Artuma

Artuma

mėnraštis šeimai bei visiems ieškantiems Dievo ir žmonių artumos

2016 m. rugsėjis

9

Iš popiežiaus Pranciškaus kalbos per susitikimą su jaunimu Krokuvoje, 2016 07 28

Gailestingumo veidas visada jaunas ir kviečia į nuotykius Būtent Jėzus ir sukvietė į šias 31-ąsias Pasaulio jaunimo dienas. Būtent Jėzus mums sako: „Palaiminti gailestingieji, nes jie susilauks gailestingumo“ (Mt 5, 7). Palaiminti tie, kurie moka atleisti, nuoširdžiai atjausti, tai, kas geriausia, atiduoti kitiems – ne kas atliekama, bet kas geriausia!

Gailestingumo veidas visada jaunas. Mat gailestinga širdis turi drąsos atsisakyti patogumo; gailestinga širdis moka eiti kitų link, pasirengusi visus apkabinti. Gailestinga širdis moka būti priebėga tiems, kurie neturi namų arba yra jų netekę, moka sukurti namų ir šeimos aplinką tiems, kuriems teko emigruoti, ir geba būti švelni bei atjaučianti. Gailestinga širdis moka dalytis duona su alkstančiais, gailestinga širdis moka atsiverti bei priimti pabėgėlį ir migrantą.

Kalbėti jums apie gailestingumą reiškia kalbėti apie progą, apie ateitį, apie įsipareigojimą, apie pasitikėjimą, atvirumą, svetingumą, atjautą, apie svajones. Ar gebate svajoti? Kai širdis atvira ir geba svajoti, joje būna vietos gailestingumui, kenčiančiųjų paguodai, artinimuisi prie stokojančių širdies ramybės arba to, ko reikia pragyvenimui, arba gražiausio dalyko – tikėjimo. Gailestingumas.

Kad būtume pilnatviški, turėtumėte atnaujintą gyvenimą, yra būdas, kuris neparduodamas, kurio neįmanoma nusipirkti, kuris nėra daiktas, nėra objektas, bet yra Asmuo: tai Jėzus Kristus.

Klausiu: ar galima nusipirkti Jėzų Kristų? Ar Jėzus Kristus parduodamas parduotuvėse? Jėzus Kristus yra dovana, Tėvo, mūsų Tėvo, dovana.

Jėzus Kristus yra tas, kuris gyvenimui įkvepia aistros, Jėzus Kristus yra tas, kuris mus skatina nesitenkinti mažu ir parodyti, ką turime geriausio. Jėzus Kristus yra tas, kuris mus užkalbina, kviečia ar padeda pakilti kaskart, kai manome esą pralaimėję. Būtent Jėzus Kristus akina žvelgti aukštyn ir svajoti apie didžius dalykus. „Betgi, tėve, – kai kurie gali pasakyti, – svajoti apie didžius dalykus taip sunku, taip sunku kopti aukštyn, nuolatos kopti. Tėve, aš silpnas, pargriūnu, stengiuosi, bet neretai nusiritu žemyn.“ Alpinistai, kopiantys į kalnus, dainuoja labai gražią dainą tokiais žodžiais: „Menas kopti nėra nenukristi, bet nelikti nukritusiam“. Kai esi silpnas, kai pargriūvi, pakelk akis ir išvysi ištiestą Jėzaus ranką, Jėzaus, kuris tau sako: „Kelkis, eik su manimi!“ „O jei tai nutiks dar kartą?“ Kelkis vėl. „O jei dar kartą?“ Ir vėl kelkis. Tačiau Petras kartą paklausė Mokytojo: „Viešpatie, kiek kartų?“ – „Septyniasdešimt septynis.“ Jėzaus ranka visada ištiesta, kad mus pakeltų, kai parkrintame. Ar supratote?

Kas Jėzų priima, išmoksta mylėti kaip Jėzus. Tada Jis mūsų paklausia, ar norėtume pilnatviško gyvenimo. Ir Jo vardu klausiu jūsų: ar norite pilnatviško gyvenimo? Leiskis jau šią akimirką viduje būti palytėtas! Mat laimė sudygsta ir sužydi gailestingume: štai toks Jo atsakymas, kvietimas, iššūkis, nuotykis – gailestingumas.

Tad visi kartu prašykime Viešpaties – kiekvienas tyliai kartokite savo širdyje: Viešpatie, įtrauk mus į gailestingumo nuotykį! Įtrauk į tiltų tiesimo ir sienų (ar aptvarų, ar vielos užtvarų) griovimo nuotykį; įtrauk į pagalbos vargšams, kurie jaučiasi vieniši bei apleisti ir nebemato gyvenimo prasmės, nuotykį. Paskatink mus lydėti tuos, kurie Tavęs nepažįsta, ir pagarbiai bei rūpestingai ištarti jiems Tavo vardą, mano tikėjimo pagrindą. Paragink mus, kaip Betanijos Mariją, įsiklausyti į tuos, kurių nepažįstame, kurie kilę iš kitų kultūrų bei tautų, net ir į tuos, kurių bijome, nes jie gali mums padaryti bloga. Padaryk, kad savo žvilgsnį, kaip Nazareto Marija su Elzbieta, nukreiptume į garbaus amžiaus žmones, savo senelius, ir pasimokytume iš jų išminties. Klausiu jūsų: ar kalbatės su savo seneliais? Bendraukite su savo seneliais, jie kupini gyvenimo išminties ir gali papasakoti dalykų, sujaudinsiančių jūsų širdį. Štai mes, Viešpatie! Atsiųsk mums savo gailestingąją meilę, kad pasidalytume ja su kitais.

Trokštame priimti Tave šiose Pasaulio jaunimo dienose, trokštame patvirtinti, kad mūsų gyvenimas pilnatviškas tada, kai kupinas gailestingumo, ir kad tai yra geriausia, saldžiausia dalis, kuri niekada iš mūsų nebus atimta. Amen.

Išvertė Bažnyčios žinių redakcija

Laiškas skaitytojams

Turinys

Mieli Skaitytojai,

Kronika

Violeta MICEVIČIŪTĖ Trumpai drūtai

2

Kun. Artūras KAZLAUSKAS Kad Kristus ligonius lankytų

3

Bažnyčios pulsas

4

Saulius MATULEVIČIUS Krikščionių baimė ir pas mus?

6

Žygimantas PAVILIONIS Bažnyčia šiuolaikinėje Lietuvoje...

7

Antanas SAULAITIS SJ Lobis žmonijai

8

Didelės ir mažos kryžkelės

Vytautė MACIUKAITĖ Priėmus atleisti, atleidus priimti

9

Br. Lukas SKROBLAS OSB Atleidimo žingsniai

10

Zita VASILIAUSKAITĖ Nematomos vaikystės žaizdos

12

Banga KULIKAUSKAITĖ Nebijok vėžio

14

Jūratė MATIKOVIENĖ Dalelė savęs savo artimui

16

Storulė Dora

18

Slaugyti ir gydyti man patinka

19

Veidu į vaiką

Turėti Motinos širdį

20

Jaunimo iššūkis

Linas BRAUKYLA Popiežius Krokuvoje...

21

Išgirsti Kristaus veidą?

22

Joana GIMBERYTĖ-JURONĖ Mirties vakarėlis feisbuke

24

Atsargiai paAUgliAI

Danielė MARTIŠIŪTĖ Laikinas

25

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Ingrida VUOSAITYTĖ Meilei reikia pastangų

26

Atokvėpio valandai

Giovannino GUARESCHI Egzaminas

29

Ramūnas AUŠROTAS Biblinio epo atgimimas

30

Akiračiai

Vilties neprarandantis gydytojas

31

Sveikata

Gyd. Vytis ŽEMAITIS Kokios šlykštynės tos kirmėlės!..

34

Gyvenimas kaip senas vynas

Vanda IBIANSKA Gailestingumas ir darbas

35

sveiki sugrįžę po tokios lietingos lietuviškos vasaros! Ačiū, kad sugrįžtate, aplankę tėviškes, artimuosius, gal net toli už Lietuvos gyvenančius, ar šiaip sausesniuos kraštuos paturistavę, o gal piligrimavę Gailestingumo jubiliejiniais keliais ir, pasidžiaugę svečiomis šalimis, atradę naujų lobių ar malonių, sugrįžtate į savo Lietuvėlę, kartais dažnai (!) lietingą, bet vis vien – vienintelę, mums šitaip mielą!

Ir ačiū, kad ištikimai sugrįžtate prie Artumos, o gal naujai atrandate – Jūsų nenuvilti bandome toliau. Vasaros numeryje atsigręžę į piligrimystę, dabar ir mes sugrįžtame prie gailestingumo darbų kūnui bei sielai – rugsėjį drauge su Jumis norime geriau suprasti: ką reiškia ligonį slaugyti ir įžeidimus atleisti? Ką reiškia visų taip mėgstamo ir visus taip mylinčio popiežiaus Pranciškaus (o per jį – ir paties Kristaus?) troškimas dovanojant ypatingąsias Gailestingumo jubiliejaus malones priminti mums tokias, sakytum, banalias tiesas? Iš mylimo ir mylinčio asmens gavę dovanų, juk bandome jas „išpakuoti“ – suprasti, ką jis byloja mums tai dovanodamas, kaip naudotis, džiaugtis ta dovana...

Artumoje ne vien tekstu, žodžiu, bet ir vaizdu bandome atspindėti aptariamą temą, ypač viršelyje. Ir šįkart apie tai karštai diskutavome, o pasirinkdami būtent šį Nukryžiuotojo atvaizdą dvejojome – ar nepapiktinsime ko, ar supras mūsų skaitytojai, regėdami kenčiančio Kristaus atvaizdą lyg ir besišypsantį? Ar galima šypsotis šitokiame kentėjime, pažeminime, išniekinime? O gal tai – agonijos konvulsijų atspindys? O gal – dar vienas Gailestingumo Veido bruožas?.. Kaip Jums atrodo, mieli Skaitytojai? Viduramžių kūrėjo rankos bei tikinčiųjų akys nepabūgo tokio Jėzaus veido, tad nutarėme, kad ir mūsų laikų žmonės nėra prastesni!

Galutinai apsispręsti dėl tokio viršelio mums padėjo tai, kad šio mėnesio viduryje, „pasislėpęs“ po dar nuo Vytauto Didžiojo laikų Lietuvoje taip mėgstamo Švč. Mergelės Marijos Gimimo liturginiu šventimu, Bažnyčios liturginiame kalendoriuje švenčiamas Šventojo Kryžiaus Išaukštinimas – 335 m. imperatoriui Konstantinui Jeruzalėje ant Golgotos pastatydinus baziliką, prabėgus devyneriems metams po to, kai jo motina šv. Elena atrado ten Viešpaties Kryžių, kaip tik rugsėjo 14-ąją jis buvo išstatytas pagarbinimui. Ir kaip tyčia šiandienis Mišių skaitinys skelbia apaštalo Pauliaus nuostabųjį šlovinimą: Žodis apie kryžių tiems, kurie eina į pražūtį, yra kvailystė, o mums, einantiems į išganymą, jis yra Dievo galybė. Juk parašyta: „Sunaikinsiu išmintingųjų išmintį, niekais paversiu gudriųjų gudrybę.“ <...> o mes skelbiame Jėzų nukryžiuotąjį, kuris žydams yra papiktinimas, pagonims – kvailystė. Bet pašauktiesiems – tiek žydams, tiek graikams – mes skelbiame Kristų, kuris yra Dievo galybė ir Dievo išmintis. Dievo kvailybė išmintingesnė už žmones ir Dievo silpnybė galingesnė už žmones. (1 Kor 1, 18–25).

Mielieji, smagaus Jums skaitymo rudenėjančiais vakarais! Tenusišypso Jums Viešpats savo išmintimi ir galybe. Teapgaubia Jus savo globa Dievo Motina ir artimieji. Ir gal iki susitikimo kur nors Šilinėse, Trakinėse, Labanorinėse ar dar kur nors? Su Dievu – Darius Chmieliauskas Viršelyje – Nukryžiuotas Kristus (fragmentas).

Ksavero pilis, Ispanija, XIV a. Vytauto Sadausko SJ nuotrauka

Artuma 2016 m. rugsėjis

1

Kronika Kalbos skrynelė

Trumpai drūtai Šįkart žiupsnelis pabirų netinkamai vartojamų žodžių, kurių kelionė iš straipsnio į straipsnį, iš knygos į knygą redaktoriams galvos sopulį kelia.

Atmintis ir atminimas Šviesaus atminimo ar šviesios atminties? Šitų dalykų nereikėtų painioti. Kai kalbama apie mirusį žmogų, reikia sakyti šviesaus atminimo (plg. atidengta atminimo lenta), o šviesios atminties žmogus yra gerai atsimenantis, šviesaus proto, blaiviai mąstantis. Labai jau mįslingai nuskamba toks pasakymas: „Žmonės atsistodami pagerbė mirusiojo atmintį.“ Tikrai didžio mąstytojo būta, kad net jo atmintį verta pagerbti. O kodėl atsistojimu nepagerbus, pavyzdžiui, mirusiojo jausmų ar proto?

Rūpestis dėl ko ir rūpinimasis kuo Įnagininko linksnis vengtinas su daiktavardžiu rūpestis objektui su priežasties atspalviu reikšti, taigi ne rūpestis kuo, bet rūpestis dėl ko, rūpinimasis kuo. Pavyzdžiui, turėtume sakyti: „Kokie mūsų rūpesčiai dėl Lietuvos jaunimo ateities ir kas pasirūpins sunkiai besiverčiančiomis šeimomis?“

Nusikalsti, nusidėti kam Su veiksmažodžiais ir posakiais nusikalsti, nusidėti ir atitinkamais daiktavardžiais nusikaltimas, nuodėmė nevartotini prielinksnio prieš junginiai. Pavyzdžiui, žodžių junginiai nusikalsti prieš visuomenę, nusidėti prieš Dievą yra nevykusiai išversti iš rusiškų junginių su prielinksniu перед ir turi būti taisomi į nusikalsti visuomenei, nusidėti Dievui.

Įtakoti Iš pažiūros – tai visai savas žodis, bet jo nėra nei Dabartinės lietuvių kalbos žodyne, nei Lietuvių kalbos žodyne, nėra užrašyta iš tarmių. Šis „savas“ žodis greičiausiai atsirado vietoj rusų kalbos влиять, влияние. Yra lietuvių

kalboje abstraktus daiktavardis įtaka arba įtekmė, bet nėra tokio veiksmažodžių darybos tipo, kad su priesaga -oti būtų daroma iš abstraktaus daiktavardžio koks nors veiksmą reiškiantis žodis.

Ar toks paaiškinimas pagrįstas, suabejojo VLKK (Valstybinės lietuvių kalbos komisijos) diskusijų skyrelio dalyviai, parinkę abstraktų (veiksmų pavadinimų), iš kurių, jų nuomone, padaryti veiksmažodžiai galia – galioti, miegas – miegoti, nauda – naudoti, nuoma – nuomoti, žala – žaloti ir pan. yra tokios pačios darybos kaip ir įtakoti. Tiesa, veiksmažodžių iš daiktavardžių daryba su priesaga -oti aprašyta ir Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje, vieną kitą šio darybos tipo pamatinį daiktavardį būtų galima laikyti veiksmų pavadinimu. Tačiau šie žodžiai neturi priešdėlių.

Vietoj įtakoti tinka bent keletas veiksmažodžių: „Girtavimas atsiliepė jo sveikatai“ (ne įtakojo sveikatą). Galima rasti ir vaizdingesnių veiksmažodžių: atsirūgti, per pakaušį išlįsti, iki gyvo kaulo įgristi, yra ir neutralesnių pakaitalų – paveikti, lemti, formuoti, galų gale – turėti įtakos, daryti įtaką, palikti pėdsaką. Aldona Paulauskienė mano, kad „įtakoti yra mūsų laikų padaras, nes šio veiksmažodžio netaisė Jonas Jablonskis“.

Violeta MICEVIČIŪTĖ

Artuma mėnraštis šeimai bei visiems ieškantiems Dievo ir žmonių artumos. Nr. 9 (320) / 2016

(ISSN 1392-382X) Eina nuo 1989 metų spalio. Steigėjas – Lietuvos Caritas, leidėjas – VšĮ Caritas leidykla „Artuma“

Redakcija:

vyr. redaktorius Darius CHMIELIAUSKAS; redaktorė Vanda IBIANSKA; redaktorė stilistė Dalė GUDŽINSKIENĖ; atsakingoji redaktorė ses. Teresė ELSTERYTĖ MVS; techninė redaktorė Valdonė MINCIŪTĖ; korektorė Rūta LAZAUSKAITĖ; dailininkė Silvija KNEZEKYTĖ; vyr. buhalteris Arūnas URNIEŽIUS; kapelionas kun. Artūras KAZLAUSKAS

Adresas:

Rotušės a. 23, LT-44279 Kaunas; tel. (8 37) 20 96 83, 8 673 13 303; redakcija@artuma.lt. Įmonės kodas 134460120, a. s. LT097300010002264553

Spausdino: UAB „Spaudos praktika“, Chemijos g. 29, LT-51333 Kaunas. Užsakymo Nr. 208287, tiražas 10 200 egz. Žurnalą galima bet kada užsisakyti kiekviename Lietuvos pašte. Indeksas – 5010. Žurnalo kaina 1 Eur (atsiimant redakcijoje)

www.artuma.lt

mus rasite ir facebooke

Redakcija pasilieka teisę savo nuožiūra taisyti ir trumpinti rankraščius. Jų negrąžina ir nerecenzuoja. Už reklamos ir informacinių pranešimų turinį atsako jų rengėjai

parėmė š. m. II pusmečio Artumos prenumeratą per vyskupijų Carito skyrius, pasieksiančią labiausiai stokojančius.

Taip pat fondo dėka atnaujinome ir plėtojame artuma.lt svetainę

2

Artuma 2016 m. rugsėjis

remia kai kurias Artumos skilčių „Kronika“, „Didelės ir mažos kryžkelės“, „Veidu į vaiką“, „Jaunimo iššūkis“, „Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos“, „Akiračiai“ publikacijas

Kronika Liturgijos katechezė

Rugsėjo liturginiai skaitiniai

1 K 1 Kor 3, 18–23; Ps 24; Lk 5, 1–11 2 P 1 Kor 4, 1–5; Ps 37; Lk 5, 33–39 3 Š Šv. Grigalius Didysis, popiežius,

Bažnyčios mokytojas 1 Kor 4, 6b–15; Ps 145; Lk 6, 1–5 4 S XXIII EILINIS SEKMADIENIS (III sav.)

Išm 9, 13–19; Ps 90; Fm 9b–10. 12–17;

Lk 14, 25–33 5 P 1 Kor 5, 1–8; Ps 5; Lk 6, 6–11 6 A 1 Kor 6, 1–11; Ps 149; Lk 6, 12–19 7 T 1 Kor 7, 25–31; Ps 45; Lk 6, 20–26 8 K ŠVČ. MERGELĖS MARIJOS

GIMIMAS (ŠILINĖS)

Mch 5, 1–4a; Ps 13; Rom 8, 28–30;

Mt 1, 1–16. 18–23 9 P Šv. Petras Klaveras, kunigas

1 Kor 9, 16–19. 22b–27; Ps 84; Lk 6, 39–42 10 Š 1 Kor 10, 14–22a; Ps 116; Lk 6, 43–49 11 S XXIV EILINIS SEKMADIENIS (IV sav.)

Iš 32, 7–11. 13–14; Ps 51; 1 Tim 1, 12–17;

Lk 15, 1–32 12 P Švč. Mergelės Marijos Vardas

1 Kor 11, 17–26. 33; Ps 40; Lk 7, 1–10 13 A Šv. Jonas Auksaburnis, vyskupas,

Bažnyčios mokytojas

1 Kor 12, 12–14. 27–31a; Ps 100; Lk 7, 11–17 14 T Šv. Kryžiaus išaukštinimas

Sk 21, 4b–9 arba Fil 2, 6–11; Ps 78;

Jn 3, 13–17 15 K Švč. Mergelė Marija Sopulingoji

Žyd 5, 7–9; Ps 31; Jn 19, 25–27 arba

Lk 2, 33–35 16 P Šv. Kornelijus, popiežius, ir šv. Kiprijonas,

vyskupas, kankiniai

1 Kor 15, 12–20; Ps 17; Lk 8, 1–3 17 Š Šv. Robertas Belarminas, vyskupas,

Bažnyčios mokytojas

1 Kor 15, 35–37. 42–49; Ps 56; Lk 8, 4–15 18 S XXV EILINIS SEKMADIENIS (I sav.)

Am 8, 4–7; Ps 113; 1 Tim 2, 1–8; Lk 16, 1–13 19 P Šv. Januarijus, vyskupas, kankinys

Pat 3, 27–35; Ps 15; Lk 8, 16–18 20 A Šv. Andriejus Kim Taegonas, kunigas,

ir kiti Korėjos kankiniai

Pat 21, 1–6. 10–13; Ps 119; Lk 8, 19–21 21 T Šv. Matas, apaštalas, evangelistas

Ef 4, 1–7. 11–13; Ps 19; Mt 9, 9–13 22 K Koh 1, 2–11; Ps 90; Lk 9, 7–9 23 P Šv. Pijus Pietrelčinietis, kunigas

Koh 3, 1–11; Ps 144; Lk 9, 18–22 24 Š Koh 11, 9 – 12, 8; Ps 90; Lk 9, 43b–45 25 S XXVI EILINIS SEKMADIENIS (II sav.)

Am 6, 1a. 4–7; Ps 146; 1 Tim 6, 11–16;

Lk 16, 19–31 26 P Šv. Kozmas ir Damijonas, kankiniai

Job 1, 6–22; Ps 17; Lk 9, 46–50 27 A Šv. Vincentas Paulietis, kunigas

Job 3, 1–3. 11–17. 20–23; Ps 88; Lk 9, 51–56 28 T Šv. Vaclovas, kankinys;

šv. Laurynas Ruisas ir jo draugai kankiniai

Job 9, 1–12. 14–16; Ps 88; Lk 9, 57–62 29 K Šv. Mykolas, Gabrielius ir Rapolas,

arkangelai

Dan 7, 9–10. 13–14 arba Apr 12, 7–12a;

Ps 138; Jn 1, 47–51 30 P Šv. Jeronimas, kun., Bažnyčios mokytojas

Job 38, 1. 12–21; 40, 3–5; Ps 139;

Lk 10, 13–16

Kad Kristus ligonius lankytų Kun. Artūras KAZLAUSKAS Visi žinome, kad mūsų bažnyčiose yra tabernakuliai (lotyniškai – palapinės). Kai kas net juos laiko svarbiausiais bažnyčių elementais. Tačiau svarbesnis yra altorius – Paskutinės vakarienės stalas, ant kurio sudėta mūsų duona ir taurė vyno Šventosios Dvasios galia ir Jėzaus žodžių jėga tampa Kristaus Kūnu ir Krauju. Susibūrusi aplink altorių Dievo šeima yra kviečiama valgyti. Bet ne visi valgo. Kai kurie nenori, kai kurie negali.

Todėl ir yra tabernakuliai. Kad galėtume nesuvalgytą Duoną saugiai laikyti tiems, kurie dabar jos nevalgė.

Taigi tabernakulis skelbia, kad Bažnyčioje kai kas negerai. Kad yra sergančių, įkalintų, nuodėmingų, išsižadėjusių tikėjimo, juo nesidominčių... Jei nevalgysi, negyvensi. Jei nepriimsi Komunijos, neturėsi savyje gyvybės. Vis dėlto nevalgoma... Švenčiausiojo Sakramento adoracijos turėtų apimti ir maldą už tuos, kurie nedalyvauja sakramentinėje Komunijoje. Tai jiems per Mišias nesuvalgytas Švenčiausiasis maistas skirtas, tai už juos ir mūsų maldos!

Ar atkreipėte dėmesį į tabernakulio pavadinimą? Palapinė nėra nuolatinio gyvenimo vieta. Ji – keliautojų namas. Šiandien čia, rytoj kitur. Kai kurie maldingieji kalba apie Jėzų – tabernakulio kalinį. Čia ne kalėjimas. Čia – nenustygstančio vietoje Bendrakeleivio būstinė. Jis nori būti su mumis. Ten, kur būname mes, ir Jis nori būti. Net kalėjimuose, net ligoninėse bei slaugos namuose, ir ligonio kambarėlio tyloje. Tik ne tabernakuliuose, o širdyse, kurios leidžia gyventi, kurios gyvena.

Anądien sužinojau apie seserį vienuolę, kurios gyvenimas yra, anot patarlės – arti bažnyčia, toli Dievas. Neužeina jos ordino seserys… O kaip su kasdiene vienuolės Komunija? Jei jau su Dievui pašvęstąja šitaip, ką kalbėti apie eilinius tikinčiuosius, nuo ligos ar senatvės nusilpusiais keliais! O tabernakuliuose Komunijos perteklius! Ydingas

Komunijos Duonos konsekravimas ateičiai, supratau, yra ydingos pastoracijos simbolis. Kaip daug tabernakuliuose Duonos, taip daug neaplankytų ligonių!

Kaip padėti Kristui palikti tabernakulius? Jau ir Lietuvoje kai kuriose vyskupijose yra rengiami ekstraordinariniai (ypatingieji, neįprastieji) Komunijos dalintojai.

Tai savanoriai, pasiryžtantys aplankyti ligonius. Ir ne šiaip sau, o atnešti didžiausią dovaną – Kristų, norintį keliauti su mumis ir duoti jėgų visada, o ypač sunkiausių bandymų kely. Kas pasakys, kad liga – ne vienas didžiausių bandymų?!

Nepamirštamas įspūdis iš tarnysčių Italijoje. Rytinių Mišių Komunijos metu Roza, Antonio ir Pietro su Marija atsineša indelius ir sušnabžda: penki, du, aštuoni, vienas.

Suprask, duok man Duonos, kad Kristų nuneščiau savo kaimynams ir sergančiai žmonai.

Palaiminta šalis, kur ligoniai savo skausmus sujungia su Kristaus merdėjimu. O gal ir mūsų Lietuvoje jau laikas Kristui išeiti iš palapinių?

P. S. Vyrai ir moterys, norintys įsipareigoti sekmadienio (o gal ir kasdienei!) ligonių Komunijai, turi kreiptis į parapijos kleboną, kuris dėl to tariasi su vyskupu. Sėkmės naujose tarnystėse!

Popiežiaus intencijos rugsėjui:

Bažnyčios – kad kiekvienas prisidėtų prie bendrojo gėrio ir žmogų į pagrindinę vietą iškeliančios visuomenės kūrimo; misijų – kad sakramentus priimdami ir Šventąjį Raštą apmąstydami krikščionys vis labiau įsisąmonintų savo evangelizacijos misiją.

Artuma 2016 m. rugsėjis

3

Kronika Visuotinės Bažnyčios pulsas

„Atleisk už tiek daug žiaurumo“

Aušvice, šv. Maksimilijono Kolbės mirties kameroje.

L’Osservatore Romano nuotraukos

Beveik visą liepos mėnesį nebuvo jokių Šventojo Tėvo oficialios veiklos įvykių – Mišių su maldininkais, audiencijų ar kitų susitikimų. Popiežius Pranciškus, kaip jam įprasta, sulėtinęs darbotvarkės ritmą kurį laiką atostogavo neišvykdamas iš namų, o tuo pat metu ruošėsi liepos pabaigoje vykusiai apaštališkajai kelionei į Lenkiją ir dalyvavimui Pasaulio jaunimo dienose. Mažiau veiklos popiežiaus darbotvarkėje buvo ir rugpjūtį.

Nors po liepos pertraukos kiekvieną trečiadienį jau vyko įprastinės bendrosios audiencijos, tačiau įvykių vis dar buvo gerokai mažiau negu kitu metų laiku.

Liepos 27–31 d. popiežius lankėsi Lenkijoje, dalyvavo pagrindiniuose Krokuvoje vykusių Pasaulio jaunimo dienų susitikimuose: kartu su daugiau kaip puse milijono jaunų žmonių iš viso pasaulio apmąstė Kryžiaus kelią; daugiau kaip milijonas jaunuolių dalyvavo maldos vigilijoje ir baigiamosiose Mišiose.

Atsisveikindamas su Pasaulio jaunimo dienų dalyviais, popiežius pakvietė jaunimą į kitą tokį pasaulinį susitikimą, po trejų metų vyksiantį Panamoje.

Vizito Lenkijoje metu Šventasis Tėvas kartu su visu episkopatu ir su šimtais 4

Artuma 2016 m. rugsėjis

tūkstančių tikinčiųjų paminėjo Lenkijos Krikšto 1050 metų sukaktį. Šia proga popiežius Pranciškus vadovavo iškilmingoms Mišioms lenkams katalikams labai brangioje Čenstakavos Dievo Motinos šventovėje.

