Artuma 2017 m. birželis / 6

mėnraštis šeimai bei visiems ieškantiems Dievo ir žmonių artumos

2017 m. birželis

6

Iš vyskupo Teofiliaus Matulionio pirmojo ganytojiško laiško (1943 05 12)

Man pavesta rūpintis jūsų išganymu Man pavesta rūpintis amžinuoju jūsų, brangūs broliai kunigai ir mylimieji pasauliečiai, išganymu, pavesta būti jūsų sielų atsakingiausiu prieš Dievą ganytoju, būti jūsų ir tėvu, ir vadu šioje vargingoje kelionėje į amžinosios laimės dangaus karalystę.

Aš girdžiu Dievo man duotą įsakymą per evangelistą Luką: „Būkite rūpestingi sau ir visai kaimenei, kuriai Šventoji Dvasia jus paskyrė vyskupais, kad ganytumėte Dievo Bažnyčią, kurią jis yra įsigijęs savo krauju“ (Apd 20, 28) ir šv. Pauliaus žodžius Kretos vyskupui: „Aš todėl palikau tave Kretoje, kad sutvarkytum, kas buvo likę nesutvarkyta...“ (Tit 1, 5). Įvairių sunkenybių akivaizdoje pirmučiausia laukiu tvirtos paramos iš jūsų, broliai kunigai.

Jums, mieli konfratrai, Bažnyčia pavedė pavaduoti vyskupą, skelbti Kristaus apreikštąjį mokslą, į jūsų rankas Bažnyčia sudėjo sakramentų ir įvairiausių palaiminimų ir pašventinimų raktus, jūs esate Bažnyčioje Kristaus mokslo ir teikiamų malonių gyvoji arterija. Šiandien Išganytojas laukia iš jūsų, broliai kunigai, kad su padvigubintu atsidėjimu darbuotumėtės tikinčiųjų religinio susipratimo pakėlimui, kad Eucharistijoje esąs Jėzus būtų tikinčiųjų karštai mylimas, per šv. Komuniją į širdis kuo dažniausiai kviečiamas, altoriaus tabernakulyje nuolat gyvenąs dažnai lankomas, kad per pamokslus rodytumėte kelią į Kristų ir visus prie jo vestumėte.

Bet atsiminkite, brangūs broliai, kad tą viską tik tuomet pasiseks atlikti, jei savo ganytojo darbą paremsite malda, jei atsiminsite šv. Pauliaus patarimą Timotiejui: „Tiktai pats būk tikintiesiems pavyzdys žodžiu, elgesiu, meile, tikėjimu, skaistumu“ (1 Tim 4, 12).

Ir iš jūsų, mieli pasauliečiai, laukiu, kad ir jūs palengvintumėte mano ganytojavimo naštą, sulig šv. Pauliaus patarimu: „Nešiokite vieni kitų naštas, ir taip įvykdysite Kristaus įstatymą“ (Gal 6, 2).

Neužmirškite, kad visa Bažnyčios hierarchija kartu su Šventuoju Tėvu, kartu su viso pasaulio vyskupais ir kunigais yra dėl jūsų ir jums Dievo pašaukiami ir skiriami. Mes, vyskupai ir kunigai, esame jūsų tarnai, o Šventasis Tėvas vadina save Tarnų tarnu. Žiūrėkite, kad jūsų šeimose ir jūsų pastogėse viešpatautų meilė, santaika, ramybė ir susiklausymas. Mylėkitės tarpusavy ir mylėkite savo vaikus, krikščioniškai juos auklėdami. Žiūrėkite, kad jie nebūtų piktinami blogo pavyzdžio. Kas klauso ir pagal skelbiamąjį mokslą gyvena, tas nepaprastai palengvina sunkų ganytojavimo darbą. Bet svarbiausia parama yra jūsų malda, kuri mūsų laikais daugelio yra užmiršta. Dėl to ir tiek daug blogio pasauly, kad tiek maža maldos. Patyrimas rodo, kad kur tikintieji meldėsi už savo vadus, ten jie labai daug gero galėjo padaryti. Taigi atsiminkite mane savo maldose.

Kreipkitės tad šiuose sunkiuose laikuose į Švenčiausiąją Jėzaus Širdį. Toji Širdis, kuri iš meilės žmonijai praliejo savo kraują iki paskutinio lašo, kuri Švenčiausiajame Sakramente ta pačia meile mums plaka, Ji laukia mūsų maldų ir nori mus išklausyti, mūsų maldavimus patenkinti.

Visi mes, mylimieji, sudarome vieną katalikišką šeimą. Melskimės vieni už kitus. Melskitės už mane – savo ganytoją, o aš kasdien melsiuosi už jus šv. Mišiose, prašydamas Dievo jums gausių Jo malonių.

Tegu Visagalis Dievas laimina jus, brangūs broliai kunigai, vienuoliai, vienuolės, jus, mylimi pasauliečiai, ir tegu šis palaiminimas lydi visus jus per visą jūsų gyvenimą.

Laiškas skaitytojams

Turinys Kronika

Klausimai ganytojams

4

Kun. Artūras KAZLAUSKAS Palaimintas šventasis

5

Tomas VILUCKAS, Dalė GUDŽINSKIENĖ Bažnyčios pulsas

6

Dr. Roma ZAJANČKAUSKIENĖ Jis stiprinosi glausdamasis prie Viešpaties

8

Dr. Arūnas STREIKUS Milęs Tave +Teofilius

8

Kun. Marius TALUTIS Teofilius Matulionis ir Vilnius

12

Meilės džiaugsmas

Tomas VILUCKAS Dievo auklybos palaima

14

Diana ADOMAITIENĖ Perduoti tikėjimą

15

Vijoleta VITKAUSKIENĖ Kaip vaikus išmokyti... meilės?

17

Zita VASILIAUSKAITĖ Atsakinga tėvystė

20

Griūva robotų namai

22

Kaip aš kartais savo močiutę auklėju 23 Veidu į vaiką

Ses. Daiva KUZMICKAITĖ MVS Nė vienas vaikas nėra klaida

24

Kaip mes šventėme zuikio gimtadienį...

26

Jaunimo iššūkis

Mieli mūsų Skaitytojai, birželį Artumoje su jumis norime ir toliau keliauti per popiežiaus Pranciškaus laišką Meilės džiaugsmas. O jis štai ima ir vėl nustebina mus savo netikėtais posūkiais: jau, regis, visi žinojom, kad šį apaštališkąjį paraginimą popiežius rašė apibendrindamas dvigubame Vyskupų sinode ir net dvejus metus pasauliniu mastu vykusius svarstymus apie šiandienį šeimos gyvenimą; ir staiga šiame laiške atsiranda skyrius, apie kurį Sinodo tėvai net nebuvo kalbėję... tačiau kuris neišvengiamai aktualus kiekvienai šeimai – o dažniausiai ir itin sunkus, jeigu nepasakytum, skaudus – tai vaikų auklėjimas!..

Na, tas Pranciškus, tiesiog kaip balzamu per žaizdas, kaip visko matęs senelis išminčius, be jokio moralizavimo, sėdi ir ramiai byloja mums apie svarbiausius auklėjimo bruožus: ar žinom mes, tėvai, kur, kokiame pasaulyje, auga mūsų vaikai? Ar brandiname juos, idant patys gebėtų priimti laisvus ir atsakingus sprendimus metui atėjus? Ar baudžiame juos taip, kad ne luošintume, o drąsintume, skatintume? Ar drįstame būti kantrūs realistai, pripažįstantys sau patiems, kad pirmiausia vaikus auklėja mūsų pačių kasdienė aplinka? Ar nepaliekam „gatvei“ ir internetui, ar patys prisiimame lytinio auklėjimo atsakomybę? Ar žinom, kad tikėjimo perdavimas – pirmučiausia mūsų, ne klebono ar katecheto reikalas? Ar suvokiam, kad šitaip esame pašaukti būti ne tik namų Bažnyčia, bet ir evangelizacijos raugu šiandienos pasauliui?

Sakysit, neįmanoma, per sunku, per daug?! Palaukit, padejuoti visada suspėsim, dabar stabtelkim ir paskaitykim. Tiesą sakant, šiame Artumos numeryje prisiliečiame vos prie keleto iš šių temų, bet jeigu nepatingėsit ir susirasite Amoris laetitia knygelę – tai ten vos dvidešimt puslapėlių, skirtų stiprinti vaikų auklėjimui, kurie tikrai įkvėps jus. Žinoma, savaime jie nesuveiks, reiks juos įgyvendinti patiems. Bandau ir aš. Nesiseka ir vėl bandau, ir vėl... bet vis vien bandau, iš naujo ir iš naujo. O tas Pranciškus tai mane labai palaiko ir gaivina. Atgaivins ir jus, pažadu –

Indrė DAUKŠAITĖ Ką veikti per LJD 2017?

27

Darius Chmieliauskas

Joana GIMBERYTĖ-JURONĖ Be klaidų – neįmanoma

28

P. S. Beje, birželio Artumoje išdrįstame užsiduoti dar vieną klausimą – o kaip auklėja mus Dievas?.. Atsakymą gauname ir vėl netikėtą...

Mat, džiugiai laukdami šį mėnesį vyksiančio ypatingo, neregėto, istorinio įvykio – arkivyskupo Teofiliaus beatifikacijos, dar įdėmiau bandome įsižiūrėti į jo veido-gyvenimo bruožus... ir atrandame, kaip nuostabiai Dievas mus auklėja per savo šventųjų bei kankinių gyvenimus! Tai – ne reklama, tai gerokai daugiau: jeigu ir Jūs nebijote užsikrėsti meile Teofiliui – Dievą mylinčiam ir Jo mylimajam – skaitykite knygelę, kurią Artumos leidykla turi laimės ir garbės išleisti prieš pat beatifikaciją (išsamiau – žr. trečiajame viršelio puslapyje).

Atokvėpio valandai

Giovannino GUARESCHI Energingas ugdytojas Sveikata

29

Gyd. Vytis ŽEMAITIS Ne – tik – ėjimas

31

Gyvenimas kaip senas vynas

Vanda IBIANSKA Ilgas straipsnis be pavadinimo

32

Viršelyje – vysk. Teofilius Matulionis Birštone, 1956 m.

Teofiliaus Pilkos nuotrauka

Artuma 2017 m. birželis

3

Kronika

Klausimai ganytojams

Birželio liturginiai skaitiniai

Ką Bažnyčia sako apie vaikų auklėjimą smurtu, pavyzdžiui, mušimą diržu.

Ketvirtas įsakymas ne tik vaikus moko gerbti tėvus, bet ir atvirkščiai. Regis, šiandien aiškiai suprantame, kad auklėjimas smurtu yra ne iš Dievo. Biblijoje, Senajame Testamente, randame vietų apie auklėjimą rykšte ir panašių. Esame Naujojo Testamento tauta, Jėzaus sekėjai. Jėzus niekur nekalba apie vaikų auklėjimą rykšte. Priešingai, Evangelija mus moko, kaip Jėzus laimina vaikus. Jei turite vaikų, laiminkite juos.

Nesuprantu, ką reiškia aukoti savo kančią Viešpačiui. Skaičiau apie savo kančios tapatinimą su Kristaus kančia, kad kančią tiktų aukoti Dievui prašant, pvz., malonės kitiems kenčiantiems.

Tačiau nesuprantu, kaip ta kančia aukojama. Man aukojimas asocijuojasi su kažko, ko šiaip gal mielai ir neišsižadėtum, atsisakymu. Šia prasme aukojimą tinka suprasti kaip paskyrimą kokiam nors tikslui.

Gyvenime patirtą kančią galima tiesiog iškęsti, tada ji lieka kaip sunki patirtis.

Tačiau galima tą neišvengiamą kančią, nors ir mažinant, kiek įmanoma, priimti kaip atgailą už ką nors, savo ar kitų nuodėmes, vienijantis su Kristumi, kuris

pirmasis taip pasielgė. Tada kančia, nors nepageidauta, nelieka betikslė, bet įgyja „atperkamąją vertę“, kaip Kristaus kančia, turi maldos, atgailos ir malonės galią. Taigi Dievui galima aukoti ir malda paversti ne vien savo laisvai pasirinktą kančią (pvz., pasninką), bet ir tą, kuri ateina nenorėta, prieš mūsų valią.

Kaip krikščionis turėtų švęsti Jonines?

Ką manote apie šiuolaikinį šventimą?

Juk tai Jono Krikštytojo diena...

Joninės yra religinė šventė, turinti liturginį iškilmės (sollemnitas) rangą. Šventė neprivaloma, todėl kas tą dieną nedalyvauja šv. Mišiose, nenusideda. Kadangi vis tiek šventė, tiktų daugiau pasimelsti, paskaityti dvasinę knygą, pamąstyti.

Joninių šventimas labai susijęs su senovine Rasų švente, vyksta pagal tradicijas, kilusias iš pagoniškų laikų. Katalikui nėra draudžiama linksmintis pagal senųjų tradicijų papročius, tik negalima dalyvauti renginiuose, kurie apibrėžiami kaip pagoniškos apeigos arba juose aiškiai išreiškiamos antikrikščioniškos nuostatos. Jei tų dalykų nėra, galima linksmintis, vengiant kokių nors dievybių pagerbimo arba dvasių bei antgamtinių jėgų ir galių paieškų.

Parengta pagal svetainės klauskkunigo.lt klausimus

Artuma mėnraštis šeimai bei visiems ieškantiems Dievo ir žmonių artumos. Nr. 6 (329) / 2017

(ISSN 1392-382X) Eina nuo 1989 metų spalio. Steigėjas – Lietuvos Caritas, leidėjas – VšĮ Caritas leidykla „Artuma“

Redakcija:

vyr. redaktorius Darius CHMIELIAUSKAS; redaktorė Vanda IBIANSKA; redaktorė stilistė Dalė GUDŽINSKIENĖ; atsakingoji redaktorė ses. Teresė ELSTERYTĖ MVS; techninis redaktorius Ąžuolas JAŠINSKAS; korektorė Rūta LAZAUSKAITĖ; dailininkė Silvija KNEZEKYTĖ; vyr. buhalteris Arūnas URNIEŽIUS; kapelionas Artūras KAZLAUSKAS

Adresas:

Rotušės a. 23, LT-44279 Kaunas; tel. (8 37) 20 96 83; redakcija@artuma.lt Įmonės kodas 134460120, a. s. LT097300010002264553

Spausdino: UAB „Spaudos praktika“, Chemijos g. 29, LT-51333 Kaunas Užsakymo Nr. 212031, tiražas 10 200 egz. Žurnalą galima bet kada užsisakyti kiekviename Lietuvos pašte. Indeksas – 5010. Žurnalo kaina 1,10 Eur (atsiimant redakcijoje)

www.artuma.lt

mus rasite ir facebooke

Redakcija pasilieka teisę savo nuožiūra taisyti ir trumpinti rankraščius. Jų negrąžina ir nerecenzuoja.

Už reklamos ir informacinių pranešimų turinį atsako jų rengėjai

parėmė š. m. I pusmečio Artumos prenumeratą per vyskupijų Carito skyrius, pasieksiančią labiausiai stokojančius.

Taip pat fondo dėka atnaujinome ir plėtojame artuma.lt svetainę

4

Artuma 2017 m. birželis

2017 m. mūsų tęstiniam projektui „Šeimos vertybių puoselėjimas mėnraštyje Artuma“ paskyrė 11 tūkst. eurų. Remiamos skilčių „Kronika“, „Meilės džiaugsmas“, „Jaunimo iššūkis“, „Atokvėpio valandai“ publikacijos

1 K Šv. Justinas, kankinys

Apd 22, 30; 23, 6–11; Ps 16; Jn 17, 20–26

2 P Šv. Marcelinas ir Petras, kankiniai

Apd 25, 13b–21; Ps 103; Jn 21, 15–19

3 Š Šv. Karolis Luanga ir jo draugai, kankiniai

Apd 28, 16–20. 30–31; Ps 11; Jn 21, 20–25 4 S ŠVENTOSIOS DVASIOS

ATSIUNTIMAS (SEKMINĖS)

Apd 2, 1–11; Ps 104; 1 Kor 12, 3b–7. 12–13;

Jn 20, 19–23

Tėvo diena 5 P IX eilinio laiko savaitė (I sav.)

Šv. Bonifacas, vyskupas, kankinys

Tob 1, 3; 2, 1a–8; Ps 112; Mk 12, 1–12 6 A Šv. Norbertas, vyskupas

Tob 2, 9–14; 3, 1a; Ps 112; Mk 12, 13–17 7 T Tob 3, 1–13. 16–17a; Ps 25; Mk 12, 18–27 8 K Mūsų Viešpats Jėzus Kristus,

Aukščiausiasis ir Amžinasis Kunigas

Pr 22, 9–18 arba Žyd 10, 4–10; Ps 40;

Mt 26, 36–42 9 P Šv. Efremas, diak., Bažnyčios mokytojas

Tob 11, 5–15a; Ps 146; Mk 12, 35–37 10 Š Tob 12, 1. 5–15. 20; Tob 13, 2. 6–8;

Mk 12, 38–44 11 S ŠVENČIAUSIOJI TREJYBĖ

Iš 34, 4b–6. 8–9; Dan 3, 52–56;

2 Kor 13, 11–13; Jn 3, 16–18 12 P X eilinio laiko savaitė (II sav.)

2 Kor 1, 1–7; Ps 34; Mt 5, 1–12 13 A Šv. Antanas Paduvietis, kun., Bažnyčios mok.

2 Kor 1, 18–22; Ps 119; Mt 5, 13–16 14 T 2 Kor 3, 4–11; Ps 99; Mt 5, 17–19 15 K 2 Kor 3, 15 – 4, 1. 3–6; Ps 85; Mt 5, 20–26 16 P 2 Kor 4, 7–15; Ps 116; Mt 5, 27–32 17 Š 2 Kor 5, 14–21; Ps 103; Mt 5, 33–37 18 S ŠVČ. KRISTAUS KŪNAS

IR KRAUJAS (DEVINTINĖS)

Įst 8, 2–3. 14b–16a; Ps 147; 1 Kor 10, 16–17;

Jn 6, 51–58 19 P XI eilinio laiko savaitė (III sav.)

Šv. Romualdas, abatas

2 Kor 6, 1–10; Ps 98; Mt 5, 38–42 20 A 2 Kor 8, 1–9; Ps 146; Mt 5, 43–48 21 T Šv. Aloyzas Gonzaga, vienuolis

2 Kor 9, 6–11; Ps 112; Mt 6, 1–6. 16–18 22 K Šv. Paulinas Nolietis, vysk.; šv. Jonas

Fišeris, vysk., ir Tomas Moras, kankiniai

2 Kor 11, 1–11; Ps 111; Mt 6, 7–15 23 P ŠVČ. JĖZAUS ŠIRDIS

Įst 7, 6–11; Ps 103; 1 Jn 4, 7–16; Mt 11, 25–30 24 Š ŠV. JONO KRIKŠTYTOJO GIMIMAS

Iz 49, 1–6; Ps 139; Apd 13, 22–26;

Lk 1, 57–66. 80 25 S XII EILINIS SEKMADIENIS (IV sav.)

Jer 20, 10–13; Ps 69; Rom 5, 12–15;

Mt 10, 26–33 26 P Pr 12, 1–9; Ps 33; Mt 7, 1–5 27 A Šv. Kirilas Aleksandrietis, vysk., Bažnyčios m.

Pr 13, 2. 5–18; Ps 15; Mt 7, 6. 12–14 28 T Šv. Ireniejus, vyskupas, kankinys

Pr 15, 1–12. 17–18; Ps 105; Mt 7, 15–20 29 K ŠV. PETRAS IR PAULIUS, APAŠTALAI

Apd 12, 1–11; Ps 34; 2 Tim 4, 6–8. 17–18;

Mt 16, 13–19 30 P Pirmieji šventieji Romos Bažnyčios kankiniai

Pr 17, 1. 9–10. 15–22; Ps 128; Mt 8, 1–4

Kronika Liturgijos katechezė

Palaimintas šventasis Kun. Artūras KAZLAUSKAS Birželis šiemet ypatingas. Vilniaus Katedros aikštėje Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas popiežiaus Pranciškaus vardu vadovaus beatifikacijos iškilmei – garbingasis arkivyskupas Teofilius bus paskelbtas palaimintuoju. Tai bus pirmasis etapas iš dviejų. Šiandien nežinome, kada įvyks jo kanonizacija – paskelbimas šventuoju.

Tačiau galima teisėtai klausti: nejau palaimintasis nėra šventas, kaip šventi visi krikščionys, nors ir nepaskelbti, bet gyvenantys Danguje?

Mes sakome, kad Visuotinė Bažnyčia gyvuoja keliaudama per pasaulį, kentėdama apvalymą skaistykloje (todėl meldžiamės už mirusiuosius) ir triumfuodama Danguje. Visus Dievo tautos narius tarpusavyje sieja malda. Kai pripažįstamas kurio nors Bažnyčios nario šventumas, kai kas konkrečiai pakeičiama maldos gyvenime. Jei iki tol buvo meldžiamasi už jį, dabar – meldžiam jo užtarimo. Apaštalas Jokūbas kviečia: „Melskitės vieni už kitus“ (Jok 5, 16).

Mums būtina tikėjimo brolių ir sesių malda tiek keliauti per pasaulį, tiek galutinai mus nuskaistinti. Palaimintieji ir šventieji mus užtaria, nes jie bendrystėje su Dievu laukia Kristaus apsireiškimo, kai Jis ateis prikelti mirusiųjų. Įdomi paskelbimo šventuoju forma susiformavo Rytų Bažnyčioje. Nustatytą dieną Bažnyčia paskutinį kartą kreipiasi į Dievą, užtardama mirusį savo brolį ar seserį, o po to naujomis maldomis kreipiamasi į jį jau kaip į šventąjį. Kitą dieną švenčiama Eucharistija, kurioje naujasis šventasis yra minimas.

Vakarų Bažnyčioje nuo ankstyviausių laikų žinome apie kankinių kultą, buvusį atskirose bendruomenėse. Liucija, Agota, Cecilija ar apaštalai buvo gerbiami atskiruose miestuose, kuriuose jų kankinystė įvyko. Romoje apaštalas Petras buvo vyskupas, čia gyveno, mokė, čia buvo nukankintas. Roma ir tapo jo kulto pradžia. Panašiai ir Mergelės

Marijos kultas – vienas ar kitas miestas davė jai skirtingus titulus ir gerbimo tradicijas. Laikui bėgant, kultas plinta, kol apima visą Bažnyčią. Pirmieji šventieji ne kankiniai yra Egipte gyvenęs vienuolinio gyvenimo pradininkas abatas Antanas (III a.) ir šiandieninės Prancūzijos teritorijoje veikęs vyskupas Martynas Tūrietis (IV a.). Šventojo kultas kildavo iš liaudies tikėjimo ar iš vietos vyskupo sprendimo. Jo kulto pradžia buvo galima laikyti kūno perkėlimą iš palaidojimo vietos prie altoriaus. Viduramžiais Bažnyčia pradėjo tvarkyti liturginį šventųjų kultą. Bažnyčioje augant popiežiaus autoritetui, pastebima ir didesnė jo įtaka šiems procesams. XIII a.

Grigalius IX teisę paskelbti šventąjį rezervuoja popiežiams ir nustato pripažinimo šventuoju eigą. Įdomu, kad pirmas tokia tvarka paskelbtas šventasis – Pranciškus Asyžietis.

XVI a. įsteigiama Šventoji apeigų kongregacija, tyrinėjanti viešo kulto kandidatus; XVII a. nustatomos palaimintųjų (jų kultas leidžiamas vietinėje Bažnyčioje) ir šventųjų (kultas Visuotinėje Bažnyčioje) skelbimo normos. Šv. Jonas Paulius II padarė daug pakeitimų šiame procese. Jis dau-

Šventojo Tėvo bendroji intencija birželio mėnesiui:

už politikus, kad jie ryžtingai reikalautų nutraukti prekybą ginklais, nuo kurios kenčia daugybė nekaltų aukų.

giausia šventųjų paskelbęs popiežius, palaimintuosius skelbdavęs pats, Romoje. Dabar paprastai palaimintuoju skelbiama vietos Bažnyčioje, o šventuoju – Romoje.

Praėjus bent penkeriems metams po šventu laikomo krikščionio mirties, kiekvienas asmuo ar bendruomenė turi teisę prašyti pradėti vyskupijos procesą, kurio metu renkami įrodymai – herojiškos jo dorybės, ypatingi, nuostabūs gyvenimo faktai, skaitomi jo raštai, tiriami prisiminimai. Surinkti faktai perduodami Apaštalų Sosto Šventųjų skelbimo kongregacijai. Sprendimo teisę turi asmeniškai popiežius. Palaimintuoju skelbiama pasaulietinei medikų komisijai ir teologų grupei patvirtinus įvykusį stebuklą. Stebuklo nereikia, jei asmuo pripažįstamas tikėjimo kankiniu. Po beatifikacijos palaimintojo kulto sklaida bus jo kanonizacijos pagrindas.

Silvijos Knezekytės nuotrauka

Tad jau nuo birželio 25-osios galėsime šauktis mūsų naujojo palaimintojo užtarimo: „Palaimintasis Teofiliau, melskis už mus!“ Tikėkimės, kad neužilgo galėsime kreiptis ir: „Šventasis Teofiliau...“ Tai priklausys ir nuo mūsų – kaip aktyviai to prašysime.

Artuma 2017 m. birželis

5

Kronika Visuotinės Bažnyčios pulsas

bija, Sudanas. 2006 metais iš šio sąrašo išbrauktas Vietnamas, prisidėjo Uzbekistanas, 2014 metais – Turkmėnistanas, o prieš keletą mėnesių įtrauktas ir Tadžikistanas. Susirūpinimą kelia tai, kad religijos laisvė šiam sąrašui priklausančiose valstybėse yra pažeidinėjama „sistemiškai, nuolatos ir sunkiai“. Šiose šalyse genocido bandymai, nekaltųjų skerdynės, visiškas kulto vietų sunaikinimas ir kiti mažiau šokiruojantys pažeidimai lieka nepastebėti ar nepakankamai įvertinti.

