Artuma 2017 m. liepa–rugpjūtis / 7–8

Artuma

mėnraštis šeimai bei visiems ieškantiems Dievo ir žmonių artumos

2017 m. liepa– rugpjūtis

7/8

Ganytojo žodis

Ganytojas pagal Kristaus širdį Martyrium propter aerumnas carceris. Palaimintojo Teofiliaus Matulionio, Kaišiadorių arkivyskupo, mirtis buvo sąlygota įkalinimo kančių. Ilgi ir sunkūs metai kalėjimuose ir lageriuose, namų areštas pamažu nualino tvirtą ir drąsų Evangelijos liudytoją. Tačiau persekiojimai ir kankinimai nepalaužė jo valios. Komunistų ir nacistų priešiškumo nebuvo galima racionaliai paaiškinti. Jie paprasčiausiai nekentė Jėzaus Evangelijos ir Bažnyčios.

Mūsų Palaimintasis stojo šios audringos jūros akistaton būdamas ramus ir tvirtos dvasios, kupinas vilties ir nepalaužiamo tikėjimo būsima laisve. <...> Jo atsakymas visada buvo atleidimas.

Dėl to Bažnyčia šiandien džiugiai švenčia šio didžiojo Lietuvos sūnaus skelbimą palaimintuoju; Lietuvos – brangios Tėvynės, kurią jis pagerbė savo gyvenimu, kupinu ištikimybės krikščioniškosioms ir žmogiškosioms laisvės ir brolybės vertybėms. Šiandien visiems šventė.

Praeities kančių atminimas neturi temdyti mūsų džiaugsmo, bet turi visiems priminti pareigą atleisti, gerbti artimą ir už jį melstis, taip pat ir už priešą.

Krikščionių tradicijoje kankinystė yra kilniausias Kristaus sekimo būdas. Kristus ypatingu būdu yra kankinyje, įkvepia jam jėgų ir drąsos. Kankiniai žino žodžius, kuriais Jėzus kreipėsi į mokinius: „Nebijokite tų, kurie žudo kūną, bet negali užmušti sielos <…>. Kas išpažins mane žmonių akivaizdoje, ir aš jį išpažinsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje“ (Mt 10, 28. 32).

Popiežius Pranciškus beatifikacijos apaštaliniame laiške kankinį Teofilių Matulionį vadina „Ganytoju pagal Kristaus Širdį, herojišku Evangelijos liudytoju, drąsiu Bažnyčios ir žmogaus orumo gynėju“.

Mūsų Palaimintojo kankinystė truko daug metų, valdant negailestingoms diktatūroms, siekiančioms sunaikinti Bažnyčią. Buvo suvaržytos ir uždarytos kunigų seminarijos, bandyta sukurti nacionalinę Bažnyčią, išblaškytos vyrų ir moterų vienuolijos, uždraustas bet koks bendravimas su Roma, užgniaužta katalikų spauda. Bažnyčia buvo priversta tylėti. <...> Tokio nežmoniškumo akivaizdoje kankiniai stengėsi būti panašūs į Kristų, sekė Jo žodžiu ir pavyzdžiu.

Kristaus malonė suteikė arkivyskupui Matulioniui jėgų Marijos Stanulytės nuotrauka

pakelti pažeminimus ir neteisingo bei nežmoniško įkalinimo sunkumus.

Tokią jo ištikimybę Evangelijai paliudijo daugelis žmonių, jame mačiusių tikrą Dievo vyrą ir šventąjį. Jis ir lageryje elgėsi kaip pamaldus ir ramybės kupinas kunigas, visiškai pasitikintis Dievo Apvaizda. <…> Taip pat ir persekiotojai pastebėjo jo herojiškumą. Vienas aukštas rusų pareigūnas, sužinojęs apie arkivyskupo mirtį, sušuko: „Jis iš tikrųjų buvo žmogus!“ Sovietų represinės sistemos pareigūnas susirūpinęs sakė: „Negalime atmesti galimybės, kad ateityje Vatikanas jį paskelbs šventuoju ir kad jo kapą ims lankyti piligrimai.“ Šiandien tie žodžiai pasitvirtina.

Galėtume paklausti: kodėl žmogus, kuris daug savo gyvenimo metų praleido kalėjimuose ir lageriuose, kuris iki pat senatvės vilkėjo kalinio drabužį, niekada nejautė neapykantos priešams? Atsakymas glūdi Dievo malonėje, kuri sukilnino jo sielą. Jis tikrai sugebėjo matyti Dievo gerumą ir Jo Apvaizdą taip pat ir tuose žmonėse, kuriuose kiti matė tik neapykantą ir blogį. Jis gerbė Dievo įspaustą žymę kiekviename žmoguje, net ir pačiame blogiausiame, su atjauta žiūrėjo į šį molinį indą, pažeidžiamą, bet vertingą, nes sukurtą pagal Dievo paveikslą.

Iš Švenčiausiosios Jėzaus Širdies jis mokėsi būti gailestingas ir atlaidus. Nesiskundė savo kalintojams. <...> Jo vyskupiškasis moto – per crucem ad astra – buvo jam dvasingumo ir apaštalinės tarnystės kompasas. Į dangų per kryžių. <...> Kryžius jam buvo aukščiausia Jėzaus Širdies meilės išraiška. Pamaldumas Jėzaus Širdžiai uždegdavo jo sielą. Švenčiausiosios Širdies globos jis meldė savo Tėvynei Lietuvai, kad ją visada saugotų. 1934 m. paaukojus Lietuvą Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai jis sakė: „Jei anksčiau Lietuva buvo vadinama Marijos žeme, nuo 1934 m. liepos 1 d. galime save vadinti Jėzaus Širdies tauta.“ Kankinių yra ir šiandien. Jie ir šiandien mus moko, kas yra prisikėlimas. Šių metų balandžio mėnesį, po nekaltų krikščionių žudynių Egipte, Bažnyčia, žvelgdama į Prisikėlusį Kristų, viešai suteikė atleidimą žudikams ir meldėsi už jų atsivertimą. Neapykanta reikštų kankinių kraujo išdavystę.

Kankinys Teofilius Matulionis buvo nuolankus, dosnus, romus ir ištikimas žmogus. Jis visus moko, kaip reikia gyventi, melstis, kentėti ir dirbti didesnei Dievo garbei ir sielų išganymui. Jo sieloje nebuvo dalinančių sienų. Jo širdis buvo kupina beribės meilės, užkrečiamos ramybės, gailestingo gerumo. Sekime juo!

Palaimintasis Teofiliau Matulioni, melski už mus! Šventojo Tėvo atstovo kardinolo Angelo AMATO SDB homilija Teofiliaus Matulionio beatifikacijos Mišiose, 2017 06 25

Laiškas skaitytojams

Šiandien Vilniuje, Lietuvoje, palaimintuoju skelbiamas vyskupas Teofilius Matulionis, nužudytas iš neapykantos tikėjimui 1962 metais, kai buvo kone 90 metų amžiaus.

Garbinkime Dievą už šio drąsaus tikėjimo ir žmogaus orumo gynėjo liudijimą.

Pasveikinkime plojimu jį ir visą Lietuvą!

Tokiais žodžiais birželio 25-ąją popiežius Pranciškus iš Vatikano paskelbė žinią visam pasauliui!

Mieli Artumos bičiuliai, ar tai nėra tiesiog akivaizdžiai stebuklingas patvirtinimas to, ką lygiai prieš 55 metus konkretūs sovietų pareigūnai – visiškai kaip šimtininkas prie Jėzaus kryžiaus, – kalbėjosi, kad tas senelis vyskupas tikrai kažkoks šventas ir tas Vatikanas dar ims ir kanonizuos jį, o kas tada bus?! Tasai, kurį sovietų imperijos represinė mašina visą gyvenimą siekė užtildyti, – maža, kad gyvas būdamas taip ir nenutilo skelbti Tiesos, tai po mirties visam pasauliui skelbiama jo žinia ir žinia apie jį! Šia laikysena – virš visa ko ir iki galo – Tiesoje jis išgarsina Lietuvą visame pasaulyje, nors ir būdamas mažiausios mūsų krašto vyskupijos ganytojas! Nors ir prikaišiota jam lietuvių katalikų tarpe, kad gal per daug tais Rusijos tikinčiaisiais rūpinosi, jis buvo vienas iš paskutinių Tiesos šulų, atlaikiusių Bažnyčią Lietuvoje kompromiso nepalaužtu stuburu! Siaubingiausiuose lageriuose beveik du dešimtmečius gražiausių gyvenimo metų praleidęs, jis sugeba iš niūriausių karcerių parsiųsti bičiuliui savo nuotrauką su užrašu: Laisvas kalinys!

Tikrai ne veltui mūsų ganytojai palaimintojo Teofiliaus metams bei ką tik Vilniuje praošusioms Lietuvos jaunimo dienoms parinko šūkį Tiesa padarys jus laisvus (Jn 8, 32). Bet ką gi tai iš tiesų mums reiškia nūdien? Ar tai – tik dar vienas lozungas, kurio ištakos – Jėzaus lūpos? Kodėl tad vis nuklystame į akligatvius?.. Šiame Artumos numeryje tad ir nutarėme nerti bei pasigilinti į šį šūkį: ar tikrai ieškome tiesos ir esame jos išlaisvinami?

O kadangi vasarinė Artuma kaip visad dviguba, tai nutarėme pažvelgti dar vienai tiesai į akis: šįmet juk minime Reformacijos pradžios 500 metų sukaktį, tik ar žinome, kodėl ji prasidėjo? Ką ji atnešė Lietuvai, katalikams?

Nors protestantų ir mažuma pas mus, ar žinom, kuo gyvena liuteronai, reformatai – mūsų broliai Kristuje? Tiesos žinojimas vienų apie kitus ar įsikibimas tik į savo tiesą padeda kalbant apie krikščionių tarpusio santykius ir vis dar kraujuojančią Kristaus Kūno žaizdą – suskilusią Bažnyčią?..

Na, o mūsų dailininkė Silvija šiam numeriui genialiai parinko viršelį – tik Šventoji Dvasia pajėgi padėti mums likti tiesoje ir laisvėje, tik Dvasia Gaivintoja gali užgydyti visas žaizdas ir tik Joje mes galime tikrai pasiilsėti! Be Jos – nei atostogų, nei vaisingo darbo. Gi ši vasara jau lepina mus dangaus malonėmis – priimkime jas, dėkokim už jas, gyvenkim jomis; bandau tai ir aš, prašau to ir jūsų –

Darius Chmieliauskas

Turinys Antanas SAULAITIS SJ Krikšto vienybė

Kronika

Kun. Artūras KAZLAUSKAS Vienybės kelias

5

Bažnyčios pulsas

6

Mons. dr. Algirdas JUREVIČIUS Pal. Teofiliaus ikonografijos žinia

8

Ses. Viktorija PLEČKAITYTĖ MVS Reikia arkivyskupą Jurgį aplankyti... 10 Ses. Aistė BALČIŪNAITĖ SJE Pašaukti būti tarnaujančio Kristaus ženklu

12

Piligrimai drauge

Martinas Lutheris

14

Dr. Liudas JOVAIŠA Reformacija Lietuvoje

17

Romanas KAZAKEVIČIUS Nuo konflikto link bendrystės

20

Vilma ir Mindaugas SABUČIAI Atgal prie Evangelijos!

24

Jūratė KUODYTĖ Kuo gyvena Lietuvos liuteronai ir reformatai?

26

29

Tiesa padarys jus laisvus

Vytautė MACIUKAITĖ Kūnu suvaržytas, dvasia laisvas

35

Tomas VILUCKAS Tiesos išlaisvinti mokiniai

36

Zita VASILIAUSKAITĖ Saviapgaulės kebeknė

38

Ses. Judita STANKŪNAITĖ SJE Kaip bendrauti be smurto?

40

Vijoleta VITKAUSKIENĖ Tiesa nėra aukščiau už gailestingumą 42 Dr. Vincentas VOBOLEVIČIUS Tiesa ar Komjaunimo tiesa?

44

Ses. Daiva K. KUZMICKAITĖ MVS 45 Tokių yra Dangaus karalystė Susipažinkite – Petras Tynas!

46

Kai vaikas meluoja, jo akyse atsiranda 47 maži kryžiukai, tiesa?

Jaunimo iššūkis

Joana GIMBERYTĖ-JURONĖ Gundymas vos pastebimas

48

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Dalia LUKĖNIENĖ Pyktis – geras dalykas

50

Ieva URBONAITĖ-VAINIENĖ Kas padės išsiskyrusiems?

52

Atokvėpio valandai

Ramūnas AUŠROTAS Vienijanti sąžinės galia

54

Giovannino GUARESCHI Draudimas gruzdinti

56

Sveikata

Gyd. Vytis ŽEMAITIS Gerkite į sveikatą

59

Gyvenimas kaip senas vynas

Vanda IBIANSKA Vasara, kur tu?

61

Viršelyje – Šventoji Dvasia („Avinėlio pagarbinimo“ detalė). Janas van Eikas, Gento altorius, 1432 m. Akg-images nuotrauka

Artuma 2017 m. liepa–rugpjūtis

3

Kronika

18 A Iš 2, 1–15a; Ps 69; Mt 11, 20–24 19 T Iš 3, 1–6. 9–12; Ps 103; Mt 11, 25–27 20 K Šv. Apolinaras, vyskupas, kankinys

Iš 3, 13–20; Ps 105; Mt 11, 28–30

21 P Šv. Laurynas Brindizietis, kun. Bažnyčios m.

Iš 11, 10 – 12, 14; Ps 116; Mt 12, 1–8

22 Š Šv. Marija Magdalietė

Liepos liturginiai skaitiniai

1 Š Pr 18, 1–15; Lk 1, 46–50. 53–55; Mt 8, 5–17 2 S XIII EILINIS SEKMADIENIS (I sav.)

2 Kar 4, 8–11. 14–16a; Ps 89; Rom 6, 3–4. 8–11; Mt 10, 37–42 3 P Šv. Tomas, apaštalas

Ef 2, 19–22; Ps 117; Jn 20, 24–29 4 A Šv. Elzbieta Portugalė

Pr 19, 15–29; Ps 26; Mt 8, 23–27 5 T Šv. Antanas Marija Zakarijas, kunigas

Pr 21, 5. 8–20; Ps 34; Mt 8, 28–34 6 K Šv. Marija Goreti, mergelė, kankinė

Pr 22, 1–19; Ps 115; Mt 9, 1–8

Valstybės (Mindaugo karūnavimo) diena 7 P Pr 23, 1–4. 19; 24, 1–8. 62–67; Ps 106;

Mt 9, 9–13 8 Š Pr 27, 1–5. 15–29; Ps 135; Mt 9, 14–17 9 S XIV EILINIS SEKMADIENIS (II sav.)

Zch 9, 9–10; Ps 145; Rom 8, 9. 11–13;

Mt 11, 25–30 10 P Pr 28, 10–22a; Ps 91; Mt 9, 18–26 11 A Šv. Benediktas, abatas, Europos globėjas

Pat 2, 1–9; Ps 34; Mt 19, 27–29 12 T Pr 41, 55–57; 42, 5–7a. 17–24a; Ps 33;

Mt 10, 1–7 13 K Šv. Henrikas

Pr 44, 18–21. 23b–29; 45, 1–5; Ps 105;

Mt 10, 7–15 14 P Šv. Kamilis Lelietis, kunigas

Pr 46, 1–7. 28–30; Ps 37; Mt 10, 16–23 15 Š Šv. Bonaventūras, vysk., Bažnyčios mokyt.

Pr 49, 29–32; 50, 15–26a; Ps 105;

Mt 10, 24–33 16 S XV EILINIS SEKMADIENIS (III sav.)

Iz 55, 10–11; Ps 65; Rom 8, 18–23;

Mt 13, 1–23 17 P Iš 1, 8–14. 22; Ps 124; Mt 10, 34 – 11, 1

Gg 3, 1–4a arba 2 Kor 5, 14–17; Ps 63; Jn 20, 1. 11–18 23 S XVI EILINIS SEKMADIENIS (IV sav.)

Išm 12, 13. 16–19; Ps 86; Rom 8, 26–27;

Mt 13, 24–43 24 P Šv. Sarbelijus Machlufas, kunigas

Iš 14, 5–18; Iš 15, 1–6; Mt 12, 38–42 25 A Šv. Jokūbas, apaštalas

2 Kor 4, 7–15; Ps 126; Mt 20, 20–28 26 T Šv. Joakimas ir Ona, Švč. M. Marijos tėvai

Iš 16, 1–5. 9–15; Ps 132; Mt 13, 1–9 27 K Iš 19, 1–2. 9–11. 16–20; Dan 3, 52–56;

Mt 13, 10–17 28 P Iš 20, 1–17; Ps 19; Mt 13, 18–23 29 Š Šv. Morta

1 Jn 4, 7–16; Ps 34; Jn 11, 19–27 30 S XVII EILINIS SEKMADIENIS (I sav.)

1 Kar 3, 5. 7–12; Ps 119; Rom 8, 28–30;

Mt 13, 44–52 31 P Šv. Ignacas Lojola, kunigas

Iš 32, 15–24. 30–34; Ps 106; Mt 13, 31–35 Šventojo Tėvo intencija liepai:

evangelizavimo – už mūsų brolius, nutolusius nuo tikėjimo, kad jie, mūsų maldos ir Evangelijos liudijimo padedami, galėtų iš naujo pajusti gailestingojo Viešpaties artumą ir vėl atrastų krikščioniškojo gyvenimo grožį.

Rugpjūčio liturginiai skaitiniai

1 A Šv. Alfonsas Marija Liguoris, vyskupas,

Bažnyčios mokytojas Iš 33, 7–11; 34, 5b–9. 28; Ps 103; Mt 13, 36–43 2 T Šv. Euzebijus Vercelietis, vyskupas;

šv. Petras Julijonas Eimaras, kunigas

Iš 34, 29–35; Ps 99; Mt 13, 44–46 3 K Iš 40, 16–21. 34–38; Ps 84; Mt 13, 47–53

Artuma mėnraštis šeimai bei visiems ieškantiems Dievo ir žmonių artumos. Nr. 7/8 (330/331) / 2017 (ISSN 1392-382X) Eina nuo 1989 metų spalio. Steigėjas – Lietuvos Caritas, leidėjas – VšĮ Caritas leidykla „Artuma“

Redakcija:

vyr. redaktorius Darius CHMIELIAUSKAS; redaktorė Vanda IBIANSKA; redaktorė stilistė Dalė GUDŽINSKIENĖ; atsakingoji redaktorė ses. Teresė ELSTERYTĖ MVS; techninis redaktorius Ąžuolas JAŠINSKAS; korektorė Rūta LAZAUSKAITĖ; dailininkė Silvija KNEZEKYTĖ; vyr. buhalteris Arūnas URNIEŽIUS; kapelionas Artūras KAZLAUSKAS

Adresas:

Rotušės a. 23, LT-44279 Kaunas; tel. (8 37) 20 96 83; redakcija@artuma.lt Įmonės kodas 134460120, a. s. LT097300010002264553

Spausdino: UAB „Spaudos praktika“, Chemijos g. 29, LT-51333 Kaunas Užsakymo Nr. 212444, tiražas 10 200 egz. Žurnalą galima bet kada užsisakyti kiekviename Lietuvos pašte. Indeksas – 5010. Žurnalo kaina 2,20 Eur (atsiimant redakcijoje)

www.artuma.lt

mus rasite ir facebooke

Redakcija pasilieka teisę savo nuožiūra taisyti ir trumpinti rankraščius. Jų negrąžina ir nerecenzuoja.

Už reklamos ir informacinių pranešimų turinį atsako jų rengėjai

parėmė š. m. I pusmečio Artumos prenumeratą per vyskupijų Carito skyrius, pasieksiančią labiausiai stokojančius.

Taip pat fondo dėka atnaujinome ir plėtojame artuma.lt svetainę

4

Artuma 2017 m. liepa–rugpjūtis

2017 m. mūsų tęstiniam projektui „Šeimos vertybių puoselėjimas mėnraštyje Artuma“ paskyrė 11 tūkst. eurų. Remiamos skilčių „Kronika“, „Meilės džiaugsmas“, „Jaunimo iššūkis“, „Atokvėpio valandai“ publikacijos

4 P Šv. Jonas Marija Vianėjus, kunigas

Kun 23, 1. 4–11. 15–16. 27. 34b–37; Ps 81; Mt 13, 54–58 5 Š Švč. Mergelės Marijos bazilikos pašventinimas

Kun 25, 1. 8–17; Ps 67; Mt 14, 1–12 6 S KRISTAUS ATSIMAINYMAS

Dan 7, 9–10. 13–14; Ps 97; 2 Pt 1, 16–19;

Mt 17, 1–9 7 P XVIII eilinio laiko savaitė (II sav.)

Šv. Sikstas II, popiežius, ir jo draugai,

kankiniai; šv. Kajetonas, kunigas

Sk 11, 4b–15; Ps 81; Mt 14, 22–36 8 A Šv. Dominykas, kunigas

Sk 12, 1–13; Ps 51; Mt 14, 22–36 9 T Šv. Kryžiaus Teresė Benedikta, mergelė,

kankinė, Europos globėja

Oz 2, 16b. 17b. 21–22; Ps 45; Mt 25, 1–13 10 K Šv. Laurynas, diakonas, kankinys

2 Kor 9, 6–10; Ps 112; Jn 12, 24–26 11 P Šv. Klara, mergelė

Įst 4, 32–40; Ps 77; Mt 16, 24–28 12 Š Šv. Joana Pranciška Šantalietė, vienuolė

Įst 6, 4–13; Ps 18; Mt 17, 14–20 13 S XIX EILINIS SEKMADIENIS (III sav.)

1 Kar 19, 9a. 11–13a; Ps 85; Rom 9, 1–5;

Mt 14, 22–33 14 P Šv. Maksimilijonas Marija Kolbė,

kunigas, kankinys

Įst 10, 12–22; Ps 147; Mt 17, 22–27 15 A ŠVČ. MERGELĖS MARIJOS ĖMIMAS

Į DANGŲ (ŽOLINĖ)

Apr 11, 19a; 12, 1–6a. 10ab; Ps 45;

1 Kor 15, 20–26; Lk 1, 39–56 16 T Šv. Steponas Vengras

Įst 34, 1–12; Ps 66; Mt 18, 15–20 17 K Šv. Hiacintas, kunigas

Joz 3, 7–10a. 11. 13–17; Ps 114;

Mt 18, 21 – 19, 1 18 P Joz 24, 1–13; Ps 136; Mt 19, 3–12 19 Š Šv. Jonas Eudas, kunigas

Joz 24, 14–29; Ps 16; Mt 19, 13–15 20 S XX EILINIS SEKMADIENIS (IV sav.)

Iz 56, 1. 6–7; Ps 67; Rom 11, 13–15. 29–32;

Mt 15, 21–28 21 P Šv. Pijus X, popiežius

Ts 2, 11–19; Ps 106; Mt 19, 16–22 22 A Švč. Mergelė Marija Karalienė

Iz 9, 1–3. 5–6; Ps 113; Lk 1, 26–38 23 T Šv. Rožė Limietė, mergelė

Ts 9, 6–15; Ps 21; Mt 20, 1–16 24 K Šv. Baltramiejus, apaštalas

Apr 21, 9b–14; Ps 145; Jn 1, 45–51 25 P Šv. Liudvikas; šv. Juozapas Kalasantas, kun.

Rut 1, 1. 3–6. 14b–16. 22; Ps 146;

Mt 22, 34–40 26 Š Rut2,1–3.8–11;4,13–17;Ps128;Mt23,1–12 27 S XXI EILINIS SEKMADIENIS (I sav.)

Iz 22, 19–23; Ps 138; Rom 11, 33–36;

Mt 16, 13–20 28 P Šv. Augustinas, vysk., Bažnyčios mokyt.

1 Tes 1, 1–5. 8b–10; Ps 149; Mt 23, 13–22 29 A Šv. Jono Krikštytojo Nukankinimas

Jer 1, 17–19; Ps 71; Mk 6, 17–29 30 T 1 Tes 2, 9–13; Ps 139; Mt 23, 27–32 31 K 1 Tes 3, 7–13; Ps 90; Mt 24, 42–51 Šventojo Tėvo intencija rugpjūčiui:

bendroji – už mūsų laikų menininkus, kad jie savo kūriniais mums padėtų iš naujo išvysti kūrinijos grožį.

Kronika

Silvijos Knezekytės nuotrauka

Liturgijos katechezė

Vienybės kelias Kun. Artūras KAZLAUSKAS

Negalima būti krikščioniu ir nenorėti vienybės. Tiksliau, krikščionis dėl bendrystės privalo padaryti viską, kas įmanoma. Kas gyvena ir veikia dėl bendrystės su Kristumi, kartu tarnauja susitaikymui ir vienybei tarp brolių ir seserų, to paties kūno narių.

Bendrystė būtinai turi išlikti daugiskaitinė. Nepamirškime, kad įvairovė, skirtingumas yra jau mūsų tikėjimą kildinančiuose tekstuose. Iš vienintelio Viešpaties – to paties vakar ir šiandien (plg. Žyd 13, 8) – mums dovanotos keturios Evangelijos – skirtingos žinios, nes krikščionybė kyla ne iš nepakeičiamos raidės, o iš dinamiškos Dvasios.

Visada buvo biblinių ištarų, ekleziologijų, kristologijų, liturgijų, misijų būdų, dvasingumų įvairovė. Ji skelbia apie Dievo išminties įvairiaspalviškumą (plg. Ef 3, 10).

Apaštalas Paulius davė mums Bažnyčios kaip Kristaus Kūno įvaizdį (plg. 1 Kor 12). Nežiūrint daugumo, kiekvienas narys yra skirtingai svarbus tame pačiame kūne...

Pasaulis mini Martino Lutherio reformos 500-ąsias metines. Panašiai tiek ir Šv. Petro bazilikai Vatikane. Ji skelbia Bažnyčios, kurios sargas ir tarnas yra Petro Įpėdinis, vienybę. O būtent dėl priemonių šios statybos užmojui įgyvendinti ir kilo konfliktas, jau penkis šimtmečius skaldantis Vakarų Bažnyčią. Bazilika, skirta pagerbti pirmojo Apaštalo kapui, visada primins ir apie Bažnyčios skilimą...

Kai krikščionys kalba apie vienybę, jie kalba apie bendrystę. Ir pirmiausia apie bendrystę, kuri yra Dievo-Trejybės gyvenimas. Mes jame dalyvaujame. Kai priimame Kristaus Kūną ir Jo Kraują, dalyvaujame būtent šioje dieviškoje bendrystėje! Taigi Bažnyčios bendrystė yra jos esmė, ne ženklas. Atskiro krikščionio ir visos Bažnyčios gyvenimas turi būti bendrystės, santykio, dialogo, ryšio gyvenimas.

Deja, pažindami asmeninius savo gyvenimus, žinome apie tų ryšių trapumą. Santykiai trūkinėja su asmenimis, su bendruomenėmis, su Dievu... Nesusikalba valstybės...

Mūsų bendrystė visuomet bandoma, o kartais tiesiog atrodo neįmanoma. Ir taip bus visada. Visada vienybės trokšime, bet jos nematysime iki ateisime į Dievo Karalystę. Šita krikščionių vienybė buvo sužeista ir įžeista jau pačioje pradžioje. Tai liudija Naujasis Testamentas.

Tačiau kaip tada, taip ir dabar Bažnyčioje saugomas ir branginamas Dievo troškimas, kad visi būtų viena ne vien esme, bet ir regimai. Kaip Tėvas ir Sūnus, taip ir mes turime būti viena (plg. Jn 17, 11).

Tačiau... Ar esame įsisąmoninę šią radikalią vienybės būtinybę? Ar bendrystė yra asmeninis ir bažnytinis gyvenimo būdas? Iš visuomenės realybės (skyrybų statistika, šeimų santykiai, teismų praktika) neatrodo. Nors atrodo, kad ekumeninis dialogas vis labiau intensyvėja, duoda regimus vaisius.

Bendrystės namai – taip krikščionių bendrijas vadino Viduramžių autoriai. Bendrystės namai gali tapti bendrystės mokykla. Visi žino, kad patirtinis ugdymas veiksmingiausias. Ar pajėgiame priimti tikėjimo brolį ir seserį (net ir nepriklausantį mūsų Bažnyčiai) kaip priklausantį tam pačiam Kristui? O broliui ir seseriai yra tiesiog iš prigimties privalomas vienas kito pažinimas ir visa kuo dalijimasis, priešingai, nei teigė filosofas Jeanas-Paulis Sartre’as – kitas niekada negali būti pragaru.

Jis man – Dievo dovana. Dovana, atskleidžianti, ko man stinga, kuo galiu būti papildytas. Ar ne panašiai skambėjo Dievo pastaba Pradžios knygoje (2, 18): „Negera žmogui būti vienam“?..

Šiandien pasigirsta idėjų, kad visos religijos garbina tą patį Dievą. Neva, jos visos vienodos, skirtingos tik raiškos. Panašiai manoma ir apie krikščionis – kadangi tas pats Kristus, tai skiriasi tik jų tradicinės (todėl išorinės?) formos. O štai klausimas: kodėl neturime teisės priimti Komunijos – bendrystės dovanos – ne savo bendruomenėse?

Mes – viena Kristuje, bet dar ne vieni su kitais...

Kažin ar ne tai turėjo galvoje Kristus, melsdamas vienybės (plg. Jn 17)? Dar per anksti kalbėti apie vadinamąją interkomuniją – skirtingoms Bažnyčioms priklausančiųjų vieną Eucharistiją. Prieš akis – ilgas kelias, puoselėjant nuolat ir kiekvieno Jėzaus mokinio vienybės dvasingumą. Kiekviena Komunija primena ir mūsų vienybę, ir neužgijusią Bažnyčios žaizdą...

Artuma 2017 m. liepa–rugpjūtis

5

Kronika Visuotinės Bažnyčios pulsas

jos be brolių pranciškonų, kurie prižiūri šventąsias vietas, rūpinasi iš svetur atvykstančiais piligrimais.

Nauji postūmiai Bažnyčioje Šiųmetės Sekminės buvo ypatingos tuo, kad Charizminio atsinaujinimo judėjimas pažymi savo pradžios 50-metį. Popiežius Pranciškus šventė šį auksinį jubiliejų ir drauge su charizmininkais meldėsi Sekminių vigilijos susitikime Romos antikos laikų arenoje – Circo Massimo (Didžiajame cirke). Vigilijoje dalyvavo apie 50 tūkst. charizmininkų iš viso pasaulio, Šventojo Tėvo prašymu dalyvavo taip pat evangelikų ir sekmininkų charizmininkai.

Romos Circo Massimo arena šiai vigilijai parinkta prisimenant joje nukankintus krikščionis per didžiuosius pirmųjų amžių persekiojimus. Šis susitikimas tapo Dievo Dvasios veikimo ženklu, nes judėjimas, pradžioje laikytas kone sektantišku, dabar pagerbiamas ir popiežių.

Popiežius Pranciškus inicijuoja nepaprastą maldos ir susikaupimo laikotarpį, skirtą pirmajai Bažnyčios misijai skelbti Evangeliją. Kalbėdamas audiencijoje Popiežiškųjų misijų institutų (Pontificie Opere Missionarie) generalinės asamblėjos dalyviams, Šventasis Tėvas sakė, jog žada pakviesti visą Bažnyčią 2019-ųjų spalį skirti maldai ir susikaupimui už tautų evangelizavimą – missio ad gentes: „Trokštu, kad <...> 2019 m. spalį būtų tinkamas metas, idant malda, daugelio misijų šventųjų ir kankinių liudijimas, biblinis ir teologinis susikaupimas, katechezė ir misionieriški artimo meilės darbai padėtų pirmiausia evangelizuoti Bažnyčią, kad ji, atgaivinusi pirmąją meilę nukryžiuotam ir prisikėlusiam Viešpačiui, sugebėtų evangelizuoti pasaulį su evangeliniu patikimumu ir veiksmingumu.“ 6

Artuma 2017 m. liepa–rugpjūtis

L’Osservatore Romano nuotrauka

Skelbti nepaprastą maldos ir susikaupimo laikotarpį popiežių paskatino 2019 metais minimos Benedikto XV apaštališkojo laiško Maximum illud šimtosios metinės. Šiame Magisteriumo dokumente kalbama apie veiksmingam apaštalavimui būtiną gyvenimo šventumą, vis didesnę tikinčiųjų vienybę su Kristumi ir nuoširdų dalyvavimą Jo dieviškoje kančioje, skelbiant Evangeliją visiems su meile ir gailestingumu. Tikimasi, kad šis mėnuo turėtų tapti nauju evangelizavimo postūmiu.

Bulgarijos sostinėje Sofijoje birželio 7–10 d. į kasmet vis kitame Europos mieste rengiamą posėdį buvo susirinkę Europos Vyskupų Konferencijų atstovai spaudai ir bažnytinių informacijos tarnybų vadovai – iš viso 45 asmenys iš 25 šalių.

Kaip kasmet tokiuose susitikimuose, kalbėta apie naudojimąsi naujomis komunikacijos priemonėmis, ypač apie katalikų balsą socialiniuose tinkluose, kuris, pasak susitikimo dalyvių, greta tiesioginės funkcijos – komunikavimo, dalijimosi žiniomis, taip pat atlieka ir Bažnyčios sinodiškumo stiprinimo ir tokios Bažnyčios vizijos sklaidos vaidmenį. Toks požiūris į socialinius tinklus leidžia juos suvokti ne kaip pramogą, bet kaip priemonę katalikams būti labiau bažnytiškiems.

Birželio 11-ąją šv. Mišiomis Izraelio Ako mieste pažymėta pranciškonų gyvavimo Šventojoje Žemėje 800 metų sukaktis. Šiame uoste išsilaipino šv. Pranciškus ir pirmieji broliai, 1217 m. atvykę į Šventąją Žemę. Šiandien neįmanoma įsivaizduoti

Vatikane, Pijaus IV rūmuose, birželio 15 dieną vyko Tarptautinė diskusija apie korupciją, kurią surengė Tarnavimo integraliai žmogaus pažangai dikasterija kartu su Popiežiškąja socialinių mokslų akademija. Tai pirma panašaus pobūdžio konferencija, skirta apsvarstyti šiai globaliai problemai, jos sąsajoms su organizuotu nusikalstamumu ir mafijos grupėmis.

Tarp dalyvių – krikščionys ir ne, Bažnyčios atstovai, įvairių valstybinių institucijų, policijos darbuotojai, judėjimų, organizacijų nariai, nusikaltimų aukos, žurnalistai ir intelektualai, diplomatai.

Diskusijos išvakarėse pasirodė kardinolo Peterio Turksono knyga – interviu apie korupciją, kuriai pratarmę parašęs popiežius Pranciškus priminė, kad šis žodis reiškia sugedimą, irimą, aižėjimą, ir pasmerkė ją kaip vieną didžiausių nuodėmių. Korupcijos blogis neaplenkia jokios šalies, todėl Bažnyčios pozicija gali tapti stipriu indėliu kovojant su šia piktžaizde.

Birželio 12–14 d. Vatikane, dalyvaujant popiežiui Pranciškui, vyko jau dvidešimtasis Kardinolų tarybos (C9) posėdis. Šią tarybą popiežius Pranciškus įkūrė netrukus po išrinkimo, 2013-ųjų balandžio mėnesį. Jos tikslas – padėti popiežiui parengti naują Romos Kurijos veiklą apibrėžiančią apaštališkąją konstituciją, o taip pat patarti einamaisiais vadovavimo Bažnyčiai klausimais. Šventojo Sosto Spaudos salės pranešime sakoma, kad šį kartą daugiausia dėmesio posėdžiuose buvo skiriama būdams, kuriais Romos Kurija galėtų geriau tarnauti vietinėms Bažnyčioms. Kalbėta apie galimas platesnes konsultacijas, kuriose dalyvautų taip pat vienuoliai ir pasauliečiai, siūlant kandidatus į vyskupus.

Taip pat aptartos galimybės, siekiant decentralizavimo, kai kurias Romos Kurijos galias perduoti vietos vyskupams arba Vyskupų konferencijoms. Tad nuosekliai vystoma Bažnyčios valdymo reforma turėtų stiprinti vietos Bažnyčių vaidmenį.

Tomas VILUCKAS

Kronika Bažnyčios Lietuvoje pulsas

Tiesos triumfas visus ten kalėjusius dvasininkus, taip pat ir Matulionį. Jį Bažnyčios liturginiame kalendoriuje minėsime birželio 14-ąją, sutampančią su Gedulo ir vilties diena.

Katedros aikštėje baigiantis iškilmių liturgijai, kuriai vadovavo kardinolas Amato, o koncelebravo bemaž 50 Lietuvos ir svečių vyskupų bei 500 dvasininkų, sveikinimo žodį tarė LR Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas, sveikindamas tik Dievo malonių lietuje išmaudytus žmones (dangus šiai dienai siuntė gerą orą), dėkojo visam būriui organizatorių.

Jų ir ypač aikštėje besišypsančių jaunųjų savanorių dėka sostinė svetingai pasitiko piligrimus, o visai Lietuvai dovanojo šviesią ir viltingą Bažnyčios šventę!

Palaimintojo relikvijas žmonės iki vidurnakčio lankė Vilniaus arkikatedroje, o pargrįžus namo pasiekė žinia, jog popiežius Pranciškus tą patį sekmadienį iš Šv. Petro aikštės siuntė švenčiančiai lietuvių tautai savo pasveikinimą. Be kita, savo laišku popiežius pasveikino ir LJD 2017 dalyvius.

Birželio 26 d. relikvijos parvežtos gerbti Kaišiadorių katedros koplyčioje, liepos 2 d. švenčiamos Padėkos Mišios.

Marijos Stanulytės nuotrauka

„Jo sieloje nebuvo dalijančių sienų.

Jo širdis buvo kupina beribės meilės, užkrečiamos ramybės, gailestingo gerumo.

Sekime juo! Palaimintasis Teofiliau Matulioni, melski už mus!“ – sakė birželio 25 d. Vilniaus Katedros aikštėje popiežiaus Pranciškaus pasiuntinys, Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas kardinolas Angelo Amato SDB daugiatūkstantinei ir daugiatautei Lietuvos, Baltarusijos, Rusijos, Latvijos, Lenkijos ir tolimesnių šalių maldininkų bei Lietuvos jaunimo dienų dalyvių miniai paskelbdamas Pranciškaus apaštališkąjį laišką su žinia – taip, Teofilius, „Kaišiadorių vyskupas, kankinys, ganytojas pagal Kristaus širdį, didvyriškas Evangelijos liudytojas“, yra mūsų palaimintasis, taip, jis mūsų užtarėjas!

Šią tiesos triumfo valandą atidengtas palaimintojo paveikslas (apie jo ikonografiją žr. p. 8–9), išstatytos relikvijos, sarkofage Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopos karių atneštos į altoriaus pakylą. Istorinį įvykį Vilnius po 415 metų, kai čia pirmąkart buvo švenčiamos šv. Kazimiero iškilmės, sveikino arkikatedros varpais. 7 chorai Garbės himnu, o minia džiaugsmingais plojimais dėkojo Dievui už paties dangaus ir Šventojo Tėvo dovaną Bažnyčiai Lietuvoje ir visai Lietuvai. Okupacijų žaizdų paženklintą jos praeitį ir tokius jos vaikus, kaip didžiavyris Teofilius, priminė ir spaudos konferencija prieš iškilmes Genocido aukų muziejuje Vilniuje, buvusiame KGB kalėjime, Vyskupų kameroje, pagerbiant

„Sovietinis režimas buvo per silpnas įkalinti veržlumą į laisvę“, – Gedulo ir vilties dieną LR Seime sakė mons. Algirdas Jurevičius, primindamas ir pal. Teofilių – „laužytą, bet nepalaužtą“, savo ganytojiškuosiuose laiškuose minėjusį „išplėštą Nepriklausomybę“ ir rašiusį pranašiškus žodžius: „Karštai maldaukime Visagalį, kad ir šiam karui pasibaigus lietuviai vėl būtų Vakarų Europos kultūringųjų tautų šeimoje, kaipo laisva ir nepriklausoma tauta“ (1943 m. rugsėjo 16 d.).

Vilniaus rotušėje surengtas mons. Alfonso Svarinsko ir kitų rezistencijos dalyvių atminimo vakaras su pirmąkart atlikta Nacionalinės premijos laureato kompozitoriaus Algirdo Martinaičio oratorija „Himnas meilei“.

Lietuvos Caritą aplankė Europos Carito vadovas Jorge Nuño Mayeras.

Birželio 7 d. konferencijoje LR Seime „Skurdo mažinimo politikos kryptys ir veikėjai: kaip įveiksminti / atgaivinti bendruomenės išteklius?“ svečias skaitė pranešimą apie svarbų Europos vyriausybių partnerį – Carito organizaciją, kuri drąsina ir talkina spręsti ne vien Lietuvai, bet sykiu ypač jai svarbias pagalbos šeimoms, teisingesnės socialinės politikos, vargo mažinimo problemas.

Devintinių Mišiomis vasaros estradoje ir šlovinimo vakaru „Pakilk ir šviesk“ užbaigtas savaitę trukęs Kretingos (pranciškonų) bažnyčios 400 m. jubiliejaus minėjimas.

Birželio 18–24 d. Lietuvoje viešėjo mesijinių žydų pastoriai (iš Ukrainos ir Rusijos). Ekumeninių susitikimų gausoje buvo ir malda Gargžduose, Paneriuose bei kitose masinio žydų naikinimo vietose.

Birželio 24 d., po Miesto misijų savaitės Kaune su kunigais kavinėse dalijantis apie „nepatogias“ tiesas, viešais liudijimais ir šlovinimais, švenčiant Šv. Jono Krikštytojo Gimimą arkikatedroje arkivyskupas Lionginas Virbalas pirmąkart Lietuvoje suteikė nuolatinių diakonų šventimus penkiems vedusiems vyrams, užbaigusiems penkerius studijų metus ir dabar siunčiamiems tarnauti kariuomenėje, parapijose ir visuomenėje. Dalijamės džiugia žinia su skaitytojais, jog nuolatiniu diakonu įšventintas ir Artumos vyriausiasis redaktorius bei penkių vaikų šeimos tėvas Darius Chmieliauskas. Taip pat sveikiname Nerijų Čapą OFS, Audrių Jesinską, Beną Ulevičių, Darių Venčkauską bei jų žmonas Jonę, Živilę, Astą, Dalę ir Neringą, kad išdrįso pasidalyti šeimose brandinama, bet joje neužsidarančia ir kitiems žmonėms tarnauti pasiryžtančia meile!

Dalė GUDŽINSKIENĖ Artuma 2017 m. liepa–rugpjūtis

7

Kronika

Palaimintojo Teofiliaus ikonografijos žinia Mons. dr. Algirdas JUREVIČIUS Viena iš jausmingiausių beatifikacijos iškilmių akimirkų – iškilmingas palaimintojo relikvijų įnešimas ir paveikslo atidengimas. Tuomet suskamba varpai, sugaudžia trimitai, o tikinčiųjų minios savo džiaugsmą išreiškia ovacijomis.

Palaimintojo Teofiliaus Matulionio beatifikacijoje tikintiesiems buvo pristatytas vadinamasis kanoninis naujojo palaimintojo paveikslas. Kanoniniu vadinamas todėl, kad jo tapyboje buvo vadovaujamasi tradiciniam krikščioniškam sakraliniam menui keliamais reikalavimais (gr. kanon – taisyklė, nuostata, norma).

Svarbiausias krikščioniško meno uždavinys – neįstrigti gėrintis tobulu idėjos raiškos būdu, bet visų pirma nešti žinią, pranokstančią šiapusybę. Filosofas pasakytų, jog tai menas, kreipiantis „žiūrovų“ žvilgsnį transcendencijos link. Tenka apgailestauti, kad čia visiškai netinka žiūrovo–kūrinio santykis, nes tikras ir pavykęs sakralinio meno kūrinys kelia maldingų minčių ir skatina melstis. Šis menas yra prakalbinantis ir perteikiantis konkretų krikščionišką turinį. Anot Rytų krikščionių, ikona kyla iš maldos ir veda į maldą: ikona išlaisvina iš juslių, kurios suvokia tik išorinumus ir nepastebi tikrovę nušviečiančios Dvasios, uždarumo.

