams kelią į dangiškąją Jeruzalę: „O laike lieka <...> visi, kurie mėgsta melą ir jį daro“ (Apr 22, 15). Su melu susijusi ir nuodėmės drama bei jos iškrypę padariniai, niokoję ir tebeniokojantys asmenų bei tautų gyvenimą.

Ir valstybės, ir bendruomenės ar šeimos, puoselėdamos Dievo tvarką, teisingumą, privalo atsakingai, ryžtingai elgtis palaikydamos tarpusavio taiką.

Kiekvienam krikščioniui dera apsvarstyti šiuos Susirinkimo žodžius: „Kas tarnybą tėvynei atlieka kariuomenėje, telaiko save tautų saugumo bei laisvės gynėjais ir, tinkamai atlikdami savo pareigas, tikrai prisideda prie taikos palaikymo“ (GS 79).

Jonas Paulius II griežtai pasmerkė religinį fundamentalizmą ir iš jo kylan-

tį terorizmą, įspėdamas neprimesti kitiems savo įsitikinimų apie tiesą, užuot siūlius juos laisvai pasirinkti. Jis rašė: „Stengtis prievarta primesti kitiems tai, kas laikoma tiesa, reiškia pažeisti žmogiškosios būtybės orumą ir galiausiai įžeisti Dievą, kurio paveikslas ji yra“ (žinia 2002 m. Pasaulinės taikos dienos proga).

Kiekvienai bendruomenei būtina įsitraukti į intensyvų ir platų ugdymo bei liudijimo darbą, padedantį vis giliau suvokti taikos tiesą. Šeima, darbovietė bei sutinkami žmonės dėl Dievo meilės mums tampa sąžinės egzaminu taikdarystės užduotyje. Elgtis taikiai, susivaldant, kantriai, palankiai, mandagiai ir tvarkingai – užduotys, būtinos tėvų pedagogikai, šeimos kultūrai bei visuomenės papročiams. Mokytis taikingumo geriausia pradėti nuo susitaikinimo pamokų. Dėlei taikos, ramybės ar pagarbos kitų poilsiui pritildytas garsiakalbis, ramesni judesiai, apgalvota reakcija, susiturėjimas – tai indėlis į kasdienę taiką ten, kur esi. Jei tai darysi ne tik „tausodamas savo nervus“, bet ir dėl Dievo meilės tarnaudamas artimui, tapsi Kristaus taikos mokiniu, dalyvausi Jo palaimintoje taikdarystėje.

Taika pirmiausia yra Dievo dovana, ir jos reikia nepaliaujamai melsti. Su Dievo pagalba taikos tiesos skelbimas bei liudijimas bus įtikinamesnis ir aiškesnis. Pasitikėdami ir atsiduodami gręžkime savo žvilgsnį į Mariją, Taikos Kunigaikščio Motiną. Prašykime jos padėti Dievo tautai, apšviestai Tiesos, kuri padaro mus laisvus, visomis aplinkybėmis statydinti taiką. Marijos užtariami žmonės vis labiau tebrangina šį pamatinį gėrį ir testiprina jo buvimą pasaulyje, idant ateinančioms kartoms būtų perduota giedresnė ir saugesnė ateitis!

Kun. Kęstutis K. BRILIUS MIC

Didelės ir mažos kryžkelės Šventasis Raštas apie taikdarius

Ramybę nešantieji Kun. Linas ŠIPAVIČIUS

Juk jūs visi tikėjimu esate Dievo vaikai Kristuje Jėzuje (Gal 3, 26).

„Palaiminti taik- šinga karui; kaip Dievo eschatologinis viešpatavimas. dariai“ (Mt 5, 9) – Biblijoje žodis „ramybė“ dažnai vartojamas apibrėžti skelbia Kristus. Kas mesijinius laikus, o kai kuriose vietose gali būti sugi jie tokie? Žodis prantamas ir kaip išganymas (Iz 9, 5–6). „taikdarys“ (gr. eirēnopoiós) Naujajame Testamente paTaigi apibūdinimas „nešantys ramybę“ pirmiausia vartotas tik kartą. Vadinasi, evangelistas Matas turėjo nurodo žmones, kurie aktyviai veikia siekdami įgyvenomenyje kažką išskirtinio. dinti ramybę ten, kur patiriami pa(si)dalijimai. Šie žmoŠis terminas sudarytas iš dviejų šaknų: eirēnē – „ramy- nės siekia sudaryti sąlygas, leidžiančias kiekvienam vystytis bė“ ir poiéō – „daryti“. Daiktavardis eirēnē ir visi iš jo išvesti pagal Kūrėjo planą. Čia kalbama apie teisingumą taip, kaip žodžiai Naujajame Testamente atitinka Senojo Testamento jį šiandien suprantame – ne tik ekonominį, bet ir visokį teisąvoką šālôm (hebr.) – „ramybė“. Žodis šālôm kilęs iš šak- singumą, suteikiantį individui visapusiško išsivystymo galinies šālam, kuri verčiama: „būti neliestam“, „būti pilnam“, mybę. Tik tada, kai stengiamės įgyvendinti tokį teisingumą, „pabaigtam“ arba perteikia tam tikrų dalykų atnaujinimo išnyksta neapykantos ir karai, įsivyrauja ramybė. iki pirminio būvio ar nepriekaištinguKrikščionis, siekiantis ramymo mintį (Iš 21, 34), duodamus įžabės, seka savo Tėvu danguje – „ramybės Dievu“ (Rom 16, 20). dus (Ps 50, 14). Taigi „ramybė“ pagal Dievas duoda ramybę ir trokšBibliją nereiškia vien susitarimo, kuris leistų gyventi ramiai, nereiškia ir „taita vesti žmones ramybės keliais (Iz 14, 30 [LXX]). Todėl kiekviekos laiko“ priešpriešinant jį „karo laikui“; nėra vien tik politinis stabilumas, nas, kuriantis tarp žmonių ramyleidžiantis individams bei visuomenei bę, yra panašus į Dievą, remiasi visapusiškai vystytis. Ramybė Biblijošia išskirtine Jo savybe. Būtent iš čia kyla sąvoka „Dievo vaikai“. je – tai kasdienio egzistavimo gerovė, Terminas „Dievo sūnūs“ (lieharmonija, padedančios žmogui palaikyti santykį su gamta, su Dievu ir pačiu tuviškai verčiamas „Dievo vaisavimi. Tai palaiminimas, poilsis, šlovė, kai“) Naujajame Testamente paturtas, išganymas ir gyvenimas. vartotas tik šešis kartus (Mt 5, 9; Senojo Testamento leksikoje žoLk 20, 36; Rom 8, 14. 19; 9, 26; Gal 3, 26). Egzistuoja ryšys tarp dis šālôm – ramybė – reiškia materiaSūnaus ir „nešančiųjų ramybę“, lių ir dvasinių gėrybių įgijimą bei jų Kalno pamokslas. Šv. Apolinaro bazilikos mozaikos fragmentas, Ravena, Italija, VI a. vadinamų „Dievo sūnumis“. visumą. Žmogus to troško ir dėjo visas pastangas, kad tai įgytų. Kita verNešantiesiems ramybę pažadėtus, Biblijos žmogus žinojo, kad tikras ramybės davėjas ta, kad Jėzus, Dievo Sūnus, juose apsigyvens ir pasiliks. yra Viešpats, todėl be Dievo jos pasiekti negalima. Įtikėjusieji į Jėzų jau yra Dievo (Mt 5, 45), kurį vadina Vis dėlto kas yra ta palaiminta ramybė? Senajame Tėvu (Mt 6, 9), vaikai. Ši eschatologinė sūnystė supranTestamente ramybė – šālôm – pristatoma trejopai: kaip tama kaip iki tol nepasiektas artumo laiptelis bei panapasveikinimas arba palaiminimas; kaip situacija, prie- šumas į Dievą.

SEMINARAS-REKOLEKCIJOS „TROŠKIMŲ GALIA“ spalio 16–18 d.

GYVENIMO IR TIKĖJIMO INSTITUTAS kviečia

KURSAS „KRIKŠČIONIŠKOJO DVASINGUMO RAIDA“ 16 susitikimų nuo spalio 21 d., Kaune KURSAS „PIRMŲJŲ AMŽIŲ BAŽNYČIOS DVASINGUMAS“ (nuotolinis) 8 studijų savaitės nuo spalio 22 d. (internetu)

SEMINARAS „TVIRTA IR SVEIKA SANTUOKA VISAM GYVENIMUI“ spalio 23–25 d., Kaune SEMINARAS „DĖKINGUMO DOVANA SKAIDRESNEI KASDIENYBEI“ lapkričio 14 d., Kaune

Informacija ir registracija: Tel./faks. (8 37) 28 05 30; mob. 8 686 77 824 El. p. gti@lcn.lt www.gtinstitutas.lt

Artuma 2015 m. spalis

11

Didelės ir mažos kryžkelės

Naikinti ar pakelti?

Vytautė MACIUKAITĖ Dievo vaikai kuria taiką neteisybės ir neapykantos pilname pasaulyje, – sako Jėzus (plg. Mt 5, 9). Ar Jis iškelia pacifizmą kaip idealą? O gal taiką įmanoma įgyvendinti tik ginklais?

Tačiau taika įmanoma tuomet, kai žmogus yra santaikoje su Dievu ir priima save. Bet ši taika turi būti iškovota.

Kas yra tolerancija?

Man taika asocijuojasi su tolerancijos sąvoka, nes ši yra priemonė tiesai ir taikai pasiekti. Todėl reikėtų išsiaiškinti, kas yra tolerancija. Graikiškame Jn 1, 29 tekste skaitome: „Ἴδε ὁ ἀμνὸς τοῦ θεοῦ ὁ αἴρων τὴν ἁμαρτίαν τοῦ κόσμου“ („Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę“). Kun. Česlovas Kavaliauskas žodį αἴρων verčia naikina. Lotyniškame tekste sakoma qui tollit peccatum mundi (tollit – „pakelia, neša“). Toks vertimas labiau atitinka originalo prasmę, – nuodėmė niekur nedingsta, ji iškenčiama, pakeliama. Iš žodžio tolere ir kyla tolerancijos terminas, turintis atitikmenį senojoje graikų kalboje – ταλάω / τλάω („ištveriu, pakeliu, pakenčiu“). Taigi tolerancija – tai pakantumas ir pagarba kitokias religines, politines, etines ir t. t. pažiūras turintiems asmenims. Tolerancija pati savaime nėra vertybė, ji tarnauja kitoms vertybėms. „Siekiant tiesos, tolerancija reikšminga kaip strategija“ (Romanas Plečkaitis, Tolerancija. „Pradai“, 1998, p. 91), be to, dėl jos tampa įmanomas taikus skirtingus įsitikinimus turinčių žmonių sugyvenimas.

Priimti tai, kas gražu ir kas praturtina, nesunku. Tolerancija būtina situacijose ar santykiuose su kantrybės reikalaujančiais žmonėmis. Ji yra galia, kad kažką pakeltume, ištvertume, priimtume. Filosofas Raineris Forstas savo knygoje Toleranz im Konflikt pamini, kad lotynišką sąvoką tolerantia pirmą kartą galime aptikti stoikų filosofijoje. Tolerancija mums atrodo susijusi su socialiniais santykiais, bet šis stoikų terminas pirmiausia reiškė žmogaus santykį su savimi, jo sugebėjimą priimti ir pakelti sunkų savo likimą. Senieji lotyniški Biblijos vertimai, ypač Pauliaus laiškų, priartino žodžio prasmę prie mūsų dienų tolerancijos sampratos: meilė „visa pakelia“ (1 Kor 13, 7), arba: „Nešiokite vieni kitų naštas“ (Gal 6, 2).

Globalizmo ar universalizmo idėja nėra žmogui įgimta. Sociologai ir elgesio tyrinėtojai pastebi, kad šios idėjos žmogui nepriimtinos. Nuo seniausių laikų žmoguje glūdi nuostata tai, kas svetima, sutikti su nepasitikėjimu ar netgi priešiškumu. Mūsų individualus ir kolektyvinis identitetas pirmiausia formuojasi per atsiskyrimą ir atsiribojimą nuo kitų. Universalizmas ir lygybės principas, biologo ir antropologo Christiano Vogelio teigimu, reiškia aukščiausio 12

Artuma 2015 m. spalis

laipsnio kultūrinį pasiekimą. Jis įgyvendinamas nuolat kovojant su tam besipriešinančia žmogaus prigimtimi.

Tolerancija Biblijoje

Biblijoje apie toleranciją kalbama įvairiai. Senajam Testamentui būdingesnė nepakanta, o artimo meilės skelbimas – novatoriškas Naujojo Testamento požymis. Kristus Kalno pamoksle sako: „Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Akis už akį ir dantis už dantį.

O aš jums sakau: nesipriešink piktam [žmogui], bet jei kas tave užgautų per dešinį skruostą, atsuk jam ir kitą“ (Mt 5, 38–39). Toliau Jėzus moko: „Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Mylėk savo artimą ir nekęsk priešo. O aš jums sakau: mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus, kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai; jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų“ (Mt 5, 43–45). Be

Vido Venslovaičio nuotrauka

to, dar pasakyta: „Neteiskite, kad nebūtumėte teisiami.

Kokiu teismu teisiate, tokiu ir patys būsite teisiami, ir kokiu saiku seikite, tokiu ir jums bus atseikėta“ (Mt 7, 1–2).

Jėzus nepiršo savo idėjų, bet siūlydavo jas: „Jei nori...“ Savo skelbimą Jėzus įgyvendino ir praktiškai. Kai žydai atvedė pas Jį viešą nusidėjėlę, norėdami užmėtyti ją akmenimis, kaip to reikalavo įstatymas, Jėzus jiems atsakė: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegul pirmas sviedžia į ją akmenį“ (Jn 8, 7). Jis savo skelbtą mokslą įgyvendino iki galo, tarsi užanspauduodamas jį mirtimi ant kryžiaus. Žinoma, negalima teigti, kad visas Senasis Testamentas pasižymi vien netolerantiška, o visas Naujasis – vien tik tolerantiška laikysena. Ir Naujasis Testamentas nesilaiko absoliučios tolerancijos standarto. Kristus išvartė prekeivių stalus šventykloje bei sakė: „Kas ne su manimi, tas prieš mane, ir kas nerenka su manimi, tas barsto“ (Lk 11, 23).

Didelės ir mažos kryžkelės

Tolerancijos ribos Egzistuoja trys galimos neteisingos laikysenos kitoniškumo atžvilgiu: netolerantiška pozicija, abejingumas tiesai ir tolerancijos absoliutinimas. Jos prieštarauja tiesos esmei ir nekuria taikos, taip pat pažeidžia ir pačią toleranciją. Šios trys laikysenos arba pernelyg iškelia žmogų taip, kad tiesa pasidaro priklausoma nuo jo arba nuo situacijos (tolerancijos absoliutinimo atvejis), nuvertina pačią tiesą (abejingumo atvejis) arba nuvertina kitą žmogų ir jo laisvę (netolerancijos atvejis). Šios laikysenos yra konfliktų tarp žmonių pagrindas ir šaltinis.

Teisingas nusistatymas kitoniškumo atžvilgiu kyla iš tikrovės (drauge ir Dievo bei Jo valios), savęs ir savo likimo priėmimo. Kai tolerancijos objektas yra kitas žmogus, reikia daryti skirtumą tarp asmens, kuris visuomet mylėtinas (nes bet kokiu atveju tebėra Dievo kūrinys) ir jo veiksmų bei žodžių. Blogis, besireiškiantis kito žmogaus žodžiais ir veiksmais, gali būti toleruojamas tik tol, kol pasitarnauja kaip įspėjimas ir pamoka aplinkiniams ir per daug netrikdo žmonių tarpusavio sugyvenimo. Peržengus šias ribas, tolerancijos reikalavimas netenka savo galios.

Taikus skirtingų žmonių tarpusavio sugyvenimas ypač aktualus mūsų dienomis, iškilus pabėgėlių problemai.

Labiau ekonomiškai išsivystę kraštai priima persekiojamuosius, kenčiančius nepriteklių ir badą besivystančių kraštų gyventojus. Todėl šiandieninė Europa susiduria su ligi šiolei neregėta tautų kraustymosi banga, vietiniai gyventojai sutinka kitokių pažiūrų, kultūrų atvykėlių. Be tolerancijos tikriausiai būtų sunku kalbėti apie taikų sugyvenimą ir iškylančių konfliktų sprendimą.

O teisingai suprasta tolerancija kaip tik ir yra dialogo bei meilės pradžia, nepaliekant ir tiesos pagrindo.

Vienybė kare

Donecko apylinkės, 2014 m. spalis

Prieš porą metų prasidėję neramumai Ukrainoje ne tik nesilpsta, bet, priešingai, kurstomi vis stiprėja ir plečiasi. Apie karo sąlygomis gimstantį solidarumą, nesunaikinamą žmogaus orumą ir Evangelijos veikimą kasdieniame gyvenime mintimis dalijasi Iustitia et pax komiteto Ukrainoje pirmininko pavaduotojas, Ukrainos katalikų universiteto dėstytojas, graikų katalikų apeigų kunigas Olehas LUKA. – Kokia šiuo metu padėtis Ukrainoje? Kokios žmonių nuotaikos?

– Situacija šiuo metu yra labai sudėtinga. Aš išskirčiau du lygmenis – tarptautinį ir vidaus. Tarptautiniu lygmeniu tikimės paramos iš kitų valstybių, o šalies viduje kuriame solidarumą tarp žmonių, skirtingų organizacijų, Bažnyčios viduje – tarp skirtingų denominacijų. Solidarumas kyla, siekiant sukurti taiką ir užkirsti kelią kariniams veiksmams.

– Kokio pobūdžio pagalba iš kitų šalių šiuo metu būtų naudingiausia Ukrainai?

– Vienas svarbiausių dalykų – jausti kitų žmonių pagalbą apčiuopiamu būdu, matyti jų dalyvavimą. Tiesiogiai juntamas kitų Europos šalių dalyvavimas mums yra labai svarbus solidarumo pareiškimas. Svarbiausia pagalba – jūsų tiesos liudijimas, atskleidžiant Rusijos transliuojamą melą ir teisingai nušviečiant tai, kas vyksta Ukrainoje. Labai svarbu demaskuoti melą apie tariamą Rytų ir Vakarų Ukrainos žmonių susipriešinimą. Žinoma, tarp šių regionų yra didelių skirtumų, panašiai, kaip jų būna ir kiekvienoje šeimoje.

Juk ir šeimoje skiriasi žmonių charakteriai, požiūriai. Rusijos pusė ne tik nuolat didina spaudimą, bet ir nuolat gilina tą krizę, aštrina konfliktus, spausdama paprastus gyventojus per šalies ekonomiką, taip pat naudodama politines, diplomatines priemones. Ypatingas šio konflikto laukas – žiniasklaida, kur vyksta informacinis karas. Iš Rusijos pusės pateikiama daugybė iškraipytų faktų ir žinių. Mūsų tikslas yra demaskuoti tą melą ir parodyti tikrąją dalykų padėtį, kad kitų šalių žmonės suprastų tikrąją situaciją.

– Popiežius Jonas Paulius II ir Graikijos ortodoksų arkivyskupas Christodoulos 2001 m. pasirašė bendrą deklaraciją. Šioje deklaracijoje kalbama apie iššūkius, su kuriais susiduriame ir šiandien: kovą prieš smurtą bei fanatizmą, raginama baigti karinius veiksmus ir priespaudą pasaulyje. Viename iš deklaracijos punktų teigiama, kad „mes įsipareigojame stengtis skleisti taiką Artuma 2015 m. spalis

13

Didelės ir mažos kryžkelės

visame pasaulyje, gerbti gyvybę, žmogaus orumą ir solidarizuotis su visais, kuriems reikalinga pagalba“.

