Artuma

Artuma

mėnraštis šeimai bei visiems ieškantiems Dievo ir žmonių artumos

2016 m. lapkritis

11

Šviesos Motina „Sveika, malonėmis apdovanotoji“, debesies stulpe, kuriame yra Dievas, vedantis tautą per dykumą (plg. Iš 13, 17 ir t. t.).

Ką man pasakyti? Ką man kalbėti? Kaip dar sveikinti tobulą garbę? Juk be vieno Dievo ji visus pralenkia. Ji gimė gražesnė už kerubus, serafimus ir visą angelų kareiviją, ir jai apsakyti neužteks dangaus ir žemės, galbūt net ir angelų kalbos. Net ir jie giesmę ir gyrių, garbę ir šlovę teikė, bet vertai apsakyti nepajėgė. Džiūgavo angelai, kad tik pas juos buvo Dievas, o juos pralenkė Švenčiausiosios Mergelės prigimtis, žemėje išnešiojusi dangaus Dievą, kad taip pritrauktų angelų kariaunas į žemę pas žmones. Ji gimė būti dangaus ir žemės tarpininke ir sukūrė jų vienybę.

O palaimintoji Mergele, skaisčioji balande, dangaus nuotaka Marija! Tu dievybės dangus, šventovė ir sostas, savyje turinti danguj švytintį ir žemėj saulę atstojantį Kristų. Tu šviesus debesis, iš dangaus nušvietęs žemę skaisčiausiu spinduliu Kristumi, dangaus debesis, paleidęs į pasaulį savyje slepiamą Šventosios Dvasios griaustinį ir Šventosios Dvasios liūtį išliejęs ant visos žemės, idant ji vestų tikėjimo vaisių. <...> O šventoji Mergele, amžinosios šviesos Motina, šviesos, kuri danguje nušvietė angelų kareivijas, kuri nušvietė neapsakomą serafimų veidą, šviesos, kuri skaisčiais žibintais nušvietė saulę, šviesos, kuri Trejybės spinduliais nušvietė pasaulio pakraščius, šviesos, kuri pasakė: „Aš – pasaulio šviesa“ (plg. Jn 8, 12), šviesos, kuri sakė: „Aš esu atėjęs į pasaulį kaip šviesa“ (plg. Jn 12, 46), šviesos To, kuris atgavo ir nušvietė visa, kas yra danguje ir žemėje.

O Švenčiausioji Mergele, nustebinusi angelų kareivijas. Danguje neregėtas stebuklas – moteris, glėbyje laikanti šviesą. Danguje neregėtas stebuklas – antrasis kerubų sostas. Danguje neregėtas stebuklas – moters sūnus yra jos ir visų amžių Tėvas. Danguje neregėtas stebuklas – Mergelės vestuvių kambarys, o jame – Dievo Sūnus, jaunikis Dievas Kristus. Danguje neregėtas stebuklas – Mergelės įsčių vaisius gimė būti angelų Viešpačiu.

O Švenčiausioji Mergele, Išganytojo Motina, pagimdžiusi pradžios neturintį Žodį, kartu su Tėvu soste sėdintį Sūnų, esantį vienos prigimties su Tėvu ir Šventąja Dvasia, prieš visus amžius buvusį su Tėvu ir Šventąja Dvasia, sukūrusį dangaus skliautą ir padėjusį žemės pamatus.

Angelai peikė Ievą, o dabar šlovina Mariją: ji pelnė tikrąją šlovę moterų silpnumui, prikėlė puolusią Ievą ir sugrąžino dangun iš rojaus išstumtą Adomą, atidarė uždarytą rojų ir per plėšiką (plg. Lk 23, 43) jame vėl pasėjo Adomą.

Dėl tavęs, o šventoji Mergele, yra sunaikinta skiriančioji priešybės pertvara (plg. Ef 2, 14). Dėl tavęs pasauliui dovanota dangiškoji taika. Dėl tavęs nušviesti pasaulio pakraščiai. Dėl tavęs žmonės virto angelais. Dėl tavęs gavo Dievo draugų, vergų ir vaikų vardą.

Epifanas Salaminietis, IV a.

Iš Palendrių šv. Benedikto brolių išleisto mišiolėlio Gyvoji Duona

Laiškas skaitytojams

Turinys

Mielieji mūsų Bičiuliai,

Kronika

Akcija „Mama, tėtis ir vaikai“

2

Kun. Artūras KAZLAUSKAS Maldos, liturgija ir eurai

3

Bažnyčios pulsas

4

Antanas GAILIUS Mintys po rinkimų

6

Dr. Vincentas VOBOLEVIČIUS Laukia įdomūs metai

7

Milita ŽIČKUTĖ-LINDŽIENĖ Gerumas mus vienija!

8

Antanas SAULAITIS SJ Ką galime daryti kartu

9

Atsargiai – semantizmai!

10

Melstis ir nepaliauti

11

Didelės ir mažos kryžkelės

Klausimai ganytojams

12

Kun. Vytautas LANGAS Gyvenimas po mirties

13

Vytautė MACIUKAITĖ Bendrystė kaip malda

14

Kokia nauda iš maldos?

15

Tomas VILUCKAS Belsti į dangaus duris

18

Zita VASILIAUSKAITĖ Tėvų skyrybos vaikui – it mirtis

20

Deimantės šventovė

22

Normalūs žmonės visada meldžiasi! 23 Jaunimo iššūkis

Joana GIMBERYTĖ-JURONĖ Ir po mirties gyvi

24

O mes kitokie

Inesa VAITKŪNAITĖ Laukimo atradimas

25

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Prof. dr. Birutė OBELENIENĖ Ligą ne apeiti, bet gydyti

26

Atokvėpio valandai

Giovannino GUARESCHI Moteris ir „e“

28

Ramūnas AUŠROTAS Religinis skepsis kine

29

Akiračiai

Šventasis kankinys Juozapatas

30

Sveikata

Jūratė MATIKOVIENĖ Senatvės vaizdiniai ir tikrovė

32

Peteliškės formos organas

34

Gyvenimas kaip senas vynas

Vanda IBIANSKA Apie gyvus, mirusius ir maldas...

šį lapkritį, kai bus užbaigiamas Gailestingumo jubiliejus, Artumoje mes su Jumis turime aptarti jau paskutinę gailestingumo darbų kūnui ir sielai porą – mirusį palaidoti ir melstis už gyvus bei mirusius. Taip jau sutapo, kad tai tuo pačiu metu, kai Lietuvoje itin plačiai ir pagarbiai prisimename mūsų mirusiuosius... Pagalvojau, tik kaži kodėl tai dar ir ypatingas „gailestingumo darbas kūnui ir sielai“, jei mūsuose tai, regis, šitaip įprasta – ir kuo gražiau palaidoti, ir kuo daugiau melstis už mirusiuosius, ir net ateistus ar laisvamanius, šį pasaulį apleidusius, dažniausiai norima palaidoti „su Bažnyčia“?.. Gal ir dėl to šiame Artumos numeryje dar ir dar, ir vis naujai mūsų autoriai pažvelgė mirčiai į akis. Nors, tiesą sakant, labai norėjome kuo daugiau dėmesio teikti ir maldai už gyvuosius, ne tik už tuos, kurie jau išėjo...

Na, bet rengiant šį žurnalą tokia sena kaip gyvenimas mirties tema aš bent sau atradau senus ir daugeliui turbūt labai įprastus, tačiau man itin aktualiai nuskambėjusius kelis dalykus: pasirodo, Bažnyčia, kuomet meldžiasi savo tobuliausiąja – Eucharistijos, šventųjų Mišių – malda, nedaro skirtumo tarp gyvųjų ir mirusiųjų – ji meldžiasi išsyk ir už tuos, ir už tuos. Motinai Bažnyčiai visi mes esame viena tauta, viena bendrystė, viena Bažnyčia – vieni ten, kiti čia, tačiau realiai esame visi drauge ir meldžiamės vieni už kitus, tik kiekvienas iš savo parapijos! Kokia gi sąžininga jos laikysena – Bažnyčia gyvena ir meldžiasi taip, kaip tiki.

O kitas elementarus dalykas, kurį nuo šiol vėl mokausi įgyvendinti, – tai kas kartą einant į Mišias turėti labai aiškią intenciją: už ką aš noriu šiandien melstis, už ką dėkoti, ko prašyti, ką užtarti Dievui?! Gi aš, pasirodo, dažniausiai pasislėpdavau – ai, Dievuli, Tu geriau žinai, ko kam reikia, tai gal aš už visus ir viską, o Tu ten atsirinksi... Gi, pasirodo, konkretus tas mūsų Viešpats, Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievas, nemėgsta Jis jokių abstraktybių!

Taigi, grįžtame į šiąją konkretybę. Smagu, kad tuoj vėl lankysime kapus, melsimės už mirusius; bet neužmirškime, kad lapkričio 1-oji – Visų Šventųjų diena, tad švęskime šventuosius – gyvenančius ir šiapus, ir anapus, melskimės vieni už kitus! Ir dar žinokime, kad turime šitas dienas, idant pelnytume Gailestingumo jubiliejaus ypatingąsias malones, žengdami per mūsų vyskupijų šventovių Šventąsias duris – pasinaudokime unikaliu šansu! O lapkričio 13-ąją, panašiai gausiai kaip ir per Vėlines kapus, aplankykime savo katedras, kur bus iškilmingai uždaromas Gailestingumo jubiliejus viso pasaulio vyskupijose. Na, o jei ir čia nespėsite, tai Vilniuje – vieninteliame mieste visam pasaulyje iki lapkričio 20-osios dar galėsite pelnyti tuos išskirtinius atlaidus, aplankydami Aušros Vartus ir dalyvaudami Gailestingumo Motinos globos atlaiduose! Tądien ir popiežius Pranciškus Vatikane uždarys Šventąsias duris; o štai ką jis sakė, pradėdamas šiuos Šventuosius metus: Mintys dabar krypsta į Gailestingumo Motiną. Nė vienas taip, kaip Marija, nepažino žmogumi tapusios Dievo slėpinio gelmės. Jos visas gyvenimas buvo paženklintas žmogumi tapusio Gailestingumo artumo. Nukryžiuotojo ir Prisikėlusiojo Motina įžengė į dieviškojo gailestingumo šventovę, nes artimai dalyvavo Jo meilės slėpinyje (Misericordiae vultus).

Drauge su Ja ir mes galime dalyvauti tame pačiame slėpinyje.

Darius Chmieliauskas

35

Viršelyje – Aušros Vartų Gailestingumo Motinos atvaizdas be aptaisų. Apie 1620–1630 m.

Artuma 2016 m. lapkritis

1

Kronika

Akcija „Mama, tėtis ir vaikai“

Lapkričio skaitiniai

Lietuva prisijungė prie Europos piliečių iniciatyvos santuokai ir šeimai apsaugoti „Mama, tėtis ir vaikai“. Siekiama Europoje surinkti vieną milijoną parašų, kad Europos Sąjungos teisėje būtų aiškiai apibrėžti žodžiai „šeima“ ir „santuoka“. Siūloma ES teisėje įtvirtinti, kad santuoka yra vyro ir moters sąjunga, o šeima yra pagrįsta santuoka ir (arba) giminyste. Pagal tokį apibrėžimą šeima taip pat būtų laikomi vieniša mama ar vienišas tėtis ir jų vaikai, tačiau šeima nebūtų laikomos vienalytės partnerystės.

Iniciatyvą „Mama, tėtis ir vaikai“ Europos Komisijoje užregistravo septynių Europos šalių organizacijų atstovai. Jei bus surinkta 1 mln. parašų, tai bus ženklas Europos Sąjungos vadovybei, kad jos piliečiai nepritaria tam, jog šeima būtų laikomos tos pačios lyties partnerystės. Jei iniciatyva pasiseks, ES negalės versti Lietuvos ir kitų šalių nacionalinėje teisėje vienalytes partnerystes prilyginti šeimai. „Mama, tėtis ir vaikai“ yra pilietinė šeimą ginančių Europos organizacijų iniciatyva. Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininkas, Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas kviečia kiekvieną tikintįjį būti pilietiškai aktyvų, išreikšti pritarimą iniciatyvai savo parašu ir taip prisidėti, kad Europoje būtų girdimas katalikų balsas, raginantis saugoti ir ginti visuomenės pagrindą – šeimą.

Kaip galime prisidėti?

Pasirašyti pačiam (akcijos elektroninėje popierinėje formoje arba tinklalapyje); paraginti pasirašyti kitus; imtis parašų rinkimo: atsispausdinti parašų rinkimo formą iš akcijos tinklalapio, teisingai užpildytus lapus atiduoti savo parapijos klebonui ar savo vyskupijos Šeimos centrui arba siųsti adresu: Vilniaus arkivyskupijos Šeimos centras, Aušros Vartų g. 12, 01303 Vilnius Kviečiame pasirašyti už tvirtą šeimą ir santuoką, už sveiką Lietuvą ir Europą!

Akcija „Mama, tėtis ir vaikai“ vyksta iki gruodžio 9 d.

Išsamiau – www.mumdadandkids.eu/lt

Artuma mėnraštis šeimai bei visiems ieškantiems Dievo ir žmonių artumos. Nr. 11 (322) / 2016

(ISSN 1392-382X) Eina nuo 1989 metų spalio. Steigėjas – Lietuvos Caritas, leidėjas – VšĮ Caritas leidykla „Artuma“

Redakcija:

vyr. redaktorius Darius CHMIELIAUSKAS; redaktorė Vanda IBIANSKA; redaktorė stilistė Dalė GUDŽINSKIENĖ; atsakingoji redaktorė ses. Teresė ELSTERYTĖ MVS; techninė redaktorė Valdonė MINCIŪTĖ; korektorė Rūta LAZAUSKAITĖ; dailininkė Silvija KNEZEKYTĖ; vyr. buhalteris Arūnas URNIEŽIUS; kapelionas Artūras KAZLAUSKAS

Adresas:

Rotušės a. 23, LT-44279 Kaunas; tel. (8 37) 20 96 83, 8 673 13 303; redakcija@artuma.lt Įmonės kodas 134460120, a. s. LT097300010002264553

Spausdino: UAB „Spaudos praktika“, Chemijos g. 29, LT-51333 Kaunas Užsakymo Nr. 209189 tiražas 10 100 egz. Žurnalą galima bet kada užsisakyti kiekviename Lietuvos pašte. Indeksas – 5010. Žurnalo kaina 1 Eur (atsiimant redakcijoje)

www.artuma.lt

mus rasite ir facebooke

Redakcija pasilieka teisę savo nuožiūra taisyti ir trumpinti rankraščius. Jų negrąžina ir nerecenzuoja.

Už reklamos ir informacinių pranešimų turinį atsako jų rengėjai

parėmė š. m. II pusmečio Artumos prenumeratą per vyskupijų Carito skyrius, pasieksiančią labiausiai stokojančius.

Taip pat fondo dėka atnaujinome ir plėtojame artuma.lt svetainę

2

Artuma 2016 m. lapkritis

remia kai kurias Artumos skilčių „Kronika“, „Didelės ir mažos kryžkelės“, „Veidu į vaiką“, „Jaunimo iššūkis“, „Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos“, „Akiračiai“ publikacijas

1 A VISI ŠVENTIEJI

Apr7,2–4.9–14;Ps24;1Jn3,1–3;Mt5,1–12a

2 T MIRUSIŲJŲ MINĖJIMO DIENA

Išm 4, 7–15; Ps 23; Rom 5, 5–11; Mt 25, 1–13

3 K Šv. Martynas Poresas, vienuolis

Fil 3, 3–8a; Ps 105; Lk 15, 1–10

4 P Šv. Karolis Boromiejus, vyskupas

Fil 3, 17 – 4, 1; Ps 122; Lk 16, 1–8

5 Š Fil 4, 10–19; Ps 112; Lk 16, 9–15 6 S XXXII EILINIS SEKMADIENIS (IV sav.)

2 Mak 7, 1–2. 9–14; Ps 17; 2 Tes 2, 16 – 3, 5; Lk 20, 27–38 7 P Tit 1, 1–9; Ps 24; Lk 17, 1–6 8 A Tit 2, 1–8. 11–14; Ps 37; Lk 17, 7–10 9 T Laterano bazilikos pašventinimas

Ez 47, 1–2. 8–9. 12; Ps 46; Jn 2, 13–22 10 K Šv. Leonas Didysis, pop., Bažnyčios mokyt.

Fm 7–20; Ps 146; Lk 17, 20–25 11 P Šv. Martynas Turietis, vyskupas

2 Jn 4–9; Ps 119; Lk 17, 26–37 12 Š Šv. Juozapatas, vyskupas, kankinys

3 Jn 5–8; Ps 112; Lk 18, 1–8 13 S XXXIII EILINIS SEKMADIENIS (I sav.)

Mal 3, 19–20a; Ps 98; 2 Tes 3, 7–12;

Lk 21, 5–19 14 P Šv. Margarita Škotė; šv. Gertrūda, mergelė

Apr 1, 1–4; 2, 1–5a; Ps 1; Lk 18, 35–43 15 A Šv. Albertas Didysis, vysk., Bažnyčios mokyt.

Apr 3, 1–6. 14–22; Ps 15; Lk 19, 1–10 16 T ŠVČ. MERGELĖ MARIJA,

GAILESTINGUMO MOTINA

Iz 9, 1–3. 5–6; Ps 113; Gal 4, 4–7; Jn 19, 25–27 17 K Šv. Elzbieta Vengrė, vienuolė

Apr 5, 1–10; Ps 149; Lk 19, 41–44 18 P Šv. Petro ir Pauliaus bazilikų pašventinimas

Apr 10, 8–11; Ps 119; Lk 19, 45–48 19 Š Apr 11, 4–12; Ps 144; Lk 20, 27–40 20 S KRISTUS KARALIUS

2 Sam 5, 1–3; Ps 122; Kol 1, 12–20;

Lk 23, 35–43 21 P XXXIV eilinio laiko savaitė (II sav.)

Švč. Mergelės Marijos Paaukojimas

Zch 2, 14–17; Ps 24; Mt 12, 46–50 22 A Šv. Cecilija, mergelė, kankinė

Apr 14, 14–20a; Ps 96; Lk 21, 5–11 23 T Šv. Klemensas I, šv. Kolumbanas

Apr 15, 1–4; Ps 98; Lk 21, 12–19 24 K Šv. Andriejus Zung-Lakas ir draugai

Apr 18, 1–2. 21–23; 19, 1–3. 9a; Ps 100;

Lk 21, 20–28 25 P Šv. Kotryna Aleksandrietė, mergelė, kankinė

Apr 20, 1–4. 11 – 21, 2; Ps 84; Lk 21, 29–33 26 Š Apr 22, 1–7; Ps 95; Lk 21, 34–36 27 S I ADVENTO SEKMADIENIS (I sav.)

Iz 2, 1–5; Ps 122; Rom 13, 11–14;

Mt 24, 37–44 28 P Iz 4, 2–6; Ps 122; Mt 8, 5–11 29 A Iz 11, 1–10; Ps 72; Lk 10, 21–24 30 T Šv. Andriejus, apaštalas

Rom 10, 9–18; Ps 19; Mt 4, 18–22 Popiežiaus intencijos lapkričiui:

bendroji – kad daug perkeltųjų asmenų ir pabėgėlių priglaudžiančios šalys sulauktų pagalbos šiame jų solidarumo darbe; evangelizavimo – kad kunigai ir tikintieji parapijose bendradarbiautų tarnaudami bendruomenei ir nepasiduotų nusivylimo pagundai.

Kronika Liturgijos katechezė

Maldos, liturgija ir eurai Kun. Artūras KAZLAUSKAS Senose bažnyčiose negali nepastebėti daugybės altorių, statytų dėl...

Mišių atskiriems kunigams. Tai buvo laikmetis, kai kunigai būdavo įšventinami konkrečiam altoriui, prie kurio ir celebruodavo Mišias konkretaus fundatoriaus konkrečia intencija. Negali neprisiminti ir senos skambios frazės: „Tokiu greičiu, kokiu moneta krinta į aukų skrynią, siela kyla iš skaistyklos...“ Šventasis verslas, pasakysite...

Bet kuriuo atveju šitoks verslas yra šventvagystė. Tačiau liturgija ir pinigai – neatskiriami...

Krikšto sakramentu visi tikintieji yra tapę Kristaus Bažnyčios nariais ir pašaukti aktyviai dalyvauti Bažnyčios misijoje. Drauge su kitais jie liudija tikėjimą savo gyvenimu, švenčia sakramentus, artimo meilės darbais gelbsti ligoniams ir vargstantiems, apaštalauja skelbdami Evangeliją ir rūpinasi tikėjimą perduoti ateities kartoms, asmenine auka prisideda prie Visuotinės Bažnyčios misijos ir savo parapijos išlaikymo.

Bažnyčia, Dievo tauta, turi dvi svarbiausias misijas: skelbti Evangeliją ir globoti vargstančiuosius. Abiem reikia lėšų. Štai kodėl Mišiose vyksta pinigų rinkliava. Dievo tautos žmonės savanoriškai atsisako pasinaudoti tuo, ką gali paskirti sau, ir skiria bendram gėriui. Šitaip aukojama(si) iš meilės. Pinigų reikia ne Dievui, bet žmonėms. Tik štai didysis perkeitimas: žmonėms aukojant, aukojama Dievui (prisimenate: ką padarėte vienam iš mažiausiųjų... plg.

Mt 25, 31–46). Labai nemalonu, bet reikia čia pakartoti daugelio kunigų sampratą apie sekmadienių rinkliavą: „Kunigui duoda daugiau“... Svajoju, kad pagaliau ir Lietuvos bažnyčiose, prasidėjus atnašavimui, atsistos du, keturi, šeši, aštuoni vyrai ir moterys, pasiims indus ir pereis per bažnyčią, patarnauSilvijos Knezekytės nuotrauka

„Kad tu pražūtum su savo pinigais, jei sumanei už pinigus nusipirkti Dievo dovaną!“ – šitaip Apaštalas pasmerkia burtininką Simoną, davusį simonijos vardą, kai bandoma nusipirkti tai, kas Dievo dovanai duodama iš meilės (plg.

Apd 8, 9–24). Liturgijoje švenčiame Viešpaties Velykas – Jo perėjimą per kančią, mirtį į prisikėlimą, į gyvenimą su Tėvu ir su mumis per Šventąją Dvasią. Liturgijoje šis įvykis tampa dėl mūsų. Kaip buvo ir dėl iki mūsų gyvenusių, kaip bus ir dėl po mūsų gyvensiančių ir dalyvausiančių liturgijoje išgyvenamoje Aukoje. Dalyvaus asmeniškai ar kitų maldomis.

Eucharistija yra šaltinis, iš kurio teka ir į kurį sugrįžta visa krikščionio veikla.

Taip pat ir mūsų darbas. Jis negali būti dėl algos... Krikščioniui būtų per žema dirbti dėl pinigų. Dirbame dėl kitų gerovės.

Pinigais galime įgyti tai, ko mums reikia oriam gyvenimui. Jais naudojamės patys, dalijamės su stokojančiais, prisidedame prie kilnių darbų. Taip pat ir liturgijoje.

dami norintiems paskirti pinigų Evangelijos skelbimui ir vargšų šalpai... Ir kai jie vėliau suskaičiuos, net klebonas nustebs, kad buvo surinkta daugiau, nei tada, kai rinko jis pats (pertraukęs Mišias).

Lietuvoje parapijos išsilaiko tikinčiųjų ir geradarių aukomis. Savo auka tikintieji išreiškia krikščionišką bendrystę, tarpusavio solidarumą ir drauge prisiima atsakomybę už Bažnyčią ir savo parapiją.

Kiekvienose Mišiose yra meldžiamasi už visus žmones, nes Mišios yra vienos vienintelės Jėzaus Kristaus aukos sudabartinimas. Į šią savo auką Jėzus įtraukia visus Bažnyčios narius, teikdamas jiems išganymo malones. Vienintelės Jėzaus aukos visą Bažnyčią apimančiam pobūdžiui neprieštarauja praktika, kad atskirose Mišiose yra ypač prisimenama konkreti intencija. „Kunigas turi teisę skirti Mišias už kiekvieną, tiek gyvąjį, tiek mirusįjį“ (kan. 901). Tikintieji, prašydami aukoti Mišias jų intencija ir šia proga skirdami konkrečią piniginę auką – stipendiją, prisideda prie savo kunigų išlaikymo. Šios stipendijos yra pagrindinis kunigų Lietuvoje pragyvenimo šaltinis. Kiti šaltiniai yra Krikšto, Santuokos, laidotuvių proga gaunamų aukų dalis.

Tikinčiojo džiaugsmo ar skausmo, sveikatos ar ligos, prašymo ar dėkojimo, gyvųjų ar mirusiųjų intencijos gali būti įtraukiamos į Kristaus Aukos šventimą.

Tam aukojami pinigai. Kiek aukoti? Kažin ar ne apaštalas geriausiai mums atsakys: „Kiekvienas tegul aukoja, kaip yra širdyje nutaręs, ne gailėdamas ar tarsi verčiamas, nes Dievas myli linksmą davėją“ (2 Kor 9, 7).

Artuma 2016 m. lapkritis

3

Kronika Visuotinės Bažnyčios pulsas

Kelyje į taiką ir brolybę Spalis prasidėjo popiežiaus Pranciškaus vizitu Kaukaze – Gruzijoje ir Azerbaidžane. Šiose šalyse katalikų bendruomenė negausi, o Gruzijoje vietos ortodoksų bendruomenė pasitiko Šventąjį Tėvą gana santūriai. Pats pontifikas prisiminė, kad ši kelionė pratęsė ir papildė birželį pradėtą kelionę į Armėniją: „Tokiu būdu galėjau su Dievo pagalba aplankyti visas tris Kaukazo šalis, sutvirtinti jose gyvenančią Katalikų Bažnyčią, padrąsinti tų šalių gyventojų kelionę į taiką ir brolybę“, – kalbėjo Pranciškus. Jis prisipažino, kad prieš šią kelionę nebuvo gerai susipažinęs su gruzinų kultūra ir tikėjimu, dėl to jam gili ir plati šios tautos krikščioniška kultūra, sena jos istorija, tikėjimo kankiniai buvo labai jaudinantis svarbus atradimas. Tą patį Pranciškus sakė ir apie susitikimą su Gruzijos Ortodoksų Bažnyčios patriarchu Eliju II: „Tai Dievo žmogus.“ Žurnalistų klausiamas apie šiuo metu ne itin glaudžius abiejų Bažnyčių santykius, popiežius atsakė, kad suvokiant esamus skirtumus svarbu nepradėti diskusijų nuo doktrinos klausimų. Šiuos skirtumus tesprendžia abiejų Bažnyčių teologai, puikiai išmanantys savo reikalus ir turintys daug geros valios. O ką mes, Dievo tauta, turime daryti? „Mes, – sakė popiežius, – turime melstis vieni už kitus. Taip pat galime ir kai ką nuveikti. Juk turime vargšų, galime kartu dėl jų darbuotis.“ Pasaulio žiniasklaidos dėmesio sulaukė per vizitą Gruzijoje popiežiaus išsakytos mintys, kad šiandien yra paskelbtas pasaulinis karas santuokai ir kad reikia priešintis ideologinei kolonizacijai. Taip pat popiežius kalbėjo ir apie gender ideo4

Artuma 2016 m. lapkritis

L’Osservatore Romano nuotrauka

logijos keliamą pavojų. Šie iššūkiai, pasak Pranciškaus, gali būti bendradarbiavimo erdve tarp skirtingų konfesijų krikščionių.

