2012-08-17 Santaka

1

Penktadienis, rugpjūčio 17, 2012

At­nau­jin­ta­me po­rta­le http://kauno.die­na.lt/naujienos/kaunosantaka – var­tai į Kau­no kul­tū­ros gy­ve­ni­mą ir erd­vė jū­sų kū­ry­bai. santaka@kaunodiena.lt Redaktorė Violeta Juodelienė REMIA

Nr. 53

santaka

Su džok te­ra­pi­ja ir spal­vų frak­ta­lai

„Tai – ži­nios, – prie sa­vo ta­py­bos dar­bų iš­ta­ria dai­li­nin­kas An­ta­ nas An­dziu­lis ir pa­tiks­li­na: – Už­dirb­tos gy­ve­ni­mo ke­ly­je, ku­rio­ mis no­riu pa­si­da­ly­ti.“ Jo pa­veiks­lai šiuo me­tu eks­po­nuo­ja­mi Lais­vės alė­jos me­ni­nin­kų pa­mėg­to­je vy­ni­nė­je „Taš­kas A“.

En­ri­ka Strio­gai­tė

e.striogaite@kaunodiena.lt

Frak­ta­lai, o gal kris­ta­lai?

Spal­vos ga­li per­duo­ti ži­no­ji­mą, tam tik­ras ži­nias, kad, pa­vyz­džiui, spal­ vos ga­li bū­ti fi­zi­nės ir fi­zio­lo­gi­nės – juk nie­kam ne pa­slap­tis, kad spal­ vos mus vie­naip ar ki­taip vei­kia. „Ma­no ta­py­bos dar­bai – tai sa­vo­ tiš­ki frak­ta­lai, – sa­ko dai­li­nin­kas A.An­dziu­lis, o il­gė­liau pa­bend­ra­ vus su me­ni­nin­ku, į jo pa­veiks­lus imi žvelg­ti tar­si į spal­vų kris­ta­lus, ku­rie vei­kia ne tik akis, bet ir or­ ga­niz­mo čak­ras, žmo­gaus, že­mės rit­mus, me­ri­dia­nus. Sus­kam­bė­jęs uni­so­nas (žmo­gaus, že­mės), der­ mė, žais­mas at­spin­di spal­vo­mis iš­ gau­tą mu­zi­ki­nį kū­ri­nį, har­mo­ni­jos ar­ba skir­ty­bių vi­su­mą.“ Ta­py­to­jo se­suo, bro­lis – taip pat me­ni­nin­kai, ir gra­žu ma­ty­ti, kaip jie vie­nas ki­tą pa­lai­ko, gin­či­ja­si dėl ko­kio nors pa­veiks­lo pro­fe­si­nių niuan­sų, o svar­biau­sia – aki­vaiz­ du, kad kal­ba ta pa­čia kal­ba.

Apie ko­kias ži­nias kal­bė­jo dai­ li­nin­kas per pa­ro­dos ati­da­ry­mą? „Ži­nios yra už­dirb­tos gy­ve­ni­mo ke­ly­je: mo­ky­ta­si dai­lės mo­kyk­lo­ je, po to – stu­di­jos dai­lės ins­ti­tu­te, tar­ny­ba ka­riuo­me­nė­je, pe­da­go­gi­ nis dar­bas, – at­sa­ko ta­py­to­jas, ku­ riam pe­da­go­gi­nis dar­bas bu­vo la­ bai svar­bus. – Per­duo­dant ži­nias rei­kia aiš­kiai su­pras­ti, ką no­ri pa­ sa­ky­ti, ką ma­tai. Taip iš nuo­jau­tų zo­nos pe­rė­jau į su­pra­ti­mo, su­vo­ki­ mo ir pa­sa­ky­mo zo­ną. Mė­gi­nu su­ pras­ti, ko­kio­je vie­to­je esu ir kaip tą ga­lė­čiau per­duo­ti, nes tos spal­vos at­si­ran­da ne pli­ko­je vie­to­je – tai ir dai­lės mo­kyk­la, stu­di­jos, mo­ky­to­ ja­vi­mo lai­ko­tar­pis.“ Fi­gū­ra ir fo­nas

Ki­tas es­mi­nis klau­si­mas bu­vo ko­ le­gos: ar no­ri, kad ta­vo ta­py­ba bū­ tų gra­ži? „Sup­ra­tau, kad gro­žis man yra kaip ir ant­raei­lis – toks bu­vo vi­di­nis at­sa­ky­mas, po ku­rio po­žiū­ris, net vi­sas pa­sau­lis tar­ si ap­si­ver­tė, – iš lė­to žo­džius pa­ sve­ria A.An­dziu­lis. – Man svar­bu – ne gra­žu­mas, bet tik­ru­mas, jis yra pa­grin­das, o gro­žis ei­na jam iš pa­ skos, gro­žis svar­bus ne pa­ts sa­vai­

me, jis yra prie­das.“ Tai­gi gra­žu tai, kas tik­ra.

Ki­tas pa­veiks­lo as­pek­tas – fi­gū­ ra ir fo­nas. „Kaž­ku­riuo mo­men­tu mąs­čiau tar­si fi­gū­rų se­ko­mis, ne­ gal­vo­da­mas apie fo­ną, – pri­si­pa­ žįs­ta dai­li­nin­kas. – Ta­da dė­me­sį ėmiau kreip­ti į jį: tepiau fo­ną ir ant jo – fi­gū­rą.“ Šį kū­ry­bi­nį lai­ko­tar­pį (1994– 1996 m.) dai­li­nin­kas įvar­di­ja abst­ rak­taus eksp­re­sio­niz­mo pe­rio­du, dau­ge­lį dar­bų jis ta­pė alie­ju­mi ant po­pie­riaus, su­ren­gė ne­ma­žai pa­ro­ dų. Vie­na jų bu­vo pa­va­din­ta „Nep­ ro­tin­ga ta­py­ba“.

Jei­gu ga­li­ma ša­ lia pa­veiks­lo bū­ti leng­vai ir pa­pras­ tai, tai yra pa­ti ge­ riau­sia bū­se­na.

Die­nos fa­zės ir spal­vos

A.An­dziu­lio dro­bių kvad­ra­tai iš pir­mo žvilgs­nio at­ro­do la­bai ge­ rai ap­gal­vo­ti – lyg for­mu­lės, ta­ čiau dai­li­nin­kas sa­ko, kad taip nė­ ra, jis sten­gia­si iš­si­lais­vin­ti iš pro­to gniauž­tų, kad jis ne­vers­tų kar­to­tis, iš­veng­tų puo­šy­biš­ku­mo, pa­siek­ ti ne pro­to, o in­tui­ty­vaus ži­no­ji­ mo sri­tį. „Kai ta­py­d a­m as va­d o­vau­j ie­s i pro­tu, jis pa­pras­tai ima kan­kin­ ti: ne tai, ne tai ir ne tai... Ir kai tas pro­tas iš­si­jun­gia, vyks­ta vi­ siš­kai spon­ta­niš­kas veiks­mas, – pa­ste­bi me­ni­nin­kas, – nors net ta­da kam­pe­ly­je yra kaž­koks ma­ žy­tis ste­bė­to­jas, ku­ris tar­si nu­ ste­bęs pa­sa­ko: o! Kaž­kas vyks­ta.

Tas ste­bė­to­jas pa­pras­tai lai­ku pa­ sa­ko ir „stop!“ Tai­gi ne­pro­tin­gu­mas su­si­jęs su spon­ta­niš­ku­mu, o atė­ju­sia in­for­ ma­ci­ja ta­py­to­jas pa­si­ti­ki. „Ji ma­ne įti­ki­no sa­vo pa­pras­tu­mu ir gro­žiu, dau­ge­liu pjū­viu spal­vos su­si­ka­bi­na, su­si­da­ro tam tik­ra sis­te­ma, kris­ta­ las, – da­li­ja­si pa­ty­ri­mu dai­li­nin­ kas. – Ži­nau tai, ma­ny­je tos ži­nios yra, ir aš lei­džiu joms ma­ny­je bū­ti ir reikš­tis.“

Ry­to fa­zė tu­ri ke­tu­rias spal­vas (kaip ir ke­tu­ri žmo­gaus kū­no me­ ri­dia­nai) – žyd­ra, mė­ly­na, sa­lo­ti­ nė ir ža­lia. „Su­si­da­ro to­kia žals­vai mė­ly­ na briau­na“, – pa­tiks­li­na ta­py­to­ jas. Die­nos fa­zės spal­vos – gel­to­na, oran­ži­nė, rau­do­na ir ru­dai rau­do­na – ki­ta briau­na. Va­ka­ro fa­zės dar ki­ ta briau­na – švie­siai ro­ži­nė, tam­ siai ro­ži­nė, vio­le­ti­nė ir tam­siai mė­ ly­na, nak­ties dan­gaus gi­lu­mo.