– Ši situacija man primena Jėzaus laikus. Juk įsikūnijęs Dievo Sūnus atėjo į šį pasaulį pagoniškoje Romos imperijoje. Jėzus, savo mokiniams sakydamas, kad atėjo atnešti taikos ir ramybės, kalba apie žmogaus širdyje viešpataujančią ramybę ir taiką. Nuo pirmųjų krikščionybės amžių, kuriantis naujosioms krikščioniškoms bendruomenėms, žmonių bendrystė buvo grindžiama tuo pamatiniu vienybės principu – visų žmonių, sukurtų pagal Dievo paveikslą ir panašumą, brolių ir seserų vienybe. Suvokdamas, kad kitas asmuo turi tą patį orumą, kurį ir aš esu gavęs iš Viešpaties, galiu daug greičiau spręsti tarp žmonių kylančias problemas. Pavyzdžiui, jeigu esu direktorius ir turiu daug darbuotojų, galiu pasiduoti pagundai juos spausti, bet krikščioniškoje šviesoje atsižvelgiu į jų poreikius, matau jų orumą.

Krikščionybės grožį atrasti įmanoma tik ją praktikuojant, išgyvenant tai, apie ką rašo Evangelija.

Tomo Vyšniausko nuotraukos

– Po Vatikano II Susirinkimo popiežius Paulius VI enciklikoje apie tautų vystymąsi Populorum progressio kalbėdamas apie Iustitia et pax komitetą teigė, kad šis pavadinimas – Teisingumas ir taika – kartu yra ir organizacijos veiklos programa. Kokią veiklą vykdo komitetas Ukrainoje?

– Mūsų komiteto darbas apima įvairias sritis: dirbame su jaunimu, taip pat – su parapijose esančiais žmonėmis. Viena iš svarbių mūsų veiklos sričių yra knygų ir dokumentų leidyba; tuo siekiame nušviesti aktualius politinius, ekonominius klausimus, krikščioniškojo mokymo šviesoje pažvelgti į žiniasklaidą, kultūrą. Per pastaruosius metus organizavome daugybę renginių. Šios veiklos vaisius galiu pailiustruoti pavyzdžiu – viena studentė, dalyvavusi mūsų renginyje, visiškai pakeitė savo pasaulėžiūrą. Ji įtikėjo ir tai radikaliai pakeitė jos gyvenimą. Pastebime, kad šiandienos žmonėms ypač paveikus liudijimas per paprastus ir kasdieniškus dalykus, žmogiškus santykius, kai žmonės padeda vieni kitiems nelaukdami jokio materialaus atlygio.

14

Artuma 2015 m. spalis

Tokio solidarumo ir tarpusavio pagalbos patiriu ir pats kasdieniame gyvenime. Graikų katalikų dvasininkai gali kurti šeimas – ir aš turiu žmoną, porą vaikų.

Būna daugybė progų dalytis gėrybėmis su kitais. Nepaisant nuogąstavimų, jog pasidalijęs imsi pats stokoti, taip niekada nebuvo. Nuostabu, jog dalydamasis su kitais pats gauni. Toks nesavanaudiškas dalijimasis ir pagalbos teikimas ypač paveikus šiandienos visuomenėje, kai daugelis žmonių vadovaujasi vien savo egoistiniais interesais, siekia vien materialių gėrybių.

Jėzus Evangelijoje pabrėžė, jog pats atėjo tarnauti, o ne kad Jam būtų tarnaujama (Mk 10, 45), todėl krikščionybėje iš kartos į kartą puoselėjama tarnavimo nuostata yra dar vienas paveikus būdas liudyti. Toks tarnavimas duoda gerų vaisių, panašiai, kaip kitame palyginime Jėzus kalba apie trisdešimteriopą ar net šimteriopą derlių (Mk 4, 13–20). Visa tai įkvepia ir suteikia jėgų mūsų komitetui ir toliau darbuotis. Įsteigus komitetą, iš pradžių galvojome, ką su turimomis nedidelėmis pajėgomis galime nuveikti, kaip galime telkti jėgas ir bendradarbiauti su kitais. Mes norime pasilenkti prie kenčiančio žmogaus. Turime vilties, kad Ukrainoje bus atkurta taika ir galėsime plėsti Teisingumo ir taikos komiteto darbą. Viliamės, kad savo veiklos neapribosime vien Ukraina, bet galėsime dalytis ir su kitų šalių žmonėmis.

– Kartais tikintieji linksta atskirti savo darbo, šeimos gyvenimą ir Šventajame Rašte skaitomą, sekmadieniais girdimą Dievo Žodį. Kaip įsileisti Dievo Žodį į kasdienį gyvenimą?

– Savo veiklą Teisingumo ir taikos komitete pradėjome labai kukliomis jėgomis ir ištekliais. Ne kartą išgyvenome tai, ką apaštalas Paulius sakė, – Jėzaus stiprybė geriausiai pasireiškia mūsų silpnume (2 Kor 12, 9). Per mūsų ribotas, dažnai netobulas žmogiškas pastangas tikrai veikia Dievo galybė. Fiodoras Dostojevskis yra pasakęs, kad sunku rasti kažką geriau ir tobuliau už krikščionybę. Linkiu, kad visi žmonės įsitikintų, jog neįmanoma rasti nieko geriau už krikščionybę, kad tai yra pats geriausias Dievo pažinimo kelias ir kelias į žmogiškąją laimę. Krikščionybės grožį atrasti įmanoma tik ją praktikuojant, išgyvenant tai, apie ką rašo Evangelija.

– Dėkoju už pokalbį.

Parengė Aistė STREMAITYTĖ, Iustitia et pax komitetas Lietuvoje, bendradarbiaujant su Marijos radiju

Romualdo Rakausko asociatyvinė nuotrauka

Didelės ir mažos kryžkelės

Dauguma piktinamės žmonėmis, kurie vadinami nuteistaisiais, benamiais, išmaldos prašytojais. Šie žmonės savo ruožtu taip pat turi už ką pykti. Kas dieną būdama šalia jų, susipykusių ne tik su visu pasauliu, bet ir su savimi, aš, kaip socialinė darbuotoja, nuolat esu taikos kūrimo parengtyje.

Pykčio sūkuryje

Milita ŽIČKUTĖ, Lietuvos Caritas Prieš mane – jaunas žmogus, sveikas, stiprus. Plikai nuskusta galva. Ji randuota, tai leidžia spėti, kad šiam žmogui ne kartą teko atlaikyti stiprius smūgius.

Liūdnos akys, vos rusenančios gyvybe, bylojančios skausmą, neviltį ir beprasmybę. Užtektų tik kartą pamatyti šias akis ir išsyk paaiškėtų, apie ką kalbu.

Rankos randuotos – nuo riešo iki alkūnės galybė randų: vieni gilesni, kiti paviršiniai, randas ant rando. Būta daug skausmo akimirkų, kai pjaustėsi, idant fizinis skausmas nustelbtų emocinį. Ir sugniaužti kumščiai...

Tai pirmiausia matau atėjusi už spygliuotų pataisos namų sienų į susitikimą su Edgaru, net pataisos namuose pasižymėjusiu problemišku elgesiu. Tada pradedame pokalbį. Pirmiausia ginasi, nepasitiki, nenori pasakoti apie save, bando slėptis už paprastų frazių ir kalbėti tai, ką kiti norėtų girdėti.

Po keleto susitikimų susidarau įspūdį, kad šis jaunuolis labai piktas. Už ką jis pyksta? Ant ko? Galbūt ant tėvų, kurių gerai neprisimena: tėvas visą gyvenimą praleido pataisos namuose, namie pasirodydavo epizodiškai, o paskui vėl dingdavo. Būdamas namie Edgarui jis nėra nieko asmeniško pasakęs, tik nuvydavo nuo savęs it pasimetusį kačiuką.

Nelabai vaikas ir suvokė, kad tai jo tėvas. Girdėjo, kad jis pasikorė paskutinį kartą išleistas į laisvę.

Mama labai gėrė ir gimdė vieną vaiką po kito; jų daug, visų net nežino. Pats augo tai pas močiutę, tai pas tetą. Buvo auklėjamas labai griežtai: vytelėmis, diržu, laidais. Kaip kada, nežino už ką, niekad

nesuprato, kaip jis turi elgtis. Teištaria: „Buvau giminei gėdą darantis benkartas.“ Viskas pablogėjo, kai, norėdamas pas mamą, pradėjo bėgti iš globėjų namų.

Vėliau sekė moralizavimai ir bandymai jį pamokyti, o jis tik tolo nuo visų į savo vienišo, niekad nemylėto vaiko pasaulį. Ir pats nebandė nieko mylėti, aplink matė tik grėsmę. Dar vėliau – niekam neparankaus ir nereikalingo vaiko mėtymas iš vienos įstaigos į kitą. Kalba sukryžiavęs rankas, tai sugniauždamas, tai atleisdamas kumščius. Jis nenori galvoti ar planuoti, kas bus, nemato perspektyvos ir dėl ko stengtis. Kalbėdamas pyksta ir ant savęs, kad gimė.

Tokie išgyvenimai slepiasi už sportiškai tvirto kūno, gan atžagaraus elgesio, griežtoko tono, susikurtos storos gynybinės sienos, pro kurią prasibrovus kiekvienas ištartas nuoširdus žodis alsuoja vidiniu, neišmatuojamu vienišumo skausmu. Šiandien taip pat yra vaikų, kurie išgyvena panašias situacijas, ir tikėtina, kad ateityje jie bus edgarais. Tokie gyvenimai yra rezultatas to, kad tam tikru metu kažkas nebuvo atlikta. Šie vaikai šeimose negauna svarbiausių dalykų, yra vis mėtomi ir nemylimi. Tuomet kyla pyktis ir noras keršyti visuomenei.

O visuomenė? Ar ji neteisi pykdama ant jauno, sveiko dvidešimtmečio, trečią kartą patenkančio į pataisos namus, prieš tai pabuvusio nepilnamečių kolonijoje, berniukų socializacijos centre, pasižymėjusio agresyvumu mokykloje, gerai pažįstamo bijantiems jį gatvėje sutikti kaimynams. Jis nuolat piktas

ir pasirengęs veltis į konfliktus, daugybę kartų vagiliavęs ir plėšikavęs. O juk jaunas ir sveikas, tad kodėl neina dirbti? Kodėl tik kenkia visiems aplink? Kodėl jis bus laikomas pataisos namuose, kai senoliai tuo metu skursta vieniši ir neprižiūrėti? Išties, taip žiūrint – viskas aišku: sėjantis aplink save tik nesantaiką, kenkiantis, priešiškas asmuo daugeliui yra tik problema.

Mes, Carito socialiniai darbuotojai, bandome atkurti bent mažą pusiausvyrą tarp šių dviejų pasaulių, nes nei viena šalis nėra iki galo teisi, yra įstrigusi savo suvokime. Kuria linkme sukame toliau? Žinoma, galime Edgarą mėtyti iš vienų pataisos namų į kitus, vėliau į trečius. Ir taip be galo arba su skaudžia pabaiga.

Ir galima sakyti, kad jis pats renkasi tokį gyvenimą. Bet ar mes tikrai galėsime nuoširdžiai pripažinti, kad šiam žmogui niekuo negalėjome padėti? Ar tikrai negalėjome bent pabandyti nutraukti tą pykčio ratą?

Kaip būtų smagu, jei sugebėtume tą „užribio zoną“ padaryti prieinamą, jei sugebėtume nueiti pas juos, o jie pajėgtų ateiti pas mus.

Be pykčio, bandant suprasti. Kaip būtų smagu, jei būtume taikdariai, o ne pykčio kurstytojai. Ateik, pamatyk, pažink – savanoriauk.

Lietuvos Caritas, Papilio g. 5, Kaunas Tel. 8 646 47 157 El. p. caritas.reintegracija@gmail.com

Artuma 2015 m. spalis

15

Didelės ir mažos kryžkelės

Taikdariai nėra pacifistai „Malonė, gailestingumas ir ramybė“ – tai žodžiai, įrašyti arkivyskupo Gintaro GRUŠO ganytojiškame herbe. Lietuvos kariuomenės ordinariato apaštališkąjį administratorių, LVK pirmininką bei Vilniaus arkivyskupą metropolitą apie karus ir taiką, priešus ir artimus, mus ir pabėgėlius, klausinėjome Šilinėse, tądien, kai meldėme malonių taikdariams bei tėvynės kariams, taip pat ir persekiojamiems, kalinamiems, kenčiantiems, žūstantiems dėl Kristaus ir tikėjimo...

– Nūdien vienur ir kitur vykstant karams, galim išgirsti: „Ai, susitvarkys jie be mūsų pagalbos, nesikiškim!..“ Tai romumo ir taikdarystės ar egoizmo ženklas? Kokia turi būti krikščionio pozicija?

– Taikdariai nėra pacifistai. Pažvelkime į žodį taikdariai. Jis reiškia – kažką darai ir nesėdi, nelauki, o turi savo tikslą – taiką – ir visa darai, kad ją užtikrintum.

Todėl kariai turi taip pasirengti, kad ne tik apgintų, bet ir atbaidytų norinčius pulti. Tad visų pirma – parengtis. Šitai irgi yra taikos „darymas“. Kita vertus, jeigu kas nors neteisėtai puola, reikia būti pasiruošus apginti ir save, ir kitą. Kai skriaudžiamas silpnesnis, teisingumas reikalauja neleisti mušti ar apvogti silpnojo, bet įžengti į tą situaciją ir sustabdyti, ypač jei turi galią tai padaryti.

Mūsų kariai pasiruošę apginti artimuosius, šeimas, savo šalį, ir tas pasirengimas – tai galimybė veikti ir užtikrinti, jog bus taika.

Viename ekumeniniame renginyje mane užkalbino pastorė iš Vokietijos, aktyviai užsiimanti pacifistine veikla. Sužinojusi, kad esu kariuomenės ordinaras, ji paklausė: „Vyskupe, esu protestantų pastorė, dirbu vardan to, kad nebūtų karo, kad net ginklų nepardavinėtų ir būtų taika. Kokia jūsų, kaip kariuomenės ordinaro, svajonė?“ Jai atsakiau tai, ką noriu pasakyti ir jums.

Ginklų nebuvimas neužtikrina taikos. Lietuvių kalboje yra labai gražus skirtumas tarp taikos ir ramybės. Tikra taika atsiras, kai kiekvienoje širdyje įsiviešpataus Dievo ramybė – susitaikinimas su Dievu ir vienų su kitais. Jei apsiginklavusių ir ginti pasiruošusių karių širdys bus ramios, tuomet turėsime taiką, nes jei vadinamųjų priešų širdyse bus ramybė, įsiviešpataus ir taika. Kai evangeli16

Artuma 2015 m. spalis

Marijos Stanulytės nuotrauka

zuojame – išties trokštame ramybės kiekvienai širdžiai. Gyvenimas Dievo palaimoje – tai buvimas Jo ramybėje. Žydai sakytų: esame pakviesti į šabą, t. y. ilsėtis Viešpaties ramybėje.

Tai palaima.

– Ar asmeniškai bendraujate su kariais?

– Taip, ir jų yra visokių, kaip ir bet kokioje profesijoje ar tarnystėje. Tačiau karių parengimas juos formuoja misijai – kartu dirbant gerai įvykdyti jiems duotą užduotį. Mūsų profesionalioje kariuomenėje daug pasišventusių patriotų. Kai pradėjau kariuomenės ordinaro tarnystę, teko aplankyti ir susipažinti su visais kariuomenės daliniais. Vienos grupės vadas priėmė mane savo kabinete sakydamas: „Vyskupe, jūs turite savo altorių, o čia yra mano altorius“ ir parodė sienelę su mūsų partizanų vadų nuotraukomis. Tie žmonės savo aukos dvasia, tėvynės meile jam nurodo kelią. Tarp karių yra ir giliai tikinčių žmonių, pasiruošusių aukotis Dievui bei tėvynei. Tai teikia vilties.

Na, o kalbant apie šauktinius, pirmoji grupė – savanoriai, atėję iš vidinio užsidegimo, kiti – visos visuomenės atspindys. Karinis pasirengimas jiems duoda ne tik karinės praktikos, bet ir žmogišką, dvasinį išsilavinimą.

Mūsų krašte tai išties pakelia pilietinį sąmoningumą.

Prieš keletą metų išsiuntėme klierikus į specialiai jiems parengtą karinio pasirengimo kursą. Jau kitą dieną po jų išvykimo įsitikinau, kad padarėme teisingą sprendimą. Aukojau jiems šv. Mišias ir stebėjausi, kaip per dvi dienas tie vyrai pasikeitė. Liturgijoje jie garsiai ir aiškiai atsakinėjo į maldas, o kai grįžo į seminariją – valyti koridorius ar dirbti kitus darbus neatrodė taip sudėtinga, kaip anksčiau. Ketinome ir šįmet formuoti tokią klierikų grupę, bet kariuomenės pasirengimas priimti šauktinius yra didelis ir, žinoma, pirmaeilis iššūkis, todėl šiuos planus atidedame vėlesniam laikui.

– Gyvename parengtyje ir esame pasaulyje vykstančių skaudžių įvykių, karų stebėtojai. Kaip anuomet kentėjo

Didelės ir mažos kryžkelės

mūsų tauta, taip dabar kenčia broliai įvairiuose pasaulio kraštuose. Atrodo, vis dažniau vienintelis kelias sekti Kristumi – kankinystė?

– Daugybė krikščionių persekiojami, patiria smurtą, kankinystę dėl savo tikėjimo. Matome, kas vyksta Irake, Sirijoje, Artimuosiuose bei Tolimuosiuose Rytuose, Afrikoje. Negalime pamiršti taip pat ir persekiojimo, patiriamo Vakarų pasaulyje, kuris nukreiptas prieš krikščioniškas vertybes, pvz., šeimos ar bioetikos klausimais.

Puolama prieš tuos, kurie pasisako už šeimą, sudarytą tarp vyro ir moters. Tai subtili diskriminacija. Turime apie tai kalbėti, neleisti pasauliui nutylėti fakto, kad krikščionys išstumiami kai kur iš savo kraštų, kai kur marginalizuojami savo visuomenėse. Taip pat ir Irake kankinystė vyksta tik dėl to, kad jie – krikščionys. Kai kuriuose kraštuose vos ištaręs Jėzaus vardą gali prarasti gyvybę.

Neturėtume ieškoti galimybės tapti kankiniais. To iš mūsų niekas neprašo. Gerą pavyzdį savo gyvenimu parodė II a. pradžios kankinys šv. Ignotas Antiochietis, laiške Romos krikščionims rašęs: „Atleiskite man, broliai, netrukdykite man laimėti gyvenimą, nenorėkite, kad likčiau gyventi. <...> Aš esu Dievo grūdas ir būsiu sumaltas žvėrių dantimis, idant tapčiau tyra Kristaus duona.“ Tuo metu atsirado žmonių, kurie su užsidegimu norėjo tapti kankiniais, jie leidosi suimami, bet vėliau atsižadėjo tikėjimo, kad išsaugotų sveiką kailį... Tačiau šv. Ignotas slapstėsi, kad išliktų gyvas laisvėje, o suimtas darė viską, kad tik neišsižadėtų tikėjimo. Panašių dalykų vyko mūsų tautos istorijoje per 50 okupacijos metų. Pogrindžio kunigai ir seselės slapstėsi, dirbo Bažnyčiai, o suimti koncentracijos stovyklose, kalėjimuose, išlaikė tikėjimą ir tapo liudytojais. Tai reiškia, kad ir šiandien neturime pulti į kankinių eiles, bet priimti tuos sunkumus, kuriuos gauname, parodyti, kad tai vyksta, ir netylėti.