Esama skirtumo tarp sakralinio (su liturgija susijusio, bažnyčios erdvei priklausančio) ir apskritai religinio meno. Anot Josepho Ratzingerio, „šventųjų paveikslai nėra nuotraukos, nes sakralių paveikslų paskirtis – išvesti už ribų to, kas apčiuopiama vien materialiai, pažadinti vidines jusles ir išmokyti naujo regėjimo, regimybėje įžiūrinčio neregimybę. Paveikslo sakralumo esmė ta, kad jis kyla iš vidinio regėjimo ir todėl prie vidinio regėjimo ir veda“ (Liturgijos dvasia, 104).

Vos pasklidus žiniai apie vyskupo ir kankinio Teofiliaus Matulionio beatifikaciją, Bažnyčia inicijavo keturių pal. Teofiliaus sakralinių paveikslų tapybą (tris Lietuvoje ir vieną užsienyje). Privačių iniciatyvų šioje srityje taip pat esama. Grįžkime prie pal. Teofiliaus paveikslo, kuris buvo pristatytas Vilniaus Katedros aikštėje. Palaimintojo vaizdavimo maniera sukurta Krokuvoje profesoriaus Czesławo Dźwigajaus meno dirbtuvėse bendradarbiaujant su Kaišiadorių vyskupijos atstovais. Idėją realizavo dailininkas Zbigniewas Gierczakas (g. 1972 m.).

Kokią žinią skelbia mums šis palaimintojo atvaizdas?

Arkivyskupo Teofiliaus Matulionio gyvenimo žinovai tuoj pat atpažins, jog pagrindinis sakralinio paveikslo 8

Artuma 2017 m. liepa–rugpjūtis

motyvas yra paimtas iš 1933 m. nuotraukos, kuri tapo didžiule sensacija ir puikavosi pirmuose laikraščių puslapiuose ne tik Lietuvoje. Nuotraukoje vaizduojamas kalinio drabužiais (šimtasiūle) iš Solovkų lagerio grįžęs ir kalėjime drožinėta lazdele pasirėmęs vyskupas. Lageryje nebuvo žinoma apie slaptą Teofiliaus įšventinimą vyskupu. Tad iš šio slaptumo gimė menininkų mintis vaizduoti pal. Teofilių vyskupo drabužiais, ant kurių – kalinio šimtasiūlė.

Vyskupystė yra ne reprezentacinis drabužis, bet vidinė dvasios kokybė, asmens įšventinimas atsakingoms pareigoms Dievo tautoje. Tad ir pal. Teofilius kalėjime jautėsi ne tiek kalinys, kiek dvasininkas – vyskupas, atsakingas už jam pavestuosius. Net ir tuomet, kai kunigams buvo uždrausta klausyti kitų kalinių išpažinčių, Teofilius nepaisė šio draudimo, todėl buvo pakartotinai nubaustas ir įkalintas griežto režimo kalėjime. Vyskupo atsakomybė reiškėsi ir tuomet, kai atsirado galimybė keičiantis kaliniams sugrįžti į Lietuvą. Drauge įkalintieji negalėjo suprasti, ko Teofilius spyriojasi ir neskuba duoti sutikimo.

Tikro ganytojo paveikslas Teofiliaus asmenyje buvo toks pat akivaizdus, kaip vyskupo sutana paveiksle.

Rankoje vyskupas laiko lazdą, kuri jam kartu yra ir pastoralas – ganytojo lazda. Joje išdrožinėti Kaišiadorių vyskupijos heraldikos fragmentai: Dievo Apvaizdos akis ir Avinėlis. Rašymas ant sienų, o esant galimybei ir drožinėjimas – neatsiejama kalinių kasdienybės dalis. Vyskupas laiko lazdą ne todėl, kad būtų silpnas ir norėtų ja pasiremti, – jis laiko lazdą kaip ganytojas.

Sunkią kalinio kasdienybę išduoda purvini batai ir iš po vyskupiškos sutanos matomi ant kojų užvynioti autai. Nors vyskupas stovi purve, tačiau nuo pat paveikslo apačios iki viršaus driekiasi šviesūs spalviniai tonai. Ryškiausiai spindi Šiaurinė žvaigždė, kuri lietuvių dažnai yra vadinama Marių arba Jūreivių (Jūrų) žvaigžde, nes pagal ją orientavosi žvejai ir jūrininkai. Be to, Jūrų Žvaigžde (Stella Maris) tituluojama ir Švč. Mergelė Marija, audringoje gyvenimo jūroje nušviečianti kelią pas Kristų.

Paveiksle žvaigždėms tenka gan svarbus vaidmuo, nes ant medinių narų matomas peiliuku išdrožinėtas vyskupo šūkis Per crucem ad astra – Per kryžių į žvaigždes. Žvaigždėtas dangus iš Solovkų salyno Baltojoje

Kronika

jūroje buvo puikiai matomas, todėl žemės purvo ir žvaigždėto dangaus kontrastas ypač iškalbingas.

Pal. Teofilius stovi tarp narų, kuriuose galima įžiūrėti kryžiaus formą. Narai čia tampa kryžiaus simboliu, o išdrožinėtas vyskupo šūkis kviečia neapsistoti ties kančia ir kelti žvilgsnį į dangų, į žvaigždes. 1955 m. pal. Teofilius vienam savo bičiuliui, kunigui iš Potmos, atsiuntė nuotrauką, joje užrašydamas: „Laisvas kalinys.“ Šie žodžiai tobuliausiai atspindi Teofiliaus vidinę nuotaiką: įkalinamas tik kūnas, bet žmogaus dvasia ir mintis visuomet turi laisvės erdvę.

Tai ryškiau, tai blankiau pasirodantis spygliuotos vielos motyvas neleidžia nutolti nuo minties, kad čia kalbame apie LAISVĄ, nors ir įkalintą žmogų.

Rankoje laikydamas Rožinio vėrinį palaimintasis liudija apie sklindančią iš maldos paguodą.

Laisvo kalinio idėja plėtojama ir pal. Teofiliaus žvilgsnyje, kuris viltingai nukreiptas ne tiek į tolį, kiek į kiekvieną, kuris ateina melsti palaimintojo užtarimo. Čia pasinaudojama Rytų tradicijos ikonografijoje reikšmingu principu: ne tik maldininkas kreipia savo žvilgsnį į šventąjį, bet ir šventasis žvelgia į besimeldžiantįjį.

Narų šešėlyje nematome daugiau įkalintų žmonių, bet matome daug tradicinių lietuviškų kryžių, kurie yra tarsi išplaukę iš Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveikslų. Kryžiai čia tampa tremtinių ir politinių kalinių personifikacija. Kiekvienam – savas kryžius, savi rūpesčiai ir išgyvenimai. Nors paveiksle ir daug tamsos, tačiau žvaigždėto dangaus fone akylas maldininkas įžvelgs Gailestingojo Jėzaus paveikslo motyvus.

Dangaus pašvaistė vaizduojama lygiai taip, kaip ir laiminančios Jėzaus rankos pagal šv. Faustinos regėjimus tapytame paveiksle. Laimingas Teofilius, nuolat jautęs tokį stiprų užnugarį!

Mūsų Viešpatie, šventumo šaltini!

Tu stiprini visus Tavimi pasitikinčius

ir nuoširdžiai Tavo valią vykdančius.

Tu stiprinai ir vyskupą Teofilių, kai dėl Tavo vardo jis kentėjo kalėjimuose bei lageriuose ir liko Tau ištikimas.

Suteik malonę, kad mes, kadaise jį turėję vyskupu, dabar galėtume turėti šventuoju ir užtarėju danguje.

Per vyskupo Teofiliaus užtarimą

suteik mums malonių, kurių su pasitikėjimu Tavęs prašome. Amen.

Artuma 2017 m. liepa–rugpjūtis

9

Kronika

Reikia arkivyskupą Jurgį aplankyti...

Ses. Viktorija PLEČKAITYTĖ MVS Kartą pažįstamam kunigui užsukus pas pal. Teofilių Matulionį į Šeduvą, kalba, atrodo, pakrypo apie bičiulius, apie tai, kaip gera prisiminti, nuvažiuoti, pakalbėti. Tada arkivyskupas Teofilius tarstelėjo: Reikia arkivyskupą Jurgį aplankyti.

Buvo 1962-ųjų liepos 1-oji. Toli iki arkivyskupo Jurgio Matulaičio beatifikacijos. Byla vos vos prasidėjusi. Nenuostabu, kad svečias nesusigaudė ir paklausė: O kur? – Marijampolėj jo kūnas palaidotas, – atsakė arkivyskupas Teofilius. Ir tęsė: Buvo toks stebuklas. Kada arkivyskupo kūnas dar buvo po bazilika (Kauno arkikatedra; aut. past.), viena moteris beveik visai buvo nusipjovusi pirštą ir ten nuėjo prie bazilikos, pasimeldė, ranką įkišo per išmuštą langą ir pirštas prigijo, suaugo, o daktarai norėjo pjauti.

Už tai, kad šis „šventųjų bendravimo“ epizodėlis išliko – ačiū „kruopščiajai“ KGB, arkivysk. Teofiliaus bute Šeduvoje įrengusiai pasiklausymo aparatūrą ir stenografavusiai kiekvieną jo pokalbį.

Taigi. Reikia arkivyskupą Jurgį aplankyti. Įrodymų, kad jiedu buvo susitikę, neturime. Nebent vieną t. Pranciškaus Būčio laišką t. Jurgiui, iš kurio matyti, kad Šv. Kotrynos bažnyčios kunigo Matulionio pavardė abiem gerai pažįstama. Ir dar – abu tuo pat metu studijavo (1895–1899), o vėliau gyveno ir dirbo (1909–1911) Peterburge. Įdomiai sutampa, kad šiemet, kai švenčiame Matulionio beatifikaciją, minime ir Matulaičio beatifikacijos 30-metį (datas skiria vos dvi dienos!).

Nuskambėjus Romoje šv. Jono Pauliaus II žodžiams, kad lietuvių tautos sūnus arkivyskupas Jurgis Matulaitis skelbiamas Katalikų Bažnyčios palaimintuoju, po poros dienų, 1987 m. liepos 1-ąją, karstas su jo palaikais Marijampolės (tuomet Kapsuko) bažnyčioje buvo iškeltas iš sarkofago į altorių. Įžanginiame susitelkimo prieš padėkos šventę pamoksle liepos 11 d. toje pačioje Marijampolės (Kapsuko) bažnyčioje vysk. Juozas Žemaitis MIC (tada Šakių dekanas) ragino įsimąstyti į įvykio reikšmę ir svarbą: Skelbdama kurį asmenį palaimintuoju ar šventuoju, Bažnyčia stato prieš akis 10

Artuma 2017 m. liepa–rugpjūtis

tam tikro laikotarpio ar krašto žmonėms ypač artimą ir sektiną pavyzdį. <...> Šventieji yra Dievo malonės ir gailestingumo įrankiai. Panašiai kaip Jėzus, jie „perėjo žemę gera darydami“. Vieni atvertė ištisas tautas, parodė kelią prie tikrojo Dievo, kiti globojo ir auklėjo benamius našlaičius, treti kūrė vienuolijas ir mokė sielas vidinio gyvenimo vienybėje su Dievu.

Net patys kukliausi šventieji nušvietė savo aplinką kilnesnio gyvenimo pavyzdžiu, pažadino sielose ilgesį siekti Dievo artumo.

Dievas yra toks didis Menininkas, kuris gali sukurti nuostabiausius šventumo šedevrus pasinaudodamas menkiausiais įrankiais. Kai apaštalas Pilypas NatanaeBeatifikaciją Vatikane, 1987 m. birželio 28 d.

liui pasakojo apie didį Mokytoją Jėzų iš Nazareto, tas atšovė: „Ar iš Nazareto gali būti kas gero?“ (Jn 1, 46).

Mes, lietuviai, gyvendami tarp didžiųjų tautų, irgi esame linkę nepasitikėti savimi.

Ne vienas pasakome: „Kas gali būti gero iš tos mūsų Lietuvėlės?“ O kodėl ne? „Dievui nėra negalimų dalykų“ (Lk 1, 37). „Jis numeta galiūnus nuo sostų ir išaukština mažuosius“ (Lk 1, 52). Ar tai ne Visagalio Dievo dovana nuvargusiai mūsų tautai, tas naujas Palaimintasis? <...> O dabar, brangieji, leiskite paklausti ar daugelis iš mūsų bus šventieji? Atsakymas tik vienas: visi privalome būti šventi. Dievas visus čia susirinkusius ir tuos, kurių čia nėra, kviečia: „Būkite šventi, nes aš, jūsų Viešpats Dievas, esu šventas“ (1 Kun 19, 12), o Kristus priduria: „Būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškas Tėvas yra tobulas“ (Mt 5, 48). Taigi, mūsų pareiga ir pašaukimas – šventumas.

Taip, tomis dienomis daugelis žinojo, jautė: Reikia arkivyskupą Jurgį aplankyti. Reikia išgirsti, pamatyti, suprasti, išmelsti. Ir lankė. Minios. Kapsuko dekanas 1988 m. Katalikų kalendoriaus žinyno redakcijai rašė, kad liepos 12 d. Mišias koncelebravo 70 kunigų, Komuniją priėmė apie 12 000 tikinčiųjų, o miesto valdžios duomenimis, iškilmėse iš viso dalyvavo apie 40 000 žmonių. Tokia statistika. Bet juk po ja – veidai, balsai, maldos. Štai ses. Veronikos liudijimas: Aušo sekmadienio rytas (1987 m. liepos 12 d.). <...> Iz. Laukaitytės gatve traukė maldininkai į bažnyčią. Seserys ties namu Nr. 6 (netoli bažnyčios) visus jaunuolius kvietė į palapinę. Kas neturėjo tautinių drabužių (bet dauguma turėjo, nes buvo informuoti), davėme savo. Taip aprengti ėjo prie šventoriaus vartelių, o ten juos sutikdavo kitos seserys, priimdavo ir statydavo į eilę, kad sudarytų visą ratą. Ir sudarė. Jaunimo buvo tiek, kad užteko sustoti dviem eilėmis apie bažnyčią ir gatvėje, kuria iš klebonijos prieš šv. Mi-

Kronika

Maldininkų minios prie Marijampolės bazilikos 1987 m. liepos 12 d.

šias buvo atvesti vyskupai ir kunigai su procesija. O žmonių buvo tiek, kad jų minia užpildė ne tik šventorių, bet visą plotą aplink ir dalį Bažnyčios bei Iz. Laukaitytės gatvių. Minioje, nors ir nedrąsiai, jau plevėsavo viena kita trispalvė (!). <...> Pamokslą sakė vysk. Antanas Vaičius, atvykęs iš Romos, kur dalyvavo kaip atstovas, skelbiant Šventajam Tėvui garbingąjį Dievo tarną Jurgį palaimintuoju. <...> Visi su įdomumu ir susijaudinimu klausė, o po pamokslo ėmė ploti, nors tai neįprasta iki šiol buvo mūsų bažnyčiose (iš ses. Veronikos Beišytės MVS prisiminimų).

Taip, neįprasta. Bet ar įmanoma buvo susilaikyti, išgirdus vyskupą Vaičių, vadovavusį vos 17 žmonių delegacijai (tik tiek išleido sovietų valdžia) beatifikacijos iškilmėse Romoje, liudijant: Šiandien mums, mūsų tautai, Lietuvos Katalikų Bažnyčiai didelė šventė: susirinkome padėkoti Dievui už palaimintuoju paskelbtą mūsų tautietį arkivysk. Jurgį Matulaitį. Šią žinią iš popiežiaus lūpų išgirdome šių metų birželio 28 d. Romoje, tad ir noriu pasidalyti tos įspūdingos kelionės ir iškilmės išgyvenimu. <...> Bet svarbiausia iškilmė – popiežiaus šv. Mišios, kuriose jis palaimintuoju paskelbė Dievo Tarną arkivysk. Jurgį Matulaitį. Kai mes išsirikiavome procesijoje su popiežiumi eiti prie altoriaus, prie šv. Petro kapo, lietuvių choras užgiedojo: „Kaip pavasario žydinčioj šventėj / žydi Kristaus šviesi vėliava. / Su Tavim eina tautos gyventi, / su Tavim eis visa Lietuva.“ Mums įeinant į Baziliką, suskambo lietuviškas „Pulkim ant kelių“ ir buvo taip jautru, kad visų akyse blizgėjo džiaugsmo ašaros.

Palaimintojo paskelbimo valandą prisiminiau, kad popiežius, nuvykęs į kokią nors šalį, pirmiausia parpuola ant žemės

ir pabučiuoja to krašto žemę. Aš tą valandėlę pajutau, kad reikia ir man pačiam panašiai padaryti visų jūsų vardu – vyskupų, valdytojų, kunigų, tikinčiųjų, jaunimo, vaikučių vardu – padėkoti Šventajam Tėvui ir pabučiuoti jo kojas. Ir taip padariau, nors rizikuodamas būti nesuprastas.

Bet įvyko priešingai – visi mane suprato.

Ir aš išgirdau, kaip ploja tikintieji milžiniškoje Šv. Petro bazilikoje.

Tą birželio 28-ąją koncelebruoti šv. Mišių popiežius buvo pakvietęs visų Europos episkopatų atstovus. Kad visa Europa, kartu su mažute Lietuva, tuomet dar skendinčia sovietų imperijos jūroje, švęstų jos Krikšto jubiliejų ir jos palaimintąjį. Tikrai, reikėjo ploti, reikėjo verkti iš džiaugsmo. Taip ir buvo. Ir tądien Romoje, kai lietuviai po pamaldų šoko Šv. Petro aikštėje, ir liepos 12-ąją Marijampolėje: Viskas atrodė kitaip, kaip paprastai. <...> O kai subangavo procesija, kai visi pasipylė iš bažnyčios ir netilpo šventoriuje, kai minia subangavo ne tik šventoriuje, bet ir aikštėje už šventoriaus, kai pamatėme nešant palaimintojo vėliavą, ašaros, džiaugsmo, laimės, susijaudinimo ašaros buvo ne tik mūsų seserų akyse.

Sausakimšoje aikštėje už šventoriaus jaunas vaikinas pradėjo giedoti Lietuvos himną. Tuoj suūžė minia, visi užsidegė meile Bažnyčiai ir Tėvynei, sugiedojo Tautos himną. Bažnyčioje ilgai netilo maldos ir giesmės.

Ilgai dar žmonės nesiskirstė, meldėsi.

Mes nė svajote nesvajojom prieiti prie jo altoriaus. Jau iš vakaro žmonės nuo koplyčios pradžios iki altoriaus pradėjo eiti keliais. <...> Po šv. Mišių mes trise dalijome žmonėms paveikslėlius su palaimintojo relikvijomis, jie buvo pagaminti mūsų seserų. <...> Truputį per daug išdalijome, dar turėjo jų likti (iš 10 000); daug turėjom

dar kam duoti, daug kam dovanoti. Bet kas galėjo atsilaikyti prieš ištiestų rankų jūrą, kurios prašė ne pinigo, ne valgio, o šventojo relikvijų? <...> Visa Lietuva sujudėjo, daug kas tik dabar pažino pal. Jurgį. Daug kur kunigai savo parapijose darė minėjimus, iškilmingai kabino paveikslus, kurie buvo mūsų išdalyti visoms parapijoms (iš ses. Beišytės MVS atsiminimų). Šiandien, kai rašau šį tekstą, dar nežinome, kaip, kokiais žodžiais Bažnyčia pristatys mums naująjį palaimintąjį. Tačiau galime būti tikri, kad vienas žodis, kuris buvo ištartas pal. Jurgio beatifikacijoje, atskambės ir vėl – DOVANA. Arkivyskupas Jurgis Matulaitis-Matulevičius <...> yra ypatinga Dievo dovana Bažnyčiai ir lietuvių tautai. <...> Brangūs broliai ir sesės lietuviai! Šiandien Bažnyčia kreipiasi į jus Kristaus žodžiais iš Evangelijos: „Priimkite pranašą kaip pranašą, priimkite teisųjį kaip teisųjį“ (Mt 10, 41). <...> Šventuosius reikia priimti širdimi ir tikėjimu, kad jie rodytų kelią – kelią, prasidedantį pasinėrimu Kristuje per Krikštą (iš šv. Jono Pauliaus II pal. Jurgio Matulaičio beatifikacijos šv. Mišių pamokslo).

Arkivyskupas Teofilius – taip pat ypatinga dovana. Bet dovana yra tada, kai ji naudojama, branginama, kitaip ji liks tik nereikšminga smulkmena ir neišsiskleis stebuklu. Štai todėl reikia arkivyskupą Jurgį aplankyti – dabar, Marijampolėje vykstant pal. Jurgio Matulaičio beatifikacijos 30-mečiui ir atlaidų aštuondieniui. Reikės ir kitais, ir dar kitais metais, ir ne tik per atlaidus.

Artuma 2017 m. liepa–rugpjūtis

11

Kronika

Pašaukti būti tarnaujančio Kristaus ženklu Ses. Aistė BALČIŪNAITĖ SJE kad dėl diakonato tarnystės atkūrimo buvo melstasi prieš Vatikano II Susirinkimą, meldėsi ir vėliau tapusieji diakonais, taip pat meldėsi moterys ir vyrai, kuriems ši tarnystė buvo svarbi.

Judino ir tie, kurie atvažiuodami liudijo ir kalbėjo apie nuolatinio diakonato vaisius Bažnyčiai. Drąsus buvo tuometinio Kauno arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus SJ sprendimas pradėti ruošti pirmuosius nuolatinius diakonus Lietuvoje.

Dievo vedimu tuomet dirbau institucijoje – Gyvenimo ir tikėjimo institute, kuriam buvo patikėtas kandidatų rengimas. Su džiaugsmu prisidėjau prie šio darbo. Buvo įdomu pažinti, kaip Dievas į diakonato kelią kviečia ir brandina vedusius vyrus, kartu ir jų šeimas, nes tai pašaukimas pašaukime. Buvo iššūkis praktiškai pritaikyti tai, kuo pati buvau kažkada prisidėjusi prie programos kūrimo, ir kartu su atsakinga komanda ir kandidatais ją tobulinti, kad ji labiau padėtų visapusiškai brandinti pašaukimą. Esu dėkinga Dievui, kad dvejus metus iš arti galėjau stebėti šią kelionę, o po to Jis pašaukė mane eiti kitu keliu. Buvo gera ir toliau iš šono matyti tą kūrybingą ir atsakingą pašaukimo ugdymo darbą, kurį atliko visa Nuolatinių diakonų ugdymo centro komanda – vadovas kun. Kęstutis Genys, koordinatorė Virginija Malinauskienė, dvasios tėvas Stasys Kazėnas, pastoracijos praktikos vadovas kun. Augustinas Paulauskas bei kartu talkinę dėstytojai.

Birželio 24-ąją įšventinti pirmieji nuolatiniai vedę diakonai Lietuvoje. Jie tarnaus Kauno arkivyskupijoje ir Lietuvos kariuomenės ordinariate ir prisijungs prie gausios nuolatinių diakonų bendruomenės Romos Katalikų Bažnyčioje. Šiuo metu jų yra truputį daugiau nei 45 tūkstančiai. Lietuvos Bažnyčios bendruomenė praturtės naujai sena tarnyste.

Nuolatinio diakonato gyvavimo istorija, nors yra permaininga ir įvairi, liudija šios tarnystės svarbą Bažnyčios bendruomenei.

Pradžia Lietuvoje Nuolatinių diakonų tarnystės atsiradimas Lietuvoje man yra ryškus Dievo svajonės-troškimo išsipildymas.

Popiežius šv. Jonas Paulius II 1999 m. vizito ad limina Apostolorum atvykusiems Lietuvos vyskupams priminė nuolatinio diakonato vertę bei galimybes pastoracijoje ir paskatino mūsų krašto ganytojus pamąstyti apie jo įvedimą Lietuvoje. 2003 m. parengti pastoraciniai dokumentai, reikalingi nuolatinio diakonato tarnystei Lietuvoje pradėti, ir 2006 m. Vatikanas juos patvirtino. 2012 m.

Kauno arkivyskupija pradėjo nuolatinių diakonų ugdymo programą. Šiemet jau džiaugiamės, jog pirmi penki vedę vyrai yra pašvęsti sekti ir liudyti tarnaujantį Kristų. Į šį nuolatinio diakonato atsiradimo Lietuvoje procesą Dievas netikėtu būdu mane, 24 metų teologijos studentę, įtraukė per dėstytoją, tuomet dar kunigą, vyskupą Joną Ivanauską, kuris pasiūlė parašyti kursinį darbą apie nuolatinį diakonatą. Rašant šį darbą, mane prakalbino Apaštalų darbų tekstas, siejamas su diakonystės atsiradimu – apaštalai nutaria išrinkti septynis patikimus vyrus, kad geriau atlieptų pirmosios krikščionių bendruomenės poreikius (Apd 6, 1–6). Pajutau Dievo svajonę – troškimą, kad būtų pasirūpinta ir šiandienos tikinčiųjų bendruomenės poreikiais jai patarnaujant. Taip atsitiktinis kursinis darbas mane įtraukė į prisidėjimą prie nuolatinio diakonato programos kūrimo. Prisimenu, kaip nekantru buvo laukti, kada bus patvirtinti į Vatikaną išsiųsti dokumentai, o sulaukus patvirtinimo – kada viskas prasidės. Jaunatviškai norėjosi visko labai greitai. Teko laukti, priimti, kad viskas vyksta palaipsniui; retkarčiais nudžiugindavo pasirodę straipsniai, jog planuojama šią tarnystę įvesti ir Lietuvoje. Laukimo laikotarpis paskatino melstis už šios tarnystės atsiradimą Dievo laiku. Neabejoju, 12

Artuma 2017 m. liepa–rugpjūtis

Kas yra nuolatinis diakonatas?

Natūraliai kyla klausimai: kas yra nuolatinis diakonas, kuo svarbi ši tarnystė, kam jai reikia šventimų? Krikštu kiekvienas tikintysis yra pašauktas sekti tarnaujančiu Kristumi. Tačiau esame kūniški ir mums reikia viešo ir matomo malonės ženklo, sakramento, kuris mums primintų ir įkvėptų tarnaujančia meile liudyti rūpestį dėl artimo. Galime sakyti, kad Bažnyčios autentiškumui reikia aiškios ir nuolatinės artimo meilės veiklos kaip atpažįstamos jos viešo liudijimo pasauliui dalies.

Taigi nuolatinis diakonas tarnauja, kad primintų Bažnyčios bendruomenei su Krikštu gautą misiją ir paskatintų tarnystei Bažnyčioje ir pasaulyje. Būdamas Kristaus-Tarno ženklas, diakonas yra tarnaujančios bei misijinės ben-

Kronika

Diakonato tarnystės istorija Diakonato tarnystė egzistavo Bažnyčioje nuo apaštalų laikų. Apaštalo Pauliaus laiškuose, greta vyskupų ar bendruomenės vyresniųjų, ne kartą minimi diakonai.

Naujajame Testamente skaitome, jog diakonai liudijo Kristų ne tik darbais, bet ir žodžiais, atlikdami įvairias tarnystes – Dievo karalystės skelbimą bei artimo meilės darbus. Nors pirmaisiais Bažnyčios amžiais ši tarnystė klestėjo, nuo VI a. pradėjo menkti, o X a. tapo tik tarpiniu laipteliu kunigystės šventimų link. Tačiau jau Tridento Susirinkimas (XVI a.) norėjo atgaivinti nuolatinio diakonato tarnystę, bet pritrūko galutinio sutarimo.

XX a. pradžioje nuolatinio diakonato atgaivinimo idėja kilo keliuose skirtinguose žmonių ratuose: pasauliečių sąjūdyje „Katalikų akcija“, Carito sąjungoje, kunigų darbininkų sąjūdyje. Taip pat nuolatinio diakonato atgaivinimas brandintas ir koncentracijos stovyklose. Dachau koncentracijos stovykloje kunigų bloke kalintys kunigai svarstė, kas padės atgaivinti Europą po Antrojo pasaulinio karo, kas pagelbės iš naujo įkvėpti viltį ir atkurti žmogiškąjį veidą. Kartu jie patyrė, kokia didelė pagalba buvo pasauliečių tarnavimas skirtinguose koncentracijos stovyklos blokuose, ypač ten, kur kunigai negalėjo liudyti Kristaus ir palaikyti vilties.

Nors 1957 m. vykusiame pasauliečių apaštalavimo kongrese, bandant kalbėti apie diakonato atkūrimą, nu-

spręsta, jog „idėja dar nesubrendusi“. Tolesnės pastangos gilintis į nuolatinio diakonato prasmę ir brandinti šią idėją davė vaisių Vatikano II Susirinkime. Jis atvėrė kelią į šios tarnystės atnaujinimą, apibrėždamas diakonatą kaip pastovų šventimų laipsnį, kuomet diakonams „rankos uždedamos ne kunigauti, bet tarnauti“ (Lumen gentium 29). Popiežius Paulius VI 1967 m. apaštališkuoju laišku Sacrum diaconatus ordinem paskelbė, jog nuolatinis diakonatas gali būti atkurtas vietinėse Bažnyčiose, vyskupų konferencijoms atpažinus pastoracinį poreikį.

Marijos Stanulytės nuotrauka

druomenės puoselėtojas ir kartu gyvas liudytojas. Popiežius Pranciškus nuolatinių diakonų misiją įvardijo kaip tarnystės dovanos Bažnyčioje saugojimą ir globojimą: „Jūs esate tarnystės Bažnyčioje sargybiniai: Žodžio tarnystės, Altoriaus tarnystės, tarnystės vargšams.“ Anot popiežiaus, svarbi nuolatinių diakonų užduotis yra savo pavyzdžiu priminti mums, kad tikėjimas skirtingose savo raiškose – bendruomenės liturgijoje, asmeninėje maldoje, įvairiose gailestingumo darbų formose ir skirtinguose pasauliečių, dvasininkų, šeimų pašaukimuose turi esminę tarnystės dimensiją – tarnauti Dievui ir žmonėms. Popiežius Pranciškus pabrėžia, kad nuolatinių diakonų tarnystė ir liudijimas yra svarbus šiandienos pasauliui, kai esame linkę viską matuoti nauda, kad viskas – malda, bendruomenė – būtų naudinga man asmeniškai. Diakonai yra Šventosios Dvasios dovana, primenanti, jog teisingas kelias veda priešinga kryptimi: aš tarnauju maldoje, aš tarnauju bendruomenėje, aš tarnauju Dievui ir artimui solidarume.

Nuolatinio diakonato tarnystės praktika šiandienos Bažnyčioje plati ir įvairialypė, dėmesinga Dievo tautos trūkumams ir poreikiams. Ji – tarsi katalizatorius tose pastoracijos srityse, kur trūksta patarnavimų. Šios tarnystės vaidmuo yra ne užpildyti pastoracijos spragas, bet tose spragose pradėti veiklą, atskleisti tarnavimo jose galimybę ir įtraukti į tai kunigus ir pasauliečius. Kaip vienas iš diakonų yra sakęs, „esame kviečiami pastebėti bendruomenės „mažųjų“ poreikius ir juos „įgarsinti, būti jų balsu“ bei su visa bendruomene stengtis, kad į tai būtų atliepta.

Nuolatinio diakonato kaip įšventintosios tarnystės atgaivinimą paskatino įžvelgtos skirtingos pastoracinės priežastys: vieni dvasininkai pritarė diakonato atkūrimui matydami, jog mažėja kunigų ir jie nesugebės pasirūpinti tikinčiųjų liturginiais bei pastoraciniais poreikiais; ypač manyta, jog ši tarnystė bus didelė pagalba misijų kraštuose; kiti atpažino, jog jau yra „anoniminė diakonija“, atliekama pasauliečių, tik reikėtų ją įtvirtinti. Pirmieji diakonai įšventinti 1968 m. Kelne, Vokietijoje.

Taigi nuolatinis diakonatas buvo atkurtas bendradarbiaujant visai Bažnyčiai – tiek įšventintiesiems, tiek pasauliečiams. Kartu ši trumpa istorinė apžvalga leidžia pajusti Bažnyčios, kaip keliaujančios ir besidarbuojančios dėl Dievo karalystės bendruomenės, tikrovę – Dievas inicijuoja, pasidalydamas su žmonėmis savo svajone – troškimu, planu – net ir koncentracijos stovyklų patirtyse, o paskui tęsia savo darbą įtraukdamas ir kitus žmones. Žvelgdama į pirmuosius įšventintuosius nuolatinius diakonus Lietuvoje, matau tikrove tapusį Dievo troškimą, jog per juos bus liudijama ir žadinama tarnaujanti Bažnyčios bendruomenė. Šis įvykis yra ne taškas, bet tik požeminio šaltinio išsiliejimas upeliu, kuris tekėdamas išgyvens daug įvairių situacijų. Todėl prisiminkime jau įšventintuosius ir dar besirengiančius šiai tarnystei bei jų šeimas maldoje – kad jie duotų vaisių ir mus padrąsintų gyventi tarnaujančia Kristaus nuostata.

Artuma 2017 m. liepa–rugpjūtis

13

Piligrimai drauge Reformacijai 500

Didysis reformatorius –

Martinas Lutheris Martinas Lutheris buvo vienas iš Reformacijos pradininkų. Tai augustinų vienuolis, siekęs reformuoti Katalikų Bažnyčią, tačiau nenorėjęs jos skilimo. Garsus jo Biblijos vertimas, tapęs net vokiečių kalbos norminimo pradžia, Didysis ir Mažasis katekizmai, taip pat daugybė bažnytinių giesmių.

Protestantams jis yra Bažnyčios reformatorius ir tikėjimo didžiavyris. Anglikonai laiko šventuoju. Katalikams Lutheris yra teologas, kurio mokymas apėmė daug teisingų postulatų, pripažintų Vatikano II Susirinkimo, tačiau neišvengė ir klaidų.

Martinas Lutheris. Lucas Cranachas vyresnysis, 1528 m.

Gyvenimo pradžia Hansas ir Margarette (Lindemann) Luderiai buvo į miestą persikėlę valstiečiai. Pradžioje šeima gyveno vargingai. Tėvas dirbo kalnakasiu, motina tvarkė ūkį. Tačiau linksmas, kitų mėgstamas Hansas pasižymėjo ne tik darbštumu, bet ir verslumu. Neilgai trukus jis jau turėjo vario liejyklą, dalį kasyklose. Štai tokioje šeimoje Saksonijos Eislėbeno miestelyje 1483 m. lapkričio 10 d. gimė antrasis sūnus, vardu Martinas. Vaikus tėvai auklėjo griežtai. Martinas vėliau rašys, kad į kailį gaudavo nuo abiejų tėvų. Šeima buvo tikinti, tačiau mūsų laikais juos pavadintume sekmadieniniais katalikais. Martinas augo netoliese buvusiame Mansfelde, kur Luderiai apsigyveno jam esant dar kūdikiui.

Septynerių vaikas pradėjo lankyti mokyklą. Tuos laikus suaugęs pavadins „pragaru ir skaistykla“. Kita, Eizenacho mokykla, irgi nebuvo geresnė. Tokiomis griežto muštro sąlygomis berniukas baigė vidurinį mokslą ir 1501 m., būdamas septyniolikmetis, pradėjo studijuoti Erfurto universitete, o jo bibliotekoje atrado ir pirmą kartą paėmė į rankas išverstą į lotynų kalbą Bibliją, kuri tais laikais labai nedaug kam buvo pasiekiama. Po metų studijų tapo laisvųjų menų bakalauru, o dar po trejų – magistru. Toliau studijavo teisę, nes to norėjo tėvas.

Martino ieškojimai ir atradimas 1505 m. liepos 2 d. grįžtantį namo Martiną užklupo audra, trankėsi žaibai. Jis taip nusigando, jog čia pat klūpodamas prisiekė šv. Onai (kalnakasių globėjai) tapti vienuoliu. Audra ir žaibas buvo, pasak kai kurių autorių, paskutinis akordas. Dažniausiai teigiama, kad Lutheris stojo į vienuolyną bijodamas pragaro ir Dievo rūstybės ir manydamas, jog vienuolyne išgelbėsiąs savo sielą. Ta14

Artuma 2017 m. liepa–rugpjūtis

čiau tikrasis stojimo motyvas nėra žinomas, ta tema pernelyg daug spekuliuojama. Tėvas sūnaus išsižadėjo, nes šis atsisakė teisininko karjeros ir santuokos su turtinga nuotaka. Martino siekiai buvo kiti. Tais laikais vienuolynus vadindavo „sąžinės pirtimi“, „skaistykla žemėje“, o ir Martinas pasirinko vieną griežčiausių jo apylinkėje – augustinų – elgetaujantį vienuolyną. Martinas buvo pavyzdingas vienuolis – mažai miegojo, daug meldėsi, pasninkavo, atlikdavo įvairias religines praktikas. Vėliau jis sakė: „Jei koks žmogus galėtų vienuoliniu gyvenimu pelnyti dangų, tai būčiau buvęs aš.“ Tačiau toks uolumas nesuteikė paguodos, jam vis atrodė, kad nepermaldaujamas Dievas juo nepatenkintas.

1507 m. balandžio 4 d. Martinas gauna kunigystės šventimus ir susitaiko su tėvu. Aukodamas pirmąsias Mišias išgyvena tikrą sukrėtimą – kaip jis, dulkė ir pelenai, toks nuodėmingas, drįstąs Dievo ko nors prašyti; jį apstulbina Dievo didybė ir šventumas, gąsdina mintis, kad jis laiko rankose Kristaus Kūną. Tapęs kunigu, Lutheris tęsia studijas Erfurto universitete. Jis jau moka ne tik lotynų, bet ir graikų, hebrajų kalbas. Pusantrų metų gilinasi į Šventąjį Raštą ir Bažnyčios tėvų raštus. 1508 m.

Lutherį perkelia į Vitenbergą, kur jis dėstys filosofiją, vėliau – biblistiką.

1510 m. rudenį Lutheris penkiems mėnesiams siunčiamas į Romą. Ir ten jis nori šventųjų ir kankinių kūnų lankymu, maldomis numaldyti rūstųjį Dievą. Uolusis kunigas vienuolis patiria didžiulį sukrėtimą – popiežius įsivėlęs į karų reikalus, kurija ir kiti kunigai užsiima siaubinga sakramentų profanacija, kleras maudosi prabangoje. Šventu vadinamame mieste vyksta orgijos, klesti prostitucija, intrigos, šlykščios apkalbos.

Grįžęs iš Romos, Lutheris tampa teologijos daktaru ir biblistikos profesoriumi Vitenberge. Nuo 1512 m. jis

Piligrimai drauge Reformacijai 500

itin aktyviai pamokslauja, o jo klausytis renkasi daugybė žmonių. 1513 m. pradeda skaityti kursą apie psalmes, vėliau – apaštalo Pauliaus laiškus. Gilindamasis į Šventąjį Raštą, jis atrado tai, ko kankinamai troško ir ieškojo ilgus metus: „Galiausiai Dievas parodė man savo gailestingumą. O kai dieną ir naktį mąsčiau apie šiuos žodžius: ‘Dievo teisumas apsireiškia tikėjime, kaip parašyta, Teisusis gyvens tikėjimu’, pradėjau suprasti Dievo teisumą kaip kažką, kuo gyvena teisus žmogus, kaip Dievo dovaną arba dievišką tikėjimą, ir suvokiau, kad žodžiuose ‘Dievo teisumas apsireiškia Evangelijoje’ kalbama apie teisumą, dėl kurio gailestingas Dievas mus nuteisina per tikėjimą. To dėka staiga pasijutau tarsi naujai gimęs, tarsi įžengęs pro atvirus vartus į patį Rojų. Nuo tos akimirkos Šventasis Raštas atsivėrė man naujoje šviesoje.

Kaip anksčiau nekenčiau žodžių ‘Dievo teisingumas’, taip dabar pamilau.“

Lutherio tezės 1517 m. Šventajam Sostui labai reikėjo pinigų Šv. Petro bazilikos statybai, tad prasidėjo „prekyba atlaidais“.

Netoli Lutherio gyvenęs dominikonas pamokslininkas Johannas Tetzelis, platindamas atlaidus, net sukūrė šūkį: „Vos moneta į dėžę įkris, siela iš skaistyklos į dangų pakils.“ Lutherį piktino faktas, kad žmonės perka Dievo malonę, tad nusprendė surengti diskusiją. 1517 m. spalio 31 d. jis paskelbė 95 tezes, kviesdamas diskutuoti apie atgailą ir Dievo teikiamą atleidimą. Kažkas Lutherio tezes išvertė į vokiečių kalbą, atspausdino, ir jos 95 tezės, atspausdintos ant vieno lapo Niurnberge 1517 m. tuoj pat plačiai paplito bei įžiebė diskusijas ne tik apie pačius atlaidus, bet ir apie popiežiaus bei Bažnyčios autoritetą. Tuo metu jis pakeičia savo pavardę iš Luderis į Lutheris – Martinus Eleutherios (gr. „Laisvasis Martinas“).

1520 m. liepos 15 d. popiežius Leonas X savo bule Exsurge Domine paskelbė, jog jei Lutheris per 60 dienų neatsisakysiąs savo pažiūrų, bus ekskomunikuotas. Į ją Lutheris atsakė traktatu Apie krikščionio laisvę ir atviru laišku popiežiui, kuriame rašė: „Taigi, aš ateinu, šventasis tėve Leonai, ir, gulėdamas prie Tavo kojų, meldžiu, kiek tai įmanoma, kad Tu įsikištum ir sustabdytum tuos

pataikūnus, taikos priešus, nors jie ir melagingai apsimetinėja taikdariais. Tačiau tegul niekas negalvoja, kad aš atsižadėsiu savo mokymo. Dar daugiau – aš negaliu pakęsti jokių nustatytų Šventojo Rašto aiškinimo taisyklių, nes Dievo žodis, skelbiantis visišką laisvę, yra nesurakinamas (2 Tim 2, 9). Jei šie du momentai pripažįstami, tai nėra nieko, ko aš nepadaryčiau su didžiausiu noru arba su kuo aš negalėčiau susitaikyti. Aš nekenčiu kivirčų.

Niekam nemesiu iššūkio. Kita vertus, nenoriu, kad kiti mestų iššūkį man. Jei jie tai daro, tai Dievas nori, kad aš netylėčiau ir nenustočiau rašęs. Užtenka šiam disputui iškilti prieš Tave ir Tavo Šviesybė trumpais žodžiais galėtų nutildyti ir panaikinti visus tuos kivirčus ir priversti abi puses nurimti ir susitaikyti. Tai būtent aš visaVitenbergo katedros durys, ant kurių da ir troškau išgirsti.“ 1520 m.

Lutherio atminimui iškaltos tezės gruodžio 10 d. bulę kartu su Kanonų teisės korpusu jis viešai sudegino universiteto kieme dėstytojų ir studentų akivaizdoje. 1521 m. popiežius Leonas X bule Decet Romanum Pontificem Lutherį ekskomunikavo. Martiną pasiteisinti pasikvietė imperatorius Karolis V, bet anas savo įsitikinimų ir čia neatsisakė. Prasidėjo persekiojimas, grėsė sudeginimas ant laužo. Gelbėtoju tapo Saksonijos kunigaikštis Fridrichas III, 10 mėnesių Lutherį slėpęs Vartburgo pilyje. Tą laiką jis praleido labai produktyviai, be pertraukos dirbdamas, į vokiečių kalbą išvertė Naująjį Testamentą.

Kai Lutheris vėl 1522 m. gegužę pasirodė viešumoje, radikalus jo sekėjų reformatorių sparnas jau reikalavo panaikinti šv. Mišias, iš bažnyčių išmesti šventųjų paveikslus ir pan. Lutheris labai sunkiai, vos ne vos apramino bruzdėjimus. Bažnyčios skilimo jis tada tikrai nenorėjo.