Ataskaita dar kartą patvirtina tendenciją, užfiksuotą įvairiose kitose ataskaitose, kurias parengė valstybės, tarptautinės ir nevyriausybinės organizacijos pastaraisiais metais – religijos laisvės būklė pasaulyje prastėja.

Marijos žinia – taikos žinia

LUSA Press Agency/CNA nuotrauka

Devynioliktoji popiežiaus Pranciškaus apaštališkoji kelionė į Portugaliją išsiskyrė iš kitų jo pontifikato kelionių.

Tai buvo popiežiaus piligrimystė, nuvedusi į Fatimos šventovę joje minint Marijos apsireiškimų trims portugalams vaikams šimtmetį. Svarbiausias piligrimystės momentas buvo milijoną maldininkų sutraukęs dviejų regėtojų Jacintos ir Pranciškaus paskelbimas šventaisiais. „Su Fatima susijusi taikos žinia skirta visai žmonijai“; „Piemenėlių Jacintos ir Pranciškaus kanonizavimas suteikė didelį asmeninį džiaugsmą“, – vėliau kalbėjo popiežius apie savo apsilankymą Fatimoje.

Kelionėje lydėję spaudos atstovai Šventojo Tėvo pasiteiravo apie asmeninį ryšį su Fatimos Marijos apsireiškimų žinia, primindami, kad popiežius Pranciškus prieš dvidešimt penkerius metus tarnaudamas jėzuitų centro nuodėmklausiu Argentinos Kordoboje būtent pirmųjų apsireiškimų metinių dieną, gegužės 13-ąją, gavo nuncijaus žinią, jog yra skiriamas Buenos Airių vyskupu augziliaru. Popiežius pasakė, kad ir šį įvykį prisiminė Fatimoje priešais Marijos statulą Apsireiškimų koplyčioje. „Paprašiau atleisti už suklydimus“, – pasakė lėktuve popiežius.

Fatimos įvykiai gaubiami įvairių spekuliacijų, o pirmųjų apsireiškimų šimtmetis ne vieną kataliką verčia nerimastingai žvelgti į pasaulio įvykius, baiminantis globalių kataklizmų. Vis dėlto popiežius pabrėžia, kad Fatimos Marijos apsireiškimų žinia yra ne apie karus, bet apie taiką.

6

Artuma 2017 m. birželis

Grįždamas iš Fatimos, popiežius išsamiai pasisakė apie Medžiugorjės apsireiškimus. Daug katalikų tiki, kad šioje Bosnijos ir Hercegovinos vietovėje 1981 m. birželio 24 d. šešiems vaikams pirmą kartą apsireiškė Dievo Motina, pasivadinusi Taikos Karaliene. Regėtojai teigia, kad nuo tos dienos Viešpaties Motina apsireiškia kiekvieną dieną ir kartą per mėnesį siunčia savo prašymą visai žmonijai.

Vietos vyskupai niekada nepripažino šių apreiškimų antgamtiškumo.

Neseniai tarptautinės katalikų agentūros išplatino žinią, kad Vatikano sudaryta kardinolo Camillo Ruini vadovaujama komisija, atlikusi kruopštų tyrimą, nusprendė pripažinti pirmųjų septynių apsireiškimų antgamtiškumą, o vėlesnieji kelia abejonių. Be to, nuspręsta Medžiugorjės šventovei suteikti popiežiškosios bazilikos statusą. „Dievo Gimdytoja yra Motina, ne telegrafo stoties vadovė, kasdien tam tikrą valandą siunčianti žinią. Antra vertus, svarbus pastoracinis aspektas, – pridūrė popiežius Pranciškus, – nes tose vietose įvyksta daug atsivertimų.“ Po šių sprendimų liko teologinių neaiškumų, kurie, reikia tikėtis, ateityje bus išsklaidyti.

JAV paskelbta Tarptautinės religijos laisvės komisijos ataskaita apie religijos laisvės būklę pasaulyje 2016 -ais (iki š. m. vasario). Ypatingą susirūpinimą jos rengėjams kelia Mianmaras, Kinija, Eritrėja, Iranas, Šiaurės Korėja, Saudo Ara-

Gegužės 21 d., baigdamas sekmadienio vidudienio maldos susitikimą, visai nelauktai, popiežius Pranciškus pranešė, kad birželio 28-ąją įvyks iškilminga konsistorija, kurios metu į kardinolų kolegiją bus paskirti penki nauji nariai. Pats įdomiausias skyrimas mums – Andersas Arboreliusas, Stokholmo vyskupas (Švedija), tampa kardinolu ir būsimos konklavos dalyviu. Jis bus pirmasis istorijoje kardinolas Skandinavijoje, o šiuo metu ir vienintelis kardinolų rinkikų kolegijoje, atstovaujantis Šiaurės Europos ir Baltijos šalims. Kita įdomi nominacija – kardinolu taps Gregorio Rosa Chávezas, San Salvadoro vyskupas augziliaras (Salvadoras). Bažnyčios praktikoje vyskupas augziliaras neturi valdžios galių ir yra tik ordinaro pagalbininkas. Popiežius ir toliau stebina savo sprendimais.

Gegužės 24 d. popiežius Pranciškus priėmė Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentą Donaldą Trumpą. Šventojo Sosto oficialus komunikatas skelbia, kad per nuoširdžius pokalbius buvo pasidžiaugta gerais Šventojo Sosto ir JAV dvišaliais santykiais, taip pat pastangomis ginti žmogaus gyvybę, religijos ir sąžinės laisvę. Pokalbiuose ypatingo dėmesio skirta padėčiai Artimuosiuose Rytuose ir krikščionių bendruomenių apsaugai.

Atrodo, du itin skirtingi asmenys ir lyderiai rado sąlyčio taškų.

Tomas VILUCKAS

Kronika Bažnyčios Lietuvoje pulsas

Šventumo dovanos „Tai mūsų dovana arkivyskupui Teofiliui ir sykiu Teofiliaus dovana mums“, – sakė Kaišiadorių vyskupas Jonas Ivanauskas, gegužės 4 d. Kaune sveikindamas konferencijos „Martyrium reikšmė Bažnyčios gyvenime XX a. totalitarinių ideologijų kontekste“ dalyvius. Joje garbingojo arkivyskupo Teofiliaus Matulionio kankinystė aptarta kaip dovana Bažnyčiai, kurios jis stojo ginti nuo „raudonojo maro“. Konferencijoje, be mokslinių pranešimų, liudyta ir tai, kaip šventas Teofiliaus gyvenimas paliečia šių laikų žmones. Štai pažintis su Matulionio operatyvinio sekimo byla paskatino jauną mokslininką dr. Arūną Streikų (apie tai išsamiau žr. p. 12–13) pasukti Bažnyčios istoriko keliu; dr. ses. Gabrielė Aušra Vasiliauskaitė OSB džiugiai liudijo ir šiandien nepamirštą tėvišką kapeliono Matulionio tarnystę seserims benediktinėms; mons. dr. Algirdas Jurevičius su moksliniu tikslumu ir vidine įžvalga pažėrė faktų apie Teofiliaus svajonę apaštalauti Rusijoje (Artuma kaip tik šį mėnesį išleidžia dr. Jurevičiaus knygą Susipažinkime – esu Teofilius, parašytą pirmuoju asmeniu, širdimi įsijaučiant į būsimo palaimintojo gyvenimą); dr. Roma Zajančkauskienė (pokalbį su ja rasite p. 10–11) liudijo, kaip visus, kas tik nori geriau pažinti Teofilių ar būti jo užtartas, paliečia jo asmenybė.

Vilniuje gegužės 9–11 d. vykusio Lietuvos Vyskupų Konferencijos plenarinio posėdžio vienas pirmųjų darbotvarkės klausimų buvo artėjanti Teofiliaus Matulionio beatifikacija bei didžiausia jaunimo tikėjimo šventė – Lietuvos jaunimo dienos (jų programą žr. p. 9). Ganytojai pranešė apie Trakų Dievo Motinos Lietuvos Globėjos metus, skiriamus Trakų Dievo Motinos karūnavimo 300 metų jubiliejui. Juos pradėsime švęsti 2017 m. rugsėjo 1 d. ir baigsime Lietuvos valstybės šimtmečio minėjimo metais, 2018-ųjų rugsėjį.

Kartu su popiežiaus Pranciškaus malda Fatimoje Mergelės Marijos apsireiškimų 100-metis gegužės 13-ąją na-

cionaliniu mastu paminėtas ir Šiluvoje.

Išvakarėse miestelį kaip visus apglėbianti Marijos Sūnaus meilė apjuosė Eucharistinė procesija, o iškilmės su Lietuvos vyskupais aikštėje liudijo, kokia brangi yra taikaus gyvenimo dovana, bendrystė kartu meldžiantis ir šlovinant Dievą daugybei jaunų žmonių, šeimų su vaikais tarsi pačiam dangui prisiartinus. Dangus kaip žmogaus žemiškojo gyvenimo perspektyva tądien nesyk minėta ganytojų žodžiuose, o apaštališkasis nuncijus arkivyskupas Pedro López Quintana, priminęs tą Dangaus kraštelį regėjusius mažuosius Fatimos kaimelio vaikus, atkreipė dėmesį, jog šie vaikai, Dievo išsirinkti Jo misijai atlikti, nemokėjo skaityti ir rašyti, bet turėjo tikėjimą, perduodamą parapijos bendruomenėje ir šeimoje, kuri gyveno, nors ir vargingų, bet paprastų ir laimingų žmonių gyvenimą, dirbo kasdienius darbus, o sekmadieniais ilsėjosi.

Gegužės 21 d. pagal senovinę tradiciją Šv. Adalberto-LDK riterių ordino rūpesčiu į Kauną iškilmingai laivu atplukdyta šv. Adalberto (Vaitiekaus) relikvija.

Ją broliams pranciškonams gerbti Šv. Jurgio Kankinio (pranciškonų) bažnyčioje Kaune dovanojo Gniezno arkivyskupas. Šv. Adalbertas – pirmasis Baltijos kraštus X a. pasiekęs misionierius, kuris savo drąsa uždegė ir šv. Brunoną Kverfurtietį, Evangelijos skelbėją mūsų šalyje.

Lietuvos kunigų seminarijos jau rengiasi priimti naujus studentus. Jaunuoliai bei jų šeimos buvo pakviesti į Atvirų durų dienas seminaristų gyvenimo ir studijų aplinkoje, iš jų pačių išgirsti, kaip ir kodėl jie pasirinko kunigystės studijas. Šiais susitikimais ir kvietimu studijuoti

jaunuoliai drąsinami atsiliepti į didingą Dievo planą jų gyvenimui – būti Kristaus mokiniais ir artimiausiais bendradarbiais tarnaujant žmonėms ten, kur Jėzus nori būti su jais. Informacija apie priėmimą skelbiama Vilniaus, Kauno, Telšių seminarijos tinklapiuose.

Naują vilties ir solidarumo žinią onkologiniams ligoniams nešė jau dešimtasis „Vilties bėgimas“, pasak Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio vienuolyno gvardijono br. Benedikto Jurčio OFM, sutelkiantis miestą į bendruomenę nauju būdu – be alkoholio ir pykčio, be smurto ir patyčių, su rūpesčiu dėl kenčiančių žmonių.

Lietuvoje netylant diskusijoms dėl alkoholio kontrolės, LVK pirmininkas arkivyskupas Gintaras Grušas gegužės 24 d. išplatino kreipimąsi pabrėždamas ne tik prevencines ar kitas priemones, bet ir visuomenės solidarumą kovojant su šia negerove. „Yra

kovų, kurių nelaimėsime, jei stiprieji nesutiks prisiimti naštos kartu su silpnaisiais, sveikieji – su sergančiais“, – rašoma kreipimesi atkreipiant dėmesį, jog sveikesnės ir saugesnės Lietuvos nepasieksime, jei nesutiksime, ribojant alkoholio pardavimus, visi prisiimti dalies kaštų už blaivesnę Lietuvą.

Baigiantis mokslo metams arkivyskupo Liongino Virbalo iniciatyva paskelbtas laiškas tikybos mokytojams ir katechetams, kuriuo dėkojama už jų tarnystę, raginama ir toliau drąsiai perteikti Bažnyčios mokymą apie santuoką ir šeimą, nevengti problemiškų lytiškumo temų ir pristatyti jas su evangeliniu jautrumu ir tiesa.

Dalė GUDŽINSKIENĖ Artuma 2017 m. birželis

7

Kronika

Jis stiprinosi glausdamasis prie Viešpaties Artumos kalbinama dr. Roma ZAJANČKAUSKIENĖ, Birštono sakraliniame muziejuje priimanti ir įkvėptai pasakojanti apie Teofilių Matulionį kaip vilties žmogų, dega būsimo palamintojo dvasia ir trokšta ją skleisti kuo plačiau tarp tėvynainių.

– Prisimename Jūsų tekstą Artumoje (2008 m. 7/8) apie garbingąjį arkivyskupą Teofilių Matulionį. Kaip šeimos žurnalui, mums įdomu, kokią šeimos patirtį jis buvo gavęs iš savo tėvų, brolių šeimų? Kaip būrė savąją „šeimą“ – tikinčiųjų bendruomenes?

– Dėkoju ir džiaugiuosi, kad Artuma padeda plačiau pažinti būsimą palaimintąjį.

Teofilius iš šeimos atsinešė krikščioniškųjų vertybių kupino gyvenimo patirtį. Darbas ir malda ūkininkų šeimoje buvo kasdienybės moto. Šv. Benedikto mintimi „Ora et labora“ („Melskis ir dirbk“) jis vadovavosi visą gyvenimą, o šventojo relikvijas vyskupo kryžiuje nešiojo prie krūtinės iki mirties. Kas liudija šeimos palaikymą? Teofiliaus asmeniški laiškai broliams ir seserims iš Mordovijos kalinimo – kupini šilčiausių jausmų ir linkėjimų, paguodos, priminimo, kad saviškius atsimena maldose, ir dėkingumas, jog šie irgi meldžiasi už kalintį vyskupą.

Apie šeimą, jau tapęs Kaišiadorių vyskupu, rašė ir ganytojiškuosiuose laiškuose, o vyskupo tarnystę juose lygino su šeimos tėvo. Man pavesta rūpintis jūsų amžinuoju išganymu, pavesta būti jūsų sielų atsakingiausiu prieš Dievą ganytoju, būti jūsų tėvu ir vadu kelionėje į amžinosios laimės dangaus karalystę, – rašo 1943 m. gegužės 12 d. laiške ir iškelia keliolika šeimos gyvenimo bėdų: moralinį pakrikimą, atšalusį tikėjimą, apleistus sakramentus ir šventų dienų šventimą, neapykantą, žiaurumą, neteisingumą, svetimo turto negerbimą, skyrybas, šeimos sudarymą vien civilinės metrikacijos aktu, be Santuokos sakramento, negimusių gyvybių žudymą, šeimos vengimą, samagono nuodų gaminimą, į ištvirkimą, išsigimimą ir skurdą vedančią girtuoklystę. Atrodo, tarsi rašytų apie šiandieną – nepaisant technologijų pažangos visuomenėje, praslinkus 74 metams...

Matulionis siūlo įveikti negeroves atsinaujinant Kristuje, praktikuojant dažną Komunijos priėmimą, pamaldumą Dievo Motinai. Viską pasiseks atlikti, jei darbą paremsite malda, pareiginga išpažinties ir Švenčiausiojo 8

Artuma 2017 m. birželis

Sakramento praktika. <...> Šeimose ypatingai turi viešpatauti meilė, santaika, ramybė ir susiklausymas, krikščioniškas auklėjimas. Tėvai turi būti pavyzdžiu vaikams. Svarbiausia parama šeimai yra malda, kuri mūsų laikais daugelio yra užmiršta, dėl to yra tiek daug blogio pasaulyje, kad tiek maža maldos. Kai šeimos bus pamaldžios, šventos, skaisčios, blaivios, tuomet graži bus tėvynės ateitis, – rašo Kaišiadorių vyskupas ir ragina neprarasti pusiausvyros, pasitikėti Dievu ir Kristaus pažadu: „Prašykite, ir jums bus duota“ (Lk 11, 9).

Su nuoširdžiu maldos gyvenimu ir tėvišku rūpesčiu dėl visų jis kūrė savąją „šeimą“ – parapiją. Kunigiška meilė Dievui ir jam patikėtiems žmonėms buvo ta ašis, aplink kurią galėjo burti gyvą, nuoširdžiai tikinčiųjų bendruomenę. O kaip? Manau, išradingai, jautriu, gailestingos meilės kupinu žvilgsniu, su apkabinimu, padrąsinimu, palaikymu ir domėjimusi savo tikinčiųjų gyvenimu. Teofilius buvo malonus, mandagus, pagarbiai bendravo ir su vaikais, ir su vyresniaisiais. Kunigas Vincentas Dainys rašė: Jis buvo ypatingai kilnaus charakterio, gilaus pamaldumo, nepaprastai draugiško nuoširdumo ir kunigiško solidarumo. Matulionis ypač kreipė dėmesį į sunkiai gyvenančius materialiai ir moraliai. Pasak liudininkų, vyskupas atiduoda savo drabužį atėjusiam išmaldos, nebaigia skaityti knygos, nes jam gaila personažo dėl dramatiškos jo gyvenimo istorijos. Teofiliui artimas kiekvienas sutiktasis. Jis lanko žmones, daug laiškų rašo kunigams ir artimiesiems, kalintiems ir gyvenantiems laisvėje. Septynmetei giminaitei Marytei atsiunčia iš Mordovijos iškarpytą popierinį paukštelį su narveliu ir rašo, kad ir jaučiasi panašiai, gyvendamas toli nuo tėvynės. Vėliau iš piligriminės kelionės (JAV, Egipte, Šventojoje Žemėje) atsiųsdavo atvirlaiškių, parvežė dovanėlių.

– Iš Teofiliaus Matulionio biografijos akivaizdu, jog Rusija nebuvo jam svetinga. Tačiau sykiu žinome jį esant karštą jos žmonių apaštalą. Kodėl jam tai buvo svarbu, bet liko neįgyvendinta?

– Asmeniškas apaštalavimas Rusijoje jam buvo itin brangus, nes 1917 m. politinį perversmą Rusijoje jis pasitiko Sankt Peterburge kaip katalikų kunigas. Nuo 1922 m. Bažnyčios gyvenimas buvo sparčiai naikinamas,

Kronika

todėl tikėjimo gynimas tapo jo kaip tikinčiųjų bendruo- jo darbuotojų prižiūrima, susipažinau su 1929–1930 m. menės lyderio rūpestis ir kankinystės priežastis. Sankt Pe- Matulionio baudžiamosios bylos dviem (iš trijų) tomais. terburgo archyve yra išlikę klebono Teofiliaus ranka rašyti Bute, kur gyvenau, ėmė prastai veikti telefonas, traukipareiškimai miesto valdžiai protestuojant prieš tikinčiųjų nio kupė grįždama į Lietuvą važiavau iki sienos su pavaržymus išpažinti tikėjimą, rengti vaikus sakramentams. lydovu, kuris paliko pasieniečiams laišką. Įdomi patirtis, Lietuvos valstybiniuose archyvuose yra arkivyskupo Ma- nenorėčiau jos pakartoti. tulionio pareiškimų Lietuvos KP CK pirmininkui pasisaDisertaciją šiandien papildyčiau erškėčių vainiko vyskukant prieš Bažnyčios pastatų nacionalizavimą, Čiobiškio po herbe analize. Arkivyskupas po Eucharistiją ženklinankoplyčios išniekinimą-išardymą, vysčiu Avinėlio vaizdu dar įterpė erškupo Vincento Borisevičiaus suėmikėčių vainiką – kančios ir tonzūros mą ir kt. Rusijos žmonių gyvenimą simbolį, primindamas, jog išganyMatulionis puikiai pažino iš vidaus, mo kelyje svarbi dažnai priimadirbdamas sudėtingomis sąlygomis. ma Eucharistija, kantrus kančios Kad garbingasis arkivyskupas yra heišgyvenimas ir vienybė su Dievu. rojiška asmenybė, liudija jo pasiryži–Kokių malonių jo užtarimu mas 1925 m. likti tarnauti Rusijoje. jaučiatės gavusi ir kokio stebukTai ganytojas, kuris nebijojo gyvybės lo laukti Lietuvai iš naujo mūsų paaukoti už savo avis... palaimintojo?

Ne kartą girdėjau, kad katalikai, – Garbingojo arkivyskupo netekę kunigų, nori juos turėti arti saTeofiliaus pavyzdžio mums lavęs, nors jie būtų ir kalėjime, bet ne užbai reikia šiandien. Tai šventasis, sienyje. Tikintieji jaustųsi turį dvasinį kuris ragina gilinti savo gyvenimo ryšį su savo ganytojais ir nebūtų našlaibendrystę su Dievu, būti nuolančiai, – apie svarbą apaštalauti Rusijoje kiais žmonėmis ir karštais evanbyloja Matulionio žodžiai kun. Daigelizuojančiais krikščionimis vieniui Leningrado kalėjimo kameroje Vysk. Teofilius su kun. Jonu Joniu nybėje su Eucharistiniu Jėzumi, 1932–1933 m. Tai jo kunigiškoji saviprie Birštono klebonijos, apie 1957 m. Dabar čia Šventąja Dvasia, vertinti Atgailos monė – negalvoti apie save, palankesįrengtas Birštono sakralinis muziejus sakramento malonę. Arkivyskunę ir saugesnę pastoracijai aplinką. Tai beribė sielovadininko ištikimybė pašaukimui, o drauge – pas moko užtarimo maldos, šventųjų bendravimo, pažinti ir pamilti gilius pėdsakus mūsų krašte palikusius regimas viduje degančios meilės Viešpačiui atspindys.

Sugrįžimas į Rusiją liko neįgyvendintas popiežiui Pi- šv. Kazimierą, pal. Jurgį Matulaitį, šv. Faustiną, šv. Joną jui XII paskyrus jį Kaišiadorių vyskupo tarnystei 1943 m. Paulių II ir kitus Dievo tarnus ir tarnaites, kurių Bažnysausio 9 d. čia dar oficialiai nepaskelbė šventaisiais.

Malonė man pats susitikimas su būsimu palaimin– Kokių turite įspūdžių iš naujausių ieškojimų ir attuoju Teofiliumi. Ši asmenybė parengė mane išgyventi radimų Matulionio keliuose Rusijoje – kaip šiandien skausmingas asmeniško gyvenimo akimirkas su šypsena atrodo tos vietos, KGB archyvai ir pan.? Kuo papildyveide ir padėjo suprasti žmogaus gyvenimo vertingumą. tumėte savo daktaro disertaciją?

Turime branginti ir puoselėti savo pašaukimą. Ištverti ja– Sankt Peterburge, Benjamino Jofės fondo tarptaume Teofiliui daug kainavo, bet jis stiprinosi glausdamatinėje konferencijoje šį pavasarį pasidalijau arkivyskupo sis prie Viešpaties. Kiekvienam žmogui taip pat reikia gyvenimo istorija, 25 metus susijusia su šiuo miestu. Po daug nugalėti gyvenime. Teofilius moko mus klausti, ko paskaitos buvau paprašyta sudaryti žemėlapį (jį mūsų skaiViešpats iš mūsų šiandien tikisi, ir liudyti tikėjimą artitytojai galės rasti Artumos interneto svetainėje – red. past.) mo meilės darbais. su jo gyvenimo ir kalinimo vietomis Sankt Peterburge Anot Teofiliaus, Lietuva turi laisvės „brangakmenį“, jai Atvykęs čia nuo 1910 m. kunigas Teofilius statė neosvarbu atkurti dorą ir tikėjimą, norą siekti šventumo kaip gotikinę Švenčiausiosios Jėzaus Širdies bažnyčią ir joje Dievo valios vykdymo. Arkivyskupui tai rūpėjo, to prašydirbo iki antrojo įkalinimo 1929 m. Iki 1917 m. parapija kime Viešpatį per mūsų būsimo palaimintojo užtarimą. buvo gausi, apie 16 tūkst., dabar – apie 100 tikinčiųjų.

Tačiau šis „likutis“ teikia vilčių ir džiaugsmo, yra jaunų Dėkojame už pasidalijimą. žmonių. Būtų nuostabu palaikyti tą mažą bendruomenę, paremti auka jos ryžtą atkurti šventovę, kurią su meile Kviečiame aplankyti Birštono sakralinį muziejų puoselėjo kunigas Teofilius.

Birutės g. 10, 59217 Birštonas, www.sakralinis.lt Darbo laikas: II–V nuo 10 iki 18 val., VI nuo 11 iki 17 val., Į Sankt Peterburgo FSB archyvą muziejininkai, istoVII nuo 11 iki 16 val. Muziejaus lankymas nemokamas. rikai įleidžiami, jeigu žino tikslų bylos numerį. 2009 m., Artuma 2017 m. birželis

9

Kronika

Vyskupas Matulionis siunčia linkėjimus iš kalėjimo Dr. Arūnas STREIKUS irgi galima rasti tikrintojo užtušuotų eilučių, kuriose vyskupas, spėtina, detaliau rašė apie kalinimo sąlygas.

Ypatingojo kalėjimo kalinių komunikacija su išorės pasauliu buvo ypač sugriežtinta nuo 1949 m. kovo 1 d.

Nuo šiol jie galėjo gauti ir siųsti tik po du laiškus per metus (iki tol buvo leidžiama gauti ir siųsti po du laiškus per mėnesį). Be to, buvo uždrausta siųsti siuntinius kaliniams su maisto produktais. Buvo leista siųsti tik pinigines perlaidas, iš kurių kaliniai galėjo apsipirkti kalėjimo parduotuvėje.

