Artuma

Artuma

mėnraštis šeimai bei visiems ieškantiems Dievo ir žmonių artumos

2016 m. sausis

1

Pal. Jurgis Matulaitis apie Dievo gailestingumą

Esi didelio pasigailėjimo Dievas

Vakar atlikau mėnesines rekolekcijas. Pačios šventės, Kūdikėlio Jėzaus

apmąstymai kelte kėlė širdį Dievop. Širdis tvino šventais jausmais. Vėl giliau žvilgterėjau į savo gyvenimą. Koks visur, Viešpatie, baisus prigimties sugedimas. Kokia negalė. Kiek visur netobulybių, paklaidų. Neviltis apimtų, kad taip didžiai nepasikliaučiau Tavo neapsakomu gailestingumu. Matau, Viešpatie, kaip tavo gausios malonės, tekėdamos nelyginant srovės upelis, nuolat valo, nuplauna nuo mano sielos netobulybių dulkes ir nusižengimų purvus. Už tatai ačiū Tau, gailestingasai Dieve (Užrašai, 1913 01 06).

Žmogaus viltis glūdi ne pačiuose geruose darbuose, bet Dievo gailes-

tingume, Dievo pažade, Kristaus nuopelnų didybėje. Viltis yra ten, kur žmogišku požiūriu nebėra vilties. <...> Kai apima mus abejonės, reikia žadinti pasitikėjimo Dievo gailestingumu aktus. Viešpatie, pasigailėk mūsų! Dieve, ateik man padėti. Viešpatie, skubėk manęs gelbėti (Asketinė konferencija apie viltį – De spe).

Nekalbėk kaip Kainas, kad nuodėmės didesnės už gailestingumą; nesakyk kartu su Judu: išda-

viau Dievą. Jis man neatleis. Ryžkis atlikti išpažintį. Nors tavo siela būtų juoda kaip anglis; nors būtų tarsi numirėlis; nors visas pragaras trukdytų ir atkalbinėtų – ryžkis. Kristau Jėzau Išganytojau! Tik Tavo nuopelnai, kančia, mirtis – mūsų, nuodėmingųjų, prieglobstis. Tavo kryžius – gailestingumo ir paguodos šaltinis. Kristus viską atleidžia (Gavėnios pamokslas Vilniaus katedroje apie Kristaus kančią – De passione Christi).

Dėkui Tau, Geriausiasis Viešpatie, už kryželius. Čia mane plak, čia mane bausk, tik nestumk

nuo savęs, tik atleisk man mano jaunų dienų kvailybes ir mano pereito gyvenimo kaltybes. Tu esi didelio pasigailėjimo Dievas, pažvelk tad savo gailestingomis akimis į mane, nevertą padarą, ir dovanok man visa, kuo esu prieš Tave nusidėjęs. Viešpatie! Tu matai mano širdį, Tu regi, kad aš Tave myliu ir kaskart labiau mylėti trokštu. Jei pamatytum manyje nors vieną gyslelę Tavo meile neplezdant, išrauk ją, sunaikink!

Viešpatie! Tavim pilnai pasitikiu, stiprink mano viltį. Kuo gi daugiau galiu aš pasitikėti, būdamas toks dvasios vargšas ir plikšas, jei ne Tavo, Viešpatie, gerumu, jei ne Tavo Mieliausio Sūnaus Širdimi, pilna meilės ir pasigailėjimo, jei ne Švenčiausios Mergelės Marijos galingu užtarimu. Viešpatie! Tikiu visa tai, ką esi apreiškęs, ko šv. Katalikų Bažnyčia moko, tikiu visa tai, kas yra Šv. Rašto ir šv. Tėvų padavimuose. Viešpatie, Tu matai mano širdį ir žinai, kad nuo to laiko, kai esu kunigas, niekad nenorėjau nei mažiausiame daiktelyje prasilenkti su Tavo apreikštąja tiesa, su Tavo šv. Bažnyčios mokslu. Tavo malonės stiprinamas, rodos, esu pasiryžęs už kiekvieną apreikštą tiesą savo galvą paguldyti. Vienok ir čia, Viešpatie, jaučiuosi daug daug kaltas esąs. <...> Puikybės apakintas išdrįsau kištis į reikalus ir darbus, kurių neišmanau, išdrįsau pakelti balsą dalykuose, kurių nebuvau mokinęsis, kurių gerai nepermaniau, ir klydau, ir gal dar kitus suklaidinau. Nenorėk bylinėtis, Viešpatie, su savo tarnu! Tik pasigailėk manęs ir atleisk man; pažvelk į mano susigraudinusią širdį ir atleisk man mano visas kaltybes, visus išsišokimus, kiekvieną be apsimąstymo pasakytą žodį; atitaisyk mano klaidas! Atitaisyk papiktinimus, kuriuos galėjau duoti (Užrašai, 1914 02 23).

Kviečiame drauge švęsti pal. Jurgio Matulaičio gimimo dangui minėjimą sausio 27-ąją Marijampolėje!

10 val. – registracija (Dramos teatre, P. Armino g. 2) 10.30 val. – konferencija 11.30 val. – rožinis Šv. arkangelo Mykolo bazilikoje 12 val. – Mišios Šv. arkangelo Mykolo bazilikoje 13.30 val. – agapė-susitikimas Dramos teatre

Laiškas skaitytojams

Turinys Kronika

Klausimai ganytojams

2

Kun. Artūras KAZLAUSKAS Gailestingumo atlaidai

3

Bažnyčios pulsas

4

Romanas KAZAKEVIČIUS Ar atėjęs Jėzus mus ras tebesiginčijančius?

6

Jolanta RAMONIENĖ Įstatymas, padėsiantis šeimai

8

Vytautas SINICA Pavojingi krikščionys

9

Antanas GAILIUS Tolstantis sausis

10

Antanas SAULAITIS SJ Karo audrų nublokšti

11

Didelės ir mažos kryžkelės

Br. Lukas SKROBLAS OSB Laikas džiūgauti ir švęsti

12

Vytautė MACIUKAITĖ Malonės išsiliejimas

14

Aš esu Kamilė. Ar aš – kitokia?

15

Kun. Linas ŠIPAVIČIUS Užuojauta + ištikimybė = gailestingumas

16

Elgeta ir apdovanotoji

17

Ponas Vaiduoklis – Jeronimas!

18

Kad neverktų, nusivalytų ašaras ir... 19 Veidu į vaiką

Paul LEMOINE Įprotis... melstis Atsargiai – paAUgliAI

20 21

Jaunimo iššūkis

Joana GIMBERYTĖ-JURONĖ Gailestingumas šalia

22

Kada gi pažinti pasaulį, jei ne dabar? 24 Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Elena KOSAITĖ-ČYPIENĖ NŠP – gyvenimo būdas

26

Dialogas šeimoje

28

Atokvėpio valandai

Olga GUREVIČ Apie mus beprotiškame pasaulyje

29

Giovannino GUARESCHI Šeimyniniai laiškai

29

Akiračiai

Tėvas Pijus

32

Mielieji, ištikimieji ir naujieji, Artumos skaitytojai ir bičiuliai, būkite pasveikinti sulaukę ne tik Naujų 2016-ųjų, bet ir išskirtinės Viešpaties malonės metų – Jubiliejaus! Ir ne šiaip kokio „eilinio“, o ypatingojo – Gailestingumo jubiliejaus – tokio dar niekada nėra buvę jubiliejų istorijoje. Bet ir šito tam mūsų popiežiui Pranciškui buvo maža – jis sumanė tai, ko nebuvo per visą Bažnyčios istoriją – jubiliejinėmis Šventosiomis durimis tapo ne tik Romoje esančios popiežiškosiose bazilikose, bet ir viso pasaulio vyskupijų katedrų bei kitų svarbių šventovių durys! Tikrai, kad įsisiautėjo tas popiežius Pranciškus su šitokiais pokštais, ir net Šventoji Dvasia jam nekliudo, o panašu, kad tik dar labiau ragina... Matyt, matydama, kad mums šiandien to gailestingumo reikia kaip niekada anksčiau... Idant galėtume patirti jo apsčiai net ir negalėdami nuvykti į didžiąsias bazilikas, o didįjį, nesuvokiamą, neaprėpiamą, žodžiais niekaip neišsakomą gailestingumą patirtume ten, kur esame.

Tad sausį (o sykiu ir visais šiais metais) Artuma ryžtasi priimti tą popiežiaus Pranciškaus bei paties Dievo mums metamą iššūkį ir bando suprasti: kas yra tas jubiliejus, ką reiškia ypatingasis? Kas tie jubiliejiniai atlaidai, kaip juos gauti? Kaip patirti, švęsti ir dalinti gailestingumą? Ar mums iš viso to reikia?.. Apie tai ir dar visokių staigmenų bei naujovių Jums paruošėme naujametėje Artumoje (pvz., paauglių mintys apie gailestingumą mus įkvėpė pradėti naują skiltį – skirtą būtent jiems! Be to, į žurnalą sugrįžta Don Kamilio autorius Giovannino Guareschi – pradedame jo nuostabius Šeimyninius laiškus, pasirodo, rašytus paraleliai su Don Kamilio ir Peponio epopėja...). Na, bet gana rašyti apie tai, ką rašome, geriau tiesiog skaitykite. Čiagi tepridursiu tai, ko žurnale nėra – dar vieną kitą paties Pranciškaus mintį apie jubiliejų: „Noriu palinkėti, kad visi patirtumėte gailestingumo džiaugsmą, pradedant nuo jūsų šeimų. Jubiliejų reikia švęsti taip pat namų bažnyčioje, ne vien per didžiuosius renginius: būkime gailestingi kasdienybėje, mūsų kasdieniuose santykiuose, t. y. vyro ir žmonos, tėvų ir vaikų, brolių ir seserų, ir nepamirškime savo senelių, jais rūpinkimės“, – ragina popiežius. Dar ir dėl to viduryje žurnalo rasite mažą dovaną – nedidelę piligrimo atmintinę, skirtą ypač šeimoms! Taigi – pirmyn į gailestingumo piligrimystės avantiūrą – Viešpats plačiai atvėrė savo Širdį, jubiliejinių šventovių durys atvertos, popiežius Pranciškus atvėrė Bažnyčią gailestingumui taip plačiai, kad skersvėjai čia gali pridaryti nuostabiausių dalykų! Telieka atverti mums savo širdis, man savąją širdį, Darius Chmieliauskas

P. S. Parašiau, kad „neišsakomas, nesuvokiamas tas gailestingumas“ – ir jau pasigailėjau, mat prisiminiau, kad tas pats Pranciškus rašė – Misericordiae Vultus – Gailestingumo Veidas! Štai dėl ko ir Artumos viršelis šįkart toks!

Sveikata

Paslydimai ir parpuolimai

34

Gyvenimas kaip senas vynas

Vanda IBIANSKA Gailestis ir gailestingumas

35

Viršelyje – Kristus. Šv. Sofijos soboro mozaika, Konstantinopolis. 1260 m. AKG-images nuotrauka

Artuma 2016 m. sausis

1

Kronika

Klausimai ganytojams

Sausio liturginiai skaitiniai

Norėčiau daugiau sužinoti apie vidinio išgydymo pamaldas.

Vidinio išgydymo pamaldos Lietuvoje pradėtos rengti 1999 m.

Taip vadinamos todėl, kad jų tikslas – vidinių, t. y. dvasinių ir psichologinių sužeidimų, kurie tampa kliūtimis gilesniam santykio su Dievu patyrimui bei krikščioniškam augimui, atpažinimas ir, jei taip būtų galima pasakyti – „pirmoji pagalba“ siekiant tų žmonių išgijimo.

Pamaldose žmogus gali kreiptis užtarimo maldos bei patarimo į maldos komandos narius, priimti Sutaikinimo sakramentą ar pasikalbėti su kunigu bei priimti gydančią Dievo meilę Švenčiausiojo Sakramento adoracijoje. Užtarimo maldoje bei krikščioniškame patarime pagelbėja specialiai atrinkti šiai tarnystei žmonės. Siektinos tarnaujančiojo užtarimo maldoje savybės: gailestingumas ir jautrumas; gebėjimas klausytis ir išgirsti; atvirumas Dievui, sau, artimui ir komandos vadovui; atsakomybė ir įsipareigojimas, klusnumas, saviugda bei atvirumas nuolatiniam savęs ugdymui.

Maldos komanda susitinka maldai, vienas kito palaikymui bei ugdymui. Labai svarbu pabrėžti, kad ne bet kur ir ne bet kada žmogus gali patirti vidinį dvasinį

išgijimą. Vertėtų labai atsakingai pasirinkti reikiamą pagalbą vidinėms problemoms spręsti, ypač šiame laikmetyje, kai apstu besiūlančių savo paslaugas apsimetėlių.

Ilgai nėjau išpažinties, apleidau tikėjimą ir apie tai net negalvojau. Jau pusė metų, kaip aš vėl „atsivertusi“, bet nueiti išpažinties vis dar labai sunku.

Kad būtų lengviau, susidariau sąrašėlį nuodėmių. Susikaupė tikrai nemažai, bent jau palyginus kiek būdavo anksčiau. Ar galima neštis „paruoštuką“ į klausyklą, kad nepraleisčiau kokios nuodėmės?

Tikrai galite neštis tą sąrašiuką, tik geriau pasirinkite laiką išpažinčiai ne tada, kai kunigui reikia greitai eiti prie altoriaus, ar stovi eilė žmonių, laukiančių išpažinties... Jūsų atveju reikia ir ramaus nusiteikimo, ir kažkiek laiko. Kita vertus, nereikia bijoti, kad kokią nuodėmę ir praleisime (taip gali pasitaikyti, net ir sąrašą susidarius). Popiežius Pranciškus kaip tik norėdamas padrąsinti tokius žmones yra sakęs, kad Dievas nori mums atleisti visas nuodėmes jau tada, kai mes to dar nė nespėjome paprašyti.

Parengta pagal Kauno arkivyskupijos svetainę

Artuma mėnraštis šeimai bei visiems ieškantiems Dievo ir žmonių artumos. Nr. 1 (312) / 2016

(ISSN 1392-382X) Eina nuo 1989 metų spalio. Steigėjas – Lietuvos Caritas, leidėjas – VšĮ Caritas leidykla „Artuma“

Redakcija:

vyr. redaktorius Darius CHMIELIAUSKAS; redaktorė Vanda IBIANSKA; redaktorė stilistė Dalė GUDŽINSKIENĖ; atsakingoji redaktorė ses. Teresė ELSTERYTĖ MVS; techninė redaktorė Valdonė MINCIŪTĖ; korektorė Rūta LAZAUSKAITĖ; dailininkė Silvija KNEZEKYTĖ; vyr. buhalteris Arūnas URNIEŽIUS; kapelionas Artūras KAZLAUSKAS

Adresas:

Rotušės a. 23, LT-44279 Kaunas; tel. (8 37) 20 96 83, 8 673 13 303; redakcija@artuma.lt Įmonės kodas 134460120, a. s. LT097300010002264553

Spausdino: UAB „Spaudos praktika“, Chemijos g. 29, LT-51333 Kaunas Užsakymo Nr. 205103, tiražas 10 100 egz. Žurnalą galima bet kada užsisakyti kiekviename Lietuvos pašte. Indeksas – 5010. Žurnalo kaina 1 Eur (atsiimant redakcijoje)

www.artuma.lt

mus rasite ir facebooke

Redakcija pasilieka teisę savo nuožiūra taisyti ir trumpinti rankraščius. Jų negrąžina ir nerecenzuoja.

Už reklamos ir informacinių pranešimų turinį atsako jų rengėjai

parėmė š. m. II pusmečio Artumos prenumeratą per vyskupijų Carito skyrius, pasieksiančią labiausiai stokojančius.

Taip pat fondo dėka atnaujinome ir plėtojame artuma.lt svetainę

2

Artuma 2016 m. sausis

remia kai kurias Artumos skilčių „Kronika“, „Didelės ir mažos kryžkelės“, „Veidu į vaiką“, „Jaunimo iššūkis“, „Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos“, „Akiračiai“ publikacijas

1 P ŠVČ. M. MARIJA, DIEVO GIMDYTOJA

Sk 6, 22–27; Ps 67; Gal 4, 4–7; Lk 2, 16–21 Maldos už taiką diena 2 Š Šv. Bazilijus Didysis ir Grigalius

Nazianzietis, vysk., Bažnyčios mokytojai

1 Jn 2, 22–28; Ps 98; Jn 1, 19–28 3 S KRISTAUS APSIREIŠKIMAS

Iz 60, 1–6; Ps 72; Ef 3, 2–3a. 5–6;

Mt 2, 1–12 4 P 1 Jn 3, 22 – 4, 6; Ps 2; Mt 4, 12–17. 23–25 5 A 1 Jn 4, 7–10; Ps 72; Mk 6, 34–44 6 T 1 Jn 4, 11–18; Ps 72; Mk 6, 45–52 7 K Šv. Raimundas Penjafortietis, kunigas

1 Jn 4, 19 – 5, 4; Ps 72; Lk 4, 14–22a 8 P 1 Jn 5, 5–13; Ps 147; Lk 5, 12–16

9 Š 1 Jn 5, 14–21; Ps 149; Jn 3, 22–30 10 S KRISTAUS KRIKŠTAS

Iz 40, 1–5. 9–11; Ps 104;

Tit 2, 11–14; 3, 4–7; Lk 3, 15–16. 21–22 11 P I eilinio laiko savaitė (I sav.)

1 Sam 1, 1–8; Ps 116; Mk 1, 14–20 12 A 1 Sam 1, 9–20; 1 Sam 2, 1. 4–8; Mk 1, 21b–28 13 T Šv. Hiliaras, vysk., Bažnyčios mokytojas

1 Sam 3, 1–10. 19–20; Ps 40; Mk 1, 29–39

Laisvės gynėjų diena 14 K 1 Sam 4, 1b–11; Ps 44; Mk 1, 40–45 15 P 1 Sam 8, 4–7. 10–22a; Ps 89; Mk 2, 1–12 16 Š 1Sam9,1–4.17–19;10,1a;Ps21;Mk2,13–17 17 S II EILINIS SEKMADIENIS (II sav.)

Iz 62, 1–5; Ps 96; 1 Kor 12, 4–11; Jn 2, 1–12 18 P 1 Sam 15, 16–23; Ps 50; Mk 2, 18–22

Maldų už krikščionių vienybę

aštuondienio pradžia 19 A 1 Sam 16, 1–13; Ps 89; Mk 2, 23–28 20 T Šv. Fabijonas ir šv. Sebastijonas, kankiniai

1Sam17,32–33.37.40–51;Ps144;Mk3,1–6 21 K Šv. Agnietė, mergelė, kankinė

1 Sam 18, 6–9; 19, 1–7; Ps 56; Mk 3, 7–12 22 P Šv. Vincentas, diakonas, kankinys

1 Sam 24, 3–21; Ps 57; Mk 3, 13–19 23 Š 2 Sam 1, 1–5. 11–12. 19. 23–27; Ps 80;

Mk 3, 20–21 24 S III EILINIS SEKMADIENIS (III sav.)

Neh 8, 2–4a. 5–6. 8–10; Ps 19;

1 Kor 12, 12–30; Lk 1, 1–4; 4, 14–21 25 P Šv. Pauliaus, apaštalo, atsivertimas

Apd 22, 3–16; Ps 117; Mk 16, 15–18 26 A Šv. Timotiejus ir Titas, vyskupai

2 Tim 1, 1–8 arba Tit 1, 1–5; Ps 96; Lk 10. 1–9 27 T Pal. Jurgis Matulaitis, vyskupas

Kol 1, 24–28; Ps 40; Lk 10, 1–12. 17–20 28 K Šv. Tomas Akvinietis, kun., Bažnyčios mok.

2 Sam 7, 18–19. 24–29; Ps 132; Mk 4, 21–25 29 P Šv. Angelė Meriči, mergelė

2 Sam 11, 1–4a. 5–10a. 13–17; Ps 51;

Mk 4, 26–34 30 Š 2 Sam 12, 1–7a. 10–17; Ps 51; Mk 4, 35–41 31 S IV EILINIS SEKMADIENIS (IV sav.)

Jer 1, 4–5. 17–19; Ps 71;

1 Kor 12, 31 – 13, 13; Lk 4, 21–30 Popiežiaus intencijos sausiui:

Bažnyčios – kad nuoširdus dialogas tarp skirtingų religijų žmonių duotų taikos ir teisingumo vaisių; misijų – kad per dialogą, brolišką meilę ir Šventosios Dvasios malonę būtų įveikti krikščionių nesutarimai.

Kronika Liturgijos katechezė

Gailestingumo atlaidai Kun. Artūras KAZLAUSKAS Popiežius Pranciškus, paskelbęs apie ypatingąjį Gailestingumo jubiliejų, 2015 m. rugsėjo 1-ąją parašė laišką, kuriuo nori atkreipti dėmesį į kai kuriuos aspektus, leidžiančius susitikti Dievo gailestingumą. Popiežius trokšta, kad Jubiliejus suteiktų progą tiesiog ranka paliesti šalia mūsų esančio Tėvo švelnumą.

Pirmiausia popiežius kalba apie visuotinius jubiliejinius atlaidus; per juos patiriame Dievo, kuris eina pasitikti kiekvieno ir priima bei atleidžia visiškai užmiršdamas padarytą nuodėmę, gailestingumą. Jubiliejaus skelbimo bulėje popiežius kalbėjo apie atlaidų esmę.

Atgailos ir Sutaikinimo sakramentu (per išpažintį) Dievas atleidžia nuodėmes, kurios tikrai panaikinamos. Tačiau mūsų gyvenimas lieka paženklintas prieštaravimų; nedingsta neigiami įspaudai, palikti mūsų elgesyje bei mąstyme. Dievo gailestingumas stipresnis ir už juos.

Jis tampa atlaidais, kuriuos Tėvas per Bažnyčią dovanoja nusidėjėliui, kuriam atleista. Atlaidais jis išlaisvinamas iš visų nuodėmės padarinių, kad vėl galėtų veikti skatinamas meilės ir augtų meile, o ne iš naujo įpultų į nuodėmę.

Kad gautume šiuos atlaidus, popiežius kviečia leistis į piligrimystę su giliu atsivertimo troškimu. Gailestingumas yra siektinas tikslas, reikalaujantis įsipareigojimo ir aukos, o tai geriausiai išreiškia piligrimystė. Kad tai galėtų padaryti kuo daugiau tikinčiųjų, pirmą kartą jubiliejų istorijoje popiežius pakvietė atverti Jubiliejaus duris visose vyskupijų katedrose ir svarbiausiose šventovėse. Šios durys tampa Gailestingumo durimis; visi piligrimai gauna visuotinius atlaidus, atlikę išpažintį, šventę Eucharistiją, išpažinę tikėjimą viena iš formulių bei pasimeldę už popiežių bei jo intencijomis už Bažnyčios ir viso pasaulio gerovę.

O ką daryti tiems, kurie negali peržengti Šventųjų durų, pirmiausia ligoniams, seneliams ir vienišiems, dažnai nepajėgiantiems išeiti iš namų? Jiems popiežius primena, kad savo kančia ir prisikėlimu Kristus nurodė kelią, kaip išgyventi skausmą ir vienatvę. Viešpats

žino, ką tai reiškia! Priimdami Komuniją (ar pranešėme parapijai apie mums žinomus ligonius?), dalyvaudami bendruomeninėje maldoje ir Mišiose įvairiausiomis šiandieninėmis technologijomis, jie gaus visuotinius atlaidus.

Nepamiršti ir kaliniai. Jubiliejai yra gera proga didžiajai amnestijai, skirtai tiems, kurie nors ir nusipelnė bausmės, bet suvokia padarytą neteisybę ir nuoširdžiai trokšta vėl įsilieti į visuomenę, įnešdami sąžiningą indėlį. Būtent tokiems skirtas konkretus Dievo gailestingumas. Kalėjimų koplyčioje būdami ir tiesiog kiekvieną kartą peržengdami savo kamerų duris (malda prisimindami Tėvą), kaliniai iš tiesų pereis per Šventąsias duris. Nes Dievo gailestingumas, pajėgiantis perkeisti širdis, pajėgia pereiti visas užkardas.

Popiežius pakvietė Bažnyčią gailestingumo kūnui ir sielai darbams. Per juos galime konkrečiai patirti ir parodyti gailestingumą. Kaskart, kai tikin-

tysis asmeniškai padarys vieną ar keletą šių darbų, tikrai gaus atlaidus.

Jubiliejinius atlaidus galima laimėti ir mirusiesiems.

Kaip atmename juos Eucharistijos maldoje, taip galime melstis, kad gailestingas Tėvas išvaduotų juos iš bet kokių kaltės likučių ir priglaustų prie krūtinės.

Didelė mūsų laikmečio problema – pasikeitęs santykis su gyvybe. Aborto tragedija dažnai suvokiama paviršutiniškai, beveik nesuprantant baisaus jo blogio. Pranciškus sako suprantantis moteris, padariusias abortą, nes daugybę jų sutiko, supranta egzistencinę ir moralinę tragediją; jis žino apie žaizdas, kurias šis poelgis paliko. Tad, nors ir būta prieštaravimų, popiežius nusprendė suteikti šiais metais kiekvienam kunigui galią atleisti aborto nuodėmę. Lietuvoje toks leidimas iki šiol buvo išlikęs dėl sovietinių metų persekiojimų padėties.

Prieš mus atsivėrė Šventieji vartai.

Tai pats Kristus, kuris Bažnyčios tarnyste mus įveda į guodžiantį slėpinį Dievo meilės, meilės be ribų, meilės, apkabinančios visą žmoniją ir kiekvieną žmogų asmeniškai.

ĮEITI PRO GAILESTINGUMO DURIS REIŠKIA: • išpažinti, kad Jėzus Kristus yra Viešpats – sukalbėk Tikiu į vieną Dievą; • sustiprinti Jame savo tikėjimą – dalyvauk šv. Mišiose; • priimti naują Jo mums duotą gyvenimą – atlik gerą išpažintį ir pasinaudok Atlaidų dovana; • leisti, kad Jis mus dar giliau įvestų į Bažnyčią – įsitrauk į konkrečią tikinčiųjų bendruomenę ir melskis popiežiaus intencijomis; • leisti, kad mūsų širdis perkeistų į dvasinius namus, jog per Krikštą gautos šventos kunigystės galia atnašautume dvasines aukas, priimtinas Dievui (plg. 1 Pt 2, 5) – įsipareigok daryti konkrečius gailestingumo darbus: pamokyk nemokantį; patark abejojančiam; sudrausk darantį piktą; paguosk nuliūdusį; nukęsk nuoskaudas; atleisk įžeidimus; melskis už kitus žmones, gyvus ir mirusius; pavalgydink išalkusį; pagirdyk ištroškusį; paremk stokojantį; priglausk keliaujantį; lankyk ir slaugyk ligonį; sušelpk kalinį; palaidok numirusį.

Artuma 2016 m. sausis

3

Kronika Visuotinės Bažnyčios pulsas

Švenčiame gerumą ir gailestingumą Gruodžio 8 d. popiežius Pranciškus atidarė Vatikano Šv. Petro bazilikos Šventąsias duris. Prasidėjo Gailestingumo jubiliejus, ir šventimo būdais, ir turiniu šiek tiek besiskiriantis nuo ligšiolinės Šventųjų metų tradicijos. Jubiliejinius metus Katalikų Bažnyčia švenčia nuo XIV a. pradžios. Daugiau kaip šešis šimtmečius periodiškai kas 50, o vėliau kas 25 metus skelbiamais jubiliejais būdavo minimos Kristaus Gimimo metinės. Tik 1933 m. popiežius Pijus XI paskelbė šventuosius Išganymo metus minint 1900 metų sukaktį nuo Viešpaties Jėzaus mirties ir prisikėlimo. Išganymo jubiliejų pakartojo ir Jonas Paulius II 1983 m. Dabar Pranciškaus paskelbtas Gailestingumo jubiliejus nesilaiko tradicinio periodiškumo ir nemini sukakties. Visą dėmesį sutelkdamas į Dievo Gailestingumo slėpinį, Pranciškus tam tikra prasme sugrįžta prie biblinės Šventųjų metų tradicijos, kurioje, tiesa, skaičiai irgi buvo svarbūs, nes Izraelio tautos jubiliejai minėti kas 50 metų, tačiau dar svarbesnė buvo biblinė jubiliejaus žinia – laisvės grąžinimas vergams, neteisybės atlyginimas, skolų dovanojimas.

