Artuma 2017 m. lapkritis / 11

Artuma

Reuters nuotrauka

mėnraštis šeimai bei visiems ieškantiems Dievo ir žmonių artumos

2017 m. lapkritis

11

Ganytojo žodis

Su Jėzaus jausena Mieli Artumos skaitytojai, šie metai Lietuvoje pažymėti ypatingomis progomis. Pirmą kartą savo krašte šventėme Bažnyčios paskelbimo palaimintuoju iškilmingą liturgiją.

Birželio 25 d. Vilniaus Katedros aikštėje susirinkę Lietuvos žmonės dėkojo Dievui už palaimintojo arkivyskupo Teofiliaus Matulionio gyvenimą ir iš bendrystės džiaugsmo pagavos sėmėsi įkvėpimo savo gyvenimui. Išgyvenome drauge tą slėpiningą vienybę su triumfuojančia Bažnyčia, kurią Tikėjimo išpažinime paminime žodžiais: „tikiu šventųjų bendravimą“.

Pajutome, kad „Dangus yra arti“ per palaimintojo arkivyskupo Teofiliaus mums padovanotą šventę ir atsivėrusią galimybę melsti jo užtarimo mūsų reikaluose. Jo gyvenimas pilnas sunkių išbandymų, tačiau jis, nepalaužtas blogio, dar kartą liudija Jėzaus žodžių išsipildymą: „Būkite drąsūs, aš nugalėjau pasaulį“ (Jn 16, 33). Šie metai ypatingi žemaičių žemei. Žemaičių vyskupystės įsteigimo 600 metų jubiliejus primena krikščioniškos tradicijos žygį mūsų krašte. Prasidėjęs Krikštu jis tęsėsi narsios žemaičių delegacijos kelione į Bažnyčios Visuotinį Susirinkimą Konstancoje. Čia žemaičiai pateikė savo prašymą įsteigti vyskupystę ir paskirti jai ganytoją. Tai mūsų bočių tvirto apsisprendimo priimti Kristaus Evangeliją ženklas ir troškimo žengti į Europos kultūrą bei jos tautų šeimą liudijimas. Rugpjūčio 20 d. iškilmė Varniuose, senojoje žemaičių vyskupo rezidencijoje, priminė šiuos įvykius ir vainikavo penkerius metus trukusius Žemaitijos Krikšto ir vyskupystės įsteigimo minėjimo renginius.

Tačiau Dievo artumą esame kviečiami patirti ne tik ypatingų progų ar švenčių apsuptyje, bet ir mūsų kasdienybėje. O ji, žinome, ne visada labai šventiška. Šio mėnesio Artumoje pristatomas popiežiaus Pranciškaus apaštališkojo paraginimo Meilės džiaugsmas VIII skyrius, pavadintas „Lydėti, įžvelgti ir įtraukti silpnumą“. Jame aptariamos vadinamosios „nereguliarios“ situacijos, kurios ištinka mūsų amžiaus vyrus ir moteris.

Tai santuokos atidėliojimas ir gyvenimas nesusituokus, iširusios šeimos ir gyvenimas antroje civilinėje santuokoje. Popiežiaus žinia šios tikrovės akivaizdoje – „nebegalima teigti, kad visi tie, kurių situacija yra „nereguliari“, gyvena mirtinos nuodėmės būvyje ir toliau stokoja pašvenčiamosios malonės“ (301). Jis pastebi, kad „tiems, kurie priklauso Bažnyčiai, būtinas gailestingumo bei padrąsinimo kupinas pastoracinis dėmesys“ (293). Mes žavimės Kristaus palyginimais Evangelijose apie Gerąjį samarietį, kuris padėjo vargšui sumuštajam neklausdamas jo statuso, arba Gailestingąjį ganytoją, kuris palikęs devyniasdešimt devynias avis išeina ieškoti vienos paklydusios. Tad ir šių „nereguliarių“ sąjungų kontekste popiežius Pranciškus primena, kad „Jėzaus kelias – gailestingumo ir įtraukimo kelias“ (296).

Brangieji, šio mėnesio Artumos vedami įsijauskime ir mes į popiežiaus paraginimo žinią. Drauge su savo ganytojais ieškokime sprendimų, kurie atitiktų „Jėzaus jauseną“. Juk visi esame mylinčio Tėvo vaikai, pašaukti gailestingumu artinti Jo dangų į mūsų tarpą. O tai ypač svarbu lapkričio mėnesį, kai už lango oras žvarbėja ir trumpėja dienos. Tesušildo Jus šio mėnesio Artumos puslapiai, liejantys šilumą į Dievo išsiilgusias mūsų širdis.

Vido Venslovaičio nuotrauka

Kęstutis KĖVALAS Telšių vyskupas

Laiškas skaitytojams

Turinys

Sveiki, mieli Skaitytojai,

Kronika

Klausimai ganytojams

4

Kun. Artūras KAZLAUSKAS (Nepalaimintos) santuokos ir liturgija 5 Tomas VILUCKAS, Dalė GUDŽINSKIENĖ Bažnyčios pulsas

6

Jolanta RAMONIENĖ Kad nebūtų tik dūzgesys

8

Mons. dr. Algirdas JUREVIČIUS Šeimų palaimintasis

9

Meilės džiaugsmas

Tomas VILUCKAS Fariziejai

10

Vytautė MACIUKAITĖ Įtraukti, o ne atskirti

12

Elvyra KUČINSKAITĖ „Liaukitės mus sodinę ant atsarginių suolelio“

13

Antanas SAULAITIS SJ Santuokinis termometras

15

Vijoleta VITKAUSKIENĖ Vis tiek esame Dievo palaiminti

16

Dalia LUKĖNIENĖ, Nijolė LIOBIKIENĖ Susituokus šeima nesusikuria savaime 18 Saulėlydžio mama

20

Kai supyksta, tėtis groja gitara

21

Jaunimo iššūkis

Joana GIMBERYTĖ-JURONĖ Pamokos tėvams

22

Veidu į vaiką

Laura ALEKNIENĖ Kaip kalbėtis su vaikais apie gimties dalykus?

24

Atokvėpio valandai

Sesė Lietuje Vargšų stebuklai

26

Giovannino GUARESCHI Vaikai žiūri į mus

27

Akiračiai

Levas Karsavinas

29

Sveikata

Gyd. Vytis ŽEMAITIS Kaip pavadinsi, nepagadinsi

32

Gyvenimas kaip senas vynas

Vanda IBIANSKA Dalybos Šypsenos be raukšlių

33 34

laišką Jums pradedu žodžiais, kuriais mūsų autorius Tomas Viluckas užbaigia savo tekstą: „Visada įmanoma apčiuopti tikros religijos kriterijus: ar ji duoda žmogui sparnus, kad jis galėtų sparčiai kilti dvasinių aukštumų link, ar ji – našta, tempianti žemyn? Ar ji teikia žmogui džiaugsmą, ar jį slopina? Ar religija padeda asmeniui skleistis, ar jį persekioja?“ Apie ką mes čia? Ogi apie popiežiaus Pranciškaus laiško Amoris laetitia aštuntąjį skyrių – „Lydėti, įžvelgti ir įtraukti silpnumą“. Taip, apie tą patį, dėl kurio vieni su palengvėjimu atsidūsta, o kiti rašo popiežiui laiškus, prašydami jį pa(si)aiškinti. Skyrių, kalbantį apie situacijas, kurios čia vadinamos įvairiai – „faktinėmis sąjungomis“, „nereguliariomis, silpnumo ir netobulumo situacijomis“, „ne visiškai atitinkančiomis Viešpaties pageidaujamas“.

Jau laiško įžangoje Pranciškus rašė: „Debatai žiniasklaidoje, publikacijose ir net tarp Bažnyčios tarnautojų siekia nuo nežaboto troškimo viską keisti pakankamai neapmąsčius ir nepagrindus, iki nuostatos viską spręsti taikant bendrąsias taisykles ar darant perdėtas išvadas iš kai kurių teologinių pamąstymų.“ Pirmiausia pažvelgęs į priežastis, kodėl šiais laikais žmonės iš viso nenori tuoktis arba sudaro tik civilines santuokas, taip pat prisiminęs naują sąjungą sudariusius išsituokusiuosius, popiežius ieško pastoraciškai išmintingo, žmogų su visa jo istorija ir gyvenimu Dievo link vedančio sprendimo. Taigi, pasmerkti ir išstumti ar įtraukti ir išlieti Dievo gailestingumą? Ir kaip tai padaryti vaisingiausiai, atsižvelgiant į kiekvieno asmeninę situaciją? Kuriuo keliu turi eiti Dievo Bažnyčia?..

Seniai seniai sapnavau sapną – kaimyninėje šalyje šėtonas pastatė Dievui bažnyčią. Pasidarė smalsu – koks jo tikslas? Ir kas turi būti tokios bažnyčios viduje? Tad nuvykau pažiūrėti. Įsivaizdavau, kad ten rasiu daug kraujo, apverstų kryžių, pašiepiančių paveikslų. Bet nebuvo nieko panašaus. Atvirkščiai, bažnyčia buvo... tobula ir sterili. Tokia tobula, kad jauteisi joje kaip šiukšlė, norėjosi slėptis. Tai tikrai nebuvo Dievo namai. (Įdomu tai, kad juose nebuvo besimeldžiančių žmonių, lankytojai kuo greičiau išsprukdavo.) Stebėjau ir mąsčiau: kas ten buvo ne taip, kas vertė taip jaustis? Supratau – ten visai nebuvo meilės ir gailestingumo, netobuliems joje nebuvo vietos. Sprukau ir aš. Aišku, tai tik sapnas, tačiau dažnai jį prisimenu ir iš jo pasimokau. Juk Dievas sau pasistatė kitokius namus, – „Bažnyčia yra ne muitinė, o Tėvo namai, kur yra vietos kiekvienam su jo varganu gyvenimu“ (Evangelii gaudium 47). Šį skyrių popiežius baigia kviesdamas kalbėtis ir bendrauti: Kviečiu tikinčiuosius, kurių situacija sudėtinga, pasitikint kalbėtis su savo ganytojais ar pasauliečiais, paskyrusiais savo gyvenimą Viešpačiui.

Ne visada jie sulauks iš jų savo idėjų bei troškimų patvirtinimo, bet tikrai gaus šviesos, leidžiančios geriau suprasti savo situaciją ir atrasti asmeninio brendimo kelią. Kviečiu ganytojus meiliai ir giedrai įsiklausyti, nuoširdžiai trokštant suvokti žmonių dramos esmę ir suprasti jų požiūrį, padėti jiems geriau gyventi bei pažinti savo vietą Bažnyčioje (AL 312).

Kad šis tarpusavio bendravimas ir išmintingiausios išeities ieškojimas augintų sparnus sparčiai kilti dvasinių aukštumų link, teiktų džiaugsmą ir padėtų skleistis abiem pusėm.

Su Dievu, ses. Teresė Elsterytė MVS

Artuma 2017 m. lapkritis

3

Kronika

Klausimai ganytojams Per Mišias kunigas pasakė, kad išsiskyrę asmenys negali priimti Komunijos. Su vyru išsiskyrėme, nes jis susirado kitą moterį, pats pradėjo skyrybas ir pasakė, kad jam šeimos nereikia. Santuokoje pragyvenome 10 metų, gerai sutarėme, stengiausi būti gera žmona, labai mylėjau, rūpinausi, buvau jam ištikima. Esu tikinti ir auginu mūsų vaiką.

Komunijos priimti negali žmonės, gyvenantys be Bažnyčios palaiminimo, t. y. be Santuokos sakramento. Skyrybos tikrai nėra kliūtis priimti Komuniją – jeigu laikomasi ištikimybės pirmai santuokai, nesudaroma kita, civilinė, santuoka. Tuomet galima eiti ir visų sakramentų, nes juk išlaikoma ištikimybė Santuokos sakramento priesaikai.

Ar tikrai išsiskyrę žmonės neturi teisės eiti išpažinties? Net jei nesiruošia tuoktis antrą kartą? Žinoma, kad gali eiti išpažinties ir gauti išrišimą! Kol jie yra išsiskyrę – niekas jiems netrukdo priimti sakramentus. Bet jeigu atsirastų kitas žmogus, su kuriuo susituoktų civiliškai, rastųsi ta situacija, kuri neleidžia kunigui duoti išrišimo.

Jeigu nėra tokios nuodėmės, kurios Dievas neatleidžia, kai žmogus gailisi suklydęs, tai kodėl skyrybos ir nauja santuoka atskiria žmogų nuo Bažnyčios? Kodėl žmogus, kuris pripažįsta, kad jo pirmoji santuoka buvo klaida, ir gailisi, neturi galimybės atlikti išpažinties ir priimti Komunijos, jei yra vedęs antrą kartą? Ar jūs norite pasakyti, kad skyrybos yra didesnė nuodėmė už vaiko nužudymą?

Daug dalykų sumaišote į vieną.

Pirma, Dievas tikrai atleidžia net sunkiausią nuodėmę, jei žmogus gailisi ir pasiryžta nenusidėti. Antra, jei žmogus antrą kartą susituokia tik civiliškai, jis neatsiskiria nuo Bažnyčios, tik negali eiti išpažinties ir priimti Komunijos, nes negali pasiryžti gyventi be šeimyninių santykių. Kaip tik tokie žmonės turi palaikyti ryšį su Bažnyčia, dalyvauti jos gyvenime, melstis ir stengtis vaikus išauklėti gerais žmonėmis ir krikščionimis. Tai visiškai nereiškia, kad toks žmogus atskirtas nuo Bažnyčios – jis yra ir lieka jos narys, tik turintis tam tikrų disciplininių ap-

Artuma mėnraštis šeimai bei visiems ieškantiems Dievo ir žmonių artumos. Nr. 11 (334) / 2017

(ISSN 1392-382X) Eina nuo 1989 metų spalio. Steigėjas – Lietuvos Caritas, leidėjas – VšĮ Caritas leidykla „Artuma“

Redakcija:

vyr. redaktorius Darius CHMIELIAUSKAS; redaktorė Vanda IBIANSKA; redaktorė stilistė Dalė GUDŽINSKIENĖ; atsakingoji redaktorė ses. Teresė ELSTERYTĖ MVS; techniniai redaktoriai Ąžuolas JAŠINSKAS ir Valdonė MILIUVIENĖ; korektorė Rūta LAZAUSKAITĖ; dailininkė Silvija KNEZEKYTĖ; vyr. buhalteris Arūnas URNIEŽIUS; kapelionas Artūras KAZLAUSKAS

Adresas:

Rotušės a. 23, LT-44279 Kaunas; tel. (8 37) 20 96 83; redakcija@artuma.lt Įmonės kodas 134460120, a. s. LT097300010002264553

Spausdino: UAB „Spaudos praktika“, Chemijos g. 29, LT-51333 Kaunas Užsakymo Nr. 213882, tiražas 10 100 egz. Žurnalą galima bet kada užsisakyti kiekviename Lietuvos pašte. Indeksas – 5010. Žurnalo kaina 1,10 Eur (atsiimant redakcijoje)

www.artuma.lt

mus rasite ir facebooke

Redakcija pasilieka teisę savo nuožiūra taisyti ir trumpinti rankraščius. Jų negrąžina ir nerecenzuoja.

Už reklamos ir informacinių pranešimų turinį atsako jų rengėjai

parėmė š. m. II pusmečio Artumos prenumeratą per vyskupijų Carito skyrius, pasieksiančią labiausiai stokojančius.

Taip pat fondo dėka atnaujinome ir plėtojame artuma.lt svetainę

4

Artuma 2017 m. lapkritis

remia kai kurias Artumos skilčių „Kronika“, „Meilės džiaugsmas“, „Jaunimo iššūkis“, „Atokvėpio valandai“, „Akiračiai“ publikacijas

ribojimų. Idant šitai gerai suvoktume, reikėtų įsigilinti į Santuokos sakramento neišardomumo prasmę ir reikšmę.

Tai jau atskira, plati ir gili tema.

Ar galiu eiti išpažinties, jeigu gyvenu su vyru civilinėje santuokoje, be Santuokos sakramento? Šitokioje situacijoje gyvenančiam žmogui kunigas neturi teisės duoti išrišimo, nes nėra pašalinta nuodėmingo gyvenimo priežastis. Pirma reikia pasirūpinti bažnytine santuoka. Jei kuri nors šalis prieš tai buvo sudariusi santuoką bažnyčioje, galima mėginti kreiptis į bažnytinį teismą dėl ankstesnės santuokos pripažinimo negaliojančia. Žinoma, Bažnyčia ir tuos, kurie šiuo metu negali atlikti išpažinties, kviečia į bendrą maldą, dalyvavimą bendruomenės gyvenime, ir visi tikintieji taip pat meldžiasi už juos – svarbiausia neprarasti vilties.

Šventojo Tėvo intencija lapkričiui:

evangelizavimo – už Azijos krikščionis, kad jie, žodžiais ir darbais liudydami Evangeliją, skatintų dialogą, taiką ir abipusį supratimą, ypač su kitų religijų atstovais.

Kaip traktuojamas antrosios pusės nedalyvavimas bažnytinės santuokos paskelbimo negaliojančia procese?

Viena pusė pateikia prašymą, nurodo savo motyvus, o kita pusė nereaguoja.

Jei antroji šalis neturėtų jokios informacijos, procesas būtų neteisėtas ir negaliojantis, bet jeigu ji pakviesta neatvyksta, tai yra jos pasirinkimas. Pagal nuostatus, šalis, du kartus teisėtai pakviesta dalyvauti procese ir neatsiliepusi į kvietimą, skelbiama nedalyvaujančia teisme ir tolesnis procesas vyksta be jos dalyvavimo.

Drauge išlaikoma antrosios šalies teisė bet kuriuo momentu iki sprendimo priėmimo įsitraukti į procesą.

Parengta pagal Kauno arkivyskupijos svetainės klausimus

Kronika Liturgijos katechezė

Lapkričio liturginiai skaitiniai

1 T VISI ŠVENTIEJI

Apr 7, 2–4. 9–14; Ps 24; 1 Jn 3, 1–3; Mt 5, 1–12a 2 K MIRUSIŲJŲ MINĖJIMO DIENA

Rd 3, 17–26; Ps 25; Rom 8, 14–23;

Lk 7, 11–17 3 P Šv. Martynas Poresas, vienuolis

Rom 9, 1–5; Ps 147; Lk 14, 1–6 4 Š Šv. Karolis Boromiejus, vyskupas

Rom 11, 1–2a. 11–12. 25–29; Ps 94;

Lk 14, 1. 7–11 5 S XXXI EILINIS SEKMADIENIS (III sav.)

Mal 1, 14b – 2, 2b. 8–10; Ps 131;

1 Tes 2, 7b–9. 13; Mt 23, 1–12 6 P Rom 11, 29–36; Ps 69; Lk 14, 12–14 7 A Rom 12, 5–16a; Ps 131; Lk 14, 15–24 8 T Rom 13, 8–10; Ps 112; Lk 14, 25–33 9 K Laterano bazilikos pašventinimas

Ez 47, 1–2. 8–9. 12; Ps 46; Jn 2, 13–22 10 P Šv. Leonas Didysis, pop., Bažnyčios mokyt.

Rom 15, 14–21; Ps 98; Lk 16, 1–8 11 Š Šv. Martynas Turietis, vyskupas

Rom 16, 3–9. 16. 22–27; Ps 145; Lk 16, 9–15 12 S XXXII EILINIS SEKMADIENIS (IV sav.)

Išm 6, 12–16; Ps 63; 1 Tes 4, 13–18;

Mt 25, 1–13 13 P Išm 1, 1–7; Ps 139; Lk 17, 1–6 14 A Šv. Margarita Škotė; šv. Gertrūda, mergelė

Išm 2, 23 – 3, 9; Ps 34; Lk 17, 7–10 15 T Šv. Albertas Didysis, vysk., Bažnyčios mokyt.

Išm 6, 1–11; Ps 82; Lk 17, 11–19 16 K ŠVČ. MERGELĖ MARIJA,

GAILESTINGUMO MOTINA

Iz 9, 1–3. 5–6; Ps 113; Gal 4, 4–7; Jn 19, 25–27 17 P Šv. Elzbieta Vengrė, vienuolė

Išm 13, 1–9; Ps 19; Lk 17, 26–37 18 Š Šv. Petro ir Pauliaus bazilikų pašventinimas

Išm 18, 14–16; 19, 6–9; Ps 105; Lk 18, 1–8 19 S XXXIII EILINIS SEKMADIENIS (I sav.)

Pat 31, 10–13. 19–20. 30–31; Ps 128;

1 Tes 5, 1–6; Mt 25, 14–30 20 P Šv. Rapolas Kalinauskas, vienuolis

1 Mak 1, 10–15. 41–43. 54–57. 62–63;

Ps 119; Lk 18, 35–43 21 A Švč. Mergelės Marijos Paaukojimas

Zch 2, 14–17; Mt 12, 46–50 22 T Šv. Cecilija, mergelė, kankinė

2 Mak 7, 1. 20–31; Ps 17; Lk 19, 11–28 23 K Šv. Klemensas I, popiežius, kankinys;

šv. Kolumbanas, abatas

1 Mak 2, 15–29; Ps 50; Lk 19, 41–44 24 P Šv. Andriejus Zung-Lakas, kunigas,

kankinys, ir jo draugai, kankiniai

1 Mak 4, 36–37. 52–59; 1 Kr 29, 10–12;

Lk 19, 45–48 25 Š Šv. Kotryna Aleksandrietė, mergelė, kankinė

1 Mak 6, 1–13; Ps 9; Lk 20, 27–40 26 S KRISTUS, VISATOS VALDOVAS

Ez14,11–12.15–17;Ps23;1Kor15,20–26.28;

Mt 25, 31–46 27 P XXXIV eilinio laiko savaitė (II sav.)

Dan 1, 1–6. 8–20; Dan 3, 52–56; Lk 21, 1–4 28 A Dan 2, 31–45; Dan 3, 57–61; Lk 21, 5–11 29 T Dan 5, 1–6. 13–14. 16–17. 23–28;

Dan 3, 62–67; Lk 21, 12–19 30 K Šv. Andriejus, apaštalas

Rom 10, 9–18; Ps 19; Mt 4, 18–22

(Nepalaimintos) santuokos ir liturgija Kun. Artūras KAZLAUSKAS Reikėjo daugiau nei 50 metų išdrįsti žengti pirmyn. Šis svarbus žingsnis Bažnyčios pastoracijoje buvo svajotas ir numatytas jau Vatikano II Susirinkimo metais. Pirmiausia, iš naujo įvardijant, kas seniai buvo žinoma, tik primiršta, kad išsiskyrę ir vėl susituokę ar sugyvenantys pakrikštytieji yra Dievo tautos nariai Krikštu ir tikėjimu. Jie nėra ekskomunikuoti ir negali tokiais jaustis! Bažnyčia privalo juos svetingai priimti ir drąsinti kasdien vis labiau brandinti priklausomybę Kristui ir Jo Bažnyčiai.

Tačiau... Kas galėtų teigti, kad išduota santuoka ar atsisakymas ją sudaryti – nieko tokio? Santuokos sakramentą tik mirtis gali išardyti. Nes iki jos ir tuokiamasi. Sugyvenant savaime juk nepasidovanojama viešai ir laisvai Kristuje. Tam tik ruošiamasi ar net taip tiriamas partnerio tinkamumas… Bažnyčia niekada negalės pasakyti, kad čia viskas gerai.

Kiekvienas Bažnyčios narys auga naudodamasis šiomis svarbiausiomis priemonėmis (visi pasitikrinkime, kaip jomis naudojamės): asmeninė malda; Dievo žodžio klausymasis; dalyvavimas liturgijoje; krikščioniškas vaikų auklėjimas; karitatyvinė tarnystė vargšams; įsipareigojimas teisingumui ir taikai.