Nors dėl griežtos laiškų kontrolės vyskupas juose negalėjo laisvai reikšti savo minčių, atvirai rašyti apie dvasinę ir emocinę savo būklę, o juo labiau apie kalėjimo gyvenimą, iš juose esančių informacijos nuotrupų galima susidėlioti bent apytikrį vaizdą apie kalinio kasdienybę, dvasinę jo būseną. Visų pirma krinta į akis tai, kad nė viename laiške nesiskundžiama, nesielvartaujama dėl savo situacijos, patiriamų sunkumų. Apie save vyskupas dažniausiai parašo vienu ar puse sakinio (Gyvenu po senovei ir mano sveikata po senovei), o kitą laiško turinį skiria padėkoms už gautus siuntinius, klausimams apie brolių ir jų šeimos narių sveikatą bei gyvenimo posūkius, taip pat perduoda linkėjimus jam svarbiems asmenims. Antai, viename pirmųjų jau iš Vladimiro rašytų laiškų jis džiaugiasi tuo, kad sūnėnas Jonas įstojo mokytis į geležinkelininkų mokyklą, teiraujasi apie Kauno kunigų seminarijoje studijavusį pusseserės sūnų Joną Pilką, siunčia linkėjimus seserims benediktinėms, o apie save rašo lakoniškai, tačiau su stebėtino optimizmo gaidele: Laikausi po truputį. Nebe tokie jau mano metai, kad girtis sveikata, tačiau bet kokiu atveju, jeigu ji tokia bus ir ateityje, tai turbūt dar pasimatysime (1948 07 13 laiškas broliui Jeronimui).

Pirmosiomis 1949 m. dienomis rašytas vyskupo laiškas ne tik patvirtina gerą fizinę jo sveikatą, bet ir liudija puikią psichologinę jo būseną. Šiuo laišku vysk. Matulionis prašo brolio Jeronimo reguliariai siuntinėti laikraščius, taip pat atsiųsti jo turėtus vokiečių–rusų, prancūzų–rusų ir anglų–rusų kalbų žodynus bei tų kalbų

Tam, kad šventieji Bažnyčios vyrai ir moterys būtų gyvi tikėjimo liudytojai, tikinčiųjų bendruomenė privalo juos gerai pažinti. Istorikai sutaria, jog apie istorines asmenybes daugiausia pasako jų pačių palikti rašytiniai liudijimai, sukurti ne apmąstant įvykius iš laiko perspektyvos, o jiems tebesirutuliojant ir nežinant, kokia bus jų atomazga. Vertingiausiais tokio pobūdžio šaltiniais laikomi dienoraščiai ir privatūs laiškai.

Kol kas dar Dievo tarno, bet labai greitai jau palaimintojo arkivyskupo Teofiliaus Matulionio giminaičių išsaugotas nemažas laiškų, iš įkalinimo vietų 1947–1956 m. siųstų broliams, brolienėms ir jų vaikams, pluoštas (apie 150 vnt.) taip pat suteikia nemažai kituose šaltiniuose nefiksuotų, įdomių palaimintojo autoportreto detalių.

Daugiausia tokių laiškų išsaugojo arkivyskupo pusseserės Uršulės Matulionytės sūnus Teofilius Pilka ir jo dukterėčia Marija Matulionytė-Bendoraitienė. Pirmojoje kolekcijoje – arkivyskupo laiškai broliui Juozui Matulioniui, brolienei Michalinai ir kunigui Jonui Pilkai, rašyti iš Vladimiro kalėjimo ir invalidų lagerio Mordovijoje, antrojoje – laiškai arkivyskupo broliui Jeronimui, brolienei Emilijai, jų dukrai Marijai ir krikštasūniui Mindaugui.

Pirmieji artimuosius pasiekę vyskupo laiškai buvo parašyti dar Oršoje, buvusiame kalinių perskirstymo punkte, kur vysk. Matulionis buvo išlaikytas beveik penkis mėnesius nuo 1947 m. gruodžio iki 1948 m. balandžio pabaigos.

Jau laiškuose iš Oršos vyskupas reiškia nuoširdžią savo padėką už brolių jam teikiamą gyvybiškai svarbią materialinę paramą, tačiau kartu išsako ir kylantį nepatogumo jausmą, kad sunkiomis sąlygomis remdami jį broliai skriaudžia savo šeimas: Aš esu Jums visokeriopai dėkingas už pagalbą siuntiniais, tačiau mane labai slegia ta mintis, kad aš esu Jums našta, kad aš nuskriaudžiu Jus, ypač šeimą, vaikus. Ar negalima būtų sutvarkyti taip, kad siųstų tik iš Kaišiadorių (1948 02 01 laiškas broliui Jeronimui).

Visi vyskupo laiškai iš Vladimiro kalėjimo jau rašyti rusų kalba. Tokia tvarka buvo nustatyta tam, kad laiškų turinį galėtų patikrinti įkalinimo įstaigų cenzoriai. Ne viename vyskupo laiške 10

Artuma 2017 m. birželis

Kronika

savarankiško mokymosi vadovus. Matyt, daugybę laisvo laiko – Vladimiro kalėjimo kaliniai nebuvo varomi į darbus – vyskupas galvojo išnaudoti mokytis kalbų. Iš kelių užuominų vyskupo laiškuose galima pajusti, kad jam labai rūpėjo ir tai, kaip toliau klostosi vyskupijos likimas. Štai 1949 m. pabaigoje rašytame laiške, išmaniai maskuodamas savo intenciją, klausia brolio Jeronimo patikslinimo: Rašei apie vyskupijos mirtį, tačiau neparašei, kur palaidojo: Kaune ar kitoje vietoje? Šiuo atveju vyskupas akivaizdžiai norėjo išsiaiškinti, kuo pasibaigė režimo planai Kaišiadorių vyskupijos administravimą po prel. Bernardo Sužiedėlio suėmimo perduoti kurios nors kitos diecezijos valdytojui.

Laiškuose iš Vladimiro kalėjimo niekuomet nesiskundęs prasta savijauta, 1953 m. lapkričio pabaigoje, likus vos mėnesiui iki bausmės termino pabaigos, vyskupas Teofilius sunkios būklės buvo paguldytas į kalėjimo ligoninę, kur apie pusmetį, iki 1954 m. gegužės pabaigos, išgulėjo patale. Kadangi staigus jo sveikatos būklės pablogėjimas buvo susijęs ne tik su bausmės pabaigos artėjimu, bet ir su perkėlimu į kamerą kitame kalėjimo aukšte, neatmestina prielaida, jog vyskupo sveikata buvo sutrikdyta dirbtinai.

Mat, kaip liudija išlikę archyviniai dokumentai, sovietų valdžios institucijos Lietuvoje anaiptol nebuvo suinteresuotos jo grįžimu. Iš 1955 m. gruodžio 10 d. LSSR KGB pirmininko Kazimiero Liaudžio rašto Antanui Sniečkui sužinome, kad jų pastangomis 1954 m. vyskupas iš Vladimiro kalėjimo ligoninės buvo perkeltas į Potmos invalidų namus Mordovijoje. Tame pat rašte Liaudis vėl prašė Sniečkų tarpininkauti, kad vysk. Matulioniui ir toliau nebūtų leidžiama grįžti į tėvynę, nes jo grįžimas gali suaktyvinti priešišką reakcingai nusiteikusių kunigų veiklą ir pakeisti padėtį Kaišiadorių vyskupijos valdyme.

Dauguma vyskupo Matulionio laiškų, rašytų nuo 1954 m. pavasario iki 1956 m. vidurio, buvo išsaugoti Teofiliaus Pilkos, kuris 1956 m. jį ir parlydėjo į tėvynę. Šie laiškai jau rašyti lietuvių kalba ir yra gerokai informatyvesni nei rašyti kalėjime. Broliui Juozui ir jo žmonai Michalinai, taip pat kunigui Jonui Pilkai rašytuose laiškuose, žinoma, dominuoja vyskupo išlaisvinimo ir jo grįžimo į Lietuvą tema. Iš laiškų sužinome, kad jų adresatai dėjo atkaklias, tačiau bergždžias pastangas gauti leidimą ganytojui grįžti į tėvynę.

Net sunku besuskaičiuoti, kiek kartų šiuo klausimu į įvairias sovietų valdžios įstaigas kreipėsi pats vyskupas Teofilius, kunigas Jonas Pilka ir brolienė Michalina, tai darydami ir raštu, ir bandydami asmeniškai pasikalbėti su sprendimus priimančiais pareigūnais (apeliuota į didelį politinį autoritetą turėjusius veikėjus Vorošilovą, Bulganiną, Žukovą).

Praradęs viltį sulaukti palankaus atsakymo, Teofilius Matulionis nepuolė į rezignaciją ir nepradėjo dėl to kaltinti valdžios atstovų, tiesiog, kaip jam buvo būdinga iki tol, nuolankiai priėmė tai kaip dar vieną Dievo valios ženklą. Pasinaudodamas tuo, kad po Stalino mirties tokio tipo laisvės atėmimo vietose režimas buvo sąlygiškai švelnus, vyskupas gana aktyviai ėmėsi pastoracinio darbo

tarp čia esančių įvairių tautybių katalikų: prieš šventes klausydavo jų išpažinčių, dalydavosi su jais iš Lietuvos gautais „Dievo pyragais“ (taip jis laiškuose vadino Mišių komunikantus). Mišias aukojo ne tik pagal Jono Pilkos siunčiamas intencijas už mirusius, bet ir už savo dieceziją.

Net ir būdamas invalidų namuose-lageryje vyskupas Teofilius praktiškai buvo izoliuotas nuo religinio gyvenimo Lietuvoje, nes ir toliau galėjo susirašinėti tik su giminėmis. Vienintelis jo informatorius buvo kunigas Pilka, todėl vyskupas godžiai gaudė kiekvieną jo žinutę apie religinio gyvenimo būklę tėvynėje. Džiaugdamasis nemažėjančiu provincijos tikinčiųjų religiniu entuziazmu, vyskupas Teofilius ypač domėjosi jaunimu (Įdomu, kaip brangus mūsų jaunimas tuo atžvilgiu laikosi. Juk tai mūsų tautos ateitis, – 1956 m. balandį teiravosi jis kun. Pilkos).

Potmos invalidų namuose, 1956 m.

Artimas jo santykis su jaunais žmonėmis aiškiai justi ir iš laiško krikštasūniui Mindaugui Teofiliui eilučių, kur jis ne tik reiškia pagarbą jauno žmogaus sprendimams, bet ir negaili praktiškų patarimų: Labai džiugu, kad išsirinkai specialybę sulyg noro, tinkamą ir studijuoji su įdomumu ir malonumu. Ir aš kadaise mėgau ir sekėsi braižyti geometrijos braižinius. Vietoje treniruotis imtynėse patarčiau gimnastiką. Treniruotė neigiamai veikia ant širdies, o gimnastika, ypač sėdintį gyvenimą vedantiems, ne tik naudinga, bet būtina (1956 01 12).

Būdamas invalidų namuose vyskupas Teofilius nenustojo rūpintis ir giminaičių fizine bei dvasine sveikata.

Tuometinė, kaip ir šiuolaikinė, medicina toli gražu ne visuomet sugebėdavo rasti tinkamus kai kurių sunkių ligų gydymo metodus, todėl Teofilius Matulionis, labai išgyvenęs dėl jam artimų žmonių ligų, stengėsi jiems padėti ne vien maldomis, bet ir siūlydamas netradicinius gydymo būdus. Antai viename laiške brolienei Emilijai jis rašo apie invalidų lageryje sutikto vaistininko iš Vilniaus jam pasiūlytą gervuogių antpilo receptą, kuris neva veiksmingai tirpdo inkstų ir tulžies akmenis. O štai 1954 m. pabaigoje rašytame laiške kunigui Pilkai neslėpė savo įsitikinimo homeopatijos veiksmingumu, grindė jį ne tik konkrečiais pavyzdžiais iš asmeninės patirties, bet ir bendresnio pobūdžio argumentais.

Vis dėlto per laiškus artimiausiems žmonėms Teofiliaus Matulionio meilę artimui bendrąja prasme geriausiai atspindi įprasti vyskupo laiškų pabaigos žodžiai: Su visa meile Kristuje, Visus jus mylintis, o dažniausiai tiesiog trumpai tarmiškai: Milęs +Teofilius.

Artuma 2017 m. birželis

11

Kronika

Teofilius Matulionis ir Vilnius Kun. Marius TALUTIS Birželio 25-ąją Vilnius sulauks daugybės piligrimų, atvykstančių į istorinę ir pirmąją beatifikaciją Baltijos šalyse. Arkivyskupas Teofilius Matulionis, kadaise mėginęs įstoti į Vilniaus kunigų seminariją, bet negalėjęs dėl lotynų kalbos trūkumo atestate, tądien popiežiaus pasiuntinio kardinolo Angelo Amato lūpomis, skambant tai pačiai lotynų kalbai, bus paskelbtas Visuotinės Bažnyčios kankiniu ir palaimintuoju. Kiti mūsų tautos šventieji – šv. Kazimieras Jogailaitis ir pal. Jurgis Matulaitis – labai artimai susiję su Vilniumi, jis buvo svarbi jų gyvenimo stotelė. Nebūtų jie savimi be Vilniaus, ir Vilnius nebūtų toks patrauklus be šventųjų. Arkivyskupas Teofilius Vilniuje irgi ne prašalaitis. Nors ir neteko jam ilgėliau šiuo miestu pasidžiaugti, Vilniaus dvasia juntama jo šventume.

Ilgiausiai, beveik metus, Vilniuje garbingajam kankiniui Teofiliui teko gyventi ne klebonijoje ar vyskupo namuose, bet KGB vidaus kalėjime, tamsiame rūsyje, uždarytam mažai vėdinamoje kameroje su daugeliu nuteistųjų prie Lukiškių aikštės. 1946 m. gruodžio 18 d. suimtas Kaišiadoryse ir įkalintas Vilniuje, jis buvo aršiai ir vos ne kasdien tardomas vyr. leitenanto Nikolajaus Golicyno, kol 1947 m. spalio 17 d. gautas įsakas išvežti Matulionį iš Vilniaus į Vladimiro kalėjimą Rusijoje.

Vilniaus KGB rūmai – vienintelis kalėjimas Lietuvoje, kuriame Teofiliui teko kalėti ir liudyti tikėjimą, visi kiti – apie 10 jo praeitų kalėjimų ir lagerių – buvo Rusijoje ir Baltarusijoje. Tad Vilniaus miestas Teofiliui Matulioniui buvo jo kankinystės liudijimo miestas. Simboliška, jog vyskupo herbe vaizduojami trys kryžiai, turėję reikšti jo mokslus, kunigystę ir vyskupystę, vėliau tapo trijų įkalinimų ženklu. Pačiame Vilniaus centre, ant vienos iš aukščiausių viršukalnių, iš tolo šviečia Trys Kryžiai, menantys pranciškonų kankinystės vietą. Taigi Trys Kryžiai yra ir Vilniaus, ir Teofiliaus simbolis. Ši beatifikacija bus pagarbos ženklas ne tik Teofiliui, bet ir visiems mūsų kankiniams ir ypač XX amžiaus ideologijų aukoms – Panerių ir Tuskulėnų kankiniams, kuriems gražusis Vilnius tapo kančių vieta.

Nuo seno Vilnius vadinamas daugelio kultūrų, religijų ir tautų miestu-kryžkele. Jis buvo vokiečių, žydų, rusų, gudų, lenkų, lietuvių sugyvenimo, kūrybingo bendrabūvio pavyzdys. Tokiu atvirumu kitiems ir darniu sugyvenimu pasižymėjo ir arkivyskupas Teofilius, kuriam teko tarnauti skirtingų tautų tikintiesiems, bet pavyko išvengti tautinių ar ideologinių ginčų norint primesti savo viršenybę. Jis gerbė ir uoliai gynė prigimtines žmogaus teises, gebėjo ugdyti krikščionišką laisvę, nes pats buvo 12

Artuma 2017 m. birželis

laisvas, todėl ir pavojingas sovietinei santvarkai. Į prievartą ar neteisingumą savo atžvilgiu jis atsakydavo kryžiaus, o ne kalavijo kalba: per crucem ad astra – per kryžių į žvaigždes.

Gražūs ryšiai Teofilių siejo su Vilniuje gyvenusiais šventaisiais. Šventuoju Kazimieru jis žavėjosi, ypač skleidė ir pats puoselėjo jo brangintą skaistumo, tyrumo dorybę, kvietė lietuvius melstis šventajam Kazimierui, nes, anot Matulionio, jis savo tautiečius geriau išklauso. Ne kartą lankėsi Vilniaus katedroje, meldėsi prie šventojo karalaičio karsto, aukojo šv. Mišias. Šventojo karalaičio Kazimiero iškilmėje 1900 m. kovo 4 d. Peterburge Teofilius buvo įšventintas kunigu – įšventintas to paties vyskupo Karolio Niedziałkowskio, kuris suteikė kunigystės šventimus ir Jurgiui Matulaičiui.

Vilniaus arkikatedroje amžinojo poilsio yra atgulęs ir Teofiliaus Matulionio Peterburgo laikų bendražygis, nominuotasis Vilniaus arkivyskupas Janas Cieplakas, kuris, kaip ir Teofilius, daugel metų darbavosi Rusijos sostinėje Peterburge ir vadovavo vyskupijai pačiame bolševikų revoliucijos įkarštyje, nepasidavė valdžios spaudimui kurti parapijų valdymo komitetus bei atiduoti bolševikams bažnytinį inventorių, mat revoliucijai įvykdyti reikėję materialinių išteklių. Galima teigti, jog vyskupas Cieplakas buvo Teofiliaus mokytojas ir pavyzdys, kaip elgtis bolševikų prievartos ir kvailybės atžvilgiu. Jiedu drauge su kitais Rusijos kunigais buvo viešai teisiami Maskvoje 1923 m. kovą. Tąsyk vyskupui Cieplakui paskirta mirties bausmė, ir tik įsikišus tarptautinei bendruomenei jis išsiųstas iš Rusijos; trumpai pabuvęs Lenkijoje, išvyko į JAV lankyti emigrantų bendruomenių, apšviesti išeivijos, koks blogis siautėja Sovietų Sąjungoje. 1926 m. JAV persišaldęs mirė, prieš tai 1925 m. nominuotas Vilniaus arkivyskupu metropolitu, tačiau vyskupijos perimti nespėjęs. Palaidotas Vilniaus arkikatedroje, 1952 m. pradėta arkivyskupo beatifikacijos byla.

Su palaimintuoju Vilniaus vyskupu Jurgiu Matulaičiu vyskupas Teofilius greičiausiai buvo asmeniškai susitikęs ir bendravęs Peterburge, nors to nėra užfiksuota prisiminimuose. XX a. pradžioje kunigas Jurgis darbavosi Peterburgo dvasinės akademijos profesoriumi, vicerektoriumi, o kunigas Teofilius – Šv. Kotrynos bažnyčios

Kronika

vikaru, rūpinosi darbininkų sielovada. Vienas kitą tikrai turėjo pažinoti, mat kunigas Pranas Bučys savo laiške Jurgiui Matulaičiui mini kunigą Matulionį, daug nepasakodamas apie jį. Šių šventų vyrų ne tik pavardės, bet, svarbiausia, tikslai buvo panašūs, ypač meilė kryžiui ir rūpestis dėl socialinių problemų.

Negalima nepaminėti ir nuoširdžios vyskupų Teofiliaus Matulionio ir Mečislovo Reinio draugystės. Taip, draugystės, nes, pavyzdžiui, 1944 m. vasario 5 d. vyskupas Matulionis dalyvavo Mečislovo Reinio 60-mečio gimtadienyje Vilniuje. Juos sieja daug panašumų... Pirmiausia abu jungia kankinystė dėl Kristaus, tardymai ir kalėjimas Vilniaus KGB vidaus kalėjime, Vladimiro kalėjimas, iš kurio arkivyskupas Reinys gyvas nesugrįžo. Abu buvo susiję ir su Daugailių parapija, nes arkivyskupas Reinys iš ten kilęs, o Matulionis vėliau atsikraustė, tačiau ten subrendo jo pašaukimas, ten žengė pirmuosius kunigystės žingsnius. Abu juos jungia ir Dievo Gailestingumo pamaldumo sklaida.

Garbingasis Teofilius Matulionis gali būti pagrįstai laikomas Dievo Gailestingumo pamaldumo platintoju. Dar būdamas Kaune jis užsakė vieną pirmųjų Vilniaus Dievo Gailestingumo paveikslo kopijų su lietuvišku užrašu „Jėzau, pasitikiu Tavimi“. Šis paveikslas vėliau kabojo jo asmeninėje koplyčioje Kaišiadorių kurijoje, prie jo mels-

Buvusių KGB rūmų rūsiuose, vienoje iš kamerų įrengta atminimo vieta čia kalėjusiems vyskupams. Kun. Algirdo Jurevičiaus nuotrauka

davosi ir aukodavo šv. Mišias. Vėliau, areštavus arkivyskupą, paveikslas pateko į Kaišiadorių katedrą. 2016 m. švenčiant Gailestingumo jubiliejų ir įrengus Gailestingumo koplyčią paveikslas išstatytas pagrindiniame koplyčios altoriuje. Labai tikėtina, jog Matulionis buvo asmeniškai susitikęs su pal. Mykolu Sopočka, nes tuometinis Kaišiadorių vyskupijos generalvikaras prelatas Juozapas Labukas buvo šio kunigo bendramokslis Vilniaus seminarijoje ir bendradarbis Vilnijos krašte. 1943 m. birželio 6 d. vyskupas Matulionis, iš Kaišiadorių rašydamas nuoširdų laišką savo draugui kunigui Vincui Dainiui, įdėjo Dievo Gailestingumo paveikslėlį, platindamas šį pamaldumą: Siunčiu Jums Viešpaties Gailestingumo paveikslėlį – šaukitės į Dievo Gailestingumą, kuris Jus apsaugos.

Vilniaus grožis ir dvasia savo giliausiomis šaknimis remiasi į Aušros Vartų Gailestingumo Motinos paveikslą, kurį taip mylėjo ir myli tūkstančiai vilniečių, kurį eilėmis vainikavo poetai Adomas Mickevičius ir Maironis.

Aušros Vartų paveikslą savo pirmojoje enciklikoje minėjo popiežius Pijus XI, didis lietuvių draugas, kuris 1929 m. kanauninką Teofilių paskyrė vyskupu, o vėliau susitikęs pavadino jį didvyriu.

Pats vyskupas Teofilius ypač brangino Marijos Gailestingumo Motinos Pagal vysk. Teofiliaus užsakymą nutapytas Gailestingojo Jėzaus paveikslas, dabar esantis Kaišiadorių katedroje titulą ir netgi laiškuose platino Dievo Gailestingumo Motinos noveną. Ne kartą vyskupas meldėsi prie stebuklingojo paveikslo, bet ypač jautrus apsilankymas Aušros Vartuose įvyko 1956 m. gegužės 6 d. Po 10 metų, praleistų Rusijos Vladimiro kalėjime ir Potmos neįgaliųjų namuose, praradęs sveikatą ir išsiilgęs Lietuvos, jis traukiniu iš Maskvos grįžo į Vilnių ir pirmiausia iš stoties nukeliavo į Aušros Vartus. Šv. Mišių dėl nusilpusios sveikatos negalėjo aukoti, tačiau paprašė vietinį kunigą išklausyti jo išpažinties. Tik pasisveikinęs su Motina Marija, padėkojęs jai ir atlikęs išpažintį, jis įžengė į naują savo gyvenimo kelionės etapą.

Tad Vilniuje Teofilius tikrai yra savas ir nesiliaujantis stebinti, kaip ir pats Vilnius. Gražu ir prasminga, kad Vilniaus mieste, kur du kartus buvo skelbiama Lietuvos laisvė, už kurią paguldė gyvybę daugelis mūsų piliečių, birželio 25-ąją sulauksime kiek kitokio skelbimo. Palaimintuoju ir kankiniu bus skelbiamas tasai, kurio gyvenimas mums padeda vertinti laisvės dovaną, ne tik valstybės, bet ypač Dievo vaikų laisvės dovaną.

Kviečiame piligrimystei prie Teofiliaus Matulionio relikvijų Kaišiadorių katedroje.

Su savo parapijos kunigais atvykusios organizuotos tikinčiųjų grupės gali švęsti Eucharistiją.

Informacija ir registracija Kaišiadorių parapijos raštinėje: T. Brazio 6A, Kaišiadorys, el. p. kaisiadoriup@gmail.com, tel. (8 346) 52 404 arba (8 655) 25502

Artuma 2017 m. birželis

13

Meilės džiaugsmas

Dievo auklybos palaima Tomas VILUCKAS tinti savo poziciją, jis cituoja Patarlių knygos 3 sk. 11–12 eilutes. Dievo išmintis daro viską, kad galutinis rezultatas būtų mūsų gerovė. Žmonės gali turėti skirtingus požiūrius į šią auklybą, laikyti ją bausme arba... Dievo jiems dovanota galimybe augti.

Tie patys romėnai manė, kad valstybinės ir asmeninės nesėkmės – tai dievų kerštas. Romėnų poetas Markas Anėjus Lukanas (I a.) rašė: Laiminga būtų Roma ir palaiminti jos gyventojai, jeigu dievai skirtų tiek daug jėgų rūpintis žmonėmis, kaip jie tai daro keršydami jiems. Istorikas Tacitas manė, kad nelaimės, kurios ištinka romėnus, įrodo, jog dievai yra labiau susiję su bausmėmis žmonėms nei jų saugumu.

