Artuma

Artuma

mėnraštis šeimai bei visiems ieškantiems Dievo ir žmonių artumos

2016 m. vasaris

2

Iš šv. Augustino homilijos „Apie du sūnus iš Evangelijos“ (112/A hom. Nr. 6)

Pakelianti našta Nors tardamas sau: Kelsiuos, eisiu pas tėvą ir sakysiu, jis dar galvojo, ką pasakys savo tėvui, jo tėvas, žinodamas sūnaus mintis iš tolo, išbėgo jo pasitikti.

Ką kita reiškia išbėgti, jei ne suteikti gailestingumą?

Skaitome: Tėvas pažino jį iš tolo, labai susigraudino...

Kodėl jisai susigraudino? Nes jo sūnus buvo apverktinos būklės: pribėgo prie jo, puolė jam ant kaklo; tai yra Jis uždėjo jam ant kaklo savo ranką. Tėvo ranka – tai jo Sūnus. Ši ranka leido jam nešti Kristų. Ši našta ne slegia, o pakelia. Juk Kristus sako: Mano jungas švelnus, mano našta lengva (Mt 11, 30).

Toji našta buvo uždėta stovinčiam žmogui, ir šis uždėjimas leido jam neparkristi. Kristaus našta tokia lengva – ne tik neslegia, dargi pakelia. Ji lengva ne todėl, kad mažiau slegia, nes yra tam tikro svorio. Viena yra nešti sunkią naštą, kita – nešti lengvą naštą ir visai kas kita – nenešti jokios naštos. Jei kuris nors neša sunkią naštą, jinai slegia jį. Jei kuris nors neša lengvą naštą, jinai slegia jį vis tiek, bet mažiau. Tasai, kuris neneša jokios naštos, eina atlošęs pečius. Ne tokia yra Kristaus našta. Dera nešti ją, kad būtum pakeltas. Jeigu ją nusimesi, tapsi labiau prislėgtas.

Tegu šitai, mano broliai, neatrodo jums neįmanoma. Galbūt rasime pavyzdžių, kad realiai pamatytumėte, ką sakau, nors tai ir atrodo stebuklinga ir beveik neįtikėtina. Štai pažvelkite į paukščius. Visi paukščiai neša sparnus. Atkreipkite dėmesį, kaip paukščiai, leisdamiesi žemėn, kad pailsėtų, suskleidžia sparnus ir susideda juos ant šonų.

Ar manote, kad sparnai slegia paukščius? Kai tik sparnus suskleidžia, paukščiai nukrinta. Kuo mažiau paukštis neša savo naštą, tuo mažiau jis skrenda.

Galbūt manai pasielgsiąs gailestingai, nuimdamas jiems šį svorį, bet jei nori būti tikrai gailestingas, palik jiems jų naštą. O jei netyčia kas nors nuimtų paukščiams sparnus, duok jiems palesti, kad įgytų svorio, pakiltų nuo žemės ir nuskristų. Žmogus, kuris sakė: O, kad turėčiau balandžio sparnus, skrisčiau toli ir rasčiau ramybę, norėjo kaip tik tokio svorio. Tad svoris, kurį Tėvas uždėjo Sūnui ant pečių, užuot slėgęs, Jį pakėlė. Užuot buvęs sunkus, Jam suteikė garbę. Kaip žmogus pakeltų Dievą, jeigu Jį keldamas pats nebūtų keliamas?

Laiškas skaitytojams

Turinys Mylimi ir pasiilgti Artumos Bičiuliai,

Kronika

Iš redakcijos pašto

2

Kun. Artūras KAZLAUSKAS Pasninkas – dvasios pavasaris

3

Bažnyčios pulsas

4

Ramunė JURKUVIENĖ Ką AŠ galiu padaryti?

6

Antanas GAILIUS Viešasis gailestingumas

7

Antanas SAULAITIS SJ Suartėjimas per maistą

8

Didelės ir mažos kryžkelės

Kun. Linas ŠIPAVIČIUS Iš meilės broliui...

9

Kun. Kęstutis K. BRILIUS MIC Atleidimo mokykla

10

Vytautė MACIUKAITĖ Išprovokuotas gailestingumas

11

Br. Lukas SKROBLAS OSB Atnešti Jam visą savo gyvenimą

12

Zita VASILIAUSKAITĖ Apie pasiryžimą atleisti

14

Jonas kaltininkas

16

Katinas tai greitai atleidžia

17

Veidu į vaiką

Paul LEMOINE Žodžiai moko, pavyzdžiai traukia

18

Na, kodėl negali nusileisti...

19

Atsargiai – paAUgliAI

Gyvenimo spalvos

20

Jaunimo iššūkis

Joana GIMBERYTĖ-JURONĖ Atleisti įmanoma. O pamiršti?

21

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Elena KOSAITĖ-ČYPIENĖ NŠP: atsakingas pasirinkimas

23

T. Kazimieras MILAŠEVIČIUS OSB Ką vienuoliai sako šeimoms?

26 Atokvėpio valandai

Kaip tampama „norma“?

28

Giovannino GUARESCHI Patentuotos kopėčios

29

Akiračiai

nežinau kaip jūs, bet aš, vos popiežiui Pranciškui spėjus paskelbti Gailestingumo jubiliejų, ėmiau sau galvoti, kad šiais, Ypatingaisiais metais, esu kviečiama labiau atsimerkti. Ne imtis kokios naujos iniciatyvos kaip įprasta žadėti prasidedant svarbiems metams, bet pirmiausia – tiesiog atsimerkti. Pamaniau, juk nebus geresnės progos! Todėl ėmiau žarstyti pažadus. Pastebėsiu liūdintį žmogų, prieisiu ir nekartosiu: neturiu laiko, būtinai užsičiaupsiu, panorėjusi plūsti bendradarbius, kurie niekuo dėti, kad esu blogai nusiteikusi. Ir dar tą, aną, o dar ir šitą padarysiu... Juk būtent tai reiškia – būti gailestingiems kaip Tėvas, ar ne? Galbūt. Tik, regis, pradėjau ne nuo to galo.

Prieš imantis gailestingumo darbų, svarbu pačiai patirti Tėvo gailestingumą, kurio esu verta ir reikalinga. Na, o turbūt tiesiausias kelias į jį veda per atleidimo patirtį. Tad šį mėnesį Artumoje klausiame: ar jaučiame gailestingumo poreikį? Kodėl turėtume kažko atsiprašinėti, kažkam atleisti? Kas svarbiau: sulaukti atleidimo ar patiems atleisti? O atleidus – ar įmanoma pamiršti skriaudas? Ir kam tada reikalinga išpažintis? O gal jau apskritai mums viso to nebereikia?..

Artumos viršelyje Rembrandto Sūnaus palaidūno sugrįžimas, sakysite, kiek pabodęs, vis tik nuostabiai atskleidžia mėnesio temą: pasileidėlis jaunėlis, prašvilpęs turtą, sugrįžo namo, tėvas pažino jį iš tolo, labai susigraudino, pribėgo prie jo, puolė ant kaklo ir pabučiavo (Lk 15, 21). Apmąsčiau kartą šį palyginimą, pamaniau, lyg ir nieko ypatingo, tik nejučiomis apėmė kažkoks keistas šleikštulys. Pamenu, žiūriu į tą paveikslą, o akyse prasiveržia ašaros: kaip taip gali būti?! Net tokį nedorėlį tėvas apkabino, o mane? Kas apkabins?! Kur tas „vyriškis“, kuris paliko mudvi su mama? Tąsyk tik sugniaužiau kumščius, nes kurgi tą pyktį dėti... Šiandien vėl žiūriu į šį paveikslą. Manote, neskauda? Skauda. Ir dar kaip. Tik šįsyk matau Tėvą, kuris labai mane myli ir nori išgelbėti. Tėvą, kuris visus tuos metus laikė mane apkabinęs.

Prasidedant gavėniai, ir sau pačiai, ir jums linkiu ypatingos malonės: atpažinti bei pripažinti, kad Viešpats veikia mūsų gyvenime ir ypač per Sūnų, kuris atneša Dievo gailestingumą kaip meilės ženklą. O su Dievu mes viską galime – ir atleisti, ir priimti atleidimą. Ir tai nereiškia nukęsti ar pamiršti, veikiau dovanoti tai, kas mums patiems dovanojama. ...Po beveik dvidešimties metų tylos mano tėtis sugrįžo. Žinote, ką jis pirmiausia pasakė? Tądien, prieš išvykdamas, apkabinau tave ir žinodamas, kad negrįšiu, priglaudžiau prie krūtinės ir pasakiau: atleisk.

Valdonė Minciūtė

Dr. Giedrė PRANAITYTĖ Marta Roben

30

Violeta MICEVIČIŪTĖ Kalbos skrynelė

32

Sveikata

Kas kenkia kepenims?

33

Gyvenimas kaip senas vynas

Vanda IBIANSKA Išpažintis

35

Viršelyje – Sūnaus palaidūno sugrįžimas. Rembrandtas. 1668–1669 m. AKG-images nuotrauka

Artuma 2016 m. vasaris

1

Kronika

Vasario liturginiai skaitiniai

Iš redakcijos pašto

Kadangi jau spėjome perskaityti beveik visą sausio numerį, skirtą Viešpaties Gailestingumo jubiliejui, džiaugiamės ir neatsidžiaugiame šiuo leidiniu! Numeris tikrai reikalingas, naudingas ir, žinoma, patrauklus, atspindintis nūdienos laikmetį bei dvasią. Puikus jo „apdaras“ – viršelis su giliai ir pasitikinčiai į mus žvelgiančiu Kristumi... Vien pažvelgęs į gana išraiškingą mozaikinį Kristaus Veidą, pajauti begalinį Viešpaties gailestingumą...

Iš pradžių daug kam pas mus atrodė, kad leidinyje spausdinami rašiniai pernelyg sudėtingi, sunkiai suprantami. Daug kas norėjo šiame katalikiškame leidinyje, skirtame šeimoms, rasti vadinamųjų lengvų pasiskaitymų (o gal net įvairių receptų), kad priartėtume... prie bliūdo, o ne prie dvasinių, šeimyninių dalykų bei gilaus savo dvasinio pasaulio pažinimo. Net tie nuotaikingi ir šmaikštūs piešinukai kai kam pasirodė pernelyg vaikiški: brūkšt pabrūkšt ir jau piešinys!.. Šiandieną belieka tik stebėtis, kad Artuma įgauna vis didesnį „pagreitį“. Ypač leidinį noriai skaito Šilalės Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijos tikintieji. Pasiteiravęs sužinojau, kad šių metų sausio mėnesio Artuma dar neįpusėjus mėnesiui jau perskaityta. Džiugina dar ir tai, kad dalinamasi ir su neužsiprenumeravusiais leidinio.

Artumos skaitytojai labai vertina dailininkės „brūkšt pabrūkšt“ piešinukus. Jie tokie paprasti, bet be galo gyvi ir šilti, perteikiantys rašinių emocinį turinį. Štai kad ir šių metų sausio mėnesio numeryje iliustruotas rašinys „Ponas Vaiduoklis – Jeronimas“ (p. 18). Tie vaikeliai tokie jau tikri ir emocionalūs!.. Su kokia nuostaba bei susikaupimu jie „žvelgia“ į Monstranciją!.. Dailininkė yra itin talentinga piešėja, puikiai pažįsta suaugusiųjų ir vaikų psichologiją, moka perteikti piešiniuose įvairias jų emocijas, daug metų darbuojasi Artumoje, todėl jos iliustracijas yra pamėgę nuo vaiko iki suaugusiojo. Ne vienas Artumos skaitytojas, ypač vaikai, džiaugiasi Jūsų, kaip itin talentingos dailininkės-iliustratorės, darbais!.. Nepamenu, buvo ar nebuvo Jūsų nuotrauka šiame žurnale, bet jie pageidauja ją išvysti. Gal po to laiškelį Jums parašys ar savo piešinuką atsiųs?..

Taigi dėl Jūsų įdedamo triūso Artuma tampa šeimų bičiule ir patarėja.

P. Ž.

Artuma mėnraštis šeimai bei visiems ieškantiems Dievo ir žmonių artumos. Nr. 2 (313) / 2016

(ISSN 1392-382X) Eina nuo 1989 metų spalio. Steigėjas – Lietuvos Caritas, leidėjas – VšĮ Caritas leidykla „Artuma“

Redakcija:

vyr. redaktorius Darius CHMIELIAUSKAS; redaktorė Vanda IBIANSKA; redaktorė stilistė Dalė GUDŽINSKIENĖ; atsakingoji redaktorė ses. Teresė ELSTERYTĖ MVS; techninė redaktorė Valdonė MINCIŪTĖ; korektorė Rūta LAZAUSKAITĖ; dailininkė Silvija KNEZEKYTĖ; vyr. buhalteris Arūnas URNIEŽIUS; kapelionas Artūras KAZLAUSKAS

Adresas:

Rotušės a. 23, LT-44279 Kaunas; tel. (8 37) 20 96 83, 8 673 13 303; redakcija@artuma.lt Įmonės kodas 134460120, a. s. LT097300010002264553

Spausdino: UAB „Spaudos praktika“, Chemijos g. 29, LT-51333 Kaunas Užsakymo Nr. 205481, tiražas 10 100 egz. Žurnalą galima bet kada užsisakyti kiekviename Lietuvos pašte. Indeksas – 5010. Žurnalo kaina 1 Eur (atsiimant redakcijoje)

www.artuma.lt

mus rasite ir facebooke

Redakcija pasilieka teisę savo nuožiūra taisyti ir trumpinti rankraščius. Jų negrąžina ir nerecenzuoja.

Už reklamos ir informacinių pranešimų turinį atsako jų rengėjai

parėmė š. m. I pusmečio Artumos prenumeratą per vyskupijų Carito skyrius, pasieksiančią labiausiai stokojančius.

2

Artuma 2016 m. vasaris

remia kai kurias Artumos skilčių „Kronika“, „Didelės ir mažos kryžkelės“, „Veidu į vaiką“, „Jaunimo iššūkis“, „Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos“, „Akiračiai“ publikacijas

1 P 2 Sam 15, 13–14. 30; 16, 5–13a; Ps 3;

Mk 5, 1–20

2 A Kristaus paaukojimas (Grabnyčios)

Mal 3, 1–4 arba Žyd 2, 14–18; Ps 24; Lk 2, 22–40 Pašvęstojo gyvenimo diena 3 T Šv. Blažiejus, vyskupas, kankinys;

Šv. Ansgaras, vyskupas

2 Sam 24, 2. 9–17; Ps 32; Mk 6, 1–6 4 K 1 Kar 2, 1–4. 10–12; 1 Kr 29, 10–12;

Mk 6, 7–13 5 P Šv. Agota, mergelė, kankinė

Sir 47, 2–11; Ps 18; Mk 6, 14–29 6 Š Šv. Paulius Mikis ir jo draugai, kankiniai

1 Kar 3, 4–13; Ps 119; Mk 6, 30–34 7 S V EILINIS SEKMADIENIS (I sav.)

Iz 6, 1–2a. 3–8; Ps 138; 1 Kor 15, 1–11;

Lk 5, 1–11 8 P Šv. Jeronimas Emiljanis, kankinys;

šv. Juozapina Bachita, mergelė

1 Kar 8, 1–7. 9–13; Ps 132; Mk 6, 53–56 9 A 1 Kar 8, 22–23. 27–30; Ps 84; Mk 7, 1–13 10 T Pelenų diena

Jl 2, 12–18; Ps 51; 2 Kor 5, 20 – 6, 2;

Mt 6, 1–6. 16–18 11 K (Lurdo Švč. Mergelė Marija)

Įst 30, 15–20; Ps 1; Lk 9, 22–25

Pasaulinė ligonių diena 12 P Iz 58, 1–9a; Ps 51; Mt 9, 14–15 13 Š Iz 58, 9b–14; Ps 86; Lk 5, 27–32 14 S I GAVĖNIOS SEKMADIENIS (I sav.)

Įst 26, 4–10; Ps 91; Rom 10, 8–13;

Lk 4, 1–13 15 P Kun 19, 1–2. 11–18; Ps 19; Mt 25, 31–46 16 A Iz 55, 10–11; Ps 34; Mt 6, 7–15

Lietuvos valstybės atkūrimo diena 17 T (Septyni šventieji Servitų ordino steigėjai)

Jon 3, 1–10; Ps 51; Lk 11, 29–32 18 K Est C, 12. 14–16. 23–25; Ps 138;

Mt 7, 7–12 19 P Ez 18, 21–28; Ps 130; Mt 5, 20–26 20 Š Įst 26, 16–19; Ps 119; Mt 5, 43–48 21 S II GAVĖNIOS SEKMADIENIS (II sav.)

Pr 15, 5–12. 17–18; Ps 27; Fil 3, 17 – 4, 1;

Lk 9, 28b–36 22 P Šv. Petro, apaštalo, Sostas

1 Pt 5, 1–4; Ps 23; Mt 16, 13–19 23 A (Šv. Polikarpas, vyskupas, kankinys)

Iz 1, 10. 16–20; Ps 50; Mt 23, 1–12 24 T Jer 18, 18–20; Ps 31; Mt 20, 17–28 25 K Jer 17, 5–10; Ps 1; Lk 16, 19–31 26 P Pr 37, 3–4. 12–13a. 17b–28; Ps 105;

Mt 21, 33–43. 45–46 27 Š Mch 7, 14–15. 18–20; Ps 103;

Lk 15, 1–3. 11–32 28 S III GAVĖNIOS SEKMADIENIS (III sav.)

Iš 3, 1–8a. 13–15; Ps 103;

1 Kor 10, 1–6. 10–12; Lk 13, 1–9 29 P 2 Kar 5, 1–15a; Ps 42; 43; Lk 4, 24–30 Popiežiaus intencijos vasariui:

Bažnyčios – kad visiškai išnyktų šiuolaikinė vergijos forma – prekyba žmonėmis; misijų – kad Azijos krikščionių bendruomenės su misionierišku užsidegimu skelbtų Evangeliją tiems, kurie jos dar laukia.

Kronika Liturgijos katechezė

Pasninkas – dvasios pavasaris Kun. Artūras KAZLAUSKAS Gavėnia įmanoma tik pasninkaujant... Kitaip liturginė malda būtų melaginga. Joje Bažnyčia kreipiasi į Dievą kaip pasninkaujanti ir Jam savo pasninkavimo vaisius paskirianti šeimyna. Pasninkas ir abstinencija yra krikščionybės gyvenimo būdas. Krikščionys pasninkauja pagal dviejų tūkstantmečių tradiciją, kilusią iš Jėzaus atsakymo į klausimą dėl pasninko. Jis sakė, kad mokiniai pasninkaus, kai Mokytojas bus iš jų atimtas (Mk 2, 18 ir t.), ir priminė, jog kai kurie dalykai neįmanomi kitaip, kaip tik per maldą ir... pasninką (Mt 17, 21)!

Pirmiausia atskirkime pasninką nuo badavimų, dietų ir kitų sveikatos sugrąžinimo priemonių. Šiais atvejais siekiame tik savo pačių fizinės ar dvasinės gerovės. Pasninko tikslas yra meilė, dovana, širdies atsivertimas atveriant ją Dievui ir artimui.

Ar meilė įmanoma be savanoriškų, nesuinteresuotų ir kartais sunkių atsižadėjimų dėlei kito gėrio? Pasninkavimas – tai drauge dvasinis ir fizinis veiksmas. Dvasia, valia ir kūnu (taigi visu savimi be pasidalijimų) sakoma ne rajumui ir besaikiam vartojimui, kad atsigręžtume į Viešpatį, kuris Gundytojui priminė, jog ne vien duona žmogus gyvas (Mt 4, 4)… Taigi pasninku siekiama atsivertimo, savitvardos, meilės pergalės prieš instinktus, labai konkrečiai pasirenkant Tą, kuriam atitenka pirmoji vieta krikščionio gyvenime.

Istorijoje pasninkavimo praktikos kito, bet siekiama visada būdavo to paties. Ankstyvoji Bažnyčia daugiausia laikėsi trečiadienio (Judo išdavystei atminti) ir ypač penktadienio (vienijantis su Kristaus Auka ant Golgotos) pasninkų. Šiandien atgailos dienos yra visi metų penktadieniai ir gavėnios laikas.

Susilaikymo nuo mėsiškų valgių (abstinencijos) įstatymas: turi būti susilaikoma visais metų penktadieniais (išskyrus tuos atvejus, kai jie sutampa su iškilmės diena), Pelenų trečiadienį ir, pagal seną tradiciją Lietuvoje, – Kūčių dieną. Šis abstinencijos įstatymas saisto visus

nuo 14 metų amžiaus. Pasninko įstatymas: leidžiama per dieną valgyti sočiai tik kartą. Šio įstatymo privalu laikytis nuo 18 iki 60 metų amžiaus (plg. CIC kan. 1252). Ir susilaikymo nuo mėsiškų valgių (abstinencijos), ir pasninko reikia laikytis Pelenų dieną ir Didįjį penktadienį (plg. CIC kan. 1251).

Kaip pasninkauti? Vyskupai ne vien Lietuvoje yra nurodę vienokių ar kitokių pasninkavimo būdų. Galimi trys būdai: 1) labiausiai paplitęs leidžia per dieną sočiai pavalgyti tik kartą. Kitus du kartus (pvz., ryte ir vakare) – tik lengvai užkąsti. Vanduo, pienas, vaisių sultys pasninko nelaužo; 2) nevalgyti nieko, kol nenusileidžia saulė; 3) valgoma tik duona ir geriamas vanduo.

Trečiasis pasninko būdas yra labiausiai naudotas ir apmąstytas krikščionių istorijoje. Šia pasninko forma nesiekiama nei sumažinti kiekio, nei drastiškai valgio atsisakyti (tai dažnai neįmanoma dirbantiems), o valgyti tik duoną ir gerti vandenį. Šie produktai pirmiausia primena apie gyvenimo esmę, apie tai, be ko būtis neįmanoma. Pasninkauti kūnu, valia ir meile (kai kurie šventieji tai vadino „entuziastingai“) – tai leisti, kad Dievas savo malone padarytų mus iš tikrųjų alkstančius Jo paties. Duona ir vanduo primena ir dvi Tėvo dovanas – mus ne vergais, bet vaikais da-

rančius Asmenis: Jėzų, kuris save vadina „Gyvenimo duona“ (Jn 6), ir Šventąją Dvasią, kuri yra vanduo, atgimdantis iš aukštybių (Jn 3). Kai kurie vienuoliai, valgydami duoną ir vandenį, šaukiasi Viešpaties ir Dvasios, Gelbėtojo ir Gydytojo – Guodėjo.

Bažnyčia pasninkauja visada taip pat ir vargstančiųjų gerovei. Todėl pasninkas ir išmalda neatskiriami. Nepamirškime jau Izaijo kartotų, paskui Jėzaus perimtų, žodžių: Pasninkas, kokio aš noriu, tai – nuimti neteisėtai uždėtus pančius, atrišti jungo valkčius, pavergtiesiems duot laisvę, sulaužyt bet kokį jungą. Dalytis su alkstančiu savo duona, priglobti vargšą ir benamį, aprengti, ką pamačius, nuogą, neatsukti nugaros saviesiems (Iz 58, 6–7).

Ant savo stalo nepadėsiu to, ko stokoja turintieji mažiau. Pasninkaujant ir dalijant išmaldą, svarbu tai daryti slaptoje (Mt 6, 1). Gebėjimas duoti išmaldą yra Dievo dovana, tad jos reikia prašyti maldoje. Štai kodėl malda neatsiejama nuo pasninko ir išmaldos.

Beje, pradėti pasninkauti būtina nuo mažų, bet konkrečių žingsnių, labai svarbių ypač šiandienio gyvenimo kontekste: susilaikant nuo alkoholio, cigarečių, televizijos, interneto, nekalbadienių, tinginiavimų, apkalbinėjimų, moralizavimų (čia prisimenu ir kunigišką ydą)...

Ir pagaliau – džiaugsmas, privalomas pasninkaujant! Juk Dievas myli linksmą davėją (2 Kor 9, 7). Pasninkaujant patiriama vidinė ramybė ir netgi džiaugsmas, kylantys iš blogio ir nuodėmės atsižadėjimo bei iš vidinio gydymo, kuriuo Dievas prisiliečia.

Dykumų tėvai gavėnios atsižadėjimus lygino su pavasariu. Kaip po ilgo nevaisingumo lietui nulijus dykuma pagaliau sužydi, taip per 40 sunkaus, atrodo, nevaisingo, iš meilės pasirinkto atsižadėjimo dienų Šventoji Dvasia išlieja gyvąjį Velykų vandenį, kad dvasinis mūsų gyvenimas sužydėtų.

Artuma 2016 m. vasaris

3

Kronika Visuotinės Bažnyčios pulsas

nių apie 2013 m. balandį pagrobtus du Aleppo arkivyskupus ir trimis mėnesiais vėliau pagrobtą jėzuitą kunigą.

Triskart pakartota tampa tradicija

L’Osservatore Romano nuotrauka

Popiežius Pranciškus, milijardo pasaulio katalikų vadovas, dėl socialinės žiniasklaidos daugeliui yra ir „feisbuko draugas“, kurio homilijos, kalbos ar tiesiog trumpi posakiai atkeliauja kartu su kasdienių naujienų srautu. Gal tuo galima paaiškinti naujausius Vatikano statistikos duomenis, pagal kuriuos pernai popiežiškuosiuose renginiuose, liturgijose ar pamaldose Vatikane dalyvavo 3,2 milijono maldininkų, beveik dvigubai mažiau negu užpernai. Juk ir pats Pranciškus parodė, kad svarbūs dalykai neprivalo vykti tik Visuotinės Bažnyčios centre, kai nusprendė paskelbti Gailestingumo jubiliejaus pradžią kuklioje Bangio katedroje, karo nusiaubtoje Centrinės Afrikos Respublikoje.

Paraginęs katalikus vykdyti „gailestingumo darbus kūnui ir sielai“, pats Pranciškus pažadėjo kiekvieno mėnesio pasirinktą penktadienį padaryti po vieną tokį darbą, tad sausio 18 d. apsilankė Romos senelių namuose ir slaugos įstaigoje, skirtoje vegetacinės būklės pacientams. Šių vizitų metu pavyko išvengti bereikalingo spaudos ažiotažo, bet sausio 17 d. įvykęs istorinis popiežiaus Pranciškaus apsilankymas Romos didžiojoje sinagogoje sulaukė didžiulio dėmesio. Kaip ir jo pirmtakai Jonas Paulius II (1986) ir Benediktas XVI (2010), Pranciškus susitiko su vyriausiuoju Romos ra4

Artuma 2016 m. vasaris

binu Riccardo Di Segni, kuris ta proga priminė, jog pagal žydų išmintį triskart pakartotas veiksmas tampa „chazaqa“, įtvirtinta tradicija. Bažnyčia „pripažįsta Senosios Sandoros neatšaukiamumą ir nuolatinę, ištikimą Dievo meilę Izraeliui“, – sakė popiežius, o jo kalbą ne kartą pertraukė audringi plojimai. Savo kalboje rabinas Di Segni perdavė Romos žydų bendruomenės viltį, kad popiežius „dar kartą patvirtins, jog religiniai skirtumai, kuriuos būtina išlaikyti ir gerbti, negali tapti neapykantos ir smurto pateisinimu“. (Beje, praėjus trims dienoms po vizito sinagogoje, Pranciškus sulaukė kvietimo aplankyti Romos didžiąją mečetę – kol kas nė vienas popiežius nesilankė vietinėje mečetėje, tiek Jonas Paulius II, tiek Benediktas XVI musulmonų šventoves aplankė užsienio kelionių Sirijoje ir Turkijoje metu.)

