Artuma 2015 m. lapkritis by Artuma

Artuma

2015 m. lapkritis

Šventojo Tėvo žodis

Šeima – gražiausias Dievo kūrinys Visa, kas gera, visa, kas teisinga, ir visa, kas gražu, veda mus pas Dievą. Nes Dievas yra gėris, Dievas yra grožis, Dievas yra Tiesa. Dievas sukūrė pasaulį. Bet gražiausia, ką Dievas sukūrė, – sako Biblija, – yra šeima. Jis sukūrė vyrą ir moterį. Ir viską atidavė jiems. Jis patikėjo jiems pasaulį: „Aukite, dauginkitės, dirbkite žemę, kad ji neštų vaisių ir augtų.“ Visą meilę, kurią sudėjo į šią nuostabią kūriniją, Jis patikėjo šeimai. Dievas visą meilę, kurią turi savyje, visą grožį, kurį turi savyje, visą Tiesą, kurią turi savyje, patiki šeimai. Šeima tampa tikra, kai pajėgia atverti glėbį, kad priimtų visą šią meilę. Žinoma, Rojaus sodo čia seniai nebėra; gyvenime yra sunkumų; vyrai ir moterys per velnio apgaules išgyveno suskilimą. Ir visa meilė, kurią Dievas mums davė, praktiškai buvo prarasta. Kai vyras ir jo žmona paklydo ir pasitraukė nuo Dievo, Jis nepaliko jų vienų. Tokia buvo Jo meilė. Jo meilė buvo tokia didelė, kad Dievas pradėjo keliauti su žmonija, pradėjo keliauti kartu su savo žmonėmis, kol atėjo tinkamas metas, ir tuomet Jis labiausiai parodė savo meilę – davė savo Sūnų. Ir kur Jis siuntė savo Sūnų? Į rūmus, į miestą, į verslo centrą? Dievas siuntė Jį į šeimą. Dievas atėjo į pasaulį šeimoje. Ir Jis galėjo tai padaryti, nes tai buvo šeima, kurios širdis atvira meilei, šeima, kurios durys atviros. Per mylintį moters, Marijos, ir vyro, Juozapo, klusnumą mes turime šeimą, į kurią ateina Dievas. Dievas visuomet beldžia į mūsų širdžių duris. Jam patinka tai daryti. Bet ar žinote, kas Jam labiausiai patinka? Belsti į šeimų duris. Ir matyti vieningas šeimas, mylinčias šeimas, šeimas, auginančias vaikus, ugdančias juos ir padedančias jiems augti, šeimas, kuriančias gėrio, tiesos ir grožio visuomenę. Šeima turi dieviškąją tapatybės kortelę. Ar suprantate, ką turiu omenyje? Dievas davė šeimoms tapatybės kortelę, kad jos galėtų būti pasaulyje tos vietos, kur Jo tiesa, meilė ir grožis vis labiau šaknytųsi ir augtų. Kas nors iš jūsų man pasakytų: „Tėve, gali taip kalbėti, nes nesi vedęs!“ Žinoma, šeimoje būna sunkumų. Šeimose mes ginčijamės. Kartais šeimose svaidome indus. O vaikai šeimose kelia galvos skausmą. Ir jau nekalbu apie uošves! Šeimos visuomet, visuomet turi kryžių. Visuomet. Nes Dievo meilė, Dievo Sūnus, taip pat prašė mus sekti Jį šiuo keliu. Tačiau taip pat šeimose po kryžiaus ateina prisikėlimas, nes Dievo Sūnus mus veda ir ten. Taigi šeima yra – jei atleisite už šį žodį – vilties fabrikas, vilties gyventi ir prisikelti, nes būtent Dievas atvėrė šį kelią. O vaikai... Vaikai yra sunkus darbas. Mes taip pat buvome sunkus darbas, kai buvome vaikai. Kartais namuose matau kai kuriuos savo darbuotojus, ateinančius į darbą su ratilais po akimis. Jie turi vieno ar dviejų mėnesių kūdikius. Tuomet klausiu: „Ar kiek miegojai?“ O jie sako: „Ne, kūdikis visą naktį verkė.“ Šeimoje yra sunkumų, bet tuos sunkumus išsprendžia meilė. Neapykanta neišsprendžia jokių sunkumų. Pasidalijusios širdys jų neišsprendžia. Tik meilė pajėgia išspręsti sunkumus. Meilė yra šventė, meilė yra džiaugsmas, meilė yra ėjimas pirmyn. Ypač turime rūpintis vaikais ir seneliais. Vaikai ir jaunuoliai yra ateitis; jie mūsų stiprybė, jie verčia mus judėti pirmyn. Būtent į juos sudedame savo viltis. Seneliai yra šeimos atmintis. Būtent jie dovanojo mums tikėjimą, perdavė mums tikėjimą. Rūpintis seneliais ir rūpintis vaikais yra meilės ženklas – nesu tikras, ar didžiausias, bet sakyčiau, kad šeimai jis yra daugiausia žadantis, nes žada ateitį. Visuomenė, nepajėgi rūpintis vaikais ir vyresniaisiais, yra visuomenė be ateities, nes stokoja stiprybės ir atminties, reikalingų žengti pirmyn. Šeima yra graži, bet joje reikia sunkiai dirbti, joje kyla problemų. Šeimoje kartais vyksta kovos. Vyras ginčijasi su žmona, jiedu susipyksta; arba vaikai susipyksta su savo tėvais. Ar galėčiau duoti patarimą? Niekuomet neužbaikite dienos neatkūrę taikos šeimoje. Šeimoje diena negali pasibaigti kova. Tegul Dievas jus laimina. Tegul Dievas suteikia stiprybės. Tegul Dievas įkvepia jus judėti pirmyn. Rūpinkimės šeima. Ginkime šeimą, nes joje mūsų ateitis pastatyta ant kortos. Ištraukos iš popiežiaus Pranciškaus kreipimosi į šeimas vigilijos metu Pasaulio šeimų susitikime Filadelfijoje (JAV) 2015 m. rugsėjo 26 d.

Laiškas skaitytojams

Turinys Kronika

Klausimai ganytojams

Kun. Artūras KAZLAUSKAS Priimk juos į Dangaus karalystę

Bažnyčios pulsas

Vytautas SINICA Abortai rasei išgryninti

Jolanta RAMONIENĖ Vyriausybės „rūpestis“ šeima

Didelės ir mažos kryžkelės

Antanas SAULAITIS SJ Išgyventas Šventraštis

Kun. Linas ŠIPAVIČIUS Mylintys visada susiduria su blogiu

8 9

Kun. Kęstutis K. BRILIUS MIC Kiek kainuoja laisvė?

Vytautė MACIUKAITĖ Šokiruojantis palaiminimas

Banga KULIKAUSKAITĖ Jo Kraujo galia ir mano tikėjimas

Nėra didesnės meilės...

Vaida SPANGELEVIČIŪTĖ Dievas veda ir atveda

Mane persekioja brolis ir dar katinas 17 Šiurpus detektyvas

Veidu į vaiką

Paul LEMOINE Patikėti vaiką Bažnyčiai

Jaunimo iššūkis

Joana GIMBERYTĖ-JURONĖ Gyvenime kaip ringe

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Vijoleta VITKAUSKIENĖ Dievas yra šeimos rutinoje

Kunigo patarimai be jokių tabu

Straipsnis nepaliko abejingų

Atokvėpio valandai

Mons. dr. Algirdas JUREVIČIUS Ar tikrai nenori dangaus?

Akiračiai

Šventasis politikas Tomas Moras

Įvairenybės

Monika BALIKIENĖ Atakuoja vampyras?

Mielieji „Artumos“ skaitytojai, šį Apokalipsės vaizdelį ne tik skaitote, bet ir regite – viršelyje; maža to – ne tik regite, bet ir dalyvaujate – Jūs jau žinote, kad kaip tik lapkričio 1-ąją Bažnyčia švenčia ne mirusias sielas, o gyvąsias – Visus Šventus, tuos, kurie <...> atėjo iš didžio sielvarto. Jie išplovė savo apsiaustus ir juos išbaltino Avinėlio krauju. Todėl jie stovi prieš Dievo sostą ir tarnauja jam dieną naktį jo šventovėje... (Apr 7, 14–15). Ir Jūs juk žinote, kad dalyvaudami Bažnyčios liturgijoje pranokstate šį žemišką laiką ir jau ragaujate tą, ką švenčiate! Tokia nuostabi ta Bažnyčios liturginė mistika – ji nenupučia mūsų kažkur į dausas, o tik dar tvirčiau pastato ant žemės – mat pažvelgęs į viską iš šono, iš aukštai, iš amžinybės, kur kas ryškiau pamatai savąją kasdienybę. Tačiau šis skaitinys bei vaizdelis šįkart mums taip pat labai tinka nusileidžiant būtent ant žemės, t. y. atsiverčiant lapkričio „Artumą“, kurioje – aštuntasis ir jau paskutinis iš didžiųjų Kalno palaiminimų, Jėzaus lūpose skambantis taip: Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje. Juk lygiai taip kadaise persekiojo ir pranašus (Mt 5, 11–12). Kaip pasakys mūsų autoriai – tiesiog šokiruojantis palaiminimas! Na, kad mus niekina, meluodami šmeižia, o kartais net persekioja – tai dar visai suprantama, gal net ir patirta; bet kokia iš to palaima?! O ta antroji dalis – kad dėl to dar turėtume ir linksmintis beigi džiūgauti – tai iš viso nesuvokiama! (Tiesą sakant, net ir mūsų išmintingieji autoriai šį aspektą tyčia ar ne, bet pagarbiai nutylėjo...) Vadinasi, Jėzus čia tikrai nori mums kažką pasakyti itin asmeniško, tad turim labai įsiklausyti, kad suprastume, ką Dvasia skelbia savo Bažnyčiai (mat ir pats Šventasis Tėvas Pranciškus ką tik, minint Vyskupų sinodo įsteigimo 50-metį, sakė, jog ne tik popiežius ir vyskupai, bet visa Dievo tauta turi „uoslę“, gali atpažinti naujus kelius, kuriuos Viešpats rodo savo Bažnyčiai, tereikia labai įsiklausyti vieniems į kitus ir į Šventąją Dvasią). Bandykim! Bandau ir aš, Darius Chmieliauskas

Susitikimai

Pokalbis apie Juozą GIRNIŲ Negalėjęs gyventi Lietuvoje...