Tai­gi briau­nos, iš ku­rių, tar­kim, su­si­da­ry­tų kris­ta­las, tu­ri skir­tin­ gų spal­vų briau­nas, ma­ža to, pra­ ple­čia spal­vų pa­slap­tį A.An­dziu­lis: „Kiek­vie­na sa­vy­je dar tu­ri džiaugs­ mo fa­zę, iš­si­plė­ti­mo, veik­los, at­si­ pa­lai­da­vi­mo fa­zę – vėl­gi yra vi­si ke­tu­ri tak­tai.“ „Ir vi­sa tai man bu­vo ir gra­žu, ir įdo­mu, tik ki­lo vie­nas klau­si­mas: kaip tą iš­reikš­ti, pa­ro­dy­ti, pa­teik­ ti?“ – už­duo­da klau­si­mą ta­py­to­ jas, į ku­rį mė­gi­na at­sa­ky­ti sa­vo kū­ ri­niais.

Leng­vai ir pa­pras­tai

„Sup­ran­tu ir ži­nau, kaip pa­da­ry­ti konk­re­čią for­mą konk­re­čio­je erd­ vė­je, – trum­pam stab­te­lė­ja ir ap­ gal­vo­ja sa­vo min­tis A.An­dziu­lis.

– Vis dėl­to ne­tu­riu en­tu­ziaz­mo da­ry­ti tą for­mą – ji man su­si­ju­ si su var­gu, nes ta for­ma yra to­kia gra­ži ir to­kia su­dė­tin­ga, ir tiek vi­ so­kių niuan­sų, kad vi­są šį da­ly­ką da­ry­ti, ma­no su­pra­ti­mu, yra kry­ žius.“ Dai­li­nin­kas ieš­ko­jo ki­tų ke­ lių, sa­vęs nuo­lat klaus­da­mas, kur ir ko­kie tie ke­liai, bei ap­mąs­ty­da­mas at­sa­ky­mus.

Vis ieš­ko­da­mas sa­vo­sios for­mu­ lės, A.An­dziu­lis šian­dien ją api­brė­

Antanas Andziulis. Tyla

žia taip: leng­vai ir pa­pras­tai. „Jei­gu ga­li­ma ša­lia pa­veiks­lo bū­ti leng­vai ir pa­pras­tai, – da­li­ja­si min­ti­mis ta­ py­to­jas, – tai yra pa­ti ge­riau­sia bū­ se­na.“ Šia bū­se­na ga­li­ma daug ką pa­si­ tik­rin­ti, ne­tgi pa­veiks­lus – tar­kim, prie ta­py­bos dar­bo stab­te­lė­ji ir sa­ vęs pa­klau­si: ner­vi­na tai, ką ma­ tai, ar ne? Jei ne, ga­li­ma pa­bū­ti su juo/prie jo leng­vai ir pa­pras­tai. Ži­ no­ma, leng­vu­mas ir pa­pras­tu­mas, kaip ir spal­vos, tal­pi­na dau­giau: to­ je bū­se­no­je yra ir mąs­lu­mo, ir dra­ ma­tiz­mo.

Tai­gi A.An­dziu­lio ta­py­ba – ne pa­sa­ko­ji­mas, ne li­te­ra­tū­ra, ne pir­ mo­ji (ak­me­nys, uo­gos, gė­lės), ne ant­ro­ji (sta­las, duo­na etc. – tai, ką žmo­gus yra pa­da­ręs sa­vo ran­ko­ mis), o grei­čiau tre­čio­ji na­tū­ra – tai, apie ką ga­li­ma pa­gal­vo­ti, api­ bend­rin­ti, įsi­vaiz­duo­ti.

Ta­py­ti su ap­ri­bo­ji­mais

Dai­li­nin­ko kū­ry­bos pro­ce­sas yra įspraus­tas į tam tik­rus rė­mus, ap­ ri­bo­ji­mus. Vie­nas jų – nau­do­ti tik kvad­ra­ti­nį for­ma­tą ar­ba du kvad­ra­ tus vie­ną ša­lia ki­to – tuo­met dar­ bas bū­na pail­gas.

Ki­tas jų – spal­vų kai­tų, slink­čių mi­ni­ma­lu­mas, kad spal­vos plo­ tas bū­tų są­ži­nin­gai, tvar­kin­gai, ly­

giai už­da­žy­tas. Nors, kal­bant apie rea­lią for­mą rea­lio­je erd­vė­je, jo­ je yra nuo­la­ti­nės slink­tys – iš vie­ nos spal­vos į ki­tą, iš švie­sos į tam­ są: švie­sa tu­ri sa­vo spal­vą, ją tu­ri ir še­šė­lis.

A.An­dziu­lio dro­bė­se to nė­ra, nes dai­li­nin­kas są­mo­nin­gai to at­si­sa­kė – kai ki­tas pri­siim­tų ap­ri­bo­ji­mų, ku­rie at­ve­ria fi­zio­lo­gi­nės (žmo­gaus kū­ną vei­kian­čios) spal­vų slė­pi­nius, der­mes ir me­lo­di­jas. „Spal­vas sten­giuo­si nau­do­ti mak­si­ma­liai gry­nas, mai­šau tik ta­ da, kai la­bai rei­kia, kai ne­ga­liu ne­ mai­šy­ti, nes kar­tais rei­kia iš­gau­ ti to­ni­nius niuan­sus – švie­siau ir tam­siau, šil­čiau ir šal­čiau“, – kal­ ba A.An­dziu­lis, sa­vo kū­ry­bai im­ pul­sų ga­vęs iš su džok te­ra­pi­jos ir me­di­ta­ci­jų meist­ro Arū­no Jo­niš­ kio. Dai­li­nin­ko ta­py­bos dar­bus ly­ gi­nant su frak­ta­lais, įta­ką ta­py­to­ jui da­rė gar­sus lat­vių me­ni­nin­kas Mod­ris Te­ni­so­nas. „Me­nas yra me­di­ta­ci­ja pa­nau­do­ jant me­džia­gas, ir tai nė­ra kaž­kas to­kio la­bai pa­ky­lė­tai ezo­te­riš­ko, grei­čiau tai išė­ji­mas į to­kią ne­ži­ no­my­bės erd­vę, ku­rio­je ga­li kaž­ kas vyk­ti, o tu lei­di tam vyks­mui reikš­tis ir kaž­ką da­rai“, – A.An­ dziu­lio min­tys, re­gis, su­si­lie­ja su jo dro­bių spal­vų frak­ta­lais.

2

Penktadienis, rugpjūčio 17, 2012

santaka /dailė

Pa­tir­tis, pa­da­li­ju­si kū­rė­jo gy­ve „Un­loud“ – tai tar­ pu­sa­vy­je su­si­ju­ si įvai­rių me­no sri­ čių įspū­din­ga mo­ zai­ka, su­si­de­dan­ ti iš ta­py­bos, pie­ši­ nių, teks­tų, skait­me­ ni­nių vaiz­dų, gar­so ir vaiz­do dar­bų, ku­ rią bri­tų me­ni­nin­ kas Dun­ca­nas Hig­ gin­sas eks­po­nuo­ja M.Ži­lins­ko dai­lės ga­ le­ri­jo­je.

En­ri­ka Strio­gai­tė

e.striogaite@kaunodiena.lt

Pa­ro­da su­si­de­da iš dau­giau nei 1 600 ne­di­de­lių (10x7,5 cm) pa­ veiks­lų, su­si­pi­nan­čių į vi­su­mą ir su­ ku­rian­čių iš­baig­tą idė­ją. Kiek­vie­nas pa­veiks­las – at­sa­kas į tie­sio­gi­nį au­ to­riaus su­si­dū­ri­mą su kaž­kuo: vie­ ta, as­me­niu, daik­tu, idė­ja, emo­ci­ja ar klau­si­mu, ką me­ni­nin­kas pa­ty­rė So­lov­kų sa­ly­ne Šiau­rės Ru­si­jo­je. „Tai da­lis fak­tų, da­lis fan­ta­zi­jos, da­lis vai­duok­lių pa­sa­ko­ji­mo, da­ lis mei­lės is­to­ri­jos, be­veik nu­ta­py­ tas fil­mas, tam tik­ras re­por­ta­žas, o gal­būt tai tie­sa, ku­rios nie­ka­da ir ne­bu­vo“, – pri­sta­ty­da­mas sa­vo 2005–2011 m. su­kur­tus dar­bus sa­ kė D.Hig­gin­sas.

Ber­ge­no me­no ir di­zai­no aka­de­ mi­jo­je (Nor­ve­gi­jo­je) ir No­tin­ga­ mo Tren­to uni­ver­si­te­te (Jung­ti­nė­je Ka­ra­lys­tė­je) dės­ty­to­jau­jan­tis kū­rė­ jas ne­sle­pia: po ap­si­lan­ky­mo Ru­si­ jos šiau­rė­je, to­je re­to gied­ro ra­mu­

Vi­su­ma: me­ni­ni­nko idė­jas at­klei­džia tar­pu­sa­vy­je su­si­ję dau­giau nei 1 600 ne­di­de­lių pa­veiks­lų.