Spalio 9 d. Šventasis Tėvas po sekmadienio vidudienio maldos Šv. Petro aikštėje pranešė, kad paskirs 17 naujų kardinolų – 13 rinkėjų ir 4 be teisės rinkti popiežių. Popiežius ir toliau Kardinolų kolegijoje stiprina Bažnyčios visuotinumo matmenį. Pavyzdžiui, Papua Naujojoje Gvinėjoje tik 27 proc. gyventojų yra Romos katalikai, ir jie turės pirmą papuasą kardinolą. Kardinolą gavo ir Bangladešas, nors ten katalikai sudaro vos 0,3 proc. gyventojų. Šįsyk net trys kardinolų biretai iškeliavo į JAV, tad kalbos apie Pranciškaus antiamerikietiškumą yra perdėtos. Beje, Čikagos arkivyskupo Blase’o J. Cupicho, Madrido arkivyskupo Carloso Osoro Sierros, Belgijos primo Josefo De Keselo ar Pasauliečių, šeimos ir gyvybės dikasterijos prefekto vyskupo Kevino Josepho Farrello pakėlimai kardinolais buvo logiški bei prognozuoti.

Tarp tų, kurie lapkričio 19-osios konsistorijoje taps kardinolais, yra ir paprasto senyvo kunigo iš Albanijos Ernesto Simoni pavardė – kardinolystė jam suteikta už krikščionišką herojiškumą.

Ypatingo popiežiaus rūpesčio bei dėmesio Sirijai ženklu vertėtų laikyti Vatikano pasiuntinio šioje šalyje arkivyskupo Mario Zenari pakėlimą į kardinolus.

Padėtis Sirijoje, ypač vieno didžiausio jos miesto Alepo bombardavimas buvo Bažnyčios maldos ir dėmesio aki-

ratyje. „Beatodairiškas brutalumas Alepe turi liautis. Alepo gyventojams reikia ugnies nutraukimo tuoj pat“, – pareiškė Caritas Internationalis generalinis sekretorius Michelis Roy, drauge atkreipdamas dėmesį į tai, kad Alepe daugiau kaip 275 tūkst. žmonių yra kasdien bombarduojami miesto rytinėje zonoje. Dar apie 100 tūkst. vaikų yra atkirsti sukilėlių kontroliuojamoje zonoje ir gyvena humanitarinės katastrofos sąlygomis.

Spalio pabaigoje Carito vadovas lankėsi ir Haityje, kur daugiau nei 900 žmonių mirė nuo rugsėjį siautusio galingo uragano.

2016 m. spalis Jėzaus Draugijai (jėzuitams) tapo ypatingu laiku, nes ji išsirinko naują generalinį vyresnįjį, 68-erių jėzuitą iš Venesuelos t. Arturo Sosą Abascalį. Jėzuitų vadovo poste jis pakeis dėl amžiaus atsistatydinusį ispaną t. Adolfo Nicolásą. Naują Jėzaus Draugijos vadovą išrinkusiame balsavime dalyvavo 212 rinkėjų, atstovaujančių beveik 17 tūkst. jėzuitų visame pasaulyje. Tarp rinkėjų taip pat buvo Lietuvos ir Latvijos provincijos vadovas t. Gintaras Vitkus SJ. Šie rinkimai buvo daug kam įdomūs ir todėl, kad jėzuitai kartu su visų vienuolių duodamais trimis skaistumo, neturto ir klusnumo įžadais duoda ir ketvirtąjį – ypatingo klusnumo popiežiui įžadą. Dėl to ir vos išrinkus naują Jėzaus Draugijos generalinį vyresnįjį, prieš viešai paskelbiant apie išrinkimą, su balsavimo rezultatais pirmiausia supažindinamas popiežius. T. Arturo Sosa SJ yra pirmasis Jėzaus Draugijos vadovas, išrinktas Visuotinei Bažnyčiai vadovaujant popiežiui jėzuitui. Be to, naujojo vyresniojo kilmė iš Lotynų Amerikos tik patvirtina tendencijas, kad Bažnyčioje ieškant vadovaujančių asmenybių vis dažniau žvilgsnis kreipiamas ne tik į Europą.

Spalio 31–lapkričio 1 d. Pranciškus lankysis Švedijoje – dalyvaus Lunde ir Malmėje vyksiančiuose ekumeniniuose renginiuose, kuriais pradedama minėti Reformacijos pradžios 500 metų sukaktis.

Tomas VILUCKAS

Kronika Bažnyčios Lietuvoje pulsas

Su Jėzaus inkaru

Dainos Puterienės nuotrauka

Nacionalinė JAV šventovė – Vašingtono Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bazilika – spalio 9-ąją iškilmingai šventė 1966 m. lietuvių aukomis čia įkurtos ir vyskupo Vincento Brizgio pašventintos Šiluvos koplyčios 50-metį. „Šiandien turėtume pripažinti, kad yra dar vienas regionas – išeivija. Tai ta ženkli dalis tautiečių, kurie ieško ne tik geresnių galimybių, bet įsiliedami į kitų šalių gyvenimą stengiasi praturtinti tas šalis savo lietuviška kultūra. Ši Šiluvos koplyčia Vašingtone bei pastangos visų, kurie ją kūrė ir ja rūpinosi, liudija apie tai. <...> Drauge tai ir puiki paskata visiems lietuviams išlaikyti meilę Tėvynei ir vienybę su ja“, – sakė iškilmėse dalyvavęs Kauno arkivyskupas Lionginas Virbalas.

„Kokia graži malda, kuria meldžiamės Šiluvos Dievo Motinai“, – kalbėjo liturgijai vadovavęs JAV Vyskupų Konferencijos pirmininkas arkivyskupas Josephas E. Kurtzas (jo proseneliai, beje, kilę iš Vilniaus krašto). Ganytojas homilijoje priminė ir Marijos apsireiškimą Šiluvoje 1608 m., kai buvo iš naujo uždegtas lietuvių tikėjimas. Pasak jo, drąsi lietuvių tauta išsaugojo ištikimybę tikėjimui, nes Jėzus yra jos inkaras (amžinojo gyvenimo vilties simbolis, kuriuo žymėti ir pirmųjų krikščionių kapai), o Marija – užtarėja. Šiluvos koplyčios jubiliejui JAV ir Kanados lietuviai skyrė bazilikos kriptoje eksponuotą parodą, o iškilmėse giedojo gausus jungtinis Čikagos, Filadelfijos, Klivlendo ir Toronto lietuvių choras. Lietuvių menininkų darbais garsią koplyčią, vieną pirmųjų ir didžiųjų iš 70 tautų ir kraštų

koplyčių šioje bazilikoje, nuo dabar puoš ir Kauno arkivyskupijos dovana – vėliava su Šiluvos Dievo Motinos atvaizdu.

Romoje spalio 15 d. Italijos lietuvių bendruomenė surengė įspūdingą piligrimystę su kryžiumi, Trispalve ir malda už Lietuvą nuo Šv. Angelo pilies į Šv. Petro baziliką, žengdami pro Šventąsias duris.

Jubiliejinių metų piligrimai Lietuvoje nuo spalio 16 d. gali pagerbti Kaišiadorių katedros Gailestingumo koplyčioje, greta šv. Faustinos relikvijos, išstatytą pal. Mykolo Sopočkos relikviją. Žinoma, jog jis yra pamokslavęs šios vyskupijos parapijose, jo skleista Gailestingumo žinia buvo artima Dievo tarnui Teofiliui Matulioniui, vyskupui kankiniui, kurio palaikai ilsisi Kaišiadorių katedros kriptoje, o beatifikacijos byla tebelaukia karštos tautiečių maldos. Kiek anksčiau, Gailestingumo jubiliejaus vasarą, naujųjų laikų gailestingumo apaštalų relikvijos išstatytos ir Šiaulių katedroje.

Apaštalinės nunciatūros kiemelyje Vilniuje (Kosciučkos g.) spalio 16 d. pašventinta šv. Jono Pauliaus II skulptūra bei atidaryta paroda „Laisvės popiežius“.

Diplomatinių santykių atkūrimo su Šventuoju Sostu 25-mečiui skirtą renginį

organizavo nunciatūra drauge su Lenkijos Respublikos ambasada bei Lenkijos institutu Vilniuje.

Misijų sekmadienį Kaune vyko jubiliejinė, dvidešimtoji Atsinaujinimo diena. Per 20 metų bendruomenė „Gyvieji akmenys“ surengė bemaž 70 evangelizacinių renginių įvairiose erdvėse, o minint

Atsinaujinimo dienų istoriją buvo priminta ir charizminio atsinaujinimo judėjimo pradžia su tuomet dar neįprasta šlovinimo malda ir tikėjimo liudijimais – po tiek sovietmečio suvaržymų tikras Šventosios Dvasios proveržis Nepriklausomybės aušroje; prisimintas bei šiltu žodžiu minėtas ir arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus šio judėjimo palaikymas.

O dieną prieš, spalio 15-ąją, Atsinaujinimo diena pirmąkart surengta Klaipėdoje. Pavadinta „Tūkstantoji karta“, ji sutraukė per tūkstantį dalyvių, apie 100 organizatorių, 20 dvasininkų, įkvepiančių kalbėtojų. Pasak svečio vysk. Kęstučio Kėvalo, simboliška, kad ji vyko Žvejų kultūros rūmuose – juk pirmieji Jėzaus mokiniai irgi buvo žvejai. „Būti atsvara narkotikų ir agresijos kultūrai, dainuoti ir kalbėti apie kitokį gyvenimą, kurti aplink save gražią, šviesią, pilną tiesos ir gerumo Lietuvos ateitį“ – šitaip krikščioniškos muzikos festivalio „Sielos“ tikslą yra nusakę jo rengėjai.

Spalio 22 d. Alytuje surengtas festivalis šiemet vyko jau penkioliktą kartą.

Antropologijos, istorijos, religijos tyrinėtojų dėmesio turėtų sulaukti unikali Artumos bendradarbio t. Antano Saulaičio SJ ir jo bičiulių kolekcija apie įvairias kultūras bei religijas, lietuvių misionierių veiklą pasaulio kraštuose, kaupta nuo 1962 m. ir pavadinta „Misijų stotele“. Dalį kolekcijos – atvirukų parodą „Senis, sakalas ir karys“ iki gruodžio 11 d. galima apžiūrėti Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje.

Rudenėjantis Vilnius visai netrukus kvies į Gailestingumo Motinos atlaidus Aušros Vartuose, kurie lapkričio 20 d. drauge su Šventųjų durų uždarymu Šv. Petro bazilikoje skelbs Gailestingumo jubiliejaus pabaigą ir kvies tęsti tikėjimo įkūnijimą gailestingumo darbais.

Kitose jubiliejinėse katedrose pasaulyje ir Lietuvoje Gailestingumo durys užsivers lapkričio 13 d., sekmadienį.

Dalė GUDŽINSKIENĖ

Artuma 2016 m. lapkritis

5

Kronika

Mintys po rinkimų Antanas GAILIUS Besibaigiant popiežiaus Pranciškaus paskelbtam ypatingajam Gailestingumo jubiliejui, mes Lietuvoje išsirinkome naują valdžią. Ir nors šis Artumos numeris skirtas paskutiniams gailestingumo darbams aptarti, man niekaip neišeina nekalbėti apie politiką. Tiesą sakant, visados maniau, kad politika yra tokia svarbi mūsų žemiškojo gyvenimo dalis, kad krikščioniui tiesiog privaloma ja domėtis ir joje dalyvauti.

6

Artuma 2016 m. lapkritis

Nuo karo, maro, bado ir nuo pikto Išgelbėk mus – kartojam atkakliai.

Jei nekartotume, kažin ar liktų Net patys mūsų minami keliai.

Esu tikras, kad nuojauta (o ir kai kurie ženklai) manęs neapgauna: mes aiškiai pasidaliję į tuos, kurie už žaliuosius valstiečius džiugiai balsavo, ir tuos, kurie nemano, kad partija, kurios pozicijos gerokai miglotos, gali išspręsti didžiąsias mūsų bėdas. Tačiau tai yra ir gerokai pavojingas ženklas, kad į partijas esame susiskaldę ne tik politikoje (tas juk natūralu, kitaip nė negali būti), bet ir Bažnyčioje.

Suprantu, kad kalbėti apie dvi nesutariančias bažnyčias būtų gal ir per smarku, tačiau kalbėti apie tai, kad vieni mūsų tautinę bažnyčią laiko sau artimesne nei visuotinę, ko gera, jau ateina laikas, net jei mes, krikščionys, apie vidinius nesutarimus ir esame linkę viešai per daug nekalbėti. Juolab kad kalbėti mus ragina ir pats popiežius Pranciškus, anaiptol nevengdamas tų temų, apie kurias ligi jo Bažnyčioje buvo kalbama nebent pakuždomis.

Vido Venslovaičio nuotrauka

Po pirmojo rato visi ėmėmės kartotis aritmetiką. Politologai čia griežė pirmuoju smuiku, turbūt visi, bent kiek rimtesni, pasirodė visokiausiose televizijose ar ką nors parašė žiniasklaidoje. Buvo aptarinėjamos visos įmanomos ir neįmanomos koalicijos. Bet aptarinėjamos pirmiausia būtent aritmetiškai. Aš būčiau norėjęs, kad jie kalbėtų apie tai, kas, turint galvoje pirmojo rato rezultatus, dabar būtų svarbu Lietuvos valstybei. Juk nesame marsiečiai, juk nėra ar bent neturėtų būti taip, kad tiesiog stebime, kas Lietuvoje vyksta, ir nagrinėjame tuos įvykius kaip kokio skruzdėlyno gyvenimą.

Mat naujasis Seimas ir naujoji vyriausybė ateina laikais, kai iššūkių turime tikrai daugiau, nei norėtume.

Jau beveik banalu darosi kalbėti, pavyzdžiui, apie visokiausius audros debesis, susitvenkusius ne tik virš Lietuvos, bet ir virš viso pasaulio. Ir agresyvi, karinga Rusijos laikysena, ir apsilpusi Europos vienybė, ir Sirijos karas, ir pabėgėliai, ir terorizmų grėsmės pasidariusios kone normalia padėtimi. Žinoma, kad ne naujasis Seimas ar naujoji vyriausybė tuos didžiuosius konfliktus galėtų išspręsti, bet jei audros debesys viršum pasaulio, vadinasi, ir virš Lietuvos. Taigi būtų gerai, jei naujoji vyriausybė būtų stabili ir patikima.

Antrojo rinkimų rato dienos pabaigoje pamatėme, kad visos mūsų aritmetikos neteisingos. Tokios žaliųjų valstiečių pergalės nenumatė nei politologai, nei apžvalgininkai, ir mes vėl sėdime bei svarstome, kaip čia taip galėjo nutikti.

Vidinis balsas man kužda, kad ir mes, Artumos skaitytojai bei autoriai, toli gražu ne vienodai sutikome rinkimų rezultatus. Įtariu, kad tų, kurie už žaliuosius valstiečius patys balsavo ir dabar džiaugiasi jų pergale, yra galbūt net daugiau, nei tų, kurie į šią pergalę žvelgia greičiau su nerimu. Pats save priskirdamas prie pastarųjų, juo labiau jaučiu pareigą kalbėti apie politiką ir Artumoje.

Mes ir šįkart, kaip jau ne vieną kartą atgautos Nepriklausomybės istorijoje, pasidavėme pagundai ieškoti gelbėtojo. Man regis, kad tai nelabai krikščioniška, nes Gelbėtoją mes jau labai seniai turime. Jeigu Jis mūsų negelbės,

tada mūsų neišgelbės nei Paksas, nei Uspaskichas, nei Karbauskis ir žalieji valstiečiai. Ne tik visomis kitomis, bet ir šia politine prasme tikrai dera nuolat prisiminti ir aktualizuoti septintąjį gailestingumo darbą sielai ir melstis už gyvus bei mirusius. Kažkada esu parašęs tokį vieno eilėraščio posmelį:

Kitaip gali mums nutikti, kad mūsų maldos už gyvus ir mirusius išsiskirs taip, kaip išsiskyrė muitininko ir fariziejaus maldos tą rinkimų sekmadienį bažnyčiose skelbtame Evangelijos palyginime.

Kronika

Laukia įdomūs metai Ką tik baigėsi 2016–2020 metų kadencijos Seimo rinkimai, kurių rezultatai vienus pradžiugino, kitus paliko suglumusius ir sunerimusius.

Kaip reaguoti katalikams ir ko iš šių rinkimų galime pasimokyti, dieną po rinkimų klausiame politologą, ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto dėstytoją doc. dr. Vincentą VOBOLEVIČIŲ.

apie Ramūną Karbauskį (tai būtų palankiau krikščionims), ar žmonės, susitelkę apie Saulių Skvernelį. Kuri stovykla bus stipresnė, tokios politikos galima ir tikėtis.

– Vincentai, kokie pirmieji vertinimai ir įspūdžiai?

– Rezultatai įspūdingi. Nė vienas iš politologų, taip pat ir aš, neprognozavome tokios Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) pergalės. Prognozavau, kad Tėvynės sąjungai-Lietuvos krikščionims demokratams (TS-LKD) nesiseks Kaune, – taip ir įvyko dėl mero Visvaldo Matijošaičio gebėjimo sutelkti konservatorių oponentus. Bet tokios valstiečių pergalės niekas neprognozavo.

Po šių rinkimų Lietuva prisijungė prie tokių šalių kaip Lenkija, kuriose įprastų politinių partijų alternatyva ateina iš populistinės konservatyvios dešinės. O tai savaime įdomus reiškinys, ir jis žada įdomius ketverius ar daugiau metų.

– Ar Ramūnas Karbauskis yra krikščioniškos krypties ašis toje partijoje?

– Ne, tiesiog priešrinkiminiu laikotarpiu kalbėdamas jis stipriai prisirišo prie krikščioniškų pozicijų. Apie Karbauskį yra susitelkę daug krikščioniškos krypties atstovų, ir jis sudaro galimybę jiems reikštis. Taip pat jis gali suteikti jiems postų naujoje vyriausybėje, komitetuose bei taip formuoti politiką.

– Į ką katalikams svarbu atkreipti dėmesį vertinant tokius rinkimų rezultatus?

– Ir konservatorių, ir valstiečių-žaliųjų gretose vyksta grumtynės dėl vertybinių principų, – ir vienoje, ir kitoje partijoje yra tiek krikščioniškajai pozicijai, tiek ir marksistinei-liberaliai krypčiai atstovaujančiųjų. Dėl to svarbus ne tik šis rezultatas, kurį turime dabar, bet ir abiejų partijų ateities raida, – kas iškils į paviršių, kas vadovaus, kas bus nustumtas. Na, o kol kas galime džiaugtis, kad į Seimą išrinkta daug katalikiškai pozicijai atstovaujančių politikų abiejų partijų gretose.

– Ar šis balsavimas parodė tam tikrą TS-LKD liberalaus flango pralaimėjimą, nes konservatoriai gavo dviem

mandatais mažiau nei ankstesnėje kadencijoje, o liberalai (net ir po viso skandalo) – dviem daugiau?

– Visiškai pritariu šitai nuomonei.

Per praėjusius rinkimus krikščioniškojo TS-LKD flango beveik nesimatė. Partija dėjo daug pastangų, kad atrodytų liberaliai ir patraukliai liberalų rinkėjams.

Rinkimai parodė, kad pastarieji skeptiškai pažiūrėjo į konservatorių liberalėjimą. Todėl manau, kad dabar gera proga Tėvynės sąjungos viduje kalbėtis apie tokios taktikos keitimą, aiškesnį krikščioniškos vertybinės pozicijos artikuliavimą.

– Ar šitie rinkimai rodo ir tam tikrą katalikų susiskaldymą į dvi stovyklas – valstiečių ir konservatorių? Jei toks yra, ar jis geras?

– Toks susiskaldymas yra, nes abi partijos turėjo katalikiškai pozicijai atstovaujančių žmonių (pvz., Rimantas Jonas Dagys, Laurynas Kaščiūnas, Žygimantas Pavilionis pas konservatorius; Povilas Urbšys, Egidijus Vareikis, Agnė Širinskienė pas valstiečius ir t. t.). Toks susiskaldymas yra normalus, sveikas procesas, turintis tapti signalu Tėvynės sąjungai, kaip ir valstiečiams, kad politikai privalo stengtis (ne vien žodžiais, bet ir darbais), jeigu jie nori sulaukti krikščioniškų pažiūrų piliečių palaikymo.

– Kalbama, kad neaiški LVŽS politinė programa. Ar galime matyti aiškią jų krikščionišką liniją, į kurią dėjo viltis katalikai?

– Svarbu, kuri valstiečių „frakcija“ vadovaus partijai: ar žmonės, susitelkę

– Ar katalikai galėtų ko nors pasimokyti iš šitų rinkimų, kas būtų jiems svarbu?

– Katalikai galėtų pasimokyti trijų dalykų. Atrodo, kad yra gerai, kai dėl tavęs konkuruoja kelios politinės jėgos.

Tuomet jie įtraukia į savo programą tai, kas tau aktualu, atstovauja tavo pozicijoms (jei dėl tavęs nekonkuruoja, tokių dalykų nedaro).

Kitas svarbus dalykas – nevyriausybininkai turi rengti debatus, mokymus, daryti ir skelbti reitingus (tai ir Artuma labai sėkmingai darė), kad žmonės įsitrauktų, kryptingai ir sąmoningai balsuotų už vertybes, kurios jiems yra aktualios.

Taip pat galime pasimokyti, jog reitinguodami katalikai gali gerokai daugiau, nei įsivaizduoja. Tai įrodo ir Vareikio pavyzdys, kuris reitinguojant gavęs vos per 4 tūkst. balsų iš paskutinės 141 pozicijos pakilo į 23, ir Pavilionio, pakilusio iš 18 į 7 poziciją.

– Dėkojame už pokalbį ir lauksime naujojo Seimo realių darbų!

Artuma 2016 m. lapkritis

7

Kronika

Gerumas mus vienija!

Milita ŽIČKUTĖ-LINDŽIENĖ, Lietuvos Caritas Caritas Lietuvoje jau devynioliktus metus kviečia advento akciją „Gerumas mus vienija“ išgyventi drauge. Metai po metų šia akcija skatinama visus burtis prie Carito žvakelės skleidžiamos šilumos, siekiama, kad šis šviesos simbolis išties padėtų sujungti visus mus – labai skirtingus ir kartu tokius panašius – su savais išgyvenimais, džiaugsmais bei patirtimis, šypsenomis bei apkabinimais. Šiais metais kviečiame keliauti advento piligrimystę – į širdies Betliejų.

Margarita Vyskupaitienė iš Vilniaus arkivyskupijos Carito dalijasi, kad atnaujinant šią akciją teko naujai apmąstyti, kas yra jos pamatas, centras, esmė. „Gerumas mus vienija... Kas tas gerumas? Tai – Jėzus. Tas, kuris gimė Betliejuje ir mirė Golgotoje, atiduodamas savo gyvybę kaip išpirką už kiekvieną.

Tai yra didžiausias gerumas, iš kurio kyla visi Bažnyčios gerieji darbai. Kiekvienas esame mylimas Dievo kaip tas vienintelis, už kurį Jėzus būtų atidavęs gyvybę.

Kai matome vargstančius mūsų brolį ir seserį, nuvargintus gyvenimo kančios, žvelkime į juos kaip į tuos, už kuriuos mūsų Viešpats pasiaukojo ant kryžiaus.

Esame ir mes kviečiami taip juos mylėti.“

Šių metų akcijos simboliai – advento vainikas ir Carito žvakelė. Pats advento vainikas likęs iki mūsų dienų nuo XIX a., o jo atsiradimas pripildė tuo metu gatvėje gyvenančių vaikų gyvenimą šviesos, šilumos, dėmesio ir spalvų.

8

Artuma 2016 m. lapkritis

Advento vainikas buvo priemonė, kuri skatino vaikus nepasiduoti, viltingai stengtis, nurimti ir melstis. Carito žvakelė simbolizuoja atjautą ir bendrystę su artimu, pradedančiu naują gyvenimo etapą ir siekiančiu gyventi kitaip. Žvakeles gamina socialiai pažeisti asmenys.

Carito žvakelės šviesa mums liudija apie tą šilumą ir šviesą, kuri gali skleistis, kai tamsa ir liūdesys įveikiami. Tai liudija viltį, kurią kas dieną išgyvena žvakių fabrikėlio darbuotojai, liedami žvakelę po žvakelės. Taip pat namuose uždegta žvakelė mums kiekvienam liudija, kad esame bendrystėje ir tarpusavio dalijimesi.

Lietuvos Carito generalinė direktorė Deimantė Bukeikaitė džiaugiasi, kad Caritas Lietuvoje žengia mažą, bet labai svarbų žingsnelį, puoselėdamas jau tradicine tapusią žvakelių akciją – kviečia į naują žvilgsnį bei išgyvenimą. „Adventas – tai laikas, kai ypač jaučiame, jog mums reikia vieniems kitų – kiekvienas trokštame šiltų namų, garuojančios ant stalo vakarienės vis tamsėjančiais vakarais, šviesos, siekiame būti ne tik patys laimingi, bet ir pralinksminti sau artimus žmones. Sykiu adventas mums leidžia nurimti ir dovanoja susikaupimo laiką, kuomet esame kviečiami belstis kiekvienas į sa-

vo širdies Betliejų – atsiprašyti, atgailauti, atleisti ir budėti maldoje. Šiais metais kviečiame visus savuose namuose kiekvieną advento sekmadienį uždegti po Carito žvakelę savo advento vainike ir išgyventi susikaupimo laikotarpį maldos bendrystėje su visais, kuriems šiuo metu trūksta šilumos, vilties ir šviesos kasdienybėje. Švieskime, rūpinkimės ir dovanokime, nes tamsa bejėgė prieš šviesą. Kviečiame iš naujo atrasti advento vainiko prasmę ir išgyventi šių metų advento laikotarpį kitaip.“ Akcija prasideda pirmąjį advento sekmadienį (lapkričio 27-ąją) ir tęsis iki pat Kalėdų. Kviečiame įsigyti Carito žvakelę ir uždegti savo advento vainike namuose. Žvakelių įsigyti galite savo parapijose, bažnyčiose, o aukų rinkimo akcijos metu – didžiųjų miestų prekybos centruose. Už žvakeles surinkta jų gaminimo savikaina atitenka Carito žvakelių iniciatyvai, kuria siekiama labiausiai pažeidžiamus asmenis aprūpinti meškere, t. y. suteikti galimybę atnaujinti darbinius įgūdžius ir padėti atlikti pirmuosius veiksmus siekiant grįžti į darbo rinką. Aukos dalis, kuri lieka nuo savikainos, kiekvienoje parapijoje paskirstoma labiausiai stokojantiems asmenims ir svarbiausiems jų poreikiams.

(Informaciją apie akciją „Gerumas mus vienija“ rasite ir mūsų internetinėje svetainėje caritas.lt.)

Kviečiame artėjančiame advento laike būti piligrimais, kurie neša šviesą ir viltį savo širdies Betliejuje laukdami Išganytojo gimimo ir liudija bendrystę tiek savo maldoje, tiek kasdieniame gyvenime.

Lai gerumas mus vienija ir sujungia kelionėje į širdies Betliejų!

Kronika Migruojantis pasaulis

Krikščionys ir musulmonai: ką galime daryti kartu

Antanas SAULAITIS SJ Krikščionys ir musulmonai siekia „nesuvokiamos“ taikos, per kurią giliai patiriamas Dievo slėpinys ir broliški bei seseriški kaimynų ryšiai. Tuomet taika jau nebėra sąvoka ar svajonė. Taiką pasieksime tik tada, kai visi atpažinsime, jog dalijamės bendrais namais, o Dievas kviečia mus veikti drauge dėl bendrojo gėrio.

Maldininkai, pabėgėliai, migrantai – visi ieško ne tik namų židinio, bet ir vietos, kurioje be baimės patirtų taiką, ramybę ir džiaugtųsi svetingumu. Daugybė priverstinių migrantų yra kilę iš islamo ar krikščionių tradicijos; jiems reikia „ne vien tik duonos“, bet ir „tikrojo žodžio“: dvasinės paguodos – Dievo gailestingumo patirties, broliškumo ir seseriškumo tarp krikščionių ir musulmonų, tarp tikinčiųjų ir netikinčiųjų, tarp brolių ir seserų, siekiančių bendros taikos“ (Tarpreliginis pareiškimas dėl pabėgėlių).