– Popiežius Pranciškus paprašė tikinčiųjų visoje Europoje priglausti pabėgėlius ir jų šeimas. Ar šis Šventojo Tėvo paraginimas išgirstas Lietuvoje?

– Popiežiaus kvietimas yra nuosekli jo mokymo dalis. Paskelbęs Gailestingumo metus jis kviečia išeiti iš savęs, eiti į pasaulį, o ten, kur matome, kad reikia pagalbos ir gailestingumo darbų, – padėti. Žmonės bėga nuo persekiojimų, kad išsaugotų gyvybę, ir nepriklausomai nuo to, ar jie mūsų tautiečiai, ar kitataučiai, kitų tradicijų išpažinėjai, mes siekiame atverti jiems savo širdis dėl Jėzaus meilės.

Vilniuje jau anksčiau priėmėme tris pabėgėlių šeimas; Pabradėje yra Užsieniečių registracijos centras; čia parapija drauge su tuo centru organizuoja renginius, kad ten esantys žmonės integruotųsi į bendruomenę. Viena didžiausių Pabradėje gyvenančių grupių – vietnamiečiai.

Saleziečių bendruomenė nutarė į Vilnių atsiųsti du vietnamiečius kunigus. Jie aptarnauja savo tautiečius, be to, išmoko lietuviškai. Dievas pasirūpina!

– Tikrasis teisingumas, – sakė popiežius Pranciškus, – padaryti žmogui ir tautai tai, ko norėčiau, kad būtų padaryta man ir mano tautai. Kaip atleisti ir priimti skriaudėjus? Kaip mylėti... net priešus?

– Dievas – labai geras pedagogas. Geriausias būdas išmokti atleisti yra pirmiausia pastebėti, kiek mums patiems reikia atleidimo ir kokie esame trapūs bei nuodėmingi. Per kiekvienas Mišias prabėgame sakydami: „Esu kaltas, esu kaltas, esu labai kaltas“ ir taip įsibėgėjame, kad ne visada leidžiame širdžiai pamatyti, ką iš Tikra taika atsiras, tiesų tie žodžiai reiškia.

Supratę, kiek mums kai kiekvienoje reikia atleidimo, patys širdyje įsiviešpataus lengviau atleidžiame.

Turime kuo daugiau Dievo ramybė – naudotis Atgailos ir Sususitaikinimas su taikinimo sakramento Dievu ir vienų malonėmis. Kuo dažniau einame išpažinties su kitais. ir patiriame Dievo gailestingumą, tuo aiškiau suprantame, kad jei Dievas gali atleisti, tuomet ir patys sau, o vėliau ir kitiems atleisime. Tai nelengvas kelias, nėra magiškos formulės, kurią sukalbėjus dingsta skausmai ir žaizdos. Atleidimas – tai procesas, kurį turime dažnai kartoti, – juk ir mums kas dieną reikia atleidimo.

– Krikščionių nevienybė – tai dar viena taikos žaizda.

Ir ji yra ne tik tarp įvairių denominacijų krikščionių – ir pačioje Bažnyčioje juntamas skaldymosi kartėlis...

Tai gėda, kurios norisi išsižadėti, ir tikras papiktinimas, trukdantis mūsų liudijimui. Kas yra tikroji vienybė? Koks kelias į ją veda?

– Bažnyčią jungia trys pagrindiniai saitai: tikėjimas, kurio išpažinimo formuluotę turime ir kartojame, sakramentai ir bažnytinė valdžia. Su ortodoksais tik trečiojoje srityje randame nesutarimų, bet pripažįstame vieni kitų sakramentus ir tikėjimo išpažinimas toks pats. Su kai kuriomis protestantų Bažnyčiomis yra ir sakramentinių skirtumų, bet kita tikėjimo išpažinimo dalis ta pati. Taigi, šiose srityse vyksta gydymas, siekiame išlaikyti tikėjimą, sakramentuose atrasti Viešpaties veikimą ir per dialogą, bendrystę ieškoti vis glaudesnių saitų.

Krikščionių vienybė nėra tik priėjimas arčiau vienam prie kito. Sustoję ratu esame truputį atitolę vienas nuo kito, jei bandome prieiti – vienybės nesijaučia, tik judame ratu. Suartėjame tada, kai visi žengiame centro – Kristaus – link. Artėjimas prie Kristaus, ieškojimas tiesos maldoje ir teologijoje padeda priartėti ir vieniems prie kitų.

– Dėkojame už pokalbį!

Kalbino Valdonė MINCIŪTĖ

Artuma 2015 m. spalis

17

Didelės ir mažos kryžkelės Vaikai apie taikdarius

Arnas, 7 metai Augustė, 6 metai – Auguste, kaip manai, kas yra tie taikdariai, kurie bus palaiminti ir vadinami Dievo vaikais?

– Manau, tai visokiausi kareiviai, kurie tiki į Dievą.

Lietuviški kareiviai irgi tiki į Dievą. Jie, kaip ir visi normalūs žmonės, meldžiasi, eina į bažnyčią, o per savo užsiėmimus sportuoja ir stengiasi būti stiprūs ir labai greiti. Mano pusbrolis dabar tarnauja Lietuvos kariuomenėje. Kai jis tapo kareiviu, tai visi labai nustebo, bet ne todėl, kad kareiviu pasidarė. Jis pasidarė labai drausmingas, geras, ir niekas jau net neprisimena, koks buvo anksčiau. Dabar jis tikras kareivis ir saugo mus nuo priešų ir visokių blogiukų.

Marijos Stanulytes nuotrauka

– Ar visus kareivius galima vadinti taikdariais?

– Manau, visus. Juk kareiviai saugo, kad mūsų niekas neužpultų, nenuskriaustų. Jeigu pikti žmonės sugalvotų užpulti, kareiviai tikrai apgintų mus. Kai užaugsiu, irgi turbūt būsiu kareivė. Šiaip tai noriu būti gydytoja, bet truputį pabūsiu kariuomenėje ir paskui jau dirbsiu gydytoja.

– O kodėl taikdarius vadins Dievo vaikais?

– Nežinau. Taikdariai saugo mus nuo karo. Dievas tikrai nenori karo, nenori, kad mirtų žmonės, ir dar nenori, kad kas nors skriaustų vaikus. Gal todėl jie ir vadinami taikdariais. Bet tiksliai tai nežinau.

18

Artuma 2015 m. spalis

– Arnai, kas yra taikdariai?

– Tie, kurie kuria taiką, arba tie, kurie saugo kitų žmonių ramybę. Tai policininkai, kareiviai, gaisrininkai ir kiti geri žmonės. Jei kas nors negero nutinka kitiems, tai galima paskambinti taikdariams, ir jie atskuba padėti. Pavyzdžiui, kai užpuola chuliganai, galima paskambinti policijai. Jeigu užsidega namas, tada reikia skambinti į gaisrinę. Mums kartą taip buvo. Nuvažiavome į sodą ir pamatėme, kad iš kaimynų namo rūsio dūmai rūksta. Tuojau paskambinome gaisrininkams ir viskas baigėsi laimingai. Jie užgesino tas šiukšles ir gaisras pasibaigė. Bet juk galėjo užsidegti visas namas, be to, katinas jame buvo vienas paliktas. Visai blogai galėjo baigtis. Bet gaisrininkai išgelbėjo ir namą, ir katiną.

– O kodėl jie bus vadinami Dievo vaikais?

– Todėl, kad jie labai geri, jų darbas toks – saugoti, kad visi gyventų taikiai ir nesipyktų, kad namai nesudegtų, žmonės nesibartų ir nešaudytų, kad niekas nekariautų.

Laura, 8 metai – Manau, taikdariai, vadinami Dievo vaikais, yra kunigai ir vienuoliai. Jie tiki į Dievą, meldžiasi, kad žemėje būtų taika, ir per kiekvienas Mišias visiems liepia melstis už žmones tų kraštų, kuriuose siaučia karas, kur jie žudomi ir kankinami.

– Bet juk kunigai kareivinėse negyvena?

– Tai ir nereikia. Jie būna bažnyčioje ir meldžiasi, kad tiems kareiviams, kurie kovoja už taiką, sektųsi, kad jie būtų sveiki ir jiems Dievas padėtų. Mūsų kunigas kartais nueina pas kareivius. Ten su jais kartu meldžiasi, pasikalba apie tai, kaip jiems sekasi, išpažinčių paklauso. Kartą jis su kareiviais net Velykas šventė. Tada kareiviai buvo atėję į bažnyčią ir dalyvavo šventose Mišiose.

– O ar gali moterys būti taikdarėmis?

– Gali. Pavyzdžiui, vienuolės arba seselės, kurios slaugo sužeistus kareivius. Aš mačiau, kaip viename filme seselės gydė sužeistus kareivius, gamino jiems valgyti ir stengėsi, kad jie pasveiktų ir galėtų toliau kovoti.

– O kodėl taikdariai vadinami Dievo vaikais?

– Todėl, kad visi žmonės yra Dievo vaikai. Juk juos sukūrė Dievas.

Vaikus kalbino Aldona ATKOČIŪNAITĖ

Didelės ir mažos kryžkelės Palaiminimai vaikams

Po rudens mugės Jorio ir Inesos klasės berniukai apsiginklavo puošniais lankais; kiekvienas turėjo po dvi strėles su guminiais antgaliais. Visos pertraukos ir laisvalaikis dabar buvo šaudymo pratybos ir varžybos. Kartais strėlės įstrigdavo medžių šakose ir tekdavo jų ieškoti. Kad radę žinotų, kam jos priklauso, vaikai ant strėlių užsirašė savo vardus.

Vieną dieną naujasis geografijos mokytojas, už buką griežtumą žaibiškai pramintas Kuku, pamatė Adomą, po suolu ištempusį lanką ir taikantį į Inesos sportinį krepšį.

Akimirka ir lankas su strėlėmis atsidūrė Kuko spintoje.

– Galėjo įspėti ir tikrai būčiau pasidėjęs! – apgailestavo Adomas. – Aš net atsiprašiau!

– Galėsim šaudyti pasikeisdami, – pasiūlė Joris. – Gaila, pamečiau strėlę, bet dar vieną turiu.

Kitą dieną visa klasė krūptelėjo, kai į pirmąją pamoką įsiveržė nuožmusis Kukas. Rankoje jis laikė strėlę... su Jorio vardu.

– Kuris čia Joris?!

– Aš, – nustėro šis.

– Duokš lanką ir strėles. Ir atsivesk tėvus! – suriaumojo Kukas.

Pasirodo, rytą mokytojas rado su Jorio strėle išdaužtą savo kabineto langą. Nereikia nė sakyti, kiek nemalonumų teko patirti tą savaitę ir dar nemaloniau, kad Joris buvo visai nekaltas, tačiau niekaip negalėjo to įrodyti.

Galiausiai, sąžinės kamuojamas Adomas prasiplepėjo kažkuriai mergaitei, jog jis išmušė langą norėdamas atsiimti lanką, bet pasirodė valytoja, ir nebespėjo. Taigi, Adomui teko prisipažinti.

– Esi bailys ir dabar turėsi išpirkti savo garbę, – pasakė vienas berniukas.

– Urte, tavo brolis... oi! – žiopčiojo Inesa. – Bėgam!

Mergaičių siaubui, nuošaliame parko kampe pririštas prie medžio stovėjo išblyškęs Adomas. Berniukai išsirikiavę vienas po kito šaudė į jį iš savo lankų, strėlės skriejo pro šalį ir pupsėjo ant rudens žolės. Kai Urtė su Inesa išniro iš už krūmų, buvo Jorio eilė. Joris visada laimėdavo šaudymo varžybas. Urtė tai žinojo. Štai nuoskaudos kupinu veidu brolis jau įtempė lanką, o sesutė, greitesnė už strėlę, atsidūrė tarp jo ir Adomo. Mergaitė pajuto, kaip guminis strėlės antgalis lipte prilipo prie akies ir išvertė ją iš kojų. Išsigandę vaikai subėgo, o Urtė susiėmusi galvą lingavo pirmyn ir atgal šnabždėdama: – Paleiskit Adomą, gana.

Laimė, akies neišmušė, tačiau Urtė pasipuošė didžiule mėlyne. Sugėdinti kariai susitaikė. Ilgu apsiaustu šluodamas rudus lapus, prie vaikų artėjo Estas.

– Estai, kaipgi aš eisiu į mokyklą, juk turbūt atrodau kaip „Kung fu“ panda?! – sudejavo Urtė.

– Taip, bet tu laimėjai mūšį, – meiliai tarė Estas. – Na, o dabar, peštukai, – naujas žaidimas.

Parke buvo išslapstyti atsakymai į klausimą, kokį atlygį Dievas duos taikdariams. Tačiau tik vienas jų buvo teisingas. Vienai komandai vadovavo Joris, kitai – Adomas. Laimėjo Joris ir gavo tikrai dangiškų guminukų maišą, ir juos visi suvalgė.

Užduotis: suradęs teisingą atsakymą, įrašyk jį į kryžiaus formos lentelę.

Rugsėjo numerio atsakymai: rankos nekaltos, širdis tyra, netrokšta tuštybių, apgaulingai neprisiekinėja.

Artuma 2015 m. spalis

Užrašė ses. Ona VITKAUSKAITĖ MVS, nupiešė Silvija KNEZEKYTĖ

Urtės mūšis

19

Veidu į vaiką

Perduoti meilę Ugdymo menas įsiklausant į vaiką Paul LEMOINE kais teisėtai pabrėžiama artimo meilė. Gerai, jei ji suvokiama kaip Meilė, kurios šaltinis yra Dievas. Tačiau kai kurie krikščionys patiria didelių gundymų: nors iš pradžių Dievas jiems būna artimo Meilės varomoji jėga, bet vis kartojant, jog tėra vienintelis įsakymas, Meilė neretai virsta meile iš mažosios raidės, nes jie pamažu pamiršta Dievą, jos šaltinį. Jei savo darbus artimui jie daro kilniadvasiškai, iš tiesų dovanodami save, nėra ko jaudintis, Dievas per tai leisis atpažįstamas. Tačiau pavojingas kraštutinumas, kai imama mėgautis savo šaunumu ir paslaugumu.

Savo vaikams stengiamės perteikti Meilės pilnatvę, tai, kad Dievas-Meilė yra visokios Meilės šaltinis, suteikiantis visai kitokį matmenį mūsų varganai žmogiškai meilei. Auklėti krikščioniškai – tai padėti vaikui įsisąmoninti šį Meilės šaltinį. Per Meilę, gaunamą iš tėvų, vaikas turėtų pažinti iš Dievo ateinančią Meilę. Jis turėtų suvokti, kad Dievas, mūsų Tėvas, mus visuomet myli pirmas, kad Dievas yra Meilė. Užduotis nelengva, bet nepaprastai svarbi, nes suteikia visam auklėjimui tikrąją prasmę.

Ligšioliniuose skyriuose kalbėjau kaip pediatras ir tėvas. Tačiau esu krikščionis ir negaliu kalbėti apie meilę, neužsimindamas apie jos autorių – Dievą-Meilę. Tolesni puslapiai kai kam gali pasirodyti pasenę ar įskaudinti. Bet jie skirti krikščionims (beje, iš pradžių juos buvau skyręs tik savo vaikams). Dvejojau, ar reikėtų juos įtraukti, bet supratau, kad tai būtų mano veidmainystė, tad negaliu sau to leisti.

Tegul nekrikščionys, kurie juos skaitys, daro tai su ta pačia mintimi, kaip kad aš juos rašiau. Tegul nesistengia ironizuoti ar polemizuoti, bet pastebi vienintelį, žmones suvienyti galintį dalyką – meilę.

Gerbiu bet kokius nuoširdžius įsitikinimus, o tiems, kuriuos įžeis mano frazės, galiu nuoširdžiausiai pasakyti, kad esu sutikęs labai daug autentiškai mylinčių netikinčių žmonių, kurie vertė mane galvoti, kad jie yra daug arčiau Dievo nei daugelis krikščionių.

„Mylėsi“ Iki šiol žodį „meilė“ rašiau iš mažosios raidės ne todėl, kad meilės nevertinčiau, priešingai, pateikdamas ugdymo patarimų kaip tik daugiausia apie ją ir kalbėjau. Šiame skyriuje žodį „Meilė“ rašysiu iš didžiosios raidės, nes noriu kalbėti apie Dievą-Meilę, Meilės šaltinį, ir tikrosios meilės žmonių širdyse mokytoją.

Dievas mums paliko vienintelį įsakyMes suteikėme vaikams mą, apimantį visus kitus: „Mylėsi“. Viegyvybę neatsiklausdami nintelis, bet dviejų jų nuomonės, tad ar dalių įsakymas: Dieturime laukti, kol pajėgs vo ir artimo Meilė.

Jos abi susijusios, viepatys paprašyti, jei nos negalime suprasnorime suteikti tikrąją ti atsietai nuo kitos. „Jei sakai, kad myli Gyvybę?

Dievą, o nemyli savo artimo, esi melagis“ (plg. 1 Jn 4, 20), – sako apaštalas Jonas. Tačiau jei artimo Meilė nekyla iš Dievo, ji gali greitai deformuotis.

Nelengva sujungti šias abi meiles į vieną ir tą pačią Meilę ir nelengva išlaikyti deramą pusiausvyrą jas perteikiant vaikams. Juk iš tiesų per daug pabrėžiant Dievo Meilę kartais pamirštamas artimas. Tačiau ir tais atvejais turėtume žinoti tikrąsias intencijas ir nesureikšminti bei nelaikyti taisykle kai kurių buvusių kraštutinumų. Šiais lai20

Artuma 2015 m. spalis

Tikėjimas, pasitikėjimas ir Meilė Norint perteikti Dievo Meilę, šeimoje turi vyrauti tikėjimo, pasitikėjimo ir Meilės atmosfera. Tikėjimas Dievu ir Jo Meile mums, Jo Meile mūsų vaikui ir tuo, kad Jis padės ir vaikui įgyti tokį tikėjimą Meile.

Dievas norėjo pasinaudoti mumis, padaryti ir mus atsakingus: juk galime padėti vaikui priimti šią Dievo dovaną, tačiau turime ir baisią galią ją sukliudyti ar padaryti ją bevaisę. Mūsų pareiga – kad Meilė neštų vaisių, kad vaikas pasidarytų imlus, nuo pat gimimo gyvendamas tikėjimo aplinkoje, pavyzdžiui, tėvams liudijant nuoširdų asmeninį tikėjimą.

Tačiau nepamirškime, kad ne nuo mūsų asmeninių veiksmų priklausys, ar vaikas tikrai įgis tikėjimą, – tai Dievo dovana; ir jokiu būdu negalvokime, kad esame tokie stiprūs, jog galime išsiversti be Jo pagalbos: sugebėkime nuolankiai ir išmintingai kiekvieną savo vaiką nuo pat gimimo pavesti Jam, prašydami padaryti iš jo ne tai, ko mes norime savo varganu žmogišku mąstymu, bet tai, ko Jis nori, ir karštai kasdieną prašykime Jo pagalbos. Nenusivilkime, jei ne iš karto rezultatai bus tokie, kokių norėjome, jei mūsų priemonės nepasiteisins.

Veidu į vaiką

Galbūt Dievo požiūris buvo kitoks, gal Jis norėjo kitokių priemonių. Jis pats kiekvienam suteiks reikalingų priemonių tinkamu metu.

Kartu tai nereiškia, jog turime nusimesti savo atsakomybę ar menkinti mums Dievo suteiktas dovanas, tardami, kad Jis suteiks kitų. Taip patys rizikuojame atimti iš Dievo galimybę mums jas suteikti.