Svarbus popiežiaus vizito Lenkijoje momentas buvo tyla ir malda Aušvico mirties lageryje. Popiežiui lankantis kančios ir nužmoginimo simboliu tapusioje vietoje vieninteliai garsiai nuskambėję žodžiai buvo hebrajiškai giedama ir lenkiškai kalbama psalmė „Iš nevilties gelmių šaukiuosi tavęs, Viešpatie!“ Aušvico memorialo svečių knygoje Pranciškus parašė: „Viešpatie, būk gailestingas savo tautai; atleisk už tiek daug žiaurumo.“ Nors dabartinio popiežiaus pirmtakai Jonas Paulius II ir Benediktas XVI, lankydamiesi Aušvico lageryje, yra pasakę plačiai nuskambėjusias ir daug kartų cituotas kalbas, tiek lenkų katalikų, tiek tarptautinių žydų organizacijų labai palankiai buvo priimtas Pranciškaus sprendimas žuvusiųjų atminimą pagerbti tyla ir malda.

Prieš pat popiežiaus Pranciškaus kelionę į Lenkiją, liepos 26 d., Prancūzijoje, nedideliame Ruano arkivyskupijos Sent Etjen diu Ruvrė miestelyje, du jauni islamo fundamentalistai nužudė Mišias aukojusį senyvą kunigą Jacques’ą Hamelį. Kunigo nužudymas dar labiau pakurstė ir šiaip pastaruoju metu Europoje smarkiai iškilusį ksenofobišką nacionalizmą ir nedraugišką požiūrį į musulmonus imigrantus. Šią temą popiežius Pranciškus palietė lėktuve susitikęs su žurnalistais, kartu su juo skridusiais į Lenkiją. Prie jos dar kartą sugrįžta ir spaudos konferencijoje, vykusioje iš Krokuvos į Romą skrendančiame lėktuve. Klausiamas, kodėl religinio fundamentalizmo paskatintą smurtą jis vengia vadinti „islamišku“ smurtu, Pranciškus atsakė: „Aš nekalbu apie islamiškąjį smurtą, nes žinau, kad ne tik islame, bet visose religijose yra mažų fundamentalistinių grupių. Taip pat ir mes

(katalikai) turime savo fundamentalistų.

Dėl to, manau, būtų neteisinga islamo religiją tapatinti su smurtu.“ Popiežius sutiko, jog negalima paneigti akivaizdžių faktų, kad vadinamosios „Islamo valstybės“ teroristai prisistato kaip veikiantys islamo vardu, tačiau net jei jie ir bando tapatintis su islamo religija, neatstovauja visam islamui, o yra tik religija besidangstančių fanatikų grupė. Dėl to negalima sakyti, kad islamas – tai terorizmas. Pasak popiežiaus, tai neatitiktų tiesos ir nebūtų teisinga islamo išpažinėjų atžvilgiu.

Kunigo Jacques’o Hamelio nužudymas buvo ne tik liūdna Prancūzijos katalikų bendruomenės netektis, bet ir skaudus smūgis vis mažiau svetingumo ir supratimo sulaukiantiems šios šalies (ir bendrai Europos) musulmonams. Daug jų, atsiribodami nuo terorizmo ir religinio ekstremizmo, liepos 31-osios sekmadienį dalyvavo Mišiose Prancūzijos, taip pat ir kitų Europos šalių bažnyčiose. Prancūzijos prezidentas Francois Hollande’as kunigo nužudymą pavadino „pasikėsinimu į pasaulietiškumą“. Tai jis pasakė kunigo nužudymo dieną paskambinęs popiežiui Pranciškui. Tą patį jis pakartojo ir rugpjūčio 17 d. aplankęs popiežių Vatikane.

Popiežiaus Jono XXIII bendruomenėje

Rugpjūčio 4 d. įvyko oficialus popiežiaus vizitas už Vatikano ribų. Pranciškus aplankė prieš aštuonis šimtmečius Pranciškaus Asyžiečio atstatytą Porciunkulės koplyčią šalia Asyžiaus, nuo kur prasidėjo kasmet rugpjūčio 2 d. švenčiamų atlaidų tradicija. Rugpjūčio 15 d. popiežius aplankė Romoje veikiančią Popiežiaus Jono XXIII bendruomenę, globojančią iš priverstinės prostitucijos išvaduotas moteris.

Jonas MALINAUSKAS

Kronika Bažnyčios Lietuvoje pulsas

Austėjos Bankauskaitės nuotrauka

Seseriškos Bažnyčios Lietuvoje, jau ne kartą vieningai gynusios šeimą, gyvybę, liepos 7 d. pareiškimu „Žmogaus gyvybė Pagalbinio apvaisinimo įstatymo kontekste. Krikščioniškoji perspektyva“ aktualiai konstatavo, jog šis įstatymas „apriboja manipuliacijas su žmogaus embrionu ir dėl to yra deramas politikų bandymas kiek įmanoma labiau apsaugoti žmogaus gyvybę“. Be to, Katalikų, Ortodoksų ir Evangelikų liuteronų Bažnyčių vadovai atkreipė dėmesį į LR Konstituciją, kuri „visiems piliečiams garantuoja minties, tikėjimo, sąžinės laisvę bei pripažįsta žmogaus teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, todėl visi piliečiai, tarp jų – ir visi tikintieji krikščionys turi ir teisę, ir svarbią pareigą kalbėti visais valstybės ir visuomenės gyvenimo klausimais“.

„Malonė jums ir ramybė nuo Dievo, mūsų Tėvo, ir Viešpaties Jėzaus Kristaus!“ – su apaštalo Pauliaus pasveikinimu (1 Kor 1, 3) liepos 16 d. į Panevėžio katedrą žengė naujasis vyskupijos ordinaras vysk. Linas Vodopjanovas OFM. Prieš 20 metų priėmęs vienuolinius pranciškonų įžadus, ingreso dieną kvietė į naują tikėjimo kelionę, išskleisti vyskupijos turimą gėrį, bet „neprapulti aktyvizme – visada įsileisti į savo veiklą Dievo žodžio šviesą, mokytis tikros meilės ir tikro patarnavimo kitam“.

Jubiliejinės vasaros piligrimų keliai vedė į Lietuvą, o iš jos – į svetur. Šalyje lankęsis Didysis penitenciarijus kard. Mauro Piacenza su kunigais iš visų vyskupijų dalijosi apie Gailestingumo liudijimą klausykloje – kaip joje, pasitarnaujant žmogui, sykiu tarnauti tiesai

ir bendradarbiauti „su gailestingumu To, kuris vienintelis žino, kas yra žmogaus viduje ir ko žmogui iš tikrųjų reikia“.

Apaštališkosios penitenciarijos tribunolas teikia išrišimus, dispensas veikdamas išskirtinai per nuodėmklausius. „O toliau – Panama!“ – tryško jaunųjų lietuvaičių entuziazmas ką tik grįžus iš Pasaulio jaunimo dienų Krokuvoje ir jau džiūgaujant dėl būsimo susitikimo po kelerių metų. „Gražiausia tai, kad kelionė tik prasideda“, – sakė jie, PJD įspūdžiais viltingai liudydami, jog smurtu pratrūkusiame pasaulyje tebesilieja žmogiškos bendrystės upės. Per pusantro tūkstančio lietuvaičių, pabuvę tarp pustrečio milijono bendraamžių iš 180 šalių, priimti lenkų parapijose bei šeimose jaunuoliai gėrėjosi ir šios šalies svetingumu, jiems didelį įspūdį padarė net penkių Lietuvos vyskupų atvykimas kartu švęsti jų šventės. „Kažkas neįtikėtino, kas vyksta mums prieš akis. Jūs esate išsipildžiusio Jėzaus troškimo dalyviai“, – sakė vysk. Kęstutis Kėvalas Fatimos Dievo Motinos bažnyčioje, kurioje lietuvių grupėms mūsų ganytojai aukojo Mišias, sakė katechezes.

Neišvykusieji į Krokuvą buvo kviečiami prie Baltojo tilto Vilniuje stebėti pagrindinių PJD renginių transliacijos (daugiau apie PJD p. 21).

Piligrimų gausiai lankyti ir didieji vasaros atlaidai. Šeimų Karalienės šventovėje Žemaičių Kalvarijoje raginta ypač žvelgti į Jėzų, ieškoti Jo Bažnyčioje, šeimose, bendruomenėse. Pal. Matulaičio minėjimo proga Marijampolėje surengtas Mariologinis kongresas, pabrėžta liudijimo pareiga pasauliui, kuriam šiandien gyvybiškai reikia Dievo, žvelgta į pal. Jurgio kelią kaip būdą artintis prie Kristaus realiu gerumu. Žolynais apjuostame Kryžių kalne godota apie skaudųjį mūsų laikų kryžių – alkoholizmą – prašant ir didesnės politikų atsakomybės. Krekenavoje ir Pivašiūnuose pagrindinės iškilmės buvo švenčiamos per Žolinę, šiais neramiais laikais bylojančią išaukštintos danguje Motinos nepaliaujamą artumą žemės keleiviams.

KAJC nuotrauka

Jubiliejinės vasaros keliais

„Kiek daug gerumo Viešpats parodė tomis dienomis!“ – rašė Kauno arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius, šią vasarą per 5 savaites nukeliavęs 22 tūkst. km kelią lankydamas katalikų bendruomenes Novosibirske, Tomske, Irkutske ir kitur bei po 30 metų sugrįždamas į savo paties tremties vietas Sibire. „Kelionėje sutikau daug rusų, kuriems tikėjimas labai svarbus. Duok Dieve, kad mes visi panašiai tikėtume“, – sakė ganytojas, šioje kelionėje sutikęs įvairių tautybių žmonių ir, žinoma, lietuvių.

Galima tik įsivaizduoti, kiek džiaugsmo Sibiro katalikams, ypač turintiems lietuviškų šaknų, atnešė vyskupo aplankymas su šv. Mišiomis, netgi su kūdikio Krikštu ten, kur kunigai aptarnauja net po 10 maldos namų, nutolusių vienas nuo kito po 50, 100 ar daugiau kilometrų.

Per tūkstantį dalyvių iš Panevėžio, kitų vyskupijų rugpjūčio 6 d. Salake dalyvavo XII Gyvojo rožinio kongrese.

Jame pasidžiaugta augančiu šios maldos mylėtojų skaičiumi. Kai kurie jų, nesikeldami iš ligonio lovos ar neįgaliojo vežimėlio, nuolat budi maldoje už pasaulį.

Rugpjūčio 7 d. jubiliejines istorijos sukaktis paminėjo Kaišiadorių vyskupija: prieš 110 metų buvo įkurta Kaišiadorių parapija, o prieš 80 metų, 1936-aisiais, vyskupas Juozapas Kukta pašventino Kaišiadorių katedrą.

Paskutinį rugpjūčio sekmadienį į Šiluvą nuo Dubysos bei Tytuvėnų traukė tradicinės piligrimų eisenos, skelbiančios, kad Švč. Mergelės Marijos Gimimo atlaidai – jau čia pat!

Dalė GUDŽINSKIENĖ Artuma 2016 m. rugsėjis

5

Kronika

Krikščionių baimė ir pas mus?

Saulius MATULEVIČIUS* Neseniai visuomenėje praūžė diskusija apie Pagalbinio apvaisinimo įstatymą ir lytiškumo ugdymo programą. Žiniasklaidoje mirgėjo straipsnių bei juos lydinčių skirtingų komentarų. Viešojoje erdvėje vėl bandyta teigti, jog „Bažnyčia neturi teisės kištis“, o „krikščioniška pozicija yra nemoksliška ar atsilikusi“ ir dėl to neturėtų būti imama domėn, kai sudaromos „moksliškos“ ugdymo programos. Tokie argumentai priklauso vox populi žanrui, tad ir vertinti juos derėtų kaip popsinius. Tačiau vis tik reikia pateikti ir komentarą.

Prieštaraujantys Bažnyčios dalyvavimui politiniame diskurse paprastai pateikia konspiracinį jos įvaizdį – tarsi ji būtų slapta organizacija, siekianti politinės galios ir masių kontrolės. Tačiau tai mitologinis požiūris, nuviliantis daugybę sąmokslo teorijų šalininkų. Deja, daugeliui turbūt lengviau ir įdomiau gyventi pasaulyje, kuriame apstu paslapčių...

Iš tiesų gi Bažnyčia atstovauja ne savo instituciniams, bet tikinčiųjų interesams. Pastarojo argumento kairiosios pasaulėžiūros žmonės tiesiog nenori ar nepajėgia suprasti.

Kartą buvau pakviestas dalyvauti Sveikatos apsaugos ministerijos organizuotoje diskusijoje apie jaunimo lytiškumo ugdymo programą. Atstovavau ne Bažnyčiai – dalyvavau kaip antropologas ir tėvų bei šeimų bendruomenių balsas.

Tačiau ten susidūriau su itin keista kairuoliška pozicija… Viskas prasidėjo nuo argumentų apie tai, kokia nemoksliška yra dabartinė lytiškumo ugdymo programa, mat tarp joje cituojamų šaltinių yra popiežių enciklikų, Bažnyčia kišosi į jos sudarymą ir t. t. Man teko kalbėti iš karto po ministro. Savo pranešime naudojau ne teologijos, ne religijos, o išskirtinai antropologinius argumentus apie lytiškumo ugdymą kaip integralią etinio-pasaulėžiūrinio, vertybinio ugdymo dalį. Man pabaigus viena iš gerai žinomų „kairės“ aktyvisčių pasakė pribloškiamą frazę: „Na, man čia viskas labai panašu, kaip sako Bažnyčia.“ Suglumęs

svarsčiau: kur ji tai įžvelgė?! Aplink stalą sėdėjo paprasti pasauliečiai, tiesa, buvo vienas kunigas, bet jis beveik nekalbėjo.

Mokytojai, tėvai prieštaravo ministerijos stumiamai programai, o jos šalininkai vis kartojo: čia Bažnyčia, Bažnyčia.

Tai yra tikra klasikinė kristianofobija.

Pažįstu vieną politiką, neturintį nieko bendro su konservatoriais, uoliai gyvenantį pagal sąžinę ir įsitikinimus. Neseniai spaudoje perskaičiau, kad jis yra į vieną partiją „infiltruotas“ Vyskupų Konferencijos atstovas. Nors skaniai pasijuokiau, tačiau manau, jog tai taip pat yra klasikinė kristianofobija. Ši, kaip ir kitos, socialinė fobija yra labai pavojingas reiškinys, turintis potenciją peraugti į struktūrinį, institucinį ar kartais net fizinį smurtą.

Vis dėlto suprantama kairuolių, sykiu ir liberalų, reakcija, kai politikai dangstosi Bažnyčios autoritetu, siekdami pagrįsti savo pačių nuomonę.

Daugelyje Seime esančių partijų yra praktikuojančių katalikų arba kitos denominacijos krikščionių. Toli gražu ne visiems jų užtenka vidinio „parako“ viešai deklaruoti savo įsitikinimus ir sakyti: „Mano pozicija kyla iš krikščioniškos etikos ar pasaulėžiūros.“ Tuomet ir minėtose diskusijose dėl Pagalbinio apvai-

*Autorius yra antropologas, ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto lektorius, verslo konsultantas.

6

Artuma 2016 m. rugsėjis

sinimo įstatymo jie ėmėsi argumentų: „Bažnyčia sako taip ir taip“, o kažkas iš jų net pagrasino: „Bažnyčia jus ekskomunikuos.“ Na, tai yra apgailėtina pozicija. Juk kur kas teisingiau būtų teigti, pvz.: „Esu krikščionis. Krikščioniška etika yra Vakarų civilizacijos pamatas, todėl toks įstatymo projektas yra prieš mano sąžinę ir bendrąjį gėrį.“ Toks dangstymasis institucine Bažnyčia suponuoja nuomonę, tarsi Bažnyčia užsiima politiniu lobizmu, o tai yra nesąmonė. Kai girdžiu žmones šitaip kalbant, mane tai erzina. Toks elgesys yra klerikališkas ir jam reikia priešintis. Žmonės turėtų ne dangstytis institucine Bažnyčia, bet atstovauti savo įsitikinimams, turėti drąsos gyventi pagal sąžinę.

Tikintieji turi teisę į viešąjį diskursą ir teks su tuo susitaikyti. Prof. Ericas Kaufmannas iš Londono universiteto knygoje Shall the Religious inherit the Earth teigia, kad ilgalaikėje perspektyvoje tikinčiųjų tik daugės – dėl to, kad jų šeimos tiesiog gimdo daugiau vaikų. Nereligingos turi statistiškai vieną, pusantro, iki dviejų vaikų, o religingos – žydų, musulmonų, įvairių denominacijų krikščionių ir net Europos budistų – šeimos turi didesnį statistinį vidurkį. Galiausiai tai lemia, kad visuomenėje religingų žmonių daugėja. Ir sakyti, kad jie neturėtų turėti balso, yra mažų mažiausiai nedemokratiška, gal net totalitariška.

Tad tų pažiūrų asmenys bei politinių partijų atstovai, kurie norėtų išlaikyti savo vardą, nesuteptą totalitarizmu, turėtų peržiūrėti savo retoriką dėl kristianofobijos, žodžio laisvės, žmonių ir bendruomenių teisių ribojimo.

Kronika

Bažnyčia šiuolaikinėje Lietuvoje – nesuvokta misija Žygimantas PAVILIONIS* Sovietų okupacija padarė labai daug, siekdama visapusiškai sunaikinti žmoguje tai, kas priversdavo suklupti bet kokią totalitarinę sistemą, – krikščionišką žmogiškumą ar žmogaus orumą. Tad vėl pasigirstantys raginimai dar labiau izoliuoti „Bažnyčią nuo visuomenės“ tik įrodo mūsų posovietinės visuomenės nužmoginimo mastą. Žmogiškumas ar integralumas leidžia pamatyti visuomenę, kurioje žmogaus orumas, bendrasis gėris, solidarumas ir subsidiarumas (arba bendruomeniškumas) tampa svarbiausias politikos tikslas.

Per 26 metus valstybė padarė labai mažai, kad atkurtume savo žmogiškumą – esminis valstybės tikslas iš esmės buvo cementas, o ne žmogus. Valstybinės politikos šeimai remti iš esmės neturime – šeimą ir joje ugdomą žmogų privalome iš naujo iškelti į politikos centrą. Atitinkamai turime reformuoti švietimo sistemą – ne tik profesinio parengimo kokybė (o ne kiekybė), bet ir asmenybės kūrybingumas, pilietiškumas, patriotizmas, žmogiškasis orumas privalo patekti į dėmesio centrą. Bažnyčia galėtų padėti katalikiškoms mokykloms įsikurti kiekvienoje parapijoje, o Vilniuje galėtų būti atkurtas katalikiškas aukštasis mokslas – Vašingtono, Liublino ar net Lvovo pavyzdžiu. Turėtume sukurti ir stiprią savo kultūros politiką.

Turime sudaryti sąlygas atsikurti ir katalikiškai žiniasklaidai, visų pirma televizijai ar laikraščiui – net jeigu juos žiūrėtų ar skaitytų tik mažas procentas Lietuvos žmonių. Tai tikrai nepakenktų demokratijai, kurioje kritinis, tiesos nebijantis krikščionio balsas labai greitai savo vietą parodytų tiek mėlynų švyturėlių liga seniai susirgusiai valdžiai, tiek „dideliems pinigams“, kurie vis dar bando daryti „didelę politiką“.

Ekonominė bei socialinė politika taip pat jau ketvirtį amžiaus nestiprina žmogiškumo ar net jį slopina – mūsų

piliečiai praranda savo orumą dėl įvairių priežasčių, tačiau taip pat ir gaudami vienus mažiausių atlyginimų ES, bet mokėdami vienus didžiausių mokesčių.

Susidaro užburtas ratas – ekonomika taupo žmogaus sąskaita, žmonės emigruoja, tuomet kaupiasi ir vis didesnė našta valstybei bei vis labiau senstančiai Lietuvai. Privalome leisti žmonėms Lietuvoje oriai užsidirbti.

Kalbant apie politiką – tos pačios bėdos: dalyvavimas partijose, kaip ir pilietiškumo indeksai, nuolat krinta, politikoje įsitvirtinęs demokratinis elitizmas, kuomet partijas valdo tie patys keli žmonės jau kelis dešimtmečius. Kiekvienas politikas, kad ir kokios „partinės spalvos“ būtų, privalo atsivesti už save jaunesnių, gabesnių žmonių ir paruošti labai garbingą savo pasitraukimą arba natūralią kaitą, be kurios pasenę politiniai smagračiai vieną dieną tiesiog sustos. Privalome sugrąžinti asmenybes, kūrybą, intelektą, bendruomenes į politiką. Ir prisiminkime, kad katalikus Bažnyčia nuolat ragina ne tik ateiti į rinkimus, bet ir aktyviai dalyvauti politikoje.

Baigiant – keli mūsų ryšių su užsieniu akcentai. Pradėkime nuo emigracijos – savo žmonių susigrąžinimą turime įvardyti kaip nacionalinį prioritetą, skirti tam labai konkrečių pinigų iš tikslinės biudžeto eilutės, kartu su verslu sukurti

atskirą „grįžimo agentūrą“ arba „vieną langelį“, kuris 24 val. per parą įvairiomis priemonėmis padėtų žmonėms sugrįžti į Tėvynę. Naujame Seime privalėsime prieiti platų nacionalinį sutarimą ir dėl dvigubos pilietybės, o gal ir dėl internetinio balsavimo ar net Seimo narių, renkamų užsienyje, jeigu iš tiesų norime neprarasti mažiausiai trečdalio tautos. Taip pat ir mūsų regione turime suvienyti jėgas su visomis „kruvinomis žemėmis“ – ne tik su Šiaurės, bet ir Vidurio Europa, kaip ir siekiančiomis ES ir NATO narystės Rytų Europos šalimis bei galingais strateginiais partneriais (JAV, Jungtine Karalyste bei nauju Europos lyderiu – Vokietija).

Apie visa tai išsamiai byloja Katalikų Bažnyčios socialinis mokymas, o popiežius Pranciškus tai įkūnija labai konkrečiai, tereikėtų įsiklausyti. Tada, investavę į žmogiškumą Lietuvoje, sujungę savo jėgas su lietuviais užsienyje, kaip ir su mūsų bendraminčiais kaimynais, strateginiais partneriais, galėsime labai daug – be krikščioniškų vertybių šią visumą ar viziją bus sunku realizuoti ar bent jau įžvelgti. Šv. Jonas Paulius II mums vis primindavo, kad Vilnius bei visa Lietuva garsėja visą regioną vienijančia, istorine, ekumenine dvasia, misija ar net pašaukimu, kurį ateina laikas prisiminti.

* Autorius yra diplomatas, buvęs Lietuvos ambasadorius JAV, 2013 m. apgynęs daktaro disertaciją Šventojo Sosto ir Lietuvos Europos metapolitika, kurioje nagrinėjo popiežių Jono Pauliaus II ir Benedikto XVI Europos viziją.

Artuma 2016 m. rugsėjis

7

Kronika Migruojantis pasaulis

Lobis žmonijai Antanas SAULAITIS SJ įstaigose puoselėti kultūrą, vieni kitų pažinimą, atsveriantį išankstines nuostatas, nepagrįstas prielaidas, apkalbas.

Svarbu klausytis, kalbėti, gerbti visus, leisti asmeniui ir bendruomenei pasireikšti. Taip išmokstama, kad viešojoje erdvėje galima dalytis ir diskutuoti kultūriniais ir religiniais klausimais. Dvasininkams ypač rūpi, kad religinės bendruomenės nesusitrauktų savyje, neužsidarytų – juk šimtmečius ir tūkstantmečius gyveno drauge su kitų tikėjimų kaimynais. Užsisklendimas gali vesti į kraštutinumus.

Rytų patriarchų sinodai tikinčiuosius kviečia atsinaujinti, atsiverti pokalbiams ir dialogui tarp įvairių krikščionių, liudyti evangelinį paprastumą, drąsias pastangas suartinti visus krikščionis. Dievo rūpinimąsi savo žmonėmis išreiškia švietimo, sveikatos apsaugos, vystymosi ir kiti būdai ugdyti bendrąją gerovę. Pastangos asmeniškai

Popiežius Pranciškus kaskart pamini didžiulį rūpestį dėl Rytų krikščionių bėgimo iš tradicinių žemių ir likusių jose išgyvenamos priespaudos bei smurto. Kovo mėnesį (2016 03 27) net ir Jungtinių Tautų Saugumo Taryba svarstė Rytų krikščionių ir kitų mažumų padėtį Artimuosiuose Rytuose.

Romos katalikų seminarijose anksčiau būdavo privaloma kasmet bent kartą Eucharistiją (Mišias) švęsti Rytų apeigomis. Mums buvo malonus nuotykis ruoštis ukrainietiškai giedoti, kai vieno jauno jėzuito tėvas, Rytų apeigų kunigas, vadovavo liturgijai. Vėliau dažniau, net kasdien, galėdavome dalyvauti jėzuitų laikomose melchitų apeigose, maronitų ar sirų malabarų liturgijoje, chaldėjų Mišiose. Šios pastarosios patrauklios ir dėl to, kad kiekvienos Eucharistijos pradžioje visiems suteikiamas nuodėmių išrišimas. Tokiomis patirtimis vaizdžiai ir asmeniškai išgyvenama Visuotinė Bažnyčia, visa vertinga jos įvairovė, esminė vienybė susibūrus apie Kristų.

Jau seniau ir ypač šiandieną Vakaruose (įskaitant, aišku, Pietų Ameriką, Australiją ir kt.) matyti visų Rytų apeigų bažnytėlių, katedrų, švietimo įstaigų, sielovados centrų. Maždaug 20 mln. krikščionių (6 mln. katalikų) gyveno šešiolikoje Artimųjų Rytų šalių, – beveik šeši procentai visų gyventojų. Daugybė Rūpi, kad religinės bendruomenės jų tapo karo, sukilimų ir persekiojinesusitrauktų savyje, neužsidarytų – mo pabėgėliai savuose kraštuose ir juk šimtmečius ir tūkstantmečius gyveno užsienyje. Tai ne vien skaičiai, bet drauge su kitų tikėjimų kaimynais. ir gyvi žmonės: šeimos, jaunimas, vaikai, jų praeitis ir ateitis.

Užsisklendimas gali vesti į kraštutinumus.

Artimųjų Rytų dvasininkija kviečia krikščionių ir visų arabų tragedijoje pastebėti vienas kitą pažinti mažina baimę, įtarumą ir ugdo pasivilties ženklų. Gyventojai nori geresnio gyvenimo, kurio tikėjimą. Suprantama, kad kitų valstybių savanaudiškas valdžios nesugeba puoselėti, žmogaus orumo, žmogaus ir dažnai ideologinis kišimasis sumaištį dar paaštrina. teisių, demokratijos, socialinio teisingumo, kultūrinio Norint sugyventi, būtina pagaliau teisingumu išspręsti atvirumo, modernių laikų vertybių. Sukilimai netapo sėk- Izraelio–Palestinos problemą. mingomis ekonominėmis ir politinėmis programomis.

Silpnos valdžios, nuolatinės bėdos, vieningos ir aiškiai Vidurinieji Rytai, tokie turtingi kultūros, nusistačiusios opozicijos stoka veda į maišatį, kraštutimeno, mokslo, žmonių – didžiulis lobis numus ir užsienio įsikišimą. žmonijai. O krikščionių vaidmuo šiam Viduriniųjų Rytų krizė vadinama „Žodžio krize“ dėl paveldui ir vilčiai – esminis. cenzūros, propagandos, netiesos, iškilmingų žodžių, kurie neatitinka žmonių gyvenimo. O žmonės turi teisę kalbėti Parengta pagal 2016 m. birželio Jėzaus Draugijos studiją Middle East: Searching for the Word atvirai. Kaip tik mažumos gali savo švietimo ir bendravimo 8

Artuma 2016 m. rugsėjis

Didelės ir mažos kryžkelės

Priėmus atleisti, atleidus priimti Vytautė MACIUKAITĖ Neretai vieno ar kito žmogaus galvoje kirba mintys: „Kodėl visa, kas sunkiausia, nutinka būtent man? Išties, kodėl gimiau po nelaiminga žvaigžde? Kodėl parduotuvėje atsistoju į eilę, kuri lėčiausiai juda į priekį? Kodėl kiti žmonės gauna geriau apmokamus darbus, nors aš protingesnis? Kodėl darau tiek gero, o mano kelyje vien kliūtys ir niekas net nepadėkoja? Kodėl nuolat lankau Bažnyčią, tikiu į Dievą, bet Jis, regis, nusisukęs nuo manęs ir nepadeda? Kodėl gavau ne tokią žmoną ar vyrą, kokio troškau; kodėl mano tėvai nevykę? Kodėl likau vienišas, turiu per daug ar visai neturiu vaikų? Kodėl nesu gražus; kodėl mano charakteris sunkus; kodėl mane ištiko sunki liga?“ Tikriausiai tokie ir panašūs klausimai yra kamavę ne vieną, kol galiausiai suvokėme, kad klausinėjimas ne visada kažkur nuveda ir dažniausiai tik apsunkina mus. ir visi mūsų vengs. Visi mūsų draugai ir giminės turi savų sunkumų. Niekas nenori klausytis niurgzlių ir užsikrauti papildomų svetimų naštų. Ar tai reiškia, kad su savo sunkumais pasiliekame vieni? Ne, Jėzus Kristus numirė už mus ant kryžiaus tam, kad mes Jam užkrautume savo naštas. Jis jau užnešė jas ant medžio ir nukryžiavo savo kūne, tik mes ne visada norime su jomis skirtis ir jas atiduoti Jam. Be galo svarbu susitaikyti su savo istorija. Tik iki galo priėmę savo praeitį kaip Dievo dovaną, sugebėsime atleisti tiems, kurie mus įžeidžia dabar.