Kita popiežiaus Pranciškaus paskelbto Gailestingumo jubiliejaus naujovė – jo decentralizacija. Visų ligšiolinių krikščioniškųjų jubiliejų centras buvo Romos miestas – Šv. Petro bazilika ir kitos trys vadinamosios didžiosios ar popiežiškosios bazilikos: Romos vysku4

Artuma 2016 m. sausis

L’Osservatore Romano nuotrauka

pijos katedra – Šv. Jono bazilika Laterane, Švč. M. Marijos Didžioji bazilika ir Šv. Pauliaus bazilika už senosios Romos sienų. Pranciškaus paskelbtas jubiliejus švenčiamas visoje Bažnyčioje – Šventosios durys atidarytos visose katedrose ir svarbiausiose vietinėse šventovėse, tad jubiliejinių šventovių su Šventosiomis durimis ir visuotinių atlaidų privilegija šį kartą visame pasaulyje yra tūkstančiai (vien Lietuvoje 15). Su jubiliejaus pradžia popiežius Pranciškus susiejo ir paskutinėmis lapkričio dienomis vykusią savo kelionę į Afriką. Daugiau kaip savaitę prieš oficialią Gailestingumo metų pradžią, lapkričio 30 d., jis atidarė Centrinės Afrikos Respublikos sostinės Bangio katedros Šventąsias duris.

Norėdamas pabrėžti, kad šįkart švenčiama ne sukaktis, bet Dievo gerumas ir gailestingumas, popiežius Pranciškus Šventąsias duris atidarė ir Romos Carito benamių nakvynės namuose. Kas žengs pro šias duris? Jos skirtos ne tiek keliems šimtams prieglaudos lankytojų, kurių nemaža dalis nėra krikščionys, bet pirmiausia tiems, kas ateis kaip savanoriai patarnauti vargšams. Tad šios Šventosios durys veda ne į maldos, bet į vargo namus, kuriuose laukia likimo ir kitų nuskriausti kenčiantys žmonės.

Gruodžio 8 d. atidarant Gailestingumo jubiliejaus metus buvo minimos ir

Vatikano II Susirinkimo uždarymo penkiasdešimtosios metinės. „Ši sukaktis turi būti minima ne tik dėl sukurtų vertingų dokumentų, kurie iki pat mūsų dienų padeda suprasti, kaip toli yra pažengęs mūsų tikėjimas, – sakė tądien Pranciškus. – Ji turi būti minima pirmiausia dėl to, kad Susirinkimas buvo susitikimas; tikras Bažnyčios ir mūsų laikų žmonių susitikimas. Šventoji Dvasia padėjo Bažnyčiai pasitraukti nuo seklumų, dėl kurių daug metų ji buvo užsidariusi savyje, ir atgauti misionierišką entuziazmą. Tai buvo sugrįžimas į kelią, kuris veda į susitikimą su žmogumi ten, kur jis gyvena.“ Gruodžio 12 d. popiežius Pranciškus aukojo Gvadalupės Švč. Mergelės Marijos – Amerikos globėjos – šventės Mišias ir jų metu pranešė apie būsimą savo kelionę į Meksiką. Jau kuris laikas buvo žinoma, kad popiežius ruošiasi vėl keliauti į Lotynų Ameriką ir šį kartą aplankyti taip pat ir Meksiką. Dabar jis pats pranešė, kad vasario 13 d. melsis Gvadalupės Marijos šventovėje. Popiežiaus kelionė truks šešias dienas. Be sostinės, Pranciškus užsuks į kelis kitus miestus, kuriuose nebuvo Meksikoje lankydamiesi jo pirmtakai šv. Jonas Paulius II ir Benediktas XVI. Prieš Kalėdas sulaukta žinios apie baigiamą Kalkutos Motinos Teresės kanonizacijos bylą. Popiežius Pranciškus buvo supažindintas su Šventųjų skelbimo kongregacijos pateiktomis išvadomis dėl Motinos Teresės užtarimu įvykusio stebuklingo pagijimo. Popiežiui pritarus, buvo paskelbtas stebuklo dekretas, o tai reiškia, kad pal. Motinos Teresės skelbimo šventąja byla sėkmingai užbaigta. Dabar liko jau tik vienas formalumas. Popiežius turi sukviesti konsistoriją ir atsiklausti kardinolų nuomonės. Gavęs jų pritarimą, jis galės nustatyti kanonizacijos iškilmių datą.

Manoma, kad tai bus 2016-ųjų rugsėjo 3 arba 4 d. Kalkutos Motinos Teresės kanonizacijos iškilmės turėtų būti vienas svarbiausių Gailestingumo jubiliejaus įvykių Romoje.

Jonas MALINAUSKAS

Kronika Bažnyčios Lietuvoje pulsas

Durys atvertos, teatsiveria širdys

Dainiaus Tunkūno nuotrauka

Pats dieviškas Kūdikis savo žemišku Gimimu davė žmonėms ženklą – „Dievas su mumis“ (plg. Mt 1, 23) ir daugybę jų sukvietė į miestų, miestelių, kaimų bažnyčias. Vieni gausiai dalyvavo džiugiosiose Kalėdų iškilmėse, kiti tik lankė prakartėles, užsukdami prie jų iš puošnumu dar nuo advento pradžios tviskančių gatvių ir aikščių. Tačiau visus, be abejonės, iš namų išvedė toji pati šviesa, kitados į kelią pakėlusi ir neturtėlius piemenis, ir išminčius. Šį susitaikymo ir ramybės metą Lietuvos vyskupai sveikino katalikus, visus geros valios žmones, laiškuose minėjo silpno ir mažo Kūdikio meilingą artumą visiems, kam trūksta prieglobsčio, namų, globos vaikystėje ar senatvėje, vaikelio džiaugsmo šeimoje, darbo ar užtikrintumo dėl ateities, drąsino pasitikėti, jog „kiekvienas iš mūsų ir visas pasaulis esame Jo širdyje“.

kaip Dievą ir žmogų suvienijantį kelią“ (MV 2), o kiekvienas, žengęs pro tas duris, pakviestas atverti širdį, rankas ir savo namų duris geram žodžiui ar darbui, atjautai ar pasitarnavimui, pamąstyti, ką dar galėtų padaryti, kad ši apeiga nebūtų vien išorinė. Juk žengę pro Gailestingumo duris „nebegalime pasilikti tokie patys, negalime būti abejingi.

Todėl ieškokime kitų durų: vargingiau gyvenančių kaimynų, žmonių, kurių namuose sunkiai sergantis ligonis, ieškokime ligoninių ir slaugos namų, dienos centrų, labdaros valgyklų, kalėjimų durų, ieškokime senatvės naštos ar gyvenimo sunkumų palaužtų žmonių durų“ (iš Kauno arkivyskupo Liongino Virbalo homilijos).

Atviros jubiliejinės šventovės kviečia į piligrimystes ir ypač į susitaikymą su Dievu. Kai kur Lietuvoje jose organizuojamas ilgesnis kunigų budėjimas klausyklose, kad Atgailos ir Sutaikinimo sakramento šventimas, nuoširdus dvasinis pokalbis būtų prieinamesnis skubančiam, laiko ir sąlygų neretai pritrūkstančiam mūsų dienų žmogui. Šį su adventu sutapusį metą ženklino tradicinės gailestingumo akcijos, pvz., aštuonioliktoji Carito akcija „Gerumas mus vienija“, skelbti ir tylomis daryti geri darbai artimiausioje aplinkoje.

Sumaniai vilniečius į juos įtraukė katalikiškos parapijos bei organizacijos, Gailestingumo namelyje (kalėdiniame miestelyje greta eglės Katedros aikštėje) suaugusiesiems ir vaikams išdalijusios tūkstančius realių darbų – reikalingų atlikti savo mieste. Be darbų, pasak Vilniaus arkivyskupo Gintaro Grušo, tikėjimas gęsta, o būti teisingi ir gailestingi mokomės šeimoje – pirmoje vietoje, kur patiriame gailestingumą.

Gerąją naujieną apie visa palaikantį Dievo gailestingumą ir neatidėliojamą gailestingumą vienų kitiems popiežiui išsiuntus į visą pasaulį, ir Lietuvoje gruodžio 13-ąją žengėme į maloningąjį Jubiliejaus metą pro iškilmingai atvertas Šventąsias duris 15-oje jubiliejinių bažnyčių (vyskupijų katedrose ir kitose šventovėse). Ta proga skelbtas popiežiaus Pranciškaus kvietimas „Bažnyčiai iš naujo apmąstyti gailestingumo slėpinį

niame posėdyje. Jame vyskupai dalijosi spalio Sinodo žvilgsniu į šeimą kaip gyvą, daug iššūkių patiriančią ir pagalbos reikalingą realybę. Aptarė integracijos galimybes pabėgėlių šeimoms (jau dabar per Vilniaus arkivyskupijos Caritą padedama daugiau kaip šimtui jų), juolab kitąmet – Lietuvai įsipareigojus priimti daugiau kaip tūkstantį nuo persekiojimų savo šalyse bėgančių žmonių. Posėdyje svarstyti tautiečių sielovados užsienyje klausimai, šįkart plačiau – įvairiuose Rusijos regionuose gyvenančių lietuvių katalikų statistika ir poreikiai. Kalbėta apie nuolat blogėjančią krikščionių padėtį Artimuosiuose Rytuose; tikintieji Lietuvoje, netolimoje praeityje patyrę nemažesnių persekiojimų savo pačių žemėje, paskatinti parodyti solidarumą su kenčiančiais visos Bažnyčios nariais.

LR Seime atnaujinus Dirbtinio apvaisinimo įstatymo projekto svarstymą, gruodžio 14 d. Katalikų, Ortodoksų ir Evangelikų liuteronų Bažnyčių Lietuvoje vadovai pasirašė bendrą kreipimąsi ir išreiškė solidarumą su nevaisingumo išbandymą patiriančiais sutuoktiniais, tačiau pabrėžė, jog pagalba „nevaisingumo atveju negali peržengti pagarbos žmogaus gyvybei, orumui bei šeimai ribų“. Dėl to paraginta nepritarti siūlymui: 1) kurti perteklinius embrionus, šaldyti ir „išimant iš apyvartos“ sunaikinti; 2) naudoti trečiųjų asmenų lytines ląsteles. Be to, pasisakyta prieš preimplantacinę diagnostiką. Būtent jos dėka „asmenys su genetine negalia tampa tais, kuriuos dar iki jų gimimo stengiamasi identifikuoti, o identifikavus – neleisti gimti. Tai negalią turinčių žmonių eliminavimas iš visuomenės, o ne genetinių ligų gydymas“, – rašoma kreipimesi, kuriuo, kaip ne pirmąkart Lietuvoje, broliškų Bažnyčių vadovai su tiesa ir gailestingumu vieningai pasisakė už gyvybę ir gyvenimą.

Dalė GUDŽINSKIENĖ

Tikrovė, kurioje gyvename, ir šįsyk buvo svarbiausias ganytojų rūpestis paskutiniame 2015 metais LVK plenariArtuma 2016 m. sausis

5

Kronika Tegul visi bus viena!

Ar atėjęs Jėzus mus ras tebesiginčijančius?

Romanas KAZAKEVIČIUS išpažinimas bei dalijimasis tikėjimo gyvenimu. Šiuo požiūriu pats ekumenizmas nėra kokia nors žmogiškoji strategija ar taktika. „Tegul visi bus viena! Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs“ (Jn 17, 21), – meldžia Jėzus. Jei tiesa, kad tikėjimas yra priėmimas to, ką Dievas apreiškia, jei Jėzus iš tiesų pripažįstamas „gyvenimo Viešpačiu“, tada Viešpaties trokštama vienybė, jos siekimas patys savaime yra tikėjimo dalis, buvusi ilgai krikščionijos pamiršta. Šio užmiršimo kaina aiškiai nurodyta – pasaulio nepasitikėjimas krikščionių liudijimu. Įsivaizduokime situaciją: žmogus išklauso vieno krikščionio skelbimą, o tada prie jo prieina kitas ir sako: tas anas yra melagis, viską, ką jis sako, reikia kitaip daryti ir kitaip tikėti. „Gal geriau nei su vienu neturėsiu reikalų“, – tokia to žmogaus reakcija būtų visiškai suprantama. Krikščionių susiskaldymas yra viena iš didžiųjų kliūčių, uždarančių žmonių širdis Dievui, o pačius krikščionis paverčiančių pajuokos objektais.

Susiskaldymas yra sunki nuodėmė – šis sąmoningumas pastaraisiais dešimtmečiais tik augo, taip pat ir popiežių mokymo dėka.

Iš pirmo žvilgsnio galbūt atrodytų, kad Pranciškaus pirmtakų, Benedikto XVI ir ypač šv. Jono Pauliaus II, rūpestis buvo atsakyti į klausimą, ką reiškia „išpažinti tą patį tikėjimą“ ir atrasti pusiausvyrą tarp įvairių kraštutinių pozicijų – ir „iš vidaus“ („su eretikais protestantais nekalbėsim“), ir „iš išorės“ („su eretikais katalikais nekalbėsim“). Tačiau ekumenizmo doktrinos analizė, dideli šio kelio sunkumai kaip ir pasiekimai nėra šio straipsnio tikslas. Pakaks pasakyti, jog Krikštas buvo pripažintas bendru, visus vienijančiu pamatu.

Kaip ir kiekvienais metais, sausio 18–25 d. melsimės už visų krikščionių vienybę. Ekumenizmas, kitaip tariant – vienybės tarp krikščionių siekimas, nuo Vatikano II Susirinkimo tapo tarsi popiežiaus darbotvarkės dalimi, vienas iš prioritetų – kalbant apie Katalikų Bažnyčią, nes protestantų ir ortodoksų pasaulyje ekumenizmo judėjimas yra kiek ankstyvesnis. Tai matėme po Susirinkimo išrinktų popiežių veikloje; ir Pranciškus ne išimtis.

Tačiau kiekvienas popiežius yra „išimtis“ savo stiliumi.

Krikščionių susiskaldymas „Bažnyčia savo kelionėje per istoriją buvo gundoma piktojo, kuris siekė ją suskaldyti, ir, deja, ji tapo paženklinta gilių ir skausmingų susiskaldymų. Tie susiskaldymai nuo senų laikų išliko iki šių dienų, todėl dabar sunku atkurti visas jų priežastis, o ypač rasti galimus sprendimus.

Priežastys, nulėmusios susiskaldymą bei schizmas, gali būti įvairiausios: nuo nesutarimo dėl dogminių ar moralės principų, teologinių sąvokų, pastoracinių sampratų, politinių motyvų bei interesų iki ginčų, sukeltų antipatijų ir asmeninių ambicijų. Tikra yra tai, kad vienaip ar kitaip puikybė ir savanaudiškumas visuomet slypėjo už tų nesutarimų ir darė mus netolerantiškus, negebančius klausytis ir priimti kitus, kurių požiūriai ar nuostatos skyrėsi nuo mūsų“ – kalbėjo popiežius Pranciškus Krikščionių bendrojoje audiencijoje 2014 m. spalio 8 d. susiskaldymas yra Dėl šių priežasčių viena iš didžiųjų kliūčių, vienybės atkūrimas yra nelengvas darbas. Nors uždarančių žmonių kiekvienas regionas skiširdis Dievui, o pačius riasi, tačiau daug kur krikščionis paverčiančių krikščionių susipriešinimas ilgaamžis, susijęs pajuokos objektais. ir su kitais lemiamais veiksniais, pvz., tautybe. Kita vertus, yra ir gražaus ilgaamžio sugyvenimo pavyzdžių (Lietuvoje, Egipte, Sirijoje).

Bet sakydami „vienybė“, jaučiame, kad šis žodis yra reiklesnis už „sugyvenimą“ ar „santarvę“. Taip pat jaučiame, jog krikščioniška vienybė nėra vienodumas ir juo labiau – užvaldymas. Tai vieno ir to paties tikėjimo 6

Artuma 2016 m. sausis

Melstis ir veikti kartu Kiek supaprastintai būtų galima sakyti, kad popiežius Pranciškus didesnį dėmesį skiria „dalijimuisi“ tikėjimo gyvenimu, tačiau iš tiesų ir Pranciškus anaiptol neignoruoja katalikiškos doktrinos nuostatų, panašiai ir Jonas Paulius II ar Benediktas XVI niekad nepamiršdavo priminti apie gyvenimo, bendradarbiavimo, maldos vienybę.

Kronika Tegul visi bus viena!

Kai Pranciškus buvo išrinktas popiežiumi, visi sukruto ieškoti to, ką žinome apie šį ganytoją iš „pasaulio pakraščių“. Vienas iš „atrastų“ dalykų buvo reportažai, kuriuose popiežius, tuo metu Buenos Airių arkivyskupas, klūpi, o protestantų pastoriai už jį meldžiasi ir jį laimina. Ne visiems šis vaizdas patiko, net ir tada, kai buvo patikslinta, jog tai buvo bendras protestantų ir katalikų renginys, organizuotas su arkivyskupo pritarimu, o greta pastorių meldėsi katalikų kunigai.

Tačiau ir tada, ir vėliau popiežius Pranciškus aiškiai parodė, kad malda ar laiminimas jam nėra savosios galios, savo teisumo ar statuso demonstravimas. Ne, ne vien popiežius meldžiasi už kitą, taip parodydamas, kad tai jis, o ne kitas yra popiežius. Tiesa, popiežius meldžiasi už visą pasaulį, tačiau šios maldos paskirtis nėra politinė. „Melskitės už mane, man labai to reikia“, – daugybę kartų ir įvairiose auditorijose per savo pontifikatą yra prašęs Pranciškus, nesiteiraudamas, kokių įsitikinimų žmonės prieš jį stovi.

Toks ir Pranciškaus ekumenizmas – nenarstyti po kaulelį savo kaimyno doktrinos, tačiau melstis kartu ir veikti kartu. Vienoje savo katechezių jis kalbėjo: „Ar kiekvienas iš mūsų kaip šventosios motinos Bažnyčios narys gali ir privalo ką nors daryti viso to (t. y. susiskaldymo) akivaizdoje? Žinoma, niekuomet neturi stigti maldos tęsiant Jėzaus maldą dėl krikščionių vienybės ir vienijantis su ja. Drauge su malda Viešpats prašo mūsų naujo atvirumo. Jis prašo, kad neužsisklęstume nuo dialogo ar susitikimo, bet svetingai priimtume tai, kas vertinga ir pozityvu, net iš skirtingai galvojančių ir besilaikančių kitokių nuostatų žmonių. Jis prašo mūsų sutelkti žvilgsnį ne į tai, kas mus skiria, bet verčiau į tai, kas vienija, kad geriau pažintume ir mylėtume Jėzų ir galėtume dalytis jo meilės turtingumu. Konkrečiai tai reiškia laikytis tiesos, gebėti vieni kitiems atleisti, jaustis tos pačios krikščioniškosios šeimos dalimi, suvokti save kaip dovaną kitam ir kartu daryti daug gerų dalykų ir artimo meilės darbų. <...> Mes eikime kartu melsdamiesi vieni už kitus ir darydami gailestingumo darbus. Taip mes kelyje kuriame bendrystę. Tai dvasinis ekumenizmas: keliauti gyvenimo keliu, visi drauge mūsų tikėjime, Viešpatyje Jėzuje Kristuje“ (Bendroji audiencija, 2014 m. spalio 8 d.).

Ar doktrina nebesvarbi?

Tai nėra doktrinos nuvertinimas, bet priminimas, kad vienybės žodžiai ir veiksmai taip pat yra doktrinos dalis. Kai kuriems doktrinos klausimams iš tiesų reikia didžiulės specialios kompetencijos, kurią turi teologai, bet neturi paprasti tikintieji, kad ir kokiai konfesijai jie priklausytų. Teologinės diskusijos šiais klausimais truko šimtmečiais ir galbūt truks antra tiek. Ar lauksime šiuos šimtmečius, kad paspaustume vienas kitam ranką, kad kartu liudytume, stotume už teisingumą? Ar atsisakysime atsistoti greta kito, nes manome, kad „kito“ doktri-

nos dalis yra neteisinga? Tokia logika Pranciškui nepriimtina. Taip, teologinis dialogas būtinas ir turi vykti, bet krikščionių santykių visuma neturi priklausyti išimtinai nuo jo. Nesutarimas dėl vienų teiginių neturi užtemdyti tų, dėl kurių sutariama, ir to, ką galima padaryti kartu. Žinoma, tai nereiškia, kad dėl bendros veiklos turi būti aukojama doktrina, – tai būtų perlenkimas, tik iš kitos pusės. Krikščioniškas liudijimas ir doktrina – ne jų supriešinimas, bet pusiausvyra ir koordinavimas ieškant Dievo valios, ne reliatyvizmas ir samplaika, ne savo galios įtvirtinimas ir primetimas, bet kantrus Apreiškimo tyrinėjimas

kartu. Lengva ir patrauklu išspręsti nesutarimus vienu mostu, apskelbiant kitą „netikru pranašu“, bet vargu ar tai yra pasitikėjimas Tiesos Dvasia, kurios globa taip pat yra krikščioniško gyvenimo ir doktrinos dalis. Bet geriausiai apie Pranciškų byloja jo paties žodžiai; jais ir užbaikime: „Dvasinis ekumenizmas – melstis kartu ir skelbti kartu, kad Jėzus yra Viešpats, ir kartu veikti padedant vargšams visokio pobūdžio jų skurde. Tai turi būti daroma, ir nepamirškite, kad šiandien Jėzaus kraujas, išlietas didelio skaičiaus Jo kankinių krikščionių įvairiose pasaulio vietose, mus liečia ir stumia vienybėn. Persekiotojams mes nesame pasidaliję, nesame liuteronai, ortodoksai, evangelikai, katalikai... Ne, esame viena! Persekiotojams esame krikščionys, kita nerūpi. Tai yra kraujo ekumenizmas, kuris šiandien išgyvenamas“ (2014 m. spalio 31 d.). „Krikščionių vienybė nebus rafinuotų teorinių diskusijų vaisius kiekvienam stengiantis įtikinti kitą savo nuomonių pagrįstumu. Žmogaus Sūnus ateis ir mus atras vis dar besiginčijančius. Turime pripažinti, jog tam, kad pasiektume Dievo slėpinio gelmę, mums reikia vienam kito, reikia susitikti ir lygiuotis, vedant Šventajai Dvasiai, suderinančiai skirtingumus ir peržengiančiai konfliktus“ (2015 m. sausio 26 d.).

Artuma 2016 m. sausis

7

Kronika Šeimos politikos aktualijos

Įstatymas, padėsiantis šeimai Jolanta RAMONIENĖ, „Šeimos instituto“ vadovė Pagaliau politikai atsižvelgė į šeimoms ir jų interesams atstovaujančių nevyriausybinių organizacijų prašymą imtis priemonių, kurios iš esmės pagerintų šeimų padėtį ir skatintų susilaukti vaikų. Šios organizacijos per pastaruosius kelerius metus surengė ne vieną renginį, pateikė pasiūlymų ir prašymų rezoliucijose, pasisakė žiniasklaidoje, dalyvavo komitetų posėdžiuose, asmeniniuose susitikimuose su politikais. Jau atrodė, kad vyko bergždžias darbas. Tačiau prieš pat Kalėdas galėjome nudžiugti – Seimo parlamentinė grupė „Už šeimą“ su bendradarbiais – VDU Santuokos ir šeimos studijų centru bei „Šeimos institutu“ parengė Šeimos stiprinimo įstatymo projektą. Jo rengėjai atkreipė dėmesį ir į mokslinius tyrimus, kuriuose pabrėžiama, kad šeimos politika Lietuvoje per visą atkurtosios Nepriklausomybės laikotarpį buvo nenuosekli, nepastovi, neilgalaikė ir nekoordinuota. Dėl to šiuo metu įstatymuose egzistuoja apie 30 skirtingų šeimos apibrėžimų ir jie taikomi skirtinguose kontekstuose. Deja, įstatymų rengėjams labai patogi tokia aukštyn kojomis apversta situacija – kai šeima yra „pritaikoma“ prie sprendžiamo klausimo, o ne sprendžiamas klausimas – prie šeimos ir žiūrima, kokius padarinius jis turės šeimai.

Tapo visiškai nebeaišku, kas skiriama išskirtinai šeimai, o kas visiems gyventojams, priklausomai nuo jų gaunamų pajamų, įgyto darbo stažo, turimos profesijos, sveikatos būklės ir pan. Reali šeima šioje įvairovėje tiesiog „pasimetė“ ir liko pati viena, stengdamasi susidoroti su ją kasdien užklumpančiais mažesniais ar didesniais iššūkiais. Šią situaciją pakeisti siekiama rengiant naująjį įstatymo projektą kaip bendrąjį, įtvirtinantį principus ir nuostatas, kuriais būtų vadovaujamasi visais lygmenimis priimant šeimų gyvenimą paveikiančius sprendimus. Įstatymo projekto rengėjai įvertino ir akivaizdžiai kritišką demografinę šalies situaciją. Per 24 metus gyventojų su8

Artuma 2016 m. sausis

mažėjo daugiau nei penktadaliu arba po 1 proc. kasmet. Demografai, remdamiesi EUROSTAT gyventojų skaičiaus kaitos prognozėmis, Lietuvai žada niūrią ateitį – klausiama, ar šį šimtmetį palydėsime dar turėdami du milijonus gyventojų?..

Kaip sustabdyti emigraciją ir paskatinti gimstamumą? Kaip sušvelninti spaudimą pensijų, sveikatos apsaugos bei socialinės gerovės sistemoms, kurį jos patirs vis augant išlaikomų asmenų skaičiui? Kaip sukurti šeimoms palankią aplinką? Šie ir daugybė kitų klausimų buvo svarstomi pasirenkant šeimos stiprinimo kryptis.

Parengtame įstatymo projekte numatytos šeimos stiprinimo kryptys atsižvelgiant į jaunimo ir šeimų poreikius.

Kad jauni žmonės kurtų šeimą, jie turi pasitikėti ateitimi. Akivaizdu, kad neturint darbo ir būsto neįmanoma planuoti šeimos. Todėl numatoma skirti dėmesį jaunų žmonių, kurie jau yra tapę tėvais ar nori jais tapti, padėčiai. Taip pat numatomos priemonės, leidžiančios derinti profesinę veiklą ir šeiminį gyvenimą, vykdoma skyrybų prevencija, kuriama įvairiapusės paramos šeimai sistema bei teikiamos kompleksinės paslaugos krizę patiriančioms šeimoms bei vienišiems tėvams. Visas įstatymo projekte įvardytas šeimos stiprinimo kryptis turėtų apimti ilgalaikė valstybinė šeimos stiprinimo programa.