Paskui regėjau: štai milžiniška minia, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų. Visi stovėjo priešais sostą ir Avinėlį, apsisiautę baltais apsiaustais, su palmių šakomis rankose. (Apr 7, 9)

Jie nebealks, nebetrokš, nebekepins jų saulė nei jokia kaitra. Nes Avinėlis, kuris stovi prieš sostą, juos ganys ir vedžios prie gyvybės vandens šaltinių, ir Dievas nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių. (Apr 7, 16–17)

Gyvenimas kaip senas vynas

Vanda IBIANSKA Smulkieji įvykiai

Viršelyje – Išrinktųjų šlovė danguje. Geronos Apokalipsės komentarų miniatiūra, Ispanija, 975 m. Akg-images nuotrauka

Kronika Už gyvenimą ir gyvybę

Abortai rasei išgryninti Vytautas SINICA Spalio 29 d. akcija „Renkuosi gyvybę“ įvairiose Lietuvos vietose vėl uždegė žvakutes kiekvienam tėvų pasirinkimu nužudytam kūdikiui atminti. O lapkričio 23 d. minima abortų įteisinimo Lietuvoje diena. Nors Lietuva lėtai gyja nuo sovietmečiu įdiegto įsivaizdavimo, jog abortas yra elementari svetimkūnio pašalinimo procedūra be moralinių ir psichologinių padarinių, net ir abortų priešininkai retai žino, kad šiandien budriai slepiamos abortų legalizavimo judėjimo šaknys slypi rasizmo ideologijoje. Rasizmas rėmėsi socialiniu darvinizmu – idėja, kad žmonių rasės konkuruoja dėl išlikimo ir šią kovą laimi stipresnės, sveikesnės. Rasizmas reiškiasi ne tik vienų rasių laikymu aukštesnėmis už kitas, bet ir konkrečios rasės gryninimo siekiu – eugenika, kuri XX a. vienur virto atvirais rasei netinkamų žmonių žudymais (Hitlerio Vokietija), o kitur (kaip JAV) įgavo nuosaikesnes atrankos formas skatinant moteris rinktis neturėti ne tos rasės, nesveikų ar tiesiog „perteklinių“ vaikų. JAV kūdikių kūno dalių prekybos skandalu išgarsėjusi pagrindinė JAV abortų „tiekėja“ Planuotos tėvystės federacija (PTF) buvo įkurta kaip priemonė padėti visai ne tariamam moters laisvam pasirinkimui, o valstybinei populiacijos kontrolei. 1946 m. ją kitu pavadinimu įkūrė eugenikos ideologė ir kovotoja už gimstamumo kontrolę Margaret Sanger. Tik 1965 m. JAV legalizavo kontracepciją, tačiau jau 1970 m. Senatas palaimino Richardo Nixono inicijuotą populiacijos kontrolės programą „Title X“ ir iki šiol nenutrauktą PTF valstybinį finansavimą. Pati Sanger JAV šiandien yra tapusi tikra stiprios ir savarankiškos moters ikona. Viena realiausių kandidačių į JAV prezidentus Hilary Clinton 2009 m. pareiškė, kad „nepaprastai žavisi Margaret Sanger“, kuri dar 1921 m. tekste „Gimstamumo kontrolės moralumas“ suskirstė žmones į tris grupes: norinčius ir galinčius kontroliuoti gimstamumą, norinčius, bet stokojančius žinių, ir tamsuolius, kurie dėl religinių prietarų 6

Artuma 2015 m. lapkritis

net nesuvokia tokios būtinybės. „Kiekvienas mąstantis žmogus neabejoja, kad pastarųjų dauginimasis turi būti sustabdytas“, – rašė ji. JAV visuomenėje toji grupė buvo skurdžiau gyvenančios ir mažiau išsilavinusios juodaodžių šeimos. Jų populiacijos kontrolei Sanger 1939 m. inicijavo „Negro Project“ – ilgalaikę juodaodžių populiacijos mažinimo programą. Aptardama šį projektą Sanger rašė, kad „nenorėtų, jog viešai pasklistų žinia, kad norime išnaikinti negrų populiaciją“ bei kad „gimstamumo kontrolė turi vesti prie grynesnės [amerikiečių] rasės“. Tik paviešinus slaptus Richardo Nixono įrašus paaiškėjo, kad jo motyvas finansuojant populiacijos kontrolę ir abortų klinikas taip pat buvo „sumažinti mažų juodų benkartų skaičių“. Nors citatas skiria dešimtmečiai, abortų klinikų plėtra JAV visada nuosekliai atitiko jose dėstomą požiūrį. Sanger dėsningai steigė klinikas skurdžiuose juodaodžių kvartaluose. Rasinis abortų pobūdis nutylimas, bet 2008 m. juodaodžių abortų skaičius JAV buvo penkis kartus didesnis nei baltųjų (Susan A. Cohen, „Abortion and Women of Color: Bigger Picture“, Guttmacher Policy Review, 2008, 11(3)). Į juodųjų bendruomenes buvo nutaikytos populiacijos kontrolės priemonių reklamos kampanijos, pateikiant tai kaip pačių moterų didžiausią interesą. Eugenikos šešėlis abortus persekioja visame pasaulyje, nors rasinis aspektas

nėra vienintelis. Norimų kūdikių atranka kitur vyksta dažniau ne rasės, o lyties pagrindu. Kinijoje, kur galioja vieno vaiko politika, tačiau agrarinis ūkis daug kur vis dar reikalauja sūnaus ūkio darbams, milijonai mergaičių buvo nužudytos įsčiose, kad neužimtų berniukui skirtos vienintelio vaiko vietos. Tokia atranka Kinijoje sukūrė lyčių disbalansą – 100 mergaičių tenka 123 berniukai, kurie sulaukę pilnametystės bus pasmerkti nesukurti šeimų, nes tam neišvengiamai trūks moterų. Liberalusis The Economist 2010 m. tai pavadino gendercide – lyčių genocidu. Augant gyventojų skaičiui ta pati problema laukia Indijos ir Juodosios Afrikos šalių. JAV 9 iš 10 kūdikių, kuriems iki gimdymo diagnozuojamas Dauno sindromas, gyvenimas baigiamas abortu. Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, eugenikos aspektas, kalbant apie abortus, atsiskleidžia per ligotų kūdikių atranką. Hedonistinėse visuomenėse beveik niekas nenori vargintis su nesveikais vaikais, o abortai ne tik suteikia tokią galimybę, bet ir „apvalo“ nuo nepageidaujamo smerkiančio moralinio krūvio. Lietuvoje Sveikatos apsaugos ministerijos pernai parengtas, bet dar nepriimtas abortų tvarkos aprašas gydytojams pateikė gerokai išplėstą sąrašą indikacijų, kurioms esant derėtų nėščiosioms rekomenduoti abortą ir leisti jį daryti iki 22 nėštumo savaitės bei finansuoti iš Privalomojo sveikatos draudimo lėšų. Tarp tokių indikacijų SAM įrašė ne tik Dauno sindromą, bet ir nesusiformavusios plaštakos bei panašias negalias, su kuriomis galima ir norisi gyventi. 180 gydytojų pasmerkė šį SAM dokumentą, tiesiai rėždami, kad „prenatalinė diagnostika turi būti taikoma gydymo, o ne eugenikos tikslais“. Grynesnės ir sveikesnės rasės šmėkla persekioja abortų industriją ir praėjus pusei amžiaus po Margaret Sanger mirties.

Didelės ir mažos kryžkelės

Nėra didesnės meilės... Karai, neapykanta, persekiojimai dėl tikėjimo ar tautybės – tai vis proga sąmoningai rinktis meilę Dievui ir meilę žmogui bei dovanoti savo gyvybę. Tiek kankinių, kiek Dievas jų pažadino XX ir XXI amžiuose, nebuvo per visą Bažnyčios istoriją. Pateikiame naujausiųjų laikų kankinių dienoraščių ištraukas, atskleidžiančias, kuo jie gyveno, ką jautė ir ko troško prieš paaukodami savo gyvybes. Christianas de Chergè (1937–1996) Trapistas prancūzas, vienas iš septynių vienuolių, nužudytų Tibirine, Alžyre

Jei vieną dieną (ir tai galėtų būti šiandien) turėčiau tapti terorizmo, kuris, atrodo, yra nukreiptas į visus Alžyre gyvenančius užsieniečius, auka, norėčiau, kad mano bendruomenė, mano Bažnyčia, mano šeima prisimintų, jog savo gyvenimą padovanojau Dievui ir šiai šaliai. Tam metui atėjus, norėčiau turėti tiek skaidrumo, kad pajėgčiau šauktis Dievo bei savo brolių atlaidumo, ir drauge iš širdies atleisti savo skriaudėjui. Aišku, tie, kas mane laikė negudriu ar idealistu, mano mirtį pateisins... Tačiau težino jie, kad šitaip pagaliau išsilaisvinsiu iš savo begalinio smalsumo. Jei Dievas norės, galėsiu įsiskverbti į Tėvo žvilgsnį ir su Juo pamatyti Jo vaikus islamistus taip, kaip Jis juos mato, visiškai apšviestus Kristaus garbės, Jo kančios vaisius, apglėbtus Dvasios, kurios slaptas džiaugsmas visada bus skirtingumų žaismėje burti bendrystėn ir atkurti panašumą, dovana. Taip pat ir Tu, nežinantis, ką darai, mano paskutinės minutės bičiuli. Taip, noriu, kad ir Tu pajustum šį ačiū ir šį su Dievu. Ir kad mums, palaimintiems latrams, būtų leista susitikti rojuje, panorėjus Dievui, mūsų Tėvui, abiejų mūsų. Amen! Insh’Allah (arab. „jei Alachas panorės“). Bažnyčios ir Islamo santykiai vis dar trūkčioja, nes dar per mažai buvome šalia. Dievas taip mylėjo alžyriečius, kad jiems atidavė savo Sūnų, Jo Bažnyčią, 14

