Artuma 2015 m. spalis by Artuma

Artuma

mėnraštis šeimai bei visiems ieškantiems Dievo ir žmonių artumos

2015 m. spalis

Ganytojo žodis

Niekad daugiau karo! Taika yra Dievo svajonė, Dievo planas žmonijai, istorijai ir kūrinijai. Ir šis planas visada susiduria su žmogaus ir piktojo pasipriešinimu. Ir mūsų dienomis taikos siekis ir pastangos ją kurti susiduria su faktu, kad pasaulyje yra daug ginkluotų konfliktų. Tai tarsi trečiasis pasaulinis karas, kovojamas „dalimis“. Globalinėje komunikacijoje jaučiamas karo klimatas. Popiežius Pranciškus Sarajeve, 2015 m. birželio 6 d. Kai kas šį klimatą trokšta sukurti ir kurstyti sąmoninL’Osservatore Romano nuotrauka gai, ypač tie, kurie nori sukiršinti skirtingas kultūras ir civilizacijas, taip pat tie, kurie spekuliuoja karais dėl ginklų prekybos. Bet karas reiškia vaikus, moteris ir senelius pabėgėlių stovyklose; reiškia priverstinius perkėlimus; reiškia sugriautus namus, kelius ir gamyklas; ypač reiškia daugybę sutraiškytų gyvybių. Jūs tai gerai žinote, patys tai patyrę: tiek kančios, tiek naikinimo, tiek skausmo. Niekad daugiau karo! Šiame karo klimate tarsi saulės spindulys debesyse skamba Jėzaus žodis: „Palaiminti taikdariai.“ Tai visad aktualus kvietimas, skirtas kiekvienai kartai. Nesakoma – „palaiminti taikos skelbėjai“: visi gali apie taiką kalbėti, taip pat veidmainiškai ar apgaulingai. Ne, sakoma „palaiminti taikdariai“ – tie, kurie „daro“. Darbas dėl taikos yra tarsi amatininko darbas, reikalaujantis aistros, kantrybės, patirties ir užsispyrimo. Palaiminti tie, kurie sėja taiką kasdieniais veiksmais dėl tarnavimo, brolybės, dialogo ir gailestingumo. Taip, šie iš tiesų bus vadinami „Dievo vaikais“, nes Dievas visada ir visur sėja taiką ir laikų pilnatvėje pasėjo pasaulyje savo Sūnų, kad turėtume taiką! Taikdarystė yra kasdienis darbas, žingsnis po žingsnio, nenuilstant. Kaip taika „padaroma“, sukuriama? Tai esminiu būdu primena pranašas Izaijas – teisingumo laikymasis suteiks taiką (32, 17). Taika yra teisingumo darbas. Dar kartą – ne skelbiamo, teorizuojamo, planuojamo, bet praktikuojamo ir išgyvenamo teisingumo. Ir Naujasis Testamentas moko, kad teisingumas visiškai įgyvendinamas mylint kitą kaip save patį. Kai su Dievo malone vykdome šį įsaką, viskas pasikeičia. Tas asmuo ir ta tauta, kuri man buvo priešas, iš tiesų turi mano veidą, mano širdį, mano sielą. Turime tą patį Tėvą danguje. Tikras teisingumas yra padaryti tam žmogui ir tai tautai tai, ko norėčiau, kad būtų padaryta man ir mano tautai. „Apsivilkite nuoširdžiu gailestingumu, gerumu, nuolankumu, romumu ir kantrumu. Būkite vieni kitiems pakantūs ir atleiskite vieni kitiems, jei vienas prieš kitą turite skundą. Kaip Viešpats jums atleido, taip ir jūs atleiskite“ (Kol 3, 12–15): tokie yra būtini nusiteikimai, siekiant ir dirbant dėl taikos. Bet neturime pasiduoti iliuzijai, kad taika priklauso vien nuo mūsų, ir kristi į apgaulingą moralizavimą. Taika yra Dievo dovana – ne magine prasme, bet todėl, kad Jis ir Jo Dvasia gali įspausti tuos nusiteikimus į mūsų širdis ir kūnus, paversti mus tikrais savo taikos įrankiais. Paulius, žvelgdamas giliau, tvirtina, kad taika yra Dievo dovana, nes yra Jo susitaikymo su mumis vaisius. Tik su Dievu susitaikęs žmogus gali tapti taikdariu. Šiandien kartu, Mergelės Marijos užtariami, prašykime Viešpaties malonės turėti paprastą širdį, prašykime kantrybės malonės, malonės kovoti ir dirbti dėl teisingumo, būti gailestingiems, būti taikdariais, sėti taiką, o ne karą ir nesantarvę. Tik šiuo keliu eidami tampame laimingi, tampame palaiminti. Iš popiežiaus Pranciškaus Mišių homilijos Sarajeve, Koševo stadione (2015 06 06). Parengė „Vatikano radijas“

Laiškas skaitytojams

Turinys Kronika

„Jaučiuosi Bažnyčios atstumta“

Kun. Artūras KAZLAUSKAS Ramybės pabučiavimas

Bažnyčios pulsas

Vytautas SINICA Apie ES švietimo politiką

Dr. Vincentas VOBOLEVIČIUS Darbo kodekso pataisos...

Antanas GAILIUS Numatoma ir nenumatoma

Didelės ir mažos kryžkelės

Antanas SAULAITIS SJ Šventraštis ir istorija

Kun. Kęstutis K. BRILIUS MIC Tiesoje taika

Kun. Linas ŠIPAVIČIUS Ramybę nešantieji

Vytautė MACIUKAITĖ Naikinti ar pakelti?