1524–1525 m. Vokietijoje kilo karas tarp valstiečių ir žemvaldžių. Jį sukėlė kelios priežastys, o viena iš jų buvo kaimo žmonių klaidingai suprastos Lutherio idėjos. Karo pradžioje jis užstojo valstiečius, tačiau po kurio laiko jau žemvaldžius ir valdžios kariuomenę. Valstiečiai pralaimėjo, karas nusinešė apie 150 tūkst. beprasmiškų aukų.

Reformacija vyko skausmingai ir toli gražu ne taip sklandžiai, kaip norėjo jos iniciatoriai, tačiau jos banga liejosi nesustabdomai. Tarp Šventojo Sosto ir Lutherio sklendė užgaulūs žodžiai, ir net labai pakantūs teologai vadino jį „žmogumi tarp Dievo ir velnio“.

Šeima 1525 m. Lutheris vedė Kathariną von Bora, pabėgusią iš vienuolyno drauge su kitomis vienuolėmis silkių statinėse.

Artuma 2017 m. liepa–rugpjūtis

15

Piligrimai drauge Reformacijai 500

Jis juokavo, kad „jo santuoka patiks tėvui, įsiutins popiežių, prajuokins angelus ir pravirkdys velnius“.

Katharina, kurią vyras švelniai vadino Katie, ir Martinas susilaukė šešių vaikų ir užaugino dar penkis įvaikius. Susituokę apsigyveno tuščiame vienuolyne, kuris greit tapo... pilnas. Be gausios šeimos ir giminių, čia nuolat viešėjo ir studentai. Katie keldavosi dar neišaušus, nes reikėjo dirbti daržuose, virti katilus maisto. Visus šeimos rūpesčius ji buvo prisiėmusi nešti ant savo pečių.

Lutheris teigė, kad šeiKatharina von Bora. Lucas Cranachas vyresnysis, 1526 m. ma grūdina charakterį. Šeimyninį gyvenimą skatino, ta tema yra ir rašęs. Tai buvo ideali santuoka, nors vyro būta 16 metų vyresnio už žmoną.

Nuo 1533 iki 1546 m. Lutheris dirbo Vitenbergo universitete, daug rašė, tačiau jo sveikata šlubavo – sirgo artritu, kentėjo nuo virškinimo sutrikimų, streikavo širdis; prie fizinių skausmų prisidėjo ir emocinė įtampa.

1546 m. žiemą Lutheris atvyko į gimtąjį miestelį Eislėbeną ir ten susirgęs mirė. Tada ėjo 63-iuosius metus. Kortežas su jo palaikais ilgai ir iškilmingai keliavo į Vitenbergo katedrą, kur jis ir palaidotas.

Būdo bruožai Jei tikėtume biografais, Martinas Lutheris buvo karštakošis ir nevaldantis liežuvio. Jo nepavadinsi ramiu, kas visai nekeista. Vaikystę ir paauglystę lydėjo mušimas, griežtas muštras. Įstojęs į vienuolyną, kentėjo nuo skrupulų ir nuodėmklausiui gerokai įkyrėdavo. Sulaukęs brandos, pasižymėjo dideliu darbštumu. Garsėjo ypatinga iškalba, tad į jo pamokslus ir paskaitas universitete minios suplaukdavo. Oratoriniai gebėjimai jam palengvindavo perteikti savo idėjų esmę. Buvo išskirtinis eruditas.

Buvo gana abejingas pinigams. Už jokią savo knygą, pradedant Biblija, abiem katekizmais ir baigiant pamfletais, niekada nepaėmė honoraro. Pinigai atitekdavo leidėjams.

Iki šiol diskutuojama, ar Lutheris buvo antijudaistas, mat kai kurie jo pasisakymai žydų klausimu išties aštrūs.

Trumpai apie kai kuriuos Lutherio teologijos teiginius Lutherio teologinė sistema remiasi štai tokiais esminiais principais: 16

Artuma 2017 m. liepa–rugpjūtis

Sola scriptura (tiktai Šventasis Raštas). Pagal Lutherį, Dievo žodis yra tik Biblija. Jis neigė tą Tradicijos dalį, kuri nesusijusi su Šventuoju Raštu.

Solus Christus (tiktai Kristus). Lutheris neigia šventųjų kultą ir prieštarauja minčiai, kad žmogus daro įtaką savo išganymui. Dievo rūstybė už žmonių nuodėmes atiteko Jėzui, o Jo nuolankumo, teisumo ir kančios dėka buvo suteikta malonė.

Sola gratia (tiktai malonė). Lutherio nuomone, gerais darbais išganymas neužsitarnaujamas. Esame išganomi tik per Kristų ir tikėjimą. Geri darbai liudija tikėjimą į Kristų, bet nėra kelias į išganymą.

Sola fide (tiktai tikėjimu). Pagal Lutherį, žmogus nuteisinamas vien tikėjimu.

Palikimas Martino Lutherio indėlio į Europos kultūrą pervertinti neįmanoma. Visų pirma dar kartą minėtinas jo Šventojo Rašto vertimas. Jis laikytas tobulu ir gyvavo 300 metų, būdamas populiariausia bei skaitomiausia vokiečių knyga. Dera nepamiršti ir jo pradėto kalbos norminimo.

Filologai Lutherį įvardija kaip naujųjų kalbų filologijos pagrindų kūrėją.

Lutheris paliko pamfletų, religinių giesmių, politinių ir religinių atsišaukimų, teologinių, filosofinių, pedagoginių traktatų. Lutherio raštai sudaro 100 tomų, o mokslinių tyrinėjimų apie Lutherį ir Reformaciją skaičius yra keliasdešimt tūkstančių pavadinimų.

Jo sukurtas reformatų himnas pagal 46 psalmę „Dievas mūsų prieglauda ir stiprybė“ lyginamas su „Marseliete“. Martino Lutherio vaidmuo XVI–XVIII amžių Europos kultūroje yra išties didžiulis.

Martinas Lutheris – ryški ir ypač įvairiaspalvė asmenybė. Didysis Katalikų Bažnyčios maištininkas padarė daug radikalių poslinkių jos gyvenime. Daug gerų žodžių apie Martiną Lutherį pasakė šventasis popiežius Jonas Paulius II. O pats apie save Lutheris sakė: „Visą savo gyvenimą siekiu, kaip pasakyta Izaijo knygoje, ne tylėti, bet pamokslauti.

Ir tai darysiu tol, kol į pasaulį visu savo spindesiu neateis Kristaus teisingumas ir neįsiliepsnos Jo gydantis gailestingumas.“ Parengė Vanda IBIANSKA

Piligrimai drauge Reformacijai 500

Reformacija Lietuvoje Dr. Liudas JOVAIŠA į Žemaičių vyskupo akiratį.

1535–1536 m. jis pasitraukė į Prūsiją ir ten darbavosi kaip liuteronų dvasininkas. Maždaug po dešimtmečio į Karaliaučiaus universitetą įsirašė kitas žemaitis – jaunas studentas Martynas Mažvydas. Jis su savo bičiuliais parengė ir Karaliaučiuje išleido pirmąsias spausdintas knygas lietuvių kalba. Šie leidiniai (katekizmas, postilė, maldynas, Naujojo Testamento vertimas, giesmynai ir apeigynai) pirmiausia buvo skirti lietuviškų liuteronų parapijų Prūsijoje poreikiams ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje plačiau nepaplito. Užtat 1544 m. įsteigtas liuteroniškas Karaliaučiaus universitetas, kurio pirmaisiais profesoriais buvo ir lietuviai (Stanislovas Rapolionis bei Abraomas Kulvietis), tapo svarbiausiu lietuvių jaunuolių studijų centru, išstumdamas daug toliau esantį, lig tol dominavusį katalikišką Krokuvos universitetą.

Jubiliejiniais Reformacijos metais šios temos svarbą ir aktualumą katalikams akivaizdžiai pademonstravo Šventasis Tėvas, praėjusių metų rudenį nuvykdamas į sukaktuvinių renginių pradžią Švedijoje.

XVI amžius ir Lietuvos istorijoje neįsivaizduojamas be šio reikšmingo Bažnyčios istorijos proceso. Tad pasinaudokime puikia proga pasidomėti, kaip Reformacija vyko Lietuvoje ir kokius padarinius, galbūt apčiuopiamas ir šiandien, mums paliko.

Uvertiūra, arba tyla prieš audrą (1517–1553)

Nuo 1517 m. Vitenbergo universiteto profesoriaus suformuluotų tezių prasidėjęs ir greitai įvairius Vokietijos kraštus, Šveicariją, Nyderlandus ir Skandinaviją apėmęs Reformacijos sąjūdis Lietuvos gyvenimo kurį laiką iš esmės nedrumstė. Vis dėlto čia buvo puikiai žinoma, kas dedasi Europoje, todėl pirmiausia pradėta atsargiai žiūrėti į mokslus Vokietijos universitetuose baigiančius ir į tėvynę grįžtančius studentus. Dar vienas nerimo šaltinis tapo kaimyniniai vokiškos kultūros kraštai – Livonija ir Reformacijos audra (1553–1569) Prūsija, ypač pastaroji, oficialiai priėmusi Lutherio moReformacijos sąjūdis Lietuvoje prasidėjo daug vėkymą kaip valstybinės Bažnyčios pagrindą. Prekybiniai ryšiai su šiuose kraštuose esančiais uostamiesčiais (Ryga, liau nei kitose Europos šalyse – tik 1553–1555 metais.

Klaipėda, Tilže, Karaliaučiumi) buvo itin intensyvūs, tad Pradėjus valdyti tikėjimo klausimams gan abejingam ir šiaip ne itin veikliam Žygimantui Augustui, pirmąją ir „erezijos užkrato“ pavojus buvo realus.

Nepaisant tokių sąlygų, regis, palankių liuteroniško- protestantų bendruomenę savo dvare Brastoje (dabar – sios Reformacijos sklaidai, jokia protestantų bendruome- Baltarusijos Brestas) subūrė įtakingiausias Lietuvos Dinė per ištisus tris dešimtmečius Lie- Mikalojus Radvila Juodasis. D. Kustoso raižinys, iki 1603 m. džiosios Kunigaikštystės didikas – kancleris ir Vilniaus vaivada tuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje taip Mikalojus Radvila Juodasis. Pair neįsikūrė. Svarbiausia priežastis – maldoms ten ėmė vadovauti kegriežtai antiprotestantiška karaliaus li katalikų kunigai (netrukus jie Žygimanto Senojo laikysena. Valdobuvo ekskomunikuoti), o Radvivas netoleravo protestantiškas idėjas los Juodojo įkurtoje spaustuvėje skleidžiančių asmenų. Bene ryškiauimta leisti protestantiškas knygas sias pavyzdys – Abraomo Kulviečio, lenkų kalba (katekizmą, giesmykurį valdovo teismui 1542 m. įskundė ną, galiausiai – garsiąją Brastos Vilniaus vyskupas Paulius Alšėniškis, Bibliją). Netrukus protestantų atvejis. Bijodamas nepalankaus nuosbendruomenės ėmė kurtis ir kiprendžio, Abraomas Kulvietis pasituose Radvilos Juodojo dvaruose, traukė į Prūsiją; toks likimas ištiko ir o netrukus įtakingo didiko pavyzkitus disidentus, tapusius Martino džiu pasekė nemažai katalikų ir Lutherio idėjų išpažinėjais. Pirmasis ortodoksų bajorų bei miestiečių. mums žinomas bėglys – Šilalės kleReformacija plito žaibiškai – tarbonas Jonas Tartilavičius Batakietis, si butelyje ilgai tūnojęs ir iš jo dėl liuteroniškų pamokslų patekęs Artuma 2017 m. liepa–rugpjūtis

17

Piligrimai drauge Reformacijai 500

pagaliau išleistas džinas.

Didžiuosiuose miestuose protestantai steigė naujus savo bendruomenių maldos namus, o provincijoje dvarų savininkai įvesdavo evangelikų pamaldas savo globojamose senosiose katalikų bažnyčiose; prie evangelikų bendruomenių paprastai gyvuodavo ir parapinės mokyklos bei kapinės, o kartais – ir špitolės (prieglaudos). Evangelikų bažnyčių tinklo Knyga nobažnystės krikščioniškos – svarbiausias LDK kūrimasis kartu suardė ir lietuviakalbių reformatų leidinys, Kėdainiai, 1653 m. katalikų parapinę struktūrą. Paskutiniame XVI a. dešimtmetyje neveikė apie pusė katalikų bažnyčių – jos arba neturėjo jokio kunigo, arba buvo aptarnaujamos protestantų dvasininkų.

Kodėl Reformacija Lietuvos bajorams ir miestiečiams pasirodė tokia patraukli? Dalis jų apsisprendė labai sąmoningai, įtikėję teologiniais Lutherio arba Calvino mokymo argumentais.

Kitos dalies pasirinkimą, ko gero, lėmė ne patys esmingiausi motyvai. Vieni norėjo aktyviau dalyvauti Bažnyčios valdyme (tai leido sinodinė – bendro dvasininkų ir pasauliečių parlamento tipo – evangelikų Bažnyčių santvarka) ir liturgijoje (čia atsisakyta nesuprantamos lotynų Brastos Biblijos, išleistos Radvilos Juodojo iniciatyva, titulinis puslapis, 1563 m. kalbos, Eucharistiją ir pasauliečiams imta teikti abiem pavidalais). Kiti naudojosi galimybe pasisavinti Bažnyčios turtą – evangelikams atsisakius Mišių už mirusius, nebeliko tokioms Mišioms skirtų specialių altorių, o drauge nebebuvo reikalingas ir tokių altorių kunigų aprūpinimas. Treti bjaurėjosi Katalikų Bažnyčios dvasininkais (nemažai jų atsainiai žiūrėjo į savo sielovadines pareigas ir aplaidžiai jas vykdė, vaikėsi kuo didesnės materialinės naudos, laikydami kelias bažnytines pareigybes, buvo itin prastai išsilavinę) ir, atvirkščiai, žavėjosi entuziastingais, saugaus materialinio aprūpinimo neturinčiais, nuoširdžiai ir suprantamai pamokslaujančiais evangelikų ganytojais. Ketvirti tiesiog sekė nauja mada. Vis dėlto dažniausiai apsisprendimą turėjo lemti įvairios kelių motyvų „kombinacijos“.

18

Artuma 2017 m. liepa–rugpjūtis

Reformacija Lietuvoje prasidėjo kaip iš esmės vieningas „antikatalikiškas“ sąjūdis; jo nariai vadino save tiesiog „krikščionimis“. Ilgainiui išsiskyrė dvi pagrindinės Reformacijos srovės. Daugiausia šalininkų tarp kilmingųjų (ir jų valdomų valstiečių) įgijo evangelikų reformatų Bažnyčia, remiama Radvilos Juodojo. Ji ilgainiui sukūrė savo nepriklausomą organizaciją – parapijų, padalytų į šešis distriktus, tinklą, kuriam vadovavo kasmet šaukiamas Sinodas – visų bendruomenių atstovų ir svarbiausių Bažnyčios pareigūnų susirinkimas. Daug kuklesnė buvo evangelikų liuteronų Bažnyčia. Jos narių daugumą sudarė vokiškai kalbantys miestų ir miestelių gyventojai; Lietuvos liuteronų parapijos ilgą laiką buvo priklausomos nuo Prūsijos ir Livonijos liuteronų Bažnyčių. Reformacijos audra į Lietuvą atnešė ir XVI a. Europoje atsiradusių (ar atgimusių) itin radikalių religinių grupių. Anabaptistai nepripažino kūdikių krikšto ir pasižymėjo pacifistiniu gyvenimo būdu, o antitrinitoriai atmetė vieną pamatinių krikščionių tikėjimo mokymų – mokymą apie Švenčiausiąją Trejybę.

Kurį laiką atrodė, kad Reformacija Lietuvoje netrukus galutinai įsigalės. Bent pusė Lietuvos didikų – visuomenės elito – Žygimanto Augusto valdymo pabaigoje išpažino protestantizmą. Tuo metu Katalikų Bažnyčia atrodė pakrikusi. Vykstant evangelikų pamaldoms Radvilos Juodojo rūmuose Vilniuje, vietos vyskupo katedra ištuštėdavo – amžininko liudijimu, per pamokslą joje likdavo labai nedaug žmonių: ponų – nė vieno, o liaudies – maža. Tarp katalikų neatsirado autoritetingo bei padėtį pakeisti galinčio lyderio. Vien mokytas teisininkas pasaulietis, Vilniaus vaitas Augustinas Rotundas drąsiai pasisakydavo katalikų tikėjimo naudai...

Dviejų stichijų susigrūmimas (1569–1600) Padėtis Lietuvos visuomenėje iš esmės ėmė keistis nuo 1569 m., kai į Vilnių atvyko pirmieji jėzuitai. Vilniaus vyskupui Valerijonui Protasevičiui aprūpinus 1570 m. pradėjusios veikti kolegijos išlaikymą (1579 m. ji gavo ir universiteto teises), jėzuitų bendruomenės (per dešimtmetį ji išaugo nuo 4 iki 60 narių) veikla sparčiai plėtojosi įvairiomis kryptimis. Viena vertus, pamokslais, dažnesnės išpažinties ir Komunijos praktika, dvasinėmis pratybomis, individualiais pokalbiais, naryste brolijose siekta sustiprinti katalikų bendruomenę. Tam pasitarnavo ir didelės sėkmės sulaukęs jėzuitų mokymas ir jų rengiami pirmieji Lietuvoje teatro vaidinimai. Pastarieji dalykai skatino ir didikus nekatalikus leisti vaikus į jėzuitų mokyklą, o Vilniaus universitetas, Lietuvoje veikiai nustelbęs Karaliaučiaus universiteto šlovę, taip pat tapo viso regiono, apimančio ir protestantų, ir ortodoksų kraštus, traukos centru. Jėzuitų mokymas ir auklėjimas, taip pat pamokslai ir vieši disputai tikėjimo mokymo klausimais daug prisidėjo prie jaunosios Lietuvos didikų, bajorų ir miestiečių kartos grįžimo į Katalikų Bažnyčią. Ypač įspūdingas laimėjimas buvo trijų jaunesniųjų Radvilos Juodojo

Piligrimai drauge Reformacijai 500

sūnų (jau anksčiau kataliku tapusio Radvilos Našlaitėlio brolių) ir įtakingo Vilniaus kašteliono bei Žemaičių seniūno Jono Chodkevičiaus viešas perėjimas į Katalikų Bažnyčią. Jėzuitų mokymo, auklėjimo ar dvasingumo buvo paveikti ir uolūs bei pavyzdingi nauji Lietuvos ganytojai – Vilniaus vyskupas kardinolas Jurgis Radvila ir Žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis, kurie ėmėsi atkurti tvarką ir drausmę sau pavaldžiose vietinėse Bažnyčiose. Ėmęsi administruoti tuo metu pradėtas steigti seminarijas, jėzuitai reikšmingai prisidėjo prie naujos išsilavinusių, drausmingų ir dvasingų parapijos kunigų kartos ugdymo, o savo misijomis atkampiuose Lietuvos kaimuose naikino pagonybės likučius ir diegė krikščioniško tikėjimo ir gyvenimo pagrindus. Tad netrukus katalikų „stovyklai“ jau galėjo drąsiai ir autoritetingai atstovauti tiek vyskupai, tiek ir svarbiausi Lietuvos didikai pasauliečiai.

Svarbu pažymėti, kad evangelikų, katalikų ir ortodoksų konfesinės varžybos iki pat XVII a. vidurio Lietuvoje – kitaip nei daugumoje kitų Europos kraštų – vyko iš esmės taikiu, galėtume sakyti, demokratiniu, būdu. Tai lėmė beveik neribojama bajorų teisė pasirinkti savo ir savo valdinių tikėjimą, o drauge – ir draudimas ginčuose dėl tikėjimo naudoti smurtą ir prievartą. Žinoma, smurto proveržių pasitaikydavo – ir dažniau nuo jų nukentėdavo evangelikai. Ypač kentėjo Vilniaus evangelikų bendruomenės pastatai ir žmonės – iki XVII a. vidurio jie buvo užpulti, apiplėšti, nuniokoti, sumušti net tris kartus. Vis dėlto ši išimtis tik patvirtina taisyklę – varžybos tarp katalikų ir evangelikų dažniausiai vykdavo taikiai disputuojant akivaizdžiai arba keičiantis nuomonėmis neakivaizdžiai (spausdinamų knygų pavidalu). Katalikų kova dėl evangelikų užimtų bažnyčių susigrąžinimo taip pat paprastai vyko civilizuotu – ieškinio nagrinėjimo teisme – būdu.

Reformacijos atoslūgis (po 1600 m.) ir jos palikimas XVII a. pradžioje Reformacijos sąjūdis Lietuvoje ėmė akivaizdžiai slūgti. Tai matyti iš tolydžio mažėjančio evangelikų bendruomenių skaičiaus, kurį daugiausia lėmė kitados protestantais tapusių kilmingųjų (arba jų palikuonių) grįžimas į Katalikų Bažnyčią. Tokiu būdu – drauge su atsivertusiais bažnyčių globėjais – katalikams grįžo ir dauguma kitados prarastų šventovių; nedidelė jų dalis (pvz., Šiluvos parapinė bažnyčia) buvo susigrąžinta per teismą.

Kas lėmė dalies bajorų ir miestiečių grįžimą į Katalikų Bažnyčią? Pirmiausia tai, kad pastaroji, atsakydama į Reformacijos iššūkį, iš esmės atsinaujino. Be to, įtakos galėjo turėti ir visuomenės „madas“ diktuojantys autoritetai (Katalikų Bažnyčią nuosekliai remiantys valdovai, pirmiausia Steponas Batoras ir Zigmantas Vaza, ir įtakingiausi didikai, pvz., Radvila Našlaitėlis ir Jonas Chodkevičius), ir tam tikra Reformacijos krizė – vieningo sąjūdžio „subyrėjimas“ į įvairias konfesines bendruomenes.

XVII a. viduryje, iš Abiejų Tautų Respublikos ištrėmus antitrinitorius, Lietuvoje liko gyvuoti ne itin gausios evangelikų reformatų ir evangelikų liuteronų bendruomenės; pastaroji gerokai išaugo 1923 m. prie Lietuvos Respublikos prijungus tradiciškai liuteronišką Klaipėdos kraštą. XX a. pabaigoje abi šios evangelikų Bažnyčios įgijo tradicinių Lietuvos religinių bendrijų statusą.

Ar Lietuvos katalikai turėtų būti dėkingi Reformacijai šiandien, XXI a. pradžioje? Ir taip, ir ne. Viena vertus, Reformacija suskaldė Romos Katalikų Bažnyčią ir pagilino krikščionių pasidalijimą, iki šiol skausmingai regimą tiek visame pasaulyje, tiek ir Lietuvoje. Iš katalikiškos perspektyvos žiūrint, tai, be jokios abejonės, negatyvus Reformacijos rezultatas. Kita vertus, Katalikų Bažnyčią

Kėdainių panorama. Joje pavaizduotos (iš kairės): katalikų, evangelikų reformatų, katalikų, ortodoksų ir evangelikų liuteronų bažnyčios. Józefo Ozemblowskio litografija, 1835 m.

tiek visame pasaulyje, tiek ir Lietuvoje Reformacija paveikė kaip katalizatorius, verste privertęs veiksmingai imtis seniai pribrendusio, tačiau ilgai atidėlioto atsinaujinimo priemonių. Už šį atsinaujinimą, paprastai vadinamą katalikiškąja, arba tridentine, Reforma, turėtume būti dėkingi broliams protestantams. Taikios katalikų ir evangelikų varžybos Lietuvoje taip pat paskatino abipusę kovą dėl sielų – ypač valstiečių. Susirūpinimas paprasto kaimo žmogaus tikėjimu ir krikščioniškos gyvensenos normų diegimas paspartino Lietuvos visuomenės krikščioninimo užbaigimą, o dėmesys valstiečių sielovadai sudarė platesnio lietuvių kalbos vartojimo sąlygas tiek evangelikų, tiek katalikų Bažnyčiose (XVI a. pabaigoje, bemaž tuo pačiu metu, buvo išleistos pirmosios Lietuvoje knygos lietuvių kalba, skirtos katalikų ir evangelikų reformatų bendruomenėms.)

Ir Reformacija, arba protestantiškoji Reforma, ir jos paskatinta Kontrreformacija, arba katalikiškoji Reforma, neatsiejamai susijusios ir turi drauge dalytis Lietuvos visuomenės krikščioninimo ir lietuvių kalbos išsaugojimo nuopelnais. Tad jei šiandien esame krikščionys (ir netgi katalikai), jei meldžiamės lietuviškai ir jei mūsų šalyje lietuvių kalba gyvuoja kaip valstybinė – ačiū ir Reformacijai. Ne vien jai. Bet ir jai.

Artuma 2017 m. liepa–rugpjūtis

19

Piligrimai drauge Reformacijai 500

Nuo konflikto link bendrystės

Romanas KAZAKEVIČIUS Katalikai, kurie domisi krikščionių tarpusavio santykiais, šiais metais ne kartą turėjo girdėti žinią apie Reformacijos 500 metų sukaktį. Toli žvalgytis nereikia – istorinių Lietuvos evangelikų liuteronų ir evangelikų reformatų Bažnyčių interneto portaluose pasakojama apie pamaldas, paskaitas, parodas ir koncertus, skirtus šiai sukakčiai. Ją švenčia ir jaunesnės protestantų bendruomenės, kildinančios save iš Reformacijos.

Atsižvelgdamas į visokeriopą Reformacijos įtaką mūsų krašto istorijai, Seimas 2017-uosius metus paskelbė Reformacijos metais. Interneto svetainėje reformacija500.lt skelbiama apie Reformacijos ištakas ir vaisius, apie pagrindines asmenybes. Pateiktoje metų programoje numatyta daugiau kaip 90 renginių, kartais po du ar tris per savaitę, bet išvardyti tikrai ne visi. Dar intensyviau sukaktis minima tose šalyse, kur protestantai sudaro daugumą.

1517 metai Reformacijos simbolinė pradžia yra 1517 m. spalio 31-oji, Visų Šventųjų iškilmės išvakarės. Sakoma, kad tą dieną dar jaunas augustinų vienuolis kunigas Martinas Lutheris (1483–1546) ant Vitenbergo pilies bažnyčios durų pakabino 95 tezes. Nors vėliau šis veiksmas vaizduotas kaip revoliucinis maišto aktas, tikrovėje jis, ko gero, buvo daug paprastesnis. Lutheris buvo prieš keliolika metų įsteigto Vitenbergo universiteto profesorius, o viešai pakabinti tezes buvo tais laikais įprastas būdas pakviesti į akademinę diskusiją ir supažindinti su savo pozicija. Tas pats tekstas buvo išsiuntinėtas ganytojams ir teologams, kuriuos vienuolis norėjo įtraukti į debatus. Lutherio tezėse esminė yra piktnaudžiavimo indulgencijomis kritika.

Vitenbergo bažnyčioje buvo saugomas didžiulis šventųjų relikvijų rinkinys, sukauptas Vitenbergo universiteto ir Lutherio politinio globėjo Fridricho III ir gausiai tikinčiųjų lankytas būtent per Visų Šventųjų iškilmę – taip pat ir norint gauti indulgencijas. Lutheris norėjo, kad jo žingsnis būtų matomas, tačiau jam buvo svarbiau ne tiek Vitenbergo bažnyčios, kiek popiežiaus indulgencijų kritika.

20

Artuma 2017 m. liepa–rugpjūtis

Indulgencijos yra sena, šventųjų bendryste paremta atgailos praktika. Ji iki šiol galioja Katalikų Bažnyčioje ir suvokiama kaip atitaisančios laikinosios bausmės už nuodėmes sumažinimas, skirtingas nuo kaltės atleidimo sakramentu visai amžinybei. Lutheris nebuvo pirmasis, kuris kritikavo piktnaudžiavimą indulgencijomis ir jų vertės sumenkinimą.

Kaip tada, taip ir šiandien atgailos ir atgailos darbų santykis dažnai apverčiamas aukštyn kojomis – manoma, kad geras atgailos darbas savaime sumažina žmogaus atsakomybę už savo klaidas ar nuodėmes, o iš tiesų tai išreiškia atgailautojo pastangas artėti prie Dievo ir Dievo malonės veikimą jame.

Paprastai indulgencijos buvo skelbiamos ypatingomis progomis, pavyzdžiui, jubiliejų, arba suteikiamos už specialius atgailos darbus, kaip antai piligrimystes iš tolimų Europos kraštų į Romą. Palengva atgailos darbas tapo ir piniginė auka arba šalpa – misijoms, bažnyčių statybai.

Romoje pradėjus statyti Šv. Petro baziliką, tarptautiniu mastu buvo paskelbta apie galimybę gauti indulgenciją paaukojant statyboms.

Sudėjus piktnaudžiavimą, tamsumą, korupciją, cinizmą ir godumą, nesunku suprasti, kodėl indulgencijos kėlė Lutherio ir kitų jo amžininkų pasipiktinimą: iš dvasinės praktikos tai virto tiesmuku, beveik priverstinai brukamu pasiūlymu už pinigus nusipirkti Dievo malonę. Tai, kad pusė aukų už indulgencijas turėjo atitekti arkivyskupui Albrechtui von Brandenburgui, oficialiam jų platintojui vokiečių žemėse, viską dar labiau apsunkino. Buvo žinoma, kad šis arkivyskupas buvo gavęs kelių svarbių vyskupijų kėdes mainais už skolintus pinigus, kuriuos siuntė į Romą. Indulgencijų platinimas turėjo padėti tas skolas atiduoti. Ar tokia komercinė logika yra

Piligrimai drauge Reformacijai 500

ir Dievo logika? Kokiu būdu iš tiesų Dievo teisingumas ir nuteisinimas pasiekia žmogų? Kokiu būdu žmogaus būklė iš tiesų pasikeičia? Lutherio tezės buvo kvietimas atsakyti į tokius klausimus.

Indulgencijų kritika buvo susijusi ir su paties Lutherio kiek anksčiau išgyventa gilia egzistencine krize.

Ji išsisprendė aiškiai suvokiant, jog Dievo teisingumas yra tikėjimo dovana, o ne žmogaus valios ar darbų rezultatas. Lutheris suvokė, kad jo darbų, askezės, veiksmų niekada nepakaks, tad jam ši patirtis buvo išlaisvinanti ir atverianti akis, be to, ji drauge tapo ir vėliau jo išplėtotų teologinių principų ištakomis. Pirmosiose 95 tezėse nėra ko nors labai revoliucingo, priešingai, jų intencijos visai suprantamos, tačiau „sniego gniūžtė“ buvo vėlesniais metais išsirutuliojusi teologija, jau iš tiesų pradėjusi konfliktuoti ne vien su piktnaudžiavimais ar amoralumu, bet ir su esminiais Katalikų Bažnyčios doktrinos ir tradicijos principais. Vakarų krikščionybė skilo, ir šis skilimas tiek griovė, tiek kūrė Europos veidą.

Kodėl Lutheris?

Daug istorikų kėlė šį klausimą, tyrinėdami dešimtmečius prieš ir po Lutherio. Lutheris neabejotinai buvo stipri asmenybė, bet to nepakanka, kad paaiškintume tuos virsmus, kurie nuo jo prasidėjo. Dažnai pirmieji reformatoriai savo sėkmę suprato kaip Apvaizdos ranką, o nesėkmes ar kliūtis – kaip šėtono pagalbą jų oponentams. Tačiau šiandien turbūt retas ryžtųsi taip aiškinti istoriją – kad joje Dievas veikia ne taip, visų jau pakankamai įsisąmoninta.

Apžvelgę istorinę panoramą, pamatytume, kad ir iki Lutherio, kaip ir po jo, buvo daug bandymų reformuoti Vakarų Bažnyčią ir jos gyvenimą – ganytojų ir valdovų, vietiniu ir tarptautiniu lygiu. Pamatytume, kad netrūko ir kitų stiprių asmenybių, ir galėtume pagrįstai tvirtinti, kad jų teologinis akiratis, pasaulio pažinimas ar įtaka buvo platesni negu Lutherio. Įvardijamos įvairios prielaidos, štai kelios iš jų. Mažai kas abejoja, kad Reformacijos sėkmei labai pasitarnavo vokiečių žemių politinis susiskaldymas ir tuometinė interesų pusiausvyra, kuri skyrėsi nuo labiau kompaktiškos situacijos Prancūzijos ar Ispanijos karalystėse. Nepaisant susiskaldymo, gerai dokumentuotas ir tam tikras vokiškųjų teritorijų nacionalizmas, kurio požiūris į „itališkas teritorijas“ buvo itin nepalankus, tapdavęs ir atvira neapykanta. Toks nacionalizmas, be to, dar „maitinosi“ politiniu antiklerikalizmu ir pats jį „maitino“: daug kam buvo patogiau be politinės klero įtakos. Virė „konflikto kultūra“ – vaidai panaudojant jėgą buvo įprasti, reguliariai, kas kelerius ar keliolika metų kildavo didelių karų, į kuriuos nebuvo sunku įterpti religinį aspektą. Nežinia, kaip būtų buvę, jei ne XVI amžiaus pradžios musulmoniškos Osmanų imperijos pergalės ir spaudimas Europai,

kurie nukreipė dėmesį nuo vidinių konfliktų ir suteikė laiko protestantų bendruomenėms išsiplėsti, įsitvirtinti ir vėliau atsilaikyti žiauriuose pilietiniuose karuose. Lemiamas buvo ir prieš keletą dešimtmečių išrastos spausdinimo mašinos vaidmuo: idėjų sklaida tapo nepalyginamai greitesnė ir platesnė, nei kada nors anksčiau. Paminėtinas ir propagandos vaidmuo, nes tik mažuma galėjo suprasti išmoningas argumentacijas, kurias lotyniškai sudėliodavo labiausiai išsilavinę abiejų oponentų protai. Dažnai tarpusavio kova vyko pasitelkiant iš tiesų žemo lygio išsigalvojimus, šmeižtus ir vulgarybes. Antai, Lutheriui į rankas buvo patekęs jį „demaskuojantis“ pamfletas apie tai, kaip po mirties jo kūnas buvo užkeltas ant altoriaus ir garbinamas. Tačiau vargu ar pats Lutheris labai atsiliko nuo tokio žanro, kai tulžingai ir groteskiškai aprašinėjo popiežių arba įtikinėjo, esą Tiberio upėje Romoje išplautas monstras – asilo galva, oda tarsi žvynais, moters krūtimis, dramblio straubliu vietoj rankos – yra Dievo rūstybės popiežiui ženklas ir kad bus daugiau tokių ženklų. Deja, tai buvo tik ilgaamžio, niekšybių nestokojančio tarpusavio priešiškumo pradžia. Pasak vieno liuteronų ekumenininko, jei Lutherio tikslas buvo atnaujinti Bažnyčią, o ne sukurti naują ar naujas, šis tikslas nebuvo pasiektas.

Ekumenizmas Lygiagrečiai krikščionių – ne vien katalikų ir protestantų, bet ir katalikų ir ortodoksų, ortodoksų ir protestantų, įvairių protestantų Bažnyčių ar bendruomenių tarpusavyje – priešiškumui vystėsi ir priešinga tendencija, kuri nuo XX amžiaus pradžios įgavo tikrai apčiuopiamas formas. Tai vienybės paieškų tendencija, arba ekumenizmas, rimtai žvelgiantis į šiuos Viešpaties žodžius – „Tegul visi bus viena! Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs. Ir tą šlovę, kurią esi man suteikęs, aš perdaviau jiems, kad jie būtų viena, kaip mes esame viena“ (Jn 17, 21–22). Akivaizdu, jog krikščionių susiskaldymas tikrai neatitinka Viešpaties valios. Aišku, kad dažnas žmogus, iš šono pasiklausęs, kaip jie vienas kitą vadina „nekrikščionimis“ ar paprasčiausiai plūstasi, nepanorės prasidėti nei su vienais, nei su kitais, bus atstumtas nuo Dievo atradimo ir pažinimo, jau nekalbant apie tai, kad šie tarpusavio nesutarimai atrodo dar juokingesni, menkesni ir smulkmeniškesni naujų europinių ir pasaulinių procesų kontekste: Europos nukrikščionėjimo, sekuliarizmo ir religijos privatizavimo, naujų ideologijų, tokių kaip komunizmas, sukurtų aplinkybių, globalinės migracijos šiandien, kai keliauja ne vien žmonės, bet ir religijos.

Diagnozė aiški, tačiau atsakymas į klausimą – kaip susivienyti – toli gražu nėra toks aiškus. Dažnai vienybės paieškos buvo statomos ant labai kietų „tiesos–klaidos“ bėgių: visi visus paragindavo iškilmingai išsižadėti savo klaidų – protestantai katalikus ir ortodoksus, ortodoksai Artuma 2017 m. liepa–rugpjūtis

21

Piligrimai drauge Reformacijai 500

protestantus ir katalikus, katalikai protestantus ir ortodoksus. Nenuostabu, kad tokios vienų vienybės paieškos dažniausiai baigdavosi kitų pečių gūžtelėjimu. Nesunku suprasti kodėl – gerai žinome, kad ir asmeniniuose ginčuose dėl svarbiausių dalykų prireikia daugelio metų, kol sugebame įtikinti kitą savo teisumu (ar leistis įtikinami).

Dar sunkiau pasiekti bendrą supratimą, kai susikalbėti bando bendruomenės, sudarytos iš tūkstančių asmenų, paveldėjusios kruopščiai per amžius plėtotų poleminių tradicijų apie viena kitos neteisingumą bei abipusių pagrįstų istorinių nuoskaudų. Kaip tai išspręsti? Paprasta ir automatiška schema „aš teisus, tu kaltas“ neveikia; iš kitos pusės, tiesos sąvokos neįmanoma atsisakyti, nes ji yra ne vien kataliko, bet ir kiekvienos krikščionio savimonės ir doktrinos pamatuose.

Deklaracijos pasirašymas 1999 m. spalio 31 d., Augsburgas, Vokietija

Ilgas darbas Daugybės žmonių ilgas darbas, neretai einant prieš srovę ir sulaukiant sankcijų, atsipirko ir ne kartą parodė, kad galima praeiti ten, kur, regis, buvo tik akligatvis. Pasirodo, galima pripažinti, jog kitas žmogus nuoširdžiai stengiasi mylėti Dievą ir artimą, tikrai yra „krikščionis“, atsisėsti su juo prie vieno stalo, eiti vienoje procesijoje, imtis bendros iniciatyvos, kalbėti tą pačią maldą. Ir tai daryti be veidmainystės, neslepiant ir neužglaistant skirtumų ar savo įsitikinimų, be meilikavimo ir be arogancijos.

Per tą laiką buvo sukurtos regioninės ir pasaulinės Bažnyčių ir bendruomenių asociacijos. Atskirai ar kartu išplėtotos doktrinos apie tai, ką reiškia įsitraukti į ekumeninį judėjimą. Katalikų Bažnyčia į ekumeninį kelią jau ne pavienių pionierių, bet „sisteminiu“ lygiu žengė nuo Vatikano II Susirinkimo ir per tą laiką, per penkias dešimtis metų, sukaupė nemažos apimties doktriną, kurioje patikslina, kas ji yra ekumenizmo kontekste, ko ir kaip siekia, kur gali iš naujo apmąstyti savo požiūrį, o kur negali. Pavyzdžiui, negali sutikti, kad ekumenizmas yra bažnytinis reliatyvizmas ar kad jo tikslas yra vien paprasta, nors ir būtina, Bažnyčių draugystė buityje.

22

Artuma 2017 m. liepa–rugpjūtis

Per ilgą ir bendrą darbą buvo pašalinti barjerai, kurie anksčiau atrodė neįveikiamos sienos. Šiuo požiūriu vienas iš svarbiausių pasiekimų yra 1999 m. spalio 31 d.

Pasaulinės liuteronų federacijos ir Katalikų Bažnyčios atstovų pasirašyta Bendra deklaracija dėl nuteisinimo doktrinos. Joje išdėliojamas sutarimas „dėl pagrindinių nuteisinimo doktrinos tiesų“. Kitaip tariant, išspręsta principinė problema, dėl kurios buvo pykstamasi per amžius nuo pat tos dienos, kai Lutheris pakabino savąsias tezes apie indulgencijas, 1517 m. spalio 31-ąją. Deklaracijos pasirašymas to paties mėnesio tą pačią dieną simboliškai buvo tarsi tų tezių „nuėmimas“ ir naujo teksto „pakabinimas“ siekiant užbaigti seną polemiką.

Ką švęsti kartu Kai pasigirdo pirmųjų minčių, kad protestantai gali pakviesti katalikus kartu minėti Reformacijos sukakties, netrūko skeptiškų reakcijų. Susipriešinimo amžiai niekur nedingo. Ar švęsime tai, kad susipriešinome ir kaip susipriešinome, gal net be būtino reikalo, turint galvoje minėtąją deklaraciją dėl nuteisinimo? Kaip švęsti, kai, pavyzdžiui, dar 2012 m. spalio 13-ąją Prahos katalikų katedroje palaimintaisiais paskelbti 14 brolių pranciškonų, 1611 m. vasario 15-ąją nužudytų minios „husitų, kalvinistų ir liuteronų“ iš „neapykantos tikėjimui“? Žinoma, protestantai taip pat turi savo nuo katalikų rankos kritusių tikėjimo liudytojų sąrašus, o Reformacijos sukaktis jiems daug kartų buvo proga pakartoti, kad tai jie nuo tikėjimo ir Šventojo Rašto nuvalė iškreiptas žmogiškas (katalikiškas) priemaišas.

2011-ųjų sausį, per Krikščionių vienybės savaitę, popiežius Benediktas XVI, priimdamas Vokietijos liuteronų delegaciją, pripažino, jog Reformacijos 500 metų sukaktis galėtų būti minima bendrai, jei būtų atsižvelgta į tris sąlygas: tai turi būti ne triumfalizmas, o „bendras mūsų tikėjimo į Triasmenį Dievą ir bendro paklusnumo mūsų Viešpačiui ir Jo Žodžiui išpažinimas“; minėjimas turi tapti bendra malda prašant „mūsų Viešpatį Jėzų Kristų atleidimo už abipuses klaidas ir už skilimus susijusią kaltę“. To dalis yra sąžinių ištyrinimas per savikritišką istorinį žvilgsnį. Trečia, minėjimas turi būti „Dievo pagalbos ir Šventosios Dvasios paramos prašymas, kad galėtume žengti kitus žingsnius siekiamos vienybės link ir nepasitenkinti tuo, ką pasiekėme“. Šiuos tris punktus, plačiai aptartus, atrasime 2013 metais paskeltame bendrame katalikų ir liuteronų dokumente Nuo konflikto iki bendrystės, kuriame netrūksta nei sveikos kritikos, nei sveikos savikritikos, nei supratimo pastangų, nei sąžiningo skirtumų aprašymo.

Visa tai buvo dirvos išpurenimas tam, kas įvyko 2016 m. spalio 31 d. (dar kartą) Švedijos miesto Lundo liuteronų katedroje: Reformacijos sukakties minėjimui, kuriame, be Švedijos ir pasaulio liuteronų bei kitų pro-

Piligrimai drauge Reformacijai 500

testantų lyderių, dalyvavo popiežius Pranciškus ir katalikų delegacija, nors vos prieš dešimt metų tai atrodė praktiškai neįmanoma.

Reformacijos sukakties minėjimas Lunde tapo dokumento Nuo konflikto iki bendrystės įkūnijimu: bendru vienas kito pripažinimu ir džiaugsmu dėl to, kas pasiekta kartu; bendra atgaila prieš Dievą ir vienam prieš kitą dėl padarytų klaidų ir skriaudų; bendra malda ir viltis, kad bus žengta naujų – o jų reikia daug ir didelių – žingsnių į tą vienybę, kurios tarp savo mokinių troško Viešpats.

Ar susitikimas Lunde taps istorinis?

Palyginus su praeitimi, į akis krinta kontrastas: versdami Reformacijos pirmųjų dešimtmečių istorijos puslapius matome, kad šiame virsme, vienoje ar kitoje pusėje, dalyvavo praktiškai visi – ne vien vyskupai, vienuoliai ar kunigai, bet ir plačioji liaudis, imperatorius, karaliai, kunigaikščiai, kariuomenės, intelektualai, mokslininkai, pirkliai, spaustuvininkai, amatininkai, miestai ir kaimai. Tuometiniai įvykiai, pavyzdžiui, Augsburgo taika (1555 m.), yra laikomi ne vien vietinės, bet ir europinės istorijos dalimi.

