2006 04 26 durys

REMIA

2006 balandžio 26 d., TREČIADIENIS Redaktorė Rita BOČIULYTĖ • Tel. (8 46) 39 77 29 • El. paštas rita@klaipeda.daily.lt • www.durys.daily.lt

Meno leidinys (131)

Pavelas ŠUMOVAS (Ukraina). Pavasario alsavimas. 2005 m. Drobė, aliejus, 70x125 cm.

Klaipėdietės muzikinio haiku klausysis prancūzai Klaipėdietės kompozitorės Loretos Narvilaitės kūrinio premjera rytoj nuskambės festivalyje Prancūzijoje.

Kompozitorės L.Narvilaitės muzika „krito į akį“ amerikiečių pianistui Aleksandrui Palėjui. Pernai gastroliuodamas Lietuvoje jis atliko L.Narvilaitės opusą „Juodi balti trumpėjantys garsai“ fleitai, altui ir fortepijonui (2005).

Susižavėjęs šiuo kūriniu, pianistas susitarė ir dėl naujo.

A.Palėjus inspiravo naująjį muzikinį L.Narvilaitės haiku.

Taip atsirado impresionistinė kompozicija poetišku pavadinimu „Ryto prieblanda staiga pavirto jūra pražydusių vyšnių“ fleitai, klarnetui, altui, violončelei ir fortepijonui.

Naujasis kūrinys balandžio 27-ąją pirmąsyk bus atliktas Moulin d’Andé (Prancūzija), 15-ajame Aleksandro Palėjaus ir jo draugų festivalyje (Festival Alexandre Paley et ses amis), kuris šiemet „dedikuotas“ fortepijonui.

Todėl ir naujajame L.Narvilaitės opuse fortepijonas atlieka solisto vaidmenį: virtuoziški žėrintys arpeggio pasažai sukuria mirgėjimo įspūdį, kitų instrumentų tęsiamos linijos nusidriekia tarsi pamažu besisklaidanti prieblanda. Šitaip autorė mėgina perteikti japoniško haiku, kurio eilutę pasiskolino savo kūrinio pavadinimui, atmosferą.

Festivalio programose taip pat dalyvauja lietuvių atlikėjai Laima Šulskutė (fleita) ir Rolandas Romoslauskas (altas).

Lietuvių grafika ir skulptūra susitiko ŠMC Vilniuje, Šiuolaikinio meno centre visą balandį veikia įspūdinga Lietuvos grafikos ir skulptūros paroda “Erdvė – plokštuma – kūnas”.

Bendroje ekspozicijoje – grafikos ir skulptūros meno kūriniai. Parodą surengė Lietuvos dailininkų sąjunga, jos Vilniaus grafikų skyrius bei skulptorių sekcija. Projekto vadovai – grafikė Nijolė Šaltenytė ir skulptorius Gediminas Piekuras, ekspozicijos architektas – Saulius Valius.

Pastaruosiuos penkerius šalies grafikos ir skulptūros kūrybos metus bandančią įvaizdinti parodą struktūriškai ir konceptualiai sudaro trys dalys, atskleidžiančios objektišką, instaliacinį ir konceptualų mąstymą: kūnas – erdvė – komunikacija.

Grafikos ekspozicijos dalį sudaro įvairūs grafikos žanrai – nuo klasikinėmis teachnikomis atliktų estampų iki erdvinių grafikos meno objektų. Dešimt autorių eksponuoja skaitmenine technika sukurtus kūrinius. Itin originali gra-

fikos ekspozicijos dalis – rankų darbo popieriaus objektai.

Provokatyvios ir savitos erdvinės instaliacijos byloja apie naujas idėjas, praplečia grafikos suvokimo ribas, nestokoja atrakcijos ir šou elementų. Šioje ekspozicijoje galima pamatyti ir vienintelės parodos dalyvės iš Klaipėdos – grafikės Danutės Žalnieriūtės devynis darbus mišria technika iš “Vėduokių” ciklo.

Parodoje pristatomi 2002-2006 metais menininkų sukurti darbai bei videoprojektas, apžvelgiantis skulptorių kūrinius, gimusius tarptautiniuose ir Lietuvos simpoziumuose.

Antroji tarptautinė bienalė skelbia laisvę Gegužės 3-6 dienomis Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje vyks tarptautinio grafikos meno projekto „Now Art Now Future. Freedom“ / „Rytoj yra dabar. Laisvė” renginiai – parodos, akcijos, performansai, diskusijos.

Projekto kūrybinė grupė – dailininkė Jūratė Rekevičiūtė, menotyrininkas Ignas Kazakevičius ir kino režisierius Ričardas Rickevičius tęsia 2005-aisiais projektu „Now Art Now Future. Print“/ “Rytoj yra dabar. Grafika” pradėtą Lietuvos, Latvijos, Estijos menininkų strateginį bendradarbiavimą ir bendro meninio produkto kūrimą. 2006-ųjų bienalė pristatys novatorišką trijų šalių menininkų požiūrį į atspaudą. Šiemet trijų Baltijos šalių menininkų gretas papildys šalis viešnia – Rusija. Jai atstovaus profesionalūs kūrėjai iš Sankt Peterburgo.

Antrosios bienalės tema – laisvė. Į laisvės temą projekto autoriai siūlo žvelgti netradiciškai, naujai ir provokatyviai.

Specialiai projektui „Rytoj yra dabar. Laisvė” kuriamų darbų tematika vienaip ar kitaip susijusi su laisvės samprata. „Projekto dalyviai ne tik pristatys savo darbų parodas Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, bet dar labiau išplės kultūros vartotojų ratą, supažindins visuomenę su kūrybos technologijomis, provokuos diskusijoms apie nusistovėjusias kultūros vartojimo tradicijas ir galimas naujas formas, apie menininkų dvasinės ir fizinės laisvės santykį, apie kūrėjų priklausomybę nuo konjunktūros, rinkos ekonomikos, užsakymų, kūrybinių sąjungų bei lokalių kontekstų”, - intrigavo projekto organizatoriai bei kuratoriai – kaunietė menininkė J.Rekevičiūtė ir Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro direktorius I.Kazakevičius. „Rytoj yra dabar. Laisvė” dalimi taps ne vien parodos, bet ir įvairūs performansai, akcijos, diskusijos. Tarptautinė grafikos bienalė baigsis atvira visuomenei bienalės nominantų atrankos ir premijų įteikimo akcija Klaipėdoje.

Bienalės programa - 16 psl.

10-asis „Naujasis Baltijos šokis“ gali būti paskutinis RITA BOČIULYTĖ

Lietuvos šokio informacijos centras gegužės 2-9 dienomis jau dešimtąjį kartą rengia tarptautinį šiuolaikinio šokio festivalį „Naujasis Baltijos šokis“, kuris vienu metu startuos Vilniuje ir Klaipėdoje.

Užsuks į Klaipėdą

Jubiliejiniame festivalyje dalyvaus 15 trupių ir projektų iš devynių valstybių: Jungtinės Karalystės, Prancūzijos, Suomijos, Švedijos, Rusijos, Estijos, Slovėnijos, Šveicarijos ir Lietuvos. Programoje – aštuoni lietuvių choreografų režisierių šokio spektakliai, keturi iš jų – premjeros, du – koprodiusuoti Lietuvos šokio informacijos centro.

Beveik visi festivalio renginiai numatyti sostinėje - Nacionalinio dramos teatro scenose ir Menų spaustuvėje, dar du uostamiestyje - Dailės parodų rūmuose ir Klaipėdos koncertų salėje.

Gegužės 2-ąją 18 val. Klaipėdos dailės parodų rūmuose bus pristatyta klaipėdietės choreografės Agnijos Šeiko šokio projekto “In Signum” premjera (gegužės 5-ąją – Vilniuje, Menų spaustuvėje), o 19.30 val. į Klaipėdos koncertų salę publiką sukvies festivalio svečiai – vienas garsiausių šių dienų rusų šiuolaikinio šokio choreografų, JAV prestižiškiausio šokio prizo Bessie laureatas, jau ne pirmą kartą dalyvausiantis „Naujojo Baltijos šokio“ festivalyje Aleksandras Pepeliajevas ir jo vadovaujamas teatras „Apparatus” (Rusija ir Estija). Jie parodys šokio spektaklį “Durys”, skirtą D.Charmso 100-osioms gimimo metinėms. Pasak pačių kūrėjų, tai vizualinio teatro pjesė septyniems šokėjams ir aštuonerioms durims.

Didysis paradas – Vilniuje

Vilniuje festivalį pradės Rubė nacionalinis choreografijos centras iš Prancūzijos, kuriam nuo 2004-ųjų vadovauja viena garsiausių ir įtakingiausių XX a. šiuolaikinio šokio choreografių ir atlikėjų šokio novatorė Kerolain Karlson.

Festivalyje „Naujasis Baltijos šokis - 2006“ bus pristatytas vienas naujausių jos spektaklių „Žemyn upe“, inspiruotas A.R.Amonso eilėraščio „Upė“. Pasak pačios choreografės, šis kūrinys skirtas nusilenkti pagarbą ir nuostabą keliančioms gamtos jėgoms.

Nukelta į 16 psl.

2 Durys

KLAIPĖDA 2006 balandžio 26 d., TREČIADIENIS

Muzikinis amžinybės dvelksmas DANGUOLĖ VILIDAITĖ

„Klaipėdos muzikos pavasario“ struktūra keičiasi beveik kiekvienais metais. Tradicijos, kurios, atrodo, buvo įsišaknijusios stipriai, pranyksta, formuojasi naujos. Šią kaitą dažniausiai padiktuoja mada, miesto poreikiai ir turbūt labiausiai - galimybė pasikviesti vieną ar kitą atlikėją, atlikėjų kolektyvą. Šie metai - ne išimtis.

Įspūdžių – su kaupu

Balandžio 28-ąją suskambės paskutinis XXXI „Klaipėdos muzikos pavasario“ festivalio akordas, bet jau galime teigti, kad ir šiais metais klausytojai išgirdo gana įdomią, pakankamai aukšto meninio lygio programą.

Muzikinių įspūdžių aštuoniuose koncertuose ir trijose videoperžiūrose netrūko: išgirdome žymiausių visų laikų kompozitorių J.S.Bacho, V.A.Mocarto, L.van Bethoveno ir P.Čaikovskio kūrybą. Neliko nuskriausti šiuolaikinės lietuvių muzikos gerbėjai - jų vertinimui buvo pateikti B.Kutavičiaus, A.Rekašiaus, V.Bartulio ir G.Svilainio kūriniai, šį penktadienį skambės O.Balakausko penktoji simfonija. Visiškai laimei tik trūko mūsų miesto kompozitorių darbų...

Klaipėdoje svečiavosi Lietuvos valstybinis simfoninis (vadovas G.Rinkevičius) ir Šv.Kristoforo kamerinis (vadovas D.Katkus) orkestrai. Festivalį užbaigs Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras (dirigentas J.Domarkas). Tai tikra fiesta orkestrinės muzikos mėgėjams.

Pasireikšti galėjo ir mūsų miesto ryškiausi kolektyvai: Klaipėdos kamerinis orkestras (vadovė L.Kuraitienė), Klaipėdos vals-

Šv. Kristoforo kamerinio orkestro, diriguojamo D.Katkaus, ir fleitininko V.Gikniaus pasirodymas paliko efektingo ir virtuoziško muzikavimo įspūdį.

tybinio muzikinio teatro simfoninis orkestras (dirigentas I.H.Lapinis) ir choras (chormeisteris V.Konstantinovas). Pirmą kartą bendrą projektą paruošė ansamblis „Camerata Klaipėda“ (vadovas V.Čepinskis) ir choras „Aukuras“ (meno vadovas A.Vildžiūnas).

Ryškiausi akcentai

Festivalio pradžią, kaip jau rašiau praėjusiose „Duryse“, ypač ryškiais garsų potėpiais nuspalvino Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras ir pasaulinio lygio virtuozas, charizmatiškasis pianistas Aleksandras Palėjus. Jų interpretacijoje L.Bethoveno koncertai fortepijonui ir simfoniniam orkestrui Nr.4 G-dur, Op.58

ir Nr.5 Es-dur „Imperatoriškas“, Op.73 suskambo nepaprastai išraiškingai ir įtaigiai. (Įdomu, kad šis atlikėjas jau dalyvavo „Klaipėdos muzikos pavasaryje“ 1999 metais, grojo kameriniame ansamblyje kartu su L.Šulskute-Romoslauskiene, R.Romoslausku, R.Armonu.)

Pabaigos akcentas turėtų būti ne mažiau ryškus – tai Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro ir jauno, bet jau išskirtinį atlikimo stilių įvaldžiusio, daugelio tarptautinių konkursų laureato violončelininko Danjulo Ichizako koncertas. (Jį dar galėsime įvertinti.) Skambės M.Glinkos operos „Ruslanas ir Liudmila“ uvertiūra, O.Balakausko penktoji sim-

Festivaliniame koncerte Klaipėdos muzikinio teatro simfoniniam orkestrui dirigavo D.Pavilionis, savo temperamentingu stiliumi pasirodymui suteikęs naujos gyvybinės energijos.

fonija ir E.Elgaro koncertas violončelei ir orkestrui emoll, Op.85.

Papirko precizika

Antrąjį „Muzikos pavasario“ vakarą vedė ansamblis „Camerata Klaipėda“. Nuostabūs kamerinės J.S.Bacho kantatos „Ich habe genug“ garsai: plastiška, „begalinė“ muzikos tėkmė, persipinančios melodingos obojaus ir balso (Ieva Prudnikovaitė) solo linijos, amžinybės dvelksmas. Šio vyksmo grožį, atrodė, dar labiau paryškino išraiškingi ir lankstūs dirigento Modesto Pitrėno mostai. Ir vėl maloniai nustebino profesionalus ir gana precizinis „Camerata Klaipėda“ grojimas.

V.A.Mocarto „Karūna-

vimo mišių“ C-dur pakilų charakterį jiems atskleisti padėjo aktyvus Klaipėdos muzikinio gyvenimo dalyvis choras „Aukuras“ ir solistai Asta Krikščiūnaitė (sopranas), Ieva Prudnikovaitė (mecosopranas), Mindaugas Zimkus (tenoras), Eugenijus Chrebtovas (bosas). Gal kiek trūko gyvesnio tempo Gloria ir Credo dalyse, grakštesnės chorinio vokalo artikuliacijos.

Bet daugiausia simpatijų šiame koncerte pelnė jauno kompozitoriaus G.Svilainio „Stabat Mater“ (atlikėjų sudėtis ta pati). Publiką papirko ne tik virtuoziškas šio kūrinio atlikimas, bet ir jo spalvingumas, ekspresyvumas, efektingi ir netikėti mušamųjų smū-

giai. (Šypseną kėlė netikėtai praslystančios viduramžių giedojimo ar roko muzikos intonacijos.)

Smalsiems ir ištroškusiems

Net trys šio festivalio vakarai publiką kvietė į videoklubo peržiūras. Juose skambėjo muzikologių Laimos Vilimienės „Mocarto genijaus algoritmas“ ir Beatos Leščinskos-Baublinskienės „Džiaugiuosi įsiveržusi į aukštumas“ (skirtas žymiai Lietuvos solistei Violetai Urmanavičiūtei) pranešimai, parengti pagal Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro mėnraščio „Bravissimo“ (2006 m.

Nr.1) straipsnius, trečiame

P.Čaikovskio „Pikų damos“ koncertinė versija suspindėjo Aurelijos Dovydaitienės Grafienės ir V.Kurnicko Germano personažais. Vytauto LIAUDANSKIO ir Nerijaus JANKAUSKO nuotraukos

Durys 3

KLAIPĖDA 2006 balandžio 26 d., TREČIADIENIS

Sukrėtė ir sužavėjo RITA BOČIULYTĖ

„Klaipėdos muzikos pavasaryje“ smuikininkas M.Švėgžda fon Bekeris pirmą kartą griežė su Kaipėdos kameriniu orkestru, kuriam dirigavo R.Šervenikas.

- pianistas Kasparas Uinskas pristatė debiutinę savo CD plokštelę ir asmeninės videotekos įrašus. Vakarai buvo turiningi, gausiai iliustruoti vaizdine medžiaga.

Kiek kitokios V.A.Mocarto kūrybingumo analizės laukiau pirmojoje paskaitoje. Šio didžio muziko gebėjimai buvo aiškinami gana racionaliai, beveik neliko genijaus prigimties paslapties – įdomu, bet ...

Sudomino demonstruoti operos „Don Žuanas“ fragmentai. Šis LNOBT repertuare rodomas spektaklis vertinamas labai įvairiai, labiausiai pastatymą turbūt kritikuoja muzikologas Jonas Bruveris. Pamačiusi ištraukas įsitikinau, kad ne veltui – kai kurie režisūros sprendimai visai priešingi muzikos charakteriui, jos kilnioms prasmėms.

Labiausiai intrigavo trečiojo vakaro „Didieji pasaulio pianistai“ tema ir pianisto, šio vakaro svečio K.Uinsko asmenybė (XXX „Klaipėdos muzikinio pavasario“ baigiamojo koncerto dalyvis). Nusivilti neteko. Įdomios mintys, taiklūs žymių atlikėjų V.Horovico, G.Guldo, I.Pogoreličiaus ir A.B.Mikelandželio grojimo stilių įvertinimai, šiltas ir atviras pranešėjo bendravimas Klaipėdos klausytoją patraukė greitai. Įsitikinome, kad K.Uinskas tikrai nėra eilinė Lietuvos žvaigždutė.

Surengė operos šventę

Trečiame ir ketvirtame „Klaipėdos muzikos pavasario“ koncertuose skambėjo dvi populiariausios kompozitoriaus P.Čaikovskio operos „Eugenijus Oneginas“ ir „Pikų dama“ – graži dovana Klaipėdos melomanams. „Eugenijų Oneginą“ paruošė Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro Operos studijos dalyviai (spektaklio meno vadovas V.Noreika, dirigentas V.Viržonis). Žavėjo geri jaunųjų dainininkų vokaliniai duomenys, jų nuoširdus įsijautimas, ypač pavyko finalinė operos scena.

Taip pat būtina paminėti titanišką koncertmeisterio Aleksandro Vizbaro, kurio grojimas šiame spektaklyje atstojo simfoninį orkestrą, darbą. Pagrindinius vaidmenis atliko Vilma Mončytė

– Tatjana, Fausta Savickaitė – Olga, Ramūnas Urbietis – Oneginas, Tomas Vaitkus – Lenskis, Eugenijus Chrebtovas – Greminas. „Pikų damos“ koncertinę versiją pateikė Klaipėdos muzikinio teatro simfoninis orkestras, choras ir solistai (dirigentas D.Pavilionis).

Nors man įsimintinesni buvo Vytauto Kurnicko Germano (šį vaidmenį jis dainuoja LNOBT) ir Aurelijos Dovydaitienės Grafienės personažai, drąsiai galima teigti, kad publikos dėmesys buvo prikaustytas nuo pat pirmųjų introdukcijos iki paskutiniųjų finalinės scenos garsų. Ypač išraiškingai skambėjo lošėjų choras „Net ir blogu oru“, kulminacinė lošimo scena ir Germano ariozo „Kas mūsų gyvenimas? – Lošimas!“. Gerai surežisuotas ir gana profesionalus šios operos fragmentų atlikimas, manau, teikia vilčių ateityje pamatyti visą jos pastatymą mūsų Muzikiniame teatre.

Naujos gyvybinės energijos šiam vakarui, manyčiau, pridėjo temperamentingas dirigento Dainiaus Povilionio stilius. Nors V.A.Mocarto simfonijos g-moll Nr.40 interpretacija pirmoje šio koncerto dalyje man sukėlė daug prieštaringų minčių - abejotinas dalių tempų ir charakterių pasirinkimas...

Neliko nuskriausti ir jaunieji Klaipėdos klausytojai. Juos susiburti pakvietė dvi kompozitorės Rasos Dikčienės vienaveiksmės operos vaikams „Muzikantas, velnias ir perkūnas“ ir „Kabaldakšt kabaldakšt“ sukurtos lietuvių liaudies pasakų motyvais. Atlikėjai – Vilniaus meninio ugdymo studijos „Diemedis“ ir Tuskulėnų vidurinės mokyklos moksleiviai.

Virtuoziškumas, teatras ir efektai

Šv. Kristoforo kamerinio orkestro koncerto pirmoje dalyje girdėjome turbūt dažniausiai koncertinėje praktikoje atliekamus kūrinius V.A.Mocarto Serenadą styginiams G-dur „Mažąją nakties muziką“ ir J.S.Bacho Uvertiūrą (orkestrinę siuitą) h-moll Nr.2 (solistas Vytenis Giknius – fleita).

Efektingas ir virtuoziškas muzikavimas, nors solisto ir orkestro ansamblis geriau

derėti pradėjo J.S.Bacho kūrinio viduryje. Antroje dalyje skambėjo kūrybinio stiliaus posūkio metais sukurti darbai. Tai J.Juzeliūno Poema-koncertas (1961 m.) ir V.Liutoslavskio „Gedulinga muzika“ (skirta B.Bartoko atminimui, 1958 m.).

O Klaipėdos klausytojui ir vėl labiausiai imponavo spalvingiausias, netikėtų kontrastų, ekspresijos ir humoro kupinas opusas – A.Rekašiaus „Muzika styginiams“ Nr.2.

Orkestro vadovo Donato Katkaus asmenybė, sakytumei, netilpo dirigento rėmuose – jis juokino publiką linksmais prisiminimais, netikėtais pokštais, o grojant orkestrui - mimika ar judesiu. Panašiai linksmai ir lengvai į maestro dirigavimą reagavo ir muzikantai.

O bisui – keli V.A.Mocarto metams išmokti „V.A.Mocarto“ kūriniai – ir vėl pokštas...

Romantinė salelė

Šeštojo šio festivalio koncertinio vakaro dalyviai - Kaipėdos kamerinis orkestras, talentingas smuikininkas Martynas Švėgžda fon Bekeris ir dirigentas Robertas Šervenikas.

Pirmoje dalyje skambėjo kelios lengvos ir nedidelės pjesės iš J.Bramso „Meilės dainų valsų“ rinkinio - nelabai patogi aranžuotė styginių orkestrui. Gana formaliai atliktas J.Bartulio „I like Schubert Quintet C-major. op. 163“. F Šuberto Rondo smuikui ir orkestrui A-dur priklauso vėlyviesiems šio autoriaus darbams, ryški dramatinė šio kūrinio linija.

M.Švėgždos fon Bekerio interpretacija pasižymėjo lyriškesne spalva, užburiančiai daininga melodine linija, subtiliai kintančia frazuote.