Iš 65 mln. palikusių savo namus 21 mln. yra pabėgėliai, 3 mln. – prieglobsčio siekiantys ir daugiau kaip 40 mln. – savo šalyse išblaškyti. Beveik pusė jų – 28 mln. – yra vaikai.

Dar 20 mln. vaikų migrantų paliko namus dėl skurdo ar gaujų smurto. Vaikai gyvena pavojingomis sąlygomis, yra išnaudojami prievartine karo tarnyba, darbu, prievartaujami ir parduodami darbams bei organams.

Rugsėjį Asyžiuje trisdešimtąjį kartą vyko tarptautinis tarpreliginis Maldos už taiką susitikimas. Musulmonų, krikščionių ir kitų tikėjimo išpažinėjų dialogas labai svarbus, kai žmonės gąsdinami visokiomis nepagrįstomis prielaidomis, klaidinami iškreiptomis pažiūromis ir netinkamai suvokiamo tikėjimo sampratomis. Išsakyta tarpreliginė nuomonė dėl pabėgėlių atspindi popiežiaus Pranciškaus ir kitų religijų vadovų nuostatas. „Krikščionys ir musulmonai tiki, kad visi žmonės gyvybės dovaną gavo iš Dievo, žvelgiančio į savo kūriniją su gailesčiu ir atjauta. Islamo antropologijoje žmogus yra Dievo prievaizdas žemėje; krikščionys tiki, kad žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Todėl su kiekvienu asmeniu privalu elgtis oriai, kad ir koks būtų jo tikėjimas, kultūra ar tautybė. Įvairovė ir vienybė atspindi dieviškąjį slėpinį, kurį visi į Dievą tikintieji gali patys patirti be fundamentalizmo ar sinkretizmo, be priespaudos ar prievartos. Drąsiomis pastangomis pajėgiama atlaikyti rasizmo ir ksenofobijos polinkius, pripažinti įvairovę dovana, o ne pavojumi.

Globalizacijos jėgos kartais būna nejautrios skirtingų kultūrų ir tikėjimų bendruomenėms. Musulmonai ir krikščionys puikiai suvokia doros šaknis raunančias politines, ekonomines ir visuomenines sroves. Išvengti kraštutinumo ir moralinio reliatyvizmo galima nuoširdžiu ir veikliu bendravimu, brolišku ir seserišku susitikimu. Gailestingumas, kaip vienas iš Dievo vardų, įkvepia ir musulmonus, ir krikščionis. Musulmonų tradicija sergėti ir svetingai priimti pakeleivį, našlę ir našlaitį primena pranašą Mahometą, kuris gelbėdamasis pats tapo pabėgėliu iš savo namų. Šventasis Raštas sako krikščionims, kad priimdami svetimą jie priima Kristų, o Kristaus gimimo pasakojimas yra paženklintas skaudžiu žiaurumu ir priebėgos ieškojimu svetimoje šalyje. Į persekiojimą ir smurtą vedanti neapykanta kito religiniams įsitikinimams turi baigtis. Tarptautinė politinė sistema ir valstybių valdžia turi užtikrinti krikščionims, musulmonams ir kitiems tikintiesiems teisę gyventi tikėjimu laisvai, oriai ir saugiai. Geresnis švietimas ir dialogas tarp religinių institucijų ir bendruomenių – būtini norint įstatymais užtikrinti religinės įvairovės darną šiuolaikinėje mūsų visuomenėje.

Nusikalstamas pelnas iš ginklų ir šaudmenų, prekybos žmonėmis, kontrabandos, politinė ir juridinė migrantų diskriminacija – tai šiandienos pasaulio blogybės. Joms pasipriešinti galima tik veikliomis, veiksmingomis ir sutartinėmis krikščionių ir musulmonų pastangomis Europoje ir kituose žemynuose, kad būtų suteikta visa įmanoma pagalba nuo šių blogybių kenčiantiems.

(Tarpreliginis pareiškimas dėl pabėgėlių, Jėzuitų pabėgėlių tarnyba (Jesuit Refugee Service), 2016 09 21)

Artuma 2016 m. lapkritis

9

Kronika Kalbos skrynelė

Atsargiai – semantizmai! trūkęs bet koks reikšmės ryšys. Tai nėra paprastojo ir sangrąžinio veiksmažodžio pora (plg. kelti – keltis), o visiškai atskiri žodžiai. Veiksmažodžio gautis yra dvi reikšmės: 1) „taisytis, gaivintis“. Jis po ligos vis dar neatsigauna; 2) „vykti, veržtis, keliauti“. Kaip ten nusigausi? Gautis nevartojamas reikšme „atsitikti, pasitaikyti, pasidaryti, išeiti“. Taip jau gavosi (= išėjo, atsitiko). Gali taip gautis (= atsitikti), kad tau teks išvažiuoti. Gyvenime viskas kitaip gaunasi (= atsitinka, pasidaro, išeina).

Pavesti nevartojamas reikšme „apvilti, suvedžioti“. Nepavesk (= neapvilk) draugo nelaimėje. Dabartinės lietuvių kalbos žodyne nurodomos šios pavesti reikšmes: 1) „kiek vesti“. Pavesk toliau arklį; 2) „paskirti atlikti“. Jam pavedė šią užduotį; 3) „atiduoti, paskirti“. Tėvas jam pavedė visą turtą.

Pergyventi nevartojamas reikšme „jaudintis“. Nepergyvenk (= nesijaudink), viskas bus gerai. Pergyventi reiškia: 1) „iškentėti, išlaikyti, išgyventi“. Jis pergyveno tą badmetį; 2) „ilgiau gyventi už ką kitą“. Tėvas pergyveno savo sūnų.

Tai žodžiai, pavartoti netinkama reikšme. Tokios leksikos klaidos dažnos ir sunkiai atpažįstamos. Dažniausiai geras lietuviškas žodis netinkama reikšme pavartojamas dėl kitų kalbų poveikio. Ypač gajūs svetima reikšme vartojami veiksmažodžiai, mat nuo seno turi daug ir skirtingų reikšmių. Semantizmai taisytini ne dėl darybos, o dėl nenorminės reikšmės. Štai keletas jų.

Atstovėti (plg. rusų k. отстоять) nevartojamas réikšme „apginti savo nuomonę, išlaikyti savo poziciją, nugalėti“. Jis neįstengė atstovėti (= apginti) savo tikėjimo. Išmoksime tinkamai atstovėti (= išlaikyti) savo pozicijas ir neleisti mumis pasinaudoti.

Pramatyti (plg. предвидеть) nevartojamas reikšme „numatyti, numanyti, nujausti, atspėti“. Jau yra pramatyti (= numatyti) kitų metų planai. Aš jau seniai pramačiau (= numaniau), kad taip įvyks. Jokiu būdu nebuvo galima pramatyti (= numatyti, nujausti, atspėti), kuriuo keliu jis pasuks. Pramatyti reiškia „praregėti, pradėti matyti, pro ką nors matyti“. Nuo pat gimimo buvęs aklas berniukas pirmą kartą savo gyvenime pramatė. Nors tas langas labai nešvarus, bet vis tiek galima šiaip taip pro jį pramatyti.

Pagarsinti (plg. огласить) nevartojamas reikšme „paskelbti, pranešti, perskaityti, supažindinti“. Malonu pagarsinti (= paskelbti) tokią tikinčiųjų nuomonę. Tokius dalykus reikia pagarsinti (= pranešti) visiems žmonėms.

Pagarsinti turi reikšmę „sustiprinti garsą“.

Papirkti nevartojamas reikšme „patraukti, suvilioti, sužavėti“. Kūryba paperka (= patraukia) nuoširdumu.

Papirko (= sužavėjo) spektaklio natūralumas. Papirkti reiškia palenkti į savo pusę pinigais, o ne iškalba, protu, grožiu ar kitais netinkamais pirkti dalykais.

Gautis. Šis sangrąžinis veiksmažodis lietuvių kalboje neturi nesangrąžinio atitikmens: tarp gauti ir gautis nu-

Seminaras vyrams „VYRO KELIONĖ“ nuo lapkričio 14 d.

Perkūno name (Aleksoto g. 6), Kaune

GYVENIMO IR TIKĖJIMO INSTITUTAS kviečia

10

Seminaras – maldos diena „TROŠKIMŲ GALIA“ lapkričio 18, 19 d.

Perkūno name (Aleksoto g. 6), Kaune ŠV. IGNACO LOJOLOS DVASINĖS PRATYBOS. PAGRINDAS gruodžio 26–31 d.

Jėzuitų rekolekcijų namuose (Tulpių g. 33), Kulautuvoje

Artuma 2016 m. lapkritis

Mielas skaitytojau, norėčiau šį kartą pabaigti trumpu pamokslu tiems, kurie nuolat murma dėl kalbos sergėjimo. Kalba – gyvas organizmas: kuriami nauji žodžiai, jų skolinamasi iš kitų kalbų, keičiamos turimų žodžių reikšmės. Tačiau nepamirškime, kad tas organizmas išliks gyvas keisdamasis natūraliai, pagal jam būdingus vystymosi dėsnius, o ne dėl kitų kalbų poveikio.

Violeta MICEVIČIŪTĖ

ASMENINĖS TYLOS REKOLEKCIJOS 2017 sausio 2–8 d.

Jėzuitų rekolekcijų namuose (Tulpių g. 33), Kulautuvoje

Informacija ir registracija: Tel./faks. (8 37) 28 05 30; mob. 8 686 77 824 El. p. gti@lcn.lt www.gtinstitutas.lt

Kronika Palaimintasis Jurgi, melski už mus!

Melstis ir nepaliauti 2011 m. birželio 30-osios rytą mamai nuvykus pas šeimos gydytoją, paaiškėjo, kad jos būklė kritiška – padarius kraujo tyrimą ir širdies kardiogramą įtartas infarktas. Tuomet skubiai iškvietė greitąją pagalbą, nuvežė į ligoninę ir paguldė į Kardiologijos skyrių. Ten dar padarė plaučių rentgeno nuotrauką, širdies kardiogramą, kraujo tyrimą. Kitą dieną buvo pasakyta, kad labai žemas hemoglobinas – tik 47, o be deguonies ji negalėjo išbūti nė minutės. Nedusdama mama negalėjo pajudėti, o ką jau kalbėti apie nuėjimą į tualetą. Liepos 1 d. jos gydytoja pasikvietė mane į kabinetą ir pasakė, kad mamos būklė labai bloga, netgi buvo pasakyta, jog mamytė – mirštantis žmogus... Gydytoja sakė, kad daro, ką gali. Tuomet paklausiau, kiek jai liko laiko gyventi; atsakė, kad niekas nežino, bet, jų spėjimu, nedaug. Tą pačią dieną nuvykusi į darbą susivokiau, kad liepos pirmoji buvo penktadienis ir dar pirmasis mėnesio. Mamytė stengdavosi nepraleisti nė vieno pirmojo penktadienio nenuėjusi į Mišias. Taigi atsiminiau, kad kiekvieną penktadienį Rumbonyse, Alytaus r., kur apsistojusios Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienės seserys, 11 val. aukojamos Mišios. Paskambinau ses. Danutei ir pabandžiau pasakyti, kas atsitiko mamai, bei paprašiau, kad už ją melstųsi šv. Mišiose. Taip pat daugumos mamytės draugų, pažįstamų ir giminaičių prašiau pasimelsti už jos sveikatą.

Meldėsi tikrai didelis būrys žmonių, nes mamytė turi daug draugų.

Visą laiką nuo birželio 30 d. iki liepos 10 d. jos būklė buvo bloga, be deguonies kvėpuoti negalėjo, į tualetą nueiti taip pat nepajėgė, kvėpavo sunkiai, valgyti nenorėjo. Tačiau liepos 9–10 dienų savaitgalį pradėjo po truputį pabūti be deguonies. Todėl liepos 11 d. atėjusi vizituoti gydytoja negalėjo patikėti, kad savaitgalį mama po

truputį pradėjo kvėpuoti be deguonies. Kai mes jai tai pasakėme, ji pradėjo pakartotinai daryti tyrimus. Liepos 12 d. mamytė kojose pajuto tvirtumą ir bandė išlipti iš lovos, po truputį jautėsi geriau. Iki liepos 14 d. buvo gydoma Kardiologijos skyriuje, o po to perkelta į Vidaus ligų skyrių. Prieš pat perkeliant kardiologė pasakė, kad būklė tikrai gerėja, nors to ir nesitikėjo. Perkelta į Vidaus skyrių mama pradėjo po truputį judėti, labai lėtai pradėjo eiti iki tualeto.

Liepos 22 d. išrašyta namo su III lygio pulmonologo konsultacijos siuntimu.

Per tą laikotarpį meldėsi ir dar tebesimeldžia labai daug žmonių. Buvo aukotos Mišios, nemažai žmonių kalbėjo devyndienį pal. Jurgiui Matulaičiui. Aš pati kiekvieną laisvą akimirką prašiau Dievo per pal. Jurgio bei visų šventųjų užtarimą grąžinti sveikatą mamai. Šiuo metu M. sveikata nebloga, o palyginti su vasaros pradžia, kai buvo ligoninėje, net labai gera. Kai buvome pas pulmonologus Vilniuje, plaučiuose nieko blogo nerado, taigi, kaip gydytojai sakė, buvo tik plaučių uždegimas, o Alytaus medikai buvo pasakę, kad plaučių vėžys ir nedaug plaučių belikę, todėl ją taip dusina ir bet kuriuo metu galėjo uždusti. Žvelgdama į liepos įvykius, pastebiu, kad būtent liepos 12 d. (tai Pal. Jurgio atlaidų oktavos Marijampolėje pagrindinė diena – red. past.) mamos būklė labai pagerėjo: pradėjo judėti, deguonies mažiau naudoti.

Taip džiugu, tačiau kartu ir neįtikėtina, kad iš tokios prastos būklės galima pakilti ir gyventi toliau. Gydytojai irgi jau buvo pasmerkę myriop, sakė, kad matė metastazes plaučiuose, kad plaučių nedaug belikę. Šiuo metu planuojame piligrimystės kelionę į Marijampolę. Dėkui Tau, Dieve, ir palaimintasis Jurgi Matulaiti, kad padėjai tokioje beviltiškoje situacijoje. (Dukra S. U., Alytus)

Vido Venslovaičio nuotrauka

Jėzus mus moko, jog reikia melstis ir nepaliauti (Lk 18, 1–8). Šis liudijimas parodo, kokia svarbi yra artimųjų ir draugų malda, kurią savo užtarimu dar sutvirtina danguje esantis palaimintasis Jurgis Matulaitis.

Malda prašant sveikatos

Viešpatie Jėzau Kristau, Tu mokei mus: „Jeigu kas iš jūsų susitars žemėje dviese melsti kokio dalyko, jiems mano dangiškasis Tėvas jį suteiks.“ Todėl nuolankiai maldaujame Tave grąžinti sveikatą ligoniams (čia paminėti ligonių vardus), kurie šaukiasi (kuriems šaukiamės) palaimintojo Jurgio užtarimo. Trokštame, kad tai būtų naudinga jų išganymui. Tavimi, Viešpatie, pasitikime ir amžiais nebūsime apvilti. Amen.

Malda kanonizacijai priartinti

Švenčiausioji ir nedalomoji Trejybe, kuri

Tau ištikimai tarnaujančiųjų širdyse buveinę pasirenki ir po mirties už jų nuopelnus tinkamai atlygini, meldžiame, kad palaimintasis Jurgis, kuris Nekaltai Pradėtosios Mergelės Marijos globojamas su apaštališku uolumu ištikimai tarnavo Bažnyčiai, altorių garbės kuo greičiau susilauktų. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

Tėve mūsų... Sveika, Marija...

Garbė Dievui...

Apie patirtas malones praneškite pal. Jurgio Matulaičio kanonizacijos bylos vicepostulatoriui Marijampolės Šv. ark. Mykolo parapijos klebonui kun. Andriui Šidlauskui MIC; J. Bendoriaus g. 3, LT-68309 Marijampolė; tel. (8 343) 53 360; el. p. mykolo.parapija@gmail.com.

Artuma 2016 m. lapkritis

11

Didelės ir mažos kryžkelės

Klausimai ganytojams Ar galima šv. Mišių prašyti už gyvą žmogų? Norėtume pasimelsti už savo šeimą ir tuos, kurie mums linki bloga.

Už gyvus žmones irgi būtina melstis.

Juk gyvendamas žmogus dar turi galimybę pasikeisti, jeigu yra suklydęs, skęsta nuodėmės tamsoje. Tose Mišiose taip pat galima padėkoti už mylimą žmogų, nes žodis „Eucharistija“ išvertus iš graikų kalbos reiškia dėkojimą. Mišias už gyvą žmogų ypač tinka aukoti gimimo dienos, santuokos metinių proga, kažką pasiekus žemiško, pvz., baigus mokslus ar studijas. Labai graži intencija Mišiose melstis už savo šeimos narius. Dažniausiai Dievą ko nors prašome, tačiau nebijokime ir nepamirškime taip pat Jam ir padėkoti.

Ar galima užsakyti Mišias už mirusią dukrelę, kuri gimė ir iš karto mirė?

Tiesiogiai už nekrikštytą vaiką Mišios neaukojamos, nes kūdikis pats tikrai nėra padaręs jokių nuodėmių. Tačiau Mišių metu meldžiamasi ir už mirusįjį, ir paprastai už kitus šeimos mirusiuosius, ir, be abejo, už tėvus, kuriems teko patirti tokią skaudžią netektį.

Ar teisingai suprantu, kad Dievo gailestingumas pasireiškia ne žmogaus žemiškajai būčiai ir kūnui, bet sielai, ypač tuo momentu, kai mirties valandą beldžiamės į amžinybės duris?

Dievas, būdamas gailestingas, į dangų priima tuos, kurie paskutinę gyvenimo minutę suspėja atgailauti?

Dievo gailestingumo esmė – Jėzau, pasitikiu tavimi. Kai tikrai iš širdies tai kyla, nieko nereiškia praradimas, liga, netektys ar dar kažin koks blogis. Visa, kas bloga, atėjo per žmogų, o ne per Dievą, todėl ir svarbu, kad ir kas blogo nutiktų, žinoti ir tarti: Jėzau, pasitikiu tavimi. Ar tai taip paprasta? Turbūt ne.

Ar tai vienkartinis veiksmas? Ne, tai turi vykti nuolat. Tik mes, žmonės, galvojame žmogiškai, kaip ir už kokius nuo-

12

Artuma 2016 m. lapkritis

pelnus Dievas myli ar yra gailestingas, kaip sakote, ir tam, kuris kantriai nešė kryžių, ir tam, kuris paskutinę minutę šaukia: „Pasigailėk.“ Jėzus kalba apie tai, kad „jei neatsiversite, visi taip pat pražūsite“ (Lk 13, 3).

Esu tikinti. Kai man kas blogo nutinka, nuolat sapnuoju savo iškeliavusius mirusiuosius. Jie per sapną man aiškiai pasako, ką daryti. Kas tai – Dievo dovana ar piktojo darbai?

Nereikėtų tikėti sapnais, nes tai gali būti piktosios dvasios atakos. Prieš miegą reikia paprašyti, kad saugotų šventieji globėjai, angelas sargas arba šv. arkangelas Mykolas, ir tada nebus jokių košmarų. Reikia ramiai pasimelsti už mirusiuosius ir per daug apie juos negalvoti.

Tegul jie ilsisi ramybėje.

Ar nusidėjau, jei po tėvo mirties neperleidau paveldėjimo teisės savo mamai? Pagal įstatymus, mirus vienam iš tėvų, palikimas priklauso ir vaikams, o kaip yra pagal Bažnyčią?

Turtiniuose santykiuose Bažnyčia pripažįsta valstybinę teisę, jeigu ji akivaizdžiai neprieštarauja prigimtiniam teisingumui. Tačiau atskirais konkrečiais atvejais net ir teisingas įstatymas ne visada atitinka teisingumą, o teisingumas ne visada suderinamas su meile. Dievo akivaizdoje sau, savo motinai ir kitiems turėtumėte atsakyti, ar šiuo konkrečiu atveju įvykdėte teisingumo ir meilės pareigą savo mamai, ar tik bandote jų stoką dangstyti įstatymais.

Ar kitoje šalyje suteiktas Krikštas (ir išverstas liudijimas) galiotų Lietuvoje?

Krikštas, kaip sakramentas, galioja visur ir visada, jis niekaip neištrinamas, neišverčiamas ir nekartojamas! Išversti galima tik Krikšto sakramento liudijimą, tačiau jis skirtas atminimui ir asmeniškam naudojimui. Šio dokumento pagrindu negali būti padarytas Krikšto įrašas kurios nors parapijos knygose Lietuvoje, tad Jūsų vaikas, kai jis priims kitus sakramentus, pvz., tuoksis, ir jam prireiks pateikti Krikšto liudijimą, turės kreiptis į tą šalį. Tačiau turint galvoje vis didėjančią globalizaciją, tikriausiai ateityje nebus jokių sunkumų gauti liudijimą iš bet kokios šalies.

Ar tiesa, kad pasirašius ikivedybinę sutartį bažnytinė santuoka yra negaliojanti, ir kunigas, sužinojęs šį faktą, gali tiesiog netuokti jaunųjų?

Kadangi ikivedybinėje sutartyje vienas iš esminių punktų paprastai yra turto pasidalijimas skyrybų atveju, sąmoningas tokios sutarties pasirašymas reiškia, kad pasirašančios šalys paneigia santuokos pastovumą ir neišardomumą. Kai santuoka sudaroma su sąlyga, susijusia su ateitimi, pagal Kanonų teisės kodekso nuostatas ji sudaroma negaliojamai. Kunigas, sužinojęs apie tokios ikivedybinės sutarties faktą, ne tik gali, bet ir privalo atsisakyti laiminti santuoką. Paprastai dėl šios aplinkybės aiškinamasi dar tada, kai sužadėtiniai ateina tartis dėl santuokos.

Parengta pagal Kauno arkivyskupijos, Panevėžio vyskupijos bei klauskkunigo.lt svetaines

Naujasis lapkričio-gruodžio Magificat vaikams kviečia pasikalbėti su vaikais apie mirtį ir apie dangų, pamąstyti apie Vėlinių tradiciją savo šeimoje, o lapkričio batais priėjus advento laiką, sukurti jaukius laukimo vakarus namuose lig pat šventų Kalėdų. www.magnificat.lt/vaikams/

Didelės ir mažos kryžkelės Šventasis Raštas apie mirtį

Gyvenimas po mirties Skirtingais laikais žmonės įvairiai išgyveno mirties faktą, ir tai darė įtaką jų elgesiui su mirusiųjų palaikais.

Pavyzdžiui, Egipte buvo tikima, kad po mirties pereinama į kitą dimensiją, kur gyvena dievai ir žmogaus būtis tęsiasi tų dievų aplinkoje, tik žmogiškai, panašiai kaip lig šiol. Egiptiečiai manė po mirties gyvensią kaip šitoje žemėje, džiaugsiąsi džiaugsmais, kuriuos bus susikūrę šiapus. Moralė pomirtiniam gyvenimui įtakos nedaranti, – nesvarbu, kaip susikurtas socialinis statusas išliks ir ten, ir juo statusas aukštesnis, tuo mirusysis bus arčiau dievų. Apie tai akivaizdžiai byloja piramidės ir jose palaidoti faraonai, ginkluoti turtais ir pasipuošę auksu kitokio gyvenimo tęsiniui.

Mesopotamijos gyventojai gyvenimą anapus buvo rezervavę tik dievams. Mirtis jiems buvo natūrali – kaip atsiradai, taip ir dingai be pėdsakų ir galimybės išlikti. Aralas, mirusiųjų pasaulis – tai didžiulis, mirusiųjų pilnas mesopotamiečių kapas. Vis dėlto mirusieji Aralo gyventojai ten gali „sėdėti ir raudoti“, kaip rašoma ANET 98 (Ancient Near Eastern Texts).

Taigi, jie nėra visiškai išnykę, bet ateitis jų nedžiugina. Įdomu, kad ir šiai tautai moralinės gyvenimo nuostatos niekaip nebuvo susijusios su pomirtine būtimi.

Tokių kaimynų kultūrinėje aplinkoje gyveno Izraelis, Senojo Testamento žmonės. Izraelitams moralė gyvenant šioje žemėje buvo gyvybiškai svarbi. Žydų kaimynai manė, kad egzistuoja stebuklingas gėrimas, kurio išgėrus galima dalytis amžinybe su dievais. O izraelitai suprato, kad amžinybės Rojaus sodas jiems uždarytas ne dėl Jahvės pavydumo, bet dėl žmogaus nuodėmės. Nužudęs brolį žmogus padarė nusikaltimą, ir nuo tos akimirkos mirtis atsirado žemiškoje jo egzistencijoje. Mirusiųjų karalystė, Šeolas, panašus į Mesopotamijos Aralą. Šeolas nėra išgyvenimo forma, tai paties išgyvenimo galimybės paneigimas.

Izraelitai priėmė savo likimą natūraliai, suprasdami ir pripažindami

protėvių kaltę, ir troško vien ramaus, visaverčio gyvenimo sau ir galimybės užauginti palikuonis bei pamatyti juos besidžiaugiančius. Buvo normalu gyventi 70 metų, o ankstyvesnė mirtis reiškė, kad žmogus nusikalto Dievui. Išrinktosios tautos žmogus remiasi protėvių, keliavusių per istoriją nuolat jaučiant Dievo buvimą šalia, patirtimi; jis jaučia Dievo buvimą dabartyje, kasdien iš meilės ir pagarbos stengdamasis gyventi pagal Jo priesakus; jis tiki, kad bus gyvas savo palikuonyse ir galės būti laimingas, jei sugebės tinkamai juos išauklėti ir paruošti bendradarbiavimui su Dievu tolimiausioje ateityje, per daugybę kartų...

Amžinybės viltis Senojo Testamento žmonėms yra gyva, tačiau be galo tolima. Štai Izaijas mini Dievo tarną, kuris nugalės mirtį (plg. Iz 53, 10–12). O Danielio knygoje kalbama apie tautos prisikėlimo perspektyvą (plg. Dan 12, 2). Visais atvejais žydai prisikėlimą įsivaizduoja kaip kūno atgijimą, nes žmogaus esatis ir yra kūnas, į kurį įpūsta dieviška gyvybė.

Senasis Testamentas tampa tikrai suprantamas ir prasmingas tik Naujojo Testamento šviesoje ir tik tada, kai Kristus savo kančia, mirtimi ir prisikėlimu išvaduoja žmoniją iš gimtosios nuodėmės, taigi – ir iš mirties viešpatavimo. Takoskyra tarp mirusiųjų ir gyvųjų pasaulių beveik išnyksta, žmogui „mirtis jau nebeturi galios“ (plg. Rom 6, 9), ji nugalėta kartu su nuodėme, nuplauta Kristaus Velykų ir kiekvieno įtikėjusiojo Krikšto.

Atpirktų žmonių buvimas vienu metu „čia ir ten“ yra savaime suprantamas; krikščionis sakramentiniame gyvenime chronologine prasme yra momentinėje (jau) ir amžinoje (dar ne) plotmėse. Turbūt dėl tokios pirmųjų krikščionių pozicijos mirties atžvilgiu evangelistas Matas „pamiršo“ paminėti mirusiojo palaidojimą kaip gailestingumo darbą kūnui (plg.

Mt 25, 31–46). Žmonių papročiuose pa-

garbus mirusiojo palaidojimas, be jokios abejonės, buvo giliai įsišaknijęs nuo seniausių laikų. Jau Siracidas rašė: „Mano vaike, liek ašaras dėl mirusiojo ir užvesk raudą, kaip žmogus, kenčiantis didelį skausmą. Įvyniok į maršką jo kūną, kaip yra priimta, ir nesišalink iš laidotuvių“ (Sir 38, 16). Fizinis išsiskyrimas su mylimu artimu žmogumi niekur nedingo, yra toks pat jautrus ir apčiuopiamas, tačiau gyva krikščioniška viltis, besiremianti Kristaus prisikėlimo tikrovės patirtimi, ne tik tikėjimu, bet ir žinojimu bet kokį išsiskyrimą paverčia laikinu. Žmogaus gyvenimas šiame ir anapusiniame pasauliuose yra vientisas.