And­riaus Alek­sand­ra­vi­čiaus nuo­tr.

– Net Goog­le ra­šė, kad „un­ loud“...

– Taip (juo­kia­si – aut. pa­st.). Jei rim­tai, ma­ne trau­kė tai, kad So­lov­kų sa­los – la­bai se­nas is­to­ri­nis ir dva­ si­nis cent­ras. Ir kar­tu tai – vie­na pa­ čių bai­siau­sių vie­tų pa­sau­ly­je, tu­rint gal­vo­je trė­mi­mus. Pers­kai­čius tą ke­ lio­nių va­do­vą ir dar pla­čiau pa­si­do­ mė­jus, ma­ne ėmė per­se­kio­ti tik vie­na min­tis: „Va­žiuok ten, va­žiuok“, sa­vo vi­du­mi pa­ju­tau, kad man rei­kia ten nu­vyk­ti. Ir bū­ti­nai žie­mą.

– Vė­liau, Še­fil­de. Į Sa­lov­kų sa­las nu­vyk­da­vau maž­daug mė­ne­siui: ten aš ra­šau, bend­rau­ju, fil­muo­ju, ei­nu žve­jo­ti ir vi­sa tai par­si­ve­žu. Tie pa­ ty­ri­mai, vie­na ver­tus, yra la­bai as­ me­niš­ki, bet drau­ge tai – ir mė­gi­ni­ mas pa­si­da­ly­ti ta pa­tir­ti­mi, is­to­ri­ja.

Ma­nau, svar­bu pa­si­da­ly­ti is­to­ri­ja, ir ta, ku­ri yra ne ma­no. Ir man tai nė­ra Ru­si­ja, tai – is­to­ri­ja apie tai, kaip mes vi­sa kuo ga­li­me pa­si­da­ly­ti, vie­nas ki­tam ati­duo­ti ir tuo džiaug­ tis. Be­je, ten su­ti­kau ir lie­tu­vių, ku­ rie bu­vo iš­trem­ti. Tai­gi sa­vo dar­ buo­se esu aš, ma­no pa­tir­tys, bet drau­ge kal­bu, kas yra šian­dien, ko­ kie mes esa­me – tai įspū­džiai apie tai, kas mes, kas mus vi­sus su­pa. Ir ne­ver­ti­nu, ar tai yra blo­gai, ar ge­ rai, tei­sin­ga, ar ne – vie­na ar ki­ta pa­jus kiek­vie­nas as­me­niš­kai.

mo ir gro­žio, pro ku­rį pra­si­skver­bia irs­tan­tis blo­gis, vie­to­vė­je, jo gy­ve­ ni­mas pa­si­kei­tė. „Kai 2004-ųjų gruo­dį iš­li­pau iš lėk­tu­vo So­lov­kuo­se, ma­no są­mo­ nė­je, su­vo­ki­me apie kul­tū­ros vie­ tą pa­sau­ly­je, įvy­ko stai­gių ir ryš­kių po­slin­kių. So­lov­kai man yra ri­bų, sie­nos, ypa­tin­go kli­ma­to, gam­tos, ti­kė­ji­mo, žiau­ru­mo, gro­žio ir fan­ ta­zi­jų kraš­tu­ti­nu­mų vie­ta. Ši pa­tir­ tis ir api­brė­žia „Un­loud“ kon­teks­ tą“, – pa­sa­ko­jo me­ni­nin­kas.

Jį pir­miau­siai jau­di­na ty­ri­nė­ja­ mos is­to­ri­jos: „Ban­dau per ta­py­ bą iš­reikš­ti as­me­niš­ku­mo ir is­to­ ri­jos są­ly­tį. Iš nau­jo su­jung­da­mas vaiz­dus pa­si­tel­kiu me­ną į is­to­riš­kai ak­ty­vų po­kal­bį apie mū­sų smur­to is­to­ri­ją. Bū­ti­na pri­si­min­ti, pa­žin­ ti is­to­ri­ją, nes mes jo­je da­bar gy­ ve­na­me.“ – Ko­kią min­tį sle­pia pa­ro­dos pa­va­di­ni­mas „Un­loud“? Šis žo­dis bū­na pa­ra­šy­tas ant dė­žių

su pra­sme „iš­krau­ti“ ko­kį nors kro­vi­nį ir ga­li bū­ti žo­džio gar­ sus („loud“) an­ti­po­das.

– Iš tie­sų tas žo­dis nie­ko konk­re­ taus ne­reiš­kia. Tai gal­vo­je už­si­li­kęs žo­džio skam­be­sys, min­tis, vi­sų pir­ ma tas žo­dis man poe­tiš­kai skam­ ba. Kar­tą skai­čiau kaž­ko­kį ke­lio­nių va­do­vą, ku­ris bu­vo iš­vers­tas iš ru­sų į nor­ve­gų ir iš nor­ve­gų į ang­lų kal­ bas, ten už­ti­kau „un­loud“ ir man jis kaip koks mis­ti­nis žo­dis nuo­lat ėmė skam­bė­ti gal­vo­je. Tą­kart aš do­mė­ jau­si Šiau­re, ieš­ko­jau įvai­rios in­ for­ma­ci­jos ir stai­ga kom­piu­te­ry­ je man iš­me­tė: „North – un­loud“.

Pra­dė­jau tik­rin­ti, kas sly­pi už to „un­loud“, ir taip šis žo­dis man la­ bai įstri­go.

– Tu­ri­te gal­vo­je do­mė­ji­mą­si So­lov­kų sa­lo­mis – ko­dėl jos pa­ trau­kė, ko­dėl ten va­žia­vo­te?

– To­dėl, kad tai bu­vo neį­gy­ven­di­ na­ma idė­ja ir pra­ktiš­kai neį­ma­no­ ma vie­ta.

– Ko­kia ten tuo­met bū­na oro tem­pe­ra­tū­ra?

– Nuo 10 iki 40 laips­nių šal­čio. So­ lov­kų sa­los – tai to­kia vie­ta, kur su­ si­jun­gia vis­kas į vie­na – ir is­to­ri­ja, ir dva­si­nės pa­tir­tys, ir žmo­nės, ir įvy­kiai. Tai tar­si vie­ta, taš­kas, kur vis­kas su­siei­na, tai kaž­koks vis­ko cent­ras ir ten vi­sa tai la­bai aiš­kiai pa­jun­ti.

Be jo­kios abe­jo­nės, man da­rė įta­ ką tai, kad aš užau­gau 6–7 de­šimt­ me­čiais ir pas mus, Va­ka­ruo­se, nie­ ko pa­na­šaus ne­bu­vo, mes nie­ko net ne­ži­no­jo­me. Bu­vo įdo­mūs ir kul­tū­ ri­niai skir­tu­mai. Tar­kim, kai ke­ liau­ji, pa­vyz­džiui, Nor­ve­gi­jo­je ar Vo­kie­ti­jo­je – tar­si ir pa­na­šios emo­ ci­jos, o čia vis­kas stai­ga ap­si­ver­čia ir pir­miau­sia – gal­vo­je.

– Kas pa­li­ko di­džiau­sius, ašt­ riau­sius įspū­džius?

– Sa­lė­je, ku­ri kiek ma­žes­nė, eks­ po­zi­ci­ja yra leng­ves­nė, o di­des­nė­je sa­lė­je plė­to­ja­ma vie­na min­tis – tai ga­li bū­ti esė, ro­ma­nas ar­ba fil­mas, nors abi sa­lės tar­pu­sa­vy­je su­si­ju­ sios, abie­jo­se vis­kas iš So­lov­kų – Die­vas, vel­nias, lai­mė, bai­mė ir oras, kli­ma­tas, mais­tas, san­ty­kiai tarp žmo­nių. Kiek­vie­nas tas ma­žo for­ma­to pa­veiks­las yra tik­rų tik­ riau­sia pa­tir­tis, iš­gy­ven­ta rea­ly­bė: tai ir ten per­skai­ty­ta kny­ga, su­tik­ tas vei­das ir pa­na­šiai. Nie­ko nė­ra iš­gal­vo­ta.

Ins­pi­ruo­ta: kiek­vie­nas dar­bas – at­sa­kas į tie­sio­gi­nį au­to­riaus su­si­dū­ri­mą su vie­ta, as­me­niu, daik­tu, idė­ja,

emo­ci­ja, pa­tir­ta So­lov­kų sa­ly­ne.

– Ta­pė­te ten, So­lov­kų sa­lo­se, ar su­kau­pė­te vi­sa tai at­min­ty­je ir tą pa­tir­tį įkū­ni­jo­te vė­liau?

Iš nau­jo su­jung­da­ mas vaiz­dus aš pa­ si­tel­kiu me­ną į is­to­ riš­kai ak­ty­vų po­kal­ bį apie mū­sų smur­to is­to­ri­ją. Bū­ti­na pri­ si­min­ti, pa­žin­ti is­to­ ri­ją, nes mes jo­je da­ bar gy­ve­na­me.