Antroje programos dalyje girdėjome E.Grygo Siuitą „Iš Holdbergo laikų“ - didesnis orkestro įsiklausymas ir tarpusavio derėjimas (išskyrus Rigodono dalį) ir N.Paganinio „La Campanella“. Pastarajame ir ypač bisui atliktame V.Ernsto „Paskutinė vasaros rožė“ kūrinyje M.Švėgžda fon Bekeris tiesiog žaižaravo visais įmanomais grojimo smuiku būdais. Užsimerkęs, atrodė, girdėjai ne vieno, o kelių smuikininkų muzikavimą...

Retas įvykis Lietuvoje, ne tik Klaipėdoje – išgirsti sovietmečiu uždraustą tryliktąją D.Šostakovičiaus simfoniją. Dar retesnė galimybė – su pasaulinio garso solistais.

Praėjusį šeštadienį klaipėdiečiai turėjo tokią progą. Kas žinojo – pasinaudojo. Salė ošte ošė plojimais, vyresnio amžiaus klausytojai braukė ašarą, o jaunimas stebėjosi, kad Šostakovičius – toks modernus... vumu ir artistiškumu. Puikiai Pradėjo festivalį Bendru Klaipėdos vals- atsiskleidė ir dirigento Ilmaro tybinio muzikinio teatro ir Lapinio sugebėjimai jautriai Kaliningrado apskrities fil- vesti gana sudėtingą kūrinį harmonijos kūrybiniu pro- kulminacijos link.

Tai buvo temperamentinjektu šeštadienį Klaipėdoje prasidėjo tarptautinis meno ga, ekspresyvi ir labai autenfestivalis „Rusų muzika prie tiška kūrinio interpretacija.

D.Šostakovičius (1906Baltijos“, dedikuotas vie1975) šią simfoniją parašė no iškiliausių XX amžiaus muzikų D.Šostakovičiaus protestuodamas prieš Stalino režimą. Kompozitorius 100-mečiui. Šiandien festivalis tęsis drąsiai skelbė apie visuomenegeroves sovietmečiu, Kaliningrade, kur pasauli- nės kviesdamas žmones į kovą nė operos žvaigždė bosas su blogiu, kurį ne tik matė, M.Svetlovas-Krutikovas ir bet pats buvo jo auka ir dėl Klaipėdos valstybinio mu- to negalėjo tylėti. Kartu ši zikinio teatro orkestras bei simfonija yra paminklas nuchoro vyrų grupė drauge su kentėjusiems nuo sovietinių Kaliningrado apskrities filhar- represijų, odė talentui, motemonijos kamerinio orkestro riai, drąsai ir tikėjimui. muzikantais antrąkart atliks Salėje buvo žmonių, kurie D.Šostakovičiaus Simfoniją išgyveno tremtį, daugelis dar Nr.13, si-bemol minor, op. prisimena tuos laikus. Todėl 113 pagal poeto Jevgenijaus nenuostabu, kad jie kūrinio klausėsi su ašaromis akyse.

Jevtušenkos eiles.

Premjeroje Klaipėdoje klausytojai gavo programėles Moko istorijos su simfonijos teksto vertimu „Man skauda širdį dėl į lietuvių kalbą ir puikiai su- Šostakovičiaus ir jo muzikos prato visas penkias simfonijos likimo šiais laikais, - sakė dalis. muzikologė prof. Daiva Kšanienė. - Manau, jo muzika Atsiskleidė visa jėga deramai neįvertinta, užmiršta.

Politiškai, filosofiškai ir O juk ji puiki! Nežinau, ar emociškai intriguojantis su- ji suprantama jaunimui. Bet dėtingas kūrinys daugelį nu- galbūt kaip tik jaunimui ją stebino ne tik muzikinio pa- reikėtų klausytis pirmiausia.

Kodėl mes mokomės Vytauto sakojimo novatoriškumu, bet Didžiojo, Žalgirio mūšio, ir ypatinga atlikėjų sudėtimi. Liudviko XIV laikų istoriją, Skirtas solistui (bosui), vyrų o nesimokome tos, kurią chorui (bosams) ir orkestrui, mes patys išgyvenome?.. Ši scenoje jis atsiskleidė visa muzika yra tam tikro istorinio savo jėga. periodo dokumentas, žmoniAtlikėjai buvo verti vieni jos kultūros paveldas. Šios kitų. Net vyrų choras, kuris muzikos jėga, ekspresija, gyKlaipėdos muzikiniame teat- vybė, kartu sarkazmas, ironija re – ne iš stipriųjų, skambėjo ir nepaprastas lyrizmas yra puikiai. Matyt, todėl, kad meninės, muzikinės vertybės, jame dainavo geriausi teatro ne vien politiniai dalykai.“ solistai. Ir orkestras, pastipApie simfonijos atlikimą rintas septyniais Kaliningrado muzikologė atsiliepė kuo filharmonijos orkestro stygi- palankiausiai: „Puikus soninkais, griežė be priekaištų. listų choras, dar papildytas Sodriai griaudėjo vyrų choras, dirigentų, chormeisterių balunikalų balso diapazoną ir sais. Puikūs balsai, galingrožį pademonstravo svečias gai skambėjo. Man atrodo, solistas M.Svetlovas-Kruti- Šostakovičius specialiai šiai kovas, pavergęs publiką lais- simfonijai parinko būtent

vyrų tembrą – kad būtų įtikinamiau, sodriau... Solistas – aukščiausios klasės. Koks gražus jo tembras, melodijos vedimas. Ir koks artistizmas!

Jo vaidybiniai sugebėjimai, operos artisto talentas ypač atsiskleidė pamflete“.

D.Šostakovičiaus satyrinę kantatą pamfletą „Antiformalističeskij rajok“ (į lietuvių kalbą sunku būtų tiksliai išversti) M.Svetlovas-Krutikovas su orkestru, kuris irgi dainavo (!), atliko nepaprastai žaviai. Publika juokėsi, plojo, pritarė, švilpė.

Lietuvoje šis kūrinys iki šiol nebuvo skambėjęs.

Džiugu, kad premjera įvyko Klaipėdoje ir turėjo tokį pasisekimą.

Tai bent solistas!

Pirmą kartą Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre pasirodė muzikos pasaulyje garsus bosas M.Svetlovas-Krutikovas, kviečiamas dainuoti garsiausiuose pasaulio operos teatruose.

Beje, šiuo metu JAV gyvenantis rusų poetas J.Jevtušenka laiko jį geriausiu, įtaigiausiu Tryliktosios D.Šostakovičiaus simfonijos atlikėju.

M.Svetlovas-Krutikovas Kaliningrade baigė S.Rachmaninovo muzikos koledžą.

Klaipėdoje viešėjęs Kaliningrado filharmonijos direktorius Viktoras Bobkovas džiaugėsi, kad bent kartą per metus garsus solistas dainuoja jų mieste.

Nors jis gimė Maskvoje ir save laiko Maskvos Didžiojo teatro solistu. „Bet esu laisvo skrydžio menininkas“, - šypsojosi dainininkas. Anot jo, dabar operos pasaulis panašus visur – bet kurioje pasaulio scenoje operų pastatymuose jis jaučiasi vienodai laisvai.

Kviečiamas dainuoti „Metropolitan Operoje”, „La Scala”, Maskvos Didžiajame teatruose. Yra dainavęs Argentinoje, Kanadoje, Meksikoje, dabar ruošiasi į Naująją Zelandiją. „Lietuvoje esu dainavęs tik kartą, gal prieš dvidešimt metų, būdamas studentas, savo karjeros pradžioje. Man didelis džiaugsmas čia pasirodyti. Ši simfonija, manau, - geriausias mūsų visų prisiminimas apie Šostakovičių“, - sakė solistas prieš koncertą.

Jungtinės Klaipėdos ir Kaliningrado muzikų pajėgos su svečiu solistu M.Svetlovu-Krutikovu publikai priminė nepaprastą D.Šostakovičiaus muziką. Nerijaus JANKAUSKO nuotrauka

2006 balandžio 26 d., TREČIADIENIS Redaktorius Gintaras GRAJAUSKAS • Tel. (8 46) 39 77 78 • El. paštas: grajauskas@airpost.net

Literatūros leidinys

Profesionalo įžvalgos profanės žvilgsniu (Specialiai nepaisant „literatūrinio etiketo“) SIGITA KONDRATIENĖ

Išgirdusi apie ką tik išėjusį literatūrologo Marijaus Šidlausko (beveik pusę amžiaus Lietuvos istorijos priversto būti Jonaičiu) straipsnių rinkinį „Orfėjas mokėjo lietuviškai“ (kultūrologinių studijų serija „Įžvalgos“ – „Homo liber“: Vilnius, 2006), nudžiugau netgi ir sentimentaliai. Ne tik mane, bet ir visus Lietuvos piliečius, bent šiek tiek prijaučiančius literatūrai, keri šio žmogaus tiek asmeninė, tiek ir tekstų tyrinėtojo charizma. Kai perskaitoma bet kuriame meno kritikos leidinyje po recenzijos pavadinimu M.Šidlausko/Jonaičio pavardė, tai mintyse iš karto pasižymima jau ir aukšta aptariamos knygos praba: M.Šidlauskas prie abejotinos literatūrinės vertės tekstų nei laiką gaišta, nei nervus gadina... Tik su oria elegancija pašaipiai apie kurį nors šių dienų grafomanų gali mestelti: „[...]labai daug rašantis žmogus“ (iš labai seno pokalbio)... Todėl bet kuriam rašytojui būti įvertintam M.Šidlausko yra ir tikslas, ir garbė.

Tačiau kas pastarąjį autorių patį imsis vertinti profesionaliai? Čia jau tikrai įdomi mūsų literatūrologinio būvio intriga, lemsianti netgi ir rinkinio „Orfėjas mokėjo lietuviškai“ prabą, kurią ir taip pabrėžia knygos pavadinimas bei dizainas, sukurtas dailininko Rimanto Tumasonio, nors tą prabą, beje, nekvestionuojamai žaviai šioje knygoje nustatė jau Valdas Kukulas. Su juo varžytis išdrįs tik arba tikras profesionalas, arba iš kur nors - kaip Pilypas iš kanapių – išlindęs profanas. Tad tai dar labiau daro komplikuotą mano santykį su itin ryškiu įvykiu mūsų kultūrologinėje erdvėje. Ir nežinia, ar šią rašliavą spausdins netgi ir regioninė spauda, nors joje ir ypač „susmuko kritika kaip operatyviausia ir profesionaliausia skaitymo instancija“ – šią frazę percituoju iš V.Kukulo straipsnio pirmojo sakinio, nes pati jos, kai tapo ypač tinkama, M.Šidlausko tekste skubriai nebesuradau.

Gražiai sutapo, kad su M.Šidlausko straipsnių rinkiniu „Orfėjas mokėjo lietuviškai“ pasirodė ir dar vieno pasižyminčio ypatinga charizma Klaipėdos universiteto žmogaus eilėraščių rinkinys – Rolando Rastausko „Metimas“. (Beje, abu leidiniai klaipėdiškiams buvo ir pristatyti drauge.) Kai šias abi knygas labai trumpam skolinausi, tai ilgai svarsčiau, nuo ko pradėti: gal pirmiausia „pasikaustyti“ teoriškai ir tik po to imtis pačiai „reflektuoti“ poeziją, o gal visgi pradėti tik nuo poezijos – kaip tik radikaliai atsiribojus nuo visokių teorinių įtaigų? Ačiū Dievui, kad nugalėjo poezija, nes, atsivertus literatūrologijos poeto (mano ir V.Kukulo nuomonės, pasirodo, šioje vietoje absoliučiai sutampa) M.Šidlausko knygą bei radus jį išanalizavus ir R.Rastausko eilėraščius, ką tik mano perskaitytus, jau buvo galima pakankamai objektyviai įvertinti ir savo intelektualinį ribotumą, ir dvasinį skurdą, palyginus jį su itin profesionaliu moderniosios kultūros diskursu. Taigi M.Šidlausko knyga

man ir kitiems grožinės literatūros mėgėjams – puiki skaitymo savikontrolės priemonė bei perspėjimas, kad į literatūros pasaulį lįsti neprofesionaliai šiais laikais yra labai blogas tonas (išryškintą žodžių junginį itin pabrėžia ne M.Šidlauskas, o R.Rastauskas, bet literatūrologiniu požiūriu jų žodžiai ne kartą yra sutapę vos ne raidė raidėn). Va taip. O atsiverskime dargi vien M.Šidlausko straipsnių bibliografiją (p. 222) bei paties jo minimų vardų rodyklę (p.

215)... O ho ho!.. Nuo klaipėdiškių („daug ką gąsdino [...], kad jis gali tapti [...] savo regiono „aptarnaujančiu“ kritiku“ – V.Kukulas) iki paties Jėzaus Kristaus (kai tai yra „Pavardžių rodyklėje“, kyla klausimas jau knygos sudarytojui - ar tai pavardė?)...

Rinkinyje „Orfėjas mokėjo lietuviškai“ M.Šidlausko mintijimai susitelkę iš esmės ties lietuvių menine literatūra bei literatūrologija ar kultūros sociologija - V.Kudirka, H.Radausku, V.P.Blože, J.Juškaičiu, G.Grajausku, S.Geda [...] ar D.Sauka (recenzuojamos dvi unikalios knygos – „Žemaitės stebuklas“ ir „Fausto amžiaus epilogas“) bei A.Tereškinu. Bet į šią knygą įeina ir R.M.Rilke, ir Cz. Miłosz, o tekstuose net ir mirgėte mirga pasaulinio garso vardai. Galima tik žavėtis M.Šidlausko guvaus intelektualinio pasitikėjimo amplitude. Be jos mūsų literatūrologija ir kultūrologija būtų apskritai kur kas skurdesnė.

Ypač kad M.Šidlauskas – dargi ir profesionalus anglistas. Pastarųjų net ir Klaipėdoje nestinga, bet kur jie pradingsta, kai lingvistiškai nestipri regiono bendruomenė ima alkte alkti išsamesnių pasaulinės kultūros komentarų? Va ir belieka tada tik L.Donskis, R.Rastauskas bei M.Šidlauskas. Net ir respublikiniu mastu. Vadinasi, vien ir utilitariniu aspektu ši knyga buvo seniai labai reikalinga. Kaip patogu kad ir man, paskaičiusiai ką tik R.Rastausko „Metimą“, pasitikrinti vienoje knygoje, ką mano apie minėtąjį poetą profesionalioji kritika – juo labiau kritika, ir per itin asmeniškus kontaktus išžvalgiusi visus takelius, kuriais kada nors galėjo praeiti jau net ir pasaulio žmogumi tituluojamas R.Rastauskas. Taigi mano individualaus skaitymo kokybė pervertinama jau netgi ir radikaliai. Ar tai būtų galėję įvykti, jei būtų reikėję ieškoti kažkurių metų „Baltijos“, „Literatūros ir meno“ bei „Nemuno“? Bent man tokioms paieškoms nebūtų užtekę kantrybės... Tačiau M.Šidlausko knyga šiandien mums rūpi kitaip.

M.Šidlauskas, kaip literatūrologas ar kultūros sociologas, taip meistriškai laviruoja tarp itin priešingų visuomeninių ir kultūrologinių pozicijų, kad beveik visada po jo analizių iš tikrųjų lieka „ir vilkas sotus, ir avis sveika“, nors V.Kukulas primena (kaip ir kiti - pvz., V.Kubilius neseniai „Metų“ išspausdintame „Dienoraštyje“), jog „įprastas kritiko ir kūrėjo santykių modelis yra priešiškumas“. Jei net pastarajam tyrinėtojui M.Šidlauskas yra per daug mįslingas savo virtuoziškumu, tai man tikrai reikėtų protingai paty-

Marijus Šidlauskas. Orfėjas mokėjo lietuviškai. - „Homo liber“:Vilnius, 2006

lėti. Tačiau dar net nepriartėjusi prie šios rašliavos vidurio, privalėjau vis dėlto nuo jos pasitraukti į visai kito lygmens erdvę, kad išgirsčiau žodžius, skirtus tik paprastiems ir netgi prastiems (šalia pastarųjų netyčia atsidūrę kitose erdvėse dauguma itin išsigąsta kaip tik dėl savo reputacijos) žmonėms.

Jėzus kalba Nikodemui apie antrą gimimą, kurį skirta išgyventi kiekvienam žmogui. Skaitinio pradžioje jis primena apie Mozės padirbdintą ir iškeltą varinį žaltį. Skaičių knygoje (Sk 21, 4-9) pasakojama apie izraelitus užpuolusius „ugninius žalčius“. Įgeltuosius izraelitus nuo mirties gelbėdavo pažvelgimas į iškeltą ant stulpo varinį žaltį. Jėzaus lūpose šis Izraelio klaidžiojimo dykumoje epizodas tampa netrukus įvyksiančiu atpirkimo ant Kryžiaus simboliu. Mozės iškeltas ant stulpo žaltys turėjo galią išgelbėti izraelitų gyvybę. Atsisakyti gelbstinčio žvilgsnio būtų tolygu savižudybei.

Panašiai įvyks ir su Jėzumi. Nuo tada, kai Jėzus buvo iškeltas ant Kryžiaus, atsisakyti pažvelgti į jį su tikėjimu tolygu pasmerkti save pražūčiai. (Labai dėkoju Klaipėdos šv. Juozapo Darbininko parapijos klebonui Sauliui Damašiui, kad jis maloniai leido pacituoti ištrauką iš savo pamokslo Nikodemo kelias – 2006-03-26.)

Klausydamasi Šventojo rašto komentaro, bet niekaip šventvagiškai neištrūkdama ir iš M.Šidlausko literatūrologinio mąstymo įtaigos, staiga „užsikabinau“ už varinio Mozės žalčio ir Kristaus ant Kryžiaus sugretinimo. Juk tiesmukai žaltys visada buvo suvokiamas kaip Marijos – Dievo Motinos – pamintas blogis.

O šiame Šventojo rašto epizode atskleidžiama visai kita tiesa: tikrame tikėjime tiek Mozės iškeltas varinis žaltys, tiek ant kryžiaus norėtas pažeminti iki „šliužo“ lygmens Jėzus Kristus yra lygiaverčiai dydžiai.

Radikaliai skiriasi tik paties tikėjimo kokybė: krikščionybė rodo žmogui kelią jau ne per sudievintą Kito žvilgsnį, bet per net ir nežmogiškas savo paties dvasines pastangas Jėzaus išaukštinimo ant Kryžiaus slėpinį (kun. S.Damašius – išryškinta S.K.).

Sakysite, kad dabar nežinia dėl ko „davatkiškai“ afišuojuosi, kad visai nutolau ir nuo M.Šidlausko? Jūsų

tiesa. Tačiau man pačiai, klausantis minėto pamokslo, M.Šidlausko literatūrologija tapo tarsi Kristaus žodžiais šv. Nikodemui - tik jau grynai žemiškos meno tyrinėjimų pragmatikos požiūriu, o juk ir pats literatūros sociologas teigia, kad „vertybių prigimties lygčių neišspręsime be religinio konteksto“ (p.18). Tikrai reikia turėti tikrą Dievo dovaną ir neeilinį žinojimą bei itin aštrų savo gyvenamojo laiko jutimą, kad ne tik nebūtų paneigta tradicinė literatūra, o ir kultūra apskritai, bet per sociologinį skerspjūvį būtų dargi provokaciškai parodyta ir jos stiprybė bei galia (šiuo aspektu galima paminėti kad ir straipsnį apie V.Kudirką) tolimesniam meno procesui, betgi net ir radikaliai keičiančiam literatūrinio/kultūrinio proceso kokybę: „[...] dabar maironiškas klausimas „kame išganymas?“ gal jau nebeskamba taip anachroniškai, tiesmukai, neskoningai?“(p.196). M.Šidlauskas meistriškai suranda „instrumentus“, kad būtų apginta netgi ir modernizmo/postmodernizmo „bjaurasties estetika“, kartais ir labai stiprių profesiniu požiūriu literatūros kritikų suvokiama tik kaip literatūrinis chamizmas bei absoliutus amžinųjų vertybių išniekinimas, „beliudijantis“ vien daugumos mūsų moderniųjų/postmoderniųjų rašytojų „dvasios skurdą“ („Baltija 2005“, p.140) ar „ekshibicionizmą“ (ši sąvoka pernai tapo net ir kritikos griūtimi). Nors M.Šidlauskas į modernizmo/postmodernizmo „žaidimus“ „besivejant Vakarus“ irgi žiūri labai atsargiai bei su ironišku skepsiu – „juk, anot Viktorijos Daujotytės, vydamasis visada esi atsilikęs“(p.179) - vis dėlto smagu stebėti, kad ir tokiais atvejais jo, ginančio neišvengiamą meninio diskurso kaitą, iš užsibrėžtų vėžių neišmušt: „Kol bijosime sau prisipažinti, jog Bložė labai specifinis, uždaro suvokėjų rato poetas, sąmoningai atmetęs retorinį aiškumą ir skambumą, vienišas, kaip ir didžiuma XX a. menininkų [...], kol atrodys nuodėmė laisvai analizuoti destrukcinį jo kūrybos užtaisą, sprogdinti mūsų poetinę tradiciją ir sieti tai su bendrąja civilizacijos kultūros bei meno krize [...], tol toji kūryba ir toliau vegetuos mūsų pačių išraustose katakombose“(p.119) – panašių citatų galima prisirinkti apsčiai. Mokėt taip grakščiai (beje, dargi ir su labai stipria savigynos reakcija) išsakyt savą nuomonę ir nesuniekint kitokio požiūrio bei suteikti bet kuriam aptariam kultūros reiškiniui antrą gimimą – tikra literatūros sociologo M.Šidlausko talento mįslė.

Vis dėlto, tegu ir besąlygiškai pasiduodama M.Šidlausko literatūrologinei įtaigai, turiu laikytis ir pagrindinės „kritikos“ taisyklės, kuri sako, kad bet kuris bet kurio teksto analitikas turi būti kaip gydytojas: jei neįtariami nė vienos „ligos“ požymiai, tai ir „pacientas“ neturi būti įdomus (griežtai remiantis medicinine etika), nors trumpame rašinyje, dargi gerokai iškrypus „analitikei“ iš užsibrėžto kelio, tokio margo veikalo, koks yra aptariamasis straipsnių rinkinys, ir neįmanoma aprėpti. Todėl, ieškodama kaip prie M.Šidlausko tekstų „prikibti“, imsiu ir šiek tiek „pagudrausiu“ - imsiu ir atidžiau „paskaitinėsiu“ tik tai, ką

jis yra parašęs apie klaipėdiškius (beje, labai bjauru, kad knygoje nėra nurodyta, kur prasideda kiekvienas naujas tekstas, bet tai ne M.Šidlausko, o knygos sudarytojo neapsižiūrėjimas).

