2006 06 28 durys

REMIA

2006 birželio 28 d., TREČIADIENIS Redaktorė Rita BOČIULYTĖ • Tel. (8 46) 39 77 29 • El. paštas rita@klaipeda.daily.lt • www.durys.daily.lt

Meno leidinys (133)

Juozas VOSYLIUS. Freska Klaipėdos universitetui „Švyturio statyba”. 2006 m. Sieninė tapyba, 340x460 cm.

„Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ startuos liepą Vilniuje Klaipėdos muzikinio teatro rengiamas festivalis „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ šiemet truks dvigubai ilgiau nei įprasta – prasidės liepos 4-ąją Vilniuje, Šv. Kotrynos bažnyčioje, o baigsis rugpjūčio 27-ąją uždarymo koncertu Plungėje, Oginskio dvare.

IX operos ir simfoninės muzikos festivalis „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ dedikuojamas Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro 20-mečiui ir Liaudies operos Klaipėdoje įkūrimo 50-mečiui. Festivalio moto: „Klaipėdos muzikinis: vakar, šiandien, rytoj“.

Festivalis primins įspūdingiausius pastarųjų dešimtmečių teatro pastatymus.

Jam atnaujinama I.Stravinskio opera-oratorija „Karalius Edipas“, Klaipėdos muzikiniame teatre pastatyta 1997-aisiais.

Teatras išsaugojo vilniečio dailininko H.Cipario jai sukurtas įspūdingas kaukes. Tuomet „Karalių Edipą“ į sceną atvedė dirigentas J.Domarkas ir režisierius E.Domarkas. Dabar kūrinį diriguos V.Konstantinovas. Dauguma atlikėjų – tie patys, kaip ir prieš devynerius metus.

Liepos 4-ąją šiuo kūriniu Klaipėdos muzikinis teatras pradės „Kristoforo“ festivalį Vilniuje, kur „Karalius Edipas“ bus parodytas Šv. Kotrynos bažnyčioje. Liepos 6-ąją „Karalius Edipas“ bus atliktas Kretingos bažnyčioje, o liepos 7-ąją ši opera-oratorija skambės Klaipėdos piliavietėje.

Festivalio dienomis bus parodyti ir kiti ryškiausi Klaipėdos muzikinio teatro spektakliai: Ž.Bizė „Karmen“, I.Kalmano „Čardašo karalienė“ ir V.Lebedevo „O, mielas drauge“, Z.Liepinio „Paryžiaus katedra“, J.Štrauso „Šikšnosparnis“, Dž.Rosinio „Sevilijos kirpėjas“, P.Čaikovskio „Pikų damos“ fragmentai, šokio spektaklis „Baletinė Čaplino ir Dolskio korta“.

Publikos laukia trys festivalinės premjeros: Dž.B.Pergolezio komiška opera „Tarnaitė ponia“, vienaveiksmis baletas pagal Ž.Bizė - R.Ščedrino „Karmen-siuitą“ ir netradicinis Klaipėdos kompozitoriaus V.Konstantinovo „Requiem Reborn“.

Taip pat į festivalį įsilies Lietuvos operos žvaigždės E.Kaniavos benefisas, Vilniaus baleto šokio spektaklis „Sulamita, Spengla-Ūla“, V. ir P.Bermanų meistriškumo kursų dalyvių baigiamasis koncertas, R.Vagnerio operų fragmentų koncertas, teatralizuotas koncertas „Nuo baroko iki roko“.

Festivalis vyks Vilniaus, Nidos ir Kretingos bažnyčiose, Juodkrantės ir Palangos vasaros estradose, ant Rambyno kalno, Oginskio dvare Plungėje, Klaipėdos piliavietėje, Koncertų salėje ir Muzikiniame teatre.

Ekslibrisas grafikui pelnė 500 eurų premiją Grafikas Augustinas Virgilijus Burba laimėjo premiją tarptautiniame ekslibrisų konkurse Italijoje.

Parolimpinių žaidynių garbei šiemet Turine buvo surengtas tarptautinis ekslibrisų konkursas, kuris baigėsi du mėnesius vykusia paroda. Didžiuliame dalyvių iš viso pasaulio būryje buvo ir klaipėdietis dailininkas A.V.Burba.

Jis apdovanotas konkurso prizu už geriausią medžio graviūros technika (ksilografija) sukurtą knygos ženklą. Prizas – 500 eurų jau pasiekė laureatą ir, anot jo, bus investuotas į buitį ir kūrybą.

Dabar A.V.Burba ruošiasi tarptautiniam ekslibrisų konkursui „Opera ir melodrama“ ir jo parodai, kurie dedikuoti V.A.Mocartui ir vėlgi vyks Italijoje. Darbus turi išsiųsti rugpjūtį. Šį konkursą, kaip ir ankstesnįjį, rengia Italijos ekslibrisininkų asociacija (AIE). A.V.Burba jau 15 metų dalyvauja jos veikloje, penkeri metai yra AIE narys.

A.V.Burba kasmet siunčia savo kūrinius į tarptautinius knygos ženklo konkursus, juose yra pelnęs nemažai apdovanojimų. Dailininkui ekslibrisai – „relaksinė“ meno rūšis, tarp didesnių darbų – savotiškas poilsis. Jis juos kuria ir parodose eksponuoja jau tris dešimtmečius. A.V.Burba laikomas vienu ryškiausių Lietuvoje knygos ženklo kūrėjų ir šio grafikos žanro puoselėtojų.

„Now art now future“ – Sankt Peterburge Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras pradeda meno projektų mainų sezoną. Rytoj Sankt Peterburgo tarptautinėje grafikos bienalėje „Baltosios naktys” bus pristatyta Lietuvos menininkų grafikos kolekcija, kurioje – ir klaipėdiečio Anatolijaus Klemencovo darbai.

KKKC (kuratorius Ignas Kazakevičius) ir menininkės Jūratės Rekevičiūtės suorganizuota, Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje gegužės mėnesį vykusi grafikos bienalė „Now art now future. Freedom / „Rytoj yra dabar. Laisvė“ rytoj pasieks Sankt Peterburgą (Rusija). Šio miesto menininkai dalyvavo bienalės renginiuose Lietuvoje.

Atsakomasis vizitas reikšmingas tuo, kad Lietuvos bienalė pristatoma savarankiška kuratorine ekspozicija aukštus reitingus turinčioje III tarptautinėje Sankt Peterburgo grafikos bienalėje „Baltosios naktys“.

Bienalės programa – plati, dalyvaus per 500 menininkų iš įvairių šalių, veiks atviros grafikos dirbtuvės (master classes), kuriose dirbs profesionalai ir jauni menininkai, vyks bienalę lydinčios parodos kitose meno erdvėse.

Sankt Peterburge Lietuvą pristatys 9 lietuviai menininkai iš Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos: Lida Dubauskienė, Kęstutis Grigaliūnas, Anatolijus Klemencovas, Eglė Kuckaitė, Evaldas Mikalauskis, Jūratė Pikčilingytė, Jūratė Rekevičiūtė, Egidijus Rudinskas, Eglė Vertelkaitė.

Parodos kolekcija suformuota atrinkus menininkų, dalyvavusių 2005 ir 2006 metų „Now Art Now Future“ bienalėse, kūrinius. Sankt Peterburgui pateikti jose neeksponuoti darbai. „Baltųjų naktų“ bienalės pagrindinės parodos atidarymas numatytas rytoj prestižiniuose parodų rūmuose „Manieže“.

Lietuvių menininkų grafikos kolekciją pristatys generalinis konsulas Sankt Peterburge Eitvydas Bajarūnas.

2 Durys

KLAIPĖDA 2006 birželio 28 d., TREČIADIENIS

Trio koncertas – aukštasis pilotažas DANGUOLĖ VILIDAITĖ

„Vasara su muzika“ – tai nedidelis trijų koncertų ciklas, kuriuo Klaipėdos koncertų salė užbaigia antrąjį koncertinį sezoną. Birželio 22-ąją, tarsi varžydamasi su futbolo čempionatu ir šiltai vasariškomis dienomis, nuskambėjo pirmoji šio projekto dalis.

Jos dalyviai - trys talentingi Lietuvos atlikėjai, daugelio tarptautinių konkursų laureatai - Martynas Švėgžda von Bekeris (smuikas), Povilas Jacunskas (violončelė) ir Indrė Baikštytė (fortepijonas) - į trio groti susibūrė pirmą kartą.

Pirmą, bet, tikėkimės, ne paskutinį, nes tikrai koncerte nustebino nepaprastai geras šių muzikantų ansambliškumas, džiugino grojimo kokybė, kuri dažniausiai įgyjama tik po daugelio repeticijų metų.

Užburiančiai lengvai

Vakaro pradžioje M.Švėgžda von Bekeris ir I.Baikštytė pagrojo kelis nesudėtingus V.A.Mocarto kūrinius.

Adagio E-dur KW 261 atlikimas pakerėjo mocartiškai lengvais ir grakščiais melodijų vingiais (tik kiek per sunkus pritariančio fortepijono garsas).

Vaikiškai žaismingas Menuetas D-dur užbūrė virtuoziška viduriniąja dalimi, geru smuiko ir fortepijono vienas kito papildymu, žavėjo smuikininko subtilus ir dainingas frazavimas, gebėjimas jausti garsą.

Taip pat optimistiškai ir šviesiai suskambo kito Vienos klasiko J.Haidno Fortepijoninis trio G-dur Hob XV:25. Lyriškesnės pirmosios šio kūrinio dalys Antante ir Poco adagio tiesiog leido skonėtis muzika, ilsėtis gražių jos sąskambių

erdvėse. Žanrinis Finale. Rondo in the Gipsie‘s style (čigonišku stiliumi) – gyvas ir efektingas, papuoštas charakteringomis frazėmis ir ritminiais akcentais būdingais šios tautos muzikai, greičiausiai kompozitoriaus nugirstais kur nors dirbant vengrų didikams Esterhaziams (nors ir šiaip tuometinė Viena pasižymėjo tautų ir papročių margumynu).

Jausmų kulminacija

Labiausiai klausytojų dėmesį, manyčiau, patraukė antroje koncerto dalyje atliktas J.Bramso Fortepijoninis trio Nr.1 H-dur, op.8 – kompozitoriaus jaunystės darbas, stebinantis savo muzikiniu polėkiu ir minčių branda. Šiame kūrinyje kaip lygiaverčiai partneriai dalyvauja visi kamerinio ansamblio dalyviai, ypač svarbus smuiko

M.Švėgžda von Bekeris, I.Baikštytė ir P.Jacunskas trio grojo pirmąkart, bet nustebino nepaprastai geru ansambliškumu. Nerijaus JANKAUSKO nuotrauka

ir violončelės sutarimas.

Nuo pat pirmų garsų buvome panardinti romantinių jausmų jūroje, kurioje subtilius šnabž-

desius keitė audringi prasiveržimai, graudžią melancholiją – pergalingas veržlumas. Gi muzikantai meistriškai ir jautriai (pa-

brėžiu žodį jautriai) perteikė kiekvieną šių pasikeitimų – sunkiai žodžiais perpasakojamas aukštasis pilotažas.

Į pajūrį sugrįžo „Vargonų vasara“ nuostabią vargonų muziką ir taip papildo uostamiesčio kultūrinį gyvenimą.

Sekant tuo metu pasaulyje vyraujančiomis vargonų statybos tendencijomis, šis instrumentas buvo pastatytas laikantis nuostatos, kad juo galėtų būti atliekamas kuo įvairesnis repertuaras: nuo Baroko iki šiuolaikinių vargoninių kompozicijų.

Kalbant apie universiteto koncertų salės vargonus, negalima nepaminėti vargonų meistro bei jų ilgamečio globėjo Jono Grajausko, kuris stažavosi „Rieger-Kloss” firmoje, kad galėtų sukauptą patirtį panaudoti juos prižiūrėdamas.

VIDAS PINKEVIČIUS Muzikos menų daktaras

Birželio 25-ąją pajūryje prasidėjo tarptautinis vargonų muzikos festivalis „Vargonų vasara-2006“, į kurį klausytojai kviečiami jau penktąjį kartą. Festivalio „Vargonų vasara“ koncertai iki liepos 7-osios tradiciškai vyksta Klaipėdos universiteto koncertų salėje ir Nidos evangelikų liuteronų bažnyčioje.

Pritraukia būrius melomanų

Festivalį rengianti viešoji įstaiga „Naujasis vargonų forumas“ – tai keletas susibūrusių vargonų profesionalų, kuriems vargonai – ne tik bažnyčioje akompanuojama „Ave Maria”, bet ir unikalus neišsemiamų galimybių koncertinis instrumentas, savo istorija siekiantis senąjį Egiptą, talpinantis daugelio kitų instrumentų savybes.

Tarptautiniu vargonų muzikos festivaliu siekiama suaktyvinti ir Lietuvos vargonininkų kūrybinę saviraišką, sudominti platesnius publikos sluoksnius bei praturtinti mūsų šalies svečių kultūrinę programą.

Daugelyje Vakarų Europos valstybių vargonų muzikos festivaliai seniai yra tapę neatsiejama kultūros dalimi, jie pritraukia būrius melomanų. Yra net susiformavęs sluoksnis „vargoninių” turistų, keliaujančių po įvairių šalių koncertų sales ir bažnyčias, lankančių vargonų festivalius, kuriuose groja jų mėgstami atlikėjai.

Muzikos instrumentų karalius

Nesunku suvokti, kodėl vienas žymiausių visų laikų kompozitorių V.A.Mocartas vargonus pavadino muzikos instrumentų karaliumi. Šiam instrumentui nei dydžiu, nei sudėtingumu neprilygsta joks kitas instrumentas.

Improvizuos vargonais

“Vargonų vasarą-2006” Klaipėdoje pirmadienį pradėjo vargonininkas B.Vaitkus ir fleitininkas A.Vizgirda. Nerijaus JANKAUSKO nuotrauka

Iki pat Naujųjų amžių vargonai buvo laikomi technikos stebuklu, kuriam prilygti galėjo tik mechaninis laikrodis.

Instrumento sudėtingumas reikalauja iš vargonininko itin aukšto virtuoziškumo, nes vargonuojant rankų ir kojų koordinacija turi būti nepriekaištinga.

Vargonai turi vieną ar kelias manualines ir pedalų klaviatūras.

Dideliuose vargonuose gali būti 100 ar daugiau registrų, o vamzdžių skaičius gali siekti net kelis tūkstančius. Įvairiose šalyse vargonai vystėsi skirtingai. Tam turėjo įtakos vietinės vargonavimo tradicijos, vyraujanti religija bei kaimyninių šalių kultūros tendencijos. Vargonų repertuaro raida yra neatskiriama nuo paties instrumento vystymosi, kuris kiekviename regione yra unikalus. Ne išimtis yra ir Klaipėdos vargonų kultūra.

Nugrimzdo į užmarštį

Klaipėdos vargonų istorija kelia daug neatsakytų klausimų. Iki Ant-

rojo pasaulinio karo uostamiestyje veikė net devynios bažnyčios, kurios galėjo didžiuotis puikiais vargonais: kelios vokiškos bei lietuviškos evangelikų liuteronų, reformatų, katalikų, baptistų bažnyčios ir kitų konfesijų maldos namai.

Deja, per Antrąjį pasaulinį karą ir po jo visos bažnyčios kartu su vargonais buvo sunaikintos. Dėl to vargonavimo tradicija, gyvavusi per šimtmečius, nugrimzdo į užmarštį. Šiuo metu Klaipėdos bažnyčiose nėra nė vienų tikrų vargonų - jose stovi elektroniniai vargonų pakaitalai.

Tik universitete

Vienintelis tikras koncertinis instrumentas uostamiestyje – tai universiteto Menų fakulteto salėje 1975-aisiais čekų firmos „Rieger-Kloss“ pastatyti dviejų manualų ir pedalų koncertiniai vargonai, turintys 30 registrų. Jau tris dešimtmečius jie dovanoja klaipėdiečiams ir miesto svečiams

Prieš penkerius metus startavęs festivalis „Vargonų vasara“ jau tapo svarbiu įvykiu pajūrio ir visos Lietuvos vargonų muzikos padangėje.

Praėjusiuose festivaliuose dalyvavo ne tik Lietuvos, bet ir kitų šalių jaunieji vargonininkai bei pasaulinio garso meistrai, kurių programose atsispindėdavo plati vargonų muzikos panorama.

Vienu iš festivalio akcentų tapo vargoninių improvizacijų koncertai. Gilias šaknis turinti ir pasaulyje vis populiarėjanti klasikinė vargoninė improvizacija Lietuvos muzikos mylėtojams yra gana mažai pažįstama, nes improvizacija dažnam klausytojui visų pirma susijusi su džiazu. Šiemet festivalis tęsia tradicijas ir siūlo įspūdingų koncertų tiek vargoninės muzikos žinovams, tiek ir ieškantiems progos ją pažinti.

13 koncertų – Klaipėdoje ir Nidoje

Festivalį birželio 25-ąją Nidoje ir 26-ąją Klaipėdoje pradėjo vargonininkas Balys Vaitkus ir fleitininkas Algirdas Vizgirda.

Vakar pasirodęs Nidoje, šiandien jau Klaipėdoje vargonuos Danielas Zaretskis (Rusija), o

birželio 29-ąją Nidoje ir 30-ąją Klaipėdoje gros Atis Stepinis (Latvija).

Kituose koncertuose liepos 1-ąją Nidoje vargonuos belgė Kristien Heirman, liepos 2-ąją Nidoje, o 3-iąją – Klaipėdoje girdėsime vokiečių obojininkę Stefani Bloch ir vargonininkę Ulrikę Lausberg. Liepos 4 ir 5 dienomis Nidoje ir Klaipėdoje vargonuos Heribertas Metzgeris (Austrija), liepos 6-ąją Nidoje – dar vienos austrų vargonininkės Natašos Reich rečitalis. Festivalio pabaigos koncertas liepos 7-ąją vyks Klaipėdoje: gros klaipėdietė vargonininkė Elena Paradies ir Algio Jono Lukoševičiaus vadovaujamas Klaipėdos universiteto kamerinis orkestras.

Vienintelis Lietuvoje

Taigi festivalis numato puikių koncertų seriją nuostabios vargoninės muzikos išsiilgusiems klausytojams.

Tarptautinis festivalis „Vargonų vasara“ yra bene vienintelis festivalis visoje Lietuvoje, skirtas tik vargonams ir su jais susijusiai kamerinei muzikai. Ypač Klaipėdoje, kurioje yra tik vieneri koncertiniai vargonai, jaučiama ryški vargoninės muzikos koncertų stoka.

Anksčiau Nidoje vargoninės muzikos koncertus organizuodavo Lietuvos nacionalinė filharmonija, bet šiais metais festivalis „Vargonų vasara“ liko vienintelis toks festivalis visame pajūryje.

Norėtųsi paskatinti uostamiesčio muzikos mylėtojus bei pajūrio svečius gausiai lankytis festivalio koncertuose ir padrąsinti, kad tarptautinis vargonų muzikos festivalis „Vargonų vasara-2006“ jų lūkesčių tikrai neapvils.

Naudokimės proga pamatyti ir išgirsti, kaip muzikuoja pasaulis. Ir tegul pasaulis išgirs apie vargonuojančius lietuvius, apie mūsų instrumentus bei nuoširdžią publiką.

Durys 3

KLAIPĖDA 2006 birželio 28 d., TREČIADIENIS

Loreta Jonavičienė: „Mes turime ką saugoti“ RITA BOČIULYTĖ

Nuo liepos 1-osios keičiasi Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijos statusas ir pavaldumas.

Steigėjas Švietimo ir mokslo ministerija ją kartu su E.Balsio menų gimnazija perduos Klaipėdos apskrities administracijos pavaldumui. Iš aukštesniosios muzikos mokyklos ji taps gimnazija, jei per artimiausius trejus metus akredituosis gimnazijos statusui.

Iki šiol kartu su brandos atestatu S.Šimkaus konservatorijos absolventai gaudavo ir aukštesniojo mokslo baigimo diplomą – dirigento, pūtiko, muzikos mokytojo. Nuo šių metų tokio diplomo baigusieji S.Šimkaus konservatoriją nebegaus. Tačiau brandos atestate bus įrašyti ir muzikiniai dalykai. Vėlgi šiemet į konservatoriją priimami turintys muzikinių gabumų moksleiviai, baigę 8, 9, 10 klasių.

Pagal profesiją kanklininkė, neseniai 10-metį šventusio lietuviškos muzikos ansamblio „Kupolė“ vadovė, muzikos pedagogė ir naujoji S.Šimkaus konservatorijos direktorė Loreta JONAVIČIENĖ sako, kad nėra reikalo dramatizuoti dėl tokio švietimo reformos žingsnio. S.Šimkaus konservatorija turi gilias tradicijas, kurios niekur nedings, nes yra su atsidavimu puoselėjamos.

- Konservatorija mes vadinsimės ir toliau. Galima sakyti, pas mus niekas iš esmės nesikeis. Pasikeis tik steigėjas, - tvirtino direktorė.

- Mūsų įstaigą perduoda apskričiai, nes dauguma pas mus besimokančiųjų suvažiavę iš Klaipėdos apskrities. Dabar mes esame keturmetė gimnazinio tipo mokykla, teikianti profesinės linkmės muzikinio ugdymo programas. Profesinė linkmė reiškia, kad tai yra ne muzikos mokykla, ne šiaip papildomas ugdymas, o moksleiviai orientuojami profesine kryptimi, kad galėtų tapti muzikantais.

Pati didžiausia naujiena, kad mes dabar duodame humanitarinį atestatą. Tokį pat, kokį duoda M.K.Čiurlionio meno mokykla Vilniuje.

Anksčiau visi galvodavo, kad pas mus, S.Šimkaus konservatorijoje, buvusioje aukštesniojoje mokykloje, buvo ruošiami tik muzikantai, ir tėvai dažnai bijodavo savo vaikus mums atiduoti, nebūdami tikri, kad jie norės toliau studijuoti muziką.

