2006 07 26 durys

REMIA

2006 liepos 26 d., TREČIADIENIS Redaktorė Rita BOČIULYTĖ • Tel. (8 46) 39 77 29 • El. paštas rita@klaipeda.daily.lt • www.durys.daily.lt

Meno leidinys (134)

Lūžiai ir slaptavietės Nors ir vasara, kultūrinis gyvenimas nėra apmiręs – menininkai renkasi prie Baltijos jūros ir diskutuoja, keičiasi idėjomis.

Liepos 15-22 dienomis Nidoje vyko X tarptautinis Tomo Mano festivalis „Kultūros kraštovaizdžiai. Miestai po lūžio: Klaipėda, Kaliningradas, Gdanskas“.

Festivalio „Žodžio programoje“ dalyvavo literatūros teoretikas, kritikas Jurgenas Mantėjus (Vokietija), rašytoja bei režisierė Ula Lachauer (Vokietija), istorikas Jurijus Kostjašovas (Rusija), rašytojas Zbignevas Šimanskis (Lenkija) bei klaipėdietis rašytojas Gintaras Grajauskas, kurio pranešimą „Mano miestas“ galima paskaityti šiandien „Gintaro lašuose“.

Liepos 23-iąją taip pat prie Baltijos jūros, bet jau Arenshope (Vokietija) vyko tarptautinis projektas „Slaptavietės“, kuriame dalyvavo tapytojai, grafikai, skulptoriai, fotografai, kompozitoriai iš Vokietijos, Suomijos ir Lietuvos.

Lietuvos delegacijoje buvo rašytojai vilnietis Eugenijus Ališanka ir klaipėdietis Gintaras Grajauskas, dalyvavę skaitymuose, vykusiuose meno parodos atidarymo metu. „Slaptaviečių“ idėja – menų bendradarbiavimas ir sintezė, kuriant meno objektus bei muzikines kompozicijas pagal šešių poetų iš trijų šalių eilėraščius“, - sakė G.Grajauskas. Jo poezija tapo įkvėpimo šaltiniu Karolinai Bajer ir Nanajai Suzuki iš Vokietijos. Dailininkė ir fotografė improvizavo G.Grajausko eilėraščio „Statau barikadą...“ tema.

Gavo „Meistro kepurę“ Gegužės mėnesį Lietuvoje įvykusios grafikos meno bienalės „Now art now future. Freedom / Rytoj yra dabar.

Laisvė” atsakomasis vizitas Sankt Peterburge po ilgos pertraukos pristatė mūsų šalies grafikos meistrus Rusijos kultūros sostine tituluojamame mieste.

III tarptautinei grafikos bienalei „Baltosios naktys” kuratoriai kaunietė menininkė Jūratė Rekevičiūtė ir klaipėdietis menotyrininkas Ignas Kazakevičius pateikė 9 autorių kūrinių kolekciją.

Parodoje dalyvavo Lida Dubauskienė, Kęstutis Grigaliūnas, Eglė Kuckaitė, Evaldas Mikalauskis, Jūratė Pikčilingytė, Jūratė Rekevičiūtė, Egidijus Rudinskas, Eglė Vertelkaitė ir klaipėdietis Anatolijus Klemencovas.

Sankt Peterburgo Maniežo erdvėje surinko per 600 autorių. Lietuvius pristatė generalinis konsulas Sankt Peterburge Eitvydas Bajarūnas. Ši bienalė įtraukta į XIV tarptautinį menų festivalį „Master Klass”. Jo metu per vieną mėnesį peterburgiečiai kasmet išvysta aukščiausio lygio įvairių meno sferų projektus,

Romualdas INČIRAUSKAS. Didžioji kopa. 2006 m. Aliejus, drobė, 100x80 cm. individualius žinomų vietos menininkų pasirodymus, atskirai pristatomas užsienio autorių programas. Tai tapyba ir skulptūra, teatras ir muzika, kompiuterinis dizainas, aukštoji mada ir reklama.

Vadinamieji master klassai turi ir tiesioginę išraišką – meistriškumo pamokas, kurias vedantis meistras pristato savo autorinę techniką, moko ja dirbti kitus menininkus.

Ypatingiems menininkams projekto prezidentas – Ermitažo direktorius M.B.Piotrovskis asmeniškai įteikia aukščiausią meistriškumą išreiškiantį apdovanojimą – stebuklingą „Meistro kepurę”, kurią išsiuvinėjo mūza - Magarita. Šie to paties pavadinimo M.Bulgakovo romano ir naujausios jo ekranizacijos veikėjai festivalyje įkūnija kūrybos dvasią. Šio jau kultiniu tapusio filmo režsieriui M.Bortko šiemet šis apdovanojimas buvo įteiktas pirmajam.

Bienalės atidarymo dieną „Meistro kepure” pagerbta J.Rekevičiūtė. Ji Peterburgo publiką intrigavo iš second hando (korsetų, body ir pan.) pagamintų klišių erotiškumu ir reljefiniais, regis, dar kūno šilumą išsaugojusiais atspaudais.

Ieško Mažosios Lietuvos

Grafikę J.Rekevičiūtę pasveikino III Sankt Peterburgo grafikos bienalės „Baltosios naktys“ kuratorė J.Fedina.

Liepos 6-ąją Šilutės muziejuje (Lietuvininkų g. 4, Hugo Šojaus dvaras) atidaryta Prano Domšaičio tapybos paroda.

Tai vienas iš Šilutės muziejaus įgyvendinamo projekto „Mažosios Lietuvos studija“, kurį remia Klaipėdos apskrities viršininko administracija ir Šilutės rajono savivaldybė, renginių. Parodoje eksponuojami 14 tapytojo ekspresionisto P.Domšaičio paveikslų iš jo vardo galerijos Klaipėdoje fondų. Jie atspindi svarbiausius dailininko kūrybos etapus – nuo ankstyvųjų, Vokietijoje ir Austrijoje sukurtų peizažų, natiurmortų iki Pietų Afrikos Respublikoje nutapytų figūrinių kompozicijų, egzotiško krašto vaizdų.

Paroda Šilutės muziejuje veiks iki rugpjūčio pabaigos.

2001-aisiais Klaipėdoje atidarius nuolat veikiančią dailininko kūrybos ekspoziciją, P.Domšaičio paveikslai jau buvo eksponuoti parodose Vokietijoje – Diuseldorfe (2004) ir Dachau (2005). Ši paroda – pirmoji, kurią, bendradarbiaudama su Šilutės muziejumi, LDM Prano Domšaičio galerija surengė Lietuvoje.

Atidarymo metu LDM Prano Domšaičio galerijos Klaipėdoje vedėja Kristina Jokubavičienė perskaitė pranešimą „Mažosios Lietuvos dailė ir Prano Domšaičio kūryba“.

Kitas projekto „Mažosios Lietuvos studija“ renginys – tapybos pleneras „Mažosios Lietuvos beieškant“, prasidėjo Šilutėje liepos 21-ąją. Plenero dalyviai iš Vilniaus – tapytojų grupė „Anabasis” ieško ir tapybos darbuose fiksuoja dar išlikusius krašto istorijos, kultūros, architektūros ženklus, o liepos 29-ąją H.Šojaus dvare bus atidaryta plenero metu sukurtų paveikslų paroda.

Laboratorija Kintuose Kintuose dailininkai ir muzikai susibūrė į 4-ąją tarptautinę emalio meno ir muzikos laboratoriją „Pamario ženklai“. Šiandien 18 val. „Pamario ženklų“ iškilmingame atidaryme bus pristatyta emalio juvelyrinė kolekcija iš Rusijos, vyks muzikinės grupės „Pamario ženklai“ pirmasis improvizacinis vakaras.

Kaip pasakojo Kintų Vydūno kultūros centro direktorė Rita Tarvydienė, į emalio ir muzikos laboratorijos „Pamario ženklai“ kūrybines dienas susirinko metalo emalio meistrai iš Lietuvos, Rusijos, Estijos ir JAV. Šiemet pirmąsyk „Pamario ženkluose“ dalyvaus ir muzikai. Pakviesti vilniečiai kompozitoriai A.Balsys ir G.Laurušas, būgnininkas E.Genys ir klaipėdietis gitaristas E.Jonavičius.

Dailininkai ir muzikai 12 dienų kurs ir improvizuos drauge.

Emalio ir muzikos laboratorijos kūrybinės dienos Kintų Vydūno kultūros centre (Šilutės

raj.) baigsis rugpjūčio 5-ąją naujos emalio kolekcijos „Pamario ženklai“ parodos pristatymu ir muzikinės laboratorijos improvizacine programa.

Iki tol laboratorijoje svečiai laukiami kasdien. Čia bus galima pamatyti, kaip meistrų rankose gimsta meno kūriniai iš emalio, nuolat veiks Rostovo (Rusija) meistrų emalio darbų paroda-pardavimas, skambės muzikinės improvizacijos „Pamario ženklų“ tema. „Pamario ženklus“ organizuoja VšĮ Kintų Vydūno kultūros centras, remia Šilutės rajono savivaldybė, Klaipėdos apskrities viršininko administracija ir Lietuvos Respublikos kultūros ir sporto rėmimo fondas.

Japonijos legenda Rugpjūčio 4-ąją 16 val. Lietuvos dailės muziejaus Prano Domšaičio galerijoje Klaipėdoje (Liepų g. 33) bus pristatyta Japonijos fondo kilnojamoji paroda „Šiuolaikinių Japonijos dailininkų parafrazės Tošiusajaus Šiaraku (XVIII a.) grafikos tema“.

Tošiusajus Šiaraku (Toshusai Sharaku) - paslaptingas XVIII a. japonų grafikos meistras, kuris šiandien yra tikra Japonijos legenda, jo kūriniai pripažinti nacionaline vertybe.

Parodoje bus eksponuojami T.Šiaraku sukurti Kabuki teatro aktorių portretai (reprodukcijos) ir šiuolaikinių japonų dailininkų grafikos, skulptūros, keramikos, plakato kūriniai, įkvėpti didžiojo tėvynainio kūrybos.

Japonijos fondas ir Japonijos ambasada po Europą keliaujančiai parodai Lietuvoje pasirinko Klaipėdą. Į mūsų miestą ji atvežama iš Liuksemburgo, o toliau persikels į Afrikos žemyną, Ganą.

Paroda pradeda kultūros renginių ciklą, skirtą diplomatinių santykių tarp Lietuvos ir Japonijos atkūrimo 15 metų sukakčiai paminėti.

2 Durys

KLAIPĖDA 2006 liepos 26 d., TREČIADIENIS

Penktoji „Vargonų vasara” baigėsi Klaipėdoje

A.J.Lukoševičiaus diriguojamas Klaipėdos universiteto Menų fakulteto kamerinis orkestras garbingai užbaigė 6-ąjį „Vargonų vasaros” festivalį.

Vytauto LIAUDANSKIO nuotraukos

DAIVA KŠANIENĖ

Penktasis tarptautinis “Vargonų vasaros” festivalis, pajūryje (Klaipėdoje ir Nidoje) vykęs birželio 25 - liepos 7 dienomis, baigėsi įdomiu ir puikiu koncertu Klaipėdos universiteto Koncertų salėje - įvairiapusišką programą atliko mūsų uostamiesčio atlikėjai.

Vainikavo festivalį

Festivalio organizatorių, pirmiausia vargonininko, renginio įkvėpėjo ir rengėjo Balio Vaitkaus, gestas – garbingą baigiamąjį (13ąjį) koncertą „atiduoti” klaipėdiečiams – liudija didelę pagarbą miestui, kuriame vyksta iškilus renginys, jo žmonėms bei atlikėjams. Juk festivalyje dalyvavo garsūs vargonų virtuozai iš Latvijos, Belgijos, Vokietijos, Austrijos, Rusijos, Lietuvos ir kt.

Baigiamasis koncertas tarsi apibendrino pagrindines festivalio idėjas bei siekius, t.y. programos pasižymėjo retai Lietuvoje (juolab Klaipėdoje) skambančių kūrinių gausa bei vargonų muzikos klasikos šedevrais. Be to, festivalį praturtino kitų instrumentų at-

likėjų virtuozų bei orkestro dalyvavimas.

Aidėjo pakiliai

Šios tendencijos buvo ypač akivaizdžios baigiamajame koncerte. Jį Klaipėdos universiteto Menų fakulteto kamerinis orkestras (dirigentas A.J.Lukoševičius) pradėjo baroko epochos vargonų muzikos genijaus J.S.Bacho įspūdingu choralu, kurį kameriniam orkestrui aranžavo žymus vokiečių kompozitorius M.Regeris. Nuostabusis choralas salės skliautais aidėjo pakiliai ir įspūdingai, „duodamas toną” koncerto rimčiai bei emocionaliai nuteikdamas klausytojus.

Natūraliai į programą įsipynė populiarioji V.A.Mocarto „Mažoji nakties muzika” (1787) kameriniam orkestrui (festivalio dėmesys ir duoklė genijaus 250osioms gimimo metinėms). Žvali, energinga pirmoji dalis (Allegro) skambėjo šventiškai; atlikėjai pasiekė reikiamo kontrasto tarp fanfarinės įžangos motyvo, grakščios pagrindinės temos bei gracingos šalutinės. Antrosios dalies (Romansas. Antante) nuolat pasikartojanti lyrinė, švelni

tema gražiai derėjo su antruoju trumpu aktyvios ritminės pulsacijos motyvu. Trečioji dalis (Menuetas. Allegretto) praskriejo grakščiai, tarsi džiugus, nuotaikingas jausmų šuoras. Kupina nevaržomo džiugesio ir humoro ketvirtąja dalimi (Rondo. Allegro) orkestras pakiliai ir sklandžiai užbaigė kūrinį.

Skambėjo pirmąsyk

V.A.Mocartas neaprėpiamas ir mįslingas kompozitorius. Jo kūryba gali būti ir yra įvairiai bei skirtingai suvokiama ir atliekama. Šį kartą orkestras ir dirigentas nemirtingąjį kūrinį interpretavo stilingai, autentiškai jausdami mocartišką muzikos dvasią. Vis dėlto kai kuriose vietose orkestras skambėjo kiek grubokai, pernelyg energingai bei „audringai”.

XX a. ispanų kompozitoriaus J.Turinos kompozicija „Toreodoro malda”, pirmą kartą skambėjusi Klaipėdoje, sukėlė didžiulį publikos susidomėjimą.

Ispaniškų šokių ir dainų motyvais pagrįstame kūrinyje įstabiai derėjo ugningi ritmai, uždegančios intonacijos ir susikaupimo momentai. Dirigentas, puikiai

Klaipėdietės solistės E.Paradies vargonavimas pasižymėjo virtuoziškumu.

pajutęs savitą J.Turinos veikalo nuotaiką bei stilistiką, dirigavo temperamentingai, tiksliai.

Orkestras „pakluso” taikliems ir tiksliems A.J.Lukoševičiaus mostams.

Su stiliaus pojūčiu

Koncertą, o kartu visą „Vargonų vasaros 2006” festivalį užbaigė ypatingai įspūdingas XIX a. pabaigos vokiečių kompozitoriaus romantiko J.G.Rheinbergerio Koncertas vargonams ir orkestrui g-moll, op. 177. Jį atliko klaipėdietė vargonininkė, docentė E.Paradies ir pučiamųjų instrumentų grupe papildytas kamerinis orkestras. Prieš Antrąjį pasaulinį karą Klaipėdoje dažnai skambėję J.G.Rheinbergerio kūriniai dabar pamažu grįžta į mūsų koncertų sales. To jie verti.

Atliktasis vargonų Koncertas pasižymėjo romantiniu polėkiu, turtinga orkestruote, įdomiu ir savitu vargonų bei orkestro partijų derinimu. Koncertų salės erdvę užpildė didinga, jaudinanti, pakili muzika.

Dirigento A.J.Lukoševičiaus „vedamas” orkestras ir solistė-vargonininkė grojo įkvėptai

(nežiūrint didelio karščio salėje): romantinis polėkis sklido iš pirmosios dalies (Grave), jausminga lyrika - iš antrosios (Antante), iškilminga didybė - iš trečiosios (Con moto).

E.Paradies, pastaruoju metu daug koncertuojančios Lietuvoje ir užsienyje, dėstančios meistriškumo kursuose Greifsvalde (Vokietija) ir kitur, vargonavimas pasižymėjo virtuoziškumu, puikia manualine bei pedaline technika taip pat šio, dar mažai žinomo kompozitoriaus muzikos stiliaus pojūčiu.

Lauksime šeštojo

Pasibaigęs penktasis „Vargonų vasaros-2006” festivalis suteikė klausytojams daug malonių sąlyčio su didinga vargonų muzika akimirkų.

Klaipėdai, turinčiai tokius puikius koncertinius vargonus, panašūs festivaliai labai reikalingi.

Todėl tikime, kad kitais metais įvyks šeštasis „Vargonų vasaros” festivalis. Organizuoti juos labai sunku. Norisi palinkėti festivalio organizatoriui, jo sielai, vargonininkui B.Vaitkui ištvermės, sėkmės ir jėgų likti ištikimam savo idėjai.

Nepakartojamas muzikinės fantazijos šou DANGUOLĖ VILIDAITĖ

Audringai ir įsimintinai – su dviem Lietuvos muzikos korifėjais baigėsi antrasis Klaipėdos koncertų salės sezonas.

VšĮ „Muzikos magija“ liepos 7-ąją klaipėdiečiams pristatė dvi pirmojo ryškumo žvaigždes – Vladimirą Čekasiną (saksofonas) ir Petrą Geniušą (fortepijonas) – nepakartojamą muzikinės energijos ir fantazijos prasiveržimą.

Programoje taip pat dalyvavo Brigita Bublytė (vokalas) ir Goda Loranavičiūtė (judesys).

Įsiveržė į klasiką

„Įsiveržimas į klasiką“ (toks programos pavadinimas), „muzikinė diversija“, arba, kaip koncerto metu ne kartą replikavo pats V.Čekasinas, „muzikos ieškojimas“ vyko pirmojoje koncerto dalyje, o mes, klaipėdiečiai, tapome pirmaisiais šio virsmo liudininkais ir vertintojais.

Klasika suskambo naujai

- kitas ritmas, kitas muzikos alsavimas. Gal ne toks subtilus ar rafinuotas (šiame projekte), bet ne mažiau įtaigus, kartais groteskiškas ir net labai uždegantis, ekspresyvus.

Stebino apgalvota, labai nuosekli, net, sakyčiau, „geležinė“, nors ir suverta iš daugelio skirtingo charakterio epizodų, kompozicijos struktūra (ne veltui V.Čekasinas kartais vadinamas racionaliu muzikos architektu).

Akademinių kompozitorių K.Debiusi, B.Bartoko, A.Piarto, ir S.Prokofjevo įvairiai derinami kūrinių fragmentai, atliekami P.Geniušo, tuoj pat buvo imituojami, tarsi po kaulelį narstomi ir jau naujai interpretuojami džiazo maniera saksofonu. Šiam žaidimui „nepasidavė“ tik J.S.Bacho partitos citata.

Dialogas ir varžybos

Šiek tiek intrigos projektui suteikė diaprojektoriaus ekrane rodomos natos, – kad klausytojai galėtų ne tik gir-

dėti, bet ir matyti atliekamus kūrinius, labiau dalyvautų vyksme.

Taip pat įdomią prasmę įgavo ant P.Geniušo galvos pritaisytas žibintuvėlis. Nežinau, ką jis reiškė, greičiausiai jau minėtą „muzikos ieškojimą“ – natose, fortepijono klavišuose ir net sau po kojom. Įspūdis neblogas ir būtų buvęs dar geresnis, jei ne pernelyg ryškus scenos apšvietimas. Bet tai jau smulkmenos, nes nuo pat pirmųjų koncerto minučių visus patraukė klasikos ir džiazo dialogas, dviejų charizmatiškų asmenybių varžybos ir nepakartojamas virtuoziškas muzikavimas.