Artuma 2015 m. lapkritis

kiekvieną iš mūsų. Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti (Jn 15, 13). Mažoji Jėzaus sesuo Irake

Iškraustymas ar, tiksliau, ištrėmimas iš Mosulo miesto ir iš daugiau nei prieš metus evakuotų gyvenviečių mane paskatino mąstyti ir melstis. Klausiau savęs: kokie motyvai ar priežastys pastūmėjo palikti krikščionis visa, ką turėjo: namus, darbą, žemę, visa, kas jiems reiškė gyvenimo prasmę, taip pat ir tai, kas juos darė vyrais bei moterimis jų visuomenėje ir suteikė erdvę reikštis? Jie nepabūgo palikti visko, kad išsaugotų tikėjimą į Jėzų Nazarietį. Sakiau: gal jie bėgo bijodami Islamo valstybės? Juk išvyko pagrasinus – „kalavijas arba atsivertimas“. Tačiau manau ir tikiu, kad pagrindinė priežastis yra jų tikėjimas, tikėjimas, iš kurio sudarytas jų būties audinys, tikėjimas, paveldėtas pradedant jų protėviu Abraomu ir baigiant Jėzumi, Tėvo Sūnumi. Šiandien daugelis emigravo į užsienį, ir daugybė įstrigo vilkstinėje Kurdistane. Jiems prieš akis daugybė iššūkių, bet man atrodo, kad daug sunkiau, kai viską palieki tikėdamasis sugrįžti. Ši situacija man primena Izraelį dykumoje, kai izraelitai pradėjo murmėti, kai gyvenimas buvo sunkus bei alinantis, kaip šiandien mūsiškis, ateitis miglota ir horizonte nieko nematyti. Išgyvename perėjimą, kuriame daugybė gundymų ir kuris yra apsivalymo

laikas. Turime giliai atsiversti, kad nesugrįžtume prie savų stabų... privalome melstis. Mums reikia jūsų maldų už mus ir su mumis. Seserys Marijos misionierės, nužudytos 2014 m. rugsėjį Kamenge, Burundyje Bernadeta Boggian (1935–2014)

Mums reikia ugdytis savyje palankumą sutinkamų kultūrų ir tradicijų vertybėms, pagarbą joms, branginti jas... nežiūrint į sudėtingą ir konfliktišką situaciją Didžiųjų Ežerų šalyse. Rodos, jaučiu buvimą čia kuriamos meilės karalystės, kuri bręsta kaip su mumis esančio Jėzaus garstyčios grūdelis, padovanotas visiems. Šiame savo kelionės etape tęsiu tarnystę broliams bei seserims afrikiečiams ir stengiuosi gyventi meile, paprastumu ir džiaugsmu. Olga Raschietti (1931–2014)

Stoviu ant aštuoniasdešimtmečio slenksčio. Paskutinį kartą grįžtant į Italiją vyresniosios nebuvo tikros, ar leis man grįžti. Vieną dieną adoracijos metu meldžiausi: „Jėzau, teįvyksta Tavo valia; tačiau Tu žinai, kad dar noriu išvykti.“ Aiškiai išgirdau: „Olga, tu tikiesi išgelbėti Afriką? Afrika yra mano. Nežiūrint nieko, man patinka, kad tu vyksti. Keliauk ir dovanok savo gyvenimą!“ Nuo tada daugiau neabejojau. Liucia Pulici (1939–2014)

Dabar grįžtu į Burundį; savo amžiuje, fiziškai silpna ir ribota, jau negaliu dieną naktį lakstyti kaip anksčiau. Tačiau, manau, galiu sakyti, kad vidinis ryžtas ir troškimas būti ištikimai Jėzaus meilei, man išreiškiamai misija, manyje visada gyvas. Misija man padeda silpnume sakyti: „Jėzau, žiūrėk, čia meilės gestas Tau.“ Liudijimus iš italų kalbos vertė kun. Artūras Kazlauskas

Didelės ir mažos kryžkelės

Dievas veda ir atveda Vaida SPANGELEVIČIŪTĖ-KNEIŽIENĖ Ši istorija apie moterį, gimusią partizanų bunkeryje ir patyrusią daugybę nuotykių. „Visą gyvenimą nesuvokiau trijų dalykų: amžiaus, laiko ir pinigų. Matyt, niekada jų neturėjau ir neturėsiu“, – prisipažįsta Gabija BULANAVIČIŪTĖ-VILĖNIŠKIENĖ. Tačiau su Gabija kalbamės ne apie tai, ko ji nesuvokia, bet kas lėmė tokį jos gyvenimą, kokius persekiojimus patyrė ji ir jos šeima. Tad susipažinkime.

Pasaką primenantis gyvenimas

gali tapti turtingas, o sykį viską praradus neįmanoma atsitiesti; ne – išties reikia vėl ir vėl kabintis į tau dovanotą gyvenimą ir ieškoti naujų galimybių.“

Laiškas į Raseinių kalėjimą

Tuomet Gabijos tėvai ėmė ieškoti naujų galimybių. Tėtis įsidarbino Tytuvėnų girininkijoje ir drauge su pagalbininke dirbo partizanams, gyvenusiems bunkeryje: atsišaukimus suvyniojęs į bambuko lazdą, pernešdavo į Kauną. Deja, kažkas išdavė tėtį ir visą partizanų būrį, ir kai šie atėjo susitikti su girininku, buvo suimti. Tuo metu mama, kad nieko negirdėtų, buvo išsiųsta į bunkerį, kur turėjo tūnoti, kol kas nors ateis. Deja, niekas neatėjo. Ji ilgam apsigyveno bunkeryje, kuriame ir suprato, kad laukiasi kūdikio... Gabiją pagimdė viena, be niekieno pagalbos. Pravėrusi bunkerio duris pasiimdavo saujelę sniego ir juo apsiprausdavo. Ačiū Dievui, bunkeryje gyvenę 11 partizanų pasirūpino maisto atsargomis, o naktį net galėjo pasikurti krosnelę, nes po egle buvo iškeltas kaminukas. Bunkeryje ji nežinojo, koks laikas, bijojo išlįsti ar išeiti. Atėjus pavasariui ir pasibaigus maistui, teko palikus kūdikį eiti į miestelį prašyti pagalbos. Tačiau durys jai užsidarydavo, nes visi žinojo, kad tai moteris iš miško, bandito žmona. Tik klebonas Aleksandras

Tik sulaukusi šešiolikos, eidama pasiimti paso, Gabija sužinojo savo istoriją, kuri išties prasidėjo visai ne Kaune, o Tytuvėnų miškuose, partizanų bunkeryje. Jos tėvai susituokė prieš karą. Tėtis, baigęs sklandymo mokyklą, gavo skyrimą dirbti Kauno oro uoste; ten ir susipažino su mama, tame pačiame oro uoste turėjusia restoraną. Kelionė iki nuosavo verslo nebuvo paprasta. Mirus Gabijos senelei, aštuonerių metų mama atvyko į Kauną dirbti dvynukų nešiotoja karininko šeimoje. Po kelerių metų įsidarbino padavėja Karininkų ramovėje. Dėl jos darbštumo karininkai susitarė mokėti jai papildomai po vieną litą; taip dirbdama ji susitaupė pinigų ir galėjo 99 metams oro uoste išsinuomoti vietą restoranui. Kadangi reikėjo prestižinės vietos, kur būtų galima sutikti valstybės svečius, restoraną teko įrengti aukštos klasės: su sidabriniais įrankiais, senoviniais baldais ir pan. Visus darbus dirbdavo pati: dvyliktą valandą išleidusi paskutinius svečius porą valandų tvarkydavosi, o jau ketvirtą ryto keldavosi, skusdavo bulves, ruošdavo maistą. Ir taip dirbo metus, po kurių jau galėjo Mama savo restorane patarnauja svečiams. Tėtis su bendradarbiais prie lėktuvo Aleksoto oro uoste pasisamdyti būrį padėjėjų. Tačiau prabangus „poniutės“ gyvenimas ilgai nesitę- Ramanauskas ją priėmė ir liepė atnešti vaikelį pakrikštyti. sė: užėjus sovietams, tėtei uždraudė skraidyti, iš mamos Sakė: „Užrašysiu, kad gimusi vasario 16-ąją, turėsit oficiaatėmė restoraną, o juos pačius su ketverių metų sūnumi lią šventę“, išrašė dokumentus. Po daugybės metų jau Gaišmetė į gatvę be nieko. Tiesa, mama sugebėjo pasiimti si- bijos sūnus Liutauras (dabar – Kauno kunigų seminarijos dabrinių stalo įrankių komplektą, vėliau kaip palikimą ati- auklėtinis), nuvažiavęs į Tytuvėnų bažnyčią, rado metrikų tekusį Gabijai. Panašu, kad ši iš mamos išmoko kovoti dėl knygas ir parnešė gimimo liudijimo kopiją, kur parašyta, gyvenimo: „Mama visą laiką dirbo, todėl ir buvo turtinga. kad krikštatėviais buvo klebono gaspadinė ir zakristijonas. Kartais žmonės įsivaizduoja, kad dirbdamas kelias valandas Ir iki šiol vasario 16-oji laikoma Gabijos gimimo diena. Šią 15

Didelės ir mažos kryžkelės

žinią vyrui, kuris buvo įkalintas Šiluvos, o vėliau Raseinių kalėjime pranešė mažu laiškeliu, pririštu prie maisto davinio: „Mums gimė duktė; daviau vardą Gabija.“ Išties kunigas padėjo ne tik Krikštu, – kas antrą dieną šeimininkė į žydkapius atnešdavo maisto; vieną dieną lauknešėlyje atradusi dažytų kiaušinių, suprato, kad atėjo Velykos. Po kurio laiko kunigas Aleksandras perspėjo mamą, jog čia pasilikti nesaugu, davė anilinių dažų, kad už juos gautų maisto ir nakvynę. Taip mama iš Tytuvėnų suplyšusiais batais, skudurais apraišiotomis kojomis parėjo į Kauną. Prie oro uosto pamatė lakūną – senų laikų draugą, tačiau šis nusisuko. „Dieve... niekas manęs nenoGabija Montessori darželyje ri pažinti“, – pagalvojo ji. Tačiau lakūnas iš pirmo žvilgsnio nepažino, nes ji išties buvo gerokai pasikeitusi – nuo Kauno poniutės iki benamės bandito žmonos. Sugrįžusi į Kauną mama pasiėmė pas žmones paliktą savo sūnų ir apsigyveno pas buvusią darbuotoją, kur pešdavo vištas.

