Artuma

Artuma

mėnraštis šeimai bei visiems ieškantiems Dievo ir žmonių artumos

2016 m. gegužė

5

Iš popiežiaus Pranciškaus posinodinio apaštališkojo paraginimo Amoris laetitia

Švelnus apkabinimas L’Osservatore Romano nuotrauka

Meilės džiaugsmas, išgyvenamas šeimoje, yra ir Bažnyčios džiaugsmas. Kaip nurodė Sinodo tėvai, nepaisant daugybės ženklų, liudijančių santuokos krizę, „troškimas turėti šeimą tebėra gyvas, ypač tarp jaunuolių, ir tai skatina Bažnyčią“. Atsiliepdamas į tokį lūkestį, „krikščioniškasis skelbimas apie šeimą išties yra geroji naujiena“. <...>

Kristus kaip skiriamąjį savo mokinių ženklą pirmiausia pateikė meilės ir dovanojimosi kitiems įstatymą (plg.

Mt 22, 39; Jn 13, 34). Ir tai padarė nurodydamas principą, tėvo ir motinos paprastai įkūnijamą savo gyvenime: „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15, 13). Meilės vaisius taip pat yra gailestingumas ir atleidimas. Šiuo atžvilgiu labai iškalbinga scena, kurioje vaizduojama svetimautoja, Jeruzalės šventyklos aikštėje iš pradžių apsupta kaltintojų, o paskui viena su Jėzumi, kuris jos nepasmerkia, bet pakviečia į kilnesnį gyvenimą (plg. Jn 8, 1–11).

Meilės horizonte, tokiame esminiame krikščioniškajai santuokos ir šeimos patirčiai, išsiskiria dar viena dorybė, dažnai ignoruojama šiais karštligiškų ir paviršutiniškų santykių laikais, – švelnumas. Meskime žvilgsnį į mielą ir įtaigią 131 psalmę.

Kaip ir kituose tekstuose (plg. Iš 4, 22; Iz 49, 15; VIEŠPATIE, mano širdis nėra išdidi Ps 27, 10), tikinčiojo ir jo Viešpaties vienybė išreiškiama nei mano žvilgsnis neišpuikęs. tėviškos ir motiniškos meilės bruožais. Prieš akis iškyla Nesiimu didžių dalykų, motinos ir kūdikio, naujagimio, kuris pažindytas miega sanei to, kas prašoksta mano jėgas. vo motinos glėbyje, jautrus ir švelnus artumas. Kaip rodo hebrajiškas žodis gamul, kūdikis yra pamaitintas ir dabar Netgi esu patenkintas ir ramus, – sąmoningai laikosi įsitvėręs motinos, kuri jį laiko sau prie kaip vaikas ramus ant motinos kelių, krūtinės. Vadinasi, artumas yra sąmoningas, o ne vien biotaip rami mano širdis mano krūtinėje. loginis. Todėl psalmininkas gieda: „Netgi esu patenkintas ir Pasitikėk VIEŠPAČIU, Izraeli, ramus, – kaip vaikas ramus ant motinos kelių“ (Ps 131, 2). ir dabar, ir amžinai! (Ps 131) Atkreipti dėmesį galime ir į dar vieną sceną, kur pranašas Ozėjas Dievui kaip tėvui į lūpas įdeda šiuos jaudinančius žodžius: „Kai Izraelis buvo vaikas, aš jį pamilau <...> mokiau <...> vaikščioti, savo rankose juos nešiojau. <...> Siejau juos su savimi pajautų saitais, meilės ryšiais. Buvau jiems kaip tie, kurie glaudžia kūdikius prie skruosto. Nusileidau ligi jų, kad juos pamaitinčiau“ (Oz 11, 1. 3–4).

Būtent tokiu žvilgsniu, aprėpiančiu tikėjimą ir meilę, malonę ir įsipareigojimą, žmogiškąją šeimą ir dieviškąją Trejybę, žvelgiame į šeimą, Dievo žodžio patikimą vyro, moters ir vaikų rankoms, kad jie taptų asmenų bendryste pagal Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vienybės paveikslą. Vaikų gimdymas ir auklėjimas savo ruožtu yra Tėvo kuriamojo darbo atspindys. Šeima, kad augtų meile ir vis labiau virstų šventykla, kur gyvena Dvasia, pašaukta dalytis kasdiene malda, Dievo žodžio skaitymu ir eucharistine bendryste.

Kiekviena šeima turėtų turėti priešais akis Nazareto šeimos, jos kasdienio triūso ir net košmaro, kai teko pakelti nesuvokiamą Erodo smurtą, – patirties, tragiškai pasikartojančios ir gausybėje šiandienių atstumtų ir beginklių pabėgėlių šeimų, – paveikslą. Šeimos kviečiamos, kaip išminčiai, pažvelgti į Kūdikį ir Motiną, parpulti ir pagarbinti (plg. Mt 2, 11). Raginamos, kaip Marija, drąsiai ir giedrai gyventi liūdnais ir džiugiais šeimos iššūkiais bei sergėti ir svarstyti širdyje įstabius Dievo darbus (plg. Lk 2, 19. 51). Marijos širdies lobyne yra ir visi kiekvieno iš mūsų šeimos įvykiai, kuriuos ji rūpestingai saugo. Todėl Marija mums gali padėti savo šeimos istorijoje atpažinti Dievo žinią.

Vertė Bažnyčios žinių redakcija

Laiškas skaitytojams

Turinys Kronika

Klausimai ganytojams

2

Kun. Artūras KAZLAUSKAS Apsivilkti nauju žmogumi

3

Bažnyčios pulsas

4

Tomas VILUCKAS Meilės džiaugsmas

6

Vytautas SINICA „Heraklio žygiai“

8

Didelės ir mažos kryžkelės

Antanas SAULAITIS SJ „Švietimas bus tavo tėvas ir motina“ 9 Vytautė MACIUKAITĖ Paguosti – tai dovanoti Dievą

10

Kun. Kęstutis K. BRILIUS MIC Žemiškoji ir dangiškoji paguodos

11

Kun. Vytautas LANGAS Nuogumas Biblijoje

12

Dalia BABRAVIČĖ Nuogą aprengti ar duoti daugiau?

13

Zita VASILIAUSKAITĖ Drabužių kalba

14

Lelijų mados

16

Kartais būna liūdna šiaip sau

17

Jaunimo iššūkis

Joana GIMBERYTĖ-JURONĖ Angelo atvaizdas, ištraukęs iš nevilties 18 Veidu į vaiką

Ką reiškia būti Mama?

20

Paul LEMOINE Tik tai, kas patogu?..

21

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Elena KOSAITĖ-ČYPIENĖ NŠP ir Bažnyčios mokymas

22

Elvyra KUČINSKAITĖ Jausmai po skyrybų

25

Atokvėpio valandai

Rūta LAZAUSKAITĖ Tebeatrandamas Čiurlionis

27

Kastantas LUKĖNAS Ar pakaks poros kalavijų?

28

Giovannino GUARESCHI Puikus sandėris

29

Akiračiai

Violeta MICEVIČIŪTĖ Kryžiaus ženklas, arba Žegnonė

31

Šventoji Bernadeta

32

Sveikata

Kad nebijotume ir nepanikuotume 34

Sveiki, savo laišką jums, mieli skaitytojai, norėčiau pradėti keliomis istorijomis.

Prieš keletą metų pirmąją Kalėdų dieną atidariusi vienuolyno duris pamačiau Saulę ir Algį. „Gal galite duoti drabužių?“ – paklausė. Tada prasisegė striukes, o po jomis... nebuvo nieko – tik nuogas kūnas. Žiemą! „Kur jūsų drabužiai?“ – apstulbusi paklausiau. „Išmetėme.“ – „Kodėl?“ – „Nes buvo nešvarūs.“ (Nešvarūs reiškia ne šiaip sutepti, bet šlapi ar knibždantys gyvių, jau tikrai nebedėvimi.) Nepaisant to, kad mano spintoje nėra vyriškų drabužių, o ir moteriškų mūsų dydžiai labai skyrėsi, suradau kelerius marškinėlius, golfą, kelis megztinius. Vienai per dideli, kitam per maži, negana to, moteriški. Bet tam kartui vis šilčiau ir švariau... Taip, tam kartui.

Vieną itin šaltą šios žiemos dieną atėjo Rytis, pėdas apsirišęs bintu vietoj kojinių ir įsispyręs į baigiančius suplyšti kedus. Kiek pašūkavęs ir pasiplūdęs, paprašė sriubos, kojinių ir kokio nors drabužio. Persirenginėdamas sudejavo: „Turbūt atrodau kaip velnias.“ Po to pavalgė ir išėjo.

Tam kartui vis šilčiau ir švariau...

Dabar daug diskutuojama, kaip veiksmingai pagelbėti vargšams. Ar duodami jiems maisto, drabužių ir patenkindami kitus būtinus jų poreikius, padedame jiems, ar labiau kenkiame, darome dar labiau neįgalius?

Tiesa, ir iš pačių vargstančiųjų esu girdėjusi, kad, pasirinkę dalijamų drabužių, vėliau parduoda juos turguje, taip lengvai ir pusiau legaliai gaudami pinigų. Tik turbūt ne toks jau retas atvejis, kai nepadedame stokojančiajam tikrai ne dėl to, kad jo nesugadintume, – tiesiog nenorime prasidėti, gal bijome.

Mane drąsina Motina Teresė, kurią popiežius Pranciškus Gailestingumo jubiliejaus proga paskelbs šventąja. Vieno žurnalui Time interviu metu ji pasakė: „Kai man sako: ‘Tu gadini žmones duodama jiems valgyti žuvies. Tu turi jiems duoti meškerę, kad jie patys susižvejotų’, aš atsakau: ‘Mano žmonės negali net pastovėti, juo labiau išlaikyti rankose meškerę. Tačiau aš duosiu jiems valgyti žuvies, ir kai jie pakankamai sustiprės, aš perduosiu juos jums. Ir jūs duosite jiems meškerę žuvims žvejoti.’ Nuostabus derinys, ar ne?“ Taigi duoti ar neduoti? Ar pasakymą nuogą aprengti turime suprasti tiesiogiai, ar perkeltine prasme? Kaip / kuo aprengti perkeltine prasme nuogą žmogų? Ką mūsų kultūroje reiškia drabužiai ir ką reiškia būti nuogam? O kas įgalina žmogų pasirūpinti pačiu savimi?

Drauge su šiuo gailestingumo darbu kūnui gegužės Artumoje apmąstome ir gailestingumo darbą sielai, įpareigojantį nuliūdusį paguosti.

Svarstome, iš kur semtis jėgų ir paguosti kitą žmogų, kai pačiam sunku.

Kaip gyventi, kai, atrodo, gyvenimas griūva ar net sugriuvo? Kas gali paguosti, o kokia „paguoda“ tik dar labiau prislegia?

Visus mus, šiuo metu lengviau ar sunkiau einančius gyvenimo keliu, stokojančius ir galinčius dalytis, tepaguodžia ir tesuramina iš viršelio žvelgianti it Dievo gailestingumo spindulių apšviesta Švč. Mergelė Marija, Nuliūdusiųjų Paguoda!

Su Dievu, ses. Teresė Elsterytė MVS

Gyvenimas kaip senas vynas

Vanda IBIANSKA Apie nuogųjų rengimą

35

Viršelyje – Pivašiūnų Dievo Motinos su Kūdikiu, Nuliūdusiųjų Paguodos, atvaizdas. XVII a. vid.

Silvijos Knezekytės nuotrauka

Artuma 2016 m. gegužė

1

Kronika

Klausimai ganytojams Aš visai nesuprantu, kodėl mokykla negali ruošti vaikų sakramentams. Tai apie ką tie vaikai mokykloje per tikybą mokosi 12 metų ir gauna įskaitas, tačiau persižegnoti ir poterių kai kurie nemoka? Ar nesusimąstom, kad tikybos dalykas paruošia tik tradicinius, bet ne nuoširdžius katalikus? Kodėl aplaidžiai žiūrima į šį dalyką, kuris yra žmogaus gyvenimo instrukcija?

Pirmas dalykas – krikštydami savo vaiką tėvai įsipareigoja jį auklėti krikščioniškai, o šitai reiškia, kad jaunasis katalikas žegnotis bei pagrindines maldas išmokti, sekmadienio šv. Mišių praktiką įgyti turi dar prieš eidamas į mokyklą ir ne iš mokytojų, bet iš savo šeimos. Antra – šventiesiems sakramentams yra rengiama parapijoje ir tam skiriama Atgailos ir Sutaikinimo, Pirmosios Komunijos bei Sutvirtinimo sakramentams padedanti pasiruošti katechetinė programa. Vaikai ir paaugliai rengiami parapijoje, kad galėtų įsitraukti į jos veiklą, taptų ne tik „tradiciniais“ katalikais.

Parapijoje vaikai išmoksta ir patarnauti šv. Mišiose, ir dalyvauti procesijose, ir giedoti chore. Jie kviečiami į jaunimo, maldos ar Šventojo Rašto grupe-

les, parapijose organizuojamos vaikų ir jaunuolių katalikiškos stovyklos, piligriminės kelionės. To mokykla negali suteikti, o ir jos misija visai kita. Per tikybos pamokas mokiniams suteikiama platesnių žinių ne tik apie krikščionybę, įvairias krikščioniškas konfesijas, bet ir apie kitas religijas. Šios pamokos yra labiau susijusios su mokslu apie tikybą (tikybas), religijos ugdomas vertybes ir turinį, o ne su sakramentine katecheze.

Ar iš tikrųjų toks blogas gyvenimas susidėjus? Kuo jis skiriasi nuo gyvenimo susituokusiųjų porų, kurios paskui išsiskiria dėl nesugebėjimo kartu sugyventi?

Gyvenimas kartu susidėjus turi daug minusų, nors dauguma porų mato tik privalumus ir taip save apgaudinėja. Į tai galima pažvelgti vien remiantis žmogiškąja logika, jau nekalbant apie Dievo įsakymus. Toks gyvenimas: 1) skatina menkavertiškumo jausmą („aš negaliu priimti tokio svarbaus sprendimo, nes negarantuoju už save“); 2) kelia abejonę mylimu žmogumi („gal ne šitas, -a?“); 3) nuvertina šeimą, iškreipia jos supratimą (galima kurti šeimą be įsipareigojimų ar bent su daliniais ir kai ku-

Artuma mėnraštis šeimai bei visiems ieškantiems Dievo ir žmonių artumos. Nr. 5 (316) / 2016

(ISSN 1392-382X) Eina nuo 1989 metų spalio. Steigėjas – Lietuvos Caritas, leidėjas – VšĮ Caritas leidykla „Artuma“

Redakcija:

vyr. redaktorius Darius CHMIELIAUSKAS; redaktorė Vanda IBIANSKA; redaktorė stilistė Dalė GUDŽINSKIENĖ; atsakingoji redaktorė ses. Teresė ELSTERYTĖ MVS; techninė redaktorė Valdonė MINCIŪTĖ; korektorė Rūta LAZAUSKAITĖ; dailininkė Silvija KNEZEKYTĖ; vyr. buhalteris Arūnas URNIEŽIUS; kapelionas Artūras KAZLAUSKAS

Adresas:

Rotušės a. 23, LT-44279 Kaunas; tel. (8 37) 20 96 83, 8 673 13 303; redakcija@artuma.lt Įmonės kodas 134460120, a. s. LT097300010002264553

Spausdino: UAB „Spaudos praktika“, Chemijos g. 29, LT-51333 Kaunas Užsakymo Nr. 206750, tiražas 10 100 egz. Žurnalą galima bet kada užsisakyti kiekviename Lietuvos pašte. Indeksas – 5010. Žurnalo kaina 1 Eur (atsiimant redakcijoje)

www.artuma.lt

mus rasite ir facebooke

Redakcija pasilieka teisę savo nuožiūra taisyti ir trumpinti rankraščius. Jų negrąžina ir nerecenzuoja.

Už reklamos ir informacinių pranešimų turinį atsako jų rengėjai

parėmė š. m. I pusmečio Artumos prenumeratą per vyskupijų Carito skyrius, pasieksiančią labiausiai stokojančius.

2

Artuma 2016 m. gegužė

2016 m. mūsų leidyklos tęstiniam projektui „Šeimos vertybių puoselėjimas mėnraštyje Artuma“ paskyrė 13 tūkst. eurų. Remiamos skilčių „Kronika“, „Didelės ir mažos kryžkelės“, „Veidu į vaiką“, „Jaunimo iššūkis“, „Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos“, „Akiračiai“ publikacijas

riais laikinais, bet ar tai gera vaikams?); 4) nuvertina lytinio akto prasmę ir vertę (galiu mylėtis, daryti tai ir ne tik su juo ar ja. Tačiau ar augama kartu dvasine prasme?); 5) skatina bėgti nuo problemų (susidūrus, pvz., su neištikimybe ar kitokiu melu arba silpnumu, neieškoma sprendimo kartu); 6) įtvirtina abejonę, kad santuoka visam gyvenimui neįmanoma (nusivylus mylimuoju-draugu, ieškoma kito, patikima, kad neįmanoma gyventi su vienu žmogumi visą gyvenimą). Daugiau apie tai galite paskaityti 2014 m. birželio ir liepos–rugpjūčio bei 2015 m. rugsėjo Artumose.

Ir dar viena verta dėmesio pastaba.

Amerikiečiai yra atlikę apklausą ir tyrimą, kurios šeimos mažiau skiriasi: ar tos, kurios prieš santuoką jau kartu gyveno, ar tos, kurios pradėjo bendrą gyvenimą tik susituokusios. Nors gali atrodyti keista, laimėjo ne tos, kurios jau gyveno kartu iki santuokos.

Ar galimas bažnytinės santuokos anuliavimas, jei po dvejų santuokos metų šeimai nepavyksta susilaukti vaikų? Abu partneriai mediciniškai ištirti, nustatytas neaiškios kilmės nevaisingumas.

Nevaisingumas, priešingai negu impotencija, santuokos neardo ir negali būti pagrindas skelbti ją negaliojančia.

Vienintelė priežastis gali būti, jei kuris nors iš besituokiančiųjų, žinodamas apie savo nevaisingumą, tai nuslėpė prieš santuoką. Vis dėlto jūsų atveju apie tai kalbėti, ko gero, netenka. Bet ir tokių šeimų situacija nėra beviltiška. Juk svarbiausia – sutuoktinių tarpusavio meilė.

Jeigu ji išlieka, tai įmanoma rasti ir kitokių sprendimų, galbūt neatmetant ir įsivaikinimo galimybės.

Parengta pagal Panevėžio vyskupijos, Kauno arkivyskupijos interneto svetaines bei www.klauskkunigo.lt

Kronika Liturgijos katechezė

Gegužės liturginiai skaitiniai

Apsivilkti nauju žmogumi

1 S VI VELYKŲ SEKMADIENIS (II sav.)

Apd 15, 1–2. 22–29; Ps 67; Apr 21, 10–14. 22–23; Jn 14, 23–29 Motinos diena 2 P Šv. Atanazas, vysk., Bažnyčios mokytojas

Apd 16, 11–15; Ps 149; Jn 15, 26 – 16, 4a 3 A Šv. Pilypas ir Jokūbas, apaštalai

1 Kor 15, 1–8; Ps 19; Jn 14, 6–14 4 T Apd 17, 15. 22 – 18, 1; Ps 148; Jn 16, 12–15 5 K Apd 18, 1–8; Ps 98; Jn 16, 16–20 6 P Apd 18, 9–18; Ps 47; Jn 16, 20–23a 7 Š Apd 18, 23–28; Ps 47; Jn 16, 23b–28 8 S KRISTAUS ŽENGIMAS Į DANGŲ

Apd 1, 1–11; Ps 47;

Žyd 9, 24–28; 10, 19–23; Lk 24, 46–53

Visuomenės komunikavimo priemonių diena 9 P Apd 19, 1–8; Ps 68; Jn 16, 29–33 (III sav.)

10 A Apd 20, 17–27; Ps 68; Jn 17, 1–11a 11 T Apd 20, 28–38; Ps 68; Jn 17, 11b–19 12 K Šv. Nerijus ir Achilas, kankiniai;

šv. Pankratas, kankinys

Apd 22, 30; 23, 6–11; Ps 16; Jn 17, 20–26 13 P Fatimos Švč. Mergelė Marija

Apd 25, 13b–21; Ps 103; Jn 21, 15–19 14 Š Šv. Motiejus, apaštalas

Apd 1, 15–17. 20–26; Ps 113; Jn 15, 9–17 15 S ŠVENTOSIOS DVASIOS

ATSIUNTIMAS (SEKMINĖS)

Apd 2, 1–11; Ps 104; Rom 8, 8–17;

Jn 14, 15–16. 23b–26 16 P VII eilinio laiko savaitė (III sav.)

Šv. Andriejus Bobola, kunigas, kankinys

Jok 3, 13–18; Ps 19; Mk 9, 14–29 17 A Jok 4, 1–10; Ps 55; Mk 9, 30–37 18 T Šv. Jonas I, popiežius, kankinys

Jok 4, 13–17; Ps 49; Mk 9, 38–40 19 K Mūsų Viešpats Jėzus Kristus,

aukščiausiasis ir amžinasis Kunigas

Iz 6, 1–4. 8 arba Žyd 2, 10–18; Ps 23;

Jn 17, 1–2. 9. 14–26 20 P Šv. Bernardinas Sienietis, kun., vienuolis

Jok 5, 9–12; Ps 103; Mk 10, 1–12 21 Š Šv. Kristoforas Magaljanesas, kunigas,

ir jo draugai, kankiniai

Jok 5, 13–20; Ps 141; Mk 10, 13–16 22 S ŠVENČIAUSIOJI TREJYBĖ

Pat 8, 22–31; Ps 8; Rom 5, 1–5; Jn 16, 12–15 23 P VIII eilinio laiko savaitė (IV sav.)

1 Pt 1, 3–9; Ps 111; Mk 10, 17–27 24 A 1 Pt 1, 10–16; Ps 98; Mk 10, 28–31 25 T Šv. Beda Garbingasis, kun., Bažnyčios

mokytojas; Šv. Grigalius VII, popiežius;

Šv. Marija Magdalena de Paci, mergelė

1 Pt 1, 18–25; Ps 147; Mk 10, 32–45 26 K Šv. Pilypas Neris, kunigas

1 Pt 2, 2–5. 9–12; Ps 100; Mk 10, 46–52 27 P Šv. Augustinas Kenterberietis, vysk., vienuolis

1 Pt 4, 7–13; Ps 96; Mk 11, 11–25 28 Š Jud 17. 20b–25; Ps 63; Mk 11, 27–33 29 S ŠVČ. KRISTAUS KŪNAS

IR KRAUJAS (DEVINTINĖS)

Pr 14, 18–20; Ps 110; 1 Kor 11, 23–26;

Lk 9, 11b–17 30 P IX eilinio laiko savaitė (I sav.)

2 Pt 1, 1–7; Ps 91; Mk 12, 1–12 31 A Švč. Mergelės Marijos Apsilankymas

Sof 3, 14–18 arba Rom 12, 9–16b;

Iz 12, 2–6; Lk 1, 39–56

Kun. Artūras KAZLAUSKAS Kai sakome „nuogas“, suprantame, kad žmogus yra be drabužių: arba neturintis kuo apsirengti, arba nusirengęs dėl kokių nors priežasčių. Drabužiai kalba apie žmogiškosios būties kilnumą. O nuogumas – apie žmogaus pažeidžiamumą šalčiu ar kaitra; liga ar gėda... Gi Jėzus nurodo nuogus aprengti.

Viena vertus, drabužis yra mūsų išorinio gyvenimo simbolis, netenkantis savo reikšmės besibaigiant dienai; juk Jėzus primena, kad kūnas yra svarbiau už drabužį (plg. Lk 12, 23). Tačiau Biblijoje rasime nuorodų į drabužį kaip to, kas yra širdyje, išorinę išraišką. Prisimenate Jėzaus pasakojimą apie žmogų, neapsirengusį vestuvių drabužiu (plg. Mt 22, 1–14)?

Taigi šventei – iškilmingi, o pasninkui – maišas ir pelenai. Drabužis nėra vien apdangalas. Jis kalba apie būtį. Pakrikštytiesiems Bažnyčia nurodo: „Krikštu tapote naujais Dievo kūriniais, panašiais į Kristų. Šis baltas drabužis tebus ženklas jūsų nepaprasto išaukštinimo ir nekaltumo.“ Nuogą aprengti – tai pasirūpinti ne vien šiluma, bet ir žmogišku orumu. Drabužis yra skirtas asmeniui, o ne asmuo drabužiui. Argi ne apie tai rašo apaštalas: „Nebemeluokite vienas kitam, nusivilkę senąjį žmogų su jo darbais ir apsivilkę nauju, kuris atnaujinamas tobulam pažinimui pagal savo Kūrėjo paveikslą. Čia jau nebėra nei graiko nei žydo, nei apipjaustyto nei neapipjaustyto, nei barbaro nei skito, nei vergo nei laisvojo, bet visa ir visuose – Kristus. Taigi jūs, Dievo išrinktieji, šventieji ir numylėtiniai, apsivilkite nuoširdžiu gailestingumu, gerumu, nuolankumu, romumu ir kantrumu. Būkite vieni kitiems pakantūs ir atleiskite vieni kitiems, jei vienas prieš kitą turite skundą. Kaip Viešpats jums atleido, taip ir jūs atleiskite. Viršum viso šito tebūna meilė, kuri yra tobulumo raištis“ (Kol 3, 9–14)?

Žmogaus gyvenimas yra tarp dviejų nuogumų – gyvenimo pradžioje ir pabaigoje… Tačiau abu nuogumai skirtingi.

Nuogi gimstame, o gyvenimo pabaigoje mus nurengia. Nuo motinos pirmojo pasirūpinimo mumis iki paskutinio pasirūpinimo mūsų palaikais tekantis gyvenimas taip pat yra susijęs su kitais žmonėmis. Mums reikia kitų rūpesčio. Visada išliekame gamtos stichijų pavojuose, mus gali pažeminti, mūsų nesuprasti, neapginti. Galime paprasčiausiai susirgti.

Pirmąjį kartą nuogą žmogų aprengė pats Dievas: „Viešpats Dievas padarė drabužius iš kailių žmogui bei jo žmonai ir juos aprengė“ (Pr 3, 21). Žmogaus nusižengimas sode atskyrė žmones nuo Kūrėjo, todėl jie suprato savo „nuogumą“, tai yra savo baigtinumą ir trapumą.

Apsivilkę Kristumi per Krikštą, krikščionys įžengia į Dievo gailestingumą. Todėl kiekvienas gailestingumo darbas, o ypač tam, kuris patiria nuogumą, gėdą, negalią, vargingumą, pažeminimą, orumo pažeidimą, bus dieviškojo gailestingumo atšvaitas ir paliudijimas. Mes, aprengtieji šventu drabužiu, dieviškosios garbės drabužiu, išmokstame kitokio būdo bendrauti. Pamatome vienas kitą naujomis akimis.

Benediktas XVI enciklikoje Deus Caritas est priminė visiems šv. Martyną, savo apsiaustu pasidalijusį su varguoliu. Sapne pasirodė jam Kristus, apsisiautęs jo drabužiu…

Popiežiaus intencijos gegužei:

Bažnyčios – kad visose pasaulio šalyse būtų gerbiamos moterys ir vertinamas jų svarbus indėlis visuomenės gyvenime; misijų – kad šeimose, bendruomenėse bei grupėse plistų Šventojo Rožinio maldos už evangelizaciją ir taiką praktika.