Bet kaipgi priimti savo praeitį, jeigu ji labai nemaloni ir neigiamai veikia ma-

Vido Venslovaičio nuotrauka

Sena ir gerokai nuvalkiota frazė, jog gyvenimas yra neteisingas. Palyginame save su kitais ir matome, ko mums trūksta. O kaip tik tai turi kiti žmonės.

Jaučiamės žeminami ne tik kitų žmonių, bet ir gyvenimo; patiriami nemalonumai mus žemina ir žeidžia. Norėtume iš gyvenimo gauti viską, kas yra geriausio, bet ne visada tai pavyksta. Dažnai dėl to pykstame ir nepasitenkinimą liejame ant aplinkinių. Keista, bet labiausiai nepatenkinti būna sėkmės lydimi žmonės, turtingų kraštų gyventojai. Galbūt dėl to jie ir siekia kažko labai aukšto, nes savo viduje jaučiasi esą skurdūs. Bet tai, kas pasiekta, nepripildo vidaus (šią situaciją iš savo gyvenimiškos patirties puikiai aprašo Levas Tolstojus knygoje Išpažintis), dažniausiai tik dar labiau atskiria nuo kitų žmonių ir atveria gilesnę bedugnę sieloje. O jeigu mums nelabai sekasi, tuomet nei dejonės, nei savigaila, nei priekaištai nepadės. Štai turime atsakymą: privalome atleisti įžeidimus ir priimti mus supančią tikrovę tokią, kokia ji yra – tai vienintelė išeitis!

Senovės graikų filosofas Sokratas yra pasakęs, kad geriau pakęsti neteisybę nei patiems neteisingai elgtis. Bet tai nelengva. Ir tikrai to nepasieksime per dieną.

Galbūt susikaupusį pyktį ir nepasitenkinimą pirmiausia reikės išlieti, bet galiausiai pereisime prie dėkojimo. Jeigu liksime su savo pykčiu, tapsime pikti žmonės

no gyvenimą? Jeigu aš nuolat skinu iš tų prastų šaknų išaugusius vaisius? Atsakymas tas pats – atleisk tiems, kurie tave įžeidžia. Kaip mes, taip ir kiti žmonės neįžeidinėja specialiai, o tai daro netyčia, nesuprasdami, ką daro. Problema panaši į uždarą ratą – priežastis veikia pasekmę, o pasekmė vėlgi priežastį. Jeigu priimsime viską, ką mums davė gyvenimas, kad ir kaip neteisinga mums tai atrodytų, tuomet sugebėsime atleisti įžeidimus.

O savo nemalonią praeitį priimsime tik atleisdami įžeidimus. Skamba neįmanomai... Juk ne tik nežinia, nuo ko pradėti, bet ir atleidimas bei sunkumų atidavimas viršija mūsų jėgas. Laimė, kad Jėzus Kristus ne tik mirė dėl mūsų nuodėmių, bet savo mirtimi mums duoda jėgų Jam atiduoti savo naštas. Juk jeigu jų nepakeliame, ar pajėgsime Jam atiduoti? Bet Jis pripildo mus savo malonės ir jėgos.

Netikinčio žmogaus akimis žvelgiant, tik kvailiai gali atleisti įžeidimus.

Tikintysis supranta, kad be įžeidimų, be atstūmimo patirties jis negalės būti tikras krikščionis, nes neperžengs savęs.

Todėl dieviška išmintis yra kitokia nei pasaulio (raginančio ieškoti malonumų, o nuo nemalonumų bėgti): atleisdami tiems, kurie mus įžeidė, atleidžiame sau ir išmokstame priimti savo praeitį.

Tai nereiškia, kad pradėsime nejausti nemalonių jausmų ir tapsime panašūs į robotus. Bet, priėmus savo praeitį, įžeidimus atleisti bus kur kas lengviau. Juk ir mums turi būti atleista, kadangi esame ne vien įžeistieji, bet ir įžeidžiantieji. Greičiausiai negauname tiek strėlių iš kitų žmonių, kiek patys jų paleidžiame. Todėl negalime laikyti gyvenimo neteisingu, jeigu kiti žmonės mus skaudina.

Artuma 2016 m. rugsėjis

9

Didelės ir mažos kryžkelės

Atleidimo žingsniai Br. Lukas SKROBLAS OSB

Neretai, paklausus žmonių, kokia mokymo tema juos domintų, pasigirsta atsakymas: apie atleidimą. Anksčiau ar vėliau ši tikrovė pasiekia kiekvieną žmogų, ir kiekvienam, jei tik sutinka, iškyla būtinybė žengti atleidimo keliu.

Atleidimų esama lengvų arba sunkių, o štai širdies įžeidimai yra sunkiausi, nes jie paliečia giliausią žmogaus būtį. Negydomas sunkus įžeidimas gali apimti visas gyvenimo sritis, išvešėti ūmai, kaip vėžys. Patyręs tokį sužeidimą, žmogus tam tikra prasme miršta, o keltis iš šios mirties itin sunku. Skriauda žadina prisiminimus ir gali sukelti grandininę reakciją. Emocijos, kurios, regis, buvo nuslopintos, tampa siautulingos ir nebevaldomos, o atleidimas žmogiškuoju požiūriu tampa neįmanomas.

Iš pat pradžių norisi pabrėžti, kad atleidimas nėra paprastas valios aktas, kaip nėra ir vien Dievo darbas.

Klaidinga manyti, jog atleisti gali tik Dievas, nes Dievas nedaro to, kas privalu atlikti žmogui. Prigimtis ir malonė viena kitos neatmeta. Tad atleidimas yra ir žmogaus apsisprendimas, ir Dievo dovana.

Šauktis Šventosios Dvasios Turbūt ne vienas patyrėme, kaip stipriai gali kankinti klaidingi mūsų įsitikinimai arba kito asmens moralizavimas, kuriais primygtinai pabrėžiama krikščioniška pareiga atleisti arba atleidimas apribojamas moraline pareiga bei etika – „privalome atleisti kitiems“, „Kristus mums įsakė mylėti priešus“ ir t. t., ir šitaip nebelieka atleidimo spontaniškumo. Tokios ištaros, kaip „atleidžiu tau, nes esu krikščionis“, verčia suglumti, nes pasidaro neaišku, koks tai atleidimas – gal jis kyla iš viršenybės jausmo? Be to, ar atleidimas yra besąlygiškas? Atleisti nėra moralinė pareiga ar priverstinis dalykas. Tai laisvas apsisprendimas ir dovanai daromas aktas. Versti žmogų atleisti beveik tolygu jį paniekinti ir laikyti jo kančią nesvarbia.

Vis dėlto krikščioniškas tikėjimas yra rimtas motyvas, padedantis eiti atleidimo keliu. Norint atleisti, reikia turėti priežasčių. Viena tokių yra Kristaus pavyzdys, tikėjimas, Jo duodamas antgamtinis supratimas. Antraip belieka ieškoti išteklių savyje. Tikėjimo žvilgsnis vidinės mirties akivaizdoje tampa tarsi laužtuvu, padedančiu atverti kelią į atleidimo šviesą, nes atleidimui reikia paguodos malonės. O pasiekti atleidimą – tai jau pasiekti Dievo šventumą. Atleisti savo skriaudikams ir užtarti juos – tai jau tikėjimo viršūnė.

Krikščioniui ypač padeda Šventosios Dvasios malonė, skatinanti nepamesti iš akių Kristaus patirtų įžeidimų, patyčių ir net kryžiaus mirties. Galima sau sakyti: 10

Artuma 2016 m. rugsėjis

„Išgyvenau Kristaus patirtį, kai neteisingai buvau apšauktas kaip Jis ir atskirtas kaip Jis.“ Šventoji Dvasia – tai dinamiška gyvenimo jėga, kylanti iš Tėvo ir Sūnaus, pamažu perkeičianti mūsų vidų. Ji visuomet čia pat, bet reikia Jos šauktis, Ją kviesti ir Ją priimti. Žmogus, su kuriuo dažnai bendraujame, mums daugiau ar mažiau perteikia savo dvasią, pasaulėžiūrą, mąstyseną, gyvenseną. Taip ir Kristus – kai dažnai su Juo susitinkame per Šventąjį Raštą, maldą, Eucharistiją ar kitus žmones, Jis duoda savo Dvasią, o mes pradedame mąstyti kaip Jis. Antai vienas katechumenas liudijo: „Prieš pažindamas Jėzų, nežiūrėjau, ar mano mąstysena atitinka Jėzaus mąstyseną. Bet dabar visada galvoju, ar tai, ką darau, dera su Jėzaus elgsena.“ Šis žmogus įžengė į savo sampratos atsisakymo kelią ir prisiėmė Jėzaus Dvasią, – jis pradėjo leisti Šventajai Dvasiai veikti savyje.

Atleidimas – ne sentimentai Jau atleidimo proceso pradžioje naudinga suprasti, kad atleidimas – tai ne sentimentai ar simpatija. Pats Jėzus nejautė jokios simpatijos savo budeliams, – Jis mylėjo juos ir atidavė už juos savo gyvybę. Galbūt per tai galime iš anksto nugriauti kai kuriuos barjerus ir viltingiau artintis prie atleidimo. Atleisti – tai mylėti tuos, kurie mus nuskriaudė. Tačiau tokioje meilėje nėra sentimentų!

Evangelijoje žodis „mylėti“ iš esmės siejasi su tokiomis būsenomis, kaip „ieškoti“, „stengtis“, „trokšti“, „daryti kitam gera“, bet nebūtinai jausti prieraišumą. Atleidimo aktas, jei įžeidimas buvo tikrai sunkus, nėra tokių pačių, iki klaidos buvusių santykių su skriaudiku atkūrimas. Patyrus giliai įžeidusią neteisybę atgal sugrįžti nebeįmanoma.

Galima atleisti ir toliau jausti sužeidimo skausmą.

Bet čia įsiterpia Dievo malonė, tai yra troškimas sekti Jėzumi. Ši motyvacija padeda atnaujinti apsisprendimą toliau daryti gera skriaudikui. Tik nereikia painioti atleidimo su jausmine meile ar simpatija. Tai skirtingi dalykai.

Galima jausti gilią antipatiją savo skriaudikui, bet kartu tarti sau: „Esu pasiruošęs jam padėti, jei tik prireiks pagalbos. Nejaučiu jokios simpatijos šiam žmogui, bet jam atleidžiu.“ Svarbu pasiekti tokį pritarimą.

Norint bent apytikriai sužinoti, kaip labai esu įskaudintas ir kur esu atleidimo kelyje, galima pačiam atlikti klasikinį testą. Įsivaizduok, kad tave įžeidęs žmogus guli ant žemės sužeistas ir tiesia į tave rankas, sakydamas: „Prašau – padėk man atsikelti.“ Kaip pasielgtum? Jei pa-

Didelės ir mažos kryžkelės

sakysi: „Taip, jį pakelčiau“, – tuomet, jei dar ir neatleidai, tai jau tikrai esi viltingame atleidimo kelyje. O sunkiame neatleidime ir neapykantoje paskendęs žmogus gali pasakyti visai priešingai: „Tavęs nepakelsiu. Stipk.“

Išgijimo etapai: pripažinti įžeidimą Atleidžiant sutelkiami jautrumas, širdis, protas, nuovoka, vaizduotė, tikėjimas. Įvairūs autoriai siūlo skirtingą skaičių atleidimo etapų. Paprastai jie apima psichologinę ir dvasinę fazę. Čia pasiremsime prancūzų autorės Paulette Boudet (Atleidimas – gyvenimo kelias, Katalikų pasaulio leidiniai, 2010) pateiktais keturiais išgijimo etapais: 1) pripažinti įžeidimą; 2) tinkamai įvertinti žaizdą; 3) sutikti būti išgydomam; 4) tai daryti su malda.

Pirmasis išgijimo etapas – pripažinti įžeidimą. Po skaudaus smūgio žmogus dažnai tarsi apauga šarvais, saugančiais nuo kančios ir jausmų. Ši gynybinė reakcija dažnai įgauna nuoskaudos neigimo formą. Įskaudintas asmuo lyg sustingsta iš vidaus. Kartais jis nejaučia nei poreikio, nei troškimo pasveikti, o dar mažiau noro atleisti. Gali iškilti ir kita kliūtis – atsisakyti suvokti savo vidinį skurdą ir su juo susitaikyti. Iš čia kyla neigimas, bėgimas į aktyvią veiklą, bandymas užsimiršti, širdies užkietinimas. Ogi atleidimas būtinai eina per savęs ir savo vidinio skurdo suvokimą ir pripažinimą. Tai vyksta per atleidimą sau.

Tad galiu sakyti sau: jaučiuosi įžeistas, o šį įžeidimą sukėlė tam tikras aktas. Užuot nuolat teigęs, kad kitas man tai padarė, galiu sakyti: taip, išgyvenu savyje sužeidimą, sąmoningai jį suvokiu ir žvelgiu jam į akis. Kad ir ką darytume ar galvotume, niekas nepanaikins mus įžeidusio veiksmo. Jei nieko negalime padaryti, vadinasi, negalime. Tad pirmiausia svarbu pripažinti, kad sužeidimas įvyko ir nieko pakeisti negalima. Kad būtų galima eiti tokios drąsos ir susivokimo keliu, labai naudinga susirasti dėmesingą klausytoją ir jam atsiverti.

Pradžioje gali apimti keistas gėdos jausmas, galintis tapti kliūtimi į atleidimą. Norint jį aptikti, reikia atpažinti kaukes, po kuriomis jisai slepiasi. Paprastai tai būna pyktis, noras būti galingam, moralinis fariziejiškumas, perfekcionizmas. Svarbu šį gėdos jausmą prisijaukinti, jį priimti, reliatyvizuoti, suvokti ir pasisavinti.

Atleidimo proceso pradžioje ir vėliau žmogus gali laikytis pernelyg sudvasinto požiūrio į atleidimą, kai neatsižvelgiama į emocijų vaidmenį ir norima sunaikinti

Kviečiame į piligriminę kelionę

Šventoji Žemė su Negevo dykuma

sieloje esančius reikalavimus, sąlygas ir lūkesčius, kurie trukdo mylėti. Atleidimo kelias labai palengvėja, kai žmogus supranta, jog reikia ne ignoruoti pyktį, bet rasti tinkamus jo raiškos būdus. Reikia gerbti savo jausmus, kurie turi teisę būti. Svarbu kalbėtis su savo pykčiu, su juo susitikti, išmokti jį pripažinti ir gerbti kaip draugą.

Emocijos yra pozityvios žmogaus energijos jėgos. Jos prašosi pripažįstamos, suvaldomos ir naudojamos geram.

Pripažinti įžeidimą – tai ir suvokti, kad atleidimas nėra užmiršimas, jis nėra ir tyla. Užmiršti pavojinga – nepripažinta kančia vieną dieną sprogs, neidentifikuotas ir nepripažintas blogis sugrįš. Laikas leidžia užmiršti tik iš dalies, nes įžeidimas lieka gilioje asmens atmintyje. Užmiršimas tik tęsia nelaisvę, o užmiršusieji praeitį ją pakartos.

Atleidimo kelias labai palengvėja, kai žmogus supranta, jog reikia ne ignoruoti pyktį, bet rasti tinkamus jo raiškos būdus.

Marijos Stanulytės nuotrauka

Jei nelaimingą įvykį nugramzdiname užmarštin, tai lieka nebeaišku, už ką atleisti. Priešingai, atleidimas padeda atminčiai išgyti, palengvina prisiminimus apie patirtą skriaudą. Tik tada žaizda gali pamažu randėti, o gyjanti atmintis laisvėti. Taip sakoma: „Aš atleidžiu, bet nesistengiu visko pamiršti.“ Vis dėlto toks nepamiršimas neturi būti nuoskaudų gromuliavimas, kaip toje humoristinėje maldoje: „Viešpatie, aš atleidžiu savo priešams, bet pasilieku jų sąrašą.“ Sąrašo pasilikti nereikia, bet ir nereikia ištrinti savo skriaudikų iš atminties.

Spalio numeryje skaitykite apie kitus išgijimo etapus – kaip svarbu tinkamai įvertinti žaizdą, norėti išgyti (kad ir kaip būtų keista, neretai mes nenorime išgyti), kaip gyti su malda.

Spalio 29–lapkričio 8 d. (11 d. / 10 n.)

Piligriminė kelionė po Izraelį, Palestiną.

Grupę lydi dvasinis vadovas.

Kaina: 950 Eur + lėktuvo bilietas (nuo 130 Eur) Registracija: info@mundusmirabilis.lt; tel.: +370 671 199 31, +370 671 199 32; +370 5 215 31 57; „Mundus mirabilis“ Olandų g. 15, LT-01100 Vilnius.

Kelionės programa: www.mundusmirabilis.lt

Artuma 2016 m. rugsėjis

11

Nematomos vaikystės žaiz

dos

Didelės ir mažos kryžkelės

Vido Venslovaičio asociatyvinė nuotrauka

Zita VASILIAUSKAITĖ gyvenimo kokybei. Čia nekalbėsime apie plika akimi matomas patirtas psichologines traumas, pvz., ankstyvą tėvų netektį, jų neįgalumą ar priklausomybę nuo svaigalų, išgyventą fizinį, seksualinį smurtą ir pan. Aišku, tai skaudžios patirtys, bet, pasirodo, ne mažiau, o kartais net labiau vaiką sužeidžia nelabai matomos, nelabai akivaizdžios šeimos gyvenimo aplinkybės.

Dauguma tėvų trokšta savo vaikams gėrio ir laimės. Kita vertus, jie patys, deja, būna nelaimingi, švelniai tariant, nepatenkinti savo gyvenimu. Taigi ar gali beraštis išmokyti rašyti? Kuo pasireiškia nelaimingų tėvų, kurie jaučiasi gyvenimo aukomis, žalojantis poveikis savo vaikams?

Paprastai tokie vaikai užauga nelaimingais, savimi nepasitikinčiais neurotikais, savo viduje sužeistais žmonėmis.

Pasižiūrėkime į dažniausiai tai lemiančias aplinkybes.

Kai kurie tėvai mano, kad jei vaikas sotus, aprengtas, apautas, vadinasi, juo pakankamai pasirūpinta. Deja, to nepakanka, nes vaikas – ne tik „organizmas“, bet ir žmogus, turintis jautrią nervų sistemą, be to, įvairiausių psichologinių, dvasinių poreikių, kitaip tariant – sudėtingą vidinį pasaulį. Kaip tuomet vaikas jaučiasi? Blogai, nes mato, kad tėvams kaip žmogus jis visai nerūpi, yra jiems nesvarbus, jų nemylimas. Svarbu atkreipti dėmesį į tėvų laisvalaikį – kiek tėvai skiria laiko pabūti kartu su vaiku, pramogoms, bendrai namų ruošai ir pan. Jei tas laikas minimalus arba jo visai neskiriama, vaikas išgyvena vidinę skriaudą ir nusprendžia, kad jis nevertas dėmesio, menkavertis. Tokia savęs suvokimo nuostata dažnai ir toliau išlieka jo gyvenime, tapdama kliūtimi jo siekiui būti laimingam.

Būna, kad tėvai laiko vaiką savo nuosavybe. Jie gimdo vaikus „iš išskaičiavimo“, t. y. kad šie įgyvendintų jų nerealizuotas svajones, juos senatvėje slaugytų ar paveldėtų užgyventus turtus. Tokie tėvai mano, kad vaikas turi tik paklusti ir įgyvendinti jų primestą gyvenimo planą. Tėvystę jie pateikia vaikui kaip tam tikros rūšies heroizmą

Šiuolaikinėje informacinėje visuomenėje retai kas nėra girdėjęs apie vaikystės patirties įtaką žmogaus charakteriui ir apskritai visam gyvenimui. Deja, tos žinios dažnai būna paviršutiniškos.

Kiekvienam iš mūsų pravartu įdėmiau pažvelgti į savo vaikystę, kad galėtume geriau save suprasti, patobulinti, o svarbiausia – nekartotume tėvų klaidų augindami savo vaikus.

(Ne)tobulos šeimos Žinome, jog daug ko savo gyvenime – tautybės, laikmečio, šalies, galiausiai šeimos, kurioje gimstame, – negalime pasirinkti. Tai duotybė, todėl vaikui atrodo, kad taip ir turi būti. Tik vėliau, augdamas ir plėsdamas gyvenimo patirtį, jis pradeda suvokti, jog gali būti ir kitaip – kitokių, nei jo paties, tėvų, kitokio jų santykio su savo vaikais ir t. t. Tada vaikas su palengvėjimu apsidžiaugia, kad jo šeimoje yra kitaip (gerąja prasme), arba supranta – yra ne taip gerai, kaip, pasirodo, galėtų būti. Deja, pastarųjų daugiau.

Kartais paskaitoje, kurioje dalyvauja pusantro šimto dvidešimtmečių studentų, eksperimentuoju ir paprašau: „Pakelkite rankas tie, kas nuoširdžiai galvojate, kad jūs augote šeimoje, kurioje vyravo tarpusavio supratimas, meilė, besąlygiškas vienas kito palaikymas.“ Visų nuostabai, pakyla vos viena kita ranka. Tada studentai nustemba, nes kiekvienas iš jų, matydamas savo šeimą „iš vidaus“, galvoja, kad tik jo aplinkoje yra pykčio, įtemptų santykių, barnių, abejingumo ir pan. Jiems atrodo, kad kiti yra labai laimingi, juolab kad dažnai šeimos slepia tai, kas jose vyksta už uždarų durų, ir viešumoje simuliuoja gražius santykius. Taigi, pasirodo, dauguma mūsų nesame „iš pieno plaukę“: turime ne tik gražios, bet ir skaudžios vaikystės patirties. Bet skausmas skausmui nelygu. O ir mūsų atsparumas neigiamiems poveikiams skirtingas.

Tėvų klaidos Psichologijoje išskiriamos žalingiausios vaikystės aplinkybės, vėliau padarančios didelę įtaką žmogaus 12

Artuma 2016 m. rugsėjis

Didelės ir mažos kryžkelės

(„Aš tave gimdžiau, auginau, o tu, nedėkingasis...“); atrodytų, tarsi jie vaikelį būtų ištraukę iš pragaro ugnies, tad šis visą gyvenimą turi jaustis skolingas ir... paklusnus.

Tokie tėvai kuria vaiko gyvenimo planą, remdamiesi ne realiais jo gebėjimais, polinkiais, o savo įsivaizdavimu, kas jam gyvenime būtų gerai. Pvz., mama svajojo būti gydytoja, bet ja netapo. Tuomet, įsitikinusi ji, mano vaikas būtinai taps gydytoju, nors realiai jis tam neturi nei gebėjimų, nei polinkių. Aišku, vieni paklūsta ir paskui gyvena ne savo, o motinos ar tėvo išgalvotą gyvenimą.

Ar gali toks žmogus jaustis laimingas? Aišku, kad ne.

Kai kurie vaikai bando priešintis tėvų diktatui. Kartais sėkmingai, nes išsikovoja teisę kurti savo pačių likimą, bet dažnai vis tiek visą gyvenimą jaučia kaltę, kad nepateisino į jį dėtų vilčių, nuvylė tėvus, o ir tėvai neslepia tokio požiūrio į vaiką. Deja, to pakanka, kad žmogus visą gyvenimą jaustųsi nelaimingas, vienišas, nes tėvai jo nesuprato, nepalaikė ir nevertino (bent taip jis jautėsi).

Neurotiškų mamų psichologiniai tipai Mūsų visuomenėje dažniausiai mama rūpinasi vaikų auklėjimu šeimoje, o tėvui tenka finansinis šeimos aprūpinimas. Psichologinio konsultavimo praktikoje matau, kad vis daugiau tėvų lygiavertiškai dalyvauja vaiko auklėjime, tačiau jų vis tiek mažuma. Dažniausiai vaikystėje mamos įtaka būna didžiausia. Kokie yra dažniausiai pasitaikantys neurotiškų mamų psichologiniai tipai?

Agresyvi mama. Ji nuolat kalba su vaiku pakeltu tonu, rėkia, tampo ar muša jį. Ji puola į isteriją, atrodytų, dėl mažmožio – daužo indus, gadina daiktus ir pan.

Ji vis kartoja: „Jei dar kartą...“, „Mano kantrybė išseko“, „Tu ką, bukas?“ ir pan. Tokia mama užaugina taip pat agresyviai su aplinkiniais bendraujančius arba bailius vaikus (ir viena, ir kita – iš baimės). Tokioje aplinkoje augę žmonės visą gyvenimą jaučiasi prislėgti ir nepriima savęs.

Jei tokia mama perlenkia lazdą, suaugęs sūnus praranda pasitikėjimą moterimis, jam sunkiai sekasi kurti šeimą.

Apatiška, nuolat pavargusi mama. Tokia mamos savijauta dažnai yra užsitęsusios pogimdyvinės depresijos arba jos vaikystės patirties (taip su ja elgėsi mama) padarinys. Ji nenori su niekuo bendrauti, nori būti „pati sau“, kad niekas jai nelįstų į akis, kad galėtų prigulti, pailsėti, beje, tai ji daro ištisą dieną. Vaikas dažniausiai girdi iš mamos: „Atstok“, „Eik pats pažaisk“, „Matai, mamai blogai, nėra jėgų“, „Kodėl taip anksti grįžai?“ ir t. t. Toks vaikas netenka svarbiausio dalyko – motinos palaikymo ir saugumo jausmo. Užaugę tokie vaikai jaučiasi nereikalingi, nepasitikintys, linkę į depresiją.

Kontroliuojanti mama. Ji gyvena tiek, kiek sugeba kontroliuoti savo aplinką. Ji mano, kad kontroliuoti galima viską, juolab vaiko gyvenimą. Jos kalboje vyrauja klausimai: „Tu kur eini?“, „Tu kodėl nepaklausei manęs?“, „Kodėl aš apie tai nieko nežinau?“ Tokio auklėjimo rezultatas apgailėtinas – suaugęs žmogus visada jausis esąs „už

pavadėlio“ – jam reikės viršininko, nes vaikystėje buvo išmokytas paklusti, bus apatiškas, neiniciatyvus, nerimastingas užduočių „iš viršaus“ vykdytojas darbe ir šeimoje.

Neretai jis bus linkęs į priklausomybes kaip į užuovėją nuo diktuojančios jam aplinkos.

Hiperglobojanti mama. Ji visą save paaukojo vaikui ir neturi jokių kitų interesų. Vaikas yra jos gyvenimo prasmė. Ji rūpinasi vaiku nuo ryto iki vakaro, viską žino geriau už jį. Tai puikiai iliustruoja anekdotas. Mama šaukia vaiką iš kiemo namo. Vaikas klausia: „Ką, mamyte, aš jau sušalau?“ „Ne, tu alkanas“, – atsako ji. Tokio auklėjimo rezultatas – žmogaus bejėgiškumas, nesugebėjimas savarankiškai gyventi, sukurti šeimą; jis visą gyvenimą lieka priklausomas nuo viskuo pasirūpinančios mamos.

Prisiimti atsakomybę Tad ką daryti, jei pasijutau nepalankių aplinkybių šeimoje auka? Svarbu žinoti, kad tos aplinkybės nėra visagalės. Tai rodo ir gyvenimiškoji patirtis – kiek žmonių tapo laimingi ir sėkmės lydimi, nors augo, atrodytų, nepakeliamomis sąlygomis! Taigi pirmiausia reikėtų apsispręsti: ar sutinku būti nelaiminga aplinkybių auka, ar ne? Deja, kad ir kaip keista, nemažai žmonių taip „susigyvena“ su nelaimingumu, kad net ir nenori nieko keisti savo gyvenime ir jaučiasi turintys teisę likti įsiskaudinę.

Bet jei jūs ne iš tų – teks prisiimti atsakomybę už pokyčius. Pirmiausia turite pradėti labiau pasitikėti savimi (gali prireikti ir specialisto pagalbos). Antra, reikėtų labai nuoširdžiai pasikalbėti su savimi ir atsakyti į klausimą: „O ką aš noriu veikti savo gyvenime, kas man suteiktų laimę ir pamatinį pasitenkinimą juo?“ Ir tik radus atsakymą, iš visų jėgų judėti ta kryptimi įveikiant aplinkos, o svarbiausia – dažnai artimiausių žmonių nepritarimą ir pasipriešinimą. Čia labai pagelbėtų rasti žmonių (draugų, bendruomenės narių), kurie jūsų pokyčius suprastų ir jus palaikytų. Juk mes visi esame pašaukti būti laimingi, tai mūsų darbas ir pareiga.