Kad visa, kas įstatymo projekte surašyta, būtų įgyvendinama, numatyti įpareigojimai Seimui, Vyriausybei, savivaldybėms. NVO bei šeimų atstovams pasiūlyta įsilieti į Nacionalinę šeimos ta-

rybą bei savivaldybių ar vietines šeimų tarybas. Įstatymo iniciatoriai mano, kad šeimų atstovų įtraukimas į sprendimų priėmimus padidins jų pačių atsakomybę už valstybės gyvenimą, sudarys sąlygas paveikti sprendimus taip, kad jie būtų palankesni šeimoms, artimesni jų lūkesčiams.

Gruodžio viduryje šis įstatymo projektas pristatytas NVO atstovams ir mokslininkams, kviečiant aktyviai įsitraukti į jo tobulinimą. Įvertinus gautus siūlymus šis dokumentas bus atnaujintas ir teikiamas svarstyti Seimo pavasario sesijoje. Tuomet įstatymo turinį pristatysime išsamiau.

Stebėdama Seimo darbą Šeimos stiprinimo įstatymo projektui linkiu netapti dar vienu čia įstrigusiu dokumentu, kaip tai jau yra nutikę 106 Seimo narių pateiktai Konstitucijos 38 str. pataisai, kuria siūloma Konstitucijoje aiškiai įtvirtinti, kad šeima sukuriama sudarant santuoką ir kyla iš tėvystės ir motinystės.

Pastarasis siūlymas jau trečius metus nepasiekia posėdžių salės, tad šie rinkimų į Seimą metai tebūna mums puiki proga pareikalauti iš politikų prisiimti atsakomybę ir išreikšti savo poziciją balsuojant šeimoms svarbiais klausimais.

Jei iš tiesų suvokiame, kad šeima yra mūsų visuomenės ir valstybės pagrindas, jei linkime Lietuvai tapti atsinaujinančia, patriotiškai pilietiška ir stipria valstybe, tai pirmiausia tokia – stipri, bendruomeniška, kartų kaitą užtikrinanti – turi būti šeima.

Joseph Hoban nuotrauka

Kronika Šeimos politikos aktualijos

Pavojingi krikščionys Vytautas SINICA 2015-ieji baigėsi srautu žinių apie religijos laisvės suvaržymą. Įvairiausi seksualinę įvairovę ginantys įstatymai metų pabaigoje vis aštresnėmis formomis atsigręžė prieš labai konkrečių žmonių teisę gyventi ir dirbti pagal savo įsitikinimus. Štai Australijos vyskupų konferencija išplatino pastoracinį laišką, ginantį prigimtinę šeimos sampratą. Vyskupai už tai apkaltinti neapykantos kurstymu, nors viso labo gynė dabar Australijoje galiojantį santuokos apibrėžimą. Airijoje po vienalyčių „santuokų“ įteisinimo prasidėjo banga sprendimų, kuriais užtikrinamas „šeimos formų įvairovę“ pristatantis lytinis švietimas taip pat ir tam nepritariančiose katalikiškose mokyklose. Gruodžio pradžioje nurodyta katalikiškose mokyklose įdarbinti „atsiskleidusius“ (coming-out) homoseksualus; visose šalyse tokios mokyklos vengia tai daryti, gerai žinodamos, jog žmonės, kurie viešina savo orientaciją, paprastai kovoja ir už jos pripažinimą norma. JAV, Šiaurės Karolinoje, lesbiečių poros apskundė įstatymą, pagal kurį tarnautojai gali dėl savo įsitikinimų atsisakyti tuokti vienalytes poras. Akivaizdžiai siekiama, kad visi būtų priversti pritarti naujai šeimos sampratai.

Tačiau šie atvejai iš esmės jau girdėti, ko nepasakysi apie naują iššūkį Norvegijos krikščionims. Pertekliniu valstybės kišimusi į vaikų auklėjimą garsėjančioje Norvegijoje vaiko gerovės tarnyba „Barnevernet“ lapkričio viduryje atėmė iš krikščionių šeimos visus penkis jos vaikus ir atidavė juos globėjams. Motyvas – vaikus biologinėje šeimoje žaloja „krikščioniška indoktrinacija“. Toks iš pažiūros absurdiškas argumentas yra ankstyva pirmoji kregždė, įspėjanti, kas ateityje laukia krikščionių naują marksistinę pasaulėžiūrą kaip normą priėmusiose šalyse. Kuo valstybei gali kliūti „krikščioniška indoktrinacija“? Tėvų teisė auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus yra laiduota ir nacionalinėse konstitucijose, ir Visuotinėje žmogaus teisių

deklaracijoje. Krikščioniškas auklėjimas visiškai atitinka šią teisę ir ugdo pavyzdinį pilietį – sąžiningą, rūpestingą, gailestingą, teisingą, darbštų. Atrodytų, toks ugdymas yra tik naudingas valstybei ir turėtų būti skatinamas. Ne visai taip.

Postmodernias hedonistines (geiduliais, o ne objektyvia prigimtimi pagrįstas) „žmogaus teises“ ginančios Vakarų valstybės krikščionybėje įžvelgia esminę problemą. Tokia valstybė skelbia, jog moralinės normos yra subjektyviai pasirenkamos, objektyvaus gėrio ir blogio nėra, gyvenimo būdų ir vertybių įvairovė yra skatintina ir savaime vertinga.

Krikščionybė, priešingai, moko apie objektyvų gėrį ir blogį, moralės tiesą – dorybes ir nuodėmes. Krikščionybėje egzistuoja gailestingumo ir teisingumo pusiausvyra. Nuoseklus krikščionis ne tik rūpinasi skurstančiaisiais ir dalija senjorams sriubą (ši dalis valstybei patinka), bet ir pagal galimybes viešai liudija apie amoralius aplinkinių pasirinkimus bei siekia dorybes ugdančių viešųjų normų (ši dalis valstybei nepatinka). Tai nepatogu, nemalonu ir griauna atviros visuomenės iliuziją, jog visi galime patys pasirinkti, kas mums moralu ir teisinga.

Ne veltui visur kalbama apie pal. Motinos Teresės rūpinimąsi skurstančiaisiais, tačiau nutylimi jos „nekorektiški“ pasisakymai apie šeimą ir gyvybę.

Krikščionis sunkiai pasiduoda žmogaus prigimčiai prieštaraujančioms ideologijoms. „Naują žmogų“ per švietimo monopolį mėginančiai sukurti postmoderniai valstybei tai neretai tampa neįveikiama kliūtimi. Šioje šviesoje tampa suprantami ir vaikus dėl „krikščioniškos indoktrinacijos“ tarnyboms paskundusios Norvegijos mokytojos žodžiai, kad Bodnariu šeimos vaikų tikėjimas tuo, jog

Dievas baudžia už nuodėmes, „sukelia vaikų neįgalumą“. Tai neįgalumas suprasti ir priimti jiems peršamą radikaliai priešingą pasaulėžiūrą, kuriai norma yra viskas, ką žmonės pasirenka, o nuodėmės neegzistuoja. Krikščionių vaikai neįgalūs ta pačia prasme kaip ir psichiatrijos ligoninėse atsidurdavę sovietmečio rezistentai – „neįgalūs“ suprasti jiems siūlomos dirbtinės visuomenės ir žmogaus vizijos „pranašumo“.

Marksistuojančios Vakarų šalių vyriausybės senokai ieško geriausių strategijų krikščionybei pritaikyti prie kuriamos „atviros“ visuomenės. SSRS nesėkmė parodė, kad tiesmuka prievarta krikščionybės nepribaigia. Subtilus Vakarų šalių marksizmas šiandien visur renkasi krikščionybės privatinimo strategiją. Manipuliuojant Bažnyčios ir valstybės atskyrimo mitu, krikščionys raginami nesikišti į viešuosius reikalus ir nemėginti savo pažiūromis grįsti įstatymo normų. Ši strategija nuostabiai veikia ir leidžia užtikrinti, kad katalikai netaptų ir net nenorėtų tapti girdima visuomenės grupe.

Kuo labiau krikščionybė bus privatesnė ir redukuota tik į teisę melstis, tuo lengviau bus kurti krikščionybę paneigiantį „naują žmogų“ ir antikrikščioniškų normų visuomenę.

Tačiau tai – lėti procesai, kuriems kartais neužtenka kantrybės matant krikščionybės pasipriešinimą. Trūkus kantrybei gimsta valstybės drąsa išgydyti „krikščioniškai indoktrinuotų“ vaikų neįgalumą.

Klausimas, kiek drąsos tam priešintis turės patys krikščionys. XXI amžiuje katakombose nebepasislėpsime.

Artuma 2016 m. sausis

9

Kronika

Tolstantis sausis Antanas GAILIUS damas Sausio 13-osios aukų, vis tiek manau, kad tą naktį ir apskritai tomis dienomis mes patyrėme didžiulį gailestingumą. Juk ne veltui taip dažnai sakėme, kad Lietuvoje, matyt, įvestas tiesioginis ne prezidentinis, bet teokratinis, t. y. Viešpaties, valdymas. Tomis dienomis gailestingumą ne tik patyrėme, bet ir patys buvome pasiryžę jį dovanoti. Tokios sielos įtampos, kurią anuomet išgyvenome, daugiau nepatirsime. Bet iš anų laikų galėtume prisiminti, kiek daug tada nuveikėme, nes rūpinomės ne vien savimi.

Su šypsena kartais pagalvoju, jog tai, kad Sausio 13-osios dvidešimtpenkmetis sukanka būtent šiais Gailestingumo metais, galbūt irgi yra ano tiesioginio teokratinio valdymo ženklas. Iššūkiai ir grėsmės, su kuriais šiandien susiduriame, ne tokie akivaizdūs kaip anomis dienomis, bet ne mažiau tikri. Nuo jų ruošiamės gintis visaip, bet galbūt vertėtų nepamiršti ir to gailestingumo (tada gal sakėme – solidarumo) užtaiso, kurį iš Sausio 13-osios paveldėjome.

Tiesa, Sausio 13-oji kasmet vis labiau nuo mūsų tolsta. Jau gyvena karta, kuriai apie ją turime pasakoti ir sekti legendas. O tie, kurie anomis sausio dienomis žaidė Aukščiausiąją Tarybą (mažiausiai mergytei, aišku, teko vaidinti Prunskienę), šiandien jau žengia į Seimą ir kitas rimtas vietas. Vis rečiau išgirstame aimaną: „Ne dėl tokios Lietuvos kovojome“ ir vis dažniau pasakome: „Už tai ir kovojome!“ Mat vis aiškiau suvokiame, kad anuomet kiekvienas iš mūsų turėjome savą ir nepaprastai gražią Lietuvos idėją, kurios net vienos niekaip nebūtume gebėję įgyvendinti. Ką jau ten kalbėti apie tai, kad būtume įgyvendinę, na, sakysime, šimtą tūkstančių labai gražių Lietuvos idėjų.

Juo labiau jog šiandien jau suprantame, kad tos mūsų anų dienų idėjos labai didele dalimi buvo iliuzinės – kaip iliuzija buvo ir tai, kad prie Aukščiausiosios Tarybos aną sausį buvo „visa Lietuva“. Nebuvo ten nei visos, nei turbūt pusės Lietuvos. Ypatingo blaivumo akimirką gal išdrįstu manyti, kad ten buvo, sakykime, trečdalis. Skaičiuoju taip: kažkur esu girdėjęs, kad į Baltijos kelią išėjo milijonas. Taigi milijonas iš trijų milijonų.

Galima iš anksto spėti, kad tuomet, kai ano meto karta pradės rašyti atsiminimus, vėl pasirodys, kad ten visi stovėjo. Bet argi tai svarbu? Tą klausimą jau laikas palikti istorikams.

Užtat nenuneigiama yra tai, kad tai buvo didinga diena, atnešusi laisvę. Tai ir buvo tas gėris, kurį pasiekėme. Todėl šiandien ir galime ramia sąžine pasakyti: už tai kovojome!

Kuo labiau buvome anų dienų paliesti, tuo skaudžiau turbūt išgyvename mūsų Sausio 13-osios minėjimų virtimą į oficialius ritualus. Įtariu, kad skaudžiausia yra tiems, kurie anuomet neteko artimųjų ar buvo sužaloti. Neseniai baigtas tyrimas „Sunkių traumų ir socialinių transformacijų psichologiniai padariniai ir jų įveika“ sausa mokslo kalba parodė, kad sužeistieji laisvės gynėjai savo sveikatą vertina prasčiau, nei bet kuri kita tyrinėta grupė. Nors sunku patikėti, tame tyrime perskaičiau, kad sužeisti gynėjai šiandien kartais susilaukia ir tokių replikų: „Ko tu ten lindai? Ko tu ten ėjai? Ir ką tu dabar turi?“ Ir ne tik iš savo aplinkos, bet ir iš gydytojų. Šioje vietoje pats laikas dar kartą prisiminti, kad popiežius Pranciškus šiuos metus paskelbė ypatingais jubiliejiniais Gailestingumo metais. Mat tikrai nepamirš10

Artuma 2016 m. sausis

Algirdo Kairio nuotrauka

Po naujametinių fejerverkų ir trenksmo ateina Sausio 13-oji.

Lyg primindama, kad gyvenimas – tai ne vien paikionės ir nirtulingas pirkimas, bet ir kažkas, kas daug rimčiau, kas net mirtinai rimta.

Mat truputį baiminuosi, kad ne tik Sausio 13-osios minėjimai, bet ir Gailestingumo metų renginiai gali ir likti tik labai gražiais ritualais, tiesiogiai kiekvieno mūsų lyg ir neįpareigojančiais. Pavyzdžiui, tai, kad šiandien turime tikrai veikiančią valstybę, neturėtų būti priežastis, kad vien jai paliktume spręsti gausybę socialinių problemų. Tokių, kaip, pavyzdžiui, alkoholizmas, korupcija, savižudybės ar senojo raugo vaikų globos namai. Jei taip manysime, prašvilpsime Sausio 13-osios paveldą, o iš Gailestingumo metų išeis tik tiek, kad mes, išvydę ištiestą prašančią ranką, maloniai atsakysime: Dievas padės.

Kronika

Karo audrų nublokšti Antanas SAULAITIS SJ Nežinau, kiek toli girdisi patranka. Vaikams ramus ir gražus gyvenimas sugriuvo 1945 m. pradžioje. Nuo bolševikų okupacijos iš Lietuvos pasitraukusią penkių asmenų šeimynėlę savo namuose (tuometinės Vokietijos Brygas, dabar Lenkijos Bžegas) priglaudė Brandtų šeima.

Gražus kiemas, mažas šuniukas, malonios mokytojos, žvakėmis spindinti bažnyčia – ko kito norėti?

Penkerių metų vaikui ne visai aišku, ko Vokietijos kareiviai su granatsvaidžiais rankose ryžtingai žygiavo mūsų plačia gatve. (Vėliau sužinojome, kad Tėvelis slapčia klausydavosi BBC radijo, kad nutartų, kur bėgti.) Sąjungininkai jau mus siaubingai bombardavo. Galima pasiimti tik tai, ką gali panešti. Už spintelės stiklo maži marmuro gyvūnėliai: dramblys, begemotas, stirna, pelytė. „Ar galima pasiimti?“– „Tik jeigu pats neši“, – pasakė tėvai, ir išskubėjome į traukinių stotį. (Gyvūnai ir šiandien tebestovi tėviškės lentynėlėje.)

Ankstyva vaikystė karo pabėgėlių stovyklose. Vedi dvejais metais jaunesnę sesutę Marytę į vaikų darželį šioje spygliuotos vielos pusėje, užtinki apipuvusią morką, skubiai grįžtame didžio laimikio tėvams parnešti. Nuo bombų miestas vidudienį paskendęs dūmuose it naktį. Bendraamžis vaikelis griuvenų pilna gatve bėgdamas kartoja: Kindlein Jesu, komm zu mir (vok. „Kūdikėli Jėzau, ateik pas mane“). Šermeninėje žuvęs kūdikėlis guli atmerktom akim. Maža mokinukė sunkiai sužeista koja, įkliuvusia sudaužyto karo pabūklo spąstuose. Požeminio traukinio slėptuvės angą praveria laiptinėn įkritusi sprogstanti bomba. Miegame ant sukrautų dėžių; šeimų buveinės perskirtos antklode.

Raudonasis Kryžius patiltėje maitina burokais bei pjuvenom pastiprintos duonos ribotu kiekiu. Maži vaikai moko močiutę popietinio miego neguldyti jų name, o tiesiai rūsyje, kad kasdieniam bombardavimui nereikėtų keltis ir skubiai žemyn lipti. Kol kiti vaikai kažką dundančiame pasaulyje žaidžia ir lyg linksminasi, patį apima akinanti

baimė, net gėda taip išsiskirti ir bijoti.

Vaikai tarpusavyje nutarė: anglai lakūnai bailiai, mus bombarduodami naktį, o amerikiečiai drąsūs, nes dienomis skrenda bombas ant mūsų sėdami.

Kautynėms pasibaigus, vis dar pabėgėliai, gyvename Riegelių šeimos name priskirtame butelyje. Skersai gatvės – kvepianti kepykla, kurios lange išstatyti skanėstai pasižiūrėti, o pomokyklinį alkį raminame parkelio gilėmis.

Džiaugiamės, kai šeimynėlę aplanko Amerikos kariškė lietuvaitė panelė Alyta, tokia draugiška, kad neatsimeni net ką atnešdavo. Dviese eidami mokyklon pereiname į kitą gatvės pusę nuo amerikiečių kariškių šeimų daugiabučio. Mat į šešerių ir aštuonerių metų lietuviukus šių vaikai mėtydami akmenis šaukia: „Naciai, naciai!“ Pašto sienos išklijuotos dingusių vaikų nuotraukomis, tramvajaus stotelėje kasdien budi palūžęs tėvas klausdamas: „Ar nematėte mano sūnaus?“ Labai maloni užeiga būdavo Schmidtų knygynas, pilnas įdomių knygų ir arbata bei sausainiais vaišinančiomis tarnautojomis, su kuriomis maloni draugystė tęsėsi dešimtmečius.

Išvietintų (dipukų) lietuvių Augsburgo stovykla – kaip kaimas ar miestelis, su viskuo, kas gyvenimui priklauso: lietuviška pradine mokykla, skautų tuntu, kapelionu kun. Grigoniu, pamaldomis vokiečių Šv. Petro Kanizijaus parapijoje (sienoje lenta su mūsų visų padėka), lietuvių ambulatorija-ligonine, Raudonojo Kryžiaus skyriumi, laukais žaisti, pasivaikščioti ir karo liekanas apžiūrėti, draugais ir draugėmis. Visi buvę augsburgiškiai prisimena ir žino apie architekto Jono Muloko 1945 m. pastatytą

Su tėveliu ir sesute Vokietijoje apie 1947–1948 m.

(antrąkart 2015 m. restauruotą) lietuvišką kryžių su įrašu penkiomis kalbomis: „Augsburgo išeiviai lietuviai, maldaudami Dievo palaimos, gerbdami savo žuvusius ir dėkodami savo geradariams, stato šį lietuvišką kryžių, idant jis bylotų, kad čia karo audrų atblokšti lietuviai ilgėjosi savo tėvynės ir troško jai laisvės.“ Ta pati šeimynėlė su tūkstančiais kitų buvo priimtos svečiose šalyse. Abu vaikai iki šiandien prisimena, kaip 1949 m. pro gegužės ryto rūką nuo laivo denio pamatė Laisvės statulą Niujorko uoste. Caritas mus priėmė (ir iki šiandien kasmet į JAV priima arti milijono imigrantų), išsiuntė į netolimą miestą, kur konduktorius, atverdamas traukinio duris, su šypsena naujakuriams ištarė: „Sveiki atvykę!“ O perone juos priėmė laukiantys senieji lietuviai, taip pat imigrantai, tik atvykę prieš Pirmąjį pasaulinį karą.

Antrajame pasauliniame kare buvo 50 milijonų pabėgėlių, migrantų, išvietintų žmonių. Dabar bėgančių nuo karų, sukilimų, sausros, bado, persekiojimo, ekonominių krizių, gamtos nelaimių pasaulyje esama daugiau kaip 60 milijonų žmonių: mažų, nedidelių, paūgėjusių, suaugusių, šeimų, šeimynų ir vienišų, gal net tokių šeimynėlių, kaip čia aprašyta.

Artuma 2016 m. sausis

11

Didelės ir mažos kryžkelės

Laikas džiūgauti

Erlendo Bartulio nuotrauka

ir švęsti

Br. Lukas SKROBLAS OSB Popiežius paskelbė jubiliejaus metus: „Būna akimirkų, kai esame pašaukiami ypatingiau nukreipti žvilgsnį į gailestingumą ir patys tapti veiksmingais Tėvo veikimo ženklais. Kaip tik todėl paskelbiau Ypatingąjį gailestingumo jubiliejų. Tai turėtų būti Bažnyčiai malonės metas ir padėti padaryti tikinčiųjų liudijimą stipresnį bei veiksmingesnį“ (MV 3), o šių metų „šūkis“ – būti gailestingiems kaip Tėvas.

Jubiliejus vadinamas eiliniu, jei atitinka nustatytą datą, neeiliniu – jei skelbiamas išskirtinės svarbos įvykio proga. Eiliniai jubiliejai švenčiami kas 25 metai. 2000-aisiais Bažnyčia šventė 26-ąjį – Didįjį krikščionybės – jubiliejų.

Išskirtiniu būdu popiežiai siūlydavo neeilinius jubiliejus, t. y. Šventuosius metus, kurie neatitikdavo 25 metų sukakties. Paskutiniais neeiliniais Šventaisiais metais 1933 m. ir 1983 m. buvo švenčiamas Kristaus Atpirkimo jubiliejus, o Pranciškaus paskelbtasis nuo ankstesnių skiriasi tuo, kad mini ne Kristaus Atpirkimo sukaktį, o yra paskirtas temai.

Dievo tautos patirtis Jubiliejaus metų skelbimas kyla iš Senojo Testamento Dievo tautos patirties, kuri neatsiejamai susijusi su poilsiu. Žinome, kad žydai kiekvieną šeštadienį švenčia šabą ir taip dalyvauja Dievo poilsyje Jam užbaigus kūrimo darbą. Mažiau žinome žydiškų šabo metų tradiciją: „Šešerius metus sėsi savo lauką ir šešerius metus genėsi vynuogyną ir nuiminėsi derlių, bet septintais metais turės būti žemei visiško poilsio šabas – šabas Viešpačiui“ (Kun 25, 3–4). Šis Dievo įsakymas reiškia, kad laimė ir sėkmė pirmiausia yra ne žmogaus darbo vaisius, o Dievo dovana. Žmogui siekiama priminti, kad žemė priklauso Dievui.

Kad sustiprintų šį dovanos aspektą, Dievas nurodė Mozei švęsti jubiliejaus metus: „Atskaičiuosi septyniskart septynerius metus <…>. Švęsite penkiasdešimtuosius metus ir paskelbsite laisvę krašte visiems jo gyventojams. Tai bus jums jubiliejaus metai <…>. Jums bus jie šventi <…> parduodami nuosavybę artimui <...> neda12

Artuma 2016 m. sausis

rykite vienas kitam skriaudos. <…> samdiniai ir įnamiai dirbs pas tave tik iki jubiliejinių metų“ (Kun 25, 8. 10– 12. 14. 40). Viešpats kviečia kiekvieną būtį į visuotinį pašventinimą. Šie metai skirti vargšams, žemei, Dievui, žodžiu, visuotiniam išlaisvinimui.

Išsipildymas Kristuje Šios jubiliejaus metų nuorodos yra pranašiškos, iš anksto vaizduojančios būsimą jų išsipildymą Kristuje. Pakviestas į Nazareto sinagogą, Jėzus perskaitė pranašo Izaijo žodžius: „Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams. Pasiuntė skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems – regėjimo; siuntė vaduoti prislėgtųjų ir skelbti Viešpaties malonės metų“, ir vėliau pridūrė: „Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai“ (Lk 4, 18–19. 21). Kristus įvykdė Atpirkimą ir įkūrė naują Izraelį, išlaisvintą iš nuodėmės, – tautą, kurioje nėra nei vergo, nei laisvojo. Dievo Tėvo vaikams yra suteikta didžioji laisvė, šventa laisvė, laisvė nuo nuodėmės ir amžinosios mirties. Kristuje jubiliejų galime išgyventi kasdien ir nereikia laukti nustatytos datos. Tačiau Bažnyčia skelbia jubiliejaus metus, kad sutvirtintų tikinčiųjų tikėjimą į vienintelį Gelbėtoją – Kristų, iš naujo paskatintų broliškos meilės darbus Bažnyčioje ir visuomenėje, o šiais metais ypač kontempliuojant Išganytojo veidą.

Jubiliejaus metai dar vadinami Šventaisiais metais, tik ne dėl to, kad prasideda ir baigiasi sakraliomis apeigomis, bet todėl, kad kviečia į gyvenimo šventumą. Pats žodis jubiliejus kilo iš hebrajiško jobel, reiškiančio ožį arba ožio ragą, kuriuo buvo skelbiama jubiliejaus metų pradžia.

Versdamas Bibliją į lotynų kalbą, šv. Jeronimas šį terminą pavertė žodžiu jubilaeus, savo ruožtu kylančiu iš jubilare (džiūgauti, džiaugtis, skelbti džiaugsmo šūkius, šaukti, šūkauti). Todėl pats žodis jubiliejus nusako džiaugsmingą šio laiko pobūdį. Juk Kristus į žemę atnešė pilnatviško džiaugsmo galimybę ir paliko savo

Didelės ir mažos kryžkelės

ramybę. Todėl jubiliejaus metai kviečia išsaugoti džiaugsmą vengiant nuodėmės, bet ypač nuo jos apsivalant, o Dievo vaikai gali liūdėti tik dėl to, kad nėra šventieji.

Gailestingumo jubiliejaus pradžia Pradėti šiuos metus gruodžio 8-ąją pasirinkta dėl dviejų priežasčių. Pirma – šią dieną Bažnyčia švenčia Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo iškilmę. „Ši liturginė šventė, – sako popiežius, – atkreipia dėmesį į tai, kaip Dievas veikė nuo mūsų istorijos pradžios. Adomui ir Ievai nuodėmingai nupuolus, Dievas nepanoro palikti žmonijos vienos ir atiduoti blogiui. Todėl jis sumanė ir panoro žmogaus Atpirkėjo motina išrinkti Mariją, šventą ir nekaltą meilėje (plg. Ef 1, 4). Į sunkią nuodėmę Dievas atsakė apsčiu gailestingumu“ (plg. MV 3).

Ir antra – lygiai prieš 50 metų buvo uždarytas Vatikano II Susirinkimas, pradėjęs naują kelią Bažnyčios istorijoje (plg. MV 4). Ypač nauja yra tai, kad šis Susirinkimas iškėlė visuotinio šventumo mintį. Iki tol krikščioniškas dvasingumas visų buvo laikomas rezervuotu tik išrinktiesiems ir suprantamas kaip asketinis dalykas.

Jį studijavo ir juo gyveno vienuoliai ir kunigai, o dauguma krikščionių save laikė tik sekančiais iš paskos, tų kitų mokomi, valdomi ir šventinami. Į Kristaus kūną – Bažnyčią – buvo įsismelkęs „dviejų klasių mentalitetas“.

Susirinkimas gerokai sumažino šiuos skirtumus: dvasininkai jau nėra šventi automatiškai, o pasauliečiai – nėra atskirti nuo šventumo. Dabar visi be išimties Viešpaties yra kviečiami į tobulą šventumą. Šventųjų metų atidarymas simboliškai pažymėtas Gailestingumo durų atvėrimu Šv. Petro bazilikoje (apie tai rašėme 2015 m. gruodžio Artumoje). Šis jubiliejus išskirtinis tuo, kad jo metu yra atvertos ne tik Romos, bet pirmą kartą Bažnyčios istorijoje ir viso pasaulio katedrų bei kitų ypač reikšmingų bažnyčių Šventosios durys. Jubiliejus švenčiamas visose vyskupijose.