Vienybė kare

Milita ŽIČKUTĖ Pykčio sūkuryje

Pokalbis su arkivysk. Gintaru GRUŠU 16 Taikdariai nėra pacifistai Dievas tikrai nenori karo

Urtės mūšis

Veidu į vaiką

Paul LEMOINE Perduoti meilę

Jaunimo iššūkis

Joana GIMBERYTĖ-JURONĖ Kai siutas ima viršų O mes kitokie

Kun. Joseph LARSEN Pasaulio taikos paslaptis

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Pasitikint vienas kitu

Šviesa tamsiame pasaulyje

Gintautas VAITOŠKA Kontracepcija kaip homoseksualumo 28 priežastis Akiračiai

Kaip Mertonas tapo tėvu Marija Luisu 30 Atokvėpio valandai

Mokomės abėcėlės

Sveikata

Pagydytos kojos

Ruduo. O sąnariai šilumą mėgsta

Gyvenimas kaip senas vynas

Vanda IBIANSKA Laiškas iš anapus

Bičiuliai, ar jaučiatės esą „Dievo vaikais“? Ar jus kažkas yra taip pavadinęs? Tikrai kas nors turėtų būti šitaip taręs jums ne kartą, nes juk Krikštu mes gimėme iš Dievo naujam gyvenimui, todėl ir esam Jo vaikai, – krikščioniui tai elementaru, lyg 2x2! Bet jeigu tai tiesa, tuomet ar dažnai jus pavadina kas „taikdariais“? O juk taip pat turėtų! Nes štai ką septintuoju Kalno palaiminimu mums skelbia Jėzus Kristus: Palaiminti taikdariai: jie bus vadinami Dievo vaikais (Mt 5, 9). O jei tiesa ir šitai – tuomet ar „Dievo vaikas“, ar „taikdarys“, ar „krikščionis“ tėra sinonimai, viena kitai tolygios sąvokos? Ar jaučiamės tokie esą? Toli šaukia – ne, prisipažįstu aš, savo didžiai gėdai ir turbūt dar didesniam Dievo liūdesiui... Ir pastarasis mėnuo, kai rengėme šį „Artumos“ numerį, bandydami suprasti, regis, tokį paprastą palaiminimą, man vėl tapo sunkiu iššūkiu (...virtusiu tiesiog dieviška palaima)! Gi pasiteisinti dėl tos taikdarystės visiškai nesunku: apie kokią taiką čia vėl čiulbės mums kas, kai mes dar puikiai mename sovietinius taikos balandėlius, lozungus bei internacionalines konferencijas, į kurias vykti buvo prievartaujami net kunigai, nenorintys užsitraukti taikingiausiosios pasaulyje valdžiukės nemalonę; koks dar taikdarys galėčiau būti šiandien, kai iš visų pusių vieni pavojai: iš rytų – raudonai rudos meškos brolius traiško, iš vakarų – spalvotieji genderizmo revoliucionieriai atidunda ideologinės kolonializacijos buldozeriais, iš šiaurės – troliais virtę baltos meškos praryti gviešiasi žmonių vaikus, o iš pietų – tuoj tuoj užtvindys mus visus juodasis imigrantų maras! Maža to, jau ir pas mus viduj gana veidmainių, apsimetančių sąžiningiausiais aktyvistais, patriotais. Tai kokiõs jums čia dar taikdarystės reikia?! Rudens ūkanas saulei besklaidant vieną nuostabaus grožio šeštadienio rytmetį lekiu Žemaitijos kalneliais, nuodėmingai viršydamas visas leistinas greičio ribas, mano pakeleiviams karštai, it paskutinįkart besimeldžiant rožinį, ir įlekiu... tiesiai į amžinybę! Na, bent jau į Dangaus prieangį – brolių benediktinų vienuolyną Palendriuose. Kas ten? – apsakyti neįmanu, lyg ir nieko įspūdingo: rami kaip upės tekėjimas giesmė, psalmė, malda, Mišios, susitikimas su broliu, vėl psalmės, prieš pietus rankos, nuplautos vienuolyno vyresniojo, tyloje valgant brolių pakaitom skaitomas tekstas (katechezė Pasauliniam šeimų susitikimui su popiežium pasiruošti), vėl psalmės, pasivaikščiojimas su broliais visas šveicarijas pranokstančiom vienuolyno apylinkėm, vėl psalmės, malda, smilkalai, giesmės... nesulaikomas amžinasis šaltinis... Tik staiga, ne, ne staiga – palaipsniui pajutau, kad ramu, visos grėsmės, karai ir pavojai, ne, niekur nedingo – jie čia pat, tik suvoki juos lyg iš amžinybės – vaiskiai ir ramiai; bet svarbiausia – atrandu, kad prieš mane – pirmieji ir tikrų tikriausieji taikdariai! Čia prasideda taika, čia jie dirba ir meldžiasi – ora et labora – dėl pirmosios ir paskutiniosios Taikos, jos Šaltinio! Be Jo – jokios taikos, jokių taikdarių, nieko nebeliktų kaipmat!.. (Sužinau, kad kitą dieną rekolekcijų čia atvyksta visi Lietuvos kariuomenės kapelionai su pačiu vyskupu.) Praleidęs vos dieną, iš amžinybės grįžtu namo, greičio neviršiju, bet vis tiek meldžiamės: Karaliene Taikos, melski už mus! Krikštu gimęs iš Dievo, norėčiau taip ir gyventi – naują gyvenimą, Darius Chmieliauskas

Viršelyje – malda Palendrių šventojo Benedikto vienuolyne. Evaldo Lasio nuotrauka