Toks kontekstas atskleidžia krikščioniškos Dievo sampratos kitoniškumą. Joje bausmė yra mus mylinčio Tėvo auklyba. Šv. Jeronimas pasakė paradoksalią, bet teisingą mintį: Didžiausias Dievo pyktis – kad Dievas nepyksta ant mūsų, kai mes nusidedame. Jis palieka mus akistatoje su savimi, su blogio slėpiniu. Krikščionis žino, kad visa, kas jam atsitinka, kyla iš Dievo Tėvo, kuris nesuteiks jam nieko, kas jį sugniuždytų.

Bijau, kad visa malonė, kurią patyriau laimingomis, laisvomis nuo rūpesčių ir nerimo valandomis bei minutėmis, tilptų vaiko delnuose. Tačiau visi geri dalykai, kuriuos aš sukaupiau liūdesio, skausmo ir sielvarto laikais, tikrai yra ypatingi. Ar turiu kažką gero, kas nebūtų atsiradęs tarp kūjo ir priekalo? Sielvartas ir kančia – gražiausia mano namų puošmena, – rašė baptistų klasikas Charles’as Haddonas Spurgeonas.

Šventajame Rašte rastume ne vieną vietą, kuri stipriai prasilenktų su šiuolaikinės visuomenės gyvensena ir papročiais.

Vienas tokių „nesusikalbėjimų“ yra Dievo auklybos metodai, o būdingiausias pavyzdys – ši Laiško žydams ištrauka: Nejaugi būsite užmiršę paguodos žodžius, pasakytus jums kaip sūnums: „Mano sūnau, nepaniekink Viešpaties auklybos ir nenusimink jo baramas: nes Dievas griežtai auklėja, ką myli, ir plaka kiekvieną sūnų, kurį priglaudžia.“ Jums reikia pakentėti dėl drausmės. Dievas elgiasi su jumis kaip su sūnumis. O kurio gi sūnaus tėvas griežtai neauklėja?! Bet jeigu jūs be drausmės, kuri visiems privaloma, vadinasi, jūs ne sūnūs, o pavainikiai. Jau mūsų kūno tėvai mus pabausdavo, ir mes juos gerbėme. Tad argi nebūsime dar klusnesni dvasių Tėvui, kad gyventume?! Juk anie savo nuožiūra mus drausmino nedaugeliui dienų, o šis tai daro mūsų labui, kad taptume jo šventumo dalininkais. Beje, kiekviena auklyba tam kartui atrodo ne linksma, o karti, bet vėliau ji atneš taikingų teisumo vaisių auklėtiniams. Todėl pakelkite nuleistas rankas, ištieskite pasilpusius kelius ir vaikščiokite palikdami tiesius pėdsakus, kad kas luoša, neišnirtų, bet verčiau sugytų (Žyd 12, 5–13).

Beržinės košės neragavusiems šie žodžiai atrodys barbariški, o Laiško autoriaus amžininkams buvo visiškai aiškūs. Pagal romėnų teisę tėvas turėdavo absoliučią valdžią (patria potestas) visai šeimai, o kai jo sūnus vesdavo, ši valdžia ir toliau galiodavo tiek sūnui, tiek visiems, kurie jam gimdavo. Viskas prasidėdavo nuo gimimo akimirkos. Romėnas tėvas galėdavo savo valia pripažinti naujagimį arba atsisakyto jo. Jis galėdavo bausti ar barti sūnų, parduoti jį į vergiją, turėdavo teisę netgi nužudyti sūnų. Tačiau tėvas, ketindamas padaryti svarbų žingsnį, susijusį su bet kurio šeimos nario likimu, paprastai šaukdavo visų suaugusių šeimos vyrų susirinkimą, nors ir neprivalėdavo to daryti.

Romos teisėje sūnus niekada nebūdavo suaugęs. Jis galėdavo padaryti valstybinę karjerą, eiti aukščiausias pareigas, būti žinomas visoje šalyje, bet vis tiek būdavo tiesiogiai ir visiškai priklausomas nuo savo tėvo valdžios, kol šis gyvas. Taigi romėnai žinojo, kas yra tėvo galios. Kai Laiško žydams autorius kalbėjo apie tai, kaip žemiškasis tėvas baudžia savo sūnų, jo klausytojai ir skaitytojai gerai suprato, ką jis sako.

Be to, jie puikiai žinojo ir skirtumą tarp sūnaus ir pavainikio. Romos patricijai dažnai turėdavo nesantuokinių vaikų, kuriems suteikdavo medžiaginį išlaikymą, tačiau mažai dėmesio skirdavo jų auklėjimui, nes šie vaikai neturėjo paveldėjimo teisės į tėvo vardą arba šeiminę padėtį.

Tad šio Laiško autorius moko mus žvelgti į mums tenkančius išbandymus kaip Dievo, kuris siekia ne mums pakenkti, bet mus išgelbėti, auklybą. Norėdamas patvir14

Artuma 2017 m. birželis

Dievo žvilgsnis į mūsų gyvenimą visada yra tobulas. Jo meilė begalinė, o išmintis neklysta. Jis niekada neveiks vedamas užgaidos, bet visada – dėl mūsų laimės. Jo tikslas – kad mes pasidalytume jo šventumu. Laiško žydams ištrauką galima apibendrinti paprastai: teisumo negalima gauti niekur kitur, kaip tik per Dievo auklybą.

Meilės džiaugsmas

Silvijos Knezekytės asociatyvinė nuotrauka

Perduoti tikėjimą Diana ADOMAITIENĖ

Tikėjimo perdavimą savo vaikams Rimas išgyvena kaip širdies troškimą su paties Jėzaus įpareigojimu eiti ir krikštyti žmones iki pat žemės pakraščių (plg. Mt 28, 19). Tai brangiausias turtas, kuriuo privalu pasidalyti su savo vaikais, nors jei šeima gyvena krikščioniškai, vaikai natūraliai perima šeimos gyvenimo modelį ir jos vertybes: pasimelsti rytą, vakarą ir prieš valgį, kiekvieną sekmadienį eiti į bažnyčią. „Savo vaikams stengiuosi paaiškinti tikėjimo klausimus, kad vaikai suprastų, kodėl taip daroma, o malda netaptų dar vienu gražiai išmoktu eilėraščiu, ir jei tą eilėraštį sudeklamuoji nesuklysdamas, vadinasi, esi šaunus. Mūsų Elžbieta jau bando melstis savais žodžiais, užtardama savo draugus, auklėtojas.“ Rimo nuomone, jei vaikai pradeda priešintis tikėjimui, nereikia versti jų tikėti. Tėvai turi išlikti tylūs tikėjimo liudytojai savo vaikams. Labai svarbu, kad tikėjimas būtų perduodamas Dvasia, o ne mechaninėmis priemonėmis, vien tik teologinių žinių perdavimu, nes „gerai išugdyti“ teologai dažnai būna visiški cinikai. Velnias taip pat geras teologas, puikiai išmanantis Šventąjį Raštą; šv. Jonas savo Pirmajame laiške mus įspėja, kad antikristai išeina iš mūsų pačių.

„Vaikų auklėjimą turėtų ženklinti tikėjimo perdavimas, kuris šiandien susiduria su sunkumais dėl dabartinės gyvensenos, darbo laiko, šiandieninio sudėtingo pasaulio, kuriame daug kas, kad išgyventų, karštligiškai skuba“, – rašo popiežius Pranciškus apaštališkajame paraginime Amoris laetitia (287). Švenčiausiosios Trejybės slėpinys – tai paties Dievo vidinio gyvenimo slėpinys. Kaip tikėjimą šiuo slėpiniu perduoti savo vaikams, kuriems pats žodis „slėpinys“ yra didelė, kartais gąsdinanti ir sunkiai suprantama paslaptis?

„Norėčiau ir aš žinoti, kas padeda šeimoje perduoti tikėjimą, – pritaria Rimo Šapausko žmona, dviejų vaikų mama Lina. – Man pačiai vis kyla klausimų: kodėl tikinčioje šeimoje vaikas tampa ateistu? Kodėl jėzuitų gimnazija paruošia keules rūkė? Kaip netikinčiųjų šeimoje atsiranda tikintis ir dar labai radikaliai?“ Atsakymų į šiuos klausimus mėginame ieškoti kartu su Linos vyru, aktoriumi ir didžėjumi Rimu Šapausku, septynerių metų Elžbietos ir ketverių metų Juozapo tėčiu, kuris sako, kad nors ir užaugo tikinčių tėvų šeimoje, tikėjimas pirmiausia yra Dievo dovana ir stebuklas. „Vienas keisčiausių mano gyvenimo įvykių nutiko, kai man buvo 13 ar 14 metų. Pas senelį radau prieškarinį Naująjį Testamentą, išplėšytais puslapiais, dalies Evangelijos net nebuvo, bet ši knyga man pasirodė neįtikėtinai įdomi, nes buvau smalsus vaikas. Tada net nesupratau, kad skaitau Šventąjį Raštą. Kitas ryškus šuolis tikėjimo link buvo Pirmosios Komunijos pamokos Rokiškio bažnyčioje, į kurias noriai ėjau ir stropiai mokiausi. Vaikystėje jutau spaudimą melstis Rožinį, litanijas, tai sukeldavo mano pasipriešinimą, bet, turiu prisipažinti, ugdė ištikimybę maldai ir žadino smalsumą. Juk kartojant litanijos formules: Balčiausiasis bokšte, Aukso namai, Aušros žvaigžde, natūraliai kyla klausimas: apie ką čia tu dabar?“

Tylūs tikėjimo liudininkai Kad tėvų puoselėjamos vertybės ir gyvenimo būdas yra svarbūs perduodant vaikams tikėjimą, pritaria ir Dalia Maknickienė, talentinga fotografė mėgėja, velianti muzikaliausias pasaulyje šlepetes, bei šešių vaikų: Igno (18 m.), Justo (17 m.), Gretos (15 m.), Juliaus (13 m.), Jono (9 m.) ir Mato (4 m.) mama. Dalios šeimoje tikėjimas perduodamas iš kartos į kartą, tai atskleidžia ir jos močiutės išmintingas posakis, kad sunkiausias darbas gyvenime – melstis, Irmanto Gelūno nuotraukaa

Evaldo Lasio nuotraukaa

Tikėjimas – turtas, kuriuo privalu dalytis

Artuma 2017 m. birželis

15

Meilės džiaugsmas

o vaikų auginimas – antroje vietoje. „Taip, mūsų šeima visada buvo tikinti. Tikėjimą išlaikyti gal labiau rūpinosi mama, o tėtis buvo tyliai pritariantis katalikas. Tėvų perduodamą tikėjimą priėmiau be jokio pasipriešinimo, nes mačiau, jog šeimoje puoselėjamas tikėjimas veda į gėrį ir santaiką. Mano močiutė, Bibliją skaičiusi ir lenkiškai, ir lotyniškai, niekada nebruko tikėjimo per prievartą, jį perdavė pati tikėdama. Jos tylus tikėjimo liudijimas buvo paguoda sunkumuose ir gyvenimo pagrindas, be kurio viskas sugriūna. Jaučiu atsakomybę užauginti vaikus gerais žmonėmis ir manau, kad tikėjimas jiems padės tokiems tapti. Noriu, kad jie turėtų savo gyvenime pamatą, nuo kurio galėtų atsispirti ir vėl kilti į viršų. Visa šeima sekmadieniais einame į šv. Mišias. Mes laiminame vieni kitus, laiminame maistą, kartais kelios draugų šeimos renkamės melstis Rožinio, kuris įkvepia ne tik mus, bet ir mūsų vaikus. Tačiau mums svarbu, kad tikėjimo perdavimas mūsų šeimoje vyktų kaip dovana, kaip stebuklas, kurio mes patys savo pastangomis negalime perduoti. Stengiamės, kad vaikai daug laiko leistų gamtoje, nes tai padeda artėti Dievo link, leidžiame jiems mokytis muzikos, nes manome, kad muzika gali kvėpuoti dieviška Dvasia. Esame ‘tylaus tikėjimo’ perdavimo šalininkai.“

Tikėjimas perduodamas tikint „Bažnyčia taip pat ateina į pagalbą tėvams, kurie lydi savo vaikus į asmeninį santykį su Jėzumi,“ – sako Renata Grubinskė, jau ne pirmus metus ruošianti vaikus ir jaunuolius sakramentams. Bet daugiausia dėmesio ji skiria skautams, nes rengimas sakramentams jai yra duoto skautiško įžodžio ir šūkio – Dievui, Tėvynei, Artimui – išpildymas. Renata pritaria, kad tėvai yra pirmi ir svarbiausi tikėjimo skelbėjai, nes šeima yra „namų Bažnyčia“, bet į pagalbą jiems ateina ir Bažnyčios bendruomenė: kunigai, katechetai. „Ruošdama vaikus ir jaunuolius sakramentams vadovaujuosi auksine taisykle kaip universaliu principu – elkis su kitais žmonėmis taip, kaip norėtum, kad elgtųsi su tavimi. Vaikams apie tikėjimą reikia kalbėti gyvai, gyvenimiškai, neatitrūkstant nuo juos supančios tikrovės, privalu suprasti ir gilintis į vaiko pasaulį. Sausai dėstyti tikėjimo tiesas – ne mano stilius. Klysta tėvai, kurie nepakankamai laiko skiria savo tikėjimo pažinimui, tada ir vaikui sunku suprasti, kodėl reikia tikėti, – tęsia Renata. – Kad vaikas norėtų eiti į bažnyčią, suaugusieji turi augti tikėjime ir džiugiai liudyti jį kasdienybėje. Dažnai suaugusieji skiria laiko ir pinigų viskam, tik ne tikriems tarpusavio santykiams, galintiems kilti tik iš santykio su Dievu.“

Paauglių tikėjimo krizės Paauglystė – gražus metas, bet kupinas „sankirtų su autoritetais bei normomis“ (plg. AL 288), – rašo po16

Artuma 2017 m. birželis

piežius Pranciškus, ir jo žodžiams pritartų dažna šeima, auginanti paauglį. Šešiolikmetė Gustė, paklausta, kas atsitiko, kad ji nenori nieko girdėti apie tikėjimą, po trumpos pauzės netikėtai atsako, jog nepaisant to, kad ji dabar neina į bažnyčią, kažkas jos širdyje vis dėlto rusena. „Kai buvau maža, mane labai sužavėjo Lurdo grota Kroatijoje, o Marija atrodė gėrio šaltinis. Mylėjau brolius pranciškonus, su jais keliaudavom į Italiją ir stovyklaudavome Pakūtoje, todėl ir Bažnyčia atrodė artima. Viskas pradėjo keistis po vienos kelionės į Šiluvą, į kurią vykau su klase. Ten išgirdau apie Marijos apsireiškimą ir labai išsigandau, kad Marija nesugalvotų apsireikšti ir man. Kelionė keliais aplink altorių man irgi buvo nesuprantama.

Glumino niūrūs veidai, estetikos trūkumas bažnyčioje ir kunigų abejingumas išpažinčių metu. O kai tėvai aktyviai įsitraukė į tarnystes bažnyčioje ir santykiai pradėjo prastėti, tada supykau ir ant Bažnyčios, ir ant Dievo…

Kai pasakiau, kad neisiu į bažnyčią, tėvai šią žinią priėmė skausmingai, bandė jai priešintis, bet vėliau susitaikė ir priėmė kaip neišvengiamybę. Jų sprendimas manęs nespausti buvo teisingas, nes tai suteikė man erdvės būti savimi. Viskas pradėjo keistis po mažosios sesės gimimo, tėvai neturėjo galimybės aktyvioms savanoriškoms veikloms, pamažu santykiai pradėjo gerėti. Nepaisant visų patirčių, suprantu, kad esu iš kitokios šeimos, gyvenančios visai kitokiomis vertybėmis – mums visiems svarbus sąžinės balsas, nesvetimas gailestingumas, pagarba gyvybei. Mano 25 mokinių klasėje mūsų šeima vienintelė daugiavaikė ir tėvai neišsiskyrę. Jaučiuosi saugi ir mylima šeimoje, ji man kaip uola. Šiandien aš netgi džiaugiuosi, kad mano tėvams patinka tikėti. Ir nors šiandien aš nenoriu eiti į bažnyčią, bet vieną dieną gali viskas pasikeisti. Man patiko viena perskaityta mintis: „Kasdien viskas kinta, rytą išėjusi iš namų į juos jau gali sugrįžti kitokia, nes mus veikia supantis pasaulis, sutikti žmonės, perskaitytos knygos.“ Ką gali žinoti, gal vieną dieną mano požiūris į tikėjimą ir Bažnyčią taip pat pasikeis?“ Popiežiaus Pranciškaus apaštališkojo paraginimo Amoris laetitia žodžiai (287) geriausiai apibendrina perkaitytas mintis: „Norint perduoti tikėjimą būtina, kad tėvai iš tikrųjų gyventų pasitikėjimu Dievu, Jo ieškotų, jaustų Jo poreikį, nes tik taip viena karta girs kitai tavo darbus ir skelbs tavo galybę (Ps 145, 4), o apie tavąją ištikimybę tėvai pasakos vaikams (Iz 38, 19).“

Meilės džiaugsmas

Kaip vaikus išmokyti... meilės todėl pati jam pasakiau: „Sūnau, buvau atsidariusi tavo kompiuterį, jame meta apsinuoginusių merginų vaizdus. Suprantu, kad smalsavai. Atsimink, kad sykį pažiūrėjęs norėsi vis daugiau.

Kuo toliau, tuo bus sunkiau atsispirti, apims begalinis smalsumas.“ Sūnus pažadėjo viską ištrinti. Galbūt tuo metu ir skaudu išgirsti tokias tėvų pastabas, bet vėliau, atsidūrus tam tikroje situacijoje ir aplinkybėse, tikrai tikiu, kad per „kietą diską“ prasimuša tėvų pasakyti žodžiai.

Jonas: Vaikams aiškiname, kad vizualizacija yra kaip maistas. Tik, suvalgius maistą, tai, kas nereikalinga, pasišalina, o vaizdai nepasišalina. Užterštos smegenys mąsto visai kita linkme.

Popiežius Pranciškus nedviprasmiškai sako, kad vaikų lytinis auklėjimas yra įvairiapusiškas pasiruošimas didžiai ir dosniai meilei: „Svarbu mokyti juos įvairių meilės išraiškų, abipusio rūpinimosi, pagarbaus švelnumo, prasmingo bendravimo“ (Amoris laetitia, 283). Juk santuokinės meilės neatskiriama dalis yra ir intymus gyvenimas. Tad apie lytinio auklėjimo realijas savo šeimose paprašėme pasidalyti dvi sutuoktinų poras – Gražinos bei Jono ir Dariaus bei Laimos – įdomu, kaip jiems sekasi?

Pokalbiai kilus situacijai Gražina ir Jonas – trijų sūnų (Justo 23 m., Tado 20 m. ir Nojaus 7 m.) tėvai.

– Kaip jūs su vaikais kalbatės apie intymumą?

Gražina: Prieš dvejus metus vyriausias sūnus mums pasakė: „Lytinis auklėjimas yra tėvų atsakomybė. Tėvai turėtų labiau žiūrėti, ką vaikai žiūri per TV, kompiuterį, ir nepalikti vaikų vienų žiūrėti net N-7 filmų.“ Dar pamenu pokalbį, kai vyriausiasis sūnus (tada jam buvo 14 m.) parsivedė į namus mergaitę ir pasakė: „Susipažinkite. Čia mano draugė.“ Paklausiau: „Kokia draugė? Draugių gali būti įvairių.“ Supratusi, kad tai jo „širdies draugė“, stebėjau juos. Mačiau, kaip mergina tiesiog limpa prie jo, elgiasi kaip gerokai vyresnė. Po šio susitikimo susėdome trise – sūnus, vyras ir aš – pokalbio už uždarų durų.

Jonas: Tada aš atvirai papasakojau apie neigiamas savo jaunystės patirtis, kad moterys gali suvilioti, siekti sau naudos, palikti... o tuomet širdyje atsiveria gili žaizda.

Gražina: Papasakojau ir aš savo sunkias patirtis. Sakiau, kad tai, ką kalba mergina, nebūtinai yra tiesa; kartais ji plepa tiesiog dėl to, kad pasirodytų „kieta“. Papasakojau, kaip aš bandžiau būti „kieta“ su savo draugais berniukais mokykloje, o jie iš mano kalbų suprato, kad čia tuoj už kampo bus galima viską padaryti... Ir tada man teko bėgti. Sūnus, atrodė, šitų mūsų pasakojimų klausėsi kaip pasakų, viską leido kiaurai pro ausis. Bet vėliau jis sakė, kad jam tie mūsų pasakojimai buvo labai naudingi stebint bendraamžių elgesį.

O su viduriniuoju sūnumi buvo taip. Man kažko prireikė kompiuteryje (tuo metu sūnaus nebuvo namie), tad atsidarau jo kompiuterį ir, kur beeičiau, man vis metė apsinuoginusių merginų vaizdus. Supratau, kad jis smalsavo, ir dabar tie puslapių slapukai siūlo susijusius vaizdus. Norėjau, kad tėvas pakalbėtų su sūnum, nes pati gėdijausi. Bet mano vyras buvo savaitgalį išvykęs,

– Kokį tikslą keliate auklėdami vaikus?

Gražina: Mes labiausiai norime, kad sūnūs nesužeistų savo ir merginos širdies, kad santykiai nebūtų vartotojiški. Kai vidurinysis sūnus kur nors eina, sakau jam: „Būk protingas, nes paskui liks labai negeras jausmas.“ Jonas: Auklėjame vaikus, kad jie būtų geri žmonės, – tai pagrindinis tikslas. Sakoma, kad kuo tolesnis tikslas apskaičiuotas, tuo mažesnė paklaida. Be to, vaikai irgi yra atsakingi. Kai tėvai myli vaikus ir rodo pavyzdį, po kurio laiko ateina atsakas. Kai jie mums sako pastabas apie auklėjimą, stengiamės priimti, nors labai sunku; dėl to nuo griežimo mūsų dantys dyla (juokiasi).

Artuma 2017 m. birželis

17

Meilės džiaugsmas

Svarbiausia mokėti atsirinkti Sutuoktiniai Darius ir Laima užaugino dvi dukras: 22 metų Jurgitą ir 18 metų Deinorą.

– Ką jūs su dukromis kalbėjotės apie meilę?

Darius: Kai dukros neseniai to paklausiau, ji sakė, kad kalbėdavomės apie tai, bet aš nepamenu.

Laima: Kalbėjome, bet ne tik žodžiais. Dukros matė mūsų santykius, kaip tėtis myli mamą, o mama tėtį, ir visi keturi susijungiame į šeimą. Kasdien rūpinamės vieni kitais, klausiame, kaip sekasi, stengiamės vienas kitam padėti, pradžiuginti, kad ir sumuštiniu, sudėliodami smagią šypseną iš pomidorų. Kalbėdami telefonu kaskart atsisveikindami siųsdavome bučinius. Jurgitai labai įstrigo, kad visuomet būdavome kartu ir nuolatos žodžiu kartojome, jog mylime, ir tai veikė kaip burtažodis, auginęs meilę. Meilė buvo ne teorija, bet praktiška kasdienybė.

Darius bandė iš visko juoktis, tai dažnai ją skaudino. Dabar tėtis jai – numeris vienas. Jei tik kas, skambina, tariasi su juo.

Darius: Gyvenimas yra kaip DNR. Tai persidengia spiralės, tai yra atstumas tarp jų. Taip ir žmonės – tai suartėja, tai atsitraukia. Svarbiausia, kad jos mokėtų atsirinkti – nedraugautų su bet kuo.

Laima: Ir jos kažkaip atsirinko. Jų kompanija – negeriantys, kūrybiški ir labai įdomūs jauni žmonės. Visi savanoriauja, užsiima įvairiais projektais ir, kaip sako, „kuria Lietuvą“. Anksčiau stebėdavomės, o dabar ir patys įsitraukiame į jų veiklas.

– Kada kalbėjotės apie draugų pasirinkimą?

Laima: Su kiekviena dukra apie draugus kalbėjomės atskirai, kai jos pradėjo vėlai namo grįžti. Jos vis eidavo ne į vakarėlius, o į organizacijų valdybų susirinkimus, poezijos vakarus.

Darius: Dukra sako: „Šitas draugas iš Čekijos mane matematikos angliškai moko. Padeda ruoštis egzami-

– Kada pasikalbėjote, iš kur atsiranda vaikai?

Laima: Kai laukiausi Deinoros, pasakojau Jurgitai apie vaiko gimimą. Pasakojau, jog kai tėtis su mama labai myli vienas kitą, Reikia kalbėtis Dievas padovanoja vaiką. Jis atsu vaikais apie meilę ir gimties dalykus siranda pilvelyje, paskui gimsta.

Klausantis šių šeimų, matyti, jog kasdienis artimų, atvirų, aiškias Dukra paklausė detalių, bet aš ribas nubrėžiančių santykių kūrimas šeimoje yra svarbi vaikų nutraukiau pokalbį, nedetalizaugdymo, taip pat ir lytinio, dalis. Na, o praktiniais lytinio aukvau. Kai Deinorai buvo penkeri, lėjimo patarimais paprašėme pasidalyti Gintauto VAITOŠKOS, jai taip pat pasakojau, kad vaikai gydytojo psichiatro, psichoterapeuto, teologijos licenciato, Sangimsta iš meilės. Ji visur nešiodatuokos ir šeimos studijų programos Tarptautiniame teologijos vosi savo lėles ir mums sakydavo: „Čia jūsų anūkai.“ Auklėtojos institute Austrijoje vadovo. sakė, jog darželyje ji gimdydavo ir gimdydavo vaikučius – tas lėSmagu skaityti apie šias šeimas, kuriose šviečia lytes. Paprašiau jos darželyje nesaulė, geri santykiai tarp sutuoktinių tampa gero vaibegimdyti, nes gal jau per daug. kų ir tėvų sutarimo pagrindu, o patys tėvai yra gilūs Tada pasakiau, kad vaikus ganir išmintingi žmonės. Sudėtingą paauglystės laikotarpį dras atneša. Jai tiko ir patiko ši išgyvenančias savo atžalas jie kalbina taikliai, jautistorija. Daugiau „nebegimdė“. riai ir taktiškai; matosi gražūs tokių pokalbių vaisiai.