O jei norime savo vaikams laimės? O kas yra laimė?

Pasirodo, laimingi žmonės patys kuria savo gyvenimą, dirba mėgstamą darbą, bendrauja su juos mylinčiais ir palaikančiais artimaisiais, yra savarankiški ir geba mylėti kitus. Kai kurie tuos „pradmenis“ atsinešė iš vaikystės, kurioje jautėsi tėvams svarbūs, mylimi, gerbiami kaip asmenybės. Kiti turės savo apsisprendimu ir pastangomis įgyti būtinų savybių žmogiškajai laimei pasiekti.

Taigi, tik „tiek“.

Supraskime, kad norėdami užauginti laimingus ir sėkmės lydimus vaikus pirmiausia turime pradėti nuo savęs ir patys būti, tapti tokie. Beje, tai svarbiausia ir daugiausia, ką mes galime duoti savo vaikams.

Artuma 2016 m. rugsėjis

13

Didelės ir mažos kryžkelės

Nebijok vėžio, arba Dvasinis palydėjimas ligoje

Banga KULIKAUSKAITĖ Vėžys yra sunki diagnozė, kai priartėja mirtis, baimė, praradimai, kai gydymas ilgas, sunkus, pilnas kančios... Žinoma, ši diagnozė šiandien nebėra mirties nuosprendis; vis dėlto siekiant išgydymo tenka įtempti visas fizines ir dvasines jėgas. Psichologai tvirtina, jog gebėjimas net sunkiausiomis aplinkybėmis matyti savo gyvenimą prasmingą, apsaugo nuo depresijos, beviltiškumo, noro greičiau numirti, pagerina gyvenimo kokybę, psichologinę savijautą, sumažina išgyvenamą stresą.

Jau ketveri metai sergu onkologine liga ir esu labai dėkinga savajai Katalikų Bažnyčiai – tiek kunigams, tiek tikintiems draugams – už tai, kad nuolatos išgyvenu Dievo meilės ir gailestingumo man patirtį, kad dar neišgyvenau gilios depresijos (kaip ir kitų „netekties fazių“ – neigimo, pykčio, sumaišties), nesuabejojau savo gyvenimo vertingumu, nors jis visiškai neatitinka šiandienio sekuliaraus pasaulio atkakliai peršamos fantazijos, kad gyvenimą verta gyventi tik tada, jei jis malonus.

Dvasinis palydėjimas vėžio ligoje yra į Kristų tikinčiojo susitikimas su ligoniu, kuris yra pašauktas į intensyvią dvasinę kelionę, kuriam iškilo egzistencinių gyvenimo prasmės, Dievo veikimo ir kančios įprasminimo klausimų. Dalydamasis savąja Dievo gerumo ir Jo pagalbos patirtimi, krikščionis gali dalytis Paguoda, padėti ieškant Tiesos, sustiprinti Viltį pasveikti ir įprasminti skausmą.

Svajoju, kad tokį dvasinį palydėjimą galėtų patirti kuo daugiau ligonių. Žmonės, kurie mane lydi, yra ne profesionalūs psichoterapeutai, bet paprasti katalikai, Kristaus mokiniai, išgirdę Gerąją Viešpaties Jėzaus Kristaus naujieną: „Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20). Tai tie, kurie ne be baimės, bet su meile stoja prieš sunkiausius klausimus. Jų ginklas – tai pasitikėjimas neišvengiama Dievo pergale!

Apie tikėjimą labai sunkaus ligonio akivaizdoje prancūzas kunigas Louis Lochet teigia: „Mes turime tikėti, kaip tikėjo Abraomas, kaip tikėjo Marija Kalvarijoje, kad Tėvas yra pakankamai galingas, pakankamai išmintingas ir mylintis įvykdyti savo išgelbėjimo planą, nepaisant žmogiško pralaimėjimo ir netgi dėlei to pralaimėjimo.

Mes turime pasitikėti tikra krikščioniška viltimi, kad po visų mūsų pralaimėjimų paskutinį žodį tars Dievo ištikimybė. Pažadas bus įvykdytas. Dievas sukurs naują gyvenimą iš mirties.“ 14

Artuma 2016 m. rugsėjis

Keletas liudijimų

Apie ligonių lankymą Beveik metus Nacionaliniame vėžio institute drauge su kitais savanoriais šeštadienio rytais lankau ligonius.

Palatose kalbinu juos – iš kur atvykę, ar ilgai gydosi, ar aplanko artimieji.

Pakviečiu į Mišias, užrašau vardus tų, kurie patys negali nueiti iki ligoninės koplyčios, bet nori sakramentų ar pokalbio su kunigu, perduodu, kad už juos meldžiasi grupė, palieku Gailestingojo Jėzaus paveikslėlį – ir į kitą palatą. Sergantieji kas kartą nauji, bet kaskart vienas ar keli atsiveria giliam pokalbiui – išsako savo lūkesčius, vidinį skausmą, o kartais ir nuoskaudas Dievui. Arba perskaito savo sukurtą eilėraštį – dėkojimą, kurio dar niekam neskaitė. Nudžiunga, kad paduodu tą paveikslėlį, kurį, pasirodo, nuo ryto norėjo gauti. Tada jaučiu, kad Dievas eina pirma manęs, – užduodu klausimą, kurio pati nesitikėjau, tačiau jis žmogų dar labiau prakalbina, atriša kokį įsisenėjusį mazgą. Pvz.: „Nesimeldžiau 20 metų, nuo tada, kai tas kunigas... Atnešk maldaknygę“, – galiausiai paprašo. Nors ryte nepažįstamų ligonių kalbinimą pradedu nedrąsiai, aplankiusi juos išgyvenu, kad tie susitikimai Dievo norėti ir viltingi net sunkiose situacijose. Ačiū Jam, kad leidžia patirti Jo meilę ir rūpinimąsi tais žmonėmis. Irena Apie Eucharistijos nešimą ligoniui Gailestingumo kongreso sekmadienį Vilniuje prisimenu kaip asiliukas, nešęs savo Karalių per miestą! Tuomet, kai prasidėjo procesija su Gailestingojo Jėzaus paveikslu Gedimino prospektu, šventėme Mišias sunkaus ligonio namuose (IV kasos vėžio stadija). Per visas Mišias jaučiau neįtikėtiną Jėzaus didybę (juk išsipildė Jo pranašystė, regėjimu užrašyta šv. Faustinos dienoraštyje, kai ji matė paveikslą, nešamą per miestą, ir Jėzų, sutraukantį tinklą, užmestą virš žmonių!..) ir Jo realų veikimą: čia, tą pačią valandą, prie ligonio lovos Jis kovojo už savuosius, vienydamasis su ligoniais ir sutraukydamas piktosios dvasios tinklus. Čia vyko realūs Jo gailestingumo darbai. Staiga Jis priminė man, kad Jo laukia dar kita onkologinė ligonė, negalinti išeiti iš namų; ir pasirūpino, kad kunigas su savimi turėtų indelį šv. Komunijai. Štai kur nuostabus mūsų bendradarbiavimas, kad įvyktų Jo valia!

Didelės ir mažos kryžkelės

Nedalyvavau procesijoje, bet man užteko vieno žvilgsnio į Gedimino prospektą, kai važiavau pro jį, glausdama Švenčiausiąjį prie širdies!.. Jis pats, Gyvasis Jėzus, keliavo iš vienų namų į kitus, kad pastiprintų labiausiai tuomet kenčiančius, kad atneštų ramybę ir šviesą ten, kur grasina ir siautėja mirtis, kad apgaubtų ir paguostų silpniausius savo meile ir viltimi! Taip, tai stebuklas, kad paveikslas išliko per karą ir negailestingą sovietmetį, bet dar didesnis stebuklas vyksta Mišiose ir per šv. Komunijos nešimą ligoniams! Palaima ir džiaugsmas tapti šitokiu asiliuku!

Pas aplankytą chemoterapijos ir ligos išvargintą ligonę išgyvenau didelę pagarbą tam, kas vyksta: švarutėliuose namuose prie parengto staliuko jutau visos šeimos susivienijimą maldoje. Ypač džiaugiausi, kad jos šešiolikmetis sūnus išreiškė norą priimti Švenčiausiąjį, – visą likusį gyvenimą jį lydės tas jausmas: „Aš noriu kaip mama...“ Birutė Apie Ligonių sakramentą Lina, jauna moteris, jau šešeri metai serganti krūties vėžiu, sužinojo, kad liga dar labiau išplito. Ji pasiguodė man, savo sergančiai draugei, kad nebeištvėrusi įtampos nuvažiavo pas kunigą, pasikalbėjo ir pirmą kartą priėmė Ligonių patepimo sakramentą! „Tepė mane, tepiau ir aš ašaromis, tepė ašaromis ir vaikai... Išėjus iš bažnyčios tepė lietus, ir tada aš prisiminiau tavo žodžius, kad ligonių patepimas svarbus ne mirčiai, bet gyvenimui...

Ir supratau, jog išgyvenu keistą, nenusakomą, slėpiningą palaimą. To neįmanoma paaiškinti!“ Ir aš ją labai suprantu. „Taip, – atsakau, – nes tu gavai Bažnyčios užnugarį!

Bažnyčia stoja už tave ir gina.“ Dar kitą dieną Lina nuėjo paprašyti Mišių už neseniai kovoje su vėžiu mirusią bendrakeleivę. Kai paklausė, kiek galėtų ar turėtų paaukoti pinigų, kunigas šiltai pažvelgė ir pasakė: „Žinai, tu nieko neaukok. Bet jei gali, visa tai, ką dabar išgyveni sunkaus, ką kenti, paaukok už tuos, kurių Dievas niekaip nepasiekia...“ Lina su šventa nuostaba staiga man sako: „Įsivaizduoji, gavau misiją! Nesu prieš Bažnyčią, bet niekada jos dažnai nelankiau. O dabar netgi gaunu misiją – juk tai pats kunigas paprašė! Vadinasi, esu svarbi, reikalinga Bažnyčiai?!“ Taip, tai išties labai svarbi MISIJA! Viešpatie, dėkoju Tau, kad surandi būdų paguosti net visiškoje tamsoje, kad turi nuostabių kunigų, kad per jų gyvenimo auką prieini ir pašventini mūsų gyvenimų aukas, kad siunti į misiją kiekvieną, net patį silpniausią, į pačią gražiausią meilės misiją!

Apie skausmo aukojimą Taip, žinau, kas yra beprotiškas skausmas, kai nebegali mąstyti, melstis, net... kvėpuoti. Draugė neseniai man sakė, kad po mano pirmos operacijos jai atrodė, lyg visas palatos oras aplink mane buvo tarsi įelektrintas, sutirštėjęs, virpantis nuo mano skausmo. O kai morfijus padėjo tik valandą, chirurgas pašaipiai mestelėjo: „Labai esi lepi...“

Turiu nemažą skausmo ir kančios patirtį po aštuonių operacijų, 30 chemoterapijos kursų ir paskutinius pusę metų gyvenu su nuolatiniu skausmu, kuriam malšinti vis dažniau prireikia morfijaus. Tačiau turiu ir gilią Dievo meilės man patirtį. Nesu teologė, Kryžius man yra didžiulis slėpinys, man keistai skamba samprotavimai apie „išganymo ekonomiją“. Bet tvirtai tikiu, kad „Dievas yra meilė“ ir Jis yra arti!

O skausmo bei kančios aukojimas man yra artimo meilės darbas. Šv. Faustina sakė, kad ši meilė išreiškiama trim būdais: gailestingu veiksmu, gailestingu žodžiu ir malda. Kai buvau sveika, didžiąją dalį mano artimo meilės sudarė gailestinguMes nežinome kam, bet gyventi, mo darbai, o dabar, kai Kurt ir juoktis pasauly – puiku; susirgau, – užtarimo Nes ir tai, ką mes esam iškentę, malda. Turiu daugyVienąsyk prasiveržia džiaugsmu. bę man labai brangių <...> intencijų: už vaikus Mes nežinome kaip, kuo būdu: ir šeimą, už popiežių ir kunigus, už Siriją, Bet vien ieškantį glosto švelniai už negimusių gyvybę, Po gilių abejonės naktų už draugus ir geradaPurpuriniai tiesos spinduliai, rius... Apaštalas PauIr pro ašarų tyrus lašus lius rašo, kad visi esaŠviečia aukštas ramybės dangus. me labai susiję, kaip (Vytautas Mačernis. Rudens sonetai, 13) vieno mistinio Kristaus kūno nariai. „Jei Vytauto Sadausko SJ nuotrauka kenčia vienas narys, su juo kenčia ir visi nariai“ (1 Kor 12, 26). Esu įsitikinusi, kad „nėra žmogaus, už kurį Kristus nebūtų numiręs“, kaip rašoma Katalikų Bažnyčios katekizme.

Esu įsitikinusi ir tuo, kad jei Dievą bei žmones myli tie, kuriems „nepasisekė“, kurie susirgo, tai ir visiems kitiems nariams lengviau mylėti. Tik mylintis žmogus yra laimingas.

O meilė „visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria“ (1 Kor 13, 7). Toks tikėjimas įgalina mane trims dalykams.

Pirma, jis suteikia prasmę ir pilnatvę kiekvienai mano gyvenimo dienai, net „tuščiausiai“, kai yra tik silpnumas ir skausmas. „Kartą paaukota intencija ir neatšaukta galioja visuomet“, – sako mano dvasios tėvas. Net jei aš skausmo metu ir nebegaliu apie ją galvoti, net jei nebegaliu nieko jausti ir mylėti, jei esu nepaguodoje ir dykumoje. Juk meilė yra apsisprendimas, valios aktas, ne tik švelnūs jausmai.

Antra, toks tikėjimas leidžia išgyventi vienybę su Jėzumi. Katekizmas rašo, kad per Ligonių sakramentą kentėjimas yra pašventinamas ir tampa „dalyvavimu išganomajame Jėzaus darbe“ (1521). Tai supratau kaip Artuma 2016 m. rugsėjis

15

Didelės ir mažos kryžkelės

galimybę „panešėti Jėzaus kryžių“, nors tai tik kaip mažojo pirštelio pridėjimas, daugiau nepajėgčiau. Bet Jėzus ir neprašo daugiau: „Noriu ištikimos meilės, o ne aukos...“ (Oz 6, 6). Jei mistika yra įdėmus Dievo žvilgsnis į žmogų, aš jį jaučiu nuolatos... Dvasios tėvas paaiškino: „Mistika nėra Dievo žvilgsnis į žmogų, nes Dievas tik taip ir žvelgia – su meile.

Mistika yra tai, kad žmogus išgyvena šį žvilgsnį. Kad Jis duoda malonę pamatyti kitą Jo žvilgsnį. Kryžius užbaigė visas aukas... viskas yra čia ir dabar šią akimirką, Dievui nėra laiko. Mes papildome savo kūne Jo kančias ne dėl Kristaus kančios neišbaigtumo, bet dėl apribojimo tik tame, konkrečiame kūne kentėtų kančių. O mistinis Jo kūnas, o Sirija, Ukraina, badaujantys, išniekinami – ar tai ne Kristaus kūnas?!“ Trečia, toks tikėjimas padeda ištverti neištveriamus dalykus ir tęsti gydymą, nesvarstyti apie eutanaziją, nepasiduoti. Kai nuo skausmo tamsu akyse, kartoju paprastai: „Prašau, priimki tai už Siriją...“ Tikėjimas, kad tai svarbu ne tik mano pasveikimui, iš tiesų padeda ištverti. Ir netgi skausmas tą akimirką palengvėja. Nes tik meilė visa ištveria.

Misionieriaus jėzuito šv. Pranciškaus Ksavero tėviškėje Ispanijos baskų krašte yra genialus XIII a. kryžius su besišypsančiu Nukryžiuotuoju. Jis unikalus, nes tarsi žvelgia kažkur giliau, pro kryžių, į Viltį ir Išgelbėjimą. Jis tiesiog spinduliuoja mintį, kokia graži ir prasminga gali būti su meile ir pasitikėjimu priimta kančia, kokią malonę gali atnešti taikus net sunkiausios Dievo valios priėmimas.

Ksavero kryžius bus ir puiki dizaino idėja naujai kuriamam interneto puslapiui ligoniams www.nebijokvezio.lt, kur galėsite rasti daugiau liudijimų, bus galima susisiekti su savanoriais, pasiryžusiais palydėti ligonius išbandymų kupinoje kelionėje.

16

Artuma 2016 m. rugsėjis

Dalelė savęs savo artimui Jūratė MATIKOVIENĖ Ką reiškia slaugyti ligonį? Prieš akis iškyla daugybė paveikslų ir vaizdinių: gailestingasis samarietis, motina, palinkusi prie sergančio vaiko... Ligonio slaugymas atrodo vienas iš paprasčiausių gailestingumo darbų.

Ką reikia daryti? Tiesiog pabūti su sergančiu – galvą paglostyti, vandens paduoti, už rankos palaikyti?

Kaip yra iš tikrųjų? Taip paprasta ir kasdieniška, kad net buitiška: nuprausti, pamaitinti, pagirdyti, už rankos palaikyti. Problema kyla tik tuomet, kai suvoki, kad ši veikla nėra atsitiktinė ir trumpalaikė.

Ligonis slaugomas kasdien, diena po dienos, savaitė po savaitės, kartais metai po metų. Kuo geriau slaugome, tuo ilgiau jis gyvena; kuo ilgiau gyvena, tuo ilgiau sukamės slaugymo karuselėje. Tuomet atsiranda slaugymo kasdienybė.

Lietuvoje ligonio ar sergančio asmens slauga ir priežiūra rūpinasi jo artimieji, giminės ar draugai. Sakytume, nieko tokio paslaugyti giminaitį metus ar kitus (gi vis tiek atsipirks!), bet tikrovė kitokia – sunki ir išsemianti.

Ko reikia ligoniui?

Pradėkime nuo to, ko reikia ligoniui ir ką turi užtikrinti jį prižiūrintis asmuo. Pasaulio sveikatos organizacija sveikatą apibrėžia kaip visapusišką žmogaus fizinę, psichologinę, socialinę ir dvasinę gerovę.

Norėdami tinkamai atliepti ligonio poreikius, turime užtikrinti, kad šie keturi aspektai būtų apimti.

Pirmiausia ir svarbiausia yra fizinė priežiūra. Reikia patenkinti pagrindinius sergančio asmens poreikius, apimančius saugumą (kur gyvens, kur ir ant ko miegos, su kuo dalysis kambariu ir pan.), kasdienę higieną (nuo mažų dienų įprantame tuo patys rūpintis ir dažnai net nepagalvojame, kad vieną dieną šiuos dalykus mums darys kas nors kitas – padės valytis dantis, maudys, plaus galvą, kirps rankų ir kojų nagus, skus barzdą ir pan.), tualeto reikalus (mums nuo mažens kalė į galvas, kad į kelnes daryti negražu... o pabandykite pusę amžiaus nugyvenę susiimti ir padaryti atvirkščiai), tinkamą mitybą (su amžiumi ir prastėjant sveikatai maisto poreikiai taip pat keičiasi), miegą (istorijoje žinomi keli genijai, kurie galėjo puikiai gyventi miegodami vos kelias valandas per parą, o daugumai mūsų būtinos aštuonios valandos per parą).

Kalbant apie psichologinę ir emocinę gerovę, reikėtų sustoti ir paklausti: „Mėgstate sirgti?“ Ne? Ar tik ne dėl to, kad sirgdami tampame priklausomi nuo tų, kurie mus slaugo? Su ilgesiu atsimename, kaip

Didelės ir mažos kryžkelės

sirgome vaikystėje ir mama ranka matuodavo temperatūrą, gamindavo mėgstamiausius patiekalus ir leisdavo imti į lovą žaislus. Užaugę ir pajutę „aš pats“ galią, suvokiame, kad nesmagu priklausyti nuo kito – priklausydami jaučiamės silpnesni, žemesni, nebenaudingi. Reikia didelės brandos ir žmogiškos išminties, kad sugebėtum ištarti padedančiajam: „Ačiū, be tavęs aš niekaip.“ Lengviau, jei žinome, kad liga trumpalaikė, pasveiksime ir galėsime mums padėjusiam atsilyginti tuo pačiu. Žinant, kad liga užsitęs (kai kuriais atvejais ji tęsis iki mirties), ir blogai jaučiantis, be galo sunku išlaikyti žmogiškąjį orumą. Tuomet dažnai kyla vadinamoji gynybinė reakcija, kai imame mums padedantįjį kaltinti, žeminti, neigti jo gerumą.

Kasdienio gyvenimo tempas toks didelis, kad dažnai nesusimąstome apie dvasinius dalykus, pamirštame net artimųjų gimtadienius. Liga ar kitas negalavimas tarsi sustabdo ir priverčia suvokti, kad yra kažkas daugiau.

Kaip paaiškinti, dėl ko sergu, dėl ko skauda? Tuo metu sunku rasti savo kančios prasmę ir siekti santykio su Tuo, Kuris laukia anapus. Sunku net ir paprastoje kasdienybėje, o kaip tai padaryti, kai liga paguldo į patalą ir kiekvieną dieną vertini pagal tai, kaip pakenčiamai ar nepakenčiamai skauda?

Reikalaujant iš savęs per daug, gali kilti kaltės jausmas, kad ne viską atlieku gerai, kad slaugydamas nesijaučiu patogiai. Čia įsiterpia ir ankstyvosios vaikystės patirtys – nežinome, koks iš tikrųjų slaugomo asmens ir jį prižiūrinčiojo tarpusavio santykis ir istorija. Iš vienos pusės, visi esame geriausi tėvai, kokie tik galime būti savo vaikams. Iš antros pusės, žmogus, vaikystėje neturėjęs galimybės būti vaiku, sunkiai gebės būti suaugęs ir imtis atsakomybės prižiūrėti savo artimą. O kur dar teisėtas vaikiškas pyktis dėl to, kad tėvai ir seneliai sensta ir silpsta: juk jie visuomet buvo didesni, išmintingesni ir stipresni už mus.

Ar vis dar manote, kad ligonį slaugyti yra paprasta ir kasdieniška?

Slaugydamas žmogus atiduoda dalelę savęs. Ką gauna mainais? Ramų miegą ir žinojimą, kad padarė visa, ką galėjo. Jis parodo rūpinimosi pavyzdį savo vaikams.

Jis patiria pasitenkinimą atliktu gailestingumo darbu.

Tad ligonis turi savo lūkesčių ir tikisi, kad į juos bus atliepta. Vis dėlto yra ir slaugantysis. Ko reikia tam, kuris slaugo?

Suvokus, kad reikės slaugyti žmogų, pirmas klausimas – ką reikės daryti, kur ir kaip? Vėliau iškyla ir kita daugybė praktinių klausimų: kur guldyti ligonį – jei gyvenu dviejų kambarių bute su vaikais, tuomet vieną kambarį reikės užleisti; kuo, kaip ir kada maitinti ligonį – jei jis visą gyvenimą mėgo lašinius su cibuliu, ar galima juos valgyti dabar, kai jam 78-eri, o skrandžio rūgštingumas padidėjęs; kaip nuprausti, jei ligonis stambus ir nejuda; jei reikia keisti sauskelnes, kokias rinktis ir kuri pusė turi būti priekyje. Knygose ir paskaitose priežiūra atrodo lengva, tačiau įgūdžiai įgyjami palaipsniui – dažniausiai per skaudamas slaugančiojo rankas ir maudžiamą nugarą, kuomet bandydami ir klysdami mėginame atrasti, kaip ligonį pasodinti, paversti, pamaitinti...

Ligonio slaugymas jį prižiūrinčiajam sukelia labai daug jausmų ir išgyvenimų. Iš esmės ligonis yra visiškai priklausomas nuo jį prižiūrinčiojo. O juk mes sunkiai patikime savo gyvenimą Dievui, ką jau kalbėti, kad viską atiduotume į eilinio žmogaus rankas. Ir kaip jaučiasi slaugantysis, suvokdamas, kad viskas dabar priklauso nuo jo?

Nepaprastai sunku, kai slaugomi artimi asmenys – tėtis, mama ar seneliai, kurie visuomet mus globojo, rūpinosi mumis, o dabar, situacijai apsivertus, už juos mes tampame atsakingi. Atsakingi visą parą, ne tik per šventes.

Tuomet norime viską tobulai padaryti.

Vido Venslovaičio nuotrauka

Ko reikia slaugančiajam?

Šiuo tekstu pradedame straipsnių ciklą apie pagalbą sergantiems ir jų artimiesiems. Tikiu, kad straipsniai sukels daug minčių ir prieštaravimų. Ir gerai, jei pradėsime diskutuoti; vadinasi, sutiksime, jog tokia problema yra, kaip yra ir sergančių žmonių. Yra ir tie, kurie atiduoda jiems savo laiką bei kasdienybę. Rašykite, brangieji, – bus labai įdomu padiskutuoti...

O gal nuspręsite, kad norite ligonį aplankyti ir skirti dalelę savęs? Ateikite, paskambinkite, parašykite: Pagalbos namuose tarnyba prie Kristaus Prisikėlimo parapijos, Aukštaičių g. 6, Kaunas, tel. 8 683 18 181, el. paštas lc.slauga@gmail.com.

Artuma 2016 m. rugsėjis

17

Didelės ir mažos kryžkelės Vaikams apie atleidimą

Storulė Dora

Urtė sesutę Jacintą vadino Gugle, nes ji linksmai gugavo.

– Žinote, koks skirtumas tarp Jacintos ir Google? Ogi iš sesės, ko paklausi, to negausi, – šmaikštavo Urtė. Rugsėjo 3-iąją draugai pakvietė tėvus į savo santuokos pažadų atnaujinimo šventę. Tą šeštadienį ir mieste vyko šventė su daugybe pramogų vaikams. Inesa, Deimantė, Joris – visi išsiruošė pramogauti. Tačiau Urtė sutiko pasaugoti sesę, manydama, kad išdidžiai važiuos su vežimėliu per miestą lyg tikra mama.

– Urtele, štai čia buteliukas su arbatėle. Sesė gali būti nerami, nenusigąsk, nes, atrodo, dantukas kalasi. Grįšime kaip galima greičiau, – davė paskutinius nurodymus mama.

Vos jiems išėjus, Jacinta iš Guglės tapo Zyzle. Ji seilėjosi ir muistėsi nepatenkinta. Netrukus atėjo Inesa ir Deimantė; Joris iškratė taupyklę ir visi išskubėjo.

– Kai nuraminsi, ateik, – pamojo Joris.

– Iki! Parašyk, kur esat, ir susitiksim, – tarė Inesa.

Bet Jacinta nerimo, jos verkimas Urtei vėrė širdį. Be to, Urtė jautėsi visų palikta. Smelkėsi savigaila, ėmė bręsti netgi keršto planas.

Panešiojusi sesę tol, kol nebejautė rankų, Urtė ryžtingai pasodino ją į vežimėlį.

– Važiuojam ieškoti dantukų fėjos, sese, – pranešė jai Urtė. – Kiek žinau, fėjos gyvena medžiuose.

Taigi, jos pasuko į parką prie didžiulio ąžuolo, jo tvirtos šakos buvo patogiai žemos. Aišku, su rėkiančiu kūdikiu įsiropšti į medį buvo kur kas sunkiau. Šakomis aukštyn boginama Jacinta nepaliaudama klykė, tačiau kol kas žmonių aplinkui nebuvo. Galiausiai abi įsitaisė ant šakos. Urtė užsimerkė.

18

Artuma 2016 m. rugsėjis

– Dantukų fėja, būk gera, atnešk dantuką sesei. Ne paimk, o atnešk, supratai? Duosiu eurą.

Staiga pajuto, kaip sulingavo šaka, ant kurios jiedvi sėdėjo. Urtė atsimerkė – šalimais buvo labai stora moteriškė, ryšinti prijuostę su daugybe kišenėlių.

– Argi tu fėja? Fėjos lieknos ir su sparneliais... man rodos, – Urtė per vėlai suprato esanti nemandagi. Tačiau storulė nė kiek neįsižeidė.

– Tai norit dantuko ar ne? Tik su sąlyga – dantis už dantį!

Ji pririšo vieną siūlo galą prie Urtės danties, kuris vėlavo iškristi, palenkė liauną šaką ir prie jos pritvirtino kitą siūlo galą. Urtė buvo drąsi mergaitė, bet dantų traukimo bijojo, ir dar tokiu būdu!

– Vienas, du, trys, – suskaičiavo storulė ir… paleido šaką. Dantukas išskrido iš burnos it balta muselė.

Fėja įsidėjo jį į prijuostės kišenėlę, paskui palietė vietą, kur turėjo atsirasti dantukas Jacintos burnoje, ir ten kaipmat pasirodė balta kriaunelė. Mergytė nutilo ir... sugugavo. Tuomet fėja atkišo putlų delną Urtei: – Euras!