Artuma 2016 m. gegužė

3

Kronika Visuotinės Bažnyčios pulsas

kaip vykdoma politika, kurios vardas – gailestingumas, ir kaip reikia atsiliepti Šventajai Dvasiai, nes, kaip pats sakė, tai Ji, Dvasia, paskatinusi jį parsigabenti iš Lesbo į Romą tris pabėgėlių sirų šeimas. Ar nuo to įtrūko jas priglaudusio Vatikano sienos? Tikrai ne. Ir neįtrūks.

Vaisius nešantys darbai Balandis šiais Gailestingumo jubiliejaus metais buvo tikrai apstus gailestingumo. Balandžio 8 d. pasirodė ilgai lauktas popiežiaus Pranciškaus posinodinis apaštališkasis paraginimas Amoris laetitia („Meilės džiaugsmas“), kuriame Šventasis Tėvas apibendrino 2014– 2015 m. vykusių šeimos klausimams skirtų Vyskupų sinodo diskusijas. Kaip pamename, abi Sinodo sesijos sulaukė didžiulio tikinčiųjų ir pasaulietinės žiniasklaidos dėmesio, todėl jas apibendrinančio popiežiaus dokumento irgi laukta nekantriai, vieniems spėliojant, kitiems nuogąstaujant, ar nebus pakeistas Bažnyčios mokymas kai kuriais itin jautriais moralinio mokymo klausimais, pavyzdžiui, apie išsiskyrusias ir antrą santuoką sudariusias šeimas ar homoseksualių asmenų sielovadą. Perskaičius daugiau kaip 200 puslapių tekstą (o pats popiežius ragina jį skaityti lėtai ir atidžiai), galima pasakyti vieną dalyką: Amoris laetitia yra tikro ganytojo parašytas tekstas. Kaip britų savaitraštyje Tablet rašė vienas teologas, „Amoris laetitia nėra kapituliacija prieš moralinį reliatyvizmą arba ‘atskiestas’ Bažnyčios mokymas. Veikiau tai ‘pagalba apmąstymams, dialogui ir sielovados praktikai’. Štai kaip atrodo doktrina, kai ji tikrai pavedama tarnauti kasdieniame paprastų tikinčiųjų gyvenime. Tai ganytojiško magisteriumo įgyvendinimas“.

4

Artuma 2016 m. gegužė

L’Osservatore Romano nuotrauka

Kiek anksčiau, balandžio pirmąją, popiežius susitiko su Šv. Pijaus X kunigų brolijos vyskupu Bernardu Fellay.

Daugiau kaip pusvalandį trukusio susitikimo detalių Vatikanas neatskleidė, o Brolijos interneto puslapyje pranešta, kad susitikimas vyko draugiškoje aplinkoje, susitikimus nuspręsta tęsti ir toliau, be didesnės skubos, apie draugijos kanoninį statusą tiesiogiai nekalbėta.

Kaip žinome, derybos dėl Brolijos ir jos narių statuso sureguliavimo vyksta nuo Didžiojo 2000 metų jubiliejaus. Gal dabartinis Jubiliejus subrandins tikrų gailestingumo vaisių ir šiuo klausimu?

O kad norint nuskinti tuos vaisius kartais pakanka ištiesti ranką, popiežius Pranciškus parodė balandžio 16 d., kai kartu su Konstantinopolio ekumeniniu patriarchu Baltramiejum bei Atėnų ir visos Graikijos arkivyskupu Jeronimu atvyko į Lesbo salą Graikijoje, kurioje šiuo metu įstrigę tūkstančiai į ES mėginančių patekti migrantų. Morijos pabėgėlių stovyklą Europos Sąjunga laiko savotišku „karštuoju tašku“, kur registruojami ieškantieji politinio prieglobsčio Europoje ir iš kurio negavusieji prieglobsčio siunčiami atgal į Turkiją. Nors kelionės išvakarėse Vatikanas akcentavo, kad popiežiaus vizitas yra ne politinis, o „humanitarinis ir ekumeninis gestas“, tačiau Pranciškus savo pavyzdžiu parodė,

Popiežius meldė gailestingumo ir visiems karo zonose pagrobtiems asmenims, tarp jų ir kunigui saleziečiui Thomui Uzhunaliliui, pagrobtam kovo 4 d.

Jemene, kai užpuolikai įsiveržė į Adeno slaugos namus ir nužudė keturias Motinos Teresės ordino seseris bei dar 12 asmenų. Velykų išvakarėse pasklidę kraupūs gandai apie pagrobėjų neva įvykdytą kunigo nukryžiavimą, laimei, nepasitvirtino. Šiuo metu pagrobto kunigo išlaisvinimu rūpinasi Šv. Sostas, Indijos vyriausybė, Indijos katalikų vyskupų konferencija bei saleziečių bendruomenė, – vieninteliai kunigai, dirbantys šioje musulmoniškoje šalyje.

Dar vienas Lietuvai artimas popiežiaus gailestingumo ženklas – Dievo Gailestingumo sekmadienį išsakytas kvietimas visoms Europos katalikiškoms parapijoms balandžio 24 d. surengti ypatingą rinkliavą kaip solidarumo su nukentėjusiais nuo karo Rytų Ukrainoje ženklą. Pranciškus meldė, kad rinkliava „padėtų kuo skubiau skatinti taiką ir pagarbą įstatymui tame žiaurius išmėginimus patiriančiame krašte“.

Baigiant – apie skaičius. Austrijos katalikų ir protestantų vadovai parengė rekomendacijas musulmonų atsivertėliams į krikščionybę, nes vis daugiau politinio prieglobsčio prašytojų siekia ir Krikšto. Šiuo metu apie pusė iš 300 norinčių būti pakrikštyti Katalikų Bažnyčioje yra musulmonai. Abiejų Bažnyčių atstovai sutarė, kad atsivertėliai iš islamo turi būti rengiami Krikštui itin atidžiai, specialiuose, individualiuose kursuose, kurie truktų mažiausiai metus. Dauguma musulmonų atsivertėlių Austrijoje yra atvykę iš Irano ir Afganistano, toliau rikiuojasi Sirijos bei Irako pabėgėliai.

Rūta TUMĖNAITĖ

Kronika Bažnyčios Lietuvoje pulsas

Evaldo Lasio nuotrauka

Įpusėjant Šventiesiems metams, Bažnyčia Lietuvoje visų žvilgsnius kreipia į Gailestingumo miestą, daugiau kaip 90 metų laiminamą Apvaizdos rankos Gailestingojo Jėzaus atvaizde. „Jo žvilgsnis šiame paveiksle yra toks, kokiu žvelgė nuo kryžiaus, – mūsų pasigailėdamas <...>. Šis stebuklingas atvaizdas glaustai parodo Velykų džiaugsmo šaltinį“, – sakė Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas Dievo Gailestingumo savaitę užbaigusio Atvelykio sekmadienį Gailestingumo šventovėje.

Į šią šventovę Vilniaus krikščionys, Dievo gailestingumą atpažinę istorinio susiskaldymo žaizdose, pagal kasmetę tradiciją ėjo ekumeninį Šviesos kelią. Valstybių sienų, kalbų ir kitų skirtingumų nepaisančią Dievo meilės žinią iš Vilniaus tuo palaimintu Prisikėlusiojo šviesos laiku „ištransliavo“ didžiausia pasaulyje katalikiška televizijos stotis EWTN Global Catholic Network (JAV); ji sklido 70-čiai šalių „Marijos radijo“ bangomis (beje, balandžio 19–21 d. Vilniuje vyko ir „Marijos radijo“ šeimos europinis susitikimas).

Balandžio 3 d. paminėtas Kaišiadorių vyskupijos įsteigimo 90-metis. O 9 d. šis įvykis paminėtas neįprastai, bet ne mažiau patraukliai – 90-ties motociklininkų (sykiu ir kelių kunigų) žygiu iš Molėtų.

Balandžio 14 d. Lietuvos vyskupai Lenkijos Vyskupų Konferencijos iškil-

mingame posėdyje sveikino Krikšto 1050 metų jubiliejų švenčiančią Bažnyčią Lenkijoje, pabrėždami, jog „Kunigaikščio Mieško I Krikštas 966 metais atvėrė kelią visai <...> tautai priimti Kristaus Gerąją Naujieną ir įsijungti į krikščioniškos Europos tautų šeimą. Tapusi krikščioniška, Lenkija ne tik padėjo tvirtą pamatą savo valstybingumui, sukūrė prielaidas suklestėti kultūrai, bet įsišaknijusi krikščioniškajame tikėjime įnešė svarų ir reikšmingą indėlį į Europos, o kartu ir visos Bažnyčios gyvenimą“.

Vilniaus kunigų seminarijos mokslinė konferencija balandžio 16 d., be kita, gaivino mintį apie nunykusį amžių būvyje bendruomeninį atgailos šventimą visų malda palaikant nusidėjusiojo susitaikymą.

Atsinaujinimo dienoje Kaune (šiemet skaičiuojame jų rengimo 20-metį) balandžio 17-ąją buvo mokoma, jog be Šventosios Dvasios įkvėpimo tik neštume savo dienų „lažą“, Jos dovanos įkvepia gailestingumo darbams, gerai kovai su pasaulio dvasia.

Kaune šventėme Kunigų seminarijos 150 m. jubiliejų. Išvakarėse paminėjusi mirusius iškilius, Lietuvai žinomus dvasininkus, balandžio 23 d. seminarija pakvietė į iškilmes pirmojoje po perkėlimo į Kauną iš Varnių savo šventovėje – Šv. Jurgio Kankinio (pranciškonų) bažnyčioje. Su malda ir sveikinimais jose dalyvavo popiežiaus Pranciškaus vardu laiminęs apaštališkasis nuncijus, Lietuvos, Baltarusijos, Estijos, Rusijos katalikų vyskupai, čia studijavę kunigai, ortodoksų ir evangelikų liuteronų Bažnyčių ganytojai, diakonai bei klierikai iš Vilniaus ir Telšių seminarijų, šalies, miesto, rajono, universitetų vadovai. „Seminarija – tai laikas ir vieta, kur išmokstama dalytis ne tik tikėjimu, bet ir savimi. <...> Meldžiam, kad šiandien seminarija būtų gyvo tikėjimo, ugnies židinys“, – sakė Kauno arkivyskupas Lionginas Virbalas, palygindamas seminariją – Viešpaties

daigyną – su Vakarienbučiu, iš kurio po Šventosios Dvasios išliejimo Kristaus mokiniai pasklido po visą pasaulį.

Veržlią ir gyvą seminarijos, kuri sovietmečiu buvo vienintelė kunigų rengimo Alma Mater Lietuvoje, dabartį atskleidė tikrai Dvasios apdovanotų seminaristų programa. Širdies žvilgsniu pažvelgę į seminarijos istoriją su dviem jos išgyventais okupacijos laikotarpiais bei nenutrūkstamai nešama Kristaus šviesa į pačias įvairiausias Lietuvos gyvenimo sritis, šie jauni Emilio Vasiliausko nuotrauka

Dvasios mokoma ir gaivinama

žmonės paliudijo, jog kunigystei besirengiančius ir šiandien tebežavi bei uždega 15 dešimtmečių čia puoselėti tarnavimo tėvynei, kunigų idealizmo pavyzdžiai. Šio jubiliejaus proga išleista dr. Arūno Grickevičiaus monografija Kunigų seminarija Kaune: 150-ies metų istorijos bruožai.

Gyvybės sekmadienį jubiliejinė Marijos Taikos Karalienės bažnyčia uostamiestyje Gailestingumo duris atvėrė visos Klaipėdos vaikų šventei. Konferencija „Gyvybės iššūkis“ Kaune aptarė pagalbą gyvybės stebuklo nesulaukiantiems sutuoktiniams. Gyvybės, šeimos apsaugos mintis sklido per Lietuvą šeimų šventėse, popietėse, netgi kraujo donorystės akcijose Elektrėnuose, Kaišiadoryse, Kazlų Rūdoje, Raseiniuose, Rokiškyje, Vievyje, Vilkaviškyje, Zarasuose ir kitur. Tądien Mokslų akademijos salėje įteikti 2016 m.

Gyvybės apdovanojimai.

Popiežiaus Pranciškaus kvietimu balandžio 24 d. sekmadienio Mišių aukas skyrėme Ukrainos krikščionims. Per Šeštines, minint Pasaulinę komunikavimo dieną, LVK yra nutarusi vyskupijų bažnyčiose organizuoti tikslinę rinkliavą katalikiškai žiniasklaidai stiprinti.

Dalė GUDŽINSKIENĖ Artuma 2016 m. gegužė

5

Kronika

Meilės džiaugsmas, arba XXI a. katalikiškos šeimos kontūrai

Tomas VILUCKAS Nors popiežiaus Pranciškaus priešininkai mėgsta kalbėti apie „Peróną Vatikane“ (karininką, ilgametį Argentinos prezidentą, laviravusį tarp demokratijos ir diktatūros), tačiau jo apaštališkasis paraginimas Amoris laetitia („Meilės džiaugsmas“), skirtas santuokai ir šeimai, atitinka Pranciškaus vadovavimo stilių. Šis dokumentas yra dviejų 2014 ir 2015 m. jo sušauktų Vyskupų sinodo asamblėjų santuokos ir šeimos klausimais įžvalgų santrauka.

Visos Bažnyčios balsas Daug sykių deklaravęs sinodinės Bažnyčios viziją, Pranciškus šiuo dokumentu lieka ištikimas sau ir pateikia išsamų Sinode nuskambėjusių vyskupų nuomonių apibendrinimą. Tuo šis paraginimas dar kartą patvirtino, kad monarchinis popiežystės modelis katalikybėje yra tik praeities reliktas, nes popiežius nesiėmė vienašališkų sprendimų, bet įsiklausė į Bažnyčios balsą.

Vis dėlto vienu požiūriu pontifikas prasilenkia su sau įprastu elgesiu. Visiems žinoma, kad Pranciškus nemėgsta ilgų pamokslų ir tekstų, tačiau Amoris laetitia tapo didžiausios apimties dokumentu apie santuoką ir šeimą Katalikų Bažnyčios istorijoje.

Nenuostabu, kad popiežius Pranciškus su sau būdingu realizmu paraginimo įžangoje pataria neskubėti skaitant šį tekstą. „Gali būti, – rašo Pranciškus, – kad, pavyzdžiui, sutuoktiniai labiau save atpažins ketvirtajame ir penktajame skyriuose, o sielovadininkus labiau sudomins šeštasis.

Tačiau visi teįsigilina į aštuntąjį skyrių. Tikiuosi, kad kiekvienas skaitantysis išgirs kvietimą su meile rūpintis šeimomis, nes šeimų gyvenimas – tai ne problemų, bet visų pirma galimybių šaltinis“ (čia ir kitur cituojami Vatikano radijo arba paties autoriaus vertimai – aut. past.). Tad kol nėra oficialaus lietuviško leidimo, galime peržvelgti tik keletą daugiausia diskusijų keliančių šio paraginimo akcentų.

6

Artuma 2016 m. gegužė

Daugiabriaunė tikrovė

Viena dažniausiai daromų klaidų – žiniasklaidos sukurta nuomonė, kad abu Sinodai ir šis paraginimas sukasi apie išsiskyrusiųjų bei homoseksualių asmenų situaciją. Tokie akcentai tik patvirtina, kad esame apgailėtino „Vakarų centrizmo“ spąstuose, nes Vakarų socialinei ir kultūrinei aplinkai būdingos problemos paverčiamos pasaulio centru. Lieka apgailestauti, kad iš akių paleidžiamas šeimos gyvenimo kompleksiškumas, esantis šio solidžios apimties dokumento dėmesio centre.

Popiežius dokumentu Amoris laetitia brėžia XXI a. katalikiškos šeimos kontūrus, pagal kuriuos pagrindiniai šeimos dėmenys yra gailestingumas, sąžinė, vientisumas, džiaugsmas dėl savo pašaukimo, o santuoka – tai „dinamiškas procesas“, dieviško grožio atspindys.

Bažnyčios mokymas nekinta Paraginimas neįvedė jokio naujo kanono, normos ar taisyklės, nepanaikino jokios dogmos, kaip buvo būgštaujama kai kuriuose tradicionalistiškai nusiteikusių katalikų sluoksniuose. Beje, joks paraginimas negalėtų keisti doktrinos, nes tai – išskirtinai Bažnyčios Susirinkimų teisė. Negana to, šis dokumentas pakartoja ir interpretuoja popiežiaus Pranciškaus pirmtakų mokymą apie santuoką ir šeimą. Amoris laetitia yra organiška doktrinos plėtotė, bandanti atkreipti dėmesį į anksčiau mažiau gvildentas santuokos temas.

Pavyzdžiui, ketvirtajame skyriuje itin pozityviai kalbama apie aistrų, aistringos, erotinės meilės, lytiškumo vaidmenį sutuoktinių gyvenime. Bažnyčios mokymas nėra savitikslis, Bažnyčios misija yra ne išlaikyti doktrinos „skaistybę“, bet taip ją pritaikyti sielų gerovei, kad, vaizdžiai tariant, doktri-

Kronika

Iššūkiai – galimybė byloti sąžinei Didžiausios diskusijos Bažnyčioje vyksta dėl išsiskyrusiųjų ir antrą sykį santuoką sudariusiųjų katalikų sakramentinės praktikos. Kas konkrečiai šiuo klausimu pasakyta paraginime? Popiežius Pranciškus pabrėžia, kad „nėra paprastų receptų“, bet yra konkretūs atvejai.

Pastoracinis įžvalgumas kviečia pripažinti, kad kai kuriose situacijose „nėra sunkios kaltės“, todėl kanoninės kliūtys nebūtinai vienodos visais atvejais.

Amoris laetitia primena šv. Tomo Akviniečio skelbtą principą, kad nors bendros normos visada atspindi gėrį, kurio reikia siekti ir laikytis, tačiau normų formuluotės negali aprėpti absoliučiai visų konkrečių atvejų. Tas pats principas gali būti pritaikomas ir žvelgiant iš kitos perspektyvos: iš vienos konkrečios situacijos kylančios išvados negali būti pakeltos iki visiems galiojančios normos rango. Pranciškus rašo, kad negalima teigti, jog visi esantys sudėtingose situacijose yra patekę į mirtinos nuodėmės būklę ar netekę pašvenčiamosios malonės.

Savo poziciją Šventasis Tėvas paaiškina 351 išnašoje, kurioje sakoma, kad „kai kuriais atvejais galima ateiti į pagalbą taip pat ir per sakramentus, nes ‘klausykla negali būti paversta kankinimų kamera’, o ‘Eucharistija – tai ne premija tobuliesiems, bet stiprybė silpniesiems’“.

Galutinis sprendimas yra paliekamas asmens sąžinei, kuriai aiškumo turėtų suteikti pokalbiai su kunigu, dvasinė įžvalga, atgaila, dvasinis palydėjimas. Popiežius cituoja baigiamąjį Sinodo dokumentą Relatio finalis, kuriame išsiskyrusiųjų sielovadoje siūloma vadovautis foro interno principu. Tai Bažnyčios teisės kanonas, kalbantis apie Bažnyčios valdymo galią vidinėje srityje (lot. pro foro interno). Apibendrintai šis 130-asis kanonas reiškia, kad priimtas sprendimas konkrečioje situacijoje negalioja viešame Bažnyčios gyvenime.

Tad turėtume įvardyti, kad išsiskyrusieji po nuodugnios jų situacijos peržvalgos galės prašyti kunigą sakramentų, bet, vengiant papiktinimų, toks veiksmas kažin ar būtų viešas; nekistų ir tokių žmonių teisinis statusas.

sutikęs, kad ši, anot jo, „patikrinta praktika“ būtų taikoma Bažnyčios gyvenime. Ir ši praktika buvo ypač paplitusi JAV bei germaniškuose Europos kraštuose, kol Tikėjimo mokymo kongregacija, jau vadovaujama kard. Josepho Ratzingerio, 1994 m. „Laiške dėl Komunijos išsiskyrusiems ir vėl susituokusiems tikintiesiems“ išaiškino, kad „Bažnyčios praktikos šia tema negalima kaitalioti remiantis įvairiomis situacijomis“.

Dabar tarsi grįžtama prie posusirinkiminės išsiskyrusiųjų sielovadinės praktikos. Akivaizdu, kad ši situacija ir toliau lieka dviprasmiška. Galima manyti, kad klostosi situacija, prilygstanti tai, kuri buvo Bažnyčioje tuoj po Vatikano II Susirinkimo. Nors šio Susirinkimo tėvai nepriėmė daug praktinę veiklą įpareigojančių sprendimų, tačiau pakitusios nuotaikos Bažnyčioje pasuko jos gyvenimą kita linkme. Tuomet skambėjo atsinaujinimo obalsis, o nūdien – gailestingumo. Taip gali įvykti ir dabar: tai, kas šiandien atrodo sunkiai priimtina naujovė, praėjus kiek laiko gali įsitvirtinti kaip normali praktika. Ši situacija pareikalaus didelio sielovadinio jautrumo bei lankstumo iš kunigų. Ji dar kartą patvirtina tiesą, kad kunigas pirmiausia yra sielovadininkas, ganytojas, o ne sakramentų administratorius. Gebėjimas žvelgti į žmogų, o ne į įstatymo raidę, pasitelkti dvasinį įžvalgumą, padėti, o ne atsikratyti problemos, – visi šie dalykai būtini kunigui bendraujant su šeimomis.

L’Osservatore Romano nuotrauka

na būtų tarsi kelio ženklas riedant Evangelijos „greitkeliu“.

Taip pat galima pastebėti įvykusį kalbinį lūžį. Nuo šiol iš Bažnyčios žodyno ir jos narių retorikos turėtų dingti tokios sąvokos kaip „gyvenimas nuodėmėje“, „netvarkingos poros“, „svetimautojai“ ir pan. Bažnyčia, būdama surinkta iš nusidėjėlių, negali savo narių rūšiuoti, klasifikuoti, supriešinti tarpusavyje, vienų laikyti geresniais už kitus, nes visi yra vieno Tėvo vaikai, o ne malonės būsenos turėtojai ar pasmerktieji. Bažnyčia nuolat kviečia visus gyventi Evangelija.

Vienas didžiausių paradoksų – kad, būdamas nemenkos apimties, šis dokumentas neišsemia visų šeiminio, santuokinio gyvenimo aspektų. Nors senas bažnytinis posakis byloja Roma locuta, causa finita („Roma pasakė, reikalas baigtas“), tačiau susidaro įspūdis, kad „Meilės džiaugsmas“ tik atlapojo duris tolesniems išminties apie šeimą ieškojimams.

Ankstesnė praktika Verta pastebėti, kad 1973 m. tuometis Tikėjimo mokymo kongregacijos prefektas kard. Franjo Šeperis buvo Artuma 2016 m. gegužė

7

Kronika

„Heraklio žygiai“ Vytautas SINICA Lietuvoje madinga skųstis, kad iki šiol neturime „tikrų modernių vakarietiškų socialdemokratų“. Iš tiesų tragiška, kad nėra tikros ekonominės „kairės“, kuri rūpintųsi dirbančiųjų ir socialinio teisingumo gynimu. Tačiau reikia džiaugtis, kad Lietuvos socialdemokratai dar nėra nuosekliai vakarietiški.

Sveikatos apsaugos ministerija – geriausias bandymų poligonas, leidžiantis pamatyti, kaip atrodytų „pažangi ir europietiška“ socialdemokratų „gyvybės politika“.

Visą kadenciją LSDP į sveikatos ministro postą skyrė nuoseklius europietiškus socialdemokratus – Vytenį Andriukaitį, Rimantę Šalaševičiūtę ir galiausiai Jurą Požėlą. Pirmasis veikė subtiliai: pats siūlydamas naikinti finansavimą nepagydomų ligonių slaugai, tuo pačiu metu partiečių rankomis Seime „stūmė“ valstybės finansuojamus abortus ir kontracepciją. Antroji skandalingai siūlė diskutuoti apie eutanaziją vaikams, tačiau esminės žalos nepadarė.

Juras Požėla jau per pirmąjį darbo mėnesį pranoksta juos abu. Seime buvęs aktyvus embrionų šaldymo lobistas per daugiau nei mėnesį ministro poste spėjo nuveikti bent tris „Heraklio žygius“. Pirmiausia, remdamasis ES direktyvų perkėlimo būtinybe, jis ėmėsi skubinti Seimo Sveikatos reikalų komitetą pritarti jo siūlymui leisti šaldyti embrionus. Procedūros metu dalis embrionų žūsta, nebereikalingi yra tiesiog sunaikinami. Nevaisingoms poroms (gerai, jei tik joms) toks būdas supaprastina dirbtinį apvaisinimą, tačiau – maža bėda! – pražudo pradėtas gyvybes.

Ministras labai norėjo šią idėją paversti teisės aktu tiesiog pasirašydamas ministro įsakymą, tačiau tai žmogaus teisės klausimas ir jį įstatymas privalo reguliuoti. Pati mintis apie gyvus embrionus ministrui bent Seimo koridoriuose kelia di8

Artuma 2016 m. gegužė

delį juoką, tačiau pritarti jo stumiamam projektui nėra jokio pagrindo – ES to daryti neįpareigoja, krikščioniškoji moralė neleidžia, o medicinos pažanga leidžia apsieiti, nes egzistuoja kiaušialąsčių šaldymo technologija (vitrifikacija), išsprendžianti visas etines dilemas ir, pasak Lietuvos sveikatos mokslų universiteto, duodanti ne prastesnių rezultatų.

Antrasis žygis buvo bandymas vienašališkai, vien tik ministro įsakymu, priimti lyties keitimo tvarką. Ir ne bet kokią, o vieną liberaliausių pasaulyje.

Pagal ministro siūlymą, kiekvienas, laikantis save kitos lyties, galėtų be psichiatro konsultacijos kreiptis į plastikos chirurgus dėl lyties keitimo operacijos. Šie turėtų mokėti ir sutikti teikti tokias paslaugas. Jokių konsultacijų, jokių ekspertų išvadų, jokių privalomų sprendimo apmąstymo laikotarpių. Lietuvos Civiliniame kodekse neatsakingai minimas lyties keitimas – jo tvarką turėtų reguliuoti atskiras įstatymas (tokia pati situacija ir dėl partnerystės institucijos). Yra du keliai – priimti tokį įstatymą arba išbraukti nuorodą į lyties keitimą apskritai. Žinant, kad lyties tapatumo sutrikimai pagrįstai pripažinti psichine liga ir net 41 proc. lytį chirurginiu būdu pakeitusių asmenų mėgina nusižudyti, vienintelis logiškas variantas yra naikinti CK nuorodas į lyties keitimą ir teikti

tokiems žmonėms psichiatro pagalbą.

Požėlai ligos gydymas nerūpi, tad jis siūlo priešingą kelią.

Nerūpi jam ir Konstitucijos numatyti apribojimai. Lyties keitimas, kaip ir embrionų žudymas, yra žmogaus teisių klausimas, ir jį taip pat būtina reguliuoti įstatymu. Tačiau įstatymus priima Seimas, o ten vienvaldystė neveikia. Kad tai apeitų, socialdemokratai Seime užregistravo ir mėgina priimti projektą, neva leidžiantį ministrui pačiam nustatyti lyties keitimo tvarką. Bėda ta, kad pats toks projektas prieštarauja Konstitucijai, joje įtvirtintam valdžių atskyrimo principui. Šią poziciją jau išsakė buvęs Konstitucinio Teismo teisėjas Vytautas Sinkevičius, taip pat VDU Teisės fakulteto dekanas.