Dabar humanitarinis atestatas suteikia galimybę mūsų moksleiviams stoti į aukštąsias mokyklas ir rinktis nebūtinai muzikos specialybes. Pernai du mūsų moksleiviai pradėjo studijuoti inžineriją Gedimino technikos universitete, viena mergaitė, pas mus pasimokiusi ketverius metus, studijuoja stomatologiją, kita – socialinę geografiją, trečia – filologiją.

Mūsų moksleiviai 11-12 klasėse apsisprendžia, ar jie nori būti muzikantais. Jeigu matome, kad moksleivis gabus, jis galės iš to duoną valgyti, pritariame, kad jis rinktųsi pagilintą muzikinių dalykų programą. O tie, kurie nori tik savo malonumui muzikuoti mūsų kolektyvuose, ir jau nori įsigyti ne su muzika susijusias specialybes, jie pasirenka humanitarinio profilio dalykus, išsilaiko egzaminus ir puikiausiai įstoja mokytis visai kitų specialybių. Svarbiausia, kad tie, kurie ir netaps muzikantais, bus daug intelektualesni specialistai. Įsivaizduokite stomatologę, kuri buvo chorvedė...

S.Šimkaus konservatorijos direktorė Loreta Jonavičienė didžiuojasi šia mokykla, kurioje pati mokėsi.

Pas mus jaunimas išmoksta groti fortepijonu, styginiais instrumentais, pučiamaisiais, gitara, liaudies instrumentais, akordeonu, taip pat mokosi chorinio dirigavimo, dainavimo. Renkasi ką nori – spektras labai platus. Priimame ir be specialaus muzikinio pasiruošimo. Svarbu, kad žmogus turėtų klausą, balsą, gabumų muzikai ir noro mokytis.

- Beje, stojamieji egzaminai – jau rytoj ir poryt. Ar daug turėjote moksleivių, kurie atėjo visai žali, o vėliau tapo žinomais muzikos atlikėjais?

- Nemažai per tiek metų susidarytų... Juk Deividas Norvilas - dabar žinomas dainininkas Deivis pas mus įstojo be jokio muzikinio pasiruošimo ir sėkmingai studijavo net dvi specialybes – vokalą ir chorinį dirigavimą. Ir „bavarai“ Vilius Tarasovas, Deividas Zvonkus yra baigę S.Šimkaus konservatoriją.

Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro dirigentas prof. Juozas Domarkas, Nacionalinės premijos laureatė Sigutė Stonytė, dainininkai Edmundas Kučinskas, Stepas Januška, saksofonininkas Petras Vyšniauskas – irgi buvę mūsų absolventai.

Galime pasigirti, kad nemažai mūsų moksleivių toliau mokosi Austrijoje, Švedijoje, Italijoje. Ten juos atleidžia nuo teorinių muzikinių dalykų – toks aukštas pas mus paruošimo lygis.

Baigę mūsų konservatoriją jaunuoliai jau gali groti orkestre, dainuoti muzikinio teatro chore ir kitaip reikštis muzikos srityje.

Savo moksleivius mes išmokome daugelio naudingų dalykų. Ne tik muzikos, bet ir pragmatizmo, planuoti laiką, komunikuoti. Nes kai tu groji, turi jausti širdimi, mąstyti protu, koordinuoti judesius.

Be to, jie nebijo išeiti į sceną. Pas mus kiekvienas išėjimas į sceną yra didelė šventė.

- Kiek jaunų žmonių mokosi S.Šimkaus konservatorijoje?

- Šiuo metu turime 156 moksleivius. Liepą išleisime dvi 12-tas klases, daugiau nei 40 absolventų.

Mes jais labai didžiuojamės. Žinote, dažnai girdime iš savo buvusių mokinių: „Nebūčiau toks bankininkas, jei nebūčiau mokęsis muzikos“, „Užsiimu viešaisiais ryšiais, tenka būti Niujorke, bendrauti su užsieniečiais, ir visur jaučiuosi visa galva aukščiau, nes išmanau apie muziką, tuoj pat randame pokalbiui temų.“ - Vis dėlto toks žingsnis – nuo aukštesniosios muzikos mokyklos iki gimnazijos – ar tai nėra laiptelis žemyn?

- Tikrai nemanyčiau, kad žemyn.

Mes toliau gerai dirbame savo darbą. Prisitaikėme prie reformų ir stengiamės išsaugoti gerą mūsų konservatorijos vardą, gerą muzikinės ugdymo sistemos branduolį. Ne be reikalo tarybiniais laikais muzikantai, mokslininkai ir sportininkai turėjo būti patys geriausi. Į tai buvo daug investuota, yra atrastas, iškristalizuotas pats optimaliausias branduolys, kad tai būtų daroma geriausiai pasaulyje. Japonai nori tokios muzikinio ugdymo sistemos kaip mūsų, bet jie negali jos įdiegti, nes neturi žmonių, kurie turėtų tokią praktiką, kokią turime mes.

Turime patirties – iš tų, kas mokslus baigė pas mus, niekas nesigaili. Turime tokių pedagogų, pas kuriuos savo vaikus siunčia mokytis žinomi šalies muzikantai.

- Ar jūsų moksleiviai turi privilegijų?

- Mūsų statuso pasikeitimas, žinoma, valstybei brangiau kainuos.

Bet mūsų auklėtiniams bendrabutis ir maitinimas tris kartus per dieną - nuo šiol nemokamas. Papildomas muzikinis ugdymas – taip pat.

- Žvalgantis po senutę S.Šimkaus konservatoriją, peršasi mintis, kad jums verkiant reikia remonto.

- Kapitalinio nebuvo turbūt nuo Stasio Šimkaus laikų. Kai aš tapau šios konservatorijos direktore, nuo

lapkričio mėnesio sutelkiau visas naujos mūsų komandos jėgas ir reikalai pajudėjo. Paruošėme investicinį projektą, kad gautume lėšų renovacijai. Prireiks maždaug 4,5 milijono litų. Jeigu mus įtrauks į šių metų perspektyvinį planą, tai remonto darbai gali prasidėti jau kitąmet.

- Jūsų antra profesija yra dirigavimas? Ar dar tenka diriguoti ne tik konservatorijai?

- Tenka. Iki dabar dirigavau S.Šimkaus konservatorijos liaudies instrumentų orkestrui, dėsčiau dirigavimą ir 10 metų vadovauju nuostabiam „Kupolės“ kolektyvui.

Buvau jo iniciatorė, įkūrėja. Vieną dieną nutarėme, kad mes, buvę „šimkiukai“, galime kartu ką nors gražaus padaryti. Pas mus muzikuoja žinomi Klaipėdos dainininkai Šarūnas Juškevičius, Valerija Balsytė, Giedrė Zeicaitė ir kiti – aštuoni nariai, visi buvę S.Šimkaus konservatorijos auklėtiniai.

Mus užsieniečiai tiesiog graibsto.

Rugpjūtį važiuosime koncertuoti į Norvegiją, rugsėjį – į Vokietiją, pernai Švedijoje gastroliavome kelias savaites. Kur benuvažiuotume, mus kviečia dar ir dar.

- Kas Jus atvedė į direktorės kėdę?

- Galbūt šiek tiek turėjo įtakos Liūto ženklas, kažkaip pavyksta visąlaik lyderiauti. Mano tėvas buvo tolimojo plaukiojimo kapitonas, o paskui vadovavo vienai iš laivyno įmonių. O dabar atsitiko taip, kad ir dukra tapo vadove (juokiasi).

Tikrai nesu karjeristė. Čia mano mokykla. Aš pati čia mokiausi.

Baigus ją, mane čia vėl atvedė likimas. Autoritetą pelniau savo darbu. Žinote, ne taip lengva šioje mokykloje jį užsitarnauti. Dabar jaučiu be galo didelę atsakomybę.

Nenorėčiau nieko prasnausti, kad per mane nukentėtų mokytojai ir mokiniai. Viliuosi, kad taip nebus, nes turiu labai gerą komandą, visi nusiteikę geranoriškai ir labai nori, kad Š.Šimkaus konservatorija

Nerijaus JANKAUSKO nuotrauka

taptų prestižine Klaipėdos krašto muzikos mokykla.

Mes labai saugome savo tradicijas. Mes turime ką saugoti. Juk S.Šimkaus konservatorija įkurta 1923 metais. Kiek Lietuvoje yra mokyklų, kurios daugiau nei 80 metų veiktų tame pačiame pastate, kuriame buvo įkurtos?!. Mūsų tradicijos tiek giliai įaugę... Juolab kad didžioji dalis kolektyvo irgi yra buvę šios mokyklos auklėtiniai.

S.Šimkaus vardo mokyklai suteikimo diena, mokyklos įkūrimo diena ir kitos mūsų mokyklos šventės čia švenčiamos neformaliai, bet niekuomet nepamirštamos.

Pas mus yra menė „In Salvo“ kur kažkas paslėpta. Ten yra visas mūsų archyvas, visa mokyklos istorija, su kuria pirmiausia supažindinami nauji mūsų mokiniai.

Mes savo mokiniams jau penkerius metus teikiame vienos pirmųjų S.Šimkaus mokinių, vėliau žymios operos dainininkės Juozės Augaitytės (1906-1996) vardo premiją, dėl kurios varžosi geriausi mūsų konservatorijos dainininkai. Įdomus dalykas – šiemet mūsų mokyklą įsidukterino buvusi irgi mūsų mokyklos mokinė Birutė Ciplijauskaitė - pasaulyje garsi filologė, 24 knygų autorė, gyvenanti JAV. Ji mums atsiuntė 100 JAV dolerių. Sutarėme, kad juos panaudosime fortepijono skyriaus moksleivių skatinimui. Nes pati premijos steigėja anuomet čia mokėsi fortepijono specialybės.

Mūsų auklėtiniai dažnai sugrįžta pas mus, aplanko. Šiais susvetimėjimo laikais mums tai labai svarbu ir brangintina. Gal tas ryšys nenutrūksta todėl, kad mūsų ugdymo procese yra labai daug individualaus darbo, mokiniai su pedagogais labai daug bendrauja.

Mūsų moksleiviai užimti visą dieną. Jie neturi kada šlaistytis gatvėmis. Mes neturime jokių problemų dėl narkotikų.

- Kad taip būtų visada! Dėkui už pokalbį.

2006 birželio 28 d., TREČIADIENIS Redaktorius Gintaras GRAJAUSKAS • Tel. (8 46) 39 77 78 • El. paštas: grajauskas@airpost.net

Literatūros leidinys

Raštingieji beraščiai PELKIŲ VANDA

Iš tikrųjų patylėti nesunku.

Netgi būnant moterimi. Tylėjimas – nebūtinai pritarimo ženklas. Ir nebūtinai tolerancijos požymis.

Ir visiškai nebūtinai - nuomonės neturėjimo bruožas. Sėdėdama su tėvais prie pietų stalo paprastai vengiu kalbėti apie politiką – nenoriu tuščių, neprasmingų, nenaudingų, nemotyvuotų, iš anksto angažuotų kalbų. Nenoriu pyktis su tais mylimais mano žmonėmis, kurie turi ne nuomonę, o savyje laiko velniai žino kokį pyktį, nuoskaudą; kurie balsuodami už darbo partiją ar Pekeliūną skriaudžia visų pirma save, paskui – mane ir Jus... Du visagaliai žmonės mano šeimoje, du – mano vyro, du – mano draugės, du – mano priešo – štai ir šių dienų politinė situacija. Bet juk ne apie tai aš, nors ir apie politiką norėtųsi „išsiverkti“...

Taigi, apie tylėjimo privalumą.

Privatumą. Prioritetą. Apie tai, kad esu savimi susirūpinusi kalė, vengianti viešos priklausomybės, draugystės (-čių), įsipareigojimo vienam ar kitam. Kad yra daug tokių kalių ir patinų, kurie estetiką supranta truputėlį plačiau nei kaip kūrybą apie „gėlytes“, „meilytę“, „ištikimybėlę“, „draugysčiukę“, „gyvenimuko prasmutę“ ir t.t. Ir apie tai, kad žmonės, - kurie paprastai teisingai supranta „estetikutę“, „etikytę“, teisingai rašomą „literatūrytę“, - kaip žmonės (gyvybės rūšis) savaime yra dori, geri, malonūs (na, kartais pasitaiko, kad dėl savo naivumo parduoda „Lietuvytę“, kaip kad nutiko „Nėrytei“).

Bet kaip žmonės. Kaip kūrėjai jie neturi labai svarbaus bruožo – savikritiškumo. Ir kitų ne mažiau svarbių bruožų: išmanymo arba saiko, noro lavintis, atsakomybės, platesnio požiūrio – stovėdami ant savo falo varpinės įsivaizduoja žvalgąsi nuo ledkalnio viršūnės.

Užtat turi: paviršutiniškumą, prastų bandelių kepėjo talentą, įkyrumą, atkaklumą, susireikšminimą, teisuolio įsitikinimą... Bet juk apie tai maloniau patylėti negu rašyti ar kalbėti.

Prieš septynetą metų purkštavau, kad nebranginamas vardas (turėjau omenyje visų pirma leidyklas, o tik paskui – autorius), nesirūpinama įvaizdžiu, demonstruojama nepagarba skaitytojui, o viešai mulkinami žmonės mėgaujasi kvailiukų padėtimi. „Kaifuoja“. Dalinasi „kaifo“ patirtimis. Tiek pripranta prie „coelho‘tikų“, kad nebesugeba atsipalaiduoti su gerais „dalykais“: Šekspyru, Sartru, Dostojevskiu, Steinbeku, Sruoga, Kundera...

Pastarųjų, žinoma, labai daug, bet „coelho‘tikai“ - ant kiekvieno kampo. Garsiai ir išradingai reklamuojami. Veikiantys greitai ir tiesiai į tingaus mąstymo (?) dešimtuką. Į pseudodvasingumo g tašką... Bet ir apie tai – kaip supratau ir pamokė protingi žmonės – galima sėkmingai tylėti (nors sesuo kaip tik dabar „leidžiasi“ dvasingumo dozę ir netrukus elektroniniu paštu man atsiųs kokią nors pigią dvasingą nesąmonę apie draugystę ar gyve-

nimo prasmę. Su garsu). Galima (ir net būtina) tylėti, kad docentai ir rektoriai leidžia menkavertes knygiūkštes, kuriose eksploatuojami klasikų vardai ar publikuojamos vaikystės laikų eilės. Galima (ir privaloma) tylėti, kad profesorės moksliniuose darbuose plagijuoja kolegas ir studentus. Juk galima tylėti. Ilgai. Ramiai skaitant naujausią Martinaičio knygą ar klausantis Rokfelerių, meldžiantis, melžiant karvę, pietaujant, miegant, apskritai - gyvenant... Bet, matyt, ateina laikas prabilti. Ypač tas laikas tvirtina atėjęs tada, kai tave iš lovos išverčia telefono skambutis, o jame pasigirsta jau seniai nubudusio (-ios), pakilusio (-ios) ir, reikia manyti, jau parašiusio (-ios) pusę būsimo romano autoriaus (-ės) balsas: „Čia Alfa - Omega. Noriu, kad aprašytum mano knygą“. „Ne“, - tenka atsakyti greitai ir kategoriškai, nes ilgos kalbos, neryžtingas mykimas suteiks žmogui viltį, uždės akmenį ant asmeninės sąžinės, kuri ir taip vos vos kruta po akmenų krūva. „Ana pusė“ numeta ragelį. Nei labas, nei sudie – tikrąja to veiksmo prasme. Žinau, kad tas (-a) autorius (-ė) rašo apie mandagumą, apie moralę, dorovę ir kitokias abstrakcijas, tik nė neįtariau, kad jam būdingos (praktiškai) mirtingųjų savybės: pasirodo, rašytojas (-a) žino, kad realiame gyvenime etiketas „nereikalingas“, nes apsunkina kasdienybę, reikalauja sutramdyti emocijas ir demonstruoti pagarbą kitaip mąstančiam, kitataučiui, kitatikiui. Normalus skaitytojas supras ironiją, cituotas (-a) rašytojas (-a) – ne.

Galiu į situaciją pažvelgti pozityviai: kokia garbė! koks pripažinimas! Juk esi – Niekas, neišleidęs nė vienos knygos, neparengęs nė vienos svarios publikacijos, o čia – kreipiasi autorius (-ė), parašęs (-iusi) bene penkiolika, o gal tik keturias knygas! Spyriotis?! Ne! Juk negalima spyriotis ir tylėti it vandens į burną prisisėmus. Todėl ir tarsiu keletą žodžių apie literatūrą, bet apie tą, mane pažadinusį (-ią), tylėsiu... Į startą kviečiu raštininką, kurio „kūryba“ neturi jokių analogų, kurio knygos jau seniai būtų tapusios parankine psichologų, gydančių šizofreniją, literatūra, jei tik būtų tinkamai išreklamuotos. Tai skandalas, apie kurį tylima (menkutį aidą išgirdau Literatūros ir meno puslapiuose). Net komentuoti nėra reikalo – tegu Knygelės pačios bylo...

Albertas Pilipavičius, Laisvės ir demokratijos triumfas, Kaunas: Raidė, 2002, 340 p. „Organizmas išsivystymu tai tik savybėmis, bet ne žinojimu, pažinimu, tai tik įgyjama savybėmis reiškiniais, taip išauga protingumu, kas pastebima kaip gimusio vaiko augimu pažinimo didėjimu, taip istoriniai pažinimo didėjimu.“ (P.181) „Neteisingumais bausmės.

Aukščiausias teismas yra kiekvienas pats savo veikiniais. Ir tad pasekomis: gamtiniai padariniais

Alio BALBIERIAUS nuotrauka

būklei ir likimu; mokslų raida – avarijomis ar tyčiniais padariniais.“ (P.183) Albertas Pilipavičius, Ateities tikimybė, Kaunas: Raidė, 2003, 400 p. „Pergalės nori visi. Bet pergalė tik viena – o tai, kas turi vystomumą į ateitį.“ (P.194) „Atsiminti svarbu reikmė žmogaus gyvenime ir būtina reikmė ko plėtotei, darybai. Atmintis svarbi reikmė santykiavimo procesais, sudarymui veiksenos. Taip darbu.

Būtina ne tik savo specialybės, o ir kitų darbų mokslų sritimis bent pažinimas santykiavimui.“ (P.267) Albertas Pilipavičius, Daugystės kaina, Kaunas: Raidė, 2004, 300 p. „Kur kas kitoks žmogiškasis intelektas, tai savais sprendimais ir veikiniais. Tokiais išvystymais ir vadiname esant žmonėmis. O žmonės intelektuališkumu pažinimu, patyrimu, išvystytų talentu, kūrybiškumu. Tačiau žmonių intelektualumas nelygus, nevienodas ir skirtingas seniau gyvenusių ir dabartimi kokiomis galimybėmis.“ (P.195) „Visų piktybių priežastimi yra pavydas, nenorais kitam kilimo, todėl stelbimo, ignoravimo, engimo, naikinimo padariniais.“ (P.237).

Taip ir parašyta – tikrai nesuklydau rinkdama tekstą. Visiškai nebūtina A. Pilipavičiaus knygų skaityti ištisai, kad atrastum tokių nepaprastų stilistinių viražų – tiesiog beskite pirštu į bet kurią bet kurios knygos vietą ir patirsite šiurpų skaitymo malonumą. Iš pradžių pagalvosite, kad sapnuojate... Galite įsižnybti – regėsite tą patį. Beje, keletą skyrelių rasite surašytų „nuobodžia“, žmogiška, suprantama kalba, bet nenuliūskite – tai tik dar vienas autoriaus „pokštas“: A. Pilipavičius žaismingai pasisavina kažkada spaudoje spausdintų straipsnių autorystę.

Ar toks autorius egzistuoja? Tikrai taip – iš to „netikėjimo savo akimis“ pasidomėjau. Jis gyvena Kaune ir jam labai daug metų. Jei viskas bus gerai, tai jis yra „numatęs perspektyvoje“ dar vieną

knygą. Prie gintarinės jūros – taip ji vadinsis...

Paprastai kol vieni tyli, kiti - kalba. Kalba, žinoma, nebūtinai tie, kurie turi ką pasakyti, ir tyli nebūtinai tie, kurie neturi ko pasakyti. Kol skaitinėji knygeles ir įsivaizduoji, jog Spraunius - gerai, Šliogerio autoritetas - gana įtikinantis, o Čepauskaitė pelnytai yra tapusi Poezijos pavasario laureate, atsiranda teisingiau mąstančių, skaitančių ir suprantančių, nebegalinčių tylėti, todėl nusprendusių „atverti akis“, demaskuoti literatūros nuosmukį, paslėptą po margaspalviu postmodernizmo skiautiniu, ir pasakyti, kad ne taip ir ne tą rašote bei skaitote, o smaginatės - iškrypėliškai: „Panelė Daiva vaiko nuobodulį ne spjaudydama ir gaudydama, ne šakaliukus drožinėdama. Ji ieško ir suranda naujų, dar negirdėtų pasilinksminimo būdų: atsistojau paukšteliui už nugaros,/ apžiojau uodegą/ ir pūstelėjau/ į siaurą plyšelį subinėj...“ (Postmodernistinis sielų valymas, 2005, P.60). O aš – kvailutė – viską supratau primityviai paraidžiui ir įsivaizdavau, kad tas „molinis paukštelis“ tėra molinis švilpukas, į kurio skylę tikriausiai teko pūsti ir įžvalgiam kritikui.

Ir dar maniau, kad nevalia autoriaus tapatinti su lyriniu subjektu.

Pasirodo, net ne reikia, o būtina!

Pasirodo, kad Čepauskaitė kalba apie naują seksualinę pakraipą!

