Artuma 2017 m. balandis / 4

Artuma

mėnraštis šeimai bei visiems ieškantiems Dievo ir žmonių artumos

2017 m. balandis

4

Ganytojo žodis

PRISIKĖLIMAS – galutinis „mutacinis šuolis“ „O jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias jūsų tikėjimas. Tuomet mes liekame melagingi Dievo liudytojai, nes liudijome Dievo akyse, kad jis prikėlęs Kristų, kurio jis nėra prikėlęs“ (1 Kor 15, 14 ir t.). Šiais žodžiais šventasis Paulius gana drastiškai konstatuoja, kokią reikšmę tikėjimas prisikėlimu turi visai krikščionių žiniai: ji – jos pagrindas. Krikščionių tikėjimas priklauso nuo to, ar liudijimas, kad Kristus prisikėlė iš numirusių, teisingas. Šitai atėmus, iš krikščioniškosios tradicijos, žinoma, vis dar galima sudurstyti įsidėmėtinų vaizdinių apie Dievą ir žmogų, jo būtį ir privalomą seką – savotišką religinę pasaulėžiūrą, tačiau tada krikščionių tikėjimas būtų miręs. Tada Jėzus būtų žlugusi religinė asmenybė; ji išliktų didi ir savo žlugimu galinti priversti mus susimąstyti. Tačiau neperžengtų žmogystės ribų, o Jo autoritetas siektų tik tiek, kiek Jo žinia mums suprantama. Jis nebebūtų matas; matas tada būtų tik mūsų pačių sprendimas, kuriuo iš Jo palikimo išsirenkame tai, kas atrodo naudinga. O tai reikštų, kad esame palikti vieni. Paskutinė instancija yra mūsų pačių sprendimas.

Tik jei Jėzus prisikėlė, yra nutikę tikrai nauja, kas keičia pasaulį ir žmogaus padėtį. Tik tada Jis tampa matas, kuriuo galime kliautis. Mat tada Dievas yra tikrai save parodęs. <...> Kas įvyko? Liudytojams, sutikusiems Prisikėlusįjį, tai pasakyti aiškiai nebuvo paprasta. Jie susidūrė su jiems patiems visiškai nauja tikrove, neišsitekusia jų patyrimo horizonte. Kad ir kaip to, kas įvyko, tikrovė juos sukrėtė ir privertė liudyti, ji kartu buvo ir visiškai kitoniška. <...> Jei Jėzaus prisikėlimas tebūtų buvęs stebuklingas lavono atgaivinimas, mums tai galiausiai būtų buvę nesvarbu. Ne daugiau svarbu, negu klinikinės mirties ištiktojo atgaivinimas gydytojų meistriškumu. Pasaulyje, kaip tokiame, ir mūsų egzistencijoje niekas nebūtų pasikeitę. Stebuklingas lavono atgaivinimas reikštų, kad Jėzaus prisikėlimas yra tas pats, kaip ir jaunuolio iš Naino (Lk 7, 11–17), Jajiro dukters (Mk 5, 22 ir t.) arba Lozoriaus (Jn 11, 1–44) prikėlimas. Po ilgesnio ar trumpesnio laiko šie grįžo į savo ligšiolinį gyvenimą, kad kada nors galutinai numirtų.

Naujojo Testamento liudijimai neleidžia abejoti, kad „Žmogaus Sūnaus prisikėlimas“ iš pagrindų kitoks. Jėzaus prisikėlimas buvo išsiveržimas į visiškai naujo pobūdžio gyvenimą, kuris nepavaldus mirties ir tapsmo dėsniui, bet yra anapus jo, – į gyvenimą, atvėrusį naują žmogaus būties matmenį. Todėl Jėzaus prisikėlimas yra ne koks nors individualus įvykis, bet „mutacinis šuolis“ (kaip analogiją pasitelkiant šį tikrai dviprasmišką pasakymą). Jėzaus prisikėlimu pasiekiama visiems svarbi nauja žmogaus būties galimybė, žmonėms atveriant ateitį, naujo pobūdžio ateitį. <...> Prisikėlimo liudijimuose kalbama apie tai, ko mūsų patyrimo pasaulyje nepasitaiko. Kalbama apie kažką nauja, ligi šiol nebūta – apie besirodantį naują tikrovės matmenį. Esamas neginčijamas. Mums veikiau sakoma: yra vienu matmeniu daugiau, nei mums iki šiol pažįstami. Ar tai prieštarauja mokslui? Ar tikrai gali būti tik tai, kas visada buvo? Ar negali būti to, kas nelaukta, neįsivaizduojama, nauja? Jei yra Dievas, ar negali Jis sukurti ir žmogaus būties naujo matmens, tikrovės apskritai? Argi kūrinija nelaukia to paskutinio ir aukščiausio „mutacinio šuolio“? Baigtinybės susivienijimo su begalybe, žmogaus ir Dievo susivienijimo, mirties įveikimo?

Benediktas XVI Knygos Jėzus iš Nazareto. Nuo įžengimo į Jeruzalę iki prisikėlimo (Katalikų pasaulio leidiniai, 2011) ištraukos. P. 191–195.

Laiškas skaitytojams

Turinys

Popiežius PRANCIŠKUS Mūsų kasdienė meilė

10

Vytautė MACIUKAITĖ Meilės nuolankumas

12

Jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis, bet neturėčiau meilės, aš tebūčiau žvangantis varis ir skambantys cimbolai.

Ir jei turėčiau pranašystės dovaną ir pažinčiau visas paslaptis ir visą mokslą; jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau net kalnus kilnoti, tačiau neturėčiau meilės, aš būčiau niekas.

Ir jei išdalyčiau vargšams visa, ką turiu, jeigu atiduočiau savo kūną sudeginti, bet neturėčiau meilės, – nieko nelaimėčiau.

Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta.

Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai.

Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria. Meilė niekada nesibaigia. Išnyks pranašystės, paliaus kalbos, baigsis pažinimas. <...> Taigi dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė – šis trejetas, bet didžiausia jame yra meilė (1 Kor 13, 1–13).

Antanas SAULAITIS SJ Sudėtingi reikalai?

13

Mieli bičiuliai,

Kronika

Klausimai ganytojams

4

Kun. Artūras KAZLAUSKAS Kaip švenčiamos Velykos

5

Bažnyčios pulsas

6

Erika PANOVA Pasimatuokime besigelbėjančio batus 8 Algirdas RAMONAS Kas mato bendrą vaizdą?

9

Meilės džiaugsmas

Vijoleta VITKAUSKIENĖ Gal mes tik meilės kelio pradžioje... 14 Zita VASILIAUSKAITĖ Himnas meilei ir psichologija

16

Pirmas pabėgimas

18

Kai žmonės labai myli, net verkti nustoja

19

Veidu į vaiką

Diana ADOMAITIENĖ Paklausa siūlo pasiūlą,

20

Jaunimo iššūkis

Matas BALTRUKEVIČIUS 7 priežastys dalyvauti LJD Vilniuje 22 Joana GIMBERYTĖ-JURONĖ Rutulys ir grandinė

23

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Elvyra KUČINSKAITĖ Pykti ant Dievo

24

Akiračiai

Šventasis Andriejus Bobolė

26

Mons. dr. Algirdas JUREVIČIUS 15 kalėjimo Velykų

28

Atokvėpio valandai

Sesė Lietuje Obelys: jauna ir sena

29

Giovannino GUARESCHI Bendradarbiavimas

30

daugeliui jūsų šis tekstas turbūt ne tik puikiai žinomas, bet gal net ir mintinai išmoktas?! Tad prašau labai nesipiktinti, kad čia jį atkartoju. Tikrai nedaryčiau to (nes ir man jis itin brangus), tačiau cituoti jį paskatino keli paradoksai. Neseniai vienas kunigas pasidalino, kaip gana didelei ir jaunai auditorijai perskaitęs šį tekstą pasiteiravo, ar jie žino – iš kur tai? Jo (ir mano) nuostabai, beveik niekas nežinojo, kad tai iš Biblijos, ir juolab kad tai kažkokio apaštalo Pauliaus Meilės himnas, o ne kokio nors įsimylėjusio poeto odė, kaip daugelis jų manė... Na gerai, tai nebuvo bažnytinis jaunimas, bet vis tik – šiandienos lietuvaičiai!.. Kita vertus, absoliuti dauguma besituokiančiųjų bažnyčioje pasirenka skaityti būtent šią ištrauką per Santuokos apeigas, kuomet tai skamba taip gražiai, romantiškai, kone patetiškai... O tuo metu kokie jaunųjų giminaičiai ar bičiuliai – jau „patyrę sutuoktiniai“ – tyliai sau mintija: „Gerai gerai, pažiūrėsim, kokias giesmeles giedosit viens kitam po metelių ar kitų?!“ Gal jie ir teisūs, gal iš tiesų šeimos realybė – ne amžina saldybė...

Tačiau čia pasirodo popiežius Pranciškus ir jų teisuoliškumą greit „užtrumpina“. Būtent jis savo apaštališkajame paraginime Meilės džiaugsmas (kurį su jumis Artumoje šįmet skyrius po skyriaus bandome suprasti), aptaręs šeimos pašaukimą, tikrovę ir sunkius iššūkius, imasi ketvirtojo, anot Šventojo Tėvo – pagrindinio – skyriaus apie tai, kaip brandinti, stiprinti, gilinti santuokinę bei šeimyninę meilę. O tam į pagalbą jis pasitelkia ne ką kitą, kaip tą patį Himną, kurį tiesiog žodis po žodžio nagrinėja ir... paaiškėja, kad visiškai ne romantiškas, o giliai realistiškas tas apaštalas Paulius ir pats Dievas, per jį bandantis mums padėti gyventi.

Tad bandome ir mes balandžio Artumoje tai bent kiek geriau suprasti.

Linkėdamas jums nuostabių atradimų, bandau ir aš, Darius Chmieliauskas

Sveikata

Gyd. Vytis ŽEMAITIS Tobula iki vėmimo

32

Gyvenimas kaip senas vynas

Vanda IBIANSKA Atbangavusios mintys

33

Viršelyje – REUTERS/Amir Cohen nuotrauka

P. S. O pradedame šįkart dar ne visai velykiniais sveikinimais, bet jau beveik: viršelyje – vaizdas iš Jeruzalės, Kristaus Kapo (t. y. Prisikėlimo) bažnyčios Didžiojo penktadienio pamaldų, skelbiančių, jog Kryžius – tikrasis Jėzaus meilės himnas! Gi antrame viršelyje – popiežiaus emerito Benedikto XVI įstabios mintys; prisimename jas, nes per pačias Velykas jis švęs savo 90-ąjį gimtadienį – dar kartą padėkokime Dievui, kad davė mums patirti jo išmintingą meilę.

Artuma 2017 m. balandis

3

Kronika

Klausimai ganytojams Apie trejus metus nėjau išpažinties. Iš pradžių sakiau, kad man to tiesiog nereikia, tada apleidau tikėjimą ir apie tai net negalvojau.

Jau pusė metų, kai aš vėl „atsivertusi“, bet nueiti išpažinties vis dar labai sunku. Iš pradžių tiesiog apie tai pagalvodavau, o dabar ši mintis vis neišeina iš galvos, atrodo, kad nuodėmės apsunkina mane. Kad būtų lengviau, susidariau sąrašėlį nuodėmių. Ar galima neštis „paruoštuką“ į klausyklą, kad nepraleisčiau kokios nuodėmės?

Tikrai galite neštis tą sąrašiuką, tik geriau pasirinkite laiką išpažinčiai ne tada, kai kunigui reikia netrukus eiti prie altoriaus, ar stovi eilė žmonių, laukiančių išpažinties... Jūsų atveju reikia ir ramaus nusiteikimo, ir laiko. Kita vertus, nereikia bijoti, kad kokią nuodėmę ir praleisime (taip gali pasitaikyti net ir sąrašą susidarius). Popiežius Pranciškus kaip tik norėdamas padrąsinti tokius žmones yra sakęs, kad Dievas nori mums atleisti visas nuodėmes jau tada, kai mes to dar nė nespėjome paprašyti.

Turiu tokią problemą. Jau pusę metų negaliu priimti šv. Komunijos, nes manau, kad mano išpažintis nėra atvira.

Einu išpažinties ir vis nedrįstu pasakyti

vienos nuodėmės. Ką tokiu atveju daryti? Jei nuodėmės neišpažinsiu ir eisiu šv. Komunijos, tai bus šventvagiška, bet tiesiog labai gėda. Juk ir kunigai žmonės. Kaip aš kunigui galiu tai sakyti?

Bet kokia atgaila reikalauja tam tikro nuolankumo, nes mūsų dvasiniam gyvenimui niekas tiek negali pakenkti, kaip puikybė. Kad būtų lengviau išpažinti savo kaltes, pasimelskite ir daugiau pamąstykite, kad ieškote Dievo gailestingumo, o ne pasirodymo prieš kunigą.

Tačiau galiu užtikrinti iš ilgametės savo kunigiškos patirties, kad man pačios brangiausios išpažintys buvo tų žmonių, kurie buvo daug klydę ir kurie labai nuoširdžiai ir atvirai atliko išpažintį bei atgailavo. Išklausęs nors vieną tokią išpažintį suvoki, kad verta būti kunigu.

Ar tikrai išsiskyrę žmonės neturi teisės eiti išpažinties? Net jei nesiruošia tuoktis antrą kartą? Žinoma, kad gali eiti išpažinties ir gauti išrišimą! Kol jie yra išsiskyrę – niekas jiems netrukdo priimti sakramentus, bet jeigu atsirastų kitas žmogus, su kuriuo susituoktų civiliškai, atsirastų ta situacija, kuri neleistų kunigui duoti išrišimo.

Parengta pagal svetainės kaunoarkivyskupija.lt klausimus

Artuma mėnraštis šeimai bei visiems ieškantiems Dievo ir žmonių artumos. Nr. 4 (327) / 2017

(ISSN 1392-382X) Eina nuo 1989 metų spalio. Steigėjas – Lietuvos Caritas, leidėjas – VšĮ Caritas leidykla „Artuma“

Redakcija:

vyr. redaktorius Darius CHMIELIAUSKAS; redaktorė Vanda IBIANSKA; redaktorė stilistė Dalė GUDŽINSKIENĖ; atsakingoji redaktorė ses. Teresė ELSTERYTĖ MVS; techninė redaktorė Valdonė MINCIŪTĖ; korektorė Rūta LAZAUSKAITĖ; dailininkė Silvija KNEZEKYTĖ; vyr. buhalteris Arūnas URNIEŽIUS; kapelionas Artūras KAZLAUSKAS

Adresas:

Rotušės a. 23, LT-44279 Kaunas; tel. (8 37) 20 96 83, 8 673 13 303; redakcija@artuma.lt Įmonės kodas 134460120, a. s. LT097300010002264553

Spausdino: UAB „Spaudos praktika“, Chemijos g. 29, LT-51333 Kaunas Užsakymo Nr. 211157, tiražas 10 100 egz. Žurnalą galima bet kada užsisakyti kiekviename Lietuvos pašte. Indeksas – 5010. Žurnalo kaina 1,10 Eur (atsiimant redakcijoje)

www.artuma.lt

mus rasite ir facebooke

Redakcija pasilieka teisę savo nuožiūra taisyti ir trumpinti rankraščius. Jų negrąžina ir nerecenzuoja.

Už reklamos ir informacinių pranešimų turinį atsako jų rengėjai

Balandžio mėn. skaitiniai

1 Š Jer 11, 18–20; Ps 7; Jn 7, 40–53 2 S V GAVĖNIOS SEKMADIENIS (I sav.)

Ez 37, 12b–14; Ps 130; Rom 8, 8–11; Jn 11, 1–45 3 P Dan 13, 1–9. 15–17. 19–30. 33–62;

Ps 23; Jn 8, 1–11 4 A (Šv. Izidorius, vysk., Bažnyčios mokytojas)

Sk 21, 4–9; Ps 102; Jn 8, 21–30 5 T (Šv. Vincentas Fereras, kunigas)

Dan 3, 14–20. 49–50. 91–92. 95;

Dan 3, 52–56; Jn 8, 31–42 6 K Pr 17, 3–9; Ps 105; Jn 8, 51–59 7 P (Šv. Jonas Salietis, kunigas)

Jer 20, 10–13; Ps 18; Jn 10, 31–42 8 Š Ez 37, 21–28; Jer 31, 10–13; Jn 11, 45–56 9 S VERBŲ SEKMADIENIS (II sav.)

Mišios: Iz 50, 4–7; Ps 22; Fil 2, 6–11;

Mt 26, 14 – 27, 66

Pasaulinė jaunimo diena 10 P Iz 42, 1–7; Ps 27; Jn 12, 1–11 11 A Iz 49, 1–6; Ps 71; Jn 13, 21–33. 36–38 12 T Iz 50, 4–9a; Ps 69; Mt 26, 14–25 13 K DIDYSIS KETVIRTADIENIS

Paskutinės vakarienės Mišios: Iš 12, 1–8.

11–14; Ps 116; 1 Kor 11, 23–26; Jn 13, 1–15 14 P DIDYSIS PENKTADIENIS

Iz 52, 13 – 53, 12; Ps 31; Žyd 4, 14–16; 5, 7–9;

Jn 18, 1 – 19, 42 15 Š DIDYSIS ŠEŠTADIENIS. VELYKNAKTIS

Pr 1, 1 – 2, 2; Ps 104; Pr 22, 1–18; Ps 16;

Iš 14, 15 – 15, 1; Iš 15, 1–6. 17–18;

Iz 54, 5–14; Ps 30; Iz 55, 1–11; Iz 12, 2–6;

Bar 3, 9–15. 32 – 4, 4; Ps 19; Ez 36, 16–17a.

18–28;Ps42;Rom6,3–11;Ps118;Mt28,1–10 16 S KRISTAUS PRISIKĖLIMAS – VELYKOS

Apd 10, 34a. 37–43; Ps 118; Kol 3, 1–4

arba 1 Kor 5, 6b–8; Jn 20, 1–9 17 P Apd 2, 14. 22–32; Ps 16; Mt 28, 8–15 18 A Apd 2, 36–41; Ps 33; Jn 20, 11–18 19 T Apd 3, 1–10; Ps 105; Lk 24, 13–35 20 K Apd 3, 11–26; Ps 8; Lk 24, 35–48 21 P Apd 4, 1–12; Ps 118; Jn 21, 1–14 22 Š Apd 4, 13–21; Ps 118; Mk 16, 9–15 23 S II VELYKŲ SEKMADIENIS (II sav.)

Apd2,42–47;Ps118;1Pt1,3–9;Jn20,19–31 24 P Šv. Adalbertas (Vaitiekus), vysk., kankinys

Apd 4, 23–31; Ps 2; Jn 3, 1–8 25 A Šv. Morkus, evangelistas

1 Pt 5, 5b–14; Ps 89; Mk 16, 15–20 26 T Šv. Fidelis Sigmaringietis, kun., kankinys

Apd 5, 17–26; Ps 34; Jn 3, 16–21 27 K Apd 5, 27–33; Ps 34; Jn 3, 31–36 28 P Šv. Petras Šanelis, kun., kankinys; šv. Liudvikas

Marija Grinjonas Monforietis, kun.

Apd 5, 34–42; Ps 27; Jn 6, 1–15 29 Š Šv. Kotryna Sienietė, mergelė, Bažnyčios

mokytoja, Europos globėja

1 Jn 1, 5 – 2, 2; Ps 103; Mt 11, 25–30 30 S III VELYKŲ SEKMADIENIS (III sav.)

Apd 2, 14. 22–33; Ps 16; 1 Pt 1, 17–21;

Lk 24, 13–35

Pasaulinė gyvybės diena Šventojo Tėvo intencija balandžiui:

parėmė š. m. I pusmečio Artumos prenumeratą per vyskupijų Carito skyrius, pasieksiančią labiausiai stokojančius.

Taip pat fondo dėka atnaujinome ir plėtojame artuma.lt svetainę

4

Artuma 2017 m. balandis

2017 m. mūsų tęstiniam projektui „Šeimos vertybių puoselėjimas mėnraštyje Artuma“ paskyrė 11 tūkst. eurų. Remiamos skilčių „Kronika“, „Meilės džiaugsmas“, „Jaunimo iššūkis“, „Atokvėpio valandai“, „Akiračiai“ publikacijos

bendroji – už jaunus žmones, kad jie mokėtų dosniai atsiliepti į savo pašaukimą ir rimtai apsvarstytų galimybę pasišvęsti Viešpačiui kunigystėje arba pašvęstajame gyvenime.

Kronika Liturgijos katechezė

Manto Kuraičio nuotrauka

Kaip švenčiamos Velykos Kun. Artūras KAZLAUSKAS

vena garbingąją Viešpaties kančią ir mirtį; Didįjį šeštadienį – Viešpaties palaidojimą, nužengimą į pragarus ir prisikėlimo laukimą; Velykų sekmadienį – prisikėlimą.

Didįjį penktadienį – pasninko ir abstinencijos dieną – Kristaus mirties 15 valandą ar vėliau yra Viešpaties Kančios liturgija, kurios centre – Šventojo Kryžiaus pagarbinimas. Didžiojo šeštadienio laiku rekomenduojama pratęsti pasninką ir abstinenciją rengiantis Velykų šventei. Nusileidus saulei (prasidėjus naujai dienai), renkamės aplink laužą švęsti liturgijų liturgijos – Velykų budėjimo, trunkančio iki saulės tekėjimo. Tada su žiburiais rankose laukiame grįžtančio Viešpaties, kaip tie ištikimi tarnai (žr. Lk 12, 35– 40), klausydamiesi Šventojo Rašto skaitinių, išgyvendami neofitų Krikštą, dalyvaudami Eucharistijoje ir jau švęsdami Prisikėlimą.

Didįjį tridienį pradeda ir geriausiai išaiškina paskutinės gavėnios dienõs – Didžiojo ketvirtadienio vakaro Mišios, vadinamos In coena Domini – Viešpaties vakariene.

Atmindami Eucharistijos, Kunigystės ir Meilės įsakymo palikimą, skaitome Evangelijos ištrauką apie kojų mazgojimą (žr. Jn 13, 1–15), o vyskupas ir jo kunigai, mazgodami kojas dvylikai saviškių, pri(si)mena įšventintųjų tarnautojų prasmę – būti kojas pasiekiančiais tarnais.

Kaip Kristus, pasiekęs mūsų kojas, pasiekdamas mirties bedugnę. Todėl prisikėlęs.

Kai kalbame apie Velykas, dažniausiai sakome, kad tai – Kristaus Prisikėlimo šventė. Tačiau tai ne visai tiesa, nes mūsiškis Velykų pavadinimas atitinka graikiškąją-hebrajiškąją Paschą, reiškiančią perėjimą (žr. Iš 12). Taigi Velykos yra perėjimas. O jei perėjimas, tai ir judesys iš paniekinimo, kankinimo, mirties ir palaidojimo į išaukštinimą, prisikėlimą, gyvenimą Tėvo dešinėje ir su mumis per Šventosios Dvasios atsiuntimą. Maža to, Velykose sutelpa visas išgelbėjimo „projektas“, nuo Įsikūnijimo iki Kristaus sugrįžimo į garbę.

Bažnyčia švenčia šį Velykų slėpinį savo liturgija. Švęsti reiškia padaryti jį mums aktualų, įtraukiant mus į patį išgelbėjimo darbą. Velykos švenčiamos keliais lygiais: pirmiausia Krikštu, kuris yra pirmoji ir esminė Velykų patirtis konkretaus žmogaus gyvenime. O Krikštas vainikuojamas Eucharistija, kuri kas kartą atnaujina mūsų atpirkimą, dovanoja Šventąją Dvasią, kuri padaro mus vienu kūnu; antrasis Velykų šventimo lygis yra sekmadienis kaip pirmoji savaitės diena (tikrai ne savaitgalis!). Diena, kai buvo surastas tuščias Jėzaus kapas ir mokiniai susitiko (atrodo, laužydami Duoną) su Prisikėlusiuoju.

Sekmadienis tampa sekmadieniu dėl Eucharistijos.

Neįmanoma tikėti Jėzaus prisikėlimu be Eucharistijos (žr. Jn 20); trečiasis lygis – metinės Velykos, „iškilmių iškilmė“.

Tai, kas kasdien ir sekmadieniais švenčiama Eucharistija, ypatingu būdu išgyvenama didįjį Velykų sekmadienį; ketvirtasis Velykų išgyvenimo lygis yra liturginiai metai. Bažnyčia atmena tą patį Velykų slėpinį įvairiais jo etapais nuo Apreiškimo Marijai iki Šventosios Dvasios Atsiuntimo. Tačiau liturginių metų centras yra metinė Velykų iškilmė, o svarbiausioji krikščionių šventė – sekmadienis.

Todėl kaskart, kai švęsime liturgiją, prisiminkime kojų plovimą. Kai švenčiama liturgija, Viešpats mazgoja mums kojas. Jis tarnauja. Jis, Dievas, – mums, žmonėms. Šitaip moko tarnauti. Velykos – didžioji tarnavimo mokykla! Jis numirė ir prisikėlė dėl MANĘS!