– Euras už eurą! – atšovė Urtė.

Fėja taip nusikvatojo, kad vos nenuvirto žemėn. Susimąsčiusi Urtė tarė fėjai: – Tu man labai primeni eSTą.

Fėja vėl griausmingai nusikvatojo.

– Aš ir esu eSTas, tik kitu vardu. Argi nežinojai, kad Senasis Testamentas išvertus reiškia Senoji Sandora? Bet gali mane vadinti ir Storule Dora.

Sulingavo šaka ir... Doros nebeliko. Staiga prie mergaičių išdygo gaisrininkų kopėčios ir šalmas. Urtė nepastebėjo, kaip kažkas iškvietė gaisrininkus, kad šie iškeltų jas iš medžio. Niekas net nesiklausė paaiškinimo apie fėją. Gaisrininkai norėjo seses nuvežti į policiją, kol tėvai sugrįš.

Laimė, po medžiu atsirado eNTas ir pareiškė žinąs, kur mergaitės gyvena, užtikrino galįs jas palydėti namo. Kiek paėję namų link, visi trys pasileido į miesto šventės šurmulį. Pakeliui eNTas pasakė, kad jo nuomonė su Senosios Doros ir tėčio nuomone kartais nesutampa. Pakeliui Urtė pakeitė savo nuomonę ir savo keršto planą išmetė į stiklo perdirbimo šiukšliadėžę.

Užrašė ses. Ona VITKAUSKAITĖ MVS, nupiešė Silvija KNEZEKYTĖ UŽDUOTIS: susirask Mt 5, 38–39 ir sužinok, kokia eNTo nuomonė apie dantis ir kai ką daugiau.

Liepos–rugpjūčio mėnesio atsakymas: „Esate gavę ne vergystės dvasią, kad ir vėl turėtumėte bijoti, bet gavote įsūnystės Dvasią, kurioje šaukiame: ‘Aba, Tėve!’“ (plg. Rom 8, 15). „Nebijok, aš su tavimi!“ (plg. Iz 43, 5a).

Didelės ir mažos kryžkelės

Kamilė, 5 metai

Radvilė, 6 metai

– Man tai kartais patinka sirgti. Tada mama neina į darbą ir pasilieka su manim. Ir į darželį nereikia eiti. Kai aš sergu, tai mane slaugo visi: ir mama, ir tėtis, ir močiutė, ir net katytė Mika ateina, atsigula į mano lovą ir taip murkia.

Tik blogai, kai pakyla temperatūra. Tada reikia gulėti lovoje ir dar tuos neskanius lašiukus gerti. O šiaip, kai nelabai sergu, tik sloga arba truputį skauda gerklę, tai man sirgti visai patinka.

– Radvile, ar tau patinka slaugyti sergančius?

– Taip, man patinka gydyti ir slaugyti. Kai užaugsiu, aš būsiu gydytoja, tai jau tikrai. Dabar dažnai su draugėmis žaidžiame polikliniką arba ligoninę. Aš turiu viską: tokį klausytuvą, kuriuo reikia paklausyti, ar plaučiai gerai veikia, tokį pagaliuką pasižiūrėti, ar gerklė neparaudusi, ir net švirkštą. Juk kai kas nors mūsų žaidime suserga, tada reikia gydyti, slaugyti ir leisti vaistų. Tik tu nebijok: tie daiktai juk žaisliniai, netikri.

– O pati ar bandei ką nors paslaugyti?

– Bandžiau. Kartą susirgo mano močiutė, tai aš jai net kelis kartus vandenuko atnešiau. O kai kaimynė atnešė dar šiltų namuose keptų bandelių, tai aš tuoj pat nunešiau močiutei ir pasakiau, kad jei ji daugiau valgys, tai greičiau pasveiks. Bet močiutė sakė, kad jai skauda galvą, ir tada tų bandelių visai nenorėjo. Ji pažadėjo jas suvalgyti, kai nebeskaudės. Tada jai mama išvirė arbatos. Kai močiutė sirgo, tik arbatą gėrė ir daugiau nieko nevalgė. O kai pasveiko, tai iš karto virėme cepelinų ir tada jau gerokai daugiau močiutė valgė.

– O kaip manai, kodėl sergantį žmogų reikia slaugyti?

– Nes man patinka slaugyti. Be to, močiutė, kai pasveiko, nupirko man tokį sąsiuvinį. Jame reikia parašyti arba nupiešti visus gerus darbus, kuriuos padarai per dieną. Tas sąsiuvinis man jau beveik pasibaigė, nes ten net tris kartus nupiešiau, kaip slaugiau močiutę.

– Jei būtum nupiešusi ne tris kartus, o vieną, gal tas sąsiuvinis nebūtų taip greitai pasibaigęs?

– Bet močiutė sirgo jau tris kartus ir aš visada jai atnešdavau vandens arba sulčių atsigerti.

– O kuo tau labiau patinka būti – gydytoja ar ligone, kai žaidžiate?

– Aš visada būnu gydytoja, o ligonis būna mano brolis arba dar tokia mergaitė. Bet brolis, kai gydytoja pasako, kad reikės daryti operaciją, visada išsigąsta ir nebežaidžia. Jam nelabai patinka tas mūsų žaidimas, bet man slaugyti ir gydyti tai labai patinka.

– O kaip tu slaugai tuos „ligonius“?

– Kai žaidžiame, kad ligonis atvežtas iš avarijos, tai apibintuoju rankas, kojas ir galvą. Jeigu žaidžiame, kad ligonį atvežė greitoji pagalba, tada ant kaktos uždedu tokį šlapią skudurėlį, dar pamatuoju kraujo spaudimą ir paguldau į ligoninę.

Kai pasveiksta, tada išleidžiu į namus.

Na, man labai patinka slaugyti ir gydyti.

Tik mano močiutė labai bijo susirgti taip, kad ją reiktų slaugyti. Ji nuolat meldžiasi ir prašo Dievo, kad jai duotų sveikatos ir kad jos niekada niekam nereikėtų slaugyti. Ji pati man taip sakė.

Kristupas, 5 metai – Kristupai, kaip manai, ar neatleistum žmogui, kuris tave įžeidė?

– Tai blogai, kad įžeidė.

Jolantos Klietkutės nuotrauka

Vaikai apie slaugą ir atleidimą

– Aš nesakau, kad gerai, bet ar galima jam atleisti už įžeidimą?

– Jei įžeidė tik truputį, tai galima ir atleisti, bet jei vaikui padaro kitas žmogus ką nors labai pikta, tai tada jau atleisti negalima. Tada tą žmogų reikia nubausti.

– Bet kodėl būtina nubausti, gal jam atleisti tą „nuodėmę“ galima?

– Kartą tėtis mane pamiršo paimti iš darželio, tai aš labai įsižeidžiau. Likau visame darželyje vienas, tik su auklėtoja, ir net nežinojome, ką mums daryti.

Man buvo liūdna ir baisu. Aš labai norėjau namo, bet tėtis vis neatėjo. Paskui jis atėjo, bet jau visai vakare. Jau net truputį tamsu buvo. Tada jis atsiprašė auklėtojos, kad pavėlavo, bet manęs net neatsiprašė. Kai grįžau į namus, viską papasakojau mamai. Mama net išsigando, truputį pasikalbėjo su tėčiu ir pasakė, kad kitą dieną jis turės nueiti su manimi į piceriją. Tai va kaip baigėsi istorija.

– O į piceriją nueiti su tavimi tėtis jau nebevėlavo?

– Ne. Mes buvome picerijoje, ten prisivalgėme picų ir viskas baigėsi labai laimingai.

– Tai tėčiui tu vis dėlto atleidai už tą pavėlavimą?

– Taigi jau seniausiai atleidau. Aš jau visai nebepykstu.

Vaikus kalbino Aldona ATKOČIŪNAITĖ Artuma 2016 m. rugsėjis

19

Veidu į vaiką Motinos užrašai

Turėti Motinos širdį Silvijos Knezekytės iliustracija

O juk tokių savo vaikams labiausiai ieškome. Nuo pat darželio. Nuo pradinės mokyklos. Tokias prisimename ilgai. Štai mūsų mažoji priešmokyklinukė, niekada nelankiusi jokio kolektyvo, gniaužia rankose gėlę, baugščiai dairosi, glaudžiasi prie manęs... Prieina mokytoja, pasilenkia, apkabina per pečius, paklausia vardo ir... pabučiuoja į kaktą. Motinos širdis. Iškart pasidaro ramiau. Atsimenu panašioje situacijoje save, mažą, turbūt pradinukę, atvestą pas mokyklos dantistę (tarybiniais laikais dantistų kabinetai mokyklose buvo privalomi). Nepamenu, ar ji tik apžiūrėjo, ar gydė, net jos išvaizdos neprisimenu, o tik tai, kad nuėjo, iš savo rankinės išsiėmė vazeliną ir patepė man suskirdusias lūpas...

Per mano mokytojavimo praktiką būta įvairių pamokų, klasių, mokinių... Buvo klasė, kur prieš įžengdama šaukdavausi visų angelų sargų pagalbos. O kartais vis tiek apsiverkdavau. Buvo tokių, kur norėdavau, kad pamoka niekada nesibaigtų – į tokias gelmes nusiirta, tokios aukštumos pasiektos... Su kai kuriais mokiniais taip susidraugauta, jog dabar esame vieni kitų vaikų krikštatėviai, bičiuliai, drauge švenčiantys gimtadienius.

Dirbti mokykloje man gana sunku. Bet ne dėl krūvio, besikeičiančių programų, didelių „suinteresuotųjų šalių“ lūkesčių ar pan. Labiausiai dėl to, kad visi vaikai yra nuostabūs, ypatingi (net jei sužeisti, įspeisti į kampą tarsi žvėriukai). Ir visi nori tik pačių geriausių įvertinimų (nes dažnai savo vertę linkę matuoti pažymiu). Bet, kaip žinia, ne visi tuos gerus pažymius gauna. „Vaikai, – sakau jiems, – kai nueisime prie Dangaus vartų, niekas neklaus, kiek turėjome iš lietuvių ar matematikos, – klaus, kiek mes stengėmės...“ Arba: „Duok, Dieve, gyvenime daryti tik gramatikos klaidas.“ Vieniems suveikia. Kitiems – ne: stovi prie stalo, kaulija geresnio pažymio, nors dar tik penktokai. „Mokytoja, man tai gerai devynetas, bet mano mamai – ne.“ Ak, mamos! Jų, kaip ir vaikų, kaip, beje, ir mokytojų, yra tokia įvairovė! „Mokytoja, jūs nužudėte mano vaiko motyvaciją.“ „Mokytoja, jūs nuostabi, užėjau tik padėkoti.“ „Jūsų per griežti vertinimo kriterijai. Per sudėtingos skaityti rekomenduojamos knygos.“ „Jūs ugdote vertybes.

20

Artuma 2016 m. rugsėjis

Taip jau išėjo, kad esu „du viename“ – mama ir mokytoja, ir abi vienu metu. Tai, jog visos mamos savo vaikams yra ir mokytojos, – tarsi natūralu ir savaime suprantama. Bet ne visada ir ne visos mokytojos tuo pat metu yra ir mamos (turiu minty dvasinę motinystę, tai, ką vadinu „turėti Motinos širdį“).

Jūs mokote gyvenimo.“ Ir visos, be menkiausios išimties, kalba iš meilės vaikui...

Kartais nutinka taip, jog kokį vaiką tarsi labiau nusižiūri, iš kažkur išgirsti šeimos istoriją (juk pasaulis toks mažas!) ir nešiojies širdy. Štai mažas išdykęs rudaplaukis Vytautas. Tėvai turtingi, daug keliauja. Berniuką nuo kūdikystės augino auklės... Prieš gegužės mėnesį užduodu mokiniams parašyti laišką mamai. Jie neša man juodraščius, klausia patarimų, laukia patvirtinimų, kad tikrai gražiai parašė... Juk tuos laiškus siųs mamoms tikru paštu!

Paimu Vytuko darbelį ir skaitau: „Mama, tu pati nuostabiausia, tu budėjai prie manęs naktimis, slaugei mane, kai mažytis sirgau. Be tavęs man nebūtų gyvenimo...“ Nusišypsau pritardama. Tas vaikas dar nemoka manipuliuoti. Ir kiekvienas jo sakinys yra tikra, nesumeluota meilė mamai. Arba kitas berniukas – linksniuojamas per bemaž kiekvieną posėdį, pažymiai arba neigiami, arba vos vos „šilti“ (taip pat ir iš mano dalyko), gadina klasės „statistinį vidurkį“. Bet retas mokytojas gauna progą matyti jį kitoje aplinkoje: kaip jis žaidžia su mažesniais vaikais, kaip šeimų stovykloje naktį išgirdęs lyjant lipa iš lovos ir sustumia visus lauke paliktus vaikų vežimėlius po stogu, nors nė vienas tų vežimėlių nėra jo brolio ar sesės... Kokiais skirtingais balais vertintini jo akademiniai ir dvasiniai pasiekimai! Ir kaip svarbu, kad pirmieji netaptų svarbiausi ir neatimtų vilties bei džiaugsmo.

Kadangi esu lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, mano darbe daugiau galimybių pasilenkti ne tik prie vaiko rašto darbo, bet ir prie jo širdies. Ir, jei Dievas laimina, net ją truputėlį formuoti: kelti klausimus, drąsinti, rodyti daugybę pavyzdžių istorijoje ir literatūroje, kurie kovojo panašias kovas, blaškėsi, klydo, alko tiesos ir meilės. Labiausiai, kaip ir savo biologiniams vaikams, trokštu, kad jie turėtų drąsos būti savimi ir kad siektų šventumo. Net jei mokyklos suole tai skamba kažkaip senamadiškai ir nepatraukliai.

Nuoširdžiai – Eglė, mama, mokytoja ir mokinė

Jaun

imo iššūkis

Jei reikia vadovauti milijonams žmonių, labai sunku rasti būdą kalbėti visiems. Dar sunkiau yra pasirinkti, ką sakyti. Žinoma, pirmiausia sakyti tai, kas svarbiausia. Tačiau svarbiausia kam? Kuriam iš milijono? Kodėl turėtų būti vienas klausimas, aktualus visiems?

Taigi galima suprasti, kad Pasaulio jaunimo dienos (PJD) negali būti „monologas“. Nėra tokios žmogaus kalbos, kuri patenkintų į vieną vietą susirinkusius kelis milijonus paauglių, studentų, jaunų profesionalų, jaunų tėvų ar dvasininkų. Kiekvienam iš jų reikia skirtingų žodžių: paguodos arba padrąsinimo, atleidimo arba nurodymo, švelnių arba griežtų, lenkiškai arba nelenkiškai. Žinoma, yra keli dalykai, buvę reikšmingi visiems, kurie tik atvyko į Krokuvą. Tu, kad ir kas būtum, esi didžiausio pasaulyje susibūrimo dalis. Vudstokas, kuriam priskiriama ištisa karta, hipių judėjimas ar net seksualinė revoliucija surinko tik 400 tūkstančių žmonių, o čia – milijonai. Tu, kad ir koks būtum, esi vienos Bažnyčios dalis. Tu, kad ir koks žmogiškas esi, šalia visų kitų stovi prieš visiškai vieną Dievo Žodį.

Tačiau „monologo“ tik tiek. Nors gali atrodyti, kad vakarėlyje gana tik būti, visi žino, kad turi kažkas įvykti. Norint sukviesti puikią draugiją, kuri būtų patenkinta vien buvimu drauge, reikia bent simboliško įvykio. Pasaulio jaunimo dienose turi prakalbėti popiežius.

Ką jis pasakys?

Jis kalbės apie detales.

Tos detalės yra kasdienybėje, kurią piligrimai paliko. Susirinkę į PJD jie gauna pavyzdį, kaip kasdienybė gali keistis. Jie patys, būdami drauge, yra kitokios gyvenimo galimybės liudininkai.

Grupė lietuvių norėjo dalyvauti Patricko Kelly koncerte ir pakeliui sutiko kelis būrius dalyvių iš skirtingų šalių.

Neįtikėtinai lengvas bendravimas, dainos, šokiai, pokalbiai, ir koncertas jau neberū-

pėjo. Prie perpildytos arenos, kurioje vyko Matto Maherio ir Audrey Assados koncertas, būriavosi bent du tūkstančiai neįleistų žmonių. Jie vis tiek ten liko, nes būti drauge rodėsi daug geriau nei išsiskirti.

Sename name, kurio tik pusė priklausė senyvo amžiaus broliui ir seseriai, visai savaitei buvo priimti septyni vaikinai. Patys šeimininkai miegojo, kur papuolė, bet griežtai atsisakė svečiams suteikti prastesnes sąlygas.

Dienai baigiantis žmonės prieidavo ir atiduodavo kitiems neišnaudotus dienos maitinimo čekius. Tai darydavo prie maitinimo punktų ar kavinėse, kur čia pat būtų galėję įsigyti kepsnį, kavos, ledų ar bandelę, jei tik būtų jautęsi dar nesotūs.

Paskutinį vakarą, prieš Švč. Sakramento adoraciją, ore plazdėjo beveik visų valstybių vėliavos, o du milijonai žmonių susikibę rankomis kartu kalbėjo „Tėve mūsų“ maldą.

Popiežius Pranciškus apie tai ir kalbėjo. Pirma, jis išsakė nusivylimą jaunais žmonėmis, kurie atrodo tarsi būtų ne laiku pasenę. Peikė nuobodžiaujantį jaunimą, kuris todėl ir pats yra nuobodus. Antra, popiežius daugiausia dėmesio skyrė pavojingiausiai ir dažnai ne iš karto atpažįstamai dvasinio paralyžiaus rūšiai, kuri ištinka laimę supainiojus su patogumu. Manoma, kad patogi sofa yra žmogaus laimės viršūnė. Reikia ryžtin-

gai atsisakyti sofos ir rinktis žygio batus, leistis į kelionę naujais, lig tol nė neįsivaizduotais keliais, kurie atvers naujus horizontus, užkrės džiaugsmu. Trečia, žmonijos skurdas, pasak Pranciškaus, yra negebėjimo dalytis skurdas. Mums netrūksta maisto, mums trūksta gebėjimo parūpinti jo vieni kitiems. Ketvirta, mes nenorime statyti sienų, bet norime tiesti tiltus, megzti ryšius ir nešioti vieni kitų naštas. Gyvenimo pilnatvė įmanoma tik per gailestingumą, ir tik per dievišką meilę žmonija gali būti vieninga.

Akivaizdi buvo džiugi bendrystė, kai pasiryžtama domėtis kitu, ne tik savimi.

Matėsi labai paprastas žmonių pasiaukojimas dėl artimo užleidžiant jam geriausiąją savo namų dalį. Buvo realiai matoma, kaip svarbu kalbėtis paskirstant gėrybes. Galiausiai, visi regėjo vieningos žmonijos galimybę.

Irutės Jaruševičiūtės nuotrauka

Popiežius Krokuvoje: masiška, genialu, tikra ir... neužbaigta

Pranciškaus žodžiai buvo įkūnyti Pasaulio jaunimo dienose, ir jose dalyvaudamas galėjai suprasti tuos žodžius. Tačiau visko popiežius nepasakė, net ir negalėjo pasakyti. Labai daug dalykų turi būti atrandami grįžus į Lietuvą: savo parapijoje, šeimoje, politiniame gyvenime, santykyje su benamiu ar vietiniu šaunuoliu. PJD – genialu, nes teikia daug gerų patirčių bei dar daugiau progų užkalbinti ir patraukti tuos, kurie ten dalyvavo.

Teikia daug progų padaryti iki galo tai, ką popiežius sakė arba galėjo pasakyti. Juk kaip kalbėti, kai kalbi milijonams?

Linas BRAUKYLA Artuma 2016 m. rugsėjis

21

Jaunimo

is

iššūk

Išgirsti Kristaus veidą?

Savaitę prieš Krokuvoje vykusias Pasaulio jaunimo dienas (PJD) Lietuvoje siautėjo tarptautiniai jėzuitiško jaunimo projekto MAG+S eksperimentai.

Vienas ryškiausių – choro eksperimentas, sukvietęs pusšimtį jaunuolių iš Lietuvos, Austrijos, Ispanijos, Pietų Korėjos, Belgijos, Lenkijos, Rusijos ir netgi Ekvadoro! Kamerinio choro Jauna muzika vadovas ir dirigentas, legendinės roko grupės Antis klavišininkas ir aranžuotojas, kompozitorius, Nacionalinės premijos laureatas Vaclovas AUGUSTINAS šiam projektui sukūrė kūrinį, kurį jungtinis choras atliko PJD metu Krokuvoje, Pasaulio lietuvių susitikime.

Dar per repeticijas su kompozitoriumi kalbėjomės apie pašaukimą kurti, klasikinę muziką ir roką – kaip tai sutelpa viename žmoguje?!

Ir... apie Viešpaties veidą. Būtent taip pavadintas kūrinys, vos prieš kelis mėnesius gimęs skaitant šv. Ignaco Lojolos Dvasines pratybas, apie kurias iki tol kompozitorius nebuvo girdėjęs.

– Kiek truko suprasti, kad jumyse kirba pašaukimas kurti muziką?

– Šešerių jau mokiausi pirmoje klasėje, rugsėjo viduryje į klasę atėjo nepažįstami vyrai ir paprašė berniukų išeiti į koridorių. Kiekvienam davė muzikines užduotėles, po to visus patikrinę parodė ranka: tu, tu ir tu. Tarp tų tu buvau ir aš, o vienas iš nepažįstamųjų – Ąžuoliuko choro įkūrėjas ir ilgametis vadovas Hermanas Perelšteinas. Jis man buvo kaip mokytojas, tėvas, tiesiog liepęs: Tu turi eiti į muziką! Ir aš nuėjau. Labai anksti tapo įdomios gitaros ir būgnai, domėjausi muzikiniu gyvenimu, kompozitorių biografijomis. Dar kai balsas skambėjo berniukiškai, vyresni mokykliokai pakvietė į mokyklos šokių ansamblį. Atsimenu, kai uždainavau berniukišku balsu... O juk tai kaip mergaitės balsas! Kūryba atsirado per gitarą, prie laužo, klasiokų suėjimuose, vakarėliuose.

Merginos ilgesingais žvilgsniais klausydavosi...

Patikdavo. Tuo metu jaunuolis su gitara buvo cool. O jeigu dar grojo ansamblyje, mokyklos šokiuose, na, tai išvis elitas! Humoras, bet nuo jo viskas ir prasidėjo. Iš pradžių įstojau į Muzikos akademiją, baigiau dirigavimą. Po to turėjau atlikti karinę prievolę sovietų armijoje, grįžęs įstojau mokytis kompozicijos.

– Kaip būdamas kompozitorius klasiką suderinote su roku?!

– Visą laiką buvau dviveidis. Klasikinė muzika ir rokas, nuo pat vaikystės. Sykį senas bičiulis paskambino ir pakvietė į Antį. Paklau22

Artuma 2016 m. rugsėjis

siau kelių įrašiukų, pasirodė įdomūs, bepročiai kažkokie, pusiau mokantys, pusiau nemokantys groti. Pirmas koncertas pribloškė, niekada iki tol nemačiau tokios publikos reakcijos: klykiantys, lipantys ant scenos žmonės, sausakimša salė. Antį užgriuvo netikėtas populiarumas, jie paspaudė tinkamą mygtuką ir įvyko sprogimas.

Algirdas Kaušpėdas suprato, kad reikia pakeisti sudėtį, pakviesti profesionalų, taip ir atsiradau. Muzikiniu požiūriu mes vis tiek mėgėjai, grojome ir grojome tas pačias dainas. Ne tai mane ten laikė, labiau ypatingi žmogiški ryšiai.

– Nuo klasikos iki roko – sukūrėte daugybę įvairių kūrinių ir šįkart sulaukėte skambučio iš projekto MAG+S organizatorių. Jie paprašė sukurti kūrinį pagal šv. Ignaco Dvasines pratybas. Nei apie jas, nei apie žmones, kurie susirinks atlikti kūrinio, nieko nežinojote, bet sutikote. Kodėl?

– Jau buvau susidūręs su projektais, kai paskelbiamas renginys ir iš anksto nežinai, kokie žmonės suvažiuos, kiek bus sopranų, altų, kaip jie išsidalins. Kai organizatoriai pasakė, kad branduolys bus mišrus jaunimo choras Exaudi, nuvykau į koncertą, ir jis iš tikrųjų man padarė įspūdį. Pamačiau, kad blogiausiu atveju, jei privažiuos į renginį bebalsių ir beraščių, tai ką nors bent šitie padarys.

Rašau muziką ne pirmi metai, ją atlieka įvairūs chorai.

Esu girdėjęs labai blogų atlikimų, skaudžiai išgyvenau, bet lygiai taip pat girdėjau gerų, sėkmingų. Tai visuomet rizikinga. Šįsyk, kai išgirdau Exaudi, – nebebijojau.

– Koks įspūdis pirmą kartą perskaičius šv. Ignaco pratybas?

– Tai nauja patirtis. Šokas. Čia nėra jokio intelektualinio lygmens, atvirkščiai – paprasti dalykai, kurie reikalauja praktikavimo ir vadovavimo. Prisipažinsiu – esu paviršutiniškas šiuo atžvilgiu. Kiek reikėjo inspiracijos kūriniui – užteko, bet, norint labiau gilintis į pratybų turinį, tai laukia didelis kelias, kurį dar reikia nueiti. Turėjau uždavinį – susieti pratybų knygelę su muzika. Ten nėra nė vienos eilutės, kurią būtų galima dainuoti, vien instrukcijos: skaityk tą, daryk aną, nedaryk to. Neįmanoma dainuoti!

Atrodytų kvailai. Pamaniau, kad tai, kuo galiu pasinaudoti, yra struktūra. Knyga suskirstyta į keturias savaites, taip ir kūrinyje – yra keturios dalys ir įžanga bei pabaiga.

Ignacas kiekviename skyriuje duoda nuorodas į Kristaus

Jaun

imo iššūkis

gyvenimo istoriją – neradau kito būdo, kaip tiktai ja sekti. Todėl kūrinys gali priminti pasijos (lot. passio) žanrą.

– Mąstant apie Jėzų, neretai atsiranda pažintis su Jo asmeniu. Kur (ar) Jūsų gyvenime ji užsimezgė?

– Bijau, kad Evangeliją ir krikščionybę suvokiu labiau intelektualiai negu per tikėjimą. Aš sirgalius. Esu už! Taip! Bet pats... Dar nepavyksta to priimti tiesiog atvira širdimi, nefiltruojant protu. Aš nesiveliu į diskusijas: ar tikrai Jėzus Kristus gyveno? Tai neįdomu. Jis yra tikras. Tikiu, kad taip yra, ir to man užtenka. Nervina klausimus keliantys rašeivos, kurie studijuoja Evangeliją ir ieško kliaučių, kur kas nors ko nors kito neatitinka.

Jokiu būdu nepakliūvu ant šio kabliuko.

– MAG+S projekto dalyviai dalijosi, kad atlikdami Jūsų kūrinį su ašaromis akyse išgyveno savo tikėjimą.

– Jeigu giliau paanalizuotumėte kitų kūrėjų kūrinius, praėjusių amžių istoriją, didžiuosius tapytojus, architektus, kurie katedras suprojektavo, – jie su jumis kalbėtų skaičių, proporcijų, medžiagų pavadinimų, dažų, gamybos technologijų, teptukų storių kalba. Šie materialūs dalykai kuria objektą, sukeliantį poveikį, apie kurį kalbate, kai jame susirenka žmonės. Mano, kaip kompozitoriaus, pagrindinė ideologija yra daugiaplanė komunikacija. Komunikuoju su atlikėju, šiuo atveju – su dainininku, o šis – su klausytoju. Tai, ką matau repeticijose, jau yra išgyvenimas. Galėtų daugiau nieko nebūti, jokių koncertų, nes išgyvenimo visiškai pakanka. Kūrinio tikslas jau pasiektas. Koncertinė situacija – kitas lygmuo. Pirmiausia mano adresatas yra atlikėjas, išgyvenantis kūrinius tiesiogiai, fiziškai, per savo kvėpavimą, balso stygas, nervus, jausmus.

– Chorinę, bažnytinę muziką su tam tikrais populiariosios klasikos elementais suderinote su lietuviškomis kantičkomis!

– 80 proc. kūrinio kalbos yra anglų, truputį lotynų.

Reikėjo kokio nors lietuviškumo. Mąsčiau apie sutartinės motyvą – nesiklijavo, pradėjau klausyti kantičkų ir viena lipo prie širdies, tiko melodijos vingis. Paskui varčiau tekstus, atrinkdamas kūriniui, ir man užkliuvo dalis, kur skamba Kalno pamokslas: Palaiminti vargdieniai, tyraširdžiai... Klausydamas kantičkų, skaičiau žodžius angliškai ir išgirdau, kad tinka! Angliškais žodžiais dainavau lietuviškos kantičkos melodiją ir tiko! Tai bent atradimas!