Svarbiausia – patys veržkimės tikros Meilės link. Ir visų pirma savo vaikus mylėkime tokia Meile. Tegul jie jaučia, jog mylime juos dėl jų pačių ir dėl Dievo. O juos mylėti nereiškia tenkinti kiekvieną laikiną užgaidą, pasiduoti bet kokiam kaprizui, duodant laisvę visiems impulsams, kai tik tai mūsų netrikdo. Mylėti – tai sudaryti sąlygas viskam, kas juos artina prie Meilės, idant galiausiai jie patirtų vienintelį tikrąjį džiaugsmą – džiaugsmą mylėti, jaučiantis Dievo mylimiems. Per pasiaukojamą tėvų Meilę jiems vaikai pažins Dievą-Meilę. Tai tikėjimo aktas, į kurį galime pakreipti, bet tik Dievas teikia tam malonę per visą pakrikštytojo gyvenimą.

Kaip sunku mokyti vaikus šio vienintelio, bet dvigubo Meilės įstatymo. Turiu prisipažinti, kad mudu su žmona jautėmės nelabai tam pajėgūs, tad labai dažnai prašėme Dievo pagalbos.

Mes suteikėme vaikams gyvybę neatsiklausdami jų nuomonės, tad ar turime laukti, kol pajėgs patys paprašyti, jei norime suteikti tikrąją Gyvybę, nuo kurios priklausys jų laimė žemėje ir anapusybėje? Mes įrašėme į pasus jų pilietybę, gyvenamąją vietą, tai ar reikia delsti, norint, kad jie taptų krikščionimis? Jų gyvybę palaikome irgi neatsiklausdami leidimo: juos maitiname, saugome, mokome, tai ar reikia laukti, kad jie paprašytų palaikyti jų tikrąją Gyvybę?

Akivaizdu, kad visus dalykus reikia rinktis ir neįmanoma nesirinkti už vaiką. Kai atsisakome ugdyti vaiką su Dievu, tai reiškia, kad pasirenkame už jį patį ugdyti be Dievo, nes kito pasirinkimo nėra, o šis klausimas toks gyvybiškai svarbus, jog negali laukti.

Religinio ugdymo reikalingumas Man akivaizdu, kad bet koks ugdymas prasideda nuo vaiko gimimo dienos. Tai svarbu kalbant apie protinę ir emocinę raidą. Ir religinis ugdymas labai pagrįstai neturėtų būti išimtis (jis prasideda netgi dar anksčiau, mums patiems pasineriant į šią Meilę). Deja, daugelis tėvų norėtų kuo mažiau kištis į šią tokią svarbią sritį, palikdami vaikui visišką laisvę pačiam pasirinkti tai, kam jis kada nors visa asmenybe įsipareigos. Žinoma, atėjus laikui, jis turės visiškai laisvai pasirinkti, kitaip jo tikėjimas neturėtų jokios prasmės. Netgi kiekvieną gyvenimo dieną jam teks atnaujinti savo pasirinkimą, atsižvelgiant į amžių ir didėjančias galimybes.

Taigi, būtina suteikti vaikui priemones, kad jis galėtų rinktis lydimas aiškumo, pažindamas dalykus; be to, atminkime, kiek silpnumų lydi žmogiškąją prigimtį. Iš pradžių mažylis visiškai priklauso nuo mūsų ir turi gyvybinių poreikių, dėl kurių negali laukti, kol pajėgs spręsti pats.

Jolantos Klietkutės nuotrauka

Pabrėžiu, kaip svarbu nedelsti. Norint vaikui įpūsti Meilę, reikia pradėti kuo anksčiau, žinoma, paliekant jam daug laisvės, kai jis jau pajėgia prisiimti atsakomybę, tačiau iš pradžių palydėti suteikiant galimybę suvokti šią laisvę tikrosios Meilės šviesoje.

Tęsinys. Pradžia 2011 m. sausio „Artumos“ numeryje.

Iš knygos „PERDUOTI MEILĘ. Ugdymo menas“ (Transmettre l’amour. L’art de bien éduquer, © Nouvelle cité, 2007). Vertė Ilona VALUJEVIČIENĖ

Artuma 2015 m. spalis

21

is

iššūk

Kai siutas ima VIRŠŲ

Vido Venslovaičio nuotrauka

Jaunimo

Joana GIMBERYTĖ-JURONĖ nereikalauti. Ievutė kantrybės mokosi.

Prieš santuoką labai padėjo kursai, kuriuos reikėjo lankyti. Kiekvieną kartą konfliktinėj situacijoj juos prisimenu ir kažkaip išmokstu apeiti, susitaikyti, prisitaikyti. Tikrai galiu sakyti, kad tie visi taikdariai padėjo išlaikyti santuoką ir va, dabar jau tuoj mažylį čiūčiuosim.

Kurstyti konfliktą arba, priešingai, skatinti taiką juk kiekvienas galime. Tačiau siekti taikos sunkiau. O ir psichologai, kaip madinga, siūlo: „Išliek emocijas, – tai sveika.“ Nežinau, kuriuo atveju „tai sveika“, juk dažniausiai po nemalonios situacijos net vidurius susuka. Kai siutas ima viršų – kaip atleisti?

Santuokos gelbėtojai Dantų taisyti einame pas odontologą, taisyti čiaupo kviečiame santechniką, tad kodėl svarbiausius – širdies – reikalus vengiame patikėti kitam? Išklausanti draugė, vyresnis šeimos narys, dvasinis vadovas, kunigas ar psichoterapijos specialistas gali būti tas taikdarys, kuris atvers įgrisusią situaciją kitu kampu ir leis pamatyti savo klaidas. Mindaugo (26 m.) istorija: Vedžiau anksti: susipažinom antrais studijų metais ir po mažiau nei metų draugystės pasipiršau, dar po pusmečio susituokėm. Draugai sakė: „Neužsidaryk į narvą, per anksti ženytis, išsilakstyk pirmiau.“ Lakstyt nenorėjau, tikrai Ievą myliu ir atrodė, kokios gali būti problemos? Bet jų atsirado. Iki vestuvių gyvenau bendrabuty, tad su Ieva apsigyvenom kartu tik po vestuvių ir man tikrai daug kas buvo naujiena. Pvz., kodėl merginoms reikia valandą prieš išeinant pradėti ruoštis ir dar kitą skubinti; kodėl savaitgalį važiuodama namo pas savo tėvus nori, kad aš būtinai važiuočiau kartu, kodėl atsiranda naujų kalbų apie „ūkio vedimą“ ar pareigų namuose kažkokius paskirstymus, – man atrodė, gyveni ir tiek. Bet „gyventi ir tiek“ neišėjo. Jaučiausi namie daugiau trukdantis, negu padedantis. Man atrodo, pirmus metus labiau buvome vienas kitu nepatenkinti, negu laimingi. Tik ji norėdavo konfliktą iššnekėti, o aš išbūt ramiai, kol praeis.

Tuokėmės bažnyčioj – jai tas buvo svarbu, o man nelabai, bet dabar tikrai džiaugiuosi. Kai jau ėmėm tiek pyktis, kad kas antrą dieną galvojau, jog tikrai per jaunas vedžiau, ir pradėjau bijoti, kad miegantį pritrenks keptuve (juokai juokais, bet tos merginos nėra tokios jau bejėgės!), tada nutarėm, kad patys nesusitvarkom ir reikia dar pabandyti paieškot patarimo iš šalies. Nuėjom pas mus sutuokusį kunigą. Jis atsakė į daug klausimų, prieš akis sudėliojo mūsų situaciją taip, kad patiems juokinga pasidarė, ir patarė porų konsultacijas pas šeimos terapeutę. „Spardžiausi“, bet nuėjom, ir ką – dar labiau padėjo. „Atvėrė“ mane truputį, moku dabar jau ir pasakyti, kaip jaučiuosi, ir iš kito tiek 22

Artuma 2015 m. spalis

Atleisti, o ne sutrypti Konfliktams atiduodame daug jėgų ir energijos. Dažnai atrodo, kad toje situacijoje įmanoma tik pyktis. Tačiau įmanoma ir prašyti susitaikymo. Gabrielės (32 m.) istorija: Turėjau kelis mėnesius simpatiją – Gytį. „Ne pakeliui mums“, – suvokiau laikui bėgant ir gražiai atsisveikinau.

Deja, jam atrodė, kad pakeliui. Skambino, rašė, persekiojo...

Išsiaiškinti mėginau visais įmanomais būdais. Susitikau, pasakiau, kuo mūsų bendravimas man netinka. Nesuprato.

Telefonu šimtąjį kartą išrėkiau, ką galvoju. Neišgirdo. Į sms neatsakydavau tris dienas, tada pritrūkdavau kantrybės ir „išpildavau“ visą susikaupusią pagiežą. Stengiausi, mėginau kas kartą jam iškalbėti, koks jis man tik dar blogesnis atrodo ir dėl nepaliaujančio persekiojimo. Man bemaž pakriko nervai. Jaučiausi visiškai persekiojama. Pamačius jo vardą telefono ekrane ar feisbuke, rankos pradėdavo drebėti. Gyvenau pykčiu... Ir tada pradėjau už jį melstis.

Negaliu pasakyti, kas many įvyko, bet vieną vakarą melsdamasi paprašiau ramybės ne tik sau, bet ir jam. Prašiau, nors vien pagalvojus apie jį kraujas užvirdavo. Kartojau tai kas vakarą ir nedaug tereikėjo tokių vakarų, kol jam atleidau. O kai atleidau ir nebesiaiškinau, ir pats Gytis liovėsi skambinęs. Negaliu sau prisiimti atleidimo nuopelnų, nes tai Dievas iš manęs pyktį paėmė. Taip paprastai?!

Taip paprastai. Pakako paprašyti.

Vengti konflikto ramybės dėlei – tai ne tas pats, kas nepaisyti savęs. Juk taip saugai ne tik kito, bet ir savo ramybę. Tik mažos saujelės žmonių konfliktas nė kiek nesužeidžia, todėl jie gali išsilieti ir išsirėkti. Priklausydama grupei, kuri nuo aršių situacijų kenčia, verčiau nuolatos prašysiu kantrybės, ramybės ir supratimo.

O mes kitokie

Pasaulio taikos paslaptis Kun. Joseph LARSEN* Patyriau tai Paryžiaus metro ankstyvą rytą, maždaug tuo metu, kai žmonės vyksta į darbus. Vagonas buvo visiškai perpildytas ir man nepavyko atrasti sėdimos vietos, tad stovėjau surėmęs pečius su savo bendrakeleiviais. Negalėjau net pajudėti iš man atitekusios vietelės.

Mano portfelis buvo stipriai įspraustas priešais mane. Atvykome į Étoile stotį, kurioje visuomet minia žmonių nori išlipti, o kita – įlipti. Ten visada vyksta baisus susistumdymas, mat visi skuba.

Atsiveria durys, ir štai didžiulėmis pastangomis pirmiesiems pavyksta išsisprausti lauk, o tuo pat metu žmonės iš išorės jau plūsta vidun, kiekvienas kovodamas už jam priklausančią vietą.

Silvijos Knezekytės nuotrauka

Tiesiai per vidurį priešais išėjimą stovėjęs žmogus stengėsi tvirtai išlaikyti savo poziciją, mat ketino kelionę tęsti toliau. Regis, apie tai jis galvojo ir nebūtų norėjęs, kad tai paaiškėtų. Jaučiau, kokia sudėtinga padėtis. Tada visiškai netikėtai tarp bandančiųjų įlipti atsirado moteris, pažvelgė į šį nepalenkiamą vyrą, ir jos veidą nušvietė šypsena. Įvyko stebuklas: vyras pasislinko, suteikdamas jai erdvės.

Ji įlipo ir pradingo tarp kitų įlipusiųjų.

Suskambo signalas ir traukinys pajudėjo. Ši šypsena manęs neapleido. Kaip ji sugebėjo tą padaryti? Jei ji būtų viena iš proto negalią turinčių žmonių ar viena iš

Tikėjimo ir Šviesos bendruomenės narių, tai būtų buvęs pats natūraliausias dalykas pasaulyje. Labai dažnai jie būtent šitaip ir reaguoja. Jie nesijaučia išsigandę; jie yra atviri kiekvienam asmeniui, kad ir kas jis būtų: „Man yra gerai ir Tau yra

gerai.“ Ar tai ne laikysena, kurią mums visiems derėtų perimti? Kokia svajonė – tapti besišypsančiu žmogumi!

Dabar savęs klausiu, ką toji šypsena, pasirodžiusi nepažįstamos moters veide, galėjo reikšti. Akimirksniu ji išvydo jame kažką, ko mes nepajėgėme pamatyti. Kokia vidine laisve ji turėjo būti apdovanota, kad būtų pasirengusi tokiai situacijai? Šios moters šypsena turėjo galios išlaisvinti tą vyrą iš jo kalėjimo. Tą pačią galią atpažįstame proto negalią turinčiuose mūsų bičiuliuose. Jei visi turėtume tą pačią nuostatą, kokia vieninga taikos jėga įsitvirtintų tarp mūsų! Būtume pajėgūs perkeisti dalelę mus supančio pasaulio, taip pat ir viešojo transporto pasaulio. Šitaip žvelgiant, pasaulio taikos paslaptis yra mūsų paslaptis. Kokia yra šypsenos galia!

Moteris savo šypsena slėpiningu būdu padarė man stiprią įtaką. Lygiai taip atsitiko kitame, taip pat sausakimšame, traukinyje. Dabar aš stengiausi įlipti vidun ir mačiau, jog nebuvo nė vienos laisvos sėdimos vietos. Dar kartą įdėmiai viską apžvelgus teko susitaikyti su faktu,

jog teks stovėti. Tą pačią akimirką kažkas pastukseno man į petį. Malonus vyriškis pranešė, jog dar yra likusi viena laisva vieta. Tad nusekiau paskui jį. Jis palydėjo mane prie vyro, padėjusio savo lagaminą ant priešais jį esančios sėdynės, kai tuo metu visas praėjimas buvo perpildytas stovinčių žmonių. Jis skaitė laikraštį, nekreipdamas dėmesio į aplinkinius. „Koks savanaudis žmogus!“, – jaučiau beužverdantį pyktį. Tačiau tą pačią akimirką pagalvojau: „Štai asmuo, kuriam reikalinga pagalba, nes jis negavo tinkamo auklėjimo.“ Mano paslaugusis draugas paklausė jo, ar jis galėtų atlaisvinti man tą vietą. Vyras pažvelgė į mane ir – patikėsite tuo ar ne – tučtuojau mano veidą nušvietė šypsena. „Atsiprašau“, – ištarė jis. Ir tuojau savo lagaminą padėjo į bagažui skirtą vietą.

Atsisėdęs suvokiau, jog šį kartą aš padariau šypsenos stebuklą. Turiu sąžiningai pripažinti, jog tai truko vos akimirką. Dar nepasiekiau tokio lygio, kad ši šypsena būtų tapusi įsišaknijusiu įpročiu. Tačiau aš jau pradėjau!

Viešpatie Jėzau, mano širdis

vis dar labai apsunksta, kai kiti blogai su manimi pasielgia.

Mano pirmoji reakcija visada yra leisti jiems tą pajusti. O štai Tu ištari nuo kryžiaus: Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą (Lk 23, 34). Labai gerai žinau šiuos žodžius, bet man vis dar nepavyksta palenkti savo širdies, kad šitaip elgtųsi. Tepadeda man Tikėjimas ir Šviesa peržengti šį slenkstį. Amen.

* Josephas Larsenas († 2013) – kunigas, priklausęs Nekalčiausios Marijos Širdies kongregacijai, buvęs bendruomenių judėjimo Tikėjimas ir Šviesa, padedančio proto negalią turintiems asmenims bei jų šeimoms atrasti savo vietą Bažnyčioje ir visuomenėje, tarptautinis kapelionas. Čia publikuojamas tekstas – tai vienas iš kasmėnesinių laiškų Tikėjimo ir Šviesos nariams, trokštantiems augti dvasiškai. Iš anglų kalbos vertė Kristina Jašinauskaitė.

Artuma 2015 m. spalis

23

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

laikymas – puiki priemonė išmokti drausmės, nesavanaudiškumo ir bendravimo, tačiau kai jis pailgėja, daugeliui NŠP praktikuojančių porų sukelia rimtų iššūkių. Teigiama, kad taikant NŠP susilaikymas bus gana Katalikų poros diskutuoja apie trumpas (nuo 7 iki 10 dienų per ciknatūralaus šeimos planavimo lą), o vaisingi periodai aiškiai atpažįstami. Daugeliui taip nėra. realybę Jaunavedžių poros gali atrasti, kad jų vedybinė naktis ar medaus mėnuo sutampa su vaisingu moters Popiežius Pranciškus, pradėdamas šeimai skirto Vyskupų Sinodo ciklo laikotarpiu. Jei jos nori atidėti pirmąją asamblėją, kvietė į atvirą ir nuoširdžią diskusiją apie šeimų kūdikio pradėjimą, vienintelis pasipatiriamus iššūkius. Daugeliu atžvilgių Sinodas tokią diskusiją rinkimas – susilaikymas. Kaip viena pateikė. Tačiau susituokusių porų, parinktų kalbėti Sinode, moteris pasidalijo, santuokinio intyliudijimai atskleidė tik paviršutinišką diskusiją apie pastoracinius mumo mokymasis užtrunka: Mūsų iššūkius, apimančius šeimų atvirumą gyvybei ir Bažnyčios mokymu pirmieji negrabūs intymumo bandybesistengiančių gyventi porų sunkumus. Tai galėjo sudaryti įspūdį, mai nepavyko dėl mano diskomforto. jog viskas, ko reikia norint skatinti katalikiškų šeimų gyvybės O kai tik pradėjome aiškintis dalykus, kultūrą, – tai visapusiška katechezė apie santuokinius ir dvasinius pasirodė mano vaisingumo ženklai, ir privalumus naudojant natūralų šeimos planavimą (NŠP). mes turėjome susilaikyti...