Daug kam iš mūsų Didysis Velykų tridienis atrodo kaip trys pasirengimo Velykoms dienos – ketvirtadienis, penktadienis ir šeštadienis. Tačiau neįmanoma išgyventi Velykų, švenčiant tik vieną dieną! Velykos švenčiamos tris didžiąsias dienas: Didįjį penktadienį Bažnyčia išgyArtuma 2017 m. balandis

5

Kronika Visuotinės Bažnyčios pulsas

tarnystę žemiausiai kastai Biharo valstijoje Indijos rytuose.

Įsiklausyti

Pirmosios pavasario dienos šiemet sutapo su gavėnios pradžia. Tradiciškai popiežius su Romos kurijos bendradarbiais užsidarė gavėnios rekolekcijų, kurios vyko Aričijos miestelyje Italijoje, o joms vadovavo biblistas pranciškonas tėvas Giulio Michelinis. Rekolekcijų konferencijų tema – Kristaus kančia, mirtis ir prisikėlimas pagal evangelistą Matą.

Tėvas Michelinis OFM klausė: kaip išgirsti Dievo balsą? Kaip apsispręsti? Jis pridūrė, kad Jėzus ne vien ragino kitus, bet ir pats sutikdavo padaryti, ko prašomas. Jis klausėsi kitų. Tad dar vienas klausimas – kaip klausytis kitų, kaip išvengti išankstinių nusistatymų? Kaip klausantis suvokti Dievo valią, nors ir skirtingą nuo savosios? Rekolekcijų vedėjas kalbėjo ir apie visokeriopą Jėzaus sekimą – ne vien džiaugiantis dėl Dangaus karalystės pažado, prisikėlimo, bet ir nešant savo kryžių.

Kovo 16 d. atgailos liturgijoje „24 valandos Viešpačiui“ Šv. Petro bazilikoje Šventasis Tėvas priėmė Sutaikinimo sakramentą. Taip dar sykį viso pasaulio tikintieji galėjo įsitikinti, kad dvasinės lavybos, atgaila yra būtina kiekvienam Bažnyčios nariui.

Plataus atgarsio pasaulio žiniasklaidoje sulaukė žinia, kad pirmąjį gavėnios sekmadienį, sveikindamas piligrimus ir maldininkus, susirinkusius Šv. Petro aikštėje, popiežius Pranciškus pasiūlė jiems paradoksalų kišeninio formato Evangelijos ir išmaniojo telefono sugre6

Artuma 2017 m. balandis

Gavėnios rekolekcijų šv. Mišios. L’Osservatore Romano nuotrauka

tinimą. „Kas atsitiktų, jei elgtumės su Biblija taip, kaip elgiamės su savo mobiliuoju telefonu? Jei visada nešiotume kišenėje, pavyzdžiui, kišeninio formato Evangeliją, kas atsitiktų? Jei pamiršę skubėtume sugrįžti, kaip grįžtame pamiršto telefono? Jei atverstume daug kartų per dieną ir perskaitytume Dievo žinutes Biblijoje taip, kaip skaitome žinutes savo telefone?“ – retoriškai klausė minios popiežius Pranciškus. Toks modernus palyginimas yra geras pavyzdys, kaip galima krikščioniškas praktikas išlaisvinti iš šablonų gniaužtų.

Kovo 8-oji, Tarptautinė moters diena, Vatikane buvo paminėta konferencija apie moteris Katalikų Bažnyčioje, kurios daug davė visuomenei, ir apie tai, kaip padėti joms išskleisti savo potencialą. Šį susitikimą Popiežiškosios mokslų akademijos būstinėje organizavo katalikių moterų organizacija „Voices of Faith“ (Tikėjimo balsai), o pagrindinė jo tema – taika ir nesmurtiškumas. Tarp konferencijos pranešėjų buvo daug išskirtinių moterų. Šiame kontekste garsiai nuskambėjo žinia, kad Indijoje didžiausią tiražą turintis žurnalas Vanitha (liet. Moteris) katalikę vienuolę ses. Sudha Varghese išrinko Indijos „Metų moterimi“. 68 metų vienuolė, Patnos Notre Dame seserų kongregacijos narė, jau daugiau kaip tris dešimtmečius yra atsidėjusi dalitų kastos žmonių musaharų gerovei, visų pirma merginų ir jaunų moterų ugdymui.

Vienuolė buvo įvertinta būtent už šią

Kovą buvo paminėta popiežiaus Pranciškaus pontifikato ketverių metų sukaktis, kuri tapo proga apmąstyti ir pateikti įžvalgas apie šio pontifikato savitumus, akcentus ar tendencijas. Iš pasakytų minčių išsiskyrė jėzuito Antonio Spadaro, garsaus jėzuitų žurnalo Civiltà Cattolica redaktoriaus, ne kartą asmeniškai bendravusio su Pranciškumi, apibendrinimas, kuriame Pranciškaus pontifikatas pavadintas „sėjos pontifikatu“: jis „sėja“, siekia pradėti procesus, kurių „derlius“ bus surinktas vėliau.

Nors yra stipriai kritikuojančių Pranciškų, tačiau tai rodo, kad pradėti procesai yra realūs. Kita vertus, pažymi tėvas Spadaro, oponavimas yra natūrali proceso ir laisvo nuomonių reiškimo dalis.

Kovo 15 d. Vatikane užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius kartu su Lietuvos pašto generaline direktore Lina Minderiene pristatė popiežiui Pranciškui bendrą Lietuvos ir Vatikano pašto ženklą, skirtą Žemaičių (Medininkų) vyskupijos įkūrimo 600 metų sukakčiai. Tad pirmąsyk Lietuvos pašto ženklų leidybos istorijoje bendra pašto ženklų laida išleista drauge su Vatikano Miesto Valstybe.

Kovo 24-ąją Vatikano Apaštališkuosiuose rūmuose popiežius Pranciškus priėmė Europos Sąjungos valstybių ir vyriausybių vadovus, atvykusius Romos sutarties pasirašymo šešiasdešimtųjų metinių proga. Šia sutartimi, pasirašyta 1957 m. kovo 25 d. Romoje, buvo įkurta Europos Bendrija.

ES vyskupai, kovo 29–31 dieną susitikę Briuselyje, taip pat aptarė Bendrijos ateitį. Lenkijos ganytojai savo Vyskupų konferencijos asamblėją baigė kvietimu melstis už Europą, o kovo 13 ir 14 d.

Varšuvoje vykusioje plenarinėje asamblėjoje parėmė pastangas iškelti į altoriaus garbę Europos Bendrijos idėjos kūrėjus Alcide de Gasperi ir Robertą Schumaną. Šie įvykiai liudija, kad Bažnyčia nori aktyviai dalyvauti svarstymuose apie Europos ateitį.

Tomas VILUCKAS

Kronika Bažnyčios Lietuvoje pulsas

Šventi – iš mūsų tarpo „Jis tikrai buvo vienas iš mūsų“, – apie vyskupą ir kankinį Teofilių Matulionį sakė Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas arkivyskupijos piligriminėje kelionėje lankant su būsimo palaimintojo gyvenimu susijusias vietas Kaišiadorių vyskupijoje. Į Kaišiadorių katedrą, Birštono sakralinį muziejų, Guronis organizuotai vyko ir Kauno arkivyskupijos dvasininkai, bendradarbiai ir savanoriai. Arkivyskupo Teofiliaus Matulionio metų piligrimai patiria, kaip Dievo Dvasios įkvėpti tų kraštų žmonės nuoširdžiai priima vis gausiau čia atvykstančius, liudija Teofilių kaip šeimų užtarėją, pasakoja apie tiesos kankinį, vyskupą, kurio garbę liudija ir

sybes paskelbti sekmadienį nedarbo diena siekiant, kad šeimos daugiau laiko praleistų su vaikais, šeimose, ir kad visuomenėje mažėtų įtampa, kylanti dėl sutuoktinių pervargimo ir laiko vieni kitiems stokos.

Pagerbiant pirmąjį savo šventąjį, Lietuvos ir pasaulio lietuvių jaunimo globėją šv. Kazimierą jo atlaidų proga „Karališka naktis“ su Viešpaties garbinimu ir šlovinimu surengta Vilniaus arkikatedroje. Jo iškilmėms buvo skirtos „Ąžuoliuko“ choro atliktos W. A. Mozarto „Karūnavimo mišios“, šv. Kazimiero statulėlių konkursas, bažnytinių bendruomenių prisistatymo palapinės, parodos ir ekskursijos tokia prasminga programa įsiliejant į garsiosios sostinės Kaziuko mugės šurmulį.

Panevėžio Kristaus Karaliaus katedroje Šv. Kazimierą šventė apie keturis šimtus vyskupijos Jaunimo dienos dalyvių, o vyskupas Linas Vodopjanovas kreipė jų dėmesį į šventojo drąsą – būnant karaliaus sosto įpėdiniu rinktis Vilniaus arkivyskupijos piligrimų šv. Mišios Kaišiadorių katedroje.

Daliaus Šatrausko nuotrauka pasaulio logika nesuvokiamą kalinio lagaminas bei rožinis iš duonos gabalėlių.

Keliauti, iš arti pajusti Teofiliaus dvasią, jo žingsnius ir darbus, taip pat ir Alantoje, Šeduvoje, Šv. Mikalojaus (benediktinių) bažnyčioje Kaune, galbūt ir Latvijoje bei Rusijoje, ragina kovo pradžioje patvirtintos LVK gairės. Jose Kauno arkivyskupijos piligrimai Guronyse. Manto Kuraičio nuotrauka parapijos, kitos bendruomenės kviečiamos rengtis beatifikacijai ir Dievo ir vargšų meilės kelią. Po Mišių Švč. Sakramento adoracija, Atgailos ir panevėžiečiai buvo pakviesti sriubos Sutaikinimo šventimu, specialiomis Ar- Laisvės aikštėje, o vakare – pažiūrėti kivyskupo Matulionio dienomis ir, žino- vyskupijos jubiliejui skirto spektaklio ma, organizuotis į beatifikacijos iškilmes „Karvelėli mėlynasai“ (rež. Inga TalušyVilniaus katedros aikštėje birželio 25 d. tė) Juozo Miltinio dramos teatre.

Be kitų šių metų aktualijų, kovo 2–3 d. plenariniame posėdyje Lietuvos vyskupai vieningai pritarė Europos sekmadienio aljanso (European Sunday Alliance) iniciatyvai raginti ES šalių vyriau-

Londono lietuvių Šv. Kazimiero parapijoje kovo 4 d., Maldos už lietuvius pasaulyje sekmadienį, šv. Mišias aukojęs LVK delegatas tautiečių sielovadai užsienyje prel. Edmundas Putrimas atkreipė

dėmesį, kaip svarbu perduoti tikėjimą dabarties emigrantams (net 42 kraštuose ir 66 parapijose bei misijose), tarp kurių daug šeimų ir jaunų žmonių. „Pirmiausia reikia išsilaisvinti savo dvasia, kad mums per maža būtų nesulaužyti kurio nors Baudžiamojo kodekso paragrafo, bet kad mūsų sąžinė visuomet liudytų, jog renkamės ne tik tai, kas mums asmeniškai naudinga, bet kas tarnauja bendram gėriui, Lietuvos gėriui“, – sakė Kovo 11-ąją savo kalboje LR Seime politinis kalinys ir 2013 metų Laisvės premijos laureatas Kauno arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius, linkėdamas, kad laisvos Lietuvos sūnūs ir dukros perduotų jaunajai kartai išsaugotą tikėjimą ir viltį.

Tikėjimą, viltį ir tiesą per visą sovietmetį kaip laisvės kregždę skraidinę Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos bendradarbiai ir talkininkai kovo 18 dieną Kauno arkivyskupijos muziejuje paminėjo Kronikos 45-metį (pirmas numeris išleistas 1972 m. kovo 19 d. Simne). Jaukiame bendradarbių ir bendražygių susitikime jos redaktorius arkivysk. Tamkevičius geru žodžiu minėjo šiuos kunigus, seseris vienuoles ir pasauliečius ir sakė, jog šiandien irgi rinktųsi tokią komandą – žmones, kurie mąstė ne apie save, bet rūpinosi, kaip geriau pasitarnauti tiesai ir laisvei.

Kovo 13-ąją Šiluvos bazilikoje piligrimai, Kauno arkivyskupo Liongino Virbalo pakviesti, meldėsi už popiežių Pranciškų ketvirtųjų jo išrinkimo metinių proga, dėkojo Dievui už Šventojo Tėvo tarnystę Bažnyčiai Šventosios Dvasios įkvėpimu. Gegužės 13 d. Šiluvoje švęsime Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo Fatimoje 100-metį. Šį Fatimos jubiliejų rudenį galėsime minėti ir pačioje Portugalijoje. Spalio 19– 22 d. Fatimoje organizuojama Lietuvos diena, o į ją bus vykstama specialiu užsakomuoju skrydžiu iš Vilniaus į Lisaboną drauge su vyskupais, kunigais bei kitais piligrimais iš visos Lietuvos (dėl galimybės keliauti drauge kreiptis į savo vyskupijas).

Dalė GUDŽINSKIENĖ Artuma 2017 m. balandis

7

Kronika

Šiandien vis girdime apie pabėgėlių krizę bei įvardijamus didelius skaičius žmonių, kurie gelbėdamiesi plūsta į Europą. Į Lietuvą planuojama perkelti 1 105 asmenis; palyginus su bendru priverstinių migrantų Europoje skaičiumi, kuris šiandien jau viršija milijoną, tai lašas jūroje, tačiau mūsų mažos Lietuvos žmonėms ši žinia vis dar kelia nerimą. Mes kalbame apie skaičius – statistiką, tačiau už kiekvieno šio skaičiaus yra žmogus su didelėmis baimėmis, patirtomis traumomis ir kruopelyte vilties...

Vienas iš mano sutiktų žmonių, pavadinkime jį Hamza, – jaunas vaikinas, siekiantis vėl iš mažų gabalėlių susirinkti saugų gyvenimą bei atrasti viltį čia, Lietuvoje. Grįždamas į prisiminimus, kai gyveno gimtojoje Sirijoje ir tikėjosi joje kurti savo ateitį, Hamza pasakoja apie paskutiniais mėnesiais patirtą siaubą.

Ramiu tonu, nors jame slypi skausmas, jis prisimena kiekvieną rytą, kai atsikėlęs pirmiausia pažvelgdavo pro langą norėdamas įsitikinti, ar gatvėje yra automobilių, žmonių. Tai reiškia, kad išauga saugumo tikimybė ir galima ruoštis vykti į paskaitas. Jei gatvėje nieko nematyti – saugiau likti namuose. Jau nekalbant apie vakarus, kai sutemus negali peržengti namo tvoros, nes visi judantys tamsoje šaudomi. Klausant Hamzos pasakojimo, akivaizdu, kad karo metu žmogaus gyvybė menkai vertinama. Apie visa tai man pasakoja jaunuolis, kuris turėtų trykšti entuziazmu ir svajoti apie ateitį, tačiau net ir dabar, būdamas, regis, saugioje aplinkoje, jaučia nuolatinį nerimą, nesaugumą ir baimę dėl ateities.

Dažnai girdžiu savo aplinkoje mes ir jie – pabėgėliai. Tačiau ar tikrai jų

patirtas skausmas mums yra toks svetimas, kad mes galime užsimerkti, matydami šalia kenčiantį žmogų? Jeigu šiandien atsidurčiau panašioje situacijoje, kaip, pavyzdžiui, Hamza, argi aš nedėčiau visų pastangų, kad išsaugočiau gyvybę, ir dar turėčiau ateities viltį? Argi nebandyčiau apsaugoti kiekvieną man artimą ir mylimą žmogų, ieškodamas saugesnių sąlygų gyventi? Aš bandyčiau. Drįsčiau teigti, kad kiekvienam iš mūsų svarbus stabilumas – ypač žinojimas, kad mano paties ir mano šeimos narių gyvybėms negresia pavojus, kad rytoj vis dar galėsiu laisvai gyventi savo šalyje, turėti draugų, artimųjų, su jais bendrauti gimtąja kalba.

Tai leidžia jaustis saugiai ir žinoti, kad pats esi atsakingas už savo gyvenimą. Ir kaip gali viskas greitai pasikeisti, kai suvaržoma judėjimo laisvė ir baimė tampa kiekvienos dienos bendrakeleivė.

Nedaug asmenų ryžosi kurti savo gyvenimą iš naujo čia, Lietuvoje. Tam yra svarių priežasčių. Pavyzdžiui, kai dauguma mūsų galvoja, kad šiems žmonėms skiriami pernelyg dideli pinigai, tikrovė tokia, jog susimokėjus būsto nuomą ir reikiamus mokesčius, nuo skiriamos pašalpos pragyventi ir integruo-

Asif Akbar nuotrauka

Pasimatuokime besigelbėjančio batus

tis lieka du eurai. Pasakoju tai, norėdama pasidalyti, kad šie žmonės neatvyko čia pasipelnyti iš mūsų. Priešingai, tie, kurie ryžtasi pasilikti Lietuvoje, deda visas pastangas, siekdami iš naujo kurti savo gyvenimą. Jie mokosi lietuvių kalbos, aktyviai ieško galimybių įsidarbinti, siekia pažinti mūsų kultūrą, su džiaugsmu leidžiasi į bendrystę. Ši situacija nelengva ir mums – priimantiems, nes tenka peržengti įvairius barjerus leidžiantis į tarpusavio santykį ir siekiant iš tiesų priimti atvykstančius žmones, palydėti juos šiame kūrimosi etape ir bent iš dalies pabandyti pasimatuoti tuos besigelbėjančių žmonių batus. Tai, be jokios abejonės, mums yra solidarumo ir tolerancijos iššūkis.

O atvykstantiems tenka dvigubas iššūkis – su visais praeities skausmais, nerimu, nežinia jie turi žengti sunkius, bet tvirtus žingsnius, kurdami savo ateitį ir būdami labiau priklausomi nuo kito gailestingumo, nei nuo paties savęs.

Erika PANOVA, Kauno arkivyskupijos Carito Užsieniečių integracijos programos koordinatorė

Seminaras

Vaidmenys ir kaukės – ne teatre, bet gyvenime gegužės 12–14 d. Senųjų Trakų Šv. Jono Apaštalinių seserų vienuolyne veda doc. dr. Nijolė Liobikienė

Informacija ir registracija: sen.trakai.registracija@gmail.com, 8 646 83 363 Dalyvio auka – 45 eurai, tačiau neturi būti kliūtis dalyvauti

8

Artuma 2017 m. balandis

Kronika

Kas mato bendrą vaizdą?

Algirdas RAMONAS Pavasaris Seime šį kartą prasidėjo po vasario 14 d. neeilinės sesijos, skirtos smurto prieš vaikus draudimui įtvirtinti. Seimo nariai vieningai dar kartą įtvirtino tai, kas jau iki šiol egzistavo kituose teisės aktuose. Jie nepaisė teisininkų pastabų, kad smurtauti jau ir dabar draudžiama ir už tai baudžiama. Ko gi nepadarysi dėl žiniasklaidos ir tam tikrų visuomenės grupių spaudimo?.. Sakoma, kad reikėjo aiškių „žinučių“ smurtaujantiems tėvams. Tačiau liūdna, kad meilės dieną priimtos sąvokos sukėlė daug sumaišties visuomenėje, užuot padėjusios tėvams, padarė juos smurtautojais. Dar keisčiau klausytis Seimo Pirmininko Viktoro Pranckiečio siekių išplėsti nepriežiūros sampratą, kad kuo daugiau tėvų būtų įtraukti į galimai smurtaujančiųjų sąrašą.

Kam naudinga sėti baimę visuomenėje, supriešinti tėvus su vaikais, kaimynais? Pabandykite patys atsakyti.

Kovo 11-ąją prasidėjusioje eilinėje sesijoje tenka rimtai dirbti bandant sustyguoti vaiko teisių apsaugos sistemą, kuri realiai veiktų. Deja, tai itin sunkus darbas. Naujausios redakcijos Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas susilaukia labai daug kritikos ir daugybės pataisų, kaip jau buvo ir 2015 metais – įstrigo procedūrose. Stebina, kad neturint sprendimo ir netgi aiškaus įsivaizdavimo, kokia turi būti sistema, skubos tvarka vyksta Prezidentės pateiktų siūlymų svarstymas. Stebint šį procesą kyla natūralus klausimas: ar balsuojantys už atskirus straipsnius ir visą pataisų paketą Seimo nariai mato visumą, ar supranta, kam pritaria ir ką kuria savo sprendimais? Kas prisiims atsakomybę dėl to, kaip saugomi vaikai mūsų valstybėje?

Akivaizdu, kad pirmieji vaikų saugumu turi rūpintis tėvai. Deja, tūkstančiai jų yra socialinėje rizikoje, dauguma iš jų turi priklausomybių, tarp jų daug smurtautojų. Daug vilčių dedame į sprendimus mažinti alkoholio prieinamumą ir vartojimą. Ketinimą su tuo kovoti deklaravo dabartiniai valdantieji rinkimų metu, nors tai netapo pirmiausiais ir ryžtingais jų darbais. Bet yra ir šimtai tūkstančių šeimų, kurios pačios stengiasi, kaip įmanydamos, oriai ir gražiai gyventi, gerai sutarti, tačiau jos dėmesio vis nesulaukia. Valdantieji rinkimuose

deklaravo išskirtinį rūpestį dėl šeimų, bet kol kas tik mojuoja įstatymų vėzdu.

Pasak Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininko Algirdo Syso, „Seimo pavasario sesiją galima vadinti socialinių reikalų sesija – pradedant socialiniu modeliu, vaiko teisių apsaugos stiprinimo paketu, baigiant darbo apmokėjimo, socialinio būsto ir kitais klausimais“.

Tačiau šeimoms kyla klausimas – kas mato bendrą vaizdą? Nesimato šeimų stiprinimo sistemos. Visai neaišku, kokie pakeitimai, kam ir kokį poveikį turės.

Valdžia turi siekti ir sudaryti sąlygas kurti šeimai palankią aplinką, stiprinti šeimas, o ne perimti šeimos funkcijas. Vilčių teikia į Seimo darbų programą įtrauktas Šeimos stiprinimo įstatymo projektas. Jame numatytas tarpinstitucinis koordinavimas bei poveikio šeimai vertinimas rengiant teisės aktų projektus. Galbūt šie mechanizmai atsakytų į dalį mūsų keliamų klausimų apie sistemingumą. Žvelgiant į Seimo sesijos darbų programą džiugu, kad joje nėra per pastaruosius ketverius metus vis keltų pavojų – pasiūlymų įteisinti eutanaziją,

teisę į abortą, „jaunimui palankias paslaugas“, lytinį švietimą, santuokų nutraukimo perdavimą notarams, neregistruotą partnerystę, kas nesiūloma naikinti nuostatą, jog informacija apie kitokias šeimos kūrimo ir santuokos sudarymo sampratas yra laikoma darančia neigiamą poveikį nepilnamečiams.

Seimo darbotvarkėje nenuilstamai keliamas partnerystės įteisinimo klausimas. Šį kartą pasiūlymus teikia liberalai. Tikėkimės, kad bus pasiūlymų partnerystę sureguliuoti jos neįvardijant šeima. Juk jau seniai net Nyderlandų mokslininkai pripažino, kad registruotos partnerystės pritaikymas skirtingų lyčių poroms buvo klaida.

Seimas ketina nudžiuginti tėvus padidindamas išmokas vaikams. Lenkų iniciatyva planuojama svarstyti šeimos kortelės idėją. Kaip pasisuks Darbo kodekso svarstymai – sunku prognozuoti.

Verta atkreipti dėmesį į šios valdžios nenuspėjamumą. Štai jau dabar viešai svarstomi konceptualūs dalykai, paliesiantys ir šeimų gyvenimą (pvz., mokslo metų trukmė), gali būti netikėtai įregistruoti Seime ir netgi priimti. Be to, Seimo naujokai dar sunkiai susigaudo pasiūlymuose, todėl matome skubotus ir nesistemingus jų sprendimus, visokių net tarpusavyje sunkiai derančių idėjų siūlymus.

Viltį teikia „šeimų ministro“ Lino Kukuraičio iš Seimo tribūnos pasakyti žodžiai, kad po „vaikocentrinių“ sprendimų būtinai reikės skubiai priimti „šeimocentrinius“ sprendimus.

Stebėkime ir vertinkime!

Artuma 2017 m. balandis

9

Meilės džiaugsmas

Mūsų

kasdienė meilė

L’Osservatore Romano nuotrauka

Popiežiaus Pranciškaus apaštališkojo paraginimo Amoris laetitita ištraukos

Šventojo Pauliaus himne apie meilę aptinkame kai kuriuos tikros meilės bruožus: „Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria“ (1 Kor 13, 4–7).

Meilė patiriama ir puoselėjama gyvenime, kuriuo visomis dienomis dalijasi sutuoktiniai vienas su kitu ir su savo vaikais. Todėl verta stabtelėti ir tiksliau suvokti šio teksto sąvokų prasmę, kad jį būtų galima mėginti taikyti kiekvienos šeimos konkrečiai situacijai.