Artuma 2015 m. spalis

Kronika

Vytautas SINICA 2013 metais per Europą nusiritus skandalingai žiniai apie radikalią portugalų socialistės Editos Estrelos Europos Parlamente (EP) pasiūlytą rezoliuciją, Lietuvoje kone pirmąsyk buvo suprasta, kad iš EP mus pasiekti gali įvairios šeimos sampratą keičiančios ir jaunimo mąstymą iškreipti siekiančios iniciatyvos. Europos darželinukus apie masturbaciją, o pradinukus apie „saugų“ seksą ir „normalias“ vienalytes šeimas išmokyti siūliusi Estrelos rezoliucija buvo atmesta, bet po jos sekė dar ne viena skandalinga genderistų ataka per Europos Parlamentą. Portugalų socialistės Lilianos Rodrigues rezoliucija „Mergaičių įgalinimas per švietimą ES“ šį rugsėjį vainikavo šias pastangas. Po (kaip įprasta) gražius tikslus skelbiančiu rezoliucijos pavadinimu slepiasi prigimtinius lyčių vaidmenis niveliuojanti ir vaikystę seksualizuojanti švietimo programa. Rezoliucija siekiama ES šalių mokyklose įdiegti genderistinį švietimą, kuris naikintų tariamus lyčių stereotipus, padėtų berniukams ir mergaitėms perimti priešingos lyties socialinius vaidmenis. „Berniukai ir vyrai turėtų būti mokomi atlikti užduotis, kurios tradiciškai priskiriamos moterims.“ Europos Komisija raginama inicijuoti visos ES prijungimą prie liūdnai pagarsėjusios Stambulo konvencijos, kuria lyties pasirinkimas, nepriklausomai nuo biologinės lyties (pasiskelbimas moterimi, esant vyru, ir atvirkščiai), pripažįstamas žmogaus teise. Kartu ES šalys įpareigojamos į oficialias švietimo programas visais švietimo lygmenimis (taigi ir pradiniame) įtraukti medžiagą apie netradicinius lyčių vaidmenis (13 straipsnis) ir privalomą lytinį švietimą (29 straipsnis). Europos Komisija raginama „kovoti su diskriminacija dėl seksualinės orientacijos ir lytinės tapatybės švietimo sistemos aplinkoje“, „objektyvią informaciją apie LGBT įtraukti į mokyklų programas [ir] sudaryti sąlygas valstybėms vienai iš kitos mokytis kovoti su homofobinėmis ir transfobinėmis patyčiomis“ 6

(31 straipsnis). Būtent šios sąvokos leidžia suprasti, kad rezoliucija transseksualumą laiko norma, skatina ne gydyti savo lyties nesuvokiantį vaiką nuo psichinio sutrikimo, koks iš tiesų yra transseksualumas, o tą sutrikimą palaikyti remiantis tikrovės neatitinkančio lyties tapatumo iliuzija. JAV ir Kanados praktika rodo, kad šios „teisės“ pripažinimas netrunka įteisinti transseksualių berniukų lankymąsi mergaičių rūbinėse, dušuose, tualetuose ir t. t., o draudimai tai daryti pripažįstami jų teisių pažeidimais. Tokio turinio rezoliucija gali stebinti Lietuvos visuomenę, tačiau ne Europos Parlamento narius. Rugsėjo 9-ąją EP pritarė šiai rezoliucijai 408 balsais „už“ (daugiausia kairiųjų, nors ir „krikdemų“) ir 238 – „prieš“. Lietuvoje išrinkti EP nariai balsavo įvairiai: „už“ – liberalai Petras Auštrevičius ir Antanas Guoga, socialdemokratai Zigmantas Balčytis ir Vilija Blinkevičiūtė, „valstietis“ Bronis Ropė ir „darbietis“ Viktoras Uspaskichas, „prieš“ – „tvarkietis“ Rolandas Paksas, „darbietis“ Valentinas Mazuronis, LLRA lyderis Valdemaras Tomaševskis ir konservatoriai Algirdas Saudargas bei Gabrielius Landsbergis. EP nariai liko abejingi 167 tūkstančiams parašų prieš šio dokumento priėmimą. Tuo pačiu prašymu į EP narius Lietuvoje kreipėsi Lietuvos tėvų foru-

Griszka Niewiadomski nuotrauka

ES siekia formuoti genderistinę švietimo politiką?

mas, Nacionalinė šeimų ir tėvų asociacija, Vakarų Lietuvos forumas, jaunimo sambūris „Pro Patria“ ir Studentų ateitininkų sąjunga. Tačiau piliečių balsas Briuselio nepasiekia – ES mastu net ir milijoninės peticijos politikams nedaro įspūdžio, kaip parodė Komisijos ciniškai atmesta iniciatyva už gyvybės apsaugą „Vienas iš mūsų“. Rodrigues rezoliucijos priėmimas nereiškia, kad Lietuvos mokyklose bus įgyvendinamos lyties tapatumą sumaišančios švietimo programos. EP rezoliucijos ragina Komisiją imtis priemonių, tačiau jų vykdymas galiausiai priklauso nuo pačios Komisijos ir šalių narių vyriausybių valios bei išradingumo. Atsargiai stebėdami šalies mokymosi programas, turėtume išmokti kitą neraminančią pamoką. ES viršnacionalinės institucijos nuosekliai ir vis drąsiau nesilaiko Lisabonos sutartyje nubrėžtų ES kompetencijos ribų. Ir šeimos, ir švietimo politikos sritys pagal subsidiarumo principą yra išimtinė šalių narių kompetencija, tačiau ES vis dažniau kėsinasi jas formuoti. Raminimai, jog ES negali primesti šeimos politikos, nebeatitinka tikrovės. Norint kuo adekvačiau priešintis genderizmo ideologijos invazijai ir žinant, kokia perdėtai nuolanki ES direktyvoms neretai būna Lietuvos valdžia, reikėtų kuo greičiau suvokti, kad būtent Briuselyje vyksta tikroji kova dėl šeimos sampratos likimo.