Free ir action

Antroji koncerto dalis – nedidelė japoniška drama free džiazo ir action teatro stiliumi, manyčiau, publikai buvo suprantamesnė.

Kompozicijos centras – V.Čekasino žaidimas japoniškomis temomis, jį taikliai papildė visi kiti

Koncerte Klaipėdoje V.Čekasinas ir P.Geniušas pademonstravo nepakartojamą muzikinės energijos ir fantazijos prasiveržimą. Nerijaus JANKAUSKO nuotraukos

šio projekto dalyviai, fortepijono, balso ir judesio improvizacija. Žavėjo P.Geniušo sugebėjimas darniai pritapti prie šios, jau ne viename projekte kartu dalyvavusios grupės.

Čia buvo visko ir daug.

Tik gaila, kad kai kurie teatriniai momentai koncertų salės erdvėje įgavo neišbaigtą ar primityvų atspalvį. Nors labai merginos stengėsi išjudinti publiką,

jos įtraukti į bendrą vyksmą nepavyko – publika nepasidavė.

O bisui – vitališkas S.Prokofjevo sonatos fragmentėlis, atliktas V.Čekasino ir P.Geniušo.

Durys 3

KLAIPĖDA 2006 liepos 26 d., TREČIADIENIS

Didysis atidarymas: publika užkibo ant kabliuko

Atnaujinti rūmai sutraukė kaip reta didelę minią publikos.

RITA BOČIULYTĖ

Liepos 21-ąją po kapitalinio remonto iškilmingai atidaryti Klaipėdos dailės parodų rūmai lankytojus masina naujumu ir dviem šiuolaikinio meno parodomis. Į vernisažą susirinko kaip reta daug publikos, akivaizdu, užkibusios ant daug žadančio jauko.

Po rekonstrukcijos spindinčiame antrajame rūmų aukšte pristatytas iš Švedijos atkeliavęs tarptautinis projektas „Laiko ženklai“, pirmajame aukšte ir Baroti galerijoje - trečioji „Akvariumo“paroda, kurioje „nardo“ Lietuvos menas.

Laiko ženklų studija

Atvira „Laiko ženklų“ diskusija vyksta 21 menininko iš aštuonių pasaulio šalių - Švedijos, Vokietijos, Slovėnijos, Japonijos, Kinijos, Mozambiko, JAV ir Lietuvos kūrinių kontekste. Tarp jų – ir klaipėdiečių dailininkų Dano Andriulionio, Romo Klimavičiaus, Virginijaus Viningo darbai. Jie solidžiai atrodo margoje tarptautinėje kompanijoje. „O kaip atrodo mūsų amžius?

Kokie mūsų įspūdžiai apie jį?

Kaip mes jį vaizduojame ir koks yra mūsų amžiaus įnašas į ateitį? Šie dalykai yra labai svarbūs grupei menininkų, puoselėjančių „Laiko ženklų“ idėją bei koncepciją“, - sakė parodos kuratorius Darius Vaičekauskas.

Anot jo, paroda byloja apie tuos laiko ir kultūrų ženklus, kurie mus supa kiekvieną dieną, prisiminimais grįžtame į praeitį, nešamės į savo širdis, komentuojame ar paprasčiausiai leidžiame dingti iš mūsų minčių net nepastebėtiems.

Menininkai iškelia šias idėjas, apsvarsto jas ir vaizduoja individualiuose darbuose.

Tai - gamtos, ekologiniai, globalizacijos, politines, socialines bei kultūrines problemas atliepiantys, kritiškai visuomenę stebintys, istorines sąsajas, mūsų laikmetį ir jo žmogaus jausenas studijuojantys ženklai.

Idėja suburti dailininkus, kuriuos sieja didelis noras įprasminti laiko ženklus, prieš kelerius metus kilo švedų menininkei Kajsai Haglund. „Projektas auga, prie jo prisi-

„Laiko ženklai“ intriguoja dailės žanrų įvairove.

jungia vis daugiau menininkų iš įvairiausių pasaulio šalių“, - džiaugėsi ji per vernisažą Klaipėdoje.

Iš čia rugpjūčio vidury „Laiko ženklai“ sugrįš į Švediją, paskui keliaus į Mozambiką, JAV, Rusiją.

Kaip žuvys akvariume

Klaipėdos Jūros šventei dedikuotą projektą „Akvariumas III”, kaip ir pirmuosius du 2001 ir 2003 metais, surengė Klaipėdos apskrities dailininkų sąjunga.

Pasak „Akvariumo III“ kuratoriaus Isroildžono Baročio, projekto dalyviams buvo suformuluotas uždavinys: netradicinėmis išraiškos priemonėmis interpretuoti jūrą (vandenį) - kaip konkrečią ar abstrakčią gamtos stichiją.

Parodoje 14 menininkų iš Klaipėdos, Kauno bei Vilniaus, kartu eksponuojantys savo kūrinius jūros ir vandens tema.

Vėlgi bene įdomiausi – klaipėdiečiai. „Akvariume III“ išradingai „nardo“ Jurgis Malinauskas, Andrius Petkus, Isroildžonas Barotis, Darius Vaičekauskas, naujais darbais imponuoja Vytas Karaciejus ir Virgis Bizauskas.

J.Jiang (Kinija) „Minčių istorijos“.

Jaukas meno gerbėjams

Menotyrininko Igno Kazakevičiaus teigimu, abu meno projektai – su jauku publikai. „Pirmiausia sveikiname Klaipėdos miestą ir jo po rekonstrukcijos atidarytus Dailės parodų rūmus su įkurtuvėmis!

Erdvė fizine prasme neišsiplėtė, bet šviesos čia tikrai padaugėjo, apšvietimo kokybė geresnė.

Parodų rūmai dabar suteikia viltį, kad, esant tokioms ekspozicinėms sąlygoms, bus galima atsivežti daugiau parodų iš užsienio“, - džiaugėsi menotyrininkas.

Tai, kas čia eksponuojama dabar, pasak jo, yra geras lietuviškas standartas – pirmajame aukšte, o „viršaus menas“ (antrajame aukšte) – tarptautinis projektas, pastaruoju metu Lietuvoje tokių daug. „Bet gal tai ir gerai, - svarstė I.Kazakevičius. - Smagu, kad dailininkų kūrinius pamato daugiau žmonių ir skirtingose šalyse“. „Laiko ženklus“ menotyrininkas įvertino kaip netolygų projektą, kuriame yra ir silpnokų,

Y.Ichinose (Japonija) „Tušas I-IX“.

ir stiprių darbų, inspiruojančių idėjas. „Įdomus V.Viningo tapybos darbas, - pastebėjo menotyrininkas. - Universalus autorius, galėtų sėkmingai būti eksponuojamas užsienyje. Galbūt tas abstraktus ekspresionizmas šiuo metu ne-

madingas, bet meninės kokybės požiūriu Viningo - stiprūs darbai. Žiūrėdamas į 2002-ųjų jo drobę svarsčiau, kaip keičiasi V.Viningo tapyba... Iš esmės didelių pokyčių nėra. Potencijos ir energijos – daug, betgi nepriversi menininko bėgti greičiau.“

Nerijaus JANKAUSKO nuotraukos

Gelbsti didelis formatas

„Akvariume III“ menotyrininkas išskyrė kelis autorius: „Man įdomiausi I.Barotis su instaliacija „Viename gale kablys“ ir A.Petkus su „Fosilija“, kurioje „įspaudė“... plastikinį butelį“.

Nukelta į 8 psl.

2006 liepos 26 d., TREČIADIENIS Redaktorius Gintaras GRAJAUSKAS • Tel. (8 46) 39 77 78 • El. paštas: grajauskas@airpost.net GINTARAS GRAJAUSKAS

Rašyti apie miestą, kuriame gyveni nuolat, į kurį grįžti po visų civilizuoto žmogaus žaidimų, niūrokai susimąstęs apie tokios egzistencijos prasmę, ir kuriam galiausiai su nebyliu sutikimu esi linkęs kada nors patikėti net ir savo vertinguosius palaikus, nėra lengva. Šitas buvimo kartu aktas laikui bėgant virsta susitapatinimu, kasdien įgaunančiu vis didesnio intymumo atspalvį. Rašyti apie savąjį miestą pamažu tampa ne ką lengviau nei viešai pasakoti apie savo gyvenimo dienų bendrakeleivę: negali sau leisti nei per didelio jausmingumo, kad publika, nepašvęsta į intymų judviejų bendrumą, nepradėtų droviai kosčioti, bet lygiai taip pat negali remtis vien sausa ir beaistre faktų kalba, tarsi preparuodamas kokį laboratorinį gyvį, prie kurio prisiartindamas tegali sau leisti vienintelį jausmą - įprastinį mokslininko smalsumą. Kiekvienąkart tokioje situacijoje rizikuoji pasirodyti esąs arba egzaltuotas juokdarys, arba beširdis monstras. Rašytojui tai, žinoma, anokia čia pirmiena, tačiau jei galima būtų rinktis, iš dviejų blogybių mieliausiai pasirinkčiau trečiąją – sintetiškąjį „ir viena, ir kita“ variantą, labiau atitinkantį modernųjį rašytojo mitą.

Komiškas monstras, siaubingas sapnų džiokeris – šiaip ar taip, daug gyvesnis ir daug tikroviškesnis tipažas. Žinoma, nepamirštant, jog kalbėdami apie tikrumą, kalbame apie tikrumą mitologijoje – atitikimą tam tikrai grifonų, chimerų ar vienaragių rūšiai.

Berašydamas staiga prisiminiau kitą kiek panašų tekstą, net ir perskaitytą šiek tiek panašioje situacijoje. 1931m.

Rotary klubo susirinkime Miunchene pranešimą apie Nidą skaitė Tomas Manas. Tekstas, kaip jau turbūt atspėjote, vadinosi „Mano vasarnamis“.

Puikus pavadinimas, iškart persergėjantis nuo hipertrofuotos egzaltacijos ar laboratorinio mokslingumo. Pranešime pati reikšmingiausia vieta skiriama Nidos briedžiams – jie netgi trumpai mitologiškai suklasifikuojami, tuo būdu puikiausiai įsiterpdami tarp grifonų, chimerų, šiuolaikinių rašytojų ir kitokių mitologinių pabaisų: „Pasakyčiau, kad tatai jaučio, arklio, elnio, kupranugario ir buivolo mišinys. Jų kojos labai ilgos, o ragai labai išsišakoję.“ Tomas Manas savo pranešime dar pamini kopas – kurios gal penkiskart aukštesnės nei Ziulto saloje – ir, žinoma, jūrą, nepamiršdamas subtiliai priminti apie klastingus Baltijos sūkurius, tykančius besimaudančiųjų.

Pranešime, besivadinančiame „Mano vasarnamis“, yra ir įstabi vieta, visu šimtu procentų atitinkanti pavadinimo diktuojamą tematiką.

Tai, tiesą sakant, lygiai vienas sakinys. Štai jis: „Nuo savo namelio iki didžiųjų kopų einame ne ilgiau kaip pusę valandos.“ Daugiau vasarnamio nė padujų – tačiau stebuklingu būdu visa panorama iškyla prieš mūsų akis.

Galėčiau prisiekti, jog skaitydamas matau ne tik Tomo Mano namelį, bet ir žnyples, gulinčias ant židinio atbrailos. Iš briedžių, kopų ir jūros staiga gimsta kita realybė; netikėtai išaiškėja, jog būtent tas kalbėjimas „visai ne apie tai“, kaip sakė kitas rašytojas,

Literatūros leidinys

Mano miestas Pranešimas, skaitytas X tarptautiniame Tomo Mano festivalyje

Raimundo URBONO nuotrauka

lietuvių poetas Vytautas Bložė, iš tiesų ir yra pats teisingiausias ir tiksliausias duotosios temos atskleidimas.

Tokio įkvepiančio pavyzdžio padrąsintas, galiu nesibaimindamas rašyti toliau – ir visa, ką aš beparašyčiau, bus apie manąjį miestą – net jei rašyčiau apie Romą, Jeruzalę ar Marso dykumas.

Taigi aš jums tiesiog papasakosiu apie savąjį miestą – apie tokį, kokį matau ir kokį tariuosi pažįstąs. Taip, aš jį savinuosi. Tokį, kokį matau tik aš vienas – vienintelį miestą, kuriame leidžiu vienintelį ir nepakartojamą savo gyvenimą – vieną iš nesuskaičiuojamos daugybės vienintelių ir nepakartojamų gyvenimų, vykstančių aplinkui mane. Be abejo, mano aprašomas miestas gerokai skiriasi ne tik nuo to oficialiojo, aprašyto kronikose ir istorinėse monografijose, bet ir nuo to, kurį savu vadina, vadino ir vadins bet kuris jo gyventojas, kasdien vaikštinėjantis savo paties susikurtomis trajektorijomis. Aš taip pat judu savo susikurta trajektorija savo paties susikurtame mieste – todėl net tikimybė, jog mes kada nors susitiksime akis į akį savo pačių istorijose yra ganėtinai menka. Bet kuris toks susitikimas yra retas ir nepakartojamas nuotykis. Būtent todėl mano pasakojimas ir įgyja šiokios tokios vertės: jei jį pasakotų kitas panašus vaikštinėtojas – su savo asmeninėmis trajektorijomis ir savo susitikimais, jis kalbėtų apie visai kitokį miestą. Išdėstytų jums savąją versiją apie savo susikurtą miesto modelį.

Bet gana apie tai – kad nebūčiau apkaltintas solipsizmu, švelnia šizofrenija ar gudriai užmaskuotu kvantinės psichologijos propagavimu.

Rašydamas mėginsiu naudotis tuo pačiu Tomo Mano patikrintu metodu, kuriuo vieninteliu turbūt ir galima naudotis kalbant apie intymumą, jo nebanalizuojant ir nesuvulgarinant.

Bandysiu kalbėti apie pašalinius dalykus – apie labai ilgas kojas ir labai išsišakojusius ragus, vildamasis, jog atidžiau įsižiūrėjus šiame išsišakojimų tankumyne bus galima išvysti ir šį tą daugiau: santūrų ir kiek drovų, nepapuoštą jokiomis įmantriomis

egzaltacijomis meilės išpažinimą.

Rašydamas apie savąjį miestą niekaip negaliu apeiti ir to, kurio akies tinklainėje ir šnervėse, ausų būgneliuose ir pirštų galiukuose šis miestas – ar, tiksliau sakant, subjektyvioji jo versija - buvo sutvertas: negalėsiu apeiti paties savęs. Nes mudviejų – mano ir miesto – biografijos tam tikru tarpsniu, prilygstančiu vienai akimirkai arba vienam žmogaus amžiui, priklausomai nuo to, iš kurios šios binarinės figūros pusės pažvelgsi, lemtingai sutapo. Šitame mieste aš negimiau – todėl privalėčiau laikyti save atkilėliu, kaip ir daugybė kitų jo gyventojų. Po karo Klaipėdoje apskritai buvo likę vos vienas kitas vietinis – dauguma karo audrų buvo nublokšti į Vakarus, nemaža dalis žuvo. Naujoji miesto istorija prasidėjo faktiškai nuo nulio – saujelės išlikusiųjų, klaidžiojančių griuvėsiuose. Netrukus miestas sulaukė naujų gyventojų – anuomet plačiai aptinkamos sovietinių nomadų genties, visad pasirengusios išplėsti savo gyvenamąjį arealą ir atsidanginti į naujas teritorijas kad ir iš pačios Kamčiatkos. Rusakalbių kariškių ir jūrininkų, partinių funkcionierių, komandiruotų statybininkų ir laisvųjų recidyvistų cechus kaipmat papildė ir šiam kraštui biologiškai artimesnės rūšys: nepatikliai į jūrą skersuojantys žemaičių valstiečiai, dar neblogai menantys prieškario turgus – ir kažkodėl visas tuntas atlapaširdžių dzūkelių, kažkurio didžiųjų sovietinių vizionierių potvarkiu importuotų pajūrin iš priešingo šalies krašto – Pietryčių Lietuvos. Kokią utopiją regėjo tas vizionierius, galima tik spėlioti. Gal partiniuose kabinetuose buvo nuspręsta, jog prie smėlynų įpratusiems dzūkams skurdokas pajūrio peizažas bus mažiau žeidžiantis žvilgsnį, o gal spėjamasis vizionierius pats buvo kilęs iš tų kraštų ir niekaip negalėdamas priprasti prie niūrių žemaičių bei įtarių rusų, kiekviename lietuvyje vis įžvelgiančių gudriai pasislėpusį fašistą, sumanė įsisteigti sau personalinę kraštiečių anklavą. Vienaip ar kitaip, komunikabilieji dzūkai

pajūryje iš tiesų aklimatizavosi be didesnių sunkumų, kai kurie netgi tapo garsiais to meto žvejais – kaip tuomet buvo madinga rašyti, jūrų artojais. Aklimatizavosi ne tik jie – po kurio laiko visa ši klajokliškai marga kompanija ėmė įgauti bendrų charakterio ypatumų ir net tam tikrų išvaizdos bruožų: savitą „jūrinę“ eiseną (net tie, kurie jūrą matydavo vien Melnragės paplūdimiuose) bei ypatingai, tam tikru būdu primerktas akis, maskuojančias giliai slepiamą pranašumą prieš visą likusią padermę – sausumos žiurkes. Taip gimė naujieji miestelėnai – jau nebe nomadai, o sėslieji miesto gyventojai, nejučia perėmę iš ankstesniųjų kartų tuos pačius uostamiesčio papročius ir manieras, tą patį bet kuriame pasaulio uoste sutinkamą išdidumo bei įžūlumo mišinį, vienodai lengvai užsiliepsnojantį tiek Marselio, tiek Roterdamo, tiek Klaipėdos smuklėse.

Jei jau priėjome prie šitos uosto smuklių mitologemos, tiesiog nuodėmė būtų atidžiau nepasižvalgyti šiame semantiniame lauke, kuriame būtinai aptiktumėme bebaimį jūrų vilką su pypke barzdoje, auskaru ausyje ir durklu užantyje. Pageidautume, žinoma, ir su medine koja. Ir su autentiškais dokumentais - piratų lobio žemėlapiu, o ne kokia banalia jūrininko knygele. Ypač pageidautume, jei būtume mažas berniukas, koks tuo metu buvau aš.

Sovietinis jūrininkas, tiesą sakant, ne visai atitiko etaloninį Stivensono ar Melvilio modelį. Tačiau kiekvienas jų galėjo papasakot ne vieną istoriją apie savąją kovą su Mobiu Diku – net jei tai buvo viso labo priekabus pirmasis kapitono padėjėjas politikos ir auklėjimo klausimais, to meto laivuose įkūnydavęs savo personoje visą galingą organizaciją, trumpai vadinamą KGB. Tokių istorijų girdėdavau daugybę – ir apie tolimus uostus, kuriuose visada šilta ir galima nieko neveikti (šią nuostabią istoriją prisiminus, mane iki šiol apninka nesuvaldomas Kelionių Šauksmas), apie galingas audras ir gudrius kapitonus, ir apie tamsiaodes gražuoles, besišaipančias iš tvarkingomis partinėmis kuopelėmis vaikštinėjančių sovietinių jūrininkų, stropiai prižiūrimų pirmojo kapitono padėjėjo, kad jį kur.

Gimtajame uoste iš jūrininkų šaipytis pageidaujančių nebuvo itin daug – juos gerbė, jiems pavydėjo ir jų prisibijojo. Net ir geltonsnapių Jūreivystės mokyklos kursantų, dar kaip reikiant jūros nemačiusių, privengdavo ir patys aršiausi miesto vyrukai. Anuomet gana įprastas akiai vaizdas - prie kavinės, aludės ar po miesto šokių žaibiškai įsiplieskiančios muštynės. Dažniausiai jose dalyvaudavo ir keletas jūreivių. Veikdavo pavydėtinai sutartinai ir tiksliai.