– Dau­gy­bė­je ma­žo for­ma­to pa­ veiks­lų nuo­tai­ka nė­ra vie­nap­la­ nė, o gal vis dėl­to vy­rau­ja liū­ de­sys?

– Ne, yra vis­ko, tai – jaus­mi­nė ke­ lio­nė. Pa­veiks­lai bu­vo ku­ria­mi 4– 5 me­tus, pa­skui juos mė­gi­nau konst­ ruo­ti, su­dė­ti, kad jie veik­tų. Tai pa­ na­šiai, kaip ra­šy­ti ro­ma­ną, ku­ris tu­ri idė­ją, pla­ną ir struk­tū­rą, ku­rią konst­ruo­ji, pa­pil­dai, po ja nar­dai aukš­tyn že­myn, svar­bu, kad ji bū­tų gy­vy­bin­ga, veik­tų, bū­tų vien­ti­sa.

– Ro­ma­no struk­tū­rai bū­din­ ga ir ku­l­mi­na­ci­ja, dra­ma. Jū­ sų pa­ro­da, kaip mi­nė­jo­te, yra jaus­mų ke­lio­nė, jo­je tur­būt už­

3

Penktadienis, rugpjūčio 17, 2012

santaka/atodangos kaunodiena.lt/nau­jie­nos/­kau­no­san­ta­ka

e­ni­mą Pa­nie­kin­tas gro­žis So­lov­kų sa­los, esan­čios vos per 165 km nuo po­lia­ri­nio ra­to, il­gą lai­ką bu­ vo ži­no­mos dėl sa­vo vaiz­din­go gro­ žio. Dar XV a. čia bu­vo įkur­tas vie­nuo­ ly­nas – vie­nas gar­siau­sių ir šven­čiau­ sių Ru­si­jo­je, ta­pęs pa­grin­di­ne pi­lig­ri­ mys­tės vie­ta. XX a. ant­ro­jo­je pu­sė­je So­lov­kų var­das ga­vo nau­ją pra­smę: čia bu­vo įreng­tas vie­nas pir­mų­jų ir di­džiau­sias SSRS gu­la­go ka­lė­ji­mas.

fik­suo­ta ne vie­na dra­ma – kaip ją at­sklei­dė­te?

– Tur­būt ge­riau­siai tai at­sklei­džia švie­sa, ku­ri yra iš ten, So­lov­kų, – ji pa­li­ko neiš­dil­do­mą įspū­dį. Dar miš­kas – tai du taš­kai, ku­rie tuos aukš­čiau­sius iš­gy­ve­ni­mus ge­riau­ siai at­sklei­džia.

– Tur­būt ir žmo­nės, be­si­mel­ džian­tys ten, vie­nuo­ly­nuo­se, ir iš­trem­tie­ji...

– Taip, ži­no­ma, bet to neį­ma­no­ma nu­ta­py­ti, ki­ta ver­tus, tai at­sklei­ džia to­ji švie­sa, miš­kas... Ties­mu­ kų is­to­ri­jos fak­tų ir ne­si­sten­giau per­teik­ti – vi­sa tai ga­li­ma ras­ti in­ ter­ne­te, per­skai­ty­ti, o aš no­rė­jau per­teik­ti poe­ti­nius iš­gy­ve­ni­mus.

Ne­sis­ten­giu sa­vo dar­bais klaus­ti, ar tai ge­rai, ar blo­gai, aš klau­siu – ką tu jau­ti?

– Kol dar ne­bu­vo šių pa­veiks­ luo­se su­gu­lu­sių pa­tir­čių, ar nė kar­to ne­pa­si­ga­lė­jo­te nuvy­kęs į So­lov­kų sa­las, ne­pa­ty­rė­te silp­ nu­mo aki­mir­kos?

– Bu­vo tai, ly­dė­jo di­džiu­lė bai­mė – ne­ži­nios, šal­čio, ne­pa­žįs­ta­mos vie­ to­vės. Kai nu­vy­kau, at­si­vė­rė kaž­ koks vi­du­ram­žių pei­za­žas, bu­vo ne­leng­va. Vie­no­je sa­lė­je ir apie tai kal­ba 1 600 ma­žo for­ma­to pa­veiks­ lų, o ki­to­je eks­po­nuo­ja­mi 600 – jų idė­ją, min­tį dar ir da­bar plė­to­ju to­ liau. O pra­si­dė­jo nuo at­si­tik­ti­nai ras­tos nuo­trau­kos – ji at­si­spin­di vi­suo­se to­je ma­žes­nė­je sa­lė­je eks­ po­nuo­ja­muo­se pa­veiks­luo­se, aš tą nuo­trau­ką sa­vo min­ty­se iš­skai­ džiau, o vė­liau sa­vo­tiš­kai ją per­ta­ piau. Tai­gi šio­je sa­lė­je do­mi­nuo­ja ta nuo­trau­ka, taip pat pa­vaiz­duo­ tos dvi vie­tos, ko­kios, ne­sa­ky­siu, tai nė­ra svar­bu, nes tos dvi vie­tos yra pa­ženk­lin­tos įvy­kio, ku­ris nu­ ti­kęs ir ki­tur Eu­ro­po­je, taip pat ne­ sa­ky­siu, koks tai įvy­kis, nes ne jis svar­bus, o klau­si­mas „ko­dėl“?

Tre­čia šios sa­lės eks­po­zi­ci­jos da­ lis – kal­nai, ku­riuos ma­čiau Nor­ ve­gi­jo­je, Ško­ti­jo­je, ta­čiau net ir juos ta­py­da­mas ne­pa­bė­gu nuo pa­tir­ties, su­kaup­tos So­lov­kų sa­lo­se – aki­mis ma­tau kal­nus, ta­čiau sme­ge­ni­mis – So­lov­kus, tai yra kiek­vie­no­je ma­ no kū­no ląs­te­lė­je. La­biau­siai ma­ne bau­gi­na, kad žmo­nės pa­sa­kys: „O, čia pa­ro­da apie Ru­si­ją.“ Ne, man So­lov­kų sa­los nė­ra Ru­si­ja.

– Kaip pa­ro­dos pa­va­di­ni­mas „Un­loud“ – nė­ra pra­smi­nis žo­ dis, taip So­lov­kų sa­los nė­ra tam tik­ra vie­ta. „Un­loud“ – tai skam­be­sys, So­lov­kų sa­los – tai pa­tir­tis, po ku­rios, kaip su­ pran­tu, gy­ve­ni­mas sa­vo­tiš­kai pa­si­da­li­jo: gy­ve­no­te ir kū­rė­te iki So­lov­kų ir da­bar – po jų?

– Ab­so­liu­čiai taip.

Žvilgsnis: taip tarpukario sporto realijas matė karikatūristai.

Piešinys iš žurnalo „Sportas“, 1926 m. Nr. 45.

Pir­mie­ji lie­tu­vių star­tai olim­pia­do­se Jus­ti­na Mi­nel­gai­tė

Is­to­r i­nės LR pre­z i­den­t ū­ros Kau­ne is­to­r i­kė

Jau už­ge­sus Lon­do­no olim­pi­nių žai­dy­nių olim­pi­nei ug­niai, la­biau­ siai pa­si­žy­mė­ję mū­sų ša­lies spor­ ti­nin­kai vis dar gy­ve­na olim­pi­nė­ mis nuo­tai­ko­mis. O ko­kia ta Lie­ tu­vos olim­pi­nė pra­džių pra­džia?

Ka­da ir kaip Lie­tu­vos vė­lia­va pir­ mą kar­tą bu­vo ne­ša­ma olim­pi­nė­ se žai­dy­nė­se?

Pra­džių pra­džia

Apie vals­ty­bi­nę spor­to po­li­ti­ ką tar­pu­ka­riu tur­būt bū­tų ga­li­ma kal­bė­ti tik nuo XX a. 4 de­šimt­ me­čio, kai 1932 m. bu­vo priim­tas „Kū­no kul­tū­ros įsta­ty­mas“ ir at­ si­ra­do Kū­no kul­tū­ros rū­mai – ins­ ti­tu­ci­ja, vals­ty­bi­niu mas­tu ku­ruo­ jan­ti spor­to gy­ve­ni­mą.

Iki tol spor­ti­nis gy­ve­ni­mas su­ ko­si apie spor­to or­ga­ni­za­ci­jas, klu­bus ir pa­vie­nius en­tu­zias­tus.

XX a. trečiajame de­šimt­me­ty­ je be­ne svar­biau­sia spor­ti­nį gy­ ve­n i­m ą ku­ra­v u­s i or­ga­n i­za­c i­ ja bu­vo Lie­tu­vos spor­to ly­ga, ku­ri 1924–1932 m. bu­vo pri­pa­žįs­ta­ ma Tarp­tau­ti­nio olim­pi­nio ko­mi­ te­to ir vyk­dė Lie­tu­vos na­cio­na­li­ nio olim­pi­nio ko­mi­te­to funk­ci­jas.