Bendras ir iškilmingas Reformacijos sukakties minėjimas Lunde, tai, kas prieš jį ir per jį buvo padaryta, pasakyta ir patirta, religiniu atžvilgiu yra tokio paties masto įvykis, kaip ir istorijos vadovėliuose aprašyti XVI– XVII amžiaus su Reformacija susiję svarbiausi įvykiai.

Tačiau, be „šeimininkų“ – Švedijos karališkosios poros – į jį neatvyko istoriškai krikščioniškų šalių prezidentai ir generolai, jo tiesiogiai netransliavo pagrindinės nacionalinės televizijos ir išsamiai nenagrinėjo tarptautinė spauda, jis nebuvo aptarinėjamas gatvėse ir netapo sensacija socialiniuose tinkluose. Jis praslydo pro akis ar greitai buvo pamirštas ne vien žmonių, kuriems Eurovizijos finalas svarbesnis už Kalėdas, bet ir daugumos pačių katalikų, liuteronų ir kitų krikščionių. Kiek istorikų, kurie rašys XXI amžiaus pirmosios pusės Europos istoriją, nuspręs šį įvykį įtraukti į svarbiausių ar bent svarbesnių sąrašą?

Tai gerai iliustruoja vieną iš sunkiausių Reformacijos padarinių: po XVI–XVII amžiaus karų, konfesinių ar turinčių stiprią konfesinę priemaišą, socialinė taika Euro-

Iš susitikimo Lunde 2016 m. spalio 31 d.

poje buvo pradėta kurti iš pradžių paliekant vieną „valstybinę“ Bažnyčią ir įvairiais diskriminacijos bei represijų laipsniais išstumiant kitas iš viešųjų reikalų. Vėliau – iš viešosios erdvės išstumiant pačią krikščionybę kaip susikalbėti ar bendrus vardiklius atrasti trukdantį veiksnį, taip manant ne vien netikintiems, bet net ir patiems tikintiesiems. Tai krikščionybės šaknis ir vaisius šiandien džiovinantis sekuliarizacijos reiškinys, kuris labiausiai ir gimė iš pačių krikščionių priešiškumo ir nesugebėjimo skirtumo ar nesusikalbėjimo nepaversti prievarta. Į klausimą, ar Lundo susitikimas bus tarp didžiųjų XXI amžiaus įvykių, galima taip atsakyti: įvykio svarba priklauso ne vien nuo to, kas ir kada įvyko, bet ir kas iš jo išaugo. Būtent todėl Lutherio 95 tezės neliko vienas iš daugybės į užmarštį ar archyvų rinkinius nusėdusių to laiko dokumentų. Jei krikščionių tarpusavio vienybė – kalbame apie šimtmečius ateityje – padės Dievo galiai pasireikšti juose pačiuose, jei krikščionybė darbais ir tvirtais argumentais parodys, net ir skeptikams, kad ji iš tiesų sutaikanti ir kūrybinga galia, tai 2016-ųjų spalio 31 diena Lunde irgi neliks kronikos eilute.

Bernardas Gailius DŽEIMSAS BONDAS. Mitas ir politika Trečioji autoriaus knyga – tai akademinė studija ir intymi išpažintis tuo pat metu. Joje neatsiejamai susipina autoriaus asmeninė gyvenimo patirtis ir jo originalus istorijos bei politikos apmąstymas. Skverbdamasis gilyn į Bondo mitą, Gailius siekia suprasti ir atskleisti šiuolaikinių vakariečių padėtį juos supančio pasaulio atžvilgiu, galiausiai atsiremdamas į amžiną nepanaikinamo ir nesunaikinamo žmo­gaus politiškumo problemą. išleido Naujasis Židinys-Aidai www.knygynas.nzidinys.lt

Artuma 2017 m. liepa–rugpjūtis

23

Piligrimai drauge Reformacijai 500

Atgal prie Evangelijos!

Artuma paprašė Lietuvos evangelikų liuteronų vyskupo Mindaugo SABUČIO ir jo žmonos Vilmos pasidalyti: su kokiomis mintimis jie švenčia 500-ąsias Reformacijos metines? Kokius Reformos vaisius regi šiandienos pasaulyje, Europoje, Lietuvoje? „Kasmet spalio 31 d., Visų Šventųjų išvakarėse, minime Reformacijos – tikėjimo atnaujinimo – šventę. Taip ir šiemet – atgal prie Evangelijos!“ – atsako ši graži šeima.

Vyskupas Mindaugas Sabutis: Grįžti prie šaltinio – grįžti prie Kristaus Reformacijos pradžios – 95 tezių paskelbimo esmė – Martino Lutherio, uolaus kunigo, teologijos daktaro noras, kad žmonės išganymo ieškotų Kristuje. Jis kvietė į tikėjimu gaunamą išganymą atsiliepti visu savo gyvenimu kaip atgaila. Štai kelios tezės iš garsiųjų 95-ių (kalba adaptuota): • mūsų Viešpats Jėzus Kristus, sakydamas: Atgailaukite, norėjo, kad visas tikinčiųjų gyvenimas būtų atgaila (1 tezė); • vidinė atgaila pakeičia ir mūsų gyvenimo būdą, kitaip nebūna (3 tezė); • Bažnyčios turtas yra jos galia atleisti ar sulaikyti nuodėmes – Raktų galia, suteikta paties Kristaus (60 tezė); • svarbiausias Bažnyčios turtas yra Evangelija (62 tezė); • jei reikia, krikščionis geriau tepatiria sunkumus ir kentėjimus, o juos ištvėręs įžengia į Dangų, negu gyvena apgaulingoje ramybėje (95 tezė).

Pilies bažnyčios durys buvo įprasta vieta paskelbti informacijai, gal kaip šiandien socialiniuose tinkluose. To meto Lutheris regisi patrauklus: jaunas (33 m.), energingas, net revoliucingas, bet atminkime svarbiausia – jis buvo maldos žmogus, ieškojęs amžinai svarbaus atsakymo į klausimą: kaip žmogui išgelbėti savo sielą?

Ką regime šiandien? Visi bažnyčiose meldžiamės gimtąja kalba. Tai – Reformacijos įtaka: Dievo žodis turi būti suprantamas, taigi skelbiamas, skaitomas gimtąja kalba. Dievo žodžio – Šventojo Rašto – svarba ypatinga: tai pagrindas asmeniniam ir Bažnyčios gyvenimui.

Dar vienas esminis dalykas – visi žmonės Dievo akivaizdoje esame lygūs. Kiekvienas žmogus turi savo pašaukimą, tad negalime trukdyti vienas kito pašaukimui; krikščionio pareiga yra padėti atskleisti kito žmogaus pašaukimą.

Na, o pačioje liuteroniškosios doktrinos šerdyje yra tikėjimas ir mokymas, kad žmogus išteisinamas ne savo darbais, o tik iš Dievo malonės Jėzuje Kristuje. Tai reiškia, kad Dievas taip pamilo pasaulį, kad atidavė Sūnų (plg. Jn 3,16); vadinasi, visi darbai, kuriuos šioje žemėje 24

Artuma 2017 m. liepa–rugpjūtis

darome per mums duotas kelias dešimtis metų, yra tik mūsų tarnavimas artimui – padėka Dievui už tai, kad jau esame išganyti. Tai svarbi mintis. Darbas įgauna visiškai naują prasmę, jis nebėra pasiaukojimas, bet liudijimas.

Tiesa, kad Reformacija daugelyje šalių padarė didelę įtaką menui, mokslui, teologijai, filosofijai, bažnytiniam, socialiniam gyvenimui.

Dabar mes – tiek liuteronai, tiek Romos katalikai, tiek visi krikščionys – esame didelių iššūkių akivaizdoje.

Pirmasis – ateizacija, sekuliarėjimas, kuris nėra neįprastas dalykas pasaulyje. Jaučiame labai stiprias antikrikščioniškas nuostatas. Tai – išorinis suspaudimas. O juk dar yra ir vidinis – mūsų pačių atšalimas nuo tikėjimo, nuo to, kaip parašyta Apreiškime Jonui: Palikai savo pirmąją meilę (Apr 2, 4). Štai ir visiems krikščionims aktuali Reformacijos mintis: grįžti prie šaltinio, grįžti prie Kristaus.

Niekada nevėlu reformuotis – mums, krikščionims, permąstyti savo gyvenimą: kas mes esame, kaip mes esame. Koks yra mano kaip žmogaus, mūsų šeimos, bendruomenės, Bažnyčios vaizdas, kur yra nuodėmės, kur reiktų pasitaisyti ir kaip galima arčiau grįžti prie to, ko nori Dievas. Reformacijos žmogus suvokia: aš esu atsakingas kaip Dievo kūrinys. Ne (tik) struktūra ar kunigai, vyskupai – kiekvienas tikintysis. Jei ką nors norime pakeisti, kas gal mūsų šalies istorijoje neįvykę – aš kaip žmogus pirmasis turiu prisiimti atsakomybę.

Vilma Sabutienė: Mažosios kaimenės kasdiena Ar galiu kuo nors papildyti? Dingtelėjo, kad mane galima pristatyti ir „vyskupo žmona“ – žodžių junginys, iš kurio kažkiek regima Reformacijos įtaka. Ką man reiškia būti liuterone? Ryžtuosi pasidalyti keliais fragmentais iš savo gyvenimo.

Vaikystė. Kai dauguma lietuvių yra katalikai, bet šalis – sovietinė, kur visi, nepriklausomai nuo (ne)tikėjimo, kažkaip vogčiom žvilgčioja vienas į kitą, o tavo tėvai ir protėviai yra liuteronai, ir tu klasėje viena tokia – gyvenimas

Piligrimai drauge Reformacijai 500

jau nenuobodus. Kai su visa gimine kažkaip slapta eini į nos – tokios krikščioniškos draugystės, bendrystės, artumos, bažnyčią, bet tai ne ta bažnyčia, kur visi – esi kitoks. Kai kokios ir nesisapnavo kadaise, kad ir renkantis evangeliškoSeneliai – itin aktyvūs bažnyčios muzikiniame gyvenime, sios teologijos studijas. Turbūt todėl, kad šiais Reformacijos o visos Kūčios – su vaikų programėle bažnyčioje (toje ki- metais daug ką apmąstant jau kiek kitaip dėliojasi akcentai. toje), atsiprašius iš muzikos mokyklos choro – smagu. Yra Ta mažuma – tai ne pavienė konfesija. Pakeitus mano pair akmenėlis, skriejęs mano pusėn – fiziškai, nuo žemės pa- sakojimo iliustracijas, labai panašiai apie save paliudytų bet keltas: Prūsė! Mažuma. Aš tą pravardę galiu kaip karūną kuris tikintis bažnytinis žmogus (nežinau, ar yra toks terminešioti, bet šiaip ji skambėdavo taip... nepolitkorektiškai, nas, bet yra tokie žmonės). Štai ir „viskas tas pats, tik biškį švelniai pasakius. Užgaudavo. Mūsų liuteronų pravardės – kitaip“. Esame mažuma. Pasaulyje, Europoje, Lietuvoje – tyčiom primetamos ar nesuvokiant ištariamos – tokios tau- mažuma. Būkime, mieli draugbroliai (liuteronai turi tokių tinės: prūsai, vokiečiai, latviai. Visai gražiai skamba, tik kad savotiškų, bet puikių žodžių)! visiška mūsų dauguma Tėvynėje – lietuviai. Mūsų šalyje liuteronai tikrai yra mažuma – mes sudarome maždaug 1 procentą visų gyventojų.

Kai mokykloje išgirdau, kad pirmoji lietuviška spausdinta knyga Martyno Mažvydo Katekizmas – „katalikiška knyga“, ką galėjau tuomet dar besibaigiančiais sovietiniais metais padaryti? Pažaliuoti nuo neteisybės? Iš apmaudo – juk pasakyta nuoširdžiai tuo tikint, nesigilinant.

Liuteronų kunigas Martynas Mažvydas – kas tą žino(jo)?..

Tada, atėjus Nepriklausomybei, buvo mano konfirmacija. Ir vėl – ne Pirmoji Komunija, kurią jau kadais priėmė tos kelios draugės, kurios išdrįAtgailos malda – tai mūsų Bažnyčios malda. Joje sudėta liuteroniška so ir priimti, ir pasisakyti anuo gūdžiu žmogaus samprata, Įstatymas ir Evangelija, išreiškiamas pasitikėjimas metu. Pas mus – kiek vyresnis amžius, Dievo malone. apie 12–13 metų, kai jaunuolis pats Šventas, teisingas ir gailestingas Dieve! Mes su širdgėla išsipažįstame Tau savo nusi(nebe Krikšto tėvai) išpažįsta krikšdėjimus. Viešpatie, mūsų nuodėmių labai daug, kaip smėlio pajūryje, jos mus slegia kaip čioniškąjį tikėjimą ir gali priimti Eusunkiausia našta. Mes – nulūžusios vynmedžio šakos: mūsų jėga menka, mūsų protas charistijos sakramentą. Tai ir yra Sakraaptemęs, mūsų norai prieštarauja Tavo valiai, mums trūksta gyvybės jėgų, mes neieškomentai Liuteronų Bažnyčioje: Krikštas me, kaip Tave tikrai pažinti, nepajėgiame Tavęs iš tiesų mylėti. Mūsų širdies mintys ir bei Šventoji Vakarienė – šie du. siekimai iš pat mažens yra pikti. Kaip iš versmės vanduo, taip iš žmogaus širdies plūsta O kas dar kitaip? Mes visi per panuodėmės: paleistuvystė, išpuikimas, girtavimas, nesantaika, pikti sumanymai, žmogmaldas giedame – įprastai po keturias žudystės, pavydas, vagystės, melagingi liudijimai, šmeižtai ir tolygūs dalykai, kuriuos bendras giesmes sekmadieniais: pratavo žodis griežtai smerkia, pabrėždamas, jog taip darantieji neįeis į dangaus karalystę. džioje, prieš pamokslą, prieš KomuMes gailimės, mūsų Sutvėrėjau, nutolę nuo Tavo paveikslo, pagal kurį esame sutverti. niją, pabaigoje, taip pat ir liturgiją.

Mes – kaip prapuolę sūnūs ir dukterys, dangiškas Tėve, niekinome Tavo gerumą ir tušIš giesmyno, kurį arba atsinešame iš čiai eikvojome Tavo dovanas ir dėl savo blogo elgesio nesame verti vadintis Tavo vaikais. namų, arba pasiimame bažnyčioje – Mes – kaip tarnas, skolingas Tau daug tūkstančių talentų, negalime atsilyginti net per ampriklauso nuo parapijos. žių. Kurgi mes, Viešpatie, pabėgtume nuo Tavo veido ir pasislėptume nuo Tavo Dvasios?

Kai klausia: „Tai kas pas jus kitaip, Šventasis Dieve, mes ne tiek iš baimės gailimės, nuodėmėmis pelnę teisingą bausmę liuteronai?“, mintyse atsakau: „Viskas ir mirtį, kiek gėdijamės įžeidę jomis Tavo begalinę meilę ir Tavo tėvišką ištikimybę. Todėl tas pats, tik biškį kitaip“ (taip sakydamaldaujame didžioje savo sielos bėdoje: dėl savo malonės Tu pats mus sugrąžink, tai vo vienas kunigas). Tas pats krikščiobūsime išganyti! Pagydyk mūsų nuodėmių žaizdas, tai mes pasveiksime! Pasiimk mūnių tikėjimas, tik kažkiek kitaip mosų kietas bei šaltas širdis ir duok mums naują tikrą Dvasią, kurios vaisiai yra meilė, komas, išpažįstamas, praktikuojamas. džiaugsmas, ramybė, susivaldymas, skaistybė. Palinksmink mus savo pagalba, ir Tavo Kodėl prisiminiau šiuos išgyvenigeroji Dvasia teveda mus tikruoju keliu! Pastiprink mus jėgomis iš aukštybių ir duok mus? Dabar, kai jau pripratau (bet nemums per Jėzų Kristų Šventoje Dvasioje savo malonės paguodą. Amen. apsipratau!) prie didžiulės Dievo dovaArtuma 2017 m. liepa–rugpjūtis

25

Piligrimai drauge Reformacijai 500

Kuo gyvena Lietuvos

liuteronai ir reformatai?

Jūratė KUODYTĖ jo, kaip dar visai neseniai vienas tokių uoliųjų netgi rėžė į akis liuteronui: „Galėjome labiau pasistengti, kaip kad su žydais, tada jūsų visai nebūtų likę...“ Dar viena liuteronų išvykimo iš Lietuvos banga buvo po 1960 m., kai sovietų valdžia skyrė trijų mėnesių laikotarpį, per kurį žmogus, įrodęs savo vokišką kilmę, galėjo emigruoti.

Tuomet net ir ne vokiečiai liuteronai, kažkokiu būdu sugebėję įrodyti savo vokiškas šaknis, išvažiavo į Vakarus.

Vis dėlto, nepaisant tokių praradimų, stereotipinio požiūrio į tikėjimą, nežinojimo ar nenoro pažinti, evangelikų liuteronų bendruomenės gyvos ir veiklios daugelyje Lietuvos vietų. Vyskupo Sabučio teigimu, svarbu tai, kad bendruomenės yra margos savo amžiumi: pamaldose gali pamatyti ne tik garbaus amžiaus senolį, bet ir jo vaikaitį, taip pat viduriniąją kartą, augusią dar sovietmečiu, tačiau atradusią Bažnyčią. Įvairiose vietovėse bendruomenių tikslai ir uždaviniai skirtingi, tačiau visose ypač svarbi vieta skiriama Biblijos valandėlėms, giedojimui ir, žinoma, pamaldoms. Kunigams tenka aptarnauti po kelias parapijas, stengiamasi tikinčiuosius aplankyti bent kartą per mėnesį. Kai kur į pamaldas susirenka vos 10 evangelikų liuteronų; ne visuose bažnytkaimiuose išliko bažnyčios: kai kurios sovietmečiu suniokotos. Antai Kintuose bažnyčia perleista katalikams, nes maža liuteronų bendruomenė neišgalėjo atstatyti sandėliu paverstos bažnyčios. Tačiau tikintieji susirenka parapijos namuose ir čia kuria, plyta po plytos stato bažnyčią, sulaukdami paramos iš Vokietijos evangelikų liuteronų. Štai Žeimelio parapijos tarybos pirmininkė Marta Usonienė pasakoja, kad nors kunigas ir negali atvykti į pamaldas kiekvieną sekmadienį, tačiau mažos bendruomenės nariai turi ką veikti, jo laukdami: rūpinasi bažnyčia, susirenka mokytis giesmių, aptarti parapijos reikalų, ruoštis liuteronų ypač mėgstamai Kapinių šventei, kai į evangelikų liuteronų kapinaites suvažiuoja tai parapijai priklausę nariai, jų giminės ir, sutvarkę artimųjų kapus, turi progą pamatyti vieni kitus, pasijusti gausesne bendruomene, kartu pagiedoti ir pasimelsti.

Evangelikų liuteronų Bažnyčia turi veiklių organizacijų, kurios aktyviai bendradarbiauja su pasaulio krikš-

Lietuvos Seimas 2017-uosius ne veltui paskelbė Reformacijos metais, nes Lietuvos raštijai, kultūrai ir švietimui, Šventojo Rašto skaitymui ir krikščioniškų vertybių mokymui didžiulę įtaką turėjo tokių reformatorių kaip Radvila Juodasis, Martynas Mažvydas, Kristijonas Donelaitis, Abraomas Kulvietis, Andrius Volanas nuveikti darbai. Tad Reformacijos 500 metų jubiliejus, šiemet minimas krikščionių daugelyje pasaulio šalių, akina pažvelgti į du didžiausius Reformacijos sąjūdžio vaisius Lietuvoje – evangelikų liuteronų ir evangelikų reformatų Bažnyčias. Kuo gyvena eiliniai jų parapijiečiai, kaip suvokia savo tapatybę ir kaip reiškiasi mūsų margoje visuomenėje?

Lietuvos evangelikai liuteronai Lietuvos evangelikų liuteronų Bažnyčios vyskupo Mindaugo Sabučio teigimu, Lietuvoje yra apie 20 tūkstančių tikinčiųjų, kurie priskiria save šiai, vienai iš tradicinėmis pripažintų religinių bendruomenių. 56 parapijas Lietuvoje ir kelias jų JAV, Kanadoje ir Vokietijoje aptarnauja 25 kunigai, 2 diakonai ir Vilniuje reziduojantis vyskupas. Šie skaičiai džiugina ganytoją, prisiminus liūdną Bažnyčios padėtį sovietų okupacijos pradžioje, kai iš kelių dešimčių kunigų Lietuvoje buvo likę 6, su kuriais ir įžengė į Nepriklausomybę. Iš jų tik vienas kunigas turėjo aukštąjį teologinį išsilavinimą – vyskupas Jonas Kalvanas vyresnysis. Iš 250 tūkstančių liuteronų prieš karą šiandien liko vos 20 tūkst., o jų bažnyčios buvo paverstos ne galerijomis, muziejais, bet sporto salėmis ar sandėliais.

Kodėl evangelikai liuteronai prarado tiek daug savo narių? Pirmąkart „nukraujuota“ po Molotovo-Ribbentropo pakto paskelbimo. Po repatriacijos visi vokiečių kilmės liuteronai išvyko iš Lietuvos. 1944 m. daugelis bėgo nuo sovietų režimo į Vakarus. 1945 m. Maskva nurodė ištremti visus vokiečius, o kadangi vokiečių kilmės žmonių jau nebuvo, tai ištrėmė liuteronus, kurie tapatinti su vokiečiais. Net jeigu šeimoje buvo vienas liuteronas, trėmė visus, net ir vaikus. Taip buvo prarasti ištisi kaimai, liuteronų diaspora, gyvenusi tuose kraštuose šimtus metų. Liūdna, kad pradžioje minėtas liuterono kaip svetimo stereotipas uolių tikinčiųjų kaimynų dėka padaugino tų tremčių skaičių... Vyskupas Sabutis pasako26

Artuma 2017 m. liepa–rugpjūtis

Piligrimai drauge Reformacijai 500

čioniškomis organizacijomis, yra jų narės. Pvz., Vilniaus akademinio evangelikų liuteronų jaunimo draugija yra Pasaulio studentų krikščionių federacijos (WSCF) asocijuota narė. Draugija telkia Lietuvos liuteroniškąjį jaunimą, bendradarbiaudama su kitų konfesijų krikščionimis, siunčia savo atstovus į Baltijos tarpkultūrinio ekumeninio tinklo (BIEN) rengiamas programas, o 2002 m. ir pati surengė šios tarptautinės organizacijos narių suvažiavimą

Jonu Sakalausku ir aktoriumi Vytautu Rumšu įrašėme kompaktinę plokštelę su liuteronų ir reformatų giesmių rinkiniu, plačiajai visuomenei pristatydami ją nemokamų koncertų Lietuvos parapijose metu. Baigiamasis koncertas įvyks spalio 31 d. Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčioje, o lapkričio 5 d. Švenčionių Visų Šventųjų bažnyčioje.“ Kaip ir katalikai, evangelikai liuteronai vykdo socialinės paramos, švietėjiškas programas. Tuo rūpinasi VšĮ Liuteronų diakonija, kuri tęsdama 1904–1940 metų „Sandoros“ tradiciją ir vadovaudamasi krikščionišku gailestingumu teikia materialinę, moralinę, ligonių slaugos pagalbą.

Lietuvos evangelikai reformatai Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia taip pat yra pripažinta tradicinė religinė bendrija.

Lietuvoje ji veikia nuo XVI a. vidurio ir buvo ypač remiama Lietuvos didžiojo kanclerio, Vilniaus Giesmių šventė Šilutės evangelikų liuteronų bažnyčioje, 2017 m. birželio 17 d. vaivados Mikalojaus Radvilos Juodojo.

1557 m. jo rezidencijoje Vilniuje buvo sušauktas Vilniuje. Draugijos pirmininkas Kęstutis Pulokas yra vienas iš BIEN tinklo tarptautinių koordinatorių. Draugija pirmasis evangelikų reformatų Sinodas. 1553 m. Radvila veikia kaip Lietuvos evangelikų liuteronų Bažnyčios jau- Juodasis Lietuvos Brastoje įkūrė pirmąją LDK spaustunimo centro padalinys, o pats centras telkia jaunimą į Bib- vę, kurią jo sūnus Radvila Našlaitėlis, sugrįžęs į katalilijos studijas, rengia seminarus, vasaros stovyklas, į kurias kybę, perkėlė į Vilnių ir pavedė administruoti jėzuitams.

Istorikas ir evangelikų reformatų kunigas Rimas Misusirenka apie 300 jaunuolių iš visos Lietuvos. Ne mažiau kalauskas, prisimindamas LDK laikus ir pirmuosius evanreikšminga ir kitos organizacijos – Lietuvos evangeliškos bažnytinės muzikos sandraugos (LEBMS) – veikla. Jos gelikus reformatus, išskiria šiai bendruomenei palankius pirmininkė, vyskupo Jono Kalvano anūkė Laura Matu- metus XVI a. pirmojoje pusėje, kai religiniai skirtumai zaitė-Kairienė, rūpinasi liuteroniškų giesmių išsaugojimu buvo sprendžiami teologiniais disputais, kaip antai Andir leidyba, kuriant vieningą sistemą, padėsiančią bažny- riaus Volano rašytinės diskusijos su jėzuitu, pirmuoju čių vargonininkams ir chorų vadovams puoselėti seną- Vilniaus universiteto rektoriumi Petru Skarga. Vis dėlsias, Martino Lutherio laikus siekiančias giesmes, kartu to XVII a. pradžioje Seimo priimti įstatymai apribojo įtraukti ir jaunimo mėgstamas naująsias, lydimas gitarų evangelikų reformatų teises: jie negalėjo būti Senato ir kitų instrumentų. Vienas iš užsibrėžtų organizacijos nariais, statyti naujų bažnyčių, viešai melstis. Skirtingai tikslų – siekti ekumeniškumo, tad LEBMS organizuoja negu liuteronai (kurie buvo „svetimi“, vokieGiesmių šventes – chorų festivalius vis skirtingose para- čiai), reformatai laikyti savotiškais išdavikais, pijose, kviesdama dalyvauti ir kitų krikščioniškų konfesijų mat buvo savi – lietuviai ir lenkai. 1717 m. iš giesmininkus. Pirmoji Giesmių šventė įvyko dar 1935 m. jų atimamos visos pilietinės teisės (išskyrus Biržų evangelikų reformatų bažnyčioje, o 1938 m. Tau- karo tarnyboje).

Kunigas Tomas Šernas geriausiais laikais ragės liuteronų bažnyčioje, į kurią atvyko apie 20 bažnytinių chorų. Nuo 1996 m. tradiciją tęsia LEBMS. Laura evangelikų reformatų Bažnyčiai laiko Rusijos Matuzaitė-Kairienė apgailestauja, kad bažnyčių chorus okupaciją žlungant Abiejų Tautų Respublikai. smarkiai palietė emigracija: „Iš Jurbarko parapijos išvyko Būtent caro laikais pastatyta dauguma reformakelios šeimos ir štai choras neteko puikių balsų... Tačiau tų bažnyčių. Tačiau savais reformatai okupacidžiugina mažieji giesmininkai, kuriems taip pat rengia- nės valdžios vis tiek nebuvo laikomi: prasidėme chorų festivalį „Giesmių giesmelė“. O Reformacijos jus Pirmajam pasauliniam karui, caro valdžia visus Biržų jubiliejaus proga kartu su valstybiniu choru „Vilnius“ ir krašto evangelikus reformatus prievarta iškeldino, išvežė žymiais solistais Asta Krikščiūnaite, Liudu Mikalausku, visus kunigus kaip galimus išdavikus. Lietuvai atkūrus savo

Artuma 2017 m. liepa–rugpjūtis

27

Piligrimai drauge Reformacijai 500

valstybę, iki 1925 m. evangelikai reformatai atgavo visas teises, kaip ir kitos religinės bendruomenės. Kunigas Rimas Mikalauskas pažymi įdomią detalę, jog nuo tų laikų iki šių dienų išliko nerašyta taisyklė: mišrioje santuokoje gimus vaikams, berniukai buvo krikštijami tėvo Bažnyčioje, o mergaitės – pagal mamos priklausymą tam tikrai konfesijai. „Mes pagal pavardes dar šiandien atpažįstame, kurie buvo katalikų, o kurie evangelikų reformatų Bažnyčių parapijiečiai“, – teigia Mikalauskas. Sovietmečiu evan-

je, kai maldos namuose veikia valgykla ir sporto salė, o tikrieji bažnyčios savininkai įleidžiami svečių teisėmis.

Tikintieji viliasi, kad Reformacijos 500 metų jubiliejus pagreitins grąžinimo procesą.

Kaip ir evangelikai liuteronai, reformatai prie parapijų turi sekmadienines Biblijos mokyklėles, Vilniuje veikia krikščioniškas vaikų darželis, vykdoma socialinės paramos veikla – Medeikiuose yra vaikų namai „Vaiko užuovėja“, kuriuose glaudžiasi 23 vaikai. Ši bendruomenė palaiko artimus ryšius su kitomis krikščionių bendruomenėmis, kurios Lietuvoje nėra pripažintos tradicinėmis.

Svarstydamas kylančius iššūkius visiems krikščionims, evangelikų reformatų Bažnyčios generalinis superintendentas kunigas Tomas Šernas mano, kad šiandien žmonėms apie Kristų reikia kalbėti jiems suprantama kalba, vykdyti misijas, kaip Vengrijoje, kur reformatai eina pas čigonus ir kalbasi, ir nebūtinai bažnytiniais žodžiais, įprastomis teologinėmis formuluotėmis. „Kodėl gi ne repo žodžiais? – klausia. – Manau, kad į tokį kalbėjimą kviečia ir popiežius Pranciškus. Mes, krikščionys, ilgus metus kovojome, kad atsilaikytume prieš paPo sinodo prie Biržų evangelikų reformatų bažnyčios, 2017 m. birželio 25 d. gonis, kasėm apkasus, lipome į tankus. O juogelikai reformatai parapijas išlaikė Biržuose, Nemunėlio se sėdint paprastas gyvenimas praeidavo nepastebėtas.

Radviliškyje, Papilyje, bet nuolatinio kunigo nebūdavo – Nesakau, kad tų tankų nebereikia, tačiau retkarčiais reiatvažiuodavo, kai galėdavo. Žmonės tikėjimą išsaugojo kia iš jų išlipti ir pažiūrėti, kas darosi ant žemės. O mes, kaip kultūrinę formą. Tomas Šernas prisimena pokalbius Lietuvos reformatai, bandome savo jėgomis kažką gero su senosios kartos tikinčiaisiais apie tai, kuo reformatai padaryti dėl Jėzaus ir dėl Lietuvos.“ Štai taip paprastai skiriasi nuo katalikų. „Mes nesižegnojame ir neiname iš- krikščionišką priedermę įvardija kunigas Tomas Šernas.

Karščiausia šios tradicinės Lietuvoje religinės benpažinties“, – taip siaurai buvo suvokiama reformatiškoji tapatybė. „Šiandien mes esame jauna, galima sakyti, vie- drijos naujiena – birželio 24–25 dieną Biržuose vykusianos kartos Bažnyčia, todėl jeigu neperduosime savo tikė- me Sinode priimtas nutarimas Lietuvos evangelikų rejimo ateinančioms kartoms, Bažnyčia mirs. Biblijos ins- formatų Bažnyčiai prisijungti prie Pasaulio reformuotų titute ruošiame žmones, ketindami siųsti juos mokytis į bažnyčių federacijos ir tapti jos nare. Taip pat parapijų Vakarų universitetus, seminarijas studijuoti kristologijos, delegatams buvo pristatyti Bažnyčios generalinio supeevangeliškosios teologijos, idant Bažnyčia praturtėtų išsila- rintendento ir Konsistorijos prezidento pranešimai, kuvinusiais ganytojais“, – viliasi generalinis superintendentas. riais išreikšti ketinimai pagaliau pasirašyti sutartį tarp Šiandien vieno žymiausių Reformacijos veikėjų Jeano Lietuvos Respublikos ir evangelikų reformatų Bažnyčios.

Calvino (1509–1564) sekėjų ir kalvinizmo doktrinos iš- Šis eilinis Sinodas Lietuvos reformatams buvo neeilinis pažinėjų evangelikų reformatų Lietuvoje yra apie septyni ir tuo, kad pirmą kartą iškilmingas pamaldas iš Biržų tūkstančiai. Iš 14 parapijų didžiausios ir veikliausios Bir- evangelikų reformatų bažnyčios transliavo visuomenižuose, Vilniuje, Panevėžyje, taip pat Papilyje, Švobiškyje. nė LRT televizija.

Plačiai pagarsėjusi ir ne tik evangelikų reformatų jaunimą traukia Nemunėlio Radviliškyje organizuojama O daugiau apie šias dvi Bažnyčias Lietuvoje vasaros stovykla „Nemradas“, puoselėjanti krikščioniškas galima sužinoti interneto svetainėse vertybes ir ugdanti bendruomeniškumo dvasią. Jos diwww.ref.lt ir www.liuteronai.lt, dar rektorė Irma Zablackaitė pasakoja, kad vos pasibaigus paprasčiau – užeiti į maldos namus savo stovyklai joje dalyvavę vaikai jau nori registruotis į kitos miestelyje, susipažinti ir susidraugauti. vasaros stovyklą, nes vietų gali ir neužtekti...

Mes, krikščionys, tikrai galėtume daug Liūdnai žiniasklaidoje pagarsėjo Kauno reformatų gražių ir svarbių dalykų kartu nuveikti. bažnyčios istorija. Generalinio superintendento kunigo Tomo Šerno žodžiais, gėdingas faktas laisvoje Lietuvo28

Artuma 2017 m. liepa–rugpjūtis

Piligrimai drauge Reformacijai 500

Krikšto vienybė Antanas SAULAITIS SJ pamaldos būdavo broliškos ir seseriškos, juk bendras mūsų rūpestis – mūsų tėvynių laisvė ir nepriklausomybė.

Ne visiems Krikšto vienybė suprantama ar priimtina.

Didžiulėje lietuvių skautų stovykloje sekmadienio Mišioms vadovavo vietinis amerikietis vyskupas. Norėjome į procesiją įtraukti lietuvių liuteronų kunigą. Vyskupas nesutiko, tad teko kunigui sėdėti tarp žmonių. Sielovados būreliui tai buvo karti patirtis. Tačiau atsigavome kito sekmadienio bendrose pamaldose – dalyvavo 970 katalikų ir 30 evangelikų stovyklautojų. Liuteronas kunigas priminė, kad protestantai dvasininkai geriau pamokslauja negu katalikai; taip ir buvo – šviesūs jo žodžiai įstrigo jaunimui, vadovams ir svečiams. Mažesnėje, 150–200 dalyvių, stovykloje kasmet kartu švęsdami Eucharistiją, abu kunigai savo parapijiečiams dalydavome Komuniją. Čikagos apylinkėse evangelikų kunigo Valdo Aušros ir kitų pastangomis įkurta Psichologinės ir dvasinės pagalbos draugija subūrė savanores psichologes, socialinius darbuotojus, teisininkę, gydytojas, sielovadininkes, du liuteronų ir vieną katalikų kunigą bendrai lietuvių išeivių tarnystei.

Kai prieš 57 metus keturi jėzuitai kalbėjosi su kandidatu, vienas privalomų klausimų buvo apie sveikatą, pvz., ar kas šeimoje sirgo džiova. „Taip, – atsakiau, – mūsų senelis mirė nuo džiovos 20 metų prieš man išvystant pasaulį.“ Tas senelis, Rudolfas Lichtenšteinas, 1900–1918 m. buvo evangelikų liuteronų kunigas Panevėžyje. Vienintelis 1790–1795 m. įsteigtos parapijos kunigas, kurio kapas žinomas ir rūpestingai parapijiečių prižiūrimas. (Kiekvienoje šios giminės kartoje nuo 1636 m. buvo evangelikų kunigų.)

Susipažinę skautiškoje veikloje, mūsų tėveliai dėl „skirtingų religijų“ buvo sutuokti Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčios zakristijoje ir po kelerių metų toje bažnytėlėje krikštijo savo sūnelį. Mūsų senelė Marija Lichtenšteinienė mus lydėjo per karą ir pokarį, anūkėliams jos pasakos vakarais neužmirštamos. Palaidota Augsburge, o ant jos antkapio užrašas – Frau Pastorin (liet. „pastoriaus žmona“).

Kita pažintis su Reformacija vyko jau studijuojant teologiją po Vatikano II Susirinkimo. Tyrinėjome Martino Lutherio tezes ir nesuvokėme, kodėl taip reikėjo jaudintis ir skilti Bažnyčiai – mums tik viena tezė atrodė savotiška.

Maždaug tuo pat metu JAV plito nuostabios paauglių rekolekcijos TEC (Teens encounter Christ – „Paaugliai sutinka Kristų“), rengtos miestelių jaunimui. Ketvirtadienio–sekmadienio savaitgaliai būdavo ekumeniški, programoje ir Mišiose dalyvaudavo liuteronų, reformatų ir kitų krikščioniškų konfesijų kunigai. Nebuvo kaip skirstyti susigyvenusių pakrikštytųjų, kai liudijama susibūrusiųjų apie Kristų vienybė.

Kai pradėjau tarnauti lietuvių Šv. Kazimiero parapijoje San Paule, Brazilijoje, lietuvaitė rengėsi tekėti už esto, Senelis – kun. Rudolfas Lichtenšteinas o artimiausias liuteronas kunigas turėjo atskristi 1 200 km iš Buenos Airių, Argentinos. Paskambinus į arkivyskupiją dėl svečio kunigo dalyvavimo apeigose tvarkos, paaiškėjo, kad nuorodų nesą – daryki, kaip tinka ir išmintinga. Tai mudu kartu trikalbėje šventėje dalyvavome maždaug lygiomis, visai pagal vėliau atsirasiančius nuostatus. Kasmet estai, latviai ir lietuviai švęsdavo Pabaltijo dienas; ekumeniškos

* * * Nekartojant visos krikščionijos istorijos, labai aišku, kad Reformacija iškėlė ir išplėtojo Šventojo Rašto pažinimą ir naudojimą žmonėms suprantama kalba. Ne tik kaip žinią, bet ir kaip mylimą tikėjimo šaltinį. Esama papročio atmintinai išmokti ištisas Biblijos vietas. Pažinojau giminaitį, galintį iš atminties pasakyti visą Evangeliją pagal Joną. Savo ruožtu katalikai paveikė protestantų bažnyčias, ypač nuo Pasaulio Bažnyčių konferencijos (WCC) 1982 m. Limoje, atgaivinti svarbųjį Viešpaties vakarienės šventimą (berods, 70 proc. protestantiškųjų šakų taip prisimena Jėzų Kristų).

Katalikų domėjimasis Šventuoju Raštui ir jo studijos vėlavo. 1943 m. išėjo Pijaus XII enciklika Divino afflante Spiritu. Apie tinkamai puoselėtinas Šventųjų Knygų studijas, plačiai atverianti duris Šventojo Rašto studijoms ir plėtotei. Po Vatikano II Susirinkimo sudarytu labai pasisekusiu metinių Mišių skaitinių ciklu naudojasi ir nemažai reformatų. Biblijos sąjūdis Lietuvą dėl suprantamų Artuma 2017 m. liepa–rugpjūtis

29

Piligrimai drauge Reformacijai 500

priežasčių dar vėliau pasiekė. Nebuvo patirties rengti Biblijos vakarus ir paplitusius Šventojo Rašto būrelius.

(Dar ir šiandien kai kur mūsų parapijose visus skaitinius skaito kunigas...) Pagal 2013 m. mokslinius tyrimus, pusė Lietuvos katalikų niekad nėra Biblijos skaitę.

Tereikėtų apsilankyti ekumeninės Biblijos draugijos ar katalikiškame knygyne, kad patirtumėte, kiek ir kokių patrauklių esama Biblijos leidimų įvairiam amžiui ir progoms. Pamokslai pagal Šventąjį Raštą įgauna kilnų ir taurų turinį, jau nekalbant apie vaisius asmeniniame, šeimos gyvenime.

Katalikų Bažnyčioje, kaip ir kitose krikščionių bendrijose, visada gyvavo labiau charizmatiška srovė, o XX a. protestantų charizminis judėjimas pagyvino katalikų supratimą apie Šventosios Dvasios veikimą, dovanas ir vedimą. Plito ir plinta labiau spontaniškos pamaldos, susibūrimai, dėmesys Šventosios Dvasios dovanai – Krikštui, Sutvirtinimui. Daugybė (neveiklių) katalikų gyvą tikėjimą atranda sekmininkų bendruomenėse.

Panevėžio liuteronų bažnyčia. Vidos Simaitienės nuotrauka

Labai reikšmingas evangelikų įnašas į mūsų Bažnyčios lobyną – giedojimas, tai yra visos susirinkusios bendruomenės „veiklesnis, pilnesnis ir sąmoningesnis dalyvavimas liturgijoje“ (popiežiaus Pijaus X žodžiai). Lietuvių evangelikų giesmyne yra kone 600 giesmių lietuvių kalba, išverstų ir senųjų liaudiškų. Angliškai kalbantys katalikai Vatikano II Susirinkimo atnaujinimą sutiko su labai kukliu savo kalba giesmynu, tad sėmėsi giesmių iš anglikonų, liuteronų, reformatų ir kitų bažnyčių, patys ėmė kurti giesmes, dažnai remdamiesi Šventuoju Raštu, pvz., psalmėmis ar Naujojo Testamento eilėmis.

Vokiškai kalbantis katalikiškas pasaulis (maždaug nuo 1922 m.) turėjo vadinamąsias „Betsingmesse“. Kunigas visa atskaitydavo lotyniškai, o žmonės savo kalba skaitydavo ir giedodavo atitinkamas Mišių dalis. Toks bendruomeniškas dalyvavimas buvo neįkainojama parama skaudžiais karo metais. Tarp lietuvių taip pat atsirado tokio pobūdžio giesmių; geras pavyzdys yra tėvo 30

Artuma 2017 m. liepa–rugpjūtis

jėzuito Benedikto Andruškos pritaikytos, lietuvių kalba kurtos giesmės.

Gera dalis ypač jaunimo giedamų giesmių (pritariant gitara) kilusios iš sekmininkų, charizmininkų. Žinoma, mūsų giedotojai jas neretai sulėtina, tempia kaip gumą, gieda savotišku tonu lyg per nosį, dauguma vienodu ritmu ir pobūdžiu. O kokia gyvybė sklinda, kai giesmė vikri, žodžiai taiklūs, mažiesiems – dar ir judesiai pritaikyti. Kokia graži Rytų krikščionių stiliaus ryškiai paveiktų Taizé giesmių įvairovė.

Kartais ne visai maloniai pajuokaujame, kad mūsų Santuokų ir laidotuvių giesmės būna tos pačios – Ave Maria ir Panis Angelicus, dar ir Pie Jesu. (Evangelikų giesmyne bent trys giesmės skirtos Santuokai.)

Kai nelengva savaime suvokti ir įgyvendinti galimybę visai bendruomenei kuo pilniau ir sąmoningiau įsitraukti, tenka pasisakyti Bažnyčios vadovybei. 1953 m. Pijus XII uždraudė vien chorams atlikti visas nekintamas Mišių dalis, tokias kaip Kyrie, Gloria, Tikėjimo ižpažinimą, Šventas, Dievo Avinėli. Liturginio giedojimo taisyklės nurodo pirmenybes – didysis Amen, tada Aleliuja, kuris gali būti tik giedamas, o paskui psalmės ir kitos dalys. Nieko nėra gražiau, kai choras keturiais balsais praturtina susirinkusiųjų giedojimą. Nieko nėra skaudžiau, kai choras gieda sau, dažnai lotynų kalba ir tarsi koncertuodamas, o žmonės Mišiose, laidotuvių, Santuokos ir kitomis progomis lieka nebyliai. Niekas nepaguodžia ir neįkvepia labiau, nei bendras giedojimas džiaugsmo ir liūdesio valandomis.