Du tikslūs, preciziškai ištreniruoti judesiai – ir uniforminiai diržai su masyviomis bronzinėmis sagtimis,

papuoštomis inkaru, apvynioti ant tvirto riešo, pradėdavo švilpdami skrosti orą. Baisus ginklas, niekuo nenusileidžiantis garsiajai patagoniečių bolai, anuomet paženklinęs ne vieno vietinio galijoto šonus.

Mano dėdė taip pat priklausė tai privilegijuotųjų kastai – buvo netgi ne šiaip koks jūreivis ar mechanikas, o patsai šturmanas. Jau vien patsai žodis ko vertas – šturmas, štormas, sturm-und-drangas; kažkas nenugalimai vyriško slypėjo šitoje žodžių magijoje, žvilgančiose paradinio kostiumo sagose ir tradicinėje jūreiviškoje bravūroje. Grįžę iš pusmetį trukusio reiso, jūreiviai pagal nerašytas tradicijas imdavosi siausti: trejetą parų šėldavo Klaipėdos knaipėse, lengva ranka taškydami sunkiai uždirbtus pinigus, o patys įžūliausieji po lukuliškų gertynių pas žmonas grįždavo trimis taksi automobiliais: vienu pas savąją Penelopę keliaudavo pats Odisėjas, kitu keliaudavo bagažas su visomis lauktuvėmis, o trečiajame ant galinės sėdynės išdidžiai važiuodavo jo uniforminė kepurė. Taip grįžta triumfatoriai.

Ką ten taksi – net kino teatruose tuos pusdievius aptarnaudavo be eilės, vien pamatę uniformą arba, jei pusdievis teikėsi atvykti incognito, jūreivio pažymėjimą. Su dėde šturmanu negaliojo jokie draudimai – pats irgi kuriam laikui pasijausdavai pusdieviu, bent jau iki tol, kol išseks stabiliausios anų laikų vaikiškos valiutos - kramtomosios gumos - atsargos. Kadangi jos turėdavai ne vieną bloką, o ir kramtoma ji buvo kapitalistiniam pasauliui nežinomu ir net sunkiai įsivaizduojamu būdu – iš burnos į burną, pamažu dingstant visiems skonio ir kvapo požymiams, leidžiantiems atskirti bananinę gumą nuo braškinės, kol galų gale kuris nors laimingasis savininkas jos netyčia nenurydavo, laimė tįso ir tęsėsi beveik amžinybę. Ko gero, tai ir buvo vienintelis anais laikais pagyrūniškai ant kiekvieno kampo afišuojamo brandaus socializmo požymis. Bendra kramtomoji guma. Savininkui likdavo siuzereniškoji pirmojo pakramtymo teisė – ir, be abejo, visų Brolių bei Seserų Kramtyme Pagarba ir Susižavėjimas.

Kai dovanos galų gale būdavo išsidalinamos, kai namai praturtėdavo šūsnimis Aladino lobių – džinsų, suknelių, sintetinių kilimų, pakabukų raktams su Santa Cruz de Tenerife vaizdais, kasetinių magnetofonų, atviručių su akį merkiančiomis pusnuogėmis filipinietėmis – o visa giminė nuo moksleivių iki senelės imtinai papildydavo savo garderobą prestižiniais plastikiniais maišeliais su „Wrangler“ džinsų reklama, gyvenimas galiausiai grįždavo į savo vagas. Teta kartais jau net rikteldavo ant dėdės, vis dažniau pamiršdama pusdieviškąją jo kilmę, kuri sausumoje pasirodydavo besanti ne kaži ko verta. Jūreivis sausumoje nenaudingas ir net komiškas, nelyg koks pelikanas vištų fermoje. Tačiau dėdė tik klastingai šypsodavosi, slėpdamas rankovėje kozirinį tūzą. Kol vieną dieną pajutęs, jog pusdievio autoritetas smuko iki grėsmingos padalos, tarsi tarp kitko tardavo tetai – na tai kaip, gal užeinam į boninę?

Nukelta į 12 psl.

Gintaro lašai 5

KLAIPĖDA 2006 liepos 26 d., TREČIADIENIS

Tezės, kurias turėtų apmąstyti kritika KLAUDIJUS KIRVUKAS

Prozininkė, dramaturgė, eseistė Tilė Vakarė (tikroji pavardė Liuda Jonušienė) balandžio mėnesį tinklapyje www.bernardinai.lt paskelbė tekstuką pavadinimu „Grafomanijos malonumai“. Berods praėjusį mėnesį „Šiaurės Atėnuose“ Castoras ir Polluxas publikavo autointerviu „Kritika turi būti kritiška“. Mikrorevuliucijoje dalyvavo Pelkių Vanda... Šliaužiojant knygų mugėje teko nugirsti, kad Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto „vėlių suolelis“ (pagyvenusios daktarės ir profesorės) staiga susirūpino padaręs amžiaus atradimą (!): literatūros kritika apsitarnauja pačią save, lindi eilinių skaitytojų neskaitomuose, bet recenzuojamuose (t.y. „prestižiniuose“) leidiniuose; apsikarstė terminologija, metodologija ir aspektais; nedalyvauja gyvajame literatūros procese. Na, atsibudo akademikės žiemą, bet, matyt, dar neatsikėlė, kadangi praėjus pusei metų po „atradimo“ jokių ypatingesnių poslinkių literatūriniame pasaulyje nematyti. Knygų upė teka, į ją liejasi fekalijos, o gamtosaugininkai tyli.

Nesu literatūrologas, bet su literatūra susijęs gana glaudžiai: nemažai skaitau, o ir rašančiųjų vieną kitą dešimtį pažįstu, todėl retkarčiais pasiseka nugirsti įdomių dalykų. Gandų skleisti nesiruošiu, vis dėlto mintimis apie literatūrą pasidalinti norėčiau. Juolab kad literatūra yra vieša. Kaip viešasis tualetas, miesto parkas ar bažnyčia. Žinant, kaip jautriai reaguoja kai kurie rašytojai į panašaus pobūdžio palyginimus, raginu giliai įkvėpti ir dešimt kartų mintyse sau pakartoti: „Tai tik palyginimas...

Tai tik palyginimas...“ Kiekvienas, įėjęs į literatūrą tampa viešas. Tampa mūsų visų nuosavybe. Taigi turėtų būti pasirengęs kritikai, ją mylėti, jos laukti ir vertinti ją. Deja, tik Santaros - Šviesos konferencijose (ir tai vykstančiose už Atlanto) oponentai draugiškai gali sėdėti prie vieno stalelio, gurkšnoti kavą ar vyną ir dalintis savomis tiesomis. Lietuvoje paprasčiau. Trenki į dūdą tam, kuris nepalankiai atsiliepė. Padovanoji saldainių

dėželę ar butelį viskio tam, kuris pagyrė. Galima ir dar paprasčiau.

Išvis nebendrauti arba atsakyti tuo pačiu: kritika į kritiką. Iltimi už dantį. Kai „Šiaurės Atėnai“ pradėjo spausdinti Castoro ir Polluxo knygų komentarus staiga visi sujudo: kažin kas tas ar tie?

Ką reikėtų „pamokyti“ ar kam paspausti ranką? Man, prisipažinsiu, visiškai nesvarbu, kas visa tai rašo. Atleidžiu netgi smulkųjį chuliganizmą ir chamizmą, kurio pasitaiko tekstuose, nes tie šeštadieniais pasirodantys rašinėliai yra laukiama atsvara bendrajai literatūros kritikos anemijai. Sėkmingas utriruotos kritikos pavyzdys.

Neseniai pasirodžiusios R. Legutko knygos „Tolerancija. Mintys apie griežtą valstybę, prigimtinę teisę, meilę ir sąžinę“ (Kronta, 2006) pirmasis sakinys toks: „Tolerancijos sąvokoje visuomet slypėjo kažkas mįslingo. Suponuodama, kad dera taikstytis su pažiūromis, kurių nemėgstame ir kurias laikome žalingomis, ji ėmė prieštarauti dviem visuotinai ir seniausiai pripažintiems principams: intelektualiniam, reikalaujančiam siekti to, kas tikra, gera ir teisinga, ir politiniam, reikalaujančiam artėti prie bendrų nuostatų ir neutralizuoti reiškinius, galinčius kelti pavojų visuomenės santaikai“ (P.7).

R. Legutko knyga, žinoma, gali pasiūlyti įdomių minčių pamąstymams, supažindinti su visuomenės raida ir paskatinti susipažinti su savimi, deja, nepadės atsakyti į klausimą, ką literatūrinėje kūryboje reiškia žodžiai „šūdas“, „kruštis“, „kekšė“ ir pan. Ar jie verti būti publikuojami? Ką apskritai iliustruoja žodžio egzistavimas? Kokią informaciją apie žmogaus prigimtį, jo gyvenimo būdą, visuomenės raidą jis suteikia? Žodžio reikšmė nėra baigtinė ir vienintelė – tai patvirtina homonimai, metaforos, Ezopo kalba... Leiskite nusišypsoti straipsnio „Kaip kalbame, taip ir gyvename“ autorei. Toli gražu ne. Be to, yra kur kas opesnių dalykų, apie kuriuos vertėtų kalbėti. Žodis buvo tik pradžioje, visa kita – tvanas, nukryžiavimas, genocidas, informacinė visuomenė ir t.t.

– atsirado po jo.

Sofistika tampa patogiu dalyku, kai nori atsargiai ir subtiliai apie ką

Jaunųjų kūrybos konkursas LAURA VARSLAUSKAITĖ

Geltona laukimo sraigė Tas laukimas jau į sąnarius Įlindo. Ir tūno ten.

Ir ėda iš vidaus Pro poras sunkias Prakaitu išrieda Įeina vėl. Tabako burbulais Po tris.

Raktus nuo tavo pasakos Turėjau. Bet prarijau Dabar ji auga manyje Ir žydi. Geltonai.

Prisiminimų stalčiuj.

Ir laikas karpo odą Man po akimis Bet aš kantri

Kasdien laukimą nuprausiu Kad dvokt neimtų…

Iš pasakos turiu geltoną sraigę Kai grįši (kažkada) Įvelsiu tau į plaukus Kad užaugintum. Geltoną Meilę Man.

Dūmų namai Sprogsti.

Dūmų kamuoliu įriedi Pievon šiurpulių Kur vaikai belyčiai Prausias giesmėmis Ir žaidžia domino Žmonių veidais Tvirtai sučiaupi lūpas

nors užsiminti, nurodyti ir „išlikti švarus“. Gal todėl ir ši gan netrumpa įžanga, vedanti prie kur kas tiesmukesnio pakalbio. Prie pokalbio su Pelkių Vanda. Kažkodėl neabejoju, kad siekiant dialogo ir pasirodė straipsnelis „Raštingieji beraščiai“. Tačiau (nors ir užkibau ant kabliuko) bergždžias reikalas to tikėtis pajūrio krašte. Netgi Didžiojoje Lietuvoje padorus literatūrinis polilogas nevyksta, o ką jau bekalbėti apie Klaipėdą! Ji – unikali! Unikali tuo, kad yra pasyvi. Kad adoruoja menkaverčius reiškinius, renginius, statinius.

Kad noriai „padeda“ išvažiuoti ir nenoriai įsileidžia (galėtumėte pakomentuoti, kiek galimybių nutūpti Klaipėdoje turi studijas baigę režisieriai, dailininkai, dainininkai, žurnalistai?). Kad verda savose sultyse... Klaipėda – toks miestas, kuriame reikia vaikščioti ant piršų galų, jog nepažadintum kokios nors sąjungos pirmininko, kultūrinės įstaigos vadovės ar garbaus rašytojo, paskutinį kartą literatūrinėje diskusijoje, konferencijoje ar kokiame nors viešame dispute dalyvavusio prieš 40 ar 50 metų. Pelkių Vanda yra naivi, jei tikisi, kad jos rašinėlis iššauks „literatūrinio rezonanso“ dvasią ir specialistus paskatins įdėmiau apžiūrinėti ir vertinti literatūros procesus ir „išsišokimus“. Štai apie ką galime drąsiai kalbėti ir kėsintis pasakyti tiesą, bet nesitikėti būti suprasti ir toleruojami.

Apie kritiką. Pasyvią, angažuotą, bailią - juk įdėmesnis žvilgsnis nesunkiai užfiksuos kelias litertūrines grupuotes, saistomas vienokių ar kitokių interesų. Toms grupuotėms – duetams ar kvintetams – priklausantys asmenys ir rašo vienas apie kitą. R. Černiauskas rašo apie J.Šikšnelį, pastarasis atsako tuo pačiu. R. Kmita vertina M. Valiuką, bet šis tuo pačiu neatsako, nes nerašo recenzijų (šiuo aspektu Kmitai nepasisekė). D. Sobeckis liaupsina Clandestinus, Clandestinusas verčia Sobeckį į rusų kalbą (ir kažkodėl tai daro prastai). M. Šidlauskas – rimtas, santūrus ir intelektualus kritikas – deja, niekada nebuvo perdėm produktyvus, o pastaruoju metu ir išvis pasitraukė į pogrindį.

O gaila. Kaip ir gaila, kad jis neatsisako pagražbyliauti abejotinos

Kad dūmai nesudiltų Šoki Į erdvę stogu Geltonu Kur visi Tartaro sodai Žieduose skandinas Į garsą Įsispraudi Kad nerastų niekas Bet visi pažintų Ir baltai sau vyzdžius Nudažai Kad nesiskirtum nuo Kitų O tarp krūtų Įspraudi smuiką Šokant nepamesti Jo griežimo Reikia Dūmų namuose Įtrauki Vėl Ir išpūti į erdvę Skrydžiui.

vertės knygelių pristatymuose.

Atsirado S. Kondratienė, drįstanti pažvelgti literatūrinei teisybei į akį, bet dingo N. Gaidauskienė, S. Simanaitienė. Kartais uodegėle per vandenį pliaukšteli J. Raudys arba kokią nors nesąmonę parašo literatūrologas, kurio pavardę paprastai priimta viešai nutylėti. Turime kritiką (plačiąja prasme) vienodai dėmesingą ir R. Rastauskui, ir J. Tarasevičiui. Arba vienodai nedėmesingą. Nereflektuojančią naujausių (apskritai) poezijos, prozos, teorijos knygų, neaktualizuojančią literatūrinio proceso problematikos. Jeigu jums tai atrodo normalu, tai aš, atleiskite, manau, kad tai yra anomalija.

Nesu nusiteikęs prieš rašančius žmones ir pritariu Tilei Vakarei, teigiančiai, kad „potraukis, net ir perdėtas, rašyti, kurti vis tiek yra šimtą kartų geriau, negu nieko nedaryti“.

Ir tegu rašo memuarus motinos, ir eiliuoja senelės. Kol jos neturi pretenzijų „pakelti“ literatūros lygį, pamokyti, kaip reikia rašyti ir apie ką reikia rašyti, pavojaus nėra. Tačiau kai pradeda terorizuoti knygynų darbuotojus reikalaudamos knygą - dažnai išleistą net su gramatinėmis klaidomis (apie logines ir kalbėti neverta), aktualią tik vienai šeimai ar miesteliui, pastatyti šalia Šekspyro, kada knygeles su autografais išdrįsta dovanoti laikraščių redaktoriams ir

literatūrologams, derėtų sunerimti.

Vis dėlto reikėtų pareikšti blaivią, kompetentingą nuomonę, o ne (nenorint įžeisti) skatinti pretenzingą savęs pervertinimą. Svarbu, gerbiamieji, nepamiršti, kad egzistuoja tokia sąvoka kaip „kontekstas“. Ir kritika turėtų būti pajėgi atsirinkti, kas, kiek ir kokiame kontekste yra vertingas. Štai Jums menkutis pavyzdėlis. Garbi filosofė J. Baranova rašo palankias recenzijas S. Parulskiui ir lengvai įrodo A. Urbonaitės romano vertingumą. Betgi, mielieji! Urbonaitė ir Parulskis! Pirmoji rašo papais, antrasis rašo, nes yra rašytojas!

Atrankos - kaip paprastas, bet (pasigirsiu) žingeidus skaitytojas - pasigendu. Kaip ir daug ko pasigendu šiame mieste. Pasigendu literatūros vakarų, knygų (ir ne tik vietinės reikšmės) pristatymų.

Beliko tik „Baltų lankų“ knygynas, toje šlykščioje „Akropolio“ erdvėje dar suteikiantis galimybę pamatyti rašančiojo veidą, išgirsti vienokią ar kitokią nuomonę apie kūrinį. Iš idėjos dirbti nebemadinga... Visai įmanoma, kad kritika nereaguoja į literatūros aktualijas ir dėl šios priežasties: recenziją parašyti – tai ne tris pirštus apsisioti. Reikia ir laiko, ir pastangų, ir tam tikros intelektualinės įtampos, o paskui dar reikia ir gyventi su tais, kuriuos vertinai. Tuoj apsiverksiu ☺...

Gerbiamieji “Gintaro lašų“ skaitytojai, drįstu Jus trukdyti pranešimu, kad pseudonimas „Pelkių Vanda“ ir aš – Sigita Kondratienė - visai nesusiję vardai. Kodėl? Po publikacijos „Raštingieji beraščiai“ susilaukiau ne tik „požeminių“ užuominų apie tariamą mano autorystę, bet ir tiesioginių teiginių, kad ir tą Paklodę galėjau parašyti tik aš. Deja, turiu Jus nuliūdinti – tai ne mano rašinys.

Pirmiausia Jūs, kaip skaitytojai, bent intonaciškai turėjote pajusti, kad tai ne mano stilius – žinoma, jei meška nėra visai užmynusi Jūsų ausų.

Antra – jau seniai nebeskaitau tokios Produkcijos, kokią, pasirodo, kai kas mėgsta net ir itin atidžiai pavartyti, net ir itin smulkmeniškai aptarti: A.Pilipavičiaus knyga - Pelkių Vandos skaitinių „Viršūnė“.

Trečia – literatūrinėje spaudoje pasirašinėju tik vienu pseudonimu – Kondratienės. Šiuo teiginiu dar gal net prieš dvylika metų pirmiausia atsikirtau tokiam R.Skunčikui. Vis dėlto ir Pelkių Vanda galėjo rašydama(-as) pagalvoti, ar neužtraukia mūsų literatų, visai nepakančių bet kokioms pastaboms apie savo Produkciją, rūstybės ant kito viešojo skaitytojo - visai niekuo dėto. Taigi.

Su geriausiais linkėjimais Jums, „Gintaro lašams“, ir Pelkių Vandai – SIGITA KONDRATIENĖ

Žalia vizija Mano venos šoksta Į tave Apvyti nori kaklo Išlinkimą Kuris tik tau būdingas Ir žaliam fone Sudilusios kanapos Nuplauti kojas tavo.

Vienas vakaras Lukiškių aikštėj Įsirėžusi į atramas suolo Pažliugusio parko Kampe.

Bandžiau numirti Kol žibintų šviesa Mano veidą mylėjo Ištraukiau iš balos

Batus.

Padėjau šalia.

Nosim į dangų.

Raudonų dramblių istorija Raudoni drambliai Su žvaigždėm kaktose Jūras perbridę Kotais blakstienų Ašaras surinko Negimusių vaikų Ir ant nugarų savų Užkėlė.

Bet gedėjo jie Laikinumo grožio.

Ir pėdas Praeities dievų surinkę Drugiais išskrido Mirti.

6 Durys

KLAIPĖDA 2006 liepos 26 d., TREČIADIENIS

Meno ženklai Jūros šventėje

Per ką tik praūžusią šiemetinę Jūros šventę Klaipėdos senamiestyje išsirangė žvilganti metalinė 33 metrų „Baltijos jūros gyvatė“, kurią sukūrė jau dešimtą kartą Jūros šventę puošęs klaipėdietis dailininkas Anatolijus Klemencovas.

Ironiška pasakų gyvatės interpretacija nestokojo hepeningui ir meno akcijai būdingų bruožų.