Pasirodo, Marčėnas virsta kiaule (nes rašo: „sukiaulėjau, tikrai sukiaulėjau,/ jau ir gerti aptingau“), o Zelčiūtė vartoja narkotikus (nes rašo: „Vartoju narkotikus/ pati nežinodama/ kitaip kodėl vėl prisikeliu/ po tokių neįmanomų nuopuolių“). Pastarajai rašytojas itin dėmesingas: „Gaila, panelė Dovilė neparašė adreso. Aplankyčiau, paguosčiau...“ (Postmodernistinis sielų valymas, 2005, P.15). Tai kas gi tas teisybės pranašas? „Tai kas išdrįso visu balsu išrėkti apie visą šitą be galo mielą bjaurastį? <...> Tai – Kostas Kaukas. Dzūkas. Dabar gyvenantis Klaipėdoje. <...> Užaugęs ir subrendęs su „Kol jaunas, o broli, / sėk pasėlio grūdą...“, ir su „Dainuok, širdie, gyvenimą:/

padangę saulėtą ir gryną...“, ir su „Aš papuošiu/ Žirgo galvą pinavijom...“. (Raštingieji ir beraščiai, 2006, P.34). Kostas Kaukas – daugelio humoreskų, novelių, feljetonų autorius, - kurio kūrybą kol kas vainikuoja dvi knygos, nukreiptos prieš postmodernizmą ir postmodernistus (Postmodernistinis sielų valymas: postsatyra, I dalis. Klaipėda: Druka, 2005, 105 p. ir Raštingieji ir beraščiai; postsatyra, II dalis. Klaipėda: Druka, 2006, 129 p.). Kol kas, nes antroji knyga - be to, kad tikriausiai buvo išprovokuota „vidinio nerimo“ ir „rūpesčio“ - gimė kaip atsakymas į visus atsiliepimus ir knygos įvertinimus spaudoje bei į gautus (o gal ir susikurtus) laiškus. Tikriausiai šis „paminėjimas“ irgi bus įtrauktas į trečiąją postsatyros dalį...

Tebūnie kai kurie rašytojo formuluojami postulatai teisingi (juk net aklas turėtų pripažinti, kad mene dažnai piktnaudžiaujama „riebalais“), tebūnie suprantamas rašytojo nerimas ir, kaip rašė viena (tikriausiai K. Kaukui lojali) recenzentė, „tikslas (noras?) galų gale atkreipti dėmesį į tam tikros dalies postmodernistinės kūrybos nešvarą, į nesaikingą ir neskoningą mėgavimąsi asocialiu ir amoraliu buvimu; į kalbos suvulgarinimą“, betgi egzistuoja būtina sąlyga – jei jau kritikuoji, tai būk malonus, daryk tai profesionaliai. Pagarbiai.

Pagal taisykles, apie kurias kalbi.

Ogi gerbiamo K. Kauko knyga (kalbu apie paskutiniąsias) – tikra „suverstinė“. Mintys chaotiškai grūdasi viena per kitą, cituojami sakiniai drastiškai išplėšiami iš konteksto, nenurodomi šaltiniai, o asmeninė „kūryba“ suplakama su kitų autorių eilutėmis. Jei būtų profesionaliai, tiksliai ir motyvuotai parašyta knyga, nereikėtų pačiam savęs liaupsinti ir garsiai šaukti apie savo „žygdarbį“. Anoks čia žygdarbis – primityviai iškeikti žmones, gaudant ir kastruojant jų žodžius bei mintis. Tampa keista, kad kovojama už vieną tiesą, už vieną partiją, kai ne taip seniai iš tos absoliučios vienos tiesos išbridome...

Nukelta į 12 psl.

Gintaro lašai 5

KLAIPĖDA 2006 birželio 28 d., TREČIADIENIS JURGIS RAUDYS

Šiaip jau poetai nėra itin malonūs žmonės. Greičiau atvirkščiai: arogantiški ir pašaipūs, puikybės sklidinom burnos saujom. Jie patys didžiausi triukšmadariai literatūriniame pasaulyje. Be abejo, yra paguodžiančių išimčių. Žinoma, rėksmingų pasipūtėlių galima rasti ir tarp kostiumuotų prozininkų.

Bet pastarųjų ženkliai mažiau. Ir tik artėjant prie savo keturiasdešimtojo gyvenimo laiptelio poeta (galvoje neturiu kokio nors vieno poeto, nes tokių yra ne du ir ne trys) ima ir pasikeičia: vis trumpiau sėdi prie baro medinės lentos, dešine ranka pasirėmęs prisirpusį skruostą, laiku moka alimentus, kas naktį jo mažoje vienvietėje lovos scenoje vaidmenį atlieka ta pati aktorė ir t. t.

Ar dar prisimenate šventės „Poezijos pavasaris“ paskutinįjį

VIKTORIJA IVANOVA - Vilkas mirė.

- Kada?

- Prieš tris dienas.

- O nuo ko?

Rimas gūžtelėjo pečiais.

- Eisi į laidotuves?

Rimas papurtė galvą.

- Kad aš net nežinau, kur bus... – tarsi pasiteisino.

Spektaklis baigsis už dvidešimties minučių. Kad tik gėlės neapvystų per daug, jei Brolis neparduos, būsim 9 litus praradę... Juk iki rytojaus jos visai numirs.

Taip ir verčiamės – aš po spektaklių dramos teatre groju dūdele (kai vienas vyras storais ir putniais pirštais, mesdamas į mano kepurėlę du litus, paklausė „kodėl būtent dūdele?“, atsakiau: „kuo daugiau, negi pirštais?“), o Brolis pardavinėja rožes (perkam po tris litus, parduodam po penkis).

- Sako, Vilkas mirtinai sušalo Skulptūrparky...

- Ne, Broli, nemanau..

- O nuo ko tada jis galėjo mirt, Višta?

- Nuo samagono...

- Zatknys.

Mūsų šeimoj irgi daug kas nuo samagono nusibaigė... Jaučiu ir mama ilgai netemps. Bet vos tik jai užsimenam, ji šaukia, kad mes gyvenam labai inteligentiškoj šeimoj ir nė nenumanom, ką reiškia girtas žmogus. Jaučiu perskaitė kokioj knygoj, labai supavydėjo, kad negali to pasakyti savo vaikams, tai kai prigeria, dabar visada taip šaukia. Mano bobulytė (amžiną jai atilsį) visuomet sakydavo „Kas blaivam galvoj, tas girtam ant liežuvio“. O ji – moteris ne durna: kas vakarą namo pinigų parnešdavo. Na, kas vakarą, kai grįždavo.

- Jau gali pradėt grot, aš dar parūkysiu.

- Nerūkyk, gi, kai pamatys, kad rūkom, pinigų neduos, galvos, kad cigaretes pirksim.

- Tai tu gi nerūkysi.

- Ne, jei tu rūkysi – duok ir man.

- Višta, pati sakei – pinigų neduos. A typer – marš

Rafinuoto maišto apraiškos vakarą? A. Marčėnas jame skaitė eilėraštį, skirtą T. Venclovai. Gali būti, kad poetas rafinuotai pamaištavo – parodė savo nepritarimą komisijos, renkančios laureatą, nuosprendžiui. Nes T. Venclova šiais metais irgi buvo įtrauktas į išrinktųjų sąrašą. Gali būti, kad aš klystu. Nes almanache A. Marčėnas publikuoja vieną tekstą, kurį paprasčiausiai tąkart ėmė ir perskaitė. Bet dabar tai jau nėra taip svarbu. Laureatas išrinktas ir paskelbtas. O aitri vasaros saulė baigia išblukinti praėjusios šventės atsispaudusias pėdas smilkinyje.

Bet pikti balsai, kaip bebūtų gaila, dėl premijos paskyrimo vis dar ataidi iki mano ausies geldelės.

Tapti „Poezijos pavasario“ lau-

reatu – tai pats didžiausias poeto pagerbimas, įvertinimas bei pripažinimas Lietuvoje. Toliau mūsuose nėra kur kilti. Aukščiausia lyga.

Viskas – lubos. Šiais metais ąžuolo vainikas atiteko poetui iš Kauno G. Dabrišiui už knygą „Sviesti akmenuką“.

Būsiu atviras. Esu įsitikinęs, jei koks nors kitas poetas būtų tapęs laiminguoju, kritiškų šūkaliojimų taip pat būtų atsiradę. Tik kiek laibesniais balseliais. Pavyzdžiui, jei premiją būtų pelnęs V. Kukulas, daugelis jį teisintų ir sakytų: ąžuolo lapų jis vertas vien dėl to, kad yra parašęs daug ir visai neblogų knygų. Paprasčiau, bet vaizdingiau tariant – už savo gyvenimo pašventimą literatūrai.

Atrodo, kad kasmetinė „Poezijos pavasario“ premija yra įteikiama tam, kuriam tais metais pavyko parašyti ir išleisti geriausią knygą. Tai geriausios poezijos knygos rinkimai. Atsigręžkime į netolimą praeitį: pernai buvo nominuota poetė D. Čepauskaitė už knygą „Nereikia Tikriausiai Būtina“. Ne taip jau seniai ir G. Grajauskas buvo apdovanotas ir apgaubtas tuo pačiu dėmesiu už knygą „Kaulinė dūdelė“.

Dabar man ir jums belieka šyptelėti ir nuolankiai pritarti komisijos rezultatams. Juk G. Dabrišiaus knyga tikrai labai ryškiai išsiskiria iš kitų pasirodžiusių knygų.

Pirmiausia šio poeto tekstai skaitytoją maloniai šokiruoja: ar

šiandien dar galima taip paprastai, bet visai neprastai rašyti? Pasirodo – galima. Dalis G. Dabrišiaus tekstų artimi multiplikacinių filmukų siužetams. Poeto tekstai be depresijos. Be sunkiasvorės, ant cinizmo ribos laviruojančios ironijos. Kalbama apie paprastus dalykus labai paprastai. Jų nesureikšminant. Nehiperbolizuojant.

Naudojamos meninės priemonės neapsunkina eilėraščio, o gražiai įsipina į lengvučio teksto visumą.

Nori tu to ar nenori, bet skaitydamas šio poeto eiles imi ir susimąstai.

Poezija juk neprivalo tapti laikmečio įrankiu, mados įkaite, meno raidos atspindžiu. Nors pats tekstas labai dažnai atlieka šias mano minėtas funkcijas. Ir tai nėra jokia nuodėmė. Svarbiausia, kad eilėraštyje liktų vietos poezijai, kuri pati nei sensta, nei jaunėja.

Po Dramos Teatro Stogu Palaiminti dvasios beturčiai.

Vilkas

Raimundo URBONO nuotrauka

prie darbo.

- O pats?

- Zatknys.

Nors Brolis už mane ir jaunesnis metais, kažkodėl niekuomet manęs neklauso. Pernai, kai buvo šeštoj klasėj, pareiškė, kad jokia boba jo gyvenimo nekontroliuos. Sakė, jo boba mažai kontroliuos ir savo.

Jis taip šneka turbūt todėl, kad gyvena tokioj bobiškoj aplinkoj – aš, mama, Lionė iš uosto ir jis vienas. Lionė tai dar vakar savo antrą vaikelį palaidojo. Bet tai kur nepalaidosi, kai elgiasi kaip durnė. Visų pirma, tai užsitaisyt vaiką nuo jūreivio yra visiška kvailystė (taip mane moko mama) – juk gali pamiršt ir apie alimentus ir apie pavardę vaikui... O antra – jei jau pasigimdai vaiką, tai ir augink! O ne duok kokiai bobšei iš turgaus, kad ji prižiūrėtų jį, kol pati uždarbiauji. Atseit – vaiką

išmaitint reikia. Mama sako, kad Lionei siūlė dirbt ir valytoja, ir beliašus pardavinėt, bet ji vis atsisako.

Sako, kad per mažai moka.

Nors iš tikrųjų, manau, jai patinka būt grabinėjamai – juk nuolatinio vyro neturi.

Mūsų mama irgi neturi, bet ji ne tokia ištvirkus. O ir vyresnė, Lionei gi tik devyniolika.

- Kiek gavai?

- Nežinau, nežiūrėjau, gi girdėjai, grojau be sustojimo. Tik linkteldavau, kai centų įmesdavo.

- Tai tik centai?

- Ne, man rodos, daug išėjo.

- Trisdešimt bus?

- Neee... Gal tik dvidešimt...

Daugiau nebedėsiu į kišenę „bombioškių“ – išbyra parakas ar kas ten ir neįmanoma iškrapštyt pinigų, taip baisiai nesusitepus rankų.

O kur paskui nusiplausiu?

Tokia Kristina, kuri tuose

apleistuose sandėliuose prie perkėlos gyveno, niekada nesiprausdavo. Aš tai vasarą bent iki jūros nuvažiuoju ar, jei labai skubu kur, – į Anikės fontaną įšoku. O ta – niekur, nė karto, niekada. Ir ką, prieš porą dienų jai du pirštus amputavo.

Nes įsipjovė atidarinėdama šprotus ir paskui turbūt kažkokį užkratą pasigavo.

Ir – svarbiausia – net kai pirštai buvo ištinę kaip dvi jos galvos – vis tiek nieko nei plovė, nei kokį kompresą dėjo. Mama sako, kad jai turbūt hidrofobija nuo to karto, kai savo vaikeliuką vonioj paskandino. Ai, aš tai iš tikrųjų manau, kad jai kokia tai šizofrenija nuo to karto, kai savo vaikeliuką vonioj paskandino.

- O aš visas tris pardaviau už penkiolika.

- Geras! Tai vien už gėles tada jau turim...

- Zatknys, Višta, aš pinigus skaičiuoju.

Man nepatinka, kad Brolis mane Višta vadina. Vieną kartą, kai buvau dar labai maža, su Broliu įšokom į dėdės Kazio furgoniuką. Jis važiavo į kaimą, pas savo bobą. O mes nusprendėm, kad puiki proga ir mums prasiblaškyt – pasidaryt sau ekskursiją. Aišku, kai nuvažiavom, Brolis išėjo gert su kažkokiais kaimo bernais, o aš taip išsigandau, kad dėdė Kazys mane gali pagauti ir užmušti, kad pasislėpiau vištidėj ir visą naktį ten pratupėjau. O tos vištos pasiutusiai baisios! Jų kojos tokios gyslotos ir kremzlėtos, o akys atrodo raudonos kaip maniakų. Taip ir jaučiaus – naktis su kokiom dvylika maniakių. Dar, ačiū Dievui, neužkapojo manęs savo šlykščiais snapais. O Brolis ryte tiek žviegė, tiek žviegė! Tai ir likau nuo to karto Višta. Net mokykloj ta pravardė prilipo. Ir kai tik perskaitom kokiam kūriny

„nuėjo miegoti su vištom“, visi iš karto užbado mane pirštais ir juokiasi dar gerą mėnesį.

- Žinai, ką man Rokas pasakė? Tikiuos, matau tave čia paskutinį kartą.

- Da eina jis...

- Nesikeik!

- Zatknys.

Aišku, Rokui nieks pinigų neduos – jis gi tik senis su barzda. Ir nieko nedaro – tik sėdi kepurę atkišęs ir vaidina baisiai vargšą. Nėr jis toks vargšas – dar vakar su Remiu kortom laimėjo šimtą litų! Ir sėdi čia sau, vargšas atseit.

Aš bent jau kad ir vargšė, bet groju! Pinigus ne už nieką, o už muziką gaunu.

- Septyniasdešimt aštuoni aštuoniasdešimt.

- O, tai visai nieko! O cigarečių liko?

- Man – jo.

- O kodėl man – ne?

- Nes tu savo idiotiškiems smilkalams išleidai pinigus, skirtus cigaretėms.

- Taigi tik devyniasdešimt devyni centai.

- Lašas po lašo, blyn, ir akmenį pratašo.

- Nesikeik.

- Zatknys.

Ai, nusipirks jis cigarečių sau, vis tiek ir manęs pagailės – juk myli savo sesę. O kur nemylės, kai aš jo primyžtus vystyklus skalbiau, kol mama girta patvoriais voliojos... Bet ji vis tiek gera moteris, nepametė mūsų po tais pačiais patvoriais – išaugino iki padorių suaugusių žmonių.

Na ir kas, kad aš dar tik aštuntokė – gyvenime gaudaus daug geriau, nei kai kurie trisdešimtmečiai, kurie visą gyvenimą kaip aukso puode gyveno. Nieko jie neišmano, nei kaip užsidirbt, nei kaip išleist. Va mes, pavyzdžiui, per dieną uždirbom beveik septyniasdešimt devynis litus. Nusipirks Brolis cigarečių ir tada važinėsimės visą naktį su taksi. Juokinga? Bet užtat – koks malonumas!

Joks taksistas netiki, kad pinigų turim, o mes jam kokį „pidisoką“ po nosim pakišam, ir viskas. Ir prie jūros nuvažiuojam, ir prie marių, ir po centrą... O ką?

Išmaitint mus mama turi – mes užsidirbam sau.

6 Durys

KLAIPĖDA 2006 birželio 28 d., TREČIADIENIS

Pirmasis vasaros prisiminimas, RITA BOČIULYTĖ

„Ar nevertėtų perkelti džiazo festivalį iš birželio pradžios į pabaigą ar liepos pradžią? Gal tuomet galėtume tikėtis geresnio, jau tikrai vasariško oro?”

– nuo scenos Teatro aikštėje gausiai susirinkusią publiką klausė Vytautas Kongas Grubliauskas, pradėdamas ir baigdamas 13-ąjį Klaipėdos pilies džiazo festivalį. Jis vėlgi neapsiėjo be lietaus, šiemet įkyriai krapnojusio du festivalio vakarus iš trijų.

Dievulio ašaros

Taip jau susiklostė, kad vasaros pradžia Klaipėdoje asocijuojasi su Pilies džiazo festivaliu, pasaulio muzikos žvaigždžių lietumi ir... tiesiog lietumi. Kaip užburta, jis lyja kone kasmet, kai į Teatro aikštę suplūsta tūkstančiai žmonių pasiklausyti „gyvo” gero džiazo. Nemokamai ir bet kokiomis oro sąlygomis.

Klaipėdos džiazo festivalis išliko vienintelis Lietuvoje, kurio renginiai publikai nieko nekainuoja. Bet jie vyksta po atviru dangumi. Šiemet nuo lietaus atkakliausią publiką pasišovė gelbėti festivalio mecenatas „Neo group”, išdalindamas tris tūkstančius lietpalčių. Bet tai buvo kaip lašas jūroje – tiek daug žmonių susirinko į Teatro aikštę. „Tryliktoji vyriausybė krito, tryliktasis festivalis prasideda!” – pranešė V.Grubliauskas.

Ar ne velnio žabangai: 13-asis festivalis, 13 koncertų jo scenoje Teatro aikštėje ir dar 13-osios Lietuvos vyriausybės griūtis... Velnio tuzinas – kur bepažiūrėsi. Nėra ko ir svajoti, kad nelytų lietus. Juolab kad jį kaip magnetas traukia Klaipėda ir džiazas. „Jo klausydamasis turbūt pats Dievulis verkia iš laimės”, - šypsojosi asociacijos „Klaipėdos džiazo festivalis” vadovė Inga Grubliauskienė.

Didžiausias ir brangiausias

Per tris dienas 13-asis Klaipėdos Pilies džiazo festivalis uostamiesčiui ir jo svečiams padovanojo daugiau nei 13 valandų ugningos muzikos ir tikrą džiazo įžymybių liūtį – 120 atlikėjų iš 23 pasaulio šalių.

Tai buvo didžiausias ir brangiausias (kainavęs per 700 tūkst. litų) iš visų uostamiestyje vykusių džiazo festivalių.

13-asis prasidėjo birželio 2-ąją ir baigėsi birželio 4-ąją. 14 skirtingų projektų iš pačių įvairiausių šalių – tokio žvaigždžių sambūrio Klaipėdoje dar nebuvo.

Festivalio scenoje grojo džiazo įžymybės - saksofonininkai Erikas Marientalis ir Rosario Džiulijanis, gitaristai Denas Braunas ir Styvas Loganas, būgnininkas Džodžo Majeris, trombonininkas Džozefas Bovi, fleitininkas Ronaldas Snydersas, visuotinai pripažinti tradicinio džiazo autoritetai - danų „Leonardo Pedersen Jazz Capel“ bei Norvegijos ir JAV „Ytre Sulonsen Jass-ensemble“. Taip pat nestigo ir margaspalvės „world music”, randančios įkvėpimą džiaze.

Atidarymo koncertas, dedikuotas klaipėdiečio architekto ir didelio džiazo gerbėjo Vytauto Šliogerio atminimui, vyko Klaipėdos piliavietėje. Šalia Teatro aikštės buvo atidengta šaligatvyje įmontuota atminimo plokštė su bronziniu V.Šliogerio pėdos atspaudu. Festivalio scenoje pirmasis pasirodęs austrų ir slovakų „No Limit Jazz Quartet” pirmąjį savo kūrinį taip pat dedikavo V.Šliogeriui, palikusiam pėdą Klaipėdos mieste ir jo žmonių širdyse. Virkaujant smuikui, festivalio

Italų saksofonininkas R.Džiulijanis prisidėjo, kad intelektualaus, giluminio džiazo netrūktų.

L.Pederseno džiazo kapela su dainininke A.Krame Abildtoft kerėjo geru tradiciniu džiazu.

ekrane buvo rodomas dokumentinis penkių minučių filmukas „Pro memoria Vytautui Šliogeriui”.

Intrigavo kontrastais

Vėliau „No Limit Jazz Quartet” džiugino džiazu su čigoniškais ir slaviškais folkloro elementais. Nelengva dalia būti pirmiesiems. Bet aktyvus ir preciziškas ritmas, darnus smuiko, kontraboso ir fortepijono kvartetas, tikrų profesionalų muzikavimas publikos buvo įvertintas plojimais.

Gitaristas Juvalas Ronas ir „Ateities rezidentai” („Residents of The Future”) iš Izraelio grojo savo kūrybos muziką – labai ritmingą, aktyvią, energingą, savita harmonija apipintą.

Joje susilydė rafinuotas džiazrokas, rytietiški meditaciniai motyvai, įtaigūs elektroniniai efektai, kūrę mistiškos kelionės po galaktiką nuotaiką. Įdomi, intriguojanti, fatališka buvo toji kelionė į ateitį.