Kronika

DARBO KODEKSO PATAISOS: Bažnyčios socialinio mokymo beieškant Dr. Vincentas VOBOLEVIČIUS Įsibėgėjant Seimo sesijai Lietuvoje atgijo diskusijos apie rudenį svarstymo sulauksiančius Darbo kodekso (DK) pakeitimus. Įdomu, kad vadinamojo naujojo socialinio modelio komentarų chore (kakofonijoje) beveik negirdėti katalikiškų organizacijų ar intelektualų balsų. Ar Bažnyčios socialinis mokymas neturi ką pasakyti šiuo klausimu? Anaiptol! Pabandykime pažvelgti į kai kuriuos naujuosius DK aspektus pro katalikams gerai pažįstamas solidarumo ir subsidiarumo prizmes. naujajame socialiniame modelyje striuka, nebent į ekonominę perspektyvą žiūrėtume per ryškiai rožinius akinius. Žvelgiant į DK pakeitimus pro subsidiarumo prizmę vaizdas, ko gero, dar įdomesnis. Dabartinė tvarka, kai valstybė reglamentuoja darbuotojų teisių apsaugą, akivaizdžiai prieštarauja subsidiarumo principui, pagal kurį bendruomenės (šiuo atveju darbdaviai ir profsąjungos) turi pačios tvarkyti vidaus ir tarpusavio reikalus. Dėl savo centralizuotos struktūros dabartinė tvarka iš tiesų nelanksti ir stabdo plėtrą. Ją buvo galima pateisinti nebent ankstyvaisiais nepriklausomybės metais, kaip pereinamojo laikotarpio priemonę, veiksiančią tol, kol susikurs gyvybingos profsąjungos ir darbdavių organizacijos. Vido Venslovaičio nuotrauka

Iš pirmo žvilgsnio naujasis DK atrodo prieštarauja solidarumo – tai yra pareigos į kiekvieną žvelgti kaip į savo brolį ir atitinkamai juo rūpintis – principui. Iš siūlomų pakeitimų, apibendrintų „Verslo žinių“ dienraštyje, 55 proc. galima vertinti kaip nepalankius darbuotojams (išeitinių išmokų, atostoginių, užmokesčio už viršvalandžius mažėjimas ir pan.). Tokį pirmąjį įspūdį, žinoma, galima ginčyti. Lankstesni darbo santykiai (vadinamoji galimybė darbdaviams lengviau priimti ir atleisti darbuotojus, mažiau jiems įsipareigojant) gali, esant palankioms aplinkybėms, sukurti ekonominį pakilimą. BVP augimas, darbo vietų kūrimas, augantys atlyginimai savo ruožtu padėtų visiems, taip pat ir labiau pažeidžiamiems piliečiams. Kita vertus, tikėtis, kad darbo santykių liberalizavimas savaime sukurs ekonominį bumą yra naivu. Verslo plėtrą lemia daugybė faktorių, iš kurių bent keli (nemažas korupcijos lygis, besitraukianti vidaus rinka, neramumai Rytuose ir silpnas ekonominis atsigavimas Vakaruose) yra nepalankūs tvariam ir reikšmingam ūkio augimui. Žinoma, kai kuriems sektoriams, jau dabar sėkmingai konkuruojantiems tarptautinėje arenoje (informacinės technologijos, biotechnologijos ir pan.), DK pakeitimai suteiks papildomo konkurencingumo, o tai galėtų daugiau nei kompensuoti tuose sektoriuose dirbančiųjų sumažėjusius atostoginius. Deja, didžiajai piliečių daliai toks quid pro quo (liet. „tas už tą“) – menkai tikėtinas. Taigi solidarumo

Būtent derybos tarp darbdavių ir nepriklausomų profsąjungų duotų galimybę sukurti lanksčius darbo santykius, apsaugančius visų šalių interesus. Suteiktų galimybę, bet neužtikrintų. Aštuntajame–devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Vakaruose suklestėjusios profsąjungos dažnai gindavo savo vadukų interesus ir tapdavo ekonominės plėtros stabdžiais. Todėl šiuolaikinės valstybės tikslas – itin pamatuotai reglamentuoti profsąjungų veiklą, kad tokiems ekscesams būtų užkirstas kelias. Vis dėlto protingi apribojimai nelygu faktiniam profsąjungų kūrimosi draudimui. Naujajame DK numatytos tokios sąlygos, pagal kurias burtis į profsąjungą praktiškai neprasminga. Taip apribotos profsąjungos niekada nepritrauks kompetentingų lyderių, galinčių tapti konstruktyviais darbdavių partneriais vystant bendrąjį ekonominį gėrį. Pagal naująją tvarką, darbininkai galėtų jaustis saugiai nebent stipraus ekonominio pakilimo atveju, kurio, kaip minėjau, nebus. Antraip jiems teks pasikliauti darbdavių geranoriškumu, kurio tikėtis neleidžia ne vien pastarųjų dešimtmečių patirtis, bet ir Bažnyčios mokymas apie nuodėmės pažeistą žmogaus prigimtį. Apibendrinant galima pasakyti, kad Darbo kodekso pataisų negalima vadinti tikrai nauju socialiniu modeliu. Jos greičiau reiškia pusiau sovietinės – pusiau liberalios santvarkos slinktį į liberaliąją pusę. Tos slinkties ekonominius padarinius parodys ateitis. Bet jau dabar akivaizdu, kad ji neatliepia Bažnyčios socialinio mokymo. Artuma 2015 m. spalis