Vatikano II Susirinkimo žodžiais tariant, liturgija yra viso krikščioniškojo gyvenimo centras ir šaltinis. Liturgija neišsemia visos krikščionio veiklos, bet iš jos kyla ir į ją sugrįžta. Taigi, vien liturgijos negana. Parodyk tikėjimą be darbų, sakė apaštalas Jokūbas (plg. Jok 2, 18). Tad panašiai reikia sakyti: parodyk liturgiją be darbų. Vatikano II Susirinkimas, reformuodamas liturgiją, siekė, kad tikintieji aktyviai, sąmoningai ir visiškai dalyvautų liturgijoje. Mišios, kuriose kiekvienam būtina kuo dažniau dalyvauti, turi daugybę prasmių ir tikslų. Štai pagrindiniai: tai Kristaus tarnystė savo tautai; tai realus Kristaus buvimas duonos ir vyno pavidalais; Eucharistija – tai šlovinimas ir dėkojimas; įsižiūrėjimas – adoracija; malda –

užtarimas; Žodžio liturgija – mokymo laikas; Mišios – misija – pasiuntinybė. Tarp jų yra ir Komunija. Ji – kulminacija, bet ne vienintelė dalyvavimo Mišiose prasmė.

Tačiau... Bažnyčia popiežiaus Pranciškaus lūpomis kalba apie tam tikrais atvejais įmanomą susituokusių išsiskyrusiųjų ar sugyvenančių tikinčiųjų pastiprinimą sakramentais. Pirmiausia, aišku, kalbama apie išpažintį ir Eucharistiją.

Kelias į juos – dvasinio tyrimo su kunigu laikotarpis, pažymėtas abipusiu dėmesingumu ir atsargumu, kantrumu ir jautrumu, gailestingumu ir padrąsinimu siekiant pagelbėti surasti įmanomus kelius atsiliepti Dievui ir bręsti peržengiant savo ribas, pagal sielovadinio laipsniškumo taisyklę, kuri nėra įstatymo laipsniškumas.

Daug kartų esu girdėjęs, kad Bažnyčia tampa liberalesnė ar švelnina savo pastoraciją. Nepastebėjau.

Ji visada lieka ištikima tiesai.

Ir ne savo, o Kristaus, kuris pats yra Tiesa (plg. Jn 14, 6). Kristus pakėlė santuoką į sakramento garbę. Ir paskelbė: ką Dievas sujungė, žmogus teneperskiria (plg. Mk 10, 9)!

Nėra vienodų žmonių. Nei situacijų. Nei skyrybų. Nei naujų santuokų. Džiaugiuosi, kad Bažnyčia vėl iš naujo siūlo žiūrėti, kaip žiūri Dievas.

Ne į visus. Bet į kiekvieną.

Artuma 2017 m. lapkritis

5

Kronika Visuotinės Bažnyčios pulsas

nariams bendradarbiavimas su žiniasklaida gali būti vaisingas.

Kovojanti Bažnyčia

Daniel Ibáñez / CNA nuotrauka

Spalio 15-ąją popiežius Pranciškus šventaisiais paskelbė 35 tikinčiuosius, tarp jų – vaikai, apaštalavimu užsidegę išpažinėjai ir net kunigas žolininkas. Šie šventieji – įvairių laikotarpių, geografinių platumų, įvairaus amžiaus ir gyvenimo būdo – dar kartą paliudija pašaukimo į šventumą įvairovę ir sykiu visuotinumą.

Krikščionių persekiojimas pasiekė beprecedentį mastą ir žiaurumą – taip tvirtina naujos ataskaitos „Persekiojami ir pamiršti? 2015–2017 m.“, kurią parengė katalikų labdaros organizacija „Kirche in Not“ („Bažnyčia varge“), duomenys. Spalio 12 d. Didžiosios Britanijos parlamente pristatytoje ataskaitoje teigiama, kad dabartinis krikščionių persekiojimas – didžiausias istorijoje. Krikščionys yra persekiojami nuožmiau, negu bet kuri kita religija. Ataskaitoje taip pat pabrėžiama, kad Jungtinės Tautos genocido išsiplėtimo laikotarpiu daugelio šalių, ypač Irako ir Sirijos, krikščionims nesuteikė pagalbos. Vien 2016 m. įvairiomis formomis buvo persekiojama apie 600 tūkst. krikščionių visame pasaulyje. Nors tikslų aukų skaičių visada sunku nustatyti, nėra jokių abejonių, kad krikščionių persekiojimo lygis vis dar yra labai aukštas daugelyje pasaulio šalių.

Remdamosi Amoris laetitia dokumentu, vyskupijos įvairiose šalyse parengė naujas sielovadines nuostatas ir gaires, skirtas naują sąjungą sudariusiems išsituokusiesiems ir kitose sudėtingose si6

Artuma 2017 m. lapkritis

tuacijose esantiems tikintiesiems. Spalio 15 d. tai padarė ir Liono (Prancūzija) arkivyskupas kardinolas Philippe’as Barbarinas. Priminęs sakramentų vienybę, kardinolas rašo, kad tuo atveju, kai išsituokęs ir vėl vedęs nebeištveria negalėdamas priimti Komunijos ir dėl šio vidinio deginimo nusprendžia visai nebeateiti į Mišias, būtų absurdiška ir nežmogiška mojuoti draudimo ženklu. Tai lemtų dar didesnį įtrūkį ir užsidarymą. „Kai kas nors gyvena tokioje situacijoje ir sąžinėje nusprendžia eiti Komunijos, tegu niekas jo neteisia“, – sakė kardinolas, dar kartą pabrėždamas, jog tai neturi reikšti savivalės, tačiau asmens – tokio, koks yra ir kur yra konkrečiame gyvenimo etape – priėmimą. Ši pozicija svarbi, nes Lionas – seniausia Prancūzijos vyskupija, turinti didelį autoritetą, o jos ganytojas tampa šios šalies Bažnyčios primu, be to, tai viena garbingiausių diecezijų žemyne.

Italijoje pasirodė knyga, kurioje spausdinami aštuoni interviu su popiežiumi Pranciškumi, per pastaruosius kelerius metus duoti įvairiems pasaulio laikraščiams pradedant pirmuoju, 2013 m., keletą mėnesių po išrinkimo į Petro sostą, duotu Italijos jėzuitų dvisavaitiniam žurnalui La Civiltà Cattolica.

Interviu rinkinys pavadintas popiežiaus žodžiais, kuriais jis paprastai kreipdavęsis į kalbinančius žurnalistus: „Dabar užduokite savo klausimus.“ Popiežius Pranciškus parašė pratarmę šiai knygai, ir ji puikiai iliustruoja, kad Bažnyčios

Baigėsi Rožinio Dievo Motinos apsireiškimų Fatimoje (Portugalija) šimtosios metinės. Apsireiškimų šimtmečio minėjimą Fatimoje pradėjo popiežius Pranciškus gegužės 13 dieną, o iškilmingas jubiliejaus uždarymas joje įvyko spalio 13 dieną.

Daugelyje pasaulio vietų vyko šimtmečio minėjimai, o Nigerijos vyskupai net paskelbė apie „saulės stebuklą“, įvykusį per Nigerijos paaukojimą Švč. Marijos Širdžiai. Net praėjus 100 metų, Fatimos žinia yra gyvastinga ir paveiki.

Internete paskelbta nauja tarptautinė katalikiška iniciatyva, skirta ginti popiežiui Pranciškui nuo vidinės bažnytinės opozicijos išpuolių. Grupė „Pro Pope Francis“, daugiausia susidedanti iš vokiškai kalbančių teologų, paskelbė atvirą laišką internete, kuriame aukštai vertinama pontifiko Bergoglio drąsa. Laiške išreiškiama padėka popiežiui Pranciškui už jo drąsius žingsnius ir rimtai teologiškai pagrįstą popiežiškąją lyderystę.

Pasirašiusiųjų sąrašas nuolat atnaujinamas naujomis pavardėmis. Šios idėjos iniciatoriai yra žymūs teologai Paulius M. Zulehneris iš Vienos ir jo kolega iš Prahos Tomášas Halíkas. Tarp signatarų – vyskupai, abatai ir teologijos profesoriai iš Austrijos, Vokietijos, Šveicarijos, Lenkijos ir kitų šalių. Iniciatyvos priežastis – rugsėjo 24 d. paskelbtas Correctio filialis (Sūniškasis pataisymas dėl erezijų skleidimo) – kai kurių konservatyvių teologų kritika popiežiui už jo dokumentą Amoris laetitia, kuriame jie įžvelgiantys „septynias erezijas“. Tad vadinamasis „katalikų pilietinis karas“ tęsiasi.

Spalio 31-ąją baigėsi metus trukę Reformacijos 500 metų sukakties minėjimai. 1517 m. spalio 31-oji laikoma Reformacijos pradžia, kai augustinų vienuolis ir kunigas Martinas Lutheris paskelbė savo tezes. Reformacija pakeitė Vakarų krikščionybės ir Europos raidą, o jubiliejiniai minėjimai tapo postūmiu apmąstyti ekumeninio dialogo perspektyvas.

Tomas VILUCKAS

Kronika

„Net būdami maži vaikai, jie sugebėjo draugams papasakoti, ką patyrė per Dievo Motinos apsireiškimus, per maldą, ir kvietė kitus pažinti ir pamilti Dievą. Kiek daug netikinčiųjų – tai buvo komunistinis kraštas – atsivertė per stebuklą, kuris čia įvyko prieš 100 metų.

Atsivertimas – tai pasaulio kelias į taiką ir širdies ramybę“, – sakė Fatimoje Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas, spalio 19–22 d. nacionalinės piligrimystės dalyviams – 7 vyskupams, pusšimčiui kunigų bei daugiau kaip pusei tūkstančio piligrimų iš visų vyskupijų bei JAV – švenčiant Lietuvos dienų iškilmę. Ypatingas palaiminimas iš Fatimos Švenčiausiosios Trejybės bazilikos buvo skirtas Lietuvos šeimoms ir jaunimui – su paraginimu skleisti Dievo karalystę ypač stiprinant dvasinę šeimų gerovę, liudijant šeimos svarbą visuomenei. Fatimos apsireiškimų 100-metis beveik sutampa su Lietuvos valstybingumo 100-mečiu, tad ši piligrimystė, pasak ganytojo, buvo proga padėkoti Dievui už daugybę malonių

Lietuvai, melstis savo šaliai ir visam pasauliui svarbia taikos intencija bei prašyti atsivertimo: su mažutėlių nuostata suvokiant bei priimant Dievo meilę, klausant Marijos – Motinos ir Mokytojos, kurios pranašiška misija dar neužbaigta.

Savo bei tėvynainių intencijas atsivežę lietuviai lankė Alžustrelį – Marijos regėtojų gimtąsias vietas, ėjo Kryžiaus kelią, Apsireiškimų koplyčioje drauge su pasaulio piligrimais kalbėjo rožinį (taip pat ir lietuviškai), dalyvavo Šviesos procesijoje su iškilmingai nešama Mergelės Marijos statula. Lietuviai meldėsi ir už vietos gyventojus, šiemet skaudžiai nukentėjusius nuo šalį siaubusių gaisrų. Be kita, pasigėrėta Atlanto vandenyno bangų mūša pasaulio kraštu tituluojamoje Portugalijoje ir žymiuoju UNESCO

Silvijos Knezekytės nuotraukos

Bažnyčios Lietuvoje pulsas

Pas mažutėlių Motiną

paveldo objektu – Batalijos vienuolyno kompleksu, beje, pastatytu tuo metu, kai Lietuva buvo krikštijama.

Spalio 18 d. Telšių katedroje Žemaitijos kunigai ir pasauliečiai dėkojo Dievui už savo vyskupo emerito Jono Borutos SJ vadovavimą vyskupijai. Naujasis Telšių vyskupas Kęstutis Kėvalas atskleidė tądien minėto šv. Luko ir šio ganytojo asmenybės paraleles: polinkį į mokslą, įžvalgų gilumą, dvasios tvirtumą, jautrią širdį ir uolumą skelbiant Evangeliją žemaičių krašte.

Telšių katedros administratorius Darius Trijonis popiežiaus Pranciškaus rugsėjo 29 d. paskyrimu nominuotas Vilniaus arkivyskupijos augziliaru ir Fissianos vyskupu. Užaugęs Telšiuose, uolių katalikų šeimoje, jis prieš 20 metų baigė Telšių kunigų seminariją ir buvo įšventintas kunigu. 2006 m. Romoje įgijo moralės teologijos daktaro laipsnį, dėstė Telšių ir Vilniaus kunigų seminarijose, Klaipėdos universitete. Talkino užsienio lietuvių sielovadoje, tarnavo keliose Telšių vyskupijos parapijose.

2013–2015 m. dirbo LVK generalinio sekretoriaus pavaduotoju. Gruodžio 16 d. 12 val. Vilniaus arkikatedroje vyks vyskupo Dariaus Trijonio konsekracija.

Klaipėdos miestas spalio 14 d. švenčiant Atsinaujinimo dieną „Kuo žmonės jus laiko“ paaukotas Švč. Jėzaus Širdžiai.

Trimito garsais ją sveikino miesto meras,

o vieną iš konferencijų apie krikščionis kaip prieštaravimo ženklą ir taikos įrankį skaitė mons. Visvaldas Kulbokas, dirbantis Vatikano valstybės sekretoriato Ryšių su valstybėmis skyriuje. Vyskupas Kęstutis Kėvalas kvietė visus „apsispręsti džiaugsmui“, o šiai dienai suburto choro šlovinimas, pasak pačių dalyvių, budino širdis ir kėlė rankas į Viešpatį.

Spalio 15-ąją Atsinaujinimo dienoje „Šlovinsiu kaip Dovydas“ Kaune paminėtas mesijinių žydų judėjimo 50-metis švenčiant kartu su Kijevo mesijinių žydų bendruomene „Kemo“. „Tai laikas, kai Dievas atveria savo tautą, kad ji priimtų Mesiją – Jėzų“, – sakė svečiai apie dvasinį atsinaujinimą kuriantis mesijinių žydų bendruomenėms – Izraelyje, JAV, Pietų Amerikoje, Vokietijoje bei kt. Europos šalyse. Pasak svečių, tai ženklas, kad Dievas nepaliauja rūpintis išsirinktąja tauta pagal savo meilės planą. Jie pasakojo apie misijas į kraštus, kur dar gyvena žydų tautos žmonių, deja, kai kur apie juos likę tik atsiminimai: juk ypatingas totalus blogis buvo nukreiptas prieš žydus, siekiant juos visiškai išdildyti iš pasaulio atminties.

Bendruomenės „Kemo“ šlovinimo (su judaizmo kultūros elementais) karštis, o su juo nuvilnijęs Dievo Dvasios gūsis pakėlė ant kojų visą salę – žmonės šokiais ir giesmėmis, ilgai nepaliaudami ir nepailsdami, šlovino taip, lyg pats karalius Dovydas, šokęs iš visų jėgų Viešpaties akivaizdoje (plg. 2 Sam 6, 14–16).

Dalė GUDŽINSKIENĖ Artuma 2017 m. lapkritis

7

Kronika Šeimos politikos aktualijos

Kad nebūtų tik dūzgesys Jolanta RAMONIENĖ, „Šeimos instituto“ vadovė Šeimos politika Lietuvoje yra tapusi puikiu politikavimo įrankiu – svarbi visuomenei, bet jai neskiriama reikiamo dėmesio. Kandidatai prieš rinkimus žarsto gausybę pažadų, kaip gerinti šeimų padėtį, o tapę politikais – teikia patrauklių siūlymų, įstatymų pakeitimų. Pastarieji dažniau tinka tik politikų reitingams auginti ir pateiktų (TIK pateiktų!) teisės aktų projektų sąrašui ilginti. Tai natūralu, nes pavieniai politikai, netgi jų grupės nepajėgia įvertinti realaus lėšų poreikio savo pasiūlymams įgyvendinti, kokį poveikį pasiūlyta priemonė padarys šeimoms, kaip įsikomponuos į bendrą paramos, paslaugų ar įgalinimo sistemą ir pan. Tačiau politikams labai patogus nuolatinis dūzgesys šeimų tema. Šiai padėčiai pakeisti parengtas Šeimos stiprinimo įstatymo projektas. Spalį net du kartus Seimo posėdžiuose buvo diskutuojama ir balsuojama dėl šio įstatymo ir abu kartus – palankiai. Taigi, įstatymas priimtas. Tikiuosi, Prezidentė įstatymą pasirašys ir prasidės intensyvus pasirengimas jo įgyvendinimui.

Kas konkrečiai bus daroma, kad pagerėtų šeimų gyvenimas. Atkreipiu dėmesį, kad šiame įstatyme nurodyti įpareigojimai institucijoms, ką ir kaip jos turi padaryti, kad šeimos stiprėtų.

Taigi, kas ir ką turi padaryti, kad įstatymas būtų pradėtas sėkmingai įgyvendinti? Šiais metais savivaldybės, pasitelkusios nevyriausybines organizacijas, pradeda teikti kompleksines paslaugas šeimoms. Tam yra naudojamos ES struktūrinių fondų lėšos. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos siūlymu įstatyme numatyta, kad net pasibaigus europiniams pinigams būtiniausios paslaugos šeimoms ir toliau bus teikiamos.

Vadinamasis bazinis paslaugų šeimai paketas bus skirtas stiprinti šeimų gebėjimams savarankiškai spręsti kylančias problemas. Kitais metais ministerija atliks paslaugų šeimoms poreikio tyrimą, padėsiantį nustatyti, kokios konkrečios bazinės paslaugos turės būti numatytos pakete. Įstatymo projektas rengtas siekiant, kad šeimos politika taptų nuosekli, pastovi, ilgalaikė, todėl Vyriausybė įparei8

Artuma 2017 m. lapkritis

gota parengti ilgalaikę šeimos stiprinimo programą. Iki kitų metų rudens turės būti numatytos lėšos ir priemonės, skirtos šeimos stiprinimo kryptims įgyvendinti švietimo ir kultūros, materialinio saugumo užtikrinimo, apsirūpinimo būstu ir palankios šeimai gyvenamosios aplinkos kūrimo, socialinės paramos ir paslaugų šeimai, šeimos sveikatos bei vaiko saugumo šeimoje ir tėvų atsakomybės už vaiko teisių ir teisėtų interesų įgyvendinimą stiprinimo srityse.

Formuojant ir įgyvendinant šeimos politiką svarbu tartis, nes vienpusiai veiksmai nepasiekia reikiamo rezultato.

Todėl Seimas turės sudaryti Nacionalinę šeimos tarybą, kuri ne tik vertins vykdomą ar numatomą šeimos politiką, bet ir perduos žinią politikams, kuo gyvena šeimos, ką rodo moksliniai tyrimai ir statistika, kokie šeimų lūkesčiai. Pagaliau Seime kartą per metus bus pristatomas metinis pranešimas apie šalies šeimų būklę ir pateikiamas šeimos politikos vertinimas. Taip politikai turės galimybę susimąstyti, koks yra mūsų valstybės pamatas. Seimas jau artimiausiu metu turėtų apsispręsti dėl Nacionalinės šeimos tarybos nuostatų ir sudėties.

Savivaldybėms ir seniūnijoms ar seniūnaitijoms prievolės sudaryti šeimos tarybas nėra, tačiau įstatyme numatyta tokia galimybė, jei pačios šeimos per nevyriausybines organizacijas imsis iniciatyvos. Keletas veikiančių savivaldybių

šeimos tarybų jau įrodė, kad ši veikla reikalinga. Tikėkimės, kad įstatyme numatytas šeimų ir su šeimomis dirbančių organizacijų stiprinimas savivaldos ir nacionaliniu lygiu paskatins šeimas imtis iniciatyvos, kad reikalingi pokyčiai vyktų joms artimiausioje aplinkoje. Įvertinant vis besikartojančias mokslininkų pastabas, kad šeimos politika yra nekoordinuota, Vyriausybė įpareigota sudaryti Šeimos politikos komisiją. Ši komisija turės tapti bendradarbiavimo ir veiklos koordinavimo įrankiu valstybės ir savivaldybių institucijoms. Paprastai tariant, joje turėtų būti aptariami atskirų ministerijų atsakomybės srityse rengiami šeimoms svarbūs pasiūlymai, įvertinama, kaip jie dera tarpusavyje ir kaip jie, kartu taikomi, paveiktų šeimų padėtį. Kitų metų pradžioje Vyriausybė spręs dėl Šeimos politikos komisijos nuostatų ir sudėties. Šeimų organizacijų atstovai viliasi, kad ši komisija bus sudaryta prie Vyriausybės (o ne Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos), deleguojant atsakingus ir sprendimo galią turinčius viceministrus (o ne specialistus, galinčius tik atstovauti iš anksto suformuluotai ministerijos nuomonei).

Svarbi naujiena, kad Vyriausybė kasmet gaus šios komisijos parengtą šeimos politikos formavimo ir įgyvendinimo apžvalgą. Manau, jog nacionalinių šeimų organizacijų atstovams teks pasirūpinti, kad ši apžvalga netaptų užsidėtu formaliu „pliusu“, o būtų rengiama kritiškai įvertinant savo darbą, siekiant atrasti veiksmingiausių paramos būdų ir sudaromų sąlygų šeimoms stiprėti.

Parengiamųjų darbų daug ir nuo jų atlikimo kokybės labai priklausys tolesnis įstatymo įgyvendinimas. Įstatymo projektas rengtas ir tobulintas aktyviai dalyvaujant šeimų organizacijų atstovams. Tikėtina, kad dar daugiau jų pastangų pareikalaus parengiamieji darbai, todėl kviečiu Jus aktyviai įsitraukti į šeimų organizacijų veiklą arba ją paremti.

Kronika Pal. Teofiliaus metai

Šeimų palaimintasis Besižvalgant po išlikusias palaimintojo Teofiliaus nuotraukas negalima nepastebėti tų, kuriose jis kartu su gausiomis giminaičių, bičiulių ar pažįstamų šeimomis. Akivaizdu, kad šeimų gyvenimas Teofiliui nepaprastai rūpėjo. Tai išduoda ir jo ganytojiškieji laiškai bei nuorodos kunigams, kuriuose atrandame svarbiausias šeimos gyvenimui temas.

Visų pirma ganytojas Teofilius pabrėžė Santuokos sakramento svarbą.

Sovietams okupavus Lietuvą, buvo agituojama tuoktis ne bažnyčioje, bet civilinės metrikacijos biure. Nors dauguma pasinaudodavo metrikacijos paslaugomis, priimdavo ir Santuokos sakramentą bažnyčioje. Tačiau atsirasdavo ir tokių, kurie pasitenkindavo tik civiline metrikacija. Kad žmonės nebūtų suklaidinti, vysk. Teofilius dar 1943 m. kreipėsi į tikinčiuosius tokiais žodžiais: Visų pirma žiūrėkite, kad visos jūsų šeimos būtų sukurtos su Moterystės [Santuokos] sakramentu bažnyčioje, o ne vien tik metrikacijos įstaigoje, be Dievo ir Bažnyčios palaiminimo. Žiūrėkite, kad jūsų šeimose ir jūsų pastogėse viešpatautų meilė, santaika, ramybė ir susiklausymas. Mylėkitės tarpusavy ir mylėkite savo vaikus, krikščioniškai juos auklėdami. Žiūrėkite, kad jie nebūtų piktinami blogo pavyzdžio (1943 05 12).

Matydamas nemažai žmonių, gyvenančių be Santuokos sakramento, jų nesmerkė, bet tokiame jų gyvenime visų pirma įžvelgė didžiulį netikrumą, kuris visuomenei daro moralinę žalą. Žvelgdamas į sumeluotos šeimos tikrovės šešėlyje gyvenančiuosius, jis mato daugybę sunkumų, paliečiančių ir visuomenę: Atbuko žmonių jausmai, sukietėjo širdys, dingo tarpusavio meilė; mažai bepaisomi Dievo ir Bažnyčios įsakymai. <...> Rečiau užtinkami tvirti, pavyzdingi šeimų židiniai, bet užtat padaugėjo susimetėlių, pasimetėlių skaičius (1944 05 28).

Teofilius įžvelgia, kad gyvenimas kartu be Bažnyčios palaiminimo (susimetėliai) rodo pasimetimą gyvenime (pasimetėliai), kuris nieko gero nežada. Juk pasimetusiam žmogui reikia parodyti išeities kelią, kitaip jis pasiklys ir pražus.

