Laukiantys meiles by Artuma

Laukiantys meilės

„Artumos“ priedas apie globą ir įvaikinimą

Allan Korup nuotrauka

Dvi moterys Kartą gyveno dvi moterys. Jos niekuomet nebuvo susitikusios. Vienos iš jų nepameni, o kitą vadini mama. Tai du skirtingi gyvenimai, o abu sukūrė tavąjį. Viena – tavo kelrodė žvaigždė, kita – tau šviečianti saulė. Viena dovanojo gyvybę, kita mokina gyventi, Viena suteikė meilės poreikį,

kita čia tam, kad besąlygiškai tave mylėtų. Viena dovanojo tau vardą, kita moko juo didžiuotis, Viena pasėjo talento sėklą, kita stengiasi parodyti tikslą. Viena suteikė jausmus, kita ramina tavo baimes, Viena matė tavo pirmąjį žvilgsnį, kita džiovina tavo ašaras. Vienai teko tave palikti – kitaip ji negalėjo; kita meldė vaikelio, – ir Dievas atvedė ją pas tave. Ir kai tu su ašaromis akyse užduosi jau daugelį amžių iškylantį klausimą: Paveldėjimas ar aplinka – kas tave sukūrė? Aš pasakysiu: „Nei tas, nei tas, mažute. Tave sukūrė dvi skirtingos meilės.“ Autorius nežinomas Iš anglų kalbos vertė Rūta Ablonskytė-Dūdonienė

Nepaliksiu jūsų

našlaičiais

ai – Jėzaus žodžiai mums (Jn 14, 18). Ir mes žinome, kad Jis įvykdo tai, kai pažada – siunčia mums savo ir Tėvo Meilės Dvasią – Guodėją, Užtarėją, Globėją. Tačiau mūsų tarpe vis dar yra našlaičiai arba jaučiasi tokiais, nes yra palikti savo tėvų. Ar ir jiems yra skirti tie Kristaus žodžiai? Kai prieš trisdešimt metų Italijoje grupelei entuziastų kilo mintis „mūsų kraštas be vaikų namų“, ji skambėjo tada panašiai, kaip šiandien šūkis „Lietuva be vaikų namų“. Šiandien Italijoje ta iniciatyva jau tapo tikrove. Jei atėjusio į šį pasaulį vaikelio negali auginti jo gimdytojai, tėvų meile apgaubti yra pasiruošę globėjai ar įtėviai. Tai žmonės, kurie jau žino, kad, norint patirti Dievo meilę ir artumą savo gyvenime, turi ta meile dalytis su mažiausiu ir silpniausiu. Šie naujieji vaikų globėjai ir tėveliai dovanoja savo laiką ir rūpestį brangiausiam turtui – naujai augančiam žmogui. Mūsų tėvynė, brangieji, turi rūpestį – labai daug vaikų auga globos įstaigose, o ne šeimose. Ar mums, lietuviams, įmanoma tapti panašia tauta kaip italų ar armėnų, kur vaikų namai yra ypač retas reiškinys, kur ištikus bėdai vaikas priglaudžiamas jį mylinčių globėjų ar įtėvių šeimoje? „Tavo tikėjimas išgelbėjo tave“ – šį sakinį ne kartą girdime Evangelijose iš Jėzaus lūpų, kai žmonėms atsitinka nuostabių dalykų. Šiandien tikėjimas, kad Lietuvoje kiekvienas gimęs vaikas gali augti šeimoje, yra tikrai didelis. Tačiau jau dabar nors ir nedidelis būrelis globėjų ar įtėvių, norinčių įsivaikinti arba nuolatinei ar laikinajai globai priimti į savo šeimą vaikų, rodo, kad tai nėra utopija. Gal ir Tavo šeima norėtų prisijungti prie šios įtėvių ir globėjų bendruomenės, mylinčios tokius vaikus? Tedrąsina mus visus šiandien tas įkvepiantis Jėzaus žodis: „Nebijokite!“

Didelis iššūkis – gyventi D

raugai dažnai mūsų klausia: „Kaip gyveni?“, atsakome trumpai: gyvenu gerai, blogai, pakenčiamai; be abejo, retkarčiais galime gyventi liūdnai, bet tai viskas. Tačiau kai kas nors paklausia: „Kokia tavo gyvenimo istorija?“, nepakanka trumpo atsakymo. Toji istorija ypatinga, niekam neprilygstanti, jai papasakoti reikia laiko. Išgirdę galime linktelėti galvą, nustebti ar net likti šokiruoti. Trumpos laiko atžvilgiu, bet įstabios patirtimi istorijos akimirkomis su mumis dalijasi Giedrė, kuri patyrė artimiausiųjų išdavystę, perėjo ugnį ir vandenį, bet dabar liudija, kad gyvenimas yra kupinas malonių.

Giedre, kokia Tavo gyvenimo istorija? Gyvenau su mama. Kai man buvo septyneri, ji pradėjo labai daug gerti, išsikraustėme gyventi į prastą rajoną. Gimus sesei, mama mus palikdavo, turėdavau prižiūrėti sesę, man tuo metu buvo aštuoneri. Nenoriu net prisiminti: mes badavome, neturėjome, ko valgyti. Mane tiesiog pasiėmė iš mamos, nes būčiau pražuvusi, o sesė liko gyventi su ja, bet ir ji ten ilgai neužsibuvo. Buvo atiduota globėjai, su kuria gyveno dvylika metų, o paskui pakliuvo į vaikų namus. Svarsčiau galimybę globoti sesę, bet dabar jai

16 metų, tad iki pilnametystės liko nedaug, o ji nenori niekur važiuoti. Aš nebuvau įvaikinta, tačiau du kartus buvau globojama. Iš pradžių mane globojo močiutės sesuo, pas ją pragyvenau septynerius metus, bet neištvėrusi susikroviau daiktus ir išėjau. Močiutės sesuo yra valdinga ir nepakenčianti prieštaravimų, nepripažįsta meilės, apsikabinimų, sako, kad tai – amerikietiška. Jos manymu, vaikų nereikia glostyti ir myluoti. Jei neatlikdavau kokio darbo, tai pridėdavo dar penkis, kad kitą kartą spėčiau padaryti. Ji visada gąsdindavo, kad atiduos mane į glo-

bos namus. Žinojau, kad esu našta, todėl ir išėjau į Vaikų gerovės centrą. Ten truputėlį apsižiūrėjau ir supratau, kaip sunku vaikams, kurie taip gyvena ne metus, o trejus, penkerius ar dar daugiau. Du mėnesius ir aš ten gyvenau, tada mane paėmė globėja. Pas ją praleidau dvejus metus ir išėjau gyventi savarankiškai. Kaip sutarei su savo globėja? Globėja labai gera, iš jos gavau daug pamokymų, pasisėmiau patirties. Ji man kaip mama. Neseniai buvo susilaužiusi koją, tai vežiau į ligoninę, nes ji man labai rūpi. Esu kaip dukra, padedu, kiek galiu; kai gyvenome kartu, padėdavau dar daugiau. Iš jos gavau tai, ko negavau iš savo mamos. Buvau šešiolikos ir neabejojau, kad iš centro manęs niekas nepasiims, bet globėja, net nepažiūrėjusi, kaip atrodau, tiesiog pasakė, kad mane pasiima. Pirmą kartą pamačiau tą šeimą važiuodama ne apsižiūrėti, o gyventi. Ar palaikai ryšį su biologiniais tėvais? Mamą buvau parsivežusi pas save, nes su vyru turime namą už Kauno. Bandžiau jai padėti, kad keistųsi, bet teko vežti atgal. Mama pradėjo vaikščioti po kaimą, ieškoti draugų. Ji mums net ačiū nepasakė; bandėme padėti vieną, antrą kartą, bet nepavyko. Nuleidau rankas... Taip pat turiu tėtį, jis menininkas, gyvena kitame mieste, turi dar vieną dukrą nuo kitos moters, bet ir su ja nebendrauja. Mes susitikome, jis pasidžiaugė ma-

nimi, kad gražiai užaugau. Kiekvienam mama ir tėtis yra šventi, ir tai, ką jie sako, atrodo ne mažiau šveñta. Kai išsiskiri su tėvais ne savo noru ir supranti, kad jie daugiau neskambins, nerašys ir nenorės susitikti, pasidaro labai skaudu... Labai trūko tėvų, – jų visiems vaikams trūksta, ir tai daro poveikį mano pačios šeimai. Tokius dalykus tenka ilgai gydyti.