Rabino Di Segni žodžiai atspindi niūrią tikrovę matant, kaip karų ir terorizmo rykštė siaubia Artimuosius Rytus, Europą ir daugybę kitų pasaulio vietų.

Krikščionys ne tik išvaryti iš gimtųjų vietų, kur jų tikėjimas buvo išpažįstamas kone pusantro tūkstančio metų. Įprastu reiškiniu tapo žmonių, tarp jų ir dvasininkų, grobimai. Laimei, sausio 4 d. Sirijoje po dviejų savaičių nelaisvės iš pagrobėjų išvaduotas irakietis kunigas Dhiya Azizas, kurio pasigesta prieš pat Kūčias, kai jis nepasirodė savo parapijoje Idlibo provincijoje. Iki šiol nėra ži-

Kita karų pasekmė – į Europą toliau plūstantys pabėgėliai ir migrantai. Nors po tokių įvykių, kaip teroristiniai išpuoliai Paryžiuje ar naujametė naktis Kelne, visuomenės palankumas atvykstantiems migrantams sumažėjo, popiežius Pranciškus, sausio 11 d. susitikęs su diplomatais, akredituotais prie Šventojo Sosto, ragino šaltą abejingumą migrantams, vargšams, badaujantiems ir persekiojamiems nugalėti gailestingumo šiluma. Nepaisant sunkumų, Pranciškus pareiškė ir toliau esąs įsitikinęs, kad Europa turi galimybių „išlaikyti pusiausvyrą tarp dvigubos moralinės priedermės apsaugoti savo piliečių teises ir užtikrinti pagalbą migrantams bei jų priėmimą“, o Šventieji Gailestingumo metai tik suteikia daugiau progų liudyti Kristaus meilę visiems.

Tokio siekio įkvėptas popiežius Pranciškus nurodė Dieviškojo kulto ir sakramentų kongregacijai paskelbti oficialų dekretą, pagal kurį Didžiojo ketvirtadienio kojų mazgojimo rituale gali dalyvauti „visi Dievo tautos nariai“, tarp jų ir moterys. Šios praktikos pats Pranciškus jau laikosi, ji ne vieną dešimtmetį gyvuoja įvairiose pasaulio vyskupijose, o nuo šiol bus patvirtinta oficialiai. Kaip teigė Vatikano atstovas spaudai, nors pagal tradiciją kojų plovimo apeigoms būdavo atrenkami 12 vyrų, simbolizuojančių 12 apaštalų, tačiau ši apeiga išreiškia besąlygišką Jėzaus meilę.

Na, o pabaigoje – apie medų ir degutą. Prieš porą mėnesių dviem italų žurnalistams išleidus knygas, atskleidžiančias apie finansinės drausmės pažeidimus prie Apaštalų Sosto, kai kurie Vatikano Miesto Valstybės darbuotojai gėdijasi viešai prisipažinti, kur dirba. „Vatikanas nėra vagių lizdas“, – interviu italų spaudai pareiškė personalo vadovo pareigas einantis arkivyskupas Angelo Becciu, o tokios etiketės tik juodina dorus žmones, kurie didžiuojasi, galėdami tarnauti popiežiui ir Bažnyčiai.

Rūta TUMĖNAITĖ

Kronika Bažnyčios Lietuvoje pulsas

Gailestingumo šauklė „Gailestingoji meilė – šeimos stiprybė“ – skelbė sausio 3 d. Šeimų šventė Šiaulių arenoje. Jubiliejų pradėjusias krašto šeimas sveikinęs vysk. Eugenijus Bartulis tikinčią šeimą palygino su tikėjimo ir atlaidumo sparnus išskleidusiu, į tobulumo aukštumas kylančiu ereliu; be to, pabrėžė, jog šeimai svarbu ilgėtis kiekvieno į ją galinčio ateiti kūdikio.

Viena šių ypatingų metų malonių – per atgailą ir sutaikinimą iš naujo nutiesti kelią pas Viešpatį – sausio 6 d. buvo svarstoma Vilniaus arkivyskupijos kunigų konferencijoje. Joje Opus Dei prelatūros regioninis vikaras Baltijos šalims mons. Andresas Lavinas dalijosi, kaip nuodėmklausiams nepristigti kantrybės, švelnumo, neatimti Dievo gailestingumo vilties, nebijoti tarnystės klausyklose ir jose uoliai laukti žmonių.

Kauno arkivyskupijos kunigų ugdymo konferencijoje aptarta priklausomybių problema. Jos šiandien, pasak priklausomų asmenų bendruomenei „Aš esu“ tarnaujančio kun. Kęstučio Dvarecko, iškart po kelias vargina įvairių luomų, profesijų, socialinių padėčių žmones, o jų gydymas – ne greitos išeitys (kodavimu, priverstiniu būdu ir pan.), bet ilgas sveikimo kelias, kuriame lūžio taškas daugeliui būna sąmoningas susitikimas su Dievu.

Sausio 11 d. Kaune Lietuvos Vyskupų Konferencija aptarė Gailestingumo jubiliejaus aktualijas bei didžiausią jo renginį – Nacionalinį kongresą Vilniuje gegužės 6–8 d. (su iškilminga procesija miesto gatvėmis, Eucharistija Katedros aikštėje ir kt.), patvirtino pasirengimo koordinatorius – vyskupijų atstovus.

LVK atnaujino nuo 2009 m. trunkantį Bažnyčios bendradarbiavimą su LR Susisiekimo ministerija, Lietuvos policija ir Automobilių kelių direkcija projektu „Būk saugus kelyje“ siekiant eismo dalyvių pagarbos gyvybei ir vieni kitiems. „Prieš 25-erius metus daugelis Lietuvos gyventojų būrėsi Vilniuje ir kituose miestuose siekdami užtikrinti mūsų kraš-

to laisvę ir liudydami, kad artimo meilė yra svarbesnė už asmeninius interesus.

Tai liudijo Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo posėdžių dalyviai ir prie Parlamento bei kitų svarbių objektų susirinkusi tauta. Ypatingu būdu artimo meilę liudijo sužeistieji ir žuvusieji, savo gyvybę paaukoję ant Tėvynės altoriaus.

Tėvynės meilė ir yra artimo meilės išraiška, nes nėra didesnės meilės kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15, 13), – sakė arkivyskupas Gintaras Grušas Vilniaus arkikatedroje, kurioje, kaip ir daugelyje Lietuvos bažnyčių, Sausio 13-oji paminėta malda už visus, ne smurtu tikrame kare apgynusius Nepriklausomybės teisę. Šiose pamaldose pirmąkart buvo atliktos „Mišios už tėvynę“ (kompozitorius Gintaras Samsonas). „Negebėjimas dėl asmeninių antipatijų priimti tikrovę terodo vien skaudžią valstybinio mąstymo stoką, „gentinės“ ir klaninės savivokos recidyvus. Turime juos įveikti, kad išliktume – šviesi ir stipri Sausio 13-osios Lietuva“, – sakė iškilmingame LR Seimo posėdyje kalbėjęs kun. Robertas Grigas, pilietiškai atsiliepdamas į istorinę gėdą – 2015 m.

Laisvės premijos neskyrimą laisvės kelio lyderiui prof. Vytautui Landsbergiui.

Maldos už krikščionių vienybę savaitę krikščioniškų Bažnyčių ir bendruomenių vadovai bei nariai tradiciškai dalyvavo Ekumeninėse pamaldose, melsdami Šventosios Dvasios pašalinti iš širdžių, bendruomenių ir pasaulio visus susiskaldymus ir Jėzaus vardu visa padaryti viena (plg. Maldos savaitės tekstus, kuriuos šiemet rengė Latvijos krikščionys).

Vėl draugėn susibūrę Lietuvos seserys ir broliai vienuoliai (iš 35 bendruomenių) sausio 23 d. Kretingoje šventiškai užbaigė Pašvęstojo gyvenimo metus.

Iš arčiau per šiuos metus savo misiją ir gyvenimą žmonėms liudiję vienuoliai džiugiu šlovinimu, Eucharistija, t. Sandro Overend Regillo OFM paskaita „Pa-

Neringos Kubiliūtės nuotrauka

šaukti gailestingumui“, metų apžvalga iš naujo stiprino užsidegimą „pripildyti visuomenę Kristaus šviesos ir keisti pasaulį iš vidaus“.

Panevėžio vyskupijos vienuolijos sutartinai pakvietė jaunimą į naktinę programą „Ateikite ir pamatysite“ (sausio 29 d.) kartu šlovinti ir būti dvasiškai palydėtam gailestingu pašvęstųjų pasitarnavimu.

Gausiausios Lietuvoje vyrų vienuolijos – pranciškonų, arba Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos Šv. Kazimiero provincijos, kapitula Kretingoje išrinko naująjį ministrą – br. Algirdą Malakauskį OFM. Sausio 23 d. LR Seime surengta Krikščioniško pilietinio veikimo forumo trečioji konferencija apie iššūkius ir vizijas siekiant pateikti krikščionišką valstybės ateities viziją, iškelti krikščionybės svarbą šalies vidaus ir užsienio politikai. „Koks artimas popiežius Pranciškus!

Priėjo, pakalbino!“ – netvėrė džiaugsmu piligrimų grupelė iš Lietuvos – neįgalūs jaunuoliai ir juos lydintys savanoriai (iš „Arkos“, „Tikėjimo ir Šviesos“ bei Vilijampolės socialinės globos namų), kurie sausio 20 d. Vatikane dalyvavo bendrojoje popiežiaus audiencijoje ir vėliau Pauliaus VI audiencijų salėje buvo asmeniškai ir džiaugsmingai pasveikinti paties popiežiaus. Šiems Viešpaties mažutėliams teko ypatinga Gailestingumo jubiliejaus dovana – paremti geradarių, lydimi arkivyskupo Liongino Virbalo, jie dalyvavo keturių dienų piligriminėje kelionėje, lankė didžiąsias jubiliejines Romos šventoves.

Dalė GUDŽINSKIENĖ

Artuma 2016 m. vasaris

5

Kronika

Ką AŠ galiu padaryti?

Ramunė JURKUVIENĖ Šaltis visai įsismarkavo, stingdo net įsisiautus į storiausius kailinius. O jeigu nuogas? Į vandenį? Į šulinį... bejėgiai kūdikiai!

Koks stingdantis šaltis tėvo krūtinėje, jei taip galėjo. Ar suvokė, ką daro? Negalėjo suvokti, nes buvo sutrikusi jo psichika: protas, valia, jausmai. Nuo vaikystės diagnozuota tuo metu vadinama silpnaprotystė, dabar – raidos sutrikimas. O gal psichikos liga? Iki 18 metų. Po to gal popieriai pasimetė?

Bet juk aplinkui buvo žmonių?! O gal ir jų krūtines stingdo šaltis? Negi kišiesi į kito žmogaus gyvenimą? Ypač kai jo elgesys mažai skiriasi nuo aplinkinių: panašiai valgo, rengiasi, sėja, pjauna, barasi, geria. Gal kiek keistokas, bet ką aš galiu? Tam yra tarnybos.

Vis tik kažką reikia daryti. Ką galima apkaltinti, nubausti ir toliau ramiai gyventi? Taip, kaip iki šiol. Juk NE MAN, o JAM tai atsitiko. JIE ten nieko nepadarė: kaimynai, vaikų teisės, socialiniai darbuotojai, seniūnai, ministrai, seimūnai. Nejaugi nėra greito, universalaus vaisto? Nurodymo, kaip elgtis, gal net surašyto popieriuje?

YRA. „Mylėk savo artimą kaip save patį“ (Mk 12, 31). Dar daugiau: „Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 40).

pinigų, nei suvokimo, nei jėgų, kad gebėtų grįžti į savo globos namus kitame Lietuvos pakraštyje. Kviestis statutinius pareigūnus ir atiduoti tarnyboms spręsti šių jaunuolių nakvynės klausimą neatrodė labai efektyvu. Nors ir saugiau.

Sprendimo reikėjo greito ir teisingo.

Jį lėmė kažkur viduje girdimi žodžiai, įgyjantys vis aiškesnį pavidalą: „Nes aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priglaudėte…“ (Mt 25, 35).

Apnakvindino. Gavę pusryčius ir pinigų kelionei autobusu, jaunuoliai iškeliavo. Vienas net sugebėjo ištarti kažką panašaus į „ačiū“. Tą naktį neįvyko apiplėšimo, žmogžudystės, gaisro ar kitų baisių dalykų, kuriuos galėjo padaryti proto negalią turintys, pasimetę, alkani ir sušalę jaunuoliai, kažkokiu būdu atsidūrę už kelių šimtų kilometrų nuo savo gyvenamosios vietos.

Apie tai nerašė laikraščiai, niekas nerengė spaudos konferencijų. Juk dėmesio susilaukia tik proginiai ar tragiški

„Ar dar toli Marijampolė?“ – išgirdo klausimą netoli pagrindinio kelio gyvenantis šeimininkas, vėlų ir nepaprastai šaltą žiemos vakarą grįždamas iš tvarto ir pamatęs savo kieme nepažįstamus jaunuolius. „Jau trys valandos, kai einame iš Biržų. Ar dar daug liko iki Marijampolės?“ Klausimai ir jaunuolių veidai išdavė jų protinį sutrikimą. Daugiau paaiškinti jaunuoliai nesugebėjo. Šeimininkas ir nesmalsavo. Tik suprato: sutrikusio intelekto jaunuoliai neturi nei 6

Artuma 2016 m. vasaris

Vido Venslovaičio nuotrauka

* * *

įvykiai, vykstantys, kai neatsiranda tokio ar panašaus šeimininko, gyvenančio nelaimėlių kaimynystėje ar kažkur prie pagrindinio kelio… Beje, iš to paties kaimo, kurio šeimos susitelkė ir neatidavė į vaikų namus nė vienos iš keturių mergaičių, kai jų motina mirė, o tėvas visai nusigėrė. Dvi šeimos pasiėmė po mergaitę, viena net dvi. Ir užaugino. Kartu su savo vaikais. Visiems užteko šilumos.

* * *

Nenoriu būti primityviai suprasta.

Noriu tik pasakyti, kad viena po kitos Lietuvą šiurpinančios tragedijos nėra kažkas naujo ar netikėto. Tai ilgalaikio nesirūpinimo svarbiausiais dalykais padarinys. Kaip Rusijos netvarka kartkartėmis pasireiškia traukinio, gamyklos ar lėktuvo katastrofa, taip pas mus daugybę metų patirtas smurtas ir įsigalėjęs melas, dvasinis genocidas, vertybių niokojimas duoda vaisius. Nevertinama žmogaus gyvybė lengvai atimama ir pasireiškia periodiškomis vaikžudystėmis, nužudymais ar savižudybėmis. Šitų dalykų nei ministrų kaita, nei naujos ar senos valdiškos institucijos neišspręs.

Pirmas viltį nešančio pokyčio ženklas būtų, jei sugebėtume į situaciją pažiūrėti kitu žvilgsniu. Kelias į sveikesnę brandžią visuomenę ilgas, reikalaujantis didžiulės kantrybės ir kasdienio nepastebimo darbo pirmiausia su savimi: nustoti ieškoti kaltų ir klausti savęs: „Ką AŠ galiu padaryti, kad situacija keistųsi į gera?

Juk MŪSŲ šalyje yra žmonių, kuriems AŠ galiu ir turiu padėti.“ Formali, šalta, teisiniais aktais sukalta instrukcija nesušildys žmonių santykių.

Ledą tirpdo tik šiluma. Nuoširdi, tikra ir negęstanti.

Kronika

Viešasis gailestingumas Antanas GAILIUS ir atsakomybė už tai, ką daro mūsų valstybė. Ir niekam negalime pasiskųsti, kad valstybė netikusi. Sausio 13-osios rytą per televiziją kalbėjusi Nerija Putinaitė gerai sakė: jeigu manome, kad valstybė bloga, turime kelti užpakalius nuo krėslo ir eiti jos taisyti. Žinoma, ji kalbėjo ne taip negražiai, bet aš cituoju iš atminties.

Taip jau istorija panorėjo, kad apie valstybę esame verčiami daugiau galvoti sausio, vasario ir kovo mėnesiais, švęsdami jos šventes. Šiemet turėtume apie ją ir dar labiau susimąstyti, nes prasideda didysis rinkimų viliotinis, ir visi politikai bus linkę kaip įmanydami pataikauti mūsų užgaidoms. Bent jau žadės pataikauti.

Verta prisiminti, kad šiemet išrinktoji valdžia bus ar tik ne paskutinė, galėsianti samstyti ne vien mūsų pačių per mokesčius suneštus, bet ir iš Europos Sąjungos gaunamus pinigus. Derėtų pasirūpinti, kad ji tuos pinigus leistų ir tam, ką čia vadinu valstybės gailestingumu. Kokie nors politologai tai pavadintų tiesiog socialinės gerovės kūrimu. Bet kas gi ta socialinė gerovė daugiau ir yra, jei ne valstybiškai reiškiamas rūpestis, kad būtų įvykdytas visas septynių gailestingumo darbų kūnui ir septynių sielai sąrašas? Kad šis sąrašas taptų valstybės strategija, kad jis nebūtų išsitraukiamas tik priešokiais, tik tada, kai jį priverčia prisiminti kokia nors eilinė bėda.

Niekas nesako, kad to daryti nereikia. Kas bent kiek rimčiau apie gyvenimą susimąstome, turbūt žinome, turbūt suprantame, kad gailestingumo tikrai niekados nebūna per daug.

Bet ne apie tai šį kartą kalbu. Man vis kirba mintis, kad gailestingumą mes – bent viešojoje erdvėje – suprantame pernelyg paprastai. Na, pavyzdžiui, nutinka baisių dalykų Kražiuose ar Kėdainių rajone, ir mūsų politikai, be abejo, pataikaudami mums, tuoj šauna gailestingumo atsaką. Siūlo girtuoklius gydyti priverstinai. Juk nekaltai nužudytų žmonių ir vaikelių šulinyje tikrai gaila. Nors ir tie politikai, ir mes visi jau turėtume žinoti, kad iš to nebus didelės naudos. Nauda būtų ėmus iš tikrųjų riboti svaigiųjų gėrimų prieinamumą, kitaip sakant, leidus juos pardavinėti tik tam tikrose specializuotose parduotuvėse, reikšmingai padidinus gėrimų kainą ir uždraudus jų reklamą. Tačiau visos tos priemonės, kurios iš tikrųjų padėtų mums bristi iš alkoholizmo liūno, žinoma, būtų didžiai negailestingos alkoholio gamintojams ir pardavinėtojams.

Arba kad ir tie vaikeliai šulinyje. Ar seniai mes čia visais balsais šaukėme, kad norvegai grobia mūsų vaikus? Užuot tada iš gailestingumo rėkavę, geriau būtume rimtai pasiaiškinę, ką ten tie norvegai daro, kad pas juos vaikų ne tik į šulinį nevalia mėtyti, bet net ir be pusryčių į mokyklą išleisti.

O gal dar kas nors prisimena Garliavą? Ten gailestingumas buvo kibirais samstomas. Kaip gailėjome vargšės mergaitės ir jos tetulės, bet kažkodėl ne dviejų nužudytų žmonių.

Būtų gerai kada nors suprasti, kodėl tas mūsų viešasis gailestingumas vis išeina nei šioks, nei toks. Paviršutiniškas, lengvabūdiškas, o kartais – net pavojingas. Negi priežastis būtų tiesiog ta, kad žinome, jog gailestingumą privalu demonstruoti, bet tikro gailestingumo stokojame?

Tais laikais, kai gailestingumo darbai buvo surikiuoti į sąrašus kūnui ir sielai, valstybė buvo karalius. Jis tad ir nešiojosi tuos sąrašėlius, jis ir atsakė už valstybės gailestingumą. Šiandien karalių nebeturime, dar blogiau – visi esame patys karaliai. Tad kiekvienam mūsų tenka

Vido Venslovaičio nuotrauka

Bent jau mano paties atveju popiežius Pranciškus pasiekė savo. Paskelbė Gailestingumo metus, ir kažkaip norom nenorom vis tenka apie tai pagalvoti. Juolab kad ir laikai tokie, jog apie gailestingumą tenka ne tik galvoti, bet ir kalbėti kone kasdien. Mat, ko gera, gailestingumas tik iš tolo atrodo gražus ir lengvas daiktas. Jei tik tą skatiką turi, bepiga jį duoti elgetai prie bažnyčios ar paaukoti per vieną iš daugybės labdaros akcijų, spustelėjus kelis mobiliojo telefono mygtukus.

Tarp gailestingumo darbų sielai yra ir pareiga nemokantį pamokyti, o pikta darantį sudrausti. Mes tai galėsime padaryti per rinkimus.

Artuma 2016 m. vasaris

7

Kronika

Suartėjimas per maistą Antanas SAULAITIS SJ nuo kokio stalo pakilę ir kiek „nutautėjome“, patys Lietuvoje gyvendami.

Religinės bendruomenės įstatymais pripažįstamos „tradicinėmis“ po 25 metų ar, jei pakeis tvarką, po 75 metų. Tai dauguma imigrantų valgių jau visiškai įsitvirtino ir valstybėje, ir virtuvėje – galime valgyti, kitus vaišinti be didelio pavojaus nusilpti ir pranykti. Žinoma, mes ne pėsti. Kur tik užsienyje, pvz., JAV, būrėsi lietuviai emigrantai, ten visai netoli jų bažnyčių įsitaisė juodos duonos kepykla. Kur kitų tautybių daugiau, ruginės ar panašios duonos, grybų, silkių, rūkytų mėsų ieškojo latvių, vokiečių, gudų, lenkų, rusų ar pan. parduotuvėse. Dabar įvairių duonos rūšių atgabenama iš Lietuvos. Dar esama močiučių, neretai ir jaunų, namuose spaudžiančių varškės sūrį; Mičigano valstijos Andrulio pieninė seniai varškės sūriais užėmė JAV rinką. Neseniai Nebraskos mėnesinis žurnalas išsamiai aprašė šakočius, duoną, lietuviškas bandeles ir kitus būdingus Mackevičių kepyklos Omahoje kepinius.

Italai – labai geras „evangelizacijos“ pavyzdys: jų picą, makaronus ir kitus valgius žino kone visas pasaulis. Užsienyje lietuvė močiutė penkiems anūkėliams kas šeštadienį kepa vaikų mėgstamą patiekalą – picą. Senutė ją kūrybingai sulietuvina – be pomidorų padažo ar tirpstančio sūrio, tačiau su spirgučiais, raugintais agurkais ir kopūstais, grietine, svogūnais, varškės sūriu, kumpio gabalėliais, lietuviškos dešros skridinėliais, marinuotais grybais.

Per valgius kaimyninės tautos ir naujai valstybėse apsigyvenę imigrantai suartėja visai nejučiomis. Tai dar palengvina globalizuotas žemės ūkis ir prekyba maisto produktais. Jau nekalbant apie seserų Radvilaičių iš Italijos prieš šimtmečius atsivežtus ir pas mus prigijusius patiekalus, sunku įsivaizduoti lietuvišką daržą ar skanėstais aprūpintą stalą be italo Cristoforo Colombo įnašo. Jis atvėrė duris ir sąmonę Amerikos žemynų pusėn, jo pavyzdžiu sekė ir kiti. Per tuos 500 metų pritaikėme savo valgiaraštį prie atvežtų užsienietiškų vaisių, daržovių ir prieskonių.

Iš indėnų pasaulis sužinojo apie bulves (mes, lietuviai, per Prūsijos karalių), pomidorus (pirma manytus esant nuodingus dekoratyvinius augalus), saulėgrąžas (kilusias iš Meksikos), daugumą pupų, visą giminę moliūgų, daržo pipirus, šokoladą ir kakavą, dar nelabai lietuvių mėgstamus (saldžiuosius) kukurūzus, saldžiąsias bulves (batatus) ir žemės riešutus (jų sviestą), dažniau sutinkamus (Amazonijos kilmės) ananasus bei pasifloros ar gvaraninės paulinijos sultis. (Nekalbame apie antaninius ar kitus obuolius, visus kilusius iš Kazachstano.) Labai malonu, kad tiriama senovės lietuvių virtuvė, kurioje nebuvo cepelinų, bulvių plokštainio, baltosios mišrainės nei dvasios nuotaiką gaivinančio šokolado – suvoksime,

Marijos Stanulytės nuotrauka

Visuotinis emigrantų ir imigrantų gyvenimo reiškinys – nutautėjimas. Mokslininkai sako, jog ilgiau už kalbą, papročius, tradicijas išsilaiko tautybei būdingi valgiai – šie paskutiniai išnyksta. Italų kilmės šeimos JAV retai kalba itališkai, tačiau išlaiko brangią šeimynų, plačios giminės tradiciją ir būdingą virtuvę.

Kai pagalvoji apie atvykstančius į Lietuvą karo, bado ir smurto pabėgėlius, pamąstai: kaip tiktų lietuvišką stalo svetingumą parodyti kilusiems ir atvykusiems iš Azijos ir Afrikos.

Aleksandras Guobys, Antanas Saulaitis. LIETUVIŲ MISIJOS AMAZONĖJE Trečiasis, papildytas leidimas Vienuolis salezietis išrado raštą kelioms indėnų gentims; kunigas pastatė didžiulę ligoninę ir keturis laivus-ambulatorijas; sesuo vienuolė įsteigė ligoninę raupsuotiesiems. Šios visos istorijos – apie mūsų tėvynainius. Nesate girdėję? Visa tai vyko ir tebevyksta tolimoje Pietų Amerikoje, Amazonijoje, krašte, kuriame ilgus dešimtmečius darbuojasi lietuvių misionieriai. Apie juos rašoma ir šioje knygoje.

Parengė ir išleido UAB „Efrata“, P. Vileišio g. 18, Vilnius. Tel. 8 52 343 549; el. p. info@efrata.lt.

Knygos ieškokite katalikiškuose knygynuose.

8

Artuma 2016 m. vasaris

Didelės ir mažos kryžkelės Šventasis Raštas apie atleidimą

Iš meilės broliui...

Kun. Linas ŠIPAVIČIUS

Jei tavo brolis nusideda, eik ir įtikink jį esant kaltą...

Jei jis tavęs paklausys, tu laimėjai savo brolį (plg. Mt 18, 15).

3. jeigu toliau nekeičia elgesio, reikia įspėti jį vieBroliškas pataisymas – tai tiesa, šai“ (micva 239). pasakyta su meile; Šv. Jonas Auksaburnis taip svarsto savo XXIII hotik labai svarbu vi- milijoje apie Evangeliją pagal Matą: „Ar mes netusa daryti su meile: rime teisti nusidėjėlių? Šv. Paulius, o veikiau Kristus „Visų pirma turė- per Paulių, taip pat sako: ‘Kas tu toks, kad drįsti teisti kite apsčiai meilės svetimą tarną?!’ (Rom 14, 4a), ‘Tai kaipgi tu smerki savo vieni kitiems, nes meilė uždengia nuodėmių gausybę“ brolį?! Arba kodėl niekini savo brolį?’ (Rom 14, 10); ir (1 Pt 4, 8). Meilė pirmiausia skatina ieškoti paklydu- dar: ‘Tad neteiskite ko nors prieš laiką, iki ateis Viešpats’ (1 Kor 4, 5a). Kodėl tad kitoje vietoje sakoma: ‘<…> sio brolio.

Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, jog tai prieštarauja bark, drausk, ragink su didžiu kantrumu ir kaip išmadraudimui teisti (Mt 7, 1) ir trukdo siekti susitaikymo nydamas’ (2 Tim 4, 2cd); ir dar: ‘Nusikaltėlius bark visų (Mt 5, 23–26). Tačiau tikrovėje broliškas pataisymas yra akivaizdoje’ (1 Tim 5, 20)? meilės ženklas. Meilė galima toje bendruomenėje, kuTaigi Kristus taip kalba Petrui: ‘Jei tavo brolis tau rioje kiekvienas pastebi savo ribotumą ir neteisia kito nusikalstų, eik ir bark jį prie keturių akių. Jeigu jis papaklydusio. Joje ieškoma to, kuris paklydo, dovanojama klausys, tu laimėjai savo brolį. O jei nepaklausytų, pasitam, kuris nusidėjo. Be meilės nėra broliško pataisymo. imk su savimi dar vieną <...>. Jeigu jis ir jų nepaklausyTas, kuris žino, jog yra priimamas, taip pat geba priimti tų, pranešk Bažnyčiai’ (plg. Mt 18, 15–17a). Tuo būdu pastabas ir nevertina jų kaip agresijos.

Kristus paskyrė daug pamokančių asmenų, ir ne tik paBroliškas pataisymas yra papiktinimo priešingybė. Pa- mokančių, bet ir baudžiančių. O tas, kuris jų neklausys, piktinimas užmiršta artimą ir veda į blogį, o pataisymas bus laikomas pagoniu ar muitininku.

Ir kodėl Kristus atidavė jiems dangaus karalystės rakparodo blogį ir išveda iš jo. Papiktinimas žudo, o pataisymas laimi brolį. Nuodėmė griauna brolišką bendruo- tus (plg. Mt 16, 19)? Todėl, kad jie, jeigu neteis, neturės menę. Atleidimas atkuria bendruomenę, bet tik pusiau. jokio autoriteto ir veltui bus gavę galią surišti ir atrišti.

Joje tik tuomet įsigali pilnatvė, kai kaltė pripažįstama, Kita vertus, jeigu taip atsitiktų, viskas pavirstų niekais ir Bažnyčioje, ir valstybėse, ir šeimose. Jeigu šeimininkas o atleidimas priimamas.

Jėzus paaiškina, kaip elgtis su pamokymo neprii- neteis tarno, o šeimininkė tarnaitės, tėvas sūnaus, o draumančiu broliu: „O jei nepaklausytų, pasiimk su savi- gas draugo, blogis vis labiau plis. Ir kodėl sakau: draugas draugo? Jeigu neteisime savo mi dar vieną ar du, kad visa byla Jėzus duoda Petrui Dievo karalystės raktus. Miniatiūra iš karaliaus Henriko II perikopių knygos. Reichenau, apie 1007 m. priešų, niekuomet negalėsiremtųsi dviejų ar trijų liudytojų parodymais. Jeigu jis ir jų nepame padaryti galo priešiškuklausytų, pranešk bažnyčiai. O jei mui, ir viskas apsivers aukšnepaklus nė bažnyčiai, tebūnie jis tyn kojom.“ tau kaip pagonis ir muitininkas“ (Mt 18, 16–17).

Tuomet priėjo Petras ir paToks sugrąžinimas į bendruoklausė: „Viešpatie, kiek kartų menę kyla iš Izraelio tradicijos. turiu atleisti savo broliui, kai „613 judaizmo įsakymų“ rinkinyje (Tarjag micvot) aptinkajis man nusikalsta? Ar iki me Įsakymą „įspėti artimą“ (plg. septynių kartų?“ Jėzus jam Kun 19, 17): „Esti trys įspėjimų atsakė: „Aš nesakau tau – pakopos, kurias reiktų panaudoti, iki septynių, bet iki septyjei kas elgiasi nuodėmingai: 1. pirmiausia reikia įspėti jį niasdešimt septynių kartų“ asmeniškai; (Mt 18, 21–22).

2. jeigu neklauso, reikia įspėti jį dalyvaujant draugams; Artuma 2016 m. vasaris

9

Didelės ir mažos kryžkelės Šventasis Raštas šeimoms

Atleidimo mokykla Todėl melskitės taip: „Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas tavo vardas, teateinie tavo karalystė, teesie tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje. Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams. Ir neleisk mūsų gundyti, bet gelbėk mus nuo pikto.“ Jeigu jūs atleisite žmonėms jų nusižengimus, tai ir jūsų dangiškasis Tėvas atleis jums. O jeigu neatleisite žmonėms, tai nė jūsų Tėvas neatleis jūsų nusižengimų (Mt 6, 9–15).

Ar reikia atleisti šeimoje? Ar tikrai bus sunku, jei nejausime skirtumo tarp žiaurios gatvės, godaus kapitalisto, bejausmio valdininko ir šeimyniškių namuose? Dėl ko atleisti namuose saviems, šeimos nariams, būtina labiau, nei kitiems? Kaip atpažinti atleidimo prašymo ženklus?

Ar reikia atleidimo prašyti, atsiprašyti ir išprašyti? Ar reikia to mokyti ir mokytis per visas gyvas kartas šeimoje labiau, nei kitur? Į šį tuntą klausimų, jei kalbame apie šeimą, tinka vien atsakymas: taip ir daug kartų labiau taip!

Atleidimo, gailestingumo, atitaisymo ir atsiprašymo šaukiasi visi žodžiai, mintys ir veiksmai, kuriais kitą pažeminame, išduodame, įžeidžiame, nuskriaudžiame. Smulkmenose tai apibūdina žodžiai „nemandagiai“, „negražiai“, „nelabai“. Dideliuose dalykuose tai jau pasakytina kaip „labai“, „smarkiai“, „žiauriai“, „nedorai“. Kaip medžiaginių dalykų atžvilgiu galioja taisyklė, jog „daiktas visada šaukiasi savininko“ ir pavogus visada yra pareiga atsilyginti ar grąžinti savininkui, taip ir moralinių vertybių atžvilgiu visada atsiranda pareiga kitam padarytą neteisybę, skriaudą, įžeidimą atitaisyti, nebent kaltę dovanotų.

Psichologiniu požiūriu nusikaltimas kitam kartais lengviau atleidžiamas, nei užmirštamas. Neretai kai 10

Artuma 2016 m. vasaris

kurias išdavystės, neištikimybės, įžeidimo kaltes įmanoma atleisti, dovanoti, tačiau užmiršti – ne! Ne veltui ir maldavimuose prašome, kad Dievas ne tik atleistų mūsų nuodėmes, kaltybes dovanotų, bet ir jas užmirštų. Jei sakoma, kad mažutėlių angelai visada regi Dievo veidą, tai tuo labiau verta žinoti, jog jų akyse daromos piktybės, nešvankybės, smurtavimai, melas ar įžeidinėjimai daug labiau įsimenami, sunkiau išdildomi ir virsta didesnėmis nuoskaudomis.

O kodėl taip svarbu atsiprašyti ir atleisti šeimoje, namų aplinkoje? Pirmiausia todėl, kad šeimos ryšiai yra svarbiausi žmogaus gyvenime ir joje susitikimas vienų su kitais, laiminamas Dievo, virsta ne tik kraujo giminyste, bet ir dvasios, tikėjimo, kultūros vienybe. Tik taip atsiskleidžia ir įgyvendinama Kūrėjo mintis: „negera žmogui būti vienam“ (Pr 2, 18). Nusikalsdami vieni kitiems, mes atitolstame, skandiname kitą nuoskaudos vienatvėje ir patys skęstame sąžinę graužiančioje kaltės vienatvėje. Gal dėl to kai kurių šeimų susitikimai taip paskęsta alkoholyje, kad dingsta paskutiniai žmogiškumo trupiniai ir blaivinamasi su dar didesnėmis kaltėmis ir nuoskaudomis?

Tylia atgailos ašara prašykime vieni kitų atleidimo, dažnai atsiprašykime, o atitaisydami kaltę tapkime verti dovanojimo malonės iš žmogaus pusės, tada su viltimi išprašysime Dievą, kad „užmirštų mūsų kaltybes“. Kiekvienas būkime gailestingas, kad ir Dievas būtų mums gailestingas, nes Jo akyse tik gailestingi laimės gailestingumą (plg. Mt 5, 7). Mokykimės atleisti, dovanoti vis iš naujo, kantriai, kūrybingai, su viltimi ir džiaugsmu širdyje taip, kad ir vaikai išmoktų, kitas kartas galėtų pamokyti „naminio“, „šeimyninio“ gailestingumo. Tada daugybės prevencinių ir pagalbinių tarnybų darbuotojai galės ramiai džiaugtis savo šeimose, užuot puldinėję per įniršio minutes ginti skriaudžiamų vaikų, moterų, senelių ar vieni kitus puolančių įsisiautėjusių jaunuolių.

Nuo ko pradedama ši mokykla? Nuo sąžinės patikrinimo, apžvalgos. Kuo baigiama?

Kaltės prisipažinimu, atsiprašymu, atleidimu, atsiteisimu, susitaikinimu, – pradedant pačiais mažiausiais, baigiant Dievu. Taip Dievo ramybė ateis į jūsų namus ir sielas.

Kun. Kęstutis K. BRILIUS MIC

Didelės ir mažos kryžkelės

Išprovokuotas gailestingumas Vytautė MACIUKAITĖ Gailestingumo esmė glūdi pirmiausia Dievuje. Mes esame tik Jo atspindžiai, iš kitos pusės – Jo gailestingumo gavėjai ir dalyviai, tačiau pirmiausia gavėjai. Prieš pradėdami pristatyti konkrečius gerus darbus sielai ir kūnui, aptarkime, kas yra tas gailestingumas Dievo ir mūsų gyvenime.

Tikinčiam žmogui nepaneigiamas faktas, kad Dievas yra gailestingas ir atlaidus. Biblijoje neretai minimas nuolaidus Dievo elgesys su žmogumi kaip dabarties vyksmas, kaip praeities įvykis arba kaip ateities pažadas. Tačiau svariausias mums turbūt yra ateities pažadas. Gyvename išganymo viltimi, todėl išsilaisvinsime iš savo klaidų ir jų padarinių tik neapibrėžtoje ateityje, kuri yra Dievo rankose. Praeityje arba dabartyje patiriamas Dievo gerumas ir gailestingumas labiau suprastinas kaip avansas, kurio šiaip ar taip neužsitarnavome, kaip simbolis arba nuoroda į tai, kas ateityje mūsų laukia, idant gebėtume tikėti Dievo Žodžiu. Pranašo Michėjo knygoje randame štai kokį išvardijimą: „Kur yra toks Dievas, kaip tu, kuris atleidžia kaltę ir dovanoja nusižengimą savo paveldo likučiui. Jo pyktis netveria amžinai, nes jam malonu būti gailestingam. Jis vėl mūsų pasigailės, kojomis sutryps mūsų kaltes. Tu įmesi į gelmes visas mūsų nuodėmes“ (Mch 7, 18–19).

Gailestingumo priėmimo sąlygos Dievas yra gailestingas žmogui, ne angelui ar dar kokiam kūriniui. Angelo apsisprendimas yra vienkartinis, sąmoningas, todėl neatšaukiamas. Jeigu angelas pasirinko gėrį, jam nereikalingas Dievo gailestingumas, nes jis nenusidėjo. Blogį pasirinkęs angelas jį pasirinko taip tvirtai, kad nesitiki, nenori ir net negali priimti Dievo gailestingumo. Kita vertus, nei gyvūnas, nei augalas, nei negyva materija neturi dvasinės sielos, kurios esmė – lais-

vos valios ir proto galios, todėl negali ir nusidėti, t. y. daryti pikta tikrąja šio žodžio prasme. Tam tikras blogis, žinoma, egzistuoja ir gamtoje, bet tarp gyvūnų kaip instinktas, augaliniame pasaulyje – kaip anomalija, negyvojoje gamtoje – katastrofos forma. Visa tai yra ne jų pačių valingi veiksmai, bet dažniausiai lemti žmogaus įsikišimo ar egzistuoja kaip gimtosios nuodėmės pasekmė. Vienintelis žmogus yra nusikaltęs prieš Dievą, tačiau šis jo sprendimas nėra vienkartinis ar neatšaukiamas. Todėl tik jis vienas yra reikalingas dieviško gailestingumo ir yra pajėgus jį priimti dėl nevisiškai sugedusios valios bei aptemdyto proto.

Biblija kalba, jog nėra nė vieno teisaus tarp mūsų (plg. Ps 14, 3; Rom 3, 10).

Ir būtent nuodėmė yra tasai Dievo gailestingumą išprovokuojantis veiksnys. Žvelgiant į šio gyvenimo netobulumus ir trūkumus (pvz., nesiklostančius santykius tarp artimųjų bei draugų, valstyVido Venslovaičio nuotrauka

Gailestingumo avansas

bės vadovų bei piliečių ir t. t.), labai nesunku įsitikinti, kad gimtoji nuodėmė egzistuoja, o mes esame jos paliesti. Kadangi ši nuodėmė nėra galutinė, šv. Augustinas ją vadina laiminga kalte kaip tik dėl to, kad ji atskleidžia Dievo meilę iki galo – Jis myli mus, nors ir esame nusidėjėliai (plg.

Rom 5, 8). Ši Dievo meilė dėl to vadinama atlaidumu, gailestingumu, gerumu.

Tai reiškia, kad Dievas pats pirmas mums, parpuolusiems, ištiesia savo ranką, kitaip neatsikeltume. Viešpats nesitiki iš mūsų tobulumo, kad pradėtų mus mylėti, nes tuomet Jo meilė būtų mūsų užsitarnauta.

Jis mums gailestingas veltui, be jokių reikalavimų. Vienintelė sąlyga – pripažinti savo nuodėmes ir paklydimus, dėl jų gailėtis ir tikėtis Dievo atleidimo. Kas savo padaryto blogio nelaiko blogiu, tam atleidimas neįmanomas arba dėl to, kad tas blogis neįvardijamas, arba dėl nusidėjėlio išdidumo, neleidžiančio priimti pagalbą.

Krikščionis – Dievo gailestingumo kopija Kiekvienas krikščionis gali persiimti Dievo meile ir tapti Jo gailestingumo kopija (plg. Mt 5, 45). Kopija paprastai nevisiškai tobulai atspindi originalą, dažniausiai jo nepralenkdama. Todėl ir mes, žmonės, negalime sau leisti šioje srityje peržengti ribų. Labai svarbu, kad kopija nepavirstų karikatūra. Būti geradariu, bet ne geradėju, kuris apsimestiniu gerumu tik didina savo gerbėjų ratą, kuris paperka kitus tam, kad iš jų atsiimtų keliagubai, kuris naudojasi kitų priklausomybe, kad pats sau kažką pasiektų. Jėzus Kristus aštriai įspėja norinčius daryti gera, kad savo gerus darbus darytų slapta, t. y. taip, kad jo kairė nežinotų, ką daro dešinė (plg. Mt 6, 1–6)!

Kita vertus, neįmanoma atleisti tiems, kurie nesigaili, kaip ir Dievas negali atleisti tiems, kurie yra įsitikinę savo Artuma 2016 m. vasaris

11

Didelės ir mažos kryžkelės

neklaidingumu, nepajėgia įžvelgti savo kaltės ir prisiimti atsakomybės. Dievas, žengdamas pirmą žingsnį nusidėjėlio link, provokuoja jo prisipažinimą ir gailestį.

Bet jeigu nusidėjėlis Jo nepriima ir lieka užkietėjęs, Dievas palieka jam laisvę. Lygiai taip pat ir mes nesame įpareigoti atlapoti savo namų durų vagims ir kitokio plauko nusikaltėliams, nesiruošiantiems sustabdyti savo ydingos veiklos.

Atnešti Jam visą savo gyvenimą

Gailestingumo versmė Dievas yra geras ir gailestingas iš savęs, nes Jis savo esme yra meilė. Mes tik dalyvaujame Jo gerume, kaip visi Bažnyčios tėvai tai gerai suprato. Mes ne tik kopijuojame Dievo gerus darbus, tarsi tai darytume savo jėgomis, bet pirmiausia esame reikalingi Jo atleidimo ir meilės patirties per išpažintį, maldą, Šventojo Rašto skaitymą, kad galėtume atleisti ir būti gailestingi tiems, kurie mums nusikalto.

Per šias patirtis, taip pat ir per mums parodytą gerumą kitų žmonių, kurie patys save apiplėšia, kad kažką duotų mums, mes gauname jėgos ir stiprybės atleisti bei parodyti gailestingumą klystantiems bei stokojantiems kokio nors gėrio. Tokiu būdu apvalome ir savo kaltes, pridengiame savo nuogumą ir trūkumus.

Gailestingumas – pirmiausia dieviška savybė, iš kurios esame kviečiami semtis ir mokytis. Pilnutinai jis atsiskleis tik ateityje, nors ir dabar turime galimybę akies krašteliu žvilgterėti į jo didybę ir gožį. Pripažindami savo nuodėmingumą ir suprasdami gailestingumo reikalingumą mums ir visiems žmonėms, dalijamės juo su kitais, taip pridengdami savo trūkumus.

Vis dėlto negalime būti gailestingesni už patį Dievą. Privalome žinoti ir jausti gailestingumo ribas, vengdami, viena vertus, bet kokių išskaičiavimų, kita vertus, davimo savo šventenybių šunims ir mėtymo savo perlų kiaulėms (plg. Mt 7, 6). Būdami protingai gailestingi ir pagal Dievo valią, vis labiau tampame tikrais žmonėmis.

12

Artuma 2016 m. vasaris

Br. Lukas SKROBLAS OSB „Vėl padarykime centru Sutaikinimo sakramentą, nes jame galime ranka palytėti gailestingumo didybę“ – toks popiežiaus Pranciškaus raginimas bulėje „Gailestingumo Veidas“ kviečia ramiai, nuolankiai ir sąžiningai iš naujo pažvelgti į savo dabartinę būklę, į santykius su savimi, artimu ir Dievu ir tiesiog paprastai paklausti, kas manyje vyksta.

Pirmiausia dera džiaugtis, kad šiandien daug žmonių, tarp jų jaunimo, iš naujo atranda šio sakramento būtinybę. Praėjusių metų Lietuvos jaunimo dienose Alytuje 150 kunigų be atvangos klausė jaunuolių išpažinčių!

Ne viskas blogai, ne viskas juoda, kaip dažnai kalbama, tačiau reikia pripažinti, kad daugumai iš mūsų gali būti sunku artintis prie Atgailos sakramento. Neretai kyla nemažai klausimų, kaip antai: kaip tiksliai turiu įvardyti savo nuodėmes, kad gaučiau atleidimą?

Arba – kaip su pasitikėjimu galiu artintis prie To, kuris yra Gailestingumas, nešdamas sunkią kaltės naštą ir teismo baimę? Kiti labai skrupulingai skaičiuoja savo nuodėmingus aktus, bijodami ką nors pamiršti, nes, girdi, tuomet negaus atleidimo.

Todėl yra gerai sau nuolat priminti, kad Atgailos sakramento šventimo centras yra ne nuodėmė, o Dievo gailestingumas, nepalyginti didesnis už visas nuodėmes. Prieš sąžinės patikrinimą svarbu kviesti į savo gyvenimą Šventąją Dvasią ir ilgai kontempliuoti Tėvo meilę (pvz., pasitelkiant Sūnaus palaidūno palyginimą Lk 15, 11– 32). Vis iš naujo mėginti giliai suprasti, kad atlikti išpažintį – tai pirmiausia ne atnešti Dievui savo nuodėmes, bet eiti pasitikti Tėvo, kuris mus myli ir mūsų laukia. Atnešti jam visą savo gyvenimą – gera ir bloga. Antai Marijai Magdalenai buvo atleista ne dėl to, kad ji pasakė visas savo nuodėmes, bet kad daug mylėjo. Tad prieš skaičiuojant nuodėmes dera sustoti, leisti, kad Dievas mus mylėtų, leisti, kad mūsų širdis prisipildytų pasitikėjimo ir meilės Jam. Tokia laikysena padeda eiti išpažinties būnant savimi. Galiu ateiti prieš Dievą ir Bažnyčią toks, koks esu, galbūt slegiamas nepakeliamos kaltės, gėdos, teisimo baimės, nežinojimo. Prieš pradėdamas vardyti savo nuodėmes, galiu atlikti paradoksalų žingsnį: jei taip sunku ir skausminga išpažinti nuodėmingus aktus, kodėl

Didelės ir mažos kryžkelės

Emilio Vasiliausko nuotrauką

Tad Atgailos sakramento metu vyksta kai kas daugiau pirmiau neišpažinti Viešpačiui to, kas man teikė džiaugsmo? Leidžiu, kad dėkingumas už patirtą meilę, gerumą, už nuodėmių išpažinimą. Svarbu ne tik išpažinti tris ar keturias nuodėmes, kad jos būtų atleistos, bet leisti, kad galią ir gailestingumą iškiltų prieš Viešpatį.

Dievo meilės ženklų išpažinimas padėtų pamatyti ir į mus skverbtųsi ištikima ir gailestingoji Dievo meilė, išpažinti mano klaidos rimtumą. Išpažindamas savo nuo- kuri pamažu daro mus laisvus nuo egoizmo ir puikybės.

Daugumai išpažintis virsta dvasiniu atgimimu, padėmes ateinu prieš Tėvą nuolankia ir sugrudusia širdimi. Šis etapas, ko gero, sunkiausias ir skausmingiausias. verčiančiu asmenį nauju kūriniu. Ji mums leidžia išlikti Samarietės moters Evangelijoje patirtis gali daug ką pa- atnaujintoje draugystėje su Viešpačiu ir joje augti. Atliaiškinti (plg. Jn 4, 1–42). Moters pečius dėl nuodėmių kus išpažintį, džiaugsmas kyla iš to, kad jaučiamės mylislegia didžiulė žmonių paniekinimo ir atstūmimo naš- mi Dievo naujai ir grįžtame į gyvenimą pilnatviškai. O ši ta. Ne veltui ji ateina semtis vandens karščiausiu dienos pilnatvė neturėtų būti tik „mano gyvenimo“, bet pilnatvė metu – ji nenori nieko sutikti. Jausdama nepakeliamą Gyvenimo, kuriame tampame svarbūs savo broliams ir dienos ir savo kaltės karštį, pamažu supranta, kad jos nuodėmingumas patraukė Kristų, atėjusį ne kaip teiDievas, Gailestingumo Tėvas, sėją, bet kaip tą, kuris neša su savimi savo Sūnaus mirtimi ir Prisikėlimu karštį, pranokstantį kylantįjį iš kaltės. sutaikinęs pasaulį su savimi O Kristaus karštis – tai troškimas atir atsiuntęs Šventąją Dvasią leisti iš meilės jai būtinybės.

Kaip kitaip mes galime prisiartinnuodėmėms atleisti, ti prie Dievo, jei ne tuo pačiu būdu, per Bažnyčią tesuteikia tau kuriuo Dievas prisiartino prie mūatleidimą ir ramybę. sų? Atsiųsdamas savo Sūnų kūno Aš tave išrišu iš tavo nuodėmių pavidalu, Dievas parodė labai svarvardan Dievo – Tėvo ir Sūnaus, bų dalyką: jis nori su mumis susitikti tiesiogiai, apčiuopiamai per mūsų ir Šventosios Dvasios. žmogiškos būklės ženklus. Kaip Jis iš (Išpažinties metu kunigo tariama meilės mums išėjo iš savęs, kad mus nuodėmių atleidimo formulė.) sutiktų, prisiimdamas kūną, taip ir mes esame kviečiami išeiti iš savęs dėl Jo meilės ir nuolankiai, su pasitikėjimu eiti pas tą, seserims kaip Tėvo meilės liudytojai, nes atgavome Diekuris gali žodžiu ir gestu mums suteikti atleidimą Kris- vo vaikų, mylimų amžina meile, laisvę. Kiekvienas atleitaus vardu. Tai vienas iš svarbiausių argumentų, kodėl dimas, kurį gauname, yra atleidimas ir Bažnyčiai. Kaip mums reikalingas kunigo tarpininkavimas. Vien tik dėl samarietė, tučtuojau pajutusi savyje Dievo gyvenimo jokunigo ištartų išrišimo žodžių galiu būti viduje tikras, je veržimosi palaimą, nubėgo į miestą ir apskelbė žmojog man tikrai atleista. nėms, taip ir mes turime liudyti susitaikinimo vaisius.

Išpažįstant nuodėmes, gana dažnai bent vieną sunSusitaikinimo vaisiai, kurių prašo Dievas, ku išpažinti. Penitentai šią nuodėmę drąsiai pasako pradžioje arba ją paskubomis ištaria sąrašo viduryje, labai gerai atsiskleidžia šv. Pranciškaus taikos lyg norėdami, kad ji praslystų beveik nepastebėta. Tamaldoje: „Viešpatie, padaryk mane savosios čiau samarietės pavyzdys rodo, kad Dievas mato mūsų ramybės pasiuntiniu ir leisk man nešti meilę, širdį ir pažįsta visas mūsų nuodėmes: „Jis man pasakur siaučia neapykanta; santaiką, kur vyrauja kė viską, ką esu padariusi.“ Kadangi Kristus jai pasakė barniai; vienybę, kur yra skilimas; tikėjimą, kur „viską, ką ji padarė“, samarietė pajuto, jog yra Jo besąkankina abejonės; tiesą, kur viešpatauja klaida; lygiškai mylima ir išgyveno iki tol nepatirtą laisvę. Ši viltį, kur braunasi nusiminimas; džiaugsmą, kur moters patirtis kviečia kiekvieną iš mūsų gręžti savo slegia liūdesys; šviesą, kur užgulusios tamsybės. širdis į Viešpatį ir leisti, kad Šventoji Dvasia padėtų Mokytojau, padaryk, kad aš trokščiau kitus mums pasakyti „viską, ką padarėme“, būnant tikriems, paguosti, o ne pats būti guodžiamas; kitus kad Dievas pažįsta mūsų širdis, o šis pažinimas yra tasuprasti, o ne pats būti suprastas; kitus mylėti, patus Jo meilei mums. Šitaip apsinuoginę prieš Dievą, o ne pats būti mylimas, nes kas duoda – gauna, kontempliatyvioje Atgailos sakramento aplinkoje pasikas atleidžia, tam atleidžiama, kas miršta, tas liekame visa reginčio Dievo žvilgsnyje ir leidžiame, kad gimsta amžinai gyventi.“ Amen. šis apčiuopiamas Dievo artumas pasiektų mūsų nuodėmių šaknis ir mus gydytų.