Atsivertusi straipsnį „Trys poezijos gūsiai nuo Baltijos“, štai pastebiu, kad M.Šidlauskas, rašydamas apie 1996 metų prozą, yra netgi ir tiesmukas, kas aptariamajam literatūrologui taip nebūdinga.

Rašyti pakankamai neatsargiai, kad klaipėdiškių „prozos tekstuose per daug empirinio aprašinėjimo, stilistinės inercijos[...]“ (p.169), apie autorius, kuriuos paskui vos ne kasdien tenka susitikti, - ne M.Šidlausko braižas. Vis dėlto tai tik pagyrimas, nes pastarojo literatūrologo „diplomatiniai“ viražai, paliekant pakankamai gudriai literatūrines „arklides“ „mėžti“ lyg ir kitiems, ir per daug ima kliūti. Žinoma, galiu tik „pasidžiaugti“, kad ir M.Šidlausko tekstams nesvetimos ilgokos įžangos bei kitokie „lyriniai/romantiniai“ „iškrypimai“ iš užsibrėžto kelio, tegu literatūrologų tai ir pripažinta kaip nebekvestionuojama jo stiprybė – meistriškas sugebėjimas kurti itin konceptualų kultūrologinį kontekstą.

Pastarajame straipsnyje kiek dirgina tai, kad M.Šidlauskas senąją Lietuvą (ypač žemaičius) vis „tempia“ prie jūros, pamiršdamas tiek pajūrių/pamarių vietovardžius, tiek tai, kad nuo kryžiuočių ir Livonijos ordinų žemynines lietuvių gentis (drauge ir žemaičius) pirmiausia gelbėjo tik kuršiai ir prūsai, taip kurdamas gal net ir etninės istorijos pseudoteoriją. Ši negatyvi reakcija vis dėlto gerokai perdėta ir yra labiau veikiama vieno pernelyg „romantiško“ aptariamojo literatūrologo pranešimo, skambančio atmintyje: ten žemaičių „jūros ilgesys“ buvo pakilęs vos ne ir „iki Maironio lygmens“. Tačiau kituose tekstuose vėlgi užkliūva, kad, ėmus kalbėti apie R.Rastauską (remiuosi ne vien knyga), atspirties tašku vis pasirenkamas „Lenktynių aitvaras“ (p.107, 180). Atsiranda šiek tiek baimės, ar nepradeda M.Šidlausko apimti literatūrologinė inercija?..

Bet tai be galo gėdingai subliūkšta, kai kitur skaitau neginčijamai profesionalias (deja, turiu dar pastebėti, kad M.Šidlauskas, visgi puikiai tą išmanydamas, pernelyg jau dažnai koketuoja – tiesiogine prasme apie savo kultūrinį „neįgalumą“), o ir pilnas „intelektualinės aistros ir konceptualinės drąsos“ (p.169) šio literatūrologo įžvalgas. Vėlgi apie R.Rastauską: „Banalokas, vaikiškai inertiškas rimas sugriauna pageidautą egzistencinę perspektyvą, lėkšto garsyno plokštuma užblokuoja išgyvenimo skverbimąsi aukštyn ir gilyn.“ – „Eilėraščių aktoriaus dalis ir dalia“ (p.190). Cituoju vien tiek, kiek „kritiškai“ jaučiau ir pati, bet nemokėjau įvardinti. Užtat pritariu M.Šidlauskui visu 100 procentų ir savo rašinį baigiu jo žodžiais apie G.Grajauską recenzijoje „Nesukataloguojamas“: „ši klaipėdiečio knyga į lietuvių literatūros katalogus įtrauktina kaip faktas, tampąs reiškiniu. (p.179) Tegu ir profaniškai, bet aš tą patį manau ir apie įžvalgas „Orfėjas mokėjo lietuviškai“.

Gintaro lašai 5

KLAIPĖDA 2006 balandžio 26 d., TREČIADIENIS

VYTAUTAS P. BLOŽĖ

Pašalinis jau ne kartą sutikęs jį, senelį elgetą, bet nekreipiau į jį dėmesio: dairaus po apylinkes, kur pamiškėse žydėjo pievos: mano šešėlis, basas, šlapiom kojom šokinėjo upely nuo akmenėlio ant akmenėlio, kalbino mane bitelės, zvimbė, soduose paukšteliai ramino, kažko sunerimusį, išsiblaškiusį: jau ne kartą senelis elgeta mojo man, kad stabtelčiau

elgetai. Kur jis dabar? išlikęs palaikėj nuotraukoj besimeldžiantis virtuvėj prie durų su nutįsusiu liūliu ir seile varvančia? dabar? po tiek laiko? aišku, miręs: kaip Nietzschės tomelio man tada, gimnazistukui

priglusdami prie žemės, o saulės zuikučiai švytėjo jo veide. Tuo tarpu plentais žygiuodami tankai, dulkėm ir metalu triuškino tylų kaimą: mano vaikystės girių miestelio gyvatė įkirto mano tėvui į koją (tokia piktosios dvasios tarnyba?) nuo ko aš bėgau? nuo nelaimės? mirties? mano nelaimė buvau aš pats: išsikerojusi mano

bet aš maniau, jis išmaldos iš manęs laukia, o aš nieko, ko man pačiam reikėtų nė pats neturiu, tad ką

puikybė. Daugiau nebesutikdavau paežerėj senelio, nei prie jūrų marių, kur vargani susikaupę vienuoliai nieko iš manęs nebeprašydavo, šypsodavosi tolstančiam nuo pasaulio. Ieškojau ano, prieškarinio senelio

galiu duot kitam? ir nestabteldavau prasilenkdamas, kuo atokiau, ir tik stebėjausi kad bitės ne piktai, o jaukiai dūzgė šuneliai nelojo, tik cypavo ir šliaužė link jo, senelio

elgetos, virtuvėje prie durų poteriavusio, kai motina man tyliai pamodavo, kad paimčiau iš jos rankų vaišių likučių pintinėlę ir paduočiau prie durų besimeldžiančiam basam kaliošuotam

masinamai kuždėjo, ir vedėsi į Paniauduvio žydinčias pievas, kur mergaitės (klasiokės) vainikus pynė mokytojų varduvėms: pempės, išsigandusios sukdavosi apie galvas, sopulingai mums aimanuodamos: gyvs! gyvs! tik kad pamiršot jį! jis kitaip dabar rengiasi: klajojantis knygų ir paveiksliukų platintojas, griežikas, ar net artistas, užtrenktų pašaliniams durų nebeįleidžiamas kada susitiksiu? kada pamatysiu jį? kada atpažinsiu?

Jaunųjų kūrybos konkursas

EMILIS MILKEVIČIUS

rusijoje ant sniego lauko

Tai

baudžiauninkas atsistoja girdi danguj šurmuliuoja tranko durim su skersvėjais vaikšto

tai pirštas sukantis telefono diską dabar paleido

pirmasis pasaulinis karas išneškit daiktus

Stadija

ir keturios apreiškimo lapės pasirodo su degančiom pakulom iš teisėjų knygos

vadinti daiktus tikrais vardais ir pavardėm

ir gaublį nulaižo kometų uodegos

*** nežiūrėk į arbūzą jis žiūri geriau už tave arbūzas jis žino viską apie blogą pasaulį

ir spuoguotas nušašęs vaikas (čia aš) padega šiukšlių dėžę ir bėga

Zwei

*** nugerti iš butelio atgimti iš botičelio būti bertoldu brechtu

vaikas gražiai čiulbavo ant batono tepiau uogienę valgėm sode prie bėgių pačią šviesiausią dieną vaikas kuris čiulbavo prisipylęs vandens į lakštingalą nuėjo ir sodų medžiai tapo tušti ir tylūs

sakyti kad reikia užmušti tuos kurie atsakingi už ačiū raudonai spalvai už tai kad mane pagimdė paleido iš nosies kraują ir už tai kad paaukštino popierinių kareivių kaizeriu

Žozefina, žvėrelis ko tu bijai tavęs o trukdo dainuoti taip bet tu tai vis tiek dainuoji ne nedainuoju

Labai jau ilgas tostas Tulžis ir pelynai už tuos, kas išėjo į karą; išgerkim už daug. Užsidaręs duris kambary dainuodavau operų arijas. Ištiktas stabo mačiau, kaip prie lovos sueina bartukai ir damos.

Lanksčiausi prieš kryžių dešimkę, padėtą ant stalo,

Alio BALBIERIAUS nuotrauka

o laikrodžiuos taikiai dūlėjo auksinės gegutės.

Iš savo dorybių labiausiai pamėgau puikybę; turėjau kantrybę - dėl jos aš esu nedėkingas; tulžis ir pelynai už tuos, kas kantrybės neturi; tulžis ir pelynai už šokantį Viešpatį Šyvą ir ištisą gaują kitų, banalių, bet ne tiek.

Aguonų grūdeliai po vieną doroja būgnelį, iš didelio aukščio jie krenta per visišką štilį, ir sukuria morzės eilėraštį tiems, kas ištirpo nuo gripo, kuriuo uždrausti pagrindiniai herojai.

Ofelija liko ant ledo (čia aš, kur dainuoju), iš priešingos pusės ją mato stiklinės žuvelės žmonių akimis, ir rimtai burbuliuoja žodžius apie - ką?

Ir nuošliaužų debesys eina ir eina per galvą.

Kai dieną atšyla, tai spąstai, nes naktį atšąla.

Tamsa kaip plokštelė be adatos: plaukia tolygiai.

Ofelija stovi ant ledo ir kalbina žuvį.

Sapnuos, kur baltieji sausai sudoroja juoduosius, o mėnuo - spuoguotas ir gelsvas olandiškas sūris, žmogučiai, tirštai siuvinėti iš mėlyno aukso, atatupsti žengia pro langą į tamsą už lempos ribų,

ir skrenda, ar bent jau norėčiau, kad man taip nutiktų. *** šliaužti su ja pilvu tirtėti su ja tai reiškia pridėti prie pilvo arbūzą pjaustyt aš noriu suvalgyt arbūzą dajaną arbus man smalsu *** auksinis samsonas išneša burną metai priklauso auksiniam saturnui kartą atsikimšau ausis girdžiu barška per pubertatą ir greit didėja branduolinė grėsmė radiacija kokainas verkiant šaukšto medaus į deguto statinę į parako puodą molotovo stiklinę kad sprogtų sergančiam tyliai ant šilto pieno plėvė bet niekam nereikia nė šnipšt su meile

gulėjau ant suolo skarmalas praradęs sagas ir spalvą kliedėjau nes peršalimas pripylė vandens į galvą ir sodai visi užaugo paukščiai nustojo čiulbėti temo į dangų prikrito smulkių kometų 2. tai logiška pabaiga išnešę piratų lobį jie pardavė vilą vilaitę už tris skatikus ir atplaukė aštuonburis brigas su daug patrankų *** tai karas išjunk toršerą tave pamatys karas įjunk toršerą šviesu mums nėra šešėlių tegu branduolinis žaibas išspausdina mus ant sienų baltai

6 Durys

KLAIPĖDA 2006 balandžio 26 d., TREČIADIENIS

„Rigoletas“ intrigavo artistais DAIVA KŠANIENĖ

Klaipėdos universiteto trečiakursis I.Bakanas ruošiasi tapti operos solistu.

Aleksandro KATKOVO nuotrauka

Jaunasis solistas parsivežė „Viltį“ RITA BOČIULYTĖ

Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Dainavimo katedros trečiakursis Igoris Bakanas su savo dėstytoja doc. Ona Glinskaite ir koncertmeistere Larisa Karpova iš tarptautinio kamerinio dainavimo konkurso „Gintarinė lakštingala“ grįžo su prizu ir padėka.

Balandžio 7-15 dienomis Kaliningrade (Rusija) vykęs 7-asis tarptautinis kamerinio dainavimo konkursas „Gintarinė lakštingala“ sulaukė 53 dalyvių iš 14 šalių. Jame dalyvavo jaunieji (iki 35 metų) dainininkai iš Kanados, JAV, Graikijos, Armėnijos, Baltarusijos, Ukrainos, Latvijos, Estijos, Rusijos ir kitur.

Lietuvai atstovavo vienintelis vokalistas iš Klaipėdos.

Igoris sakė, kad nelengva buvo pasiryžti dalyvauti šiame konkurse.

Mat jo dalyvio mokestis – 80 JAV dolerių, dar reikėjo lėšų, kad galėtų 10 dienų gyventi kitos šalies mieste.

Iš kur studentui paimti tiek pinigų?!.

Finansines problemas jam padėjo išspręsti Klaipėdos miesto meras Rimantas Taraškevičius, skyręs pinigų konkurso dalyvio mokesčiui, ir Rusijos Federacijos generalinis konsulas Klaipėdoje Leonidas Basninas, parėmęs ne tik jo, bet ir abiejų dėstytojų kelionę į Kaliningradą.

Prestižiniu laikomas konkursas vyko trim turais. I.Bakanas pateko į antrąjį ir po jo buvo apdovanotas konkurso prezidento ir tarptautinės žiuri pirmininko Rusijos liaudies artisto Valerijaus Alijevo prizu „Viltis“ ir padėka, kad dalyvavo antrajame ture. Į jį pateko tik 20 jaunųjų dainininkų. „Prizai buvo dalinami po kiekvieno turo, - pasakojo Igoriui akompanavusi koncertmeisterė L.Karpova.

- Dėl jų rungėsi ir žinomi solistai profesionalai, ir dar tik pradedantys dainininkai. Apie trečiąjį turą mes su Igoriu galėjome tik pasvajoti.

Konkurencija buvo didžiulė. Mat dauguma dalyvių jau ne vienerius metus dainuoja operos teatruose Paryžiuje, Niujorke, Maskvoje.

Todėl tikras stebuklas, kad Igoris pateko į antrąjį turą, žiuri buvo pastebėtas ir įvertintas.“ Konkurso pirmajame ture I.Bakanas dainavo Leporelo ariją iš V.A.Mocarto operos „Don Žuanas“, D.Šostakovičiaus romansą „Džiaugsmo diena“, J.Tallat-Kelpšos „Žaliojoj lankelėj“. Antrajame ture jis atliko F.Šuberto dainą „Muzikai“, R.Šumano keturias dainas iš ciklo „Poeto meilė“ ir kt.

Dabar Igoris repetuoja Don Bazilijo vaidmenį Dž.Rosinio komiškoje operoje „Sevilijos kirpėjas”. Ją su studentais stato du profesoriai - Eduardas Kaniava ir Stasys Domarkas. Premjera – gegužės 7-ąją Klaipėdos muzikiniame teatre.

Kiekvieno operos (muzikinio) teatro repertuarą papuošia didžiojo italų kompozitoriaus Dž. Verdžio operos. Klaipėdos muzikiniame teatre iš 26 šio kūrėjo operų pastatytos dvi: “Traviata” bei “Rigoletas”.

Pastarasis, uostamiesčio scenoje gimęs 2003-iųjų rugpjūtį, tuomet buvo parodytas tik tris kartus. Beveik po trejų metų pertraukos šį pavasarį teatras pasiryžo parodyti ketvirtąjį „Rigoleto“ spektaklį. Didžiausią susidomėjimą publikai kėlė jame debiutavę solistai – kai kurių pagrindinių vaidmenų atlikėjai bei kitas dirigentas...

Įrodė aktualumą

Operą pastatė ir ją anksčiau dirigavo Stasys Domarkas. Ketvirtąjį „Rigoleto“ spektaklį dirigavo Ilmaras Lapinis.

Apie netradicinę “Rigoleto” sceninę ir režisūrinę traktuotę, veiksmo vietą ir laiką, scenografiją, kostiumus jau buvo nemažai rašyta, tad neverta kartotis. Priminsiu tik, kad operos įvykiai vyksta ne XVI a. Italijoje (originalas), o mūsų dienomis; personažai - ne dvariškiai, pažai, tarnai, o XXI a. šešėlinio, nusikalstamo pasaulio veikėjai bei nekaltos jų aukos.

Režisierius R.Banionis, pasirinkdamas tokį režisūrinį sprendimą, be abejo, rizikavo, tačiau nesuklydo. Jam pavyko įrodyti (ir parodyti) Dž.Verdžio ir V.Hugo veikalo idėjinį bei meninį-muzikinį nemirtingumą, jo aktualumą šiandienos gyvenime, kuriame, kaip ir operos dramaturgijoje, nestinga konfliktų, kontrastų, aštrių antitezių, situacijų dramatizmo.

Klaipėdiečių pastatytame Dž.Verdžio „Rigolete“ pirmąsyk pagrindinį vaidmenį atliko legendinis Lietuvos Rigoletas – E.Kaniava (dešinėje).

Maestro sužavėjo

Šio, ketvirtojo, spektaklio žiūrovus labiausiai intrigavo (gerąja prasme) Lietuvos operos senjoro, daugelio pagrindinių baritono partijų (Ūdrio, Onegino, Aleko, Figaro, Eskamiljo, Žermono ir kitų) atlikėjo Eduardo Kaniavos debiutas - Rigoleto vaidmuo Klaipėdos teatro scenoje.

Garsusis solistas daugelį kartų šią partiją yra dainavęs Lietuvos operos ir baleto teatre, kitose šalyse, įgyvendindamas įvairiausius režisūrinius sumanymus. Jam dirigavo skirtingiausio meninio braižo bei temperamento dirigentai.

Didžiulę operos dainininko patirtį turintis solistas nesunkiai, o svarbiausia, organiškai įsijungė į savitą, originalų klaipėdietiškąjį „Rigoletą”. Psichologiškai sudėtingą, tragišką, vidiniai prieštaringą, daugiabriaunį savo personažo vaidmenį E.Kaniava atliko įsijautęs, nes yra jį išsamiai išstudijavęs, puikiai suvokęs šio herojaus poelgių vidinę ir išorinę dinamiką.

E.Kaniava į darnią dramaturginę visumą suliejo sudėtingą Rigoleto vokalinę partiją ir įtikinamą sceninę raišką. Savitas, stiprus dainininko balsas, beveik nepakitęs nuo jaunystės laikų, skambėjo išraiškingai, niuansuotai. Vokališkai sudėtingą, plačios registrinės bei dinaminės amplitudės Rigoleto partiją solistas atliko muzikaliai ir sklandžiai. Žavėjo ir E.Kaniavos dikcijos aiškumas. Įspūdžio nesumenkino kai kur pasitaikę intonaciniai svyravimai (pernelyg sunki, kantilenos ir rečitatyviškumo prisodrinta partija).

Suspindėjo naujoji Džilda

Džildos (sopranas) vaidmeniu debiutavo solistė Rita Petrauskai-

Rigoleto (E.Kaniava) ir jos dukros Džildos (R.Petrauskaitė) duetas.

Vyto KARACIEJAUS nuotraukos

tė. Nors jau ir patyrusiai operos dainininkei ši užduotis buvo nelengva tiek vokaliniu, tiek sceninės išraiškos (psichologiniu) požiūriu.

Juk Džilda yra dramos socialinio konflikto ašis, susiduriančių jėgų centras. Jos vokalinei partijai būdinga šiluma, pasireiškianti ir žaismingose, nerūpestingose, virtuozinėse vietose - pirmojo veiksmo, sujaudintose, kantileniškose – antrojo veiksmo ir dramatinėse – trečiojo veiksmo scenose.

Džilda – R.Petrauskaitei visapusiškai tinkamas vaidmuo. Skaidrus, šviesaus tembro, aukšto diapazono balsas, nepriekaištingi, vaidmenį atitinkantys sceniniai duomenys, artistizmas padėjo solistei sukurti įtikinamą jaunos, naivios, mylinčios bei pasiaukojančios merginos paveikslą. Dainininkės balsas laisvai skambėjo netgi aukščiausiame registre ir beveik neforsuojant (o šito labai sunku išvengti); lyriniuose epizoduose – švelniai, “išlygintai”.

Sunkiausią Džildos partijai pirmąjį veiksmą (ypač ariją) R. Petrauskaitė dainavo „lengvai“, profesionaliai nepriekaištingai.

Atsiskleidė vaidmenyse

Naujomis, ryškiomis spalvomis sužėrėjo Dalios Kužmarskytės Madalena (mecosopranas). Samdomo žudiko Sparafučilės sesuo Madalena nieko bendro neturi su pagrindinių herojų drama; abu jie nieko nežino ir nenori žinoti; rūpinasi tik pinigais ir savo malo-

numais. Išdykėlišką, nerūpestingą (šiek tiek aptemdytą nerimo, kad gali būti nužudytas jos naujasis mylimasis Hercogas) Madalenos vokalinę partiją D.Kužmarskytė dainavo emocingai, aistringai, o sceninį savo herojės įvaizdį kūrė žaviai ir originaliai.

Lietuvos operos ir baleto teatro solistas, turįs stiprų, turtingą obertonais balsą, Egidijus Dauskurdis (bosas) sukūrė labai ryškų, niūrų, siaubą keliantį, grubų ir tiesmukišką Sparafučilės vaidmenį.

Visuose “Rigoleto” spektakliuose Hercogo vaidmenį (tenoras) atlikęs svečias iš Vilniaus Algirdas Janutas ir šį kartą pasirodė be priekaištų. Dainininkas laisvai „valdo” savo labai gražaus tembro balsą, dainuoja lengvai, be įtampos; jo frazuotė plastiška, subtili, dažnai ekspresyvi. A.Janutas dar kartą įrodė turįs gerus artistinius duomenis, puikiai atsiskleidusius šiame vaidmenyje, nors šio personažo paveikslas operoje yra gana statiškas, netgi vienplanis.

Nedidelį tragišką Monteronės vaidmenį sėkmingai atliko Artūras Kozlovskis (bosas). Jo lūpose pirmą kartą operoje (be orkestrinės įžangos) išraiškingai nuskambėjo lemtingasis „prakeikimo” leitmotyvas, vėliau daugiausia susijęs su Rigoleto paveikslu.

Pakluso dirigento mostui

Kaip ir ankstesniuose “Rigoleto” spektakliuose, labai gražiai

pasirodė teatro vyrų choras, įdomiai, raiškiai ir tiksliai padainavęs skambius, charakteringus, dažniausiai buitinėmis (šokinės) muzikos intonacijomis pagrįstus chorinius epizodus (ryškus pirmojo veiksmo maršo pobūdžio choras “Tyliai, tyliai”). Chorą parengė chormeisteris V. Konstantinovas.

Kokios svarbios bebūtų solinės partijos, ansambliai, chorai, tačiau vienas iš reikšmingiausių „vaidmenų” operose tenka orkestrui bei atlikėjui, jungiančiam sceną ir orkestrą, – dirigentui.