Džiazo senjorų „Ytre Suloens JassEnseble” pasirodymas buvo gurkšnis gero, tradicinio, niekada nesenstančio džiazo iš Norvegijos. Ansamblis, kuris dažniau koncertuoja JAV nei savo tėvynėje, specialiai pasirodymui Klaipėdoje pasikvietė amerikietę dainininkę Triciją „Sista Teedy”, gyvenančią Europoje. Malonu buvo jų klausytis ir svarstyti, kaip džiazas trina ne tik žanrų, bet ir geografines ribas. Miela staigmena – retai išgirsi bosinės tūbos solo, juolab tokį puikų, kaip pagrojo Deividas Galdas.

Norvegų koncertas buvo absoliutus kontrastas izraeliečiams. Apskritai daug kontrastingos muzikos skambėjo šiame festivalyje.

Pirmosios festivalio dienos programą užbaigė olandas R.Snydersas, pernai pelnęs publikos simpatijų prizą ir teisę sugrįžti šiemet. „Ronald Snijders Extended Band” pasipildė naujais nariais – muzikantais iš Venesuelos ir egzotiška profesionalia šokėja, pagal R.Snyderso fleitos melodiją grakščiai šokusia afrikietiškus šokius.

Afrikietiško „Surinamo kawinajazz” išradėjas su grupe festivalio scenoje vingiavo įvairių stilių kompozicijas – nuo Šiaurės Amerikos džiazo ir fussion iki karibiško džiazo, braziliškų groove, kitų džiazo atmainų. Labai jausminga, uždeganti muzika.

Sužvarbusi nuo vakaro vėsos publika turėjo progą pajudėti, pašokti, sušilti.

Festivalio apogėjus

Birželio 3-ioji, šeštadienis, buvo karščiausia festivalio diena.

Aštuonių indų ir anglų muzikantų

„Nerve“ egzotikos suteikė japonas T.Nakamura.

orkestras „Bombay Baja“ atžingsniavo per miestą ir grojo tiesiog minioje Teatro aikštėje, populiarias indų melodijas atlikdami ryškiu, temperamentingu ritmu. „Bonbay Baja” grojime susipynė bhangra, džiazas ir klasikos kūriniai. Šis marširuojantis orkestras sustiprino festivalyje egzotikos prieskonį ir pažintine prasme buvo naujas ir įdomus.

Scenoje romantiška gaida pasirodymą pradėjo italų saksofonininkas R.Džiulijanis – kylanti žvaigždė, kuri irgi prisidėjo, kad intelektualaus, giluminio džiazo netrūktų. Puikus saksofono solo kompozicijoje „Baltosios naktys”... Ir visas jo kvartetas – puikus, nuostabiai susigrojusi, subtili tikrų džiazo virtuozų komanda. Dar nespėjusi įsisiautėti publika svajingųjų italų klausėsi su nuostaba ir susižavėjimu.

Senegalo, Zambijos ir Suomijos muzikantų projektas „Ndioba & Topoto Band“ visus staiga metė į „world music“ ir folkroko bangas. Labai spalvingas multikultūrinis projektas, kuriame persipynę įvairūs muzikos stiliai. Dominuoja afrikietiškas groove – netradicinė, bet ekspresyvi, labai šilta muzika ir trykštantis emocijomis, betarpiškas jos karalius Ndioba, grojantis bosine gitara ir dainuojantis, sugebėjęs bemat išjudinti publiką, nešykštėjęs jai komplimentų.

Tai gerai „supureno dirvą” energingam būgnininko Iš JAV Dž.Majerio ir grupės „Nerve” pasirodymui. Stiprią dozę džiazroko su tiesiog sprogstančiu būgnų solo publika atlaikė stoikiškai.

Garsas – didžiulis, labai intensyvus, bet idealiai kokybiškas. Išties „nervingas” „Nerve” projektas, prikaustęs publikos dėmesį. Elektroninės šokių muzikos pynės su džiazui būdinga improvizacija, unikali atlikimo maniera ir skaitmeninė garso apdorojimo metodika suponuoja aukšto lygio kinetinį ir dinaminį improvizacinės muzikos hibridą, kuriuo gali gėrėtis, priimti arba atmesti, kaip tau tiesiog per stiprų.

Lėktuvuose praleidęs parą, kad pasiektų Klaipėdą, garsus amerikietis saksofonininkas E.Marientalis su tarptautine grupe – amerikiečiais ir lenkais muzikantais grojo per patį lietų. Bet jo publika, kietai apspitusi sceną, tarsi nejautė. Visa Teatro aikštė siūbavo pagal saksofono melodiją lyg užkerėta.

E.Marientaliui antrino legendiniai gitaristai S.Loganas ir D.Braunas. Jų grojamas veržlus, lengvas, viliojantis džiazas priminė paukščio skrydį.

Nuostabus E.Marientalio duetas su D.Braunu, kerintis saksofonininko solo kompozicijoje „Niujorkas mano miestas”, užburiantis S.Logano aksominis bosas dainuojant bliuzą…

Svajingas klasikos kvapas ir aukščiausio rango meistriškumas pakerėjo publiką.

Kulminaciją koncertas ir festivalis pasiekė tomis minutėmis, kai scenoje prie E.Marientalio prisijungė V.Grubliauskas su trimitu. Tokio „džemseišeno” Teatro aikštėje dar nebuvo. „Gyva” improvizacija gimė begaliniam tūkstantinės minios džiaugsmui.

Ir prieš miegą – „saldainiukas”: lenkų „šoumenai“ „Calle Sol” su kubiečiu Rėjumi Kebalu priešakyje.

Elegantiški vyrukai baltais kostiumais ir sambos, salsos, kitų populiarių Lotynų Amerikos ritmų kaskados sugrąžino visus ant žemės, kojos pačios ėmė šokti...

Paskutiniai taškai

Sekmadienį festivalį tęsė danai – Leonardo Pederseno džiazo kapela, vėlgi grojusi gerą tradicinį džiazą.

Beje, su labai gera danų džiazo dainininke Ane Krame Abildtoft.

Pačios aukščiausios prabos atlikėjai.

Orkestras suteikė gero svingo pojūtį, pilnatvės džiaugsmą. „Šis lietus – menkniekis, palyginti su džiazo liūtimi, kuri tris paras užtvindė Klaipėdą, sušildydama visų širdis”, - sakė europarlamentaras Eugenijus Gentvilas, festivalyje pristatydamas vengrų grupę „Djabe”. Ji grojo nostalgišką džiazą su vengriško

Dž.Majerio būgnų solo prilygo sprogimui.

folkloro prieskoniu.

Legendinio trombonininko ir vokalisto Dž.Bovi, nuo 2003-iųjų gyvenančio Olandijoje, koncerto su grupe „Emergency Room” ypač laukė funky muzikos gerbėjai. Bet ne tik jie.

Dž.Bovi – fantastiškas muzikantas, kurio profesionalumas, muzikiniai pasažai priverčia įtempti ausis kiekvieną, šį bei tą nusimanantį apie muziką.

Neatsitiktinai šį atlikėją audringai sutiko ir ne mažiau audringai palydėjo įvairialypė festivalio publika.

Paskutiniai scenoje pasirodė latvių „Rhytm Community“, kosminės elektroninės muzikos su džiazo improvizacijomis taurę pripildę sklidinai.

Paskutinį tašką padėjo efektinga menininkų B.Šarkos ir R.Zinkevičiaus misterija „Ugnies džiazas“ Karlskronos aikštėje ir „džemseišenai“ džiazo klube „Kurpiai“, tris naktis šėlę iki paryčių.

Išties festivalio rengėjai ir dalyviai padarė viską, kad tą nelemtą velnio tuzino kipšiuką nubaidytų – geru pasiruošimu, džiazu ir ugnimi. Atrodo, nubaidė. Festivalis žada būti ir kitąmet.

Atsiliepimai – įvairūs

Kokios nuomonės džiazo gerbėjai apie šiemetinį Klaipėdos pilies džiazo festivalį?

Klaipėdietis kompozitorius Vladimiras Konstantinovas: „Bendras lygis labai aukštas. Nuo pat pirmosios grupės. Austrų ir slovakų kvartetas – labai aukšto profesinio lygio kompanija. Danų – klasikinis, bet labai kokybiškas bendas su puikia vokaliste. Italų saksofonininkas Rosario Džiulijanis irgi labai patiko. Žodžiu, čia tikra šventė sielai.

Man šiame festivalyje pirmiausia patiko labai gera garso kokybė: nepaisant gausaus garso, nepaprastai stipraus, ypač grojant Džodžo Majeriui ir „Nerve“, tai buvo priimtina ir puiku. Aš nustebintas tokios geros įgarsinimo kokybės.

Durys 7

KLAIPĖDA 2006 birželio 28 d., TREČIADIENIS

vardu Džiazas

V.Grubliausko ir E.Marientalio duetas publikai užėmė kvapą.

Jauna džiazo festivalio publika jau pirmą vakarą šoko.

E.Marientaliui antrino legendiniai gitaristai D.Braunas ir S.Loganas. Vengrų „Djabe“ pasirodyme naudojo ne tik savo tautos folkloro elementus, bet ir instrumentus.

Dž.Bovi scenoje tryško energija.

Paskutinį tašką padėjo efektinga menininkų B.Šarkos ir R.Zinkevičiaus misterija „Ugnies džiazas“ Karlskronos aikštėje.

Nerijaus JANKAUSKO nuotraukos

Ndioba ir „Topoto Band“ pasirodymas, man atrodo, mažumėlę iškrito iš konteksto, nes žanru linksta labiau į popmuziką. Gal ir gerai, kad jie buvo čia, bet festivalio kontekstas yra šiek tiek kitoks.

Lyginant su ankstesniais, festivalis laikosi solidžiame lygyje. Galbūt tokių kaip Bilio Kobhemo, Meinardo Fergiusono arba panašių skambėjimu šįkart nebuvo, bet festivalio lygis labai aukštas. Tikrai jau metas Kongui pastatyti paminklą šalia Anikės (juokiasi). Tokį grandiozinį renginį surengti tokiam palyginti nedideliam miestui – unikalu. Juolab nemokamą.

Ar ne laikas jau kažkaip limituoti šį nemokamumą? Organizatoriai galvoja, kad tuomet festivalis prarastų savo veidą. Bet matant publikoje atsitiktinių žmonių ir kaskart vis daugiau klausančiųjų muzikos, kyla mintis, gal reikėtų sukurti kažkokią oazę tiems,

kurie nori netrukdomi klausytis ir už koncertą nepagailėtų dešimties litų ir daugiau.“ Dainininkas Stepas Januška: „Kiekvieną dieną girdėjau po kelis kolektyvus. Įspūdžiai – patys nuostabiausi. Atrodo, kad džiazas niekada neišsisemia ir kasmet pateikia vis naujų siurprizų. Tame ir yra festivalio intriga, - kad vis lauki jų. Šiemet tai, ko gero, buvo Erikas Marientalis. Tai, kaip jis groja savo muziką, kokią energiją perteikia žmonėms, - yra puiku. Aš gaudžiau tą energiją, man buvo didžiulis malonumas pajusti, ką muzikantas nuo scenos „transliuoja“ klausytojui.

Be to, vengrai buvo ypač geri.

Kiti kolektyvai, kuriuos girdėjau, - daugiausia funky arba roko muzikos atstovai. Man patiko „Emergency Room“ ir Džozefo Bovi energija, taip vadinamas muzikinis „grūvas“,

įvairūs ritminiai piešiniai.

Ko gero, labiau įvertinčiau naktinius „džemseišenus“, kurie vyko „Kurpiuose“. Nes ten atsiskleidžia dar viena džiazo festivalio pusė, ne mažiau vertinga nei tai, kas vyksta scenoje. Tos naktinės improvizacijos, kurios yra nepakartojamos ir nenuspėjamos, yra tiesiog muzikos lobynas, iš kurio verta pasisemti.

Jokių rimtų pastabų neturiu. Juolab kad festivalis turi savo veidą, savo formatą ir savo stilistiką. Jis turi savo lygį, kuris yra kaip aukštai pakelta kartelė, kurią reikia kasmet išlaikyti.

Viskas priklauso nuo to, kokius muzikantus pavyksta pasikviesti. Kasmet festivalis turi savo ypatingas žvaigždes. O kiekviena iš jų atveža dalelę pasaulinio muzikos olimpo.“ Filosofas Leonidas Donskis: „Esu melomanas. Bet nemėgstu masinių

švenčių. Išskyrus džiazo festivalį.

Man tai yra nuostabioji Klaipėda, kurią aš myliu, - džiazo Klaipėda.

Jei Jūros šventėje pradės dominuoti menai – aš už tai. Šiemet džiazo festivalyje su virpuliu klausiausi Eriko Marientalio koncerto, jo grojimo su žymiu gitaristu Denu Braunu. Dar labai patiko visų trijų dienų pradžios – slovakai ir austrai, Rosarijo Džiulijanio kvartetas, Leonardo Pederseno kapela. Buvo gero, intelektualaus džiazo.

Kauno džiaze – rinktinė publika, bet brangūs bilietai. Kauno festivalyje svyruoja koncertų lygis, o Klaipėdoje jis stabiliai aukštas. Iki šiol prisimenu fantastišką Tutso Tylemanso koncertą 9-ajame Klaipėdos Pilies džiazo festivalyje.“ Muzikai Laima ir Stepas Sugintai prisipažino didelių sukrėtimų

nepatyrę. „Iš visų festivalių man šitas silpnokas. Niekas nesukrėtė. Marientalis – taip pat. Čia ne įvykis man.

Apskritai festivalis per daug margas“, - sakė muzikologė L.Sugintienė. „O man Marientalis visai nieko, - dalinosi įspūdžiais trombonininkas S.Sugintas.

- Su malonumu klausiausi Džozefo Bovi, Džodžo Majerio. Daug modernaus džiazo projektų, kurie ypač įdomūs jaunimui. Abu sūnūs nuėjo arčiau scenos.“ Teatrologė Gitana Gugevičiūtė ir poetas Mindaugas Valiukas: „Mes nuoširdžiai klausėmės ir šokome visas tris dienas, bet kažkokių atradimų priblokšti nebuvome. Kita vertus, kaip sakoma, dovanotam arkliui į dantis nežiūrima, tai kodėl nesidžiaugti, kad miestui dovanojama šventė.“ Džiazo festivalio svečių įspūdžiai – 10 -11 psl.

8 Durys

KLAIPĖDA

2006 birželio 28 d., TREČIADIENIS

Apie žodžio laisvę ir spalvos galią minėto regiono tradicinės tapybos sampratai.

Kontekstas. Europos.

Europoje dar daugiau raštingų žmonių, kūrinį suvokiančių kaip tekstą, atsirandantį sukeičiant reikšmes. O Europoje, į kurią naujasis raštingas menininkas eina su koncepcija, tradicinį amatą teigiantį meną palikęs pagarbioje vietoje, toks dailyraštis suprantamas kaip normalus šiuolaikinis menas.

Matot? Kiek kontekstų, tiek įmanoma ir vertinimo kriterijų.

Kuris teisingiausias? Kuris mums aktualiausias? Tapyba ar ne tapyba?

Iššūkis ar tik eksperimentas? Erzinantis? Sausas, pernelyg logiškas požiūris, giliau neužkabinantis, imituojantis tobulą, tačiau savarankišką buvimą. Paveikslai, skatinantys mąstyti, bet neuždegantys ir neįkvepiantys. Tekstas, tapęs paaiškinimu. Pasigendu žaidimo.

Todėl jį pradedu.

IGNAS KAZAKEVIČIUS

Latvijos tapytojos Ingos Bruverės paroda, veikianti Klaipėdos dailės parodų rūmuose iki liepos 16-osios, – savotiškas iššūkis lietuvių tapybai, taip pat ir estų bei latvių tradicinei dailei. Konceptualus iššūkis, ypač aktualus Klaipėdai.

Paroda iškelia daug klausimų: ar tai yra tapyba, kas yra tapyba?..

Juolab kad lietuviškai suprantamos mes nematome. Betgi tai, ką matome, atitinka visus standartus: tai yra dažai ant drobės. Tik kita šios tapybos samprata. Čia tapybinis porėmis aptrauktas dailyraščio tekstu. Čia žaidimas žodžiais ir sąvokomis – daiktinėmis ir vizualinėmis.

Pažaiskime ir mes pagal jo taisykles.

Pradžioje buvo...

...ŽODIS. Ir tas žodis buvo Ingos Bruverės (Latvija) parodoje, kurią Klaipėdoje pristato Kultūrų komunikacijų centras ir Dailės parodų rūmai. Autorės tapyba bene geriausiai charakterizuotų abiejų įstaigų pavadinimų fragmentuose užkoduotas asociacijas: dailė – estetika, komunikacija – žodis. Žodžio galia slypi ne vien tik jo reikšmės vartosenoje, žodį galima paversti materija. Pavyzdžiui – spalvota. Juk esama daug bespalvių žodžių, antai tie, labai tarptautiniai – integracija, konvencija, globalus… Arba labai populiarūs – žiniasklaida, medija ir panašūs, kurių prasmė tapo jų regimuoju paviršiumi ir jų gelme, ir kuo tik norite.

Dar galimi specifinės meninės terminologijos žodžiai, tačiau rašomi siaurose „paraštėse”, jog net patiems jų vartotojams spalvotų asociacijų nekelia (kad ir šiai temai artima – kompozicija). Neapsigaukime, spalva gimsta galvoje. Tačiau kaip atsibosta privalomai tiesioginis jos vartojimas...

I.Bruverės paroda „True color” (angl. tikroji spalva) kalba apie „tapymą” žodiškais spalvų atitikmenimis. Siekdama pabrėžti asociatyvų raudonos - žalios oranžinės - mėlynos išskirtinumą, menininkė sukeičia jas spalvinės skalės priešingybėmis. Antai per visą paveikslą tarsi dailyraščio pratybose raudonai išraitomas žodis green (angl. žalias). Ir tik vienintelis green vienintelėje vietoje iš tiesų yra žalias. Taip pat peržaidžiama ir red, ir blue. Light yra rašomas tamsiais tonais, o dark priešingai – šviesiomis, pilkomis dvitonėmis linijomis. Autorė, sakytum, teigia, kad visi parinkti simboliai yra min-

Žaidimas

„Kai bandote suprasti meną, įsileiskite jį į savo vaizduotę, įjunkite ją ir pirmyn!” – ragino publiką tapytoja iš Latvijos Inga Bruverė, atidarydama savo parodą Klaipėdoje. Darijos VASILIAUSKIENĖS nuotrauka

čių, jausmų ir sąvokų abstrakcijos, tačiau kiekvienam iš mūsų jos įgyja skirtingas reikšmes. Pavyzdžiui, mėlynų eilučių orange tarpe atsidūręs orange – lietuvių kalba gali reikšti oranžinę spalvą arba apelsiną.

Mes renkamės. Reikšmę, asociaciją ir būdą žvelgti paveiksluosna.

Tapyba ar ne tapyba?

Jeigu tapyba vadinsime dažų „klojimą” ant drobės, tai I.Bruverė netapo. Dailininkė beaistriai nuo viršaus ligi apačios kartoja vieną, spalvą reiškiantį žodį. Pastarąjį galėtume pavadinti grafiniu elementu, bet ne „tikrąja“ grafika, kuri visų pirma tapatinama su atspaudu. Štai jums ir keli stereotipų pavyzdžiai.

Būtų galima pridurti dar vieną, jog ilgai kartojamu imi ir patiki.

Kalbant apie meną, reikėtų pridurti: ir jeigu gerai pateiki. Gerai – reiškia konceptualiai apgalvotai ir pagrįstai, ir įdomiai. Įdomiai, kad „užkabintų“. Kurią nors tavo, o žiūrove, kritike, vertintojau, sielos briauną, kad į meną atkreiptum dėmesį.

I.Bruverės konceptas - šiuolaikinės tapybos versija. Tradicinis drobės formatas išlieka, o tai, kas spalvomis užrašyta, yra vadintina paveikslu. Tiesa, čia nėra siužeto, nėra formos ir perspektyvos, pustonių ir faktūros, nuvarvėjimų, ir dar bala žino ko, kas Lietuvoje suprantama kaip tapyba. Tačiau niekas nepaneigs, kad čia nėra spalvų, kas

kad labiau žodžiais įvardintų.

Kaip bebūtų, elementarioje koloristinėje tapyboje per spalvą mes patiriame vaizdą, o šiame dailyraštyje per žodinę asociaciją suvokiame spalvą esant (nors tradicinio, „dažiško” jos vartojimo nėra). Šit kaip viskas paprasta. O jeigu toliau skaitysime didesnės optinės žaismės paveikslus, išvysime dideles baltas raides SMALL spalvotų antonimų big nuotrupose, o EXISTING raidės pratrina seriją įvairiaspalvių lost.

Konceptas ar emocinis dirgiklis?

Autorė teigia, kad konceptualus menas negali būti emociškai paveikus, mat norint pataikyti į dešimtuką, pakanka idėjos šviežumo, logikos paveikumo.

Mano nuomone, sužaisti kokiu nors erzinančiu emociniu dirgikliu niekada neprošal, svarbu viską tinkamai suderinti, įvedant pastarąjį kaip prieskonį, kaip neženklų kiekiu, tačiau juntamą „kažką”.

Menas turi veikti. Ir nebūtina pasikliauti tik viena ar keliais poveikio būdais. Tarkim, jei „orange” kvepėtų apelsinu, tai veikiausiai uoslės pojūčiai taptų lygiaverčiu faktoriumi tekstui, o tai pradėtų kenkti minimalistiniam raidžių zvimbesiui.

O jei menininkė rašytų ant sienos, skardos ar plastmasės, būtų labiau pabrėžiama reikšmių sukeitimo

idėja, o šiuo atveju – paryškinamas tapybos novatoriškumas. Todėl minėtasis „kažkas” turėtų įsinarplioti į tekstą, idant užmazgytų tas, turbūt į ontologinį (che, che) horizontą bęsitesiančias hyper racionalaus požiūrio ir konceptualios estetikos paraleles. O kita vertus, svarbus tampa atskaitos taškas, kuriuo vertiname autorės kūrybą.

Kontekstas

Kontekstas. Klaipėdos.

