Artuma 2017 m. gegužė / 5 by Artuma

Artuma

mėnraštis šeimai bei visiems ieškantiems Dievo ir žmonių artumos

2017 m. gegužė

Popiežiaus Jono Pauliaus II Pasaulio paaukojimo Nekalčiausiajai Marijos širdžiai aktas

Nekalčiausioji Širdie, išgelbėk mus! Visų vyrų ir moterų, visų žmonių Motina, Tu, kuri žinai visas jų kančias ir viltis, Tu, kuri motiniškai supranti visas šiuolaikinį pasaulį kankinančias kovas tarp gėrio ir blogio, tarp šviesos ir tamsos, priimk šauksmą, kurį mes, paskatinti Šventosios Dvasios, kreipiame tiesiai į Tavo širdį. Apglėbk Motinos ir Viešpaties Tarnaitės meile šį mūsų pasaulį, kurį Tau pavedame ir paaukojame, nes esame didžiai susirūpinę kiekvieno ir visų žemiškąja ir amžinąja lemtimi. Ypatingu būdu mes Tau pavedame ir paaukojame tuos žmones ir tautas, kuriuos ypač reikia taip pavesti ir paaukoti. Švenčiausioji Dievo Motina, šaukiamės Tavo pagalbos! Neapleisk mūsų mūsų reikaluose. Stovėdami priešais Tave, Kristaus Motina, priešais Tavo Nekalčiausiąją ŠirJonas Paulius II Fatimoje, 2000 m. gegužės 13 d. L’Osservatore Romano nuotrauka dį, mes trokštame kartu su visa Bažnyčia susivienyti su Tavo Sūnaus pasiaukojimu, kaip iš meilės mums Jis pasiaukojo Tėvui. Jis sakė: „Dėl jų aš pašventinu save, kad ir jie būtų pašventinti tiesa“ (Jn 17, 19). Mes trokštame susivienyti su mūsų Atpirkėju šiame Jo pasiaukojime už pasaulį ir žmoniją, kuris Jo dieviškoje širdyje turi galią gauti atleidimą ir užtikrinti atsiteisimą. Šis paaukojimas galios visais laikais ir apims visus asmenis, žmones ir tautas. Jis nugalės kiekvieną blogį, kokį tik blogio dvasia pajėgs pažadinti ir jau pažadino mūsų laikais žmogaus širdyje ir istorijoje. Kaip giliai mes jaučiame, jog reikia paaukoti žmoniją ir pasaulį, mūsų šiuolaikinį pasaulį, vienybėje su pačiu Kristumi! Nes pasaulis per Bažnyčią turi dalyvauti Kristaus atperkamajame darbe. Būk palaiminta labiausiai iš visų kūrinių Tu, Viešpaties tarnaite, kuri visiškai paklusai dieviškajam kvietimui! Būk pasveikinta, kuri esi visiškai susivienijusi su savo Sūnaus atperkamuoju pasiaukojimu! Bažnyčios Motina! Apšviesk Dievo žmones, keliaujančius tikėjimo, vilties ir meilės keliais! Apšviesk ypač tuos žmones, kurių lauki, kad Tau pavestume ir paaukotume. Padėk mums gyventi Kristaus pasiaukojimo už visą žmonių šeimą ir šiuolaikinį pasaulį tiesoje. Patikėdami Tau, o Motina, pasaulį, visus žmones ir tautas, taip pat Tau patikime šį pasaulio paaukojimą, pavesdami jį Tavo motiniškajai Širdžiai. Nekalčiausioji Širdie! Padėk mums nugalėti gresiantį blogį, kuris taip lengvai įsišaknija šiuolaikinių žmonių širdyse ir kurio neišmatuojami padariniai jau prislėgė mūsų šiuolaikinį pasaulį ir, atrodo, užveria mūsų kelius į ateitį. Nuo bado ir karo, išgelbėk mus! Nuo branduolinio karo, nuo nesuskaičiuojamų susinaikinimų, nuo visokio karo, išgelbėk mus! Nuo nuodėmės prieš žmogaus gyvybę nuo pat jos pradėjimo, išgelbėk mus! Nuo neapykantos ir nuo kiekvieno Dievo vaiko orumo žeminimo, išgelbėk mus! Nuo bet kokios rūšies – ir nacionalinio, ir tarptautinio – visuomeninio gyvenimo neteisingumo, išgelbėk mus! Nuo palinkimo paminti Dievo įsakymus, išgelbėk mus! Nuo pasikėsinimo tikrąją Dievo tiesą užgniaužti žmogaus širdyje, išgelbėk mus! Nuo suvokimo, kas gera ir pikta, praradimo, išgelbėk mus! Nuo nuodėmių Šventajai Dvasiai, išgelbėk mus, išgelbėk mus! Priimk, o Kristaus Motina, šį kiekvieno žmogaus kupiną kančios verksmą, pripildytą visos visuomenės kančių. Padėk mums Šventosios Dvasios galia nugalėti visas nuodėmes: asmeninę nuodėmę, „pasaulio nuodėmę“, nuodėmę su visomis jos apraiškomis. Tegul pasaulio istorijoje dar kartą bus apreikšta begalinė išgelbstinti Atpirkimo jėga: gailestingosios meilės jėga. Tegul ji sustabdo blogį. Tegul ji perkeičia sąžines. Tegul Tavo Nekalčiausioji Širdis visiems apreiškia Vilties šviesą. Sesuo Lúcia asmeniškai patvirtino, jog šis iškilmingas ir visuotinis Paaukojimo aktas atitinka Mergelės Marijos troškimą: „Taip, 1984 m. kovo 25 d. buvo atlikta taip, kaip Mergelė Marija prašė“ (1989 m. lapkričio 8 d. laiškas). Šv. Petro aikštė, 1984 m. kovo 25 d.

Laiškas skaitytojams

Meilė visada dovanoja gyvybę...

Turinys Kronika

Klausimai ganytojams

Tomas VILUCKAS, Dalė GUDŽINSKIENĖ Bažnyčios pulsas

Paprastas ir nuoširdus dėdė

Kun. Marius TALUTIS Mylima arkivyskupo Teofiliaus šventoji

Deimantė BUKEIKAITĖ Caritas – vakar, šiandien ir rytoj

Dr. Vincentas VOBOLEVIČIUS Vyriausybės abrakadabra

Meilės džiaugsmas

Tomas VILUCKAS Palaiminimas vaisingumu

Eglė ŠILIŪNIENĖ Leidome ateiti devyniems...

Vijoleta VITKAUSKIENĖ Gimdymo diena yra šventė!

Visaip vaisinga meilė

Pagrobimas

Vaisinga meilė būna, kai mama mane apkabina

Veidu į vaiką

Diana ADOMAITIENĖ Kas padės apsaugoti vaikus?

Jaunimo iššūkis

Joana GIMBERYTĖ-JURONĖ Palikti vietos Šventajai Dvasiai

Taip prasideda popiežiaus Pranciškaus Meilės džiaugsmo, kurį šįmet drauge su Jumis, mieli Artumos bičiuliai, norime geriau pažinti, penktasis skyrius – Meilė, kuri tapo vaisinga – jį šiame numeryje ir turėtume panagrinėti. Atrodė – toks grožis, ir už lango, ir Motinų, ir Marijos mėnuo, tad bus taip gera bei paprasta gegužę kalbėti apie gyvybę, vaisingumą – juk ypač krikščionims, regis, puikiai suprantama tema bei realybė. Pasirodo, ne viskas taip paprasta, kaip savaime atrodo, o kalbėti, aiškintis, ką katalikams tai reiškia, – vis dar verta ir labai reikalinga. Tad bandome bent keletą pėdų nužengti tame gyvybės dovanojimo kelyje. Tačiau staiga visai naujom spalvom nušvito, nauju kvapu pakvipo man ši kelionė, kai prieš pat Didžiąją savaitę, vadinamąjį Kančios penktadienį prieš Verbas – po beveik penkerių metų onkologinės ligos glėbio – pas Viešpatį Velykų švęsti išlydėjome Bangą Kulikauskaitę – oficialiai turėtume sakyti, gydytoją akušerę-ginekologę, be to, ir Artumos autorę, nors iš tiesų – tiesiog mylimąją Bangą – ne tik mano, mūsų šeimos (keturis iš penkių mūsų vaikų priėmusią), bet ir tūkstančių šeimų, tūkstančių motinų, tūkstančių vaikų numylėtinę, išgelbėjusią, vienas Dievas težino, kiek miriadų gyvybių – ne tik nedarydama abortų, ne tik daugybę moterų drąsinusią gimdyti, bet ir realiais būdais kovojusią už gyvybę ir mistiniu būdu – ligos kančias aukojant ir Viešpaties prašant bent šimtui sielų kas mėnesį leisti atsiverti Dievo meilei; kovojusią ir giliausias dvasines kovas, ir siurrealistiškiausias teisines kovas su mūsų valstybės pareigūnais – už švelnų gimdymą, už galimybę moterims pasirinkti, kur gimdyti – gimdymo namuose ar tiesiog namuose ir už tai net persekiotą baudžiamojoje byloje... kurios pradžia keistai sutapo su jos ligos pradžia, o teismo nuosprendis – su paskutiniais gyvenimo mėnesiais... bylos, kurios apimčių kaži ar yra buvę Lietuvos teismų praktikoj, kuomet apklausta kone pusė tūkstančių šeimų, išdrįsusių gimdyti ne ligoninėje... Deja, dabar atnaujintame procese po apeliacijos jai teks dalyvauti jau iš Anapus...

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Ingrida VUOSAITYTĖ Išgyvenant nevaisingumą

Giovannino GUARESCHI Ponios mokytojos diplomas

Ramūnas AUŠROTAS Meilė skyrium nuo vaisių

Akiračiai

Vanda IBIANSKA Fatima

Sveikata

Gyd. Vytis ŽEMAITIS Skrajojantiems piligrimams

Gyvenimas kaip senas vynas

Vanda IBIANSKA Istorijos apie Motinas

Irutės Jaruševičiūtės nuotrauka

Atokvėpio valandai

Viršelyje – Fatimos Dievo Motinos statula, švenčiant apsireiškimo 80-metį, 1997 m. gegužės 13 d. Armando Franca / AP Photo nuotrauka

Banga, dviejų vaikų mama, ignaciškąjį dvasingumą puoselėjančios Krikščioniško gyvenimo bendruomenės narė, yra tas žmogus, apie kurį drąsiai galiu pasakyti – tai Meilė, kuri tapo vaisinga! Iškeliavimo rytą dukrai išsakyti paskutiniai Bangos žodžiai buvo „Jėzus su manimi!“ Štai kas jos vaisingumo šaltinis! Tegu jos žodžiai padeda ir Jums, mielieji, tai patirti (interneto svetainėje www.nebijokvezio.lt, kurią, kaip pati sakė, Viešpats jai leido užbaigti prieš iškeliaujant, rasite ir daugiau).

Artuma 2017 m. gegužė

Laiškas skaitytojams tęsinys

Šventumas – tai ne auka, tai didžiausia laimė priimti visas Dievo meilės dovanas

tume blaškytis, griebtis bet kokio šiaudo, kad tik iškeltume galvą virš vandens, nurimtume ir priimtume tokią skandinančią Dievo meilę, mes taptume tarsi amfibijos, kurios gyvena, juda Dievo meilėje, kvėpuoja ja! Tokiems žmonėms norisi bučiuoti rankas. Jie yra „niekas“, „nenaudingi“ pasauliui, bet jų širdyje Dievas gali ilsėtis: čia priimtas kiekvienas Jo meilės lašelis, kiekvienas širdies kampelis jau „apsemtas“ Dievo meilės, čia gydoma Dievo meilės žmogui „liga“. „Stiprink mane razinų tešlainiu, atgaivink mane obuoliais, nes aš sergu meile“ (Gg 2, 5). Gal dėl to Atono kalno vienuoliai vėžį vadina palaiminimu ir meldžia Dievą šios ligos kaip didžiausios malonės, kaip „greitkelio“ į šventumą. Šventumas – tai ne auka, tai didžiausia laimė priimti visas Dievo meilės dovanas. Ir būsima chemoterapija – tai ne mano auka už taiką Jeruzalėje; tai mano širdies praplatinimas, kad joje tilptų dar daugiau Dievo meilės. Gal tai patrauks ir širdis arabų šalyse, gal nuo to ten pražys atleidimo žiedai ir liausis kankinimai? Kiekvienas kūdikis – tarsi vėžys. Visi žinome, kad nėštumo metu dingsta apetitas, silpna ir pykina (kaip chemoterapijos metu), daug nepatogumų ir skausmų sukelia užaugęs pilvas ir gimdymas, kūdikis reikalauja nuolatinio dėmesio, moteris negali nieko dirbti, tarsi „iškrenta“ iš visuomenės, o ką jau kalbėti apie bemieges naktis, nuovargį ir liūdesį, kai kūdikis suserga! Taigi, pasaulio akimis, kūdikis yra tarsi vėžys: kvailystė ir vargas, nesėkmė, ypač jei tai jau antras, trečias ar septintas vaikas šeimoje. Bet mylinčios motinos akimis, tai nuostabiausia Dievo dovana, didžiausia laimė, praplatinanti širdį ir vedanti į šventumą. Gal kai mes nepriimame kūdikių per kontracepciją ir abortus, vėžys yra kitas būdas Dievui pasibelsti į mūsų širdis, pakviesti į šventumą? Tie, kurie atviri Dievo meilei ir dovanoms, su vienodu džiaugsmu priima ir kūdikį, ir vėžį. Vėžys – tai mano šiandienis kūdikis, ir aš mylėsiu jį visa širdimi kaip tikrą Dievo dovaną, kaip perlą. Man buvo labai baisu, kol chemoterapiją priėmiau kaip grėsmę, o ne turtą. Dabar esu laiminga (2013 01 03).

Vakar vakare girdėjau nuostabų nuncijaus [Luigi Bonazzi] mokymą apie tai, kad krikščionio gyvenime svarbiausia – ne daryti tikėjimo darbus, kurie patiktų Dievui, bet priimti Dievo meilę, leisti Jam mus mylėti. Tikėjimas – tai tik atsakas į patirtą meilę, gautą dovaną (tai girdėjau ir ignaciškose pagrindo rekolekcijose, bet, matyt, girdėjau kaip žirafa). Labai palietė nuncijaus asmeninis pokalbis su Dievu maldoje. Kai jis kiek nuliūdęs klausė Jėzaus, ką šiandien galėtų dėl Jo padaryti, Jėzus atsakė: „Ar tai tu kažką dėl manęs darai? Atverk akis ir pamatyk, ką aš dėl tavęs darau.“ Tai pakeitė jo nuotaiką daugeliui metų. Tą patį Dievas pasakė ir Mozei, ir šv. Petrui. Tą patį jis sakė ir man, tik nesupratau. Šiąnakt suvokiau, kad svarbiausia meditacija buvo „Aš esu vynmedis, o tu – šakelė.“ Man buvo labai sunku tai priimti. Kaip visada, norėjau aukotis, norėjau, kad Jėzus įsišaknytų manyje, mano meilė norėjo atiduoti Jam visus savo syvus. Bet Jis sakė: „Ne, tai aš noriu atiduoti tau savo syvus!“ Jūs irgi pajutote, kad čia kažką praleidžiu, todėl liepėt nekalbėti apie vaisius, o tiesiog priimti Dievo meilę, leisti Jam ilsėtis mano širdyje. Tada buvau laimingiausia. Šiąnakt nuncijaus dėka aš supratau, kad gelbsčiu sielas ir pasaulį ne tada, kai „aukoju“ savo ligą ir chemoterapiją, bet tada, kai priimu Dievo meilę, kai suprantu, kaip Dievas „serga meile“ man nuo mano gimimo, netgi dar anksčiau! Iš asmeninės patirties puikiai suprantu, kaip sunku, kai kažkas nepriima tavo meilės, nes nepasitiki. Kai birželį per Kryžiaus adoraciją suvokiau, kaip Dievui sunku ir skaudu, kai mes nepriimame Jo meilės, apsisprendžiau melsti Mariją, kad per mėnesį šimtas sielų atsivertų, priimtų Dievo meilę. Pirminė intencija buvo būtent tokia: ne „atsivertimas“, kurį mes dažniausiai suprantame kaip tapimą krikščioniu, bažnyčios lankymą, gerus darbus artimui ir t. t., bet kad priimtų Dievo meilę (to ir man pačiai labiausiai reikia). Mes tik „šakelės“ – nei šaknys, nei vaisiai nėra mūsų. Mes duodame tokius vaisius, kokiame medyje esame. Ir šaknys, ir vaisiai yra Jėzaus, jei esame P. S. Laidotuvių rytą gavau žinutę į telefoną iš bičiulės, kuri Bangą pažinojo, gaJo vynmedyje. Mes galime būti tik Jo lima sakyti, tik iš jos viešos veiklos, tačiau štai ką ji rašė: „Sveikas, pagalvojau, kad syvų, Jo meilės nešėjai, laidininkai. Banga yra ta pasaulietė, kuriai drąsiai galima kelti šventumo bylą, – pasistenkit.“ Jei pradėsime tuos vaisius savintis, Tai nuskambėjo taip paprastai, kad net pranašiškai! Teliko tą žinutę paskelbti gargalvoti, kad be mūsų vynmedis nesiai ir paprašyti Bangą pažinojusiųjų liudijimų... Ir jie pasipylė, ir kone kas antras gali tokių vaisių sunokinti, labai subyloja tą patį – ji tikrai buvo / yra šventa. Nuostabu tai, kad Bangos aplinkoje – klysime. Nes vynmedis visada gali daugybė ir visai nekrikščionių, ir netikinčių žmonių, bet ir jie byloja iš esmės tą išsprogdinti naują šakelę, sunokinpatį – regintys joje ypatingą šviesą, juntantys šventumo dvelksmą... siančią dar daugiau vaisių. Bičiulės žinutėje man labai įstrigo žodis „pasistenkite“ – tai galime padaryti visi: „Viskas ir visada yra Dievo tie, kas pažinojome – paliudykime, kokį pėdsaką ji paliko mūsų gyvenime; tie, kas meilė mums. Mes manome, kad kai dar nepažinome, bet galbūt pajusime norą pažinti ir paprašyti jos užtarimo savo kurie įvykiai nėra Dievo meilė, bet reikaluose (o Banga buvo nors ir visa širdimi danguje, tačiau labai stipriai dviem viskas visada yra“, – sako nuncijus. kojom ant žemės!), išdrįskime – ji labai mėgo pokštauti ir maloniai nustebinti! Vėžys – tai toks Dievo meilės potvy- Pirmas dalykas, ko aš Tavęs, Banga, prašau – užkrėsk ir mane ta šypsena ir tikru nis, jog iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad džiaugsmu, kuriuo Tu aptaškei mus, per Kristų! mes skęstame, žūvame. Bet jei nustoDarius Chmieliauskas 4

Artuma 2017 m. gegužė

Kronika

Gegužės liturginiai skaitiniai

Klausimai ganytojams

1 P Šv. Juozapas Darbininkas

Apd 6, 8–15; Ps 119; Jn 6, 22–29 arba Pr 1, 26 – 2, 3; Ps 90; Mt 13, 54–58 2 A Šv. Atanazas, vysk., Bažnyčios mokytojas Apd 7, 51 – 8, 1a; Ps 31; Jn 6, 30–35 3 T Šv. Pilypas ir Jokūbas, apaštalai 1 Kor 15, 1–8; Ps 19; Jn 14, 6–14 4 K Apd 8, 26–40; Ps 66; Jn 6, 44–51 5 P Apd 9, 1–20; Ps 117; Jn 6, 52–59 6 Š Apd 9, 31–42; Ps 116; Jn 6, 60–69 7 S IV VELYKŲ SEKMADIENIS (IV sav.) Apd 2, 14a. 36–41; Ps 23; 1 Pt 2, 20b–25; Jn 10, 1–10 Motinos diena. Maldų už dvasinius pašaukimus diena 8 P Apd 11, 1–18; Ps 42; 43; Jn 10, 11–18 9 A Apd 11, 19–26; Ps 87; Jn 10, 22–30 10 T Apd 12, 24 – 13, 5a; Ps 67; Jn 12, 44–50 11 K Apd 13, 13–25; Ps 89; Jn 13, 16–20 12 P Šv. Nerijus ir Achilas, kankiniai; Šv. Pankratas, kankinys Apd 13, 26–33; Ps 2; Jn 14, 1–6 13 Š Fatimos Švč. Mergelė Marija Apd 13, 44–52; Ps 98; Jn 14, 7–14 14 S V VELYKŲ SEKMADIENIS (I sav.) Apd 6, 1–7; Ps 33; 1 Pt 2, 4–9; Jn 14, 1–12 15 P Apd 14, 5–18; Ps 115; Jn 14, 21–26 16 A Šv. Andriejus Bobolė, kunigas, kankinys Apd 14, 19–28; Ps 145; Jn 14, 27–31a 17 T Apd 15, 1–6; Ps 122; Jn 15, 1–8 18 K Šv. Jonas I, popiežius, kankinys Apd 15, 7–21; Ps 96; Jn 15, 9–11 19 P Apd 15, 22–31; Ps 57; Jn 15, 12–17 20 Š Šv. Bernardinas Sienietis, kunigas Apd 16, 1–10; Ps 100; Jn 15, 18–21 21 S VI VELYKŲ SEKMADIENIS (II sav.) Apd 8, 5–8. 14–17; Ps 66; 1 Pt 3, 15–18; Jn 14, 15–21 22 P Šv. Rita Kašietė, vienuolė Apd 16, 11–15; Ps 149; Jn 15, 26 – 16, 4a 23 A Apd 16, 22–34; Ps 138; Jn 16, 5–11 24 T Apd 17, 15. 22 – 18, 1; Ps 148; Jn 16, 12–15 25 K Šv. Beda Garbingasis, kunigas, Bažnyčios mokytojas; šv. Grigalius VII, popiežius; šv. Marija Magdalena de Paci, mergelė Apd 18, 1–8; Ps 98; Jn 16, 16–20 26 P Šv. Pilypas Neris, kunigas Apd 18, 9–18; Ps 47; Jn 16, 20–23a 27 Š Šv. Augustinas Kenterberietis, vyskupas Apd 18, 23–28; Ps 47; Jn 16, 23b–28 28 S KRISTAUS ŽENGIMAS Į DANGŲ (ŠEŠTINĖS) Apd 1, 1–11; Ps 47; Ef 1, 17–23; Mt 28, 16–20 Visuomenės komunikavimo priemonių diena 29 P Apd 19, 1–8; Ps 68; Jn 16, 29–33 (III sav.) 30 A Apd 20, 17–27; Ps 68; Jn 17, 1–11a 31 T Švč. Mergelės Marijos Apsilankymas Sof 3, 14–18 arba Rom 12, 9–16b; Iz 12, 2–6; Lk 1, 39–56 Šventojo Tėvo intencija gegužei:

evangelizavimo – už Afrikos krikščionis, kad jie pranašiškai liudytų susitaikymą, teisingumą ir taiką pagal Gailestingojo Jėzaus pavyzdį.