Moralinis gyvenimo aspektas dabar yra pagrindinis veiksnys žemiškojo gyvenimo kokybei apibrėžti. Jau dabar pasirenkame, kokią amžinybę turėsime: regėsime Dievą veidas į veidą ar degsime amžinoje ugnyje. Laikas tad trumpas, turime skubėti gyventi, mylėdami gyvus ir gerbdami mirusius.

Kaipgi tad turėtume suprasti Jėzaus žodžius: „Palik mirusiems laidoti savo numirėlius, o tu eik ir skelbk Dievo karalystę!“ (Lk 9, 60)?

Ar nereikia mirusiųjų palaidoti, nereikia už juos melstis? Reikia ir mirusius palaidoti, ir už mirusius melstis, ir vienybėje su mirusiais Viešpatį šlovinti. Ypač reikia atsiminti pareigą skelbti karalystės Evangeliją žodžiu ir darbu – ši užduotis yra pirmaeilė. Turbūt tai prioritetų klausimas, kuriuos kiekvienas pats sau susirikiuoja, tačiau jei daugiau dėmesio skiriama mirusiesiems, nei gyviesiems, vargu ar viskas gerai toje rikiuotėje.

Kun. Vytautas LANGAS Artuma 2016 m. lapkritis

13

Didelės ir mažos kryžkelės

Bendrystė kaip malda Vytautė MACIUKAITĖ Visų Šventųjų ir Vėlinių šventės primena, kad mūsų ryšys su artimaisiais arba tais šventaisiais, kurie gali būti mūsų gyvenimo ramsčiai ir pavyzdžiai, nenutrūksta. Panašiai, kaip nenutrūksta ryšys ir su gyvaisiais, nuo kurių mus skiria tam tikras atstumas. Su mirusiaisiais mus sieja ne tik atmintis, o su gyvaisiais – ne vien prisiminimai ir viltis juos pamatyti. Malda yra pats glaudžiausias saitas tarp žmonių.

Su mirusiaisiais negalime bendrauti kaip su gyvaisiais, bet net ir kalbant apie gyvuosius malda yra tikresnis bendravimo pagrindas nei tiesioginiai žodžiai jiems. Kodėl?

Likimo žaisliukai

Jeigu galėtume, padarytume viską, kad išmestume sau iš galvos tam tikrus žmones, tarsi jie niekada nebūtų egzistavę. O jeigu žinotume, kiek skausmo atneš jų praradimas, būtume bėgę nuo jų kuo toliau, kol dar nesusipažinome. Sakoma, kad žmogų įsileisti į širdį labai lengva, bet iškrapštyti jį iš ten labai sunku, gal net neįmanoma. Ir argi susilauktų vaikų tie tėvai, kurie iš anksto žinotų, kad jų dukra mirs nuo Išsiskyrimo skausmas nepagydomos ligos arba sūnus žus kare, eismo įvykyje?

Kam iš mūsų nėra pažįstamas išsiskyrimo skausmas? Juk viskas atrodo taip beprasmiška. Jaučiamės kaip liKas iš mūsų nėra praradęs ne tik brangių daiktų, vietovių, kimo žaisliukai – jo suvilioti gražaus gyvenimo ir pabėkur mielai gyveno, bet ir žmonių? Tačiau ne tik mirtis gimo nuo vienatvės iliuzija, o paskui apgauti ir apiplėšišskiria žmones. Gyvieji taip pat turi atsisveikinti vieni ti. Vietoj džiaugsmo, kad turime vienas kitą ir nesame su kitais ir pasukti skirtingais keliais: dėl darbo, dėl po- vieni, atsiveria gili praraja, kurią palieka išėjęs žmogus. litinės santvarkos, dėl nesutarimo. Nesvarbu, kokia būtų Atsakymo į šį klausimą ieškokime krikščionybėje. Ir priežastis, skausmas visada lydi išsiskyrimą, ypač jei išsi- tas atsakymas yra malda! Tikinčiajam, matyt, nereikia skiriame su mylimu žmogumi. Netekties skausmą gerai aiškinti, kad malda padeda žmogui, už kurį meldžiamės, suvokia savo vaikų netekę tėvai – šis skausmas su niekuo gyvas jis ar miręs. Ir nereikia mūsų įtikinėti, kad jau vien nepalyginamas ir nenumalšinamas. dėl to malda yra tam tikras pasitarnavimas savo artimui, Nebūtų skausmo, jei prieš tai nebūtų buvę meilės – to todėl ir vienas iš septynių gerų darbų sielai. Klausimas ryšio, kuris sieja žmones tarpusavyje. Tačiau meilė negali kyla visai kitas – kuo gi ta malda tokia gera? Visi supranta, likti neišsakyta. Bet kuris dvasinis dalykas, kuris neranda iš- kad gera padaryti kažką gero žmogaus kūnui – tai tikrai sipildymo tikrovėje, yra pasmerktas apmirti. Jeigu, tarkime, panašu į meilę. Arba kalbėtis su žmogumi, jį paguosti, sutuoktiniai niekuomet nerodytų savo meilės vienas kitam, patarti, padrąsinti, pamokyti. Bet kitas žmogus maldos ji atšaltų, nors jie gyventų kartu ir tiesiogiai nemato ir nejaučia. O ypač kasdien matytų vienas kitą. Juo latuomet, kai mylimas artimasis yra Malda tobulai biau tai galioja atsiskyrimo atvejais. miręs, – ką ji gali duoti? Žmonija deda daug pastangų, kad susieja žmones – netektų išsiskirti ir dėl to kentėti.

Tobuliausia bendrystės jai joks Dar niekuomet atstumai nebuvo forma atstumas, tokie trumpi, kaip mūsų dienomis.

Malda tobulai susieja žmones – Juos padeda įveikti automobiliai, jokia riba jai joks atstumas, jokia riba nesvarbūs. traukiniai ir lėktuvai; tam, kad bennesvarbūs.

Ir ji gali apglėbti ne tik tuos, kurie drautume, naudojamės paštu, telenori su mumis bendrauti, bet ir tuos, fonu, internetu ir pan. Šamanai ir kurie galbūt mūsų vengia ar nekenspiritistai mėgina sukurti netgi tiečia.

Ji išreiškia mūsų meilę tuomet, sioginio bendravimo su mirusiųjų kai joks kitas ryšys jau neįmanomas. Ji pasauliu galimybę. Žmogus vengia tuomet neleidžia mirti mūsų meilei, skausmo ir kančios arba stengiasi yra lygiai skirta tiek draugams, tiek tai sumažinti, kiek tik įmanoma, priešams. Be to, ji apvalyta nuo mūsų tačiau išsiskyrimai ir kančia yra žmogiškųjų netobulumų, nes praeineišvengiami.

Gintaro Česonio nuotrauka

14

Artuma 2016 m. lapkritis

Didelės ir mažos kryžkelės

na lyg pro tam tikrą filtrą, kuriuo tampa pats Dievas. Tiesiogiai bendraudami su kitu žmogumi niekaip neištrūkstame iš savo egoizmo: tai kritikuojame, tai manipuliuojame, tai bandome valdyti, tai žeidžiame, tai prisirišame, tai pamokome ne laiku ir ne vietoje, tai pasišaipome, ištariame kokį netinkamą žodį ir dar pakeltu tonu. Žodžiu, apribojame kito žmogaus laisvę. Maldoje šito nelieka, nes dažniausiai vartojame ne mūsų pačių pasirinktus žodžius, o Bažnyčios nustatytus, ir kreipiamės ne į žmogų, o į patį Dievą. Mūsų motyvas būna ne staiga kilusios emocijos, bet gryna meilė ir gero linkėjimas. Jau vien tai, kad mums to žmogaus trūksta, kad kančia parodo mums išeitį, kad mums kyla noras melstis, reiškia, kad galime labai tvirtai tikėtis Dievo išklausymo.

Septynių gerų darbų sielai išvardijime malda už gyvus ir mirusius yra paskutinė. Tai anaiptol nereiškia, kad ji mažiausiai svarbus geras darbas.

Atvirkščiai, jis gali tapti pats svarbiausias, jeigu pareikalauja daugiausia tikėjimo, nugalėti save ir kyla iš stipriausio meilės motyvo. Malda už kitą žmogų ne tik tyrai atspindi mūsų meilę ir išties jam padeda po mirties arba dar šiame gyvenime – malda tampa ir mūsų sielos maistu. Tikriausiai nenorėtume melstis, jei mūsų maldos nepaskatintų rūpestis dėl kito, noras jam padėti, nes vien dėl savęs ir tik už save tikrai nesimelstume.

Neturėdami kitos galimybės palaikyti ryšį su brangiu žmogumi ar linkėdami tikėjimo malonės mūsų priešui, griebiamės maldos, ir taip užsimezga grįžtamasis ryšys (kaip, beje, ir kiekvieno gero darbo atveju, tik maldos ryšys yra labiausiai užtikrintas). Toji malda apšviečia ir sušildo ir mūsų pačių širdis bei protus.

Jeigu meldžiamės, išties nieko negalime prarasti!

Klebone, pasakyk:

kokia nauda iš maldos?

Lietuvoje niekam nekyla abejonių, kad mirusįjį reikia pagarbiai palaidoti – turime labai savitą laidojimo, kapų lankymo kultūrą.

Gal kiek mažiau aišku, kodėl reikia melstis už mirusius ir gyvuosius. Taigi kodėl svarbu melstis už žmones – mirusius ar gyvus?

Kaip malda gali sutaikyti su mirusiaisiais, kodėl mirusiojo kūną, kuris vis tiek netrukus suirs, būtina pagarbiai palaidoti? Ir apskritai – kaip melstis, kai mums atrodo, jog mūsų maldos būna neišklausomos? Apie tai kalbamės su Skriaudžių parapijos klebonu kun. Arūnu SIMONAVIČIUMI. – Atrodo, lyg suprantam, jog reikia melstis už mirusius, kad jie iš skaistyklos išsivaduotų, į dangų nueitų... Bet kam melstis už gyvus? Ką reiškia – melstis už gyvuosius ?

– Mums aiškindavo: „Melstis už gyvus ir mirusius yra mūsų pareiga.“ Man atrodo, kad malda už gyvus ir mirusius bei mirusiojo palaidojimas, jeigu esi tikintis žmogus, yra ne pareiga, o padarinys, – mūsų santykis su Dievu išsiskleidžia maldoje. Nėra Mišių tik už mirusius arba tik už gyvus, – jos visada būna ir už gyvus, ir už mirusius. Ir malda už mirusius nėra kitokia nei už gyvus, nes miręs žmogus neprapuola, neišnyksta.

O kodėl reikia melstis už gyvus ir mirusius, gal suprastume, jeigu kalbėtume apie tai, kokią naudą duoda malda. Taigi kokia nauda?

Visų pirma, malda moko žmogų būti neabejingą. Mirusysis nebeturi galios spręsti. Tuomet jau sprendžia Dievas, o Bažnyčia žmogų užtaria. Mes, gyvieji, dar galime patys apsispręsti už Dievą arba prieš Jį, o po mirties žmogus eina skaistyklon arba, kitaip sakant, brandyklon, kur kaip asmenybė yra subrandinamas, ištobulinamas iki galo. Viską matydamas iš kitos perspektyvos žmogus kenčia, nes nori eiti į dangų. Bažnyčia kenčia kartu su juo. Tėvas Stanislovas pamoksle apie gailestingąjį samarietį kalbėjo, kad esminė šio palyginimo mintis yra ta, jog samarietis buvo neabejingas, kitaip negu kunigas ar levitas. Taigi malda už gyvus ir mirusius žmogų daro neabejingą. Dievas žmogų pašaukė būti Jo bendrakūrėju. Ar šeimoj, ar kunigystėj, ar senbernystėj / senmergystėj kartu su Dievu jis kažką kuria, daro Dievo garbei. Suvokdamas savo vaidmenį, jis Artuma 2016 m. lapkritis

15

Didelės ir mažos kryžkelės

tampa neabejingas, nes supranta, kad visi kiti yra jam lygiaverčiai žmonės, irgi Dievo bendrakūrėjai. Visi žemėje yra savi, nėra jūs ir mes, esame mes kartu.

Malda už gyvus ir mirusius moko nepamiršti, kad nuolat esu Dievo akivaizdoje, ryšyje su Juo. Kitaip sakant, malda ugdo religingumo dorybę. (Vienuoliai ilgus metus mokosi mąstyti, kad yra priešais Dievą.)

Malda yra ir savita susisiekimo priemonė. Turiu draugą – kai jis yra užsienyje, pasiilgstu jo be proto, nes tai mano geras draugas, myliu jį, apie jį galvoju. Kas tada padeda? Malda. Per ją išgyveni tą ryšį labai gyvai, atrodo, tarsi draugas būtų čia pat. Kaliniai pasakojo, kad malda už saviškius, už save patį jiems padėdavo neišprotėti. Malda palaiko gyvą ryšį net tada, kai artimo žmogaus nebėra. Ji gali būti ir nekonkreti, bet labai sveika iš anksto mąstyti, už ką aš melsiuosi. Pavyzdžiui, eidamas į Mišias, galvoji – ar jose melsiuos už save, ar už kitą žmogų? Ateina prieš Mišias žmonės ir sako kunigui: „Kunigėli, pasimelsk už Antaną, Petrą, gyvą ar mirusį.“ Nėra taip, kad kunigas įsikiša į kišenę pinigą ir lapelį – ir tiek, jau meldžiasi. Ne, jis stovi priešais Dievą ir sako: „Dieve, tos moters ar to vyro vaiką šiandien operuoja.“ Jis galvoja, konkrečiai kalba Dievui. Malda išmoko aiškumo ir konkretumo.

Kristinos Šmukštytės nuotrauka

Malda išmoko žmogų mąstyti teisingai, taip, kaip Dievas mąsto.

Kartais žmonės susipyksta ir būna labai sunku susitaikyti. Tačiau krikščionio pareiga – melstis už priešus.

Todėl jeigu tu susipyksti, Dievas tarpininkauja tarp priešo ir tavęs, kad judu susitaikytumėte. Taip galima melstis tiek už gyvus, tiek už mirusius: „Dieve, būk mums gailestingas, padėk mums susitaikyti, susikalbėti.“ Mes meldžiamės, kad mirusiesiems būtų atleistos nuodėmės. Tai gera proga ir mums prašyti Dievą ir susitaikyti su mirusiu. Mirusiam žmogui reikia atleidimo, nes kitaip jis dangun neįeis, todėl meldžiantis už mirusius galima pasakyti: „Atleisk man“, arba: „Aš tau atleidžiu.“ Tai psichologinis, bet kartu ir dvasinis dalykas, kitaip mes neišpažintume tikėjimo: „Tikiu šventųjų bendravimą.“ Labai daug žmonių sielojasi, kad numirė šeimos narys, 16

Artuma 2016 m. lapkritis

su kuriuo jie buvo susipykę, nebendravo. Malda už mirusius – puiki proga taikytis ir su žmonėmis, ir su Dievu.

– Tuomet žmogus gali galvoti – kol jis gyvas, tai su juo ir nesitaikysiu.

– Jei žmogus protingas ir sąmoningas, jaučia, kad tuo piktnaudžiauja ir daro blogai.

Be to, malda išmoko žmogų mąstyti teisingai, taip, kaip Dievas mąsto. Pavyzdžiui, jei patinka mokytojas, pamėgdžioji jo kalbą, cituoji jo žodžius arba stengiesi persiimti jo mąstymu. Taip ir melsdamasis su Šventuoju Raštu arba Bažnyčios tėvų žodžiais persiimi jų mintimis.

Atsivertęs maldaknygę, vieną antrą kartą ją perskaitęs, išmoksti melstis.

Yra dar vienas maldos variantas – malda už mirštančius. Taip melsdamasis gyvas žmogus ruošiasi mirti. Kartą vežusio mane į laidotuves jauno vyruko paklausiau, ar nebijo mirti, štai galime trenktis į medį. Jis pasibaisėjo: „Ką jūs, kunigėli, tokių klausimų klausiate? Labai baisu...“ Atsiguliau į ligoninę, atėjo sesutė į palatą ir sako: „Ruoškitės apžiūrai.“ O ta apžiūra sergant cukralige gali baigtis ir piršto nupjovimu. Pradedi jausti mirties kvapą, jau tau vieną galiuką nupjauna, tavęs vis mažiau lieka, po truputį miršti. Malda už mirštančius žmogui suteikia galimybę mąstyti apie mirtį ir kas vyksta jos metu, taip mirtį pažįstant, susivokiant, kas tau atsitinka, ir jos mažiau bijant (nors žmogus mirties bijos visada).

– Kartais norime, kad Onutė pasveiktų nuo vėžio, Petras nustotų gerti; užsakome Mišias, bet Petras geria, Onutė miršta nuo vėžio...

– Užtarimo malda nėra privertimo malda. Turi žinoti, kad nei Mišiomis, nei užtarimo maldomis Dievo nepapirksi (niekuo nepapirksi). Nuo tada, kai tampi kataliku, turi mokytis, kad bus ne taip, kaip tu nori, bet kaip Dievas nori. Konfliktas su Dievu neišvengiamas. Šv. Jonas Auksaburnis pateikia tokį palyginimą – kai vaikas užsimano peilio, tėtis jam neduoda. Visiems aišku, kodėl neduoda, išskyrus vaiką – juk peilis blizga, jo ašmenys labai gražūs.

– Kodėl prie gailestingumo darbų priskaičiuojamas mirusiojo palaidojimas? Atrodo, savaime aišku.

– Radau šv. Augustino argumentą, kodėl mirusįjį laidojame gražiai, su pamaldomis. Sakramentiniame gyvenime dalyvauja žmogaus kūnas, jis taip pat yra pašventinamas. Krikšto metu kūnas panardinamas į vandenį (sielos nepanardinsi), Komuniją priimame į burną, aliejais tepama oda, rankos uždedamos ant galvos. Kūnas yra neatskiriama žmogaus asmens dalis. Todėl žmogaus kūnas suirti turi būti atiduotas pagarbiai. Be to, mes tikime, kad mūsų kūnai kelsis.

– O kodėl Jėzus sako: „Mirusiems palik laidoti savo mirusius.“ Ar Jis nori apversti mūsų laidojimo kultūrą?

– Manau, kad Jėzus sako, jog, kol gyvas, žmogus turi rūpintis savo sielos gyvenimu, nes paskui galimybės bus

Didelės ir mažos kryžkelės

– Ar nėra taip, kad mes Lietuvoje nepaprastai mėgstame laidotuvių kultūrą? Buvo atliktas mokslinis tyrimas, kokius dažniausiai pasipiktinimus sovietmečiu tikintieji išreikšdavo valdžiai. Daugiausia skundų valdžiai jie rašydavo dėl laidotuvių – kad neleido eiti procesijos, skambinti varpais ar pan. Tai rodo, kad laidotuvės mums itin svarbios. Ir mūsų šarvojimo salių kultūra yra tik mums būdinga.

– Visos mūsų laidotuvių apeigos yra ne gedulo apeigos, – jos kalba, kad santykis tebėra gyvas, tačiau jau kitoks. Krikščioniškos laidotuvių apeigos yra gyvybės apeigos; nėra pražūties apeigų – yra permaldavimas už žmogaus nuodėmes, prašymas, ir per apeigas švenčiame, kad esame kartu. Kai beriame žemių į duobę, pasakome, kad esame tokie pat trapūs, kaip iškeliavęs žmogus. Tiesa, dabar apeigos labai supaprastintos; ateis laikas (gal jau ir dabar pasitaiko), kai mirusieji bus ne laidojami, bet gražiai išmetami.

– Girdėjau, kad Vakaruose, pavyzdžiui, Olandijoje, artimieji net nebeatsiima artimojo iš morgo.

– Taip parodoma, kad man nesvarbu, kas tas žmogus yra ir kas buvo, mes su juo neturime jokio ryšio. Laidotuvių apeigos yra tarsi atvažiavimas į svečius – kartu prie stalo pasibūname (šermenys), po to atsisveikiname ir išlydime – pamojuojame, atsibučiuojame... Viskas ženklais rodo, kad esame gyvi, esame kartu, ryšys nenutrūksta.

Niekas niekur nedingsta, neprapuola – kaip buvai mano mylimas žmogus, taip ir esi mano mylimas žmogus. Tai parodome ir lankydami kapus.

– Ar mes esame ne tik mirties, bet ir prisikėlimo žmonės? Ar per Velykas bažnyčioje yra tiek pat daug žmonių, kaip per Vėlines kapinėse?

– Jei žmogus meldžiasi ir už gyvus, ir už mirusius, apskritai meldžiasi, tai jam Vėlinės yra savo vietoje, o Velykos – savo. Juk Vėlinės yra Velykų pradžia. Jeigu domiesi katalikiška mirties teologija, pirmiausia išmoksti teisin-

gos mirties sampratos – žmogus ne miršta, bet užmiega Kristuje. Žmogus išgyvena santykio trūkį, bet krikščionybė paguodžia – žmogus nemirė, jis miega ir prisikels.

– Kokią prasmę turi ketvirtinės, septintos dienos tradicija?..

– Kartojimas yra įgūdžių arba dorybių motina, taip pat ir dvasiniame gyvenime. Koks yra tavo santykis su Dievu, su mirusiaisiais, taip dažnai tu kalbėsiesi su Dievu ir melsiesi už mirusiuosius. Senovėje žmonės tuos laikotarpius skaičiuodavo pagal Šventąjį Raštą (Rytų Bažnyčia taip daro ir dabar): trys dienos, septynios dienos Silvijos Knezekytės nuotrauka

menkos. Dvasinis gyvenimas yra svarbesnis nei kūno. Bet tai nereiškia, kad kūno gyvenimas nesvarbus – pabandyk nesiprausti savaitę ir pamatysi, jog kūnas svarbus. Arba pamėgink nevalgyti.

(sukūrimo procesas), keturiasdešimt dienų (perėjimas iš Egipto – vergovės namų – į Pažadėtąją žemę). Bet reikia nepamiršti, kodėl tai darome – „tai darykite mano atminimui“ (1 Kor 11, 24). Atminimas yra sielos galia, per kurią gyvieji ir mirusieji palaiko santykį.

– Bet atminimui To, Kuris numirė, perėjo per mirtį ir prisikėlė... Ačiū, kunige Arūnai, už pokalbį ir už paaiškinimą, kodėl svarbu mirusį palaidoti bei melstis už gyvus ir mirusius.

– Pasakyti, kokia nauda melstis už gyvus ir mirusius, – nesunku, sunkiau melstis už gyvus ir mirusius.

Ypač už gyvus.

Bernhard Meuser YOUCAT: SUTVIRTINIMAS Nils Baer YOUCAT: SUTVIRTINIMAS. Vadovas katechetui vertė Teresėlė Danguolė Šniūrevičienė Pagaliau turime kompleksinį rinkinį, padėsiantį pasirengti Sutvirtinimo sakramentui: Bibliją, YOUCAT Jaunimo katekizmą, YOUCAT Sutvirtinimą ir vadovą katechetui.

Pylimo 27/14, Vilnius 01309, tel. (8 5) 212 24 22, faks. (8 5) 262 64 62, www.katalikuleidiniai.lt

Artuma 2016 m. lapkritis

17

Didelės ir mažos kryžkelės

Belsti į dangaus duris (dėl kitų) Tomas VILUCKAS binų buvo paplitusi tokia patarlė apie Dievo teismo dieną: „Žmogus, kuris laikosi įstatymo, gaus parakletą, o tas, kuris pažeidžia įstatymą, gaus prokurorą.“ Pasak jų, auka už nuodėmę yra žmogaus parakletos prieš Dievą. Šis žodis buvo taip plačiai paplitęs tuo metu, kad jis tiesiogine forma buvo įtrauktas į kitas kalbas.

Naujajame Testamente žodis parakletos buvo paliktas sirų, egiptiečių, arabų ir etiopų vertimuose. Taip šis žodis pateko ir į krikščionių žodyną. Juo yra vadinama ir Šventoji Dvasia.

Apibendrindami čia galime įžvelgti ankstyvosios Bažnyčios tikėjimo kontūrus. Juose Jėzus Kristus yra gyvas ir užtaria savo Bažnyčią. Ne kartą Naujajame Testamente sutinkame mintį, kad Jėzus yra žmonių bičiulis ir gynėjas. Neįmanoma manyti, kad Jis gyveno žemėje, prisiėmė mirtį ant kryžiaus ir tuo baigėsi Jo santykiai su žmonėmis. Jis vis dar visa širdimi mumis rūpinasi. Kristus užtaria mus, Jis – draugas, kiekvieno mūsų gynėjas, padėjėjas ir globėjas. Nors Jo atpirkimo darbas yra baigtas, tačiau Jėzaus nuolatinis užtarimo tarnavimas tiems, kurie yra išgelbėti Jo Auka, toliau bus tęsiamas tol, kol kiekvienas atpirktas asmuo saugiai pasieks dangišką laimę.

Naujasis literatūrinės Nobelio premijos laureatas legendinis bardas Bobas Dylanas savo žymiausią dainą yra pavadinęs „Belsti į dangaus duris“ (Knocking on Heavens Door). Prašymo malda yra savotiškas beldimas į dangiškas duris. Beldžiamės į jas vedami įvairių intencijų ir tikslų, tačiau lankydamiesi Mišiose nesunkiai pastebime, kad jos dažniausiai būna aukojamos už išėjusius į amžinybę. Tačiau ne kunigai sugalvoja Mišių intencijas, bet patys tikintieji prašo melstis viena ar kita intencija. Vadinasi, melstis už gyvųjų reikalus nėra įpročio. Vertėtų pasigilinti, kuo Bažnyčia grindžia savo priesaką primindama užtarimo maldos svarbą.

Tikrasis Užtarėjas Visų pirma prisiminkim kai kuriuos Naujojo Testamento teiginius. Laiške žydams, kuris apmąsto KristausKunigo slėpinį, pabrėžiama, kad Jėzus amžinai gyvas ir užtaria savo žmones (plg. Žyd 7, 25), kad Jis tai daro, stovėdamas prieš Dievo veidą (Žyd 9, 24). Apaštalas Paulius taip apibrėžia tikėjimo turinį: „Kristus Jėzus, kuris numirė, bet buvo prikeltas, kuris sėdi Dievo dešinėje ir net užtaria mus“ (Rom 8, 34).

Apaštalas Jonas rašo, kad „mes turime Užtarėją pas Tėvą, teisųjį Jėzų Kristų“ (1 Jn 2, 1). Tad apaštalas Jonas vadina Jėzų Užtarėju. Graikiškame tekste vartojamas žodis parakletos, kuris ketvirtoje Evangelijoje lietuviškai verčiamas kaip Globėjas. Šis žodis yra toks talpus prasmių, kad jį turėtume apsvarstyti išsamiau.

Ką jis reiškia? Parakletos kyla iš veiksmažodžio parakalein. Dažniausia šio veiksmažodžio reikšmė yra pasikviesti ką nors į pagalbą, pvz., kaip asistentą ar konsultantą. Būtent šia prasme graikai jį dažnai ir vartojo.