Karnavale pirmąsyk pasirodė dvi naujos Pilies teatro kaukių kolekcijos - „Zodiako ženklai“ ir „Sergstinčios dievybės“, kurias sukūrė aktorius Vytas Aleknavičius ir dizainerė Aina Zinčiukaitė.

A.Klemencovo sugalvotos spalvingos vėjo gaudyklės linksmai plevėsavo virš galvų, simbolizuodamos laisvą Klaipėdos miesto ir Jūros šventės dvasią.

Klaipėdos Pilies teatro „Porcelianinės vestuvės“ pirmąsyk pasirodė publikai tiesiog senamiesčio gatvėje.

Vytauto LIAUDANSKIO ir Nerijaus JANKAUSKO nuotraukos

Durys 7

KLAIPĖDA 2006 liepos 26 d., TREČIADIENIS

Sušoko „Bolero” ir ,,Karmen-siuitą” VIOLETA MILVYDIENĖ

trikampio idėja, toreodoras ar Lemtis scenoje net nepasirodo, kaip anksčiau matytose versijose.

Todėl nustebino greitai ir netikėtai įvykęs finalas, kai viliokė Karmen tragiškai žūsta nuo Chosė rankos, persisvėrusi ant medinės koridos tvoros.

Išsipildžiusią I.Briazkalovaitės svajonę ir pastangas siekti išbaigto tobulumo vertinčiau itin teigiamai. Jos Karmen įtaigi: tai žaisminga, viliojanti, tai vulgari (ypač fragmente su keturiais buliais ar jų varovais-gaučo), dar vėliau, atstumdama buvusį mylimąjį, – nepalenkiama, net kategoriška, ypač branginanti laisvę. Solistės technikai ir vaidybai – jokių priekaištų, - tiesiog buvo juntama natūrali, harmoninga visuma.

Šiemet liepą Klaipėdoje prasidėjęs festivalis ,,Muzikinis rugpjūtis pajūryje” elitinę šokio publiką, akivaizdu, labiausiai domina choreografiniais projektais.

Neapsiriksiu teigdama, jog jų visumą sudaro baletmeisterio J.Smorigino (beje, 2000-aisiais pelniusio geriausio choreografo vardą už kūrybą Klaipėdos muzikiniame teatre) darbai.

Dar liepos 12-ąją parodyti naujausi jo vadovaujamos, penkerius metus gyvuojančios ,,Vilniaus baleto” trupės spektakliai ,,Sulamita” ir ,,Spengla-Ūla” paliko trumpą įspūdį: ištęsta, ,,susaldinta”, neįdomu. Tad ypač knietėjo pamatyti Jūros šventės dienomis įvyksiančias ,,Karmen-siuitos” ir ,,Bolero” premjeras.

Savame amplua

Iš istorijos

Inspiruotas šokėjos I.Rubinštein, ,,Bolero” pirmą kartą pasirodė 1928 metais ,,Paryžiaus operoje”, po to buvo statomas daugybę kartų - Anglijos ir Danijos Karališkuosiuose teatruose, Romos ir Berlyno operose, kiek vėliau - Niujorke (baletmeisteriai - A.Dolinas, M.Fokinas, Ch.Landeris, S.Lifaris, P.Lopesas, A.Milošas, T.Gzovskaja, M.Bežaras ir kiti).

Lietuvoje, Vilniaus operos ir baleto teatre, 1959-aisiais šį vienaveiksmį baletą įgyvendino B.Kelbauskas, o 1998-aisiais Klaipėdos muzikiniame teatre sukūrė J.Smoriginas.

Ir vėl ,,Bolero” - po septynerių metų.

„Bolero“ solo šoko Ričardas Jankevičius.

Intriguojantis duetas: Karmen - I.Briazkalovaitė, Chosė - M.Rimeikis.

Nepaiso melodijos?

Peršasi palyginimai

Bežiūrint naująjį pastatymą (o gal tiksliau – jo restauraciją) ir bandant analizuoti, nejučia kilo palyginimai.

Tuometiniame rate, paties J.Smorigino teigimu, ,,kaip verpete mes blaškomės ir ieškome to grožio, kurį mumyse užaugino dieviškoji meilė”. Dabar kūrėjui rato forma jau asocijuojasi su ,,neapykantos idėja ir persekiojimo manija ar aistros ir geismo sindromu”.

Tačiau čia naujai traktuojama ne vien forma - lieka neaiškūs ir, manyčiau, visiškai nepateisinti tie keli, nors ir epizodiški, išėjimai iš rato, kai skylama į dvi grupeles ir šokama eilėmis scenos šonuose.

Imponavo tik įvairesnis judėjimas visomis kryptimis, netipiškas susikabinimas grandinėlėse.

Anksčiau solo partiją šokanti matyta Lietuvos primabalerina N.Beredina nuo pradžios iki galo traukė dėmesį savotiška charizma bei subtilia maniera. Šįkart apvalios pakylos centre pasirodęs mūsų teatro baleto trupės solistas R.Jankevičius išsiskyrė atletišku kūno sudėjimu, o kartu ir ypatingu plastiškumu. Tik gaila, jo šokį dažnai užgožė pernelyg dinamiška masinių fragmentų choreografija. Negelbėjo net įspūdingas ryškiai raudonas sijonas (tuo tarpu aplink šokančiųjų rūbai, kaip įprasta, juodi).

Visa vos keliolika minučių trunkanti kompozicija nepasižymi judesių įmantrumu, greičiau - pasikartojančiais šokio deriniais. Ir nors išoriškai jie atrodo elementariai, iš tiesų sukomponuoti muzikaliai, logiškai, be to, atitinka ir net savaip

Vilniaus operos ir baleto teatro artistas M.Rimeikis – kiek ,,išaugęs” jaunuoliško įvaizdžio ,,marškinėlius”, kita vertus, jam tinka būtent mylimųjų amplua. Tik čia jis labiau subrendęs, jausmingesnis – t. y. ne toks beveidis ir bedvasis, kaip A.Cholinos spektakliuose ,,Karmen” ar ,,Romeo ir Džiuljeta”.

Duete vyrauja neoklasikinio baleto stilistika, o masinėse (žinoma, pavadinimas sąlyginis) scenose dominuoja modernios plastikos ir demi-charakterinio ispanų šokio sintezė. Negausi kordebaleto grupė, vykusiai užpildžiusi daugelį baleto epizodų, ir čia verta pagyrimo.

Iš merginų charakteringiausia maniera išsiskyrė J.Mineikytė, tarp vyrų ir vėl ryškiausi - R.Jankevičius ir A.Liškauskas.

„Karmen-siuitos“ fragmentas su keturiais buliais.

Ingos Briazkalovaitės Karmen - žaisminga viliokė, už viską labiau branginanti laisvę.

interpretuoja, atrodo, monotoniškai skambančius ritmus.

Tai bent užduotis!

Dar žiupsnelis įdomių faktų…

Muzikos legenda pasakoja, jog kompozitoriui M.Raveliui, rašiusiam ,,Bolero”, neužteko laiko.

Tad jis nuolat kartojo vis tą pačią ispanišką melodiją, tik greitindamas jos tempą ir keisdamas orkestruotę. Tai bent užduotis šokėjams!… Štai baleto primadona M.Pliseckaja savo memuaruose guodėsi: ,,Mokytis ,,Bolero” buvo sunku, <…> velniška išmonė. Asimetrija.

Nėra kvadratiškumo. Poliritmija.

Ravelio – kas trečią taktą, Bežaro – kas ketvirtą. Net Bežaro treniruoti šokėjai suklysdavo”.

Džiugu pripažinti - vienuolika mūsų teatro trupės atlikėjų, atrodo, lengvai susidorojo su jiems skirta užduotimi, gana sinchroniškai, energingai, su neperdėta ekspresija atlikę kordebaleto vaidmenį.

Berods ir žymiajam baletmeisteriui J.Smoriginui kartais pritrūksta originalumo bei tam tikro įžvalgumo. Šablonu jau tampa rūkymas scenoje - tai bene dažniausiai pasikartojantis epizodas šiuolaikinio spektaklio prologe.

Toliau kiek suglumino fragmentiškuose merginų ir vaikinų susitikimuose pernelyg atvirai, net drastiškai vaizduojami judesiai, buitiškai perteikiami nepadorūs gestai (panašių teko regėti tik skandalingojo švedų choreografo M.Eko darbuose).

Ne mažiau keista išlavintai klausai atrodė kai kurių muzikinių frazių traktuotė – itin pakiliais momentais laukiau gilesnio choreografinių minčių teksto. (Beje, šios spragos pastebėtos ir ,,Sulamitoje”).

O gal choreografas specialiai nebepaiso pagrindinių melodijos akcentų, neišryškina, ,,nespalvina” niuansų?

Pagal fonogramą

Veržlus toreodorų šokis sulaukė publikos plojimų. Nerijaus JANKAUSKO nuotraukos

Karmen – įtaigi

Vienaveiksmis Ž.Bizė-R Ščedrino baletas ,,Karmen-siuita” taip pat turi turtingą ir savitą sceninio kelio raidą. Tačiau nevarginsiu skaitytojo įvairių datų ar vardų

pateikimu - labiau maga pabrėžti šio J.Smorigino pastatymo ypatumus.

Reikia pripažinti, tai netradicinis kompozicinis sprendimas - čia nepanaudota įprastinė meilės

Drįsčiau teigti, jog kostiumai, ypač solistės ir merginų sijonai, (dailininkė A.Lorens) nepasižymi scenine išvaizda, o svarbiausia, nesuteikia žaismingumo, tos ypatingos ugnelės, kuri būdinga ispanų-čigonų tipažui.

Ir dar. Belieka apgailestauti, kad abu kūriniai, atliekami pagal fonogramą, prarado tikrą muzikinį skambesį - gyvai grojama mūsų teatro orkestro muzika, tvirtai tikiu, būtų ,,įpynusi” reikiamo šarmo į vientisą kompozicinį audinį.

Baigdama linkiu mūsų jaunai, negausiai, tačiau talentingai baleto trupei naujų ir dar šiuolaikiškesnių pastatymų.

8 Durys

KLAIPĖDA 2006 liepos 26 d., TREČIADIENIS

Didysis atidarymas: publika užkibo ant kabliuko

Tarptautinėje „Laiko ženklų“ parodoje nepaskęsta klaipėdiečių V.Viningo ir D.Andriulionio paveikslai.

Atkelta iš 3 psl.

Anot I.Kazakevičiaus, dauguma klaipėdiečių skulptorių būtų akmenyje iškalę, „įspaudę“ ranką, pėdą ar dar ką nors. „O Audrius „įspaudė“ bene populiariausią pajūrio relikviją – tuščią plastikinį butelį, kuris dažniausiai mums painiojasi po kojomis mūsų pajūryje, neseniai gavusiame Europos Sąjungos mėlynąją vėliavėlę“, - šypsojosi menotyrininkas.

O D.Vaičekauskui, kurio tapybos darbas eksponuojamas „Akvariume III“, menotyrininkas palinkėjo išsigryninti savo stilių. „Jis fotografuoja, kuria koliažus, asambliažus, tapo... Gal jau laikas Dariui imtis kažko vieno ir pasiekti, kad tai taptų jo koziriu?

Dabar kiekviename projekte jis yra įdomus, bet skirtingas. Galima kalbėti apie kelis Darius Vaičekauskus, o norėtųsi turėti vieną ir gerą. Iš esmės savo kūrybine potencija jis toks ir yra“, - sakė menotyrininkas.

I.Kazakevičius pastebėjo, kad „Akvariume III“ - daug fotografijos: „Paprasčiausia technika – skaitmeninė spauda, kuria autoriai gali įgyvendinti savo idėjas.

M.Danio, V.Karaciejaus – dideli darbai. Bet jie nepasižymi nei gelme, nei konceptualumu. V.Bizauską šiuo atveju gelbsti ne tik didelis formatas. Iš tikrųjų galima nufotografuoti padidintą bet kurį objektą – tai sužaistų taip pat.

V.Bizausko intriga – nekasdienės vietos. Čia – visas įdomumas.

Kitus gelbsti didelis formatas. Nes didelis spalvotas dalykas jau savaime yra paveikus kaip reklama.

Ją bando peržaisti J.Malinauskas savo fotoinstaliacijoje „Moteris iš reklamos“. Moters reklaminį įvaizdį jis panaudojo plokštumoje – tiesiog užklijavo ant salės grindų. Konceptualiai įspūdinga – mes juk visąlaik „mindom“ tą reklamą, kuri mums trukdo žiūrėti filmą ar žinias. Dabar turime galimybę tai padaryti fizine prasme. Nors šiaip kūrinys nėra įtaigus.“

Lygino abu projektus

Lygindamas abu projektus, menotyrininkas juos įvertino kaip normalius. Vis dėlto geresniu pavadino „Laiko ženklus“. Ir patikslino: „Greičiausiai jis toks atrodo dėl erdvės. Darbai sukabinti laisviau, nesugrūsti, kaip čia būdavo anksčiau. Dabar geresni kūriniai išsiskiria labiau. Nors pats „Laiko ženklų“ projektas gana statiškas, nebyloja apie meno procesą ar kažką panašaus. Tiesiog tai geras projektas ir gera jo paroda.“ „Akvariumas“ - trečia tęstinio projekto paroda. „Matėme ir pirmąją, ir antrąją... Trečiojoje jau norėtųsi lankstesnės idėjos. Kur ta evoliucija?.. Gal „Akvariumas“ yra suneštinis projektas, ir tiek?

- svarstė I.Kazakevičius. - Būtų galima vystyti pačią akvariumo viziją. Arba, banaliausiai kalbant, bent jau pateikti pabrėžtinai marinistinės tematikos darbus. Suprantama, būtų sudėtinga tai gerai

padaryti. Į mano pasvarstymus I.Barotis šmaikščiai atsako: tai yra jaukas, ir savo instaliacija tarsi pabrėžia viso projekto lengvumą.

Išties jame didelės gelmės nėra.

Bet gal ir nereikia.“

Trūko veiksmo

Didžiojo Parodų rūmų atidarymo dieną ne vienam meno gerbėjui norėjosi juose kažko tokio!.. „Tradicinis parodų atidarymas, sveikinimo kalbos... Būtų buvę gerai kokių nors atraktyvių dalykų – akcijų, hepeningų, performansų ar kažko panašaus, kurie sutelktų mus pasvarstymams, kaip ši atnaujinta erdvė galėtų pasitarnauti naujų idėjų paieškoms, naujų formų kūriniams“, - pastebėjo I.Kazakevičius.

Anot jo, buvo galima pasišaipyti iš paradoksalios kultūrinės situacijos: tiek vargo, vilčių ir pinigų įdėta šį pastatą renovuojant ir modernizuojant, o rezultatas – tik kondicionieriai veikia ir daugiau šviesos. „Kad ir su radiatoriais, kurie salėse taip ir liko nepaslėpti, galėjome surengti meno akciją - juokėsi I.Kazakevičius. - Pavyzdžiui, buvo galima juos įjungti (gal tiek to, ne kokia mintis per tokius karščius) arba apvynioti, supakuoti, pateikti kaip dovaną... ir meno kūrinį.“ Bet tai – jau detalės. Anot menotyrininko, gali būti ir taip, kaip yra dabar. Dvi geros parodos, ir tiek. Naujai pradžiai – nemažai. Žiūrėsime, kas bus toliau.

„Laiko ženklų“ ekspozicija įkurdinta dviejose antrojo rūmų aukšto salėse ir fojė.

R.Klimavičiaus „Bučinys“.

Nerijaus JANKAUSKO nuotraukos

Durys 9

KLAIPĖDA 2006 liepos 26 d., TREČIADIENIS

Žmogiškos paukščių svajonės nutūpė paveiksluose GODA GIEDRAITYTĖ

„Klaipėdos galerijoje” iki liepos 27osios veikia tapybos paroda „Paukštė“, kurios autorius – telšiškis Romualdas Inčirauskas. Unikalus menininkas, gebantis vienodai stipriai save išreikšti tiek metale, tiek tapyboje, šįkart stebina atvira spalvų gama ir paukštukų klajonėmis.

Gyvas tapybos kūrinys

R.Inčirausko paukščių ciklas – sodrus, šiek tiek valiūkiškas, gal ironiškas, bet neabejotinai be galo gyvas tapybos kūrinys.

Kūrinys, nes apie šią parodą galima kalbėti ir kaip apie vientisą paveikslą, sudėtą iš atskirų mozaikos gabalėlių, ir kaip apie netyčia pabirusius tapybos inkliuzus.

Kita vertus, ne tiek svarbu, kaip žvalgysimės po ekspozicijos lauką. Svarbiausia – tas sielą užliejantis gerumo dvelksmas, sklindantis iš kūrinių ir apgaubiantis visą erdvę ir joje esančius žiūrovus.

R.Inčirausko paveikslai „Įkyrus“, „Batika“, „Karuselė“.

Dvasios aukštybių link

Paukštis nuo neatmenamų laikų simbolizuoja laisvę, dvasią, proveržį. R.Inčirausko darbuose jis irgi – tik metafora, savotiška priedanga, atspirties taškas žmogaus būties slėpiniams atskleisti.

Kiek kartų žmogaus bandyta pakilti?

Nuo ištirpusių Ikaro sparnų iki šiuolaikinės aviacijos stebuklų – žmogus nuolatos stengiasi nugalėti žemės trauką. Keistos tos pastangos – iš esmės nerealios, tik laikinai sukuriančios iliuziją, kad žemės vaikui pavyks paveržti dangaus mėlynę.

Kita vertus, greta mums nepavaldžių fizikos dėsnių sklendžia kitas – kūrybos pasaulis, kur Pegaso sparnai beatodairiškai kelia link dvasios aukštybių.

Kaip sunkūs nešuliai

Ir R.Inčirausko paukščiai – tai žmonės: su savo viltimis, svajonėmis, troškimais. Kresni, stambūs jų kūneliai, kiek juokingai užritinti ant laibų kojelių, – tarsi nešuliai, kuriuose sukaupti žmonių norai ir lūkesčiai. „Žemiški“ paukščiai, negalintys pakilti, – per daug sunkūs kūneliai, o sparnelių iš viso nėra... Gal tik užuominos, bet tokios nedrąsios...

„Domino“, „Žaidimas kortomis“, „Siena“.

Tai – paukščiai svajokliai, dažniausiai gyvenantys pievose (nuoroda į žalią foną) ar ant spalvotų vilnonių pledų (margi, kiek suvelti drobės horizontai). Ir patys jie susivėlę, dažniausiai vieniši (tik viename paveiksle – dviese), tarsi kažko ieškantys, tarsi pasiklydę. Tokie juk ir būna pasaulio atsiskyrėliai: iš išorės nepatrauklūs, keisti, net juokingi, bet kokie gražūs iš vidaus! Štai vienas pavirsta į ežerą, kitas išmėto kortų kaladę, trečias – ridena didelį kiaušinį, o anas – nusėtas boružės taškeliais, ir šis – toks įkyrus, kad net susivėlęs.

Visi formaliai labai panašūs, bet turiniu skirtingi. Tarsi kokie šventieji, kuriuos tik atributų dėka gali identifikuoti bažnyčios hierarchijoje.

suteikiantys šiems herojams viduramžiškų vitražų ar mozaikų gyvybingo mirgesio. Net lydinti juos ikonografija paremta simbolinių ženklų misterijomis.

Tai ir kiaušinis – gyvybės, nenutrūkstamo gyvenimo rato (ciklo) žymuo, ir knyga – žodžio ir tradicijos nešėja, ir šachmatų lentą imituojanti kvadratėlių schema, nurodanti į ironišką likimo partiją.

Kita vertus, be sunkių pastangų R.Inčirausko paukštukai galėtų būti nutupdyti ir į vaikišką spalvinimo knygelę ar iliustruoti pasakų knygų puslapius.