Ne tik jaunavedžiai patiria diagTarp pasisakiusiųjų pastebimai trūko katalikų porų, ramų ribas bei intymumo diktatą. Sutuoktiniai, daug kepriimančių Bažnyčios mokymą šiuo klausimu, bet turin- liaujantys dėl darbo, gali patirti, kad jų buvimo namuočių sunkumų jį įgyvendinant. Jos galėtų pasiūlyti savo se laikas nesutampa su nevaisingais ciklų laikotarpiais, įžvalgų apie tikrus vaisingumo metu sutuoktinių išgyve- o tai reiškia, kad poros nuolat praranda galimybę patirti namus iššūkius. Daugelis tų vyrų bei moterų vargsta su santuokinį susivienijimą. Netgi neturintys įtemptų darneaiškiais vaisingumo požymiais, santuokine įtampa dėl bo grafikų susidurs su tuo, kad jubiliejai, atostogos ar užsitęsusio susilaikymo, medicininių priežasčių, menkų panašūs, ypač tinkami intymumui laikotarpiai sutaps finansų sukeltų komplikacijų ar netgi dėl neplanuotų su vaisinguoju periodu. Vėliau ir vaikų auginimas taip nėštumų, nors ir vykdo visus NŠP nurodymus. pat sumažins poros suartėjimo galimybes. Patirdamos šį Daugelį šie sunkumai atveda į tikėjimo krizes, o kai nusivylimą, kai kurios poros pasirenka metodo taisyklių kreipiasi į savo bažnytines bendruomenes ieškodami at- ignoravimą ir pradeda lauktis nepatogiu metu. sakymų, kaip išspręsti netikėtus sunkumus, atranda nePogimdyminiu ir maitinimo krūtimi metu dėl hordaug pagalbos ir netgi supratimo. Anksčiau kentėjusios moninių pokyčių būtinas ilgas susilaikymas. Perėjimas į izoliacijoje, šios šeimos atrado diskusijų erdvę internete tėvystę pareikalauja iš naujųjų tėvų remtis vienas kitu; ar socialiniuose tinkluose. Tai geri katalikai, dauguma idealu, kai vaikų auginimo iššūkiai stiprina poros artuskaitę šv. Jono Pauliaus II mintis apie kūno teologiją, jo mą; tačiau siekdami tarp vaikų gimimų išlaikyti tarpus, Meilę ir atsakomybę, Christopherio Westo ir panašius raš- naudojantieji NŠP gali atrasti, jog būtent tada, kai trokšta tus. Jie priima enciklikos Humanae Vitae mokymą. Šios intymumo, idant išliktų susiję vienas su kitu, dažniausiai poros daugiau nieko nenori, kaip tik apibūdintą Bažny- negali to leisti. Daugelis jaučia, jog turi rinktis tarp sančios mokyme gražiąją santuokinės meilės viziją paversti tuokos stiprinimo ir šeimos kaip visumos gėrio. praktika. Sykiu jos trokšta erdvės diskutuoti apie iššūBe to, ir daugybė kitų veiksnių apsunkina tikslų vaikius, kylančius gyvenant tuo mokymu... singumo požymių atpažinimą. Dėl streso, miego trūkumo (būdingo jauniems tėvams), tam tikrų vaistų, meBalsai virtualybėje apie realybės patirtį dicininių priežasčių ar perėjimo į menopauzę darosi ne Ne kartą verkdama užmigau ant savo (NŠP) diagra- taip paprasta stebėti temperatūrą ar gimdos kaklelio mos su išsigandusiu vyru, nežinančiu, kaip man padėti. gleives – esminius NŠP dalykus. Išvengti nėštumo šiose Lytinis intymumas nebuvo normali sakramentinės mūsų situacijose reiškia priimti ilgus susilaikymo laikotarpius, meilės vienas kitam dalis – tik retas malonumas, kuris tu- daugeliui tampančius santuoką griaunančia našta.

Kadangi kūnų artumas yra ir fizinės, ir psichologinės rėjo būti skaidomas dalimis...

Tokie pastebėjimai (daugiausia moterų) būdingi partnerių gerovės bei jų, kaip poros, bendrystės pagrinvirtualiems pasidalijimams apie sunkumus. Nors susi- das, NŠP naudojantys sutuoktiniai, kad apsisaugotų nuo

Pasitikint vienas kitu

24

Artuma 2015 m. spalis

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

60 tūkst. USD per metus ir kuri turi namus su keliais miegamaisiais, patiria mažiau iššūkių dėl neplanuoto nėštumo, nei tokia kaip aš, kuri pinigų turi tiek, kiek yra drauge sudėjus studentės paskolą su daug mažesnėmis mano vyro pajamomis. Mes uždirbame tik tiek, kad sumokėtume nuomą už mažytį butą ir nusipirktume maisto.

NŠP propaguotojai cituoja jo veiksmingumą lygindami su kitais metodais. Tačiau daug jo naudotojų nusivilia, kai, nepaisant uolaus taisyklių laikymosi ir net nuolatinio konsultavimosi su profesionalu, susiduria su neplanuotu nėštumu. Poros, vengiančios nėštumo, turi pajėgti pasitikėti jų pasirinktu metodu. Daugelis pasijunta NŠP veiksmingumą teigiančios Bažnyčios apgauti ir dažnai patiria tikėjimo krizę: ar tęsti natūralų šeimos planavimą, ar pasitikėti dirbtinėmis priemonėmis?..

Romualdo Rakausko asociatyvinė nuotrauka

nėštumo, skatinami išlaikyti stiprų fizinį artumą susilaikant nuo genitalijų sueities. Deja, net menkiausias kūnų artumas gali juos sujaudinti, o kai sueitis neįvyksta, dauguma patiria nusivylimą. Didėja pagunda ieškoti fizinio atsipalaidavimo neteisėtais būdais. Vyrai ir žmonos gali pradėti šiauštis prieš savo sutuoktinio artumą, bijodami padaryti nuodėmę. Viena moteris dalijosi: Kaip sutuoktiniai, desperatiškai norėjome būti kartu, tačiau jautėme, jog nuolat turime saugotis vienas kito, visai kaip iki santuokos.

Idant išvengtų pagundos, dauguma porų, sąmoningai ar ne, tokioje situacijoje gali mažinti fizinį artumą.

Kita vertus, menkas kūniškas ryšys santuokoje prisideda prie didėjančio susvetimėjimo, streso, nerimo ar net depresijos.

Dėl užsitęsusio susilaikymo auganti įtampa bei spaudimas daugelį pastūmėja vienam su kitu užsiimti seksualine veikla be prokreacinės sueities. Kai kuriems tai sukelia kaltės jausmą ir sumišimą, nes šie veiksmai suvokiami kaip amoralūs, tačiau galintys suteikti santykiams labai reikalingą artumą, nerizikuojant nėštumu.

Dauguma sako, kad šių veiklų draudimas yra sunkiausiai įgyvendinama ir sykiu sunkiausiai suvokiama Bažnyčios mokymo dalis. Viena pora teigė: Jautėme, kad neprokreacinio intymumo draudimas buvo našta. Norėjome sustiprinti tarpusavio vienybę ir suteikti malonumo kitam; deja, tam turėjome paaukoti vienybę. Kita moteris: Jaučiuosi santuokinio skaistumo taisyklių griežtumo užspeista, nelaisva.

Suvokiau, kad mano lytiškumas, tai, ką maniau esant dovana, skirta padovanoti vyrui, yra apribota.

Kūniški, dvasiniai ir ekonominiai iššūkiai Sveikata irgi gali apsunkinti NŠP naudojimą. Moterys, turinčios hormoninių sutrikimų, dažnai patiria sudėtingus ciklus. Nors ciklo stebėjimas gali padėti moteriai atpažinti sveikatos problemas, dauguma jų neturi profesionalios priežiūros, pagelbstinčios su katalikišku mokymu derančiais, prieinamais sprendimais, galimybės.

Antra, NŠP ypač didina stresą poroms, sužinančioms, kad nėštumas sukels didelį pavojų sveikatai. Pvz., moterys, kurios nori moraliai išvengti nėštumo, nes jo metu patiria sveikatos problemų, arba žino, jog pasunkės su tuo nesusijusios bėdos, privalo pasitikėti NŠP, nors ir patyrė jo neveiksmingumą. Katalikė moteris turi naudoti NŠP net ir išskirtiniais atvejais – kad išvengtų nėštumo, kuris ją tikriausiai nužudytų. Vienintelė Bažnyčios siūloma alternatyva – visiškas susilaikymas iki menopauzės.

Finansinės nãštos, su kuriomis susiduria jaunos šeimos, sunkina NŠP praktikuojančių porų padėtį. Daug jaunų žmonių jaučiasi suvaržyti paralyžiuojančių paskolų, negali rasti padoraus darbo. Viena moteris rašė: Atrodo, kad NŠP (kai praktikuojamas nėštumui išvengti) yra tai, kas sukelia kur kas didesnių padarinių mums, kurie esame finansiškai nestabilūs. Pora, kurioje šeimos galva uždirba

Poros šiuose virtualiuose forumuose labiau už viską nori būti girdimos savo kunigų bei vyskupų. Daugelis vylėsi, kad jų sunkumai bus aptariami pirmojoje Sinodo sesijoje. Dabar, priartėjus antrajai sesijai, jos viliasi, jog Sinodo tėvai atkreips dėmesį į tai, kad daugumai žmonių šio mokymo laikymasis sukelia daugiau streso nei teikia gyvenimo. Tie klausimai reikalauja ne vien dabartinio mokymo patvirtinimo, bet nuoširdžios diskusijos ir naujų pastoracinių sprendimų, turint omenyje popiežiaus Pranciškaus gailestingosios Bažnyčios viziją, susijusią su žmonėmis, patiriančiais iš buvimo šeima kylančių iššūkių.

Parengta pagal JAV jėzuitų savaitraščio „America“ (2015 05 18, Nr. 5090) straipsnį, kurio autoriai – Rachel Espinoza ir Tawny Horner, trijų vaikų mama ir teologijos magistras, – dalyvauja NŠP naudotojų virtualiuose forumuose.

Iš anglų kalbos vertė ses. Ona Vitkauskaitė MVS

Artuma 2015 m. spalis

25

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Šviesa tamsiame pasaulyje Visi esame nupuolusios būtybės. Tai liudija mūsų kasdieniai veiksmai: padalytos širdys ir pasaulyje taip paplitusios dorybės kliūtys. „Nuodėmės režimas“ jaučiamas „vyro ir moters tarpusavio santykiuose“ (KBK 1606).

Bet jei nuodėmes įvardijame, galime už jas atgailauti.

Skurdas ir šeima Skurdas ir ekonominiai vargai griauna santuoką ir šeimos gyvenimą. Popiežius Pranciškus kartą Šv. Petro aikštėje pasakė: Štai ten didelėmis raidėmis parašyta: „Vargšai negali laukti.“ Taiklu! Tai verčia mane atminti, kad Jėzus gimė tvarte, o ne gyvenamajame name. Po to, gelbėdamas gyvybę, turėjo bėgti į Egiptą.

Paskui grįžo namo į Nazaretą. Šiandien taip pat galvoju apie daugybę šeimų, kurios niekada neturėjo namų arba dėl įvairių priežasčių jų neteko. Šeima ir namai neatskiriami dalykai. Labai sunku auginti šeimą negyvenant savame būste...

Visus – pavienius žmones, socialines institucijas, valdžią – kviečiu padaryti viską, kas įmanoma, kad kiekviena šeima turėtų namus (2013 12 22).

Skurdas ardo tvarias santuokas ir šeimas, bet lygiai taip pat tvarios santuokos ir šeimos padeda įveikti skurdą. Tvirtos santuokos ir šeimos pažadina viltį, o viltis veda prie tikslo ir laimėjimų. Noras padėti šeimoms ištrūkti iš blogybių rato bei paversti jas dorybėmis yra viena iš priežasčių, kodėl Bažnyčia domisi mūsų gyvenimo ekonominėmis ir dvasinėmis aplinkybėmis. Jei sakome, kad rūpinamės šeima, turime rūpintis vargšais. Jei rūpinamės vargšais, tai tarnaujame šeimoms.

Pornografija ir masturbacija Šiandienė globalinė hiperkapitalistinė ekonomika taip pat daro žalą viduriniosioms klasėms ir turtingiesiems.

Pavyzdžiui, masinė kultūra seksą paverčia preke. Korporacijų rinkodara kursto begalinį naujų potyrių geismą. Gali kilti pagunda manyti, jog jei ko nors trokštame, jei tam niekas neprieštarauja ir jei tai galime sau leisti finansiškai, tai ir turime į tai teisę. Tai destrukcinė iliuzija, 26

Artuma 2015 m. spalis

savotiškas vergavimas savo geismams, siaurinantis mūsų laisvę gyventi dorai.

Negebėjimas susitaikyti su ribomis, atkaklus siekimas tenkinti savo geismus kelia daug dvasinių ir materialinių problemų bei griauna šeimos tvarumą.

Pornografija – dažnai susijusi su žiauria prekyba žmonėmis ir iš to mintanti – dabar ne tik masiškai paplitusi tarp vyrų, bet vis labiau plinta ir tarp moterų. Ši pelninga pasaulinė pramonė gali per kompiuterį ar kabelinę televiziją įsiveržti į kiekvienus namus.

Pornografija savo vartotojus moko savanaudiškumo, laikyti kitus žmones priemonėmis savo geismams patenkinti.

Užduotis mokytis kantrumo, dosnumo, susivaldymo, didžiadvasiškumo ir kitų su kryžiumi susijusios meilės aspektų kiekvienam iš mūsų yra pakankamai sunki. „Mėgaudamasis“ pornografija ar masturbacija, asmuo švaisto gebėjimą atsižadėti, seksualiai bręsti ir praktikuoti autentišką artumą su sutuoktiniu ar sutuoktine. Daugelyje šiandienių subyrėjusių santuokų pornografijai tenka didelis vaidmuo.

Kontracepcija Panašiai ir kontracepcija skatina mus lytinį potraukį laikyti teise, o seksualinio suartėjimo troškimą – savaime pateisinančiu dalyku. Atskirdama prokreaciją nuo bendrystės, kontracepcija temdo ir galiausiai griauna pagrindinį santuokos tikslą.

Daugelis sutuoktinių porų mano, kad kontraceptinis seksas yra esmingai svarbus santuokai išlaikyti arba kad jis yra nekenksmingas ir niekam nedaro žalos. Tačiau Bažnyčia tiki, jog primygtinis kontracepcijos akcentavimas remiasi klaidingais mitais apie santuoką. Pasak popiežiaus Pijaus XII: Kai kas tvirtina,

kad santuokinė laimė tiesiogiai priklauso nuo abipusio mėgavimosi santuokiniais santykiais. Taip nėra: santuokinė laimė iš tikrųjų tiesiogiai priklauso nuo partnerių pagarbos vienas kitam, net ir intymių santykių srityje (1951 10 29). Iš esmės laiminga santuoka – tokia, kuri trunka visą gyvenimą, – labiau susijusi su dosnumo, kantrumo, dovanojimosi paženklintomis celibatinėmis galiomis nei „rafinuotu hedonizmu“. Neseniai popiežius Pranciškus, pabrėždamas gerą santuoką įgalinančias dosnumo ir vidinės laisvės savybes, dėmesį atkreipė į Šventąją Šeimą: Juozapas visada įsiklausydavo į Dievo balsą, būdavo itin imlus Jo slaptai valiai, dėmesingas žinioms, ateinančioms iš jo širdies gelmės ir iš aukštai. Nesistengė savo gyvenime atkakliai laikytis savo paties plano, neleido kartėliui užnuodyti jo sielos, bet visada būdavo atviras naujienoms, pateikiamoms jam tokiu gluminančiu būdu. <...> Priimdamas save tokį, koks yra pagal Dievo planą, Juozapas visiškai atranda save už savęs. Jo laisvė atsižadėti net to, kas yra jo, <...> ir jo visiškas vidinis savęs patikėjimas Dievo valiai meta mums iššūkį ir rodo kelią (2013 12 22).

Kontracepcija temdo šią vidinę laisvę ir galią. Jau prieš 50 metų Bažnyčia pranašavo, kad kontracepcija ne tik griauna santuokas, bet ir turi visuomenėje kitų žalingų pašalinių padarinių (žr. enciklika Humanae vitae 17). Kontracepcijos paplitimas visuomenėje reiškia, kad tik nedaugelis yra pratę susilaikyti ir kontroliuoti savo lytinį potraukį. Kontracepcija padarė celibatą mažiau įtikimą šiuolaikiniams žmonėms ir nulėmė tai, kad lytiniai santykiai atrodo praktiškai neišvengiami; ji labiau tikėtiną daro seksą už santuokos ribų, tarsi lytinis intymumas galėtų likti be padarinių.

Atskirdama seksą ir prokreaciją, kontracepcija skatina kultūrą grįsti santuoką emocine ir erotine draugyste. Toks redukcionistinis, iškreiptas požiūris smarkiai prisideda prie šiandienės painiavos svarstant, kas iš tikrųjų yra santuoka, taip

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Natūralaus šeimos planavimo privalumai Jei sutuoktinių pora dosniomis širdimis ir po nuoširdžių maldų bei apmąstymų įžvelgia, jog šiame gyvenimo tarpsnyje Dievas nekviečia jų turėti daugiau vaikų, taikant natūralų šeimos planavimą (NŠP) reikės kartkartėmis susilaikyti nuo lytinių santykių. Praktikuodami NŠP, sutuoktiniai pajungia ar paaukoja savo trumpalaikius seksualinius troškimus didesnei Dievo pašaukimo jų gyvenime prasmei. Šis valios ir troškimo palenkimas yra vienas iš daugelio aspektų, kuriais NŠP ir kontracepcija taip skiriasi tarp savęs ir objektyviai, ir patyrimo lygmeniu.

NŠP grįstas santuokinio lytinio intymumo grožiu ir būtinumu. Kadangi remiasi susilaikymu vaisingumo periodais, NŠP reikalauja iš porų bendravimo ir savitvardos. Kaip ir pats santuokinis ryšys, NŠP formuoja ir drausmina seksualinį troškimą. Pačia monogamijos idėja suponuojama, kad nupuolę lytiški vyrai ir moterys gali kantriai drausminti priešingu atveju palaidus troškimus ir išmokti dosniai bei ištikimai elgtis sutuoktinio ar sutuoktinės atžvilgiu. Šitaip periodiškas susilaikymas, reikalaujamas NŠP, sustiprina ir ištiria sutuoktinių prisiimtą įsipareigojimą.

Daug tikėtiniau, kad pora tikrai gyvens katalikų mokymu, jei sulauks dvasinio vadovavimo, praktinio pamokymo ir draugų palaikymo. Už sąlygų visam tam sukūrimą atsakingi pasauliečiai, kunigai ir vyskupai.

Tos pačios lyties asmenų santuokos Santuokos grindimas daugiausia erotiniu ar emociniu pasitenkinimu įgalina argumentus tos pačios lyties asmenų sąjungų naudai. Šiandien siekiama naujaip apibrėžti santuoką, tarsi ji galėtų apimti bet kurį stiprų emocinį ar seksualinį santykį tarp bet kurių suaugusiųjų jų abipusiu sutarimu.

Bažnyčia atsisako pripažinti ar laiminti tos pačios lyties asmenų santuoką. Katalikai, kalbėdami apie santuoką, galvoje turi tai, kas skiriasi nuo kitų ypač intensyvios meilės santykių, net jei ta meilė būtų stipri, pasiaukojama ir ilgai trunkanti. Santuoka remiasi pareigomis, kylančiomis iš vyro ir moters prokreacinio potencialo teikiamų galimybių bei iššūkių. Mūsų, sukurtų pagal Dievo paveikslą, paskirtis visada yra bendrystė, pasiaukojimas, tarnystė ir meilė. Bet kiekvienas turime atsakyti į klausimą, kaip savo lytiškumą dovanosime gyvendami santuokoje ar celibatinėje bendruomenėje. Bažnyčia kviečia visus vyrus ir moteris savo lytiškumą laikyti pašaukimo galimybe ir klausti savęs: kaip Dievas kviečia mane įtraukti savo lytį į Jo planą mano gyvenimui?

Tokios sutartys nėra tas pat, kas gailestingumo sandora grįsta santuoka. Samprotavimai, grindžiantys tokias ydingas sutartis, kertasi su santuokos kaip dovanos ir Sandoros sakramento suvokimu.

Santuokos tikrąją prigimtį griaunant ar neteisingai suprantant, šeima susilpninama.

Kai šeima silpna, visi palinkstame į tam tikrą žiaurų individualizmą. Greitai prarandame įprotį būti švelnūs kaip Kristus ir netenkame Jo sandoros drausmės. Kai šeima stipri – kai šeima kuria erdvę vyrui, žmonai ir vaikams praktikuoti gebėjimus save dovanoti pagal Dievo sandoros pavyzdį, – tada į tamsų pasaulį įsiveržia šviesa. Šioje šviesoje galima išvysti tikrąją žmonijos prigimtį. Štai kodėl Bažnyčia priešinasi šeimai grėsmę keliantiems šešėliams.

Kas yra šeima?