Piligriminė kelionė, atgaila, atlaidai Katalikų tradicijoje jubiliejus yra didingas religinis įvykis. Tai nuodėmių ir laikinosios bausmės už nuodėmes atleidimo metai, tai susitaikinimo su priešais, atsigręžimo į Kristų, sakramentinės atgailos laikas, todėl tai solidarumo, vilties, teisingumo, įsipareigojimo džiaugsmingoje Dievo tarnyboje būnant taikoje su savo broliais ir seserimis metas. O dabar ši tikrovė neeilinio Gailestingumo jubiliejaus metais tampa itin stipri, siūlanti tikintiesiems dvi praktikas: atlikti piligriminę kelionę ir gauti atlaidus.

Koks piligriminės kelionės tikslas? „Ji turėtų rodyti, kad ir gailestingumas yra siektinas tikslas, reikalaujantis įsipareigojimo ir aukos. Piligriminė kelionė turi skatinti atsiversti“ (MV 14). Išsiruošdamas į piligrimo kelią, parodau, jog viduje ieškau šaltinio. Esu svetimšalis, keleivis žemėje, meilės klajoklis. Mokausi visko prašyti iš Dievo, sutinku, kad

ši kelionė mane apiplėštų, išgrynintų, apvalytų nuo pretenzijos būti šaltiniu. Tačiau autentiška išorinė piligrimystė yra reikli. Joje slypi vidinės piligrimystės etapai: neteisti, nesmerkti, duoti, kiekviename įžvelgti gėrį (plg. MV 14). „Jubiliejus, – sako popiežius, – taip pat apima atlaidus. Šventaisiais gailestingumo metais šie įgyja ypatingos reikšmės“ (MV 22). Ir toliau jis paaiškina atlaidų prasmę: „Nepaisant atleidimo, mūsų gyvenimas išlieka paženklintas prieštaravimų, kurie yra mūsų nuodėmės padariniai.

Sutaikinimo sakramentu Dievas atleidžia nuodėmes, kurios tikrai panaikinamos. Bet nedingsta neigiami įspaudai, palikti mūsų elgesyje bei mąstyme. Dievo gailestingumas stipresnis ir už juos. Jis tampa atlaidais, kuriuos Tėvas per Bažnyčią, Kristaus Sužadėtinę, dovanoja nusidėjėliui, kuriam atleista, ir kuriais jis išlaisvinamas iš visų nuodėmės padarinių“ (MV 22).

Viešpats kviečia kiekvieVisi tikintieji kviečiami atlikti ną būtį į visuotinį patrumpą piligrimystę šventinimą. Šie metai pro Šventąsias duris su giliu tikro atsi- skirti vargšams, žemei, vertimo troškimu. Dievui, žodžiu, visuotiSvarbu, kad šią akimirką lydėtų išpa- niam išlaisvinimui. žintis, dalyvavimas Mišiose, mąstymas apie Dievo gailestingumą, tikėjimo išpažinimas ir malda už popiežių bei jo intencijomis. Atlaidų malonė kviečia tarsi „mestis“ į Dievo gailestingumo glėbį, gyvai patirti Jo artumą, prisiliesti prie Jo šventumo, visiškai patikint save Bažnyčios šventumui, kad kiekvieno tikėjimas atgytų ir liudijimas taptų kaskart vis tikresnis.

Pirmutinė Bažnyčios užduotis „Įvesdinti visus į didįjį Dievo gailestingumo slėpinį kontempliuojant Kristaus veidą“ – tokia yra pirmutinė Bažnyčios užduotis (MV 25) – tokia ir šių Šventųjų metų kiekvieno tikinčiojo užduotis. Ją įvykdysime, jei apmąstysime „beširdžio tarno“ evangelinį epizodą (Mt 18, 33), parodantį, kad „gailestingumas nėra vien Tėvo veikimas, bet ir tampa tikrų Dievo vaikų atpažinimo kriterijumi.

Vadinasi, esame pašaukti praktikuoti gailestingumą, nes gailestingumas pirmiausia buvo parodytas mums patiems“ (MV 9). Todėl popiežius itin pabrėžia: „Kur yra Bažnyčia, visur turi būti regimas Tėvo gailestingumas.

Mūsų parapijose, bendruomenėse, organizacijose ir sąjūdžiuose, t. y. visur, kur yra krikščionys, kiekvienas turi atrasti gailestingumo oazes“ (MV 12). Į šį popiežiaus raginimą atsiliepsime, jei, vedami troškimo būti gailestingi kaip Tėvas, išgyvensime gyvą Dievo gailestingumo artumą, jį priimsime ir liudysime kitiems.

Artuma 2016 m. sausis

13

Didelės ir mažos kryžkelės

Malonės išsiliejimas Vytautė MACIUKAITĖ Popiežius Pranciškus Gailestingumo metų jubiliejaus proga išleido bulę Misericordiae vultus apie dieviškąjį gailestingumą, kurį spinduliuoti esame kviečiami mes visi, į Dievą tikintieji.

Kas ir koks yra tas gailestingumas, kokiais būdais jis pasireiškia ir kur yra jo ribos?

Džiugus pažadas Popiežius Pranciškus bulės išeities tašku pasirenka citatą iš Senojo Testamento pranašo Izaijo knygos: „Viešpaties Dievo dvasia su manimi, nes Viešpats patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams. Jis pasiuntė mane guosti prislėgtųjų, skelbti belaisviams laisvę ir atidaryti kalėjimo duris kaliniams, skelbti Viešpaties malonės metų, mūsų Dievo atpildo dienos, guosti visų liūdinčiųjų ir suteikti liūdintiems Sione vainiką vietoj pelenų, džiugesio aliejaus vietoj gedulo, šlovės skraistę vietoj bailumo, kad galėtų vadintis teisumo ąžuolais – daigynu, Viešpaties sodintu, idant apreikštų jo šlovę“ (61, 1–2). Čia išsakyta visa gailestingumo esmė. Čia nepateikiamas aristotelinis apibrėžimas, bet vardijami gailestingumo pasireiškimo būdai. Šios eilutės kalba apie tai, jog tie, kurie suvokia esą kalėjime, gali tikėtis išvadavimo. Jie patys neišsivaduos, bet gali tikėtis Dievo, kurio pažadas tvirtesnis už bet kokią apčiuopiamą realybę, malonės. Ne kiekvienas kalėjime sėdintis suvokia savo situacijos baisumą ir išdrįsta sau pripažinti, kad jis – kalinys. Užuot tinkamai ją įvertinęs, iš baimės skuba apsisvaiginti ir gyventi taip, tarsi viskas būtų gerai. Toks žmogus ne tik negali, bet ir nenori priimti gailestingumo ar malonės.

Skaudi tikrovė Mūsų kalėjimo būseną dauguma šventųjų Bažnyčios rašytojų apibūdino kaip gimtosios nuodėmės būvį. Ji neleidžia mums dalyvauti Dievo džiaugsme, 14

Artuma 2016 m. sausis

nors Dievas mums jo negaili. Ji užtrenkia mums duris į laimės pajautimą, nors esame apsupti nuostabiausių Dievo dovanų. Ir kaip nustebtume praregėję, jog elgiamės su jomis kaip didžiausi niekšai: paminame ir trypiame jas po kojomis.

Deja, dauguma žmonių nepastebi net ir šio akivaizdaus fakto. Jie užsidengia akis ir užsikemša ausis, kad neįsisąmonintų savo apgailėtinos padėties ir nepasijustų reikalingi pagalbos. Juolab kad šiuolaikiniame pasaulyje tai padaryti labai lengva: tereikia tik neblogos sveikatos, išvaizdos ir savimi pasitikinčios kūno kalbos – o visa kita, kas padeda jaustis gerai, bus pridėta. Ne veltui popiežius tokią situaciją įvardija kaip šių laikų vergovę, nes bėgimas nuo tikrovės ir siekis tenkinti vien savo poreikius žmogų daro nuo jų priklausomą ir verčia vis labiau įsisukti į užmaršties bei iliuzijų ratą.

Mūsų indėlis Tiems, kurie nebenori bėgti nuo tiesos, skelbiama Geroji naujiena: Dievas yra gailestingas ir nori išvaduoti mus iš esamos padėties, iš tamsos ir mirties karalijos. Dievas ateina į pagalbą kiekvienam, kuris Juo tiki, kliaujasi ir yra Jam atviras. Bet vien šito nepakanka. Šv. Augustinas teigė, jog Dievas sukūrė mus be mūsų sutikimo, bet be jo negali mūsų išganyti. Išganymas yra tarsi antrasis, tik daug sudėtingesnis ir sunkesnis sukūrimas. Naujajame Testamente šis procesas įvardijamas kaip gimimas iš naujo arba iš aukštybių (plg. Jn 3, 1–8). Dvasinė tikrovė yra daug sudėtingesnis darinys nei kūnas, ji neužgimsta be mūsų valios ir dalyvavimo. Mes kartu su Kūrėju nusprendžiame, kokie norėtume būti. Labai daug žmonių apskritai nenori pripažinti jokios dvasinės tikrovės, nenori turėti sielos ir apsiriboja tik materialia šio gyvenimo puse: pinigais, fiziniais malonumais, visuomeniniu statusu ir pripažinimu. Jeigu ir jaučia kokios nors gilesnės ir prasmingesnės egzistencijos troškimą, lengvai jį užmigdo, patenkindami fizinius ir psichinius savo poreikius.

Kiti žmonės jaučia gilesnių išgyvenimų ilgesį, bet pasikliauja vien savo jėgomis ir mano, kad visus atsakymus suras patys, patys ištobulins savo sielas. Dar kiti nori, kad viską padarytų tik Dievas. Jie meldžiasi, bet patys nėra linkę niekuo prie savo sielos išganymo prisidėti.

Dievo veido atspindžiai

Vido Venslovaičio nuotrauka

Vis dėlto Šventajame Rašte aiškiai parašyta, jog esame išganomi ne vien tikėjimu, bet ir darbais. Išties, gerai pagalvojus, Dievo gailestingumą ir Jo meilę išgyvename ne kokiu kitu būdu, bet per žmonių pagalbą. Visų pirma meilę gauname savo šeimose iš tėvų. Kas tikėjimo ir Dievo malonės vedamas daro gera

savo artimui, tas padeda jam patirti, kad Dievas yra ir kad Jis savo esme yra meilė. Bažnyčios Tradicija žino septynis gerus darbus kūnui ir sielai.

Savaime suprantama, jų yra kur kas daugiau. Popiežius Pranciškus savo bulės pradžioje užsimena, kad Jėzus Kristus yra Dievo gailestingumo veidas. Lygiai taip pat ir mūsų geri darbai, kylantys ne iš fariziejiško įstatymų vykdymo, bet iš Dievo malonės ir autentiškos Jo meilės išgyvenimo, yra Dievo veido atspindžiai. Per mūsų rankas ir kojas Dievas tampa regimas tiems, kurie Jo dar nepažįsta.

Intencijų apvalymas Tam, kad mūsų veikla kiltų ne iš mūsų žmogiško troškimo pasipuikuoti, būti pripažintiems, noro užsitarnauti Dievo malonę ar net fariziejiško „padėjėjo“ sindromo, labai svarbu malda ir pasninkas. Popiežius mus ypač skatina medituoti Dievo veidą, spinduliuojantį gailestingumu. Jeigu mes persiimsime Jo veido šviesa, geri mūsų darbai vyks natūraliai, jie bus autentiški, nesiekiantys ką nors papirkti, nereikalaujantys atlygio, netgi nereikalaujantys didelių pastangų, nes veiksime ne patys iš savęs, o per mus veiks Dievas. Maldą ir pasninką uoliau praktikuojame advento ir gavėnios laikotarpiais, bet esame kviečiami ypač juos praktikuoti šiais metais!

Prasidėję metai yra tikrai labai ypatingi. Tai didžiulė dovana krikščionijai ir kartu neapsakoma privilegija. Tereikia pasinaudoti šia gera proga mums patiems ir kviesti pasisemti mums atvertų turtų visus, kurie yra nutolę, užsisklendę, gyvenantys baimėje ir tamsoje, kurie negali patikėti, kad didžiulė meilė yra skirta būtent jiems. Svarbu apvalyti savo širdis nuo mus užgožiančių daiktų, kad svarbiausi dalykai nepraeitų pro šalį nepastebimai.

Vido Venslovaičio nuotrauka

Didelės ir mažos kryžkelės

Aš esu Kamilė.

Ar aš – kitokia?

Aš – Kamilė. Man 27-eri. Turiu fizinę negalią. Tam tikru atžvilgiu esu ja apdovanota, nes esu kitokia. Kartais būna išties sunku – negaliu nuvaikyti įkyrios musės, paimti reikalingo daikto, nueiti, kur norėčiau... Tačiau galiu mąstyti ir sugalvoti gerų idėjų. Negalia – ne kliūtis pasakyti žmonėms, kad juos myliu. Galiu savimi paliudyti, kad gyvenimas vertingas nepriklausomai nuo to, ką tu įgalus daryti.

Svarbesni tie dalykai, kurie nematomi akimis, o jaučiami širdimi.

Aš turiu puikių draugų, su kuriais bendrauju jau daugelį metų. Tai Pal. Jurgio Matulaičio socialinio centro „Kiemas“ darbininkai ir savanoriai: Inesa su Ričardu, Vita su Saulium, Kristina, Olga, Donatas, Eglė, Vykintas ir daug kitų. Ilgus metus priklausiau pranciškoniškajam jaunimui prie Bernardinų bažnyčios. Su Austėja, Paulium, Neringa ir kitais 2009 m. autobusu varėm per visą Europą į Asyžiuje vykusias pasaulio pranciškoniškojo jaunimo dienas. Vienuoliai nešiojo mane su rateliais į kalnus, grįžtant miegojau su visais Vienos parke ant žolės... Buvo fantastiška!

Ištikimi draugai – Vita, Dovilė, Mindaugas, Saulius, Monika, Neringa ar kiti – anksčiau kiekvieną savaitę pasiimdavo mane į Mišias Bernardinų bažnyčioj. Dabar jie sukūrė šeimas, tad matomės retai. Šis laikotarpis sudėtingas, nes retai dalyvauju Mišiose. Bet Dievas visada yra su manimi mano širdyje.

Ketvirti metai važiuoju į „Vilties“ stovyklą prie jūros. Ten taip pat tarp savanorių susiradau gerų draugų: Vytautą, Jūratėlę ir Sigutį, Jurgitą ir Kęstutį, Mantą, su kuriais buvo gera būti, nes jie mane suprasdavo iš pusės žodžio (tikrąja prasme, nes mano kalbėjimą supranta ne visi aplinkiniai). Labiausiai vertinu žmonių paprastumą, jų sugebėjimą įžvelgti stebuklą paprastuose dalykuose.

Darbo dienomis lankau neįgaliųjų dienos centrą, tačiau labai laukiu pokyčių. Ten žaidžiam žaidimus, švenčiam šventes, bet aš norėčiau veikti ką nors rimtesnio. Savaitgaliais žiūriu savo mėgstamas TV laidas, lankausi „Kieme“, kituose renginiuose ar važiuoju su tėvais į sodybą.

Labai mėgstu tapyti. Tai daryti man padeda tėtis – paduoda teptukų, pakeičia dažus. Tapau guašu, akvarele, patogiausia – pirštų dažais, tačiau labiausiai mėgstu temperą. Tapau, kai noriu, kai yra nuotaika. Paveikslus dažniausiai skiriu draugams, dovanoju giminėms įvairiomis progomis. Labai malonu, kad per Sekmines „Dvylikos apaštalų“ ciklas buvo pristatytas Pal. Jurgio Matulaičio bažnyčioje. Tai mano saviraiška – spalvomis atskleistas Kristaus mokinių vardų skambesys, kaip aš juos įsivaizduoju. Jokūbas, Jonas, Pilypas – ryškūs žmonės Bažnyčios istorijoje, tad ir paveikslai spalvingi.

Mėgstu ne tik tapyti, bet ir klausytis muzikos, audio knygų, keliauti.

Kaip minėjau, esu buvusi Asyžiuje Italijoj, Pietų Prancūzijoje, Švedijoje, Turkijoje. Turiu gerą draugę Daivą Mariją, į kurios įžadus Šv. Jono seserų kongregacijoje prieš keletą metų su mama vykau į vienuolyną netoli Liono.

Svajoju, kad į Lietuvą greičiau „ateitų“ Europa, kad žmonės nespoksotų į mus rateliuose kaip į kitokius. Svajoju, kad ratukiniams žmogeliukams būtų labiau pritaikyta aplinka, daugiau tinkamos veiklos pasirinkimo. Suprantu, kad mano misija – šviesti žmones, jog kitoniškumas yra Dievo dovana...

Su meile, Kamilė (užrašė Kamilės mama) Artuma 2016 m. sausis

15

Didelės ir mažos kryžkelės Šventasis Raštas apie gailestingumą

Užuojauta + ištikimybė = gailestingumas Kun. Linas ŠIPAVIČIUS

Palenk savo ausį, mano Dieve, ir išgirsk. Atverk savo akis ir pažvelk į mūsų nuniokojimą ir miestą, kuris vadinasi tavo vardu. Ne dėl savo teisumo mes sudedame savo maldavimus priešais tavo veidą, bet dėl tavo didelio gailestingumo (Dan 9, 18).

Gailestingumą mes tapatiname su užuojauta ir atleidimu. Tokį mūsų gailestingumo suvokimą stipriai paveikė bažnytinė lotynų kalba. Tačiau kyla pavojus, kad taip suprantama ši sąvoka neatsiskleis mums visu savo turtingumu. Išrinktoji tauta, žydai, gailestingumą suprato kaip užuojautos ir ištikimybės vienį, o tokį supratimą grindė asmenine patirtimi.

Hebrajų kalboje gailestingumas nusakomas dviem žodžiais. Pirmasis – raHámîm. Senajame Testamente jis pavartotas 40 kartų ir išreiškia instinktyvų vienos būtybės prieraišumą kitai. Šis žodis kilęs iš kito hebrajiško žodžio – reºHem, reiškiančio „moters gimdą“ (plg.

1 Sam 1, 6), – šaknies. Tad žodis raHámîm yra sietinas su vidumi arba viduriais. Vėliau raHámîm įgauna prasmę „tėvo širdis“ (plg. Jer 31, 20; Ps 103, 13) arba „brolio širdis“ (plg. Pr 43, 30). Tai jautrumo pilna širdis. Ji nukreipta į išorę ir pasireiškia konkrečiais užuojautos veiksmais, kylančiais dėl tragiškos situacijos (plg. Ps 106, 45), taip pat ir nuoskaudų atleidimu (plg. Dan 9, 9).

Kitas gailestingumą nusakantis hebrajų kalbos žodis yra Heºsed. Senajame Testamente jis pavartotas 252 kartus ir išreiškia meilę arba dviejų būtybių, kurias sieja abipusė ištikimybė, tarpusavio santykį. Graikiškasis Senojo Testamento Septuagintos tekstas hebrajišką žodį Heºsed verčia žodeliu èleos (232 kartai), reiškiančiu gailestingu-

mą, malonę, pasigailėjimą, gailestį, užuojautą, gailiaširdiškumą.

Taigi gailestingumas remiasi ant labai tvirtų pamatų ir nėra vien tiktai instinktyvus gerumas. Gailestingumas yra atsakymas į tam tikras vidines paskatas, ištikimybė sau pačiam.

Dabartiniai vertimai šiuos hebrajiškus bei graikiškus terminus dažniausiai verčia „gailestingumu“ ir „meile“.

Dažnai „gailestingumo“ mintis verčiama ir kaip jautrumas, gailestis, užuojauta, maloningumas, gerumas ir net malonė. Malonė hebrajų kalboje apibrėžiama žodžiu Hen. Senajame Testamente šis žodis pavartotas 70 kartų ir reiškia palankumą, malonę, gailestingumą.

Nepaisant to, kad pats žodis turi daug reikšmių, Šventasis Raštas gailestingumą nusako kaip nuo pradžių iki galo Dievo apreikštą jautrumą vargą patiriančiai žmonijai. O žmogus, sekdamas Kūrėju, yra pakviestas dalytis gailestingumu su šalia esančiu kitu žmogumi.

O aš giedosiu apie tavo jėgą, kas rytą garsiai giedosiu apie tavo gerumą.

Juk tu buvai mano tvirtovė, užuovėja pavojaus metu.

O mano Stiprybe, giedosiu tau šlovės giesmes, nes tu, Dieve, mano tvirtovė, Dievas, kuris mane ištikimai myli (Ps 59, 17–18).

Romano Guardini APIE LITURGIJOS DVASIĄ Iš vokiečių kalbos vertė Giedrė Sodeikienė Vienas garsiausių XX a. I-osios pusės vokiečių teologų Romano Guardini aptaria svarbius liturgijos elementus: liturginę maldą, bendrystę kaip liturgijos subjektą, liturginį stilių ir simboliką, aiškina, kas yra liturgija ir kas jos metu vyksta.

KATALIKŲ PASAULIO LEIDINIAI

Pylimo 27/14, Vilnius 01309, tel. (8 5) 212 24 22, faks. (8 5) 262 64 62, www.katalikuleidiniai.lt

16

Artuma 2016 m. sausis

Didelės ir mažos kryžkelės Motinos užrašai

Elgeta

Eilinis šiokiadienis. Pasimeldžiau. Kažkodėl ilgėliau stabtelėjau ties eilutėmis: „Nėra skirtumo tarp žydo ir graiko, nes tas pats visų Viešpats, turįs turtų visiems, kurie jo šaukiasi...“ (Rom 10, 12) bei „Jie, tučtuojau palikę valtį ir tėvą, nuėjo su juo“ (Mt 4, 22). Mąsčiau apie savo valtį ir joje sėdinčius aštuonis vaikus, save ir vyrą, jau 23-eti metai irkluojančius, metančius tinklus, užplaukiančius ant seklumų ir vėl bangų nubloškiamus į gilumą... Žinau, kad toje valtyje yra Jėzus, bet realybė tokia, kad kartais gyvename Jį bemaž užmiršę. Tada semiam savo menkais kibiriukais vidun plūstantį vandenį, dar, žiūrėk, imam ir susiginčijam, kas daugiau išsėmė, kurio kibirėlis sunkesnis, už kieno pinigus jis pirktas, kol galiausiai pradedam piktai šnairuoti vienas į kitą, o galvoje sukasi mintis: „Ką jis (ji) čia veikia MANO valtyje?!“ Ir tik tada apsižiūrim, jog vandens – liūdno, tamsaus, pikto – jau iki kaklo. „Viešpatie, gelbėk, žūvame!“ – šaukiame išleidę iš rankų kiaurus kibirus... Ir Viešpats gelbėja.

Tuojau pat. Patyręs Jo Gailestingumą, negali gyventi kaip anksčiau ar kaip visi – tuo Gailestingumu norisi dalytis.

O tai ne visada lengva.

Prisimenu aną vasarą, kai pas mus užklydo pagalbos ieškanti moteris. Visada paaukoju – mama dar tarybiniais laikais to išmokė: „Ligos, tiurmos ir ubago lazdos neišsižadėk.“ Namuose buvo paruošti pietūs. Ir kaip visada buvom labai užsiėmę. Paaukojom kelis eurus. Ji paprašė verdančio vandens užplikinti atsineštai kavai. Užvirėm.

Užplikinom. Išgėrė kieme, vienkartinį puodelį pasidėjusi ant šiukšlių konteinerio. Šiek tiek pasipasakojo. Paklausė, kaip gyvename. Padejavau (!) dėl vaikų barnių.

O ji sako: „Už viską dėkokit. Ir džiaukitės.“ „Dėkokit ir džiaukitės“, – pakartojau sau it koks Exupéry Mažasis princas, išklausęs lapės patarimų.

Kai moteris išėjo, manding, neprisibeldusi į kitų duris, abu su vyru jautėmės lyg uždaryti narve: vaikščiojam iš kampo į kampą, tylim, nenorim tų savo pietų... O vyras sako: „Jėzus buvo užėjęs... O mes nepakvietėm į vidų...“ Ir aš paantrinu kone sriūbaudama: „Tikrai Jėzus. Elgetos taip nekalba: džiaukitės, dėkokit...“ Taip, išoriškai žiūrint, neprikiši: paaukojom du eurus, pakalbinom, išklausėm, parūpinom kavos, tiksliau, vandens jos atsineštai kavai...

Bet gėrė ją prie šiukšlių konteinerio! O, kokiam savisaugos, įpročio ir nejautrumo narve kartais gyvename! O šiek tiek praregėję papuolam į savigraužos narvą. Visur nelaisvi... Bet kaip palengvėja, kai prisipažįstam! Atsime-

nu, apsikabinom ir tylim susigraudinę.

Tarsi ne tą moterį, o vienas kitą būtume apiplėšę...

Kai po geros savaitės (vyras tada dirbo) toji pati moteris vėl užsuko, išbėgau į kiemą ir susigraudinau – iš džiaugsmo! Pakviečiau vidun, vis dėkojau, kad užėjo, vis bučiavau. O ji išsitraukė kavos, sako: „Išgerkit, ponia, su manim.“ Ir aš (nors vieną akimirką kipšiokas šnipštelėjo į ausį: „Tu juk nemėgsti Jacobs“) taip skaniai išgėriau!

Nes visos mano kavos, išgertos su Jėzumi, buvo pačios skaniausios, stipriai pranokusios kavos pupelių rūšį bei jų kainą.

Nežinau, ar kaimynai žiūrėjo pro langus, kai mudvi atsisveikindamos vidury gatvės pasižadėjom melstis, kai viena kitą laiminom ir darsyk pabučiavom...O jei ir matė, vargu ar suvokė, kuri čia elgeta ir kuri apdovanotoji...

Irutės Jaruševičiūtės nuotrauka

ir apdovanotoji

Taigi taip spontaniškai ir netvarkingai išsiliejo mano mintys... Gal todėl, kad berašydama daugybę kartų bėgau maišyti puodo, spręsti konfliktų, papūsti skaudamo piršto, priminti apie neparuoštas pamokas, keisti sauskelnių, išdžiaustyti skalbinių, daug sykių pasakyti myliu ir, žinoma, su šypsena atsidūsėti, kad visko turiu apsčiai...

Būkit palaiminti, dosnūs ir svetingi. Ir teaplanko Jus Viešpats!

Mama Eglė

Artuma 2016 m. sausis

17

Didelės ir mažos kryžkelės Vaikams apie gailestingumą

Ponas Vaiduoklis – Jeronimas!

Urtė po mokyklos dabar visuomet skubėdavo namo.

– Apgadinai man Kalėdas, Jacintėle, bet dabar jau viskas gerai, – taip ir panašiai su meile murkavo ji prie sesutės lopšio visą savo laisvalaikį. Joriui sesė irgi buvo žavi, Inesa su Deimante džiaugėsi broliu Jonuku, bet gyveno ir nuostabų savo gyvenimą. Pavyzdžiui, ketvirtadieniais ištikimai lankė vaikų adoracijas. Šį ketvirtadienį siautė pūga. Inesos mama net nenorėjo mergaičių išleisti, siūlė, kad tėtis po darbo užsuktų paimti. Jos tik juokėsi: – Mama, juk čia ne miškas, nepaklysim! Be to, ketvirtadieniais būna Entas.

Adoracijoje – dėl pūgos ar dėl žvakių – buvo jauku.

Sesuo Teresė paragino vaikus pakviesti Jėzų į savo širdį.

Jie kvietė, o Jis atėjo, nes vaikai staiga pasijuto nudžiugę, mylimi ir saugūs. Kunigas kiekvieną jų ne tik palaimino, bet ir leido Švenčiausiąjį Sakramentą akimirką apkabinus palaikyti prie širdies su visu spindinčiu indu!