Turiu labai garbingo amžiaus močiutę. Senokai nebeišeina iš namų. Ar yra galimybė pasikviesti kunigą į namus? Iš kitos pusės, bijau, kad supras neteisingai... Ne tik yra galimybė pasikviesti kunigą, bet ir tam tikra būtinybė paaiškinant ligoniui, kad suteikiamas Ligonių patepimo sakramentas – tai ne mirties, o gyvenimo sakramentas. Beveik apie 10 metų negyvename Lietuvoje, bet žadam tuoktis bažnyčioje Lietuvoje. Tuoksimės su būsimu vyru bažnyčioje, kuri yra kitame mieste. Aš gavau leidimą tuoktis iš savo parapijos kunigo kitoje bažnyčioje, bet mano būsimas vyras ne. Jam kunigas liepė leidimą išsiimti iš ten, kur gyvena (užsienyje). Ar kunigas gali išrašyti leidimą, ar negali? Nes juk užaugome tai savo parapijose, ir tėvai čia gyvena... Teisė ir pareiga duoti leidimą tuoktis kitoje parapijoje priklauso dabartinės parapijos klebonui, t. y. tos, kur žmonės iš tikrųjų gyvena (šiuo atveju užsienyje). Kur užaugom ir kur tėvai gyvena – tai tik gražūs prisiminimai, o bendruomenė, kuriai priklausome, yra ten, kur gyvename dabar. Krikšto vietos klebonas tik išduoda patvirtinimą, kad žmogus yra pakrikštytas ir kad jis neturi jokios

informacijos, jog būtų kokių nors santuokos kliūčių. Kaip nešioti vestuvinį žiedą mirus sutuoktiniui? Jokių taisyklių nėra. Anksčiau našliai persimaudavo žiedą ant kitos rankos, taip pat bevardžio piršto, bet šiais laikais, kai vieni mauna žiedą ant dešinės, kiti – ant kairės rankos, visa tai jau nebeturi jokios reikšmės. Iš esmės tai vietos tradicijų bei papročių klausimas, o ne Kristaus ar Bažnyčios nustatomi reikalavimai. Ar gali Sutvirtinimo motina būti besilaukianti moteris? Esu girdėjusi, kad Krikšto mama negalima? Žinoma, kad gali – ir Krikšto motina, ir Sutvirtinimo sakramento globėja gali būti besilaukianti moteris, jeigu tik atitinka kitas – kanonines – normas. Tokie prietarai yra iš „juodųjų“ liaudies mitų bei legendų srities, kuriomis katalikai jau turėtų nebetikėti, nes juos nuo visų burtų, prietarų ir kitokių tamsybių išlaisvino Jėzus Kristus – mūsų vienintelis Gelbėtojas ir Atpirkėjas tam, kad vėl ir per amžius būtume laisvi ir niekas nebegalėtų mūsų pavergti! Parengta pagal svetainės kaunoarkivyskupija.lt klausimus

Artuma mėnraštis šeimai bei visiems ieškantiems Dievo ir žmonių artumos. Nr. 5 (328) / 2017

(ISSN 1392-382X) Eina nuo 1989 metų spalio. Steigėjas – Lietuvos Caritas, leidėjas – VšĮ Caritas leidykla „Artuma“

Redakcija:

vyr. redaktorius Darius CHMIELIAUSKAS; redaktorė Vanda IBIANSKA; redaktorė stilistė Dalė GUDŽINSKIENĖ; atsakingoji redaktorė ses. Teresė ELSTERYTĖ MVS; techninė redaktorė Valdonė MILIUVIENĖ; korektorė Rūta LAZAUSKAITĖ; dailininkė Silvija KNEZEKYTĖ; vyr. buhalteris Arūnas URNIEŽIUS; kapelionas Artūras KAZLAUSKAS

Adresas:

Rotušės a. 23, LT-44279 Kaunas; tel. (8 37) 20 96 83, 8 673 13 303; redakcija@artuma.lt Įmonės kodas 134460120, a. s. LT097300010002264553

Spausdino: UAB „Spaudos praktika“, Chemijos g. 29, LT-51333 Kaunas Užsakymo Nr. 211557, tiražas 10 100 egz. Žurnalą galima bet kada užsisakyti kiekviename Lietuvos pašte. Indeksas – 5010. Žurnalo kaina 1,10 Eur (atsiimant redakcijoje)

www.artuma.lt

mus rasite ir facebooke

Redakcija pasilieka teisę savo nuožiūra taisyti ir trumpinti rankraščius. Jų negrąžina ir nerecenzuoja. Už reklamos ir informacinių pranešimų turinį atsako jų rengėjai

parėmė š. m. I pusmečio Artumos prenumeratą per vyskupijų Carito skyrius, pasieksiančią labiausiai stokojančius. Taip pat fondo dėka atnaujinome ir plėtojame artuma.lt svetainę

2017 m. mūsų tęstiniam projektui „Šeimos vertybių puoselėjimas mėnraštyje Artuma“ paskyrė 11 tūkst. eurų. Remiamos skilčių „Kronika“, „Meilės džiaugsmas“, „Jaunimo iššūkis“, „Atokvėpio valandai“, „Akiračiai“ publikacijos

Artuma 2017 m. gegužė

Kronika Visuotinės Bažnyčios pulsas

džiojo ketvirtadienio vakarą popiežius Pranciškus aplankė popiežių emeritą jo namuose, Mater Ecclesiae vienuolyne Vatikano soduose, ir pasveikino jį gimimo dienos proga. Garbingas jubiliejus vėl skatina atkreipti dėmesį į šią išskirtinę asmenybę, jo darbus ir minties genijų.

Gėda ir viltis

L’Osservatore Romano nuotrauka

Šiemet Velykas visų konfesijų krikščionys šventė tą pačią dieną. Tačiau Verbų sekmadienį, prasidėjus Didžiajai savaitei, pasaulį sukrėtė žinia, kad Egipte vieni didžiausių krikščionybės priešų džihadistai surengė du išpuolius ir nužudė iškilmingose pamaldose melstis susirinkusius 45 koptus krikščionis. „Su dideliu pasididžiavimu Egipto koptų ortodoksų Bažnyčia, Kankinių Bažnyčia, atsisveikina su savo vaikais, kurie mirė kankinių mirtimi šiandien, sekmadienį, balandžio 9-ąją, per Verbų sekmadienio liturgiją. Jie nešė palmių lapus, meldėsi ir šventė Kristaus Taikos Karaliaus įžengimą į Jeruzalės miestą, nešantį taikos žinią, žadantį meilę ir taiką visiems žmonėms“, – rašoma Egipto koptų Bažnyčios pareiškime po dviejų savižudžių atakų. Išpuolis įvyko prieš numatytą popiežiaus Pranciškaus vizitą šioje musulmoniškoje šalyje, kurioje gyvena viena didžiausių krikščionių mažumų pasaulyje. Jei islamistams pavyktų Egiptą destabilizuoti dar labiau, tai krikščionims grėstų panašus likimas kaip ir Sirijoje bei Irake. Didžiojo ketvirtadienio popietę su nedidele palyda popiežius Pranciškus atvyko į Paliano, kuriame kali šešiasdešimt kalinių, dažniausiai iš mafijinių organizacijų, sutikusių bendradarbiauti su teisėsauga. Paliano kalėjime (apie 70 km į pietus nuo Romos) popiežius Pranciškus kojas plovė dvylikai kalinių, tarp kurių buvo du nuteistieji iki gyvos 6

Artuma 2017 m. gegužė

galvos, trys moterys ir vienas musulmonas iš Albanijos, beje, vasaros pradžioje žadantis priimti krikštą. Taip Pranciškus liko ištikimas savo pontifikato tradicijai rodyti konkrečius meilės gestus nuodėmės pažeistiems žmonėms. Tradiciškai Didžiojo penktadienio vakare vyko Kryžiaus kelias prie Koliziejaus. Šiemet popiežius Pranciškus pavedė paryžietei profesorei Anne-Marie Pelletier parengti keturiolikos stočių apmąstymus. 71-erių teologė ir biblistė yra pelniusi daugybę akademinių apdovanojimų, įskaitant popiežiaus emerito Ratzingerio vardo premiją 2014 metais. Užbaigęs meditacijas, popiežius Pranciškus perskaitė maldą, kurioje du pagrindiniai ir vienas kitą papildantys žodžiai buvo „gėda“ ir „viltis“. Popiežius Pranciškus Velykų sekmadienio rytą vadovavo Viešpaties Jėzaus Kristaus Prisikėlimo Mišioms Šv. Petro aikštėje, pasakė trumpą homiliją, o po Eucharistijos šventimo papamobiliu apvažiuodamas aikštę sveikino Mišių dalyvius ir iš pagrindinio Šv. Petro bazilikos balkono suteikė tradicinį iškilmingą Velykų palaiminimą Urbi et Orbi Romos miestui ir pasauliui. Prieš palaiminimą Šventasis Tėvas pasakė velykinę kalbą, paskatino tautų atstovus drąsiai vengti konfliktų plėtros Sirijoje, Afrikoje ir Ukrainoje bei sustabdyti ginklų prekybą. Velykų sekmadienį, balandžio 16-ąją, Benediktui XVI sukako 90 metų. Di-

Pagal naujausius statistinius duomenis, paskelbtus naujausiame 2017 metų popiežiaus žinyne Annuario Pontificio ir Bažnyčios 2015 metų statistiniame žinyne Annuarium Statisticum Ecclesiae, 2015 metais pasaulyje buvo 1 285 milijonai katalikų, vienu procentu daugiau nei prieš metus. Katalikai 2015 metais sudarė 17,7 nuošimčius pasaulio gyventojų. Palyginti su 2010 metų situacija, katalikų skaičius išaugo 7,4 proc. Katalikų augimo dinamika skiriasi kiekviename žemyne. Pagal 2015 metų situaciją, kas šimtas gyventojų Azijoje 3,2 buvo katalikai; Amerikoje – 63,7; Afrikoje – 19,4; Okeanijoje – 26,4 ir Europoje – 39,9. Pagal žinyną, visame pasaulyje 2015 metais buvo 466 215 dvasininkų – 5 304 vyskupai, 415 656 kunigai ir 45 255 diakonai. Kunigų skaičius pasaulyje per paskutinį penkmetį išaugo 3,9 proc. Daugėja taip pat nuolatinių diakonų, per pastaruosius penkerius metus jų skaičius išaugo beveik šeštadaliu – nuo 39 564 iki 45 255. Jų skaičius auga visuose žemynuose. Tad kartais pasigirstantys katalikybės nuosmukį skelbiantys apokaliptiniai balsai, žvelgiant statistiškai, neatitinka tikrovės. Popiežiškoji komisija „Ecclesia Dei“, siekianti atkurti bažnytinę vienybę su Šv. Pijaus X kunigų brolija, parašė laišką visoms Vyskupų konferencijoms, informuodama apie popiežiaus Pranciškaus sprendimą suteikti teisę minėtos brolijos kunigams laiminti santuokas (tiesa, su tam tikromis aiškiai apibrėžtomis sąlygomis). Tai dar vienas Šventojo Sosto palankumo gestas, kuriuo siekiama į Katalikų Bažnyčios gyvenimą integruoti itin tradicinių pažiūrų bendruomenes. Tomas VILUCKAS

Kronika Bažnyčios Lietuvoje pulsas

„Naujas gyvenimas su Kristumi tikrai įmanomas! Tad kelkimės ir kartu su Kristumi ženkime į gyvenimą! Aleliuja!“ – drąsino Lietuvos vyskupai šv. Velykų proga savo bendrame sveikinime visiems, kurie ir nebūdami dažni bažnyčių lankytojai atliko bent metinį velykinį susitaikymą su Dievu ir atėjo kartu švęsti Viešpaties Prisikėlimo. „Jėzus yra gyvas ir Jo žvilgsnis lydi mus gyvenimo kelyje. <...>. Nors neatpažintas, Jis ir mus pasiekia ten, kur esame, eina greta, užkalbina, išklauso, palydi“, – rašoma laiške apie kantrią laukti Dievo meilę – kol užsidegs žmogaus širdis, kol atsivers jo akys. Į velykinį džiaugsmą bažnyčiose atvedė Didžiojo tridienio šventimas. Vyskupijų katedrose Dievo malonių dvelksmą naujai paskleidė Krizmos šv. Mišiose palaiminta šventoji Krizma ir šventieji

giant ir į vyskupo bei kankinio Teofiliaus Matulionio gyvenimą: būsimas palaimintasis nepaliovė tarnauti žmonėms, iš kurių per visą tarnystės laiką patyrė ir skaudžių persekiojimų. Šventosios nakties – Velyknakčio – vigilijoje Jo šviesoje pasirinkę gyventi jauni žmonės katedrose bei kitose bažnyčiose priėmė Krikštą ir Sutvirtinimą, o visus, sulaukusius „Aleliuja“, ganytojai šioje niekada neapleidžiančios Viešpaties meilės šventėje kvietė leistis būti Dievo mylimiems ir patiems mylėti.

aliejai, skirti naujiems sakramentiniams patepimams. Jo malonę gyvai liudijo aplink savo vyskupus susibūrę ir Šventimų dienos pažadus atnaujinę kunigai, padrąsinti ir nelengvoje šiandienoje eiti ir skelbti Evangeliją, tarnauti pagal tuos pačius į seminarijas atvedusius idealus. Paskutinės vakarienės liturgijoje ganytojai plovė kojas dvylikai savo bendruomenių narių, primindami Dievo meilės iniciatyvą – patį Viešpatį, ateinantį žmogui nuolankiai patarnauti. Kauno, Kėdainių, Mažeikių, Šiaulių, Tauragės, Vilniaus, kitų miestų gatvėmis jų gyventojai keliavo Didžiojo penktadienio Kryžiaus kelią, savo širdyse nors maža dalele „panešdami“ Jėzaus skausmą. 14-oje stočių jis apmąstytas žvel-

kelias to, kuris labai paprastai taria: „Jėzau, pasitikiu Tavimi.“ Malda iš Dievo Gailestingumo šventovės sklido ir visam pasauliui EWTN Global Catholic Network JAV televizijos kanalu bei prancūzų Radio Espérance bangomis, o jos intencijos atspindėjo Jėzaus prašymus šv. Faustinai – ateiti prie Jo visiems, kurių vienintelė viltis ir yra šauktis Dievo gailestingumo.

Gintaro Česonio nuotrauka

Švenčiant Dievo Gailestingumo savaitės Vilniuje kulminaciją – iškilmingą Eucharistiją su palaiminimu visai šaliai per nacionalinę televiziją Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas sakė, jog mūsų tikėjimo kelias yra priimančiojo kelias,

Atvelykio sekmadienį Kauno arkikatedroje drauge su armėnų bendruomene šv. Mišiomis paminėtos šios tautos (vienos pirmųjų, priėmusios krikščionių tikėjimą) 1915 m. genocido, kai žuvo 1,5 mln. žmonių, metinės prieš akis turint Prisikėlusį Kristų, į skausmo bedugnes ateinantį su geresnės ateities viltimi.

„Apaštalų darbai duoda pavyzdį, kokia turi būti Bažnyčia šiandien“, – sakė viešnia iš JAV, Tarptautinės katalikų charizminio atsinaujinimo tarnybos Vatikane Doktrininės komisijos pirmininkė dr. Mary Healy Kaune, konferencijoje ir Atsinaujinimo dienoje minint charizminio atsinaujinimo 50-metį, kuris nesibaigia sulig viena karta. Šventosios Dvasios cunamis, galinga priešprieša sekuliarizmo vėjams, su naujais ženklais ir stebuklais jau plūsta į jaunų žmonių gyvenimą Lietuvoje: jaunoji karta renginiuose karštai liudijo apie juos uždegusį Šventosios Dvasios krikštą, norą melstis ir tarnauti. Artėjant į Teofiliaus Matulionio metų kulminaciją – beatifikacijos iškilmes Vilniuje birželio 25 d., į jas Lietuvos žmones pakvietė Kaišiadorių vyskupas Jonas Ivanauskas. Programa tądien Vilniaus katedros aikštėje prasidės 12 val., o pačios iškilmės – 14 val. Atvykti ypač raginama organizuotai, su savo parapijų bendruomenėmis. Iškilmių dalyviai turės galimybę melstis prie palaimintojo palaikų, kurie iš Kaišiadorių katedros šiai progai atvežami į Vilnių. Birželio 26 d. sarkofage jie iškeliaus į Kaišiadorių katedrą ir nuo tada bus gerbiami jo garbei skirtame naujos koplyčios altoriuje. LR Seime ir Dailininkų sąjungos galerijoje dvi parodos (jų rengėjas dail. Vaidotas Žukas) fotostendais iš asmeninių archyvų pristatė garbingojo Teofiliaus Matulionio gyvenimą. Atidarymo proga LR Seime surengta spaudos konferencija „Beginklė tiesa“. Vaido Šukio nuotrauka

Leistis būti Dievo mylimiems

Velykinę savaitę Lietuvą pasiekė žinia, jog popiežius Pranciškus Kauno arkivyskupijos augziliarą ir generalinį vikarą vyskupą Kęstutį Kėvalą paskyrė Telšių vyskupijos koadjutoriumi (padėjėju su paveldėjimo teise). Dalė GUDŽINSKIENĖ

Artuma 2017 m. gegužė

Kronika

Paprastas ir nuoširdus dėdė Vos pranešus, kad Dievo tarnas arkivyskupas Teofilius Matulionis šiemet bus skelbiamas palaimintuoju, jausdami, jog per mažai apie jį žinome ar ir visai nieko nežinome, suskubome susipažinti su jo gyvenimu, mintimis, darbais. Įdomu ir tai, koks arkivyskupas Matulionis buvo privačiame gyvenime. Apie tai klausiame jo sūnėną – architektą dr. Teofilių Baltazarą Mindaugą MATULIONĮ. Ypač daug ko papasakoti negaliu, nes daugiausia laiko šalia dėdės Teofiliaus gyvenau būdamas vaikas. Vasaras leisdavau Kaišiadorių kurijoje. Dėdė manęs niekada nebausdavo ir nebardavo, nors buvau velnių prisišveitęs vaikas. Sykį pabėgau visai nakčiai. Mat labai norėjau pabūti su vyrais naktigonėje. Tą kartą kurijoje buvo didelė sumaištis. Kai parsiradau, dėdė manęs nebarė, bet liepė kitą kartą išsiruošus „ekskursijon“ būtinai jam pasakyti. Bendravimas buvo labai nuoširdus ir paprastas. Be griežtumo, kategoriškumo, įsakmių gaidų. Dar vienas mano nusikaltimas buvo toks. Vyko skerstuvės ir man atidavė kiaulės pūslę. Aš pripūčiau į ją oro, o paskui pririšau katinui prie uodegos. Katinas lėkė taip, kad iškūlė kurijos langą. Tada dėdė ilgai mane barė, bet pats vos pajėgė tramdyti juoką. Birštono periodu pas dėdę nesilankiau, pas jį važinėjo mama ir tėtis. Iš jų kalbų težinau, kad Birštone dėdė kažkokią veiklą vystė, tačiau konkrečiai kokią – negaliu pasakyti. Tada tėvai daug gerų žodžių sakė apie kun. Joną Jonį. Kai dėdę išvežė į Šeduvą, jau dirbau architektu. Kadangi Šeduvoje tekdavo derinti kai kuriuos projektus, tai kartu lankydavau ir dėdę. Jis jau buvo smarkiai pasiligojęs, todėl šeimininkė Angelė maitino jį pagal skirtą dietą. Kai sykį atvažiavau, ji specialiai man išvirė barščių su rūkytu kumpiu. Dėdė Angelei pasakė, kad mudviem reikia vyriškai pasišnekėti, ir ją išprašęs sako: „Duok man tuos barščius!“ – ir su dideliu apetitu sušveitė. Pokalbiai būdavo paprasti, žmogiški, kokie būna tarp giminių. Apie politiką, savo padėtį dėdė kalbėti vengė. Iš Sibiro dėdė grįžo atsargesnis visais atžvilgiais. Su aukštais Bažnyčios dignitoriais ir kunigais kaip architektas bendravau nemažai. Mačiau, kad grįžusieji iš lagerių buvo tarsi sukaustyti, nepaprastai atsargūs. Išsiskyrė ta8

Artuma 2017 m. gegužė

da dar vyskupas Vincentas Sladkevičius Jo būta laisvo ir atviro. Charakterio tiesumu dėdę ir vyskupas Sladkevičių pavadinčiau panašiais. Iš tėvų girdėjau, jog kažkokiais būdais iš Romos dėdei siuntė purpurinį audinį sutanai, nes ruošė naujoms pareigoms. Bet dėdė šio rūbo jau nebeapsivilko. Kai paskutinį kartą dėdę mačiau Šeduvoje, skundėsi, kad „kūnas atsisako“ ir prapuolusiu apetitu. Į laidotuves važiavau pakeleivingu sunkvežimiu. Sustabdžiau, o jame sėdi daug juodai vilkinčių jaunų vyrų, labai gyvai tarpusavyje kalbančių. Man įlipus visi nutilo ir nepravėrė burnos iki Kaišiadorių. Tai buvo kunigai ir klierikai. Visą kelią sėdėjo nebyliais veidais. Kai per laidotuves mes, artimi giminės, nusileidome į kriptą, tada ir mano buvusieji bendrakeleiviai „atitirpo“. Tais laikais visus kaustė didelė baimė, kai kada net perdėta. Aš visose anketose atvirai rašydavau, kad mano tėtis buvo nepriklausomos Lietuvos kariuomenės majoras, o dėdė vyskupas ir t. t. Nepaisant to, man nekliudė apginti disertaciją, gauti mokslinį laipsnį, dirbti atsakingose pareigose. Birštone Tiesa, kai bandė įkalbėti stoti į komunistų partiją, pažėriau tėčio ir visų dėdžių pareigas, teistumus ir t. t. Tada jau kalbinti liovėsi. Šiaip jau su dėde susitikdavau trumpam, todėl kažko ypatingo papasakoti negaliu. Tėvų kartos jau nebėra, o kiti tėtės brolių ir seserų vaikai su dėde bendravo labai menkai ar visai nebendravo. Tad tiek tų mano prisiminimų ir tėra. Užrašė Vanda IBIANSKA

Kronika

Mylima arkivyskupo Teofiliaus šventoji Šiais metais dėkojame Dievui minėdami 10-metį, kai Lietuvą aplankė šventosios Kūdikėlio Jėzaus Teresės relikvijos. 2007 metais nuo gegužės 18 d. iki liepos 1 d. susitikti su šventąja galėjo didmiesčių ir kaimelių gyventojai, kalėjimų, vienuolynų, seminarijų bendruomenės ir lankytojai. Ji keliavo miestų gatvėmis ir vasaros pievų takeliais, jos rožių lietus nuplovė ir atgaivino ne vieną sielą, uždegė troškimu siekti šventumo kasdieniame gyvenime atliekant paprasčiausius darbelius. Per šv. Teresėlės relikvijų kelionę buvo išgyvenama panaši susitelkimo ir šventumo dvasia, kaip ir per šventojo popiežiaus Jono Pauliaus II piligrimystę po Lietuvą 1993 m. Pažįstu žmonių, kurie ir šiandien kaip brangią relikviją tebesaugoja prie jos relikvijoriaus priliestą rožės žiedlapį. Šventosios kelionė tapo svarbia tikėjimo tiesos pamoka apie šventųjų bendravimo būtinumą mūsų religinio gyvenimo tobulėjimui. Dėl kruopštaus paMatulionio drožinėtas altorėlis siruošimo, katechezių, turiningos medžiagos ir apgalvotos programos bei prisilietimo prie relikvijų buvo išgyvenamas naujas, iki tol dar Lietuvoje nepatirtas susitikimas su šventąja. Taigi Teresėlė išmokė mus artimiau susidraugauti su šventaisiais, naujai atrasti relikvijų svarbą šventųjų užtarime. Gražiai sutapo, jog prieš 10 metų į Lietuvos jaunimo dienas šv. Teresėlės relikvijos atkeliavo iš Kaišiadorių vyskupijos, Paparčių vienuolyno, o šiais metais arkivyskupo Teofiliaus relikvijos į Jaunimo dienas taip pat atkeliaus iš šios vyskupijos, garbingosios Kaišiadorių katedros. Prieš 10 metų, birželio 25 d., šv. Teresėlė, lydima tikinčiųjų minios ir ganytojų, o su jais ir dabartinio Kaišiadorių vyskupo, tuomet Kauno arkivyskupijos augziliaro Jono Ivanausko, keliavo laikinosios sostinės – Kauno gatvėmis, šiais metais kankinio Teofiliaus kūną nešime sostinės Vilniaus gatvėmis. Kankinys arkivyskupas Teofilius, kaip ir šventoji Teresė, gimė tais pačiais 1873 metais. Abu jie – to paties laikmečio žmonės, tačiau gyvenę visiškai skirtingomis sąlygomis ir kitaip įgyvendinę Kristaus Evangeliją. Ir Teresei Marten, ir Teofiliui Matulioniui gyvenime teko pakelti kančių taurę, bet abu liko ištvermingi Dieve, abiejų rankose matome kryžių ir rožes. A. a. kunigas Mykolas Balnys pasakojo, kad 2000 m., atliekant Teofiliaus Matulionio palaikų ekshumaciją ir atidarius jo karstą, aplink pasklido nepaprastai malonus šviežių gėlių, tarsi rožių, kvapas. Argi tai ne šven-

tųjų rožių lietus?.. Įdomu, kad mažieji Teresė ir Teofilius tais pačiais 1877 m. tapo našlaičiais netekdami mamos, ir tai pakreipė jų gyvenimą kita linkme. 1923 m. pavasarį, kai Kūdikėlio Jėzaus Teresė buvo skelbiama palaimintąja, kunigui Teofiliui teko išgyventi pirmojo įkalinimo pradžią Maskvos kalėjimuose. 1925 m. ji buvo kanonizuota, o kunigui Teofiliui tais metais pirmą kartą kalėjimo durys atsivėrė į laisvę ir jis turėjo galimybę rinktis – pasilikti Rusijoje ar grįžti į Lietuvą. Jis pasiliko ten, kur kiekvieną akimirką kilo pavojus jo gyvybei. 1927 m. šv. Teresė buvo paskelbta misijų globėja, tuo metu kunigas Teofilius, kaip pasišventęs misionierius, darbavosi tarp Leningrado ir Kolpino katalikų, nors bažnyčios buvo uždarytos ir vyravo nuolatiniai persekiojimai. 1954–1956 m. įkalintas Mordovijos Potmos neįgaliųjų namuose vyskupas Teofilius po ilgesnio laiko galėjo atnašauti šventąsias Mišias, nes kalint griežčiausiame Vladimiro kalėjime tokių sąlygų nebuvo, o ir sveikata buvo taip nusilpusi, kad jis nebegalėjo ant kojų pastovėti. Potmoje atgavęs galimybę švęsti Eucharistiją, savo laiškuose nuoširdžiai tuo džiaugėsi ir nuolat dėkojo Dievui. Prelato Prano Gaidos knygoje Nemarus mirtingasis įdėta vyskupo mažo Mišių altorėlio iš Potmos fotografija. Šiame altorėlyje matosi kryžius ir šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės paveiksliukas su relikvijomis. Prieš kryžių ir jos atvaizdą atnašaudamas šv. Mišias, Teofilius maldose išsakydavo savo troškimą grįžti į Lietuvą. Stebuklas įvyko – jis ne tik grįžo, bet ir spėjo dar daug nuveikti Bažnyčios ir Tėvynės gerovei. Tikiu, kad kankinio Teofiliaus beatifikacija atpūs gal kiek kitokį malonės lietų, tačiau labai reikalingą sieloms nuskaistinti, tikėjimui augti ir Lietuvai atsinaujinti. Kun. Marius TALUTIS Artuma 2017 m. gegužė