Pro vyskupo akis neprasprūsta ir rūpestingai slepiamas bei kuo painiau aiškinamas negimusios gyvybės nutraukimas. Vyskupas Teofilius savo ganomiesiems atskleidžia visą tiesą, kuri juk svarbesnė už įvairias painiai supintas ideologijas, o ypač tada, kai kalbama apie gyvenimą ir mirtį, galinčią užtraukti ir amžinąją pražūtį: Bažnyčia mus moko, kad negimusios gyvybės panaikinimas – abortas, kokiu nors laiku ar būdu padarytas, yra tikra žmogžudystė, gyvo žmogaus nužudymas – užmušimas. Didelė, mirtina nuodėmė Viešpaties Dievo įsakymui „Nežudyk“; tai nuodėmė, šaukianti dangaus keršto (1956 12 23).

Ganytojas Teofilius matė ir šeimos vargus dėl materialinių nepriteklių. Ypač daug pakenkė šeimoms tremtys ir karas, nes dalis šeimų liko be savo maitintojo, todėl vyskupas dėjo daug pastangų, kad stokojančios šeimos iš Bažnyčios susilauktų ir materialinės pagalbos. Aplinkraštyje klebonams jis taip nurodė: Tremtinių artimieji ir giminės yra reikalingi visuomenės užuojautos, šilto žodžio, o dažnai ir medžiaginės paramos.

Ne geresnėje būklėje yra atsidūrę buvusių politinių kalinių vaikai, žmonos ir kiti jų šeimos nariai. Visų taurių lietuvių pareiga – prisiminti tas mūsų tautos aukas, padėti savo aukomis jų šeimų likusiems nariams (1944 05 24).

Ganytojas įpareigoja klebonus surengti specialią rinkliavą politinių kalinių bei į Sovietų Sąjungą išvežtųjų šeimoms paremti. Surinktas aukas ragina išdalyti savo parapijos ribose gyvenantiems šelptiniems asmenims. Palaimintasis nori, kad Bažnyčia šeimoms taptų ne tik dvasine, bet ir materialine priebėga.

Palaimintajam Teofiliui teko priimti ganytojo pareigas siaučiant II pasau-

Su brolio Antano šeima 1936 m. balandžio 25 d.

Nuotrauka iš Meilės Anelės Bubelienės šeimos archyvo

liniam karui. Visus visuomenės sluoksnius buvo apėmęs netikrumas ir baimė.

Taip pat ir šeimas, kurių vyrai vargo Sibire ar buvo fronto nežinioje. Iš visų bėdų Teofilius mato tokią išeitį – pamaldumas Švč. Jėzaus Širdžiai ir pasiaukojimas Nekalčiausiajai Marijos Širdžiai yra saugi dvasinė priebėga nuo netikrumo ir nežinomos ateities pavojų: Tegul kunigai savo parapijas, kapelionai ir mokytojai – mokyklas, tėvai ir motinos – savo šeimas, viršininkai ir valdininkai – savo įstaigas iškilmingai aukoja Jėzaus Širdžiai (1943 12 9); Tėvai ir motinos, aukokite savo šeimas Marijos Širdžiai (1944 02 02).

Giminaičių ir bičiulių šeimos kviesdavo pal. Teofilių apsilankyti jų namuose. Kvietimus jis maloniai priimdavo, bet jiems taip atsakydavo: Svarbu, kad būtų tam proga.

Pastatykite savo sodyboje kryžių, o aš atvykęs jį pašventinsiu! Taip prie jo bičiulių bei giminaičių sodybų atsirasdavo kryžiai, o palaimintasis juos šventindavo. Ši detalė atskleidžia nepaprastai svarbų dalyką: Teofilius nenorėdavo pats būti šeimos įvykių centre – svarbiausią vietą troško užleisti Kristui ir Jo Kryžiui. Be to, siekė, kad šeimos turėtų tvirtą atramą visuose pavojuose – pasitikėjimą Kryžiumi, kuris yra ne tik kančios, bet ir pergalės ženklas. Jei šeimos turi ateitį, jos garantuoja ateitį visuomenei ir valstybei.

Mons. dr. Algirdas JUREVIČIUS Artuma 2017 m. lapkritis

9

Meilės džiaugsmas Biblija apie raidę ir dvasią

Fariziejai,

arba Tikra ir netikra religija

Tomas VILUCKAS Evangelijose dažnai sutinkame Jėzaus priešpriešą fariziejams.

Išganytojas savo mokinius primygtinai perspėja saugotis, kad šie neužsikrėstų fariziejų mąstysena ir širdies kietumo nepridengtų religija. Kad neatsikratėme to ir šiandien, iliustruoja priešiškos kai kurių katalikų reakcijos į dvejus metus (2014–2015) vykusį Vyskupų sinodo šeimai darbą ir popiežiaus Pranciškaus posinodinį paraginimą Amoris laetitia.

Mozės darbo tęsėjai

jai sutapatino religiją su tūkstančiais normų ir taisyklių bei pavertė nepakeliama našta žmonėms, o Jėzus Nazareto sinagogoje savo pasiuntinybę apibrėžė kaip laisvės žinios skelbėjo (plg. Lk 4, 16–21).

Fariziejai įsakuose neleido jokių išimčių, nes siekė „statyti tvorą aplink įstatymą“. Jie nesutiko susilpninti ar pašalinti bent vieną taisyklę, nes suvokė save kaip tikruosius įstatymo aiškintojus. Žydai buvo įsitikinę tikėjimo tęstinumu, pagal kurį Dievas davė įstatymą Mozei, Mozė perdavė jį Jozuei, Jozuė – raštininkams, o jie – pranašams, iš kurių „estafetę“ perėmė Rašto žinovai ir fariziejai.

Jei imtumėm domėn etimologiją, sužinotume, kad hebrajiškas žodis perušim, iš kurio kilo terminas „fariziejai“, reiškia „atsiskyrusieji“. Ko gero, jis taikliai apibūdina šio vieno įtakingiausių religinių ir socialinių Judėjos srovių atstovus, su kuriais Jėzus nuolatos konfrontuodavo.

Nenuoširdus aktorius Kadangi Senajame Testamente jie neminimi, tai leiJėzus kaltino fariziejus veidmainyste (Mt 23, 13). džia manyti, kad šis judėjimas atsirado vėliau, nei sudarytas Senojo Testamento knygų kanonas (V a. pr. Kr. Graikiškas žodis hypokrites (veidmainis) pasižymi įdovidurys). Įtikinama atrodo kai kurių mokslininkų prielai- mia daugiasluoksne istorija. Iš pradžių jis reiškė tą, kuda, kad fariziejų partija buvo atsakas į helenizmą – kul- ris atsako savo pašnekovui paprastame pokalbyje; vėliau tūrinę ir istorinę sintezę tarp Viduržemio jūros tautų. tą, kuris atsakinėja tam tikrame dialoge ar pokalbyje, Šis reiškinys buvo sėkmingų Aleksandro Didžiojo žygių tai yra aktorių; pagaliau jis pradėjo reikšti ne tik akto(356–323 m. pr. Kr.) padarinys. Matyt, aršus šalies tra- rių scenoje, bet ir žmogų, kurio gyvenimas yra vaidyba, dicijų gynėjų sąjūdis kilo iš helenizmo įtakos Izraelio vi- be jokio nuoširdumo lašo. Veidmainis niekada nesielgia suomenei. Žydų istorikas Juozapas Flavijus pirmą kartą nuoširdžiai, visuomet vaidina. Tad veidmainystės esmė – mini fariziejus kaip vieną iš trijų sektų (kartu su sadu- nenuoširdumas savo santykiuose su pasauliu.

Kiekvienas, kuris religiją laiko vien įstatymo įkūnikiejais ir esenais), aprašydamas žydų sukilėlių, Makabėjų jimu, tam tikrų išorinių taisyklių ir klano, veiklą. reglamentų, apeigų ir draudimų sisFariziejai, skirtingai nuo saDažniausia klaida – tema, yra veidmainis. Jis mano esąs dukiejų, pripažino būsimą kūno dorybingas žmogus, kadangi tinkamai prisikėlimą, angelų ir dvasių butapatinti dorybę elgiasi, žino, kas yra dorybė, nors jo vimą. Jie skelbė asketišką gyvesu vadinamaisiais mintys ir širdis būna kupinos ydingų nimą, apeiginį švarumą ir tikslų įstatymų vykdymą. Šio judėjimo religiniais veiksmais. polinkių. Pavyzdžiui, tie patys fariziejai galėjo visa širdimi nekęsti savo atstovai kovojo su pagonių įtaka tautiečių, būti pilni pavydo, pagiežmonėms, gynė Izraelio nacionažos, paslėpto pykčio ir pasididžiavimo – visa tai neturėlinės nepriklausomybės idėją. Fariziejai visais atžvilgiais buvo itin religingi. Nenuostabu, kad žmonės juos mėgo. jo reikšmės, jei jie teisingai apsiplaudavo ir laikydavosi Tačiau kodėl Jėzus jų nemėgo? Visų pirma nevertėtų apeiginės švaros taisyklių. Tokie žmonės atsižvelgia tik į manyti, kad Jėzus smerkė visas Rašto aiškintojų ir farizie- išorinius asmens veiksmus ir darbus, bet visai ignoruoja jų taisykles. Jis net liepdavo jų mokymo laikytis („Todėl vidines nuostatas. Jie yra įrodymas, kad galima tarnauti visa, ką jie liepia, darykite ir laikykitės, tačiau nesielkite, Dievui išoriniais veiksmais ir neklausyti Jo viduje.

Didžiausias pavojus religijai kyla, kai ji sutapatinakaip jie elgiasi, nes jie kalba, bet nedaro“; Mt 23, 3), bet griežtai atmetė fariziejų supratimą apie religiją. Farizie- ma su išorinių normų laikymusi. Tai dažniausia klaida – 10

Artuma 2017 m. lapkritis

Meilės džiaugsmas

Taip, pranašo Malachijo knygoje teigiama: „Aš nekenčiu skyrybų, – kalbėjo Viešpats, Izraelio Dievas“ (Mal 2, 16). Skyrybos yra kančios dauginimas šiame pasaulyje, nes jos daužo gyvenimus, sukelia padarinių, ir neigiamas jų poveikis metų metais nesiliauja alinęs žmonių širdžių.

Tačiau kartais, deja, skyrybos būna neišvengiamos.

Bažnyčia negali pritarti skyryboms, nes ji iš viso negali pritarti jokiam blogiui.

Vis dėlto skyrybos nėra didžiausias blogis, jei jų atveju žmonėms tenka rinktis tarp blogos išeities ir blogesnės aklavietės. Lieka tik apgailestauti, kad kai kuriems tenka tokius pasirinkimus padaryti. Bažnyčios misija yra ištiesti ranką tiems, kurie kenčia, daryti viską, kad blogio būtų mažiau. Jei pirNe raidė, bet dvasia minė Bažnyčios pareiga būtų saugoti doktrinos grynumą, Jėzus, primindamas farizieji netektų tos didžios jėgos jams būdingą nuodėmę, kviečia į skleisti malonės gyvenimo budrumą, kad veidmainystė neįnaujumui. siskverbtų į krikščionybę, kaip ji Vėlgi, baigdamas Sinopateko į judaizmą, ir kad religija Dvi scenos šventykloje: moteris, sugauta svetimaujant, ir fariziejai; nebūtų naudojama pridengti šir- Kristus išvaiko pinigų keitėjus. Miniatiūra iš Vo pasionalo, apie 1503 m. do darbą, popiežius pasakė: „Tikrieji Bažnyčios mokymo dies kietumui.

Kaip toks kietaširdiškumas Svarbiausia yra tai, kokią gynėjai yra tie, kurie gina ne raidę, bet dvasią, ne idėjas, bet yra įsismelkęs į milijonų katalikų vietą žmogaus gyvenime žmogų, ne formules, bet nemąstyseną, iliustruoja tam tikros reakcijos į dvejus metus (2014– užima Dievas ir artimas. atlyginamai mums dovanojamą Dievo meilę ir atleidimą.“ 2015) vykusį Vyskupų sinodo Tikra religija neragins kreiptis šeimai darbą ir popiežiaus Pranciškaus posinodinį paraginimą Amoris laetitia. Deja, dir- į griežtą įstatymo raidę, užuot darius tai, ko reikalauja glus tonas, nuolatinis baksnojimas į nuodėmę, šūkiai apie įstatymo dvasia.

Visada įmanoma apčiuopti tikros religijos kriterijus: erezijas ir „šėtono dūmus Bažnyčioje“ tokiems katalikams ar ji duoda žmogui sparnus, kad jis galėtų sparčiai kilti tampa neatsiejama jų tapatybės dalimi.

Keista, kai kam nors liežuvis apsiverčia vadinti sve- dvasinių aukštumų link, ar ji – našta, tempianti žemyn? timautojais ir nusidėjėliais žmones, sudariusius kad ir Ar ji teikia žmogui džiaugsmą, ar jį slopina? Ar religija civilinę, bet patvarią santuoką, auginančius joje vaikus, padeda asmeniui skleistis, ar jį persekioja? gyvenančius maldos gyvenimą. Liūdniausia, kad kalbama apie Bažnyčią, kuri pati yra surinkta iš nusidėjėlių, Religija, kuri pradeda slėgti asmenį savo todėl negali savo narių rūšiuoti, klasifikuoti pagal konašta ir draudimais, negali vadintis tikra. kias nors etiketes. Tokias nuostatas taikliai apibūdino Geroji naujiena, kaip krikščionybės esmė, popiežius Pranciškus 2014 m. uždarydamas Vyskupų teigia asmens gerovę ir jo išgelbėjimą, o tai sinodo asamblėją: „Tai gundymas nedraugiškai susikausdaugiau, nei bet koks įstatymas, kad ir koks tyti, užsidaryti tame, kas parašyta, įsitverti raidės, neleisjis būtų šventas. ti, kad Dievas mus stebintų, užsidaryti įstatyme, užsidaryti tame tikrume, kuris mums žinomas, o nesiekti to, kurio dar turime išmokti. Nuo pat Jėzaus laikų žinoma ši perdėto uolumo, skrupulingumo, „tradicionalizmo“ ir intelektualizmo pagunda.“ tapatinti dorybę su vadinamaisiais religiniais veiksmais.

Vaikščiojimas į bažnyčią, Biblijos skaitymas, aukojimas, netgi malda pagal tvarkaraštį – visi šie dievoti veiksmai savaime nepadaro žmogaus švento, bet gali paversti jį šventeiva. Svarbiausia yra tai, kokią vietą žmogaus gyvenime užima Dievas ir artimas. Be to, jei žmogaus širdyje viešpataus pyktis, priešiškumas ir puikybė, netgi laikydamasis visų religinių taisyklių jis bus tik veidmainis.

Todėl Jėzus perspėja savo mokinius apie fariziejų raugą (Mk 8, 15), t. y. veidmainystės nuodėmę. Ji – raugas, nes plinta kaip raugas, nepastebimai įsiskverbiantis į žmogų ir jo darbus.

Ji kyla ir fermentuojasi kaip raugas, užpildydama žmonių širdis puikybe, užnuodydama jas pagieža, ir daro jų tarnystę Dievui tuščią.

Artuma 2017 m. lapkritis

11

Meilės džiaugsmas

Įtraukti, o ne atskirti Amoris laetitia VIII skyriaus kontroversijos

L’Osservatore Romano nuotrauka

Vytautė MACIUKAITĖ 2014 ir 2015 m. rudenį Vatikane įvyko du Vyskupų sinodai santuokos ir šeimos klausimais, o 2016 m. balandį pasirodė popiežiaus Pranciškaus posinodinis laiškas Amoris laetitia.

Jis ne tik tapo bestseleriu, bet ir sukėlė tiek daug diskusijų, kad net ir praėjus metams po jo išleidimo, ginčams ir svarstymams vis dar nematyti pabaigos. Kokia linkme plėtojami ir praktiškai pritaikomi jo pateikti pasiūlymai?

Kokia popiežiaus teiginių esmė?

Labiausiai kontroversiškame laiško VIII skyriuje išsakomos dvi svarbiausios mintys, dėl kurių daugiausia ir diskutuojama. Viena vertus, išsiskyrusiųjų ir gyvenančiųjų su nauju partneriu klausimu popiežius savo pasiūlymais lieka ištikimas evangeliniam idealui, įsišaknijusiam Katalikų Bažnyčios tradicijoje. Kita vertus, Pranciškus neabejotinai siekia eiti nauju keliu, atverdamas galimybę retais atvejais leisti priimti Komuniją objektyviai nusidėjusiems pakrikštytiesiems. Šią savo mintį jis argumentuoja gailestingumu silpniausiems Bažnyčios nariams bei ragina nebūti veidmainiais, kadangi nė vienas iš mūsų negalime pasigirti tobulumu ir neklystamumu.

Evangelinis idealas, krikščioniška tradicija ir nūdienė situacija Popiežius rašo: „Krikščioniškoji santuoka, atspindinti Kristaus ir jo Bažnyčios sąjungą, pilnatviškai įgyvendinama sąjungos vyro ir moters, abipusiškai dovanojančių save išskirtine meile ir laisva ištikimybe, priklausančių vienas kitam iki mirties ir atsiveriančių gyvybės perdavimui, pašventintų sakramento, kuris sutei12

Artuma 2017 m. lapkritis

kia jiems malonę būti namų Bažnyčia ir naujo gyvenimo raugu visuomenei“ (AL 292). Todėl Santuoka yra neišardoma.

Popiežius apgailestauja, jog mūsų dienomis šis idealas vis labiau pametamas iš akių ir nuvertinamas, nors Bažnyčia labai stengiasi, kad taip neatsitiktų. Pranciškus cituoja ir šventąjį Joną Paulių II, kuris siūlė vadinamąją „laipsniškumo taisyklę“ sielovadoje, atsižvelgdamas į šią situaciją ir suprasdamas, jog žmogus „pažįsta, myli ir įgyvendina moralinį gėrį pagal įvairius augimo etapus“ (Familiaris consortio 34).

Pasak popiežiaus Pranciškaus, Bažnyčia turi įtraukti, o ne atskirti. Todėl išskiriami du atvejai: „tokių, kurie iš naujo susituokė, kad galėtų išauklėti vaikus, o jų sąžinė subjektyviai įsitikinusi, jog galutinai iširusi ankstesnė santuoka niekada nebuvo teisėta“ (FC 84); „Kitas dalykas yra po nesenos ištuokos sudaryta nauja sąjunga, kelianti vaikams ir visai šeimai skausmą bei sumaištį, arba situacija, kai asmuo pakartotinai nevykdo savo pareigų šeimai“ (AL 298). Taigi, pasak Šventojo Tėvo, pirmąją grupę vertėtų įvairiais būdais tvirčiau integruoti į bažnytinę bendruomenę, vengiant bet kokio papiktinimo. Juk net ir šv. Tomas Akvinietis rašė, jog įmanoma būti meilės ir malonės savininku net ir nesant įgaliam gerai praktikuoti kokią nors dorybę (plg. Summa

I–II, q. 65, a. 3 ad 2; De malo, q. 2, a. 2).

Remiantis šiomis ir panašiomis įžvalgomis iš praeities, popiežiaus Pranciškaus teigimu, joks ganytojas neturėtų tenkintis vien aklu nelanksčių moralinių įstatymų taikymu nereguliarioms situacijoms. Jeigu patys esame patyrę Dievo gailestingumą, privalome jį dalyti ir kitiems.

Svarbiausios diskusijų temos Dėl šių popiežiaus išsakytų minčių kilo tam tikrų neaiškumų. Jų atžvilgiu susiformavo iš esmės du frontai – konservatyvesnis ir liberalesnis. Pirmojo šalininkai (pvz., kardinolas Gerhardas Mülleris, filosofas Robertas Spaemannas ir kt.) nematė reikalo ką nors keisti toje Bažnyčios tvarkoje, kuri galiojo ligi šiol. Išties gal pernelyg „slidu“ tokius svarbius sprendimus palikti vien subjektyviai tikinčiųjų sąžinei? Be to, daug žmonių, niekuomet neskaičiusių šio dokumento formuluočių ir susidariusių nuomonę tik iš nuogirdų, ima skelbti, jog dabar viskas leistina, netgi kunigų ar tos pačios lyties asmenų santuoka. Liberaliosios krypties atstovai, pvz., kardinolas Francesco Coccopalmerio, šia tema parašęs straipsnį „Aštuntasis apaštalinės posinodinės ekshortacijos Amoris laetitia skyrius“ – (lietuviškai jį paskelbė Naujasis Židinys-Aidai nr. 5), mano, kad pats laikas permainoms. Šis kardinolas yra įsitikinęs, jog antrą kartą vedusieji gali priimti sakramentus (Sutaikinimo ir Komunijos), jeigu išpildo sąlygą – „trokšta pakeisti dabartinę situaciją, bet negali šio savo troškimo įgyvendinti“. Yra ir trečia kardinolų grupė, kuri nemato jokios problemos ar nesu-

Meilės džiaugsmas

derinamumo popiežiaus posinodiniame laiške. Jiems Amoris laetitia atrodo visiškai suprantama ir nereikalinga jokių paaiškinimų, o visos diskusijos tėra perdėtos. Vis dėlto kai kurie kardinolai kreipėsi į popiežių prašydami suteikti aiškumo ir konkretumo šios nesibaigiančios diskusijos atžvilgiu.

Praktinio pritaikymo pavyzdžiai Įvairūs kraštai įvairiai reagavo ir gana skirtingai pritaikė praktikoje popiežiaus paraginimus. Kai kur reaguota konservatyviau (Bolonija), kai kur – liberaliau (Malta). Kaip vienas iš pritaikymo pavyzdžių paminėtina Sicilija, kur vietos vyskupai yra pasirengę antrą kartą vedusiems pavieniais atvejais leisti priimti Komuniją po gilaus sąžinės tyrimo, palydėjimo, įžvalgos ir atleidimo per Atgailos bei Sutaikinimo sakramentą. Tokiu būdu subjektyvios pakrikštytojo sąžinės sprendimas būtų palydimas atsakingos sielovados. Šitaip Sicilijos vyskupai žengė žingsnelį toliau už kitas vietines Bažnyčias, kadangi popiežiaus dokumente neatmetama galimybė leisti priimti sakramentus. Taigi šiuo atveju kalbama ne apie abstraktų tobulumą, o apie lankstų praktinį pritaikymą.

2016-uosius paskelbęs Gailestingumo jubiliejumi, popiežius Pranciškus neapsiriboja vien teoriniu Dievo gailestingumo apmąstymu ir garbinimu, bet siekia jį įgyvendinti praktikoje, sykiu nenutoldamas nuo evangelinio idealo ir Bažnyčios tradicijos. Tokiu būdu vis labiau ryškėja Pranciškaus pontifikato braižas – kreipti mūsų akis į Dievo gerumą bei tiesti Bažnyčios rankas silpniesiems ir nusidėjėliams. Žinoma, nereikia nuvertinti ir antagonistų nuomonės, nes jų baimė ir nerimas dėl vis menkėjančio moralės vaidmens visuomenėje taip pat ne be pagrindo.

Tiesa, kad Šventasis Tėvas išsakė minčių, sukėlusių neaiškumo, o sykiu ir privertusių gilintis ne tik į „įstatymo raidę“, bet ir į skausmingą realybę bei į tai, kaip Bažnyčia gali vaisingai pasitarnauti gydant savo sužeistus vaikus.

„Liaukitės mus sodinę ant atsarginių suolelio“ Daugiau gyvenimo! Taip savo misiją ir viziją įvardija Šeimos ir asmens saviugdos centras „Bendrakeleiviai“, kuris jau 17 metų teikia psichologinę ir sielovadinę pagalbą besiskiriančioms ir išsiskyrusioms šeimoms, suaugusiesiems ir vaikams, taip pat siūlo skyrybų prevencijos, saviugdos ir savikūros programas. Centras ypač daug dėmesio skiria tėvų skyrybas patyrusiems vaikams – tiesiogiai, dirbdami su jais išėjimo iš skyrybų krizės grupėse ir teikdami pagalbą jų tėvams, supažindindami mokytojus su tėvų skyrybas išgyvenančių vaikų krizės simptomais.