Kantrumas Pirma pavartota sąvoka yra makrothyméi. <...> Prasmė paaiškėja iš Senojo Testamento graikiškojo vertimo, kur pasakyta, kad Dievas yra „lėtas pykti“ (Iš 34, 6; Sk 14, 18). Kantrumas reiškiasi tada, kai asmuo nepasiduoda impulsams ir vengia užsipulti. Tai – Sandoros Dievo, kviečiančio sekti Juo ir šeimos gyvenime, bruožas.

Tekstus, kuriuose Paulius vartoja šį žodį, reikia skaityti turint priešais akis Išminties knygą (plg. 11, 23; 12, 2. 15– 18): giriant Dievo santūrumą, suteikiantį laiko atgailai, sykiu pabrėžiama Jo galia, aikštėn iškylanti Jam gailestingai elgiantis. Dievo kantrumas yra gailestingumo nusidėjėliui rodymas ir parodo tikrąją galią.

Būti kantriam nereiškia leisti be paliovos netikusiai su mumis elgtis ar toleruoti fizinę agresiją, ar leisti traktuoti save kaip objektą. Problema iškyla, kai manome, jog santykiai turi būti idiliški, o žmonės tobuli arba kai save laikome centru ir laukiame, kad būtų vykdoma tik mūsų valia.

Tada visa daro mus nekantrius, verčia reaguoti agresyviai.

Jei neugdysime kantrybės, visada rasime dingstį piktai atsakyti ir galop su mumis bus neįmanoma sugyventi, pasidarysime antisocialūs, negebantys sutramdyti impulsų, o šeima virs mūšio lauku. Todėl Dievo žodis mus ragina: „Tebūna toli nuo jūsų visokie šiurkštumai, piktumai, rūstybės, riksmai ir piktžodžiavimai su visomis piktybėmis“ (Ef 4, 31). Kantrumas stiprėja pripažįstant, kad ir kitas 10

Artuma 2017 m. balandis

turi teisę gyventi šioje žemėje drauge su manimi ir toks, koks yra. Nesvarbu, kad jis mane trikdo, griauna mano planus, erzina savo buvimo būdu ar savo mintimis, kad nėra viskuo toks, kokio tikėjausi. Meilei visada būdinga stipri atjauta, skatinanti priimti kitą kaip šio pasaulio dalį net ir tada, kai jis elgiasi kitaip nei man norėtųsi.

Geranoriškumo nuostata

Po to eina žodis chrestéuetai, visoje Biblijoje pavartotas tik čia ir kilęs iš chrestós (geras žmogus, savo gerumą parodantis darbais). <...> Šiuo žodžiu parodoma, kad meilė yra gėris kitiems ir jiems padeda. Todėl jis verčiamas kaip „maloninga“.

Visame tekste akivaizdu, jog Paulius trokšta pabrėžti, kad meilė nėra vien jausmas. Ji turėtų būti suprantama ta reikšme, kurią žodis „meilė“ turi hebrajų kalboje, būtent: „daryti gera“. <...> Šitaip ji atskleidžia visą savo vaisingumą ir leidžia mums patirti davimo laimę, apstaus dovanojimosi be saiko, be reikalavimo atsilyginti, vien iš noro duoti bei tarnauti, kilnumą ir didingumą. <...>

Mielumas Mylėti taip pat reiškia būti maloniam, ir tokia yra žodžio aschemonéi prasmė. Juo norima parodyti, kad meilė nesielgia netinkamai, nėra nemandagi ar žiauri. Būdais, žodžiais ir veiksmais yra maloni, o ne šiurkšti ar nelanksti. Nemėgsta skaudinti kitų. Mandagumas yra „jautrumo ir nešališkumo mokykla“, reikalaujanti iš žmogaus „ugdyti savo protą ir jausmus, mokytis išgirsti, kalbėti ir tam tikromis akimirkomis patylėti“ (Octavio Paz. La llama doble.

Barcelona 1993, 35). Buvimas maloniam krikščioniui negali būti pasirinktinas ar atmestinas dalykas: tai – būtinas meilės reikalavimas, nes „kiekvienas žmogus įpareigotas būti malonus jį supantiesiems“ (Tomas Akvinietis. Sum-

Meilės džiaugsmas

ma theologiae II-II, q. 114, a. 2, ad 1). Kasdien „įžengiant į kito gyvenimą, net jei tas asmuo atlieka tam tikrą vaidmenį mano gyvenime, reikia taktiškumo nuostatos nebūti įsiveržėliu, ir tai atnaujina pasitikėjimą bei pagarbą. <...> Juo intymesnė ir stipresnė, juo labiau meilė reikalauja pagarbos kito laisvei ir gebėjimo palaukti, kol kitas atidarys duris į savo širdį“ (Katechezė, 2015 05 13).

Norint autentiškai susitikti su kitu, būtina maloniai žvelgti į jį. Tai neįmanoma karaliaujant pesimizmui, išryškinančiam kitų trūkumus ir klaidas, galbūt taip kompensuojant savo paties kompleksus. Malonus žvilgsnis neleidžia mums pernelyg užkliūti už kito ribotybių ir todėl įgalina, net jei esame skirtingi, vienam kitą pakęsti ir imtis bendro projekto. Maloni meilė kildina ryšius, ugdo saitus, kuria naujus integracijos tinklus, audžia tvirtą socialinį audinį. Šitaip patys apsisaugome, nes be priklausomumo kam nors jausmo neįmanoma išlaikyti atsidavimo kitiems, galop imama ieškoti patogumo vien sau ir bendras gyvenimas tampa negalimas. Antisocialus asmuo tiki, kad kiti egzistuoja vien jo poreikiams patenkinti ir kad tai darydami atlieka savo pareigą. Tada erdvės meilės švelnumui ir kalbai nebelieka. Kas myli, tas geba padrąsinti, paguosti, sustiprinti ir paskatinti. Štai, pavyzdžiui, ką Jėzus sakydavo žmonėms: „Pasitikėk, sūnau!“ (Mt 9, 2); „Didis tavo tikėjimas!“ (Mt 15, 28); „Kelkis!“ (Mk 5, 41); „Eik rami!“ (Lk 7, 50); „Nebijokite!“ (Mt 14, 27). Šiais žodžiais nežeminama, neliūdinama, neerzinama, neniekinama. Šeimoje būtina išmokti tokios malonios Jėzaus kalbos. <...>

Be vidinio smurto Pirmu himno pasakymu buvome kviečiami būti kantrūs, vengti šiurkščiai reaguoti į kitų silpnybes ar klaidas, o dabar pasirodo dar vienas žodis – paroxýnetai, – kuriuo žymima vidinė pasipiktinimo reakcija, sukelta kažko, kas išoriška. Galvoje turimas vidinis smurtas, neparodomas susierzinimas, priverčiantis mus užimti gynybinę poziciją kitų atžvilgiu, tarsi jie būtų vengtini nemalonūs priešai.

Tokio vidinio agresyvumo kurstymas nieko gera neduoda.

Tai mus tik susargdina ir galiausiai izoliuoja. Pasipiktinimas sveikas, kai skatina reaguoti į didelę neteisybę, tačiau žalingas, kai linksta visas mūsų nuostatas primesti kitiems.

Evangelija, priešingai, kviečia pamatyti rąstą savo akyje (plg. Mt 7, 5), o būdami krikščionys negalime ignoruoti Dievo žodžio nuolatinio kvietimo nekurstyti piktumo: „Nesiduok pikto nugalimas“ (Rom 12, 21). „Nepailskime daryti gera“ (Gal 6, 9). Vienas dalykas yra pajausti agresyvumo antplūdį ir kitas – jam pasiduoti bei leisti tapti nuolatine nuostata: „Rūstaudami nenusidėkite! Tegul saulė nenusileidžia ant jūsų rūstybės!“ (Ef 4, 26). Todėl diena šeimoje niekada neturėtų baigtis nesusitaikius. „Kaip galiu susitaikyti? Ar puldamas ant kelių? Ne! Mažas gestas, menkas dalykas, ir darna šeimoje bus atkurta. Pakanka mažo švelnumo gesto! Net be žodžių. Tačiau neleiskite, kad diena pasibaigtų nesusitaikius!“ (Katechezė, 2015 05 13).

Vidinė reakcija kitų keliamo nemalonumo akivaizdoje turėtų būti palaiminimas širdyje, troškimas kitam gėrio, prašymas, kad Dievas jį išlaisvintų ir išgydytų: „Laiminkite, nes ir patys esate pašaukti paveldėti palaiminimo“ (1 Pt 3, 9). Jei reikia kovoti su blogiu, kovokime, tačiau vidiniam smurtui visada sakykime „ne“.

Atleidimas Jei blogam jausmui leidžiame persmelkti visas mūsų gelmes, atveriame vartus piktumui, susisukančiam lizdą širdyje. Pasakymas logízetai to kakón reiškia „nepamiršti blogio“, „jį pasižymėti“, t. y. rūstauti. Priešingybė yra atleidimas, grįstas teigiama nuostata mėginant suprasti kitų silpnybes ir surasti kitam asmeniui pateisinimą, kaip sakė Jėzus: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“ (Lk 23, 34). Tačiau paprastai stengiamasi surasti dar daugiau kaltės, įsivaizduoti dar didesnes blogybes, įžiūrėti visokius blogus ketinimus, o taip rūstumas auga ir šaknijasi.

Tada kokia nors sutuoktinio klaida ar koks nors nuopuolis gali pakenkti meilės ryšiui ir šeimos tvirtumui. Problema ta, kad kartais viskam priskiriamas tas pats sunkumo laipsnis, rizikuojant imti griežtai reaguoti į bet kurią kito klaidą.

Troškimas apginti savo teises virsta nenumaldomu ir nuolatiniu keršto troškuliu, o ne sveiku savo orumo gynimu.

Kai esame įžeisti ar apgauti, atleisti įmanoma ir pageidautina, bet niekas nesako, jog tai lengva. Tiesa, kad „šeimos bendrystę galima išsaugoti ir tobulinti tik kilniai aukojantis. Kiekvienas ir visi turi būti visada pasirengę suprasti, toleruoti, atleisti, susitaikyti. Kiekviena šeima gerai supranta, kad įtampa ir konfliktai, egoizmas, nesantaika be atodairos ardo tą bendrystę, o kartais ją visiškai sunaikina. Dėl šios priežasties dažnai ir įvairiai suyra šeima“ (Jonas Paulius II. Familiaris consortio, 21). Šiandien žinome, jog norint gebėti atleisti reikia išlaisvinančios savo pačių supratimo ir atleidimo sau patiems patirties. Mūsų klaidos ar kritinis mylimo žmogaus žvilgsnis taip dažnai griauna mūsų savivertę. Šitai mus skatina saugotis kitų, vengti prisirišimo, baimintis tarpasmeninių santykių. Tada kaltinant kitus apgaulingai palengvėja. Turime melstis susitaikydami su savo istorija, priimti save pačius, mokėti sugyventi su savo ribotumu ir taip pat sau atleisti, kad galėtume turėti tokią pat nuostatą kitų atžvilgiu.

Tačiau tam reikia patirti, kad Dievas mums atleido, kad esame nuteisinti dovanai, o ne už savo nuopelnus.

Mus pasiekė už visus mūsų darbus pirmesnė meilė, kuri visada atveria naujas galimybes, skatina ir motyvuoja.

Jei pripažįstame, kad Dievo meilė yra besąlyginė, kad Dievo meilės nereikia nei pirkti, nei už ją atmokėti, tada kitus galėsime mylėti labiau už viską, atleisti jiems net ir tada, kai jie mums buvo neteisingi. Kitaip mūsų šeimos gyvenimas nustos būti supratimo, paspirties ir paskatinimo vieta ir virs nuolatinės įtampos bei abipusio baudimo erdve.

Artuma 2017 m. balandis

11

Meilės džiaugsmas

Meilės nuolankumas Vytautė MACIUKAITĖ „Kur kas svarbiau yra tapti žmogiškam negu svarbiam!“ – tokį sakinį perskaičiau Pimo van Lommelo knygoje Consciousness Beyond Life. Tai ne paties autoriaus, o tik jo pacituoti žodžiai. Bet juk ne tiek svarbu autorius, kiek mintis, atliepianti ir šio straipsnio temą – „Meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta“ (1 Kor 13, 4), kurią pakiša apaštalo Pauliaus Himnas meilei – popiežiaus Pranciškaus labai išsamiai aptariamas Amoris laetitia IV skyriuje.

Nuolankumas yra kertinis meilės šeimoje akmuo. Beje, meilė turi ir daugiau apibūdinimų, bet vis dėlto nuolankumas yra pats svarbiausias, nors apaštalas Paulius jo ir nemini pirmiausia. Apie nuolankumą verta kalbėti dar ir dėl to, kad gyvename narcisizmo amžiuje. Juk niekada anksčiau nebuvo tiek galimybių aukštinti savęs ir rodyti kitiems tik pačias gražiausias savo gyvenimo puses, net jeigu jos neturi nieko bendro su mūsų gyvenimo tikrove.

Bažnyčią lankantiems žmonėms labai lengva užsikrėsti tuo, kuo gyvena visuomenė. Slaptą troškimą išgarsėti, būti gerbiamiems ir svarbiems jie gali įgyvendinti gerais, ypatingais darbais ir nesirinkti paprastų kelių, kurie išties juos daug greičiau nuvestų į šventumą. Šv. Augustinas, paklaustas, kokią dorybę laiko svarbiausia, nedvejodamas atsakė, jog nuolankumą. Paklaustas, kokia būtų antra, jis taip pat pabrėžė nuolankumą. O trečia? Nuolankumas! Gerokai vėliau gyvenęs ir šv. Augustiną vienu svarbiausių savo mokytojų laikęs šv. Tomas Akvinietis pirmenybę teikia nebe nuolankumui, bet meilei.

O koks tuomet nuolankumo ir meilės santykis? Apaštalas Paulius nemato skirtumo tarp jų abiejų. Jis sako, kad meilė yra nuolanki! Jam meilė ir nuolankumas – tai vienas ir tas pats. Ir popiežius Pranciškus su tuo sutinka. Išties kiekviena meilė yra nuolanki, bet ne kiekvienas nuolankumas yra meilė!

Juk tas, kas myli, negali savęs ir savo po12

Artuma 2017 m. balandis

reikių iškelti aukščiau už kito, mylimo žmogaus poreikius. Mylintis žmogus būna nusižeminęs. Bet tas, kuris nusižemina ne iš meilės, gali būti labai stipriai nuo jos nutolęs ir jos nebeatspindėti.

Taigi kokia gi ta nuolanki meilė ir kaip ji reiškiasi šeimoje? Meilė nesiekia savęs aukštinti. Ji leidžia šalia savęs egzistuoti ir kitam, ji vadovaujasi dialogo principu.

Ji netrokšta pagyrimų, neturi tikslo nuolatos būti dėmesio centre. Tikros meilės pamatas yra susidomėjimas kitu, rūpestis dėl kito, noras kitam kažką duoti. Grįžtamasis ryšys yra ne išankstinis planas, bet netikėta dovana. Kas meilę sėja, tas ją ir pjauna. Geri meilės darbai, padaryti ne iš noro būti reikšmingam, grįžta dešimteriopai.

Meilės sąvoką išreiškia ne vien nuolankumas, bet nuolankumas apima ir kitus meilės epitetus – tai, jog ji kantri, maloninga, nepavydi, nesielgia netinkamai, neieško sau naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta kas bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai, visa pakelia, viskuo viliasi ir visa tiki. Kaip tik dėl šių savybių ji niekada nesibaigia (plg. 1 Kor 13, 4–8). Meilė ir nuolankumas vieną partnerį verčia susivaldyti ir atidėti savo poreikį, kai kitas negali jo patenkinti. Toks gyvenimas, pasak popiežiaus Pranciškaus, yra gyvenimas tarp troškimo ir jo išsipildymo.

Nuolankumas meilėje nėra vien abstrakti frazė, jis niekada negali būti vien negyva raidė. Gyvenimas šeimoje nėra vien tik džiaugsmingas savo poreikių įgyvendinimas, bet ir susivaldymas, atsisakymas ir apsiribojimas, tad nuolankumas yra neišvengiama meilės dalis.

Tačiau niekas negalėtų siekti idealaus nuolankumo, jeigu neturėtų nuostabaus ir gyvo pavyzdžio. Meilės ir nuolankumo pavyzdys mums yra Dievas, o akivaizdžiai ir apčiuopiamu būdu – Jo Sūnus Jėzus Kristus. Jis privalo būti kiekvienos šeimos centras, kad sutuoktiniai vienas kito nepaverstų dievais, užkraudami vienas kitam nepakeliamą naštą – nuolat ir be paliovos teikti dėmesį ir išpildyti bet kokį troškimą. Jei bent vienam iš sutuoktinių šeimoje Dievas nėra atrama, jei sutuoktinis nesiekia pasisemti ramybės ir stiprybės per maldą, tai jo santykiams su kitais žmonėmis kyla pavojus.

Kadangi šiais laikais darbas ir veikimas labai sureikšminami, o žmogaus

Gintaro Česonio nuotrauka

vertė siejama su jo veikla, svarbu prisiminti nuolankumą ir pasirinkimą šeimoje gyventi nuolankumu. Nuolanku suprasti, kad ne mes patys vieni kuriame šeimą savo jėgomis ir ją palaikome, bet Dievas yra šeimos bendraautorius bei gyvybės teikėjas. Kas Jį laiko savo egzistencijos ir santykių centru, tas geba mylėti ir būti nuolankus.

Marijos Stanulytės nuotrauka

Meilės džiaugsmas

Sudėtingi reikalai?

Antanas SAULAITIS SJ Kai smuiko garsai palydi gyvenimo ar filmo veiksmą, visiems aišku – vyksta kažkas gražaus, malonaus, švelnaus, saldaus. Ne veltui norisi girdėti jautrias stygas ir skaitant apaštalo Pauliaus Himną (Dievo) meilei (mums) (1 Korintiečiams 13), ir popiežiaus Pranciškaus posinodinio paraginimo Amoris Laetitia ketvirtąjį skyrių. Kartais jaunieji Santuokos šventei ir užsisako styginių trio, tačiau, kaip neretai prasitariame, „reikalai sudėtingi“.

JAV leidžiamas žurnalas kunigams The Priest atliko kunigų apklausą, po kurios paaiškėjo, kad iš visų Mišių, laidotuvių, krikštynų, atlaidų ir kitų apeigų „sudėtingiausios“ yra Santuokos – jos mažiausiai mėgstamos.

Neretai žmonėms svarbiausia, kad bažnyčia būtų graži ir jaunosios suknelė nuostabi, neregėta. Daug gėlių, daug žvakučių prie altoriaus ir suolų, barstomi tikri ar netikri žiedlapiai, giedama Ave Maria ir Panis Angelicus – mat katalikai vestuvėms giesmių neturintys. O kunigas bažnytiniuose dokumentuose pasirašo tikįs, kad jaunieji visiškai suvokia Santuoką tikėjimo akimis (ar širdimi)...

Laipsniškumas pastoracijoje, pradedantis Amoris laetitia aštuntą skyrių, taikliai atspindi sielovadininkų patirtį.

Kartą amerikiečių parapijoje krikštijome lietuvių šeimos kūdikį. Prie krikštyklos ir dokumentų radau klebono raštelį: „Tėvai nesusituokę bažnyčioje – rūpestingai pravesk apeigas, gal susidomės Santuokos sakramentu.“ Brazilijoje kalnyno parapijos vadovė, sielovadininkė lietuvaitė pranciškonė sesuo Suzana tą sekmadienį talkinančiam kunigui sako: „Sekmadienio Mišiose švęsime prie pat bažnyčios gyvenančios poros 25 m. vedybinę sukaktį. Minėk juos maloniais žodžiais, kaip gražiai gyvena, išauklėjo vaikus, padeda vargstantiems. Gal prikalbinsime ir bažnyčioje susituokti?“ Prieš 40 m. dalyvavau Čikagos arkivyskupijos sielovadinėje konferencijoje. Joje buvo kalbama, koks svarbus

sužadėtinių sprendimas tuoktis, todėl labai tinka, net jei tuokiamasi tik civiline santuoka, pasiūlyti jų ryžtą kurti šeimos židinį palydėti valandėle su Šventojo Rašto skaitiniais, malda, kokiomis apeigėlėmis – įspėjant, kad nemanytų, jog tai bažnytinė santuoka. (Kursuose minėta, kad šventiname automobilius, namus, žvakes, daiktelius, meldžiamės ir sunkiais atvejais, kaip antai laidotuvėse ar prie sunkiai sergančiųjų.) Žvelgiant atgal matyti, jog laipsniškai vyksta ir sutuoktinių vis gilesnis savo kelionės suvokimas – gyvena kartu, susituokia civiline santuoka, nusprendžia ryžtis sakramentiniam palaiminimui.

Neretas ir tarpinis žingsnis – noras tuoktis bažnytine santuoka, bet gamtoje. (Internete ar spaudoje matome jungtuves baseine, oro balione, zoologijos sode ar kitoje neįprastoje vietoje.) Su vyskupo leidimu JAV yra buvę vestuvių lietuvių stovyklavietėse (Dainavoje, Neringoje), kurios tikrai daugiamečiams dalyviams tapo vasaros ir jaunystės bendruomene, parapija. Kadangi sakramentai bendruomeniniai, Santuoka turėtų būti švenčiama bendruomenės (parapijos) bažnyčioje. Kaip palaikyti jaunų žmonių meilę gamtai, Dievo dovanotam pasauliui?

Galima būtų bažnyčioje atšvęsti Santuoką su skaitiniais, giesmėmis, priesaika, laiminimu, o gamtos apsuptyje po Šventojo Rašto ištraukų mainyti žiedus, baigti malda Tėve mūsų ir ten pat likusį vakarą vaišėmis švęsti.

Stengiamės pradėti nuo to, kas yra, ir lydėti su viltimi ir pasitikėjimu ne mažesne nei mūsų Viešpaties globa.

BENEDIKTAS XVI. Paskutiniai pokalbiai su Peteriu Seewaldu Iš vokiečių kalbos vertė Giedrė Sodeikienė Po ilgų apmąstymų popiežius Benediktas XVI nusprendė paskutinį kartą prabilti viešai. Tai padaryti jam padėjo Peteris Seewaldas. Daugelio susitikimų, prisiminimų, ramių pašnekesių rezultatas – atvira, nuoširdi ir kartais netgi sensacinga knyga. Benediktas XVI kalba apie savo atsistatydinimo priežastis, svarbiausias pontifikato akimirkas, konklavą ir savo įpėdinį – Pranciškų. Jis atvirai pasakoja apie sudėtingus ir prieštaringus įvykius – Vatikano slaptos informacijos nutekinimo skandalą „Vatileaks“, Romos kurijos reformą ir kt. Benediktas XVI anksčiau niekada taip asmeniškai nekalbėjo apie savo tikėjimą, šiuolaikinius krikščionybės iššūkius ir Bažnyčios ateitį. Pirmą kartą Bažnyčios istorijoje popiežius aptaria savo pontifikatą ir atvirai atsako į klausimus, kurie daugelį metų rūpėjo visiems katalikams.

KATALIKŲ PASAULIO LEIDINIAI

Pylimo 27/14, Vilnius 01309, tel. (8 5) 212 24 22, faks. (8 5) 262 64 62, www.katalikuleidiniai.lt

Artuma 2017 m. balandis

13

Meilės džiaugsmas

Gal mes tik

meilės kelio pradžioje...

Popiežius Pranciškus posinodiniame paraginime Amoris laetitia IV skyriuje, cituodamas Katalikų Bažnyčios katekizmą, sako, kad „Santuokos sakramento malonė pirmiausia skirta sutuoktinių meilei ištobulinti“. Įkvepiantys žodžiai! Bet ką jie reiškia konkrečios šeimos kasdienybėje? Elina ir Arenijus, auginantys penkis vaikus, netrukus švęs devynioliktąsias Santuokos metines. Jie turėjo apsčiai laiko bei galimybių tobulinti savo meilę ir sutiko praverti savo namų židinio duris Artumos skaitytojams.

– Kokia judviejų draugystės istorija?

Arenijus: Mes draugavome neilgai...

Elina: Bet pažįstami buvome nuo vaikystės! Susipažinome ir susitikdavome skautų renginiuose. Tačiau vienas susitikimas buvo kitoks. Po jo grįžau namo ir sakau mamai: „O kaip atrodytų, jei aš būčiau Jackienė?“ A.: Tada galvojau, kad dar ne laikas... Aš nežaidžiau socialinių žaidimų: komplimentai, gėlės... Man atrodo, kad santuokoje su žmogumi turi dalytis viskuo, o ne komplimentais... Elina buvo „tas žmogus“. Kad „jau laikas“, supratau vėliau, „nabašninkų“ dieną vaikštinėdamas aplink tvartą. Paskambinau Elinai ir sakau: „Aš važiuoju į Vilnių. Gal pavežti?“ Ji sutiko.

E.: Nuo tos dienos iki vestuvių mes draugavome tris mėnesius. Nors prieš santuoką mačiau ir jo pliusų, ir minusų. Kai apie tai pasikalbėjau su broliene, ji mane padrąsino: „Gerai, kad dabar matai minusų, – pagalvok, ar galėsi juos priimti, ir apsispręsk.“ Arenijus buvo tikras, nesumeluotas, tai ir lėmė mano apsisprendimą.