Gyvendama globos įstaigoje žinojau: atiduočiau viską už tai, kad turėčiau tėvus. Tas jausmas, kai tave pasiima, yra ypatingas. Mama mane per daug įskaudino, tačiau jos atstoti niekas negali. Pasakojau jai apie savo šeimą, gyvenimą, tačiau jai nerūpi. Ji mane kaltina, kad išėjau iš namų, o pati nesijaučia kalta. Tokie pokalbiai sukelia man labai daug jaudulio bei nerimo. Dabar mamai nieko nebepasakoju, net to, kad laukiuosi. Kai negėrė, viskas buvo kitaip, atrodė kaip kitas žmogus – tokia gera, nors prie širdies dėk. Paskui išėjo, praėjo metai, o ji nesirodė, ir taip ne kartą. Ėjau į išgydymo maldą, nes turiu daug traumų. Tačiau po truputį pradedu atsigauti. Kartais, kai pradedu liudyti kitiems, viskas atsinaujina, ir tai nėra malonu. Mano uošvis man pataria daug melstis už save, ypač tada, kai pradedu liudyti, nes be maldos žmogus gali

visiškai palūžti. Net dabar mane ištinka daug nelaimių, tokių kaip avarijos bei artimojo mirtis. Klausiu Dievo, kaip man tai ištverti, einu į bažnyčią ir, atrodo, niekas nepadeda. Tik praeitis vis sugrįžta... Kas sunkiausia buvo augant? Susidūriau su daugybe sunkumų, kaip mano uošvis sako – vaikai iš globos įstaigų yra labai nenuspėjami: viena sako, kita daro. Šitaip elgdamasi ilgai nepritapau visuomenėje. Mokiausi „Aušros“ gimnazijoje, kartu su manimi mokėsi elito vaikai, o aš važinėdavau iš kaimo, nebuvau apsirengusi, kaip reikėtų. Klasiokai šaipėsi, o ir mano elgesys buvo netinkamas – jei man kažką pasakydavo, iškart vydavausi ir mušdavausi. Vis ką nors ne taip, ne vietoj ir ne laiku padarydavau ar pasakydavau; kartais šalia esantiems būdavo gėda.

Globėjai patys turbūt nesuvokia, kiek daug tam vaikui duoda, kokį gyvenimą kuria. Su savo vyru ir uošviais susipažinau septyniolikos metų, – tai man labai padėjo. Visur ieškojau meilės ir ją radau. Mano vyro šeima tikinti, tad prasidėjo visai kitoks gyvenimas, daug šnekėdavomės, važinėdavome į Pakutuvėnų stovyklą ir taip pažinau save, supratau, ko

man reikia ir kas manyje negerai. Žmonės, kuriuos sutikau, nesakė, kad jiems nepatinka mano išvaizda, elgesys, padėtis visuomenėje ar dar kas nors, – jie tiesiog šiltai mane priėmė tokią, kokia esu. Man labai pasisekė. Ištekėjau prieš ketverius metus, – tuomet man buvo dvidešimt vieni, susilaukiau sūnaus (jam dabar treji su puse), laukiame ir antros atžalos. Per tą laiką baigiau mokslus, apsigyniau magistrą. Kuo skiriasi vaikai iš globos įstaigų nuo gyvenančių šeimose? Visuomenė mano, jog vaikai iš įstaigų yra psichiškai nesveiki, tačiau taip nėra. Jie turi dvasinių ir emocinių sunkumų. Gyvendama globos įstaigoje žinojau: atiduočiau viską už tai, kad turėčiau tėvus. Tas jausmas, kai tave pasiima, yra ypatingas. Aišku, reikia žinoti, kad tie vaikai ne iš karto padėkos, jie labai uždari. Normalioje šeimoje augantys vaikai atviresni, nebijo kalbėti; o prie sužeistų ir paliktų vaikų prieiti sunkiau. Tai didelis iššūkis globėjams. Mano geriausios draugės tėvai, užauginę keturis vaikus, iš vaikų namų pasiėmė mergaitę; žiūriu į juos ir matau, kad tokioje šeimoje norėčiau gyventi. Jie patys turbūt nesuvokia, kiek daug tam vaikui duoda, kokį gyvenimą kuria. Ta mergaitė mato pavyzdį, kurio aš nemačiau. Vaikai dažnai neturi tinkamo pavyzdžio, lygiuojasi į tą, kuris šalia. Jie nemoka atsirinkti, ar tai geras pavyzdys,

Kas Tave stiprina ir palaiko? Per išgydymą Dievas duoda malonę ir daug stiprybės. Tai mane ir palaiko. Kai laukiausi sūnaus, pernešiojau jį, tad nuėjau pas vieną kunigą užtarimo maldos prašydama jo melstis, kad nereikėtų niekaip skatinti vaikelio atėjimo į šį pasaulį, kad ateitų pats, kada reikia. Grįžau namo ir kitos dienos paryčiais prasidėjo gimdymas. Paprasti, gyvenimiški dalykai suteikia daugiausia laimės. Atradusi tikėjimą pamačiau kitokį pasaulį, verkiau, nes iš vidaus išėjo didžiulis skausmas ir atėjo Šventoji Dvasia, kuri yra nepaaiškinama, bet priverčia susimąstyti. Yra daug išbandymų, kuriuos turime praeiti, bet geriau rinktis dorą gyvenimą su išbandymais nei nedorą.

„Pastogės“ nuotrauka

ar ne. Man taip pat atrodė, kad gerai gyvenu, net nepriteklius netrukdė; tačiau pamačiusi, kaip gyvena normalūs žmonės ir kokie yra jų vaikai, patyriau šoką. Suvokiau, kaip viskas yra ir kaip turėtų būti. Matydama tinkamą pavyzdį, pastebėjau, kad turiu talentų, moku piešti, dainuoti, – nuo pat mažens to nežinojau. Pradėjusi mokytis gimnazijoje daviau savo vaizduotei laisvę ir pavyko atrasti savyje tai, kas buvo užslėpta. Atsirado noras mokytis, atsitraukė beviltiškumo jausmas. Neturėti pavyzdžio – sunki problema.

Ar gali moteris

užmiršti savo mažylį, būti nešvelni savo įsčių sūnui? Net jeigu ji ir užmirštų, aš tavęs niekad neužmiršiu. Štai! Įrėžiau tavo vardą savo rankos delne. Iz 49, 13. 15–16a

Dėkoju už pokalbį! Kalbino Valdonė MINCIŪTĖ

„Pastogės“ nuotrauka

Laikinųjų globėjų vaidmuo yra itin svarbus ir reikalingas. Tai tiesioginė pagalba vaikui kritiniu laikotarpiu, kai sprendžiasi jo likimas.

Jei susidomėjote globa ar įvaikinimu, kreipkitės į Vaiko teisių apsaugos skyrių pagal savo gyvenamą vietą. Adresus ir daugiau informacijos apie globą arba įvaikinimą galite rasti internete www.ivaikinimas.lt

Laikinieji globėjai. Kas jie?

trodytų savaime suprantama, kad, priimdamas vaiką globoti į savo šeimą, įsipareigoji juo rūpintis iki pilnametystės. Taip, daliai vaikų, patekusių į globą, reikia nuolatinių globėjų, kurie jį užaugintų iki pilnametystės ir išleistų į gyvenimą. Tai iš tiesų labai atsakingas bei altruistinis sprendimas, kuriam ryžtasi nedaugelis, nes dalį žmonių, galinčių atverti savo namus ir širdis tėvų globos netekusiems vaikams, pristabdo abejonės ir nuogąstavimai: ar užteks jėgų ir stiprybės užauginti šeimos netekusį vaiką. Tačiau yra ir kita, mažai visuomenėje žinoma, tačiau labai reikalinga ir prasminga vaikų globos rūšis – tai laikinoji vaiko globa. Ji reikalinga vaikui tuo laikotarpiu, kol nėra aišku, ar jis galės grįžti atgal į savo tėvų namus, ar jam bus reikalinga nuolatinė globa. Kasmet Lietuvoje apie 2 500 vaikų patenka į laikinąją globą, kurios tikslas – grąžinti vaiką į biologinę šeimą. Dalis šių vaikų apgyvendinami giminaičių šeimose, tačiau daugiau nei pusė jų tokios galimybės neturi ir yra apgyvendinami institucijose. Maždaug pusė vaikų, patekusių į laikinąją globą, po socialinio darbo su šeima, kuris trunka apie pusę metų, grąžinami biologiniams tėvams. Tuo sunkiu ir labai neapibrėžtu laikotarpiu, kol vaiko tėvai sprendžia savo problemas, dėl kurių vaikai pateko į globą, jų vaikams ypač reikalinga saugi,

pastovi šeimos aplinka, o ne institucija, kur gyvena daug vaikų, prižiūrimų nuolat besikeičiančio personalo. Institucijoje gyvendami vaikai neturi galimybės jaustis emociškai saugūs, tvirti, jiems nuolat reikia prisitaikyti, jie jaučia didelį nerimą. Tokiems vaikams galėtų padėti laikinieji globėjai – žmonės, pasirengę priimti ir globoti vaikus savo šeimose tol, kol vaikų biologiniai tėvai galės juos susigrąžinti arba bus priimtas sprendimas dėl vaiko nuolatinės globos vietos. Laikinųjų globėjų vaidmuo globos sistemoje yra labai svarbus ir reikalingas. Tai tiesioginė pagalba vaikui tuomet, kai jos labiausiai reikia – kritiniu laikotarpiu, kai sprendžiasi vaiko likimas. Nemažai laikinųjų globėjų šeimų, pamilusių vaiką ir pajutusių su juo artimą ryšį, apsisprendžia nuolatinei globai – jį auginti ir visam gyvenimui susieti savo likimus.