Darius: Joms labai patiko amJie girdi ir vaikus, ar vaikų širdis pasiekia jų žodžiai žinos meilės idėja. Deinora, priir kaip pasiekia, vyksta dialogas, ne tik pamokymas. sižiūrėjusi animacinių filmukų, Akivaizdu, kad tokiems žodžiams atviri vaikai užaugo dažnai pamesdavo batą ir šauktarpusavio pasitikėjimo ir supratimo atmosferoje. Tad davo: „Pince, pince, kul tu?!“ O labiausiai apie meilę išmoko pati meilė. vyresnėlė Jurgita draugams sakė, O vis dėlto kokios yra kalbėjimo apie meilę ir gimties dalykus (lytiškumo jog ieškanti ne vaikino, o senelio ugdymo) gairės? Tad trumpai apie jas. savo anūkams.

Meilė sujungia ir kuria gyvybę – ir vaikus domina abi šios gilios paslaptys. Pradėti kalbėtis su vaikais reikia tada, kai tik pamatomi susidomėjimo – Kaip augant dukroms keitėsi ženklai. Šiuolaikiniai tėvai lengviau kalba apie vaikų atsiradimą. Ypač kai jūsų santykis su jomis? šeimoje auga daugiau vaikučių – broliuko ar sesutės laukimas, jų kalbinimas Laima: Paauglystėje vyresnėlei dar jiems esant mamos įsčiose yra labai gražus ir jau įprastas dalykas. Kaip buvo sunku su tėčiu. Jiedu negavaikeliai ten atsirado? Dievas padovanoja juos mamoms ir tėčiams, kai jie lėjo susikalbėti. Ji buvo labai jauvienas kitą myli. Biologijos žinios ikimokyklinio amžiaus vaikų paprastai netri ir, jei tik kas, tuoj apsiverkdavo. domina, vargintis neverta. Verta tik pasidomėti, ar vaikui neįdomu, iš kur at18

Artuma 2017 m. birželis

Meilės džiaugsmas

– Ar kalbėjotės su dukterimis apie kontraceptikus?

Laima: Nesikalbėjome. Daug svarbiau buvo išmokyti, kad gerbtų savo kūną, sutiktų tinkamą žmogų. Man

siranda vaikai, jei jis to nėra paklausęs, o jam jau penkeri ar šešeri. Gal per daug drovisi, gal kieme „viską“ sužinojo?

O geriau būtų, kad sužinotų namie.

Mūsų dienomis „viską“ sužinoti vaikai gali greitai. Jau pradinukus puola pornografija mobiliųjų telefonų ekranuose. Žinau istoriją, kai puolė antrokus. Žala labai didelė, reikalingas atsargumas, techniniai sprendimai, kaip blokuoti žalojančią informaciją. Tačiau ne mažiau svarbi gilesnė žalos „prevencija“ ar „skiepijimas“: jei vaikas šią sritį supras kaip gražiausių žmogaus svajonių išsipildymo galimybę, kaip, sakytume, šventą paslaptį, jis visokiam purvui bus atsparesnis.

Todėl manau, kad reikia kalbėtis arba, tiksliau sakant, išnaudoti natūralų vaikų susidomėjimą meilės paslaptimi jau nuo tada, kai jie pradeda suprasti pasakas. Šis susidomėjimas dažnai mažiau pastebimas nei jų dėmesys vaikų atsiradimui. Tačiau pasakos, kaip ir noras užaugus kokią nors mergaitę vesti ar už ko nors ištekėti, suteikia puikią progą gražiai, giliai kalbėti apie meilę. Čia atsiveria galimybė kalbėti apie ištikimybę ir laukimą, blogus ir gerus žmones, princus, pelenes, piktas raganų dukras ir laumes bei kipšelius, kurie dabar išlindo iš pelkių ir negali savimi atsigrožėti delfių paveikslėliuose. Kad ne vieną iš jų reikia mesti pro langą, jei keliaudamas princesės arba princo gelbėti į užburtąją karalystę nenori būti apžavėtas, kad reikia turėti jiems pagąsdinti gerą pagalį, kalaviją ar bent jau rožinį ir šventinto vandens.

Dar ir pasimelsti sekmadienio Mišiose, kad Dievulis atvestų į protą kaimynų vaikų tėvelį, kuris, vienai laumei jį paėmus už nosies, paliko savo vaikus, ėmė su ja „turėti seksą“ ir visiškai sukvailėjo. Tik reikia laikyti paslaptyje, kad dėl to meldžiamasi, ir tiems vaikams apie jų tėvelį blogai nekalbėti. Šiek tiek vėliau tėvai turėtų kartu skaityti ir žiūrėti tai, ką skaito ir žiūri jų vaikai; suprantama, tai ne visada

atrodo, kad labiau vaikus spaudžia tie tėvai, kurie patys buvo nukrypę, nes galvoja, kad ir jų vaikai taip gali pasielgti. Gal mums patiems daugiau galvoj seksas nei vaikams? Mums svarbu kurti pasitikėjimo ryšius, kad paklaustų, kai joms reikės.

Marijos Stanulytės asociatyvinės nuotraukos

nams.“ Aš jai sakau: „Tai dabar ‘tai’ šitaip vadinasi?“ Bet jie iš tiesų matematikos mokosi!

Laima: Mums belieka pasitikėti vaikais. Kai jie išeina į mokyklą, jiems tenka atsirinkti draugus. Pats gyvenimas pamoko. Įsimylėjus būdavo ašarų, nusivylimo žmonių santykiais, bet po to kažkaip atsirenka. Dabartinis jaunimas peršoko gerą mūsų gyvenimo dešimtmetį, tą etapą, kai mums svarbiausia būdavo „plotai“, išgėrimai... Smagu, kad dukros nepuola į santykius, o moka draugauti. Jaunesnioji sako, kad ji neskuba – laukia savo princo, nors jai jau 18.

Darius: Svarbiausia, man atrodo, įsiklausyti į vaiką, išgirsti, ką jis sako. Aš vis mokau, kad viskas gyvenime yra gražu. Ir nereikia verkti, kai nepasiseka, bet mąstyti, kaip elgtis, nes ašaros nepadės...

įmanoma, tačiau progų, jei tėvai supranta dialogo svarbą, visada galima atrasti. Tėvų proto šviesoje vaikų galvelės veikia šviesiai, „patamsių“ informacija nedaro įspūdžio ir lengviau iš jos smagiai pasijuokti, nei smalsiai nosį kaišioti. Jau pradinėse klasėse vaikai ima girdėti angliškus žodžius, kuriuos lietuviškai nelengva paaiškinti – tokius kaip oralinis ar analinis, abortas ar prostitucija, translyčiai ar belyčiai žmonės ir pan. Vertinga būti pirmu informacijos šaltiniu.

Pradinėse klasėse vaikai sužinos ir apie biologiją; artėjant brendimui reikia, kad dukros sužinotų apie vaisingumo ciklą, berniukai – apie erekciją, skaistumo ir gebėjimo valdyti savo reakcijas vertę. Svarbi ikivedybinių santykių tema, tikros meilės laukimas, svetimų ir savo širdies neskaudinimas, apie kurį šeimos čia taip gražiai kalbėjo. Kaip minėjau, pirmoji sąlyga vaikams subręsti tikrai meilei yra meilės patirtis šeimoje, bet ir kalbėjimas nuo pasakų amžiaus yra svarbus.

Beje, šiuos klausimus išsamiai nagrinėja ir katalikas psichologas Gregory K. Popcakas knygoje Ar gandras atnešė, ar kopūstuose radom? („Katalikų pasaulio leidiniai“, 2011). Apie pokalbius meilės svajonės tema, taip pat sūnaus įvedimą į vyrų pasaulį yra skyrelis ir Gintauto Vaitoškos knygoje Kas iš vaikų pagrobė gandrą? („Katalikų pasaulio leidiniai“, 2011). Kaip mama Laima pokalbyje sakė, gandras tikrai neprarado savo svarbos ir mūsų „moksliškais“ laikais!

Parengė Vijoleta VITKAUSKIENĖ

Artuma 2017 m. birželis

19

Meilės džiaugsmas

Atsakinga tėvystė, arba Nepailstamas ir palaimingas rūpestis

Zita VASILIAUSKAITĖ Šiandien motinystė / tėvystė suprantama kaip vertybė savaime. Tačiau dažnai nutylima, kokių pastangų ir atsidavimo reikia, kad užaugintume vaikus, būtent – užaugintume! Taigi ko reikalauja iš mūsų atsakinga tėvystė?

Atsakingumas Atsakomybė nepopuliari šiandienos gyvenime. Vadovai neatsakingumu kaltina darbuotojus, o pastarieji – vadovus; sutuoktiniai pykčio metu kaltina vienas kitą, mokytojai – moksleivius, o šie – mokytojus ir pan. Taigi atrodo, kad daugeliui mūsų įvairiose gyvenimo srityse atsakingumo tikrai trūksta. Šeimos gyvenime ugdant vaikus taip pat. O atsakingumas – viena svarbiausių žmogaus savybių. Atsakingas žmogus sąmoningai įsipareigoja ką nors atlikti visų geriausiai ir yra pasirengęs atsakyti už savo veiksmų padarinius. Atsakingumas – tai ir vidinis jausmas, kad „aš privalau tai padaryti“. Tačiau ne tik. Atsakingumas yra ir žmogaus laikysena, aktyvumas ir atsidavimas siekiant numatyto tikslo. Kitaip sakant, žmogus brandus tik tuomet, jei atsako už savo veiksmus. Jis patikimas, susitelkęs ne į save, bet į savo pareigas, juo galima pasikliauti sunkiomis akimirkomis.

Atsakingi tėvai nuolat rūpinasi vaiku, fiziologiniais, psichologiniais ir dvasiniais jo poreikiais. Jie supranta, kad vaikui neįmanoma be tėvų pagalbos užaugti visaverčiu, savarankišku, atsakingu, naudingu sau ir kitiems, mylinčiu ir laimingu žmogumi. Deja, nepakankamai atsakingi tėvai to nesupranta, nesusimąsto, kad jų elgesys su vaiku paveiks jo asmenybę ir tolesnį gyvenimą. Neretai tokie tėvai aklai perima savo tėvų elgesį su jais pačiais vaikystėje, nors tas elgesys ir nedžiugino. Jie sako: „Aš taip augau, užaugs ir mano vaikas.“

Kokia tėvystė yra neatsakinga?

Neatsakingos tėvystės apraiškų būna įvairių. Neatsakingumas pasireiškia tuo, kad kai kurie tėvai yra labai egoistiški. Jie siekia patenkinti savo pačių reikmes neretai vaiko sąskaita, siekdami asmeninės laisvės nuo vaiko arba įtvirtindami beribę savo valdžią jo atžvilgiu, kartais – net atimdami iš vaiko jo gyvenimą, nes jiems svarbiau už viską „būti labai rūpestingais tėvais“ savo malonumui 20

Artuma 2017 m. birželis

ir pasipuikuoti prieš kitus. Išskirsime dažniausiai pasitaikančias neatsakingos tėvystės apraiškas.

Vaiko ugdymu savęs neapkraunantys tėvai. Šiai grupei pirmiausia priskirtini tėvai, pažeisti alkoholizmo ar kitų priklausomybių. Suprantama, jų dėmesio centre yra tai, nuo ko jie priklausomi, o vaikai lieka nuošalėje.

Deja, priskirtinos ir šeimos, kurios atrodo visiškai „sėkmingos“. Nemažai šiuolaikinių žmonių yra užsiėmę savo karjera ir „pilnaverčiu“ gyvenimu – kelionėmis, pramogomis, materialine gerove. Rūpinimasis vaikais dažnai apsiriboja medžiaginių poreikių tenkinimu. Vaikai palikti patys sau, jų gyvenimu ir asmenybėmis nesidomima.

Tokie tėvai suteikia vaikams visišką laisvę, nes patys siekia būti laisvi nuo jų. Neretai būtent šių tėvų vaikai vyresniųjų būna įtraukiami į nusikalstamas veiklas, tampa priklausomi nuo svaigalų ir pan. Net jei to pasiseka išvengti, tokioje aplinkoje augęs vaikas nepatiria tėvų meilės, tad pats savęs nemyli ir nevertina. Dažnai vaikystėje atsiradęs nereikalingumo, apleistumo jausmas lydi jį visą gyvenimą. Vėliau tokiems žmonėms sunku užmegzti visaverčius, meile ir rūpesčiu grįstus santykius su kitais.

Griežti, autoritariški tėvai. Atrodytų, kad jie rūpinasi vaiku, nes nuolat jį kontroliuoja, reikalauja aklai paklusti, o nusižengusį baudžia neretai naudodami fizinį ir psichologinį smurtą. Iš tikrųjų tokie tėvai dažnai patys buvo taip auginami, todėl galvoja, kad tai pats geriausias auklėjimo būdas. Deja, tai tik nepakankamos atsakomybės už vaiko ugdymą apraiška. Kodėl? Tokie tėvai vaiką laiko savo nuosavybe. Vaikas suprantamas kaip žmogus, kuris turi jų klausyti ir jiems paklusti. Aišku, be tam tikrų taisyklių ir tvarkos laikymosi neįmanoma sėkmingai ugdyti vaiką, tačiau to siekti reikėtų bendru visų šeimos narių sutarimu, remiantis tėvų autoritetu. Nepakankamai atsakingiems tėvams svarbiau „rodyti valdžią“ vaikui nei mąstyti apie tai, kokią įtaką tai padarys jo asmenybei.

Neretai jau paauglys pats „suveda sąskaitas“ su tėvais ne tik nustodamas jiems paklusti, bet ir elgdamasis priešingai, dažnai laužydamas elgesio normas ir taip atsidurdamas labai rizikingose situacijose. Kitaip sakant, jis lyg nutrūkęs nuo grandinės neria į gyvenimą be pakankamų įgūdžių ir aplinkinio pasaulio supratimo.

Meilės džiaugsmas

Kitais atvejais tokio ugdymo padarinys – tai paklusnumas kitiems. Vaikas išmokomas paklusti, bet nepasiruošia savarankiškam gyvenimui. Todėl vėliau, jau suaugęs, jis leisis vadovaujamas tėvų, sutuoktinio (-ės), aplinkinių, – eis jau išmoktu, žinomu keliu, neprisiimdamas atsakomybės už savo gyvenimą, bus pasyvus, abejingas ir nelaimingas, nes jausis nevisavertis. Beje, šiai grupei priskirtini ir tie tėvai, kurie iš vaiko reikalauja daugiau, nei leidžia jo gabumai ir jėgos. Pvz., reikalaujama mokytis tik puikiais pažymiais arba daug pasiekti muzikos mokykloje, sporto būrelyje. Kitaip sakant, tėvai nesugeba mylėti besąlygiška meile. Dėl to sutrinka vaiko sveikata (jis pernelyg stengiasi, nes siekia tėvų meilės), mažėja savivertė, kyla kaltės jausmas.

Pernelyg atsakingi tėvai. Atrodytų, kad atsakingumo per daug nebūna. Deja, būna. Tokie tėvai (dažniausiai per daug atsakingos mamos) taip rūpinasi vaiku, kad šis

Kas yra atsakinga tėvystė?

Pirmiausia tai suvokimas, kad vaikas yra tau patikėta dovana, reikalaujanti nepailstamo rūpesčio ir veiklios meilės, atsiliepti į jo, kaip žmogaus, poreikius. Esminis vaiko poreikis yra užaugti visaverčiu žmogumi, ir tam reikia tėvų pagalbos. Atsakingi tėvai tai supranta ir geba prisiimti atsakomybę, žinodami, kad nuo pagalbos pobūdžio priklausys vaiko tolesnio gyvenimo kokybė.

Tačiau labiausiai atsakingi tėvai pagelbsti vaikui augti visų pirma tada, kai suvokia, jog vaikas mokosi gyventi pirmiausia iš savo tėvų. Tad esame atsakingi ir už savo pačių gyvenimo kokybę: turime būti savo vaikams įkvepiančiu, patikimu pavyzdžiu, o tai reiškia – patys nepaliaujamai tobulėti. Kita vertus, paruoštų tinkamų ugdymo receptų nėra, nes kiekvienas vaikas (tai žino atsakingi tėvai) yra unikalus, turi savo nepakartojamų asmeninių savybių. Todėl reikia nuolat tobulėti kaip ugdytojams, kaupti patirtį ir mokytis iš jos. Šioje srityje būtina gilinti ir plėsti žinias, stengtis kūrybiškai taikyti jas kasdieniame šeimos gyvenime. To niekaip nepadarysime nepažindami vaiko ir jo poreikių, ne tik fiziologinių, bet ir psichologinių (išsiugdyti tam tikras asmenybės savybes, pvz., savigarbą, bendravimo įgūdžius ir pan.) bei dvasinių (atrasti dvasinį pasaulį per tikėjimo praktiką, grožio ir meno supratimą). Pažinti vaiką – tai negailėti laiko, kurį skiriame bendrauti su vaiku, domėtis juo, galiausiai būti su juo kartu.

Evaldo Lasio asociatyvinė nuotrauka

Labiausiai tėvai pagelbsti vaikui augti tada, kai suvokia, jog vaikas mokosi gyventi pirmiausia iš savo tėvų.

vaikas auklėjamas prieštaringai (tai, ką tėtis leidžia, mama draudžia, ir atvirkščiai), spaudžiamas vieną iš savo tėvų vertinti kaip geresnį, labiau jį mylintį ir pan. Neretai vienas iš tėvų, t. y. tas, kurio finansinė padėtis geresnė, vaiką papirkinėja brangiomis dovanomis ar ypatingomis pramogomis. Taip iškreipiamas meilės supratimas, iš vaiko atimama galimybė natūraliai mylėti, taip, kaip sako širdis, – ir mamą, ir tėtį.

neturi galimybės pats mokytis gyventi. Jos stengiasi viską daryti už vaiką ir tai vadina meile. Tokios mamos yra susikūrusios galvoje rūpestingos ir atsakingos motinos klaidingą idealą ir siekia jį įgyvendinti. Svarbiausias jų rūpestis yra jos pačios. Tai ne kas kita, kaip paslėpta egoizmo forma. Vėliau šis auklėjimo būdas neretai tampa ir manipuliacija vaiku. Vaikas spaudžiamas jaustis kaltas, jei bando patenkinti vieną iš svarbiausių poreikių – būti savarankiškas ir orus. Toks vaikas auga šiltnamio sąlygomis, neišmoksta savarankiškumo ir gebėjimo pasirūpinti savimi, nes yra visiškai priklausomas nuo „mylinčios“ mamos. Šiai neatsakingų tėvų grupei priskirtini tėvai, kurie siekia būti atsakingi ir mylintys, todėl abu konkuruoja tarpusavyje, beatodairiškai pataikaudami vaikui. Taip dažnai nutinka tuomet, kai sutuoktiniai nuolat konfliktuoja, jų santykiai patiria krizę. Tada vaiką sutuoktiniai pasitelkia tam, kad vienas kitam pasirodytų esantys labai rūpestingi ir atsakingi tėvai. Dažniausiai tokiose šeimose

Atsakinga tėvystė remiasi meile vaikui – nesavanaudiška ir veiklia, pasiekiančia jo širdį. O tai jau mūsų pastangų, atsidavimo ir atsakomybės vaisius, arba kitaip – nepailstamas ir palaimingas rūpestis.

Artuma 2017 m. birželis

21

Meilės džiaugsmas

Griūva robotų namai

Žinia apie profesoriaus vaikų pagrobimą sklido taip greitai, kaip gaisras žolėje (jei nežinai, kas tai, geriau ir nežinok, pavojinga). Žinių laidų antraštės buvo vien tik apie tai: „Biblijos profesorius prieš vaikų namus“, „Biblijos profesorius už savo vaikus“ arba „Biblijos profesorius už vaikus namuose“. Tėtis buvo susišiaušęs dar labiau nei visada, nes jam teko dažnai ir tikrai protingai kalbėti per televiziją. Mama irgi nesnaudė. Jos dėka visi Deboros ir Elijo klasės draugai ir jų tėvai telkėsi į kovą už dvynukų sugrąžinimą namo. Visiems ėmė atrodyti, kad nueita per toli. Tačiau vaikų namų direktorius būtų ėjęs dar toliau, jei ne Debora, Lota ir Elijas.

Pirmąjį rytą vaikams teko sugalvoti, kaip apsaugoti Lotą. Gal paslėpti?

– O kam ją slėpti? Paslėpkime šitą bukagalvį! – sugalvojo Elijas ir, pagriebęs tokį pat baltą ir gauruotą mechaninį šunį, įgrūdo į spintą.

Atėjusi jų žadinti auklė įtariai pažvelgė į Lotą. Elijas šūktelėjo: – Sėdėk!

Lota atsitūpė klusni kaip mechaninis šuo. Tačiau vėliau elgėsi kaip visada: susibūrus vaikų grupelei, ji užversdavo visas keturias letenas tarsi sakydama: „Kutenkite ir kedenkite!“ Lotai dar labai patiko žaisti gaudynių, tad visa krūva mažylių krykštaudami (ko nebūdavo iki šiol) pasileisdavo per namus. Kai šuniukas palįsdavo po lova pailsėti, prisilakstę vaikai susigrūsdavo į naujokų kambarį.

Saulėlydis jautėsi ypač reikšmingas, nes jis atrado ir atvedė šią nuostabią trijulę į nykų jų gyvenimą.

– Čia mano draugai! Jie neturi nė vieno roboto! – pristatė berniukas. Keista buvo tai girdėti: brolis su sese staiga suvokė, kaip gali būti nuostabu neturėti to, ką visi turi...

– Ar jūs dabar gyvensit su mumis robotų namuose? – švelniu balseliu paklausė maža mergaitė, prisiglausdama prie Deboros.

– Robotų? – nesuprato Debora.

– Visi sako, kad čia vaikų namai, bet iš tikrųjų čia – robotų namai. Mes neturime namų, – sušnibždėjo mažylė.

22

Artuma 2017 m. birželis

Debora pastebėjo, kaip Chronos įsliūkino į kambarį ir tyliai sudejavo: – Tik tak, neturiu namų, tak, tak.

– Mes turime namus ir tėtį su mama, ir jie mus iš čia ištrauks, – tvirtai ir garsiai pareiškė Elijas.

– Visus mus ištrauks, – pridūrė pats savimi nusistebėdamas.

– Aaaa! – susižavėjimo šūksnis nuvilnijo per kambarį. Chronos pridėjo savąjį: „Aaa...“ Buvo taip gera turėti viltį!

– Kas čia? – paklausė ta pati švelniakalbė mažylė, užčiuopusi po antklode Bibliją.

– Čia Dievo laiškas mums, žmonėms, – paaiškino Debora.

– Paskaityk, ką Jis sako, – ėmė maldauti vaikai.

Debora bet kur atsivertė ir perskaitė ištrauką iš Izaijo knygos 49 skyriaus, 15 eilutę.

Nuo tada tris vakarus iš eilės (nes tiek laiko Debora ir Elijas praleido robotų namuose) buvo klausomasi Dievo laiško.

Vargšės auklės jautėsi sutrikusios. Ne tik dėl to, kad nauji vaikai visus traukė kaip magnetas (netgi kūdikiai ropojo pas juos). Lota buvo dar jauna kalaitė ir viską graužė, tad nugraužė labai reikalingą laidą. Juo sruvo svarbi informacija auklėms, ir dėl to vienos jų dabar galėjo tik vaikščioti po tuščią kambarį ir murmėti: „Mielasis,

padaryk tą ir aną“, o kitos dainavo lopšines tuščioms lovelėms. Dabar vaikai klausėsi tik vienos lopšinės.

Saulėlydis išdidžiai paleisdavo „Mamos dainą“, nes sa-

Meilės džiaugsmas Vaikai apie auklėjimą

vo kambaryje jis rado Elijo grotuvėlį ir su jo leidimu pasilaikė sau. Tada jau žinote, kas atsitikdavo: užmigdavo laikas, sugedusios auklės visai sustodavo.

Robotų namų direktoriui Petrui Tynui to jau buvo per daug. Tačiau kaip nors labiau nubausti Deborą su Eliju jis bijojo, nes priešais paradines duris stovėjo minia žmonių ir jų robotų (!), reikalaujančių paleisti dvynius. Priekyje buvo mama ir storu balsu šaukė: A verbis ad verbera! (lot. Nuo žodžių prie smūgių!). Jai pritarė tėtis: Aut bene, aut nihil! (lot. Arba gerai, arba nieko!).

Taip Debora ir Elijas ketvirtadienio rytą atsidūrė mamos ir tėčio glėbyje ir džiaugdamiesi, ir liūdėdami.

Užduotis: atsiversk Bibliją ir sužinok, ką Debora paskaitė našlaičiams pirmąjį vakarą (Iz 49, 15). Skaičių skalėje nuo 1 iki 10 pažymėk, kiek tu tiki šiuo Dievo pažadu. Jei tavo tikėjimo „balai“ labai mažučiai, paprašyk Dievo, Švč. Mergelės Marijos ar savo Angelo Sargo, kad augintų tavo tikėjimą.

Arnas, 4 metai Man tai patinka, kai mane auklėja mama. Nes kai tėtis auklėja, tai jis kartais rėkia ant manęs ir liepia pačiam apsirengti, susitvarkyti žaislus, apsiauti šlepetes. Mama irgi liepia pačiam rengtis, bet kai man nepasiseka, tai visada padeda. Kartą dingo mano šlepetės. Tada tėtis liepė susirasti, o mama man padėjo. Tada viskas buvo labai greitai. Aš apsiaviau ir dar spėjau filmuką pasižiūrėti. O tėtis tai liepia šlepetes susirasti pačiam ir nepadeda, nes sako, kad aš jas pats kažkur padėjau, todėl turiu pats ir susirasti. Bet aš dar mažas ir kartais galiu tų šlepečių ir nesurasti. Tada būna blogai. Negalima gi savo daiktų mėtyti. Daiktus reikia saugoti, nes paskui nebeturėsi šlepečių ir reikės vaikščioti basam, o tada galima sušalti kojas ir susirgti sloga.