T.y. tu­rė­jo rū­pin­tis Lie­tu­vos at­le­tų at­ran­ka, pa­si­ruo­ši­mu ir da­ly­va­vi­ mu olim­pi­nė­se žai­dy­nė­se. De­ja, iš tarp­tau­ti­nės olim­pi­nės bend­ruo­ me­nės na­rių są­ra­šo Lie­tu­vos spor­ to ly­ga 1935 m. bu­vo iš­brauk­ta, nes ne­per­re­gist­ra­vo sa­vo įsta­tų.

Nuo 1932 m. Lie­tu­vos spor­ti­ nin­kų da­ly­va­vi­mas pa­sau­li­nia­me olim­pi­nia­me są­jū­dy­je tu­rė­jo bū­ ti per­kel­tas ant Kū­no kul­tū­ros rū­ mų pe­čių. Šie rū­mai bu­vo pa­val­ dūs Švie­ti­mo mi­nis­te­ri­jai, ku­rios 1932 ir 1933 m. iš­leis­tuo­se „Kū­ no kult. org. jų sa­vit­var­kos inst­ ruk­ci­jo­se“ bu­vo pa­skelb­ta, kad „Pa­sau­li­nėms olim­pia­doms ren­ gian­tis, stei­gia­mas Olim­pi­nis ko­ mi­te­tas“.

Vis dėl­to, tuo­met Lie­tu­vos tau­ ti­nis olim­pi­nis ko­mi­te­tas įkur­tas ne­bu­vo. Tik 1937 m., ruo­šian­tis pir­ma­jai Tau­ti­nei olim­pia­dai, Lie­ tu­va pa­ga­liau tu­rė­jo ofi­cia­lią, tik Lie­tu­vos olim­pi­niais rei­ka­lais be­ si­rū­pi­nan­čią ins­ti­tu­ci­ją. Šis ko­mi­ te­tas 1938 m. va­sa­rą pui­kiai suor­ ga­ni­za­vo Tau­ti­nę olim­pia­dą.

Prem­je­ra – su­ti­nu­sio­mis ko­jo­mis

Da­ly­va­vi­mas olim­pi­nė­se žai­dy­nė­ se bu­vo ne­leng­vas iš­šū­kis jau­nai Lie­tu­vos vals­ty­bei. Lie­tu­vos at­le­ tai pir­mą kar­tą jė­gas olim­pi­nia­me sta­dio­ne iš­ban­dė 1924 m. Pa­ry­ žiu­je. Čia bu­vo de­le­guo­ta Lie­tu­ vos fut­bo­lo rink­ti­nė ir du dvi­ra­ ti­nin­kai.

Iš­vyks­tant į Pran­cū­zi­ją, jo­kių di­ des­nių iš­ly­dė­tu­vių ne­bu­vo suor­ga­ ni­zuo­ta, nors, tie­są sa­kant, to­kių or­ga­ni­zuo­ti ne­bū­tų bu­vę ir ka­da.

Prie­šin­gai, il­gai dve­jo­jant, ar ap­ skri­tai at­le­tus ver­ta siųs­ti į Pa­ry­ žių, na­cio­na­li­nė Lie­tu­vos fut­bo­ lo rink­ti­nė bu­vo su­rink­ta ke­lio­nės iš­va­ka­rė­se. Olim­pia­dos da­ly­vis Ste­pas Gar­ba­čiaus­kas pri­si­me­ na: „Gal­vot­rūk­čiais bu­vo ieš­ko­ mi, net gat­vė­je gau­do­mi fut­bo­li­ nin­kai, ga­mi­na­mos fo­tog­ra­fi­jos, iš­ra­šo­mi už­sie­nio pa­sai, rū­pi­na­ mos vi­zos...“ Dėl il­gos, 40 va­lan­dų, ke­lio­nės trau­ki­niu net bu­vo pa­pra­šy­ta ati­ dė­ti pir­mą­sias rung­ty­nes su Švei­ ca­ri­ja. Fut­bo­li­nin­kai į olim­pia­dą at­vy­ko „su su­stin­gu­siais są­na­riais ir su­ti­nu­sio­mis ko­jo­mis“ ir 0:9 pra­lai­mė­ję jau pir­mą­sias rung­ty­ nes tu­rė­jo grįž­ti na­mo. Dvi­ra­ti­nin­ kams J.Vil­pi­šaus­kui ir I.Ano­li­kui Pa­ry­žiu­je taip pat ne­pa­si­se­kė – jie ne­bai­gė 188 km dis­tan­ci­jos dėl tech­ni­nių kliū­čių, nes, va­žiuo­jant kal­nuo­ta Pran­cū­zi­jos tra­sa, su­lū­ žo jų dvi­ra­čiai.

Ban­dy­mas žie­mos žai­dy­nė­se

1928 m. Lie­tu­vos at­sto­vai į olim­ pia­das bu­vo siun­čia­mi net du­ kart. Tai įvy­ko dėl to, jog tais pa­ čiais me­tais bu­vo reng­tos žie­mos ir va­sa­ros olim­pi­nės žai­dy­nės. Į Sankt Mo­ri­cą (Švei­ca­ri­ja) iš­ vy­ko vie­nin­te­lis Lie­tu­vos at­le­tas – grei­to­jo čiuo­ži­mo at­sto­vas Kęs­tu­ tis Bu­lo­ta. De­ja, ten jis ten­ki­no­si vie­to­mis to­li nuo tur­ny­ri­nės len­ te­lės pra­džios.

K.Bu­lo­ta bu­vo uni­ver­sa­li as­me­ ny­bė, kaip ir dau­ge­lis ano me­to spor­ti­nin­kų: dvi­ra­ti­nin­kas, čiuo­ žė­jas, le­do ri­tu­li­nin­kas, fut­bo­li­ nin­kas, leng­vaat­le­tis ir t.t. Lie­ tu­vo­je jis ge­ri­no ne tik čiuo­ži­mo re­kor­dus, bet bu­vo ir Lie­tu­vos čem­pio­nas bei re­kor­di­nin­kas – 1 my­lios ėji­mo (1926 m.), šuo­lio į aukš­tį (1925 m.), ko­man­di­nio es­ ta­fe­tės 4x100 bė­gi­mo (1921 m.).

De­ja, šis uni­ver­sa­lu­mas var­žan­ tis su ki­tų vals­ty­bių žie­mos spor­ to at­sto­vais K.Bu­lo­tai pa­siek­ti la­ bai aukš­tų re­zul­ta­tų ne­pa­dė­jo.

Lai­ve­lis be vai­ro

Ren­gian­tis Ams­ter­da­mo olim­pia­ dai vėl ne­sus­kub­ta skir­ti de­ra­mo dė­me­sio spor­ti­nin­kams pa­si­ruoš­ti ir at­ran­kai. 1928 m. žur­na­le „Spor­ tas“ bu­vo ra­šo­ma, jog nuo 1924 m. ruo­šian­tis olim­pi­nėms žai­dy­nėms ne­daug kas pa­si­kei­tė: „Tik tas, kad šie­met mes tu­ri­me tris kar­tus dau­ giau pi­ni­gų (spau­dos duo­me­ni­mis, 1924 m. bu­vo skir­ta 12 tūkst. li­tų – aut. pa­st.), o pa­ts pa­si­ruo­ši­mas mū­sų olim­pi­nių kan­di­da­tų vyks­ta to­je pa­čio­je ne­tvar­ko­je, nie­kam ne­ pri­žiū­rint, kaip ir anais lai­kais. Ar yra tre­ne­riai? Ar kas nors pri­žiū­ ri mū­sų olim­pi­nių kan­di­da­tų ruo­ ši­mą­si ir jų gy­ve­ni­mą? Ar kas nors tik­ri­na jų svei­ka­tą ir da­ro rei­ka­lin­ gus kū­no ma­ta­vi­mus? (...) – Nie­ko! (…) Be vai­ro, ge­ra lai­me pa­ti­kė­jęs, plau­kia mū­sų olim­pi­nių kan­di­da­tų lai­ve­lis – o gal iš­plauks?“ („Spor­ tas“, 1928, Nr. 63, p. 1).

Be­sis­kun­džiant pra­sta spor­ti­ nin­kų pa­si­ruo­ši­mo ko­ky­be, kar­tu bu­vo be­veik mal­dau­ja­ma ne­siųs­ ti į olim­pia­dą mū­sų fut­bo­lo rink­ ti­nės, nes bai­min­ta­si, jog pa­si­kar­ tos 1924 m. sce­na­ri­jus ir mū­siš­kiai vėl bus su­triuš­kin­ti.

Ar yra tre­ne­riai?

