Artuma

Artuma

mėnraštis šeimai bei visiems ieškantiems Dievo ir žmonių artumos

2016 m. spalis

10

Ganytojo žodis

„Esame Šventojo Tėvo akys, ausys ir lūpos“ Šie metai mums keleriopai jubiliejiniai: švenčiame ne tik ypatingąjį Gailestingumo jubiliejų, bet ir 90-metį nuo Lietuvos bažnytinės provincijos įsteigimo, o lygiai prieš 25 metus atkurti visaverčiai diplomatiniai santykiai tarp Lietuvos Respublikos ir Šventojo Sosto.

Ta proga Artuma kalbina apaštališkąjį nuncijų arkivyskupą Pedro López QUINTANĄ.

– Jūsų Ekscelencija, popiežius Pranciškus prieš pustrečių metų Jus atsiuntė tarnauti Lietuvoje; niekas tada dar nekalbėjo apie Gailestingumo metus, o Jūs tik atvykęs sakėte: „Ištikimybė [Viešpačiui] ypač pasireiškia gyvenant ir tikint, kad Dievas mus myli ir yra gailestingas. Reikia visiems perduoti šią Dievo meilę ir gailestingumą. Mes, kaip nuncijai, popiežiaus troškimu turime retkarčiais priminti ganytojams šiuos svarbius dalykus, kuriais derėtų gyventi vykdant sielovadą.“ Tai – pranašystė, Šventojo Tėvo intencijų nuojauta ar?..

– Kaip kunigas, aš formavausi per Jono Pauliaus II pontifikatą. Iš jo gavau šventimus ir beveik 25 mano kunigystės metai praėjo jam esant popiežiumi. Galima sakyti, jis mane „užkrėtė“, nes jo pontifikatas buvo nukreiptas į Dievo gailestingumą. Visą gyvenimą Jonas Paulius II skelbė gailestingumą, būtent jis įvedė Dievo Gailestingumo šventę. Mano pašaukimas susijęs ir su popiežiumi Pauliumi VI, kuris daug nekalbėjo apie gailestingumą, bet jo veiksmai buvo gailestingi. Tad mano kunigystė buvo sąlygota šios realybės – klausytis, matyti ir parodyti žmonėms Dievo gailestingumą. Ir popiežius Pranciškus mums primena, kad Dievas yra gailestinga meilė, kad gailestingumas yra svarbiausias dalykas. Buvau labai laimingas, kad Šventasis Tėvas Pranciškus paskelbė šį jubiliejų. Nesijaučiu pranašu, bet gera suprasti, kad esi pastoracinėje bendrystėje su popiežiumi.

– 2014-ųjų vasarą Artumos skaitytojams parašėte laišką apie meilę, šeimą ir Dievą – ir vėl buvote kažkiek pranašiškas šiandienio Amoris laetitia balsas! Kokią dabar matote šeimų tikrovę?

– Nepamirškim, kad Pranciškus kanonizavo Joną Paulių II kaip šeimų apaštalą. Jo pontifikatas buvo sutelktas į šeimą: jis įsteigė Popiežiškąją šeimos tarybą, Šeimotyros institutą, svarbus jo dokumentas apie šeimą Familiaris consortio (kuriuo, beje, remiasi ir Amoris laetitita). Anuo metu dirbau su juo Vatikane, tad, galima sakyti, jis man darė tiesioginę įtaką. Man tai buvo patvirtinimas ir sustiprinimas, kad šeima – itin svarbi ne tik Bažnyčiai, bet ir visuomenei, ir ypač mūsų laikais, kai visuomenė išgyvena krizę, nes šeima ją taip pat patiria dėl daugelio priežasčių. Jei ieškome būdų išspręsti visuomenės krizę, visų pirma turime apginti šeimą, kuri nuolat puolama šiandienos pasaulyje.

– Ar galėtumėte pasidalyti apie savo šeimą?

– Augau su dviem broliais ir dviem seserimis. Kai dabar mąstau, suprantu, kokie svarbūs visam gyvenimui man buvo šeima, mūsų santykiai. Tėvai mokė mus būti gerais krikščionimis liudydami ne žodžiais, bet darbais, mokė, kaip sugyventi su kitais, atsiverti ir patarnauti kitiems.

Už tai esu jiems dėkingas. Mūsų šeima buvo labai pamaldi Švenčiausiajai Mergelei. Šį pamaldumą perėmiau iš šeimos – beje, ne tik iš mamos, bet ir iš tėčio.

tęsinys 6 p.

›

Priešrinkiminis ganytojiškasis laiškas

Turinys Kronika

Iš redakcijos pašto

2

Kun. Artūras KAZLAUSKAS Išpažintis

3

Rūta TUMĖNAITĖ, Dalė GUDŽINSKIENĖ Bažnyčios pulsas

4

Pokalbio su apaštališkuoju nuncijumi arkiv. Pedro López Quintana tęsinys „Esame Šventojo Tėvo akys, ausys ir lūpos“

6

Dr. Vincentas VOBOLEVIČIUS Už ką balsuoti?

9

Didelės ir mažos kryžkelės

Kun. Linas ŠIPAVIČIUS Gyvenimo prasmė brolystėje

10

Bronė GUDAITYTĖ Kerštauti ar laiminti?

11

Br. Lukas SKROBLAS OSB Atleidimo žingsniai (II)

12

Vytautė MACIUKAITĖ Visi esame kaliniai

14

Antanas SAULAITIS SJ Vaikų ir jaunimo išnaudojimas

16

Milita ŽIČKUTĖ-LINDŽIENĖ Peržengti kalėjimo slenkstį

17

Vaida SPANGELEVIČIŪTĖ Ar Dievas gyvena zonoje?

18

Laiko akvariume

20

Kalėjime irgi paprasti žmonės sėdi

21

Jaunimo iššūkis

Joana GIMBERYTĖ-JURONĖ Labiau skauda ar labiau myliu?

22

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Ingrida VUOSAITYTĖ Mokytis atpažinti

24

Elvyra KUČINSKAITĖ Neištikimybė poroje

26

Atokvėpio valandai

Giovannino GUARESCHI Istorija apie tūkstantį lirų

28

Akiračiai

Kryžiaus Jonas

30

Sveikata

Jūratė MATIKOVIENĖ Mano namai – tavo namai

32

Gyd. Vytis ŽEMAITIS Kol griaustinis..., tol mužikas...

34

Gyvenimas kaip senas vynas

Vanda IBIANSKA Gelbėtojai

35

Brangūs tikintieji ir visi geros valios Lietuvos piliečiai, mūsų Tėvynė pradėjo antrąjį laisvo ir nepriklausomo gyvenimo dvidešimtpenkmetį. Tai – ypatinga mūsų tautos patriarchų, laisvės kovotojų brolių ir seserų dovana mums, pašauktiems toliau tęsti laisvos Lietuvos kūrimo darbą. Laisvė yra ne tik duotis, bet ir nuolatinė užduotis. Tai – mūsų dalyvavimas visuomenės gyvenime.

Netrukus į Seimą rinksime tuos, kurie atstovaus mums, kurdami ir tobulindami šalies įstatymus pagal rinkėjų valią. Kiekvieno laisvės ir demokratijos sąlygomis norinčio gyventi piliečio svarbiausia pareiga – dalyvauti parlamentarų rinkimuose, o per juos prisidėti prie krašto valdymo. Atlikdami savo pilietinę pareigą, liudijame meilę Tėvynei ir rūpestį dėl jos ateities.

Pagal krikščioniškąją sampratą, pilietinė pareiga prilygsta pareigoms artimui ir bendrajam gėriui. Dėl šios priežasties kviečiame šią pareigą atlikti ir nepasiduoti nuogąstavimams, kad vienas balsas nieko nepakeis.

Verta priminti, kad pagal rinkimų į Seimą tvarką daugiamandatėse apygardose kiekvienas iš mūsų galime pasirinkti kandidatus juos reitinguodami. Reitinguodami pareikšime savo nuomonę apie tai, kuriems kandidatams labiausiai dera patikėti itin atsakingas valstybės įstatymų leidėjų pareigas. Partijų sąrašuose galime rasti žmonių, kurie vadovaujasi bendražmogiškomis ir krikščioniškomis vertybėmis, būtinomis, kad kiekviena demokratinė visuomenė visavertiškai egzistuotų.

Tam, kad krašte būtų vadovaujamasi teise bei klestėtų ekonomika, būtina moralinė kultūra. Tik ten, kur dauguma gerbia ir vertina kitą žmogų, klesti santarvė ir solidarumas, kurių šiandienėje Lietuvoje kartais pritrūksta. Besąlygiška pagarba žmogui yra pamatinis demokratijos principas. Turi būti ginamas ir saugomas kiekvienas žmogus nuo savo prasidėjimo iki mirties, žmogus, turintis negalią ar kenčiantis nepagydomą ligą. Artimo meilė prasideda šeimoje, grindžiamoje santuoka – vyro ir moters vieno kitam savęs dovanojimu. Valstybei svarbu padėti žmonėms, kurie savo atsakomybę paliudijo įsipareigodami vienas kitam ir savo vaikams. Jei tik kandidatas į Seimą gerbia ir aktyviai palaiko šias vertybes, jis suvokia pamatinę moralinės kultūros svarbą laisvai visuomenei.

Lietuvai reikia žmonių, nepuolančių į pesimizmą ir nemanančių, kad ateitį lemia vien praeities nepasisekimai. Lietuvai reikia žmonių, galinčių tęsti laisvės kovotojų darbą – kurti valstybę, kurioje visiems gera gyventi.

Kandidatų sąrašuose ieškokime būtent tokių žmonių, o radę – balsuokime už juos, kad, išrinkti į Seimą, mums atstovautų. Būkime ne pasyvūs istorijos stebėtojai, bet aktyvūs jos dalyviai, suvokiantys, kad pagarba pamatinėms moralinėms vertybėms yra būtina sąlyga norint gyventi krašte, kurio taip troško laisvos Lietuvos kūrėjai.

Lietuvos vyskupai 2016 m. rugsėjo 30 d.

Viršelyje – popiežius Pranciškus spaudžia ranką pataisos namų Filadelfijoje gyventojui, susitikimo su įkalintaisiais metu 2015 m. rugsėjo 27 d. REUTERS/Jonathan Ernst

Artuma 2016 m. spalis

1

Kronika Iš redakcijos pašto

Prisiminus vieną pasipriešinimo židinį Prieš 35 metus (1981 06 02) Vilniuje buvo įkurtas statybininkų blaivystės klubas „Sąjūdis“ (SBK „Sąjūdis“), veikęs pogrindžio sąlygomis.

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, sovietų valdžia pradėjo sparčiai didinti alkoholinių gėrimų gamybą ir pardavimą. Neretai parduotuvių lentynos būdavo tuščios, tik alkoholinių gėrimų pilnos. Gerdavo visur. Dažnai už atliktas paslaugas, ypač kolūkiuose, buvo atsiskaitoma alkoholiniais gėrimais. Lietuvos statistikos metraščio duomenimis, per 1980 m. išgertų alkoholinių gėrimų vienam Lietuvos gyventojui teko po 10,9 l gryno alkoholio, kai tarpukario Lietuvoje buvo išgeriama po 0,9–1,12 l. Literatūros apie alkoholio žalą nebuvo, išskyrus vieną kitą Respublikinių švietimo namų mažytę brošiūrą ar spaudoje pasitaikiusį straipsnelį, smerkiantį girtaujančius.

Bažnyčia sunerimo. Daugelis drąsių kunigų: Algimantas Keina, Sigitas Tamkevičius, Alfonsas Svarinskas ir kiti, savo pamoksluose parapijiečiams primindavo saugoti save, šeimą, nepaskęsti alkoholizmo liūne. 1980 m. pradžioje Lietuvos vyskupai ir vyskupijų valdytojai ganytojišku laišku kreipėsi į tikinčiuosius, ragindami atsisakyti girtavimo, organizuoti blaivias vestuves, krikštynas, laidotuves ir t. t.

Grupė žmonių, vadovaujama inž. Juozo Kančio, bandė atkurti tarpukario Lietuvoje veikusią Blaivybės draugiją.

Kai visos viltys dėl valdžios draudimų žlugo, pasirinktas kitas variantas – kurti klubą – ir 1981 06 02 buvo įsteigtas Statybininkų blaivystės klubas „Sąjūdis“, išrinkta taryba. (Apie klubo įkūrimą plačiau rašoma Jono Kačerausko knygoje Blaivybė Lietuvoje. Istorija ir dabartis.) Kitą dieną Partijos komitete – pasitarimas. Išbarami rengėjai,

klubo veikla uždrausta. Blaivystės idealus teko skleisti pogrindžio sąlygomis. Klubo „Sąjūdis“ pasitarimai, repeticijos buvo rengiamos patikimų narių butuose pastatant sargybą. Salės vakaronėms užsakomos narių asmeniniu vardu „gimtadieniams“, „vardadieniams“ minėti. Rajonuose antialkoholiniai renginiai būdavo organizuojami bažnyčiose arba šventoriuose.

Po kiekvieno renginio gausėjo narių skaičius. 1986 m. sausio 1 d. sąrašinis narių skaičius buvo 432. Be to, daug žmonių aktyviai dalyvaudavo, bet į narius nesirašė, bijodami valdžios.

SBK „Sąjūdis“ iniciatyva 1988 m. lapkričio 12 d. surengtas Vilniaus vyskupijos įkūrimo 600 metų ir vyskupo Valančiaus blaivystės akcijos pradžios 130 metų minėjimas. Po pietų konferencija, kurios metu buvo nutarta įsteigti vyskupo Motiejaus Valančiaus blaivystės sąjūdį. Sudaryta iniciatyvinė grupė daugiausia iš SBK „Sąjūdis“ narių.

Parašytas iniciatyvinės grupės „Laiškas tautai ir visiems Lietuvos gyventojams“. Jame rašoma: „Mes kreipiamės į Jus, Lietuvos vyrai ir moterys, nesvarbu, kokios esate tautybės… Lietuvos jaunimą… kviesdami pakilti į žygį už blaivią tėvynę… Lietuvos atgimimui reikalingas sveikas, blaivus protas…“ Prieš 158 m. Valančiaus pradėta blaivystės sklaida šiandieną Lietuvai labai reikalinga. Jaunime, įsijunk į Vyskupo Motiejaus Valančiaus blaivystės sąjūdžio veiklą.

Jonas KAČERAUSKAS, inžinierius, vienas blaivystės sąjūdžio kūrėjų sovietmečiu

Artuma mėnraštis šeimai bei visiems ieškantiems Dievo ir žmonių artumos. Nr. 10 (321) / 2016

(ISSN 1392-382X) Eina nuo 1989 metų spalio. Steigėjas – Lietuvos Caritas, leidėjas – VšĮ Caritas leidykla „Artuma“

Redakcija:

vyr. redaktorius Darius CHMIELIAUSKAS; redaktorė Vanda IBIANSKA; redaktorė stilistė Dalė GUDŽINSKIENĖ; atsakingoji redaktorė ses. Teresė ELSTERYTĖ MVS; techninė redaktorė Valdonė MINCIŪTĖ; korektorė Rūta LAZAUSKAITĖ; dailininkė Silvija KNEZEKYTĖ; vyr. buhalteris Arūnas URNIEŽIUS; kapelionas kun. Artūras KAZLAUSKAS

Adresas:

Rotušės a. 23, LT-44279 Kaunas; tel. (8 37) 20 96 83, 8 673 13 303; redakcija@artuma.lt. Įmonės kodas 134460120, a. s. LT097300010002264553

Spausdino: UAB „Spaudos praktika“, Chemijos g. 29, LT-51333 Kaunas. Užsakymo Nr. 208752, tiražas 10 100 egz. Žurnalą galima bet kada užsisakyti kiekviename Lietuvos pašte. Indeksas – 5010. Žurnalo kaina 1 Eur (atsiimant redakcijoje)

www.artuma.lt

mus rasite ir facebooke

Redakcija pasilieka teisę savo nuožiūra taisyti ir trumpinti rankraščius. Jų negrąžina ir nerecenzuoja. Už reklamos ir informacinių pranešimų turinį atsako jų rengėjai

parėmė š. m. II pusmečio Artumos prenumeratą per vyskupijų Carito skyrius, pasieksiančią labiausiai stokojančius.

Taip pat fondo dėka atnaujinome ir plėtojame artuma.lt svetainę

2

Artuma 2016 m. spalis

remia kai kurias Artumos skilčių „Kronika“, „Didelės ir mažos kryžkelės“, „Jaunimo iššūkis“, „Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos“, „Akiračiai“ publikacijas

Liturgijos katechezė

Spalio liturginiai skaitiniai

1 Š Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė, mergelė,

Bažnyčios mokytoja Job 42, 1–3. 5–6. 12–16; Ps 119; Lk 10, 17–24 2 S XXVII EILINIS SEKMADIENIS (III sav.)

Hab 1, 2–3; 2, 2–4; Ps 95; 2 Tim 1, 6–8.

13–14; Lk 17, 5–10 3 P Gal 1, 6–12; Ps 111; Lk 10, 25–37 4 A Šv. Pranciškus Asyžietis, vienuolis

Gal 1, 13–24; Ps 139; Lk 10, 38–42 5 T Šv. Faustina Kovalska, vienuolė

Gal 2, 1–2. 7–14; Ps 117; Lk 11, 1–4 6 K Šv. Brunonas, kunigas

Gal 3, 1–5; Lk 1, 69–75; Lk 11, 5–13 7 P Rožinio Švč. Mergelė Marija

Apd 1, 12–14; Lk 1, 46–55; Lk 1, 26–38 8 Š Gal 3, 22–29; Ps 105; Lk 11, 27–28 9 S XXVIII EILINIS SEKMADIENIS (IV sav.)

2 Kar 5, 14–17; Ps 98; 2 Tim 2, 8–13;

Lk 17, 11–19 10 P Gal 4, 22–24. 26–27. 31 – 5, 1; Ps 113;

Lk 11, 29–32 11 A Šv. Jonas XXIII, popiežius

Gal 5, 1–6; Ps 119; Lk 11, 37–41 12 T Gal 5, 18–25; Ps 1; Lk 11, 42–46 13 K Ef 1, 1–10; Ps 98; Lk 11, 47–54 14 P Šv. Kalikstas I, popiežius, kankinys

Ef 1, 11–14; Ps 33; Lk 12, 1–7 15 Š Šv. Jėzaus Teresė, mergelė, Bažn. mokyt.

Ef 1, 15–23; Ps 8; Lk 12, 8–12 16 S XXIX EILINIS SEKMADIENIS (I sav.)

Iš 17, 8–13; Ps 121; 2 Tim 3, 14 – 4, 2;

Lk 18, 1–8 17 P Šv. Ignotas Antiochietis, vysk., kankinys

Ef 2, 1–10; Ps 100; Lk 12, 13–21 18 A Šv. Lukas, evangelistas

2 Tim 4, 10–17a; Ps 145; Lk 10, 1–9 19 T Šv. Jonas Brebefas ir Izaokas Žogas, kunigai,

ir jų draugai, kankiniai;

šv. Kryžiaus Paulius, kunigas

Ef 3, 2–12; Iz 12, 2–6; Lk 12, 39–48 20 K Ef 3, 14–21; Ps 33; Lk 12, 49–53 21 P Ef 4, 1–6; Ps 24; Lk 12, 54–59 22 Š Šv. Jonas Paulius II, popiežius

Ef 4, 7–16; Ps 122; Lk 13, 1–9 23 S XXX EILINIS SEKMADIENIS (II sav.)

Sir 35, 12–14. 16–18; Ps 34;

2 Tim 4, 6–8. 16–18; Lk 18, 9–14 24 P Šv. Antanas Marija Klaretas, vyskupas

Ef 4, 32 – 5, 8; Ps 1; Lk 13, 10–17 25 A Ef 5, 21–33; Ps 128; Lk 13, 18–21 26 T Ef 6, 1–9; Ps 145; Lk 13, 22–30 27 K Ef 6, 10–20; Ps 144; Lk 13, 31–35 28 P Šv. Simonas ir Judas (Tadas), apaštalai

Ef 2, 19–22; Ps 19; Lk 6, 12–16 29 Š Fil 1, 18b–26; Ps 42; Lk 14, 1. 7–11 30 S XXXI EILINIS SEKMADIENIS (III sav.)

Išm 11, 22 – 12, 2; Ps 145; 2 Tes 1, 11 – 2, 2;

Lk 19, 1–10 31 P Fil 2, 1–4; Ps 131; Lk 14, 12–14 Popiežiaus intencijos spaliui:

bendroji – kad žurnalistai, atlikdami savo darbą, visuomet vadovautųsi pagarba tiesai ir stipriu etikos jausmu; evangelizavimo – kad Pasaulinė misionierių diena visose krikščionių bendruomenėse atnaujintų džiaugsmą ir atsakomybę skelbti Evangeliją.

Išpažintis Kun. Artūras KAZLAUSKAS Dabartinės mano pareigos turi ir vieną ypatingą tarnystę – klausyti išpažinčių. Kauno arkikatedroje. Tai visiškai nauja patirtis man, Emilio Vasiliausko nuotrauka daugiau nei 20 metų klausančiam išpažinčių.

Iki šiol būdavo įprasta klausytis „paprastų“ išpažinčių. O arkikatedroje tokios – retenybė. Sakydamas „paprastos“, turiu omeny vaikystėje išmoktų nuodėmių sąrašus, kartojamus iki mirties... Tikrai. Nejuokauju. Net septyniasdešimtmečiai vis dar „neklauso mamos“ ir „nekalba poterėlių“. Nesmagu. Bet ne dėl tokio elgesio, o dėl tokių išpažinčių.

Krikščionis yra Jėzaus sekėjas. Kai mąstau, kalbu, elgiuosi ne taip, kaip Jėzus, nusidedu, t .y. pakenkiu savo gyvasčiai. O nuodėmė yra atleidžiama, kai sugrįžti į Jėzaus sekėjo kelią. Šis asmeninis sugrįžimas yra konkrečiai išgyvenamas Atgailos ir Sutaikinimo sakramentu. Kunigas yra Kristaus sakramentas – susitikęs su juo išgirsti atleidžiančius ir guodžiančius, pasitikėjimo tavimi kupinus žodžius.

Kaip susitikti? Gailestingumo jubiliejus padovanojo ir kunigus, kai kuriose bažnyčiose budinčius vos ne visą dieną.

Klausykloje kunigai būna ir prieš kiekvienas Mišias (labai ydinga išpažinčių klausyti Mišių metu). Asmeninis susitikimas su Kristaus sakramentu – kunigu – yra viena esminių išpažinties sąlygų. Anksčiau būdavo toleruojamas ir beveik anoniminis susitikimas (tamsa klausykloje ir bet kokį kontaktą neįmanomą darančios neperregimos grotelės). Šiandien vis labiau jaučiame tikro susitikimo poreikį. Pagal liturgijos nuostatus, išpažinčių klausymo vieta turi būti taip įrengta, kad skatintų atvirumą, pasitikėjimą, bendrystę, pokalbį. Atsižvelgiant į tikinčiųjų jautrumą, turi būti galimybė ir išpažinčiai per groteles.

Tačiau net ir tradicinėse klausyklose per išpažintį galima bendrauti su kunigu akis į akį stovint ar klūpint priešais.

Ką sakyti? Būtina išpažinti visas ir kiekvieną sunkią nuodėmę. Patariama kalbėti ir apie lengvas. Tik neapsigaukime! Ne kunigas ar Kristus mus kaltina! Tai mes apkaltiname save! Kiekvieną kartą, kai sąmoningai neatsiliepiau į Kristaus kvietimą daryti gera, sunkiai nusidėjau. Kiekvieną

kartą, kai sąmoningai pasielgiau taip, kaip Kristus nesielgtų, sunkiai nusidėjau. Štai kuo kaltiname save. Gailėdamiesi, kad buvome netobuli Jėzaus – tobulo Žmogaus ir Dievo – sekėjai... O Kristus atleidžia visas mūsų nuodėmes. Mačiau niekšų, kurie tiesiai į akis žiūrėdami sakė, kad jų sąžinė rami. Sąžinė gali būti kreiva...

Tad nepamirškime sąžinės peržvalgų – kiekvieną vakarą ir prieš ruošdamiesi išpažinčiai. Naudokimės šiandien vis gausesniais tokių peržvalgų pavyzdžiais. Tam ypač svarbi ir kasdienė Evangelijos meditacija – persiėmimas Kristaus mentalitetu.

Kaip dažnai? Prisimenu šešiolikmetę, po septynerių metų galėjusią išpažinti vos tris savo nuodėmes, ir prieš savaitę išpažinties buvusį kunigą, kuris savo nuodėmes ilgai vardijo... Kuris iš šitų dviejų jums atrodo didesnis nusidėjėlis? Tas, kuris nepažino savo nuodėmių! Kuo dažnesnė išpažintis, tuo mano savivoka ir jautrumas nuodėmei didėja. Išpažintį reikia atlikti kiekvieną kartą, kai supratau, kad sunkiai nusidėjau. Taip, skubi išpažintis būtina dėl tos vienos sunkios nuodėmės!

Mes, kunigai, išpažintį patiriame iš abiejų pusių: kaip ją atliekantys ir ją priimantys. Išpažinties tarnai yra nuodėmių žinovai. Pirmiausia savo pačių kailiu. Jie – ir gailestingumo ekspertai, tik ne savo, o Dievo.

O Dievas savo visagalybę labiausiai parodo pasigailėdamas ir atleisdamas. Kaip gera būti patyrusiu šitokios visagalybės patarnautoju!

Artuma 2016 m. spalis

3

Kronika Visuotinės Bažnyčios pulsas

dumo smarkiai pagausėjo neapykantos nusikaltimų, nukreiptų prieš tautines mažumas. Po to, kai rugsėjo pradžioje Esekso grafystėje mirė paauglių užpultas ir sumuštas lenkas imigrantas, Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda nusiuntė laiškus Jungtinės Karalystės Katalikų ir Anglikonų Bažnyčioms, ragindamas kovoti su „ksenofobija“ ir ypač aiškiais priešiškumo lenkų atžvilgiu atvejais.

Taikos ir meilės liudijimas

L’Osservatore Romano nuotrauka

Ruduo tradiciškai – derliaus nurinkimo metas, tad ir popiežiaus Pranciškaus paskelbti Gailestingumo jubiliejaus metai pasiekė kulminaciją rugsėjo 4 dieną, kai palaimintoji Kalkutos Teresė, Dievo Meilės Misionierių kongregacijos įkūrėja, Vatikane buvo paskelbta šventąja. Apžvalgininkai brėžia paraleles tarp garsiosios vargšų globėjos ir dabartinio popiežiaus ir pastebi, kad jei pasaulyje buvo žmogus, visą gyvenimą pašventęs „pakraščiams“, kurie taip traukia Šventąjį Tėvą Pranciškų, tai tokia buvo Kalkutos Teresė, drąsiai ir kūrybingai nešusi Dievo gailestingumą į pasaulį, kaip ragina ir dabartinis popiežius. Net ir „tamsi sielos naktis“, kurią Motina Teresė, kaip paaiškėjo po jos mirties, išgyveno daugybę dešimtmečių, kai jautėsi Dievo apleista, liudija gilų šventosios įsitraukimą į vargšų ir užmirštųjų gyvenimą.

Gražų rudens derlių sunešė ir popiežiaus Pranciškaus ekumeninės iniciatyvos. Nors procesai, vykstantys įvairiose krikščioniškose denominacijose, iš pažiūros tik dar labiau įtvirtina skirtumus, trukdančius siekti pilnutinės vienybės, tačiau kol kas nesimato ženklų, kad silpnėtų troškimas susitikti ir palaikyti dialogą, kartu melstis ir imtis bendrų darbų vargšų bei stokojančių labui.

Pranciškus pradėjo ekumeninių renginių sezoną rugsėjo 20 d., kai kartu su kitais krikščionių vadovais bei kitų religijų at4

Artuma 2016 m. spalis

stovais Asyžiuje paminėjo 30-ąsias Jono Pauliaus II surengto maldos už taiką susitikimo metines. Vienas susitikimo dalyvių, rabinas iš Argentinos Abrahamas Skorka, senas popiežiaus Pranciškaus bičiulis, apgailestavo, kad smurtas, neapykanta ir netikrumas vis labiau tampa žmogiškosios tikrovės bruožais. Vis dėlto rabinas įsitikinęs, kad, nepaisant blogėjančios žmonijos būklės, 1986 m. pasigirdęs balsas, kviečiantis siekti teisingumo, taikos ir meilės, nėra nutildytas.