Nepriekaištingai paprasta vaikų akimis jų forma, vizualiai patrauklūs jų kūneliai, gausus dekoras leidžia iš karto pamilti šiuos mielus sutvėrimus.

Prašosi paglostomi

Užkoduoti pasakojimai

Su šventųjų linija paukštukus sieja ir gyva koloristika, sodrūs spalvų deriniai,

Gaivus spalvų sodrumas ir neretai „plakatiškas“ jų derinimas – atskiri geometriniai

spalvų segmentai, išnyrantys bendrame drobės paviršiuje, R.Inčirausko tapybą priartina prie grafikos meno.

Ir pats piešinys – tarsi iš grafikos lakštų išaugęs: plokštuminiai, gelmės neidentifkuojantys tūriai, grafinė formų ornamentika, skrituliukais nužymėtos raumenų grupės, kontūru apvesta paukštukų figūra.

Pastarieji elementai, kaip ir simboliniai ženklai, it kokie piligrimai keliauja iš vieno paveikslo į kitą, taip sukurdami vieningo ciklo įspūdį.

Nepaisant to, kiekvienas lakštas – tai užkoduotas pasakojimas, kurį reikia perskaityti.

Kiekviena detalė – žaidimo figūra. Ir kiekvienas paukštukas – it misionieriškos dvasios pranašas, skelbiantis jaukumo ir ramybės žinią.

Palaiminga kūrybos dvasia. Laimingi, kurie apsikloja jos sparnais...

Į jaunųjų Europos kūrėjų parodą Klaipėdietės kūrinys RAMUNĖ PLETKAUSKAITĖ

Dešimties jaunųjų klaipėdiečių menininkų darbai rugpjūčio pabaigoje iškeliaus į parodą Montruže (Prancūzija), o rudenį iš ten sugrįš į Klaipėdos dailės parodų rūmus kartu su devynių Europos šalių jaunųjų meno kūrėjų paroda.

Miesto dailės parodų rūmuose balandį buvo pristatyta 22-jų jaunųjų Klaipėdos ir regiono menininkų kūrinių paroda „Salonas“.

Ji surengta norint atrinkti menininkus prestižiniam tarptautiniam projektui – „Jaunųjų Europos kūrėjų parodai”.

Specialiai sudarytos meno ekspertų komisijos (dailininkai A.Sakalauskas, M.Petrulis, I.Barotis, prof. A.Kliševičius, menotyrininkai I.Kazakevičius ir G.Giedraitytė, kultūros žurnalistė R.Bočiulytė, Dailės parodų rūmų Dailės skyriaus vedėja V.Dmuchauskienė, Klaipėdos miesto savivaldybės Socialinio departamento direktorė N.Laužikienė) verdiktas nulėmė, kurių menininkų kūriniai keliaus į parodą Prancūzijoje, o vėliau – ir po visą Europą.

Komisija atrinko 8 menininkus, kurių darbai taps Klaipėdos miesto ekspozicijos „Jaunųjų Europos kūrėjų parodoje“ Montruže dalimi. Tai - Dovydas Augaitis, Rita Budvytytė, Jurgis Malinauskas, Andrius Petkus, Kristina Samoškaitė, Gytis Skudžinskas, Darius Vaičekauskas, Goda Venclovaitė.

Dar du menininkai buvo atrinkti, atsižvelgiant į pavasarį Klaipėdoje viešėjusio

Montružo miesto mero Žano-Lupo Metono (Jean-Loup Metton) ir projekto koordinatoriaus Andrea Ponsini pageidavimą, jog projekte kartu su klaipėdiečiais dalyvautų ir po vieną Vilniaus bei Kauno atstovą.

Komisija pakvietė projekte savo darbus pristatyti klaipėdietę fotomenininkę Joaną Deltuvaitę, šiuo metu gyvenančią ir dirbančią Vilniuje, o Kaunui atstovauti pasiūlyta vėlgi klaipėdiečui keramikui Juliui Rakevičiui, dalyvavusiam „Salono“ parodoje, nors pastaruoju metu jis kuria Kaune.

Komisija pripažino šių autorių novatoriškumą, netradicinę, savitą stilistiką, originalias idėjas, atsižvelgė į jų kūrybinės biografijos spektrą ir įžvelgė kūrybinės perspektyvos galimybes.

Kūrinio medžiaga, atlikimo technika, žanras ar masteliai nebuvo lemiantys vertinimo faktoriai.

Visi autoriai parodai Prancūzijoje pateiks nebūtinai tuos darbus, kuriuos eksponavo klaipėdietiškame „Salone”.

Paroda „Le Salon Europeen des Jeunes Createurs 2006/2007” Montruže bus atidaryta rugsėjo 22-ąją ir vyks iki spalio 13osios, o po to atkeliaus į Klaipėdą. Čia paroda veiks spalio 27 - lapkričio 26 dienomis, vėliau iškeliaus į kitas Europos šalis.

Klaipėdoje, kaip ir Montruže, vyksiančioje parodoje dalyvaus menininkai iš visų projekte dalyvaujančių šalių - Prancūzijos, Portugalijos, Ispanijos, Austrijos, Italijos, Švedijos, Lenkijos, Slovakijos ir Lietuvos, kuriai atstovauja klaipėdiečiai.

papuošė viešbutį Nidoje

RITA BOČIULYTĖ

Viešbutis „Nidos smiltė“ šiąvasar pasipuošė klaipėdietės dailininkės monumentalistės Angelinos Banytės sukurtu sgrafitu. Šia sienų tapybos technika tapytoja ištapė tris buvusio senojo Blodės viešbučio (dabar „Nidos smiltė“) pastato nišas. Keturių kvadratinių metrų dydžio triptikas atkreipia dėmesį iš tolo.

Ant gruntuoto paviršiaus dėdama kelių skirtingų spalvų tinko sluoksnius ir išraižydama juos, autorė išgavo spalvotą reljefinį piešinį. Jame susipynė ornamentinės detalės ir tekstinis šriftas. Tekstas, primenantis maldą, – lietuvių ir vokiečių kalbomis: „Buveinė ši Dievo globoj. Nuo pražūtingo gaisro Viešpats saugos. Kiekvienas, kuris ateina ir išeina, jo priesakų tegu nesibodės.“ Greta nupiešta vynuogė, žuvis, balandis, anot dailininkės, vieniems kelia evangelijos, kitiems vyno, poilsio asociacijas. A.Banytė to ir siekė, - kad suvokimo ratas būtų platus.

Naudojo baltą, raudoną ir gelsvą - smėlio spalvas. Jos puikiai dera prie raudonų plytų namo.

Viešbutyje dažniausiai apsistoja vokiečių turistai. Dailininkė juokėsi, kad dirbant jai nestigo jų dėmesio - vokiečiai kalbino, fotografavo, žavėdamiesi, kad viešbučio pastatas įgavo tokią unikalią išvaizdą. Šį darbą dailininkei užsakė viešbučio

A.Banytės sgrafitas įkomponuotas į senovinio pastato nišas.

savininkė Algima Noreikienė. Jos iniciatyva „Nidos smiltė“ išsaugojo senojo Blodės viešbučio prisiminimus ir dvasią, tebetraukiančią čia turistus ir menininkus ne tik iš Lietuvos.

10 Durys

KLAIPĖDA 2006 liepos 26 d., TREČIADIENIS

Kasdienybės žvyras GYTIS SKUDŽINSKAS

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre (Daržų g. 10 / Bažnyčių g. 4) veikia šeštoji projekto „Erozija” paroda „Akimirka”.

Be jokio patoso

Ligšiolinė „Erozijos“ projekto vystymosi kreivė vis labiau tolo nuo klasikinio fotografijos atspaudo. Parodoje „Akimirka” atsigęžta į fotografijos žanro ištakas – siekį dokumentuoti aplinką ir įvykius.

Tačiau fiksuojami ne reprezentaciniai pajūrio renginiai ir dažais dar kvepiantys fasadiniai miesto portretai. Autorių darbuose - ne patosiška kasdienybės akimirkų seka. Čia - gyvenimo rutina ir nesurežisuoti gatvės ir aplinkos ekscesai „ima viršų” prieš fejerverkų šviesa nušviestus savireklaminius įvaizdžius.

Kita vertus, parodoje dominuoja ant jūros kranto gyvenančios bendruomenės realijos, kurioms kaip antipodas iškyla neseniai praūžusių pajūrio gaisrų atspindžiai. Nuosekliai peržvelgdami parodą, galime stebėti amžiną priešingų stichijų – vandens ir ugnies – kovą.

Visuose parodos darbuose daugiau ar mažiau išryškėja reportažinės krypties fotografijai būdingi bruožai – pasakojimas, įvykis, laiko pulsas.

Atstovauja reportažui

Klasikiniam, pasakojančiam reportažui atstovauja uostamiesčio dienraščių fotografai: Vytautas Liaudanskis, Algirdas Kubaitis ir Saulius Stonys. Pastarieji renkasi drastiškų, nekasdieniškų, bet kartu ir nefalsifikuotos tikrovės atvaizdų pasakojimą.

Darbai dramatiški ir atšiaurūs, sužadinantys žiūrovų jausminius instinktus. Net geriau atsiskleidžiantys nei dienraščių puslapiuose, kur juos ne tik paaiškina, bet ir užgožia teksto stulpelių ir reklaminių skelbimų labirintai.

Gaila, parodos apimtis neleido nė vienam iš autorių peržengti trijų fotografijų ribos.

Reikia tikėtis, kad pasaulio žiniasklaidoje populiarėjantys išsamūs vizualiniai pasakojimai atras savo vietą ir pajūrio spaudos puslapiuose.

Vieno kadro strategai

Kita grupė spaudos fotografų - Nerijus Jankauskas, Egidijus Jankauskas, Darija Vasiliauskienė - pasirenka istorijos atkūrimo per vieną kadrą strategiją.

Prie jų dar galėtume priskirti fotomenininkus Dovilę Čižaitę, Aleksandrą Katkovą ir Mindaugą Leskauską.

Jų darbuose dar daugiau kasdienybės žvyro, gyvenimo, pripildyto tiek atsitiktinumų ir paradoksų, tiek nuobodulio ir neišvengiamybių.

Autorių darbai dažnai dar sietini su XX a. viduryje susiformavusia „lemiamo momento” mokykla. Pataikę laiku nuspausti mygtuką, fotografai tikisi užfiksuoti pačią gyvenimo esmę, kuriai nereikalingi papildomi paaiškinimai ar ilgi analitiniai tekstai. Šiuo atveju tai geriausiai pavyksta A.Katkovui, kuris tiesiog „pagauna” tą akimirką, kai dauguma mintyse pagalvoja, „kaip gaila, kad dabar neturiu fotoaparato”. Fotografo profesionalumas įgalina jį iš atsitiktinės situacijos ištraukti maksimalų rezultatą.

Iš spaudos fotografų būrio išsiskiria N.Jankauskas, bandantis kalbėti bendresnėmis temomis, kiek estetizuotuose fotolakštuose užfiksavęs virtualių komunikacijų eroje erozijai pasmerktas metalines pašto dėžutes.

E.Jankauskas, D.Vasiliauskienė, D.Čižaitė ir M.Leskauskas siekia parodyti psichologinį aplinkos ar žmogaus portretą, kupiną veiksmo ir jausmų.

Parodos darbai atrodo tiesiog „gerai padaryti”, bet ne vienam iš paminėtų autorių galima būtų papriekaištauti dėl šiek tiek formalaus požiūrio į atliekamą darbą. Retai kur pasitaiko netikėtas rakursas, išradinga ir apgalvota kompozicija. Stebint spaudos fotografų darbus dominuoja siužetiškumas, juose daug svarbiau „kas”, o ne „kaip” vaizduojama.

Išsiskiria du menininkai

Labiausiai parodoje išsiskiria fotomenininkų Roberto Gabrio ir Ado Sendrausko darbai.

Pastarasis renkasi tą patį klasikinį reportažinį pasakojimą, per tris fotoatspaudus išskleidžia dramatiško įvykio tėkmę. Bet A.Sendrausko lakštų monoch-

Uraganas „Anatolijus“. Ado SENDRAUSKO nuotrauka

Egidijaus JANKAUSKO nuotrauka

rominis purvas įvykiui suteikia daugiau dramatiškumo, kompozicijos dinamiškesnės nei spaudos fotografų darbuose. Pastaruoju metu hiperaktyviai besireiškiantis menininkas jau nusipelno „metų atradimo ir netikėtumo” nominacijos.

Kita vertus, kaskart atsinaujinantis autorius pradeda atrodyti „visoks”, o tai reiškia „joks”.

Menininkui reikėtų stabtelėti ir apsispręsti, kokiu keliu žengti.

Gaisras Smiltynėje. Vytauto LIAUDANSKIO nuotrauka

Iki tikrai brandžios kūrybos A.Sendrauskui pritrūksta braižo nuoseklumo ir nagrinėjamų problemų apibrėžtumo.

R.Gabrio portretuose mažiausia kasdieniškų įvykių pėdsakų.

Jie pulsuoja estetizuotais juodai baltais kontrastais, bet šviesa ir tamsa atspauduose „nekovoja” tarpusavyje. Tokiose fotografijose pritrūksta daugiau džiazo improvizacijos, non finito principų, kurie leistų minčiai skrieti toliau

už kadro rėmelio ribų.

Parodos kuratoriai tikisi, kad šis neplatus ekskursas į pajūrio reportažinę fotografiją bus geras akstinas permąstyti uostamiesčio spaudoje pateikiamą vaizdinę medžiagą. Galbūt ji pradės įvairėti ir stebinti. Norėtųsi tikėtis ir aktyvesnio autorių dalyvavimo kasmetiniuose šalies spaudos fotografijos konkursuose, kurie lig šiol buvo labai fragmentiški ir kuklūs.

Nerijaus JANKAUSKO nuotrauka

Durys 11

KLAIPĖDA 2006 birželio 26 d., TREČIADIENIS

Adas Sendrauskas: „Pašauktas fotografijos”

A.Rutkausko portretas.

R.Danisevičiaus portretas.

Fotomenininkas A.Sendrauskas savo jubiliejinėje parodoje „Kolegos, draugai, bičiuliai” pateiks kolekciją nespalvotų fotoportretų, sukurtų klasikine technologija.

DALIA BIELSKYTĖ

Laikas negailestingai veja mus, vis uždroždamas vytimi per pakinklius – pirmyn, pirmyn... Vieni žengiame optimistiškai, save drąsindami ir galvodami apie patirtį, kuri mus puošia, kiti - verkdami ir apgailėdami savo vystantį grožį bei per skubėjimą ar kvailumą prarastas nuostabias galimybes. O treti net nespėjam svarstyti, gerai tai ar blogai, – tiek veiklos, tiek įspūdžių, kiekvienas žingsnis paženklintas darbu, kurį gali prisiminti su malonumu ir pasididžiavimu. Šiai trečiai kategorijai priskirtinas žinomas Palangos menininkas ir verslininkas, Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus narys, „Palangos fotoklubo 750“ įkūrėjas bei administratorius Adas Sendrauskas, kuris rugpjūčio 1ąją prisės apsvarstyti penkis savo gyvenimo dešimtmečius.

Į „pradinį tašką”

„Sulaukęs šio juokingo jubiliejaus, norėčiau vėl sugrįžti į fotografiją,“- pokalbio pradžioje pareiškė Adas. „Kaip sugrįžti?!

– nustebau. – Tai ką gi veikei iki šiol?“ Jis šyptelėjo: „Pragyvenom tokį įdomų laikotarpį, kad buvom viskuo – ir statybininkais, ir autoremontininkais. Viską mokėjom daryti. Bet laikai pasikeitė. Dabar kiekvienas turi užsiimti tuo, ką geriausiai moka. Todėl ir norėčiau grįžti į pradinį tašką, savo pašaukimą – fotografiją.“ Fotografija Adas susidomėjo dar mokykloje. Šiandien veržlus, žaibiškai priimantis sprendimus,

sproginėjantis idėjomis žmogus savo aistrą aiškino paprastai: „Patiko todėl, kad viskas vyksta labai greitai: dieną fotografuoji, vakare išryškini, per naktį atspaudi nuotraukas, o kitą dieną jos jau kabo mokykliniame sienlaikraštyje.

Greitas ir labai akivaizdus rezultatas. Man patinka viskas, kas vyksta greitai.“ Vėliau buvo fotografijos studijos Vilniuje, Maskvoje, Leningrade, grįžimas į Lietuvą ir darbas , darbas, darbas...

Veja idėjos

„Sergu rimta liga – per dideliu pareigingumu,- sakė Adas.- Ištartas žodis, pažadas sau ar kitam mane labai įpareigoja. Kai atsigręžiu atgal, matau, jog visas mano gyvenimas - vien įsipareigojimai.“ Pirmas įsipareigojimas vos keturiolikos – užsispyrė ir ne tik pagerino mokyklos šuolių į aukštį rekordą, bet tapo Lietuvos jaunių rekordininku.

Stiprus pareigos jausmas bei sportinis „užtaisas“ tikriausiai buvo geras parakas geram šoviniui – A.Sendrauskas nuolat generuoja ir įgyvendina galybę idėjų.

Palangoje įsteigtas didžiausias Pabaltijyje dailininkų kooperatyvas „ARS“, „Palangos fotocentras“, 2003 metais – „Palangos fotoklubas 750“, surengta dešimtys personalinių ir klubinių fotografijos parodų, suorganizuota begalė renginių.

Ypač netikėtas – 1999-ųjų operabuffa „Pirtis Amerikoje“, pirmojo lietuviško spektaklio „Amerika pirtyje“ šimtmečiui paminėti, kurią A.Sendrauskas ne tik pastatė, bet ir sukūrė fabulą.

Palangos centre stovintis akmeninis fotoaparatas – dar vienas kūrybinis Ado „šuolis“. Nevalia pamiršti leidybinių projektų – Pa-

A.Sutkaus portretas.

langos Senosios gimnazijos literatūrinis almanachas „Aitvaras“, unikalūs proginiai laikraščiai. Pribloškianti parodų geografija, garsių svečių parodos Palangoje...

Visam veiklos sąrašui apžvelgti straipsnio neužtektų. O Adas žvaliai tarė: “Nemėgstu aš kalbėt apie praeitį. Man įdomesnė ateitis.“

50-mečiui – paroda

Kokie tie ateities planai? Pirmiausia – jubiliejinė paroda „Kolegos, draugai, bičiuliai”, kurią Klaipėdos fotografijos galerijoje atidarys rugpjūčio 1-ąją.

Adas – tikras akcijų meistras.

Per akcijas „Kasdieniškas-nekasdieniškas portretas“ (1997) ir „Para“ (2003) sukurta nemažai portretų: fotomenininkų, rašytojų, muzikantų, aktorių, praeivių. Iš šių kolekcijų ir bus atrinkti darbai jo 50-mečio parodai.

Kokie atrankos kriterijai? „Svarbiausia – kad tai būtų klaipėdiečiams pažįstami žmonės. Fotomenininkai Bernardas Aleknavičius, Aleksandras Dapkevičius, Remigijus Treigys, Raimondas Urbonas, tokios legendinės asmenybės kaip Antanas Sutkus, Algimantas Aleksandravičius – kolegos. Juozas Šikšnelis, Rolandas

V.Karaciejaus portretas. Ado SENDRAUSKO fotografijos

Rastauskas – bendražygiai, nes visi menai pinasi ir vieni kitus papildo. Ir, žinoma, – mano draugai, gal ne visiems pažįstami, tačiau nekart parėmę, padėję ar „čierką“ kartu išgėrę. Iš viso 24 portretai,“pasakojo Adas. Ir juokėsi žinąs, kad už šią parodą bus „stipriai mušamas ir kritikuojamas“. Tačiau būtent taip nori atiduoti duoklę savo mėgstamiausiam fotografijos žanrui – portretui.

Klasikiniai portretai

„Mano portretai - labai paprasti.