Ketvirtąjį „Rigoleto” spektaklį dirigavęs I.Lapinis sėkmingai atliko savo užduotį. Perimti diriguoti operą, paruoštą kito dirigento, ją savitai interpretuoti visada nelengva. Kita vertus, tokiu atveju yra galimybė tobulinti veikalo atlikimą, jį „šlifuoti”.

I.Lapinis operą „vedė” muzikaliai, dinamiškai, dramaturgiškai aiškiai, vientisai, jausdamas autentiškus tempus bei stilių. Akivaizdu, kad dirigentas operą įdėmiai ir rūpestingai išstudijavo, įsigilino; diriguodamas logiškai išryškino lyrinius epizodus, reljefiškai pabrėžė dramatines kulminacijas, niekur neslopino solistų. Gražiai skambėjo pirmojo veiksmo orkestro pianissimo, paskutiniojo veiksmo dramatiški, audringi momentai.

I.Lapinio dirigavimo maniera santūri, vidujai sukaupta, tačiau visas sudėtingas operos ansamblis pakluso jo mostams.

Post scriptum

Ketvirtasis “Rigoleto” spektaklis tikrai pavyko; prie pasisekimo prisidėjo visa operos trupė, jos statytojai ir vadovai.

Kelios smulkios, visai individualios pastabos: manyčiau, kad šiek tiek (turint galvoje naujųjų” turtuolių skonį) reikėtų keisti (gal paryškinti) Džildos grimą pirmajame ir antrajame veiksmuose; Rigoleto invalido vežimėlis turėtų būti valdomas mechaniniu būdu, o ne ridenamas rankomis (kontrastas - mobilieji telefonai); niekaip nedera stora auksinė grandinė ant „neturtingo studento” (Hercogo) kaklo...

Genialiąją Dž.Verdžio operą „Rigoletas” pamatė dar nedaugelis klaipėdiečių. Todėl norėtųsi, kad ji kiek galima ilgiau išsilaikytų mūsų Muzikinio teatro, kurį jau laikas būtų pavadinti Operos teatru, repertuare.

Durys 7

KLAIPĖDA 2006 balandžio 26 d., TREČIADIENIS

Garsusis baritonas ir Klaipėdos Brass kvintetas koncertavo drauge LAIMA SUGINTIENĖ

Klaipėdos Brass kvintetui balandžio mėnesį sukanka 20 metų.

Savo kūrybinės sukakties išvakarėse ansamblis klaipėdiečius pakvietė į koncertą su vilniečiu operos solistu Vytautu Juozapaičiu.

Brass kvintete muzikuoja jo apie jo karjeros vingius. vadovas Vilmantas Bružas ir Alius Mažai kas žino, kad savo kelią į Maknavičius (trimitai), Algirdas muziką V.Juozapaitis pradėjo nuo Ulteravičius (valtorna), Steponas ... būgnų. Mat dainininko gimtaSugintas (trombonas) ir Jurgis jame Radviliškyje virė muzikinis Dargis (tūba). saviveiklinis gyvenimas. KiekvieKoncerto programa tarsi veid- noje mokykloje buvo po estradinį rodis atspindėjo turtingą ir platų ansamblį. Viename jų trūko perkolektyvo repertuarą – joje skam- kusininko. Juo ir tapo šiandien bėjo taurioji klasika ir operų frag- garsiausias mūsų baritonas. Tie mentai, džiazas ir populiariosios penkeri metai, anot artisto, vienas muzikos šlageriai. šviesiausių jo muzikinio gyvenimo Kaip jau įprasta, didžiąją pro- puslapių. Nepažindami natų, iš gramos dalį sudarė įvairių kūrinių klausos „nuimdavo“ „Nerijos“, instrumentuotės. Jų autoriai „Boney M“ kūrinius. Atlikėjas - nuolatiniai bendražygiai Petras net buvo nusprendęs važiuoti į Jokubauskas ir Rimantas Gied- Klaipėdos fakultetus mokytis groti raitis. mušamaisiais...

Siekdami praturtinti pučiamųjų muzikos raišką naujomis spalvo- Dainuojantis stalius mis, kolektyvo nariai ne vieną Su grojimu ansamblyje susiprogramą parengė dalyvaujant jusi ir kita istorija: tuomet buvo garsiems kviestiniams atlikėjams. įkalbinėjamas dalyvauti „Dainų Šiuokart kartu koncertavo Vytau- dainelėje“ – ilgai nesutiko, nes ... tas Juozapaitis (baritonas) ir Eglė buvo gėda, visi juoksis... Tačiau Juozapaitienė (sopranas). tapo laureatu! Šalia daugelio apdvanojimų ir Pradėjo nuo... būgnų titulų - Nacionalinės premijos ir Neabejotina koncerto puoš- „Auksinio disko” laureatas, Krismena buvo garsusis baritonas. toforo, Kipro ir Operos švyturio Klausytojai ne tik įdėmai klausėsi nominantas, publikos simpatijų ir šiltai sutiko dainininko pasi- prizo laimėtojas, ordino „Už rodymą, bet ir buvo dėmesingi nuopelnus Lietuvai” Karininko daugeliui nežinomų jo biografijos kryžiaus kavalierius ir t.t. – jis turi faktų. Be dažnai skelbiamos in- ir kitokių dokumentų. formacijos apie įvairiapusę solisto Kad ir geležinkelininkų proveiklą - daugiau kaip 40 vaidmenų fesinės technikos mokyklos (ten įvairiose scenose, šimtai koncertų, mokėsi staliaus amato) diplomą su darbas Lietuvos muzikos ir teatro pagyrimu... Ir tik tuo metu lankyakademijoje, televizijos laidos, damas vokalo būrelį Mokytojų naįvairių jaunųjų dainininkų konkur- muose buvo pastebėtas ir įkalbėtas sų žiuri narys, prestižinių tarptauti- studijuoti dainavimą. Ačiū operos nių operos festivalių dalyvis ir t.t., teatro solistui Pranui Urkauskui, – daugeliui netikėta buvo sužinoti kad šiandien mes turime puikiai

Garsiausias Lietuvos baritonas V.Juozapaitis su Klaipėdos Brass kvintetu surengė įspūdingą pasirodymą uostamiesčio publikai. Algimanto KALVAIČIO nuotrauka

dainuojantį stalių.

O šiuo metu dainininkas studijuoja Mykolo Riomerio universiteto Strateginio valdymo ir politikos fakultete Teisės ir valdymo specialybės magistrantūroje. Išties spalvinga asmenybė...

Publika sutiko audringai

Betgi grįžkime prie muzikos. Iš per 15 koncertinės veiklos metų sukurtų daugiau nei 40 baritono partijų koncerte skambėjo trys numeriai: šiltai ir emocionaliai sudainuotas lietuviškojo baritono repertuaro aukso fondo kūrinys „Ūdrio daina“ iš Vytauto Klovos operos „Pilėnai“, lyriškai interpretuotas Volframo romansas iš R.Vagnerio operos „Tanhoizeris“ (beje, tai buvo pirmasis šian-

dien įspūdingo sąrašo vaidmuo Lietuvos operos ir baleto teatre, apie kurį artistas sakė: “Volframą prisimenu kaip sapną, lyg į vaikystę grįžčiau...“) bei efektingai ir temperamentingai atlikta, ypač audringai publikos sutikta garsioji Figaro kavatina iš Dž.Rosinio „Sevilijos kirpėjo”.

Beje, vokalistas yra prisipažinęs labai mėgstantis improvizuoti. Publika buvo itin sužavėta, kai solistas atsisėdo prie būgnų komplekto ir smagiai kartu su kvintetu akompanavo savo žmonai. Solistas sakė, kad Eglė - jo „ausys“, ji ir geranoriška kritikė, ir profesionali patarėja. Pora kartu atliko populiarųjį K.Franko „Panis Angelicus“ ir J.Cechanovičiaus „Meilės valsą“.

Turi gerbėjų

Koncerte kvintetas ne tik akompanavo dainininkams, bet ir pagrojo keletą solinių numerių iš įvairių operų. Skambėjo F. von Supe operos „Poetas ir valstietis“ uvertiūra, du efektingi fragmentai iš D.Šostakovičiaus sceninių opusų - „Satyrinis šokis“ iš baleto „Varžtas“ ir polka iš baleto „Aukso amžius“, Dž.Geršvino operos „Porgis ir Besė“ fragmentai bei kompozicija Š.Guno operos „Faustas“temomis.

Buvo džiugu Klaipėdos koncertų salėje matyti ir pirmojo Brass kvinteto koncerto klausytojus, smagu tarp senbuvių pastebėti ir naujus veidus. Belieka laukti afišų, kviečiančių į jubiliejinį vakarą.

Pianisto rečitalis – šlovė muzikai cijoms, kurios, beje, yra saugotinos kaip muzikinis, dvasinis šio krašto kultūros paveldas; tęstinos, kaip būtinas autentiškos meninės terpės bei atmosferos mieste palaikymas.

Nepataikauja publikai

Pianistas J.Nekrasovas, naujausiame rečitalyje skambinęs V.A.Mocarto ir D.Šostakovičiaus muziką, dar kartą parodė, kad nesistengia publiką sužavėti lengvo pobūdžio ir suvokimo kūriniais. Egidijaus JANKAUSKO nuotrauka DAIVA KŠANIENĖ

Nedaug turime Klaipėdoje koncertuojančių pianistų, reguliariai rengiančių fortepijoninės muzikos rečitalius. Viena iš retų išimčių - Jurijus Nekrasovas, balandžio 18-ąją Klaipėdos universiteto Koncertų salėje puikiai skambinęs V.A.Mocarto ir D.Šostakovičiaus muziką. (prodiuseriavimu, reklama ir pan.).

Bėda ir yda Gabių, talentingų pianistų Klaipė- Didelės miesto muzikų viltys, sudoje – kelios dešimtys, tačiau jų me- dėtos į Koncertų salę, nepasiteisininis potencialas nepanaudojamas. no: ši organizacija susirūpinusi tik Dauguma jų, užgožti pedagoginio, gastroliuojančiais kolektyvais ir iš koncertmeisterinio darbo, nebeturi svetur atvykstančiais pavieniais atlilaiko bei jėgų ruošti solines progra- kėjais. Tuo tarpu dauguma (išskyrus savivaldybės finansuojamus bei dar mas ir be atlygio koncertuoti.

Tai įsisenėjusi Klaipėdos mu- vieną kitą kolektyvą) klaipėdiečių zikinio gyvenimo bėda ir yda: atlikėjų neturi jokios galimybės miestas iki šiol neturi koncertinio koncertuoti savojo miesto Koncertų gyvenimo organizatoriaus – vieti- salėje.

Tokia pozicija istoriškai prienės filharmonijos, besirūpinančios vietinių atlikėjų koncertų rengimu štarauja senosios Klaipėdos tradi-

Klaipėdos universiteto koncertmeisteris Jurijus Nekrasovas, nepaisydamas negatyvios atitinkamų kultūrinių bei koncertinių institucijų nuostatos savų muzikų atžvilgiu, suranda galimybę reguliariai rengti autorinius rečitalius.

Balandžio 18-ąją jis surengė įspūdingą, didelį koncertą, skirtą dviejų iš esmės skirtingų stilių kompozitorių – V.A.Mocarto (250-osios gimimo metinės) ir D.Šostakovičiaus (100-osios gimimo metinės) – kūrybai.

Klausytojai dažnai mieliau klausosi skirtingų autorių, kontrastingų, įvairios stilistikos kūrinių. O atlikėjui sutelkti dėmesį į dviejų autorių muziką visada yra sunkiau. Tačiau J.Nekrasovo koncertinėms programoms tai būdinga. Jis nepataikauja publikai, nesistengia sužavėti lengvo pobūdžio ir suvokimo kūriniais.

Įrodė esąs virtuozas

Pirmojoje dalyje skambėjo V.A.Mocarto kūriniai: Fantazija ir fuga C-dur, Fantazija ir sonata c-moll, Sonata Nr. 18 F-dur ir “Lacrimosa” (iš “Requiem”, F.Listo transkripcija). Jų interpretacijoje pianistas įtikinamai perteikė mocartišką stilistiką, kartu praturtinęs ją savo meninės individualybės bruožais. J.Nekrasovo skambinamas

Mocartas – lengvas, skaidrus, nuoširdus, kartu vyriškai santūrus.

Atliekant šio klasicizmo kompozitoriaus fortepijoninius kūrinius “apnuogintai” atsiskleidžia pianisto meninė branda ir technikos “įvaldymas”. J.Nekrasovas dar kartą įrodė turįs virtuozinę techniką (ir smulkią pirštų, ir oktavinę, ir akordinę, ir kt.), gražų, minkštą garso toną, puikiai tarnaujančius kūrinių esmės atskleidimui. Įprasminti, ne savitiksliai pasažai, “sudvasinta” melodinė linija lyriniuose fragmentuose puikiai atliepia dar galantiškojo stiliaus bruožais dvelkiančią V.A.Mocarto muziką.

Cikliniuose kūriniuose (trijų dalių sonatose) J.Nekrasovas muzikinę mintį plėtojo logiškai, tikslingai “išdėstydamas” prasmines bei dinamines kulminacijas, “augindamas” muzikinę dramaturgiją nuo greitųjų ekspresyvių pirmųjų dalių iki rondiškų, linksmų finalinių. Lėtosios dalys traktuotos šiek tiek romantiškai, bet nestokojant ir klasicistinio santūrumo.

Prasiveržė gaivalinga jėga

Antrąją dalį J.Nekrasovas paskyrė D.Šostakovičiaus kūrybai. Įdomu buvo klausyti jau vien todėl, kad savita ir talentinga rusų kompozitoriaus D.Šostakovičiaus muzika mūsų laikais koncertų salėse skamba labai retai. Pianistas atliko penkis Preliudus ir fugas (Nr.1, 2, 3, 19 ir 4) bei Sonatą fortepijonui Nr. 2 h-moll, op. 61 (trijų dalių).

J.Nekrasovas vėl pademonstravo muzikos stilių išmanymą bei meninę

intuiciją. D.Šostakovičiaus muzikos atlikime prasiveržė gaivalinga jėga, santūrus (šiems kūriniams adekvatus) temperamentas.

Ypač įspūdingai skambėjo Sonata, kurios muzikos kalba (nors veikalas sukurtas 1942 m.) jau gana šiuolaikiška ir moderni: kampuota, rečitatyviška (bet turinti tautiškų rusiškų elementų) melodika, aštrūs harmoniniai sąskambiai, daugiaplanė faktūra, plati registrų apimtis.

J.Nekrasovas, naudodamas tikslius štrichus, išradingą, individualizuotą agogiką, nepriekaištingai perteikė šio stambaus veikalo nuotaikas, tembrines spalvas, dramaturgijos vingius bei kontrastus.

Ekspresyviai, temperamentingai (vietomis monumentaliai) ir įtemptai skambėjo Sonatos greitosios dalys, o lėtoji dvelkė lyrizmu, skausmingu taurumu.

Apskritai J.Nekrasovo atlikimas pasižymi sugestyvumu, vyrišku jausmingumu (jokio sentimentalumo), formos suvokimu, apgalvota, išbaigta interpretacija.

Plius prie programos J.Nekrasovas paskambino lengvą, grakštų, virtuozišką N.Rimskio-Korsakovo kūrinį “Kamanės skridimas” bei P. Čaikovskio “Lopšinę” (abu S. Rachmaninovo transkripcijos).

J.Nekrasovo koncertą organizavo ir parėmė Rusijos Federacijos generalinis konsulatas Klaipėdoje, rusų kultūros bendrijos “Lada” ir “Otečestvo”.

Gausiai susirinkę klausytojai skirstėsi patenkinti, patyrę puikių sąlyčio su puikia muzika akimirkų.

8 Durys

KLAIPĖDA

2006 balandžio 26 d., TREČIADIENIS

Ką jaunieji klaipėdiečiai gali pasiūlyti tarptautinei meno rinkai GODA GIEDRAITYTĖ

Klaipėdos dailės parodų rūmuose veikia jaunųjų Klaipėdos miesto ir regiono menininkų kūrinių paroda „Salonas“. Parodos tikslas – atrinkti menininkus prestižiniam tarptautiniam projektui - “Jaunųjų Europos kūrėjų parodai”, kuri Klaipėdoje bus pristatyta šiemet lapkritį.

Tikintis tolerancijos

Per pastarąjį Nepriklausomybės dešimtmetį, Lietuvos dailėje įvyko staigūs ir reikšmingi pokyčiai šiuolaikinės meninės raiškos link.

Tai liudija ne tik kūrybiniai, bet ir instituciniai reiškiniai: susiformavęs privačių galerijų tinklas, LDS ir ŠMC konfliktas, meno grupuočių veikla ir kita.

Postmodernistiniai judesiai neliko nepastebėti ir pasaulinėje meno aplinkoje: vis daugiau lietuvaičių įsilieja į tarptautinio meno gyvenimo ritmą.

Tokia situacijos kaita, suprantama, nereiškia, jog postmodernistinė raiška arba šiuolaikinės visuomenės mentalitetas yra vienintelė ir teisingausia kūrybos versija. Anaiptol.

Tuo ši situacija ir patogi: vienoje terpėje gali koegzistuoti skirtingi mąstymai, reiškiniai ir gyvenimo būdai. Tolerancijos principu ne tik grindžiama kūrybinės laisvės idėja, bet ir skatinama normali konkurencija.

Keblumų kyla, kuomet šie principai yra pažeidžiami ar bent jau iš dalies nevystomi. Konkurencijos, tolerancijos ir sveikos kritikos trūkumas lemia neadekvačią meno rinkos situaciją ir nostalgišką kūrybos pulsą. Pasekmė – nesiformuojanti normalaus kūrybinio diskurso situacija bei paviršutiniškas meno raidos vertinimas.

Išlindo yla iš maišo

Ši spontaniška įžanga – tai bandymas pradėti vertinti esamą Klaipėdos dailės situaciją per jaunųjų Klaipėdos miesto ir regiono kūrėjų parodos prizmę. „Salonas“ (skambus minėtos parodos pavadinimas) vieši Klaipėdos dailės parodų rūmuose. Deja, tik pirmojo aukšto salėje. Antra vertus, gal ir gerai, nes didesnio ploto, regis, ir nepajėgtume užpildyti.

Nors pradinis parodos tikslas buvo iš eksponuojamų darbų atrinkti dešimt autorių, kurie galėtų vykti į tarptautinį Jaunųjų Europos kūrėjų parodos itinerariumą, galiausiai ji virto ir apžvalginiu projektu, leidžiančiu apskritai įvertinti jaunosios dailininkų kartos situaciją mieste ir regione. Šis parodos aktualumas išryškėjo jau surinkus ir išeksponavus jaunųjų kūrinius. Nuolatinė kūrybingo jaunimo trūkumo pabrėžtis išlindo kaip ta yla iš maišo! Nors parodoje eksponuojami 22 autorių darbai, tačiau bendrame mokymo institucijų ir mieste bei regione gyvenančių kūrybingų jaunuolių kontekste skaičius ne tik graudina, bet dar ir atskleidžia pasyvumo ir abejingumo būseną. Kita vertus, dalyviai turėjo tik mėnesį savo darbams į Parodų rūmus pristatyti. Tai gal tie 22 jau vien dėl to verti teigiamo vertinimo ir pašlovinimo.

Reprezentuoja ateitį

Kūrybinio pasaulio naujokai (dažnai dar tebestudijuojantys jaunuoliai), jau kojas jame kiek apšilę kūrėjai bei gerokai šventu meno vandeniu apsišlakstę menininkai – toks parodoje dalyvaujančiųjų kontingentas. Tai neabejotinai džiugina, nes suteikia galimybę vertinti. Vertinti tiek pagal turimą potencialą ir ateities perspektyvas, tiek chronologiniu matmeniu, tiek per skirtingą gauto išsilavinimo paralelę.

Žvilgtelkime giliau. Ir geriausiai nesistengdami išskirti vieno ar kito menininko, o tiesiog gretindami jų ieškojimus su europietiškomis tendencijomis. Praėjusiais metais Montružo mieste (Prancūzija) vykusiame tarptautinės Jaunųjų Europos kūrėjų parodos atidaryme (mat paroda vyksta kasmet, o ateityje, prisijungus didesniam skaičiui miestų partnerių, planuojama, jog peraugs į bienalę) eksponuojamų menininkų kūrinių lygis svyravo nuo labai silpnų iki realių ateities grandų. Tokia ir yra parodos misija – suteikti galimybę dar nežinomiems autoriams tapti matomiems ir pripažintiems. Todėl ir pats parodos konceptas yra ne tik unikalus, kadangi pristato pačių jauniausių, vis dar ieškančių savo tikrojo kūrybinio kelio kūrėjų darbus, bet ir drąsus savo charakteriu ir užmojais, nes reprezentuoja ateities talentus, kryptis ir tendencijas.

Klaipėdietiško jaunųjų „Salono” fragmentas.

Dominuoja fotoeksperimentai

Minėtame parodos kontekste klaipėdiečiai atrodytų visai neprastai, tačiau juk visada norisi tobulėjimo. O tuomet pradedi lyginti su dar platesniais globaliais kontekstais ir paaiškėja, kad esminis lietuvaičių išskirtinumas – gebėjimas suderinti savo unikalų kūrybinį ir mentalinį žvilgsnį bei šiuolaikinio pasaulio pažinimo interpretacijas.

Tuo parodoje labiausiai galbūt išsiskiria jau kojas meno pasaulio baseine kiek pamirkę kūrėjai: surengę ne vieną personalinę parodą, dalyvavę grupiniuose projektuose, atradę savo braižą ir plastinę kalbą.

Tarp jų paminėtini J.Rakevičius, D.Vaičekauskas, A.Petkus, P.Aleknavičius, J.Malinauskas ir kiti.

Nors prancūzų inicijuoto projekto esmė – būti atviriems visoms meninės raiškos formoms, klaipėdiečiai pirmenybę, regis, atidavė fotografijos eksperimentams. Nepaisant to, keli tapybos darbai, trimačiai objektai, instaliacijos ir videotransformacijos suteikė parodai pilnatvės.

Kiekvienas menininkas parodai galėjo pateikti tik vieną savo darbą (ar ciklą), o tai neabejotinai neleidžia susidaryti bendro autoriaus kūrybos spektro ir vis dėlto – bendrame kontekste įgalina apibrėžti kūrėjo stilistiką, interesus, kūrybinio proveržio galimybes.

Citata virsta svajone

Originaliai parodoje skamba Godos Venclovaitės, Kristinos Samoškaitės, Lilijos Larionovos, Jurgio Malinausko instaliacijos.