Pačioje rugsėjo pabaigoje Pranciškaus laukė kelionė į Gruziją, o spalio mėnesį numatyti net du svarbūs ekumeniniai įvykiai: susitikimas ir bendra malda su Anglikonų Bažnyčios vadovu, Kenterberio arkivyskupu Justinu Welbiu ir kelionė į Švediją dalyvauti renginiuose, skirtuose 500 m. protestantiškosios Reformacijos jubiliejui.

Grįžtant prie rabino žodžių apie blogėjančią žmonijos būklę, pastarąjį mėnesį tikrai netrūko skaudžių įrodymų. Vasarą Normandijos bažnyčioje islamistų žiauriai nužudytą prancūzų kunigą Jacques’ą Hamelį popiežius jau paskelbė kankiniu ir sakė, kad kunigo kanonizacijos byla ilgai neužtruks. Rugsėjo 18 d. Meksikoje buvo pagrobti ir kitą dieną rasti negyvi du kunigai, po kelių dienų nužudytas dar vienas, o per mažiau kaip ketverius metus šioje šalyje iš viso nužudyta 15 dvasininkų. Jungtinėje Karalystėje po birželį įvykusio vadinamojo „Brexit“ referen-

Bažnyčia Čekijoje protestavo prieš partnerystės įstatymo pataisą, kuri išplės įvaikinimo teises tos pačios lyties poroms. Bažnyčios Teisingumo ir taikos komiteto vadovas vyskupas Václavas Malý pabrėžė, jog šeimos, kurią sudaro vyras ir moteris, modelis geriausiai atitinka vaiko poreikius, o Čekijos visuomenei labiausiai reikalingas „gilesnis žmogiškumo supratimas“.

Ne naujos taisyklės, o nauja evangelizacija – taip Kelno kardinolas Raineris Maria Woelkis reagavo į Vokietijoje pasigirdusius raginimus keisti celibato taisykles ir šventinti kunigais „patikrintus vedusius vyrus bei moteris“. Šiemet Vokietijoje buvo įšventinti vos 58 nauji kunigai. Už pašaukimus atsakingi Vokietijos vyskupų konferencijos atstovai irgi mano, kad reikia keisti ne raidę, o dvasią, ir pirmiausia susigrąžinti į bažnyčias jaunimą.

Na, o Vienos kardinolas Christophas Schönbornas, rugsėjo pradžioje sukėlęs tikrą audrą žiniasklaidoje, kai buvo pacituota jo homilijos ištrauka, esą Europai gresia pavojus kapituliuoti prieš islamą, o daugelis musulmonų tik to ir linki, vėliau išplatino paaiškinimą teigdamas, kad jo žodžiai buvo klaidingai interpretuojami kaip nukreipti prieš musulmonus ir pabėgėlius, kai jis tuo tarpu norėjęs pabrėžti faktą, jog europiečiai švaisto savo krikščionišką paveldą: „Aišku, daugybė islamistų norėtų pasinaudoti mūsų silpnumu, bet mes patys esame dėl to atsakingi... Europos krikščioniško atgimimo galimybė yra mūsų rankose, jei tik jos nepraleisime, jei eisime prie Kristaus ir skelbsime Jo Evangeliją.“ Rūta TUMĖNAITĖ

Kronika Bažnyčios Lietuvoje pulsas

Kunigų seminarijos Kaune, Telšiuose, Vilniuje pradėjo naujus studijų metus, su Dievo palaiminimu į savo bendruomenes džiugiai priėmusios 15 naujų kandidatų rengtis kunigystei. „Tai ženklas, kad Viešpats rūpinasi savo tauta“, – Šilinėse meldžiantis už dvasininkus sakė Kauno seminarijos dvasios tėvas Aldonas Gudaitis SJ. Didžiosiose katedrose švenčiant mokslų pradžią jaunimo ugdančias švietimo įstaigas ganytojai pavadino gailestingumo erdvėmis, kur dalijamasi laiko, išminties ir meilės dovanomis.

Be to, priminė popiežiaus Pranciškaus Krokuvoje išsakytus prašymus pasaulio jaunimui – nebūti nuobodžiaujantiems, nesirinkti patogių kelių gyvenime, laimės nepainioti su vartojimu.

Rugsėjo pradžioje dangus laimino Lietuvą iš jos Globėjos Dievo Motinos atlaidų Trakuose. „Rūpintis kitu – tai irgi yra Dievo plano išsipildymas žmoguje ir pasaulyje“, – kalbėjo Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas nepaprastu gamtos grožiu Kūrėjo apdovanotame krašte ir ragino būti gailestingiems aplinkai, tausoti jos išteklius bei vieni kitus. Piligrimystėje į Trakus iš Aušros Vartų ėjęs Vilniaus krašto jaunimas savo žygiu „Esu nuostabiai padarytas“ (plg. Ps 139) atliepė popiežiaus iniciatyvą rugsėjo 1– spalio 4 d. skirti „Laiką kūrinijai“ ir jos Kūrėjui. Šia proga ir Lietuvos vyskupai plenariniame posėdyje Šiauliuose rugsėjo 22 d. maldai už kūriniją, mūsų bendrų namų išsaugojimą pakvietė skirti spalio 2-osios sekmadienį, kai minimas šv. Pranciškus Asyžietis. „Tikiu, kad čia, Šiluvoje, buvo žmonių patirtų atsivertimų“, – sakė Kauno arkivyskupas Lionginas Virbalas apie Šilines, apdovanotas vasarišku oru ir,

daugelio akimis, dar didesne maldininkų gausa. Jubiliejinių metų Šilinės, kur nesyk minėtas žodžių „atlaidai“ ir „atleidimas“ giminingumas, kvietė priimti niekaip nesuskaičiuojamą gailestingumo malonę, tačiau ją ir be skaičių liudijo kunigų tarnystė klausyklose kiauras dienas, eilės prie mėlynųjų skėčių aikštėje priimti Komunijos (jai dalyti buvo pasitelkti ir ekstraordinariniai pagalbininkai pasauliečiai). Pagrindinį sekmadienį visus į vieną Dievo vaikų šeimą suvienijo „visų Tėvas“ – juk dėl Jo, arkivyskupo Liongino žodžiais, „esame broliai ir seserys: silpnesnieji ir užimantys atsakingas pareigas, auginantys nuostabias šeimas ir patiriantys santuokos griūtį, krikščionys ir musulmonai, lietuviai, lenkai, žydai... Visi galime patirti Dievo gailestingumą ir juo dalintis“. Iš tiesų Šilinėse visi – ir nedrįstantys artintis prie Viešpaties, įkalinti ligonio kambaryje ar kalėjimo kameroje, vargstantys priklausomybes, migracijas, trokštantys taikos nesaugiame pasaulyje, – pavesti visas stokas užtariančiai Dievo Motinai.

Vilties ženklas Lietuvai yra kasmet Šiluvoje gausiai susirenkančios šeimos ir ypač jaunimas, mokęsis bendrystės žygiuose nuo Dubysos (600 dalyvių) ir Kryžių kalno (800 dalyvių), pasitarnavimo savanoriška veikla. Iš Šiluvos sklido maldavimas Dievui ir politikams, kad nepamirštų, jog kadencijos laikinos, o vertybės amžinos, kad išrinkti gintų jas tvirtu evangeliniu „taip“ arba „ne“.

tarybos pirmininkas kardinolas Peteris Turksonas, dalyvavęs Lietuvos narystės JTO bei atkurtų diplomatinių ryšių su Šventuoju Sostu 25-mečio proga LR Užsienio reikalų ministerijos surengtoje konferencijoje „Vieninga, laisva ir taiki Europa 2040“.

Gailestingumo savaitgalį Vilniuje rugsėjo 17–18 d. į programas apie gailestingumo apaštalus ir liudytojus kvietė Šv. Juozapo seminarija, Bažnytinio paveldo muziejus. Greta Aušros Vartų vyko žodžio ir muzikos renginys „Jėzau, pasitikiu Tavimi“ su Lietuvos bei Lenkijos atlikėjais. „Tikėjimo ir Šviesos bendruomenės grožis – kad nesame vieni! Su jumis tie, kurie jus myli, su jumis – visa Bažnyčia“, – sakė kardinolas Audrys Juozas Bačkis, kaip lydintis ganytojas rugsėjo 17 d. Dievo Gailestingumo šventovėje

Tomo Vyšniausko nuotrauka

Išsipildančio gailestingumo tikrovė

Rugsėjo 12–14 d. Europos šalyse (Islandijoje, Airijoje, Anglijoje ir kt.) tarnaujančių lietuvių kunigų susitikime rūpintasi, kaip tautiečių sielovadoje įgyvendinti gailestingumo dvasią, mažinti smurto ir kito blogio apraiškas. Rugsėjo 13 d. Kaune Baltarusijos, Latvijos, Lenkijos ir Lietuvos vyskupai minėjo Lietuvos ir Lenkijos vyskupų konferencijų darnių dvišalių ryšių 25-metį.

Rugsėjo 14–15 d. Lietuvoje lankėsi Popiežiškosios teisingumo ir taikos

sveikindamas negalios paliestus bendruomenės narius, šeimas, draugus, kurie septyniuose Lietuvos miestuose jau 25-erius metus keliauja drauge. Ta proga surengta bendruomenių piligrimystė toliau tęsėsi Vilniaus senamiesčiu, kaip vienai šeimai keliaujant į Aušros Vartus ir liudijant išsipildančio gailestingumo tikrovę.

Rugsėjo 24 d. Alytaus miesto teatre šeimų sielovados savanorius sutuoktinius į bendrystę subūrė metinė Lietuvos šeimos centrų konferencija „Meilės džiaugsmas šeimoje“, tema ir ganytojų pranešimais susijusi su popiežiaus Pranciškaus Amoris laetitia tėviškais paraginimais šeimoms.

Dalė GUDŽINSKIENĖ

Artuma 2016 m. spalis

5

Kronika

2 vir. p.

› „Esame Šventojo Tėvo akys, ausys ir lūpos“

– Jus galima vadinti šv. Jono Pauliaus II kunigu bei vyskupu – tai jo rankų uždėjimu buvote įšventintas, o vėliau ir konsekruotas bei tapote itin artimu bendradarbiu. Kokį jį prisimenate?

– Man tai ypatinga Dievo malonė, kad suteikė galimybę būti arti Jono Pauliaus II. Džiaugiuosi, turėjęs galimybę daug metų dirbti arti jo Valstybės sekretoriate.

Kuomet buvau sekretoriato Bendrųjų reikalų skyriaus asesorius, turėjau asmeniškesnį santykį su juo, rūpinausi jo asmenine korespondencija, kai jis keliaudavo po pasaulį, informuodavau medijas apie keliones, taigi turėjau palaikyti su juo artimą ryšį. Niekad nepamiršiu to darbo, asmeninių susitikimų. Jo liudijimas ugdė mane. Jis buvo labai pagarbus ir dėmesingas savo bendradarbiams, nuoširdaus pamaldumo žmogus. Jo santykis su Mergele Marija buvo ypatingas, gerbė ją kaip Motiną.

Buvau Romoje, kai Jonas Paulius II lankėsi Baltijos šalyse. Šventojo Tėvo vizitas ir tai, ką jis sakė, buvo labai svarbu šioms šalims – kviečiu iš naujo perskaityti tas kalbas. Jos skirtos ne tik 1993-iesiems, kalba man ir šiandien, nes keliami klausimai tebėra itin aktualūs.

Manau, jis turėjo labai gilų žmogiškojo orumo ir asmens laisvės suvokimą. Buvo jautrus Lietuvos ir Baltijos šalių realybei, labai domėjosi jų padėtimi, asmens laisvėmis ir teisėmis, gerbė bei vertino jų kultūras ir kvietė atrasti savo tikrąsias šaknis bei puoselėti tautinę tapatybę. Tuo šios Jono Pauliaus II mintys aktualios nūdien. Man gaila, kad žmonės tai primiršo.

– Jis buvo labai dėmesingas kunigystei ir pašaukimams. Būtų įdomu išgirsti apie Jūsų pašaukimo kelią.

Galbūt svarbu ir šeimoms pamatyti, ką galime padaryti, kad padėtume atsiskleisti pašaukimams į kunigystę.

– Pašaukimas yra Dievo dovana, bet mes turime jį atrasti ir į jį atsiliepti. Tiesą sakant, mano pašaukimas pradžioje buvo truputį problemiškas – kiek priešinausi 6

Artuma 2016 m. spalis

Dievo valiai, bet galiausiai pasidaviau; tuomet buvau 21 metų. Po kovos laikotarpio supratau, kad man tai buvo naudinga, nes tai – irgi Dievo planas. Atradau, kad Viešpats kiekvienam turi planą, kiekvieno laimė priklauso nuo to, ar suranda, priima Jo planą ir juo seka. Kovodamas šią kovą smarkiai dvasiškai ūgtelėjau.

Jeigu tėvai nori, kad jų vaikai būtų laimingi, turi netrukdyti pašaukimui. Tai suprato ir mano tėvai. Jie džiaugėsi, kai studijavau Madrido universitete inžineriją ir kūrė man planus. Aš rašiau dienoraštį ir kartą palikau jį namie, o viena iš seserų, labai smalsi, surado jį ir parodė tėvams... Taip jie sužinojo mano mintis apie kunigystę.

Tuomet tėtis paskambino ir paliepė: „Tuoj pat sugrįžk namo.“ O tada pripažino, kad turiu mesti inžineriją ir eiti į seminariją. Tėvai suprato, jog norėdami laimės savo vaikui turi paaukoti svajones ar idealus, nes kunigystė yra jų vaiko, nors ir ne jų, kelias į laimę.

Pasakiau Dievui „taip“, tačiau... Jam nepasidaviau.

Nuėjau į seminariją, bet turėjau savo planų, sakiau: „Aš būsiu toks ir toks kunigas.“ Galiausiai suvokiau: „Gerai, Tu, Dieve, rodyk man kelią...“ Nustebau, kai po kunigystės šventimų mane pakvietė į Popiežiškąją bažnytinę akademiją tapti diplomatu. Tai visiškai prieštaravo mano ketinimams, bet jei Bažnyčia prašo, esu pasirengęs.

Pradžioje mane tai išvedė iš pusiausvyros, nes buvau labai prisirišęs prie savo šeimos ir šalies. Bet suvokiau, kad pašaukimo laimė – tai vykdyti Dievo valią. Mes turime ieškoti Dievo valios ir būti jai atviri.

– Ačiū, kad pasidalijote tokia asmeniška patirtimi.

Galbūt ne visi mūsų skaitytojai žino, ką veikia apaštališkieji nuncijai ir kodėl popiežiui taip svarbu turėti savo atstovus kone visame pasaulyje?

– Popiežiaus valstybė buvo pirmoji, pradėjusi siųsti savo atstovus į kitas šalis. Tai daryta norint palaikyti ryšius, nes tuo laiku krikščioniškoje Europoje buvo svarbu žinoti Šventojo Tėvo nuomonę.

Dabar svarbiausia nuncijų ir apaštalinių delegatų užduotis yra būti Visuotinės Bažnyčios bendrystės įrankiais.

Nuncijus palaiko vienybės ryšius tarp Šventojo Tėvo ir vietinės Bažnyčios. Kartais sakome, kad mes esame popiežiaus akys, ausys ir lūpos. Mėgstu sakyti, kad žmonės turi matyti ne mane, bet mano asmenyje – Šventojo Tėvo asmenį. Tai svarbiausia mūsų funkcija.

Po to turime ir tą politinę funkciją, nes Šventasis Sostas kaip valstybė ir jos galva – popiežius – yra visateisiai tarptautinių santykių subjektai. Tad atstovaujame Šventajam

Kronika

Tėvui ir palaikome Bažnyčios reikalus toje šalyje. Giname ir primename valdžiai bendruomenės teises, beje, ne tik katalikų, bet ir visų religinių bendruomenių, kad šios turi sąžinės laisvę ir laisvę išpažinti tikėjimą. Mes nesame kaip kitos šalys, turinčios savų politinių, ekonominių interesų, bet giname tos šalies piliečius, jų teises prieš valdžios atstovus.

– Pažvelkim tad į mūsų vietinę situaciją. Kaip, Jūsų nuomone, įgyvendinamos 2000-aisiais tarp Lietuvos ir Vatikano pasirašytos tarptautinės bendradarbiavimo sutartys?

– Vatikano valstybės sekretorius kardinolas Pietro Parolinas, šį birželį lankęsis Lietuvoje su oficialiu vizitu, sakė, kad politiniai santykiai su Lietuva yra labai geri. Dauguma sutarties punktų įgyvendinti be didesnių sunkumų. Galbūt yra problemų, tačiau jos susijusios ne su santykiais, bet su visuomenės realybe – ir Lietuvoje yra stipri sekuliarizacija. Norėtume, kad Bažnyčia būtų labiau matoma visuomenėje, taip pat ir švietimo dalykuose. Bet manau, kad Lietuvoje sutartis įgyvendinama, yra vyriausybės parama ir laisvė veikti bei dirbti.

Problema – kaip dirbti šioje plintančioje sekuliarizacijoje. Reikia vis labiau įtraukti pasauliečius į Bažnyčios gyvenimą. Man susidarė įspūdis, kad Bažnyčia Lietuvoje per daug klerikalinė. Žinoma, tai susiję ir su istorija, bet juk praėjo jau 25-eri laisvės metai. Labai džiaugiuosi, kad popiežius Pranciškus įsteigė naują – Pasauliečių, šeimos ir gyvybės – dikasteriją. Tai buvo padaryta būtent dėl šios priežasties – kad pagausintų pasauliečių dalyvavimą Bažnyčios gyvenime. Manau, jog iš dalies sekuliarizacijos priežastis yra ta, kad daug žmonių nesijaučia aktyviais Bažnyčios nariais. Jie buvo ugdomi kaip pasyvūs nariai, tik priimantys kunigo patarnavimus. Lietuva dar turi tai atrasti. Kaip mokė Vatikano II Susirinkimas, pasauliečiai turi būti aktyvūs Bažnyčios, parapijos nariai visose srityse: administracinėje, socialinėje ir kt.

Taip pat Lietuvoje pasigendu daugiau pasauliečių katalikų politikoje, jie sėdi namuose... O turėtų liudyti Evangeliją ne tik Bažnyčioje, bet ir visuomenėje. Tam turime parengti pasauliečius. Man tai atrodo ypatingos svarbos dalykas šiuo metu. Tam, žinoma, reikalinga ir dvasininkijos formacija. Kunigai turi iš naujo atrasti savo tapatybę ir ne tik švęsti liturgijos grožį, bet labiau dalyvauti ir žmonių gyvenime, lydėti (ne vadovauti), būti su jais: su jaunais, su vaikais, su visa visuomene.

Parapija nėra kunigo, kunigo parapija yra mirusi parapija. Gavę atsakomybę Bažnyčioje, pasauliečiai suvoks ir savo atsakomybę visuomenėje. Po to, kai supras, kas yra bendruomenė, ką reiškia jai priklausyti, taps artimi ne tik bažnyčioje, bet ir visuomenėje. Tai labai svarbu.

– Gal mūsų pačių, pasauliečių, pareiga aktyviau veikti, daryti daugiau?

– Jeigu kunigai nėra pasirengę, nieko nepadarysite. Pirmiausia turite parengti dvasininką, nes jis – bendruomenės

ganytojas. Taip, reikia pastūmėti ir pasauliečius. Ir popiežius Pranciškus tai vis primena, ragindamas išeiti iš bažnyčių, tačiau būti ne lyderiais, o tais, kurie skatina, palaiko, gaivina.

Dar vienas skubus bei svarbus dalykas – šeimos. Čia, Lietuvoje, labai daug sudaužytų šeimų, reikia jas gydyti ir – ypač jauniems žmonėms – padėti atrasti Santuokos bei šeimos grožį, vaikų ugdymo, atsakomybės grožį. Tam turime ruošti ir kunigus – palydėti šeimas.

– Viena iš nuncijaus pareigų – padėti popiežiui atrinkti ir paskirti tam kraštui ir laikmečiui reikalingus vyskupus; prašome papasakoti, kaip atrenkami kandidatai, koks yra procesas iki paskyrimo vyskupu?

– Šventasis Tėvas nepažįsta visų, todėl jam reikia nuncijaus – asmens, kuris padėtų parinkti kandidatus. Paprastai popiežiui siunčiami trys vardai su charakteristikomis, nuncijaus patarimu, Vyskupų kongregacijos nuomone, ir popiežius pasirenka iš trijų kandidatų. Tačiau prieš tai atliekama apklausa – apie tą asmenį, jo savybes klausiama per 50 įvairių jį gerai pažįstančių žmonių nuomonių – vyskupų, kunigų, vienuolių, pasauliečių. Tad vietinė Bažnyčia yra labai įtraukiama į šį procesą, su ja konsultuojamasi, nors ne viešai (žmonių, su kuriais konsultuojamasi, yra prašoma apie tai nepasakoti, kad apsaugotume kandidatus – geriausia žmogui, kai jis nežino, kad yra kandidatas, juk gali ir nebūti paskirtas vyskupu). Tai ypatinga apklausa, labai ilga, kurioje daug klausimų apie kandidato asmenybę, pastoracinę veiklą, kad būtų matyti, ar jis gali tapti vyskupu. Tuomet parengiama informacija Šventajam Tėvui, kuris po to ir nusprendžia. Kartais jis nepasirenka nė vieno iš trijų, o parenka kitą – jis laisvas tai daryti. Popiežius irgi žino krašto realybę (nuncijus jį nuolat apie tai informuoja, taip pat ir vyskupai vizito ad limina metu). Šiam procesui reikia laiko. Mėgstu sakyti, jog šis darbas dažnai dirbamas koplyčioje, jis nelengvas ir labai atsakingas, turi galvoti apie bendruomenės ganytoją ir daug prašyti Dievo pagalbos, kad apšviestų, padėtų padaryti teisingą sprendimą, idant Šventajam Tėvui gerai patartum.

Artuma 2016 m. spalis

7

Kronika

– Grįžkime prie jubiliejinių sukakčių; mezgant normalius santykius tarp Vatikano ir Lietuvos bei formuojant Lietuvos bažnytinę provinciją, milžiniškas nuopelnas priklauso buvusiam Vilniaus vyskupui, tuometiniam popiežiaus Pijaus XI apaštališkajam vizitatoriui, dabar jau palaimintajam Jurgiui Matulaičiui; kaip manote, ar pakankamai vertiname jo indėlį ir ko nepadarome, kad vis dar nesulaukiame jo kanonizacijos?

– Truputį liūdžiu, kad Lietuva nepakankamai stengiasi dėl šventųjų. Ne tik dėl Matulaičio – tikiuosi, kad tėvai marijonai padirbės nuodugniau, nes Matulaitis labai svarbi figūra Lietuvai. Bet tam reikia, kad ir žmonės daugiau sužinotų apie Matulaitį, jį geriau pažintų. Juk žinote, kad kanonizacijai reikia stebuklo; o stebuklui reikia, kad žmonės prašytų užtarimo; o kad prašytų, jie turi žinoti, jog yra toks šventasis, kuris padeda. Reikia žmones kviesti melsti Matulaičio užtarimo. Tai išskirtinė asmenybė Lietuvos Bažnyčios istorijoje.

Reikia labiau pasistengti, daugiau padirbėti ir prie kankinystės bylų, ypač prie sovietmečio kankinių. Gėdinga, kad per tiek metų taip nedaug dėl to padaryta.

Tik Teofiliaus Matulionio byla toli pažengusi, o visi kiti dar kelio pradžioje. Procesas neturėtų būti labai sunkus, nes kankinių bylos lengvesnės nei kitos. Lietuva neturi daug šventųjų, tad atsidurtų „greitai judančioje eilėje“ beatifikacijai. Kuo daugiau laiko praeis, tuo bus sunkiau, nes liudininkų vis mažėja ir bus vis sunkiau surinkti visą dokumentaciją.

– Ir pabaigoje – ar galėtumėte patvirtinti mūsų viltis, kad popiežius Pranciškus apsilankys Lietuvoje?

– Taip, tokia galimybė yra. Šventasis Tėvas laukia patogaus momento. Kaip matot, dabar jis lanko Kaukazo šalis – Armėniją, Gruziją, Azerbaidžaną; jis jaučia palankumą tokioms šalims. Popiežius supranta, kad po sovietmečio, po 25 laisvės metų jums reikia naujo vilties ir padrąsinimo žodžio, ir jis nori atvykti. Turime melstis, kad atsirastų tinkama proga. Tikiuosi, ilgai laukti nereikės. Baltijos šalių prezidentai kvietė popiežių atvykti (2018 metais bus švenčiamas Nepriklausomybės šimtmetis), ir Šventasis Tėvas sakė: „Gerai.“ Bet neatmetu galimybės, jog atvyks ir anksčiau.

Esu tikras, kad kai atvyks, popiežius kalbės mums naujai, bet tai bus tie dalykai, kuriuos kalbėjo ir Jonas Paulius II – jie labai aktualūs šiais laikais. Jis ragins mus liudyti Evangeliją. Jonas Paulius II, būdamas čia, sakė: „Nepamirškite savo šaknų, savo istorijos.“ Tai aktualu ir dabar – prisiminti. Dabar daugeliui jaunų žmonių tas komunizmo laikotarpis yra labai tolimas, jie nesupranta, kokia dovana yra laisvė.

– Nuoširdžiai dėkojame Jums už pasidalijimą ir meldžiamės už Jus bei popiežių Pranciškų, prašydami pal. Jurgio ir visų mūsų kankinių užtarimo!

Jurgis Matulaitis, Pranciškus Petras Būčys LAIŠKŲ DIALOGAS Parengė Paulius Subačius Tai pirmasis pal. arkivysk. Jurgio Matulaičio ir vysk. Pranciškaus Būčio epistolinio dialogo leidimas – iki šiol lietuviškai buvo skelbti tik keli susirašinėjimo fragmentai. Jiedu bičiuliavosi nuo Marijampolės gimnazijos laikų, vėliau susiėjo studijuodami Sankt Peterburge ir Fribūre.

Drauge nutarę pasirinkti pašvęstąjį gyvenimą ir atgaivinti Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo kunigų marijonų vienuoliją, buvo siejami nuolatinio bendro rūpesčio kongregacija ir Bažnyčios padėtimi Lietuvoje.

Abipusė korespondencija, kurios išliko beveik pustrečio šimto laiškų, atvirukų bei telegramų, įdomi ir vertinga keliais atžvilgiais. Ji atskleidžia dviejų iškilių ganytojų asmeninį atsidavimą Evangelijos žiniai, sodrų dvasinį gyvenimą, šventėjimo kelią ir ugdantį tarpusavio ryšį. Skelbiami tekstai taip pat dokumentuoja Marijonų vienuolijos, tėvų globotų moterų vienuolijų, karitatyvinių, kultūros, švietimo, kunigų rengimo ir kitų religinių institucijų, Vilniaus vyskupijos ir Lietuvos bažnytinės provincijos organizacinę raidą bei vidinę būklę. Toli pranokdami Bažnyčios istorijos interesų ratą, šie laiškai yra skvarbus gerai informuotų, labai atvirai savo žiniomis ir nuomonėmis besidalijančių asmenų žvilgsnis į XX a. pradžios Lietuvos visuomenę, Nepriklausomybės paskelbimą suponavusių bei jį lydėjusių įvykių, elito nuostatų, santykių ir geopolitinių orientacijų panoramą.

Publikacijoje laikomasi dokumentinio leidimo principų, išsaugota autentiška kalba, didžiuma komentarų pateikti anotuotos rodyklės pavidalu. Pasistengta, kad knyga būtų patogi tiek turintiems akademinių interesų, tiek visiems kitiems skaitytojams – pal. Jurgio gerbėjams, istorijos ir asmeninių liudijimų mėgėjams, pašvęstojo gyvenimo bendruomenių nariams. Laiškų dialogas leidžiamas „Marijonų istorijos šaltinių“ serijoje, kurioje bendromis Lenkijos ir Lietuvos tyrėjų pastangomis pasirodė jau 23 tomai.