Jei Dievas gali Kaune mama, pamelavusi, kad vyras miręs nuo šiltinės, gavo darbą (politinio kalinio žmonos niekas nebūtų priėmę į darbą). O dvejų metų Gabiją leido į seserų pranciškonių Montessori darželį. Ji prisimena, kaip sesuo Danutė išsivesdavo ją pasivaikščioti į Žaliakalnį, kai nenorėdavo miegoti ir kad netrukdytų kitiems vaikams. Kartą vedasi vienuolė Gabiją ir sako: „Užkišk rankutę už šios tvoros lentelės, ten paukščiukas tau paliko saldainį.“ Ir tikrai! Tada Gabija paklausė: „O iš kur paukščiukas žino, kad aš čia eisiu?“ – „Paukščiukai yra arti Dievo, jie viską girdi, o žmogus kartais nutolęs nuo Dievo, todėl ne visada Jį girdi.“ Po sesutės paaiškinimo ji pirmą kartą susimąstė, kad Dievas yra. Nors buvo sutvarkyti, bet kol augo, niekada neidavo į bažnyčią. Tikriausiai dėl tėvų patirties: „Mama pasakodavo, kad per karą nebuvo taip baisu, kaip po karo, kai matydavai partizanus, išmestus ant gatvės, sušaudytus, nukankintus. Ji šaukdavo Dievui: ‘Kodėl šitai leidi?!’ Gimdydama viena miške, bunkeryje, ji šaukėsi Dievo. Atrodė, Jis negirdi. Sakydavau mamai: ‘Juk aš esu, gyva, vadinas, Dievas girdėjo ir padėjo’, tačiau jai buvo tą sunku priimti.“ Buvo laikas, kai ir pati Gabija nutolo nuo Dievo, buvo pionierė, komjaunuolė, nors ją visada žavėjo tėtės kovos už nepriklausomybę. „Niekada nekaltinau savo tėvų, kad užaugau be Dievo. Net labiau vertinu, kad pati Jį atradau. Pirmą kartą Dievą

atradau per kaimą, antrą kartą – jau studijuodama Vilniuje. Dievas veda savo keliais. Kai man buvo devyneri, kaimynas nusivedė į bažnyčią, padovanojo maldaknygę. Nieko kito žmonėms taip nepavydėjau kaip kaimo. Ir vieną dieną tas pats kaimynas Aliukas (Algimantas) Palubinskas nusivežė į kaimą, kur galėjau ganyti karvę. Tada galvojau: ‘Kas kitas gali padovanoti man kaimą, jei ne Dievas? Jis tikrai yra, jei gali dovanoti tokius dalykus kaip kaimas.’ Ten praleisdavau vasaras. Kas sekmadienį eidavau į bažnyčią, brolis net davatka vadino. Tik mokykla mane išmušė iš vėžių. Paauglystėje vėl įklimpau į klausimų duobę, mokykla įtikinėjo, kad Dievo nėra, Jis – tik iliuzija kvailiams, kad lengviau būtų juos valdyti“, – prisimena Gabija. Antrą kartą į Dievo paieškas ji leidosi bendrakursių dėka. „Jie papasakojo apie kunigą, kuris Suvalkijoje sako labai gerus pamokslus, ir aš turiu jį būtinai pamatyti. Nuvažiavus išgirdau Sigito Tamkevičiaus pamokslą. Man ta pavardė, tas žmogus ir jo žodžiai taip įstrigo, kad per tai pradėjau vėl atrasti Dievą. Jo beklausant pasidarė gėda, kad buvau pionierė. Kartą nuvažiavau turėdama tris rublius, už kuriuos turėjau grįžti ir dar pragyventi, bet pamokslas buvo toks, kad atidaviau viską, ką turėjau, – visus tris rublius. Tada pirmą kartą partranzavau. Vėliau tie patys studijų draugai nusivežė į Paberžę, ten dar labiau dangus atsivėrė“, – savo istoriją tęsė Gabija. Ši kelionė autostopu buvo pirmoji, bet tikrai ne paskutinė, – Gabija, pasak jos, ištranzavo visą Europą su didžiausiais Dievo dovanotais nuotykiais: išnirusiu ir griovyje atstatytu klubu, miegojimu ant mėšlo krūvos ar netikėtais pasiūlymais. Po nepriklausomybės atkūrimo buvo sunku: juk visos santaupos su bankais išėjo į Sovietų Sąjungą, o pinigų neturėjo net duonai. „Neverkiau, kai mūsų pinigai, kaip ir daugelio, pražuvo banke. Žinojau, kad turiu vėl bandyti užsidirbti“, – optimistiškai kalba moteris. Atrodo, tokiomis sąlygomis gimus viskas įmanoma. „O tranzavimas moko pasitikėti Dievu, kai stovi ant greitkelio ir esi vienas prieš Jo veidą. Nežinai, kas paims, kur veš, kur nakvosi ar valgysi. Bet visada turi globojančią ranką, žinai, kad nesi vienas. Tik kai nieko nesupranti apie ateinančią akimirką, supranti Dievo ranką, tik tada išgirsti Jo balsą. Kai aš žinau nieką, Jis žino viską.“ „Aš neturiu ko prarasti, nebent save pačią; protas ateina su amžiumi, dėl to labai gerbiu senus žmones, ir pati būdama jau sena suvokiu, kad brangiausia, ką turiu, yra mano patirtis, tai, ką galiu papasakoti“, – taip mūsų susitikimą užbaigė Gabija Bulanavičiūtė-Vilėniškienė, kurios istorijų gera klausytis, o pasidalyti su jumis galėjau tik maža atkarpėle tų palaiminimų, kurie prasidėjo persekiojimais.

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Iš redakcijos pašto:

straipsnis nepaliko abejingų vybei, kai pats NŠP neturi nė vieno šalutinio poveikio, priešingai, nei absoliuti dauguma dirbtinių priemonių. <...> Galiausiai straipsnyje pasigedau to, ką gi siūlo rašantieji tikintiems. Nutrauktą lytinį aktą? Prezervatyvus? Tabletes?.. Visų šių metodų detaliai nenagrinėsiu, tik paliesiu tą, kurį dažnai renkasi mūsų visuomenė (nepriklausomai nuo tikėjimo). Tai nutrauktas lytinis aktas (NLA), kaip „mažiausiai kenksmingas“. Svarbu paminėti apie jo mažą efektyvumą – tik 73 proc. Kai kurios šeimos net didžiuojasi jo dėka suplanuojančios savo šeimą ir nugyvenančios visą reprodukcinį amžių, tačiau per savo neilgą gydytojos praktiką mačiau ne vieną moterį, kuri kreipėsi pageidaudama nutraukti neplanuotą nėštumą, „užkibusį“ būtent taikant NLA. Juk faktai iškalbingi: žinoma, kad spermatozoidų yra vyro sujaudinimo skystyje, kuris išsiskiria prieš ejakuliaciją, o jei NLA taikomas vaisingu laikotarpiu, tai pastojimo tikimybė beveik tokia pati, kaip ir nenaudojant jokio metodo. Manau, kad NŠP yra puikus įrankis katalikiškoms šeimoms, nors ir reikalauja nemenko įdirbio, kantrybės bei stiprybės. Ir jo teikiami privalumai yra didelis atpildas jį taikančiai šeimai. O pagalbos, perprantant šiuos metodus, visos šeimos gali sulaukti Lietuvoje, bet kuriame Šeimos centre, kur yra specialiai paruoštų vaisingumo pažinimo mokytojų. A. E.

Spalio „Artumoje“ pasirodžius tekstui apie natūralų šeimos planavimą (NŠP) „Pasitikint vienas kitu“ (p. 24–25), sulaukėme daug jūsų atsiliepimų, komentarų, sykiu nusistebėjimų, gal „Artuma“ kvestionuoja Bažnyčios mokymą ar net skatina kontraceptinių priemonių naudojimą?! Tuo straipsniu, kuris, priminsime, rengtas pagal JAV jėzuitų savaitraščio publikaciją, siekta Vyskupų sinodo šeimai fone, ir net pačiam popiežiui Pranciškui raginant, diskutuoti apie realius šeimai kylančius iššūkius. Jūsų reakcijos parodė, kad tai tikrai reikalinga – ir Lietuvos katalikai nori apie tai kalbėti bei išsakyti savo patirtį. Dėkojame visiems atsiliepusiems ir pateikiame kai kuriuos jūsų laiškus. Miela Redakcija, noriu padėkoti už straipsnį apie NŠP, kuris man sukėlė visą audrą jausmų ir nepaliko abejingos. Tikrai nėra tiek daug informacijos ar netgi galimybių diskutuoti apie poras, kurios taiko NŠP ir patiria įvairių sunkumų. O apie tai kalbėti labai svarbu. Su vyru jau daugelį metų taikome NŠP ir susidūrėme ne su vienu čia išvardintu sunkumu, taip pat ir įtampa dėl užsitęsusio ar netinkamu laiku reikalingo susilaikymo, neaiškiais vaisingumo požymiais ir pan. Ir šie iššūkiai mums kyla nuolat, nepaisant to, kad pati esu kelių NŠP metodų mokytoja jau ne vienus metus ir dirbu gydytoja akušereginekologe. Tačiau noriu reaguoti į kelis straipsnyje išvardintus medicininius ir taikymo faktus. Visų pirma, iš visų mano mokytų ir stebėtų porų tikrai mačiau neplanuotų nėštumų, bet turbūt apie 95 proc. jų buvo dėl to, kad šeima nesilaikė vienos ar kitos taisyklės. O juk nė vienas mums žinomas metodas ir nėra šimtaprocentinis, ypač kai nesilaikome vartojimo instrukcijų. Antra, NŠP metodas yra ne vienas ir įvairiose situacijose galime rinktis labiau tinkantį. Pvz., po gimdymo temperatūros metodas tikrai mažai gelbės, bet gimdos kaklelio gleivių stebėjimas gali būti labai naudingas. O ilgas susilaikymas šiuo laikotarpiu būtinas ne dėl hormonų pokyčių, kaip įvardinta straipsnyje, o dėl daug paprastesnių ir žemiškesnių priežasčių. <...> Trečia, rašoma apie įvairius veiksnius, apsunkinančius vaisingumo požymių atpažinimą. Tai tiesa, tačiau daugelis tų pačių veiksnių mažina ir dirbtinių priemonių efektyvumą. Pvz., sudėtinių kontraceptinių tablečių efektyvumas mažėja, jei moteris vemia, viduriuoja, vartoja tam tikrus vaistus. Nuliūdino tam tikra manipuliacija sveikatos prasme naudojant NŠP bei nėštumo keliamu pavojumi moters gy24