Kai baigėsi adoracija, jau temo, pūga visai įsisiautėjo. Vaikai trilinki traukė namo. Ento nebuvo. Staiga per vėją, kuris, atrodė, surydavo visus garsus, Deimantė šūktelėjo Inesai: – Ar mes jau praėjom 101 kepyklėlę?

– A ee, nepastebėjau.

– Pažiūrėkim, koks čia namo numeris ir kokia gatvė, – pasiūlė Joris. Kaip tyčia, niekaip negalėjo prieiti kampinio namo, ant kurio būna gatvės pavadinimas. Gatvė buvo ilga. Be to, milžiniškas šuo, išniręs iš snaigių sūkurio, lodamas puolė vaikus.

– Bėgaaaam! – suriko Joris.

Inesa jautė, kad toli nenubėgs, todėl, tempdama už rankos sesę, įlėkė pro geležinius vartus. Šuo nesunkai liuoktelėjo per juos!

Vaikai pasileido per apleistą kiemą ir smuko į namą pro pravertas duris. Viduje buvo nekoks kvapas.

– Šitas kvapas... apleistas, nevalyvas, dulkėtas, – pašnibždom vardijo Inesa. – Kai tik tas žvėris dings, ir mes turime dingti.

18

Artuma 2016 m. sausis

Tuo metu atsidarė kitos girgždančios durys, ir sulysusi žmogysta pasirodė ant slenksčio.

– Ppponas vaiduoklis! – sušuko Inesa, pamiršusi bet kokį mandagumą. Žmogysta nutvėrė mergaitei už rankos. Tad ir kiti du vaikai, kad ir kaip norėjo, negalėjo pasipustyti padų ir įėjo vidun į netvarkingą kambarį.

– Vagys, plėšikai?! – senis klykė spigiu balsu.

– Mes paklydome, – išspaudė Deimantė.

Joris galvojo, ką beprotiško iškrėsti, kad nukreiptų senio dėmesį ir išlaisvintų Inesą. Jinai, kad ir labai išsigandusi, pastebėjo apdulkėjusių knygų lentyną, o tarp jų – senutėlį Biblijos leidimą.

– Estai, Entai, bičiuliai, – mintyse meldė Inesa.

Jie buvo tikri draugai.

Sunki Biblija šlumštelėjo ant žemės. Po minutėlės kambaryje stovėjo Estas ir Entas, laikydami už rankų mažą berniuką, meiliai žvelgiantį į Poną Vaiduoklį.

– Aš tave visada mylėjau, tu esi mano, – kreipėsi Jis į senį. – Jei įsikirtęs laikysiesi šitų sienų, nesijausi labiau mylimas.

Senis ištiesė rankas, o berniukas nuėjo tiesiai į kaulėtą glėbį. Apkabintas berniukas sušvito kaip žaibo blyksnis ir išnyko išvargintoje krūtinėje. Ponas Jeronimas ir kūkčiojo, ir kvatojo.

– Kas tai, kas tai? – klausė jis. – Aš... aš toks laisvas!

– Dievo malonė, Jeronimai, – tarė Entas. – Dovana, prisilietimas. O kai Dievas dovanoja, nedovanoja mažesnės dovanos, nei save patį...

Tuo metu grįžo Jeronimo sesuo Antosėlė su šuniukais – nežmoniškai storu Šariku ir plonesniu Tuziku. Po daugybės metų ji vėl galėjo užeiti į vidų. Brolis ir sesė sušoko keistą šokį. Už lango pūga pamažu rimo, o vaikai, supratę, kur esą, laimingai parėjo namo.

Kitą dieną visi šveitė apleistąjį namą, o po to – skanų pyragą. Galiausiai Inesa sušuko: – Šitas kvapas – jaukus, švarus, svetingas!

Ir du kartus padarė kūlvirstį ore – per visą svetainę.

Užrašė ses. Ona VITKAUSKAITĖ MVS, nupiešė Silvija KNEZEKYTĖ

Didelės ir mažos kryžkelės Vaikai apie gailestingumą

Jolantos Klietkutės nuotrauka

Monika, 4 metai – Monika, kaip tau atrodo, kas yra gailestingumas?

– Atrodo, kad gailestingumas būna tada, kai vaikas verkia ir jo ateina kas nors paguosti, – pasako, kad jis neverktų, nusivalytų ašaras ir nusiramintų. Kai vaikas nustoja verkti, tada ir būna gailestingumas. Dar gailestingumas būna tada, kai duodi pavalgyti mažam kačiukui, nes jis vaikšto kieme, būna labai sušalęs ir miaukia, nes labai nori valgyti. Tada aš jam atnešiau pieno, o mama davė gabaliuką vištienos (paėmė iš puodo ir davė). Ir katinėlis nustojo verkti. Jis net nežaidė, pavalgė, susiraitė į kamuoliuką ir užmigo. Ir labai gražiai miegojo. Paskui pabudo ir vėl paprašė valgyti. Bet tada jau tik truputį valgė. O paskui mes su katinėliu dūkome, žaidėme.

Lukas, 6 metai – Lukai, ar esi patyręs gailestingumą iš kitų žmonių?

– Daug kartų. Kai sirgau, tai mama visą savaitę buvo su manimi namuose, net į darbą nėjo. Virė man valgyti, davė gerti vaistų, o kai nuėjome pas gydytoją, tai paprašė, kad man neleistų vaistų su adata, o duotų lašelių, kad tik durti nereikėtų, nes mama manęs labai gailėjo. Tie lašeliai buvo neskanūs, bet aš juos vis vien išgėriau. Paskui užsigėriau sulčių, ir to kartumo, neskanumo kaip nebūta.

– O tu pats ar esi gailestingas?

– Kartais būnu. Kartą kieme radau paukščiuką. Kai jį parnešiau namo, tai jis jau vos vos judėjo. Paskui išsiaiškinome, kad tą paukščiuką buvo pagavusi katė. Ji su juo žaidė ir dar apdraskė, sulaužė sparnelį. Tada mes su močiute susukome tokį lizdelį, ir tas paukščiukas gyveno pas mus balkone. Aš jį maitinau. Močiutė gaudė musytes, o aš daviau jų paukščiukui. Man jo buvo labai gaila.

Bet paskui jis pasveiko, ir mes jį paleidome skristi į laisvę. Kartą mano tėtis buvo labai gailestingas. Važiavome namo iš sodo ir pamatėme, kad per kelią eina ežiukas.

Mes jo vos nepervažiavome, nes jo beveik nesimatė. Tada sustojome, tėtis tą ežiuką paėmė į mašiną. Ežiukas susirietė į kamuoliuką ir atstatė spyglius. Aš jo net paglostyti

negalėjau, nes spygliai buvo labai aštrūs. Tada jį nuvežėme į mišką ir paleidome. Ežiukas palindo po krūmu, ir paskui jau net nepamatėme, kur nubėgo. Jis labai greit nuo mūsų spruko. Bet mes buvome labai gailestingi, nes ant kelio ežiukas galėjo ir žūti. Kitas vairuotojas galėjo jo nepamatyti ir pervažiuoti, nes jau temo.

Gabrielė, 5 metai – Gabriele, šie metai paskelbti Gailestingumo jubiliejumi. Kodėl gailestingumas toks svarbus žmonių gyvenime, kaip tau atrodo?

– Todėl, kad reikia gailėti kitų žmonių. Ir vaikų, kurie neturi tėvelių, reikia gailėti. Ir močiučių, kurios neturi ko valgyti, irgi reikia gailėti.

– O kaip jų reikia gailėti?

– Vaikams reikia nupirkti žaislų ir visokių saldumynų, juos sudėti į didelę dėžę arba maišą, užrišti kaspiną ir padovanoti tiems vaikams, kad turėtų ką valgyti ir galėtų su žaislais žaisti. Tada užaugę tie vaikai kitiems vaikams irgi nupirks žaislų arba savo atiduos. Kai kito gaili, tai reikia pasidalinti saldainiais, žaislais arba drabužiais, kuriuos jau išaugai ir jau nebenešiosi. Aš su viena mergaite pasidalinau savo batais. Ji labai apsidžiaugė, o man tie batai jau per maži buvo.

– Ar dažnai sutinki gailestingų žmonių?

– Kartą aš su mama buvau tokioje valgykloje, kur ateina pavalgyti savo namų neturintys dėdės ir tetos. Jie gyvena mieste, stotyje, rūsiuose arba šiaip kur nors kieme. Tai va, toje valgykloje dirba vienuolės ir jos kasdien tiems dėdėms verda sriubą ir duoda valgyti. Mano mama padėjo toms vienuolėms sriubą dalinti. O aš tik šiaip ten vaikštinėjau. Manau, kad gailestingumas yra tada, kai žmonės taip elgiasi, duoda pavalgyti kitam žmogui. Aš mačiau, kaip vienas dėdė net apsiverkė, kai jam sriubos davė. Jis labai norėjo valgyti, tai todėl ir verkė.

Vaikus kalbino Aldona ATKOČIŪNATĖ

Artuma 2016 m. sausis

19

Veidu į vaiką

Įprotis... melstis Ugdymo menas įsiklausant į vaiką Paul LEMOINE Sulaukę vadinamojo sąmoningo amžiaus vaikai jau turi esminius pagrindus. Daugumą įpročių jau yra ar bent turėtų būti įgiję. Kai kas gal man papriekaištaus dėl žodžio „įprotis“. Juk ko verta religinė praktika, atliekama iš įpročio?

Įpročio galia Iš tiesų įpročiai reikalingi visose žmogaus gyvenimo srityse: pavyzdžiui, kai skirdavau vaikams koreguojamąją mankštą, primygtinai reikalaudavau tėvų daryti ją kasdien, tą pačią valandą, be jokių išimčių, kad ji pasidarytų kėlimosi ar gulimosi dalis, nes kitaip būtų greitai pamiršta; išimčių neteko matyti. Visuomet mokiau savo studentus, kad šioje srityje reguliarumas svarbiau už viską.

Tikėjimo srityje irgi taip pat. Negi manysime, jog normalu leisti vaikams įgyti prastų įpročių, o nemokysime gerų? Taigi šio amžiaus vaikai jau turi būti įgiję šiuos įpročius.

Pradėję daugiau protauti, daugelį dalykų jie geriau supras. Šie įpročiai jau kils iš jų vidaus, jei tikėjimo ugdymas buvo nenutrūkstamas ir jei bus pereita į katechezės etapą.

Vaikai dabar gali geriau suprasti daugybę tikėjimo dalykų, todėl verta tam skirti dėmesio. Būtų kvaila jiems kišti į galvą mūsų varganas žmogiškas tiesas, net jei jos pristatomos kaip mokslinės (o jų neginčijamumas su laiku kinta), ir nesistengti perteikti tikrosios Tiesos.

Tokio amžiaus vaiko diena turėtų natūraliai prasidėti ir baigtis malda. Tebus tai trumpa (keli žodžiai geriau nei beprasmės frazės), tačiau tikra, vaikui suprantama malda.

Malda šeimoje Pamatinis dalykas, man atrodo, yra šeimos malda. Mes ją rengdavome kas vakarą kokį 20 metų, ir ji vykdavo visai natūraliai, be jokių sunkumų, taip, lyg 20

Artuma 2016 m. sausis

vakarienė. Galbūt ta malda buvo gan vidutiniška. Neturiu daug vaizduotės, nemėgstu daug kalbėti, darėme, kaip mokėjome, bet, manau, ji buvo labai naudinga.

Pamažu ją nutraukėme dėl daugybės priežasčių, viena jų – sudėtinga vienu metu suburti beveik dviejų skirtingų kartų vaikus! Dėl to labai gailėjausi, bet atnaujinti jos nepavyko – daug lengviau tęsti „gerus įpročius“, nei nutraukus juos atnaujinti. Pora vaikų man papriekaištavo, kad apleidome šią maldą, ir jie buvo teisūs. Bendra malda vertinga savaime, be to, ji puiki proga paliudyti savo tikėjimą ir atverti vaikų širdis Tiesai.

Tačiau šeimos malda turi aprėpti ir plačiau – lankymasis Bažnyčioje, sekmadienio Mišios irgi būtina. Sakysite, siaubinga tokio amžiaus vaiką versti eiti į Mišias nepaklausus, ar jis nori. Bet juk raginame vaikus tam tikru laiku valgyti, idant patenkintų savo kūno poreikius ir neišderintų maitinimosi režimo, žadinaMarijos Stanulytės nuotrauka

me juos ryte, kad eitų į mokyklą, ir raginame mokytis; tai kodėl, užuot kažkaip vertus, nepaaiškinti vaikui, kas iš tiesų yra Mišios: kad tai gyvybiškai būtina norint palaikyti sielos gyvenimą ir kad tai meilės Dievui aktas – paklusti Jo įsakymams. Meilė yra ne kažkoks neapibrėžtas, mums malonus sentimentalumas; tokiame amžiuje pamažu jau turėtų suprasti, jog meilė – tai troškimas suteikti malonumą mylimam asmeniui. Tuomet ir prievartos praktiškai nereikia, žinoma, jei vaikas buvo ugdomas tikėjimo atmosferoje ir tėvai pirmieji rodė pavyzdį. Mano vaikai neretai patys pasiprašydavo į bažnyčią, jei aš pats tą procesą stabdydavau, manydamas, kad jie dar per maži.

Padėkime vaikams pasirinkti.

Akivaizdu, jei siūlysime vaikui rinktis arba Mišias (į kurias einama, jei yra noras!), arba kažkokį malonumą, manau, bet kuris normalus žmogus rinksis malonumą, ypač jei nuo pat pradžių jam bus įkalta, kad gali rinktis, ir jei taip buvo daroma nuolat. Iš tiesų, jei mes patys atsisakome Mišių dėl menkiausios priežasties, absurdiška prašyti vaikų eiti į jas. Tačiau jei vaikai mato, kad tėvai niekados neapleidžia Mišių, net jei juos tai šiek tiek ir apsunkina, jiems tai irgi tampa natūralu.

Tęsinys. Pradžia 2011 m. sausio Artumos numeryje. Iš knygos PERDUOTI MEILĘ. Ugdymo menas (Transmettre l’amour. L’art de bien éduquer, © Nouvelle cité, 2007).

Vertė Ilona VALUJEVIČIENĖ

Atsargiai – paAUgliAI

Mieli skaitytojai, mūsų žurnale šeimai pristatome naują skiltį – „Atsargiai – paAUgliAI“. Vaikai numerio tema samprotauja skiltyje „Vaikai apie...“, „Jaunimo iššūkyje“ jaunimas reiškia savo požiūrį, o tarpinę „grandį“ – paauglius – žurnale retai matėme ir girdėjome.

Tikimės, kad nuo šių metų tai pasikeis. Šįkart Jūsų dėmesiui – Kauno jėzuitų gimnazijos septintokų miniatiūros, rašytos Gailestingumo jubiliejui artėjant. Kai jas perskaitėme, buvome sužavėti. Tiesą sakant, jos ir įkvėpė šią naują skiltį. Linkime ir Jums smagaus skaitymo!

Vido Venslovaičio nuotrauka

isvė Segtukų nela

au kš al bi ni ai m ie ga Sk s. ta ry s ta R yt as. Ū ka no k laikosi iš Segtukai vis tie – paauglyss. ai ga gi ar lin ts ga „A : as ėj ta V šy nt jo para tyn kojom.

Gavai paketą. A i. oj ku pa iš s, su al skutiniųjų.

Ir taip kiekbai sm krito ant žemės. spuogai, pir- pa nu tė!“ Būdamas la – ir o ės in im ab la ik ne ts A os . la visoki Džingžt Staiga iš jo pasipi s katastrofos. to ki ir s io nč ka eną kartą. kta, medinė dimo dėžę. Telie- vi s. Atėjo galas. Pi į moji meilė, bren l ka is ga V at . ti na au ei at kr ė su laisviai Savinink visas jas bas. Suvirinti be au Bet jau per vėlu si ų uk ų. gt Se jim . rštinga dėžutė kad klausysi įspė Kotryna K. ke ka tik pasižadėti, inės minutės. arą. Atkovoja iki paskut į rojų, kiti į prag us lia ke ni ie V .

Jau paruošta a ig pare eina naktis.

Gero piliečio kia reikšminga. ti. tin ir tv pa li enimo pauzė to ga yv s G Emilija D. ka t Be i. ba la . Net s ai či an rg Esu geras žmogus se Rūpinuosi tiems gyvūnams. ir jiems Pagelbsčiu sužeis į senelių namus ju nė ži va en di geras Nespalvotas pasaulis žmonėmis. Kas ą, vaikus. Esu ir on m Ž ą. im še vo istu. padedu. Myliu sa simistas su optim .. pe u. si in ba ol uni, nei al sk K pa , du ! Nei valgyti ga u labai ri ūs tu nk kaimynas. Pade su at m ai ik s, la ka r in – Kokie daba žadina viršin atastrofa! Kas Staiga mane pa nku susirasti. K su rą ge ą rb da t nespalgerti ir ne jau dabar atrodo is ul svarbų darbą. sa Pa ų? et m padebesiais? bus po kelerių – Ar vis skraidai urėlis. draugas. s, – užsivedė pani Jonas K. vota s, – nuramino jį – Skraidau. vo al sp gi ir lta – Juoda ir ba Mindaugas G.

aauglystė!

Atsargiai – p

Apgavo

nę

akarie , apdriskęs Valgome Vargo v as in rv pu s Ji ą. matau vaik ės valgyti. AtsiEinu. Pro langą ą ir paprašo pis Vargą vakarien ng pa la o en pr di an ka ši šo iš u t ja Atė ptas darbo kas grei Darboholikų ke ... ir alkanas. Berniu jo t an o o, s. al ga st sėdome prie u labai laimin paštetu, vidury nigų. Duodu. Es su namų darbų ko... lis rū de s Ji in ą. jo ik ie va pr tį tortas su tą pa palas, s, o desertui bado Jokūbas B. ke Staiga pamatau ny ps ke do ur sk t stalo didžiulis sibjaurėtinas, be onis šlykštus ir pa Sk is. ka tu rs ba ligų pa lgyti... atėjus nieko neva tų bū gu da an m ne gera.

Vietoj to sidarė malonu ir pa s, ą rt lty se su de – s us lo ig ko Paba u pas Vartoj – reikės dažnia siimi kitą... Vie au pa oj a, lv st ga i bo pa si im o si nu m pa ai K Eidama na toj surinkta – kostiumėlis. Vie vietoj suknelės – Greta V. gą ateiti. . ta išardy augas. gali būti kitas dr Matas Š.

Vietoj tavęs jau Norime ir kitus vaikinus bei merginas kviesti į iššūkį – atsiųskite savo minčių apie gailestingumą ir ne tik. O jei esate mokytojas, gal norėtumėte atsiųsti paauglių kūrybos (būtinai atsiklausę mokinių, ar šie sutinka!)? Kūrinius siųskite el. paštu redakcija@artuma.lt, nurodydami skiltį „Atsargiai – paAUgliAI“. Geriausiems rengiame siurprizus – kelionę į PJD Krokuvoje ir kitus smagumus.

Artuma 2016 m. sausis

21

Jaunimo

is

iššūk

Gailestingumas šalia Joana GIMBERYTĖ-JURONĖ Gailestingumas daugeliui jaunų žmonių asocijuojasi su gailesčiu. Kaip iš tiesų derėtų jį suvokti? Kokiais gerais darbais parodomas gailestingumas kitam? Kokio gailestingumo iš kitų galime tikėtis? Galiausiai – galbūt tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo skausminga patirtis, iš tiesų gali būti Dievo gailestingumo apraiška?

Gailestingumą paskatino ašaros?

Kuomet kalbame apie žmonių tarpusavio santykius, gailestingumą lengviau suvokti siejant jį su kitais jausmais ir jų išraiška. Patenkinti paprasti, kasdieniai norai kitam gali būti didžiausia pagalba. Gretos (18 m.) pasakojimas.

Gailestingumas man tai kaip užuojauta. Turbūt gailestingumas yra padėti kitam, padaryti kažką gero, netgi kai tau nepatogu tą daryti. Kartą taip padėjau.

Prie manęs su drauge priėjo benamis (nežinau, ar alkoholikas, taip atrodė) ir paprašė pinigų. Atsisakėm, nes visada tik su „naglais“ susidurdavom, galvojom, gal dar ir vagis koks. Gražiai atsiprašė ir nuėjo. Nustebom, galvojom, kad pradės rėkaut ar ką. Bet jis nuėjo gilyn į kiemą, atsisėdo tarp medžių, užsidengė delnais veidą, ir matėm, kad jo pečiai krūpčioja. Labai blogai pasijutau. Pakalbinau draugę ir nuėjom prie jo. Paklausėm, kam tų pinigų prašė. Buvom teisios, kad buteliui, bet pasakė ir kitų dalykų: „Renku pinigus maistui, kojinių reikia, vandens.“ Nežinau, kas tada mums pasikeitė viduj, gal kad tas ašaras jo pamatėm, nusivedėm į parduotuvę, išsirinko maisto. Perkant paaiškėjo, kad jis net laikraštį seniai matęs, nežino, kokie įvykiai, nieko. Nupirkom ir laikraščių. Dar ir butelį. Žinau, kad nuo to, jog mes neduosim išgert, jam alkoholizmas nepraeis, o negavęs normos dar kažką apvogs ar nuskriaus. Jau geriau nupirkti, jeigu jam to reikia. Paskui žmogus net nemokėjo normaliai padėkot, palinksėjo tik, susigraudino vėl ir nuėjo su pirkiniais. Jeigu būtume išdidžiai jam numetusios kažkiek pinigų, tai čia nebūtų gailestingumas.

O kai nuėjom kartu, padėjom jam, tai, man atrodo, ir yra ta gailestinga pagalba. Po to visai kitaip į benamius žiūriu. Nebemanau iš anksto, kad blogas, piktas, vagis.

O dėl to, kokį šiltą jausmą patyriau, kai apipirkom ir mačiau, kaip jis susidrovėjo, norisi tik dar padėt. Dabar, kai galiu, visada paaukoju.

22

Artuma 2016 m. sausis

Draugo šeimoje – savas

Tėvai yra mums pirmasis pavyzdys. Jie parodo, kaip turėtume elgtis ir koks pasaulis mus supa. Kuomet šeima negeba tinkamai atlikti savo funkcijų ar jų rodomas pavyzdys neigiamas, vaiko gyvenimui tai gali padaryti nepaprastai didelę žalą. Laimė, jei „iš šono“ atsiranda šeima, dovanojanti tai, kas geriausia. Aurimo (27 m.) istorija.

Išgirdęs žodį „gailestingumas“, pagalvoju apie draugo šeimą. Savo laiku jie man parodė didžiausią gailestingumą, koks tik įmanomas. Mano tėvai nebuvo labai tinkami tėvystei. Jie vengė darbo, o gautas pašalpas leido alkoholiui. Dažna istorija, nieko ypatingo. Susilaukė manęs jauni ir nelabai norėjo. Visus savaitgalius prisikviesdavo draugų, švęsdavo, o į mane nekreipė dėmesio ar riktelėdavo, kad maišausi. Dažnai pamiršdavo parūpinti maisto. Apie klasės ekskursijas ar net paprastą pasivaikščiojimą su tėvais po mišką nebuvo ką ir kalbėti. Pavydėjau visoms šeimoms, bet ypač – klasės draugo. Susidraugavome septintoje klasėje. Tėvai vakarais su juo pasiimdavo šunį ir eidavo visi pasivaikščioti į Ąžuolyną, salą arba prie pilies. Savaitgaliais žiūrėdavo filmą. Kartu gamindavo vakarienę. Mama pusryčius jam paruošdavo, priešpiečiams smulkių pinigų įdėdavo.

Na, tobula šeima. Kai draugas pamatė, kaip aš gyvenu, papasakojo savo tėvams. Pakvietė mane po pamokų užeiti. Tėvai taip maloniai bendravo, o aš kaip gyvūnėlis – tik akys į visas puses laksto, susitraukęs visas, tik laukiu, kol užgaus, nuskriaus, išvarys. Nieko panašaus.

Pavaišino pietumis (jo mama nuostabiai gamino). Tikriausiai tada pamatę mane ir pasigailėjo, nes nuo tos dienos dažnai pas juos pietaudavau. Paskui pradėjo kviesti į parką, futbolo aikštę. Kai pirmą kartą nusivedė mane į kiną, tvardžiausi iki pat filmo pradžios. O kai užgeso šviesos, pravirkau. Negalėjau patikėti, kad esu su šeima, kuriai šitaip rūpiu. Ir gailėjausi savęs, svarsčiau, kodėl mano šeima ne tokia. Bet draugo tėvų gailestingumas suteikė man antrą šeimą. Mačiau, kokie pagarbūs ir šilti jų santykiai, mokiausi. Troškau ateityje tokią šeimą sukurti pats. Per metus susibendravome ir vasarą jie pakvietė mane į kaimą. Jokią vasarą nebuvau toks laimingas, kaip tąkart, pjaustydamas lentas ir padėdamas ravėti. Po truputį atsipalaidavau. Draugo mamą ėmiau vadinti vardu. Nesu to jai sakęs, bet da-

Jaun

imo iššūkis

bar pasakysiu – dažnai man per plauką neišsprūsdavo „mama“. Tikru jų šeimos nariu pasijutau per klasės susirinkimą – buvo kviesti tėvai ir mokiniai, aptariami visi svarbūs reikalai. Mano tėvai, aišku, neatėjo. Bet draugo tėvai sėdėjo šalia mūsų abiejų ir kalbėjo už mus abu. Palaikė mano mintis, atsakė į auklėtojos pastabas. Keista, slapta vyliausi, kad tėvai, sužinoję apie tokį mano ryšį su draugo šeima, supyks, ims pavydėti ar konkuruoti. Bet jie buvo labai užsiėmę kitais reikalais ir tik apsidžiaugė, kad turiu su kuo leisti laiką ir

Vido Venslovaičio nuotrauka

Galbūt tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo skausminga patirtis, iš tiesų gali būti Dievo gailestingumo apraiška?

kur pavalgyti. Ta šeima manimi rūpinosi iki mokyklos baigimo. Net stojamiesiems dokumentus rengti padėjo.

Dabar dirbu ir gyvenu toli nuo jų, susitinkame rečiau, bet būtent jie yra tie žmonės, apie kuriuos pagalvoju, kai pasiilgstu šeimos, ir kuriuos pirmuosius sveikinu su Kalėdomis. Jeigu ne jų gailestingumas, nežinau, kokiais šunkeliais paskui savo gimtą šeimyną būčiau nuėjęs.