Kalbiname Elvyra KUČINSKAITĘ – vieną iš šio centro įkūrėjų, koordinuojančią centro programas, atsakingą už jų turinį ir kokybę, kaitą bei sklandų komandos darbą. Ji ir pati veda įvairias programas, palydi asmeniškai.

– Ar „Bendrakeleiviai“ aptaria Amoris laetitia VIII skyrių? Kaip jie jį vertina?

– Taip, žinoma. Aptarėme jį iškart, vos tik dokumentas pasirodė. Emociškai jis buvo sutiktas su palengvėjimo atodūsiu, kuris reikštų įvykus mažą neįtikėtiną stebuklą. Rimtos svarstybos vyksta po žingsnį. Išnirus iš tam tikros atskirties tamsos, kitų žvilgsnis, net ir priimantis, glumina. Žmonėms, kuriuos šis dokumentas liečia tiesiogiai, taip pat ir bendruomenėms užtruks susivokti, kad viskas pamažu keisis. Ir kad ne visada reikia laukti, kol kažkas išneš iš bažnyčių atsarginių suolelius, ant kurių susodinti išsiskyrusieji. Kad galima tai padaryti drauge, susitelkus. Taip būtų lengviau visiems.

– Jūsų centras dirba ir su besiskiriančiomis šeimomis.

Kaip Bažnyčia gali padėti žmonėms, kad jie nesiskirtų, bet pereitų per sunkumus ir išbūtų kartu?

– Akivaizdu, jog Bažnyčia yra viena stipriausiai, kryptingiausiai skyrybų prevencijoje veikiančių jėgų – ir kaip institucija, ir kaip bendruomenė. Vien jau savo pozicijos nuoseklumu – ginti, puoselėti, saugoti šeimos institutą – kintančioje visuomenės vertybių „architektūroje“ ji atlieka ne tik labai Artuma 2017 m. lapkritis

13

Meilės džiaugsmas

svarbų, bet ir gyvybiškai būtiną vaidmenį. Ką jau sakyti apie konkrečias šeimos pastoracijos veiklas, metodus ir mastus – jų tikrai apstu. Kita kalba – kokios formos ir būdai yra pasirenkami, ar suspėjama paskui augančius šeimos sielovados poreikius. Šis iššūkis turbūt buvo ir liks aštrus.

Esamų ar galimų sunkumų pripažinimas ir pagalba juos sprendžiant yra toji vieta, kuri šaukte šaukiasi sielovados dėmesio.

poreikius, padėti įsisąmoninti, kad patirti iššūkius antroje santuokoje nėra gėda, kad blogai yra ne jų turėti, o jų nespręsti. Man atrodo, kad būtent esamų ar galimų sunkumų pripažinimas ir pagalba juos sprendžiant yra toji vieta, kuri šaukte šaukiasi sielovados dėmesio. Antrąją santuoką sudariusioms poroms kyla daug specifinių sunkumų. Jei pora save laiko krikščionimis, jai tikrai sunku išsiversti be dvasinės atramos. Ar tikrai niekam parapijose nerūpi suburti maldos-savigalbos grupelę antrąkart susituokusiems? Ar tikrai niekas nenori girdėti, kuo šie žmonės gyvena, pagaliau – kokiomis dovanomis jie gali pasidalyti su kitais? Sunkios patirtys juos privertė parengti daug „namų darbų“ – ar tikrai jie niekam neįdomūs?

Komunijos klausimas antrąkart susituokusiųjų „byloje“ man niekada neatrodė svarbiausias. Pasidalykime žmogiška atida, tiek tikrai mūsų galioje. Ji kažkam gali tapti duona, kurios labai alkstama.

Cooper Smith nuotrauka

Man labai skausmingas atrodo išsiskyrusių šeimų vaikų klausimas. „Skyrybų karta“ – ji ateina kurti šeimų.

Bijau, kad nemaža dalis šių žmonių, dabar jau subrendusių, augusių išsiskyrusiose šeimose, savo įsisąmonintų, o dar dažniau – neįsisąmonintų nuostatų „kraujyje“ atsineša suluošintą šeimos įvaizdį, kuriame skyrybos suvokiamos kaip vienas natūralių tarpusavio santykių sprendimo būdų. Dar baisiau, kad jie atsineša ir visuomenės bei Bažnyčios abejingumą šiuo klausimu. Abejingumas ne tik žeidžia ir izoliuoja – jis gali būti suprantamas ir kaip pritarimas...

– Kaip Bažnyčia gali padėti išsiskyrusiems ir sudariusiems antrąją santuoką?

Atsigręžti į juos, taip liudijant bendruomenės rūpestį ir Dievo gailestingumą, matyti, girdėti jų problemas bei

– Ko jie patys tikisi iš Bažnyčios?

Kaip kartą aitriai yra pasakiusi viena šeima, „liaukitės mus sodinę ant atsarginių ar kaltųjų suolelio. Mes gana neblogai patys žinome savo vietą. Bet, gal tai jus nustebins, taip pat žinome, kad šalia mūsų sėdi Jėzus. Kaip ir ten, pirmosiose eilėse“. Ką gi čia bepridursi. Sėdėjo, sėdi ir sėdės, – bus rašomi įvairūs dokumentai ar nebus. Skaitysime mes juos ar neskaitysime. Tylėsime ar kalbėsimės. Ginčysimės, kaltinsime vieni kitus ar stengsimės suprasti. Jėzus atsisės, mūsų neklausdamas, ar gali save mums dovanoti.

– Labai Jums ačiū už pokalbį!

– Užsukite, esate laukiami.

ĮSKAUDINTA MEILĖ. Skyrybos: išgyventi ir kilti Knygą sudarė Elvyra Kučinskaitė

Tai pirmoji lietuvių autorių knyga skyrybų tema, „Bendrakeleivių“ drauge šviesoj ir tamsoj išnešiota, centro bendraįkūrėjos Elvyros Kučinskaitės į kūną sulipdyta ir gyvybe įkvėpta. Šioje knygoje įvairius skyrybų aspektus komentuoja psichologai, dvasininkai, šeimos teisės specialistas. Pateikiami pokalbiai su skyrybas išgyvenusiais žmonėmis, jų patirtys.

Unikalu, kad leidinys nuo pirmos iki paskutinės eilutės yra parengtas žmonių, kurie patys yra išgyvenę skyrybas, atskirtį – su vyru ar žmona, vaikais ar tėvais, tėvyne ar artima bendruomene. Negana to, po šio nelengvo lūžio jie ryžosi pakreipti savo gyvenimus taip, kad šalia įprastų kasdienių įsipareigojimų rastųsi laiko pasidalyti savo įgūdžiais ir žiniomis, padėti tiems, kurių dar tik laukia nelengva atgimimo kelionė.

Taigi jų žodžiai įgyja ne tik profesinės, bet ir netekties skausmo išbandytos vertės.

Knygos ieškokite knygynuose. ŠASC „Bendrakeleiviai“ ir leidykla „Tyto alba“

14

Artuma 2017 m. lapkritis

Meilės džiaugsmas

Santuokinis termometras Antanas SAULAITIS SJ Senais laikais seminarijos klierikas atliko praktiką ligoninėje. Vienas jo uždavinių buvo kas porą valandų lentelėje įrašyti ligonio temperatūrą. Labai rūpestingai uždavinį atliko, prie vieno ligonio užrašydamas 40 laipsnių, tada 38, vėliau 36, paskui dar 32, artėjant vakarui 26, taip vis žemyn ir visai nepastebėdamas, kad ligonis jau nebeserga.

Silvijos Knezekytės asociatyvinė nuotrauka

Panašiai yra su santuokos ir šeimos klausimais. Dažniausia linksniuojamas antros (nebažnytinės) santuokos sutuoktinių dalyvavimas Komunijoje. Atsargesni įtaria pavojų atsisakyti Jėzaus mokymo apie Santuokos neišardomumą, kiti ieško sielovadinių būdų atitolusius ar atitolintus priglausti, nusižiūrėję į Jėzaus bendravimą su žmonėmis pakraščiuose, su „išbrauktais“ ir nusidėjusiais.

Atidžiai sekantys to santuokinio termometro duomenis pastebėjo, kaip vystosi išsituokusiųjų sielovados reikalai ir antrų santuokų dalyvavimas Bažnyčioje ir Komunijoje klausimai. Popiežius šv. Jonas Paulius II mokė nebevadinti „gyvenančiais nuodėmėje“ (nors pas mus net tarp šventojo popiežiaus gerbėjų dar taip kalbama). Benediktas XVI savo pirmojoje kalboje užsiminė apie rūpestį dėl išsituokusiųjų sielovados. Pranciškus kvietė juos Bažnyčios gyvenime veikliai dalyvauti – giedoti, skaityti, mokyti, įsitraukti į artimo meilės darbus parapijoje ir plačiau – nelikti pakraščiuose ar už sienos. 2014–2015 m. jis sukvietė santuokos ir šeimos klausimais sinodus, kurių vaisius bei pasekmes svarstome. Žinoma, Bažnyčia prisiima Jėzaus duotus Petrui raktus – „Ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje“ (Mt 16, 13–19). Tačiau susidaro įspūdis, kad labiau linkstama surišti negu atrišti. Nenuostabu, kad vadinamos anuliacijos (pripažinimo, kad bažnytinė santuoka nebuvusi sakramentinė) vyskupijų tribunole ilgokai trunka. Pagal žmonių pasakojimus – kartais keliolika metų; dabar kiek sutrumpėjusios iki ketverių metų. Atidėtas, uždelstas teisingumas gali tapti kliūtimi, skriauda, kaip ir vėluojantis gydymas poliklinikoje.

Išdrįsę kreiptis į Bažnyčią spręsti, gali rankas nuleisti ir nutolti. Vis dėlto Sutaikinimo sakramento žodžiais girdime: „Tave išrišu iš tavo nuodėmių.“ Žinodamas, kiek šeimų varginamos ištuokos ir jos padarinių, vienas

JAV vyskupas kvietė išsiskyrusius, antrą kartą susituokusius, vienišas mamas ir tėčius, be santuokos gyvenančius, kitokių santuokų ir kitaip paveiktuosius į jiems skirtas Mišias.

Prisipildė 10 000 žmonių stadionas. Net ir tada, keletą dešimtmečių prieš popiežių Pranciškų, vyskupas jautė, kur Bažnyčia gali nesmerkdama gydyti, sutaikyti, dalytis Šventosios Dvasios dovanomis – taika, ramybe, džiaugsmu, atjauta, ištverme, solidarumu, dosnia tarnyste, Krikšto ir tikėjimo esmine vienybe.

Popiežius Pranciškus jautriai tokius klausimus aptaria Meilės džiaugsme (299–300 sk.), švelniomis spalvomis Bažnyčios veide atspindėdamas Jėzaus žvilgsnį. Nenuostabu, kad (tikriausia šypsodamasis) jis dokumentą pradeda ragindamas nepulti iš karto skaityti VIII skyriaus, o palaipsniui įsigilinti į visą tekstą, tada tirti išvadas, sielovados dėsnius ar gaires.

Esame Dievo vaikai, tačiau nebe Bažnyčios vaikučiai, o bręstantys ir suaugę žmonės, daug kur pasaulyje jau raštingi ir išsilavinę. Žmonės skiria laiko ir moka peržvelgti sąžinę – „vietą“, kurioje Dievas susitinka su žmogumi. Sąžinė gali klysti, tačiau čia žmogaus sąmonę Dievas įkvepia ir veda jo / jos labui ir ypač tų, kurie žmogui artimi. Čia ir noksta pastabumas „laiko ženklams“, išsivystantis į Bažnyčios sielovadą, tarnystes ir nuostatas šiam amžiui ir šioms sąlygoms, galimybėms ir reikmėms. Šeimų sinodo kruopšti ruoša kaip tik rinko pasisakymus iš viso pasaulio, jame dalyvavo pasauliečių atstovai, kurie pirmi kalbėdavo kasdienėse spaudos konferencijose. Šventasis Tėvas moko pirma klausytis, išklausyti, tada svarstyti, tartis ir spręsti. Tuo būdu stengtasi ugdyti tikinčiųjų veiklų ir atsakingą balsą bei vaidmenį vietinės ir Visuotinės Bažnyčios gyvenime.

Artuma 2017 m. lapkritis

15

Meilės džiaugsmas

Vis tiek

esame Dievo palaiminti

Silvijos Knezekytės asociatyvinė nuotrauka

niui sutuoktinis darėsi vis piktesnis, ieškojo priekabių, prikaišiojo tikėjimą, ėmė psichologiškai smurtauti, jaučiau grėsmę, o po kelerių metų paaiškėjo, jog tai buvo labai paūmėjęs psichikos susirgimas. Nusprendžiau gelbėti ne tik jį, bet ir vaikiuką, ir save. Buvo labai sunkus laikas. Tikra kančia. Sumaištis, negalėjimas aiškiai mąstyti. Tai buvo susiję su savo kažkokios dalies praradimu. Pykau ant Dievo, kad sugriuvo mano svajonė. Bet skaičiau knygas, kalbėjau su kunigais. Galvojau, kokia prasmė būti tikinčiai.

O kai po kelerių metų sužinojau, kad mano buvęs vyras sirgo sunkia psichikos liga, tapo lengviau į viską pažvelgti savęs nekaltinant. Manau, jog dėl jo padariau viską, ką galėjau. Labai padėjo viską išgyventi draugės, tėvai ir grupelė skyrybas patyrusiems žmonėms. O atsistoti ant kojų, sutvirtėti, išmokti argumentuoti, nebijoti kalbėti, klysti, ieškoti išeities labiausiai padėjo psichoterapija.

Popiežius Pranciškus ragina: „Bažnyčia turi dėmesingai ir rūpestingai lydėti savo silpniausiuosius vaikus, paženklintus sužeistos ir žlugusios meilės, stengdamasi grąžinti jiems pasitikėjimą ir viltį, panašiai kaip uosto švyturio ar fakelo šviesa padeda pasiklydusiems vėl surasti teisingą kryptį ar susiorientuoti audroje“ (Amoris laetitia 291). Artuma pakalbino sutuoktinius, kurie abu yra paženklinti sužeistos ir žlugusios meilės, stengiasi atrasti pasitikėjimą ir viltį – abu yra praktikuojantys katalikai, gyvenantys antroje santuokoje.

– Kodėl savo pirmąsias santuokas ėjote palaiminti bažnyčioje?

Ji: Esu tikinti ir man tokia santuokos forma (kai vienas kitam teikiame sakramentą) buvo ir yra svarbesnė, negu vien susirašymas metrikacijos skyriuje. Pirma mano santuoka įvyko bažnyčioje, su svečiais švenčiant šv. Mišias... Tuomet tikėjausi sustiprinimo, pagalbos, palaikymo sunkumuose ir pilnatvės, džiaugsmo santuokoje.

Jis: Tikėjome, kad sakramentas stiprins mūsų kuriamą šeimą, gauta malonė ją saugos ir lydės.

– Kokių sunkumų kilo šeimoje, kad apsisprendėte skirtis? Turėjo būti nelengva, nes augo vaikai...

Jis: Tuo metu buvo prasidėjęs ekonominis sunkmetis; įmonė, kurioje dirbau, patyrė nuosmukį, bet siekė išsilaikyti darbo rinkoje. O mūsų šeimai reikėjo laiku vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus, tad turėjome dirbti dvigubai. Mažiau dėmesio skyriau šeimai, jos poreikiams, kildavo vis daugiau nesutarimų, nepavykdavo konstruktyviai spręsti kilusių sunkumų, problemų, jos gilėjo. Kol vieną dieną... radau tuščius namus. Tai buvo siaubingai sunkus laikotarpis, jaučiausi sugniuždytas.

Dažnai galvodavau, ką dariau ne taip, kad galėjau kažką pakeisti. Atsigauti labai padėjo draugai, šeima ir darbas.

Ji: Mano atveju, nerimą ėmė kelti tai, jog sutuoktinis tapo bedarbiu ir nėjo dirbti, kad išlaikytų šeimą; vis rasdavo visokių pasiteisinimų. Dėl to dvejus metus išlaikiau mūsų trijų asmenų šeimą... Per pietų pertrauką pažindydavau vaikiuką, vakare grįždavau iš darbo labai pavargusi. Guodė viltis, kad viskas susitvarkys, kad būna išbandymų, sunkumų, kad reikia ištverti... Tačiau ilgai16

Artuma 2017 m. lapkritis

– Ką išmokote perėję nesėkmingą santuoką, skyrybas? Kiek tai padeda jums dabar šeimoje?

Jis: Labiau vertinu sutuoktinės bendrystę, keliu sau naujus tikslus tobulinant tarpusavio santykį; ne visada pavyksta, bet stengiuosi.

Ji: Išmokau, kad apie viską reikia kalbėtis čia ir dabar, nelaikyti neaiškumų, pykčio; reikia save gerbti ir rūpintis savimi ir tada kitais. Taip išgyveni daugiau ramybės.

Dar išmokau argumentuoti. Patikėjau, jog esu protinga ir intelektuali. Išmokau būti dėkinga ir prašyti pagalbos nesijausdama kalta, jog esu netobula... Visa tai suvokus šiandien man lengviau šeimoje, su tėvais, uošviais, draugais, darbe. Aišku, ir šioje šeimoje pokalbiai yra sunkesnė dalis. Tačiau lengviau, kai jau galiu įvardyti, kas vyksta, ir tam nepritrūkstu žodžių.

– Kaip judu susipažinote? Kodėl apsisprendėte tuoktis?

Jis: Susitikome per vieno miestelio šventę, pradėjome bendrauti, lankyti bendrus užsiėmimus, kartu keliauda-

Meilės džiaugsmas

vome – tai padėjo mums vienam kitą labiau pažinti. Manau, santuoka buvo natūrali mūsų kurto santykio tąsa.

Ji: Vyras buvo rūpestingas su savo šeimynykščiais, turėjo tikrų draugų, jo šeimoje buvo svarbūs giminės susitikimai, žodžiu, jam svarbu buvo tradicijos, vertybės, labai mylėjo savo vaikiuką iš pirmos santuokos. Apsisprendėme tuoktis, nes norėjosi bičiuliautis, mylėti, norėjome bendrų vaikų. O mano pirmam vaikiukui reikėjo „tėčio“.

– Šį kartą tuokėtės be Bažnyčios palaiminimo. Ką jums reiškia gyvenimas tokioje santuokoje?

Ji: Gal su palaiminimu būtų lengviau...

Jis: Džiaugiamės gyvenimu, auginame vaikus, drąsiai žiūrime į ateitį. Nors mūsų santuoka ir be Bažnyčios palaiminimo, tačiau mūsų šeima stipri, joje puoselėjamos krikščioniškos vertybės, mes prašome ir gauname daug Dievo malonių. Manau, esame Dievo palaiminti vaikai, tai – aukščiau bažnytinių kanonų.

– Ar kreipėtės į Bažnyčią dėl pirmos Santuokos anuliavimo?

Ji: Kol kas dar ne, nes teko daug ir rimtai bylinėtis, tad norisi šiek tiek atgauti pusiausvyrą. Nors jau esu paruošusi atsakymus į specialų klausimyną.

Jis: Nesikreipiau. Nors apie tai galvojau, buvau tai aptaręs ir su pažįstamais kunigais. Nebesinori kelti skaudulių iš praeities, tačiau stebiu naujausias Bažnyčios tendencijas šeimos klausimais, tikėdamasis pokyčių.

– Kiek dabar dalyvaujate parapijos gyvenime? Koks dabar yra jūsų santykis su Dievu?

Ji: Į parapijos gyvenimą įsitraukėme, kai sutikome bendraminčių šeimų – auginančių vaikus, besistengiančių labiau mylėti savo sutuoktinį, einančių į darbus. Stengiamės bent kartą per mėnesį dalyvauti šeimų šv. Mišiose, dažnai skaitome skaitinius, nors svajoju su visa šeima nešti atnašas. Dalyvaujame kasmetinėje parapijos stovykloje, arbatgėryje po šv. Mišių.

Jis: Esame aktyvūs šeimos centro renginių dalyviai.

Dalyvaujame ir padedame organizuojant parapijos bendruomenės renginius ir iniciatyvas.

Ji: O su Dievu dabar draugiškas santykis. Dažnai prašau Jo pagalbos ir PADEDA! Dėkoju Dievui už pamokas, be jų nebūčiau, kas esu šiandien. Labai norėtųsi nueiti išpažinties ar dvasinio pokalbio, bet po paskutinio bandymo kažkaip nesiryžtu. Kartą vienuolis per išpažintį (tada jau gyvenome kartu su būsimu vyru) nedavė išrišimo ir su manimi kalbėjo tokiu griežtu tonu, kad pasijutau didžiausia pasaulyje nusikaltėlė, buvo labai baisu ir sunku. Vėliau per išpažintį vyresnio amžiaus kunigas patarė palikti naują sužadėtinį ir gyventi vienai su vaiku. Norėtųsi rasti dvasios tėvą ar motiną, kad būtų neatitrūkę nuo realaus žmogiško gyvenimo, idant galėčiau augti. Po skyrybų jaučiausi lyg raupsuota, net pasiklausiau kunigo, ar turiu teisę skaityti skaitinį prieš visą bažnyčią. Padrąsino ir laimėjo visą mūsų

šeimą. Džiaugiuosi, kad mano vyrui patinka ta bažnyčia, ir nors kita yra arčiau, bet dėl pažiūrų ir jausmo, jog esi priimtas, svarbus, laukiamas, einame ten, kur toliau.

Kokios pagalbos tikitės iš kunigo?

Jis: Svarbu yra kunigo išklausymas, patarimas.

Ji: Norisi, kad kunigas paguostų, padrąsintų, palaikytų viltį, tikėjimą. Kad palaimintų visą šeimą, mokytų atleisti ir susitaikyti. Norėtųsi galėti eiti išpažinties ir gauti išrišimą, o ne sulaukti pasmerkimo dėl to, kad pirma santuoka nepasisekė...

– Ką jums reiškia, kad negalite priimti Komunijos?

Jis: Dėl to jaučiuosi nevisavertis. Juk tai svarbiausia Mišiose – santykis su Kristaus Kūnu... Jaučiuosi kaip bendruomenės stebėtojas iš šono.

Ji: Trokštu Komunijos, susivienyti su Jėzumi, būti Jo paguosta, jausti Jo meilę ir stiprybę. Jo ypač reikėjo tuomet, kai buvau labiausiai pažeidžiama, nes po skyrybų patyriau ir ekonominį skurdą, ir meilės išdavystę, o galiausiai – Bažnyčios dvasinį atskyrimą.

Likau viena su vaiDėkuju Dievui už keliu, už atlyginimą pamokas, be jų nebūčiau, negalėjau net buto kas esu šiandien. išsinuomoti. Dalis draugų nusisuko. Jėzaus artumo reikia ir dabar, kai norisi artimo santykio su mylimu žmogumi, kai jis ar aš dėl savo skaudulių nejučiom atstumiame vienas kitą. Kai mūsų santykiuose pritrūksta meilės, labai reikia Jėzaus pastiprinimo. Komunija yra mano svajonė.

– Kokie antros santuokos sunkumai ir džiaugsmai, kurių nepatiria, gal ir nesupranta aplinkiniai?

Ji: Mylėti ne savo gimdytus vaikus kaip savo. Jie ateina iš kitų tradicijų, kito bendravimo. Antroje santuokoje gali iškart tapti „daugiavaikis“. O kur tada santykio su sutuoktiniu kūrimas? Kaip tam rasti laiko? Romantika?