Kronika

Caritas – vakar, šiandien ir rytoj Nuo gegužės 1 d. įsigalioja naujasis Lietuvos Carito statutas. Šiandien visuomenė, žmonių poreikiai bei jų patenkinimo galimybės greitai keičiasi. Caritas visų pirma rūpinasi žmogumi ir jo poreikiais, tad privalo vis iš naujo apibrėžti savo tapatybę, atsinaujinti, kad atitiktų laikmečio dvasią. Caritas Lietuvoje veikė nuo 1926 m. ir buvo beveik visas katalikiškas labdaros bei socialinės rūpybos iniciatyvas vienijanti struktūra. Okupavus Lietuvą, jo veikla buvo sustabdyta. Prasidėjus Atgimimui, 1989 m. balandį Kaune įvyko steigiamasis suvažiavimas, kuriame Caritas formalizuotas kaip Katalikiškas moterų sambūris. Po dvejų metų sambūris reorganizuotas į Lietuvos Caritas federaciją, ir jos nariais jau galėjo tapti tiek moterys, tiek vyrai. 1997 m. federacija reorganizuota į organizaciją Lietuvos Caritas. Atgimimo laikotarpiu Lietuvoje Caritas (lot. gailestingoji meilė) buvo atpažįstamas kaip bažnytinė institucija, iš Vakarų gaunanti ir dalijanti labdarą: maistą, drabužius, buities daiktus, medikamentus, finansinę paramą. Tačiau pirmaisiais veiklos metais aktyviai darbuotasi ir žmogaus auklėjimo, tautos bendrijos atkūrimo, vargo mažinimo ir šeimos srityse – pagrindinėse Carito veiklose. Vėliau steigiamos įvairios paskirties pagalbos įstaigos, Carito pastangomis pradeda veikti Socialinės rūpybos profesinių studijų centras prie VDU. Buvo nelengva, būta įvairių iššūkių, sunkumų, tačiau jie nenubloškė nuo pagrindinio misijos kelio – su krikščioniška meile tarnauti broliams ir sesėms Kristuje. Šiandien Caritas skaičiuoja jau 28-tus tarnystės metus. Jis nuolat atsinaujina, stengiasi atliepti šiandienos iššūkius savo veikla. Tai vaikų dienos centrai, darbas su šeimomis, pagalba namuose vienišiems, ligotiems senjorams, pagalba nukentėjusiems nuo smurto, sergantiems priklausomybių ligomis, esantiems įkalinimo įstaigose, ką tik išėjusiems iš vaikų globos namų jaunuo10

Artuma 2017 m. gegužė

liams, gatvėje gyvenantiems ir visiems, kuriems trūksta meilės ir bendrystės. Žmogus yra vientisas Dievo kūrinys, tad Caritas siekia padėti žmogui tenkinti ne tik materialinius, bet ir dvasinius poreikius, siekti jų pusiausvyros. Padėti materialiai lengviau, tačiau Carito, kurio šūkis „Kilti ir kelti“, užduotis – duoti daugiau: kurti santykį su vargstančiuoju, ugdyti ir kviesti bendruomenę kurti santykį. Jėzus nori, kad mes prisiliestume prie žmogaus vargo, prie kitų kenčiančio kūno, vengtume situacijų, leidžiančių laikytis atokiau nuo skausmo, nevilties, atskirties, vienišumo. Šis kvietimas skirtas ne tik Carito bendradarbiams, bet ir visiems katalikams. Išliekančios ir atsirandančios socialinės problemos didina įvairių institucijų ir visuomenės lūkesčius mūsų organizacijos atžvilgiu. Neapleisdamas dabartinių pagalbos darbų atskirtyje ir skurde esantiems, Caritas Lietuvoje naujai apmąsto savo tapatybę, kuo mūsų veikla skiriasi nuo įprastos socialinės veiklos, kas yra jos teologinis ir pastoracinis pagrindas, ieško atsinaujinimo galimybių, tikslina uždavinius, veiklos kryptis ir struktūrą. Tai laikas, kuomet gilinamės, kaip šiuolaikinėje Visuotinėje Bažnyčioje matoma Carito misija, kiek šią sampratą atitinka Caritas Lietuvoje, ko reikia siekti ir kur tobulėti, kad Caritas dar uoliau atlieptų šių dienų iššūkius, o Carito bendruomenė veiktų dar kryptingiau ir telktų gailestingumo darbams. Tai laikas, kai keičiama nacionalinio Lietuvos Carito struktūra ir veikimas, tiesioginę pagalbą vargstantiesiems ir toliau organizuojant vyskupijų ir parapijų Caritų lygmenimis (kuo arčiau žmonių), kad nacionalinis Caritas

galėtų stiprinti atstovaujančio, koordinuojančio veikimo kryptis nacionaliniu ir tarptautiniu lygmenimis. Carito ateityje tokie mūsų organizacijos uždaviniai, kaip kviesti ir siekti, kad gailestingumo darbai taptų integralia kiekvieno tikinčiojo ir katalikiškos bendruomenės veikimo dalimi; pakviesti ir įtraukti į Carito veiklą daugiau jaunosios ir vidurinės kartos atstovų, padedant jiems per konkrečią veiklą išreikšti savo tikėjimą; išlaikyti pusiausvyrą tarp karitatyvinės veiklos parapijų bendruomenėse ir Carito veiklos sprendžiant socialines problemas (socialinių paslaugų teikimo), t. y. tarp bendruomeninės veiklos ir profesionalaus darbo. Benediktas XVI enciklikoje Deus caritas est rašo, jog „Meilė – Caritas – visada bus būtina, taip pat ir teisingoje visuomenėje. Nėra teisingos valstybinės santvarkos, kuri meilės tarnybą galėtų padaryti nereikalingą. Kas nori atsisakyti meilės, tas rengiasi nusigręžti nuo žmogaus kaip žmogaus. Visada egzistuos kančia, besišauksianti paguodos ir pagalbos. Visada egzistuos vienatvė. Visada bus materialinio stygiaus situacijų, kai reikės padėti tikros artimo meilės dvasia“ (20). Žmogui visada reikės žmogaus – gyvo susitikimo, lygiaverčio, auginančio santykio. Krikščioniškos meilės veikimo tikslas yra ne tik pagalba kitam žmogui. Tai galimybė susitikti Kristų – patirti Dievo artumą, kurio ilgisi žmogaus širdis. Deimantė BUKEIKAITĖ, Lietuvos Carito generalinė sekretorė

Kronika

Vyriausybės abrakadabra Dr. Vincentas VOBOLEVIČIUS Atmetant „tėvoninės“ politikos patologijas, rinkėjai pasitiki partijomis dėl jų nuveiktų darbų ir / arba dėl gražių pažadų, dalijamų per rinkimų kampaniją. Įvairios priežastys, kurių neaptarsime šiame tekste, lemia, jog didelė dalis Lietuvos rinkėjų nemato pagrindo džiaugtis partijų atliktais darbais ir balsuoja už gražiai žadančius, bet anksčiau valdžioje nebuvusius politikus. Tai nebūtų problema, jei „žadėtojai“, įgiję valdžią, tesėtų savo pažadus. Deja, kaip rodo neslopstantis vis naujoms partijoms skiriamas rinkėjų palaikymas, gražūs pažadai dažnai lieka netesėti. Taip gali atsitikti dėl daugybės priežasčių: pažadų atotrūkio nuo realybės, patirties stokos, kitų politinių partijų bei interesų grupių pasipriešinimo, kintančių visuomenės nuostatų. Vis dėlto daugumos rinkiminių pažadų laužymas yra pavojingas partijai „žadėtojai“. Rizikuojama ne tik (ir ne tiek) nuvilti vieną ar kitą interesų grupę, bet ir užsiklijuoti melagių etiketę. Jei dėl konkretaus sprendimo turinio supyks tik su tuo sprendimu susiję interesantai, dėl paties „netesybų“ fakto gali nusivilti ir su tuo sprendimu nieko bendra neturintys rinkėjai. Todėl politikai paprastai būna „atidirbę“ gudrius sulaužytų pažadų pateisinimus. Bene dažniausias jų – kitų partijų pasipriešinimas gražiųjų pažadų įgyvendinimui. Tokį pasiteisinimą apie 2006 metus buvo galima neretai išgirsti iš Darbo partijos lyderių. Kitas, retesnis, pasiteisinimo būdas – besivystančios politikų pažiūros. Jei rinkėjai patikės, kad politikai nuoširdžiai pakeitė savo nuomonę, juos apkaltinti oportunizmu gali būti sunkiau. Čia į galvą ateina konservatorių „evoliucija“ kai kuriais socialiniais klausimais. Atrodo, kad 2016 m. Seimo rinkimuose triumfavusi LVŽS, arba, tiksliau, „valstiečių“ palaikoma Sauliaus Skvernelio „legionierių“ vyriausybė, išrado naują sulaužytų pažadų pateisinimo būdą: mes pažado nelaužom, nes – teisinė abrakadabra. Turiu omenyje neseniai pasirodžiusius Socialinės apsaugos ir darbo ministro Lino Kukuraičio patikinimus, kad Lietuva gali ratifikuoti kontraversiškąją Stambu-

lo konvenciją be kai kurių Lietuvos Respublikos Konstitucijai (ir LVŽS rinkimų programai) prieštaraujančių punktų. Stambulo konvencija, be pagirtino įpareigojimo kovai su smurtu prieš moteris, reikalauja valstybes signatares teisiškai pripažinti „socialinę lytį“ (t. y. žmogaus įsivaizduojamą, su biologine tikrove nesusijusią lytį), o į mokyklų ugdymo programas įtraukti privalomą mokymo medžiagą apie „nestereotipinius lyčių vaidmenis“ (apimančius tokias praktikas, kaip homoseksualūs lytiniai santykiai, kraujomaiša, daugpatystė ir pan.), o tai akivaizdžiai prieštarauja Lietuvos Konstitucijos garantuojamai tėvų teisei auginti vaikus pagal savo įsitikinimus (apie tai žr. 2012 m. Nr. 12, 2013 m. Nr. 5 ir 7–8, 2014 m. Nr. 2 ir 4, 2015 m. Nr. 10 ir 12 Artumoje). Šie konvencijos aspektai, beje, prieštarauja ir LVŽS rinkimų programai, kurioje teigiama: „Kova su smurtu negali tapti pretekstu į Lietuvos teisės sistemą integruoti tokias normas, kurios, įtvirtindamos „socialinės lyties“ kategoriją, keltų pavojų nuosekliai šeimos politikai, kuri orientuojasi į šeimą, pagrįstą vyro ir moters santuoka bei giminystės (tėvystės ir motinystės) ryšiais.“ Mažiau žinomas faktas – 78 konvencijos straipsnis vienareikšmiškai draudžia

dokumentą ratifikuojančioms šalims reikalauti bet kokių išlygų dėl kontraversiškųjų, tėvų konstitucines teises pažeidžiančių nuostatų. Taip pat konvencija numato itin plačias galias turėsiantį jos įgyvendinimo priežiūros mechanizmą, nepaliksiantį valstybėms-signatarėms erdvės improvizacijoms. Negana to, Stambulo konvencija gali būti primesta – be jokių išlygų – net jos neratifikavusioms šalims, jei už dokumentą balsuotų daugiau nei du trečdaliai ES valstybių. Kitaip tariant – ministro teisinė abrakadabra yra melas. Kodėl tad valdantieji sako netiesą? Gal nežino? Nemanau. Gal dėl patiriamo didelio spaudimo iš konvencijos ratifikavimu suinteresuotų grupių? Neabejoju, kad taip. Bet ne mažiau svarbus, manau, yra spėjimas, kad konvencijai nepritariančios grupės nepastebės ar pastebėjusios nesugebės atkreipti reikšmingesnės visuomenės dalies dėmesio į besąlygišką konvencijos pobūdį. Taip „prakišus“ konvenciją būtų sulaužytas vienas LVŽS rinkiminių pažadų, bet to padariniai būtų jaučiami vėliau ir neatsilieptų artimiausioms „valstiečių“ bei jų legionierių rinkiminėms perspektyvoms. Dėl to labai svarbu pataisyti šį (tikiuosi) klaidingą politikų įsitikinimą duodant jiems žinoti, kad jų rinkėjai yra pakankamai teisiškai raštingi ir politikų abrakadabra neliks be padarinių. Tai padaryti galima, pvz., ir čia: www.laisvavisuomene.lt/ ne-stambulo-konvencijai/ Artuma 2017 m. gegužė

Meilės džiaugsmas Biblija apie vaisingumą

Palaiminimas vaisingumu Tomas VILUCKAS namų židinyje, o vaikai – lyg vynmedžio atžalos prie tavo stalo. Taip bus palaimintas žmogus, kuris pagarbiai Viešpaties bijo“ (Ps 128, 3–4). Viena vertus, toks mąstymas būdingas semitų tautų sociokultūrinei aplinkai, kurioje giminės klanas galėjo išlikti ar klestėti tik dėl daugybės palikuonių, užtikrinančių ūkinę ar karinę sėkmę. Beje, tai paaiškina ir daugpatystės reiškinį, sutinkamą Senajame Testamente. Kita vertus, gausi šeima turėjo ne vien praktinę, bet ir teologinę reikšmę. Ji rėmėsi tikėjimu, kad Izraelis yra Sandoros tauta, pašaukta gausėti, kaip buvo Dievo pažadėta Abraomui: „Pažvelk į dangų ir suskaityk žvaigždes, jei gali jas suskaityti. <...> Taip gausūs bus tavo palikuonys“ (Pr 15, 5). Šioje perspektyvoje nevaisingumas buvo laikomas gėda. Kunigų knygoje (20, 20–21) nevaisingumas kartais galėjo būti Dievo nemalonės ženklas, bet taip buvo ne visada (plg. Pr 30, 23; 1 Sam 1, 5–10). Nepaisant to, jis reiškė viešą pažeminimą. Žydų rabinai mokydavo, kad septynios žmonių grupės yra atskirtos nuo Dievo, o jų sąrašas taip prasideda: „Žydas, kuris neturi žmonos, arba žydas, kuris turi žmoną, bet neturi vaikų.“ Bevaikystė buvo teisėta skyrybų priežastis. Todėl suprantamos yra Abraomo, Onos ir Elzbietos nevaisingumo kančios. Moters vaisingumas tampa galimybe apsireikšti Dievo Sūnui, o Jis pats savo Velykų slėpinį prilygino gimdančios moters būklei: „Gimdydama moteris būna prislėgta, nes atėjo jos valanda, bet, kūdikiui gimus, ji kančią užmiršta iš džiaugsmo, kad gimė pasauliui žmogus“ (Jn 16, 21).

Vaisingumo tema Šventajame Rašte atskleidžiama jau nuo pirmųjų puslapių. Pasakojime apie pirmųjų tėvų sukūrimą skaitome: „Dievas juos palaimino, tardamas: ‘Būkite vaisingi ir dauginkitės’“ (Pr 1, 28). Kūrimo kontekstas yra lemiamas krikščioniškoje vaisingumo teologijoje: bibliniame tekste matome, kad šiuo palaiminimu vyras ir moteris tampa Dievo kūrimo darbo tęsėjais. „Pradėti kūdikį – tai pratęsti Kūrimą“, – Laiške šeimoms Gratissimam sane 1994 m. rašė šv. Jonas Paulius II. Tačiau ši misija nereiškia, jog Dievas atsitraukė nuo žmogaus gimimo vyksmo. Pradžios knygoje aprašoma Ievos, pirmosios moters, „visų gyvųjų motinos“ (Pr 3, 20), reakcija gimus Kainui, kai ji sušunka: „Viešpaties padedama, gavau berniuką“ (Pr 4, 1). Toks Dievo dalyvavimo žmogaus gimime suvokimas yra neatsiejamas nuo biblinio mentaliteto, kurį geriausiai išreiškia šie psalmininko žodžiai: „Juk tu mano širdį sukūrei, užmezgei mane motinos įsčiose. Šlovinu tave, nes esu nuostabiai padarytas. Tavo visi darbai nuostabūs, – tai žinau labai gerai. Mano išvaizda tau buvo žinoma, kai buvau slapta kuriamas, rūpestingai sudėtas žemės gelmėse“ (Ps 139, 13–15). Panaši mintis ataidi žodyje pranašui Jeremijui: „Dar prieš sukurdamas įsčiose, tave aš pažinau, dar prieš tau gimstant, tave pašventinau“ (Jer 1, 5). Žavėjimosi Dievo veikla dovanojant gyvybę nuostata gyvai atsispindi Išminties raštijoje. „Tavo rankos sukūrė ir padarė mane, o dabar apsisukęs naikini. O, atsimink, kad sukūrei mane iš molio! Nejau paversi vėl mane dulkėmis? Argi neišpylei manęs kaip pieno ir surauginai kaip sūrį? Aprengei mane oda ir kūnu, suaudei mane iš kaulų ir gyslų. Suteikei man gyvybę ir ištikimą meilę, rūpestingai saugojai kiekvieną mano atsikvėpimą“ – skaitome Jobo knygoje (Job 10, 8–12). Taip skelbiamas tikėjimas, kad kiekvieno asmens gyvenimas nuo pat pradžios yra Dievo norėtas, Jo sumanymo dalis. Senajame Testamente aiškiai įžvelgiama mintis – gausus palikuonių būrys yra Dievo palaiminimas: „Vaikai iš tikrųjų yra Viešpaties dovana, įsčių vaisius – palaiminimas. Lyg strėlės galiūno rankoje yra jaunystėje žmogui gimę sūnūs. Laimingas žmogus, turintis daug tokių strėlių; jis niekad nebus nugalėtas, kai susikirs su priešais vartuose“ (Ps 127, 3–5). Vaikai yra atlyginimas už teisų vyro gyvenimą: „Tavo žmona bus lyg vaisingas vynmedis tavo 12

Artuma 2017 m. gegužė

Vaisingumo apmąstymus Šventajame Rašte lydi įsitikinimas, kad tėvų perduodamos gyvybės ištakos yra Dievo veikimo srityje. Tai liudija daugybė Šventraščio vietų, kuriose pagarbiai kalbama apie žmogaus pradėjimą, gimdymą, gausios šeimos svarbą. Vaisingumas Šventajame Rašte byloja apie priimamą Dievo dovaną ir atvirumą ateičiai pagal Jo pažadą.

Meilės džiaugsmas Mamos užrašai

Leidome ateiti devyniems... Eglė ŠILIŪNIENĖ „Leiskite mažutėliams ateiti pas mane...“ (Lk 18, 16). Leidome. Aštuoniems. O vieną, beateinantį, pasiėmė pats Viešpats – patikėjau jį šv. Maksimilijonui Marijai Kolbei, kad nešiotų ant rankų, kol aš pati ten nukaksiu. Tad išeitų devyni. Iš pradžių jie ateidavo į širdį: kildavo keistų, „nelogiškų“ minčių, svajonių apie dar vieną vaikelį; susirgusi mėnesinėmis kažkodėl nuliūsdavau... Kol vieną dieną – ups! – nesusirgau. „Vadinasi, esi sveika“, – sako šypsodamasis vyras, kai ryžtuosi papasakoti jam apie dvi juosteles ant nėštumo testo. Kai atsivertėme ir įtikėjome, jau turėjome dvi dukreles. Priėmėme Santuokos sakramentą. Tada gimė dar dvi. Gyvenome trijų kambarių bute pas vyro mamą. Visko užteko. Išėjau iš doktorantūros. Įsidarbinau. Nieko nebeplanavome. Kol vėl atėjo širdin tas pažįstamas jausmas, jog kažko trūksta. Kad tai, kuo gyvename, – ne pilnatvė, ne Dievo žadėtoji apstybė. Meldžiausi. Rašiau tokį keistą dienoraštį – vien iš Šventojo Rašto kasdienių skaitinių citatų, palietusių širdį. Pirmoji buvo: „Kiekvienas, kas paliko namus, brolius, seseris, tėvą, motiną, vaikus, dirvas dėl manęs, gaus šimteriopai ir paveldės amžinąjį gyvenimą“ (Mt 19, 29). Pasibraukiau žodį „dirvas“, nes tuo metu dirbau labai mėgstamą mokytojos darbą ir buvau mylima tiek vaikų, tiek kolegų, tiek tėvų. Bet reikia pripažinti, kad tos dirvos smarkiai konkuravo su mano šeimos poreikiais. Ir prasidėjo! „Tad nebijokite!“ (Mt 10, 31). „Kas sėja ašarodamas, tas nuiminės derlių džiūgaudamas“ (Ps 126, 5). „Patys jie bus kaip gerai laistomas sodas ir turės visko, ko jiems reikia“ (Jer 31, 12). „Visi valgė ir pasisotino“ (Mt 14, 20). Tariausi su kunigais ir vienuoliais. Kol vienas jų paklausė: „Kur patiri didžiausią malonumą: namie ar darbe?“ – „Žinoma, darbe, – atsakiau. – Ten pagerbta, vertinama, o namie niekas karūnos neuždeda.“ – „Tai nesunaudok visų malonumų čia, žemėje, kaip kad tas turtuolis iš evangelijos“, – patarė kunigas

ir paragino melstis Šventajai Dvasiai, kad suprastume Dievo valią. Vos baigėme noveną, ir kitą dieną, rugpjūčio 25-ąją, pradėjau lauktis. Tądien skaitinys buvo iš Ezekielio: „VIEŠPATIES ranka palietė mane. <...> aš, VIEŠPATS, pasakiau, aš ir padarysiu <...>“ (Ez 37, 1. 14). Tas Viešpaties pažadas lydėjo mane per visus nėštumo mėnesius. Ir ypač tada, kai 33-ią savaitę prasidėjo priešlaikinis gimdymas, kai gulėjau Klinikose neišnešiotų naujagimių skyriuje. Būdavo, apsiverkiu nuo nerimo, prognozių, nuovargio... Bet niekad nepraradau vilties, nes širdy visada girdėjau: „Aš, VIEŠPATS, pasakiau, aš ir padarysiu.“ Visi esame pašaukti būti šventi. Kiekvienam Dievas duoda vis kitą kelią šventumui pasiekti: vieniems – misijos, kitiems – bažnyčių, mokyklų, ligoninių statymas, tretiems – kankinystė... O mums skyrė gimdyti ir auginti vaikus Dievo Karalystei. Gausi šeima – tai ypatinga, nuo pasaulio akių paslėpta dovana: esi atitraukiamas nuo tuštybių (o, Dievas mato, buvau į jas palinkusi!), nuo daugybės pagundų (nes joms nelieka nei laiko, nei pinigų). Gyveni beveik pašvęstojo gyvenimą su savita regula, tiesa, be valandų, o pagal poreikį. Prisimenu vieną popiežiaus Pranciškaus katechezę, kur jis ragino nebūti drungniems: „Padarykite dėl Jėzaus, ką galite geriausio!“ Pravirkau nuo tų žodžių... Ir pasakiau Viešpačiui: „Atiduodu Tau

savo širdį, savo gyvenimą, savo valią. Parodyk, ką nori, kad padaryčiau.“ Netrukus sužinojau, kad laukiuosi aštuntojo. Matyt, gerasis Viešpats mato, jog tai geriausia, ką sugebu. Dažnai nutikdavo, kad girdėdama apie atsakingą tėvystę suglumdavau: juk mūsų beveik visi vaikai neplanuoti. Bet priimti nuolat besimeldžiant ir su meile. Ir dabar esu drąsi ir tvirta – kiekvieną jų suplanavo Dievas, kiekvieno troško kaip ypatingą misiją turinčio Karalystės nario. Jis kalbindavo mano širdį, pureno jos kietą dirvą ir siuntė savo malonių lietų, kad būtume atviri Jam, Gyvybės Davėjui. O baigdama pasidalysiu istorija iš 2011-ųjų pavasario. Turėjome jau šešis vaikus ir daugiau neplanavome. Tad labai nustebau ir sutrikau, kai nesulaukiau mėnesinių. Pasidariau nėštumo testą. Neigiamas. Sutrikau dar labiau! Pamaniau, jog tai menopauzės pradžia ir... puoliau į ašaras! Supratau, jog visai savęs nepažįstu: mintis, kad daugiau nebegalėsiu susilaukti vaikų, pasirodė esanti daug baisesnė nei jų dar susilaukti. Nors ta nežinios savaitė man buvo tikras išėjimas į dykumą, manau, jog Jėzus švelniai šypsojosi: truputį dėl to, kad Jis žinojo, jog testą pasidariau per anksti; bet labiausiai dėl to, kad moterys, nors ir Kūrėjo gulbės giesmė, vis dėlto dažnai pačios nežino, ko iš tiesų nori.