Numatoma ir nenumatoma

Vido Venslovaičio nuotrauka

Kronika

Antanas GAILIUS Tuos, kurie prieš kokius keturis dešimtmečius nesiliovė tikėję, kad Sovietų Sąjunga sugrius ir Lietuva bus laisva, vieni mūsų laikėme naivuoliais, o kiti – gražiais svajotojais. Mat jeigu ir tikėjome, kad tokia diena ateis, tai tikrai nemanėme, kad patys jos sulauksime. Mano pažįstamas matematikas Borisas, kitados, dar prieš Antrąjį pasaulinį karą, baigęs Kauno rusų gimnaziją ir gebėjęs lotyniškai susirašinėti su savo draugu, anais neatmenamais laikais savo ruožtu baigusiu Kauno jėzuitų gimnaziją, mėgdavo kalbėti, kad Romos imperija sugriūti tai sugriuvo, bet tas truko bent kelis šimtus metų. Borisas nepriklausomybės tikrai nesulaukė, bet jam pritrūko visai mažai. O tuos, kurie prieš gerą dešimtmetį vis sergėjo mus, kad Rytų kaimynas nėra padorus demokratas, tai jau tikrai ir patys neretai pavadindavome rusofobais. Šiandien gal vienam kitam dėl to truputį gėda, bet nemanau, kad šis jausmas turėtų būti visų svarbiausias. Mat pasakykite man, kas būtų toks įžvalgus, kad galėtų pasakyti, ką mes apie pasaulį kalbėsime, pavyzdžiui, dar po dešimties metų? Žinoma, esame šio pasaulio viešpačiai, todėl niekados nesiliausime planavę ir prognozavę, kas bus po dešimties, po penkiasdešimties ar net po šimto metų. Šis tas iš tų mūsų prognozių gal ir pasitvirtina. Bet didžiųjų dalykų, kad ir kaip norėtume, nepajėgiame numatyti. Galėjome numanyti, kad koks nors šiandien jau beveik užmirštas Janukovičius bus tikras Ukrainos pūlinys ir kad tas pūlinys kada nors vis tiek turės sprogti. Bet kad jis sprogs tada ir taip, kaip iš tikrųjų sprogo, ir kad iš sprogusio pūlinio išvarvės putinizmo blogis, turbūt tikrai ne daug kas numatėme. 8

Jei apskritai domėjomės, galėjome matyti ir numanyti tai, kad vadinamasis arabų pavasaris nėra vien gražus demokratijos triumfo žygis per visokiausių tironų valdomus kraštus. Bet juk tikrai nemanėme, kad to pavasario sukeltas pabėgėlių tvanas tiesiogiai pasieks net mūsų kraštus. Jau kas kas, o Arabija tai tikrai kažin kur. Bet ėmė ir ištiko mus ir putinizmas, ir pabėgėlių tvanas, su kuriais vienaip ar kitaip turėsime dorotis. O juk visai neseniai atrodė, kad tai ūkio krizė yra didžiausias iššūkis. Tiesa, kai kas ir tada, prieš penketą ar šešetą metų, kalbėjo, kad ši krizė pirmiausia yra ne ekonomikos, o moralės problema. Bet ir tie, kurie tada taip kalbėjo, negalėjo numatyti, kad jų teiginys pasitvirtins, pavirsdamas tomis negandomis, kurias turime ištverti šiandien. Dar ir šiandien tik puse lūpų kalbame apie moralės krizę. Mat ji, žinoma, reiškiasi regimais ir apčiuopiamais dalykais, nelabai panašiais į moralės problemas. Pavyzdžiui, geležine siena, kuria mėgina apsitverti Vengrija. Pavyzdžiui, kad ir mūsų nesibaigiančiomis diskusijomis, ar galėsime priimti 1 052 ar 1 057 pabėgėlius. Dar visai neseniai svarstėme, ar jų bus 350 ar 700. Apie moralę reikėtų kalbėti ir tada, kai baiminamės, kad pabėgėlių problema skaldo Europos Sąjungos vienybę. Žinoma, kad skaldo. Tą vienybę skaldė ir tebeskaldo ir Putinas, ir skolų nenorinti mokėti Graikija. Kartais pagal-

voju, kad gal ir gerai, jog neįstengėme priimti Europos Sąjungos Konstitucijos, skelbiančios, jog krikščionybė yra mūsų bendrystės pamatas. Gyvenimas geriau už visas deklaracijas parodys, ar dar ir kiek tebesame krikščionys. Jeigu Europą viename daikte laiko tik pinigai, tikrai galime pranašauti jai trumpą gyvastį. Nereikia nė istorijos pamokų – kiekvienas iš savo asmeninės patirties žinome, kokie trumpalaikiai, netvarūs, o kartais net mirtinai pavojingi yra grynai ūkiniai sandoriai, jeigu jie nėra grindžiami sąžine ir padorumu. Apie sąžinę ir padorumą viešumoje drovimės kalbėti, kažkada liberaliosios minties įtikinti, kad tai – grynai asmeninis reikalas. Tos idėjos įsikibę mėginame laikytis, nors gyvenimas pirštu prikišamai rodo, kad ji neteisinga. Bet juk tik pramoginė televizija ir ją išlaikantis verslas, trokštąs kuo daugiau visko parduoti, visaip stengiasi įpiršti mums mintį, kad gyvenimas – tai niekados nesibaigianti šventė, kurioje mes visi amžinai būsime sotūs, šiltuose būstuose, sveiki ir laimingi. Tėvai mums to nežadėjo, ir mes, jei tik esame nors kiek sąžiningi, nežadame to savo vaikams. Patyliukais visi žinome, kad taip nėra. Patyliukais visi žinome: jei žmogus apskritai kuo nors yra didis, tai tik gebėjimu ištverti tai, ko, regis, ištverti neįmanoma. Juk, labai patetiškai kalbant, visi vienaip ar kitaip esame šiame pasaulyje pabėgėliai, neprarandantys vilties, kad gyvenimas ilgas, o išsigelbėjimas – už artimiausio kampo.

Romualdo Rakausko asociatyvinė nuotrauka

Didelės ir mažos kryžkelės

Dauguma piktinamės žmonėmis, kurie vadinami nuteistaisiais, benamiais, išmaldos prašytojais. Šie žmonės savo ruožtu taip pat turi už ką pykti. Kas dieną būdama šalia jų, susipykusių ne tik su visu pasauliu, bet ir su savimi, aš, kaip socialinė darbuotoja, nuolat esu taikos kūrimo parengtyje.