Katalikai laikosi nuomonės, kad šeima teisiškai yra „pirmesnė“ už pilietinę visuomenę, bendruomenę ir politinę valstybę, nes šeima „netarpiškiau remiasi prigimtimi“ (enciklika Rerum novarum 13), o viešoji valdžia privalo ginti šeimą ir jai tarnauti.

Dar neseniai toks požiūris į šeimą buvo plačiai pripažįstamas ir nekatalikų. 1948 m. Jungtinių Tautų Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje pabrėžiama, kad „šeima yra natūralus ir pamatinis visuomenės grupinis vienetas ir turi teisę būti ginama visuomenės bei valstybės“ (16 str.). Tačiau vis daugiau teisėtvarkų naujaip suvokia santuoką kaip individualaus pirmenybės teikimo dalyką, atsisakydamos bet kokios sąsajos su lytiniu skirtingumu ir skatindamos sutartimi grįstą požiūrį į santuoką, todėl toks sutarimas nyksta. Kai kurie įstatymų leidėjai šią filosofinę pervartą dabar mėgina įtvirtinti naujais santuokos įstatymais. Naujoje perspektyvoje santuoka suvokiama kaip be galo lankstus, politinei valiai pavaldus bei nuolaidus dalykas. Visuomenė, klaidingai mananti, kad santuoka yra dalykas, dėl kurio visada galima iš naujo persigalvoti, kad ji atskaitinga tik savanaudiškam žmogaus pritarimui, santuoką iš esmės laikys kontraktu, individualių teisių autonominių turėtojų savanoriška sutartimi.

Silvijos Knezekytės nuotrauka

pat prie skyrybų gausėjimo bei plitimo, tarsi santuoka būtų sutartis, kurią galima sulaužyti ir persvarstyti.

Klausimai diskusijai  Kokia sąsaja tarp Bažnyčios rūpinimosi vargšais ir Bažnyčios mokymo apie seksą ir skaistumą?  Kuo skiriasi kontracepcija nuo NŠP?  Kas jūsų bendruomenėje kelia iššūkį skaistumui ir kur jūsų parapijoje žmogus galėtų sužinoti apie Bažnyčios perspektyvą?

Parengta pagal katechezę, skirtą pasirengti aštuntajam Pasaulio šeimų susitikimui Filadelfijoje (JAV) rugsėjo 22–27 d.; vertė „Bažnyčios žinių“ redakcija.

Artuma 2015 m. spalis

27

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Kontracepcija kaip homoseksualumo priežastis

*

Gintautas VAITOŠKA Tačiau gimtinio akto ekstazė, nenukreipiama į didžiausią pasaulyje įvykį – naujo žmogaus gimimą, – uždaro žmogų malonumo ieškojimo rate ir daro jį priklausomą nuo nuolatinio stimuliavimo. Gerai žinoma, kad nuolatinis stimuliavimas atbukina pojūčius ir malonumui sužadinti prireikia vis įvairesnių ir aštresnių dirgiklių. Tai akivaizdu: priklausomybė nuo internetinės pornografijos pasiekė epideminį mastą, o daugybėje žurnalų bei tinklapių nagrinėjamos „nuobodaus sekso“ temos. Pavyzdžiui, „geismo praradimo“ (vok. lustlosigkeit) problema nagrinėjama vos ne kiekviename vokiečių kalba leidžiamo žurnalo numeryje. Suprantama, Lietuvai gėda būti „labiau kompleksuota“, tad net norintieji pasižiūrėti praėjusio krepšinio čempionato rungtynių transliacijas internete pirmiausia susiduria su užrašu: „Nori nenuobodaus sekso? Spausk!“ (paspaudus galima patekti į viliojantį erotinių prekių pasaulį). Interneto portalų antraštės kasdien skelbia apie galimybę atrasti dar neregėtus „seksualinio gyvenimo“ (kas tai yra iš tikrųjų?) atgaivinimo būdus. Dažniausiai Kontracepcijos era šalia antraščių dedamas apynuogių pakeitė natūralų, kūnų paveikslėlis. su kūdikio pradėjimu Jei iš „sekso“ nebūtų susijusios gimtinės atimta galia pradėti vaikus, vargu ar tosrities suvokimą. kie paveikslėliai būtų bent kiek populiarūs. Vyro ir moters intymumas savo žavesio neprarastų, tačiau jame, galima sakyti, perfrazuojant Karolio Wojtyłos (šventojo popiežiaus Jono Pauliaus II) mintį apie kontracepciją, alsuotų ir gyvenimo duona, ne tik džemas. Vien šis palieka žmogų ir alkaną, ir beviltiškai apsalusį.

Šių metų rugpjūtį britų dienraštis The Guardian pateikė visuomenės apklausos duomenis, teigiančius, kad beveik 50 proc. jaunų (18–24 m. amžiaus) respondentų save apibūdina kaip „ne išskirtinai heteroseksualius“. Tarp jaunimo tampa madinga būti „seksualiai plaukiojančiam“ (angl. sexually fluid): linkstama laikyti per siauromis net „gėjaus“ ar „lesbietės“ kategorijas. Populiaru apie save sakyti: „Aš mėgstu berniukus, bet kartais ir mergaites“; „Aš labiau mėgstu berniukus.“ Ar tai reiškia, jog tai, ką rašėme apie potraukio tai pačiai gimčiai psichologiją, netiesa? Juk sunkiai tikėtina, kad net pusė didelės šalies jaunimo patyrė aprašytų emocinių sužeidimų, o jų seksualizavimas suformuoja homoseksualų potraukį.

„Metafizinis negalavimas“ Penktajame praeito amžiaus dešimtmetyje prancūzų filosofas Gabrielis Marcelis apie Prancūziją rašė: „Šalis serga metafizine liga – nuoboduliu.“ Šis nuobodulys stiprėjo nykstant gyvenimo šventumo pajautimui: galios ir gelmės, supančios gimimą ir mirtį, meilę ir grožį. Esė „Šeimos slėpinys“ Marcelis rašė, kad tarp žmogaus ir gyvenimo egzistuoja tam tikras paktas, tiksliau kalbant – vedybinis ryšys, kurį nutraukus gyvenimas praranda žavesį ir galią, kyla tuštumos jausmas. Šis vedybinis ryšys įgalina pradėti ir užauginti vaikus, tapti grandine nenutrūkstamoje kartų sekoje, pratęsti gyvenimą.

Nuobodulys yra viena gimtinės („seksualinės“) galios frustravimo – taigi, kontracepcijos – išdava. Nevengiantiems susilaukti vaikų, gimties galia kuria gyvenimo pilnatvės jausmą. Rūpestis ir džiaugsmas, išgyvenimai ir gilios bendrystės akimirkos išveda žmogų iš egocentriško kiauto. Ne veltui iškalbingasis amerikiečių vyskupas Fultonas Sheenas vaikų gimimą laikė vienu iš svarbiausių eroso transformavimo į agapę santuokoje – ar meilės išgryninimo, jei sektume Benedikto XVI Deus Caritas est – šaltiniu. Suprantama, auginti šeimą nelengva, tačiau netgi didžiausio vėjavaikio veidas pasikeičia, kai jis tampa tėvu.

Naudojant kontracepciją, atsitinka keletas dalykų.

Pirma, visuomenėje didėja priklausomybė nuo seksualinių pojūčių. Šiai priklausomybei tampant norma ir vos ne dorybe („seksualus“, „seksuali“), nebedrąsu vadinti ją gašlumu – nors būtent taip įvardijama skaistumui priešinga asmens savybė Vakarų moralinėje tradicijoje.

Visi malonumai turi lygią vertę?

Gyvenimo prasmės alkio, pojūčių atbukimo bei apsalimo nuo jų mišinys veda ne tik į homoseksualumo pateisinimą, bet ir į jo praktikavimą, kaip matėme jau-

* Straipsnių ciklas „Homoseksualumas: nuodėmė, liga ar natūrali savybė“ (XVI)

28

Artuma 2015 m. spalis

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

nų anglų apklausoje. Be jokios abejonės, tik maža dalis iš 50 proc. apklaustųjų kenčia nuo emocinių sužeidimų, sukeliančių homoseksualų potraukį; daugelis tokių jaunuolių tai daro „dėl įvairovės“, „iš nuobodulio“ ir nenoro pasirodyti tik „senoviškais heteroseksualais“.

Tiesa, The Guardian straipsnyje beveik neminimi vyrai; daugiausia merginos prisistato „seksualiai plaukiojančiomis“. Taip greičiausia todėl, kad kai dvi moterys imituoja vyro ir moters intymius santykius, veiksmas yra ne toks drastiškas, nei tarp dviejų vyrų, tad pabūti „lesbietėmis“ merginoms mažai kainuoja, o gal dar atsiperka: galima tapti populiaresnėms.

Homoseksualumą populiarina ir propaganda su visais savo atributais: gėjų santuokos įteisinimas JAV ir Airijoje, „translytės“ gražuolės interneto portaluose, pop žvaigždžių,

tokių kaip Eltonas Johnas ar Miley Cyrus, pavyzdžiai. Tačiau ne vienas ekspertas (pvz., amerikiečių filosofė Janet Smith ar garsios knygos Making Gay Okay autorius Robertas R. Reilly) pripažįsta, jog kontracepcijos naudojimas daro didžiulę įtaką homoseksualumo pateisinimui ir priėmimui.

Kontracepcijos era pakeitė natūralų, su kūdikio pradėjimu susijusios gimtinės srities suvokimą. Dar šeštajame praeito amžiaus dešimtmetyje vyras, gal net pats to nenorėdamas, žiūrėdamas į moterį matė ne tik meilės ir malonumo, bet ir kūdikio pradėjimo galimybę – kaip ir moteris, žiūrėdama į vyrą. Atėmus gyvybės dimensiją, „seksas“, kaip jau pats žodis sako, liko tik malonumu. O kokią teisę turi kas nors reikalauti, kad toks malonumas

būtų patiriamas tik tarp skirtingų lyčių asmenų? Naudojant kontracepciją pranyksta bet koks rimtesnis pagrindas manyti, jog homoseksualūs santykiai yra ne tokie geri.

Jaunimo požiūris Lietuvos tyrimai taip pat rodo, jog labiausiai homoseksualius santykius linkę pateisinti didmiesčiuose gyvenantys jauni žmonės. Tai, kad daugelis jaunų vyrų ir moterų gyvena naudodami kontracepciją, turbūt yra mažai pastebima ir klausimų nebekelianti gyvenimo dalis. Taip gyvena netgi didelė dalis į Šeimos centrus besikreipiančių ir Bažnyčioje susituokti norinčių porų.

Palyginkime dvi įsivaizduojamas poras: vienoje vyras ir mergina saugo vienas kito skaistumą iki santuokos, be to, ir susituokę neplanuoja naudoti kontracepcijos, pažeidžiančios dievišką meilės viziją. Kita jaunų žmonių pora yra pradėjusi gimtinius santykius ir „apsisaugojimui“ naudoja kontracepciją. Kuri pora bus linkusi labiau „atjausti“ homoseksualius asmenis?

Kaip jau minėjome, homoseksualų potraukį jaučiančius asmenis Bažnyčia kviečia būti skaisčius – susilaikyti nuo intymių santykių su savo gimties asmenimis (taip pat su priešingos gimties asmenimis iki santuokos). Turint omenyje, kad sunku mąstyti išvengiant apologia pro vita sua (lot. „savo gyvenimo pateisinimo“) principo, vargu ar tikėtina, kad nenorintis susivaldyti (t. y. kontracepciją naudojantis) žmogus kritiškai žvelgs į kieno nors kito nesusilaikymą.

Neturime galimybės šio klausimo čia nagrinėti giliau, tačiau atrodo, kad, norėdami išvengti homoseksualių santykių populiarėjimo tarp mūsų jaunimo, visų pirma turėtume susimąstyti, kaip į „sekso“ suvokimą sugrąžinti būties pilnatvės – taigi, atsivėrimo gyvenimui – dimensiją.

Kviečiame poras puoselėti savo santuoką tėvo J. Kentenicho Šeimos pedagogikos akademijoje!

Studijų pradžia – 2016 m. vasario mėn.

Studijų trukmė – dveji metai.

Daugiau informacijos ir registracija seimospedagogikosakademija.lt

Artuma 2015 m. spalis

29

Akiračiai Pašvęstųjų metai

Kaip Mertonas tapo tėvu Marija Luisu Asmeniškas susitikimas Budėdama prie sergančio tėtės skaičiau Thomo Mertono Jonos ženklą – vieną ankstyviausių šio garsaus XX a. amerikiečių rašytojo, mistiko, poeto ir vienuolio knygų.

Tai jo dienoraštis apie gyvenimą Getsemanės Dievo Motinos trapistų vienuolyne, Kentukio valstijoje (JAV). Po tėtės laidotuvių grįžau namo ir bandžiau atsiversti šią knygą lyg ir ieškodama užsimiršimo. Paėmusi knygą pajutau, kad ji sunkesnė nei įprastai. Atsiverčiu ir skaitau... apie Mertono tėčio mirtį. Randu viską, ką teko patirti ir man: bejėgiškumą, norą, bet negalėjimą pasipriešinti kančiai ir mirčiai, nuostabą tėtės tikėjimu, tikėjimą, kad jis pas Jėzų. Skaitau užgniaužusi kvapą, užverčiu ir matau, kad tai kitas dienoraštis – pirmasis, tapęs bestseleriu – Septynaukštis Tėvai Owenas ir Ruth Prancūzijoje, apie 1914–1916 m. kalnas – Mertono autobiografija iki vienuolyno. O ana knyga dar neišpakuota mano kuprinėje. Padedu knygą, o nuo viršelio į mane švelniai žvelgia besišypsantis trapistas. Tikiu šventųjų bendravimu. Nuo tada jis man – brolis. Bet Thomas Mertonas nėra šventasis įprasta žodžio prasme.

Vienišas ieškotojas Tai žmogus, išbraidęs daug purvo. Dėl to turi panašumo su šv. Augustinu. Kaip Augustino Išpažinimai dėl savo nuoširdaus, net negailestingo atvirumo tebejaudina žmogų, taip Mertono Septynaukštis kalnas guodžia ir stiprina mus, vis dar plūduriuojančius drumzlinuose šio pasaulio vandenyse. 26-erius gyvenimo metus Mertonas buvo kaip laivelis be inkaro. Augustinas bent turėjo atkaklią motiną, tempiančią jį teisingo kelio link, o Mertonas anksti neteko tėvų. Tai nepaprastai vienišas vaikas ir vėliau jaunuolis.

Jis gimė prieš 100 metų, 1915 m. sausio 31 d., Prancūzijoje, kalnų miestelyje Prade. Tėvai buvo menininkai.

Mama Ruth Jenkins mirė 1921 m. nuo skrandžio vėžio.

Galime tik pagalvoti, kokią žaizdą turėjo palikti mamos laiškas šešiamečiui sūnui, pranešantis, jog jis daugiau jos nebepamatys. Tėtis Owenas Mertonas – tapytojas, kilęs iš 30

Artuma 2015 m. spalis

Naujosios Zelandijos, nuolat keliauja, todėl Thomas su broliu Johnu Paulu priversti keliauti per vietoves ir mokyklas. 1931 m. nuo galvos auglio Londone miršta ir tėvas.

Protestantiško tikėjimo tradicijos šeimoje silpnos, beveik nejuntamos. Artimiausi suaugę giminės – mamos tėvai Amerikoje, o seneliai iš tėvo pusės Naujojoje Zelandijoje. Vienišas paauglys Kembridžo universitete ragauja „gyvenimo“. Tokio gyvenimo vaisius – besilaukianti mergina. (Atsivertęs Mertonas bandė susirasti ją, tačiau nesėkmingai; spėjama, kad ji žuvo Antrojo pasaulinio karo metu bombarduojant Londoną.) Krikšto tėvas-globėjas skubiai išsiunčia jaunuolį į Ameriką.

Amerikoje, Kolumbijos universitete studijuoja literatūrą ir ieško, ieško. Geria, rūko, dalyvauja įvairiausioje visuomeninėje veikloje, įskaitant ir komunistų partiją, ir ieško, vis ieško iki visiško išsekimo, iki savižudiškų minčių.

Paradoksalu (kaip ne kartą bus jo gyvenime), 1938 m. induistų guru pataria paskaityti Augustino Išpažinimus. Tų metų lapkritį jis priima Krikštą Katalikų Bažnyčioje.

O 1941 m. Mertonas – jau griežtos regulos cistersų, dar kitaip vadinamų trapistais, postulantas. 1942 m. su abitu, regimu kone ant kiekvieno Thomo Mažasis Tomas 1916 m.

Mertono lietuviško knygos leidimo, gauna ir vienuolinį vardą – Marija Luisas. 1944 m. karo veiksmų metu Manheime pilotuodamas lėktuvą žūsta Johnas Paulas – prieš tai brolio paruoštas ir priėmęs Krikštą bei Pirmąją Komuniją Getsemanėje.

Keliautojas „paradokso pilve“ Thomas Mertonas – tikras priešpriešų žmogus, kaip taikliai rašo apie save Jonos ženklo priešlapyje: „kaip pats Jona, jaučiuosi keliaująs savo lemties link paradokso pilve“. Parašo knygą, o žiūrėk, kuriame nors laiške bičiuliui jau juokiasi iš savęs, kad jei dabar rašytų, taip neberašytų. Įstojo į tokį vienuolyną, kur visi ryšiai su pasauliu nutraukti, susikalbama tarpusavyje tik ženklais, kur viskas bendruomeniška: malda, darbas, net miegama bendroje patalpoje, net gripo epi-

Akiračiai

demijos bendros. Bet ilgisi tobulos vienumos, svajoja apie kartūzus ar kamaldulius (atsiskyrėlių vienuolijos). Į gyvenimo pabaigą jam padaroma išimtis ir pastatoma atsiskyrėlio trobelė (reikia pastebėti, kad Mertono įvesta atsiskyrėliška praktika trapistų vienuolynuose išliko), o mielasis atsiskyrėlis ten po čiužiniu slepia Newsweek, rašo nesibaigiančius laiškus, straipsnius ir „kepa“ knygas, galiausiai leidžiasi į kelionę po Tolimuosius Rytus, iš kurios nebegrįžta.

Atsiskyrėlis Thomas kartu intensyviai išgyvena bendrumą su Visuotine Bažnyčia, visų kultūrų žmonėmis, visa kūrinija. Vengiantis aprašinėti savo mistines patirtis (o jų buvus išduoda nuostabios poetinės užuominos dienoraščiuose), užrašo vieną – kaip stebėdamas skubančius žmones suprato esąs viena su jais: „Luisvilyje, Ketvirtosios ir Walnut gatvių kampe, prekybinio rajono centre, staiga mane sukrėtė suvokimas, jog myliu visus šiuos žmones; jog jie yra mano, o aš – jų, jog negalime būti svetimi vieni kitiems, nors esame visai nepažįstami. Tai buvo tarsi pabudimas iš atskirties sapno, iš apgaulingos saviizoliacijos ypatingame pasaulyje – atsižadėjimo ir įsivaizduojamo šventumo pasaulyje. <...> Staiga pamačiau paslėptą jų širdžių grožį, jų širdžių gelmes, kur negali pasiekti nei nuodėmė, nei aistra, nei savęs pažinimas; pačią jų tikrovės esmę – tokį asmenį, kaip jį mato Dievas. O kad jie galėtų save matyti tokius, kokie jie iš tiesų yra. O kad mes nuolat galėtume taip matyti vienas kitą. Daugiau nebūtų nei karo, nei neapykantos, nei žiaurumų, nei godumo...“ Skaitant Jonos ženklą nekyla abejonių, kokia brangi jam buvo kunigystė – unikalus būdas švęsti visa apimančią bendrystę Kristaus Kūne.