Elenutė, 6 metai Kai vaikus auklėja tėveliai ir mamytės, tai jie nori, kad vaikai visko išmoktų ir galėtų patys apsirengti, užsisegti sagas ir dar mokėtų net batų raištelius užsirišti. Aš tai jau moku apsiauti batukus ir užsirišti raištelius.

Tik sesė dar nemoka. Ji maža, tai ją dar reikia auklėti. Kartais aš padedu sesei užsirišti batukus, bet man ne visada pasiseka. Kai aš užrišau sesei batuką, tai ji bėgiojo, ir tas batukas nukrito. Mes visi ilgai ieškojome jo. Tėtis rado jį sode, po tokiu gražiu krūmu. Batukas buvo labai purvinas, smėlėtas, ir mama paauklėjo tėtį, nes liepė jį nuplauti ir užmauti mano sesei.

Rapolas, 5 metai Mane auklėja tėtis ir mama. Jie visada primena, kad kai kas nors ką nors duoda, reikia padėkoti, na, paprasčiausiai pasakyti ačiū. Tada, kai vaikai padėkoja, jie būna gerai išauklėti ir mandagūs. Aš tai mandagus vaikas, nes visada, kai močiutė arba senelis nuperka ledų arba kokią nors mašinytę, pasakau ačiū. Kai vaikui nuperka mašinytę, tai negalima sakyti, kad nepatinka. Reikia padėkoti ir paskui jau kitą kartą paprašyti, kad kitą mašinytę nupirktų, tą, kuri labai patinka.

Ignas, 5 metai Ona Kvašytė. TEOFILIUS Komiksų knygelės dailininkė Ona Kvašytė patrauklia forma supažindina 7–12 metų vaikus su garbinguoju arkivysk. Teofiliumi Matulioniu. Skaitytoją lydi du personažai vaikai, ieškantys atsakymo, koks buvo Teofilius ir ko iš jo galima pasimokyti šiandien.

Tai puiki dovana vaikui ir patrauklus katechezės įrankis, padėsiantis įamžinti Lietuvos Bažnyčiai svarbų beatifikacijos įvykį ir geriau pažinti būsimąjį palaimintąjį.

Knygelė pasirodys birželio pradžioje.

Magnificat vaikams

Aš kartais auklėju savo močiutę, nes ji visada pameta savo akinius ir pamiršta, kur juos pasidėjo. Tada aš surandu tuos akinius ir liepiu močiutei daugiau jų nebepamesti, nes be akinių močiutė blogai mato ir tada pyksta, kad jų neberanda. Dar auklėju katiną Murį, nes jis visada nori užšokti ant mano lovos. Paskui reikia lovą valyti, nes ten labai daug katinėlio plaukų pribyra. Močiutė irgi auklėja katinėlį, bet jis kartais pamiršta, kad ant mano lovytės lipti negalima. Kartą Muris paslėpė močiutės akinius po stalu. Aš juos suradau ir atidaviau močiutei, o katinėliui liepiau daugiau taip nesielgti. Tada mama Muriui nupirko tokį žaisliuką – ratuką, kad su juo galėtų žaisti. Bet Muris kažkodėl nesiauklėja, nes kai niekas nemato, jis vėl stumdo močiutės akinius ir gali juos numesti ar net sudaužyti. Aš manau, kad kai Muris užaugs, bus didelis katinas ir tada jau bus išsiauklėjęs.

Užrašė Aldona ATKOČIŪNAITĖ Artuma 2017 m. birželis

23

Veidu į vaiką

Prieglaudos vaikai neįsivaizdavo pasaulyje didesnės laimės, kaip turėti tėvus. Atvirai, žinoma, ne visi būtų pripažinę savo beviltišką svajonę. Tačiau Rasmusas, kuris tebuvo devynerių, nemokėjo apsimesti esąs abejingas.

– Klausykit, – tarė jis susijaudinęs, – klausykit, o jeigu jie pasiims mane. Oi, kaip norėčiau, kad jie mane pasiimtų.

– Ėhė, nė nesitikėk, – pasakė Gunaras. – Jie visad išsirenka mergaites su garbanotais plaukais.

Rasmuso džiaugsmas dingo, ir jo veidą apniaukė skaudi neviltis...

– Ar tu vis dėlto manai, kad negali atsirasti tokių, kurie pasiimtų berniuką su lygiais plaukais?

(Astrid Lindgren, Rasmusas klajūnas, p. 14)

Nė vienas vaikas nėra klaida

(popiežius Pranciškus)

laimingų bendraamžių žiaurumui, ir kokia laimė užgriūva, kai jį suranda nauja šeima.

Iš Kauno Žaliakalnio vaikų namų sunkvežimiu lyg bulves būrelį vaikų pervežė į Marijampolėje (sovietmečiu Kapsuke), Alyvų gatvelėje, tarp mūrinių ir medinių vienaukščių namelių triaukščiame mūre įsikūrusius vaikų namus (pokariu nacionalizuotame Šventosios Šeimos seserijos pastate). Šiame atskirame pasaulyje su sava teise, normomis ir taisyklėmis „noko“ niekieno vaikų gyvenimai.

Vytautas su bendraamžiais buvo taiVytukas 1976 m. kinys vyresniųjų, kurie be gailesčio čaižė mažuosius ūkinio muilo gabalais prausykloje, kas rytą tykodavo miesto sode einančio į mokyklą, o nustvėrę įstumdavo į sūpynes ir taip pasupdavo, kad mažyliui iš baimės negera pasidarydavo.

Kasrytinis mokytojos pasisveikinimas „nevalyvo“, „tinginio“ mokinio netrikdė, jam nerūpėjo jokie lentoje rašomi žodžiai ar skaičiai, nes vaiko galva spengė iš baimės: kaip reikės sugrįžti pro sūpynes ir ar liks gyvas po eilinės egzekucijos? Ir taip kasdien: miesto sodo sūpynės, mokytojos atšiaurumas, vėl sūpynės,

Lietuvoje daug žmonių nepasirengę tapti tėvais arba jais tapo apie tai nesusimąstę, neprisiėmę šios atsakomybės, o galbūt niekas jų nepamokė, kaip būti žmogumi. Tai iškalbingai byloja be tėvų globos augančių vaikų skaičiai Lietuvoje – šiuo metu tokių vaikų yra 9 116.

LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerija skelbia, jog į globos namus kasdien patenka po tris, keturis vaikus.

Jau apsipratome girdėti ir šiuos skaičius, ir tai, kad Europoje pagal juos ir kitas socialines problemas beveik pirmaujame. Dažnas ramina sąžinę: „Jie ten, globos namuose, pavalgydinti.“ Į tai vienas kunigas su širdgėla atsakytų: „Ir kalakutus gerai lesina.“ Žmogus gyvas ne vien duona. Blogai, kai duonos trūksta, bet geriau jau trūktų duonos, negu meilės. Tai liudija kunigo monsinjoro Vytauto Grigaravičiaus vaikystė, apie kurią jis papasakojo broliams kunigams, ragindamas juos kviesti savo parapijiečius globoti ar įsivaikinti. Jis irgi kažkada buvo berniukas „lygiais plaukais“.

Tegul šio kunigo istorija mums būna kaip langas pamatyti tai, kas dedasi vaiko širdyje, kuomet šis auga „paliktas žmonių piktumui“, dažniausiai savo ne24

Artuma 2017 m. birželis

Veidu į vaiką

namuose – kaip ir kitiems jaunesniems – laibu kūneliu atlaikyti iš vyresnių berniukų skrendančio ūkinio muilo smūgius, negailestingą daužymą kumščiais. Jei auklėtoja pamatydavo kurio nors vaiko mėlynes, nusikaltusiojo vaidmenį prisiimdavo kitas to paties likimo bendraamžis: mat geriau auklėtojos bausmė, nei dar vienas vyresniųjų nevaldomo pykčio priepuolis.

Intensyvus ir kasdienis paauglių smurtas silpnesniųjų mažamečių širdelėse budino žvėrį: pasitaikius progai ir jie jau žinojo, kaip su pasitenkinimu engti kitus – silpnesnius. Beveik visi vaikų namuose gyvenę vaikai atsidūrė įkalinimo vietose, daugelio ir gyvų jau nebėra. „Gal ir mano kelias būtų ta kryptimi pasukęs, nes žiaurumas jau teikė malonumą... Gal, jei toje tamsoje nebūtų buvę ŽMONIŲ... Vieno, dviejų...“ – prisimena kunigas.

Atšiaurią vaikų namų kasdienybės rutiną praskaidrindavo auklytė, dirbusi vieną popietę per savaitę. Vaikai jos laukdavo, nes ji nebardavo, mylėjo, apdovanodavo saldainiais. Vaikai į ją įsikibdavę ir net į tualetą neišleisdavę, į sudiržusias nuo žiaurumo ir atšiaurumo širdeles gerdavę jos meilę – gyvybės ir žmoniškumo eliksyrą. Mažajam Vytautui dar labiau pasisekė: viena virėja per langą nepamiršdavo slapčia kyštelėti pro šalį bėgančiam vaikui sumuštinį. Ir taip kasdien. Kol atsirado šeima... „Kai tokį vaiką tėvai pasisodina ant suolo į savo tarpą, jam gyvenimas ir laikas tarsi sustoja – jis nieko daugiau nebemato, tik šiuos du žmones. Jie vieninteliai tą pačią akimirką tampa jo pasauliu. Ir nebeieškai kitų, negalvoji, ar jie tinkami, gal yra geresnių, jaunesnių... Ne, tik šie vieninteliai. Man taip buvo... Ir tai šeimai. Jie tapo mano tėvais. Dovanojo save...“ Šiandien į vaikų globos namus, taip pat kaip ir Vytautas, patenka po 1 220 vaikų per metus. Be abejo, ir šiandien globos namuose galima sutikti gerų auklyčių ar virėjų. Tačiau popiežius Pranciškus primena, jog nė vienas vaikas nėra klaida, tad kiekvienas vertas tėvų meilės ir būtinai – namų jaukumo.

Apsisprendus tapti vaiko gyvenime tuo stebuklingu žmogumi – įtėviu ar globėju – lengva nebus. Dauguma mūsų šiuos sunkumus nujaučiame ir dėl to nesiryžtame rizikuoti. Kunigas Vytautas neslepia: „Žinau, įtėviams nebuvo lengva, nes ne vienus metus jiems teko sugerti mano pyktį visam pasauliui, vėliau tą pyktį keitė padaužiškumas, paauglystės išbandymai. Kai kurias tėvų pamo-

kas pajėgiu tik dabar suprasti ir taikyti savo gyvenime.

Vaikams reikia mylinčių tėvų ir laiko išmokti jų pamokas. Būkite kantrūs ir palaikykite vieni kitus, nepalikite vaikų likimo valiai.“ Neseniai pradėta Kauno arkivyskupijos Carito programa „Vaiko gerovės institutas“ kaip tik ir padeda įtėviams bei globėjams palaikyti vieniems kitus, būti vieni kitiems ta „saulės baterija“, įkraunančia džiaugsmo, kantrybės ir pasitikėjimo. Vytauto tėveliai vieni susidorojo su vaiko auklėjimu ir iš nuskriausto berniuko išaugo puikus žmogus ir kunigas, dėl šios savo patirties gebantis atjausti paklydusius žmones. Įsivaizduokime, ką galime nuveikti kartu!

Šventasis Raštas sako, kad mūsų tėvystė kyla iš Dievo tėvystės / motinystės. Įtėvių meilė tuo labiau. Nemanykime, kad esame Dievo vaikai.

Ne, mes esame įvaikiai. Tai kodėl netapus įtėviais, kaip Dievas? Jei tėvystė yra kilnus, tai įtėvystė – superkilnus pašaukimas, nes tu gali pamilti ne savo vaiką, kurio negimdei ir kurio gimusio niekas nepriglaudė dėl kitų nuodėmės. O tu glaudi arba dar priglausi, kaip kad Dievas glaudžia tave.

Ses. Daiva Kristina KUZMICKAITĖ MVS, Kauno arkivyskupijos Carito programos „Vaiko gerovės institutas“ vadovė

VISA INFORMACIJA ĮVAIKINIMO IR GLOBOS KLAUSIMAIS Kauno arkivyskupijos Carito programa „Vaiko gerovės institutas“ Papilio g. 5, 44275 Kaunas, tel.: 8 616 15 723, 8 602 99 158, el. p. vgi@kaunas.caritas.lt kaunas.caritas.lt/musu-darbai/vaiko-geroves-institutas/ www.facebook.com/caritas.vgi

Kauno m. sav. vaikų gerovės centras „Pastogė“ P. Plechavičiaus g. 21, 49260 Kaunas, tel. (8 37) 313 912, el. p. pastoge@kalnieciai.lt www.pastoge.lt

Artuma 2017 m. birželis

25

Veidu į vaiką Tėčio dienoraštis

Kaip mes šventėme zuikio gimtadienį...

Na ir įkliuvau... Turiu prisipažinti, kad tąkart buvau „užėjęs“ į feisbuką ir žvejų forume skaičiau, kaip kimba žuvys. Tačiau priėjo Tomas ir kažko paklausė. Kaip įpratęs, „palaikiau pokalbį“ sumurmėdamas: – Hm, na gerai, gerai...

Nesulaukęs žvilgsnio, Tomas dar sykį paklausė, tik jau garsiau: – Tai tikrai taip darysim?!

Nenorėdamas atsijungti, žvilgtelėjau į jį, pakedenau plaukus ir pasakiau: – Na tikrai taip darysim, darysim.

Ir vėl panirau į virtualųjį pasaulį.

Būčiau užmiršęs šią situaciją, tačiau kitą dieną Tomas grįžo iš darželio ir...

– Tai ką, – viltingai pažvelgė į mane, – trečiadienį švęsime zuikio gimtadienį?

– Ką? – sukau galvą, bandydamas suprasti, kas čia vyksta, bet niekaip negalėjau prisiminti. – Kaip suprasti – zuikio gimtadienį?

– Na, mano zuikio.

Staiga supratau, kad jis kalba apie zuikį, su kuriuo miega. O jis tęsė: – Neprisimeni? Juk vakar man prižadėjai, kad ryt, trečiadienį, švęsime zuikio gimtadienį.

Padaręs iškalbingą pauzę ir svajingai nusišypsojęs, pridūrė: – Sakei, bus tortas ir dovanų.

Taip ir įkliuvau. Supratau, kad neįsigilinęs, lengvabūdiškai pažadėjau daugiau negu reikia. Jau norėjau griežtokai viską nutraukti, tačiau kaip priekaištą prisiminiau popiežiaus Pranciškaus žodžius iš Amoris laetitia: „Tėvo buvimą ir todėl jo autoritetą taip pat silpnina vis didesnis laiko skyrimas komunikavimo priemonėms ir pramogų technologijoms“ (176). Greitai suvokęs, kad dar ne vėlu gelbėti puolusį tėvo autoritetą, ėmiau spręsti situaciją. Bandydamas slėpti sumišimą, susirūpinęs klausiau: – Hm... O kaip švęsime tą gimtadienį?

– Jame reikia sulaukti kito zuikio.

Nagi, „brolio“. Aišku, dar turi būti tortas...

– Bet juk švenčiame tik žmonių gimtadienius, – bandžiau paprieštarauti, bet 26

Artuma 2017 m. birželis

mačiau, kaip sūnus susigraudino.

Prisiminęs savo lengvai duotą pažadą, pasakiau: – Gerai jau, gerai, dar liko viena diena iki zuikio gimtadienio, ką nors sugalvosime ir būtinai atšvęsime. Įkliuvau. Viduje buvo juokinga ir norėjosi prieštarauti, bet Tomas taip karštai pasakojo, kaip bus smagu per zuikio gimtadienį, kad nenorėjau jo liūdinti. O gal ir nereikėjo. Gerai, kad buvo antradienis, dar turėjau dieną pasiruošti.

Išaušo trečiadienis. Važiuodamas į darželį prisiminiau, kad šiandien reikia švęsti tą „zuikio gimtadienį“. Galvojau, iš kur gauti „brolį“, ir prisiminiau vieną Aistės zuikutį, su kuriuo ji jau nebežaidė. Tikėjausi, kad tiks.

Darželyje Tomas manęs nekantriai laukė. Negalėjau atsistebėti, koks jis buvo džiaugsmingas, tad ir aš pasidaviau gimtadienio idėjai. Nuoširdžiai abudu vaidinome mums tekusius vaidmenis.

– Tai zuikis yra tavo vaikas, ar ne? – klausiau. – Tai vadinasi, jis mano anūkas? Taigi švęsiu savo anūko gimtadienį?!

– Na, galim ir taip pasakyti, – juokėsi Tomas.

Kai grįžome namo, suradau mažąjį zuikutį ir iškilmingai įteikiau Tomui.

– Štai, į zuikio gimtadienį atvyko jo mažasis brolis zuikis!

– Bet jis toks mažytis? – suabejojo Tomas.

– Taip, čia jo mažylis brolis. Juk ir tavo brolis Titas už tave kur kas mažesnis.

Patenkintas atsakymu dar paklausė: – O tortas bus?

– Gal ne tortas, o veikiau pyragas, – ir karštligiškai mąstydamas, iš ko čia galėtume iškepti pyragą, išvydau obuolius ant palangės. – Ar obuolių pyragas tiks?

Tomas kiek pagalvojo ir sutiko: – Na gerai jau, tiks.

Supratęs, kad reikia pagalbos, puoliau skambinti žmonai.

– Labas, močiute, – paaiškinęs sumišusiai Giedrei, į kokią keblią situaciją esame papuolę, toliau manieringai tęsiau: – Na, motin, greičiau važiuok namo, reikia iškepti obuolių pyrago anūkams.

Tomas zujo aplinkui, vis krizendamas iš to, kas vyksta. Mažasis Titas lakstė paskui ir džiaugsmingai šūkavo. Įjungę orkaitę, laukėme Giedrės, kuri grįžusi puolė kepti pyrago. Valgomajame pasidėjome servizo puodukus ir lėkštutes ir atnešėme pyragą su žvakutėmis. Tomas, rūpestingai pasiėmęs abu zuikius, paklausė: – O Ilgiausių metų nedainuosime?

– Kodėl ne? Aišku dainuosime.

Ir Ilgiausių metų dainavome, ir pasigardžiuodami kirtome pyragą. Vėliau vaikų tuntui nudundėjus į kitą kambarį, savęs klausiau: „Dieve, negi jis jaučiasi vienišas, kad susirado įsivaizduojamą draugą?“ Supratau, kad kelias dienas grįžau po darbų pavargęs, todėl nepasistengiau suburti šeimos prie stalo ir slėpiausi feisbuke. O dabar? Tomo idėja padėjo mūsų šeimai susėsti prie stalo – pabūti kartu. Ir visai nesvarbu, kad Tomas pyrago beveik nevalgė.

Buvo gražu žiūrėti, kaip jis džiaugiasi, jog esame kartu ir dar švenčiame. Mano širdis džiūgavo, norėjau šlovinti Dievą. Savaime prisiminė Jėzaus žodžiai: „Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams. Taip, Tėve, nes tau taip patiko“ (Lk 10, 21). Pritariau ir aš: „O taip Dieve, juk Tau taip patinka.“ Vakare sugulus Tomas prašė, kad suvystyčiau zuikį; į parankę įkišau jam ir „brolį“. Apžiūrėjęs, kad tinkamai „supakavau“, Tomas prieš miegus gudriai prisimerkė ir paklausė: – Tu supratai, kad zuikio gimtadienis buvo netikras?

– Supratau, – atsakiau, – bet taip smagu buvo jį švęsti.

Tomas pritardamas atsiduso ir iškart užmigo palaimingai šypsodamasis.

Jaun

imo iššūkis

Ką veikti per LJD 2017?

Birželio 23–25 d. vyks jau aštuntosios Lietuvos jaunimo dienos (LJD), kurių tema – „Tiesa padarys jus laisvus“ (Jn 8, 32). Šiais metais tikintis jaunimas iš visų Lietuvos kampelių suplūs į Vilnių kartu ieškoti tiesos ir laisvės. Tad ko gi laukti dalyviams?

Pirmoji renginio dalis – Akademinė diena, skirta studijuojančiam ir studijas baigusiam jaunimui, nors ir prasidės 15 val. popiet, tikrai greitai neprabėgs, nes lauks nemažai įdomių įvykių, o ištvermingiausiems tęsis net iki 7 val. ryto. Užsiregistravę dalyviai galės pasiklausyti įvairių visuomenės veikėjų paskaitų. Tarp jų bus egzorcistas, karo kapelionas ir VDU dėstytojas kun. Arnoldas Valkauskas, filosofas ir Seimo narys Mantas Adomėnas, teisininkas, ateitininkas Vygantas Malinauskas, gydytoja chirurgė doc. dr. Nijolė Liobikienė bei kt. Po paskaitų ir vakarienės koncertuos muzikos mokytojas, modernaus folkloro ansamblio ir liaudiškos muzikos kapelijų meno vadovas Česlovas Kriščiūnas ir grupės „Bjelle“, „Saulės kliošas“. Po koncerto iki 7 val. ryto Šv. Kazimiero bažnyčioje vyks adoracija, norintys galės dalyvauti orientaciniame žaidime po naktinį Vilnių, žaisti protmūšį „Domus Maria“ viešbučio didžiojoje salėje bei žiūrėti filmą po atviru dangumi.

Antrąją dieną prie studentų prisijungs ir kiti LJD dalyviai iš visos Lietuvos. Šeštadienį bus dar daugiau susitikimų, reginių, laiko švęsti ir laiko sau.

Po registracijos, kuri nuo 8 val. prasidės „Siemens“ arenos prieigose, švęsime LJD 2017 atidarymą. 11 val. šokio spek-

taklis arenoje padės apmąstyti įvairias laisvės formas ir mus įkalinančius pasirinkimus. Vėliau džiaugsminga šventė su Linu Adomaičiu, Edgaru Lubiu bei grupe „Kūjeliai“; muzikantai koncertuos ir pasakos apie savo susitikimus su Dievu. Atidarymą vainikuos bendra malda ir LJD choro giesmės.

Po pietų pertraukos, nuo 15 val., prasidės teminiai užsiėmimai. Kiekvienas jų savaip stengsis sudominti dalyvius: vyks paskaitos apie moters vaidmenį Bažnyčioje, VDU Katalikų teologijos fakultetas dalysis, kodėl verta studijuoti teologiją, o su interneto dienraščiu Bernardinai.lt ieškosime tiesos žiniasklaidoje. Savo programas bus parengę broliai pranciškonai, Šeimos centras, LJD choras, Lenkijos institutas, lauks kurtiesiems skirtas užsiėmimas. Vakaro programoje numatytas Gailestingumo ir šlovinimo vakaras „Siemens“ arenoje su adoracija, Gailestingumo pamaldomis. Vyskupai ir kunigai klausys išpažinčių ir lauks tų, kurie norės tiesiog pasikalbėti apie savo kelionę su Dievu. Po Gailestingumo vakaro prasidės tikra šlovinimo puota su svečiu iš Jungtinės Karalystės, krikščioniškam pasauliui gerai žinomu dainininku Martinu Smithu, jau 25 metus kuriančiu ir atliekančiu krikščionišką muziką, užsiimančiu

ir labdaringa veikla – 2008 m. jis įkūrė Compassion art labdaringą organizaciją.

Trečią, paskutinę, renginio dieną laukia fiesta prie Baltojo tilto. Joje veiksmo išties netrūks. Koncertuos grupės „Kam“, „Chebra“, „Kūjeliai“, Mantas Jankavičius ir LJD šlovinimo choras.

Programa bus skirta ir kurtiesiems, o pasiilgę prasmingų pokalbių galės užsukti į gyvąją biblioteką, kur vyks susitikimai su įdomiais žmonėmis. Na, o fiestos dirbtuvėse galėsite pasigaminti aitvarų, apyrankių, žvakių ir kitų daiktų – mielų priminimų apie didžiausią metų jaunimo šventę. Norintys aktyviai praleisti laiką galės žaisti įvairius sportinius žaidimus: krepšinį, tinklinį, virves, kvadratą, lėkščiasvydį, šokinėti ant batuto ir t. t. Tie, kuriems dar pritrūktų veiklos, galės pasilinksminti kartu su cirko artistais, pūsti burbulus, lankstyti balionus, žaisti didelėmis šaškėmis ar užsiimti kita smagia veikla.

LJD 2017 baigsis ypatingu įvykiu – garbingojo Dievo tarno Teofiliaus Matulionio beatifikacijos iškilme.

14 val. jaunimas prisijungs ir kartu su katalikų bendruomene Vilniaus katedros aikštėje švęs šv. Mišias.

Daugiau informacijos apie LJD 2017 programą galite rasti interneto svetainėje www.jaunimodienos.lt.

Indrė DAUKŠAITĖ

Henri Nouwen LAIŠKAI MARKUI APIE JĖZŲ Iš anglų kalbos vertė Darius Kaunelis Šią knygą sudaro nuoširdūs ir įžvalgų turtingi Henrio Nouweno laiškai aštuoniolikamečiam sūnėnui Markui, kuris sunkiai – kaip ir kiekvienas mūsų – bando rasti tikrąjį kelią sumaišties ir abejingumo kupiname pasaulyje. Parašyti Nouwenui būdingu grakščiu stiliumi, laiškai atskleidžia autoriaus įsitikinimą, kad kiekvienas galime džiaugtis dvasine pilnatve, jei tik kasdien rasime laiko atverti savo širdį Jėzui. Gilūs, išmintingi ir įtaigūs Laiškai Markui apie Jėzų yra Nouweno – mokytojo, vadovo ir dvasinio patarėjo – meistriškumo viršūnė. Tai puikus dvasinio įkvėpimo šaltinis kiekvienam tikinčiajam, pasiryžusiam keisti savo gyvenimą.