Artuma 2016 m. vasaris

13

Didelės ir mažos kryžkelės

Apie pasiryžimą atleisti Zita VASILIAUSKAITĖ Psichologijoje jie vadinami „sunkiais“ žmonėmis, ir nelaimė tiems, kurie su tokiais priversti bendrauti, nes šie yra jų bendradarbiai, kaimynai ar giminaičiai. Aišku, šie žmonės turi rimtų psichologinių problemų, dažniausiai menką savigarbą bei nevisavertiškumo kompleksą. Su tomis vidinėmis problemomis jie kovoja labai neefektyviai – žeisdami, išjuokdami, žemindami kitus ir pan. Kitaip sakant, juodindami kitus, patys jaučiasi baltesni. Tačiau mes paprastai jų paniekos neimame per daug giliai į širdį, nes matome, kad jie taip elgiasi su daugeliu, ne tik su mumis. Labiausiai žeidžia tie, kurie yra mums svarbūs ar labai artimi, tie, iš kurių tikimės įvertinimo bei palaikymo.

Tikriausiai nerastume žmogaus, kuris nebūtų patyręs įžeidimo ar įskaudinimo. Kiekvienas jau nuo vaikystės nesunkiai prisimintume situacijas, kai buvome sužeisti kito žmogaus neatsargaus žodžio, neapgalvoto poelgio, o kartais tik žvilgsnio ar veido išraiškos. Liūdniausia, kad nemažai kadaise įsiskaudinusių žmonių net po daugelio metų yra įstrigę savo skausme, lyg įsikalinę jame visą gyvenimą. Kodėl taip nutinka ir ar galime iš to išsivaduoti?

Kas atsitinka, kai mus įskaudina?

Atidžiau pažvelgę į aplinkinius, pamatytume, kad ir turėdami panašią patirtį vieni žmonės lengviau atleidžia tiems, kurie juos įskaudino, kiti labai sunkiai, o kartais ir visai nepajėgia atleisti. Kaip jaučiamės, kai esame įskaudinti? Tuomet pykstame, ir šis pyktis būna nukreiptas tiek į savo vidų, tiek į įskaudinusį žmogų. Be to, patiriame ir kitų labai stiprių neigiamų jausmų – skausmą, liūdesį, nusivylimą, apmaudą, o kartais ir įniršį. Šie jausmai „maitina“ mūsų mintis, nuolat besisukančias apie mus įskaudinusį asmenį ir tą situaciją, kurią labai sureikšminame, dramatizuojame ir taip nuolat mintyse kurstome dar didesnį pyktį bei apmaudą. Tuo metu tikrasis mūsų gyvenimas palaipsniui siaurėja, pilkėja ir skursta, nes pagrindine gyvenimo „tema“ tampa patirta skriauda. Taigi, nesugebėjimas atleisti ir išsivaduoti iš mus žlugdančio negatyvaus įsiskaudinimo yra ne tik nemalonus, bet ir pavojingas, nes taip nepaliaujamai kaupiamas pyktis, ardantis sveikatą, santykius su aplinkiniais, bet Įskaudinimas dažnai svarbiausia – mūsų yra kaina, kurią mokame gyvenimą.

Kas gi tie mūsų ir už savo klaidas. skriaudėjai? Mus gali įžeisti nepažįstamas ar menkai pažįstamas žmogus, nors dažniausiai jis būna iš mums artimos (vadovas, bendradarbis, mokytojas, geras pažįstamas, draugas) ar net artimiausios aplinkos (mūsų šeimos narys arba artimas giminaitis). Dažnas iš savo patirties patvirtins, kad palyginti lengva atleisti menkai pažįstamam ir tolimam žmogui, mat mes ir nelinkę laukti jų palaikymo ir pagalbos. Tačiau daug sunkiau atleisti žmogui iš artimesnės aplinkos. Be to, yra tokių „profesionalių“ skriaudėjų, kuriems pažeminti kitą, pasityčioti – tiesiog pagrindinis bendravimo su aplinkiniais būdas.

14

Artuma 2016 m. vasaris

Gyvenimo filosofijos Kita vertus, esame nevienodai atsparūs įžeidimams.

Kiekvienas žmogus turi tam tikrą gyvenimo supratimą, gyvenimo filosofiją, susiformuojančią kai kurių prigimtinių asmens savybių, auklėjimo ypatumų, saviugdos bei gyvenimo patirties pagrindu.

Nemažai žmonių nuoširdžiai mano, kad gyvenimas ir kiti asmenys su jais elgiasi neteisingai. Jų filosofijos ašis – gyvenimas ir aplinkiniai man labai skolingi, nes nevyksta viskas taip, kaip aš noriu. Jie galvoja, kad jų gyvenimo kokybė priklauso nuo kitų žmonių malonės, o ne nuo jų pačių. Tada kiekvienas neišpildytas jų lūkestis dažnai suvokiamas kaip asmeninis įžeidimas ar katastrofa. Jiems būdingas pesimistinis požiūris į tikrovę („nėra teisybės po saule“) bei negatyvus kitų žmonių vertinimas („visi žmonės savanaudžiai ir egoistai“). Su kitais jie sieja nepamatuotus lūkesčius, dažnai bandydami jiems primesti savo problemų sprendimą (pvz., kreipiasi į kolegą, kad šis atliktų jo didžiąją darbo dalį, ar tikisi negrąžintinos finansinės paramos iš giminaičio, kurio uždarbis nėra didesnis už jo paties, ar pan.). Nesulaukę tų lūkesčių išpildymo, jie giliai įsiskaudina ir negali atleisti visą gyvenimą. Mat jų supratimu, būtent kiti kalti dėl to, kad jis šiandien negyvena taip, kaip norėtų ir kaip, paties manymu, yra vertas. Toks „visas įsiskaudinęs“ žmogus labai jautriai priima kritiką, nepritarimą, skirtingos, nei jo paties, nuomonės išsakymą. Tokio tipo asmenybės, siekiančios išsivaduoti iš negalėjimo atleisti kitiems, pirmiausia

Didelės ir mažos kryžkelės

Vido Venslovaičio asociatyvinė nuotrauka

turėtų labiau įsigilinti į savo gyvenimo filosofiją ir suvokti, kad ne kiti, o pirmiausia patys atsakingi už savo gyvenimo kokybę. Tokiam žmogui reikėtų dėti visas pastangas, kad bent šiek tiek pakeistų gyvenimo supratimą, t. y. išmoktų pirmiausia reikalauti maksimumo iš savęs, o ne iš aplinkinių. Tada jis ne tik daug mažiau nusiviltų ir įsiskaudintų, bet ir būtų daug atsparesnis.

Kita dalis žmonių mano, kad nei gyvenimas, nei kiti žmonės jiems nėra skolingi, nes supranta, kad, banaliai sakant, kiekvienas esame savo laimės kalvis. Tokie asmenys gyvenimą su jo grožiu ir iššūkiais suvokia kaip dovaną. Tačiau ir jie gyvena tarp kitų žmonių, ir taip pat yra pažeidžiami ir įskaudinami, kartais net labai giliai.

Kaip išmokti atleisti?

Išgyventi įsiskaudinimo būseną sunku, nes tai reiškia beveik nuolat jausti pyktį, apmaudą, o kartais ir neapykantą tave įskaudinusiam žmogui. Tokie jausmai temdo natūralų gyvenimo džiaugsmą, trukdo bendrauti su kitais bei gyventi produktyviai. Todėl belieka kuo skubiau ieškoti būdų, kurie padėtų išsikapanoti iš tos būsenos, kitaip sakant – atleisti. Tai padaryti nelengva, nes reikia nuoširdžių mūsų pastangų, sąmoningumo, sąžiningumo, kartais – kantrybės ir laiko. Tad kaip išmokti atleisti?

Pirmiausia turime pripažinti sau, kad jaučiamės įskaudinti. Beje, ne visada žmogus tai įsisąmonina. Tai pavojinga, nes aklai priimdamas negatyvų savo asmens, darbo rezultatų vertinimą, jis palaipsniui praranda pasitikėjimą savimi, savigarbą ir tampa nevisavertis pirmiausia savo paties, o vėliau ir kitų žmonių akyse. Tik atpažindami ir įvardydami tą jausmą, galėsime pradėti su juo „dirbti“.

Toliau paanalizuokime savo reakciją mus įskaudinusioje situacijoje. Juk dažnai būna, kad pernelyg jautriai sureaguojama į kitus dėl tam tikrų aplinkybių, pvz., žmogus buvo pervargęs, blogos fizinės savijautos, streso

būsenos dėl visai kitų aplinkybių (rūpėjo laiku pristatyti darbo ataskaitą, nerimavo dėl artimo sveikatos) ir pan.

Tą patį pagalvokime ir apie mūsų „skriaudėją“ – jis galbūt greičiau dėl savo būklės, o ne dėl sąmoningo noro mus įskaudinti pasakė aštresnį žodį ar netinkamai su mumis pasielgė. Kartais to pakanka, kad atlėgtų skausmas ir situaciją suvoktum ne taip dramatiškai. Kita vertus, tokia situacijos analizė galėtų padėti objektyviau suprasti, kokia mano paties klaida sukėlė kritiką mano atžvilgiu bei sužeidė mane žodžiais, išdavyste ar kitais poelgiais. Įsiskaudinimo intensyvumas labai priklauso ir nuo to, kaip suvokiame ir interpretuojame konkrečią situaciją, nes juk net įgėlusi širšė mūsų skaudžiai neįžeidžia. Be to, dažniausiai įskaudinimo situacijoje yra abu – tiek skaudintojas, tiek ir įskaudintasis. Pabandykite paanalizuoti, kas gi privertė jus įskaudinusį žmogų taip pasielgti? Juk dažnai būna, kad niekas nesiruošia specialiai kito skaudinti, o tiesiog sprendžia savo problemas taip, kaip jas supranta, pvz., siekia išsilaikyti pareigose bet kokiomis priemonėmis, t. y. niekindamas kitus ar jiems kenkdamas. Vadinasi, mes nepakankamai pažinome tą žmogų, kitaip sakant, klydome jį vertindami ir tikėdamiesi iš jo kitokių poelgių.

Be to, labai naudinga nuoširdžiai paklausti ir savęs, ką gi aš blogo tam žmogui padariau, kad jis galėjo ryžtis taip mane įskaudinti?

Tikrai, kiekvienoje situaTurime pasiryžti cijoje rasime ir savo kaltės bei klaidų. Vadinasi, atleisti, nes be to neįįskaudinimas dažnai yra manoma judėti pirmyn kaina, kurią mokame ir už savo klaidas. Jei į įskaudikuriant džiaugsmą nimo situaciją pažiūrėtunešantį gyvenimą. me ne kaip į suplanuotą blogį mūsų atžvilgiu, o kaip į savo ar mus įskaudinusio žmogaus klaidą, mums būtų daug lengviau jam atleisti. Tai nereiškia pamiršti padarytą skriaudą ir iš tos patirties nepasimokyti tobulesnių santykių su kitais.

Atleisti – tai palikti negatyvius išgyvenimus bei klampius prisiminimus apie juos praeityje ir išsilaisvinti iš įsiskaudinimo pančių.

Mes turime pasiryžti atleisti, nes be to neįmanoma judėti pirmyn kuriant džiaugsmą nešantį gyvenimą.

Artuma 2016 m. vasaris

15

Didelės ir mažos kryžkelės Vaikams apie gailestingumą

Jonas kaltininkas Pagaliau! Sninga ir net šąla. Uhūūūū! Urtės rogutės švilpia nuo stataus šlaito.

– Iš kelio! – Inesa šaukia pavymui. Smagumėlis! Tačiau tėvai neleidžia ilgai būti, nes smarkiai šąla. Mergaičių ir Jorio telefonai skamba nepavargdami: „Gana, eikite namo!“ Vaikai nenoriai paklūsta. Pakeliui prie parduotuvės stovi pažįstamas benamis Jonas su vienkartiniu puoduku monetoms. Atrodo labai sušalęs.

– Pavažinėtum nuo kalniuko, kaipmat sušiltum, – guviai sako jam Urtė.

– Net ir tu kiaurą dieną negalėtum važinėtis, – Jonas palinguoja galvą ir sumurma lyg sau: – Pats kaltas, pats kaltas.

Vaikams atrodo, kad galėtų važinėtis ir dvi dienas.

Bet jie mato nuo šalčio pamėlusį Jono veidą ir supranta jo norą – būti sušildytam arbatos arba namų.

– Einam pas mus – sušilsi. Mama išvirs čiobrelių arbatos su medum! – pakviečia Urtė.

Mama, tiesa, išverda Jonui arbatos ir sutepa krūvą sočių sumuštinių, tačiau vidun neleidžia.

– Aš labai atsiprašau, bet mes turime naujagimį. Maža ką... – paaiškina mama ir pakviečia: – Eikit, vaikai, į vidų.

Vaikai neina į vidų, prisėda laiptinėje šalia Jono ir tylėdami žiūri, kaip jis prisimerkęs gurkšnoja arbatą.

– Pats kaltas, pats kaltas, – murma Jonas.

– Kur dabar eisi, Jonai?

– Į parduotuvę, kol išvarys. Šeštą valandą jau nakvynės namus atidarys, kaip nors, ačiū.

– Bet dabar tik antra valanda! – baisisi Inesa. – Mūsų Jonukas jau truputį didesnis.

Tačiau ir Inesos mama neleidžia į vidų, mat Jonas skleidžia labai bjaurų kvapą ir… maža ką! Mažasis Jonukas rodo muilu kvepiančiu pirštuku į bendravardį ir sako: – Dėdė kaka!

– Pats kaltas, pats kaltas, – bambena Jonas.

16

Artuma 2016 m. vasaris

– Tu turi atleisti savo kaltininkui, – pamoko Urtė.

– Bet kad jis – tai aš! – Jonas nustemba.

– Argi svarbu, kas tave taip nuniokojo? Bet jis kaltas, o jei kaltas, jam reikia atleisti, – rimtai taria Inesa.

Visa keista kompanija vėl išeina į gatvę. Jei vis dar būtų veikę laidiniai telefono ryšiai, nutiesti pakelėmis ant smaluotų stulpų (taip buvo, kai aš buvau maža!), tai visos pakelės būtų dūzgusios nuo susirūpinusių mamų – Rūtos ir Margaritos – pokalbių apie keistą vaikų elgesį. Gal kokia viela būtų ir nudegusi po ten besiilsinčios varnos padu! Šlepsint gatve kojos pamažu pradeda šalti, už apykaklės užkritęs sniegas virsta ledinėmis srovelėmis, o karštas prakaitas ant nugarų – šaltais kompresais. Telefonai vis groja maršus, bet jų niekas nenuramina.

– Gal einam pas Jeronimą? – pasiūlo Deimantė.

– Pas jį vaiduokliškai šalta, – atmeta Urtė.

– Eime pas poną, kur žemės turiu! – sugalvoja Inesa, ir visi patraukia pas jį.

Vos pravėrus duris ponas Ernestas trina iš džiaugsmo rankas.

– Dixit ar Sabateur, o gal aklą vištą? – jis visada pasirengęs žaisti. Kai supranta, koks reikalas, apsiniaukia, nes jo namai – švarūs it operacinė. Tačiau vaikai prisiekia daugiau niekada neateisią su juo žaisti, o Inesa netgi nebesodinsianti pavasarį savo daržovių, jei nepriims Jono pabūti keletą valandų. Šeimininkas nugalėtas. Tačiau šįkart nebeturi laiko žaisti, – eina maudyti, skalbti ir velėti savo svečio. O vaikams pagaliau prabunda sąžinė, ir jie bėga namo. Vakare mergaitės guli lovose krečiamos šalčio. Vienas Joris atsilaiko prieš peršalimą.

Urtės mama prisėda ant dukrelės lovos.

– Aš atsiprašau, vaikai. Buvau neteisi, – tyliai taria.

– Mes irgi atsiprašome, kad privertėme jus rūpintis, – sako Joris.

– Mamyte, tu vis tiek gera krikščionė, – Urtė šypsosi įkaitusiom lūpom.

– Kodėl? – mama nustemba.

– Tu ir atleidai, ir atsiprašei, – ir abiem rankom apsiveja jai kaklą. Gražios mamos akys sužvilga tarsi stiprios šviesos apšviestos.

– Jau tos moterys, – sako Joris ir nusisuka.

Užrašė ses. Ona VITKAUSKAITĖ MVS, nupiešė Silvija KNEZEKYTĖ

Didelės ir mažos kryžkelės Vaikai apie atleidimą ir susitaikymą

– Gabija, ar tau sunku kam nors atleisti, kai susipyksti arba tave kas nors nuskriaudžia?

– Kartais labai sunku. Kai mane nuskriaudžia, tai su tuo vaiku aš dar ilgai nenoriu draugauti. Nes skriausti, muštis arba apsivardžiuoti labai negražu. Kai tu muši kitą vaiką arba draskaisi, arba kandžiojiesi, tai kitam juk skauda. Kartą vienas berniukas man įspyrė, bet tyčia, nes aš norėjau pažaisti su jo kamuoliu, o jis nedavė – žaidė su kitais vaikais. Tada aš ant jo labai supykau. Paskui jau nebepykau, nes jau pamiršau, bet aš jam tai nelabai atleidau. O jis net neatsiprašė, sakė, kad nereikėjo lįsti prie to kamuolio, nes kamuolys jo, o ne mano.

– O jei būtų atsiprašęs, tai jam būtum atleidusi?

– Būčiau atleidusi, bet truputį vėliau, ne iš karto.

– O kodėl vėliau?

– Todėl, kad spardytis irgi negalima.

O dar jei berniukas spardo mergaitę, tai jau visai baisu. Kai jis įspyrė man į koją, labai skaudėjo. Bet dabar aš jau pamiršau tą nuotykį. Dabar jau, atrodo, jam atleidau.

Greta, 6 metai – Aš manau, kad mokėti atleisti tiesiog būtina, nes jeigu tu neatleisi tiems, kas tave skriaudžia, tai neatleis ir kiti žmonės, vaikai, tie, kuriuos gal kartais tu nuskriaudei. Ir nesvarbu, kad gal nuskriaudei netyčia, bet vis vien visada reikia atsiprašyti. Ir tie, kurių atsiprašai, turi tau atleisti.

– O kodėl jie privalo tau atleisti?

– Todėl, kad jei kas negero nutinka, aš visada atsiprašau. Juk atsiprašau mamos, kai sriubą ant stalo išlieju. Kai katinui uodegą netyčia primyniau ir jis taip garsiai sumiaukė, tai katino irgi atsiprašiau: paglosčiau, daviau skanėstą ir net paaiškinau, kad nepamačiau tos jo uodegos ir visai netyčia primyniau.

– Ir kaip manai, ar katinas tau atleido?

– Atleido, nes paskui, kai pavalgė, tai prisiglaudė prie manęs ir miegojo laimingas. Jis jau nei miaukė, nei barėsi ant manęs. Tiesiog miegojo ir murkė.

Tai manau, kad jau nebepyko.

– O tu ar greitai atleidi tam, kas tave įžeidžia arba nuskriaudžia?

– Aš tai greitai. Tik, aišku, atsiprašyti reikia. Tada, kai žmogus atsiprašo, man pyktis greičiau praeina. Aš galiu labai

Vido Venslovaičio nuotrauka

Gabija, 4 metai

greitai atleisti ir paskui net pamiršti, kad kas nors mane skriaudė. Aš ilgai nepykstu. Na, tiesiog aš nepikta.

Titas, 5 metai – Man nepatinka pyktis su vaikais, tai aš ir nepykstu. Juk pikti vaikai labai negražiai atrodo, tada jau geriau ant nieko nepykti, taip ir pačiam geriau būna, ir atrodai daug gražiau. Bet kartą buvau labai supykęs ant brolio, nes jis užsirakino savo kambaryje ir nepriėmė manęs žaisti kartu. Tada aš net spyriau į tas duris, kurios buvo užrakintos. Paskui, kai susipykau su broliu, atvažiavo močiutė, ir mes su ja ėjome žaisti domino. Tada jau nebepykau, nes istorija su broliu greitai išgaravo man iš galvos.

– O brolio ar atsiprašei už tai, kad duris spardei?

– Ne. Nes jis manęs neatsiprašė, kad tas duris užsirakino ir manęs pažaisti neįsileido. Bet aš ant jo jau nepykstu.

– O tai gal brolis ant tavęs pyksta? Juk neatsiprašei?

– Ne, jis jau seniai viską pamiršo. Atsiprašyti, manau, jau nebereikia. Kam atsiprašyti, jeigu jau viskas pasimiršo?

Tai kam dar priminti tai, kas nelabai malonu?

Vaikus kalbino Aldona ATKOČIŪNAITĖ

Užduotis: sujunk taškus ir sužinosi, koks paukštis simbolizuoja būseną, kuri įsivyrauja žmonėms susitaikius.

Artuma 2016 m. vasaris

17

Veidu į vaiką

Žodžiai moko, pavyzdžiai traukia Ugdymo menas įsiklausant į vaiką Paul LEMOINE 11 vaikų tėvas gydytojas pediatras sausio Artumoje rašė, kaip svarbu vaikus nuo mažens pratinti melstis, eiti į Mišias, kad ilgainiui malda jiems taptų geruoju įpročiu. Šįkart autorius toliau aptaria, į ką svarbu atkreipti dėmesį ugdant vaikų tikėjimą ir mokant juos tikrosios meilės.

Mišiose su vaikais Per Mišias vaikais reikėtų šiek tiek pasirūpinti, kad jie suprastų esminius jose vykstančius momentus. Pageidautina, kad galėtų dalyvauti jiems pritaikytoje liturgijoje; ir tikrai būna labai gerai parengtų Mišių vaikams, išskyrus tuos atvejus, kai nukrypstama į paviršutiniškumą ir nerimtumą. Vis dėlto manau, kad vaikai turėtų žinoti, jog visų Mišių esmė vienoda. Nereikėtų jų įpratinti eiti tik į vaikų Mišias, nes ten smagu (ir kai kurie suaugusieji pasitenkina tik „labai mielomis pamaldomis“ su draugais). Ne, religija nėra kultas, skirtas suteikti malonumo žmonėms (nors malonumas ir nėra vengtinas). Mišių tikslas – krikščionių padėka Dievui už Jėzaus Kristaus auką, per kurią esame išgelbėti. Net jei Mišios atrodo nykios, „pagardintos“ nuobodžiu pamokslu, vis dėlto tai ta pati Mišių auka, ir nuo mūsų priklauso, kiek stengiamės įlieti savo meilės. Vaikas turi pamažu suprasti, kad meilė nereiškia mėgautis tik tuo, kas kitame patinka, bet ir pačiam kažką duoti, net jei tai reikalauja pastangų. Tai yra meilės ugdymo tikslas.

Pirmoji Komunija Vaikams taip pat reikalingi sakramentai, idant galėtų stiprinti savo tikėjimo užuomazgas. Kodėl nepriėmus Komunijos septynerių–aštuonerių metų, o gal net anksčiau, jei jie jau šiek tiek supranta, kas yra Jėzus?

Dauguma suaugusiųjų mano, kad toks amžius gerokai per ankstyvas, nes vaikai dar ne kažin ką supranta. Tačiau 18

Artuma 2016 m. vasaris

ar tie patys suaugusieji, laikantys savo vaikus gerokai žemesniais, o patys save – lygiais su Dievu, labai daug supranta?!

Juk jiems patiems labai toli iki Dievo, ir Jo akyse jie yra ne ką aukštesni už savo vaikus – juos, tyrus ir nuolankius, Jėzus labai mylėjo būdamas žemėje ir, be abejo, tebemyli. Taigi, vaikams reikia Eucharistijos, kaip reikėjo ir Krikšto, ne kaip atpildo už nuopelnus, bet kaip priemonės, padedančios eiti pirmyn. Taip pat jiems reikia tinkamo religinio ugdymo, padedančio suprasti esmę ir sąmoningai priimti Komuniją, – jie jau tikrai tai pajėgia.

Kalbėdamas apie tai norėčiau perspėti: ne kartą per Pirmosios Komunijos šventę, be kita ko, labai mielą ir bendruomenišką, man teko matyti, kad per Komuniją vaikams, kurie dar jos nepriima, kaip kompensacija būdavo duodama pyragaičių ir sulčių. Gal intencija ir gera, bet mane tai visiškai šokiruodavo.

Priimdavau tai kaip vaikų įžeidimą, juk jie jau pajėgia suprasti, kad vyksta juos pranokstantis slėpinys (jei tik yra gavę bent religinio ugdymo užuomazgas). Tai nuostabi proga padėti vaikui suprasti, jei to dar nežino, kad Eucharistijoje neregimu būdu priimame tikrą Dievą ir kad vėliau, kai tik geriau supras, ir jis galės Jį priimti.

Pyragaičiai ir gėrimai trukdo suprasti, kas vyksta, ir griauna šios esminės pamaldų dalies prasmę. Nebežiūrėjau, ką darė Komuniją jau galinčių priimti amžiaus vaikai, tačiau nesunkiai galima įsivaizduoti.

Mokyti pasiaukojimo Svarbiausia – kad bet koks tikėjimo ugdymas vestų į tikrosios meilės prasmės

Vido Venslovaičio nuotrauka

suvokimą. Tikroji meilė, kaip savęs dovanojimas, vaiko amžiuje dar neįmanoma, tačiau ir vaikas jau turi sutikti pasidalyti. Jam gan sunku save apriboti, tad išmokti dalytis reikia padėti.

Kartais vaikams pasiūloma pasiaukoti dėl kažkokio svarbaus reikalo arba už kokią nors vargingą šalį: žinoma, tai gerai, tačiau reikia neturėti iliuzijų ir suprasti, kad tokį dosnumo gestą vaikai lengvai priima, nes jis būna retai, kelia įspūdį ir juo galima pasigirti draugams. Nepaisant to, vaikams tai jau yra būdas pasidalyti, ir negalime iš jų daugiau reikalauti.

Tačiau tokie pasiaukojimai neturės jokios prasmės, jei kasdienybėje vaikas visuomet skubės nusigriebti geriausiąją dalį, geriausius žaislus, skriausdamas kitus ir nenorėdamas dalytis; arba jei jis nepajėgs šiek tiek savo laiko pasidalyti su Dievu, skirdamas valandą per savaitę Mišioms. Abu dalykai labai susiję. Nenuvertindamas visų matomų dosnumo gestų, kurie vaikams taip patinka (suaugusiems, beje, taip pat), vis dėlto pirmenybę skiriu tyliems ir natūraliems pasiaukojimo žingsniams, liudijantiems nuoširdžią meilę.

Minėtose situacijose praverstų švelnūs pamokymai, o kartais gal ir laikinas atsisakymas dalytis su tuo vaiku, kuris užsispyrusiai nenori dalytis su kitais. Žinoma, svarbiausias dalykas, kaip ir kitais atvejais, – mūsų pavyzdys.

Tęsinys. Pradžia 2011 m. sausio Artumos numeryje. Iš knygos PERDUOTI MEILĘ. Ugdymo menas (Transmettre l’amour. L’art de bien éduquer, © Nouvelle cité, 2007).

Vertė Ilona VALUJEVIČIENĖ

Veidu į vaiką Tėčio dienoraščiai

Na, kodėl negali nusileisti...