Vienos lempos apšvietimas, jokių pozų, jokių pirštelių prie smilkinio – koks žmogus yra, kaip jis atsisėda, kaip jis į mane žiūri, kaip jis pats nori atrodyti nuotraukoje – taip ir fotografuoju“, - sakė fotomenininkas.

Pasak A.Sendrausko, tokiame karštyje rengti parodą – tikras pasiaukojimas. Tenka užsidaryti tamsioje ir tvankioje laboratorijoje, kai lauke plaikstosi vasara.

Tačiau jam arčiau širdies klasikinis nuotraukos gimimas: „Palangos fotocentre“, kuriam vadovauju, supirkta moderniausia skaitmeninė technika, bet aš grįžtu į klasikinę juodai baltą fotografiją: juostelė, ryškaliukai, raudona lempa, džio-

vintuvai... Teptuku, anilininiais dažiukais paretušuotos nuotraukos – paslėpti įbrėžimai, dulkelės.

Manau, tokia fotografija turi išliekamąją vertę. Jei pervesčiau į skaitmeninį formatą, padidinčiau, iš akių liktų dvylika kvadračiukų, kurių keturi, šviesesni, reikštų blyksnį akyse. Man taip neįdomu.“

Įsipareigojo sau

Artėjanti paroda, anot Ado, – lyg atlygis už metus, kai buvo atitolęs nuo tikrojo pašaukimo. „Man labai mieli visi tie žmogeliukai. Tai atsiprašymas, kad buvau lyg ir išdavęs fotografų broliją.

Ketvirtoji mano paroda šiemet.

Apėjęs 30 metų ratą ir išbandęs save įvairiuose – statybininko, mokslininko, organizatoriaus, vadovo - amplua, prisiminiau, jog tikrasis mano pašaukimas – fotografija. Turiu į ką lygiuotis, turiu ko dar išmokti ir ko siekti“, - tvirtino A.Sendrauskas.

Staiga prisiminęs, jog serga chronišku pareigingumu, skubriai tarė: „Sulaukęs jubiliejaus ir nutaręs rimtai grįžti į fotografiją, įsipareigoju sau: įamžinti mane supančius žmones bei aplinką. Jie taip greitai keičiasi...“

12 Gintaro lašai Atkelta iš 4 psl.

Sovietų Sąjungoje be įprastinio prekybos tinklo, skirto paprastiems mirtingiesiems, egzistavo ir mažiausiai trijų rūšių specialiosios parduotuvės: tinklas užsieniečiams „Beriozka“, spec. parduotuvės partinei grietinėlei ir „Albatrosai“ jūreiviams, paprastai vadinami boninėmis. Jūreiviai, grįžę iš reiso, dalį atlyginimo gaudavo vadinamaisiais bonais, ant kurių buvo rašomas ekvivalentas paprastais rubliais, tačiau perkamoji galia „Albatrose“, kuriame buvo galima įsigyti ne tik čekiškų šviestuvų, bet ir suomiškų baldų komplektų, buvo, švelniai tariant, ne visai ekvivalentiška. Štai čia, „Albatrose“, dėdė paskutinįkart iki valiai pasimėgaudavo savo pusdieviškomis galiomis, prisimerkęs išklausydavo paskutiniųjų tetos aikčiojimų, susirinkdavo paskutines padėkas su bučiniais ir apkabinimais – ir atsidusęs „išeidavo į reisą“. Dažniausiai vėl pusmečiui.

O likusiuosius krante kaipmat pasiglemždavo kasdienybė. Vyrai ir moterys prirūgusiais rytmetiniais autobusais keliaudavo į darbą. Po darbo stiprioji lytis išlenkdavo bokalą kitą alaus ar užsidarydavo su savo nuolat gendančiais moskvičiais garažuose, o moterys stovėdavo eilėse – prie melsvų inkubatorinių viščiukų, prie „Raudonojo Spalio“ batų, prie konservuotų vengriškų žirnelių, pieniškų dešrelių – prie bet ko, ką tą dieną, kaip buvo sakoma, „išmesdavo“. Pačios laimingiausios Ievos dukterys grįždavo namo ne tik su artipilnėm rezginėm, bet dar ir pasipuošusios barbariško grožio karoliais iš suvertų ant špagato tualetinio popieriaus rulonėlių – dėl nežinomų planinės ekonomikos subtilybių tualetinis popierius buvo itin retas svečias parduotuvių lentynose.

Galima buvo nesunkiai įsivaizduoti kur nors neaprėpiamose Sovietų šalies platybėse įsitaisiusį fantasmagorišką pasturgalį – gigantišką, nuo Kamčiatkos iki pat Murmansko, vienu motu suvartojantį visas proletariato higienos priemones. Tačiau, tiesą sakant, akivaizdu, jog brandžiame socializme tualetinis popierius yra prabangos prekė, gal net puošmena, smulkiaburžuazinė atgyvena, ir tiek.

Toms subtilioms reikmėms kuo puikiausiai tinka pigūs ir, beje, savo oficialiajai funkcijai – skaitymui - visiškai netinkami partiniai dienraščiai, tarsi rūšiniai vynai, papuošti daugybe ordinų bei medalių. O jei ir pasitaikydavo koks minkštakūnis inteligentas, dar neatsikratęs miesčioniškų įpročių, toksai galėdavo kuo puikiausiai realizuoti savo hipertrofuotus estetinius polinkius, gražiai susikarpydamas laikraštį pageidaujamo formato ar netgi formų lapeliais.

Tačiau jūra – pats jos buvimas – diktavo savąjį gyvenimo būdą tiek šventėse (Naujuosius metus palydėdavome iš laivų parneštų signalinių raketų salvėmis ir falšfėjerių pašvaistėmis), tiek ir kasdienybėje, pasiekdama net ir tokias tolimas marinistikai sferas, kaip priemiesčio paauglių aprangos mados. Ano meto berniokiško šaunumo etalonas – jei esi tikras Klaipėdos priemiesčio teenager‘is – tikri jūreivio marškinėliai, vadinamoji telniaškė. Kalbininkai tikriausiai pasiūlytų šį šiurpų slavizmą versti kokia nors mandagia kūninuke, o kitą būtiną vyriškumo atributą, štormovkę - audrinuke; žinoma, už tokį gyvenimo realijų bei kalbos pojūčio ignoravimą pelnytai susilauktų keleto sūrių epitetų. Audrinuke gal ir galima būtų pavadinti kokį smulkų paukštį, meteorologų pagalbininką, pranašaujantį audrą, bet tik jau ne sunkią ir grubią brezentinę striukę su didžiuliu gobtuvu ir išsegamu vatiniu pamušalu. Štormovkė yra štormovkė,

KLAIPĖDA 2006 liepos 26 d., TREČIADIENIS

Mano miestas

ir niekur čia nedingsi.

Telniaškė, štormovkė ir džinsai – rimti ir solidūs rūbai, akivaizdžiai demonstruojantys socialinę, o ir geografinę padėtį. Džinsai, savaime suprantama, dažniausiai pigesni, vietinės gamybos, anuomet patylomis, kaip kiek vėliau paaiškėjo, sudaigstomi Vilkaviškio karinių uniformų siuvykloje. Neįtikėtino masto diversija: tame pačiame fabrike siūti ir chaki spalvos kostiumus šauniesiems socializmo gynėjams, ir stileiviškus džinsus – tuos, kaip mėgdavo šmaikščiai pavadinti vienas aukštas Klaipėdos komjaunimo funkcionierius, grįžęs iš eilinės ekskursijos po supuvusius Vakarus, „spąstus tarybiniam jaunimui“! Tačiau turint omenyje tradicinius lietuvių bruožus – įgimtą polinkį verslui, skepticizmą bet kokios valdžios atžvilgiu ir per ilgus okupacijų šimtmečius išsiugdytą savotišką nacionalinį konspiratyvumą, nieko itin stulbinamo šioje džinsinėje diversijoje kaip ir nėra: net ir tie patys aukšti komjaunimo funkcionieriai ne sykį buvo pastebėti tuose „spąstuose tarybiniam jaunimui“ – ir nė karto neteko girdėti, kad kuris iš jų būtų bandęs iš tų spąstų pasprukti, didvyriškai nusigrauždamas koją. Beje, prie gerų norų visus socialistinės tėvynės išdavikus buvo galima labai nesunkiai demaskuoti: tų mėlynųjų Vilkaviškio džinsų dažas, „indigo denim“, kaip buvo rašoma etiketėje, akivaizdžiai turėjo giminingų cheminių savybių su populiariu mokykliniu rašalu „Vaivorykštė“ – ir ne tik spalvos niuansais.

Pasipuikavęs pusdienį tokiais džinsais ir vakare juos nusimovęs, laimingasis puošeiva staiga su siaubu išvysdavo, jog ant jo nuosavų apatinių galūnių irgi drąsiai galima klijuoti etiketę su magiškuoju užrašu „indigo denim“.

Geriau įsižiūrėjus, ant savųjų sodriai mėlynų šlaunų galima buvo aptikti net gana aiškiai atsispaudusias tamsesnes siūles. Akivaizdesnių daiktinių nusikaltimo įrodymų sunku ir sugalvoti: visi kapitalizmo vergai – mėlynomis kojomis.

Bet gana tų ekskursų į aukštąją madą: grįžkime atgal, į tą ankstesnį mūsų istorijos tašką, kuriame mano dėdė Sindbadas, išdalinęs paskutines Aladino urvo gėrybes, išplaukęs su argonautais, globojamais Hermio bei pirmojo kapitono padėjėjo, ieškoti eilinės aukso vilnos. Kaip pamenate, mes ten likome stumdytis visuomeniniame transporte su kitomis eilinėmis penelopėmis. Ką tuomet veikė mažieji telemachai, paklausite?

Uostamiesčiai – o ypač uostamiesčių priemiesčiai – tiesiog sukurti mažiesiems telemachams. Pramogų čia – nesuskaičiuojama daugybė.

Pradedant nuo daugiaaukščio namo kiemo, kuriame susibūrusi internacionalinė publika nuolat gilinasi į kultūrų skirtumus, pažindama juos iš pirminių šaltinių: iš pirmų lūpų ir savo kailiu.

Nevalia pamiršti ir ritualinių Didžiosios Jūrų Kelionės atkartojimų miesto pakraštyje telkšančioje pelkėje – ten mažieji argonautai, susirentę plaustus, išplaukdavo ieškoti savosios Kolchidės – labirintuose tarp nendrynų su perinčiomis gulbėmis.

Dar toliau, už pelkės, tęsėsi laukas, kuriame karo metais stovėjo šaudmenų sandėlis, vėliau subombarduotas.

Valandėlę pašliaužiojus keliais, ten buvo galima prisirinkti kišenę visai gero dūminio parako – puikiai pritaikomo žaidžiant karą ar kamuojant

amžinus vaikų priešus pensininkus, stumdančius dienas su domino (ar tiesiog - domino dienas) prie kieme pastatyto staliuko. Į laukymę kairiau pelkės žiemomis kelininkų savivartės suveždavo daugybę sniego, nukasto nuo miesto gatvių. Jo būdavo ištisi kalnai, galutinai išnykstantys tik vasaros pradžioje.

Pavasarį sniegas imdavo tirpti ir slegiamas savo svorio tapdavo ledu. Atsiverdavo speleologų žvilgsnio vertos kiaurymės, saulėje žvilgantys lediniai stalaktitai ir stalagmitai. Kartais kuri nors vandens išgraužta perėja – ledinis tiltas – neišlaikydavo savo svorio ir grumėdama griūdavo. Kartais mes joms šiek tiek padėdavom griūti.

Dešiniau stovėjo gelžbetonio konstrukcijų gamykla – įveikę tvorą, aptikdavom daugybę sukrautų gelžbetoninių blokų ir vamzdžių, kuo puikiausiai tinkamų laipiojimui, gaudynėms ir slėpynėms. Smagiausia būdavo, kai į žaidimą įsitraukdavo gamyklos sargas, ginkluotas medžiokliniu šautuvu, užtaisytu druska (bent jau jis pats taip iš tolo šaukdavo: vot ja vam seičias kak rubanu solju po žopam!). Mes buvom greiti ir vikrūs, sargas šlubas, kad ir ginkluotas; o už gamyklos tvoros jau apskritai ir nebe jo valdos.

Visa ta, dabartine akimi žiūrint, kiek makabriška žaidimų aikštelė buvo gausiai išpuošta agitacine atributika, keistai surezonuojančia su nuolat pro tinką prasimušančiais senais vokiškais užrašais: didžiuliais plakatais, vaizduojančiais geruosius milžinus – darbininkus ir kolūkietes, optimistiniais šūkiais, išrašytais ant raudono audeklo, ir pabrėžtinai kukliais nespalvotais politbiuro narių portretais. Artėjant XXV komunistų partijos suvažiavimui, kažkuris sąjunginės reikšmės agitpropo menininkas suprojektavo tūrinę figūrą – dabar sakytumėm, objektą ar gal instaliaciją, akimirksniu pasidauginusią visų bent kiek svarbesnių Sovietų šalies miesteliokų gatvėse bei aikštėse. Objektas buvo sumontuotas iš didžiulio medinio karkaso, apkalto fanera – žinoma, nudažyta maloniai įprasta raudona spalva. Objektas vaizdavo milžinišką romėnišką skaičių – XXV. Be abejo, smalsūs jaunieji sovietų šalies piliečiai kaipmat aptiko, jog pirmojo „ikso“ dugne pagal projektą nežinomais sumetimais palikta anga, o pačių skaičių viduje tęsiasi tamsus ir paslaptingas kabalistinis labirintas.

Pirmeiviai keliavo juo, sulaikę kvapą, pasišviesdami degtukais ir žibintuvėliais; tačiau gan greitai labirinto paslaptys buvo perkąstos ir netrukus visas „XXV suvažiavimas“ prispildė mažų kojų bildesio ir susižavėjimo kupino spiegimo – garsų, paprastai lydinčių bet kurias vaikiškas gaudynes ar slėpynes. Kadangi reiškinys tapo grėsmingai masiniu – įprastinės vaikų susibūrimo vietos, kiemai ir stadionai staiga pradėjo akivaizdžiai tuštėti, nelyg mieste būtų apsilankęs legendinis žiurkiagaudys - vietinė valdžia, veikiausiai paakinta kokio paprasto ir uolaus šventų simbolių garbintojo, ėmėsi priemonių: pasiuntė į kovą milicijos patrulius. Įdomu, kaip skambėjo tas rašytinis įsakymas: išvyti vaikus iš XXV komunistų partijos suvažiavimo? Įsiminiau šią agitpropo instaliaciją, milicininkų dėka tapusią performansu, nes lindėjau labirinto viduriuose kaip tik tuo metu, kai į veiksmą įsijungė uniformuoti pareigūnai. Buvau

itin nepatogioje strateginėje pozicijoje – kažkur apatinėje viduriniojo „ikso“ dalyje, kai iš šūksnių supratau, jog į žaidimą įsijungė papildomos pajėgos.

Dauguma sėkmingai išsigelbėjo, iššokę per viršutinį „suvažiavimo“ kraštą ir išsilakstę kas sau; kelis bliaunančius ir besispardančius rezistentus milicininkams pavyko išlupti per „ikso“ dugną. O aš likau labirinte – sulaikęs kvapą, besiklausydamas, kaip kažkuris pareigūnų, tyčia pastorinęs balsą, šaukia pro angą: „žinau, kad ten esat; greitai išlįskit, nes paleisiu tarnybinį šunį!“. Pratūnojau ten nejudėdamas kokias porą valandų, kol ėmė temti; tik tuomet išdrįsau išsmukti ir prisidengdamas prietema parbėgti namo.

Gal tuomet ir pradėjau miglotai nujausti, jog pasaulyje, kuriame iš esmės egzistuoja vien dvi nuolat konfrontuojančios stovyklos – tie, kurie dėvi uniformines kepures, ir antrieji, turintys greitas kojas, - aš, neturintis nei viena, nei kita, esu pasmerktas pogrindžiui. Bent jau kol sutems, ir pagaliau galėsiu pareiti namo.

Tą pačią pogrindžio simboliką dabar nesunkiai aptinku ir kitame, daug pavojingesniame žaidime: nusileisti po geležinkelio tiltu per Danę ir laukti – ilgai, kartais beveik pusdienį, kol bėgiais pravažiuos tikras garvežys, demoniškai juodas ir švirkščiantis garų kamuolius. Pamatyti pro pabėgius sušmėžuojančią Leviatano papilvę.

Paskutinįkart Didžiąją Bestiją išvydau jau praėjus daugybei metų – po vengtos, bet taip ir neišvengtos tarnybos Sovietų armijoje, 1991-ųjų Sausio tryliktąją. Tie, kurie tuomet beginkliai Vilniuje stojo prieš sovietų tankus, tikriausiai išvydo ir daugiau – kai kurie pažvelgė jai tiesiai į akis.

Prieš pat savąją žūtį.

Klaipėdiečiai tuomet miniomis plūdo į gatves ginti savojo miesto.

Kai kuriuos jų mačiau iš arti – bene pirmąkart iš taip arti, kad pamatyčiau, kokie jie visi skirtingi ir kokie jie visi klaipėdiečiai. Stovėjome miesto savivaldybėje, išsidalinę savo ginamus langus, ginkluoti metaliniais armatūros virbais ir Molotovo kokteiliais – nors teko pastebėti ir įmantresnės amunicijos: armėnas, Senajame turguje pardavinėjęs arbūzus, atsinešė peilį – tą patį, kuriuo taip mikliai raikydavo žalias arbūzų galvas. Žinomas Rytų kovų menų meistras atsinešė tikrą samurajišką kardą – kataną, o aš išbėgdamas iš namų striukės kišenėn įsimečiau storą fortepijono stygą.

Drebėk, sovietų specnaze! 1863-aisiais buvom daug prasčiau ginkluoti – spragilais ir dalgiais, bet be kovos nepasidavėm. Ir dabar nepasiduosim – argi gali pasiduoti anava tas šlubas diedukas, atėjęs ginti savojo miesto, savosios laisvės ir atsivedęs pagyvenusį sūnų, kaip du vandens lašai panašų į tėvą, net ir šlubuojantį ta pačia koja? Arba tas, visas randuotas, - tas, kur vis šypsosi nieko gero nežadančia šypsena, atverdamas burną, pilną metalinių dantų, o rankoje spaudžia tokį pat armatūros virbą, tik dvigubą, kruopščiai apvyniotą lipnia izoliacine juosta? Drebėkit, sovietų tankistai – jūs dar nežinote, kas jūsų laukia!

Centrinė Klaipėdos gatvė grūste prigrūsta; prieš jūsų šarvuotąją techniką mes išsiuntėme savo tankus – visas iki vienos miesto šiukšliavežes ir sniego valytuvus! Tai bent bus mūšis, amžiams įrašytas į garbingą miesto istoriją: jūsiškė tankų divizija prieš mūsų specializuotojo autotransporto įmonę!

Ir tarsi pajutusi, kad nebūtų nie-

ko absurdiškiau, kaip laimėti šitokį absurdišką karą, militarinė mašina sustojo. Kažkas sutriko jos plieninėje logikoje; kažkas cinktelėjo ir perdegė.

Tuomet visi tikėjome, jog įveikėme patį galingiausią priešą; kaip ir visi revoliucijos vaikai, naiviai manėme, jog svarbiausia – nukauti drakoną.

O, jei kas surastų kokį panašų metodą, nuo kurio cinkteltų ir perdegtų civilinės, biurokratinės mašinos logika (nerandu jai epiteto; tikrai ne geležinė, bet ne lengviau įveikiama – galgi tiesiog guminė?..)!