* * * Sveika, miela „Artuma“, rašo trijų vaikų (ketvirto pakeliui) mama. Vakar nusipirkau spalio „Artumą“ ir radau straipsnį „Pasitikint vienas kitu“. Ir labai nusiminiau... Gerai, kad bandoma kelti NŠP problemas, bet su vyru pasigedome ir kitos, pozityvios, pusės, t. y. liudijimų porų, kurios turėjo panašių į išvardintus sunkumų ir kaip su jais susitvarkė, kaip išsprendė. Kadangi pati esu NŠP konsultantė ir su vyru jau 10 metų naudojame NŠP, tai galiu pasakyti, kad NŠP sunkumai beveik visada susiję su tuo, kad metodo taikymu užsiima pati viena moteris, o vyras būna tik stebėtojas, bet ne aktyvus dalyvis. Tada net nevadinčiau, kad pora naudoja NŠP (gal tiksliau būtų, bando naudoti ir natūraliai susiduria su didesniais sunkumais). Pasigedau straipsnyje vyrų liudijimų.

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

* * * Labai svarbi (ir skausminga) tema. Neabejoju straipsnyje cituojamų porų gera valia (jų troškimu būti tiesoje, noru klausti, ieškoti atsakymo, būti išgirstoms). Neabejoju ir redakcijos gera valia. Tačiau daug klausimų man kelia straipsnio autorių intencija. Visų pirma, negali būti, kad NŠP nebūtų nieko gero. Tačiau straipsnyje apie tai nė žodžio. Antra, man užkliuvo vartojama leksika: „apsisaugojimas nuo nėštumo“, „išvengti nėštumo“, pasigedau tokių žodžių: „vaikelio gimimo atidėjimas“, „skaistumas“. Porų nusiskundimai yra realūs, tikri, gerbtini, guostini ir pasitiktini su gailestingumu, tačiau daryti apibendrinimus ir išvadas nusiskundimų pagrindu efektinga, bet ne

visada teisinga. Poroms reikia atsakymo, kaip būti kataliku ir gyventi pilnakraujį santuokinį gyvenimą, o ne Bažnyčios mokymo pakeitimo. Beje, straipsnio autoriai, srities ekspertai, nepasako nė vieno „kaip“. Tokio straipsnio godžiai laukčiau kitame „Artumos“ numeryje. Kiek žinau, JAV katalikų bendruomenė yra labai poliarizuota. Yra ir ultrakonservatyvių, ir ultraliberalių katalikų. Ir katalikiška žiniasklaida taip pat. Yra portalų, atvirai teigiančių ir siekiančių Bažnyčios mokymo pakeitimo seksualinės moralės srityje. Tokios poliarizacijos Lietuvoje nėra. Esu pastebėjęs, kad kartais lietuviška katalikiška žiniasklaida (ne dėl blogos valios, o dėl neapsižiūrėjimo) paima ir perspausdina straipsnį nepatikrinę šaltinio (neskaitant šio atvejo, tai tikrai ne apie jus). A. R.

* * *

Noelle Franzen nuotrauka

Iš pateiktų liudijimų susidaro įspūdis, kad moterys nelabai supranta, kas yra NŠP. Vaisingumo stebėjimas PRIVALOMAS kasdien! Jei tas nedaroma, tai jau ne NŠP. Su vyru praėjome per minėtus iššūkius. Paprastai jie trunka iki metų, paskui viskas susitvarko, pasimato nuostabūs NŠP vaisiai: skaistumas visose gyvenimo srityse, darna tarpusavio santykiuose, džiaugsmas ir ramybė, intymumas, pagerėjusi sekso kokybė, aistra, romantika, pagilėjęs santykis su Dievu ir pan. Kodėl buvo įdėtas šitas straipsnis? Koks jo tikslas? Parodyti NŠP realybę? Šiais metais baigiau šeimotyrą VDU, o mano darbas buvo apie NŠP. Ypatingą dėmesį skyriau NŠP problemoms. Tyrimas ir teorinės studijos parodė, kad NŠP visada daugiau teikia privalumų nei trūkumų, kurie, pasirodo, dažniausiai yra laikini ir sėkmingai išsprendžiami. Mano praktika tą patvirtina. <...> Taip, seksas santuokoje yra esmiškas sutuoktinių bendravime, bet nereikėtų iš sekso daryti stabo. Straipsnyje paminėta, kad NŠP neleidžia mylėtis per jubiliejus, atostogas, medaus mėnesį ir pan. Tai ar seksas mus valdo, ar mes valdome situaciją ir seksą? Gali susiplanuoti ir atostogas, ir jubiliejaus datą: šiek tiek paankstinti ar nukelti ir pan. Kaip mano vyras sako: „O kodėl būtinai viskas turi pasibaigti lovoje?“ Po gimdymo ir premenopauzėje naudojamos kitos NŠP taisyklės ir lytiniai santykiai paprastai nenukenčia. Šypseną sukelia ir straipsnyje paminėti sunkumai, susiję su sveikata. Tie dalykai sprendžiami išnyksta. Pateikti moterų liudijimai leidžia spėti, kad „dirbtinės“ (kodėl ne tiesiai šviesiai –„kontraceptinės“?) priemonės yra patikimesnės (?!) nei NŠP. Apskritai, naudojant NŠP beveik neįmanoma netikėtai pastoti, o kontracepcija yra gerokai pervertinta. Susiskambinome su kolegomis. Daugelį šokiravo šio straipsnio pasirodymas. Labai laukiame tęsinio, kuris liudytų ir kitą NŠP pusę. Yra daugybė portalų toje pačioje JAV, kur poros liudija savo patirtis apie NŠP kitaip. <...> Manau, straipsnyje pateiktos NŠP problemos jau yra kaip pasekmės nepilnavertiško sutuoktinių tarpusavio bendravimo ir bendradarbiavimo. <...> J. B.

Ačiū už realistinį straipsnį apie NŠP! Juk yra įvairių porų, vienų sutuoktinių charakteriai brandūs, o kitų – nelabai. Artumo poreikis vienose porose didesnis, kitose kur kas mažesnis. Juk kai kam pagrindinė meilės kalba yra kūno kalba. O NŠP reiškia, kad gana ilgai tenka susilaikyti nuo kūniško artumo. Mūsų poroje tai tikrai sukelia dideles įtampas ir konfliktus. Kiek visos poros gali atitikti idealus? Sunku suvokti, kodėl santuokoje gyvenant ir būnant ištikimiems, pvz., neužbaigtas lytinis aktas yra nuodėmė? Man taip ir neaišku, kokio didumo tai nuodėmė? Kunigas iš Lenkijos Ksawery Knotzas paskaitoje sakė, kad tai nėra didelė nuodėmė ir prilygino ją apkalboms ar konfliktui. Jis bent jau aiškiai įvardijo. Ar galėtų kas tiksliai atsakyti, kaip labai ištikimi sutuoktiniai nusideda, jei neatlaiko psichologinio ir kūniško troškimo būti kartu ir dėl to kartais nutraukia lytinį aktą arba naudoja tai, kas minėtame straipsnyje vadinama „seksualine veikla be genitalijų sueities“? Norėtųsi ne moralizavimo ar barimo, bet pastoracinio atsakymo... M. V.

Atokvėpio valandai

Ar tikrai nenori dangaus? Mons. dr. Algirdas JUREVIČIUS Ilgą laiką apie kunigystę palikusius asmenis buvo nejauku kalbėti, bijant paliesti intymiausius žmogaus apsisprendimo užkulisius, pašaliečiams mažai tesuprantamus. Pasitaiko atvejų, kuomet iš kunigystės pasitraukiama tyliai, jaučiant pagarbą tikinčiųjų bendruomenei ir tikėjimui. Beje, pasitraukimas iš kunigystės ne visuomet susijęs su tikėjimo praradimu ar nusivylimu savo pašaukimu. Dažnai tam būna kitos priežastys, neretai ir atsitiktinės. Žengdamas pirmuosius kunigiškos tarnystės žingsnius 1996 m. iš vyresnių tikinčiųjų keletą kartų esu išgirdęs klausimų apie ekskunigą Joną Ragauską (1907–1967). Po atgimimo daug žmonių vėl iš naujo atrado tikėjimą, tapo aktyviais Bažnyčios nariais, todėl jiems buvo svarbu suprasti kunigą, kuris ne tik prarado tikėjimą ir paliko kunigystę, bet ir aktyviai įsitraukė į ateizacijos procesą. Tuomet man, jaunam kunigui, buvo nelengva atsakyti apie tokį ekskunigo apsisprendimą. Nors buvau skaitęs sovietinio ateizmo prisodrintą jo knygą Nenoriu dangaus, tačiau niekaip negalėjau suderinti knygos paistalų su objektyvia tiesa, su tikėjimo tiesa. Primityviai ir vienpusiškai pavaizduotas krikščioniškas tikėjimas galėjo paveikti tik nepažįstančius krikščionybės. Galvoje sukosi mintis: „Jei jau nebenori dangaus, tai ir nebenorėk, bet kodėl ta propaganda nuodiji žmonių protus?“ Tuomet trūko atsakymų į šiuos klausimus, tačiau situacija pasikeitė pasirodžius Nerijos Putinaitės knygai Nugenėta pušis (LKMA, Židinys, 2015). Jau pagrindinė knygos antraštė metaforiškai ir simboliškai perteikia užmaskuotą sovietinę tikrovę, kurioje buvo skelbiama religijos laisvė, tačiau praktiškai buvo gyvenama pasaulėžiūrinėje nelaisvėje. Knygos temos vystymo raktas – kunigystę palikusių žmonių istorijos, ku26