Mano seneliai Turiu pripažinti, jog rašant šia tema iš pradžių buvo sunku gailestingumą suvokti kaip žmogaus elgesį su kitu žmogumi. Visuomet pagalvodavau tik apie Dievo gailestingumą žmogui. Jį ne tik daug sykių esu patyrusi pati, bet ir mačiau, kaip gailestingumu apgaubiami mano artimieji. Šiemet pasimirė mano seneliai. Močiutė susirgo, kaip man atrodė, staiga. Vieną dieną viskas lyg įprastai, kitą –

operacija, vaistai, chemoterapijos, ir štai ji jau gyveno su mumis. Reikėjo pagalbos, rūpesčio, medicininių reikalų tvarkymo. Mačiau, kaip visą gyvenimą buvusi Veiksmo Žmogumi, dabar ji kankinosi, negalėdama elgtis kaip pripratusi. Visada visais rūpindavosi, visada tvarkydavosi, skaitydavo, siūdavo, eidavo apsipirkti, prižiūrėjo jau daug metų sergantį senelį. Jei prastai jausdavosi emociškai, tuoj ką nors taisydavo ar valydavo. Susitelkdavo į veiksmą, gydavo ir gyvendavo per jį. Atsikrausčiusi pas mus aktyvaus veikimo ji turėjo atsisakyti. Energingai ko nors griebtis neleido liga. Ir kas teliko? Televizorius, knygos ir mažas kasdienis žygis: laiptais žemyn, ratu aplinkui laiptines ar keli žingsniai iki drabužių parduotuvės, cigaretė kieme ir atgal į butą. Praradusi galimybę aktyviai gyventi, jausdama, kaip man rodėsi, gėdą dėl prastos fizinės būklės, močiutė viską išgyveno sunkiai. Gąsdino procedūrų tęsimo, skausmo ir lėto nykimo perspektyva. Vis dėlto ji turėjo daug vilčių sveikti, stotis ir galbūt vėl grįžti į tokį būvį, prie kurio buvo pratusi. Aš jau supratau, kad to niekada nebus. Ir žiemą, apsikrėtusi gripu, ji buvo paguldyta į ligoninę. Po kelių naktų mirė. Tikiu tuo, ką sako – miegodama. Tikiu, neskausmingai. Iki šiol dėkoju Dievui už šitokį gailestingumą. Jai nebereikėjo patirti visų likusių chemoterapijų, nereikėjo išgyventi suvokimo, kad geriau jau nebus, neteko kankintis skausmuose ar matyti savęs neįgalios.

Praėjus keliems mėnesiams, mirė ir senelis. Taip pat miegodamas. Taip pat ramiai. Daugybę metų ligi tol sunkiai sirgęs, išėjo tada, kai turėjo paskui ką išeiti.

Rãmios šitiek metų drauge išgyvenusių senelių mirtys ir toks nedidelis tarpas tarp jų man yra didžiulis Dievo gailestingumo įrodymas. Už jį padėkoju kaskart, melsdamasi už senelių ramybę.

Thomas Ruster TIKIU Iš vokiečių kalbos vertė Teresėlė Danguolė Šniūrevičienė Vokiečių teologas Thomas Rusteris nuosekliai atskleidžia Apaštalų tikėjimo išpažinimą, siedamas jo teiginius su dabartinio laikotarpio problemomis.

KATALIKŲ PASAULIO LEIDINIAI

Pylimo 27/14, Vilnius 01309, tel. (8 5) 212 24 22, faks. (8 5) 262 64 62, www.katalikuleidiniai.lt

Artuma 2016 m. sausis

23

Jaunimo

is

iššūk

Kada gi pažinti pasaulį, jei ne dabar? žiūros. Dėstytojai suvažiavę iš visų pasaulio kampelių, kaip ir studentai, iš kurių apie 70–80 proc. nekrikštyti.

Jie studijuoja čia turbūt dėl to, kad universitetas tarptautinis, aukšto lygio, o Japonijoje vertinamas aukštasis išsilavinimas, įgytas anglų kalba.

Kraštas nekrikščioniškas ir beveik visi krikščionys universitete protestantai, išskyrus universiteto prezidentę ir kelis dėstytojus, kurie yra katalikai. Pastoriai liudija gyvą tikėjimą, jiems svarbus ekumenizmas, todėl greitai radome bendrą kalbą. Studentų katalikų, be manęs, nėra.

Kadangi esu vienintelis, kuriam reikia išpažinties ir susitikimo su Viešpačiu Eucharistijoje, teko visko ieškotis pačiam. Mišios anglų kalba vyksta tik jėzuitų bendruomenės Šv. Ignaco bažnyčioje, sekmadieniais ten patarnauju. Iki bažnyčios važiuoju valandą traukiniu. Atsieina nepigiai, bet tas susitikimas ypač brangus.

Ieškantys iššūkių ir naujų patirčių, keliauti po pasaulį besiveržiantys studentai dažnai pasvajoja apie studijų užsienyje galimybę. Šį kartą su Artumos skaitytojais savo studijų patirtimi dalijasi Tokijuje gyvenantis Gintas PETKEVIČIUS. Kaip sekasi lietuviui šalyje, kurioje kiekvienas užsienietis atpažįstamas vien iš to, kad yra nestandartinio ūgio ar neįprasto gymio?

– Kodėl būtent Japonija, Gintai?!

– Man reikėjo atsitraukti nuo visko, skirti laiko sau ir įvertinti visa, ką duoda Dievas, tik nė neįsivaizdavau, kaip sunku atsiplėšti nuo kasdienybės. Neketinau imti akademinių atostogų, todėl liko tik studijų užsienyje galimybė. Kada gi pažinti pasaulį, jei ne dabar? Nusprendžiau: „Važiuoju!“ Bet kur? Studijuoju katalikų teologiją, todėl pasiūlymai buvo tik keli. Universiteto tarptautinių ryšių tarnyboje man pasakė: „Azijoje šiuo metu populiarios religijos studijos. Jie laukia tavęs!“ Prieš akis atsidūrė studijų programų sąrašas, jame pamačiau Japoniją ir jau žinojau, kad važiuosiu ten, nors dar nežinojau, ar apskritai važiuosiu. Prabėgo aštuoni mėnesiai, ir dėl aplinkinių dosnumo, palaikymo ir maldų esu čia. Dažnai girdžiu klausimą: „Ką teologas gali veikti Japonijoje? Juk tai nekrikščioniška šalis!“ Bet argi tai ne pagrindinė priežastis, kodėl turėčiau čia būti? Nors kalbos, kultūros ir žmonių nepažįstu, mano pamatas – Kristus, todėl tvirtai jaučiuos.

– Tokijuje gyvena keturis kartus daugiau gyventojų nei visoje Lietuvoje, tai milžiniškas miestas! Turbūt daugybę kartų pasiklydai?

– Iš oro uosto traukiniu nuvykti į viešbutį, pirmą kartą esant Japonijoje, sunkiai įmanoma. Laimei, mane pasitiko studentė, praėjusiais metais viešėjusi Lietuvoje. Pirmoji sutikta japonė pokalbį pradėjo žodžiu labas...

Išsyk atsipalaidavau. Ji padėjo rasti visa, ko ieškojau. Po to prasidėjo ups periodas: ups, pataikiau ne ten, ups, nusipirkau ne tai, ko norėjau, ups, nuvažiavau ne į tą pusę, ups, šis traukinys neveža namo ir t. t. Atsipalaidavau, priėmiau savo menkumą ir išgyvenau itin linksmą periodą.

– Studijuoji tarptautiniame krikščioniškame universitete. Kuo jis ypatingas?

– Krikščioniški čia ne studentai, o universiteto pa24

Artuma 2016 m. sausis

– Dar pirmosiomis studijų dienomis savo internetiniame blog’e kitasalis.wordpress.com aprašei pirmąjį susitikimą su studijų bendruomene. Papasakok trumpai ir mums.

– Anksti ryte su bičiuliu iš gretimo kambario apsivilkome baltus marškinukus ir ėjome atsiimti studento pažymėjimų. Ceremonija vyko penkias minutes, po to pagal numeriukus susėdome į suolus. Mums pranešė, kad šventė prasidės 10 val., o iki tol repetuosime. Ištiko šokas.

Ką repetuosim? Kodėl? Pusantros valandos stojomės, sėdomės, tūpėmės, giedojome, levitavome, net surepetavome, kaip kiekvienas pasirašome studento įsipareigojimą.

Atsibodo juodai... Pagaliau prasidėjo dėstytojų procesija. Pastorė užvedė giesmę, visi paklausė, paplojo. Skaitėme Evangeliją: „Iš kiekvieno, kuriam daug duota, bus daug pareikalauta, ir kam daug patikėta, iš to bus daug ir išieškota“ (Lk 12, 48). Graži citata mokslo metų pradžiai, ar ne? Po to universiteto prezidentė sakė „pamokslą“. Militaristiškai apsirengusi japonų kilmės moteriškė stovėjo vietoj altoriaus ir kalbėjo apie Nelsoną Mandelą. Po kalbų kiekvieną naujoką šaukė vardu, privalėjome atsistoti ir sušukti: hai! (japon. „taip“). Choras pagiedojo dar vieną giesmę, visi vėl paplojo ir atsistoję išlydėjo dėstytojus. Tada man pasakė, kad čia buvo... pamaldos! Po „pamaldų“ gavome nemokamai pavalgyti. Kaip

Jaun

imo iššūkis

neįprasto dydžio „japoniukas“, nežinodamas, kuo tai baigsis mano skrandžiui, galėjau viską išbandyti.

nimą jiems ne itin įdomūs. Jie mažiau kalba – daugiau dirba, daugiau gyvena.

– Nei juodos duonos, nei mamytės virtos sriubytės...

Koks dabar tavo valgiaraštis?

– Pigiausia žuvis ir kitos jūros gėrybės. Mėsos yra, bet ji gerokai brangesnė. Atradau žuvies turgų, jame galiu nusigriebti ne tik skanios, šviežios ir pigios lašišos, bet ir japonų kalbos žinias pagilinti. Vaisiai ir daržovės čia nepaprastai brangūs ir parduodami vienetais. Nepavyksta pagudrauti ir pasirinkti didesnio – viskas identiško (mažo) dydžio. Pvz., viena bulvė – 38 ¥, tai yra apie 0.29 Eur (senąja gerąja valiuta – litas už bulvę). Panašiai ir kitos daržovės. Dauguma vaisių dar brangesni. Tai gyvenu tikėdamasis, kad jūros dumbliai organizmui atstos daržoves, o gavęs morką labai apsidžiaugiu. Vienas pagrindinių patiekalų Japonijoje – sriuba, vietinių vadinama miso. Sutrintas sojos pupeles užpili karštu vandeniu ir įsidedi ingredientų pagal skonį. Aš ją mėgstu valgyti su moliuskais ir jūros dumbliais. Ir, žinoma, kaip be aštuonkojų, lašišos ir daug ryžių, kurie tinka prie visko ir su viskuo. Be to, nemaniau, jog mandagumas prie stalo gali būti „atvirkščias“. Visus mus mamos mokė nešliurpti valgant, o čia visi mokomi šliurpti ir kuo garsiau. Jei valgai tyliai, vadinasi, neskanu. Nenoriu nieko įžeisti, todėl prisitaikau. Toks „nemandagumas“, pasirodo, puošia žmogų.

– Japonai turi griežtas darbo taisykles, dirba viršvalandžius. Ar esi ką nors girdėjęs apie Japonijoje egzistuojantį „įdarbinimo iki gyvos galvos“ principą?

– Net jei japonas nemėgsta savo darbo – jį atliks nepriekaištingai. Štai į ką tiki japonai – į darbą, į vartojimą, į pelną. Nedrįsčiau jų vadinti materialistais, tai labiau kraujyje. Nieks nekalba ir nemąsto, kad kas nors gražu ar gera – tai tiesiog yra. Dėmesio tam neskiriama, nes reikia rūpintis darbu. Labiau vertinamas ne individualizmas, o kolektyvizmas. Daugelis dėstytojų šią kultūrą sieja su konfucionizmu. Konfucijus išskyrė septynis principus,

– Japonai atrodo santūrūs, uždari, regis, į gilius pokalbius ar aršias diskusijas taip pat vengia įsitraukti?

– Japonai žodžiais nesišvaisto, ir jei ką pasako, tai iš visos dūšios. Nesu matęs labiau įsipareigojančių žmonių. Visi juokeliai ir mitai apie jų punktualumą – realybė, o geležinė tvarka pastebima ir santykiuose. Jei japonas pasakė, tai padarys, o aš švysteliu žodelį šen, žodelį ten ir po to nesugebu ištesėti, ką pasakau. Japonų kultūra labai atvira tylai. Jei eina žmonės ir nesikalba, Vakarų kultūros atstovai pajunta įtampą ir poreikį kažką pasakyti, o japonas gali labai jaukiai patylėti. Užtai kūno gestai jiems labai svarbūs. Spalio pabaigoje vyko Japonijos vyskupų konferencija, iš daugelio nutarimų vienas ypač šokiravo! Nuo lapkričio 29 d. Japonijos katalikų bažnyčiose Mišių metu nebeklūpima! Malda vyksta stovint ir sėdint. Kai išgirdau, širdis į kulnus nusirito. Kaip taip gali būti?! Su šiuo klausimu nuskubėjau pas tėvelį jėzuitą misionierių. Iš 57 metų gyvenimo Japonijoje patirties jis patvirtino, kad gilus nusilenkimas japonui yra didžiausias pagarbos ženklas, svarbesnis už priklaupimą. Iš tiesų, juk vyskupai pagal Vatikano II Susirinkimo dekretą Ad Gentes nusprendė Mišias švęsti taip, kad jos būtų kuo arčiau žmonių supratimo apie artumą. Šiaip per pastaruosius mėnesius nė rankos niekam neteko paspausti, ką jau kalbėti apie šiltus apkabinimus...

Turėjau patikėti kita draugiškumo išraiška. Jei žmogus man nusilenkia, vadinasi, pasitiki, rodo pagarbą ir yra bičiulis, galiu atvirai su juo kalbėtis. Bet kalbėtis sunkoka, nes ir rūpi jiems kiti dalykai. Gilūs pokalbiai apie gyve-

kuriais žmogus turi vadovautis, tarp jų – ištikimybė ir atsakomybė, atsidavimas ir altruizmas, šeimyniškumas, tarpusavio pagarba. Įsiminiau – būti vadovu (šalies ar darbo) yra menas, o jo pagrindas – sąžiningumas. Iš čia kilęs darbo pastovumo, kitaip tariant – įdarbinimo iki gyvos galvos principas. Darbdavys vertina ištikimybę darbovietei, todėl su kiekvienu darbo pakeitimu vis sunkiau rasti kitą. Mums atrodo, kad svarbiausia, ką moki ir kaip gerai dirbi, bet čia geriau jau vidutiniokas, kuris tobulės ir ištikimai dirbs metų metais, nei ekspertas, kuris kada panorėjęs atsistos ir išeis. Nuo mažens japoniukai auginami kolektyviniam darbui. Mokyklose nėra valytojų, klases ir koridorius plauna mokiniai, pagal grafiką. Tai ugdo darbo dėl kitų gėrio supratimą. Ir švietimo sistemoje daug pliusų, pvz., negalioja mokymosi paskutinę naktį principas.

Jei neprivalgei – neprilaižysi.

– Na ir baigdama negaliu susilaikyti nepaklausus... Ar nesijauti ten per aukštas?

– Universitetas pritaikytas prie tarptautinių standartų, bet išėjęs į miestą turiu saugotis, nes įvairūs ženklai, staktos, reklamų iškabos nuolatos kėsinasi man į galvą.

Pliusas tai, kad puikiai matausi visose nuotraukose!

– Ačiū už pokalbį!

Kalbino Valdonė MINCIŪTĖ Artuma 2016 m. sausis

25

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Marijos Stanulytės nuotrauka

NŠP –

gyvenimo būdas Elena KOSAITĖ-ČYPIENĖ, Vilniaus arkivyskupijos Šeimos centro Natūralaus šeimos planavimo konsultantė

baigus jau galima NŠP taisykles taikyti ir jomis pasitikėti). Galime numanyti, kad dar viena kita pora kurio nors metodo išmoksta savarankiškai.

Kaip sakiau – vienetai, turint omenyje, kad 2014 m. iš viso Lietuvoje susituokė 22 908 poros. Kodėl taip yra? Spėju: nepakankama natūralaus šeimos planavimo sklaida, susikaupusių mitų bei nesusipratimų gausa.

Dauguma ne itin religingų Lietuvos žmonių labai miglotai įsivaizduoja natūralų šeimos planavimą (NŠP), dažniausiai – kaip atgyvenusį, neefektyvų, sudėtingą būdą. „Vatikano ruletė“ – neretai palyginama. Ne vienas girdėjome, kaip kažkokia pora taikė NŠP ir jiems nepasisekė. Bet yra porų, aistringai liudijančių, kad NŠP pakeitė jų gyvenimą.

Situacija Lietuvoje Dauguma katalikų, šiaip ar taip, žino, kad NŠP yra vienintelis šeimos planavimo (vaisingumo reguliavimo) būdas, kurį pripažįsta, remia ir skatina mūsų Bažnyčia.

Vien 2014 m. šią žinią turėjo išgirsti beveik 15 tūkst. sužadėtinių, lankiusių sužadėtinių rengimo Santuokos sakramentui kursus įvairiuose Lietuvos šeimos centruose ir parapijose.

Vis dėlto tik vienetai realiai taiko NŠP principus savo gyvenime. Tais pačiais 2014 m. Vilniaus arkivyskupijos Šeimos centre 16 valandų NŠP kursuose simptoterminio metodo buvo išmokytos 49 poros, kurios, tikėtina, nuo to laiko gyvena stebėdamos savo vaisingumo požymius (2015 m. – 42 poros bei 5 poroms vesti mokymai Kretingoje). Kauno arkivyskupijos Šeimos centre 10-ies valandų kursuose 2014 m. mokyti 34 žmonės, 2015 m. grupė nesusirinko. 2015 m. pirmą sykį 4 valandų mokymai 5 poroms įvyko Šiauliuose.

2015 m. Kaune 40 porų mokėsi Kreitono modelio, iš jų, metodo mokytojos Ingridos Vuosaitytės teigimu, maždaug 80 proc. vaisingumą norėjo pažinti siekdamos pastoti. Regis, nė viename kitame mieste nei 2014, nei 2015 m. tokie mokymai nevyko. Vyskupų sinodui 2015 m. išsiųstoje statistinėje informacijoje teigiama, kad šiuo metu Lietuvoje yra 72 sertifikuoti NŠP mokytojai, todėl tikėkimės, kad bent po vieną porą per metus šie specialistai paruošia individualių konsultacijų metu, bet vis dėlto dauguma jų tiesiog stengiasi pristatyti NŠP principus sužadėtiniams pasirengimo santuokai kursų metu (ko niekaip negalima prilyginti mokymams, kuriuos 26

Artuma 2016 m. sausis

NŠP sklaida Apie natūralų šeimos planavimą bent šiek tiek išsamesnės ir patikimesnės informacijos jauni žmonės Lietuvoje gauna tik sužadėtinių kursuose. Masinėse žiniasklaidos priemonėse, išskyrus vieną kitą straipsnį, apie tai arba beveik nerašoma, arba rašoma netiesa (pavyzdžiui: „Net praėjus vaisingoms dienoms gali įvykti papildoma ovuliacija ir kiaušintakiais tada keliauja jau dvi kiaušialąstės“, – 2015 12 02 viename portale perspėjo garsus gydytojas akušeris-ginekologas; „Moksliniais tyrimais įrodyta, kad bandymas suplanuoti lytinius santykius „vaisingomis“ dienomis tikimybę pastoti netgi mažina“, – 2014 12 01 gąsdino kitam portale; o apie socialinę žiniasklaidą ir jos skleidžiamą informaciją geriau ir nežinoti).

Pabandę natūralų pastojimų reguliavimą aptarti su savo šeimos gydytoju ar ginekologu tikriausiai nusivilsite.

Būsimieji medikai Vilniaus universitete savaitę mokosi apie kontracepciją ir tik pusė valandos to laiko skiriama natūraliam šeimos planavimui (tiksliau – jo nepatikimumui). Kartais tenka išgirsti apie vieną kitą tikybos mokytoją, pamokų metu pristatantį NŠP principus. Bet dauguma lytinius santykius pradedančių ar šeimą kuriančių žmonių natūralų planavimą žino labiau kaip anekdotą.

Ir vis dėlto man tenka sutikti be galo daug jaunų žmonių, gyvenančių pagal natūralaus šeimos planavimo nuotrupas, taikančių kažkokias pseudotaisykles,

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

pavyzdžiui: „Trys (viena, penkios, septynios...) dienos po mu pagrįstu pastojimų reguliavimo būdu. Akivaizdu, mėnesinių, trys prieš mėnesines, per mėnesines yra ne- kad šioje frazėje svarbiausia sudėtinė dalis – vaisingumo vaisingos.“ Dažniausiai šia „gerąja naujiena“ skuba pasi- pažinimas. Dievas mus sukūrė tokius, kad kartais esame naudoti taikantys nutrauktą lytinį aktą arba naudojantys vaisingi, kartais nevaisingi, o šie vaisingumo ir nevaisinguprezervatyvą. Spėju, iš čia ir kyla dauguma pasakojimų mo laikotarpiai dėsningai ir reguliariai vienas kitą keičia. apie tai, kaip „mano kaimynė skaičiavo skaičiavo ir štai, Pažinę savo vaisingumą pagal savo tikslus (pastoti ar neturi tris netyčiukus“. Būtent toks gyvenimas yra visiškai pastoti) renkamės savo elgesį: mylimės vaisinguoju metu neatsakingas ir neturi nieko bendro su tikru natūraliu ar kaip tik nuo lytinių santykių susilaikome. šeimos planavimu.

O atsakingas natūralus šeimos planavimas Šiame kontekste negaliu nepaminėti, kad Lietuvoje reiškia tam tikro vieno vaisingumo yra puikių NŠP mokytojų, kantriai ir nuoširdžiai dirbanpažinimo taisyklių rinkinio – NŠP metodo – čių šį kartais, regis, tiek mažai rezultatų duodantį darbą, pasirinkimą ir nuoseklų jo laikymąsi. Bet dažniausiai visiškai savanoriškai, be jokio atlygio. Noriu padrąsinti, kad šis darbas jau tikrai duoda vaisių: į mūapie tai – kitame straipsnyje. sų kursus jau ateina jaunų merginų ir vaikinų, kuriems apie natūralų šeimos planavimą papasakojo mamos ir tėčiai, Ačiū už kunigo Andriaus Narbekovo paaiškinimus 2015 m. gruodžio mokyti pirmųjų NŠP mokytojų. Vis Artumoje. Gerokai daugiau supratau apie nuodėmę. Bet neaišku, kaip daugiau ateina porų iš tikinčių šeimų bendruomenių, nes mato, kad jų drau„sunkumų neturėtų kilti dėl NŠP, jei sutuoktiniai myli vienas kitą“. gams sekasi gyventi, planuoti vaikus ir Gal kai kam sunkumų nekyla, nežinau. Iš mano pažįstamų tik viena mylėti vienas kitą atvira gyvybei meile, pora nelabai mėgsta intymius santykius, – jie mieliau žiūri kino filišsaugoti tarpusavio pagarbą ir aistringą mus ir valgo. O mums sunkumų kyla, turbūt dėl to, kad mes esame susižavėjimą vieno kitu. Dažniausiai po nebrandūs. Bet kaip mums bręsti? Kaip ugdyti tikėjimą, kuris permokymų girdime: „Ir kodėl niekas apie smelktų ir intymų gyvenimą? Nežinau, kaip kitos poros ramiai užtai mums nepapasakojo anksčiau?“ bei miega vienoje lovoje, kai vaisingos dienos, ypač jei gyveni bute, kur „Ir kodėl to nemoko mokykloje?“ Bet vienas kambarys okupuotas vaikų, o kitame vyro ir žmonos lova. smagiausia būna sutikti sutuoktinių poMan būtų neįkainojamas dalykas, jei poros pasidalytų, kaip įveiras, kurios mokėsi kursuose prieš trejus, kia susilaikymo periodą?! Praktiškai. Kaip užmiega kartu? Arba penkerius, aštuonerius metus ir vis dar kaip pora po aktyvesnio intymaus gyvenimo periodo staiga sustoja, džiaugiasi, kad tai buvo geriausias jų nes nebegalima? Jei intymių santykių pertrauka užtrunka keletą sasprendimas, neretos žodžiais, „pakeitęs vaičių, o kartais ir mėnesiais – mano vyras tampa labai nervingas ir mūsų gyvenimą“. piktas. Atmosfera namie nepavydėtina nei man, nei vaikams. Iš bet kokios smulkmenėlės įsiliepsnoja konfliktas. Taigi, kas geriau arba – Kas yra NŠP? kas blogiau: mylėtis ne pagal Katalikų Bažnyčios katekizmo mokymą, Tai kas gi yra natūralus šeimos pla„kontraceptiškai“, ir namie bus normali atmosfera, o po to su juo kalnavimas? Man labiausiai patinka NŠP bėtis apie tai, kaip dar kitaip galime spręsti tokias situacijas; ar nevadinti gyvenimo būdu. Jei jau pasirensimylėti ir visiems gyventi įsiūčio atmosferoje bent penkias dienas? kame visą vaisingą savo poros gyvenimą Galbūt kai kam bus juokinga – kokia gi čia bėda?! Koks čia vyras, jei pastojimų skaičių reguliuoti pagal vainegali susivaldyti dešimt dienų ar keletą savaičių?.. Tokiems atsakysingumo požymius, sukurtus ir mums siu – džiūgaukite, jei Jums tai ne problema. O mums reikia spręsti dovanotus Dievo, prisiimame ir visą su šitą „žemą“ situaciją, ir aš savo vyro nesiruošiu nei barti, nei auktuo susijusią atsakomybę: dėti pastangų lėti, koks jis bevalis ar netikėlis. Jis normalus žmogus, geidžia savo tuos požymius sekant, susilaikyti nuo žmonos ir turi tokią problemą. Jos neišspręsi per mėnesį ar du. Tad lytinių santykių vaisingomis dienomis, kaip tokiai silpnai sutuoktinių porai kaip mūsų ugdytis? Mes norime netikėtai užsimezgusius vaikelius pribūti dori katalikai. Sekasi LABAI sunkiai. Nesutinku su teiginiu, kad imti su meile ir dėkingumu. Bet drau„sunkumų neturėtų kilti“. Teoriškai santuokoje apskritai jų neturėtų ge tikimės ir atpildo už savo pastangas: kilti, jei žmonės myli vienas kitą ir gerbia. Bet čia gal šventųjų sanšvarios sąžinės, gražesnių tarpusavio tuokoms tai būdinga? Eilinių žmonių santuokose praktiškai kyla daug santykių ir džiaugsmingesnio, daugiau sunkumų, ir labai daug, dažnai žmonės net išsiskiria, nors teoriškai pasitenkinimo teikiančio sekso. neturėtų... Morta V. Natūralų šeimos planavimą kitaip galima pavadinti vaisingumo pažini-

Artuma 2016 m. sausis

27

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Dialogas šeimoje tiek su Dievu, tiek su sutuoktiniu, tiek su vaikais ar kitais žmonėmis.

Pirmiausia turėtume pripažinti, kad stokojame įgūdžių reikšti jausmus tiesiogiai, geranoriškai išklausyti ir suprasti. Dažnai mėgstame apibendrinti „tu visada...“, „tu niekada...“.

Mėgstame ieškoti kaltų, nors tai nepadeda mums nei labiau suprasti, nei labiau mylėti, o juk esame tai pažadėję...

Nepaprastai svarbu išplėšti laiko paprastam pokalbiui, pasimatymui poroje. Jei galvosime, kad pasikalbėsime, kai turėsime laiko, pokalbiui laiko taip ir neatrasime. Turime laiką poroje paskirti labai tikslingai, kaip ir laiką kasdienei maldai. Būtent todėl turime savo užrašų knygelėje porai skirtą laiką pasižymėti kaip svarbų susitikimą. Po to, jei bus kitų darbų, problemų ar pasiūlymų, turėtume visiems sakyti, kad tuo metu turime labai svarbų susitikimą. Net numačius pasimatymą ar susitikimą, atsiras daugybė trukdžių, kuriuos privalėsime nugalėti.

Susitikimas su sutuoktiniu mūsų darbotvarkėje tikrai labai svarbus, kaip ir asmeniniai susitikimai ir pokalbiai su kiekvienu mūsų vaiku. Jei specialiai tam neskirsime laiko, nežinosime, ką kitas galvoja, ką planuoja, ką jaučia – nepažinsime kito. Gyvenime taip ir nebūna dienos, kad galėtume pasakyti, jog viską vienas apie kitą žinome, viską išmokome, viską supratome. Jei pamiršime tarpusavio dialogą – tolsime vienas nuo kito, o suprasti vienas kitą bus vis sunkiau..