Mūsų gyvenimas – kova už žmogų A

ldona PAŠKEVIČIENĖ, ilgametė globėja, jau užaugino dešimt vaikų. Jos namų ir širdies durys iki šiol atvertos visiems buvusiems globotiniams. Kai ji pernai šventė 60 m. jubiliejų, pasveikinti susirinko gausus būrys suaugusių globotinių su savo šeimomis. Štai ji pati dalijasi savo patirtimi bei prisiminimais.

Nereikia plačiai atsimerkti, kad pamatytume mus supančias blogybes. Viena iš jų – sunkus vaikų, savo namuose neradusių šilumos ir meilės, patyrusių smurtą, gyvenimas. Apie vaikų globą visuomenė plačiai informuojama. Ypač akcentuojama tai,

Jie visi turi vieną bendrą bruožą – be galo nori būti mylimi. kad globėjai vaikui išlaikyti gauna 520 Lt globos pašalpą. Pagal televizijos humoro laidas globėjui klijuojamos lengvo uždarbio ieškotojo etiketės. Vaikų globa verčiama farsu, tačiau per daug nesusi-

mąstoma, kas tai yra iš tikrųjų. Norėčiau apie mūsų ir globojamų vaikų gyvenimą pasidalyti mintimis su tais, kuriems rūpi ne vien pinigai, bet ir kita, kur kas svarbesnė mūsų gyvenimo pusė. Globėjų šeimose apgyvendinami vaikai dažniausiai būna visapusiškai apleisti, per trumpą savo gyvenimą patyrę tikrą kančią, praradę tikrovės pojūtį, nejaučiantys skirtumo tarp gėrio ir blogio, depresiški, netikintys, kad juos supras ir užjaus. Daugumai jų reikia medikų pagalbos. Kai kurie turi žalingų įpročių, stokoja asmens higienos įgūdžių. Kai kurie keletą savaičių ar mėnesių niekaip neatsivalgo, niekaip negali numalšinti alkio. Eidami miegoti, nešasi ką nors pasislėpti po pagalve arba bateliuose...

Aldona Paškevičienė švenčia 60-metį (viduryje, su gėle)

Tačiau jie visi turi vieną bendrą bruožą – be galo nori būti mylimi. Įvairiais būdais išreiškia savo meilę ir provokuoja globėjus, norėdami įsitikinti, ar jie tikrai yra reikalingi. Mažyliai šeimoje adaptuojasi greitai. Jų akelėse išnyksta baimė, jie nebeverkia naktimis, pasijunta saugūs. Paaugliai labai išgyvena dėl savo padėties, yra pernelyg jautrūs, nori ypatingo dėmesio. Dažnai jaučiasi nevisaverčiai tarp bendraamžių, yra impulsyvūs, sunkiai pamiršta gatvės gyvenimą, o jis traukia itin stipriai. Mano šeimoje nuo 1996 iki 2006 m. vienas po kito laikinai gyveno 10 vaikų, kurių amžius buvo nuo dvejų iki šešiolikos metų. Keletas žodžių apie juos.

Dvylikametė Rasa – be galo geros širdies, jautri, bet nervinga, nežinojo, kam reikalingas tualetinis popierius. Jos dvejų metukų sesutė Rita – maža miela verksniukė. Jos rankelėse „sutirpdavo“ bet koks daiktas. Užmigdavo tik laikydamasi kam nors už plaukų. Tyli, rami, bet visko bijanti aštuonmetė Kotryna ir jos keturiolikmetė sesuo Erika. Šios kraitis – visa grupė paauglių ir vyresnių jaunuolių. Jų įtaka buvo tokia stipri, kad Erika bėgdavo iš pamokų, nepareidavo nakvoti. Vėliau gailėdavosi. Rašė man laiškus ir įteikdavo prieš miegą. Gražūs laiškai, kupini nuoširdumo ir meilės. Paskatinau ją parašyti savo gyvenimo istoriją, kurios ištrauka buvo išspausdinta „Kauno dienoje“.

Aštuonerių metų Gintas šlapindavosi naktimis. Šešiametis Vaidas ir aštuonmetis Gytis – mažieji broliukai „tarzanai“. Kol jie gyveno, buvau kaip ta beždžioniukų mamytė iš žinomo animacinio filmuko. Labiausiai jiems patiko kuo garsiau trankyti duris ir muštis vienam su kitu. Mes, globėjai, kas mėnesį rinkdavomės į Vaikų gerovės centrą „Pastogė“ pasimatyti vieni su kitais, pasidalyti rūpesčiais ir džiaugsmais. Dažnai tekdavo vieniems kitus guosti, paremti,

Vaikas iš laikinųjų globėjų išsineša supratimą, kas yra darni šeima, gražūs ir šilti tarpusavio santykiai. padėti įveikti sudėtingas situacijas, o jų tikrai būta ir liūdnų, ir linksmų: berniukas pasisavino visas globėjos santaupas; trys mergaitės, norėdamos pradžiuginti globėją, nupjaustė gėles vazonuose ir sumerkė į vazas; mergaitė sukarpė naktines užuolaidas ir padarė kutus, „kad būtų gražiau“. Viena pirmųjų „Pastogės“ globotinių paauglė mergaitė – sąvartyno gyventojų dukra. Daug kantrybės ir pasiaukojimo reikėjo globėjai, kad palūžusiai, kentusiai alkį, šaltį, prievartą mergaitei padėtų suprasti, kad yra kitoks – gražesnis ir švaresnis – gyvenimas. Ši mergaitė dabar jau mergina, ji niekada nebegyvens taip, kaip gyveno jos tėvai.

Ir dauguma kitų vaikų, kuriems per keletą savaičių nudyla apavas, vis pasitaiko vinis, suplėšanti drabužius. Kenčia mūsų butų sienos, lovos, lempos, televizoriai. Dūžtančios lėkštės – tik smulkmena. Žinoma, vaikai nieko nedaro tyčia, tiesiog taip jau atsitinka.

Toks tad mūsų gyvenimas, reikalaujantis iš mūsų – globėjų – ne vien tinkamo pinigų panaudojimo, bet ir moralinės atsakomybės. Tai mūsų kova už žmogų. Didžiausias atpildas – vaikų laiškai, jų prieraišumas, meilė, žinojimas, kad sugrįžęs į savo šeimą ar perėjęs į nuolatinę globą vaikas saugos šiltus prisiminimus apie mūsų namus. Vaikas iš laikinosios globos išsineša supratimą, kas yra darni šeima, gražūs ir šilti tarpusavio santykiai. Mes, globėjai, tikimės, kad ateityje, kai suaugę mūsų globotiniai kurs savo šeimas, pritaikys šią patirtį asmeniniame gyvenime ir jų vaikams nereikės nei laikinosios, nei nuolatinės globos.

Įvilioti į nuotykį G

yvybė – neįkainojama Kūrėjo dovana, absoliutus gėris, o šeima yra tarnystė, į kurią Dievas mus kviečia. Taip supranta Galina ir jos vyras Vytenis, auginantys tris įvaikintus vaikus: Gabiją, Viltę ir Danielių (vaikų vardai pakeisti, – red. past.). Moteris teigia, kad vaikai gyvenimui suteikia prasmę; jis ima spindėti ryškiomis spalvomis. Bendrystė yra gyvenimo variklis, kurį užvedus norisi siekti daugiau, keistis drąsiau, augti tikslingiau ir dovanoti save iki galo. Gyvenimo išbandymai, kuriuos šeima ištvėrė, drauge apdovanojo laime, džiuginančia ir įkvepiančia dalytis patirtimi su kitais, o šį kartą ir su Jumis, mieli Skaitytojai. Labai smalsu išgirsti, kodėl nusprendėte įsivaikinti pirmąjį vaiką? Be vaikų šeimos kaip ir nebuvo. Gyvenome dviese su vyru, turėjo atsirasti bendro buvimo vaisius... Prieš tai turėjau nevaisingumo problemų, nesėkmingų nėštumų, negimdinių nėštumų, persileidimų. Ačiū Dievui, nepasiryžau tokiems drastiškiems sprendimams kaip apvaisinimas mėgintuvėlyje ir pan. Nors gydytojai jau kalbino mane pabandyti, bet Dievas apšvietė protą ir apsaugojo nuo šitų veiksmų. Per tą laikotarpį man buvo kilusi mintis įsivaikinti: maniau, kad labai trokštu savo vaiko, bet juk tiek daug vaikų jau yra šiame pasaulyje, tik jie niekam nereikalingi. Turbūt Dievas

iš anksto ruošė mus tolesniam žingsniui, kuris nebuvo visiškai sąmoningas. Tai atsitiko prieš trylika metų. Tuo metu nevyko jokių kursų, pasiruošimų, nieko panašaus. Pamatėme straipsnį, kuriame buvo rašoma apie tėvų paliktą mergaitę. Tuo straipsniu labiau buvo kreiptasi į motiną, tikintis, kad ši panorės mergaitę pasiimti atgal. Mudu su vyru paskambinome ir pasakėme, kad norime ją pasiimti. Taip atsirado mūsų Gabija, pirmoji mergytė, kurią įsivaikinome; jai tuo metu