Ar kas nors pri­ žiū­ri mū­sų olim­ pi­nių kan­di­da­tų ruo­ši­mą­si ir jų gy­ ve­ni­mą? Į Ams­ter­da­mo va­sa­ros olim­pi­nes žai­dy­nes bu­vo iš­siųs­ta 12 spor­ti­ nin­kų: 4 dvi­ra­ti­nin­kai, 2 bok­si­nin­ kai, 1 sun­kiaat­le­tis, 5 leng­vaat­le­ čiai. Tai bu­vo pir­mo­sios žai­dy­nės, į ku­rias Lie­tu­va siun­tė ir spor­ti­ nin­kę – bė­gi­kę Pau­li­ną Ra­dziu­ ly­tę, ku­riai per ati­da­ry­mo ce­re­ mo­ni­ją bu­vo su­teik­ta gar­bė ne­šti Lie­tu­vos tris­pal­vę.

De­ja, Lie­tu­vos spau­da sa­vo glaus­to­se ži­nu­tė­se ge­rų ži­nių apie at­le­tų per­ga­les pra­neš­ti ne­ga­lė­jo: „Dis­ko mė­ty­me mū­sų spor­ti­nin­ kas Kal­kū­nas lai­mė­jo tre­čią vie­tą;

re­zul­ta­tas 43,09 met­rų. Fi­na­lan jis ne­pa­te­ko. Pa­ruo­šia­ma­ja­me bė­gi­ me 800 met­rų to­liui mū­sų Pran­ ciu­ly­tė li­ku­si pa­sku­ti­nė. Klai­pė­ die­tis Šve­mi­nis 200 m. ir kau­nie­tis Pet­rai­tis 5.000 m. ne­da­bė­go iki ga­lo ir pa­si­trau­kė iš ra­to“ („Lie­ tu­vos ži­nios“, 1928, Nr. 169).

Dvi­ra­ti­nin­kams ga­lu­ti­nė­je įskai­ to­je te­ko ten­kin­tis vie­to­mis to­li nuo var­žy­bų ly­de­rių, o štai I.Ano­ li­kas jau ant­ro­je olim­pia­do­je ne­ bai­gė dis­tan­ci­jos (šį­kart su V.Jan­ kaus­ku).

Bok­sas ir tei­sė­jai

Ge­riau­siai Ams­ter­da­me se­kė­si mū­sų bok­si­nin­kui Juo­zui Vin­čai, ku­ris pa­si­ruo­ši­mui sky­rė ypa­tin­ gą dė­me­sį ir tre­ni­ruo­tis olim­pia­ dai iš­vy­ko į Pa­ry­žių.

J.Vin­ča olim­pi­nė­se žai­dy­nė­se nu­žy­gia­vo iki bok­so tur­ny­ro ket­ virt­fi­na­lio, ta­čiau ten pa­ty­rė pra­ lai­mė­ji­mą, su­kė­lu­sį daug dis­ku­si­jų.

Lie­tu­vos spau­da ra­šė: „Ams­ter­da­ mo olim­pia­doj įvy­ko su­si­ti­ki­mas tarp Vin­čos ir af­ri­kie­čio bok­si­nin­ ko Cor­kin­dal. Vin­ča pir­mam roun­ de ko­vą ve­dė ener­gin­gai, bet ant­ ram roun­de bu­vo žy­miai pa­lies­tas smū­gio į vei­dą. Tei­sė­jas, pa­lai­ky­ da­mas af­ri­kie­tį, su­stab­dė pir­moj mi­nu­tėj ant­ro roun­do rung­ty­nes, pa­skelb­da­mas af­ri­kie­tį nu­ga­lė­to­ ju. Vin­ča že­mėn nu­kri­tęs ne­bu­vo.

Lie­tu­vos spor­to ly­gos at­sto­vas dr.

Jur­ge­lio­nis pa­reiš­kė dėl­to pro­tes­ tą“ („Lie­tu­vos ži­nios“, 1928, Nr. 176 p. 2). Vis dėl­to J.Vin­čai ati­te­ ko 5–8 vie­tos ir tai bu­vo ge­riau­sias Lie­tu­vos at­le­to pa­sie­ki­mas olim­ pia­do­je tar­pu­ka­riu.

XX a. ket­vir­tą­jį de­šimt­me­tį Lie­tu­va olim­pia­do­se ne­da­ly­va­vo.

1932 m. va­sa­ros ir žie­mos olim­ pi­nės žai­dy­nės vy­ko JAV, kur dėl sun­kios eko­no­mi­nės si­tua­ci­jos Lie­tu­vai iš­siųs­ti sa­vo at­le­tus bu­ vo per daug su­dė­tin­ga, o 1936 m. olim­pia­do­se Vo­kie­ti­jo­je dėl eko­ no­mi­nių ir po­li­ti­nių prie­žas­čių lie­ tu­viai taip pat ne­star­ta­vo. Tie­sa, bu­vo ruoš­ta­si 1940 m. olim­pia­dai Hel­sin­ky­je, ta­čiau, pra­si­dė­jus Ant­ ra­jam pa­sau­li­niam ka­rui, olim­pia­ da bu­vo at­šauk­ta. Vis dėl­to ket­vir­ tą­jį de­šimt­me­tį lie­tu­viai da­ly­va­vo olim­pia­do­je: tai bu­vo 1938 m. Pir­ mo­ji Lie­tu­vos tau­ti­nė olim­pia­da, ku­rio­je var­žė­si dau­giau kaip 2000 lie­tu­vių iš vi­so pa­sau­lio.

4

Penktadienis, rugpjūčio 17, 2012

santaka /tavo krantas

Upė Jus­tė Li­tins­kai­tė

Rau­dond­va­r io gim­na­z i­jos mo­k i­nė

Ma­ke my bed, light that light I’ll be ho­me la­te to­night Black­bird bye bye* Mort Di­xon

Ro­ber­ta rėk­da­vo. Ji kuo ra­miau­ siai sė­dė­da­vo val­ties ga­le, ran­ko­ mis te­liūš­kuo­da­ma van­de­nį bei kal­bin­da­ma žu­vis, kol stai­ga iš jos iš­si­verž­da­vo vai­kiš­kai šai­žus, be­ veik gerk­li­nis riks­mas. Kai tai nu­ ti­ko pir­mą kar­tą... ...Taip, Eva­nai, Hil­sai­dų su­tar­tis pas ta­ve ant sta­lo. Pa­sis­tenk vis­ką už­baig­ti iki ant­ros po­piet...

Vė­liau tai ta­po sa­vo­tiš­ku ri­tua­lu.

At­ro­dė, kad neį­ma­no­ma per­plauk­ ti upės be to riks­mo. Mes su Lui­su net ban­dy­da­vo­me nu­spė­ti, ka­da tai nu­tiks. Žvilg­čio­da­vo­me į Ro­ber­ tą, mė­gin­da­mi pa­ste­bė­ti ko­kį, net men­kiau­sią, po­ky­tį jos ne­rū­pes­tin­ ga­me vei­de­ly­je. Tik tai vi­sa­da nu­ tik­da­vo ne­ti­kė­tai. Ji rėk­da­vo ko­kią aki­mir­ką, o ta­da liau­da­vo­si ir lyg nie­ko ne­bū­tų įvy­kę sė­dė­da­vo val­ ties ga­le ran­ko­mis te­liūš­kuo­da­ma van­de­nį bei kal­bin­da­ma žu­vis. ...Taip, Mar­ga­ret, bet jo­kių ži­nu­ čių, de­ja, nė­ra...

Kar­tais nak­ti­mis ji įsmuk­da­vo į ma­no lo­vą, pa­lįs­da­vo po ant­klo­ de ir, su­si­rie­tu­si į ka­muo­liu­ką kaip ma­žas ežiu­kas, pra­šy­da­vo pa­sa­ko­ ti jai apie žu­vis, de­be­sis ir dar vel­ niai ži­no ką. Ne­be­pa­me­nu. Ir aš jai pa­sa­ko­da­vau is­to­ri­jas apie tai, kaip kiek­vie­ną­kart ly­jant, kai dan­gu­je ma­ty­ti vai­vo­rykš­tė, lie­tus pa­ma­ žu ją nu­plau­na ir spal­vo­tas van­duo iš dan­gaus kren­ta į eže­rus, upes ir van­de­ny­nus, o ten kris­ta­li­zuo­ja­si ir virs­ta žu­vi­mis. „To­dėl jų bū­na to­kių įvai­rių“, – sa­ky­da­vau. Jei­gu ly­ja, o vai­vo­rykš­tės ne­ma­ty­ti, tai van­duo iš dan­gaus kren­ta per­si­sun­kęs dan­ gaus pil­ku­mo ir taip at­si­ran­da vi­sos pil­kos žu­vys.

Dar sa­ky­da­vau jai, kad de­be­sys iš tie­sų ne­ju­da. Ju­da vis­kas ap­lin­kui, bet de­be­sys lie­ka ten pat, nors kar­ tais jų ir ne­ma­ty­ti. „De­be­sys vi­sa­da su mu­mis“, – sa­ky­da­vau.