Eksploatuodami jau naudotus pirmavaizdžius – citatas, tradicinę grafikos techniką, Merlinos Monro įvaizdį ar simbolinį vandens šventumą, menininkai juos įvelka į naują kontekstinį rūbą ir taip kuria savitas metamorfozes. Tuo būdu citata virsta svajone, kuri, išsiuvinėta ant drobinio maišelio paviršiaus, įgauna sakralumo aurą – savotiškai imituojamas tradicinis medžių apraišymas svajonių raišteliais, krikščioniškų votų kolekcijos ar Raudų sienos parafrazės.

Grafikos tradiciją stengiamasi išsaugoti pasitelkiant didinamąjį stiklą, M.Monro legenda įgauna tik „Pakabos“ statusą, o krikščioniškomis asociacijomis grindžiama

Tapytojų flange išsiskiria R.Budvytytės kompozicija „xxx“.

J.Rakevičius nuosekliai plėtoja tradicinę keramikos techniką, jai suteikdamas maštabiškumo prieskonį.

L.Larionovos ir E.Diglio darbai. Dariaus VAIČEKAUSKO nuotraukos

šiuolaikinė švaros sąvokos transformacija: šiukšliadėžės tampa vandens šuliniais, o virš jų kabantis rankšluostis, kryžius ir puodelis – šventumo aspiracijomis.

Objektais manipuliuoja ir Andrius Petkus, Pranas Aleknavičius, Julius Rakevičius. Tačiau jei pirmieji du autoriai eksperimentuoja netikėtu kiaušinių dėklo ir svarmenų sugretinimu ar medžio skulptūros suplokštinimu, tai J.Rakevičius nuosekliai plėtoja tradicinę keramikos techniką, jai suteikdamas maštabiškumo prieskonį.

Jokių netikėtumų

Tapytojų flange plėtojama simbolistinė tematika, peizažas, plastikoje dominuoja lietuviškos mokyklos tradicija: viena vertus – žemės spalvų koloristika, kita vertus – aktyvi „gudaitiška“ tapysena.

Jokių drastiškų perversijų, netikėtų kompozicijų ar siužetinių linijų. Šiame kontekste gal išsiskirtų tik Ritos Budvytytės kompozicija „xxx“ – demontuojanti eksponuo-

jamo arklio pasturgalio vaizdinį ir iš jo suformuojanti naują mozaikinę abstrakčią kompoziciją.

Vos keli autoriai pasitelkia audioir videopriemones – priešingai šiandienos meniniame gyvenime nusistovėjusioms tendencijoms.

Pastarosios vėlgi naudojamos kiek primityviai: mėgėjiška garso ir/ar vaizdo žaliava eksponuojamam kūriniui nei trukdo, nei padeda. O tada, regis, nelabai ir reikalinga.

Paminėtinas tik Dovydo Augaičio videodarbas „IJO“, funkcionuojantis ne kaip pagalbinė priemonė, bet kaip savarankiškas kūrinys. Šiuolaikiška kompiuterinė plastika ir tradiciška meilės istorija šiam darbui suteikia vertybinį aspektą.

Nuspręs komisija

Minėtas fotomenininkų darbų antplūdis parodoje, deja, nenustebino. Minimalistinėje, dažniausiai monochrominėje fotografijoje vyrauja peizažo linija. Žvelgiant iš tradicinio rakurso, darbai lyg ir neprasti, tačiau nei techniškai,

nei tematiškai neatskleidžia nieko novatoriško, originalaus.

Gal tik D.Vaičekausko fotomozaikos formuluoja naują estetinį ir šiuolaikišką fotožvilgsnį. Įdomiai fotografija operuoja ir Simona Kaušaitė, kurios kompozicijoje „Vertybės vabalo akimis“ fotografija, regis, atlieka tik iliustracijos funkciją greta eksponuojamam „internautininkų“ dialogui.

Apibendrinant lieka apgailestauti, jog ne visi kūrybiškai stipriausi menininkai pasirodė parodoje, bei konstatuoti, jog, nepaisant to, paroda pavyko. Ir visų pirma todėl, kad tapo savotišku pirmuoju bandymu pristatyti jaunąją Klaipėdos miesto ir regiono kartą. Galutinius įvertinimus paskelbs komisijos verdiktas, nulemsiantis, kurių menininkų darbai keliaus į parodą Prancūzijoje, o vėliau – ir po visą Europą. Šiandien telieka tikėtis, jog tai – ne paskutinė jaunųjų kūrėjų kelionė į pripažinimą, kad tokių parodų tradicija taps impulsu jauniesiems kurti ir tobulėti.

Durys 9

KLAIPĖDA 2006 balandžio 26 d., TREČIADIENIS

Nuostabos akimirka – nepakartojama DALIA BIELSKYTĖ

Žinomas Ukrainos dailininkas impresionistas Pavelas Šumovas, pirmąkart viešintis Lietuvoje, rytoj 17.30 val. „Klaipėdos galerijoje” (Bažnyčių g. 4 / Daržų g. 10) klaipėdiečiams pristatys savo aliejinės tapybos ant drobės parodą „Penki metų laikai“.

Paroda atkeliauja iš Vilniaus, kur buvo eksponuota „Arkos“ galerijoje ir sulaukė didžiulio pasisekimo. Keturiasdešimtmetį vos perkopęs menininkas jau gerai žinomas Europoje, parodų geografija plati (Ukraina, Rusija, Lenkija, Vokietija, Anglija, Belgija, Kipras, Airija, JAV), o jo darbų yra įsigiję ne tik viso pasaulio dailės kolekcininkai, bet ir Livadijos rūmai, Lvovo paveikslų galerija, privačiose kolekcijose juos turėti panoro 4 valstybių vadovai.

Pavelas Šumovas – Makso Libermano bendrijos (Vokietijos impresionistai), Ukrainos dailininkų sąjungos, tarptautinių dailininkų fondo narys. Tačiau visuotinis pripažinimas ir pagarba nepavertė talentingo kūrėjo išpuikusiu snobu - jaunas šviesiaakis vyras šypsodamas sutiko duoti išskirtinį interviu „Klaipėdos“ dienraščiui.

- Aš pats gyvenu nedideliame mieste prie jūros, todėl, dar net nepažinęs Klaipėdos, šiam miestui ir jo gyventojams puoselėju pačius gražiausius jausmus, – šypsojosi dailininkas.

Pasikalbėti susėdome jaukioje „Baltų lankų“ knygyno kavinukėje, o tyliabalsis žmogus triukšminga pavarde (šum (rus.)

– triukšmas) iš karto įspėjo: - Esu tylenis. Tai man padeda susikaupti ir mintis bei jausmus išreikšti drobėje. Aš kalbu teptuku. Arba, jei galima taip pasakyti, daugiau dirbu, nei kalbu. Mano išraiškos priemonės – linija ir spalva, kuriomis perteikiu savo nuotaikas, emocijas, įspūdžius, mintis...

Impresionistine maniera nutapytuose Krymo peizažuose, natiurmortuose ir portretuose, kurie sudaro prabangią parodos ekspoziciją, išties pamiršti ieškoti siužeto – jauti ir matai spalvų bei linijų kalbą, kuria dailininkas kreipiasi tiesiogiai į žiūrovo jausmus, tarsi aplenkdamas jo čiuopiančią regą ir troškimą visa įvardinti.

P.Šumovas gimė 1964-aisiais Jaltoje, prie Juodosios jūros krantų. Pavelo tėvas – dailininkas, tad klausiamas, kada savyje atpažino menininką, tapytojas sudvejoja: - Jei atvirai, tai aš to ir nepastebėjau. Viskas tikriausiai prasidėjo nuo mano tėvo, taip pat dailininko.

Vos tik pradėjau save suvokti kaip asmenybę, kai man buvo gal treji ar ketveri metai, jau žinojau, kad būsiu dailininkas. Tėvas įskiepijo man meilę tapybai ir menui apskritai. Kiek save atsimenu, klausiausi muzikos – klasikos, džiazo, - piešiau, kartais padėdavau tėvui, kartais trukdydavau, bet visada buvau pasinėręs į meną. Štai taip nepastebimai, niekieno neverčiamas, tiesiog skatinamas tėvo pavyzdžio, aš ir ėmiau piešti.

Dabar P.Šumovas pats turi du sūnus - vyresnįjį Pavelą ir jaunėlį Jaroslavą, kurie žengia tėvo pėdomis: lanko meno mokyklą ir jau rengia Jaltoje parodas. Tačiau į klausimą, ar dailininko talentas paveldimas, nusišypsojęs Pavelas atsakė: - Niekada nesusimąstydavau, talentas - įgimti ar išmokti dalykai.

Mane tėvas tikrai išmokė vieno daug dirbti. O įdėję gerokai triūso, sakydavo jis, ir pamatysim – ar turi kažką „tokio“, ar ne...

Pavelas mano, kad talentu apdovanotas kiekvienas žmogus.

- Tik jį reikia rasti. Ypač svarbu talentą pastebėti vaikystėje, dar svarbiau - jo nesužlugdyti. Ir vėlgi – pastebėjus talentą, reikia daug daug dirbti. Talentas, neaplaistytas prakaitu, nieko nereiškia, - įsitikinęs jis.

Sako dirbantis daug: - Rytą išeinu į dirbtuvę ir grįžtu tik vakare. Mąstau apie naujus darbus arba guldau į drobę jau sugalvotus. Kai jaučiu įkvėpimą, padarau labai daug. Įkvėpimas dailininkui svarbus - būtinai retkarčiais turi aplankyti. Nors kartais tenka kaip eilinį darbą tiesiog dirbti.

Daugelį pasaulio šalių aplankęs dailininkas Lietuvoje - pirmą kartą, nors, kaip jis sako, tai - lemtinga kelionė, kuri turėjo įvykti prieš 25 metus. Tada jis mokėsi Sankt Peterburge, B.Jogansono vardo dailės mokykloje prie Dailės akademijos I.Repino instituto.

- Vasaros praktikai sudarė tris grupes. Viena grupė važiavo į Vilnių, kita – į Uralą, o trečia – į pietus, prie jūros. Ir man nepasisekė – išvažiavau į pietus, kur ir taip gyvenau, nors troškau patekti į Vilnių. Todėl labai džiaugiuosi, kad pagaliau mano noras išsipildė ir atvažiavau čia, į Lietuvą, - prisipažino jis.

Lietuva P.Šumovui padarė gerą įspūdį.

- Jei atvirai, tai nesitikėjau, kad šiaurietiškas miestas Vilnius bus toks šviesus, šiltas ir spinduliuos tokia gera energija, - sakė jis. - Kad ir seni, nerestauruoti namai – jie šildo ir praturtina miestą.

Pavelo nuomone, kitose Europos valstybėse, pavyzdžiui, Vokietijoje, per daug švaru ir sterilu, tarsi nelieka erdvės kūrybai.

- Lietuvoje dar likę chaoso, o jame slypi dvasia, - žavėjosi kūrėjas.

- Lietuvos miestai labai tapybiški.

Ir menininkui - ne grafikui, ne architektui, o tapytojui - be galo įdomu visa tai matyti. Tos mažutės gatvelės...

Susižavėjimas balse pažadina viltį: ar galime tikėtis, kad čia, Lietuvoje, patirti pavasariški įspūdžiai atguls į menininko drobes?

- Taip, žinoma. Kūrybos procesas jau prasidėjo, – šypsojosi Pavelas.

Prakalbęs apie ateities planus,

P.Šumovas atskleidė ir tolimesnę Lietuvos bei Krymo menininkų bendradarbiavimo perspektyvą: - Mes norime kitąmet surengti Lietuvoje dar vieną, šį kartą jau grupinę Jaltos dailininkų parodą.

Tikimės susidraugauti su lietuvių dailininkais, pakviesti juos į plenerą Kryme, kur jie turės visas sąlygas kurti ir surengti parodą, – tai būtų savotiškas apsikeitimas. Manau, Krymo tapytojams Lietuva gali būti labai įdomi. Ir Lietuvos kūrėjus turėtų įkvėpti Krymas. Tai labai skirtingi kraštai.

O kūrybiškam menininkui įspūdžiai yra būtini. Į meninį kūrybiškumą, menininkų bendravimą ir tokio bendravimo kokybinę įtaką kūrybai Pavelo požiūris aiškus. Ir šis požiūris turi aiškią apčiuopiamą išraišką - Kryme aktyviai veikiantį Menininkų klubą. Menininkai, anot P.Šumovo, būna kūrybiški ir komerciški. Jo klubas vienija tik kūrybiškus menininkus, kurių menas gal sunkiau perprantamas, tačiau gilesnis, savitesnis ir skirtas ne paviršutiniškam vartotojui.

- Mes kviečiame dainininkus, muzikantus, - pasakojo jis. - Kadangi kviečiame įdomius žmones, tai netrūksta ir mecenatų. Turime pastatą, ten renkamės, rengiame kūrybinius vakarus, įvairius renginius - kuriantiems žmonėms būtina bendrauti.

Anot Pavelo, toks bendravimas būtinas, kad menininkai išvengtų kūrybiškumą žudančio virimo savo pačių „kūrybinėse sultyse“.

- Juk tai gyvenimas. Jis turi pulsuoti, - įsitikinęs jis. - Pastaruoju metu menininkai vis dažniau išsislapsto savo dirbtuvėse, neišeidami dirba, o to pasekmė – aklavietė, į kurią patekęs dailininkas miršta kaip kūrėjas. Bendravimas duoda peno kūrybai, naujiems darbams, naujoms temoms.

Krymo menininkų klube nėra ryškios nuostatos dėl klubo narių specialybės – priimami visi: dailininkai, muzikantai, dizaineriai...

- Vienas narys – povandenininkas, - juokėsi Pavelas, - bet jis ypatinga asmenybė. Priimtume ir vairuotoją, jei tik šis būtų įdomus, kūrybinių idėjų turintis žmogus.

Pats Pavelas kol kas kūrybinio parako nepristinga. Be to, kad nuolat organizuoja bohemišką menininkų bendravimą, jis mėgsta semtis įkvėpimo iš gamtos. Ypač jį vilioja mažai žmogaus ir civi-

Pirmąsyk Lietuvoje viešintis žymus Ukrainos dailininkas impresionistas Pavelas Šumovas pastebėjo, kad mūsų miestai – labai tapybiški.

Dalios BIELSKYTĖS nuotrauka

lizacijos paliestos vietos, kurių Kryme apstu.

- Kiekvienas darbas, kiekviena žmogaus išraiška mene - tarsi jo asmeninio gyvenimo atspindys, - dėstė savo požiūrį menininkas.

- Viename ar kitame paveiksle atskleidžiu savo nuotaiką, savo įspūdį, man neįdomu tiesiog vaizduoti realybę. Ar tai natiurmortas, ar modelis, ar gamtos paveikslas, įdomu atskleisti žiūrovui įspūdį, kurį padarė akimirka, kai aš su ta realybe susidūriau. Pats daiktas, vietovė, geografinis jos būvis - neįdomu. Įdomu tai, kas neatskleista, nepatirta, gal net niekieno nematyta. Nuostabos akimirka

- nepakartojama, ir man norisi ja pasidalyti.

Atsisveikindamas dailininkas nuoširdžiai pakvietė klaipėdiečius į savo parodą ir perdavė šiuos žodžius: - Aš dar mažai ką galiu pasakyti apie Klaipėdą – menkai ją pažįstu.

Turėsiu vienas, be gido pasivaikščioti jos gatvelėmis, kad pajusčiau tikrąją miesto dvasią. Tačiau norėčiau perduoti geriausius ir šilčiausius linkėjimus nedidelio, jaukaus, tapybiško pajūrio miesto gyventojams. Džiaugiuosi, kad esu čia, kad čia bus eksponuojami mano darbai, ir manau, kad man čia labai patiks.

P.Šumovo paveikslai “Alyvų lietus” ir “Po šokio”(2005).

10 Durys GODA GIEDRAITYTĖ

Keturi skirtingi autoriai šį mėnesį svečiavosi ar tebesisvečiuoja Baroti galerijoje. Dvi parodos – Dalios Laučkaitės-Jakimavičienės ir Ryto Jakimavičiaus „Pasakojimai“ bei bendras Ksenijos Jaroševaitės skulptūrų ir Aleksandros Jacovskytės piešinių projektas – pristato ypatingų menininkų ypatingus duetus. Novatoriškus savo ieškojimais ir nebanalius tarpusavio pokalbiais, stilingus bei menančius tradicijos virpesius savo plastika. Žodžiu, laikmečio ir kūrėjo savasties subrandintus ir išnešiotus...

KLAIPĖDA 2006 balandžio 26 d., TREČIADIENIS

Duetas keturiems

Dviese – iššūkis

Dviejų menininkų susitikimas vienoje parodinėje erdvėje visuomet – iššūkis. Tai – net sunkesnis uždavinys nei surengti personalinę ar grupinę parodą. Du kūrėjai turi ne tik išsaugoti savo autentiką, bet dar ir pabrėžti šalia esančiojo.

Nepaskęsdami kito šviesoje, savo buvimu likti itin svarbūs kito ekspozicijai. Todėl ir sunku surasti tą kitą, kuriam galėtum patikėti savo būties kraštelį.

Tačiau retkarčiais tokie stebuklai įvyksta, ir tuomet jau nebekvestionuojama kodėl. Todėl, kad, kai susitinka dvi artimos sielos, ekspozicija įgauna visai naują vertės lygmenį, pasiekia žodžiais nebenusakomos komunikacijos aukštumas.

Vienas kitą papildo

D.Laučkaitės–Jakimavičienės ir R.Jakimavičiaus „Pasakojimai“ veriasi istorijos, tradicijos, šiuolaikinės visuomenės, lengvos ironijos, simbolizmo, paslaptingos esaties erdvėje. Tie patys vaizdiniai keliauja nuo vieno kūrinio prie kito, iš vienos kompozicijos nutrupa į kitą arba, priešingai, neatpažįstamai transformuojasi, it chameleonai prisitaikydami prie naujos plokštumos ar tūrio.

Abiejų menininkų keramikos darbai diferencijuoja – Rytas dirba trimačių objektų, Dalia – plokštuminių kvadrų linkme. Abu kuria personalines vizijas: konstruoja realybėje neegzistuojančius pasau-

K.Jaroševaitės skulptūrų ir A.Jacovskytės piešinių paroda – romus ir pašventintas dviejų kūrėjų ir jų kūrinių pokalbis.

Dariaus VAIČEKAUSKO nuotraukos

lius. Tačiau, nors skiriasi plastinis braižas, menininkai vienas kitą papildo turinio daugialypiškumu, vertybiniu svoriu. Abiem rūpi bendražmogiški klausimai, būties ir prasmės polemika, žmogaus sąlyčio su aplinka reikšmė.

Novatoriškai sugretina

D.Laučkaitė–Jakimavičienė operuoja keliais vizualiniais segmentais, reflektuojančiais skirtingo laikmečio dvasią. Graikiška jonėninė kolona – duoklė klasikai, renesanso kultūros pradžią menantys brolių van Eikų angelai – mistinio ar religinio pasaulio žymenys, Vilniaus miesto panorama – Lietuvos įkūnijimas, floristiniai ir faunos motyvai – sąlytis su gamta, pirmapradžiu natūralumu, barokinės kompozicijos įsiterpiančios į siurrealistiškai besidraikančių elementų sūkurį – istorijos ir dabarties kolizija bei visa apjungiantis laivo vaizdinys – kelionės simbolis. Šiuos vaizdinius menininkė įvairiai derina plokštuminėse plaketėse ir tūriniuose induose (pati autorė juos vadina „bokštais“),

D.Laučkaitės–Jakimavičienės „Langas su šv. Jokūbo bažnyčia“, „Daiktelis“ ir „Bokštas – indas su pele ir angelu“.

tiek ir netikėtuose techniniuose dariniuose, formaliai atliepiančiuose santechnikos įrenginių detales.

Dekoliažo technikos principais dirbanti menininkė Lietuvos keramikos kontekste išsiskiria grafine keramikos traktuote, novatorišku istorijos ir dabarties sugretinimu, pasitelkiant istorinius vaizdinius ir šiuolaikišką plastiką.

Kiaušinis peizaže

R.Jakimavičius daugiau dėmesio skiria tradicinei keramikos traktuotei – indų ir mažosios plastikos formoms. Tačiau pačios traktuotės interpretacija – originali: indai, seniai praradę bet kokią funkcinę savo paskirtį, vaizduojami peizažinėse kompozicijoje. Šiuo atveju tai – maži puodeliai keramikinės žolės vejoje greta milžiniško kiaušinio arba puodelis arbatai, kurio papėdėje stūkso „mini kiaušinis“.

Kiaušinis – viena mėgiamiausių Ryto figūrų – gyvybės ir nenutrūkstančio kosmologinio ciklo simbolis. Pastarasis atsiranda ir tūrinėse kompozicijose. Šios figūrinės sistemos – keliasluoksnės

savo prasmėmis, reikalauja analizės ir perskaitymo. Pavyzdžiui, kompozicija „Autoportretas 1961, 1979, 2000“ atskirais segmentais (raketos, meškiuko, piramidės, pajaco figūrėlės) įvaizdina kelis žmogaus raidos etapus: vaikystės, jaunystės ir brandos amžių. Arba „Moteris“, kurios homo sapiens figūratyvas baigiasi ties krūtine, peraugančia į raudonų rožių lauką, o prie kojų – perpjautą kiaušinį įkūnijantis dubuo, paauksuotas iš vidaus. Simbolinė moteriškumo ir vaisingumo samplaika.

Ryto darbai daug grubesni savo plastika – akėtas jų paviršius tarsi sugraužtas kirvarpų ir tuo būdu santykiauja su praeitimi. Pajacinės figūrėlės ir monochrominis jų paviršius tik dar labiau pabrėžia archainį jų charakterį.

Susikaupę maldai

Simbolinį krūvį neša ir šiuo metu dar veikianti dviejų moterų – K.Jaroševaitės ir A.Jacovskytės – skulptūrų ir piešinių paroda. Vos kelios skulptūrėlės, dedikuotos religinei tematikai, ir ant sieninio kalendoriaus lapelių pieštuku iš-

graviruoti lengvi eskizai.

Kiekvieną nerangų ir drūtą K.Jaroševaitės išlipdytą kūnelį lydi ant balto popieriaus lapo parašytos Šv. Rašto eilutės. Viena vertus, pastarosios nurodo, kas įrėžta ant apačioje jų eksponuojamos figūrėlės, kita vertus, tampa papildomais kompozicijos elementais, formuojančiais ansamblinę visumą. Šiuose minimalistiniuose kūneliuose neįžvelgsime jokio ornamentiškumo ir perdėto puošnumo; tai – savotiškos nuo žemės purvo apvalytos sielos – dvasiniai piligrimai. Vienintelė jų puošmena – šventraščio eilutės ant pilvo. Vos viena kita užuomina į rankeles ir kojas, palaimingoje ramybėje nušvitęs veidelis – ir viskas. Na, dar poza, leidžianti identifikuoti žmogelio jausminę būseną. Dažniausiai tai – pasiruošimas maldai ar susikaupimas rimties minutę.