Déz Magnér nuotrauka

buvo vos mėnuo. Aš visiškai pasinėriau į vaiką, o mano vyras tiesiog buvo kartu. Jaučiau labai didelę atsakomybę, nuolatinę įtampą, norėjau viską padaryti tobulai, skaičiau daug knygų. Nors pirmoji mergaitė ir daug sirgo, buvo gana rami. Jos ligos man sukeldavo didelę paniką ir baimę. Supratau, kad su baimėmis nereikia kovoti, nes jų niekada nenugalėsi; reikia priimti situaciją. Kaip Jūsų šeimoje atsirado antroji dukrytė? Žinau, kad būtent šis įvaikinimas sukėlė daugiausia nerimo, abejonių bei iššūkių. Antrasis įvaikinimas buvo sąmoningas apsisprendimas, bet nežinau, ar bū-

Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte. Mt 25, 40

čiau ryžusis tam, jei būčiau žinojusi, kas manęs laukia. Tai buvo aštuonių mėnesių mergaitė. Mes visi, taip pat ir Gabija, tą mergaitę lankėme kūdikių namuose, drauge dalyvavome visame procese. Vyresniajai dukrelei buvo penkeri ir ji labai norėjo sesės. Taip paprastai atsirado Viltė. Pirmieji trys mėnesiai buvo labai sunkūs. Ji tiesiog visiškai nemiegojo, buvo neįmanoma jos priglausti, panešioti; ji mus stumdavo, siaubo pilnomis akimis žiūrėjo į mane ir ypač į vyrą, nes per aštuonis savo gyvenimo mėnesius turbūt buvo nemačiusi nė vieno vyro, gi dauguma darbuotojų kūdikių namuose – moterys. Vyras jai buvo baisi būtybė, kalbanti baisiu balsu. Mergaitė buvo

labai pažeista, susidūrėme su be galo sunkia padėtimi, tik Dievo malonės dėka ištvėrėme. Ilgą laiką negalėjau nuo jos atsitraukti, viską išmokau daryti kaire ranka. Mergaitė buvo labai reikli, turėjo daug sunkumų. Pabrėžiu – turėjo. Viskas pradėjo keistis į gerą pusę tada, kai atsirado trečias vaikas. Šis sprendimas taip pat buvo logiškas, nes tai leido ir mūsų finansai, viskas rodė, kad turėtų atsirasti dar vienas vaikas. Sakote, buvo itin sunku su Vilte, ir būtent tada nusprendėte įsivaikinti trečiąjį vaiką. Kodėl? Kai susipažinome su Danieliumi, trečiuoju mūsų vaiku, jam buvo devyniolika dienų. Tą dieną, kai turėjome jį pasiimti, man paskambino ir pasakė, kad berniukas susirgo, guli reanimacijoje, yra labai sunkios būklės. Nusprendžiau, kad važiuosiu ten, nelauksiu, kol jis pasveiks arba numirs. Ligoninėje kartu išgulėjome dvi savaites, bandėme išsaugoti gyvybę. Namo grįžome visiškai suartėję, nes nelaimė žmones tikrai suartina. Kai grįžome, viena dukra tiesiai klausdavo, kada išvešiu tą vaiką, kiek čia galima?! Bet tai irgi praėjo. Pirmi metai buvo taip pat sunkūs, daug sirgome, tik neteko gultis į ligoninę. O aš to paniškai bijojau. Danieliaus atsiradimas atplėšė mane nuo viduriniosios dukters, o ją – nuo manęs, atsirado pusiausvyra. Dukrelė pradėjo suprasti, kad šalia yra silpnesnis, dėl jo privalo įveikti save ir priimti kitokias aplinkybes. Spren-

dimas jau padarytas, nebuvo kur trauktis. Mes labai daug ir atvirai bendraujame, turbūt todėl viskas vyko paprasčiau. Nebuvo jokio atskiro pokalbio, tai tiesiog vyko natūraliai, sprendimas po sprendimo. Apsispręsti padėdavo suvokimas, kad gyvybė – absoliutus gėris ir žmogus vertingas jau vien dėl to, kad yra. Kaip artimieji reagavo į naujų šeimos narių atsiradimą? Manau, kad šalia esantys tiesiog nedrįso man nieko sakyti. Žmonės žiūri į įtėvius per didinamąjį stiklą, bet nieko nesako, viskas lieka tarp eilučių. Atvirumas šalia esantiems yra didelė auka. Kai parsivežėme pirmąją mergaitę, kaimynai paklausė, ką jiems sakyti, kai kas nors

Geriems darbams Dievas visada duoda malonių. klausinės apie ją. Prašiau, kad sakytų, kaip yra, nejaugi įsivaikinimas yra nusikaltimas?! Įvaikinimo faktas mūsuose vertinamas neigiamai. Geriau jau būti alkoholikų vaiku, negu įvaikintam. Mano tėvai jau amžinąjį atilsį, o vyro tėvai vaikus priėmė, tik labai atsargiai žiūrėjo. Ką judviem su vyru, kaip šeimai, davė įvaikinimas? Esu labai kūrybingas žmogus, nuo pat jaunystės visada turiu turėti krūvį.

Užimtumas disciplinuoja žmogų, ugdo atsakingumą, sutelkia. Bendra atsakomybė, tenkanti man ir vyrui, laiko mus kartu, mūsų santykiai vystosi, o juk moteris dažniausiai ir būna iniciatorė juos kuriant. Mudu su vyru pasiekėme labai daug. Kartu gyvename dvidešimt metų ir tik dabar išmokome draugauti, bendrauti, palaikyti draugiškus santykius. Esame labai skirtingi, bet gyvename viltimi, kad rytoj bus geriau.

Drąsa yra apsisprendimas, kaip ir meilė, kuri irgi yra apsisprendimas. Kas Jūsų gyvenime pasikeitė po įsivaikinimo? Vaikai labai išlaisvina iš egoizmo, nes žmogus vis tiek linkęs būti egoistu, traukti į save. Kai šalia yra vaikai, nori nenori tu vis tiek išeini iš savęs. Šeima yra bendruomenė, kurioje visada yra erdvės kūrybai. Kuo labiau įveikiame egoizmą, tuo tobulesnį santykį galime kurti. Kartais būna taip sunku, kad tik Dievas gali padėti, niekas kitas. Kai matau, kad mano vyrui sunku, aš meldžiuosi už jį, nes sakydama kažką jį dar labiau išblaškyčiau. Ką patartumėte tėvams, kurie svarsto galimybę įsivaikinti, bet neišdrįsta? Žodžiai noriu, nenoriu yra labai įtartini. Kai atsiranda žodis noriu, tai visada

būna ir argumentų, kodėl to reikia, kai nenoriu – lygiai taip pat. Manau, kad atėjus tokiai minčiai reikia nepamiršti, kad tai gera mintis, kuri veda į gailestingumo darbus. Geriems darbams Dievas visada duoda malonių. Vadinamoji drąsa yra apsisprendimas, kaip ir meilė, kuri irgi yra apsisprendimas, valios aktas. Be Dievo meilė ir gyvenimas tiesoje negalimi, be Jo tai tik iliuzija. Priėmus sprendimą, drąsa gali atsirasti kaip malonė. Kartais drąsa kyla iš nesupratimo, ką tu darai, nesuvokimo, kas tavęs laukia. Kiekvieną įvykį galima priimti kaip padarinį arba kaip priežastį kažko kito, kas dar tik įvyks. Galbūt pats Dievas įvilioja į nuotykį, o mums lieka tik melstis, nes tikrai galima išmelsti. Maldoje esame arčiausiai Dievo plano. Dėkoju už pokalbį. Kalbino Valdonė MINCIŪTĖ

Noriu būti Tau mama! K

iekvienai mamai, sūpavusiai mažylį (ar jį dar tik pilvelyje sūpuojančiai), kūdikio laukimas ir jo atėjimas virsta vienu pačių svarbiausių gyvenimo momentų. Tokiu intymiu ir kiekvienai asmenišku, tačiau bendru, kai prabylama apie rytinį pykinimą, vis didėjančias liemens apimtis, vaikelio išdaigas pilvelyje, pasiruošimą jo atėjimui ir daug kitų dalykų. Bet yra mamų, kurių laukimas kitoks. Kitoks jau todėl, kad jų mažyliai nėra „netyčiukai“, bet ir „planuotais“ jų nepavadinsi – nežinai, kaip ilgai truks laukimas, negali nuspėti, kada pagaliau jį pamatysi. Bet šios mamos taip pat laukia ir pro ašaras šypsosi, kai jie pagaliau ateina...

Dar vaikystėje svajojau būti mama – patikdavo klausytis tetų, besidžiaugiančių būsima motinyste, matyti jas storas, pūškuojančias, bet stebuklingai gražias. Vėliau netverdavau džiaugsmu, kai jos leisdavo kieme pavežioti jų atžalas vežimėliuose. Patiko viskas – juos nešioti, kalbinti, su jais žaisti. Jau tuomet norėjau auginti, sūpuoti, myluoti, glausti pačius mažiausius žmogiukus pasaulyje. Buvo aišku – noriu būti mama.