Paskutinėje vietoje, kai grįžti po darbo vos kojas vilkdama... Vaikai iš pradžių labai konkuravo tarpusavy – tai dėl tėčio, tai dėl mamos. Reikėjo trejų metų, kol visi apsiprato su savo vaidmenimis. O kiek žaizdų santykyje su sutuoktiniu. Kol jas išsilaižai, kol gali kitam atverti ir parodyti, kas labiausiai skauda. Arba tiesiog leisti būti kitam, kaip jam šiuo metu geriausia. Džiaugsmai ateina juos „užsidirbus“, kai vaikai apkabina, gali pavalgyt nesusipykę, kai laukia vieni kitų ir nori visi trys miegoti vienoj lovytėj. Kai dalijasi knygomis, išaugtais drabužėliais – labai gražiais, nes vyresnėlio. Kai vyro žodyne atsiranda sakinys – reikia pasitarti su žmona. Kai grįžti pavargusi ir tavęs laukia su vakariene arba parveža iš darbo.

Kai apkabina, leidžia ilsėtis, ilgisi ir brangina.

Kalbino Vijoleta VITKAUSKIENĖ

Artuma 2017 m. lapkritis

17

Meilės džiaugsmas

Susituokus šeima nesusikuria savaime Kita priežastis – ydingi bendravimo modeliai, su kuriais žmonės ateina į santuoką iš savo šeimos. Tai nesikalbėjimas, smurtinis elgesys, nepagrįsti lūkesčiai, kurių neįmanoma atliepti. Gyvenimas pasidaro neįmanomas, labai sunku ilgai taip ištvert.

Dar viena priežastis – galvojama, kad susituokus šeima susikuria savaime. Toliau tik skiname saldžius jos vaisius. Kai rožiniai įsimylėjimo akiniai nukrinta, sutuoktiniai paprastai labai sutrinka – viskas ne taip, kaip įsivaizdavo, tikėjosi.

Susidūrusios su krizėmis poros retai ieško paramos, o dažnai jos tiesiog negauna. Nežiūrint daugybės žinių, žmonės vadovaujasi mitais: susituoksime Bažnyčioje ir tai užtikrins mums ramų gyvenimą; jei mylime vienas kitą – viskas savaime išsisprendžia, svarbiausia – tuo tikėti. Deja, santuokinis gyvenimas iš mūsų reikalauja didelių pastangų kuriant tarpusavio santykius, ir niekas savaime neišsisprendžia pirmiausia be mūsų noro, o vėliau – be pastangų.

Sinodo tėvai patvirtino: „Bažnyčia, suvokdama, jog santuokinio ryšio nutraukimas prieštarauja Dievo valiai, sykiu žino, kad daugelis jos vaikų silpni. Apšviesta Kristaus žvilgsnio, Bažnyčia su meile gręžiasi į netobulai dalyvaujančiuosius jos gyvenime. Ji pripažįsta, jog ir jų gyvenime veikia Dievo malonė, ir drąsina juos daryti gera, su meile rūpintis vienas kitu ir tarnauti bendruomenei, kurioje jie gyvena ir dirba. <...> Neužmirškime, kad Bažnyčios darbas neretai primena darbą karo lauko ligoninėje“ (Amoris laetitia 291). Tačiau prieš pradedant darbuotis šioje lauko ligoninėje svarbu suprasti: kodėl vis daugiau šeimų subyra? Kalbamės su šeimų konsultante ir socialinių mokslų daktare Nijole LIOBIKIENE. – Kodėl vis daugiau šeimų subyra?

– Lietuvoje atlikti tyrimai ir mano profesinė patirtis byloja – žmonės tuokiasi tam nepasirengę. Ir tai ne žinių stoka, – dažnai žinių jie turi pakankamai. Tai – brandos stoka. Ką reiškia „nebrandūs“? Tai žmonės, nepajėgiantys įsipareigoti, prisiimti atsakomybės. Žino, bet nepajėgia. Jų patirtis jiems nepadeda bręsti. Dažnai jie būna iš disfunkcinių šeimų, mato netinkamai sprendžiamus ar visai nesprendžiamus konfliktus, priklausomybes ir jų padarinius. Šios problemos, jei neieškai pagalbos, savaime persikelia į kitą kartą, trukdo žmogui bręsti.

– Grįžkime prie skyrybų priežasčių.

– Katalikiškoje santuokoje labai svarbu laisvas apsisprendimas. Manau, kad daug žmonių tuokiasi nelaisvi.

Kodėl? Dažnai jaučiamas šeimos spaudimas: visos bendraamžės ištekėjo, o tu dar ne; visi draugai jau vedę, o tu ko lauki?.. Jei nuolat girdi, tai neabejotinai veikia ir yra spaudimas. Tačiau ne visus paspausi. Gyvenimas susidėjus labiausiai trukdo laisvai apsispręsti. Jei kartu gyvenu trejus, penkerius ar septynerius metus, kiek esu laisvas?

Vienas poroje įsivaizduoja, kad jau yra susituokęs, o kitas – kad laisvas. Abu nėra visiškai laisvi.

Dar viena priežastis – santuoka „iš reikalo“. Normalu, kai žmonės įsipareigoja visam gyvenimui, o paskui susilaukia vaikų. Dabar dažnai sekso žaidimai priveda prie to, kad moteris ima lauktis. Kartais merginos tyčia stengiasi: kai būsiu nėščia – ves. Tačiau ateinantis vaikelis nėra pagrindas įsipareigoti visam gyvenimui.

18

Artuma 2017 m. lapkritis

– Popiežius teigia, kad Bažnyčia turi lydėti „savo silpniausius vaikus“ ir padėti jiems surasti teisingą kryptį (plg. AL 291). Ar parapijose šie žmonės gali rasti pagalbą?

– Pagalba sutuoktiniams tikrai reikalinga, kad įveiktų krizes ir galėtų normaliai gyventi. Būtų nuostabu, jei kitos poros pasidalytų savo patirtimi parapijoje. Kiekvienas esantis krizėje mano, kad jo problema ir kančia unikali ir vienintelė. Sveika būtų pamatyti, kad ir kitus ištinka tos pačios problemos. Tai iš tiesų būtų skyrybų prevencija.

Reikėtų daugiau informacijos apie jau esančius sutuoktinių judėjimus ir programas. Mano galva, trūksta informacijos apie savaitgalius sutuoktiniams „Sutuoktinių susitikimai“, programą „Santuokos kursas“, Kanos stovyklas sutuoktiniams, Josepho Kentenicho šeimos pedagogikos akademiją ir kitus judėjimus bei programas.

– Tikrai parapijose tos informacijos trūksta. Nors turiu pasakyti, jog į „Sutuoktinių susitikimų“ savaitgalius pastaruoju metu užsiregistruoja tiek norinčiųjų, kad tenka daryti du renginius tuo pat metu. Surinkti dvi vedėjų komandas sunku. Tačiau dar pakalbėki-

Meilės džiaugsmas

me apie skyrybų padarinius ir visada norimus greitus maži, o sutuoktinis smurtauja, geriausia atsiskirti. Tačiau pagalbos rezultatus. „Jonas Paulius II suvokdamas, vaikams vėliau vis tiek kils daug klausimų. Vaikai trokškad žmogus ‘pažįsta, myli ir įgyvendina moralinį gė- ta būti su abiem tėvais. Jei jie siūlo tėvams skirtis, tai tik rį pagal įvairius augimo etapus’, pasiūlė vadinamąją todėl, kad nori, jog tėvai nesipyktų. Skyrybos vaikams ‘laipsniškumo taisyklę’“, – rašo popiežius Pranciškus visada itin skausmingos. Net ir tada, kai tėvai išsiskiria (AL 295). Ką tai reiškia? kultūringai, vaikus vis tiek ištinka lojalumo krizė. Vaikai – Visų žmonių patirtis skirtinga ir kiekvienam reikia nori mylėti abu tėvus, o jei tėvai išsiskiria, tai kieno pulaiko, kad ką nors suprastų. Ir to laiko kiekvienam reikia sę jiems palaikyti? Vaikai atsiduria jausmų maišalynėje. skirtingai. Turėtume padėti palaipsniui suvokti tam tik- Dažnai jie jaučiasi kalti, kad tėvai nesutaria, pykstasi, kad rus dalykus, kad žmonės augtų, bręstų ir patys nuspręs- išsiskyrė. Žinoma, jei vaikas mato tėvus smurtaujant, tai tų, ką jiems daryti. Mūsų visuomenėje daug smurto ir sykiu ir smurtas prieš jį. Tuomet rekomenduojamas atpriklausomybių. Joks smurtas ir taip pat jokia priklau- siskyrimas, nebent smurtautojas norėtų keistis. somybė nepateisinama. Tada belieka vienintelė išeitis – atsiskirti. Tuo atveju svarbu kuo greičiau kreiptis Nors medijose skyrybos dažnai pagalbos ir kuo mažiau beprasmišpateikiamos kaip lengvos, galbūt kai kentėti. Atsiskyrimas tampa vienintele išeitimi. Laipsniškumas – tai net šou renginys, tai visuomet yra kartu ir gilesnis tikėjimo integravimas labai skausmingas procesas. į mūsų gyvenimą.

– Tyrimai rodo, kad paskesnės santuokos dar greičiau subyra. Kodėl?

– Taip atsitinka dažniausiai todėl, kad antra santuoka kuriama norint pabėgti nuo skausmingų skyrybų išgyvenimų. Jei po skyrybų neišgedime ir nereflektuojame, kokių klaidų darėme pirmojoje santuokoje, tas pačias kartosime ir antroje, o gal ir trečioje santuokoje. Einant į antrą santuoką reikėtų daug gilesnio pasirengimo (net jei santuoka pripažinta neįvykusia), konsultacijų, galbūt net psichoterapijos. Jei iš pirmų skyrybų nieko neišmoksime ir nepaaugsime, jos kartosis.

Laimėjusių jame nėra.

Enver Ucarer nuotrauka

– Kokie yra skyrybų padariniai?

– Nors medijose skyrybos dažnai pateikiamos kaip lengvos, galbūt net šou renginys, tai visuomet yra labai skausmingas procesas. Laimėjusių jame nėra. Visada tenka gedėti dėl savo gyvenimo ar subyrėjusių lūkesčių. Tai praradimas, ir reikėtų padėti jį išgyventi, nes žmogų apninka netekties jausmai: pyktis, neigimas, kerštas, derybos ir t. t. Labai džiaugiuosi dėl „Bendrakeleivių“ – ši pagalba tikrai neįkainojama (daugiau apie juos p. 13–14).

Išsiskyrusiųjų grupės šiuo metu veikia ir kituose miestuose. Jei besiskiriantys dalyvautų panašioje veikloje, gal kartais apsigalvotų ir atidėtų skyrybas.

Net jei santuoka pripažinta neįvykusia, po skyrybų reikėtų išgedėti, pasveikti, pasirengti naujai santuokai ir tik tada tuoktis.

– Ką patartumėte tiems, kuriems santuoka atrodo pernelyg sudėtinga?

– Išskyrus smurto atvejus, visada geriau gydyti santykius, negu juos nukirsti. Skyrybos visada atima iš vaikų stabilumą: kur mano namai, kas už mane atsakingas?

Tėvai turi rasti būdų spręsti konfliktus, kurti santykį, augti ir bręsti, o ne skirtis ir vėl kartoti klaidas iš naujo.

– Ačiū už pokalbį!

Kalbėjosi Dalia LUKĖNIENĖ

– O kaip skyrybas išgyvena vaikai?

– Kartais suaugusieji sako, kad vaikams skyrybos geriau, nei prasti sutuoktinių santykiai. Galbūt, jei vaikai Artuma 2017 m. lapkritis

19

Meilės džiaugsmas

Saulėlydžio mama Prie namo budėjo ne tik tynai. Šeimos, kurios rengėsi paimti vaikus, taip pat pasikeisdamos budėjo. Mamos ir tėčiai labai garsiai sekė pasakas, kad vaikai viduje girdėtų ir nebijotų, kai sutemsta.

Deboros mama su tėčiu skaitė Bibliją. Ypač laukiančius žodžius. Po to visi melsdavosi „Tėve mūsų“, kad ateitų Tėvo karalystė, kad greitai ateitų. Tai erzino tynus. Ypač Petrą Tyną, – nuo to jis darėsi dar pikčiau užsispyręs. Jis niekaip nesuprato, kaip vaikai neišalksta. Petras praskrisdavo pro langą, kai vaikai miegodavo, ir matydavo juos gulinčius batute raudonais skruostais. Tai siutino. Deboros ir Elijo planas veikė. Paprastai mama užkalbindavo tyną pavaišindama jį pyragu, o Elijas nuskraidindavo lėktuvėlį su mažyčiu rašteliu „13.00 Lota“. Petras Tynas nusprendė pats pabudėti.

Mama jau bandė prieiti prie direktoriaus, bet jauna moteris užbėgo jai už akių.

– Labas, Petrai. Aš noriu atsiimti savo berniuką.

– Saulėlydį? – sumikčiojo jis. – Bet juk tu sutikai, kad vaiką augintų tobulos auklės.

– Nes aš buvau labai jauna ir tu mane įtikinai, jog aš nesugebėsiu juo pasirūpinti. Iš pradžių atnešei Hello Kitty, po to vis sudėtingesnių robotų, kurie viską darė už mane.

Mačiau, kad nemoku nei taip dainuoti, nei nepavargti...

– Taip, tu sugebėjai jam duoti tik kvailą vardą, – nusišaipė Petras.

– Ak, bet kai mudu susitikome, buvo toks nuostabus saulėlydis...

– Tylėk, tylėk! – maldavo direktorius. Bet buvo jau vėlu. Jų pokalbio visi klausėsi užgniaužę kvapą.

20

Artuma 2017 m. lapkritis

– Koks puikus berniukas jūsų sūnus! Be abejo, turi lyderio gyslelę, kaip tėtis... – sučiulbėjo dvynukų mama. – Jei tik suteiktumėte, ko jis trokšta, pone Tynai!

Tuo metu Lota įsmuko pro langelį. Prie maisto vaikams ir jai už gerą darbą buvo įrišta skaniukų. Bet šįkart paskui ją atskubėjo trys palydovai, besitikintys tapti Lotos jaunikiais (tai tęsėsi jau visa savaitė).

– Ak, šitie bestijos, – sudejavo Debora.

– Pataikei. Jie – gyvuliukai, – sukikeno Elijas. Šunys sukėlė didžiulį triukšmą. Lota skardžiai sulojo.

Petras Tynas suriko: „Aha!“ ir puolė prie langelio. Bandė pralįsti, bet tik galva tilpo. To užteko, kad kažkuris iš šunų palaižytų jam marmūzę. Tuomet Petras atsinešė laužtuvą ir, nepaisydamas baudos, išlaužė duris. Vaikai puolė laiptais į viršų, o šunys – lauk. Lota irgi, bet staiga gailiai sucypė. Petras sustojo pamiršęs vaikus. Atsargiai paėmė Lotą ant rankų ir švelniai ištraukė aštrią plastiko nuolaužą iš letenėlės. Tuomet panėrė veidą į baltas vilnas: – Magi, mano vienišos vaikystės drauge... Tėvai man niekad neturėjo laiko, tik tu.

Lota meilinosi savo išgelbėtojui. Elijas išsigando ir norėjo surikti: „Čia Lota, čia ne jūsų šuo!“, tačiau tėtis stipriai suspaudė sūnui riešą. Mama priėjo prie Petro ir jį apkabino.

– Suprantu, kaip jaučiatės. Tai buvo neteisinga, – tarė ji.

Visų nuostabai Petras atrėmė galvą į mamos petį ir jo veidu nusirito ašara. Debora su Eliju matė, kaip tarsi iš niekur atsirado Chronos su teptuku ir palete. Jis švelniai palietė Petro smilkinius nudažydamas juos sidabru.

Tada nutepė keletą raukšlelių, kurios Petro veidui pridėjo išminties ir geraširdiškumo. Girdėjosi skubus Chronos širdies plakimas. Laikas skriejo pašėlusiu greičiu.

Meilės džiaugsmas Vaikai apie barnius šeimoje

– Petrai, ne visi tėvai tokie, – tarė tėtis, apkabindamas jį iš kitos pusės.

– Kaip man tapti tėčiu?! Ir ar Saulėlydis atleis? Gal jis kurs keršto planą savo tėvui? – dejavo Petras.

– Viskas bus gerai, jis moka „Tėve mūsų“, – nuramino jį tėtis. – Ir mes tau padėsim.

Užduotis: kodėl, jei kalbi „Tėve mūsų“, moki ir atleisti? Pažymėk teisingą atsakymą: • bijai Dievo Tėvo; • ištaręs šią maldą, staiga užmiršti, kas buvo; • supranti, kad Tėvas tau irgi atleido, todėl ir tu gali atleisti.

Spalio atsakymas: angelas.

Užrašė ses. Ona VITKAUSKAITĖ MVS, nupiešė Silvija KNEZEKYTĖ

Ąžuolas, 4 metai Man tai nepatinka, kai mama ir tėtis dėl ko nors susiginčija. Tada mama nustoja kalbėtis su tėčiu, o tėtis pasidaro toks piktas, kad net baisu būna jo kokių nors saldainių paprašyti. Tada tėtis sėdi ir visą dieną skaito kokią nors knygą arba dar geriau – miega. Jis tada neina su manimi žaisti ir net knygutės man nepaskaito. Tada sako, kad jam liūdna ir jis turi pailsėti. Bet man nepatinka, kai tėtis taip ilsisi. Na ką, tada aš žaidžiu vienas arba dar kartais su močiute. O kai mama su tėčiu nesikalba, tai ir močiutė pas mus užsuka tik labai trumpam. Bet nieko, tada man leidžia pas močiutę važiuoti. Kartą močiutė mane pasiėmė ir aš net dvi dienas buvau pas ją. Kai parvažiavau namo, tai jau viskas gerai buvo. Tėtis ir mama jau kalbėjosi ir net manęs paklausė, ką aš veikiau ir ką valgiau pas močiutę. Aš tada parodžiau jiems mašiną, kurią man močiutė nupirko. Tėtis sakė, kad tokios dar niekur nematė.

Mileta, 4 metai Kai mama ir tėtis susipyksta, tada mama iš karto paskambina savo sesei ir labai ilgai kalba su ja telefonu. O aš tada nieko nedarau, nes su tėčiu einu pasivažinėti riedučiais. Arba tėtis išeina į kitą kambarį ir labai gražiai groja gitara. Kartą tėtis nenorėjo persirengti savo purvinų kelnių. Tada mama supyko ir sakė, kad ji neis su juo į koncertą, nes jai labai nepatinka šitos kelnės.

Kai tėtis pasakė, kad jis irgi neis į koncertą, ir nuėjo groti gitara, tai mama net pravirko, bet visai nesibarė. Aš paguodžiau mamą ir pasakiau, kad kitą kartą į koncertą mes abi eisime. Paskui mama jau nebeverkė ir mes išėjome į svečius pas Unę. Tėtis pasiliko namuose ir dar ilgai grojo ta gitara. Su Une aš žaidžiau, valgėme sausainius ir dar pūtėme muilo burbulus. Mama visą istoriją papasakojo Unės mamai. Kai parėjome, tėtis jau žiūrėjo filmą.

Atrodo, kad jau nebepyko, na, gal dar truputį, bet labai neilgai. Tada tėtis ir mama susitarė, kad pirks kitus bilietus į kitą koncertą ir tada tai jau tikrai eis kartu to koncerto pasiklausyti.

Marija, 4 metai Mūsų šeimoje tai pyksta tik brolis. Jis dar mažas, ir kai nori valgyti, tada pyksta ir rėkia. Arba kai į kelnes prisisiusioja, tada irgi rėkia. Brolis tada pyksta, kad jo kelnės šlapios. Jis dar nieko nemoka pasakyti, todėl labai garsiai verkia. O kai brolis verkia, tada kartais supyksta ir senelis. Kartą senelis kalbėjo telefonu, tai brolis taip garsiai verkė, kad seneliui net nieko nesigirdėjo. Senelis supyko ir pasakė, kad brolis – mažas rėksnys. Bet paskui brolis nustojo verkti. Tai senelis tada susidraugavo su broliu ir net pasivaikščioti į lauką su juo išėjo. Bet kartą tėtis ir mama susipyko. Tada mama metė virtuvėje į sieną vieną kiaušinį. Ištepliojo sieną, o tėtis tai labai juokėsi. Mama nesijuokė, nes labai pyko. Paskui tėtis nuvalė sieną ir dar atsiprašė mamos.

Nežinau, kodėl atsiprašė, bet mama sakė, kad daugiau kiaušinių niekada nemėtys. Geriau jau išvirti kiaušinį ir suvalgyti.

Užrašė Aldona ATKOČIŪNATĖ

Artuma 2017 m. lapkritis

21

Jaunimo

is

iššūk

Pamokos tėvams

Joana GIMBERYTĖ-JURONĖ Tėvų santykių kalnai ir kalneliai turėtų kuo mažiau veikti besiformuojančią asmenybę – jų vaiką. Tačiau kai santykiai prieina skyrybų ribą, vaiko nuo to atsieti nebeišeina. Kiek reikia vaikams papasakoti apie savo asmeninius santykius, kiek jų parodyti? Ar visus mažuosius skyrybos veikia vienodai? Kiek verta gyventi „dėl vaikų“? Galiausiai – kaip tėvų santykius vertina jau paaugę jų vaikai?

Tobulas melas?

Psichologai teigia, jog konfliktai namuose sukelia vaikui nesaugumo jausmą. Tačiau ar reikia slėpti konfliktus? Kaip vaikas jaučiasi sužinojęs, kad prasti tėvų santykiai nuo jo buvo slepiami daug metų? Eglės (17 m.) pasakojimas.

Tėvai išsiskyrė palyginti neseniai, prieš trejus metus. Ir man buvo šokas. Nieko neįtariau, nenujaučiau, naujiena buvo kaip žaibas. Galvojau, kad esame ideali šeima. Kai buvau mažytė, dažnai eidavome į zoologijos sodą, važiuodavome pas senelius, namuose statydavome fortus, kurdavome pasakas, spektaklius. Buvome tikra komanda. Vienas gražiausių prisiminimų, kai mokykloje, gal antroje klasėje, uždavė namie „išleisti“ knygelę. Pasakiau mamai užduotį, ji padėjo sugalvoti temą, piešiau, kartu rašėm. Bet kai reikėjo viską surišti į vieną, mama turėjo išeiti į darbą (dirbo vakarais).

Nusiminiau, kad nespėsiu ir nemokėsiu viena padaryti. Ir tada tėtis, gyvenime kaži ar laikęs adatą rankose, pasisodino mane prie savo darbo stalo ir siuvo mano knygelę lapas prie lapo. Užtrukom visą vakarą, o tėtis susibadė visus pirštus, bet užduotis buvo padaryta.

Dar net leidyklos antspaudą sugalvojo, ant kurio buvo užrašyta „Leidykla TRIJULĖ“. Taip ir jaučiausi su jais – neatskiriama trijulė, komanda.

Nesu girdėjusi, kaip tėvai pykstasi. Draugė pasipasakodavo, kad namie vėl nekalbadieniai – man tai 22

Artuma 2017 m. lapkritis

skambėjo kaip iš nesuprantamo pasaulio, to niekada nebūdavo mūsų namuose. Artimi buvome ir kai paaugau.