Trečiasis, irgi kol kas nebaigtas, Požėlos žygis ir vėl susijęs su dirbtiniu apvaisinimu. Balandžio 13 d. Sveikatos apsaugos komitetas pagal išankstinį „parėdymą“ balsavo už Požėlos pataisas, leidžiančias „vaisingumo išsaugojimo tikslais“ išsaugoti nepilnamečių lytines ląsteles. Taip pat – dirbtiniam apvaisinimui naudoti mirusių asmenų lytines ląsteles. Ministras lietuvaitėms žada makabriškiausių romantinių fantazijų išsipildymą. Praradusieji natūralią etinių ribų pajautą, tikėtina, nuoširdžiai negalės suprasti, „kas čia blogo, jei žmogus nori ir sutinka“. Iš tokio klausimo pažinsime iš tiesų „pažangaus, europietiško“ socialdemokratinio mąstymo atstovą.

Nė vienas iš aptariamų projektų dar nėra priimtas, bet sėkmingai skinasi kelią. Iki Seimo rinkimų likęs pusmetis bioetikos srityje virsta lenktynėmis su laiku. Tik laikas parodys, kokių dar idėjų gali sugeneruoti Požėlos fantazija ir atstovaujami įvairių klinikų lobistiniai interesai. Aišku, jog piliečiai ir pirmiausia katalikai turi sekti ir kontroliuoti sveikatos ministro veiksmus. Despotijomis ministerijų paversti neleidžia tik laisvi ir drąsūs piliečiai.

Didelės ir mažos kryžkelės Migruojantis pasaulis

„Švietimas bus tavo tėvas ir motina“ Antanas SAULAITIS SJ tų vystyti stovykloje, sugrįžęs namo ar nukeliavęs į kitą šalį.

Somalyje jaunuoliai dar mokosi vandens technikos, taisyti bakus, valyti ir dezinfekuoti vandenį, kiti lavinasi vyrų kirpykloje ar higienos srityje.

Kolumbijoje per 50 metų trunkančias vidaus kovas žūsta daug sukilėlių, o kaip nauji kovotojai grobiami vaikai ir jaunimas, ypač prie mokyklų. Jie negali saugiai mokytis. JRS veikia Jungtinėse Tautose, šalies įstaigose, su kitomis nevalstybinėmis organizacijomis užtardamos išvietintųjų reikalus septynių milijonų krašte; rūpinasi saugiomis mokyklomis, amatų mokymu. Pietų Sudane ir kitose šalyse užpuolamos mergaitės ir moterys; jos itin nori mokytis – JRS stengiasi sudaryti saugias sąlygas. Švietimo stotys dažnai parūpina maisto, medicininę pagalbą, psichologinį ugdymą, paramą.

Sirijoje vykdoma programa – „Švietimas taikai“; tai psichosocialinis palaikymas, kuomet dirbama su vaikais bei jaunimu, kurių mokyklos užimtos kariškių. Karo traumos reiškiasi blogu vaikų elgesiu, nesugebėjimu bendrauti. Todėl mokytojai ir mokytojos tampa socialiniais darbuotojais, mokydami vaikus, kaip būti mokiniais, kaip elgtis mokykloje, draugauti, tinkamai elgtis. Per lėles ar piešinius vaikai išreiškia skaudžias savo patirtis, netektis, svajones. JRS savanoriai lanko šeimas, tėvams patardami, kaip padėti vaikams, namuose išvengti smurto, kai gyvenvietės ar pabėgėlių stovyklos sausakimšos ir ankštos.

Švietimas yra pagrindinė priemonė skurdui, smurtui naikinti ir ugdyti laisvai, solidariai visuomenei. Tačiau ne visiems karo, sukilimų, sausros, gamtos nelaimių ar kitų bėdų ištiktiems įmanoma lavintis ir išsimokslinti. Prasėdėjus 26 metus mokinio bei studento suole man vis vien trūksta vienų labai svarbių mokslo metų – vaikų darželio. Tuos metus reikėjo slėptis nuo bombardavimų, persikelti iš vietos į vietą nuo Rytprūsių iki pietų Vokietijos.

JRS nuotrauka

Pirmoji klasė – išbombarduotame Augsburge, be galo geros mokytojos p. Rudaitienės virtuvėje. Kaip šiandien matau būrelį vaikų, susėdusių apie valgomąjį stalą su sąsiuviniais ir knygelėmis. Laukuose dar gulėjo nesprogusių bombų, lėktuvų nuolaužų. Toje pačioje gatvėje stebėjome amerikiečius, be šūvio užimančius mūsų vaikystės miestą. Politikos neišmanantis penkerių metų vaikas tėvų klausia: „Ar dabar bus geriau, kai amerikiečiai čia?“ Tokios istorijos, gaila, nesibaigia. Po Antrojo pasaulinio karo būta 50 mln. išvietintų žmonių (arba dipukų – nuo angl. displaced person), 2016 m. – 60,5 milijonų išvietintų vaikų, jaunimo, moterų, vyrų. „Švietimas bus tavo tėvas ir motina, kai manęs nebebus“, – sako tėvas sukilimo pabėgėlių stovykloje savo sūnui ar dukrai. 1980 m. įsteigtos Jėzuitų pabėgėlių tarnybos (Jesuit Refugee Service – JRS) simbolis galėtų būti dykumoje, medžio pavėsyje sėdintys ką tik iš karo zonos į naują išvietintų stovyklą atvykę vaikai ar jaunuoliai su mokytoju ar mokytoja savanoriais. Sakoma, švietimas kainuoja, tačiau JRS tarnyba klausia – o neraštingumas? Nevalstybinių, savanoriškų tarnybų, dirbančių su imigrantais, pabėgėliais, savo šalyje išvietintais, yra daug, jos dažnai turi savitų dovanų ir tam tikrose srityse.

Devyniolikmetis jaunuolis nuo penktos klasės nelankė mokyklos, nes kariuomenės, sukilėliai ar nusikaltėlių grupuotės vargina kaimus ir miestus. Išmokęs siuvėjo amato, jis buria kitus amatų mokyklos jaunuolius į kooperatyvą dalytis vienintele siuvimo mašina, kad ištekliai didėtų, išlaidos mažėtų, o savo naują verslą galė-

JRS daugybėje šalių ir labai skirtingomis sąlygomis vadovauja aukštojo mokslo įstaigoms, rengia mokymąsi internetu. Mokykla ir švietimas visokio amžiaus nukentėjusiems yra ir gydymo būdas. Ne veltui besimokantys jauni žmonės sako: „Atėmė mūsų namus, bet neatims mūsų ateities.“

Artuma 2016 m. gegužė

9

Didelės ir mažos kryžkelės

Paguosti – tai dovanoti Dievą Vytautė MACIUKAITĖ Žmonių temperamentai būna įvairūs. Klasikiniu požiūriu žinome keturis temperamentus: choleriko, sangviniko, melancholiko ir flegmatiko. Ir nors dažniausiai tai būna dviejų ar daugiau temperamentų mišinys – kažkuris iš jų paprastai vyrauja. Galbūt melancholikui geriausiai pažįstama nuotaika yra liūdesys. Tačiau ir kiekvienas susiduriame su liūdesiu.

Niekam ši būsena nėra maloni, todėl, kaip galėdami, turėtume stengtis ją vieni kitiems palengvinti.

Kaip tikintieji, gerai suvokiame, jog gyvename ne rojuje, o ašarų pakalnėje – liūdesys yra neatsiejamas ir nuolatinis mūsų piligrimystės žemėje palydovas.

Todėl tai nėra vien vengtinas blogis. Liūdesys gali būti ir naudingas. Jis kurį laiką atitraukia draugus nuo mūsų ir leidžia mums pabūti vieniems, praturtina mūsų asmenybę, leidžia atsiverti tam tikroms įžvalgoms ir galbūt Dievui, padeda atskirti grūdus nuo pelų. Kai esame linksmi, su mumis yra visas pasaulis, o kai liūdime, dažniausiai liekame vieni ir, jei esame tikintys, su Dievu. Todėl aplankius liūdesiui nereikėtų iš karto nuo jo bėgti. Kas bet kokia kaina vengia šios nuotaikos, tas anksčiau ar vėliau gali patirti ilgalaikę depresijos būseną.

Vis dėlto, kai mus ilgiau apninka liūdesys, visuomet būname dėkingi tiems, kurie mums padeda išsivaduoti iš depresyvios būklės. Popiežius Benediktas XVI sakė: „Kas tiki, tas niekuomet nėra vienišas.“ Tikintysis visuomet širdyje nešiojasi Dievą, neapleidžiantį jokiame varge.

Dažniausiai krikščionis susiranda ir tikinčių draugų, kurie yra jo bendrakeleiviai, siekiantys panašių tikslų ir besidalijantys jo naštomis. Apaštalas Paulius kviečia dalytis savo gyvenimo naštomis su kitais: „Nešiokite vieni kitų naštas, ir taip įvykdysite Kristaus įstatymą“ (Gal 6, 2). Bet visi esame riboti ir mūsų prigimtis silpna, o jėgų vos pakanka nešti savo kasdienybės kryžiui. Kaip galime padėti kitiems nešti jų naštas? Juk daugelis žmonių teisinasi sakydami, kad jiems taip pat niekas 10

Artuma 2016 m. gegužė

nepadeda. Ir jie yra teisūs, jeigu žvelgsime tik į žmogiškos prigimties dimensiją. Niekas iš mūsų savo jėgomis negali peržengti žmogiškumo ribų.

Nepakeliame net savęs, tad kaip pakelsime kitus? Žinoma, bandome, bet dėl to tik tampame pikti, pavargę ir įsižeidę, tik dar labiau patyrę, kaip tai neįmanoma. Kristus ir atėjo į pasaulį, kad nebūtume įkalinti savo egoizme. Kristus parodė, kad jėgų galima semtis iš Dievo – mūsų Tėvo. Jis niekuomet nėra pernelyg pavargęs ar užsiėmęs, kad negalėtų išklausyti mūsų rūpesčių. Tokie dažniausiai mes esame, negalėdami ar net nenorėdami jais su Juo pasidalyti! Malda yra ta vieta, kur sutvarstomos mūsų per dieną pasidarytos žaizdos, kur būname priimami, išklausomi ir paguodžiami. Vieniems melstis lengva, o kitiems prireikia dešimtmečių, kol galop pavyksta iš maldos pasisemti paguodos ir pajusti nusiraminimą.

Jeigu Šventajame Rašte paieškotume ištraukų su žodžiu „paguoda“, pamatytume, jog jis beveik visuomet siejamas su Dievu, o ne su kitais žmonėmis. Tikroji paguoda ateina iš Dievo, ir meluojame, jei bandome vaizduoti didvyrius ir guodėjus, tarsi patys būtume ramybės šaltiniai. Pastaruoju metu daugelis žmonių yra atitrūkę nuo tikėjimo, praradę ryšį su paguodos Šaltiniu. Užtat humanizmas keliamas aukščiau už viską. Visur

sutiksime netikinčių žmonių, kurie neva stengiasi išklausyti ir suprasti kitus. Bet už tai jie dažniausiai tikisi sulaukti pripažinimo už savo gerumą. Tokie jau visi esame: kad ir ką darytume, tuo norime pasipuikuoti ir padaryti kitam įspūdį, kažką padaryti priklausomą nuo mūsų, kad tik patys neliktume vieni ir galbūt vėliau būtume išklausyti. Tik tas, kas turi tvirtą ryšį su Kūrėju, guodžia be atlygio!

Tikroji paguoda ir iš jos kylanti atgaiva visuomet susijusi su Dievu; Kristus kalbėjo: „Mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą“ (Mt 11, 29). Ji yra ne mūsų, bet gauta nuosavybė. Dievas teikia ją mums veltui, todėl ir mes turėtume daryti tą patį. Galbūt guosime žmones, iš kurių jokio atlygio negalėsime tikėtis, ir tai išsekins mūsų jėgas. Bet žinosime, pas ką galime ateiti ir pasisemti energijos. Nederėtų pamiršti ir Mergelės Marijos, kuri pelnytai vadinama Nuliūdusiųjų Paguoda, nes yra tobuliausias dieviškosios paguodos atspindys.

Ji yra tvirčiausia mūsų Užtarėja Dievui visų mūsų vargų akivaizdoje. Ji yra stipriausia Dievo nuoroda, nes kas išties nori paguosti kitą, tas nukreipia jį pas Dievą.

Norintis paguosti kitą neapsieis be Dievo atramos. Net ir sugebėjimas priimti pagalbą dažniausiai būna susijęs su tikėjimu. Kas negali priimti Dievo pagalbos, dažniausiai nepasitikės ir žmogumi.

Krikščionis neprivalo būti tobulas, puikiai visas problemas suprantantis psichologas.

Krikščioniui tereikia sugebėti kenčiančiam ir liūdinčiam dovanoti Dievą!

Didelės ir mažos kryžkelės Šventasis Raštas šeimoms

Kiekvienas mūsų siekinys pirmiausia telpa į filosofinį Martino Heideggerio „susirūpinimą“ dėl to, kas mums negerai, ir dėl to, kas mums galėtų būti geriau. Taip XIX– XX amžiuje filosofija bandė spręsti, kas yra žmonijos bei civilizacijos pažangos pagrindas ir prasmė. Bet ar tikrai visada galime egzistenciniuose klausimuose „apskaičiuoti“ visą žmogaus gyvenimo tikrovę, prasmingumą ir motyvaciją? Jau žinome nemažai grynojo racionalizmo-ateizmo rezultatų. Jau matome, koks netobulas dabartinis pasaulis. Nuodėmės–kaltės–bausmės lygtis dar viliamės išspręsti pasitelkdami į pagalbą savas teisines sistemas, tačiau sunkiausios – nekaltojo kančios – lygties išspręsti nepajėgiame. Kančia yra taip susijusi su žmogiškąja egzistencija, kad jos gelmė žmoguje yra gilesnė už jo padarytas nuodėmes ir net už jo nepadarytą – gimtąją – nuodėmę (suprantant nuodėmę kaip blogį ir neteisybę).

Dabartinėje materialistinėje kultūroje kenčiančiam žmogui pradžiuginti, nuraminti siūlomi vartotojiški receptai. Tiesa, daugelis numano ar tiki, jog Viešpačiui gaila savo kūrinio – žmogaus, nuodėmingai nusisukančio nuo Jo ir klimpstančio savo ydų pelkėse. Dievas atskuba į pagalbą su savo gailestingumu ir meilės kupina paguoda.

Tereikia ją priimti. Atrodytų, taip paprasta! Tačiau dažnai ji nepriimama, nepastebima ar atstumiama. Iš visų jėgų kabinamasi į žemiškąsias „paguodas“: antrus, trečius vyrus ar žmonas, „butelio draugus“, nuolatinį pramogavimą ir panašiai. Taip siekiama susikurti sau rojų žemėje – gyvenimą be kančios, rūpesčio, atsakomybės.

Paguoda, skirtingai nuo nu(si)raminimo, abejingumo, ignoravimo ar konkrečios pagalbos, iš esmės yra prasmės ir kelio, vilties ir perspektyvos bei atjautos parodymas kitam. Sunkiausia tai daryti nekaltos kančios, neteisybės ar likimo akivaizdoje. Tada išgirstame klausimų Dievui: kodėl leido, dėl ko kenčia nekalti, kokia prasmė kentėti ligoje nematant perspektyvos pasveikti ir panašių. Atjaučiantysis gali stengtis atsakinėti, aiškinti, filosofuoti ar, persiėmęs kito skausmu, solidariai verkti. Būtinai pri-

duriame, jog kaip tik Dievas įprasmina VISĄ žmogaus gyvenimą ir galutinai atbaigtame pasaulyje atsakys į visus egzistencinius mūsų klausimus. Jisai užpildys visus trūkumus ir netektis savąja gyvastingumo ir džiaugsmo pilnatve. Tai vadiname išganymo viltimi, tikėjimu, pasitikėjimu Juo. Deja, šiuo metu iki galo ir logiškai negalime atsakyti į tokius klausimus. Du didieji nekalto ir nepaguosto kentėjimo pavyzdžiai Biblijoje tai patvirtina: Jobas ir vienišas Kristus mirties agonijoje, Jo balsingas skundas dėl Tėvo apleidimo. Net Jisai – Dievas – čia, žemėje, žmogui neatsakė, nepaguodė ir iki galo nepaaiškino. Paguoda lieka kaip Viltis ir Tikėjimas Meile. Dangiška paguoda nėra triukšminga ir kreipianti į save. Ji skaisčiai spindi tiesa ir tikrumu. Ja visuomet gali pasitikėti ir patikėti. Ji suteikia ramybę, pripildo išsekusias vilties ir meilės versmes.

Paguodos krikščioniškoji esmė – bendrystės ir tikėjimo išpažinimas. Paguoda suteikia viltį, naują požiūrį į situaciją. Bendrystė – tai ėjimas kartu, pasiaukojimas ir pasidalijimas, bendro išgyvenimo pripažinimas; tikėjimas – tai didesnių, kilnesnių ir nepamatuojamo gėrio dalykų, pranokstančių tos dienos ar viso gyvenimo vargą ir situacijos skurdą, išpažinimas.

Marijos Stanulytės nuotrauka

Žemiškoji ir dangiškoji paguodos

Eidamas pro šalį, Jėzus pamatė žmogų, aklą gimusį.

Jo mokiniai paklausė: „Rabi, kas nusidėjo, – jis pats ar jo tėvai, – kad gimė neregys?“ Jėzus atsakė: „Nei jis nenusidėjo, nei jo tėvai, bet jame turi apsireikšti Dievo darbai. Man reikia dirbti darbus to, kuris mane siuntė, kolei diena. Ateina naktis, kada niekas negali darbuotis. Kol esu pasaulyje, esu pasaulio šviesa!“ Tai taręs, jis spjovė žemėn, padarė purvo iš seilių, patepė juo neregio akis ir tarė jam: „Eik ir nusiplauk Siloamo tvenkinyje.“ (Išvertus „Siloamas“ reiškia: „Siųstasis“.) Tasai nuėjo, nusiplovė ir sugrįžo regintis (Jn 9, 1–7).

Labiausiai paguos turintis stiprų tikėjimą ir pasitikėjimą Dievu, Apvaizda, dieviškuoju gailestingumu ir išmintimi. Verta skatinti liūdintįjį nesiekti savųjų vargų didinti ar „medžioti“ užuojautų, bet net ir varge, kančioje liudyti tikėjimą ir pasikliovimą Dievo meile. Taip kenčiantieji ir guodžiantieji stiprės tikėjimu, augs išmintimi ir gausins romiųjų bendruomenę žemėje. Tik Dieve, mano siela, rasi ramybę (Ps 61, 2).

Kun. Kęstutis K. BRILIUS MIC

Artuma 2016 m. gegužė

11

Didelės ir mažos kryžkelės Šventasis Raštas apie nuogumą

Nuogumas Biblijoje Mums įprasta būti apsirengusiems, pageidautina – padoriai ir, žinoma, priklausomai nuo veiklos. Kodėl po pasaulio sukūrimo žmonės taip skubėjo apsirengti ir kodėl Išganytojas ant kryžiaus kabojo nuogas?..

Pagal Pradžios knygą Dievas (JHWH) sukūrė žmones nuogus: „Jiedu buvo nuogi, žmogus ir jo žmona, tačiau jie nejautė jokios gėdos“ (Pr 2, 25). Ši Biblijos eilutė iliusAdomo sukūrimas. Hunterio psalmyno miniatiūra, truoja žmogaus – vyro ir Anglija, 1170 m. moters – gyvenimą Edeno sode iki nuopuolio. Čia tikrai kalbama ne apie moralinį tobulumą, bet apie vaikišką nekaltumą ir išankstinių nuostatų neturėjimą. Būdami visiškai tyri, vaikai neturi gėdos jausmo, atsirandančio kartu su poreikiu ką nors paslėpti, užmaskuoti. Gėdos jausmas lemia tai, kad žmogui reikia bent jau šešėlio ar kokio figmedžio lapo prisidengti, pabėgti, pasiteisinti...

Gėdos jausmo nebuvimą kūdikystėje galima priskirti mažo vaiko naivumui. O pirmuosius tėvus galime prilyginti kūdikiams – jie nepažino gėrio ir blogio, kol nepasirodė ta nelemta gyvatė. Kai kurie egzegetai Pradžios knygos pasakojime pastebi labai subtilų žodžių žaismą. Žmogus ritinyje apibūdinamas kaip arom = nuogas, o gyvatė kaip arum = gudri, klastinga. Labai subtiliai vos viena balsė skiria visišką tyrumą nuo poreikio bėgti ir slėptis.

Fizinis nuogumas šiandien mažai ką glumina. Mus netgi stebina tie, kurie juo stebisi. Tiek hebrajiškoje, tiek ir krikščioniškoje tradicijoje nuogumas buvo ir yra dažniausiai priskiriamas kūniškai, seksualinei dimensijai. Dėl to vyrauja požiūris, kad nuogumu reiškiasi tik išdarkytas ir į nuosmukį vedantis libido. Galėtume pasakyti, jog Pradžios knygoje ir vėlesniuose Raštuose vis dėlto yra šiek tiek ir Freudo, ir Jungo.

Nuogumas Biblijoje (taip pat ir šiandienos mūsų kultūroje) visai nebūtinai reiškia vyraujantį seksualumą.

Būti nuogiems ar tiesiog be drabužių reiškia pripažinti savo pažeidžiamumą, silpnumą, savo, kaip kūrinių, ribotumą ir nepajėgumą įveikti gyvenimo situacijų; štai Jobo žodžiai: „Nuogas išėjau iš motinos įsčių, nuogas ten sugrįšiu; Viešpats davė, Viešpats ir atėmė! Tebūna pašlovintas Viešpaties vardas!“ (Job 1, 21). Tai sykiu reiškia ir skurdo, nepritekliaus, paniekinimo, nesaugumo potyrius: „Todėl tarnausi alkanas ir ištroškęs, nuogas ir nieko neturintis savo priešams, kuriuos Viešpats siųs tau. Ant 12

Artuma 2016 m. gegužė

sprando tau jis dės geležinį jungą, kolei tave sunaikins“ (Įst 28, 48). Šioje perspektyvoje vyras ir moteris nesigėdija savo nuogumo, nes lytiškumas tikrai nėra pirmaeilis.

Nuogas ant kryžiaus kabojo ir kilęs iš Nazareto miesto Karalių Karalius Kristus: „Kareiviai, nukryžiavę Jėzų, pasiėmė jo drabužius ir padalijo juos į keturias dalis – kiekvienam kareiviui po dalį; pasiėmė ir tuniką“ (Jn 19, 23).

Jėzų, atrodo, buvo nurengę visiškai, kaip ir visus kalinius, atvedamus į bausmės vykdymo vietą.

Atrodo, kad pirmiesiems krikščionims Jėzaus nuogumo tema buvo įdomi tiesiogine prasme, ne vien teologine. Štai keletas Bažnyčios tėvų liudijimų. Šv. Jonas Auksaburnis sako: „Jis (Jėzus) nuogas buvo nuvestas mirti; jis kabojo nuogas visų tų žmonių akivaizdoje.“ Šv. Ambraziejus rašo: „Išganytojas skubėjo pakibti ant kryžiaus, leisdamasis būti visiškai nurengiamas ir nuogas įžengdamas į savo kančios sostą.“ Šv. Atanazas parodo ryškesnę tikrovę: „Jėzus Kristus, kuris nusivelka visus rūbus, yra Jėzus Kristus, kuris savo mirtyje nusivelka visus mūsų trūkumus ir klaidas – mūsų nuodėmes, kurias prisiėmė sau.“ Visais laikais drabužiai atspindėjo žmogaus turimą ar įsivaizduojamą socialinį statusą. Valstiečiai ir karaliai visada rengėsi skirtingai, tuo išreikšdami savo luomo ypatingumą ir kartu pridengdami savo žmogiškąjį ribotumą ir silpnumą. Senajame Testamente nuogą pridengti ir juo bent minimaliai pasirūpinti buvo realaus tikėjimo ženklas. Šilumos ir supratimo šiandien reikia vargstančiam nuogam žmogui – vargstančiam ir nuogam tiesiogine ir perkeltine prasmėmis. Be to, turime suprasti, kad nereikalingų drabužių atidavimas Caritui neišsemia nei mūsų krikščioniškumo, nei žmogiškumo. Reikia bandyti atpažinti save ne tik Jobo istorijoje, bet ir tame, kuris realiai slampinėja gatvėje, kuris ne kaip kvepia. Jis yra Dievo kūrinys. Toks, kaip Adomas ir Ieva – nuogas, reikalingas aprangos ir santykio. Jis, kaip ir Jėzus, kabo ant savo kryžiaus.

Kun. Vytautas LANGAS

Didelės ir mažos kryžkelės

Nuogą aprengti ar duoti daugiau? vimais, savosios istorijos pasakojimas – reikliu „man priklauso“, o paslėptas liūdesys dėl tokios situacijos – neslepiamu pykčiu.

Tad esminė išvada po šių trijų dešimtmečių, kuomet duodavome lengvai, yra paprasta – mes turime duoti daugiau. Nesvarbu, kad žmogus prašo drabužio, jam reikia duoti daugiau: ugdyti jį, motyvuoti, padėti, parodyti alternatyvą, kurti su juo santykį. Duoti tai, ko jam iš tiesų stinga, net jei jis nesupranta ar neišreiškia šio stygiaus.

Pastaraisiais metais nemažai parapijų nustojo priimti ir dalyti drabužius savo parapijų vargstantiems. Tai nereiškia, kad nebėra stokojančiųjų ar pritrūko aukojančiųjų. Tai tik rodo, kad toks būdas duoti nebepatenkina nei tų, kurie pagalbą gauna, nei tų, kurie ją siūlo. Turime surasti kitų būdų dalytis. Norėtume, kad šie nauji būdai būtų kuo mažiau centralizuoti, leistų duodančiajam ir gaunančiajam susitikti, o susitikimas vyktų kaskart kitur ir kitaip, ne tam tikru laiku ir tam tikroje vietoje.

Duodamas žmogui drabužių tam tikru jo gyvenimo momentu, gali išgelbėti jam gyvybę. Aprengdamas benamį žiemą, apsaugai jo kūną nuo nušalimų ar mirtino sušalimo. Svarbu aprengti ir ką tik iš kalėjimo grįžusį, gaisrą išgyvenusį, vos gimusį... Tad pagalbą drabužiais priskiriame prie pirminės, būtinosios pagalbos.

Gauti drabužių Carite lengva, – nereikia pristatyti pažymų, išrašų ar rekomendacijų. Užtenka ateiti ir pasakyti, kad reikia drabužių, papasakoti savo istoriją. Taip duodami parodome, kad pasitikime pagalbos ieškančiuoju. Juk prašyti pagalbos nelengva; tam reikia pripažinti savo bejėgiškumą, kad dabar negali pasirūpinti savimi, aprengti savo arba, dar skausmingiau, savo vaiko kūno.

Mes tikime prašymu ir patenkiname šį poreikį. Toks pasitikėjimas ir atsiliepimas dažnai reiškia gerokai daugiau nei tik drabužį nuogumui pridengti. Duodami drabužį parodome žmogui, kad jis mums rūpi, mums svarbi jo istorija. Drauge su drabužiais suteikiame ir informacijos, kur gali gauti maisto, pastogę, patarimą, pagalbą. Caritas rūpinasi, kaip patenkinti visus jo poreikius, atsiliepti ne tik į fizines, bet ir į dvasines, psichologines, teisines, ekonomines ir kitas jo problemas.