Daugelis sutuoktinių judėjimų remiasi būtinybe kalbėti pačiam ir stengtis suprasti kitą. Ne šiaip sau kalbėti, bet pasakoti apie savo jausmus, lūkesčius, poreikius, ką planuoju, ko tikiuosi, ko trokštu.

Klausyti taip pat ne šiaip sau, o atvira širdimi, atsiribojant nuo išankstinių nuostatų ar lūkesčių, stengiantis priimti kitą ne vertinant, o bandant suprasti, kodėl kitas taip jaučiasi, galvoja ar kažko tikisi.

Savaitgalis poroms „Sutuoktinių susitikimai“ – ne išimtis. Šiame savaitgalyje stengiamės atrasti, kad dialogas yra būdas gyventi šeimoje. Porų išgyvenimai savaitgalyje paprastai atnaujina gerus prisiminimus, įžiebia meilės jausmus. Štai keletas dalyvių atsiliepimų.

Tai buvo laikas, skirtas tik mudviem. Tiek ilgai sau laiko nesame skyrę jau seniai. Labai stiprina žinia, kad santuokinio gyvenimo sunkumus, ir netgi labai panašius, patiria ir kitos poros, o svarbiausia, randa jėgų pakilti ir gražiai sugyventi. Gal jau spėjau pamiršti: svarbiau suprasti, nei vertinti, išklausyti, nei išspręsti problemas. Dažnai taip nesielgiu... (57 m. vyras).

Patyrėme dideles Dievo malones per liudijimus, pokalbius ir dialogą kartu. Supratau, kad esame silpni būdami vieni. Čia atradau bendrystės ir dvasinio peno per pasidalijimą malonę (36 m. moteris). Šis savaitgalis man buvo tarsi sapnas realybėje.

Išgirdau daug liudijimų, kurie giliai ir stipriai palietė, paveikė. Grįžtu namo kupina jėgų ir noro bendrauti su vyru ir Dievu (28 m. moteris).

Tačiau nė vienas renginys, kad ir koks geras būtų, nėra burtų lazdelė, kuri visiems laikams išsprendžia problemas. Savaitgalio „Sutuoktinių susitikimai“ tikslas yra įkvėpti sutuoktinius palaikyti dialogą kasdien namuose – 28

Artuma 2016 m. sausis

Tuos, kurių gyvenimas tapo bespalvis, kurie sunkiai susikalba, kurie seniai nuoširdžiai kalbėjosi, kurie neturi problemų, ir tuos, kurių problemos vis auga ir didėja, kviečiame registruotis tinklalapyje lietuvosseimoscentras.lt, skiltyje Sutuoktiniams, į savaitgalį poroms „Sutuoktinių susitikimai“.

Lietuvos šeimos centras Straipsnis išspausdintas projekto „Sužadėtinių rengimas santuokai, šeiminių ir tėvystės gebėjimų ugdymas – kelias į savarankišką ir gyvybingą šeimą“ NVOŠG3-2 lėšomis

Atokvėpio valandai

Apie mus beprotiškame pasaulyje „Savo pasakojimams susiradau šešis personažus: tai Don Kamilis ir Peponis – istorijoms apie išorinį pasaulį, tarsi „eksportui“; o vidinėms istorijoms – Margarita, Albertino, Aistruolė ir šuo Hamletas – tarsi šeima“, – rašė viename paskutiniųjų savo tekstų Giovannino Guareschis.

Ir išties, beveik dvidešimt metų jis paraleliai rašė du pasakojimus: vieną – apie Artumos skaitytojams jau gerai pažįstamą Don Kamilį bei Peponį, apie pokario Italiją, gyvenimo ir santykių atkūrimą, apie politiką ir tikėjimą, komunistus ir žemvaldžius, sunkius prisiminimus ir viltis; kitą – apie savo šeimą: žmoną, kurią knygose vadino Margarita, nors tikrasis jos vardas buvo Ennia, sūnų Albertino ir dukrelę Karlotę, kurią dėl užsispyrusio ir ryžtingo būdo savo tekstuose praminė Aistruole – Passionaria – kaip įžymiąją ispanų revoliucionierę Doloresą Ibárruri (Italijoje sklido gandas, kad ši esanti tokia aistringa komunistė, jog priešams-kontrrevoliucionieriams dantimis įsikabinanti į gerklę).

Pasakojimuose veikia dar vienas personažas, apie kurį autorius nekalba – tai Giovannino. Tasai, kuris rašo apie tai, kaip jis rašo. Apie save, autorių, ir apie save – tėvą bei vyrą.

Pradėdamas knygą jis klausia: kodėl tiek daug kalba apie save? Ar jis – kokia įžymybė? Ne, atsako pats, ir teigia esąs niekuo neišsiskiriantis žmogus, ir todėl pasakodamas apie save pasakoja apie daugybę kitų paprastų žmonių, kurie gyvendami paprastai ir kukliai išlaiko pusiausvyrą šitame beprotiškame pasaulyje. Nuo tada, kai Giovannino tai rašė, praėjo daugiau nei pusė amžiaus, prasidėjo naujas tūkstantmetis, pasikeitė politinės batalijos ir rūbų mados, prisegamas kojines pakeitė pėdkelnės, vaikai svajoja ne apie dviračius, bet apie naujausią išmaniąją techniką; tačiau šeimoje ir kasdienybės nuotykiuose iki šiol tebevyksta gyvenimo stebuklų mylint vienas kitą, rodant švelnumą. Tad kaip ir anksčiau ši knyga yra apie mus – tėvus ir vaikus, apie laimingus laikus, kuomet visi dar kartu, apie gebėjimą pasijuokti iš savęs ir papokštauti tarpusavy. Kartais tai labai juokingi pasakojimai, tačiau kiekvieno

pabaigoje suspaudžia širdį. Širdį suspaudžia nuojauta amžinybės, kurią Guareschis taip atsargiai mums atveria, akimirkai sustabdydamas gyvenimo tėkmę, tarsi fotografas su dangiškuoju objektyvu. Šiandien iš personažų gyvas tėra Albertino. Kasdien jis praeina pro nedideles kapinaites, kur ilsisi Giovannino ir Margarita, kur vos prieš porą mėnesių atgulė Aistruolė; praeina ir sako: „Greitai susitiksime ten, Danguje, ir vėl viskas prasidės iš naujo.“ Nes meilė nugali viską.

Olga GUREVIČ

Guareschių šeima, 1951 m.

Šeimyniniai laiškai Giovannino GUARESCHI

Įžanga Kodėl jums visad kalbu apie save? Kodėl jau metų metus kiekvieną savaitę pasakoju asmeninius nutikimus savo dvidešimt trims skaitytojams? Kas aš? Ar esu toks svarbus, kad kurstau žmonių smalsumą, žadinu nekantrumą sužinoti ir mažiausius mano šeimyninio gyvenimo įvykius?

Iš tiesų nelabai: esu paprastas žmogus, tad, man rodos, kalbėdamas apie save ir savuosius, atkartoju istoriją milijonų paprastų žmonių, kurie savo išmintingu vidutiniškumu išlaiko ant kojų šio pasaulio pašiūrę. Tą pašiūrę, kurią „ypatingieji“, „iš kitų išsiskiriantys“ žmonės bando nuversti savuoju genialumu.

Kodėl jums visada kalbu apie save, Margaritą, Albertino ir Aistruolę?

Nes teisinga apie tai kalbėti, kai istorija bei kronika rūpinasi amžininkams pranešti ir po mūsų gyvensiantiems perduoti „išskirtinių žmonių“ įvykius, o niekas nesirūpina paprastais žmonėmis.

Giovannino, Margarita, Albertino ir Aistruolė – kas jie tokie, jei ne „paprastos“ šeimos atstovai? Ar svarbu, kad Margarita turi pomidoro sindromą, kad Albertino domisi, kokia yra dviračio lytis, o Aistruolė pirmenybę teikia ne gražiausiai lėlei, bet butelių kamščių aparatui? Ar svarbu, kad Giovannino turi tokį amatą, kokį turi, ir nešioja ūsus, kuriuos nešioja?

Iš tiesų visame tame nėra nieko nepaprasto, ir toji Giovannino šeima nėra „originali“, Margarita nėra „ypatinga“ moteris. Ir nei Albertino, nei Aistruolė nėra „išskirtiniai“ vaikai.

Artuma 2016 m. sausis

29

Atokvėpio valandai

Egzistuoja šimtai skirtingų vynuogių savybių: baltos, raudonos, juodos, saldžios, rūgščios, muskatinės, malvazijos, lambrusko, fortanos, didelės, mažos ir t. t. Bet, nors išspausi šimtą skirtingų savybių vynuogių kekių, sultys visada tos pačios – vynas. Išspaudę vynuoges niekada neišgausite benzino, pieno ar limonado. Sultys yra tai, kas reikšminga kiekviename dalyke.

Ir Giovannino šeimynėlės „sultys“ tokios pačios, kaip ir milijono „paprastų“ šeimų: nes pagrindinės Giovannino šeimos problemos yra tokios pačios, kaip ir milijono šeimų, nes šios pamatinės problemos būdingos šeimyninei būklei, ištrykštančiai iš neįmanomybės pažeisti tuos principus, kurie yra ir turi būti visų „paprastų“ namų pamatai. Visų garbingų namų, trumpai tariant.

Kodėl aš jums vis kalbu apie save ir savo namiškius? Kad kalbėčiau apie jus ir jūsų namiškius. Kad guosčiau save ir jus dėl mūsų banalaus garbingų žmonių gyvenimo. Kad šypsotumėmės kartu iš mūsų mažų kasdienių bėdų. Kad bandytume nutrinti nuo šių mažų bėdų (mažų, nors ir didelių) tą niūrią tragedijos spalvą, kurią dažnai jos įgyja, kai laikomos paslėptos mūsų uždarose sielose. Štai: jei turiu akmenėlį širdyje, išsilaisvinu patikėdamas jį Laiškams. Ir skaitytojai, širdyje turintys panašų paslėptą akmenėlį, atradę jį išsamiai ir tiksliai papasakotą Laiškuose, jaučiasi tarsi išlaisvinti nuo jo svorio.

Taip tas akmenėlis iš vien asmeninės problemos tampa bendrine.

Ir tada tai visai kitas dalykas.

Įpėdiniai Šis žaidimėlis patinka mamytėms ir dažnai praskaidrina šeimos vakarus.

Tėvas skaito savo laikraštį, vaikai ramiai žaidžia ant grindų. Namų ponios akys žvelgia kažkur toli, anapus kambario sienų ir anapus gyvenimo. Staiga ji atsidūsta.

– Vieną dieną, – tyliai sako, – manęs neberasite…

Vaikai sunerimę pakelia galvas.

– Vieną dieną, – tęsia ponia, su subtiliu ir duriančiu skausmingumu, – jūs manęs neberasite, nes būsiu palaidota šaltoje žemėje.

Vaikai pradeda jaudintis.

– Vargšė mama, – sudejuoja ponia, – vargšė mama, viena liūdname ir tyliame kape…

Vaikai sulaiko kvapą, akys prisipildo ašarų.

– Ir žiemą snigs, šaltas sniegas apklos mamos kapą, – atsidūsta ponia.

Detalė apie šaltą sniegą sukelia nelaimingiems vaikams juodžiausią neviltį: jie pratrūksta kūkčioti ir šaukdami bėga apkabinti mamytės, kuri taip įsijaučia į žaidimą, kad jaučiasi visai numirusi.

– Vargšai našlaitėliai, kas jus apkamšys antklode vakare? Ar prisiminsite savo vargšę mamytę?

Vaikai sukūkčioja dar smarkiau.

– Ar retkarčiais ateisite padėti gėlyčių ant jos kapo?

30

Artuma 2016 m. sausis

Našlaitėliai dabar jau staugia, tačiau ponia jų nesigaili.

– Kai numirsiu, šį laikrodėlį paliksiu tau, o tau paliksiu šią auksinę grandinėlę…

Toks štai žaidimėlis patinka moterims. Ir Margarita, tarp kitų didelių savo trūkumų, taip pat yra moteris.

Prisimenu vieną balandžio vakarą. Lijo, ir Margarita jau baigė savo žaidimėlį. Aistruolė (dukters Karlotės pravardė – vert. past.) šnirpščiojo sėdėdama jai ant kelių, o šalia šnirpščiodamas Albertino toliau skaitė paskutinę komikso Ančiukas Donaldas dalį.

– Tau paliksiu savo dviratį, – pasakė Margarita Aistruolei.

– O aš? – sušnirpštė Albertino. – Man jokio dviračio?

– Mamos dviratis moteriškas, – sušnirpštė Aistruolė, – juo negalima važiuoti dviese, nes nėra vamzdžio per vidurį. Be to, tu gausi tėvelio, kai šis numirs.

– O jei tėvelis nenumirs? – sušnirpštė Abertino, toliau iš nevilties skaitydamas savo knygelę.

Buvau tiesiogiai kviečiamas įsitraukti, bet nepraradau savitvardos, ir kurį laiką įsivyravo skausmingas, dviejų našlaitėlių šnirpščiojimų pertraukiamas laukimas.

– Giovannino, – švelniai priekaištaudama tarė Margarita, – nors retkarčiais būk malonus! Bent jau gerbk savo vargšę mirusiąją. Neversk manęs kentėti kape galvojant, kad dėl kažkokio dviračio du mano našlaitėliai nesutaria!

Aš visada rodžiau didžiausią pagarbą numirėliams.

– Gerai, – tariau Albertino, – kai mirsiu, tau paliksiu savo dviratį.

– Ačiū, – sukūkčiojo Albertino, nepakeldamas galvos nuo knygelės. – Ir Guzzi 65?

– Žinoma, – atsakiau. – Ir Guzzi 65.

Bet tada pasigirdo įskaudintas Aistruolės balsas: – Jam motociklas, o man nieko! – sukūkčiojo. – Aš tokia maža, tik penkerių metų ir turiu eiti pėsčiomis, o jis su mašina! Čia įsikiša Margarita: – Kodėl taip meluoji? Argi neturi mano dviračio?

– Bet ir dviratį reikia minti, – ašarodama atsakė Aistruolė. – Aš noriu motociklo.

Tarp Margaritos ir Aistruolės kilo gana emocinga diskusija, ar tinka moteriai važiuoti motociklu. Aistruolė nusprendė, kad jei moteris gali vairuoti automobilį, turintį keturis ratus, gali vairuoti ir motociklą, kuris turi du.

Pasiūliau kompromisą: – Motociklą paliksiu abiem: Albertino vairuos, o tu sėdėsi už nugaros.

Aistruolė sutiko: – Bet motociklininko akinių aš noriu, – sukūkčiojo ji. Čia įsikišo Albertino, kuris, būdamas motociklo vairuotojas, jautėsi turįs teisę užsidėti ir akinius. Ir neklydo. Tačiau Aistruolė buvo tvirtai pasiryžusi nepasiduoti.

– Gerai jau, – baigiau, – nupirksiu dar vienus.

Atokvėpio valandai

Albertino labai mandagiai iškėlė klausimą apie mano fotoaparato likimą, bet įsikišo Margarita.

– Gana! – pareiškė. – Gerbkite savo tėvo palaikus! Nieko nėra žemiau, nei spekuliuoti mirusiuoju, kai šis dar gyvas!

Albertino ir Aistruolė nemandagiai buvo pasiųsti į lovą ir, kai likome vieni, Margarita užsidegusi cigaretę atsiduso.

– Keista. Nespėji apsiprasti gyventi, o jau turi apsiprasti mirti. Mes einame siauru takeliu, iškirstu uolos iškyšulyje, iš visų jėgų įsikibę į žemę, bet jaučiame bedugnės, amžinybės žavesį. Ir retkarčiais jaučiame poreikį žvilgtelti į amžinybės bedugnę.

– Taip, Margarita, – atsakiau. – Ir visai nesirūpiname, kad prie prarajos krašto įsmeigtas ženklas su užrašu: „Pavojinga persisverti“.

* * * Taip atsitiko, kad vieną dieną mano įprastas švarkas leido suprasti, kad ir geriausi švarkai turi Achilo kulną alkūnėse, tad iš spintos išsitraukiau rudąjį brezentinį švarką ir pastebėjau, kad po apykakle kažkas buvo prisegęs žalio popieriaus skrituliuką.

Tai manęs per daug nesujaudino, nesunerimau ir tada, kai radau kitą žalio popieriaus skrituliuką, prisegtą bato vidinėje pusėje. Bet kai radau tokį pat žalio popieriaus skrituliuką, prilipdytą prie mano rašomosios mašinėlės, susidomėjau. Žalio popieriaus skridinėlį radau prilipdytą po viena savo darbo kambario kėde, tačiau apžiūrėjęs kitą atradau jau raudonos spalvos skridinėlį. Vartydamas enciklopedinį žodyną, radau žalio popieriaus skrituliuką pirmame tome (lingvistinėje dalyje) ir po viršeliu prilipdytą raudono popieriaus skrituliuką antrame tome (mokslinėje dalyje), o Margarita ant pakeliamo dujinės viryklės dangčio rado šalimais du skrituliukus: raudoną ir žalią.

Kitus raudonus skrituliukus Margarita rado prisegtus savo rūbų pamušaluose, aš radau kitus žalius tai vienur, tai kitur, ir greitai mūsų namuose nebeliko daikto, kuris nebūtų buvęs paženklintas raudonai arba žaliai, arba raudonai ir žaliai tuo pat metu. Kol galiausiai, atidaręs piniginę, radau raudoną skrituliuką ant tapatybės kortelės, žalią – ant teisių ir leidimo nešioti ginklą. Raudonas ir žalias skrituliukai buvo prisegti prie vienintelio piniginėje buvusio dešimties tūkstančių banknoto. Žalias skrituliukas taip pat buvo prisegtas ir prie kampo nosinaitės, kurią išsitraukiau iš kišenės nusivalyti prakaituotai kaktai.

Kažkokia paslaptis.

– Lyg gyventum detektyviniam romane, – vieną dieną pasakė Margarita. Ir išpūtė akis, nes aptiko raudoną skrituliuką, prilipdytą ant rankose laikomos pipirų maltuvės.

Pasak Margaritos, tai buvo susiję su kažin kokia slapta, mus persekiojančia kriminaline ir politiškai motyvuota

organizacija. Vieną dieną suprasime tų grėsmingų raudonų ir žalių perspėjimų prasmę, bet bus jau per vėlu.

Bet aš turėjau tam tikrą savo spėjimą ir nesistebėjau. Šiuose paslaptinguose dalykuose turiu ilgą praktiką, nes esu autorius maždaug trisdešimties radijo bylų, visų itin painių, su psichologinėmis problemomis ir panašiais dalykais (Guareschis užsimena apie savo 1947–1949 m. vestą radijo laidų ciklą. Šiose laidose vienas aktorius vaidindavo tardytoją, kitas teisėją, trečias – kokį nors pokario veikėją – spekuliantą, kyšininką, nusikaltėlį, muitininką ar pan. ir jose būdavo humoristiškai bei sarkastiškai nagrinėjamos bylos, iliustruojančios pokario absurdą. Po tokios radijo „bylos“ nagrinėjimo klausytojai (prisiekusiųjų taryba) siuntė paštu savo išteisinamąjį arba pasmerkiantį nuosprendį. Šias laidas reklamos tikslais finansuodavo saldymedžio ir mėtinių saldainiukų firma Resoldor – vert. past.). Tad rengiausi mūšiui ir vieną naktį netikėtai atsikėlęs tylutėliai, kaip vaiduoklis, pasiekiau savo darbo kambarį. Kadangi šviesa buvo įjungta, aptikau besidarbuojančią slaptąją bendriją.

Ne visą, nes buvo tik pusė visos sudėties, ir ši pusė lipdė raudoną skritulį ant mano skriestuvų dėžutės dangtelio.

Aistruolė neišsigando: man parodė ženklą laikytis tyliai.

– Čia buvo žalias lapukas, – paaiškino įtariai. – Dabar jį nuėmiau ir prilipinau raudoną. Taip pieštukas su kojele liks man.

Trisdešimties radijo bylų su prisiekusiųjų teismu autoriui, su „Resoldor, kuris gardžiai tirpsta burnoje“, reikėjo nedaug, kad viskas pasidarytų aišku: buvo nuspręsta pasidalyti palikimu.

Albertino lipino žalią skrituliuką prie jam skirtų daiktų, o Aistruolė raudoną prie tų, kurie buvo skirti jai.

Dabar Aistruolė darbavosi dėl savo interesų ir klastingai savinosi skriestuvą, kuris anksčiau bendru sutarimu buvo skirtas Albertino.

Griežtai pažvelgiau į Aistruolę, ir iš manųjų keturiasdešimties metų jos penkeri atrodė dar mažesni ir menki.

Pasakiau jai ilgą ir skausmingą kalbą, ir Aistruolė galiausiai sutrikusi nuleido galvą.

Paskui visiškai paprastai prisiartino prie stalo, šiek tiek sudvejojo, tada užlipo ant kėdės ir man ant kaktos prilipdė raudoną skrituliuką, – esu jos nuosavybė. Tada nežinojau, ką pasakyti, ir grįžau į lovą su raudonu lapuku, išdidžiai prilipintu ant mano lavono kaktos.

Margarita miegojo ir sapnavo Edgaro Poe paruoštus sapnus, o ant jos pagalvės kampučio buvo prilipintas žalias skrituliukas.

Pavojinga persisverti, Margarita.

Iš knygos Šeimyniniai laiškai (Corrierino delle famiglie, © RCS Rizzoli libri, 1954 m.; BUR 4-asis leidimas, 2009 m.).

Publikuojama su Giovannino Guareschi paveldėtojų leidimu.

Iš italų kalbos vertė Romanas KAZAKEVIČIUS Artuma 2016 m. sausis

31

Akiračiai

Tėvas Pijus – šventasis, buvęs Dievo gailestingumo įrankiu Šv. tėvas Pijus – sunkaus ir itin sudėtingo likimo kunigas. Juo būdavo abejojama, būsimą šventąjį vyresnybė drausmindavo, ribodavo jo pareigas, kol nebuvo įrodytas antgamtės veikimas per jį, daugybė mokslininkų neištyrė jo stigmų, griežčiausiai ir pedantiškai nepatikrino tėvo Pijaus užtarimu padarytų stebuklų.

O jų nutiko daugybė ir visa tai vyko labai neseniai, XX amžiuje.

Vaikystė Francesco Forgione pasaulį išvydo Pietų Italijoje, mažame Pietrelčinos miestuke 1887 m. gegužės 25 d. Tėvai buvo dori žmonės, gilūs katalikai. Deja, abu beraščiai ir visiški skurdžiai. Šeimai teko pramisti iš 0,8 ha žemės sklypelio, glaustis dviejuose kambarėliuose. Penki vaikai, du tėvai – taigi, septynios burnos.

Berniukas, dar visai pyplys, jau buvo labai pamaldus. Kai būrys vaikiščių aikštėje imdavo stumdytis ar žodžiuotis, Francesco pasitraukdavo į šalį ir braukdamas ašaras melsdavosi. Jam itin didelį įspūdį darė Asyžiaus Neturtėlis, tad mažylis (vos 5 metukų!) prakalbo tapsiąs pranciškonu.

10-metis berniukas baigė pradžios mokyklą. Ypatingais gabumais neišsiskyrė, tačiau pasižymėjo dideliu noru mokytis, darbštumu ir nuoseklumu. Skurstančios šeimos vaiką toliau be jokio atlygio mokė suspenduotas kunigas, tačiau pinigų vadovėliams nebuvo... 15 metų paauglys įstoja į kapucinų vienuolyno noviciatą Marcone vietovėje ir gauna brolio Pijaus vardą.

resnybei, todėl buvo perkeltas į kitą vietą. Dėl menkos sveikatos jaunąjį kapuciną kilnojo tai šen, tai ten, kad nors kiek atsigautų. Visą tą laiką brolis Pijus stropiai mokėsi, ruošėsi tapti kunigu. Kuriam laikui jį pasiuntė į tėviškę, atgauti jėgų pas mamą.

1910-ųjų rugpjūtį 23-ejų metų kapucinas puikiai išlaikė egzaminus ir gavo kunigystės šventimus. Pirmąsias dvejas šv. Mišias aukojo gimtinėje.

Tėvui Pijui grįžus į vienuolyną, ėmė dėtis keistų dalykų, prasidėjusių dar noviciato laikais. Jį aršiai persekiojo piktosios jėgos, priimdamos netikėčiausius pavidalus ir formas. Lyg to negana, sugriebdavo nesuprantamos ligos.

Ištikdavo tokios karštinės, kad sproginėjo medicininiai termometrai (iki 48 laipsnių pagal Celsijų), ir pagal visus medicinos dėsnius jis turėjo mirti. O Pijus, nors ir labai kentėdavo, sąmonės neprarasdavo. Ir vėl vienuolyno vyresniajam teko siųsti jį į Pietrelčiną pas mamą. Gimtinėje Mišias aukodavo taip įsijautęs, kad nė nesimatydavo jų pabaigos. Tad klebonas liepė ministrantams tylutėliai paskambinti varpeliu ir paskendusį maldoje kunigą „sugrąžinti atgal“. Tėvo Pijaus pamaldumui nebuvo ribų, tad nenuostabu, jog piktosios jėgos aršiai jį puldavo.

28 metų t. Pijus ėmė jausti nesuprantamus skausmus pėdose, plaštakose ir kairiajame šone. Kentėjo, bet nesiskundė...

San Giovanni Rotonda

Tėvo Pijaus vaikystės namai

Jaunystė Vos pradėjęs noviciatą, jis pasinėrė į apsimarinimus ir atgailas. O buvo iš prigimties silpnas, be to, sirgo tuberkulioze, tais laikais sunkiai pagydoma liga. Brolio Pijaus didelė askezė kėlė nerimą jo sveikata susirūpinusiai vy32

Artuma 2016 m. sausis

Galiausiai t. Pijus buvo atkeltas į San Giovanni Rotonda kapucinų vienuolyną, kur gyvens iki mirties. Tuo metu jau siautėjo Pirmasis pasaulinis karas. Italija mobilizavo visus vyrus, nedarydama išimčių ir kunigams. Taip pat pašaukė t. Pijų, tačiau kariuomenėje jis tuoj sunkiai susirgo. Tad jo karinė tarnyba tebuvo gydymas karo ligoninėje, kol pagaliau pripažintas netinkamu kariuomenei grįžo į vienuolyną.

1918 m. rugsėjį meldžiantis prie kryžiaus t. Pijui atsivėrė stigmos. Kaip ir visada tokiais atvejais provincijolas inicijavo gydytojų ekspertizę. Garsūs profesoriai važiavo vienas po kito, bet viską susumavus išvada buvo tokia – t. Pijus

Akiračiai

psichiškai sveikas, o žaizdų atsiradimo mediciniškai paaiškinti neįmanoma. Su stigmomis (jų neafišuodamas) t. Pijus gyvens 50 metų ir jos savaime išnyks tik prieš pat mirtį.