Artuma 2017 m. gegužė

Meilės džiaugsmas

Gimdymo diena yra šventė! Ramunė: O dešimtą savaitę įvyko persileidimas. Po persileidimo, po valymo jaučiausi sugniuždyta, kalta, tarsi pakibusi. Visi eina, gyvena, o aš lyg plūduriuoju spengiančioj tyloj. Tik nešu savo kūną kur reikia ir tiek. Linas: Po persileidimo pirmą kartą savo noru apsilankiau bažnyčioje. Ėjome su dukryte lankyti Ramunės. Kelias į ligoninę vedė pro Soborą, ir aš supratau, kad čia noriu išlieti savo skausmą. Ramunė: Mokslai, sesijos ir mažas vaikas atitolino tą sunkumą, ir po kurio laiko mes vėl labai norėjome pastoti. Teta ginekologė įspėjo, kad būtų gerai pusę metų nepastoti. Paskui jau gavome „leidimą“. Linas: Aš apie tokį leidimą nieko nežinojau... Ramunė: Pirmasis nėštumas buvo labai sunkus – keturis mėnesius teko lovoje praleisti. Kai laukiausi antrą kartą, įvyko persileidimas (buvo geltonkūnio deficitas, o placenta – nespėjusi įsitvirtinti). Trečio nėštumo metu vėl prasidėjo kraujavimas, tačiau mano teta ginekologė laiku suteikė pagalbą ir išsaugojo mūsų mažylę. Abu pirmieji gimdymai vyko Cezario pjūvio pagalba. Linas: Kai artėjo trečiasis gimdymas, geri draugai, žinodami mūsų patirtis, užrašė mus į Romualdo Šemetos besilaukiančiųjų kursus. Ir mes juos klusniai lankėme. Ramunė: Juose paaiškino, kad mums nėra vėl nulemtas Cezario pjūvis, mat operacija abu kartus buvo daryta dėl skirtingų priežasčių. Linas: Ten mus supažindino su natūralaus gimdymo eiga, jo nauda vaikui, mamai, tėčiui. Ramunė: Mano giminėje apskritai gimdymų istorijos – ir mamos, ir sesės – buvo labai liūdnos; jos gimdė ilgai, sunkiai ir skausmingai. Net nesitikėjau, kad man gali būti kitaip. Bet Šemetos kursai drąsino ir įkvėpė gimdyti natūraliai. Tetos ginekologės kolegos galvojo, kad ji tikrai elgiasi pernelyg drąsiai, jog po dviejų man atliktų operacijų ryžosi leisti gimdyti natūraliai. Pamenu, nuvykau gimdyti tokiu rožiniu pūkuotu chalatu apsivilkusi. Man užeina sąrėmis, Linas puola trinti nugarą, kaip mokė kursuose, o rožiniai pūkai skraido aplink... Linas: Paskui gydytoja sako Ramunei: „Eime, pažiūrėsime, kokia situacija.“ Aš likau skaityti knygos. Paskaičiau, galvoju, eisiu, pažiūrėsiu, kaip joms sekasi. Pasirodo, ji jau pagimdžiusi. Tad man teko virkštelę nukirpti. O tais laikais tai nebuvo toks paprastas dalykas.

„Šeima yra aplinka, kur gyvybė, gaunama kaip Dievo dovana, ne tik pradedama, bet ir priimama. Kiekviena nauja gyvybė ‘leidžia mums suvokti meilės, kuri niekada nepaliauja mus stebinusi, neužtarnaujamumą. Tai – mylėjimo iš anksto grožis: vaikai mylimi pirmiau, negu gaunami’“ (Amoris laetitia 166), – šiuos popiežiaus Pranciškaus žodžius akivaizdžiai iliustruoja sutuoktinių RAMUNĖS ir LINO, keturių dukrų tėvų, vaikų laukimo ir priėmimo patirtis. Civilinėje santuokoje ši pora gyvena jau 27, o bažnytinėje – 20 metų. – Koks buvo jūsų požiūris į vaikus kuriant šeimą? Linas: Aš norėjau šeimos. Negalvojau, kiek ir kokių vaikų norėčiau, bet neįsivaizdavau šeimos be vaikų. Iš tėčio pusės buvo keturi broliai, visi augino po du vaikus; jų šeimos negriuvo. Man jie buvo pavyzdys. Dvejus metus nesusilaukėme vaikų. Iš didelės meilės Ramunei buvo jos gaila, bet nežinojau, ką galėčiau dar geriau padaryti. Išgyvenome tuštumą, bet į paniką nepuoliau, nes tuo metu buvome tik studentai. Ramunė: Man santuokos tikslas buvo vaikai – savi ar ne savi, ne taip svarbu. Vyro dairiausi gana blaiviai: ieškojau patikimo žmogaus, kad mane mylėtų, kuriam aš būčiau svarbi. Viskas vyko dėl vaikų, kitaip nebūčiau susituokusi taip anksti. – Kaip judu kiekvieną kartą priėmėte žinią, kad laukiatės? Ramunė: Kai pirmą kartą laukiausi, išgyvenome euforiją. Atsimenu tą dieną, kaip ėjome į polikliniką, kaip švietė saulė... Antrasis laukimasis buvo netikėtas. Buvau ką tik grįžusi mokytis po akademinių atostogų. Nemaniau, kad tai įvyks taip greitai. Sunku buvo dėl to, kad vos tik susidėliojome dienotvarkę, vėl viskas griuvo. Išgyvenau paniką, išgąstį, tačiau ta panika truko neilgai – kokias dvi dienas. Paskui atsirado džiaugsmas, kurį keitė nerimas – kaip čia dabar bus? Kai laukėmės antrą kartą ir su pasididžiavimu atėjome į studentų polikliniką, atidarę gydytojos kabineto duris, išgirdome: „Tai abortą darysime?“ Linas: Mes tokie jauni, naivūs tada buvome. Tėvams apie šį nėštumą nesakėme, nes jie būtų pernelyg nerimavę. 14

Artuma 2017 m. gegužė

Meilės džiaugsmas

Ramunė: Vėliau, po trijų mergaičių, visi mums lin- da gydytoja sako: „Gal jau užteks, ateikite...“ Kaip dabar kėjo berniuko. Kai praėjo šešeri metai po trečios dukros pamenu – matau laikrodį, jaučiu suintensyvėjusius sąrėgimimo, užsimaniau šuniuko. Supratau, kad tai ženklas, mius, galvoju, taip tęsis visą naktį... Kai neapsikentusi pajog nebesu tokia išsekusi, atsigaunu. Atsirado jėgų ir no- prašiau nuskausminti, man sako: „Per vėlu, jau pabaiga...“ ro mylėti, rūpintis dar kažkuo. Linas: Naktį prašokinėjęs su kūdikiu pagalvodavau: – Gal galite išskirti ryškiausią tėvystės patirtį? Linas: Vyro tapimas tėčiu. Man tos paskaitėlės labai „Šitas tikrai paskutinis...“ Bet mūsų bendruomenėje budaug davė. Paraginu ir bendradarbius jas lankyti, nes lavo gyvų pavyzdžių – šeimų, po ilgesnės pertraukos susilaukusių ketvirto vaikelio. Šalia tokių šeimų ir aš tapau bai save nuskriaudi, kai galvoji, kad tai yra „bobų reikalas“. Aišku, vyrams reikia atskirai pabūti savo „oloje“, bet atviras naujai gyvybei. Ramunė: Man kūdikiai tapo tokie gražūs, įdomūs. turi ir grįžti į realybę – į šeimą. Kai vėl ėmiau lauktis, prasidėjo toRamunė: Aš labai savimi pakios keistos organizmo reakcijos, kad sitikėjau, viską žinojau geriau už maniau, jog numirsiu. Buvo bloga, Liną. Aš jį šiek tiek ir atstūmiau numečiau 7 kg, o nėštumo testas ronuo vaikų, nes jis ne taip „tobudė, kad nesilaukiu, mėnesinės vyko. lai“ viską darė kaip aš. Jei vyras Galvojau – gal man vėžys. Nuvažiaretokai pasilieka vienas su vaikais, vome pas tetą, o ji sako: „Laukiatės.“ jis jų nebejaučia. Su kiekvienu Labai džiaugiausi, norėjau kūdikio. vaiku tėčiui jų tekdavo vis dauLinas: Vilniuje atsidarė šeimos giau, paskui iš nuovargio jau ir klinika „Sveika pradžia“, organizavusi kiti žmonės ėmė tikti. kursus besilaukiantiems. Jie dar ne– Augindami keturis vaikus buvo gausiai lankomi. Mus pakvietė, esate užimti. Ar dar lieka laiko nuėjome, nors atrodė – ko dar galima jūsų tėvams? mokytis?.. Klausėmės a. a. Bangos Ramunė: Man mūsų abiejų Kulikauskaitės ir Eglės Markūnienės tėvai suteikia saugumo. Žinau, paskaitų. kad bet kuriuo atveju yra plaRamunė: Bangos meditacija apie nas B. Tėvai jau nebe jauni, vis gimdymą mane įkvėpė! Ji sakė, kad sušlubuoja sveikatos, bet jų nogimdymo diena yra TOKIA ŠVENTĖ, tad nereikia nervintis, nereikia Naktį prašokinėjęs su ras padėti niekur nedingo. Kai pagalvoju, kad noriu aplankyti niekur skubėti. Reikia išsikepti pykūdikiu pagalvodavau: savo tėvus, įsirašau į darbo karagą, ramiai paskambinti vyrui, kad jis neskubėdamas ruoštųsi. Paaiškino, „Šitas tikrai paskuti- lendorių ir aplankau; taip pat ir vaikus raginu aplankyti senelius, kokia gimdymo skausmo nauda kūnis...“ Bet mūsų bendnes jie nebus amžinai. dikiui, mamai. ruomenėje buvo gyvų Linas: Mes su uošviu abu inLinas: Šie kursai buvo visai kitokie nei Šemetos. Anie buvo daugiau pavyzdžių. Šalia tokių žinieriai, abu kategoriški, tad aš biologiniai, o šie – ir dvasiniai. „SveiRamunės tėvų kartu su ja nelanšeimų ir aš tapau kos pradžios“ kursuose paaiškino, kad kau, man per sunku. Ir su savo nėščioji – ne ligonis; kad tėvas, būdaatviras naujai gyvybei. tėčiu vengiu kai kurių temų, kalmas gimdykloje, vienintelis atstovaubamės apie sodą, daržą, statybas. ja gimdyvei ir kūdikiui; kaip svarbu Reikia gerai apgalvoti, ką sakai, kūdikiui po gimdymo iš karto sušilti ant motinos krūti- nes jie su amžiumi darosi jautresni, savaip interpretuonės, nes taip vaikutis greičiau atsipalaiduoja, nurimsta; ja, net nustembi, kaip. kad tėčiui svarbu iškart po gimimo pamatyti kūdikį – jo Ramunė: Mes vieni kitus pasaugome, ne viską sako„brūkšninį kodą“, tada tėvas giliai viduje priima, jog bū- me. Juk ir mūsų vaikai ne viską mums pasakoja. Tėvai tent jis yra kūdikio globėjas. Ir tikrai su ketvirtąja dukra augina vaikus, o vaikai augina tėvus. labiausiai pasijutau tėvu, su ja mano ryšys ryškiausias. – Ačiū už pokalbį. Ramunė: Šį kartą draugės man išsiuvinėjo gimdymo marškinius. Kai prasidėjo sąrėmiai, aš niekur neskubėjau, Kalbino Vijoleta VITKAUSKIENĖ išsikepiau pyragą, paskambinau vyrui. Per šį gimdymą pirmą kartą iki galo pajutau sąrėmius. Pirmas keturias valandas mes nėjome į gimdyklą – fotografavomės. TaArtuma 2017 m. gegužė

Meilės džiaugsmas

Visaip

vaisinga meilė

Evaldo Lasio nuotrauka

Ar tik sutuoktiniai gali išgyventi vaisingumą? O kaip kiti – netekėjusios, nevedę, kunigai, vienuoliai ar poros, nesusilaukiančios vaikų? Koks yra jų vaisingumas? Štai keletas liudijimų ir pasidalijimų iš pirmų lūpų.

Kunigo ir vienuolio vaisingumas Jėzuito tėvo Aldono GUDAIČIO klausiame, kaip jo, kunigo ir vienuolio, meilė tampa vaisinga? Ar jam tenka paragauti vaisingumo džiaugsmo ir nevaisingumo kartėlio?

Mūsų buvęs generolas tėvas Adolfo Nicolás, kalbėdamas apie evangelizavimą, sakydavo, jog kai misionierius eina į tautą ar į šeimą, kur nori paskelbti Jėzų, savo darbą Jėzus ten jau būna atlikęs, seniai pasidarbavęs. O misionierius ateina tik bendradarbiauti su Dievu. Manyčiau, kad kunigo ar vienuolio vaisingumas panašus. Ar sakau pamokslą, ar teikiu sakramentus, ar tarnauju dvasios tėvu-palydėtoju, ar vedu rekolekcijas – Dievas jau veikia tenai, o aš tik bandau Jį išgirsti. Įsiklausau į Dievą, kalbantį maldoje ar Dievo žodyje, susitinku su žmonėmis (dažnai minčių pamokslui man įkvepia koks nors pasaulietis), ir iš to kažkas gimsta – pamokslas, patarimas dvasiniame palydėjime arba išklausymas. Taip išgyvenu tikėjimą, kurį aš kaip kunigas skelbiu bendradarbiaudamas. Vaisingumas dvasine prasme man yra tai, kad negaliu vienas skelbti savo išminties iš savo bokšto, bet tik bendradarbiaudamas su Dievu ir su pasauliečiais. Arba, atvirkščiai, tampu jų bendradarbis, ir taip kas nors gimsta. Aišku, lengviau kalbėti apie tas patirtis, kai patiri vaisingumą. Taip būna, pvz., rekolekcijų pabaigoje pasidalijimų metu. Žmonės kalba tikrus dalykus, kuriuos jie iš tiesų patyrė tyloje arba Mišiose (nors gali būti, kad pats jose buvau pavargęs ir aukojau tik dėl to, jog reikia, o žmonės tuomet išgyveno kažką ypatingo). Matyti tą vaisingumą yra tikras džiaugsmas, ir vakare jautiesi maloniai nuvargęs, nes buvo vaisiai. Tikrai išgyvenu ir nevaisingumo momentų. Galvoju, kažką padarysiu, bet tavęs ten nereikia. Tokią akimirką grįžti į namus ir matai, kad tą vakarą, kai nori kažką ap16

Artuma 2017 m. gegužė

lankyti, niekam tavęs nereikia. Tokį nevaisingumą pavadinčiau Dievo paguoda, nes suprantu, kad tą vakarą tik Dievui manęs reikėjo. Tad šis nevaisingumas vis tiek pasibaigia paguoda pas Jėzų, nes Jis nesako: „Tu šiandien nevaisingas, tai ir mes nedraugausim.“ Tada suprantu, ką Jėzui reiškė, kai Jis norėjo surinkti Jeruzalę ir nepavyko. Jėzus tada eina melstis Tėvui. Yra tų nevaisingumo momentų, nusiminimo, vienišumo, bet, kita vertus, tokiais atvejais pajunti, ką reiškia Teresės Avilietės „vieno Dievo gana“. Tikėjimo kelionei tai yra labai gerai. Matau, kad šiais laikais skirtingi pašaukimai susipina. Vedusieji vyrai gali tapti nuolatiniais diakonais; per Krikštą visi mes esame karališkosios kunigystės dalininkai; arba, pvz., pažįstu susituokti ketinančią porą, kuri svarsto apie misiją važiuoti į provinciją, kur yra mažiau tikėjimo, ir ten atgaivinti šeimas. Pašaukimai skirtingi, bet jie susipina, o visus jungia Dievas, norintis veikti per visus pašaukimus.

Kartų vaisingumas BEATA ir LINAS, augindami du savo vaikus, nusprendė dar du įsivaikinti. Kaip jie patys sako, taip išsiskleidė net kelių šeimų – Beatos tėvų, Lino artimųjų ir jų pačių meilės vaisingumas, o gyvenimas tapo pilnatviškesnis.

Beata: Negalėčiau atsakyti, ar pirmas įvaikintas vaikas atsirado iš mudviejų su vyru meilės vaisingumo. Nuo mažų dienų stebėjausi, kodėl suaugusieji nepasiima auginti paliktų vaikų, nes mama pasakodavo, kaip blogai vaikams globos namuose. Girdėjau ne vieną panašią istoriją, kad ligoninėje guli vaikas iš vaikų namų ir bėga prie kiekvienos moters klausdamas: „Ar tu mano mama?“ Nesupratau, kodėl nė viena nenori būti jo mama, ir žinojau – aš tikrai paimsiu tokį vaiką. Ištekėjusi apie tai negalvojau. Kai gimė dvi mūsų dukros ir jas auginau namie, atrodė, turiu laiko ir galimybių auginti dar vieną vaiką, šį kartą įvaikintą. Gal taip mano tėvų meilės vaisingumas išsiskleidė mūsų šeimoje?

Meilės džiaugsmas

Šiuo metu ruošiamės įsivaikinti dar vieną vaiką, nes, atrodo, tikrai galime jam pasiūlyti mūsų šeimos draugiškumą, susitelkimą. Keliaudami ir patirdami įspūdžių, mudu su vyru ir vaikais dažnai kalbamės: „Kai turėsime vaiką, galėsime jį čia atsivežti ir viską jam parodyti.“ Vaikai svarsto, ko galėtų jį išmokyti, prie kokios muzikos pratins. Gal tai mudviejų su vyru meilės vaisiai ir, atrodo, jos užteks dar vienam. Linas: Atrodė, kad įsivaikinimas buvo gana spontaniškas žingsnis. Kai žmona paklausė, ką apie tai manau, iš karto atsakiau: „Taip, aš už.“ Vėliau kartais savęs vis paklausdavau: ar tikrai aš už? Bet į šį klausimą visada atsakydavau taip. Dabar gi manau, kad tai nebuvo spontaniškas žingsnis, nes nuo vaikystės pagalvodavau, kaip būtų šaunu įsivaikinti (gal tai susiję ir su tuo, kad mano giminėje buvo įvaikinusių ar globojančių vaikus). Žinoma, neįsivaizdavau, kas laukia ir kokie sužeisti yra paliktieji vaikai. Viskas atrodė gana romantiškai – mes pasiimame vaiką, jis bus laimingas, mes būsime laimingi, ir viskas bus gražu. Tačiau buvo ne taip paprasta, o kartais net beviltiška. Taip Dievas davė man progą mokytis, domėtis, tobulintis. Abu su žmona vienbalsiai sutarėme, kad norime turėti daugiau vaikų ir kodėl gi mums neįsivaikinti, nes jau turėjome du biologinius savo vaikus. Visada maniau, kad norėčiau daugiau nei vieno vaiko, tuomet, atrodė, gyvenimas tikrai bus pilnatviškenis, gyvesnis. Tada esi priverstas judėti, bendrauti, padėti, išmokti. Daug žmonių tau yra svarbūs ir tu daug kam svarbus. Man buvo svarbu ir džiugu, kad mūsų dukros džiugiai priėmė kitą vaiką. Buvo linksma, kai dukra, grįžusi iš stovyklos, pasakojo visiems sakiusi, kad jiedu su broliu – dvyniai (mat išties vienmečiai): „Negi visiems pasakosiu, kad jis įvaikintas?“ O kai vaikų paklausėme, kas būtų, jei dar vieną įsivaikintume, jie labai nudžiugo ir vis klausinėjo: „Kada? Kada?! Ar greitai gausim vaiką?“ Tai girdėjau kaip patvirtinimą, jog mano gyvenimas šeimoje laimingas ir visavertis.

Nesusituokusių vaisingumas 59 metų netekėjusios VIOLETOS paprašėme pasidalinti apie nesusituokusių žmonių išgyvenamą vaisingumą bei tėvystę ar motinystę.

Išgirdus žodį „vaisingumas“ iškart atskamba kitas žodis – „motina“. Būti motina reiškia išnešioti ir pagimdyti naują žmogų. Taigi motina vadiname tą moterį, kuri teikia gyvenimą – fizinį ir dvasinį. Kažkada, galima sakyti, vėlyvoje jaunystėje, labai apsidžiaugiau suvokusi, kad nors biologinis moters vaisingumas apribotas amžiaus, bet dvasinis – ne. Netgi atvirkščiai, sulaukus garbingo amžiaus ateina ir dvasinė branda. Apie dvasinę motinystę yra prirašyta nemažai knygų. Nesiplėtodama noriu pasakyti, kad vaisingumas man pirmiausia reiškia būti dosniai tiems, kurie ieško gyvenimo prasmės; antra, būti

jautresnei kančios ir skausmo prislėgtiems, pavargusiems ir sutrikusiems, kurių mano aplinkoje netrūksta; trečia, būti atviresnei kito poreikiams. Kasdienybėje vaisingumas reiškiasi per susitikimą su vaisingumo šaltiniu – Jėzumi, kuris atėjo, kad turėtume gyvenimą, kad apsčiai jo turėtume (plg. Jn 10). Žodžiu, esu vaisinga, kai galiu pažadinti kitą žmogų gyvenimui. Konkrečiai tą padaryti yra tūkstančiai būdų. Anonimiškumas būtinas mano palydimųjų – pažadintų gyvenimui atžvilgiu, todėl jokių konkrečių pavyzdėlių nepateiksiu. Pagaliau ateina metas, kai mylėti tampa svarbiau už norą būti mylimai. Deja, kaip ir biologiniame, taip ir dvasiniame moters gyvenime būna vaisingų ir nevaisingų dienų. Bet prigimtinis tikslas yra tas pats – tapti motina. Mano „užklasinė veikla“ tokia plati ir įvairi, kad nežinau, ką turėčiau konkrečiai įvardyti. Nebent tik pridurti, kad mano vaisingumą skatina buvimas Krikščioniškojo gyvenimo bendruomenėje.

Našlės vaisingumas Prieš penkerius metus AUŠRA neteko vyro. Ji pasakoja, kaip susitaikė su našlyste, kaip vyro mirtyje ir po mirties išgyvena meilę ir vaisingumą.