Graikų istorikas Ksenofontas (apie 430–354 m. pr. Kr.) pasakoja, kaip persų karalius Kyras pasikvietė (parakalein) Klearchą į savo palapinę kaip patarėją, nes jį gerbė ne tik karalius, bet ir graikai. Žodis parakletos pasyvia forma reiškia būti kažkieno pasikviestam, o aktyvi jo prasmė – padėjėjas, rėmėjas, o dažnai ir liudytojas, laiduotojas, teisminis gynėjas. Žydų filosofas ir istorikas Filonas Aleksandrietis (25 m. pr. Kr.–50 m. po Kr.) aprašo istoriją, kaip žydų vyresnieji jautė valdytojo priespaudą ir nusprendė pateikti skundą Romos imperatoriui. „Mes turime, – jie rašė, – rasti galingą užtarėją (parakletos), kuris imperatorių Gajų palenktų mūsų naudai.“ Žydai taip pat priėmė šį žodį ir vartojo jį gynėjo, advokato, kaip priešingybės prokurorui, prasme. Tarp ra18

Artuma 2016 m. lapkritis

Melstis už kitą skatina broliška meilė Bažnyčia dalyvauja savo Gelbėtojo užtarimo maldoje ir drauge su Kristumi meldžia už visą žmoniją. Veikale apie Viešpaties maldą šv. Kiprijonas (III a.) rašo, kad sakome ne „mano Tėve“, o „Tėve mūsų“; nesakome „duok man“, o „duok mums“, nes Jėzus nenorėjo, kad melstumės tik asmeniškai, t. y. kažko prašytume vien sau. Jis troško, kad vienas melstųsi už visus taip, kaip Jėzus pats savo užtarimu apima visus.

Tai reiškia, kad kiekviena užtarimo malda yra dalyvavimas amžinajame Kristaus užtarime. Taip pat tai ir priesakas krikščionims melstis vieniems už kitus. Tačiau dar yra svarbu suprasti ir tam tikrus užtarimo maldos principus.

Kadangi malda nėra magija, tai meldžiantis už kitus neturi reikšmės nei maldos trukmė, nei jos turinys. Neretai įvairios maldingumo praktikos apibūdinamos kaip „galinga malda“. Neretai įsivaizduojama, kad ilgos maldos valandos išprašo iš Viešpaties reikalingų malonių. Deja,

Didelės ir mažos kryžkelės

verti Jo malonės. Užtarimo malda taip pat liudija, kad ant Kristaus kryžiaus išlietas kraujas nėra pralietas veltui, bet yra malonės versmė, gaivinanti teisiųjų gyvenimus.

Užtarimo malda stiprina mūsų viltį. Melsdamiesi už kitus išreiškiame viltį, kad ateitis bus geresnė, kad ji Dievo rankose ir priklauso nuo Jo. Dažnai meldžiamės dėl situacijų, kurios žmogišku požiūriu atrodo beviltiškos. Tuomet melsdamiesi parodome, kad esame savo viltį sudėję į Viešpatį ir Jo veikimą, nes žmogiški ištekliai yra išsemti. Kaip teigia psalmininkas, „Keliu akis į kalnus – iš kur ateis man pagalba? Pagalba man ateina iš Viešpaties, kuris padarė dangų ir žemę“ (Ps 121, 1–2).

Užtarimo malda stiprina mūsų meilę. Šv. Tomas Akvinietis atkreipia dėmesį, kad privalome trokšti gėrio ne tik sau, bet ir kitiems, nes to reikalauja meilės, kuria esame susieti su artimaisiais, prigimtis. Todėl melstis už kitus yra, pasak jo, broliškos meilės bruožas. Mylėti reiškia linkėti didžiausio gėrio kitam.

Užtarimo malda yra palaiminimas, t. y. linkėjimas kitam laimės. Maldoje už kitą slypi šis linkėjimas. Todėl, pavyzdžiui, kai meldžiamės už priešus, atliekame meilės veiksmą, nes savo priešams linkime gerų dalykų.

Kitas Bažnyčios mokytojas, šv. Jonas Auksaburnis, komentuodamas Mato Evangeliją, sako: „Melstis už save verčia būtinybė, o už kitą skatina broliška meilė.“ Užtarimo malda, kylanti iš broliškos meilės, yra nesavanaudiškas, kilnus ir pranokstantis save veiksmas.

Gal esate susidūrę, kad charizminio atsinaujinimo renginiuose grupė žmonių, pasirengusių maldos tarnystei, meldžiasi už sunkumų patiriančius. Visais atvejais kalbama apie tą pačią užtarimo maldą, tik kita, regima, labiau apčiuopiama forma – asmeniškai, rankų uždėjimu.

Evaldo Lasio nuotrauka

nėra tokios maldos, kurią sukalbėjus atsivertų dangaus durys, nėra tokio maldų kiekio, kurį „apiforminus“ galima džiaugtis, kad tikrai esame išklausyti. Jei taip būtų, jei Dievą „palenktų“ viena ar kita malda, tuomet būtume magijos akivaizdoje, o stebuklingų formulių kartojimas įkalbėtų Dievą elgtis pagal besimeldžiančiojo įnorius.

Toks vaizdinys kertasi su krikščioniška maldos samprata, kurios esmė – laisvas Dievo sprendimas. Jis vadinamas malone, kuri nėra pelnoma ilgais maldos budėjimais ar tam tikrų sakinių ištarimais. Dievas, kuris yra mūsų Tėvas, pats sprendžia, ko kam reikia, Jis nėra kažkoks šykštuolis, kurio širdį turime sugraudinti ar įkalbėti atidaryti malonės lobyną. Jėzus yra sakęs: „Jums dar neprašius, jūsų Tėvas žino, ko jums reikia“ (Mt 6, 8).

Tuomet, atrodytų, pagrįstai galima klausti, kodėl reikia Dievo kažko prašyti, melsti kitiems žmonėms malonių? Jis nėra paveikiamas, Jis žino, ko mums reikia, Jis yra dosnus Tėvas, kuris prašančiam kiaušinio savo vaikui neduos akmens ar gyvatės (plg. Lk 11, 12).

Užtarimo malda stiprina mūsų teologines dorybes ir Bažnyčios bendrystę. Todėl vaizdžiai galėtume tarti, kad ji yra maloni Dievui.

Užtarimo malda stiprina mūsų tikėjimą. Meldžiamės už kitus vedami tikėjimo, kad Viešpats gali įsiterpti į konkrečią situaciją, kad Jo valia viešpatauja visur. Užtardami kitus liudijame Dievo akivaizdoje, kad jie yra

Tad malda už kitus yra visokeriopai naudinga. Ji skatina mus neapsiriboti vien savo poreikiais, bet belsti į dangaus duris, kad jos plačiai atsilapotų mūsų sesėms ir broliams.

Tomas Viluckas. LAIKAS PO DANGUMI „Ši knyga apie laiką – ne chronologinį, išmatuojamą fizikiniais dydžiais, o turintį prasmę ir vertę. Ji atskleidžia, kad metai yra ne pašėlusios skubos kalendorinis įrėminimas, o prasmingų laikų ir dienų visuma su advento laukimu, Kalėdų šventimu, gavėnios susitelkimu, Velykų džiaugsmo išsiliejimu, šventųjų draugyste, mirusiųjų atminimu“ (arkivysk. Lionginas Virbalas).

Knygos pagrindą sudaro tekstai, skelbti žurnaluose Artuma, Tapati, interneto portaluose 15min.lt, Bernardinai.lt, Lrytas.lt.

Knygos platinimo vietas ir daugiau informacijos rasite interneto svetainėje laikaspodangumi.lt

Artuma 2016 m. lapkritis

19

Didelės ir mažos kryžkelės

Tėvų skyrybos vaikui – it m i r t i s Zita VASILIAUSKAITĖ Visi žinome, kas yra netektis, – ji mus lydi kone nuo lopšio.

Aišku, kiekvienas tai išgyvena labai individualiai, ir vis dėlto čia esama tam tikrų dėsningumų bei ypatumų.

Saugios šeimos netektis Paprastai netektis siejama su artimo, mylimo žmogaus praradimu. Deja, tai ne vienintelė netektis. Ji apima daug platesnį gyvenimo įvykių ratą ir pasitaiko daug dažniau, nei įprasta manyti. Būna, kad žmogus netenka sveikatos, šeimos, namų, tėvynės, mėgstamo darbo, turto, mylimo augintinio ir t. t. Netekties išgyvenimas – tai labai stiprus, skausmingas išgyvenimas praradus tai, kas žmogui buvo labai svarbu, prie ko jis buvo prisirišęs ir kas jo gyvenime užėmė reikšmingą vietą. Tokia netektis paprastai smarkiai keičia žmogaus gyvenimą, sukelia daugiau įtampos, nerimą dėl ateities, sumažina pasitikėjimą savimi ir aplinkiniu pasauliu.

Netektį išgyvena ir vaikai. Viena iš labiausiai paplitusių ir skaudžiausių jų išgyvenamų netekčių, – tai saugios šeimos netektis. Beje, suaugusieji (ir pirmiausia tėvai) apie tai retai susimąsto, nes paprastai patys būna skausmingai įsitraukę į skaudžius tarpusavio konfliktus, yrančius santykius. O vaikai tokioje šeimoje būna ne tik pasyvūs stebėtojai, bet ir tų santykių dalyviai.

Kaip žinome, viena iš esminių sėkmingo vaikų ugdymo bei brendimo sąlygų yra saugi aplinka. Čia turime galvoje ne tiek fizinį saugumą, kuris, beje, mūsų visuomenėje tampa vis aktualesnis, kiek psichologinį, kurio materialinė gerovė negali užtikrinti. Neretai tėvai galvoja, kad jei šeima gyvena gražiuose namuose, nestokodama pinigų, o vaikas aprūpintas visomis materialinėmis gėrybėmis (naujausiu kompiuteriu, telefonu ir pan.), madingai aprengtas, gauna pakankamai pinigų pramogoms ir t. t., tai nieko daugiau ir nereikia, nes juk jis „viską turi, jam nieko netrūksta“. Tačiau psichologinį saugumą šeimoje kuria darnūs ir meile bei rūpesčiu grįsti tarpusavio santykiai. Daugelyje šeimų toks bendravimas pradžioje ir būna; taip vaikas įgyja mylinčių santykių patirtį ir sužino, kas yra „graži šeima“. Bendravimui pasikeitus, jis tai išgyvena kaip gerų santykių šeimoje netektį.

20

Artuma 2016 m. lapkritis

Nesutarimai šeimoje

O juk viskas prasideda nuo nesutarimų šeimoje. Kartais klaidingai įsivaizduojama, kad darnūs santykiai galimi tik tuomet, kai nėra nesutarimų. Bet kokie, net patys gražiausi santykiai neapsaugo žmonių nuo nesutarimų, juolab šeimoje. Juk visiškai natūralu, kad mes turime skirtingą gyvenimo patirtį, skirtingą skonį ir kai kuriuos dalykus skirtingai suprantame ir įsivaizduojame. Tai ypač pasakytina apie vaikų auklėjimą. Psichologijoje priimta manyti, kad vaikų auklėjimas turi būti vienodas, t. y. tiek tėtis, tiek mama, o ir seneliai turi laikytis tų pačių reikalavimų bendraudami su vaikais. Deja, tai tik palinkėjimas, kuris gyvenime retai įgyvendinamas. Aišku, puiku, jei sutariama dėl svarbiausių dalykų, pavyzdžiui, reikalavimo, kad vaikas laikytųsi dienotvarkės, mandagaus elgesio taisyklių ir pan. Tačiau nieko baisaus, jei į kai kuriuos dalykus tėvai turi skirtingą požiūrį, pavyzdžiui, kaip leisti šeimos laisvalaikį (vienas linkęs jį leisti aktyviai ne namuose, kitas, atvirkščiai, galvoja, kad geriau pabūti namuose, daugiau pabendrauti tarpusavyje). Vaikų visai netrikdo tai, kad tėtis ir mama gali turėti skirtingą požiūrį į kai kuriuos dalykus, jei tai nekelia pavojaus santykių darnai, tarpusavio pagarbai. Jis mato, kad net esant skirtingiems požiūriams galima susitarti, rasti bendrą sprendimą ir išsaugoti gražų bendravimą. Toks tėvų elgesio pavyzdys yra vertingos vaikui gyvenimo pamokos.

Tačiau šeimose, kuriose nesugebama, o dažnai ir neieškoma sutarimo, kai kiekvienas sutuoktinis kovoja dėl savo „tiesos“, prasideda barniai, užgauliojimai, pykčiai, nuoskaudų kaupimas. Tokią situaciją vaikas vertina kaip grėsmingą, nes ji veda į santykių šeimoje blogėjimą bei iširimą. Vaikui kyla pavojus netekti saugios šeimos ir į besikeičiančią padėtį jis jautriai reaguoja elgesio pokyčiais. Jis gali tapti irzlesnis, piktesnis, uždaresnis, abejingesnis mokymuisi, apleisti anksčiau mėgtus laisvalaikio užsiėmimus ir pan. Jam skaudu, nes mato mylimiausius ir artimiausius žmones nelaimingus, piktus, todėl kartais kai kurie imasi „santykių gelbėtojo“ vaidmens – bando pataikauti tiek vienam, tiek kitam, taip lyg stengdamasis labiau „pririšti“ kiekvieną jų prie savęs, o kartu ir prie

Didelės ir mažos kryžkelės

santykiais supratimą (jei vienas iš tėvų perka viską, ko vaikas nori, vadinasi, myli, o tas, kuris negali tenkinti jo užgaidų, – nemyli). Vaikas myli abu – ir mamą, ir tėtį, o atsidūręs tarp „dviejų ugnių“ yra verčiamas vieno jų atsisakyti. Negana, kad netenka saugios šeimos, jis dar skatinamas širdyje netekti vieno iš tėvų. Tai įvyksta ir tuomet, kai, pavyzdžiui, mama sako vaikui: „Jei tu mane tikrai mylėtum, nebendrautum su savo tėvu“, arba tėvas moko vaiką: „Nekalbėk man apie savo motiną, nes aš apie ją nieko nenoriu girdėti“ ir pan. Tai tik paaštrina vaiko išgyvenamą tėvų skyrybų skausmą.

Tad į ką mylintys tėvai turėtų atkreipti dėmesį? Pirmiausia prisiminti, kad vaikai klaidingai mano, jog dėl tėvų skyrybų ir jie yra kalti. Todėl svarbu, kad abu tėvai, kalbėdamiesi su vaiku apie skyrybas, įtikintų jį, jog tai ne jo kaltė ir atsakomybė. Maža to, jie turėtų nuraminti vaiką sakydami, kad, nepaisant judviejų santykių, Kaip padėti vaikui? jie lieka jį mylinčiais tėvais, kurie ir toliau juo rūpinsis bei draugaus Būna, kad tėvams bent iš dalies su juo, nors ir gyvens atskirai (o pasiseka nesutarimus nuslėpti nuo šis pasižadėjimas turi būti labai vaiko, todėl žinią apie tėvų skyrybas rimtas, antraip tėvai sužeis vaiką jis išgyvena kaip didžiulę šeimos nedar stipriau). Patys tėvai toje sitektį. Toks vaikas išgyvena visas su tuacijoje turi stengtis elgtis oriai netektimi susijusias gedėjimo stadiViena iš labiausiai ir garbingai. Tai proga parodyjas – šoką (praranda realybės jausmą, ti vaikui, kad nėra neįveikiamų pasijunta lyg sapne, izoliuojasi nuo paplitusių ir situacijų. Tai nereiškia, kad jie skaudžios aplinkos), neigimą (negaskaudžiausių netekčių, turėtų apsimetinėti, jog nieko li patikėti tuo, kas vyksta tarp tėvų, svarbaus neįvyko šeimos gyvenikurias išgyvena viliasi, kad viskas susitvarkys ir sanBūtų puiku, jei tėvai pasidatykiai grįš į normalias vėžes), pyktį vaikai, – tai saugios me. lytų skaudžiais savo išgyvenimais (kaltina tėvus, agresyviai ir šiurkššeimos netektis. ir paskatintų vaiką juos taip pat čiai elgiasi su aplinkiniais, naikina išsakyti. Labai svarbu, kad vaiko kai kuriuos daiktus, pvz., jų dovanas gyvenime įvyktų kuo mažiau pasikeitimų – kad jam ir ir pan.), depresiją (tampa apatiškas, dažnai verkia, užsidaro savyje, nenori nieko veikti, su niekuo bendrauti, toliau būtų užtikrintos sąlygos lankyti tą pačią mokyklą praranda apetitą ir pan.), kaltės jausmą („aš pats kaltas (bent pirmaisiais metais po skyrybų), jau pamėgtus būdėl to, kas įvyko“, „jei aš būčiau geresnis, tėvai niekada relius, bendrauti su savo seneliais bei giminėmis iš abienebūtų skyręsi“) ir galiausiai – susitaikymą, t. y. pasi- jų tėvų pusių ir t. t. Nereikėtų dramatizuoti atsiradusio keitusios tikrovės priėmimą. Kad gedėjimą išgyvenantis didesnio vaiko uždarumo, noro pabūti vienam, nes vaižmogus neįstrigtų pykčio (agresijos) ar depresijos stadi- kui, kaip ir suaugusiems, reikia laiko susivokti naujoje joje ir nesusirgtų, jam labai reikia aplinkinių supratimo gyvenimo situacijoje. bei palaikymo ir ypač to reikia vaikui. Todėl tėvai, kad Kaip vaikas išgyvens šiuos pokyčius, labai priklauir kaip sunku būtų jiems patiems tą periodą išgyventi, so nuo to, kaip juos išgyvens patys tėvai. Jei šie turi prisiminti, jog vaikui ši situacija yra ne mažiau sunki ir skausminga. net ir skyrybų metu elgsis pagarbiai ir nepamirš Kaipgi tėvai toje situacijoje galėtų padėti vaikui? ne tik mylėti vaiką, bet ir rūpintis jo vidiniais išBlogiausia, kai kiekvienas jų, stengdamasis palenkti vaigyvenimais, tai saugios ir gražios šeimos netektį ką į savo pusę, įtraukia jį į tarpusavio kovą. Deja, neretai vaikas išgyvens su mažiausiais praradimais. tėvai siekia vaikų palankumo prabangiomis dovanomis, taip ugdydami iškreiptą meilės ir rūpinimosi žmogiškais Blake Campbell nuotrauka

šeimos. Tokios pastangos kartais pasiteisina. Tėvai, suvokdami atsakomybę už vaiko ugdymą, tada pradeda siekti sutarimo ir dažnai kreipiasi psichologinės pagalbos, nes pagaliau supranta, kaip svarbu išsaugoti šeimą.

Blogiau, kai tėvai nekeisdami pašlijusių savo santykių nusprendžia kartu „gyventi dėl vaikų“. Rezultatas – prarasta saugi vaikui šeimos aplinka, nuolatinė vaiko įtampa, susijusi su barniais ar ilgalaikiu nesikalbėjimu. Tokioje situacijoje vaikas vadovaujasi sava logika, dažnai mano, kad jis nebesvarbus tėvams, nemylimas, nes jei tėvai jį mylėtų, tai nesipyktų. Kai kurie vaikai prisitaiko, nors paskui visą gyvenimą jaučia dėl to skriaudą ir kartėlį. Kiti apleidžia mokslus, susideda su bloga kompanija, pradeda svaigintis bei linksta į kitą socialiai nepriimtiną elgesį. Todėl daugelis psichologų mano, kad skyrybos yra mažesnis blogis vaikų atžvilgiu, nei gyvenimas kartu nuolatiniuose konfliktuose, įtampoje ir pyktyje.

Artuma 2016 m. lapkritis

21

Didelės ir mažos kryžkelės Vaikams apie gailestingumo darbus

Deimantės šventovė Šį rytą mama Margarita elgėsi keistai. Dar nesuskambus žadintuvui, ji įėjo į mergaičių kambarį, prisėdo ant Deimantės lovos ir perbraukė jai plaukus. Mergaitė išplėtė didžiules akis.

Inesa siekė akinių.

– Mama?

– Deimantėle, šiandien gali neiti į mokyklą. Mirė tavo mama, – susirūpinusi pranešė Margarita.

– Tu mano mama, – nusisuko į sieną Deimantė.

– Taip, bet ji tau davė gyvybę ir iš pradžių... pajėgė mylėti, – kalbėjo mama. – Po to... susirgo.

– Ir nepajėgė, – bandė padėti mamai Inesa. nuostabi šviesa. Ji irgi buvo karališko grožio, tokio pat, – Niekur aš nevažiuosiu, – pasakė Deimantė ir ėmė kokio būna apgriuvusios pilys ir bažnyčios. rengtis gimnazijos uniformą.

Grįžusios iš mokyklos mergaitės nerado mamos, tik – Tuomet užsakysiu šv. Mišias. Visi vakare eisime raštelį: „Esu šarvojimo salėje. Susitiksime Mišiose. Mapasimelsti, – nenusileido mama. – Kiekvienas mirusysis ma.“ Deimantė iškratė taupyklę. Turguje vaikai nupirko nusipelno mūsų maldos... Daugiau nėra kam jos laidoti. didelę puokštę gėlių ir užrašė: „Mama, tu – šventovė. Aš Mokykloje Inesa pašnibždėjo Joriui ir Urtei apie padėsiu tave atstatyti. Tavo Deimantė.“ Nereikia nė saatsitikimą. kyti, kaip vainikų rašytoja stebėjosi tokiu tekstu.

– Žinau, kad paskui blogai jausis. Kaip galime ją įkalVaikai visą vakarą meldėsi, kaip mokėjo ir kiek galėbėti? – svarstė Inesa. jo. Laidotuvių pietūs turėjo būti paprasti pietūs namuoPer pertrauką kabinete liko tik Inesa, Joris ir telefoną se, nes svetimų žmonių nebuvo. Tačiau papuošus kapą įnirtingai maiganti Deimantė. Netyčia spustelėjo Biblija.lt, priėjo stora moteriškė – ji ryšėjo prijuostę su kišenėlėir ekrane ėmė ryškėti skaitmeninis siluetas. mis – ir pakvietė: – eNTai, elkis žmoniškai, – pavargusiu balsu pasa– Kviečiu visus gedulingų pietų pas save. kė Inesa.

– Storulė Dora! Jori, Inesa, tai – storulė Dora, – džiū– Šiandien aš skaitmeninis, – nusišypsojo eNTas. – gavo Urtė.

Gali mane išjungti, jei nori.

Doros kavinės durys labai priminė margą kišenę.

Jis kreipėsi į Deimantę, bet ši tik žiūrėjo liūdnom Pietūs buvo tikra paguodžianti puota. Aprašyčiau, bet didelėm akim. nėra vietos.

– Galiu parodyti, kas yra žmogaus kūnas, paprastai UŽDUOTIS: kaip manai, kodėl Doto nesimato. ra, t. y. Senoji Sandora, suruošė puoŠalia eNTo atsirado žmogutis – Jonukas, tik jis tą? Žaliai nuspalvink kišenę su teisingu buvo nežemiško grožio. Jonuko kūne liepsnojo atsakymu. kažkokia karališka šviesa – iš jos ir sklido visas Spalio mėnesio atsakymas: „O aš grožis. jums sakau: mylėkite savo – Ai, žinojau, kad tu nuostabus, – klykpriešus ir melskitės už savo persekiotelėjo Inesa ir jau tiesė rankas paimti brotojus, kad būtumėliuką, bet nieko neužgriebė, tik orą. te savo dangiškojo – Kiekvieno žmogaus kūnas – ŠvenTėvo vaikai; jis juk tosios Dvasios šventovė, – mokė eNTas. leidžia savo saulei Sandora yra ryšys tekėti blogiesiems ir Tada vaikai pamatė save – karališNETU tarp asmenų, o geriesiems, siunčia lieR Ė J O K kus ir kilnius. Deimantės skruostai Ą VE Deimantė atkūrė tų ant teisiųjų ir neteiIKTI ryšį su mama, tad paraudo. siųjų“ (Mt 5, 44–45).

Mėg sta reikėjo švęsti – O jei tas žmogus buvo alkohosuktis virtuvėje likas, paliko savo vaiką, valkata? – ulinTuri ged ms tu ie p s paklausė ji. giem Yra vieniša, vinę ir skirtą ka todėl pasikvietė – Tuomet tai nuniokota Dvai s ia tuo verč žmonių sios šventovė, bet vis vien šventa, – tarė Užrašė ses. Ona VITKAUSKAITĖ MVS, eNTas ir parodė Deimantės mamą, kunupiešė Silvija KNEZEKYTĖ rios suvargusiame kūne liepsnojo ta pati 22

Artuma 2016 m. lapkritis

Didelės ir mažos kryžkelės Vaikai apie gailestingumo darbus

laikytų, tai Dievui turbūt atsibosta tie žmonių prašymai ir Jis jiems duoda tai, ko prašo.

– Viktorija, ar dalyvavai kada nors laidotuvėse?

– Kai numirė mano močiutė, tai mes visi ją laidojome. Aš dar buvau daug mažesnė, bet močiutės laidotuves atsimenu. Buvo labai daug gėlių, o mes dar nupirkome tokį didelį ir labai gražų vainiką su baltom rožėm. Mama labai verkė. Nors viena teta sakė jai, kad neverktų, mama vis tiek verkė. Man per močiutės laidotuves buvo gražu, nes visur degė daug žvakių, ir močiutę labai gražiai aprengė. Paskui atėjo kunigas, ir tada jau viskas – išvežėme į kapines močiutę ir palaidojome, užkasėme, ir dabar ji ten ilsisi ramybėje.

– O kodėl reikia melstis už tuos, kurie jau nebegyvena šioje žemėje, jau yra mirę?

– Kad jiems būtų geriau, kad jie greičiau nukeliautų į rojų. Ir dar todėl, kad mirę žmonės irgi gali padėti kitiems, kurie dar žemėje gyvena. Jie jau gyvena pas Dievulį ir saugo mus iš dangaus.

– O kaip manai, kodėl už žmogų reikia melstis, kai jis numiršta?

– Todėl, kad kai kiti meldžiasi, tas numiręs žmogus greičiau pas Dievą nukeliauja. Kai buvo močiutės laidotuvės, tai žmonės ne tik meldėsi, bet ir giedojo. Ir kaip garsiai! Ir per Mišias kunigas už močiutę meldėsi. Mes močiutę labai gražiai palaidojome.

– Ar tu meldeisi už močiutę?

– Ne, aš dar nemokėjau melstis, bet dabar, kai nueinu su mama į bažnyčią, tai visada už močiutę pasimeldžiu ir žvakutę jai uždegu. Mama per močiutės laidotuves nesimeldė, nes be perstojo verkė. Dabar kartais pasimeldžia, bet kartais vis dar verkia. Kai važiuojame į kapines aplankyti močiutės, visada perkame gėlių ir žvakučių.

Mama sako, kad žvakutę reikia uždegti, kad močiutei ten, danguje, šviesiau būtų.

Arnas, 5 metai – Arnai, ar reikia melstis už mirusius ir už gyvus žmones? Kam reikalingos tos maldos?

– Normalūs žmonės, kurie tiki į Dievą, tai visada meldžiasi! Kai mano brolis ėjo laikyti egzaminų, net į bažnyčią nuėjo, labai ilgai meldėsi ir prašė, kad Dievas jam padėtų. Paskui už jo egzaminus meldėsi ir mama, ir tėtis, ir aš meldžiausi, ir labai džiaugiausi, kad broliui taip pasisekė.

– Kaip manai, kodėl jam pasisekė? Ar tikrai maldos padėjo?

– Taigi padėjo! Kai Dievo ko nors labai prašai, tai Jis visada padeda ir išklauso žmonių maldas. Mama sako, kad kai žmonės labai ilgai apie tą patį dalyką kalba Dievui, prašo, kad kas nors pasveiktų arba kad egzaminą iš-

Jolantos Klietkutės nuotrauka

Viktorija, 5 metai

Uršulė, 5 metai – Aš tik kartą buvau laidotuvėse, kai numirė mūsų kaimynė, sena močiutė. Mama sakė, kad tai močiutei buvo beveik 100 metų, bet ji visai nesirgo. Aš mačiau, kaip ji vaikščiojo po kiemą, taip lėtai lėtai, o paskui jau nebeišeidavo į lauką. Ir kartą sužinojau, kad ta močiutė numirė. Mudvi su mama ėjome atsisveikinti su ta močiute, bet ją pašarvojo ne namuose, o prie bažnyčios, tokioje salėje.

– Ar reikia melstis už žmogų, kai jis numiršta?

– Aš nuėjusi į tas laidotuves tik persižegnojau, o kiti žmonės giedojo visokias giesmes ir meldėsi.

– O kodėl už mirusįjį reikia melstis?