Klaipėdoje nėra nė vieno šiuolaikinio tapytojo, kuris keltų tapybos problemas. Ne ieškotų bent jau naujų motyvų, kas irgi sveikintina, bet mąstytų apie dažų plastiką, tapybos medžiagiškumą ir alternatyvią išraišką. Idant pati tapyba taptų tikslu jos vertę surasti iš naujo… Todėl ši paroda Klaipėdai yra labai svarbi ir edukacine prasme.

Kontekstas. Lietuvos.

Lietuvoje yra šiuolaikinių menininkų, kurie dirba su tapybos medija, kuria ją pasitelkdami kitas išraiškos priemones. I.Bruverės tapyba yra įdomi. Taip pat ir tuo, kad tai daro Latvijos menininkė.

Kontekstas. Baltijos šalių.

Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje yra rašančių ir raštingų žmonių, tačiau jų tekstai jų drobėse ir kituose paviršiuose turi kitas semantines reikšmes, skirtingai nei Ingos pasiūlytas tapybos formatas. I.Bruverės eksperimentas yra iššūkis

Rašančiuoju vadinamas „vartojantis” vieną arba kelis literatūros žanrus. Pavyzdžiui, aš - recenzijos.

Tačiau jeigu vien gramatiškai taisyklingai sudėliotume sakinio dalis, ar recenziją galėtume pavadinti meno kūriniu? Manau, kad galėtume, jei jame literatūriškai ir meniškai (pavyzdžiui, tekste apsilanko metafora) nagrinėjama, apžvelgiama ir pan. idėja.

Tačiau ar gali recenzija tapti dailės kūriniu? Manau, kad šią recenziją vaizduojamosios dailės kūriniu galima pavadinti dėl šių faktorių: a) tekste panaudota spalva; b) yra žaidžiama žodžiu, šalia semantinės reikšmės jam suteikiant grafinio elemento reikšmę.

Todėl minėta recenzija gali būti vadinama grafikos kūriniu (nepamirškime, kad teksto tiražas yra lygus laikraščio egzempliorių kiekiui).

Raštingu vadinamas: a) mokantis gramatiškai ir stilingai taisyklingai rašyti; b) galima vartoti ir kita prasme - yra išmanantis savo reikalą, susidorojantis su iškeltu uždaviniu. …tai ar inga raštinga inga raštinga inga raštinga inga raštinga inga raštinga inga raštinga inga raštinga inga raštinga inga raštinga inga raštinga inga raštinga inga raštinga inga raštinga inga raštinga inga raštinga inga raštinga inga raštinga inga raštinga inga raštinga inga raštinga inga raštinga inga raštinga inga raštinga inga raštinga inga raštinga inga raštinga inga raštinga inga raštinga inga raštinga inga raštinga ar tai…

Penktoji fotografų „Erozija“: skirtingos steb GYTIS SKUDŽINSKAS

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras kartu su Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriumi tęsia projektą „Erozija“, pristatydami penktąją projekto parodą „Stebėjimo taktikos“.

Pasitelkė fotografiją

Joana Deltuvaitė. Iš ciklo „Po“.

Parodoje pristatomi jaunieji fotomenininkai ir kiti autoriai, pasitelkiantys fotopriemones sumanymams realizuoti. „Stebėjimo taktikos“ nagrinėja objekto ir fiksuotojo santykį.

Parodoje fotografai Joana

Deltuvaitė, Jurgita Gelucevičiūtė, Kernius Pauliukonis, skulptorius Juozas Laivys, pseudonimu Personažas Nr.1 pasirašantis architektas diktuoja savo taisykles, ir fiksavimo procesas tampa aiškiai artikuliuotu kritiniu ir kūrybiniu gestu, o autorinis žvilgsnis šioje parodoje - objektą išlaisvinančiu ir sureikšminančiu veiksmu.

K.Pauliukonio stebimi žmonės, sustingę riksme, bando nutraukti nebylią nespalvotos fotografijos tylą.

Atvirai režisuotose fotografijose jaunas autorius taikliai pašiepia vojeristines realybės šou tendencijas. Stebėti arba

būti stebimam šiandien tapo ne tik kasdieniu reiškiniu, bet ir įsitvirtino kaip mūsų gyvenimo paralelės.

Nusitaikė į aplinką

Fotografės J.Deltuvaitė ir J.Gelucevičiūtė taip pat stebi kintančią socialinę tikrovę, tik jų objektyvai nutaikyti ne į žmones, o į aplinką. Į J.Gelusevičiūtės akiratį patenka urbanistinės erdvės transformacija. Kintantys visuomenės santykiai ir gyvenimo sąlygos autorės darbuose išsiskleidžia erdvės perkūrimo dokumentacijomis. Menininkė, stebėdama architektūrinį objektą,

KLAIPĖDA

Durys 9

2006 birželio 28 d., TREČIADIENIS

Penkios istorijos apie akimirką, ne visada žavingą IGNAS KAZAKEVIČIUS

Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus galerijoje (Tomo g. 7) vyksta ketvirtoji bendro su Klaipėdos kultūrų komunikacijų centru „Erozijos“ projekto paroda „Pasakojimas tęsiasi”.

Pasakojimas tęsiasi

Ekspozicijoje, kurioje KKKC meno projektų kuratorius Gytis Skudžinskas kelia klausimą, ar tikrai fotografija yra tik sustabdytos akimirkos menas, ir pateikia penkių fotografų požiūrį į momento fiksaciją, regime Reginos Šulskytės, Gintauto Trimako, Vyto Karaciejaus, Ado Sendrausko ir Ugniaus Gelgudos darbus.

Keista kompanija. Nevienalytė. Amžiumi, stiliumi, požiūriu. Visų darbuose pasakojimas tęsiasi. Ir siužetinėse linijose, ir apčiuopiama prasme – kadrų virtinėse, erzindamas ir presinguodamas gretimą fotografiją, parodos kolegą.

Vienur šis pasakojimas yra pernelyg estetizuotas, kaip R.Šulskytės darbuose, ar pernelyg literatūriškas, kaip V.Karaciejaus, ar tiesmukas, kaip U.Gelgudos, o gal konceptualiai užveltas, kaip G.Trimako.

Išryškėja erdvė

G.Trimakas – konceptualus, tačiau laminuoti kadrai prastame apšvietime ir bangų klojamos kranto juostos estetika perša egzistencinį nykį.

Tai vis tapati tapatitapatitapati sau ir sau pati vieta, kuriai neaktuali laiko sąvoka, ir lengvas, kiek atsainus požiūris (kilęs iš patirties ir eksperimentavimo) į tradicinius „fotoparametrus“.

Autoriaus fotografijas galima

prilyginti ryškale pateliuškuotoms fotopopieriaus skiautėms.

To plokštumoje gimstančiai erdvei išryškinti pakanka.

Slenka už kadro

Maloniai nustebino fotoproletaro, garsėjančio nepaprastu aktyvumu ir kiekybe, A.Sendrausko fotociklas vaizduojantis vienišą, bet centrinę Palangos gatvę, bet ne sezono metu kertantį grafą Tiškevičių. Kaip matote, galime vizualizuoti daug stereotipinių asociacijų, tačiau kam, jei grafas įdomesnis be saloninių „kvarbatkų”?

A.Sendrausko fotografija nuoširdžiai atvira ir sykiu gerai „padaryta“. Grafas kartu su perėjos eskalatoriumi slenka už kadro (o su juo ir istorija?). Slenka apčiuopiamoje kasdienybėje, priešingai laiko slinktims, kuriomis kolegos prisodrina kadrus laiko erozijos krislų, tarsi patvirtindami amžiną fotografijos ir laiko sąjungą. Ji šioje parodoje išryškėja R.Šulskytės fotografijose, „susiūtose” iš skirtingų, tačiau universalių laikotarpių, iš abstraktaus seno ir abstrakčios šiandienos.

Ekspresyvios istorijos

V.Karaciejaus fotografijose šį kartą nėra tos pakilios patetikos ir saldžiarūgščio vaizdo retušavimo, kurie pastebimi ne vienoje jo nuotraukoje, kada tikrai gerai įvaldęs techniką autorius pradeda koreguoti natūrą ir gaminti gražius vaizdus. Čia taip pat neapsieita be montažo, tačiau ir fotoblokų pateikimas, ir trumpi ekspresyvūs istorijų fragmentai sujungia autoriaus mėgstamą lyrizmą ir meno pasaulio kontekstą. Tai suteikia daugiau teisių būti literatūrišku.

Bet čia menininkas, be savo pagrindinio kozirio – pasakojimo

panoramos, atranda ir dinamiką, ir pauzę, po kurios leidžia „pasireikšti“ ir konkrečiam personažui (dailininkui Liudvikui Natalevičiui).

Be sentimentų

Tuo tarpu aršios U.Gelgudos fotografijos kupinos trūkčiojančio fiziologinio gyvumo. Kiekviename langelyje – istorijos be sentimentų, bjauri (palyginti su kolegomis) spalvota šviesa ir sociopatinės personažų pozos, „nukirstos“ kūno detalės.

Viskas vyksta, tarkim, penkių minučių intervale, kuriame vyskta anoniminio personažo likimo korekcija. Priešingai R.Šulskytės vizijai, kur visas gyvenimas identifikuojamas per kadruose susiglaudusius daiktus ir tęstinius vaizdus.

A.Sendrauskas. Grafas Alfredas Tiškevičius Palangoje.

Dalyvauja procese

Pagirtinas G.Skudžinsko ekspozicijos sudarymas tiek turinio, tiek formos prasme.

Penkių autorių visuma pateikiama kaip kino fragmentai, dauguma fotografijų komponuojamos dvigubo kadro principu, kuriuo naudojamasi tarsi riba, atskiriančia autorių ir jo pasirinktą fotoaspektą.

V.Karaciejus – istorija, U.Gelguda – socialinė realybė kaip procesas, A.Sendrauskas – momentas, R.Šulskytė – laikas, G.Trimakas – erdvė.

Klaipėdoje pradeda rastis fotojudėjimas, palengva keičiantis pavienes parodas iš serijų „gamta mūsų namai“, „ataskaitinės – suneštinės“, „proginės – jubiliejinės”. Formuojamas procesas, kuriame dalyvauja klaipėdiečiai. Ir ne tik dalyvauja kaip statistai, bet rungiasi dėl vietos ir erdvės savo kūrybą pristatyti. Iš tiesų atsirado vietos pasakojimui.

Prie V.Karaciejaus fotobloko “Lapinch ir Krutikov”.

U.Gelguda. Nebaigtos mintys.

R.Šulskytė. Mano prisiminimų vakaras.

bėjimo taktikos nesiekia ten perkelti ir žiūrovo, jame atsiskleidžia šiuolaikinio gyvenimo realijos - noras išlikti ir sugebėjimas prisitaikyti.

J.Deltuvaitė irgi stebi aplinką, bet ją domina ne eksterjerai, o interjerai ir pačios smulkiausios tų interjerų detalės. Autorė savitu žvilgsniu pažvelgia į „nusidėvėjusius” prekinius ženklus ir reklamose mitologizuotus geresnės buities atributus.

Nepadailintas kasdieniškų daiktų portretas formuoja ir jų savininkų įvaizdį, neretai sukonstruotą iš masinės medijos suformuotų klišių atplaišų.

Intriguoja realumu Radikaliausią stebėjimo poziciją pasirinko skulptorius J.Laivys. Autorius stebi ir fiksuoja aplinką, bet atsisako mechaniško jos dauginimo. „Kuriu ciklą darbų, kuriuose vienaip ar kitaip išryškinama paslaptis, susijusi su įvykiu, praeityje atsitikusiu konkrečiam darbui”, - sakė J.Laivys.

Menininkas akivaizdžiai deklaruoja dokumentalumą ir įvykio realumą, bet nepateikia žiūrovui dar vienos realybės reprodukcijos.

Ir dar parodoje – atrodo, visai neįmanomas šiuolaikinio meno kontekste „saulėlydžio prie

jūros” stebėjimas. Gali atrodyti keista, bet toks idiliškas ir kartu banalus vaizdinys įkvėpė Personažą Nr.1. Sujungęs dvi devalvuotas vertybes – saulėlydį ir pigios didžiųjų prekybos centrų akvarelės paletę, – autorius pateikia intriguojančio vizualinio nuotykio genezę.

Balansuodamas ties pažįstamumo ir nepažįstamumo riba, menininkas kviečia žiūrovą kaskart, atrodo, jau begalę kartų matytą peizažą stebėti dar atidžiau.

Parodą galima apžiūrėti iki liepos 20-osios Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro galerijoje (Daržų g. 10 / Bažnyčių g. 4).

Fotografai R.Treigys, A.Sendrauskas, V.Karaciejus, R.Šulskytė ir G.Skudžinskas per vernisažą dalinosi mintimis apie laiko reikšmę fotografijoje. Nerijaus JANKAUSKO nuotraukos

10 Durys

KLAIPĖDA

2006 birželio 28 d., TREČIADIENIS

Džiazo festivalyje – negirdėti ritmai

Klaipėdos džiazo festivalio publiką atlikėjai vadino dėmesinga, supratinga, įkvepiančia.

KARINA JUODELYTĖ

XIII Klaipėdos Pilies džiazo festivalio paskutiniai garsai, atsimušę į Teatro aikštės sienas, jau išsisklaidė, tačiau atgarsiai širdyje dar spurda.

Muzikantai iš įvairiausių pasaulio kampelių pirmajam vasaros savaitgaliui sugužėjo į Klaipėdą, kad paverstų miestą džiazo fiesta. Šiais metais festivalio organizatoriai pasistengė pristatyti kaip niekada daug gyvybingos, energija trykštančios profesionalios muzikos, publiką įtraukusios į šokio sūkurį, kurio negalėjo sustabdyti net lietūs.

Ypač spalvinga šeštadienio programa negailėjo dar niekad anksčiau festivalyje neregėtų netikėtų derinių, įdomių ritmų ir, žinoma, muzikos grandų. Ir nors atrodė, kad ne visų muziką būtų galima pavadinti džiazu, visi muzikantai savo pasirodymuose rado džiazo elementų.

Publika – tarsi veidrodis

Tik pasibaigus Rosario DŽIULIJANIO (Rosario Giuliani) kvarteto iš Italijos koncertui Rosario Džiulijanis negalėjo pratarti nė žodžio – jame virė audringos emocijos. Akyse šokinėjančios ugnelės išdavė, kad daugybe prizų apdovanotas saksofonininkas liko sužavėtas tiek festivaliu, tiek jo publika. Nors dažnai į pirmuosius pasirodymus reaguojama santūriai, pasirodymo numeris nepakišo kojos, ir itališkas temperamentas scenoje kaitino publiką.

- Kaip pavyko koncertas?

- Tai buvo nuostabu, -

šypsojosi R. Džiulijanis.

- Tiesiog neįtikėtina publika.

Buvau tikrai nustebintas. Kai groji pirmas ir dar šeštą valandą vakaro, nesitiki tokios reakcijos. Iš pradžių buvo kiek baisoka.

Stengėmės pasirodyti kaip įmanoma geriau. Tikiuosi, kad žmonės tai įvertins ir prisimins mūsų koncertą.

Mums šis festivalis taps maloniu prisiminimu, kur publika tarsi veidrodis atspindi visas tavo emocijas.

- Su kuo galėtumėte palyginti šį festivalį?

- Esu buvęs daugelyje džiazo festivalių. Šis panašus į Rytų Europos pakrantėje rengiamus festivalius, kai koncertai prasideda anksti, o baigiasi labai vėlai. Puiku, kad žmonės gali paklausyti koncertų nemokamai. Pavyzdžiui, Prancūzijoje labai sunku rasti didelį nemokamą festivalį.

- Ar šio festivalio publika kažkuo ypatinga?

- Tikrai taip. Galbūt čia ateina žmonės, kurie neturėtų pinigų bilietui, bet kurie tikrai mėgsta džiazą, gal net labiau už tuos, kurie brangiai moka už bilietą į koncertą.

Džiazas visur ir visiems – labai puiku.

Svarbu, kad žmonės sugeba priimti tavo muziką. Per koncertą keičiu programą pagal žmonių reakcijas. Jei žmonėms patinka džiazas, jie gerbia tave ir tavo muziką.

Publika suteikia tau energijos ir tada nebereikia galvoti – tik groti.

- Kas Jums yra džiazas?

- Džiazas - gyvenimas, aistra, širdis, skrandis ir protas. Kiekvienas šių elementų turi savo istoriją. Mintimis visada esu su savo saksofonu. Tačiau negalėčiau pa-

sakyti, kad džiazas – vienintelė meilė mano gyvenime.

Manau, kad muzikai būtinas impulsas, todėl reikia turėti draugų, mylimą moterį, skirti laiko sau. Galiu pasakyti, kad mano gyvenimo stilius yra mano muzikos stilius, tačiau gyvenime man labai svarbu viskas, ne tik muzika.

- Ką pirmiausia stengiatės pamatyti, atvykęs į naują vietą?

- Gimiau pajūrio kaimelyje pietinėje Italijos dalyje, tad nuvykęs į naują vietą visada stengiuosi pamatyti paplūdimį ir jūrą. Taip pat stengiuosi pasivaikščioti miestų gatvėmis, stebėti žmones. Čia žmonės daug šypsosi tiesiog šiaip sau, net jei juos ir slegia problemos.

Tai – labai gražu.

Afrikos šokiai susuko galvas

Šį festivalį papildė muzikantai dar iš vienos šalies – Senegalo. Senegalietis NDIOBA su grupe „Topoto Band” klausytojams pateikė ne tik puikios muzikos, bet ir gražų reginį – Senegalo šokius. Susirinkusieji turėjo galimybę pamatyti, kaip egzotiškai ant scenos klubus suka gražuolė iš Afrikos.

Skambant linksmiems ritmams, norėjosi tik atkartoti lanksčius ant scenos atliekamus šokių judesius Ir joks lietus nebuvo baisus – juk Ndioba gimė dieną, kai už lango lijo.

- Ar turėjote progą paklausyti kitų festivalio koncertų? – užkalbinau Ndiobą po pasirodymo.

- Kai atvykstu į festivalį, visada stengiuosi pamatyti kuo daugiau, kad pamatyčiau, ką daro kolegos, kaip reaguoja publika. Buvo galimybė ir sugroti per

Pasibaigus koncertui Rosario Džiulijanis negalėjo pratarti nė žodžio – jame dar virė emocijos.

“Mano šalyje sako, kad žmonės yra kitų žmonių vaistai”, - šypsojosi senegalietis muzikantas Ndioba.

jam session‘ą, tad grojome iki ryto. Įpratau prie tokio gyvenimo ritmo, nuovargio jau nebejaučiu. Noriu susipažinti su žmonėmis. Juk ne veltui mano šalyje sako, kad žmonės yra kitų žmonių vaistai.

- Kas Jums svarbu bendraujant su publika?

- Su publika bendrauju per muziką. Kiek teko pastebėti, čia žmonės draugiški ir nuolat šypsosi. Džiugu, kad žmonės čia atveria širdį muzikai. Pavyzdžiui, Skandinavijoje publika turi truputį apšilti, kad pradėtų linksmintis pagal tavo muziką, o čia visiems smagu ir taip.

- Kiek Jūsų muzikoje džiazo?

- Muzika – kaip maistas.

Džiazas mano muzikoje – tik vienas prieskonis, tačiau manau, kad jo užtenka. Man pačiam džiazas - tarsi universitetas, kuris padeda atrasti vis naujas erdves muzikoje.

Tai – intelektuali muzika.

- Daugelis muzikantų į festivalį grįžta antrąkart.

Ar norėtumėte sugrįžti ir Jūs?

- Jei būtų mano valia,

grįžčiau čia jau rytoj.

Indiška muzika stabdė lietų

Festivalyje aidėjo ir indų muzikos garsai. Kiek neįprasta, tačiau tikrai smagi grupė „BOMBAY BAJA” savo unikaliais instrumentais bei džiazu, atmieštu Azijos muzikos elementais, pakerėjo publiką.

Ir pats atlikimas buvo vertas dėmesio – ne kiekvienas muzikantas drįsta groti minios viduryje ir geba sudominti savo muzika net pačius minios pakraščius. Be to, tik indiškos muzikos garsai sugebėjo bent trumpam sustabdyti įsibėgėjusį lietų.

Gal ir keista, bet didžiąją grupės „Bombay Baja” dalį sudarė ne indai, o anglai.

- Kaip anglai atsidūrė grupėje, grojančioje muziką su indiškais elementais? – pasiteiravau grupės vadovo.

- Kai prieš devynerius metus kūriau grupę, norėjau indų muzikoje naujos skambesio, tad nusprendžiau, kad būtų puiku turėti kelis varinius pučiamuosius. De-

ja, gerai šiais instrumentais grojančių indų nesutikau, bet prie manęs mielai sutiko prisidėti britai.

- Ar savo muziką vadinate džiazu?

- Džiazo mūsų repertuare yra, tačiau pagrindiniu ritmu vis tiek išlieka Azijos muzika. Mums džiazas, tai laisvė, pabėgimas nuo kasdienybės ir net gyvenimas. Anglijoje esame groję ne viename džiazo festivalyje. Improvizacija mums patinka.

- Kokia yra jūsų ideali publika?

- Suprantama, žmonės skiriasi, tačiau svarbiausia, kad visi dalyvautų. Labai svarbu, kad publika šoktų.

Manau, muzika – universali kalba, tad su savo publika mums pavyksta susikalbėti, nesvarbu, kur bebūtume.

- Kokios reakcijos atvykus į Klaipėdą?

- Esame kitokioje nei mums įprasta aplinkoje, bet jaučiamės puikiai. Žmonės draugiški, festivalis puikus, moterys gražios, o alus – pigus. Lietuvoje lankomės pirmąkart, mielai čia sugrįžtume.

KLAIPĖDA

Durys 11

2006 birželio 28 d., TREČIADIENIS

ir ryškios žvaigždės

Kiek neįprasta, tačiau tikrai smagi grupė „Bombay Baja” savo unikaliais instrumentais bei džiazu, atmieštu Azijos muzikos elementais, pakerėjo publiką.