Myliu gyvenimą. Mane pripildo bendravimas, mažuose dalykuose atrandu prasmę, nors kartais aplanko ir beprasmybė, tada liūdžiu, verkiu. Nelengva, nes iš tiesų tenka stotis ant naujų bėgių, reikia vėl atrasti save, savo norus, poreikius. Į kiną nueinu, laisviau atsiliepiu į artimesnių ir tolimesnių draugų pagalbos prašymus. Keičiasi ir draugai. Dabar tai daugiau vieniši žmonės. Tik Dievo ir maldos padedama randu atsakymus į klausimą „kodėl“. Suprantu, kad kitaip nebus, tad ir pykstu, ir liūdžiu, ir pasirinkimo neturiu. Suvokiu, kad toks yra Dievo planas. Po truputį ateina ramybė, nes šioje situacijoje nieko negaliu pakeisti. Kartais apima didžiausias ilgesys, nes mano vyras buvo ir mano širdies draugas – pirmiausia su juo viskuo pasidalydavau. Man labai padeda prisiminimai. Labai daug meilės ir tikėjimo gavau per laidotuves, tai ilgam užpildė mano vidų. Kaip dabar išgyvenu meilę? Tėvams reikia meilės, vaikams, anūkams reikia meilės; darbą priimu kaip tarnystę. Kartais kyla klausimas – gal man reikia bendruomenės? Šios istorijos tik patvirtina Jėzaus žodžius: „Aš jus išsirinkau ir paskyriau, kad eitumėte, duotumėte vaisių ir jūsų vaisiai išliktų“ (Jn 15, 16). Dievas visus mus kuria vaisingus, dovanojančius kitiems fizinį ir / ar dvasinį gyvenimą, meilę, rūpestį, žodį, tarnystę. Tačiau ir mes patys renkamės – ar nešti vaisius, ar būti nevaisingais. Artuma 2017 m. gegužė

Meilės džiaugsmas

Pagrobimas Tėtis rengėsi svarbiai konferencijai. Kai trys vaikai parbėgo į namus, juose buvo tik mama ir ji labai stengėsi pagaminti ką nors nepaprastai skanaus. Ją pamatęs Saulėlydis išpūtė akis ir tyliai, bet aiškiai pasakė: – Biologinė mama... Tai išgirdusi mama pasileido kvatotis savo užkrečiamu juoku. – Biologinė mama! O tempora, o mores! (lot. O laikai, o papročiai), – kvatojo ir tuo pat metu skandino Saulėlydį savo minkštame glėbyje. Išgirdęs juoką tėtis išniro iš savo darbo kambario. Mamos juokui niekas neatsispiria, ypač tėtis. – Mama, tėti, čia mūsų draugas Saulėlydis! – pristatė berniuką Elijas. Staiga mama surimtėjo. – Ar tu – iš vaikų namų? – paklausė. – Tttaip, – išsigando Saulėlydis. Mama griežtai pažvelgė į savo vaikus. – Tai jūs jį... pagrobėte? Ar žinote, kad tai – nusikaltimas?! – Mama, tai nieko, jo auklę užmigdėme valandai. Mes turime valandą, – ramino ją Debora. – Oi, jūs mano neišmanėliai! Visos patalpos filmuojamos. Kasdien užsuka žmogus – direktorius ir peržiūri tuos filmus, o jei kas nutinka, jis būna perspėjamas, kad ir kur būtų! Greičiausiai jūsų jau ieško! – sudejavo mama ir neapsakomai susinervinusi ėmė blaškytis po virtuvę. Tėtis visus nustebino savo blaiviu mąstymu. – Kad jau vis tiek esame bėdoje, išpeškime iš šios situacijos tai, kas įmanoma. Eikime pietų! Tuo pat metu įvyko dar kai kas. Tyliai prasivėrė lauko durys ir pro jas įžengė Kairos. Vaikams pasirodė, kad jos nei mama, nei Saulėlydis nemato. Bet jie galėjo prisiekti, kad su tėčiu jiedu matosi nebe pirmą kartą. Kairos netgi nežymiai pamerkė tėčiui akį ir

Artuma 2017 m. gegužė

vien lūpomis sudėstė žodelį: JAU. Paskui ji priėjo prie viryklės ir mostelėjo ranka virš patiekalų. Tada tylutėliai pasišalino. Pietūs buvo nerealiai skanūs. Mama stebėjosi, kaip jai tai pavyko! Tikra puota priešų akivaizdoje! Vos išgėrus kompotą, čaižiai suskambo durų skambutis. – Jūsų vaikai pagrobė vaiką. Jie turi vykti su manimi. Jūs – blogi tėvai, – pareiškė policininkas, kuris, atrodo, buvo robotas. – Jie niekur nevyks! – suriko mama. – Jie tik draugą į svečius parsivedė. Argi už tai baudžiama? – Įsakyta vykti! – nukirto. Vis dėlto tėčiui leido vaikus palydėti. Kaip tuo metu jautėsi mama, geriau nepasakosiu. Lota veržėsi paskui ir skardžiai lojo. Saulėlydžio kambaryje budinosi Chronos ir auklė. Nubudęs Chronos kelis kartus atsikosėjo ir dulkės nugulė kambarį. Pakirdusi auklė nepasigedo vaiko, puolė tvarkytis, nes pirmiausia jos mechanines smegenis pasiekė informacija apie dulkes. Kai atvedė berniuką, ji liepė jam eiti valgyti, kadangi buvo trylikta valanda. (O juk bet kuri mama būtų paklaususi, kas nutiko, ypač kai tave atveda policininkas!) Berniukas nieko nesakė, nes ji ir nebūtų supratusi, kad paskirtą valandą galima būti nealkanam ir kad galima neverkti, bet būti labai nusiminusiam. Tėtis palydėjo Eliją ir Deborą į jiems skirtą kambarį. Kampe tupėjo mechaninis šuo ir vizgino uodegą. Elijas nesusilaikęs paspyrė jį koja. Šuo nesureagavo. – Elijau, mes turime laikytis ramiai. Taip greičiau paleis, – mokė tėtis. – Greitai viskas baigsis. Pažadu. Pamenate istoriją iš Biblijos apie faraoną? Kaip viskas baigėsi, pamenate?

Meilės džiaugsmas Vaikai apie vaisingumą

– Taip, tėti. Šis atsitikimas – tai laukiančių Biblijos žodžių išsipildymo dalis, ar ne? Ir tu dalyvauji chronokairėje? Juk dalyvauji? – klausė Debora. Daug jausmų perbėgo tėčio veidu. Galiausiai jis tarė: – Taip, vaikai, mes – komanda. Viešpats ir Jo laikas (turiu galvoje Kairos ir Chronos) – mūsų pusėje. Tada visi trys stipriai apsikabino padrąsindami vienas kitą. Vaikai, perskaitę Išėjimo knygos ištrauką apie faraono vergovę, užmigo. Apie pirmą nakties juos pažadino drėgnas Lotos liežuvis ant skruostų. Kažkaip ji pabėgo iš namų ir įsmuko pas juos. Ją įleido Chronos, nes viena iš jo pareigų – atverti įvykiams duris. Užduotis:Perskaityk Iš 3, 7–11. Taip sužinosi, ką Dievas daro, kai žmonės Jam skundžiasi. Atlikęs užduotį suprasi, kad skųstis verta, tačiau ne bet kam, o Dievui. Balandžio mėnesio atsakymas: Dievas

Užrašė ses. Ona VITKAUSKAITĖ MVS, nupiešė Silvija KNEZEKYTĖ

Gabrielius, 4 metai Kai bus vasara, tada aš turėsiu sesutę. Dabar ji gyvena mamos pilvelyje. Mano mamytė dabar turi didelį pilvą, ir ten dabar gyvena mano sesė. Ji dar labai maža, bet kai jau gims, tada bus didelė. Mama sakė, kad sesė atsirado, nes tėvelis mylėjo mamą, o mama mylėjo tėvelį. Ir kai meilė pasidarė labai didelė, tada ir atsirado mano sesė. Aš labai laukiu, kol sesė gims ir atvažiuos pas mus į namus. Jai nupirkome naują lovytę, ir net staliuką mama nupirko. Dar vieną tokią lėlę sesei močiutė pirko. Kai tik atvažiuos į namus, jau iš karto galės žaisti. Aš sesei duosiu net savo mašiną pažaisti. Mes pasidalinsime. Truputį aš pažaisiu, paskui jai truputį pažaisti duosiu.

Ignas, 4 metai Vaisinga meilė būna, kai mama mane labai stipriai apkabina, ir aš nustoju verkti. Kartais man būna liūdna, ir tada aš verkiu. Dar verkiu, kai sesė sugriauna mano pilį, ir dar – kai nenoriu eiti į darželį. Ten yra Donatas, ir jis kartais atima iš manęs mašinytę. Tada auklėtoja liepia atsiprašyti, Donatas atsiprašo ir mes vėl gražiai žaidžiame lenktynes. Kartą verkiau, kai toks dėdė barė mažą katinėlį. Jis liepė katinėliui bėgti ir neleido jam žaisti su vaikais. Tas dėdė nemylėjo katinėlio, todėl jį ir barė. O mano mama stipriai apkabino mane ir sakė, kad neverkčiau, ir aš nustojau verkti. Paskui su mama ėjome į parduotuvę, ir man nupirko knygutę, kur nupiešta daug katinėlių. Vakare, kai būna naktis, mama man skaito pasaką apie katinėlį. Man ta pasaka labai graži. Aš myliu visus katinėlius. Aš juos net paglostau, ir jie visai nesidrasko ir nekanda. Tik kai nori valgyti, sako miau. Tada reikia dar paglostyti ir duoti pieno arba dešros.

Emilija, 5 metai Aš su mama buvau pas tokius vaikus, kurie neturi mamos. Jie gyvena vaikų namuose, ir mama pas juos niekada neateina. Ten susidraugavau su Agneta. Ji dar maža, bet aš ją myliu. Kai einame pas Agnetą, jai visada nešame saldainių arba pyrago, ir aš su ja žaidžiu. Aš jai net savo suknelę padovanojau, rausvą, pūstu sijonu, labai gražią. Dabar Agneta visada būna pasipuošusi ta suknele ir net nenori jos nusirengti. Kai važiavome vasarą pas močiutę, tai Agnetą irgi kartu pasiėmėme. Ten mes žaidėme ir net dainavome. Močiutei labai patiko Agneta. Močiutė irgi labai myli Agnetą. Mama sakė, kad mes pasiimsime Agnetą, ir ji gyvens pas mus viename kambaryje su manimi. Bet dabar tai ji tik į svečius ateina, kartais šeštadienį arba sekmadienį pas mus pabūna. Tada man būna labai linksma. Kartą, kai valgėme, Agneta numetė lėkštę ir išbarstė visus makaronus. Bet mama nesupyko ir Agnetos nebarė. Tik sušlavė tuos makaronus ir dar įdėjo naujų. Kai Agneta pas mus jau gyvens, tada ir bus tikra meilė. Užrašė Aldona ATKOČIŪNAITĖ Artuma 2017 m. gegužė

Veidu į vaiką

Christiano Carollo nuotrauka

Kas padės apsaugoti vaikus? Diana ADOMAITIENĖ Tęsiame balandžio Artumoje pradėtą pokalbį apie vaikų pornografiją internete. Tema trikdanti, ir apie ją kalbame ne dėl sensacijų, tačiau ieškodami sprendimo ir prevencijos, kad šeimos, auginančios vaikus, būtų apsaugotos nuo seksualinio smurto. Jis, pasirodo, gali mus pasiekti neįtikėtinai lengvai – vos keli spustelėjimai kompiuterio pele, ir ekraną užlieja vaiką gąsdinantys bei traumuojantys vaizdai. Visai nenorime demonizuoti interneto – tai mūsų kasdienybė ir daugeliui pagrindinis informacijos šaltinis. Jame ir verslą kuriame, ir mokomės, ieškome informacijos, kaip išspręsti buities problemas, arba ilsimės, klausydami muzikos ar žiūrėdami internetinę televiziją. Tai puikus įrankis, kuriuo naudojasi ir popiežius Pranciškus. Gaila, kad jį naudoja ne tik gero siekiantys, bet ir nusikalsti linkę asmenys. Internetas yra pigus, patogus, greitas, ir jame gali būti visiškai anonimiškas, todėl čia paprasta platinti įvairias draudžiamas laikmenas, tarp jų – ir vaikų pornografijos vaizdus. Internetas tapo pagrindiniu vaikų seksualinio išnaudojimo vaizdų sklaidos šaltiniu visame pasaulyje. Tėvai turėtų padėti vaikui atskirti, ką galima skelbti internete, o ko nevertėtų. Specialistai nuolat primena, kad labai svarbu kalbėtis su vaiku, jį išklausyti, skatinti dalytis savo jausmais. Tai geri ir teisingi patarimai. Tėvai, be jokios abejonės, atkreips dėmesį į specialistų rekomendacijas, kaip apsaugoti savo vaikus, tačiau koks valstybės vaidmuo saugant savo šalies mažuosius piliečius nuo įvairaus pobūdžio smurto? Vaiko teisių apsaugą Lietuvoje valstybiniu lygmeniu užtikrina LR Seimas ir Vaikų teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga; vyriausybiniu lygmeniu – Vyriausybė, įvairios ministerijos ir Policijos departamentas; savivaldos lygmeniu – miestų ir rajonų savivaldybės ir nevyriausybinės organizacijos. Bet kokios geros iniciatyvos gali būti teikiamos ir savivaldos ar nevyriausybinių organizacijų lygmeniu, bet reikalingus apsaugos įrankius Lietuvos teritorijoje gali įteisinti tik nacionaliniu lygmeniu priimti įstatymai. Dar 2010 m. Europos Komisija (EK) siūlė visoje Europos Sąjungoje blokuoti tinklalapius, kuriuose yra vaikų pornografijos. Šis pasiūlymas (IP/10/379,

Artuma 2017 m. gegužė

MEMO/10/107) 2010 m. kovo 29 d. buvo teiktas Briuselyje, juo EK siekė griežtesnių sankcijų už seksualinę prievartą prieš vaikus, jų seksualinį išnaudojimą ir vaikų pornografiją: „Valstybės narės imasi būtinų priemonių, kad būtų pašalinti tinklalapiai, kuriuose yra vaikų pornografijos arba per kuriuos ji platinama. Jeigu tokias interneto svetaines sunku pašalinti, valstybės narės bus įpareigotos užtikrinti, kad jos būtų blokuojamos, nes itin sunku pašalinti tokios medžiagos šaltinį, ypač jeigu svetainės yra už ES ribų.“ Tuometinė EK vidaus reikalų komisarė Cecilia Malmström tvirtino, kad tai naudinga, interneto vartotojus apsaugoti galinti priemonė, kuri jau įdiegta Italijoje, Didžiojoje Britanijoje ir Skandinavijos šalyse. Paklausta apie vaikų pornografijos svetainių blokavimą Lietuvoje Kauno apskrities VPK KP Sunkių nusikaltimų tyrimo valdybos 3-iojo skyriaus viršininkė Audronė Gecevičienė apgailestavo, kad mūsų šalyje tokie interneto puslapiai neblokuojami. Saugant vaikus nuo neigiamos informacijos, Lietuvoje galima naudotis tik Tėvų kontrolės (angl. parental controls) programine įranga. Studijuodama Lietuvoje veikiančius dokumentus, tarp jų Visuomenės informavimo, Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymus, daug aistrų viešojoje erdvėje sukėlusį LR Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą su šiais metais įsigaliojusiomis pataisomis, Europos Tarybos Konvenciją dėl vaikų apsaugos nuo seksualinio išnaudojimo, JT Vaiko teisių konvenciją, Vaiko teisių konvencijos fakultatyvinį protokolą dėl vaikų pardavimo, prostitucijos ir pornografijos, atradau, kad teisinis informacijos turinio reguliavimas internetinėje erdvėje tarsi ir yra, bet, nepaisant to, įvairių formų smurtas prieš vaikus auga. Skaitydama 2011 m. gruodžio 13 d. priimtą Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2011/92/ES, atrandu tai, ko ieškojau – įpareigojimą blokuoti pornografinio turinio internetinius puslapius! Šio dokumento 25 straipsnyje rašoma: „1. Valstybės narės imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad būtų skubiai pašalintos jų teritorijoje esančios tinklavietės, kuriose yra vaikų pornografijos arba per kurias ji platinama, ir steng-

Jaun

imo iššūkis

tis, kad būtų pašalintos už jų teritorijos ribų pagrindiniuose kompiuteriuose esančios tokios tinklavietės. 2. Valstybės narės gali imtis priemonių, kad jų teritorijoje būtų blokuojama interneto naudotojų prieiga prie tinklaviečių, kuriose yra vaikų pornografijos arba per kurias ji platinama.“ Šios direktyvos 27 straipsnis įpareigoja direktyvą perkelti į nacionalinę teisę: „1. Valstybės narės užtikrina, kad įsigaliotų įstatymai ir kiti teisės aktai, būtini, kad būtų laikomasi šios direktyvos, ne vėliau kaip iki 2013 m. gruodžio 18 d.“ Lietuva visateise Europos Sąjungos nare tapo 2004 m. gegužės 1 d. Žmogaus orumas, laisvė, demokratija, lygybė, teisinė valstybė ir pagarba žmogaus teisėms – tai pagrindinės ES vertybės, kurios privalomos ir Lietuvai. Minėta direktyva priimta 2011-iais, ją perkelti į nacionalinę teisę nurodyta iki 2013-ųjų pabaigos. Šiandien – 2017-ųjų pavasaris, o tokia svarbi prevencija neįgyvendinta. Kodėl?! Kodėl Lietuvoje iki šiol neblokuojami pornografinio turinio internetiniai puslapiai? Ko trūksta? Laiko ar politinės valios? Tėvams tai ne retoriniai klausimai. Juos pateikiame ir valstybinėms institucijoms. Gavę jų atsakymus, supažindinsime ir Jus.

Palikti vietos Šventajai Dvasiai Joana GIMBERYTĖ-JURONĖ Dviejų žmonių meilė įprastai virsta šeima, o ją vainikuoja kūdikių gimimas. Tačiau ar dabartinės visuomenės jaunimui vaikai vis dar suprantami ir priimami kaip laimė? Ar meilė be jų gali būti vaisinga?

Anokia čia prasmė? Laikyti vaikus aukščiausia meilės įprasminimo forma kai kuriems aktyvų socialinį gyvenimą gyvenantiems jaunuoliams atrodo ne tik senamadiška, bet ir absurdiška. Iš tiesų planetoje žmonių netrūksta, tik ar demografija – vienintelė priežastis gimdyti? Luko (25 m.) nuomonė – ciniška, bet turbūt atspindinti nemažos dalies šiandienos jaunuolių mintis? Man žodžiai „vaisinga santuoka“ – tarsi išankstinis peilis po kaklu, įteisinimas visų senovinių nesąmonių, kurios dabar sparčiai paneigiamos. Jeigu tokią viltį išgirsčiau iš savo nuostabiosios nuotakos prieš vestuves – kad mūsų santuoka bus vaisinga, nebebūtų jokių vestuvių. Visų pirma, žmonės seniai nebėra tik daugintis sugebantys gyvūnai. Kada reikėjo vaisingų santuokų? Kai buvo arba mažai žmonių ir reikėjo apgyvendinti šalį, kaimą, arba kai sutuoktiniai nieko daugiau nesugebėjo, tik snarglius mažiams šluostyti. O Žemėje gyventojų ir taip, oho, kiek. Tuo, kad paleisi dar vieną į pasaulį, tu niekam nepadėsi, tik vietą užimsi. Pasaulis tau tikrai nepadėkos. Girdžiu rėkiant: „Bet gal mano vaikai išaugs medikais ir gelbės gyvybes! Gal jie sukurs vaistą nuo vėžio!“ Gal taip, gal ir ne. O gal jie taps bomžais, narkomanais ar TV parduotuvės prekių platintojais? Ir kam tu būsi tada padėjęs? Aš esu kūrybinių sprendimų vadovas, mano mergina – būsima chirurgė. Mes jau turime darbus, kuriuos dirbdami galime kažką kurti, keisti ir atrasti prasmę. O „daryti“ vaikus – anokia čia prasmė? Permiegoti be apsaugos didelio proto ir kūrybos nereikia.

Didžiausia vertybė! Ir štai visiškai kitokia Sigitos (23 m.) istorija. Sako, nevaisingumas yra šio amžiaus rykštė. Apie tai nemąsčiau tol, kol ji nekirto man. Visada gyvenau pagal konkretų planą. Draugavau su vyru nuo paauglystės, kai baigėme studijas kolegijoje, iškart susituokėme. Kadangi gavome neblogus darbus ir galėjome gerai išsilaikyti, iškart pradėjome ir vaikučius planuoti. Sako, nepastoti per pusę metų ar net metus yra normalu. Bet dėl visa ko jau po pusmečio nuėjome pas gydytoją. Jaučiau, kad kažkas negerai. O po gydytojos patikros mano kurta pasaka baigėsi.

Artuma 2017 m. gegužė

iššūk

Nėra neįmanoma, pasakė ji, bet labai sunku. Gydytoja mums kalbėjo apie galimybes – pagalbinį apvaisinimą, įvaikinimą ir kitas. Gerai net nepamenu, nes galvoje ūžė viena mintis – manęs Dievas neapdovanojo; nepadovanojo man galimybės, padovanotos tūkstančiui kitų moterų. Net tokių moterų, kurios paskui leidžia girtiems sugyventiniams daužyti jos vaikus. Tokių, kurių vaikai gyvenimą baigia šulinyje. Jos gavo tą dovaną, o aš – ne. Kodėl?!? Prasidėjo baisus etapas. Kaltinau savo mylimą vyrą, nors pati jaučiausi kalta. Paskui, priešingai, ėmiau jaustis tokia neverta ir nevykusi, kad siūliau jam mane palikti. Kam būti, jei negaliu jam padovanoti brangiausio turto – kūdikio? Šimtu procentų tikiu, kad brangiausias meilės vaisius ir didžiausias stebuklas yra nauja gyvybė. Juk taip Dievas leidžia savo kūnu prisiliesti prie kitos gyvybės kūrimo. Kas, na KAS gali būti nuostabiau ar labiau įprasminti dviejų žmonių ryšį? Nuleidusi galvą variau vyrą iš namų, sakiau, kad jis, jei ne su manim, tai su kitu žmogumi, turi patirti tą laimę. Jaučiausi besiaukojanti, bet buvau tiesiog įpuolusi į aukos vaidmenį. Ir visiškai praradusi tikėjimą. Jeigu tame etape nebūčiau nusigręžusi nuo Dievo, viską būčiau išgyvenusi kitaip, bet aš „paleidau“ tikėjimą, apleidau maldą ir kaip rankų ant trapecijos neišlaikęs akrobatas smigau žemyn. Į gyvenimą mane sugrąžino smarkiai vyresnė, labai išmintinga ir giliai tikinti draugė. Ji pasakė, jog visi mūsų veiksmai ir mintys, susiję su baime, ateina iš velnio. O net ir apleidusi Dievą, velnio veikimu aš tikėjau. Galėjai jį matyti mano bendravime ir net veide. Su ta drauge daug kalbėjomės, ji pasakojo, kaip sunkiose situacijose vyrui ir moteriai dera kabintis vienam į kitą ir drauge – į Dievą. Grįžau namo nusiraminusi. Iš dalies gal man reikėjo pasidalyti savo išgyvenimais su kitu žmogumi, nes niekam nesakiau, kas vyksta, nuo visų slėpiau. Su vyru pamažu vėl išgyvenome intymumą. Jis stebuklingai lengvai atleido man mano dramas, sakė, kad žinojo, jog tai tik etapas. Pradėjau melstis, dėkoti. Su vyru sutarėme nesiimti jokių pagalbinių priemonių – jei ne-

lemta patiems, tapsime globėjais, bandysime kitaip save įprasminti. O po to... Matyt, tiesa, jog kartais žmogus tiesiog neleidžia veikti Šventajai Dvasiai. Nes vos tik susitaikėme su situacija, atsipalaidavome, ir atidaviau viską į Dievo rankas, stebuklas mus aplankė. Ir įžiebė manyje gyvybę. Pasakoju apie savo kelią tuo metu, kai mūsų dviejų mėnesių lėliukas miega kitame kambaryje: ir pastojau, ir išnešiojau, ir pati pagimdžiau! Vyras laimingas, o kūdikis dar

Benjamino Earwicker nuotrauka

Jaunimo

labiau sustiprino mūsų ryšį. Aš pati jaučiu tokią pilnatvę, kurios visad nesąmoningai siekiau. To trūkumo neužpildė pirkiniai, darbai, net meilės su vyru naktys. Ir tik dabar aš jaučiuosi „išpildyta“. Nebijome tapti tais tėvais, kurie kalba tik apie vaikelį ar laiką leidžia tik su savo šeima. Juk tai – mūsų vaikas! Jis mus jungia ir mūsų meilė būtent per jį įgauna kitą prasmę. Šeima man – didžiausia vertybė. Kad ir kaip keistųsi visuomenės papročiai ir principai, šeima vis dar yra aukščiausia vertybė. Jei meilė neapdovanojama tradiciniais jos vaisiais, pora, nesusilaukianti vaikų, netampa mažiau vertinga ar mažiau mylinti. Bet dviejų žmonių ryšio išsipildymas per trečiąjį yra stebuklas, kurio mylintieji laukia palikdami vietos Dvasiai.

VASAROS REKOLEKCIJOS Jėzuitų rekolekcijų namuose (Tulpių g. 33, Kulautuva)

PARODA, SKIRTA ARKIVYSKUPO TEOFILIAUS MATULIONIO GYVENIMUI gegužės 4–birželio 30 d. Perkūno name, Kaune

ŠV. IGNACO LOJOLOS DVASINĖS PRATYBOS (PAGRINDAS) liepos 3–8 d.

GYVENIMO IR TIKĖJIMO INSTITUTAS kviečia 22

„MOTERIŠKUMAS PAGAL BIBLIJĄ: SUVOKTI KITĄ ŠIRDIMI“ rugpjūčio 2–4 d. „GAUSIAI LAISTOMI VIEŠPATIES MEDŽIAI“ rugpjūčio 6–13 d. „VISA IŠTIRKITE IR, KAS GERA, PALAIKYKITE“ rugpjūčio 18–24 d.