Paskutiniais metais prieš jų skyrybas savaitgaliais eidavome kartu į kiną, paskui tėtis gamindavo pietus, mes su mama tvarkydavome namus, visi važiuodavome apsipirkti. Būdavo tokia šeimos diena, o vakarais visi eidavome vedžioti šuns kartu, nesvarbu, koks būdavo oras. Kai jie man pasakė apie skyrybas, kaip tik buvo ta šeimos diena. Vakare, kai ėjome su šuniu, pasakė, kad dabar jau esu pakankamai didelė ir galiu suprasti. Sakė man visus tuos dalykus, kurie turi padėti netraumuoti vaiko: „Mylim tave ne mažiau; nuolat bendrausi su abiem mumis; gali pasirinkti, su kuriuo norėtum gyventi, o su kuriuo dažnai matytis; tu dėl to nekalta...“ Bet KAIP tai gali netraumuoti, kai nesi gyvenime girdėjusi jų pykstantis?! Vėliau mama pasakė, kad jie seniai suprato, jog kaip pora nėra laimingi. Santykius aiškindavosi vakarais miegamajame ar kai kur eidavo dviese, nes abu manė, kad vaiko nereikia jaudinti ginčais. Sakė, jau senokai sutarė nesibarti atvirai ir kartu gyventi tol, kol aš paaugsiu, kad galėtų man duoti gražiausią vaikystę. Ir tada – bum, sprogimas? Labai ačiū. Gyventi likau su mama, buvo sunkumų, vaikščiojau ir pas psichologą, bet dabar jau viskas gerai. Su tėčiu matausi nuolat, dėl šito jie nemelavo. Bet negaliu atleisti už tai, kad melavo visą vaikystę ir vaidino, lyg viskas buvo tobula. Šitai paveikė ir mano dabartį: nepasitikiu vaikinais, bijau bendrauti. Kai bendruomenės narys pasiūlė man kartu vykti į žygį, atsiprašiau, kad esu užimta, o jei rimtai – nepasitikiu juo, kaip ir kitais vaikinais. Nes kiek galima pasitikėti, kai išduoda artimiausi? Tokio šoko niekam nelinkėčiau, ir jeigu dar galiu patarti, tai būkit atviresni. Nereikia prie vaikų

Jaun

imo iššūkis

taškytis riksmais ir keiksmais, bet vienas kitas konfliktas tikrai juos traumuos mažiau, negu tokios žinios iš giedro dangaus. Baisiausia – tėvų, kuriais pasitiki, melas. NEMELUOKIT. Prašau. Niekad.

Antras kartas Dauguma baiminasi, jog tuokdamasis negali būti tikras, ar tuokiesi visam gyvenimui. Bet kai kuriais atvejais tą patį galima pasakyti ir apie skyrybas. Neįtikėtina Indrės (17 m.) istorija.

Nežinau, ar Lietuvoje yra dar viena tokia istorija kaip mano! Tėveliai tuokėsi labai jauni, bet tik metrikacijoje. Greitai gimėme aš, broliukas, vėliau dar jaunesnė sesytė. Dabar atsimenu, kaip varganai gyvenome, visko trūko; mes, vaikai, irgi padraikos buvome, nelengva sužiūrėt... Tėveliai laiko sau visai neturėjo, gal tas užėdė juos? O mamytė mano tokia graži: eidavo ir visi atsisuka, jai to dėmesio labai norėjosi. Tėvelis irgi kompanijos žmogus, visus pralinksmindavo, norėdavo dalyvauti, eiti, džiaugtis. Bet visą savo dėmesį abudu skyrė mums trims ir nesusitvarkė su stresu. Pykosi audringai, verkdavau lovoj girdėdama. Jie elgėsi kaip itališka pora: bučiuojasi, myli, flirtuoja, tada tik kaip viesulas koks pralekia ir konfliktai didžiausi. Išsiskyrė, kai man buvo 10, broliukui 8, o sesytei 5 metukai.

Labai verkiau, sunkiausia buvo mažajai. Visi vaikai sunkiai skyrybas išgyvena, čia ne naujiena. Ir paskui mes likome gyventi su mamyte, o tėvelis susirado geresnį darbą, ėmė daugiau padėti pinigais. Susitikdavome, bet mama dar kartu neidavo. O kai visi paaugome, jie gal vienas kitam atleido ir pradėjo kartu matytis. Susitikdavome visi praleisti pusdienio kartu ar per šventes sueidavome. Turėjo jie kitų santykių, kol buvo išsiskyrę, bet niekas nesiklijavo. Dar ir mūsų – vaikų – požiūris nepadėjo, nes buvome tikrai bjaurūs tiems „atėjūnams“, kaip savų nepriėmėme. Tai va, ir kai man suėjo penkiolika, per mano gimtadienį jie taip atsargiai pasakė, kad pabandys iš naujo! Buvo jau oficialiai išsiskyrę ir tuo-

kėsi antrą kartą! Tokia buvo šventė, verkė ir mamytė iš laimės, ir mes verkėme. Paskui, po metų nuo antrų vestuvių, tuokėsi DAR KARTĄ, jau bažnyčioje. Sakė, kad jeigu tiek Dievas suvedė, tai reikia ir Jo palaiminimo tolesniam gyvenimui paprašyti. Suprato, kad vienas kitam skirti, ir nieko čia nepadarysi. Dar prieš bažnytinę santuoką turėjo pamokėles „pereiti“, tai tėvelis juokėsi, kad net tiek metų žmogų pažinodamas vis tiek kažką naujo atrado! Aišku, mums, vaikams, būtų buvę lengviau, jeigu iškart viskas būtų gerai klostęsi ir nebūtų to skyrybų tąsymosi. Bet tikriausiai tuo metu jie negalėjo būti kartu ar nemokėjo, o po laiko susiprato. Kaip ten sako – geriau vėliau negu niekada!

Jei dar ne pabaiga, jeigu yra nors mažiausias šansas susitaikyti – neskubėkite.

Iš šių pasakojimų galima išskirti kelias pamokas, kurias vaikai skiria tėvams. Prašymus, kurių, jei neišgirdo aprašytieji tėvai, galbūt kiti dar išgirs.

Pirma, geriau skaudesnė tiesa negu melas, kuriam išaiškėjus smūgis būna tūkstantį kartų skaudesnis. Antra, jei dar ne pabaiga, jeigu yra nors mažiausias šansas susitaikyti – neskubėkite.

Šv. Pranciškaus Ksavero šventė gruodžio 3 d. Kauno Šv. Pranciškaus Ksavero (jėzuitų) bažnyčioje 17 val. – šv. Mišios; 18.15 val. – mišrus jaunimo choras EXAUDI atliks Vaclovo Augustino „The Face of Christ“ („Kristaus Veidas“) Kūrinys įkvėptas šv. Ignaco Lojolos Dvasinių pratybų.

Sukurtas 2016 m. pasauliniam jaunimo susitikimui MAGIS. Skambėjęs jau keliose Europos šalyse, Lietuvoje bus atliekamas pirmą kartą.

Choro meno vadovas ir dirigentas Povilas Vanžodis Vargonais akompanuos Vilimas Norkūnas

Artuma 2017 m. lapkritis

23

Veidu į vaiką Motinos užrašai

Kaip kalbėtis su vaikais apie gimties dalykus?

Laura ALEKNIENĖ „Mama, tėti, ką reiškia seksas?“, „Iš kur aš atsiradau?“ – tokie klausimai ne vieną išmuša iš pusiausvyros (ypač jei užklumpa netikėtai ar ne vietoje). Juos išgirdę suaugusieji sutrinka ir nežino, ką atsakyti, tad numykia: „Aš tau kitą kartą papasakosiu.“ Ir be reikalo. Šie klausimai suteikia galimybę pakalbėti apie svarbius dalykus, megzti santykį su vaiku, padėti jam suprasti tai, kas šventa, ir atskirti nuo to, kas nešventa. Iš tiesų tai pokalbis apie Dievą ir Jo dovanas mums.

24

na labai atviras viską išgirsti ir priimti, jam tai rūpi. Gali būti, kad vaikas jau kažką žino, o galbūt būsime pirmieji, kurie aiškiai viską papasakosime šiam Dievo mums patikėtam žmogui. Žinoma, būtų gerai, jei pavyktų sukurti intymią ir nuoširdžią akimirką ir pašaliniai reikalai mūsų netrikdytų. Juk kalbame apie Dievo kūrybos gelmę!

Kaip kalbuosi su mažaisiais?

Viskas pagal amžių

Noriu pasidalyti su jumis tuo, kaip aš apie tai kalbu su savo vaikais, kad ir kokio amžiaus jie būtų. Kai vaikai manęs ko nors, susijusio su santuokiniu aktu, paklausia, visuomet pradedu nuo to paties – nuo to, ką Dievas sukūrė, kas apie tai mums parašyta Šventajame Rašte. Tai nukreipia į esmę, be to, padeda susidėlioti mintis ir žodžius, pradėti temą. Kalbuosi lėtai ir paprastai, kaip apie svarbų dalyką, bet kartu ir ne tokį, apie kurį reikėtų kalbėtis tik rimtai pasiruošus, prie degančios žvakės. Norisi, kad vaikai žinotų, jog bet kada gali manęs paklausti ir daugiau ir tam nereikia laukti ypatingos progos. Tačiau jei šeimoje įprasta meldžiantis užsidegti žvakę, galima tai padaryti ir kalbantis apie gimties aktą, tuo pabrėžiant jo priklausymą šventumo sričiai.

Kalbuosi nevydama mažesnių vaikų iš kambario, nes pastebiu, kad kiekvienas vaikas supranta skirtingus dalykus pagal savo amžių. Jei kambaryje būna mažesnių vaikų, tai darau ypač atsakingai. Nepasakoju nieko vulgaraus, kas būtų grynai fiziologija, stengiuosi parinkti žodžius, kurie būtų vaikams aiškūs ir kartu gražūs, nekasdieniški.

Pirmiausia pasistengiu atsakyti vaikui iškart, kai klausia. Jei tai labai netinkamas metas, tuomet paaiškinu, kodėl reikia rasti geresnį laiką apie tai pakalbėti. Mat tai labai svarbus dalykas, ir tam turime turėti ramaus laiko pasišnekėti. Tačiau atsakyti reikėtų tą pačią dieną, vėliausiai – po dienos ar kitos. Tuomet, kai klausia, vaikas bū-

Kai dar buvo visai maži, vaikai klausdavo mūsų, iš kur jie atsirado arba kaip – ar per bambą? – mažas kūdikėlis išlenda iš mamos pilvelio. Tuomet jiems papasakodavau, kaip nuostabiai Dievas viską sugalvojo: sukūrė takelį, kuriuo tėtis gali pasėti sėklytę mamos pilvelyje, o kūdikėlis – iš ten išlįsti. Pasakau, kad tas takelis labai mažas ir slaptas. Kartais mažiems vaikams to užtenka.

Tik tuomet, jei jie domisi, kur vis dėlto tiksliai yra tas takelis, pasakau jiems, kad pilvelio apačioje, netoli tų skylučių, pro kurias šlapinamės, bet jis slaptas, taip paprastai nematomas. Tik tėtis ir kūdikėlis moka juos surasti.

Kai vaikai paauga, gali būti, kad jie pradeda klausinėti, ką reiškia vienas ar kitas rusiškas keiksmažodis, nepadorūs gestai, susiję su lytiškumu. Tai nauja proga pakalbėti apie tai, ką Dievas sukūrė. Kad visi keiksmažodžiai ir gestai yra labai toli nuo to, ko Dievas norėjo, mums padovanodamas šią dovaną. Kad dera jų vengti, antraip tai nėra tiesos kario pozicija. (Mūsų vaikai žino, kad velnias grobia pasaulį ir Dievo karalystę ir kad visi esame pašaukti į šią kovą. Kad visada turėsime rinktis, kurioje pusėje kovoti – Dievo ar šėtono – ir kieno kariu būti. Kito varianto tiesiog nėra.)

Kai dar labiau paauga, vaikai klausia, ką reiškia seksas, mylėtis ar pan. arba kam reikalingos sėklidės.

Tuomet galbūt jau laikas papasakoti apie viską išsamiau.

Kai kurie vaikai niekada neužduoda tokių klausimų, tuomet nereikėtų laukti, kol jie tai sužinos iš draugų.

Artuma 2017 m. lapkritis

Veidu į vaiką

Verta juos pakalbinti: ar žino, kaip žmogus sukuriamas moters įsčiose, kaip jis užgimsta? Iš atsakymų suprasime, kas konkrečiai šiuo metu vaikui įdomu ir kaip išsamiai turėtume su juo kalbėtis. Manau, jog geriau per anksti patiems su vaiku pasikalbėti, nei per vėlai, kai jis jau žino. Net ir tada, kai vaikai patys visko paklausia, galime perklausti, pasitikslinti: kas būtent juos domina, ką girdėjo? Tai puiki proga pažinti, su kuo vaikai susiduria už namų sienų, kokia jų aplinka, ir taip atpažinti pavojaus signalus, į ką ypač turėtume atkreipti dėmesį šia tema.

Lytiškumas – Dievo dovana

Manau, kad tai labai geros mintys: gilios, įsišaknijusios į meilę Dievui, šviesios. Ypač vertingas šių klausimų supratimas Gėrio ir Blogio, Šviesos ir Tamsos priešpriešos perspektyvoje, apie kurią kalba ne tik Šventasis Raštas, bet ir mitai, sakmės bei pasakos. Ši archetipinė kova vaikams gerai suprantama. Pasaulis yra gėrio ir blogio kovos arena, ir mažieji jo gyventojai tai mato ir jaučia aiškiau, negu nuo minčių pertekliaus aptemdytos sąmonės didieji. Blogus dalykus – tokius kaip abortas, įvairiai „netvarkingas“ (t. y. iškrypęs) seksualumas ir kt. – tik tokiame kontekste ir galima paaiškinti. Žinoma, nedemonizuojant klystančių, tik parodant, kad jie nesupranta.

Svarbu gerai suprasti tinkamo laiko principą gimtiniams klausimams paaiškinti. Ir tikrai ateina laikas, kai vaikams reikia ir paaiškinti apie gimtinio akto struktūrą. Tačiau ne per anksti: vienas kolega pasakojo, kad kai mama jam, tada penkiamečiui, ėmė pasakoti apie žiedadulkes ir piestelius, jam buvo truputį nejauku, nes paklausęs, iš kur atsiranda vaikai, jis tikėjosi išgirsti, kad tiesiog Dievas jį davė tėčiui ir mamai. Žinoma, reikia sekti, kas transliuojama kieme, klasėje ir telefone, ir pasiteirauti paties vaiko nuomonės apie tokius dalykus, – ar jam jau teko ką nors girdėti arba, deja, ir matyti kokiame nors ekranėlyje? Tačiau net psichoanalizė aiškina, kad harmoningam vaiko vystymuisi reikalinga ir neslopinti, nelaikyti jo gimtiškumo blogu, bet ir neskatinti per anksti.

Autorė gražiai kalba apie tapimą vienu kūnu giliame Šven-

Su mergaitėmis apie mėnesines tojo Rašto kontekste; žvakių šviesa kai kuriems klausimams taip pat gera mamai pakalbėti per aptarti išties labai tinka. Ypač kai vaikai šiek tiek didesni ir Dievo kūrybos prizmę, šventiškai ir jiems nebeužtenka paprastai numesti: „Dievulis davė.“ Juk tai intymiai, kai joms sukanka maždaug paslapties, pasakos, grožio ir nakties (kaip dar šv. Augusti10 metų, nes tai nelengva patirtis. nas pastebėjo, o mes kartais primirštame) sfera – ir tikrai šią Tačiau tai Dievo planas, ir mūsų užgrožio dimensiją verta mūsų kalbėjime išlaikyti. duotis mergaitėms jį atskleisti, kad jos tai priimtų teigiamai, su psalmininko Gintautas VAITOŠKA, gydytojas psichiatras, psichoterapeutas, teologijos licenciatas, nuostaba: „Kaip nuostabiai esu sukurSantuokos ir šeimos studijų programos ta!“ Mėnesinės yra įstabaus ciklo dalis.

Tarptautiniame teologijos institute Austrijoje vadovas Kiekvienai ateinančiai gyvybei moters organizmas išpurena patalėlius vis iš naujo, neguldo mažuliuko žmogaus į seniai paklotą lovą. O jei žmogutis neužsimezga, reikia mus. Per visa tai Dievas kartais parodo daug svarbesnių vėl iš naujo viską pakloti kitą mėnesį galinčiai užsimegzti dalykų, kuriuos Jis nori išgydyti, ir kelius, kuriais nori pagyvybei. Mėnesinės taip pat yra svarbus požymis norint traukti žmogų savęs link. Tada, kai patys atrandame lytišsuprasti savo vaisingumą, planuoti šeimą. Netgi jų skaus- kumo ir santuokinio akto grožį ir prasmę, galime apie tai mas nėra betikslis, nors skausmai apskritai yra pirmapra- be jokios gėdos ir sumišimo papasakoti ir savo vaikams. O dės nuodėmės padarinys, – jis mus ruošia gimdymui, o gal jei dar neatradome, galime nuoširdžiai pasakyti vaikams, ir dar gilesnių prasmių galime kartu su savo dukra atrasti. kad tai tokia didelė paslaptis ir tokia didelė dovana, kad Tam, kad galėtume kalbėtis su vaiku apie lytiškumą mes patys jos iki galo nesuprantame.

Nepamirškime, kad šis pokalbis su vaikais – ne tik ir santuokinį aktą kaip Dievo dovaną, patys turime tuo mūsų, bet ir Viešpaties reikalas. Prašykime Jo, kad Jis patikėti. Esu sutikusi nemažai žmonių, kurie nesupranta lytiškumo kaip Kūrėjo dovanos. Jų patirtis jiems neleidžia rinktų ir laiką, ir vietą, paruoštų širdis ir būtų su mumis tą pamatyti šios dovanos grožio. Lytiškumas – be galo svarbi akimirką. Galime ir kartu su vaiku per pokalbį pasimelsmūsų esaties dalis, sunku ir neverta jos ignoruoti. Kartais ti trumpesne ar ilgesne malda: „Dieve, padėk mums sugalime pradėti nuo padėkos maldos. Nors nesuprantame, prasti ir kartu su Tavimi pažvelgti į tai, ką mums atidavei nors dar neatradome viso grožio, galime apsispręsti dėkoti, kaip brangią ir rinktinę dovaną. Padėk mums ją saugoti ir ir tokia mūsų nuostata atveria širdį priimti Dievo mums branginti kaip tikrą Tavo dosnumo perlą.“ siunčiamą žinią, įgalina mus suprasti, nurimti. Galime Gėrėtis Dievo kūryba kiekviename savo gyveniskaityti Šventąjį Raštą. Asmeniškai. Juk Dievas mane su mo žingsnyje, apie Jį svajoti, Jo valios ieškoti – to vyru, ne tik Adomą su Ieva, palaimino tardamas: „Būkilabiausiai ir linkiu sau ir mums visiems. Ir mokyti te vaisingi ir dauginkitės...“ (Pr 1, 28); Jis mane „užmezto savo vaikus. Daugiau apie tai, kaip kalbėtis su gė motinos įsčiose“ (Ps 139, 13) būtent tokiu būdu – per vaikais apie gimties dalykus, skaitykite kitame mano tėvų vaisingumo dovaną. Galbūt galime paprašyti žmonių, kurie meldžiasi užtarimo malda, kad melstųsi už Artumos numeryje.

Artuma 2017 m. lapkritis

25

Atokvėpio valandai

Vargšų stebuklai Virš lovos šviečia naktinis žibintuvėlis. Jo lankstų, į reikiamą pusę besisukantį kaklą puošia rožinukas. Rožinukas taip pat tarnauja apšvietimui. Pirmiausia todėl, kad padarytas iš medžiagos, kuri šviečia, be to, jis naktį padeda patikėti šviesesniu rytojumi (ties trisdešimt septintąja „Sveika, Marija“ jau tikrai tikiu, kad rytdiena bus graži ir visos bėdos įveikiamos).

Amuletinės paskirties rožinukas neatlieka. Pats savaime jis tėra plastiko gabaliukai, suverti ant virvutės. Jis neapsaugo nei nuo klaikių košmarų, velnio pagundų, nei nuo liūdnų minčių, jog stebuklų nebūna.

Aušros Vartų Madona yra populiariausia moteris visame Vilniuje. Jos „audiencijoje“ kasdien būna tiek žmonių, jog nei susieti jų į grupes, nei apkaltinti siaurakaktiškumu neįmanu.

Kai matydavau voras žmonių, keliais klibikščiuojančių šventais laiptais į viršų pas Mariją, mane apimdavo visai nešventos mintys. Mandagiai atgręždavau savo įtarų žvilgsnį jos pusėn ir mintyse pasakydavau: „Nieko man iš Tavęs nereikia.

Vienintelis dėmesio vertas dalykas yra tabernakulis po paveikslu. Jam dabar ir lenkiuosi.“ Persižegnodavau ir praeidavau. Pakeliui sutikdavau besistumdančių bobulyčių, kurių uolumas melstis alkūnėmis versdavo iš kojų greta lipančias piligrimes.

Todėl buvo niekinančių žodžių Marijos draugams, kurie uždegdavo stebuklingą žvakutę, kad priešai sukluptų, ir apsisukę nedraugams regzdavo pačias tikriausias pinkles.

Kartą berniukas prisiskynė pienių, įsidėjo į kišenę. Visą dieną lakstė po laukus ir žaidė karą. Vakare grįžo namo, iš kišenės išsitraukė pajuodusias sutrintas pienes ir padavė motinai. Motina įmerkė augalėlius į vazą ir dienos skausmas trumpam atlėgo.

Ligoninės koplyčioje visada būna daug žvakių prie Marijos atvaizdo. Žmonės jas uždega, panašiai kaip vaikai ant gimtadienio torto. Tik vaikai jas užpučia, kad norai išsipildytų. Ligonių Sveikata žvakes priima kaip Motina savo vaiko žiedelius.

Stoviu toliau nuo žvakių, niekada nė vienos neuždegu, meldžiuosi už tuos žmones ir tikiuosi (su neįtikėtinai maža tikimybe), kad maldos bus išklausytos. ...Marusia jau trečia savaitė stoviniuoja be darbo. Mėlynės dar neužgijusios, klientų mažoka. Pamačiau ją eidama į stotį. Sustojau, kai pašaukė mane sistra.

Sako paprašyti Dievo Motinos, kad prisimintų sergantį jos sūnelį. Sakau, kad ir taip tikrai prisimena. Privertė pažadėti, kad pasimelsiu, gal net Aušros Vartuose.

Buvo graudu, tad nuskubėjau į autobusą. Pakeliui pro autobuso langą vėrėsi tikrovė. Vėrėsi tiesa: „plaštakėlių“, vargetų, mažutėlių sistra kažkodėl nepajėgiu būti.

Pažadėjau ir nepadariau. Pasimeldžiau pakeliui. Juk Marija ir be manęs girdi ir mato, kad ir kur būtume.

Tą savaitę minios traukė į Aušros Vartus. Aplinkiniai tarėsi ten važiuoti. Klausiausi ir galvojau sau: kokie niekai. Mano viduje ir lauke buvo tamsu. Meldžiausi savo rožinį ir mąsčiau, kad dabar ir man jau reikia stebuklo. Šlapiame parke keli praeiviai skubinosi namo. Atsirėmiau į medį. Įsivaizdavau, kaip jis nuo mano juodumos nuvirsta.

Stovėjome abu su medžiu liūdni. Lijo. Takeliu artinosi moteris su vaiku. Berniukas linksmai strykčiojo per balas. Rankoje nešėsi gėlę. Jie turėjo praeiti pro tą medį. Prisiartino ir pamačiau: Marusia ir jos sūnus. Sako, sveikas. Sako, stebuklas.

Sako, Marija padėjo. Dėkojo už maldą, berniukas sakė, kad melsis za sistru. Ėjom kartu padėkoti Marijai. Padėjome sulytą ir suglamžytą rožę. Aplink buvo Marijos vaikai. Prašė ir dėkojo.

Vienos Motinos vaikai, vadinami broliais ir seserimis...

Sesė Lietuje 26

Artuma 2017 m. lapkritis

Atokvėpio valandai

Šeimyniniai laiškai

Vaikai žiūri į mus Giovannino GUARESCHI Mėgavausi gaiva prie lango, žvelgiančio į sodelį. Už vartelių grotų pamačiau išdygstantį laiškanešį, kuris kažką įmetė į pašto dėžutę ir nuėjo toliau. Tada iš kažkur iššoko Aistruolė, niūniuodama pasuko vartelių link, atėjusi atidarė dėžutės dureles ir ištraukė penkis ar šešis laiškus ir laikraštį. Nepamatė manęs, čia stovinčio ir ją stebinčio, tad elgėsi visiškai natūraliai: pasikišo laikraštį po pažastimi, atplėšė visus laiškus ir juos perskaitė, vėliau sukišdama lapelius atgal į vokus.

Pasigirdo Albertuko balsas: – Ar yra kas nors?

– Nieko, – atsakė nuobodžiaujančiu balsu Aistruolė. – Viskas jam. Įėjo į namą padėti laiškų ir laikraščio ir sugrįžo laukan toliau užsiimti savais reikalais.