KATALIKŲ PASAULIO LEIDINIAI

Pylimo 27/14, Vilnius 01309, tel. (8 5) 212 24 22, faks. (8 5) 262 64 62, www.katalikuleidiniai.lt

Artuma 2017 m. birželis

27

Jaunimo

is

iššūk

Marijos Stanulytės asociatyvinė nuotrauka

Be klaidų – neįmanoma Joana GIMBERYTĖ-JURONĖ Kaip jaunos mamos ir jauni tėčiai auklėja vaikus – ši tema man labai rūpi. Jau trečius metus rašau Artumai ir esu 25-erių, vadinasi, dar patenku į jaunimo kategoriją. O mano namuose alasą kelia du mažyliai.

Vaikai skirtingi iš prigimties ir jų auginimas labai skiriasi. Prieš gimstant pirmajai, perskaičiau kelias knygas apie griežtą vaikų auklėjimą ir įtikėjau darysianti būtent taip, o ne kitaip. Iš maksimalizmo išėjo kažkokia priespauda – ir sau, ir vaikui. Miegosi laiku, valgysi laiku, darysi į sauskelnes irgi pagal grafiką. Apskritai, jei tik pakankamai stengsiuosi, viskas bus idealu – taip man atrodė. Nebuvo. Nebuvo, nes vaikas yra gyvas žmogus, turintis savo charakterį, temperamentą ir poreikių, kurie ne visada atitinka knyginius. Iš jaunatviško maksimalizmo išėjo šnipštas. Antrąjį auginu jau ramiau. Suprantu, kad ribos būtinos vaiko saugumui, tačiau prievartos ir karinio režimo netaikau. Tuos pasirinkimus lemia amžius, todėl kartais pagalvoju, kad vaikų auginimas turbūt ramiai klostosi tiems, kurie šeimas sukūrė vėliau. Kita vertus, tiesa yra tai, kad kuo esi jaunesnis, tuo daugiau fizinių jėgų turi nemiegoti, tarkime... dvejus metus.

Bet kas atsitinka, jei vaikus auginantys jaunuoliai dar patys yra taip arti mokyklinių patirčių, kad negali nuo jų atitrūkti? Kiek brandos suteikia moteriai vaiko gimimas? Ar jis gali pakeisti požiūrį?

Neatitrūkęs jaunimas Vienas didžiausių ankstyvos tėvystės ir motinystės privalumų – mažas atotrūkis nuo savo vaikų, mažesnis amžiaus skirtumas. Tada geriau nusimanai, ko reikia tavo vaikams, kas jiems svarbu, nes pats dar ką tik buvai vaikas. Tačiau toks „nusimanymas“ gali paskatinti rinktis radikalius auklėjimo būdus. Dianos (20 m.) pasakojimas.

Vaiką pagimdžiau 18-kos, dar mokiausi dvyliktoje klasėje. Ką sutikdavau, tas klausdavo: „Tai kaip čia taip išėjo?“ Suprask, „netyčiukas“, per vaiką be mokslų liksi.

Bet Lukutis nebuvo netyčiukas, kiekvienam galiu atkirsti.

Gyvenu su vyru pas mamą. Ji padeda, bet auklėjame mes – tėvai. Tikrai nenorėčiau išauginti mamyčiuko, verksnio, mėmės. Kad mokykloje visi stumdytų? Vyras turi būti 28

Artuma 2017 m. birželis

vyras. Tai taip ir auklėjame. Sako, vaikai sėdasi nuo pusės metų. O aš jau trijų mėnesių sodinau. Tegu stengiasi, tegu pavargsta. Kai išalkdavo, nuo pirmų dienų liepdavau palaukti buteliuko, kad žinotų, jog gyvenime nėra „užsimaniau ir turiu“.

Dabar Lukas didesnis, ir kai pradeda inkšti ar naktį pas mus į lovą prašytis, tėtis jam irgi sako: „Necypk, būk vyras.“ Kaip jauną mamą ir dar iš rajono, mane poliklinikoje nusiuntė pasikonsultuoti pas socialinę ir pas psichologę.

Pradėjo jos savo „varyt“ kažką apie emocijų svarbą, mokėjimą jas išreikšti, kad vaikas turi išmokti pasakyti, kad jam skaudu, liūdna ar dar ką nors. Tos pedagogės atitrūkusios ir nuo jaunimo, ir nuo realybės. Senos, dėl to. Aš neseniai dar buvau mokykloje, mačiau, kaip šaiposi, kaip joja ant tų emociškai atsivėrusių. Pati irgi nešventa, pasijuokdavau.

Ačiū, mano vaikui bus kitaip. Reikia mažiau zyzti, išlaikyti savo poziciją ir mokėti viską „su kompais“. To dabar reikia, ir visas neatitrūkęs jaunimas tą žino. Tai taip ir auklėjame.

Ir staiga sužinojau viską Vieni turi labai griežtą ir aiškią, aplinkos neveikiamą auklėjimo sistemą, o kiti meta šalin visas sistemas ir širdimi atsiduoda kūdikiui. Ilonos (22 m.) istorija.

Mano vyras labai kategoriškų pažiūrų. Abu esame religingi, bet aš maniau, kad tam tikros senųjų įsitikinimų korekcijos yra galimos, o jis buvo tikras, kad ne. Kadangi pamatinės, šeimoje įdiegtos vertybės įpareigoja mane sekti paskui vyrą, jeigu jis turi teisingą ir moraline prasme didelį tikslą, aš negalėjau smarkiai prieštarauti. Jis pasakė: „Vaikų bus tiek, kiek mums skirta.“ O skirta turbūt daug, net šypseną ta mintis kelia. Pastojau pirmą mėnesį po vestuvių.

Pirmą kartą. Tai pirmąjį kartą bijojau ne dėl to, ar vaikas gims sveikas, ar gražus, nesvarsčiau, ar bus laimingas... Dėl šių dalykų sugebėjau Dievu pasikliauti iki galo, tūkstančiu procentų. Vienintelė sritis, dėl kurios jaudinausi, buvo auklėjimas. Juk tik už auklėjimą ir vaikučio auginimą esu pati atsakinga. Daugiausia nuo mamos ir tėčio priklauso, kaip vaikutis jausis tarp žmonių, kaip bus išmokęs elgtis ir koks išaugs. O tai juk didžiulė atsakomybė! Kaip man buvo baisu... Skaičiau, mokiausi, visą nėštumą stengiausi pasisemti

Atokvėpio valandai

kuo daugiau žinių, o vis vien atrodė negana.

Bet kai Kajus gimė... Mano pasaulis apsivertė aukštyn kojomis. Antrą dieną po jo gimimo paskutinįkart pažvelgiau į tą krūvą mokomųjų knygelių ir... su džiaugsmu atidaviau jas kitai palatoje buvusiai naujai mamytei. Pajutau, kad man to nebereikia. Juk kas yra auklėjimas? Amžinųjų vertybių diegimas. O jos, tikiu, nuo mamos amžiaus neturi priklausyti.

Su vaikučio gimimu Dievas pripildė mano širdį tokios meilės, kokios kaip gyva nebuvau pajutusi, net sapnavusi. Ir dar daugiau tikėjimo, pasitikėjimo Dievu, o per jį ir savimi. Nė vienos dienos nuo tada man nekilo abejonių, kad neteisingai auginu ir auklėju vaikutį. Duodu jam visą savo meilę, pažindinu su pasauliu ir mokau taisyklių, kurios padės jam, kai manęs nebebus. Ir kokia knyga gali to išmokyti? Jei būčiau gimdžiusi vyresnė, gal būčiau labiau pasitikėjusi iš pat pradžių?

Dabar to nesužinosiu, o ir nesigailiu dėl nieko. Tikrai žinau tik tai, kad antrojo kūdikio jau laukiu su ramybe. O naujas įgūdis, kurio mokysiu savo vaikus, dabar bus dalijimasis. Kol kas tik tarpusavyje, dviese, bet kas žino, kiek dar džiaugsmo mūsų laukia... Didžiuojuosi mūsų sprendimu ir tikiu, kad išauklėsime, ne, išauginsime sąžiningus, geros dvasios vaikus.

Auginti mažuosius be klaidų – neįmanoma. Net geriausi vaikų auklėjimo specialistai turbūt turėtų už ką savo vaikų atsiprašyti arba, jei galėtų, kai ką kitą sykį padarytų kitaip. Kuo esi jaunesnis, tuo labiau esi linkęs spontaniškai elgtis, kategoriškai laikytis nuostatų, vadinasi, ir dažniau klysti. Idealu, jeigu vaikai atsiranda tėvams jau pasiekus tam tikrą dvasinę brandą, pažinus save. Bet net ir tada tegali pasitikėti Dievu, tuo, ką Jis tau davė, ir kasdieną gyventi iš naujo nebekartojant tų pačių auklėjimo klaidų. Ir stengiantis atverti savo vaiko akis tikrumui – tikrumui ir nekintančioms vertybėms.

Šeimyniniai laiškai

Energingas ugdytojas Giovannino GUARESCHI Pažinojau vieną šiurkštų vyriškį. Gyveno jis namelyje beveik Milano pakraštyje ir pasirūpino, kad būtų įrengta gana didoka palėpė ir vien jam; ten dirbdavo, o kartais ir miegodavo, nes vaikai jį erzino, žmona jį erzino, katinas jį erzino. Trumpai tariant, viskas jį erzino. Be to, neleisdavo, kad būtų liečiami jo daiktai, kad būtų perkeltas lapas, rašiklis, knyga.

Tarsi paukštvanagis iš savo lizdo šiurkštuolis virš visų tvyrojo nelyg nuolatinė namų grėsmė. Turėjo telefoną, kuris buvo sujungtas su virtuve pirmame aukšte, ir retkarčiais, kai pasičiupdavo bandelę, surikdavo, jog nori kavos.

Jis turėjo du švelnaus būdo vaikus: dešimties metų berniuką ir beveik septynerių metų mergaičiukę, – ypač pastaroji tapdavo jo auka. Kaip galima ūdyti dar septynerių nesulaukusią mergaičiukę, mažutę, lieknutę, beveik permatomą, kuri, laikydama dešine ranka sunkų padėklą su kavos sklidinu puodeliu, o kaire – didelę iliustruotų pasakojimų knygą, yra priversta įveikti keturias stačias laiptų pakopas, kad kava, pasklidusi padėkle, į kurį neišvengiamai pribėgo, šiek tiek lašnoja ant laiptelių? Tačiau šiurkštuolis ūdydavo vargšelę.

Vieną dieną, leisdamasis iš to šiurkštaus žmogaus patalpų, aptikau mergaičiukę, sėdinčią ant trečio laiptelio: ji skaitė vieną iš nekaltų savo žurnaliukų, o kavos puodelis buvo pastatytas šalia. Pasigirdo tėvo staugimas, bet mažylė net galvos nepakėlė nuo savo žurnalo. Atrodė visiškai bejausmė.

Tačiau baisiausios scenos beveik visada kildavo dėl klijų. Šiurkštusis žmogus buvo nekantrus ir impulsyvus, o kai ieškodavo buteliuko klijų ir nerasdavo, tapdavo tarsi pamišėlis.

Jam nepatikdavo, kad vaikas, savo malonumui ar norėdamas pažinti, kolekcionuoja tuos mielus istorinio, geografinio pobūdžio paveikslėlius, pašto ženklus ir panašius dalykus, kurie šiandien džiugina vaikus. Paveikslėliai turėjo būti įklijuoti į jiems skirtus albumus, todėl būtinai reikėjo klijų: šiurkštusis vyriškis tai niekino, jis paprasčiausiai norėjo savo klijų. Ir norėjo tuoj pat, todėl kiekvieną laukimo minutę lydėdavo riksmas.

Pasigirdo verksmingas šauksmas: „Klijai!“ Po to tarsi lavina šiurkštusis vyriškis nusileido žemyn ir įsiveržė į virtuvę.

Mergaitė sėdėjo ant žemės ir perdėliojo savo paveikslėlių kolekcijas. Vyriškis puolė prie buteliuko tarsi žvėris, bet kai sugriebė rankomis, nežmoniškas riksmas ištrūko jam iš nasrų: – Tuščias!

Motina, kuri, atsikėlusi su aušra, jau buvo pasirūpinusi sunkiais namų darbais ir dabar suteikė sau keletą prasiblaškymo akimirkų skaitinėdama nekaltą knygą apie detektyvinius nuotykius, pakėlė galvą.

– Tuščias! – suriko vyriškis. – Tuščias klijų buteliukas dviem šimtams laikraščio iškarpų priklijuoti! Ir šiandien sekmadienis! Tuščias!

Motina pabandė nuraminti apsėstąjį išmintingu žodžiu.

– Būtų tuščias, net jei šiandien būtų pirmadienis, – pasakė.

– Jei būtų pirmadienis, popieriaus parduotuvės būtų atidarytos, ir aš galėčiau nusipirkti kitą klijų buteliuką! – sukudakavo vyriškis.

Artuma 2017 m. birželis

29

Atokvėpio valandai

Paskui tuo pačiu apsėstojo balsu ir tonu išvardijo daug kitų bendro pobūdžio dalykų; galiausiai, atsigręžęs į mergaitę, suriko: – Šį kartą gausi pamoką, kurią atsiminsi visą gyvenimą.

Ir tada atsitiko baisus dalykas.

Vyriškis atsisegė sunkų odinį kelnių diržą ir lėtai jį nusijuosė: lėtai, kad pratęstų sadistinį malonumą, kurį jam teikė ketinamas atlikti nelabas veiksmas.

Išsitraukęs diržą, jį sulenkė perpus, kad būtų trumpesnis ir sunkesnis, ir sugniaužė kumštyje.

– Ne, – pasakė, – ne taip. Sagtis turi būti išorėje! Oda glosto, o metalas kanda ir drasko.

Pamojavo ore diržu ir žvėriška jėga palydėjo smūgį.

Sagtis stipriai atsitrenkė į stalą, suskaldė porcelianinę peleninę ir įsmigo į medį. Žvėriškas vyriškio įtūžis neatslūgo, tačiau vienas mąstymo spindulys dar švietė aptemusiame prote.

– Eik paimti alkoholio ir tvarsčių! – suriko motinai. – Jei sagtis ją sužalos, nenoriu, kad prasidėtų traukuliai.

Mergaitė pakėlė galvą.

– Ar ir stalo lentoms prasidės traukuliai? – paklausė.

– Tau prasidės, – suriko pamišęs iš įtūžio vyriškis. – Tau prasidės, kai gausi diržu. Kai gausi diržu va taip!

Vyriškis dar kartą sudavė diržu per stalą, paprasčiausiai sudaužydamas kitą peleninę ir vieną vazą.

Tą akimirką nutiko nepataisomas dalykas: vyriškis labai blaškėsi ir jam nusmuko kelnės.

Motina pakėlė akis nuo knygos.

– Reikės atsiminti ir užsakyti tau naujas apatines kelnes. Šitos jau smarkiai sunešiotos ties keliais.

– Alkoholio ir tvarsčių! – suriko įpykęs vyriškis.

– Nėra alkoholio, – atsakė motina.

Vyriškis užsitraukė kelnes ir įsegė diržą.

– Pasibaigė klijai, pasibaigė alkoholis! Ir šiandien sekmadienis! – pasakė sukandęs dantis. – Apsieisime be sagties.

Aršiai apsižvalgė aplink: viename kampe stovėjo šluota. Pačiupo ją ir abiem rankom, smūgiu į kelį sulaužė kotą.

Grėsmingai pamojavo lazda ir lėtai prisiartino prie mergaitės. Bet staiga sustojo ir atsisuko į motiną.

– Pažiūrėk į ją! – suriko. – Šita nenaudėlė juokiasi!

– O kaipgi ne, – atsakė motina. – Užsitempdamas kelnes palikai už nugaros išpešiotus marškinius.

Tada vyriškį apėmė žudikiškas įtūžis: baisiu lazdos

smūgiu sudaužė pakelyje pasitaikiusią vazą, po to, išsprūdus lazdai iš rankų, šoko prieš nedaug kainuojančią virtuvę ir apipylė ją spyrių kruša, tada įsitvėręs į kėdę sutrupino ją daužydamas į grindis.

– Ir jei nepakanka, štai dar! – suriko pačiupdamas kitą kėdę ir išmesdamas ją į sodą.

Mergaitė ir toliau savo kampelyje dėliojo paveikslėlius.

– Štai ką tau padarysiu! – suriko vyriškis mažajai. – Žinosi, kaip liesti mano daiktus!

Tada jis prisiminė klijus ir pradėjo kumščiais smarkiai trankyti į stalą.

– Klijų buteliukas tuščias! Dviem šimtams laikraščio iškarpų priklijuoti! Popieriaus parduotuvės uždarytos, nes sekmadienis!

Mergaitė akimirkai atsitraukė nuo savo paveikslėlių ir atsisuko.

– Šiaip jau yra šeštadienis, – pasakė, – popieriaus prekės atidarytos.

Motina pakilo.

– Pasielgei netinkamai, Džiovanino! – pareiškė. – Apkaltinai savo dukrą, kad šiandien sekmadienis.

Vyriškis sutriko, o po to prapliupo: – Nesvarbu, – suriko. – Išmoks, net jei šiandien ir šeštadienis.

– Vaikai neauklėjami šiurkštumu, – pasakė kietu balsu Margarita.

Vyriškis paniuręs pasisuko laiptų link.

– Susikišk marškinius, kuriuos palikai išsikišusius už nugaros, – pamokė jį griežtai Margarita.

– Noriu savo klijų! – atsakė vyriškis.

– Gausite, – atkirto Margarita. – Tuoj pat jums nueisime jų nupirkti, ir galėsite klijuoti savo kvailas laikraščių iškarpas.

Po dvidešimties minučių vyriškis paskambino iš savo lizdo; atsiliepė mergaitė.

– Mano klijai! – suriko vyriškis. – Atkeliavo jie ar ne?

– Taip, bet dabar aš juos naudoju paveiksliukams klijuoti, – atsakė Aistruolė padėdama ragelį.

Iš knygos Šeimyniniai laiškai(Corrierino delle famiglie, © RCS Rizzoli libri, 1954 m.). Spausdinama su Giovannino Guareschi paveldėtojų leidimu.

Vertė Romanas KAZAKEVIČIUS Silvijos Knezekytės iliustracija

Karmelitiškojo dvasingumo ir ispanų literatūros perlai lietuviškai!

Šv. Jėzaus Teresė. TOBULUMO KELIAS Nors šią knygą šventoji rašė savo dukterims basosioms karmelitėms, kiekvienas Dievo ieškantis skaitytojas joje ras sau naudingų patarimų, kurie lyg kelio ženklai padės jam keliauti maldos keliu.

Šv. Kryžiaus Jonas. ŠVIESOS IR MEILĖS POSAKIAI Tai trumpos, dvasinės išminties kupinos sentencijos, parašytos dykumos Tėvų raštams būdingu stiliumi. Pasak autoriaus, šie patarimai, „nors trumpi ir negausūs, [...] yra naudingi ir veiksmingi, taip pat ir glausti, tad norinčiam jais pasinaudoti tikrai nebeprireiks jokių kitų, nes šie apima visus“.

Iš ispanų kalbos vertė ses. Kryžiaus Ieva Marija OCD. Išleido Paštuvos basųjų karmeličių vienuolynas

30

Artuma 2017 m. birželis

Sveikata

Ne – tik – ėjimas Pats laikas susiplanuoti vasaros žygius – ir piligriminius. Kai nusprendžiame, kad tikrai mums to žygio reikia, kai žinome, dėl ko žygiuosime, kyla daugybė praktinių klausimų. Kai kurie banalūs – apie mūsų kūno sveikatą.

Pirmiausia, savo sveikatą reikia objektyviai įsivertinti: gal skauda sąnarius, gal kojos tinsta, gal greitai uždūstame dėl lėtinės plaučių ar širdies ligos.

Daug vaikščioti reikės bet kokiu atveju, net jei piligrimaujame lėktuvais ar autobusais. Pažįstu piligrimų, kurie keletą mėnesių prieš rimtą žygį treniruodavosi, nueidami vakarais po keletą kilometrų. Šitaip, beje, išbandydavo ir pranešiodavo batus, kad netrintų. Negalima išeiti į žygį naujais batais.

Nutrintos, pūslėtos kojos – pagrindinė nepatyrusių piligrimų bėda. Kai karštą dieną tenka nueiti 30–40 kilometrų, tikimybė, kad batai „nugrauš“ – didžiulė. Ilgai einant karštyje kojos patinsta, išbrinksta. Todėl batai turėtų būti kiek didesni. Juos suvarstyti reikia taip, kad nesmukčiotų, bet ir nespaustų. Geriau, kai kojos sausos, todėl gali praversti priemonės nuo kojų prakaitavimo. Kojinės turi būti tinkamo dydžio – kulnas savo vietoje, gerai pasiūtos, kad siūlės nespaustų ties pirštais. Kai kas pataria vengiant nutrynimo autis dvejas kojines: pirma plonas (moteriškas pėdutes), o ant jų storesnes – vilnones. Jeigu jau batai pradėjo trinti, atsirado jautrios, perštinčios, paraudusios odos plotelių (dažniausiai ant kulno, pirštų, pado), pasitaisykime batą, kad nesmukčiotų, gal bate yra išsikišimų – lygiai išklijuokime bato vidų pleistru. Pasitikrinkime kojines, kad nebūtų raukšlių. Kol dar nėra pūslės, trinamą vietą plačiai ir lygiai užklijuokime paprastu pleistru. Vakare pleistrą nuimkime, ryte vėl apsiklijuokime.

Jei šitų patarimų neklausėte ir didvyriškai žygiavote toliau, trinamoje vietoje atsiras pūslė. Galite nieko su ta pūsle nedaryti, apsiauti šlepetes ir žygį baig-

ti specialiu nebepajėgiantiems paruoštu automobiliu. Gėda? Tuomet kreipkitės į lydinčius medikus. Kol pūslė netapo labai didelė ir neperplyšo, galima tinkamai dezinfekavus ją pradurti, išspausti skystį, prispaudus palaikyti atšokusią odelę. Prieš audamiesi kojines ir batus šitaip „išoperuotą“ pūslę užklijuokite paminkštintu pleistru, kad atklijuojamas tos odelės neatplėštų. Jei pūslėje vėl kaupiasi skystis, reikės pakartotinai jį išleisti. Užtai žygio tikslą, tikriausiai šventovę, išdidūs pasieksite savomis žaizdotomis kojomis.

Teko matyti jaunuolius, žygio metu praradusius sąmonę dėl skysčių trūkumo ir šilumos smūgio. Per dieną reikia išgerti ne mažiau kaip du su puse litro vandens, jei nesergate inkstų ar širdies ligomis. Troškulys – tikras požymis, kad jau pradeda trūkti skysčių. Kai kurie piligrimai vengia gerti, nes jiems nepatogu stovėti eilėse prie tualetų. Niekai, daug nepatogiau atsibusti ligoninėje su lašelinėmis.

Tad žygyje reikės kepurės nuo saulės, kuprinėlėje litro vandens, pakelio sausainių (su kuo nors dalytis) ir vienkartinio lietpalčio. Neužmirškite savo nuolat vartojamų vaistų, vaistų nuo skausmo, pleistrų ir dezinfekuojamųjų servetėlių. Jei prireiktų ko daugiau, kreipkitės į medikus. Šeimoms su nedideliais vaikais ir netvirtos sveikatos piligrimams turėtų tikti vienos dienos žygiai: iš Šiaulių į Kryžių kalną paskutinį liepos sekmadienį; Padėkos už laisvę eisenos rugpjūčio pabaigoje į Šiluvą, vienu metu iš Tytuvėnų ir nuo Dubysos. Rimčiau pasirengę galime žygiuoti iš Aušros Vartų į Trakus, iš Kryžių kalno į Šiluvą, iš Paryžiaus į Šartrą per Sekmines ar Šv. Jokūbo keliu…

Marijos Stanulytės nuotrauka

Beveik kasmet mūsų tautiečiai leidžiasi į kokius nors labai ilgus piligriminius žygius: Gvadalupę Meksikoje, Šventąją Žemę, pernai keliavo per visą Lietuvą ir Lenkiją į Pasaulio jaunimo dienas Krokuvoje.

Jei piligriminė kelionė užsienyje, būtina turėti sveikatos ir medicininių išlaidų draudimą patvirtinančius dokumentus. Be tėvų vykstantys nepilnamečiai grupės vadovui turėtų perduoti tėvų pasirašytus įgaliojimus priimti sprendimus gydymo įstaigose (sutikti ar atsisakyti siūlomo gydymo).

Ne tiek svarbu, ar piligriminė kelionė tolima, ekstremali, egzotiniuose kraštuose, ar trumpa – pusdienio, čia pat, pavyzdžiui, kauniečiams nuo namų į Žolinės atlaidus Pažaislyje. Svarbiau intencijos, kurias į tą žygį nešamės. Kad būtų ne tik ėjimas. Gi kai kas juokais sako, kad tikėjimas – tai tik ėjimas. Dauguma piligrimų meldžia sveikatos. Linkiu prasmingų, gerai suplanuotų, pavykusių piligriminių žygių. Beje, merginos, ar žinote, kad būtent piligriminiuose žygiuose galima susitikti patikimų nevedusių vyrukų?

Gyd. Vytis ŽEMAITIS

Artuma 2017 m. birželis

31

Gyvenimas kaip senas vynas

Ilgas straipsnis be pavadinimo Vanda IBIANSKA nuo prekių gausos, ir, gerai paieškojus, kokybišką drabužį ar neblogus batus galima nusipirkti už prieinamą kainą.