– Ir man labai nepatinka, kad kai pykstamės, tu neišklausai manęs iki galo... – nurijęs seiles, pašnibždomis priduria: – Tu prišoki, pažeri krūvą argumentų, pakeli balsą, ir man visos mintys dingsta iš galvos. Kad ir ką būnu sugalvojęs, viskas išgaruoja iš galvos...

Jaučiu, kad jam akyse pasirodo ašaros. Jos pasirodo ir mano akyse. Prisiminiau Jėzaus žodžius, kaip svarbu būti gailestingam. Atlyžta ir mano širdis. Sustingsta laikas, ir mes abu, išspaudę šykščias ašaras, pabandom pabūti tyloje. Kiek palaukęs, Tadas užbaigia: – Na, iš mano pusės viskas, dabar tu klok, – ir net susigūžia laukdamas mano argumentų.

Vis dar neatsigaudamas nuo paskutinio „argumento“ pasakau: – Neee, ne dabar. Aš kalbėsiu po baseino.

Plaukiodamas supratau, kad sūnui nereikia mano argumentų. Man svarbu, kad jis bent kiek suprastų mūsų, tėvų, intenciją. Tad vėl įsėdus į automobilį prabilau: – Gerai, aš pasakysiu savo argumentus ir gal net pailginsiu laiką prie kompiuterio, jei tu atsakysi į mano klausimą.

Kodėl Dievas veikia savaip ir nevykdo mūsų prašymų?..

Barška tarška kompiuterio klaviatūra, klaksi pelė. Visas išraudęs Tadas žaidžia ir nejaučia, kad vėl nesutelpa sutartame žaidimo laike.

Terri Heisele nuotrauka

– Tadai! Tavo laikas baigiasi, – nesulaukęs atsako pakeliu balsą. – Ar girdi mane?!

– Žinau, žinau, tuoj baigsiu žaidimą, – niurnėdamas atšauna ir vėl pavirsta virtualiu kovotoju.

Prabėgus 10 minučių mano nervai nebeatlaiko: įlekiu į sūnaus kambarį, jausdamas, kad nebesivaldau, ir surinku: – Tu ir vėl pažado netesėjai! Kad per kelias sekundes baigtum žaisti!

Man nepatinka, kad nesitvardau. Mano reakcija išgąsdina ir Tadą, reaguodamas jis irgi pakelia balsą.

– Negaliu baigti! Na, kodėl negali nusileisti?

– O kaip tu negali tesėti pažadų? – atšaunu. – Neišjungsi pats, po penkių sekundžių aš išjungsiu kompą.

Purkštaudamas, kad sugadinau žaidimą ir reitingus, Tadas išjungia kompą ir apsiašarojęs nulekia į lovą. Nueinu ir aš nurimti į kitą kambarį. Netrukus prisimenu, kad laikas į baseiną. Tačiau Tadas nieko nenori girdėti, tik sako: – Niekur aš nevažiuosiu.

Pyktis atlėgsta, pradedu nusileisti.

– Gerai, tu nuolat tvirtini, kad aš tavęs nesuprantu ir negaliu nusileisti. Važiuojam, tu ga„Dievas mus lėsi pateikti visus argumentus dėl žaidimo, o aš sukūrė ne tylėsiu ir nieko nekalbėsiu.

Tai, kad aš pasiruošęs nemoralizuoti, paveidėl to, kad Jį kia Tadą. Žvilgsniu paklausia, ar tikrai. Gavęs pašokdintume, tvirtinimą, greitai susirengia į baseiną. Sėsdamas į automobilį, patikslinu: o dėl to, – Iki baseino tu dėstai savo argumentus dėl kad Jį mylėkompiuterio, o po baseino – aš. Ši mintis Tadą net nudžiugina. Kol važiuotume ir jam, jis pamažu dėsto savo mintis. pažintume...“ – Kodėl tu negali nusileisti? Juk aš dabar esu tokio amžiaus, kai man labiausiai rūpi kompiuteris ir žaidimai, – atsikvepia ir tęsia: – Na, o žinai, kuo Ilgai tikslinau savo klausimą, dar ilgiau Tadas ieškoman kompiuteris naudingas? Aš mokausi mąstyti strate- jo atsakymų. Užtruko kelias dienas. Vis klausinėjo, kaip giškai, su draugu Aldu pasišnekame ne tik apie žaidimą, tai susiję su kompiuteriu. Skaitė Youcat, klausė tikybos bet ir apie mokytojus... Va, mūsų istorijos mokytoja čia mokytojos, o surinkęs pateikė atsakymus: sako taip, o po kelių minučių aprėkia, kam taip elgiamės...

– Dievas mus myli, bet nebūtinai išreiškia tai per steMan lyg kažkas viduje atsipalaiduoja (suprask, žaidžiant), buklus... Dievas mus sukūrė ne dėl to, kad Jį šokdintume, aš galiu pasipasakoti sunkius dalykus savo draugui. o dėl to, kad Jį mylėtume ir pažintume...

Kramtau lūpą, taip norisi ginčytis. Nerimti atrodo Pagalvoju, jog gerai tas mano vyresnėlis mąsto, beliTado teiginiai, bet džiaugiuosi, jog jis pasako savo nuo- ko tik kai ką pridurti. monę ir kad per tuos žaidimus rado būdą išsikalbėti su – Gerai atsakei. Aš dar pridurčiau. Man atrodo, vieno draugu. Bet kitas jo argumentas mane sugraudina. Tadas dalyko mes iki galo nesuvokiame, – mums duotas gyvenibeveik verkdamas kalba toliau. mas ir yra pati didžiausia Dievo malonė. Jei Jis mums davė Artuma 2016 m. vasaris

19

Veidu į vaiką

Toliau sutariame naują laiko trukmę, aptariame, kas gyvybę, tai tu, Tadai, esi vaikščiojantis Dievo malonės ir stebuklo įrodymas. Tai, kas mums yra įprasta, – maistas, bus, jei netilps duotame laike, ir, pašiaušęs jam plaukus, pastogė, mašina, ką lyg užsitarnaujame savo darbu, – vi- leidžiu eiti. Nežiūrint to, vis nerimstu: gal per daug nuso to nebūtų, jei Dievas nepridėtų savo rankos... – ir ta- sileidau sūnui, gal reikėjo parodyti teisingumą, nubausti? da susieju: – Tu gali man dėlioRyte melsdamasis perskaitau pranašo Joelio žodžius ti bet kokius argumentus dėl to „Grįžkite pas Viešpatį, savo Dievą, nes jis maloningas žaidimo, bet aš nieko gero jame ir gailestingas, kantrus ir kupinas gerumo, pasiruošęs nematau. Tačiau aš leidžiu tau atleisti, o ne bausti“ (Jl 2, 13). Rimsta mano širdis, kad žaisti tik iš malonės, nes myliu ir esu teisingame kelyje. Pamąstęs pridedu trumpą maldą: jaučiu, kad tau gera žaisti.

„Dieve, Tu vienas žinai, ką reiškia gailestingumas. Mokyk mane būti gailestingu savo vaikams. Amen.“

Gyvenimo spalvos

Ežys lietuje

. Viskas permirko.

Lyja. Jau trys dienos ės lapai plaukia, žem Samanos plaukia, . ta rs vi ęsta, medžiai plaukia, vabalai sk o je ir visa tai stebi pr Tik ežys stovi lietu . jo sto gyvenimas su rožinius akinius. Jo lumaisto pėdos atša Namai sugriauti, e? išk m dęs... Ką veikti sios arba jis pasken nius akinius, užNusiima ežys roži susirietęs į kamuo sideda mėlynus ir, liuką, užmiega. gti...

Laikas pavargo bė Matas K.

a Žiemos pasak

e. Bijo sislepia pirštinės pa os nk ra o an M rtus. joju ant milančius pasakos va įsivaizduoju, kad ir į Atidarau girgžd sn pu lis ai ik av lauogės minkštą, baltą it elgiu į mėlyną ši žv pa ę, el lv ga ą sniego. Krentu į savo maž eškos. Užverčiu žiniškos baltos m sikandangų. lieja ramybė, nebe už į rd Ši ė. m es spalva nutapytą gi los e šalti. Ir štai, amba melodija. Ty iai, aštrūs ir toki lin ik Šalia manęs susk St . ai sr na o loki bar viskas jos dantys kaip enį ji degė, o da ud R ą. ėj al ų džioja šalna. O ži į med is klevas, komnės vedama, einu ios laumės. Didys os ili da lyg šalčio karalie gė ez m nu smuiką, o skraiste, kurią ačiau ir fleitą, ir M . rė ita pr m ja nupuošta sidabr inu. Kiti vadinimas, bet riškai grojo pian ams“. Keistas pa og st s pozitorius, meist em si lu ša ap jos, dai. Tai buvo „Odė gių rečitaliui. O ai sn m ia in ut sk galbūt net tūbą letą pa ežnus kūnelius. . Meistras kūrė ba osi įtempusios gl id le i ia tai visai nesvarbu až gr ir n ty prie kitų. jos, vis kilo aukš iego ant žemės m no ži am lė liosios ledo šokė gu su sarso vienatvė G ltųjų balerinų pa kinėjo į dangų ir šo ba u e, ši or ir si m ko už su ne u da Vėlia us. Nieka a! Vakar o, girdi, pas, bet labai graž io Svajūno šypsen gas balsas. Atrod en in eg od el sm M Be a!

Jų gyvenimas trum en io šyps stygomis tarsi s panašus į du isiekiu besmegen žiurkėno, o kūna gelas groja balso an ip ka ip ys ka kutinio šokio. Pr ak , – ė va ei on ekas nesvaj t nekaip. Nosis kr lso nesiklauso, ni enio didžiausia ba eg s sm ka ie Be N i. . ot fa aj ar jį nulipdžiau, be sv mėgsta , cha! O gal man raipo ir paleidžia s. Užtat jis labai a. Aidas viską išk prisipažino. Cha oj an ru m šif nelygius rutuliu i ka ti i, us dy ia ro į. Gal at ezus! Labai juok vestuvinį baland s. Svajūnas turėtų um dū rt di ta iš vę ir is lti la ša į turėti dantų prot i, į stiklinia ? Gal nukeliaus pagaminti? Bus kada nors sugrįš ai rs ga iš varveklių juos s? jū e iau. O ką manot kitą visatą? Gal... elegantiškiau, or ?! ti stebuklų, gali gi bė ur K arsas gali padary G – Nosie, ei! ! lta bar – tai tik friką! Man ša įmanoma, bet da ne ti dy – Emigruoju į A u. yk ri įv no ne i nosį. Benose tapt e, tetule žiema!

Oi, vos sugavau garso vienatvė. įžtu namo. Sudi gr ir us Greta P. Indrė M. rt va s ko sa pa o an m au Uždar

inių segtukai Mediniai skalb

20

Artuma 2016 m. vasaris

oja, o dangaus a saulė, žolė žaliu on ud ra i ia šk ry una drėgŠviečia ai ant virvių džia ik va ir ys er ot M . lgtų. Pučia šiltas žydresnio nerasi kad diena neprai , ja uo in da ir us netrūksta. nus skalbini ir niekam nieko i os ps šy si vi d ka s segtukus ir suvėjelis ir atrodo, , atsega mediniu ės on žm na ei at Greta V. Vakare s. va al sp o m ni sirenka visas gyve

Kviečiame rašyti bei siųsti savo mintis adresu redakcija@artuma.lt ir dalyvauti Gailestingumo jubiliejui skirtame Artumos konkurse.

Jaun

imo iššūkis

Atleisti įmanoma.

O pamiršti

?

Joana GIMBERYTĖ-JURONĖ

Pyktis – prigimtinė emocija, kurią bemaž visi mokame išreikšti.

O štai atlaidumas, kaltė ir atsiprašymas – gebėjimai, priklausantys nuo žmogaus dvasinės brandos ir patirčių. Kai pats iki ausų skendi kaltėje, ar įmanoma atleisti kitam? Kaip susitaikyti su savo klaidomis?

Kai nepajėgi atleisti Dažnoje kompanijoje diskutuojant pašnekovus patraukia tema: ar galėtum atleisti neištikimybę? Vieni puola gintis, jog niekada. Kiti, priešingai, trauko pečiais ir garsiai svarsto, kad jeigu ta neištikimybė – tik fizinė...

Auros (26 m.) istorija.

Visada maniau, kad galėčiau atleisti neištikimybę, gyventi su ja. Žinoti, kad vyras mane išdavė, bet to nepaisant gyventi toliau ir neimti į galvą – susitaikyti.

Taip manydama pati santuokoje gyvenau „kaip norėjau“. Savo keliones ir klajones laikiau pojūčių paieškomis ir savęs pažinimu. Na, kaip tik savęs neteisinau.

Flirtuodavau, simpatizuodavau, net susižavėdavau be didelės gėdos. Esą, tai dvasinė draugystė, o su vyru mus jungia buitis. Aišku, jam nieko nesakiau, bet turiu prisipažinti, kad kai matydavau jo nerimą man pakiliai išlekiant į parodą su „draugais“, būdavo kažkiek nepadoriai malonu, nes jausdavau, kaip rūpiu. Dabar pati savęs klausiu – ar nebuvo kitų būdų tą rūpestį pajusti?.. Pats gyvenimas mane pamokė. Kažkuriuo momentu pradėjau norėti šeimyniškumo. Ištekėjau už vyro devyniolikos, tai ir santuokos stabilumas kažkaip neatrodė didžiausia vertybė. Kai suėjo dvidešimt treji, kažkas viduje apsivertė: pradėjau gaminti, nenorėjau viena be vyro išeiti, ėmiau galvoti apie vaikus. Tačiau vyras, turbūt pavargęs nuo mano nepastovumo, pradėjo išeidinėti pats, užsidarė savyje, nebesakydavo nieko malonaus; nebenorėjo to šeimyniškumo, kurį bandžiau sukurti. Mačiau, kad kažkas atsitiko, kažkaip kitaip net kalba. Ir kartą jis pasakė, kad labai save smerkia, bet kai kas įvyko su kita mergina. Man net kojas pakirto, pasidarė bloga. Daug pasakė visko, atsiprašymų ir pa-

aiškinimų, kaip jautėsi, kad mane įtarinėjo... Kad jo neištikimybė buvo tik fizinė... Aš jau tik pusiau girdėjau viską. Kadangi nesustodamas atsiprašinėjo, bandžiau jam atleisti. O ir pati tikrai ne šventa buvau... Bandėm būti toliau kartu, bet iš to nieko neišėjo. Keisčiausia, neišėjo man. Negalėjau pamiršti to, ką jis padarė. Kiekvieną kartą, kai pabučiuodavo, galvojau apie tai, kad bučiavo ir kitą. Tada paaiškėjo, kad atleidimas labai skiriasi nuo galėjimo gyventi toliau. Atleidau jam, nes juk kaip galėčiau teisti? Bet pamiršti nesugebėjau. Ir tai man buvo didžiausia, skaudžiausia pamoka. Net kai išsiskyrėm, nuolat jaučiau kaltę dėl to, kaip pati su juo elgiausi. Ir dabar, kai nuo skyrybų praėjo dveji metai, vis tiek turėjau nueiti viską išsisakyti per išpažintį, nors niekad net nebuvau labai tikinti. Trumpiau viską sakant: kai pati taip elgiausi, negalvojau, kad čia toks siaubas, bet kai man tą padarė, supratau, kad atleisti įmanoma, bet pamiršti – ne. Tokie dalykai apnuodija vidų.

Valandos su kūdikiu – kančia?

Prasižengę artimajam ar kolegai, kone visada galime atsiprašyti. Net jei nesame greta, dauguma naudojamės įvairiais socialiniais tinklais ir susisiekti nesudėtinga. Tačiau kaip elgtis tiems, kurių nuskriaustieji – per maži, kad suprastų atsiprašymą? Tomas (25 m.) pasidalijo savo patirtimi.

Atleidimo iš visos širdies prašau savo dar metų neturinčio vaiko. Kai sūnus gimė, pamilau jį iškart, bet absoliučiai neturėjau kantrybės. Kai žmona ramindavo verkiantį, iš pradžių padėdavau, o paskui išeidavau į kitą kambarį arba iš namų. Iki sūnaus gimimo mažo Artuma 2016 m. vasaris

21

Jaunimo

is

iššūk

vaiko nebuvau net ant rankų laikęs. O čia – mažas, trapus, bet visąlaik rėkiantis. Neišmaniau, kaip jam padėti, stresą jaučiau pats, kėliau stresą žmonai. Kai sūnus buvo keturių mėnesių, man paliko vienam jį prižiūrėti. Penkios valandos dviese su sūnumi man buvo daug. Jį vis dar kankino pilvo skausmai, todėl didžiąją laiko dalį verkė. O dar ir mamos nėra šalia – spėju, stresas ir jam. Pirmą valandą sukausi, nešiojau, šokau, dainavau. Tada supratau, kad tokių valandų liko dar keturios. Man pradėjo vaidentis, kad vaikas tyčia taip daro. Liko tik viena mintis – padaryti, kad nutiltų. Ką nors, bet ką. Pradėjau jį supti, bet neveikė, todėl supau dar stipriau. O sūnus dar labiau rėkė. Buvau tarsi

Dievui esu visa širdimi dėkinga, jog jis mane išlaisvino iš praeities ir pavertė ją tik praeitimi.

Vido Venslaovaičio asociatyvinės nuotraukos

transe ir nepajutau, kaip ėmiau jį purtyti. Kai stojo tyla, atsipeikėjau. Vaikas gulėjo ant mano rankų labai atsipalaidavęs, užsimerkęs. Supratau, kad turiu jį pažadinti. Ėmiau kalbinti, glostyti, masažuoti rankytes.

Neprabudo kelias minutes. Mačiau, kad kvėpuoja, bet tos pora minučių buvo ilgesnės už tas penkias valandas. Kai pabudo, dėkojau Dievui. Iki šiol nežinau, ar šitaip jį užmigdžiau, ar sūnus buvo praradęs sąmonę.

Ir nenoriu žinoti. Bet dabar, ypač po kraupios Kėdainių tragedijos ir dviejų vaikų nužudymo, prašau sūnaus at-

22

Artuma 2016 m. vasaris

leidimo. Niekada daugiau nepalieku jo verkiančio tik žmonai ir niekada daugiau nenoriu jo užčiaupti. Tikiuosi, teisingas elgesys padės man išpirkti kaltę, nors sūnus jos dar ir nesuvokia. Kas antrą vakarą jį migdau ir lopšinė bei įdėtas nuoširdumas – vienas mano atgailos būdų. Nenoriu jaustis monstru.

Atleidimo ženklas – dukra Viename pirmųjų savo tekstų rašiau, jog šešerius metus aktyviai gėriau. Priklausomybė tiesiog vešėjo: per tuos metus mano gyvenime buvo daug melo, manipuliacijų, paleistuvystės ir kitokio blogio. Negaliu sakyti: „Noriu tai užmiršti“, nes tie metai – mano, ir turiu gyventi su savo patirtimi. Tačiau sulaukti už juos atleidimo troškau vos pradėjusi gydytis. Šį tekstą rašau per savo dvidešimt ketvirtąjį gimtadienį. Kiekvieną gimtadienį apmąstau paskutiniuosius metus. Šįkart jie pažymėti didžiausios dovanos, kokią galėjau gauti. Pavasarį man gimė kūdikis. Tas kūdikis – dabar jau visa aštuonių mėnesių mergina, ir man dirbant saldžiai parpia kitame kambaryje. Kiekvieną kartą, žiūrėdama į ją, stebiuosi: iš kur tokie bruožai, iš kur toks užsispyrimas, charakteris, protas, aštrumas ir tuo pačiu – neįtikėtinas meilumas (kai ji pati to nori)? Viliuosi, kažkiek ir iš manęs.

Jau antrus metus esu blaivi. Tik pradėjusi gydytis, negalėjau tikėtis net pusės to, ką turiu dabar. Maniau, už visą savo elgesį ir gyvenimo pasirinkimus turėsiu sumokėti viskuo, ko seniau norėjau, tai yra – negalėsiu turėti ir šeimos. Tai, kad mano dukra gimė jau blaivybėje, ir tai, kad ji apskritai gimė, man yra absoliutaus dieviškojo atleidimo ženklas. Gavusi tokį stebuklą, patikėjau, kad visa jau yra atleista. Žinau tik, kad Dievui esu visa širdimi dėkinga, jog suteikdamas tokią dovaną jis mane išlaisvino iš praeities ir pavertė ją tik praeitimi.

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

NŠP: atsakingas pasirinkimas Elena KOSAITĖ-ČYPIENĖ, Vilniaus arkivyskupijos Šeimos centro Natūralaus šeimos planavimo konsultantė

Kad gimdos kaklelio gleivės yra susijusios su vaisingumu, buvo pastebėta dar XIX a. pabaigoje, bet tik septintajame XX a. dešimtmetyje australų neurologas Johnas Billingsas išplėtojo metodą, pagrįstą vien gimdos kaklelio gleivių stebėjimu. Hormono estrogeno veikiamos gleivės prieš ovuliaciją pasidaro vaisingos, maitina spermatozoidus, sudaro jiems tinkamą šarminę aplinką ir nuplukdo kiaušialąstės link. Įvykus ovuliacijai gleivės greitai pasikeičia ir spermatozoidų nebepraleidžia. Billingso (Ovuliacinis, arba Gleivių) metodas, be Kalendorinio (vargu, ar jo kada nors buvo nuosekliai mokoma Lietuvoje), buvo pirmasis NŠP metodas, pasiekęs mūsų valstybę po Nepriklausomybės atkūrimo, ne vienai moteriai tuo metu atvėręs akis, leidęs pažinti savo kūną ir seksualumą (sovietmečiu, kaip gerai žinome ne tik iš Andriaus Užkalnio raštų, „sekso nebuvo“), bet ir, pripažinkime, padėjęs išvysti pasaulį ne vienam netikėtam vaikeliui. Billingso metodas kurį laiką buvo labai populiarus, jį pristatantis vadovėlis visame pasaulyje parduotas daugiau kaip milijono tiražu, iki šiol mažai raštingos necivilizuoto pasaulio moterys plačiai mokomos įvairių šio metodo variacijų: Dviejų sausų dienų metodas, Karoliukų metodas ir net Kreitono modelis iš esmės yra Billingso metodo modifikacijos. Šis NŠP būdas yra paprasčiausias, reikalauja mažiausiai pastangų, išsilavinimo ar kitokių išteklių (juokaujama, kad norint taikyti Billingso metodą užtenka gebėti skaičiuoti iki trijų), tačiau ir palieka mažiausiai galimybių mylėtis, sukelia nemažą įtampą sutuoktiniams, turintiems rimtų motyvų nepastoti, nepasitikintiems vien tik subjektyviu gleivių išvaizdos ir pojūčio stebėjimu.

Sausio Artumoje aptarėme, kas yra natūralus šeimos planavimas (NŠP). Šįkart pasiaiškinsime, kas yra atsakingas natūralus šeimos planavimas.

Tai ne rėmimasis skausmais pilvo apačioje ciklo viduryje, kaimynės pasidalinimu prie kavos puodelio ar nusivylusių interneto forumo dalyvių patirtimi, bet vieno konkretaus vaisingumo pažinimo taisyklių rinkinio – NŠP metodo – pasirinkimas ir nuoseklus jo laikymasis.

Ištakos ir istorija Spėlionių apie vaisingąjį laiką būta jau antikos filosofų ir senovės žydų raštuose, bet pirmieji tikri moksliniai faktai, padėję pagrindą natūraliam šeimos planavimui, nustatyti tik trečiajame XX a. dešimtmetyje; pagal šiuos faktus suformuluotos pirmojo NŠP metodo – Kalendorinio (Vaisingų dienų skaičiavimo arba, angliškoje literatūroje, Ritmo) metodo – taisyklės. Šis metodas buvo pagrįstas faktu, kad nuo ovuliacijos (kiaušialąstės išsilaisvinimo iš kiaušidės ir pasirengimo apvaisinimui) iki mėnesinių visoms moterims praeina tas pats nuo 12 iki 16 dienų skaičius, ir prielaida, jog kiekvienos moters kiekvienas ciklas trunka maždaug 28 dienas. Taigi vaisingasis laikas paprasčiausiai apskaičiuojamas kalendoriškai. Įsivaizduojate, kaip nuo tada pasikeitė pasaulio pažinimas? Žmogaus pažinimas? Techninės galimybės? Tad Kalendorinis metodas, kažkada buvęs revoliucinis būdas, iš esmės pirmas masinis vaisingumo reguliavimo įrankis (hormoninės piliulės JAV pradėtos platinti tik 1960 m., Europoje – 1961 m.), jau seniai yra visiškai pasenęs, o labai efektyvus niekada ir nebuvo. Jau daug metų Kalendorinio metodo pasaulyje niekur nemokoma. Nepaisant to, absoliuti dauguma jaunuolių yra girdėję šį pavadinimą arba bent jau apie „dienų skaičiavimą“ (žinios apie spėjamai nevaisingas dienas yra šio metodo nuotrupos), o apie šiuolaikiškus metodus – Simptoterminį metodą ir Kreitono modelį – dažniausiai pirmą kartą išgirsta tik sužadėtinių kursuose.

1935 m. nustatytas ryšys tarp ovuliacijos ir moters kūno temperatūros: po ovuliacijos moters kūno temperatūra, palyginti su prieš tai buvusia, truputį pakyla ir tokia laikosi iki pat ciklo pabaigos. 1954 m. vokiečių ginekologas Gerhardas Döringas pristatė Temperatūrinio metodo taisykles. Nors temperatūra ir yra puikus vaisingumo indikatorius, šis metodas taip pat turėjo trūkumų: temperatūra labai priklauso nuo įvairių veiksnių, pavyzdžiui, ligų, streso, todėl vien ja kliautis rizikinga.

Šiuolaikiški NŠP metodai Minėtasis Kreitono modelis (tikrasis pavadinimas Kreitono modelio vaisingumo pažinimo sistema), paremtas tik Artuma 2016 m. vasaris

23

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

gleivių stebėjimu, pasaulyje taikomas nuo 1980-ųjų. Tai išplėtotas metodas, jo tyrimai nuolat vykdomi, o metodo mokytojai ir jį taikantys gydytojai edukuojami ir palaikomi. Vis dėlto geriausiai šis pavadinimas žinomas tiems, kam nesiseka pastoti: Kreitono modelio pagrindu sukurta NaProTECHNOLOGIJA (Natural Procreative Technology) remiasi natūraliu vaisingumu, moters ciklu, atliekamos minimalios ir tik moralios gydomosios intervencijos tinkamu ciklo metu, atsižvelgiant į natūralius procesus. Ir Lietuvoje yra sutuoktinių, kuriems po ilgų vaikelio laukimo metų pavyko pastoti padedant NaProTECHNOLOGIJĄ įvaldžiusiems gydytojams. Džiugu, kad šis būdas, vaisingumą laikantis dovana, bet ne liga (priešingai, nei hormoninės kontracepcijos atveju, kai nuolatos geriami vaistai nuo vaisingumo), pagaliau atkeliauja ir į Lietuvą.