Bėgo metai, įgimtas motinystės instinktas niekur neišblėso. Baigiau mokslus, likimas lėmė sutikti žmogų, kurį įsimylėjau, su kuriuo troškau sujungti gyvenimą. Ištekėjau ir visada laukiau tos akimirkos, kai pagaliau pasauliui padovanosiu gyvybę, kurią norėjau labai mylėti. Tačiau likimas kartais mėgsta papokštauti, o ilgus metus puoselėtos svajonės nutolsta kažkur toli toli. Laukėme gandrų, bet jie plačiu ratu aplenkdavo mūsų namus,

nešdami vaikišką klegesį kitiems. Vėliau sužinojome, kad susilaukti savų vaikučių mums nepavyks... Prabėgo septyneri metai, kupini vilties, laukimo, nusivylimo, ašarų, kol supratom, kad negalim pradėti gyvybės, tačiau galim mažai gyvybei padėti rasti kelią į mūsų šeimą. Nusprendėm įsivaikinti.

Negalim pradėti gyvybės, tačiau galim mažai gyvybei padėti rasti kelią į mūsų šeimą. Žinojau, kad niekada negalėsiu suprasti, ką reiškia jausti plakančią mažą širdelę po krūtine, nejausiu kūdikio dūkimo pilve, nebus rytinių pykinimų ir sutinusių kojų. Nebus echoskopijų nuotraukų, kuriose užfiksuotos mielos pėdutės, o gal net atskleista paslaptis – laukiam berniuko ar mergaitės. Negalėsiu ir mažyliui papasakoti, kaip jis augo pilvelyje, priversdamas ir mane pačią pūstis it muilo burbulą. Neteks spėlioti – panašus į mamą ar į tėtį, kokios spalvos akys, o plaukai, o gal bus darbštus kaip močiutė... Žinojau, kad niekada nepranešime džiugiosios naujienos – mums gimė mažylis! – tačiau troškau bent pasakyti: mes sulaukėm mažiuko.

Taigi, nuo sprendimo įsivaikinti prasidėjo kitoks nei įprastas, tačiau savaip gražus, paslaptingas ir jautrus laukimo metas, kuris truko apie septynis mėnesius. Tvarkėme dokumentus, lankėme paskaitėles įtėviams ir laukėme Tavęs. Buvo visai nesvarbu – Tu būsi berniukas ar mergaitė. Tik kankino klausimas – kada? Norėjosi kuo greičiau, tačiau viskas užsitęsė. Bet mes buvom kantrūs. Ir paslaptingi. Kaip mamos saugo savo mažylius pirmaisiais laukimo mėnesiais ir tyliai nešioja paslaptį po krūtine, taip ir mes su Tavo Tėčiu dviese džiaugėmės ir gyvenome laukimu. Lėtai pradėjau džiaugtis tuo, ką suteikia galimybė būti mama – žvilgsnis vis nukrypdavo į vaikiškas vitrinas, lyg netyčia rankose atsidurdavo žurnalai mažylius auginančioms mamoms. Per drauge išgyventus metus su Tavo Tėčiu pasvajodavome, kad norėtume susilaukti mažylio ankstyvą pavasarį. Tas žodžių skambėjimas – atgimstanti gamta ir gimstantis kūdikis – mus svaigino. Kiekvieną pavasarį vėl atgimdavo viltis, tegul ir labai maža. Tai buvo tik svajonės, tačiau vienas išminčius yra pasakęs: „Atsargiai su norais – jie pildosi.“ Žiema skaičiavo paskutines tirpstančias dienas. Vieną naktį susapnavau tris skaidriame vandenyje šokinėjančius delfinus. Sapnas buvo ryškus ir įsimintinas, vis sukosi galvoje, nedavė ramybės. Bet, nuvijusi užplūstančias mintis, įsisukau į

Roli Seeger nuotrauka

įprastus kasdienius darbus ir reikalus. Tačiau prieš akis vis iškildavo tie delfinai. „Na ir įkyruoliai“, – pagalvodavau. Po gerų trijų savaičių suskambo telefonas. Gerai pamenu tik tiek, kad mums pranešė, jog yra mažylis, kuriam reikia namų. Viskas paskendo tarsi rūke, o mintyse sukosi tik viena mintis – o juk už lango pavasaris! Ilgai, labai ilgai lauktas mūsų pavasaris! Bandžiau save raminti, bet širdis, rodės, iššoks iš krūtinės. Aš Tavęs dar nemačiau, nežinojau, nei koks Tu, bet tai buvo nesvarbu. Žinojau, kad mums reikia Tavęs, taip, kaip Tau reikia mūsų. Ir tik tai buvo svarbu. Turėjome šilumos ir meilės, kurią norėjome atiduoti dabar jau Tau – mūsų mintyse gyvenusiam mažyliui. Laukimo dienos iki susitikimo su Tavimi buvo ilgos. Žinojau, kad mes jau

atvėrėm Tau duris, tik dar negalėjome Tavęs paliesti. Buvo saulėta ir pavasariškai šilta diena, kai mes stovėjom prie Tavęs, vis dar negalėdami suprasti, ar tai, kas vyksta, vyksta iš tiesų. Norėjosi kuo greičiau Tave prisiglausti ir tyliai pakuždėti: „Sveikas, Mažyli, aš noriu būti Tau mama.“ Tėtis grįžo į darbą, o aš skubėjau pas savo mamą. Negalėjau šios žinios jai pasakyti telefonu, turėjau pasimatyti. Ir išsiverkti. Tai buvo džiaugsmo ašaros, pirmos per septynerius metus ir septynis laukimo mėnesius. Džiaugsmo ašaros pavasarį...

Gera Tave mylėti, Mažyli. Mama Asta DUBININKIENĖ

Csaba Magdo nuotrauka

Tuomet aš sau maniau:

kaip būtų smagu įsūnyti tave kaip vaiką, duoti tau malonų kraštą, visų gražiausią palikimą tarp tautų! Vadintum mane „Mano Tėve!“ Jer 3, 19

Kaip iš dangaus V

isuomenėje girdime atgarsių, kad įvaikinimo procesas yra labai sudėtingas ir kainuoja ne tik daug laiko, bet ir nemažai pinigų. Ar tiesa, ką šneka žmonės, o gal tai tik mitas? Kaip mažiau girdėti, ką sako kiti? Patirtimi su mumis dalijasi Oksana – ji ir jos vyras Giedrius, perėję visus įvaikinimo proceso etapus, džiaugiasi dviem mažamečiais vaikais.

Ar sunku buvo apsispręsti įsivaikinti? Nebuvo sunku, net ilgai nesvarstėme. Visuomet manėme, kad turėsime savo vaikų, bet ketinome ir įsivaikinti. Mūsų šeimai labdaringos idėjos nesvetimos, įprasta, kad jei gali kažkam padėti, tai padedi, kiek galėdamas. Mudviem su vyru nebuvo skaudi vaikų tema, nors savų ir neturime. Nepraleidome daug ašarotų naktų dėl to. Ilgą laiką gyvenome sau, draugavome, drauge studijavome, būdami dvidešimt aštuonerių susituokėme. Metai bėgo, nesusilaukėme vaikų, tai nebuvo kitos išeities kaip įsivaikinti. Įsivaikinimas buvo vyro Giedriaus idėja. Jis pirmas nuėjo į vaikų globos namus, net Vaikų teisių apsaugos skyriuje pateiktas jo telefono numeris, ne mano. Įsivaikinome naujagimius: sūnui buvo trys dienos, o dukrytei – savaitė.

Ką žinote apie vaikų biologinius tėvus? Žinome sūnaus mamą; žinome, kad jo tėtis – užsienietis (turkas). Mama grįžo iš Vokietijos į Lietuvą gimdyti. Giedrius su ja buvo susitikęs, tačiau ji teigė, kad neturi vaikų, nors iš tiesų mūsų berniukas buvo ketvirtas jos vaikas. Dar prieš gimdymą ji parašė, kad atsisako vaiko. Mes esame už tai, kad mama bendrautų su savo vaiku, bet ji nerodė iniciatyvos. Norime, kad ir vaikai viską žinotų, juk tai jų gyvenimo dalis. Mergaitė, kurią įvaikinome, rasta gyvybės langelyje; galima tik spėlioti, kas jos mama. Abi mamos yra jaunos, jos nei alkoholikės, nei narkomanės. Reikia tik sveikinti, kad neišmetė, nenužudė savo vaikų, tai gerbtinas elgesys. Mokymuose išmokome nesmerkti tokių mamų.