Kodėl dabar neįprasti dėkingai giedoti, jeigu danguje tai bus vienintelis užsiėmimas? (Tokie mažabalsiai kaip rašantysis ten kitiems vartys gaidų puslapius.)

Mūsų senelis, prieš šimtmetį buvęs Panevėžio ir Šeduvos evangelikų liuteronų kunigas, nuolat susirinkdavo su kitų tikėjimų dvasininkais aptarti miesto gyventojų reikalų, paremti vieni kitų. Visi tikintieji gali prisidėti prie geros valios žmonių pastangų ginti teisę ir teisingumą, pagarbą ir solidarumą. Kokia graži svajonė, kad taip būtų kiekviename mieste ar apylinkėje.

Reformacija – nuolatinis ir nebaigtas kiekvienos religijos uždavinys. Juk Ecclesia semper reformanda (liet. „Bažnyčią reikia nuolat atnaujinti“).

Artuma kviečia į didžiuosius atlaidus!

DIDIEJI ŽEMAIČIŲ KALVARIJOS ATLAIDAI liepos 1–12 d.

Liepos 1 d., šeštadienis Atlaidų išvakarės

Meldžiamės už katalikiškas organizacijas ir Marijos legiono narius 16 val. – šv. Mišios Panų kalne 19 val. – Mišparai Bazilikoje; po jų – Eucharistinė procesija aplink Baziliką Liepos 2 d., sekmadienis Ligonių, Carito ir Lietuvos bendruomenių diena

PAMALDOS ATLAIDŲ METU 7 val. – Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ Kęstaičiuose išlydi piligrimus į Žemaičių Kalvariją 7.30 val. – Valandų liturgijos rytmetinė Žemaičių Kalvarijos bazilikoje 8 val. – šv. Mišios 10 val. – šv. Mišios, po jų – Švč. Sakramento adoracija ir Dievo Gailestingumo vainikėlis 12 val. – suma, po jos – iškilminga pagrindinė procesija į Kryžiaus kelio kalnus 19 val. – vakarinės šv. Mišios (paskutinę atlaidų dieną 19 val. šv. Mišių Bazilikoje nebus)

Liepos 3 d., pirmadienis Maldų už priklausomybių varginamus žmones diena Liepos 4 d., antradienis Katechetų ir visų pedagogų diena Liepos 5 d., trečiadienis Policijos, valstybės sienos apsaugos, ugniagesių gelbėtojų ir kitų teisėsaugos įstaigų diena Liepos 6 d., ketvirtadienis Brolių latvių diena

Liepos 7 d., penktadienis Kelininkų diena 19 val. – Plungės Pramoninkų sąjungos, Kryžiaus kelio koplytėlių globėjų maldos vakaras Liepos 8 d., šeštadienis Jaunimo diena 19 val. – Telšių vyskupijos jaunimo maldos vakaras 21 val. – jaunimo procesija į Kryžiaus Kelio kalnus Liepos 9 d., sekmadienis DIDŽIOJI KALVARIJA Šeimų diena Liepos 10 d., pirmadienis Žemdirbių diena Liepos 11 d., antradienis Savivaldybių diena Liepos 12 d., trečiadienis Kunigų ir vienuolių diena

www.zemaiciukalvarija.lt

PAL. JURGIO MATULAIČIO ATLAIDAI MARIJAMPOLĖJE liepos 9–12 d.

Jurgio Matulaičio beatifikacijai – 30!

ATLAIDŲ DIENOTVARKĖ 11 val. – katechezė Bazilikoje (9 d. nebus) 11.30 val. – rožinio malda Bazilikos pal. Jurgio Matulaičio koplyčioje (9 d. nebus) 12 val. – šv. Mišios 13 val. – agapė Marijonų vienuolyno sode (9 ir 16 d. – 13.30 val.)

13.45 val. – pasivedimo pal. Jurgiui Matulaičiui pamaldos Bazilikos pal. Matulaičio koplyčioje (9 ir 16 d. nebus) 15 val. – malda Lūginėje 18 val. – vakaro šv. Mišios Bazilikoje Kitos šv. Mišios sekmadieniais liepos 9 d. – 8, 9.30 ir 11 val. liepos 16 d. – 8 ir 9.30 val.

Liepos 9 d., sekmadienis Padėkos už patirtas malones diena 13 val. – naujų votų sudėjimas prie Pal. Jurgio Matulaičio altoriaus, liudijimai apie jo užtarimu gautas malones Liepos 10 d., pirmadienis Socialinių darbuotojų ir savanorių diena Liepos 11 d., antradienis Kariuomenės ir visuomenės gėriui tarnaujančiųjų diena Liepos 12 d., trečiadienis Švietimo ir žiniasklaidos darbuotojų diena

Kviečiame apsilankyti pal. Jurgio Matulaičio muziejuje marijonų vienuolyne nuo 10 iki 17 val.

Liepos 13 d., ketvirtadienis Kunigų ir pašvęstųjų diena

Koplyčia Lūginėje atvira maldininkams nuo 10 iki 18 val.

Liepos 14 d., penktadienis Ligonių, slaugytojų ir medikų diena

Liepos 15 d., šeštadienis Katalikiškų judėjimų bei bendruomenių diena Iškilmių vigilija: 20 val. – šv. Mišios Bazilikos pal. Matulaičio koplyčioje 21 val. – Švč. Sakramento adoracija, šlovinimas, užtarimo malda 22 val. – žiburių procesija Liepos 16 d., sekmadienis PAGRINDINĖ IŠKILMIŲ DIENA – Jurgio Matulaičio beatifikacijos 30-mečio jubiliejus

www.marijampolesbazilika.lt

Artuma dėkoja Dievui

už naująjį palaimintąjį ir užtarėją – Teofilių Matulionį

Visagali gailestingasis Dieve, suteik mums dvasios tvirtumo, kad garbingu palaimintojo Teofiliaus, vyskupo ir kankinio, pavyzdžiu tavęs klausytume labiau nei žmonių ir drąsiai išpažintume tikėjimą.

Irutės Jaruševičiūtės, Marijos Stanulytės ir Vilniaus arkivyskupijos (Klaudijaus Driskiaus) nuotraukos

Išsamiau su šio Dievo bičiulio gyvenimu galite susipažinti Artumos puslapiuose ir naujoje mūsų leidyklos išleistoje Algirdo Jurevičiaus knygoje Susipažinkime – esu Teofilius. Knygą galite įsigyti visuose katalikiškuose knygynuose bei Artumos redakcijoje!

www.artuma.lt

Artuma kviečia į didžiuosius atlaidus!

KRYŽIŲ KALNO ATLAIDAI

liepos 29–30 d.

Liepos 29 d., šeštadienis 19 val. – vakarinė vigilija Kryžių kalne. Kryžiaus kelias, vadovaujamas Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio Liepos 31 d., sekmadienis 11 val. – piligriminis žygis iš Šiaulių katedros į Kryžių kalną, išpažinčių klausoma nuo 14 val.

15 val. – šv. Mišios Kryžių kalne

www.siauliuvyskupija.lt www.kryziukalnas.lt

ŠVČ. MERGELĖS MARIJOS ĖMIMO Į DANGŲ (ŽOLINĖS) ATLAIDAI PIVAŠIŪNUOSE

PAMALDOS ATLAIDŲ METU 10, 12 ir 18 val. – šv. Mišios 9.30 ir 17.30 val. – rožinio malda Išpažinčių klausoma nuo 9 val. ir nuo 17 val.

KREKENAVOJE

rugpjūčio 14–22 d.

Rugpjūčio 14 d., pirmadienis Atlaidų atidarymas. Jaunimo vakaras

Rugpjūčio 19 d., šeštadienis Šeimų diena

18 val. – šv. Mišios Eucharistinė procesija

12 val. šv. Mišiose bus teikiamas Sutvirtinimo sakramentas

Rugpjūčio 15 d., antradienis ŠVČ. MERGELĖS MARIJOS ĖMIMO Į DANGŲ IŠKILMĖ (Žolinė)

Rugpjūčio 20 d., sekmadienis Ligonių, slaugytojų ir medicinos darbuotojų diena

Padėka už Teofiliaus Matulionio, vyskupo ir kankinio, gyvenimą ir tarnystę

12 val. šv. Mišiose bus teikiamas Ligonių sakramentas

Rugpjūčio 16 d., trečiadienis Kunigų ir vienuolių diena

Rugpjūčio 21 d., pirmadienis Žemdirbių ir bendruomenių diena

Rugpjūčio 17 d., ketvirtadienis Carito diena

Rugpjūčio 22 d., antradienis ŠVČ. M. MARIJOS KARALIENĖS LITURGINIS MINĖJIMAS Gyvojo Rožinio ir kitų maldos grupių diena

Rugpjūčio 18 d., penktadienis Tikybos mokytojų, katechetų ir pedagogų diena

www.pivasiunai.lt

rugpjūčio 14–20 d.

Rugpjūčio 14 d., pirmadienis Jaunimo diena 16 val. – sutaikinimo pamaldos 21 val. – šlovinimas ir budėjimas Bazilikoje Rugpjūčio 15 d., antradienis Žolinės diena Rugpjūčio 16 d., trečiadienis Kunigų ir vienuolių diena Rugpjūčio 17 d., ketvirtadienis Katechetų ir tikybos mokytojų diena Rugpjūčio 18 d., penktadienis Ligonių, slaugytojų bei medicinos darbuotojų diena 17 val. – vidinio išgydimo pamaldos

Rugpjūčio 19 d., šeštadienis Gyvojo Rožinio, Marijos legiono ir kitų maldos grupių diena 20 val. – žvakių procesija su Fatimos Marijos statula Rugpjūčio 20 d., sekmadienis Šeimos diena KASDIEN ATLAIDŲ METU 12 ir 19 val. – šv. Mišios (rugpjūčio 15 d. – ir 9 val.)

9–11 val. – Švenčiausiojo Sakramento adoracija 11 val. – katechezė 11.30 val. – rožinio malda

www.krekenavosbazilika.lt

Tiesa padarys jus laisvus

Kūnu suvaržytas, dvasia laisvas Vytautė MACIUKAITĖ Šių metų birželio 25 d. Vilniuje jau antrasis lietuvis paskelbtas palaimintuoju. Todėl šiuos metus Lietuvos vyskupai yra paskelbę būtent jo – Teofiliaus Matulionio – metais, pritaikydami jiems evangelinį šūkį: „Tiesa padarys jus laisvus“ (Jn 8, 32). Šūkis pasirinktas atsižvelgiant į buvusio Kaišiadorių vyskupo ilgą kankinystės ir persekiojimų kelią dėl tiesos. Fiziškai jis buvo suvaržytas, bet dvasiškai laisvas, todėl skelbė tai, kas tuometinės sovietų valdžios buvo draudžiama.

Nors praėjo nedaug metų nuo to laiko, kai Lietuva vėl tapo nepriklausoma, mes gyvename jau kitokiais laikais, kai žodžio laisvė ir žmogaus teisės iškeltos į neregėtas aukštumas, kai nuolat kartojamas žodis „tolerancija“. Regis, jau dingo bet kokia galimybė kentėti dėl tiesos arba baimė ją išsakyti. Jeigu taip, Matulionio pavyzdys turėtų atrodyti nebeaktuali atgyvena ir nebevertėtų apie tai net kalbėti. Vis dėlto, jeigu skelbiamas palaimintuoju ir visus metus apie jį kalbame, vadinasi, jo atstovaujama tiesa nėra praeitis ir mes negyvename absoliučios laisvės ir tiesos laikais. Kad ir kokią santvarką sukurtų žmonija, kad ir kaip nuostabiai spindėtų žodžiai „demokratija, lygybė, brolybė, tolerancija“, tai niekuomet nepakeis fakto, kad tiesa yra ir liks nekenčiama ir ją bus mėginama išstumti iš žmogaus gyvenimo centro į pakraščius. Ar nėra sukuriamas atvirkštinis efektas – kuo labiau pabrėžiama tiesa ir laisvė, tuo mažiau jos realios?

Poncijaus Piloto klausiamas – „O kas yra tiesa?“ – Jėzus tylėjo. Jeigu Jis būtų pateikęs tiesos apibrėžimą, jį būtų galima tiesiog taikyti mūsų gyvenime, ir tiesa būtų gana paprastai įgyvendinama.

Daug mąstytojų mėgino atsakyti į klausimą, kas gi ta tiesa. Šv. Tomas Akvinietis pateikė populiariausią formuluotę, jog tai yra „dalyko ir proto atitikimas“. Šv. Tomas kalbėjo apie santykį tarp žmogaus ir daikto. Jo atsakymas iš esmės nėra klaidingas, bet visiškai susiaurintas, kadangi neįtraukia svarbiausio „elemento“ – tiesos šaltinio. Juk tiesa nėra vien kažkoks objektas, kurį mes aprėpiame arba kurio neaprėpiame savo ribotu protu.

Ji kyla iš Asmens; ji yra ne tik išmąstoma, bet ir pajaučiama, išgyvenama, iškenčiama ir mylima. Būtent tai gyvendamas darė vyskupas Teofilius! Jis išbuvo tiesoje, savo skausmu išgyveno jos vertę, jautė, jog privalu ją ginti net savo gyvybės kaina, nes jeigu jos netektume, ir likdami gyvi vis tiek būtume visko netekę (plg.

Mt 16, 26). Žmogus negali gyventi be orientyro, be vertybės, kuri yra aukščiau už jį ir apšviečia tamsią jo egzistenciją. Šiandien niekas mūsų už tiesą nesodina į kalėjimą. Dažnai net pabrėžiama, jog nebegyvename tamsiaisiais viduramžiais, jiems priešinami dabartiniai, neva labai šviesūs laikai. Dabar visi gali išsakyti savo nuomonę ir visiems visus ir viską privalu toleruoti. Na, bent jau tol, kol tai pernelyg nebado akių ir neskaudina ausų. Bet ar šis žodelis „kol“ neparodo, kad laisvė ir tolerancija nėra beribės? Negana to – ar neatsitiko atvirkščiai? Ar tiesa mūsų laikais neturi kur kas mažiau „teisių“ negu bet kada anksčiau? Čia galioja priežodis: „Su kuo sutapsi, tuo pats tapsi.“ Kas viską toleruoja, kas prisitaiko prie vyraujančių nuomonių, tas nebepasilieka tiesoje. Išminties knygoje skaitome, jog išmintis niekuomet nesėdi centrinėse miesto aikštėse, turguose ir nėra girdima, nes ten yra kvailybės mėgstamos vietos. Ir šiais laikais tai išlieka nepakitusi realybė. Išmintis laikosi nuošalumo ir ją atranda tik tie, kurie kantriai jos ieško bei yra pasiruošę jai atver-

ti ausis. Kas gyvena taip, tarsi tikslas pateisintų priemones ir jis galėtų laikinu melu pasiekti kažką gero, prie to melas taip prikibs, jog taps nebeatsiejama jo asmenybės dalimi. Šitai puikiai suvokė vyskupas Teofilius. Jis nesilenkė kiekvienam, kuris siekė jį palenkti, bet išliko tiesus.

Net garbaus amžiaus sulaukusio jo vis dar bijojo jo persekiotojai ir engėjai. O persekiojamasis jautėsi be galo laisvas, kadangi neturėjo ko prarasti. Vienintelis dalykas, ką jis išties galėjo prarasti, buvo tiesa. Kas netenka tiesos, tas aukščiausiomis vertybėmis padaro kitus praeinančius dalykus: pinigus, gerą vardą, pripažinimą, karjerą, tariamą saugumą ir pan. Žmogus – socialinė būtybė ir, ko gero, labiausiai bijo prarasti priklausymą tam tikrai žmonių grupei. Vis dėlto tai nėra aukščiausias žmogaus pašaukimas, nes jo žmogiškumas išsiskleidžia ne tik santykyje su kitu žmogumi. Būtent tai įrodo judaizmo ir krikščionybės šviesuliai – dėl Dievo ir tiesos galima visko atsisakyti. Mat žmogų suluošina ne tiek atskyrimas nuo kitų žmonių, kiek atskyrimas nuo Dievo. Vienas iš būdų atsiskirti nuo Jo yra gyvenimas mele, pritarimas jam. Meluodamas žmogus tuo visuomet pasako, kad jam už Dievą yra svarbesnių dalykų. Dažniausiai tai būna kiti žmonės arba patogumo ir lengvo gyvenimo siekis.

Iš vyskupo Teofiliaus gyvenimo aiškiai matome, kad jei myli tiesą, net silpna sveikata nėra kliūtis nuveikti didelius darbus ir ištverti psichologinį spaudimą bei fizinį persekiojimą. Taigi jis savo gyvenimo statinį statė ne ant smėlio, bet ant tvirtos uolos (plg. Mt 7, 24–27).

Artuma 2017 m. liepa–rugpjūtis

35

Tiesa padarys jus laisvus

Tiesos išlaisvinti mokiniai Tomas VILUCKAS „Jei laikysitės mano mokslo, jūs iš tikro būsite mano mokiniai; jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus“ (Jn 8, 31–32), – taip nusako Jėzus mokinystės esmę. Tuo Viešpats mokinystę susiejo su tiesos ir laisvės sąvokomis.

Tiesa patvirtinama gyvenimu

Mokytis nuolatos

Biblijoje nėra tokių ginčų apie tiesą, kokius sukelia filoPažinę tiesą tampame tikri Jėzaus mokiniai. Mokisofai. Šventojo Rašto puslapiuose nesiimama dėlioti jokių nystė prasideda nuo tikėjimo, pabundančio tuo metu, mokslui būdingų loginių konstruktų, nerasime ten ir gry- kai žmogus priima Kristų ir Jo žodžius kaip tiesą, priinai spekuliatyvių sąvokų, idėjinių prieštaravimų. Biblijoje ma viską, ką Jis sako apie Dievo meilę, nuodėmės žalą, tiesa yra pažini, atsiskleidžianti, patiriama. Ji vyksta čia gyvenimo prasmę ir tikslą. ir dabar. Senajame Testamente tiesai įvardyti vartojamas Tokiai nuostatai būdingas nuolatinis Jo žodžių klaužodis emet reiškia įpareigojančią tikrovę, todėl ir yra tiesa. symas. Pasakojama, kad vienas kunigas per pamokslus Žodis emet yra susijęs su kitu – emunah, ir abu reiškia tą mėgdavo nutilti, tarsi klausytųsi kažkieno balso. Krikšpatį – tikėjimą ir ištikimybę, neatsiejamus nuo tokių ker- čionis – žmogus, kuris visą savo gyvenimą klausosi Jėtinių sąvokų kaip malonė, taika, teisingumas ir teisumas. zaus balso, o sprendimus daro tik išgirdęs, ką Jis sako.

Galime pastebėti, kad iš žodžio emet kilęs amen – kasMokinys (gr. mathetes) išvertus pažodžiui reiškia „bedien užbaigiant maldas mūsų vartojamas žodis. Juo Jėzus simokantis dabar“, t. y. jis mokosi nuolatos. Krikščionis dažnai pradėdavo ir savo kalbas (lietuviškai verčiamas fra- turi vis labiau savo gyvenime pažinti Jėzų. Kas nenori ze „iš tiesų, iš tiesų...“). Šie vediniai susiję su tiesos reikšme. šito suprasti – nėra mokinys.

Tai apima nuolatinį gilinimąsi į tiesą Jėzaus žodžiuoNaujajame Testamente tiesa (graikiškai aletheia), kaip ir emet, reiškia kažkokį rimtai įtvirtintą ir tikrai esantį da- se. Niekas negali skaitydamas ar girdėdamas Kristaus žolyką. Be to, ji yra teisingumas, teidžius sakyti, kad visiškai supranta jų prasmę. Puiki knyga ir bulvarinis skaisumas, patikimumas, ištikimybė, nuoširdumas, sąžiningumas. Šios Krikščioniui tiesa turi talas skiriasi tuo, kad pastarasis persąvokos Biblijos mintyje iš esmės skaitomas ir atidedamas į šalį, o šebūti ne tik svarstymų, atitinka tiesą. devras skaitomas kelis kartus. Laikytis bet visada ir įgyvendi- Jėzaus žodžių – tai nuolatos gvildenti Tai aiškiai matyti iš Naujoir apmąstyti, ką Jis pasakė, vis gilinti jo Testamento tekstų, kuriuose nimo objektas.

Jo ištarmių prasmės supratimą. vartojamas žodis tiesa, analizės.

Mokinys vykdo Jėzaus žodžius.

Tiesą reikia mylėti (2 Tes 2, 10); tiesos būtina laikytis (Gal 5, 7); tiesa yra praktiškai įgy- Mes tyrinėjame Jėzaus žodžius ne kaip akademinį davendinama (2 Kor 4, 2); tiesa yra liudijama (Jn 18, 37); lyką, bet norėdami žinoti, kokių veiksmų Dievas laukia iš mūsų. Mokinystės tikslas – išsiaiškinti, kaip geriausia tiesa – Šventosios Dvasios dovana (Jn 16, 13–14).

Evangelijoje pagal Joną (3, 21) teigiama, kad tiesa yra elgtis, kad tiesa, kurią Jėzus įkūnija, būtų gyvybinga.

Taip mokinystė veda į tiesos pažinimą. Mokytis iš Jėpatvirtinama veiksmais. Krikščioniška tiesa turėtų būti zaus reiškia pažinti tiesą. „Ir jūs pažinsite tiesą“, – sakė ne tik svarstymų, bet visada ir įgyvendinimo objektas.

Krikščioniui ne tiek svarbu tiesą pažinti svarstymais, ne Jėzus. Bet kas yra tiesa? Į šį klausimą galėtų būti daug tik jai paklusti savo protu, bet kiek įmanoma labiau pa- atsakymų, tačiau labiausiai išbaigtas, be abejo, yra teiginys, kad Kristaus apreikšta tiesa parodo mums tikrąją lenkti jai savo gyvenimą.

Tiesa pagal Šventąjį Raštą nėra paslėptas, sunkiai pa- gyvenimo prasmę. Gyvendami Jėzaus tiesos šviesoje, prasiekiamas dalykas. Jėzus sakė: „Aš esu tiesa“ (Jn 14, 6). Jis dedame matyti, kas kasdienybėje tikrai svarbu, o kas ne. save sutapatina su tiesa, Jo Asmuo yra aletheia, dieviškosios tikrovės apreiškimo pilnatvė. Tad išgelbėjimas – tai ne intelektinės žinios, kaip vėliau, pavyzdžiui, manė gnostikai, o atsidavimas Jėzui Kristui ir tiesai, kurios Jis atėjo apreikšti.

36

Artuma 2017 m. liepa–rugpjūtis

Tikroji laisvė Jėzaus kalbos apie laisvę piktindavo žydus. Nors jie teigė, kad niekada nevergavo, kartą žydai buvo ištremti į Babi-

Tiesa padarys jus laisvus

loną, o Jėzaus tarnystės epochoje juos slėgė Romos jungas.

Tačiau žydai vertino laisvę kaip įgimtą kiekvieno žydo teisę, nes Įstatymas sako, kad judėjas, kad ir kaip prastai jam sektųsi, neturėtų patekti į vergo padėtį: „Jei kas nors iš tavo išlaikytinių taip nuskurstų, kad jis tau parsiduotų, nepadaryk jo savo vergu. Tebūna jis pas tave kaip samdinys ar įnamis. Jis dirbs pas tave tik iki jubiliejaus metų. Tada jis paliks tave – jis ir jo vaikai – ir sugrįš į savo šeimą ir atgaus savo protėvių nuosavybę, nes jie mano tarnai, kuriuos aš išvedžiau iš Egipto žemės. Jie nebus parduodami, kaip yra parduodami vergai. Vergą ar vergę gali laikyti, tik jei vergus nusipirksi iš kaimyninių tautų“ (Kun 25, 39–42. 44).

Istorikas Juozapas Flavijus taip rašė apie Judo iš Galilėjos, kuris vadovavo sukilimui prieš romėnus, sekėjus: „Jie pasižymi nepalaužiamu laisvės troškimu, ir jie tvirtina, kad tik Dievas gali būti jų vadas ir Viešpats.“ Net jei žydus pavergdavo kitos tautos, jie išlaikydavo savo dvasios nepriklausomybę. Menkiausia užuomina žydui, kad jis gali būti laikomas vergu, visada reiškė labai stiprų įžeidimą.

Laisvė nuo kitų žmonių nuomonės. Ne vienas žmogus gyvena nuolat nerimaudamas dėl to, ką kiti galvoja arba kalba apie jį. Deja, kaimyno balsas mums ausyse skamba garsiau, negu Dievo balsas širdyje. Mokinys – asmuo, kuris nustojo nerimauti dėl to, ką dauguma galvoja ar sako apie jį, nes jam svarbiausias Dievo žvilgsnis į jį.

Apaštalai Petras ir Jonas aukščiausio judėjų teismo akivaizdoje, nesibaimindami persekiojimų, pareiškė: „Spręskite patys, ar teisu Dievo akivaizdoje jūsų klausyti labiau negu Dievo! Juk mes negalime tylėti apie tai, ką esame matę ir girdėję“ (Apd 4, 19–20).

Keturios laisvės formos Tačiau Jėzus žada kitokią, ne politinę, laisvę. Mokinystė suteikia tokią laisvę, kuri reiškiasi keturiomis formomis.

Laisvė nuo baimės. Kristaus mokinys niekada nebus vienas gyvenime. Su juo amžinai keliauja Kristus ir jam nėra ko bijoti. Vienatvė ir mirtis yra du žmogaus priešai, kuriuos įveikti įmanoma tik sunaikinus baimės geluonį. Tai įvyko Jėzaus Kryžiaus galia: „Kadangi vaikų kraujas ir kūnas bendri, tai ir jis lygiomis juos prisiėmė, kad mirtimi sunaikintų tą, kuris turėjo mirties valdžią, tai yra velnią, ir išvaduotų tuos, kurie, bijodami mirties, visam gyvenimui buvo patekę į vergiją“ (Žyd 2, 14–15).

Mirties baimė yra dvasinės vergystės forma, nuo kurios Kristaus sekėjas turėtų būti laisvas.

Laisvė nuo savojo „aš“. Daugelis žmonių gerai žino, kad didžiausia kliūtis jų gyvenime – jie patys. Dažnai sakoma: „Aš negaliu pasikeisti, bandžiau, bet tai neįmanoma.“ Tačiau Jėzaus Kristaus galia ir artumas gali atkurti bei perkeisti mūsų senąjį „aš“. Apaštalas Paulius teigia: „Mes žinome, jog mūsų senasis „aš“ yra nukryžiuotas kartu su juo“ (Rom 6, 6). Tai nereiškia mūsų tapatybės sunaikinimo – kalbama apie siauro egoizmo žūtį.

Prisikėlęs Kristus pasirodo mokiniams. Duccio di Buoninsegna, apie1308–1311 m.

Laisvė nuo nuodėmės. Daug žmonių nusideda ne dėl noro nusidėti, bet todėl, kad jiems kitaip neišeina.

Nuodėmė yra taip apsėdusi juos, kad jie, kad ir kiek bando, vis negali jos atsikratyti. Apaštalas Paulius sušunka: „Aš net neišmanau, ką darąs, nes darau ne tai, ko noriu, bet tai, ko nekenčiu“ (Rom 7, 15). Mokinystė sutrauko įpročių grandines, prirakinančias mus prie nuodėmės, ir suteikia mums laisvę būti tuo, kuo turėtume būti.

Jėzaus mokiniui laisvė nėra tikslas savaime. Mokinys tampa laisvas nuo visko, kas trukdo augti jo asmeniui.

Reformatorius Jeanas Calvinas yra rašęs, kad Jėzus Kristus vienintelis tikrai laisvas. Jis – laisvės šaltinis, gaivinantis mūsų gyvenimą.

S. C. Lewis DIDŽIOSIOS SKYRYBOS Iš anglų kalbos vertė Jolanta Kriūnienė Knygoje Didžiosios skyrybos C. S. Lewisas vėl pasitelkia išskirtinį savo talentą kurti legendas ir alegorijas. Rašytojas sapne pasijunta esąs autobuse, kursuojančiame tarp pragaro ir dangaus.

Tai išeities taškas nepaprastam apmąstymui apie gėrį ir blogį, tarsi ginčijantis su Williamu Blake’u, parašiusiu Dangaus ir pragaro vedybas. Pasak autoriaus, „jei atkakliai laikomės pragaro (ar net žemės), nematysime dangaus; jei priimame dangų, negalėsime išsaugoti nė mažiausių ar ir mieliausių pragaro atminimų“.

KATALIKŲ PASAULIO LEIDINIAI

Pylimo 27/14, Vilnius 01309, tel. (8 5) 212 24 22, faks. (8 5) 262 64 62, www.katalikuleidiniai.lt

Artuma 2017 m. liepa–rugpjūtis

37

Tiesa padarys jus laisvus

Saviapgaulės kebeknė Zita VASILIAUSKAITĖ Jau nuo mažens žinome, kad melas, apgaulė yra blogis, todėl dažniausiai stengiamės jų vengti. Tačiau retai susimąstome, kad dažniausiai žmonės linkę apgaudinėti save, tuo labai apsunkindami savo bei artimųjų gyvenimą. Gal todėl aplinkui tiek nelaimingų ir nepatenkintų savo būtimi žmonių?

Kodėl save apgaudinėjame?

Ne visada lengva būti sąžiningam su kitais. Juk būna situacijų, kai mandagumas ar atsargumas reikalauja susilaikyti ir neišsakyti kritiškos nuomonės bendradarbiui ar vadovui. Žinome, jog ir auklėjant vaikus pagyrimai daug veiksmingesni nei kritika. Ne ką lengviau būti sąžiningam sau pačiam. Labiausiai paplitęs melas turbūt yra melas sau, kuris gali būti pavojingas. Aišku, vieni žmonės labiau linkę į saviapgaulę, kiti – mažiau, tačiau gyvenimo kokybė yra tiesiogiai susijusi su sąžiningumu sau.

Kodėl žmonės save apgaudinėja? Būna įvairių priežasčių, bet paminėsime labiausiai paplitusias.

Pirmiausia tai linkę daryti tie, kurių požiūris į save neteisingas. Jau nuo vaikystės mums brangiausi artimi šeimos nariai, giminės, auklėtojai, mokytojai vertina mūsų elgesį ir asmens savybes. Remdamasis tais atsiliepimais, vaikas mokosi save suvokti ir vertinti. Labai svarbu, kad ta informacija apie vaiką būtų ne tik teisinga, bet ir subalansuota. Jei tėvai bus linkę pabrėžti tik geras savybes ir elgesį, vaikas palaipsniui save suvoks kaip ypatingą ir geresnį už kitus, susiformuos Narcizo kompleksas (pamenate mitą apie jaunikaitį, kuris, pamatęs vandenyje savo atvaizdą, save įsimylėjo). Užaugęs nereiklumo ir pagyrų aplinkoje, jis lauks panašaus požiūrio ir iš kitų. Deja, kaip ir kiekvienas žmogus, turės trūkumų, klys, jam kažkas nepasiseks, tačiau nemokės priimti su juo susijusios neigiamos informacijos, todėl ją ignoruos arba interpretuos, kaip jam palankiau. Pvz., aiškins pats sau, jog kiti jam pavydi, yra kvaili, nes nemato teigiamų jo savybių bei pasiekimų ir pan. Kitaip sakant, toks žmogus, siekdamas išsaugoti labai gerą nuomonę apie save, užuot pasinaudojęs jam išsakoma kritika ir save tobulinęs, pasimokęs iš klaidų, apgaudinės save ir kaltins aplinkinius bei visą pasaulį, esą šie jam neteisingi.

Kita tėvų klaida ugdant vaiką – pernelyg kritiškas vertinimas. Tuomet vaikas išmoks save suvokti kaip niekam tikusį, nevisavertį. Jam trūks pasitikėjimo savimi, 38

Artuma 2017 m. liepa–rugpjūtis

todėl suaugęs bus linkęs vengti atsakomybės už savo gyvenimo kokybę.

Bijodamas savo paties akyse pasirodyti nevykėlis, ieškos pasiteisinimų, kodėl jam nesiseka („tokia jau mano dalia“), kodėl to ar kito nedaro, bus linkęs „pabėgti“ nuo nejaukios jam tikrovės į vieną ar kitą priklausomybę (svaiginimąsi, virtualią erdvę, lošimą ir pan.).

Dar viena saviapgaulės priežastis – žmogaus inercija arba tingumas. Dažnai tai slepiame po įvairiomis kaukėmis. Kartais žmogus sako: „Padariau klaidą praeityje, nes ne tuos mokslus baigiau, ne ten apsigyvenau, ne tą darbą dirbu. Ir nieko jau dabar nepadarysi.“ Žmogus vis grįžta mintimis prie to paties, tačiau giliai viduje žino, jog keisti savo gyvenimą niekada nevėlu. Tie, kurie ryžtasi, vėliau stebisi, kodėl taip ilgai delsė. Kartais toks žmogus bando save įtikinti, kad jam „neskirta“ įgyvendinti savo svajones. Bet juk jos – dovana, duota mums tam, kad savo pastangomis paverstume jas gyvenimo tikrove.

Kita vertus, žmogus kartais guodžiasi, kad laimingas pasijaus tik tada, kai pasieks tikslą. Tačiau laimingi turime mokytis būti kiekvieną dieną, atrasti būties džiaugsmą jau čia ir dabar.

Atidėlioti veikimą vėlesniam laikui – tai dar viena dažna saviapgaulė. Deja, nežinome, kiek dar laiko turime, todėl dažnai būna, kad kol žmogus atidėlioja gyvenimą rytdienai, jis taip ir praeina.

Kad ir kaip paradoksalu būtų, saviapgaulės priežastis yra ir baimė, nes ji trukdo kai kuriems suvokti tiesą.

Kodėl? Jei ją suvoks, reikės priimti kažkokį sprendimą, keisis įprasta gyvenimo rutina ir t. t. Kai kurie tėvai linkę ignoruoti netinkamą paauglio elgesį, save guosdami, kad „dabar jau toks tas šiuolaikinis jaunimas“. Tokie saviapgaulės padariniai kartais būna labai skaudūs, o tėvams belieka tik pripažinti, kad „pražiūrėjo vaiką“.

Psichologinio konsultavimo praktikoje neretai būna, kad sutuoktiniai kreipiasi psichologinės pagalbos, kai santykiai jau būna smarkiai pašliję. Daugelį metų jie stengėsi nematyti atsiradusių problemų, guodė save mintimi, kad tai „normalus gyvenimas“, arba galvojo, kad nesklandumai savaime susitvarkys. Kitaip sakant, daugelį metų save apgaudinėjo.

Dažnai žmonės apgaudinėja save siekdami išsaugoti aukštą savivertę savo pačių akyse. Štai vadovas nepripa-

Tiesa padarys jus laisvus

Net neįsivaizduojame, kokią žalą padaro mūsų gyvenimui tos mažos melagingos istorijos, kurias pasakojame sau... apie save pačius. tikslas buvo ne jo jėgoms, jis guodžiasi, kad dabar dar geriau, nes mato tos nesėkmės gerąją pusę. Pvz., nelaimėjęs konkurso į vadovaujamas pareigas sakys sau: „Galva bus ramesnė, turėsiu daugiau laisvalaikio“ ir pan.

Meluoti sau mus dažniausiai verčia kaltės jausmas, gėda. Žinome, kokie turime ar norėtume būti, bet ne visada norime suprasti, kokie esame.

Nemeluoti sau sunku, bet dar sunkiau galiausiai pripažinti, kad gyvenai save apgaudinėdamas. Jei to nepripažinsime, ir toliau darysime tas pačias klaidas ir kankinsimės. Meluojame sau, kai perkame ketvirtus šį sezoną batus, pasiteisindami, kad šiandien „geros nuolaidos“, kai aiškiname sau, kad dėl nelaimingos vaikystės neteisingai pasirinkome gyvenimo palydovą ir t. t. Net neįsivaizduojame, kokią žalą padaro mūsų gyvenimui tos mažos melagingos istorijos, kurias pasakojame sau... apie save pačius.

Kaip suprasti, kada save apgaudinėjame?

Pirmiausia reikia stebėti save, analizuoti. Vienas iš svarbiausių atpažinimo šaltinių yra mūsų emocijos. Pvz., jaučiate, kad kažkas jūsų romantiškoje draugystėje ne taip, kad draugas įnikęs į alų. Sukluskite, panagrinėkite tuos jausmus atidžiau ir gal laiku suprasite, kad tai ne eilinis pomėgis, o jau rimtesnė problema. Svarbios yra mūsų mintys. Dažniausiai manome, kad jos visada teisingos, nes tiksliai atspindi tikrovę. Deja, taip yra ne visada.

Kartais suprantame, kad esame šališki kai kurių žmonių

atžvilgiu, pvz., nemėgstamo žmogaus elgesį būsime linkę vertinti neigiamai. Tačiau esame šališki ir savo pačių atžvilgiu. Psichologiniais tyrimais įrodyta, kad suvokdami kitų klaidas mes dažniausiai jas aiškiname jų asmeninėmis savybėmis („tinginys“, „neatsakingas“ ir pan.), o savo pačių „susimovimus“ aiškiname aplinkybėmis („nebuvo pakankamai laiko“, „atsirado nenumatytų kliūčių“ ir pan.). Taigi retkarčiais mums vertėtų atsakyti į klausimą, ar galiu pasitikėti savo sprendimais, t. y. ar visada jie teisingi, kad ir kaip norėtume visada būti teisūs.

Galiausiai dar vienas svarbus tyrinėjimo objektas turėtų būti mūsų elgesys. Pvz., žmogus nenori prisipažinti, kad yra pavydus, net tada, kai smulkmeniškai kamantinėja žmoną / vyrą apie praleistą dieną: ką tuo ir tuo laiku veikė, kur buvo, su kuo bendravo. Jis turėtų paklausti savęs: „O kas gi tokį mano elgesį skatina?“ Taigi siekiant būti sąžiningam sau, reikia sąmoningų mūsų pačių pastangų.

Apgaulės tikslas yra nuslėpti tiesą ir pateikti tikrovę tokią, kokios mums reikia, kokios norime. Jei nesuprantu pokalbio, dar nereiškia, kad pašnekovas „vaidina“ labai protingą, nes gali būti, kad man trūksta žinių ir išmanymo toje srityje. Tiesiog reikia stengtis išmokti atskirti faktus nuo jų aiškinimo. Įsivaizduokime, jog vadovas sukritikavo pavaldinio darbą. Aišku, dažniausiai darbuotojas pagalvos, kad vadovas prastai nusiteikęs, kabinėjasi prie smulkmenų ir pan. Tačiau situaciją galima vertinti ir kitaip. Pavaldinys turėtų pažvelgti į savo darbą kritiškai ir mintyse be jokių išvedžiojimų išanalizuoti, pripažinti klaidas ir jas ištaisyti.

Siekiant gyvenimo tikslų, nepakanka žinoti savo stipriąsias puses ir remtis tik jomis. Labai svarbu kuo geriau pažinti ir savo silpnybes ir būti savikritiškam, antraip jų neįveiksime. Daugelis mūsų bijome prisipažinti, kad nesame tokie protingi, geri ir tobuli, kokie turėtume ar norėtume būti.

Vido Venslovaičio nuotrauka

žins savo nekompetencijos, pvz., kad jam sunkiai sekasi sutarti su kitais (ir pavaldiniais, ir verslo partneriais). Jei atidžiau pažvelgtų į save, suprastų, kad vadovavimas – ne jam. Bet jis save apgaudinės kaltindamas aplinkinius, o pats sieks jaustis kompetentingas. Kai žmogus nesugeba pasiekti tikslo dėl to, kad per mažai stengėsi, o gal

Santykyje su savimi kiekvienas turime pasirinkimą: meluoti sau ar ne. Vieni pasirenka eikvoti laiką ir energiją saviapgaulei, ieškodami savo nevykusio gyvenimo pateisinimų, o kiti ieško galimybių tobulinti save ir gyvenimą. Be drąsaus ir sąžiningo požiūrio į save to siekti neįmanoma.

Artuma 2017 m. liepa–rugpjūtis

39

Tiesa padarys jus laisvus

Kaip bendrauti be

?

Ses. Judita STANKŪNAITĖ SJE Nors savo kalbėsenos mes nelaikome smurtine, žodžiai dažnai žeidžia ir skaudina kitus arba mus pačius. Išmokti bendrauti be smurto – tai norėti gyventi tiesoje (atpažinti, kas iš tikrųjų vyksta mano širdyje) ir kasdien mokytis naujos bendravimo kalbos.

Išmokti bendrauti pagarbiai Amerikiečių psichologas Marshallas B. Rosenbergas (1934–2015) yra taikos ir nesmurtinio bendravimo puoselėtojas bei palaikytojas. Užaugęs neramiame Detroito rajone, jis ieškojo naujų bendravimo būdų, galinčių būti taikia smurto, su kuriuo susidūrė, alternatyva. Dirbdamas klinikinį darbą, suprato jau išmokto psichologijos taikymo ribotumą. Gyvenimo patirtys ir mokslinis darbas paskatino jį sukurti nesmurtinio bendravimo procesą, padedantį likti mylinčiam ir duoti iš širdies. Rankose laikydamas gitarą ir lėles („žirafą“ ir „šakalą“), jis keliavo į smurtingiausius pasaulio kampelius, karo zonas, kalėjimus, mokyklas, tarpininkavimo centrus ir, taikydamas nesmurtinio bendravimo principus, padėjo giliau pažvelgti ir atrasti, kas žmonėse gyva ir gyvybiškai svarbu, prisikasti prie smurto ir skausmo šaknų, prisiliesti prie savo širdies ir įgalinti žmones ar grupes sąmoningai tenkinti ne tik savo, bet ir kitų asmenų poreikius. Jis kūrė taikingesnį pasaulį, mokydamas nesmurtinio bendravimo net 60 šalių.

Rosenbergas įsitikinęs, kad kiekvienas žmogus savo aplinkoje gali skleisti tiesą ir taiką, išmokti bendrauti pagarbiai ir kurti nuoširdžius tarpusavio santykius.

Tyrinėdamas veiksmus, darančius įtaką mūsų gebėjimui likti nuoširdiems ir gailestingiems, Rosenbergas pastebėjo svarbų kalbos ir mūsų vartojamų žodžių vaidmenį. Tad jis sukūrė ir vaisingai naudojo konkretų keturių žingsnių bendravimo – kalbėjimo ir klausymo – būdą, kuris lavina mūsų dėmesingumą tiesai, padeda duoti iš širdies, suvienija mus su savimi pačiais ir vieną su kitu taip, kad suklesti nuoširdumas ir gailestingumas. Apie kokį kalbėjimą ir klausymą jis kalba? Apie sąžiningą kalbėjimą, empatinį klausymą ir, kas be ko, gerą intenciją.

Kas gi yra sąžiningas kalbėjimas ir empatinis klausymas? Jei trumpai, sąžiningas kalbėjimas – kai kitam išdrįstu pasakyti, kaip jaučiuosi, pripažįstu ir išsakau savo po40

Artuma 2017 m. liepa–rugpjūtis

reikius, vertybes ar troškimus ir aiškiai pasakau, ko norėčiau, kas praturtintų mano gyvenimą. Empatinis klausymas – pasidomėjimas, ką kitas jaučia, ko jam reikia ir kaip aš galiu praturtinti jo gyvenimą. Sąžiningas kalbėjimas yra objektyvus, paremtas faktais, jame neaptiksime kritikos, vertinimo, etikečių klijavimo, teisimo ir t. t.

Sąžiningas kalbėjimas ir empatinis klausymas padeda vis labiau būti tiesoje su savimi, kuria asmeninius ir profesinius santykius, grįstus abipuse pagarba, gailestingumu ir emociniu saugumu. Tai padeda įveikti mąstysenos modelius, vedančius į ginčus, ir atveria galimybių sumažinti pyktį ir nepasitenkinimą. Mokantis keturių nesmurtinio bendravimo žingsnių (pastebėjimai, jausmai, poreikiai, prašymas), išmokstama sutelkti dėmesį į tai, kaip užmegzti ryšį empatiškai klausantis, o ne kaip „būti teisiam“ arba „gauti, ko norime“. Nesmurtinis bendravimas kuria kokybiškus santykius, kurie leidžia patenkinti abipusius poreikius ir atitikti vertybes, nes konfliktai kyla kaip tik tuomet, kai nepatenkinami mūsų bendražmogiški poreikiai (būties, saugumo, kūrybos, laisvės, laisvalaikio, draugystės ir artumo, dalyvavimo, tapatybės, prasmės, supratimo, transcendencijos ir t. t.).