– Jūs vedę jau 19 metų. Kaip keitėsi jūsų meilė nuo vestuvių dienos iki dabar?

A.: Meilę pritemdė lūkesčių neatitikimas. Kai kuri šeimą, į ją eini su savo gyvenimo, savo šeimos istorija, galų gale ir savo būsimos šeimos modelį esi susikūręs.

Aš įsivaizdavau, kad santuokoje dalijiesi viskuo. Kai skuti bulves – skuti kartu, puodą kaiti kartu, jei valgai – tai kartu. O Elina, kai mes kur nors nuvažiuodavome, tik strykt iš automobilio ir bėga. O aš galvodavau: kaipgi šitaip? Jei jau kartu atvažiavome, tai ir eiti turėtume kartu.

14

Artuma 2017 m. balandis

Man gal būtų buvę įdomu kartu su Elina bulves skusti, kompą surinkti, gal būtų patikę per naktį diskutuoti apie gyvenimo prasmę, filosofuoti, bet Elinai gal buvo smagiau karpyti, eiti pasivaikščioti.

E.: Mes abu iš labai skirtingų šeimų – Arenijaus šeimoje tėtis ir mama viską darydavo kartu, o mano tėvai nieko nedarydavo kartu. Kai po vestuvių užgulė ir mokslas, ir gyvenamosios vietos paieškos, statybos, – bulves skusti kartu man atrodė tiesiog neįmanoma.

Per laiką tų neišpildytų lūkesčių daug susikaupė. Nemokėjau pasakyti: „Aš to nenoriu daryti.“ Tada dariau nenorėdama, o viduje tai kaupėsi... Mama man buvo pasakiusi: „Neužsileisk.“ Ji kaip mokėdama stengdavosi vadovauti, o kai tėčiui pasidarydavo mamos per daug, jis pasitraukdavo. Man buvo sunku bendrystėje atrasti savo vietą, tai prisigalvojau daug veiklų vaikams. Nuoskaudos pataikydavo į vidinius sužeidimus. Kartais pasidarydavo taip sunku, kad net pradėdavau galvoti – ar čia tas žmogus?

Arenijus – žodžio, pareigos, garbės žmogus. Supratau, kad jis nepabėgs, neatsitrauks nuo manęs, net kai man sunku.

Aš buvau ta, kuri abejojau. Tada jau buvo gimę du vaikai...

– Ką darėte, kad būtų lengviau?

E.: Mes eidavome į pasimatymus, o grįždavome... abu beveik verkdami.

A.: Elina guodžiasi, o aš girdžiu tik kaltinimus ir pradedu gintis. Iš to, kas buvo prieš santuoką, nieko nebeliko.

Neliko kalnų, turizmo, skautų. Dabar buvo butas, statybos, sauskelnės, vaikai. Po darbo leki į statybas, dirbi iki antros trečios valandos, paskui pamiegi ir – į darbą. Argi galima tikėtis, kad aš, grįžęs po darbo, šypsosiuosi? Šeštadienis, sekmadienis – geriausias laikas statyboms, o jai liūdna. Jaučiausi kvailai – elgiesi kaip ir teisingai ir dar esi kaltas?! Buvo pikta. Kai Elina pradėjo vaikščioti pas psichologę, galvojau, tegu eina – gal ką sužinos, ateis, papasakos, galėsime taikyti...

E.: Aš net klausiau savo tikinčios draugės – ar priimtų mane gyventi su trimis vaikais? Ji man atsakė – ne.

Tai privertė mane susimąstyti.

– Kaip ištvėrėte nesusikalbėjimo laikotarpį?

A.: Galvojau, kad čia toks etapas, kuris praeis. Laukiau, kol Elina susitvarkys.

Meilės džiaugsmas

E.: Buvo ir šviesesnių periodų: kai gimė dvynės, Arenijus dviem metams išėjo tėvystės atostogų. Per visą santuoką šiuo laikotarpiu mes daugiausia buvome kartu. Kai Dievas davė dvynes, pagalvojau, matyt, gera mama esu, jei Dievulis man patikėjo net dvynukes.

A.: Visada žinojau, kad Elina – puiki mama, bet, manau, jai tada trūko palaikymo, paskatinimo.

E.: Dabar žinome, kad mūsų meilės kalbos skirtingos.

Arenijaus meilės kalba – kartu praleistas laikas, o mano – palaikymo, pagyrimo žodžiai. Tačiau tada to nežinojome. Be to, man sunku būti savimi tiesiog būnant šalia.

O mano meilės kalba – palaikymo žodžiai, – jo akimis, yra nesąmonė, nes tai turi būti pačiame žmoguje. Dabar suprantame, kad trukdo ne charakterių skirtumai, bet nemokėjimas suprasti savo ir kito poreikių ir atskleisti juos.

Kartą tikinti draugė pasiūlė važiuoti į krikščionišką Kanos šeimų stovyklą. Patikėjome ja ir nuvažiavome.

E.: Taip pat išmokome neužbėgti įvykiams už akių.

Stabtelėti, atrasti, ką Dievas sako šioje situacijoje. Dabar bandau atsisakyti visko, kas nėra mano savastis. Mane išlaisvino supratimas, kad Dievas tikrai myli mane tokią, kokia esu.

Dalyvavome daugybėje mokymų. Man labai įstrigo mokymai apie nesmurtinį bendravimą. Mums prancūzai sako: deja, jūs nemokate nesmurtiškai bendrauti, draugiškai paprašyti... Dar labai įstrigo mintis apie poros – vyro ir moters – vienybę, kuri yra mūsų misija šiandieniame pasaulyje.

Supratau, kad man labai svarbu kurti vienybę mūsų poroje ir kad įmanoma, būnant skirtingiems, išlikti vieningiems.

– Ką atradote toje stovykloje?

E.: Toje stovykloje sužinojome, kad santuokoje mes esame ne dviese, o trise – yra ir Dievas; kai sunku, Jis gali padėti. Sužinojome, kad santuoka – ne sandoris.

A.: Buvo susikaupęs nuoskaudų bagažas. Idant Dievas padaugintų vyno, reikėjo pirmiausia iš savo šeimos ąsočio išpilti šiukšles, kad galėtume prisipilti bent vandens.

Stovykloje supratau, jog mūsų skirtumai, jei teisingai juos suprantame, ne skiria mus, bet papildo; tai supratus praėjo kvailas noras keisti kitą ar laikytis savo santuokos modelio. Pvz., tu man to nedarai, tai aš tau to nedarysiu.

Kai darai kažką be jokio atlygio, tai atsiperka su kaupu.

Tada išsipildo ir tai, ko pats nori. Dabar mes jau galime tik pasėdėti kartu, nieko neveikdami. Palaimingas laikas!

E.: Stovykloje išmokome daugiau kalbėtis. Dabar aš galiu lygiavertiškai vertinti abiejų norus, anksčiau to nemokėjau. Mokėmės nebūti vienas prieš kitą, o drauge būti prieš problemą.

Per stovyklą atradome ir bendrą maldą. Anksčiau buvome proginiai katalikai – į bažnyčią nueidavome tada, kai mums būdavo patogu. Dabar mums esant kartu vienas iš mūsų garsiai išsako savo mintis ir prašymus Dievui, o paskui kitas. Kiekvienas Dievui kalba apie save. Girdėti tą maldą – tikra privilegija. Tada sutuoktinis yra visiškai „nuogas“, nuoširdus.

– Stovyklai pasibaigus, likote šiame šeimų judėjime...

A.: Juk negali iš karto iškepti torto ar vairuoti automobilio. Taip ir šeimoje – mes negalėjome iš karto gerai bendrauti, nes neturėjome tokių šeimos modelių. Į šeimą atėjome savamoksliai. Mylime, pradedame tą šeimą kurti, ir nebūtinai pasiseka. Čia mes išmokome neiti miegoti nesusitaikę. Labai nori miego? Susitaikyk. Jei susitaikymą išsikelsi sau kaip užduotį, tada ją spręsi – norėsi ją atlikti, ieškosi būdų atleisti. O jei nekelsi sau tokios užduoties, tai ir sprendimo neieškosi...

A.: Šis judėjimas pakeitė mano suvokimą, kad tiesa gali būti tik viena, jog tam tikroje situacijoje gali būti tik vienintelis lygties sprendinys. Ne, gali būti įvairių sprendinių. O kito žmogaus sprendimas gali būti tiek pat vertingas, kiek ir tavo. Padėjo sugebėti atleisti, priimti skirtingumus, priimti kito nuomonę, jei ne kaip kompetentingą, tai bent kaip vertingą. Tada galiu ir atsiprašyti, ir priimti.

Dabar aš Elinai pasakau, kad myliu, nors retai, bet nuperku gėlių. Dabar Elina pati pasiprašo žodžių, ir aš nebesakau jai: „Jei pasakiau kartą prie altoriaus, kad myliu, tai informuosiu, kai kas nors pasikeis. Jei tyliu – niekas nepasikeitė.“ Netiesa, kad santuokoje apsvaigimas pasibaigia ir paskui lieka tik vargas iki grabo lentos, – juk meilei nėra ribų. Visada galima labiau mylėti vienam kitą. Visada galime duoti vienas kitam daugiau, nieko nelaukdami už tai. Gal mes dabar esame tik meilės kelio pradžioje. Kuo vyresnės poros Kanos bendruomenėje, tuo didesnis dabartinis jų įsimylėjimas. Tad ir jus kviečiame į Kanos savaitę poroms.

– Ačiū už pokalbį.

Kalbino Vijoleta VITKAUSKIENĖ P.S. Kanos savaitė sutuoktiniams vyks rugpjūčio 7–13 d.

Vilniaus Jėzuitų gimnazijos Guopstų stovyklavietėje, Trakų r. Klausti ir registruotis: Jūratė, mob. 8 610 030 70; el. paštas juraterimeik@gmail.com.

Artuma 2017 m. balandis

15

Meilės džiaugsmas

Himnas meilei ir psichologija

Silvijos Knezekytės asociatyvinė nuotrauka

Zita VASILIAUSKAITĖ Kai skaitome šv. Pauliaus Himną meilei (1 Kor 13, 1–13), širdis džiūgauja, ir nuoširdžiausiai manome, kad būtent tai ir yra MEILĖ. Tačiau paskui suabejojame, – gal tai tik poezija, gražūs žodžiai, kurie neturi nieko bendro su kasdieniu gyvenimu? Bet! Įsiskaitykime įdėmiau ir pamatysime, jog tas tekstas apie meilę turi ir pagrįstą psichologinę potekstę, kad jame aktualiai kalbama apie mūsų meilę šeimoje jau šiandien.

16

tumais reikia kiekvieno sutuoktinio sąmoningumo, pastangų ir kantrybės vienas kitam. Mes visi gyvendami keičiamės, nes keičiasi aplinkybės. Tačiau pokyčiams reikia laiko, o kartu – ne tik valios, bet ir kantrybės. Jei eisime šiuo keliu, labai tikėtina, kad sutuoktinių santykiai taps maloningi.

Meilė kantri

Meilė nepavydi

Šeimos gyvenimui žmonės dažniausiai renkasi tuos, kurie yra į juos daug kuo – požiūriu į gyvenimą, šeimą, svarbiausias vertybes, pomėgius ir t. t. – panašūs. Dėl panašumų paprastai nekyla jokių sunkumų. Dauguma problemų šeimoje randasi todėl, kad žmonės ne tik panašūs, bet ir skirtingi. Tai natūralu, nes jie augo skirtingose šeimose, galbūt puoselėjusiose visai kitokias vertybes, ir jų pagrindu buvo ugdomos asmeninės jų savybės. Jei žmogus augo aplinkoje, kurioje buvo pabrėžiamos materialinės vertybės, tai jam sukūrus šeimą dažniausiai tai būna vienas svarbiausių dalykų. Kitas galbūt augo šeimoje, kurioje svarbiausia buvo ugdyti vaiko asmenybę, puoselėti dvasines ir moralines vertybes. Arba žmogus augo šeimoje, kurioje jos narių tarpusavio ryšys nebuvo puoselėjamas, kiekvienas gyveno pats sau, kitais per daug nesidomėdamas ir nesirūpindamas. Tai reiškia, kad toks žmogus, jau sukūręs savo šeimą, nebus linkęs tartis ir derintis su kitu, jis bus pernelyg savarankiškas ar net savavališkas.

Kartais poroje stinga supratimo apie vyrų ir moterų bendravimo skirtumus. Psichologiniais tyrimais nustatyta, kad moterys į bendravimą šeimoje kreipia kur kas didesnį dėmesį nei vyrai, todėl kai kurios jaučia bendravimo stoką ir šaltumu ar net abejingumu kaltina vyrus, nelinkusius dažnai ir daug šnekėtis apie tarpusavio santykius. Kaip suderinti asmeninių savybių skirtumus sukurtoje šeimoje?

Dažnai sutuoktiniai tuomet daro tipišką klaidą – jie pradeda tarpusavyje kovoti už „savo teisybę“, kaltina vienas kitą, tėvus, kurie juos augino ir pan. Taip santykiai šeimoje tampa varginantys ir skausmingi. Deja, tai ne tas kelias, kuris augina meilę. Susidūrus su įvairiais asmenybės skir-

Deja, psichologinio konsultavimo praktikoje neretai susiduriu su pavydo problema šeimyniniuose santykiuose. Kalbame ne tiek apie tuos atvejus, kai pavydas turi realų pagrindą, pvz., yra rimtų įtarimų, kad sutuoktinė (-is) – neištikima (-s). Tuomet visai natūralu, kad antroji pusė, pajutusi grėsmę jų santykiams, tampa budresnė ir jautresnė žmonos (vyro) elgesiui, linkusi ją (jį) labiau kontroliuoti, sekti, aiškintis santykius. Kartais to pakanka, pora išsiaiškina ir priima sprendimą dėl ateities. Neretai santykiai po tokios krizės yra išgryninami ir sutvirtėja, kartais – išyra.

Bet yra kita pavydo pusė. Kai kuriems žmonėms pavyduliavimas yra būdingas kaip asmens savybė, neturinti nieko bendro su kito sutuoktinio elgesiu. Ši savybė verčia pavyduolį įtarinėti kitą neištikimybe be jokio pagrindo.

Būna, kad tokio elgesio žmogus išmoksta jau vaikystėje, matydamas, kad taip elgiasi vienas iš jo tėvų. Kita vertus, ši savybė paprastai būdinga žmonėms, kurių pasaulėžiūra, beje, irgi paveikta jų šeimos, remiasi nuostata, kad pasaulis neteisingas, o kitiems, jų manymu, sekasi nepelnytai geriau nei jiems. Dėl tokio požiūrio atsiranda vidinių psichologinių problemų, tokių kaip egoizmas bei nepakankamas pasitikėjimas savimi, kartais ir gilus nevisavertiškumo kompleksas. Toks asmuo gali pavydėti sutuoktinės (-io) ir jo (-s) draugams, mėgstamam hobiui ir pan. Pavyduliavimas ir įtarinėjimai labai apkartina santykius, dažnai dėl to santykiai atšąla ir išyra. Aišku, pavydas nesuderinamas su tikra meile, todėl jam įveikti reikia ne tik asmeninio pasiryžimo, bet dažnai ir profesionalios psichologinės pagalbos.

Artuma 2017 m. balandis

Meilės džiaugsmas

Meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta Tikriausiai prisiminsime pavyzdžių, kai šeima, aplinkinių laikyta „idealia“, staiga subyra... Taip, sukurti gerus santykius šeimoje nelengva, todėl kartais kai kuriems sutuoktiniams kyla lyg ir teisėtas pasididžiavimo „savo gražia šeima“ jausmas. Deja, šiuo atveju paprastai visus nuopelnus dėl tokio rezultato prisiima vienas iš sutuoktinių. Toks žmogus mėgsta kalbėti aplinkiniams apie savo šeimą iškeldamas jos pranašumą kitų šeimų atžvilgiu, dažnai pabrėždamas: „mūsų šeimoje tai...“, „mano vyras (žmona), vaikai tai...“ ir t. t. Tas išpuikėlis pradeda galvoti ir skelbti, kad tie gražūs santykiai šeimoje yra tik jo asmeninis nuopelnas, tuo šeimynykščius nuvertindamas ir sumenkindamas, o kartais paversdamas savo nuosavybe. Tokie santykiai negali tenkinti kitų šeimos narių, nes žeidžia jų žmogiškąjį orumą. Todėl palaipsniui keičiasi jų elgesys, jie stengiasi nuo tokių santykių atsiriboti (tampa uždaresni, mažiau bendraujantys) ir praleisti namuose kuo mažiau laiko, pasinerdami į darbą ar hobį. O tuo metu puikuolis vis daugiau dėmesio ir energijos skiria pagyroms, bet ne pagarbiems santykiams ir rūpinimusi kitais. Tai nereiškia, kad gražios šeimos nariai neturi širdyje džiaugtis vienas kitu, bet, žinodami tikrą gražių santykių kainą, suvokdami tų santykių trapumą, jie tikrai saugosis išpuikimo.

Meilė nesielgia netinkamai ir neieško sau naudos Šeimyniniai santykiai patys savaime nepanaikina konkretaus žmogaus egoizmo. Deja, kartais jau gyvenimo palydovo ieškoma labai egoistiniais tikslais. Žmonės tai vadina santuoka iš išskaičiavimo. Gal kai kurie prieštaraus ir sakys, kad visos santuokos yra kuriamos iš išskaičiavimo.

Deja, vienintelis pateisinamas „išskaičiavimas“ joje – tarpusavio meilė ir troškimas sukurti su tuo asmeniu šeimą.

Neretai žmonės veda (teka) turėdami kitokių tikslų, pvz., siekia pagerinti materialinę padėtį, pakeisti gyvenamąją vietą, užsitikrinti patogią buitį, kilti profesinės karjeros laiptais, pabėgti nuo kankinančios vienatvės ir pan. Tuomet kitas žmogus tampa jo poreikių patenkinimo objektu.

Aišku, atvirai apie tai niekas nekalba, nes deklaruoja vienas kitam „meilę“, o kartais ir patys ją taip supranta. Tik bėda, kad tokie santykiai trunka tol, kol sutuoktinis sugeba tenkinti kito poreikius. Juk neretai būna, kad „meilė“ greitai baigiasi, kai baigiasi kito pinigai arba jis praranda valdžią bei įtaką visuomenėje, o kartais ir sveikatą. Tada tampa nebenaudingas, ir santykiai išyra.

pyksti?“, – suprask, pykti yra negražu, neetiška. Psichologiniu požiūriu pyktis yra natūrali žmogaus reakcija į situaciją, kurioje jis susiduria su kliūtimi, siekdamas patenkinti savo poreikius ar pasiekti tam tikrą tikslą. Pyktį gali sukelti draudimas, nepritarimas, įžeidimas, kritika ir t. t. Jis reiškiasi vidine įtampa ir energijos antplūdžiu.

Psichologiniu požiūriu problema yra ne pyktis, bet tai, kaip žmogus elgiasi supykęs.

Beje, kartais pyktis suvaidina ir teigiamą vaidmenį santykiuose, įkvėpdamas žmogui drąsos išsakyti savo nuomonę, ko jis nedrįso pasakyti paprastoje situacijoje.

Svarbu atsiminti, kad supykę visada renkamės – ką su tuo darom. Pasidavę piktumui situaciją tik pabloginam.

Mat pyktis veikia visą žmogaus psichiką (beje, ir fizinę sveikatą), iškreipdamas jo suvokimą bei mąstymą. Įtūžęs žmogus paprastai situaciją ir kito asmens elgesį labai dramatizuoja, jį kaltina, prisimena visa, kas buvo bloga santykiuose nuo pat jų pradžios. Tokiu elgesiu jis provokuoja kitą asmenį atsakyti tuo pačiu, ir santykiai toje piktumo būsenoje tampa nekontroliuojami. Galiausiai iki valios išlieję vienas ant kito pyktį, sutuoktiniai po kurio laiko atvėsta ir susitaiko. Tačiau neretai lieka nuosėdų širdyje, nes pagauti pykčio žmonės išsako daug kaltinamųjų žodžių ir dalykų, apie kuriuos jie net nepagalvojo, tiesiog toje „kovoje“ siekė vienas kitą įskaudinti.

Sutuoktinių negebėjimas valdyti pykčio yra labai paplitęs šeimyninių santykių teršalas. Psichologijos požiūriu nepasiduoti piktumui reikštų „karštoje situacijoje“ sugebėti nutilti ir padaryti pauzę, kol emocijos atvės. O tada nuoširdžiai pasikalbėti ir pasistengti suprasti vienam kitą bei priimti abiem pusėms daugiau ar mažiau tinkamą sprendimą, kuris neretai remiasi kompromisu.

Meilė visa pakelia ir visa ištveria Jei sutuoktiniai sąmoningai suvokia šeimos svarbą ir vertę, jie žino, kad nėra lengvų kelių tikruose meilės santykiuose. Ir nepaisant neišvengiamų nesusipratimų, suklydimų, kartais atsiradusios tarpusavio įtampos, įvairių sunkumų, gražūs ir tikra meile grįsti šeimyniniai santykiai yra viena iš svarbiausių vertybių šeimoje ir mūsų visų gyvenime. Su tokia nuostata meilė iš tiesų visa pakelia ir visa ištveria, dažnai net daugiau, nei mes galime įsivaizduoti.

Ir, aišku, tikra meilė niekada nesibaigia, nes mes pašaukti ją nepaliaujamai kurti ne tik šiandien, bet ir visados – kol esame ir būsime.

Meilė nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga Dažnai girdime, kai įtemptoje situacijoje vienas žmogus sako kitam ar vaikui: „Tu nepyk“ arba: „Ko čia Artuma 2017 m. balandis

17

Meilės džiaugsmas

Pirmas pabėgimas

Deborą prižadino varnėnų švilpavimas – 2050-aisiais jie nebuvo išnykę.

– Ei, Eli, pavasario atostogos! Pagaliau turime laiko chronokairei.

Taip vaikai pavadino Chronos ir Kairos jiems pavestą užduotį paspartinti laukiančių Biblijos žodžių išsipildymą.

– Man tai gadina atostogas, – mieguistu balsu sumurkė broliukas. – Kai pagalvoji, kad ant mūsų pečių pasaulis...

– Nebūk kvailas. Pasaulis visada yra ant Dievo pečių.

– Kaip mergaitė, tu nekvaila...

Būtų ir susipešę, bet į lovą įšoko Lota ir ėmė siausti purtydama baltus gaurus.

Po pusryčių Debora su Lotos pavadėliu rankoje ir mieguistu broliu greta ryžtingai leidosi gatve. Tačiau ne parko link. Kai Elijas tuo nusistebėjo, Debora pasakė, jog eina aplankyti Saulėlydžio.

– O žinai, kur jis gyvena?

– O kam internetas? – atšovė ji.

Paspaudus durų skambutį, pasigirdo garsus „tik tak, tik tak“ – lyg žingsniai, lyg širdis.

Vaikai susižvalgė. Duris atidarė Chronos. Elijas iš nuostabos išsižiojo.

– Jūs čia gyvenate?! Tad kodėl jūs nieko nedarote dėl šitų vaikų?

– Aš gyvenu visur, bet esu labiau pastebimas ten, kur auga vaikai. O ką aš galiu padaryti? Aš – tik laikas! – gūžtelėjo pečiais Chronos. Įėję vaikai apsižvalgė. Per stiklines kambarių sienas Debora su Eliju matė vaikus ir kūdikius. Jie visi buvo 18

Artuma 2017 m. sausis balandis

panašūs į Saulėlydį – tokie vieniši. Aplink zujo auklės robotės. Kūdikius migdė robotai Hello Kitty. Pagaliau jiedu pamatė Saulėlydį. Jis sėdėjo ir žiūrėjo pro langą.

Jo auklė, pamačiusi Lotą, griežtai tarė: – Išveskite biologinį šunį. Nehigieniška.

Tačiau Lota liuoktelėjo ir atsitūpė šalia berniuko.

Auklė kaip užburta kartojo tą patį. Berniukas atsisuko į vaikus ir pavydžiai paklausė: – Jūs turbūt turite ir mamą, ir tėtį? Skaičiau, kad kai kurie vaikai turi.

– Turime, galėtume ir parodyti, – linksmai atsakė Debora.

Bet auklė tratėjo: – Išveskite biologinį šunį.

Teko išeiti, Saulėlydžiui šaukiant pavymui: – Ar tikrai? Kada?!

Kitą dieną Debora nubudo jau su kitu planu.

– Robotai veikia pagal programą. Jie užprogramuoti laike. Jei užmigdytume Chronos, visi robotai sustotų! Galėtume tam berniukui parodyti savo tėvus.

– Taip, bet kiti vaikai liktų visai be priežiūros, – įspėjo Elijas.

– Reikia pagalvoti, – kramtė sumuštinį Debora. Ir sugalvojo!

Duris vėl atidarė Chronos. Elijas įtraukė jį į pokalbį, kaip veikia laikrodžių mechanizmai.

Ir jisai užkibo! Taip visi trys atsidūrė Saulėlydžio kambaryje. Auklė užsivedė.

– Nehigieniški Homo sapiens.

Tai nieko gero nežadėjo.