Kokius dokumentus reikia surinkti prieš įsivaikinant? Ar tai nesukelia problemų? Tik mitas, kad tai sudėtinga. Pasirengimo procesas trunka ilgiau, – su mokymais apie devynis mėnesius, bet pačių dokumentų reikia nedaug. Reikia atnešti sveikatos pažymėjimą, pažymą

Tik mitas, kad tai sudėtinga. Pasirengimo procesas trunka ilgiau, – su mokymais apie devynis mėnesius, bet pačių dokumentų reikia nedaug. apie asmens deklaruotą gyvenamąją vietą, pajamų ir turto deklaravimo pažymą ir psichiatro išrašą. Niekur negirdėjau, kad norintiems įsivaikinti būtų atsiradę didelių problemų dėl šių dokumentų, tai tik mitas. Ką Jums davė mokymai įtėviams? Atėję į pirmą paskaitą, susėdome ratu ir dairėmės, žiūrėjome vieni į kitus, buvo nejauku. Nežinojome, kas ir kaip bus. Susipažinę pamatėme, kad mūsų grupė – labai komunikabili, dar dabar palaikome ryšius. Užsiėmimai vykdavo kiekvieną savaitę, neneigiu – atsibosdavo. Susitikimai prasidėdavo penktą ar šeštą valandą vakare, o mes su vyru tuo metu dirbome Vilniuje, tad reikėdavo išeiti iš darbo. Kol dar neturėjome vaiko, nenorėjome viešinti situacijos ir nebu-

vome tikri, kaip sureaguos darbdaviai. Tai truko tris mėnesius, bet mokymai mums patiko, davė daug naudos, pakeitė nuomonę, jau po pirmos paskaitos daug kas pasikeitė. Nusprendėme, kad įsivaikinę nieko neslėpsime nuo pačių vaikų. Žinoma, baimės visada buvo: juk mokymuose dėsto ir pažymų reikalauja svetimi žmonės – su jais reikia ne tik bendrauti, bet ir į savo namus įsileisti bei pajamas parodyti. Vieni mano – gal pasididinti pajamas, kiti – gal paslėpti naminius gyvūnus. Įtėviai susiduria su įvairiausiomis situacijomis, bet tokių mokymų reikia visiems, taip pat ir besilaukiančioms moterims. Juose kalbama ne tik apie įvaikinimą, bet ir apie pačius vaikus, jų psichologiją, raidą, atsilikimus. Baigę mokymus juokavome, kad dabar esame „testuoti tėvai“. Kiek laiko po mokymų laukėte konkretaus pasiūlymo įsivaikinti? „Virėme“ tame procese, ir staiga – tyla... Gavome atestatus ir liko tik laukti. Pirmąjį vaiką pasiūlė po pusės metų. Laukimo laikas buvo žiaurus, o paskui staiga – kaip iš dangaus nukrito... Prieš įsivaikinant buvo galima pasirinkti vaikelio lytį, bet tuomet, kai gavome pasiūlymą, lytis nebebuvo svarbi. Sėdžiu darbe, vyras Vilniuje, skambina iš Vaiko teisių apsaugos skyriaus (VTAS) ir sako: „Yra naujagimis. Per pusę valandos turite apsispręsti, nuvažiuoti į klinikas ir pasižiūrėti, tinka ar ne.“ Mano vyras iš Vilniaus

Vivek Chugh nuotrauka

net fiziškai būtų nespėjęs sugrįžti, o man vienai būtų buvę per sunku nuspręsti, todėl pasikviečiau sesę. Berniuko mama jo iškart atsisakė, todėl dokumentai jau buvo sutvarkyti, – reikėjo arba į vaikų namus vežti, arba atiduoti į šeimą. Kai vaikas vyresnis, tėvai gali iš anksto susipažinti, pabendrauti ir pan. Su kūdikiais iki trijų mėnesių yra sunkiau, nes būtent tiek laiko duodama mamai, kad ji apsigalvotų ir galbūt pasiimtų vaikelį atgal. Nusprendėme surizikuoti ir pasiimti sūnų. Gydytojai pasakojo, kad tokie maži palikti vaikeliai labai kovoja dėl sveikatos, o mūsiškis nekovojo; tarsi jautė, kad juo bus pasirūpinta.

Antrosios mergaitės laukėme šiek tiek ilgiau. Tada mums paskambino iš Vilniaus ir pasakė, kad yra mergaitė ir reikėtų atvažiuoti iškart pasiimti. Iš karto negalėjome, reikėjo susipirkti daug daiktų: vežimėlį, lovytę, drabužėlių, sauskelnių ir t. t. Kai laukiesi, iš anksto viską susiperki; o mes, nežinodami, kokio amžiaus bus vaikas, negalėjome pasiruošti. Galėjome gauti trejų metų vaiką arba visai mažutį kūdikį, kaip ir nutiko. Mums davė tris dienas pasiruošti. Tuomet važiavome „siaubti“ parduotuvių, viską susipirkome, susidėliojome ir po kelių dienų pasiėmėme mergaitę. Dar prieš mokymus ketinome nieko nesakyti artimiesiems apie įvaikinimą, bet vėliau supratome, kad vaikas tik patirtų papildomą stresą.

Mokymai mums davė daug naudos. Juose kalbama ne tik apie įvaikinimą, bet ir apie pačius vaikus, jų psichologiją, raidą, atsilikimus. Teismai dėl įvaikinimo: ar tai sudėtinga ir daug kainuojanti procedūra? Mums tai kainavo 124 Lt, bet nesu tikra, ar tas mokestis būtinas. Nežinau, kaip kituose miestuose, bet Kaune VTAS-as viską sutvarko ir paruošia, duoda didelius segtuvus, kuriuos patiems reikia nunešti į teismą. Kai vaikams

Dalyvaujate įtėvių savitarpio pagalbos grupėje. Kodėl? Susirinkę bendraujame, diskutuojame apie problemas, apie tai, kas kam nesiseka, pasisakome ir tuomet suprantame, kad mes ne vieni su savo sunkumais. Dalijamės žiniomis, kiekvieną kartą kalbame kokia nors tema, vasarą organizuojame stovyklas kartu su vaikais. Vaikai gali bendrauti su tokiais kaip patys. Mano sūnus yra kitokio kraujo, labai judrus. Dažnai atrodydavo, kad kažką darau blogai, gal per daug lepinu. Galų gale supratau, kad sūnus tiesiog toks yra, būtent tokį jį reikia priimti, jis tiesiog judrus berniukas. Buvau net seminare apie hiperaktyvius vaikus, pirmoji užpildžiau anketą, maniau – gal mano vaikas serga. Po seminaro supratau klydusi. Atsiranda

Andrew C. nuotrauka

suėjo trys mėnesiai, pradėjome tvarkyti dokumentus, o suėjus pusei metų, oficialiai įsivaikinome. Neigiamas teismo sprendimas gali būti, pavyzdžiui, tada, kai įvaikinimui prieštarauja giminės, seneliai. Pirmasis teismas, kurio labai bijojau, buvo visai paprastas. Nerimavau, kad tik močiutė neapsigalvotų. Taip pat buvo iškilusi problema dėl vaiko palikimo, kurį jis paveldėtų tik tuomet, jei nebūtų įvaikintas. Tokių sunkumų gali atsirasti. Bet jei visi dokumentai tvarkingi ir nėra jokių prieštaravimų, viskas praeina sklandžiai. Nemažai priklauso nuo teisėjų, viename iš teismų ji mums buvo labai draugiška.

žmonių, kurie kišasi, kur nereikia, klausinėja, kiekvienas jaučia pareigą komentuoti, bet nekreipiame dėmesio į tai. Tokie žmonės gyvena ne savo gyvenimus, ir tai yra negerai. Dėkoju už pokalbį. Kalbino Valdonė MINCIŪTĖ

Vaikui šeima būtina

iekas neabejoja, kad vaikui geriausia augti savo tėvų šeimoje, kur jis jaučiasi mylimas, saugus ir vertingas. Tačiau tikrovėje kasmet Lietuvoje apie 2 500 vaikų patenka į globą. Dalis jų, įvykus teigiamiems pokyčiams tėvų šeimoje, grįžta į savo namus, dalis apgyvendinami giminaičių šeimose, tačiau apie pusė tėvų globos netekusių vaikų patenka į globos namus ir juose auga iki pilnametystės. Šiuo metu Lietuvos institucijose auga apie 5 000 vaikų. Nerimą kelia kūdikių ir mažamečių iki 3 metų amžiaus situacija: į šeimas jų patenka dvigubai mažiau nei į institucijas. Tenka pripažinti, kad Lietuva yra viena iš pirmaujančių posovietinių socialistinio lagerio šalių pagal institucijose globojamų vaikų skaičių. Centrinio Lankašyro universiteto dr. Andy Bilsono duomenimis, pagal 100 tūkst. gyventojų tenkančių institucijose globojamų vaikų skaičių Lietuvą lenkia tik Kazachstanas. Pagal kūdikių namuose esančių vaikų skaičių 100 tūkst. vaikų nuo 0 iki 3 m. populiacijos taip pat esame vieni pirmaujančių, mus lenkia tik Bulgarija, Latvija ir Čekija. Kaip vaikus paveikia globos namų aplinka? Moksliniais tyrimais įrodyta, kad vaiko globa institucijoje sutrikdo normalią jo raidą, sustabdo vystymąsi. Nors vaikų, gyvenančių institucijose, fiziologiniai poreikiai yra patenkinami, tačiau jie užauga be meilės, šilumos, šeimos pavyzdžio, neturi galimybės emociškai jaustis saugūs ir tvirti, neturi vieno svarbiausio asmens, prie kurio galėtų saugiai prisirišti. Vėliau jiems sunku pradėti savarankišką

gyvenimą, stinga elementarių gyvenimiškų įgūdžių, sunku sukurti darnią šeimą, užmegzti ir išlaikyti ilgalaikius ryšius. Jie neretai tampa smurto aukomis arba patys gali smurtauti prieš aplinkinius. Notingamo universiteto profesoriaus Kevino Browne’o studijoje „Žalos grėsmė vaikams, augantiems globos įstaigose“, remiantis įvairių specialistų atliktais tyrimais, pastebėta, kad augimo globos institucijoje poveikis vaikui yra triuškinantis. Iš 12 tyrimų, analizavusių vaikų,