LIETUVIŲ KATALIKŲ MOKSLO AKADEMIJA

2016

8

Artuma 2016 m. spalis

Knygos teiraukitės pas Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seseris Marijampolėje, Vilniuje ir Kaune, Pal. Jurgio Matulaičio muziejuje Marijampolėje, taip pat katalikiškuose knygynuose.

Kronika

Už ką balsuoti

?

Dr. Vincentas VOBOLEVIČIUS

Artėjant Seimo rinkimams vis išgirstu klausimą: už ką balsuoti? Dažniausiai klausia bičiuliai katalikai, daug metų balsavę už dešiniąsias partijas, tačiau nusivylę kai kuriais šių politinių jėgų sprendimais. Kai kas net siūlo protestuoti prieš dreifuojančias partijų vertybes gadinant balsavimo biuletenius – išbraukiant visus iki vieno kandidatus ar partijas. Nemanau, kad tai geras sprendimas, – žinia apie kiek didesnį nei įprasta sugadintų biuletenių skaičių greičiausiai liktų porinkiminio šurmulio paraštėse. Kita vertus, tikslingai nukreipti katalikų balsai reitinguojant sąraše vertybiškai tvirtus politikus galėtų lemti pokyčius galutinėje partijų rikiuotėje. Tai būtų signalas vertybinėje kryžkelėje atsidūrusioms partijoms apie tai, kokių sprendimų ir lyderių jų rinkėjai pageidauja. Tad už ką balsuoti? mažiau nuosekliai draugiškos negimusios gyvybės apsaugai. Keletas gyvybei palankių parlamentarų yra ir darbiečių gretose. Beje, labai nuoseklūs gyvybės rėmėjai buvo ir trys su valstiečiais į Seimą ketinantys grįžti parlamentarai bei keli naujai besibalotiruojantys kandidatai.

Toliau, balsuojant pagal sąrašus, svarbu ne vien pasirinkti pažiūras atitinkančias partijas, bet ir būtinai išnaudoti kandidatų reitingavimo galimybę. Net ir keli tūkstančiai pirmumo balsų gali kils-

Erlendo Bartulio nuotrauka

Pradėkime nuo pamatinių dalykų.

Daugelis popiežių, o taip pat Lietuvos ir kitų kraštų vyskupai yra ne kartą autoritetingai pareiškę, jog katalikai – šiaip neturintys mūru stoti už vieną ar kitą politinę programą – privalo nepalaikyti politikų, priešiškų gyvybės nuo pradėjimo momento iki natūralios mirties apsaugai.

Taigi, pirminę „instrukciją“ turime.

Toliau apsispręsti padeda „Laisvos visuomenės instituto“ (LVI) paskelbtas partijų ir politikų reitingas pagal jų draugiškumą ar priešiškumą negimusiai žmogaus gyvybei (šios analizės dalis pridedama prie spalio Artumos, o išsamiai apie tai žr. laisvavisuomene.lt). Reitinge įvertinti politikų balsavimai gyvybės apsaugą (arba naikinimą) reglamentuojančių įstatymų svarstymo metu.

Ypač šiemet svarbu politikus vertinti pagal balsavimą (o ne pagal retoriką), nes rugsėjį Seimas, priimdamas Prezidentės siūlomus Pagalbinio apvaisinimo įstatymo pakeitimus, pirmą kartą Lietuvoje įstatymu įteisino negimusios gyvybės žudymą.

Iš reitingo aišku, kad katalikiškai suformuotai sąžinei (ir ganytojų žodžiui) ištikimas rinkėjas neturėtų atiduoti balso už socialdemokratus ar liberalus. Tačiau jei esate konservatorių-krikdemų, lenkų ar tvarkiečių gerbėjas – galite ramiau atsipūsti. Šios partijos daugiau ar

telėti kandidatą sąraše gerokai aukštyn, kartais padarydami lemiamą postūmį to kandidato politinėje karjeroje ir siųsdami žinią partijoms apie tai, ko jų rinkėjai nori. Tokią žinią reikia labai aiškiai pasiųsti konservatorių bei valstiečių partijų viršūnėms: abiejose šiose organizacijose vyksta „savęs ieškojimas“ – ir vidinė kova – dėl būsimos šių partijų vertybinės krypties.

Reitinguojant partijų kandidatus į pagalbą taip pat ateina LVI atlikta analizė ir rugsėjį „Šeimos instituto“ drauge su Artuma išplatintoje Seimo narių šeimai palankių balsavimų apžvalga (ji taip pat randama internete: seimos.org).

Dar kelios mintys apie balsavimą už atskirus politikus. LVI bei „Šeimos instituto“ atliktos politikų stebėsenos įvertina visus besibalotiruojančius dabartinius Seimo narius. Toks reitingas leidžia kandidatus vertinti pagal jų nuveiktus darbus. Tačiau akivaizdu, jog daug kandidatų į Seimą nėra dabartinės kadencijos parlamentarai. Dėl to, neturint galimybės stebėti jų balsavimų, derėtų pasinaudoti kitu naudingu ištekliumi: portalo manobalsas.lt skelbiamu politikų deklaruojamų vertybių sąvadu. Nors politikų skelbiama informacija apie save yra mažiau patikima nei jų balsavimų analizė, šis portalas padėtų rinkėjams iš tų apygardų, kuriose balotiruojasi savo atliktais darbais neįkvepiantys dabartiniai Seimo nariai.

Baigiant norisi pasakyti: politikai, uoliai kovojantys už šeimos vertybes ir negimusios gyvybės apsaugą, greičiausiai liks ištikimi krikščioniškoms vertybėms ir kitose socialinės bei ekonominės politikos srityse. Protingų pasirinkimų!

Artuma 2016 m. spalis

9

Didelės ir mažos kryžkelės Šventasis Raštas apie gailestingumo darbus

Gyvenimo prasmė brolystėje Kun. Linas ŠIPAVIČIUS

Nejau Dievas nemato mano kelio ir neskaičiuoja visų mano žingsnių? Jeigu ėjau drauge su melu, ir mano kojos skubinosi į apgaulę, tepasveria mane teisingomis svarstyklėmis ir tesužino Dievas apie mano dorumą! Jei mano žingsniai nuklydo nuo kelio ar mano širdis nusekė paskui mano akis, ar kokia dėmė sutepė man rankas, tebūna leista man sėti, o kitas tevalgo derlių. Tebūna iš šaknų išrauti mano pasėliai! (Job 31, 4–8).

Tą patį kalba ir Jėzus – paskutinio teismo metu būsime teisiami pagal tai, kaip patarnavome ar nepatarnavome savo broliams (žr.

Mt 25, 31–46). Šis Evangelijos fragmentas daugeliui krikščionių tapo paskata daryti gailestingumo darbus.

Kristus kaip Karalius ir Žmogaus Sūnus čia yra apreikštas Tėvo garbėje kaip vykdantis paskutinį teismą.

Senojo Testamento ir ankstyvojo judaizmo tekstai Drauge Jėzus teigia, kad dabar Jis yra pašlovintas tarp aprašo šiuos gailestingumo darbus: pagalba alkaniems, atmestųjų ir nelaimingųjų šioje žemėje. Tarnystė Krisištroškusiems, benamiams, nuogiems, mirusiems, liū- tui pildosi per tarnystę žmogui. Jėzus Kristus gyvena dintiems, ligoniams (Iz 58, 7; Ez 18, 7. 16; Job 22, 6–7; tarp mūsų kaip alkanas, ištroškęs, kalinys ir benamis.

Jis save sutapatina su vargdieniais ir kenčiančiais. VieJob 31, 17. 19. 21. 31; Tob 1, 16–17; Sir 7, 34–35).

Evangelijos tekstas iškelia naują praktiką – kalinių nintelis teisingas Dievo tautos atsiliepimas būtų kovoti lankymą. Čia matome tuometę krikščionių, ypač misio- su skurdu, ligomis bei kančiomis. Kurti gėrį – tai būdas nierių, situaciją. Kaliniai dažniausiai būdavo be globos, to- tarnauti Kristui.

Kai Jėzus matomas nelaimingame žmoguje, ne viedėl misionieriams buvo labai svarbu aplankyti kalinčius, nas norėtų Jam pasitarnauti. Tačiau Evangelija mums kurių šeimos būdavo toli ir jie nesulaukdavo jokios pagalbos. Tiktai turtingi suimtieji galėjo pasirūpinti savimi. Lan- kalba, kad nors Kristaus nematome, Jis yra pavargusiuokyti kalinį tapdavo būtina, jeigu jis išgyvendavo didžiausių se ir nelaiminguose. Žmonės nežino, kad tarnauja arba sunkumų įkalinimo vietoje. Romos imperijos kalėjimuose netarnauja Jėzui. Tikras Kristaus tarnas gali ir nežinoti, sulaikytuosius artimieji dažnai šelpdavo maistu ir būtinais kad tarnauja Jam, o tik tarnauti savo artimui.

Gyvenimo prasmė slypi brolystėje / bendrystėje; jei reikmenimis. Daugelis Naujojo Testamento tekstų primena šios pritrūkstame, netenkame ir gyvenimo prasmės. Neatapie kalinių lankymą bei artimųjų ir bičiulių pagalbą įkalintiesiems (Žyd 13, 3). Taip pat ir žydiškuose šaltiniuose sižvelgdami į brolystės svarbą, nesukursime geresnio kalinių lankymas buvo vertinamas kaip gerumo poelgis pasaulio; atvirkščiai, be brolystės išnyks teisingumas ir šventumas. Teisingumas ir meilė – (Juozapo testamentas 1, 16).

Jobas su draugais. XVI a. miniatiūra, Prancūzija šiedu principai itin svarbūs pasaulio Bibliniais laikais šio darbo nereligijose. buvo reikalaujama pagal Įstatymą. Tai nebuvo ir būdingiausių Vargšui ištiesk ranką, kad tavo dorybių, tokių kaip sumanumas, paties palaima būtų sklidina. drąsa, nuosaikumas ar teisingumas, apraiška. Kalinių lankymas Būk dosnus kiekvienam gyvalabiau reiškė meilę ir užuojaujam, neatsisakyk būti geras net tą. Vėlesnė rabinų doktrina atmirusiesiems. Nesišalink verskyrė meilės darbus ir išmaldą. kiančiųjų, bet liūdėk su liūdinRabinai pabrėžė abiejų reikšmę, čiaisiais. Nedelsk aplankyti litačiau ypač aukštino meilės darbus. Prie šių veiksmų priskyrė gonį, nes už tokius darbus būsi darbus, įtraukiančius visą žmomylimas. Kad ir ką darytum, gų, o ne tik galimybę teikti mavisada atmink savo gyvenimo terialinę pagalbą. Pagal judaizpabaigą, ir niekada nenusidėsi mo tekstus, meilės darbų atliki(Sir 7, 32–36). mas arba apleidimas bus svarbūs veiksniai Dievo teisme.

10

Artuma 2016 m. spalis

Didelės ir mažos kryžkelės

Pažvelgę į save, nesunkiai išvysime tą aš, kuris trokšta mylėti Dievą visa širdimi, o artimą kaip save. Tačiau dar lengviau atpažinti tą išdidųjį AŠ, pasipūtusį, šykštų, įtarų, kamuojamą kompleksų. Apaštalas Paulius, sakydamas: „Aš net neišmanau, ką darąs, nes darau ne tai, ko noriu, bet tai, ko nekenčiu. Mat aš sugebu gero trokšti, bet padaryti – ne“ (Rom 7, 15. 18), tikriausiai turėjo omenyje tikrojo aš (sukurto pagal Dievo paveikslą bei panašumą) ir egoistinio aš susidvejinimo patirtį.

Tasai skurdusis aš yra tik mano iliuzija, kuri laiko save labai svarbiu, dėvi daugybę kaukių, gina nuo kitų susikurtųjų aš. Šis iliuzinis aš kitiems aš skelbia karą, nesiliauja ieškoti priešininkų, o jeigu neranda, susikuria juos savo prote, kad galėtų su jais kovoti ir taip sustiprinti savo „vertės“ jausmą. Tokie „kovotojai“ siekia viską valdyti, stengiasi pasirodyti geresni ir teisesni prieš kitus, nuolat siekia pergalės, net jei dėl jos tenka nuskriausti artimus žmones. Paprastai po tokių „kovų“ jaučiam vidinį skausmą: „Kodėl taip žiauriai elgiausi su brangiu žmogumi?!“ Visa, ką imame suvokti sąmoningai malonės šviesoje, nesiderina su nesąmoninga egoistine mūsų veikla.

O Jėzus akcentuoja sąmoningumą: budėkite, būkite budrūs.

Budėti – reiškia atpažinti savyje egoistines mus naikinančias programas: fariziejišką teisuoliškumą, baimes dėl savo vardo, pyktį, godumą, piktnaudžiavimą valdžia, nesąžiningą varžymąsi, nuolatinį susierzinimą, skundus ir t. t.

Dėl viso to jaučiamės blogai ne tik mes patys, bet ir aplinka, kurioje tokie esame. Jaustis blogai mums jau įprasta, todėl dažnai mėgstame skųstis, dejuoti, o ne džiaugtis gyvenimu ir tai darome tiesiog nesąmoningai, iš egoizmo. Esame viskuo nepatenkinti ir neatlaidūs: kritikuojame, teisiame, smerkiame ir taip lepiname savo ego. Ar dažnai pagalvojame, ką dėl tokios mūsų reakcijos jaučia kitas žmogus? Bet jeigu, užuot skundęsi kitais, užuot teisę kitus ir kūrę keršto planus, imtume laiminti – gal pasijustume geriau? Kas sėja palaiminimus žemėje,

gauna juos iš dangaus ir, dar daugiau, – pritraukia mylintį ir sergėjantį Dievo žvilgsnį į tą aplinką, kurią laiminame!

Visas savo neigiamas reakcijas galima pakeisti laiminimu. Tai reiškia, niekaip nereikia reaguoti į kitų žmonių ego, reikia tiesiog tuos žmones palaiminti. Tai pats veiksmingiausias būdas išsivaduoti iš savo ego ir susilpninti savo nesąmoningas reakcijas. Kad būtume ramūs „karštose“ situacijose, reikia jose išlikti be pagiežos ir pykčio. Kad galėtume kitą palaiminti savo mintyse, reikia, kad jos būtų ramios.

Ar tai įmanoma? Įmanoma tam, kuris Dievu pasitiki labiau nei savimi. Tai reiškia, kad nukęsti įvairius kitų išpuolius ar jau patirtas nuoskaudas netampant auka, įmanoma žmogui, kuriame gyvena Dievas ir veikia Jo malonė. Nė vienas savuoju egoizmu besivadovaujantis žmogus tokio veiksmo nesugebės atlikti, nes tai yra dieviškas veiksmas ir jį gali atlikti tik Dievas žmoguje. O Viešpačiui nėra neįmanomų dalykų! Ir šia tiesa reikia tiesiog gyventi. Jėzus mus perspėja: „Kas išsaugo savo gyvybę, praras ją, o kas praranda savo gyvybę dėl manęs – atras ją“ (Mt 10, 39).

Mums „saugoti savo gyvybę“ – reiškia kovoti už save, o „prarasti savo gyvybę“ – tai prarasti savo jutiminį aš.

Prarasti savo ego yra kryžiaus patirtis, kuri visų pirma leidžia viskam vykti. Egoistas visada reaguoja kaltindamas, ieškodamas priešų, teisindamasis, savo problemas užmesdamas ant kito pečių.

Tačiau Jėzus nebėgo nuo kryžiaus, priešingai, jį apkabino ir nešė į Golgotos viršūnę. Jis moko, kad išganymas ateina per kiekvieną mums nepatogią, sunkią ir

Marijos Stanulytės nuotrauka

Kerštauti ar laiminti?

galbūt vos ištveriamą situaciją, kai mes nuo jos nebėgame, nestumiame nuo savęs, o apkabiname kaip mums skirtą gyvenimo dalį priimdami, pripažindami ir aukodamiesi. Šiame savęs išsižadėjimo akte glūdi ne tik malonė, per kurią mes sugebėsime visus sunkumus iškęsti ir nuoskaudas atleisti, bet ir didelė širdies ramybė kaip Dvasios veikimo vaisius.

Iš Dievo ateinanti ramybė glūdi pačiame išbandyme, sutikus sekti Kristų Jo Kryžiaus keliu. Ramybę galima rasti tik anapus egoistinės patirties, kai nebandysime nuoskaudas aitrinti ir dirginti nei mintimis, nei jausmais, bet, priešingai, jas nukęsime ir atleisime, t. y. nelaikysime nei mintyse, nei jausmuose. Tai ir yra mirtis sau. Mirštame sau, kai leidžiame vykti skausmingai, absurdiškai situacijai mūsų gyvenime, kai esame išbandomi vienatve, ir kai, galiausiai, nepasilaikome sau nė vienos nuoskaudos ir dėl to nieko nekaltiname. Tai yra ne tik savo artimo, bet ir Dievo Meilė.

Mes nežinome, kaip mylėti Dievą, bet neturėdami nuoskaudų artimo atžvilgiu, mes tikrai patiriame Gailestingąją Meilę ir leidžiame Jam mylėti per mus. Per kantraus ir meilaus gailestingumo veiksmą Dievas išsaugo mūsų visų Gyvybę.

Bronė GUDAITYTĖ

Artuma 2016 m. spalis

11

Didelės ir mažos kryžkelės

Atleidimo žingsniai (II) Br. Lukas SKROBLAS OSB mėgstu kitų elgesyje, yra mano dalis, kurios nenoriu pripažinti. Smerkiamas žmogus atspindi blogiausius mano bruožus. Mano skriaudikas tampa tarytum ekranas, į jį projektuoju savo bruožus, kuriuos man pernelyg skaudu matyti. Todėl mylėti savo priešą – tai priimti savo „šešėlį“, tai, kas kelia baimę ir gėdą. Nusiteikti nesmerkti priešo ir jį mylėti – tai nesmerkti savojo „šešėlio“. Šiame etape svarbu mokytis atleisti sau. Antai vienas ilgametis Niujorko psichoanalitikas sakė pacientei: „Svarbiausias dalykas tavo gydyme – išmokti atleisti pačiai sau.“ Svarbu po truputį mokytis priimti savo ribotumą ir pakęsti savo netobulumą. Konkretus savo – kaip kūrinio – būsenos priėmimas vadinamas nusižeminimu.

Jis padeda atleisti sau už tai, kad laikėme save visagaliais, visažiniais, nepriekaištingais ir visais atvejais tobulais.

Rugsėjo Artumoje (p. 10–11) rašėme, kad pirmasis žingsnis keliaujant į atleidimą – pripažinti, jog esi įžeistas. Neigti įžeidimą ar stengtis jį užmiršti pavojinga, nes neatpažintas ir nepripažintas blogis įkalina bei sugrįžta. Šįkart pažvelkime į tolesnius žingsnius išgijimo link.

Tinkamai įvertinti žaizdą Antras išgijimo etapas – tinkamai įvertinti žaizdą. Šiame etape galima tiesiog savęs klausti: kokia mūsų reakcija į svarstomą aktą? Ar teisingai reagavome į tai, kas mums padaryta? Kaip privalėjome reaguoti – atlaidžiai ar griežtai? Paprasčiausiai nereaguoti? Kodėl taip sureagavau? Ar šis aktas nėra jau ankstesnio pakartojimas? Ar tik nebus jis iškėlęs dar neišgydytos žaizdos kančią? Naujos žaizdos gali atverti senąsias. Kuri mano dalis buvo paliesta?

Ką praradau? Į kokias mano vertybes buvo pasikėsinta?

Kokie lūkesčiai ir svajonės staiga buvo sunaikinti?

Svarbu suvokti, kad dažniausiai mūsų reakcija, kaip ir negebėjimas atleisti, kyla iš senų, dar neišgydytų žaizdų, kurios tiesiog pabunda. Situacijos, supriešinusios žmogų su kitais, tėra vidinių konfliktų padariniai. Santykiai su kitais pasikeičia, kai išsilaisviname iš kompleksų ir einame gijimo keliu. Tad tinkamai įvertinti įžeidimą – tai pripažinti savyje neišspręstus konfliktus ir dar neišgijusias žaizdas.

Viename anekdote žmogus meldžiasi: „Viešpatie, žiūrėk mano draugų, o savo priešais aš pasirūpinsiu.“ Svarbu atsisakyti noro keršyti, sunaikinti savo priešus. Patyrus įžeidimą kiekvienas gali pulti į paniekos, noro keršyti spąstus ir ilgai juose pasilikti. Galima mėgautis kerštingomis fantazijomis, pasislėpti paniekoje, o ši yra subtili puikybės forma. Tuomet savęs paklauskime: „Kas mane labiau skaudina – man padaryta žaizda ar viduje gromuliuojama neapykanta ir pagieža?“ Ko gero neapykanta yra pražūtingesnė, nes ji – tarsi lėtai veikiantys nuodai. Juk labiau žeidžia ne pats įvykis, bet tai, kaip jį interpretuojame.

Svarbu pasakyti sau: „Dievas mane sukūrė gyvenimui.

O gyventi pagiežoje nėra gyvenimas. Turiu gyventi dėl savęs ir dėl kitų.“ Atleidimas atrodo neįmanomas, nes žmogaus kančia, regis, per didelė. Ir vis dėlto jis gyvybiškai svarbus, nes neatleidimas veda į mirtį, sukeldamas psichologinių, emocinių ir fizinių padarinių.

Naudinga bus žengti ir kitą – pripažinimo ir įvertinimo – žingsnį. Tai reiškia suprasti, kad dauguma to, ko ne12

Artuma 2016 m. spalis

Norėti išgyti Tai trečiasis atleidimo etapas. Galime savęs paklausti: ar iš tikrųjų norime išgyti? Ar pripažįstame, kad yra tokia galimybė? Galime nenorėti išgyti, būti užsidarę savo žaizdoje, pakliuvę į spąstus. Vis dėlto reikia pasiekti tokią būklę, kai sakome: „Pripažįstu galimybę, trokštu ir sutinku išgyti.“ Sutikti išgyti – tai pripažinti, kad Dievas yra Viešpats, kad visa, kas įvyko, gali tapti mūsų šventėjimo keliu, nes atleidimą galima suprasti tik meilės laisvės ir dovanos erdvėje.

Dažnai galvojame, kad turime keršyti. Tačiau atleidimas reikalauja ne keršto, o veikiau daug jėgos. Tikras atleidimas yra jėga. Visame atleidimo procese žmogus tarsi ieško teisingumo. Tačiau atleidimas ir teisingumas – ne tas pats. Atleidimas yra santykis, teisingumas – tvarka. Teisingumo siekimo atspalviai atsiskleidžia ir tokiose kalbose kaip ši: „Galima atleisti tik tuomet, jei žmogus gailisi.“ Tačiau šitaip tam tikra prasme toliau siekiama keršto skriaudikui. Tai noras toliau matyti jo kančią. O atleidimas yra visai kas kita – tai atskirti asmenį nuo jo atliktų veiksmų. Esu dabar ne prieš nusikaltėlį, bet prieš asmenį. Neatleidime dar nėra vietos meilei. Asmuo vis dar sumenkinamas iki to, ką jis padarė, ir neapykanta toliau vyniojasi spirale.

Atleidimas primena, kad skriaudikas yra žmogus, o ne įsikūnijusi nuodėmė. Jis yra daugiau nei jo negatyvūs veiksmai. Šiuo atžvilgiu atleidimas yra žmogiškumo ženklas

Didelės ir mažos kryžkelės

ir sužmoginimo galia. Skriaudikas, kad ir koks blogas atrodytų, niekuomet nebus blogas iki galo. Šią mintį galima paremti iškalbingu pavyzdžiu. Kai naciai pradėjo gaudyti ir vežti žydus į koncentracijos stovyklas, šie, jaučiantys didžiausią pavojų, ėmė bėgti iš Linco miesto Austrijoje.

Tačiau daktarą Blochą aplankė gestapo atstovai ir jam pasakė: „Jums nieko neatsitiks. Jei iškils pavojus, štai telefono numeris, kuriuo galite skambinti visą parą.“ Kodėl? Amžiaus pradžioje Linco mieste jis iki mirties atsidavęs slaugė vieną moterį, sirgusią krūties vėžiu. Šalia tos moters nuolat stovėjo sumišęs jaunuolis, kurį Blochas bandė guosti. To jaunuolio vardas buvo Adolfas Hitleris.

Laiminimo maldoje vyksta keista alchemija. Iš pradžių kalbame vos krutindami lūpas, bet pamažu šis maldos būdas tampa lengvesnis. Tokia malda visuomet lydima Šventosios Dvasios beveik neapčiuopiamo ir vis dėlto realaus vidinio paskatinimo. Kartais laiminti lengva, net labai lengva, o kartais labai sunku, nors jau, regis, atlikta daug laiminimo žingsnių. Iškyla būtinybė nuolat šauktis ir kviesti Šventąją Dvasią, kad Ji atliktų tai, ko prigimtis negali. Čia atleisti jau reiškia visiškai atiduoti ir atsiduoti, kad būtų duotos žmogaus jėgas pranokstančios dvasinės galios. Šitaip iš lėto skleidžiasi naujas ryšys su kaltininku.

Ketvirtas etapas – išgydymas vyksta kartu su malda.

Atleidimas – ne kovos, net ne psichoterapijos, bet maldos vaisius. Melsdamiesi suvokiame Dievo meilę mums, kaip ir meilę mus įžeidusiam. Melsdamiesi galime atpažinti dalį atsakomybės dėl įžeidimo. Čia reikia kalbėti apie tris maldos kelius: kontempliatyvųjį, šlovinimo ir laiminimo.

Kontempliatyviąja malda prašome Viešpatį sukurti mumyse atleidimą iš gelmės. Žvelgiant Viešpačiui ir su Juo į tai, kas įvyko, kontempliuojame save, kitą, blogį, tai, kas galėtų paskatinti atleidimą, tai, ką išgyvename dabar.

Viską patikime Viešpaties žvilgsniui. Vėl kartu klausiame: kas mums trukdo atleisti? Atiduodame kaltininką Jėzaus priežiūrai. Jis myli jį taip, kaip myli ir mane. Jėzus už jį mirė ant kryžiaus taip, kaip mirė ir už mane. Šlovinimo malda šloviname ir dėkojame Dievui, kad Jis yra Kūrėjas, Tėvas, Viešpats, žinodami, kad viskas išeina į gera tiems, kurie Jį myli. Kas gi iš tiesų vyksta per šlovinimą? Pirmiausia žvilgsnis kreipiamas į Viešpatį ir nusigręžiama nuo patirto blogio. Kai esame įžeisti, žvelgiame į save ir mūsų žaizdos gilėja. Žvelgiant į Viešpatį problemos įgauna teisingesnes dimensijas. Šlovinimas atveria širdį. Atvėręs širdį Dievui ir kitiems, jis sukuria mumyse Dievo artumą. Jame vyksta išlaisvinimo galia. Šlovinimas turi galią pakelti žmogų virš didelio skausmo, nevilties ir papiktinimų. Dauguma žino, kad Taizé vienuolyno įkūrėjas brolis Roger buvo nužudytas liturginio šlovinimo metu didelėje salėje. Priėjęs žmogus jam mirtinai smogė iš nugaros ir šalia esantys broliai jį tuojau išnešė. Daugelis aplinkui matė šį šiurpų gestą, tačiau, užuot išsigandę ar pasipiktinę, visi toliau šlovino Viešpatį giliame susikaupime ir rimtyje.

Trečioji maldos forma susideda iš dviejų dalių: malda, kad Dievas sukurtų atleidimą mumyse ir ypač laiminimo malda. Kasdien prašome Viešpatį laiminti kaltininką: jo gyvenimą, šeimą, aplankius sėkmei, jo pramogas, dvasinį gyvenimą. Ši malda svarbi net sunkiai sergantiems ligoniams. Kai kurie daktarai kviečia vėžio ištiktus žmones linkėti gero visiems, kas jiems yra padaręs bloga. Jie pajunta galintys geriau kovoti su liga.