Mertonas susirašinėjo su plačiu ratu žmonių – nuo kitų religijų atstovų iki tokių asmenybių, kaip šv. popiežius Jonas XXIII. Atsiskyrėlis vienuolis savo raštais ir straipsniais įsitraukia į pacifistų judėjimą, rūpinasi socialiniu teisingumu. Ruošiasi vesti rekolekcijas Martinui Lutheriui Kingui, bet šis nužudomas prieš pat jam išvykstant į Getsemanę. Nebuvo srities, kuri Mertonui nerūpėtų. Greta labai aiškaus ir neabejotino Dievo ieškojimo ir troškimo, vienuolystę jis suvokė ir kaip pranašišką protesto ženklą prieš visas pasaulio sugedimo formas.

Paskutinis paradoksas – jo mirtis 1968 m. tarpreliginėje vienuolių konferencijoje Bankoke. Internete galima rasti šioje konferencijoje nufilmuotą paskutinę Mertono kalbą, kurią baigdamas pareiškia: „Dabar trumpam pranyksiu iš jūsų akivaizdos, o jūs išgerkit kolos ar ko nors.“ Bet jis pranyko visam laikui. Atrodo, kad paslydo duše ir griebėsi už netvarkingo elektrinio ventiliatoriaus – elektros iškrova nutraukė tėvo Luiso gyvybę šiame pasaulyje.

Aistringai kritikavęs Vietnamo karą, Mertonas parskraidinamas bombonešiu su žuvusių karių kūnais.

Kiti susitikimai Mertono šimtmečio proga atsivertęs internete atsiliepimus suvoki, kiek daug jo raštai davė žmonėms: vie-

ni jo dėka atrado katalikybę kaip vėl patrauklią, kiti tapo kunigais, pavyzdžiui, Jamesas Martinas SJ (Jėzuitų patarimai visiems gyvenimo atvejams autorius) arba Katalikybė autorius kunigas Robertas Barronas.

Dar kiti atsivertė iš budizmo ir grįžo į Katalikų Bažnyčią. O trapistų abatijos sunkiai talpino postulantus.

Kodėl Thomas Mertonas toks paveikus?

Pirmiausia, kad jis toks „augustiniškas“ – tikras, nesumeluotas. Skaitai Jonos ženklą ir nejučia šypsaisi – rašo rimtus mistinius dalykus, bet taip, tarsi žaidžiantis vaikas. Viena jam būdingų idėjų yra tikrojo „aš“ paieška. Mertonas tikėjo, kad už gausybės mūsų kaukių ir vaidmenų slypi Dievo sukurtas unikalusis „aš“, kuris yra „mergeliška vieta“ – susitikimo su Dievu taškas. Kad tą vietą atrastum, turi būti nuogas ir tikras.

Kita Mertono paveikumo priežastis – prieš Vatikano II Susirinkimą visa krikščionybės mistinė tradicija buvo nepasiekiama paprastiems tikintiesiems.

Thomas Mertonas buvo tas, kuris po daugelio amžių pirmas atvėrė šiuos lobius visiems ir tapo šiuolaikinės Bažnyčios grįžimo ad fontes – prie ištakų – pradininku. Jo knygos, kaip antai Naujosios kontempliacijos sėklos ar Kopimas į tiesą, ir dabar gali padėti šiuo požiūriu.

Visuomet alkanas ir prarytas Į gyvenimo pabaigą Mertonas, sužavėtas Vatikano II Susirinkimo raginimo gerbti tai, kas kitose religijose gera, žengė šiek tiek per toli. Ėmė domėtis konfucionizmu, budizmu, zen. Kelionėje po Tolimuosius Rytus siekė plėsti savo religingumą kitų religijų vienuoliška patirtimi. Kaip popiežius Benediktas XVI įspėja, Mertono raštai nuo 1958 m. gali paklaidinti (lietuviškai šių tekstų nėra). Kaip sako kritikai, vienu kojos pirštu jis peržengė ribą. Mertonas bando suderinti tai, kas nesuderinama: budizmą, kuriam užtenka savęs, ir krikščionybę, kur būtinas Išganytojas. Nejauku ir internete atradus Mertono ikoną – trapistą, sėdintį lotoso poza.

Tačiau Mertonas netapo budistu. Mirė 1968 m. gruodžio 10 d. kaip katalikų kunigas ir trapistų vienuolis, tačiau neramus kaip pranašas Jona pačiame bangžuvės pilvo dugne. Kaip daugelis mūsų.

Parengė ses. Ona VITKAUSKAITĖ MVS Artuma 2015 m. spalis

31

Atokvėpio valandai

Mokomės abėcėlės Skaitome vaikams. Perkame vaikams Rudeniui įsibėgėjus ir vakarams ilgėjant, daugiau laiko skirsime ikimokyklinukų lavinimui. Raidžių pažinimas – svarbi jo dalis.

Kaip sėkmingai susipažinti su abėcėle? Kuo pasižymi tam skirti leidiniai?

Monika Baltrušaitytė. Abėcėlė.

Pažink raideles!; dailininkė Lina Žutautienė. – Vilnius: Briedis, 2013, 36 p. (kaina knygos.lt el. knygyne – 3,76 €)

Tekstas balansuoja ant banalumo ribos, tačiau didelis knygos privalumas – nupieštos ir sueiliuotos visos raidės (pasirodo, lietuviška abėcėlė tokia sudėtinga, kad ne visiems autoriams pavyksta nepamesti raidžių...). Stengtasi surasti naujų iliustruojančių žodžių (Č – čigonė su kortomis, D – drakonas su sparnais, I – indėnas su pypke, K – stora karvė...), eiliuojama raidė tekste išskirta spalviškai, o kiekvienas posmas baigiasi jos įtvirtinimu: „Du drugiai ir dinozauras/visada išliks draugais,/jų draugystė pažymėta/ raudonos spalvos dažais./Jei „D“ raidę įsiminsi,/sparnelius užsiauginsi. <...> Hienos šypsosi kandžiai,/traukiny joms ne vieta,/plėšrūs žvėrys jos labai/dvi – drąsesnės nei viena./Jei hienoms netrukdysi,/raidę „H“ tu išraizgysi“ ir pan. Tėvams patiks kieti viršeliai ir sąlyginai gera kaina, tačiau bendrą leidinio kokybę gadina saldūs, lėkšti piešiniai, šabloniškas jų fonas (žydras su kvailokais debesėliais), didelis knygos formatas trūkumą tik pabrėžia; nykštukai prie N iš tiesų nupiešti gražiausiai ir pagrįstai atsidūrė ant viršelio. Šįkart dailininkės Žutautės (ir Kakės Makės gimdytojos!) iliustracijos nė kiek neįkvepia, – bet gal jos atitiko užsakovų skonį?

Kazys Jakubėnas. Abėcėlė; iliustravo Taida Balčiūnienė. – Vilnius: 32

Artuma 2015 m. spalis

Alma littera, 2014, 32 p. (kaina knygos.lt el. knygyne – 4,17 €)

„Baltrus žino, kad saldaus/Bitės prineša medaus“; „Ėsk, karvute, žalią šieną,/Ėsk ir duok mums balto pieno!“ – turbūt trečia karta auga su šiais paprastais posmais, tad nėra reikalo daugiau cituoti.

Kartu su spalvingomis Balčiūnienės iliustracijomis, – ji yra mūsų literatūros klasika, jos „aukso fondas“ (o kur dar dainomis, žaidimais tapusios eilės iš kitų poeto knygelių).

Tačiau ši populiarumo nenustojanti Abėcėlė turi ir kitą savo istorijos pusę.

Jakubėnas buvo Kazio Binkio mokinys, poetas ir vertėjas, opozicionierius, jaunystėje, deja – karštas socialistas. Gyveno neilgai (1908–1950), kalėjo prie visų valdžių, paskutinįkart – už antitarybinę veiklą; 1947 m. paleistas, 1950-aisiais – rastas negyvas neaiškiomis aplinkybėmis. Tuometiniams Rašytojų sąjungos nariams drausta dalyvauti laidotuvėse (šiuo metu kai kuriuose šaltiniuose jau drąsiau rašoma, kad „saugumiečių tardymo metu mirtinai nukankintas“ ir kad iki šiol Rasose nėra paminklo ant rašytojo kapo. Gal noriai jo kūrinius leidžiančios leidyklos tuo pasirūpins?). Ši nemirtinga knyga tik dar kartą parodo, kokie skirtingi likimai būna autorių ir jų kūrinių. Pirmą kartą Abėcėlė išleista 1958 m. (Jakubėnas politiškai „reabilituotas“ 1957 m.) ir nenustoja savo populiarumo: 2012 m. tiražas 3 000 egz.; 2013 m. versijos su garsais – 3 000 egz.; 2014 – 1 500 egz.; „Presvi-

kos“ 2013 m. versija su garsais, be Balčiūnienės iliustracijų – 3 000 egz., – tai Lietuvos mastu itin daug.

Tačiau tai paradoksalus, natūraliems literatūros raidos dėsniams prieštaraujantis populiarumas: eiliavimas smagus ir išraiškingas, talentingas, bet jau senstelėjęs, istoriškas. Abėcėlės vietą seniai turėjo užimti – arba sakykime: papildyti, paįvairinti, – naujesni lygiaverčio stiprumo tekstai. Deja, ne: pranašesnio teksto (ir vaizdo) vis neatsiranda, ir knygelei tenka nepaliaujamai „dirbti“, redaktoriams – diedas keisti į senis, įterpti paaiškinimus ties VLKK ne(į)tinkančia eilute „Futbolistai muša golą“ ir pan. Gana įprasta, kad tokio tipo leidiniuose abėcėlė – visos raidės, pageidautina ir mažosios – pateikiamà pakartotinai, knygos pradžioje ar pabaigoje; Abėcėlėje – pradžioje ir tik didžiosios. Pats didžiausias leidinio „siurprizas“ tėvams – tai abėcėlės sandara: ji iki šiol perspausdinama be jokių nosinių raidžių, tačiau su dviraidžiu CH (priminsime, kad iš viso dviraidžių yra trys: dz, dž, ch, tačiau jie laikomi atskiromis raidėmis: d ir z, d ir ž, c ir h)! Gal pokariu tokios smulkmenos nerūpėjo, gal poetas net užsakymo iš leidyklos neturėjo. Tačiau šiandien tai didelis trūkumas ir absoliutus leidybinis nesusipratimas. Šiaip ar taip – dėl skirtingo tarimo ypatybių – nebūna „anoniminių“ abėcėlių be tautybės, o nusprendę vaiką mokyti angliškos (vokiškos, ispaniškos...) abėcėlės, tam skirtą leidinį ir pirktume.

Sveikata Palaimintasis Jurgi, melski už mus!

Maksas Melmanas, Olegas Aleksejevas. Abėčėlė; iliustratorė Elena Dvoreckaja. – Vilnius: Tikra knyga, 2015, 42 p. (kaina knygos.lt el. knygyne – 5,39 €)

Tai knygelė su nuotaika – žaismingumas bei noras išsiskirti atsispindi jau pavadinime. Neatskiriama jos dalis – animuota abėcėlės daina, kurios tekstas ir pateikiamas knygoje; melodija maloni ir neklausiusiems vertėtų su ja susipažinti (dainą bei programėlę rasite abecele.com). Iliustracijos – abstrakčios ir stambios, gruboko charakterio, taip pat iš animuotos dainos. Greta įprastinių žodžių (citrina, ežys, ėriukas, zylė) įsiterpia ir retesni (jūreivis, kapitonas, riestainis) bei vilnietiško kolorito „Čeburekas – tai skanu“. Sugalvota pokštų („O – oranžinė ožka“), atsižvelgta į lietuviškos abėcėlės sunkumus ir ieškota būdo lengviau vaikui įsiminti (lia lia lia lapė; upė, ūūūsai), nors seka turėtų būti: U Ų Ū. Taigi autoriai nesilaiko nuomonės, kad raides reikia mokytis tam tikra tvarka, ir specialiuose atvertimuose (knygos viduryje bei pabaigoje) jos pateikiamos sumaišytos. Visgi neatleistina, kad pradingo raidė Y; dera pagirti vaiko amžiaus poreikius atitinkantį knygos formatą, tačiau minusas yra plonas, slidus ir teplus (jautrus pirštų antspaudams) popierius. Bendrai Abėčėlės projektas su savais rezultatais – didelis postūmis mūsų rinkoje; tačiau tėvams kartu su vaikais teks apsispręsti, kiek jiems priimtinas didžiagalvių didžiaburnių personažų įsitvirtinimas (reklamose, knygų grafikoje, žaislų pramonėje).

Gal ne visos su raidėmis supažindinančios knygos pateko į akiratį, bet akivaizdu: kelis pageidautinus kriterijus atitinkančio leidinio – patogaus (mažam) vaikui formato, tvirto popieriaus, sklandžiai sueiliuoto, kruopščiai iliustruoto ir su visomis lietuviškos abėcėlės raidėmis – nepavyko rasti. Gal jo Lietuvoje dar ir nėra?

Pagydytos kojos Šįkart dalijamės su Jumis 2001 metais užrašytu ponios Emilijos liudijimu, kaip palaimintojo Jurgio Matulaičio užtarimu Dievas pagydė jai kojas.

1987 m. liepos mėnesį man buvo sutinusios abiejų kojų čiurnos ir pėdos. Gydžiausi Panevėžio miesto poliklinikoje pas šeimos gydytoją. Padarius nuotrauką, gydytojas pasakė, kad man – čiurnų sąnarių artrozė. Nuotraukoje matėsi pėdose esančios kaip nagai užsirietusios ataugos. Gydytojas paskyrė gydymą, tačiau pasibaigus gydymui skausmas nesumažėjo ir kojos nepagerėjo. Tada bandžiau gydytis liaudiškais vaistais – dėjau juodojo ridiko sulčių, tepiau terpentinu. Tačiau man darėsi vis blogiau. Vaikščiodama turėjau labai atsargiai statyti kojas: jei tik kryptelėdavau į šoną, krisdavau.

Nutariau važiuoti į Marijampolę pas pal. Jurgį Matulaitį. 1987 m. gruodžio mėnesį atsargiai žingsniavau į Panevėžio autobusų stotį. Nuvažiavusi į Marijampolę dalyvavau šv. Mišiose. Po Mišių ėjau keliais aplink Matulaičio altorių kalbėdama Rožinį. Ilgai meldžiausi.

Išeidama iš bazilikos pastebėjau, jog kojos tvirtesnės. Gatvėje sustojau ir pradėjau jas kraipyti į šonus – nebeskaudėjo. Sutinimai taip pat sumažėjo.

Grįžau namo vis dar netikėdama, o širdis džiaugėsi ir verkė iš nuostabos. Jau 14 metų mano kojos sveikos.

Su pasitikėjimu kreipkimės į šį palaimintąjį užtarimo visuose mūsų reikaluose, – jis nedels padėti.

Malda prašant sveikatos

Viešpatie Jėzau Kristau, Tu mokei mus: „Jeigu kas iš jūsų susitars že-

mėje dviese melsti kokio dalyko, jiems mano dangiškasis Tėvas jį suteiks.“ Todėl nuolankiai maldaujame Tave grąžinti sveikatą ligoniams (čia paminėti ligonių vardus), kurie šaukiasi (kuriems šaukiamės) palaimintojo Jurgio užtarimo. Trokštame, kad tai būtų naudinga jų išganymui. Tavimi, Viešpatie, pasitikime ir amžiais nebūsime apvilti. Amen.

Malda kanonizacijai priartinti

Švenčiausioji ir nedalomoji Trejybe, kuri Tau ištikimai tarnaujančių-

jų širdyse buveinę pasirenki ir po mirties už jų nuopelnus tinkamai atlygini, meldžiame, kad palaimintasis Jurgis, kuris Nekaltai Pradėtosios Mergelės Marijos globojamas su apaštališku uolumu ištikimai tarnavo Bažnyčiai, altorių garbės kuo greičiau susilauktų. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

Tėve mūsų... Sveika, Marija... Garbė Dievui...

Apie patirtas malones praneškite pal. Jurgio Matulaičio kanonizacijos bylos vicepostulatoriui Marijampolės Šv. ark. Mykolo parapijos klebonui kun. Andriui Šidlauskui MIC; J. Bendoriaus g. 3, Marijampolė, LT-68309; tel. (8 343) 53 360; el. p. mykolo.parapija@gmail.com.

Artuma 2015 m. spalis

33

Sveikata

Sveikatos patarimų skyrelis sunkiai prisitaiko prie šiųmetėje „Artumoje“ vyraujančios temos – palaiminimų. Nebent tuo, kad visi liūdintys (ir dėl nesveikatos) bus paguosti. Lengviau su patarimais prisitaikyti prie metų laikų. Būtent rudenį, kai atvėsta orai ir smelkiasi drėgmė, skundžiamės sąnariais.

Kartais galima pamanyti, kad visi lietuviai taip pat gerai išmano sąnarių ligas, kaip ir krepšinį, automobilius ar statybas. Su kuo tik kalbėsi, kiekvienas turės savų patarimų, kaip gydyti skaudančius sąnarius. Ir tai suprantama – sąnarių skausmą dažnas yra kentėjęs. O tai bene pagrindinė senjorų pokalbių tema.

Aktyvus jaunimas gi jau turėjo įsitikinti, kad posakis „sportas – sveikata“ visiškai klaidingas. Kaip darželinukų populiacijoje aktualu adenoidų operacijos, taip tarp sportininkų – kelių sąnarių raiščiai ir meniskai. Reikėtų pasakyti, kad sveikatos pagrindas yra kūno kultūra.

Ir būtent žodis kultūra čia svarbiausias.

Grįžkime prie sąnarių. Jei išmoksim kultūringai judėti, sąnariai tarnaus ilgiau. Venkime traumų, besaikių fizinių krūvių ir atvirkščiai – nejudrumo, ydingos laikysenos. Kultūringai renkimės, nevaikščiokime pliki šaltyje. Šaltis sutrikdo kraujotaką, atsiranda kraujagyslių spazmų ir sąnariai blogiau aprūpinami deguonimi bei maisto medžiagomis. Štai kodėl šaltuoju sezonu labiau skauda sergančius sąnarius. Pasirinkime tinkamą apavą darbui, sportui ar poilsiui. Kultūringai, tai yra su išmanymu, maitinkimės. Bet koks nesaikingumas,

druskos perteklius, alkoholis, riebus maistas nesveika sąnariams. Maisto papildai su chondroitinu ir gliukozaminu gali būti naudingi. Kultūringa išvaizda irgi svarbu. Dėl antsvorio sąnariai labiau apkraunami ir greičiau sudyla. Sąnarių būklė priklauso ir nuo darbo kultūros – kokie nuolatiniai judesiai ir padėtys, ar daromos pertraukėlės atsipalaiduoti ir pajudėti.

Dėl skaudamų, maudžiančių, sustingusių sąnarių nedelskime nueiti pas šeimos gydytoją. Nebūkime apsileidę – nekultūringi. Verta kuo anksčiau sustabdyti ligą, kuo ilgiau išlaikyti sąnarį darbingą. Apsileidus skausmas ir judesių apribojimas gali visai sutrikdyti įprastą gyvenimą.

Sąnarių ligas nustato ir gydo specialistas – reumatologas. Beveik visada reikalinga reabilitologo ir kineziterapeuto pagalba. Dėl ilgalaikio ir nepakeliamo skausmo konsultuoja skausmo specialistai – anesteziologai. Kai dėl sąnarių ligos žmogus nebegali atlikti įprasčiausių veiksmų, regis, griūva gyvenimas, prireikia psichologo ar psichoterapeuto.