Kūrinio centre yra Sveika, Marija lietuviškai ir Kalno pamokslas angliškai kantičkų melodija. Tai vadinamasis intertekstualumas, kai supinami skirtingų kultūrų dalykai.

– Kiekvieną kūrinio Kristaus veidas skyrių kam nors dedikavote. Ar tai Jums brangūs autoritetai, apie kuriuos galbūt ir kurdamas galvojate, jais kliaujatės?

– Kompozitoriai, kuriems parašiau dedikacijas, yra mano labai gerbiami, mylimi, mėgstami, nesvarbu, kada jie gyveno – prieš 400 metų ar dabar. Kadangi pats esu pažinęs daug muzikos, nuo šešerių esu chore, ilgai dirbu

kaip profesionalas, esu pergrojęs, perdainavęs, perdirigavęs daugybę muzikos kūrinių, ir kompozitoriai, ir kūriniai, ir muzika kitą kartą kaip vaiduokliai galvoje vienas po kito, rodosi, iškyla iš atminties. Visokios atkarpėlės, ritminiai motyvai, harmonija. Tad natūralu, kad kai kuriu, nesu vienas – nuolat apsuptas atminties vaiduoklių, muzikinių įspūdžių. Tyčiom netyčiom, būna, iškyla kas nors konkretaus. Kai ėmiausi kūrinio dalies Jerusalem, surge! (Jeruzale, pakilk!) Tavyje nužudytas Išgelbėtojas!, šūksnis po Kristaus mirties labai įkvėpė, tekstas tiesiog

Marijos Stanulytės nuotrauka

iškilo iš atminties. Atradau, kad Carlo Gesualdo da Venosa, XVI a. Renesanso italų kompozitorius, irgi parašęs muziką šiam tekstui. Tiesiog pajutau giminystę, atrodė, kad galiu jam paskambinti ir pasakyti: Labas! Man irgi šitas tekstas labai tinka! Ir tie 400 metų, kurie mus skiria, ištirpo. Kitą dalį paskyriau Jimmy Page’ui ir Robertui Plantui, taigi anglų roko grupei Led Zeppelin. Rašiau įžangą, ir netyčia toks vingis išėjo. Improvizuodamas pagrojau ir... visiškai kaip daina Stairway to heaven (Laiptai į dangų). Labai plastiškai toje vietoje pereinama iš mano muzikos į tą dainą ir po to vėl išeinama.

– O ką Jums pačiam reiškia kūrinio pavadinimas – Kristaus veidas?

– Ogi viską. Jis turi erdvės gana įvairioms interpretacijoms, bet turi ir apibrėžtumą. Tu negalėsi kalbėti apie nebūtus dalykus, jeigu pavadinimas toks. Tai nėra tiesiogiai apie drobulę, kontūrus ar Jėzų, kuris vaizduojamas paveiksluose. Tai Kristaus veidas, talpinantis savyje viską, kas susiję su Kristumi. Net ir abejones.

– Ačiū už jaunatvišką pokalbį ir muziką!

Kūrinį Kristaus veidas mišrus jaunimo choras Exaudi atliks savo koncertuose. Sekite informaciją mūsų interneto svetainėje www.artuma.lt arba Exaudi feisbuko paskyroje.

Kalbino Valdonė MINCIŪTĖ

Artuma 2016 m. rugsėjis

23

is

iššūk

Mirties vakarėlis eisbuke

Vido Venslovaičio nuotrauka

Jaunimo

Joana GIMBERYTĖ-JURONĖ Gyvenimas – kančia. Tokia nuostata vadovaujasi paauglė, nusprendusi anksčiau iš jo išeiti. Tokį gyvenimą regi ir mergina, matydama, kaip jos močiutė slaugo senelį. Taip atrodo ir milijonams priklausomų, bet dar nepradėjusių sveikti žmonių. Kaip tą kančią galima palengvinti? Ir ar tikrai reikia?

Kaip pasielgtum?

Būti kartu sveikatoje ir ligoje – vienas Santuokos įžadų. Tik ar šiandien visos poros jį taria žinodamos, ką tai iš tiesų reiškia? Evelina (24 m.) pasakoja: Nežinau, ar prireikus galėčiau rūpintis savo vyru. Esu neseniai ištekėjusi, bet prisiekdamas juk tikiesi geriausio, ar ne? Negalvoji: „Tikriausiai jis po kelerių metų susižeis ir visą likusį gyvenimą turėsiu keisti jam pampersus.“ O būna ir taip. Mano močiutė tekėjo už gražiausio, populiariausio, tvirčiausio ir sveikiausio vyro, buvusio tarp jos pažįstamų. Visos mergos pavydėjo, visi planavo jai gerą gyvenimą. Močiutė sakė, kad eidama miegoti pirmuosius vakarus ji kaip sapną matė jų laukiančias linksmybes, keliones, namo statybą, bendrą rūpinimąsi ir žaidimus su vaikais ir net vakarones su draugais. Bet atsitiko... kad jie pagyveno septynerius metus, o tada – smūgis. Jis pateko į avariją, buvo sužalotas stuburas ir visam gyvenimui liko neįgalus. Nebegalėjo vaikščioti, sunkiai rankas judino, pats negalėjo neapsiliedamas pavalgyti. Jie jau turėjo du vaikus, kuriems nebuvo nė penkerių. Močiutei teko viską daryti. Ji pati augino vaikus, rūpinosi seneliu – valgyti virė, maitino, apatinius keitė, prausė – darė viską. Nebūtų turėję iš ko gyventi, tai ėjo ir į darbą, grįždavo per pietus, padarydavo viską, ir vėl atgal. O vėlai vakare, kai vaikus ir vyrą paguldydavo, tvarkydavosi. Kas keletą dienų rytais keldavosi anksčiau, eidavo į turgų. Savo gyvenimo išvis negyveno. Kartą paklausiau, ar nebuvo gaila savo gyvenimo. Atsakė, kad taip jau jai davė, jog čia ir buvo jos gyvenimas. Ir žaviuosi, ir stebiuosi – stiprybė jos neišmatuojama. Suprantu, kad jos vietoje atsidūrus taip ir reikėtų elgtis. Suprantu, kad tuokiantis reikia turėti galvoje, jog gali nutikti ir taip. Bet pati to įsivaizduoti negaliu... Tikiuosi, neteks patirti, ką daryčiau tokioje situacijoje. Net truputį baiminuosi to, ką apie save sužinočiau.

24

Artuma 2016 m. rugsėjis

Linkėjimai prieš mirtį

Studijuoju socialinį darbą ir pati esu patyrusi didelį spaudimą diskusijoje dėl eutanazijos, nes, pasak daugelio šios srities specialistų, dirbdamas socialinį darbą negali būti prieš ją.

Turi būti atviras šiai temai ir suvokti, kodėl kartais eutanazija pasirenkama kaip gera išeitis. Audinga (20 m.) papasakojo, kad iki vieno trikdančio įvykio manė taip pat.

Per paskaitą diskutavome apie eutanaziją. Dėstytoja sakė, kad studijuodami tokią specialybę negalime būti nusiteikę prieš, – mūsų laisva, moderni specialybė, tokios turi būti ir pažiūros. Negalime turėti sustabarėjusių įsitikinimų. Mintyse labai jai pritariau, nes, atrodo, kaip čia dabar ginčytumeisi. Regis, vos ne visur jau įteisinta eutanazija, tik mūsų šalyje viskas sustabarėję. Kai diskutavome, atrodė logiška. Jeigu tavo mylimiausias žmogus prašo padėti, sakė dėstytoja, argi nepadarytum visko, ką gali?

Ir jeigu jis kasdien kankintųsi, ar galėdamas neišvaduotum iš kančių? Ji tęsė, kad ir kančia nebūtinai turi būti fizinė: tarkime, žmogus gyvena visai normalų gyvenimą, jam nieko neskauda, tiesiog negali daryti kažkurių dalykų pats, nes nevaikšto. Bet jeigu, pasak dėstytojos, tas nevaikščiojimas ir pagalbos prašymas jį kasdien žemina? Jeigu jis netenka orumo ir nori mirti dar bent truputį garbės išsaugojęs? Visi per paskaitą su ja sutikome. O paskui pamačiau vaizdelį feisbuke, kuris mane sukrėtė.

Kažkas pasidalino straipsniu ir parašė: „Gero tau kelio!“ Daugelis palaikino (paspaudė „patinka“), pridėjo verkiančių veidukų ir parašė: „Au revoir“, „Lengvos tau žemės, mažoji kovotoja“ ir pan. Atsidariau tą straipsnį, o ten – pasakojimas apie mergaitę (JAV), kuri ką tik atšventė savo mirties vakarėlį. Ji serga kažkokia skausminga liga, kuri iš esmės nepagydoma, tik nuolat „apgydoma“, kad galėtų maždaug normaliai gyventi. Bet iki galo normaliai vis tiek negyvena, daug laiko praleidžia ligoninėse, dažnai kenčia skausmus. Todėl nusprendė, kad nori eutanazijos. Susitarė, pasirašė, susiplanavo datą ir likus kelioms dienoms surengė „Viso, brangieji“ stiliaus vakarėlį. Straipsnyje pakalbinta jos mama sakė, kad dukrą myli, kad ši turi daugybę draugų, kad tėvai visada darė viską, kad ji nesijaustų kitokia, jie visi aktyvūs, su

Atsargiai paAUgliAI

dukra keliauja... Ir nors labai gaila, jog dukra taip pasirinko, bet mama ją palaiko ir stengiasi paskutines dienas žemėje padaryti nepamirštamas.

O mergaitei – penkiolika. Pagalvojau: „Kas turi būti negerai žmogui, kad jis iš savo mirties darytų tokią pompastiką, vakarėlius? Koks turi būti pasipūtęs, kad sakytum: ‘Noriu išeiti savo laiku?’

Tas ‘tavo laikas’ turbūt ne nuo tavęs priklauso, kaip manai? Ir ok, tiek to, ta mergaitė – paauglė, o paauglystėje visi prisigalvoja, pridaro nesąmonių. Bet kaip jos tėvai sutiko? Kas turi atsitikti, kad sutiktum užmušti savo vaiką? Ir dar iš to padaryti vakarėlį. Ir parašyti apie tai straipsnį. Ir paskelbti feisbuke taip, kad viskas atkeliautų net iki Lietuvos.“ Likau be žodžių. Taip pakeičiau nuomonę. Kol kalbėjomės per paskaitą, viskas atrodė logiška, bet kai pamačiau tą pasakojimą apie mergaitę... Viskas pasidarė aišku. Jums nepasidarytų?

Nepagydoma ir mirtina Iš patirties žinau, kad susitaikyti su mirtina liga dar sunkiau, kuomet kiti jos liga nelaiko. Alkoholizmas – mirtina ir nepagydoma liga. Ji sustojusi, „apgydyta“ tol, kol nevartoji. Bet niekada neateis diena, kai galėsi „išgerti kaip žmogus“ ir toliau būti sveikas. Pradėsi gerti – prasigersi, mirsi. Viskas paprasta. Tačiau iš šono dažnai atrodo – nereikia maivytis, čia, esą, ne liga, o pasirinkimas. Taip pat ir kalbant apie kitas priklausomybes, įvairias jų formas. Priklausomybėmis sergantieji ir norintieji pasveikti kasdien turi sau priminti, jog tikrai serga. Tuo pačiu metu visuomenė kasdien jiems primena, kad visa tai atrodo kaip išsidirbinėjimas, – atseit, pažiūrėkit į kitus ligonius.

Nepaisant šio ginčo sukeliamų sunkumų, reikia gyventi ir gydytis. Gyventi reikia ir tai penkiolikmetei iš JAV, ir kojų nevaldančiam seneliui, ir alkoholikui, ir bet kokią traumą ar ligą patiriančiam. Gyventi, o ne laukti mirties. Būtent tai mums duota. Ir ačiū už tai Dievui.

Laikinas Visa tai įvyko ant kalvelės, prie pat senosios obels.

Tada, kai Tu dar buvai mažas kūdikis, ten stovėjo iš pirmo žvilgsnio paprastas paprastos šeimos namas.

O dabar papasakosiu, kaip viskas vyko.

Buvo saulėtas vasaros rytas. Šeimininkei Marytei išėjus, gražuolė geltonkasė Lėlė išdidžiai pažvelgė į ant stalo gulintį išsigandusį Obuolį.

– Naujokas! Ir dar Laikinas! – pasipiktinusi sušuko ji. – Vienas toks kaip tu, vardu Kopūstas, vos manęs nepritrėškė.

– Bet aš nekaltas, esu per mažas, kad galėčiau padaryti tau ką nors bloga, – teisinosi Obuolys.

Iš tiesų jis atrodė apgailėtinai. Neprinokęs, sudaužtu šonu ir nulaužtu koteliu. Todėl susigėdęs nusirito nuo stalo ir pasislėpė už kėdės kojos. Ten jis sutiko Kojinę.

– Gal tu norėtum su manimi draugauti? – paklausė.

– Nenoriu prie tavęs prisirišti, tu esi Laikinas, – ilgai pamąsčiusi (o ji visada ilgai mąstydavo ir vis tiek nieko doro nesumąstydavo) tarė Kojinė. – Bet pabandyk užkopti ant stalo, ten rasi gerų draugų.

Tai Obuoliui nebuvo lengva. Po kelių bandymų jis tapo dar labiau apgailėtinas ir negražus.

– Jeigu taip ir toliau, tapsiu visai nepanašus į Obuolį, – tarė ir septintą kartą bandydamas užlipo.

Ant stalo šįkart Obuolys rado ilgakaklį arabišką Arbatinį.

– Gal tu norėtum su manimi draugauti? – paklausė.

– Ne tu, o jūs. Ir iš viso, kas tave, tokį valkatą, čia įleido? – pašaipiai mestelėjo Arbatinis.

Obuolys jau žiojosi atsiprašyti, bet staiga ant stalo išdygo Lėlė.

– Tėti! – puolė jinai. – Tas nusmurgėlis vos manęs neprispaudė.

Arbatinis pažvelgė tokiu piktu žvilgsniu, kad Obuolys, ilgakakliui dar nespėjus net prabilti, puolė slėptis po staltiese. Ten jis ištupėjo visą dieną. Šeimininkei grįžus, nelaimėlis tik atsiduso. Ir iš tiesų ilgai laukti nereikėjo. Po kelių minučių Marytė Obuolį ištraukė ir, nustebusi, kad šis dar negražesnis, nuplovė ir išsinešė į kiemą. Ten jau ruošėsi jį kąsti, tik staiga, sušukusi: „Dega!“, numetė Obuolį ir nubėgo namo.

Obuolys matė, kaip degė namas. Matė, kaip iš visko, kas buvo viduje, liko tik pelenai.

Po kelerių metų ten išaugo obelis.

Ir pasakyk man, mielas skaitytojau, kas buvo laikinas ir kas ne?

Danielė MARTIŠIŪTĖ, Kauno jėzuitų gimnazija

Artuma 2016 m. rugsėjis

25

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Meilei reikia pastangų,

Marijos Stanulytės nuotrauka

arba Kreitono modelis – kiekvienai porai Ingrida VUOSAITYTĖ

1968-aisiais medicinos studentas Thomas W. Hilgersas, paskaitęs kelias ištraukas iš naujos popiežiaus Pauliaus VI enciklikos Humanae vitae, nurodančios nekintantį Bažnyčios mokymą prieš kontracepciją, panoro perskaityti visą dokumentą.

Kai universiteto kapelioną paprašė enciklikos, išgirdo: „Kam tau ją skaityti, juk tai – šiukšlė.“ Tokia reakcija dar labiau paskatino Hilgersą išgirsti Šventojo Tėvo raginimą mokslininkams labiau išstudijuoti vaisingumo funkciją, kad susituokusios poros galėtų su dieviškąja teise reguliuoti gimimus tarp vaikų bei gyventi harmonijoje.

Truputis istorijos Tas atkaklus studentas Hilgersas, vėliau dirbdamas Šv. Liudviko ir Kreitono universitetų Medicinos fakultetuose, kartu su bendradarbiais išplėtojo dabar pasauliniu mastu žinomą Kreitono modelio vaisingumo pažinimo sistemą (KrMS) ir iš jos kilusią NaProTechnologiją (Natūrali prokreacijos technologija). Šiuo metu dr. Hilgersas yra Popiežiaus Pauliaus VI instituto Žmogaus reprodukcijos studijų vyresnysis medicinos konsultantas akušerijos-ginekologijos, reprodukcinės medicinos ir chirurgijos klausimais bei Kreitono universiteto (Omahoje, Nebraskos valstija, JAV) Medicinos fakulteto Akušerijos ir ginekologijos skyriaus profesorius ir Moters sveikatos nacionalinio centro instituto direktorius.

Tais pačiais 1968 metais pradėjus žmogaus vaisingumo natūralaus reguliavimo tyrimus, reikalai nesiklostė taip spėriai, kaip norėta. Spartus žingsnis vis dėlto žengtas 1976 m., kuomet JAV vyriausybė finansavo ovuliacijos ir piko dienos koreliacijos tyrimą. Iš šios studijos išaugo daugybė dalykų.

Suformuotos dvi pagrindinės darbo kryptys: siekta žvelgti į Bilingso ovuliacijos metodą ir drauge sukurti standartizuotą sistemą, apibūdinančią gleives ir jų stebėjimą (mat norint atlikti mokslinius tyrimus, reikėjo turėti standartą, specifinius kriterijus); kartu siekta išplėtoti mokytojų programą ne tik Omahoje, bet ir pasauliniu mastu.

Modelis pavadintas Kreitono vardu, kadangi šiame universitete pirmiausia parengta mokomoji medžiaga. Bendrajame natūralaus šeimos planavimo (NŠP) kontekste KrMS priskiriamas prie ovuliacijos metodų.

Renkantis pavadinimą svarstyta, ar tai tik ovuliacijos metodas, ir buvo nuspręsta, kad šio metodo galimybės 26

Artuma 2016 m. rugsėjis

platesnės. Taip gimė FertilityCare™ (vaisingumo priežiūra) – kitas Kreitono modelio pavadinimas.

Kreitono privalumai

Šis metodas skirtas abiem sutuoktiniams. Dievas sukūrė vyrą visada vaisingą, o moters vaisingumas kinta, todėl ji stebi šiuos pokyčius, o vyras dažniausiai pildo lentelę. Susitikimuose su pradžioje juos palydinčiu mokytoju jie lankosi drauge ir abu mokosi, poroje aptaria, kokia šiandien diena – vaisinga ar ne. Būdami kartu konsultacijose, jie girdi tą pačią informaciją, abu gilinasi, kaip sistema veikia, abu išsinagrinėja bendro vaisingumo etapus.

Mokymasis vyksta individualiuose susitikimuose su mokytoju, kuris, klausydamas poros, gali matyti jos bendravimo ypatumus, pažinti jų sunkumus ir skirti laiko aptarti galimybėms, kaip spręsti susidariusias situacijas. O kartais tiesiog poros išsikalbėjimas būna ta pagalba, kurios jai reikia. Ši sistema tinka visapusiškai – ir siekiant pastoti, ir norint atidėti nėštumą. Pora atpažįsta vaisingą ir nevaisingą ciklo periodą ir šią informaciją naudoja pagal savo ketinimus.

KrMS yra palyginti pigus: sistemos išmokstama visam gyvenimui, o išmokus nereikia jokių papildomų išlaidų. Nors tai ir pareikalauja tam tikros kainos – išties reikia skirti ir laiko, ir pasiryžimo bei energijos perprasti ir išmokti metodą.

KrMS efektyvumas vengiant nėštumo siekia 99,5 proc., o naudojimo efektyvumas – 96,8 proc. Šie duomenys yra tokie pat geri kaip geriamųjų kontraceptikų ir net geresni nei kitų preparatų ar priemonių. O tokių, kurie veiktų 100 proc. norint atidėti nėštumą, nėra.

Sistema nėra kontraceptinė, todėl ja taip pat gali naudotis trokštančios pastoti ir normalų vaisingumą turinčios poros. Kai lytiniai santykiai būna vaisingomis dienomis, nėštumo procentas siekia 76 proc. pirmo ciklo metu, 90 proc. per pirmus tris ciklus bei 98 proc. per pirmus šešis ciklus.

Norint atpažinti vaisingumo procesus, šioje sistemoje nenaudojami jokie kompiuteriai, prietaisai ar testai, tad metodas yra tikrai natūralus. Jis gerbia moterį bei santuoką – kiekvienos poros, atėjusios mokytis KrMS, santuoka dėl to tik stiprėja. Kursų metu santuokiniam

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

ryšiui puoselėti pasitelkiamas visapusiškas tarpusavio lytiškumo plėtojimas, pavadintas SPICE – pagal angliškų žodžių akronimą – tai dvasinis, fizinis, intelektualusis, kūrybinis ir emocinis tarpusavio ryšys.

KrMS – tai tarptautinė programa, tad persikrausčius į kitą šalį ar miestą galima joje toliau dalyvauti, bendraujant su toje šalyje esančiu mokytoju, visur mokančiu pagal tuos pačius principus.

Metodas pritaikomas kiekvienam asmeniškai. Tai sistema, kuri gali būti panaudota esant reguliariems ir nereguliariems ciklams, neovuliacinėms būklėms, premenopauzėje, žindant (visiškai ar iš dalies), nutraukus sudėtinių kontraceptinių tablečių vartojimą ar bet kurioje kitoje situacijoje. Ji gali būti naudojama visą vaisingą gyvenimą. Nėra žmogaus, kuris negalėtų išmokti Kreitono metodo.

Kitame Artumos numeryje pratęsime pažintį su KrMS, o dabar savo patirtimi mokantis Kreitono modelio ir jį taikant, paprašėme pasidalyti sutuoktinius Virgiliją ir Domininką LIZDENIUS. Domininkas: KrMS naudojame be-

veik dvejus metus. Pradžioje buvo nelengva, ypač kol pritaikėme taisykles individualiai ir tinkamai pradėjome naudotis metodo teikiamomis žiniomis. Tai užtruko apie mėnesį, bet mokytoja mus perspėjo apie laukiančius sunkumus ir lūžį, kuris tikrai greitai įvyko. Procesą galbūt palengvino bendros vaisingumo pažinimo žinios, požiūris, kad meilei reikia valios pastangų, tačiau stengtis verta. Šio metodo mokymasis buvo įdomus iššūkis, bet prieš pradedant jo mokytis buvo dar sunkiau.

Pasitikėjimas KrMS, buvęs nuo pradžios, vėliau tik augo. Smagu, kad KrMS tiek daug dėmesio skiria poros individualumui, nes mokytojas prižiūri mūsų žinių įsisavinimą, o nuo to priklauso ir praktinio pritaikymo kokybė. Pasitikėjimas kyla ir dėl metodo mokslinio pagrįstumo bei suinteresuotumo žmogaus dvasiniu augimu.

Toks požiūris į mus kaip į dvasinius ir fizinius žmones, kaip į porą – svarbiau už bet kokį kitą siūlomų priemonių patikimumą.

Gimus trečiajam vaikeliui, turėjome pagrįstų priežasčių atidėti nėštumą, ir KrMS mums padėjo. Periodiniai susilaikymai nėra malonūs, bet jie mums nesukelia didesnės įtampos. Kai pradėjome mokytis KrMS, turėjome laiko skirti jo vienas kitam, ko anksčiau negalėdavome dėl daugybės įsipareigojimų, kelerius metus trukusių bemiegių naktų, ilgų darbo valandų, sunkių studijų metų ir t. t. Ir tuo metu mums tikrai ne mylėjimosi reikėjo, o ramaus pokalbio dviese. Juokaujame, kad pirmasis mūsų pasimatymas po ketverių santuokos metų buvo lėtas lipimas Kauko laiptais į pirmąjį susitikimą su KrMS mokytoja. Tada buvome

dviese ir mums to labai reikėjo. Ir dabar periodiškas susilaikymas mums padeda sustoti ramiam pabendravimui, dėmesiui vienas kitam dvasine, psichologine ir net buitine prasme. Tiesa, susilaikymo laikotarpiu mums gana sunku nesusipykti.

Sunkiausia, kai tenka ilgiau nei įprastai susilaikyti nuo artumo. Bet recepto, kuris visada padėtų, neturime. Kiekvieną kartą stengiamės naujai pažiūrėti į tą laiką ir tuo jis pasidaro labai gražus, net laukiamas dėl savo unikalumo.

Pažindami savo kūną, labiau pažįstame ir Kūrėją. Per tai labiau suprantame kitus žmones. Labiausiai džiugina, kad galime labiau įsigilinti į vienas kitą kaip į asmenį – kūno ir sielos nedalomą visumą.

Virgilija: Mūsų žinios apie vaisingumą tapo panašesnės ir tai suteikė daugiau bendrystės. Jeigu iki tol kelerius metus iš eilės laukėmės ir tuo metu labiau domėjomės nėštumo pokyčiais, tai nėštumo atidėjimo laikotarpiu vienas kitą pažįstame kitokiose situacijose. Iš pradžių buvo keista, nemanėme, kad kūnas ne nėštumo laikotarpiu taip kinta ir kad nuo jo priklauso daugelis dalykų tiek manyje, tiek mūsų tarpusavio bendravime. Vyras mane ėmė labiau suprasti ir be žodžių (daug atsakymų rasdavome stebėjimų lentelėje). Savo sutuoktinį visada mačiau mane mylintį ir gerbiantį, o taikant KrMS galėjau aiškiai pamatyti jo dėmesį ir valios pastangas.

Man pačiai buvo gera ir ramu, kai supratau, kad KrMS padėjo mano kūnui tapti mano draugu. Dėl nežinojimo daug kartų pykau ant savęs, bet pažinimas padėjo išspręsti vidinius konfliktus. Mane ramina ir fizinės sveikatos stebėjimas.

Auginant tris mažamečius vaikus sunku

ir nedrąsu skirti laiko savo sveikatos priežiūrai, o KrMS čia labai pagelbsti.

Domininkas : Atrodo, kad taikant KrMS pasikeitė viskas iš esmės – atsirado aiški sistema, aiškus veiksmų planas, padedantis kurti ne tik fizinę, bet ir dvasinę bendrystę. Lengviau skiriame laiko bendrystei, lengviau pasiruošiame bei prisitaikome prie pokyčių. Platesnis vaisingumo pažinimas ir nuolatinis stebėjimas bei žinių gilinimas padeda Virgilijoje atrasti Dievą, matyti, kaip nuostabiai Jis viską sudėliojo.

Virgilija: Naiviai galvojau, kad man vienai užtenka pasiskaityti apie NŠP internete, pasiklausyti bioetikos paskaitų, na, dar dalyvauti lytiškumo ugdymo savaitgalyje. Tačiau kai įprasminu savo vaisingumą, taikau ir mokausi NŠP metodų kartu su vyru, pradedu suvokti, kiek dar mažai žinau apie save, apie vaisingumą, apie mus kaip vyrą ir žmoną. KrMS mane paskatino plačiau ir giliau pažiūrėti į žmogų, į vyrą, į save ir į vaikus.

NŠP metodai nėra skirti kūnui. Jie skirti porai, kuri yra ir kūnas, ir siela.

Daug sužadėtinių apsidžiaugia išgirdę apie NŠP ekonomiškumą ir patikimumą.

Bet NŠP iki galo išsiskleidžia kūno bei sielos vienovėje ir sutuoktinių bendrystėje. Tai geriausia, ką turime.

Artuma 2016 m. rugsėjis

27

Palaimintasis Jurgi, melski už mus

Palaimintasis – mano mokslų globėjas Sunkiose ar net beviltiškose situacijose niekuomet nereikia išsigąsti. Jos gali būti proga šauktis Dievo, o padėti čia gali, mūsų maldą paremti savo užtarimu – Jo šventieji ir palaimintieji. Tai liudija ir Ritos iš Marijampolės pasidalijimas.

Malda prašant sveikatos

Viešpatie Jėzau Kristau, Tu mokei mus: „Jeigu kas iš jūsų susitars žemėje dviese melsti kokio dalyko, jiems mano dangiškasis Tėvas jį suteiks.“ Todėl nuolankiai maldaujame Tave grąžinti sveikatą ligoniams (čia paminėti ligonių vardus), kurie šaukiasi (kuriems šaukiamės) palaimintojo Jurgio užtarimo. Trokštame, kad tai būtų naudinga jų išganymui. Tavimi, Viešpatie, pasitikime ir amžiais nebūsime apvilti. Amen.

Malda kanonizacijai priartinti

Švenčiausioji ir nedalomoji Trejybe, kuri

Tau ištikimai tarnaujančiųjų širdyse buveinę pasirenki ir po mirties už jų nuopelnus tinkamai atlygini, meldžiame, kad palaimintasis Jurgis, kuris Nekaltai Pradėtosios Mergelės Marijos globojamas su apaštališku uolumu ištikimai tarnavo Bažnyčiai, altorių garbės kuo greičiau susilauktų. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

Tėve mūsų... Sveika, Marija...