– Kai nueini į laidotuves, tada negalima garsiai kalbėtis, reikia būti labai ramiai, kad nesutrukdytum mirusio žmogaus ramybės. Ten galima tik melstis ir dar giedoti giesmes, bet tik tada, kai visi gieda. Šiaip tai aš truputį ramiai pastovėjau prie tos mirusios močiutės ir tiek. Dar gėlių atnešėme ir padėjome, kad gražiau būtų.

Vaikus kalbino Aldona ATKOČIŪNAITĖ Artuma 2016 m. lapkritis

23

Jaunimo

is

iššūk

Gedo Malinausko asociatyvinė nuotrauka

Ir po mirties gyvi Joana GIMBERYTĖ-JURONĖ Kuomet esi susitaikęs su netektimis, mirusiuosius ramiai prisimeni, nuolankiai priimi tai, kas tau duota. Bet kai mirusiųjų daugiau, nei savo patirtimi norėtum aprėpti?

Arba kai mirusiajam jauti pyktį ar kaltę jo atžvilgiu? Tuo labiau – kai net neturėjai progos atsisveikinti? Trokštame patirti ramybę. Tik kaip?

Naktiniai mirusiųjų apsilankymai Kuo vyresnis esi, tuo daugiau artimųjų kapų jau turi lankyti. Tačiau pasitaiko ir taip, jog vos mokyklą baigęs jaunuolis būna dalyvavęs daugiau laidotuvių nei vidutinio amžiaus pažįstami. Koks tai krūvis žmogaus psichikai ir kaip, supamam mirusiųjų, rasti ramybę? Samantos (21 m.) pasakojimas.

Esu jauna, bet palaidojau jau palyginti nemažai žmonių. Maža dalyvavau dėdės laidotuvėse, paskui senelio, paauglystėje mirė mano brolis, paskui mano vaikino močiutė, paskui mano močiutė, paskendo klasės draugė, mirė teta ir kitas dėdė, o apie kaimynus jau nekalbu... Negali po to gyventi lyg niekur nieko. Kai išsikrausčiau gyventi viena, tai ir prasidėjo... Ėmiau sapnuoti naktimis brolį; matyt, dėl to, kad jis iš mirusiųjų man buvo artimiausias. Paskui ir tetą. Pradėjau aplink namus matyti panašų į dėdę vyrą.

Tiek streso patyriau.

Pasipasakojau mamai, kad pavargau brolį sapnuoti; ji sako – melskis. Nebuvau labai praktikuojanti, bet galvojau – tikrai nieko neprarasiu. Pabandžiau vieną vakarą, kitą. Pasimelsdavau ne tik už brolį, bet ir už dėdes, močiutes ir net kaimynus.

Nepatikėsite – viskas rimo ir nurimo. Pirmus vakarus buvo tik blogiau, ir naktimis beveik iš viso nemiegojau. Bet paskui gerėjo, gerėjo... Kol pasibaigė. Dabar labai retai susapnuoju, nebent kokia proga. Ir kiekvieną vakarą bent trumpai apie visus pagalvoju, pasimeldžiu, jau net įprotis atsirado. Noriu jiems ir sau ramybės.

Tiesą sužinojo per vėlai Kai kurie pasakojimai skamba neįprastai, taip šokiruoja, jog nejučia suabejoji, ar tai tiesa. Bet vargu ar įmanoma būtų tai prasimanyti. Būtent tokia yra ir Eglės (26 m.) istorija.

24

Artuma 2016 m. lapkritis

Kai žmogus pradeda patikti, negalvoji, kad jis įskaudins, paliks ar negražiai pasielgs. Kai pradedi draugauti ar įsimyli, galvoji, kad net jeigu viskas baigsis, tai įvyks dėl labai rimtos priežasties, labai gerai apgalvojus ir kartu supratus, kad pabaiga neišvengiama.

Išsiskyrimas bus civilizuotas ir brandus. Todėl kai nutinka priešingai – žemė slysta iš po kojų.

Su juo susipažinau per draugus. Iš karto pasirodė mielas, draugiškas, toks „gerietis“, kad tikrai nepadarytų kiaulystės. Labiausiai patiko nuoširdumas, spindintis kiekviename žodyje ir veiksme. Net nesuabejojau, kad tikrai jam patinku, nuo pirmos akimirkos. Pakvietė susitikti, po to susitikome dar kelis kartus, o po dviejų savaičių jau bendravome kasdien ir susitikdavome kiekviena proga. Jaučiausi labai įsimylėjusi, o draugės juokėsi, kad taip trumpai pažįstu ir taip skraidau.

Vasarą praleidau kaip pasakoje. Vasaros pabaigoje mano draugas išvažiavo aplankyti savo giminių į kaimą.

Kartu nesiveržiau, kalbėjome, kad parsiveš mane jau kaip būsimą nuotaką per Kalėdas.

Išvažiavo jis ir dingo – nerašė, telefonas buvo išjungtas, prie feisbuko neprisijungė, niekaip nesusisiekė. Pirmą dieną sakiau sau – išsikrovė telefonas. Antrą dieną – gal kas nutiko? Trečią dieną man jau sakė draugės: kvailele, praleido vasarą ir tiek tematysi.

Pirmos savaitės buvo juodžiausios. Mintys sukosi tik apie tai, kankino savigaila, visi tie klausimai „Kodėl man?“, visai nesupratau, kas atsitiko. Laukiau jo skambučio kasdien visą mėnesį. Telefonas taip ir liko išjungtas. Paskui tos pačios draugės mane guodė, dar vėliau išdėjau jį į šuns dienas, pykau, keikiausi, paskui apsipratau.

Nuo tos vasaros praėjo metai, ir tik šį rudenį sužinojau, kad jis manęs nepaliko. Jis mirė. Nuvažiavo į kaimą, ten vakare gretimame name kilo muštynės, jis šoko gelbėti, peiliai ar kas, ir baigta. Jo šeima nepažinojo manęs, o visiems vardams adresų knygelėje juk neskambinsi pranešti. Nedalyvavau nė jo laidotuvėse. Ir niekada nedalyvausiu. Tai kaip su tuo susitaikyti? Ir kaip atleisti sau už viską, ką per šiuos metus blogo apie jį galvojau ir jam linkėjau? Dar net negaliu susivokti, kad jo nebėra ne tik man, bet ir kitiems žemėje.

O mes kitokie

Močiutė gyva ir pavarde Pabaigoje – apie save. Keliuose savo straipsniuose minėjau, kad – beveik prieš dvejus metus – mirė mano močiutė. Visada buvome labai artimos. Ji įkvėpė mane ir profesine, ir asmenine prasme. Nuo devynerių iki trylikos metų kas dieną eidavau į teatrą. Močiutė buvo aktorė, jos dėka patekdavau į visus spektaklius. Kai kuriuos mačiau ir po trylika, ir po devyniolika kartų.

Svajojau tapti aktore – nors viskas pakrypo kitaip, bet kūrybinius darbus iki šiol pasirašinėju jos pavarde. Močiutė buvo Danutė Juronytė, o tam, kad dalis jos visada būtų su manimi, prie tėvo pavardės prisidūriau ir josios – Juronė.

Ir visada įskaudinta mylimojo eidavau į jos namus. Ir visada patyrusi nesėkmę eidavau į jos namus. Ir visada turėdama naują svajonę eidavau į jos namus.

Kartu laukėme gimstant mano dukros.

Bet kadangi taip sutapo, jog močiutei mirus aš vis dar dukters laukiausi, į laidotuves nėjau. Nei į šarvojimą, niekur.

Neatsisveikinau su ja. Saugojau kūdikį pilve nuo minios, nuo ašarų, net ir nuo virusų. Tą laiką prie žvakės prasėdėjau namuose. Ar galėjau suvokti, kad močiutė mirė? Nelabai. Ar galėjau pradėti su tuo susitaikyti? Ne, nes kaip? Nebuvo jokio baigties taško. Todėl nė sykio ir neverkiau. Iki pat tol, kol pagimdžiau.

Ir kitą rytą po gimdymo, nešiodama paryčiais neužmiegantį kūdikį po palatą, pratrūkau verkti. Pasakojau mažylei, kiek man daug reiškia jos promočiutė.

Išraudojau viską tik suėjus trims mėnesiams po mirties. Ar susitaikiau? Nesu tikra, jog buvo su kuo susitaikyti. Kadangi dar nuolat jaučiu jos globą, žinau, kad ir mano dukra yra globojama. Močiutė gyva ir manyje, ir mano pavardėje, ir kasdienėje maldoje. Būtent – gyva.

Juk galiausiai – kas tas kūnas?

Laukimo atradimas Inesa VAITKŪNAITĖ Noriu kalbėti apie neprarasto laiko akimirkas.

Tai nieko bendro neturi su Marcelio Prousto romanų ciklu. Tai kasdienybės laiko gedimai. Gedimai? Tas laikas toks, kaip anekdote apie indėną, susimokėjusį taksistui už atvežimą į nurodytą vietą, bet negalintį išlipti iš automobilio: mat taip greitai važiuojant jo siela atsilikusi, tad reikia palaukti, kol dabar pasivys.

Man atrodo, kad esu tokiame pat laike, kuriame išlaukiu ir išgyvenu tą vidinį, nepaprastai tylų, gelmėse įsukantį susitikimą su savimi. Kai namuose visiškai tylu ir vaikščiodama girdžiu savo žingsnius, o virtuvėje tiesiai į ausį staiga, atrodo, per garsiai sutrata šaldytuvas. Sustoju prie lango ir laukiu. Delnais remiuosi į palangę. Stebiu pareinančius–išeinančius daugiabučių gyventojus, – jie eina kaip minutės. Nuplaukiančius debesis – kaip valandas. Galvoju apie laukimą: laukiu, ir vakar čia lygiai taip pat stovėjau ir laukiau; kai važiavau į darbą, laukiau stotelėje, laukiau parduotuvės eilėje prie kasos, o prieš pusantrų metų visą savaitę laukiau mylimo žmogaus, kol sugrįš; pavasariais laukiu, kol sugrįš gandrai; kadangi per miestą jie nesugrįžta, parašau seneliui laišką į kaimą: ar sugrįžo?.. Ir tą akimirką atrodo, kad visas gyvenimas yra vien laukimas. Pagaliau visa šventa istorija yra apie laukimą; atrodytų, kad žmonės pašaukti laukti. Laukė pranašai, atėjo Jėzus, paskui išėjo, ir mes vėl likome laukti kito Jo atėjimo.

Bet į kiemą įsuka geltonas mokyklinis autobusėlis ir mano laukimas trumpam sustoja. Leidžiuosi į pirmąjį aukštą pasitikti. Kieme asistentas, jau iškėlęs iš autobusėlio, vežimėliu atveža devynmetį berniuką. Jis nevaikšto. Cerebrinis paralyžius. Šis raidos sutrikimas įsiveržia į žmogaus vystymąsi nėštumo, gimdymo arba pirmųjų po gimimo mėnesių metu ir dėl įvairių priežasčių pakenkia smegenų dalį, atsakingą už organizmo judesius. Todėl smegenys pradeda siųsti klaidingus signalus raumenims, dėl ko šie būna labai įtempti arba suglebę. Tuoj pusmetis, kai šis berniukas gyvena mano namuose. Tėvas numiręs, o mamą per priklausomybes ir paskui jas besivelkančias kvailas pasekmes išvežė į Panevėžio moterų kalėjimą. Mokykloje kažkurį rytą eidama į klasę vesti pamokos, sutikau gretimos antrokų klasės auklėtoją: pasiguodė, kad nežino, kaip tam berniukui padėti. Nebuvo sunku pasiūlyti, tiesiog širdis ir galva jau ne sykį apie tai buvo pagalvojusios: galiu priimti, kol mama išeis į laisvę.

Dabar kiekvieną dieną tarp keturių ir penkių sustingstu prie lango. Į butą įstūmusi vežimėlį padedu nusirengti, kepu blynus pavakariams ar šiaip ką, klausausi linksmų ar liūdnų istorijų iš jo gyvenimo mokykloje: kažkas prajuokina arba suerzina, o gomuryje sukruta virpulėlis ir nuslysta žemyn, – taip to vaiko gyvenimas kasdien vis giliau įsismelkia į manąjį ir tampa svarbus, užima vis daugiau vietos. Dėl ribotų jo galimybių judėti esu jam reikalingesnė, dažnai turiu būti arti, liesti, kelti, aprengti nejudančias kojas – tas nuolatinis sąlytis suaugina, susaisto. Vis mažiau galiu ir noriu išeiti iš namų, vis rečiau suskamba telefono skambutis, per šį nejudantį berniuką pati sustoju ir vis labiau atrandu laukimo prasmę ir savastį.

Ir vis labiau stebiuosi, kaip tai, kas silpna, kas yra negalia, pabudina mano švelnumo ir meilės galias.

Artuma 2016 m. lapkritis

25

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Ligą ne apeiti, bet gydyti,

arba Kodėl vaisingumo sutrikimų turintiems sutuoktiniams nereikėtų skubėti į Pagalbinio apvaisinimo klinikas Prof. dr. Birutė OBELENIENĖ Neseniai LR Seime priimtas Pagalbinio apvaisinimo įstatymas. Jo kelias iki galutinio patvirtinimo Seime prasidėjo prieš gerą dešimtmetį. Svarstant šio įstatymo projektą teko dalyvauti daugybėje LR Seimo sveikatos reikalų komiteto surengtų klausymų ir posėdžių. Klausantis įvairių nuomonių ir stebint pakviestų liudyti asmenų daromą emocinį spaudimą komiteto nariams, nevalingai piršosi mintis, kad sutuoktiniai, negalintys susilaukti vaikų, yra tarsi anapus šių diskusijų, ir tikrosios nevaisingumo priežasties niekas nenori išsiaiškinti, o juo labiau išgydyti. Tvyrojo nuostata: moteris nori vaiko, tai duokim jį greičiau. Tačiau yra faktų, verčiančių abejoti nuoširdumu tų, kurie „mušasi į krūtinę“ įtikinėdami, kad nori padėti nevaisingoms šeimoms.

Pagalbinis apvaisinimas – ne gydymas, bet ligos apėjimas Nevaisingumas tarptautiniame ligų klasifikatoriuje (TLK) pristatomas kaip liga, tačiau iš esmės tai įvairių susirgimų ar būklių padarinys. Prof. Robertas Winstonas, vienas iš Jungtinės Karalystės (JK) pagalbinio (dirbtinio) apvaisinimo pradininkų, daugiau kaip 40 metų dirbantis šioje srityje, 2015 m. vaisingumo sutrikimų turintiems tėvams išleistoje knygoje The Essential Fertility Guide (Pagrindinis vaisingumo vadovas) teigia: „Labai svarbu suvokti, kad nevaisingumas yra tik simptomas, jog kažkas blogai. Tai ne liga, bet dažniausiai jos rezultatas.“ Kyla esminis klausimas – ar dirbtinį apvaisinimą galima laikyti gydymu? JK Nacionalinio sveikatos priežiūros ir kompetencijų instituto parengtose gairėse Vaisingumo vertinimas ir vaisingumo problemų turinčių asmenų gydymas (jų pagrindu parengta ir mūsų šalyje naudojama „Nevaisingumo diagnostikos ir gydymo metodika“, NDGM) teigiama: „Nustačius diagnozę, nevaisingumo gydymui taikomi trys pagrindiniai būdai: 1) medikamentinis (pvz., preparatų naudojimas siekiant paskatinti ovuliaciją); 2) chirurginis (pvz., laparoskopija šalinant endometriozės židinius); 3) pagalbinio apvaisinimo būdai (PAB), „susiję su pastojimu dėl kitokių, nei lytiniai santykiai, būdų“.

Pirmieji du nevaisingumo gydymo būdai gali padėti išgyti ir atkurti vaisingumo funkciją, tačiau trečiasis – tikrai ne. Tai intervencija, apeinanti sutrikusią funkciją, bet 26

Artuma 2016 m. lapkritis

ne gydymo būdas. Pvz., vyro nevaisingumas nėra išgydomas, jeigu žmona ar partnerė apvaisinama donoro sperma. Šiandien Europoje ir kitose pasaulio šalyse plačiai taikomi kompleksiniai nevaisingumo diagnostikos ir gydymo būdai, sujungiantys terapinį bei chirurginį gydymo būdus ir vaisingumo pažinimo metodus. Vienas tokių Artumos skaitytojams jau žinomas (žr. š. m. rugsėjo (p. 26–27) ir spalio (p. 24–25) numerius), JAV mokslininko prof. Thomo W. Hilgerso moksliškai pagrįstas ir patentuotas nevaisingumo gydymo metodas – naprotechnologija (natūrali prokreacinė technologija, NaPro), kurio integrali dalis yra Kreitono vaisingumo pažinimo sistema (KrMS).

Prieš kelerius metus teko lankytis Romos Sacro Cuore katalikiško universiteto Medicinos fakultete esančiame tarptautiniame Pauliaus VI žmogaus vaisingumo ir nevaisingumo atsakingai prokreacijai mokslinių tyrimų institute. Jame gydomi vaisingumo sutrikimų turintys sutuoktiniai, diagnostikai ir gydymui taikant kitą, nei NaPro, vaisingumo pažinimo – Billingso – metodą. Gydytojų komandoje yra vidaus ligų specialistas, ginekologas, endokrinologas, psichoterapeutas ir chirurgas. Gydomi sutuoktiniai iš viso pasaulio. Šio universiteto Agostino Gemelli klinikoje po sėkmingos kiaušintakių rekonstrukcinės operacijos pavyko pastoti ir susilaukti sveiko sūnelio kauniečių sutuoktinių porai (Lietuvoje medikai aiškino, kad jie turi tik vieną išeitį – dirbtinį apvaisinimą).

Dirbtinio apvaisinimo alternatyva Naprotechnologijos metodas, kurį taiko Pauliaus VI instituto Romoje gydytojai, ir dirbtinio apvaisinimo būdų taikymas yra visiškai skirtingi dalykai. Pirma, skiriasi požiūris į nevaisingumą. Dr. Philas Boyle’is, vienas iš nevaisingumo gydymo NaPro metodu lyderių Europoje, teigia: „Nevaisingumas yra ne diagnozė, bet dažnai keli atskiri sveikatos sutrikimai, kuriuos nustačius ir pritaikius tinkamą gydymą, galima atkurti normalią vaisingumo funkciją. Ne ūmią, bet lėtinę „prigimtį“ turinčiai ligai pašalinti ir ligonio būklei pagerinti klaidinga taikyti trumpalaikes

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

medicinines intervencijas (tokias kaip PAB).“ Prof. Winstono teigimu, „dirbtinis apvaisinimas panašu į tai, jei jūs kreiptumėtės į gydytoją skųsdamiesi skausmais krūtinės srityje, o jis nukreiptų jus širdies operacijai be tinkamų išankstinių tyrimų. Šiuo metu dažniausiai, jei kreipiatės dėl to, kad negalite pastoti, esate tiesiogiai nukreipiami į dirbtinio apvaisinimo mėgintuvėlyje (angl. in vitro fertilization – IVF) klinikas, kuriose dažniausia nesiekiama nustatyti teisingą nevaisingumo diagnozę“.

Antra, skiriasi tikslai. NaPro siekia išgydyti ligonį ir atkurti sutrikusią vaisingumo funkciją tam, kad pora natūraliai susilauktų vaikų; PAB siekia rasti ir pritaikyti priemones, susijusias su „gametų ir embrionų manipuliacijomis“ ne moters kūne, kurias pasitelkus moteris pastotų – kitaip sakant, siekia apeiti sutrikusią funkciją, o ne nustatyti ir pašalinti tikrąją nevaisingumo priežastį.

Trečia, taikant NaPro, priešingai nei PAB, nekyla etinių konfliktų. Gydant nevaisingumą NaPro metodu, siekiama, kad pacientės pastotų natūraliai, pora aktyviai dalyvautų gydyme, t. y. stebėtų moters ciklą ir užsirašytų stebėjimų duomenis. Vadinasi, šiuo atveju pacientai vertinami kaip laisvi ir protingi asmenys, galintys pažinti vaisingumą, sąmoningai valdyti prokreacinius procesus (pagal stebėjimo duomenis pasirenkama palankiausia pastojimui diena, ko, priešingai, kaip tik nerekomenduojama Lietuvoje taikomose Nevaisingumo diagnostikos ir gydymo metodikose).

Kaip teigia prof. Winstonas savo knygoje, apvaisinimas mėgintuvėlyje pernelyg dažnai pateikiamas kaip vienintelė išeitis nevaisingumo atveju, tačiau „geresnė diagnostika ne tik leistų pritaikyti atitinkamus gydymo būdus, bet ir gydyti žymiai pigiau bei sėkmingiau“.

Ketvirtadalis visų nevaisingumo atvejų pagal Lietuvoje taikomą NDGM priskiriami prie neaiškios kilmės nevaisingumo. „Moterims, turinčioms neaiškios kilmės nevaisingumą ir gyvenančioms reguliarų lytinį gyvenimą be apsaugos nuo pastojimo ne mažiau kaip dvejus metus (į juos gali būti įskaičiuoti vieneri metai iki nevaisingumo tyrimo pradžios), siūlykite pagalbinį apvaisinimą mėgintuvėlyje“, – rašoma šiose metodikose. Kaip teigia Boyle’is ir prof. Stanfordas 2008 m. JAV šeimos medicinos žurnale paskelbtoje mokslinėje publikacijoje, dauguma atvejų nevaisingumo kilmę galima nustatyti. Pasak jų, iš 1 072 porų, kurios kreipėsi į Airijos NaPro klinikas nuo 1998 m. vasario iki 2002 m. sausio, 506 poroms (47,2 proc.) IVF klinikose buvo diagnozuotas neaiškios kilmės nevaisingumas. Pritaikius NaPro naudojamus diagnostikos metodus, tik penkioms poroms nevaisingumo diagnozė liko nepakitusi. Visoms kitoms nustatytos tikrosios sutrikimų priežastys ir pritaikytas gydymas. Dalis pacientų po gydymo susilaukė vaikų.

Kad nevedžiotų už nosies!

Prieš mėnesį teko viešėti Liubline įsikūrusioje „Motinystės ir gyvenimo“ klinikoje, kurioje vaisingumo problemų turinčios poros gydomos NaPro metodu. Nuo

2009 m. klinikoje gydėsi 1 200 porų, iš kurių 450 jau susilaukė naujagimių. Čia pagalbos kreipiasi pacientai ne tik iš Europos, bet ir iš kitų žemynų. Beje, šįmet atvyko dvi poros iš Lietuvos. Skirtingai nei kaimyninėje Lenkijoje, pas mus žinia apie naprotechnologiją vis dar sklinda iš lūpų į lūpas, teko girdėti iš autoritetingų medikų, jog tai – eksperimentinis gydymo metodas ar net „Bažnyčios prasimanymas“. „Tai dirbtinis apvaisinimas yra vis dar tebesitęsiantis eksperimentas, o ne naprotechnologija“, – patikino šios klinikos vadovas dr. Maciejus Barczentewiczius.

2015 m. rugsėjį Daily Mail paskelbė sukrečiantį interviu su profesoriumi Winstonu apie IVF sukeliamą ilgalaikį poveikį sveikatai ir daugėjančius įrodymus, kad IVF pradėti kūdikiai turi gerokai daugiau sveikatos sutrikimų nei pradėti natūraliai: „Tūkstančiai IVF kūdikių yra tarsi „žmogaus jūrų kiaulytės“. Didesnė sveikatos sutrikimų rizika gali apimti apsigimimus, genetinius pakitimus, padidėja tikimybė susirgti vėžiu.

Tačiau poroms, beviltiškai siekiančioms susilaukti kūdikio pasitelkiant IVF, dažniausiai nebuvo pasakyta apie galimą pavojų, medikai ignoruoja tiesą bei mokslu grįstus įrodymus“, – teigė profesorius.

Nevaisingumas yra ne diagnozė, bet dažnai keli atskiri sveikatos sutrikimai, kuriuos nustačius ir pritaikius tinkamą gydymą, galima atkurti normalią vaisingumo funkciją.

Doros Horvath nuotrauka

Prof. Winstonas knygą The Essential Fertility Guide rašė specialiai nevaisingoms poroms, kad jų nevedžiotų už nosies dirbtinio apvaisinimo specialistai. Poros moka už įvairias procedūras, preimplantacinę diagnostiką, embrionų šaldymą ir jų laikymą metų metus. Tai tapo gerai apmokama verslo rūšimi. Profesorius teigia, jog nesugebėjimas rasti susirgimo priežasties – neatsakingos medicinos požymis. Kiekvienas nevaisingumo atvejis reikalauja ir skirtingų gydymo veiksmų. Apvaisinimas mėgintuvėlyje dažniausiai nepavyksta dėl to, kad nėra nustatyta teisinga susirgimo diagnozė.

Artuma 2016 m. lapkritis

27

Atokvėpio valandai

Šeimyniniai laiškai

Moteris ir „e“ Giovannino GUARESCHI Aistruolė kovoja su „e“, ir tai titaniška kova, nes sąsiuvinio popierius apgaulingas, – tuoj pat susiraukšlėja kaip šimtametės senolės veidas, kai ši juokiasi; plunksna turi užkeiktą galiuką ir kas akimirką susminga į popierių. Be to, rašalas yra nedorėlis – vos pamatęs baltumą, viską išterlioja.

Ir dar, be to, kad „e“ yra tarsi kino deivė, kupina kaprizų ir klastinga, reikia atsiminti, jog Aistruolė pradėjo mokyklą neturėdama jokio nepatogaus kultūrinio bagažo. Nes kai kažkas praėjusią vasarą jai tarp pirštų įkišo pieštuką, pasodino prieš knygelę, kurios pirmame puslapyje buvo pavaizduoti keli brūkšniai, ir pabandė įtikinti panašių brūkšnelių prirašyti visą eilutę, Aistruolė neprarado savitvardos. Padėjo pieštuką ant stalo ir užvertė knygelę.

– Brūkšnelius jau moku skaityti, – paaiškino. – Išmoksiu juos braižyti, kai eisiu į mokyklą.

Tad dabar ji kovoja su „e“, ir ta kova titaniška.

* * *

Pradėjusi penktą „e“ Aistruolė stabtelėjo atgauti kvapo. Margarita miegojo išsitiesusi ant sofos. Aistruolė pasižiūrėjo į ją ir atsiduso.

– O ji miega, kai aš dirbu.

– Ji jau moka parašyti „e“, – paaiškinau jai.

– Ir tu moki, bet juk nemiegi, – atkirto Aistruolė.

– Tai priklauso nuo temperamento.

– Tu bent retkarčiais man padedi, – tęsė Aistruolė, – sutvarkai mano žaislus, kitką. O ką ji daro dėl manęs?

Aistruolė atsistojo nuo kėdės ir nuėjo pasižiūrėti pro langą. Turėjo užsiropšti ant kėdutės, nes kitaip nepasiekė.

– Kartais man norisi numirti, – atsiduso.

Susirūpinau.

– Daug kartų?

Aistruolė man parodė tris pirštus, smarkiai ištepliotus rašalu.

– Po galais, daug! – išreiškiau man padarytą stiprų įspūdį. Pabandžiau jai ištiesti porą saldainiukų, Aistruolė išsiblaškiusi pradėjo juos kramtyti.

– Nebėra ūpo dirbti, – pasakė praėjus šiek tiek laiko.

Ji akivaizdžiai išgyveno labai skaudžią krizę, o tokiais atvejais išmintinga nesakyti įprastų argumentų su optimistine gaidele.

Ji toliau žiūrėjo pro langą. Staiga atsisuko ir įsistebėjo į Margaritą.

28

Artuma 2016 m. lapkritis

– Mane veda iš proto, kad ji toliau miega, kaip niekur nieko, – pareiškė. – Galiu jaustis mirtinai blogai, o ji miega.

Nuėjusi nervingai atsisėdo ant kėdės priešais staliuką, paėmė plunksną, pamirkė ją ir, palinkusi prie savo sąsiuvinio, tęsė titanišką kovą su „e“. Tačiau neilgai, nes jos plunksna nuslydo lapu ir, pasibaigus popieriui, įstrigo staliuko medyje.