Skaisčiai švietė saulė. Elijas nemačiomis padėjo grotuvėlį ant stalo ir kišenėje nuspaudė nuotoli-

Meilės džiaugsmas Vaikai apie meilę šeimoje

nį mygtuką „play“. Pasigirdo žemabalsė jų mamos lopšinė. Debora iš stiklainio išleido dešimt monotoniškai zyziančių musių. Suknapsėjo Chronos galva, jo keliai sulinko. Galiausiai jis susmuko ant sėdmaišio.

Auklė taip ir liko stovėti. Nerimą kėlė tik nepavargstančios auklės kituose kambariuose, mat Laikas miegojo tik Saulėlydžio kambaryje. Ar nepastebės?

Saulėlydis ir vaikai iš lėto išėjo į lauką.

– Bėgam! – sušuko Elijas. – Kol gros ta lopšinė, tol Laikas miegos ir auklė nejudės. Įrašiau lygiai valandai.

– Musės zys, kol bus gyvos, – nusijuokė Debora.

Užduotis: surask Biblijoje posakius apie laiką: Koh 3, 1; Koh 3, 17; Koh 3, 2 ir atsakyk, kas yra laiko valdovas: laikrodininkas; istorikas; likimas; Dievas.

Kovo mėnesio atsakymas: uždraustas vaisius – teisės, priklausančios tik Dievui.

Užrašė ses. Ona VITKAUSKAITĖ MVS, nupiešė Silvija KNEZEKYTĖ

Simonas, 5 metai Kartą man mama pasakė, kad jau pavargo visus mylėti ir labai nori pabūti viena, pailsėti ir pagalvoti, ką labiausiai myli. Tada aš jai išviriau kavos, ir mama su kažkokia knyga užsidarė kambaryje. Ji gėrė kavą ir skaitė tą knygą.

Kai paskaitė, atėjo pas mane ir tada jau pasakė, kad jai viskas aišku: labiausiai ji myli mane, paskui tėtį ir dar mūsų katę. Tada aš viską pasakiau tėčiui.

Tėtis liepė mamai dar pagalvoti ir pasakė, kad mane ir jį mylėtų vienodai, taip bus dar geriau. Dabar mama vis dar galvoja, bet kai sugalvos, tai tikrai pasakys. Nes aš jau nė kiek nesimušu, o kai tėtis pareina iš darbo, visada pasisveikina ir pabučiuoja mamą. Katė tai truputį paišdykauja, kartais net gėlių lapus nudrasko. Bet nieko, mama juos nuskina, ir vėl būna gerai. Vasarą katė gyvena pas močiutę kaime. Tada trys mūsų gėlės tiesiog atsigauna, kartais net pražysta iš meilės.

Gabija, 6 metai Meilė mūsų šeimoje neišpasakyta. Jei mama nemylėtų tėčio ir manęs, tai net nežinau, kas būtų. Man mama pasakojo, kad kai buvo jauna mergaitė, labai smarkiai pamilo mano tėtį. Tada jie ilgai draugavo. Kartą mama su tėčiu buvo susipykę, tada tėtis gyveno pas močiutę, o mama pas savo draugę, bet paskui, kai jiems taip gyventi pasidarė blogai, jie vėl susitaikė, ir tada jau buvo vestuvės. Per vestuves mama garsiai visiems pasakė, kad ji myli tėtį, o tėtis – kad myli mamą. Ir kad mylės visada. Dabar jie taip ir daro.

Tik labai retai ir visai nesmarkiai susibara. Paskui susitaiko ir atsiprašo, ir vėl myli vienas kitą. Ir, aišku, labai myli mane: man visko perka, duoda valgyti ir net riedučius nupirko. Kartą važinėjausi tais riedučiais, pargriuvau ir nusibrozdinau kelius. Tada mama pamatė, kad kraujas bėga, ir net apsiverkė. Aš žinau, ji verkė dėl to, kad mane labai myli. Mama sakė, geriau jau pati būtų susižeidusi kojas, kad tik man neskaudėtų. Bet nieko baisaus nebuvo. Tėtis užklijavo pleistriukus, ir keliukai greitai sugijo.

Denas, 5 metai Kai mama ir tėtis įsimylėjo, tada buvo jų vestuvės, ir atsirado mūsų šeima. Paskui aš atsiradau, nes kai žmonės labai myli vienas kitą, tada vaikai atsiranda. Paskui mano sesė atsirado, bet ji dar maža, dar neužaugo ir kartais net naktį prabunda, verkia ir pažadina mane. Aš myliu visus: mamą, tėtį ir sesę. Ir mama su tėčiu mane ir sesę labai myli. Tada būna visos šeimos meilė. Aš turėjau balioną. Jis nukrito ant tokios mažos adatėlės ir taip sprogo, kad net sesė išsigando ir pravirko. Tada aš su ja pasikalbėjau, paglosčiau ją ir pasakiau, kad nieko baisaus nenutiko, tik balionas labai garsiai susprogo. Ji nustojo verkti, o paskui jau net juokėsi. Kai žmonės ir vaikai labai myli kitus žmones, tada jie net verkti nustoja. Tikrai, kito žmogaus meilę galima net pajusti. Kai sesė pajunta, kad ją myliu, tai iš karto nustoja verkti.

Užrašė Aldona ATKOČIŪNAITĖ Artuma 2017 m. balandis

19

Veidu į vaiką

Paklausa siūlo pasiūlą, arba Vaikų pornografija internete

lefonų numerių. Tėvai turėtų kreipti dėmesį į tai, su kuo vaikas draugauja socialiniuose tinkluose, ką piešia, kokias nuotraukas išsisaugoja; įspėti vaiką apie bendravimo internete su nepažįstamais žmonėmis galimą riziką. Galbūt tai padės, kai jūsų vaikas pateks į netikėtą situaciją, kuomet išmaniajame telefone ar kompiuterio ekrane, žaidžiant visai nekaltus vaikiškus žaidimus, staiga stambiu planu pasirodys lytinis organas, išgąsdinsiantis mažylį. Dar labiau jis sutriks, kai netikėtai suskambės jo telefonas ir nepažįstamas dėdė pasakys, kad žino apie vaiko stebėtus negražius vaizdus jo kompiuterio ar išmaniojo telefono ekrane. Vaikas ne tik sutriks – jis labai bijos, kad apie tai nesužinotų jo tėvai. Nusikaltimą rezgantys asmenys pasinaudoja vaiko išgąsčiu ir gali priversti jį daryti tai, ko jis visai nenori, bet ko siekia seksualinis smurtautojas. Specialistai nuolat primena, kad labai svarbu kalbėtis su vaiku, jį išklausyti, skatinti dalytis savo jausmais. Tai geri ir teisingi patarimai. Tėvai stengiasi jų paisyti, bet, būkim atviri, vaikai dažnai nedrįsta apie tai prabilti, net nežino, kaip tai padaryti.

Noriu jūsų paklausti: ar jūs išdrįstumėte viešai atskleisti savo pirmą seksualinę patirtį? Ar apie tai, kad buvote neištikima (-s) savo sutuoktiniui? Pamėginote įsivaizduoti? Taip pat jaučiasi vaikas, ir ne tik nedrįsta, bet ir nežino, kaip tai įvardyti. „Ši industrija pasinaudos trūkinėjančiais santykiais šeimoje, – sako Kristina Mišinienė, – todėl raginu tėvus: domėkitės savo vaikais; stebėkite, ką jie veikia ir su kuo bendrauja.“

Ši tema gali jus trikdyti. Tikiu, kad esate mylintys ir besirūpinantys savo vaikais tėvai, bet net ir geroje šeimoje gali ištikti patirčių, gyvenimą padalijančių „iki įvykio“ ir „po jo“. Kalbu apie vaikų seksualinį išnaudojimą, šį kartą – apie vaikų pornografiją interneto erdvėje. „Mama, bet ar tai egzistuoja Lietuvoje?!“ – šūktelėjo pavymui paauglė dukra, man jau bebėgant pro duris į susitikimą su Lietuvos Carito Pagalbos prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms programos vadove Kristina MIŠINIENE, kuri į šį klausimą atsako teigiamai.

Jai antrina ir Audronė GECEVIČIENĖ, Kauno apskrities VPK KP Sunkių nusikaltimų tyrimo valdybos 3-iojo skyriaus viršininkė, sakydama, kad ši problema ne tik egzistuoja – pareigūnai pastebi tokių nusikaltimų augimą. „Šių nusikaltimų aukoms, – sako pareigūnė, – nepailstame kartoti: ‘Tu esi nekalta (-s), tu tapai auka ir mes tave ginsime.’“ Apie seksualinius nusikaltimus elektroninėje erdvėje nereikėtų nė kalbėti, jeigu tai tebūtų netikusių tėvų ar neklaužadų vaikų reikalas.

Milžiniškas verslas „Tėvai turi žinoti, kad vaikų pornografija interneto erdvėje yra milžiniškas verslas, – pokalbį pradeda Kristina Mišinienė, – ji paplitusi ir turi paklausą, nes tai – milžiniški pinigai, o juos suneša tokių vaizdų žiūrovai. Tai jų iškreiptas poreikis sukūrė šią galingą, didelius pinigų srautus sukuriančią, rinką.“ Turime žinoti, kad tokius nusikaltimus darantis žmogus gali būti ir tarp jūsų kaimynų, nes tai niekuo neišsiskiriantis mūsų visuomenės narys, turintis sutrikimą, kurio auka gali tapti bet kuris vaikas. Jūsų taip pat. Ir ne todėl, kad jūsų vaikas yra blogas, labai įnikęs į kompiuterį arba jūs – netikę tėvai. O todėl, kad egzistuoja paklausos ir pasiūlos mechanizmas.

Yra žiūrovai, formuojantys paklausą, atsiranda vaikų gaudytojai-verbuotojai, kurie sukuria pasiūlą. Pasirengimo bendrauti su vaikais jiems galėtų pavydėti vos ne kas antras ugdytojas. Jie atmintinai cituoja vaikiškas knygeles, yra gerai išstudijavę vaikų psichologiją, įvaldę manipuliacijos „meną“. Internete slepiasi po netikrais vardais ir apsimeta mažais berniukais arba mažomis mergaitėmis.

Jei vaikas bus sekamas, labai tikėtina, kad bus pagautas, ir ne todėl, kad jis to nori, bet dėl gyvenimo patirties trūkumo nepamatys, neatpažins jam paspęstų žabangų.

Kaip apsaugoti vaiką?

Kad vaikas nepapultų į šias pinkles, atsakingi ir tėvai, kurie turėtų padėti jam atskirti, ką galima skelbti internete, o ko nevertėtų. Pvz., asmeninės informacijos, te20

Artuma 2017 m. balandis

Kaip atpažinti, kad vaikas įtraukiamas? „Kad vaikas galimai matė pornografinio turinio vaizdus, gali atskleisti pakitęs jo elgesys, – sako psichoterapeutė Gitana Steponavičienė, – kuris tampa atvirai seksualizuotas. Reikėtų atkreipti dėmesį į vaiko žinias apie seksą, neatitinkančias amžiaus: kartais jis imituoja lytinį aktą su žaislais, gyvūnais ar bendraamžiais; liečia, glosto savo genitalijas, apdalija seksualizuotais bučiniais šeimos narius.“ „Vaiko užsidarymas, nerimastingumas ir miego

Veidu į vaiką

problemos, – tęsia psichoterapeutė, – parodys, kad vaikas kažką slepia. Tėvams pirmiausia reikėtų užtikrinti vaiko saugumą ir nepamiršti, kad po tokios patirties sumažėja vaiko savivertė bei pasitikėjimas suaugusiaisiais. Vaikas jaučia gėdą, baimę ir kaltę. Parodykite, kad jį suprantate, pasitikite ir patikinkite, jog jis nekaltas, kad taip atsitiko. Svarbu išlikti ramiems ir išsklaidyti vaiko nerimą, užtikrinant jį, kad daugiau to nepasikartos. Ramus vaiko išklausymas gali būti gydantis.“

Valstybės vaidmuo Dar 2010 m. Europos Komisija (EK) siūlė visoje Europos Sąjungoje blokuoti tinklalapius, kuriuose yra vaikų pornografijos. Tuometinė EK vidaus reikalų komisarė Cecilia Malmström tvirtino, kad tai būtų naudinga, interneto vartotojus apsaugoti galinti priemonė, kuri jau įdiegta Italijoje, Didžiojoje Britanijoje ir Skandinavijos šalyse. Paklausta apie vaikų pornografijos svetainių blokavimą Lietuvoje, Kauno apskrities VPK KP Sunkių nusikaltimų tyrimo valdybos 3-iojo skyriaus viršininkė Audronė Gecevičienė apgailestavo, kad Lietuvoje tokie interneto puslapiai neblokuojami. Nuo 2016 m. interneto paslaugų tiekėjai privalo blokuoti tik prieigas prie nelegaliai Lietuvoje veiklą vykdančių lošimų svetainių.

Lietuvoje galima naudotis tik Tėvų kontrolės (angl. parental controls) programine įranga. Priklausomai nuo to, kokia programinė įranga įdiegta kompiuteryje ir kaip ji sukonfigūruota, priklausys, kokią funkciją – laiko, praleisto prie kompiuterio, kontrolę ar turinio internete filtravimo – ji atliks.

Apie tai, kad jų vaikai buvo seksualiai išnaudojami interneto erdvėje, tėvai sužino iš pareigūnų jau prasidėjus procesiniams veiksmams. Skaudžiausia, kad net ir tokiose bylose, kuriose vaikai tampa seksualinio smurto aukomis, yra labiausiai saugomos ne vaiko (!), bet įtariamojo teisės. „Kad tai suprastume, – sako Kristina Mišinienė, – turime žinoti Advokatūros sukūrimo istoriją, kuri pasakoja, kad advokato profesija buvo tam ir sukurta, idant gintų įtariamojo teises, surinktų visą medžiagą ir įrodytų, kad galbūt jis nekaltas. Tai advokato pirmasis tikslas, apie aukos gynybą buvo pradėta galvoti gerokai vėliau. Užsienio šalyse yra advokatų biurų, kurie specializuojasi tik aukų gynimo procese. Lietuvoje to dar nėra, todėl būdami nukentėjusiais turėtume aktyviai domėtis tiek bylos eiga, tiek savo kaip nukentėjusiųjų asmenų teisėmis ir įstatymais. Klausimus pateikite ne tik savo advokatui, bet ir bylos eigą kontroliuojančiam prokurorui, kad asmuo, galimai padaręs nusikaltimą, gautų sąžiningą savo ‘veiklos’ įvertinimą. Jeigu įtariamojo advokatai ar artimieji bando daryti poveikį, turite rašyti pareiškimą policijai.“ Ar visada tokius nusikaltimus padarę asmenys būna nubausti realia laisvės atėmimo bausme? „Turbūt juokaujate? Bausmės juokingai mažos“, – toks pareigūnės Audronės Gecevičienės atsakymas priverčia suklusti,

nes šio skyriaus kriminalistai, norėdami atskleisti šiuos nusikaltimus, dirba nepaisydami nei savo sveikatos, nei darbo viršvalandžių. Skaudžiausia, kad kai vaikai įtraukiami į tokius nusikaltimus, po jų būna sunkesni – seksualinis išnaudojimas ir žaginimas, tačiau jau ne virtualiame, bet realiame pasaulyje. Pareigūnai, tiriantys šiuos nusikaltimus, būna labai nusivylę, kai asmuo, įvykdęs tokį nusikaltimą, yra probuojamas (lygtinai atleidžiamas nuo bausmės) ir paleidžiamas teismo salėje; tada atsiranda rizika, kad toks asmuo savo nusikalstamą veiklą gali vykdyti ir toliau.

Tėvai turėtų kovoti už savo vaiką ir nepasiduoti įtariamojo asmens artimos aplinkos poveikiui, paprastai kalbant, neimti dažnai pasiūlomų pinigų, galvojant apie tai, kad šiandien nukentėjo mano vaikas, rytoj gali nukentėti kaimynų mažylis. Pinigai niekada neatstos moralinės, psichologinės ir fizinės žalos, padarytos mūsų vaikams.

Pareigūnai vaikų labui ragina tėvus išlikti kategoriškoje pozicijoje ir nesileisti į kalbas apie „atleidimus“, kurie nieko bendra neturi su tikru atleidimu.

Nusikaltimą rezgantys asmenys pasinaudoja vaiko išgąsčiu ir gali priversti jį daryti tai, ko jis visai nenori.

Apie vaikų pornografiją Lietuvoje prakalbome todėl, kad esame emociškai „alergiški“ bet kokiai prievartos apraiškai. Tėvai, be jokios abejonės, atkreips dėmesį į specialistų rekomendacijas, kaip apsaugoti savo vaikus, bet kodėl savo piliečių saugumu realiai nesirūpina valstybė ir neapibrėžia įstatymu, kad Lietuvoje pornografinio turinio interneto puslapiai būtų blokuojami? Apie tai – kitame Artumos numeryje.

Kalbino Diana ADOMAITIENĖ

Artuma 2017 m. balandis

21

Jaunimo

is

iššūk

7 priežastys dalyvauti LJD Vilniuje Šiemet birželio 23–25 dieną jau devintą kartą vyks Lietuvos jaunimo dienos (LJD) – bene didžiausias Katalikų Bažnyčios Lietuvoje renginys.

Visi keliai į sostinę ves dar ir todėl, kad LJD metu Dievo Tarnas arkivyskupas Teofilius Matulionis bus paskelbtas palaimintuoju. Vis dėlto tai ne vienintelės priežastys, kodėl verta dalyvauti Jaunimo dienose.

Teofiliaus Matulionio beatifikacija – istorinis įvykis 1604 m. šv. Kazimiero kanonizacija iškilmingai švęsta Vilniuje. 1987 m. Jurgis Matulaitis palaimintuoju paskelbtas Romoje. Tad 413 metų nebuvo tokio mąsto įvykio Katalikų Bažnyčios Lietuvoje istorijoje. Aišku, dėl to trečiąją renginio dieną matysime gerokai daugiau negu įprasta LJD vyresnio amžiaus žmonių ir kartu švęsime šį istorinį įvykį per krikščioniško jaunimo fiestą.

Nes „Tiesa padarys jus laisvus“ Visi žmonės ieško tiesos. Klausinėja, abejoja, kvestionuoja tiesas ir ieško Tiesos. Jaunimas dažniausiai ir yra ta grupė, kuriai ypač svarbi visokeriopa laisvė. Šios Jaunimo dienos ir skatins ieškoti tiesos ir ją rasti. Dievo Tiesa ne visada yra lengva ir patogi. Kita vertus, dabar kaip niekad mūsų karta nori radikalumo ir tikrumo. Galiausiai net ir dabartinė Lietuvos politinė situacija lemia, kad vis daugiau kalbame apie tai, kokia trapi yra mūsų laisvė.

Tad ieškokime visi kartu kelio į vidinę laisvę per Tiesos atradimą!

Tavo svajonių mergina / vaikinas ten dalyvaus Mokausi Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute (TSPMI), kurio pavadinimą šifruodavome taip: „Tavo Svajonių Panelė Mokosi Institute“. Žmonių, kurie susipažinę per LJD vėliau sukurtų šeimą, asmeniškai nepažįstu, tačiau beveik neturiu jokių abejonių, kad tokių yra. O tų, kurie po Jaunimo dienų imtų draugauti, tikrai pažįstu. Tad princas ant balto žirgo ar svajonių merginos gali laukti ir „Siemens“ arenoje ar Katedros aikštėje.

LJD skaniai pavalgysi Nebūtina būti šauktiniu ar savanoriu, kad valgytum skanų kareivišką maistą.

Taip, gal maitinimas ir nėra pats svarbiausias dalykas, bet jis per tokius krikščioniškus renginius dar niekad nenuvylė.

O kartais būna su meile pristatytas neatšalęs būtent ten, kur verda savanorių veiksmas, – nereikia nė pajudėti iš darbo vietos, kad skaniai ir sočiai pavalgytum.

Per LJD galima susirasti gerų draugų 2015-ųjų LJD Alytuje buvo pirmas didesnis jaunimo krikščioniškas renginys mano gyvenime. Iki tol, nors į bažnyčią eidavau nuolat, niekur nedalyvaudavau, ir mano aplinkoje buvo gana nedaug tikinčių žmonių. Po šio renginio viskas apsivertė, o keletas tų, su kuriais susipažinau būtent per LJD, dabar man yra vieni artimiausių ir mylimiausių. Galiausiai, gali sutikti savanorį autobuse, neatpažinti, nesuprasti, kodėl su tavimi sveikinasi, o paskui kelias valandas nuoširdžiai kalbėtis.

22

Artuma 2017 m. balandis

Per LJD vyksta stebuklai Taip, tikrai jie vyksta. Tokie, kokių Vatikanas turbūt stebuklais nepripažintų, bet jie vyksta. Asmeniškai man stebuklingiausi buvo du dalykai. Pirmas susijęs su benamiu, kurį mačiau per LJD Alytuje. Per Mišias Rotušės aikštėje piktas ir nervingas, jis kelis kartus mėgino prasibrauti pro minią į kitą aikštės pusę.

Jam nepavyko. Vėliau pamačiau jį didžiajame ekrane. Jo veido išraiška buvo nenusakoma žodžiais. Giedojo giesmę iš visos širdies, o juk buvo eilinis vargšas žmogelis, kuris tiesiog negalėjo praeiti pro minią ir dėl to be galo nervinosi. Tikiu, kad kažkas jam tada atsitiko ir jo gyvenimas pasikeitė.

Antras stebuklas tiesiogiai susijęs su savanoriavimu. Per tas, atrodytų, tik kelias dienas mes tampame kaip šeima.

Ypač tai pasijautė per paskutinę LJD Alytuje dieną, kai po renginio visi savanoriai susirinko į štabą. Žmonės, kurių nepažįsti, ateina atsisveikinti ir tavęs apkabinti. Nes juk visai nesvarbu tai, kad ne visus iš tų kelių šimtų spėjai pažinti ir susibičiuliauti. Svarbiausia tai, kad savanoris yra SAVAS.

Per LJD galima susitikti Jėzų Registracija į LJD 2017 dar nesibaigė, tad savaime suprantama, jog dar ankstoka vardyti tuos, kurie dalyvaus šiame renginyje. Jėzaus anketos negavome, bet Jis tikrai dalyvaus, nes „kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų“ (Mt 18, 20). Na, o mes tikimės, kad dalyvių bus ne du ir ne trys, o daugiau negu šeši tūkstančiai. Tad Jėzus tikrai dalyvaus!

Registracija savanoriams (iki gegužės 1 d.) ir dalyviams (iki birželio 1 d.) internete – www.jaunimodienos.lt Matas BALTRUKEVIČIUS

Jaun

imo iššūkis

Rutulys ir grandinė Joana GIMBERYTĖ-JURONĖ Meilę išlaikanti laisvės ir atsakomybės pusiausvyra yra bene svarbiausias ramybės rodiklis. Kaip rasti tą pusiausvyrą ir ar santuokoje apskritai įmanoma laisvė?

Susituokę, bet ar kartu?

Valentino Rasulov asociatyvinė nuotrauka

Kiekvienas atsakingas pirmiausia už save. Dažnai girdime patarimą stengtis pačiam duoti kitam kiek įmanoma daugiau ir padaryti viską, kad santykiai būtų harmoningi. Bet kuo virsta noras kurti laimę, kai poroje stengiasi tik vienas? Skaistės (23 m.) istorija.

Kai manęs paklausia, kodėl nutrūko mano santuoka, nutylu. Sunku atsakyti keliais žodžiais, vienprasmiškai.

Niekada nežiūrėjau į santuoką kaip į pramogą, nesvarsčiau, kaip populiariame seriale sakė: „Ai, bus gerai – bus gerai, nepatiks – išsiskirsi.“ Man šeima – didžiausia vertybė ir visada norėjau ją saugoti. Bet pajutau, kad viena to daryti nebegaliu.

Kai tekėjau, mano lūkesčiai buvo labai aiškūs. Tikiu, kad ir paprasti. Norėjau jį suprasti, teikti ramybę, rūpintis buitimi, bendrauti ir dalytis mintimis, saugoti vienam kitą, padėti visose situacijose. Buvau įsitikinusi, kad jeigu aš jį palaikysiu ir, esant sunkiam metui, būsiu jo užnugaris, to paties sulauksiu ir iš jo. Įsivaizdavau, kad nuo santuokos momento abu tapome atsakingi ne tik kiekvienas už save, bet ir už kitą. Ar santuoka pakeitė mano vyrą? Galbūt.

Nes iki tol buvęs rūpestingas vaikinas tapo... trimetis. Baigėsi visa atsakomybė, baigėsi laikas kartu. Kiekviena pasitaikiusia proga jis lėkdavo į savo tėvų šeimą, o mudviejų, atrodė, net šeima nelaikė. Nesuskaičiuoju, kiek savaitgalių praleidau viena, kol jis ilsėdavosi pas mamą. Neribojama jo laisvė išaugo į mano kančią. Laisvadienį laukdavau jo namuose su pietumis, o jis nė nepranešdavo, kada grįš. Paklaustas neatsakydavo. Ir karščiausia meilė, kito nevertinama, pradeda gesti. Didelis signalas man buvo ir sveikata.