Marijos Stanulytės nuotrauka

Kartu su malda

Galėjimas atleisti iš pačios širdies gelmės yra tai, kas gaunama.

O gauname šią dovaną iš Dievo tada, kai esame apsisprendę atleisti.

Mes vis mažiau teisiame ir vis labiau suprantame, kas vyksta. Be to, tam tikru atžvilgiu stojame skriaudiko pusėn. Pamažu artėjama prie atleidimo iš širdies gelmės. Galėjimas atleisti iš pačios širdies gelmės yra tai, kas gaunama. O gauname šią dovaną iš Dievo tada, kai esame apsisprendę atleisti. Vis dėlto viena yra atleisti, o visai kas kita – atleisti nuolat. Jau, regis, perėjus visus išgijimo etapus, gali vėl pasičiupti neapykantos ir keršto spiralė. Todėl svarbu būti pasinėrusiam į maldą, ypač palaiminimo maldą, pasinėrusiam į nepaliaujamą šlovinimą – tikrą vidinę šlovinimo būseną.

Paskutiniai išgijimo žingsniai Priartėjus prie paskutinių atleidimo žingsnių, mūsų „aš“ linkęs nebekontroliuoti situacijos, jis pradeda lengvai priimti nežinomybę. Kaip tik per šį aktyvų pasyvumą jis taps dėmesingas Dvasios, dvelkiančios ten, kur Ji nori, veiksmams. Užleis vietą laisvam ir viltingam laukimui, ateinančiam ne iš savęs, o iš Kito.

Aukščiausio laipsnio atleidimas yra kuklus, nuolankus, netgi tylus. Jis nekyla nei iš jautrumo, nei iš jausmingumo – jis kyla iš Dvasios įkvėptos būties ir širdies gelmių. Tai nuolankus atsivėrimas Dievo malonei ir kantrus priėmimas. Kai atleidimas pasisuka į dvasios sferą, Artuma 2016 m. spalis

13

Didelės ir mažos kryžkelės

reikia mažiau iniciatyvos ir meistriškumo; dera veikiau atsipalaiduoti ir leistis užliejamam malonės. Įėjus į dvasinę atleidimo fazę, geriau visai pereiti iš aktyvumo į pasyvumą ir net atsisakyti noro atleisti. Čia dera atsiriboti nuo visos subtilios puikybės ir nuo bet kokio dominuojančio instinkto, savyje būti atsivėrusiam tuštumai, kad įvyktų atleidimas. Dera atsisakyti noro tapti pačiam visagaliu, nes atleidimas priklauso daugiau nuo kito. Šitaip įeinama į būseną, kurioje gaunama atleidimo malonė. Kažkas atsiriša. Nebelieka net poreikio sakyti: „Aš tau atleidžiu“, nes apmaudas jau ištirpęs.

Tik laisvoje ir Dievo malonę gavusioje širdyje gali rastis galia atleisti. Susitaikinimas čia jau labai aiškiai apibrėžtas veiksmas – aš keičiuosi kito atžvilgiu.

Tačiau toks pokytis negrąžina į ankstesnę būklę, ypač jei įžeidimas buvo tikrai sunkus. Nebegalima atnaujinti buvusio ryšio, nes jis nebeegzistuoja ir negali egzistuoti. Reikia matyti, kaip suteikti jam kitą formą. Gali pasirodyti itin sunku tai, kad net atleidus žaizda pasilieka.

Net apgydyta, ji neša sužalojimo jėgą, randai pasilieka, panašiai, kaip kaulų lūžio vietoje skausmas kaskart primena sužeidimą. Bet atleidžiantysis jau išlaisvintas iš skausmingų ryšių su praeitimi ir gali patirti dabarties pilnatvę. Žmogui svarbu atrasti savo žmogiškumą. Atrasti, kaip dėmesingai Dievas klauso kančios ir kaip Jis ją užsikelia ant savo pečių. Neįmanomas susitaikinimas tampa įmanomas. Meilė įmanoma, ji yra duota, ji yra čia pat. Kaip tik tokie ir yra visiškai į Dievą atsigręžusieji – tai žmonės, leidę save mylėti nepaisant savo skurdumo.

14

Artuma 2016 m. spalis

Visi esame kaliniai

Marijos Stanulytės nuotrauka

Vytautė MACIUKAITĖ Kalinys yra nusikaltęs žmogus. Jis ne veltui uždarytas kalėjime. Vadinasi, padarė kažkam bloga, pelnytai kenčia. Tokius juk reikia izoliuoti nuo visuomenės, o geriausia – vėl įvesti mirties bausmę, kad nereikėtų išlaikyti jų už mokesčių mokėtojų pinigus!

Arba bent jau įdarbinti sunkiesiems darbams, kad nors šiokia tokia nauda iš jų būtų!.. Tokių ir panašių minčių kyla tiems, kurie patys ar jų artimieji nebuvo susidūrę su teisėsauga.

Mūsų broliai Kai kuriuose kraštuose nusikalstamumas plačiai paplitęs. Juose net ir vaikai, slegiami skurdo ir paveikti nesektinų tėvų pavyzdžių, neturi kitokių svajonių, kaip tik vieną – užaugę atsidurti kalėjime.

Tad ar tikrai visuomet neigiamai turime žiūrėti į šiuos žmones?

Dar Platonas mąstė apie žmogaus sielą, kuri, būdama beribė ir laisva, yra laikinai įkalinta kūne. Kūnas ją apriboja, apsunkina, verčia kentėti. Todėl, pasak filosofo, sielos tikslas – išsivaduoti iš šio kalėjimo ir, patekus į idėjų pasaulį, gėrėtis amžinųjų tiesų suvokimu. Nors krikščionybė Platoną pataisytų, kad materialusis pasaulis pats savaime nėra blogis, tačiau tam tikru atžvilgiu jis teisus – beribe laisve šiame gyvenime negalime naudotis. Šis platoniškas sielos ir kūno santykio suvokimas parodo, kad mes iš prigimties esame kaliniai ir drauge turime kažką bendro su tais, kurie sėdi už grotų.

Galbūt sakysime, kad patekusieji į kalėjimą to nusipelnė, nes sąmoningai nusikalto, o mes nepasirenkame ateiti į pasaulį. Platonas sielos įkalinimą materijoje suvokė kaip bausmę žmogui už jo nuopuolį. Filosofo akimis, žmogaus esmę sudaro vien tik jo dvasia, o ne sielos ir kūno vienovė, kaip teigia krikščionybė.

Kad ir kaip būtų, galima tarti, jog buvimo kaliniu esmė yra laisvės apribojimas. Šia prasme visi esame vienaip ar kitaip apriboti – ligos, negalios, neturto, šalies režimo, įstatymų, šeimos, darbo santykių, amžiaus ar mažų mažiausiai – savo kūno.

Didelės ir mažos kryžkelės

Tik krikščionišku požiūriu, kitaip nei senovės graikų filosofų akimis žvelgiant, žmogaus siela, būdama kūne, bręsta, kenčia ir formuojasi, todėl šis „įkalinimas“ neturi neigiamo atspalvio.

Laisvės praradimas ir išsiskleidimas Kaip tik dėl šių priežasčių esame giminingi visiems kaliniams, visi esame likimo broliai. Užjautimas tų, kurie neteko išorinės laisvės, netgi jų aplankymas gali padėti mums patiems suvokti savo tikrovę, negana to – ją priimti. Negalime nei paneigti fakto, kad esame suvaržyti, nei su tuo kovoti. Mes visi bandome praplėsti ankštos savo laisvės ribas ir kartais dėl to peržengiame leistinas, o tai gali atvesti netgi į įkalinimą. Ne kiekvienam pavyksta savo ribas plėsti kantriai ir legaliai. Kristus mums siūlo ne bėgti nuo nelaisvės, ne siekti nusimesti visus pančius, bet susitaikyti su jais (žinoma, tai neturėtų būti pasyvus susitaikymas su tokiu blogiu, kaip neteisybė ir nelaisvė): Įeikite pro ankštus vartus, nes erdvūs vartai ir platus kelias į pražūtį, ir daug juo einančių. Kokie ankšti vartai ir koks siauras kelias į gyvenimą! Tik nedaugelis jį atranda (Mt 7, 13–14).

Siauras kelias yra tų, kurie gimė apriboti, kuriems galbūt tėvai ar aplinkybės smarkiai apkarpė sparnus. Ankšti vartai greičiausiai reiškia sąmoningą atsisakymą tam tikrų laisvių, kurios tik iš pirmo žvilgsnio primena laisvę, o išties veda į vergavimą savo egoizmui. Pvz., kunigai ir vienuoliai – jie laisva valia apriboja save ir kaip tik dėl šios priežasties šiek tiek primena kalinius. Vis dėlto nerasime tautos, kurioje laisvė nebūtų laikoma viena iš aukščiausių vertybių. Ir mes patys ne per seniausiai atgavome Nepriklausomybę bei naudojamės atsivėrusiomis galimybėmis. Bet ar tai neiškėlė aikštėn naujų skaudulių, ar nesudarė naujų vergijų galimybės? Ar neužvaldė mūsų per didelis pinigų troškimas, naujas polinkis į melą ir daugybė baimių?

Per kančias į žvaigždes?

Man labai patikdavo filmai apie kalėjimus, ne dėl noro pasigėrėti kitų žmonių kančia, o dėl tenai įkalintiesiems atsiveriančių netikėtų galimybių. Net neverta minėti, jog ne visi į kalėjimus patenka tik dėl savo kaltės.

Kai kurie ten atsiduria dėl nepalankiai jiems susiklosčiu-

GYVENIMO IR TIKĖJIMO INSTITUTAS kviečia

sių aplinkybių arba netgi dėl to, kad jie sekė savo sąžinės balsu ir nenorėjo išduoti savo principų.

Kiti, nors ir įkliuvę dėl savo kaltės, kalėjime neretai susimąsto apie gyvenimo prasmę, klausia, kokios yra tikrosios vertybės, ir, išėję į laisvę, pakeičia savo kelius. Yra tokių, kurie būtent kalėjime atsiskleidžia, atranda savo talentus, pomėgius, baigia mokslus. Kalėjime žmogus yra priverstas susitelkti į vieną ar kitą dalyką, neturi galimybės blaškytis, jo nevilioja daugybė pagundų, ir begalės įvykių jo nenukreipia nuo užsibrėžto tikslo. Suspausta į siaurus rėmus žmogaus dvasia įgauna sparnus. Tai panašu į kaktusus, kurie pražysta, kai po ilgos sausros ankštame vazone gauna lašelį vandens. Vokiečių egzistencializmo krypties filosofas Karlas Jaspersas yra pasakęs, jog galima įkalinti žmogaus kūną, bet ne dvasią. Kuo mažiau laisvės kūnui, tuo dvasia labiau išsiskleidžia. Sodininkai gerai suvokia, jog verta apkarpyti pirmuosius rožių žiedlapius, kad augalai geriau įsišaknytų. Lygiai taip pat ne tik kaliniai, bet ir neįgalieji pasiekia mokslo aukštumas dėl to, kad neturi daug kitų pasirinkimų. Ir atvirkščiai, tie, kurie atsiduria prieš daugybę galimybių, neretai jaučia tik nuobodulį arba sutrinka, nežinodami, ką pasirinkti.

Taigi mes visi esame kaliniai. Lankydami kitus įkalinimo įstaigose, lankome savo brolius ir padarome nemažą paslaugą sau: suvokiame, kas esame, ir mokomės priimti savo tikrovę. Nesinori idealizuoti: tik mažuma sugeba kažką „išspausti“ iš savo laisvės praradimo. Dauguma kalinių mažai arba visai nepasimoko iš savo bausmės, kai kurie tampa dar blogesni. Bet ir tai dažniausiai būna susiję ne vien su pačių nenoru būti geriems, bet ir su visuomenės, ypač artimųjų, požiūriu į juos. Beveik visų nusikaltėlių santykiai su savo tėvais būna labai įtempti.

Vis dėlto kai kurie įkalintieji dėl kitų žmonių gerumo arba tikėjimo sugeba atsistoti ant kojų. Jeigu neturėtume tokių pavyzdžių (net jei jų ir nedaug), būtų galima „nurašyti“ visus kalinius, nes neliktų jokios vilties, kad šie pasitaisys ir integruosis į visuomenę. Kol yra bent menkiausios vilties, kiekvienas iš mūsų tepasijunta paragintas neapleisti, nepalikti likimo valiai kenčiančių ir labiausiai save dėl padaryto blogio kaltinančių artimųjų.

KURSAS TĖVAMS, AUGINANTIEMS PAAUGLIUS nuo spalio 12 d.

KELIONĖ PO SENĄJĮ TESTAMENTĄ nuo lapkričio 8 d.

EKSTRAORDINARINIŲ ŠV. KOMUNIJOS DALYTOJŲ UGDYMO PROGRAMA nuo spalio 17 d.

Programa klasių auklėtojams „MOKYKLOS KULTŪROS FORMAVIMAS PAGAL GEROSIOS MOKYKLOS KONCEPCIJĄ“ nuo spalio 31 d.

Informacija ir registracija: Tel./faks. (8 37) 28 05 30; mob. 8 686 77 824 El. p. gti@lcn.lt www.gtinstitutas.lt

Seminarai ir mokymai vyks Perkūno name (Aleksoto g. 6), Kaune

Artuma 2016 m. spalis

15

Didelės ir mažos kryžkelės Migruojantis pasaulis

Vaikų ir jaunimo išnaudojimas Antanas SAULAITIS SJ Labai mielas evangelisto Morkaus pasakojimas apie Jėzų ir vaikus, – žmonės nešė Jėzui „vaikučius, kad juos palytėtų, bet mokiniai jiems draudė. Tai pamatęs, Jėzus užsirūstino ir tarė jiems: ‘Leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite, nes tokių yra Dievo karalystė.’ Ir jis laimino juos, apkabindamas ir dėdamas ant jų rankas“ (Mk 10, 13–14. 16).

Gyvendami kitoje kultūroje, net nepastebime, kokia tai revoliucija. Anais laikais ir net dabar kai kuriose kultūrose vaikas ir moteris (žmona, duktė) – šeimininko nuosavybė, daiktas, nevertinga būtybė. O čia garsus pamokslininkas ir šventas žmogus juos priima kaip žmones, asmenis.

Turbūt daug kas spaudoje skaitė, kad iš pabėgėlių stovyklų Azijoje ir Europoje dingsta vaikai; taip pat ir iš kai kuriose šalyse gyvenančių naujų imigrantų namų, bendruomenių. Vaikai dingsta ir iš Lietuvos kaimų bei miestelių bent dviem uždaviniams.

Sukčiai nusižiūri vienišos motinos auginamą gabų paauglį, tėviškai pabendrauja, parūpina telefoną, kompiuterį, dovanoja kitų dovanėlių, draugiškai elgiasi, padrąsina ir pamoko. Tada įvelia į užduotis, atliekamas kompiuteriu, pvz., įsilaužti į kitų žmonių banko sąskaitas ir jas ištuštinti tų malonių dėdžių labui. Jaunam vyrukui nėra būdo iš tokių pinklių išsinarplioti.

Daug dažniau, vėl nusižiūrėdami vien mamos auginamus mažamečius berniukus, jau paauglius, jais prekiauja, gabendami į Vakarų Europą vogti. Pagal Europos Sąjungos įstatymus toks berniukas nebaudžiamas ir grąžinamas į savo šalį. Tai vėl proga organizuotiems sukčiams jį pirkti, grąžinti į kitą šalį ir pristatyti prie darbo – vogti. Šitai tęsiasi, kol jau vyresnis gali būti baudžiamas toje šalyje ir sodinamas į kalėjimą, – tai būdas prekiaujamiems vaikams iš šio verslo pasitraukti (ar būti ištrauktiems).

Nemažiau skaudi tema – prekyba merginomis ir jaunomis moterimis. Jeigu ir pasisektų joms pabėgti, grįžti pas tėvus ar bent į Lietuvą, tie patys prekeiviai susiranda ir grąžina į „darbą“.

Tiek jaunos moterys, tiek jauni vyrai pakliūva į kontrabandos tinklą – tereikia oro uoste per sieną pernešti 16

Artuma 2016 m. spalis

nedidelį ryšulėlį. Muitininkai, gal ir susitarę, čiumpa jauną žmogų, kol profesionalai praeina su dideliu narkotikų kiekiu. Jaunuoliai, bandę praeiti su nedideliu ryšulėliu, sodinami į kalėjimą. Užsienio lietuvių sielovados vadovas prel. Edmundas Putrimas aplanko keliasdešimt lietuviukų kalinių Brazilijoje ir Peru, aukoja jiems šv. Mišias Žinoma, pasitaiko žmonių, kurie kaliniams padeda ar ištraukia iš kalėjimo. Globoja jauną moterį, rūpinasi, žada – išėjusiai iš kalėjimo atima pasą, uždraudžia naudotis internetu bei telefonu ir laiko savo namuose kaip vergę. Moteris taip žeminama psichologiniu ir kitu smurtu, kad nedrįsta kreiptis į bažnytinę įstaigą, Caritą, policiją ar kam nors pasiskųsti.

CNA nuotrauka

Net nereikia plačiosios spaudos skaityti – pakanka sekti popiežiaus Pranciškaus užuominas, kalbas ir dokumentus apie prekybą žmonėmis, milijonų vaikų bei žmonių šiandienę vergiją, nė kiek ne modernesnę negu visoje žmonijos istorijoje (žr. Vatikano tinklalapį www.news.va).

Jėzaus žodis ir pavyzdys priglausti vaikus galioja visiems žmonėms, ypač krikščionims, dėl pačių vaikų vertės, kilnumo, jautrumo, atvirumo – kaip ir vaidmens bei uždavinių visų mūsų ateičiai.

Didelės ir mažos kryžkelės

Peržengti kalėjimo slenkstį Milita ŽIČKUTĖ-LINDŽIENĖ, Lietuvos Caritas Savanoris Raimondas, aktyviai dalyvaujantis katalikiškose veiklose, teigia, jog „aplankymas, pasidalijimai, bendravimas ir asmeninis liudijimas, kaip Viešpats veikia mūsų gyvenimuose, padeda nuteistiesiems geriau susivokti supančioje aplinkoje, pasirinkimuose...“ Mindaugas kelerius metus savo laiko dovanoja ir nuteistiesiems juos aplankydamas, ir labiausiai stokojantiems bei gyvenantiems gatvėje skirdamas dėmesio. Šiam vaikinui kalinio aplankymas – tai įsiklausymas į ten esančio žmogaus situaciją ir pabuvimas kartu sunkume, skausme, neviltyje, svajonėse ir realybėje. Tai galimybė nusiimti kelis sluoksnius saugumo sumetimais suformuotų kaukių ir atrasti už jų slypintį paprastą žmogų.

Mindaugas sako: „Tikiu, kad tikras susitikimas su kitu asmeniu keičia mus abu arba bent palieka pėdsaką širdyje. Taip pat manau, jog neatsiejama tokio aplankymo dalis yra po šio susitikimo eiti aplankyti kitų, laisvėje gyvenančių, ir būti nuteistųjų balsu visuomenėje ar bent tarp artimųjų.“ Pastaraisiais metais Kauno kunigų seminarijos auklėtiniai atlieka praktiką talkindami nuteistųjų sielovadoje.

Klierikas Liutauras teigia: „Aplankyti nuteistąjį man visų pirma reiškia susitikti su žmogumi nekreipiant dėmesio į nusikaltimą, jo detales, motyvus ar pasekmes (žinoma, nebent pats nuteistasis nori apie tai kalbėti) ir užmegzti žmogiškąjį ryšį; duoti suprasti ir leisti nuteistajam pajausti savo žmogiškąjį orumą, kurį kiekvienas turime.

Taip pat ‘aplankymas’ yra ir tam tikras žodžio laikymasis, ypač jei nuteistajam pažadėjau susitikti, nes tik aš galiu jį aplankyti, nuteistasis to negali. Atėjus į įkalinimo įstaigą labai realiai tenka išgyventi Kristaus žodžius: ‘Nes aš buvau kalinys – ir jūs mane aplankėte’ (plg. Mt 25, 36).“ Būtų galima dar tęsti ir tęsti, kaip savanoriai, kiekvienas savaip, išgyvena buvimo laiką ir bendrystę su bausmę atliekančiais asmenimis, kokių išgyvenimų sukelia jų aplankymas.

Peržengti pataisos namų slenkstį reikia užsispyrimo, drąsos ir atviros širdies. Tai liudija ir savanoriai, kuriems pirmą kartą nebuvo itin drąsu, tačiau kai įveiki šį mažą barjerą, norisi vėl sugrįžti ir aplankyti. Metai po metų mes, Carito darbuotojai ir savanoriai, eidami per šias sunkias duris, per kurias galime išeiti kada panorėję, jaučiame ir tai, jog kai kuriems tas žingsnis į pataisos namus yra vienpusis ilgam.

Už uždarytų durų Kalbant apie nuteistuosius, norisi kalbėti ir apie integraciją, kurią kiek naiviai suprantame kaip procesą, prasidedantį tik tada, kai nuteistasis atlikęs bausmę išeina į laisvę. O kas, jeigu mes šį procesą pabandytume pradėti kiek anksčiau? Šiandien žmogus, padaręs nusikaltimą, po teismo sprendimo patenka į pataisos namus, – tą akimirką durys į laisvę jam už nugaros užsiveria bausmės laikui. Jis tarsi patenka į kitą – dirbtinai sukurtą – pataisos namų pasaulį, kur vyrauja savos taisyklės, nuostatos, supratimai, kur žmogus įsukamas į mūsų visuomenei labai menkai pažįstamą gyvenimą. Ten jis praleidžia bausmės laiką. O tada, vieną dieną, kurios nuteistasis laukia su ilgesiu ir nerimu, atsiveria durys, ir žmogus išeina į laisvę. Štai tada, daugelio supratimu, prasideda integracija. Tikriausiai nesunku suprasti, koks sudėtingas yra šis procesas ir kiek čia nežinomybės.

Tuo metu, kai šis žmogus būna atskirtas nuo visko, mes turime progą jį aplankyti ir kartu pasiūlyti kitokį buvimo laiką. Bausmę atliekantis nedingo iš mūsų gyvenimo ir visuomenės, yra tik laikinai atskirtas, ir aplankyti jį nepaprastai svarbu. Daug metų Caritas įgyvendina projektą „Nuteistųjų globa ir reintegracija“, jo tikslas – padėti nuteistiesiems sugrįžti į gyvenimą ir gyventi nenusikalstant. Palydime išėjimo procese, teikiame socialines konsultacijas, lankome nuteistuosius pataisos namuose, organizuojame evangelizacinius Alfa kursus, teminius užsiėmimus, drauge praleidžiame bendrystės laiką.

Ką reiškia aplankyti?

Ką reiškia aplankyti nuteistąjį, galime patys patirti arba išgirsti iš tų, kurie lankosi įkalinimo vietose. Savanoris Tomas dalijasi, kad jam aplankymas – „tai meilė, kurios reikia kiekvienam, ypač žmonėms, atskirtiems nuo pasaulio, dažno nuomone, pasmerktiems to paties pasaulio. Svarbu aplankyti juos erdvėje, iš kurios jie negali pabėgti. Tai meilės ir dėmesio parodymas“.

O ką tai keičia?

Nuteistuosius lankantis kunigas pranciškonas br. Juozapas Marija dalijasi, kad vienas iš išliekančių įspūdžių ir patvirtinimų, kaip svarbu juos lankyti, – tai nuteistųjų Artuma 2016 m. spalis

17

Didelės ir mažos kryžkelės

padėka Dievui, kad pakliuvo į pataisos namus, nes čia jie pažino Dievą, o kitaip jau būtų pražuvę. „Būti ten nelengva, – atvirai kalba brolis. – Kalėjimo duona tikrai nesaldi, nors ir gali susidaryti iliuzija, kad aplinka pakenčiama, – juk apribota tik žmogaus laisvė. Tačiau vos pamatęs realybę suvoki, kaip ten sudėtinga.“ Klierikas Liutauras liudija: „Šie apsilankymai man leido labai artimai susidurti su nuteistaisiais, išgirsti iš pirmų lūpų apie gyvenimą nelaisvėje, išklausyti įvairių gyvenimo istorijų, o kartais patirti nuoširdų nuteistojo troškimą keistis ir ieškoti išeities, kad nesugrįžtų čia atgal.“ Mindaugas neslepia, jog savanorystė pataisos namuose keitė jo paties požiūrį į nuteistuosius. Jis vis naujai suvokia, kad atliekantieji bausmę yra ne nuteistieji, o žmonės.

Aplankymas keičia ne tik atvykstančius, bet ir pasiliekančius. Jie vieną dieną sulauks akimirkos, kai išeis pro tas pačias duris, per kurias mes atvykstame ir išvykstame pabuvę kartu su jais. Akivaizdu, kad integracijos sėkmė priklausys ir nuo to, kiek mes sugebėsime jau dabar atnešti jiems vilties ir kitokio pasaulio suvokimo. Nuteistąjį aplankyti – tai sugebėti nunešti jam dalelę laisvės, padėti pajausti, kad jis nepamirštas; taip pat dalelę jo nelaisvės išnešti į visuomenę, padėti susimąstyti, kad yra nuteistųjų, nors jų ir nematome. Jie – mūsų kaimynai, giminaičiai, bendraklasiai, bendradarbiai, kurie labai suklydo, bet dar gali turėti galimybę kurti geresnį gyvenimą ne tik sau, bet ir aplinkiniams.

Nori peržengti tą slenkstį? Ateik. caritas.reintegracija@gmail.com, 8 646 47 157.

18

Artuma 2016 m. spalis

Ar Dievas gyvena zonoje?

Vaida SPANGELEVIČIŪTĖ–KNEIŽIENĖ Popiežius Pranciškus trokšta, kad ir kaliniai šiais metais būtų apčiuopiamai paliesti Tėvo gailestingumo, – Jis labiausiai nori būti artimas tiems, kuriems ypač reikia atleidimo. Taip dieviškasis gailestingumas, gebantis perkeisti širdis, ir už kalėjimo grotų leis patirti dvasinį išsilaisvinimą iš blogio, – savo laiške mini popiežius Pranciškus. Tad apie tai, kaip pasiekė juos ši gailestingumo žinia pataisos namuose, jų santykį su Dievu ir ko labiausiai jie ilgisi, kalbamės su dviem nuteistaisiais. Vadinkime juos tiesiog Gyčiu ir Ryčiu.

Ką jums reiškia artimųjų aplankymas?

Gytis: Ne vienas čia norėtų pasitraukti iš gyvenimo, bet ryšys su namiškiais padeda išgyventi. Kartais pasitaiko, kad tėvai sako: „Tu padarei nusikaltimą, tu mums ne sūnus“, bet praeina keli mėnesiai, ir sugrįžta, nes vaikas yra vaikas. Ne vienas, galvojantis apie savižudybę, nenusižudo, kad nesukeltų skausmo artimiesiems. Suvokimas, kad yra artimieji, padeda išlikti.

Rytis: Smagu, kai aplanko, nes visuomenė dažniausiai atstumia mus. Svarbu matyti, kad kažkam nesi toks atstumtinas, gal net kažkam rūpi. Malonu, kad Bažnyčia ir visuomenė po truputį į mus atsigręžia.

Juk blogų žmonių nėra, yra tik blogi pasirinkimai, reikia duoti žmogui galimybę pasikeisti, pradėti naują gyvenimą. Žmogus susigadino gyvenimą, bet nereikia jo smaugti ir sodinti į dugną. Žinau, kokia reakcija ir laisvėje – nepriima į darbą, vaikštai pakampėmis, nes tu „sėdėjęs“. Mylintys žmonės niekada neatstums, šeimai tu visada lieki savas.

Ką jums davė čia vykę evangelizaciniai Alfa kursai?

Rytis: Kai susitikdavome kas savaitę, galėdavome pasikalbėti apie tikėjimą, pasiklausyti, vėl išgyventi, kad priklausai Bažnyčiai, kad nesi vienas. Tai buvo labai stiprus palaikymas tikėjime.