Artuma 2017 m. gegužė

Seminaras pedagogams ir stovyklų vadovams KRIKŠČIONIŠKA MEDITACIJA: TEORIJA IR PRAKTIKA gegužės 25 d. Perkūno name, Kaune

Informacija ir registracija: VšĮ Gyvenimo ir tikėjimo institutas, Aleksoto g. 6, LT-44280 Kaunas Tel./faks. (8 37) 280530; mob. 8 686 77824 El. p. gti@lcn.lt www.gtinstitutas.lt

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Išgyvenant nevaisingumą iš tokio rato? Kaip valdyti savo jausmus ir nuotaikas? – Taip, iš tiesų poros ar moterys ateina konsultuotis dėl įtampos, galinčios paveikti pastojimą, tačiau jos sunku atsikratyti. Neretai poreikis turėti vaikelį pasiglemžia visą gyvenimą. Tai tampa svajone, lūkesčiu, kad pastojus ir susilaukus gyvenimas pasikeis – atsiras gyvenimo prasmė, daugiau džiaugsmo, juoko namie; tai suartins porą, suteiks jėgų daryti sprendimus arba tiesiog bus kažkas naujo, nes gyvenimas „dabar“ atrodo įstrigęs. Vaikelis tampa vieninteliu gyvenimo išsigelbėjimu, o sunkumas jo susilaukti – esminė gyvenimo tragedija. Iš tiesų ir nevaisingumas yra didelė problema, ir vaikelio atėjimas pakeičia gyvenimą, bet ne visiškai taip, kaip gražioje fantazijoje „ilgai ir laimingai“. Tikrovėje vaikas negali įprasminti mūsų gyvenimo (arba jis negalės gyventi savo gyvenimo, o taip irgi dažnai nutinka), negali užpildyti mūsų kasdienybės, nes vaikai užauga ir iškeliauja gyventi savo gyvenimo, ir tuomet vėl kyla klausimas: „Kam aš gyvenu?“ Statistika rodo, jog tik apie 19 proc. porų, susilaukusios vaikelio, savo santykius įvardija kaip pagerėjusius, nes vaikas – didelis iššūkis ir poros išbandymas. Išryškėja žmonių skirtumai, pasimato, kiek galime konfliktuoti, susitarti, paaukoti savo poreikių ir norų. Dėl to nevaisingumo terapijoje kartu kyla gilių egzistencinių klausimų: kokia mano gyvenimo prasmė? Kur ieškoti pilnatvės jausmo? Kaip pakeisti savo gyvenimą, kad jis būtų labiau mano? Kas gyvenime mane išpildo, papildo, prisotina? Pavyzdžiui, viena pora teigė, jog nevaisingumas jai tapo didžiausia dovana, per kurią iš tiesų atrado ryšį su Dievu. Įprasminant tai, kas vyksta mūsų gyvenime, tai tampa nebe problema, o gyvenimo pamoka, iššūkiu, dovana, galinčia atnešti netikėtų atradimų. Taigi, grįžtant prie klausimo, manyčiau, kad svarbu savo jausmus ir emocijas ne valdyti, o suprasti. Be to, „atkasant“ vis gilesnius sluoksnius, vaizdas prasiplečia, gyvenimas nebebūna „užkabintas“ ant vieno „kabliuko“, nebėra tik vieno takelio. Atsiranda jausmas, kad gyvenimą verta gyventi, o pora gali kurti meilės ryšius ir be vaiko.

Statistika byloja, jog kas šešta pora kuriame nors gyvenimo etape susiduria su nevaisingumu, t. y. turėdama reguliarius lytinius santykius, per metus laiko nepastoja. Pradžioje, kai vaikelis planuojamas, būna daug vilties, ateities planų, vaizdinių, kaip pranešiu šią džiugią žinią vyrui, kaip pasidalysime naujiena su tėvais, draugais ir t. t. Apima džiugus nerimas – o kas, jei imsime ir pastosime dabar? Tačiau mėnesiams slenkant, svajonės ir viltys pakeičiamos dvejonėmis, nerimu, baime, vizitais pas gydytojus ir kaskart sudūžtančia viltimi, moters ciklui prasidėjus iš naujo. Kalbinu Kauno krikščioniškųjų gimdymo namų medicinos psichologę Sigitą VALEVIČIENĘ, konsultuojančią nevaisingumą išgyvenančias poras. – Sigita, žinau, kad konsultuojate poras / moteris, kurios susiduria su nevaisingumu. Sakykite, kaip nevaisingumas paliečia žmogų? – Dažniausiai labai skaudžiai ir giliai. Kai esame jauni, neretai įsivaizduojame, koks bus mūsų gyvenimas, t. y. turime planą, kuris priklauso nuo mūsų. Susidūrimas su nevaisingumu žmogui ir porai gali būti vienas pirmųjų patyrimų, jog gyvenimas gali būti kitoks, pasisukti neplanuota linkme. Planas gali subyrėti – ir kas tada? Dažnai tai būna sukrėtimas, verčiantis iš naujo apmąstyti savo gyvenimą. Neretai žmonės išgyvena visas gedėjimo fazes nuo neigimo, pykčio, derybų, depresijos iki susitaikymo, priėmimo. Moteriai nevaisingumas sujudina moteriškumo supratimą – kokia aš moteris, jei negaliu išnešioti gyvybės? Vyrų psichologinis sielvartas ne ką mažesnis nei moterų. Porai tai būna iššūkis – ar mes liksime kartu, jei nebus vaikelio? Dažnai šių porų laukia nelengvi sunkumai socialinėse situacijose: su artimaisiais, kurie klausinėja, kada gi pagausės jų šeima, tarp draugų, kurie pastoja ir pagimdo vaikelius. Nevaisingumo paliestos poros neretai jaučiasi „iškritusios iš konteksto“, kitokios, mažiau vertingos. Ieškodamos pagalbos, besigydydamos patiria labai daug jausmų. Ypač jei tai yra ilga, daug resursų kainuojanti kelionė. – Nevaisingumo gydymas reikalauja aibės tyrimų, neretai reikia vartoti nemažai medikamentų, keisti mitybą, gyvenimo būdą – tai reikalauja didelių pastangų, žinių, finansinių išteklių, nusiteikimo ir valios, o įpročių keitimas kelia įtampą. Tarsi patenkame į užburtą ratą, kai stresas gali padaryti įtaką nevaisingumui, o pats nevaisingumas irgi kelia stresą. Kaip išeiti

Artuma 2017 m. gegužė

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Nesaugumas ir problemos poros santykiuose taip pat gali būti viena iš jo priežasčių. Kartais moteris negali susilaukti vaikelio, kol neišteka. Esu sutikusi šeimą, kuri bandė susilaukti vaiko nesusituokus, ir abiem tokie santykiai buvo priimtinas sprendimas, bet susituokusi ir galiausiai pastojusi moteris išdrįso sau ir savo vyrui pasakyti, kad giliai viduje ji nesijautė saugiai partnerystėje, kad ir kaip tai skamba senamadiškai. Dėl to saugumas, atvirumas vienas kitam – labai svarbūs momentai kalbant nevaisingumo tema.

Nors tai ir lieka svarbiu momentu, nebėra vienintelė sąlyga nugyventi turiningą, prasmingą gyvenimą.

– Kaip neprarasti ryšio poroje ir auginti dviejų bendrystę šeimoje, kai suvoki, kad šeima galbūt bus kitokia nei svajota iki šiol? – Jei situacija porą suvienija, jei ji jaučia, kad šioje kelionėje keliauja kartu, gali išsišnekėti, pasipasakoti savo jausmus, baimes, lūkesčius, tada iškilę sunkumai gali labai suartinti. Tačiau neretai atėjusi į terapiją moteris sako: „Viskas mūsų santykiuose gerai, mes pasikalbame.“ O po kelių susitikimų, iškilus tikriesiems jausmams, paaiškėja, kad „pasikalbėjimas“ būdavo paviršutiniškas. At-

– Kaip manote, ar psichologinės problemos gali būti nevaisingumo priežastis? Kokios jos? Kaip jas spręsti? – Mes esame kūnas ir siela viename. Nors ši mintis labai dažnai skamba viešojoje erdvėje, tačiau ne visada ją lengva įsisąmoninti ir suprasti. Tai, kas vyksta mūsų psichikoje, veikia mūsų kūną, ir tai, kas vyksKai paskutinį kartą Laura lankėsi poliklinikoje, gydytoja pasakė: ta kūne, veikia psichiką. Mokslas dar negali aiškiai išskirti, kokios „Pabandykite dar kartą.“ Laura pagalvojo – vėl tas pats scenarigali būti psichologinės nevaisinjus. Nejaugi nėra jokios išeities, niekas negali padėti? Nejaugi vėl gumo priežastys. Antra vertus, tiesiog bandyti ir bandyti? Devyneri laukimo ir vis augančio nerididelė dalis nevaisingų porų nemo metai, trys nesėkmingi nėštumai, neviltis ir depresija... randa fizinės priežasties, be to, Dabar Laura džiaugiasi, kad tąkart nepavyko pastoti. Pora jauistorijos ir pavyzdžiai rodo, kaip tėsi nuleidusi rankas, tačiau iš draugų sužinojo apie NaProTechžmonės, pakeitę savo gyvenimo nologiją (NPT). Moteris sako neturėjusi entuziazmo kažką daryti, būdą, po daugelio nevaisingumo bet vyras įkvėpė pabandyti, argumentuodamas, kad tai nekaimetų susilaukia mažylio, vadinanuoja dešimčių tūkstančių (tada dar litų) kaip pagalbinis apvaisi, nevaisingumas susijęs ne tik su sinimas, kuris porai ir šiaip nebuvo priimtinas. Laura prisimena, mūsų kūnais. Kadangi pastojimas kad labai nenoriai ir nedrąsiai paskambino moteriai, kuri jau lauyra labai gilus kūniškas ir dvasinis kėsi NaPro pagalbos dėka, ir iš jos sužinojo, ką toliau daryti. moters patyrimas, neretai buvusi trauma (pvz., seksualinio išnaudojimo) gali „užblokuoti“ ją priimti gyvybę, nes jos santykis su savo kūnu yra sutrikęs. Ji negali atsiduoti, nes tai primintų jai buvusią traumą. Moters santykis su moteriškumu, su savo kūniškumu apskritai gali būti priežastis. Jei moteris išmoko savo kūną priimti kaip darbinį arklį, kaip kažką, ką reikia modeliuoti, formuoti, jai sunkiau pajausti save. Turbūt priimti gyvybę tokiu atveju irgi gali būti sunkiau. Bendra įtampa, stresas taip pat gali tapti nevaisingumo priežastimi. 24

Artuma 2017 m. gegužė

– Laura, kodėl patyrėte daugybinius persileidimus? – Po pirmojo nesėkmingo nėštumo apsilankiau privačiai pas vieną nuostabią gydytoją, ir ji man pasiūlė pasidaryti antifosfolipidinio sindromo tyrimą. Retai šį tyrimą atlieka patyrus vieną persileidimą. Mane labai nedraugiškai sutiko klinikose, tačiau padarė tyrimą, ir paaiškėjo, kad šis sindromas yra. Antras nėštumas baigėsi nesėkmingai, nors ir vartojau specialius vaistus. Trečiasis taip pat nutrūko ankstyvoje stadijoje. Buvo be galo skaudu. Jau tada supratau, kad yra kažkas daugiau, bet, kaip minėjau, man pasiūlė tiesiog dar kartą pabandyti. – Ir po trečio persileidimo, sužinojusi apie NPT, pasukote šiuo gydymo keliu, ir jis baigėsi sėkmingai. Pasidalykite šia patirtimi. – Paaiškėjo, kad turiu skydliaukės problemų. Pirmą kartą kreipėmės į NaPro gydytoją birželio mėnesį, praėjus keturių mėnesių skydliaukės gydymo kursą; man pavyko pastoti kitų metų balandžio pradžioje. Dėl

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

siverti giliau reikia drąsos ir ryžto. Poros bijo kalbėtis, nes nevaisingumas – skaudi tema, atverianti vidines žaizdas, kelianti klausimų. Svarbu kalbėtis, išdrįsti apsinuoginti vienam prieš kitą ir keliauti šią kelionę drauge, ieškoti kartu, nekaltinti vienam kito. Gali padėti tokie klausimai: kas mus sieja? Kada mes jaučiamės arčiausiai vienas kito? Kur mes gyvenime norime judėti kaip pora? Kas mums abiem svarbu? Kaip mes galime sukurti erdvę giliam atsivėrimui? Santykiuose svarbu gyvybė, energija: kartu žaisti, šėlti, šokti, dainuoti, skaityti, kurti, dalytis idėjomis, keliauti, atrasti, pažinti, patirti, stebinti, dovanoti, mėgautis, verkti, klysti ir atsiprašyti, liesti, tikėti...

vas, kintantis procesas. Būna etapų, kai kyla pyktis, kodėl Dievas ar gyvenimas nedavė to, ką taip lengvai davė kitiems. Ir būna gilių suvokimo bei priėmimo patyrimų, kai su meile priimamas savas gyvenimas su visomis jo duotybėmis ir galimybėmis. Iš savo praktikos žinau, kad jei su nevaisingumu susidurianti pora ieško ryšio su Dievu, tai padeda jai paliesti dvasinį lygmenį, kuriame atsiveria daug kelių. Dėkoju už pokalbį Kauno krikščioniškųjų gimdymo namų medicinos psichologei Sigitai Valevičienei. Kitos pašnekovės – LAUROS – paprašiau pasidalinti, kaip ji išgyveno tą laikotarpį, kuomet negalėjo susilaukti vaikelio ir kas jai padėjo pastoti, išnešioti ir pagimdyti kūdikį.

antifosfolipidinio sindromo leidausi vaistus. NaPro klinikoje juos skyrė daug anksčiau nei teko vartoti praeitų nėštumų metu. NPT apima fizinę sveikatą, visapusišką ištyrimą ir problemų pašalinimą. Svarbu ir Kreitono metodas, net jei jį kai kas ir vadina viduramžių metodu. Bet kodėl nepasinaudoti tuo geru ir naudingu „viduramžių“ metodu? Tiesiog tai natūralesnis būdas, mažiau sukeliantis ir fizinio, ir psichologinio streso. NaPro – tai ne bandymas bet kokiu būdu ir kuo greičiau gauti rezultatą, bet holistinis požiūris į moters ir vyro sveikatą, santykius, vaikelio atėjimą neskubinant rezultato. Keista, tačiau rezultato daugeliu atvejų sulaukiama daug greičiau, nei tikimės. – Norėčiau pagvildenti psichologinį nevaisingumo aspektą. Kai nusprendėte, kad norite susilaukti vaikų, kada sunerimote vis nepastodama? – Susituokėme gana vėlai – man buvo 36-eri. Po poros metų supratome, kad nebereikia laukti, dar po pusantrų metų jau darėsi neramu, kad negaliu pastoti. Tuomet gydytoja padarė kai kuriuos tyrimus, bet konkrečios diagnozės nebuvo. Pirmąkart pastojau 40-ties, dar po metų – antras nesėkmingas nėštumas. – Kokius jausmus kėlė nevaisingumas, žinia, kad negalite išnešioti kūdikio? – Anksčiau tai buvo teiginys, nuosprendis, kurio nenorėjau taikyti sau. Dabar tai kažkodėl labiau asocijuojasi su negalavimo, kurį daugeliu atvejų galima išgydyti, diagnoze. Juk daug žmonių turi sveikatos problemų. Vieni serga astma, kiti bronchitu, cukralige...

Ozgur Alican nuotrauka

– Sigita, ar psichologiniu požiūriu tikėjimas į Dievą, tikėjimas Jo gailestingumu ir besąlygiška meile padeda poroms? O gal kaip tik kyla pyktis, kodėl Dievas neįteikia tos santuokinės dovanos? – Tikėjimas į Dievą labai skiriasi priklausomai nuo žmonių. Ir pačioje gyvenimo kelionėje tikėjimas yra gy-

– Pastojote įžengusi į penktą dešimtį. Kaip vertinate brandžią motinystę? – Kai pastojau, man jau buvo 45 metai, bet nėštumas buvo net lengvesnis negu mano pažįstamų jaunesnių moterų, ir vaikelį auginti – vien džiaugsmas. Jaučiuosi net geriau negu iki tol. Žinoma, metai bėga tik į priekį, ne atgal, nors draugai sako, kad man turbūt ritasi atgal. Brandi motinystė šiuo metu jau nėra neįprasta, o privalumų ji irgi turi: mažiau aistros, ramesnis protas, nebereikia rūpintis, kaip baigti studijas, gauti gerą darbą, siekti karjeros. Daugiau gyvenimo patirties, kantrybės. Gali atiduoti visą savo rūpestį ir dėmesį vaikučiui. Kalbino Ingrida VUOSAITYTĖ

Artuma 2017 m. gegužė

Atokvėpio valandai

Šeimyniniai laiškai

Ponios mokytojos diplomas Giovannino GUARESCHI Šiandien parašiau tokį laišką. Ponia mokytoja, turiu tau didelę naujieną: prieš dešimt minučių atkeliavo tai, ko laukei. Atkeliavo Diplomas. Koks gražus jis, tas Diplomas. Atspausdintas ant didelio baltutėlaičio popieriaus lapo, viskas parašyta kursyvu ir daug didžiųjų raidžių su užraitymais. Viršuje – Italijos Respublikos herbas su dantytu ratu ir balta žvaigžde, lauro ir ąžuolo šakelėmis (iš tiesų herbe vaizduojamos ne lauro, o alyvmedžio šakelės. Pokaryje, naikinant monarchiją ir steigiant Respubliką, kilo diskusijos, kas labiau tiktų Italijos herbe – alyvmedžio ar lauro šakelės. Pastarojo simbolio šalininkai aiškino, kad lauras tradiciškai išreiškia šlovę, garbingumą, o alyvmedis naudojamas „taikos“, ramybės, taip pat ir pomirtinės, atveju... Žinant, kad Guareschis buvo monarchistas, tikėtina, jog šis „suklydimas“ nėra atsitiktinis; vert. past.). Jame sakoma, kad Respublikos Prezidentas, atsižvelgiant į pagrindinio išsilavinimo Bendrąjį reglamentą, 1928 m. balandžio 26 d. patvirtintą Karališkuoju dekretu Nr. 1297, siūlant Švietimo ministrui, nusprendžia, kad tau užbaigus keturiasdešimt metų gerai atliktos tarnybos valstybinėse pagrindinėse mokyklose suteikiamas pirmos klasės Diplomas už Nuopelnus leidžiant nešioti Aukso Medalį. Taip pat parašyta, kad anksčiau paminėtas ministras yra atsakingas už šio Dekreto įvykdymą. Apačioje kairėje yra nuostabus reljefinis įspaudas. Visai dešinėje užrašyta – Pasirašo: Luigi Einaudi; Patvirtina: Gonella. Žodžiai Pasirašo ir Patvirtina užrašyti spausdintinėmis raidėmis. Parašai, žinoma, padėti ranka, nes kitaip nebūtų parašai. Ir, skirtingai nuo skyriaus Vyresniojo direktoriaus, kuris užbaigia ceremoniją visai neįskaitomu parašu, Prezidento Einaudi ir ministro Gonellos parašai kuo aiškiausi, išraityti tuo pačiu raštu, kaip data ir kitos dokumente esančios ranka užrašytos detalės. Respublikos Prezidento ir Švietimo ministro rašysena nevienoda, ir nė vienas iš jųdviejų neišrašė Diplomo: tai paskirtasis raštininkas išraitė abu parašus, nes tu gerai žinai, kad kiekvienais metais šimtai tūkstančių mokytojų išleidžiami į pensiją, ir būtų nežmoniška norėti, kad vienas Respublikos Prezidentas ir vienas Švietimo ministras skirtų dvidešimt valandų per dieną diplomams už nuopelnus pasirašyti. Ir pagaliau svarbiausias yra dek26

Artuma 2017 m. gegužė

reto originalas, o ne „originalą atitinkantis nuorašas“, kuris pasiunčiamas į poilsį išleistiems mokytojams. O originalus dekretas pasirašytas tikrais parašais, nes jei nebūtų, tu negalėtum puoštis aukso medaliu. Žinau, ką nori man pasakyti: tu tarnavai 49, o ne 40 metų, kaip parašyta ant lapo; bet tu gerai supranti, kad vienas Švietimo ministras, kuris turi tiek daug nuveikti savo partijai, ir vienas Respublikos Prezidentas, kuris turi tiek rūpesčių dėl savo vynuogynų (užsimenama apie Einaudi šeimos vynuogynus, kuriuose spaudžiamą vyną jis reklamuodavo naudodamasis savo padėtimi; vert. past.), negali sėdėti ir tikrinti, ar viena sena pagrindinės mokyklos mokytoja turi teisę puoštis aukso medaliu po 49 ar 50 geros tarnybos metų, o ne 40-ties. Be to, kas tie devyneri metai? Tave šiek tiek nuvilia tokia sausa sausa gerai atlikta tarnyba? Būtum pageidavusi, kad būtų užrašyta pagirtinai atlikta tarnyba? Vienas Respublikos Prezidentas ir vienas Švietimo ministras negali leistis į pernelyg tikslius apibūdinimus: tarp kitko, negali sėdėti ir tikrinti, ar vienos mokytojos tarnyba buvo labiau gera, nei pagirtina ar vidutinė, ar puiki. Nepasimesk detalių subtilybėse, ponia mokytoja: atsižvelk į bendrą reikalo reikšmę – tai valstybė, kuri pripažįsta nuopelnus, užsitarnautus per 49 sunkaus darbo metus, visiškai nemokamai tau siunčia dokumentą, kuris, atsižvelgiant į popieriaus prašmatnumą ir puikią rašalo kokybę, kainuotų ne mažiau kaip dvylika lirų. Kad matytum, koks gražus tas Diplomas! Jame parašyta, kad buvo pasirašytas Romoje 1949 m. gruodžio 22 d. ir atkeliavo šiandien, 1950 m. spalio 17 d., vos po dešimties mėnesių. Bet tu, ponia mokytoja, esi mirusi. Liepos 13 dieną iškeliavai, taip ir nepamačiusi Diplomo. Kas tie pensijon išleistų senų mokytojų nekantravimai?

* * * Vis dėlto apmaudu; jei Diplomas būtų atkeliavęs keliais mėnesiais anksčiau, aš būčiau tau nupirkęs gražų auksinį medalį, prisegęs prie krūtinės ir tu su savuoju medaliu būtum išvykusi į didžiąją kelionę. Bet kaip

Atokvėpio valandai

galima padaryti panašų dalyką, jei nėra Diplomo? Jei nėra dokumento? Tačiau Roma yra taip toli nuo Milano ir diplomas iš Romos į Milaną negali keliauti mažiau nei dešimt mėnesių. Ir be to, ten, ministerijoje, turi tiek daug darbo. Tačiau ką aš dabar darysiu su šiuo Diplomu? Pasilaikysiu jį sau? Bet ar įstatymas man leidžia pasilaikyti dalyką, kuris yra ne mano? Nusiųsiu jį atgal ministrui Gonellai? Ir ką ministras Gonella žino apie senus mokytojus, kurie neturi kantrybės laukti dešimt mėnesių? Kas tas senų mokytojų troškimas mirti vos išsiuntus į pensiją? Ką darysiu su Diplomu? Pasiųsiu jį atgal Švietimo ministerijai? O jei įsižeis? „Tiek daug dirbome, kad užpildytume šį diplomą, dirbome net viršvalandžius, o tu jo atsisakai?“ Jei man taip pasakys, ką atsakysiu? Nunešti ant tavo kapo Mirusiųjų dieną? Spausdinimo kokybė gera ir popierius patvarus, tačiau rašalas, panaudotas užrašyti tavo vardui ir kitiems dalykams, ne koks. Šiek tiek rūko, šiek tiek vandens ir viskas per keletą dienų išnyktų. Taip pat ir 1949 m. gruodžio 22 d. data. O man, priešingai, reikia ją, tą datą, matyti užrašytą. Tu mane išmokei gyventi ir mirti, bet aš esu blogiausias tavo mokinys. Aš dabar esu tavasis Frantis, tas, kuris pravirkdydavo savo motiną (Guareschis užsimena apie italų rašytojo Edmondo De Amicio romaną vaikams Širdis. Vienas šio romano personažų, berniukas, vardu Frantis, yra blogo, peiktino elgesio pavyzdys; vert. past.). Man reikia matyti priešais savo akis tą datą, matyti ją kasdien, nes mano širdis pilna nuodų ir man reikia nekęsti mažų nežinomų žmonių ir valstybinio apsnūdimo, atėmusių iš tavęs džiaugsmą, kuris galbūt būtų suteikęs tavo pavargusiai širdžiai jėgų plakti vieną dieną, vieną valandą, vieną minutę ilgiau. Nesiblaškyk kape, nesutrikdyk savo amžino šalčio: aš žinau, ponia mokytoja – tau visi valstybiniai dalykai yra šventi ir neliečiami, ir tai, ką aš sakau, tau yra pasibaisėtinas piktžodžiavimas. Bet aš kalbu ne vien dėl tavęs: aš prakaituoju nuodais dėl savęs ir dėl visų tų, kuriems liūdinantis valstybinis apsnūdimas, kurčias biurokratinis abejingumas apnuodija paskutines sunkiausio gyvenimo, išeikvoto garbingai dirbant dėl bendruomenės gėrio, dienas.