– Čia tu ir lik, mokytoja ir direktore! – šūktelėjo paleisdama į staliuką įsmigusią plunksną ir atsigręžė į mane.

Pasakiau, kad reikia kantrybės, nekreipti dėmesio į provokacijas, bandyti toliau.

– Bet ar tikrai to reikia? – irzliai paklausė.

– Ko? – „e“!

– Žinoma, reikia: be „e“ nieko nepadarysi. Kaip galėtum, pavyzdžiui, pasakyti „avelės“, jei nevartotum „e“?

– Pasakyti moku. Užrašyti sunku. Galėjo bent jau padaryti ją paprastesnę. Man patinka „i“!

Atsakiau jai, kad būtina sukaupti jėgas ir taip pat išmokti „e“. „E“ yra visa ko pagrindas.

Aistruolė vėl pasičiupo plunksną, bet prieš pratęsiant kovą prasiveržė maištas: – O ji toliau sau miega!

Pripažinau, kad Margaritos poza nebuvo be priekaištų, atrodė beveik provokuojama, ir pasiūliau: – O jei ją pakeistume – paimtume kitą, galbūt jaunesnę ir simpatiškesnę?

Aistruolė stojo akis į akį prieš nelemtąją „e“, neapleido savo darbo. Po to gūžtelėjo pečiais ir neatsisukdama sumurmėjo: – Kad jau yra, tai pasilaikykime šitą. Bet vieną dieną kai kas nutiks...

Labai mandagiai paklausiau, ką ji ketina daryti.

– Nežinau, ką galėčiau padaryti, kai nervai sukyla! – atsakė.

Iš knygos Šeimyniniai laiškai (Corrierino delle famiglie, © RCS Rizzoli libri, 1954 m.).

Spausdinama su Giovannino Guareschi paveldėtojų leidimu.

Vertė Romanas KAZAKEVIČIUS Silvijos Knezekytės iliustracija

Atokvėpio valandai Dievas ir ekranas

Religinis skepsis kine Niekas nežino, kaip tai nutiko, bet faktas, kad praėjus vos 20 metų nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos laisvosios Vakarų Europos visuomenėje Bažnyčia prarado viešpataujantį vaidmenį. Stojo sekuliariojo humanizmo amžius. Lietuvoje šį procesą penkiasdešimčiai metų „užkonservavo“ komunistinis režimas. Šį faktą (bet ne jo priežastis) nepatogiai atvaizduoja Anne Fonataine filmas „Nekaltieji“ (Les Innocentes, 2016).

Tai pseudoistorinė drama, paremta vienu Madelaine Pauliac (1912–1946) – prancūzų gydytojos, Pasipriešinimo judėjimo dalyvės – gyvenimo epizodu, užfiksuotu jos dienoraštyje. Karo pabaigoje generolas Charles’is de Gaulle’is išsiuntė ją kartu su Prancūzijos ambasadoriumi Sovietų Sąjungoje į sovietinės armijos okupuotas teritorijas, kad surastų, suteiktų reikalingą medicininę pagalbą ir padėtų repatrijuoti Vokietijos karo belaisvių stovyklose esančius prancūzų kareivius. Dienoraštyje rašoma, kad vieną misijų dieną ji buvo iškviesta į namus priimti gimdymo. Paaiškėjo, kad tai vienuolė, kurią išprievartavo sovietinės armijos kariai. Režisierė Anne Fontaine

Kadras iš filmo „Nekaltieji“

šį faktą paverčia kolektyvine studija apie psichologinius traumos padarinius moteriai; tai leidžia režisierei pasmalsauti, kaip iki Vatikano II Susirinkimo Katalikų Bažnyčioje buvo suprantamas kūnas.

Kartu šis filmas yra sociologinis besikeičiančių visuomeninių galios struktūrų atvaizdas, kai senoji, kurią įkūnija vienuolyno vyresnioji, pamažu nueina į praeitį, o naujoji, kuriai atstovauja jauna gydytoja komunistė, pamažu išeina į dienos šviesą. Šią transformaciją geriausiai atspindi dvasiniam luomui priklausančių asmenų – kunigų arba vienuolių – vaizdavimo kaita kine. Pokario visuomenės at-

sigręžimą į religiją Holivudas išnaudojo dvasinį luomą vaizduojančių filmų gausa, kuriuose matome pasitikėjimą Bažnyčios institucija ir jos vykdoma socialine funkcija. Po 20 metų vaizdas visiškai pasikeičia. Kunigo įvaizdžio nuosmukį nuo herojaus iki klouno gerai atspindi 1970 m. sukurtas filmas „Karo lauko ligoninė“ (M*A*S*H). Jame vaizduojamas kapelionas Dago Redas yra mielas ir nuoširdžiai religingas, bet naivokas ir visiškai nereikšmingas, dalyvauja Paskutinės vakarienės pamėgdžiojime net nesuprasdamas iš to daromos seksualinės parodijos. Ne taip ryškiai ta pati schema matoma ir filmuose apie vienuolinį gyvenimą. „Bernadetos giesmėje“ (The Song of Bernadette, 1943) sekuliaraus ir religinio požiūrių supriešinime triumfuoja Bernadetos nuolankumas, o jos tyli kančia vienuolyne įgyja atperkamąją prasmę. 1959 m. „Vienuolės istorijoje“ (The Nun’s Story) vienuolinį gyvenimą lydintys neturto, skaistumo ir ypač klusnumo įžadai tampa beveik neįveikiama kliūtimi. Simptomiška filmo pabaiga: jo herojė be jokio paaiškinimo pasitraukia.

Ar tai triumfas, ar tragedija? Deja, tai paprasčiausiai įvyksta, ir tiek.

Kas būdinga sekuliariojo humanizmo epochos kinui, kurio objektyve retkarčiais atsiduria tikėjimas ir religinė praktika? Visų pirma, religinis skepsis, kurį objektyviai būtų galima paaiškinti kultūrinio dominavimo nuostata, primenančia civilizuoto baltaodžio pranašumo laikyseną čiabuvio (Rudyard’o Kiplingo kūryboje) ar juodaodžio atžvilgiu (Davido W. Griffitho „Tautos gimime“, The Birth of a Nation, 1915). Gyvenime ir kūryboje tai reiškia, kad tikėjimas ir religinė praktika iš esmės nesuvokiami,

jų turinys nepažįstamas, o motyvai supaprastinami. Antra, kinui būdingas išorinis, sociologinis žvilgsnis į tikėjimą ir religijos praktiką. Viena vertus, tai gerai, nes leidžia pamatyti tikėjimo ir religinės praktikos perlenkimus, kaip filmuose „Kryžiaus kelias“ (Kreuzweg, 2014) ar „Leviatanas“ (Leviathan, 2014). Kita vertus, toks žvilgsnis atsisako analizuoti save. Kaip pastebi Stevenas D. Greydanus’as, filmas „Nekaltieji“ chirurgiškai tiksliai „preparuoja“ vienuolinio gyvenimo būdą, tačiau pasaulietinis gyvenimas visai nekvestionuojamas. Trečia, kinui dažnai būdinga kultūrinė apropriacija – nusavinimas ir priskyrimas sau tų dalykų, kurie yra krikščionybės dovana.

Tačiau taip yra tik iš dalies ar tam tikrose situacijose, kai tai dera su sekuliariojo humanizmo perspektyva.

Ne visiems šį sekuliarizacijos faktą lengva priimti. Garsiojo Andrejaus Tarkovskio, priversto išvykti iš tėvynės, laisvuosiuose Vakaruose laukė kartus netikėtumas, į kurį jis atsakė savo filmutestamentu „Aukojimas“ (Offret, 1986).

Jame per rašytojo Aleksandro ir paštininko Otto charakterių paraleles išryškėja prarasto rojaus ilgesys. Viename iš epizodų Ottas padovanoja Aleksandrui XV a. pabaigos Europos žemėlapį. Tai Europa iki Renesanso epochos – būtent joje, pasak popiežiaus emerito Benedikto XVI, ir reikėtų ieškoti sekuliarizacijos proceso ištakų. Filme žmogiškųjų santykių drama kyla dėl Aleksandro sūnaus. Jei gerai įsižiūrėtume, jau įvadinėje filmo scenoje suvoktume, kad Aleksandro vaikas iš tiesų yra ne jo. Kiekvieną, taip pat ir šią Tarkovskio filmo detalę galima suprasti tik metaforiškai, todėl tiek nudžiūvęs medis, tiek sergantis vaikas yra ne kas kita, kaip prarastos kartos ženklas. Bet šis režisierius yra vilties žmogus. Filmo „Aukojimas“ pabaigoje vaikas laisto nudžiūvusį medį. Tik atsitolinus kamerai suvoki, kad šis yra ortodoksų kryžiaus formos.

Ramūnas AUŠROTAS

Artuma 2016 m. lapkritis

29

Akiračiai

Šventasis kankinys JUOZAPATAS Juozapatas Kuncevičius – pirmasis unitų šventasis, kankinys, katalikybės skleidėjas ir kovotojas už Katalikų ir Ortodoksų Bažnyčių susivienijimą.

Taigi ekumenizmo šauklys dar XVI a. pabaigoje–XVII a. pirmoje pusėje.

Unitai arba Rytų (graikų) apeigų katalikai 1596 m. buvo sudaryta Brastos unija, kuria siekta suvienyti 1054 m. skilusias krikščionių Bažnyčias. Unitai, kitaip vadinami graikų katalikais, yra Rytų arba graikų apeigų katalikai. Jie pripažįsta popiežiaus valdžią, Romos Katalikų Bažnyčios dogmas, tačiau pasiliko senąją savo liturgiją ir bažnytinę slavų kalbą. XVI–XVII a. LDK tai kėlė didžiulį ortodoksų ir dalies įtakingų didžiūnų nepasitenkinimą. Užvirė labai negražios, gėdingos kovos tarp ortodoksų ir unitų. Dera pabrėžti, kad Rytų apeigų Katalikų Bažnyčia, kaip jokia kita, buvo ypač žiauriai persekiojama ilgus šimtmečius iki XX a. pabaigos (net buvo du kartus uždrausta), nors darė daug gerų darbų ir pasižymėjo labai pozityvia veikla.

Lietuvoje ir Lenkijoje per beveik du šimtmečius (1596–1795 m.) unitai atliko didžiulį pastoracinį ir švietėjišką darbą. Jie įsteigė daug mokyklų, Vilniuje ir Supraslėje turėjo spaustuves, kuriose knygos buvo leidžiamos įvairiomis kalbomis – bažnytine slavų, rusėnų, lenkų ir netgi lietuvių. Unitų indėlis į kultūrą yra milžiniškas.

1514 m. Vilniuje buvo pastatyta mūrinė Švenčiausiosios Trejybės cerkvė; prie jos veikė ir ortodoksų vienuolynas. XVII a. pradžioje vienuolyną perėmė unitai, ir jis tapo vienu naujos vienuolijos – Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino arba bazilijonų, – centru. Naujasis ordinas atsirado basųjų karmelitų pavyzdžiu reformavus ortodoksams būdingą vienuolinį gyvenimą, besiremiantį šv. Bazilijaus regula. Tradicinis kontempliatyvus gyvenimas bazilijonų reguloje buvo papildytas aktyvia veikla (vadovaujant parapijoms, išlaikant mokyklas), o nepriklausomi vienuolynai buvo sujungti į vieną ordiną. Dauguma bazilijonų vienuolynų veikė rusėniškose LDK žemėse, tačiau vienas vienuolynas su mokykla gyvavo Žemaitijoje – Padubysyje (dabar – Bazilionai, Šiaulių r.).

Tarpukario Lietuvoje unitai nebuvo persekiojami, tačiau jų bendruomenė nepasižymėjo gausumu. 1991 m.

Vilniuje jiems grąžinta Švenčiausiosios Trejybės bažny30

Artuma 2016 m. lapkritis

čia. Šiuo metu bendruomenę sudaro sostinėje gyvenantys ukrainiečiai, gudai ir rusai.

Šventojo gyvenimas ir kankinystė 1580 m. Vladimiro Voluinėje (dabar Ukraina) Gavrilos ir Marianos Kunčicų šeimoje gimė dar vienas sūnus, pakrikštytas Jono (Ivano) vardu. Tėvas, nuskurdęs ir grūdų pirkliu tapęs bajoras, bei iš gerbiamų vietos miestiečių kilusi motina buvo ortodoksai. Tai būta labai aplinkinių gerbiamos šeimos. Mariana pasižymėjo ypatingu pamaldumu. Berniukas pradžioje su mama, o vėliau ir vienas nuolat meldėsi cerkvėje ir namuose.

Maldingumu išsiskyrė iš bendraamžių. Tėvas norėjo šį sūnų išmokyti grūdų pirklio amato, tad baigusį mokyklą keturiolikmetį išsiuntė pas savo bičiulį, taip pat grūdų pirklį, į Vilnių „stažuotės“. Čia paauglys susipažino su Romos katalikais. Ypač didelį įspūdį jam padarė jėzuitai.

Po nuodugnių ieškojimų tiesą ir save rado katalikybėje.

Augęs ortodoksu, jis galiausiai pripažino Brastos uniją ir 1604 m. įstojo į Vilniaus Švenčiausiosios Trejybės vienuolyną. Davė įžadus ir prisiekė, kad gyvens skaistybėje, neturte ir klusnume. Gavo Juozapato vardą. Netrukus pakeitė ir pavardę, tapdamas Kuncevičiumi.

Vienuolis Juozapatas gyveno ypač asketiškai. Miegojo ant grindų, vilkėjo ašutinę, ant klubų ir krūtinės nešiojo spygliuotą grandinę, nevalgė mėsos. Praktikavo ir saviplaką. Tėvai jėzuitai turėjo stabdyti drastišką jo askezę. Juozapatas labai daug skaitė, gilino teologines žinias. Gavęs diakono šventimus, pradėjo lankyti žmones namuose ir atversti į katalikybę. Netrukus ortodoksai jį pradės vadinti „sielų vagimi“. Mat Juozapatui labai jau sekėsi žvejoti sielas... 1609 m. tapo kunigu. Į jo aukojamas šv. Mišias plūdo minios. Greit išgarsėjo kaip puikus pamokslininkas ir nuodėmklausys. Lankė ligonines, kalėjimus, vargšus, pastaruosius remdamas ne tik dvasiškai, bet ir materialiai. Dirbo ir meldėsi tiek daug, kad keldavosi antrą valandą nakties ir tik žiemą leisdavo sau pailsėti iki trijų.

Trumpai pasidarbavęs Bytenės vienuolyno vyresniuoju, buvo paskirtas Švenčiausiosios Trejybės vienuolyno arkimandritu Vilniuje. Tuomet drauge su unitų metropolitu Juozapu Benjaminu Rutskiu pradėjo jungti jau nuo seno sa-

Akiračiai

varankiškai veikusius bazilijonų vienuolynus į vieną ordiną.

1617 m. Juozapatas Kuncevičius gavo vyskupo šventimus. Naujajam vyskupui atiteko religiniu atžvilgiu labai apleista Polocko arkivyskupija. Atvykęs į Polocką pasižymėjo kaip ugningas pamokslininkas, stebino nepaprastu maldingumu, gerumu. Tačiau tuo pat metu buvo griežtas, nepripažino kompromisų. Nepaklūstančių parapijų bažnyčias uždarydavo, nelaidodavo nepripažinusių unijos mirusiųjų. Beje, toks drastiškas elgesys XVII a. buvo neretas dalykas. Juozapatas ir toliau rasdavo laiko lankyti ligonius, kalinius, vargšus, savo įpročiu paremdamas juos ir materialiai. Darbuodamasis Polocke jis parašė trumpą katekizmą ir jį atmintinai išmokti privertė visus arkivyskupijos kunigus. Taip pat parengė 48 skyrių regulą, ir jos vienuolynuose teko besąlygiškai laikytis. Uždraudė imti pinigus už sakramentus, griežtai baudė girtuoklius, kortuotojus. Pasiekė, kad Rytų apeigų Bažnyčios kunigai, antrą kartą vedę po žmonos mirties, būtų ekskomunikuojami. Kasmet sušaukdavo diecezinius Polocko, Vitebsko ir Mstislaulio sinodus.

1623 m. Juozapatas atvyko vizituoti Vitebsko. Tuo metu religinė nesantaika darėsi vis grėsmingesnė. Ortodoksai virte virė, fizinio susidorojimo pavojus išaugo iki kritinio lygio. Arkivyskupas apie tai puikiai žinojo. Galėjo pabėgti ar kviesti karaliaus kariuomenę, bet to nedarė.

Pasirodžius gatvėje iš visų pusių į jį sklido užgauliojimai, keiksmai, lėkė akmenys. Bet arkivyskupas ir toliau aukojo šv. Mišias, sakė pamokslus, klausė išpažinčių, lankė vargšus ir ligonius. Nepaliko miesto net tada, kai išgirdo, kad ruošiamasi jį nužudyti. Kad sukeltų konfliktą, ortodoksų kunigas Elijas vaikštinėjo aplink arkivyskupo rūmus ir garsiai rėkavo bjaurius, užgaulius žodžius. Kai jį areštavo už chuliganišką elgesį, norėdama apginti, susirinkusi ortodoksų minia pasiruošė šturmuoti rūmus. Dvasininkai visaip ją kurstė. Minia įsiveržė į pastatus ir ėmė žudyti tarnus. Kai išėjęs arkivyskupas kreipėsi į ją klausdamas, už ką žudo nekaltus žmones, trenkė jam vėzdu per galvą, o po to dar ir kirviu. Šeimininką gynusį šunį sukapojo į gabalus. Nuplėšė nužudytajam drabužius ir labai nustebo pamatę ašutinę ir spygliuotą grandinę. Tačiau sutriko neilgam. Juozapatui į galvą paleido dar du šūvius iš rankinės šaudyklės. O tada pradėjo plėšti rūmus.

Galutinai juos nusiaubę, surado vyno rūsį ir visi prisigėrė. Siautėjantys galvažudžiai ėmė pešioti Juozapatui plaukus, barzdą, spjaudyti, šlapintis ant kūno, apdėjo jį sukapoto šuns gabalais ir lėbavo šalia palaikų, drabstydami ant jų purvą ir kitaip niekindami. Galiausiai, pririšę virves prie nuogai išrengtojo kojų, nutempė jį į Dauguvą ir paskandino. Visa tai įvyko 1623 m. lapkričio 12 dieną.

Po šešių dienų kūnas buvo ištrauktas iš upės ir pervežtas į Polocką. Laidotuvės vyko 1625 m. sausio 25 d.

Karstas 14 mėnesių stovėjo Šv. Sofijos katedroje. Per tą laiką žmonės nuolat meldėsi Juozapatui. Buvo daug atsivertimų, stebuklingų išgijimų. Karstą dažnai atidary-

davo, kad parodytų žmonėms, jog kūnas negenda, o iš kirviu prakirstos galvos sunkėsi kraujas. Keliolika žudikų atsivertė į katalikybę ir atgailavo.

Dar 1623 m. gruodžio 9 d. LDK didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Zigmantas Vaza sudarė komisiją nusikaltimui ištirti. Jai vadovavo Leonas Sapiega. Komisija dirbo penkias savaites. 20 nusikaltėlių buvo nuteisti myriop, o 75 pabėgusiems žudynių dalyviams skirta mirties bausmė pakariant. Dauguma tiesioginių žudikų mirties neišvengė. Vitebskui buvo atimtos miesto teisės, rotušė nugriauta, o jos vietoje pastatyta smuklė, bet jos vengė net užkietėję girtuokliai... Skaudu ir baisu, kad visa tai vyko tarp... krikščionių.

1642 m. popiežius Urbonas VIII paskelbė Juozapatą Kuncevičių palaimintuoju. 1866 m. popiežius Pijus IX šį kankinį kanonizavo.

Bažnyčia mini šventąjį Juozapatą Kuncevičių lapkričio 12-ąją, jo kankinystės ir mirties dieną.

Po mirties šv. Juozapato palaikai ilgai keliavo – iš Polocko katedros į Radvilų rūmų koplyčią, po to į bazilijonų vienuolyną Bialoje. Tačiau ir po mirties šventajam nepavyko išvengti išniekinimo. Gubernatoriaus įsakyti caro žandarai įsiveržė į vienuolyną, išnešė karstą į požemį, užpylė smėliu ir šiukšlėmis, o po to užmūrijo. 1916 m. palaikai pervežti į Vienos Šv. Barboros bažnyčią. Galiausiai šventojo palaikai 1949 m. atgabenti į Romą. Dabar jie ilsisi Šv. Petro bazilikos šoninėje navoje po Šv. Bazilijaus altoriumi. Vilniuje, Švenčiausiosios Trejybės bažnyčioje, saugoma – ir gerbiama – šv. Juozapato relikvija (jo liturginės aprangos dalis), prieš kelerius metus atgabenta iš Romos.

Pabaiga Šv. Juozapatas yra ekumenizmo globėjas. Vakarų ir Rytų krikščionys jį vertina nevienodai. Ortodoksai nėra jo gerbėjai. Juk buvo atkaklus, nesukalbamas ir toks populiarus... Gaila ir graudu, kad XVII a. nuotaikų aidai kartais pasigirsta ir XXI amžiuje. Todėl šv. Juozapatas šiandien itin svarbus. Mums reikia aiškumo, tiesumo ir tokio tikėjimo, kaip šio šventojo, ir bent dalies jo visa, netgi priešus aprėpiančios meilės.

Nepaisant represijų ir persekiojimų unitai gyvuoja pusę tūkstantmečio. Tai ženklas, kad Dievas juos saugo.

Jie verti mūsų, lotynų apeigų katalikų, didelės pagarbos, meilės ir pagalbos. Šv. Juozapatui turime melstis visi, kurie esame neabejingi krikščionių vienybei.

(2015-aisiais išėjo XVII a. Lietuvos jėzuito Andriejaus Mlodzianovskio knyga apie šv. Juozapatą Palaimintojo kankinio Juozapato, Polocko arkivyskupo, gyvenimo ir mirties simboliniai atvaizdai.)

Parengė Vanda IBIANSKA

Artuma 2016 m. lapkritis

31

Sveikata

Senatvės vaizdiniai ir tikrovė Jūratė MATIKOVIENĖ bu, nes su amžiumi širdies raumuo silpsta, išstumia mažiau kraujo, o dėl deguonies trūkumo po fizinio krūvio ne taip greitai atsikuria širdies susitraukimų dažnis. Tiesiog pasirinkite tai, kas jums ar jūsų prižiūrimam ligoniui įveikiama – vieni nueis atstumą nuo miegamojo iki virtuvės, kiti bus pajėgūs įveikti trijų kilometrų distanciją.

Milijardai neuronų, sudarančių nervų sistemą, pradeda nykti apie 40-uosius mūsų gyvenimo metus, tačiau dauguma mūsų puikiai gyvename toliau, to nejausdami.

Mažėjantis vandens kiekis organizme ir deguonies kiekis kraujyje paveikia ir smegenų veiklą. Pats smegenų svoris sumažėja apie 10 proc., ilgėja informacijos perdavimo tarp neuronų laikas. Nors informacija vyresniame amžiuje lėčiau įsimenama, tačiau kartu sumažėja ir emocinis dirglumas, dažnas tampa atsparesnis stresui.

Paminėtina, kad ir intelektinį piką mūsų smegenys pasiekia apie 70-uosius metus. Prie šių pokyčių dauguma vyresnio amžiaus žmonių puikiai prisitaiko – skiria sau daugiau laiko, kad neskubėdami nueitų iki bažnyčios, o pašte lankosi tuo metu, kai ten mažiau žmonių ir triukšmo. Atkreipkite dėmesį, jei jūsų artimasis nebesugeba prisitaikyti prie šių pokyčių, jei tapo itin dirglus arba užmaršus. Kartu įvertinkite ir artimojo miego įpročius, kuriuos taip pat reguliuoja nervų sistema. Palyginti su jaunesnio amžiaus asmenimis, senatvėje bendra miego trukmė neturėtų labai skirtis. Į miego ir būdravimo laikotarpius reikia įskaičiuoti ir trumpas snustelėjimo valandėles dieną arba vakarojant prie televizoriaus (apie miego svarbą vėliau dar pakalbėsime atskirai).

Mūsų kaulų ir sąnarių sistema yra šiek tiek sudėtingesnė – ji pradeda laipsniškai silpti dar nesulaukus 30-ies. Siaurėjant tarpslanksteliniams diskams žmogaus ūgis mažėja, stuburas ima linkti, gali susiformuoti kupra. Raumenys netenka elastingumo ir lankstumo, mažėja bendras svoris. Dėl šių pakitimų keičiasi senstančio žmogaus eisena – pradedama vaikščioti mažesniais žingsneliais, vilkti kojas. Saugodamasis pargriūti ir susižeisti dažnas senolis ima vengti fizinės veiklos, tačiau taip patenkama į užburtą ratą, nes raumenų jėga ir koordinacija nejudant ima silpti dar greičiau. Vertinant svorio pakitimus vienas iš pagalbinių rodiklių gali būti kūno masės indeksas, labai aiškiai parodantis ūgio ir svorio santykį.

Mes kiekvienas paprašytas sugebėtume mintyse išvysti gražią gėlę, žalią medį. Skirtųsi tik tai, ką konkrečiai įsivaizduotume: vieniems graži gėlė būtų žydinti raudona rožė, žalias medis – beržas pakelėje, o kitiems tai būtų rugiagėlė ir ąžuolas. Taip ir su senatve – mes visi savo mintyse saugome daugybę jos paveikslų ir vaizdinių.

Kas vyksta, kai senėjame?

Vienas iš dažniausiai pasitaikančių senatvės vaizdinių – senas, sergantis ir skausmus kenčiantis žmogus.

Tikrovė šiek tiek kitokia. Tiesa, kad senstančio žmogaus organizmas smarkiai keičiasi, tačiau skausmas rodo, jog kažkas iš esmės yra ne taip. Skausmas yra signalas, kad kažkurio svarbaus organo veikla sutriko. Pasitaiko labai kantrių žmonių, kuriems lengvas paskaudėjimas čia ar ten atrodo nereikšmingas. Yra ir kitas kraštutinumas – vos pajutę pirmuosius artėjančio skausmo požymius žmonės sukelia ant kojų namiškius. Pažvelkime, kas vyksta senėjant.

Labiausiai išoriškai matomi pokyčiai yra susiję su odos senėjimu. Poodinis sluoksnis netenka elastingumo, jame mažėja riebalų ir vandens, todėl oda raukšlėjasi, plonėja ir tampa jautresnė pažeidimams. Odoje atsiranda tipiškų vadinamųjų senatvinių rusvų ar rudų pigmentinių dėmių, gali trūkinėti kapiliarai, odos paviršiuje susiformuoti į karpas panašių, neužkrečiamų darinių (tai vadinamoji keratozė). Dėl šių priežasčių net ir smulkūs odos pažeidimai sunkiau gyja, o pažeisti būna imlūs infekcijoms.

Oda atsakinga už temperatūros reguliavimą organizme, todėl su amžiumi žmonės tampa jautresni jos svyravimams, greičiau sušąla arba perkaista. Su odos pokyčiais susiję plaukai ir nagai. Plaukai žyla, nagai gelsta. Plaukai su amžiumi bąla ir retėja, o nagai yra linkę storėti ir kietėti. Todėl nenustebkite, jei vaikams nagus galite bet kada kirpti, o senoliams teks juos prieš sutvarkant ilgokai pamirkyti, kad suminkštėtų. Širdies ir kraujagyslių veikla tiesiogiai susijusi su kvėpavimo sistema. Su metais mažėja plaučių kvėpuojamasis tūris (nuo 40 iki 70 metų sumažėja du–tris kartus), todėl kraujas gauna mažiau deguonies. Dėl to žmogus sunkiau pakelia fizinį krūvį, pvz., pradeda dusti lipdamas į trečią aukštą. Tai nereiškia, kad reikia nustoti judėti! Priešingai, svarbu judėti, tačiau pasirenkant savo tempą ir krūvį.