Nors kita vertus – daugybę laiko mums taip ir neteko pagyventi nuobodžiai, be didesnių sukrėtimų, adrenalino atsargas papildant vien iš įprastų vienadienių skandalų. Ko gero, atėjo laikas tokio gyvenimo mokytis. Gyvenimo su pigiu prašmatnumu tvaskančiais prekybos centrais, idiotiškais dangoraižiais – karikatūriškai sumažintomis amerikietiškųjų kopijomis – ir stebuklingu būdu atsivertusiais valdančiųjų klasės primityvais, kaip ir anksčiau visą pasaulį tebeaiškinančiais dviem žodžiais; tik anksčiau jie tardavo „marksizmas – leninizmas“, o dabar – „rinkos ekonomika“. Sezamai, atsiverk. Ir jie teisūs: pagrindinis dėsnis išliko – jis permanentinis, pergyvenantis visas santvarkas, režimus ir okupacijas.

Tas pats, ne per seniausiai minėtas: jei neturi nei greitų kojų, nei uniforminės kepurės, tavo žaidimas pralaimėtas. Nebent įsigudrintum žaisti pogrindyje. Savo vienišus žaidimus, nereikalingus niekam, išskyrus tokius pat pogrindininkus.

Pabaigoje, imituojant mano pseudochronologinį pseudopranešimo stilių, reikėtų istorijos ir iš mūsų dienų.

Net ne istorijos – mikronaratyvo. Tų iš pažiūros lyg ir nereikšmingų detalių – nereikšmingų, bet stebuklingu būdu visą visumą suorganizuojančių detalių. Tomo Mano briedžių, ant šakotų ragų dovanų atnešančių ištisą panoramą.

Jau kuris laikas Klaipėdos miestas išrenka kelis labiausiai nusipelniusius savo piliečius – kultūros ir meno žmones – ir suteikia jiems Klaipėdos kultūros magistro titulą, įteikdamas regalijas – tikslią XV a. žiedo, rasto miesto piliavietėje, kopiją.

Gražus ir originalus gestas, neturintis analogų tiek Lietuvoje, tiek, drįsčiau spėti, ir visoje Europoje.

Gestas, priverčiantis juste pajusti savąją vietą ilgoje ir spalvingoje miesto piliečių procesijoje, judančioje iš šimtmečio į šimtmetį. Lūžiai ir pervartos, karai ir marai pasirodė bejėgiai ją išardyti; žvelgdamas į tą nežinomam miestiečiui priklausiusį žiedą, jaučiu tęstinumo pergalę. Dar daugiau: jaučiuosi akivaizdžiai priklausąs tai pačiai ložei, kuriai priklausė ir tikrasis žiedo savininkas – garbingai Klaipėdos miestiečių ložei. Ir tuomet pagalvoju, jog tai, kad gimęs kitame Lietuvos krašte vis dėlto ėmiau ir atsiradau šitoje žemėje, kurioje kadaise gyveno mano proseneliai, galbūt nėra visiškas atsitiktinumas.

Ir jau visai baigdamas turiu pripažinti – manųjų briedžių ragai šįkart pasirodė dar šakotesni už paties Tomo Mano: privalėjau parašyti pranešimą apie Klaipėdą, o tai, ką užrašiau, kažkaip labai jau įtartinai panėši į mano paties autobiografiją. Nors, kita vertus, nieko čia nuostabaus – sakoma, jog net šuo ir jo šeimininkas, ilgai gyvendami kartu, pavojingai supanašėja.

Tebūnie tas biografijų bendrumas palaikytas ne manosios puikybės apraiška, o tiesiog komplimentu – gal net vienu iš didžiausių komplimentų, kokį gali ištarti žmogus savajam miestui.

Gintaro lašai 13

KLAIPĖDA 2006 liepos 26 d., TREČIADIENIS

apatinį komodos stalčių ir nebepaliesite jų. Nebetikėsite jų galia.

Jūs turėsite tik sakinius, tekstus, mintis, citatas, eilėraščius, o sakiniai, tekstai, mintys, citatos, eilėraščiai turės Jus.

Jaunųjų kūrybos konkursas EVELINA PREISEGOLAVIČIŪTĖ

Gerbiamasis, Jūs tapysite.

Kvapni akvarelė persismelks į rankų odą. Tapysite daug. Žmones, neapykantą, save, pasaulio akis. Realybė sudegins Jūsų drobes.

*** Mergaitė. rašalas. laiškas Jos garbanos šypsosi Širdis varto puslapius *** Dovana blizgiame popieriuje Kaip saldūs žodžiai Iš nuvalkiotų frazių

Kai laikrodžiai nustemba, arba Salvador Dali “The Persistence of Memory”

*** Blakstienos sulipo Ežeras tyli Žiema ar miegas? *** Ašaros šildo skruostus O priešais – Avis aklomis akimis *** Kruopščiai nuvaškuoti žodžiai, Tobulai apvalios monetos Žvanga praeivių kišenėse *** Prisnigo Gulbė nespėjo išskristi Žmonės nespėjo pamilti *** Aitvaras – iš rankų Nuogos pėdos – ant porceliano šukių O laimę pasiskolino kaimynas *** Skauda Kai kala vinį į delną Skauda Kai plaktukas kitoje rankoje *** Kalbos nutilo Tik bejausmis kūnas šalia Ir skylėtas vestuvinis nuometas skrynioje

Gimdymo namai Kas rytą gimsta po vaikutį Putlutėmis rankutėmis, Tvirtai prisiūtomis sagutėmis.

Užanty jie nešiojasi skėčius, Jei kartais pradėtų lyti, Ir spalvotas megztas kepurėles, Jei kartais pradėtų snigti.

Tik bailiai rašo pieštuku Ilgai žiūrėjau į ryškias tapetų gėles, O po to - į jo pirštus (ilgi charakteringi pirštai.. lyg pianisto ar ginekologo) Vėl į gėles, O po to į pirštus Į gėles Į pirštus ----------------------Kol supratau, kad Meilė - ilga cheminė formulė, Kurią bailiai užrašo pieštuku, O drąsuoliai - rašalu Gėlėtus tapetus pakeitė dryžuoti Į senuosius įsivyniojo svetimumas Nenoriai uodžiau svetimumo kvapą

Alio BALBIERIAUS nuotrauka

Pelėsių Drėgmės Jo kvapą ----------------------Kol supratau, kad mes visi esame Keliautojai su laikinumo etiketėmis, Kuriose adresą bailiai užrašo pieštuku, O drąsuoliai - rašalu

Pageidavimų koncertas Aš noriu pasikeisti vardą.

Aš noriu būti cituojama.

Aš noriu vilkėti vien žalios spalvos drabužiais ir visiems nusibosti.

Aš noriu pajusti tikrą jausmą kaip šleikštulys pamačius tarakoną virtuvėje.

Aš noriu pradėti rūkyti.

Aš noriu ką nors kolekcionuoti sagas, drugelius, vyrus, nuoskaudas.

Aš noriu visada protingai šnekėti.

Aš noriu kiaurai permatyti žmones.

Aš noriu rudens ištisus metus.

Aš noriu suvokti visas prasmes.

Aš noriu, kad, suvokus visas prasmes, atsirastų naujų.

Aš noriu susipažinti su savo angelu sargu.

Aš noriu išmokti melžti karvę.

Aš noriu turėti dangišką balsą.

Aš noriu kvepėti taip, kaip pasauly niekas nekvepia.

Aš noriu, kad žmonės kalbėtųsi.

Aš noriu, kad jų pokalbių temos neišsektų.

Aš noriu, kad tylėti būtų jauku, kai pokalbių temos išsenka.

Aš noriu pasenti, nes raukšlės tai mintys, kurias gyvenimas įrašo kūnuose.

Aš noriu būti kritikuojama.

Aš noriu intrigos.

Aš noriu nufotografuoti gondolą Venecijoje.

Aš noriu paliesti gyvą zebrą.

Aš noriu lūpų dažais ką nors nešvankaus užrašyti ant veidrodžio.

Aš noriu neprarasti tikėjimo.

Aš noriu lesinti balandžius Ispanijos aikštėse, nors visų šalių balandžiai vienodi.

Aš noriu dirbti stiuardese ir iki išprotėjimo keleiviams aiškinti apie gelbėjimosi liemenes.

Aš noriu išsisemti ir vėl prisipildyti.

Drugių valdovas (arba per trumpa vaikystė) Vyras su 55 raukšlėmis Ir dar - su baltu tinkleliu bėga javų laukais (javai sugulę, nes dar nepjauti).

Semia drugius iš padangės.

Vaikystės dienas semia.

Vyras su 56 raukšlėmis Vis bėga ir bėga. Neparklumpa.

Nestabteli.

Nenuleidžia akių.

Vyras su 57 raukšlėmis Drugiai pakyla.

Javai sulinksta.

Vyras su 58 raukšlėmis Paliečia gležnais sparnais Dievo pirštus.

Smėlis nuo marių Kažkas YRA tarp laiško eilučių tarp triukšmo ir tylos tarp baltai tinkuotų lubų ir grindų (galbūt mažytis Antanas Garšva, žaidžiantis su tinko gabalais) tarp jūros paviršiaus ir vėjo tarp gyvybės ir mirties (galbūt keletas kvėptelėjimų) tarp susikibusių rankų tarp suknelės atlaso ir odos

(galbūt lengvas virpuliukas) tarp paveikslo rėmo ir sienų tapetų tarp guminio bato pado ir grindinio oras? purvas? juodas katės plaukas? lipnus saldainis? žodžių šiukšlės? suvytęs žiedo vainiklapis? pamintas išdidumas? žvyro akmenukas? pamesta trimečio pirštinaitė? nukirpta etiketė? grafito dulkės? žalvario sagtis? smėlis nuo marių? ryto šaltis?

Būrimas iš gyvenimo tirščių Ponia, Jūs visą gyvenimą juokėtės. Tobulai. Ne per garsiai. Ne per tyliai. Įtikinamai. Balti dantys akinamai spindėjo pravertoje burnoje. Jūs dar daug juoksitės.

Ir daug verksite dėl to, kad daug juoksitės.

O šis liesas džentelmenas, jau ištisą pusvalandį lankstantis panaudotą autobuso bilietą. Prieikite arčiau. Perkelkite kortas. Tai Jūs svajojote gimti paukščiu. Gimėte iš riksmo, pamišusio juoko ir kalnų aido. Lyg mažas nuogas riksmas. Gaminsite tvirtus, bet lengvesnius už orą sparnus ir numirsite skrydžio išvakarėse.

Panele, Jūs trokštate vaikų.

Susilauksite dviejų berniukų ir mergaitės. Vis pamiršite paimti vaikus iš mokyklos. Jie stovės, spoksodami į šaltas klasės grindis. Ir lauks. Jūs būsite tik išsiblaškiusi motina, o vaikai manys, kad jų nemylite.

Pastebėjau, kaip droviai šyptelėjo ši dama. Deja, ateityje taip šyptelėsite nedažnai. Dėvėsite tomis pačiomis pilko tvido kelnėmis. Įmesite lūpų dažus į

kažkas ne taip kažkas pakito ir liko gvazdiko tik kontūrai bekvapiai draugų vien nugaros nebylios nustebę laikrodžiai nutilo kažkas ne taip lyg ko netekom gal prasmės, ugnies ar įkvėpimo nustebę laikrodžiai nutilo

Siaurutėse pasaulio gatvelėse Susirenkam visi siaurutėse pasaulio gatvelėse sielomis išbrinkusiomis nuo idealų Svajojam visi siaurutėse pasaulio gatvelėse apie tobulus mylimuosius vestuves baltomis sukniomis kambarius su vaizdu į jūrą Žiūrim visi į stogų atbrailas siaurutėse pasaulio gatvelėse postringaujam apie muziką ir poeziją liejam akvareles tiesiai ant grindinio Išsiskirstom kas kur siaurutėmis pasaulio gatvelėmis ant stogų atbrailų supasi pakabinti idealai akvarelėmis prabėga senamiesčio žiurkė

Nuogumas Nusivilkti storo vatino mintis apie mirtį Nusisegti visas baimes Neapšviestam skersgatvy (ne) tyčia pamesti auksinį raktelį nuo pasaulio paslapčių Išplėšti sagas iš sudaigstytų charakterių Išardyti kiauraraščiu megztą abejingumą ----------------------Parvažiuoti paskutiniu traukiniu Nusiauti lakuotus batelius Ir šokti ant švytinčio parketo šokti šokti šokti...

14 Durys

KLAIPĖDA 2006 liepos 26 d., TREČIADIENIS

Blyksniai po Pilies teatro dangumi GITANA GUGEVIČIŪTĖ

Režisieriaus Alvydo Vizgirdos vadovaujamas Pilies teatras nuolat atsinaujina, pasipildo kūrybingomis (ir mažiau kūrybingomis) asmenybėmis. Vis dar neturintis nei nuosavos salės, nei pakankamai lėšų, kurios menininkams leistų jaustis tikrais profesionalais (ne tik teatro entuziastais), teatras savo pastatymais kartais pavojingai priartėja prie saviveiklos, kartais – maloniai nustebina originaliais sprendimais, gimstančiais iš to paties „neturto“... Bet šiandien - ne apie jų buitį, o apie dvi premjeras, kurios vasaros vėjų prapūstoms smegenims pasiūlė patrauklią mankštą, o akims suteikė malonumą.

Spektaklį (jis nuo rudens bus kuria patrauklų vaidmenį: kitokios, įtrauktas į Pilies teatro repertuarą) o todėl ir vienišos, sykiu bejėgės pagal S.Beketo pjesę „Ne aš“ pri- ir stiprios merginos paveikslą. statė jauna režisierė Rūta Buniky- Joje gyva pastanga susivokti ir jos tė. Daugiau nei dvidešimties metų vaidmens gyvybė puikiai išryškėja režisūrinio darbo patirtį turintis kolektyviniu panašumu užkrėstų režisierius A.Vizgirda scenoje veikėjų apsuptyje. realizavo jau gana populiarios lietuvių dramaturgės L.S.Černiaus- Paliko erdvės kaitės pjesę „Blyksnis po vasaros Verta paminėti S.Bartulytės vandeniu“. sukurtą makabrišku humoru nu„Ne aš“ ir „Blyksnis po vasaros spalvintą personažą, plastišką vandeniu“ – vizualiai labai estetiš- A.Daukantaitės senutę, o ir kitais ki, scenografiškai išbaigti spektak- būtina nors pasidžiaugti: neiškristi liai, nelyg scenos dėžutėje dailiai iš konteksto, subtiliai integruotis į įpakuoti masinantys „saldainiai“ spektaklį, nesudarkyti jo estetikos (jų skonis paaiškėja tuomet, kai – pasiekimas. perprantama ingredientų - veikėŠis teatras – veikimo teatras, jų, veiksmo, teksto, muzikos ir t.t. todėl veiksmas, gimdantis vaizdą, - tarpusavio dermė). Trumpai apie yra kur kas svarbesnis nei nuosekkiekvieną spektaklį. lus, motyvuotas elgesys.

Spektaklio nereikia stengtis Žodžiai virto veiksmu suprasti logiškai, bet tapti aktyR.Bunikytė pasirinko gana viais vaizdo gimimo liudininkais keistą medžiagą – 1972-aisiais (estetais) – būtina. parašytą nedidelės apimties ir neSpektaklio erdvė (scenografijos įprastos formos S.Beketo pjesę. konsultantė – Nadežda GultiajeTai tarytum „smegenų sampro- va, dailininkė – Rūta Bunikytė) tavimas“, išpažintis, monologas, – keliaplanė, pabrėžtinai nefasanuolat kontroliuojamas „vidinio diška, tarsi nukreipianti dėmesį į balso“, bandymas suvokti tapa- egzistencijos užkulisius: scenos tybę. gilumoje – polietileninė „rankovė“ Teksto spektaklyje dar mažiau (lyg koks kanalas į anapusybę), nei pjesėje, nes režisierė žodžius ir pilkšva prieblanda, tuštoka erdvė, tarp jų įsiterpusias pauzes pavertė kurioje stovi medinės kėdės, moveikėjais ir aktyviu veiksmu. Atsirado Ji (jauna) (Rasa Jasaitytė), bili metalinė struktūra, vežimėlis Bobutė (Aušra Daukantaitė), Kiti su didžiuliu katilu ir metalinėmis (Loreta Vaskova, Karolis Makaus- lėkštėmis, žolės kupsteliai, vankas, Tomas Jašinskas, Aivaras duo, žemės juosta avanscenoje.

Spektaklis interpretatyvus, jame Jonyka), Vaikų auklėtoja (Sigita apstu subtilių metaforų, aliuzijų, Bartulytė), Klausytojas (Saulius nestinga ir nutylėjimų, klaustukų.

Frolovas). Buvo sukurtas daugiau ar mažiau apčiuopiamas siužeti- Režisierė neabejoja savo žiūrovo nis karkasas, iš atskirų išbaigtų kompetencija, todėl palieka užtekepizodų formuojamą spektaklį lei- tinai erdvės refleksijoms, idėjoms, džiantis vadinti stilingu ir vientisu vidiniam įspūdžiui. metaforomis puoštu statiniu.

Pozityvius vertinimus provo- Kviečia pasvarstyti A.Vizgirdos vaidinimas, regis, kuoja atskirų spektaklio detalių junglumas bei aktorių ansambliš- kažkap „susišaukia“ su R.Bunikykumas, jų kūnais piešiamo peizažo tės spektakliu, tačiau yra kitoks: aiškesnis (lengviau atpažįstamas), precizika... „Ją“ vaidinančiai R.Jasaitytei kitaip motyvuojamas. „Blyksnis po vasaros vandeniu“ tenka nemažas psichofizinis krūvis, tačiau ji paneša savo naštą ir – pjesė apie vienuolikametę mer-

gaitę, kuri po motinos mirties įgyja stebuklingų galių (gydo žmones ir gyvulius). Šioje pjesėje, kaip ir ankstesnėje L.S.Černiauskaitės dramaturgijoje bei prozoje, vaizduojami sudėtingi ir trapūs tėvų ir vaikų santykiai, artumo ir meilės ilgesys.

Režisierius nepamokslauja, bet kviečia žiūrovus pasvarstyti, ar suaugusieji, augindami savo vaikus, viską daro gerai. Pjesėje nagrinėjamos „ribinės“ gyvenimo situacijos: (ne)noras gyventi (kad gyventum, visų pirma privalai norėti gyventi), tėvo meilė dukteriai (kada ji pradeda žeisti ir žlugdyti), motinos meilė sūnui (kaip motinos susikurtas idealas užmuša sūnaus tikrąją individualybę), kitos moters atėjimas į šeimą...

Daugelis L.S.Černiauskaitės veikėjų paženklinti ypatingomis patirtimis, turi keistų įpročių, neįprastai mąsto, todėl kuriamas vaidmuo reikalauja iš aktorių profesionalumo ir vidinės jautros, ieškant savyje vaidmeniui įtaigumo suteiksiančių dominančių.

Vaidina naujokai

...O spektaklyje vaidina jauni ir nedidelę sceninę patirtį turintys žmonės (Pilies teatro naujokai).

Jei R.Bunikytės spektaklyje veikėjai daugiau abstrahuoti, schematizuoti, tai A.Vizgirdos vaidinime charakterius bandoma psichologizuoti, pateikti motyvuotą jausmų sklaidą.

Ir kas atsitinka, kai aktoriai išjuda iš centrinio mizanscenos taško? Kai iš savo vidaus pasiunčia žodį?

Prasideda vaidmens blefavimas; veikėjo vidinė tiesa imituojama, o žodžiai – negyvi, nes neįprasminti. Atrodo, kad aktoriai nesuvokia, kokį tekstą jie sako ir kodėl jį sako.

Vienuolikametę mergaitę Bazilę vaidinanti V.Ptašinskaitė gana sėkmingai kuria ne pagal metus įžvalgią ir išmintingą veikėją.

Antroje spektaklio dalyje savotiškai sužiba M.Alseikaitė (Kiprelio mama), jau spėjusi įvaldyti net kai kurias profesionalių aktorių naudojamas trafaretines jausmų raiškos klišes. Gana aiškius, nors monotoniškus vaidmenis atlieka E.Miškinytė (mokytoja Ada) ir E. Prūsaitė (žurnalistė Felicija).