Jeigu nustatoma, kad sąnarių pakenkimą reikia gydyti chirurgiškai arba keisti nepagydomai pakenktą sąnarį protezu,

ROŽINIO SLĖPINIŲ KELIAS

Kardinolo Vincento Sladkevičiaus tėviškėje Guronyse

Algirdo Kazlos nuotrauka

Ruduo.

O sąnariai šilumą mėgsta

prisijungia ortopedas traumatologas.

Tiriant sąnarius prireikia kraujo, sąnarių skysčio tyrimų, rentgeno, ultragarso, magnetinio rezonanso.

Gydoma dieta, tausojančiu režimu, fizioterapija ir kitomis reabilitacijos procedūromis, vaistais nuo skausmo ir uždegimo, imunitetą stiprinančiais, kraujotaką gerinančiais, taip pat antibiotikais. Medikamentai gali būti geriami, leidžiami į raumenis, veną ar į sąnarį.

Deja, dažniausiai sąnarių ligų gydymas būna ilgas ir varginantis; norint rezultato, tenka keisti gyvenimo būdą, įpročius. Ne gydytojas atsakingas už jūsų pasveikimą, o tai, kaip jūs bendradarbiaujate su gydytoju. Daugybė atliekamų sąnarių protezavimo operacijų rodo tik mūsų apsileidimą – neiname pas daktarus ligos pradžioje, gydomės patys.

Populiariausia savigydos priemonė – tai vadinamieji nesteroidiniai vaistai nuo skausmo ir uždegimo. O ar kas atidžiai perskaitėte, pavyzdžiui, diklofenako ar ketoprofeno informacinį lapelį?

Geroji žinia ta, kad šiuolaikinė pagalba sergantiems sąnarių ligomis yra pakankamai veiksminga ir prieinama. Tik neužmirškime būti... kultūringi!

Kviečiame kiekvieną spalio mėnesio sekmadienį 15.30 val. į Guronis, kur vyksta organizuotos Rožinio pamaldos, einant Rožinio slėpinių kelią.

Po jų šv. Mišios koplyčioje.

Piligrimai gali lankytis ir melstis jiems patogiu laiku.

Išsamiau kaisiadorys.lcn.lt

34

Artuma 2015 m. spalis

Gyvenimas kaip senas vynas

Laiškas iš anapus Vanda IBIANSKA Ruduo. Spalio viduryje jau imame galvoti apie Visų Šventųjų ir Vėlinių šventes. Planuojame, kada į kurias kapines važiuosime, kiti pradeda kaupti žiburėlių atsargas. Abi šventės susilieja į vieną, ir man visada apmaudu, kad kupina širdimi nešvenčiame Visų Šventųjų, nes šalia jų atsistoja Vėlinės, užkariaudamos tos širdies ir minčių dalį. Bet šį kartą ir aš rašysiu „gretutine“ tema. Ši istorija nutiko vasarą. Vienas senas pažįstamas paklausė: „Kaip manai, ar jau atėjo laikas Mariui atiduoti tėvo laišką? Sukako trisdešimt, be to, ir tuokiasi. Galvoju, kad gal jau ir suvėlavau?..“ Mariaus tėvas mirė nuo vėžio, kai berniukui tebuvo 10 metukų. Mama iškeliavo pas Viešpatį Mariui sulau-

kus 25-erių. Tėvas prieš mirtį parašė sūnui laišką ir padavė savo broliui, berniuko krikštatėviui, paprašęs atiduoti tada, kai šiam atrodys, kad atėjo tinkamas metas. Dėdės nuomone, krikštasūnio vedybos ir trisdešimtmetis – tinkamas laikas, nors truputį ir abejojo, ar ne per ilgai laukė.

Mariui laiškas buvo didžiulis netikėtumas. Tėtį prisiminė, bet prisiminimuose vyravo ilga, sunki liga, kančia, nykimas, slepiamos mamos ašaros. Kai rodė laišką, šis trisdešimtmetis, išsilavinęs, sparčiai kopiantis karjeros laiptais ir jau gerokai pasiturintis vyras, braukė ašaras kaip mažas berniukas. Štai šio laiško, beje, ilgo, fragmentai.

Mano sūneli!

Nežinau, kiek dabar tau metų ir kaip atrodai. Užaugai aukštas ar vidutinio ūgio kaip aš, plaukai banguoti kaip mamos ar tiesūs, esi sportiškas ar liaunas. Net nežinau, ką studijavai (tikiuosi, kad studijavai). Bet visi šie dalykai tokie nereikšmingi... Jei skaitysi šį laišką būdamas 18-os, tada jie tau dar atrodys svarbūs. Bet, sūnau, metams bėgant paaiškėja, jog visa tai niekai. Kur kas svarbesni kiti dalykai. <...> Jau nuo vidurinės baigimo tenka daug ką spręsti pačiam. Tėvų ir draugų patarimai ne ką tepadeda. Lengvabūdiškas, atrodytų, smulkus sprendimas gali pasukti tavo gyvenimą bloga kryptimi. Niekada neskubėk, sūnau. Niekur ir niekada. <...> Teisingo gyvenimo schema paprasta: nemeluok, nevok, nepataikauk, gink silpnesnį, nepraleisk progos padaryti gerą darbą.

Ji tik atrodo paprasta, bet gyventi pagal ją nėra lengva, nes šioje schemoje sutelpa tiesa, sąžiningumas, principingumas ir meilė. <...> Mariau, mylėk mamą. Ji silpnos širdies, bet joje tiek gerumo, kad užtektų tūkstančiui.

Aš ją labai mylėjau ir tą estafetę perduodu tau. Norėčiau, kad vestum merginą, panašią į mamą.

Tikiu, kad vengsi alkoholio, juk žinai, kas liko iš senelio ir Gintaro. Viliuosi, jog būsi darbštus, kaip mudu su mama. Be darbštumo gyvenimas yra niekis. <...> Saugok ir puoselėk tikėjimą. Mano gyvenimas ir laikai buvo kitokie. Savo pažiūrų viešinti negalėjau, juk pagal užimamas pareigas privalėjau įstoti į partiją. Niekas nežinojo, kad komandiruotėse slapta lankydavau bažnyčias, švenčiau Mišias. Įsidėmėk, Mariau, tvirtas ir stiprus vyras tikėjimo neslepia ir nesidrovi. Ieškok gyvenimo prasmės tikėjime.

Be Dievo esame akli ir bejėgiai, kaip vienadieniai kačiukai.

Noriu, kad žinotum: niekada neįdaviau saugumui nei vieno žmogaus. Jeigu išgirsi kokių insinuacijų, tai bus melas. <...>

Artuma 2015 m. spalis

35

Gyvenimas kaip senas vynas

Būk sąžiningas su moterimis. Tai nelengva. Mus dažnai valdo testosteronas, neturime tam pasiduoti. Vyriškumas yra protas ir valia, o ne paklusimas instinktams.

Tačiau su moterimis nepamiršk ir būti atsargus; jų, kaip ir vyrų, yra visokių. Šalinkis gražių ir nebijok (ką vyrai dažnai daro) protingų.

Jei tau nesiseks praturtėti, nenusimink. Tai neesminis dalykas. Štai aš guliu laukdamas savo valandos ir jokie pinigai man nebeturi mažiausios reikšmės. Mamai šį tą palikau, tave užauginti ji pajėgs.

Jei mama norėtų dar sykį ištekėti, neprieštarauk. Patėvis geriau, negu namai be subrendusio vyro. Be to, blogo žmogaus ji nepasirinks. O tu neturėtum būti egoistas.

Ji turi teisę į laimę.

Ką dar norėčiau tau, sūneli, pasakyti? Skaityk. Knygose pasaulio išmintis. Nenorėčiau, kad būtum sausas technokratas. <...> Kai suaugsi, lankyk senelių kapus, nes manęs jau nebebus. <...> Taip daug norėjau pasakyti, bet atsėlina skausmas. Tuoj bus injekcija, po jos miegas. Jėgos senka greičiau, nei galvojau. Taip ir neparašiau to didelio, ilgo, nuoširdaus laiško, kad prisimintum savo tėtį. O gal taip ir geriau?

Mylėk mamą ir visus žmones. Tai pagrindinis gyvenimo dalykas.

Būk laimingas ir sveikas, sūnau! Tegu tave myli žmonės, kaip ir tu juos, ir tesaugo tave Viešpaties ranka.

Tavo išeinantis tėtis.

1995 07 14 P. S. Bijau, kaip ir kiekvienas. Bet žinau, kad ir ten būdamas jausiu, kaip gyvenate judu su mama. Sudie.

Vido Venslovaičio nuotrauka

* * *

Šiaulių mokykloje…

– Pasakykite tris gyvūnų pavadinimus, kurie baigtųsi raide c.

– Liūc, begemoc ir kašaluoc…

* * *

Pacientas gydytojui: – Būkite sąžiningas, daktare. Ar mano padėtis labai bloga?

Gydytojas: – Sakykime taip: jei aš jus pagydysiu, išgarsėsiu visame pasaulyje!

* * *

Sūnus atveža tėvą į rajono ligoninę. Priimamajame seselė jo klausia: – Šlepetes atsivežėte?

– Taip.

– Švirkštų?

– Taip.

– Švarių paklodžių ir užvalkalų?

– Na taip!

– O kas tas žmogus mašinoje baltu chalatu?

– Ai, čia gydytojas... Prigriebėme dėl visa ko, jei savo neturėtumėte!

36

Artuma 2015 m. spalis

* * *

Ateina pacientas pas gydytoją: – Juk sakėte, kad turiu eiti miegoti su vištomis!!!

Gydytojas: – Teisingai.

Pacientas: – Turiu vieną bėdą. Aš visą laiką nukrentu nuo laktos!!!

* * *

Butą nuomojanti šeimininkė klausia jaunos savo nuomininkės: – O ko tavo brolis nebeužeina?

– Tas bjaurybė susirado kitą seserį.

* * *

Gydytojas: – Turiu blogą žinią.

– Aš mirsiu?..

– Ne. Rytoj – į darbą!

* * *

– Laba diena, čia jums iš vaikų darželio skambina.

Atėjo jūsų eilė – nuo pirmadienio galite atvesti sūnų.

– Labai ačiū, bet Rimukas neateis – šiuo metu kariuomenėje savanoriauja.

Pirmadienis

Antradienis

Trečiadienis

Ketvirtadienis

05:00

Marijos valandos

05:25

Vatikano radijas (kart.)

05:50

Mintys

06:00

Viešpaties Angelas. Dievo žodis

06:20

Rožinis

06:50

Šiandien

07:00

Rytmetinė valandų liturgijos malda

07:25

Dievo žodis (kart.)

07:40

MARIJOS RADIJAS

Penktadienis

Taip pat galima klausyti internetu.

Vatikano radijas (kart.)

Aktualijos

www.marijosradijas.lt

09:00

Katechezė

09:45 Magnificat valandėlė 10:00 10:45

Bernardinai.lt naujienos

Dvasinė ekologija

Meilė tiesoje (kart.)

Knygų lentynoje (kart.)

Jo žaizdomis išgydyti/Aukštyn širdis

Ganytojo žodis (kart.)

Ortodoksų Bažnyčios Krikščioniškų leidinių naujienos apžvalga KBK komentaras (kart.)

Gyvybės medis (kart.)

Musica sacra

Dievas gydo

Tikėjimas ir kultūra/ Ortodoksų Bažnyčios laida

Bažnytinės teisės klausimai

Rožinis

12:00

Šv. Mišios

13:00

Dieninė valandų liturgijos malda

13:10

Eucharistijos slėpinys

13:15

Skaitiniai per Marijos radiją (kart.)

13:35 14:00

Rožinis, Šv. Antano litanija

Rožinis, Šv. Juozapo litanija

Rožinis, Jėzaus Kristaus, Kunigo ir Aukos, litanija

Nr. 10 (309) / 2015

Vatikano radijas (kart.)

15:00

Dievo Gailestingumo vainikėlis ir litanija, šv. Faustinos dienoraštis

15:25

Dievo žodis

15:45

Šiandien

15:55

Eucharistijos slėpinys

16:00

Muzika

16:15

Skelbimai Magnificat valandėlė (kart.)

Bernardinai.lt naujienos (kart.)

Akademija

KBK komentaras

Ortodoksų Bažnyčios Krikščioniškų leidinių naujienos (kart.) apžvalga (kart.)

17:00

18:00 18:15

Dvasinė ekologija (kart.)

Meilė tiesoje

Šeimos židinys

Biblijos slėpiniai

Gera daryti gera

Šv. Mišios

Muzika

Rožinis, Švč. M. Marijos litanija

Rožinis, Švč. Trejybės litanija

Atokvėpio valandėlė

Savaitė su Popiežiumi (kart.)

Naujienos iš vyskupijų (kart.)

Muzika

Knygų lentynoje

Vaikams ir ne tik „Artyn prie Jėzaus“ Pašaukė mane (kart.)

Pašaukė mane

Ganytojo žodis

Žinia iš Pakutuvėnų (kart.)

Porciunkulė

Atokvėpio valandėlė (kart.)

Rožinis, Švč. M. Marijos litanija

19:40

Dievo žodis Visa atnaujinti Kristuje

Iššūkis

Katekizmo „YouCat“ komentaras

Vaikams ir ne tik „Artyn prie Jėzaus“

Gyvo garso ir liudijimų vakarai/ Atversta knyga

21:00

Naktinė valandų liturgijos malda

21:15

Vatikano radijas Skelbimai

21:45

Aktualijos (kart.)

22:30

Katechezė (kart.)

23:15

11:00 Marijos radijo šeima (pirmą mėn. šešt.)

Viešpaties Angelas

19:00

20:00

Muzika

Vakarinė valandų liturgijos malda Gyvybės medis

Dvasinė ekologija (kart.)

Jo žaizdomis išgydyti/Aukštyn širdis (kart.)

Klausk drąsiai (kart.)

Tikėjimas ir kultūra/ Dievas gydo (kart.) Ortodoksų Bažnyčios laida (kart.)

Bažnytinės teisės klausimai (kart.)

23:30 Marijos radijo šeima (pirmą mėn. šešt.) (kart.)

Musica sacra (kart.) Šv. Jono valanda 23:20 Muzika

Mintys (kart.). Vatikano ir Lietuvos himnai. Rožinis. Dievo žodis. Naktinis dienos programų kartojimas

remia kai kurias „Artumos“ skilčių „Kronika“, „Didelės ir mažos kryžkelės“, „Veidu į vaiką“, „Jaunimo iššūkis“, „Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos“, „Akiračiai“, „Atokvėpio valandai“ publikacijas

Vyr. redaktorius Darius CHMIELIAUSKAS Redaktorė Vanda IBIANSKA Redaktorė stilistė Dalė GUDŽINSKIENĖ Atsakingoji redaktorė ses. Teresė ELSTERYTĖ MVS

Eina nuo 1989 metų spalio ISSN 1392-382X

Techninė redaktorė Valdonė MINCIŪTĖ

Steigėjas – Lietuvos Caritas Leidžia VšĮ Caritas leidykla „Artuma“

Dailininkė Silvija KNEZEKYTĖ

Įmonės kodas 134460120 A. s. LT097300010002264553

Rožinis, Švč. Jėzaus Širdies litanija

14:40

16:45

Klausk drąsiai

Šventasis Raštas Rožinis, Šventosios Dvasios litanija

parėmė š. m. I pusmečio „Artumos“ prenumeratą per vyskupijų Carito skyrius, pasieksiančią labiausiai stokojančius.

Taip pat fondo dėka atnaujinome ir plėtojame artuma.lt svetainę

Katalikiškas mėnraštis šeimai

Naujienos iš vyskupijų

11:30

23:55

Artuma

07:20 Savaitė su Popiežiumi

08:30 Rytmetinė valandų liturgijos malda

08:20 Žinia iš Pakutuvėnų

21:35

Visą naujausią programą galite rasti interneto svetainėje

Vatikano radijas (kart.)

Dievo žodis 08:00

17:20

Adresas: M. Daukšos 21/ V. Sladkevičiaus 1, LT-44282 Kaunas TELEFONAI: Redakcijos (8 37) 41 04 01 Tiesioginio eterio (8 37) 32 32 30 SMS (8 650) 49 107 Intencijų ir pokalbių (8 37) 42 84 08 Administracijos (8 37) 37 71 60 Vilniaus studijos (8 5) 272 43 10

Sekmadienis

07:30 Rytmetinė valandų liturgijos malda

GIRDIMAS: Alytuje 107.4 MHz Anykščiuose 95.0 MHz Biržuose 98.2 MHz Druskininkuose 107.6 MHz Ignalinoje 99.0 MHz Joniškyje 94.8 MHz Jurbarke 100.3 MHz Kaune 95.7 MHz Klaipėdoje 106.0 MHz Laukuvoje 106.7 MHz Marijampolėje 91.4 MHz Mažeikiuose 92.7 MHz Nidoje 92.1 MHz Panevėžyje 95.0 MHz Raseiniuose 105.2 MHz Rokiškyje 105.8 MHz Skuode 91.6 MHz Šiauliuose 91.8 MHz Šilutėje 96.9 MHz Tauragėje 92.3 MHz Telšiuose 101.1 MHz Utenoje 97.7 MHz Varėnoje 100.3 MHz Vilniuje 93.1 MHz Visagine 105.4 MHz

Šeštadienis

Korektorė Rūta LAZAUSKAITĖ Vyr. buhalteris Arūnas URNIEŽIUS Redakcijos kapelionas kun. Artūras KAZLAUSKAS

Užsakymo Nr. 203864, Tiražas 10 100 egz.

Spausdino UAB „Spaudos praktika“ Chemijos g. 29, LT-51333 Kaunas Žurnalą galima bet kada užsisakyti kiekviename Lietuvos pašte. Indeksas – 5010 Žurnalo kaina 1 Eur Redakcijos adresas: Rotušės a. 23, LT-44279 Kaunas Tel.: (8 37) 20 96 83, 8 673 13 303 www.artuma.lt redakcija@artuma.lt mus rasite ir facebooke

Redakcija pasilieka teisę savo nuožiūra taisyti ir trumpinti rankraščius. Jų negrąžina ir nerecenzuoja

Viešpatie, padaryk mane

savosios ramybės pasiuntiniu ir leisk man nešti meilę, kur siaučia neapykanta; santaiką, kur vyrauja barniai; vienybę, kur yra skilimas; tikėjimą, kur kankina abejonės; tiesą, kur viešpatauja klaida; viltį, kur braunasi nusiminimas; džiaugsmą, kur slegia liūdesys; šviesą, kur užgulusios tamsybės.

Mokytojau, padaryk, kad aš trokščiau

kitus paguosti, o ne pats būti guodžiamas; kitus suprasti, o ne pats būti suprastas; kitus mylėti, o ne pats būti mylimas, nes kas duoda – gauna, kas atleidžia, tam atleidžiama, kas miršta, tas gimsta amžinai gyventi.

Amen. Šv. Pranciškus Asyžietis

Kaip kuriama taika ir ramybė? Žodžiais ar darbais, ginklais ar malda, pakantumu ar ribų nubrėžimu?

O gal reikia visko?

Apie tai svarsto spalio „

Artuma“,

skirta septintajam Kalno palaiminimui: Palaiminti taikdariai: jie bus vadinami Dievo vaikais (Mt 5, 9).

ISSN 1392-382X

„Artumos“ žurnalus galite įsigyti redakcijoje, bažnyčiose ir katalikiškuose knygynuose visoje Lietuvoje!

Užsisakyti galima nuo kiekvieno numerio savo parapijoje, bet kuriame „Lietuvos pašto“ skyriuje, internetu (prenumerata.post.lt, indeksas 5010) arba redakcijoje (Rotušės a. 23, Kaunas, tel. 8 37 20 96 83, 8 673 13303).

www.artuma.lt