Gytis: Atvirai – nieko. Aš ėjau dėl bendravimo. Aš netikiu, kad Jėzus – Dievas. Man Jis yra kaip paprastas žmogus, istorinis asmuo, kuris norėjo žmonėms kažką įrodyti, ir tiek. Man įdomu paskaityti: žinau, kad nuo seno žmogus turėjo kažkuo tikėti; anksčiau tikėjome stabais – medžiu, saule; mes tobulėjame – tad tikime į žmogų. Jei Dievas visagalis, Jis galėtų „paimti“ visus, o čia, atrodo, kiekvienas turi savo.

Bet kai baigėsi Alfa, ne aš vienas galiu pasakyti, kad kažko trūksta, pasiilgstame žmogiškesnio bendravimo. Su žmonėmis, atėjusiais iš laisvės, yra žmogiškesnis bendravimas, o čia bendrauji kaip laukinis su laukiniu. Man asmeniškai svarbiausia yra bendrauti. Mums nereikia užuojautos, paguodos, – esame suaugę.

Didelės ir mažos kryžkelės

Kas padeda pradėti gyvenimą iš naujo?

Rytis: Viltis, kad visada taip nebus. Dėl to tikėjimo aš nelabai mokėjau išmintingai pasirinkti. Tikėjime atrodo: būk nuolankus, atsuk kitą skruostą, bet čia negali taip elgtis, nes tavimi pradės naudotis. Čia juk visokių žmonių yra, daug abejonių. Nemanau, kad tikinčiam žmogui čia sunkiau, gali būti tikintis ir turėti tvirtą žodį, pavyzdžiui, kaip Saliamonas – griežtas, teisingas ir išmintingas.

To trūksta, visada meldžiau išminties.

Gytis: Aš taip suprantu: jei eini toliau tuo pačiu keliu, vėl čia sugrįši. Būna apsigimusių vagių, arba dėl draugų įtakos grįžta į tą pačią aplinką, dėl alkoholio. Tada po truputį vėl prarandi viską, tad didelė tikimybė vėl sugrįžti. Tačiau iš dvidešimties gal kokie du grįžta; nemažai išėjusių pradeda naują gyvenimą – sukuria šeimas, pradeda dirbti. (Sunku, jei moters nėra šalia.) Šita vieta išmoko mąstyti kitaip. Jei žmogus čia tebūna metus ar dvejus, tada retai pasikeičia, nepasimoko. Bet tie, kurie čia pamato vargo, deda visas pastangas, kad liktų laisvėje.

Aš pats nemėgstu nubėgti į priekį – planuoti čia, ką veiksi laisvėje, – nesąmonė. Svarbiausia – susirasti darbą, kur gyventi. Būna, planuoji, o išėjęs pamatai, kad viskas kitaip.

Ar nieko nekaltinate dėl savo gyvenimo?

Gytis: Kaip gali kitą kaltinti – juk pats savo gyvenimą

taip klojiesi. Nežinau, koks būtų gyvenimas, jei būčiau augęs su tėvais. Jei atvirai, aš nežinau, kas yra tie tėvai, – augau valdiškuose namuose. Teko susitikti, buvo prižadėję aukso kalnus, bet taip ir liko; dabar jau abu amžiną atilsį. Kaip pasikloji, taip ir miegi...

Rytis: Taigi aš pats dėl visko kaltas, aš pats renkuosi kelią. Mama man sakydavo: „Susimąstyk, susiimk, nes Dievas tave sustabdys, bijau, kad tau nekainuotų.“ Nuo tada, kai turėjau su teisėsauga reikalų ir daugiau neturėsiu, praėjo dešimt metų. Nuotaika visai kitokia, kai kiekvieną rytą atsikeli su Dievu, Šventąja Dvasia. Aš jaučiau Ją, patyriau Dievo artumą.

Dainiaus Tunkūno nuotrauka

Ar Dievas gyvena zonoje?

Gytis: Aš netikiu tuo Dievu, apie kurį jūs kalbate, bet žiūrėdamas į jus matau, kad kažkas jumyse yra kitaip. Ne vienas sakė, kad jūs kitokie, bet aš vis galvodavau, kad tai sutapimai, tiesiog tokie žmonės. Aš tikiu, kad jumyse veikia Dievas, kad tai, ką sakote, yra tiesa. Paprastumas ir laisvas bendravimas labiausiai lietė, bet sunku patikėti, kad Jėzus vis dėlto buvo toks stebuklingas ir kad Jis yra tarp mūsų. Žmogus pradeda tikėti, kai jam būna bėda, aš kol kas savo bėdas pats spręsdavau. Frazė „O Dieve“ man yra labiau priežodis, kai nenori susikeikti, bet tai nėra malda.

Tačiau nežiūriu į tikėjimą kaip į blogį. Aš einu pabendrauti su žmonėmis, grįžtu į būrį – ir snukis iš laimės plyšta; jūs – šviesuliai, grįžti – tamsa. Šustriakams atrodo – kam čia lankytis toje koplyčioje, bet daug kam tai atgaiva.

Rytis: Aš žinau, kad Dievas yra. Kai kuriems žmonėms Jis taip neveikia gyvenimo, o man Jis visada kiša mintį: be manęs tu negyvensi. Kai man su Juo nesiseka, nesusitvarkau ir su savimi. Kaip gimęs žmogus žino, kad yra saulė, taip aš žinojau, kad yra Dievas. Kūdikystėje sirgau plaučių uždegimu, gydytojai jau buvo beveik palaidoję, net nevežė į ligoninę. Bet už mane meldėsi mama, močiutė, ir temperatūra stebuklingai dingo. Esu tikras, kad Dievas išgelbėjo mane. O ir tokie maži stebuklai – vaikystėje labai norėjau dviratuko. Matydavau, kaip tėvai užsidarę kambaryje meldžiasi – bendrauja su Dievu, tą patį dariau ir aš – užsidariau kambaryje, vaikščiojau ratu, meldžiausi, prašiau savais žodžiais (man malda – tai išreikšti savo mintis). Bet dviratuką aš gavau.

Aš atsiradau čia dėl savo elgesio ir asmenybės, kuri priklauso nuo daugelio veiksnių, pvz., engimo mokykloje, smurto, fizinių bausmių (tai labai neteisinga). Vėliau paauglystėje atsirado agresija, nebemokėjau, nebenorėjau tvardytis. Kartais pagalvoju: „Jei Dievo nebūtų, galėčiau elgtis kitaip.“ Žinau, iš kur tos mintys. Tai juk šėtono puolimas, reikia su Dievo pagalba jas vyti šalin.

Kas yra laisvė?

Gytis: Prieš keletą dienų pagalvojau: „Kaip faina laisvėje, niekada nenorėčiau čia grįžti.“ Laisvėje sunku, bet šaunu. Nesinori išeiti anksčiau, nes, atrodo, išeisi ir būsi vis tiek nelaisvas; o išbūsi visą laiką – tada išeisi tikrai laisvas.

Rytis: Laisvė, kai esi laisvas nuo nuodėmės, kai supranti, kad pasikeitei, kad tavo gyvenimas kitoks.

Dvi istorijos, teisingiau, mažos jų ištraukos, kurios galbūt padės suprasti, kuo ten žmonės gyvena ir ko tikisi iš ateinančių jų aplankyti. Juk šie šventieji metai ragina mus paguosti vargdienius žodžiais ir darbais, skelbti laisvę pakliuvusiems į naujas šiuolaikinės visuomenės vergijos formas, grąžinti regėjimą nebegalintiems matyti, grąžinti kilnumą tiems, iš kurių jis atimtas. Ir galbūt pirmiausia žvelgti į kitą kaip į žmogų, – net jei ir suklydusį, bet Tėvo mylimą žmogų!

Artuma 2016 m. spalis

19

Didelės ir mažos kryžkelės Vaikai apie gailestingumo darbus

Laiko akvariume Per vasarą Joris ištįso ir labai tuo didžiavosi. Urtės ko nors paprašytas, jis žvelgdavo iš aukštai ir sakydavo: „Garsiau, čionai (t. y. aukštai) nesigirdi.“ Tas ją neapsakomai erzindavo, nes jos pačios, regis, per vasarą paaugo tik kasos, ko nepasakytum apie Inesą ir Deimantę. Be to, Joris netikėjo, kad Dora egzistuoja. Tad jei kas jai būtų pasakęs, kad po savaitės taip rūpinsis broliu, niekaip nebūtų patikėjusi.

Joris buvo priimtas į mokyklos krepšinio komandą.

Vyko pirmos svarbios varžybos. Pirmoje varžybų pusėje Joriui, kaip įžaidėjui, gerai sekėsi, bet pabaigoje, kai to labiausiai nereikėjo, prarado kamuolį. Atrodė, lyg per šią Jorio klaidą būtų visos varžybos pralaimėtos. Nedidelis berniūkštis iš žemesnės klasės, kur tik sutikęs, erzino Jorį dėl to pralaimėjimo.

Vieną dieną Antanas nusprendė apginti draugą. Priėjęs pakėlė įkyruolį už švarkelio, kad net kojos šiam sutabalavo, ir... nė nepajuto, kaip jam ant nugaros atsirado koks dešimt tokių berniūkščių. Joris su Antanu parėjo namo be keleto sagų ir melsvai žaliais paakiais.

Dar gavo pylos nuo tėvų. Dabar vos grįžęs iš pamokų Joris užsidarydavo savo namelyje medyje ir įtraukdavo virvines kopėčias, kad niekas neužliptų.

Na, tuomet Urtė kreipėsi į Inesą su Deimante.

– Oi, baisu, Joris užsidarė kalėjime.

Nubaudė save, nežinia už ką, – porino ji.

Mergaitės nusprendė žūtbūt patekti į tą Jorio kalėjimą. Visos trys atvilko aukštas kopėčias ir prirėmė prie namelio. Matyt, kreivai pastatė, nes šios ėmė slysti ir visas spiegiantis trejetas būtų nusileidęs ant kietų žieminių obuolių. Tačiau kažkas sugavo kopėčias ir vėl atrėmė. Tai buvo eSTas, o šalia – eNTas. – Kas per... – išgirdęs beldimą sumurmėjo Joris. Ant siauros aikštelės grūdosi eSTas su eNTu ir mergaitės.

20

Artuma 2016 m. spalis

– Čia... visi netilpsim... – sutriko Joris.

– Ne, bet tu tilpsi, – nusišypsojo eSTas, o taip būdavo retai.

Tuomet eSTas paėmė Jorį su mergaitėmis ir įsidėjo juos į kišenę. Vaikai nustebo atsidūrę koridoriuje, kuris buvo tarsi akvariumas virš galvos ir iš šonų. Tik matė jie ne žuvis, o Biblijos įvykius.

– Tai laiko akvariumas, t. y. jei laikas būtų vanduo, – sušnibždėjo Inesa. Štai visai šalia, regis, susikrimtęs karalius Dovydas eina su savo kariais, o nuo kalvos keteros žmogelis drabstosi žemėmis ir keikia karalių. Kariai išsitraukia kalavijus.

Mergaitės užsidengia akis. Tačiau Dovydas sulaiko karius: „Jei Viešpats leidžia jam mane keikti, tai, matyt, taip reikia. Kada nors tai man išeis į gera.“ Tuomet eSTas perdėjo vaikus į eNTo kišenę sakydamas Joriui: – Pabandei atsakyti tuo pačiu, jau žinai, kas išėjo. Pažiūrėk, kaip galima kitaip. Dovydas, nenukirtęs galvos anam žmogeliui, nenustojo būti karaliumi, – jis tapo geresniu karaliumi.

O eNTo laiko akvariumas parodė Jėzų teisme. Ten vienas tarnas smogė Jam per veidą. Jėzus jo paklausė: „Jei tiesą pasakiau, tai kam mane muši?“ Tuomet eNTas pastatė vaikus ant pievelės sode ir tarė Joriui: – Jėzus nepasidarė mažesnis, kai nesudegino to tarno vienu atsikvėpimu – nors galėjo. Pagalvok.

Joris pagalvojo. Kitą dieną linksmai švilpaudamas praėjo pro įkyrųjį mažių, kuris iš nuostabos prarado amą.

UŽDUOTIS: perskaityk Biblijos ištraukas ir surask kelią, kuris išvestų Jorį iš kalėjimo.

Rugsėjo mėnesio atsakymas: Naujajame Testamente užrašyti Jėzaus žodžiai: „Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Akis už akį ir dantis už dantį. O aš jums sakau: nesipriešink piktam [žmogui], bet jei kas tave užgautų per dešinį skruostą, atsuk jam ir kitą“ (Mt 5, 38–39).

Užrašė ses. Ona VITKAUSKAITĖ MVS, nupiešė Silvija KNEZEKYTĖ

Didelės ir mažos kryžkelės Vaikai apie gailestingumo darbus

Adomas, 6 metai – Adomai, kaip manai, ar verta lankyti kalinį?

– Mano močiutė sako, kad žmogus negali išsižadėti ligos, tiurmos ir ubago lazdos, todėl ir reikia lankyti bei padėti tiems, kurie jau nuteisti ir dabar sėdi kalėjime. Gal po to, kai išeis į laisvę, jie jau bus geresni ir padės kitiems žmonėms. Gal jie jau daugiau nieko nebeskriaus ir niekada jiems nebereikės tos bausmės atlikti. Juk niekas nežino, todėl ir reikia juos lankyti, reikia jiems padėti ir net draugauti su jais. Žmonėms gi visaip nutinka. Kartais kitą žmogų gali nuskriausti ir netyčia, na, arba trinktelėti truputį pasikarščiavęs. Ir ką, tada tas kitas iškviečia policiją, ir viskas, tą mušeiką į kalėjimą iš karto pasodina. Bet gal vėliau jis jau gailisi, kad taip pasielgė. Gal net atsiprašė to žmogaus, kurį nuskriaudė. Bet jei policija pamatė, kad mušėsi, tai viskas – jam jau kalėjime teks pasėdėti.

– O pats ar aplankytum kalėjime sėdintį žmogų?

– Kiek aš žinau, tai bet ko neįleidžia į kalėjimą lankyti. Atrodo, kad lankyti kalinį gali tik mama, tėvas, sesuo arba brolis, dar, atrodo, žmona gali. O šiaip, jeigu būtų galima visiems ateiti į kalėjimą lankyti kalinių, tai aš, aišku, eičiau ir lankyčiau, gal net visai nepažįstamus žmones, nes iš mano pažįstamų niekas į kalėjimą dar nepasodintas.

– Kodėl tu kalėjime lankytum nepažįstamus?

– Todėl, kad tie, kurie atlieka bausmes, nebūtinai visi blogi žmonės. Gal kiti pasėdės kalėjime ir pasidarys geresni, o kiti gal į tą kalėjimą pateko visai netyčia. Na, gal jau tokių pačių blogiausių, kurie skriaudžia vaikus arba užmuša kitą žmogų, tai jau aš nelankyčiau. Bet jei tik, pavyzdžiui, nubaustas už muštynes

arba už kokią nors vagystę, arba už tai, kad eidamas mieste garsiai keikėsi, tai tokį žmogų tikrai reikia lankyti, nes kalėjime jam gali būti liūdna ir nuobodu vienam. Gal jis nori su kitu žmogumi pasikalbėti arba gal norėtų kokių sausainių ar torto gabaliuko. Aišku, kad reikia aplankyti ir vaišių reikia nunešti. Mano mama sakė, kad mūsų kunigas kartais eina į kalėjimą ir ten klauso išpažinčių.

Ten gyvenantiems žmonėms jis visokių skanėstų nuneša ir šv. Mišias ten aukoja.

Ir nieko jam neatsitinka. Jis tų kalinių visai nebijo. Jis net draugauja su jais.

Taigi kalėjime irgi paprasti žmonės sėdi.

Viltė, 4 metai – Vilte, ar tau pavyksta nepykti ant tų, kurie tave erzina?

– Niekada man nepavyksta, nes aš nemėgstu, kai mane pravardžiuoja ir visaip negražiai kalba. Kai viena teta mane vadina mažu pūkuotuku, tai man jau atsibodo tas pavadinimas, ir aš sakau, kad mano vardas Viltė, o ne pūkuotukas. Aš nenoriu, kad mane taip vadintų.

Kiekvienas vaikas, kaip ir kiti žmonės, turi savo vardą, ir aš noriu būti paprasčiausiai Viltė.

– Ar prašei, kad teta tavęs taip nevadintų?

– Prašiau, bet ji vis vien kartais taip sako. Ji jau sena ir, matyt, pamiršta, kad man tai nepatinka. Gal ji kai pagalvoja, tai atsimena, bet jau būna per vėlu, o mane toks pavadinimas erzina.

– Ir ką tu darai, kai tave vadina pūkuotuku?

– Tada pasakau, kad aš turiu vardą ir dar labai gražų. Bet ji sako, kad tuo pūkuotuku mane vadina iš didelės meilės.

Tada aš jau neturiu ką pasakyti ir bandau pamiršti, kad mane taip vadina. Bet man skaudu, man nepatinka toks pavadinimas. Kai mane taip pavadina, apsi-

metu, kad nieko negirdžiu. Kad man nebūtų taip skaudu, tai net neatsiliepiu, kai taip mane šaukia.

– Ar labai pyksti ant tos tetos?

– Pykstu tik truputį, bet kai praeina šiek tiek laiko, tai jau nebepykstu. Kartą aš jai pasakiau, kad ji pati pūkuotukas, nes kas taip sako, tai ant savęs pasisako.

– Ar teta supyko?

– Ne, ji tik juokėsi ir viskas.

Gabija, 5 metai – Gabija, kaip manai, ar įmanoma pakęsti mus skaudinančius žmones?

– Nežinau, bet kai mano brolis pradeda tampyti mane už kasų, tai aš negaliu pakęsti, visada šaukiu ir dar viską mamai pasakau. Tada ji liepia broliui išeiti į kitą kambarį. Čia tokią bausmę mama sugalvojo, bet ji nepadeda. Brolis tik trumpai nustoja tampyti kasas, paskui truputį palaukia ir vėl mane erzina, tampo už kasų.

– O jei tu paprašytum jo, kad jis taip nesielgtų, tai gal jis nustotų tampyti?

– Taigi aš jau daug kartų prašiau ir mama prašė, bet jis neklauso nei manęs, nei mamos.

– Bet gal čia tik tokios brolio išdaigos, gal šiaip jis visai neblogas?

– Tai aišku, jis net labai geras, bet jam kartais užeina tokie kasų tampymo priepuoliai, ir tada jau sunku su juo susitarti. Jis dar mažas, dar nieko nesupranta. Tai kai užaugs, manau, tada ir susitarsime. Taigi netampys jis visada manęs už kasų. Aš labai laukiu, kol jis užaugs, nes tie kasų tampymai man labai atsibodo.

Vaikus kalbino Aldona ATKOČIŪNAITĖ

Artuma 2016 m. spalis

21

Jaunimo

is

iššūk

Labiau skauda ar labiau myliu?

Joana GIMBERYTĖ-JURONĖ dydavo smulkios, bet man susidėdavo į vieną didelį skaudulį, kuris vadinosi: „Jei taip elgiasi ir nenori keistis – nemyli manęs.“ Sukeldavau konfliktą, pratrūkdavau ir be perstojo verkdavau. Baigdavau žodžiais: „Nemanau, kad mums dar verta būti kartu.“ Nesimaivau – tikrai jaučiausi tyčia jo skaudinama. Visada norėdavau paskambinti mamai pasiguosti, bet bijojau, kad ji sakys, jog esu silpna, nes dar vis taikstausi ir jo nemetu. Svarsčiau apie skyrybas.

Neseniai viename žurnale perskaičiau interviu su žinoma keturių vaikų mama. Ji pasakojo, kad pirmus kelerius santuokos metus praverkė, nes vyras daug dirbo ir nebuvo namie, o paskui jau prisitaikė ir suprato, kad tokia jų šeima, ir dabar viskas gerai. Pagalvojau: „Nenoriu verkti penkerius metus!“ Bet paskui pamąsčiau – o dėl ko aš verkiu? Dėl to, kad jis daro man bloga, ar dėl to, kad jis ne toks, kokį aš susikūriau mintyse? Mane įkvepia interviu su žinomais žmonėmis, tai prisiminiau dar vieno frazę: „Jeigu jis myli mane ne taip, kaip norėčiau, dar nereiškia, kad nemyli stipriausiai, kaip moka.“ Kokią savaitę buvau tylesnė. Nereiškiau jokių pretenzijų, neburbėjau, o permąsčiau viską. Supratau, kad jo elgesys nerodo nemeilės – rodo tik tai, kad jis kitoks žmogus negu aš. Ir per tą laiką jis pasidarė man švelnesnis – turbūt todėl, kad pagaliau nelindau ir nerėkavau, nekalbėjau apie tai, kaip man skauda, neverkiau visą laiką.

Viskas vyko neseniai ir mano išvados kol kas nedidelės. Pirma: ne visada, kai skaudina, reikia bėgti, juk gali pabėgti nuo galimybės sukurti artimą ryšį. Net jeigu jis kitoks, nei tikėjaisi. Antra: jeigu myli, tai nereiškia, kad turite abu elgtis kaip filmuose ar tik taip, kaip to nori kitas žmogus. Ir trečia, svarbiausia: ne visada gali pasitikėti tuo žodžiu „skaudina“. Kartais ne kitas mus tyčia skaudina, o kaip mano atveju – aš pati įsiskaudinu nuo savo prisigalvojimų.

Baisiausias jausmas – kai skaudina artimas. Būtent iš artimo tikimės idealių santykių, būtent iš jo norisi didžiausio supratimo. Kaip elgtis kilus skauduliams? Atsisakyti to, ką turi, ir ieškoti „naujų artimųjų“? Stengtis keisti kitą ar keistis pačiam? O svetimas – ar gali įskaudinti?

Mylėk mane, kaip noriu Turbūt nėra santykių, kurie mūsų neskaudintų. Su visais bent retsykiais susipyksti, o net ir patys artimiausi kartais nesupranta. Bet gal tiesiog mūsų požiūris skiriasi? Aušra (25 m.) pasakoja: Visą gyvenimą esu principinga, užsispyrusi. Mane augino tik mama, išsiskyrusi su tėčiu, nes nenorėjo taikstytis su jo „baliais festivaliais“. Jei kas nors mums parodydavo gailestį, mama sakydavo: „Ačiū, gailėtis reikia tų, kurios kenčia ir neišeina, o aš išėjau ir esu laiminga.“ Man tai buvo pavyzdys. Ji sakydavo, kad jeigu situacija netenkina, turiu išmokti joje būti arba rasti būdą ją pakeisti – daryti tam tikrus sprendimus, kad nebekentėčiau. Todėl visuose santykiuose to laikydavausi. Su mokyklos draugėmis, su studijų vaikinu – jeigu pasakydavau, kad jų elgesys ar kokia nors savybė man nepatinka ir jie to nepakeisdavo, tada sumažindavau ir nutraukdavau bendravimą.

Neseniai ištekėjau. Buvau aiškiai įsitikinusi: arba vyras bus mano sielos draugas ir suprasim vienas kitą visada, arba man jo nebereikės. Kai pradėjom pyktis, buvo labai skaudu. Sakiau jam: „Man nepatinka, kad tu tokio šalto būdo, kad daug dirbi ir mažai laiko praleidžiam kartu. Man skaudu, kad mažai šnekamės. Tikėjausi, kad po vestuvių būsime dar artimesni, o vis tiek esi šaltokas.“ Kalbėjau jam tokius ir panašius sakinius, dėsčiau savo pretenzijas. Maniau, kad jeigu myli mane – pasikeis. Kai taip neįvyko, ėmiau grasinti skyrybomis.

Visą savaitę kaupdavau ir kaupdavau mažus įsižeidimus, skaičiavau, kiek kartų pasielgė netinkamai.

Grįžęs iš darbo nepabučiavo – aha, nemyli, eidamas miegoti neapsikabino – aha, nenori, būdamas pavargęs nuėjo skaityti, o ne su manimi kalbėtis – aha, nesidomi. Ir tada savaitgalį pakakdavo vienos žiežirbos – pavyzdžiui, išeidavo tvarkyti automobilio užuot drauge pusryčiavęs – ir viskas pratrūkdavo. Tos detalės atro22

Artuma 2016 m. spalis

Mama – draugė ar giminaitė?

Vaikystėje tėvai – idealas ir artimiausi žmonės. Tie, su kuriais esi susirišęs taip stipriai, kaip pats su savimi.

Jaun

imo iššūkis

turėčiau atsiskaitinėti. Mano draugės, būdamos užimtos, porą dienų tėvams neskambina; man taip neišeina.

Pavyzdžiui, noriu tapti mažiau nuo tėvų priklausoma, noriu jaustis labiau suaugusi (kokia ir esu!), bet jeigu neatsakau mamai į skambutį, ji mano, kad kažkas nutiko, susisiekia su manimi per kitus, ir tada turiu pasiaiškinti, kodėl neatsiliepiau, priverčiau nerimauti. Jeigu neatsakau į vakaro žinutes, tada gali paskambinti – o gal aš miegu ar myliuosi, iš kur tėvams žinoti? Ir kodėl jie turėtų žinoti, ką veikiu 22 val. vakare?

Su tėvais bendraudama taip įpratau teisintis, kur esu, ką valgau, kodėl taip ar kitaip auklėju vaiką, jog pradėjau teisintis ir darbe, santykiuose su vyru, drauge.

Mane labiau už viską skaudina kontrolė, tėvų valdingumas, teisinimasis ir nepaprasta priklausomybė nuo jų, kai jau esu užaugusi.

Kartu labai juos myliu, nenoriu liūdinti, nenoriu sakyt: „Nekontroliuok, rečiau bendraukime.“ Kaip elgtis? Ar toks mamos elgesys – meilė artimam ar skaudinimas?

kaip galima mažiau bendrauti su šeimos nariais? Kas tada lieka, jei ne šeima?

Mano draugės su savo mamomis susiskambina kas porą dienų ar tris kartus per savaitę. Kaip sekasi, kas naujo įvyko, kaip kepti kugelį, lia lia lia. O aš su mama kalbuosi gal keturis kartus per dieną. Pirmą kartą susisiekiu pati – nes man kitaip net neišeina, pasiilgstu, noriu papasakoti, kas naujo darbe ir panašiai. Antrą kartą ji pasuka su kokiu reikalu. Trečią kartą parašo man žinutę su nurodymais, kaip turėčiau elgtis (pavyzdžiui, „Oras prastas, apsivilk šilčiau“ arba „Mačiau, varškė tavo šaldytuve sena, nevalgyk“). Ir vakare klausia, ką darau, ką šeima veikia.

Tarsi negaliu pykti ar neatsakyti, nes tai nuoširdus domėjimasis, ryšio palaikymas. Kita vertus, jaučiuosi taip, lyg tai būtų nuolatinė kontrolė ir aš be perstojo

Numesti, pabėgti – kraštutinė išeitis. Jeigu nelieka nieko kito, tik kančia, sieną tarp savęs ir artimo žmogaus visada spėsi pastatyti. Gebėjimas būti su kitu suvokiant, kad jis yra ne tu – štai ko norėčiau išmokti. Gebėti suprasti, kad šaltas vyro elgesys skirtas ne tau asmeniškai, kad jis jau toks žmogus.

Gebėti pasakyti: „Šiandien užimta, pasikalbėsime rytoj.“ Draugei ar mamai, nesvarbu.

Gebėti ne keisti kitą, o pačiam keistis taip, jog išsaugotuose santykiuose būtum laimingas. Jei tik įmanoma.

Vido Venslovaičio asociatyvinė nuotrauka

Paprastai sulaukus paauglystės / jaunystės, įvyksta atsiskyrimas: vaikas įgyja savarankiškumo, erdvės, nustatomos bendravimo ribos. Jeigu laiku neatsiskiriama, vėliau tai būna kur kas skausmingiau. Mantės (27 m.) atsivėrimas: Savo motiną myliu, bet su ja bendrauti – iššūkis.

Per daug metų tarp mūsų susiklostė tokie priklausomi santykiai, kai bendraudamas jauti, kad vienas kitą pjauni, o nebendrauti negali, nes baisiai trūksta. Ir

James Martin SJ JĖZUS: piligrimystė Iš anglų kalbos vertė Rasa Tuskenytė Ši knyga – tai asmeniškas žvilgsnis į Jėzų. Nuosekliai apžvelgiamas žemiškasis Jėzaus gyvenimas, pradedant apreiškimu Marijai, baigiant nukryžiavimu ir prisikėlimu. Ypač plačiai aptariama viešoji Jėzaus tarnystė. Kiekviename skyriuje autorius nagrinėja pasirinktą Evangelijos istoriją, pateikia pamąstymų, kaip konkretus Jėzaus gyvenimo epizodas siejasi su kasdiene mūsų patirtimi, pasidalija gyvais, patraukliai pasakojamais įspūdžiais iš piligriminės kelionės po Šventąją Žemę.