Tačiau niekada – judesys. Tai – ne mobilūs herojai, o tik pašnekovai, liudijantys visuotinį pokalbį su pasauliu, aplinka, visuomene, tačiau per savąjį AŠ, per vidinį kiekvieno išgyvenimą.

Pokalbiai su savimi

Panašūs yra ir A.Jacovskytės eskizai – savotiški pokalbiai su pačia savimi. Lyg netyčia atsiradę, iš kūrybinio polėkio išsprūdę ir ant balto popieriaus lapelio, primarginto skaičiais ir vardadieniais, nutūpę, sudygę ir... nespėję suvešėti. Tik užuominos, galimybės tolimesnėms kompozicijoms, pasiūlymai, kurie niekada taip ir neįgaus savo tūrinės išraiškos.

Tačiau toks laviravimas tarp būties ir nebūties, smulkmeniškas kūniškumas šiems nutrūktgalviškiems ir kartu išnešiotiems kūrinėliams suteikia neįtikėtino žavesio ir savasties. Portretai, figūrėlės, nedidukės kompozicijos klijuojamos į vientisą gyvenimo nuotrupų ciklą, nelygu kortų kaladė, kai, išmetus vieną figūrą, sugriūna visa visuma.

Ir ciklas tas toks artimas greta gulinčioms, klūpančioms, stovinčioms Ksenijos figūrėlėms – romus ir pašventintas dviejų kūrėjų ir jų kūrinių pokalbis.

R.Jakimavičiaus „Moteris“, „Vyras“, „Medis“, „Indai peizaže. Iškritęs kiaušinis“ ir „Puodelis peizaže“.

Vytauto LIAUDANSKIO nuotraukos

Durys 11

KLAIPĖDA 2006 balandžio 26 d., TREČIADIENIS

Klaipėda po Adomo Brako

dokumentais ir kūriniais, tokia jų misija.

A.Brako paveikslus parodai maloniai skolino ir Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, kitus eksponatus – Mažosios Lietuvos istorijos muziejus, privatūs asmenys.

Beveik visus dailininko iliustruotus leidinius radome Klaipėdos universiteto biliotekos dr. K.Pemkaus ir Mažosios Lietuvos archyvuose.

Po kelių savaičių dailininko piešiniai, apie jo likimą bylojantys dokumentai ir nuotraukos bus grąžintos į Vilnių, Kauną... Kada beturėsime tokią retą progą juos pamatyti gyvai? Ar ja naudojamės?

Neišsėmė visų klodų

Šventės dalyvius prie naujosios iškabos sveikino menotyrininkė K.Jokubavičienė, Klaipėdos meras R.Taraškevičius ir mokyklos direktorius R.Tunaitis.

Sibire. A.Brako autoportretas (1944).

KRISTINA JOKUBAVIČIENĖ

Trys dailininko Adomo Brako 120-ųjų gimimo metinių minėjimo dienos bent jau organizatoriams prabėgo kaip akimirka. Atrodo, lyg nieko ypatingo ir nebuvo. Na, paminėjome, atidavėme kultūringų žmonių duoklę praeičiai, gyvensime toliau, kaip gyvenome. Tikiuosi, kad taip nebus.

Ilgai delsėme

Ilgos konferencijų kalbos baigiasi; parodos – taip pat, žiūrėk, jau ir laikas bus eksponatus gabenti atgal, į ramaus poilsio vietas, atsiprašau, į archyvus ir muziejus... Vakaras,

Į A.Brako vardo suteikimo Klaipėdos vaikų dailės mokyklai iškilmes susirinko gausus būrys jos moksleivių ir svečių.

kurio metu ne vienas braukė ašarą (to nebuvo siekiama specialiai, gink Dieve), – viso labo tik emocionali akimirka. Nors kelias dienas dar skambėjo ausyse „Man ilgu, man ilgu...“ Ir tada pagalvoji, kad labai seniai begirdėjai ir šią, ir kitas dainas, vis norisi sakyti „giesmes“, nebeprasimušančias per informacinį triukšmą.

Kadangi Adomas Brakas buvo, kaip sakoma, pedagogas „iš dievo malonės“, tai visai tiktų pakartoti jo užduotas pamokas, o gal ir patiems kokias nors užduotis ateičiai suformuluoti.

Kai per Adomo Brako vardo suteikimo Klaipėdos vaikų dailės mokyklai iškilmes išgirdau, kad „balsiukai“ sveikina „brakiukus“, pagalvojau, kad taip jie galėjo vieni kitus sveikinti jau keliolika metų.

Kodėl tas gerų intencijų, sumanymų, norų ir šventų ketinimų vežimas taip sunkiai įsirieda, taip lėtai juda?

Kyla visai natūralus klausimas, kodėl taip ilgai delsė pati mokyklos bendruomenė, nors idėjos apie mokyklos pavadinimą vienintelio profesionalaus prieškario Klaipėdos dailininko lietuvio vardu siekia aštuntojo dešimtmečio vidurį...

Gražiausias paminklas

Pagaliau turime Adomo Brako dailės mokyklą ir tai, mano nuomone, pats geriausias, giliai prasmingas dailininko įamžinimas, nors gal kai kam labiau patiktų memorialinė lenta. Kažkodėl manome, kad lenta,

A.Brako sūnaus našlė I.Kelerienė Klaipėdos vaikų dailės mokyklai padovanojo J.Vosyliaus nutapytą A.Brako portretą.

paminklas ar gatvė – tai jau labai garbinga.

Dėl skonio nesiginčijama, tik nereikia A.Brako kelti ant postamento, jei įsivaizduojame jį kaip asmenybę jau pažinę. Pro lentas praeiname net akių nepakėlę, gatvės pavadinimas kasdienio gyvenimo skubroje dažnai net nepastebimas.

O į A.Brako mokyklą kiekvieną rudenį ateis per tris šimtus vaikų ir jaunimo. Jei jie, savo mokytojų dailininkų vedami, pajus bent atspindžius A.Brako siekių, idėjų, taip pat rimtai žiūrės į kūrybą ir darbą, taip pat norės tikrais kūrėjais būti, kokio geresnio įamžinimo bereikia? Pirmoji dosni dovana – vardas – gauta (taip pat ir antroji – Juozo Vosyliaus nutapytas A.Brako portretas, kurį mokyklai padovanojo dailininko sūnaus našlė Irena Kelerienė). Toliau jau nuo pedagogų kolektyvo priklausys, kokias iniciatyvas ir kokią „naudą“ šis faktas galėtų nešti.

Konferencija neprailgo

Labai smagu buvo konferencijoje „Užmaršties dulkes nubraukus.

Klaipėdos krašto visuomenės veikėjo Adomo Brako 120-ąsias gimimo metines minint“ matyti tiek daug jaunų veidų – iš Klaipėdos universiteto, VDA Klaipėdos vizualinio dizaino katedros, iš A.Brako dailės mokyklos. Nekantriai jaunystei sunku laisva valia ilgai rimtų kalbų klausyti. Pranešimų skaitymas netapo tik pačių pranešėjų ritualu, orioje rimtyje vykstančiu.

O pranešimai buvo labai įvairūs:

Kultūrinį vakarą „Kad lietuvis su džiaugsmu prisipažintų esąs lietuvis“ pradėjo menotyrininkė K.Jokubavičienė, vedė aktoriai P.Venslovas ir V.Kochanskytė.

nuo išsamaus kultūrinio ir politinio prieškario Klaipėdos krašto konteksto aptarimo iki emocionalaus epistoliarinio palikimo ir prisiminimų nagrinėjimo. Dr. Silva Pocytė, kurdama konferencijos koncepciją, buvo išreiškusi nuogąstavimų, ar pavyks suformuoti visavertę, įvairiais aspektais dailininko veiklą atspindinčią visumą.

Iš tikro konferencija buvo labai sėkminga; pasakysiu nemoksliškai – joje buvo tiesiog įdomu. Belieka su nekantrumu laukti pranešimų rinkinio, kurį privalome išleisti išsamų, gausiai iliustruotą, ir, žinoma, iki kitos balandžio 5-osios, A.Brako gimtadienio.

Iš visur – po kruopelę

Kai dar pieš metus, planuodama kitų metų darbus, paminėjau galimą A.Brako parodą, sukėliau rimtų abejonių, ar bus ką rodyti. Po parodos atidarymo buvau paklausta, o kur kita parodos dalis, gal antrame aukšte?

Klausti reikėjo ne apie antrą aukštą, o apie pasaulio šalis: kurioje dar iš jų yra A.Brako kūrinių?

Daugelyje. Kai kurių nežinome, dalis negrįžtamai prarasti, maža dalis rado saugų prieglobstį muziejuose ir archyvuose, privačiuose rinkiniuose.

Lietuvos literatūros ir meno archyvas ir jo direktorė Vida Šimėnaitė padarė dosnų gestą: patikėjo trapius A.Brako kūrinius parodai Klaipėdoje. Archyvai paprastai labai atsargiai elgiasi su turimais

A.Brakas. Marijos Brakienės portretas (1937).

Pasvarstykime, o ką tokiu atveju būtų daręs A.Brakas? Gal, surinkęs mokinius, jaunimą, būtų juos vedęs, rodęs, pasakojęs, gyvai ir įtaigiai, taip kaip tik jis temokėjo, apie Mažąją Lietuvą, Klaipėdą, kraštą, kurį jis mažybiškai vadino, bet iš didžiosios raidės rašė... Būtų kalbėjęs apie istoriją, dailę, žmones ir jų likimus, ilgesį, patirtą gimtinės netekus, tikėjimą šviesa ir gėriu...

Bet tokių idealistų kaip A.Brakas buvo ir tebėra vienetai.

Dabar, kai jau žinome beveik visus Lietuvoje esančius A.Brako kūrinius, belieka atlikti tolesnius tyrimus ir paieškas – o gal dar esama išlikusių. Keturi paveikslai yra pas A.Brako jaunesnįjį sūnų Ramūną Braką, tikrai kur nors pasaulyje yra ir daugiau.

Pasak vieno klasiko, rankraščiai (pridursime – ir meno kūriniai) nedega. Tada turime galvoti apie daugybę svarbių dalykų: išsamią monografiją, kuri reprezentuotų miesto kultūros paveldą ir kitiems parodytų, kaip mes vertiname ir branginame savo istoriją; apie kasmetinius A.Brako skaitymus; virtualios galerijos sukūrimą, kol nerealu Klaipėdoje turėti originalius jo kūrinius; A.Brako vardo stipendiją; A.Brako vardo premiją; ekslibrisų konkursą; jam skirtą plenerą gimtojo Juknaičių kaimo erdvėse.

Ant pastatų Pagėgiuose nesunku rasti vietą užrašui, kas juos planavo ir projektavo. Paminklas Klaipėdos sukilimo dalyviams taip pat galėtų turėti informaciją, kas jį projektavo: ar tai nebūtų įdomu miestelėnams ir turistams?

Tikriausiai atsirastų norinčiųjų pakeliauti su geru vadovu A.Brako keliais: nuo Jankaičių per Palangą, Girulius, Klaipėdą, Vanagus, Rūkus iki Pagėgių, Rambyno, o gal ir iki Tilžės? Ir Ievos kalną Juodkrantėje ne kiekvienas gali parodyti.

Nei konferencija, nei paroda toli gražu neišsėmė visų klodų, kurie tik pradeda vertis, vaizdžiai tariant, „užmaršties dulkes nubraukus“. Tai tik pirmieji maži žingsniai, kaip ir ta knygelė žaliu retro viršeliu yra pirmoji A.Brakui skirta. Pradėtus darbus reikia tęsti, kad prieškario Klaipėdos šviesuoliai, o tarp jų ir A.Brakas taptų mūsų savastimi.

A.Brako „Paveikslas“.

Vytauto LIAUDANSKIO ir Nerijaus RUIKIO nuotraukos

12 Durys

KLAIPĖDA 2006 balandžio 26 d., TREČIADIENIS

JUOZAS ŠIKŠNELIS

Ryte Ištrauka iš romano „Įvykių horizontas“ Sumanymas blyksteli lyg žaibas sąmonės horizonte, griaustinio nepasigirdo – turi praeiti kiek laiko.

Ak, tas laikas! Imkim Sofijos atvejį. Po to, kai ji mane, taip sakant, paėmė, laikas nepageidautinai ilgai vilkosi, kol viską išsprendėm, net nežinau kaip, bet ne lietuviškai. Būtų prancūziškai, bet trūksta trečio – Juozapas Aleksandra dar tik pildė CV, beje, pamiršau pasakyti, kad jis gausiai prakaituoja ir naudoja dezodorantą Red faire.

Nepadeda. Toliau laikas sraige slinko, kai Inkubas įsakė pakoreguoti Sofijos dosjė. Dabar jis vėl tapo mano priešu (neužsimirškite, kalbu apie laiką), sakau pernelyg drastiškai ir bijodamas, kad laikas manęs visai nepaliktų belaikėje erdvėje, švelninu, ne priešas, o kliūtis, nes esu priverstas laukti ir spėlioti: už ką gavau į galvą.

Nereikėtų spėlioti, laukti atsakymo, jei smūgio nebūtų lydėjęs prakeiksmas: ar žinai už ką? Tik prastas mokytojas neišaiškinęs pamokos reikalauja atsakinėti.

Prašome negalvoti, jog tuščiai leidžiu tą savo draugą – nedraugą laiką (išties visai susipainiojau).

Išsikviečiau, o gal patys atvyko, nepamenu ir man atleistina, Mykolą Angelą Šulcą, imperatorių Aleksandrą I ir Sofiją Tyzenhauzaitę. Užbėgdamas už akių įvairiausioms ir nepageidaujamoms interpretacijoms sakau: pirmasis - autentiškiausių autentiššššškiausias, ką tik iš Neries ištrauktas, dar dvokia vandeniu ir dumbliais, du kiti kelia tam tikrų abejonių, nes imperatorius primena nevykėlį žurnalistą Juozapą, kuris moka tik juoktis ir...jei tikėsime jo paties žodžiais, groti ar klausytis fleitos.

Apie Sofiją Tyzenhauzaitę net nenoriu užsiminti, ne Tyzenhauzaitė, o grynų gryna ir piršto laužta Kauzienė. Rodo dantis.

Rūsčiu žvilgsniu paskirstau savo dėmesio prioritetus, jūs, keliantys pagrįstas abejones, eikite į antrąjį planą, dabar kalbėsiu su Mykolu Angelu (tėvai turėjo pretenzijų, ar pats save taip sureikšmino?).

- Kaip jaučiatės, profesoriau?

- Kaip žuvis, ištraukta iš vandens. – Atsako visai logiškai.

Neprikiši.

Man belieka pritarti ir leistis į diskusijas, juk jis, nelaimingasis, Nerimi plaukė ištisus du šimtus metų. Galima ir sužuvėti. Tik kažkodėl ėmė visas virpėti. Trūksta deguonies ar tiesiog šalta?

- Jums tikriausiai ne pro šalį ko nors stipresnio, šildančio?

Teiraujuosi, karštligiškai svarstydamas, ką čia galėčiau jam pasiūlyti. Dar turiu menkutės vilties, kad profesoriui užteks takto atsisakyti. Kur tau! nebūtų iš Kuršo.

- Neprošal, kolega, neprošal, kaulus gelia, drėgmė persismelkė iki pakūnės.

- Atvirai kalbant, be valerijonų tinktūros nieko tinkamo susišildymui neturiu, - nuoširdžiai 1 2

prisipažįstu.

- Puiku, - suploja delnais profesorius, dumblinas vanduo tykšta ir aptaško imperatorių su Rusijos dvaro garbės dama, - puiku, juk tinktūra turi apie šešiasdešimt laipsnių, - džiaugiasi Šulcas lyg senas patvorių girtuoklis.

- Jūsų laikais gal ir turėjo, dabar gerokai išvėsus. Gerkite, apšilkite ir klokite kas ir kaip, nes aplink jūsų žingsnius ir asmenį pinasi legendos. Kas jūs, profesoriau Šulcai? Mykolai Angelai, - pridėjau dėl skambumo, kiek sudelsęs, bet efektą pasiekiau: profesorius vėl subruzdo, ėmė lankstytis ir tapo panašus į prasto cirko prastą klouną, nes jam iš rankovių pradėjo slysti žuvys, vėžiai ir kitokie vandens gyviai. Iš anų laikų, dabar tokių nė su dinamitu nepakelsi nuo dugno. Išnykę.

- Čiort poberi, - mandagiai nusikeikė imperatorius, - jeigu tai pasikartos, galiu ir po soldatski.

- Geriau nereikia, turime keletą klasikų, kurie savo kūriniuose visos divizijos keiksmus sudeda.

- Ir aš prašau, nereikia, - koketiškai ėmė glaustytis apie jo šviesybę Sofija. - Susigadinsite savo įvaizdį.

- O koks tas mano įvaizdis?

– pakėlė vieną, berods kairį, antakį Aleksandras I. - Jūs be galo dėmesingas, švelnus, meilus ir vyriškas, - sučiulbėjo Tyzenhauzaitė, o aš pamaniau: kizdi, kizdi, no znaj meru, Erodas jis, o ne švelnus ir meilus kačiukas, bet ji tikriausiai kalbėjo apie vieną, o aš apie kitą.

- Mėgstate groti fleita? – Neiškenčiau ir tiedu susiraukė.

- Kas aš, kas aš? Aš paslaptis.

– Atkuto Šulcas.

- Man paslaptys neegzistuoja, dviejų šimtų metų luobas gerokai sutrūnijęs.

- Na jau, na jau, nesakykit, golubčik.

- Kodėl jūs sakote golubčik?

Juk nebuvot rusakalbis.

- Ką tik gyrėtės, jog jums nėra paslapčių, o nežinote, kokia kalba kalbėjau.

- Man nusispjauti, kokia kalba kalbėjote! - trenkiau kumščiu į stalą, - ir mažiau siurbkite mano valerijonus, nes greitai iš viso nesusikalbėsime.

- Je me permets d’attirer votre atention1, - įsiterpė imperatorius, - damai bloga, gal galima lašelytį valerijonų?

- Suteikite jai galimybę pagroti fleita ir praeis. – Buvau negailestingas it Neronas.

- Gerai, - sugniužo Šulcas, - kas jus domina?

- Varteliai.

- Kokie varteliai? aš jų esu suprojektavęs devynias begalybes!

Kur tik siena, ten varteliai. Kur moteris ten skylė, - pridėjo ir tyliai sukikeno.

- Pardon! De guoi parler –ton?2 - sujudo Aleksandras, - trys skylės, - ir nusižvengė Juozapo

(pranc.) - norėčiau atkreipti jūsų dėmesį; (pranc.) - Atsiprašau, ką jis kalba.

Alio BALBIERIAUS nuotrauka

juoku.

- Nerį, - stengiausi nekreipti dėmesio į trukdes bei panašumus.

-Varteliai į Nerį. Jūs pats pro juos išėjote ar jus... paskatino? Šulcas nieko neatsakė. Aleksandras vėl sugriaudėjo Juozapo balsu, kiek sutrikau, nes pakilo ir visą kūną sukaustė baisus įtarimas.

- Jūs taip poetiškai viską išdėstėt, kad nerandu žodžių, - pralemeno Mykolas Angelas.

Imperatorius toliau kvatojo, Sofija glaustėsi prie jo, lyg išalkusi katė, dievaži, jau visai nepadoriai, todėl trenkiau kumščiu į stalą ir viskas pasibaigė. *** Visai be reikalo tai padariau.

Prabudau, noriu pasakyti, dėl viso kito nesigailiu. Juk neparbėgsi atgalios ir nepasitaisysi. Tegul mano ydos lieka tokios pat didelės kaip jūsų dorybės, amen. Nereikėtų mėtytis žodžiais, bet pulti ant kelių kartu su bevardžiu (ir beveidžiu, nes gobtuvo nenusiima net kitų akivaizdoje stovi ar sėdi taip, kad veidas liktų šešėlyje), kuris Šv.

Rapolo bažnyčios požemiuose karštai meldžiasi. Maldos žodžių nesigirdi, tik būdinga poza. Tas, kuriam kreipiamas verbalinis maldos turinys, tikriausiai atsirenka, bet mums gali kilti įtarimas, kad tai ne malda, o jos imitacija. Ar tik dėl to, kad vienuolio, berods dominikono, toks pašaukimas – melstis.

Neklūpau kartu su juo, nes jo kaulai turėtų būti ne tik pabalę, bet ir sutrūniję, sunku dabar greitomis nustatyti vietą, kur jie ilsisi, o gal iki šiol nerado atilsio, juk šio beveidžio ir bevardžio dominikono, kuris nesitraukė nuo prioro Ciecerskio, priedermė buvo ne tik melstis. Ar imituoti maldą. Bet per toli nušokavau. Jis meldėsi ir sutrūnijo, o aš nesimeldžiu, bet nieko prieš sutrūnyti. Dabar ir galutinai.

Negrįžtamai ir neapskundžiamai, svarbiausia, kuo greičiau.

Be reikalo pramerkęs akis, ne tik atsidūriau šiame laikmetyje, t.y. savo sultyse, bet ir nemalonumų verpete: pirmiausia kankino nepakeliamas galvos skausmas, kuris geriausiai būtų įvardijamas kaip nuolatinis daužymas. Gerai neįžiūrėjau ir neprisimenu, su kokia kuoka trenkė ponas Kauzas (už ką - irgi iki šiol neprisimenu, berods jau šimtą kartų tą minėjau, bet dabar atrodo, kad jis nepaliauja toliau daužyti tokia seka: trenkia, palaukia, kol skausmas nusmelks visą kūną iki prakaituotų (dėl to jie gausiau nei paprastai prakaituoja) tarpupirščių, tada atsivėdėjęs dar kartą rėžia. Aš jo nematau – regėjimai baigėsi, užtat kiti jutimo organai – ausys - girdi pranešimą per radiją, iš kurio tektų daryti išvadą, kad ponas Kauzas ateityje nieko panašaus nedarys. Deja, tai ne viešas pono Kauzo paklydimų išsižadėjimas, bet oficiali kriminalinė kronika, kurioje teigiama, kad architektas ponas Kauzas pastebėtas plaukiant Nerimi veidu žemyn. Jei neklystu ir galiu pasitikėti savo ausimis. Bet per jas niekas pastaruoju metu nemušė,

Dėmesio!