Kai turėjau didelių sveikatos problemų, jis paliko su jomis tvarkytis pačiai, beveik nė neaplankė... Tai buvo smūgis.

Daug kalbėjausi, pykau ir kaltinau, vėliau bandžiau suprasti ir prašiau jo bent minimalių pokyčių, bet niekas neveikė. Jam svarbiausia buvo jo laisvė, o paminėjus santuokinę atsakomybę, išgirsdavau pasipiktinimą, kad viskas taip sudėtinga. Keisčiausia tai, kad jis buvo įsitikinęs, jog yra giliai tikintis. Pažįstu ne vieną tikintį žmogų, kuris skleidžia ramybę ir liudija tikėjimą gerumu artimiesiems.

O jo tikėjimas man atrodė kaip poza... Malda vakarais, kryželis ant sienos, bet kas viduje? Ką transliuoji savo artimiesiems? Liūdna iki gilumos, bet niekada nepadovanojo man nei rūpesčio, nei atlaidumo, nei globos – viskame tik „aš, aš, aš“. Visą save atidaviau tiems santykiams, pati net stengiausi pakeisti savo požiūrį, kad sugebėčiau išsaugoti šeimą, bet galiausiai neliko ko saugoti. Išsiskyrėme.

Galiu pasidžiaugti štai kuo. Būnant kartu, dėl jo milžiniško laisvės poreikio buvau paaukojusi net savo dvasinę laisvę. O dabar ją iš naujo atrandu. Pradėjau keliauti, bendrauti su kitomis moterimis, skaityti dvasinę ir psichologinę literatūrą, rūpintis savo dvasios higiena. Jaučiu, kaip iš lėto mano vidus valosi nuo skausmo. Praradau santuokinę meilę, tačiau atrandu meilę gyvenimui. Būtų gaila, esant vos dvidešimt trejų, su ja atsisveikinti.

Laisvės permainos Dabartiniai filmai ir serialai formuoja mums tik du vyriško vaidmens pasirinkimus. Atsakomybės neturintis laisvamanis (dažnai ir vakarėlių liūtas) arba romantikas, nuo mažens laukęs tos vienintelės. Bet Augusto (25 m.) pavyzdys kitoks. Jis nedeklaruoja, jog pasikeitė – tas pats vaikinas skirtingais laikotarpiais yra ir nuotykių ieškotojas, ir atsakingas šeimos žmogus.

Vedžiau jaunas? Taip. Iki tol gyvenau audringai? Tikrai taip. Nors kiek gailiuosi suvaržytos laisvės? Tikrai ne.

Po mokyklos įstojau į profesinę mokyklą, apsigyvenau bendrabutyje, o ten jau, žinot, kiek ir kokio būna „veiksmo“.

Vakarėliai kas savaitgalį, merginų daugiau negu laiko, o kartais ir noro. Į Kauną iš miestelio atvykusiam vaikinui galva gali nuo merginų susisukti. Bet daugelis jų turi du nelabai patrauklius bruožus. Pirma: jų reikalavimas santykiams – vaikinas turi vairuoti BMW automobilį. Antra: jos, paprastai sakant, „pačios lipa“.

BMW aš nevairuoju, o mano žmona niekada pati ant kaklo nesikorė, bet štai esam kartu. Susipažinau su ja rimtesnėje, Artuma 2017 m. balandis

23

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

ne vakarėlių aplinkoje. Patiko, stengiausi, asistavau. Ji į mane iš pradžių rimtai nežiūrėjo! Manė, jog aš ieškau būtent tokių santykių – vienadienių, pilnų kažkokios iškreiptos laisvės. Suprantu ją, galėjau taip atrodyti iš šalies. Bet galiausiai man pavyko, dabar esame kartu ir visi stebisi.

Stebisi ne tik tuo, kad susituokėme, bet kad santuokoje esu ramus, atsakingas.

Visi pranašavo žmonai: „Jau šito paukščiuko tai narve neužrakinsi.“ Bet manęs visai ir nereikia niekur rakinti. Šeimoj atsakomybė turi būti pirmoje vietoje: esu atsakingas už žmoną, namų gerovę, būsimus vaikus. Jei to nesuprasčiau, kam išvis reikėtų tuoktis? Todėl nė kiek ir nepasiilgstu vakarėlių ar šėlsmo – dabar noriu uždirbti pinigų, puoselėti namus ir ruoštis kada nors turėti vaikų. Merginų nepasiilgstu tuo labiau – tą, kuri man buvo „dešimt balų“, ir vedžiau.

Keisčiausia, kad vadinamosios laisvės daugiau reikia mano žmonai nei man. Nebuvo ji „vakarėlių liūtė“, bet išeiti susitikti su draugėmis, o kartą ar du per savaitę ir į dvasines praktikas jai būtina. Antraip net susišnekėti sunku. Visada ją skatinu išeiti, nes matau, kad to žmogui reikia. Laisvės gali duoti tada, kai pasitiki, o ko man nepasitikėti? Jei jausčiau nerimą, svarstyčiau, ką ji „iš tikrųjų“ veikia, vadinasi, pats turėčiau rimtų problemų. O ji būtų tik objektas joms išreikšti, ne priežastis.

Dabar turiu visišką laisvę save išreikšti kaip asmenybę šeimoje. Esu žmogus, norėjęs šeimos. Kokių kitų laisvių galėčiau pasiilgti?

Jeigu būtų galima įvardyti, kiek tiksliai laisvė įmanoma santuokoje, atsakymui pasirinkčiau Augusto motyvą – tiek, kiek ji nenužudo pasitikėjimo.

Vienas santykių nepuoselėsi, bet lygiagrečiai su atsakomybe gyvuojanti laisvė būtina. Čia, matyt, tinka palyginimas su maistu – desertas valgomas tik po pietų, o laisvė atsiveria tik jau prisiėmus savąją atsakomybės dalį.

24

Artuma 2017 m. balandis

Pykti ant Dievo Kristinos Šmukštytės nuotrauka

Elvyra KUČINSKAITĖ Jei tikime į Dievą, šis klausimas gali nuskambėti šventvagiškai. Taip galvoti – gal, kur nuo to dėsies... Bet ištarti?! Kaip galima pykti ant To, kuris, kaip rašoma šventose ir dvasingose knygose (ir todėl mūsų protas gerai tai žino), yra tobula Meilė, nuo kurio malonės visiškai priklausome? Tačiau jei turime drąsos, o gal esame pakankamai (ir palaimintai) nusilpę ir nebepajėgiame slėptis nuo savo jausmų, veikiausiai tokį pyktį ar priekaištą įžvelgiame buvus ar esant. Uoliai stengtis nepykti ant Dievo, kitaip sakant – to pykčio nepripažinti ir neišreikšti nėra tas pats, kas jo neturėti. Šiam jausmui rastis yra daugybė priežasčių, šiuo atveju mums svarbios tos, kurios susijusios su skyrybų išgyvenimais.

Mūsų širdgėla Štai keletas dažniausiai išėjimo iš skyrybų krizės grupėse girdėtos širdgėlos pavyzdžių: – iki šiol maniau, kad Dievas yra geriausias, patikimiausias ir ištikimiausias Asmuo mano gyvenime, bet jei Jis atėmė iš manęs visa, ką labiausiai branginau, ir leido man patirti tokią kančią, – arba Jis toks nėra, arba mane nepakankamai myli; – Dievas yra baudėjas, ir aš Jam neįtikau, nors nežinau, kuo. Jo bausmės man pernelyg didelės, aš traukiuosi nuo jų ir sykiu – nuo Jo; – skyrybų įvykis man parodė, jog aš nesu verta (-s) nei žmogaus, nei Dievo meilės. Atsitraukiu ir lieku viena (-s), kad neskaudinčiau savęs tuščiomis viltimis; – jei esu krikščionis ar tiesiog padorus žmogus, žinau, jog pyktis – „negražus“, taisytinas ar net baustinas jausmas. Pykstu ant Dievo. Vadinasi, esu dar blogesnis, nei apie save galvojau, esu labai kaltas, taigi dar labiau vertas bausmės; – „tavo“ Bažnyčia – tik išrinktiesiems, ten nėra vietos tokiems nevykėliams (silpniems, kaltiems, pralaimėjusiems...) kaip aš, todėl dingstu iš čia, – džiaukitės savo „tobulumu“ be manęs.

Tęskite...

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Dabar nekalbėsime apie ydingus Dievo įvaizdžius ir skyrybų skausmo dažnai vis dar nemokančias arba nenorinčias priimti bažnytines bendruomenes. Pakaks priminti, jog santykis su Dievu yra santykis, o ne tam tikrų taisyklių laikymosi pratybos. Taigi, kaip ir kiekviename santykyje, jame gali būti pakilimų ir nuosmukių. Kaip ir tarpžmogiškuose santykiuose, čia svarbiausia neskubėti padėti taško – net ir ištikus tokiam sunkiam išbandymui.

Būtų labai apmaudu, jei sutuoktinių skyrybos virstų dar vienomis – skyrybomis su Dievu.

Nemokėkite atsitraukimo kainos Mūsų viduje nuskandintas ir nejudinamas akmuo, kurio vardas „pyktis ant Dievo“, paprastai yra itin sunkus ir gali būti pražūtingas, nes ilgainiui mus tarsi įtraukia į jį supantį maišto, skepsio, negebėjimo niekuo iki galo pasitikėti, liūdesio, rezignacijos, kylančios iš „esminio nepaguodžiamumo“, šaltį. Liūdesys ir rezignacija pamažu gali tapti pamatine mūsų būsena, it kokia vidine mūsų „dargana“, trukdančia prasiskverbti gyvenimo džiaugsmui ir vilčiai. Tokie žmonės gali būti uolūs krikščionys, atlikti visas būtinas priedermes, tačiau jų akys nešviečia...

Jų gyvenimo nelydi džiaugsmingo prisikėlimo ženklai, tiksliau – jų jie nemato, nes netiki, kad tai priklauso jiems, jei nekalbėsime apie visiško nusigręžimo ar atsiskyrimo atvejus, kai pasirenkama tarsi keršyti Dievui ir, žinoma, bausti save. Nėra tekę matyti daug tokių pasirinkimų, bet tie, kuriuos mačiau, pribloškė. Neprasiskyrė dangus ir neprasivėrė žemė, kad prarytų „nusidėjėlį“. Tik žmogaus gyvenimas tapo plokščias, sausas, smulkus, egoistiškas, nuobodus ir savitikslis, pilnas varginančių pastangų ir „horizontalios“ kovos už savo būvį. Kai iš mūsų gyvenimo prapuola vertikalė, jis nė truputėlio nebekvepia dangumi – vien sunkia žeme.

Kaip to išvengti?

Kas atsitinka mūsų santykiuose, kai juose atsiranda piktų nutylėjimų, nenuoširdaus meilumo, neišsakytų priekaištų? Jei nieko nekeičiame, jie pamažu apmiršta, nebeteikia džiaugsmo. O jei kam nors pasakome „aš pykstu“, kitas turi galimybę atsiprašyti, pasiaiškinti, atitaisyti klaidą, pažadėti taip nebesielgti... Gal ir Dievas visai norėtų tokią teisę turėti? Susipykote su Juo? Tai ir elkitės kaip pykstantys, tačiau ryšį tebebranginantys žmonės, nesistenkite vaidinti, jog yra kitaip – tikrai nepadės. Jei jūs šiuo metu esate „karo būvyje“, juk negalite apsieiti be ginklų. Derėkitės, priekaištaukite, maištaukite, barkitės, skųskitės Jam ir tiems, kas jūsų pyktį supras ir padės iš jo išsivaduoti (dvasios vadovas, dvasininkas ar šiuose reikaluose patyręs bičiulis), tačiau palikite vietos susitaikymui. Būkite tikri – jei susirėmimas bus sąžiningas, jūsų „priešas“ jus apdovanos pergale, kuri ne tik išgydys jūsų abipusį santykį – veikiausiai ir jūsų sudaužytą šir-

dį. Jis pats jums atskleis jūsų pykčio paslaptį ir parodys jo šaknį bei kryptį, daug ką atvers ir daug ką „uždengs“ savo gailestingumu.

Maža to, jūsų ir Dievo santykis grūdinsis, augs, jame rasis vis daugiau pasitikėjimo. Ar ne taip atsitinka, kai pagaliau išmokstame pyktis ir su žmonėmis – kaip suaugėliai, nebe kaip nuoskaudų įaudrinti vaikai? Pyktis ant Dievo gali virsti labai svarbaus ir gydančio pažinimo džiaugsmu, jei nebijosite atvirai kelti klausimų ir ieškoti į juos atsakymų. Drauge su Dievu, ne atstu nuo Jo. Ir, juk žinote, Jis niekada neatsakys taip, kad Santykis su Dievu yra jums reiktų jaustis dar labiau kaltiems santykis, o ne tam tikrų ar dar labiau nuviltaisyklių laikymosi tiems, ar dar labiau pratybos. Taigi, kaip ir vienišiems nei iki tol... Nors pasakys kiekviename santykyje, tiesą, ir nebūtinai jame gali būti pakilimų ir malonią, taip pat ir apie jus, jums taps nuosmukių. šviesu ir gera. Ir taip po mažą žingsnelį išvaduos jus iš šio slegiančio jausmo. Tokie Jo meilės paradoksai. Mes ant Jo pykstame, o Jis mus gydo. Bet mes turime išdrįsti Jam tai atskleisti.

Nebijokite susipykti, bijokite nesusitaikyti Ne kartą yra tekę matyti, kokią apvalančią jausmų audrą atlaiko tie, kurie pagaliau išdrįsta pripažinti ilgai slėptą pyktį ant Dievo. Pratrūksta ilgai kalėjusi įskaudinto vaiko, užgniaužusio savo skriaudą, iškentusio neteisybę (juk kartais taip jaučiamės?) rauda. Tai nuostabi akimirka, nes ji gydo ir laisvina mūsų esatį. Patikėkite, Dievas šios akimirkos labai laukia. Juk žinote – Jis mato mūsų širdis. Taigi, jei ką slepiate – slepiate nuo savęs, ne nuo Jo. Todėl nebijokite susipykti, bijokite nesusitaikyti. Kalbėkitės su Dievu apie viską, taigi – ir apie savo pyktį Jam, jei tokį jaučiate. Užduokite Jam keblių klausimų. Ginčykitės.

Raudokite. Verkite priekaišto ir susitaikinimo ašaromis. Ir... drąsiai užimkite jums skirtą vietą Bažnyčios bendruomenėje, ieškokite ten pagalbos, nes ji priklauso ir jums, ir jūsų vaikams, nestovėkite eilėje už šventovės vartų it elgetos.

Vienatvė, kurią tenka išgyventi, susipykus su brangiu žmogumi, yra sunki. Tačiau vienatvė, kurią tenka išgyventi susipykus su Dievu, yra nepakeliama. Šis atsiskyrimas, kad ir koks jis būtų – visiškas ar dalinis, yra lėta ir šalta dangaus, esančio mumyse, mirtis. Net ir tiems, kas nelaiko savęs tikinčiais, tačiau neneigia Dievo buvimo fakto. Tegul jums niekada neteks tuo įsitikinti.

Artuma 2017 m. balandis

25

Akiračiai

Šventasis Andriejus Bobolė Lietuvai šis šventasis, be kita ko, svarbus ir tuo, kad trečdalį gyvenimo praleido Vilniuje, kur susiformavo kaip žmogus ir kunigas. Jis yra pavyzdys, kaip Dievas renkasi žmones į altoriaus garbę, vadovaudamasis visai kitais kriterijais negu mes. Šv. Andriejus Bobolė, gyvas būdamas, nė iš tolo nebuvo panašus į idealų žmogų...

Gyvenimo pradžia Spėjama, kad Andriejus gimė apie 1591 m. lapkričio 30 d.

Pietų Lenkijoje. Penkerius metus mokėsi jėzuitų kolegijoje Braunsberge, Šiaurės Vakarų Lenkijoje. 1611 m. vasarą dvidešimtmetis Andriejus įstoja į jėzuitų noviciatą Vilniuje. Davęs įžadus, Bobolė studijuoja Vilniuje teologiją ir filosofiją. Studijos universitete truko septynerius metus, tačiau baigiamojo egzamino Andriejus Antano Kmieliausko paveikslas Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčioje, 1993 m. neišlaikė. Įdomu tai, kad buvo gautas generolo leidimas jam persikelti į Lenkijos provinciją, tačiau jis nebuvo įgyvendintas. Spėjama, kad leidimą išprašė kiti (galbūt giminaičiai), tačiau pats Andriejus to nenorėjo. 1622 m. kovo 12 d., dieną, kai Romoje šventaisiais paskelbiami Jėzaus Draugijos įkūrėjai šv. Ignacas Lojola ir šv. Pranciškus Ksaveras, Andriejus Bobolė gauna kunigo šventimus. Prasideda jo ganytojiška veikla.

Kunigas ir misionierius 31-erių kunigas išsiunčiamas į terciatą (tai paskutinis jėzuitų ugdymo ir formavimo tarpsnis) Nesvyžiuje.

Charakteristika, baigus terciatą, ne itin blizganti. Joje rašoma, kad tėvas Andriejus rekolekcijas atliko didelėmis valios pastangomis, katekizmo mokė „su vidutinišku uolumu“, pamaldumas, nuolankumas, paklusnumas, kuklumas, taisyklių paisymas irgi vidutiniški. Pabrėžiama, jog „nevaldė liežuvio, buvo užsispyręs ir nerodė deramo abejingumo priimdamas vyresniųjų sprendimus“. Tačiau ne viskas yra blogai. Rašoma, kad jis uoliai patarnaudavo virtuvėje ir noriai atliko maldingą kelionę elgetaudamas, taip pat su užsidegimu tarnavo misijose.

Iš Nesvyžiaus tėvas Andriejus vėl atkeliamas į Vilnių. Čia darbavosi Šv. Kazimiero bažnyčioje kaip jos rektorius, buvo miestiečių brolijos dvasios tėvas, pamokslininkas, nuodėmklausys ir Šventojo Rašto mokytojas.

26

Artuma 2017 m. balandis

Darbuodamasis pasižymėjo kaip geras pamokslininkas ir sielovadininkas, gebantis bendrauti su žmonėmis.

Vilniuje tėvas Andriejus išgyveno ir 1624–1625 bei 1630 metų marus.

Po šešerių metų tėvą Andriejų, 1630 m. Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčioje davusį galutinius iškilmingus profeso įžadus, išsiunčia į Babruiską, kur trejus metus buvo naujų nedidelių jėzuitų namų vyresnysis. Jo vadovavimo metais namai materialiai buvo geriau ir stabiliau aprūpinti, padėtas kertinis bažnyčios akmuo.

Nuo 1633 iki 1642 m., kaip pamokslininkas, brolijų dvasios tėvas ir studijų prefektas, jis darbavosi Plocke, Lomžoje ir Varšuvoje. 1642–1646 m. ėjo pamokslininko, brolijos dvasios tėvo ir studijų prefekto pareigas Pinske – nemalonioje, pelkėtoje vietovėje Brastos vaivadijoje. Žmonės čia gyvena skurdžiai, gamta atgrasi. Lenkai, lietuviai kemsynų gyventojus pinskiečius vadina „pinčiukais“. Čia Bobolė praleido ir paskutinius savo gyvenimo metus – 1655–1657 m.

Kankinystė Karo tarp Abiejų Tautų Respublikos ir Maskvos metais Pinsko apylinkėse siautėjo būriai žiaurių kazokų, negailestingai persekiojusių katalikų tikėjimą išpažįstančius lenkus ir lietuvius. Tėvas Andriejus susiruošė bėgti.

Jį vežimu vežė vietos sodietis. Kazokai pasivijo kunigą (vežėjas spėjo pasprukti) ir pradėjo jį mušti, reikalaudami atsižadėti savo tikėjimo pereinant į stačiatikybę.

Tai atsitiko Polesės Janovo apylinkėse (dabar Ivanava – miestas pietvakarių Baltarusijoje). Kazokai pliekė tėvą Andriejų rimbais, išmušė dantis, daužė per veidą. Paskui 66 metų kunigą pririšo prie dviejų arklių ir privertė bėgti keturis kilometrus iki Polesės Janovo aikštės, kur suruošė „teismą“. Jėzuitas tikėjimo neišsižadėjo. Tada buvo vilkte nuvilktas į mėsininko skerdyklą. Paguldę ant skardinio stalo, tyčiodamiesi uždėjo ant galvos kadagių vainiką.

Kūną svilino ugnimi, po nagais suvarė milžiniškus pašinus, nulupo odą nuo delnų, galvos, kur būna tonzūra, tų krūtinės ir nugaros vietų, kurias dengia arnotas. Po to nupjovė ausis, nosį, išdūrė dešinę akį ir nukirto liežuvį.

Galop pakabinę žemyn galva, žiūrėdami į konvulsijų

Akiračiai

tampomą kūną, kvatojo: „Žiūrėkite, kaip šoka!“ Kankinimą užbaigė kardo kirčiais į kaklą.

Tai įvyko 1657 m. gegužės 16 d.

Išgirdę, kad artinasi lietuvių kariuomenė, kazokai spruko. Netrukus jėzuitai nugabeno kūną į Pinską, palaidojo savo bažnyčioje ir... tėvą Andriejų Bobolę SJ visi pamiršo keturiasdešimčiai metų.

Po mirties 1702 m. Pinske nutiko kai kas antgamtiška. Jėzuitų kolegijos rektoriui, susirūpinusiam dėl artėjančių maskolių užpuolimo, besimeldžiant pasirodė kunigas. Pasisakė esąs Andriejus Bobolė ir užtikrino, jog apsaugos kolegiją, kartu paprašė pasirūpinti jo žemiškaisiais palaikais. Sukrėstas rektorius organizavo karsto paieškas. Po trijų dienų rado. Atidarius karstą paaiškėjo, kad kūnas atrodo taip, lyg žmogus būtų ką tik miręs. Maža to, rusų pulko vadovybė nei iš šio, nei iš to griežtai įsakė neliesti jėzuitų kolegijos.

Tada ir prasidėjo tėvo Andriejaus Bobolės kultas. Žmonės meldėsi, prašydami kankinio užtarimo. Įvyko daugybė stebuklingų išgijimų. Prasidėjo piligriminės kelionės prie kankinio kapo.

Pasipylė prašymai pradėti tėvo Andriejaus Bobolės SJ iškėlimo į altoriaus garbę procesą. Pirmąjį tyrimą vietos vyskupas atliko jau 1719 m., o kankinystės dėl tikėjimo faktą popiežius Benediktas XIV patvirtino 1755 m., tačiau proceso teko laukti labai ilgai. Kurį laiką buvo panaikinta Jėzaus Draugija, iš Europos žemėlapio ištrinta Abiejų Tautų Respublika. Tad Andriejus Bobolė paskelbtas palaimintuoju tik 1853 m., o šventuoju – tik Antrojo pasaulinio karo išvakarėse.

Tačiau grįžkime prie palaikų.

Kai Pinsko bažnyčia buvo perduota ortodoksams, ketinta karstą užkasti į žemę. Tada jėzuitai perkėlė palaikus į savo bažnyčią Polocke. Kai ir šią atidavė ortodoksams, palaikus perkėlė į parapijos bažnyčią. O tėvo Andriejaus Bobolės kultas plito. Jo užtarimo prašė ne tik katalikai, bet ir unitai bei ortodoksai. Carinei valdžiai tai nepatiko. Buvo atsiųsta komisija „padaryti tvarkos“. 1866 m., komisijai goglinėjant bažnyčioje, vienam jos narių nukritusi plyta vožė per galvą. Komisija skubiai išsinešdino.

Atėjo bolševizmo siaubas. Tai, kas vyko Polocke, sovietams kėlė nerimą. Mat ten melstis suplaukdavo minios žmonių. 1922 m vykdomojo komiteto sudaryta komisija, pasikvietusi „garsų mokslininką“ A. Tkačiovą padarė „eksperimentą“. Nuvilkę drabužius, trenkė palaikus į žemę. Bet kūnui niekas nenutiko. Po mėnesio kareiviai brutaliai įsiveržė į bažnyčią, sumušė dalį ten buvusių maldininkų ir ištempė palaikus. Kūną nuvežė į Maskvą.

Ten „mumiją“ padėjo į Liaudies švietimo komisariato higienos parodos sandėlius, įvardiję kaip „įdomų rekvizitą“.

Tėvo Andriejaus Bobolės palaikus išgelbėjo badas sovietinėje Rusijoje. Popiežius nupirko badaujantiems grūdų ir paprašė atiduoti Romai kankinio kūną. Užplombuota dė-

žė su tėvo Andriejaus palaikais paslapčia nuvežta į Odesą.

Laivu „Čičerinas“ nuplukdyta į Konstantinopolį ir 1923 m. lapkričio 1 d. pasiekė Romą. Ten kūnas stikliniame karste pastatytas jėzuitų Jėzaus Vardo (Il Gesù) bažnyčioje. Į savo tėvynę Andriejaus Bobolės palaikai grįžo 1938 m., karstas buvo pastatytas Varšuvoje, jėzuitų bažnyčioje. Bet ir čia nebuvo ramybės. Antrojo pasaulinio karo metais, 1939-aisiais, sviedinys kliudė bažnyčią. Jėzuitai, pasitelkę kelis lakūnus, nešė karstą į senamiestį. Atskridę nacių lėktuvai pradėjo ataką. Visi nubėgo į slėptuvę, o karstą paliko atviroje aikštėje. Sproginėjo bombos, dangus maišėsi su žeme, bet aplink karstą buvo ramu, jis liko nepaliestas.