KATALIKŲ PASAULIO LEIDINIAI

Pylimo 27/14, Vilnius 01309, tel. (8 5) 212 24 22, faks. (8 5) 262 64 62, www.katalikuleidiniai.lt

Artuma 2016 m. spalis

23

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Mokytis atpažinti,

Marijos Stanulytės nuotrauka

arba Kreitono modelis – kiekvienai porai (II)

Ingrida VUOSAITYTĖ roskopu, gleivės atrodo tarsi plaukimo kanalai, kuriais spermatozoidai gali lengvai pratekėti. Būtent estrogenai stimuliuoja gimdos kaklelio kriptose esančias ląsteles, kad jos gamintų šios rūšies gleives. Progesteronas skatina tirštų ir lipnių gleivių gamybą. Jei moters kūne dominuoja hormonas progesteronas, gleivės yra gaminamos, tačiau jos pasilieka gimdos kaklelyje. Taigi žinoma, kad gimdos kaklelis veikia kaip biologinis vožtuvas – kartais atsidaro, kartais užsidaro. Stebint gleivių pokyčius, galima pasakyti, kada biologinis vožtuvas yra atsivėręs, kada užsivėręs.

Praėjusiame numeryje supažindinę, kaip atsirado ir išsivystė Kreitono modelio vaisingumo pažinimo sistema (KrMS) bei su jos teikiamais privalumais trokštant susilaukti vaikelio arba atidėti nėštumą, tęsiame šio natūralaus šeimos planavimo būdo pristatymą.

Daug žmonių mokosi KrMS, nes patiria vaisingumo iššūkių. Ši sistema, sekant ir vertinant moters vaisingumo bei ginekologinę sveikatą, padėjo sukurti naują reprodukcinės medicinos ir chirurgijos mokslą – NaProTechnologiją (Natūrali prokreacinė technologija). Tai mokslas, vertinant stebimus ciklo biologinius žymenis, padeda atskleisti įvairius moters sveikatos aspektus ir, jei reikia, suteikti medicininę pagalbą. Stebėjimų registravimo sistema padeda geriau aprašyti kraujavimo pobūdį, gleives ir sausas dienas. Šie užrašai pasitarnauja kaip jautrūs biologiniai žymenys, padedantys nustatyti normalią ar sutrikusią ginekologinę sveikatą bei vaisingumo funkciją. Taikant NaProTechnologiją, pasitelkiama Kreitono modelio sistema padeda įvertinti padėtį ir rekomenduoti tam tikrą gydymą, palaikantį žmogiškąją ekologiją ir sustiprinantį prokreacines galimybes.

KrMS mokytojai moko, kaip atpažinti vaisingumo požymius, NaProTechnologai – medikai gydytojai, padedantys spręsti kilusias problemas. Jei stebėjimų lentelėje pastebima galimų vaisingumo problemų, šeima visad yra nukreipiama pas gydytoją, nepriklausomai nuo to, ar pora nori pastoti, ar ne.

Atpažįstamas vaisingumas Du pagrindiniai hormonai skatina moters kūno pokyčius menstruacijų ciklo metu – estrogenas vyrauja iki ovuliacijos, progesteronas – po jos. KrMS kursuose mokome atpažinti hormonų sąlygotus vaisingumo požymius ir interpretuoti gautą informaciją. Gimdos kaklelyje yra kanalas, kuriuo prateka spermatozoidai, o per menstruacijas pasišalina endometriumas. Kaklelyje yra per 100 kriptų (kriptas sudaro gleives gaminančios ląstelės). Stebint mik24

Artuma 2016 m. spalis

Naudojamos priemonės Kursuose pildoma mokytojui ir klientui padedanti susitikimų forma. Susitikimų informacija užrašoma, tad galima stebėti, kaip porai sekasi mokytis, koks yra pagerėjimas nuo paskutinio susitikimo. Forma padeda prisiminti, ko mokytasi, ar nebuvo praleista būtina informacija, kokie praktiniai klausimai kelia sunkumų, kokie sprendimai išbandyti. Kiekvienas Kreitono modelio mokytojas naudoja tą pačią susitikimų formą.

Paprastai bendra įvadinė paskaita trunka vieną valandą.

Jei pora nusprendžia, kad nori mokytis Kreitono modelio, tuomet įsigyja mokymuisi būtinos medžiagos – vadovėlį ir pildomą lentelę su lipdukais, užsirašo į kitą individualų susitikimą. Pirmus keturis kartus pora su mokytoju susitinka kas dvi savaites. Susitikimų grafikas – aštuoni kartai – išsidėsto per vienus metus.

Bet kurio NŠP metodo efektyvumas poroje priklauso nuo dviejų dalykų – kaip jo buvo išmokyta ir kaip jo buvo išmokta. Kuo geriau mokyta, tuo geriau gali būti išmokta. Todėl buvo pasirinktas būtent toks mokymų grafikas. Per jį aiškiai matoma, kaip vyksta mokymosi procesas. Metų eigoje moters ciklas gali kisti dėl stresinių situacijų, ligų, pastojimo, jei tai yra žindymo laikotarpis – gali grįžti į ciklą.

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Kursuose naudojamas ir paveikslėlių žodynas – tai gleivių paveikslėlių rinkinys su įvairiais skirtingais moterų stebėtų gleivių pavyzdžiais. Pradėjus KrMS standartizavimą, moterys buvo kviečiamos ateiti ir papasakoti, ką matė. Vienos gleives apibūdindavo vienais žodžiais, kitos kitais, bet iš esmės jos kalbėdavo apie tą patį. Naudojamas paveikslėlių žodynas pristato, ką moteris gali matyti.

Besikeičiantys hormonai sąlygoja moters kūno pokyčius. Pora mokoma, kaip ir kada save stebėti. Ne tiek svarbu žinoti ovuliacijos dieną; svarbiau suprasti, kada laikotarpis yra vaisingas, kada nevaisingas. Kreitono modelio mokytojas taip pat moko pildyti ir skaityti lentelę. Naudojama standartizuota gleivių žymėjimo sistema. Vietoj gleivių apibūdinimo žodžiais mokoma, kaip pažymėti gleives standartizuota kalba, kur naudojami skaičiai ir raidės.

Mokymai Lietuvoje

savo dukrų ciklų. Kreitono modelio mokytojų praktikoje neretai metodo mokosi ir mama, ir dukra.

Programa buvo sukurta tam, kad suteiktų moterims bei sutuoktinių poroms svarbios informacijos, kurios gali prireikti priimant su vaisingumu susijusius sprendimus ir stebint, prižiūrint ar vertinant savo vaisingumą bei ginekologinę sveikatą. Kreitono modelio sistema padeda vertinti savo vaisingumą ir atidėti nėštumą arba susilaukti vaikų. Šios sistemos tikslas – kad kiekvienas vaikas būtų norimas ir mylimas. Taip pat sistema „priverčia“ moterį tapti aktyvia savo vaisingumo bei ginekologinės sveikatos stebėjimo ir palaikymo dalyve.

Lietuvoje Kreitono modelio sistemos mokėsi ar tebesimoko per 160 porų. Nuo 2014 m. rudens mokau poras KrMS ir iki dabar su šiuo metodu esu supažindinusi 112 moterų / porų. Iš jų 90 metodo mokėsi tam, kad Metodas stiprina bendrystę pastotų (daugumai reikėjo NaProAgnė ir Rimantas MILIEŠKAI sužadėTechnologo gydymo. Kai kurios šių tuvių laikotarpiu buvo išsikėlę tikslą dėporų tikslą jau pasiekė, dabar sisteti tvirtus tarpusavio santykių pamatus, mą naudoja tam, kad laikinai atidėtų t. y. labiau pažinti save ir vienas kitą: nėštumą bei planuotų kitą), 16 porų, stengėsi daug kalbėtis, skaityti, keliavo norinčių atidėti nėštumą (į šį skaičių įeina ir žindančios mamos, kurių ciŠv. Jokūbo keliu, Rimanto iniciatyva dalyklas atsinaujino arba dar ne, taip pat vavo Kreitono vaisingumo pažinimo metodo penkios sužadėtinių poros, norinčios mokymuose ir iki santuokos šio metodo atsakingai pasiruošti santuokiniam mokėsi pusę metų. Susituokę apsisprendė metus neturėti vaikų, padirbėti, gyvenimui (viena mergina, paaiškiįsikurti, – Kreitono metodas buvo svarbus tai planuojant. nus lentelėje matomus biologinius Na, o šiuo metu jie vadovaujasi Kreitono metodu, kad susilauktų vaikų, žymenis, kreipėsi į ginekologą profiir, kaip eigoje paaiškėjo, – jiems reikia atrasti priežastis, kurios tam truklaktinės apžiūros ir jai buvo nustatydo. Agnė mokydamasi bei taikydama šį metodą labiau pažino, kas vyksta tas policistinių kiaušidžių sindromas; jos organizme. Suprato kai kurias kūno reakcijas, nuotaikų kaitos priežastis. su pora buvo aptartas šis ginekologiDabar pora džiaugiasi, kad Kreitono metodas nukreiptas ne tik į vaisingumo nis sutrikimas, galimi padariniai vaipažinimą, bet leidžia atrasti ir vaisingumo problemų priežastis. Anot Agnės singumui, ir pora pakoregavo savo ir Rimanto, metodas stiprina bendrystę, kai pora kartu sprendžia, ar jau laiplanus atidėti nėštumą), ir viena mokas susilaukti vaikų. Paklausti, ar įmanoma suderinti NŠP teoriją ir praktiteris, kuri kreipėsi dėl išreikštų PMS ką, Agnė ir Rimantas sako, kad „viskas priklauso nuo tarpusavio susitarimo simptomų (ji pradėjo pildyti lenteir valios pastangų. Jei iki santuokos nebuvo ugdoma valia, tai po santuokos lę, dėl šios sveikatos būklės kreipėsi net ir geriausias metodas nepadės. Mums taikyti teoriją ir praktiką nėra laį NaPro gydytoją ir gavo atitinkamą bai sunku. Svarbu mokėti valdytis, įsiklausyti vienam į kitą, daug kalbėtis. gydymą; moteris savo vaisingumą Sunkesnėmis akimirkomis, kai reikia susilaikyti, labai padeda asmeninė malstebi toliau). Kreipiasi ir moterys, da. Svarbu skirti laiko pokalbiui apie jausmus, išgyvenimus ir pabūti dviese, pradedančios jausti ikimenopauziišeinant iš kasdienybės. Svajoti, kalbėtis. Kaip Gary Chapmanas yra pasanio laikotarpio simptomus – ciklo kęs, ‘reikia pripildyti sutuoktinio meilės rezervuarą, kalbant jo meilės kalba’“. stebėjimas padeda ramiau priimti Na, ir baigdami liudijimą Agnė su Rimantu kreipiasi į skaitytoją: „Šiuo šiuos kūno pokyčius, suprasti juos metu stengiamės susilaukti vaikų, stengiamės ieškoti, kur yra problema. bei pasiruošti lengviau šį periodą išgyventi. Vis dažniau tenka bendrauPrašome jūsų maldos.“ ti su mamomis, sunerimusiomis dėl Artuma 2016 m. spalis

25

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Neištikimybė poroje Elvyra KUČINSKAITĖ Sveiki. Vėl susitikome. Vos nepasidaviau mažos neištikimybės (savo pažadui) pagundai: neberašyti apie tokį skausmingą dalyką, kaip sutuoktinių neištikimybė; bet pagalvojusi supratau, kad geriau peržengti nemalonios temos slenkstį, negu nešiotis netesėto pažado nuosėdas. Tokia tad tų labai mažų ir labai didelių, galimų ir išvengiamų apgavimų, apsigavimų ir išdavysčių anatomija...

Liepos–rugpjūčio Artumoje rašiau apie išdavystės fenomeną, kaip jį suprantu iš savo ir girdėtos kitų patirties. Šįkart – apie neištikimybę, išdavystę (abi sąvokas šiame kontekste vartoju kaip lygiavertes) poroje, kai į jos gyvenimą įsiterpia trečias asmuo, dažnai nulemiantis poros santykių baigtį.

Išdavystė prasideda... mūsų vidinėje tyloje Nors dažnai vyraujančios viešosios nuostatos vertina kitaip, pradėčiau nuo teiginio, jog seksualinė neištikimybė dažniausiai būna tik emocinės, psichologinės ir dvasinės neištikimybės užantspaudavimas. Net tada, kai „nuotykis“ esąs visiškai spontaniškas ir „netikėtas“ pačiam įvykio dalyviui... Kažkada kažkur giliai, mūsų vidinėje tyloje yra legalizuojama galimybė ar prielaida, kad tam įvykti leistina. Antraip ši klasta neturėtų progos iškelti galvą ir suskubti įkirsti. Kažkuriai mūsų daliai ji, matyt, patinka, mes leidžiame jai „prasmukti“ ir veikti, lemtingai minutei atėjus.

K itais, są mo Jei santuokoje tampame ningesniais atvejais vienu kūnu, tai trečiajam iki „apsikeitimo kūnais“ (atleiskite už įsiterpus į vidurį – nelabai skoningą kitiems dviem nesusileksiką, bet ir reiškižeisti neįmanoma. nys nelabai „gurmaniškas“) būna žvilgsnių, žodžių, neteisėtų lūkesčių bei svajonių, susijusių su kitu asmeniu, minčių, laiškų, pašnekesių išdavystė...

Kiekvienas išduodantis, net jei sako savo sutuoktiniui ir tariasi pats taip manąs, kad „jokios išdavystės čia nėra“, giliai širdyje žino, jog tai netiesa. Arba žinotų, jei tik iš26

Artuma 2016 m. spalis

drįstų į save atidžiai pasižiūrėti. „Tai buvo tik nekaltas flirtas“, „ji / jis man tiesiog patiko kaip žmogus“ (o kaip kas dar galėtų patikti?), „mes tik geri draugai“ – visa tai lygiai gali būti tiesa, kaip ir melas, ir tai atskirti galės tik pats žmogus. Tikrai esama nesveiko ir nepagrįsto pavydo porų santykiuose, kita vertus – sutuoktinis, greičiau nei bet kuris kitas, pajus, ar skirtingų lyčių santykiai, vykstantys už santuokos ribų, yra garbingi, nekenkiantys santuokos ryšiui.

Gal galima mažiau skausmo? Įvykus bet kokiai, galbūt ypač seksualinei neištikimybei, skaudės bet kuriuo atveju – ar ji bus buvusi spontaniška, ar ilgai puoselėta. Kažkas yra mumyse taip suręsta, kad neskaudėti tiesiog negali. Jei santuokoje tampame vienu kūnu, tai trečiajam įsiterpus į vidurį – kitiems dviem nesusižeisti neįmanoma, net jei vienam iš dviejų tas sužeidimas iš dalies yra malonus, lydimas įsimylėjimo ar susižavėjimo trečiuoju teikiamos „anestezijos“... Vieni tą skausmą įsivardija, kiti ne. Vieniems jis pasireiškia pykčiu, kerštu, neapykanta, agresija, nukreipta į kitą / kitus, kitiems – savivertės krize, saviplaka, savigaila, saviagresija.

Tretiems – ir tuo, ir kitu, ir trečiu, čia nepaminėtu, tuo, ko dažnai net pats žmogus iš savęs įprastomis aplinkybėmis nesitikėtų. Ką čia gali pasakyti? Gal tik tiek, kad verta tai prisiminti, prieš kam nors vykstant, prieš ką nors vykdant… O jei vis dėlto taip atsitiko – leisti „skausmui skaudėti“. Tam, kad jį iškęstume, turime jį pripažinti ir rasti jam tinkamą būdą išsiveržti iš vidinio mūsų kalėjimo, kuriame dažnai užrakiname dėl to, „kad kiti nematytų“, „kad jis / ji nesuprastų“ ir t. t. Jei nematys ir nesupras kiti, veikiausiai iki galo nematysite, nesuprasite ir jūs, o skausmas, kuriam neleidžiama skaudėti, turi galią sprogti nepasiklausęs laiko ir būdo. Kartais tas nenumatytas sprogimas būna labai garsus, kartais nelabai gražus, kartais net pavojingas mums ir kitiems.

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Nebijoti su(si)žeisti tiesa

Ką daryti, kad ji niekada neištiktų?

Gana dažnai santuokinė neištikimybė, seksualinė taip pat, yra slepiama metų metais. Manau, tai tolygu lėtai atliekamai kito sielos eutanazijai. Žiauru? Paklauskite tų, kurie yra tai išgyvenę: kaip jiems pavyko ir kiek vidinių pastangų bei laiko prireikė, kol melo ir apgavystės nuodai iš jų širdžių buvo išvalyti. Tai sužeidžia keleriopai ir labai giliai – pačiu neištikimybės faktu ir jo slėpimu. Kartais apie partnerio „dvigubą gyvenimą“ žino apgaudinėjamojo kolegos, bičiuliai, draugai, net šeima, tik ne pats sutuoktinis… Visi bijo sužeisti tiesa, tačiau pamiršta, kad melas, net ir tas, apie kurį nežinoma, žeidžia daug labiau. Tai labai žeminanti patirtis. Žlugdanti ir žudanti. Ne, šie žodžiai ne per stiprūs.

Todėl, jei esate drąsūs griauti ar per silpni negriauti, geriau jau tai darykite tiesoje. Jokios manipuliacijos: „pats / pati nežinau, kas su manimi vyksta, turiu susivokti“, „dar reikia laiko“, „man gaila vaikų, negaliu jų palikti / atimti“ ir t. t., nepateisinamos. Beje, apie vaikus: juk nemanote, jog neakivaizdinė melo mokykla jų nė kiek nepaveikia ir nieko neišmoko?

Pirma, sunkumams užklupus prisiminti, kad poros santykis nėra vien paguodos, priėmimo, supratimo, malonumų ir pilnatvės vieta – veikiau šie dalykai pelnomi kaip nuoširdžios santykių kūrybos apvainikavimas.

Antra, sunkumų ir net gilesnių, ilgesnių krizinių laikotarpių metu nedaryti toli siekiančių išvadų, kad gyvenimas santuokoje nebeįmanomas, o ieškoti konkrečių sprendimų, pagalbos būdų. Svarbiausia – atsisakyti ieškoti alternatyvos, kuri „padeda atsipaPoros santykis nėra vien laiduoti ir užsimiršti“, „teikia daugiau paguodos, priėmimo, gyvybės ir džiaugssupratimo, malonumų ir mo“ ir visokių kitokių neva dovanai pilnatvės vieta – veikiau iš gyvenimo gaunašie dalykai pelnomi kaip mų dalykų, kurie su nuoširdžios santykių kitu žmogumi esą patiriami todėl, kad kūrybos apvainikavimas. jis yra „daug -esnis“: geresnis, supratingesnis, tvarkingesnis, darbštesnis, seksualesnis… Patikėkite – kitur žolė visada bus žalesnė. Kol nepradėsite po ją vaikščioti… Tokie bandymai gal ir neišardys santuokos, bet paliks kartų išdavystės jausmą kitam, net jei jis to nežinos, o tik nujaus. Tolins atvertis ir žlugdys pasitikėjimą.

Trečia, nepailsti mokytis būti garbingiems mažuose ir dideliuose dalykuose. Nepavykus – kaskart pradėti iš naujo. Jėgų reiks, ir jų nepakaks, jei pamiršim, kad viskas yra malonė…

Apie užtrenkiamas duris Labai nelengva buvo žiūrėti į daugkart matytas išdavystės užtrenktas vidines duris. Sudaužytą pasitikėjimą savimi, priešinga lytimi, kitu asmeniu, kuriamo ryšio patvarumu, nuoširdžios atverties – kūniškos ir dvasinės – galimybe, netgi gyvenimu ir pačiu Dievu. Taip. Gana dažnai girdėjau sakant: „Kaip Dievas galėjo leisti visam tam įvykti? Kodėl nesustabdė blogio, neįsikišo? Nesakykite man, kad esu Jo mylima(-s), aš Jam niekada nerūpėjau…“ Kartą išduotam (o ką jau kalbėti – nuolat išdavinėjamam) žmogui vidinės durys, įsileidžiančios kitą ir kitus, taip pat – ir sutuoktinį, gali užsitrenkti taip, kad metų metais galite daužyti jas savo prisiekinėjimais, apgailestavimais, atsiprašymais – net prieš jo paties valią jos gali likti uždarytos. Kas tada? Tenka būti kantriems ir ilgai, su tikra ir gilia meile bei atgaila padėti jas atidaryti arba… susitaikyti, kad niekada nebebūsite įsileisti ten ir taip, kaip kažkada buvote. Ši atgailos kelionė ilga ir nelengva. Nesakau – neįmanoma. Tačiau pavyksta nedaugeliui.

Norėčiau atsiprašyti, kad taip griežtai parašiau.

Kad aptalžiau išdavystę žodžiais. Žinau, kad visko su mumis visais nutiks, kaip ir nutinka: būsim netobuli, blaškysimės, vilsimės, nuogąstausime, paslysime, atgailausime, kilsime… Bet neatsiprašinėsiu. Nes suprantu, kad labai pykstu ant jos, nejučia įsikuriančios mumyse. Labai nenoriu su ja susidurti – savyje, kituose, sapnuose ir tikrovėje.

Leisiu sau pykti. Tegul žino!

Timothy M. Gallagher SĄŽINĖS TYRIMO MALDA: šv. Ignaco išmintis mūsų šiandieniniam gyvenimui Iš anglų kalbos vertė Rita Vidugirienė Sąžinės tyrimo malda yra perkeičianti ir nuolat auginanti krikščioniškojo dvasingumo praktika. Ji padeda geriau pažinti save, artimą ir Dievą. Timothy M. Gallagheris, remdamasis tikromis gyvenimiškomis ašv. Ignaco Lojolos praktika, aiškina esminius sąžinės tyrimo maldos principus: kas yra sąžinės tyrimas? Kaip galime pritaikyti jį savo asmeniniame gyvenime? Kokie yra jo vaisiai?

KATALIKŲ PASAULIO LEIDINIAI

Pylimo 27/14, Vilnius 01309, tel. (8 5) 212 24 22, faks. (8 5) 262 64 62, www.katalikuleidiniai.lt

Artuma 2016 m. spalis

27

Atokvėpio valandai

Šeimyniniai laiškai

Istorija apie tūkstantį lirų Giovannino GUARESCHI Nukeliavau į centrą apsipirkti ir galiausiai likau tik su tūkstančiu lirų piniginėje ir be cigarečių. Tad įžengiau į tabako parduotuvę, paprašiau pakelį šveicariškų ir padėjau ant prekystalio savo tūkstančio lirų banknotą.

– Kas čia? – susidomėjęs paklausė manęs pardavėjas, rodydamas į banknotą.

– Tūkstančio lirų kupiūra, – atsakiau.

Pardavėjas pasišaukė žmoną, kuri skaitė laikraštį kitame prekystalio gale.

– Marija, pažvelk.

Moteris pasuko galvą ir iš toli mestelėjo žvilgsnį į tūkstantinę.

– A! – pasakė ir sugrįžo į centrą.

Pardavėjas pasiteiravo, ar gyvenu Portavoltoje.

– Gyvenu Lambrato pusėje, – patikslinau.

– Matyti, kad dar kartą pakeitė rajoną, – pastebėjo pardavėjas. – Jau mėnuo, kai nesimatė centre. Jį čia visi pažįstame.

Tada pažvelgiau į banknotą ir man pritrūko kvapo: tai buvo labiausiai suklastotas tūkstančio banknotas visoje visatoje. Taip begėdiškai suklastotas, kad kėlė didžiausią pasibjaurėjimą. Net ir padirbant tūkstančio lirų banknotą reikia jei ne profesinės sąžinės, tai bent minimalaus orumo: reikia bent jau gerbti formą, o kalbant apie piešinį būtina, kad ir kruopščiai nekopijuojant originalo, bent atsižvelgti į jo pagrindines linijas. Banknotas priešais mane buvo paprasčiausia, labai savavališka ir nemokšiška tūkstantinės interpretacija. Toks tūkstančio banknotas galėjo tikėtis būti įvertintas kaip penkiasdešimties. Atidaviau cigaretes ir pasiėmiau baisiąją tūkstantinę.

– Nepasisekė, – vyptelėjo pardavėjas. – Gyvenime reikia mokėti smūgius priimti filosofiškai.

Pasukau prie automobilių aikštelės, bet tuoj pat atsisakiau minties atgauti savo automobilį. Po to turėjau atsisakyti minties apie taksi, taip pat ir apie tramvajų.

Pasukau namo pėsčiomis ir grįžau bjauriai nusiteikęs.

– Ar viskas gerai praėjo? – paklausė manęs Margarita.

– Viskas gerai, – atsakiau, nes gėdijausi prisipažinti gavęs tą sumautą tūkstantinę.

– Puiku! – pareiškė Margarita. – Tada turbūt tau pavyko išleisti ir tą prakeiktą netikrą tūkstantinę, kurią tau įdėjau į piniginę su kitomis.

Aš kalbu ne jaunikliams, kalbu suaugusiems žmonėms, 28

Artuma 2016 m. spalis

seniems santuokos vilkams. Jie mane supranta – žino, kad ponioms dažnai kyla tokių genialių sumanymų. Sutuoktinio kaip bandomojo triušio supratimas plačiai paplitęs miestelėnų šeimose. Tad nereikia to papildomai aiškinti.

Tą kartą aš išlaikiau pasigėrėtiną savitvardą. Išsitraukiau iš kišenės prakeiktąją tūkstantinę ir įteikiau Margaritai.

– Kai turima naivumo priimti panašius siaubus, reikia ir garbingumo tinkamai priimti smūgį. Tūkstantinę reikia paimti ir sudeginti. Be to, grąžinti į cirkuliaciją padirbtus pinigus – nusikaltimas. Paskaityk, tai parašyta ir čia, ant pinigo, štai šiuose kvadratėliuose.

Kvadratėlyje kairėje, kaip ir dešinėje, Margarita nieko neperskaitė, nes ten tebuvo visai neiššifruojami taškeliai ir brūkšneliai; kita vertus, iš padirbto pinigo nebuvo galima tikėtis teisingumo įkvėptų teiginių. Bet ir parodžius tikrą tūkstantinę, Margarita nepakeitė savo požiūrio.

– Man ją davęs, turi ją ir pasiimti.

– Ir kas tau ją davė, Margarita?

– Nežinau, bet kadangi einu apsipirkti pas visus, man visi ją galėjo duoti.

Ji išėjo ir sugrįžo tik po dviejų valandų, nors, tiesą sakant, tai buvo greitai, nes pasibarti su duonininku, dešrininku, vaistininke, daržovininke, mėsininku, smulkmenų pardavėja, batsiuviu ir konditeriu reikia pakankamai laiko. Net ir barantis paskubomis, kaip moka ponios, dvi valandos yra tikras rekordas. Užtat Margarita tebeturėjo savo tūkstantinę, dar labiau netikrą, nei anksčiau. Bet tokiais atvejais viską pataiso durininkė, kuriai Margarita ryžtingai pasiūlė sandėrį: – Jei sugebėsite ją prakišti, dalysimės pusiau.

Praėjo dvi neramios dienos: pagaliau pasirodė durininkė ir įteikė Margaritai puikų penkių šimtų lirų banknotą.

– Turėjau išgabenti iš šios zonos, – paaiškino. – Čia rajone, parduotuvėse, visi ją žinojo, tą prakeiktą tūkstantinę atmintinai žino ir pasiuntinukai. Dabar tekeliauja, kur nori.

Jau sakiau, kad tas tūkstančio banknotas buvo begėdiškiausiai netikras visoje visatoje: beskonė, atstumianti klastotė. Taip pat grėsmingas bei atgrasus jis buvo ir tikrovėje, tad buvome patenkinti juo atsikratę. Atrodo, visame rajone pasklido optimizmas, nes tas pinigas buvo košmaras visiems pardavėjams ir visoms moterims, kurios ėjo pas juos apsipirkti.