1965 m. austrų gydytojui Josefui Rötzeriui atėjo į galvą keletą metodų sujungti į vieną: temperatūrą ir gimdos kaklelio gleives stebėti lygiagrečiai, o stebėjimus remti vieną kitu, šitaip iki minimumo sumažinant klaidų tikimybę. Metodas pavadintas Simptoterminiu,

ir šiuo metu tai yra geriausiai pasaulyje moksliškai pagrįstas, plačiausiai mokomas ir taikomas NŠP metodas, skirtas tiek pastoti, tiek ir nepastoti.

Vieną konkretų vaisingumo pažinimo taisyklių rinkinį besirenkantiems sutuoktiniams svarbu žinoti, kad kiekvienas modernus ir tikras NŠP metodas yra moksliškai pagrįstas, o jo kūrimas, tyrimas ir mokymo procesas paprastai prižiūrimi mokslininkų, gydytojų, psichologų, edukologų ir dažnai teologų komandos. NŠP mokytojai griežtai sertifikuojami, jų kvalifikacija reguliariai atnaujinama.

JAV sukurto Kreitono modelio daugmaž vienodai, pagal tas pačias taisykles ir medžiagą, mokoma visame pasaulyje, tačiau Simptoterminio metodo atskiros mokymo komandos paprastai formuoja metodo mokyklas.

Jos savarankiškai plėtoja mokymo metodiką ir dažnai, remdamosi savarankiškais tyrimais ir stebėjimais, truputį modifikuoja metodo taisykles bei pateikimo dizainą. Todėl vartotojui svarbu pasirinkti ne tik jam patraukliausią ir patogiausią metodą, bet ir patikimiausią to metodo mokyklą, įvertinant, kiek ši mokykla atlieka mokslinių

Geram tikslui geros priemonės Andrius: NŠP naudojame jau 7 metus, tiek, kiek esame susituokę. Su NŠP susipažinome kursuose Kaune. Manau, svarbu, kad lankėme kursus kartu, pradžia lengvesnė buvo. Suprantant ovuliacijos ir apvaisinimo „mechanizmą“, lengviau ir susilaikymo laikotarpį išgyventi. Praėjus keleriems metams, teorinėms žinioms apdulkėjus ir po kelių žmonos gimdymų vyrui susekti ciklą sekasi sunkiau, tačiau supratimas išlieka.

Taip, susilaikymo nuo būsimų vaikų laikotarpis egzistuoja. Tačiau tai dovana ar netektis? Vaikai – dovana, susilaikymo laikotarpis – taip pat. Kodėl? Tai laikotarpis, kai grįžtame į įsimylėjimo laikotarpį, kai ir bučiniai ilgesni, ir žmona gražesnė, meilesnė, ir prisilietimų daugiau.

Tuomet turbūt, pačia tikriausia prasme, reiškiasi seksualumas. Gera ir vėl įsimylėti savo žmoną. Taip, pačiomis intymiausiomis akimirkomis tenka vienam kitą stabdyti.

Suaugę – o vaikų išsigąstam.

Jaudulys, lydintis lytinio akto metu, vyrams paprastai pasibaigia pasibaigus ir aktui. O susilaikymo metu radęsis įsimylėjimas ir ore tvyranti intymi atmosfera nepraeina.

Pasaulietinėj spaudoj dažnai linksniuojama tezė: šeimos seksas – rutina. Ačiū tam įsimylėjimo (susilaikymo) laikotarpiui, čia rutinos niekada nebus.

Laimutė: NŠP – tai didelis džiaugsmas ir dovana mūsų šeimai. Labiausiai džiaugiuosi, jog tai mūsų abiejų apsisprendimas, jog nereikia įtikinėti vyro. Gera pažinti save, savo kūno kalbą. Bet čia yra ir šioks toks sunkumas, kai 24

Artuma 2016 m. vasaris

ateina toks laikas ir ne taip paprasta suvokti savo vaisingumą, ypač po gimdymo. Vaikelis dar mažas, jautiesi fiziškai nepasirengusi susilaukti kito, todėl būna toks laikas, kai laukti tenka labai ilgai, nes nepavyksta susekti – vaisingos dienos ar ne. Tačiau didelė laimė būti žmona mylinčio vyro, kuris tai supranta ir kantriai laukia, taip parodydamas savo brandžią meilę.

Andrius: Laikas prieš ir po gimdymo – susilaikymo metas. Vyrui žmoną mylėti ir savo norus valdyti tenka, beje, kaip ir visada. Niekas nesakė, kad bus lengva. Su Dievo pagalba – visiems įmanoma.

Vienintelė Katalikų Bažnyčios leidžiama šeimos planavimo priemonė – NŠP. Tačiau šiuo atveju pats žmogus nusprendžia, kiek jam reikia vaikų, ir vaisingos poros metodą naudoja kaip „kontraceptiką“. O kur tada atvirumas gyvybei? Tik tas stebuklo momentas, kad rasis „netyčiukas“, visai neatitinkąs kalendoriaus, temperatūrų ir kitų požymių? Vaikai juk dovana. O kur tada Dievo veikimas? Juk Jis geriausiai žino, kiek tau reikia vaikų. Bet baisu turėti daug: kaip reiks pagimdyt, kaip užaugint, iš ko išlaikyt?.. Skirtumas tarp natūralaus ir nenatūralaus šeimos planavimo – aiškus. Metodai iš esmės skirtingi, tačiau jei tikslas tas pats – išvengti pastojimo?

Laimutė: Ir ar krikščioniška šeimai turėti vieną vaiką, jei aplinkybės leidžia daugiau, bet toliau visą likusį vaisingą gyvenimo laiką naudoti NŠP?..

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Marijos Stanulytės asociatyvinės nuotraukos

tyrimų, kokį porų skaičių per tam tikrą laiką apmoko ir kokia galimybė efektyviai gauti patikimas konsultacijas.

Garsiausios pasaulyje šiuo metu yra Vokietijos Maltos ordino (Die Malteser Arbeitsgruppe NFP), JAV „Asociacijos pora porai“ (Couple to couple league), Toni Weschler, Austrijos Josefo Rötzerio, Anglijos Annos M. Flynn arba Birmingemo, Airijos, Prancūzijos bei Lenkijos Simptoterminio metodo mokyklos.

Kreitono modelio jau mokoma Kaune, o Simptoterminio metodo sertifikuotų ir kvalifikuotų mokytojų rasite visuose Lietuvos šeimos centruose.

Nors Billingso metodo ir Kreitono modelio naudotojai dažnai pabrėžia, kad šie metodai yra paprastesni, reikalauja mažiau pastangų, vis dėlto mūsų patirtis rodo, kad nepastoti norintys sutuoktiniai, stebintys ne tik gleives, bet ir temperatūrą, jaučiasi gerokai saugesni, yra akivaizdžiai labiau atsipalaidavę, labiau pasitiki savo sugebėjimais nustatyti subjektyvius (susijusius su gleivėmis) ir objektyvius (susijusius su temperatūra) vaisingumą rodančius požymius.

Simptoterminis metodas dar vadinamas Dvigubo patikrinimo metodu, ir šis dvigubas apsidraudimas duoda fantastiškų efektyvumo rezultatų, dėl kurių Simptoterminio metodo patikimumas nenusileidžia efektyviausioms kontracepcijos priemonėms. Bet apie tai kitame straipsnyje.

Atsakyti į Laimutės ir Andriaus klausimus paprašėme kunigo prof. dr. Andriaus NARBEKOVO, VDU KTF Teologijos katedros vedėjo bei Santuokos ir šeimos studijų centro direktoriaus.

Kuo iš esmės skiriasi NŠP nuo kontracepcijos, jei abiejų tikslas tas pats – išvengti pastojimo?

Tikslas neparodo, koks yra veiksmas – geras ar blogas. Pvz., noriu automobilio. Tikslas geras – norėti automobilio; galiu jį nusipirkti arba pavogti, ar pan. Tad gero tikslo negali siekti blogomis priemonėmis. Turime prigimtinio įstatymo imperatyvą – daryti gera, vengti blogio. Jei tikslas pats savaime geras, jo turi būti siekiama geromis priemonėmis.

Naudojant NŠP metodą, priimamas prigimtinis ciklas, kuris tam tikromis dienomis negali būti atviras gyvybės pradėjimui. Kontracepciją sutuoktiniai naudoja tam, kad aktą, kuris gali būti vaisingas, padarytų nevaisingą. Tai yra esminis skirtumas. Mes nesame atsakingi už tai, kas kyla natūraliai. Pvz., nesame atsakingi už tai, kad žmogus numirė, bet esame atsakingi už tai, jog kažką padarėm, kad jis numirtų. Šitoje situacijoje esminis skirtumas yra tas, kad sutuoktiniai, naudodami NŠP, tiesiog išreiškia meilę vienas kitam, tampa vienu kūnu nevaisingomis

dienomis, nieko nedarydami, kad aktą padarytų nevaisingą. Neretai natūraliam šeimos planavimui vartojamas posakis „natūrali kontracepcija“. Bet NŠP iš esmės yra priešingybė kontracepcijai.

Mano straipsnyje „Moralinis natūralaus šeimos planavimo ir kontracepcijos skirtumas“ (2003 m. žurnale Soter; skelbiamas ir internete) galite daugiau apie tai pasiskaityti.

Ar krikščioniška šeimai turėti vieną vaiką, jei aplinkybės leidžia daugiau, ir visą likusį gyvenimą naudoti NŠP? Enciklikoje Humanae vitae aiškiai pasakyta: dėl labai svarbių priežasčių sutuoktiniai gali naudoti šituos metodus ribotą ar neribotą laiką, norėdami atidėti vaikų gimdymą; bet turi būti labai rimtos fizinės, ekonominės, psichologinės ar socialinės priežastys. Jei tokių nėra, NŠP taikymas, kad negimtų vaikų, tampa moraliai nepriimtinas. Pvz., gali būti, kad vienas kitą mylinčiai sutuoktinių porai svarbu keliauti,

daryti karjerą, bet kontraceptikų vartoti jie nenori, nes tai savaime yra moralinis blogis, ir sako: „Mes bandysime NŠP, nes mums vaikų nereikia.“ Tuomet NŠP taikymas būtų moraliai nepriimtinas. Reikėtų išsiaiškinti, ar yra pakankama priežastis atidėti vaikų gimdymą laikinai ar visam laikui. Bloga moters sveikata, sutuoktiniai neturėtų kur gyventi, badautų ir pan. – tai būtų svari priežastis.

Bet jeigu sutuoktiniai puikiai supranta, kad dar vieną vaiką galėtų išleisti į pasaulį ir išugdyti, bet atidėlioja tik dėl darbų, tuomet jie turi atsakyti sau, kodėl dabar nenori gimdyti vaikų.

Gali būti, kad jų vaikai maži, todėl sako: „Padarykime pertrauką, paskui žiūrėsim“, tuomet gerai. Bet jeigu sako: „Mes turim vieną ar du; viskas. Ir mes viską darysime, kad daugiau vaikų negimtų.“ Tada jau yra problema.

Vyras su žmona gali kartu pasvarstyti: „Jeigu dar vienas vaikelis ateis, ar jis suvargs, ar mes suvargsime ir gyvensime jau orumo neatitinkantį gyvenimą?“ Jei abejojate, ar moralu toliau taikyti NŠP, galite pasitarti su kunigu ar kitu kompetentingu asmeniu.

Artuma 2016 m. vasaris

25

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos Pašvęstųjų metai

Ką vienuoliai sako šeimoms? mylėti, tėvai turi nepavargti mylėti vienas kito. Juk tėvų meilė nėra vien tik žmogiška, ji – Dievo meilės atspindys; per tėvų meilę vaikas patiria Dievą. Šeimoje kiekvienas mokosi dovanoti ir priimti meilę. Tad būti sutuoktiniu – tai pirmiausia mylėti, išmokti mylėti vienam kitą tiesoje.

Vienuoliniame gyvenime, kaip ir santuokoje, sunku ilgai puoselėti kokią nors iliuziją. Labai greitai susiduriame su tikrove – tiesa apie kitą ir save. Sutuoktinių santykiai pradžioje neretai būna grįsti iliuzijomis. Dažnai mylime kitą ne tokį, koks jis yra, bet tokį, kokio norime, kad būtų. Todėl abu sutuoktiniai, kad išmoktų mylėti tiesoje, turi pereiti per skaistinančią ir apvalančią ugnį. Esminė priemonė, padedanti išsklaidyti apgaulingas iliuzijas apie save ir kitą, yra bendravimas. Pirmas dalykas, kurį sutuoktiniai turi padaryti, – ne pulti į lovą, bet atsisėsti vienas priešais kitą ir labai daug kalbėtis: apie save, savo praeitį, svajones, (ne)mėgstamus dalykus, žaizdas, troškimus ir t. t. Pažindami vienas kitą, lengviau priimsime kasdien regimus mylimo žmogaus trūkumus, keistenybes ir būsime atlaidesni ne tik kitam, bet ir patys sau – juk visų pirma mes patys esame netobuli. Atsiverdami vienas kitam, sutuoktiniai augs abipusiu pasitikėjimu.

Pasirengimas mylėti nepaisant kito klaidų ir silpnybių yra tikras krikščioniškos šeimos ženklas.

Kitas svarbus dalykas – neslėpti nuo kito savo trūkumų; tai leis gyventi be kaukių ir įtampos. Antraip turėsime eikvoti begalę energijos, slėpdami tai, ko nenorime, jog kitas matytų, ir negalėsime būti savimi.

Daugelis tėvų skundžiasi artimo ryšio trūkumu šeimoje. Vienas iš svarbiausių bendravimo trukdžių – laiko trūkumas. Taip atsitinka dėl užimtumo darbe, ilgo sėdėjimo prie televizoriaus ar kompiuterio, pokalbių mobiliaisiais, žinučių rašymo ir pan. Kaip praplėsti laiką? Svarbiausia taisyklė – užuot laksčius iš vienos vietos į kitą, visiškai atsiduoti tam, ką darote šią akimirką. Pasistenkite savo gyvenimą daryti kuo įvairesnį, ypač vakarais ar savaitgaliais, kai visa šeima susirenka kartu. Labai svarbu apriboti televizoriaus žiūrėjimo ir naršymo internete laiką namuose.

Tam reikia išmokti atsirinkti tai, kas naudinga, reikalinga. Tegul tam tikros dienos ar valandos bus numatytos pokalbiams įvairiomis temomis, tegul jūsų gyvenime bus daugiau švenčių. Švęskite savo šeimos narių gimimo dienas, vardadienius, įvairius jubiliejus, gaminkite kartu

Pašvęstojo gyvenimo metus pradėję nuo vienuolių žvilgsnio į savo gyvenimą (2015 m. sausio Artumoje), norime užbaigti vienuolių žvilgsniu į mūsų, šeimų, gyvenimą: kokia patirtimi su mumis gali pasidalyti vienuolis, gyvendamas vienuolinėje šeimoje; ką patarti ar ko palinkėti šeimoms, gyvenančioms pasaulyje? Apie tai mintimis pasidalyti paprašėme Palendrių benediktinų vienuolyno priorą tėvą Kazimierą MILAŠEVIČIŲ OSB. Vienuolinė bendruomenė yra dvasinio augimo ir mokinystės vieta. Gyventi bendruomenėje – tai gyventi gyvenimą šeimos, kurioje kiekvienas turi savo vietą ir pareigas.

Juk bendruomenėje, kaip ir šeimoje, įprastai viskas vyksta kartu: malda, valgis, poilsis, darbas ir pan. Taigi vienuolis yra šeimos žmogus. Todėl nuolatinė vienuolyno užduotis ir rūpestis – ugdyti asmenybes, t. y. seseris ar brolius, ieškančius tiesos, atsakingus už savo elgesį ir veiksmus, besirūpinančius artimu ir bendruomenės gėriu. Be tvirtų asmenybių neturėsime nei tvirtų šeimų, nei tvirtų bendruomenių.

Mūsų visuomenė yra pasiligojusi nuo daugelio susiskaldymų, nesantaikų, o ypač nesutarimų tarp vyro ir moters. Šeima patiria didelių išbandymų. Tokios sąvokos, kaip ištikimybė, tarpusavio pagarba, abipusė meilė ir pasitikėjimas, pastovumas, gyvybės perdavimas, atsakomybė už savo veiksmus, vis labiau praranda prasmės gilumą. Šeimos sukūrimas nebėra suprantamas kaip kelias į sutuoktinių šventumą, kaip dalyvavimas Dievo kūryboje teikiant gyvybę, kaip vieta, kur augama meile ir abipuse pagarba.

Jei norime išgydyti žmoniją, pirmiausia turime gydyti šeimą. Žmogus buvo sukurtas ne kaip izoliuotas individas, gyvenantis tik sau ir dėl savęs, bet kaip asmuo, gebantis įeiti į santykį su kitu asmeniu, ir jam būtinai reikia šio santykio su kitu žmogumi ir su Dievu. Auklėjant vaikus ir trokštant jiems perduoti pamatines vertybes, esminė atsakomybė tenka šeimai. Būtent joje vaikas, padedamas tėvų, pradeda suvokti, kas svarbiausia gyvenime. Žmogaus auklėjimas turėtų būti nukreiptas į asmens formavimą, t. y. berniukai ir mergaitės turi tapti vyrais ar moterimis, pajėgiančiais pažinti save (tapatybė), suvokiančiais savo orumą (esu protingas, laisvas, todėl atsakingas už savo elgesį asmuo), gebančiais ieškoti tiesos, o ypač – mylėti ir galiausiai pasirinkti savo gyvenimo kryptį (tikslas). Tėvai į vaiko širdį turi įskiepyti tris pamatines vertybes: gėrio meilę, tiesos ieškojimą ir atsakingą laisvę, įgalinančią atsakingai elgtis.

Meilė šeimoje Vaikų auklėjimas iš tėvų reikalauja didžiadvasiškos meilės ir begalinės kantrybės. Bet kad išmokytų vaikus 26

Artuma 2016 m. vasaris

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Ugdyti laisvei Tėvai turi lydėti savo vaikus gyvenimo kelyje mokydami juos atskirti gėrį nuo blogio, ir ne tik atskirti, bet ir paraginti rinktis gėrį. Jie taip pat turi padėti vaikams pažinti save pačius, kad taptų tuo, kuo iš tikrųjų yra, padėti atrasti jų talentus, gabumus, paskatinti pasirinkti gyvenimo kelią. Vaikai tėvams nepriklauso, jie yra tiesiog tėvams patikėti. Auklėdami vaiką tėvai turi veikti dėl jo paties, dėl jo gėrio, o ne dėl savojo. Jie turės pamėginti suprasti visas gerąsias vaiko savybes, taip pat jo ribas, galimas silpnybes, trūkumus, idant pasistengtų kuo labiau išugdyti tai, kas jame teigiama ir kilnu.

Viena didžiausių tėvų užduočių yra išugdyti laisvus ir atsakingus asmenis, t. y. padėti išmokyti vaikus teisingai naudotis laisve. Šiandien laisvė suprantama taip: darau ką noriu, kaip noriu ir kada noriu. Iš tiesų tai išvirkštinė laisvės pusė. Tikroji laisvė – tai galimybė rinktis gėrį arba blogį. Tačiau iš tikrųjų esame tikrai laisvi tik rinkdamiesi Gėrį, visa, kas gera, gražu, tikra ir teisinga. Kitaip tariant, „kuo daugiau žmogus daro gera, tuo jis tampa laisves-

nis“ (KBK 1733). Blogis savaime neturi nieko teigiamo.

Jo tikslas yra griauti, naikinti visa, kas gera, tikra, gražu.

Rinktis blogį – tai rinktis nebūtį, o rinktis nebūtį – sunaikinti ne tik savo laisvę, bet ir save patį. Štai kodėl tik rinkdamiesi gėrį, tiesą, teisingumą, esame iš tiesų laisvi.

Kai vaikas auga ir jį ištinka tam tikrų krizių laikotarpis, ypač kai jis ima siekti būti nepriklausomas, tėvai turi imtis ne prievartos, bet padvigubinti meilę ir pamėginti palikti vaikui šiek tiek laisvės. Vaikai, matydami, kad jų tėvai – ir juos supantys suaugusieji – gerbia jų laisvę, lengviau įgaus pasitikėjimo savimi, gyvenimo džiaugsmo, padėsiančio sėkmingai įveikti galinčius pasitaikyti sunkumus ir negandas.

Evaldo Lasio nuotrauka

įvairiausius valgius, plaukite indus, sportuokite, eikite pasivaikščioti ir pan. Tai puikios progos pabūti kartu, pabendrauti, pajusti artumą ir tiesiog pasidžiaugti vienas kitu, kad esate kartu. Būtina ugdyti naujus įpročius, keisti savo elgesį, diegti naujas šventes bei irtis į priekį siekiant svarbiausio tikslo – išsaugoti meilę. Šeimos gyvenime svarbu ne tik priimti kito silpnybes, jam atleisti, bet ir ryžtis pirmam paprašyti atleidimo už kasdienius sužeidimus, dėmesio stoką ar šiurkštų žodį. O kad būtų pajėgūs tai padaryti, sutuoktiniai turi melstis kartu.

Melstis – tai įsileisti Dievą į savo šeimos židinį ir prašyti, kad Jis taptų vyrą ir moterį vienijančiu meilės laidu. Kuomet sutuoktiniai išmoksta kartu melstis, drauge gyventi Dievuje, atleisti vienas kitam Jo akivaizdoje, tuomet tampa pajėgūs išsakyti vienas kitam tai, kas juos skaudina ir žeidžia. Žinoma, kad šitai įvyktų, reikia ilgai, kartais labai ilgai laukti.

Meilė, su kuria tėvai priima vaiką ir lydi pirmuosius jo žingsnius šiame pasaulyje, yra Dievo meilės, iš kurios kylame, ženklas. Patyrimas, jog esi priimtas ir mylimas Dievo, tėvų, yra tvirtas pamatas, skatinantis vaiką augti, bręsti bei autentiškai vystytis kelyje į tiesą ir meilę. Labai svarbu, kad vaikas gyventų ir augtų lydimas savo tėvo bei motinos žvilgsnių. Šis mylintis žvilgsnis suteikia vaikui saugumo ir tikrumo, jog yra mylimas, suprastas ir priimamas. Jis ugdo mažylį, ramina, suteikia pasitikėjimo savimi, drąsos ir jėgų peržengti savo baimes, įveikti kliūtis. Vaikai išmoksta mylėti, kai patys yra mylimi dovanai, išmoksta gerbti kitą, kai patys yra gerbiami, išmoksta pažinti Dievo veidą, kai Jį jiems atskleidžia dėmesingumo kupini tėvas ir motina. Meilė tarp tėvo ir motinos moko vaikus ištikimos ir tvarios meilės grožio. Šeima – tai nepakeičiama mokykla, ugdanti žmogiškumą ir vedanti į šventumą.

Gyventi bendruomenėje – tai gyventi gyvenimą šeimos, kurioje kiekvienas turi savo vietą ir pareigas.

Nuolat siekti tiesos Žmogaus prigimčiai būdinga trokšti tiesos. Todėl auklėjant vaikus nevalia palikti nuošalyje tiesos klausimo. Jį keldami, padedame vaikui laisvinti savo protą iš siaurų ribų, į kurias jis yra įspraustas. Jaunas žmogus, nors jam nuolat siūloma įvairiopa informacija, prieštaringos idėjos bei pažiūros, vis dėlto jaučia didelį tiesos poreikį. Jam norisi ieškoti, klausti, abejoti. Einančiam savo gyvenimo keliu jaunuoliui labai svarbu pažinti save, pasaulį, įvertinti jo vertybes, kad pasikliaudamas dar nedidele gyvenimo patirtimi, proto gebėjimais, valios veržlumu surastų tiesą ir teisingai įmintų daugelį sudėtingų gyvenimo mįslių, kad širdyje atrastų tas vertybes ir talentus, kuriuos Dievas jam davė. Pavargęs nuo neišspręstų ir kasdien kylančių problemų, jaunuolis neretai arba nusivilia ir liaujasi ieškojęs, arba ieško patyrusio žmogaus, kuris padėtų išspręsti jo gyvenimo prasmės, tikslingumo klausimą.

Tėvams norėčiau palinkėti vesti savo vaikus su meile tiesos link. Tiesos, lygiai kaip ir meilės, negalime pasisavinti, ją galima tik gauti ir toliau dovanoti. Dovanokite ją ir toliau taip, kaip patys esate ją gavę, kaip ji mums yra save dovanojusi. Padėkite vaikams išskleisti savo asmenybes, kad jie atrastų tikrą gyvenimo džiaugsmą ir prasmę.

Artuma 2016 m. vasaris

27

Atokvėpio valandai

Kaip tampama „norma“? „Mes atėjome paskelbti, kad jūs nebeturite įgaliojimų vadinti mus nesveikais ir psichikos ligoniais. Mums, homoseksualams, jūsų profesija yra baisiausias priešas. Mes reikalaujame, kad psichiatrai elgtųsi su mumis kaip su žmonėmis, o ne su pacientais, kuriuos reikia gydyti!“ – pareiškė gėjų aktyvistas Franklinas Kameny, 1971 m. su grupe protestuotojų įsibrovęs į Amerikos psichiatrų asociacijos tarybos posėdį. Po dvejus metus trukusių protestų, spaudimo ir psichiatrų persekiojimo homoseksualumo kaip ligos statusas buvo panaikintas.

Vasarį Lietuvos skaitytojus pasieks VšĮ „Valstybingumo studijų centras“ išleista provokuojanti knyga seksualinių mažumų (LGBT) judėjimo tema. Jos autorius, buvęs JAV prezidento Ronaldo Reagano patarėjas, nacionalinio saugumo ekspertas Robertas R. Reilly knygoje Kaip gėjai tampa norma (angl.

Making Gay OK) klausia, kaip tapo įmanoma Vakaruose įvykusi radikali mąstymo apie seksualinę moralę revoliucija. Kaip Vakarų šalių politikai ir mokslininkai pradėjo kalbėti, jog normalu ir saugotina tai, kas visoms visuomenėms visais amžiais ir dar XX a. pabaigoje atrodė akivaizdžiai smerktina?

Kaip gėjai tapo norma?

Knyga išsiskiria tiek savo kritišku požiūriu į tiriamą reiškinį, tiek ir giliu žvilgsniu į jo priežastis. Ieškodamas atsakymo Robertas R. Reilly pirmoje knygos dalyje leidžiasi atgal laiku iki pat senovės Graikijos. Akivaizdu, kad Vakarų šalyse seksualinių mažumų lytinius santykius norma pavertęs mąstymas nesusiformavo staiga ir iš niekur. Jo šaknis autorius randa lygindamas du požiūrius į mus supantį pasaulį. Klasikinis požiūris teigė, jog visi dalykai turi prigimtį ir kiekvieno elgesys turi ją atitikti. Apšvietos požiūris paskelbė, jog visa yra žmogaus mąstymo bei valios vaisius, todėl ir gali būti pakeista pagal žmogaus valią. Tikrovė yra tai, ką manome ja esant. Būtent iš pastarojo požiūrio gimsta įsitikinimas, kad seksas galimas ne vien santuokoje tarp vyro ir moters, bet iš esmės tarp bet ko, kas nori juo užsiimti. Tokiu įsitikinimu remiasi visas LGBT judėjimas.

28

Artuma 2016 m. vasaris

Antroje knygos dalyje žvelgiama į patį seksualinių mažumų „išsivadavimo“ judėjimą, sugebėjusį sėkmingai išnaudoti Vakarų mąstymo revoliuciją.