Numatoma išleisti Klaipėdos krašto literatūros istoriją (nuo seniausių iki šių laikų). Prašau atsiliepti rašytojus, kritikus, literatūrologus, turinčius atsiminimų apie šio krašto literatų veiklą, rašytojus, buvusius literatūrinius sambūrius, taip pat turinčius darbų, apžvalgų šio Klaipėdos krašto literatūrinio gyvenimo temomis, kritikos straipsnių apie rašytojų knygas (vėlesnes ir dabartines publikacijas) bei šiandieninės literatūros tendencijas; laiškus, galinčius vienaip ar kitaip paryškinti šio krašto rašytojų asmenybes ir kitokią literatūrinę medžiagą, manant, kad ji gali prisidėti prie šio svarbaus veikalo sudarymo, jo istorinės svarbos,

tad neperdedu. Šiurpas nepraeina, kaip jis gali praeiti, jei diktorius, dirbtinai padrebindamas balsą, praneša man, kad žymus žurnalistas Juozapas Aleksandra Armalis patyrė pasikėsinimą ir vos išvengė mirties.

Susigūžiu į gemalo pozą, ką ten gemalo, į kokoną, kamuoliuką, grumstą ir, įsitempęs lyg prieš placentos sprogimą, laukiu pranešimo, kad Sofija Kauzienė netikėtai išskrido į Mėnulį liustruoti visą lietuvių tautą. Arba pagimdė Inkubą. Nesulaukiu, bet netoli to, nes diktorius suokalbišku tonu, kaip man, praneša, kad vyras bus nukentėjęs dėl žmonos paskyrimo į atsakingas pareigas. Į pastarąją aplinkybę nesureaguoju.

Tuo rytmetinio siaubo valandėlė baigėsi. Apskritai, kalbant apie kriminalines kronikas, atrodo, kad jos skirtos išsigimėlių padermei.

Baisių išsigimėlių ir fizine, ir dvasine prasme. Visa tauta šeštadieniais prilipus prie televizorių žiūri svarbiausių kriminalinių įvykių apžvalgą. Išsigimėliai sugalvoja išsigimėliams pramogą. Aš vienas iš jų, bet pasitaikė įjungti radiją tokiu laiku. Vėl laikas. Jis mane užknis. Visur laikas.

Ryte atburzgia policija. Inspektorius Suchorukovas, nors rankos kaip lopetos anglims kabinti, bet prasmės iš pavardės negali išmesti.

Tuščia jo. Kuo atburzgė irgi nespėjau sužiūrėti, užtat įtarimų bei pykčio nors vežimu vežk.

- Jūs, - sako, -vakar gėrėt?

- Gėriau, - patvirtinu geranoriškai ir pasidomiu: - o jūs?

- Čia aš klausinėju b...(prideda žodelytį, be kurio neapsieina du jauni klasikai).

- Valiaj. – Leidau.

- Su kuo gėrei?

- O kodėl jūs mane tujinat?

- Atsiprašau b...(tas pats dviejų klasikų mėgstamas leksikono perlas, imu įtarinėti, kad Suchorukovas bus nužengęs iš jų knygų puslapių), -mane taip Kauno militonų mokykloje mokė.

- Reikėjo stoti į Klaipėdos, - pastebėjau, - baigę Klaipėdos milicijos mokyklą gali dirbti ambasadose užsienyje.

- Net? – nusistebėjo pareigūnas, pastebimai nukandęs keiksmą, kuris veržte veržėsi iš burnos. Vėl nusistebėjau: iš pažiūros negrubus, dargi švelnus, apvalaus veiduko, šatenas ilgomis blakstienomis, o keikiasi lyg tie minėti klasikai.

- Net, - pavirtinau energingai linguodamas galvą, kol ją vėl beprotiškai suskaudo. Susiraukiau lyg suvytus bulvė ir per jėgą išstenėjau: - vieną tokį pažįstu.

Nesuprasi, ar tarptautinių santykių institutą, ar Klaipėdos policijos mokyklą yra baigęs. jos platesnės, žymesnės reikšmės mūsų viso krašto literatūros labui.

Visiems atsiliepusiems į šį mano prašymą dėkoju. Medžiagą siųsti iki 2007 02 01. Knygą numatoma išleisti 2008-2009 m.

Projekto autorius vykdytojas ALFONSAS JONAS NAVICKAS

Pastaba. Klaipėdos krašto LRS nariai papildomai pateikia: - autobiografiją, - bibliografiją, - portretinę nuotrauką.

MANO ADRESAS: Lietuvos rašytojų sąjunga, Žinynas, Vilnius 2002 Telefonas pasiteirauti 8 46 25 99 44.

Gintaro lašai 13

KLAIPĖDA 2006 balandžio 26 d., TREČIADIENIS

DALIA TAMOŠAUSKAITĖ *** Na, ne - nepakęsiu!..

O tu ar galėsi Tiek metų be braižo… Į grumstą pavirtęs?!.

Ir kas tą buvimo bambagyslę tęsia?!.

Juk tai, ką nešiesi, Seniai jau patirta.

Ir tekstas neskamba Ryškėja kableliai.

Taškai. Užkoduotas kažkoks ornamentas.

Net žvaigždės apanka Jau gest nebegali…

Tik laukti tylaus išblukimo momento.

Tuomet toji skraistė, Pridengus bedugnę, Ir vėl apsiblaus atpirkimo šešėliais…

Bus galima teisti.

Ir mesti į ugnį.

Arba net pasmaugti keršais debesėliais.

Kažką be pradžios…

Pabaigos… Ir net veiksmo…

Lyg klipas iš gundančio stereo žvilgsnio.

Viltis išsižios…

Ir iškris iš paveikslo Įstrigs tarp asfalto ir silpstančio žingsnio.

Bet tai – ne grįžimas.

Nors net ir ne kaukė Viena iš daugybės bergždžių galimybių.

Ir tik sutapimas Jau tai, ko taip lauki Mirtim nupudruota gegužio ramybė. ***

VIGANTAS DANILAVIČIUS Gal netikrą – kaip ir rytas?..

Juk kažkur dar dega viltys, Kad, prieš šūvį jau parkritęs, Dar po jo gali pakilti…

Jei nėra prasmės, kai esmę Susprogdina žvakės kraujas, O žolynai marių grėsmę – Kaip nirvaną – pranašauja, Dar yra pusiau nugertas Butelis keisčiausių žodžių.

Gal toks pat, bet pirmas kartas, Kai metaforos neguodžia.

Ir visai nėra pavydo.

Nei brangu kas. Nei kas šventa.

Prieblanda žaizdų negydo – Tik atrofijos išvengta. *** Vos tik pirštų galais paliesiu Šalčio raukšlę lange per šviesą, Tu pajusi, o gal regėsi, Kaip ruduo savo kaklą tiesia Į svajonei paspęstą kilpą.

Ir įkliuvęs – lyg varnas – karkia.

Ar lyg sapnas, kur nebetilpo Ant blakstienų… Kai užsimerkia Nebe akys, o visas skliautas, Nuo žvaigždynų jau suledėjęs.

Gal ir būsi kada apgautas…

Bet ne tų, kam esi padėjęs Įsikibti į šlapią baslį: Jiems tas pats – kad tik plaukti, irtis!..

Jiems vis tiek, kas nukloja aslą – Ar plaukai, ar supintos mirtys!..

Tad galėsi dar šaukt į nieką…

Ir už nieką pasiūlyt tostą…

Net žinoti, kad nebelieka Jau net to, ką girdi, ką uostai…

Tu galėsi!.. Bet neįstengsi Nei dar šliaužti. Nei atsikelti.

Ir manim ne save pridengsi – Tik kadais atkentėtą kaltę.

Užgimimo requiem Rudens pranašai susprogsta Tiesiog neišmoko skristi.

Bet garsas sparnus pranoksta…

Nes liudija išdavystę.

Gali jo ir neišgirsti – Jis gyvas tik tam, kas klauso…

Ir bijo savim pavirsti, Iš Grįžulo Ratų kaušo Tik siurbčiojęs po lašelį…

Ar plempęs, užvertęs galvą…

Kol kojas surišo kelias.

Ir virkdė. Lyg spalio spalvos.

Bet ašaros buvo kietos – Kaip rakštys į delnus smigo.

Tad visiškai nudėvėtos Akimirkos dar atpigo.

Ir, mingant langams, retėjo…

Kaip musę sutraiškę pirštai.

Galugerkly bespurdėjo Tik tai, kas negimęs miršta.

Ne, geras nėra geresnis Tiktai dar didesnis absurdas.

O jis - lyg aksioma. Lyg dėsnis.

Kol paukštis gerklėj dar spurda.

Kol sminga jo pilkos plunksnos Į drumzliną ryto žvilgsnį.

Ir tos tuštumos paunksmėj Dar ašarų ledas dilgsi -

Išskobtas atšalęs Atrodo sudie O keliesi žmogau Duoti į snukį Gyvenimui Kiek jo beliko Dukart mažiau Neskaičiuojant marazmo Į sauskelnes Ar pasirašius Viešpačiui Dar vienai begalybei

Pamario vėjas Išsiūbavo uosto žibintus Pergrojo lietvamzdžiais Skraidė šiferio lapais Spardė Nuo lietaus Pagiringus kaštonus Apvertė sniego šiukšlėmis Geriausią bičiulį Tauralaukį Pasimaudė Kalotėje Ir pavogęs senelio marškinius Jų langeliais Apgaubė Susigūžusią senę Klaipėdą *** Jei eilėraštis būtų sniegas Aš suvalgyčiau jo pusę tonos Jei eilėraštis kietas būtų Aš išgliaudyčiau rudenio riešutus Jei eilėraštis būtų vanduo Aš paversčiau jį vynu Mes prigertume kiaulpienėse Kaip geltoni karo laiškai O ant karo laiškų Parašytume vieną eilėraštį Vieną tau vieną man Kad eilėraštis būtų Išbarstyta druska Atminties žaizdoje

Statistika

Mažais kaltukėliais gremžia To jausmo plonytę luobą.

Ir gyslas skausmu tol kemša, Kol nuojauta pasiduoda.

Pigios kiniškos radijo Praneša blogą žinią Tūkstantis žuvo Sužeistus dar Vyriausybė skaičiuoja Pigios kiniškos radijo Tikslina blogą žinią Visi sužeisti Pakeliui mirė

Ir spengia degėsių krūvos Apnuoginti siaubo tyrai.

Tik vėjas dar lapais srūva Į širdį. Kol ji pabyra Ir rieda tiesiog po kojom…

Nejaugi tik to norėjai?!.

Ne baimių ir ne pavojų, O niekinti atpirkėją?!.

*** Susimoviau Bandžiau pasikeisti gyvenimais Praeitis pakišo didelę špygą Vėl šlykštūs sapnai Neišmokęs pamokos mokytojas Ar pamiršęs akordus bitlas Pionierių namų aktų salėje Paskutinės minutės nuosprendžiai Jau nebe man Ir kasdien kvaila kaip dubuo pilnatis Vienintelis sausio upėtakis Pagautas vobleriu Antru metimu

O spjauti save į veidą Kaip kokią pritrėkštą musę?!.

Ir nebegirdėt, ar leido Sutemti dausoms be mūsų?!.

Nejaugi... Bet viskas - niekas.

Kadais jau girdėtos frazės.

Impulsas nubusti lieka.

Bet vienas – jau pastarasis. ***

***

Kelias upėm suraikytas.

Dar ne forma – tiktai farsas.

Ir tik žodis – „kitas rytas“.

Tirštas toks… Ir toks begarsis.

Akys grimsta lyg į nieką – Toj paletėj maža naujo.

Bet ant veido rūdys lieka – Jų šviesa neišskalauja.

Tiek ir tos šviesos – tik žaibas.

Ar žvaigždė – kiaurai per stiklą.

Baimė, gailestį sugnaibius, Juo palesins skausmą tikrą.

***

Alio BALBIERIAUS nuotrauka

Arkaška kramtantis Žibale išmirkytas apykakles Zdanavičių Algis Vaiduoklių ekspertas Ir fosforas besivaikantis Mažių šlapiuose sapnuose Ak kaip gėda paklodės Pakabintos visiems ant akių Kaip išdaužtas Liekienės langas Ir išduotas Zelbienės Mano mirusiai motinai Duonos kepyklos pirty

14 Durys

KLAIPĖDA

Č.Judeikio Gugis – šmaikštus, įžvalgus, išmintingas romantikas.

2006 balandžio 26 d., TREČIADIENIS

Jonas Kukis (R.Nedzveckas) tik žmonai (N.Sabulytė) atveria savo širdį.

Dvasingasis raganius: servus plebis GITANA GUGEVIČIŪTĖ

Klaipėdos dramos teatre rampų šviesą išvydo V.Krėvės apysakos „Raganius“ inscenizacija, sukurta Kęstučio Macijausko.

Grąžina prie šaknų

V.Krėvės „Raganiaus“ incenizavimas (toks, kaip jis pastatytas) teatro scenoje liudija inversišką variantą: jei prieš beveik šimtmetį atsiradęs lietuvių profesionalus teatras ieškojo įvairių meninio kalbėjimo būdų, formavo tam tikrą estetikos sampratą, tobulino atlikimo principus ir „lavino“ publiką, tai šįkart siekiama grįžti prie šaknų ir lietuvių dvasios esmę atskleisti liaudies teatro kalba.

Aktorius ir režisierius K.Macijauskas prieš daugelį metų prisijaukino „tautinį“ arkliuką ir sėkmingai ant jo jodinėja šiandien.

Tiesa, kaimo bėrio ramus risnojimas ar atkaklus kinkavimas galva, tempiant ratus su šienu ar vežėčias su piršliu ir jaunikiu, daugeliui nebėra toks patrauklus kaip profesionalus žirgų sportas. Tačiau savo žiūrovą spektaklis tikrai turės. Tai liudija prieš dvejus metus pastatytas I. Šeiniaus „Kuprelis“ ir nuo scenos nenulipančios prieš trylika metų joje gimusios Žemaitės „Trys mylimos“. Daugiau nei dešimt nacionalinės klasikos kūrinių inscenizavęs režisierius, apeliuodamas į V.Krėvės kūrybos tautiškumą ir dvasingumą, nauju spektakliu pasišovė žiūrovą sugrąžinti prie šaknų, iš kurių išaugome, ir prie tų dvasinių vertybių, kurios leidžia mums jaustis laisviems.

Misionieriška pozicija.

V.Krėvės „Raganius“ - dviejų dalių liaudiška komedija. Patikslinsiu: komedija ir beveik tiksli apysakos inscenizacija - išlaikomas savitas rašytojo stilius, bet atsisakoma vidinio dramatizmo, dinamikos, dialektikos, galų gale – gelmės.

Profesionaliems aktoriams šioje liaudiškoje komedijoje lemta atlikti schematiškus, tipizuotus vaidmenis – bet kurį jų „išklampotų“ koks nors talentingesnis liaudies teatro vaidintojas, profesionalios aktorystės mokslų ir neragavęs.

Virpina sielos stygas

Scenografė M.Benetytė priderino scenovaizdį prie režisūrinio

„Raganiaus“ rojaus vizija. Šv. Petras su meškere – R.Pelakauskas.

Vytauto LIAUDANSKIO nuotraukos

sumanymo: kaip keletą pastarųjų spektaklių prie sienos išstatė O.K., taip ir scenografė sukūrė dviejų dalių sienelę iš lentelių, su langelių kontūrais, lentynėlėmis, plyšiais, etc. Labai patogu ir funkcionalu – atnešamas stalas, suolas ar alaus statinė, ir be jokio vargo nurodoma veiksmo vieta: Kukio troba, Gugio „laužas“, šiaip kaimas. Plačiąja prasme veiksmo vieta ta pati – medinis, šiaudinis Dzūkijos kaimas Ramūnai. Scenos centre (jos gilumoje) – stilizuota liepa (kiek „pasavivaliaujant“ į „Raganiaus“ istoriją atvedamas Grainys su savo liepa iš apsakymo „Skerdžius“), apkaišyta mediniais paukštukais.

Aplink ją, sujungdami mizanscenas, vis sukasi sparnuoti dvasingumo įsikūnijimai – angeliukai.

Antrojoje dalyje, kai Kukis ir Gugis klaidžioja po dangaus platybes, tas vargo „ešafotas“ nusileidžia ir atsiveria „dangiškosios platybės“: centre - Grainio liepos kelmas, angeliukai pučia muilo burbulus, šv. Petras žvejoja, kairėje - durys į skaistyklą, dešinėje – į pragarą.

Pirmojoje inscenizacijos dalyje vyrauja buitis, o antrojoje tarsi nusimetamas buitiškas apsiaustas ir iškyla būtis.

Kompozitorius G.Kizevičius bene profesionaliausiai pažvelgė į spektaklio kūrimą ir, saikingai pavirpindamas lietuvio dvasinių kanklių stygas, maloniai pakuteno žiūrovo ir spektaklio sielą.

Partitūros, į kurią įsispraudžia liaudies dainų melodijos, giedamos silpnais senstančiais balsais, neperpasakosiu (ne Mocartas esu) – nueisite ir pasiklausysite.

Neprasimušė prasmė

Spektaklyje vaidina aktoriai Č.Judeikis (Gugis), V.Jočys (Petras Lukošiūnas), L.Krušnaitė, A.Mikitavičiūtė, J.Naujokas (Grainys), N.Narijauskaitė, R.Nedzveckas (ūkininkas Jonas Kukis), R.Pelakauskas (žandaras ir šv. Petras), M.Poškus (jaunasis Jonas Kukis), R.Račkauskaitė, N.Sabulytė, I.Simonaitytė, A.Šimanskis (ūkininkas Misiulis) ir pats spektaklio režisierius K.Macijauskas (krautuvininkas Jankelis).

Iš visos šios armijos geriausiai „juokina“ V.Jočys, neblogai – R.Pelakauskas (režisieriai, duokite galų gale aktoriui normalų vaidmenį – potencialas prašosi būti realizuojamas), K.Macijauskas (kitaip ir būti negali – paro-

dijuojami žydeliai visada kelia šypseną). Č.Judeikis „nejuokina“ – jam suteikta kita misija. Gugis – romantiškas, idealizuotas veikėjas: šmaikštus, įžvalgus, išmintingas, bet tai žiūrovas žino iš kadaise skaityto chrestomatinio teksto.

Nors spektaklio visuma įdomi, režisūrinis sprendimas - neoriginalus, vaidmenys - neindividualizuoti, veikėjų kalbinės charakteristikos - neryškios (tai ir V.Krėvės stiliaus ypatybė). Nebuvo suvaidintas nė vienas profesionalaus teatro scenos vertas vaidmuo: štampai, klišės, tipažai, paviršius...

Incenizacijoje itin gyvas V.Krėvės dainiškojo stiliaus kanonas: ornamentuota kalba, jos melodingumas, ritmas, dzūkiškos intonacijos. Bet per dzūkavimą ir prastą artikuliaciją kartais neprasimuša žodžio prasmė.

Naujos kokybės neįgavo

Antra vertus, inscenizacija liudija, kad teatro galimybės ir teisės yra primirštos. Anot F.Diurenmato, „teatras labai dažnai koreguoja autorių, aktoriai paverčia skardą auksu. <...> Tylėjimas gali atstoti

visą pasažą, gestas – visą sceną.

Teatras geba daug ką trumpinti, supaprastinti ir nė iš tolo nereikalauja visų tų komentarų, į kuriuos dažnai nuslysta autorius“. Rašytojui visada gresia kova su žodžiu ten, kur žodžių visai nereikia, o teatras gali be tų žodžių apsieiti.

Ir dar kartą inversija: spalvingus veikėjų charakterius režisierius „sukonkretina“, o aktoriai „auksą verčia skarda“. Iliustratyvūs epizodai, pasakojamojo, o ne dramatinio pobūdžio dialogai, beveik pažodžiui į dialogus perkelti aprašymai.

1938-aisiais B.Sruoga rašė: „Kuriais sumetimais besivadovaudami jūs, pagirtieji vyrai, nustatote dramos teatrui repertuarą?

– O! Mat, mat! – atsakys pagirtas vyras. – Su repertuaru visai blogi popieriai. Teatras – vienas vienintelis, o publiką turime aptarnauti pačią įvairiausią. Vienas nori tragedijos, kitas – komedijos, trečias – melodramos, o ketvirtas – stačiai inscenizuotų kunkuliukų.

Visi piliečiai yra lygūs prieš įstatymą, visi mokesčius moka - visų interesai turi būti patenkinti. Bet ir čia mūsų vargai vargeliai nesibaigia. Teatrą lanko seni ir jauni, vyrai ir moterys, direktoriai ir asmens sekretorės, verslovininkai, darbininkai, gaspadoriai ir visokie beūsiai filosofai su rainomis kepuraitėmis. Ir jie – pilnateisiai Lietuvos piliečiai. <...> Menas servus plebis yra ne kas kita, kaip tik, vulgariai tariant, menas pagal nosį: kokia nosis – toks ir menas.

Norima repertuaras publikai padaryti nelyginant putrą šeriamiems pono Dievo gyvulėliams: še tau, še tau, še – ir tu nebūsi užmirštas, tik nežviek susimildamas...“ („Apie tiesą ir sceną“, p. 192-195).

Reikšmingesnio posūkio originaliosios dramaturgijos repertuare dar teks palūkėti: Klaipėdos dramos teatre neatsiskleidė nei žanrinė įvairovė, nei nauja tematika, o sceną „užbarikaduoja“ tautinės tematikos veikalai - neužmiršti, bet ir neįgavę naujos kokybės, pretenduojantys atlikti edukacinę misiją. Tokie „tautiniai rezervatai“, kuriuose klumpėti aktoriai už pinigus vaidina Lietuvos praeitį.

Spektaklis „Raganius“ – gražus, šiltas, tvarkingas reginys.

Galės dalyvauti klojimo teatrų festivaliuose.

KLAIPĖDA

Durys 15

2006 balandžio 26 d., TREČIADIENIS

Apie lietuvišką charakterį ir pavėlavusius filmus ŽYDRŪNAS DRUNGILAS

Galbūt atrodo pavėluota rašyti apie filmus, kurių premjeros Lietuvoje įvyko jau prieš kelis mėnesius, tačiau Klaipėdoje tos premjeros dar labiau vėluoja. Matyt, todėl, kad tai toliausiai į vakarus nutolęs Lietuvos didmiestis, kurį neretai įvairūs dalykai iš rytų pusės pasiekia labai pavėlavę.

Nenugalimi melancholikai

Nors išimčių esama ir čia. Filmo „Aš esi tu“ kūrėjų komanda pasirūpino ne tik filmo beveik sinchronine premjera Klaipėdoje, bet ir patys atvažiavo pristatyti naujausio režisieriaus Kristijono Vildžiūno filmo.

Kaip pastebėjo ne vienas garbus kritikas, tai labai gražus filmas.

Užliūliuojantis gamtos peizažais, lyrizmu, melancholiškais personažais, neskubriais kadrais ir vasaros nostalgija. Kur ten koks Kim Ki Dukas!.. Lietuviai nenugalimi melancholiškojo estetizmo srityje.