Nuoširdaus bendravimo kliūtys Tačiau siekdami nuoširdesnio ir sąžiningesnio bendravimo susiduriame su trimis pagrindinėmis kliūtimis.

Visų pirma, nežinome, kaip tai daryti: manome, kad būti nuoširdžiam reiškia sakyti, kas blogai kitame žmoguje, o iš esmės – jį teisti. Antra, laikome save esant atsakingus už kitų žmonių jausmus: manome, kad būtent mūsų veiksmai ir žodžiai sukelia kitų žmonių jausmus. Ir trečia, bijome kitų reakcijos į mūsų veiksmus ir žodžius: manome, kad nepajėgsime priimti kitų žmonių reakcijos, jei nuspręsime būti su jais nuoširdūs.

Svarbu prisiminti, kad esame atsakingi už tai, ką patys galime kontroliuoti – už savo tikslus, ketinimus, intencijas, už viską, ką darome ar nedarome, ką sakome.

Tačiau nesame atsakingi už kitų žmonių reakcijas – atsakome tik už savo reagavimą į kitų žmonių reakcijas.

Žirafos ir šakalo kalbos Tad turime mokytis naujos bendravimo kalbos, kurią autorius vadina „žirafų kalba“. Mat žirafa turi drąsos iš-

Tiesa padarys jus laisvus

kišti galvą ir dėl ilgo kaklo matyti toli, numatyti pavojus.

Ji turi didelę raumeningą širdį, nepuola kitų gyvūnų ir nebijo maitintis augalais, kurie turi dyglius. Tai puikios nesmurtinio bendravimo metaforos. Kai bendraujame „žirafų kalba“, mūsų ausys klauso gailestingai ir empatiškai kitam ar sau – ką kitas žmogus jaučia ir ko jam reikia, ką aš jaučiu ir ko man reikia. Rosenbergas sako, kad esame pavojingi, kai nesuvokiame savo atsakomybės už tai, kaip elgiamės, galvojame ir jaučiamės.

Kai mūsų poreikiai ar lūkesčiai patenkinami, jaučiamės atsigavę, džiugūs, energingi, susidomėję ir t. t. Ir priešingai, kai mūsų poreikiai nepatenkinami, tampame abejingi, nepatenkinti, neryžtingi, nervingi, pikti ir į viską pradedame žiūrėti pro nepatenkintų poreikių „akinius“.

Tuomet esame linkę kaltinti, vertinti ar teisti kito veiksmus ar žodžius. O tai ne tik nekuria nuoširdžių santykių, bet ir sukelia norą būti teisiam ir neprisiimti atsakomybės už savo jausmus. Rosenbergas tokią komunikaciją priskiria prie „šakalų“ mąstysenos ir kalbos. Šakalas yra kritikos ir vertinimo simbolis. Žmogus „šakalo ausimis“ klausosi kito arba savęs vertindamas ar kaltindamas, sutelkia dėmesį į kito arba savęs teisimą, palikdamas nuošalyje atjautą ir meilę. Dažnai šios ausys būna nukreiptos į kitą. Žmogus „šakalo ausimis“ jaučia pyktį ir kaltina kitą manydamas, kad kitam žmogui kažkas negerai. Kartais „šakalo ausys“ būna nukreiptos į save. Tuomet žmogus jaučia gėdą, kaltę ar liūdesį ir kaltina save manydamas, kad kažkas negerai jam pačiam.

Vienas iš būdų pasitikrinti, kokiomis ausimis klausomės – tai kreipti dėmesį į savo jausmus. Jei pyktis – dažnas mūsų svečias, tai ženklas, kad klausomės kito asmens „šakalo ausimis“ ir galbūt todėl dažnai nesusikalbame, negalime užmegzti nuoširdžių santykių. Dažnas manome: jeigu tiesiai šviesiai pasakysiu asmeniui, kad jis egoistas, melagis, netvarkingas ar panašiai, tai žmogus tikrai supras ir pasikeis. Bet atsitinka priešingai. Tokia komunikacija nepajėgia pasiekti kito širdies, tik sužeidžia santykį ir sukelia pasipriešinimą ir gynybą. Turbūt nei vienas nemėgstame, kai kas nors mus kritikuoja, teisia arba interpretuoja mūsų žodžius ar elgesį.

Stebėti save Nuoširdaus bendravimo sėkmė dažnai priklauso nuo to, ar mes reflektuojame savo patirtis, stebime savo motyvus, intencijas. Ar viskas, ką šiandien dariau, buvo pagrįsta gera intencija – praturtinti kito ar savo gyvenimą? Ar darau, nes visi taip daro, ar taip reikia? Ar galiu visa daryti su Dievu ir dėl Dievo?

Ar dažnai susimąstome, kaip sekėsi bendrauti, kokiomis ausimis šiandien klausiausi kito asmens ar savęs, kaip dažnai tai dariau „žirafos ausimis“? Reflektuodami ir klausydamiesi „žirafos ausimis“, imame girdėti gilesnius savo ir kitų poreikius bei vertybes. Išmokstame atidžiai stebėti

ir gebėti nusakyti elgesį ir sąlygas, kurie mus veikia, o ne kaltinti kitus. Šitai mus veda į gilesnį tiesos suvokimą, kas vyksta manyje ir kas kliudo labiau save dovanoti ir mylėti. Tai moko mus atpažinti ir aiškiai išreikšti, ko norime konkrečioje situacijoje. Vietoj įprastų, automatinių reakcijų mūsų žodžiai tampa sąmoningais atsakymais, tvirtai pagrįstais suvokimu, ką pastebime, jaučiame ir ko norime.

Mes išreiškiame save sąžiningai ir sykiu aiškiai skirdami kitiems pagarbų bei empatišką dėmesį, o tai keičia mūsų santykius ir gydo sužeistas širdis.

Empatija sau Turbūt svarbu nepamiršti, kad parodyti empatiją kitiems galime tik tuomet, kai esame empatiški sau.

Empatija yra buvimas čia ir dabar, tai ryšys su gyvais savo ar kito žmogaus jausmais ir poreikiais. Sau parodome empatiją, kai skiriame laiko prisiliesti prie to, kas yra gyva mumyse. Gal šiandien manyje gyvas pyktis, kaltė, o gal džiaugsmas? Gal tikėjausi iš kito pagarbos, bendradarbiavimo ar pasitikėjimo, bet atsitiko priešingai? Empatija sau – tai tarsi tylus vidinis dialogas, kreipiant dėmesį į savo jausmus ir poreikius. Jei dažnai pykstame, jaučiame kaltę, gėdą, nesidomime kito žmogaus poreikiais, tai signalai ir ženklai, kad man reikia empatijos sau.

Paprastai nesutarimai ir konfliktai dažniausiai kyla ne dėl to, kad neatliepiami mūsų poreikiai ar vertybės, bet dėl to, kokiu būdu siekiu vieno ar kito poreikio ar vertybės.

Pavyzdžiui, po darbo dienos norėčiau pailsėti. Kokio poilsio norėčiau? Gal man svarbu vieną valandą pasivažinėti dviračiu, pabėgioti, o gal pasivaikščioti ar pamiegoti? Jei nusprendžiu pasivažinėti dviračiu, bet dviračiu šiuo metu važinėjasi mano brolis, turbūt supykstu, nes man taip pat reikia dviračio. Galiu rinktis: konfliktuoti su broliu arba pagalvoti, kad pailsėti galiu ir kitaip, galbūt pabėgioti ar pan. Taigi nesmurtinis bendravimas moko kūrybingumo pasirenkant būdą ar strategiją, kad abipusiai poreikiai būtų patenkinti ir nekurtų daugiau įtampos ar konfliktų.

Taip pat svarbu nepamiršti, kad ne visi mūsų poreikiai bus patenkinti, kad būtina ne tik juos atpažinti, bet kartais dėl bendro gėrio mokėti jų ir atsisakyti.

Kitą kartą aptarsime, kokius konkrečius žingsnius reikia žengti, kad vieni su kitais nebendrautume kaip „šakalai“.

Parengta pagal Marshallo B. Rosenbergo knygą Nonviolent Communication: A Language of Life Artuma 2017 m. liepa–rugpjūtis

41

Tiesa padarys jus laisvus

Tiesa nėra aukščiau už gailestingumą su juo skyriausi ir aš jį norėjau palikti. Vaikystėje neturėjau teigiamo vyro pavyzdžio, esu suaugęs alkoholikų vaikas. Santuokoje gijau. Ta „tiesa“ apie vyrus, kokie jie yra, apie tikėjimą vis prasiverždavo iš manęs. Man būdavo sunku patikėti, kad Žanas mane tikrai myli, kad tai tiesa. Žanas: O aš turėjau gilų vidinį pajautimą, kad ji yra mano. Nors daug reikėjo visko pereiti, bet tas suvokimas niekada nebuvo dingęs.

Dijana: Kai Žanui reikėjo išlaikyti šeimą, jis paliko vyskupijos jaunimo centro direktoriaus pareigas ir išėjo dirbti į prekybos centrą, paskui tapo „IKI“ regiono vadovu. Atsirado pinigų. Atsirado moterų. Viena sako man: „Žinai, kad mes komandiruotėje su Žanu į šokius ėjom?“ Jis man nepasakojo. Buvo labai sunku. Širdis sako, kad Žanas sąžiningas, turėčiau juo pasitikėti, bet stereotipai rėkia kitaip.

Kankinausi tol, kol vienas kunigas per išpažintį man pasakė: „Ar turi kitas žmogus teisę į nuodėmę?“ Tada supratau – jei Žanas eis į nuodėmę, aš jo neapsaugosiu. Buvo baisu.

Nuverkiau „gerą posmą“, aprimau. Be to, man buvo sunku, nes tuo metu ir mane nerimas pradėjo imti, jaučiausi neverta. Aš jam padedu daryti karjerą, vaikelį auginu, o kokia mano karjera? Dirbu už nedidelį atlygį bažnyčioje. Galvojau, kad man reikia tapti „sexy“, o jėgų nėra, nuovargis...

Apie tiesą ir melą santuokoje, ištikimybę ir išdavystę kalbinu Dijaną ir Žaną, susituokusius prieš 20 metų. Jie – trijų dukrų Ievos, Marijos ir Elenos tėvai.

Jaukiai šnekučiuodamiesi prie arbatos tai nutylam, tai visi kvatojam...

– Kokia buvo jūsų santuokos pradžia?

Dijana: Kai mes susituokėme, Žanui buvo 18, o man – 24 metai. Kai draugavome, man daug kas sakė: „Atsargiai – Žanas dar labai jaunas.“ Aš bandžiau nuo jo bėgti, bet vėl sugrįžau pas jį. Žanas: Kai pamačiau Dijaną, many atsirado giluminis pajautimas, kad ji bus mano žmona. Šis jausmas nesikeičia iki šiol.

– Susituokėte jauni. Kaip jums sekėsi kurti santykius?

Dijana: Žanas, nepaisant jauno amžiaus, visada man buvo pavyzdys ir autoritetas. Mes abu priklausėme maldos grupelėms – Žanas ignaciškajai, o aš charizminei. Kadangi tarp mūsų toks amžiaus skirtumas, tėvai ir giminės labai priešinosi santuokai, sakė: „Negyvensite.“ Žanas: Reikėjo atlaikyti tokį požiūrį.

Dijana: Mes turėjome tik vienas kitą. Kartą, kai neturėjome už ką sauskelnių nupirkti, Žanas nuėjo pas kunigą išmaldos.

– Kiek jums santykiuose svarbi tiesa?

(Dijana nueina į miegamąjį ir atsineša dailią skrynią, kurioje sudėti jųdviejų užrašai – V. V.) Dijana: Ši skrynia – įrodymas, kad mes gyvename realybėje. Kai kalbi, kyla daug emocijų, vyrai ir moterys dalykus suvokia skirtingai, ir tada gali būti sunku vienam kitą išklausyti ir suprasti. Kai išrašai – tada kitas skaito kaip iš dokumento. Žanas: Kai kas sugeba kalbėtis, mes nesugebėjome...

Dijana: Kažkada susirašinėjimas mums buvo gyvybiškai svarbus, nes mes praktiškai nesusitikdavome, mat Žanas dirbo parduotuvėje, o aš auginau mažą vaiką. Tada mes susirašinėdavome... Per tuos dvidešimt metų aš 42

Artuma 2017 m. liepa–rugpjūtis

– Žanai, kaip Tave veikė Dijanos išgyvenimai? Žanas: Mano žmona man galiausiai viską išrėkė. Galėjau arba kovoti su viskuo, ką pasakė, arba priimti. Aš priėmiau. Naivus vyras esu, – aš nemačiau tiek pavojų, kiek ji. Aš nematau kitų moterų. Aš ją myliu. Dabar Dijana mane įpratino vengti dviprasmiškų situacijų.

Dijana: Kai išgirdau, kad Žanas neturi kitų moterų, nepatikėjau. Jam teko daugybę kartų įrodinėti, pereiti daug patikrinimų. Negalėčiau gyventi, jei jis išduotų.

Nudobčiau jį. Žanas: Tą tai žinau.

Tiesa padarys jus laisvus

Dijana: Jis daugybę kartų man įrodė savo meilę. Kai nebuvo pinigų – paprašė kunigo. Prekybos centre jam atsirado dvi išvaržos, bet jis kilnodavo daiktus nedejuodamas. Jis alergiškas žiedadulkėms, bet dirbdavo pievoje, kai reikėdavo. Paprašiau tvoros, jis stato nuostabią tvorą, nors jam jos nereikia. Jis nuolat man įrodo, kad myli.

– Ar būdavo pagunda ką nors nutylėti?

Dijana: Taip, be abejo. Pavyzdžiui, manimi susižavėjo jaunas kolega. Ateinu į darbą, jis mane pasitinka, čiumpa į glėbį, apsuka ratu... Čia toks debesėlis – galvoju. Ar kas pasikeis, jei nepasakysiu Žanui? Galvoju, o gal čia man toks dienos prieskonis... Paskui prasitariau. Vėliau pamačiau, kad kolega su kita ilgakoje panašiai elgiasi. Žanas: O man ta giluminė nuostata apie Dijaną, kad ir kaip būtų banalu, nesikeičia. Negaliu savęs pakeisti.

Beje, aš jai dažniau sakau, kad myliu. Santuokoje gyjama. Greit gali nuteisti, nuvertinti. Kai įsimyli, yra viena.

Paskui ateina realybė, ir turi susiderinti. Galiu pasakyti: „Dijana, tu čia rėki, nes neturėjai tėvo, neturėjai vyro pavyzdžio, tai ir prisigalvoji.“ Labai lengva būtų taip pasakyti. Bet reikia kažkaip meilėje išbūti, kad ji pati suprastų. Ir nėra lengvo atsakymo kaip. Tai ilgos bendrystės vaisius. Gyveni kartu, galvoji, kad jau pagijai, o paskui galvoji – jau greičiau ta sklerozė ateitų... O gydyti visi daug ką turime. Kad atsiskirtume nuo aplinkos, nuo giminių, kad susitiktume tikrą savo žmogų. Pavyzdžiui, kai man žmona sako: „Nedirbk“, turiu jai paklusti. Aš galiu dirbti be ribų, nejaučiu, nesuprantu nuovargio. O ji mato ir supranta. Turėjo praeiti daug laiko ir reikėjo labai pasitikėti žmona, kad jai pasakius: „Nedirbk“, nustočiau dirbti. Dabar jai visiškai paklūstu šioje srityje.

Dijana: Anksčiau sakydavau, kad pasaulyje nėra vyrų, o dabar sakau, kad vienas yra. Kai moterys sako, kad visi vyrai vienodi arba niekšai, jos greičiausiai prieš akis turi kažkokį vieną konkretų vyrą. Aš negaliu suprasti vyro logikos. Galiu tik šiek tiek suprasti, ką jis mąsto...

Aš Dievo Tėvo įvaizdį susiformavau tik matydama, koks Žanas patikimas. Žanas: Kuo toliau gyvenu, tuo įdomiau. Sako, kad sutuoktiniai turėtų atsibosti vienas kitam, ir, atrodo, būtų logiška. Bet vis labiau suprantu, kad nepažįstu kito žmogaus, vis atrandu nebaigtumą...

Dijana: Neseniai dalyvavau programoje, kurioje prisiliečiama prie vaikystės žaizdų. Ir aš galėjau su Žanu tuo dalytis atvirai. Anksčiau gal būčiau daugiau pasilaikiusi sau... Žanas: Tada dar giliau susikabini, dar giliau pajauti vienas kitą.

Dijana: Aš atradau, kad ilgai nesidalijau svajonėmis su Žanu. Augau skurdžiai, ir porcelianinis puodelis man buvo kažkas nuostabaus. Bet kadangi nesidalijau savo svajonėmis, tai pinigų puodeliams vis nelikdavo, jie išeidavo kitų svajonėms – vaikų filmams, Žano muzikiniam

centrui. O jis vis klausdavo: „Kokios tavo svajonės?“ Galvodavau, – ko jis čia mane tampo? Paskui supratau, kad ne tik sunkumais, bet ir svajonėmis reikia dalytis. Pagalvojau, kad aš jau nugyvenau kokias penkias dalis savo gyvenimo ir liko kokios dvi. Na, gal trys... Ir supratau – jei nesidalysiu svajonėmis, jos neišsipildys. Žanas: Kai parduotuvėje uždirbau pirmą premiją, labai norėjau nusipirkti kolonėles. Grįžau namo, sakau žmonai: „Noriu kolonėlių.“ Dijana sako: „Pirk.“ Ir aš nusipirkau. Parsivežiau, – jos užėmė pusę kambario. Tada Dijana išpūtė akis. O man buvo labai svarbios tos kolonėlės, taip buvo peržengta riba, nes vaikystėje augau skurdžiai ir nieko negalėdavau sau leisti. Net kai pradėjau uždirbti pinigų, iš įpratimo nieko sau neleisdavau. Dijana tada davė leidimą mano svajonei.

O po daug metų, kai ji pasidalijo savo svajone apie puodelius, jai gimtadienio proga atkeliavo porcelianiniai – jos išsvajoti.

Dažnai tiesą Dijana: Dažnai tiesą suvokiame kaip suvokiame kaip blogąją, neišsakytą pusę, bet tiesa blogąją, neišsakytą yra visa: ir gera, ir bloga. pusę, bet tiesa yra Tiesa yra ir mano svajovisa: ir gera, ir bloga. nės, troškimai. Šeima – ta vieta, kur svajonės gali išsipildyti. Žanas: Jeigu jai ta svajonė gali būti per sunki, tai mums įveikiama, išpildoma.

Dijana: Išbandymai šeimoje prasideda ne dėl blogosios pusės, o dėl gerosios trūkumo. Na, pavyzdžiui, negali nuoširdžiai pabūti su vyru, tai tris valandas prapliurpi su drauge telefonu... Tiesa – tai mano bandymas suprasti kitą. Apie save labai ribotai galiu pasakyti, o kitas mato aiškiau. Tiesa yra santykyje. Be santykio jos negali suvokti. Žanas: Bet tiesa nėra aukščiau už gailestingumą. Reikalingas gailestingumas ir sau, ir kitam. Jei paliekama tik tiesa, tai žmonės dažnai ir išsiskiria.

– O kaip jūs sugebėjote tuos dvidešimt metų priimti tiesą vienas apie kitą?

Dijana: Mes mylime vienas kitą ir suvokėme, kad žodžiai, nors ir būtų baisiausi, yra tik paviršius, kad esmė giliau, už tų žodžių.

– Dėkoju už pokalbį.

Kalbino Vijoleta VITKAUSKIENĖ

Artuma 2017 m. liepa–rugpjūtis

43

Tiesa padarys jus laisvus

Tiesa ar Komjaunimo tiesa?

Dr. Vincentas VOBOLEVIČIUS Tiesa, kaip sako evangelistas Jonas, išlaisvina. Bet to neverta tikėtis, jei Tiesą pakeisime Komjaunimo tiesa. Panašiai, atrodo, ir atsitiko birželio 16-ąją Seime vykusioje tarptautinėje konferencijoje „Stambulo konvencijos ratifikavimas – kas pasikeistų?“ Itin šališkame renginyje (jo rengėjai – LR Seimo Žmogaus teisių komitetas – „pasirūpino“, kad tik vienas iš dešimties pranešėjų atstovautų konvencijos ratifikavimo oponentų stovyklai) buvo galima išgirsti pranešimų, primenančių komjaunuoliškas agitacijas, o renginio kulminacija priminė kulokų pasmerkimą kolchozų sueigose.

Pasak konferencijoje ugningai pasisakiusios Lilijos Hendrikos Vasiliauskienės, Vilniaus moterų namų direktorės bei NVO „Moters teisės – žmogaus teisės“ prezidentės, patriarchatas – tai liga, kurios nešiotojai – vyrai – dega nenumaldomu noru mušti moteris. Pranešėja nepasivargino patriarchato apibrėžti, bet galima numanyti, kad į šią normą patenka ir džentelmeniškumas ar koks nors motinystės aukštinimas. Visa tai – aksominės pirštinės ant geležinių kumščių, kuriais patriarchai, vos gavę progą, tėkš moterims į marmūzes. Įdomu, galvoju, kas negerai mano Tėvui? Katalikas, džentelmenas, jau gražaus amžiaus, o Mamos, nei kitos moters, taip ir nėra prilupęs. Ką ten prilupęs, net nėra aprėkęs kaip reikiant. Ir kas negero moksliniuose tyrimuose, nuosekliai rodančiuose, kad priklausymas stabiliam namų ūkiui (su visais menamais stereotipiniais lyčių vaidmenimis) yra itin reikšmingas smurtą prieš moteris mažinantis veiksnys? Kažkas, turbūt, negerai.

Kažkas, beje, negerai ir pačioms moterims, apie kurias mintį išlakiai plėtojo

Europos Tarybos komisijos prieš rasizmą ir netoleranciją narys, VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dekanas prof. dr. Šarūnas Liekis. Jos, pasirodo, yra dviejų rūšių: feministės, į kurių nuomonę politikai privalo atsižvelgti, ir kitos, pasirašinėjančios peticijas prieš Stambulo konvenciją. Pastarosios išplautasmegenės politiniams sprendimams įtakos turėtų nedaryti, nes pačios nežino, kas joms naudinga. Nejučiomis prisimeni Leniną, aiškinusį, kad tamsioms proletarų masėms klasių sąmonę turi formuoti apsišvietęs partinis avangardas. Ir ta analogija kyla klausant ne ko kito, o demokratijos trubadūrus rengiančio fakulteto vadovo.

Ne mažiau įspūdingus intelektualinius viražus konferencijos dalyviams demonstravo Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje vadovas Arnoldas Pranckevičius. Stambulo konvencija, anot šio žavingojo kalbėtojo, neturi nieko bendro su marksistine ideologija.

Taip, konvencija, smurto prieš moteris šaknimi įvardijanti lyčių nelygybę, neturi nieko bendro su Karlo Marxo teorija, feminizmas neturi nieko bendro su marksizmu, Simone de Beauvoir su Jeanu-Pauliu Sartre’u, kvietimai perauklėti nesusipratusią proletarų (atleiskite, moterų) masę su Lenino vizija. Ir apskritai niekas su niekuo nieko bendro neturi. Reikės pasidomėti, kokią aukštąją mokyklą baigė jaunasis EK atstovybės vadovas ir nesiųsti į ją savo vaikų.

Ne, nereikės. Kolgeito universitetui (angl. Colgate University) viskas gerai.

Esu tikras, kad jo absolventai puikiai žino, iš kokio idėjinio kamieno išaugo modernaus feminizmo šaka. Bėda ta, kad konferencijos dalyviams netrūksta nei žinių, nei proto.

Jiems trūksta laisvės – laisvės sakyti tiesą. Kam nors laisvę atima viršininkų nurodymai; kam nors – noras gauti pinigėlių, kuriuos Stambulo konvencija numato direktyvą įgyvendinančioms NVO; kam nors – galbūt asmeninės traumos, skatinančios pasaulį matyti juodojebaltoje (patriarchato-feminizmo) skalėje. Susirenka tokie raštingi, bet nelaisvi žmonės Seimo Konstitucijos salėje ir – tragikomedija garantuota.

Tačiau tragizmas čia visai neteatriškas.

VISA INFORMACIJA ĮVAIKINIMO IR GLOBOS KLAUSIMAIS Kauno arkivyskupijos Carito programa „Vaiko gerovės institutas“ Papilio g. 5, 44275 Kaunas, tel.: 8 616 15 723, 8 602 99 158, el. p. vgi@kaunas.caritas.lt kaunas.caritas.lt/musu-darbai/vaiko-geroves-institutas/ www.facebook.com/caritas.vgi 44

Artuma 2017 m. liepa–rugpjūtis

Kauno m. sav. vaikų gerovės centras „Pastogė“ P. Plechavičiaus g. 21, 49260 Kaunas, tel. (8 37) 313 912, el. p. pastoge@kalnieciai.lt www.pastoge.lt

Tiesa padarys jus laisvus

Tokių yra Dangaus karalystė Našlaičių, įvaikintų ir globojamų vaikų posakiai Robertas Šarknickas knygoje Šarkos sielos šauksmas su skaitytoju dalijasi savo kūdikystės ir vaikystės prisiminimais apie gyvenimą vaikų globos namuose. Šio vaiko istorija iš sovietmečio, tačiau tokia panaši į kelių tūkstančių vaikų, šiandien augančių vaikų namuose, patirtis: „Atminties blyksniai... Staiga nežinoma jėga mane pažadina. Kūnelį nusmelkia šaltis, basos kojos mina tarp kitų vaikų lovelių. Priešais – ilgas koridorius, regiu šviesą. Pasiklydęs žmogeliukas sėdi ant slenksčio. Girdžiu, kaip keli mažyliai verkia, tyliai dejuoja, šaukiasi mamos. Nuo šalčio susiriečiu į kamuoliuką. Pakėlęs galvą išvystu moters paveikslą (tai buvo Marijos su kūdikiu ant rankų reprodukcija). Ilgai į ją žiūriu, man pasirodo, kad ji dešine ranka kviečia ateiti. <...> Marija man buvo mama.“ Skauda širdį, klausantis tokių istorijų; kyla daug klausimų: kuo gali užaugti vaikas, nepatyręs mamos švelnumo, tvirtų, nuo negandų saugančių tėvo rankų; kokios mintys gimsta šių vaikų galvelėse; kaip jiems sekasi gyventi ir sugyventi su supančiu pasauliu? Daug klausimų. Daug nerimo, skausmo, kaltės. Įvaikinusios ir globojančios šiuos vaikučius šeimos, kurios renkasi Kauno Carito „Vaiko gerovės instituto“ programoje, mums siunčia Gerąją Naujieną – Vilties žinią: kiekvienam vaikui reikia namų, reikia mylinčių tėčio ir mamos; meilė gydo žaizdas ir pražysta įvairiaspalviais laimės ir džiaugsmo žiedais. Tai liudija šių vaikų posakiai, užrašyti jų naujųjų tėvų. Šie vaikai įsileidžia mus į savo pasaulį ir kviečia džiaugtis kasdienybe, ją nuspalvindami sodresniais džiaugsmo ir smalsumo potėpiais.

Berniukas, porą metų pragyvenęs naujoje šeimoje, pasakė: „Aš atėjau pas jus gyventi, kad išmokyčiau jus linksmumo.“ Paklaustas: „Ir kaip tau sekasi?“, atsakė: „Jūs visai nenorite mokytis...“ (Laurynas, 6 m.)

Sesės su mama važiuoja iš darželio namo. Kyla į kalną – viršuje mėlynas dangus. Keleivės kalbasi apie dangų. Mama paaiškina, kuo skiriasi matomas dangus nuo Dievo Dangaus: – Dievas gyvena toliau už šito dangaus, kurį matote. Dievas ir Jėzus su angelais gyvena dvasiniame danguje.

Vaikai tyli ir klausosi. Viktorija, žiūrėdama į gražius saulės nušviestus debesis, džiugiai taria: – Tai debesys yra Dievo užuolaidos!

(Viktorija, 5 m.)

– Laukinės jūs! – netekusi kantrybės subara mergaites ses. Onutė.

– Tai kad mes viduj, – nepasiduoda mergaitės.

Tomui penkeri. Mama nusivedė jį į Čiurlionio paveikslų galeriją. Berniukas, priblokštas vaizdų, atsisėdo salės viduryje: – Mama, ar aš čia sapnuoju?

Dingsta Rusnė su Skaiste. Patalpose su kitais vaikais jų nėra.

Lauke lyja ir šalta, bet už lauko durų girdėti energingi balseliai. Mergaitės stovi tarpuvartėje, be striukių, plonais drabužėliais, apsiginklavusios biliardo lazdomis. Praeina moteris su pirkiniais.

Padykėlės iškiša biliardo lazdas pro vartų virbus ir šaukia: – Stok, moteriške! Atiduok pinigus!

Vaikai rengiasi daryti darbelius.

Viena stovyklautoja (6 m.), prieš pradėdama darbelį, tarsteli: – Aš šitą jau dariau seniai, dar prieš vaikystę.

Rusnė klausia Skaistės: – Čia visi vaikai iš vaikų namų? Ar tu iš vaikų namų, ar gimei iš pilvo?

– Na, mane Aušra pagimdė, – ramiai atsako Skaistė.

Ryte vaikai renkasi Senamiesčio vaikų dienos centro kambaryje į Velykų atostogų stovyklėlę. Pirmoji užduotis, kurią stovyklautojai turi atlikti, – popierinėje lėkštelėje „patupdyti“ medinę boružėlę ant žodžio, geriausiai atitinkančio nuotaiką, t. y. pažymėti: linksmas, liūdnas, piktas arba saugus.

Deimantė nemoka skaityti.

– Kas čia parašyta? – klausia ji.

– Liūdna, linksma, pikta ir saugi, – paskaito ses. Onutė.

– O čia nėra parašyta – padūkusi?..

(Deimantė, 5 m.)

Kamilė su Skaiste maudosi vonioje ir išdykauja. Skaistė neleidžia Kamilei išnerti. Kamilė įspėja: – Skaiste, tu mane nuskandinsi.

Jei numirsiu, tai kas tavimi rūpinsis?..

(Skaistė ir Kamilė, 4,5 m.)

Ses. Daiva K. KUZMICKAITĖ MVS, Kauno arkivyskupijos Carito programos „Vaiko gerovės institutas“ vadovė Artuma 2017 m. liepa–rugpjūtis

45

Tiesa padarys jus laisvus

Susipažinkite – Petras Tynas!

Po nemalonaus nuotykio su robotų namais mama pasidarė neįtikinamai drąsi: pasitikėjimo jai teikė ir dabar visada skanūs patiekalai – kokių tik ji imdavosi. Be to, mama gyvai domėjosi kiekvienu vaiku iš robotų namų, kokius tik Debora su Eliju prisimindavo. Abu tėvai nusprendė, kad dabar jų gyvenimo uždavinys – išlaisvinti tuos vaikus. Taigi ir mama prisijungė prie paslaptingosios užduoties – „chronokairės“, pati to nežinodama. Visi suprato, jog tai – sunki užduotis. Ypač po to, kai išgirdo sūnaus ir dukros pasakojimą apie robotų namų direktorių. Štai jis.

Nakvojant antrąjį vakarą robotų namuose, pasigirdo motociklo blerbimas. Šiaip jau būtų buvę nieko nuostabaus, tačiau motociklas blerbė čia pat, už lango antrame aukšte, prie balkono. Vaikai buvo priploję nosis prie žaliuzių tarpelių. Debora su Eliju matė, kad motociklas turėjo „lopšį“ – priekabą.

– Haris Pppoteris?.. – išstenėjo pašiurpusi Debora. – Čia skraido raganos! A! Jau būtų pradėjusi šaukti, bet brolis užspaudė jai burną: – Nebūk kvaila. Negali būti. Tai tik sena pasaka.

Motociklininkas pasilenkė prie lopšio. Iš jo sklido kūdikio verksmas. Balkono durys atsivėrė ir robotė auklė priėjusi paėmė vaikelį. Motociklas pasisuko ore ir... įskrido pro langą ten, kur turėjo būti direktoriaus kabinetas.

– Čia robotų namų direktorius – Petras Tynas, – už nugarų sušnabždėjo Saulėlydis. – Tai jis sugalvojo šiuos namus. Jis ir jo draugai politikai neleidžia našlaičių auginti žmonėms.

– Oho. O aš maniau, kad čia kažkas iš Hario Poterio, – suvirpėjo Debora.

46

Artuma 2017 m. liepa–rugpjūtis

– Greičiau iš Piterio Peno. Nekenčiu šitos pasakos, – susiraukė Saulėlydis.

– Bet ši pasaka buvo mano mėgstamiausia, kai buvau septynerių. Net ir dabar, kai mama liepia tvarkytis kambarį... galima suprasti Piterį Peną, – tarė Elijas.

– O kas, jeigu tai – tikrovė? Jeigu robotų namų direktorius yra iš tų, kurie atsisakė išaugti iš paauglystės?

Tai daug baisiau už išdykusį septynmetį! – pareiškė Saulėlydis.

– Mes dar gerai nė nežinome, ką reiškia būti paaugliais, – susimąstė Debora. – Tik įsivaizduoju, kad kažkas nuostabaus.

– Gal pačiam ir nuostabu, bet kai toks paauglys tampa direktorium arba prezidentu...

– Bjaurus reikalas, bjaurus! – sumurmėjo nežinia iš kur atsiradęs Chronos. Dvyniai apsimetė jo nematą.

– Na, eime, parodysiu. Tik atsargiai, – tarė Saulėlydis.

Visi keturi patyliukais nusliūkino koridoriumi. Pro stiklines duris smelkėsi melsva šviesa. Tynas sėdėjo kojas susikėlęs ant stalo, lyg kosminiame laive nukrauto monitoriais, rodančiais visus vaikų kambarius. Tai buvo kokių keturiasdešimties metų dėdulė, apsirengęs it paauglys – su sportbačiais ir skylėtais džinsais. Jis triauškė spragėsius ir, užsidėjęs akinius, žaidė virtualų žaidimą.

– Kad jį kur, – nesusilaikė Debora. – Kaipgi toks gali prisiimti atsakomybę už šitiek vaikų?

– Jo pavardė visai ne Tynas, – toliau vedė ekskursiją Saulėlydis. – Tai nuo angliško žodžio teen – paauglys. Jis ir jo draugai prisiekė likti paaugliais. Visi jo draugai irgi turi pavardę Tynas, tik vardai skiriasi: Rytis Tynas, Robertas Tynas ir t. t. Jie visi užima kokį nors svarbų postą valstybėje.

Tiesa padarys jus laisvus Vaikai apie tiesą

– Tik aš vis tiek piešiu senatvę jiems ant skruostų, – išdidžiai pareiškė Chronos. – Nors dabar ėmė kažkas darytis.

Tynai nustojo senti. Man nepatinka.

Nepatinka.

Tada pradėjo pašėlusiai suktis Chronos ūsai-rodyklės, ir vienas ūsas įlindo jam į nosies skylutę. Chronos pasileido čiaudėti. Kai šis kosti ar čiaudi, jau žinote, kas būna: viskas dulkėmis nugula.

Debora iš paskutiniųjų stengėsi nenusikvatoti.

– Kaip jūs visa tai sužinojote? – stebėjosi Elijas.

– Na, jie mano, kad mes maži ir nieko nesuprantame, tai nieko per daug ir neslepia. Jie nežino, kad mes tokie liūdni, nes beveik seni.

Atšlepsėjo Elzytė, avėdama šlepetėmis-zuikučiais ir vilkėdama minkšta pižamėle. Debora prisimena paėmusi tada Elzytę į glėbį ir nunešusi į lovą.

Vaikams baigus pasakoti, mama nusišluostė akis ir lotyniškai, kaip įprasta, atiduso: – Suum cuique rei tempus (lot. Viskam savas laikas).

Užduotis: šventasis Paulius sutiko užaugti, todėl nuveikė didelių darbų.

Robotų namų direktoriaus kabinete pasislėpė žodžiai, kuriais šv. Paulius pasakė, kaip jis užaugo. Surask juos ir užrašyk sakinį (1 Kor 13, 11).

––––– ––––, –––––– –––, ––– ––––––––.

Užrašė ses. Ona VITKAUSKAITĖ MVS, nupiešė Silvija KNEZEKYTĖ

Arijus, 5 metai Žmonės, kurie sako tik tiesą, vadinami nemelagiais, nes kiti, kurie kartais truputį meluoja, tai taip ir vadinami – melagiai. Ir vaikai kartais būna melagiai, bet ne visada. Aš tai beveik nemeluoju. Gal tik vieną kartą pamelavau mamai, kai nenorėjau gerti pieno. Aš tą pieną išpyliau į vazoną, o mamai pasakiau, kad jau išgėriau, bet paskui tai pasakiau, kad neišgėriau. Tai va, pamelavau tik truputį. O mama tai net juokėsi, kai parodžiau, kur išpyliau pieną, nes gėlytės jau kitą dieną visai nuvyto. Aš žinau, kad negalima, negražu ir labai gėda meluoti, bet jei paskui atsiprašai ir pasakai, kad apgavai, tai gal ir nieko baisaus. Aš pieno į vazoną daugiau nebepilu, bet vis tiek aš jo nemėgstu. Tada geriu vandenuką, o ne pieną ir neapgaudinėju, nes vandenuką gerti man patinka.

Titas, 5 metai Visada reikia sakyti tiesą. Net kai ką nors nelabai gero padarai, reikia prisipažinti ir pasakyti, kad tu padarei tą negerą dalyką. Kai vaikas meluoja, tada jo akytėse atsiranda tokie maži kryžiukai, ir močiutė viską iš tų kryžiukų supranta, kad viskas buvo ne taip, kaip sakai. Kartą mama prašė, kad eičiau miegoti, tai aš pasakiau, kad miegojau, bet iš tikro tai tik atsiguliau į lovą ir pagulėjau. Paskui močiutė manęs paklausė, ar aš miegojau. Sakiau, kad miegojau, bet ji pasižiūrėjo į mano akytes ir pamatė tuos kryžiukus.

Tada ji ir suprato, kad aš ją apgavau. Daugiau tai jau nebeapgaudinėju, nes vis vien iš akyčių viskas pasimato.

Gabrielius, 6 metai Tie, kurie visada sako tik tiesą ir niekada nemeluoja, – šventi žmonės, taip sako mano močiutė. Bet beveik visi žmonės kartais meluoja.

Ir vaikai meluoja, na, gal jie kartais nenori pasakyti tiesos arba ką nors sukuria ir pasako ne taip, kaip buvo. Mano brolis sudaužė mašinos veidrodėlį, tai jis pamelavo ir sakė, kad visai ne jis sudaužė. Bet paskui prisipažino, kad spyrė kamuolį ir pataikė tiesiai į tą veidrodėlį, o šis nukrito ir sudužo. Brolis tiesos nesakė, nes bijojo, kad jį tėtis gali išbarti ar nubausti. Tėtis tai nebaudė ir net nebarė brolio. Nuvažiavo pas meistrus į mašinų dirbtuves ir pataisė veidrodėlį, bet broliui liepė daugiau niekada nemeluoti ir neišsisukinėti. Nes kai pasakai tiesą, tada visiems būna geriau ir niekas net nesibara.

Užrašė Aldona ATKOČIŪNAITĖ

Artuma 2017 m. liepa–rugpjūtis

47

Jaunimo

is

iššūk

Gundymas melu – vos pastebimas Joana GIMBERYTĖ-JURONĖ Lengva įsivaizduoti, kaip tiesa mus išlaisvina kalbant apie didelį melą, kurį atskleidžiame pasakydami apie svarbias, visą gyvenimą slėptas ir galiausiai išaiškėjusias paslaptis, netikėtai paatviraudami mylimajam po 10 metų tylos, sužinodami apie lig šiol nežinotas savo šaknis ir būdami nuskaidrinti giminės atradimo. Bet melas dažniausiai mus apveja kasdieniškesnėse situacijose, tampa žmogaus duona ir druska, įsivelia į santykius, bendravimą su artimaisiais, darbą... Kaip kasdienybės akimirkose rasti tiesą ir likti sąžiningam?

Visi manęs norėjo – ar tikrai?

Moterų melas dažniausiai prasideda nuo melo sau pačiai. Melo dvasia taip genialiai apsigyvena žodžiuose ir mintyse, kad imi ją laikyti savo asmenybės dalimi.

Alinos (24 m.) pasakojimas.

Aš jaučiausi sąžininga, nes visada atiduodavau pasiskolintus pinigus, klausiama atsakydavau tiesą, per egzaminus nenusirašinėdavau. Paprasti dalykėliai, dėl kurių jaučiausi rami. Smerkiau tuos, kurie meluodavo, kad serga, jeigu nenorėdavo susitikti. Pati net nekėliau klausimo, ar aš sąžininga. Bet velnias veikia labai suktais būdais.

Maniau, kad man sekėsi bendrauti su vaikinais. Kai man kuris nors patikdavo, pradėdavome susitikinėti, o paskui jie norėdavo rimtos draugystės, intensyvių santykių. Kai suprasdavau, kad nemyliu, išsiskirdavau. Paskui tuos vaikinus prisimindavau nesmagiai, jausdavausi, tarsi būčiau susipurvinusi. Neseniai pradėjau blogai jaustis, sušlubavo sveikata, pasidariau nervinga, vargino galvos skausmai, blogumai. Vienos moters paprašiau pasikalbėti ir patarti.

Ji atkreipė mano dėmesį į sąžinę. Iš pradžių atrodė kaip įžeidimas. Aš? Nesąžininga? Jūs juokaujat? Keturias naktis negalėjau miegoti, apgalvojau viską viduje, apsvarsčiau...

Ir staiga išvargus viską aiškiai suvokiau.

48

Artuma 2017 m. liepa–rugpjūtis

Kas kartą bendraudama su patinkančiu vaikinu aš meluodavau. Muziką mėgdavau tokią, kokią jis mėgdavo, filmus, serialus, veiklą – irgi. Nors iš tikrųjų nemėgdavau. Juokdavausi iš jo „bajerių“, nors kartais jie būdavo rasistiniai ir nejuokingi. Bet tai dar buvo „švelnus“ melas. Buvo ir daug blogiau.

Pavyzdžiui, važiavau su vienu draugu į kelionę. Jis užmigo autobuse. O kai prabudo, papasakojau jam, ką šnekėjo per miegus. Kaip turbūt mane sapnavo, nes kartojo mano vardą ir sakė, kad aš „faina“. Atrodė kaip prisipažinimas per miegus. Tačiau jis nieko nešnekėjo ir neprisipažino. Aš sugalvojau, o tada jis ir pats pradėjo galvoti, kad jam patinku, ir galiausiai tapome pora. Ne vien su juo taip buvo. Kai perkračiau galvoje, supratau, jog visus vaikinus aš pati taip savotiškai prisitraukdavau. Nė vienos sąžiningos draugystės, nė vienos tikros simpatijos, – tas supratimas man skaudžiai smeigė į širdį. Manau, kad velnias gundė mane turėti kuo daugiau partnerių, per meilės troškimą skatino melą ir net... pasileidimą. Ačiū Dievui, supratau, kad buvau nesąžininga.

Kai išpažinau melą ir nutraukiau santykius, praėjo blogos savijautos priepuoliai. Bet esu sutrikusi, nes nemoku kitaip bendrauti ir draugauti. Ėmiau suprasti, kad taip elgiuosi dėl nepasitikėjimo savimi ir Dievo sprendimais. Galvodavau, kad turiu pati susidėlioti aplinkybes ir įvykius, „padėti“ jiems. O dabar nepalaikau jokios draugystės, nes nieko pati neskatinu. Truputį baisu, kad niekam ir nepatiksiu, kad viskas bus labai lėtai ir ištekėsiu 35 metų. Kaip bus, taip bus. Noriu būti švari, sąžininga. Nes paskui tik verkčiau, kad pati santykius susiorganizavau, ir šnipštas iš jų išėjo. Turiu, kas mane palaiko, todėl lengviau nuolat vis stengtis išlikti sąžiningai. Beje, manau, kad meilės reikaluose dauguma merginų taip elgiasi, tad patarčiau susimąstyti.