Siaura mažuma įtikėjo, kad jos problema – homoseksualus potraukis – iš tiesų gali būti paversta nauja elgesio norma. Šios mažumos laukė sunkus uždavinys – įtikinti savo teisumu daugumą ir racionalizuoti homoseksualų elgesį kaip visuotinę normą. Net ir ten, kur dar nepavyko savojo elgesio paversti visuotine norma, Vakarų šalyse pavyko ją įtvirtinti įstatymuose ir be visuomenės pritarimo.

Autorius atskleidžia, kaip tai nutiko ir kokios buvo objektyvią moralės tvarką ginančių visuomenės grupių klaidos.

Knyga parašyta 2014 m., dar prieš naujos „žmogaus teisės“ į vienalytes „santuokas“ sukūrimą JAV Aukščiausiojo teismo sprendimu. Vis dėlto pats santuokos ir šeimos sampratos pakeitimas yra tik autoriaus tiriamus procesus vainikuojantis veiksmas, tad knygai tai neturi įtakos, priešingai, padeda suprasti, kad pati santuokos samprata tėra trofėjus, kurį LGBT judėjimai įvairiose šalyse pasiima, kai mūšį dėl mąstymo revoliucijos būna jau laimėję.

Skaitytojas gali paklausti, kuo ir kam tai aktualu Lietuvoje? Juk mūsų šalyje pagal apklausas vienalyčių „šeimų“ įteisinimui pritaria vos kas penktas pilietis. Ramybė dėl šeimos sampratos atei-

ties Lietuvoje būtų didelė klaida, kurią prof. Vytautas Radžvilas argumentuotai atskleidžia knygos įvadiniame straipsnyje. Seksualinė revoliucija į naujas šalis visada judėjo lėtai, tačiau nesustabdomai. Lietuvoje taip pat auga pastangos gydyti visuomenės „atsilikimą“. Homoseksualų paradai, laidos, reklamos, populiariosios kultūros personažai, brangiai apmokami ir visuomenės normas kritikuojantys viešieji „ekspertai“ skleidžia įsitikinimą, kad homoseksualus elgesys yra norma, o vienalyčių santykių smerkimas – banali neapykanta.

Tokiame kontekste visiems Lietuvos gyventojams, nepritariantiems šiam subtiliai prievartiniam gyventojų mąstymo ir įstatymo normų pakeitimui, Roberto R. Reilly knyga tampa nepamainomu leidiniu, atskleidžiančiu, kaip, kada, kas ir kodėl sugebėjo įvykdyti seksualinę revoliuciją kitose šalyse ir sėkmingai paskelbti, jog gėjai tapo norma.

Knyga paneigia daugybę mitų, suteikia galimybę ne tik pasimokyti iš svetimų klaidų, bet ir perprasti visuomenių mąstymą keičiančią ideologiją, be to, suteikia gausių sekuliarių argumentų neišvengiamose diskusijose visuomenėje ginant savo įsitikinimus.

Vytautas SINICA

Atokvėpio valandai

Šeimyniniai laiškai

Patentuotos kopėčios Giovannino GUARESCHI Aš gimiau prieš prasidedant Pirmajam pasauliniam karui, Mesinos žemės drebėjimo laikais, ir nežinojau, išskyrus kelias paskutines dienas, kad patentuotos kopėčios kainuoja dvidešimtketuristūkstančiusseptynisšimtustrisdešimt lirų. Žinojau tik tai (išskyrus kelias paskutines dienas), kad, norėdamas sienoje aukščiau įkalti vinį ar nuo lentynos nukelti 1899 m. Domenica del Corriere laikraščius, buvau priverstas konstruoti keisčiausias kėdžių ir staliukų pilis.

Kai prieš kelias dienas išvydau gražias šešių pakopų kopėčias, tokias, kurios išskleidžiamos pačios stovi, pagalvojau, kaip gerai būtų jas nusipirkti. Mane padrąsino tai, kad su manimi buvo Aistruolė; atidžiai apžiūrėjusi patentuotas kopėčias ji liko visai jomis patenkinta.

– Gerai, – pasakė Aistruolė, – bus galima žaisti: „Laba diena, ponia, dabar turiu lipti aukštyn į namus virti sriubos.“ Po tokio nuostabaus argumento paprašiau parduotuvės šeimininką pasiųsti kopėčias į namus, ir kai jos atkeliavo, kainavo dvidešimtketuristūkstančiusseptynisšimtustrisdešimt lirų dėl to, kad prisidėjo septyniųšimtųdvidešimties lirų bendrasis mokestis ir dešimties lirų fiksuotas mokestis, nes patentuotos kopėčios turi pasitarnauti valstybės išlaidoms atlyginti.

Margarita buvo šalia, kai apmokėjau sąskaitą, ir išliko kuo ramiausia, tik panoro pasiteirauti, ar kopėčios veikia elektra ar garu. Kai jai paaiškinau, kad jos veikia taip pat, kaip ir visos nepatentuotos kopėčios, ir kad neturi jokio mechanizmo, kuris leistų žmogui pakilti ar nusileisti automatiškai paspaudus paprastą mygtuką, Margaritos akyse praslinko liūdesio šešėlis.

– Už karus reikia sumokėti ir tada, kai juos pralaimi, – pasakiau Margaritai. Ji dvejodama palingavo galvą ir pralinksmėjo tik tada, kai jai pranešiau, jog kopėčios iš garinto medžio.

– Garintos kopėčios! – sušuko Margarita. – Kažkokia technologija vis dėlto yra.

Pastatėme kopėčias didžiausio kambario viduryje, ir aš pakilau, kaskart už 4 121,66 lirų, šešiomis pakopomis. Margarita, Aistruolė ir Albertino pagarbiai žiūrėjo į mane.

– Giovannino, – atsiduso Margarita, – žiūrint šitaip iš apačios, atrodai, lyg žvelgtum į ateitį. Kas žino, kokia maža ir trapi tau atrodau, žvelgiant iš aukštybių!

Ištiesiau ranką ir nesunkiai paliečiau lubas. Pasikraipiau, pakėliau

vieną koją, pasiūbavau ant patentuotų kopėčių, bet nesigirdėjo jokio girgždesio: kopėčios liko savo vietoje, tarsi jų kojos būtų buvusios prigręžtos prie grindų. Patyriau vieną didžiausių pasitenkinimų savo gyvenime.

– Amatams taip dirbant, šalies atkūrimas užtikrintas! – išdidžiai pareiškiau.

Dabar reikia atsiminti, kad ir geriausios patentuotos kopėčios, išskyrus dvipuses, pasižymi tokia ypatybe: iš vienos pusės turi įprastas pakopas, o iš kitos pusės du paprastus vamzdukus, vieną apačioje ir kitą viršuje, priveržtus taip, kad kopėčios gerai stovėtų. Klaida, kurią paprastai su patentuotomis kopėčiomis padaro jausmingi charakteriai, yra užlipti per tą pusę, kuri turi pakopas, ir nusileisti per kitą, pamirštant konstrukcijos detales iš kitos pusės.

Esu jausmingo charakterio, tad norėdamas užlipti iki patentuotų kopėčių viršaus įveikiau šešias pakopas, o nusileisdamas tik vieną ir taip didingai šlumštelėjau ant žemės.

Albertino, išmintingai atsargus ir vengiantis susikompromituoti vaikas, manęs pasiteiravo, ar nukritau.

Margarita pažvelgė į mane.

– Dabar jaučiu, kad esi arčiau manęs, – pasakė tolimu balsu.

Nors jos žodžiai buvo meilūs, atsakiau jai gana irzliai; Margarita tik skėstelėjo rankomis.

– Net nepagalvojau, kad tau gali atsitikti kas blogo, – argi tai ne patentuotos kopėčios?

– Taip, patentuotos, bet kai krentama nuo kopėčių, patentai neveikia, veikia tik gravitacijos dėsnis.

Margarita pakraipė galvą.

– Tai kodėl žmonės nerimsta ir kovoja, drasko vienas kitą iš paskutinių jėgų siekdami reformų, naujovių, revoliucijų, jei galiausiai pripažįsta, kad vieninteliai galiojantys dėsniai yra natūralūs dėsniai? Ar žmogus prieš tūkstantį ir daugiau metų nekrisdavo iš aukšto žemyn taip, kaip šiandien kritai tu?

Aistruolė iki to momento išlaikė patį oriausią diskretiškumą: ji plačiai įsispyrė priešais Margaritą ir įsakmiai pasakė: – Pabandyk tu nukristi, jei esi geresnė!

Iš knygos Šeimyniniai laiškai (Corrierino delle famiglie, © RCS Rizzoli libri, 1954 m.). Publikuojama su Giovannino Guareschi paveldėtojų leidimu.

Vertė Romanas KAZAKEVIČIUS Artuma 2016 m. vasaris

29

Akiračiai

Marta Roben –

Dievo meilės ir kančios liudytoja

Vaikystės ir jaunystės metai

Šiuolaikiniame pasaulyje vis mažiau dėmesio skiriama dvasinės ir fizinės kančios fenomenui. Neretai laikomasi nuostatos, kad net menkiausia užuomina apie patiriamus kentėjimus – blogo tono ženklas, kuris ne tik ardo harmoningo gyvenimo regimybę, bet ir sąlygoja neišvengiamą atsiskyrimą nuo visuomenės. Vis dėlto žmogaus būtis – itin trapi, pažymėta laikinumo ženklu, todėl pastangos bet kokia kaina išvengti susidūrimo su įvairiomis kančios apraiškomis yra neišvengiamai pasmerktos nesėkmei. Patiriamas kančias neigiant, ignoruojant ar jas slepiant nuo aplinkinių lengvai pasiduodama pasmerktumo ir beviltiškumo jausmams arba net savižudybės pagundai.

Turint omenyje šias nerimą keliančias tendencijas, pravartu atsigręžti į prancūzų mistikės Martos Roben (Marthe Robin) asmenybę, nes įstabus jos tikėjimo pavyzdys ir dvasiniai patyrimai iš tiesų gali tapti patikimu kelrodžiu daugeliui sergančiųjų ar viltį praradusiųjų.

Marta Roben išvydo pasaulį 1902 m. kovo 13 d. mažame Prancūzijos valstiečių namelyje netoli Châteauneuf-de-Galaure miestelio. Ji – jauniausia dukra ir jau šeštasis vaikas šeimoje. Jos tėvui Josephui Robinui priklausė nedidelis ūkis, leidžiantis sunkiu darbu pelnytis duoną kasdienos pragyvenimui. Motina Amélie-Célestine Robin buvo paprasta moteris, kantriai triūsianti namuose, prižiūrinti gyvulius ir auginanti vaikus. Praėjus trims savaitėms po gimimo, mažylė pakrikštijama Saint-Bonnet bažnyčioje, nors šeimos nariai nėra itin aktyviai praktikuojantys katalikai. Martos gyvenimas nuo vaikystės kupinas įvairių rūpesčių: reikia ganyti ožkas ir karves, padėti dirbti namuose ir laukuose. Vis dėlto ji labai anksti pajunta artimą maldos ryšį su Švč. Mergele Marija ir vėliau apibūdina jį tokiais žodžiais: „Kai eidavau į miestelį apsipirkti, kišenėje visada turėdavau rožinį ir pakeliui jį sukalbėdavau.“ Žinoma, tuo metu niekas negalėjo numanyti, kad šiai droviai mergaičiukei, kiekvieną rytą pėsčiomis skubančiai į mokyklą daugiau nei du kilometrus ir kantriai lankančiai katekizmo pamokas parapijoje, lemta tapti viena didžiausių XX a. katalikų mistikių.

Būdama šešiolikmetė paauglė, Marta staiga suserga sunkia liga – letarginiu encefalitu. Ją kankina smarkūs galvos ir raumenų skausmai, o dar vėliau kūną ištinka paralyžius. Nebelieka jokios galimybės judėti. Gydymo procedūros, atliktos ligoninėse, ir terapijos, taikytos sanatorijose, neduoda teigiamų rezultatų. Iš pradžių Marta priima ligą kaip jai tekusį sunkų, tačiau laikiną išbandymą, nes yra jauna ir tikisi pasveikti. Vieną dieną, sesers namuose vartydama seną maldaknygę, mergina aptinka tokius žodžius: „Kodėl ieškai ramybės, kai esi skirta kovai? Kodėl ieškai laimės, kai esi sukurta kančiai?“ Perskaičius šias ei30

Artuma 2016 m. vasaris

lutes, jos sieloje kyla audra, o ją nuraminti padeda šv. Teresės Lizjietės kentėjimų pavyzdys ir toje pačioje knygoje pastebėtas raginimas: „Dievui reikia atiduoti viską.“ Vėliau skausmingai suvokia, kad ligos nugalėti nepavyks ir visą gyvenimą teks praleisti prikaustytai prie patalo. Itin sunkus vidinis išgyvenimas – priverstinė izoliacija nuo aplinkinių. Priblokšti susiklosčiusios dramatiškos padėties kaimynai ir bičiuliai vengia lankyti namuose įkalintą ligonę, kuri savo laiškuose ir dienoraštyje apibūdina tas vienumoje praleistas dienas kaip „pilkas ir vienodas“. Jos tėvai, dirbantys daug jėgų ir laiko reikalaujančius ūkio darbus, taip pat neretai stokoja kantrybės ir supratingumo.

Praėjus daugeliui metų, ji atvirai prisipažino, kad būtent šis gyvenimo etapas pareikalavo itin daug dvasinių jėgų, teigdama: „Aš kovojau su Dievu.“ Tačiau galiausiai šios valingos merginos širdyje buvo priimtas svarbus sprendimas. 1925 m. spalio 15 d. Marta Roben rašo pasiaukojimo Dievo valiai ir meilei aktą pagal seną katalikų tradiciją. Šio gilų tikėjimą liudijančio dokumento tekste matyti nuoširdus siekis susivienyti su Atpirkėju: „O mano sielos mylimasis, mano švelnusis Jėzau, tenoriu vien Tavęs ir dėl Tavo meilės aš atsisakau visko!“

Dvasinė misija ir mistinė patirtis 1928 m. Martos sveikata smarkiai pablogėjo: paralyžius apėmė gerklės raumenis, tad ji jau nepajėgė nei valgyti, nei gerti. Sparčiai silpstant regėjimui, mergina turėjo gyventi kambario prieblandoje. Be to, ji negalėjo

Akiračiai

miegoti, o šis sutrikimas ypač stebino gydytojus ir kėlė didelį jų susirūpinimą. Šiuolaikinės medicinos požiūriu, tokioje sunkioje padėtyje esančiam žmogui nėra jokių galimybių egzistuoti, tačiau Marta lieka gyva, sąmoninga ir veikli dar ne vieną dešimtmetį. Vieninteliu ligonės maistu tampa Eucharistija, kurią jai kas savaitę atneša vietos abatas Léonas Faure. Vėliau ši pareiga atitenka kunigui Georges’ui Finet, tapusiam patikimu merginos bendražygiu ir nuodėmklausiu. Be jokios abejonės, tokiu atveju visi racionalūs argumentai – beverčiai, todėl šį nepaaiškinamą faktą derėtų vertinti vien tikėjimo perspektyvoje. Kaip teigia Martos Roben oficialios biografijos autorius kunigas Bernard’as Peyrous, didžiausias jos troškimas buvo „priimti Dievo meilę, kiek tik pajėgia“, nepaisant to, kad toks pasirinkimas „daugelio žmonių akimis žiūrint atrodė lyg absurdas“.

Stiprų dvasinį impulsą Martos gyvenimui suteikia dviejų kapucinų vienuolių tėvo Marie-Bernard’o ir tėvo Jeano apsilankymas, nes ji apsisprendžia savo kančioje siekti dar glaudesnės vienybės su Kristumi, puoselėti ypatingą pagarbą Švč. Jėzaus Širdžiai bei sekti šv. Pranciškaus Asyžiečio nuolankumo pavyzdžiu. Ji tapo pranciškonų tretininke. Marta užrašo tokias eilutes apie savo vidinius išgyvenimus: „Po daugelio sielvarto metų, po didelių fizinių ir moralinių išmėginimų aš išdrįsau, aš pasirinkau Jėzų Kristų.“ Daugelio liudininkų pasakojimuose minima, kad iš pradžių parapijoje tuo metu dirbusiam abatui Léonui Faure buvo sunku suvokti Martos mistinius patyrimus, nes šis dvasininkas pirmenybę teikė intelektui ir tradiciniams katalikų tikėjimo praktikavimo būdams.

Martos Roben dvasinis gyvenimas buvo paženklintas ypatingu atsidavimu Švč. Mergelei Marijai, ji švelniai vadindavo ją Mama. Mergina labai domėjosi šv. Liudviko Marijos Grinjono Monforiečio mokymu apie visišką pasiaukojimą Dievo Motinai, dažnai skaitydavo šventojo veikalus. Nuolatinis pasiryžimas atiduoti gyvenimą Kristui per Marijos rankas tapo kertiniu dvasingumo principu, būdingu jos iniciatyva įkurtam Meilės židinių judėjimui.

Svarbiausia šio judėjimo užduotis – rengti dvasines rekolekcijas ir skleisti žinią apie Dievo meilę žmonėms Prancūzijoje ir visame pasaulyje. Be to, yra išlikę patikimų rašytinių liudijimų apie Martos Roben regėtas Švč. Mergelės Marijos vizijas, ypač priimant Komuniją. Kalbėdama su atvykusiais lankytojais, ji nuolatos ragindavo: „Sekime Jėzumi, sekime Juo drauge su Marija, Jo neprilygstamąja Motina. Nukreipkime savo žvilgsnius ne tik į Jo dieviškumą, bet ir į Jo šventąjį žmogiškumą, kenčiantį žmogiškumą...“

Tikėjimo švyturys abejojantiems 1930 m. Marta Roben patyrė dar vieną viziją, kurios metu Jėzus jos paklausė: „Ar nori būti kaip Aš?“ Nuo to momento jos kūne atsiranda negyjančios ir kraujuojančios stigmos, ženklinančios kojas, rankas bei krūtinę. Be

to, ji reguliariai ir itin skausmingai išgyvena Kristaus kančią. Galima tvirtinti, kad tolesnė jos būtis tampa nuolatine auka Dievui už viltį praradusius žmones, nusidėjėlius, kunigus ir visą pasaulį. Marta nepaprastai jautriai suvokia katalikų atsakomybę ir pareigą perteikti Gerąją Naujieną netikintiesiems: „Tai mūsų broliai. Galbūt esama ir mūsų kaltės, jei jie netiki? Nesame pakankamai skaidrūs, jiems nepavyksta per mus pamatyti šviesos – Jėzaus.“ Beje, negalinti lovoje pajudėti mergina ne kartą išgyvena itin brutalius demoniškų jėgų puolimus, nepaaiškinamos kilmės sumušimus, tačiau jos tikėjimas nesusvyruoja.

Ilgainiui žinia apie Martos Roben asmenybę ir jos dvasingumą pradėjo sklisti vis plačiau, todėl žmonės atvykdavo į Châteauneufde-Galaure miestelį, norėdami pasitarti jiems svarbiais klausimais, rasti paguodos ar drauge pasimelsti. Interesantų įvairovė iš tiesų įspūdinga – nuo paprastų ūkininkų iki kardinolų. Ją lankė tokios asmenybės kaip filosofas Jeanas Guittonas ir įžymus romanistas Anatole’is France’as. Apytiksliai ją aplankė 100 tūkst. asmenų. Įdomu tai, kad kiekvienas jų, nors trumpai pabuvęs tamsiame merginos kambarėlyje, išeidavo sustiprintas arba pasirengęs keisti gyvenimo kryptį.

Martos tėvai prie namų Be to, Martos Roben asmenybė įkvėpė skirtingų Prancūzijoje veikiančių katalikiškų bendruomenių atsiradimą. Tereikia prisiminti tokius visame pasaulyje žinomus judėjimus, kaip Palaiminimų bendruomenė, Emanuelio bendruomenė ar Šv. Jono bendruomenė. Artimais Martos bičiuliais taip pat buvo tapę Arkos įkūrėjas Jeanas Vanier, Fokoliarų judėjimo įkūrėja Chiara Lubich ir autobiografinių knygų Stipriau už neapykantą bei Viltis iš gatvės autorius Timas Guenard’as, kuris specialioje sodyboje netoli Lurdo rūpinasi įvairias krizes patiriančiu jaunimu.

Kalbėdama apie save, ji puikybės pagundai niekada nepasidavė, pabrėždama esminę nuostatą tokiais žodžiais: „Kai Viešpats nori kuo nors pasinaudoti, Jis dažnai pradeda veikti, sumenkindamas tą žmogų iki nulio.“ Marta mirė 1981 m. vasario 6 d., tačiau Prancūzijoje jos atminimas neblėsta iki šiol. 2014 m. lapkričio 7 d. popiežius Pranciškus paskelbė dekretą, kuriuo pripažįstamos Martos Roben herojiškos dorybės, o tai – labai svarbus žingsnis jos beatifikacijos byloje.

Dr. Giedrė PRANAITYTĖ

Artuma 2016 m. vasaris

31

Akiračiai

Kalbos skrynelė kalbų. Pranas Skardžius straipsnyje „Ar vartotinas žodis bažnyčia?“ rašė, kad bažnyčia yra „gudiškas skolinys, patekęs mūsų kalbon drauge su Kalėdomis, Velykomis, Kūčiomis, krikštu, krikštyti ir kt.“ Anot kalbininko, žodis bažnyčia yra taip įsigalėjęs, kad jam rasti lietuvišką pakaitalą sunku: „ji yra ne tik šventykla, šventovė ar maldykla <…>, bet ir tam tikra tikinčiųjų bendruomenė“ (ten pat). Įdomu tai, kad 1947 m. arkivyskupas metropolitas Juozapas Skvireckas vietoj bažnyčios siūlė vartoti lotynišką žodį eklezija (lot. ekklēsia, grk. ἐκκλησία).

Daiktavardis Bažnýčia yra pirmosios kirčiuotės, todėl linksniuojamas šis žodis išlaiko tvirtapradę priegaidę tame pačiame skiemenyje. Kitaip sakant, kirtis turi pastovią vietą.

Taigi taisyklingas kirčiavimas būtų toks: V. visà Bažnýčia K. visõs Bažnýčios N. vìsai Bažnýčiai G. vìsą Bažnýčią Įn. visà Bažnýčia Vt. visojè Bažnýčioje

Atsivertusi šio mėnesio kalendorių aptikau, kad vasario 21-ąją Jungtinės Tautos nuo 1999 metų yra paskelbusios Tarptautine gimtosios kalbos diena. Argi ne puiki proga Artumoje atverti Kalbos skrynelę, iš kurios išėmę naujų ir senų kalbos turtų galėtume pasipuošti, pasigėrėti jais ir taip dar savičiau savo kalba perteikti pasaulio suvokimo būdą.

Galima sakyti, kad kiekvienas iš mūsų esame lietuvių kalbos kūrėjas, ir jokios kalbos priežiūros institucijos tikrai nėra pajėgios jos išsaugoti, jei mes, jąja šnekantys, nesuvoksime, kad tai mūsų visų rūpestis. Ne tik kalbininkų. Ir kalbos atžvilgiu patarlė: „Kaip pavadinsi – nepagadinsi“ netinka. Netgi labai pagadiname, net patys to nejausdami.

Ilgai svarsčiau, ką gi tiktų pirmiausia iškelti iš mūsų gimtosios kalbos lobyno, nuo ko užmaršties dulkes nupūsti... Bet po sekmadienio Eucharistijos šventimo abejonės išsisklaidė. Šįkart pradėsime nuo per kiekvienas šv. Mišias kartojamos kirčiavimo klaidos.

Per Aukos liturgiją po rankų plovimo apeigos kunigas bendruomenei taria: „Melskitės, broliai, seserys, kad visagalis Dievas Tėvas maloniai priimtų mano ir jūsų auką.“ Ir mes turėtume atsakyti: „Tepriima Viešpats iš tavo rankų šią auką. Tegul ji teikia jam garbę ir šlovę, o mums ir visai Bažnyčiai dvasinę naudą.“ Bet ar taip atsiliepiame?

Deja. Pabraukiau du žodžių visai Bažnyčiai skiemenis norėdama atkreipti Tavo, maloningas skaitytojau, akis į jų kirčiavimą. Kodėl jis toks svarbus šiuo atveju? Ogi dėlei to, kad atsiliepdami visai Bažnyčiai pasakome visai ką kitą, nei derėtų. Ir tai nuskamba prastai – toks atliepas visái niekam vertas, nes yra visái kas kita nei įvardis vìsas.

Lietuvių kalboje įvardžiai kirčiuojami arba kaip būdvardžiai, arba kaip daiktavardžiai (bei skaitvardžiai), arba individualiai. Kaip ketvirtosios kirčiuotės būdvardžiai kirčiuojamas įvardis vìsas, visà. O ketvirtoji kirčiuotė reiškia, kad linksniuojant šį įvardį kirtis šokinės iš pradžios į galą, taigi neturės pastovios vietos. Taip jau yra su ta ketvirtąja kirčiuote.

Kitas žodis – Bažnýčia (iš bltr. ar sen. lenkų božnica „Dievo namai“) atkeliavo pas mus IX–XI a. iš rytų slavų

Beje, žodžiai „bažnyčia“ ir „koplyčia“ kirčiuojami skirtingai, mat šie seni slavų kalbų skoliniai nevienodu laiku atėjo į lietuvių kalbą. Kazimiero Būgos teigimu, tvirtapradę priegaidę išlaikęs žodis bažnýčia yra kur kas senesnis skolinys negu koplyčià. Pastarasis žodis yra antrosios kirčiuotės ir kirčiuojamas kaip daiktavardis seklyčià.

Koplyčià, kaip ir kiti vėlesni (jau po XIII a.) Lietuvą pasiekę slavizmai, turi tvirtagalę priegaidę (Būga. Rinktiniai raštai, t. 3, Vilnius, 1961, p. 46). Šiam kartui tiek iš Kalbos skrynelės.

Violeta MICEVIČIŪTĖ Lietuvos Katalikų Bažnyčios informacijos centro leidinio Bažnyčios žinios kalbos redaktorė

Thomas E. Woods KAIP KATALIKŲ BAŽNYČIA SUKŪRĖ VAKARŲ CIVILIZACIJĄ Iš vokiečių kalbos vertė Laimutė Pacevičienė Knygoje pasakojama, kaip kūrėsi Vakarų civilizacija ir kokį poveikį jai turėjo Katalikų Bažnyčia. Autorius įtikinamai parodo, kad Katalikų Bažnyčia itin prisidėjo prie senųjų kultūros vertybių išsaugojimo ir naujųjų kūrimo, universitetų ir ligoninių steigimo, mokslo raidos ir laisvos rinkos ekonomikos užuomazgų, vakarietiškos humanistinės įstatymų leidybos ir kito gėrio, kurį mums šiandien siūlo Vakarų civilizacija.

KATALIKŲ PASAULIO LEIDINIAI

Pylimo 27/14, Vilnius 01309, tel. (8 5) 212 24 22, faks. (8 5) 262 64 62, www.katalikuleidiniai.lt

32

Artuma 2016 m. vasaris

Sveikata

Kas kenkia kepenims?