Filme puikiai pagautas mūsų visuomenės Zeitgeist ir lietuviškas charakteris. „Aš esi tu“ taip pat be priekaištų tęsia lietuviškosios kinematografijos tradiciją kalbėti užuominomis, punktyrais, nuotaikų potėpiais, vaizdingais kadrais ir paslėpta mintimi. Šie mano pastebėjimai yra „pusiau ironiški“, nes, viena vertus, sunku atsispirti kinematografiškam lietuviškos gamtos grožiui, o kita vertus, galima būtų pritarti A.Dočkui, teigiančiam, kad „lietuviški filmai labai gerai moka nieko nepasakyti, o po to prisidengti įkyrėjusiu pasiteisinimu – tegul žiūrovas galvoja pats“ (Aivaras Dočkus „Aš esi tu“ – lietuviškas kinas ateina miškais...“, „Klaipėda“, 2006 m. kovo 17 d.). Man šis filmas tiesiog simptomiškai atspindi dabartinę mūsų visuomenės stagnaciją ir persisotinimą.

Pagrindinis filmo „Aš esi tu“ herojus – naujųjų laikų architektas Baronas (akt. A.Bialobžeskis), nebepakeldamas nekūrybingo darbo, pabėga į mišką ir statosi namelį medyje. Tuo pačiu metu į miško sodybą netoliese atvažiuoja grupė triukšmingų jaunuolių, tarp kurių yra Dominyka (akt. J.Jutaitė). Dvi giminingos sielos suranda viena kitą. Tokie pagrindiniai siužeto štrichai.

Grįžtam į gamtą

Filmas tarsi kalba apie grįžimą į gamtą, apie savęs paieškas, apie civilizacijos ir gamtos susitikimą.

Tęsia lyrinę gamtos ir žmogaus (lietuvio) tradiciją. Toji tradicija yra glaudžiai susijusi su lietuvišku charakteriu, kuris, kaip žinia,

įaugęs giliai į žemę ir todėl nepajudinamas. Kalbėti apie jį taip pat sunku, kaip ir būti savikritiškam.

Koks jis, tas lietuviškas charakteris pagal filmą „Aš esi tu“?

Pagrindinis personažas Baronas – melancholiškas, uždaras, nesocialus, nuo savo problemų bėgantis į mišką (pagal senesnį, romantišką apibrėžimą - „ieškantis suartėjimo su gamta“), bet pats brutaliai atsinešantis civilizaciją į gamtą. Jo santykiai su moterimis frustruoti, jis slepiasi po (paslap)tingumo kauke. Taigi - bejėgiško ką nors pakeisti lietuvio vyro portretas.

Gamta filme vaidina vieną svarbiausių vaidmenų ir yra tas fonas, kuriame iš detalių ryškėja naujojo lietuvio psichokultūrinis paveikslas. Šiuolaikinis lietuvis modernus, nes į gamtą išsiruošia su naujausia „Pasistatyk ekologišką namelį medyje pats“ technika, su alpinisto virvėmis, moderniais stiklo langais, krosnele ir unitazu. Į mišką važiuoja velomobiliu, o egzotiškų tropinių gėlių vazonus atsigabena valtele.

Manieringas ir snobiškas

Filme gausu globalios kultūros apraiškų, kurios pasiekia atokius gamtos kampelius ir tampa neatsiejama šiuolaikinio žmogaus (miestiečio gamtoje) dalimi. Kaimo sodyboje besilinksminantys jaunuoliai ir architektas, statantis namą medyje, nekontrastuoja, nes į gamtą atsineša tą patį patogaus gyvenimo modelį, stiliaus žurnalų gyvenimo būdą. Tarp reklaminių klipų poetikos ir coelhiškos „filosofijos“ (įsidėmėtini pirmieji ir paskutiniai kadrai) atrasime japoniško stiliaus pavėsinę, afrikietiškus būgnelius, turkišką kaljaną, kiniškus fakelus, pagoniškus ugnies ritualus, angliškąjį „Happy birthday“, italę, „kastanedišką“ juodaodį...

Man tai filmas apie šiuolaikinį, nemaištaujantį prieš savo tėvų kartą jaunimą, apie kartą, perimančią geriausius vasarojimo (vartojimo) įpročius. Filmas apie stagnaciją, kuri šiuo metu yra apėmusi mūsų visuomenę, nuotaika artimas „senam geram sovietiniam kinui“.

Filmas, gramzdinantis į palaimin-

Kadras iš K.Vildžiūno filmo „Aš esi tu“.

gą transą. Tikriausiai neatsitiktinai kaimiečiai filme vaizduojami statiškai, kaip kaimo turizmo atvirukas. Viena filmo veikėja sako: „Gera, kaip senais gerais laikais.

O sako, kad negali būti gera, kaip praeity...“ Architekto Barono tarzaniška „kelionė į save“ nepateikia atradimų, įžvalgų, mes nežinome herojaus praeities, draugystė, vaizduojama tarp jo ir Dominykos, yra blankoka, o jo vizijose pasirodantis juodaodis su užrašu „You am I“ kažkodėl primena dainą „Welcome to Lithuania“.

Trumpai, tai manieringas, snobiškas filmas.

Vienas įdomiausių

Audriaus Juzėno „Vilniaus getas“ tik dabar pasiekė Klaipėdą, nors atrodo, kad būtų vėlavęs mažiausiai dvidešimt metų. Be plakatų, be šurmulio ir tik su 1015 žiūrovų mažojoje „Žemaitijos“ salėje šis penkių milijonų litų vertės filmas tarsi neatrodo rimtas pasiekimas lietuvių kine, nors tai vienas įdomesnių pastarojo meto filmų. Gal net ir įdomiausias, jei į jį žiūrėsime profesionalių, gerai „sukaltų“ vakarietiškų filmų kontekste.

Scenarijų jam parašė Izraelio dramaturgas Joshua Sobolis pagal savo paties pjesę „Getas“. Filmas pasakoja apie Vilniuje 1942-1943 metais veikusį žydų teatrą, kuris atsirado žydų policijos viršininko Jokūbo Genso (vokiečių akt. Heino Ferch) iniciatyva, prižiūrint nacių karininkui Kiteliui (vokiečių akt. Sebastianas Hulkas). Naciams šis teatras buvo kaip fasadas jų „humanitarinei“ propagandai skleisti, tuo tarpu tūkstančiams geto žydų teatro veikla atitolino mirtį, suteikė vilties ir tapo simbolišku pasipriešinimu terorui. Žydės dainininkės Chajos (vengrų akt.

Erica Morazcan) ir nacio Kitelio santykių istorija nelabai primena meilės romaną (o tai pagal filmo anotacijas turėjusi būti pagrindinė tema). Svarbesnis čia yra Kitelio klastingas, piktdžiugiškas, netgi fantasmagoriškas santykis su teatru. Leisdamas teatrui veikti, Kitelis tuo pat metu tarsi režisuoja savąją premjerą, apie kurią žiūrovas numano ir kuri įvyks finale.

Tačiau aktorius Hulkas kiekvieną filmo sceną tarsi pradeda visai iš naujo, todėl jo vaidinamas Kitelis – tarytum su sustingusia klastos kauke veide. Įdomesnis, žemiškesnis personažas – Gensas, tarpininkas, kuris, norėdamas išgelbėti kuo daugiau žydų, turi priimti daug

kompromisų ir eiti iki galo, tuo kažkiek primena Ištvano Szabo „Mefistą“. Genso monologas puikiai apibūdina ir apibendrina žydų genocido absurdą.

Pliusas su minusu

Filmo lietuviškoji pusė yra stipri ir įsimintina: ypač gyvi, kontrastingi Vytauto Šapranausko ir Alvydo Šlepiko vaidmenys, o vienas ryškiausių filmo akcentų – kompozitoriaus Anatolijaus Šenderovo muzika.

Matyt, didžiausias „Vilniaus geto“ pliusas, virstantis minusu, yra jo intensyvumas. Scenarijus, o galbūt ir montažas nepalieka vietos atsitolinimui, atokvėpiui, perėjimams. Filmas žiūrimas vienu ypu, tarsi dvi serijos būtų sujungtos į vieną. Mizanscenos, dialogai, pirmas ir antras planas – viskas sustyguota, tikslu, vizualu, tačiau šiek tiek mechaniška ir sukuria epizodiškumo įspūdį.

Nespėji įsigilinti į personažą (-us).

Kita daugiau techninė problema, kuri trukdys anglakalbiui žiūrovui, – tai filmo įgarsinimas, veikėjų neaiški anglų kalbos tartis.

Tačiau pastarieji kritiški pastebėjimai bendro įspūdžio tikrai nesugadina – Lietuvai seniai reikėjo būtent tokio filmo, su nuosekliu siužetu, įdomia istorija, filmo, kurį būtų įdomu žiūrėti.

Žavi minutė kino

Didelio žiūrovų populiarumo sulaukė kovo pabaigoje „Kinopolio“ Klaipėdoje parodytas vienos minutės filmų festivalis „Pravda viena minutė“, o šiandien startuoja trumpametražių filmų festivalis „Next festival“ (Klaipėdoje jau antrą kartą).

Kiekvienas iš 99 „Pravdos“ festivalio lietuvių sukurtų filmukų telpa į vieną minutę ir būtent viena minutė tampa filmų žanru šiame festivalyje. Visi scenarijai, visi siužetai, net ir patys genialiausi, turėjo gulti į vienos minutės Prokrusto lovą. Kai kurie filmai taip ir atrodė: be galvos ir be kojų, bet daugelis iš jų buvo šmaikštūs ir išradingi iki pat paskutinės sekundės.

Klaipėdos žiūrovai išrinko tris labiausiai sužavėjusius: „Bomba“ (aut. Vadimas Besedinas), „Apreiškimas virš Akropolio“ (aut.

Lina Sasnauskaitė) ir „Gerosios žinios“ (aut. Tadas Vidmantas). Žiūrint šio festivalio filmus, neatstojo mintis, kad lietuviškas

Kadras iš A.Juzėno fimo „Vilniaus getas“.

kinas atgims būtent iš tokių – vienos minutės – iniciatyvų.

Sugrįžta „Next festivalis“

O štai „Next festivalis“ konkursinėje programoje pasiūlys įvairiausių žanrų ir stilių trumpametražius filmus, atsiųstus net iš 48 šalių. Tokia įvairovė ne vienam gali pasirodyti per didelė ir nekonceptuali. Kaip gali videomenas būti kartu su vaidybiniu filmu?! O profesionalas – šalia mėgėjo?!.

Taigi kad gali! Nes dvidešimt pirmojo amžiaus žmogus žino daug kino žanrų, stilių ir pakraipų, o dvidešimtojo amžiaus pradžios žmogelis žinojo tik vieną – kinas.

Tokiu būdu „Next festival“ savotiškai siūlo sugrįžti prie kino šaknų ir neburbėti dėl stilių įvairovės, nes rafinuotumas bei galimybė rinktis dažnai virsta mūsų problema, o juk užtenka tik žiūrėti, klausytis ir suvokti. Šiais metais tris dienas vyksiančiame festivalyje žiūrovai pamatys keturias programas. Festivalį sudaro dvi, kaip jau minėjau, ypatinga filmų gausa pasižyminčios konkursinės programos dalys, eksperimentinė „Pabaiga ir naujos pradžios“ bei speciali didelį atgarsį turėjusi Kolumbijos programa „Los Archivos Mayo“, kuria „Next festival-2006” Klaipėdoje startuos ir finišuos.

Filmų seansai vienu metu vyks skirtingose erdvėse S.Dacho namuose (Jūros g. 7) . Ten pat, likus valandai iki seansų pradžios, bus galima ir įsigyti bilietus (4-6 Lt). „Next festival“ programoje šiandien 19 val. - Festivalio atidarymas. „Los Archivos Mayo“ Kolumbijos dokumentinis videomenas.

Balandžio 28 d. 18 val. - Konkursinė „Next festival“ programa (I dalis), 19.30 val. - „Pabaiga ir naujos pradžios“. Speciali eksperimentinė hardcore videomeno programa.

Balandžio 29 d. 18 val.- Konkursinė „Next festival“ programa (II dalis), 19.30 val. - „Los Archivos Mayo“. Kolumbijos dokumentinis videomenas. Festivalio uždarymas.

Platus dalyvių ir programos spektras (nuo Europos iki Azijos bei Pietų Amerikos) leis aprėpti skirtingas vaizdo meno kultūras, palyginti jų profilius bei atrasti, kuo ypatingas lietuviškas kinas ir videomenas tarptautiniame kontekste.

Fragmentas iš konkursinės „Next festival“ programos.

16 Durys

KLAIPĖDA 2006 balandžio 26 d., TREČIADIENIS

„Olandų Kepurę“ pamatė Vilnius RITA BOČIULYTĖ

Algirdo Darongausko fotografijų paroda „Olandų Kepurė“ iki balandžio 23-iosios buvo eksponuojama Vilniaus fotografijos galerijoje.

Klaipėdiečio parodą sostinėje sveikino jo kolegos vilniečiai – Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininkas Antanas Sutkus, žinomi fotomenininkai Audrius Zavadskis ir Stanislovas Žvirgždas.

Anot S.Žvirgždo, A.Darongauskas sugeba atskleisti unikalaus pajūrio kampelio magiją, pajusti kerinčias akmenų spalvas ir keistas jų formas. „Man jo fotografijos imponuoja vitališkumu, geru šviesoraščiu ir šviesotamsa“, - sakė A.Sutkus.

A.Zavadskis, kurį parodos autorius vadina savo mokytoju, prisipažino, kad irgi yra fotogra-

favęs akmenis. „Žiūrėdamas į Darongausko darbus, aš mąstau apie pačią fotografiją – čia tiek fanatizmo, kraujo, prakaito, kurių mes ir nematom, - kalbėjo jis. Ačiū Dievui, tokie dalykai baigiasi parodomis, albumais. Algirdas mums visiems gali parodyt, koks nuostabus yra tas pajūrio kampelis. Kad daugiau tokių žmonių būtų – unikalių deimančiukų „Amžinesnė už akmenį tik pati žemė, - šypsojosi A.Darongauskas, klausydamasis pagyrų. - Nebegaliu negalėti. Olandų Kepurė mane pakerėjo. Jau sunešta tų nepakartojamų akmenų keli centneriai. Renku, nešu, pavargstu, bet negaliu sustot. Kaip žvejui – kibs, nekibs, atrasi, neatrasi... Akmenyse išvagotas tas mūsų upių, ežerų kerulys.... Nebemoku ir nebenoriu kitaip. Tokie mano klaidžiojimai keisti – nuo jaunystės. Audrius tą blaškymąsi pasąmonėje man

Fotomenininkai A.Sutkus, A.Zavadskis, A.Darongauskas ir S.Žvirgždas džiaugėsi susitikimu parodos atidaryme ir dalinosi mintimis apie mūsų pajūrio akmenų magiją. Algimanto ŽIŽIŪNO nuotrauka

sustygavo. Dabar žinau – tai man, mano...“ „Jis daro tai, ko niekas nedarė, - pastebėjo A.Zavadskis. - Tai

svarbiausias dalykas. Ir jis čia laisvas, yra pats savimi, su gamta nuostabiai atsiskleidžia. Manau, jis laimingas žmogus turėtų būt.

Nepaisant, kiek kančios tai atneša.

Bet yra vidinė laimė. Kad tu darai savo darbą. Ir tik jis vienas tai padarė. Nuostabiai!..“

10-asis „Naujasis Baltijos šokis“ gali būti paskutinis Atkelta iš 1 psl.

Šiuolaikinio šokio Šubertu „The Daily Telegraph“ pavadinta kita itin ryški šio festivalio žvaigždė – britų choreografas ir nuostabus šokėjas Raselas Maliphantas. Festivalyje bus pristatyti du naujausi šio choreografo, prestižinio Olivier ir kitų svarbiausių britų scenos menų prizų laureato spektakliai „Transmisija“ ir „Postūmis“.

Festivalyje taip pat bus parodyti Švedijos choreografės, laikomos viena talentingiausių šios šalies šiuolaikinio šokio kūrėjų, šokėjos ir kompozitorės Birgitos Egerbladh 2003-iaisiais sukurtas šokio spektaklis „Tai, kas nutinka namuose”.

O Suomijos choreografas Tomis Kiti, vadinamas originaliausiu suomių šokio improvizatoriumi, pristatys du naujausius savo spektaklius „Kūrinys mažai scenai“ ir „Šuolis“.

Grafikos bienalės “Rytoj yra dabar. Laisvė” programa VILNIUJE gegužės 3 d.

Padvelks naujais vėjais

Šiemetiniame festivalyje pirmą kartą bus pistatytos trupės iš Slovėnijos ir Šveicarijos. Liublianos šokio teatro spektaklis „4 plus 1“ reprezentuos slovėnų šokį, nes šį unikalų projektą kūrė keturi įdomiausi šios šalies choreografai. Šveicarijai festivalyje atstovaus unikali jaunatviška “Trupė 7273” su spektakliu „Paprastas uždavinys“.

Naujais vėjais padvelks lietuvių choreografų programa. Be jau žinomų šiuolaikinio šokio kūrėjų, pasirodys nauja lietuvių choreografų banga: Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentai Petras Lisauskas ir Tautvilas Gurevičius, neseniai savo teatrą įkūręs Gytis Ivanauskas, pirmąjį savarankišką spektaklį parodysianti Brigita Urbietytė, jaunos choreografės Indrė Pačėsaitė ir Sigita Mikalauskaitė, iš studijų užsienyje grįžusios ir tęsti veiklą Lietuvoje mėginančios jaunos choreografės Agnija Šeiko ir Loreta Juodkaitė.

“Naujasis Baltijos šokis-2006” baigsis festivalio dešimtmečio fiesta Menų spaustuvėje, kur rengiamoje šventėje karaliaus formos bei stiprios emocinės išraiškos sintezė, šokio ir “gyvos” muzikos improvizacija, putos intriguojantis grupės “SKAMP” ir Lietuvos choreografų Jam Session.

Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Choreografijos katedroje choreografės A.Šeiko suburta studenčių trupė „Naujojo Baltijos šokio“ festivaliui intensyviai repetuoja spektaklį “In Signum”, kuriam muziką parašė olandų kompozitorius D.Hamburgeris, o scenografiją kuria klaipėdietis skulptorius J.Malinauskas.

Egidijaus JANKAUSKO nuotrauka

Valstybei nerūpi

Ilgametė „Naujojo Baltijos šokio“ mecenatė įsteigė apdovanojimą - “Philip Morris Lietuva eskizas“ (“Eskizo” prizas - autorinis meno kūrinys ir 10 tūkst. litų premija) už reikšmingiausią metų šiuolaikinio šokio įvykį. Jį numatoma kiekvieną pavasarį įteikti jaunajam šiuolaikinio šokio atlikėjui, choreografui ar trupei.

Tai pirmasis išskirtinai šiuolaikiniam šokiui Lietuvoje skirtas apdovanojimas. Pirmąsyk jis bus įteiktas šiemet gegužę – per 10-ąjį “Naujojo Baltijos šokio” festivalį.

Per dešimtmetį jame dalyvavo daugiau negu 140 šokio trupių ar nepriklausomų projektų iš 22 valstybių. Vis dėlto jubiliejinis “Naujasis Baltijos šokis” gali būti paskutinis.

Lietuvos šokio informacijos centro direktoriaus Audronio Imbraso teigimu, tokio lygio ir tokios formos tarptautinį šokio festivalį Lietuvoje tampa nebeįmanoma rengti, nes šiuo-

laikinis šokis tebelieka valstybinės kultūros politikos paraštėse: sprendimai apie valstybės paramą sunkiai prognozuojami, jie priimami labai vėlai - vos prieš kelis mėnesius iki festivalio pradžios, o su programos dalyviais derybas privalu pradėti prieš metus ar dvejus... Šiemet „Naujojo Baltijos šokio“ vietinis biudžetas (be paramos, kurią trupės gauna tiesiogiai iš savo šalių fondų) – apie 300 tūkst. litų. A.Imbraso žodžiais, valstybės paramos pakaks vos vienos ar dviejų dalyvaujančių trupių išlaidoms padengti...

Klaipėdos miesto savivaldybė šio festivalio renginiams uostamiestyje šiemet skyrė septynis tūkstančius litų. Betgi uostamiesčio indėlis – ne toks jau mažas, turint omeny, kad pagrindinė festivalio mecenatė “Philip Morris Lietuva” įsikūrusi Klaipėdoje. Būtų visai logiška, kad festivalis čia ir vyktų, o į sostinę užsuktų tik pasipuikuoti.

16 val. - iškilmingas projekto atidarymas Lietuvos dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g. 2). L.Bondarės (Latvija) meno akcija „Changing pictures - drinking art“.

18 val. - Sankt Peterburgo (Rusija) menininkų parodos pristatymas galerijoje “ARTima” (Totorių g. 3).

KAUNE gegužės 4 d.

17 val. - L.Bondarės (Latvija) autorinės parodos „Paranojikai” atidarymas Kauno grafikos galerijoje (Kurpių g. 13).

17.30 val. - J.Juodytės ir S.Leonavičiaus (Lietuva) meno akcija „Autografika“ Rotušės aikštėje.

18 val. - Lietuvos, Latvijos ir Estijos menininkų parodos atidarymas galerijoje „Meno parkas” (Rotušės a. 27).

19 val. - Kauno dailės gimnazijos mokinių kūrinio „Laisvas-privalomas” pristatymas Skliautų kieme.

20 val. - J.Rekevičiūtės (Lietuva) paroda - akcija „Gražūs dėvėti rūbai aukštuomenės vakarėliui” dėvėtų rūbų parduotuvėje (R.Kalantos g. 133).

22 val. - A.Petrulienės (Lietuva) videoperformansas „Išdurtas ir apiplėštas Šilainiuose” (Šilainių mikrorajone).

KLAIPĖDOJE gegužės 5 d.

17 val. - Panevėžio pataisos namų nuteistųjų ir menininkų profesionalų bendrai sukurtų kūrinių pristatymas Kultūrų komunikacijų centre (Daržų g. 10 / Bažnyčių g. 4).

18 val. - Lietuvos, Latvijos ir Estijos menininkų grafikos parodos atidarymas Klaipėdos dailės parodų rūmuose (Aukštoji g. 3).

KLAIPĖDOJE gegužės 6 d.

12 val. - Lietuvos menininkų grafikos kūrinių - aitvarų paleidimas.

Meno akcija prie jūros Melnragėje.

15 val. - akcija „Viešas meno kūrinių teismas. Procesas, apdovanojimai arba...“ Klaipėdos koncertų salėje (Šaulių g. 36).