Pykčio sūkuryje

Milita ŽIČKUTĖ, Lietuvos Caritas Prieš mane – jaunas žmogus, sveikas, stiprus. Plikai nuskusta galva. Ji randuota, tai leidžia spėti, kad šiam žmogui ne kartą teko atlaikyti stiprius smūgius. Liūdnos akys, vos rusenančios gyvybe, bylojančios skausmą, neviltį ir beprasmybę. Užtektų tik kartą pamatyti šias akis ir išsyk paaiškėtų, apie ką kalbu. Rankos randuotos – nuo riešo iki alkūnės galybė randų: vieni gilesni, kiti paviršiniai, randas ant rando. Būta daug skausmo akimirkų, kai pjaustėsi, idant fizinis skausmas nustelbtų emocinį. Ir sugniaužti kumščiai... Tai pirmiausia matau atėjusi už spygliuotų pataisos namų sienų į susitikimą su Edgaru, net pataisos namuose pasižymėjusiu problemišku elgesiu. Tada pradedame pokalbį. Pirmiausia ginasi, nepasitiki, nenori pasakoti apie save, bando slėptis už paprastų frazių ir kalbėti tai, ką kiti norėtų girdėti. Po keleto susitikimų susidarau įspūdį, kad šis jaunuolis labai piktas. Už ką jis pyksta? Ant ko? Galbūt ant tėvų, kurių gerai neprisimena: tėvas visą gyvenimą praleido pataisos namuose, namie pasirodydavo epizodiškai, o paskui vėl dingdavo. Būdamas namie Edgarui jis nėra nieko asmeniško pasakęs, tik nuvydavo nuo savęs it pasimetusį kačiuką. Nelabai vaikas ir suvokė, kad tai jo tėvas. Girdėjo, kad jis pasikorė paskutinį kartą išleistas į laisvę. Mama labai gėrė ir gimdė vieną vaiką po kito; jų daug, visų net nežino. Pats augo tai pas močiutę, tai pas tetą. Buvo auklėjamas labai griežtai: vytelėmis, diržu, laidais. Kaip kada, nežino už ką, niekad

nesuprato, kaip jis turi elgtis. Teištaria: „Buvau giminei gėdą darantis benkartas.“ Viskas pablogėjo, kai, norėdamas pas mamą, pradėjo bėgti iš globėjų namų. Vėliau sekė moralizavimai ir bandymai jį pamokyti, o jis tik tolo nuo visų į savo vienišo, niekad nemylėto vaiko pasaulį. Ir pats nebandė nieko mylėti, aplink matė tik grėsmę. Dar vėliau – niekam neparankaus ir nereikalingo vaiko mėtymas iš vienos įstaigos į kitą. Kalba sukryžiavęs rankas, tai sugniauždamas, tai atleisdamas kumščius. Jis nenori galvoti ar planuoti, kas bus, nemato perspektyvos ir dėl ko stengtis. Kalbėdamas pyksta ir ant savęs, kad gimė. Tokie išgyvenimai slepiasi už sportiškai tvirto kūno, gan atžagaraus elgesio, griežtoko tono, susikurtos storos gynybinės sienos, pro kurią prasibrovus kiekvienas ištartas nuoširdus žodis alsuoja vidiniu, neišmatuojamu vienišumo skausmu. Šiandien taip pat yra vaikų, kurie išgyvena panašias situacijas, ir tikėtina, kad ateityje jie bus edgarais. Tokie gyvenimai yra rezultatas to, kad tam tikru metu kažkas nebuvo atlikta. Šie vaikai šeimose negauna svarbiausių dalykų, yra vis mėtomi ir nemylimi. Tuomet kyla pyktis ir noras keršyti visuomenei. O visuomenė? Ar ji neteisi pykdama ant jauno, sveiko dvidešimtmečio, trečią kartą patenkančio į pataisos namus, prieš tai pabuvusio nepilnamečių kolonijoje, berniukų socializacijos centre, pasižymėjusio agresyvumu mokykloje, gerai pažįstamo bijantiems jį gatvėje sutikti kaimynams. Jis nuolat piktas

ir pasirengęs veltis į konfliktus, daugybę kartų vagiliavęs ir plėšikavęs. O juk jaunas ir sveikas, tad kodėl neina dirbti? Kodėl tik kenkia visiems aplink? Kodėl jis bus laikomas pataisos namuose, kai senoliai tuo metu skursta vieniši ir neprižiūrėti? Išties, taip žiūrint – viskas aišku: sėjantis aplink save tik nesantaiką, kenkiantis, priešiškas asmuo daugeliui yra tik problema. Mes, Carito socialiniai darbuotojai, bandome atkurti bent mažą pusiausvyrą tarp šių dviejų pasaulių, nes nei viena šalis nėra iki galo teisi, yra įstrigusi savo suvokime. Kuria linkme sukame toliau? Žinoma, galime Edgarą mėtyti iš vienų pataisos namų į kitus, vėliau į trečius. Ir taip be galo arba su skaudžia pabaiga. Ir galima sakyti, kad jis pats renkasi tokį gyvenimą. Bet ar mes tikrai galėsime nuoširdžiai pripažinti, kad šiam žmogui niekuo negalėjome padėti? Ar tikrai negalėjome bent pabandyti nutraukti tą pykčio ratą? Kaip būtų smagu, jei sugebėtume tą „užribio zoną“ padaryti prieinamą, jei sugebėtume nueiti pas juos, o jie pajėgtų ateiti pas mus. Be pykčio, bandant suprasti. Kaip būtų smagu, jei būtume taikdariai, o ne pykčio kurstytojai. Ateik, pamatyk, pažink – savanoriauk.