Eriko Marientalio kelionė penkiais lėktuvais, kol pasiekė Klaipėdą, buvo tikrai varginanti, tačiau nuovargio garsiojo saksofonininko veide nė ženklo. Nerijaus JANKAUSKO nuotraukos

Džodžo Majeris džiazo festivalio scenoje taip mušė būgnus, tarsi tai būtų paskutinis kartas.

Žmogus voras, arba būgnų dievas Džodžo MAJERIS (Jojo Mayer) dėl savo sugebėjimo groti būgnais taip, tarsi turėtų aštuonias kojas, kartais vadinamas žmogumi voru. Jis koncertavo garsiausiose Europos, JAV ir Japonijos scenose, apie jį kalbėjo MTV ir rašė „The New York Times“.

Todėl buvo keistoka stebėti, kaip tarsi vienas festivalio klausytojų Dž.Majeris pirmąjį vasaros savaitgalį ramiai sau vaikštinėjo akmenimis grįstomis Klaipėdos senamiesčio gatvelėmis.

Dar keisčiau jį buvo matyti džiazo festivalio scenoje su projektu „Nerve“ iš visos širdies mušantį būgnus taip, tarsi tai būtų paskutinis kartas. Net ir maži techniniai nesklandumai, – matyt, technika pirmąkart susidūrė su tokiais energingais ir garsiais būgnų ritmais, – nesugadino koncerto. Auditorijai jis atidavė visas savo jėgas, t.y. beveik visas, kadangi po savo koncerto jis susidomėjęs liko klausytis grojančių kolegų.

- Ar turėjote progą pamatyti Klaipėdą?

- Nors mačiau ir nedaug, bet man paliko gražaus ir tvarkingo miesto įspūdį, atsakė Dž. Majeris. - Labai gaila, kad kai esi turnė, negali skirti daugiau laiko apsižvalgyti. Lieka laiko tik pagroti ir pamiegoti. Jei patiksiu festivalio publikai, mielai dar kartą čia sugrįžčiau.

- Dalyvavote ne viename džiazo festivalyje. Ką Jums reiškia džiazas?

- Džiazas man yra trys elementai: improvizacija, tempas ir evoliucija. Man svarbūs Diukas Elingtonas, Lui Armstrongas, Džonas Koltreinas ir kiti džiazo muzikantai, tačiau muzika keičiasi. Šiandien muzikos pagrindas nebėra džiazas.

Man didelę įtaką padarė electro, hip hop, brake beat muzikos stiliai. Šiandien turiu galimybę sujungti džiazą ir naujas muzikos sroves.

- Ką žinote apie Klaipėdos džiazo festivalį?

- Nors apie patį festivalį žinau nedaug, bet man labai įdomu čia dalyvauti. Praėjusiais metais grojau klube

Kubietis Rėjus Kebalas įsitikinęs, kad galėtų Klaipėdoje gyventi: “Čia puikus maistas, labai skanus midus, nuostabios moterys”.

Vilniuje, tačiau klubo ir atviros erdvės muzika skiriasi. Įdomu, kaip mano muzika nuskambės čia.

- Lietuvoje esate ne pirmą kartą. Ar išsiskiria Lietuvos publika?

- Iš publikos dažniausiai nieko nesitikiu, bet pastebėjau, kad lietuviai laisvi, supranta, ką darome. Kitose šalyse žmonės po mūsų koncerto lieka nustebę, o čia mes priimami be išlygų.

- Kas yra pagrindinė jūsų auditorija?

- Dažniausiai mūsų koncertuose lankosi dvidešimtmečiai. Tai – toks amžius, kai dar galime juos pakeisti, kai muzikinis skonis dar formuojasi. Tačiau į mūsų koncertus ateina ir naujomis muzikos srovėmis besidomintys vyresni žmonės. Pavyzdžiui, Niujorke į mūsų koncertą buvo atėję net šešiasdešimtmečių.

Į Klaipėdą – penkiais lėktuvais

Festivalio žvaigždei Erikui MARIENTALIUI (Eric Marienthal) su grupe

teko ištverti nemažą kelionę, kol pasiekė Klaipėdą.

Kelionė penkiais lėktuvais buvo tikrai varginanti, tačiau nuovargio garsiojo saksofonininko veide nė ženklo. Energingas amerikietis buvo toks atsipalaidavęs, kad mielai grojo ir su festivalio siela Vytautu Kongu Grubliausku. Tad festivalio klausytojai turėjo progą mėgautis improvizacijų gaidomis. Nulipęs nuo scenos E.Marientalis negailėjo pagyrų lietuviškai publikai ir mielai dalijo autografus bei bendravo su savo gerbėjais, kurie veržte veržėsi per tvorą.

- Kokios publikos tikėjotės prieš užlipdamas į sceną?

- Nesitikėjau nieko, prisipažino E.Marientalis. Visada žinau, kad kai grupė groja energingai, publika reaguoja ir atsiliepia į muziką. Manau, labai svarbu, kad muzikantai vertintų publiką. Juk žmonės atėjo į koncertą, tad turime surengti jiems šou.

- Ar publika įvairiose šalyse skirtinga?

- Jokių abejonių. Aplankiau per septyniasdešimt šalių ir galiu pasakyti, kad publika skiriasi taip pat, kaip ir kultūra ar maistas. Į Rytų Europą atvykstu dažnai, esu buvęs ir Lietuvoje, Vilniuje. Pastebėjau, kad publika čia sugeba ilgesnį laiką išlaikyti dėmesį. Pavyzdžiui, Amerikoje tyčia renkamės trumpesnius kūrinius, nes žmonės greitai išsiblaško ir nukreipia savo dėmesį kitur.

- Ar ką nors žinojote apie Lietuvą prieš čia apsilankydamas?

- Turiu daug draugų ir pažįstamų, kurių šaknys yra Lietuvoje. Jaučiuosi artimas šiai kultūrai. Džiaugiuosi, kad šio vizito metu turėsime visą laisvą dieną, tad galėsime daugiau pasidairyti po miestą, o gal net apylinkes.

Noriu pamatyti ir išbandyti viską.

- Kas Jums svarbiausia džiaze?

- Pirmiausia – improvizacija. Džiazas gali būti kiekvieną kartą skirtingas.

Smagu, kad turnė metu gali visą mėnesį groti tą pačią dainą, bet ji kiekvieną koncertą nuskambės vis kitaip.

Tai ir yra smagiausia.

Keliauja „saugomas“ žmonos

Savo kubietiškais ritmais Rei Ceballo & Calle Sol (Kuba-Lenkija) džiazo festivalio klausytojus laikė aikštėje dar gerokai po vidurnakčio. Ir kas galėtų pasakyti, kad lenkų muzikantai gali taip puikiai plėšti kubietiškas melodijas ir priversti lietuvaičius kilnoti kojas iki nukritimo. Iki paskutinio akordo kiekvieną grupės judesį sekė minia klausyto-

jų. O Rėjų KEBALĄ (Rei Ceballo) gal ir ne be reikalo saugojo žmona – energingą išvaizdų kubietį būtų mielai sumedžiojusios lietuvaitės.

- Rėjau, ką girdėjote apie Lietuvą prieš čia atvykdamas?

- Čia lankausi pirmąkart.

Daug mano draugų ir kolegų pasakojo, kad čia – labai gražu. Jie neklydo. Galėčiau čia gyventi. Juk jau šešerius metus gyvenu Lenkijoje, tad man čia tikrai nebūtų šalta. Čia puikus maistas, labai skanus midus, nuostabios moterys. Su manim atkeliavo ir mano nėščia žmona. Ji žino, kad Lietuvoje gyvena gražios moterys, tad mane saugo (juokiasi).

- Ar manote, kad jūsų muzika tinka džiazo festivaliui?

- Grojame ne tik kubietiškus ritmus, bet ir džiazo dainas. Pasaulyje žmonės supranta mūsų muziką. Gal tokia muzika ir nauja jūsų šaliai, bet kai tik pradėsime groti, žmonės ims šokti it pašėlę. Pamatysit. Kai jaučiame klausytojų energiją, ir patys grojame geriau. Juk festivalio varomoji jėga ir yra žmonės.

- Kuo Jums įsimins šis džiazo festivalis?

- Esu dalyvavęs daugelyje džiazo festivalių. Galiu pasakyti, kad dar niekada nemačiau tokio puikaus organizatorių darbo. Suprantu, kad tai – ypač sunkus darbas, tačiau šis festivalis puikiai suorganizuotas. Jaučiame nuolatinį rūpestį ir šilumą.

Tokie festivaliai – puikus būdas susipažinti su kita šalimi, naujais žmonėmis, užmegzti ryšių su kolegomis. Čia gali užsimegzti idėjos naujiems projektams.

12 Gintaro lašai

KLAIPĖDA 2006 birželio 28 d., TREČIADIENIS

Raštingieji beraščiai Atkelta iš 4 psl.

„Lenkiuosi autoriui, kuris, apsimovęs pirštines ir užsidėjęs respiratorių, kuopia mūsų kultūros kiaulides. Ne kiekvienam užtenka drąsos viešai pasakyti ir dar kruopščiai suregistruotais faktais argumentuoti, jog karalius, t. y. šiuolaikinė masių kultūra, dvokia.“ , - Atodangose rašo J. Laučiūtė (Kaip kalbame, taip gyvename// Atodangos, 2006 m. gegužės 26 d., Nr. 5 (33). Įdėmiai pasižiūrėkite, kokią knygą rašytojas laiko ketvirtajame viršelyje. Esu įsitikinusi, jog tai – Dž. Selindžerio Apsakymai ir apysakos (Vilnius : Vyturys, 1990, 354 p.). Na, jei jau Selindžerį skaitant reikalingas respiratorius, tuomet kažko nesuprantu, o K. Kaukas taip ir nepaaiškino...

Ir tai dar ne viskas. Kalbėjau tik apie visažinančiųjų „lengvąją artileriją“. Įdomesni reikalai vyksta, kai į batalijas su vėjo malūnais ar natūralia kultūros (masių kultūros, parakultūros, erzacų kultūros - vadinkite kaip tik norite) raida stoja „sunkioji artilerija“, pvz., J. Mikelinskas...

Beje, aš jį myliu ir kažkada – baltapūkėje vaikystėje – jo kūrybą mėgau, bet bijau, kad gerbiamas Nacionalinės premijos laureatas negalės (nenorės) atsakyti tuo pačiu, t.y. meile.

Teko skaityti jo paskutinę knygą Čia ir dabar (Vilnius: Vaga, 2006, 323 p.) – iki Pilipavičiaus „lygio“ dar labai toli: mintys aiškios, sakiniai rišlūs. Nebent tik apeliavimas į visa išmanančiojo titulą leistų gretinti „dieną“ ir „naktį“.

Spaudoje pasirodė keletas gana vykusių vertinimų, negiedančių ditirambų, kaip kad dažnai nutinka vertinant žilagalvius literatūros prometėjus (niekada, net ketvirčiuojama, nesutiksiu, kad R. Granausko Duburys ar Kenotafas yra tie tekstai, kurie įgalina „didžiuotis lietuviško žodžio grožiu ir galia“, - anot E. Bukelienės), ir patvirtinančių mano nuogąstavimus, kad Čia ir dabar - toks niekinis romanas. Net ne romanas, o pretenzija į šį žanrą. Daugybė puslapių liepsningos, kaltinančios retorikos. Daugybė puslapių nuobodulio, vienašališko požiūrio ir neapykantos dabarčiai ir kaitai. Maloniai primenu, kad laureato vardas ne suteikia teisę rašyti bet kaip, o įpareigoja tai daryti gerai.

Netgi - labai gerai. Bet gal pelkėse laikas kitaip juda? Gal tie, kuriems per šešiasdešimt ir daugiau, – aukštesnė rasė, o postmodernistai (Lietuvoje) yra mūsų dienų „žydai“ ir jiems reikia paskelbti genocidą? Juk lengviau būtų alsuoti ir K. Kaukui, ir J. Kantautui, ir J. Mikelinskui... Vyrai, tad imkite ginklus į rankas, bet prieš tai dar paskaitykite: „Pasakyk man, Varonai, ar tu labiau vertini malonumą, ar nemalonumą? Tas atsakė, kad malonumą. O dabar pasakyk, kuris dalykas tau atrodo malonesnis – ar vyno gėrimas, šokiai, meilės scenos ir panašūs į šiuos dalykai, ar, atvirkščiai, žmonių kančios ir mirtys?

– klausė Arijus. Varonas sutiko, kad pirmiau išvardytieji dalykai yra kur kas malonesni už paskutiniuosius. Vadinasi, - kalbėjo Arijus, - ir menas, kuris vaizduoja malonius dalykus, yra malonus, o tas, kuris vaizduoja priešingus maloniesiems – nemalonus? Varonas sutiko.

Arijus tęsė: O jeigu malonus, tai ir geras, ir atvirkščiai, jei nemalonus – tai blogas? Varonas ir vėl pritarė. Bet kaipgi tada, - klausė pranašas, - jei malonų meną kuria blogas menininkas, o nemalonų – geras? Kurį iš jųdviejų pasirinktumei? Varonas nieko nesakė. Tada Arijus kalbėjo toliau. Ar jis sutinkąs, kad gero menininko kūrinys yra gražesnis už blogo menininko kūrinį, vadinasi, ir geresnis? Šis sutiko. Bet kaipgi čia išeina? – stebėjosi Arijus, - juk mes ką tik nusprendėme, kad malonus menas yra geresnis, o dabar vėl priėjome prie išvados, kad geresnis yra menas, kurį sutvėrė geresnis menininkas, net jei tas menas iš prigimties nemalonus, o jei nemalonus – tai ir blogas? Ar ne taip sakau? – Taip, - atsakė Varonas, - bet, man regis, tvirtai žengdami įrodymo link mes visgi pražiopsojome kažką. – Tavo teisybė, tarė Arijus, - man irgi taip atrodo, todėl dabar pamėginkime drauge prisiminti mūsų kalbos vingius ir posūkius, kad galų gale nepatektume į akligatvį.“ (Dialogo tęsinį rekomenduoju pasiskaityti: Andrius Jakučiūnas, Servijaus Galo užrašai, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005. – P.180-181.)

RŪTA POŠKYTĖ ** prisiglausiu prie tavo kojų sudiržusių šunų benamių žaizdų išlaižytų suskirdusių pasiimk mane Viešpatie tegu išteka laikas pro tavo akis be manęs. ** baltų aniuolėlių chorai giedos giesmeles neregių atklydęs atmieštas cikorijų kvapas tylos aromatas užklos mūsų sielas miegu ir vėl negirdėsim kaip kalijos baltos iš lūpų vaikelių pražys. ** langai pelargonijom žydi seniai uždaryti gyvenimai vienatvės komodose tarp nėriniuotų laimės akimirkų pasoginėm paklodėm nekaltai prislėgtų maldaknygių šnabždesio nubučiuotų rožančių ir pageltusių pirmagimio vystyklų vis dar tikisi tyliai išdžiūvusio žvilgsnio. ** tyliai prisėlini lazdyno meškerykotį išsipjovęs ar išdrįsi pagaut aukso žuvį? ** vyno taurės įsitvėrusi tykiai skęsta diena ... ** kartais prisimenu dvi moteris sėdinčias prie lango dvi bulvės dvi silkės dvi ašaros ant jų stalo... ** prisiskindavom dobilėlių ir vaikiškuos kojų tarpupirščiuos atsinešdavom iš kapų į bažnyčią... ** aš vis tebevaikštau tavo dideliuos vilties auliniuos paskendus kaip kūdikis žiopčioju tavim pritvinkusį orą lyg neregys mokausi atspėti tavo veidą ... ** iš mažų trupinėlių surenku tavo dieną sudėlioju žodžius ir veidus ant delno ištiesus laikau ir klausiu: - Kiek gi reiks dar bažnyčių, kad tavim patikėtume? ** pamažu išteku už nebūties lyg naivi nuotaka droviai paspaudusi pirmąjį vaisių tekanti nežinomybėn

** pamelžei karvę šliūkštelėjai į silkės indelį Juodžiui perkošei iš viedro į kandą įleidai į šulinį žiūrėjai kaip supas šilts šaltame pasirėmus sutrūkusio rentinio... ** kiekvieną rytą stropiai lankstau lyg origamį įvynioju į gelsvą ir čežantį sviestinį popierių perrišu kryžiuku tam visada naudoju netyčia išlikusį vaikišką kaspiną užrakinu „made in China“ medinėj dėžutėj margintoj nei tai povais nei tai kurapkom visą tą laiką galvoju kur reiks paslėpti dar vieną raktą sapną sugrąžinusį tave kaip reiks išsaugot. ** visą dieną basom po ražienas varlinėdavom slapčia vis žiūrėdavom saulės ar dar ne laikas atrėžti nuo kumpio raudoną riekę. ** pabudau anksti lyg kažko laukčiau svarbaus kažkas įvykti turėtų apėjau visus namus sutikslinau laikrodžius kalendorių vartydama supratau daugiau nebebus dienos skirtos tau patikėk du kartus patikrinau. ** ant gysločio lapų prieš saulę pamiršdavom buožgalvius žinojom visus akmenis po kuriais sliekai galėtų būti minkštuose rožių kapeliuose laidojom skruzdėles...

Kuo mes save sterilizavom kad šitaip beviltiškai suaugom? ** vis atsiveji mane menkiausioj tyloj įsėlini į guolį minties rangaisi sutapdamas kūno kontūrais smėlio laikrodžiais išteki visada pasilikdamas tuščias ertmes grįžti. ** kartais noris žodžius pakabinti erdvėj ir tylėti apie vakarą želiantį ilgesio smilgom. ** žali malachito katinėliai siaurom akim nudilusiais pojūčiais minta onikso žibintų šviesa niekada nesapnuoja. ** gyvatvorės žiedas įsibrovęs pro plyšį tvoros rėkia gyvybe.

** per atostogas svarbu: svarbiausia kad būtų popieriaus nesvarburašyti ar tualetinio nepamiršti sapnų gaudyklės spėti susiaurinti kelnes (bei poreikius) saugiai palikti katiną namus lyg nebūtum niekur išvykęs. ** vaikystėj turėjau nuosavą žuvį deja ji buvo įšalus lede. ** mėlynų šviestuvų prieblandoj grakščios moterų figūros kursuoja toj vietoj nestebinančiu maršrutu„staliukas –wc“ lyg užsilikusios gulbės siaura vandens properša iškvėpintais liaunais jų kaklais slystantys šaliai prasilenkiant nušluosto riebaluotas vyrų pažandes jos kvatoja ir spurda jų krūtys aukso žuvys tetrokštančios būti sugautos. ** tą sykį taisėm stogą klibančios kopėčios dusliai gunktelėjo atsiremdamos į sieną reikėjo pašalint samanas keista - grėbliais - lyg pievoj. ** lyg vaikystėj saldainį traškiais popierėliais maigau kišenėj sustojusį laiką. ** dažnai užsuku čia kvepia arbatom egzotika negirdėtais pavadinimais pasivaišinti prisiminimaisvieni niekaiatsisėdu prie lango ir turiu tave nieko nenutuokiantį. ** kurgi plaukia didžiaakės žuvys švelniais pilvais linguodamos jūržoles žiaunom suspaudusios sprūstantį laiką kur nuplukdo paslepia neberanda. ** atvažiuoju kaskart vis kitais autobusais tikslais lyg netyčia pro šalį arbatos ar šiaip vis tikiuosi pateisint pamiršt atsisveikint galvoju nuo šiol tai tikrai neturėsiu jokių reikalų jokių sąskaitų sąsajų netgi atvaizdui paliktam tavo vyzdžiuose neturėsiu pretenzijų nuo šiol. ** išsibaigė laikas malda vynas sandalmedžio pelenais išpaišėm veidus Dievams lyg ąsočius išdžiaustėm nuodėmes skimbčioti vėjyje...

Gintaro lašai 13

KLAIPĖDA 2006 birželio 28 d., TREČIADIENIS

Jaunųjų kūrybos konkursui VAIDA BALBIERIŪTĖ

Žalia žolė, bet ne žolė Saulė lėtai, lėtai mane nurengia...

Nuvelka viską, net odą... jaučiuosi kaip vanduo... Tada prieina vėjas... papučia man tarp kaulų ir sušnabžda: „Renkis, nėra laiko dykinėti“.

Apsirengusi tyliai tipenu paskui ir laukiu, gal pasakys ką? Tačiau jis tyli, nieko nesako, tik kartkarčais atsisukęs patikrina, ar seku jį... kartais, kai pavargstu, jis mane nuneša porą žingsnių, pasodina ant medžio viršūnės, o pats tylėdamas surūko suktinę... Man negalima, nes kitaip aš jį paliksiu ir jis man nespės parodyti to, pas ką einame... Kai pavargstu, jis man leidžia užmigti.

Ir tada aš sapnuoju...

Priešais sėdi Eglė ir juokiasi, o tas jos juokas toks keistas, vaikiškas...

Paklausiu: „Iš ko čia taip juokiesi?“ - o ji tik parodo į Elfą: ,,Žiūrėk, jis vaidina vilką“... Tačiau mes dviese, šiame kambaryje nieko kito nėra...

Taip, ir pradeda kilti šypsnys. Jis kyla žandais ir sustingsta, neina nustoti juoktis... o tas juokas toks keistas, vaikiškas...

Atsibundu. Keistas sapnas... Šalia manęs jau sėdi vėjas ir laukia. Pakylu ir keliaujame toliau... Jis mane vedasi siauru takeliu, o aplink vien pievos. Ryškiai žalios, kur ne kur net smaragdinės dėmės lengvai juda einant pro šalį vėjui... Šis vingiavimas mane lyg siūbuoja, neša... ir staiga priešais pamatau degantį krūmą.

Jo šviesa nei šildo, nei šviečia. Ji tiesiog yra. Tokia artima, bet tuo pat metu ir šaltai balkšva... Stoviu ir žiūriu į tą krūmą, o jis tiesiog dega.

Dega to, kol sudega. Prie manęs prieina vėjas ir taria: - Paimk pelenų.

- Nenoriu. Aš išsitepsiu...