„Pastogės“ nuotrauka

Nors vaikų, gyvenančių institucijose, fiziologiniai poreikiai patenkinami, tačiau jie užauga be meilės, šilumos, šeimos pavyzdžio, emociškai nesaugūs. augusių globos įstaigose, prieraišumą, tik vienas tyrimas nepatvirtino išvados, kad šių vaikų prieraišumo problemų daugėja. Iš 17 tyrimų, analizavusių vaikų socialinę ir elgesio raidą, tik vienu atveju nebuvo nustatytas institucinės globos poveikis minėtiems raidos aspektams. Nustatyta, kad 40–50 proc. vaikų, įvaikintų vėlesnio nei 6 mėn. amžiaus, sulaukę 11 metų turi vienokių ar kitokių sutrikimų. Šiems vaikams būdingi autizmo simptomai, neišsivystęs prieraišumas, blogesni tarpusavio santykiai su kitais vaikais. Daugumai vaikų reikia specialistų ar psichinės sveikatos ugdymo paslaugų. Pagal ankstyvo-

sios intervencijos projektą vaikai buvo tyrinėjami pasitelkiant įvairius testus, taip pat atliekant vaikų galvos smegenų skenavimą. Tyrimai parodė, kad institucijoje globojamo vaiko kai kurios smegenų sritys yra daug mažiau išvystytos dėl menko aplinkos skatinimo, t. y. mažesnio ryšio su vaiką globojančiu asmeniu, kuris užtikrina jam prieraišumą ir saugumą per nuolatinį įtampos ir atpalaidavimo ciklo užtikrinimą. Kaip apsaugoti vaikus nuo traumuojančio institucinės globos poveikio? Dauguma Vakarų valstybių, suprasdamos, kokią žalą vaiko vystymuisi, jo asmenybei daro gyvenimas globos namuose, seniai jų atsisakė ir sukūrė vaikų globos šeimoje sistemą su laikinaisiais ir nuolatiniais globėjais. Laikinieji globėjai vaiką globoja vidutiniškai metus laiko, kol paaiškėja, ar vaikas gali grįžti gyventi į savo tėvų šeimą, ar jam reikia nuolatinės globos vietos. Nuolatiniai globėjai vaiką augina iki pilnametystės. Neretai laikinieji globėjai, užsimezgus artimam ryšiui su globojamu vaiku, tampa jo nuolatiniais globėjais. 1995 m. Kaune įkūrus Vaikų gerovės centrą „Pastogė“, taip pat buvo bandyta perimti gerąją patirtį ir plėtoti vaikų globos šeimoje idėją. Kelerius pirmuosius šio centro darbo metus buvo juntamas visuomenės susidomėjimas tiek laikinąja, tiek nuolatine vaikų globa, kasmet Kauno mieste buvo parengiama apie 20–30 glo-

bėjų šeimų. Tačiau pastaruoju metu didėjant emigracijai, keičiantis visuomenės vertybėms bei nesant tvarios politinės valios keisti ydingos vaikų globos namų sistemos į šeimyninę globą, pastebimai sumažėjo besidominčių šeimų bei asmenų, besikreipiančių dėl vaikų globos. Kodėl šeimos nesiryžta tapti vaikų globėjais? Vaikų globėjai visuomenėje vertinami nevienareikšmiškai, neretai eskaluojama mintis, kad globėjais tampama dėl materialinių išskaičiavimų ar vaikai imami globoti dėl fizinės darbo jėgos. Žiniasklaida taip pat neretai prisideda prie neigiamo globėjų įvaizdžio kūrimo, nes yra labiau linkusi iki smulkmenų nušviesti nesėkmingus globos atvejus. O iš tiesų daugybė globėjų šeimų sėkmingai užaugina globotinius iki pilnametystės, tačiau tokie pavyzdžiai kažkodėl žurnalistų nedomina. Visa tai menkina globėjų prestižą. Norinčiuosius įvaikinti atbaido ir įvairūs sklandantys mitai apie sunkiai įveikiamus formalumus. Ir nedaug kas kalba apie šviesiąją, džiaugsmingąją įvaikinimo pusę. Kauno arkivyskupijos ganytojai laiške tikintiesiems Gyvybės dienos proga rašė: „Visuomenėje gajūs mitai dėl vaikų globos. Kalbama, jog sunku įveikti biurokratines procedūras, kad globoti gali tik pasiturintys asmenys. Kartais manoma, jog į savo namus tėvų globos netekusį vaiką priima tik tie, kurie pasiryžę

pasiaukoti, atsisakyti savo poreikių. Tačiau mažai kalbama, kad šeimos, tapusios vaiko globėjomis, pačios daug gauna ir atranda. Jokie turtai neprilygsta tam, kai matoma, jog vaikai atsitiesia, auga, gyja jų fiziniai ir emociniai sužeidimai, kai jie, kasdien darydamiesi vis sauges-

Jokie turtai neprilygsta tam, kai matoma, jog vaikai atsitiesia, auga, gyja jų fiziniai ir emociniai sužeidimai, kaip jie kasdien darosi vis saugesni, o jų elgesys – vis geresnis. ni, tampa vis dėkingesni globėjams, o jų elgesys – vis geresnis. Šeima, susidurdama su sunkumais bei iššūkiais, kiekvieną dieną turi progą atrasti savyje vis daugiau galimybių dalytis meile. Taip šeima auga kartu su globojamu vaiku.“

Socialiniai darbuotojai, kasdien prisiliesdami prie tėvų globos netekusių vaikų skausmo, išgyvenimų, matydami jų prašančias akis – „surask man globėją“, – kviečia visus neabejingus vaikams kreiptis į savo gyvenamosios vietos Vaiko teisių apsaugos skyrių dėl galimybės globoti ar įvaikinti bei kitaip prisidėti prie globos šeimoje stiprinimo. Kauno mieste galite kreiptis ir į Vaikų gerovės centrą „Pastogė“.

Simona Balint nuotrauka

Juk Tu matai!

Tikrai imi į širdį vargą ir skausmą,

esi visada pasirengęs padėti! Nelaimingasis Tau gali save patikėti, Tu visada našlaičiui padedi. Ps 10, 14

Kaip tampama įtėviais arba globėjais?

Įvaikinimo ir pasirengimo tapti globėjais etapai: 1 žingsnis – Jūsų apsisprendimas; 2 žingsnis – dokumentų pateikimas; 3 žingsnis – pasirengimo tapti globėjais/įtėviais mokymai ir patikrinimas;

įvaikinimo atveju – įtraukimas į norinčiųjų įvaikinti apskaitą;

4 žingsnis – vaiko pasiūlymas globėjams/įtėviams; 5 žingsnis – teismo sprendimas dėl įvaikinimo/nuolatinės globos; laikinosios globos atveju – sprendimą priima Savivaldybės administracijos direktorius). Sutrumpinimai: VTAS – Vaiko teisių apsaugos skyrius VTAĮT – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ASD – atestuoti socialiniai darbuotojai

Visas pasirengimo laikotarpis nuo mokymų pradžios iki išvadų pateikimo trunka ne ilgiau kaip keturis mėnesius. Pateikus dokumentus, mokymų ilgiausiai gali tekti laukti iki trijų mėnesių.

1 žingsnis. Jūsų apsisprendimas į VTAS (pagal gyvenamąją vietą) 2 žingsnis. Kreipimasis ir šių dokumentų pateikimas: 1. prašymas įvaikinti/globoti raštu; 2. asmens tapatybę patvirtinančio dokumento kopija; 3. medicininis pažymėjimas (forma Nr. 046/a); globos atveju 4. būsimi globėjai turi pateikti ir kartu gyvenančių vyresnių kaip 16 metų asmenų sutikimus; 5. jei esate vaiko, kurio globėjais rengiatės tapti, giminaičiai – pateikti duomenis, įrodančius jūsų giminystę; 6. dokumentai, įrodantys asmens santuoką, ištuoką, našlystę; 7. pažyma apie šeimos sudėtį; 8. sutuoktinio rašytinis sutikimas įvaikinti, kai vaiką įvaikina vienas iš sutuoktinių; 9. pažyma apie šeimos gyvenamąsias patalpas; 10. pažyma apie gaunamas pajamas. VTAS, gavęs šiuos dokumentus, kreipiasi į Informatikos ir ryšių departamentą prie Vidaus reikalų ministerijos bei teritorinę policijos įstaigą dėl pažymos apie Jūsų ir kitų kartu gyvenančių asmenų teistumą ir administracinės teisės pažeidimus.