Netrukus prie stalo „ant kilimėlio“ pateikiau svarbų klausimą.

– Margarita, – paklausiau, – ar atėjo paštas?

– Nepažiūrėjau dėžutėje, – atsakė Margarita.

– Pati pažiūrėjau, – pranešė Aistruolė eidama paimti laiškų ir laikraščio. – Buvo tik šitie. Žiūrėjau į atplėštus vokus pabrėžtinai stebėdamasis.

– Kaip keista! – pareiškiau. – Dabar paštas ateina tokios būklės? Rytoj parašysiu skundą pašto direkcijai ir pasirūpinsiu, kad paštininkas būtų atleistas. Žinos, kaip praplėšti laiškus.

Aistruolė papurtė galvą.

– Tai negi jis atidarė, – natūraliai paaiškino, – tai pati padariau (Aistruolė neskiria žodžių aš ir pati; vert. past.).

Patikrinau vokus vieną po kito ir juos parodžiau Aistruolei.

– Čia aiškiai matėsi, kad laiškai buvo man adresuoti.

Kodėl tu juos atplėšei?

Visai nesutrikusi Aistruolė atsakė: – O kaipgi kitaip: kai atėjo, jos nebuvo, todėl pati juos atplėšiau.

– Tai nesuvokiama! – surikau. – Galbūt nori pasakyti, kad tavo motina atplėšia man adresuotus laiškus?!

– Suprantama, – ramiai atkirto Aistruolė.

– Niekas čia nesuprantama, – kategoriškai pareiškiau. – Man tai naujiena.

Aistruolė supratingai šyptelėjo.

– Kokia dar naujiena?! Jei kiekvieną dieną tu rėki ant jos, tai todėl, kad ji atplėšia tavo laiškus.

Atvedžiau nelaimingąją būtent ten, kur norėjau.

– Puiku! – surikau. – Jei kasdien aš rėkiu ant tavo motinos, nes nenoriu, kad ji atplėštų mano laiškus, kodėl tu juos atplėši?

– Tu rėki kasdien dėl daugelio dalykų! – atsakė gūžtelėdama pečiais. – Nieko nedarai, kaip tik rėki.

To jau buvo per daug ir aš sukilau: – Kaip tu drįsti kritikuoti savo tėvą?

– Pati nekritikuoju, – atsikirto Aistruolė. – Pati klausau.

Tada įsiterpė Margarita.

– Vaikai žiūri į mus, – pareiškė su karčiu sarkazmu. – Reikėtų, kad tai suprastum, Džiovanino.

– Be abejo, Margarita, reikia susiprasti, kad vaikai žiūri į mus, ir kai jie mato, kad motina be jokios baimės toliau atplėšinėja vyrui adresuotą paštą, tai mano, jog natūralu atplėšti laiškus, adresuotus tėvui ir motinai.

Aistruolė patikslino: – Ne, motinai adresuotų laiškų niekada neatplėšiame.

– Ir kodėl? – pasiteiravau.

– Ir tu neatplėši tų mamai adresuotų laiškų. Jei tu, kuris esi jos vyras, neatplėši, kodėl mes, kurie esame jos vaikai, turime atplėšti?

Tai buvo pragariška logika, ir aš pajutau visą pasibaisėtiną jos nelogiškumą.

– Labai gerai! – pareiškiau. – Ir kodėl atplėšiate mano laiškus? Jei esate savo motinos vaikai, ar nesate ir savo tėvo vaikai?

Albertukui šis mano aiškus ir ramus argumentavimas padarė gana didelį įspūdį, ir jis parodė ženklą, jog besąlygiškai man pritaria. Bet Aistruolė patikslino: – Juk pati atplėšiu ne tėvo, bet vyro laiškus. Tėvas yra lygus motinai, ir abu yra tėvai. O vyras yra kažkas, kas susijęs ne su vaikais, o su žmona.

Pasipriešinau šiam šventvagiškam bandymui komplikuoti išverčiant ir suklastojant šeimyninius santykius: – Vaikams tėvai yra tik tėvas ir motina. Ir vaikai turi tėvus matyti tik kaip tėvą ir motiną!

Aistruolė nedėjo ginklų.

– Mano mama visada yra mano mama, net jei yra tavo žmona. Mano tėvelis, priešingai, kai, pavyzdžiui, suerzina mamą, yra ne mano tėvelis, bet mano mamos vyras.

Artuma 2017 m. lapkritis

27

Atokvėpio valandai

– O kai tavo motina suerzina mane? – surikau pasipiktinęs. – Ką erzina – savo vyrą ar tavo tėvą?

– Erzina savo vyrą, – ciniškai atsakė Aistruolė. – Tai jos pačios reikalai: aš niekuo dėta.

Išvada buvo pasibaisėtina ir aš tai parodžiau: – Tai visa tai reiškia, kad tau tavo motina visada yra tavo motina, o aš kartais esu tavo tėvas, kartais esu paprasčiausiai žmogus, kuris nėra tiesiogiai susijęs su tavimi, tik su tavo motina? Žodžiu, kartais tau atrodau pašalinis!

Aistruolei šis samprotavimas pasirodė akivaizdžiai per sunkus, nes ji susimąstė. Po to konstatavo: – Kai pati gimiau, tavęs nebuvo: sugrįžai daug vėliau. O mama, priešingai, buvo (1943 m. rugsėjį Italijos vyriausybė slapta pasirašė paliaubas su sąjungininkais, tačiau į šalį įvesta vokiečių kariuomenė tai ignoravo ir vertė italų karius toliau kariauti jos gretose. Artileristu tarnavęs Guareschis su kitais nesutikusiais 1943 m. rugsėjį, du mėnesius prieš gimstant Karlotei, kurią apsakymuose vadina Aistruole, pateko į vokiečių lagerį Italijoje, vėliau Lenkijoje ir pačioje Vokietijoje. Pirmą kartą pamatė savo dukrą grįžęs į namus po išlaisvinimo 1945 metų balandį; vert. past.). Įsikišo Albertukas.

– Tai gražiausiai! – pareiškė. – Į karą juk vyrai, ne moterys eina.

Aistruolė trūktelėjo pečiais.

– Ir kaip tai susiję? – atsakė. – Jei, priešingai, į karą eitų moterys, jei mano tėvelis būtų buvęs namuose, o mama kare, pati nebūčiau gimusi.

Aistruolė pasišalino kartu su savo broliuku, ir kai man pasakė „iki“, nežinau, ar atsisveikino su tėvu, ar su savo motinos vyru.

*

*

*

Parsibeldęs kitos dienos vidudienį aptikau šalia savo lėkštės septynis laiškus, – ir visus tvarkingai užklijuotus.

Tai suteikė milžinišką malonumą man ir regimą nuostabą Aistruolei. Mačiau, kaip ji žiūrėjo į mane, kai peiliu atidarinėjau vokus.

Taip gerai viskas baigėsi. Bet kitą dieną, nelaimei, parsibeldžiau gerokai prieš vidudienį ir per koridoriaus duris išvydau Margaritą, kuri garu apdirbinėjo voką stovėdama priešais dujinę viryklę ir laikydama jį iškėlusi virš didelio puodo, pilno verdančio vandens. Aistruolė buvo ten ir žiūrėjo. Sugrįžau atgalios ir likau lauke gerą pusvalandį.

Sėsdamasis prie stalo greta savo lėkštės radau tris laiškus, jų vokai buvo tvarkingai užklijuoti. Kai baigėme valgyti, pasitraukėme nuošaliau, ir aš pasakiau Margaritai: – Mačiau tave, kai atidarinėjai mano laiškus durininkių sistema, drėkindama juos garuose. O mergaitė buvo šalia! Gražių dalykų mokai savo dukrą!

Margarita apsižvalgė.

– Ne aš ją to išmokiau, – atsakė. – Ji mane išmokė taip atidaryti vokus.

– Margarita, tai labai blogai!

– Čia ji, – pusbalsiu paaiškino Margarita. – Ūžė man galvą visą rytą. Sakė, leidžiuosi, kad mano vyras užsiliptų ant sprando, kad esu silpna moteris!

– Margarita, tu eini blogu keliu! Neturi sutikti su savo dukra!

– Nežinau, ką daryti: esu tarp kūjo ir priekalo, – sušnabždėjo Margarita. – Pabandyk mane suprasti, Džiovanino!

Pabandžiau ją suprasti.

Iš knygos Šeimyniniai laiškai (Corrierino delle famiglie, © RCS Rizzoli libri, 1954 m.).

Spausdinama su Giovannino Guareschi paveldėtojų leidimu.

Vertė Romanas KAZAKEVIČIUS Silvijos Knezekytės iliustracija

Jean-François Kieffer VILKIAUS NUOTYKIAI (I–III dalys) Iš prancūzų kalbos vertė Ieva Venskevičiūtė ir Ilona Valujevičienė Leidykla „Magnificat vaikams“ pristato tris Jean-François Kieffer krikščioniškų komiksų knygeles Vilkiaus nuotykiai (Susitikimas, Medžiotojai ir Užeiga ir kiti pasakojimai). Vilkius – mažas našlaitis, keliaujantis dainius, gyvena XIII a. Italijoje. Jo geriausi draugai – Pranciškus Asyžietis ir brolis Vilkas. Šis atviros ir dosnios širdies berniukas nuolat keliauja, sutinka daugybę žmonių ir patiria begalę nuotykių. Ši krikščioniškų komiksų knygelė dvasiškai labai praturtinanti, lengvai skaitoma ir suprantama. Vilkiaus istorijos pretenduoja tapti dvasinės literatūros mažiesiems klasika, verta užimti vietą šeimos bibliotekėlėse. Laukite tęsinio! www.magnificat.lt

28

Artuma 2017 m. lapkritis

Akiračiai

Levas Karsavinas Ši iškili asmenybė, įrašyta į Bažnyčios Martirologą – kankinių sąrašą, iš dalies priklauso Rusijai, bet, ko gero, labiau Lietuvai, kuri mokslininką pakvietė ištikus komunizmo katastrofai. Levas Karsavinas, krikščionis filosofas, teologas, istorikas, plataus diapazono mokslininkas, taip pat bolševizmo auka ir kankinys, kaip pats tvirtina, geriausius savo metus praleido Kaune ir Vilniuje. Jo indėlis į tarpukario Lietuvos kultūrą yra milžiniškas. Levo Karsavino darbai aktualūs ir mūsų laikais.

Kaune, 1932 m.

Kilmė, jaunystė

Be tėvynės

1922 m. Levas Karsavinas ir dar 46 intelektualai su 1882 m. gruodžio mėnesį Peterburge, Marijos teatro šeimomis buvo deportuoti iš Rusijos be teisės sugrįžti. baletmeisterio Platono Karsavino ir literatės Anos Chomiakovos Karsavinos šeimoje gimė sūnus Levas. Berniu- Taip jis atsidūrė Vokietijoje. Čia jį priėmė pagarbiai, sukas buvo labai gabus. Gimnaziją baigė aukso medaliu. darė sąlygas dirbti. Vokietijoje Karsavinas vėlgi buvo laPeterburgo universiteto baigimo diplomas taip pat įver- bai produktyvus. Skaitė paskaitas, rašė, redagavo. 1926 m. tintas aukso medaliu. Nors šeima priklausė meno pa- persikėlė į Paryžių, apsigyveno priemiestyje. Įsitraukė į sauliui, išsyk tapo aišku, kad aistringai mėgstantis šokti prieštaringai vertinamą Euraziečių sąjūdį, ir šios klaidos garsiausios to meto balerinos Tamaros Karsavinos brolis padariniai atsilieps tolesniam jo gyvenimui.

Jis jau seniai plačiai žinomas mokslo vyras, o ne „baleriLevas vis dėlto skirtas ne menui, o mokslui. Jį domino nos Karsavinos brolis“. Beje, garsioji sesuo ištekėjo už britų krikščionybė, meno istorija, filosofija. Jaunas vyras įniko tyrinėti XII–XIII amžiaus Italijos krikščionybę, greit ta- turtuolio ir laimingai gyveno iki gilios senatvės Anglijoje. po medievistikos (Viduramžių) žinovu. Nuo jaunystės Išvažiavo pačiu laiku, tad bolševikai jos sudoroti nespėjo. nagrinėjo Origeno, Plotino, Eckharto, šv. Augustino ir Lietuvoje ypač vokiečių filosofo, teologo, universalaus mokslininko Nikolajaus Kuziečio darbus. Be to, jaunąjį Karsaviną 1927 m. Karsavino studijų draugas Augustinas Volbuvo pagavusi Vladimiro Solovjovo filosofija. demaras ir senas pažįstamas filosofas Izidorius TamoBuvo apdovanotas lektoriaus tašaitis pakvietė jį dirbti į LietuSu būsima žmona Peterburgo apylinkėse, 1903 m. lentu, tad nuolat dirbo akademinėse vos universitetą Kaune. Tuo pat įstaigose: Bestuževo aukštuosiuose metu jis gavo ir kitą pasiūlymą – moterų kursuose, istorijos ir filologiiš Oksfordo universiteto. Nors jos institute. 1910–1912 m. gyveno žmona Lidija ir dukterys Irina, Paryžiuje, Romoje, Florencijoje, rinkMariana, Susana norėjo gyvendamas medžiagą disertacijai. 1912 m. ti Oksforde, Karsavinas griežtai apgynė magistro, o 1916 m. – daktaro pasipriešino ir pasirinko Kauną. disertacijas. Tais pačiais metais PeterSpėjama, kad to priežastis galėjo burgo dvasinė akademija jam suteikė būti artima Rusijos kaimynystė. teologijos daktaro laipsnį. 1918 m.

Profesoriui Kauno universitetas tapo savosios Alma mater profesoiškėlė tik vieną sąlygą: per treriumi. Buvo labai aktyvus profesinėjus metus išmokti lietuvių kalje ir visuomeninėje veikloje. Baisėjosi bą taip, kad galėtų ja skaityti bolševizmu ir to neslėpė. Tokia ryški paskaitas. Karsavinas lietuvišasmenybė baugino raudonojo teroro kai skaitė paskaitas... jau antrą vadus, bet dėl plataus žinomumo fisemestrą! Beje, kalbą išmoko ziškai jo sunaikinti nedrįso. idealiai. Kalbėjo taip įdomiai, Artuma 2017 m. lapkritis

29

Akiračiai

kad jo pasiklausyti susirinkdavo vos ne visų fakultetų studentai. Vėliau vienas jų, Algirdas Julius Greimas, itin žavėsis ne tik Karsavino mintimis, bet ir jo lietuvių kalbos tobulumu bei grožiu. Savo didžiausią penkių tomų apimties veikalą Europos kultūros istorija taip pat parašė lietuviškai.

(„Alchemikas“) 1949 m. vasarą buvo apkaltintas „siekiu užgrobti valdžią“, „nuversti vyriausybę“ ir panašiomis nesąmonėmis. Ne itin stiprios sveikatos profesorius tardymo metu užsikrėtė tuberkulioze. Nepaisant kavernų plaučiuose, kosėjimo krauju, leisgyvį, nuteistą 10 metų lagerio Karsaviną etapais nugabeno į esantį prie poliarinio rato Abezės lagerį Komijoje. Ten šachtose nedirbta, nes nuteistieji sunkiai sirgo ir dirbti jau nebepajėgė. Iš 12 tūkst. kalinių per tūkstantį buvo lietuviai. Toje makalynėje drauge kalėjo kriminaliniai recidyvistai, įvairūs iškrypėliai ir politiniai kaliniai. Lietuviai Karsaviną labai globojo. Be to, jį lankė ir daug su juo bendravo jaunas literatas Anatolijus Vanejevas, vėliau plačiai aprašęs Abezės lagerį ir savo pažintį su Levu Karsavinu.

Išėjimas

Veda ekskursiją Vilniaus Dailės muziejuje. Kadras iš 1946-ųjų kinokronikos

Po kelerių metų į Kauną atvažiavo šeima. Duktė Mariana ištekėjo už paryžiečio ir liko Prancūzijoje. Lietuvon atkako žmona Lidija, dukra Irina, netrukus įsidarbinusi britų ambasadoje, ir jaunėlė Susana. Šeima apsigyveno Žaliakalnyje, Žemuogių g. 6.

1940 m., Rusijai okupavus Lietuvą, universitetą perkėlė į Vilnių. 1943 m. atėjus antriesiems okupantams naciams, garsusis profesorius liko be darbo. Sugrįžus rusams, bičiuliai įkalbinėjo Karsaviną emigruoti į Vakarus, bet jis griežtai atsisakė ir sugrįžo dėstyti į universitetą. Raudonuoju maru užkrėstai universiteto vadovybei „baltasis“ profesorius buvo neparankus ir 1944 m. jį išmetė iš darbo. Artimi draugai padėjo įsidarbinti Dailės muziejaus direktoriumi.

Toliau viskas vyko pagal gerai lietuviams žinomus scenarijus.

Represijos KGB pirmiausia sučiupo Karsavino dukterį Iriną.

Apkaltino šnipinėjimu britams. Maža to, sesuo iš Paryžiaus atsiuntė jai suknelę, kvepalų ir žurnalą, kuriame buvo išspausdintas KGB suerzinęs Jeano-Paulio Sartre’o (vėliau tapusio dideliu komunistų draugu ir apologetu) straipsnis. Už tą nelemtą žurnalą ir techninį darbą britų ambasadoje Irina gavo 10 metų lagerio, o kaimynas prof. Vosylius Sezemanas, taip pat perskaitęs Sartre’o rašliavą, 15 metų lagerio. Kad nebūtų per mažai, nebe jauną prof. Sezemaną daug ir sunkiai kankino.

Kol Irina Karsavina – „Odinočka“ (KGB duotas pseudonimas) keliavo į lagerį, jos tėvas Levas Karsavinas 30

Artuma 2017 m. lapkritis

Karsavinas silpo, tačiau, nepaisydamas blogos savijautos, daug rašė. Drauge kalintys lietuviai jam parūpindavo popieriaus ir pieštukų. Nelaisvėje jis sukūrė Sonetų vainiką ir Tercinas bei filosofinių darbų. Pastarieji, deja, ne visi išliko.

Globojantys Karsaviną lietuviai pasiekė, kad jis būtų paguldytas į geresnę dvivietę palatą (drauge su prof. Antanu Žvironu), atnešdavo karšto vandens, gaudavo arbatžolių. Ypač Levu Karsavinu rūpinosi kalinys gydytojas Vladas Šimkūnas, uoliai slaugė Alfonsas Svarinskas.

Pajutęs, kad artėja jo valanda, ligonis paprašė pakviesti stačiatikių kunigą, nes norįs atlikti išpažintį. Abezėje kalėjo kažkoks tėvas Piotras, tačiau jis atsisakė suteikti paskutinį patarnavimą, nes bijojo būti nubaustas (prarasti lengvesnį darbą sandėlyje, vadinamoje kaptiorkoje). Karsavinas labai nusiminė ir tris dienas gulėjo tylėdamas, su niekuo nekalbėjo. Galiausiai gydytojas Šimkūnas pasiūlė pakviesti katalikų kunigą. Abu drauge nusprendė: svarbu, kad išpažinties klausytų krikščionių kunigas, ir kai tokia padėtis, konfesija – neesminis Suėmimo nuotrauka dalykas. Nepabijojo ateiti lenkas prelatas. Abu bendravo gražia, taisyklinga lotynų kalba.

1952 m. liepos 20 d. 69-erių Levo Karsavino gyvybė užgeso Komijoje.

Po mirties Vlado Šimkūno ir Alfonso Svarinsko, dirbusio lagerio ligoninėje, pastangomis skrodimo metu į kūną buvo įdėtas hermetiškai uždarytas buteliukas su tekstu apie velionį. Karsaviną palaidojo su geresniais drabužiais, akademiko kepuraite ir kukliu metaliniu kryželiu, kurį atidavė kitas lietuvis kalinys, ant kaklo. Jo įkapėmis, laidotuvėmis ir kapu rūpinosi lietuviai.

Akiračiai

Kai Sąjūdžio laikais lietuviai užsimojo pervežti Karsavino palaikus į Lietuvą, netikėtai ir keistai užprotestavo jo dukterys Marina ir Susana, akcentuodamos, kad tėvas buvo rusas, tad tegu ilsisi... Komijoje. Gal dukterys nuomonę ir būtų pakeitusios, bet jas aktyviai bei triukšmingai puolėsi užtarti kun. Mykolas Algirdas Dobrovolskis, visuomenei žinomas kaip tėvas Stanislovas OFM Cap. Taip Levas Karsavinas liko ilsėtis svetimoje komių žemėje, Abezės lagerio kapinėse. Lietuviams teliko pastatyti paminklą ir neleisti kapui sunykti.

Šeimos likimas Suėmus Karsaviną, šeimą išmetė iš universitetui priklausiusio buto. Dukra Irina jau buvo lageryje, o žmona Lidija su jaunėle Susana glaudėsi Pavilnyje, medinio namelio kambarėlyje be elementarių patogumų. Žmona pardavinėjo vertingas vyro bibliotekos knygas, manoma, jog net kai kuriuos rankraščius, ir už gautus pinigus siuntė siuntinius į abu lagerius. Nors duktė Mariana Paryžiuje ir sesuo Tamara Jungtinėje Karalystėje gyveno turtingai, padėti artimiesiems negalėjo, nes jų pagalbą blokuodavo.

Karsavino žmona Lidija, dukterys Irina ir Susana ilsisi Vilniaus stačiatikių Šv. Eufrosinijos kapinėse.

Atminties ženklai Levo Karsavino vardu Kaune ir Vilniuje pavadintos gatvės, ant namų, kuriuose jis gyveno, fasadų ir VU Didžiajame kieme įrengtos memorialinės lentos. Abiejuose miestuose veikia Karsavino vardo mokyklos. Vilniškėje yra ir memorialinis Levo Karsavino muziejus.

Rašytinis mokslininko palikimas išleistas Lietuvoje lietuvių ir rusų kalbomis, o Prancūzijoje rusų ir prancūzų kalbomis. Lietuvoje apie šį iškilų religijos filosofą publikuota 12 leidinių, Rusijoje yra 7 publikacijos.

VU kas keleri metai vyksta Karsavino skaitymai, jo kūrybai skirtos konferencijos, seminarai.

Levo Karsavino palikimas

paskutinių gyvenimo metų darbus, įvairių autorių nuomonės šia tema skiriasi.

Nuo 1912 m. iki mirties 1952 m. Levas Karsavinas rusų, lietuvių, vokiečių ir prancūzų kalbomis parašė apie 25 veikalus. Dauguma jų yra religinio krikščioniško pobūdžio studijos bei filosofiniai darbai. Didžiausios apimties yra penkių tomų Europos kultūros istorija (1931–1937). Itin vertingi jo medievistikos tyrinėjimai.

Daugelis žavisi poezijos knygomis Toje akimirkoje – amžinybė, Poema apie mirtį.

Karsavinas nagrinėjo kultūros, valstybės, visuomenės vystymosi raidą, itin gilindamasis į tikėjimo ir pasaulėvokos klausimus. Jo filosofijos išeities taškas buvo Vladimiro Solovjovo (XIX a. rusų filosofo ir išminčiaus) visakovienovės koncepcija. Pagal Karsaviną, etinės (gėrio ir blogio) problemos paklūsta visakovienovei – gamtos ir žmonijos absoliučiai sąsajai su Kūrėju. Pasaulis vientisas ir jo centre – Dievas. Levo Karsavino darbai nėra lengva lektūra. Tai sudėtingi ir gilūs tekstai.

Būdamas ypač darbštus bei produktyvus, Karsavinas taip pat rašė politinius ir filosofinius straipsnius į Vairą, Židinį, redagavo periodinį istorikų leidinį Senovė, rengė itin atsakingus informacinius straipsnius į Brokhauzo enciklopediją bei Lietuvių enciklopediją.

Dera dar kartą geru žodžiu prisiminti pas Viešpatį išėjusius gydytoją Šimkūną ir monsinjorą Svarinską. Pirmasis paslėpė ir išsaugojo didelę dalį Abezėje Karsavino parašytų darbų, o antrasis juos saugiai atgabeno į Lietuvą ir perdavė Vilniaus universitetui bei Mokslų akademijos bibliotekai.