- Gal išsitepsi, o gal ir atvirkščiai. Tai priklauso tik nuo tavęs...

Išsitepu jais veidą. Jie mane dusina, pradeda svaigti galva... apalpstu.

Atsimerkiu. Priešais - kriauklė.

Ant vonios krašto guli kažkokia mergina ir vemia... Nenoriu to nei matyti, nei girdėti, tad atsistoju ir einu i kambarį. Visi apie kažką diskutuoja: - Ne, jūs nesuprantat. Žmogus jau gimsta su protu, tik per gyvenimą jį išvysto, tobulina. Arba naikina. Taip atsitiko jums visiems...

- Jo... Aš irgi kažkur skaičiau.

Tipo mes ten reinkarnuojamės, ar kažkaip... ir iš praeito gyvenimo ateina mūsų sukaupta patirtis, žinios.

Nu ir panašiai...

- Bet aš nesuprantu... jūs čia kažką nusišnekat. Su kokiu protu? Žmonės gimsta su rankomis, o ne su protu...

Ir visi pradeda juoktis... Ne, aš nenoriu čia būti. Išeinu į lauką.

Akyse migla. Rankos šąla. Prisidegu cigaretę ir jaučiu, kaip vėjas man kedena plaukus. Atsisėdu ant laiptų, užsimerkiu. Tuoj... tuoj ateisiu...

Ausyse tyliai zvimbia. Aplinkui tamsa, bet jaučiu, kad kažkur keliauju. Staiga aplink pradeda suktis spalvoti apskritimai. Jie lyg žaižaruojančios vaivorykštės juostos apsupa mane, suriša. Jaučiu švelnų šilko prisilietimą... jos mane

Ričardo ŠILEIKOS nuotrauka

išneša į aikštę. Aplinkui nė gyvos dvasios, tik apleisti namai ir priešais stovinti sena gotikinė bažnyčia.

Einu tiesiai...

Dulkinas kelias tęsiasi iki geležinkelio stoties. Tai senas medinis pastatas su išdaužytais langais, nutrintais suoliukais ir nebeveikiančiu laikrodžiu. Įeinu į vidų. Matau kadaise čia vaikščiojusius žmones, matau, kaip jie pykdavosi, laukdavo vienas kito, verkdavo... prieinu prie kasos. Nusipirkti bilietą?

- Į priekį 10 monetų, atgal – 5, – maloniai praneša kasininkė.

- Kodėl į priekį brangiau?

- Nes keliauti pirmyn visada sunkiau, nei grįžti atgal, – šypteli ji.

- Tada duokite vieną bilietą į priekį. Įkišu ranką į kišenę, ištraukiu saujelę pelenų ir padedu ant stalelio. Moteriškė nusišypso: -Jūs ne vietinė?

- Taip...

- Čia daug tokių, bet jie dažniausiai pasirenka kelionę atgal. Nori mat grįžti namo, pas draugus.

- O aš maniau, kad namai yra priekyje...

Bet ji nespėjo man atsakyti. Žmonių minia nunešė mane į traukinį. Atsisėdau į devintos eilės dvidešimt ketvirtą vietą. Traukinys pajudėjo. Aplinkui - keletas žmonių. Visi sudėję rankas ant kelių žiūri pro langą. Tą patį padariau ir aš... Išvažiavome iš miestelio ir pradėjom keliauti tiltu per upę. Saulė žaidė vandenyje ir aš jai pavydėjau laisvės. Nežinau kodėl, bet ji man priminė vaikystę, kai aš su mama keliaudavau į pajūrį pasiėmusi seną rusišką raudoną radiją.

Upė buvo plati ir ilga. Nežinau, kiek laiko jau keliavome, bet mane apėmė miegas.

Atplėšusi akis, šalia pajutau žmogų. Tai buvo senyvo amžiaus vyras su ilgais juokingais žilais ūsais, senoviška skrybėle, languotu švarku ir lazdele. Jis sėdėjo prisimerkęs ir uodė orą. Jo šnervės lėtai išsiplėsdavo ir vėl susitraukdavo.

- Jūs pramiegojot savo stotelę.

- Tai kad aš net pati nežinau, kur man lipti.

- O kur jūs keliaujat?

- Į priekį...

- Namo?

- Taip Jis šiek tiek patylėjo. Paskui tarė: - Žinai, aš turėjau vieną pažįstamą jaunystėje. Jis kiekvieną rytą atsikeldavo prieš saulei patekant tam, kad išvytų, kaip ji nužudo žvaigždes. Keistas, ar ne?

- Gal...

- Jo tėvai negalėjo to pakęsti, tad paguldė į ligoninę. Manė, kad jis, na... psichiškai nesveikas. Ten jį prišėrė vaistais ir jis iš tikrųjų išprotėjo. Tik niekas to nepastebėjo.

Kaip ironiška, – vyras keistai pa-

merkė man akį.

- O iš kur jūs žinot, kad jis ne pasveiko, o priešingai?

-Matai, mergyt, jis nebesikeldavo pažiūrėti į saulėtekį. Vietoj to jis kiekvieną rytą tiesiog darydavo tai, ką daro visi kiti žmonės. Eidavo į darbą. Paskui namo. Ir taip visą gyvenimą.

- Na... tai, manau, jį išgydė. Jis tapo toks kaip visi.

- Būtent, – nusijuokė vyras.

– Būtent...

Traukinys sustojo. Išlipau. Manęs jau laukė vėjas. Pradėjome eiti siauru keliuku, vedančiu į kalnus.

Buvau labai ištroškusi, tačiau nedrįsau to pasakyti, nes jis atrodė rimtas kaip niekad. Lėtai ir sunkiai lipome į kalną. Kepino saulė, o aplink skraidė balti paukščiai. Jie puldinėjo, draskė, plėšė plunksnas, žudė vienas kitą. Negyvėliai krito ant žemės. Saulė juos šildė ir viskas aplinkui ėmė smirdėti pūvančia mėsa. Nebeiškenčiau ir sušukau: - Prašau, maldauju, nunešk mane. Aš nebegaliu pakęsti šito tvaiko!

Vėjas nieko neatsakė. Man pakirto kojas, aš nebegalėjau eiti.

Tada jis atsisukęs tarė: - Tu kiekvieną dieną eini pro krūvas pūvančių lavonų, kurie save ėda iš vidaus. Jie smirda dar labiau nei šie nekalti paukščiai.

Dvokia net jų mintys ar žodžiai. O tu abejingai eini pro juos net nepastebėdama. Tad stokis ir eik...

Akyse ėmė tvenktis ašaros, trūko oro, tačiau aš atsistojo ir nuėjau paskui jį. Užkopėme į kalno viršūnę. Tai buvo skardis, o apačioj tyvuliavo jūra. Ji atrodė rami ir laukianti. Vėjas ištiesė rankas ir nušoko. Nežinojau, ar man pasielgti taip pat. Atsistojau prie pat krašto ir ilgai žiūrėjau į apačią. Laukiau, kol mane kas nors pastums, kol pasakys, ką daryti. Bet niekas neatėjo. Aš pati turėjau rinktis. Šokti ar ne? Įkvėpiau oro. Ištiesiau rankas ir užsimerkiau. Žengiau žingsnį į priekį ir tą akimirką atrodė, kad laikas sustojo. Aš lėtai, beveik nejuntamai leidausi žemyn. Mane lyg kokią plunksną pagavo vėjas.

Pasisodino ant kupros ir nuskraidino horizonto link. Atsimerkiau.

Saulė spigino tiesiai akis. Mes skridome vos keli žingsniai nuo vandens. Bangos lėtai atsimušdavo į koją ir aš pasijutau kaip maža mergaitė. Norėjau įšokti i vandenį, bet bijojau. Norėjau užkalbinti vėją, bet bijojau. Keista, bet vaikai visko bijo... Skridome tylėdami. Aš kažko vis laukiau, tikėjausi kažką pamatyti, bet aplinkui - tik vanduo.

Daug vandens. Saulė šildė galvą, svaigino. Užsimerkiau.

Kambary buvo šalta. Kažkas atidarė langą. Pilna žmonių. Pilna nepažįstamų žmonių. Jaučiausi to-

kia vieniša. Kažkur girdėjosi Eglės juokas. Atsistojau ir nuėjau jo link.

Ji sėdėjo savo kambary ir net nepastebėjo. Jaučiausi kaip nematoma.

Nė vienas net nekrustelėjo man pradėjus kalbėt. O gal aš nekalbu? Šalia manęs atsistojo Mažvydas: - Žinai ką?

- Ką?

- Tau saulės smūgis, – ir pradėjo juoktis.

Visi čia bepročiai. Šaltas, sūrus vanduo suvilgė mano lūpas. Prasimerkiau. Priešais mane - bekraštis dangus. Lėtai plaukia maži nuobodžiaujantys debesėliai. Aš, visa šlapia, guliu krante, ant smėlio, ir jaučiu, kaip jūra kutena man padus. Atsistoju.

Prie mano kojų guli butelis, o jame popierius. Perskaitau: „Jei bijai pasakyti, kad myli – užrašyk“,- ir apačioj gal koks trisdešimt skirtingų pavardžių. Kaip pasisekė šiems žmonėms. Juos kažkas myli. Net to nežinodami jie jau turi gyvenimo tikslą. Šalia manęs atsistoja vėjas: - Užrašyk ir tu.

- Neturiu su kuo, – tariu, neatitraukdama akių nuo popieriaus.

- Užrašyk savo širdyje. Tam reikia tik jausmo.

Apsisukęs nueina. Aš dar pastoviu, nusivalau smėlį ir keliauju iš paskos. Vėjas pakyla į kopas, aš su juo.

Basas pėdas maloniai šildo smėlis.

Einam ir einam. Smėlynai vis nesibaigia, o įkaitęs oras grakščiai juda ir siūbuoja. Vėjas suklūsta.

- Girdi?

- Ką?

Mes vieni bekraščiame smėlyne.

Net debesėlių nebeliko.

- Įsiklausyk.

- Aš nieko negirdžiu.

Vėjas pažiūri į mane liūdesio ir nusivylimo pilnu žvilgsniu.

- Mes gimstame galėdami girdėti, tačiau klausytis mokomės visą gyvenimą...

Ir iš tiesų. Kažkur priekyje pasigirsta linksma armonikos muzikėlė.

Vėjas nusisuka ir nuplevena jos link, o aš kaip visada seku iš paskos.

Smėlynus netikėtai pakeičia šviežiai nupjauta pieva, kurioje kur ne kur pūpso sukrautos šieno krūvos.

O vidury stovi ryški dryžuota palapinė, iš kurios ir sklinda linksma melodija. Vėjas pažiūri į mane, paskui atsidūsta ir nueina į tą pusę, iš kurios atėjome. O aš patraukiu palapinės link.

Ji didinga ir be galo aukšta, primena Babelio bokštą. Įeinu į vidų.

Ten pilna zujančių žmogeliukų, kurie tvarkosi, vaikščioja iš vienos vietos į kitą lyg kažko ieškodami, lyg bandydami kažką paslėpti. Ir tik vidury, ant bačkos, sėdi seneliukas ir groja mažyte armonika, o jo lūpos juda taip, tarsi dainuotų... Jis pažiūri į mane, mirkteli ir rankos mostu liepia prieiti. Tada, atlenkęs delną,

parodo į mažą saldainiuką.

- Suvalgyk.

- Kas čia yra? – nepatikliai paklausiu. Kaip bebūtų keista, tačiau gyvenimas mane išmokė neimti saldainių iš nepažįstamų žmonių.

- Tai – atsakymas.

- Bet aš nieko dar neklausiau.

- Mergyt, nejaugi dar nesupratai, kad čia esi ne be reikalo... Jei būsi protinga, čia nebegrįši.

Aš paimu saldainį ir įsidedu jį į burną. Jis saldžiai miglotas... Tirpdamas burnoje, jis tirpdo ir mano kūną... Senukas nusijuokia ir vėl pradeda groti. Išnykstu...

Ar nekeista, kad mes kartais negirdime savo minčių? Ypač kai nenorime miego. Tačiau kai užmiegame, viskas pasikeičia. Mes atveriame duris į kitą pasaulį. Kuriame, patys to nežinodami, galime išmokti gera atskirti nuo blogo... *** Brangus (-i) pone (-ia), šiandien paskutinė Jūsų senojo gyvenimo diena. Rytoj išauš naujas rytas su naujais tikslais, atskleidžiančiais tikrą gyvenimo prasmę.

Nebereikės daugiau rūpintis dėl vaikų ateities, finansinių problemų, meilės. Nebekils klausimai: ką daryti su savo gyvenimu? Kuria linkme eiti? Šie naujieji šuns metai neša atsakymus. Žvaigždės parodys jums kelią. Už menką 200 litų mokestį jūs galite nusipirkti horoskopą, sudarytą kaip tik jums, kuris kasdien nukreips jus teisinga linkme. Likimas taps Jums pavaldus. Negalite praleisti šios progos.

Amžinai Jūsų Palmyra Keistais laikais gyvename....

Kiekviena diena mane vis labiau stebina.... *** Tyliai tyliai bridau per žolę...

Delnai maloniai glostė ją, kuteno...

Saulės zuikučiai šokinėjo po lauką, juokėsi iš manęs, nes ėjau akla ir kurčia. Taip ėjau tol, kol sutikau vieną žmogų. Jis buvo aukštas, ilgais plaukais ir švelnių veido bruožų. Aš tai žinau, nes jį liečiau.... Uždėjęs ranką man ant kaktos jis tarė: - Matyk!

Tačiau aš nepraregėjau. Jis sušuko: - Girdėk!

Tačiau aš neišgirdau. Jis, suglaudęs rankas, padėkojo Dievui už galimybę gydyti, ir skleisdamas jo žodį ėjo toliau. O aš pasilikau stovėti akla ir kurčia vidury pievos.

Pradėjo lyti. Ėjau toliau vis mąstydama, kodėl jis man nepadėjo. Ėjau ilgai, lipau į kalną, leidausi žemyn ir šį kartą buvau visiškai viena, nepadėjo niekas. Turėjau viską prisiminti ir išsiaiškinti pati. Bet kurią akimirką galėjau apsisukti ir grįžti.

Tačiau likti akla ir kurčia. Arba galėjau eiti. Niekas nesakė, kad pasveiksiu, tačiau aš bent stengiausi.

Taip praėjo vasara, atėjo ruduo. Aš vaikščiojau, kol galiausiai priėjau tą pačią pievą. Rudenį ji kvepėjo obuoliais ir aliejum. O žolė buvo šlapia ir jau nebekuteno mano delnų. Priėjo tas pats vyras. Šį kartą jis tik stovėjo. Buvau pavargus nieko nematyti ir negirdėti. Aš negyvenau! Ir tada prisiminiau... Svarbu įžvelgti stebuklą paprastuose dalykuose. Reikia tiesiog tikėti. Vyras uždėjo ranką man ant kaktos. Ir aš pamačiau. Jis pabučiavo man ausį, ir aš išgirdau.

Jei aš, tikėdama pranašais, burtininkais ir vėjais, galiu iš esmės pakeisti savo gyvenimą, tai kas įvyktų, jei aš tikėčiau pačia savimi?..

14 Durys

Studijoje Paryžiuje įsikūrė klaipėdietės Beveik du šios vasaros mėnesius dvi klaipėdietės dailininkės praleis Paryžiuje.

Grafikės Danutė Žalnieriūtė ir Laima Gedvilaitė-Sakalauskienė birželio 3-iąją išvyko į Paryžių, kur viešės iki liepos 25osios.

Dailininkės įsikūrė pačioje Paryžiaus širdyje - Tarptautiniame menininkų centre.

Ten yra per 130 studijų, į kurias atvažiuoja dailininkai iš visos Europos. Vienoje iš jų šeimininkauja Lietuvos dailės akademija.

Ji savo Dizaino katedros dėstytojai D.Žalnieriūtei ir pasiūlė šią kelionę. O ji pakvietė kartu vykti kolegę grafikę L.Gedvilaitę-Sakalauskienę.

Prieš išvykdama į Paryžių, D.Žalnieriūtė „Klaipėdai“ sakė, kad tikisi kultūrinio šoko, mat tame mieste jos dar nėra buvę, o ten tiek muziejų, galerijų, nuolat vyksta žymių pasaulio dailininkų parodos.

Moterys ir pačios nusiteikę kūrybiškai – pasiėmė į kelionę kūrybos priemones, Paryžiuje pieš, eskizuos, semsis idėjų. Nors neprivalo, niekam atsiskaityti nereikės. Šią dailininkių kultūrinę viešnagę „laisvu stiliumi“ Paryžiuje remia Tarptautinio menininkų centro fundatoriai, lietuvių studijos išlaikymą iš dalies finansuoja Prancūzijos kultūros ministerija. Atvykstantieji patys turi susimokėti tik už kelionės bilietus, komunalines paslaugas ir maistą. „Daug nekainuos, nes pietus gaminsimės pačios, tam yra visos sąlygos - studijoje įrengta virtuvėlė, yra indai“, - sakė D.Žalnieriūtė. Šiomis dienomis klaipėdietes dailininkes studijoje Paryžiuje aplankys menotyrininkė Kristina Jokubavičienė. „Esu nusiteikusi apžiūrėti bent didžiausius muziejus. Aš irgi noriu kultūrinio šoko“, - juokėsi ji išvykdama.

Meno blyksniai sušvito Vėžaičiuose Birželio 17-23 dienomis pleneras poetišku pavadinimu „Meno sielos blyksniai Vėžaičiuose“ subūrė grupę menininkų iš pajūrio ir tolimesnių Lietuvos kampelių.

Pleneras vyko Vėžaičių kultūros namuose - buvusiose grafų Volmerių dvaro arklidėse, esančiose Skinijos upelio vingyje. Į vasaros kūrybinę stovyklą čia menininkus sukvietė Vėžaičių kultūros namų direktorė Alma Slušnytė. Šiemet į stovyklą pasisemti naujų idėjų ir kurti atvažiavo medžio skulptoriai Raimondas Puškorius (Kretinga), Algirdas Vaištaras (Karmėlava), tapytoja Rūta Lūžaitė (Sidabravas), grafikė Asta Naureckaitė (Kretinga), klaipėdiečiai tapytojas Danas Andriulionis ir Darius Vaičekauskas, plenere daręs asambliažus.

Kartu su jais kūrė Vėžaičių jaunieji meno mylėtojai, drauge su dailininkais surengę parodą, kurią visuomenei pristatė birželio 23-iąją Vėžaičių kultūros namuose.

Dailininkai gyveno ir kūrė kultūros namuose, dvaro sodybos teritorijoje, miškininko Antano Garbačausko sodyboje. Jos savininkas yra šio projekto bendraautorius, skyrė ąžuolo medienos skulptūroms, padėjo organizuojant svečių laisvalaikį. Jo sodyboje menininkai šventė plenero pabaigtuves ir Joninių šventę.

Kaip „Klaipėdai“ sakė plenero organizatorė A.Slušnytė, šio projekto idėja gimė iš siekio papuošti dvaro teritoriją, gražinti Vėžaičius. „Menininkų kūriniai įkurdinami parke, mokykloje, vaikų darželyje ir kitur.

Jie niekur iš Vėžaičių neiškeliauja“, - pasakojo A.Slušnytė.

Ji jau penkeri metai Vėžaičiuose rengia vasaros kūrybines stovyklas vaikams, į jas pasikviečia dailininkus, kurie veda užsiėmimus. Šiose stovyklose jau viešėjo klaipėdiečiai tapytojai E.Malinauskas, J.Vosylius, R.Lūšis, grafikė D.Žalnieriūtė, dizainerė R.Lengvenytė.

Dailininkų kūrybinė stovykla – pleneras Vėžaičiuose šiemet vyko antrąkart. Projektas „Meno sielos blyksniai Vėžaičiuose“ startavo pernai, žada tapti tradiciniu ir vykti kasmet.

KLAIPĖDA 2006 birželio 28 d., TREČIADIENIS

„Meilė ir mirtis Veronoje” atgimė ir pakėlė popkultūrą JŪRATĖ GRIGAITIENĖ

Klaipėdos dramos teatro scenoje Keistuolių teatro vienintelį kartą parodyta kultinė Kęstučio Antanėlio ir Sigito Gedos roko opera „Meilė ir mirtis Veronoje“ pagal V.Šekspyro tragediją „Romeo ir Džuljeta“ šmėkštelėjo kaip nuostabus sapnas, kurį vis norisi prisiminti...

Atvedė nostalgija

Naujasis roko operos pastatymas šiemet sulaukė stulbinančio pripažinimo – įteikti net trys Auksiniai scenos kryžiai. Prestižiniais apdovanojimais pagerbti režisierius Aidas Giniotis, scenografė ir kostiumų dailininkė Vilma Galeckaitė-Masteikienė bei Džuljetos vaidmenį sukūrusi Ieva Stundžytė - kaip geriausia operetės ir miuziklo atlikėja.

Režisierius A.Giniotis šiuo spektakliu siekė, kad atgimtų prieš ketvirtį amžiaus Jaunimo teatre režisieriaus E.Nekrošiaus subrandinta idėja, o žiūrovai vėl galėtų klausytis daug metų širdyje nešiojamų dainų ir melodijų; kad vėl skambėtų himnas meilei, nugalinčiai pačią mirtį.

Sausakimša vidutinio amžiaus žiūrovų salė liudijo nostalgiją senajam spektakliui, o Klaipėdos dramos teatras senokai bematė tiek žiūrovų.

Naujajame spektaklyje Merkucijaus vaidmenį sukūrė klaipėdietis aktorius Darius Meškauskas.

Pašėlusiu tempu

Roko opera „Meilė ir mirtis Veronoje” – įspūdingas šou, reginys, kuriame organiškai persipina ryški aktorių vaidyba, gyvai atliekamos vokalinės partijos, nuostabi muzika, išraiškinga choreografija bei šviesos ir garso efektai.

Keistuolių teatro spektaklyje nuo pat pradžios visomis vaivorykštės spalvomis žaižaravo itališkos aistros, kunkuliavo emocijos, visa jėga plūdo jaunatviška energija ir nežabotas aktorių temperamentas.