Vilniaus arkivyskupijos Carito Socialinė tarnyba per metus sulaukia iki 14 tūkst. pagalbos prašančiųjų; žmonės kasdien gali ateiti reikalingų drabužių. Čia jie sužino ir apie kitas pagalbos galimybes, veiklas ir iniciatyvas, kurios gali jų gyvenimą pakreipti taip, kad jiems daugiau nebetektų prašyti drabužių. Nors daugybė pagalbos reikalingų žmonių čia ateina tik norėdami apsirengti.

Tačiau paprastai duoti reiškia ir paprastai gauti, o tai labai skatina vartojimą. Nuolat duodami galime išugdyti priklausomybę, nes lengvai gaudamas žmogus nustoja vertinti. Socialinė tarnyba veikia beveik tris dešimtmečius, ir jos vadovė bei savanorės pastebi, kad žmonės, anksčiau ateidavę drabužių su savo tėvais, dabar jau ateina su vaikais. Gauti, būti paremtam žmogui tampa normalu, ir kitų būdų gyventi jis nebeieško. Tai gerai iliustruoja „skurdo kartas“ ar „skurdo kultūrą“, kai pagalbą gaunantieji išmoksta prašyti ir iš to gyventi, o šią savo patirtį kaip gyvenimo būdą perduoda iš kartos į kartą. Taip gyvenant pamažu prašymai virsta reikala-

Marijos Stanulytės nuotrauka

Jei paklaustume žmonių, ką veikia Caritas, dauguma jų turbūt pirmiausia atsakytų: „Dalija drabužius.“ Viena pirmųjų veiklų, kurios ėmėsi beveik prieš tris dešimtmečius atsikūrusi organizacija, – priimti drabužius iš aukotojų ir juos išdalyti skurstantiems.

Norite nuogą aprengti ir nuliūdusį paguosti?

Pastebėkite savo aplinkoje stokojantį drabužių, palaikančio, priimančio žvilgsnio ar padrąsinančios rankos ir pasidalykite tuo, ką turite, ką galite dovanoti: savo laiku, dėmesiu, rūpesčiu ir daiktais.

Dalia SAKALAUSKAITĖ-BABRAVIČĖ, Vilniaus arkivyskupijos Caritas

Artuma 2016 m. gegužė

13

Didelės ir mažos kryžkelės

Drabužių kalba Zita VASILIAUSKAITĖ Bendraudami su žmogumi daugiausia apie jį sužinome ne iš kalbos turinio, bet iš tokių neverbalinės kalbos ženklų, kaip kūno laikysena, gestai, veido ir akių išraiška, balso intonacija. Žmogaus apranga čia irgi vaidina toli gražu ne menkiausią vaidmenį. Kodėl?

Informacija apie žmogų Žymus rašytojas Markas Twainas yra sakęs, kad drabužis žmogų puošia, be to, juk nuogas žmogus neturi jokios įtakos visuomenės gyvenime. Ir tikrai, drabužiai ne tik kūną pridengia. Jie yra kai kas daugiau ir nemažai pasako apie patį žmogų.

Pirmiausia, apranga padeda aplinkiniams priskirti asmenį konkrečiai žmonių grupei, t. y. tam tikram visuomenės sluoksniui. Senovės Kinijoje įstatymai nurodydavo, kokius drabužius vieno ar kito sluoksnio atstovai gali dėvėti. Pavyzdžiui, tik imperatorius dėvėdavo geltonos spalvos apdarus, ir kiekvienas pavaldinys, pažeidęs šią taisyklę, rizikuodavo netekti galvos. Viduramžių Europoje egzistavo nerašytos aprangos taisyklės, ir visi gyventojų sluoksniai turėjo jų laikytis. Nors šiuolaikinėje demokratijos epochoje tokių griežtų apribojimų šioje srityje jau nėra, aprangos ryšys su žmogaus padėtimi visuomenėje tebėra gana stiprus. Psichologiniais tyrimais įrodyta, kad pagal aprangą dauguma gali gana nesunkiai nustatyti žmogaus profesiją ir visuomenės sluoksnį, kuriam jis priklauso.

Matant nepažįstamą asmenį, jo apranga pirmiausia krinta į akis. Mes akimirksniu įvertiname jos kainą, kurią nusako drabužio kokybė, madingumas, originalumas.

Po to ši informacija nesąmoningai perkeliama į žmogaus asmenybės suvokimą. Aišku, kiekvienas turi savo nuomonę apie savybes, kurios, jo manymu, būdingos konkrečiam visuomenės sluoksniui. Pavyzdžiui, vieni turtingųjų grupei priskiriamą asmenį suvokia kaip darbštų, lydimą sėkmės ir talentingą, o kiti, atvirkščiai, – kaip apsukrų, nesąžiningą verteivą. Vieno psichologinio eksperimento metu tiriamieji turėjo apibūdinti jiems pristatomą nepažįstamą žmogų (beje, vieną ir tą patį, tik apsirengusį skirtingais drabužiais). Asmuo baltu gydytojo chalatu buvo apibūdintas kaip jautrus, žmogiškas, nors šiek tiek ciniškas, karininko uniforma – kaip rimtas, disciplinuotas, nors ir grubokas, o kunigo apranga – kaip dvasingas, nuoširdus ir nesavanaudiškas žmogus. Taigi, tam pačiam nepažįstamam, dar nė žodžio neištarusiam asmeniui žmo14

Artuma 2016 m. gegužė

nės priskirdavo tam tikras charakterio savybes, remdamiesi jo drabužiais.

Psichologijoje šis reiškinys vadinamas aureolės efektu. Aišku, jis dažnai iškreipia mūsų suvokimą, nes juk ir gydytojų, karininkų būna visokių ir t. t.

Didžiausią įspūdį kasdienoje mums daro vilkintys kokybiškais, griežtais, klasikiniais kostiumais, nes akimirksniu pagalvojame: „Štai rimtas, atsakingas žmogus.“ Psichologiją išmanantys įvairaus plauko sukčiai dažnai naudojasi jos dėsningumais kurdami patikimo žmogaus įvaizdį. Buvo atliktas labai paprastas eksperimentas. Didelėje sankryžoje žmogus, vilkintis brangiu klasikiniu kostiumu ir solidžiai atrodantis, ėjo per gatvę degant raudonam šviesoforo signalui. Kitą kartą jis darė tą patį, tik apsirengęs apskurusiu darbininko kombinezonu.

Pirmuoju atveju juo nusekė tris kartus daugiau pėsčiųjų nei antruoju. Taigi, drabužiai tam tikru atžvilgiu yra ir įtaigi priemonė.

Įvairūs stiliai Nepervertinant žmogaus išorės, vis dėlto labai pravartu ją geriau suprasti. Juk ir mums svarbu būti kuo teisingiau suprastiems aplinkinių, o tam gali pasitarnauti mūsų dėvimi apdarai. Dažnas turime pamėgtą aprangos stilių, pasakantį apie mus ne mažiau, nei patys drabužiai.

Pasižiūrėkime į tuos stilius įdėmiau.

Klasikinis stilius. Tai tradicinė apranga, kuri gali būti papildyta madingomis, tačiau labai saikingomis detalėmis – šaliku, aksesuaru ir pan. Tačiau jokių kraštutinumų. Šį stilių mėgsta pasitikintys savimi žmonės, neturintys didelio poreikio įrodinėti savo reikšmingumą aplinkiniams, juolab drabužiais.

Sportinis stilius. Jį dažnai renkasi jaunimas ar aukštą socialinį statusą turintys asmenys (politikai, sėkmingi verslininkai) nedarbinėje aplinkoje, mat jie jaučiasi pavargę nuo „kostiumo ir kaklaraiščio“ savo darbe. Kai kuriems jaunuoliams šis stilius yra „aukštas lygis“, ir jie taip rengiasi nepaisydami jokių aplinkybių, dažniausiai ne vietoje ir ne laiku. Geriausiu atveju tai rodo žmogaus primityvumą, blogiausiu – visišką priklausymą nuo savo artimiausios socialinės aplinkos.

Kaimiškas stilius. Tikriausiai dažnas savo aplinkoje pastebime žmonių, kurie rengiasi taip, kaip prieš kokį šimtą metų – tamsus sijonas, šviesi, ties apykakle užseg-

Didelės ir mažos kryžkelės

ta palaidinukė, gintaro karoliai arba sagė ir pan. Vyriškas apdaras – tai nenusakomos formos kelnės ir švarkas, languoti, iki kaklo užsagstyti marškiniai, megzta liemenė ar rankų darbo megztinis. Ir visi šie drabužiai yra tik iš natūralių medžiagų. Paprastai šį stilių mėgsta patriotai, kuriems būdinga ilgėtis praeities. Jie dažnai skeptiškai žiūri į nūdienos naujoves, yra ištikimi tradicinėms vertybėms, be to, neretai nuoširdžiai rūpinasi ekologija.

Rėksmingas stilius būdingas paaugliams, kurie savo apranga demonstruoja protestą visuomenei, anot jų, gyvenančiai miesčionišką, vienodą ir tuščią gyvenimą. Tačiau ir suaugusieji kartais bet kokia kaina siekia išsiskirti iš „pilkos“ minios. Viena tokių žmonių grupė yra vadinamosios „meniškos natūros“, kurių profesija būna susijusi su kūrybine veikla. Kūryba joms yra gyvenimo būdas, ir ji reiškiasi įvairiausiose srityse, taip pat ir aprangoje.

Kitą šio stiliaus grupę sudaro visai kitokios asmenybės. Štai gatvėje akį patraukia moteris, ryškiai išsiskirianti iš kitų savo išvaizda. Ji apsirengusi pagal paskutinį mados šauksmą (na, ne visi žinome, kas šiandien tai yra, bet pakanka to, kad išsiskiria), visa jos laikysena demonstruoja pasitikėjimą savimi ir pabrėžiamą pranašumą aplinkinių atžvilgiu. Kai kurios moterys žiūri į ją susižavėjusios, o neretai ir su pavydu: „Ach, kad aš būčiau jos vietoje.“ Ir be reikalo. Mat ta supermadingai apsirengusi moteris dažnai yra mados auka. Psichologijoje tai jau beveik ryškių žmogaus vidinių kompleksų – giluminio nepasitikėjimo savimi, menkavertiškumo, žemos savigarbos – diagnozė. Savo pabrėžtinu išsiskyrimu siekiama tokią savijautą kompensuoti, įveikti, paslėpti už „ypatingos“ išorės. Žmogus, pernelyg kruopščiai apsvarstantis savo aprangą, net jei tai būtų slidinėjimo kostiumas, dažniausiai menkai pasitiki savimi ir nepriekaištinga išore siekia įrodyti aplinkiniams savo vertingumą bei pranašumą.

Dažnai tokie žmonės daug dėmesio skiria drabužių gamintojų etiketėms – jiems svarbu, kad jos būtų pačios

madingiausios ir prestižiškiausios. Prekeiviai turguose tą žmonių silpnybę žino, todėl ten parduodami drabužiai yra su garsiausių modelių namų bei firmų ženklų padirbtomis etiketėmis. Ir ką? Prekyba klesti. „Benamio“ stilius. Kai kurie žmonės pabrėžtinai nesirūpina savo apranga ir metų metais neišlenda iš tų pačių nunešiotų džinsų ir ištampyto megztinio. Jei žmogui taip patogu ir jis gerai jaučiasi, nėra jokių problemų, ypač jei jis aklai neprisirišęs prie šio stiliaus ir jį lengvai pakeičia kitu, kai to reikia pagal aplinkybes. Tačiau kartais su tokiu „benamio“ stiliaus „išpažinėju“ tenka susidurti iškilmingoje aplinkoje, kur jo apdaras krinta į akis ir būna aiškiai „ne į temą“. Štai čia jau problema. Šie žmonės nevalyvumu daugiau ar mažiau sąmoningai protestuoja prieš vadinamąją pasaulio tuštybę, lyg deklaruodami aplinkiniams, kad žmogaus (suprask, jo paties) tikrasis grožis yra vidinis, o ne išorinis. Paklausite, kam žmogui reikia tokiu būdu demonstruoti savo neva „vidinį turtingumą“ ir „laisvumą nuo aplinkos nerašytų taisyklių“? Jis pats abejoja savo vidinio gyvenimo vertingumu, todėl griebiasi tokios pigios simuliacijos. Negana to, demonstruoja, kaip jam atrodo, asmeninę laisvę nuo visuomenėje priimtų elgesio normų ir taip jaučiasi pranašesnis už kitus.

Savimi pasitikintys ir pakankamai save gerbiantys žmonės šioje srityje nepersistengia. Jie gerai jaučiasi su įprasto stiliaus drabužiais kasdienėje aplinkoje ir tinkamai rengiasi išskirtinėmis progomis. Vienas žmogaus psichologinio brandumo požymių ir yra gebėjimas prisitaikyti prie įvairiausių gyvenimiškų situacijų, taip pat ir savo apranga.

Sakoma, kad gerai rengiasi tas, kuris savo apranga neprovokuoja aplinkinių dėmesio.

Aišku, sureikšminti drabužių nereikėtų, bet lygiai taip pat nereikėtų ir ignoruoti jų svarbos. Juk esame patyrę, kad gerai atrodydami geriau ir jaučiamės. Nepamirškime, kad iš apdaro ne tik mes sprendžiame apie kitus, bet ir kiti apie mus sužino – žvelgdami į tai, kaip mes atrodome.

Artuma 2016 m. gegužė

15

Didelės ir mažos kryžkelės Vaikams apie gailestingumo darbus

Lelijų mados Ateina pavasaris ir nežinai, ką rengtis. Ypač kai tau dvylika. Praeito pavasario drabužėliai būna išaugti ir centimetrais, ir supratimetrais (oi, kompiuteris pabraukė šį žodį, vadinasi, jo nėra. O gal tegu atsiranda? Supratimo metrai – tai reiškia, kad viskas, kas atrodė gera praeitą pavasarį, šią gegužę suprantama kaip vaikiška).

Inesai su Deimante gerai, nes turi mamą, kuri visa tai supranta ir bando viską sutvarkyti. Tačiau ir jai ne visada pasiseka. Mergaitės norėtų marškinėlių su madingais užrašais, bet mama nė nemano jų pirkti, sakydama, jog tai nepadoru.

Vienai jų klasiokei nepasisekė: jos tėvams visai nerūpėjo, kaip jų dvylikametė rengiasi – kad gal jai gėda eiti su išaugtais džinsais ir visada su tais pačiais nuskalbtais marškinėliais. Kadangi Inesa ir Deimantė buvo jos draugės, tai ši tema neapleido ir jų ratelio.

Kartą, kai jos sėdėjo ant suolelio po pamokų ir, aptarinėdamos aprangą, valgė ledus, prie jų priėjo Entas.

– Neketini atsinaujinti pavasarį? – paklausė Inesa. – Turiu omeny – aprangos.

– Ne, bet Joris bandė. Norėjo marškinėlių su užrašu I am a monster (liet. „Aš esu monstras“), – neišdegė.

Dabar vaikšto it žemes pardavęs, – nusišypsojo Entas.

– Nejuokinga, – pyktelėjo mergaitė nutrintais marškinėliais.

– Eime, – pakvietė Entas, atitraukdamas vienos savo kišenės užtrauktuką. Mergaitės it pienių pūkeliai suskrido į kišenę, o joje plytėjo įvairiaspalvių lelijų laukas. Tarp jų vaikštinėjo Jėzus. Pamatęs vaikus Jis tarė: – Pasižiūrėkite, kaip auga lauko lelijos.

Jie visi ilgai stovėjo ir žiūrėjo, – jos buvo toookios gražios!

– Lelijos nesidarbuoja ir neverpia, bet sakau jums: nė Saliamonas pačioje savo didybėje nebuvo taip pasipuošęs, kaip kiekviena iš jų.

– Bet aš – ne gėlė! – apsipylė ašaromis mergaitė išaugtais džinsais.

– Žinau, mieloji, mano Tėvas norėtų tave papuošti mano draugų padedamas, – tarė Jėzus ir pažvelgė į Deimantę su Inesa.

– Mes nepagalvojome... – Inesa numykė.

Netrukus Entas išleido jas prie Inesos namų gyvatvorės.

– Geros dienos, lauko lelijos! – pamojo joms nueidamas.

Grįžusios namo su mama peržiūrėjo spintas ir rado visko, ko anai smulkesnei mergaitei reikėtų. Gal ji ir netapo madingesnė, tačiau jautėsi daug jaukiau.

Užduotis: apaštalas Paulius ragina: „Taigi jūs, Dievo išrinktieji, šventieji ir numylėtiniai, apsivilkite nuoširdžiu gailestingumu, gerumu, nuolankumu, romumu ir kantrumu“ (Kol 3, 12).

Dievo numylėtini(-e), nuspalvink šiuos drabužius, kuriais turime apsivilkti. Drabužius, kuriuos jau turi, nusiųsk rodykle į spintą, o kuriuos tau dar reikia įsigyti – į pirkinių krepšį.

Užrašė ses. Ona VITKAUSKAITĖ MVS, nupiešė Silvija KNEZEKYTĖ

16

Artuma 2016 m. gegužė

Didelės ir mažos kryžkelės Vaikai apie liūdesį ir paguodą

Beatričė, 5 metai – Kai man pasidaro liūdna, tada aš mėgstu pabūti viena. Man nepatinka, kai manęs klausia: „Kas tau nutiko? Kodėl tu tokia liūdna?“ Aš tada pabūnu viena, pasvajoju, ir tas liūdesys pabėga, pradingsta nuo manęs. Bet močiutė visada klausia, kodėl aš liūdna. Tada kartais net pradedu pykti, nes man močiutė trukdo liūdėti.

– O kodėl tau kartais būna liūdna?

– Todėl, kad visaip būna: kartais aš noriu pažaisti žaidimų telefonu, o man neleidžia. Kartais liūdna, nes mama dirba kompiuteriu, o aš noriu pasižiūrėti filmuką. Kartais būna liūdna šiaip sau. Atkeliauja liūdesys, nors ir nieko neatsitiko.

– O ar tau teko paguosti kitą žmogų, kai jam buvo liūdna?

– Atrodo, kad teko. Kartą kieme žaidėme su vaikais, ir viena maža mergaitė susprogdino savo balioną. Ji iš karto pradėjo verkti, šaukti mamą, kad ši prie jos prieitų. Jai buvo ir baisu, ir liūdna. Tada aš jai pasakiau, jog turiu kitą balioną, ir liepiau jai liautis verkus. Parėjau namo ir paprašiau, kad močiutė pripūstų balioną, ir atnešusi padovanojau tai mažai mergaitei. Tada ji labai apsidžiaugė ir nustojo verkti. Manau, kad ir liūdėti nustojo, nes jau toliau žaidė su tuo mano padovanotu balionu. Tas balionas jai buvo kaip koks paguodos prizas.

Domas, 5 metai – Domai, ar tau dažnai prireikia, kad tave kas nors paguostų arba tavęs pagailėtų?

– Prireikia. Kai aš noriu apsiauti vienus batus, kurių pats nemoku, tai man visada reikia pagalbos. Labai sunkiai už-

siriša tų batų raišteliai, bet mama visada sako: „Nieko, pabandyk pats užsirišti.“ Tada močiutė prieina, mane paguodžia ir visada padeda užsirišti batus. Kitus drabužius apsivelku greitai. Ir sagas greitai susisagstau, ir net tokį sunkų striukės užtrauktuką jau moku pats užsitraukti. Čia jau man paguodos nei pagalbos nereikia. Tik va, tie batai tokie nevykę.

– O tu pats ar dažnai paguodi kitus žmones? Pavyzdžiui, kai žmogus liūdnas arba kai kas nors jam nepasiseka – ar reikia jį paguosti, ar geriau prie jo nelįsti?

– Kartą iš mokyklos mano brolis grįžo labai nusiminęs. Aš norėjau jo paklausti, kas jam nutiko ir kodėl jis toks liūdnas. Bet brolis su manimi nenorėjo kalbėtis, man nieko nepasakojo ir iš viso buvo piktas. Tada aš jam padaviau saldainį, bet ir saldainio jis nenorėjo.

Tada sugalvojau jam tokį kompiuterinį žaidimą įjungti. Tai tas kompiuterinis žaidimas jam labai pataisė nuotaiką, ir visas liūdesys iš karto pradingo. Tai va, kai nori paguosti mano brolį, tai reikia įjungti kompiuterį ir surasti tą žaidimą.

Veronika, 6 metai – Paguosti gali draugai, mama, močiutė arba Dievas. Kartais, kai man kas nors nepasiseka, aš sekmadienį per vaikų Mišias viską papasakoju Dievui ir mane globojančiam angelui. Ir man pasidaro geriau, ir dar viskas pradeda geriau sektis. Bet tikrai taip būna. Kai susipykau su savo viena drauge, man buvo labai liūdna. Ji ant manęs supyko, kad neišėjau į kiemą, kai mane kvietė. Kai nuėjau į Mišias, aš viską papasakojau savo angelui ir dar vienai mergaitei. Paskui parėjau namo, išėjau į kiemą, ir ta draugė ant manęs jau nebepyko. Net atsiprašyti jau nebereikėjo, nes ji, matyt, tą mūsų

nuotykį jau buvo pamiršusi. Aš tai labai apsidžiaugiau, nes man nepatinka, kai vaikai ant manęs supyksta, o dar visai dėl nieko.

– O tu pati ar dažnai paguodi liūdnus vaikus?

– Tai kad kieme liūdnų vaikų beveik nebūna. Man atrodo, kad vaikai liūdi namuose. Kieme mes žaidžiame, kartais net knygutes skaitome arba bėgiojame.

Ten visi linksmi, nebent kas nors bėgiodamas pargriūna ir koją nusibrozdina.

Tada jau reikia paguosti, kad neverktų ir kad kojos neskaudėtų.

– Bet kai paguodi, tai sužalota koja juk ne mažiau skauda?

– Nežinau, gal mažiau. Kartą toks mažas berniukas bėgdamas pargriuvo, tai net kraujas iš kojos pradėjo bėgti. Aš jam padėjau atsikelti ir nuvedžiau pas jo mamą. Ir jis beveik neverkė, na, tik truputį. Paskui mama jam tą koją užklijavo tokiu pleistriuku, ir viskas gerai baigėsi.

Jis toliau su vaikais netgi lakstė kieme.

– O ar tavo mama niekada neprašė tavęs, kad ją paguostum?

– Atrodo, neprašė. Mama turi tokią draugę Ievą. Kai jos susitinka, tai man atrodo, kad viena kitą visada paguodžia.

Geria kavą, valgo pyragėlius ir visada kalbasi. Man tai liepia eiti žaisti arba į kiemą išleidžia. Nežinau, apie ką jos ten kalbasi, bet mama sakė, kad visos moterys turi kažkokių moteriškų paslapčių, tai man jų niekada nepasakoja.

Vaikus kalbino Aldona ATKOČIŪNAITĖ

Artuma 2016 m. gegužė

17

Jaunimo

is

iššūk

Angelo atvaizdas,

ištraukęs iš nevilties Joana GIMBERYTĖ-JURONĖ sų sritį, kurioje dirbo prieš nėštumą, grįžti nenorėjo. „Sunkiausiais gyvenimo momentais dvasinės ramybės ieškojau Dievo namuose, būtent ten ir prasidėjo mano kūrybinis kelias: pirmosios mintys, idėjos, tikslai… Reikėjo pabūti vienai, kad pažinčiau savo vidų, suprasčiau, kas man gyvenime yra svarbiausia, kokie mano siekiai ir troškimai“, – pasakojo Indrė.

Taip ir prasidėjo jos, kaip dizainerės, kelias. Po kelias valandas sėdėdavusi bažnyčioje ir ieškodama nusiraminimo kaunietė ėmė piešti angelus. „Bažnyčioje labiausiai akį patraukdavo skulptūros ir paveikslai su angelo atvaizdu“, – prisiminė ji.

Ir vieną dieną tuos atvaizdus, tuos piešinius moteris perkėlė ant medžiagos. Pirmiausia pasisiuvusi sau kepurėlę, netrukus pasiuvo kelias ir draugėms, o tada pasipylė užsakymai. „Pūstažandžiai garbanoti angeliukai mane taip sužavėjo, kad būtent jų atvaizdais papuošiau savo kurtus drabužius ir aksesuarus“, – sakė moteris ir prisiminė, jog angelų atvaizdai jai asocijavosi su sūnumi – tuo, kaip jis galbūt atrodytų ateityje.

Kaip aprangos kūrimas gali padėti įveikti sunkiausius išbandymus? Ar bažnyčioje, kur randamas nusiraminimas, gali aplankyti ir įkvėpimas? Kodėl kuriamam drabužiui pasirenkamas religinis motyvas? Atsakymus į šiuos klausimus tikrai žino dizainerė Indrė ŠIMAITYTĖ-KVEDARIENĖ.

Kaunietė, dviejų vaikų mama ir garsi dizainerė – šitaip Indrė pristatoma jau maždaug dvejus metus. Kurti ji pradėjo prieš dvejus su puse metų ir išsyk išpopuliarėjo. Pradėjusi nuo kepuryčių siuvimo sau ir kelioms draugėms, dabar moteris kuria jau ne pirmą aprangos kolekciją.

Tačiau ne viskas dizainerės gyvenime atsirado taip šviesiai ir paprastai. Kelias, kurį ji nuėjo iki dabartinės sėkmės ir ramybės, buvo pilnas smūgių ir išbandymų. Tai, kaip jai pavyko rasti ramybę ir pradėti kurti – gyvasis Dievo pagalbos liudijimas.

Sunki vaiko liga Pirmasis Indrės vyras mirė, kai jų sūnui Jonui tebuvo dveji. Po kelerių metų moteris ištekėjo dar kartą ir susilaukė antrojo sūnaus – Jorio. Visą nėštumą moteris jautėsi blogai ir netikėjo gydytojais, kuomet šie tikino, jog vaikelis sveikas. Ir ne veltui.

Joris gimė neišnešiotas, turėjo, liaudiškai sakant, kiškio lūpą ir vilko gomurį. Dėl šių priežasčių pirmieji mėnesiai gimus kūdikiui Indrei buvo nepaprastai sunkūs.

Vėliau dėl įgimto defekto kūdikiui dar reikėjo operuoti ir širdutę. Nors atrodė, kad bėdų ir taip nemaža, tai buvo tik pradžia. Kai Joris buvo maždaug vienų metų, jam teko atlikti genetinius tyrimus. Įtarimų sukėlė tai, jog jo raida buvo labai lėta. Vaiko diagnozė – itin retas WolfoHirschhorno sindromas. Šiuo sindromu sergančių žmonių vystymasis labai sulėtėjęs, – jau šešerių sulaukusio Jorio raida atitinka maždaug šešių mėnesių kūdikio raidą.

Tokios žinios sulaukusi Indrė ilgam atsiskyrė nuo visuomenės, darbų ir draugų. Ji rūpinosi kūdikiu beveik neišeidama iš namų.

Kūrybos pradžia Atėjus laikui vėl išeiti iš namų ir dirbti, moteris negalėjo apsispręsti, kokioje srityje save realizuoti. Į finan18

Artuma 2016 m. gegužė

Įkvėpimo paieškos „Nuotaika neturi įtakos įkvėpimui, jis ateina nejučia, nekviestas ir nelauktas. Kartais kūrybinės mintys užplūsta kažkur skubant, dirbant, rodos, galva pilna visai kitų rūpesčių, o staiga mintyse pasirodo mano būsimo kūrinio siluetas. Pasitaiko ir tokių atvejų, kai tylus rytas atneša kažką naujo“, – dalijosi Indrė.