Artuma 2015 m. lapkritis

rios, įtrauktos į ateizmo mašinos dantračius, ima tarnauti ideologijai. Daugelis to meto tikinčiųjų jautriai išgyveno kunigystę palikusių asmenų įsitraukimą į ateistinę veiklą. Galėjo atrodyti, jog viešus pareiškimus paskelbę kunigai iš tiesų išgyveno tikėjimo krizę, įsitikino Dievo nebuvimu ir jaučiasi esą laimingi tapę ateistais. Bent taip buvo skelbiama. Autorė bando pažvelgti į visos ateistinės sistemos užkulisius, ateistinę „virtuvę“, kurioje vyko nelabai „skanūs“ dalykai. Archyvinė medžiaga, amžininkų prisiminimai bei kiti dokumentai parodo sovietinio saugumo pastangas užverbuoti kunigus ir net surežisuoti spektakliu turėsiantį tapti pasitraukimą iš kunigystės. Ypač įdomiai atrodo sovietinės valdžios atstovo pastangos atkalbėti kun. Ragauską nuo pasitraukimo iš kunigystės, nes, esą, jis, būdamas kunigu ir dirbdamas kunigų seminarijos dėstytoju, diegdamas būsimiems kunigams palankumą materialistinei pasaulėžiūrai, galėsiąs daugiau pasitarnauti ateizacijai. Peržvelgus įvairiai susiklosčiusias ekskunigų istorijas matyti, jog juos tokiam drastiškam žingsniui skatino sovietinių agentų geresnių socialinių gyvenimo sąlygų, atlyginimo bei platesnių galimybių save realizuoti pažadai. Nors būta ir tylių pasitraukimų iš kunigystės dėl celibato sunkumų, tačiau ir juos stengtasi panaudoti ateistinei propagandai. Temos vystymas atskleidžia įvairius

ateistinio darbo etapus ir kintančią metodiką, kuri nuo tiesmukiško reakcingų kunigų gyvenimo demaskavimo išsivystė į aukštas etines moralines normas skelbiantį mokslą. Ateistinio auklėjimo korifėjai sukūrė į religines apeigas panašius pakaitalus, turinčius nustelbti ir palaipsniui išstumti Bažnyčios teikiamus dvasinius patarnavimus (krikštą, santuoką, laidotuves, šventinimus...). Humoristiškai atrodo pastangos parodyti religinių stebuklų kilmę viešai demonstruojant cheminių medžiagų reakcijas. Esą ateistai gali net ir „stebuklus“ daryti... Nors žadėta sukurti naują žmogų, atsikračiusį „religinių prietarų“, tačiau išstūmęs religiją iš viešuomenės sovietmetis susidūrė su gausiomis gyvenimo prasmės paieškomis ir kitomis etinėmis problemomis, kurios galiausiai vedė į akligatvį. Tai puikiai atskleista paskutiniame knygos skyriuje. Šiandienos požiūriu vertinant ateistinį darbą ir ekskunigų į(si)traukimą į ateistinę veiklą gaila suklaidintų žmonių, kurie lyg nugenėtos pušys negali toliau augti ir skleistis. Žvelgiant į įvairiai susiklosčiusias ekskunigų gyvenimo istorijas, o ypač į Ragausko viešus pareiškimus, neatsakytas lieka pagrindinis klausimas: „Ar tikrai nenori dangaus?“ Nors autorė tyrinėjo sovietmečio ateizacijos peripetijas ir ekskunigų įtraukimą į ateizacijos procesą, tačiau sunku logiškai paaiškinti kelis viešus ir „spektakliškus“ pasitraukimus iš kunigystės pastaraisiais laikais, ypač prieš prasidedant Romoje Vyskupų sinodui šeimos klausimais. Tęsiant knygos mintį galėtų atrodyti, jog ir čia tarsi kažkas būtų pridėjęs „režisuojančią“ ranką. Tikėjimui priešingos ideologijos atsiranda ir pranyksta, tačiau pagrindinis jų įkvėpėjas ir „režisierius“ – „šviesos“ angelas (lot. Lucifer) nepraranda progos pasauliui parodyti vis „įdomesnių“ scenų. Gaila, kad kartais jose vaidina ir kunigai...

Susitikimai

Negalėjęs gyventi Lietuvoje, gyveno Lietuvai Ar daug kultūrininkų, menininkų, mokslininkų savo darbais garsina Lietuvos vardą pasaulyje? Antai Karlas Jaspersas yra pasakęs: „Filosofui netekus tėvynės, tėvynė neteko filosofo.“ Tai ne kokia abstrakti sparnuota frazė. Ji apie vieną konkretų mūsiškį – JUOZĄ GIRNIŲ, kuriam šįmet būtų suėję 100 metų. 1944 m., sovietams antrą kartą okupavus Lietuvą, Girnius, kaip ir daugiau nei 60 tūkst. kitų lietuvių, buvo priverstas palikti tėvynę. 1949 m. atvyko į Bostoną, kur ir prabėgo didžioji iškilaus lietuvių filosofo gyvenimo dalis. Sūnus Kęstutis Girnius „Artumos“ skaitytojams pasakoja, kokį jį matė artimieji ir draugai.

– Kokį prisimenate savo tėtį? – Be galo darbštų! Jis dirbdavo dieną ir naktį, nuo 1965 m. vienas redagavo žurnalą „Aidai“, kuris išeidavo dešimt kartų per metus. 1952–1969 m. redagavo Lietuvių enciklopediją, per metus reikėdavo parengti vieną tomą. Be to, jis dar rengdavo nuoseklią kultūros gyvenimo kroniką, rašė knygas, straipsnius „Aidams“. Antra, jis buvo beviltiškai nepraktiškas, negalėdavo vinies į sieną įkalti, mama viską turėdavo daryti pati, vėliau jai padėdavo gana nagingas mano vyresnysis brolis Ramūnas. Pamenu, kai nusipirkome namą, reikėjo sutaisyti tvorelę, mama ją taisė rūsyje, o mes išnešėme ir prikabinome. Ji tai darė rūsyje, nes jei kaimynai pastebėtų, kad moteris šitaip dirba vyro darbą, tai klaustų: „Kas per vyras čia gyvena?“ Tėtis visiškai nesportuodavo. Mes gyvenome netoli parko, kur galėjai pakilti ir matyti vandenyną, Bostono uostą. Tėtis skirdavo šešias septynias minutes kelionei iki suoliuko, kur galėdavo atsisėsti, kalbėtis, išrūkyti kokias tris pypkes, o po kokių 40 min. rūkymo nusileisti nuo kalno. Tai jam buvo mankšta! Trečia, tėvui tikrai nerūpėjo pinigai, nors retkarčiais prasiverždavo nuogąstavimai, kaip pragyvens senatvėje, bet motina greitai nuramindavo. Ji tvarkė visus šeimos finansus (nebuvo daug ko tvarkyti), duodavo jam pinigų būtiniausiems reikmenims nusipirkti. Mama pasakojo, sykį metų pradžioje davė tėčiui 50 dolerių, o po metų pažvelgė į jo piniginę, žiūri – tie doleriai nepajudinti. – Į ką tėvas kreipdavo ypatingą dėmesį, kai buvote vaikai? – Tėčiui ypač rūpėjo mokslas. Augome trys broliai, tėtis tikėjosi, jog visi turėsime doktoratus. Kai visi apsigynėme, tėtis beveik vaikiškai tuo didžiavosi. Ir lietuvybė tėčiui buvo svarbi. Jei grįžę iš mokyklos tarpusavyje kalbėdavomės angliškai, nesunkiai jį užrūstindavome. Pamenu, mes kalbamės, ir pasigirsta staugimas: „Sustokit, ką jūs darot?!“ Taip pat jam rūpėjo, kad rašytume straipsnius.

– Jūsų tėtis, kaip pats sakėt, prireikus nė vinies negalėdavo įkalti, viskuo rūpinosi mama Onutė. Kaip sutardavo jūsų tėvai? – Retai žmonės taip gerai sugyvena, kaip mano tėvai. Jie vienas kitą palaikė ir gerbė. Mamos buvimas šalia prisidėjo prie jo darbingumo ir to, kad Juozas Girnius daug nuveikė. Mama net filosofinius tėvo tekstus skaitydavo, nemanau, kad kiekviena žmona tai darytų. Jam tikrai pasisekė, arba, kitaip tariant, jis tikrai gerai išsirinko žmoną. Tėčio ūgis siekė gal 160 cm. Mažas žmogus. Mama buvo dar mažesnė. Ji buvo feministė, tiksliau tariant, žinojo moterų vertę. Jei mes, berniukai, pasakydavome, kad vyrai stipresni, ji atšaudavo, kad moterys lankstesnės, mergaitės miklesnės ir pan. – Tėtis dirbo namie, o juk ten siausdavote jūs ir jūsų broliai! – Atsargiai reikėdavo dūkti. Kai iš mokyklos grįždavome namo, greitai pavalgydavome ir bėgdavome lauk į gatvę. Kadangi tėtis visuomet turėjo problemų su nemiga, po pietų eidavo gulti pokaičio. Jei tuo metu jį prikeldavome arba sukeldavome tiek triukšmo, kad jis negalėdavo užmigti, tai užsirūstindavo. Tuos du dalykus namuose priėmėme kaip taisykles: pokaičio laiką ir lietuvių kalbos vartojimą. Kai jis dirbdavo, stengdavomės netriukšmauti, kai su broliais mušdavomės, galiojo norma, kad negalima rėkti, nepaisant kiek skaudėdavo, nes nenorėjome užsitraukti jo rūstybės. – Ar judu su tėčiu daug bendraudavote asmeniškai? Kaip Jūsų paties gyvenimą formavo tėčio pavyzdys? – Dažnai iškviesdavo trumpai pasivaikščioti. Ir dažnai tėčio tikslas nebūdavo tik surūkyti pypkę. Kalbėjo apie Lietuvą, mokslą, kad jis filosofas, kad filosofija kaip kunigystė, – ne visiems pasiekiamas pašaukimas. Jaunystėje jis ragino mane skaityti prancūzo Blaise’o Pascalio, dano 27

Susitikimai

Søreno Kierkegaardo filosofiją. Amerikoje vaikai nelepinti taip, kaip Lietuvoje: šešiolikos ar septyniolikos metų paauglys vasarą gaudavo darbo gamykloje arba parduotuvėje, kad užsidirbtų kišenpinigių, prisidėtų prie mokslo. Kai buvau šešiolikos metų, išsiderėjau su tėčiu, kad nedirbsiu, bet 40 val. per savaitę skaitysiu filosofiją. Dar daugiau bendrauti pradėjome, kai baigiau universitetą. Jis itin daug padėjo, kai rašiau knygą apie partizanus. Jis turėjo dalį Brazaičio (apie jį rašė monografiją) ir Lukšos archyvų, buvo itin gerai susipažinęs su tuo laikotarpiu, patarė, kokią medžiagą galėčiau panaudoti.