Atokvėpio valandai

Vieną dieną durininkė užlipo perspėti.

– Jis vėl pasirodė rajone. Viena senolė bandė įkišti dešrininkui!

Kitomis dienomis prakeiktas pinigas buvo pastebėtas vaistinėje, mėsinėje, pas daržovininką ir smulkmenų pardavėją, tad įtampa augo. Po kurio laiko kalbos nutilo; taip įvyko todėl, kad Margarita jį turėjo savo rankinuke.

Kai jį aptikome, sutrikę pažvelgėme vienas į kitą. Bet aš nesileidau į kalbas: pasibjaurėdamas paėmiau netikusį pinigą ir prikišau jį prie dujų liepsnos. Tačiau Margarita budėjo ir jį mikliai pačiupo.

– Tai principo klausimas, – pasakė kietu balsu. – Kaip paėmiau, taip turės ir iškeliauti.

Po to buvo sunkios dienos visai šeimai: Margarita nukeliaudavo net į tolimus rajonus, o vakare grįždavo mirtinai pavargusi. Ir galiausiai turėjo pasiduoti. Pakvietė durininkę ir jai dar kartą patikėjo pinigą: – Jei iškeliaus, kiekvienai po pusę.

Rajonas vėl sunerimo, nes durininkė tuoj griebėsi iniciatyvos, įtraukdama visas kambarines, kurios ateidavo jos aplankyti. Po to viskas nurimo.

Durininkė išdygo praėjus savaitei ir įteikė Margaritai spindinčią penkiašimtinę.

– Pavyko, – paaiškino. – Bet turėjau pasiekti Badžį (miestelis, kuris XX a. pirmoje pusėje tapo vienu tolimiausių Milano rajonų – vert. past.). Dabar, kai keliauja periferijoje, galime jaustis ramiau.

Margarita keistai supranta aritmetiką, todėl tą vakarą buvo itin patenkinta: – Džiovanino, – pasakė, – dabar teisinga. Penkis šimtus lirų gavau pirmą kartą ir penkis šimtus antrą kartą.

Tūkstantis išėjo ir tūkstantis sugrįžo.

Aš nieko nepasakiau ir patenkinti nuėjome į lovą. Bet pirmą nakties Margarita krūptelėjusi pabudo.

– Džiovanino, – šūktelėjo. – O jei aš dar kartą paimčiau suklastotą pinigą ir su durininke pakartotume tą pačią istoriją, uždirbčiau penkis šimtus lirų? Ar tai įmanoma?

– Geriau apie tai negalvoti, Margarita, – atsakiau.

Margarita apie tai nebegalvojo; taip praėjo keturios savaitės. Vieną vakarą išgirdau siaubo šūksnį; įbėgau į virtuvę ir pamačiau Margaritą, išplėstomis akimis žiūrinčią į spintelės stalčiuką. Suprantama, stalčiuje buvo prakeikta tūkstantinė.

Šį kartą nedvejojau. Sužnybęs tūkstantinę pincetu (man ji kėlė šiurpą), prikišau ją prie dujų liepsnelės.

Margarita man nekliudė. Kai nelemtasis pinigas buvo virš liepsnelės, dujos užgeso. Margarita sudejavo ir klestelėjo ant kėdės. Aišku, atsitiktinumas, grynas atsitiktinumas lemia, kad dujų tiekimas nutrūktų būtent tą sekundę, kai liepsnelė jau laižo prakeiktą tūkstantinę, klastingą kaip Judas. Aišku, mąstantis žmogus iš to pasijuoktų ir, uždegęs degtuką, supleškintų pinigą. Faktas, kad aš degtuko neuždegiau, bet padėjau tūkstantinę į stalčiuką.

Jūs labai teisingai elgiatės netikėdami istorijomis, į kurias kažkokiu būdu įsiterpia antgamtiški dalykai. Tai visiškos kvailystės, ir gėda net apie tai kalbėti. Jūs teisingai elgiatės, tačiau faktai yra faktai. Šis reikalas mus apsėdo, tad retkarčiais mudu su Margarita praverdavome stalčiuką bei mestelėdavome žvilgsnį į velnišką pinigą. Jis visad ten buvo – grėsmingas, atstumiantis ir toks netikras, kad tai buvo galima matyti net uždarame stalčiuje.

Vieną dieną aš papasakojau šią istoriją savo draugui – banko kasininkui, ir jis panoro išvysti garsųjį pinigą. Įdėjome į voką ir nunešėme jam. Margarita drebėjo matydama, su kokiu nerūpestingumu kasininkas sukinėjo banknotą, maigė ir laikė jį prieš šviesą.

– Blogai atspaustas, bet geras, – pagaliau nusprendė. – Būtų neblogai tokių turėti ir daugiau.

Po to padėjo jį prie kitų ir mainais mums padavė du banknotus po penkis šimtus.

Sugrįžome namo tarsi apsvaigę. Pakeliui Margarita stabtelėjo.

– Džiovanino, – pasakė, – penkis šimtus gavau iš durininkės pirmą sykį, penkis šimtus antrą, tūkstantį gavome dabar – iš viso du tūkstančiai. Ar gali būti, kad uždirbome tūkstantį lirų?

– Viskas įmanoma šiame sumautame pasaulyje, – atsakiau.

Iš knygos Šeimyniniai laiškai (Corrierino delle famiglie, © RCS Rizzoli libri, 1954 m.).

Publikuojama su Giovannino Guareschi paveldėtojų leidimu.

Vertė Romanas KAZAKEVIČIUS Silvijos Knezekytės iliustracija

Magnificat vaikams rugsėjo-spalio mėnesio numeris kviečia vaikus po atostogų sugrįžti į savo bažnyčias, parapijas ir ten tęsti kelionę su Dievu bei susipažinti su rožinio malda.

Jean-François Kieffer komiksų knyga VILKIUS. SUSITIKIMAS IR KITI PASAKOJIMAI. Vilkius – mažas našlaitis, gyvenęs XIII amžiuje. Pirmojoje knygoje sužinosite, kaip Vilkius gavo savo vardą ir kaip Pranciškui Asyžiečiui pavyko sutramdyti baisų plėšrūną vilką; kuo baigėsi Vilkiaus svajonė iškeliauti į Kryžiaus žygį drauge su riteriais; kaip jis susirado draugų, padėjo Pranciškui įrengti pačią pirmąją prakartėlę ir dar daug istorijų. O Vilkius labai mėgsta dainuoti, tad rasite net dvi jo daineles su natomis! www.magnificat.lt/vaikams/

Artuma 2016 m. spalis

29

Akiračiai

Kryžiaus Jonas

Kryžiaus Jono portretas. Graviūra iš Francisco Pacheco knygos Garbingų žmonių portretai ir aprašymai (El libro de descripción de verdaderos retratos, ilustres y memorables varones), Sevilija, 1599 m.

Neįmanoma pamatuoti, kuris Bažnyčios mokytojas didesnis, reikšmingesnis. Kiekvienas gyveno kitoje epochoje, bet įnešė milžinišką indėlį į Bažnyčią, tik kaskart šiek tiek kitokių niuansų. Kryžiaus Jonas žavi, stulbina savo gyvenimu, šventumu, įnašu į tikėjimo mokslą. Tai ypatingas šventasis. Kiekvienas ispanas – tikintis, drungnas, laisvamanis ar net ateistas – be jokių ginčų pripažįsta Kryžiaus Joną kaip ispanų literatūros klasiką, sukūrusį nepakartojamų šedevrų! Taigi, turime ne tik išskirtinį šventąjį, bet ir poetą, praturtinusį pasaulinės literatūros lobyną. Yra daug šventųjų, nuveikusių didelių darbų moksle, bet tokio lygio literatų kaip Kryžiaus Jonas – vargu, ar surasime. Tačiau mus jis domina pirmiausia kaip šventasis, mistikas, Bažnyčios mokytojas.

Gyvenimo štrichai Šventojo tėvas Gonzalo de Yepes buvo kilęs iš labai turtingos žydų konvertitų šeimos. Giminė vertėsi tais laikais itin pelninga prekyba šilku. 1525 m. jis karštai pamilo visiškai skurdžią našlaitę audėją gražuolę Cataliną Álvarez. Šeima išgujo sūnų iš namų „kaip stovi“ ir niekada neatleido jam vedybų su beturte audėja. Tad abiem, Gonzalo ir Catalinai, teko pelnyti duoną tuo metu menkai apmokamu audėjos darbu. Gimė trys berniukai. Šeima skurdo, gyveno pusbadžiu. Nuo tokio gyvenimo mirė vienas sūnus, galiausiai pasiligojo ir iškeliavo pas Viešpatį Gonzalo. Kiti du vaikai augo silpnučiai, nes nuolat stigo maisto.

Jonas gimė 1542 m. birželio 24 d. bažnytkaimyje, netoli Avilos. Jis buvo jaunėlis. Tėvo neteko būdamas vos kelerių metų. Nepaisant skurdo ir kitų negandų šeimoje vyravo meilė, darna ir gėris. Motina kėlėsi iš vienos vietos į kitą, ieškodama geriau apmokamo darbo. Užspeista vargo netgi kreipėsi į turtingus vyro gimines, bet šie išvijo ją lauk.

Dideliame varge augantis Jonas pasižymėjo į akis krintančiais gabumais dar besimokydamas skurdžių našlaičių mokykloje prie vienuolyno Medina del Kampe. Paskui ketverius metus mokėsi jėzuitų mokykloje, tuo pat metu dirbdamas ligoninėje. 1563 m. (21 metų amžiaus) Jonas įstojo į Karmelitų ordiną. Po metų, užbaigęs noviciatą ir davęs įžadus, buvo išsiųstas į Salamanką studijų garsiajame universitete. Kunigystės sakramentą gavo būdamas 25 metų.

Salamankoje profesorius stebino geležinė Jono logika, gilus analitinis mąstymas. Jo gyvenimas dabar buvo pripildytas ne tik uolių studijų, bet ir askezės bei maldos. Karmelitų gyvenimas Jonui ėmė atrodyti per lengvas. Jis troško atsiskyrėliškos askezės, ilgų maldos valandų vienumoje, griežtesnių taisyklių, todėl susiruošė pereiti į kartūzų vienuolyną.

30

Artuma 2016 m. spalis

Būtent tada jis susitiko su 30 metų už jį vyresne ypatingos charizmos, aštraus proto ir neregėto žavesio karmelite Terese Aviliete. Ji tuo metu reformavo moterų karmeličių vienuoliją, tačiau panašių reformų troško ir vyrų vienuolynuose. Palikęs mintis apie kartūzus, Jonas prisijungė prie Teresės Avilietės.

Kodėl prireikė reformos?

Griežta ir asketiška pirminė karmelitų regula laikui bėgant buvo sušvelninta. Palaipsniui daugumoje vienuolynų pasidarė palaida bala. Tai Teresei Avilietei ir Jonui kėlė nerimą, nes jie įžiūrėjo pavojų Bažnyčiai ir Ordinui.

Abu norėjo griežtesnių taisyklių ir siekė jas įgyvendinti.

Baigusį mokslus ir jau tapusį kunigu Joną Teresė Avilietė pasiėmė į kelionę, vykdama steigti naują moterų vienuolyną Valjadolide. Kelionė jam buvo ypač naudinga.

1568 m. Jonas su kitu kunigu įkūrė pirmą reformuotą, t. y. pagal pirminę regulą, vyrų vienuolyną giliame užkampyje esančiame Duruelo miestelyje. Tą pačią dieną jis gavo Kryžiaus Jono vardą. Prasidėjo basųjų karmelitų reformuotų vyrų vienuolynų steigimo banga.

1572–1577 m. Kryžiaus Jonas tapo Teresės Avilietės ir seserų karmeličių nuodėmklausiu ir dvasiniu vadovu.

Jo veikla apėmė ne tik karmelites, bet ir pasauliečius bei pasižymėjo itin dideliu vaisingumu.

1577 m. prieštaraujantys reformai karmelitai įsilaužė į jo celę Aviloje ir panaudodami jėgą pagrobė. Nuvežę į Toledą, įkalino vienuolyno požemyje. Tolede visų brolių akivaizdoje kas savaitę plakdavo, laikė įspraustą į sienoje iškapotą nišą, neduodavo drabužių, maitindavo tik duona ir vandeniu. Šios tortūros tęsėsi devynis mėnesius. 1578 m. Kryžiaus Jonui pavyko pabėgti. Kai

Akiračiai

atėjo į moterų karmeličių vienuolyną Tolede, buvo jau leisgyvis, nebepajėgė kalbėti. Pradžioje seserys pačios jį slaugė, paskui pusantro mėnesio jis gydėsi ligoninėje.

Sustiprėjęs tęsė reformą kartu su Terese Aviliete. Jiedu pasiekė, kad oficialiai būtų pripažintos dvi Ordino šakos ir Basieji karmelitai tapo viešai naudojamu pavadinimu.

Verta sugrįžti prie pirmojo Kryžiaus Jono įkurto vienuolyno Duruelyje. Tai buvo mažas pastatėlis atkampioje vietovėje. Palėpėje, kur stovėti buvo galima tik palenkus galvą, įrengti chorai, priemenėje koplyčia, chorų kampuose dvi žemos celės. Virtuvėlė tarnavo ir refektoriumi. Ant sienų kabojo savadarbiai kryžiai ir popieriniai paveikslai.

Naujajame vienuolyne vyravo atsiskyrėliška dvasia, tylos valandos, ypatinga askezė, gilios ir ilgos maldos. Jis tapo traukos centru, itin populiariu tuose kraštuose. Lygiai tokie buvo ir kiti Kryžiaus Jono įsteigti vienuolynai.

Po įkalinimo Kryžiaus Jonas gyveno dar 14 metų ir nuveikė per juos neregėtai daug. Jis buvo mylimas, gerbiamas ir kaip reta populiarus. Ordino vyresnybė dėl to populiarumo muistėsi ir nerimavo. O jis ir toliau dirbo savo darbą, nevengdamas ir „paprasto“ (mūrininko pameistrio, virtuvės darbininko ir pan.). Niekas niekada negirdėjo jo skundžiantis ar reiškiant bent mažiausią nepasitenkinimą. Visada primindavo, kad Jėzaus kryžius buvo sunkesnis. Kad ir ką darė, buvo vienuolyno viršininkas, nuodėmklausys, pamokslininkas, darbininkas, – visus darbus atlikdavo taip, kad žmonės žiūrėjo į jį su dievobaiminga pagarba. Gerai žinoma, kad turėjo regėjimų.

Kai kurie autoriai aprašo buvus levitacijų.

Taip nutiko, kad Ordino generolas dėl nesuprantamų priežasčių jį nušalino nuo pareigų ir išsiuntė į atokų vienuolyną. Greičiausiai generolas patikėjo skleidžiamais apie jį šmeižtais, tarp jų ir nešvankiais.

Sulaukęs 49 metų Kryžiaus Jonas sunkiai susirgo. Ant kojos atsirado žaizda. Neilgai trukus visas kūnas apteko pūliniais. Visi stebėjosi jo kantrybe ir ištverme, ypač ligonį prižiūrintis ir pūlinius valantis gydytojas. 1591 m. gruodžio 13-ąją pasakė mirsiąs rytojaus dieną. Vakare susitaikė su jam nepalankiu vienuolyno viršininku (šis išėjo iš celės verkdamas), paprašė apvilkti jį abitu, o po to – Eucharistijos. Paskutiniai jo žodžiai buvo: „Šiandien Valandų liturgijos išeinu melstis į dangų.“ Mirė, o celėje pasklido stiprus aromatas ir švelni šviesa. Tai paliudijo daugybė brolių karmelitų.

Rytą, kai žmonės sužinojo apie Kryžiaus Jono mirtį, minios ėmė tvenktis prie vienuolyno. Sumaištyje jie sudraskė velionio abitą, pasiimdami po skiautelę relikvijai.

Pradžioje mirusįjį palaidojo ten pat, Ubedoje, bet po dvejų metų palaikus perkėlė į Segoviją.

Darbai Svarbiausieji Kryžiaus Jono darbai yra šie: Kopimas į Karmelio kalną; Tamsioji naktis; Dvasinė giesmė; Gyvoji meilės liepsna.

Visas teologinis palikimas parašytas 1578–1591 metais. Poeziją sudaro apie 2 500 eilių. Tai ispanų literatūros pasididžiavimas. Mums labiau rūpi per dvylika metų parašyti komentarai minėtoms eilėms.

Kupinos poetiškos egzaltacijos metaforos suteikia jo poezijai meilės lyrikos formą. Tai meilės Dievui himnas, Bažnyčios šlovinimas. Kryžiaus Jono atskaitos taškas visada yra Šventasis Raštas. Jo tekstuose randame 1 583 tiesiogines ir 115 perfrazuotų Biblijos citatų. Kad apibūdintų savitą ir ypatingą teologiją, mokslininkai išsamiai ištyrė jo studijų Salamankoje laikotarpį. Išsiaiškinta ir patvirtinta, jog ypatingą poveikį tuo metu būsimajam šventajam darė Tomas Akvinietis.

Nepaprastai žavėjosi „Giesmių giesme“, todėl jos įtaka šventojo raštuose labai ryški.

Tačiau Kryžiaus Jonas neapsiribojo Biblija.

To meto pasaulietinės literatūros, ypač populiarių dainų, mintis jis kartais paverčia giliomis religinėmis įžvalgomis.

Kryžiaus Jono darbai giliai paveikė šv. Teresę Lizjietę, šv. Editą Štein, ToNukryžiuotasis. mą Mertoną, dailininką SalvaŠv. Kryžiaus Jono piešinys dorą Dalí ir daugybę kitų.

Dvasios giesmė yra istorija apie mergaitę (sielą), ieškančią jaunikio (Kristaus). Kenčia jo nerasdama ir abu džiūgauja susitikę. Tamsioji naktis – pasakojimas apie sielos kelionę iš jos kūniškojo būsto, kad susivienytų su Dievu. Kelionė vyksta naktį, simbolizuojančią sunkumus, su kuriais susiduriama ieškant Kūrėjo. Kopimas į Karmelio kalną yra sisteminė studija, apimanti asketišką sielos kelią ieškant tobulumo, Dievo ir mistinių patirčių. Gyvoji meilės liepsna, sudaryta iš keturių dalių, aprašo priartėjusios prie Dievo sielos reakciją į Jo meilę.

Pirmą kartą veikalai publikuoti 1618 m., t. y. praėjus 27 metams po mirties.

Kryžiaus Joną 1675 m. beatifikavo Klemensas X. 1726 m. popiežius Benediktas XIII kanonizavo.

1926 m. Pijus XI jį paskelbė Bažnyčios mokytoju.

Ikonografijoje vaizduojamas vilkintis karmelitų abitą, su knyga, kryžiumi, lelija, ereliu. Šventasis yra ispanų poetų, viso katalikiškojo pasaulio mistikų, kontempliuojančių žmonių globėjas.

Bažnyčia jį mini gruodžio 14-ąją.

Parengė Vanda IBIANSKA Artuma 2016 m. spalis

31

Sveikata

Mano namai – tavo namai Jūratė MATIKOVIENĖ Mano namai – mano tvirtovė. Tai dažno lietuvio nuostata, už kurios slepiasi begalė dalykų: namai yra vieta, iš kur išeiname ir kur sugrįžtame, kur einame, kai būna negera, ir stengiamės sugrįžti, kai sergame kūnu ar dvasia.

Vyresnio amžiaus žmonės yra itin prisirišę prie savo namų. Sveikatai prastėjant bei kilus priežiūros ir pagalbos poreikiui, kyla natūralus noras – gal galėtų kas nors atsikraustyti pas mane ir man padėti? Tikrovėje, deja, dažnai tenka rinktis – reali artimųjų pagalba ir bendrystė ar vienatvė ir pagalbos nebuvimas. Dažnai nusprendžiama, kad silpnesnis ir pagalbos reikalingas artimasis kelsis pas tuos, kurie yra pajėgūs suteikti pagalbą ir priežiūrą. Šis procesas bus sudėtingas abiem pusėms – ir tiems, kurie atveria savo namų duris, ir tiems, kurie atkeliauja.

Gyvenamosios erdvės parinkimas Natūralu, jog kiekvienas norime turėti savo erdvę.

Ligonis taip pat to tikisi. Nusprendus atverti savo namų duris naujam šeimos nariui, turinčiam sveikatos problemų, turėsite apgalvoti daug dalykų, visų pirma – kur bus ta erdvė, kurią jis galės vadinti „mano“.

Dažnai pasiligojusio asmens gebėjimas judėti būna ribotas, todėl parenkant ligoniui erdvę svarbu suprasti, kad joje jis praleis daugiausia laiko. Idealu, jei galime ligoniui skirti atskirą kambarį. Tačiau net ir tuomet reikėtų pagalvoti apie keletą dalykų.

Jei gyvenate name, kambarys turėtų būti viename iš apatinių gyvenamojo namo aukštų. Net jei šiuo metu ligonis juda be apribojimų, tikėtina, kad ilgainiui jo sveikata prastės, tuomet kils judėjimo problemų. Jei norint patekti į gyvenamąją erdvę ligoniui tektų naudotis laiptais, tikėtina traumų (pvz., paslydus ant laiptų) galimybė.

Lygiai taip pat artimiesiems bus sunkiau ligonį išvežti į lauką arba nugabenti į ligoninę.

Pasiekiamumas. Svarbu, kad kambarį būtų lengva pasiekti iš kitų svarbių patalpų, tokių kaip virtuvė, vonia, tualetas. Gebėjimas pačiam pasirūpinti savo mitybos poreikiais arba higiena leidžia ligoniui jaustis oriai, o ir šeimos nariai sutaupo daug laiko. Jei virtuvė ir tualetas sunkiai pasiekiami (pvz., toli, kitame namo gale, iki jo reikia eiti tamsiu koridoriumi, lipti laiptais), ligonis gali sumanyti apriboti suvartojamų skysčių ir maisto kiekį, kad artimųjų nevargintų prašymais padėti. Kartu svarbu, jog kambarį galėtumėte pasiekti bei išgirsti iš kitų gyvenamųjų erdvių – ar girdėsite pagalbos šauksmą iš tuale32

Artuma 2016 m. spalis

to ar ligonio kambario, jei jis nukris ir negalės atsikelti?

Apšvietimas. Įvertinkite, kad daugiausia laiko ligonis praleis savo kambaryje, todėl, jei yra galimybė, parinkite kambarį, kuriame didesnę dienos dalį šviesa yra natūrali. Tyrimais įrodyta, kad natūrali saulės šviesa mažina prislėgtumo jausmą ir retina depresinių būklių tikimybę. Ligoniai dažnai sunkiai išgyvena prastą sveikatos būklę, priklausomybę nuo artimųjų. Nuolat pritemdytas kambarys gali šiuos jausmus dar labiau paskatinti. Apšvietimas susijęs ir su saugumu, – vyresni žmonės nebe taip ryškiai mato. Blankiai apšviestose patalpose jiems sunkiau įvertinti kliūtis kelyje arba atskirti atskirus objektus. Pasistenkite užtikrinti tinkamą apšvietimą bet kuriuo paros metu, kad ligonis be kliūčių pasiektų kitas patalpas (pvz., tualetą naktį).

Tai gali būti mažos naktinės lempelės arba nuo judesio įsijungiantys šviestuvai.

Vaizdas pro langą taip pat labai svarbu. Dažnas esame matę garbaus amžiaus močiutę ar senelį, žvelgiančius pro langą. Kuomet sunku judėti, o artimųjų, kurie galėtų padėti išeiti į lauką, nėra namuose, žiūrėjimas pro langą leidžia sekti išorėje vykstantį gyvenimą ir jaustis jo dalimi. Aktyviose bendruomenėse šis senolių užsiėmimas neretai išnaudojamas saugiai kaimynystei kurti – kaimynystėje pastebėjus nepažįstamų ar įtartinai besielgiančių asmenų, senolių prašoma pranešti apsaugai ar policijai.

Norėdami parinkti tinkamą langą, pabandykite patys atsisėsti prie jo ir praleiskite ten kokias 10–20 minučių. Jei Jums įdomu stebėti, tikėtina, kad ir ligoniui bus taip pat. Kita vertus, tai neturėtų būti triukšmingiausias kambarys. Įvertinkite tai, kad dažnai sergantys asmenys miega labai jautriai, o dieną linkę snūduriuoti. Jei kambario langai išeina į triukšmingą gatvę, kur visą parą nenutrūksta transporto srautas, jaunimas triukšmauja ar sklinda nepertraukiami įvairūs garsai, ligonis negalės susikaupti ir pailsėti, ilgainiui taps irzlus ir pavargęs, kas, tikėtina, paaštrins bendravimą ir santykius su namiškiais.

Valymas ir vėdinimas. Apgalvokite, kaip užtikrinsite kambaryje švarą ir gaivų orą. Svarbu nuolat kambarį valyti šlapiu skuduru ir vėdinti. Minkšti pūkuoti kilimai ant grindų ar ant sienų atrodys puošniai, tačiau juose

Sveikata

kaupiasi dulkės ir kiti nešvarumai, didinantys alergijos ir jautrių organizmo būklių riziką. Idealu, jei kambario grindys ir sienos padengtos lygia, lengvai valoma danga, o vėdinimas užtikrinamas natūraliai – per langus ir duris. Šildymas. Atkreipkite dėmesį, kaip kambaryje, kuriame apgyvendinsite ligonį, kinta temperatūra. Vyresnio amžiaus asmens organizmas sunkiau prisitaikys prie temperatūros pokyčių, tad jei kambarys dieną staigiai įšils, o naktį staigiai atvės, ligonis gali nuolat peršalti ar perkaisti. Žiemą dauguma gyvenamųjų patalpų šildomos centriniu būdu, todėl neretai išsausėja. Pakabinkite ant radiatorių drėkintuvus arba uždenkite drėgnais rankšluosčiais, kad užtikrintumėte kambaryje būtiną drėgmės kiekį.

Dalijimasis gyvenamąja erdve Jei nėra galimybės ligoniui skirti atskirą kambarį, šeima turės nuspręsti, kas iš jos narių dalysis savo gyvenamąja erdve su ligoniu. Neretai tai būna vaikai ar anūkai. Čia norėčiau paraginti labai rimtai susimąstyti ir įvertinti šeimos narių poreikius bei gyvenimo ritmą. Gyvenant su ligoniu viename kambaryje, neišvengiamai teks tenkinti jo kasdienius poreikius ir derintis prie jo situacijos – naktį paduoti atsigerti ir palydėti į tualetą, ryte anksti keltis.

Jei tai mokyklinio amžiaus jaunuolis ar jaunuolė, pagalvokime, kaip jam seksis kitą dieną mokykloje, kai naktį kelsis prižiūrėti senelio? Ir kaip seneliui seksis užmigti,

Gyvenamosios erdvės įrengimas

Sebastian Schaeffer nuotrauka

Ligoninėse higienos sumetimais siekiama sudaryti kuo sterilesnę aplinką, todėl vengiama nereikalingų baldų ir įrangos. Tačiau jei norite, kad ligonis jaustųsi jaukiau, pabandykite sukurti namuose jaukią erdvę, kurioje būtų ne tik būtiniausių, bet ir sentimentus keliančių daiktų. Apgalvodami reikalingus baldus kambaryje, įvertinkite, kiek jie bus naudingi ligoniui ir jį prižiūrintiems asmenims bei netrukdys judėti erdvėje. Taigi, lova (ligoniui), stalelis prie lovos (būtiniems vaistams), naktinė lempa (saugumui ir ramybei nakties metu), fotelis ar sofa (artimajam), spinta ar komoda (būtiniems asmeniniams daiktams), stalas. Šie svarbiausi daiktai turėtų būti kambaryje. Kiti smulkesni daiktai būtų skambutis (pagalbai pakviesti), paveikslai ar religiniai simboliai (pvz., kryžius ar šventųjų paveikslai), užuolaidos, suteikiančios jaukumo jausmą. Ligonius labai nuramina, jei bent keli iš šių daiktų yra jiems pažįstami, pvz., atkeliaudamas jis atsiveža savo spintą arba komodą. Tai padeda greičiau priprasti prie naujos aplinkos ir tarsi atneša senųjų namų dalelę. Vienintelė išimtis yra ligonio lova. Prastėjant sveikatai ir silpstant gebėjimui apsitarnauti pačiam, tikėtina, kad ilgainiui ligoniui reikės vis daugiau artimųjų pagalbos. Todėl lova visų pirma turėtų būti ligoniui ne tik patogi, bet kartu palengvinanti jo priežiūrą. Svarbu, kad ji būtų tinkamo aukščio (slaugytojas neturėtų labai žemai lenktis, norėdamas pasiekti ligonį) ir patogiai pasiekiama iš visų pusių.