3 žingsnis. Pasirengimo globoti/įvaikinti mokymai ir patikrinimas

Surinkę ir pateikę VTAS reikiamus dokumentus, sulauksite įstaigos, kurioje atestuoti socialiniai darbuotojai vykdo globėjų ir įtėvių mokymus bei atlieka vertinimus, kvietimo dalyvauti mokymuose pagal GIMK programą. Dalyvavimas (kartu su sutuoktiniu) dešimtyje grupinio darbo užsiėmimų pagal GIMK programą (kartą per savaitę, susitikimo trukmė – 3 val.). Šios programos mokymų temos: 1. įvadas į globėjų ir įtėvių rengimo programą GIMK; 2. darbas komandoje užtikrinant stabilumą vaiko gyvenime; 3. atviras kalbėjimas su įvaikintu ar globojamu vaiku; 4. raidos poreikių tenkinimas. Ryšiai; 5. raidos poreikių tenkinimas. Netektys; 6. savosios vertės pajautimas. Šeimos ryšių stiprinimas; 7. auklėjimas; 8. pastovių ryšių stiprinimas; 9. pasiruošimas pokyčiams (permainų planavimas); 10. sąmoningas sprendimo priėmimas. Individualūs susitikimai (3–5) su atestuotais socialiniais darbuotojais Jūsų namuose (vyksta lygiagrečiai su grupiniais mokymais, individualiai suderinus laiką). Jų metu socialiniai darbuotojai, remdamiesi GIMK programos klausimynu, sieks aptarti Jūsų buities sąlygas, finansinę padėtį, šeimos gyvenimo būdą, taip pat kalbėsitės apie Jūsų vaikystės patirtį, asmens savybes, santykius su Jums artimais žmonėmis, santuokinį gyvenimą, šeimos gyvenimo būdą, požiūrį į vaikų auklėjimą, išgyventas netektis. Socialiniai darbuotojai sieks išsiaiškinti, kodėl nusprendėte globoti/ įvaikinti, kokie Jūsų lūkesčiai, susiję su globa/įvaikinimu. Taip pat jiems bus svarbi su Jumis kartu gyvenančių žmonių nuomonė apie vaikų globą/įvaikinimą; jie paprašys nurodyti du asmenis, kurie galėtų Jus rekomenduoti.

Pasibaigus grupiniams mokymams bei individualiems susitikimams (vidutiniškai per 2,5 mėn.), atestuoti socialiniai darbuotojai per mėnesį parengia išvadą dėl Jūsų tinkamumo tapti globėjais/įtėviais. Susipažinę su socialinio darbuotojo išvadomis, parašote savo komentarą bei pasirašote. Išvada persiunčiama VTAS. Šeimos vertinimas atliekamas ir išvada rengiama pagal penkias gebėjimų grupes: 1. saugios aplinkos užtikrinimas ir fizinių poreikių tenkinimas; 2. vaikų poreikių tenkinimas bei raidos sunkumų kompensavimas; 3. vaiko ryšių su biologine šeima užtikrinimas; 4. pagalba vaikui užmezgant saugius ir patvarius ryšius; 5. bendradarbiavimas sprendžiant vaiko ir šeimos problemas. Įvaikinimo atveju Atestuotiems socialiniams darbuotojams parengus išvadą apie Jūsų pasirengimą įvaikinti, VTAS jos kopiją ir Jūsų pateiktus dokumentus persiunčia VTAĮT, kuri įtraukia Jus į norinčiųjų įsivaikinti tėvų apskaitą.

4 žingsnis. Galimo vaiko įvaikinti/globoti pasiūlymas Globos atveju Jums bus pateikti duomenys apie vaiko gimimo datą ir vietą, dabartinę vaiko gyvenamąją vietą, jo tėvus bei artimus giminaičius, sveikatą, vystymąsi. Įvertinę pateiktus duomenis, Jūs nuspręsite, ar sutinkate globoti pasiūlytą vaiką (vaikus). Davę teigiamą atsakymą, galėsite susipažinti su vaiku. Sutikę globoti pasiūlytą vaiką, būsite kviečiami dalyvauti vaiko globos plano sudaryme. Šiame susitikime bus numatytas vaiko globos laikas, globos tikslai, susitikimų su vaiko tėvais vieta, laikas bei pobūdis. Įvaikinimo atveju VTAĮT parenka šeimai galimą įvaikinti vaiką iš galimų įvaikinti vaikų sąrašo ir informaciją apie vaiką persiunčia į VTAS pagal šeimos gyvenamąją vietą. VTAS šią informaciją pateikia šeimai, kuri, susipažinusi su jai siūlomo vaiko byla, gauna leidimą susitikti su vaiku. Susipažinusi ir pabendravusi su vaiku, šeima priima galutinį sprendimą dėl konkretaus vaiko įsivaikinimo. į teismą dėl įvaikinimo/nuolatinės globos, 5 žingsnis. Kreipimasis o dėl laikinosios globos – į Savivaldybės administracijos

„Pastogės“ nuotrauka

direktorių

Turinys „Nepaliksiu jūsų našlaičiais“ Vyskupo Kęstučio Kėvalo žodis 1 Didelis iššūkis – gyventi Pokalbis su buvusia globotine Giedre 2 Laikinieji globėjai. Kas jie? 7 Mūsų gyvenimas – kova už žmogų Globėjos Aldonos Paškevičienės patirtis 8 Įvilioti į nuotykį Pokalbis su įmote Galina 11 Aš noriu būti Tau mama Mamos Astos Dubininkienės liudijimas 15 Kaip iš dangaus Pokalbis su įmote Oksana 19 Vaikui šeima būtina 23 Kaip tampama įtėviais arba globėjais? 27

Laukiantys meilės Katalikiško mėnraščio šeimai „Artuma“ priedas apie globą ir įvaikinimą Parengta bendradarbiaujant su Vaikų gerovės centru „Pastogė“ Viršelyje panaudotų nuotraukų autoriai: Erik Araujo, Milan Jurek, Sarah Miles, Shuné Pottier, Anna Szlachta, Guenter M. Kirchweger, Ed Hill, Igor Tomic, Gursoy Seref, Cristi Modoran, Steve Clayton, „Pastogė“.

2013 © Artuma Spausdino UAB „Spaudos praktika“. Užsakymo Nr. 40987. Tiražas 10 500 egz. Leidinys nemokamas Parėmė kelios nežinomomis likti panorusios šeimos ir

Jei norite padaryti kažką nuostabaus ir prasmingo savo ir kitų gyvenimuose, tapkite globėjais ar įtėviais! Ateikite ir mes išsklaidysime mitą, kad norint įsivaikinti ar globoti vaiką, reikia praeiti ilgą ir varginantį kelią. Jums reikės: • pristatyti globai/įvaikinimui reikalingus „Pastogės“ nuotrauka dokumentus; • dalyvauti kassavaitiniuose grupiniuose mokymuose (dešimt susitikimų); • 3–5 kartus susitikti su socialiniais darbuotojais Jūsų namuose. Visas pasirengimo laikotarpis nuo mokymų pradžios iki išvadų pateikimo trunka ne ilgiau kaip keturis mėnesius. Jei susidomėjote globa ar įvaikinimu, tačiau nesate apsisprendę ar turite klausimų, kreipkitės į Vaiko teisių apsaugos skyrius pagal savo gyvenamą vietą. Visus adresus ir daugiau informacijos galite rasti internete www.ivaikinimas.lt. Kaune galite kreiptis į Vaikų gerovės centrą „Pastogė“. Ilgametę darbo patirtį turintys centro darbuotojai atsakys į Jus dominančius klausimus ir kartu galėsite priimti teisingą sprendimą. Laukiame Jūsų Mus rasite: P. Plechavičiaus g. 21, Kaunas tel. 8 37 313912, el. paštas: pastoge@kalnieciai.lt; internete: www.pastoge.lt 8 600 75334 – Įvaikinimo tarnyba 8 602 36607 – Globojančių šeimų tarnyba

Tu parodysi man taką, kuris veda į gyvenimą. Tavo Artume – džiaugsmo pilnatvė, Tavo dešinėje – amžina linksmybė.

Artuma Katalikiškas mėnraštis šeimai

Erlendo Bartulio nuotrauka

Ps 16, 11

„Artumos“ žurnalus galite įsigyti redakcijoje, bažnyčiose ir katalikiškuose knygynuose visoje Lietuvoje! Užsisakyti galima nuo kiekvieno numerio savo parapijoje, bet kuriame „Lietuvos pašto“ skyriuje, internetu (prenumerata.post.lt, indeksas 5010) arba redakcijoje (Rotušės a. 23, Kaunas, tel. 8 37 20 96 83).