Lietuvos Caritas, Papilio g. 5, Kaunas Tel. 8 646 47 157 El. p. caritas.reintegracija@gmail.com

Artuma 2015 m. spalis

Didelės ir mažos kryžkelės

Taikdariai nėra pacifistai „Malonė, gailestingumas ir ramybė“ – tai žodžiai, įrašyti arkivyskupo Gintaro GRUŠO ganytojiškame herbe. Lietuvos kariuomenės ordinariato apaštališkąjį administratorių, LVK pirmininką bei Vilniaus arkivyskupą metropolitą apie karus ir taiką, priešus ir artimus, mus ir pabėgėlius, klausinėjome Šilinėse, tądien, kai meldėme malonių taikdariams bei tėvynės kariams, taip pat ir persekiojamiems, kalinamiems, kenčiantiems, žūstantiems dėl Kristaus ir tikėjimo... – Nūdien vienur ir kitur vykstant karams, galim išgirsti: „Ai, susitvarkys jie be mūsų pagalbos, nesikiškim!..“ Tai romumo ir taikdarystės ar egoizmo ženklas? Kokia turi būti krikščionio pozicija? – Taikdariai nėra pacifistai. Pažvelkime į žodį taikdariai. Jis reiškia – kažką darai ir nesėdi, nelauki, o turi savo tikslą – taiką – ir visa darai, kad ją užtikrintum. Todėl kariai turi taip pasirengti, kad ne tik apgintų, bet ir atbaidytų norinčius pulti. Tad visų pirma – parengtis. Šitai irgi yra taikos „darymas“. Kita vertus, jeigu kas nors neteisėtai puola, reikia būti pasiruošus apginti ir save, ir kitą. Kai skriaudžiamas silpnesnis, teisingumas reikalauja neleisti mušti ar apvogti silpnojo, bet įžengti į tą situaciją ir sustabdyti, ypač jei turi galią tai padaryti. Mūsų kariai pasiruošę apginti artimuosius, šeimas, savo šalį, ir tas pasirengimas – tai galimybė veikti ir užtikrinti, jog bus taika. Viename ekumeniniame renginyje mane užkalbino pastorė iš Vokietijos, aktyviai užsiimanti pacifistine veikla. Sužinojusi, kad esu kariuomenės ordinaras, ji paklausė: „Vyskupe, esu protestantų pastorė, dirbu vardan to, kad nebūtų karo, kad net ginklų nepardavinėtų ir būtų taika. Kokia jūsų, kaip kariuomenės ordinaro, svajonė?“ Jai atsakiau tai, ką noriu pasakyti ir jums. Ginklų nebuvimas neužtikrina taikos. Lietuvių kalboje yra labai gražus skirtumas tarp taikos ir ramybės. Tikra taika atsiras, kai kiekvienoje širdyje įsiviešpataus Dievo ramybė – susitaikinimas su Dievu ir vienų su kitais. Jei apsiginklavusių ir ginti pasiruošusių karių širdys bus ramios, tuomet turėsime taiką, nes jei vadinamųjų priešų širdyse bus ramybė, įsiviešpataus ir taika. Kai evangeli16

Marijos Stanulytės nuotrauka

zuojame – išties trokštame ramybės kiekvienai širdžiai. Gyvenimas Dievo palaimoje – tai buvimas Jo ramybėje. Žydai sakytų: esame pakviesti į šabą, t. y. ilsėtis Viešpaties ramybėje. Tai palaima.

– Ar asmeniškai bendraujate su kariais? – Taip, ir jų yra visokių, kaip ir bet kokioje profesijoje ar tarnystėje. Tačiau karių parengimas juos formuoja misijai – kartu dirbant gerai įvykdyti jiems duotą užduotį. Mūsų profesionalioje kariuomenėje daug pasišventusių patriotų. Kai pradėjau kariuomenės ordinaro tarnystę, teko aplankyti ir susipažinti su visais kariuomenės daliniais. Vienos grupės vadas priėmė mane savo kabinete sakydamas: „Vyskupe, jūs turite savo altorių, o čia yra mano altorius“ ir parodė sienelę su mūsų partizanų vadų nuotraukomis. Tie žmonės savo aukos dvasia, tėvynės meile jam nurodo kelią. Tarp karių yra ir giliai tikinčių žmonių, pasiruošusių aukotis Dievui bei tėvynei. Tai teikia vilties. Na, o kalbant apie šauktinius, pirmoji grupė – savanoriai, atėję iš vidinio užsidegimo, kiti – visos visuomenės atspindys. Karinis pasirengimas jiems duoda ne tik karinės praktikos, bet ir žmogišką, dvasinį išsilavinimą. Mūsų krašte tai išties pakelia pilietinį sąmoningumą. Prieš keletą metų išsiuntėme klierikus į specialiai jiems parengtą karinio pasirengimo kursą. Jau kitą dieną po jų išvykimo įsitikinau, kad padarėme teisingą sprendimą. Aukojau jiems šv. Mišias ir stebėjausi, kaip per dvi dienas tie vyrai pasikeitė. Liturgijoje jie garsiai ir aiškiai atsakinėjo į maldas, o kai grįžo į seminariją – valyti koridorius ar dirbti kitus darbus neatrodė taip sudėtinga, kaip anksčiau. Ketinome ir šįmet formuoti tokią klierikų grupę, bet kariuomenės pasirengimas priimti šauktinius yra didelis ir, žinoma, pirmaeilis iššūkis, todėl šiuos planus atidedame vėlesniam laikui. – Gyvename parengtyje ir esame pasaulyje vykstančių skaudžių įvykių, karų stebėtojai. Kaip anuomet kentėjo