Toliau palaikai keliavo į Šv. Jono katedrą, po to į Dominikonų bažnyčią. Dabar šv. Andriejaus Bobolės palaikai ilsisi 1988 m. baigtoje statyti jėzuitų Šv. Andriejaus Bobolės šventovėje Rakowiecka gatvėje.

Koks jis buvo?

Amžininkai rašė, kad Andriejus Bobolė buvo vidutinio ūgio, tvirto kūno sudėjimo, raumeningas vyras. Apvalaus veido skruostus puošė rausvumas. Anksti pradėjo žilti ir plikti. Veidui rimtumo teikė žilstanti barzda. Šventasis nepasižymėjo ypatingais gabumais, nebuvo itin pamaldus. Karštakošis, ūmaus būdo, labai emocionalus, sunkiai susivaldantis, tiesmukas, nevaldantis liežuvio, Šventojo relikvija Vilniaus Šv. Kazimiero bažnybe perdėto kuklumo, ne ypač čios kriptoje. Vytauto Sadausko SJ nuotraukos nuolankus ir klusnus. Argi tai tinkamos šventajam savybės? Taip gali atrodyti mums.

Bet Dievas jį matė kitokį. Matyt, tėvo Andriejaus širdyje ir darbuose buvo kažkas tokio, kas Dievui labai patiko.

Mes turime žemai nusilenkti jo rodytai artimo meilei, ištikimybei tikėjimui ir savo pašaukimui, pamokslininko dovanai, apaštališkam uolumui, net nekalbant apie kankinystę ir siaubingą mirtį.

Datos, kultas, globa Kanonizacija – 1938 m. balandžio 17 d. (popiežius Pijus XI). Šventės diena – gegužės 16 d. Ypatinga kulto vieta – Šv. Andriejaus Bobolės šventovė Varšuvoje, Rakowiecka g. 61. Vilniuje, Šv. Kazimiero bažnyčios kriptoje, saugoma šventojo kairiojo dilbio kaulo relikvija, yra ir altoriaus paveikslas. Globoja Lenkiją, Varšuvos, Varmijos arkivyskupijas, Lomžos, Plocko, Pinsko vyskupijas, taip pat geležinkelininkus. Ikonografijoje vaizduojamas kaip kankinys ar keliaujantis misionierius.

Parengė Vanda IBIANSKA Artuma 2017 m. balandis

27

Akiračiai

15 kalėjimo Velykų

Arkivyskupo Matulionio Mordovijos tremtyje naudoti liturginiai reikmenys: suneriamas kryžius, šv. mišių taurė, uždangalėlis, korporalas, purifikatorius.

Apie 1954-1956 m. Birštono sakralinio muziejaus rinkinys.

Velykų rytas daug kam primena triskart aplink bažnyčią einamą procesiją, varpų gaudesį, pakilią giesmių nuotaiką... Džiaugsmas kyla iš evangelinės žinios apie prisikėlusį Kristų ir apaštalų susitikimus su Prisikėlusiuoju. Velykos tikrai yra džiaugsmingos, bet nebūna Velykų be Didžiojo penktadienio – Jėzaus mirties – ir be Didžiojo šeštadienio – Dievo tylos – dienos. Per tai einame į Prisikėlimą. O kaip jaučiasi žmonės, kurie Prisikėlimą švenčia jausdami mirties alsavimą?

Tokia Velykų patirtis buvo labai artima garbingajam arkivyskupui Teofiliui Matulioniui. Praleidęs beveik šešiolika metų kalėjimuose ir lageriuose, jis penkiolika savo gyvenimo Velykų šventė nelaisvėje. Pirmosios Velykos buvo „įkalintos“ pačiomis nepalankiausiomis aplinkybėmis. 1923 m. Peterburge buvo suimtas vysk. Janas Cieplakas su kunigais, tarp jų ir kun. Teofilius. Suimtieji išvežti į Maskvą tardymų, kurie vyko per gavėnią, o teismo nuosprendis paskelbtas Verbų sekmadienį, trečią valandą nakties. Pačia griežčiausia – mirties – bausme už ryšių su Vatikanu palaikymą buvo nuteistas Mogiliovo arkivyskupijos generalvikaras prel. Konstanty Budkiewiczius. Prieš nuosprendį jam buvo sudarytos sąlygos ir siūloma pasitraukti į užsienį, bet jis pasirinko likti su ganomaisiais.

Po nuosprendžio visi kunigai buvo įkalinti toje pačioje kameroje su mirties įvykdymo laukiančiu prel. Budkiewicziumi. Jis elgėsi taip, tarsi jam nieko nebuvo atsitikę.

Kuomet vienas iš kunigų kameroje pradėjo pokalbį apie pasiruošimą mirčiai, prelatas atsakė, jog jis visiškai ramus ir tam pasiruošęs. Nors su ašaromis akyse, bet nepaprastai pasitikėdamas Viešpaties valia, myriop nuteistasis pa28

Artuma 2017 m. balandis

liudijo kameros draugams tvirtą tikėjimą prisikėlimu. Jo žodžius girdėjo ir toje pačioje kameroje kalėjęs kun. Teofilius. Taip slinko Didžiosios savaitės dienos.

Didįjį šeštadienį prel. Konstanty buvo atskirtas ir perkeltas į vienutę, o tai reiškė, kad artėja bausmės įvykdymas. Kuomet visose pasaulio bažnyčiose buvo skaitomi Evangelijos žodžiai: „Pirmąją savaitės dieną, labai anksti, dar neišaušus...“ (Jn 20, 1), ketvirtą valandą ryto prelatas palaimino savo budelį bei du jo pagalbininkus ir, šnabždėdamas maldos žodžius, nusisuko į sieną. Ankstyvą Velykų rytą nuaidėjo šūvis. Kaliniai suprato, jog neteko ištikimo Kristaus sekėjo ir tikėjimo išpažinėjo bei kankinio. Per tą Didžiąją savaitę jie nepaprastai priartėjo prie Kristaus kančios, o Velykų rytas, girdint mirtį nešantį šūvį, jiems buvo didžiausias tikėjimo Kristaus prisikėlimu ir galutine Dievo pergale pasaulyje išbandymas. Nežinodami šios Velykų patirties, mes nelabai suprasime ir tolesnio garbingojo Teofiliaus gyvenimo ir kančios kelio. Pagrindinis apsisprendimas – niekada neišsižadėti savo ganytojiškųjų pareigų ir niekuomet nepalikti jam patikėtos kaimenės – buvo padarytas per pirmąsias kalėjimo Velykas. Žvelgiant iš šios dienos perspektyvos, ta Maskvos kalėjimo kamera tapo Bažnyčiai kankinių „kalve“: garbingasis Teofilius jau pripažintas kankiniu, pradėti ir kitų trijų kameros draugų – prel. Budkiewicziaus, vysk. Cieplako ir vysk. Antonio Maleckio beatifikacijos procesai.

Garbingasis Teofilius išgyveno ir įdomesnių Velykų šventimo patirčių. Kaip žinome iš istorijos, ankstyvojoje Bažnyčioje Velykų šventimo data nebuvo tiksliai nustatyta, todėl krikščionių bendruomenės Mažojoje Azijoje Velykas švęsdavo kartu su žydų Pascha, o Vakaruose (taip pat Egipte ir Sirijoje) Kristaus Prisikėlimas buvo minimas sekmadienį – Viešpaties Prisikėlimo dieną, siekiant pabrėžti judaizmo ir krikščionybės skirtingumą. Skirtinga Velykų šventimo data buvo įvertinta kaip pavojus Bažnyčios vienybei, todėl 325 m. Nikėjoje vykęs Visuotinis Bažnyčios Susirinkimas nustatė Velykų šventimo datą: Velykos turi būti švenčiamos pirmąjį sekmadienį po pavasario lygiadienio mėnulio pilnaties, taigi tarp kovo 21 ir balandžio 25 dienos. Taip buvo įvesta vienybė švenčiant Velykas, bet vėliau atsiskyrę nuo Katalikų Bažnyčios Rytų krikščionys nepriėmė popiežiaus Grigaliaus kalendoriaus reformos ir liko švęsti Velykų pagal senąjį kalendorių. Taip Velykų šventimo data vėl išsiskyrė, nors būna metų, kuomet sutampa.

Kalėdamas arkivysk. Teofilius dažnai net nežinodavo, kada katalikų Velykos, nes lageriuose sekmadienis būdavo įprasta darbo diena, o kalėjime visos dienos savo dienotvarke buvo vienodos. Geriausiu atveju iš prižiūrėtojų buvo galima sužinoti ortodoksų šventimo datą, bet ir tos jie nesakydavo, nes klausimą priimdavo kaip provokaciją ir lojalumo sovietiniam režimui išbandymą. Kartais apie

Atokvėpio valandai

Velykas parašydavo artimieji iš Lietuvos, bet ilgą laiką susirašinėjimas būdavo ribojamas, o laiškai dėl cenzūros labai vėluodavo. Greičiau kalinius pasiekdavo rusų kalba rašyti laiškai, nes tuomet cenzoriams nereikėdavo vargintis ieškant vertėjų.

Po pirmojo įkalinimo arkivysk. Teofilius jautė, kad gali tekti vėl paragauti kalėjimo duonos, todėl išmoko apskaičiuoti Velykų datą pagal matematiko Carlo Friedricho Gaußo (1777–1855) metodą. Jei Velykų dieną pavykdavo slapta aukoti šv. Mišias, būdavo didžiulė, bet kalėjime ypač reta Velykų malonė ir dovana. Velykinė Kristaus Prisikėlimo žinia gyveno mintyse ir širdyje Velykų dieną kertant mišką ir ant pečių per pelkę nešant sunkius rąstus, sėdint bausmės karceryje, bejėgiui gulint ligos patale...

Kartą, apskaičiuodamas Velykų datą, garbingasis Teofilius suklydo. Apie tai jis 1954 m. balandžio 14 d. laiške iš Vladimiro kalėjimo rašo brolio šeimai: „Apskaičiuodamas Velykų dieną pagal matematiko Gauso metodą liekanų keliu, apsirikau.“ Taip vysk. Teofilius Velykas šventė ir giminaičiams sveikinimus buvo išsiuntęs dviem savaitėmis anksčiau.

Tik gavęs sveikinimus iš Lietuvos, suprato savo klaidą.

Kristaus Prisikėlimas nėra vien spalvingos procesijos, džiaugsmingai giedamas Aleliuja ar margučio lukšto kietumo išbandymas. Tai krikščioniško gyvenimo patirtis, kuri gali būti labai drastiška, nekasdieniška ir neįsivaizduojamai fiziškai ar dvasiškai sunki.

Būtent tokiu momentu mintis, jog Kristus visa tai įveikė, nugalėjo blogį ir skelbia galutinę pergalę, neleidžia palūžti.

Tuo giliai tikėdamas būsimas palaimintasis Teofilius gali ir mums padėti.

Obelys: jauna ir sena

Du vakarus kaime praleidau po obelimi...

Tiesiog žiūrėjau, kaip auga obuoliukai ir džiaugiausi jauna obelaite, nes šįmet jos šakos buvo labai obuoliuotos.

Antrąjį vakarą pamačiau, kad po naktinės audros viena daili šaka buvo nulūžusi. Žvelgiau į balkšvą obelaitės žaizdą apstulbusi. Buvo gailu.

Mažoji obelaitė, kaip dabar supratau, tuo man ir patiko abi dienas, kad stovėjo laiba, bet tvirta. Šakos, aplipusios obuoliais, buvo it žvakidės iškeltos. Keista... Ir jos obuoliukai jau buvo raudoni. Kiekvieną vaisių ji kėlė į saulę, kad paraustų, sunoktų.

Atkakli mano obelaitė, bet nulūžo...

Mūsų sode obelys senos, jų šakos nelūžta, nors šiandien vėjas su lietumi vartėsi po kiemą it patrakę berniūkščiai...

Stovėjau, kol gražiai lijo, žiūrėjau į besiprausiančius rausvaskruosčius senosios obels vaikelius ir mąsčiau apie jauną obelaitę... kol grįžo žodis. Nuolankumas. Obels šakos lankstumas ir palinkimas žemės link. Šiomis dienomis aplinkiniai kalba apie nuolankumą ir romumą. Aš klausau. Kaip apie kokią nepažįstamą šalį. Neapsiverčia liežuvis skleisti skaitytų ar girdėtų dalykų... nes jaučiu, kad lyg vogtais paveikslėliais dengčiau savo skylėto namo ant balos sieną. Kai klausau ir jau žiojuos ką nors atsiliepti, bijau, kad iš burnos pasigirs: „Kva, kva.“ Bet obelys... tai – visai kitas reikalas. Aš jas mačiau, su jomis kalbėjausi.

Paliečiau seną, jau aprimusią sodo obels kamieno žaizdą. Ir ten būta šakos. Gal koks vėjas ar išmintingas sodininkas ją pašalino, nežinau.

Prisitraukiau didesnę šaką, klusniai ir romiai ji priartėjo. Liečiau medžio nuolankumą. Nusiskyniau obuolį... Buvo jau valgomas. Skanus.

Pasislėpiau nuo stipraus vėjo pavėsinėje. Joje buvo kitas medis, su Jėzumi. Senovinės Mūkelės kojos buvo nulaužtos.

Viename sode įvyko katastrofiškas lūžis. Po jo žmogaus nuolankumas tapo nuodėme. Kartais ji pasirodo kaip melas būti dievu, o kitąsyk kaip melas būti ne Dievo paveikslu, bet niekalu. Tarp krikščionių antroji man pasirodė dažnesnė.

Viename sode buvo kapo rūsys. Jame Žmogaus nuolankumas sutiko Dievo Galybę. Marija pagalvojo, kad ten būta sodininko. Jėzus pašaukia žmogų vardu. Tikru vardu, kurio nereikia ginti ir nebereikia niekinti.

Tas vardas su savimi kilnojo septynis demonus, bet tas pats vardas buvo ir Nuolankumo Motinos. Dievas palenkia gyvybės medžio šakas, kad tikras žmogus gyventų amžinai.

Gaili širdis dėkoja. Šlovina. Akimirkai pamiršta save, savo nuodėmes ir nevertumą, pamiršta savo nuolankumą ir dorybes, akimirkai širdis romiai palinksta kaip šaka.

Sesė Lietuje

Mons. dr. Algirdas JUREVIČIUS

Artuma 2017 m. balandis

29

Atokvėpio valandai

Šeimyniniai laiškai

Bendradarbiavimas Giovannino GUARESCHI Kartais kranelis užsisuka. Atrodo, kad galvoje vien tik vėjai. Išspaudžiama viena eilutė, tada lapas ištraukiamas iš mašinėlės ir išmetamas. Įdedamas kitas lapas, uždegama kita cigaretė.

Su kelinta cigarete mintis bus rasta? Penkiolikta, dvidešimt penkta?

Jau tris valandas ieškojau kabliuko, ant kurio užkibtų keletas žodžių. Kartais man pasirodydavo, kad jį radau, ir sumesdavau eilutę, bet žodžiai tik trumpai užsibūdavo lape, o paskui nuslysdavo žemyn.

Aistruolė atėjo su dar viena kava.

Ir kavos puodelyje galima rasti mintį, bet kelintame puodelyje? Ketvirtame? Septintame?

Aistruolė nužvelgė mane.

– Nieko nepavyksta suregzti, – paaiškinau jai.

– Dabar išgerk kavos, paskui atrasi, – susirūpinusi pasakė Aistruolė.

– Niekas neateina į galvą, – atsidusau.

Aistruolė atsistojo ir priėjo arčiau.

– Pabandyk šitą, – pasakė paduodama saldainį. – Citrininis.

Sukramčiau citrininį saldainį, tačiau ir saldainyje nebuvo minties.

Aistruolė išėjo ir netrukus grįžo su Margarita.

– Nepavyksta? – paklausė manęs.

Neviltingai papurčiau galvą.

– Esi nusilpęs, štai kur visa bėda, – pareiškė Margarita. – Kai esi silpnas, nieko negali suregzti. Jei automobilyje nebėra benzino, jis nebevažiuoja.

Abi nusileido į apačią, paskui sugrįžo viršun. Atėjo ir Albertino. Atnešė kai ko užkąsti ir atsigerti; aš užkandau ir atsigėriau, tačiau mintis negimė.

Jie stebėjo mane tylėdami, tada Margarita pasakė: – Pagalvokime. Kai kada pakanka tik užsiminti apie kokį nors dalyką. Iš to gimsta mintis. Kodėl nepabandai parašyti apie nuotykį?

Parašyti apie nuotykį buvo mintis. Tačiau būtų reikėję būtinai atrasti ir mintį apie nuotykį.

Margarita perprato situaciją ir įtemptai mąstė.

– Štai, – pagaliau pasakė, – kartą skaičiau labai mielą dalykėlį...

– Jei skaitei, vadinasi, kažkas apie tai jau parašė, – nutraukiau ją. – Vadinasi, nėra prasmės, kad aš vėl apie tai rašyčiau.

Margarita papurtė galvą.

30

Artuma 2017 m. balandis

– Reikia pripažinti, kad tavasis amatas yra sunkus, – atsiduso. – Tačiau tai ne priežastis pasiduoti. Tu pats pagalvok, ir mes pasistengsime.

Visi trys pasišalino į kitą kambarį ir pusbalsiu ilgai tarėsi.

– Štai, – pasakė Margarita, grįždama su komanda, – pavyzdžiui, jei tu parašytum istoriją apie du...

– Tris, – pataisė Aistruolė. – Yra ir tas, su automobiliu.

– Ach, taip, – tęsė Margarita. – Man atrodo, gera mintis. Apie tris, kurie ruošiasi į kelionę...

– Du, – pataisė Albertino. – Vienas lieka namuose, nes laukia telefono skambučio.

– Ach, taip! – sušuko Margarita. – Tad yra taip: yra trys, bet išvyksta du, nes vienas lieka namuose – laukia skambučio.

Paklausiau, kas yra tie trys.

– Trys draugai, – paaiškino Margarita. – Trys jaunuoliai.

Aistruolė papurtė galvą.

– Ne, trys jaunuoliai buvo iš pradžių; po to susitarėme, kad buvo du jaunuoliai ir viena panelė.

Margarita sutriko.

– Du jaunuoliai ir viena panelė? Ir ką ta mergina veikia kartu su dviem jaunuoliais?

– Su vienu, – paaiškino Albertino. – Kitas lieka namie laukti skambučio.

Tiesą sakant, mintis buvo nebloga: kažkas dėliojosi.

Tačiau būtinai reikėjo ją pagilinti. Kas buvo tas jaunuolis, kuris laukė skambučio, kas buvo ji, kas buvo tas kitas?

Margarita pusbalsiu pasitarė su Albertino ir Aistruole. Tada man pranešė: – Tas, kuris laukia skambučio, verčiasi prekyba, kas yra kitas, tiksliai nežinoma. Kalbant apie merginą, atrodo, kad ji to, kuris gyvena tame name, dukra... Ši istorija šiek tiek sudėtinga, – pasakė Margarita.

Albertino pabandė įvykius perteikti paprasčiau: – To, kuris laukia skambučio, draugas išeidamas susitinka ją išeinančią, tada pasisveikina, ir jiedu kartu išeina laukan. Čia viskas aišku.

– Taip, iš tiesų aišku, – pripažino Margarita. – Veiksmas rutuliojasi be kliūčių. Tačiau negaliu suprasti, ką tas kitas daro namuose.

– Laukia skambučio, – pareiškė Aistruolė.

– Taip, bet kieno?

– Kai jam paskambins, girdėsis, kieno, o kol kas jis laukia, – paaiškino Aistruolė.

Atokvėpio valandai

Visi trys kurį laiką tylėjo.

– Štai, – pagaliau pasakė Margarita, – tokia būtų mintis. Ar tiktų kaip pirmas žingsnis?

Atsakiau jai, kad tiktų.

Visi trys buvo labai suglumę.

Aistruolė man padavė kitą saldainį; kai Margarita ir Albertino pusbalsiu kalbėjosi, man pasakė, kad iš tiesų viskas vyko kiek kitaip.

– Yra tik vienas, o ne du, ir jis laukia jos skambučio.

Kitas niekuo dėtas.

Tai mane sudomino.

– Tada kitas neišėjo kartu! – pasakiau.

– Suprantama, juk jei jis niekuo dėtas, kaip gali išeiti? Čia toji įsikalė, kad jis išėjo kartu su ja. O jis ne. Kitas taip, nes laukia jos skambučio.

– Kas ji tokia būtų?

– Tai jo žmona, išvykusi iš Milano. Į Kuneo (už pustrečio šimto kilometrų į vakarus nuo Milano esantis miestas; vert. past.).

– Ir ką veiks Kuneo?

– Neaišku, – atsakė Aistruolė. – Aš net nežinau, kur yra Kuneo. Jis laukia savo žmonos skambučio ir yra sykiu su dukra, parėjusia namo iš mokyklos.

Darėsi suprantamiau.

– Tad tas, prie telefono, turi dukrą?

– Suprantama,bet turi ir žmoną,nes dukra turi tėvą ir motiną.Taigi dukra grįžta iš mokyklos, o jos tėtis namie, laukia skambučio, belaukdami jiedu pasikalba. Mergaitė labai nuliūdusi, o tėtis ją užjaučia.

– Vadinasi, jis – šaunus žmogus, – pasakiau.

– Pakankamai, – atsakė Aistruolė. – Jam gaila, kad dukrai liūdna, ir klausia jos, kas atsitiko, bet mergaitė pravirksta. Tada jai pakyla temperatūra, tenka guldyti ją į lovą ir pakviesti gydytoją.

Paklausiau, ar tai rimta.

– Gana rimta, – paaiškino Aistruolė, – nes tai labai trapi mergaitė, o karščiavimas – bjauri liga. Bet jis prasidėjo ne dėl to, kad susirgo, o dėl nusiminimo.

Aistruolė buvo susijaudinusi, o jos akys – pilnos ašarų.

– Temperatūra vis kilo, o mergaitė jau beveik merdėjo.

Po galais, tai buvo bjaurus nutikimas, o jo aplinkybės paslaptingos. Sunku buvo suprasti, kaip, pavyzdžiui, mergaitė galėtų numirti nuo nusiminimo.

– O kaip kitaip, – paaiškino Aistruolė. – Ji maža mergaitė, o kai esi maža, negali ištverti liūdesio. Moterys ištveria, nes jos didelės, bet kai kalbama apie silpną mergaitę, ilgai laukti nereikia. Tad mergaitė toliau verkė, o tėtis nesuprato, kodėl. Tada jis atsegė mokyklinę kuprinę, o jos viduje buvo pažymių knygelė su vienu penketuku ir dviem ketvertukais (Italijos vidurinėse mokyklose galioja dešimtbalė vertinimo sistema. Nuo 0 iki 5,99 – nepatenkinamas pažymys; vert. past.).

Šioje vietoje aš atvirai pasakiau, ką galvojau: – Gerai, kad mergaitė susikrimtusi, kai jos pažymių knygelėje – blogi pažymiai. Tačiau tikrai nereikia susirgti iš nusiminimo.

– Ji tokia jau buvo, ir kol pagijo, prireikė mėnesių, – baigė atsidusdama. – Čia istorija pasibaigia.

Tačiau šiai istorijai trūko didelės dalies. Ar ponia paskambino? Ar ji grįžo iš Kuneo?

– Nevažiavo ji į Kuneo, – paaiškino Aistruolė. – Buvo Moncoje pirkti vonios kempinės (Monca – miestas, beveik susijungęs su Milanu; vert. past.). Šis faktas man pasirodė ne vietoje: po galais, ponia, esanti Milane, kur bus du tūkstančiai kempines parduodančių parduotuvių, keliauja pirkti kempinės į Moncą?

Kam? Aistruolė gūžtelėjo pečiais.

– Sako, kad ten pigiau kainuoja, nes ten yra fabrikas, – burbtelėjo. – Toji ten visada taip elgiasi.

Atsimeni, kai važiavome į Romą, ji norėjo vykti per Turiną, kad nusipirktų šilkinę skepetaitę ryšėti ant galvos, kuri Turine kainuoja pigiau nei Milane? (Važiuoti į Romą iš Milano pro Turiną reikštų keliais šimtais kilometrų ilgesnę kelionę; vert. past.)

– Iš tiesų, – pasakiau.

Kurį laiką žvelgiau į rašomosios mašinėlės klavišus ir pusbalsiu paklausiau: – O pažymių knygelė?

Aistruolė pakuždėjo man į ausį: – Ją tau įdėjau į rašomojo stalo stalčių. Žiūrėk, kad toji ten nepastebėtų tavęs. Tada pasirašyk, ir aš ją ryt pasiimsiu.

Per tą laiką toji ten baigė diskutuoti su Albertino ir priėjo prie mūsų.

– Jis, – paaiškino Margarita, – nelaukia prie telefono.