Ji klau­sy­da­vo­si vi­sai nevai­kiš­kai rim­tu vei­du ir tar­si ger­da­vo kiek­ vie­ną ma­no žo­dį. Ypač apie žu­vis, bū­ti­nai apie žu­vis. Ta­da ji pa­klaus­ da­vo, ko­dėl ma­ma ne­si­šyp­so. ...Pra­keik­tas te­le­fo­nas...

Sup­ran­ta­te, ki­t ų mer­gai­č ių ma­mos šu­kuo­da­vo joms plau­ kus, kiek­vie­ną ry­tą iš­leis­da­vo jas mo­kyk­lą, kiau­rą die­ną links­mai taukš­da­vo su kai­my­nė­mis, pie­ tums ga­min­da­vo, jų duk­rų ma­ny­ mu, ne­val­go­mas sa­lo­tas ir vers­da­vo jas anks­ti ei­ti gul­tis. Mū­sų ma­ma sė­dė­da­vo ant tam­siai ža­liu ap­mu­ ša­lu ap­trauk­tos kė­dės, vil­kė­da­ma be­veik to­kio pat ža­lu­mo su­kne­le, ir daž­nai žiū­rė­da­vo pro lan­gą. Pa­ sak Ro­ber­tos, ma­mai tik­riau­siai la­ bai pa­ti­ko ste­bė­ti upę, nes dau­giau nie­ko, be at­šiau­rių krū­mokš­nių ir upės, pro tą pra­keik­tą lan­gą ir ne­ bu­vo ma­ty­ti.

Kar­tais at­ro­dy­da­vo, kad ji tė­ ra daik­tas. Už­mirš­tas, ne­nau­do­ ja­mas. Gal gra­mo­fo­nas? Tik toks, ku­ris jau ne­beg­ro­ja... Ne, Mar­ga­ ret, vis dar nie­ko... Žmo­nės daž­nai šyp­so­si šu­nims.

Jie ei­na gat­vė­mis, vaikš­to par­kais.

Vereta Rupeikaitė. Išausta Lietuva

Ir ta­da pa­ma­to ki­tus žmo­nes, ve­ džio­jan­čius šu­nis. Ir šyp­so­si. Šu­ nims. Vi­sa­da tik šu­nims. Nie­ka­da žmo­nėms. Žmo­nės ga­li pra­bil­ti. ...Taip, Eta­nas vis­kuo pa­si­rū­pins.

Kaip šian­dien jau­tie­si, Šir­le? ...

Aš to­kia ma­lo­ni. Aš šil­ki­nė. Aš ge­ra. Aš šyp­sau­si žmo­nėms...

Aš kaip ta se­na, pa­bo­du­si ak­to­rė.

Ei­nan­ti į sce­ną tik iš įpra­ti­mo ir jau ne­be­si­de­dan­ti ant vei­do gri­mo, nes liūd­na kau­kė ir taip priau­gu­si prie odos. Ga­lų ga­le šis teat­ras tiems, ku­rie ne­si­klau­so. Tiems, ku­rių ir ne­bu­vo. Gri­mo lyg ir ne­rei­kė­tų. ...Taip, Gre­go­rai. Kon­fe­ren­ci­ja at­šauk­ta?.. gal ki­tą sa­vai­tę...

Ir aš il­gai­niui pa­sta­čiau šį kvai­ lą teat­rą – sa­vo rūs­čių pri­si­mi­ni­mų šven­to­vę. Vai­di­nu ja­me mo­no­lo­ gus, ma­žai kuo te­sis­ki­rian­čius vie­ nas nuo ki­to. Pa­są­mo­nė – dė­kin­ga pa­tal­pa teat­rui. Čia ren­ka­si ge­riau­ sia pub­li­ka. Tai na­mai tiems...

Na­mais rū­pin­da­vo­si Lui­sas. Jis bu­vo vy­riau­sias iš mū­sų, to­dėl kai ma­mos ty­la už­si­tę­sė per il­gai, jis išė­jo ieš­ko­ti dar­bo. Ra­do jį varž­tų ga­myk­lo­je ir ten su­si­pa­ži­no su Bas­ te­riu Vil­so­nu. Tai bu­vo ko­kių še­šių de­šim­čių, žils­te­lė­jęs, pa­šė­lu­siai aukš­tas vy­ras. Ir kai priei­da­vo nors kiek ar­čiau, bu­vo ga­li­ma užuo­ sti ge­le­žį. Bas­te­ris bu­vo ga­myk­los bu­hal­te­ris, ta­čiau, kaip pa­ts tei­gė, skai­čių ne­mė­go. Už­tat jam pa­ti­ko žve­jo­ti ir lan­ky­tis pa­šte. O tai bu­ vo keis­tas po­mė­gis, nes jis nie­ka­ da nie­kam nie­ko ne­siųs­da­vo ir, kaip pa­ts tvir­ti­no, nie­ka­da ne­ke­ti­no.

Gir­dė­jau žmo­nes kal­bant, kad jis kiek­vie­ną šeš­ta­die­nį pa­pras­čiau­siai įženg­da­vo į cent­ri­nį mies­te­lio pa­ štą, lė­tai, kar­tais net ne­žvilg­te­lė­ da­mas į vit­ri­no­se iš­ri­kiuo­tus pa­što ženk­lų ir vo­kų pa­vyz­džius bei ten dir­ban­čius pa­tar­nau­to­jus, apei­da­ vo vie­nui vie­nin­te­lį ra­tą ir išei­da­ vo lau­kan. Ma­nau, Lui­sui jis pa­ti­ ko. Jie kar­tu žve­jo­da­vo. ...Taip, vis­kuo pa­si­rū­pins Eva­ nas. Dėl nie­ko ne­si­jau­dink, Mar­ga­ ret, pra­ne­šiu tau, kai ką nors su­ži­ no­siu...

Aš to­kia ma­lo­ni. Aš šil­ki­nė. Aš ge­ra. Aš šyp­sau­si žmo­nėms...

O žmo­nės šyp­so­si man ir ma­no, kad aš ma­lo­ni. Žmo­nės kvai­liai. Aš apa­tiš­ka. Vis­kam. Sa­kau pa­guo­

dos žo­džius se­nu­tei, gy­ve­nan­čiai ana­pus gat­vės, dėl ne­ti­kė­tos sū­ naus žū­ties, šir­din­gai dė­ko­ju gė­ lių par­da­vė­jui, su­pra­tin­gai pa­ruo­ šu­siam gė­les bū­tent taip, kaip man pa­tin­ka, svei­ki­nu jau­ną bend­ra­ dar­bių po­rą gi­mus nau­ja­gi­miui, o ne­jau­čiu nie­ko. O gal jau­čiu NIE­ KĄ? Nie­kas – man su­pran­ta­ma rea­ly­bė. Jo­je aš nie­kas, ma­ne su­pa dar di­des­nis nie­kas, o vi­so to pra­ smė – vi­sų di­džiau­sias nie­kas, ko­kį tik ga­li­ma su­gal­vo­ti, gal­vo­jant apie nie­ką. Ni­hi­lis­to sva­jo­nė.

Daik­tas, nes taip pa­pras­čiau. Bet ta­da dar...

Jaus­da­vau, kaip ma­ny­je su­ky­la pyk­tis. Žiau­rus, ne­su­val­do­mas ir toks, ku­rio ne­ge­bė­jau nei su­pras­ti, nei pa­tei­sin­ti. Nir­šau ant tos be­jė­ gės bū­ty­bės. Daik­to. Mo­ti­nos?

Ju­tau, kaip gerk­lė­je tel­kia­si sun­ kios aša­ros. Ne aky­se. Nie­ka­da aky­se. Rėk­da­vau. Ne bal­su, o kaž­ kaip ki­taip. Ne­by­liai. Riks­mas ir­gi bu­vo ne ma­no. Ver­čiau jau ko­kio už­gui­to lau­ki­nio žvė­ries. No­rė­jau ją pul­ti, įdrėks­ti jai, skau­džiai suim­ ti jos pe­čius ir pur­ty­ti, kad ne­žiū­ rė­tų pro lan­gą ir kad kal­bė­tų. Kad ga­min­tų ne­val­go­mas sa­lo­tas ir, kad šyp­so­tų­si. Ro­ber­tai. Man? Sun­kiai nu­ry­da­vau kar­taus pyk­ čio sei­les. Pa­ma­žu rim­da­vo er­zi­ nan­tis tvilk­čio­ji­mas smil­ki­niuo­ se. Paž­velg­da­vau į Ro­ber­tą, bu­kai įsmei­gu­sią akis į te­le­vi­zo­rių ir į kaž­ką blan­kio­je švies­tu­vo švie­so­ je ra­ši­nė­jan­tį Lui­są. Už­gui­tas žvė­ ris ane­miš­kai inkš­tė.

Daik­tas, nes taip pa­pras­čiau. Su­ ge­dęs gra­mo­fo­nas.