Didelės ir mažos kryžkelės

mūsų tauta, taip dabar kenčia broliai įvairiuose pasaulio kraštuose. Atrodo, vis dažniau vienintelis kelias sekti Kristumi – kankinystė? – Daugybė krikščionių persekiojami, patiria smurtą, kankinystę dėl savo tikėjimo. Matome, kas vyksta Irake, Sirijoje, Artimuosiuose bei Tolimuosiuose Rytuose, Afrikoje. Negalime pamiršti taip pat ir persekiojimo, patiriamo Vakarų pasaulyje, kuris nukreiptas prieš krikščioniškas vertybes, pvz., šeimos ar bioetikos klausimais. Puolama prieš tuos, kurie pasisako už šeimą, sudarytą tarp vyro ir moters. Tai subtili diskriminacija. Turime apie tai kalbėti, neleisti pasauliui nutylėti fakto, kad krikščionys išstumiami kai kur iš savo kraštų, kai kur marginalizuojami savo visuomenėse. Taip pat ir Irake kankinystė vyksta tik dėl to, kad jie – krikščionys. Kai kuriuose kraštuose vos ištaręs Jėzaus vardą gali prarasti gyvybę. Neturėtume ieškoti galimybės tapti kankiniais. To iš mūsų niekas neprašo. Gerą pavyzdį savo gyvenimu parodė II a. pradžios kankinys šv. Ignotas Antiochietis, laiške Romos krikščionims rašęs: „Atleiskite man, broliai, netrukdykite man laimėti gyvenimą, nenorėkite, kad likčiau gyventi. <...> Aš esu Dievo grūdas ir būsiu sumaltas žvėrių dantimis, idant tapčiau tyra Kristaus duona.“ Tuo metu atsirado žmonių, kurie su užsidegimu norėjo tapti kankiniais, jie leidosi suimami, bet vėliau atsižadėjo tikėjimo, kad išsaugotų sveiką kailį... Tačiau šv. Ignotas slapstėsi, kad išliktų gyvas laisvėje, o suimtas darė viską, kad tik neišsižadėtų tikėjimo. Panašių dalykų vyko mūsų tautos istorijoje per 50 okupacijos metų. Pogrindžio kunigai ir seselės slapstėsi, dirbo Bažnyčiai, o suimti koncentracijos stovyklose, kalėjimuose, išlaikė tikėjimą ir tapo liudytojais. Tai reiškia, kad ir šiandien neturime pulti į kankinių eiles, bet priimti tuos sunkumus, kuriuos gauname, parodyti, kad tai vyksta, ir netylėti. – Popiežius Pranciškus paprašė tikinčiųjų visoje Europoje priglausti pabėgėlius ir jų šeimas. Ar šis Šventojo Tėvo paraginimas išgirstas Lietuvoje? – Popiežiaus kvietimas yra nuosekli jo mokymo dalis. Paskelbęs Gailestingumo metus jis kviečia išeiti iš savęs, eiti į pasaulį, o ten, kur matome, kad reikia pagalbos ir gailestingumo darbų, – padėti. Žmonės bėga nuo persekiojimų, kad išsaugotų gyvybę, ir nepriklausomai nuo to, ar jie mūsų tautiečiai, ar kitataučiai, kitų tradicijų išpažinėjai, mes siekiame atverti jiems savo širdis dėl Jėzaus meilės. Vilniuje jau anksčiau priėmėme tris pabėgėlių šeimas; Pabradėje yra Užsieniečių registracijos centras; čia parapija drauge su tuo centru organizuoja renginius, kad ten esantys žmonės integruotųsi į bendruomenę. Viena didžiausių Pabradėje gyvenančių grupių – vietnamiečiai. Saleziečių bendruomenė nutarė į Vilnių atsiųsti du vietnamiečius kunigus. Jie aptarnauja savo tautiečius, be to, išmoko lietuviškai. Dievas pasirūpina!

– Tikrasis teisingumas, – sakė popiežius Pranciškus, – padaryti žmogui ir tautai tai, ko norėčiau, kad būtų padaryta man ir mano tautai. Kaip atleisti ir priimti skriaudėjus? Kaip mylėti... net priešus? – Dievas – labai geras pedagogas. Geriausias būdas išmokti atleisti yra pirmiausia pastebėti, kiek mums patiems reikia atleidimo ir kokie esame trapūs bei nuodėmingi. Per kiekvienas Mišias prabėgame sakydami: „Esu kaltas, esu kaltas, esu labai kaltas“ ir taip įsibėgėjame, kad ne visada leidžiame širdžiai pamatyti, ką iš Tikra taika atsiras, tiesų tie žodžiai reiškia. Supratę, kiek mums kai kiekvienoje reikia atleidimo, patys širdyje įsiviešpataus lengviau atleidžiame. Turime kuo daugiau Dievo ramybė – naudotis Atgailos ir Sususitaikinimas su taikinimo sakramento Dievu ir vienų malonėmis. Kuo dažniau einame išpažinties su kitais. ir patiriame Dievo gailestingumą, tuo aiškiau suprantame, kad jei Dievas gali atleisti, tuomet ir patys sau, o vėliau ir kitiems atleisime. Tai nelengvas kelias, nėra magiškos formulės, kurią sukalbėjus dingsta skausmai ir žaizdos. Atleidimas – tai procesas, kurį turime dažnai kartoti, – juk ir mums kas dieną reikia atleidimo. – Krikščionių nevienybė – tai dar viena taikos žaizda. Ir ji yra ne tik tarp įvairių denominacijų krikščionių – ir pačioje Bažnyčioje juntamas skaldymosi kartėlis... Tai gėda, kurios norisi išsižadėti, ir tikras papiktinimas, trukdantis mūsų liudijimui. Kas yra tikroji vienybė? Koks kelias į ją veda? – Bažnyčią jungia trys pagrindiniai saitai: tikėjimas, kurio išpažinimo formuluotę turime ir kartojame, sakramentai ir bažnytinė valdžia. Su ortodoksais tik trečiojoje srityje randame nesutarimų, bet pripažįstame vieni kitų sakramentus ir tikėjimo išpažinimas toks pats. Su kai kuriomis protestantų Bažnyčiomis yra ir sakramentinių skirtumų, bet kita tikėjimo išpažinimo dalis ta pati. Taigi, šiose srityse vyksta gydymas, siekiame išlaikyti tikėjimą, sakramentuose atrasti Viešpaties veikimą ir per dialogą, bendrystę ieškoti vis glaudesnių saitų. Krikščionių vienybė nėra tik priėjimas arčiau vienam prie kito. Sustoję ratu esame truputį atitolę vienas nuo kito, jei bandome prieiti – vienybės nesijaučia, tik judame ratu. Suartėjame tada, kai visi žengiame centro – Kristaus – link. Artėjimas prie Kristaus, ieškojimas tiesos maldoje ir teologijoje padeda priartėti ir vieniems prie kitų. – Dėkojame už pokalbį! Kalbino Valdonė MINCIŪTĖ

Artuma 2015 m. spalis

Pirmadienis

Antradienis

Trečiadienis

Ketvirtadienis