Jis ne namie, o kavinėje, kur gurkšnoja konjaką.

– Labai žalinga gurkšnoti konjaką, – tarstelėjau. – Paskui bus kaip visada – jam degins skrandį. O ji ką daro?

– Ji ne Milane, – paaiškino. – Ji Argentinoje.

– Liūdna, – atsidusau, – būti toli nuo tėvynės, svetimoje žemėje.

Margarita skėstelėjo rankomis.

– Tai likimas, – pasakė. Jos balse buvo daug sielvarto.

Iš knygos Šeimyniniai laiškai (Corrierino delle famiglie, © RCS Rizzoli libri, 1954 m.).

Spausdinama su Giovannino Guareschi paveldėtojų leidimu.

Vertė Romanas KAZAKEVIČIUS Silvijos Knezekytės iliustracijos

Artuma 2017 m. balandis

31

Sveikata

Tobula iki vėmimo Internete yra mamų forumai ir vyrų forumai. Jeigu juose domėsitės apie supimo ligą, tai mamos rašys, kaip vaikai privemia automobilyje.

O vyrai rašys, kaip jie patys vėmė, žvejodami menkes.

Jūros, arba supimo, liga žinoma jau tūkstančius metų. Senovėje jūreiviai vėmimo kamuojamiems laivo keleiviams galėjo pasiūlyti tik raugintų agurkų. Dabar yra šiokia tokia palengvinimo priemonių pažanga.

Pykinimas, šleikštulys, galvos svaigimas, seilėtekis, šaltkrėtis, blyškumas, vėmimas kai kuriems žmonėms kyla ne tik banguotoje jūroje. Tai gali ištikti važiuojant automobiliu, autobusu ar traukiniu, ypač jei bandoma skaityti, skrendant lėktuvu, sūpuoklėse, karuselėse, šokinėjant ant batuto. Dėl besikartojančių netvarkingų siūbavimo judesių signalai, siunčiami į galvos smegenų žievę iš pusiausvyros organo ir iš akių, nesutampa. Matomi besikeičiantys vaizdai neatitinka tuo metu kūno užimamos padėties, ir „smegeninė pasimeta“. Neįrodyta, kad tai paveldima. Kodėl vieni serga lengvai, kiti sunkiai, o dar kiti visai neserga – nežinoma. Tiesiog mes skirtingi. Vaikai „užsupimą“ automobilyje dažniausiai išauga – nervų sistema subręsta ir pripranta.

Esama keleto patarimų, kaip tos ligos išvengti ar ją palengvinti. Važiuojant patariama sėdėti greta vairuotojo (jeigu ūgis atitinka kelių eismo taisyklių reikalavimus). Reikia žiūrėti ne į šonus, ne į judančius daiktus (bangas), o toli į priekį virš horizonto. Vaikai galėtų prigulti ant

galinės sėdynės, bet tai draudžia eismo taisyklės – nesaugu. Jei vaikas keliauja miegodamas, dažniausiai neapsivemia.

Prieš kelionę nepatariama badauti arba persivalgyti, ypač riebiai. Rekomenduojama lengvai užkąsti valandą, pusantros prieš išvykstant. Keliaujant galima kramtyti gumą, čiulpti mėtinius ledinukus, imbierinius saldainius (vaistinėse būna imbiero kapsulių), sukramtyti gabalėlį imbierinio sausainio. Vairuotojas tegu veža ramiai, be staigaus greičio didinimo ir stabdymų, darydamas švelnius posūkius, nekratydamas. Pajutus blogumą, reikėtų sustoti, pakvėpuoti grynu oru, pasivaikščioti. Galima sučiulpti citrinos griežinėlį, gurkštelėti šalto vandens.

Lėktuve mažiausiai supa ties sparnais, laive – denio viduryje. Reklamuojamos ir gana egzotiškos priemonės nuo supimo ligos: magnetinės apyrankės, akiniai skysčio pripildytais lęšiais.

Jei šios rekomendacijos nepadeda, teks vartoti vaistų. Bėda ta, kad veiksmingų medikamentų nuo jūrligės Lietuvoje vaistų pardavėjai neregistruoja – maža rinka, neapsimoka. Užsienyje galima nusipirkti kelių grupių geriamųjų vaistų arba skopolamino pleistrų, klijuojamų už ausų. Dėl vaistų pasitarkite su savo ir savo vaikų gydytoju, išmanančiu kelionių mediciną ir geriausiai žinančiu jūsų sveikatos būklę. Kas padėjo draugams ar kaimynams, jums gali pakenkti. Yra bent penki šeši skirtingi medikamentai. Šie vaistai turi šalutinį

Gavėnios bibliodrama „JĖZUS, MYLĖDAMAS SAVUOSIUS PASAULYJE, PARODĖ JIEMS SAVO MEILĘ IKI GALO“ (Jn 13, 1) balandžio 8 d.

GYVENIMO IR TIKĖJIMO INSTITUTAS kviečia 32

Rekolekcijos mokytojams „DIEVO GAILESTINGUMO VEIDAS KANČIOJE, MIRTYJE IR PRISIKĖLIME!“ balandžio 11 d.

Kursas, pagrįstas neprievartinio bendravimo metodu RAKTAS Į SUTARIMĄ: IŠGIRSTI IR BŪTI IŠGIRSTIEMS nuo balandžio 19 d.

Artuma 2017 m. balandis

poveikį, dažnai slopina nervų sistemą, nesiderina su alkoholiu.

Bet kokiu atveju turėkite maišelių, jeigu pykintų. Konkrečiai jums tinkančią priemonę nuo jūros ligos teks atrasti „bandymų ir klaidų metodu“.

Kodėl svaigsta galva ir vemiame? Tai dėl vidurinės ausies dalyje esančios vos trijų milimetrų dydžio pūslelės kaukolės kaule. Lietuviškai ta vieta vadinama prieangiu, ir niekaip nesuprantu, kodėl stropieji kalbininkai vis dar leidžia tai vadinti vestibuliniu aparatu. Šitas mūsų pusiausvyros organas (porinis, abiejose ausyse) sudarytas taip preciziškai ir veikia taip stebuklingai, kad galėtų būti svarus argumentas diskusijose apie Dievo buvimą.

Prieangis jungiasi su trijose plokštumose išsidėsčiusiais skysčio pripildytais lenktais kanalais – labirintu. Skysčio slėgio pokyčiai tame vos centimetro dydžio labirinte, keičiantis galvos padėčiai, sukuria nervinius impulsus, apdorojamus galvos smegenyse. Taip mes suprantame viršų ir apačią, greitėjimą ir lėtėjimą, posūkius, pasvirimus... O dar grįžtamasis ryšys – reaguodami į padėties pasikeitimą mes nevalingai akimirksniu susigrąžiname kūno pusiausvyrą. Kaip gražiai tai atrodo šokyje! Ir viskas per natūraliąją atranką?

Kol nesvaigstame ir nevemiame, mes net nepagalvojame apie šito tobulo aparato sandarą ir veikimą.

Seminaras pedagogams ir stovyklų vadovams KRIKŠČIONIŠKA MEDITACIJA: TEORIJA IR PRAKTIKA gegužės 5 d.

Visi renginiai vyks Perkūno name, Kaune.

Informacija ir registracija: VšĮ Gyvenimo ir tikėjimo institutas, Aleksoto g. 6, LT-44280 Kaunas Tel./faks. (8 37) 280530; mob. 8 686 77824 El. p. gti@lcn.lt www.gtinstitutas.lt

Gyvenimas kaip senas vynas

Atbangavusios mintys Vanda IBIANSKA Kai kalbame apie tai, jog Dievas sukūrė žmogų pagal savo panašumą ir šis yra tarsi kūrinijos apvainikavimas, labai gerai pasijuntame.

Nelyg koks sotus pitonas. Taip, tikrai esame bemaž šedevras kūrinijos kontekste, bet mums dovanota laisve naudotis iki šiol nemokame.

Mokomės jau tūkstančius metų, tačiau procesas lėtas, kaip sraigių paradas. Liūdna.

* * *

Ką čia kalbėti – mėgstame stabilumą (o gal stagnaciją?) ir bijome dinamikos. Ką gi, tai lengva suprasti. Stabilumas užtikrina saugumą, o dinamika visada yra rizika.

Deja, deja, be dinamikos pažanga neįmanoma. Visur – moksle ir religijoje. Matome, kaip moksle dūžta neprotingai baigtinėmis laikytos maksimos. Neva neginčijamą Euklido V postulatą į miltus sumalė Nikolajus Lobačevskis, Newtono fiziką – Albertas Einsteinas. Ne, nepaneigė! Tiesiog įrodė, jog kintant parametrams įsigalioja kiti dėsniai. Kitaip tariant, papildė ar, jei norite, pakoregavo geometrijos ir fizikos mokslus. Tokie dalykai, gal tik mažesnio masto, vyksta beveik kasdien, nes plečiasi mūsų pažinimo ribos. Ir tai nieko nestebina.

O religija? Na, joje pataisymus priimti labai sudėtinga. Kodėl? Moksle galimi eksperimentai, patvirtinantys sumąstytus teiginius, teorijas, atrastus faktus. Religijoje – ne. Į Dievo reikalus kištis negalime. Tačiau Jis mums nedraudžia kuo daugiau suprasti, netgi skatina tai daryti. Į tai privalome atsiliepti. Tad mokslas ir religija – dalykai, kurių „pataisymai“ yra žmogaus pastangų suprasti, sužinoti, suvokti ir pajausti padariniai. Ir tai puiku!

* * *

Trumpam stabtelėkime prie bendros viso pasaulio nuodėmės – žydų Šoa. Lietuviškai – katastrofos. Žinome apie žydų holokaustą, bet ar daug? Pavyzdžiui, kad ir tai, jog nacių uždavinys buvo sunaikinti intelektinį ir kultūrinį elitą (beje, ar jums tai neprimena mūsų genocido? Taip pat buvo pradėta nuo mokytojų (!), kunigų ir pan.). Nepaneigiamas faktas, jog nuo senų laikų mokslų ir menų pasaulyje yra ypač daug žydų (tarp jų ir litvakų). Ir naciai štai ką sumąstė: žydų vyrų lytinėse ląstelėse neva esama kažkokio mįslingo baltymo, kuris „sugadina“ kitą rasę! Tai tokio Juliaus Streicherio „teorija“. Nacių verdiktas: žydai genetiškai pažeidžia Europos tautas!!! Reikia juos eliminuoti. Izoliuoti? Bet tai brangu. Žudyti – pigiau. Tada ir prasidėjo. Pirmiausia žudymas išmetamosiomis dujomis uždaroje patalpoje, paskui insekticidais „Ciklonas B“ ir

galiausiai tobulai išvystyta žudymo industrija koncentracijų stovyklų sistemoje.

* * *

Nežinia kodėl, prisiminiau gyvenimišką istoriją. Du berniukus auginanti šeima kadaise įvaikino mergytę iš globos namų. Žinojo, kad biologinė motina asociali. Įvaikino ir greit ėmė gailėtis. Berniukai gerai mokėsi, sportavo, augo nuovokūs. O mergytė buvo socialiai atsilikusi, sunkaus būdo, mokėsi visai prastai. Pora labai gailėjosi, kad impulso pagauta priėmė į šeimą problemišką vaiką. Kai mergaitei sukako 15 ar 16 metų, įvyko keistas lūžis. Kuo toliau, tuo geriau ji ėmė mokytis, neatpažįstamai pasikeitė elgesys. Visiems trims vaikams studijuojant, išryškėjo didelis skirtumas. Vaikinai mokėsi gerai, mergina nepaprastai gerai. Bėgo metai. Dabar sūnūs su šeimomis gyvena JAV ir Švedijoje. Tėvais beveik nesirūpina, lanko juos labai retai.

Abu gerai materialiai gyvena, bet iki sesers socialinio statuso Lietuvoje jiems toli. Tėvus drauge su samdomomis slaugytojomis prižiūri ir materialinį patogumą jiems sukūrė įvaikintoji dukra, kadaise kėlusi daug išgyvenimų ir skausmo. Dabar ji trijų savo vaikų ir vieno įvaikinto mama.

Meilės, dėmesio pakanka ne tik jos vaikams, bet ir tėvams.

Va toksai kadrilis.

* * *

Prie tos televizijos vis vien norisi sugrįžti, nors tu ką.

Jaunimas ją žiūri vis mažiau. Nieko čia gero ir nieko blogo. Kad mūsų komercinės televizijos tokios nuobodžios, jog nuo jų gėlės vysta ir šuneliai staugia, niekam ne naujiena. Aišku, jos neįdomios kaip kelmas ne kiekvienam.

Jos orientuotos į žiūrovą, kurio smegenys kaip kopūstinio drugelio. Ir ugdo naują žiūrovų kartą jau su pirmuonių vienaląsčių smegenimis. Tokių subjektų, kurių kūnas kaip sunkumų kilnotojo, o smegenys kaip amebos. Jei norite, kaip infuzorijos. Ar galima prie tų TV įstatymiškai prikibti? Žinoma, ne! Ar tikrai negalima? Oi, galima, nors nelengva. Jose gi karaliauja nešvankybės ir smurtas.

Ekrane šmėkščioja nuogalių kopuliacija, kurią keičia snukiadaužis, pasibaigiantis nužudymu. Ir daugiau ten nieko nepamatysi. Tiesa, kartais iš ekranų valandas non-stop pilasi reto kvailumo, sentimentalios serialų meilės istorijos – nenugalimai pasaulį pavergęs kičas. Apžavų pagauti žiūrovai spokso į bet ką, ir jų smegenyse norom nenorom nusėda tolerancija amoralumui, smurtui. Valdžios Artuma 2017 m. balandis

33

Gyvenimas kaip senas vynas

triūsliai bando gelbėti mūsų kūnus, griežtai drausdami vyną ir cukrų, bet negelbėja psichinės sveikatos ir moralės nuo besiliejančio iš medijų purvo. Naujasis sveikatos sargas yra psichiatras, tad, regis, turėtų susigaudyti apie psichikos, moralės ir kūno sampyną. Bet ai! Nenorėkime per daug. To betrūktų, kad sveikatos ministras dar ir televizijomis imtų rūpintis. Nors jei tai susiję su sveikata...

O jaunimėlis, nuo TV persimetantis į internetą? Ten irgi nieko gero. Stipriai nieko gero. Bet nors truputį sumažinus šiukšlių ir purvo debitą per komercinių TV šliuzus, vis šį tą laimėti galima. Su internetu sunkiau.

* * *

Mintelės sukasi aplink mokslo ir religijos priešpriešą, kurios... nėra! Gal kas ir abejoja dėl mokslo ir religijos suderinamumo, bet noriu tikėti, kad tokių nedaug. Vienas papildo kitą ir tai akivaizdu. Kažkurioje Johno Polkinghorne’o knygoje perskaičiau mintį, regis, aiškią kaip dieną. Tačiau... tačiau apie tai visai negalvojame. Žiūrint iš mokslo bokštų, muzika tėra garsų virpesiai ore, paveikslas – tam tikros cheminės sudėties dažai, užtepti ant drobės, architektūra – statybinių medžiagų, statikos ir medžiagų atsparumo dėsnių panaudojimas statinyje. Kaipgi taip?! Kodėl taip yra? Mokslas nagrinėja fizinį pasaulį, ir jam visiškai nesvarbios nei estetinės, nei etinės vertybės. Mokslui jos neegzistuoja. O religijai vertybės itin svarbios, nes sudaro jos pagrindo dalį. Viena iš jų – grožis, kuris sujudina ne Vido Venslovaičio nuotrauka

tik emocijas. Grožio sukelti išgyvenimai yra džiaugimasis Dievo kūrinija, o ši nėra tik negyvoji gamta, fauna, flora.

Dievas sukūrė pasaulį, kuris toliau kuria pats save. Tame procese gimsta ir menai. Išgyvendami jų grožį intuityviai suvokiame tobulą ir gerą Dievo valią ir vienijamės su Kūrėju. Ar grožio kontempliacija artima maldai? Nežinau ir bijau, kad teologai už tokią mintį mane sudirbtų į šipulius. Gal ir negalima gretinti, bet kad suvirpina sielą, tai jau tikrai. O sielos virpesiai – jau daug. Net labai daug.

* * *

Tai dar dėl tų virpesių.

Prieš daug metų, gal kokius penkiolika, stovėjau Florencijoje priešais Michelangelo „Pietą“. Tą paskutinę, neužbaigtą, kurioje autorius šv. Nikodemo figūroje įkomponavo savo autoportretą. Žiūrėjau ir neprisimenu, kokios mintys vinguriavo man galvoje, bet... staiga nuoširdžiai pravirkau. Ašaros dėl Žmogaus mirties, šalia Jo esančių žmonių skausmo ir dėl kaltės jausmo, kad mes, žmonės, nužudėme Dievą. Nieko sau! Štai kaip tvojo aikštingas genialusis senis Michelangelo.

* * *

Artėja Velykų džiaugsmas. Po gavėnios santūrumo švęsime Tuščio Kapo – Kristaus Prisikėlimo šventę, pačią svarbiausią krikščionims. Prisikėlęs Kristus mus atpirkdamas kiekvienam garantavo amžinąjį gyvenimą. Šio įvykio didingumui niekas neprilygsta, todėl liūdna, jog kai kam tai tik pavasario ar margučių šventė. Nors... Kai buvau kelerių metukų, man irgi šios dienos tebuvo margučių ridenimo, kepto kumpio su užrašu „Aleliuja“ iš gvazdikėlių, fantastiškai skanių bobų, mozūrų ir t. t. šventė. Nejau dalis krikščionių yra kaip vaikai? Dar kartą belieka pasakyti: „Liūdna...“ Didžiuma mano kartos šventė kitaip nei dabar.

Ai, negaliu tvirtinti, kad buvome protingesni ir geresni už dabartinį jaunimą. Kad kitaip išauklėti, aišku, jau kita kalba.

Malonūs ir brangūs skaitytojai!

Su Prisikėlimo švente!

Džiaugsmo, vilties ir Dievo meilės švente!

* * *

– Kokius žinote psichologinio smurtavimo būdus?

– Lauke pavasaris, paukščiai čiulba, gera...

– O kur čia smurtas?

– Jūs darbe.

* * *

– Maryte, kaip tau mano nauja suknelė?

– Atleisk, Onute, skubu, neturiu laiko skandalams!

* * *

Iš lauko atėjo du purvo gabalai. Sakosi esantys mano vaikai. Reiks nuplaut – iš balso panašūs.

34

Artuma 2017 m. balandis

* * *

– Ką veiki?

– Muses gaudau. Šiandien pagavau penkias: dvi vyriškosios ir tris moteriškosios giminės.

– Iš kur žinai?

– Dvi ant laikraščio tupėjo, o trys – ant veidrodžio.

* * *

Gyveno ežiukas, kuris galvojo, kad praktiškai gali atlikti viską. O viskas net ir teoriškai nenorėjo, kad ežiukas jį atliktų...

Kiekvienas rūpinasi savimi, o Dievas – visais Neseniai praūžusioje Vilniaus knygų mugėje italai prie „Artumos“ stendo išvydę Giovannino Guareschio knygą apie Don Kamilį ir jo Mažąjį pasaulį džiaugėsi pasijutę lyg namie, fotografavo ir siuntė namiškiams linksmą žinią – Don Kamilis atkeliavo į Lietuvą. Italams tai įvykis! O mums ar šios knygos pasirodymas taps įvykiu?

Marijos Stanulytės nuotrauka

Knygos autorių, jos vertėją, pagrindinius veikėjus ir paslapties apgaubtą įstabią vertimo į lietuvių kalbą atradimo istoriją šiltai ir šmaikščiai mums pristato Tarptautinės Giovannino Guareschio premijos už rašytojo vardo garsinimą pasaulyje ir jo kūrybos tyrinėjimą pirmoji laureatė dr. Olga Gurevič pratarmėje „Kunigo, komunisto, Kristaus ir mūsų istorijos“.

Pasak knygos vertėjo kunigo saleziečio Antano Sabaliausko, lietuviams, pažįstantiems geriau negu kiti komunizmo tikslus ir dvasią, Don Kamilis ir jo Mažasis pasaulis bus dar geriau suprantamas.

Itin svarbus ir pagaulus knygos įvadas su „trimis aprašymais ir viena ištrauka“ – it raktas, leidžiantis atrakinti duris į Mažajį pasaulį, jo aplinką ir įvykius, pasak autoriaus, – sugalvotus dalykus, kurie taip panašūs į tikrovę. Jie vyksta konkrečiu laiku ir konkrečioje aplinkoje, tačiau, kaip sako Giovannino Guareschi, „mano Mažojo pasaulio mažasis pasaulis neturi pastovios vietos“. Mažojo pasaulio pasaulį autorius apibūdina kaip juodą tašką, judantį kartu su savo Peponiais ir Liesiais aukštyn ar žemyn upės žemumoje, kuri driekiasi tarp Po upės ir Apeninų kalnų. 37 knygos istorijose, nutikusiose „tame žemės brūkšnyje – tarp kalnų ir upių“, veikia trys pagrindiniai asmenys: klebonas Don Kamilis, bažnytkaimio viršaitis komunistas Peponis ir... altoriaus Kristus. Kompanija, kuri kokiame nors Lietuvos bažnytkaimyje sunkiai įsivaizduojama, bet, gerai pagalvojus, visai tikėtina.

Ir kas gi nutinka, kai šiems dviem tokiems skirtingiems asmenis ir Asmeniui, kuris kalba nuo Kryžiaus, tenka gyventi viename kaime? Knygoje tie nutikimai „pagardinti“ Don Kamilio ūmaus būdo. Tvirto sudėjimo kunigas, pakeliantis dviejų šimtų svarų aviacinę bombą ar keturis centnerius sveriantį ąžuolinį stalą, „stipriau užsidegęs, didžiajame altoriuje stovinčiam Nukryžiuotajam ant galvos užmesdavo uždangalą, kad dieviškos ausys nebūtų užgautos ir, kumščius į šonus įrėmęs, užbaigdavo pamokslą“ („Išpažintis“).

Nors Don Kamilis, dažnai kumščiais ar lazda „apšventina“ viršaitį, prieš tai paaiškinęs Kristui, kad lazda ne ąžuolinė, bet drebulinė, lengva ir lanksti... o raumeningasis „raudonųjų“ vadas tokiomis grėsmingomis akimirkomis nieko nelaukdamas paleidžia į darbą savo geležinius kumščius, viršaitis, kad ir išrišimą gavęs kartu su spyriu į sėdynę, iškilus svarbiam reikalui vis dėlto bėga į kleboniją.

Iki ašarų juoką keliančios ir sykiu labai jautrios trumpos istorijos primena mums seną kaip pasaulis dalyką – kad galima išmokti gyventi kartu Dievo artumoje ir rasti būdų, kaip užšnekinti kitą žmogų ir kaip išgirsti sąžinės balsą, pagaliau – susimąstyti: „O ar po tūkstančio metų atominės energijos varomais įtaisais žmonės skris šešis tūkstančius kilometrų per valandą ir kuriam tikslui? Kad pasiektų amžiaus pabaigą ir iš nustebimo išžiota burna sustotų prie to paties gipsinio Kūdikėlio, kurį vieną vakarą Peponis naujai nudažė“ („Geltona ir raudona“).

Nelikim abejingi Don Kamilio Mažajam pasauliui, kuris kupinas tikrų žmogaus išgyvenimų – meilės ir neapykantos, keršto ir nuolankumo, drąsos ir bailumo, juoko ir liūdesio, pasauliui, kuriame „kiekvienas rūpinasi savimi, o Dievas – visais“.

Violeta MICEVIČIŪTĖ I E Š KO K I T E K R I K Š Č I O N I Š K U O S E K N YG Y N U O S E , I N T ER N E T E I R A RT U M O S R EDA KC I J O J E !

Vieninteliam Lietuvoje katalikiškam žurnalui šeimai galite skirti 2 procentus gyventojų pajamų mokesčio!

Artuma Tai gali būti dar viena proga pasidalinti meilės džiaugsmu – Jūsų paramos dėka Artumą galės skaityti ir vargingiau gyvenančios šeimos bei vieniši žmonės!

VšĮ Caritas leidykla „Artuma“, įm. k. 134460120

www.artuma.lt

Balandžio Artuma: šeimos kasdienybė – Himnas meilei „Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi...“ – šiais apaštalo Pauliaus Himno meilei žodžiais, skaitomais Santuokos metu, dauguma šeimų pradeda savo gyvenimo kartu kelią.

Ką reiškia šie žodžiai realiam šeimos gyvenimui? Kaip jais gyventi kasdienybėje? Apie tai balandžio Artumoje savo patirtimi ir mintimis dalijasi psichologai, sutuoktiniai, vaikai ir... pats popiežius Pranciškus.

Artumos žurnalus galite įsigyti redakcijoje, bažnyčiose ir katalikiškuose knygynuose visoje Lietuvoje!

Užsisakyti galima nuo kiekvieno numerio savo parapijoje, bet kuriame „Lietuvos pašto“ skyriuje, internetu (prenumeruok.lt, indeksas 5010) arba redakcijoje (Rotušės a. 23, Kaunas, tel. 8 37 20 96 83, 8 673 13 303).

www.artuma.lt