Sustatant baldus kambaryje reikėtų pasistengti, kad ligonio lova būtų apšviestoje vietoje, iš kurios gerai matytųsi visas kambarys ir įėjimas; gerai vėdinamoje erdvėje, tačiau ne „ant skersvėjo“. Stalas, komodos, fotelis galėtų būti išdėstyti kambario pakraščiuose, kad netrukdytų judėti ligoniui ir jį prižiūrinčiajam.

jei mokyklinukas sugalvos iki vėlyvo vakaro susirašinėti su klasės draugais feisbuke ar klausytis šiuo metu populiarios muzikos grupės naujų įrašų.

Linkime rasti geriausią įmanomą sprendimą! O kituose straipsniuose kalbėsime apie ligonio dienotvarkės užtikrinimą ir priežiūros proceso pasidalijimą tarp namiškių.

Jei reikia daugiau informacijos ar norite pasitarti – ateikite, skambinkite ir rašykite!

Pagalbos namuose tarnyba prie Kauno Kristaus Prisikėlimo parapijos, Aukštaičių g. 6, Kaunas, tel. 8 683 18 181, el. paštas lc.slauga@gmail.com.

Artuma 2016 m. spalis

33

Sveikata

Kol griaustinis..., tol mužikas..., arba Saugokime vaikus nuo vaistų ir kitų nuodų Šį sykį rašysiu apie išvengiamus dalykus – apsinuodijimus. Todėl ir rusiškas patarles prisiminiau, kad žegnotis reikia ne tik perkūnijai griaudžiant, o besisaugojantį ir Dievas saugoja.

Yra vadinamieji tyčiniai, arba apgalvoti, apsinuodijimai. Tai ne tik savižudybės ar kartais tragiški tėvų pagąsdinimai dėl konfliktų paauglystėje.

Sveikatos sutrikimas ištinka pavartojus per daug svaiginimuisi naudojamų nuodų – narkotikų, vaistų, augalų, alkoholio ar netinkamai juos derinant. Tam tikras alkoholis – mirtini nuodai (metilo alkoholis arba variklių aušinimo skystis). Įdomu pastebėti, kad girtam vaikui ar jaunuoliui (iki 18-os metų) visuomet diagnozuojamas apsinuodijimas alkoholiu, o vyresniems, jei nėra sunkaus sveikatos sutrikimo, tiesiog nustatomas girtumas. Šitų apgalvotų apsinuodijimų išvengti beveik neįmanoma. Galima tik stengtis jų sumažinti. Psichologai, psichiatrai, sociologai, pedagogai, dvasininkai, net politikai ir visuomenininkai atkakliai darbuojasi, bet... Skubios pagalbos, intensyvios terapijos, toksikologijos specialistų kasdienybė – komos būklės, sušalę alkoholio ir surogatų mėgėjai, antifrizo gėrikai nebeveikiančiais inkstais, prie ligoninių iš automobilių išmetami nebekvėpuojantys narkomanai, savižudžiai, suvartoję tokius vaistų derinius, kad sutrinka smegenų, kepenų, inkstų, širdies ir kitų organų veikla.

Kiekvienam gelbėti prireikia daugybės pastangų ir išteklių. Dažniausiai išgelbėja. Darnūs šeimos santykiai, atsakingas vaikų auklėjimas, dvasinė higiena būtų veiksmingi. Tik kad ilgai trunka, pastangų ir atsakomybės reikalauja.

Kita apsinuodijimų grupė – atsitiktiniai. Šitų beveik visada galima išvengti. Dažniausiai nukenčia ikimokyklinio amžiaus vaikai, nes yra labai smalsūs ir visus mėgdžioja. Jie ragauja vaistų, to paties alkoholio, buitinių ir kitokių chemikalų, augalų, kosmetikos, klijų, muilo – visko. Visada dėl to kalti jų ne34

Artuma 2016 m. spalis

chemikalų; vyrai garažuose girtaudami visko prisilaka... Nereikėtų užsidaryti vonioje ar tualete, kai valote juos chemikalais, negalima maišyti įvairių valiklių – įvykus cheminei reakcijai į aplinką patenka nuodingų garų. Dar galima paminėti smalkes (iš dujinių šildymo katilų), nuodingus grybus, gyvates. Visko reikia saugotis.

Jei atsitiko nelaimė, įtariate apsinuodijimą, nesvarbu – vaiko ar ne, visą parą nemokamai galite konsultuotis telefonais 8 687 53 378 ir 8 52 36 20 52 su Apsinuodijimų kontrolės ir informacijos biuro toksikologais. Jie įvertins pavojaus laipsnį, patars, kaip elgtis, kol atvyks pagalba.

prižiūrintys suaugusieji. Tėvų ir senelių raudos prie reanimacijos durų medikus tik siutina. Taip, neturiu teisės pykti ar smerkti. Etika ir deontologija, visiems žinoma priesaika, didžiausias dėmesingumas ir rūpestingumas...

Iki šleikštulio įgriso kartoti: VISUS VAISTUS IR CHEMIKALUS LAIKYKITE UŽRAKINTUS, VAIKAMS NEPASIEKIAMOJE VIETOJE! Bent 1,5 metro nuo grindų. Net vitaminus ir maisto papildus, actą ir sodą. Kai tenka girdyti vaistus sergančiam vaikui, nevadinkite jų (net vitaminų) saldainiukais, Visus vaistus žirniukais ar sirupėir chemikalus liais. Patys negerkite vaistų ir papildų laikykite vaikams matant. Kai užrakintus, paliekate vaikus su seneliais, įsitikinkiVAIKAMS NEPASIEKIAMOJE te, kad vaikas neužvietoje! tiks močiutės rankinuko, neatsidarys vaistų stalčiuko prie lovos. Vaikai atsuka net užsirakinančius buteliukų kamščius, tik ilgiau užtrunLabai apmaudu, kai nelaika. Jie visur užlipa ir įlenda, viską atrimė ištinka gerus žmones, be ša ir atidaro. Skalbimo, valymo ir šveijokios blogos valios, staiga, timo priemones, indaplovių kapsules, tiesiog dėl akimirksnio aporkaičių valiklius, vamzdynų „kurmius“, laidumo, nedėmesingumo, dažus ir skiediklius, vabzdžių ir grauatsakomybės trūkumo. Kaip žikų nuodus laikykite tik originaliose išmokti būti gerais, atsakinpakuotėse, neperpilkite į jokius kitus, gais tėvais? Kaip pasimokyypač maisto pakuočių, gėrimų butelius. ti ne iš savų klaidų? Senajame Niekada neturėkite namuose acto esenTestamente sakoma, kad tikcijos, tik maistinį 9 proc. actą. Garaže rai išmintingas yra tas, kuris taip pat nelaikykite jokių automobilių moka klausyti (Sir 3, 29). Neskysčių, supiltų į butelius nuo gėrimų. būkim, kaip tas patarlės muNetyčia apsinuodija ir suaugusieji: išgežikas, – saugokimės. ria ne savo ar ne tų vaistų, suvartoja per didelę jų dozę (pamenate paracetamoGyd. Vytis ŽEMAITIS lį vaistuose nuo peršalimo?), gurkšteli

Gyvenimas kaip senas vynas

Gelbėtojai Vanda IBIANSKA munizmo horizonto, bet anas vis traukėsi ir traukėsi tolyn...

Tada kliudė, kad jį kur, Vakaruose klestintis kapitalizmas.

Dabar tai opozicija. O kas gi daugiau?! Socdemų repertuare trankūs kadriliai, polkos ir panašūs šokiai. Taip pat dar nuo a. a. prezidento laikų.

Su tautinėm fanfarom į aikštę išėjo „valstiečiai“ su žaliaisiais. Stambus žemvaldys milijonierius pirmiausia patepė medumi labiau išprususią tautos dalį. Ėmė finansuoti lietuvių autorių knygų leidybą, puskultūrę (kartais net kultūrą), popsą, kad, ko gero, žmoneliai neskaitytų rusų klasikų. Aišku, jam geriau žinoti, juk dalykiniai (ar tik?!) saitai su rusais labai tvirti. Jo partija žada mus padaryti labai laimingus. Šią partiją visaip stengiasi paauksuoti Didysis Kauno Gatvių Asfaltuotojas. Dėl šaunumo į partiją įtrauktas liaudies mylimasis Saulius Skvernelis, antialkoholizmo kamikadzė Aurelijus Veryga, artojų rūpintojėlis Viktoras Pranckietis. Dar ten yra švietėjų, sporto globėjų, ekologų ir (o kaipgi kitaip?) emigracijos bei pensininkų reikalų žinovų. Trumpai sakant, spektras platus. Summa summarum valstiečiai su žaliaisiais duoda suprasti, kad padarys mums gerus, broliškus tarpusavio santykius, klestintį žemės ūkį, super švietimo sistemą (aišku, su didelėmis mokytojų algomis), daug sabonių ir meilutyčių, ozonu alsuojančius švarius beigi vešlius miškus, žydinčias pievas (viskas be erkių!), nulinę emigraciją ir pensijas, pensijas, pensijas, kurias gavę senukai lėks tiesiai į Monte Karlą. Arba į Seišelius dviem su puse mėnesio.

Atsiras tuo tikinčių? Gal. Čia įkyriai lenda mintis, kad kažką panašaus kadaise girdėjome iš populiaraus tuomet suvirintojo. Kaip ir šnipštas išėjo, į Seišelius važinėja vos vienas kitas. Ne pensininkai ir ne „minimalistai“. Turbūt anam Europarlamentas sukliudė.

Politiniai miruoliai – suvirintojo ir skrajūno partijos – taipogi žada kiekvienam po mašną eurų stambiomis kupiūromis, linksmą (nes gerą!) gyvenimą, visuotinę meilę ir džiaugsmą jų pasiaukojimo dėka. Viena dar kitos partijos figūrantė skelbiasi suvalgiusi itin daug druskos, todėl esanti tokia sūri, kad dėl Lietuvos žmonių padarys bet ką. Kol kas siūlo spurgų ir kavos su cikorija receptų.

Na taip, žinoma, kad apie rinkimus. Tai šokiai, į kurių baigiamąjį valsą kviečiamas ne kiekvienas pabažnas. Formaliai lyg ir kviečiamas.

Iš mandagumo. O iš tikrųjų? Tai jau tik į linijinius ar gatvės šokius, t. y. masinius. O mes, tie masovikai, ką darome? Pusė kryželių žymėtojų rinkimų kabinose už skarmalo – geriausias priėmusiųjų kvietimą skaičius. Kur kita pusė?

Vieni užsienio klondaikuose, kitiems jų pačių psichologinė ir materialinė gerovė ateinančiais keliais metais – dzin!

Giesmelės „Kam man balsuoti, jei valdžioje vis vien vagys, žulikai ir apsimetėliai“ klausytis nuobodu. Įgriso iki gyvo kaulo toji melodija. O tai kas tada išrinks (gerai jau, gerai) tuos bent sąlygiškai padorius ir bent ką sugebančius? Jums nerūpi? Tada ir toliau liks gyvenimas susispaudus, bedarbio pašalpa arba žuvų darinėjimas, indų plovimas užsienių eldoraduose, iš kur grįšite su reumato išsukiotais sąnariais, kreivais, skaudančiais stuburais ir t. t. Pirmieji patraukę į tuos rojaus sodus jau grįžta gydytis Lietuvon. Ar pagis? Kažin.

Mano galva, jei žmogus moka skaityti ir rašyti, yra psichiškai stabilus, jis pats prisiima atsakomybę už savo gyvenimą ir dalyvauja tuose masiniuose šokiuose – balsuoja.

Už ką balsuoti, susigaudyti gerokai sunkiau. Kur nebus!

Tai už ką balsuoti?

Socialdemokratai susimovę jau 26 metai. Tyrųjų ten nesimato. Nerasite nei su prožektoriumi, nei su lazeriu.

Siaubingai įmerkęs uodegą ministeris Olekas nutempė visą partiją, atsiprašau, bet į karo lauko išvietę, taip vaizdžiai aprašytą Jaroslavo Hašeko Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiuose. Šlykštu vagystės ir itin atgrasu, kai susidirbęs valstybės pareigūnas akiplėšiškai meluoja, įsitikinęs, jog tauta sudaryta išimtinai iš vatnikų, trolių ir gausaus būrio kitų silpnapročių. Maža to, bando įvelti kariuomenės vadą, kuris visai niekuo dėtas. Beje, padėkoti dera Dangaus klerkams už Joną Vytautą Žuką, geriausią iš visų iki šiol turėtų kariuomenės vadų.

Pasimetęs premjeras, prie kurio kas pusvalandį keičiamų nuomonių jau lyg pripratome, taip pat porina nei šį, nei tą. Bet nuomonės neturėjimas, savo žodžių išsižadėjimas, paistymas fiu-fiu-fiu politikos senbuviui nekliudo būti gana populiariam. Tai faktas iš mistikos srities. Neginčijamai. O gal iš minios psichologijos?..

Ir, nepaisant visko, dar nuo a. a. A.M.B. laikų socdemai mums žada rojų. Kažkodėl jo kaip nėra, taip nėra. Labai jau tai primena laikus, kai artėjome ir artėjome prie ko-

Artuma 2016 m. spalis

35

Gyvenimas kaip senas vynas

Nežinau kaip kitur, bet Kaune akį rėžia plakatai su pretendentų mums gelbėti atvaizdais ir rožiniais pažadais. Ar čia mus kvailiais laiko?

Perjungiu iešmą.

Kas ir kodėl veržiasi į Seimą, taip uoliai besirūpindami mūsų gerove?

Ką gi, seimūno alga su visais priedais padori, bet vien ją gaudamas milijonų nesusikrausi. Tai kodėl taip daug mums gero norinčiųjų „altruistų“? Logika sufleruoja, kad dalis „gelbėtojų“ tikisi nelegalaus pralobimo. Paklausite: o STT, o prokurorai? Ak, tempti laiką, surasti juridinėse džiunglėse saugų takelį visada galima. Juolab kad prokurorai mūsų mieguisti. Būdų išsisukti yra visokių.

Vertėtų prisiminti įvairias pozityvias pilietines iniciatyvas. Nepasakysi, kad jų nebuvo. Buvo, ir ne viena, bet dauguma užgeso. Ar buvo užgesintos? Švogerių šalyje giminystės bei „giminystės“ ryšiai stiprūs, o čia lenda iš pašalių kliudantys piliečiai – aktyvistai...

Tačiau negi viskas taip juoda? Tikrai ne. Tarp besibraunančiųjų į vyriausią valdymo organą yra ir dorų žmonių. Ar sugebėsime juos įžiūrėti toje trankioje šokių vakaruškoje? Tai kiekvieno iš mūsų budrumo, atidumo ir išminties reikalas.

Vėl ir vėl kyla natūralus klausimas: tai už ką balsuoti, jei visi tokie nekokie? O čia jau jūsų asmeninio pasirinkimo dalykas. Neskubant, nebūnant lengvabūdžiais ir lengvatikiais, nes rinkimai – labai atsakingas veiksmas.

Man tai kas! Pasirinkau sykį ilgesniam laikui ir iki šiol nė vienas iš tos partijos neapsivogė, nesučiuptas imantis

kyšį, stambiu mastu neprisimelavo. Tiesa, šiokių tokių šiukšlių yra, to nepaneigsi. Betgi apibendrinus – visas partijos korpusas moraline prasme kol kas atrodo geriau už kitas. Išskyrus gal jaunus kvailelius. Bet su laiku, tikiuosi, susitupės. Na, o dėl tų šiukšlynėlių yra roda. Balsuojant teks labai dėmesingai reitinguoti, kad sąrašo pradžioje neatsidurtų keliantys nepasitikėjimą. Tai labai svarbu, todėl reikia visiems būti itin atidiems, kad ir už ką balsuotume.

Jei esate „valstiečių“ ar socdemų simpatantai, būkite dar budresni reitinguodami. Nepamirškime, kad Europos Sąjungos injekcijos artėja galop ir turime patys stotis ant kojų.

Juolab kad 26 metus vartėmės, gaudėme varnas ir leidomės net lėtaeigiams estams mus pralenkti ir palikti toli už jų.

Nuo Jono ar Onos uždėto kryželio priklausys ne tik jų abiejų, bet ir Kazio, Marijos ateinančių ketverių metų gyvenimo kokybė. Jei sakote, kad jums nerūpi („viskas nusibodo“, „nėra už ką balsuoti“ ir pan.), kertate šaką, ant kurios patys sėdite. Rinkimų rezultatai esmiškai paveikia kiekvieno mūsų gyvenimą įvairiausiomis prasmėmis.

Nuo to, kas atsidurs valdžioje, priklauso ne tik visų iki vieno piliečių materialinė gerovė, bet ir itin reikšmingi mums dalykai, kaip antai sveikatos apsauga (taip pat ir vaistų kainos), švietimas, socialinių bei psichologinių visuomenės problemų sprendimas, net maisto produktų kokybė. O ypač – klestinčio kyšininkavimo, „mandagiai“ vadinamo korupcija, slopinimas.

Kokia gi būtų išeitis? Ji paprasta kaip Kolumbo kiaušinis. Tereikia griežtai paklausti politikų, ar ištesėjo duotus pažadus ir kokiu konkrečiai būdu tesės būsimus. Neištesėjo? Vadinasi balsuoti už juos nereikia. Antras klausimas: ar nesusiteršė politiškai ir moraliai? Ir vėl bus aišku.

Suprantama, jog kritiškai mąstyti ir nepasiduoti minios užkratui ne visi pajėgia. Juk būtinai atsiras asocialų, nuperkamų už butelį alaus ar kelis eurus, arba naivuolių patiklių lengvatikių. Tačiau kuo daugiau individų sąmoningai prisiims atsakomybę už valstybę, tuo doresnę, geresnę turėsime valdžią ir daugiau tikrosios, o ne deklaruojamos demokratijos. Akivaizdu, kad abejingas, atsainus požiūris į rinkimus yra neleistinas.

* * *

– Apie ką verčia susimąstyti „Miegančiosios gražuolės“ autorius?

– Net jei miegotum tūkstančius kilometrų nuo civilizacijos, net jei tave sergėtų drakonas, vis tiek atsiras kvailys, kuris tave pažadins.

* * *

– Kaimyne, kokia šventė pas jus vakar buvo?

– Žmona šventė savo trisdešimtmečio dešimtmetį.

36

Artuma 2016 m. spalis

* * *

– Pagaminkime ką nors dietinio, bet skanaus.

– Pavyzdžiui, supjaustykime arbūzą?

* * *

– Sūneli, aš tau draudžiu žaisti su Petriuku! Jis blogas berniukas.

– O aš geras?

– Žinoma, tu labai geras berniukas.

– Tai Petriukui galima žaisti su manimi?

„LRT radijo“ programa

Programa „Klasika“

kasdien 5.45 „Dievo Žodis. Kasdieniai skaitymai“ 20.45 „Dievo Žodis. Kasdieniai skaitymai“ (kartojama)

pirmadieniais 17.30 „Kultūra ir religija“ (kartojama) antradieniais 17.30 „Muzikos menas“

šeštadieniais 17.03-18.00 „Popiežius ir pasaulis“, „Septintoji diena“

trečiadieniais 17.30 „Noriu tikėti“

sekmadieniais 17.03 „Kultūra ir religija“

ketvirtadieniais 17.30 „Poetiniai skaitymai“

Pilies g. 4, LT-01132 Vilnius Tel. +370 (5) 260 96 46 El. paštas info@mstudija.lt

penktadieniais 17.30 I ir III mėnesio penktadieniais transliuojama ekumeninė laida „Daug buveinių“ (likusiais kartojama „Noriu tikėti“)

www.mstudija.lt

Pirmadienis

Antradienis

Trečiadienis

07:00

MARIJOS RADIJAS Alytuje 107,4 MHz Anykščiuose 95,0 MHz Biržuose 98,2 MHz Druskininkuose 107,6 MHz Ignalinoje 99,0 MHz Joniškyje 94,8 MHz Jurbarke 100,3 MHz Kaune 95,7 MHz Klaipėdoje 106,0 MHz Laukuvoje 106,7 MHz Marijampolėje 91,4 MHz Mažeikiuose 92,7 MHz Nidoje 92,1 MHz Plungėje (nuo 11 mėn. 1 d.) 89,4 Mhz Panevėžyje 95,0 MHz Raseiniuose 105,2 MHz Rokiškyje 105,8 MHz Skuode 91,6 MHz Šiauliuose 91,8 MHz Šilutėje 96,9 MHz Tauragėje 92,3 MHz Telšiuose 101,1 MHz Utenoje 97,7 MHz Varėnoje 100,3 MHz Vilniuje 93,1 MHz Visagine 105,4 MHz TELEFONAI: Informacija (8 37) 42 84 08, (8 37) 42 84 09 Redakcijos (8 37) 41 04 01 Tiesioginio eterio (8 37) 32 32 30 SMS (8 650) 49 107 Intencijų ir pokalbių (8 37) 42 84 08 (I–VI 10–12 val. ir 19–21 val.)

Administracijos (8 37) 37 71 60 Vilniaus studijos (8 5) 272 43 10

www.marijosradijas.lt

Ketvirtadienis

07:25

Dievo žodis

07:40

Vatikano radijo žinios

08:00

Aktualijos

08:45

Vatikano radijo žinios trumpai

09:00

Katechezė Vatikano radijo žinios trumpai

kronikos / 09:45 Seminarijų Irkis į gilumą

10:45

Dvasinė ekologija Knygų lentynoje (kart.)

Meilė tiesoje (kart.)

Gyvenimo spalvos

08:20 Žinia iš Pakutuvėnų

Naujienos iš vyskupijų

KBK komentaras (kart.)

Gyvybės medis (kart.)

Musica sacra

Dievas gydo

Tikėjimas ir kultūra / Ortodoksų Bažnyčios laida

Bažnytinės teisės klausimai

Rožinis

12:00

Šv. Mišios

13:00

Dieninė valandų liturgijos malda

13:15

Eucharistijos slėpinys

13:35 Rožinis, Šv. Antano litanija

Rožinis, Jėzaus Kristaus, Kunigo ir Aukos, litanija

Rožinis, Šv. Juozapo litanija

Rožinis, Švč. Jėzaus Širdies litanija

Vatikano radijo žinios (kart.)

15:00

Dievo Gailestingumo valanda

15:25

Dievo žodis

15:55

Eucharistijos slėpinys

16:00

Skaitiniai per Marijos radiją

kronikos / 16:45 Seminarijų Irkis į gilumą (kart.)

Muzika

17:00 KBK komentaras

18:00

Ortodoksų Bažnyčios Krikščioniškų leidinių naujienos (kart.) apžvalga (kart.)

Naujienos iš vyskupijų (kart.)

Gyvybės medis

Dvasinė ekologija (kart.)

Knygų lentynoje

Meilė tiesoje

Šeimos židinys

Biblijos slėpiniai

Tikėjimo žvilgsniu

18:03 Dievo žmonės

Vatikano radijo žinios trumpai

19:00

Rožinis, Švč. M. Marijos litanija

19:40

Šv. Mišios

Muzika

Rožinis, Švč. M. Marijos litanija

Rožinis, Švč. Trejybės litanija

Atokvėpio valandėlė

Savaitė su popiežiumi (kart.)

Muzika

16:30 Vaikams ir ne tik „Artyn prie Jėzaus“ (kart.)

Vaikams ir ne tik „Artyn prie Jėzaus“ Dievo žmonės (kart.)

Ganytojo žodis

Žinia iš Pakutuvėnų (kart.)

Protų bokštai

Krikščioniški TOP'ai

Dievo žodis Visa atnaujinti Kristuje

21:00

Update: Iššūkis 2.0

Katekizmo „YouCat“ komentaras

Nauju kampu

Šlovinimo vakarai

Naktinė valandų liturgijos malda

21:15

Vatikano radijo žinios (naujos)

21:45

Aktualijos (kart.)

22:30

Katechezė (kart.)

23:55

Marijos radijo šeima (pirmą mėn. šešt.)

Vatikano radijo žinios trumpai

Viešpaties Angelas

18:55

23:15

Klausk drąsiai

Vakarinė valandų liturgijos malda

išgydyti 17:20 Jo /žaizdomis Paslėptas lobis

20:00

08:30 Rytmetinė valandų liturgijos malda

Šventasis Raštas Rožinis, Šventosios Dvasios litanija

14:40

18:15

07:20 Savaitė su popiežiumi

Ganytojo žodis (kart.)

11:30

14:00

Sekmadienis

Vatikano radijo žinios 07:30 Rytmetinė valandų liturgijos malda

Ortodoksų Bažnyčios Krikščioniškų leidinių naujienos apžvalga

Muzika

Šeštadienis

Dievo Žodis

09:40

10:00

Penktadienis

Rytmetinė valandų liturgijos malda

Dvasinė ekologija (kart.)

Klausk drąsiai (kart.)

Jo žaizdomis išgydyti Tikėjimas ir kultūra / / Paslėptas lobis Dievas gydo (kart.) Ortodoksų Bažnyčios (kart.) laida (kart.)

Mintys

Bažnytinės teisės klausimai (kart.)

23:30 Marijos radijo šeima (antrą mėn. šešt.) (kart.)

Musica sacra (kart.)

Paskui Avinėlį 23:25 Atokvėpio valandėlė (kart.)

M

otina Bažnyčia moko mus būti artimus tiems,

kurie yra įkalinti. „Bet, Tėve, tai pavojinga.

Tie žmonės blogi.“ Tačiau kiekvienas iš mūsų esame tam pajėgus... Atidžiai paklausykite, ką sakau: kiekvienas iš mūsų gali padaryti tą patį, ką padarė tasai vyras ar toji moteris, kurie sėdi kalėjime. Kiekvienas iš mūsų gali nusidėti ir padaryti tą patį, suklysti gyvenime.

Jie ne blogesni nei tu ir aš! Gailestingumas peržengia kiekvieną sieną, nugali kiekvieną kliūtį ir visuomet skatina ieškoti žmogaus, asmens veido. Šis gailestingumas keičia širdį

ir gyvenimą, gali atgaivinti žmogų ir leisti jam ar jai iš naujo integruotis į visuomenę.

(Bendroji audiencija Šv. Petro aikštėje, 2014 09 10) L’Osservatore Romano nuotrauka

Spalio Artuma aptaria šeštąją gailestingumo darbų kūnui ir sielai porą: kalinį aplankyti ir kantriai pakęsti mus skaudinančius žmones.

Kaip reaguoti, kai mus skaudina, – atlaidžiai ar griežtai?

Ar privalu ugdytis geležinę kantrybę, kai pyktis ima viršų?

Jei bausti, teisti, rėkti – ne išeitis, tai kaip išsivaduoti iš blogų jausmų, kuriuose tuomet patys save įkaliname?

Visi nusikalstame ir nė vienas neturime beribės laisvės. Ar tai mums padeda lengviau suprasti tuos, kurie iš tiesų kali už grotų? Tarp šaltų sienų, dažnai vieniši ir nelaukiami tada, kai grįžta į laisvę...

O pirmiausia – tai už ką gi pagaliau balsuoti, kad išsaugotume laisvę ir nebūtume skaudinami?!

Artumos žurnalus galite įsigyti redakcijoje, bažnyčiose ir katalikiškuose knygynuose visoje Lietuvoje!

Užsisakyti galima nuo kiekvieno numerio savo parapijoje, bet kuriame „Lietuvos pašto“ skyriuje, internetu (prenumeruok.lt, indeksas 5010) arba redakcijoje (Rotušės a. 23, Kaunas, tel. 8 37 20 96 83, 8 673 13 303).

www.artuma.lt