Už tai, kad dabar tokių rytų jau būna, ji dėkinga kūrybai ir tikėjimui. Dėl vaiko ligos juodą neviltį išgyvenusi moteris atsigavo, kuomet pradėjo kurti. „Tuo laiku man reikėjo pabūti vienai, kad galėčiau sudėlioti mintis. Malda bažnyčioje man tikrai padėjo suprasti gyvenimo tiesas. Dabar žinau, kad tokie išbandymai yra skirti tik stipriems žmonėms, kurie privalo nepalūžti ir toliau kurti savo gyvenimo istoriją su laiminga pabaiga“, – tvirtino dizainerė.

Nors drabužių kūrimas ir savojo kelio atradimas padėjo jai išgyventi sunkų laikotarpį, Indrė nepuola tvirtinti, jog apranga gali savijautą pakeisti iš esmės: „Man

Jaun

imo iššūkis

Tik įvaizdžio dalis? „Aprangai dėmesio skiriu pagal nuotaiką. Jeigu nuotaika niūri, dažniausiai lieku namuose ir dėviu savo mėgstamiausius sportinius drabužius.

Pačius šviesiausius mano jausmus ir puikią nuotaiką atskleidžia madingi drabužių deriniai ir gražiausios suknelės. Apranga visada atspindi pasitikėjimą savimi. Tai nerašyta moterų taisyklė!“ – juokėsi Indrė.

Jos klienčių sąraše – ir garsios moterys. Dainininkės, modeliai bei kitos pramogų pasaulio atstovės žavisi Indrės kūryba ir dėvi jos drabužius. Sunku pasakyti, dėl kokių priežasčių jos renkasi drabužį su angelo motyvu – vienos galbūt vien dėl estetinio vaizdo, o kitos tame įžvelgia ir prasmę. „Kurdama drabužius klientėms aš bandau patarti, padėti suprasti, kas geriausiai atrodys jų garderobe. Tačiau kad ir kaip būtų, pačių klienčių nuomonė man yra svarbiausia. Siekiu, kad klientės mano kūrinius dėvėtų su šypsena.

Nemanau, kad žmogaus tikėjimą ir dvasines vertybes galima suprasti iš to, ką jis vilki. Į simbolius žmonės taip pat žiūri skirtingai – vieni tiki jų reikšme, kiti žiūri tik kaip į paveiksliuką ir tiek. Žinoma, galbūt mano kurtų drabužių su angelo aplikacija tikrai nepasirinks ta mer-

gina, kuri yra priešiškai nusiteikusi Bažnyčios ir tikėjimo atžvilgiu“, – svarstė dizainerė.

Indrę tikėjimas įkvėpė pradėti kūrybinę veiklą, todėl drabužio svarba jai visuomet siesis ir su dvasiniais išgyvenimais.

Nuotraukos iš asmeninio archyvo

svarbiausia gero įvaizdžio dalis yra šypsena. Vienareikšmiškai. Jeigu rūpiniesi savimi, gerai jautiesi, tai ir šypsena veide atsiranda savaime. O drabužis tikrai nepadeda, jeigu viduje verda blogos emocijos“, – perspėjo dizainerė.

„Drabužis yra tik pirminė įvaizdžio dalis. Tačiau ir iš aprangos galime ‘perskaityti’ žmogaus nuotaiką, jausmus. Todėl ir mano kuriami drabužiai turi ‘žinutę’, kuri kalba pati už save.

Angelas – tyrumo, meilės ir saugumo simbolis, o visų šių dalykų gyvenime kiekviena slapčia trokštame. Todėl kuriu kiekvienai moteriai, linkėdama surasti tyrą meilę ir visą gyvenimą jausti saugumą“, – pokalbį baigė dizainerė.

saulį. Kūryba ieno nematytą pa

Kūryba, pašaukimas, meilė...

augina žmogų –

kažką sukūręs,

ują dar niek Kurti – statyti na riau nesimetrą... inčio žmogaus ge yl m jis užauga po kilo ie Pr ti. sy ka n. Tai paaiškiį ir negali pasi s meilė gimsta te aloniai niežti šird ne m i is, ka ak i, ja ta – uo lė liz ei bo M Meilę sim rnelyg pasyvus. s myli. artinti, nes jis pe akiniais. Jie visu su galima pana bū i lia ne je pasakoje. Tai io nč na, kodėl se ia ig ba si ne eikiniekad – paprastas pasisv ogus, gyvenantis ai rb žm a da i yr až us m og ja Mylintis žm Meilę simbolizuo ktikoje – akyse. la ga s tie pa jo i matyt snūduriuoja. nimas. s. Dažniausiai jis nimas ar apsikabi tie pe t an am žk s, tupintis ka ogui į ausį. ažas žmogeliuka ir ima kuždėti žm a nd bu pa jis Kūryba – tai m s, ti tekstu tyti knygas, rašy nežinodamas.

Kai pradedi skai rs pradedi nieko no , ių dž ab st be e. Bėgi pažadinti. vimas sraunia up Viskas. Jį tereikia ęs is Kūryba – tai bu ita įs i ia dr s jame tūno gu lnas idėjų, lis yra Niekas, ne bo m si o im ą žmogus yra pi uk im ša uk Pa ša pa ęs ad tr ia atrakinti. A rynelė, kurią reik sustabdyti.

Pašaukimas – sk kai i, niekas negali jo as lin da s, va gy mnazijos septinto Kauno jėzuitų gi žino, ką daryti, jis Artuma 2016 m. gegužė 19

Veidu į vaiką Motinos užrašai

Ką reiškia būti Mama? Šį sąrašą galima tęsti ir tęsti. Be kita ko, į jį įeitų ir asmeninių rekolekcijų ir meditacijų atsižadėjimas, nes kartais tegali melstis tas keletą minučių, kol prausiesi vonioje arba kai vairuoji automobilį. Bet visų svarbiausia šiame sąraše ne jo ilgumas, o laisva valia ir džiaugsmas, dėkingumas! Mūsų vaikai neturi jaustis kalti, kad mama nepadarė karjeros, kad nesilanko koncertuose ar kad geria atšalusią kavą... Džiaugtis nelengva. Bet tai tokia valinga nuostata, apsisprendimas. Net kai būni pavargusi. Kai nepasako ačiū. Kai neaplanko ligoninėje (ir net neparašo sms, nors pati sumoki už papildymus)... Nes visa tai yra progos vienytis su Kristumi – neaplankytu, nesuprastu, atmestu – ir aukoti viską už šeimą. O Viešpats visada atlygina, apdovanoja, nuolat siunčia meilės sms, tik reikia mokėti jas skaityti...

Būti mama – tai patirti ne tik sunkumus, bet ir paguodą. Tarkime, kasdien gali pelnyti jei ne visuotinius, tai bent jau dalinius atlaidus. Kasdien gali švęsti Gailestingumo jubiliejų, nes nuolat turi išalkusių ir ištroškusių burnelių, kas rytą pradedi nuogą aprengdama, retkarčiais – ligonius slaugydama... O kur dar gailestingumo darbai sielai: vis yra nemokančių ir abejojančių, nuliūdusių ir, aišku, pikta darančių, vis yra progų įžeidimus atleisti ir nuoskaudas pakęsti... Tad argi nėra Dievo gailestingumas mums tokia progų apstybė, dėl kurios nedažnai, o kartais ir visai negalim išvykti į jokias piligrimines keliones?

Nutaikiusi laisvą minutę, prisėdu prie elektroninio pašto. Gera bičiulė pasidalijo straipsniu apie būtinybę pasirūpinti savimi. Duota patarimų, kaip skirti laiko sau: pagulėti vonioje, užsidegti aromatinę žvakę, išeiti į kiną, pakeisti šukuoseną ir pan. Kuo toliau skaitau, tuo labiau tvenkiasi ašaros. Ir pyktis. Jaučiuosi it koks bokso ringas, kur mano savigaila kaunasi su pykčiu ant draugės (kaip ji galėjo tai atsiųsti? Man!).

Neturėdama laiko analizei, sėdu į mašiną ir lekiu į parduotuvę. Per Marijos radiją skaito Šventąjį Raštą. Ir, nepatikėsit, skaito būtent man: Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teneša savo kryžių ir teseka manimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras, o kas pražudys dėl manęs savo gyvybę, tas ją išgelbės (Lk 9, 23– 24). Dabar tai tikrai verkiu. Iš dėkingumo.

Ką reiškia būti mama? Turbūt kiek mamų, tiek atsakymų. Šiuo metu, kai rašau, galvoje sukasi paskutiniai Jėzaus žodžiai nuo kryžiaus, bet ne lietuviškai, o lotyniškai: Consummatum est. Nežinau, ar teisingai, bet aš juos išsiverčiu taip: „suvartota / sunaudota yra...“ arba „suvalgyta“.

Nes būtent tokią būseną išgyvenu dažniausiai – esu suvalgyta... Kad maitinu vaikus ne vien duona ir pienu, bet ir savimi.

(Neseniai viena dukrelė pasakė: „Mama, tu tiek daug mokeisi, skaitei, o, pažiūrėk, kas iš tavęs liko...“) Mama, nesuprantu uždavinio. Mama, kada pažaisim? Mama, nemėgstu cukinijų. Nenoriu košės. Ar galiu nevalgyti? Mama, padariau sysiu. Kaku. Noriu gerti. Ne iš šito puodelio. Kodėl negaliu valgyti prie televizoriaus? Mama, skauda pilvą.

Dantį. Ausį. Gerklę. Galvą. Širdelę... Neisiu praustis. Nesiklosiu lovos. Netvarkysiu žaislų. Kada eisim į parduotuvę?

Noriu su tavim į „Akropolį“. Tu manęs nesupranti. Nieko tau nepasakosiu. Duosi pinigų? Papasakok, kaip susipažinai su tėčiu. Kaip mes atsiradome? Tu gera. Aš visada gyvensiu su tavim. Aš tau viską pirksiu, kai tu pasensi...

Popiežius Pranciškus sakė, jog Jėzaus išganymą galima suvesti į du žodžius: apiplėšė save. Būti mama, ypač gausios šeimos, – tai irgi apiplėšti save. Laisva valia atsisakyti, netekti daugybės dalykų: koncertų, teatrų, knygų, pasilepinimo kavinėse, baseinuose, sporto salėse, kartais net ilgų mielų pokalbių su bičiulėmis (net telefonu!)...

20

Artuma 2016 m. gegužė

Na, ir pora žodžių ne į temą. Apie NŠP (kadangi tai tarsi jau tapo Artumos nuolatine tema). Pagimdžiau aštuonis vaikus. Kai kuriuos jų – gana sunkiai. Rodos, pastaruosius 10–15 metų domėjausi NŠP ir jį taikiau, bet vis kažko „neapskaičiuodavau“. Galėčiau sakyti, kad arba metodas, arba aš niekam tikusi. Bet giliai širdy žinau, kad kažkokiu man nesuprantamu būdu Dievas praplėtė mano širdį, įliejo savo drąsos ir davė atvirumą Jo gyvybei. (Atskira tema būtų ditirambai mano vyrui, kuris nė karto nesumurmėjo, kad ir vėl laukiuosi.)

Kiekvienam savas kelias į Dangų. Tapti mama – nuostabus Dievo parinkimas moteriai, siekiančiai šventumo. Tad su Motinos diena, Mielosios! Jėzus mums turi savo planą, kaip padaryti mus laimingas ir šventas. Galbūt kai kurioms tas planas – tai dar viena gyvybė?

Nuolankiai, mama Eglė

Veidu į vaiką

Tik tai, kas patogu?..

Paul LEMOINE Kiek daug praktikuojančių krikščionių, susitikę su draugais, sekmadienį atsisako bet kokios tikėjimo praktikos. Turbūt iš pradžių taip elgiasi iš „artimo meilės“, nenorėdami trikdyti savo draugų. Tačiau tikroji priežastis – vien tik žmogiškas pagarbumas, tame nelabai įžvelgiu artimo meilės. Juk neretai tie draugai irgi yra krikščionys, kurie visai nueitų į Mišias ir tuo džiaugtųsi, bet iš tos pačios žmogiškos pagarbos lieka su mumis.

Ar tikrai negali dalyvauti Mišiose?

Jei tie draugai yra abejojantys, tai jų visai netrikdytų, kad jų draugai krikščionys praktikuotų savo tikėjimą: jie kaip tik pajustų dar daugiau pagarbos tikintiesiems ir jų tikėjimui; tačiau jie negali jausti pagarbos tiems, kurie nedrįsta parodyti savo tikėjimo, o drauge ir jų tikėjimui.

Juk Jėzus mums sakė: „Būkite mano liudytojai.“ Religinės praktikos ne trukdo, o kaip tik skatina didesnę artimo meilę, ir ta Meilė yra daug tikresnė nei pataikavimas kitų silpnybėms.

Galiausiai toks laisvas požiūris į religines praktikas padaro įtaką mums patiems, nes imame praktikuoti tik tada, kai tai mums visai netrukdo. Dėl menkiausių priežasčių atsisakome esminių dalykų, o tų priežasčių visuomet atrastume. Žinoma, yra dalykų, kurių neįmanoma suderinti su sekmadienio Mišiomis ir jiems tenka skirti pirmenybę, ir vienas iš tokių dalykų yra pagalba artimui. Aš ir žmona, užauginę vienuolika vaikų, o dar turint omenyje gydytojo darbą, tai gerai žinome. Tiek vienam, tiek kitam daugybę kartų teko vietoj Mišių skirti laiko artimui. Tačiau mano žmona yra praleidusi tik pirmuosius sekmadienius po gimdymo. Mane yra keletą kartų skubiai iškvietę per Mišias ar į jas bevažiuojant. Tačiau nepamenu, kad po to nebūčiau turėjęs galimybės nueiti į kitas Mišias. Sakysite, kad tikrai galėjome kokį kartą atleisti save nuo šios pareigos! Žinoma. Bet man toks derėjimasis su Dievu atrodo apgailėtinai.

Manau, kad mūsų kraštuose, kur vyksta daugybė Mišių nuo šeštadienio vakaro iki sekmadienio vakaro, jose nedalyvauti reikia tikrai ypatingos priežasties. Žinoma, reikia pasidomėti, pasistengti. Be to, Mišių lankymas mums turėtų būti ne lažas, nuo kurio išsisukti rastųsi daugybė priežasčių, bet svarbus krikščioniško gyvenimo momentas, būtinas norint savyje išlaikyti Gyvybę ir priklausantis pirmajam Dievo įsakymui: „Mylėk Dievą“; tai

Silvijos Knezekytės asociatyvinė nuotrauka

Ugdymo menas įsiklausant į vaiką

šabo, kuriuo krikščionims tapo sekmadienis, pašventinimas: jo reikalavimai šiais laikais sumažinti iki minimumo. Štai tokį gana lemtingą pavyzdį kartais duodame vaikams ir paaugliams; matydami mus negerbiant tikėjimo, ir jie nesugebės į jį žiūrėti rimtai.

Šių laikų nuodėmė – nuodėmės nebuvimas Deja, daugelis suaugusiųjų įsivaizduoja, kad patys sau gali susikurti įstatymus. Taigi, šiais laikais pasidarė įprasta, kad niekas nebenusideda. Šitokio nuodėmės sąvokos ištrynimo padariniai yra labai rimti. Jėzaus gyvenimas ir mirtis nebetenka prasmės, o juk Jis atėjo į žemę dėl nusidėjėlių, ir Jam, paties žodžiais tariant, labiau patinka vargšas muitininkas, nusidėjęs ir atgailaujantis, negu fariziejus, „neturintis“ nuodėmės!

Iš tiesų, man atrodo, kad didžiulė šių laikų nuodėmė yra nuodėmės nebuvimas. Skaitant Bibliją, o ypač Pradžios knygą, susidaro įspūdis, kad ši žmonijos nuodėmė egzistavo visais laikais. Taip, labai mėgstu Pradžios knygą, ypač pasakojimą apie sukūrimą, kuris paprastais įvaizdžiais labai daug ko mus moko. Šie senieji bibliniai pasakojimai, anot istorikų aiškinimų, yra, be abejonės, paimti iš senovinių rytietiškų mitų. Bet man tai visai nesvarbu. Mane žavi išmintis, kurios įkvėptieji autoriai įpūtė šiems iš pirmo žvilgsnio gan keistiems pasakojimams. Šiame pasakojime mane ypač domina vienas dalykas, ir dažnai savęs klausdavau, ar garsioji gimtoji nuodėmė, tas gėrio ir blogio pažinimo medžio vaisius, vyro ir moters gundymas tapti „kaip dievai, kurie pažįsta gėrį ir blogį“, nėra būdas paaiškinti tai, kas egzistavo nuo pradžių ir visais laikais, ir kas yra daugiau nei vieno, o visų žmonių nuodėmė: tai noras paneigti nuodėmę, susikuriant savo pačių dorovės nuostatas, patiems nusprendžiant, kas gera ir bloga (paniekinant dieviškąjį įstatymą), ir atrodo, kad tai ypač aštriai pasireiškia šiais laikais!

Artuma 2016 m. gegužė

21

Veidu į vaiką

Galbūt tie krikščionys turi labai tyrą sąžinę, yra tikrai geros valios ir nebenusideda. Bet ko verta tyra sąžinė, kurioje išryškėja savęs laikymas dievu? Ar tai šiek tiek nepanašu į nuodėmę prieš Dvasią, kuri negali būti atleista; neįmanoma jos atleisti, nes sąžinės iš tiesų nebėra, ją nuo pat pradžių iškreipėme.

Ar ne išmintingiau yra paklusti Dievui ir Jo Meilei, sutinkant pripažinti save nusidėjėliu, ir remtis tais, kuriems pavesta perduoti mums Dievo Žodį: popiežiumi ir vyskupais („Kas jūsų klauso, manęs klauso“, – sako Jėzus). Deja, laikoma gero tono ženklu nuolat kritikuoti hierarchiją, kurią juk Kristus paskyrė kaip savo atstovus. Jie yra paprasti žmonės, žinoma, darantys klaidų, tačiau vis dėlto jiems Kristus suteikė atsakomybę mus vesti. Ar ne išmintingiau sekti jais, o ne tais, galbūt protingesniais ir intelektualesniais, kurių Jėzus nėra paskyręs, net jei jie kunigai, teturintys tokius įgaliojimus, kokius jiems suteikė vyskupas?

Galiausiai – ar ne per daug pretenzinga laikyti save neabejotinai protingesniu?!

Man labiausiai rūpi atkreipti dėmesį į tai, kokią kenksmingą įtaką vaikams daro visoks laksizmas. Kaip galime norėti, kad jie tikėtų Meile, jei patys pasirodome mažai ja tikį ir praktikuojame tik tiek, kiek mums patogu? Galiu tik stebėti, kaip tai pražūtingai užkrečiama.

O juk svarbu suteikti vaikams sveiką suvokimą, nes jie mokosi iš mūsų elgesio. Nepamirškime, ką Kristus sakė apie tuos, kurie papiktins mažutėlius (žr. Mt 18, 6).

Suprantame, kad Jėzus mylėjo vaikus, nes jie bent jau nėra pretenzingi. Be to, Jis iš paprastų žmonių išsirinko apaštalus. Saugokime ir mes vaikišką nuolankumą.

Tęsinys. Pradžia 2011 m. sausio Artumos numeryje. Iš knygos PERDUOTI MEILĘ.

Ugdymo menas (Transmettre l’amour. L’art de bien éduquer, © Nouvelle cité, 2007).

Vertė Ilona VALUJEVIČIENĖ

22

Artuma 2016 m. gegužė

NŠP ir Bažnyčios mokymas Elena KOSAITĖ-ČYPIENĖ, Vilniaus arkivyskupijos Šeimos centro Natūralaus šeimos planavimo konsultantė

Vasario 18 d. ne vienas katalikas krūptelėjo išgirdęs žinią: „Popiežius leido naudoti kontracepciją.“ Gal ir jūs pastebėjote?

O ar atkreipėte dėmesį, kad daugiau šiuo klausimu, kuris, jei būtų tiesa, reikštų revoliuciją Katalikų Bažnyčios mokyme, taip nieko ir nebuvo pasakyta? Todėl, kad nėra ką pasakyti. Iš tiesų popiežius Pranciškus, skrendant iš Meksikos spaudos konferencijoje lėktuve, žurnalistų išprovokuotas rinktis, kas yra blogiau – abortas ar kontracepcija – rimtais vaisiaus apsigimimais gresiančio Zika viruso akivaizdoje, ištarė žodžius: „Vengti pastojimo nėra absoliutus blogis.“ Ši frazė buvo ištarta lyginant su abortu, kuris, anot popiežiaus, yra „blogis savaime, ne religinis blogis, bet žmogiškas blogis“. Frazės „vengti pastojimo“ arba, gražiau, „reguliuoti pastojimą“ tinka tiek kontracepcijai, tiek natūraliam šeimos planavimui (NŠP) apibūdinti. Abiem siekiama to paties – reguliuoti gimimų skaičių. Bet tai yra vienintelis kontracepcijos ir NŠP panašumas. Spėlioti, ką konkrečiai popiežius turėjo omenyje, būtų tik spekuliacijos, nuo kurių, kol nėra oficialaus Vatikano komentaro, verta susilaikyti. Bet šiame kontekste galime panagrinėti, kokia yra oficiali Bažnyčios pozicija kontracepcijos ir vengimo pastoti nenaudojant jokios kontracepcijos, t. y. taikant tik NŠP principus, klausimais.

Tikrasis NŠP reiškia savo vaisingumo pažinimą ir šių žinių pritaikymą savo tikslams: jei norime pastoti, mylimės, kai esame vaisingi; jei pastoti nenorime – nuo lytinių santykių susilaikome. Bet kokios kontracepcijos naudojimas vaisinguoju metu su tikruoju NŠP yra nesuderinamas, o toks gyvenimo būdas, kai vaisingumo požymių stebėjimas derinamas su apsaugos priemonėmis, vadinamas nebe natūraliu šeimos planavimu, bet vaisingumo pažinimu grįstu metodu (angl. fertility awareness based method). Bažnyčia pripažįsta, remia ir skatina gyvenimą pagal NŠP principus ir teigia, jog bet kokia kontracepcija nėra tinkamas pasirinkimas tikinčiajam.

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Kas laikytina kontracepcija?

Marijos Stanulytės nuotrauka

Pirmiausia apibrėžkime, kas yra kontracepcija, nes internete pilna informacijos, kad, pvz., nutrauktas lytinis aktas ar lytinis aktas be sueities yra NŠP (nes nieko papildomo, dirbtinio nenaudojama) arba, kad NŠP yra natūrali kontracepcija (nes jų tikslas tas pats). Nei viena, nei kita nėra tiesa. Kontracepcija yra visos priemonės ir visi aktyvūs veiksmai, kurių žmonės imasi, kad konkretų lytinį aktą padarytų nevaisingą. Kitaip tariant, kontracepcija yra visa tai, kas nukreipta prieš naujos gyvybės pradėjimą, ir tai aiškiai parodo paties žodžio kontracepcija etimologija: dėmenys lot. contra ir conceptio, iš kurių šis tarptautinis žodis sudarytas, reiškia prieš ir pastojimas / apvaisinimas.

O NŠP nėra nukreiptas prieš gyvybę, netgi atvirkščiai – taikomas ir siekiant pastoti, ir nepastoti.

NŠP ir kontracepcijos moralinis skirtumas „Tai pasakykite pagaliau, kuo kontracepcija skiriasi nuo natūralaus planavimo? Man atrodo, kad tai vienas ir tas pats, juk tikslas vienodas – nepastoti“, – tai turbūt dažniausias klausimas, kurį girdi NŠP mokytojai, vos prakalbę apie NŠP ir Bažnyčios mokymą. Kodėl nenaudotinos hormoninės priemonės, dar galima suprasti: jos tikrai retkarčiais gali nužudyti užsimezgusį vaikelį, bet prezervatyvas? Nutrauktas lytinis aktas?

Aktas be sueities? Kas čia blogo? Kokį Dievo įsakymą pažeidžia sutuoktiniai, nuoširdžiai, visa siela mylintys vienas kitą ir trokštantys išreikšti tai kūnu, bet nemanantys, kad malonumą kiekvieną kartą reikėtų sieti su vaikų pradėjimu?

Vis dėlto moralinis skirtumas tarp kontracepcijos ir NŠP yra milžiniškas. Dirbtinių apsaugos priemonių ir moralės santykis buvo svarstomas nuo pat ankstyvosios krikščionybės laikų, nes tuo metu tarp pagonių, ypač romėnų, buvo smarkiai paplitusi kontracepcija, dažniausiai cheminė. Moderniaisiais laikais apie natūralius ir dirbtinius vaisingumo reguliavimo būdus bei lytinio akto tikslus pirmasis pasisakė popiežius Pijus XI 1930 m. enciklikoje apie krikščionišką santuoką Casti connubii iš karto po to, kai buvo padarytas pirmasis rimtas atradimas, davęs pradžią vaisingumui nustatyti.

Bet turbūt geriausiai šis skirtumas atskleistas popiežiaus Pauliaus VI 1968 m. enciklikoje apie prideramą tvarką

perteikiant žmogaus gyvybę Humanae vitae, rašytoje ne vienus metus tarusis su specialiai sušaukta komisija seksualinės revoliucijos akivaizdoje.

Humanae vitae teiginiai Pirmiausia popiežius primena, kad santuokinės meilės prigimtis ir jos kilnumas kyla iš aukščiausiojo šaltinio – iš Dievo, kuris yra Meilė. Ši meilė yra „visiškai žmogiška“, vadinasi, „ir juslinė, ir dvasinė“. Be to, ši meilė yra visiško atsidavimo vienas kitam aktas, kai vyras myli žmoną, o žmona vyrą dėl jos pačios ir dėl jo paties, bet ne siekdami naudos ar malonumo tik sau.

Abu jie „su džiaugsmu rūpinasi vienas kitą gausiau apdovanoti“ (plg. HV 9). Aktai, kuriais vyras ir žmona „intymiai ir padoriai“ susijungia, yra „garbingi ir kilnūs“, taip pat ir tada, kai nesiekiama ar dėl nepriklausančio nuo sutuoktinių valios nevaisingumo negalima pradėti naują gyvybę, nes „ir tokiais atvejais šitie aktai atlieka savo paskirtį: jie išreiškia ir stiprina vyro ir žmonos ryšį“ (plg. HV 11).

O jei ciklas trumpas?

Laba diena, perskaičiusi straipsnius apie natūralų šeimos planavimą, turiu klausimą: kaip taikyti NŠP metodą norint nepastoti, kai moters menstruacijų ciklas yra trumpas (19–21 d.) ir nevaisingų dienų, išskyrus menstruacijų dienomis, tiesiog nėra.

Labai lauksiu atsakymo.

A. Dėkoju už klausimą ir pabandysiu į jį atsakyti. Pirma, noriu patikslinti, kad pora kartu yra vaisinga ne ilgiau kaip maždaug savaitę per vieną moters ciklą. Tai biologinis faktas, nepriklausantis nuo moters ciklų ilgio ar reguliarumo. Antra, tokie trumpi ciklai turbūt rodo arba kažkokį hormoninį sutrikimą, arba moteris artėja menopauzės (vaisingumo pabaigos) link. Pirmuoju atveju reikėtų pasitarti su gydytoju, antruoju pakanka žinoti, kad, nepaisant ciklo ilgio, antroji, liuteininė, ciklo fazė paprastai išlieka nepakitusi ir todėl po ovuliacijos vis tiek lieka 7–14 nevaisingų dienų. Premenopauzėje ciklai linkę trumpėti, bet trumpėja pirmoji, folikulinė, ciklo fazė, todėl priešovuliaciniu laikotarpiu lieka vis mažiau nevaisingų dienų. Bet geroji žinia tai, kad vaisingos dienos vis labiau sutampa su mėnesinėmis.