Spektaklis vyko tokiu pašėlusiu tempu ir ritmu, kad kartais norėjosi šiek tiek ramybės ir tylių pauzių bei subtilesnių pustonių. O gal tiesiog grandioziniam reginiui per ankšta pasirodė kamerinė Klaipėdos dramos teatro salė.

Didelė grupė jaunų aktorių trankios spektaklio muzikos ritmu plastiškai juda, išraiškingai šoka, įkvėptai dainuoja, nuoširdžiai linksminasi, aistringai ištvirkauja ir begėdiškai lėbauja.

Veiksmingai organizuotas „masių” judėjimas ir įdomi bei labai išraiškinga choreografinė partitūra yra svarbus šio spektaklio komponentas (choreografė Vesta Grabštaitė).

Įsismelkė rūdys

Scenos erdvė įrėminta aukšta, šalta, gerokai parūdijusio metalo siena. Rūdys įsismelkė ne tik į sienas ir daiktus, bet ir į miestelėnų sielas. Dvi didelės metalinės dėžės ant ratukų labai funkcionalios ir išradingai naudojamos: klausykla, balkonas, karstas, kambarys, celė ir kt.

Metaliniai kibirai spektaklio metu taip pat įgauna simbolinę prasmę. Kunigas Lorencas

Scenos iš Keistuolių teatro pastatytos K.Antanėlio ir S.Gedos roko operos „Meilė ir mirtis Veronoje”.

(aktorius Andrius Kaniava) laimina žmones liturgine šluotele, krapindamas vandenį iš rūdžių išėstų metalinių kibirų. Ten taip pat metamos šiukšlės, kruvinos atmatos, plaunami grindų skudurai, gesinamos nuorūkos ir pilamas kraujas, liudijantis gerokai pairusio šiandieninio gyvenimo ženklus.

Romeo (aktorius Arnoldas Jalianiauskas) prisistato žiūrovams ankštoje metalinės dėžės ertmėje, atliekantis nepadorius judesius su laisvo elgesio mergina. Situacija kardinaliai keičiasi, kai triukšmingame Kapulečių šeimos baliuje jaunuolis pamato gražuolę Džuljetą (Ieva Stundžytė) ir iš karto ją įsimyli.

Romeo mintis apie „antrą galą“ keičia švelnumas ir tyra meilė.

Scenos gilumoje pakabintame ekrane įsižiebia du amžinybės įžadais tarpusavyje susipynę įsimylėjelių delnai. Po sakralios meilės scenos ir šaltinio tyrumo jaunuolių arijų aprūdijusios metalinės sienos ir balkonas pasipuošia raudonais graffiti užrašais “Romeo + Džuljeta”, įvairių formų strėlėmis pervertomis širdelėmis ir kitais meilės ženklais. Romeo ir Džuljetos

vestuvės sutvirtinamos neišardomu vienuolių sumegztu ištikimybės mazgu.

Kraujas liejasi laisvai

Įdomiai ir netikėtai spektaklyje išspręsta amžina dviejų Montekių ir Kapulečių šeimų nesantaika. Jei spektaklio pradžioje dvi konfrontuojančios grupės tarsi išdykaudamos laistosi tik vandeniu iš plastikinių butelių ir vienas kitą erzindami mosuoja ilgakočiais šepečiais, tai antroje dalyje ant grindinio ir veikėjų marškinių įspūdingai „pražysta“ kraujas. Žiūrovų akivaizdoje kraujas iš tiesų liejasi laisvai ir balti šluotražiai nusidažo ryškiai raudona spalva, o kibirai prisipildo pralietu Merkucijaus ir Tebaldo krauju.

(Spektaklyje Merkucijaus vaidmenį ir arijas atliko Klaipėdos dramos teatro aktorius Darius Meškauskas, salėje sukeldamas audringas ovacijas.) Visų miestiečių delnai taip pat susitepa nebenuplaunamu, lipniu, nekaltai pralietu krauju, kurį spektaklio pabaigoje išperka beprasmiška jaunuolių mirtis.

Mirtis šiame spektaklyje prasminga, nes dvi pykčio apa-

kintos šeimos pagaliau praregi ir susitaiko. Aukštai ant postamento iškeltos baltos dviejų įsimylėjėlių skulptūros - tarsi himnas meilei, kurios nepajėgia nugalėti net mirtis.

Tik amžinybės įžadais supinti dviejų jaunuolių delnai ekrane jau perrišti raudonu kaspinu...

Žiūrovai lygino

Žiūrovai, matę E.Nekrošiaus pastatymą Jaunimo teatre, nesąmoningai lygino vieną spektaklį su kitu, niūniavo gerai pažįstamas melodijas, karštai aptarinėjo vieną ar kitą sceną.

Vis dėlto nuolatinis dviejų spektaklių lyginimas gerokai trukdė. Atrodė, kad ragauji jau kažkada valgytą ir išradingai pašildytą produktą, kuris vis dar skleidžia originalo kvapą ir aromatą.

Antra vertus, džiugu, kad jaunoji karta turi galimybę susipažinti su žymiausiais praėjusios epochos kultūros ženklais. Ir, kaip išsireiškė greta sėdėjęs žymus režisierius V.V.Landsbergis, roko operoje „Meilė ir mirtis Veronoje“ jaunuomenės pamėgta popkultūra pakelta į žymiai aukštesnį ir brandesnį lygį.

Durys 15

KLAIPĖDA 2006 birželio 28 d., TREČIADIENIS

Dviejų etnokultūrų dienos Lenkijoje IRENA NIŪNIAVAITĖ

Birželio 16-18 dienomis Tčevo mieste vyko dviejų šalių – Lenkijos ir Lietuvos – kultūrų dienos, kuriose mūsų šaliai atstovavo klaipėdiečiai.

Tai projekto „Kultūrinio identiteto stiprinimas Tčevo ir Klaipėdos paribio regionuose“ kultūriniai renginiai pagal ES Bendrijų iniciatyvų INTERREG IIIA Lietuvos, Lenkijos ir Kaliningrado srities kaimynystės programą.

Juose aktyviai dalyvavo ir Lietuvai atstovavo Klaipėdos miesto savivaldybės Etnokultūros centro folkloro kolektyvai „Kuršių ainiai“, „Alka“, „Senoliai“, „Audenis“, Klaipėdos krašto liaudies meistrai, klaipėdietė poetė Nijolė Kepenienė, Klaipėdos kultūros skyriaus vedėja Goda Giedraitytė.

Gvildeno kultūrines regionų problemas

Svetingai priėmę gausią delegaciją iš Klaipėdos, šventės organizatoriai visus pakvietė į konferenciją „Paribio regiono kultūrinis tapatumas globalizacijos procese“, vykusią Tčevo kultūros namuose.

Konferencijoje dalyvavo ir pranešimus skaitė prof. A. Tyčka, dr. J.Voitas, R.Landovskis, A.Grzybas, K.Iskievičius, dr.Goda Giedraitytė.

Klausytojai turėjo galimybę susipažinti tiek su Klaipėdos, tiek su Tčevo regionų kultūrine padėtimi, kultūros įtaka regioninei kultūrai ir turizmui, regionų tapatumo problemomis.

Klaipėdos miesto savivaldybės kultūros skyriaus vedėja dr. Goda Giedraitytė pranešimu „Kultūros įtaka ekonominiam miesto vystymuisi“ vaizdžiai pristatė mūsų uostamiesčio kultūrinę situaciją, pokyčius, kurie turėjo įtakos socialinei ir kultūrinei aplinkai mieste, supažindino su kultūrinėmis įstaigomis ir festivaliais, pateikė Europos urbanistinių tyrimų instituto (EURICUR) medžiagą ir išvadas apie Klaipėdos kultūrinę situaciją ir galimybes veikti ekonominę raidą.

Trankus orkestras, ryškios vėliavos, iškilmingi fanfarų šūviai, ypatingi rūbai, šypsenos veiduose džiugino praeivių ir pačių eisenos dalyvių akį.

Jaukus Tčevo miestas gyte atgijo. Iš įspūdingos architektūros daugiaaukščių langų pasirodė smalsuolių veidai, pasigirdo plojimai, sveikinimai.

Paskui eisenos dalyvius į renginių vietą atgužėjo ir miestelėnai.

Amatų miestelyje virė darbas

Plačioje miesto stadiono erdvėje iškilusiose miniatiūrinėse trobelėse įsikūrė amatininkai iš Lenkijos ir Lietuvos.

Tradiciniai lietuvių amatai susilaukė daug dėmesio.

Audėjos Rimantė Šalčiuvienė, Danutė Menkutė, keramikas Raimondas Prikockis, žvakių liejėja Vida Kasparavičiūtė, veltinių meistrė Margarita Macijauskienė, gintarinių papuošalų gamintojai Danutė ir Grigorijus Gerasimovai neturėjo kada dykaduoniauti.

Atsirado daugybė smalsuolių, norinčių išsiausti juostelę, išsilieti žvakę, nusivelti papuošalą ar kitą amatą išbandyti.

Netoliese plušėjo ir Lenkijos amatininkai – medžio drožėjai, stiklo pūtėjai, keramikai, mezgėjai, siuvinėtojai, vytelių pynėjai ir kiti.

Lietuvių ir lenkų meistrai negailėjo vieni kitiems pagyrų, džiaugėsi vieni kitų darbais.

Literatūros mėgėjams – literatų troba

Vienoje iš trobų tvyrojo ypatinga atmosfera. Čia buvo skaitoma grožinė literatūra. Klaipėdai atstovavusi poetė Nijolė Kepenienė kartu su kolegomis iš Tčevo J.Zetkovskiu, A.Grzybu, I.Brucka skaitė savo kūrybą, pristatė išleistas knygas.

Praleidę visą dieną kartu, literatai džiaugėsi užsimezgusiais ryšiais ir neatmetė galimybės ateityje dalyvauti bendruose projektuose.

Vestuvėms sutrukdė lietus

Folkloro kolektyvų pasirodymai vyko trijose skirtingose scenose. Vienoje lauko scenų buvo pristatomi lietuvių ir lenkų vestuviniai papročiai.

Intrigavo tai, kad lenkų vestuvių papročius pristatė vaikų kolektyvas „Samborowe dzieci“.

Tiek folkloro kolektyvas „Alka“ (vad. V.Morkūnienė ir J.Petrauskas), tiek „Kuršių ainiai“ (vad.

J.Vozgirdienė ir A.Vozgirdas) paruošė puikias vestuvines programas. Tačiau žiūrovams visos lietuviškų vestuvių programos neteko pamatyti. Užklupusi smarki liūtis privertė nutraukti pasirodymą, neapvesdinus jaunųjų. Tačiau nei „Alka“, nei „Kuršių ainiai“ nuotaikos neprarado – lietui nustojus jie su dar didesniu entuziazmu pasirodė didžiojoje scenoje.

Literatų troboje įsikūrė rašytojai.

Klaipėdiečių kolektyvai pelnė žiūrovų simpatijas. Itin smagiai pasirodė tradicinės instrumentinės muzikos ansamblis „Senoliai“ (vad. E.Šalkauskienė ir J.Petrauskas). Su vienbalsėmis Klaipėdos krašto dainomis publiką supažindino jaunimo folkloro sambūris „Audenis“ (vad. V.Jankūnaitė).

Karčemoje buvo linksma

Šventės dalyviai, išalkę ar ištroškę, galėjo pasistiprinti ir atsigaivinti tradiciniais patiekalais ir gėrimais „Karčemoje“. Čia buvo skanaujama ir įvairių rūšių lietuviška bei lenkiška duona, pyragais.

Irenos NIŪNIAVAITĖS nuotraukos

Šalia esančioje nedidukėje scenoje koncertavo lietuvių ir lenkų kolektyvai: „Samborowe Dzieci“, „Modraki“, „Burczybas“, „Piaseckie Kociewiaki“, „Alka“, „Lubichowskie Kociewiaki“, Zespol Piesni i tanca Kocievie“. Šventiniai renginiai Tčeve paskatino kultūrinį, ekonominį ir socialinį bendradarbiavimą tarp kaimyninių šalių pasienio regionų.

Klaipėdiečiai pakvietė lenkų folkloro kolektyvus, amatininkus, kultūros veikėjus dalyvauti liepos 6-9 dienomis vyksiančiame tradiciniame tarptautiniame folkloro festivalyje „Parbėg laivelis“.

Eisena pritraukė daug smalsuolių

Dviejų kultūrų šventė prasidėjo spalvinga eisena nuo senosios Rotušės aikštės pro Tčevo miesto savivaldybę. Šventės dalyvių eilė vingiavo siauromis miesto gatvėmis į miesto stadioną, kur vyko didžioji dalis renginių.

D.Menkutė audė juosteles, lietuviškų audimo staklių galimybes demonstravo R.Šalčiuvienė.

Konferencijoje Tčeve G.Giedraitytė (dešinėje) pristatė Klaipėdos kultūrinę situaciją.

R.Šalčiuvienė audimo stakles pasistatė greta amatininkų trobelės.

„Kuršių ainiai” į Tčevo miesto stadioną atžygiavo su savo kolektyvo ir Klaipėdos vėliavomis.

16 Durys

KLAIPĖDA 2006 birželio 28 d., TREČIADIENIS

Nykstančios ribos: Lietuva – menas – Amerika DALIA BIELSKYTĖ

Šių metų birželio 2-oji – svarbaus lietuvių fotomenininkų proveržio į pasaulinę kultūrinę erdvę data. Tądien Niujorke (JAV) Lietuvoje gerai pažįstama fotomenininkų trijulė TTL – Remigijus Treigys, Gintautas Trimakas, Arvydas Lukys – drauge su trimis amerikiečiais kolegomis (Beatrice Valdes Paz, Christoper Myers, Colby Caldvel) pristatė savo darbus parodoje „Nykstančios ribos“ („Vanishing boundaries“).

Paroda, veiksianti šešias savaites, atidaryta Niujorko širdyje, Manhetene, privačioje galerijoje. Jos šeimininkė ir parodos kuratorė Nailya Alexander, ypač besidominti šiuolaikine fotografija, jau keletą metų bendravo su Lietuvos fotomenininkais, kol šis globalus projektas virto kūnu.

Meno parodų kuratorė ir kritikė iš Vašingtono Sarah Tanguy taip apibrėžė parodos koncepciją: „Neįvardinti, neatpažįstami, saviti vaizdai „Nykstančiose ribose“ gyvena nežinomu laiku, nežinomoje vietoje, išslysdami iš įprastų daiktiškų ribų. Ar tai praeities, ar dabarties ar tolimos ateities objektai? Visi klausimai apie vietą ir laiką išsisklaido minkštame neapibrėžtumo rūke. Autorių pasąmonės proveržiai sukuria naujas vagas žiūrovų vaizduotės tėkmei – išgyvenama fizinės realybės erozija ir transformacija į gyvą metaforą, kurioje realių objektų pėdsakai vos žymūs“.

Apie kelionę, parodą ir įspūdžius, patirtus dangoraižių mieste Niujorke, pasakoja vienas iš parodos dalyvių – Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkas Remigijus Treigys.

– Kokia šios parodos priešistorė?

– 2005 metais mes (Remigijus Treigys, Gintautas Trimakas, Arvydas Lukys) parašėme projektą ir gavome CEC ARTSLINK stipendiją, kuri yra skiriama Europos menininkams, kad surengtų parodą Jungtinėse Amerikos Valstijose. Ši stipendija ne

Plaukiant laivu aplink Manheteno salą, prieš akis išnyra visa miesto giganto didybė.

tik suteikia galimybę dalyvauti parodoje, bet ir pažinti Jungtines Amerikos Valstijas, mūsų atveju – Niujorką.

Gyvenome šiame mieste dvi savaites.

– Ar Niujorke buvai pirmą kartą? Kokius įspūdžius patyrei?

– Taip, Niujorke buvau pirmąkart. Įspūdingas miestas. Labai daug visko: triukšmas, garsas, judesys.

Niujorke jautiesi kaip kalnuose – nejauti atstumų, dangoraižiai sukuria keistą erdvės pojūtį. Vaikščiojome, bandėme pažinti miestą, aplankėme daug galerijų, ruošėme parodos „Nykstančios ribos“ ekspoziciją. Nebuvo jokios specialios programos – tik laisvas buvimas. Galerija mums suorganizavo kelionę laivu aplink Manheteno salą. Tai buvo puiki galimybė pamatyti Niujorką iš toliau. Ši išvyka paliko didžiulį įspūdį: vaikščiodamas gatvėmis nematai tos miesto giganto didybės.

Pats Niujorkas labai įvairus: gali pasijusti esąs Italijoj, o už dešimties minučių - kinų kvartale, ar Lotynų Amerikoje. Kontrastų miestas!

Vieną vakarą svečiavomės lietuvių bendruomenėje. Susirinkome bendruomenės namuose prie bažnyčios, draugiškai pabuvome, pasišnekėjome. Tuose namuose labai įdomi dvasia – lyg būtų laikas sustojęs. Visa aplinka tarsi... smetoniška.

– Pats vadovauji Foto-

grafijos galerijos veiklai.

Kokios Niujorko meno galerijos?

– Galerijos Niujorke griežtai specializuojasi ne tik pagal meno rūšis, bet ir pagal stilius... Galerija, kurioje vyko mūsų paroda, eksponuoja vien fotografiją – jokių meno kokteilių. Galerijos savininkė ir parodos kuratorė Nailya Alexander pati atsirinko parodai ir autorius, ir darbus. Jos sritis – šiuolaikinė, tolima nuo reportažo fotografija.

Atidarymai ten kitokie negu pas mus. Jokios ceremonijos, jokio oficialaus pristatymo ar aptarimo. Sueina žmonės, lankantys parodas, menotyrininkai. Tačiau ten parodos aprašymas spaudoje – didelis įvykis, didelė garbė. Galerijų daug, renginių daug – sunku nustebinti.

Kvietimuose nurodoma, kad vernisažas vyks nuo tokios iki tokios valandos, visi norintys tuo metu gali apsilankyti, susipažinti su autoriais, išgerti taurę vyno.

Paprastai viename pastate būna ne viena galerija (mūsų parodos atidarymas vyko tikrame galerijų name!), tad žmonės taip ir migruoja iš vieno atidarymo į kitą.

– Ar yra Niujorke bohema?

– Yra, tokia savotiška (šypsosi). Vieną vakarą mes „tikrinome“ Niujorko galerijas. Tuo metu vyko gal 20 parodų atidarymų! Kol visus aplankai, pasivaišini...

– Kaip po tokio „parodų lankymo turo“ atrodė svarbiausias – jūsų pačių parodos – atidarymas?

– Parodos atidarymo metu nebuvo jokių oficialių kalbų. Į mūsų parodą buvo atvykęs menotyrininkas iš Vašingtono, Lietuvos generalinis konsulas Niujorke Mindaugas Butkus, šiaip daug žmonių, taip pat ir lietuvių. Pagal niujorkietišką parodų tradiciją oficialiai nebuvome pristatyti, bet galerijos šeimininkė ir parodos kuratorė Nailya supažindino mus su, anot jos, „reikalingais žmonėms“: kolekcininkais, kritikais, valdininkais.

Gėlių niekas nenešė, tačiau buvo malonūs: prieina, pagiria, domisi, varto katalogus.

Beje, vieną mano katalogą pavogė. Galerijos šeimininkė buvo labai nepatenkinta (juokiasi).

Man pačiam paroda patiko, ji buvo labai įdomiai sukomplektuota. Palyginti nedidelė galerijos erdvė buvo labai įdomiai užpildyta šešių skirtingų autorių fotografijomis bei videoinstaliacijomis (Alvydo Lukio ir Colby Caldvel). Žmonės, atėję į parodą, sakė – gražu.

Beje, atidarymo dieną pliaupė siaubinga liūtis.

– Kokiais darbais pats prisistatei Niujorko publikai?

– Atvežiau į parodą po keletą darbų iš serijų „21 diena Berlyne“ ir „Paskutinė diena Venecijoje“, keletą

G.Trimakas ir R.Treigys tarp Niujorko dangoraižių jautėsi kaip kalnuose.

pavienių fotografijų. Galima sakyti – prisistačiau peizažais. Specialiai parodai darbų nekūriau. Juos iš mano anksčiau sukurtų atsirinko parodos kuratorė Nailya Alexander.

Po parodos mus pakvietė į svečius viena Niujorko architektė. Pavakarojome kukliai. Ten nėra tokios tradicijos atidarinėti parodą iki ryto.

– Kokios naudos gali tikėtis Klaipėda iš to, kad LFS Klaipėdos skyriaus pirmininkas buvo Niujorke?

– Ne tik Klaipėda, bet ir Lietuva – kitais metais planuojama šią parodą parvežti į Vilnių. Tačiau tai ne mano nuopelnas. Aš asmeniškai aptariau galimybę kitąmet klaipėdiečius nudžiuginti didele ir įdomia Vašingtono universitete fotografiją dėstančio fotomenininko Colby

Trijų fotomenininkų iš Lietuvos paroda “Nykstančios ribos” atidaryta Niujorko širdyje, Manhetene, privačioje galerijoje.

Caldvell paroda. Tai tikrai labai saviti darbai, ekspozicija būtų stulbinanti.

– O pats? Ar praturtėjai tik eilute kūrybinėje biografijoje, ar gavai ir daugiau? Gal galime tikėtis parodos „Keturiolika dienų Niujorke“?

– Ne, tokios parodos nebus. Aš ne iš tų, kurie vaikšto po miestą su fotoaparatu.

Tiesa, su „muiline“ kiek pafotografavau: aš prie dangoraižio, aš prie skulptūros – kaip tikras turistas.

O praturtėjau nauja patirtim. Savo akimis pamačiau Ameriką. Nors žmonės ten tokie pat kaip mes, tačiau dvasia kita. Kitas pasaulis.

Aš jau nekalbu apie laiko skirtumą (juokiasi). Niujorkas kaip magnetas – atrodo, jau pavargai, bet vos grįžęs namo vėl nori atgal, į Niujorką, dar nors truputį pabūti...

Nuotraukos iš Remigijaus TREIGIO albumo