Kuo mums brangus Levas Karsavinas? Tai buvo ne tik šviesos žiburys jaunoje valstybėje, bet ir tikėjimo, ekumeninės dvasios, žinių, mokslo skleidėjas, išugdęs daugybę Lietuvos inteligentų. Šis neeilinis žmogus atidavė save Lietuvai, kurią nuoširdžiai mylėjo. Jo indėlį į mūsų kultūrą sunku pervertinti. Jaudina jo meilė ir susitapatinimas su Lietuva. Bičiuliams Levas Karsavinas sakė: „Norėčiau gyvenimą užbaigti Lietuvoje ir tik Kaune.“ Deja...

Nors pats Karsavinas visų savo darbų viršūne laikė Abezėje parašytą poeziją (Sonetų vainiką, Tercinas) ir

Parengė Vanda IBIANSKA

Felix Timmermans ŠVENTOJO PRANCIŠKAUS ARFA Iš nyderlandų kalbos vertė Antanas Gailius Felixas Timmermansas – vienas žymiausių flamandų autorių, triskart nominuotas Nobelio literatūros premijai. Rašytojo ranka vedžioja mus paskui audinių pirklio sūnų Asyžiaus gatvėmis ir aplinkiniais kalnais taip gyvai ir autentiškai, kad jautiesi patekęs į patį įvykių sūkurį ir vaikštąs drauge su Pranciškaus broliukais, liepsnojančiais beatodairiška meile Viešpačiui ir troškimu tarnauti. „Štai taip įsivaizdavau tuos dalykus, perskaitęs knygas, kurias mokyti vyrai parašė apie gražų šventojo Pranciškaus gyvenimą. Taip man viskas regėjosi“, – pabaigos žodyje taria rašytojas.

Išleido „Magnificat leidiniai“, 2017 www.magnificat.lt

Artuma 2017 m. lapkritis

31

Sveikata

Kaip pavadinsi, nepagadinsi Galbūt toks pasakymas tiko tuomet, kai žmonės neskubėdavo, turėdavo laiko pasišnekučiuoti, takto ir kantrybės tartis ir susitarti dėl pavadinimų, neaiškumus išsiaiškinti, o klaidas ramiai, neskausmingai ištaisyti. Darbai ir gyvenimas būdavo paprasti, lėtesni. O dabar nuo teisingo ar netikslaus pavadinimo, situacijos įvertinimo gali priklausyti daug svarbių dalykų.

Sveikatos srityje ypač. Ir ypač, kai dėl pavadinimų nesusitaria specialistai.

Kad tų nesutarimų būtų kuo mažiau, autoritetingų mokslininkų grupės dirba, kuria tarptautinius ir nacionalinius susitarimus arba gaires visais medicinos klausimais. Visai neblogai sekasi, tik brangiai kainuoja. Kompensuojamųjų vaistų kainyną ministerija koreguoja keletą kartų per metus. Iš vienos pusės, kad sutaupytų, iš kitos – kad nuo tarptautinių gairių mažiau atsiliktų.

Pasitaiko keistų žmonių. Jie paguglina neteisingą pavadinimą, patys sau nusistato neteisingą ligą, pasiskiria neteisingą gydymą ir žino neteisingą prognozę. Tačiau vis tiek kažin kodėl ateina pas gydytoją. Įtariu, norėdami atsakomybę už savo sveikatą kitiems perkelti. Jie linkę girdėti tik tai, kas atitinka tą jų paguglinimą. Jei daktaras sako kitaip – jis nieko neišmano. Nesvarbu, kad remiasi nacionaliniais susitarimais ir tarptautinėmis gairėmis.

32

Artuma 2017 m. lapkritis

Manau, kad ne iš blogos valios toks atkaklumas klysti, labiau dėl blogo išsiauklėjimo ir neišprusimo. Gerbiu savo pacientus, kurie guglina teisingus pavadinimus. Jeigu jie kada ir apsirinka, tai būna dėkingi už klaidų pataisymą.

Smagu, kai galime kalbėtis tais pačiais žodžiais, girdime vienas kitą. Net jeigu ligonis apie savo ligą žino daugiau už daktarą, irgi smagu, nes daktaras priverstas dar daugiau sužinoti, patobulėti.

Pasistengsiu įtikinti, kad nederėtų netaisyklingos laikysenos vadinti stuburo iškrypimu, nes susigadinsime išprususio žmogaus reputaciją. Ortopedai traumatologai sutaria, kad stuburo iškrypimas nustatomas tuomet, kai rentgenologiniai tyrimai rodo didesnį negu 10 laipsnių jo išlinkimą ir ši deformacija yra pastovi. Tai pasitaiko gana retai ir ne žmonių kalba vadinama skolioze.

Dėl to gali skaudėti kojas arba nugarą, gali būti spaudžiami vidaus organai – širdis, plaučiai, sutrikti jų veikla.

Mažesni stuburo išlinkimai vadinami netaisyklinga laikysena. Tai nenuolatinė būsena, paprašytas žmogus gali atsistoti tiesiai, gulint nenormalūs stuburo išlinkimai išnyksta. Pasitaiko dažnai.

Netaisyklingos laikysenos daugėja, nes vaikai nustojo judėti. Jie rymo palinkę prie ekranų. Jų nugaros raumenys netreniruojami, silpni. Intensyviausio augimo periodais tie silpni raumenys nesugeba išlaikyti stuburo tinkamoje padėtyje.

Augimo šuoliai būna du – prieš mokyklą, 6–7 metų, ir paauglystėje: merginoms 11–13, vaikinams 14–16 metų.

Būtent tada tėvai turėtų atidžiau stebėti vaikų eiseną, stovėseną. Galima paprastai patikrinti, ar laikysena taisyklinga.

Basą ir nurengtą vaiką pastatykime tiesiai ant lygaus paviršiaus. Pažiūrėkime, ar vienas petys nėra aukščiau už kitą, ar simetriškos mentės, sėdmenų raukšlės, ar nėra kupros, ar simetriška talija, ypač lenkiantis į priekį. Jei kyla įtarimų, veskime pas ortopedą. Patikrins, ištirs.

Koreguojant netaisyklingą laikyseną, reikės padirbėti visai šeimai. Ligoniukas plušės baseine ir pas kineziterapeutą, o tėvai dirbs vairuotojais. Nugaros raumenis labiausiai stiprina plaukimas.

Naudingas bet koks judėjimas, šokiai...

Nepamirškime, kad labiausiai vaiką auklėja ir motyvuoja tėvų pavyzdys. Prognozė palanki.

Netaisyklinga laikysena retai kada pereina į stuburo iškrypimą. Dažnesnės jo priežastys yra persirgtas rachitas, traumos, nervų ir raumenų ligos, būna ir įgimtas stuburo iškrypimas. Kai liga nedidelio laipsnio, skiriama specialioji mankšta, reabilitacija, stebėjimas.

Vidutinio laipsnio stuburo iškrypimas gydomas specialiu korsetu. Kai deformacija labai ryški arba greitai progresuoja – operuojama. Skoliozės atvejais prognozė nepalanki. Gydymo priemonės skiriamos ne tiek kosmetiniams defektams ištaisyti (visiškai ištiesinti stuburo dažniausiai nepavyksta) – jos padeda išvengti skausmo, judesių ribojimo ir vidaus organų spaudimo.

Tikslūs, teisingi pavadinimai sumažina nesusipratimų ir nusivylimų tikimybę. Skirtumai kartais būna labai subtilūs. Pavyzdžiui, judėjimas, plaukimas, bendro pobūdžio mankšta skirta profilaktikai, kad ligos išvengtume, kol dar nesergame, o kineziterapija vandenyje, specialieji mankštos pratimai atskiroms raumenų grupėms, refleksoterapija – gydymui. Kai jau sergame, profilaktinės priemonės pasveikti nepadeda.

Medicininio išprusimo pacientams reikės vis daugiau. Ilgėja gyvenimo trukmė. Daugėja lėtinių, vyresniam amžiui būdingų sveikatos problemų. Teks vis dažniau lankytis pas gydytojus. Norėtųsi kalbėtis ir susikalbėti ta pačia kalba vadinant dalykus teisingais pavadinimais. Ir negadinti nuotaikos arba sveikatos.

Gyd. Vytis ŽEMAITIS

Gyvenimas kaip senas vynas

Daniel Tafjord nuotrauka

Dalybos Vanda IBIANSKA

nizmo dalis), sodybas, samdo advokatus ir visaip stengiasi buvusiąją paleisti su terbom.

Nors vaikams neabejingi. Va čia ir yra vyro – sfinkso – mįslė. Vaikus myliu, bet drauge užgyventą turtą pasiimu. Nors vaikai sugyventi irgi neginčytinai drauge.

Pasiutusiai įdomu būna stebėti, kai nusismulkinama iki namų ūkio ir asmeninių daiktų. Sovietiniais laikais mane rinkdavo į teismo tarėjas. Ten galėjai prisižiūrėti ne tik visokių tragedijų, bet ir vodevilių. Prisimenu porą, kuri apsiputojusi rovėsi dėl Sevro porceliano servizo, sidabrinių stalo įrankių komplekto, nupirktų už apgailėtinas kapeikas iš skurstančios vienišos senutės, ir sekcijos „Kopernikas“. Bibliofilų porelė draskėsi dėl namų bibliotekos.

Dabartinei Y kartai šito suprasti neduota (kad knyga yra ne tik materialinė, bet ir emocinė vertybė). Visas knygas šiaip ne taip pasidalijo, bet pilno Charleso Dickenso raštų komplekto niekaip. Mat pusė komplekto vertės neturi, o viso atiduoti nei vienas nenori. Ak, kaip nesipešti! Juk Dickensas, klasika. O klasika yra subtilus dalykas. Nes kas gi tas klasikos šedevras? Ogi tai knyga, mielieji, kurią visi išsijuosę giria, bet labai retas ją būna perskaitęs. Va šitaip.

Komiškiausią atvejį žinau susijusį su kvepalais. Irgi sovietmečiu. Sutuoktuvių proga jaunikio dėdė, emigravęs į Vakarus, jaunajai padovanojo 0,75 l talpos butelį brangių prancūziškų kvepalų. Ištaigingoje dėžėje ant tamsiai mėlyno aksomo puikavosi krištolinis butelis su tais kvepalais. Dovana, sakyčiau, kvailoka, bet atrodė įspūdingai.

Kai po trejų santuokos metų porelė susikrovė lagaminus, ties kvepalais reikalas ir įstrigo. Dovanota jaunajai, bet dovanotojas tai jaunikio dėdė! Rovėsi iki pažaliavimo, paskui pardavė ir pasidalijo pinigus. Jam didesnė pusė, jai mažesnė. Laimei, butelis buvo nepraimtas. Jei nors ketvirtadalis tos dalyboms išeikvotos energijos būtų buvę skirta susitaikymui! Žinau tokias neseniai vykusias linksmas dalybas, kai nutarusi skirtis pora be didelių triukšmų paskirstė į dvi kupetas nemenką, oi, nemenką turtelį, bet įstrigo ties škotų avigane Džilda. Kolių veislės kalės kruvinai reikėjo abiem. Kol jau pakeltais tonais derėjosi, Džilda ėmė gailiai staugti ir šliaužiodama abiem laižyti rankas, kojas.

Sako, kad šunys jautrūs ir skiriasi nuo žmonių tuo, kad viską supranta, tik negali kalbėti. Kaip žinoma, žmonės kalbėti moka, bet supranta toli gražu ne viską. Istorijukė

Aišku, kad mes esame už tvirtą šeimą. Tie mes – tai ne tik krikščionys, bet ir visi sveiko proto žmonės. Žinome, jog šeimos institucija yra vienmetė su žmonija. Taigi, atlaikė tūkstantmečių išbandymus ir išlaikė egzaminą. Dar žinome, kad tuoktis reikia iš meilės. Va, va! Čia šuo ir pakastas.

Nepaisant sielos, proto ir pirmos vietos, į kurią Carlas von Linné iškėlė mus žinomoje klasifikacijoje, esame gyvūnai, todėl gamta mums atkakliai pakiša kiaulę.

Lygiai kaip kokie briedžiai, tetervinai, vilkai beigi šunys skleidžiame visokius poravimosi kvapus, paleidžiame feromonų debesėlį, reaguojame į antrinius lytinius požymius, kaip antai moterų vešlius plaukus, putlias lūpas, gražų biustą, idealią veido odą (ji liudija puikią sveikatą, ypač virškinimą) ar vyrų tvirtą kūno sudėjimą, žemą balso tembrą (stiprus! Apgins, žvėrį sumedžios!), nors visa tai XXI a. reikšmės lyg ir neturi. Kas ten dabar medžioja (nebent Komskiai) ir kuri ilgėliau išturi liekną liemenį! Bet su gamta nepakovosi, todėl dažniausiai įsimylime nei į tvorą, nei į mietą, nes nubidzename paskui tuos mus kviečiančius feromonus. Net arklys žino, kad meilė ir įsimylėjimas yra skirtingi dalykai. Tikroji meilė auginama, puoselėjama. Jai reikia pastangų, kantrybės.

O įsimylėjimas tėra gamtos reiškinys, skirtas poravimuisi provokuoti, rūšiai pratęsti ir genams perduoti. Va šitaip.

Ciniška?! O ką aš padarysiu? Tiesa tai tokia!

Taigi šiais šeimos klibėjimo (bet ji neprapuls, nesugrius, nesitikėkite!) laikais tuokiamasi dažniausiai įsimylėjus, kai iki tikro jausmo dar toli ir nesivarginama jį puoselėti. Tas menamai stiprus gamtos postūmis greit nuslopsta ir tada... Tada – „meilė praėjo, bulvės nužydėjo“... Skyrybos! Nes horizonte jau šmėkščioja kitos ilgos kojos, kažkas į ausį kužda mielus komplimentukus ir pan.

Skyrybos yra skausmingas, žiaurus veiksmas, kuriuo labiausiai nuskriaudžiami vaikai. Nesvarbu, kokio amžiaus tie vaikai, jie visada esti auka. Bet apie tai skaudu kalbėti.

Geriau pakalbėkime apie dalybas, vykstančias per skyrybas. Dalijamasi viskuo. Pirmiausia vaikais. Vyriškosios lyties jų autoriai, t. y. tėvai, paprastai dėl palikuonių nesiardo, net kai juos myli. Kas kita – turtiniai dalykai.

Būna bėgliai-džentelmenai. Tie viską palieka. Pasiima skutimosi reikmenis, dantų šepetuką, trusikus, kojines, planšetę, telefoną, kartais kokią knygą iš lentynos, ir adieu! Šitie alimentus moka tvarkingai, su vaikais bendrauja. Kiti – ne. Jie nirčiai dalijasi nekilnojamąjį turtą, sąskaitas banke, automobilius (neatsiejama vyro orga-

Artuma 2017 m. lapkritis

33

Gyvenimas kaip senas vynas

smagi: porelė susitaikė. Gyvena visi trys kartu su ketvirtu, nes susilaukė mažylio.

Dar vienas juokingas momentas – reikalavimas grąžinti žiedus. Pora tokia. Vyras kaip ir visi vyrai, bet žmona tai jau žiežula iš giliausio raisto. Nepaisant visko, susilaukė keturių pavyzdingų vaikų. Kai šie apsiplunksnavo, tėtukas, viską palikdamas žiežulai, susiruošė trenkti durimis.

Bet pareikalavo grąžinti penkis brangius ir skoningus žiedus. Pirmasis buvo sužadėtuvių, kiti keturi už kiekvieną pagimdytą vaiką. Žiežula kyštelėjo špygą. Klausiu: „Rimai, juk viską palikai, kam tau tie žiedai? Negi galėtum dovanoti juos kitai moteriai?“ Atsakė: „Nė pats nežinau.

Beveik 30 metų nugyventa kartu, yra vaikai, logiška, kad turtas turi likti jai. Bet žiedai! Rinkau, pirkau su meile ir viltimi, o ji savo geluonimi mane vis vien geldavo. Nemoku paaiškinti, kam jie man, bet tegu atiduoda.“ Žiežula

Nick Hillier nuotrauka

* * *

Pamokos paruoštos: mama užkimo, dukra apkurto, kaimynai išmoko viską atmintinai, šuo vos nepradėjo kalbėti.

* * *

– Kaip man šiandien apsirengti? – klausia žmona vyro prieš vakarėlį.

– Greitai.

* * *

Pažinčių portale mergina rašo vaikinui: – Matau, jūsų padėtis: LAISVAS. Gal galėtumėte patikslinti: laisvas ar niekam nereikalingas?

* * *

– Ar spėsiu į ketvirtos valandos traukinį, jei eisiu per laukus? – klausia turistas žemdirbio.

– Žinoma, – atsako šis. – O jeigu jus dar bulius pamatys, tai spėsite net į trečios valandos ekspresą!

* * *

Girdžiu – kažkas spintoje vaikšto. Atidarau duris, žiūriu – suknelės iš mados išeina.

34

Artuma 2017 m. lapkritis

neatidavė. Ir ką? Dabar gyvena viena, kaip rojuje Ieva be Adomo, paliežuvauti nėra su kuo. O Rimas nepasimetė.

Ilgokai paieškojęs surado malonią našlę. Myli. Tos meilės pasaulyje tikrai yra užtektinai, tik mes jos itin uoliai neieškome. Jis paieškojo. Bet žiedai tai liko! Ir žiežula... Šiaip jau draskymasis dėl turto vyksta po to, kai sudraskytos dūšios, sujaukti protai, sugriauti gyvenimai, kraujuoja žaizdos širdyse. Žmonės išvirsta į sielvarto, nusivylimo, išdavystės, apgaulės vinegretą ir tada susikaupia paskutinei kovai dėl pinigų, namų, vasarnamių, puodų ir visokių taburečių. Gal ir gerai, kad pradedame gyventi vienkartinių daiktų kultūroje. Skyryboms tai įtakos tegu ir neturi, bet tos dalybų bjaurasties bent jau mažiau. O tai meta vienas kitą kaip karštą bulvę, tačiau užgyvento turto atsisakyti silpnesnės pusės naudai nenori. Taip ir maga paklausti: jei tavo nusiskundimų antrąja puse paketas toks didelis, tai kodėl taip ilgai gyvenai su ja, užgyvendamas tą turtą? Išeitų, jog turime ne paketą, o viso labo plonytėlaitį paketėlį. Tai kodėl tada norite skirtis?

Ir vėl: feromonai, gamtos šauksmas, visokie tralialia, kurie dažniausiai vadinami vienu žodžiu – neištikimybė. (Apie smurtautojus nekalbėsime, tai atskira, itin skausminga tema.)

Tai ką iš tikrųjų dalijasi besiskiriančios poros? Turtą, daiktus? Esmė kita. Kiekvienas jų pjausto į dalis savo gyvenimą, sąžinę ir širdį. Pastarosios dalis vis vien liks buvusioje šeimoje. Ir nieko čia nepakeisi.

* * *

Daugiausia turi ką pasakyti moteris, kuri sako, kad nenori kalbėti.

* * *

– Pone policininke, – kreipiasi susirūpinęs vyras. – Mano žmona vakar išėjo iš namų pasivaikščioti ir negrįžo.

– Aprašykite ją, kaip ji buvo apsirengusi?

– Na, moteris kaip moteris. Su suknele. Su ja buvo šuo.

– Koks šuo?

– Foksterjeras, 32 cm aukščio, dešinė ausis juoda, užpakalinė kairioji letena labiau dėmėta, kaklo dirželis juodas, akys rudos...

* * *

Parsinešti visus pirkinių krepšius vienu metu yra tuo pat metu ir labai tingu, ir labai netingu.

* * *

– Sūneli, mama paprašė patikrinti tavo pažymius.

– Bet juk tavo silpna širdis, tėti.

– Sūneli, tu vienas manęs pagaili...

Įtaką gali daryti

KLAIPĖDOJE lapkričio 17 - 18 d. LCC tarptautiniame universitete VILNIUJE lapkričio 24 - 25 d. COMPENSA koncertų salėje

KIEKVIENAS! www.lyderiams.lt

UŽSIENIO IR LIETUVOS PRANEŠĖJAI: Lietuvoje rodomi pranešimų vaizdo įrašai lietuvių kalba * VILNIUJE Lapkričio 24–25 d. Compensa koncertų salėje ** KLAIPĖDOJE Lapkričio 17–18 d. LCC tarptautiniame universitete

BILL HYBELS

SHERYL SANDBERG

ANDY STANLEY

VIZIJA, ĮKVĖPIMAS IR PRAKTINIAI ĮGŪDŽIAI, KURIUOS JŪS GALĖSITE PRITAIKYTI IŠ KARTO!

BRYAN STEVENSON

SAULIUS KAROSAS***

JULIET FUNT

RIČARDAS DOVEIKA*

LASZLO BOCK

AMIR MAIMON*

MARCUS LEMONIS

ALGIRDAS TOLIATAS**

GARY HAUGEN

ALDONA KERPYTĖ**

FREDRIK HÄRÉN

MINDAUGAS PALIONIS**

DAUGIAU INFORMACIJOS: www.lyderiams.lt, www.facebook.com/Pasauline.lyderystes.konferencija, el. paštu: informacija@lyderiams.lt arba tel.: +370 605 24 601

AUŠROS VARTŲ ŠVENČIAUSIOSIOS MERGELĖS MARIJOS GAILESTINGUMO MOTINOS ATLAIDAI 2017 m. lapkričio 12–19 d.

TAIKOS KARALIENĖ Lapkričio 19 d., sekmadienį, pagrindinė atlaidų diena Pal. Teofiliaus Matulionio metų užbaigimas ŠV. MIŠIOS KIEKVIENĄ DIENĄ ATLAIDŲ METU LIETUVIŲ KALBA

8.30 val. – Aušros Vartų koplyčioje 11, 15 ir 19 val. – Šv. Teresės bažnyčioje

LENKŲ KALBA

6.30 val. – Aušros Vartų koplyčioje 9, 13 ir 17 val. – Šv. Teresės bažnyčioje

KITOMIS KALBOMIS 13–18 d. 17 val. Aušros Vartų koplyčioje KIEKVIENĄ ATLAIDŲ DIENĄ 8 val. – novena ir malda už kunigus koplyčioje (lietuvių k.)

8 val. – Marijos valandos bažnyčioje (lenkų k.)

10.30 val. – rožinis koplyčioje (lietuvių k.)

16 val. – rožinis koplyčioje (lenkų k.)

18 val. – Akatistas koplyčioje (lietuvių k.)

DĖMESIO! KOPLYČIA UŽDARYTA: lapkričio 12 ir 19 d. nuo 9.30 iki 14.30 val.,

lapkričio 15 d. nuo 10 iki 11 val.

Išsamiau www.ausrosvartai.lt

Lapkričio Artuma: kontroversiškasis Meilės džiaugsmo skyrius Paskelbus laišką Amoris laetitia, didžiausias susidomėjimas ir diskusijos kilo dėl jo aštuntojo skyriaus – „Lydėti, įžvelgti ir įtraukti silpnumą“, skirto ieškoti, kaip Bažnyčia gali padėti civilines santuokas sudariusiems išsituokusiesiems bei gyvenantiems be santuokos. Popiežius Pranciškus puikiai laiško įžangoje nuspėjo, kad „aštuntas skyrius visiems pasirodys labai aktualus“ (AL 7). Taigi, apie ką šis skyrius, dėl kurio iki dabar Bažnyčioje lūžta ietys, o popiežius vis dar kviečiamas dėl jo pasiaiškinti?

Dėmesio! Metinė prenumerata jau prasideda!

Kai viskas brangsta – Artuma nebrangsta!

Visų 2018-ųjų prenumerata kainuos tik 21 eurą.

Užsiprenumeruoti galima „Lietuvos pašto“ skyriuose arba internetu (prenumeruok.lt, indeksas 5010), redakcijoje (Rotušės a. 23, Kaunas, tel. 8 37 20 96 83, 8 673 13 303).

www.artuma.lt