Rekomenduočiau būtinai kreiptis į NŠP konsultantą, imti stebėti savo vaisingumo požymius ir pasiaiškinti savo vaisingumą. Šiuo atveju primygtinai siūlyčiau matuoti temperatūrą, kad ji tiksliai parodytų, ar vyksta ovuliacija ir kada. Moteriai su tokiu trumpu ciklu tikrai visiškai neįmanoma vaisingųjų dienų tiesiog apskaičiuoti.

Pagarbiai, Elena Kosaitė-Čypienė

Artuma 2016 m. gegužė

23

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Ir svarbiausia: „Kas naudojasi Dievo dovana, atimdamas, kad ir iš dalies, iš jos prasmę ir tikslą, tas prieštarauja vyro ir moters prigimčiai bei jų intymiam ryšiui, todėl taip pat veikia prieš Dievo planą ir šventą Jo valią.

Kas naudojasi santuokinės meilės dovana, laikydamasis gimdymo dėsnių, tas neįsivaizduoja esąs gyvybės šaltinių viešpats, o kaip tik pripažįsta, kad tarnauja Kūrėjo planui“ (HV 13).

Humanae vitae išvados Iš šių popiežiaus žodžių galime padaryti keletą išvadų. Pirma, lytinis aktas yra geras ir gražus, kylantis iš Dievo meilės. Antra, tai yra besąlygiškas visiško savęs dovanojimo aktas. Trečia, lytinis aktas, savo Lytinis aktas yra skirtas prigimtimi būdamas gyvybės pradėjimo gyvybei pradėti ir meilei aktas, yra skirtas ne tarp vyro ir žmonos tik gyvybei pradėti, bet ir meilei tarp išreikšti. Šie du tikslai vyro ir žmonos išturi būti neatsiejami: reikšti. Ketvirta, šie negalima reikšti meilę du tikslai turi būti neatsiejami: negalineigiant gyvybę. ma reikšti meilę neigiant gyvybę.

Perfrazuojant popiežiaus žodžius galima pasakyti, kad sutuoktiniai, sąmoningai ir tikslingai naudojantys bet kokios rūšies kontracepciją – priemones ar veiksmus, įsivaizduoja esą „gyvybės šaltinių viešpačiai“, tai yra gyvybės lėmėjai, nes jie patys savo konkrečiais aktyviais veiksmais rengdamiesi lytiniam aktui, jį atlikdami ar jau atlikę šį aktą padaro nevaisingą. O sutuoktiniai, gyvenantys pagal NŠP principus, nedaro nieko, kad ly-

tinį aktą padarytų nevaisingą. Jie tik naudojasi tuo, kad tą aktą nevaisingą padarė Dievas, sukurdamas mus kartais vaisingus, kartais nevaisingus, ir šiuo būdu vykdo Dievo planą.

Nuo Casti connubii ir Humanae vitae laikų šia tema iš esmės nebuvo pasakyta nieko naujo. Kiekvieną sykį į apaštališkąjį sostą sėdus naujam ganytojui, pasaulis sulaikęs kvapą laukdavo naujų vėjų ir šioje srityje, bet kiekvienas popiežius nuo pat 1930 m., išskyrus trumpai valdžiusį Joną Paulių I, Bažnyčios mokymą šiuo klausimu tik iš naujo patvirtindavo. Jonas Paulius II, daugiau nei bet kuris kitas Bažnyčios istorijoje aiškinęs Tradiciją, nuo 1988-ųjų bent sykį per metus patvirtindavo Bažnyčios mokymą apie tai, kad kiekvienas sutuoktinių lytinis aktas turi būti atviras gyvybei. „Ar mes tikrai privalome laikytis šio Bažnyčios mokymo?“ O, kad žinotumėte, kaip dažnai šito klausia tikintieji, nuoširdūs katalikai! „Tai taip sunku, reikalauja tiek darbo ir tiek valios pastangų. Kelia santuokinę įtampą, apriboja, didina susvetimėjimą, gresia finansine našta, sukelia daugiau streso nei teikia gyvenimo.“ Ne, neprivalome – mes tai renkamės. Renkamės laisva valia, kaip ir visa kita tikėjime: neturėti kitų dievų, sekmadienį švęsti, gerbti tėvą ir motiną, nežudyti, nepaleistuvauti, nevogti, nekalbėti netiesos, negeisti svetimo vyro, moters ir turto, pasninkauti ir remti Bažnyčią, mylėti savo artimą (įskaitant ir priešą) ne mažiau, nei save patį. O tai ar visada lengva?

Nauja „Artumos“ leidyklos knyga!

Svarbiausia – ne susituokti su tinkamu žmogumi, daug svarbiau tapti tinkamu žmogumi savo sutuoktiniui. Nedvejokite!

Sutuoktinis – svarbiausias žmogus jūsų gyvenime. Įdomiai ir šmaikščiai parašyta knyga pravarti dar tik svajojantiems apie šeimą ir ją ketinantiems kurti sužadėtiniams, neseniai susituokusiems ar pavargusiems ir išsikvėpusiems sutuoktiniams.

Ji įkvėps, pralinksmins, nemoralizuodama pamokys, palydės į laimingą santuokinį gyvenimą.

IEŠKOKITE REDAKCIJOJE BEI KATALIKIŠKUOSE KNYGYNUOSE! 24

Artuma 2016 m. gegužė

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Jausmai po sky r y b ų Elvyra KUČINSKAITĖ įspėjimų slypi tiesiog išsamiau neatskleista išmintis?

Su išsiskyrusiųjų sielovados grupėmis mūsų Šeimos ir asmens saviugdos centre „Bendrakeleiviai“ besidarbuojantys dvasininkai moko, kad jausti kokį nors blogą, sunkų jausmą nereiškia nusidėti. Nuodėmė – sąmoningai leisti tam jausmui suvešėti, juo pasiremiant sąmoningai daryti bloga artimui ar sau pačiam. Ir blogos paskatos, kitaip dar vadintinos pagundomis (pvz., mūsų fantazijos, kaip žiauriai nubausime savo buvusįjį, -iąją), taip pat nėra blogis tol, kol su jomis kovojama, kol toks mūsų dejonių būdas ir lieka tik dejone, niekada nevirsdamas realybe. Tokio suraminimo visiškai pakanka, kad, papuolęs į sunkią sumaištį, žmogus pasijustų išlaisvintas iš nesibaigiančio ir alinančio jaučiamų „blogų jausmų“, peraugančių į savęs kaltinimą ir savigraužą, rato. Būtent tada jis tampa pasiruošęs atpažinti savo jausmus, juos įsivardyti, išreikšti ir nukreipti kuriančia, o ne ardančia kryptimi. Tai yra – pasirengęs kontroliuoti jausmus ir nebūti jų kontroliuojamas, o jiems vis dėlto imant viršų – be baimės į pagalbą šauktis Dievo, pasitikint Jo gailestingumu. Tikintis žmogus turi didį privalumą – gali šiam „juodajam mūšiui“ telktis „dangaus kariuomenę“ – malda, dvasiniu palydėjimu, Sutaikinimo sakramentu... Juk vienas lauke niekada ne karys.

Jie yra patys sunkiausi, o dažnai galvojame – blogiausi, neleistiniausi, kokie tik gali būti. Tuštuma, skausmas, neviltis, pyktis, kerštas, kaltė, neapykanta, nepasitikėjimas savimi ir kitais... Kartais visi jie būna taip sumišę, kad išskirti kurį vieną sunku, tada sakom: skauda ir kūną, ir sielą, beveik nepakeliamai skauda visa, kas esu. O kartais atrodo, jog nebejaučiame nieko – esame tarsi „išsprogdinti“, apimti keistos vidinės tylos ir nejautros. Visa tai išgyventi nėra paprasta, galima sakyti, tokiu metu visas mūsų asmuo serga. Todėl turėtume būti itin atidūs sau...

Pažinti ir priimti Ką daro sunkia, skausminga fizine liga sergantis žmogus? Dejuoja, gal verkia, gal net plūstasi, yra nekantrus kitiems, net jei šie nori jam patarnauti. Kai kas nors prisiliečia prie skausmingos vietos, jo reakcija gali būti neprognozuojama. (Vienas sunkus ligonis, kartą man neatsargiai palietus jį dengusią antklodę, užvertė ant manęs kitoje rankoje laikomą sriubą. Ar galėjau ant jo dėl to pykti? Ar jo elgesys galėjo būti moraliai vertinamas?)

Ką tuo noriu pasakyti? Visų pirma, kad tuomet, kai mus užklumpa didelis vidinis skausmas, reikia sugebėti adekvačiai priimti galimas savo pačių reakcijas ir jausmus.

Kitaip sakant – reikia leisti sau jausti tai, ką jaučiame, nes jausmai mums tam ir duoti. Paradoksalu, tačiau su šiuo uždaviniu sunkiau susidoroja tikintys žmonės, ypač tie, kurie turi susiformavę ydingą Dievo-baudėjo, kontrolieriaus ar teisėjo įvaizdį. Jie dar labiau apsunkina savo padėtį, pamiršdami, kad būtent Kūrėjui priklauso ir „jausmų autorystė“, kaltindami ir net bausdami save už tai, kad išgyvena tai, ką išgyvena. Argi tada nesame panašūs į sunkų ligonį, save plakantį už tai, kad inkščia iš nepakeliamo skausmo?

Ar „negražūs“ jausmai nuodėmingi?

Tokios saviplakos įkarštį paskatina ir kai kurių dvasininkų pagrūmojimai apsaugokdie nepykti, nerūstauti, nekaltinti kitų, nes visa tai yra nuodėmė. Mes, krikščionys, esą turime būti geri, mylėti artimą ir nejausti niekam nieko blogo. Jei ir neturėtume – jaučiame. Visų pirma derėtų nuodugniau pasidomėti, ką, taip sakydami, konkrečiai turi galvoje kunigai – gal pasirodys, jog už griežtų

Suraskite sau tinkamą būdą Taigi, būkite taikoje su savo jausmais, leiskite jiems būti ir pamažu gyti, pasitelkdami visus įmanomus žemiškus ir nežemiškus „vaistus“: savo ašaras, draugų petį ir ausį, profesionalų pagalbą, maldą... Neišreikšti, ignoruojami, atidedami jausmai tarsi nepastebimai augantis pūlinys nuodys jūsų emocinį, dvasinį gyvenimą, o ilgainiui – ir fizinį kūną. Žmonės, kurie nedrįsta reikšti jausmų, ilgainiui nė nebežino, ką jaučia ir ar jaučia apskritai. Šis „slaptas kapitalas“ veikia tarsi nuodas, žalojantis mūsų vidinį „aš“, ilgainiui darantis mus pačius sau nepažinius, valdomus nebeatsekamų emocijų, reakcijų ir sprendimų. Stiprų vidinį skausmą Artuma 2016 m. gegužė

25

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

kenčiantiems žmonėms dažnai sakau: jei negalite jausmų išreikšti jums įprastoje aplinkoje, eikite į mišką, į laukus, į kelius – ten, kur galėsite duoti valią ašaroms, pykčiui, raudai. Įeikite į patį skausmo geluonį, atraskite jį, išdrįskite su juo susitikti, jį išvaitokite, išrėkite ar išdejuokite dangui ar žemei, vėjui ar žolei, žmogui ar Dievui – išleiskite iš savęs tai, kam per sunku jumyse pasilikti, kas veržiasi lauk.

Tiek kartų, kiek reikės. Iki galo. Tada bus lengviau matyti, su kuo likote, aiškiau daryti sprendimus, kaip gyventi toliau, kad pamažu galėtumėte kilti. Šia proga prisimenu vyriškį, kurio skausmo „piko“ metu paklausiau, ar jis leidžia sau pravirkti. Jis atsakė: „Nueinu į mišką ir taip išsistaugiu, kad atrodo, jog visata plyš pusiau. Kai tai pavyksta, rečiau griebiuosi kitų „nuskausminamųjų“ – alkoholio, nesveiko pasinėrimo į darbus ar pramogas, po kurių būna tik blogiau... Pastebėjau, kad tada kitaip elgiuosi net su savo vaikais – jiems tenka mažiau nežinia iš kur ir dėl ko kylančio mano įtūžio, kurį kartais nesuvaldomai nukreipiu į juos (o paskui, žinoma, kankinuosi nuo baisaus kaltės jausmo... ).

Raudodamas, matyt, išrėkiu ir pyktį, ir širdgėlą, ir gėdą, nors trumpam nusiraminu ir galiu būti daug adekvatesnis.“ Žinoma, kiekvienas surasime sau tinkamų ir priimtinų būdų, padedančių išreikšti mus užklupusius sun-

kiausius jausmus. Svarbu neleisti jiems ilgai „dusinti“ mūsų dienų ir naktų, minčių ir širdžių... Beje, paprastas, bet naudingas patarimas – nepamirškite savo kūno kalbos ir raiškos būdų. Jie gali labai padėti. Jei jums artimas šokis, jausmus „iššokite“. Jei mėgstate fizinį darbą ar sportą – dirbkite ir sportuokite daugiau, nei jums įprasta; jei mėgstate dainuoti, piešti ar kaip kitaip save išreikšti – pieškite, dainuokite, grokite taip, tarsi nuo to priklausytų jūsų likimas. Net jei to niekada nedarėte – pabandykite. Tai padės jums išeiti iš skausmo keliamo sąstingio ir neišpainiojamų jausmų sąmyšio.

Ne mano šis išradimas, bet savo skyrybų metu aš juo intuityviai pasinaudojau – grodavau fortepijonu po kelias valandas per dieną, o dar kone antra tiek dainuodavau liūdesio pilnas liaudies dainas. Turėjau brangią bičiulę, kuri buvo kantri ir su manimi drauge išdainavo „pilkosios valandos“ skausmą – iki šiol esu jai už tai neapsakomai dėkinga. Kas žino, kur ir kaip būtų nusėdę ir į ką išaugę tai, kas neišdainuota, neišraudota, neišgiedota.

Devynis kartus atmatuok Šį laišką Artumai mintyse rašiau jau seniai, ypač kai perskaitydavau žurnale ką nors apie skyrybas šeimose. Teisingai pranciškonas tėvas Severinas 2014 m. lapkričio numeryje pasakė: „Skyrybos – tai pralaimėjimas.“ Dabar dėkoju redakcijai ir gerbiamai Elvyrai Kučinskaitei, kad tęsia šią temą. Pamaniau, jog ir aš galiu šiuo tuo prisidėti. Juk gailestingumo darbas – patarti žmogui. Rašau, ką nuoširdžiai pasakyčiau tam, kuris šiandien, ačiū Dievui, dar abejoja, dar svarsto – ar išeiti iš namų, ar palikti šeimą?

Devynis kartus atmatuok, o dešimtą kartą – nepjauk… Turbūt taip pasakyčiau žmogui, kol jis dar nepriėmė to baisaus sprendimo, po kurio ne vienam aplinkui, labiausiai vaikams, o gal ir pačiam atrodys, jog pati žemė po kojom prasiskyrė.

Neišeik, dar tūkstantį kartų pagalvok.

Kodėl? Ar tik dėl to, kad tikrai skaudės? Tiesa, daugybė populiarių žurnalų, psichologų bus pasirengę tau ateiti į pagalbą, kad tas skausmas apmažtų, atlėgtų, o gal net bėgant metams užsimirštų. Juk sakoma: laikas viską išgydo. Taip, skausmas gal atlėgs. Tačiau kas dar pasikeis tavo gyvenime be šio skausmo dūrio, kurį tie patys psichologai prilygina artimojo mirčiai?

Neturėk iliuzijų – viskas bus kitaip šiame dar viename gyvenimo „šanse“.

26

Artuma 2016 m. gegužė

Viskas bus kitaip ir tiems, kuriuos tu širdyje dabar žadi lankyti, neapleisti etc.

Taip, bet argi manai, jog būsi lygiai toks pat mylintis savo vaikų tėtis, nors jų akių nebematysi kasdien – kokius rūpesčius tos akys slėps, ko jie nepasakys, kad ir kaip dažnai tu jiems paskambinsi telefonu ar pasivaikščiosite kartu kokį vieną iš mėnesio sekmadienių? Tu tiesiog nematysi, kaip auga tavo vaikai – kasdien, kas valandą. Neturėk iliuzijų – Tu niekada apie juos nebežinosi visiškai visko, o atstumas tarp jūsų tik didės. Neturėk iliuzijų, jog aplinkiniams būsi toks pat mylintis, rūpestingas tėvas… Galbūt niekas tavęs ir nesmerks, bet galbūt niekas ir nepateisins. Dažniausiai tylės. O tyla irgi būna iškalbinga.

Nemanyk, kad buvęs gyvenimas liks už buvusių namų durų, o laimingas gyvenimas bus tik dabar. Jau švenčiant pirmąsias didžiąsias šventes, prie naujų namų stalo, mintys skris į senuosius.

Galbūt juos lyginsi, galbūt naujieji atrodys pranašesni, bet tos mintys dar ilgai bus neramios: o kaipgi ten? Tavo širdis dar ilgai bus „ten“.

Ar manai, kad jau tikrai nebegali? O į ką žvelgi – į žmogų, su kuriuo ilgai buvai šalia, ar į žmogų, kuris šalia dar taip palyginti trumpai? Kurį geriau ir ilgiau pažįsti, o kuris tau dar pateiks daugybę staigmenų? Juk ne visos bus malonios.

Daugybė sutuoktinių po ilgų gyvenimo metų kartu padėkoja savo antrosioms pusėms, kad išsaugojo šeimą, namus, bendrą gyvenimą, kad neleido paklysti, kad buvo kantrūs, supratingi. Tiesiog išbuvo kartu, nors ir vargas spaudė, ir ligos suėmė… Dėkoja, kad neišėjo, nepaliko, su vienąkart pamiltaisiais – neišsiskyrė…

Skaitytojas Antanas

Atokvėpio valandai

Tebeatrandamas Čiurlionis Skaitome vaikams. Perkame vaikams Praėjusį rudenį akys galėjo užkliūti už bulvarinės antraštės „Italai nusprendė vaikams nerodyti M. K. Čiurlionio paveikslų“. Kokių ir kodėl? Čia, deja, nesiaiškinsime (nes, kaip jau tikriausiai pastebėjote, tokių straipsnių pavadinimai vis rečiau atspindi juose pateikiamą informaciją – šis nėra išimtis...). Svarbiau, kad Lietuvoje manome kitaip ir kad Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875–1911) vis dar įkvepia naujoms interpretacijoms, darbams ir tekstams. Šįkart jie – vaikams.

Išėjau su Čiurlioniu.

Tuoj grįšiu; pasakojo Daina Kamarauskienė, iliustravo Julija Tolvaišytė-Leonavičienė. – Kaunas: Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, 2014, 30 p. (kaina knygos.lt el. knygyne – 6,69 €)

Tai pirmasis muziejaus sumanytos serijos „Mažųjų biblioteka“ leidinys ir pirma tokia knyga – į(si)lipanti į dailės klasiko piešinius, papildanti Čiurlionio pasteles naujomis linijomis bei tekstūromis. Drąsu!

Pasakotojas Vilkyšius supažindina su savu pasauliu: „Aš gyvenu čia. Turiu viską, ko reikia. Net truputėlį daugiau: tris saules, galybę žvaigždžių, keletą mėnulių. Čia medžiai išsiskleidžia kaip skėčiai, jeigu smarkiai lyja lietus. Turiu gėlę, kuri kai jai būna liūdna, – šoka.“ (Pasakojimas pirmuoju asmeniu ir knygos pavadinimas tarsi reikštų, kad Vilkyšius tapatintinas su Čiurlioniu.) „Aušta diena, ir „bičiuliai jau <...> žvalūs, švarūs, sapnus nusiprausę. Traukia kažkur iškilmingai išsirikiavę. <...> „Kokia čia šventė?“ – <...> Taigi saulė teka. Nauja diena prasideda.

Einam su saulute pasisveikinti! Smagu kasdieną švęsti. Svarbu nepamiršti...“, – aktualizuojamas Čiurlionio mėgstamas saulės motyvas, išnaudojama dideliomažo kaita ir žaismė. Tai vienos dienos istorija, tinkama skaityti ir prieš miegą – mat, stojus vakarui, tamsėja ir knygelės spalvos, o Vilkyšius gražiai atsisveikina: „Letenėlės nuo rasos sušlapo. Net ausų

galiukai sudrėko.

Gerai, praustis nereikės. Tyliai lendu į savo guolį ir žiūriu, kaip darosi vis tamsiau ir tamsiau. <...> Bet žinau, kad rytoj vėl bus pradžia... Labanakt...“ Pabaigoje dar pateikiama Čiurlionio biografija – trumpai ir (vaikui) suprantamai. Tai išties „pirmoji Lietuvoje knyga vaikams apie M. K. Čiurlionį“: tikra paveikslėlių knyga ir tikra interpretacija, atlikta galvojant apie jos adresatą.

Milda Pleitaitė, Kazimieras Momkus. Šiandien karaliai mums pasakas seka; pagal M. K. Čiurlionio paveikslus; su Roko Zubovo CD M. K. Čiurlionio kūriniai fortepijonui. – Vilnius: M. K. Čiurlionio namai, 2015, 48 p. (knygos teirautis mkcnamai.lt) Dar viena naujiena – „pirmoji pasakų knyga, sukurta pagal M. K. Čiurlionio paveikslus. Pasakos skirtos įvairaus amžiaus vaikams ir jų tėveliams“.

Ir šioje siekiama tarsi įžengti į Čiurlionio kūrinius, taigi – juos priartinti, leisti „pažvelgti į dailininko kūrybą kitokiu žvilgsniu“. Visgi, geriau būtų buvę ne „kitokiu“, o čiurlionišku, ir konkretesnei skaitytojų amžiaus kategorijai.

Būtent auditorijos aspektas apsunkina knygos vertinimą: jei vaikams – per lėta iliustracijų kaita, per daug lyrizmo, rakursų, per klampūs sakiniai biografi-

niame Čiurlionio aprašyme; jei vyresniems – per mažai meninės išmonės ir per daug saldumo („Gerai, kad medžio drevėj gyvenanti voveraitė tokia draugiška. Tegu jie nors ir visą dieną medžio viršūnėje svečiuojasi. Netrukdo nesibaigiančios šnekos ruošai. Ji tik iškiša savo smailutes ausytes, pasiklauso, krypteli galvutę ir toliau darbus dirba. Ruduo jau po truputį vis arčiau drevės artinasi. O tada ir žiemužė. Daug darbų pūstauodegės laukia“, p. 21). Knygą sudarantys trylika tekstų (vienas paveikslas – viena trumpa pasaka) nėra lygios meninės vertės: pradžioje kiek sustingę, vėliau jau pagaulesni, žaismingesni, suskambantys ne tik autorinėmis, bet ir čiurlioniškomis intonacijomis (ypač paskutinėje „pasakoje“ – gal kad interpretuota autobiografinė Čiurlionio medžiaga?). Sakmiška atmosfera patraukia ir su paslaptingais, vizionieriškais paveikslais susilieja pasakojimai „Kodėl saulė pamilo pušį?“, „Tiltai“, „Veidrodis“, „Kregždė“.

Pridedamas CD – didžiulis leidinio privalumas, keturiolika Roko Zubovo atliekamų kompozicijų fortepijonui suteikia skaitymui nuotaiką, harmonizuoja.

Abiejose knygose Čiurlionis – spalvingas, turiningas, gilus ir nuotaikingas; tai ir atsvara plastikinėms „vertybėms“, ir proga susipažinti su nuostabaus autoriaus kūriniais (jei ankstesnės pažintys su jo kūryba paliko slogų įspūdį – vadinas, atėjo metas šį stereotipą keisti ar bent jau papildyti), o tuomet visiems drauge – į muziejų.

Rūta LAZAUSKAITĖ Artuma 2016 m. gegužė

27

Atokvėpio valandai

Ar pakaks poros kalavijų? Šiemet Knygų mugėje buvo pristatyta prof. Egdūno Račiaus knyga Musulmonai ir jų islamai, kurioje lietuvis islamo tyrinėtojas supažindina su islamo raida, jo raiškos įvairove, pamatiniais tekstais. Gerokai mažiau (kol kas?) viešojo dėmesio sulaukė kita toje mugėje platinta knyga, taip pat islamo tematika – leidyklos „Vox altera“ vasario mėnesį išleista Nabeelo Qureshi knyga Ieškojau Alacho, suradau Jėzų. Šie leidiniai papildo palyginti negausią lietuviškos literatūros islamo tema lentyną, kurioje jau prieš kelis dešimtmečius rikiavosi prof. Antano Rubšio knyga Islamas. Religija. Kultūra. Valstybė.

Po šių įžanginių sakinių patikslinu tolesnę šio straipsnelio kryptį: tai nuostabos mintys perskaičius Dievo ieškotojo (o pirmiausia Jo ieškoto) Nabeelo Qureshi istoriją. Prof. Egdūnas Račius, pristatydamas savo knygą, pripažino neturįs kompetencijos lyginti islamo ir krikščionybės, pasak jo, „jų ir mūsų“.

Tikrai ne daugiau kompetencijos šiame dalyke turi ir šio rašinio autorius, numanau, kad ir daugelis skaitytojų. Nabeelas Qureshi tokios kompetencijos turi, jis jau pasirinko.

Beje, nepasmerkdamas nuoširdžių islamo išpažinėjų; jo šeimos nariai dar nepatyrė džiaugsmingos Jėzaus atradimo atomazgos (knygą autorius dedikuoja savo mylimiems tėvams).

Nabeelas auga kupinoje meilės šeimos aplinkoje. Jo tėvai, imigrantai iš Pakistano (tėvas tarnauja JAV karo laivyne), nėra tik šiaip tradiciniai musulmonai, bet uolūs islamo ambasadoriai.

Jie priklauso palyginti negausiam ahmadiya judėjimui, pasižyminčiam taikinga islamo vizija ir misionieriška veikla Vakarų visuomenėse. Nabeelas nuo vaikystės patiria tėvų maldos palaimą, tėvas iki studijų metų išlieka patikimu autoritetu ne tik islamo, bet ir kritiškai vertinamo krikščioniškojo tikėjimo klausimais.

Pratarmėje autorius išskiria tris savo liudijimo tikslus. Pirmasis – padėti iš vidaus pažinti musulmono protą ir širdį, kad pajėgtume jį suprasti ir pamilti.

28

Artuma 2016 m. gegužė

Islamo patrauklumą padeda atskleisti autentiška šeimos aplinka, kupina tarpusavio meilės ir šilumos. Nabeelo asmeninio pasakojimo užmezgamas empatijos ryšys su skaitytoju leidžia suprasti daugeliui mūsų menkai pažįstamas islamo religines praktikas.