Ir jūs, pusiau atraitotos rankovės ministerijoje, kurios užtrunkate dešimt mėnesių, kol atsiunčiate diplomą už nuopelnus iš Romos į Milaną, vieną dieną pasijusite seni ir vargani, ir valstybė jus išspirs laukan: tada suprasite vertę tokio lapo, kuris mane pasiekė šiandien. Galbūt tada mano neapykanta jūsų nebepersekios. Bet iki tos dienos aš jūsų ištvermingai nekęsiu. Nors pavogėte tik vieną sekundę iš mano motinos gyvenimo; nors paprasčiausiai atėmėte iš jos šypseną. Aš esu vienas, bet mano neapykanta yra neaprėpiama kaip meilė savo motinai. Šildykitės toliau Romos saulėje, nesirūpindami žmogeliu, iš kurio sunkiasi neapykanta Šiaurės ūkanose: vieną dieną Romos saulei nebepavyks sušildyti jūsų pasenusių ir aptrupėjusių kaulų, o tada ir žmogelio neapykanta svers tarsi maišas smėlio ant pečių. Jums mažai moka? Taip pat ir mano motinai buvo mažai mokama, bet ji niekada nepavargdavo dirbti. Būk rami, ponia mokytoja: nesijaudink dėl manęs – man nieko negali padaryti. Mano neapykanta yra stipresnė už visas ministerijas kartu. Geriau, jei gali, atsakyk man sapne. Bet, dėl Dievo meilės, ne tam, kad paaiškintum, jog kilniai sielai nedera tai, ką pasakiau. Mano neapykanta neieško keršto būdų, bet yra ir bus vien mintis, uždaryta mano smegenyse. Neateik mokyti, kad turiu mylėti savo artimą kaip save patį: to mane jau išmokei ir tai žinau. Aš myliu save patį, tik kai žinau padaręs tai, ką tavo pamokymų ir pavyzdžio šviesoje laikau esant savo pareiga. Kai žinau to nepadaręs, savęs nekenčiu. Įdėsiu Diplomą į rėmelius ir pakabinsiu ant sienos, į kurią atremtas mano darbo stalas. Ir retkarčiais į jį pažvelgsiu. Kol turėsiu akyse šiek tiek tos šviesos, kurią tu man davei, pasinaudodama viena atostogų diena. Tavo sūnus Iš knygos Šeimyniniai laiškai (Corrierino delle famiglie, © RCS Rizzoli libri, 1954 m.). Spausdinama su Giovannino Guareschi paveldėtojų leidimu. Vertė Romanas KAZAKEVIČIUS Silvijos Knezekytės iliustracija

Kanos savaitė SUTUOKTINIŲ POROMS Rugpjūčio 7–13 d. Vilniaus Jėzuitų gimnazijos Guobstų stovyklavietė, Vilniaus raj. Ši savaitė suteiks galimybę:

• iš naujo atrasti gyvenimo santuokoje ir šeimoje prasmę, pasitelkiant dialogo, lytiškumo ir pasišventimo principus; • dalintis santuokinio gyvenimo turtais ir sunkumais su sutuoktiniu bei kitomis poromis; • labiau atsiverti veikimui Dievo, kuris šiandien yra pajėgus atnaujinti ryšius poroje bei moko mylėti ir atleisti; • švęsti gyvenimo kartu tiek poroje, tiek šeimoje džiaugsmą.

Tėvelių užsiėmimų metu vaikučiai yra užimami pagal atskirą programą pagal amžiaus grupes Registracija tel. 8 650 446 18 (Diana) Daugiau informacijos: www.kana.lt

Artuma 2017 m. gegužė

Atokvėpio valandai Dievas ir ekranas

Meilė skyrium nuo vaisių

botanikos sodą. „O kur vaikai?“ – paklausite jūs. Nesulauksite. Čia šiuolaikinis kinas, jame romantinė meilė yra „sterili“, be padarinių. Vaikai jai netinka. Vaisingumo krizė, kurią mena apRamūnas AUŠROTAS tarto filmo siužetas, palietė ne tik santuokinį, bet ir mergeliškąjį gyvenimą. „Meilė visada dovanoja gyvybę“, – taip popiežius Pranciškus pradeda penktąjį posinodinio apaštalinio paraginimo Amoris lae- Popiežius Pranciškus Amoris laetitia pastebi, kad „celibatui gresia pavojus būti titia skyrių apie vaisingumą. Tai reiškia, kad vaisingumas buvo patogia vienatve, teikiančia laisvę autone Dievo įsakytas, bet Jo numatytas, o Pradžios knygoje užranomiškai judėti, keisti vietas, užduotis šyti Dievo žodžiai: „Būkite vaisingi ir dauginkitės“ (Pr 1, 28) yra ir apsisprendimus, disponuoti savo pine priesakas, bet labiau įžvalga apie meilės dėsningumą. nigais, susitikinėti su įvairiais žmonėNeištikimybės pagundą vaizduojanti jis ryžtasi pažadinti iš miego ir moterį, mis kada patinka“ (162). Mergeliškojo brito Davido Leano juosta „Trumpas su- nors tai reiškia, kad ji niekada nepasieks gyvenimo būklės diagnozė parodo, kad sidūrimas“ (Brief Encounter, 1945) apie šį numatyto tikslo (keliauti liko 90 metų). vaisingumo krizė kyla ne iš meilės padėsningumą byloja tokia scena: įsimylė- Ši vyro savivalė sukelia dramatinę įtam- dalijimo (lytinių santykių ir vaisingumo jėlių pora nueina į kino teatrą, o ten, prieš pą „skystame“ siužete ir kartu atsako į atskyrimo), bet iš meilės atrofijos. Švenpradedant sukti romantinį filmą, ekra- klausimą, kodėl bibliniame pasakojime tasis Tėvas teigia, kad mergeliškumui čia ne rodoma vaikiškų vežimėlių reklama. apie moters sukūrimą reikėjo užmigdyti gali padėti santuokinis liudijimas, nes Dabar ir reklama kine kita, ir minė- vyrą. Kaip sako šventasis Jonas Paulius II jis gali paskatinti „širdis konkretesniam tas meilės dėsningumas jau nebelaiko- savo Kūno teologijoje, tai buvo egzisten- ir labiau pasiaukojamam disponuojamas dėsningumu. O ir „dėsniai“ jau ki- cinė būtinybė: vyras nedalyvauja moters mumui“ (AL 162). Taigi, popiežius sati. Tipiškas jų išdėstymas būtų norvego kūrime, todėl neturi teisės savęs laikyti ko, kad mergeliškasis vaisingumas reišMorteno Tyldumo kosminė muilo ope- jos viešpačiu. Taip išreiškiama lyčių ly- kiasi kaip konkretus ir pasiaukojantis ra „Keleiviai“ (Passengers, 2016), skirta giavertiškumo idėja, pirmesnė negu kiti disponuojamumas. Apie tai byloja „Kino pavasaryje“ sparčiai augančiai paaugliškai (ne am- Biblijoje aprašyti istoriniai moterų nelypristatyta reto – animacinės dokumentižiumi, bet laikysena) auditorijai. Opera gybės vyro atžvilgiu siužetai. kos – žanro juosta „Žmogus, kuris mokėjo 75 kalbas“ (2016) apie XIX a. lietuvių tautos bičiulį Jurgį Zauerveiną (Georgą Sauerweiną), dabar mums labiausiai žinomą iš Mažosios Lietuvos himnu tapusio jo eilėraščio „Lietuvninkais esame mes gimę“. Sorbų kilmės pastoKadrai iš filmų „Keleiviai“ ir „Paprasti žmonės“ riaus šeimoje gimusio poliudija, kad masinė kino produkcija vis Biblinis pasakojimas šykščiai kalba ligloto ir kultūrininko Zauerveino gydar semiasi įkvėpimo iš klasikinio judė- apie Adomo ir Ievos meilės istoriją, o venimą režisierė Anne Magnussen ir jų ir krikščionių naratyvo ir jį papildo minėtas filmas leidžia pasimėgauti visais animacijos autorius Pawełas Dębskis šiuolaikinio mąstymo padiktuotomis meilės etapais, kaip juos supranta (ar tu- pristato per neišsipildžiusios jo meilės variacijomis. Taip filmo siužete atsiranda rėtų suprasti) eilinis šiuolaikinis žmogus: Vydo princesei ir būsimai Rumunijos biblinis pasakojimas apie pirmąją porą – susipažinimas prie kavos puodelio, pasi- karalienei Elžbietai istoriją. Šios meilės Adomą ir Ievą su jam būdingu „negera matymas restorane, pasivaikščiojimas po fone spindi nepaprastas intelektualinis žmogui būti vienam“ (Pr 2, 18) motyvu. žvaigždėmis (t. y. kosmose) ir galiausiai ir socialinis vaisingumas, pažymėtas ne Tik Biblijoje žmogus atsiranda iš Dievo seksas. Toliau jis jai turi pasipiršti, tačiau vienu Biblijos vertimu į tautinių masumanymo, o filmo Adomas – į tolimą koją pakiša išaiškėjusi tiesa apie moters žumų kalbas, jų teisių gynimo ir kalbų Žemės koloniją keliaujantis mechani- pabudimo priežastį. Pasakysiu, kad vis- išsaugojimo pastangomis. Vaisingumo suvokimą šiandien lakas Džimas – atsibunda iš gilaus mie- kas baigiasi gerai, o man, stebinčiam, go atsitiktinai, žvaigždėlaiviui susidūrus kaip pasaulis (per)dėlioja prioritetus, biausiai žaloja transhumanizmo ideosu asteroidų debesiu. Kurį laiką paklai- nepraslysta pro akis tai, jog kelionės pa- logija, siūlanti vaisingumą pakeisti sadžiojęs po tuščią žvaigždėlaivio erdvę, baigoje pabudusi laivo įgula randa laive vikūra arba kitokūra. Save kuriantis 28

Artuma 2017 m. gegužė

Akiračiai

žmogus visą energiją nukreipia į save, o vaisingumas yra susijęs su energijos praradimu, jos atsisakymu (mamos tai labai gerai žino). Vaisingumas yra dovanojimo sinonimas, o savikūrą žymi apropriacija arba pasisavinimas. Kitaip tariant, transhumanizmas – tai į save orientuotos meilės paradigma. Tai XX a. viduryje kilusi ir dėl mokslo pažangos vis labiau realybe virstanti žmogaus tobulinimo programa, paremta mintimi, kad jį galima tobulinti pasitelkiant technologijas. Teologiškai jos šaknys yra pirmiesiems tėvams piktojo duotas apgaulingas pažadas: „Jūs tikrai nemirsite!“ (Pr 3, 4), o Bažnyčios istorijoje atsispindi pelagianizmo erezijoje, nepripažįstančioje Dievo malonės reikalingumo žmogaus gyvenime. Kaip tai gali atrodyti, leidžia pamatyti šiuo metu Lietuvos kino ekranuose besisukanti technonoir stiliaus juosta „Dvasia šarvuose“ (Ghost in the Shell, 2017). Joje transhumanizmas dar suprantamas kaip grėsmė civilizacijai, skirtingai nuo ją įkvėpusio japono Mamoru Oshii anime (Kôkaku Kidôtai, 1995), kurioje tai jau yra civilizacijos duotybė. Transhumanizmas yra civilizacijos produktas ir materialistinis atsakas į nusivylimą dvasine žmogaus būkle. Todėl kartais, kad vėl iš naujo atrastum ir įvertintum vaisingumo dovaną, tenka nueiti į civilizacijos paribį. Taip man atsitiko su filipiniečio Eduardo Roy Jr. filmu „Paprasti žmonės“ (Pamilya Ordinaryo, 2016). Tai pasakojimas apie gatvėje gyvenančią jauną šeimą, iš kurios pavagiamas kūdikis ir parduodamas įvaikinti. Juosta nagrinėja įvairias socialinio pažeminimo formas, kurias tenka iškęsti jo ieškančiai šeimai (pvz., apklausa policijos nuovadoje ar interviu televizijoje). Vaiko tėvai svarsto: gal jam kitur bus geriau, gal mes galime „pasidaryti“ kitą kūdikį? „Bet kito tokio juk nėra!“ – apibendrina motina. O matant, kaip jautriai ir gražiai tėtis supa kūdikį hamake, supranti, jog kiekviena šeima, kad ir netobula, paradoksaliu būdu yra ir išlieka Trejybės ikona.

Fatima Apie tai, kas prieš 100 metų įvyko Portugalijos vietovėje Fatimoje, parašyta daug knygų, straipsnių, studijų. Rašyta ir rašoma įvairiai: moksliškai ir paprastai, šaltai objektyviai ir pakylėtai, išmintingai ir naiviai. Šis straipsnelis skirtas pasakojimui apie Fatimos žinią, regėtojus ir tai, kaip ši žinia pildėsi. Jis paremtas šaltinių gausa, atmetant tai, kas nesutampa bent trijuose iš jų.

Kas įvyko Fatimoje? Prieš 100 metų trys portugalų vaikai patyrė regėjimų. Jie matė Taikos Angelą, raginusį melstis už nusidėjėlius ir išmokiusį juos maldos: Mano Dieve, aš tikiu į Tave, garbinu Tave, pasitikiu Tavimi, myliu Tave. Prašau Tave atleisti visiems, kurie netiki į Tave, negarbina Tavęs, nepasitiki Tavimi ir nemyli Tavęs. Po regėjimų vaikai jautėsi išsekę ir nenorėjo apie tai kalbėti, tačiau uoliai meldėsi išmoktąja malda. 1917 m. gegužės 13 d. trys dešimties, devynerių ir septynerių metų vaikai regi Dievo Motiną, kuri prisako jiems būti toje pačioje vietoje kiekvieno ateinančio mėnesio 13 dieną, nes vėl kalbėsianti su jais ir per juos perduosianti pasauliui žinių. Vaikai patiria šešis regėjimus. Per juos Dievo Motina prašo melstis už nusidėjėlius, už Rusiją, aukoti šią šalį jos Nekaltajai Širdžiai, atgailauti, skatina melstis Rožinio malda. Taip pat parodo vaikams pasaulio ateitį, jį ištiksiančias negandas, didžiules nelaimes. Du vaikai netrukus miršta, trečioji tampa seserimi karmelite, gyvena 97 metus ir miršta 2005 m. vasario 13 d. Vidutinio amžiaus, būdama itin šviesaus proto ir puikios sveikatos, ji aprašo visų „oficialiųjų“, t. y. Bažnyčios pripažintų, regėjimų metu vykusius pokalbius su Dievo Motina ir jos perduotas žinias pasauliui. Dalis Fatimos žinių aprašymų, perskaityta trijų popiežių, nugula Vatikano archyvuose. Iki galo viską paviešina šv. Jonas Paulius II.

Regėtojai Visi trys vaikai gimė Fatimos parapijoje, nedideliame Alžustrelio kaimelyje. António dos Santos ir Marios Rosos Ferreiros šeimoje 1907 m. kovo 22 d. gimė Lúcia. O Manuelio Pedro Marto ir Olímpios de Jesus dos Santos šeimoje 1908 m. birželio 11 d. gimė Pranciškus ir 1910 m. kovo 11 d. jo sesutė Jacinta. Lúcia buvo jų pusseserė. Vaikai augo skurdžiose ir itin pamaldžiose šeimose. Į žmonėms kylantį klausimą, kodėl Dangus regėtojais dažnai pasirenka bemokslius Artuma 2017 m. gegužė

Akiračiai

vaikus, teologai turi vienareikšmį atsakymą – beraščių ir atvirų vaikų protas yra laisvas, „švarus“. Tyras mąstymas ir širdis įgalina priimti Dangaus žinią ir perduoti kitiems jos neiškreipiant. Šiems vaikeliams buvo būdingas tiesumas ir nuoširdumas. Pranciškus Marto mirė 1919 m., eidamas 11-uosius, o Jacinta Marto – 1920 m., eidama 10-uosius metus. Pranciškaus gyvybę nusinešė ispaniškojo gripo epidemija, o Jacinta mirė nuo sunkios kepenų ligos. Trečiajai regėtojai – Lúciai dos Santos – buvo skirta perduoti iš Dievo Motinos gautą žinią žmonėms. Kaip minėta, ji mirė sulaukusi gilios senatvės, tačiau iki dienų pabaigos išlaikė sveiką, aštrų protą, puikią atmintį. Tai buvo nedidelio ūgio, skvarJacinta, Lúcia ir Pranciškus, 1917 m. bių juodų akių, itin judri ir atkakli moteris. Be garsiųjų regėjimų Fatimoje, Lúcia turėjo ir daugiau „privačių“ regėjimų.

Susitikimai su Dievo Motina Pirmasis. 1917 m. gegužės 13-ąją trys vaikeliai ganė avis Kova da Irija slėnyje. Vaiskią, giedrą dieną ėmė žaibuoti. Nusigandę vaikai susiruošė ginti avis namo. Ties didoku ąžuolu vėl sužaibavo, sušvito skaisti šviesa ir virš medžio vaikai pamatė „baltai vilkinčią Ponią, spinduliuojančią kaip saulė“. Jie stovėjo maždaug 1,5 metro atstumu nuo Ponios. Ji pasakė esanti iš Dangaus ir paprašė, kad vaikai pusę metų kiekvieno mėnesio 13-ąją dieną ateitų į šią vietą. Ji pasakysianti, kas tokia yra ir ko nori. Taip pat paakino melstis Rožinio malda. Antrasis. Birželio 13-ąją slėnyje vaikai ir su jais buvę suaugę asmenys kalbėjo rožinį. Vėl sužaibavo, sušvito šviesa ir pasirodė Ponia. Ji pakartotinai prašė ateiti 13-ąją dieną ir, atsakydama į Lúcios klausimus, pasakė, kad Pranciškus ir Jacinta neilgai trukus mirs. Paprašyta išgydyti sunkų ligonį, pažadėjo tai padaryti, jeigu šis atsivers. Vėl prašė kalbėti rožinį meldžiantis už nusidėjėlius. Trečiasis. Liepos 13-ąją Dievo Motina pasirodė vaikams, tačiau ten buvusieji kiti žmonės jos nematė, nors jautė gamtoje tvyrant kažką neįprasta. Šį kartą Švč. Mergelė Marija taip pat skatino kasdien kalbėti rožinį prašant karo pabaigos, taikos Žemėje ir melstis už nusidėjėlius. Tą kartą Dievo Motina parodė vaikams pragaro, kuriame kenčia nusidėjėliai, vaizdus. Ji prašė, kad pasaulis būtų paaukotas jos Nekaltajai Širdžiai. Be to, pasako kitų dalykų, kuriuos kol kas uždraudžia skelbti. Ketvirtasis. Artėjant rugpjūčio 13-ajai, pasaulietinė vietos valdžia, nusigandusi žmonių būriavimosi Fatimoje, 30

Artuma 2017 m. gegužė

įkalino visus tris vaikus. Po 13-osios dienos juos paleido. Vaikai kasdien ėjo melstis į slėnį ir Dievo Motiną išvydo 19-ąją dieną. Ji vėl skatino melstis ir pažadėjo padaryti stebuklą, kad žmonės įtikėtų. Taip pat pasakė norinti, kad toje vietoje (Kova da Irija slėnyje) būtų pastatyta žmonėms melstis koplyčia ir patikino išgydysianti kelis Lúcios užtariamus ligonius. Penktasis. Rugsėjo 13-ąją susirinko didžiulės žmonių minios. Keli stiprūs vyrai vos pajėgė vaikams iki ąžuolo praskinti kelią. Tąsyk į regėjimų vietą pirmą kartą atėjo keli kunigai. Mat vietos hierarchai buvo patarę neskleisti žinios apie regėjimus, kol faktai nebus ištirti. Tą kartą dešimtys tūkstančių žmonių pamatė dangumi plaukiantį ugnies kamuolį, kuris ties apsireiškimo vieta išnyko. Tą dieną Dievo Motina prisakė vaikams perduoti žmonėms, jog šie kalbėtų rožinį prašydami taikos, ir pažadėjo, kad kitą kartą jie pamatys Kūdikėlį ir šv. Juozapą. Šeštasis. Spalio 13-ąją susirinko apie 70 tūkst. žmonių. Pliaupė lietus. Žmonės, klūpodami purve, meldėsi rožinį. Ir vėl sužaibavo, sušvito galinga šviesa, ir regėtojai pamatė Ponią. Ji vėl prašė melstis, kalbėti rožinį ir pasisakė esanti Rožinio Dievo Motina. Tą dieną vaikeliai pamatė, kaip buvo pažadėta, Kūdikėlį ir šv. Juozapą. Įvyko ir žadėtasis stebuklas, pavadintas „Saulės šokiu“, kurį matė jau minėta 70 tūkst. žmonių minia. Saulė tarsi nusileido iki Žemės ir šviesdama akinančia šviesa tarytum šoko ties Kova da Irija slėniu. Antgamtinis reiškinys truko 10 minučių.

Lúcios perduotos Fatimos paslaptys Tolesnis Lúcios gyvenimas klostėsi taip. Ji išmoko rašto, tapo seserų daratiečių ugdytine ir pas jas praleido 27 metus. Būdama 41 metų, įstojo į karmeličių ordiną. Likusi gyvenimo dalis prabėgo karmeličių vienuolyne Koimbroje. Ji turėjo dar ne vieną regėjimą. 1930 m. Bažnyčia oficialiai leido viešą Fatimos Dievo Motinos kultą. Lúcia stropiai ir tiksliai užrašė viską, ką jai pasakė Dievo Motina. Be to, ji rašė dienoraštį, atsakinėjo į daugybę laiškų. Su ja susitikę aukšti Bažnyčios dignitoriai taip pat dokumentavo kiekvieną žodį. 1941 m. užrašo dvi pirmas „Fatimos paslapties“ dalis. 1944 m. užrašo trečiąją „Fatimos paslapties“ dalį.

Taigi kas buvo tose paslaptyse? Dvi pirmosios, kurių Dievo Motina nedraudė tuoj pat viešinti, buvo apie netolimos ateities įvykius. Tai Pirmojo pasaulinio karo pabaiga, grėsmės, kurias sukels ateistinė Rusija (vaikai, išgirdę žodį „Rússia“, pagalvojo, kad Ponia kalba apie jų dėdės asilę, kurios vardas buvo Rusia...). Aiškiais simboliais šiose paslaptyse perduodama žinia apie pasaulį užliesiančias kraujo upes, Antrąjį pasaulinį karą, apie kurio pradžią Švč. Mergelė Marija perspės gamtos ženklais, apie genocidą, kurį vykdys Ru-

Akiračiai

sija, siaubingąjį žydų Šoa. Žadėtasis perspėjimo ženklas – 1938 m. sausio 25 d. didžiojoje Europos dalyje (įskaitant jos Pietus) sušvitusi šiaurės pašvaistė, trukusi beveik parą. Užantspauduotas vokas, kuriame visos trys Lúcios užrašytos Fatimos paslaptys, atsiduria slaptajame Vatikano archyve. Apie dvi pirmąsias pasaulis žinojo, bet išvadų nepadarė... 1959 m. Jonas XXIII perskaito ir nutaria vieno teksto neskelbti. Lygiai taip pasielgia Paulius VI. 1981 m. gegužės 13 d. (sic!) turkas Ali Agca šauna į Joną Paulių II. Per stebuklą popiežius išgyvena. Žudikui tai netelpa galvoje. „Jis turėjo mirti! Kaip tai įvyko?!“ Du vokai su portugališku trečiosios paslapties tekstu ir jo vertimu perduodami Džemelio klinikoje gydomam Jonui Pauliui II. Po mėnesio vokai grįžta į slaptąjį archyvą. 1982 m. pontifikas keliauja į Fatimą padėkoti Dievo Motinai už išgelbėtą gyvybę. 1984 m. jis paaukoja pasaulį Marijos Nekaltajai Širdžiai. 2000 m. gegužės 13 d. Šventasis Tėvas skelbia palaimintaisiais Pranciškų ir Jacintą. Tų pačių metų birželio 26 d. viešai paskelbiama „Trečioji Fatimos paslaptis“.

skausmo ir kančios, ėjo per pusiau sugriautą didelį miestą ir meldėsi už sielas mirusiųjų, kurių lavonai gulėjo pakelėje. Užkopęs ant kalno, jis parpuolė ant kelių prie didžiulio kryžiaus, ir jį nužudė būrys kareivių, kurie šaudė kulkomis ir strėlėmis. Lygiai taip buvo nužudyti ir vyskupai, kunigai, vienuoliai bei daugybė pasauliečių, įvairių luomų, ir skirtingos kilmės vyrų bei moterų. Prie kryžiaus buvo du angelai, kurie sėmė kankinių kraują į krištolinius indus ir šlakstė juo prie Dievo besiartinančias sielas. Tujis, 1944-01-03

Trečioji paslaptis J. M. J. Trečioji 1917 m. liepos 13 d. Kova da Irija, Fatimoje atskleistos „Paslapties“ dalis. Rašau paklusdama Jums, mano Dieve, nes Jūs man tai liepiate per jo Garbingąjį Eksc. Leirijos vyskupą ir Jūsų bei mano Švenčiausiąją Motiną. Po to, kas jau išdėstyta dviejose dalyse, pamatėme kairėje pusėje prie Švenčiausios Mergelės, kiek aukščiau, angelą, kairėje rankoje laikantį ugnies kalaviją; nuo jo sklido liepsnos, kurios, atrodė, greit padegs pasaulį; tačiau liepsnos geso nuo spindėjimo, sklindančio iš dešinės Mergelės Marijos rankos. Angelas dešine ranka parodė į žemę ir garsiai tarė: „Atgaila, atgaila, atgaila!“ Tuomet išvydome didžiulėje šviesoje, kuri yra Dievas, kažką panašaus į priešais praeinančius žmones veidrodyje ir baltai vilkintį vyskupą. Supratome, kad tas vyskupas – tai Šventasis Tėvas. Drauge su juo ir kiti vyskupai, kunigai, vienuolės bei vienuoliai kopė į statų kalną, kurio viršūnėje buvo iš netašytų ąžuolinių rąstų suręstas kryžius. Prieš kopdamas į kalną, Šventasis Tėvas, visas drebėdamas ir svyruodamas, slegiamas

Sesuo Lúcia ir popiežius Jonas Paulius II, 2000 m.