Jaun

imo iššūkis

Vido Venslovaičio asociatyvinės nuotraukos

Išmokstame meluoti dėl kitų Tiesa kartais nemaloni, žeidžianti kitą ar nepatogi tau pačiam. Ar tuomet verta būti atviram? Kaip išmokstame būti neatviri? Algirdo (20 m.) nuomonė.

Iš tos tiesos – nieko gero. Esu tiesmukas, sakau taip, kaip yra, ir kas iš to? Nuolat prisidirbu. Mama, eidama į teatrą, klausia: „Na, kaip aš pasipuošiau?“ „Kaip turgaus bobutė“, – kaip yra, taip sakau. Tada ji įsižeidžia, susinervina. Arba mergina klausia: „Visada būsim kartu, ar ne?“ „Ką aš žinau, – sakau, – kiek duota, tiek ir būsim.“ Vėl tada teisintis reikia. Bet negaliu savęs pakeisti: koks esu, toks esu. Kaip yra, taip sakau. Būtų nesąžininga meluoti, nes netikras komplimentas ar mieli žodžiai, kai to nejauti, irgi yra melas. Tik žiūriu – žmonėms tas melas yra priimtinesnis. Per savo tiesumą esu smarkiai nukentėjęs. Baigęs mokyklą stojau į aktorinį; norėjau įstoti, teatras man patinka, kai lankiau būrelį, buvo kaip aistra. Praėjęs pirmus du turus, jau rankom tryniau, mintyse į bendrabutį krausčiausi. Per trečią turą manęs paklausė, ar teatras man yra VISKAS, ar galėčiau naktimis sėdėt, parom repetuot, ar suprantu, kad čia ne paprastos studijos ir valandų jose niekas neskaičiuoja. Pasakiau, kaip galvoju: „Ne, nenorėčiau parom sėdėt, nes yra darbas ir poilsis. Tokios frazės, kaip „aktoriai neserga“, yra nesąmoningos, nes jeigu generaliniai direktoriai gali pasiimti nedarbingumo lapelį, ir pasaulis nesugriūva, tai ir mums nereikia susireikšminti.“ Pasakiau, kiek

priklauso studentui studijų valandų, kiek atostogų, nes man atrodo, kad viską reikia daryt pagal taisykles, o ne pagal savo „meniškus sugalvojimus“. Ir nepriėmė... Išgirdęs, kaip kiti beveik verkdami tikino, kad šeimos išsižadėtų už vietą studijose, suprantu, kodėl netikau. Viskas turi turėti ribas, tad ar blogai, jeigu aš pasakiau savo ribas? Pasirodo, blogai. Žodžiu, gali būti atviras iki galo, gali būti sąžiningas, bet nuo to tik tavo sąžinei ir bus geriau. Visi sako, kaip svarbu girdėti tiesą, bet kai pasižiūri iš arčiau – niekam tos tiesos nereikia. Paklaustumėte mano mamos, kai naują suknelę nusiperka, kiek jai svarbi tiesa. Įdomu, ką atsakytų.

Manau, kad visi gimsta mokėdami ir norėdami sakyti tiesą. Visi iš pradžių būna sąžiningi. Bet gyvenimas priverčia meluoti. Aplinkiniai iš tavęs to melo tikisi. Taip žmonės ir pasiduoda, prisitaiko. Išmoksta mandagiai meluot, sakyti, ką kiti nori girdėti. Vieni išmoksta meluoti būdami penkerių metų, kiti penkiolikos. Pasakyčiau, kad nedaug yra tokių, kurie ir užaugę stengiasi tiesą išlaikyti. Iš savo patirties matau, kad neapsimoka. Liūdna, bet taip yra. Ir tai – irgi tiesa.

Riba tarp mandagumo ir melo labai trapi. Kiekvieno vidinės svarstyklės padeda suprasti, į kurią pusę svyri.

Svarbu tik mokėti savęs klausytis.

Gyvenant sociume ir norint bendrauti be didelių konfliktų bei trukdžių, vis dėlto reikia rasti tiesos sakymo pusiausvyrą. Kartais tenka ir patylėti. Mano melas visada veikė per manipuliaciją, panašiai kaip pirmoje istorijoje – per norą šiek tiek „pakoreguoti“ gyvenimą savo pasirinkta linkme. Kai tai suvokiau ir pradėjau stengtis išlaikyti tiesą ir teisingumo jausmą, išsilaisvinau nuo įtampos, nustojau kontroliuoti gyvenimą. Iš esmės mano atsakymas buvo vienas – atiduoti gyvenimą Dievui. Kai atskiri, kas tavo viduje tiesa, kai nebebandai jos užtušuoti ir visko šiek tiek „pasukti“, pasidaro lengviau kvėpuoti. O tada jau klostysis taip, kaip Dievas duos.

DOCAT. Ką daryti? Katalikų Bažnyčios socialinis mokymas.

Sudarė Arnd Küppers, Peter Schallenberg. Iš vokiečių kalbos vertė Giedrė Sodeikienė

KATALIKŲ PASAULIO LEIDINIAI

DOCAT yra populiariai perteiktas socialinis ir visuomeninis Katalikų Bažnyčios mokymas, nuo Leono XIII plėtojamas pagrindiniuose dokumentuose. Tiek suaugusieji, tiek jaunimas turėtų domėtis originaliais didžiųjų Bažnyčios dokumentų tekstais ir savo veiklą kreipti pagal tiesos, teisingumo ir meilės maksimas. Popiežius Pranciškus nuolat ragina krikščionis aktyviai siekti kito, teisingesnio pasaulio: „Jei krikščionis šiais laikais nėra revoliucionierius, nėra krikščionis.“ Pylimo 27/14, Vilnius 01309, tel. (8 5) 212 24 22, faks. (8 5) 262 64 62, www.katalikuleidiniai.lt

Artuma 2017 m. liepa–rugpjūtis

49

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Pyktis – geras dalykas, arba Tiesa apie šeimynines aistras Jausmai ir emocijos, t. y. aistros, nudažo mūsų gyvenimą įvairiausiomis – tiek šviesiomis, tiek tamsiomis – spalvomis. Mes pykstame ir liūdime, džiaugiamės ir bijome. Ką daryti su šiais jausmais, kad jie negriautų mūsų ir mūsų šeimų, netaptų mūsų priešais, bet, atvirkščiai, būtų mūsų sąjungininkais, klausiame Nijolės LIOBIKIENĖS – socialinių mokslų daktarės ir šeimų konsultantės.

– „Santuokoje svarbi vieta tenka troškimams, jausmams, emocijoms – tam, ką klasikai vadino ‘aistromis’“ (Amoris laetitia 143). Taigi, pirmiausia ir pakalbėkime apie tai, kas yra jausmai, emocijos.

– Jausmai ir emocijos yra susiję, bet ne visiškai tapatūs. Emocijos – staiga kylanti reakcija į tam tikrus reiškinius. Jausmai yra žmogaus santykio su tikrove – asmenimis, daiktais, aplinka – išgyvenimas. Jausmuose galima atpažinti susipynusias įvairias emocijas. Jausmai, emocijos yra kiekvieno žmogaus asmenybės dalis.

Pagrindinės emocijos yra keturios: pyktis, baimė, liūdesys, džiaugsmas. Jos padeda išlikti aplinkoje. Pavyzdžiui, pyktis – tai signalas apie fizinę ar psichologinę grėsmę; baimė skatina būti dėmesingus, pasirengti galimiems netikėtumams; liūdesys padeda išgyventi praradimo jausmą; o džiaugsmas leidžia atsipalaiduoti, išgyventi laimingas akimirkas, jaustis, kad asmeniniai poreikiai patenkinti.

Jei žmogus nieko nejaučia, nereaguoja, jam kažkas blogai, kažkas atsitikę, reikia pagalbos. Kiekvienas žmogus turėtų sugebėti savo emocijas atpažinti ir įvardyti, tinkamai reaguoti ir suvaldyti. Šie elementai sudaro „emocinio raštingumo“ pradmenis. Bėda ta, kad daugelis žmonių yra „emociškai neraštingi“. Labai svarbu jausmus priimti, nes nepriimamas jausmas mus veikia destruktyviai. Įsivaizduokime, kad mes nepriimame ar prieš nosį užtrenkiame duris į namus grįžusiam šeimos nariui. Žinoma, jis stengsis įeiti, belsis, veršis pro langą, nes norės pasikalbėti. Panašiai ir jausmai, kurie galiausiai nusėda į mūsų pasąmonę, ir tada nebegalime numatyti nepriimtų jausmų padarinių.

Toliau labai svarbu tuos jausmus įvardyti ir išreikšti.

Nepriimti, perkelti ar nuslopinti jausmai ilgainiui gali sutrikdyti mūsų asmenybę. Jei jaučiame vienokius jausmus, o vaidiname visai ką kita – kiek galima tai atlaikyti? Kenčia aplinka, bendravimas. Pavyzdžiui, mažas vaikas neskiria, kur jis, o kur mama. Jis mamai gnybia, kanda, ją muša.

Jei mama laikosi nuostatos, kad ji turi visada būti laiminga ir linksma, ir sako vaikui šypsodamasi: „Nedaryk taip!“, ji 50

Artuma 2017 m. liepa–rugpjūtis

perduoda žinią, kad jai patinka, kai ją gnaibo, muša, kad gnaibyti ir kandžiotis yra gerai. Kokią žinią perduodame šeimoje, jei sakome sunkius dalykus šypsodamiesi ar vaidindami laimingus?

– Tikrai ne kartą esu girdėjusi, kad pykti yra blogai, kad pykti yra nuodėmė. Tačiau Laiške efeziečiams sakoma: „Rūstaudami nenusidėkite!“ (Ef 4, 26). Apaštalas Paulius nesako: „Nerūstaukite“, bet „rūstaudami nenusidėkite“. Kodėl?

– Visi mūsų jausmai nėra nei geri, nei blogi. Jausmai nėra moraliai vertintini. Visus jausmus turime priimti ir tinkamu būdu bei laiku išreikšti. Pyktis yra geras dalykas. Kaip galiu nepykti, jei kitas žmogus nesilaiko susitarimų? Šiuo atveju pyktis yra adekvatus jausmas šioje situacijoje. Svarbu ne ką mes jaučiame, o ką mes darome supykę. Supykus galima nuveikti daug gerų darbų: išvalyti langus, išplauti grindis... Tačiau jei trankome durimis, daužome indus, rėkiame, mušame, grasiname – tai tikrai elgiamės blogai, nuodėmingai.

Tačiau ir „geri“ jausmai kartais gali būti blogis. Pavyzdžiui, noriu būti tokia gera, kad negaliu žmogui pasakyti tiesos. Ar tai tikrai gėris? Ar tikrai gerai, kai mama, norėdama būti labai gera savo paaugliams, leidžia jiems gerti alkoholį per kurio nors vaiko gimtadienį? Ar tikrai džiaugtis, kai kaimyno tvartas dega, yra gėris? O džiaugsmas, kad puikiai atkeršijai? Kaip matome, „geri“ jausmai taip pat gali būti blogis. Nepamirškime, kad Jėzus taip pat ne tik pyko, bet ir išvartė prekiautojų stalus.

Jis nebuvo malonus fariziejams.

– Man labai įsiminė citata iš Gary Chapmano knygos Santykių keliai ir klystkeliai: „Pyktis kyla viduje, kai suvokiate, kad su jumis ar kuo nors kitu pasielgiama neteisingai. Šitai rodo, kad jums rūpi dorumas ir teisingumas. Pyktis nėra blogis. Biblijoje apie Dievą sakoma, kad jis kasdien pyksta ant nedorėlių (Ps 7, 12). Jėzus, likus kelioms valandoms iki kryžiaus, „pradėjo liūdėti ir sielvartauti“ (Mt 26, 37), bet neleido liūdesiui valdyti Jo elgesio. Neigiamos emocijos nėra nuodėmingos. Jos tik rodo, kad esame žmonės ir, susidūrę su tam tikromis gyvenimo situacijomis, jaučiamės prislėgti ir liūdni. Svarbu tik neleisti, kad neigiamos emocijos pastūmėtų jus blogai elgtis.“ Kaip tuos jausmus valdyti? Kur juos dėti?

– Gebėjimas atpažinti, įvardyti ir tinkamai išreikšti savo jausmus labai susijęs su auklėjimu. Manau, kad tai

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

viso gyvenimo darbas pačiam mokytis ir ypač vaikus to mokyti (tai yra jų emocinio intelekto ugdymas). Kai atpažįsti savo jausmus, gali mokytis atpažinti ir kitų, o tai yra empatija. Jei nesi empatiškas, neatpažįsti nuotaikų, kitų žmonių jausmų – sunku bendrauti. To turėtume mokyti savo vaikus. Nesakyti jiems: „Nepyk“ arba: „Pykti negalima“, bet aiškinti: „Suprantu, kad tau pikta, bet negali daužyti indų, mušti brolio ar sesės, garsiai rėkti, keiktis.

Gali papasakoti man, kad pyksti, gali patrypti kojomis, pabėgioti aplink namą, padaužyti kamuolį. Gali pasakyti tam, ant kurio pyksti, už ką pyksti.“ Dažnai mes sakome draudimus, bet nepasiūlome vaikams, kaip galima elgtis.

Vido Venslovaičio asociatyvinė nuotrauka

Visus jausmus turime priimti ir tinkamu būdu bei laiku išreikšti.

– O dabar pakalbėkime apie geras emocijas, kurios gali būti blogos. Pavyzdžiui, Onutė yra pavyzdinga ištekėjusi moteris. Taip jau atsitinka, kad ji įsimyli savo bendradarbį ir visaip bando savo jausmus neigti. Jausmai, žinoma, auga. Ką jai su jais daryti?

– Onutė yra gyvas žmogus, todėl gali ir įsimylėti.

Neigdama savo jausmus, ji tarsi bando rankomis išlaikyti verdančio puodo dangtį. Puodas verda ir garuoja, ir dangčio išlaikyti jai nepavyks, o ir rankas gali nusiplikyti...

Onutei reikėtų įsivardyti savo jausmus bendradarbiui ir atsakyti sau į klausimus: kodėl man kyla toks jausmas, kuo šis žmogus mane traukia, kokie šio žmogaus bruožai, elgesys man atrodo tokie žavūs? Kaip šie jausmai susiję su mano santykiu su vyru? Gal įsimylėjau todėl, kad noriu „bausti“ savo vyrą arba trokštu dėmesio, kurio jis man nerodo, o gal yra kitų priežasčių? Kaip būtų galima santykius su vyru atnaujinti ar pagerinti? Kiek atvirai ji su vyru pasikalba? Kodėl ji nebemato savo vyro gerųjų savybių, o kito žmogaus savybės atrodo tokios žavios?

Reikėtų pagalvoti ir apie bendradarbį. Gal galima rečiau su juo susitikti? Gal reikėtų pasikalbėti su šeimos konsultantu? Įsimylėti nėra nuodėmė. Svarbu, ką darysi su tuo įsimylėjimu... Žodžiu, pripažinus ir išnagrinėjus

jausmus, tenka su jais tvarkytis vadovaujantis išmintimi, o tai jau dorybė, vadinasi – dvasinė kategorija...

Meilė skiriasi nuo įsimylėjimo, nes įsimylėjimas tikrai remiasi jausmais. Jei meilė remtųsi jausmais, tai ji greit išblėstų. Jausmai nėra pastovūs ir nuo mūsų nepriklauso. Įsimylime mes taip pat ne tą, kurį norėtume, ir ne tada, kada norėtume. O meilė – valios aktas. Tai mūsų pasiryžimas, įsipareigojimas būti kartu, padėti vienas kitam „džiaugsme ir varge“. Meilė vadovaujasi ne tik jausmais, bet ir protu, dvasinėmis vertybėmis. Meilė dažnai prasideda įsimylėjimu, bet toliau perauga į draugystę, kai jaunuoliai mokosi dalytis jausmais, išgyvenimais, žiniomis ir materialiomis gėrybėmis.

Meilė gali prasidėti tada, kai baigiasi įsimylėjimas arba įsimylėjimas neperauga į meilę.

Beje, Onutė su vyru turėtų gerai pagalvoti, kas atsitiko, kad tarp jų pradėjo dominuoti kitas. Čia paprastai yra abipusė kaltė.

Jeigu Onutės vyras pakankamai brandus, ji gali pasikalbėti apie savo jausmus su juo. Pažįstu žmonių, kurie yra taip pasielgę, ir jų jausmai su ta pačia prisipažinimo minute ėmė ir užgeso, t. y. įsimylėjimas dingo, liko tik meilė antrajai pusei. Tačiau nesiūlyčiau to daryti visiems, nes priimti tokią žinią reikia tam tikros brandos.

– Išvada būtų tokia, kad emocijas ir instinktus būtina ugdyti?

– Gyvenimas yra kelionė, kurioje žmogus kuria santykius su kitais žmonėmis mokydamasis valdyti save – savo emocijas, instinktus. Krikščioniškoje tradicijoje tai vadinama dorybių ugdymu. Gal kalbu viduramžiškai, bet dorybes reikia ugdyti. Kas tai yra emocijos? Kažko labai noriu? Manau, kad reikia mokytis palaukti, pakentėti, nes gyvenime tenka pakentėti. Pavyzdžiui, penktadieniais galima kažko atsisakyti, ugdyti valią. Man regis, kad ugdymas pamirštamas, atrodo, kad svarbiausia – žinios. Taigi nepasitenkinimą reikia mokytis suvaldyti, aistras – išlaukti, iškentėti. Žmogus nėra pašauktas žeisti kitų, todėl išlaukti, pakentėti, susivaldyti yra labai svarbu.

– Popiežius Pranciškus mus drąsina: „Iš tikrųjų su aistromis galima žengti gražiu keliu, tik svarbu jas vis labiau kreipti į dovanojimąsi bei pilnatvišką savęs įgyvendinimą, praturtinančius tarpasmeninius santykius šeimoje“ (AL 148).

Užrašė Dalia LUKĖNIENĖ

Artuma 2017 m. liepa–rugpjūtis

51

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Kas padės išsiskyrusiems?

Ieva URBONAITĖ-VAINIENĖ 26 poros. Tiek vidutiniškai kiekvieną mielą dieną 2015 m.

Lietuvoje skyrėsi šeimų. Pernai registruotos 8 879 ištuokos, be vieno iš tėvų augti liko 6 692 vaikai iki 17 metų amžiaus – suskaičiavo Lietuvos statistikos departamentas. Pirmąjį šių metų ketvirtį skyrybų buvo dar daugiau, negu per tą patį laikotarpį prieš metus. „Pagalbos išsiskyrusiems poreikis – akivaizdus. Tačiau koks pagalbos būdas tinka mažesniuose miesteliuose, kur žmonės vieni kitus gerai pažįsta ir gėdijasi kalbėti apie savo problemas? Reikia gerai pagalvoti“, – sakė Vilkaviškio vyskupijos Šeimos centro programų koordinatorė Laima Kuzmienė, dalyvavusi „Bendrakeleivių“ patirties perdavimo seminare „Mokomės lydėti išsiskyrusiųjų savipagalbos grupes“.

Keturių savaitgalių mokymus rėmė Lietuvių katalikų religinė šalpa ir Renovabis, dalyvavo 17 žmonių iš visos Lietuvos – Utenos, Kretingos, Šiaulių, Vilkaviškio, Kauno, kitų miestų.

Širdies skausmą slopina netinkamais būdais Pasak seminaro dalyvių, skyrybos vis dar stigmatizuojamos, rūpintis psichikos sveikata nepriimta, o kalbėti apie sunkumus, juolab ieškoti pagalbos – gėda, tad regionuose, nepaisant didžiulio poreikio, savipagalbos grupės sunkiai buriasi. Skyrybų ir kitų netekčių skausmą Lietuvoje įprasčiau slopinti raminamaisiais, alkoholiu.

Alkoholio vartojimo priežasčių ir tendencijų tyrimas RARHA (Reducing Alcohol Related Harm) parodė, jog mūsų šalyje šiuo požiūriu situacija daug blogesnė, nei kitose Europos Sąjungos šalyse: kas septintas gyventojas Lietuvoje alkoholį vartoja siekdamas užsimiršti, kas dešimtas – norėdamas įveikti sielvartą ir depresiją. Pagal šiuos rodiklius Lietuva pirmauja Europoje, keturis kartus lenkdama Europos Sąjungos vidurkį, devynis kartus – Estiją.

Tyrimai rodo, kad būtent vyrai sudaro daugumą girtaujančių asmenų mūsų šalyje, o priklausomybės – viena dažniausiai minimų skyrybų priežasčių.

Pirmauja Marijampolės apskritis Marijampolė pagal skyrybų skaičių vienam tūkstančiui gyventojų minima kaip regionas, kuriame santuokų nutraukiama ypač daug. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, vien per praėjusius metus Marijampolės apskrityje registruotos 477 ištuokos.

52

Artuma 2017 m. liepa–rugpjūtis

Laimos Kuzmienės nuomone, skyrybos labai glaudžiai susijusios su emigracija, tačiau ji didelė visoje Lietuvoje. „Marijampolės išskirtinumas galbūt tas, kad būtent Suvalkijoje prasidėjo naudotų automobilių gabenimo verslas. Galbūt tai turėjo įtakos, nes didelė dalis gyventojų dažnai atitrūkdavo nuo šeimų? Reikės geriau paanalizuoti šią problemą, prieš imantis darbo“, – sakė Šeimos centro atstovė. „Bendrakeleivių“ perduotas žinias Laima bandys naudoti skyrybų prevencijai: „Matyti, kad žmonėms sunku susikalbėti, jie nesiklauso, negirdi vienas kito. Seminare kaip tik ir mokėmės, kaip išklausyti, kokius klausimus užduoti, kaip padėti ieškoti sprendimų. Asmeniškai aš jaučiu pašaukimą padėti poroms, atsidūrusioms ties riba, kad nebūtų prieita iki skyrybų.“

„Mikstūra“, padedanti išvengti skyrybų Kokiu krizės etapu pagalba porai veiksmingiausia ir realiai gali padėti išvengti skyrybų su visais neigiamais jų padariniais, klausėme Šeimos ir santuokos studijų programos vadovo Tarptautiniame teologijos institute Trumau (Austrija) dr. Gintauto Vaitoškos.

Pasak gydytojo psichiatro, lengviausia atkurti draugystę, kai jos sužeidimai dar nėra labai gilūs. „Nebūtinai tam reikalingos psichologinės konsultacijos: gali padėti dalyvavimas įvairiuose šeimų sąjūdžiuose, dažna išpažintis, dvasinis vadovavimas. Sutuoktinių susitikimai, Šeimų universitetas, Kanos, Šionštato judėjimai, „Oazės“ sambūris – tai tik keletas puikių katalikiškų judėjimų, kur šeimos bendrauja ir dalijasi patirtimi padedamos Viešpaties malonės“, – sakė Vaitoška.

Gilesnių krizių atvejais Šeimos ir santuokos studijų programos vadovas santuokai gydyti išrašytų „vaistų“ – psichologą, kuris turi savo priemonių nesutarimams suprasti ir gydyti, o geriausiai veikia tikėjimo ir psichologinių priemonių „mikstūra“. „Manyčiau, kad labai svarbu nepražiopsoti momento, kai tarp vyro ir žmonos didėja atstumas ir į jų vienišas širdis ima kėsintis tretieji asmenys. Tada tenka įveikti ne

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

tik santuokinius nesutarimus, bet ir išsivysčiusį prisirišimą prie to nuostabaus „gelbėtojo“ ar „gelbėtojos“. Neretai tai būna labai nelengva“, – įspėjo gydytojas psichiatras.

Liūdnieji rekordai Išankstiniais Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2016 metais tūkstančiui gyventojų vidutiniškai teko 3.2 skyrybos. Tačiau skirtinguose Lietuvos miestuose šis skaičius radikaliai skiriasi. Absoliuti skyrybų rekordininkė – Visagino savivaldybė, kur bendras ištuokų rodiklis tūkstančiui gyventojų siekia net penkis. Žemiausias ištuokų rodiklis – Skuodo (2.3), Pasvalio (2.5), Vilniaus rajono (2.6) savivaldybėse.

žemesni, prastesni, ko nors neverti. Tačiau tai netiesa.“ Išsiskyrusieji yra visateisiai Bažnyčios nariai, o dažnai jaučiasi atitolę, atbaidyti ir todėl atsitraukia. „Mūsų uždavinys – kad bendruomenėje jie jaustųsi kaip namuose“, – sakė tėvas Antanas, prieš 16 metų su bendražygėmis Elvyra Kučinskaite ir Rasa Bieliauskaite įkūręs centrą „Bendrakeleiviai“.

Pasak kun. Saulaičio, iki 1953 metų buvo juridinis pagrindas, pagal kurį išsiskirti reikšdavo būti ekskomunikuotam: „Tačiau visi žinome, kad mūsų popiežius Pranciškus Bažnyčią prilygina karo lauko ligoninei. Kaip mums įprastos ligoninės tarnauja nelaimei ištikus, juo labiau Bažnyčia ištiesia ranką kiekvienam, kad ir kokia būtų jo nelaimė ar padėtis.“

Reikia ir visko, ir nieko

Paskutiniais „Eurostat“ duomenimis, mažiausias bendrasis skyrybų rodiklis 2014 m. fiksuotas Airijoje (0.6), Maltoje (0.8), Italijoje (0.9), Slovėnijoje (1.2), Kroatijoje (1.4), Graikijoje, Bulgarijoje (1.5). Aukščiausias – Danijoje (3.4), Lietuvoje (3.3) ir Latvijoje (3.1).

Ko reikia, kad prie parapijos suburtum išsiskyrusiųjų savipagalbos grupę? Pasak tėvo Antano Saulaičio – ir visko, ir nieko. Reikia žmogaus, kuriam tai tiek rūpėtų, kad turėtų laiko ir jėgų suburti keletą kitų talkininkų. „Normaliame pasaulyje maždaug kas ketvirta parapija turi išsiskyrusiųjų grupę – priklauso nuo poreikio.

Nesvarbu, ar būtų anoniminiai alkoholikai, ar žmonės, netekę vaikų, nukentėję dėl savižudybės ar kitais sudėtingais atvejais, – visose savipagalbos grupėse svarbiausia yra žmogiškumas. Nereikia būti pirmos rūšies psichiatru, gydytoju ar teologu, kad būtum brolis ar sesuo tiems, kurie ateina“, – akivaizdu tėvui Antanui.

Skyrybos – antroje vietoje po artimojo netekties Skyrybos vadinamos antru pagal sudėtingumą patyrimu po artimojo netekties ir gali turėti negrįžtamų psichologinių padarinių suaugusiems ir ypač vaikams, jei tėvai juos naudoja kaip priemonę kovai vienam prieš kitą. Kad taip nebūtų, skyrybų krizę išgyvenantiems suaugusiesiems svarbu įveikti emocinį skausmą, nuoskaudas ir kiek įmanoma pilnatviškiau gyventi toliau. „Tam prireikia laiko. Pačiame skyrybų įkarštyje tėvai būna susitelkę į savo problemas ir neretai stokoja vidinių jėgų padėti savo vaikams. Todėl labai svarbi tampa bendruomenės parama“, – akcentuoja Šeimos ir asmens saviugdos centre „Bendrakeleiviai“ krizines skyrybų grupes vedanti sielovadininkė Živilė Ratavičiūtė.

Padėti kiekvienam Ar ištiesiame mes vieni kitiems ranką Bažnyčioje?

Kun. Antano Saulaičio SJ nuomone, stengiamės, bet yra sunku: „Viena iš priežasčių, kad, būdami dideli Bažnyčios veikėjai ar uolūs tikintieji, galvojame, jog kiti žmonės

16 metų gyvuojantis Šeimos ir asmens saviugdos centras „Bendrakeleiviai“ vienija šeimos krizes išgyvenančius asmenis bei specialistus, kurie padeda įveikti skyrybų psichologinius bei socialinius padarinius, teikia kompleksinę pagalbą ne tik suaugusiesiems, bet ir vaikams, rengia mokymus išsiskyrusiųjų savipagalbos grupių vadovams, mokyklų bendruomenėms ir tėvams. Daugiau informacijos ir kontaktai – www.bendrakeleiviai.lt.

Artuma 2017 m. liepa–rugpjūtis

53

Atokvėpio valandai Dievas ir ekranas

Vienijanti sąžinės galia Ramūnas AUŠROTAS laimėti daugumos. Sėkmingiausi jai buvo 1976-ieji, kai nacionaliniuose rinkimuose surinko 34,4 proc. balsų.

Karo pabaigoje užduotas politinis tonas vienu ar kitu būdu veikė Italijos politinį gyvenimą net iki XX a. devintojo dešimtmečio. Neatsitiktinai ir kinematografinės Giovannino Guareschio knygų ekranizacijos driekiasi per visą šį laikotarpį (nuo 1952 iki 1972 m.). Jų kūrimą sustabdė tik Don Kamilio atvaizdu tapusio prancūzų aktoriaus Fernandelio mirtis 1971 m.

Skaitant Guareschio apsakymus, Juose apmąstoma unikali politinė situacija, susiklos- gali susidaryti įspūdis, jog autorius nepakankamai rimtai čiusi pokario Italijoje, kai 1944 m. balandį italų komunis- traktuoja ar nuvertina komunistinėje ideologijoje slypintį tų partijos vadovas Palmiro Togliattis sutiko bendradar- blogio potencialą, kitaip tariant, gali kilti noras apkaltinti biauti su karaliumi Viktoru Emanueliu III ir tuometiniu autorių „naiviojo“ požiūrio į komunizmą propagavimu. premjeru bei Italijos ginkluotųjų pajėgu vadu generolu Skubantiems tai padaryti priminsiu, jog karštam monarPietro Badoglio kuriant nacionalinės vienybės kabine- chistui Giovanninui Guareschiui pokario Italijos status tą. Manoma, kad stipriai antivyriausybiškai nusiteikusią quo irgi nepatiko, tačiau jam, kaip ir daugeliui kitų, teko komunistų partiją į šią iniciatyvą pastūmėjo Sovietų Są- su juo susitaikyti. Jo apsakymai atsirado, o jų veikėjai veijunga, konkrečiai Stalinas. Tikrieji jo motyvai yra neži- kia de facto politinio kompromiso sąlygomis, kai ideolonomi, nors istoriniai šaltiniai nurodo tokius neoficialiai giniai priešininkai yra priversti jei ne sutarti, tai bent jau deklaruotus motyvus: reikalą politiškai stiprinti antifa- pakęsti vienas kitą. Todėl ir trečiasis apsakymų veikėjas – šistinį frontą ir italų vienijimosi pagrindu kurti atsvarą nuo krucifikso kalbantis Nukryžiuotasis – yra ne kas kita, anglų įsiviešpatavimui Viduržemio jūroje (iš Kominter- kaip Don Kamilį popieriuje, o Guareschį gyvenime nuo pernelyg griežtų veiksmų (bet ne vertinimų) sulaikantis sąžinės balsas. O pagrindinis apsakymų herojus – Don Kamilis – yra tarsi paties autoriaus alter ego, ieškantis būdų, kaip išlaviruoti pasikeitusioje politinėje situacijoje, išlaikyti pusiausvyrą, kartu neišduodant savo principų. (Beje, panašioje, tik ne politinio susitarimo, o pliuralistinės politinės tikrovės kuriamoje Kadrai iš Julieno Duvivier filmo „Mažasis Don Kamilio pasaulis“ (1952 m.) nuolatinio kompromiso situacijoje no vadovo Georgijaus Dimitrovo dienoraščio); tačiau jau dvidešimt su trupučiu metų veikia nepriklausomos kas galėtų paneigti, kad šis sprendimas, nors ir neatitin- Lietuvos krikščionys politikai.) kantis marksistinių-lenininių politinio veikimo princiGuareschis gerai žinojo, kas yra skurdas. 1926 m. jo pų, nebuvo bandymas rasti būdą, kaip komunistų par- šeima bankrutavo, o jis pats dėl to negalėjo užbaigti stutijai paimti valdžią Italijoje. Taip ji tapo antra pagal dydį dijų Parmos universitete, tačiau pagrindine komunizpolitine partija Italijoje ir didžiausia komunistų partija mo vilione – pažadu sukurti rojų žemėj – jis pats nesuVakaruose (1947 m. ji turėjo 2,3 milijonus narių), bet sižavėjo. Visais laikais buvo mąstyta ir kalbėta apie tai, per visą egzistavimo laiką jai taip niekada ir nepavyko kaip tai padaryti, bet vienas žmogus – Karlas Marxas –

Satyriniai italų žurnalisto Giovannino Guareschio apsakymai apie „mažame pasaulyje“ vykstančius didelės svarbos ginčus tarp parapijos klebono Don Kamilio ir miestelio viršaičio komunisto Peponio vienoje knygoje pasirodė 1948 metais, t. y. jau įvykus pirmiesiems laisviems rinkimams pokario Italijoje ir paaiškėjus, jog komunistų partijai nepavyks laimėti nacionalinių rinkimų ir jai teks tenkintis viena kita pergale vietos savivaldoje. Iki tol apsakymai buvo spausdinami autoriaus redaguojamame žurnale Candido, kaip jo sąžinės atsakas į politinį pokario kompromisą (compromesso storico) tarp kairiųjų ir dešiniųjų, žinomą Salerno lūžio (svolta di Salerno) pavadinimu. (Šiais metais knygą Don Kamilis. Mažasis pasaulis lietuviškai išleido „Artumos“ leidykla.)

54

Artuma 2017 m. liepa–rugpjūtis

Atokvėpio valandai

pasiūlė konkretų to įgyvendinimo metodą ir planą. Kaip sako Benediktas XVI enciklikoje Spe salvi, „dėl tyrimų tikslumo bei aiškaus įrankių radikalioms permainoms nurodymo jo pažadas sukurti rojų žemėje žavėjo ir ligi šiol tebežavi“ (20). Bet kartu popiežius sako: „Tačiau su pergale aikštėn iškilo ir pamatinė Marxo klaida. Jis labai tiksliai nurodė, kaip įvykdyti perversmą. Tačiau nepasakė, ką daryti toliau“ (21). Šitą neišmanymą, ką daryti toliau, Italijos sąlygomis ir eksploatuoja rašytojas Giovanninas Guareschis. Jo apsakymuose pagrindinis taikinys yra ne žmogus, bet su gyvenimo tikrove prasilenkiantys doktrininio marksizmo principai, o nuoširdus herojų bandymas jų laikytis ir juos pažodžiui įgyvendinti ir yra literatūrinio humoro šaltinis (kaip čia neprisiminsi italų kino klasiko Ermno Olmio pinigėlio scenos filme „Medis medinėms klumpėms“ (L’albero degli zoccoli, 1978)).

Sakoma, kad Guareschiui, kuris bendradarbiavo kuriant scenarijų pirmajai iš ekranizacijų – Julieno Duvivier juostai „Mažasis Don Kamilio pasaulis“ (Le Petit Monde de don Camillo, 1952), galutinis rezultatas nepatiko.

Tikriausiai autorius neįvertino meno rūšių skirties: literatūroje pirmuoju smuiku „groja“ žodis, kinematografe, ypač komedijoje, solo partija „atitenka“ aktoriaus išvaizdai ir charizmai. Todėl žiūrint filmus su Fernandeliu ir Peponį suvaidinusiu Ginu Cervi į akis krinta ir įsimena šių dviejų aktorių kuriamų priešingybių susidūrimas, o ne jų ideologinė priešprieša.

Ar galėjo užrašai apie Don Kamilį ir Peponį atsirasti kitoje vietoje ir kitu laiku? Šiek tiek šviesos disIš Terrence’o Hillo filmo „Don Kamilio pasaulis“ (1983 m.) kusijai šia tema teikia nepavykusi Terrence’o Hillo pastanga adaptuoti Don Kamilį šiems laikams, „Don Kamilio pasaulio“ (The World of Don Camillo, 1983) siužeto veiksmą perkeliant iš šeštojo dešimtmečio į devintąjį. Reikalą gadina ne tiek siužeto perlenkimai, padaryti norint pozityviai charakterizuoti pagrindinį herojų, kuris labiau primena

modernų technokratą, o ne kunigą (pvz., pasivažinėjimo riedučiais bažnyčioje skambant disko muzikai scena), bet pagrindinių priešininkų (Don Kamilio ir Peponio) santykių konjunktūriškumas. Jau buvo devintasis dešimtmetis, visi pavargę nuo nuolatinės kovos tarp Bažnyčios ir komunistų, taip pat ir apsipratę, kad komunistų partija paprasčiausiai yra. (Laiko dvasią taikliai apibūdino vienas šio filmo komentatorius: „Negalima nuolat rengti kryžiaus žygio prieš tai, kas nėra blogis, bet paprasčiausiai yra.“) Komunistų partija iš doktrininio komunizmo pamažu krypo į demokratinį socializmą (po nepritarimo invazijai į Čekoslovakiją ir susipykimo su Brežnevu Italijos KP pamažu persiorientuoja į eurokomunizmą ir socialistinį internacionalą. Ji laikėsi doktrininio marksizmo iki aštuntojo dešimtmečio, po to vis labiau krypo į demokratinį socializmą, o šią transformaciją vainikavo 1991-ųjų partijos reforma), o Katalikų Bažnyčią gundė modernybės iššūkiai. Todėl filme matome visai žmogišką merą komunistą ir skeptišką kunigą, kovojantį su komunizmu ne dėl reikalo, bet iš paties principo. Don Kamilio ir Peponio priešprieša jau yra nebe ideologinio, o individualaus pobūdžio, nulemta asmenybių, o ne jų mąstymo turinio skirtingumo.

Rašydamas Don Kamilį, Guareschis tikėjo dialogo galimybe, ir šis tikėjimas buvo paremtas įsitikinimu, jog oponentas anksčiau ar vėliau nusileis savo paties sąžinės balsui. Tą pačią nuostatą matome ir jų pagrindu kurtose itališkose serijose. Terence’o Hillo filme tokios pozicijos jau nebėra: jame matome viso labo dvi skirtingas nuomones. Žiūrint į pastarojo meto katalikų intelektualų tarpusavio pjautynes spaudoje, kai atrodo, kad net tarp jų pačių tiesa neturi perspektyvos, kyla pagrįstas klausimas, ar knyga lietuvių kalba pasirodė ne per vėlai. Mano kuklia nuomone – ne; bent jau tam, kad šiame nuomonių amžiuje prisimintume ne autonomizuojančią ir skaldančią į fragmentus, bet vienijančią sąžinės galią. „Taip, Viešpatie“ (Jn 21, 16).

Giovannino Guareschi

Don Kamilis M A Ž A S I S PA S A U L I S Knyga liūdnoms ir linksmoms dienoms, katekizmas dešiniesiems ir manifestas kairiesiems, mažiausiai dviejų popiežių – šv. Jono XXIII ir Benedikto XVI – itin mėgta, akstinas turtingiesiems ir paguoda vargšams, skirta visiems, kuriems rūpi jų mažasis pasaulis, lygiai kaip ir didysis. Parašyta prieš 70 metų, bet skaitoma su ne mažesniu užsidegimu ir šiandien!

Išleido „Artumos“ leidykla, ieškokite redakcijoje ir katalikiškuose knygynuose.

P U I K I K N YG A AT O S T O G O M S , N U S I P I R K I T E – N E S I G A I L Ė S I T E !

Artuma 2017 m. liepa–rugpjūtis

55

Atokvėpio valandai

Šeimyniniai laiškai

Draudimas gruzdinti Giovannino GUARESCHI Buvau tarsi barškantis senas fordas: degalų tiekimas sutrikęs, skrandžio cilindras apdaužytas, tepalų apytaka nereguliari, galvon mušanti širdis, retkarčiais išsijungianti energijos sistema. Tai koja, tai ranka, tai alkūnės arba kelio kauliukas, tai apšvietimas, prarastas viena akimi, tai galva, tai nosis, tai dantys, tai nugarkaulio kardaniniai velenai. Niekas gerai neveikė.

Stūmiausi pirmyn geriamąja soda, piliulėmis, tepalais, gargaliavimais, milteliais, DDT, alkoholiu, jodo tirpalu, saldainiukais, valomaisiais, gaivinamaisiais, minkštinamaisiais, sulfamidais, pleistrais, kompresais, kvėpavimu garais, inhaliacijomis, aliejumi, nafta, pienu, mineraliniu vandeniu, vaisių rūgštimis, užpilais, fosfatais, jogurtu.

Buvau tarsi reliktas, sužvejotas kažkuriame ARAR lauke tais laikais (lengvosios ir sunkiosios technikos laužynai Italijoje, gyvavę apie dešimtmetį po karo; vert. past.). Bėda ta, kad tie laikai yra šiandien. Vis dėlto tinka būtasis laikas, taip pat ir dėl to, kad nekentėtumėte regėdami mano dabartines bėdas. Tad vieną dieną sušaukiau visą šeimą ir pasakiau: – Padėtis sunki, mašina laikosi tik ant vielos ir smeigtukų, tačiau aš negaliu jos pasiųsti į mechaniko dirbtuves, nes mašina turi toliau tarnauti. Bet vis dėlto kažką reikia daryti dėl jos apsaugos, todėl nuo šios dienos namai remsis tokiu principu-pamatu – kitomis šešiomis dienomis kiekvienas tvarkosi pagal savo sveiką nuovoką ir supratimą, tačiau pirmadienį tėtušis turi veikti kaip chronometras. Tėtušis dirba naktį iš sekmadienio į pirmadienį, o kadangi turi dirbti ir visą pirmadienį, niekas neturi jo trikdyti pirmadieniais. Kad veiktų tarsi chronometras, jam reikia dviejų dalykų: visiškos ramybės ir jo skrandžiui tinkamo maisto. Kitomis šešiomis savaitės dienomis tėtušiui gali skaudėti skrandį, bet pirmadieniais skrandžio skausmo neturi būti.

Albertino ir Aistruolė kuo puikiausiai suprato, kad šitaip nebandau įtvirtinti savo diktatūros, ir, savo ruožtu, atsakė, kad elgsis atitinkamai.

Kad išvengtų bet kokių galimų nesusipratimų, Aistruolė panoro smulkiau išsiaiškinti.

– Ar nesupyksi, – paklausė ji, – jei pirmadienį nerasi klijų ant rašomojo stalo arba jei piešimo popierių ir kinišką rašalą pati naudosiu?

– Ne, – atsakiau. – Galiu nesupykti tik dėl klijų, kuriais gana retai naudojuosi. Bet kai man reikia piešti, tai 56

Artuma 2017 m. liepa–rugpjūtis

pirmadienį neturėti po ranka tokių esminių dalykų, kaip popierius ir rašalas, tikrai būtų nepakenčiama.

– Gerai, – sutiko Aistruolė. – Vadinasi, darbuosiuos kitu laiku.

Albertino turėjo tik vieną klausimą.

– Ar nesupyksi, jei pirmadienį nerasi apelsinų sultims išsispausti? – paklausė.

– Jei pritrūkčiau apelsinų sultims, tai sugadintų visą reikalą, – atsakiau.

– Gerai, – ramiai tarė Albertino. – Pirmadienį išsiversiu su obuoliais, kriaušėmis ar kitais vaisiais.

Atrodė, kad Margarita neturėjo nieko prikišti, bet kai jau maniau viską sutvarkęs, pareiškė: – Atrodo, esu tarsi Lucrezia Borgia, kuri septynias dienas per savaitę nuodija savo vyrą ir kurios, kaip išskirtinės išimties, prašoma nenuodyti jo pirmadienį.

Mano žodžiai reiškė ne tą, ir aš aiškiai jai tai pasakiau: – Pirmadienio valgiuose reikia paprasčiausiai vengti mano skrandžiui nederamų patiekalų. Pavyzdžiui, pakaks, kad tu pirmadieniais pasistengtum vengti bet kokių gruzdintų patiekalų (itališkoje virtuvėje nemažai gruzdintų – aliejuje virtų – valgių; vert. past.).