Kitas autoriaus tikslas – perteikti savo tiesos paieškos kelią. Amerikoje gimęs musulmonas išgyvena kultūrų sandūrą; gilesnės studijos išklibina jo brangintus islamo ramsčius, o argumentai ir faktai vis labiau įtikina jį Evangelijos tiesa: Jėzaus dievyste, Viešpaties mirtimi ir prisikėlimu. Atkakliai ir sistemingai tikėjimo kelionės vingiais besibraunantį Nabeelą ištikimai lydi jo studijų bičiulis Davidas; tiesos paieškos vyksta diskusijų aplinkoje, kurioje pašmaikštaujama, bet išlaikoma pagarba kitam. Norinčiam nuodugniau studijuoti skaitytojui siūlomos papildomos kitų autorių nuorodos ir šaltiniai.

Trečiasis Nabeelo liudijimo tikslas – atskleisti musulmono vidinę kovą, aukas bei abejones grumiantis su Evangelija.

Autorius aprašo, kokia užgauli atrodo krikščionybė ir Vakarų kultūra tikinčiam musulmonui. Tai tarsi kreivokas veidrodis, deja, negalime teisintis, kad dėl šio kreivumo esame visai nekalti.

Autorius dalijasi asmeninio dienoraščio įrašais. Dvasinės kovos sūkuryje Dievas jį tiesiogiai veda ir stiprina pranašiškais sapnais bei regėjimais. Galiau-

(plg. Lk 22, 38)

siai, protu įsitikinęs krikščionybės teisingumu jis turi žengti lemiamą žingsnį, savo valia išpažindamas Jėzų. Stropiai studijuota Biblija gyvai prabyla jam asmeniškai skirtu Dievo žodžiu. Įdomu tai, kad perskaitę knygą galime internete tęsti pažintį su šios įstabios istorijos veikėjais Nabeelu Qureshi ir jį kelyje į krikščionybę lydėjusiu bičiuliu Davidu Woodu. YouTube kanale ar kituose tinkluose pateikiami viešųjų disputų bei televizijos laidų įrašai, kur krikščionių apologetai polemizuoja su musulmonų atstovais. Pasivaikščioję interneto nuorodų gairėmis matome, kad Nabeelas Qureshi turi aiškų požiūrį į tai, kas įkvepia islamo radikalų smurtą ir kaip krikščionims dera atsiliepti į šį iššūkį. Apie tai išsamiau rašo knygoje (kol kas neišverstoje į lietuvių kalbą) Atsakas į džihadą: geresnis kelias pirmyn.

Beje, jo paties tikėjimo kelyje ryškų lūžį paliko 2001 m. rugsėjo 11-osios atakos.

Nuotraukoje – Nabeelas Qureshi

Jei iš mugės parsineštą knygą pirmiausia padėjome į islamo lentynėlę, ją perskaičius tenka pasvarstyti, kur ji tiktų (žinoma, geriausia pasiūlyti paskaityti draugui). Gal prie tikėjimo liudijimų, atsivertimo istorijų, dvasinių dienoraščių? Tikrai ne prie gatavų receptų. Gal į apologetikos lentyną, kur mokomės vertinti ir kitų krikščionių dovanas? O gal ten, kur Dvasia žadina kažką nauja?

Kastantas LUKĖNAS

Atokvėpio valandai

Šeimyniniai laiškai

Puikus sandėris Giovannino GUARESCHI Staiga suvokėme, kad dviračiai kartina mums gyvenimą. Jie buvo du ir visada painiojosi po kojomis, o pakabinti jų palėpėje ar rūsyje nedrįsome: galima būti nedėkingiems, bet ir nedėkingumas turi ribas. Be to, dviračius jau buvo užsisakę Albertinas ir Aistruolė, kurie kasdien skrupulingai bandydavo atsisėsti ant sėdynės ir pažiūrėti, ar kojos pasiekia pedalus. Tai atrodo nereikšminga, bet, priešingai, buvo labai svarbu, nes ir nepasiekdami pedalų du anksčiau paminėti individai puikiai sugebėdavo paskambinti skambučiu ir nugriūti it lavina kartu su dviračiais.

Taip atsitiko, kad mudu su Margarita netikėtai likome vieni: Albertinas ir Aistruolė davėsi po kalvas, ir tai buvo neeilinis įvykis, nes namai mums pasirodė dideli tarsi kareivinės. Daug metų nebuvome likę namuose vieni, tik aš ir Margarita, tad žvelgėme vienas į kitą apstulbę.

– Esame laisvi! – šūktelėjo Margarita.

Pradėjome šniukštinėti po namus, atidarėme visus stalčiukus bei dureles ir taip apieškoję visas skyles, atradome stiklainėlį vyšnių spirite. Suvalgėme visas vyšnias ir išgėrėme spiritą.

– Nepaprasta! – pareiškė Margarita. – Atrodo, tarsi nurytum švelnią ugnį.

Ir, spustelėjusi nykščio ir smiliaus pagalvėlėmis, pasiuntė kauliuką į lango stiklą.

Turėjau daugybę darbo, ir rašomoji mašinėlė susiraukusi laukė manęs su visu raidynu, pasiruošusiu indėniška vorele leistis fantazijos ir kitais keliais.

– Po velnių! – pareiškiau, užmesdamas drobinį uždangalą ant mašinėlės.

Ir išėjome į barą gerti spiritinių gėrimų. Aš suvalgiau septynis maišiukus sūdytų migdolų.

– Džiovanino, juk žinai, kad tau po to bus bloga, – susirūpinusi sakė Margarita.

– Na ir kas? Negi vaikai namie? – atsakiau jai.

* * *

Antrą nakties parsėlinome ant pirštų galų ir virpėdami praslinkome pro stiklinę durininkės būdelę.

– Jei durininkė mus pamatys, kai tiedu sugrįš, viską jiems atraportuos, – sušnibždėjo Margarita. – Pakliūsime į bėdą. Į namus pavyko laimingai įžengti.

– Apmovėme tuos du kalniečius, – pasidžiaugė Margarita.

Susėdome prie virtuvės stalo, valgėme amerikietiškus riešutus bei sūdytas moliūgų sėklas, blogai kalbėjome

apie Albertiną ir Aistruolę ir, sakau tiesą, mums palengvėjo, nes turėjome sukaupę daug dalykų prieš tuos du.

Buvo karšta, ir vieną gražią akimirką Margarita nuėjo į Albertino ir Aistruolės kambarį atidaryti lango ir sukelti skersvėjo, bet išgirdau, kaip ji klyktelėjo, ir pamačiau ją labai išsigandusią.

– Mergaitės lovoje guli vyriškis!

Tiesos dėlei tai buvo ne vyriškis, o tik moteriškas dviratis. O vyriškas dviratis buvo Albertino lovoje. Abu patogiai įtaisyti, po antklodėmis, ratais ant pagalvės. Tame nebuvo nieko antgamtiško, nes daug kartų pasitaikė aptikti dviratį vonioje, palaimintai besikaitinantį šiltame vandenyje, tuo metu Aistruolei valant jo žvaigždutės dantis mano dantų pasta ir mano dantų šepetuku.

Prie antklodės užvalkalo buvo prisegtas Albertino raštelis: „Leiskite jiems ilsėtis: jie pavargo stovėti.“ Taip mudu su Margarita suvokėme, kad dviračiai kartina mums gyvenimą, ir nusprendėme jų atsikratyti.

– O vaikų užsakymai? – paklausiau aš šiek tiek pagalvojęs.

– O ką mes darėme, kad turėtume dviratį? – atsakė Margarita. – Argi nenusipirkome jo savo veido prakaitu?

– Mano veido prakaitu, Margarita.

– Mano ar tavo, nesvarbu; esame du veidai ir vienas prakaitas.

Iškėlėme iš lovos dviračius, o kitą dieną žmogelis atėjo jų pasiimti ir mainais paliko truputį pinigų. Nesiderėjome: tai buvo ne prekybos, bet principo klausimas.

* * *

Praėjo kelios dienos ir atėjo saulėtas šeštadienis; iškeliavome į turgų prie didžiojo Tičino vartų (vieni iš šešių pagrindinių senųjų Milano miesto vartų – vert. past.) pasmalsauti žavingų sendaikčių ir ilgai klaidžiojome tarp kioskelių ir senienų krūvų.

Staiga prieš mus išniro dviračiai – manasis ir Margaritos, ryškūs ir žėruojantys saulėje, pastatyti garbingoje vietoje ant šaunaus pjedestalo, tarsi vitrinos lange. Sustojome pažiūrėti dviejų vienas šalia kito pastatytų dviračių. Tuo metu vienas vyriškis prisiartino apžiūrėti jų iš arti, ir man suplakė širdis; taip pat ji turėjo suplakti ir Margaritai, nes vyriškis atidžiai apžiūrėjęs nuėjo šalin, o ji atsisuko į mane ir atsiduso su palengvėjimu: – Pasisekė!

Po to priėjo moteris ir ėmė sukinėtis aplink buvusį Margaritos dviratį.

Artuma 2016 m. gegužė

29

Atokvėpio valandai

– Kokia nemaloni! – sumurmėjo Margarita. Ir dar kartą atsiduso, matydama, kaip moteris, paklaususi pardavėją kainos, papurtė galvą ir nuėjo.

– Nieko nesupranta, – pakomentavo Margarita. – Toks dviratis nėra viena iš tų lūženų už kelis grašius.

Praleidome ten nemažai laiko – ne visai ten pat, priešais: slankiojome aplink ir, kai pamatydavome kažką besidomint abiem dviračiais, vėl prisiartindavome.

Taip prabėgo kelios valandos, saulė darėsi vis raudonesnė, o mes vis dar tykojome pasaloje.

– Galbūt niekas daugiau nebeateis, – sakė Margarita. Bet štai iš kažkur atsirado vienas nelabasis ir pradėjo plekšnoti buvusio Margaritos dviračio sėdynę. Po to sukinėdamas vairą išbandė šakes. Išbandė stabdžius, o kanopos smūgiu į pedalą – kaip sukasi ratas.

Tai buvo prakeiktas storžievis. Margarita į jį žiūrėjo bemaž sukrėsta, ir mane užplūdo pasiutęs troškimas eiti ir sumalti jam nosį.

Storžievis paliko ramybėje Margaritos dviratį ir pradėjo ginčytis su pardavėju. Atrodė, kad niekad nesusitars dėl kainos, bet galiausiai storžievis iš kapšo iškrapštė pinigų ir šiurkščiai įbruko pardavėjui į ranką; paskui stvėrė buvusį Margaritos dviratį ir nuėjo.

Nebylūs ir pašiurpę stebėjome jį, – mums tai atrodė netoleruotina niekšybė: šiek tiek nutolęs nuo žmonių storžievis užsėdo ant dviračio ir išnyko, mindamas kaip labiausiai apgailėtinas stuobrys.

Margarita dar kurį laiką žiūrėjo į tą pusę, kur dingo storžievis; ji buvo įsitvėrusi man į ranką tarsi skęstantysis į nuolaužą.

Dabar mano dviratis liko vienas tarp senienų ir savo vienišumu kėlė skausmą. Margarita melancholiškai žvelgė į jį.

– Kai tu būdavai toli ir vakarais neviltis užplūsdavo, eidavau į laiptinę, kur buvau paslėpusi tavo dviratį, ir man rodėsi neįmanoma, kad viskas nesibaigs taip, kaip turėjo baigtis. „Vežiojo mane ant šito dviračio, – sakydavau, – vežiojo Albertiną. Ar įmanoma, kad nepavėžintų ir mergaitės?“ Ir taip pralinksmėdavau.

Nieko neatsakiau, nes geriau nieko nesakyti, kai moterys užgauna tokią natą. Po to vienas žmogus prisiartino prie mano vienišojo dviračio ir pradėjo jį čiupinėti. Turėjo padaryti gerą įspūdį, nes, viską patikrinęs, žmogus atsitraukė per du žingsnius, kad geriau jį apžiūrėtų. Ir tada Margarita šoko į priekį, čiupo vairą ir pastatė dviratį priešais žmogų prekyvietėje. Mačiau, kaip ji išsitraukė iš rankinuko pinigų ir įgrūdo juos senam gelžgalių pardavėjui į ranką. Po minutės jau stovėjo šalia manęs, o tarp manęs ir Margaritos stovėjo mano dviratis.

Kurį laiką ėjome žingsniu, paskui aš užsėdau ant sėdynės, Margarita ant rėmo, ir pasileidome visu greičiu, priešais nosis visiems eismo reguliuotojams ir stovėjimo aikštelėje mūsų laukiančiam „Peliukui“ (taip buvo vadinamas vienas Fiat automobilių modelis – vert. past.).

Laimei, šiame sumišusiame pasaulyje yra dalykų, kurių nesuprasi: kad atpirktų dviratį, Margarita sumokėjo tą pačią sumą, kurią buvome gavę už du parduotus dviračius. Tačiau aš, kaip ir Margarita, visiškai sutarėme šiuo klausimu: – Tai buvo puikus sandėris.

Sakau: ar čia yra kažkokios logikos?

Nėra. Bet ką tai reiškia? Eikite velniop jūs ir jūsų logika: aš myniau savąjį dviratį su Margarita ant rėmo, ir nors tikrų tikriausiai kalbama apie du pakvaišėlius ir vieną dviratį, tai atrodė tarsi pergalinga eisena iš „Aidos“.

Iš knygos Šeimyniniai laiškai (Corrierino delle famiglie, © RCS Rizzoli libri, 1954 m.). Publikuojama su Giovannino Guareschi paveldėtojų leidimu.

Vertė Romanas KAZAKEVIČIUS Silvijos Knezekytės iliustracijos

Ewa K. Czaczkowska SESUO FAUSTINA: šventosios biografija Iš lenkų kalbos vertė Teresėlė Danguolė Šniūrevičienė Išsamioje šv. Faustinos, Dievo Gailestingumo apaštalės, biografijoje kruopščiai dokumentuojamas negausių išorinių įvykių nužymėtas vienuolinis šventosios gyvenimas, papildomas amžininkų atsiminimais, susiejamas su istoriniais įvykiais, to meto visuomeninio ir socialinio gyvenimo aplinkybėmis. Paraleliai atkuriamas daug intensyvesnis vidinis šv. Faustinos gyvenimas, pilnas kančios, abejonių, tačiau ir didelių, įstabių išgyvenimų, kurie subrandino šv. Faustiną kaip vienuolę ir mistikę ir paruošė ją misijai – skelbti pasauliui Dievo Gailestingumą.

KATALIKŲ PASAULIO LEIDINIAI

Pylimo 27/14, Vilnius 01309, tel. (8 5) 212 24 22, faks. (8 5) 262 64 62, www.katalikuleidiniai.lt

30

Artuma 2016 m. gegužė

Akiračiai Kalbos skrynelė

Kryžiaus ženklas, arba Žegnonė Piligrimaudami po Europą, tikriausiai atkreipėte dėmesį, kad daugeliui tautų, pirmiausia mūsų artimiausiems kaimynams, įprasta Kryžiaus ženklą pradėti Tėvo vardu. Antai anglai žegnojasi: in the name of the Father, vokiečiai – im Namen des Vaters, lenkai – w imię Ojca, prancūzai – au nom du Père. Be įterpinio Dievui žegnotis būdinga ir slavams, tiek bizantiškosios, tiek lotyniškosios tradicijos. Daugelio tautų žmonėms suprantama Dievą vadinti Tėvu. bė Dievui Tėvui“, kaip ir „vardan Dievo Tėvo“, pas mus buvo nusistovėjusi forma“ (p. 61). Toliau kun. Yla rašo, kad „neišmetė Dievui ir vysk. Pr. Karevičius, darydamas kalbines poterių pataisas.

To nepadarė nei vyskupų konferencija 1924 metais“ (ten pat). Kun. Yla savo svarstymus apie tai baigia mintimi, jog gal būtų geriau visur doksologijoje palikti Dievui, kaip ir Žegnonėje. „Tai yra ilgus amžius išlaikytas, visų gerbtas ir bažnytinių vyriausybių anksčiau oficialiai pripažintas mūsų liturgijos savitumas.

Panašius savitumus Bažnyčia leidžia įvairiems kraštams ir vienuolijoms“ (p. 66).

Kryžiaus ženklo pradžios frazės kilmę, gretindama Žegnonės pradžią su originalais, straipsnyje „Kryžiaus ženklo (Žegnonės) pradžios įvairavimas XVI–XVII a. raštuose“ nagrinėja ir Ilona Norvilaitė-Klimienė (Res Humanitariae XVII, 2015, p. 53–80). Ji apžvelgia Kryžiaus ženklą senųjų raštų autorių ar vertėjų tekstuose: Biblijos vertimuose

Silvijos Knezekytės asociatyvinė nuotrauka

Katalikų Bažnyčios oficialioji lotynų kalba formą In nomine Patris perėmė iš graikų εἰς τὸ ὄνομα τοῦ πατρòς (vardu Tėvo). Įterpinio Dievas nerasime ir Naujajame Testamente (Mt 28, 19), kur Jėzus sako savo mokiniams: „Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.“ Tai kaip čia atsitiko, kad mes žegnodamiesi sakome Vardan Dievo Tėvo?

Iš kur atsirado šis įterpinys, svarsto prof. Zigmas Zinkevičius kalbos mokslo studijoje Lietuvių poteriai. Pasak akademiko, Dievo įspraudas Žegnonėje yra išlikęs nuo krikščionybės Lietuvoje pradžios, Mindaugo laikų, kaip vertimo iš vokiečių kalbos pėdsakas.

Panašiai manė ir Antanas Mažiulis 1955 m. paskelbtoje studijoje „Lietuviškasis Wardan Diewa Tewa“. Vėliau, 1994 m., prie tos pačios išvados priėjo ir istorikas kun. Paulius Rabikauskas SJ. Jo teigimu, toji aplinkybė, kad lietuviai Kryžiaus ženklą palydi žodžiais: Vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, rodo mūsų poterius kilus ne iš slavų kalbų, – šios kalbos neturi įspraustinio žodžio Dievas, – jie „turi būti kildinami iš viduramžių vokiečių kalbos, kurioje šis įspraudas daugeliu atvejų nustatytas“. Žegnonė su Dievo įspraudu, anot Zinkevičiaus, yra svarbus įrodymas, kad ji pirmiausia buvo išversta iš vokiečių kalbos, o ne iš slavų.

Kun. Stasys Yla, rašydamas Liturginės terminijos klausimu, taip pat klausia: „Įdomu, ar prel. F. Bartkus gavo vyskupų pritarimą ir kitiems pakaitams, pvz., doksologijoje išleisti žodį Dievui? „Gar-

kaip Krikšto formulę Mato evangelijoje (28, 19–20); kaip Evangelijos citatą; kaip laisvus perkūrimus, perdirbimus, perfrazavimus Evangelijos ar maldų pagrindu; Žegnonę kaip poterį prie poterių maldaknygėse, katekizmuose ir giesmėse.

Gretindama XVI–XVII a. Prūsijoje ir LDK leistus vertimus su šaltiniais ir originaliais bei pusiau originaliais tekstais, autorė daro išvadą, kad įspraudas Dievas Kryžiaus ženkle dažniausiai atrandamas prie pagrindinių poterių katekizmuose ar maldaknygėse. Įspraudo Dievas nėra, jeigu Kryžiaus ženklas pateiktas Evangelijos vertime (Mt 28, 19–20), Krikšto formulėje. Jeigu Žegnonė randama kaip Evangelijos citata bei laisvas jos perpasakojimas, perdirbimas ar perfrazavimas įvairiuose kontekstuose, tai šis įspraudas vartojamas arba ne. Tai priklauso nuo to, ar šaltinio originale, kuriuo naudojosi vertėjai, yra šis įspraudas, ar jo nėra.

Iš Norvilaitės-Klimienės atliktos gretinamosios teksto analizės paaiškėja, jog tiek Prūsijos, tiek LDK leistuose leidėjų, autorių ar vertėjų raštuose Žegnonė įvairuoja.

O kaip mums atrodo šiandien? Jei darydami Kryžiaus ženklą praleistume įterpinį Dievui, ar tai būtų didelė nepagarba? Žmonės sako, kad košės sviestu nepagadinsi. Galima išsaugoti tokį lietuvių savitumą. Tik nepamirškime, kad derėtų po žodžių Vardan Dievo, kaip ir Garbė Dievui, padaryti pauzę, o rašant padėti brūkšnį. Taip pabrėšime, kad Dievas yra ir Tėvas, ir Sūnus, ir Šventoji Dvasia, nekils grėsmė nukrypti į arijonizmą. Nes, pasak prof. Zinkevičiaus, vokiečių senojoje Žegnonėje, išsiverstoje lietuvių, įspraudas atsirado dėl arijonų erezijos. Mat arijonai Tėvą laikė aukščiau nei Sūnų.

Violeta MICEVIČIŪTĖ Artuma 2016 m. gegužė

31

Akiračiai

Šventoji Bernadeta Diena dienon tūkstančiai žmonių traukia į Prancūzijos miestą Lurdą. Vieni prašyti Dievo Motinos užtarimo pagydant juos nuo ligų, kiti tiesiog melstis, prašyti malonės ar atgailauti. Lurdas – stebuklinga vieta. Tokia jis tapo dėl Bernadetos Subiru (Soubirous) regėjimų 1858 m., kai beraštė, save nemokša vadinusi kaimo paauglė mergaitė 18 kartų susitiko su Dievo Motina.

Kas buvo toji mergaitė, kai kurių dėl jos ribotumo lyginama su Arso klebonu, tačiau, kaip ir jis, tapusi viena iš populiariausių šventųjų?

Ištakos 1844 m. François Soubirous ir Louise Castérot susilaukė pirmagimės ir pavadino ją Bernadeta. Šeima skurdo. Joje gimė devyni vaikai, bet užaugo tik keturi. Gyvenvietė, kurioje buvo Soubirous namai, vadinosi Boli ir joje tebuvo keli malūnai bei malūnininkų trobelės. Bernadetos tėvas nuomojo vieną iš šių malūnų.

Uždarbių būta tokių menkų, kad šeima pramisdavo itin sunkiai. Neilgai trukus tėvas prasiskolino, tapo samdiniu, galiausiai reikalai pasisuko taip, kad Soubirous atsidūrė visiškame varge, net prarado stogą virš galvos. Šešių asmenų šeima apsigyveno drėgnoje buvusio kalėjimo 16 kv. m celėje. Tėvas neretai likdavo be darbo, skurdas spaudė kaip įmanydamas. Dvylikametę Bernadetą atidavė ganyti avių ir tarnauti į kitą šeimą už valgį. Be to, šeimininkė žadėjo ją pamokyti katekizmo. Tačiau maitino itin prastai, o mokslai baigėsi tuo, kad šeimininkė pareiškė: „Tu per daug kvaila. Net Pirmosios Komunijos negalėsi gauti!“ Su mergaite buvo elgiamasi baisiai.

Gimtasis malūnas Boli gyvenvietėje

Galiausiai ji grįžo namo. Katechizuoti ėmėsi parapijos klebonas, bet ir tas piktai numojo ranka: „Ji net nežino apie Švenčiausiąją Trejybę!“ Visi, įskaitant ją pačią, Bernadetą laikė nemokša, netikša, beviltiška.

Mergaitė buvo nuolanki, kantri, tyraširdė. Ji niekuo nesiskundė, savo negabumus ir vis silpnėjančią sveikatą priimdavo ramiai. O jau sirgo astma. Ką reikšdavo tais laikais astmos priepuoliai...

32

Artuma 2016 m. gegužė

„Šviesioji panelė“ Vargšų prieglaudoje-mokyklėlėje išmokti skaityti ir rašyti Bernadeta irgi nepajėgė. Štai taip vargšė beraštė mergaitė ir liko gyventi amžinai pusalkanėje šeimoje.

1858 m. vasario 11 d. Bernadeta su jaunėle seserimi ir kaimynų mergaite išėjo rinkti sausų šakų krosnelei pakurti. Be to, mergaitės rinkdavo ir visokį seną šlamštą, kurį parduodavo sendaikčių supirkėjai. Tada Bernadetai buvo 14 metų. Paauglėms reikėjo perbristi per ledinį upelio ir malūnų kanalo vandenį. Ligota Bernadeta bristi nesiryžo ir liko ties priešais esančia grota. Oras buvo tykus, sesuo ir antroji mergaitė patraukė tolyn. Staiga suošė tarsi stiprus vėjo gūsis, ir Bernadeta grotoje pamatė baltais drabužiais vilkinčią, pasak jos, „panelę“. Ji išsitraukė rožinį ir ėmė melstis. „Panelė“ tylėdama meldėsi kartu.

Paskui išnyko. Bernadeta visai sumišo, juolab kad netoliese buvusios sesuo ir draugė nieko nematė, nejautė nė vėjo gūsio, o medžių lapai nė nemanė krustelėti.

Bet kalbos, gandai, paskalos su įvairiais pagražinimais paplito nedelsiant. Susidomėjo vietinė spauda, kunigas, meras, policija. Bernadetą ėmė tardyti, barti, bauginti kalėjimu, jei ji ir toliau savo „prasimanymais“ trikdys vietos gyventojus. Prie šios kampanijos labai aktyviai prisidėjo dvasininkai. Buvo prisiminta mergaitės neraštingumas, negabumas, net imta svarstyti apie jos protinį visavertiškumą. Nepaisant visko, Bernadetą traukte traukė eiti prie grotos.

Joje ji regėjo Dievo Motiną nuo 1858 m. vasario 11 d. iki liepos 16 d. net aštuoniolika kartų.

Aplinkos reakcija Aišku, niekas Bernadeta nepatikėjo. Susirinkdavo žmonių, bet „Baltąją damą“, susijuosusią mėlynu kaspinu, tik ji matydavo. Kai „Panelės“ paliepta mergaitė rankomis ėmė kapstyti grotoje buvusios balutės purvą ir ištryško tyro vandens šaltinis, reikalai pakrypo į kitą pusę. Nuodėmklausiai prabilo apie gausius atsivertimus, pasipylė išgijimai ir tai vertė reaguoti. Įsitraukė Bažnyčios hierarchai, aukšto rango pareigūnai. Prasidėjo juokingai liūdni

Akiračiai

dalykai. Bernadetą vertė šventintu vandeniu šlakstyti grotą, deginti joje žvakę, bet „Panelė“ tik šypsojosi. Aukšti asmenys klausinėjo, kokia kalba „Baltoji dama“ kalbanti su mergaite. Mat, anot jų, jei tai tikrai Švenčiausioji Marija, tai ji turėtų kalbėti žydiškai arba bent jau lotyniškai. Kai mergaitė atsakė, kad jos kalbasi vietiniu dialektu (prancūziškai Bernadeta nemokėjo), vyresnybė nė už ką nenorėjo patikėti. Regėjimų vietą buvo apsupę žandarai, minia smalsuolių, bet niekas nieko nematė, išskyrus Bernadetą.

Buvo net diskutuojama dėl neva galimos mergaitės psichinės ligos. Tik va, „nesklandumas“ – ligoniai nuo šaltinio vandens pagydavo, o atsivertimų vis daugėjo.

Ką sakė Dievo Motina? Į paduodamą popieriaus lapą ir pieštuką, prašant parašyti savo vardą, ji atsakė: „Tai nebūtina.“ Dar ji pasakė Bernadetai, kiek dienų ši turi ateidinėti prie grotos. Kitą kartą Švenčiausioji Mergelė paprašė, kad prie šaltinio būtų pastatyta koplyčia žmonėms melstis. Klebonas pareiškė, kad nestatys, jei nepražys ten augantis erškėtrožių krūmas, ir tegu „Baltoji dama“... duoda pinigų statybai!