Garbė Dievui...

Gimiau ir augau ten, kur augo, mokėsi, meldėsi palaimintasis Jurgis Matulaitis, – Marijampolėje. Tėvai marijonai taip pat buvo labai artimi ir mano mylimi nuo vaikystės. Pal. Jurgio atlaidai liepos mėnesį – tai mano vasaros dalis.

Visada sakiau, kad Jurgis Matulaitis yra mano mokslų globėjas. Ir tikrai neklydau. Labai stipriai jaučiau, kad jis padėjo baigti mokyklą, mokytis universitete.

Mokykloje, pamenu, vaikai eidavo pietauti, o aš eidavau pasimelsti į bažnyčią prie jo relikvijų, paprašyti išminties moksluose, prašiau ir draugės, nes mokykloje neturėjau nieko, su kuo galėčiau pasikalbėti. Jis išklausė mano maldas – po penkerių metų į klasę atėjo mergaitė, su kuria susidraugavau ir visur vaikščiojome kartu.

Kai baigiau mokyklą, įstojau į universitetą. Ir tai man – Dievo malonė, stebuklas palaimintojo Jurgio užtarimu. Mokykloje buvau laikoma nemokytina matematikos, negabia. Nors brandos egzaminų rezultatai nebuvo aukšti, įstojau į universitetą ir sėkmingai baigiau. Per ketverius studijų metus neturėjau blogo pažymio ar skolos. Kai grįždavau namo savaitgaliais, būdavo labai gera ateiti ir pasimelsti prie jo relikvijų, paprašyti išminties, dvasinių ir fizinių jėgų. O prieš kiekvieną egzaminą, atsiskaitymą kalbėdavau litaniją. Malda ir mokslas buvo du neatskiriami dalykai per visus ketverius studijų metus. Šiandien noriu padėkoti Dievui ir palaimintajam už kantrybę ir globą mokantis mokykloje, universitete. Tik jų dėka turiu diplomą ir darbą. Palaimintasis Jurgis mane moko, kad niekuomet nereikia pasiduoti, svarbu būti maldos žmogumi ir visiškai pasitikėti Dievu (2012 m.).

Apie patirtas malones praneškite pal. Jurgio Matulaičio kanonizacijos bylos vicepostulatoriui Marijampolės Šv. ark. Mykolo parapijos klebonui kun. Andriui Šidlauskui MIC; J. Bendoriaus g. 3, Marijampolė, LT-68309; tel. (8 343) 53 360; el. p. mykolo.parapija@gmail.com.

Sakralinių šokių seminaras „TALITA KUM – ŠOK!“ rugsėjo 17 d.

GYVENIMO IR TIKĖJIMO INSTITUTAS kviečia

28

Artuma 2016 m. rugsėjis

Kūrybiniai mokymai moterims „ELEGANCIJA PRIEŠ VARTOTOJIŠKUMĄ“ nuo rugsėjo 20 d.

Seminaras sutuoktiniams ir besirengiantiems santuokai „TVIRTA IR SVEIKA SANTUOKA VISAM GYVENIMUI“ rugsėjo 30–spalio 2 d.

Kursas tėvams, auginantiems paauglius nuo spalio 12 d.

Seminaras „KRIKŠČIONIŠKŲ DIEVO ĮVAIZDŽIŲ GALIA“ nuo rugsėjo 21 d.

Seminaras „KRIKŠČIONIŠKA MEDITACIJA: TEORIJA IR PRAKTIKA“ rugsėjo 22 d.

Informacija ir registracija VšĮ Gyvenimo ir tikėjimo institutas, neformalus katalikiškas suaugusiųjų švietimas Aleksoto g. 6, LT-44280 Kaunas Tel./faks. (8 37) 280530; mob. 8 686 778 24 El. p. gti@lcn.lt www.gtinstitutas.lt

Seminarai ir mokymai vyks Perkūno name (Aleksoto g. 6), Kaune

Atokvėpio valandai

Šeimyniniai laiškai

Egzaminas Giovannino GUARESCHI Skaičiau atsisėdęs priešais atvirą langą, kai prisiartino Albertino ir manęs paklausė: – Tėti, ar tu sąžiningas?

Tai nelengvas klausimas, net ir tam, kuris įpratęs prie dažnų sąžinės tyrimų, tad pasijaučiau nepatogiai.

– Nesuprantu, kas tave gali dominti, – sumurmėjau.

– Man to reikia rašiniui, kuriame būtina apibūdinti tėvus: bet ne taip, kaip praėjusiais metais – pločio, ilgio ir panašių matmenų. Šį kartą reikia sąžiningumo, darbštumo, veiklos, tėvynės meilės ir kitų panašių dalykų.

Margarita įsikišo.

– Turima galvoje tėvų moralinis paveikslas, – pasakė. – Mes įsivaizduojame, kad gyvename nekontroliuojami tarp savo namo sienų, bet vaikai mus mato.

– Ir mergaitės, – patvirtino Aistruolė su subtiliu sarkazmu. (Tai žodžių žaismas. Italų kalboje daugiskaita „vaikai“ ir „berniukai“ yra tas pats žodis, jo reikšmė nustatoma pagal kontekstą – vert. past.)

– Tie dalykai ne tau, – sausai atkirto Margarita. – Žiūrėsi, kai būsi ketvirtokė, kaip tavo brolis.

Aistruolė atsakė, kad ji, priešingai, žiūri tiek, kiek nori, nors dar nėra jokioje klasėje; bet Margarita neatsiliepė į provokaciją ir kalba tuo pasibaigė.

– Tėti, ar tu sąžiningas? – paklausė Albertino.

– Tokių dalykų net neklausiama, – pareiškiau. – Tu mane pažįsti, žinai, ką darau, kaip elgiuosi: pats turi nuspręsti, ar esu sąžiningas, ar ne.

Albertino grįžo prie savo stalo.

– Kai aš esu mokykloje, o tu ne namie, aš nežinau, ką darai, – paprieštaravo susirūpinęs.

Logiška, kad turėjau pajusti nuoskaudą, ir ją pajutau.

– Gražų pasitikėjimą rodai savo tėvo atžvilgiu. Kaip gali galvoti, kad namie esu džentelmenas, o lauke – niekšelis?

– Šis samprotavimas neveikia, – pašoko Margarita. – Pilna žmonių, kurie gyvena dvigubą gyvenimą, o niekas nežino. Vaikas negali atlikti tokios apimties tyrimo. Džiovanino, pasakyk jam ir tiek, arba jis negalės parašyti rašinio. Čia prasiveržė mano nekantrumas.

– Bet juk aišku, po galais!

Albertino pritariamai linktelėjo galvą; tada, kelias minutes atidžiai pakramtęs pieštukinę, nuėjo ir pašnibždėjo Margaritai į ausį.

– Džiovanino, – netrukus pasakė Margarita. – Būk malonus, duok jam tikslų atsakymą.

– Esu džentelmenas, – pareiškiau. – Ir stebiuosi, kad tuo galima abejoti.

Albertino dar kartą pritariamai linktelėjo galvą ir vėl pašnibždėjo Margaritai į ausį.

– Taip, taip. Džentelmenas ir sąžiningas žmogus reiškia tą patį, – užtikrino jam Margarita. Ir tada Albertino nuėjo rašyti į savo sąsiuvinį.

Praėjus penkioms minutėms Albertino labai atsargiai tęsė puolimą.

– Tėti, ar tu darbštus?

– Taip, Albertino, – švelniai atsakiau. – Esu darbštus, mėgstu savo amatą, aukojuosi dėl šeimos, tėvynės ir civilizacijos gėrio.

Albertino rūpestingai viską pasižymėjo savo sąsiuvinyje. Po to pakėlė galvą.

– O koks esi tėvas?

Atsisakiau į tai atsakyti.

– Tai turi įvertinti tu, mano vaikas, – pasakiau.

– Ir aš esu tavo vaikas, – su įkarščiu pareiškė Aistruolė.

– Žinoma. Todėl jūs, mano vaikai, turite įvertinti mane kaip tėvą.

Albertino ir Aistruolė pasišalino į gretimą kambarį, kad bendru sutarimu priimtų sprendimą dėl mano, kaip tėvo, savybių. Diskusija buvo ilga ir labai gyva. Galiausiai abu sugrįžo; Albertino įsitaisė prie savo stalo ir pradėjo rašyti.

Aš pakėliau akis, tačiau Albertino veidas buvo neįžvelgiamas.

Sutikau Aistruolės žvilgsnį. Aistruolė mirktelėjo akį padarydama ženklą ir tarsi sakydama: „Nesijaudink, viskas praėjo gerai: aš viskuo pasirūpinau.“ Aistruolė dar neraštinga, bet vis tiek moka apsiginti nuo abėcėlės spąstų: kai Albertino parašė rašinį, Aistruolė paėmė sąsiuvinį ir nunešė Margaritai. Jos susišnibždėjo, ir Margarita, peržvelgusi lapą, patikino Aistruolę: parašyta taip, kaip ji norėjo.

Albertino rūpestingai nusausino lapą ir įdėjo sąsiuvinį į aplanką, maloniai padedamas Aistruolės, kuriai visada įdomūs šie veiksmai. Taip abu išsiblaškė ir Margarita galėjo man tyliai perduoti: „Šiek tiek kietokas, bet simpatiškas.“ Su palengvėjimu atsidusau: ir šį kartą gerai baigėsi. Tėvo egzaminas sėkmingai išlaikytas! Buvo galima suprasti, kad Aistruolė nemažai paspaudė, ir už tai jai buvau dėkingas.

Iš knygos Šeimyniniai laiškai (Corrierino delle famiglie, © RCS Rizzoli libri, 1954 m.).

Publikuojama su Giovannino Guareschi paveldėtojų leidimu.

Vertė Romanas KAZAKEVIČIUS. Silvijos Knezekytės iliustracija

Artuma 2016 m. rugsėjis

29

Atokvėpio valandai Dievas ir ekranas

Biblinio epo atgimimas Svaiginama Melo Gibsono filmo „Kristaus kančia“ (2004) sėkmė paskatino Holivudą pasvajoti apie komerciškai atsiperkančių religinės tematikos filmų kūrimą. Turėjo praeiti 10 metų, kol patikėta, jog biblinis epas, klestėjęs klasikinio Holivudo laikais (1945–1960 m.) ir, matyt, sunykęs dėl spartaus sekuliarizacijos proceso septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose, gali vėl prisikelti. Santykinė komercinė filmų „Nojaus arka“ (Noah, 2014), „Egzodas.

Dievai ir karaliai“ (Exodus: Gods and Kings, 2014), „Prisikėlęs“ (Risen, 2015) sėkmė leidžia kalbėti apie šio brangiai kainuojančio žanro atgimimą.

Mūsų ekranuose besisukantis „Ben Huras“ (Ben-Hur, 2016) iš dalies yra vienas jo pavyzdžių. Tai biblinis epas stiliumi, geografiniu ir istoriniu kontekstu, tačiau jo siužeto pagrindas nėra biblinis, o tik paraleliai jam kuriamas pasakojimas.

Kino kritikai tokius filmus yra taikliai pavadinę religiniais pelenais (angl. peplum, nuo graikiško peplos – laisvo kirpimo drabužis, kurį tokiuose filmuose dėvi moterys). Holivudui jie patogūs, nes bibliniam siužetui būdingą religinę žinią galima apeiti arba prie jos netiesiogiai prisiliesti (vadinasi, neįkyrėti nereligingam žiūrovui). Antra, pramanytas siužetas leidžia laisviau interpretuoti temą bei disponuoti faktais, nebijant susilaukti kokios nors religinės denominacijos pasmerkimo ar protestų. Trečia, Holivudas turi geriausių pasakotojų, bet nuolat alksta siužetų, o Biblijoje jų apstu.

XIX a. romantizmas suteikė tikėjimo praktikai sentimentalumo atspalvį, religinėje kultūroje pasireiškusį ne tik saldžiais religiniais paveikslėliais, bet ir biblinio romano žanro (at)gimimu. (Šis žanras literatūroje atsirado Bažnyčios tėvų laikais, matyt, kaip pagoniškos visuomenės įkultūrinimo krikščioniškoje valstybėje priemonė ir kaip iki tol buvusių pagoniškų meilės romanų pakaitalas.) Tai Edwardo Bulwerio-Lyttono Paskutinės Pompėjos dienos, Henryko Sienkiewicziaus Quo vadis? ar Lewiso Wallace’o Ben Huras.

Jiems būdingas neįtikimas siužetas (su vyraujančiu pagonio ir krikščionės meilės ir / arba pagonio atsivertimo motyvu), prisodrintas gladiatorių kovų ar varžytinių kovos vežimais scenų.

30

Artuma 2016 m. rugsėjis

Kilmingo žydo Judo Ben Huro nepelnyto pasmerkimo vergijai ir pergalingo sugrįžimo istorija, vykstanti evangelinės Jėzaus veiklos fone, ekranizuojama jau ketvirtą kartą (1907, 1925, 1959). Nekreipiant dėmesio į kompiuterine grafika įspūdingai atnaujintus specialiuosius efektus, nuo labiausiai žinomos Williamo Wylerio (1959) versijos filmas skiriasi keliais esminiais bruožais: smarkiai apkarpytu romano siužetu atsisakant labiausiai neįtikimų jo vingių arba juos nutylint. Taip sutaupomas laikas ir sukuriama filmo dinamika. Filmuose „Nojaus arka“ ir „Egzodas. Dievai ir karaliai“ matėme vis labiau nykstančią bibliniam epui būdingą „gerųjų“ ir „blogųjų“ veikėjų perskyrą. Šiame filme žydo Judo ir jo įbrolio romėno Mesalos akistata leidžia išryškinti abiejų personažų charakterius ir jų pasikeitimą, taip išvengiant šabloniškumo.

Literatūriškai silpno ir „pritempto“ antraplanio Jėzaus vaidmens bibliniame romane problemą režisieriai paprastai sprendė minimaliais vaizdais. Minėtų filmų pradžioje, viduryje ir pabaigoje, paprastai kulminacinėse scenose, Jėzus pasirodo trumpai, matomas iš nugaros arba iš tolo, kartais apsiribojant Jo ranka ar pėda, net šešėliu. Tai lėmė ir teologiniai sumetimai, ir sekuliarus santūrumas. „Ben Huras“ surizikuoja parodyti Jėzų iš arčiau, matyt, pasinaudodamas religiniais sentimentais regėti Dievą „veidas į veidą“.

Bet filmuose vaizduojant Jėzų gali atsi-

tikti ir taip, kaip neretai atsitinka pirmoje meilėje – žvilgsnis iš arti dažnai nuvilia. Įdomu, kaip nutiks jums?

Holivudinis filmas dažnai neapsieina be (retai kam pavykstančio) kultūrinio komentaro. Religinio ekstremizmo tema „Ben Hure“ sukels daugiausia abejonių, nors dėl jo siužete vietos atrandama ir zelotams, ir kartu su Jėzumi nukryžiuotam nusikaltėliui. Vieniems žinia, kad blogio negalima įveikti blogiu, pasirodys banali, kiti pastebės išeitį iš neapykantos rato – kryžių nešančio Jėzaus žodžius: „Aš laisvai ją atiduodu.“ Tretieji įžiūrės tą pačią biblinę „mylėk savo priešą“ retoriką, pompastiškai atvaizduotą Kalno pamokslo vaizdiniu 1959 m. filmo versijoje, niuansuotą ir individualizuotą naujoje. Ankstesnėje versijoje Jėzus ne tik nematomas, bet ir neturi jokios moralinės bei dvasinės įtakos personažui. Kaip pastebėjo kino kritikas Bosley Crowtheris, jame nėra atsivertimo, greičiau tai minties apie dvasinę žmonių bendrystę reklama. Modernusis „Ben Huras“ žengia porą žingsnelių toliau. Belieka atsakyti į klausimą, ar jie tarnauja tam, kad vėl iš naujo būtų atrandamas Jėzaus „etikos dviratis“, ar kviečia į tikrą krikščionišką susitaikymą ir atleidimą.

Filmo platintojams reikia padėkoti už drąsą ir palinkėti sėkmės. Juk tik žiūrovų palankumas „Ben Hurui“ spręs, ar mūsų kino ekranuose pasirodys tokie filmai kaip „Marija, Kristaus Motina“ (Mary, Mother of Christ, 2016), „Fatima“ (2016) arba Martino Scorseses „Tyla“ (Silence).

Ramūnas AUŠROTAS

Akiračiai

Vilties neprarandantis gydytojas Mes daug žinome apie Motiną Teresę, Maksimilijoną Kolbę ir kitus XX amžiaus šventuosius, buvusius gailestingumo įsikūnijimu. Visi jie katalikai. Tačiau nedaug ką žinome apie mūsų brolius liuteronus. Albertas SCHWEITZERIS (Šveiceris) nebuvo paskelbtas šventuoju, viso labo gavo tik Nobelio premiją už beribę meilę, pasiaukojimą ir gailestingumą...

Ištakos, jaunystė Albertas Schweitzeris gimė 1875 m. sausio 14 d. Elzaso Kaizersbergo miestelyje, išprususio prancūzo, liuteronų pastoriaus šeimoje. Vienas Schweitzerio senelis buvo pastorius, kitas mokytojas. Daugiavaikė šeima, suprantama, pasiturimai gyventi negalėjo. Tačiau Albertas savo vaikystę vadino labai laiminga ir šviesia. Vos penkerių metukų vaikelis parodė neįtikėtinų gabumų ne tik mokslui, bet ir muzikai. Beje, namuose, kaip ir visur Elzase, kalbėta dviem kalbomis: prancūzų ir vokiečių.

Lankydamas vidurinę mokyklą tuo pat metu Schweitzeris mokėsi groti vargonais pas garsų to meto muzikantą Ernstą Münchą. Ne tik muzika, bet ir mokslai puikiai sekėsi. Talentingas paauglys pamažėle tapo įvairiapuse asmenybe. Nuo 1893 m. jis studijavo Strasbūro universitete teologiją ir filosofiją. Gavęs stipendiją, nuo 1898 m. mokėsi Sorbonos universitete ir grojimo vargonais meno pas garsiausią tuo metu pasaulyje vargonininką Charles-Marie Widorą. 1899 m. parengė ir apgynė filosofijos, o praėjus metams – ir teologijos daktaro disertaciją. 1900 m. gavo liuteronų kunigo šventimus. 25 metų Schweitzeris jau buvo kunigas, filosofijos ir teologijos mokslų daktaras.

Aktyvaus gyvenimo pradžia Schweitzeris įsidarbina profesoriumi ir direktoriumi Strasbūro Šv. Tomo dvasinėje seminarijoje, tuo pat metu rašo labai vertingus mokslinius darbus apie Jėzų. Tai nekliudo jam pasinerti ir į muzikologiją. Tyrinėja savo mėgstamiausio kompozitoriaus Johanno Sebastiano Bacho kūrybą ir gyvenimą. Schweitzerio monografija apie Bachą net mūsų laikais laikoma klasika. Intensyviai koncertuojantis Schweitzeris tampa ir vargonų konstrukcijos ekspertu. Kadangi jo laimėjimai filosofijoje, teologijoje,

muzikologijoje ir kaip koncertuojančio atlikėjo buvo didžiuliai, jis jau ne tik plačiai žinomas, bet ir labai gerbiamas asmuo. Bet Dievui atrodė, kad to negana.

Lūžis Nuo ankstyvos jaunystės Schweitzeris labai žavėjosi šv. Pranciškumi Asyžiečiu. Be to, itin skaudžiai išgyveno baltaodžių žmonių kaltę afrikiečiams. Ir štai jis nusprendžia „tarnauti žmonijai“. Sulaukęs 30 metų rašo: „Nuo dabar man reikia ne kalbėti apie Evangeliją, meilę, o įgyvendinti tai realybėje.“ Teologas, filosofas, muzikantas meta visus darbus (net minias sutraukdavusius pamokslus Šv. Mykolo bažnyčioje) ir įstoja į Strasbūro universiteto Medicinos fakultetą. Pinigų užsidirba vargonų muzikos koncertais.

Išvaizdus, komunikabilus vyriškis turi pasisekimą tarp moterų. Bet Schweitzeris ne tik dorovingas – jis labai reiklus pats sau, nesileidžia į tuščią flirtą. 1912 m., jau brandaus amžiaus (37 m.), įsimyli Strasbūro universiteto dėstytojo dukrą, medicinos seserį Helene Bresslau.

Abiejų pažiūros, gyvenimo tikslas vienodi.

Tropinės medicinos gydytojas ir jo žmona, medicinos sesuo, susiruošia į patį Afrikos pragarą, kad lengvintų juodaodžių kančias ir gelbėtų jiems gyvybes.

Pasiruošimas Ne taip paprasta XX a. pradžioje surinkti dideles pinigų sumas ir supirkti inventorių bei medikamentus ligoninei tropikuose. Taupomi pinigai už koncertinę veiklą, honorarai už knygas Jėzaus gyvenimo istorijos tyrimai.

Milžinišką susidomėjimą sukelia medicinos daktaro disertacijos Jėzaus asmens psichiatrinis vertinimas publikacija.

Schweitzeris, kaip minėta, labai gerbiamas asmuo, tad prie pasiruošimo ir palaikymo akcijos prisijungia Artuma 2016 m. rugsėjis

31

Akiračiai

daugybė žmonių. Nepamainoma pagalbininkė visuose darbuose – žmona. Oficialiai jo veiklą ir tikslą globoja Paryžiaus misionierių organizacija.

1913 m. Albertas ir Helene išplaukia į Afriką, kad įkurtų ligoninę prie misijos. Kelionė trunka mėnesius.

Toje Afrikos dalyje, kur jiedu vyksta, nėra kelių, geležinkelio. Savaime suprantama, nėra telefono ryšio, neveikia radijo ryšys.

Afrikietiškame pragare Ekvatorinės Afrikos (dabartinis Gabonas) teritorijoje buvusi Lambarenės misija įsikūrė nepalankiausioje gamtos požiūriu žemyno dalyje. Klimatas ten siaubingas – nepakeliamas karštis ir visur prasismelkianti drėgmė. Sausasis periodas trunka keturis mėnesius. Kitais – lyja. Pelkės ir džiunglės braunasi į misijų teritorijas ir su tuo reikia kasdien kovoti. Iš valgomųjų kultūrų auga kadaise portugalų kolonistų atvežti bananai, manijokai (panašūs į bulves, tačiau už jas

Su žmona Helene Afrikoje, 1913 m.

daug vertingesni šakniagumbiai), ananasai. Bet plantacijas reikia kas trejus metus perkelti į kitą, iš džiunglių atkovotą vietą, nes per tokį laiką žemė būna visiškai nualinta. Tai padaryti nelengva. Karvės, ožkos ten neišgyvena, tad nėra pieno produktų. Medžioklė praktiškai neįmanoma, belieka tik žvejoti. Baltieji medienos pirkliai kerta vertingus miškus, bet jų uždarbiai nėra dideli, dažnai ištinka bankrotas. Kodėl? Nes čia viskas priklauso nuo gamtos ir čiabuvių požiūrio į darbą. Praėjo daugiau kaip metai, kol Schweitzeris juos perprato ir parašė: „Negras yra mažas vaikas.“ Vietiniai susiruošia į darbą tik tada, kai jiems reikia pinigų žmonai, kirviui, pjūklui, peiliui, degtinei ar tabakui nusipirkti. Tačiau ir tada, darbui einant į pabaigą, staiga sugalvoja pažvejoti ir viską metę išeina. Dėl gamtos sąlygų vertinga mediena nueina niekais. Čia vagiama viskas, kas neužrakinta.

Schweitzeriui pavogė net Bacho klavyrą ir Wagnerio operos „Niurnbergo meisterzingeriai“ partitūrą! Netoli nuo ligoninės esančios misijos kunigas aimanuoja, kad jam 32

Artuma 2016 m. rugsėjis

pavogė itin vertingų teologinių raštų VI ir XI tomus...

Dėkingumo jausmo čiabuviai neturi. Schweitzeriui sako: „Tu privalai mane gydyti, nes Jėzus tau liepia“, o kai pagyja, reikalauja: „Išgydei, tai dabar nupirk man žmoną!“ Juodaodžiai krikštijasi noriai ir jiems visiškai nesvarbu, kuo taps – katalikais ar protestantais! Jų galvosena tokia: Jėzus ir Marija stipresni už vietinius demonus, dvasias, dievybes, todėl būti krikščionimi... apsimoka! Nors katalikų ir protestantų kunigai dirba išsijuosę ir čiabuviai juos labai gerbia, bet paprotinė teisė ir pagonybės šleifas daro savo juodą darbą. Be to, misijos populiarios ir dėl jose veikiančių mokyklų. Pramokę rašto vietiniai laiko save inteligentais, tad amatų, kurie verkiant čia reikalingi, nė už ką nesimoko. Kartą Schweitzeris tempė sunkų rąstą per ligoninės statybos aikštelę. Pamatęs dyką slampinėjantį ligonio lankytoją, paprašė padėti. Šis atrėžė: „Aš inteligentas ir rąstų netampau!“ – „Tau pasisekė, brolau! Aš irgi norėjau tapti inteligentu, tik man nieko neišėjo...“ – atsakė gydytojas.

Juodaodžiai stebisi, kad jų daktaras – „burtininkas“ – saugo kiekvieną gyvį, augalą, todėl laiko jį kvailiu. Tiesa, gerbiamu burtininku kvailiu, nes jis „nužudo žmogų, pagydo, o paskui prikelia iš numirusių“. Taip jie supranta narkozę, daromą operacijos metu. Čiabuviai piktnaudžiauja daktaro gerumu ir vagia, vagia, vagia. Nei pasveikę ligoniai, nei jų artimieji nieku gyvu nesiruošia kuo nors padėti ligoninei. O darbo rankų ypač reikia... Galiausiai Schweitzeris ima juos barti, sugalvoja visokių sankcijų, kad šie nors ką dirbtų ir nustotų gerti degtinę. Bet tai kova su vėjo malūnais.

Nepaisydamas visko, gydytojas iš visos širdies myli tuos žmones ir aukojasi dėl jų taip, kad sunku net įsivaizduoti. Išgelbėta tūkstančiai gyvybių, daugybei čiabuvių sugrąžinta sveikata.

Baigiantis Pirmajam pasauliniam karui, prancūzai, bet turintys vokiečių pilietybę Schweitzeriai parvykę trumpam į Europą internuojami. Tiesa, neilgam. Praėjus metams Helene pagimdo dukterį Rheną.

Schweitzeriai liko Europoje iki 1924 metų. Albertas tą laiką dirbo Strasbūro ligoninėje, dėstė universitetuose, daug koncertavo, rašė knygas. Praėjus septyneriems metams šeimai teko drastiškai apsispręsti. Dėl smarkiai pašlijusios sveikatos Helene kol kas grįžti į Lambarenę negali, be to, dukrelė irgi dar per maža, kad ją būtų galima vežti į tokias baisias sąlygas. Tad Schweitzeris išvyko į Afriką vienas, retkarčiais neilgam grįždamas pas šeimą.

Vėl Lambarenėje Sugrįžęs į savo tegu ir palaikę ligoninę, Schweitzeris rado tik griuvėsius. Tačiau jis nenuleido rankų. Europoje buvo renkami pinigai, jis pats periodiškai grįždavo koncertuoti, kad uždirbtų pinigų. Atsirado jaunų gydytojų savanorių, taip pat medicinos seserų-slaugytojų. Lėšų daugėjo ir ligoninė išsiplėtė iki 70 pastatų komplekso.

Akiračiai

Daug afrikiečių buvo išgelbėta nuo mirties ar išgydyta.

Apie 1950 m. ligoninėje jau gydėsi per 500 pacientų, neskaičiuojant juos atlydėjusių artimųjų, kurie irgi čia gyveno. Reikėjo ne vien medicininių instrumentų, medikamentų, tvarsliavos, inventoriaus, bet ir... daugybės maisto. Mat maitinti teko ne tik ligonius, bet ir jų gimines, kurie naudojosi proga pavalgyti už dyką.

Schweitzeris dabar dažniau vykdavo į Europą koncertuoti, nes pinigų ligoninei išlaikyti reikėjo vis daugiau, aukų nebepakako. Antrojo pasaulinio karo metais medikamentų ir instrumentų siuntos pradėjo plaukti iš Naujosios Zelandijos, Australijos, JAV. Visas pasaulis žinojo apie Schweitzerio veiklą. Jis buvo gavęs ne vieną prestižinį apdovanojimą. 1952 m. jam paskirta Nobelio premija.

Apie tai sužinojo tik 1953 m. ir labai apsidžiaugė galėsiąs skirti ją afrikiečių ligoninės plėtrai bei čiabuviams gydyti.

1957 m. Schweitzeris paskelbė „Sąžinės deklaraciją“ ir joje pakvietė pasaulio žmones priešintis atominio ginklo bandymams bei ragino jį uždrausti. Paskutinis jo, kaip taikos ir gėrio nešėjo, poelgis buvo prieš mirtį pasirašytas Nobelio premijos laureatų reikalavimas nedelsiant nutraukti karą Vietname.