Ir tik man duo­tas Mi­do pri­si­lie­ti­ mas ma­ne gelbs­ti, bet pra­šau, Dio­ ni­sai, at­siimk sa­vo do­va­ną. Auk­sas var­gi­na. Auk­sas sun­kus. Auk­sas at­ne­ša lai­mę?..

Ta­da mes vi­si trys su­gu­lė­me į aukš­tą žo­lę vie­nas ša­lia ki­to ir ste­bė­jo­me dan­gų. Pū­tė vė­jas, ir aš jau­čiau, kaip ašt­ri žo­lė žei­dė man ko­jas. Mes ne­ju­dė­jo­me. Mes ne­ kal­bė­jo­me. Ro­ber­ta, iš­kė­lu­si aukš­ tai ran­kas, skės­čio­jo pirš­tus, tar­si kar­py­tų dan­gų. Ma­nau, ta­da mes bu­vo­me lai­min­gi. Gal­būt net Lui­ sas... ...Eta­nai, ga­li ne­sku­bė­ti. Kon­fe­ ren­ci­ja tik ki­tą sa­vai­tę...

O šią sa­vai­tę aš ir vėl kaip ta se­ na, pa­bo­du­si ak­to­rė. Ei­nan­ti į sce­ ną tik iš įpra­ti­mo... Ir au­to­ma­tiš­kai vai­po­si ma­no vei­das, ir dra­ma­tiš­ kas ran­kos mos­tas – se­niai nu­sta­ ty­ta me­cha­niz­mo funk­ci­ja, ir eg­ zal­tuo­tas, teat­ra­liš­kas riks­mas...

Ji ne­be­rėk­da­vo. O vė­liau ji nu­ sto­jo klau­sy­tis. Ne­beįs­muk­da­vo į ma­no lo­vą, ne­be­pa­lįs­da­vo po ant­ klo­de ir, su­si­rie­tu­si į ka­muo­liu­ką kaip ma­žas ežiu­kas, ne­bep­ra­šy­da­ vo pa­sa­ko­ti apie žu­vis, de­be­sis ir dar vel­niai ži­no ką. Ne­be­pa­me­nu.

Po to ji išė­jo. ...Mar­ga­ret, tau siun­ti­nys. Paš­ ti­nin­kas sto­vi prie kon­to­ros du­rų.

No­ri, kad pa­si­ra­šy­tum....

Tą va­sa­rą Bas­te­rį Vil­so­ną tu­rė­jo ap­lan­ky­ti jo duk­ra. Ji kar­tu su vy­ ru ir vai­kais gy­ve­no ki­to­je vals­ti­jo­ je ir Bas­te­ris ne­bu­vo jos ma­tęs nuo ta­da, kai jai su­ka­ko pen­kio­li­ka. Jie jau ke­le­rius me­tus net ne­be­bend­ ra­vo vie­nas su ki­tu, bet ji ne­ti­kė­ tai nu­spren­dė ap­lan­ky­ti sa­vo tė­ vą. Vie­na.

Dar ne­bu­vau ma­čiu­si se­no­jo Bas­ te­rio to­kio lai­min­go. Ke­lias sa­vai­tes iš jo liūd­no­mis raukš­lė­mis iš­va­go­to vei­do ne­din­go su­si­jau­di­ni­mo ku­pi­ na šyp­se­na. Jis su di­džiau­siu įnir­ti­ mu ruo­šė­si duk­ters at­vy­ki­mui, net į pa­štą ne­bei­da­vo. Ke­ti­no ją pa­ si­tik­ti trau­ki­nių sto­ty­je ir pa­siū­lė Lui­sui va­žiuo­ti kar­tu. Sa­kė, jis ga­ lė­siąs vai­ruo­ti. Bas­te­ris ke­lis­syk jau bu­vo mo­kęs Lui­są, kaip tai da­ry­ti, bet lig tol se­nu Bas­te­rio pi­ka­pu jie va­ži­nė­da­vo tik nuo­ša­liais ke­liu­kais, to­lė­liau nuo mies­to. Lui­sas ne­bu­ vo ge­ras vai­ruo­to­jas. Lui­sas no­rė­ jo bū­ti poe­tas. „Ei, mer­gai­te, gels­va su­kne­le.

Taip, taip, Jūs, ket­vir­to­je ei­lė­je. Jū­ sų gra­žios akys, bet ar ne­no­ri­te iš­ girs­ti, kas įvy­ko vė­lau?..“ Tą­kart Bas­te­rio duk­ters jie­du ne­ pa­si­ti­ko... Bet, ma­tyt, tai ne­tu­rė­ jo di­de­lės reikš­mės, nes ji tuo trau­ ki­niu ir neat­vy­ko. Pra­ne­šė apie tai sa­vo tė­vui iš­siųs­da­ma grei­tą­ją te­ leg­ra­mą. Paš­tu. „Ži­no­te, jūs bu­ka pub­li­ka, bet ge­res­nės neiš­gal­vo­ju.“ Kiek vė­liau, po to, kai ne­be­li­ko Lui­so, ma­ma pa­ki­lo nuo tam­siai ža­liu ap­mu­ša­lu ap­trauk­tos kė­dės ir išė­jo lau­kan. Ne iš­kart tai pa­ste­

bė­jau, nes, su­pran­ta­te, jos su­kne­lė bu­vo ly­giai to­kios pat tam­siai ža­lios spal­vos...

Kaž­ko­kie vai­kai ma­tė ją lė­tai bren­dan­čią į upę. Sa­kė, ji šyp­so­jo­si ir jiems pa­si­ro­dė, kad mo­te­ris te­no­ rė­jo at­si­gai­vin­ti nuo ali­nan­čio karš­ čio. Kiek pa­me­nu, tai bu­vo vie­na iš to­kių va­sa­rų, kai vi­są die­ną plies­ku­ si ait­ri sau­lė taip įkai­tin­da­vo že­mę, jog net atė­jus va­ka­rui karš­tis vis dar rai­bu­liuo­da­vo ore ir, ro­dės, ga­lė­jai jį ne tik jaus­ti, bet ir ma­ty­ti...

Ma­tyt, Ro­ber­ta bu­vo tei­si. Jai tik­rai pa­ti­ko ste­bė­ti tą upę.

Kaž­kur tu­rė­tų sė­dė­ti mo­ti­ na. Tur­būt ji vil­ki tam­siai ža­liai ir klau­so­si is­to­ri­jų apie sa­ve. Klau­so­ si ji tik to­dėl, kad ma­no teat­re lan­ gų nė­ra. Už­tat yra daug ram­pų. Jos aki­na ir to­dėl man liūd­na.

Mes su Ro­ber­ta tu­rė­jo­me keis­ tą įpro­tį. Kai ku­ri nors jaus­da­vo­ si pri­slėg­ta, mud­vi gul­da­vo­me ant že­mės.. Tie­siog taip. Nes­var­bu, kad ir kur bū­tu­me. Svar­biau­sia ta­ da vi­su kū­nu pa­jus­ti kie­tą, šal­čiu dvel­kian­čią že­mę. Pa­jus­ti iš tik­rų­ jų. Ta­da vie­na po ki­tos sa­ky­da­vo­me sau aiš­kius da­ly­kus. To­kius, ku­rie api­brėž­ti ir ne­pa­nei­gia­mi. Da­ly­ kai, ku­riais abe­jo­jo­me, trum­pam ne­tek­da­vo pra­smės. „Ta­vo su­kne­ lė šian­dien mė­ly­na“, – sa­ky­da­vo sau Ro­ber­ta. „Ta­vo pa­sau­lis šian­ dien ma­žas“, – sa­ky­da­vau sau aš. „De­be­sys vi­sa­da su mu­mis“, – sa­ ky­da­vo sau Ro­ber­ta...

No­riu gul­tis ant že­mės. Tie­siog čia, ka­bi­ne­te. Tai kas, kad sie­nos stik­li­nės. „Tu gir­di, kaip gre­ti­ma­me kam­ba­ry­je skam­ba te­le­fo­nas“, – sa­kau sau aš. „Ta­ve kas nors pa­ma­ tys taip be­jė­giš­kai kvai­lai gu­lin­čią.

Tau kas nors de­li­ka­čiai už­si­mins apie ato­sto­gas. Tu dau­giau ne­no­ri nie­ko lies­ti, nes ap­link ir taip per daug auk­so“, – kar­to­ju sau aš.

Ir taip die­na iš die­nos sta­tau spek­tak­lį sa­vo apa­ti­jai. Ji sė­di pir­ mo­je ei­lė­je. Ji iš­ti­ki­miau­sia ger­bė­ ja. Tik ji ne­si­klau­so.

Dio­ni­sai, jei rei­kia, aš bri­siu į upę... *Paklok ma­no lo­vą, už­dek tą švie­są Šį­va­kar vė­liau grį­šiu na­mo Su­die, su­die, Juo­da­sis straz­de