T. Pijus meldėsi visur ir visada. Miegodavo vos kelias valandas. Aukojo Mišias ir po keliolika valandų kasdien klausydavo išpažinčių. Į San Giovanni Rotondo plūdo minios ne tik iš Italijos, visos Europos, bet ir iš už vandenyno. Žmonės garsiai kalbėjo jį esant šventą. Natūralu, kad Bažnyčia dėl to sunerimo. Šventuoju taip paprastai, juolab gyvam esant, netampama. Beatifikacijos ir kanonizacijos bylų patikimumui neprilygsta joks pasaulietinis teismas. O šitoks didelis ažiotažas aplink t. Pijaus asmenį kėlė susirūpinimą. Tiesa, beveik visi vienuolyno kapucinai galėjo paliudyti savo brolio šventumą, uolumą, charizmą, piktojo atakas, begalę atsivertimų ir racionaliai, žemiškai nepaaiškinamų jų akyse vykusių dalykų, tačiau Bažnyčia yra labai atsargi ir reikalauja šimtaprocentinių įrodymų. Žmonėms darė įspūdį t. Pijaus stigmos. Tačiau pačios stigmos visiškai nieko nereiškia. Kitas dalykas – to asmens visiška moralinė tvarka, klusnumas ir akivaizdus Dievo veikimas per jį. Be to, Šventajam Sostui perduodavo prieštaringas ir klaidinančias žinias. To padarinys – popiežiaus draudimas t. Pijui viešai aukoti Mišias ir klausyti išpažinčių. Tai buvo itin sunkus smūgis būsimam šventajam. Bet laikas bėgo, o žmonės vis vien plūdo į vienuolyną iš visų pasaulio kampelių. Atidžiai ir nuodugniai išnagrinėjęs padėtį pats asmeniškai, popiežius Pijus XI atsiprašė kuklaus kapucino ir panaikino visus draudimus.

Kelionė į Tėvo namus Dievas pasišaukė pas save t. Pijų 1968 m. rugsėjo 23 d. To mėnesio 20 dieną sukako 50 metų nuo stigmų atsiradimo. Tądien jos stebuklingai išnyko lygiai taip, kaip ir buvo atsiradusios. T. Pijus tada jau silpo, nebepajėgė aukoti Mišių. Kalbėjo Rožinį, kurį, beje, visiems patardavo melstis kelis kartus per dieną. Jei ne visą ar dalį, tai bent paslaptį. Rugsėjo 22 d. po Mišių aukos susmuko prie altoriaus. Tą pačią naktį, būdamas šviesaus proto ir visiškai sąmoningas, ištaręs: „Mylėkite Dievo Motiną ir darykite viską, kad Ji būtų mylima. Visada melskitės Rožinio malda“, iškeliavo pas Viešpatį. Šventuoju tėvą Pijų paskelbė popiežius Jonas Paulius II 2002 m. birželio 16 d.

Tėvo Pijaus šv. Mišios ir išpažintys Eucharistiją jis šventė ypatingai. Jos metu taip pasinerdavo į maldą vienydamasis su Kristaus kančia, kad prarasdavo laiko suvokimą. 5 val. ryto prasidėdavusios Mišios trukdavo dvi, keturias valandas. Dalyvaujantieji jas išgyvendavo nepaprastai giliai. Daugybė laisvamanių, ateistų atvažiuodavo vien iš smalsumo. Beveik visi, su retom išimtim, atsivertė.

Dėl aibės penitentų išpažinties tekdavo laukti 10– 14 dienų. Ir žmonės laukdavo. Pati išpažintis trukdavo vos kelias minutes. Užmiršusiems savo slapčiausias nuodėmes nuodėmklausys ramiai jas pasakydavo, nors tas paslaptis žinojo tik penitentai.

Pamokslai, kaip ir žodžiai klausykloje, būdavo labai paprasti, aiškūs, tad žmonės kalbėjo: „Juk jis nieko ypatingo ar naujo nepasakė, bet tie žodžiai taip smigo į širdį, kad per akimirką tapau kitu žmogumi.“ T. Pijus pasižymėjo tokia charizma, kad traukė prie Dievo ne tik populiarių profesijų atstovus, bet ir garsius kino, teatro aktorius, operos solistus, o ypač laisvamanius ar ateistus žurnalistus bei mokslininkus. Po susitikimo jie tapdavo uoliais katalikais.

Mistiniai reiškiniai ir stebuklai Yra gan daug liudijimų, kad t. Pijui meldžiantis nuo jo sklisdavo labai malonus, toli plintantis gėlių kvapas. Negaliu garantuoti, kad tai tiesa, nes ne visais man pasiekiamais šaltiniais pasitikiu. Šaltinių, beje, labai daug. Pakankamai rimtų liudijimų galima rasti apie t. Pijaus bilokaciją (buvimą dvejose vietose tuo pat metu). Taip pat tvirtai žinoma, kad pats, nors buvo atakuojamas pragaro jėgų, garsėjo kaip neprilygstamas egzorcistas. Kai kas rašo apie jo levitaciją šv. Mišių metu.

Ir pagaliau stebuklingi išgydymai. T. Pijaus užtarimu, jo maldų dėka mokslu nepaaiškinamų išgijimo atvejų buvo daug ir jam gyvam esant, ir po šventojo mirties. Iš itin ryškių minėtinos regėjimo dovanos dviem neregėmis gimusioms, kurioms joks pasaulio oftalmologas negalėjo pagelbėti. Garsi ir vienos italės istorija, kuriai grėsė mirtis dėl limfos nutekėjimo sutrikimo, staigus pagijimas gydytojų akivaizdoje.

Apie vieną išgijimą rašau labai tvirtai, nes pakankamai gerai asmeniškai pažįstu tą asmenį. Tai garsi lenkų gydytoja Wanda Półtawska, buvusi Ravensbruko kalinė, artima šventojo Jono Pauliaus II draugė, retos moralinės ir tikėjimo tvirtybės žmogus. Ši keturių vaikų motina, Artuma 2016 m. sausis

33

Sveikata

paskendusi ne tik profesiniuose, bet ir krikščioniškos (ypač pro life) veiklos reikaluose, dėl didelio užimtumo neatkreipė dėmesio į, atrodytų, smulkias sveikatos bėdas. Kai surado laiko pasitikrinti, paaiškėjo, jog vėžys gerokai pažengęs, jau buvę ir metastazių. Onkologai situaciją įvertino nepalankiai, o ji pati, būdama gydytoja, puikiai suprato, kad medicina šiuo atveju jau bejėgė. Artimiausias šeimos draugas, vyskupas Karolis Wojtyła, laišku paprašė seną savo pažįstamą kapuciną t. Pijų melstis už ją. Šis atsakė, kad moteris išgyvens. Vėžys ir metastazės išnyko. Tai faktas, diagnozė nebuvo klaidinga – po tyrimų verdiktą paskelbė šviesiausi medicinos protai.

Tokių atvejų (išgydymų, minčių skaitymo, atvertimų ir pan.) būta gausybės. Beatifikacijos ir kanonizacijos bylas sudarė 104 tomai. Skrupulingai patikrinus kiekvieną dokumentą, faktus ir asmenis, atrinkti 85 visiškai patikimi liudytojai. Domėn priimti tik tie stebuklingi išgijimai užtariant t. Pijui, kurie įvyko po jo mirties.

Taip 2002 m. Katalikų Bažnyčia praturtėjo dar vienu šventuoju, uoliai gausinusiu Dievo tautą. Nestačiusiu naujų bažnyčių, bet plečiančiu Bažnyčią. Svarbiausia – buvusiu galingu instrumentu Dievo rankose.

Parengė Vanda IBIANSKA

34

Artuma 2016 m. sausis

Paslydimai ir parpuolimai Šiais visuotinio atšilimo laikais beveik neįmanoma atspėti: bus žiemą ledo ir sniego ar nebus. Nežiūrint to susijaukusio klimato, vis tiek verta būti budriems ir, džiaugiantis žiemos malonumais, nepamiršti apie pavojus. Traumų punktus kasmet užgula nukentėję nelaimėliai, lyg žiema, šaltis ir ledas mūsų krašte būtų kokia netikėta stichija.

Paslydę ir pargriuvę galime atsipirkti tik sumušimais, bet gali ir lūžti bet kas: rankos, kojos, dubuo, stuburas, net kaukolė. Išnyra sąnariai, nutrūksta ar patempiami raiščiai, gali būti didesnių ar mažesnių žaizdų. Lengvai griūva senoliai, nes jiems ir taip galvos svaigsta, sąnariai ir raumenys netvirti, mato jie nekaip, ir kaulai jų išretėję, lengvai lūžta. O vaikai linkę išdykauti, neatsargūs, jų pramogos žiemą pavojingesnės – rogės, pačiūžos, snieglentės. Geriausios vietos paslysti – šaligatviai ir automobilių stovėjimo aikštelės, kur sniegas sutrypiamas, jo paviršius nelygus ir dar aptirpęs. Pavojinga eiti į viešąsias patalpas (pavyzdžiui, prekybos centrus) nepatrepsėjus ir nenusipurčius sniego nuo batų, nes nuo tirpstančio sniego grindys ten pasidaro labai slidžios.

Pasiruoškime tam slidumui iš anksto. Aukimės batus neslidžiu, rantytu padu, naudokime specialias, uždedamas ant batų ir slydimą mažinančias priemones – tinklelius, „nagus“. Pasiremkime lazda. Neneškime daug nešulių, laisvos rankos padeda išlaikyti pusiausvyrą. Storiau, minkščiau apsirenkime.

Tegu vaikai ir anūkai nuperka būtinų produktų, nuveža bažnyčion ir namo, pas daktarus, prilaiko už parankės. Nesigėdykime paprašyti, juk slidu! Gerai pasvarstykime, ar išvis verta eiti iš namų, jei lauke ledas. Mažesnius vaikus bandykime perspėti ir sudrausminti, o geriausia kartu su jais dūkti, drauge ir prižiūrėsime.

Pirmoji pagalba patyrus sumušimą ar patempimą – ramybė, nejudinti sužalotos galūnės ir ją atšaldyti. Imame iš šaldiklio bet ką, galima ir vištą,

nors geriau ledo gabaliukų, dedame į sandarų plastikinį maišelį, vyniojame į rankšluostį ir 20 minučių laikome ant skaudamos ištinusios vietos. Kartojame kas dvi tris valandas pirmas dvi dienas.

Tinka švelniai spaudžiantis elastinis bintas. Geriame vaistų nuo skausmo (ibuprofeno). Jei per porą dienų patinimas ir skausmas nemažėja ar didėja, tebėra sunku judinti galūnę, vykstame pas traumatologus. Lūžus kaulams ar išnirus sąnariui pagalba ta pati, tik delsti nėra ko, važiuokime į ligoninę iš karto; juk skausmas tuomet labai stiprus ir aiškiai matosi deformuota ar sparčiai tinstanti vieta. Sužalotą galūnę pariškime ar apsukime bintu taip, kad nejudėtų per aplinkinius sąnarius, nebandykime jos kaip nors atstatyti, tampyti. Jei yra žaizdų, smarkiai kraujuoja, matosi kaulų galai – uždenkime žaizdas steriliu tvarsčiu ir kvieskime pagalbą.

Po gydytojų apžiūros ir tyrimų paaiškės, kokio gydymo reikia – nuo imobilizacijos (gipsu ir įtvarais) iki operacijų. Po to reabilitacija. Vargas su tomis traumomis: skausmo daug, gyja ilgokai, kartais lieka nepataisomų padarinių.

Atsargumas, drausmė ir sveikas protas padėtų išvengti bent dalies žiemos traumų.

Bet žmonės sako, kad kaip mažas, taip ir senas – jokių perspėjimų ir patarimų neklauso. Labai jau būdinga mums paslysti ir parpulti.

Linkiu tik, kad keltumės iš tų parpuolimų be didelio skausmo, gipso ar operacijų.

Gyvenimas kaip senas vynas

Gailestis ir gailestingumas Vanda IBIANSKA Tai, mano supratimu, dvi skirtingos sampratos. Gailestis yra emocinė kategorija, o gailestingumas – neabejotinai moralinė. Gailėti galime daug ko: alkoholiko benamio, neturto prislėgtos senutės, stichinės nelaimės ištiktų žmonių, vaikelio netekusių tėvų. Žmonių išmesto šunelio ar katinėlio irgi. Kaip ir iš lizdo iškritusio paukštelių jauniklio.

Taip, jų visų gaila, tačiau mano pagalba tegali būti itin menka ar net visai niekinė. Nesugrąžinsime iš anapusybės kūdikio, neapipilsime pinigais apleistos vargstančios senutės (na, nebent esate oligarchas, tačiau šie paprastai to nedaro), neištrauksime iš alkoholizmo ligos benamio (nors bandyti reikia), neatstatysime cunamio sugriauto miesto.

Dėl šunelio, katinėlio ir paukštelio jau kita kalba. Viena mano kaimynė juos priglaudžia, išgydo, sterilizuoja, o paskui, žiūrėk, ima ir kam nors „įsūdo“. Žaviuosi ja. Na, bet tos ponios galimybės kitokios nei mano.

Pozityvūs jausmai yra girtinas dalykas. Jie teisingi ir byloja apie gerą žmogaus širdį. Hm, net jei žmogus po miokardo infarkto ar šuntavimo operacijos. Tai reiškia, jog jis nėra sužiedėjęs.

Gailestingumas, mano galva, visai kas kita. Gailestingasis visų pirma atleidžia skriaudą. Nes jam gaila skriaudėjo, darančio sunkią nuodėmę. Jei skriaudos nebuvo, jis ima galvoti, kaip pagelbėti tam, kurį ištiko bėda. Ir veikti. Gailestis – emocija – išlieka, tačiau didžioji jo dalis transformuojasi į veikimą. Jei žmogus netampa Kristaus mums paliktu aiškiu ir konkrečiu gerojo samariečio pavyzdžio sekėju, gailestingu jo pavadinti negalima.

Gailestingumo esti visokio. Kaimo moteris gali apravėti pasiligojusios kaimynės daržą, miestietė sužiūrėti jos vaikus (šiukštu, ne vyrą!), vairuotojas pagelbėti kitam kelyje, stiprus vyriokas užnešti į penktą aukštą moters pirkinius ir t. t. Trumpai drūtai, bent 15 min. tapti skautu. Tai nėra neįmanomo sunkumo darbai.

Bet būna ir kitokio gailestingumo. Nutinka, jog kažkas lieka be pinigų. Ne visada tas kažkas gali paimti paskolą. O štai skolinti pinigų arba jų tiesiog duoti mes nelinkę. Aišku, neprotinga skolinti įžūliems prašytojams dideles sumas, žinant, kad jie vargiai jas atiduos. Tačiau neskolinti sumos „proto ribose“ nevalia. Gailestingas nepaliks kito likimo valiai, jei pastarajam pristigo pinigų pragyvenimui, vaiko avalynei, brangiems vaistams ar kitam būtinam dalykui.

* * *

Į gailestingumo sąvoką telpa daug kas, ji plati. Atrodytų, savaime aišku, kad turime mylėti, saugoti gamtą ir jos gailėti. Kur tau! Puikiai žinome apie prišnerkštus

miškus, be reikalo, vien žiauriai pramogai žudomus gyvūnus, teršiamas upes, ežerus, jūras. Kitaip tariant, niokojamą Dievo kūriniją. Silpnesnę už mus, negalinčią apsiginti. Nemylime Dievo sukurto pasaulio, o kur nėra meilės, tai ir gailestingumo ten neieškok, nes šie du dalykai yra tarsi Siamo dvyniai.

* * *

Kartą mačiau pirmą akimirką man pasirodžiusį keistą gailestingumo aktą. Gatvėje gulėjo girtas benamis, o jo dūšelė jau tupėjo ant peties pasirengusi išskristi. Sustojusi bandžiau kelti, sodinti. Nepajėgiau, mano jėgelės paaiškėjo esančios per skystos. Mobiliųjų telefonų tada dar nebuvo, o iki taksofono toloka.

Kol nesėkmingai bandžiau žmogų pasodinti, priėjo reprezentatyvus vyresnio amžiaus vyras. Pavertė ant šono, pačiupinėjo suskretusią ranką ieškodamas pulso, paskui pasodino ir paprašė prilaikyti, o pats nubėgo. Ne prie taksofono, o į šalia esančią parduotuvę. Grįžęs su degtine sugirdė benamiui kokį 100 gramų ir tik tada nuėjo kviesti „greitukės“. Laukėme, kol atvažiuos.

Išpūtusi akis piktinausi: „Jūs girdėte jį degtine!“ Vyras ramiai atsakė: „Jam to reikėjo.

Dabar pulsas tvarkosi, į ligoninę nuvežti suspės. Gyvybę išgelbės, bet gyvenimo išgelbėti jau niekam nepavyks.“ Tik tada pagarbiai pažvelgiau į vyriškį. Kai atvažiavo medikai, jis trumpai, profesionaliai juos referavo. Nuvažiavus „greitukei“ paklausiau: „Jūs gydytojas?“ Šyptelėjo: „Dabar jau tik pensininkas. Dėkui, ponia, kad sustojote padėti.“ Ir nuėjo. Ką būtų darę kiti? Hm, tarp jų ir itin uolūs bažnyčių lankytojai? Praeitų pro šalį, bjaurėtųsi, piktintųsi. Ir jau tos degtinės tikrai nesupiltų Artuma 2016 m. sausis

35

Gyvenimas kaip senas vynas

besigaluojančiam alkoholikui į gerklę. Degtinės, be kurios jis tąkart būtų žuvęs. Piktinkitės, fanatiškieji blaivininkai! Bet aš mačiau gailestingumą. Tikrą. Mačiau gyvybės gelbėjimą, tegu ir panaudojant degtinę. Galite smerkti iki soties.

* * *

Pokario laikais Žaliakalnyje pranciškonų vienuolynas buvo netoli garsiosios „Brazilkos“. Tada uždarinėjo bažnyčias. Kažkokiais keliais, paslaptingu bevieliu ry-

Romualdo Rakausko nuotraukos

* * *

– Ar jūs žinot, kodėl sniegas po kojomis girgžda?

– Todėl, kad snaigių šonkauliai lūžta.

* * *

Tikras džentelmenas niekada nepasakys: „Kokia buvo kvailė, tokia ir liko.“ Tikras džentelmenas pasakys: „Laiko dėsniai jai negalioja.“

* * *

Jeigu tarakonai sugeba išgyventi po atominės bombos sprogimo, tai iš ko gamina kreidelę nuo tarakonų?

* * *

Jaunas literatas neblaivus važiuoja per miestą. Jį sustabdo policininkas ir sako: – Juk Jūs visiškai girtas.

– Taip, bet juk gėrė Dostojevskis, Poe, Hemingway ir visi kiti.

Pareigūnas puola prie racijos: – Užtverkite kvartalą – gatvėmis važinėja visas būrys neblaivių!

* * *

Grupė turistų muziejuje apžiūrinėja statulą, prie kurios pritvirtinta lentelė su pavadinimu „Nugalėtojas“. Statula be rankų, be kojų, be galvos. Vienas turistas ir sako: – Įsivaizduoju, kaip atrodo nugalėtasis...

36

Artuma 2016 m. sausis

šiu sužinodavome, kurią dieną iš kokios bažnyčios išneš Švenčiausiąjį. Mažojoje darbininkų, Zarasų gatvėse, smėlėtose, negrįstose, stovėjo ašaras braukiantys žmonės. Mes, vaikai, aišku, buvome visur ir visada. Lengvai lynojo, broliukai ėjo su Švenčiausiuoju, o per skruostus jiems riedėjo ašaros. Kažkokia moteris tyliai sakė kitai: „Kas dabar pagailės „Brazilkos“ vaikų? Juk obuolienė iš broliukų sodo vis šioks toks maistas būdavo. Ir riekė kita duonos.“ Duona tada būdavo „ant kortelių“. Rūgšti, bjauri, bet duona. Pranciškonai savąja dalydavosi su socialinių padugnių vaikais. Tada, kai visi gyveno pusbadžiu, skurde.

Visokių gailestingumo išraiškų esu mačiusi. Tačiau keista, kad kuo gyvenimas sotyn, tuo gailestingumo mažyn.

Vis tiek esu optimistė. Kiekvieno žmogaus viduje slypi gėrio grūdas. Svarbu jį sudaiginti ir užauginti. Kaip tai daryti kituose – nežinau. Ką ten žinosi, žmogau, jei pats savęs išrakalinėti ir absoliučiai bešališkai įvertinti nepajėgi.

Berašant šį straipsnį galutinai paaiškėjo: skubiai reikia rekolekcijų Kulautuvoje!

* * *

Šiandien nugirdau, kaip mano sekretorė kalbėdama telefonu pasakojo, jog ją kažkas persekioja. Man atrodo, jog jai vaidenasi. Aš kiekvieną vakarą ją seku ir niekada nemačiau, jog ją kažkas persekiotų.

* * *

Jei subyrėjo santuoka, negalima kaltinti kažkurio vieno. Kalti abu: ir vyras, ir anyta.

* * *

Dauguma vyrų nori, kad moteris būtų liekna ir grakšti kaip stirna. Dėmesio! Stirna vidutiniškai sveria 120 kg.

Vyrai, būkite atsargesni su savo pasisakymais.

* * *

Pozityvus žmogus yra tas, kurį pasiunčia toli toli, o jis grįžta pailsėjęs ir dar magnetukų parsiveža.

* * *

Reikia visą laiką gerai apie save šnekėti, nes šaltinis pasimiršta, o gandai lieka.

* * *

Pati nuostabiausia diena – RYTOJUS: rytoj mes mesime gerti ir rūkyti, pradėsime sportuoti, dirbti, skaitysime knygas ir mokysimės. Bet kai prabundi, vis ŠIANDIENA.

GYVENIMO IR TIKĖJIMO INSTITUTAS kviečia KURSAS TĖVAMS, AUGINANTIEMS PAAUGLIUS sausio 13, 20, 27 d., vasario 3, 10 d., Kaune KURSAS „KRIKŠČIONIŠKOJO DVASINGUMO RAIDA“ nuo sausio 20 d. (trečiadienių vakarais), Kaune SEMINARAS „PER JUOKUS Į GERESNĘ SANTUOKĄ“ sausio 22–23 d., Kaune DVASINĖS ATGAIVOS SAVAITGALIS SU BIBLIODRAMA „ŠTAI AŠ, SIŲSK MANE!“ (Iz 6, 8b) sausio 29–30 d., Kaune KURSAS „KELIONĖ PO NAUJĄJĮ TESTAMENTĄ“ nuo vasario 2 d. (antradieniais vakarais), Kaune NUOTOLINIS KURSAS „KRIKŠČIONIŠKO DVASINGUMO LOBYNAS PRIEŠTARINGAISIAIS VIDURAMŽIAIS“ nuo vasario 3 d. (internetu) Informacija ir registracija: VšĮ Gyvenimo ir tikėjimo institutas, Aleksoto g. 6, LT-44280 Kaunas Tel./faks. (8 37) 28 05 30; mob. 8 686 778 24 El. p. gti@lcn.lt www.gtinstitutas.lt

Išsamiau:

kaunoarkivyskupija.lt

Kursas, seminaras ar rekolekcijų savaitgalis gali tapti ir dovana Jūsų artimiesiems!

Kvietimus galite įsigyti VšĮ Gyvenimo ir tikėjimo institute, Perkūno name (Aleksoto g. 6), Kaune

Artuma

Sausio bando suprasti: kas yra jubiliejus, ką reiškia „ypatingasis“? Ar mums to reikia? O kas tie jubiliejiniai atlaidai, kaip juos gauti? Kaip patirti, švęsti ir dalyti gailestingumą – apie tai ir dar visokių staigmenų bei naujovių Jums paruošė . ištikimoji Jūsų, o šįsyk ir naujametė

Artuma

Artumos žurnalus galite įsigyti redakcijoje, bažnyčiose ir katalikiškuose knygynuose visoje Lietuvoje!

Užsisakyti galima nuo kiekvieno numerio savo parapijoje, bet kuriame „Lietuvos pašto“ skyriuje, internetu (prenumeruok.lt, indeksas 5010) arba redakcijoje (Rotušės a. 23, Kaunas, tel. 8 37 20 96 83, 8 673 13 303).

2016

VIEŠPATIES METAI

0SAUSIS 0 P A T K Pn Š S

0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24 25 26 27 28 29 30 31

LIEPA 0 P A T K Pn Š S

0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24 25 26 27 28 29 30 31

VASARIS 0 P A T K Pn Š S

1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24 25 26 27 28 29

RUGPJŪTIS 0 P A T K Pn Š S

1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24 25 26 27 28 29 30 31

KOVAS 0 P A T K Pn Š S

0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24 25 26 27 28 29 30 31 BALANDIS 0 P A T K Pn Š S

0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24 25 26 27 28 29 30 0GEGUŽĖ 0 P A T K Pn Š S

0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24 25 26 27 28 29 30 31 BIRŽELIS 0 P A T K Pn Š S

ISSN 1392-382X

0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24 25 26 27 28 29 30

RUGSĖJIS

GAILESTINGUMO JUBILIEJUS

2016

PAGRINDINĖS KATALIKŲ BAŽNYČIOS LITURGINĖS IŠKILMĖS IR ŠVENTĖS

Kiekvienas sekmadienis – Viešpaties diena SAUSIS

1 d. – Švč. Mergelė Marija, Dievo Gimdytoja (Naujieji metai) 3 d. – Viešpaties Apsireiškimas (Trys karaliai)

VASARIS

10 d. – Pelenų diena, gavėnios pradžia

KOVAS

4 d. – Šv. Kazimieras (Lietuvos globėjas) 19 d. – Šv. Juozapas, Švč. Mergelės Marijos sužadėtinis 24–26 d. – Didysis Velykų tridienis 27 d. – Viešpaties Prisikėlimas (Velykos)

GEGUŽĖ

6–8 d. – Nacionalinis Gailestingumo kongresas Vilniuje 8 d. – Viešpaties Žengimas į dangų (Šeštinės) 15 d. – Šventosios Dvasios Atsiuntimas (Sekminės) 22 d. – Švenčiausioji Trejybė 29 d. – Švč. Kristaus Kūnas ir Kraujas (Devintinės)

LIEPA

1–12 d. – Švč. Mergelės Marijos Aplankymo didieji atlaidai Žemaičių Kalvarijoje 10–17 d. – Pal. Jurgio Matulaičio minėjimas-atlaidai Marijampolėje 26 d. – Kryžių kalno atlaidai

RUGPJŪTIS 15 d. – Švč. Mergelės Marijos Ėmimas į dangų (Žolinė).

Didieji atlaidai – Pivašiūnuose (15–22 d.) ir Krekenavoje (13–15 d.)

RUGSĖJIS 8–15 d. – Švč. Mergelės Marijos Gimimas (Šilinių atlaidai) LAPKRITIS 1 d. – Visi Šventieji

2 d. – Vėlinės 13–20 d. – Švč. Mergelės Marijos, Gailestingumo Motinos, globos didieji atlaidai Aušros Vartuose, Vilniuje

20 d. – Kristus, Visatos Valdovas. Gailestingumo jubiliejaus pabaiga

27 d. – Advento pradžia GRUODIS 8 d. – Švč. Mergelės Marijos Nekaltasis Prasidėjimas

25 d. – Viešpaties Gimimas (Kalėdos) Žurnalo ieškokite redakcijoje, bažnyčiose ir katalikiškuose knygynuose visoje Lietuvoje.

Užsiprenumeruoti Artumą galite nuo kiekvieno numerio savo parapijoje, bet kuriame „Lietuvos pašto“ skyriuje, internetu (prenumeruok.lt, indeksas 5010) arba redakcijoje (Rotušės a. 23, Kaunas, tel. 8 37 20 96 83 arba mob. tel. 8 673 13 303)

0 P A T K Pn Š S

0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24 25 26 27 28 29 30 SPALIS 0 P A T K Pn Š S

0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24 25 26 27 28 29 30 31 LAPKRITIS 0 P A T K Pn Š S

0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24 25 26 27 28 29 30 GRUODIS 0 P A T K Pn Š S

0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24 25 26 27 28 29 30 31 www.artuma.lt