Ona ir Juozas Girniai

– Kiek laiko tėvas skyrė filosofijai? – Gana mažai, nes susiklostė nepalankios sąlygos. Nors filosofija jam buvo nepaprastai svarbi, jis gana jaunas jos atsisakė, tiksliau tariant, neturėjo galimybių jai pasišvęsti, kaip būtų norėjęs. Kauno universitetą baigė 1936 m., nepraėjus nė 20 metų jis nuo filosofijos atitolo, tapdamas, kaip pats sakė, profesionaliu redaktoriumi. Net ir tuomet buvo sudėtinga, nes 1939–1940 m. reikėjo nutraukti studijas ir sugrįžti į Lietuvą atlikti karinės tarnybos. Daugelis tėvo užmojų liko neužbaigti. Knyga Žmogaus problema technikos amžiuje buvo tik įpusėta rašyti, kai numatytasis leidėjas nutraukė veiklą. Tėvas buvo karšto būdo, įsivaizduoju, kaip supykęs ar nevilties pagautas visiems laikams atsisakė grįžti prie tos temos. Panašaus likimo sulaukė darbas, pavadintas Pasaulėžiūros klausimu, nes nebuvo leidėjo. Ir Žmogus be Dievo galėjo likti neišspausdintas. Jis buvo parašytas 1957 m., pažymėtas „Aidų“ žurnalo premija, bet taip ir liko stalčiuje. Tik po išeivijos bestseleriu tapusios knygos Tauta ir tautinė ištikimybė išspausdinimo anksčiau minėtoji knyga rado leidėją ir išvydo dienos šviesą 1964 m. Tėvas pasakojo, jog pats neįsivaizdavo, kaip jam pavyko ką nors parašyti, nes tam skyrė tik laisvalaikį, atsipalaiduodamas nuo Lietuvių enciklopedijos ir „Aidų“ žurnalo redagavimo. „Aidus“ redagavo vienas, tik dailininkas Viktoras Vizgirda padėdavo laužyti tekstus (tuomet taip vadintas maketavimas). Atidžiai tikrindavo prenumeratorių sąrašus, sekdavo, kur ir kokie jaunuoliai baigė gerą universitetą, bet dar neužsiprenumeravo „Aidų“. Jis ne tiek mėgindavo įpiršti savo redaguojamą žurnalą, kiek ieškodavo bendradarbių. Man 28

tai išėjo į naudą, nes mano būsimoji žmona jau prenumeravo žurnalą. Vadinasi, į tėvo geriečių sąrašą jau buvo patekusi. Sąžiningai sekdavo įvykius ir nuosekliai vedė išeivijos įvykių kroniką. Šis sąžiningumas ir kruopštumas ribojo jo galimybes labiau atsidėti rašymui. – Nuo pat gimnazijos laikų įstojęs į ateitininkų gretas, kryptingai toje srityje darbavosi, tapo ateitininkų ideologijos filosofu ir propaguotoju, aktyviu tarybos nariu, o 1963–1967m. – Ateitininkų federacijos vadu. Bet jis džiaugėsi ne viskuo, kas vyko ateitininkijoje? – Ateitininkai tapo organizacija, kuriai tėtis labiausiai visuomeniškai įsipareigojo ir mus su broliais ateitininkiškai auklėjo. Taip, jis neretai rodė nepasitenkinimą, kad kuopų globėjai nelabai vykę. Kai kurios jaunos ponios tik pramogomis rūpindavosi, o vienas iš prieškario katalikų jaunimo pavasarininkų vadovų Juozas Leimonas ateitininkų susirinkimus paversdavo dviejų valandų pasakojimais apie „Pavasario“ federaciją ir savo jaunystę. Tad mes, vaikai, sėdėdavome ir siaubingai kentėdavome. Nepaisant visų šių dalykų, ateitininkams tėvas liko amžinai ištikimas. Nors ateitininkus tuomet skaldė frontininkų ir tradicinių krikdemų ginčai, kurie ėmė reikštis Vokietijoje, vyskupams vetavus Antano Maceinos kandidatūrą į Federacijos vadus. Tradiciniai krikdemai manė, kad kunigai ir vyskupai turi tarti paskutinį žodį, o frontininkais tapę mano tėvas ir Maceina manė, kad ateitininkai yra pasaulietinė organizacija, todėl jie patys turi tvarkyti savo veiklą. Jie visuomet priešindavosi bet kokioms teokratinėms tendencijoms. Paaiškėjus, kad tėvas bus išrinktas Federacijos vadu, krikdemai užprotestavo ir įvyko penkių šešių valandų derybos, kol jie savo protestą atsiėmė. Jis rimtai žiūrėjo į šias pareigas. 1966 m. išleistoje knygoje Idealas ir laikas apžvelgė anuometinę ateitininkiją ir išeiviją. – Ar Juozas Girnius turėjo daug artimų draugų, bendraminčių? – Artimų draugų ratas buvo ribotas, reikia atminti – Amerikoje lietuviai gyveno atskiromis kolonijomis. Tėvo geriausias draugas buvo poetas Alfonsas Nyka-Niliūnas. Tėvas gyveno Bostone, o Alfonsas Nyka-Niliūnas Baltimorėje, atstumas tarp jų daugiau kaip 600 km. Kalbėti telefonu tomis dienomis brangiai kainuodavo, tad tėtis kartais važiuodavo atostogauti pas Nyką, o Nyka atvykdavo pas mus. Tokios atostogos – tikra šventė, galėdavau visą naktį sėdėti ir klausytis, kaip jie kalbasi. Kartais jie susitikdavo pas fotografą Vytautą Maželį, kuris gyveno tarpukelyje – Brukline, tad abiem kelionė sutrumpėdavo. Išeivija nebuvo pertekusi filosofų. Antanas Maceina pasiliko Europoje, su tėčiu susirašinėjo laiškais. Amerikoje tėtis labiau palaikė ryšius su literatūros žmonėmis, poetais Henriku Nagiu ir Kaziu Bradūnu. Prisimenu ir rašytoją Julių Viktorą Kaupą, kuris mirė jaunas. Bendraudamas su jais tėtis vaidindavo arbitro vaidmenį. Artimų žmonių nebuvo tiek daug, o ir iš jų dauguma gyveno ne Bostone, tad svečiavimasis

Susitikimai

ir bendravimas kainuodavo ir nemažai pinigų, ir laiko. Nei pinigų, nei laiko nebuvo pakankamai.

išeina Salomėjos Nėries, Bernardo Brazdžionio ir Jono AisčioAleksandravičiaus karta. Pastarasis taip supyko ant tėvo, kad, kai šis parašęs jam laišką, prašydamas ką nors parašyti Lietuvių enciklopedijai, gavo tą laišką atgal neatplėštą su užrašu: „Atsižvelgdamas į dabartines aplinkybes, aš negaliu atsakyti į jūsų laišką. Jei yra būtinas reikalas, prašau parašyti kaimynystėje gyvenančiam ponui Rasteniui, kad jis man galėtų perduoti žinią.“