Buvome virtuvėje, ir, žinoma, mano kiniškas rašalas ir mano rašikliai buvo čia pat, ant stalo, ir Aistruolė jais naudojosi kai kuriems savo darbeliams.

– Šiandien ne pirmadienis, – paaiškino Aistruolė, kai paprašiau jos rašalo ir teptuko.

– Žinau, – atsakiau. – Noriu pasiskolinti savo rašalo, nes turiu ant sienos, greta nebrangios virtuvės, užrašyti: „Pirmadienį šiuose namuose negruzdinama!“ Iš tiesų taip užrašiau ant sienos, ir Margarita melancholiškai palingavo galvą.

– Vėl pradedame su garsiaisiais užrašais ant sienų? – atsiduso. – Kodėl neužrašai, kad Italijos lemtis yra jūroje ir kad atgal negrįžtama? (Margarita užsimena apie Mussolinio fašistinio režimo lozungus; vert. past.) Įskaudintas šito sarkazmo ne laiku jai papriekaištavau: – Gindamas savo skrandį pirmadienį, aš ginu savo darbą, tad ir mūsų vaikų ateitį!

Atokvėpio valandai

* * *

Ir štai atėjo pirmasis pirmadienis po reformos.

Dirbau visą sekmadienio naktį ir pakilęs nuo savo kėdės pajutau, kaip noriu gerai išspaustų apelsinų sulčių. Apelsinų radau – jais visas pulkas būtų galėjęs numalšinti troškulį.

Pakilau viršun ir prisėdau prie savo piešimo stalo: pamačiau teptukus, gražiai sukištus į geltonąjį indelį, pamačiau kiniško rašalo buteliuką. Vietoj klijų dėžutės radau Aistruolės raštelį: „Klijai ant mano staliuko. Geriau būtų, kad nesinervintum ir eitum pasiimti.“ Man jų nereikėjo, todėl nei nervinausi, nei ėjau tų klijų ieškoti.

Viskas puikiai veikė, atėjo pirma. Suskambėjo vidaus telefonas, pakėlęs ragelį išgirdau Margaritos balsą, perspėjantį, jog jei noriu, galiu nusileisti, nes dienos patiekalas jau ant stalo. Bet dar prieš išgirsdamas Margaritos balsą, užuodžiau pasibjaurėjimą keliantį gruzdinimo kvapą. Kas nors bandys man aiškinti, kad gruzdinto maisto kvapas pateko į mano darbo kambarį ne telefono laidu, bet, priešingai, prasiskverbė pro durų plyšelius, prieš tai pasklidęs po visus pirmojo aukšto kambarius ir pergalingai pakilęs laiptais. Bet aš buvau įsitikinęs, kad gruzdinimo smarvę pajutau per telefoną: ji buvo tokia stipri.

Nusileidau ir kosėdamas nuo gausių dūmų virtuvėje atsisėdau priešais savo lėkštę. Nieko nesakiau, bet netrukus iš mokyklos parsibeldė Aistruolė, numetė kuprinę ant kėdės ir sumurmėjo: – Pradėjau jausti smarvę, išsukdama iš Romanijos alėjos. „Pirmadienį šiuose namuose negruzdinama!“ Margarita, kažką keptuvėje baigdama paversti anglimis, atsigręžė.

– Pirmadienis? – sunerimo. – Maniau, kad šeštadienis. Nuostabu, kaip čia, Milane, šeštadienis panašus į pirmadienį!

Nenorėjau perlenkti.

– Dienos bėga ir yra tokios panašios viena į kitą, kad lengva prarasti laiko nuovoką, – pasakiau. – Vis dėlto ateityje tai nebegalės kartotis, nes aš kiekvieno pirmadienio ryte pakabinsiu ant sienos užrašą su perspėjimu: „Dėmesio! Šiandien pirmadienis.“ Suvalgiau gruzdintą patiekalą, tuoj pat pajutau maudulį savo skrandyje, bet pernelyg nesielvartavau, nes buvau tikras, jog tai paskutinis pirmadieninis skrandžio skausmas.

Taip atėjo kitas pirmadienis, ir aš, anksti ryte leisdamasis į virtuvę išsispausti įprastų apelsinų, pakabinau virš dujinės, ant virtuvės įrankių laikyklės, užrašą: „Dėmesio! Šiandien pirmadienis.“ Pirmą nusileidau ir aptikau Margaritą, kuri gruzdino.

Tada suirzau.

– Margarita, – paklausiau, – ar nematei lentelės su užrašu: „Dėmesio! Šiandien pirmadienis.“?

– Žinoma, – ramiai atsakė. – Graži tavo mintis. Ir kad jau čia buvai, galėjai dar užrašyti: „Rytoj antradie-

nis.“ Tačiau nesupratau, kodėl taip norėjai priminti, kad šiandien pirmadienis.

– „Pirmadienį šiuose sumautuose namuose negruzdinama!“, – pareiškė Aistruolė, tą akimirką įeidama į virtuvę ir numesdama kuprinę į kampą.

Margarita tada prisiminė ir taip susikrimto, kad daugiau nieko nebepridėjau. Ir tą kartą suvalgiau savo gruzdintą patiekalą ir pajutau savąjį skrandžio skausmą, kuris apnuodijo visą popietės ir nakties darbą.

Atėjo ir trečiasis poreforminis pirmadienis: nusileidęs užkrimsti radau Margaritą, kuri negruzdino tik todėl, kad gruzdinti buvo ką tik pabaigusi.

Nieko nesakiau ir laukiau sugrįžtant Aistruolės.

Netrukus Aistruolė įžengė ir numetė kuprinę ant radiatoriaus.

– „Pirmadienį šiuose namuose negruzdinama!“, – pareiškė Aistruolė su pasibjaurėjimu. – Gruzdinama tik dieną, kuri ateina po sekmadienio ir anksčiau nei antradienį!

Atsisukau į Margaritą.

– Ar neradai lentelės su perspėjimu, kuri diena? – paklausiau.

Margarita išskėtė rankas ir išpūtė akis.

– Taip, – atsakė. – Taip. Radau užrašą apie pirmadienį, perskaičiau ant sienos, kad pirmadienį negruzdinama, bet pagalvojau, kad retkarčiais galiu sau leisti pasielgti ne pagal taisykles. Jei šiuose namuose negalima gruzdinti, ką vargšė moteris galėtų paruošti pietums ir vakarienei?

Ar tai ne žmogiška, kad vargšė namų šeimininkė, kuri nelankė specialių virėjų kursų, laužyte laužanti galvą dėl negruzdintų patiekalų, vieną gražią dieną pagruzdina smegenų (apvoliotos ir aliejuje pagruzdintos smegenys, dažniausiai veršiuko, yra tradicinis milanietiškos virtuvės patiekalas; vert. past.)?

Buvo labiau nei žmogiška, ir aš supratau, jog negaliu daugiau versti Margaritos žaisti šio žaidimo. Atsisukau į Aistruolę.

– Kur yra baltų dažų indelis, kuris turėjo būti ant mano stalo? – paklausiau jos.

– Baltų dažų nebuvo susitarime, – nustebo Aistruolė.

– Žinau, – nuraminau ją. – Tik noriu žinoti, kur šiuo metu jis yra.

– Giliai spintelėje, prie pomidorų padažo skardinės, – paaiškino man Aistruolė.

Baltais dažais teptuku uždažiau užrašą: „Pirmadienį šiuose namuose negruzdinama!“ – Galėjai jį palikti, – pakomentavo Margarita. – Man jis visai netrukdė. Be to, vėliau tiek bėdos bus dėl senų uždažytų užrašų, kurie vėl išlenda!

* * * Atėjo ketvirtasis pirmadienis po reformos, ir pirmą sėdau prie stalo puikiai nusiteikęs. Margarita paruošė didelę keptuvę gruzdinto maisto, ir gruzdinimo kvapas jautėsi bent jau iki šventojo Babilo (Milano pakraštyje Artuma 2017 m. liepa–rugpjūtis

57

Atokvėpio valandai

gyvenęs Guareschis užsimena apie Šv. Babilo baziliką Milano centre; vert. past.), tačiau aš buvau puikiai nusiteikęs. Kai įžengė Aistruolė ir pareiškė: „Pirmadienį šituose sumautuose namuose visada gruzdinama“, aš, užuot susierzinęs, dar labiau pralinksmėjau.

Margarita ant stalo padėjo įprastą dubenį sultinio su daržovėmis, kuris man labai patinka, tačiau išpučia skrandį tarsi kamuolį, todėl turiu jo kaip įmanydamas vengti bent jau darbo įkarštyje.

– Ne, ačiū, – pasakiau atsisakydamas daržovių sriubos.

– Nevalgai? – pasiteiravo Margarita. – Prastai jauties?

– Ne, valgau. Tačiau palauksiu.

Neilgai laukiau, nes po penkių minučių prie durų paskambino, ir pasirodė jaunuolis baltu švarkeliu su maisto padėklu rankose. Jaunuolis nuo padėklo paėmė krosnyje keptų makaronų lėkštę, mėsos be padažo lėkštę, lėkštę su daržovėmis ir lėkštutę konservuotų vaisių ir viską gražiai išdėliojo priešais mane. Paskui išėjo.

Pradėjau ramiai valgyti apsimesdamas, jog nematau, kaip įdėmiai Margarita žiūri į mane.

– Tai pats kruviniausias dūris, kurį vyras gali smeigti savo vaikų motinai! – skausmingo pasipiktinimo balsu pasakė Margarita. – Nutinka, kad vyras nueina pavalgyti į užeigą, tačiau kad vyras užsakytų valgį į namus iš užeigos, nemanau, kad buvo taip nutikę.

Krosnyje kepti makaronai buvo tokie, kokių aš norėjau: kuo mažiausi, kuo sausiausi, kuo gardžiausi. Suvalgęs makaronus linksmai ėmiausi to, kas buvo likę, visai nesirūpindamas Margarita.

Kai baigiau savo valgius, pasakiau: – Margarita, pirmadienį aš turiu veikti tarsi chronometras, ne dėl savęs, bet dėl savo vaikų ateities, tad ir dėl tavo. Jei žiaurus likimas nori, kad pirmadienį visada būtų gruzdinti patiekalai, aš turiu bet kokia kaina aplenkti kliūtį.

Margarita niūriai žvelgė į mane.

– Be reikalo stengiesi taisyti padėtį, – pasakė. – Tai, ką šiandien padarei, aš priimu tarsi didžiausią įžeidimą.

Taip ir palikau ir grįžau viršun dirbti. Buvo nemalonu, tačiau mano skrandis veikė puikiai.

Atėjo penktasis pirmadienis, ir aš nusileidau pasiruošęs kovai. Įžengęs į virtuvę, neužuodžiau spirginimo kvapo. Neužuodžiau jokio kvapo. Kažkas buvo padengęs stalą, tačiau viskas atrodė taip, tarsi niekas nė negalvojo ką nors gaminti.

Margarita klausėsi radijo. Albertino buvo lauke, sode.

Sugrįžo Aistruolė ir taip pat atrodė sutrikusi.

– O! – pasipiktino. – Dabar šiuose bjauriuose namuose visai nebevalgoma?

Margarita nekreipė į ją dėmesio. Aišku, audra būtų prapliupusi po kelių minučių, atėjus užeigos vaikinui su mano pietumis.

Priešingai, niekas neprapliupo: atėjo jaunuolis su krepšiu, ištraukė keturias lėkštes su krosnyje keptais 58

Artuma 2017 m. liepa–rugpjūtis

makaronais, keturias lėkštes su mėsa be padažo, keturias lėkštes daržovių ir keturias lėkštes konservuotų vaisių.

Jas išdėliojo vietose ant stalo ir išėjo.

Tylėdami atsisėdome valgyti.

Valgant konservuotus vaisius, Margarita paaiškino: – Tai tarsi išlaisvinimas – kartą per savaitę neprivalėti brūžintis aplink puodus ir dujinę. Tai atostogos, kurių man reikėjo. Be to, gerai kartą per savaitę pakeisti meniu.

Daugiau nieko nebuvo kalbama, ėjo dienos, ir atėjo šeštasis pirmadienis po reformos.

Pirmą nusileidau ir sėdęs prie padengto stalo ėmiau laukti. Jaunuolis iš užeigos atėjo laiku ir ant stalo išdėliojo garuojančius patiekalus: krosnyje keptus makaronus, gruzdintas smegenėles...

– Kaip? Gruzdintas patiekalas? – sutrikęs paklausiau.

– Paruošėme, kaip telefonu buvo užsakiusi ponia, – atsakė jaunuolis.

Kai vėl likome vieni, Margarita pasakė: – Visada viskas be padažo, visada viskas be padažo!

Vieną gražią akimirką nuo to pavargstama. Reikia gi pakeisti retkarčiais!

* * *

Septintąjį pirmadienį vaikinas iš užeigos neatėjo, nes niekas jam nepaskambino: aš pirmą nusileidau ir aptikau gruzdinimo smarvės persmelktus namus.

Netrukus įžengė Aistruolė, suraukė nosį ir pareiškė: – Jei nenustosite su šia gruzdinimo istorija, baigsis tuo, kad pirmadienį aš eisiu valgyti į užeigą!

Popietę prisigėręs geriamosios sodos nuėjau piešti, bet neradau nei teptukų, nei kiniško rašalo, nei pieštukų. Vietoj jų buvo Aistruolės raštelis: „Jei kiti daro tai, ką nori, tai ir aš susitarimų daugiau nebesilaikysiu!“ Tada nusprendžiau, kad jei reikalai taip klojasi, galbūt ir gerai, ir tuo pasiguodžiau. Palikau savo nesėkmes praeityje, net jei šiandien pirmadienis, trylikta valanda, ir dūmų gūsiai kyla viršun iš virtuvės ir neša man stipriausią gruzdinimo kvapą, kokį tik žmogaus nosis yra uosčiusi.

Ir netgi dėkoju Dievui, kad šiandien prie savo šimto sirguliavimų turiu pridėti peršalimą, dėl kurio ta pragariška smarvė atrodo kaip paprastas kvapas.

Iš knygos Šeimyniniai laiškai (Corrierino delle famiglie, © RCS Rizzoli libri, 1954 m.).

Spausdinama su Giovannino Guareschi paveldėtojų leidimu.

Vertė Romanas KAZAKEVIČIUS Silvijos Knezekytės iliustracija

Gerkite į sveikatą

Crissy Pauley nuotrauka

Sveikata

Vandens stygiaus Lietuvoje nėra. Ar tuo džiaugiamės? Ar už tai dėkojame? Žemėje šiuo metu gyvena 7,3 milijardo žmonių. Beveik du milijardai negauna švaraus geriamojo vandens. Kasmet 3,5 milijono žmonių (visi pasaulio lietuviai!) miršta nuo nešvaraus vandens sukeltų ligų. Kasdien trys milijardai žmonių, daugiausia moterys ir vaikai, kad gautų geriamojo vandens, eina keliolika ar keliasdešimt kilometrų. Nesimoko, nedirba, nedalyvauja socialiniame, kultūriniame, politiniame gyvenime, tik neša namo vandenį. O mes ramiausiai nuleidžiame geriamąjį vandenį tualete. Prabangiai gyvename.

Be vandens gyvybė negali nei užsimegzti, nei išlikti. Ne veltui pasaulio sukūrimo pradžioje „vėjas iš Dievo dvelkė viršum vandenų“ (Pr 1, 2). 70 procentų mūsų kūno – vanduo. Nuo to, kiek ir kokio vandens geriame, priklauso mūsų sveikata.

Lėtinis skysčių trūkumas, kai vandens geriama nepakankamai, piktnaudžiaujama alkoholiu, kava, energiniais gėrimais, skatinančiais šlapimo išskyrimą, sukelia daugybę negalavimų: darbingumo sumažėjimą, depresinę nuotaiką, nesveiką mieguistumą, vidurių užkietėjimą, sąnarių skausmus, tulžies ir inkstų akmenų susidarymą, mėšlungį.

Staiga netekus daug skysčių, kai prakaituojama dėl intensyvaus fizinio krūvio, karštyje, vemiant ir viduriuojant, karščiuojant, apima silpnumas ir alpstama. Sumažėja kraujospūdis, širdis ima dažnai plakti, sumažėja šlapimo, sutrinka inkstų veikla. Kai nebelieka kuo prakaituoti, į aplinką nebeatiduodamas kūno šilumos perteklius, ištinka šilumos smūgis – žmogus netenka sąmonės, prasideda vėmimas, traukuliai.

Kiek vandens reikia išgerti, kad būtume sveiki? Ne taip paprasta atsakyti.

Mes, gydytojai, turime formules, pagal kurias paros skysčių poreikį apskaičiuojame atsižvelgdami į ligonio svorį, kūno paviršiaus plotą ar suvartotų kilokalorijų kiekį, kitas sąlygas. O juk kasdienybėje kiekvienam sveikam piliečiui tų formulių netaikysi. Populiarioje žiniasklaidoje randame skaičius – 2–2,5 litro

per parą. Tai beveik teisinga. Apytikriai galima būtų patarti ir taip: 10 kg sveriančiam vaikui – 1 litras skysčių per parą, 20 kg – 1,5 litro, 30–60 kg sveriančiam žmogui – 2 litrai, 90 kg – 3 litrai, 120 kg – 4 litrai...

Atrodytų, savaime suprantama, kad troškulys signalizuoja apie skysčių trūkumą. Bėda ta, kad vaikai ir seneliai nelabai supranta, kada juos troškina, o pasiekti vandenį jie ne visada sugeba.

Dauguma iš mūsų troškulį suvokiame kiek iškreiptai – kaip alkį, todėl puolame užkandžiauti. Jeigu vietoj užkandžių išgertume vieną kitą stiklinę vandens, gal mažiau būtų sergančiųjų nutukimu, cukralige, aukštu kraujospūdžiu, kraujagyslių užsikimšimo ligomis, akmenlige. Troškulys jau yra vėlyvas dehidratacijos požymis, kaip ir šlapimo kiekio sumažėjimas arba galvos svaigimas. Patartina tolygiai per dieną gurkšnoti tiek vandens, kad šlapintumės 5–7 kartus ir šlapimas būtų šviesus. Ir kad burna nedžiūtų. Bent tuos 2–2,5 litro.

Perskaitėte svarbius žodžius – tolygiai gurkšnoti. Greitai išgėrę didelį kiekį gėlo vandens, to, kuris teka iš čiaupo (mažos mineralizacijos), galime juo apsinuodyti. Dar blogiau geriant daug distiliuoto (sniegas!) arba atvirkštinės osmozės būdu filtruoto vandens, kuris visai ar beveik neturi druskų. Apsinuodijimas vandeniu ištinka į smegenų ląsteles plūstant bedruskiam vandeniui.

Tada skauda galvą, vemiama, netenkama sąmonės, mirštama nuo smegenų

pabrinkimo. Taip atsitiktų ekstremaliems alaus gėrovams, jei per vakarą jie susipiltų 2–3 litrus ir negautų sūrių užkandžių. Gydydami ryškią dehidrataciją, kai per trumpą laiką reikia didžiulių skysčių kiekių, skiriame ne vandenį, o labai didelės mineralizacijos, izotoninius (pagal druskų kiekį artimus kraujo sudėčiai) tirpalus. Galbūt pastebėjote, jog kraujas yra sūrus.

Normaliomis sąlygomis, kad patenkintume skysčių poreikį, visiškai tinka centralizuoto vandentiekio vanduo.

Dauguma Lietuvos vandenviečių reguliariai tikrinamos ir jų vandens kokybė tinkama. Ar geriamąjį vandenį virinti?

Pasirinkite, kaip jums skaniau. Šulinių vandenį būtinai virinkite. Mano nuomone, mūsų šalyje pirkti vandenį parduotuvėje – nesusipratimas. Tiesa, pats kartais vandens nusiperku. Patariu pirkti esant neįprastoms sąlygoms, be to, pasirinkti turintį reikiamų mineralinių medžiagų sudėtį, atidžiai skaitant etiketę, gal net konsultuojantis su gydytoju. Tos neįprastos sąlygos – kelionė, kuomet sunku gauti švaraus vandens, kūdikių mišinėlių gaminimas, kur nėra vandentiekio (šulinių vanduo nepatikimas, kartais net pavojingas), pasikeitusi sveikatos būklė, kai reikia šiek tiek pavartoti gydomųjų savybių turinčio natūralaus mineralinio vandens, gaminant maistą pagal ypatingus receptus...

Lietuvoje pardavinėjamas vanduo skirstomas į keturias grupes. Pirmoji – geriamasis vanduo. Tai į butelius supilstytas vandentiekio vanduo, kuris gali būti kiek „pagerintas“ – valytas, minkštintas, dezinfekuotas. Antroji – stalo vanduo. Jis gaminamas į geriamąjį vandenį įdedant sausų mineralinių medžiagų Artuma 2017 m. liepa–rugpjūtis

59

Sveikata

Marijos Stanulytės nuotrauka

arba įpilant natūralaus mineralinio vandens. Šių dviejų grupių vandenys yra mažos mineralizacijos ir skirti tiesiog atsigerti, kaip ir vanduo iš čiaupo. Trečioji grupė – šaltinio vanduo. Jis išgaunamas iš požeminių telkinių, gavybos vietoje išpilstomas į butelius. Tinkamas gerti, bet jo sudėtis nėra nuolat griežtai kontroliuojama. Atidžiai skaitykite etiketę.

Mažos mineralizacijos (iki 500 mg/l) vandenį galima gerti kasdien be apribojimų, dėl vidutinės ir ypač dėl didelės mineralizacijos (daugiau kaip 1 500 mg/l) vandens gėrimo tarkitės su gydytoju.

Ketvirtoji grupė labiausiai komplikuota. Tai natūralus mineralinis vanduo. Jo Lietuvoje išgaunama, regis, 16 rūšių. Kokybė ir sudėtis griežtai kontroliuojama, kaip maisto produktų. Dar yra ir įvežamo. Vėl kruopščiai skaitykime etiketę.

Tarkimės su gydytoju. Leidžiami išgerti tokio vandens kiekiai riboti, priklauso nuo mineralizacijos laipsnio ir sudėties.

Kai kurių rūšių negalima gerti vaikams dėl per didelių fluoridų koncentracijų.

Sergant kai kuriomis ligomis ar esant tam tikroms sveikatos būklėms, rekomenduojamos kelios rūšys nedideliais kiekiais. Atkreipkite dėmesį, kad vanduo negali būti parduodamas kitokiais pavadinimais, o tik geriamasis, stalo, šaltinio arba natūralus mineralinis.

Negazuotas vanduo tinka visiems.

Gazuotas – tiems, kam patinka, jis tiek pat vertingas, bet nerekomenduojamas sergant skrandžio ir žarnyno ligomis.

Filtruoti vandenį ar nefiltruoti? Ąsočio tipo filtrai nepatikimi, nes juose kaupiasi kenksmingos bakterijos. Jei esate nepatenkinti vandentiekio vandeniu ar abejojate dėl jo kokybės – spalvos, drumstumo, kvapo, skonio, sudėties, kreipkitės į tiekėją. Turėtumėte gauti informaciją apie tiekiamo vandens kokybę. Galima užsakyti vandens tyrimus Visuomenės sveikatos centruose. Jei tyrimas rodytų nukrypimus nuo higienos normų, tektų susimontuoti vandens kokybę gerinančią įrangą. Tik konsultuotis reikia su sąžiningu specialistu, o ne su

* * *

Jei suvalgysite tortą nesupjaustę, techniškai vertinant, suvalgysite vos vieną gabalą.

* * *

* * *

* * *

– Pažiūrėk, ką ten katė virtuvėje tranko.

– O tu ją šėrei?

– Ne. – Tai kažką gamina pietums.

* * *

Kai jis pasiūlė jai tekėti, ji nukrito nuo kėdės, šokinėjo ant lovos, iš laimės penkiolika minučių lakstė po kambarį ir paskui atsakė: „Pagalvosiu.“ 60

Artuma 2017 m. liepa–rugpjūtis

Gyd. Vytis ŽEMAITIS

Jonai, tu jau suaugęs savarankiškas žmogus. Tau trisdešimt metų. Už tave jau seniai viską turėtų spręsti žmona, o ne mama!

* * *

* * *

Tėvai dažnai klausia: kaip pripratinti ir išmokyti vaiką vandens gerti pakankamai, nes juk saldinti gėrimai nesveika? Atsakau. Vaikų auklėjimo būdai yra tik trys. Pirmasis – pavyzdys. Antrasis – pavyzdys. Trečiasis – irgi pavyzdys.

Tiesiog patys gerkite vandens į sveikatą.

* * *

– Nesistumdykite! Stokite į eilės galą!

– Negaliu.

– Ir kodėl gi, leiskite paklausti?!

– Tai kad ten kažkas jau stovi...

Nebijokite turėti savo nuomonės. Ji nieko nedomina.

tuo, kuris žūtbūt stengiasi parduoti jums savo filtrus. Kietas vanduo sveikatai nekenkia, tik kemša vamzdynus ir buitinę techniką. Minkštesnis vanduo nelabai sveika, bet užtai arbatinukas ir skalbyklė nekalkėja. Teks pasirinkti.

Esama ligų, kuomet gydytojai apriboja išgeriamų skysčių kiekį arba skiria šlapimo išsiskyrimą skatinančių vaistų.

Tai kai kurios inkstų ligos, širdies nepakankamumas, tinimai. Tuomet bendra taisyklė – „vartokite daugiau skysčių“ – nebegalioja. Tenka matuoti paros šlapimą ir gerti tiek, kiek pasišlapinama, pridedant „nejuntamus netekimus“ – apie 400 mililitrų, kuriuos išgariname per odą ir iškvėpuojame.

– Pastaruoju metu jaunimas labai suįžūlėjo...

– O anksčiau kaip buvo?

– Anksčiau įžūlūs buvome mes! Šeimininkė su katinu per televizorių žiūri laidą apie sveiką gyvenimo būdą.

Laidos vedėjas: – Porcija, kurią suvalgote, turi tilpti į jūsų delną.

Septynių kilogramų katinas žvilgteli į savo letenėlę: – Eik tu šėko pjauti!

* * *

– Alio, greitoji? Čia mano jausmus užgavo, atvažiuokite!

– Panele, o mes čia kuo dėti?

– Aš ne dėl savęs, dėl to, kuris užgavo.

Gyvenimas kaip senas vynas

Vasara, kur tu?

Vanda IBIANSKA lankė mokyklą, dirbo, vedė, sulaukė vaikų. Kol susirgo baisiąja liga alkoholizmu. Bet jie jau serga, todėl „nesiskaito“. „Nurašyti“. Dabar svarbu „prevencija“. Drausti, drausti, drausti, suvaryti į aptvarus, neleisti nusipirkti net butelio „Romanée-Conti“. Šitaip blaivinti negeriančiuosius ir net abstinentus. Sekmadieniais, grįžę iš bažnyčios, per pietus dūsaudami keliame vyno taurę už Karbauskį, Skvernelį ir Verygą... Nors vėlgi melstis reikėtų.

Pavasaris lietuvius apkvailino. Neatėjo, ir pašvilpk tu jam! Nebuvo pavasario Lietuvoje. Basta. Dabar visos viltys į vasarą! Pragmatiškai žiūrint, tai šalta vasara mums kaip ir geriau. Pabėgėliai, tarp kurių, tikėtina (!), gali pasitaikyti ir teroristų, į Lietuvą nesiveržia. Ir ko čia veržtis? Šalta, lyja, dangus apniukęs, nei dykumų, nei kupranugarių, nei solidžių, nedirbti leidžiančių išmokų. Trumpai: nėra to blogo, kas neišeitų į gera!

Bet lietuviai karštos vasaros laukia ir nori. Atostogos gi! Daug kas skuta į Turkiją (nesaugu!) ar į Egiptą (tie tai rudeniop, bet irgi nesaugu). Dar kiti į sodybą, ten ir saugu, ir smagu. Miškas, ežeriukas (tvenkinys), erkės, pelės, tupykla lauke, šulinio vanduo ir kiti privalumai. Žinoma, galima ir su modernia santechnika, bet koks tada kaimas?! O čia sėdi sau tupykloje ir nagrinėji Lietuvos rytą (buv. Komsomolkę). Arba Respubliką. Tretieji braukia į išniekintą ir išprievartautą Palangą, kurios žavesio ir inteligentiškumo nė pėdsako neliko. Pensionieriams, emeritams lieka kolektyvinis sodas. Pigu, grynas oras, gali „prisiliesti prie žemės“ ir valgyti savus pomidorus. Kadangi valdžia skelbiasi esanti valstietiška (norėčiau pamatyti nors vieną tikrą valstietį Seime ir Vyriausybėje!!!), tai atostogos sode „politiškai korektiškos“. Oi, sulauksime mes dar iš tų valstiečių!

* * *

„Užsisėdau“ ant valdžios, tai greit nenulipsiu. Negaliu pamiršti to fortepijono, nors tu ką! Ne aš viena. Tarp sąmoningesnių inteligentų tai itin dažna šaipymosi iš Seimo tema. Šalį baigia sunaikinti emigracija, vidutinis verslas vegetuoja, smulkusis merdi, žmonės tiesiog konvejeriu žudosi, o seimūnų valstietis Nr. 1 kaipo pirmą valstybės valdymo poslinkį pasiūlo nupirkti Seimui fortepijoną! Taip ir norisi jau nebepykti ant tų „valstietiškųjų“ rinkėjų, o melstis už juos. Nors maldos čia vargiai padės.

Antras poslinkis, užsiutinęs inteligentiją ir ne tik, yra blaivių žmonių blaivinimo kampanija. Nieko kvailesnio nesugalvotum. Gaila, kad sveikata neleidžia, o tai taip ir norisi pasigerti. Ir ne man vienai. Kadangi blaivinimo iniciatorių smegenys palėpėje (tai atviru tekstu pasakė ir Prezidentė metiniame pranešime), tai surūšiavo kaip avinų kaimenę Lietuvos piliečius į blaivinamuosius ir nerūšinius, t. y. „nurašytus“. Baisu pagalvoti, kad tie aštuoni procentai alkoholikų, pvz., mano Mamos tėviškėje, valdžios nelaikomi žmonėmis. Jų gelbėti neverta, nes tai daug kainuoja, be to, ne visus įmanoma išgelbėti. Todėl geriau skelbti popierinę – fiktyvią – blaivinimo kampaniją, kuri pridarys nemažai žalos, bet užtai kokios fanfaros! Negaliu pamiršti tų alkoholikų. Tikrųjų. Kiekvienas jų turėjo ar turi mamą,

* * *

Dėl tos emigracijos. Turiu galvoje emigraciją į Anapusybę. Ji žiauri ir itin skausminga. Kas gali būti beprasmiškiau už mirtį automobilių avarijoje, kurios neturėjo būti? Jaunimo lakstymas senais kledarais 140–160 km/val. greičiu apgirtus, apsvaigus nuo narkotikų ar tiesiog nuo paprasto kvailumo (tas dar kaip svaigina), KET nepaisymas, vairavimas stiliumi „aš esu vienas kelyje“, priedo pliurpiant mobiliuku... Ir šitaip kas dvi, trys dienos vienas lietuvis emigruoja prie šv. Petro vartų. Su šia neganda kovojama, bet, mano galva, per vangiai. Štai kur reikėtų itin griežtų bausmių. Amerikiečiai, paklausti, kaip jiems pavyko užtikrinti saugų vairavimą, atsako vienareikšmiškai: „Didžiulės baudos ir teismas.“

Dar neseniai pirmavome ES pagal žuvusiųjų kelyje skaičių. Ačiū Dievui, padėtis šiek tiek pasitaisė. Dabar esame po Rumunijos, Latvijos ir Kroatijos. Ir vis tiek nuo 2015 10 01 iki 2017 06 01 pas mus žuvo 505 žmonės, sužeista 9 040. Taigi, summa summarum tiek, kiek gyvena Vilkaviškyje, Anykščiuose, Raseiniuose. Šiurpu.

Artuma 2017 m. liepa–rugpjūtis

61

Gyvenimas kaip senas vynas

* * *

Kažkaip vis negatyvūs dalykai lenda galvon. Pfi! Perjungiu bėgį ir lėtai suku kita kryptimi. Noriu pakalbėti apie menus ir kičą. Rizikuoju dalies skaitytojų būti nesuprasta ir net pasmerkta. Nes truputėlį, visai truputį ginsiu kičą. Kičas turi savo istoriją. Visišku kiču, nors labai populiariu, kadaise buvo laikyta Mozarto, Haydno kūryba. Rusijoje savo laiku kiču vadino Aivazovskio, Šiškino tapybą. Prieš kokius 5–6 metus per Lenkijos nacionalinę TV girdėjau rimtą (!) diskusiją apie Helenos Mniszek romaną Raupsuotoji. Knyga – visiškas šlamštas, bet jai niekas neatsispiria. Nuo valytojos iki akademiko. Tas fenomenas buvo gvildenamas visą valandą ir protingi žmonės studijoje nepajėgė pasakyti, kas sukelia tą pasibaisėtinai lėkštos knygos magiją, užburiančią visų kategorijų skaitytojus.

Oficialiai kiču laikomas banalus kūrinys, nereikalaujantis iš skaitytojo / žiūrovo / klausytojo jokių intelektinių ir dvasinių pastangų. Blogo skonio įsikūnijimas ir tiek. Taip yra iš tikrųjų ir nepasiginčysi. Tačiau tačiau.

Noriu „pasisakyti“ apie nūdienę tapybą. Suluošinti psichologiškai, žaizdoti dvasiškai talentingi žmonės tapo tuos neva vertingus baubukus. Niūrius, slogius ir baisius, atspindinčius juos kamuojančias būsenas. Gal aš neteisi, kad nesižaviu jais, bet... Bet atvirai pasakykite man: ar norėtumėte savo svetainėje ar miegamajame turėti tokį daug kainuojantį baubuką ir kasdien į jį žiūrėti? Aš tai po dviejų dienų išmesčiau. Ne, parduočiau. Brangiai! Svetimos asmeninės dvasinės problemos man neaktualios, jei niekuo negaliu padėti. Nesu mazochistė.

Silvijos Knezekytės nuotraukos

O dėl kičo? Muzikinio pakęsti negaliu. Bet niekas ir neliepia jo klausyti. Kažkam patinka? Maloniai prašome. Jeigu kičinė dainelė, peizažas kam nors generuoja pozityvius jausmus, kodėl turėtume smerkti? Svarbu, kad kičas nebūtų priverstinai peršamas visiems, kaip tai nutinka su Kauno „stikline architektūra“. Viešumoje kičui ne vieta. O šiaip kiče nepaneigiamai visada yra promilė tikrojo meno, todėl ant jo nespjaudau ir nesiruošiu vaidinti intelektualės-eruditės, dūsaujančios ir aiksinčios priešais tolygią naktiniam košmarui drobę. Palieku tai kitam visuomenės segmentui.

62

Artuma 2017 m. liepa–rugpjūtis

* * *

Mažumėlę menką pasišvaistysiu chamizmo triumfo tema. Galvoju, kad lietuviškojo chamizmo šaknų reikia ieškoti kaimiškoje praeityje. Ne viskas, kas kaimiška, yra gera. Labai dažnai apie save gerai galvojantys aukštojo mokslo diplomų savininkai būna totaliniai chamai. Paprastai tai antros kartos inteligentas. Toksai tiesiog automatiškai kitą užgaus, įžeis. Prikiš išvaizdą, amžių, neva žinių stoką ir t. t. Jis nejaučia distancijos, ką jau kalbėti apie pagarbą kitam... Su šiais chamais kasdien susiduriame darbe, buityje, įvairių paslaugų sektoriuose. Baisu tai, kad jie patys savęs iš šalies nemato. Mano, jog jiems viskas gerai. Štai pavyzdėlis. Su „greituke“ gabenau (t. y. lydėjau) artimą seną žmogų į prasčiausią Kauno ligoninę, ne veltui esančią netoli kapinių. Naktis. Priėmimo skyriuje dvi darbuotojos. Pacientų nulis sveikų ir trys ženklai po kablelio. Slaugytoja pasodino apžiūros kambaryje. „Laukite.“ Priėmimo skyriaus gydytojos laukėme 40 min. Išklausė nusiskundimų paketo, paskyrė kraujo tyrimą ir išėjo. Praėjo dar valanda. Atėjo, pasakė, kad darys lašelinę. Į mano klausimus apie kraujo rodiklius ir kitką atsakyti nesiteikė. Pažiūrėjo beveik su pasibjaurėjimu ir tikra panieka.

Ir išėjo. Atseit esi statistiškai nereikšmingas vienetas ir mokyta daktarė burnos 3 val. nakties neaušins. Bet gal loju ne ant to medžio? Juk daugiau pacientų nebuvo, o gydytoja miegoti teisę tai turi. Oho-ho! Esant tokiam „servisui“ netruksi irklų padžiauti! O čia SAM politika: blaivinti, blaivinti... Kas darosi poliklinikose ir stacionaruose nesate girdėję, valdžios titanai?!

To chamizmo pas mus tiek daug, kad dažnas pasijunta kaip, atsiprašau, katės išvemtas troleibuse, parduotuvėje, įstaigoje, bet kur. Nežinau, ar mokyklose dar moko gražaus elgesio, bet namuose pokalbių ta tema retai išgirsi. Ką gi, jei nėra vidinės kultūros, jokios studijos ir diplomai nepadės. Ne veltui garsus posakis byloja: „Gerų manierų galima išmokti, bet inteligentu ne tampama, o gimstama.“ Tai tada: „Tegyvuoja chamai!“ Nepaisant visų negražumų, kurių čia prirašiau, vasara atėjo ir saulės vis daugiau. Tai negi dabar vaikščiosi užverktu paukštės veidu?

Geriau jau 200 vatų šypsena!

Tai va! Išeisiu atostogų, nusipirksiu „Domaine de la Romanée-Conti“ vyno butelį už 2 000 eurų ir gėrėsiuosi juo, nes negi gersi už tokią kainą? Nors gal jis dar brangiau kainuoja? Bet gruzinišką už 9 ar 10 eurų dar ir kaip sekmadieniais gersiu!

Linksmų atostogų, mielieji Artumos skaitytojai! < Šypsenas be raukšlių rasite p. 60

Ateik ir sek

paskui mane!

Lk 18, 22

Žemaičių vyskupystės įsteigimo 600 metų jubiliejaus ir Telšių vyskupijos V Eucharistinio kongreso programa Rugpjūčio 19–20 dienomis Varniuose

Rugpjūčio 19 d., šeštadienis 18 val. – šv. Mišios Varnių Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčioje (Senojoje Katedroje) 19 val. – Švč. Sakramento adoracija Senojoje Katedroje (vyks iki 9 val. ryto)

Jaunuoli, o gal čia Tave Kristus kviečia, ir pasirinkęs sekti Jį būsi pats laimingiausias ir geriausiai pasitarnausi kitiems žmonėms?

KAUNO KUNIGŲ SEMINARIJA Informacija tel. (8 37) 32 37 34 el. p. seminarija@kn.lcn.lt Plačiau internete kks.lcn.lt TELŠIŲ VYSKUPO VINCENTO BORISEVIČIAUS KUNIGŲ SEMINARIJA Informacija tel. 8 618 60940 Plačiau internete telsiuseminarija.lt

20.30 val. – grupės THUNDERTALE koncertas (aikštėje prie Šv. Aleksandro bažnyčios)

Rugpjūčio 20 d., sekmadienis 9 val. – iškilminga adoracijos pabaiga ir vargonų muzikos koncertas Senojoje Katedroje 10.30 val. – meninė programa „Palaimingoji Krikšto šviesa“ 12 val. – iškilmingos šv. Mišios ir Švč. Sakramento procesija į Senąją Katedrą 14 val. – grupės QUORUM koncertas www.telsiuvyskupija.lt

VILNIAUS ŠV. JUOZAPO KUNIGŲ SEMINARIJA Informacija tel. (8 5) 270 1602 el. p. rastine@vks.lcn.lt Plačiau internete seminarija.lt

GYVENIMO IR TIKĖJIMO INSTITUTAS kviečia Vasaros rekolekcijos Jėzuitų rekolekcijų namuose (Tulpių g. 33, Kulautuva) „MOTERIŠKUMAS PAGAL BIBLIJĄ: SUVOKTI KITĄ ŠIRDIMI“ rugpjūčio 2–4 d. „GAUSIAI LAISTOMI VIEŠPATIES MEDŽIAI“ rugpjūčio 6–13 d.

Kursas ASMENINIO DVASINIO VADOVAVIMO / PALYDĖJIMO TEORIJA IR PRAKTIKA nuo spalio mėn.

Informacija ir registracija: VšĮ Gyvenimo ir tikėjimo institutas, Aleksoto g. 6, LT-44280 Kaunas Tel./faks. (8 37) 280530; mob. 8 686 77824 El. p. gti@lcn.lt www.gtinstitutas.lt

Kanos savaitė SUTUOKTINIŲ POROMS Rugpjūčio 7–13 d. Vilniaus Jėzuitų gimnazijos Guobstų stovyklavietė, Vilniaus raj. Ši savaitė suteiks galimybę:

• iš naujo atrasti gyvenimo santuokoje ir šeimoje prasmę, pasitelkiant dialogo, lytiškumo ir pasišventimo principus; • dalintis santuokinio gyvenimo turtais ir sunkumais su sutuoktiniu bei kitomis poromis; • labiau atsiverti veikimui Dievo, kuris šiandien yra pajėgus atnaujinti ryšius poroje bei moko mylėti ir atleisti; • švęsti gyvenimo kartu tiek poroje, tiek šeimoje džiaugsmą.

Tėvelių užsiėmimų metu vaikučiai yra užimami pagal atskirą programą pagal amžiaus grupes Registracija tel. 8 650 446 18 (Diana) Daugiau informacijos: www.kana.lt

Ar tai tikrai paskutinės Teofiliaus Matulionio gyventos vietos – Šeduvos – namelio palėpėje netikėtai rasta autobiografija?

Viskas atrodo taip autentiška ir tikra, tarsi jis pats kalbėtų...

Tokia mintis kyla skaitant šią knygą.

Paulius Subačius

Susipažinkite su palaimintuoju Teofiliu! Įdomi ir įtraukianti, dokumentiškai tiksli ir abejingų nepaliekanti knyga apie pašaukimą ir kankinystę. Šią „Artumos“ leidyklos išleistą monsinjoro Algirdo Jurevičiaus knygą Susipažinkime – esu Teofilius apie palaimintąjį arkivyskupą Matulionį galėsite įsigyti redakcijoje ir katalikiškuose knygynuose.

Švenčiant Jurgio Matulaičio beatifikacijos 30-metį Marijampolėje (liepos 9–12 d.), išleidžiame palaimintojo Jurgio Malonių knygelę!

Liepos–rugpjūčio Artuma: ar tikrai Tiesa padarys mus laisvus (plg. Jn 8, 32)?

Tokiu šūkiu aidi palaimintajam Teofiliui Matulioniui skirti metai, kaip ir ką tik praošusios LJD Vilniuje. Bet gal tai – tik dar vienas lozungas? Ar tikrai ieškome tiesos? Ar tikrai esame jos išlaisvinami? Kodėl tad į akligatvius vis nuklystame?..

Kas padeda kurti krikščionių tarpusavio santykius – tiesos žinojimas vienų apie kitus ar įsikibimas tik į savo tiesą? Šįmet minime Reformacijos 500 metų jubiliejų. Ar žinome, kodėl ji prasidėjo? Ką atnešė Lietuvai, katalikams?

Ar kada suklusome, kuo gyvena protestantai – mūsų broliai Kristuje?

Skirtingi žmonių keliai ir Tiesa, kuri turėtų mus išlaisvinti, – apie tai ši dviguba vasarinė Artuma.

Artumos žurnalus galite įsigyti redakcijoje, bažnyčiose ir katalikiškuose knygynuose visoje Lietuvoje!

Užsisakyti galima nuo kiekvieno numerio savo parapijoje, bet kuriame „Lietuvos pašto“ skyriuje, internetu (prenumeruok.lt, indeksas 5010) arba redakcijoje (Rotušės a. 23, Kaunas, tel. 8 37 20 96 83, 8 673 13 303).

www.artuma.lt