Alkoholis! Jau girdžiu choru atsakant. Stereotipiškai mąstote, gerbiamieji. Alkoholis, kaip ir visi nuodai, kenkia ir kepenims, ir visiems kitiems organams. O per priklausomybę dar žudo ir dvasią.

Kepenų ligomis susergama ir dėl daugybės kitų priežasčių. Yra paveldimų ir įgimtų kepenų ligų, infekcinių, autoimuninių, atsiradusių dėl apsinuodijimo (grybais, ricinmedžiu, alkoholiu, chemikalais, vaistais), sukeltų netinkamos mitybos ir gyvenimo būdo.

Jei kepenys pakenkiamos staiga ir stipriai, pavyzdžiui, dėl ūminio virusinio kepenų uždegimo ar apsinuodijus, tai net ir tinkamai gydant gali ištikti ūminis kepenų nepakankamumas. Tuomet tikimybė išgyventi labai maža. Kaip tu gausi kepenų donorą mažoje šalyje per vieną dvi dienas? Jei liga lėtinė, užleista ir nepasiduodanti gydymui, kepenys nustoja dirbti pamažu, pereidamos suriebėjimo ir sustandėjimo, surandėjimo ir sunykimo (cirozės) stadijas, gali išsivystyti vėžys. Kartais tokia liga trunka 15–20 metų. Tuomet jau didesnė tikimybė sulaukti donoro. Bėda, kad lėtinės kepenų ligos ilgai niekuo nepasireiškia, būdingi požymiai ir nusiskundimai atsiranda jau vėlyvose ligos stadijose. Arba net ir nujausdamas kepenų problemą, žmogus bijo eiti tikrintis dėl to paties prietaro: sergi kepenų ligomis – esi alkoholikas. Šuo metu Lietuvoje kepenų persodinimo laukia 58 žmonės, o per metus atliekama 12–15 transplantacijų.

Ką gi tos kepenys daro? Tai didžiausias mūsų vidaus organas – liauka. Sveria 1,5 kg. Užima visą dešiniąją viršutinę pilvo dalį po šonkauliais. Atlieka apie 30 įvairiausių funkcijų: gamina ir išskiria tulžį, padedančią virškinti riebalus; filtruoja iš žarnyno atitekantį kraują; sukaupia energijos išteklius smegenų ir raumenų darbui; reguliuoja cukraus, cholesterolio, hormonų, vitaminų A, B, D, K, PP, baltymų kiekį ir apykaitą; nukenksmina į organizmą patekusius ir jame susidariusius nuodus; dalyvauja

kraujo gamyboje ir krešėjime... Taigi, jei dėl ligos kepenys griūva ar randėja, atsiranda gelta ir niežulys, nes tulžies dažas patenka į kraują; nukraujuojama ar atsiranda mėlynių, nes kraujas nebekreša; atsiranda pabrinkimų ir mažakraujystė dėl baltymų stokos; sutrinka virškinimas; kaupiasi skystis pilve – ascitas dėl pasunkėjusio kraujo nutekėjimo iš žarnyno; būna silpnumas ir nuovargis dėl nuolatinio apnuodijimo ir medžiagų apykaitos sutrikimo; nenukenksminti nuodai sutrikdo smegenų veiklą iki komos... Liūdnas vaizdelis.

Tai ką gi daryti? Ogi viską, kad to išvengtume arba, laiku pasitikrinę, bent jau sustabdytume. Nealkoholinio kepenų suriebėjimo, dažniausios kepenų ligos, įmanoma išvengti ar nuo jos pagyti taisyklingai maitinantis (ne badaujant, o valgant gydytojo nurodytus produktus nurodytais kiekiais), atsikračius antsvorio (tik protingai, per tris mėnesius galima pamesti ne daugiau kaip 10 proc. esamo svorio arba iki 0,5–1 kg per savaitę), sureguliavus kraujospūdį, cukraus ir cholesterolio kiekį, intensyviai judant bent 30 min. kasdien. Kai reikia, paskiriama vaistų. Ir jokių nuodų! Bet gyvenimą liga pakeičia radikaliai, kaip matot...

Nuo virusinio hepatito A yra skiepai.

Jo profilaktika – higiena ir saugūs, žinomi maisto produktai. Pati liga dažniausiai nelabai pavojinga. Nuo hepatito B irgi skiepijama, netgi nemokamai. Nuo hepatito C skiepų nėra. Abiejų pastarųjų ligų padeda išvengti susilaikymas iki vestuvių ir ištikimybė po to, saugios medicinos ir grožio procedūros (odontologija, tatuiruotės, manikiūras) ir jokių narkotikų (virusai perduodami per organizmo skysčius). Hepatitai B ir C gali tapti lėtiniais ir progresuoti iki cirozės ar vėžio, bet abu gana sėkmingai gydomi vaistais.

Autoimuninės kepenų ligos retos.

Jų metu mūsų imuninė sistema, turinti saugoti mus nuo išorės ir vidaus priešų, kažin kodėl užpuola nuosavus organus, šiuo atveju – kepenis. Yra veiksmingų vaistų, galima pagyti ar ligą sulėtinti.

O gyvenimo būdą ir mitybą vėlgi teks pakeisti.

Dėl nuodų. Kenksmingas bet koks alkoholis: ir taurus, ir paprastas šnapsas, ir vynas, ir alus, ir sidras. Todėl, kad sukelia antrą pagal dažnumą kepenų ligą – alkoholinį kepenų suriebėjimą.

Egzistuoja saiko problema, filosofinė, kaip pamenat. Sveikos kepenys nuodus nukenksmina. Tai gal šlakelį dėl linksmumo širdžių ypatingom progom ir galima būtų?.. Bet jau matau susiraukusį kolegą dr. Aurelijų Verygą. Negalima nė šlakelio, kol neturi tiek išminties, kad filosofiškai į gyvenimą žiūrėtum. O kai esi jau subrendęs, išmintingas, atsakingas, tai gal... šlakelį. Chemikalais, augaliniais nuodais apsinuodijama įvairiai: ir sąmoningai, ir atsitiktinai, staiga ar pamažu, didesniu ar mažesniu kiekiu.

Nuo to priklauso ir kepenų pažeidimo laipsnis. Gydymo galimybių nemažai, nuo laukimo iki kraujo filtravimo. Apsinuodijimų bandome išvengti valgydami tik saugius maisto produktus, laikydami chemikalus užrakintus vaikams nepasiekiamose vietose ir tik originaliose pakuotėse, gerai pažindami grybus ir savo darželių augalus.

Dar apie vieną vaistą. Labai populiarų, lyg ir nekaltą – paracetamolį. Kai viršijama leistina jo dozė, ištinka mirtinas ūminis kepenų nepakankamumas. Pasitarkite su savo šeimos gydytoju apie asmeniškai jums ar jūsų vaikui leistiną saugią paracetamolio dozę. Ir vienkartinę, Artuma 2016 m. vasaris

33

Sveikata

ir paros. Ir apie atvejus, kada jūs tą vaistą gersite, – nuo skausmo ar nuo temperatūros. Atsiminkite, kad sudėtiniuose vaistuose nuo peršalimo yra nemaža paracetamolio dozė, pastudijuokite instrukcijas. Sąmoningai nusižengsiu etikai ir įstatymui, bet gal išsaugosiu bent vieną gyvybę, išvardydamas firminius pavadinimus: Gripostad, Theraflu, Gripex, Coldrex, Triflunex, Diopex, Fervex.

Tad jei jau gydotės išvardytais „šnypštukais“, tai papildomai paracetamolio (gali vadintis panadoliu, tylenoliu, acetanimofenu, neocitramonu, askofenu) jokiu būdu negerkite.

O kad straipsnis būtų aktualus, baigsiu jį primindamas gavėnios pasninką. Gastroenterologai rekomenduoja susilaikyti nuo kepenims žalingų produktų: riebios ir rūkytos mėsos, kepto maisto, riebaus sultinio, konservų, kakavos, šokolado, grybų, alkoholio.

Iš visos širdies maldavau, kad padėtų Jūsų dėmesiui dar vienas liudijimas apie patirtas pagijimo malones per palaimintojo Jurgio Matulaičio užtarimą.

Maždaug prieš dvidešimt metų pradėjo skaudėti kojas. Pirmiausia gydžiausi pati, tepdama įvairiais tepalais. Išbandžiau viską, kas tik ką patardavo. Kelerius metus važiavau į Birštono, Druskininkų sanatorijas. Jose gydė karštu purvu, voniomis, dušais ir masažais. Tačiau niekas nepadėjo, ir kuo toliau, tuo labiau skaudėjo. Diegdavo taip smarkiai, panašiai kaip dantį; kol nueidavau į bažnyčią, turėdavau kelis kartus pasėdėti ant suoliukų ir pailsėti.

Tačiau, nors kojas ir labai skaudėjo, nepraleidau nė vieno sekmadienio, nenueidama į bažnyčią. Net ir eilinėm dienom, kai tik galėdavau, eidavau į šv. Mišias. Daug meldžiausi palaimintajam arkivyskupui Jurgiui Matulaičiui. Su ašaromis ir iš visos širdies maldavau, kad padėtų man dar kuo ilgiau ateiti į Dievo namus. Palaimintajam Jurgiui meldžiausi kasdien nuo jo paskelbimo palaimintuoju įvairiomis maldomis ir litanija, aukojau pinigines aukas.

Prieš penkerius metus kojų skausmas pradėjo mažėti, vėl galėjau be skausmo

vaikščioti, nueiti, kur tik reikia, ne tik į bažnyčią. Džiaugiausi ir dėkojau palaimintajam už išgydymą.

Tačiau š. m. birželio 24 d. atsitiko nelaimė: nukritau nuo savo namų laiptų ir labai susižeidžiau koją. Nors kaulas nelūžo, tačiau buvo sutrinti raumenys. Chirurgas turėjo prapjauti ir išvalyti sukrešėjusį kraują. Atsivėrė didelė žaizda. Į ją įdėjo vamzdelį ir kasdien plovė. Kilo uždegimas.

Visą laiką gulėjau, vaikščioti negalėjau, nes labai skaudėjo žaizdą. Bijojau, kad ji gali visai neužgyti. Vėl šaukiausi palaimintojo pagalbos. Duktė užprašė Mišias ir pati jose dalyvavo, o aš meldžiausi lovoje. Tai buvo liepos 10 dieną. Nors iki rugpjūčio mėnesio žaizdą dar skaudėjo, tačiau ji pradėjo po truputį gyti. Iki rugsėjo vidurio žaizda visai užgijo. Dabar vėl lankau bažnyčią, nejaučiu jokio skausmo. Tikiu, kad man padėjo palaimintojo Jurgio užtarimas, todėl noriu už tai padėkoti ypatingu ženklu – votu.

A. K., 2002 m., Marijampolė

Malda prašant sveikatos

Viešpatie Jėzau Kristau, Tu mokei mus: „Jeigu kas iš jūsų susitars žemėje

dviese melsti kokio dalyko, jiems mano dangiškasis Tėvas jį suteiks.“ Todėl nuolankiai maldaujame Tave grąžinti sveikatą ligoniams (čia paminėti ligonių vardus), kurie šaukiasi (kuriems šaukiamės) palaimintojo Jurgio užtarimo. Trokštame, kad tai būtų naudinga jų išganymui. Tavimi, Viešpatie, pasitikime ir amžiais nebūsime apvilti. Amen.

Malda kanonizacijai priartinti

Švenčiausioji ir nedalomoji Trejybe, kuri Tau ištikimai tarnaujančiųjų širdy-

se buveinę pasirenki ir po mirties už jų nuopelnus tinkamai atlygini, meldžiame, kad palaimintasis Jurgis, kuris Nekaltai Pradėtosios Mergelės Marijos globojamas su apaštališku uolumu ištikimai tarnavo Bažnyčiai, altorių garbės kuo greičiau susilauktų. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

Tėve mūsų... Sveika, Marija... Garbė Dievui...

Apie patirtas malones praneškite pal. Jurgio Matulaičio kanonizacijos bylos vicepostulatoriui Marijampolės Šv. ark. Mykolo parapijos klebonui kun. Andriui Šidlauskui MIC; J. Bendoriaus g. 3, Marijampolė, LT-68309; tel. (8 343) 53 360; el. p. mykolo.parapija@gmail.com.

34

Artuma 2016 m. vasaris

Gyvenimas kaip senas vynas

Išpažintis Vanda IBIANSKA Dievo šaukimasis be reikalo. Iš kur tai atsirado? Senovės judėjai gyvybiškai svarbius sandorius sutvirtindavo Dievo vardu. Tik svarbių svarbiausius!

Niekur kitur be reikalo Jo vardo neminėdavo. O mes? Sudužo puodukas, nukrito rašiklis, įsivėlė klaida tekste, slystelėjote ant ledo, įsivarėte pašiną ir tuoj: „O, Jėzau!“ Argi įvyko kataklizmas, katastrofa, globalinė nelaimė, kad šaukiamės Dievo? Ne, tiesiog negeru įpročiu reiškiame Jam nepagarbą.

Sekmadienis. Mišiose dalyvaujame toli gražu ne visi.

Dalyvaujantys išsirikiuoja į ilgas eiles prie Komunijos, nors prie klausyklų laukė vos keli žmonės. Negi kiekvienas toje eilėje esame toks šventas? Tik su lengvom nuodėmėm, kurias apgailėjome atėję į Mišias? Tikrai pažįstu bent tris žmones, neabejotinai sunkiai nusidėjusius, tačiau Komuniją jie ramiausiai priima. Baisoka. O pats sekmadienio šventimas virsta namų kuopimu, skalbimu, kuitimusi sode, garaže ir bala žino kuo. Čia gal irgi ne nuodėmė? Nežinau, nežinau.

Apie pagarbą tėvams nė nekalbu. Bemaž visi per dažnai pamirštame su jais susitikti, pagelbėti, tiesiog pabūti drauge.

Dėl to žudymo tai visaip pasitaiko. Mano galva, ne tik abortas, kontracepcija yra žudymas. Bet kurios gyvybės beprasmis naikinimas, lygiai kaip grynai pramoginė medžioklė, yra žudymas. Taip pat, kaip ir mobingas darbovietėse.

Su paleistuvavimu visai prasti popieriai. Testosterono perteklius vyrus aktyvuoja, ilgakojės blondinės skleidžia feromonus, ir pabandyk, žmogau, gyventi skaistybėje!

Nesiteisinkit. Tai įmanoma ir reikalinga. Dievas neduoda žmogui nepakeliamų užduočių.

O jau apie vagis tai turiu tvirtą nuomonę. Esu tikra, kad gal kokie 5 proc. populiacijos nėra nieko pavogę. Aš irgi, būdama šešerių, pavogiau du pomidorus iš kaimynų daržo.

Vagystė nėra vien didesnio turto pasisavinimas. Tai ir neteisingos gėrybių dalybos, boso elgesys su įmonės lėšomis, pamestos piniginės negrąžinimas, nešvarios spekuliacijos.

Meluojame išsijuosę. Aišku, melas melui nelygu, bet vis vien tai netiesa.

Dėl svetimo vyro / žmonos ir turto geidimo viskas kaip ant delno. Patys žinote.

O galiausiai tenka prieiti prie dorybių. Tikėjimas, meilė, viltis. Tik trys žodžiai, bet juose telpa gyvenimo pilnatvė, laimė, džiaugsmas ir ramybė. Viskas, ko reikia žmogui. Jei kiekvienas turėtume tvirtą kaip uola tikėjimą,

Na, sunkiai prigyja: „Sutaikinimo ir Atgailos sakramentas“, nors tu ką!

Iš inercijos sakome: „Einu išpažinties“ ir tiek. Ką galima į tai atsakyti?

Išpažinti nuodėmes dar ne viskas. Reikia susitaikyti su Dievu, kurį užgavau į Jo beribę meilę atsakydama nusidėjimais, apgailėti savo kaltes, padaryti tai, ką daro ne visi: atlyginti, atitaisyti kitam padarytas skriaudas, ir tai dar ne viskas.

Greičiausiai esu skrupulantė, nes negaliu suprasti, kas yra lengva nuodėmė. Liežuvavimas? Kurgi ne! Nereikšmingas (?) melas? Žodžiavimasis? Norėtumėt. Pagal mane, teologiškai mažaraštę, nuodėmė yra viskas, ką padariau kitam / kitiems tokio, ko pati nenorėčiau patirti. Nemandagus žodis, grimasa, paniekinantis žvilgsnis, ironija ir daugybė kitų dalykų paveikia ne tik adresatą, bet ir aplinką.

Visi esame susiję tarpusavyje nematomais saitais. Kartais apie juos nė nepagalvojame. Erichas Frommas žmogų vadina socialiniu gyvūnu. Ir tikrai, esame labiau socialūs, negu apie save galvojame. Neįsižeiskite už mokslininko žodį „gyvūnas“. Juk ir Carlas Linné savo klasifikacijoje žmogų įrašė kaip aukščiausią grandį faunos piramidėje, t. y. gyvūną nr. 1. Na, bet tai buvo tik ekskursas į šalį.

Išpažintis – neregėtai svarbus dalykas tiek santykiui su Dievu, kaip ir mūsų pačių psichinės (tuo pačiu ir somatinės) sveikatos būsenai. Tačiau kaip atrodo mūsų išpažintys? Siaubingai. Sukame tą pačią plokštelę jau kelinti metai, sukalbame kunigo atgailai skirtus poterius ir... ramia sąžine einame Komunijos. Tokia išpažintis yra dudkės, mielieji. Geriau negu nieko, bet tikrai ne kažin kas. Gerą išpažintį matau, kai ji yra akis į akį su nuodėmklausiu, kai šis neskuba, iškrapštant iš tolimiausių sąžinės užkaborių visus ten prilipusius purvo gumulėlius.

Dažnas išpažinties bijo. Nežinia kodėl. Aišku, kad gėda prisipažinti prisišiukšlinus. Bet juk kunigai (labai juos gerbiu ir užjaučiu dėl to išpažinties klausymo) klausykloje prisiklauso tiek visokių šlykštybiukių ir nesąmonių, kad jūsų moralinės šiukšlės jų tikrai nenustebina. Išpažinties metu veikia Šventoji Dvasia, ir Dievas per kunigą mums atleidžia mūsų kaltes. O jau kad reikia atlyginti padarytas skriaudas, patys turite žinoti. Tam Visagalis mums davė sąžinę.

Sąžinės sąskaitėlę prieš išpažintį reikia atlikti uoliai.

Primityviausias būdas tai palengvinti yra Dekalogas.

Ar neturiu kitų dievų? Gal ir nesate krišnaitas ar vudu išpažinėjas, bet... Bet kartais Dievą taip norisi mandagiai pastumti, kad daugiau vietos liktų pinigams, turtui!

Tad, regisi, turite kitą dievą – Mamoną, ar ne? Visokius būrimus, horoskopus, Rytų praktikas ir įvairią ezoteriką šį kartą praleisiu. Tai atskira ir plati tema.

Artuma 2016 m. vasaris

35

Gyvenimas kaip senas vynas

beribę meilę ir niekada neblėstančią viltį, rojus būtų Žiežmariuose, Šilutėje, Dauguose ir net Vilniuje. Bet kažkodėl to nesiekiame. Kodėl?!

Na, dėl išmintingumo tai nežinau, ką besakyti, nes išmintinga niekada nebuvau. Jei kur dalytų išmintį ir protą (o dar ir žinias!), visus ištaškyčiau, kad atsidurčiau eilės pradžioje.

Teisingumas. Hm. Gyvenimo patirtis rodo, kad daug žmonių teisingesni tampa sendami, nors ne visi. Neteisingųjų visai nemažai, bet ar prisipažįsta patys sau? Mano tiesa ir tavo tiesa? Taip nėra.

Saikingiesiems gyventi lengva. Oi, bet nuolat prisiminti žodį: „Gana!“...

Drąsa, narsa turbūt ugdomos, šito nežinau. Mat Viešpats man išminties, proto, gabumų, žinių stoką (pagal mano norimą kiekį) kompensavo drąsos pertekliumi. Ar tai duotybė – taip pat nežinau. Gal ji atsirado kitokiu būdu? Įdomu, kokiu.

Tai tiek iš tų keturių dorybių. Privalomų!

Dabar apie septynias didžiąsias nuodėmes. Puikybė arba superbija. Iš šios hidros gimsta daug kitų baisuoklių.

Puikybė nebūtinai yra pūtimasis, pasikėlimas, arogancija, žiūrėjimas į kitus iš aukšto. Ji gali būti paslėpta. Kartais išvirsta į sunkią neurozę. Kai pajuntu rodyklę judant į netei-

singą pusę, tuoj įjungiu įrašą su maždaug tokiu tekstu: „Kas tu esi, mizerija? Menkesnė už smėlio dulkelę. Ką ten! Dar mažesnė už bakteriją pagal Dievo mastelį. Kodėl putiesi, primityvioji mikrodalele?“ Ir balionas išsyk subliūkšta.

Godumas irgi bjaurus dalykas. Čia jau kaip kam. Esu godi, bet kai turiu, skubiai viską išdaliju, nes iš tikrųjų žmogui labai nedaug reikia. Bet pažįstu žmonių (ypač tai būdinga seniems), kurie sėdi ant pinigų maišų ir vis dar taupo, kaupia. Sąskaitos solidžios, namai ar butai dideli, vaikai pasiturintys, o skrudžai, guogiai, pliuškinai vis dar šykštauja.

Pavydas ir pyktis griauna asmenybę, gyvenimą, santykius, nuodija aplinką. Noosferoje ima plaukioti daug negatyvių minčių (smulkiau galima apie tai pasiskaityti Pierre’o Teilhardo de Chardino, jėzuito, filosofo, antropologo, paleontologo, fiziko, darbuose), kurios tiesiogiai veikia šalia esančius žmones. Net jei pavyduolis ir pykčius tyli, slepia savo jausmus.

Jei kalbėsime apie saikingumą valgant ir geriant, tai vargas mums, Adomo ir Ievos vaikai! Ryjame, sprogstame, šlemščiame kaip begemotai, geriame kaip kupranugariai, tik ne vandenį. Reikės paklausti kurio nors kunigo, ar dažnas išpažįsta šią nuodėmę. Aš tai ne, nors kartais ir prisiryju.

Dėl tinginystės nežinia ką pasakyti, nes dažnas kuo senyn, tuo darbštyn. Kai jėgų nebėra... Šiaip galvoju, kad tinginystės atsikratyti nesunku, tereikia motyvo. Ir vėl įdomu, ar kas prie klausyklos sako: „Esu tinginys.“ Hm. Gal. Jei išpažinčiai pasiruošta, ji nuoširdi, gili, nuo klausyklos nuskrendama kaip ant sparnų. Empiriškai patikrintas faktas. Tai nuostabus jausmas. Po to norisi melstis, verkti ir kuo skubiau atsiteisti. Ir Eucharistija visai kitokia. Sakai mintyse Dievui viską, ką norėjai, atsiprašinėji, dėkoji už visas Jo meilės dovanas: gyvybę, sveikatą, artimuosius, darbą, Jo išmanymą, sutiktų žmonių gerumą, t. y. daugybę dalykų, kuriuos Jis tau tiesiog ėmė ir davė. Šiaip sau, už dyką.

Koks didis yra išpažinties džiaugsmas žino tie, kurie atlieka ją deramai. Linkiu to džiaugsmo visiems, mylimieji!

Jolantos Klietkutės nuotrauka

Mokytoja aiškina mokiniams, kaip reikia duoti, dalintis, visiems padėti.

– Mano tėvelis klebonui davė 10 eurų, – sako Onytė.

– Mano tėvelis ubagui batoną nupirko, – giriasi Jonukas.

Petriukas: – Tamsta mokytoja, mano tėvelis sako taip pat, kaip Jūs: reikia tik duoti visiems, duoti, duoti, duoti.

Mokytoja: – O kuo tavo tėvelis dirba?

Petriukas: – Boksininku.

36

Artuma 2016 m. vasaris

* * *

Pagal sumuštinio dėsnį galima teigti, kad jei sviestą užtepsite ant abiejų sumuštinio pusių, jis pakibs ore.

* * *

Atėjo Petriukas su mama į kavinę. Staiga vaikas sako: – Mama, musė įskrido į arbatą.

– Nebijok, visos tikrai neišgers.

* * *

Virėjas su padavėju stebi kavinės lankytoją: – Žiūrėk, žiūrėk, jis tai valgo, jis tikrai tai valgo!!!

Kviečiame

GYVENIMO IR TIKĖJIMO INSTITUTAS kviečia KURSAS „KELIONĖ PO NAUJĄJĮ TESTAMENTĄ“ nuo vasario 2 d. (antradieniais vakarais), Kaune NUOTOLINIS KURSAS „KRIKŠČIONIŠKO DVASINGUMO LOBYNAS PRIEŠTARINGAISIAIS VIDURAMŽIAIS“ nuo vasario 3 d. (internetu) SEMINARAS SUTUOKTINIAMS IR DRAUGAUJANČIOMS POROMS „TVIRTA IR SVEIKA SANTUOKA VISAM GYVENIMUI“ vasario 19–21 d. Perkūno name, Kaune REKOLEKCIJOS „ŽVEJO BATUOSE“ vasario 21–27 d. Jėzuitų namuose, Šiauliuose SEMINARAS „PASLĖPTA IŠMINTIS IR NEMATOMAS LOBIS – KOKIA NAUDA IŠ VIENO IR KITO?“ (Sir 20, 30) kovo 4 d. Perkūno name, Kaune Informacija ir registracija: VšĮ Gyvenimo ir tikėjimo institutas, Aleksoto g. 6, LT-44280 Kaunas Tel./faks. (8 37) 28 05 30; mob. 8 686 778 24 El. p. gti@lcn.lt www.gtinstitutas.lt Kursas, seminaras ar rekolekcijų savaitgalis gali tapti ir dovana Jūsų artimiesiems!

Kvietimus galite įsigyti VšĮ Gyvenimo ir tikėjimo institute, Perkūno name (Aleksoto g. 6), Kaune

Vasario 26–28 dienomis Senųjų Trakų Šv. Jono apaštalinių seserų vienuolyne

Seminaras

PAAUGLYS ŠEIMOJE – NUOSTABIAI ŽYDINTIS KAKTUSAS Ves doc. dr. Nijolė Liobikienė Registracija ir smulkesnė informacija sen.trakai.registracija@gmail.com arba tel. 8 646 833 63

Pažinčių svetainė katalikams

Artumoje

Vasario klausiama: ar dar jaučiame gailestingumo poreikį? Kodėl turėtume kažko atsiprašinėti, kažkam atleisti? Kas svarbiau: sulaukti atleidimo ar patiems atleisti? O atleidus – ar įmanoma pamiršti skriaudas?

Ir kam tada reikalinga išpažintis?

Artumos žurnalus galite įsigyti redakcijoje, bažnyčiose ir katalikiškuose knygynuose visoje Lietuvoje!

ISSN 1392-382X

Užsisakyti galima nuo kiekvieno numerio savo parapijoje, bet kuriame „Lietuvos pašto“ skyriuje, internetu (prenumeruok.lt, indeksas 5010) arba redakcijoje (Rotušės a. 23, Kaunas, tel. 8 37 20 96 83, 8 673 13 303).