Albertas Schweitzeris nugyveno ilgą ir prasmingą gyvenimą. Mirė 1965 m. Lambarenėje, eidamas 91-uosius metus. Ten ir palaidotas šalia 1957 m. mirusios žmonos.

Po tėvų mirties vadovavimą ligoninei perėmė jų duktė Rhena Schweitzer-Miller. Šiuo metu toje vietoje klesti 25 tūkst. gyventojų turintis miestas.

Schweitzerio palikimas ir etika Populiariausios Schweitzerio publikuotos knygos yra Jėzaus asmens psichiatrinis vertinimas; Krikščionybė ir pasaulio religijos; Kultūra ir etika; Kultūros nuopuolis ir atstatymas; Religijos filosofija Kanto darbuose; Indų mąstytojų pasaulėvoka; Tarp vandenų ir džiunglių; Laiškai iš Lambarenės; Mano gyvenimas (autobiografija); Johannas Sebastianas Bachas.

Alberto Schweitzerio credo, kurį stengėsi įgyvendinti, buvo besąlygiška pagarba gyvybei. Jis rašė: „Esu gyvybė, kuri trokšta gyventi tarp gyvybių, taip pat trokštančių

gyventi.“ Jo etinė programa ir tikslas buvo gelbėti kitų gyvybes ir palengvinti kančias. Kalbėdamas apie gyvybę, Schweitzeris turėjo galvoje ne tik žmogiškosios gyvasties (toji visų pirma!), bet ir visos gyvosios gamtos gerbimą ir saugojimą. Ne tik žavėjosi šv. Asyžiaus Neturtėliu, bet ir pats gyveno saugodamas kiekvieną gyvybės formą. Pagal Schweitzerį, turi galioti formulė: „Žmogus – žmogui“, t. y. privalome padėti vienas kitam moraliai, materialiai, užjausdami, darydami gailestingumo darbus. Schweitzerio etika skelbia, jog sveiki, pasiturintys, sėkmės lydimi, talentingi ir veiklūs yra skolingi ligoniams, neįgaliesiems, beturčiams, neturintiems galimybių būti veikliems. Kitaip sakant, gerai mums žinoma evangelinė tiesa apie tai, kad kam daug duota, iš to bus ir daug pareikalauta.

Pabaigai Ant Alberto Schweitzerio pavyduoliai pylė daug pamazgų. Jį kaltino net... „talento švaistymo nuodėme“.

Tačiau jo darbai iškalbingi. Vienas iš europiečių Lambarenės lankytojų rašė apie Schweitzerio rankas „dideliais jautriais pirštais, kurie vienodai vikriai užsiuva žaizdą, taiso stogą, groja Bachą ir rašo apie Goethes reikšmę civilizacijai“. O prakutęs juodaodis sanitaras savo gentainiams sakė: „Jūs vadinate jį kvailiu? Žemėje jis jums kvailys, bet danguje Dievui pats protingiausias.“ Begalinė Schweitzerio meilė kenčiantiems, pagalba itin pasiaukojamu gydytojo darbu, atlaidumas ir gailestingumas žiaurios gamtos bei prietarų sužalotiems čiabuviams negali nekelti pagarbos, susižavėjimo. Ir dar toji meilė viskam, kas gyva, Dievo kūrinijai...

Prieš 20 metų Elzase vienas gydytojas, klausinėjęs manęs apie Lietuvą, atidarė piniginę, kad paduotų vizitinę kortelę. Atlanke pamačiau jo žmonos ir Schweitzerio nuotraukas. Pasakė: „Taip, tai man ne tik žmogaus ir gydytojo idealas, bet ir mano gimtojo Elzaso pasididžiavimas, kuriam žemėje nedaug lygių.“ Parengė Vanda IBIANSKA

Pažinkite Dievo Gailestingumą ir prašykite jo sau bei visam pasauliui!

Jums padės Katalikų pasaulio leidiniai išleistos knygos:

Walter Kasper. GAILESTINGUMAS:

pamatinė Evangelijos sąvoka ir krikščioniškojo gyvenimo raktas Iš vokiečių kalbos vertė kun. teol. dr. Mindaugas Ragaišis ir Zofija Stanevičienė

MALDYNAS. Nes Jo Gailestingumas amžinas Pylimo 27/14, Vilnius 01309, tel. (8 5) 212 24 22, faks. (8 5) 262 64 62, www.katalikuleidiniai.lt

Artuma 2016 m. rugsėjis

33

Sveikata

Kokios šlykštynės tos kirmėlės!..

Prieš tris–keturis dešimtmečius rugsėjo 1-ąją kiekvienas pradinukas ant savo suolo rasdavo tablečių nuo kirminų. Ir išgerdavo, nes mokykloje dirbdavo seselė, o vaiko sveikatos priežiūrai nereikėdavo atskiro raštiško tėvų sutikimo. Keisti laikai buvo. Bet reikėtų pasidomėti, sumažėjo ar padaugėjo ligotų vaikų. Pačių vaikų, tiesa, labai sumažėjo...

Vadovėlyje aprašyta 16 ligų – helmintozių, kurias sukelia kirmėlės. Labiausiai kirmėlinės ligos paplitusios neturtingose ir šilto klimato šalyse. Betgi matote, kas vyksta – globalizacija, egzotiškos kelionės, pramogos ir valgiai, visuotinis atšilimas... Visokiausių tropinių užkratų atsivežam ir prisiveisiam.

O Lietuvoje mamos visada žinojo apie vietines kirmėles.

Askaridė yra didžiulis, 20–30 cm ilgio, į slieką panašus kirminas. Aprašyta atvejų, kai tokį monstrą savo išmatose aptikę žmonės susirgo psichikos liga – parazitofobija. Užsikrečiama askaridoze per žemėmis suterštas rankas, neplautas daržoves ir uogas, nešvarų vandenį. Žmogus žmogaus neužkrečia, kirmino kiaušinėliai turi subręsti dirvožemyje.

Tačiau suvalgius tų kiaušinėlių, prasideda siaubo filmas. Žarnyne išsiritusios lervutės patenka į kraują ir atkeliauja į plaučius, iš kvėpavimo takų atryjamos į žarnyną ir ten subręsta iki suaugusio kirmino, dedančio kiaušinėlius. Įdomiausia, kad visa ši „odisėja“ gali ir nesukelti jokio sveikatos sutrikimo. O gali sukelti kosulį, dusulį, karščiavimą, alerginius bėrimus, žarnyno ar tulžies latakų nepraeinamumą, miego sutrikimus. Jei kirminų daug, jie apvagia šeimininką. Šis negauna reikiamų maisto medžiagų, vitaminų. Liga nustatoma išmatose radus kirminų ar jų kiaušinėlių. Gydomi visi, kuriems nustatyta askaridozė, – ir 34

Artuma 2016 m. rugsėjis

turintys nusiskundimų, ir nesant ligos simptomų. Gydymas geriamaisiais vaistais trumpas (iki trijų dienų) ir veiksmingas. Praėjus dviem savaitėms reikia vėl tirti išmatas, esant kiaušinėlių, gydymą pakartoti. Vaistus turi gerti ne tik ligonis, bet ir visi kartu gyvenantys.

Enterobiozė – dažniausia žmogaus, ypač vaikų, helmintozė. Spalinukės yra mažos, 10 mm ilgio ir 0,5 mm pločio kirmėlytės. Spalinių kiaušinėliais užsikrečiama tiesiogiai nuo kito spalinių turinčio žmogaus per nešvarias rankas, buitinius kontaktus, netiesiogiai – per patalynę, rankšluosčius, žaislus. Iš prarytų kiaušinėlių žarnyne išsirita lervos, subręsta iki kirmėlių, kurios nakties miego metu išlenda lauk ir aplink išangę deda kiaušinėlius. Tai sukelia niežulį.

Per šešias valandas kiaušinėliai subręsta, o esant prastai higieninei kultūrai (čiulpiant nešvarius pirštus) žmogus gali vėl pats užsikrėsti. Mergaitėms ir moterims kasymasis gali sukelti šlapimo takų ar lytinių organų uždegimus. Enterobioze sergantiems būdingas dirglumas, nemiga, šlapimo nelaikymas. Užsikrėtimą spalinėmis patvirtina nuo išangės raukšlių atspaustos lipnios permatomos plėvelės mikroskopija – randami kiaušinėliai. Gydymas kompleksinis: higienos įgūdžių mokymas ir laikymasis, rytinis išangės srities prausimas su muilu iš priekio į užpakalį, patalynės, apatinių drabužių keitimas, virinimas ir lyginimas, vienkartinė vaistų nuo kirmėlių dozė ligoniui ir visiems kontaktavusiems, kurią reikia pakartoti po dviejų savaičių.

Abi šios ligos gali būti besimptomės. Dvejų–dešimties metų vaikams, neturintiems deramų higienos įpročių, tikimybė užsikrėsti labai didelė. Su išmatomis pasišalinančių kirmėlių galima ir nepastebėti. Tėvai, pasitarę su šeimos gydytoju, gali elgtis dvejopai: bent kartą per metus atlikti vaikams tyrimus ir gydyti, jei liga nustatoma, arba sugirdyti gydomąsias vaistų dozes „aklai“, profilaktikai. Dažniausiai abiem šioms ligoms gydyti skiriami geriamieji vaistai veikia tik žarnyne ir beveik nesukelia šalutinių reiškinių. Jeigu esama ligai būdingų požymių ar nusiskundimų, nereikia delsti. Kreipkitės į gydytojus,

nes galimi (retai) kitų vidaus organų pažeidimai.

Toksokaros – šunų ir kačių askaridės – tai iki keliolikos centimetrų ilgio kirmėlės. Jų lervos, migruodamos žmogaus vidaus organuose, sukelia lėtinę banguojančios eigos ligą, pasireiškiančią labai įvairiais požymiais. Būna, kad dėl tokio ligos pasireiškimo diagnozė nustatoma tik po kelerių ar keliolikos metų. Žmogus neužsikrečia nuo žmogaus ar gyvūno. Su kačių ar šunų išmatomis išskiriami toksokarų kiaušinėliai bręsta dirvožemyje. Užsikrečiama per žemėtas rankas, suterštas daržoves, uogas, vandenį, šunų ir kačių priterštose smėlio dėžėse ar vejose, kirminų kiaušinėlius perneša musės, tarakonai, dulkės.

Netinkamai termiškai apdorotoje (grilyje) mėsoje arba greitajame maiste gali būti toksokarų lervų. Dažniausiai serga vaikai. Būna karščiavimas, pilvo skausmas, sumažėjęs apetitas, kepenų ir limfmazgių padidėjimas, kosulys ir švokščiantis dusulys (kaip astmos), įvairūs bėrimai – lėtinė alerginė reakcija. Gali būti akių ar smegenų pažeidimas. Diagnozuojama įvertinus visus požymius, specialistų konsultacijas, vaizdinius, instrumentinius tyrimus, atliekami bendri kraujo, imunologiniai tyrimai. Gydoma į kraują patenkančiais vaistais nuo kirmėlių. Gana dažni šalutiniai reiškiniai, o pats gydymas nėra labai veiksmingas.

Svarbu profilaktika: gydyti nuo kirmėlių mažus šuniukus ir kačiukus, surinkti šunų ir kačių išmatas, vaikų smėlio dėžes įrengti saulėtose vietose, kai jos nenaudojamos – laikyti uždengtas, kasmet keisti ir dažnai perkasti jose smėlį.

Bendradarbių klausinėjau: ar plaunate savo pačių surinktas mėlynes? Beveik visos plauna.

Gal todėl, kad apie infekcijas ir kirminus išmano? Visuose šia proga perskaitytuose straipsniuose specialistai pataria plauti visas uogas, na, gal tik aviečių ne. Šiemet buvo daug mėlynių. Prisišaldėt?

Gyd. Vytis ŽEMAITIS

Gyvenimas kaip senas vynas

Gailestingumas Irutės Jaruševičiūtės nuotraukos

ir darbas

Vanda IBIANSKA Šie metai – gailestingumo. Ar tai vien tik mūsų krikščioniškojo gyvenimo dimensija? Ir taip, ir ne. Gailestingas gali (ne)būti šaltkalvis, lėktuvą pilotuojantis lakūnas, informacinių technologijų specialistas, kulinaras ir t. t. Tačiau yra profesijų, kur gailestingumo dėmuo itin svarbus kasdieniame darbe. Turiu galvoje medikus. Gailestingumas reikšmingas visų medikų šiokiadieniuose, tačiau bene svariausias – paliatyviojoje medicinoje.

Taip susiklostė, kad kavagėrio metu apie gailestingumą ir su juo susijusius dalykus kalbėjausi su trimis medikėmis, dirbančiomis ligoninėje, virš kurios įėjimo durų iškalbingai kabo gražus kaltinis kryžius. Pacientai čia terminaliniai, t. y. keliaujantys paskutinę gyvenimo atkarpą.

Labai sunkūs ligoniai, kurie jau neišgis, todėl galima tik nuslopinti ar bent palengvinti jų fizinę ir dvasinę kančią.

Klausiau, kokie jausmai pirmiausia kyla, kai atveža naują kenčiantį žmogų. Štai ką jos man atsakė.

Gydytoja (ji ir ligoninės direktorė) Rita Kabašinskienė teigia, kad apima gailestis. Tai pirmasis impulsas, bet tuoj pat „įsijungia“ profesiniai veiksniai: kuo greičiau ir geriau pagelbėti. Jos nuomone, šie impulsai atsiranda beveik kartu.

LSMU absolventė, baigusi socialinio darbo medicinoje specializaciją, Evelina Bataitienė pasakoja, kad kai pradėjo profesinę veiklą, pirmasis jausmas buvo stiprus gailestis. Dabar Evelina stengiasi į pirmą vietą iškelti profesiją ir kuo greičiau, kvalifikuočiau padėti ligoniui ir jo artimiesiems: „Jei leisčiau savo jausmams vešėti, jie mane suėstų ir nukentėtų profesinė pagalba kenčiančiam.“ Kauno kolegijos Medicinos fakultetą baigusi slaugytoja Dijana Lieguvienė irgi pabrėžia, kad gailestis ir jausmai „įsijungia“ pirmieji, po jų – profesija.

Pacientų esti visokių. Pasitaiko ir piktų, irzlių, pretenzingų, nemalonių žmonių. Kaip medikės tokiais atvejais susivaldo?

Gydytoja Rita sako: „Jei tuoj pat savęs nesureguliuočiau, nepastatyčiau ant reikiamų „bėgių“ (negeras ne žmogus, o jį veikianti liga), būtų blogai. Tokiais atvejais negalvoju apie žmogų kaip asmenybę, bet kuo skubiau pradedu veikti jo simptomus. Stengiuosi pašalinti ar bent sumažinti

jo kančią, suteikti fizinį ir dvasinį komfortą. Bet taisau save kiekvieną akimirką. Jei to nedaryčiau, pakenkčiau ligoniui ir sau. Jeigu mano psichologinė ir emocinė būsena bus nederamos, nukentės gydymo kokybė.“ Socialinė darbuotoja Evelina vadovaujasi tuo, ko ją mokė universitete. Pasakoja, kad jei pacientas agresyvus fiziškai, ji laikosi atstumo. Jei pyktis žodinis, leidžia žmogui išsirėkti, išsiplūsti. Pasitaiko ir asmeniškų užgauliojimų. Tokiais atvejais tylėdama klausosi.

Būna, kad išsirėkęs žmogus pasako: „Ačiū, kad išklausėte viską, kas manyje susikaupę.“ Po to galima pradėti socialinį darbą. Slaugytoja Dijana bando ligonį nuraminti ir apsaugoti, kad jis pats sau nepakenktų.

Atskiras darbo baras – mirties baimės ar panikos apimti pacientai.

Gydytoja labai greit pajunta ligonio nerimą ar paniką, net jei šis stengiasi to neparodyti. Tvirtina, kad pasitaiko įdomių paradoksų: panikos apimtas pacientas stengiasi padovanoti gydytojui savo gerumą ir dėkingumą. Ji su kiekvienu žmogumi elgiasi individualiai ir laikosi principo, kad nereikia skubėti su raminamaisiais medikamentais, nes dažnam būtinas šviesus protas, kad galėtų susitikti su svarbiais jam žmonėmis, sąmoningai priimti sakramentus. Medikamentų skiria tik tada, kai kitais būdais padėti nebegalima. Pasak gydytojos, žmogaus gyvenimo kelią atspindi terminalinė būklė, kurioje atsidūrė. Savo priešmirtinių dienų ir mirties scenarijų mes rašome visą savo gyvenimą.

Socialinė darbuotoja sako, kad paruošti žmogų mirčiai yra sudėtingiausia. Jam tenka susitaikyti su liga ir mintimis apie mirtį. „Kai būna labai sunku, aš prisidengiu mūsų dvasine asistente, kuri puikiai sprendžia šią problemą. Kadangi dirbame komandiniu principu, tai atsiradus būtinybei kviečiu dvasinę asistentę.“ Klausiu, ar skirtingai nuoširdžiai tikintys ir netikintys žmonės pasitinka mirtį.

Artuma 2016 m. rugsėjis

35

Gyvenimas kaip senas vynas

Į tai gydytoja atsako, kad jei žmogaus tikėjimas autentiškas, jis mirtį pasitinka ramiai, bet tokių nedaug.

Gaila, kad mūsų žmonių tikėjimas dažnai yra paviršutiniškas. Tarp tokių ir netikinčiųjų didelio skirtumo nėra.

Na, ir kas gi labiausiai rūpi žmonėms, kurie žino, jog netrukus jų laukia išėjimas?

Gydytoja pastebi, kad, be ligos (ji pirmoje vietoje), moterys labiausiai išgyvena dėl namiškių: kaip jie gyvens, kai manęs nebebus ir pan. Vyrai susitelkia į save, galvoja apie ligą.

Socialinė darbuotoja kalba apie ligonių norą būti lankomiems, dalyvauti kokioje nors jų būklę ir jėgas atitinkančioje veikloje. Pabrėžia, kad pacientams visiškai nerūpi materialiniai, turtiniai dalykai. Bet šie neretai rūpi ligonių artimiesiems. Slaugytoja atkreipia dėmesį, jog pacientai labai nori bendrauti su personalu. Kadangi jie laukia pokalbių, dėmesio, ji stengiasi pasikalbėti su kiekvienu.

Paliatyvioji medicina – labai sunkus darbo baras. Jeigu nebūtų pozityvių išgyvenimų, personalas tiesiog palūžtų. Paklaususi, kokie teigiami jausmai patiriami, išgirdau štai ką. Gydytojai – tai paciento šypsena, prisilietimas ir pamatymas, kad jis tavęs labai laukė. Socialinė darbuotoja pajunta džiaugsmą tada, kai nusigandęs pacientas ima atsiverti, išsipasakoja, nusišypso ir pasako, kad norėtų būti čia iki pabaigos.

Tai didžiausias darbo įvertinimas. Slaugytoja pozityvių jausmų pajunta retai. Sako, jog „gera ant širdies“, kai ligonio savijauta pagerėja, artimieji jį dažnai lanko ir juo rūpinasi.

Savanorystė Lietuvoje dar tik gimsta, bet savanorių šioje ligoninėje yra. Vieni iš jų pasirodo, nes „gražu, kilnu, prestižiška“, kiti todėl, kad reikia surinkti tam tikrą savanoriavimo valandų skaičių ir mokymo įstaigoje gauti „varnelę“. Visi jie po kelių apsilankymų išnyksta. Personalas labiausiai vertina tuos, kurie ateina vedami gailestingumo.

Ateina patys, niekieno nepaskatinti. Ligoniai jų labai laukia. Šie žmonės neretai patys būna turėję sunkiai sirgusį artimąjį. Ligoninei labai reikia pagalbos, todėl šie asmenys

* * *

Poros, švenčiančios santuokos 60-metį, paklausė: – Kaip jums pavyko taip ilgai nugyventi kartu?

– Matote, mes gimėme dar tais laikais, kai sugedusius daiktus taisydavo, o ne mesdavo lauk.

* * *

– Kodėl vyrai nesupranta moterų?

– Nes kai Dievas kūrė moterį, Adomas pramiegojo...

36

Artuma 2016 m. rugsėjis

kalbasi su pacientais, juos pamaitina. Jų veikla – ne tik gailestingumo raiška, bet tam tikru atžvilgiu net papildomos darbo rankos ten, kur nebūtinas medicininis išsilavinimas.

Jaunimo organizacija „Baltai juoda“ surengia ligoniams pramogų, pasveikina švenčių proga, atneša simbolinių dovanėlių. Socialinė darbuotoja teigia, kad pacientai jaunimo labai laukia ir organizacijos indėlis yra akivaizdus.

O sergantieji? Ar gaili kitų ligonių, užjaučia juos? Čia nuomonės išsiskyrė. Pasak gydytojos, gaili ir užjaučia. Ji dažnai matanti, kaip net visai degradavę žmonės parodo tokį kilnumą, kurio iš jų nieku gyvu nelauktum. „Tų žmogiškumo apraiškų pilna ten, kur mes mažiausiai tikimės. Žmogaus vidaus turtingumas neaprėpiamas ir nenuspėjamas“, – sako ji. Socialinė darbuotoja irgi mato ligonių užuojautą vieni kitiems, pastangas padėti, kol išgali, tačiau visada pasitaiko ir užsisklendusių savyje. Slaugytoja mano, kad kančia ir psichologiniai išgyvenimai užgožia viską, todėl gailesčio, užuojautos kitiems nebelieka.

Kai pasidomėjau, ar jos keistų sunkų darbą šioje ligoninėje, jei pasiūlytų didelį atlyginimą kitur arba darbą lengvesniame skyriuje, atsakymai buvo tokie. Gydytoja neteikia pinigams pirmenybės. Kai labai pavargsta, pagalvoja: gal reikėtų ką nors keisti? Bet tada ateina mintis: ar sugebėčiau kitoje srityje dirbti maksimaliai gerai?

Teigia, kad dėl pinigų tikrai neišeitų. Socialinė darbuotoja atsakė, kad niekada kito darbo neieškojo. Pinigai labai svarbu, bet ji geriausiai moka dirbti su sunkiais ligoniais ir jų artimaisiais ir tas faktas ją pristabdo. Slaugytojos atsakymas buvo trumpas: „Gal didelis atlyginimas ir gundytų, bet aš mielai dirbu šioje ligoninėje.“ Ir vėl grįžtu prie gailestingumo, kurio persmelktas šių medikių darbas. Visos trys pakartoja, kad be gailestingumo kvalifikuotas darbas paliatyvinėje medicinoje būtų neįmanomas. Štai toks mūsų gyvenimas ir mes patys. Viena yra pakelti parkritusį senuką, nupirkti maisto produktų „Maisto bankui“, su dovanėlėmis aplankyti vaikų globos namus ir visai kas kita, kai tavo profesija ir kasdienis darbas persunkti gailestingumu. Tikruoju, ne epizodiniu, o esančiu tavo gyvenimo būdu.

* * *

Sakoma, kad kiekvienas žmogus – savo laimės kalvis... Žmonės, būkite geri, atimkite iš manęs priekalą!..

Atrodo, kad čia kažkokią nesąmonę kalu!

* * *

Mokslininkai nustatė, kad gimtadienių šventimas naudingas sveikatai: tie, kurie atšventė daugiau gimtadienių – ilgiau gyvena.

ŠILUVOS ATLAIDAI švenčiant ypatingąjį GAILESTINGUMO JUBILIEJŲ 2016 m. rugsėjo 7–15 d.

PAMALDŲ TVARKA ATLAIDŲ METU Rugsėjo 7 d., trečiadienis

Rugsėjo 12 d., pirmadienis

JONO PAULIAUS II DIENA KATALIKIŠKŲ BENDRUOMENIŲ DIENA

POLICIJOS, VALSTYBĖS SIENOS APSAUGOS IR PRIEŠGAISRINĖS GELBĖJIMO TARNYBOS DARBUOTOJŲ DIENA

Dalinimosi kultūra bendruomenėse: aukojami rūbai ir maistas (sriubos valgyklos)

Rugsėjo 8 d., ketvirtadienis Švč. Mergelės Marijos Gimimas, Šilinės

VIENUOLIŲ DIENA Sutikti Jėzų žvelgiant į benamio veidą

Rugsėjo 9 d., penktadienis LIGONIŲ, SLAUGYTOJŲ IR MEDICINOS DARBUOTOJŲ DIENA Pagalba namuose ligų kamuojamiems ir vienišiems garbaus amžiaus asmenims

Suklydę ir padarę nusikaltimus: teisti negalima padėti.

Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms – pristatomasis filmukas

Rugsėjo 13 d., antradienis

LIETUVOS KARIUOMENĖS DIENA Humanitarinės Carito akcijos ir tarptautinis Carito bendradarbiavimas

Rugsėjo 14 d., trečiadienis Šventojo Kryžiaus Išaukštinimas

KUNIGŲ IR GYVENANČIŲ NE LIETUVOJE TAUTIEČIŲ DIENA Atvykstantys iš kitų šalių (pabėgėliai) – mitai ir tikrovė

Rugsėjo 10 d., šeštadienis

JAUNIMO IR ŠEIMŲ DIENA Vaikų dienos centrų veikla su vaikais ir šeimomis

Rugsėjo 15 d., ketvirtadienis Švč. Mergelė Marija Sopulingoji

GAILESTINGUMO JUBILIEJAUS IŠKILMĖ – PAGRINDINĖ DIENA

ATGAILOS IR SUTAIKINIMO SAKRAMENTAS 8–19 val. Bazilikoje ir Apsireiškimo koplyčioje ŠVENČIAUSIOJO SAKRAMENTO ADORACIJA 11–21 val. Bazilikos Ligonių Sveikatos koplyčioje VIGILIJA LAUKIANT ŠVČ. MERGELĖS MARIJOS GIMIMO Nuo rugsėjo 7 d. 19 val. iki rugsėjo 8 d. 7 val.

KATECHEZĖS 11.45 ir 17.45 val. aikštėje KRYŽIAUS KELIO APMĄSTYMAS 9.30 val. piligrimystėje nuo Šiluvos šilo iki Apsireiškimo koplyčios (9 val. autobusiukas nuveš nuo aikštelės prie Šiluvos parduotuvės) MARIJOS VALANDOS 9.30 val. Bazilikoje

PADĖKOS DIENA

Rugsėjo 11 d., sekmadienis

ŠV. MIŠIOS 8 ir 9 val. Apsireiškimo koplyčioje 10 val. Švč. M. Marijos Gimimo bazilikoje 12 val. Švč. Mergelės Marijos litanija ir pagrindinės šv. Mišios aikštėje 16 val. Apsireiškimo koplyčioje 18 val. aikštėje

Padėkos diena rėmėjams

GAILESTINGUMO VAINIKĖLIS 15 val. Bazilikoje ROŽINIO MALDA 11.15 ir 14 val. Bazilikoje 17 val. procesijoje nuo Apsireiškimo koplyčios į Baziliką

Caritas kasdieninėje tarnystėje

CARITAS KVIEČIA PASIMATYTI SUSITIKIMŲ PALAPINĖJE! Čia lauksime Jūsų pasiruošę dalintis savo patirtimi, atsakyti į klausimus, diskutuoti ir tiesiog drauge pabūti. Ateik, mes norime Tave sutikti!

www.siluva.lt www.kaunoarkivyskupija.lt

TRAKŲ DIEVO MOTINOS – LIETUVOS GLOBĖJOS – ATLAIDAI (Trakinės)

ŠVČ. MERGELĖS MARIJOS GIMIMO ATLAIDAI LABANORE (Labanorinės)

2016 m. rugsėjo 1–8 d.

2016 m. rugsėjo 8–11 d.

Šv. Mišios kiekvieną dieną 10 ir 17 val. – lenkų kalba 12 ir 18 val. – lietuvių kalba Rugsėjo 4 ir 8 d. vakarinių šv. Mišių nebus

Šv. Mišios kiekvieną dieną – 12 val.

Papildomos šv. Mišios: rugsėjo 5 d. – 17 val., rugsėjo 6 d. – 10 val.

www.trakubaznycia.lt

Rugsėjo Artumoje aptariama penktoji gailestingumo darbų kūnui ir sielai pora: ką reiškia ligonį slaugyti ir įžeidimus atleisti?

Nuo įsitikinimo negaliu tau atleisti prie noro suteikti dar vieną galimybę – ar būtina eiti šiuo keliu? Ypač kai tikrai sunku, atrodo, neverta ir neįmanoma: juk praeities atleidimas nepakeis!.. Sakytume: užsitarnauk ir atleisiu, tik kas, jeigu kalba pakrypsta ir į mus pačius?

Negydomi dvasiniai įžeidimai skausmingesni už tikras žaizdas.

Beje, prie pastarųjų pasilenkti irgi nemenkas iššūkis. Kada ligonio lankymas yra tikras gailestingumo darbas?

www.artuma.lt