Pirmoje ir antroje paslaptyse kalbama apie pragaro baisumus, Antrąjį pasaulinį karą, Rusijos nešamą blogį, Šoa, kitų tautų genocidus, pamaldumą Nekaltajai Marijos Širdžiai. Viskas taip ir nutiko, kaip sakė Dievo Motina. Trečioji dalis dabar jau irgi tam tikra prasme praeitis. Moralės ir tikėjimo atžvilgiu smukusio pasaulio griuvėsiai, krikščionių persekiojimai, žudynės – visa tai tebevyksta. „Baltasis vyskupas“ prieš 36 metus išgyveno, savo kankinystę paaukojo Dievo Motinai, bet sunkūs Bažnyčiai laikai tebesitęsia. Ar aktualūs šiandien Mergelės Marijos prašymai melstis už nusidėjėlius, taiką pasaulyje, prašyti Dievą Rusijos atsivertimo? Atsakymas vienareikšmis – taip. Parengė Vanda IBIANSKA

Tarcisio Bertone, Giuseppe de Carli PASKUTINĖ FATIMOS REGĖTOJA: mano pokalbiai su seserimi Liucija Iš italų kalbos vertė Rasa Paleckytė Knygoje kardinolas Tarcisio Bertone pasakoja apie savo susitikimus su paskutine Fatimos regėtoja Liucija dos Santos, smulkiai apibūdina pačią regėtojos asmenybę, kalba apie per apsireiškimus jai praneštas žinias, analizuoja XX a. popiežių požiūrį į jas. Skelbiamos trys „Fatimos paslapties“ dalys ir su jomis susiję dokumentai. Kaip sako popiežius Benediktas XVI: „Šie pokalbiai buvo ne tik svarbus faktų teisingumo patikrinimas, bet ir proga pažinti dvasinį sesers Liucijos tyrumą, jos moterišką išmintį, įsišaknijusią tvirtame krikščioniškame tikėjime. Per šios kuklios vienuolės patirtį išryškėja ir Mergelės Marijos, motiniška ranka lydinčios krikščionį per gyvenimo sunkumus, vaidmuo.“

KATALIKŲ PASAULIO LEIDINIAI

Pylimo 27/14, Vilnius 01309, tel. (8 5) 212 24 22, faks. (8 5) 262 64 62, www.katalikuleidiniai.lt

Artuma 2017 m. gegužė

Sveikata

Skrajojantiems piligrimams Bendram išprusimui ir maloniam laiko leidimui rekomenduočiau perskaityti Arthuro Hailey romaną Aerouostas. Tada, praėjusio amžiaus antrojoje pusėje, oro uosto darbas jau priminė skruzdėlyną. Dabar, globalizacijos eroje, skrydžiai keleiviniais lėktuvais tapo dar dažnesni. Tai darosi taip įprasta, kaip autobusu pasivėžinti. Patyrusiems skraidytojams noriu kai ką priminti ir paraginti juos, kad su nepatyrusiais pasidalytų savo žiniomis. Pradedantiems keliauninkams perspėjimai ir patarimai apie pavojus sveikatai ilguose skrydžiuose visada naudingi. Keleiviniai lėktuvai skraido 10– 12 kilometrų aukštyje. Salonas yra hermetiškas, tačiau viduje palaikomas toks slėgis, lyg būtume užkopę į 1,8–2,4 kilometrų aukštį. Taigi slėgis gerokai žemesnis, negu esame įpratę. Toks slėgių skirtumas gali pabloginti sveikatą tiems, kurie serga lėtinėmis širdies, plaučių ligomis, mažakraujyste. Apie ausų užgulimą ir skausmą lėktuvui kylant ir leidžiantis, kai vyksta slėgio pokyčiai salone, beveik visi yra girdėję. Šitų nemalonių pojūčių padeda išvengti kramtymas ir rijimas. Tačiau sergantiems sinusitu, ausų uždegimu, akies tinklainės atšokimu ir po neseniai atliktų akių operacijų skristi nepatariama. Oro drėgmė lėktuvo viduje yra tik apie 20 procentų. Nejučia netenkame skysčių – juos išgariname. Alkoholis ir kava skatina šlapinimąsi – vėl netenkame skysčių. Kai kurie šiltuosiuose kraštuose perserga keliautojų viduriavimu ir taip pat patiria dehidrataciją. Dėl skysčių trūkumo kraujas tirštėja, lėčiau teka. Kai

skrendame susirietę ekonomine klase, nejudame, kojos sutinsta, venos užspaudžiamos, kraujas iš jų nenuteka ir susidaro geros sąlygos formuotis trombams. Jau po keturių skrydžio valandų giliųjų venų trombozės tikimybė dvigubai padidėja. Šitie trombai – kraujo krešuliai – gali nukeliauti į plaučių kraujagysles ir jas užkimšti. Tuomet kyla labai grėsminga būklė – plaučių arterijos trombozė. Didesnė rizika tai patirti yra vyresniems žmonėms, jau anksčiau sirgusiems giliųjų venų ar plaučių arterijos tromboze, nėščiosioms, po kojų ir dubens operacijų bei traumų, moterims, vartojančioms kontraceptikus ar pakaitinę hormonų terapiją, nutukusiems, sergantiems vėžiu asmenims. Jei priklausote išvardytoms rizikos grupėms, prieš ilgesnį skrydį pasitarkite su šeimos gydytoju dėl didesnės aspirino dozės arba mažos molekulinės masės heparino vartojimo. Giliųjų venų trombozės padeda išvengti pakankamas skysčių kiekis, vitaminas E, elastinės kojinės, laisvi, nevaržantys drabužiai. Skry-

džio metu patariama pajudėti, nekryžiuoti kojų, negerti alkoholio ir kavos. Tarpžemyninių skrydžių problema – laiko juostų susimaišymas, moksliškai – desinchronozė. Po skrydžio jaučiamas nuovargis, negebėjimas dirbti, vidurių užkietėjimas, nakties nemiga. Dažniausiai tuo skundžiasi mažai treniruoti ir vyresnio amžiaus žmonės. Galima pabandyti sau pagelbėti. Prieš skrydį tinkamai susiplanuoti darbotvarkę ir mitybą, pamėginti miegoti pagal būsimą vietos laiką, iki svarbių įvykių atvykimo vietoje pasilikti laiko prisitaikyti. Per skrydį nemiegoti, jei atvykti planuojama naktį. Jei nusileisime dieną, skrendant patariama išgerti trumpo veikimo migdomųjų, užtikrinančių 4 –6 valandų nepertraukiamą miegą. Tai padeda išvengti galvos skausmų ir apsnūdimo. Desinchronozės profilaktikai nevartokite alkoholio, venkite kofeino, gerkite daug skysčių ir valgykite angliavandenių. Po skrydžio rekomenduojama nemiegoti dieną, gerti pakankamai skysčių, vakare prieš miegą išgerti melatonino – užmigti padedančio maisto papildo. Kelionių medicinos specialistai nepataria skristi psichikos ligoniams, sergantiems užkrečiamosiomis ligomis, sinusitais, ausų uždegimais, jaunesniems negu dviejų dienų naujagimiams, nėščiosioms paskutines keturias nėštumo savaites, po smegenų ir akių operacijų, esant miokardo infarktui, smegenų insultui ar kraujosruvai, kvėpavimo nepakankamumui. Susiplanavote kelionę, įsivertinote savo fizinį pajėgumą, pasikonsultavote su patyrusiais keliautojais ar su specialistais? Minkšto jums nusileidimo. Gyd. Vytis ŽEMAITIS

Piligrimystė į LIETUVOS DIENAS FATIMOJE spalio 19–22 d. Dar yra vietų į Vilniaus arkivyskupijos organizuojamą piligriminę kelionę lėktuvu į Fatimą aplankant ir garsiąją Šv. Jokūbo katedrą Santjago de Komposteloje (Ispanija). Kelionės laikas – spalio 19–23 d., kaina – 630 Eur. Registracija vyksta iki gegužės 15 d. Informacija apie kelionę teikiama Vilniaus piligrimų centre, 8 677 21 591, piligrimai@vilnensis.lt.

Artuma 2017 m. gegužė

Gyvenimas kaip senas vynas

Istorijos apie Motinas Vanda IBIANSKA Motinos meilei šiame pasaulyje joks žmogiškasis jausmas negali prilygti. Ji begalinė kaip visata ir gilesnė už vandenyną. Ne veltui Motinos dieną minime pavasarį, kai gamtos grožis pilnatviškai atsiskleidžia, ir sekmadienį – dieną, kurią Dievas prisakė švęsti. Motinų buvo, yra ir bus visokių. Kiekvienas žmogus unikalus, tad ir kiekviena mama kitokia. Bet jas visas sieja absoliuti meilė savo vaikui. Motinų dalia skirtinga. Viena užaugina genijų, kita kvailelį, trečia šventąjį, ketvirta nusikaltėlį. Jų istorijų taip pat esama visokių – džiugių ir nelaimingų. Tačiau vargiai rastume tokią, kad motina būtų abejinga savo vaiko gyvenimui ir likimui.

* * *

Iš tėvų pasakojimų. Tada buvo pokaris. Sekmadienį aikštėje netoli bažnyčios gulėjo išniekinti partizanų kūnai. Suguldyti taip, kad žmonės valia nevalia turėjo pro juos praeiti. Išsivėpę stribai rūkė, šaipėsi ir stebėjo einančias į bažnyčią moteris. Kuri suklyks ar apalps, pamačiusi sūnų, tos šeimą išsyk bus galima nutverti. Viena motina nualpo. Antra pažvelgė į sūnaus kūną bežadėmis akimis ir praėjo pro šalį. Ši nualpo tik bažnyčioje, per šv. Mišias. Vėliau klausiama, kaip ištvėrė, atsakė: „Galvojau apie kitus tris.“ Iš tų trijų vienas, jau studentas, buvo apdovanotas galimybe pasidarbuoti Rusijos kalnakasyboje. Ačiū Dievui, sugrįžo. Kiti du, jaunesnieji, į Gulagą nepateko. Du iš trijų gana ryškiai sušvytėjo mokslo baruose. Dukra irgi tėvų nenuvylė. O motina, vaikams suaugus, mirė staiga. Nesirgusi. Melsdamasi už nukankintą sūnų ir Tėvynę. Kraupoka istorija. Kraują stingdanti motinos tvirtybė ir valia.

* * *

Mano pažįstamos mama tarpukaryje dirbo bažnytkaimio mokykloje pradinukų mokytoja. Kai susipažinau su ja, ponia Emilija jau buvo senyva. Nepaisant amžiaus, matėsi buvusio grožio likučiai. Ir dainuodavo tiesiog operiniu koloratūriniu sopranu (tais laikais žmonės susibūrimuose, pobūviuose dar dainuodavo...)! Nesunku įsivaizduoti, kokios efektingos tai moters būta jaunystėje! Vyras dirbo daug, tad materialiai šeima gyveno pusėtinai. O ponia Emilija vis gimdė ir gimdė vai-

kus. Užaugino ir išmokslino septynis. Kai pakraipiau galvą, kad vaikų būrys didokas, ji man paaiškino: „Taigi kaip priimta: du mudviem su vyru, po vieną abiem senelių poroms ir tris Tėvynei.“ Pamaniau, pokštauja. O ir ne! Kalbėjo visai rimtai. Tai mat, kaip tais laikais inteligentai į demografiją žiūrėjo. Dabar? Vienas, du arba išvis padauginta iš nulio.

* * *

Būna ir negimdžiusių motinų. Apmaudu, bet kartais jų motinystė nesėkminga. Viena daili, bet, švelniai tariant, frivoliškai jaunystę praleidusi moteriškė nutvėrė jaunesnį už save naivuolį. Atšoko vestuves. Vaikų kaip nėr, taip nėr. Žinome, sena patarlė teisingai byloja – ant numinto tako žolė neželia. Tad įsisūnijo socialiai apleistą vaikelį. Tėvai nežinomi. Atrodė esąs sveikas, ir tai buvo pagrindinis kriterijus. Toks ir užaugo. Sveikas homoseksualas. Įtėviai dabar jau senyvi. Išsvajotų vaikaičių sulaukti – sudie, viltie! O ir prieš draugus tokiu sūnumi nepasigirsi. Augo ganomas voljere, apsaugotas nuo blogos įtakos, apsuptas repetitorių konvojaus. Tik kad išaugo nei mokslui, nei darbui netinkamas. Įtėvis pagal gabumus buvo unikumas, frivoliškoji įmotė tik tiražinė, bet vis vien... Maža to, įtėviams įsūnytasis vaikis šaltas ir bejausmis kaip šaldytuvo durelės. Vyras, supratęs, jog nieko nebepakeisi, susitaikė su esama padėtimi. Moteris – ne. Atidavė vaikui visą širdį, dėmesį, jėgas ir še tau, kokia mizanscena išėjo... Jau gal kokie 30 metų rauda naktimis. Tik kas iš to?

* * *

Šios motinos (čia jau iš mano jaunystės draugių rato) kitaip nepavadinsi, kaip laimės etalonu. Neskaičiavo, kiek vaikų reikia sau, kiek tėvams ir kiek Tėvynei. Gimdė tiek, kiek Dievas davė. Jis

Artuma 2017 m. gegužė

Gyvenimas kaip senas vynas

buvo dosnus. Vyras irgi neapsileidęs, tai pagimdė septynis. Dukrą ir šešis sūnus. Kai laukėsi jaunėlio, dukra laukėsi pirmagimio. Dabar namas, kadaise toks erdvus, tapo ankštas. Kai suvažiuoja vaikai, marčios, žentas, anūkai, pasidaro toks knibždėlynas ir erzelynė, kad plaukai šiaušiasi. Bet ten visi linksmi ir laimingi. Pati smagiausia yra motina. Liko tokia pati kvatoklė kaip ir jaunystėje. Džiaugiasi, kad visi sveiki, mėgsta pasipuikuoti, jog nei vienas vaikas nenuėjo šunims šėko pjauti. Bet kad ir nenuėjo!

* * *

Kartais motinos laimė ateina per dideles kančias. Ir su visų mūsų Motinos pagalba. Tolimais laikais vienai iš mano bendradarbių gimė aklas kūdikis. Jauni tėvai be būsto, pinigų ir dar tokia nelaimė. Žinote, kaip gyvenome. Dalis skaitytojų dar prisi-

Romualdo Rakausko nuotraukos

* * *

Skambina žmona vyrui į darbą ir sako: – Tai va, turiu tau dvi naujienas: viena bloga, kita gera. Kurią nori pirma išgirsti? – Pirma sakyk gerą. – Mūsų naujosios mašinos oro pagalvės veikia.

* * *

Ketverių metų Matukas: – Mamyte, o aš anksčiau gyvenau tavo pilvelyje? – Taip, sūneli. – O ten mano žaislų negalėjo likti?

* * *

Vienoje jėzuitų bažnyčioje bei gretimuose pastatuose atsirado daug pelių. Kaimynai bandė jų atsikratyti spąstais, nuodais, užkamšydami skyles. Jėzuitai pasitarę nusprendė peles pakrikštyti, nes tada jas matys tik per Kalėdas ir Velykas. 34

Artuma 2017 m. gegužė

mena. Alga po studijų 90 rublių, apie jokias paskolas nė girdėti niekas negirdėjo, parduotuvės tuščios ir už viską bei visur reikia duoti kyšį. Už batus, vaistus, geresnę dešrą. Gyvenome visagalio BLATO epochoje. Varganai vilkinti, perbalusi Alma suprato, jog jei kas padės, tai tik Dievo Motina, nes pagalbos iš kitur nelauk. Tuo metu į darbą grįžti pagimdžius reikėjo po dviejų mėnesių. Alma grįžo. Visi jos gailėjome. Lietuvos oftalmologų verdiktas buvo žiaurus: jokio gydymo nėra, vaikelis bus aklas. Ir pradėjo Alma, kada autobusu, kada pakeleivingu sunkvežimiu, važinėti į Šiluvą. Prisijungė ir vyras. Meldėsi prašydami stebuklo. Ir išmeldė. Stebuklas įvyko labai paprastai, žemiškai. Nežinia, kaip ir iš kur, atsirado svetimas įtakingas žmogus, labai nuoširdžiai įsijautęs ir pagailėjęs jaunos mamos. Protegavo vizitui pas garsiausią rusų akių gydytoją, įvairiapusiškai padėjo, paglobojo. Kaip pagal užsakymą į Vilnių atvažiavo uošvio brolis ir paliko pakuotę dolerių. Rusijos įžymybė sutiko vaikelį operuoti, bet perspėjo, jog nėra tikras dėl sėkmės. Pavyko!!! Almos gyvųjų tarpe nebėra. Sūnus sveikas, sėkmingai dirba ir gyvena JAV. Va tokia istorija su geografija. Tikiuosi, skaitote šį Artumos numerį Motinos dienai dar neatėjus. Aišku, sveikinsite savo mamas, kurių kiekviena vienintelė ir nepakartojama. Pasistenkime (nesvarbu, kad toli, nėra laiko ar ligos spaudžia) nuvažiuoti pas tas mamas, kurios jau iškeliavo. Kaip gera būna pasimeldus prie mamos kapo ir tyloje mintyse išsipasakojus jai... Taip pat, kaip po šv. Mišių už motinas.

* * *

Sakoma, kad kuo gražesnė moteris, tuo sudėtingesnis jos asmeninis gyvenimas. Sprendžiant iš mano gyvenimo – aš laaabai graži moteris.

* * *

Atsikeli ryte ir matai užrašą: „Nuo rytojaus pradedu sportuoti.“ Ir galvoji: „Kaip gerai, kad rytoj, o ne šiandien.“

* * *

Bet kuriame iš mūsų miega genijus. Su kiekviena diena vis kiečiau...

* * *

Jei Dievas pradžioje būtų sukūręs moterį, tai po to per jos patarimus ir reikalavimus, vyro nebesugebėtų sukurt...

TU GALI PADOVANOTI MAN NAUJĄ GYVENIMĄ! Dievo skirta vaikams gyventi šeimose... Šiuo metu vaikų globos namuose auga daugiau kaip 3 000 vaikų. Kasmet įvaikinama tik apie 100 vaikų...

Visa informacija įsivaikinimo ir globos klausimais Kauno arkivyskupijos Carito programa „Vaiko gerovės institutas“ Papilio g. 5, 44275 Kaunas, tel.: 8 616 15 723, 8 602 99 158, el. p. vgi@kaunas.caritas.lt kaunas.caritas.lt/musu-darbai/vaiko-geroves-institutas/ www.facebook.com/caritas.vgi Kauno m. sav. vaikų gerovės centras „Pastogė“ P. Plechavičiaus g. 21, 49260 Kaunas, tel. (8 37) 313 912, el. p. pastoge@kalnieciai.lt www.pastoge.lt

pagalba neplanuotai pastojus Individuali socialinė ir psichologinė konsultacija

paskambink mums 8 603 57 912

Ginekologo konsultacija Teisininko konsultacija Kūdikio kraitelio suruošimas Moralinė, finansinė parama

Laikinos saugios gyvenamosios vietos suradimas Psichologinė pagalba patyrusioms nėštumo nutraukimą, praradus vaikelį dėl persileidimo ar priešlaikinio gimdymo PAGALBA NEMOKAMA

www.neplanuotasnestumas.lt

Ugnim ir vėju nuženk, Šventoji Tiesos Dvasia!

Sekminės Vilniaus Kalvarijose birželio 1–4 d. Birželio 1 d., ketvirtadienis ŠVČ. SAKRAMENTO ADORACIJA 8–20 val. – Švč. Sakramento adoracija bažnyčioje ir galimybė priimti Sutaikinimo sakramentą Birželio 2 d., penktadienis KUNIGŲ IR VIENUOLIŲ DIENA 10 val. – Kryžiaus kelias nuo Marijos Sopulingosios koplyčios 14 val. – šv. Mišios bažnyčioje 15 val. – agapė parapijos namų salėje Birželio 3 d., šeštadienis ŠEIMŲ (VAIKŲ) IR JAUNIMO DIENA 10 val. – šv. Mišios prie Marijos Sopulingosios koplyčios 11 val. – šeimų Kryžiaus kelias. Agapė ir poilsis prie Geležinių vartų (Kryžiaus kelio metu) 14 val. – vaikų šventės pabaiga Programa jaunimui 17.30 val. – registracija 18 val. – katechezė 19 val. – aptarimas grupelėse 20 val. – agapė 20.30 val. – Šviesos kelias 22 val. – šv. Mišios 23.30 val. – naktinis šlovinimas Birželio 4 d., sekmadienis SEKMINIŲ DIENA 9 val. – Kryžiaus kelias nuo Marijos Sopulingosios koplyčios 13 val. – iškilmingos šv. Mišios (šalia bažnyčios), kurių metu bus teikiamas Sutvirtinimo sakramentas. Po jų – agapė pievoje Išsamesnė informacija vilniauskalvarijos.lt

2017 m. birželio 25 d. 14 val. Vilniuje, Katedros aikštėje

arkivyskupas

s i n o i l u t a Teoafsikleilubtsas M palaimintuoju bus p

Būk istorinio įvykio liudininku!

Birželio 24–25 d. Vilniaus Katedroje budėjimas per naktį Birželio 25 d.

10 val. atidaromi įėjimai į sektorius Katedros aikštėje 12 val. renginio pradžia 14 val. iškilmingos šv. Mišios

Pirmą kartą Lietuvoje vyksiančioms beatifikacijos iškilmėms vadovaus popiežiaus Pranciškaus siunčiamas kardinolas Angelo Amato, Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas

Iki 23 val. asmeninė malda prie sarkofago su arkivysk. Teofiliaus relikvijomis Katedroje Nuo birželio 26 d. relikvijos bus gerbiamos Kaišiadorių katedroje Daugiau informacijos www.teofilius.lt ir Facebook Teofiliaus Šventė

Gegužės Artuma: Meilė, kuri tapo vaisinga Šį – Mergelės Marijos ir Motinos – mėnesį žvelgiame į vaisingumą, kuris yra meilės dovana. Vieniems vaikai yra didžiausia vertybė, todėl jie atviri naujai gyvybei, kitiems gi – kliūtis įgyvendinti savo planus, tad neretai šiuolaikinė romantinė meilė lieka „sterili“ ir bevaisė. O ką daryti ir kaip toliau gyventi, jei trokšti ir lauki vaikelio, bet kaskart vis tenka išgyventi nusivylimą – dar ne? Kaip savo vaisingumą išgyvena tie, kurie niekada neturės „savų“ vaikų – nevedusieji, kunigai ir vienuoliai? Kokius vaisius neša jų meilė?

Artumos žurnalus galite įsigyti redakcijoje, bažnyčiose ir katalikiškuose knygynuose visoje Lietuvoje! Užsisakyti galima nuo kiekvieno numerio savo parapijoje, bet kuriame „Lietuvos pašto“ skyriuje, internetu (prenumeruok.lt, indeksas 5010) arba redakcijoje (Rotušės a. 23, Kaunas, tel. 8 37 20 96 83, 8 673 13 303).