Klausinėjama, kas ji tokia, švelniai šypsojosi, tačiau galiausiai Bernadeta išgirdo atsakymą: „Aš esu Nekaltasis Prasidėjimas.“ Be to, Marija per kelis regėjimus prašė, kad žmonės melstųsi, ypač už nusidėjėlius. Pačiai Bernadetai pasakė, kad šios laukia sunkus gyvenimas žemėje ir didelė laimė amžinybėje. Buvo ir pokalbių, apie kuriuos Dievo Motina įsakė neskelbti. Bernadeta iki mirties tylėjo, todėl niekas nežino, ką dar Marija pasakė būsimai šventajai.

Tolesnis šventosios gyvenimas 1862 m. Bažnyčia oficialiai pripažino regėjimus. Į Lurdą ėmė plūsti žmonių jūra, o Bernadetos gyvenimas tapo visai nepavydėtinas. Ją atakavo žurnalistai, smalsuoliai ir t. t. Vietos vyskupas apgyvendino regėtoją vienuolyne.

Merginos pašaukimas kėlė abejonių, ji buvo labai ligota ir praktiškai beveik nieko nemokėjo dirbti. Tačiau vienuolynas buvo vienintelė išeitis. 1867 m. (būdama jau 23 metų) Bernadeta davė pirmuosius įžadus Gailestingųjų seserų vienuolyne Nevere. Vienuolyno vyresnioji, kuri dėl jos regėjimų šiek tiek abejojo, paskyrė amžinai sergančią seserį Mariją Bernadetą lazareto slauge, tačiau vyskupas įdėmiai į ją pažiūrėjo ir tarė: „Aš jums skiriu maldos tarnystę.“ Tolesni šventosios metai prabėgo maldoje ir kančiose.

Tankėjo astmos priepuoliai, ant kojos kelio susiformavo skausmingas nežinomos kilmės auglys. Galiausiai ji atsidūrė lazarete. Ten besigydydama padėjo slaugyti kitus ligonius, kol pati neatgulė. Seserys jai buvo negailestingos. O ir vyresnioji kartais nusistebėdavo, kodėl Dievo Motina pasirinko beraštę, niekam tikusią, negabią kaimietę. Suprantama, jog Bernadetai dėl to buvo skaudu.

Gimusi ir augusi varge, niekinta ir užgauliota dėl turėtų regėjimų, apsupta netikėjimo jais, ji silpo ir nyko akyse.

Lyg to būtų maža, ji visiškai apkurto ir taip prarado paskutinį kontaktą su aplinkiniu pasauliu.

Paskutiniai Bernadetos žodžiai buvo šnabždesys: „Šventoji Marija, Dievo Motina, melski už mane, vargšę nusidėjėlę, vargšę nusidėjėlę...“ Tada jai buvo sukakę 35 metai. Ėjo 1879 m. balandžio 16 diena.

Po mirties Ne taip dažnai kalbama apie šv. Bernadetos palaikus, nors tai įdomu ir verta žinoti. Praėjus trims paroms po mirties, kūną paguldė į ąžuolinį karstą, šį įdėjo į cinkuotą ir palaidojo gana drėgname vienuolyno parke.

Karstus uždarant ir užantspauduojant dalyvavo meras, du žandarai, kunigai ir vienuolės.

Piligrimystė prie Bernadetos Grota, kurioje apsireiškė Mergelė Marija kapo truko 30 metų. 1909 m., baigiant rinkti medžiagą beatifikacijai, kūną ekshumavo.

Dalyvavo vyskupas, tribunolo nariai, trys nepriklausomi liudininkai, meras, du gydytojai ir keturi darbininkai. Visi, padėję ranką ant Šventojo Rašto, prisiekė liudysią tik tiesą.

Kai atidarė karstą, pamatė šlapią, apipuvusį abitą, nuometą, surūdijusius kryžių, rožinį ir... visiškai nesugedusį kūną! Seserys apiprausė palaikus, apvilko naujus drabužius. Kūnas vėl buvo įdėtas į du karstus, užantspauduotas septyniais antspaudais ir palaidotas tame pačiame kape.

Antroji ekshumacija įvykdyta 1919 m. Dalyvavo tokio paties rango, tik jau kiti asmenys. Skyrėsi vien tai, kad abu gydytojai išvadas rašė atskirai, tarpusavyje nesitardami. Ir vėl atidarius karstą rastas nesugedęs kūnas, šlapias abitas, aprūdiję kryžius ir rožinis.

Trečioji ekshumacija atlikta 1925 m. (praėjus 46 metams po mirties). Kūnas buvo nė trupučio nesugedęs.

1925 m. liepos 18 d. Bernadetos kūnas įdėtas į permatomą karstą. Dabar šis sarkofagas su negendančiu kūnu perkeltas į vienuolyno bažnyčios koplyčią, esančią šalia pagrindinio altoriaus.

Pabaiga Štai kaip skiriasi mūsų ir Dievo vertinimai! Visagaliui nerūpi intelektas, erudicija, gabumai, žmonių vertinami nuopelnai. Jis pasirenka tyraširdžius, teisinguosius, skaisčios sielos žmones, nusišypsodamas į proto guvumą, gudrumą, gabumus. Šventoji Bernadeta beatifikuota 1925 m., kanonizuota 1933 m. Išlikusiuose dagerotipuose, fotografijose į mus žvelgia dailaus, ramaus veido, valstietiškai vilkinti mergina. Šventoji Bernadeta globoja ligonius ir Lurdą.

Parengė Vanda IBIANSKA Artuma 2016 m. gegužė

33

Sveikata

Kad nebijotume ir nepanikuotume

Iki penkių procentų gyventojų yra patyrę grėsmingas alergines reakcijas įgėlus vabzdžiams. Dažniausiai alergiją sukelia bitės, rečiau vapsvos ir širšės, rečiausiai kamanės. Bitės ir kamanės gelia tik besigindamos ar netoli savo lizdo, o vapsvos agresyvesnės ir gelia tiesiog šiaip sau. Rizika būti sugeltiems padidėja, kai valgome ir geriame lauke, kai vaikštome basi, sodininkaujame (ypač kai kerpame gėles ir gyvatvores, renkame vaisius), sportuojame lauke (atvira burna, mažai apsirengę), būname greta avilių kopinėjant medų, ardome širšių ir vapsvų lizdus. Negali sakyti, kad visa tai draudžiama, – juk naudinga ir malonu, bet daugiau atidumo nepakenktų. Vadinamieji repelentai, ginantys nuo erkių ir uodų, neatbaido bičių ir vapsvų, galima pasiūlyti tik tinklelius ant langų, kad vabzdžiai nepatektų į patalpas. Bitininkai labiausiai įsijautrinę bičių nuodams, todėl net iki 43 proc. įgėlimų jiems sukelia sunkias alergines reakcijas.

Nealergiškiems žmonėms įgėlimas sukelia normalią vietinę reakciją – skausmą, paraudimą, patinimą iki dviejų dienų. Ištraukę geluonį galime tą vietą pašaldyti, patepti tepalu nuo skausmo kaip ir uodams sukandus. Sisteminės toksinės reakcijos taip pat nesusijusios su alergija. Jos ištinka dėl labai didelio nuodų kiekio, patekusio į organizmą sukandus 50 ir daugiau vabzdžių.

Tuomet pakenkiami raumenys (taip pat ir širdies), kepenys, krešėjimo sistema.

Gali prireikti ligoninės. Jei žmogus aler34

Artuma 2016 m. gegužė

giškas vabzdžių nuodams, gali pasireikšti stipri vietinė reakcija. Stiprus skausmas, 10 cm ir didesnis patinimas tęsiasi maždaug savaitę, gali pakilti karštis, skaudėti galvą, apimti silpnumas. Gydoma namuose vietiškai – šaltais kompresais ir tepalais bei geriamaisiais vaistais nuo alergijos. Išplitusios, t. y. sisteminės, alerginės reakcijos gali būti nuo lengvos dilgėlinės iki grėsmingų ar mirtinų gerklų patinimo, astmos priepuolio (galima uždusti), anafilaksinio šoko, kai krenta kraujospūdis, netenkama sąmonės. Žmonės, nuo įgėlimo patyrę sunkią alerginę reakciją, praranda gyvenimo džiaugsmą, nuolat baiminasi, kad bus sugelti, patirtas fizinis ir emocinis stresas pablogina jų gyvenimo kokybę.

Jeigu įgėlus vabzdžiui per keletą minučių–valandą prasideda išplitęs niežtintis bėrimas pūkšlėmis, atsiranda pabrinkimų (guzų), darosi sunku kvėpuoti, jaučiamas svaigimas, netenkama sąmonės arba jei vabzdys įgėlė į burną, reikia kuo skubiau atsidurti gydymo įstaigoje ar kviesti pagalbą. Bet taip būna retai. Nereikia vykti į ligoninę ar kviesti greitosios dėl dažniausiai pasitaikančios normalios vietinės reakcijos. Žmogus, jau patyręs išplitusią alerginę reakciją,

siunčiamas konsultuoti alergologui ir apmokomas, kaip elgtis vabzdžiui vėl įgėlus. Taip atsitikus, į raumenis susileidžiama adrenalino, išgeriama vaistų nuo alergijos ir prednizolono (teks šį rinkinuką visur vežiotis) ir vykstama į ligoninę. Dabar jau parduodami automatiniai adrenalino injektoriai, panašūs į diabetikų naudojamus insulino dozatorius. Prieš keletą dešimtmečių pusiau nelegaliai tik bitininkai tokiais apsirūpindavo. Alergiškas žmogus turėtų nešioti apyrankę arba specialų „pasą“, kuriame įrašyta jo sveikatos problema.

Alergologai, papildomai ištyrę, kai kuriais atvejais gali skirti gydymą būtent tų vabzdžių alergenais (specifinė imunoterapija), kad organizmas prisitaikytų ir sunki reakcija nebekiltų pakartotinai įgėlus.

Richard Styles nuotrauka

Ankstyviausias rašytinis alerginės reakcijos paminėjimas, manoma, mus pasiekė iš senovės Egipto laikų. 2641 m. pr. Kr. nuo vapsvos įkandimo mirė faraonas Menas. Medicinos tėvas Hipokratas aprašė alerginį dusulį nuo žuvies. Pats alergijos terminas atsirado 1906 m., kai mokslininkai pradėjo tirti anafilaksinių reakcijų mechanizmus. Lietuvos alergologija savo istoriją skaičiuoja nuo 1926 m. O šį straipsnelį parašyti paskatino artėjanti vasara su visais zyziančiais ir besikandžiojančiais organizmais. Mat sunkios išplitusios alerginės reakcijos gana dažnai ištinka nuo bičių, vapsvų ir širšių įgėlimų. Iš kitos pusės, dažnai bijome to, ko nepažįstame. Paprastai vabzdžiui įgėlus juk nereikia jokios medicininės pagalbos.

Mano senelis sakydavo, kad bitė – Dievo gyvulėlis. Medus, duonelė, pikis – sveikatai, o vaškas – Dievo garbei. Visas mūsų pasaulio grožis, įvairovė, gyvybingumas irgi priklauso tik nuo bičių. Kas ištiktų Žemę, jeigu nebūtų kam apdulkinti augalų? Bičių nykimas – viena aktualiausių šių laikų problemų. Laudato si’...

Gyvenimas kaip senas vynas

Apie nuogųjų rengimą Vanda IBIANSKA O štai su nuogaliais kur kas sudėtingiau. Kristaus ir dar ilgai vėlesniais laikais drabužis buvo turtas, nes be jo nejauku ir nepadoru. Dabar jau ne. Gal tik šalta. Šiaip jau įpratome eksponuoti net tas kūno dalis, kurias derėtų pridengti. Be to, nuogųjų rengimo funkciją gana sėkmingai perėmė dėvėtų drabužių parduotuvių tinklas „Humana“. Vaikų globos namuose pūpso krūvos drabužėlių ir žaislų, nes mažųjų visi gaili. Caritas priima tik švarius drabužius ir ne draiskalus, nors mes atkakliai ten stengiamės nuvežti daug šlamšto. Trumpai sakant, pagrindinės nuogųjų rengimo funkcijos akivaizdžiai nyksta. Aišku, jei nori vilkėti kaip Kembridžo kunigaikštienė, tada sunkiau. Natūralaus pluošto audiniai žvėriškai brangūs, siuvėjos (atsiprašau, dizainerės) užsiprašo tokias kainas, kad susvyruoji, pasijunti socialiniu požiūriu toks menkysta, jog pamanai esąs nevisprotis, jei ryžaisi kažką siūdintis. Tai tiek apie nuogalių pridengimą drabužiais.

Nors ne, čia ne viskas. Jei smukusiajam pasiūlysi dar gerą, bet kuklų drabužį ar batus, gali ir į liūlį užsidirbti.

Nūnai nuogieji išrankūs.

Nemanau, kad žodžius „Nuogą aprenk“ reikia suprasti pažodžiui. Žmogus gali būti nuogas daugeliu aspektų. Bent jau mano galva. Viešai skleisdami paskalas apie kitą asmenį, ištrimituodami jo silpnybių, nesėkmių ir intymių paslapčių sąrašą, mes jį apnuoginame.

Drauge tuo padarome jį beginklį ir pažeidžiamą.

Galvoju, jog kiekvieno doro krikščionio pareiga yra tokį kito apnuoginimą ryžtingai stabdyti. Norite būti geručiai ir tylite? Oi, gausite skaistykloje beržinės košės už tokį sau patogų „taktiškumą“, „santūrumą“, „kultūringumą“! Net neabejokite.

Būna žmonių, kurių paslydimus, silpnybes, nepasisekimus kiti priima

Dar turėčiau rašyti ir apie nuliūdusiųjų guodimą, bet nerašysiu. Geriau guosiu juos ir toliau gyvu žodžiu, nes taip man geriau sekasi.

tarsi natūralų dalyką. Nieko iš jų nelaukiama, išskyrus kliurkas. Tai darbo nesugebės padaryti, tai neviežlyvas bus, tai žmoną visai niekam tikusią (ar prieš tai visiems tikusią) išsirinks, tai visai kerėplišką didelį pirkinį padarys, ir taip be galo. Tada tai jau reputacija nieko verta! Tokio žmogaus „rinkos kaina“ kitų akyse – nulis.

Kurgi ne! Bet pabandykite jį išdabinti, žiū, koks pasirodys. Buhalteris ar kulinaras jis gal ir prastas, bet už tai auksarankis visų galų meistras. Nemandagiai kalbėjo, nes kompleksuotas. Žmona gal ir „su praeitimi“, bet dabar tapo tokia, kad tik pavydėti lieka. Na, tas pirkinys kvailokas, bet jei jam teikia džiaugsmą?! Argi jis neturi teisės džiaugtis? Kai pagvildensi, palukštensi, paaiškės buvus ir esant tokių taurių, kilnių ir gražių jo savybių, kad oho!

Kiekvienas esame įvairialypė asmenybė, turinti didžiulių, slaptų dvasinių turtų. Tad kiekvienas tą „nuogąjį“, t. y. nešildomą aplinkinių meilės ir elementarios pagarbos, už tai matančių jo nepasisekimus, turime apvilkti jam deramu orumo apsiaustu. Šis, beje, gali paaiškėti esąs karališkas, purpuru, auksu ir šermuonėliais puoštas, tik niekas to nemato, nes nenori matyti. Daugelis mūsų taip jau esame sukurti, kad nesąmoningai tykome progos surasti silpną, neva menkesnį už mus. Ką ten! Atpirkimo ožį, net jei ir nėra nusikaltęs. Suradę tokį jaučiamės geriau, tvirčiau, užtikrinčiau. Kaip visada, galioja taisyklė: „Eilėje jis paskutinis, o aš bent jau priešpaskutinis.“ Todėl ir agituoju silpnąjį ginti, o ne spirti jam į slėpsnas, nes jisai „nuogas“.

Nerūstaukime ant „nuogišių“. Beveik visada įmanu įžiūrėti blūsčiojančią jų sielos švieselę, kurios proveržis kokioje nors kritiškoje situacijoje gali prilygti kometai. O mes linkę galvoti, kad jo siela tarsi sužvarbusi žvaigždė – kažkiek gal ir šviečia, bet beveik nesimato.

Kas dar yra „nuogieji“? Nagi tie atlapaširdžiai, kurie savo atvirumu būna net atkarūs. Jie užverčia ant tavęs krūsnį savo paslapčių, ir nuo tokių prieplaikų sunku pabėgti.

Artuma 2016 m. gegužė

35

Gyvenimas kaip senas vynas

Mizanscena darosi komplikuota. Kol surasite būdą įkalbėti atviruolį nors truputį priverti liejimosi liuką, bus toks kadrilis, kad oje! Bet stabdyti tai būtina. Jam atvirauti tapo įpročiu, ir nebesupranta, jog apsinuoginti nereikia. Negera žmogui būti nuogam. Net Adomas su Ieva po figos lapą dėvėjo, jei tikėtume didžiaisiais tapybos meistrais.

Romualdo Rakausko nuotraukos

Iki kito mėnesio, mielieji Artumos skaitytojai!

* * *

– Na, ko nosį nukabinai? Daugiau optimizmo! Kada nors pasibaigs visos šios nesėkmės – juk nesi nemirtingas.

* * *

Ateina vyriškis į kirpyklą, sėdasi į krėslą ir sako kirpėjui: – Vadinasi taip: man čia plaukai kad būtų ilgi, čia – trumpi, čia – iškarpyti zigzagais, o čia, čia ir čia – plika.

Kirpėjas: – Ne, aš taip negalėsiu.

– Na, kur jau! Praeitą kartą tai galėjai...

* * *

– Čingačgukai Petraiti, ar jūsų tėvas mėgo kiną?

– Taip.

– O koks filmas buvo jo mėgstamiausias?

– Atspėkit, rupūžės, patys! Iki jūsų dar niekas nesuklydo!

* * *

– Man kartais taip norisi jam užvožti.

– Man irgi.

– Aha, tau irgi.

* * *

Brėžia studentas lentoje apskritimą – tokį lygų, kad net patikėti sunku.

– Kur jūs išmokote taip tobulai lyg skriestuvu nubrėžti apskritimą? – klausia dėstytojas.

– Aš kariuomenėje dvejus metus mėsmalės rankeną sukau.

36

Mat kaip čia nutiko: pradėjau nuo aprangos, o nuklydau į pamokymų pievas. Bet ką gi padarysi, jei tam tikro amžiaus žmonėms taip ir knieti pamoralizuoti? Ateis ir jums toks gaistas, ateis, būkite tikri.

Vis tik grįžtu atgalios prie drabužių tiesiogine prasme. Noriu pasakyti štai ką. Aprengti žmogų – nereiškia atiduoti jam tai, kas man atliko, atsikratyti niekalo. Neduokime nepatogios avalynės, nesiūlykime sunkiasvorio sovietinių laikų palto ar ryškiai violetinio švarko. Tam yra specialūs konteineriai. Stokojantį aprengti – tai pasidalyti su juo savo gėriu. Kitaip sakant, apvilkti padoriais drabužiais, tuo parodant artimo meilę ir pagarbą, tausojant jo orumą.

Dar sykį atsiprašau, kad nieko neparašiau apie nuliūdusiųjų guodimą. Atsiprašau ir už tuos figos lapus rojuje.

Bet ką aš padarysiu, jei pirmieji žmonės ir garsūs tapytojai buvo drovūs. Prie daikto dera pastebėti, jog figos lapas yra puikus dalykas. Ir gėdą pridengia, ir praktiškas. Susitepė – numetei, nusiskynei naują. Nei skalbti, nei lyginti!

Artuma 2016 m. gegužė

* * *

– Atsimeni, ėjai į parduotuvę bulvių?

– Ir ką? Ar jos visos sugedusios?

– Ne, jos visos burokai. Eik vėl.

* * *

– Kas čia per kaliausė?

– Mano mergina.

– Graži.

* * *

Berniukas ateina į žaislų parduotuvę, pasiima mašinytę ir tiesia pardavėjai žaislinių pinigų. Ši sako: – Vaikeli, bet juk tavo pinigėliai netikri.

– O jūs norite pasakyti, kad mašina tai tikra? – nesutrinka vaikas.

* * *

– Taip norisi kažką kardinaliai pakeisti savo gyvenime!

– Pamėgink nuo sofos atplėšti užpakalį ir pradėti ką nors veikti!

– Ne, ne taip kardinaliai...

* * *

– Nuo šios sekundės pamiršk įvardžius „aš“ ir „man“. Nuo šiol bus tiktai „mes“ ir „mums“. Ar supratai, brangioji?

– Supratau. Mums skubiai reikia aukštakulnių batelių.

Sekminių atlaidai Vepriuose Gegužės 13 d. 17 val. – šv. Mišios

Ugnim ir vėju nuženk, Šventoji Dvasia!

Gegužės 14 d. 8, 10 ir 12.30 val. – šv. Mišios Gegužės 15 d. 8, 10 ir 12 val. – šv. Mišios Po šv. Mišių einami Kalvarijos kalnai Išsamesnė informacija www.kaunoarkivyskupija.lt

GYVENIMO IR TIKĖJIMO INSTITUTAS kviečia

Sekminės Vilniaus Kalvarijose gegužės 12–15 d.

Gegužės 12 d., ketvirtadienis ŠVČ. SAKRAMENTO ADORACIJA 8–20 val. Švč. Sakramento adoracija bažnyčioje

Konferencija vyskupijų, parapijų, vienuolijų ir katalikiškų organizacijų nariams, nepilnamečių apsaugos komisijų nariams „LYTINIS NEPILNAMEČIŲ IŠNAUDOJIMAS KATALIKŲ BAŽNYČIOJE. KĄ TURIME ŽINOTI? KĄ TURIME DARYTI?“ birželio 3 d., Jėzuitų vienuolyno salėje, Rotušės a. 7, Kaune

Gegužės 13 d., penktadienis KUNIGŲ IR VIENUOLIŲ DIENA 10 val. – Kryžiaus kelias nuo Marijos Sopulingosios koplyčios 14 val. – šv. Mišios bažnyčioje 15 val. – agapė parapijos namų salėje Gegužės 14 d., šeštadienis ŠEIMŲ (VAIKŲ) IR JAUNIMO DIENA 10 val. – šv. Mišios prie Marijos Sopulingosios koplyčios 11 val. – šeimų Kryžiaus kelias. Agapė ir poilsis prie Geležinių vartų (Kryžiaus kelio metu) 14 val. – vaikų šventės pabaiga

Rekolekcijų savaitgalis „MOTERIŠKUMAS PAGAL BIBLIJĄ: SUVOKTI KITĄ ŠIRDIMI“ birželio 17–19 d., Jėzuitų rekolekcijų namuose, Kulautuvoje

Programa jaunimui 15.30 val. – registracija 16 val. – katechezė 17 val. – aptarimas grupelėse 18 val. – agapė 18 val. – šlovinimas 19 val. – šv. Mišios lietuvių ir lenkų kalbomis 20.30 val. – Šviesos kelias 22 val. – renginio pabaiga

ŠV. IGNACO LOJOLOS DVASINĖS PRATYBOS. PAGRINDAS birželio 24–29 d., Jėzuitų rekolekcijų namuose, Kulautuvoje Informacija ir registracija VšĮ Gyvenimo ir tikėjimo institutas, neformalus katalikiškas suaugusiųjų švietimas, Aleksoto g. 6, LT-44280 Kaunas Tel./faks. (8 37) 28 05 30; mob. 8 686 778 24 El. p. gti@lcn.lt www.gtinstitutas.lt

Gegužės 15 d., sekmadienis SEKMINIŲ DIENA 9 val. – Kryžiaus kelias nuo Marijos Sopulingosios koplyčios 13 val. – iškilmingos šv. Mišios (šalia bažnyčios).

Po jų – agapė pievoje

Kursas, seminaras ar rekolekcijų savaitgalis gali tapti ir dovana Jūsų artimiesiems!

Kvietimus galite įsigyti VšĮ Gyvenimo ir tikėjimo institute, Perkūno name (Aleksoto g. 6), Kaune

Išsamesnė informacija vilniauskalvarijos.lt

Kanos savaitė SUTUOKTINIŲ POROMS Liepos 31–rugpjūčio 6 d. poilsiavietėje „Gintaras“, Marijampolės r., Jurgežerių k. Ši savaitė suteiks galimybę:

• iš naujo atrasti gyvenimo santuokoje ir šeimoje prasmę, pasitelkiant dialogo, lytiškumo ir pasišventimo principus; • dalintis santuokinio gyvenimo turtais ir sunkumais su sutuoktiniu bei kitomis poromis; • labiau atsiverti Dievo veikimui, kuris šiandien yra pajėgus atnaujinti ryšius poroje bei moko mylėti ir atleisti; • švęsti gyvenimo kartu tiek poroje, tiek šeimoje džiaugsmą.

Registracija tel. 8 650 446 18 (Diana).

Daugiau informacijos: www.kana.lt

KATALIKŲ PASAULIO LEIDINIŲ NAUJIENOS GAILESTINGUMO KONGRESO PROGA

BIBLIJA JAUNIMUI

Gegužės 6–8 d.

Laukiame Jūsų

GAILESTINGUMO KONGRESE KVIEČIAME Į PILIGRIMYSTĘ VILNIUJE – GAILESTINGUMO MIESTE

Gailestingumas yra galia, prabudinanti mus naujam gyvenimui ir įkvepianti drąsos su viltimi žvelgti į ateitį.

Popiežius Pranciškus

„Biblija yra ne tam, kad padėtumėte ją į lentyną, bet kad visada turėtumėte po ranka, kad skaitytumėte, kiekvieną dieną tiek vienumoje, tiek su draugais. Juk jūs kartu sportuojate ar einate apsipirkti. Kodėl neskaitote Biblijos dviese, trise, keturiese? Gamtos prieglobstyje, miške, paplūdimyje, vakare, žvakių šviesoje...

Pažinsite didžius dalykus!“ Popiežius Pranciškus

MALDYNAS Šios maldos – tai Jėzaus apreikšti, Bažnyčios ir šventųjų žodžiai, duoti kreiptis į Dievą. Tai maistas Jūsų sielai, kad melsdamiesi ir mąstydami geriau pažintumėte bei giliau suvoktumėte Dievo Gailestingumo slėpinį. Linkiu, kad šie žodžiai palaipsniui taptų gyvi Jūsų gyvenimo žodžiuose ir darbuose. Prašykite šiais žodžiais Viešpaties Gailestingumo sau ir visam pasauliui!

Arkivysk. Gintaras Grušas

Visa informacija apie renginį

WWW.KONGRESAS.LT

Būtina registracija. Dalyvio krepšelis 4–14 Eur (yra galimybė gauti nakvynę ir maitinimą)

Gegužės Artuma: kūno nuogybė – ar pridengsime? Širdies liūdesys – ar paguosime?

Ar pasakymą nuogą aprengti turime suprasti tiesiogiai, ar perkeltine prasme? Juk drabužiai tik kūną pridengia!..

O gal pasako šį tą daugiau apie tave patį, tavo artimą ar netgi praeivį, kurio nepažįsti?

Drauge su šiuo gailestingumo darbu kūnui gegužės Artumoje apmąstome ir gerą darbą sielai, įpareigojantį nuliūdusį paguosti.

Iš kur semtis jėgų ir paguosti kitą, kai pačiam sunku?

Artumos žurnalus galite įsigyti redakcijoje, bažnyčiose ir katalikiškuose knygynuose visoje Lietuvoje!

Užsisakyti galima nuo kiekvieno numerio savo parapijoje, bet kuriame „Lietuvos pašto“ skyriuje, internetu (prenumeruok.lt, indeksas 5010) arba redakcijoje (Rotušės a. 23, Kaunas, tel. 8 37 20 96 83, 8 673 13 303).

www.artuma.lt