O atlyginimai? Daug žmonių dirba už minimalią algą, t. y. 335 eurų „į rankas“. Kodėl jie neieško kitų darbų, nekuria sau darbo vietų, nežinau. Šito suprasti nepajėgiu. Gydytojas rezidentas, t. y. pradedantysis, su stipendija gauna per 600 eurų. Jaunas inžinierius panašiai, mokytojas apie 500–800. Inžinieriui ir gydytojui yra kur augti, mokytojui sunkiau. Docento alga 500–600 eurų. Už tai geras santechnikas, elektrikas, statybininkas, oho, kiek uždirba! Jei esi kvalifikuotas amatininkas ir negeri, skųstis nėra ko, ir jokių anglijų, norvegijų nereikia. Tai galim paskaičiuoti, kiek kainavo savo torsą apvilkti tada ir dabar. Nenutylint sunkumų gauti anuomet ir nepamirštant fakto, jog dabar daug žmonių uždirba labai mažai.

Šįkart rašysiu tai, kas tikra ir ką puikiai prisimenu. Bijau, kad kam nors nepatiks. Mat gali nutikti taip, jog kai kuriuos sovietinio gyvenimo štrichus imsiu girti. Betgi okupacijos laikais ir gerų dalykų būta! Tiesa, okupacija čia niekuo dėta.

Geri dalykai aidu atsiliepdavo iš tarpukario, senų laikų ir tradicijų. Mes augome ir gyvenome kitaip ir kitokie, negu dabartiniai vidutinio amžiaus ir jauni žmonės. Nesakau, kad geresni. Buvo visokių. Tad pirmyn!

Materija iki 1991-ųjų Parduotuvėse stovėjo klaikūs batai, kabojo kaliausėms tinkami drabužiai. Tačiau viską buvo galima nusipirkti tolkučkėje (t. y. turguje), jeigu tuo metu nevykdavo milicijos reidas, smagiai permokant pardavėjoms. Antrasis variantas vadinosi „gauti per blatą“. Taip pat atrodė ir maisto produktų parduotuvės. Geresnius, taigi deficitinius artikulus, irgi pardavinėjo „per blatą“.

Kad jaunesniam skaitytojui būtų aiškiau, išvardysiu kai kurias kainas. Už ypač gerus moteriškus itališkus ar austriškus aulinius batus tolkučkėje šaukė nuo 200 iki 240 rublių. Importinis kokybiškas paltas kainavo 300 rb ir daugiau. Moteriška rankinė 30–40 rb. Čia toji geresnė, odinė. Prastą gaudavai ir už 15 rb. Duona (neskani, iš viso gal trijų rūšių) ir pienas kainavo po 20 kapeikų, kiaušiniai 80 kp, jautiena turguje apie 3 rb. Mėsos parduotuvėse – nulis sveikų ir trys ženklai po kablelio. Prekiauta tik tešmenimis, raguočių kanopomis, kaulais.

Ir kad būtų visai aišku, kai kurie atlyginimai. Gydytojas (vidaus ligų, pediatras, kardiologas ir kt.) už vieną etatą gaudavo 60 rb. Infekcionistai, psichiatrai, radiologai – daugiau. Jaunas inžinierius tik po studijų uždirbdavo 90 rb. Paskui alga kilo iki 150 ar 180 rb. Docento alga būdavo 320 rb, profesoriaus 450 rb. Nemažos dalies senjorų pensijos siekė 120 rb, bet toli gražu ne visų.

Bendras atlyginimų vidurkis buvo 165 rb.

Materija 2017-aisiais Parduotuvėse kalnai puikiausių batų, drabužių, tik eik ir pirk! Turguje irgi visko pilna ir ten ne brangiau, o gerokai pigiau. Niekas nesistumdo, tolkučkių nėra, nes nebėra ir prekeivius gaudančių milicininkų. Batų kainos nuo 15 iki 1 500 eurų ir daugiau. Tiesa, tų itin brangių Kaune, regis, nėra. Paltus vilki nedaug kas. Dažniau striukes arba kailinius. Šiltą drabužį gali įpirkti ir už 120 eurų.

Odinė rankinė – 120 eurų ir daugiau. Parduotuvės lūžta 32

Artuma 2017 m. birželis

Būstas ir automobilis iki 1991-ųjų Gyvenome susispaudę, jaunos šeimos glaudėsi trijų ar dviejų kambarių tėvų buteliuose. Buto stambiaplokštėje „chruščiovkėje“ reikėjo laukti eilėje nuo 3 iki 12 metų.

Gerai, jei pavykdavo gauti „valdišką“ (t. y. socialinį) būstą.

O jei kooperatinį? Tada visi vargani šeimos pinigėliai kaip į šulinį, o paskui dar 15 metų lizingo. Bankas tais laikais pinigų neskolino, tad pradiniam įnašui žmonės skolinosi iš giminių, draugų. Pats eilės sudarymas buvo labai žeminanti procedūra. Gavus butą vėl vargai. Jį (naują!) būtinai tekdavo remontuoti, o statybinių medžiagų irgi trūkdavo.

Nenueisi ir nenusipirksi, pvz., radiatoriaus. Buitinei technikai, t. y. šaldytuvams, dulkių siurbliams, skalbyklėms, televizoriams, vėl reikėjo „stovėti eilėje“, kad gautum taloną, su kuriuo jau galėjai važiuoti į parduotuvę. Eilė trukdavo nuo pusmečio iki 3 metų. O importinių baldų tekdavo laukti dar ilgiau ir juos retas gaudavo. Kliūdavo tik daugiau ar mažiau privilegijuotiems. Norint įgyti, įrengti ir apstatyti butą reikėdavo taupyti kiekvieną kapeiką.

Liūdni popieriai būdavo ir su automobiliais „Žiguliai“, „Zaporožec“ (tokia važiuojanti muilinė), „Moskvič“. Išlaukus kelerius metus eilėje talono, už pirmojo modelio „Žigulius“ reikėdavo pakloti 4 000 rb, už „Zapuką“ 2 000 rb, o „Moskvič“ kainos neprisimenu. Čia jei pasisekdavo ir tau taloną duodavo. Jei ne, drožk į turgų, bet ten daug brangiau. Su talonu ir pinigais vyrai važiuodavo kažkur

Gyvenimas kaip senas vynas

Būstas ir automobilis 2017-aisiais Žeminančių eilių nėra, laukti būsto nereikia. Kita kalba – pinigai. Bankai duoda paskolas, bet... skola ne rona, pati neužgis. Taigi, taupyti vėl reikia. Tačiau gavęs paskolą gali įsikelti tuoj pat, nelaukdamas 10 metų. Antras variantas yra nuoma. Brangu, bet stogą virš galvos turi. Ir sovietmečiu, ir dabar viskas remiasi pinigais. Tačiau nepamirškime esminio skirtumo: dabar jaunimas gali pasiskolinti ir turėti būstą, mes gi tokios galimybės neturėjome. Kaip avių kaimenė, mes buvome priklausomi nuo direktoriaus, partorgo, profsąjungos pirmininko ir dar kelių „aktyvistų“.

Buitinių prekių gausa net glumina. Pasirinkimas didžiulis, jokių talonų nereikia. Priešingai, siūlo pirkti lizingu.

Automobilių pilni salonai ir turgūs. Kainos nuo 500 eurų iki kelių šimtų tūkstančių. Nori – pirk droną, nori – malūnsparnį. Automobilius visi turi, nemažai šeimų po du. Važinėjame senais automobiliais? Pagalvokime, kas geriau: už 1 000 eurų nupirktas „Audi“ ar „Žiguli“? Tiek būstui, tiek automobiliui reikia pinigų, todėl verkiame.

Tada pinigų irgi reikėjo, bet esame linkę pamiršti.

nuojami baubukai, sako, jog tai elitinis menas. Ką gi, jie atspindi vidinę kūrėjų būseną. Ak! „Lavinimasis“ vyksta kėpsant prie kompiuterių. Šis genialus XX amžiaus išradimas pakeitė mūsų gyvenimus. Labai palengvino, bet atnešė ir jūrą blogio. Beveik nesustabdomo jo plitimo.

Gyvenimo normos, elgesys? Darbovietėse niekam neberūpi kolegų bėdos ir džiaugsmai. Jei tu neateisi darban, sureaguos tik šefas, nes „darbas stovi“. Gal žmogus jau atšalęs namuose guli, niekam neįdomu. Gatvėje parkritusį pakels ne kiekvienas. Neįgalių labai nejudina, bet senus žmones menkina ir užgaulioja. Apie pagarbą net kalbėti nedera, nes seni vienareikšmiškai yra net ne trečiarūšiai, o nerūšiniai. Daugiau jautrumo bėdos ištiktam parodo jaunimas. Seni ir pusamžiai – ne. Girtuokliaujama bjauriai. Tada buvo tikrai ne mažiau, bet nesimatė.

Nieko čia gero. Nei dabar, nei tada.

Romualdo Rakausko nuotrauka

prie Volgos, į Rusijos miestą Stavropolį (tada Toljatį), parsivaryti tų „Žigulių“. Automobilius turėjo tik pagal anų laikų standartus pasiturinčios šeimos, taigi nedaug kas.

Elgesys, kultūra iki 1991-ųjų Esame nuskriausta karta. Mūsų nemokė užsienio kalbų, ne visada ir ne visi galėjo studijuoti, ką norėjo. Specialybė ir darbo profilis dažnai būdavo primesti sąlygų. Gyvenome tarsi kalėjime, nes išvažiuoti už Sovietų Sąjungos ribų reta kam pavykdavo. Pasaulio mes nematėme. Kas buvo gerai?

Labai daug skaitėme. Gera knyga būdavo didelis turtas.

Gyvenimo būdas buvo kitoks. Jei darbovietėje ką nors ištikdavo bėda (mirtis šeimoje, sunki liga, buitinė nelaimė), visi supuldavome padėti. Gerumo, atjautos, draugiškumo buvo daugiau. Niekam galvon netoptelėdavo menkinti silpnesnį, seną, neįgalų žmogų. Tos vidinės kultūros mačiau tikrai daugiau.

Tačiau girtuokliauta žiauriai. Net mano darbovietėse, kur dirbo inteligentai, vodka upėmis liejosi laisvai. Tada buvo ir daugiau skundikų. Net supurto prisiminus, kaip bendradarbiai ateidavo skųsti vienas kito. Dažniausiai dėl algos pakėlimo kolegai. Šlykštu.

Elgesio kultūra 2017-aisiais Jaunimas gali studijuoti bet ką, bet kur. Visi, kam iki 50-ies, kalba angliškai, vokiškai, rusiškai, kaip tik nori.

Pasaulis atviras. Kad mums tada taip!

Tačiau knygas skaito nedaugelis. Vos amo nepraradau prieš kelerius metus išgirdusi, jog knygyno darbuotoja nėra girdėjusi apie Dickensą, o jauna bibliotekininkė ne ką težino apie Byroną. Teatre atsiranda spektaklių „greitukų“. Daug teatrų – daug chaltūros. Parodose ekspo-

Ko norėjome ir tikėjomės sovietmečiu Apie visus kalbėti negaliu, nes nežinau. Telieka rašyti iš savo varpinės. Gyvenome tokioje totalinėje baimėje, kad ji atrodė kaip natūrali būsena, todėl net nepastebima, tarsi jos nei nebūtų buvę. Kalbėti reikėjo atsargiai, be pasekmių praslysdavo tik politiniai anekdotai. Kadangi nesu baili, tai be ceremonijų garsiai išsakydavau antisovietines savo pažiūras. Nedalyvavau jokiame rezistenciniame judėjime, tad saugumiečiai manęs pavojinga nelaikė. Daug vėliau sužinojau, kad įvardijo kaip „kustarj odinočka“. Bet personalinį „angelą sargą“ turėjau. Beje, su juo visai gerai sutariau, net knygomis pasikeisdavom. Šiaip mano rato žmonės ir artimi draugai sovietinės priespaudos nekentė, išsijuosę keikė ją unisonu, bet paslapčia, savų rate. Taip sakant, ant bačkos nelipo. Pati nežinau kodėl, bet negalvojau, jog okupacija amžina. Žinojau, kad imperija subyrės, tik man atrodė tai įvyksiant dar labai negreit, gal kai manęs jau nebebus. Atgimimas, Sąjūdis staiga atlaisvino varžtus, ir, mano galva, laisvę gavome per daug greitais tempais. Nebuvome jai pasiruošę.

Tikėjimo dalykai atrodė taip. Mama jį skiepijo nuo vystyklų, todėl tikėjimą visada turėjau. Bet bažnyčiose Artuma 2017 m. birželis

33

Gyvenimas kaip senas vynas

tikinčiuosius „fiksuodavo“. Kiekvienoje periodiškai atsirasdavo „tyrėjų“, parengiančių ataskaitas KGB. Pagrindinį dėmesį skyrė vaikams ir inteligentams. Kartais tai būdavo kukliai vilkinčios moterys, kartais pagyvenę vyrai. Vieni ir kiti nekrentantys į akis. Kitokių (jaunų ar agresyviai besielgiančių) nepastebėjau.

Ko slapta norėjome? Laisvės. Ją supratome kaip galimybes laisvai judėti po pasaulį, patys kurti savo gyvenimą. Atrodė, kad visi tai sugebėsime. Retas tada pagalvodavo, jog laisvė visada esti poroje su atsakomybe. Maža to, jos našta nėra lengva. Daug žmonių tuomet naiviai manė, girdi, atgavus Nepriklausomybę tą pačią dieną ims tekėti pieno upės su kisieliaus krantais. Kažkaip savaime!

Atrodė, kaip būtų gera laisvai reikšti savo mintis, žinoti, kas vyksta pasaulyje, nieko nebijoti. Mano šeimos gyvenimą okupantai pavertė griuvėsiais, tad natūralus įtūžis, pyktis, neapykanta viskam, kas sovietiška, niekada neišnykdavo. Galvoju, kad tą patį jautė daugybė žmonių, net ir mažiau nukentėjusių. Tokios būsenos gyvenome penkis dešimtmečius, per kuriuos išaugo antivertybių suformuotos dvi kartos ir auga trečia. Keista, bet tik nedaugelis matė kryptingą (!) tautos girdymą, iniciatyvumo slopinimą ir smegenų plovimą. Visa tai buvo daroma taip meistriškai, kad žmonės net nejuto ir nesuprato. Ir tiesiog apie tai negalvojo. Dabar skiname vaisius.

Ką turime 2017 m.

Turime stumtraukių visuomenę. Žmones be iniciatyvos. Pripratusius, kad kažkas parūpins darbą su elgetiška alga, duos būstą, galimybę pagyventi dvi savaites palėpėje Palangoje lyjant lietui. Nedrįstančius kurti sau darbo vietą ir nenorinčius suprasti, jog pasaulyje turtinė lygybė neįmanoma, nes visada bus turtingų ir neturtingų. Kitokios visuomenės ir nebuvo galima tikėtis, jei 50 metų mes buvome kryptingai apdorojami, kad taptume lengvai sovietų valdoma avinų kaimene. Štai ką jie mums padarė.

Tačiau visko versti tik ant okupacijos nevalia. Tai mes užauginome berniukų-dabartinukų kartą, apvaginėjančią visus ir viską. Kodėl sukčiauja ir vagia? Nes vogė jų homo sovieticus tėvai ir seneliai. Valdžią išrenka naivūs, lengvatikiai, daug negalvojantys rinkėjai. Išeina, kad turime laisvę, bet net nežinome, ką su ja daryti. Tai jau taip.

Ji užgriuvo sunkiu akmeniu.

:)

* * *

Pinigai – tikriausi išdavikai! Pasivaikščioti išeiname kartu, o namo visada grįžtu viena.

* * *

– Pragare introvertams neturime atskiro katilo!

– O su savu galima?

34

Artuma 2017 m. birželis

Valdžioje sėdi kažkokie keisti figūrantai, kuriems visai nerūpi valstybės pamatiniai reikalai ir žmonių gerovė. Kodėl? Nes dirbti nesugeba. Ir... jiems neapsimoka. Griūtis švietime, pragarmė sveikatos apsaugoje, tylus pensininkų genocidas (kaip galima jaustis žmogumi gaunant, pvz., 220 eurų pensiją?), avinėlių tylėjimas, po kurio emigruojama vištų pešti, žuvies darinėti, tualetų valyti. Štilis gamyboje. Gyvybės ženklų rodo tik mokslai ir išradimai. Bet ne mokymas, oi, ne!

Turiu savo, tegu daugeliui ir primityvią, bet, mano galva, teisingą nuomonę. Išgujome iš savo gyvenimo tikėjimą, todėl ir kapanojamės po purvyną. Jei kiekvienas iš mūsų nepamirštų: • mylėti artimą kaip save patį; • nemeluoti; • nevogti; • nepaleistuvauti; • nepavydėti kitam ir negeisti jo turtų nei moters, daug kas atsistotų į savo vietas. Bet tęsiasi anų laikų šleifas, palaikomas Rusijos, pulti ir niekinti Bažnyčią. Tą, kuri nemoko blogio, o tik skelbia gėrį ir meilę.

Išnyko tikrasis garbės, visuomenės opinijos supratimas. Anokia čia gėda išsiteplioti purvais ir šlykštuma!

Juk niekas į tai dėmesio nekreipia.

Daug yra rėkiančių: „Ne už tokią Lietuvą kovojome!“ Dėl to kovojimo tai kaip čia pasakius. Dalyvavimo mitinguose, stovėjimo Baltijos kelyje ar per Sausio įvykius prie Seimo kovojimu nelaikau. Buvome tik įvykių dalyviai. Nekovojote, mielieji! Kovojo Sąjūdžio šerdies saujelė žmonių, rizikavusių savo ir šeimų gyvybėmis, atidavusių savo protus, gabumus ir širdį Lietuvos laisvės bylai.

Jų buvo nedaug. Nė vienas iš to branduolio nepralobo.

O mes buvome tik statistai, atsarginių suolelio žaidėjai. Ir nereikia šūkauti apie savo neva samurajišką kovą.

Ką daryti, jei nenorime apsivalyti moraliai ir dvasiškai? Gal susikurti kalėjimą? Aptverti Lietuvą trampiška tvora, o tada, kai nebus galima išlėkti svetur kiemsargių karjeros daryti, pradės galvoti tėvynainiai, ką gi čia prasimanius, kad duonai su sviestu ir dešra pinigų užsikaltum Pakruojyje ar Zarasuose. Sugalvotų, net neabejoju. Juk kalėjimas mums beveik patinka. Juokauju, žinoma.

* * *

Ieva buvo pirmoji moteris, kuri pasakė: „Aš neturiu kuo apsirengti.“ Ir vienintelė, kuri sakė gryną tiesą.

* * *

Visi tokie rūpestingi – neskambina, nerašo, žodžiu, netrukdo...

Tarsi jis pats kalbėtų Ar tai tikrai paskutinės Teofiliaus Matulionio gyventos vietos – Šeduvos – namelio palėpėje netikėtai rasta autobiografija? Viskas atrodo taip autentiška ir tikra, tarsi jis pats kalbėtų...

Tokia mintis kyla skaitant šią beletrizuotos apysakos forma papasakotą arkivyskupo Teofiliaus Matulionio pašaukimo ir kankinystės istoriją (Algirdas Jurevičius, Susipažinkime – esu Teofilius, 2017, Kaunas, Artuma). Įtikimumą, arkivyskupo autentiško kalbėjimo efektą stiprina tai, kad greta pagrindinio teksto teikiamos citatos, paimtos iš anuometės spaudos publikacijų, archyvinių dokumentų, mokslininkų darbų ir leidžiančios pajusti laiko dvasią bei nuolat primenančios, kad knyga istoriškai pagrįsta.

Rašytiniams palaimintųjų ir šventųjų gyvenimams, ypač mūsų, skepticizmo, amžiuje, labai kenkia pakylėta retorika, primygtinis asmens išskirtinumo pabrėžimas, saldžialiežuvystė ir panašūs dirbtinumai. Šios knygos autoriui puikiai pavyko to išvengti. Kuo didesnius išbandymus ir sunkumus patiria arkivyskupas, tuo santūriau apie juos kalbama – būtent ne dramatiškais aprašymais, o pasakojančiojo santykiu su jam tekusiais kryželiais, kuris alsuoja kantrumu, nuolankumu formuojamas skaitytojų įsivaizdavimas apie Matulionio asmenį. „Iki tol įsivaizdavau, kad kankinystė yra kažkur toli“, – tik tiek išsitaria protagonistas, pirmą sykį tiesiogiai susidūręs su bolševikų elgesiu. O toliau žeidžiančiai byloja naktinių tardymų, prasčiausio maisto stokos, vergiško darbo tolimoje šiaurėje, daugkartinių bandymų slapčia nužudyti ir nelaisvėje praleistų metų skaičiaus rupi konkretybė.

Atsakomybė už bendruomenes, išsimėčiusias teritorijoje nuo Archangelsko iki Pskovo, o vėliau – už persekiojamus Kaišiadorių ir gretimų vyskupijų žmones sunkiai įsisąmoninama nieko panašaus nepatyrusiam skaitytojui, tad knyga nė nebando jo priblokšti gražiažodžiu patosu.

Kiek pakiliau prabylama tik apie tuos momentus, kurie iš tiesų Matulionį džiugino – sutiktuves Lietuvoje po pirmosios tremties, susitikimus su popiežiumi Pijumi XI. Nenuslepiami palaimintojo Teofiliaus pašaukimo kelio akligatviai, jo nesėkmės ėmusis bažnyčių rekonstrukcijų ir statybų, nuoskaudos, jog nepavyko organizuoti misijų Rusijoje, prisitaikėliška sovietams nusilenkusių kunigų Stankevičiaus, Bakšio ir kitų laikysena – taip pat ir per arkivyskupo laidotuves. Visos kunigystės ir vyskupystės kliūtys, kurias patyrė Matulionis, apmąstomos kaip dvasinės pamokos, o viena kita svarbesnė situacija taikliai apibūdinama į jo lūpas įdėtomis Šventojo Rašto mintimis.

Lietuvos auditorijai knyga labai pasitarnaus susivokti, kad Matulionis ir jam gyvam esant, ir beatifikacijos bylą vedant Šventojo Sosto dėmesį patraukė misijiniu pasišventimu tarnauti katalikams be tautybės ir situacijos skirtumo plačioje Rusijos imperijoje, o vėliau – Sovietų Sąjungoje. Apie paskutiniuosius jo metus Birštone, Šeduvoje, pastangas priešintis tikinčiųjų persekiojimui ir Bažnyčios veiklos varžymui per antrąją sovietų okupaciją rašoma kiek plačiau. Tai bus lėmusi medžiagos gausa, galimybė liudytojų ir dokumentų dėka rekonstruoti smulkiausias detales, atskleidžiančias nepalaužtą senolio valią bei ryžtą kuo geriau eiti Ganytojo pareigas. Įspūdingas paradoksas, kad KGB slapta daryti įrašai, kuriais siekta Matulionį varžyti ir kompromituoti, tapo jo atsidavimo Dievui ir Bažnyčiai įrodymais, ir jais autorius meistriškai pasinaudojo.

Belieka palinkėti, kad šiemet ypatingai pagerbdami dar vieną krikščionių, ypač tų, kurie kenčia persekiojimus ir nepriteklius, dangiškąjį Globėją iš šios knygelės patirtume ne tik joje gerai perteikiamą Teofiliaus atsparumo jėgą, bet ir meilės dvasią – meilės atokumoje esantiems broliams ir artumoje esantiems neprieteliams. Nes pastariesiems, kaip jis pats sako, užuojautos ir pagalbos reikia dar labiau.

Paulius SUBAČIUS

2017 m. birželio 25 d. 14 val.

Vilniuje, Katedros aikštėje

arkivyskupas

s i n o i l u t a Teoafsikleilubtsas M palaimintuoju bus p

Būk istorinio įvykio liudininku!

Birželio 24–25 d. Vilniaus Katedroje budėjimas per naktį Birželio 25 d.

10 val. atidaromi įėjimai į sektorius Katedros aikštėje 12 val. renginio pradžia 14 val. iškilmingos šv. Mišios

Pirmą kartą Lietuvoje vyksiančioms beatifikacijos iškilmėms vadovaus popiežiaus Pranciškaus siunčiamas kardinolas Angelo Amato, Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas

Iki 23 val. asmeninė malda prie sarkofago su arkivysk. Teofiliaus relikvijomis Katedroje Nuo birželio 26 d. relikvijos bus gerbiamos Kaišiadorių katedroje Daugiau informacijos www.teofilius.lt ir Facebook Teofiliaus Šventė

Birželio Artuma – apie dievišką ir žmogišką auklybą Kas yra (ne)atsakinga tėvystė? Kaip vaikus išmokyti mylėti?

Kaip su jais kalbėtis apie meilę ir lytiškumą? Kaip perduoti tikėjimą?

Artumoje toliau keliaudami su popiežiaus Pranciškaus laišku šeimoms Meilės džiaugsmas, birželį sustojame prie temos, kuri rūpi visiems, – auklėjimo.

Be to, džiugiai laukdami šį mėnesį vyksiančios arkivyskupo Teofiliaus beatifikacijos, dar įdėmiau žvelgiame į jį ir... atrandame, kaip ypatingai Dievas mus auklėja per savo šventųjų bei kankinių gyvenimus.

Artumos žurnalus galite įsigyti redakcijoje, bažnyčiose ir katalikiškuose knygynuose visoje Lietuvoje!

Užsisakyti galima nuo kiekvieno numerio savo parapijoje, bet kuriame „Lietuvos pašto“ skyriuje, internetu (prenumeruok.lt, indeksas 5010) arba redakcijoje (Rotušės a. 23, Kaunas, tel. 8 37 20 96 83, 8 673 13 303).

www.artuma.lt