Patariama plaukioti ir vaikščioti – ši dažna suaugusiųjų fizinė veikla padės gerinti širdies darbą. Tai labai svar32

Artuma 2016 m. lapkritis

Sveikata

kuris jaučia skausmą tuo metu, jis yra tikras. Skausmui gydyti medikai dažnai naudoja vadinamąją skausmo skalę ir klausia: „Įvertinkite dabar jaučiamą skausmą skalėje nuo 1 iki 10.“ Svarbiau atpažinti, kas sukelia skausmą.

Viena iš dažniausiai pasitaikančių jo priežasčių yra psichologinė. Tai asmens išgyvenamas nerimas, baimė, kiti jausmai, kurie pasireiškia iš tikrųjų juntamu galvos, nugaros, sąnarių skausmu.

Senatvę nebūtinai privalo lydėti skausmas, kančia ir ligos. Taip, jos dažnos, tačiau ištinka ne visada. Laiku pastebėjus prasidedančias ligas, galima lengviau jas suvaldyti ir išvengti galimų komplikacijų.

Marijos Stanulytės nuotrauka

Padalykite žmogaus svorį iš skaičiaus, kurį gausite pakėlę jo ūgį kvadratu. Jei gautas skaičius yra tarp 18,5–24,9, būkite ramūs, svoris normalus. Didesnis ar atitinkamai mažesnis skaičius ragina susimąstyti, ar mityba yra visavertė ir pakankama, ar netrūksta fizinės veiklos. Svarbu atsiminti, kad šis indeksas neatspindi, kokią kūno dalį sudaro kaulai, kokią – riebalai, o kokią – raumenys.

Organizmo svorio mažėjimas iš dalies susijęs su degeneraciniais virškinimo sistemos pokyčiais senstant. Organizmui netenkant vandens, kartu mažėja ir virškinimo organų masė bei funkcinis pajėgumas. Plonėja skrandžio gleivinė, todėl gaminama mažiau skrandžio sulčių. Mažėja kepenys, silpsta jų gebėjimas suskaidyti kenksmingas organizmui medžiagas. Iškrinta arba sugenda dantys, žmogui sunkiau gerai sukramtyti maistą, todėl į žarnyną, kuris jau ir taip yra silpnesnis, maistas patenka mažiau apdirbtas. Svarbu atsižvelgti į šiuos pakitimus ir pritaikyti mažiau kaloringą, daugiau ląstelienos turintį maistą. Priešingu atveju nėra ko stebėtis, kad nuolat kartojasi uždegimai ir opos.

Maistą tinkamai gaminti padeda rega, klausa, uoslė ir skonis. Vyresnio amžiaus asmenys blogiau orientuosis (tačiau orientuosis!) tamsioje aplinkoje, siaurės jų periferinio matymo (tai, kas yra šonuose nepasukant galvos ar nepajudinant akių) kampas. Jie prasčiau užuos, o maistas jiems bus nebe toks skanus. Taip yra dėl to, kad jutimo receptoriai taip pat atbunka. Didesnė problema gali kilti, jei senolis neįvardija šių pasikeitimų arba nenori jų pripažinti. Tuomet artimiesiems tenka būti itin atidiems, pvz., stebėti, kaip mylima močiutė gamina mėgstamus patiekalus; gal ji juos persūdo, nes trūksta skonio, pridegina, nes sunkiai mato ar neužuodžia, o gal visai nebegamina, nes nebepasitiki savo pojūčiais. Šiuos pasikeitimus puikiai galima pataisyti parenkant tinkamus akinius, klausos aparatą ar į maistą dedant sodresnio skonio prieskonių, prieš tai taktiškai juos padovanojus eilinio sekmadienio proga.

Senstant vykstantys pokyčiai neaplenkia nė vieno, paliečia kiekvieno asmens fizinį, dvasinį ir protinį funkcionavimą. Kaip šiuos pokyčius kiekvienas žmogus priima, priklauso nuo jo individualios brandos (apie tai labai išsamiai kalba psichologas Erikas Eriksonas). Paprastai senstama laipsniškai, pokyčiams atsirandant tolygiai. Kartais kai kurie įvykiai (pvz., išėjimas į pensiją, sutuoktinio mirtis) šį procesą paspartina. Gyvendami kartu su vyresnio amžiaus asmeniu, mes galime šių pokyčių nepastebėti. Tačiau sukruskime, jei rečiau mūsų artimąjį matantys giminaičiai pasivedę į šalį pasakys, kad mamytė ar tėvelis labai jau greitai paseno.

Su savo (ar slaugomo artimojo) senstančiu organizmu derėtų elgtis taip, kaip elgiamės su senovine ir prabangia iš senelių paveldėta porcelianine vaza. Natūralu, jei pasikeis vazos atspalvis, jos danga pasidengs smulkiais įtrūkimais ir ji taip neblizgės. Tačiau neturėtų išnykti visas ją dengiantis piešinys ar nukristi ąsa, už kurios vazą laikome.

Sėkmės būnant atidiems!

P. S. Spalį Kristaus Prisikėlimo parapijoje Kaune prasidėjo nemokami Slaugos ir sielovados kursai, truksiantys iki pat gegužės. Ateikite, jei norite daugiau žinių!

Išsamiau žr. prisikelimas.lt arba Pagalbos namuose tarnyba prie Kristaus Prisikėlimo parapijos (Aukštaičių g. 6, Kaunas, tel. 8 683 18 181, el. paštas lc.slauga@gmail.com).

Skausmas senatvėje O kaip dėl skausmo? Sudėtingiausia tai, kad skausmas yra labai subjektyvus pojūtis. Kiekvienam asmeniui, Artuma 2016 m. lapkritis

33

Sveikata

Peteliškės formos organas Pripažinkite, gydytojai – kūrybingi žmonės. Kai reikia apibūdinti inkstus, jie sako: „Porinis pupelės formos organas.“ Gal jau atspėjote, kas gi mumyse primena drugelį? Ogi skydliaukė. Kažin ar esate ją matę, gal dabar susidomėję pagūglinsite arba enciklopedijoje pasižiūrėsite. Kol nekyla problemų, mes tiesiog nepagalvojame, kad tokia skydinė liauka apskritai egzistuoja.

Skydliaukė maža, normaliai sveria tik 15–30 gramų. Paprastai jos nesimato, ji yra kaklo priekyje, kiek žemiau Adomo obuolio (moterys ten gal turi Ievos kriaušę?). Nuo skydliaukės veiklos priklauso mūsų žavesys ir tai, kokie esame: energingi ar lėti, liekni ar apkūnūs, protingi ar nelabai; kaip atrodo mūsų plaukai, nagai ir oda, kaip veikia mūsų širdis, žarnynas ir inkstai, kokia mūsų lytinė funkcija ir vaisingumas, ar tvirti kaulai, ar gražios akys... Skydinė liauka gamina hormonus tiroksiną (žymimas T4, nes jo molekulė turi keturis jodo atomus) ir trijodotironiną (T3, nes molekulėje yra trys jodo atomai). Su kraujo tėkme šie hormonai pasiekia ląsteles visuose organuose ir skatina jose medžiagų apykaitą – chemines reakcijas. Kai hormonų trūksta, mūsų funkcijos sulėtėja, kai jų per daug – organizmas nenatūraliai stimuliuojamas. Pusiausvyrą pasiekti padeda dar vienas posmegeninės liaukos – hipofizės – išskiriamas hormonas.

Tai tireotropinas (žymimas TTH), dar vadinamas skydliaukę stimuliuojančiu hormonu. Jo gamyba intensyvėja, kai kraujyje ima trūkti skydliaukės hormonų. Sudėtinga? Toliau bus dar baisiau.

Statistika teigia, kad skydliaukės ligomis serga 20 proc. žmonių – daugiau negu vėžiu ir cukralige. Moterys – šešis kartus dažniau už vyrus. Skydliaukės ligų priežastys – paveldimumas, imuniteto sutrikimas (pamenate autoimunines ligas, kai imuninė sistema, nežinia kodėl, „išprotėja“ ir atakuoja nuosavus organus kaip svetimus), aplinkos veiksniai (jodo ir kitų mikroelementų trūkumas, radiacija); liaukos veiklą gali sutrikdyti nėštumas, brendimas, stresas, infekcijos, klimaksas. Į endokrinologą reikia kreiptis, jeigu didėja kaklo apimtis, kakle at34

Artuma 2016 m. lapkritis

siranda mazgelių, sunkiau ryti, pakėlus rankas dusina, pakimo balsas – gali būti gūžys (liaudiškai struma) arba skydliaukės vėžys; jeigu vargina mieguistumas, iniciatyvos stoka, depresija, didėja svoris, užkietėja viduriai, jei pulsas retas, kraujospūdis žemas, atsiranda patinimų, oda išsausėja, nagai trupa, plaukai slenka, padaugėjus cholesterolio kemšasi smegenų ir širdies kraujagyslės (galvos svaigimas, širdies skausmai ir ritmo sutrikimai) – tai skydliaukės hormonų trūkumo požymiai; jeigu pulsas per dažnas ir kartojasi širdies ritmo sutrikimai, aukštas kraujospūdis, krinta svoris, nors apetitas geras, padidėja nervingumas, skauda raumenis, dreba rankos, oda tampa švelni, drėgna ir suplonėjusi, gausiai prakaituojama, dažnai tuštinamasi, sutrinka mėnesinės, netoleruojama šiluma, atsiranda išverstakumas, žvilgsnis atrodo piktas, o akys bijo šviesos – tai hormonų pertekliaus požymiai.

Tačiau nurimkime – daugiau kaip 90 proc. skydliaukės ligų yra gūžys, atsiradęs dėl jodo trūkumo, kai hormonų kiekis normalus. Padidėja visa liauka arba joje atsiranda mazgų, nes stengiamasi pagaminti pakankamai hormonų, kai žaliavos stinga. Dažniausiai žmogus niekuo nesiskundžia. Čia teks sugriauti mitą, kad, kvėpuodami pajūrio oru, atkuriame jodo trūkumą. Pajūris teigiamai veikia sveikatą visai ne dėl didesnio jodo kiekio. Iš tiesų oras prie jūros jodo prisotintas daugiau, negu žemyno gilumoje, tačiau iš oro gauname tik 2 proc. reikalingo jodo kiekio. Dar 4 proc. gauname iš vandens, o kitus 94 proc. jodo normos suvalgome su maistu.

Lietuvos žemė priskiriama prie lengvo ir vidutinio jodo deficito zonos. Todėl vietiniuose maisto produktuose jodo

yra mažai. Valstybė pasirūpino mumis.

Parduotuvėse joduota druska parduodama tik maisto skyriuose, o druska be jodo – chemikalų skyriuose. Sveikatos apsaugos ministro įsakymu jau dešimtmetį maisto pramonėje ir maitinimo įstaigose naudojama tik joduota druska. Jodas garuoja, ypač karštyje. Todėl druską reikėtų laikyti sandariai uždarytą, o sriubą sūdyti tik virimo pabaigoje. Netinka joduotos druskos naudoti konservavimui. Savarankiškai jokių jodo preparatų gerti negalima. Jodas nuodingas, tad tegu jų paskiria gydytojas tik tada, kai tikrai reikia. Labai sveika valgyti jūros gėrybių, ypač jūros kopūstų ir menkės kepenų. Tai ne tik jodo, bet ir kitų mikroelementų, omega-3 riebalų rūgščių šaltinis.

Linkiu, kad skydliaukės hormonų pusiausvyra užtikrintų mums gerą savijautą. Tuomet būsime kupini gyvenimo džiaugsmo, „lyg drugeliai pilve plasnotų“, kaip sakoma amerikiečių melodramose. Ir galėsime tuo džiaugsmu dalytis.

Gyd. Vytis ŽEMAITIS

Gyvenimas kaip senas vynas

Apie gyvus, mirusius ir maldas už juos

Vanda IBIANSKA Šį kartą pasakosiu apie realius įvykius, tikrovę ir gyvenimą. Numerio tema yra „Mirusį palaidok, už gyvuosius ir mirusius melskis.“ Tuoj peršasi mintis: „Eik į šermenis, palydėk į kapines, pasimelsk.“ Bet aš noriu papasakoti apie tuos atvejus ir žmones, kai ne „dalyvavo“, o palaidojo iš tikrųjų. Ir meldėsi iš tikrųjų.

Anetos Blaszczyk nuotrauka

Tai įvyko nepriklausomybės pradžioje, nykstant, yrant gamykloms, įmonėms, įstaigoms, kai žmonės darbų ieškojo kas kur. Mano bičiulis architektas A. U. irgi įsidarbino ne pagal specialybę už menką atlyginimą. Taip nutiko, kad sutiko buvusį bendradarbį V. K., kadaise gabų ir visų mėgstamą inžinierių elektriką... valkataujantį. Alkoholis. Šeimos, namų, darbo nebėra. Anoniminių alkoholikų klubai tada dar tik kūrėsi. Kitoks gydymas, kaip visiems žinoma, ne visada gelbsti. Ką padarė mano bičiulis A. U.? Įdarbino atstumtąjį sargu vienoje labdaros organizacijų, kur šis gavo stogą virš galvos. A. U. paakinti geri žmonės suaukojo šiokių tokių baldelių, televizorių. Nors ir kukliai, bet pamaitindavo darbovietė. Tik tai truko neilgai.

V. K., be alkoholizmo, sirgo ir išplitusiu vėžiu. Gyventi buvo likę nedaug, ir netrukus jis iškeliavo pas Viešpatį. Kai mano bičiulis pranešė mirusiojo žmonai gydytojai ir dukrai (irgi, berods, gydytojai), šios pareiškė, kad vyro bei tėvo nelaidos ir į laidotuves neateis. Piktai. Net labai piktai. Beje, V. K. iš namų išėjo tuščiomis, nors tuos namus kūrė ir savo laiku viskuo aprūpino, nes uždirbdavo labai gerai. O toliau? Toliau A. U. parūpino puikų kostiumą, batus, karstą, paskambino V. K. klasės ir studijų draugams. Atvažiavo visi. Kai kurie jų buvo aukštas pareigas užimantys asmenys.

Mažojoje Prisikėlimo bažnyčioje aukotos šv. Mišios, tuometinis klebonas palydėjo į kapines. A. U. siūlomą auką bažnyčiai klebonas priimti griežtai atsisakė. Žmonos ir dukters nebuvo.

A. U. palaidojo niekam nereikalingu tapusį žmogų vienas, palydint mokslo draugams. Velionio dienoraštyje (šio jo šeima nepanoro paimti) perskaitė šiltus, širdį gniaužiančius žodžius apie mamą... Štai taip.

Antrasis atvejis šiek tiek kitoks.

Gyveno tokia, pavadinkime ją Marija, kilusi iš tolimo Lietuvos pa-

kraščio, kur dabar jau nebe Lietuva. Mokslus baigė Vilniuje, visą gyvenimą dirbo Kaune. Šeima išmirusi, moteris netekėjusi, be kraujo giminių. Ir vėl vėžys. Lankė, slaugė, rūpinosi, globojo ir visaip gelbėjo buvusios kolegės, jau pensininkės kaip ir Marija. Palaidojo, apraudojo, net kuklų paminklą pastatė. Kai einu per Eigulių kapines (ten smarkiosios konservatorės socdemams valdant ir vietą kapui iškovojo!), matau Marijos kapą visada gražiai prižiūrėtą, net išpuoselėtą.

Taip ir norisi paklausti: ar šitaip elgtųsi „bendruomenė“?

Senas, per 30–40 metų susicementavęs kolektyvas elgėsi.

Trečia istorija dar graudesnė.

Sovietmečiu išbuožinto ūkio sodyboje gyveno buvusi šeimininkė ir jos buvusi tarnaitė Anelė. Abi jau senos. Anelė giminių turėjo, tik kam rūpi beturtė senutė? Kai mirė, jos ponia niekieno pagalbos neprašė. Iš senų išteklių šilkais išpuošė ir labai gražiai palaidojo buvusią samdinę. Dalyvavo kaimynai ir gerokai nustebę, bet prie išlaidų neprisidėję giminės. Anelė ramiai ilsisi pas Viešpatį. Šeimininkė mirė senelių prieglaudoje. Kapas Marijampolės kapinėse seniai sunaikintas. Kapinės centre, o ten vietų visiems reikia...

Tokios tai istorijos.

O dabar apie maldas.

Mane baugina vadinamosios sudėtinės šv. Mišios už mirusius mano parapijoje. Žmonių daugybė (kad taip kas sekmadienį!), choras gieda, vargonai gaudžia, visos šviesos dega.

Publika smalsiai dairosi į chorus, nežino, kada klaupti, kada atsistoti. Akivaizdu, jog tik mažuma supranta, kas vyksta prie altoriaus.

Ar visi meldžiasi? Net kalbėti apie tai neverta. Jie „užpirko“ šv. Mišias, tai tegu kunigas meldžiasi!

Nė mintis jiems galvon nešauna, kad jų (!!!) maldos taip laukia išėjęs į anapusybę artimasis! Jei esi netikintis ar drungnas, tai kam tada šv. Mišios ir buvimas bažnyčioje? Na, dėl viso pikto, tūlas pasakys. Aha, vadinasi, nesi tikras, jog Amžinybės nėra?!

Artuma 2016 m. lapkritis

35

Gyvenimas kaip senas vynas

O melstis reikia. Už sielas skaistykloje ir už gyvuosius. Už save irgi. Besimeldžiantieji žino, kokia milžiniška maldos galia. Kaip daugeliu atvejų nuoširdžia malda buvo išmelsta, kad aplenktų grėsminga neganda, didelė bėda, sugrįžtų sveikata! Ak, kaip reikia prašyti palaimintojo Jurgio Matulaičio užtarimo! Ne vienam palaimintojo Jurgio prašymu ligos pasitraukė, kai, regis, buvo visai blogai. Girdėjau pasakojant net alkoholikus, jog atkakli malda padėjo jiems sustabdyti ligą, kai nepadėjo nei kodavimai, nei Minesotos programa. Kaip žinome, alkoholizmas ne ką lengvesnė negalia, nei širdies, kraujagyslių ligos ar vėžys.

O kur dar maldos už sergančius vaikus? Gydymas intensyvus, bet ligoniukas sveiksta vangiai, o kai suklumpa prieš kryžių tėvai, seneliai, dėdės, tetos, krikštatėviai,

Kristinos Šmukštytės nuotrauka

* * *

Čia ir baigsiu, nes, kaip dera stropiai nuo jaunumės davatkai, visai praskysiu. Todėl nuleidžiu iešmą.

* * *

Ateina žmogelis pas gydytoją ir sako: – Daktare, man su akimis blogai...

Gydytojas atsako: – Patikėkit, gerbiamasis, be jų tikrai ne geriau.

– Kai sužinai, kur yra dešinė, tada jau nesunku atskirti, kur yra kairė, – tarė Mikė Pūkuotukas.

– Tik ne Lietuvoje, – atsiliepė politologas.

* * *

Guli angelas ant debesėlio, žiūri – kitas net suplukęs skraido tarp dangaus ir žemės.

– Bičiuli, ko taip lakstai aukštyn–žemyn be poilsio?

– Matai, aš turiu nunešti žmonių prašymus Dievui – neįmanoma nė atsikvėpti. O tu ko sėdi be darbo?

– Mano užduotis – nešioti padėkas...

– Mielasis, kodėl nustūmei lėkštę ir nevalgai? Ką tik sakei, kad esi alkanas kaip vilkas!

– Brangioji, o kur tu matei, kad vilkai valgytų morkų kotletus?

* * *

– Maryte, ko neklausi, kaip aš gyvenu?

– Tai kaip gyveni?

– Oi, geriau neklausk!

* * *

Petriukas parduotuvėje tėvams niekada neklykdavo: – Nupirkit, nupirkit, nupirkit!

Paprastai jis pradėdavo nuo kokios tolimesnės temos, pavyzdžiui: – Tėti, ar tavo vaikystė irgi buvo tokia sunki bei nelaiminga?

36

žiū, vaikelis ima sparčiai taisytis. Sakysite, taigi dėl gydymo! Ne tik. Atsidusęs palaimino gailestingasis Viešpats.

Malda padeda ir pačiam žmogui atsitiesti, nusipurtyti nešvarumus, o tada atgyja ir kūnas. Bet malda turi būti tikra, su Atgailos ir Sutaikinimo sakramentu, Eucharistija, o ne vien užsidarius slaptoje. Pastaroji irgi pamačlyva, bet vien jos nepakanka.

Dievas myli ir gaili mūsų visų, bet jei nieko nesakome Jam ir neprašome? Aišku, jog „įskaito“ gerus darbus, tačiau jų vienų nepakanka. Žinoma, kalbantis su Dievu ryšys vienpusis (iš dalies), bet jis negenda, nėra trikdžių, mūsų klausosi ir girdi visada. Skliausteliuose parašiau „iš dalies“ ne šiaip sau. Dažnai būna, kad meldžiantis ar po to galvon ateina teisingų minčių, kaip išspręsti užgriuvusią problemą ar kaip priimti ištikusią bėdą, ligą. Tas išmintingas mintis siunčia Dangus, esu tuo tikra. Ir būtinai atsiras, nežinia kaip, nežinia iš kur, žmonių, ateinančių mums į pagalbą. Nes, kaip visiems žinoma, Dievas veikia per žmones.

Tai kaip galima nesimelsti? Na, galima, bet tai totali, nepataisoma klaida. Esame kūrinijos dalis. Ką ten! Geriausias, mylimas ir brangiausias kūrinys, kurį sumeistravęs Dievas netgi ilsėjosi. Štai todėl reikia nuolatos kreiptis į Tėvą. Jam dėkoti, prašyti, šlovinti.

Artuma 2016 m. lapkritis

* * *

* * *

Mylėkite savo priešus... nes dažniausiai patys juos ir pasidarote.

* * *

Oi, nereikia manęs įkalbinėti, aš ir taip sutinku!

* * *

– Bronele, kiek jums metų?

– Ai, kiekvieną kartą skirtingai.

Artuma

Vienintelis Lietuvoje katalikiškas žurnalas šeimai ir visiems ieškantiems Dievo bei žmonių artumos

2017-aisiais kviečiame drauge atrasti MEILĖS DŽIAUGSMĄ pagal popiežių Pranciškų!

Artumoje ateinančiais metais gilinsimės į popiežiaus Pranciškaus posinodinį paraginimą Amoris laetitia, bandysime pažinti šeimos grožį, tikrovę, iššūkius, Bažnyčios rūpestį ja, šeimos misiją šiandieniame pasaulyje.

Nepamiršime ir įprastų mūsų temų, aktualijų, įdomybių, sveikatos patarimų, knygų aptarimų ir kt. Čia rasite įdomių puslapių mažiesiems, jauniems ir vyresniems, mamoms ir tėčiams, sutuoktiniams ir vienužiams.

UŽSIPRENUMERUOKITE ŽURNALĄ ATEINANTIEMS METAMS bet kuriame „Lietuvos pašto“ skyriuje, internetu (prenumeruok.lt, indeksas 5010) arba redakcijoje (Rotušės a. 23, Kaunas, tel. 8 37 20 96 83, 8 673 13 303).

www.artuma.lt Užsisakykite metinę Artumos prenumeratą iki Naujųjų metų ir gaukite 50 proc. nuolaidą metinei narystei internetinėje pažinčių svetainėje katalikams kitoLink.lt.

Daugiau informacijos: kitoLink.lt; 8 615 24 674

KLAIPĖDOJE 11. 11–12 d.

LCC tarptautiniame universitete Vilniuje 11. 18–19 d.

Compensa koncertų salėje

2016 metų konferencijoje

pasisemk idėjų iš pasaulyje ir Lietuvoje gerai žinomų vadovų!

Daugiau informacijos www.lyderiams.lt

BILAS HAIBELSAS

DANIELĖ

DŽONAS

STRIKLAND MAKSVELAS Bažnyčios „Willow Creek” steigėjas ir „Išganymo armijos“ Lyderystės vyr. pastorius ekspertas, tarnautoja, advokatė, bestselerių autorius, autorė vadovas ugdytojas

MELINDA GEITS Bilo ir Melindos Geitsų fondo bendravaldytoja

AUŠROS VARTŲ ATLAIDAI

Motina Gailestingumo 2016 m. lapkričio 13–20 d. Šeštadienis, lapkričio 12 d.

Atlaidų išvakarės

16 val. – rožinio malda koplyčioje (lietuvių ir lenkų k.)

17 val. – malda už Vilniaus miestą (lietuvių ir lenkų k.)

18 val. – šv. Mišios bažnyčioje (lietuvių ir lenkų k.)

„Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 40) ŠV. MIŠIOS KIEKVIENĄ DIENĄ ATLAIDŲ METU: LIETUVIŲ KALBA

8.30 ir 9.30 val. – Aušros Vartų koplyčioje 11 ir 15 val. – Šv. Teresės bažnyčioje

LENKŲ KALBA

6.30 val. – Aušros Vartų koplyčioje 9, 13 ir 17 val. – Šv. Teresės bažnyčioje

KITOMIS KALBOMIS 14–18 d. 17 val. Aušros Vartų koplyčioje

lapkričio 19 d. 15 val. bažnyčioje KIEKVIENĄ ATLAIDŲ DIENĄ 8 val. – Marijos valandos bažnyčioje (lenkų k.)

8 val. – novena ir malda už kunigus koplyčioje (lietuvių k.)

10.30 val. – rožinis bažnyčioje (lietuvių k.)

16 val. – rožinis koplyčioje (lenkų k.)

18 val. – Akatistas koplyčioje (lietuvių k.)

22 val. – naktinė adoracija lapkričio 15 d. ir 19 d. koplyčioje DĖMESIO!

Marijos legiono ir Gyvojo Rožinio diena 11 val. – šv. Mišios prie atviro Aušros Vartų koplyčios lango

Pirmadienis, lapkričio 14 d.

Caritas, Gailestingumo darbuotojų ir savanorių diena Antradienis, lapkričio 15 d.

Kariuomenės ir policijos diena Trečiadienis, lapkričio 16 d.

Kunigų, pašvęstojo gyvenimo, klierikų ir žiniasklaidos diena Ketvirtadienis, lapkričio 17 d.

Vaikų, mokytojų, katechetų, politikų ir valstybės tarnautojų diena Penktadienis, lapkričio 18 d.

Ligonių, hospiso, šeimų ir išeivijos diena Šeštadienis, lapkričio 19 d.

Jaunimo, ateitininkų diena

ŠV. MIŠIŲ NEBUS: lapkričio 13 ir 20 d. 9.30 val. koplyčioje; 11 val. bažnyčioje

SEKMADIENIS, lapkričio 20 d.

KOPLYČIA UŽDARYTA: lapkričio 13 ir 20 d. nuo 9.30 iki 14.30 val.

Išsamiau www.ausrosvartai.lt

SEKMADIENIS, lapkričio 13 d.

Pagrindinė atlaidų diena.

Jubiliejinių Gailestingumo metų uždarymas 11 val. – šv. Mišios prie atviro Aušros Vartų koplyčios lango

Lapkričio Artumoje – paskutinė gailestingumo darbų pora: mirusį palaidoti ir melstis už gyvus bei mirusius.

O kodėl apskritai svarbu melstis už žmones – jau mirusius ar dar gyvus? Kaip melstis tada, kai atrodo, jog maldos neišklausomos?

Kas tuomet neleidžia numirti mūsų meilei?

Kodėl gi mirusiojo kūną, kuris vis tiek netrukus suirs, būtina pagarbiai palaidoti? Ar įmanoma apie tai pridurti ką nauja – ypač Lietuvoje, kur turime tokią savitą laidojimo kultūrą?

Svarbiausia lapkritį – kad būtume drauge Bažnyčios gyvųjų ir visų šventųjų maldos bendrystėje!

Artumos žurnalus galite įsigyti redakcijoje, bažnyčiose ir katalikiškuose knygynuose visoje Lietuvoje!

www.artuma.lt