– Bet Juozo Girniaus vaikystė ir paauglystė taip pat buvo nebagota, tiesa? – Tėčio tėvai Sudeikiuose (Utenos r.) gyveno vargingai, – 1926 m. baigęs pradžios mokyklą jis neturėjo pinigų mokytis Utenos gimnazijoje, tad mokėsi namie ir paskui 1928 m. keliavo tiesiai į penktą klasę. Į Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Teolo– Ar ir savo tikėjimą tėtis taip gijos ir filosofijos fakultetą dėl panašių karštai gynė, kaip ir tezes? priežasčių pateko 17 metų. Beveik be – Tėtis nekėlė klausimų dėl batų. Tėvai turėjo paskutinę kiaulę partikėjimo. Viskas buvo savaime duoti, kad nupirktų rūbų. Esant tokiai Onutė ir Juozas Girniai su sūnumis suprantama – tėvai katalikai, vaisituacijai, per pirmuosius studijų meKęstučiu, Sauliumi ir Ramūnu. 1965 m. Bostonas. Nuotraukos iš Girnių šeimos archyvo tus dar ir alkį jausdavo. Mano močiutė kai katalikai ir kitaip negali būti. prieš mirtį rašytuose prisiminimuose pasakojo, kaip vieną Poterių mokė motina, kaip ir skaityti, nemanau, kad tėkartą ji pėsčiomis nuėjo į Uteną parduoti vištų ir nunešė vas būtų turėjęs tam kantrybės. Tėvai sąmoningai mus sūnui maisto: „Radau visus mokinius sau skaniai pietaujant, siuntė į katalikišką mokyklą. Tai buvo finansinė našta, nes o mano sūnus beturįs tik sausos duonos. Šeimininkė ėmė katalikiška mokykla buvo nevalstybinė ir už ją reikėdaant manęs bartis, kad vaikui nepristatau maisto. Pribėgo sū- vo mokėti. Tačiau tėvai jautėsi įsipareigoję katalikybei. nus prie manęs: ‘Nieko, mama, gerai, šiaip taip verčiuosi.’ Mamą atmenu pamaldesnę, o tėtis turėjo sveikų antikleSkausmas užėmė kvapą, nieko nebegalėjau ištarti.“ rikalinių nuostatų, kaip ir Maceina. Jei tėtis ir turėjo kokių nors tikėjimo išbandymų ar krizių, mes to nežinojo– Kokį Girnių regėdavo visuomenė? me. Pamenu, kaip pirmą ir vienintelį kartą man atvykus Dėstyti paskaitų ar skaityti pranešimų jis važiuodavo į pas Antaną Maceiną, jis prieš valgydamas persižegnojo. kitus miestus. Jam patikdavo žmonės, o tie, kuriuos jis laiMūsų šeima to nepraktikavo. Didesnis pavojus grėsė ne kė draugais, tokie ir liko. Jis turėjo tvirtus įsitikinimus, bet katalikybei, bet lietuvybei. Septynerių–aštuonerių menebijojo bendrauti su kitaip galvojančiais. Santariečiams tų vaikams pradėdavo šlubuoti lietuvių kalba. Kildavo flirtuojant su katalikais, jie stengėsi jį pritraukti į savo stoklausimas: koks gi tikslas būti lietuviu? Atrodė, kad lievyklą. Girniaus liberalizmo koncepcija skyrėsi nuo santatuvybė – tai nereikalingi suvaržymai, gal galima jų atsiriečių, rėmėsi prielaida, kad laisvė turi būti tiesos apšviesta, kratyti. Daugelis nejučiomis pasiduodavo tokiai logikai. negalima jos suabsoliutinti ir paversti visko pateisinimu. Tėvai apie Lietuvą atsiliepdavo tik gerais žodžiais. NeDaugeliui katalikų liberalizmas asocijavosi su masonais ir paisant visų tėvynės trūkumų, prezidento Antano Smeateizmu, tad jie nesuprato, kodėl tėvas neatsiribojo nuo jo. tonos diktatūros ir skurdaus gyvenimo, jie giliai mylėjo Jis įsitraukdavo į išeivijos polemikas. Buvo tokių tamsuotėvynę ir tą meilę sugebėjo deramai perduoti. lių, kurių manymu, net laiško rašymas motinai į Lietuvą yra tėvynės išdavystė, sovietų valdžios pripažinimo ženklas. – Kažin, ar ne per menkai Girnius įvertintas Lietuvoje? – Manau, būdamas kokių 50 metų, tėtis turėjo pats Važiuojančius į Lietuvą ar kaip nors bandančius užmegzti ryšius su ja būdavo skubama pasmerkti kaip išdavikus. suprasti, kad gyvenimas nesusiklostė taip, kaip jis norėjo. Antra vertus, kai kurie išeiviai manė, jog reikia puoselėti Vokietijoje bendraudamas su filosofu Karlu Jaspersu, jis kultūrinį gyvenimą ir vaizduoti, kad okupacijos nėra. Tėvui išgirdo tokius žodžius apie save: „Filosofas neteko tėvyryšiai su Lietuva visuomet atrodė svarbūs, jis juos palaikė, nės, tėvynė neteko filosofo…“ Ši frazė įsirėžė jo atminįvertindavo, kas gera, ir nepamiršdavo, jog tėvynė okupuota tyje. Šiaip ar taip, tėčiui, maniusiam, kad filosofija – ypair žmonės engiami, nemaža tų, kurie išvykdavo į užsienį, tingai svarbus dalykas, turėjo skaudėti. Didelę paguodą būdavo nekalti avinėliai, parinkti ir parengti KGB. Fronti- jautė, žinodamas, kad jo knygos skaitomos ir dauginamos ninkai tėtį puldavo, kad jis atseit pataikaująs sovietams ir Lietuvoje. Priverstinai atstumtas nuo tėvynės, tam tikra liberalams, krikdemų teigimu, jis priešinęsis Bažnyčiai ir t. t. prasme jis grįžo ir buvo įvertintas. Literatūros klausimais taip pat virdavo jautrūs ginčai. Pvz., – Ačiū už pokalbį! antologijos Žemė įvade „Žmogaus prasmės žemėje poezija“ Kalbino Valdonė MINCIŪTĖ tėvas suskirstė kartas, rašydamas, kad ateina nauja karta ir 29

NAUJA ILGAMETĖS „ARTUMOS“ REDAKTORĖS VANDOS IBIANSKOS KNYGA

Ši knyga yra visų mūsų gyvenimų

atspindys: kartais liūdnas, kartais linksmas, o dažnai ir komiškas. Toks, kaip šių laikų tikrovė. Ieškokite redakcijoje ir knygynuose

parėmė š. m. I pusmečio „Artumos“ prenumeratą per vyskupijų Carito skyrius, pasieksiančią labiausiai stokojančius. Taip pat fondo dėka atnaujinome ir plėtojame artuma.lt svetainę

Artuma

Katalikiškas mėnraštis šeimai

Nr. 11 (310) / 2015

Vyr. redaktorius Darius CHMIELIAUSKAS Redaktorė Vanda IBIANSKA Redaktorė stilistė Dalė GUDŽINSKIENĖ Atsakingoji redaktorė ses. Teresė ELSTERYTĖ MVS

Eina nuo 1989 metų spalio ISSN 1392-382X

Techninė redaktorė Valdonė MINCIŪTĖ

Steigėjas – Lietuvos Caritas Leidžia VšĮ Caritas leidykla „Artuma“

Dailininkė Silvija KNEZEKYTĖ

Įmonės kodas 134460120 A. s. LT097300010002264553

remia kai kurias „Artumos“ skilčių „Kronika“, „Didelės ir mažos kryžkelės“, „Veidu į vaiką“, „Jaunimo iššūkis“, „Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos“, „Akiračiai“, „Atokvėpio valandai“ publikacijas

Korektorė Rūta LAZAUSKAITĖ Vyr. buhalteris Arūnas URNIEŽIUS Redakcijos kapelionas kun. Artūras KAZLAUSKAS

Užsakymo Nr. 204193, Tiražas 10 100 egz. Spausdino UAB „Spaudos praktika“ Chemijos g. 29, LT-51333 Kaunas Žurnalą galima bet kada užsisakyti kiekviename Lietuvos pašte. Indeksas – 5010 Žurnalo kaina 1 Eur Redakcijos adresas: Rotušės a. 23, LT-44279 Kaunas Tel.: (8 37) 20 96 83, 8 673 13 303 www.artuma.lt redakcija@artuma.lt mus rasite ir facebooke

Redakcija pasilieka teisę savo nuožiūra taisyti ir trumpinti rankraščius. Jų negrąžina ir nerecenzuoja

AUŠROS VARTŲ ATLAIDAI

PAŠVĘSTI GAILESTINGUMUI 2015 m. lapkričio 15–22 d.

Lapkričio 14 d., šeštadienis

Atlaidų išvakarės

15 val. – rožinio malda koplyčioje lietuvių ir lenkų kalbomis 16 val. – sakralinės muzikos valanda 19 val. – šv. Mišios bažnyčioje

ŠV. MIŠIOS KIEKVIENĄ DIENĄ ATLAIDŲ METU:

Lapkričio 15 d., sekmadienis

LIETUVIŲ KALBA

8 ir 9.30 val. – Aušros Vartų koplyčioje 11 ir 19 val. – Šv. Teresės bažnyčioje

LENKŲ KALBA

6.30 val. – Aušros Vartų koplyčioje 9, 13 ir 17 val. – Šv. Teresės bažnyčioje (lapkričio 15 d. – ir 15 val.)

Pagrindinė atlaidų diena

11 val. – šv. Mišios  prie atviro Aušros Vartų koplyčios lango Lapkričio 16 d., pirmadienis

Pašvęstojo gyvenimo diena Lapkričio 17 d., antradienis

Lapkričio 16 ir 17 d. 15 val. bažnyčioje šv. Mišios lietuvių ir lenkų kalbomis

Carito diena

KITOMIS KALBOMIS 16–21 d. 15 val. Aušros Vartų koplyčioje

Lapkričio 18 d., trečiadienis

KIEKVIENĄ ATLAIDŲ DIENĄ

Kunigų ir klierikų diena Lapkričio 19 d., ketvirtadienis

Mokinių, mokytojų ir katechetų diena Lapkričio 20 d., penktadienis

7.30 val. – Marijos valandos koplyčioje 9 val. – novena koplyčioje 10.30 val.– malda už kunigus bažnyčioje 18.30 val. – rožinis koplyčioje 22 val. – adoracija lapkričio 15 d. koplyčioje ir 21 d. bažnyčioje

Lietuvos kariuomenės diena

DĖMESIO!

Lapkričio 21 d., šeštadienis

ŠV. MIŠIŲ NEBUS: lapkričio 15 ir 22 d. 9.30 val. koplyčioje; 11 val. bažnyčioje

Jaunimo diena

KOPLYČIA UŽDARYTA: lapkričio 15 ir 22 d. nuo 9.30 iki 14.30 val.; lapkričio 18 d. nuo 10 iki 11 val.

Lapkričio 22 d., sekmadienis

Atlaidų pabaiga

11 val. – šv. Mišios  prie atviro Aušros Vartų koplyčios lango

Išsamiau www.ausrosvartai.lt

Lapkričio „Artuma“: Palaiminti jūs... …kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje. Juk lygiai taip kadaise persekiojo ir pranašus. (Mt 5, 11-12) Lapkričio „Artuma“ svarsto, ar krikščionių kančios, skausmai ir persekiojimai turi prasmę? O gal tai reiškia, kad Dievas apleido? Kaip galima džiaugtis nepriėmimu ar patyčiomis? Kokia iš to palaima?!

ISSN 1392-382X

„Artumos“ žurnalus galite įsigyti redakcijoje, bažnyčiose ir katalikiškuose knygynuose visoje Lietuvoje! Užsisakyti galima nuo kiekvieno numerio savo parapijoje, bet kuriame „Lietuvos pašto“ skyriuje, internetu (prenumerata.post.lt, indeksas 5010) arba redakcijoje (Rotušės a. 23, Kaunas, tel. 8 37 20 96 83, 8 673 13 303).