Labiausiai glumina A.Martinkaus (Bazilės tėvas) vaidmuo: seklus ir svarbiausia – neįtikinantis.

Gal aktorius tiesiog per jaunas?

Mano požiūriu, A.Martinkaus

Akimirkos iš R.Bunikytės spektaklio „Ne aš“ pagal S.Beketo pjesę, kurios naujausiame pastatyme nereikia stengtis viską suprasti logiškai, bet tapti aktyviais vaizdo gimimo liudininkais – būtina. Karolio MAKAUSKO nuotraukos

vaidmuo mažų mažiausiai komiškas (kaip ir šypsotis verčiantis slaviškas Kiprelio (akt. O.Šiaučiulis) akcentas). Neigiama prasme.

Atliepia scenovaizdis

Subtilūs A.Zinčiukaitės kostiumai gražiai dera su spektaklio scenografija. A.Vizgirda padengia grindis šienu, kurio minkštumas ir plevenančios užuolaidos lengvumas yra harmoninga atsvara „marmurinei“ kitų scenos objektų (biusto, svarstyklių, kėdžių, lentos) statikai.

Spektaklis išsaugo pjesėje užkoduotą kinematografiškumą, vaizdų iliuzoriškumą, o „gyvuosius paveikslus“ primenančios mizanscenos vykusiai „užfiksuoja“ poetinę pjesės prigimtį.

Gal tik Gintaro Kizevičiaus muzikinė kompozicija kiek per atkakliai dramatiška, per tiesmukiškai antrinanti pakeltu balsu bandomam perteikti tragizmui...

Belieka abiem spektakliams palinkėti patogių, vertingų metamorfozių ir dėmesingos publikos rudenį.

Naujausias A.Vizgirdos spektaklis išsaugojo L.S.Černiauskaitės pjesėje “Blyksnis po vasaros vandeniu” užkoduotą kinematografiškumą, vaizdų iliuzoriškumą.

Bazilė (V.Ptašinskaitė).

Kiprelio mama (M.Alseikaitė).

Nerijaus JANKAUSKO nuotraukos

Durys 15

KLAIPĖDA 2006 liepos 26 d., TREČIADIENIS

„Bitės“ meno erdvės“ sugrįžo į pajūrį AUKSĖ ARMONAITĖ

Į Lietuvos pajūrį iš Kauno atkeliavusi spalvinga „Bitės“ meno erdvių“ paveikslų kolekcija buvo sukurta ir eksponuojama po atviru dangumi.

Iki rugsėjo 3-iosios įspūdingo dydžio tapybos darbais galima grožėtis Nidoje ir Palangoje.

Po atviru dangumi

Pernai vasarą vilniečių tapytojų Audriaus Gražio ir Vilmanto Marcinkevičiaus iniciatyva Palangoje startavęs projektas šiemet tęsėsi Kaune ir vėl sugrįžo į Lietuvos pajūrį. Dešimt paveikslų atkeliavo iš Kauno, kur juos centrinėse miesto aikštėse šią gegužę sukūrė žinomi Lietuvos ir užsienio dailininkai.

Projekto organizatoriai kolekciją atvežė prie jūros siekdami, kad originalius dailininkų darbus išvystų kuo daugiau žmonių, - čia vasarą suplūsta ne tik mūsų tautiečiai, bet ir užsieniečiai.

Palangoje eksponuojami šeši darbai. Keturiais paveikslais – Ingridos Nydermayr (Austrija) „Miesto fragmentu“, Antano Obcarsko „Linijine struktūra“, Audronės Petrašiūnaitės „Raudoni nuo sniego, balti nuo nakties“ ir Jacobo Brostrupo (Danija) „Pasauliu juostomis“– galima grožėtis Botanikos parke. Dar vienas paveikslas – Heinzo-Hermano Jurczeko (Vokietija) „Elitinė topografija“ demonstruojamas šalia centrinės J.Basanavičiaus gatvės – prie pramogų centro „Vasara“.

Greta Botanikos parko, S.Daukanto gatvėje, įkurdintas Gintaro Palemono Janonio darbas „Paprastas gyvenimas“.

Nidoje eksponuojami keturių „Bitės“ meno erdvių“ dalyvių darbai. „Gėlių vaikams” skirtą Jono Gasiūno paveikslą „Come together“ ir Miglės Kosinskaitės „Aukso amžių“ galima išvysti prie įvažiavimo į kelio Nidos centrą. Šalia gatvės, nuo Neringos savivaldybės vedančios Kuršių marių link, eksponuojamas ispano menininko Lino Lago paveikslas „Solo“ ir gyvenimo karuselę vaizduojantis Mariaus Jonučio kūrinys „Ratu“.

Tapyti aikštėje – smagu

Menininkas M.Jonutis džiaugėsi darbu atvirose erdvėse. „Esu įgyvendinęs daug

didelių projektų, tačiau tokio pobūdžio darbo iki šiol tapyti neteko. Atvirose erdvėse tapyti labai smagu“, – sakė menininkas. Jo teigimu, praeivių susidomėjimas buvo juntamas, tačiau neįkyrus. „Bendrauti su mumis žmonės labai nesiveržė, nors jutome, kad jiems įdomu – žmonės ateidavo, stebėjo procesą“, – pasakojo M.Jonutis. Paveiksle, pavadintame „Ratu“, jis pavaizdavo gyvenimo karuselę.

Formatas neišgąsdino

A.Obcarskas nutapė paveikslą „Linijinė struktūra“. Iš tiesių linijų sukurta kompozicija pretenduoja į potapybinės abstrakcijos žanrą arba geometrinį tikslų meną. „Lietuvoje dailininkai dažniausiai naudoja „minkštas” linijas. Aš teigiu, kad tiesi linija yra lygiavertė išraiškos priemonė“, – apie savo darbą pasakojo A.Obcarskas.

Iki šiol didžiausias menininko sukurtas darbas buvo 6 kv. metrų dydžio. Tačiau net ir daugiau nei dvigubai didesnis formatas dailininko neišgąsdino. A.Obcarsko nuomone, pasirinktas darbų dydis yra optimalus. Anot menininko, ypatingo atidumo reikalavo mastelio problemos sprendimas. „Tokio dydžio darbe negali naudoti daug smulkių detalių, nes jų paprasčiausiai nebus matyti”, – pastebėjo jis.

Šauni kompanija

M.Kosinskaitės „Aukso amžius“ dvelkia retro dvasia. Kaip sakė menininkė, jos paveikslas susijęs su Kauno tarpukariu, jame panaudoti senų nuotraukų ir atvirukų fragmentai. „Tačiau pavadinimas byloja ir apie šiandieninį aukso amžių – juk menas ateina į miesto gatves, jį remia verslininkai. Tai ir vadinčiau aukso amžiumi“, – sakė menininkė.

M.Kosinskaitė irgi tokio dydžio paveikslo ėmėsi pirmąkart. „Tai įspūdinga ir nežinau, ar dar kada ryžčiausi tokiam žingsniui“, – prisipažino ji.

Miglei projektas dar įdomesnis

dėl to, kad jame surinkti skirtingų tapybos manierų ir srovių atstovai.

Humanistinė akcija

„Šį projektą laikau visuomenine akcija, kurios metu žmonės pamato, ką veikia menininkai, – sakė J.Gasiūnas.

– Iki parodų salių ateina nedaug žmonių, tad šis projektas yra humanistinė akcija arba tam tikra edukacinė priemonė“.

Savo darbą menininkas skyrė „gėlių vaikams” ir juo siekė perteikti 7-ojo dešimtmečio idėjas. „Kai buvau pakviestas dalyvauti projekte, pirmiausia pagalvojau, kas galėtų būti aktualu Kaunui, kuriame praėjo visa mano jaunystė“, – apie kūrinio idėjos kilmę pasakojo J.Gasiūnas. Savo darbą pavadinęs pagal „The Beatles“ grupės dainą „Come together“, menininkas iš pradžių tapyti norėjo simbolinėje vietoje – ten, kur susidegino Romas Kalanta.

J.Gasiūnui ne itin svarbus atrodo ir drobės dydis. „Juk esmė ne metruose. Dydis man yra niekas – net ir degtukų dėžutės dydis gali sukelti daug problemų“, – mano jis.

Kliūčių neišvengė

A.Petrašiūnaitė nutapė paveikslą „Raudoni nuo sniego, balti nuo nakties” - figūrinį darbą poetine tematika.

Ji teigė pirmąsyk kūrusi tokio didelio formato tapybos darbą, tad kliūčių neišvengė. „Negalėjau visko numatyti, trūksta patirties. Šie kūriniai daug monumentalesni nei įprasti tapybos darbai“, – sakė ji.

Prieš sutikdama dalyvauti projekte, ji ilgai dvejojo, tačiau paskui leidosi įtikinama organizatorių. „Pagalvojau, kad vėliau galbūt nebegalėsiu laipioti kopėčiomis į kelių metrų aukštį“, – juokėsi ji.

Turi kviesti arčiau G . P. J a n o n i s sukūrė interjerinę kompoziciją „Paprastas gyvenimas“. Ja menininkas kon-

trasto principu perteikė namuose susikaupusią patirtį. „Noriu parodyti tai, ką sugeria namų, kuriuose ilgai kaupiasi gyvenimas, sienos“, – komentavo tapytojas.

Jis jau turi patirties tapant didelio mastelio drobes. Ji pravertė kuriant ir šį paveikslą. „Žmogaus akis iš didelio ir mažesnio atstumo vaizdą mato skirtingai. Tad tapant 15 kv. metrų darbus, reikia, kad jie ne tik patrauktų iš toliau, bet ir kviestų prieiti prie paveikslo.

O artėjant prie kūrinio žiūrovui turi išryškėti kuo daugiau įdomių detalių“, – sakė jis.

Naudinga patirtis

Ispanų dailininkas Lino Lago, kad dalyvautų projekte, net atidėjo kelionės į Ispaniją planus. „Fantastiškas projektas. Pirmąsyk teko susipažinti su tokia idėja, nes Ispanijoje tapomi mažesnio formato darbai“, – sakė Lino. Savo kūriniui menininkas pasirinko paprastumo koncepciją, kuri atsispindi ir darbo pavadinime – „Solo“.

Lino džiaugėsi ir projekto metu išsiplėtusiu naujų pažįstamų ratu. „Esu uždaras žmogus, tad tai yra puiki proga susipažinti ir su Lietuvos menininkais“, – sakė ispanas.

Provokuoja pavadinimu

Jau ne pirmą kartą Lietuvoje besilankantis H.-H.Jurczekas džiaugėsi, kad žmonės aktyviai domisi paveikslais.

Menininkas sąmoningai pasirinko tokią paveikslo koncepciją, kuri turėtų skatinti jų smalsumą. Susidomėjimą provokuoja ir pavadinimas – „Elitinė topografija“. Žmonių dėmesys atskleidė, kad menininkui tikslą pavyko pasiekti.

Jau ne pirmą kartą kuriantis tokio dydžio darbą, H.-H.Jurczekas teigė, kad prieš pradedant reikia gerai apmąstyti viziją. „Tapant reikia nuolat galvoti apie tai, į ką būtų įdomu žiūrėti atviroje erdvėje, – sakė jis. – Iš pradžių nežinojau, ką tapyti. Tačiau norėjau,

kad tai būtų kažkas, kas skatina žmonių fantaziją, tobulėjimą“.

Užsieniečiui – lengviau

Menininkas iš Danijos J.Brostrupas toliau plėtojo prieš kelerius metus pradėtą tapymo manierą spalvingais brūkšniais ir sukūrė paveikslą „Pasaulis juostomis“. „Manau, man, kaip užsieniečiui, dirbti yra lengviau. Nes žinau, kad čia sutinku žmones, kurie nėra nuolatiniai mano parodų lankytojai ir vertintojai“, – šypsojosi jis.

J.Brostrupas vertino interaktyvų bendravimą su žiūrovais. „Kartais žmonės ateidavo ir pasakydavo, kad darbas labai geras.

Tuomet jį keisdavau – padarydavau šiek tiek sudėtingesnį“, – pasakojo jis.

Žavėjosi Lietuva

Iš Austrijos miesto Linco, 2009 metais kartu su Vilniumi tapsiančio Europos kultūros sostine, atvykusią menininkę I.Nydermayr žavėjo draugiški ir atviri žmonės Lietuvoje. Pirmąsyk viešėjusi Baltijos šalyse menininkė šiltai atsiliepė ir apie Lietuvą, ir apie „Bitės“ meno erdvių“ projektą.

Jau kurį laiką tapanti miesto fragmentus I.Nydermayr ciklą tęsė ir Lietuvoje. Tačiau su tokio dydžio drobe susidūrė pirmąsyk. „Tai labai įdomu, nes atsistojęs prieš 15 kv. metrų drobę turi iš naujo atrasti savo tapybos manierą. Iki tol susikurtoji čia jau nebetinka“, – teigė Ingrida.

2005-aisiais startavęs projektas „Bitės“ meno erdvės“ vyks iki 2009-ųjų ir kasmet kvies kurti žinomus Lietuvos bei užsienio menininkus. 2009 metais, Vilniui tapus Europos kultūros sostine, projekto metu sukurti paveikslai pretenduoja į didžiulę unikalią ekspoziciją.

Palangos botanikos parke galima grožėtis “Bitės” meno erdvių” projekto dalyvių darbais. J.Brostrupo „Pasaulis juostomis“ ir A.Petrašiūnaitės paveikslas „Raudoni nuo sniego, balti nuo nakties“.

Darijos VASILIAUSKIENĖS nuotraukos

16 Durys

KLAIPĖDA 2006 liepos 26 d., TREČIADIENIS

„Dvasių laivas” – Klaipėdoje ir Paryžiuje cūziškam parkui.

Tai greičiau miškas, kuriame klesti laukinė vešli gamta.

Kadangi tropikų klimatas augalams vėsokas, buvo pasodinti ąžuolai ir klevai, magnolijos ir dekoratyviniai slyvų medžiai.

Viename parko šone įrengtas atviras teatras, skirtas koncertams.

Įrengtos videostotelės

Už kelių žingsnių nuo Eifelio bokšto birželio pabaigoje atidarytas Branly muziejus skirtas egzotiškam menui.

KRISTINA JOKUBAVIČIENĖ

Birželio pabaigoje Paryžiuje pagaliau atidarytas muziejus, statytas ir rengtas dešimtmetį ir tiek pat laiko kėlęs įvairiausias diskusijas visuomenėje ir tarp specialistų. Naujausią Paryžiaus muziejų apžiūrėti skatino ne tik smalsumas...

Didžiajame rate

Nuo Senos krantinės atitvertas beveik dviejų šimtų metrų ilgio ir beveik penkių metrų aukščio stikline „tvora”, keli žingsniai iki Eifelio bokšto įsikūręs muziejus yra skirtas egzotiškam menui – jame eksponuojama Afrikos, Azijos, Okeanijos ir Pietų Amerikos tautų tradicinė kūryba.

Naujasis muziejus darniai įsijungia į didįjį Paryžiaus muziejų ratą, sąlygiškai lengvai pasiekiamą pėsčiomis – kitoje Senos pusėje matyti Tokijo rūmai ir Paryžiaus miesto moderniojo meno muziejus, toliau seka Didieji ir Mažieji rūmai, ką tik rekonstruotas modernus Oranžerijos muziejus su fantastiškomis Klodo Monė vandens lelijų vizijomis, o už jų – jau ir Orsė muziejus, ir Luvras.

Rūpinosi pats prezidentas

Po 1977-aisiais atidaryto garsiojo Pompidu centro tai pirmas naujas Paryžiaus muziejus. Jo statymu ypač rūpinosi Prancūzijos prezidentas Žakas Širakas.

Nemažai svarstymų kėlė muziejaus pavadinimas. Galų gale, siekiant neįžeisti įvairių tautybių žmonių, gyvenančių Prancūzijoje, jausmų, jis buvo pavadintas pagal buvimo vietą - neutraliu Branly krantinės muziejaus vardu.

Muziejus yra ištisas keturių pastatų, įsikūrusių 18 tūkst. kv. metrų ploto sklype, kompleksas. Prancūzų architektas Žakas Nouvelis įgyvendino drąsią daugiafunkcinio ansamblio idėją.

Tarsi eitum tuneliais

Muziejus pasitinka ryškių spalvų akcentais fasaduose. Cen-

trinio penkių aukštų „Muziejaus pastato” konfigūracija iš išorės primena didžiulį netaisyklingai lenktos formos masyvą, o būdamas ekspozicijoje jautiesi tarsi keliautum per oloje iškirstus tunelius.

Didelės pirmojo aukšto erdvės skirtos parodoms. Toliau lankytojai kyla savotišku pandusu, ilgoka galerija stiklo sienomis, kuri kaip gyvatė vingiuoja aukštyn ir veda į pagrindinę ekspoziciją. Čia jų laukia 3500 eksponatų, mažoji dalis turtingos 300 tūkst. vienetų muziejaus kolekcijos.

Pagrindiniame muziejaus pastate taip pat yra dvi nedidelės galerijos, skirtos parodoms, auditorija, kino salė, klasės užsiėmimams, biblioteka, mediateka, kurioje sukaupta gausi dokumentinių kinofilmų ir videoįrašų kolekcija.

Terasoje – restoranas

Dar vienas muziejaus pasididžiavimas – milžiniška, teigiama, kad didžiausia Paryžiuje, stogo terasa, nuo kurios atsiveria nuostabus miesto, Eifelio bokšto ir Senos vaizdas.

Sakoma, kad nė vienas Paryžiaus muziejus negali egzistuoti be restorano. Terasoje veikia elegantiškas klasikinio stiliaus restoranas „Šešėliai”, pirmajame aukšte įrengta nepretenzinga laisvo stiliaus „Café Branly”. Ir restoranas, ir kavinė veikia ilgiau nei dirba muziejus ir taip pat nesiskundžia lankytojų stoka.

kuriam apsodinti panaudota per 15 tūkst. vienetų 150 rūšių augalų, daro pritrenkiantį įspūdį.

Turi biblioteką

Ažūriniais kabančiais tiltais stiklo sienomis su šiais dviem pastatais sujungtas „Iškyšulio pastatas”, kuriame įrengtos pagrindinės informacinės saugyklos – per 180 tūkst. tomų biblioteka ir 700 tūkst. vienetų fototeka ir filmoteka. Greta - skaitykla ir dirbtuvių, skirtų vaikams, patalpos.

Kitoje pusėje, prie Universiteto gatvės, stovi vadinamasis “Universiteto pastatas”, kuriame įsikūrę muziejaus knygynas, suvenyrų parduotuvė, kavinė, dirbtuvės ir papildomos administracinės patalpos.

Parkas – netradicinis

Muziejaus parkas, kurį projektavo landšafto architektas Žilis Klementas, sumanytas kaip visiška priešprieša tradiciniam, geometriškai taisyklingam pran-

Po didžiulių įėjimo erdvių ir ilgoko vingiuoto panduso lankytojas patenka į visiškai skirtingą aplinką: jaukias, neaukštas, tankiai „apgyventas” kūriniais ekspozicines erdves, kuriose skamba kiekvienam regionui būdinga muzika.

Per visą ekspozicinį aukštą serpentinu vingiuoja takas, atribotas nuo parodinių sekcijų gelsva oda apmuštų sienų pertvaromis. Jų netaisyklinga, gūbriuota forma primena akmens uolų keteras, jautiesi patekęs į keistą dykumų ar kalnų pasaulį. Šis ekspozicijos stuburas yra skirtas ir poilsiui, ir informacijai: kas keli žingsniai įrengtos videostotelės, kur prisėdus galima pamatyti ir išgirsti išsamią informaciją apie tos sekcijos eksponatus, jų buvusią natūralią aplinką, ritualus.

Ekspozicinėse sekcijose visos įmantrybės baigiasi. Pavydėtinai puikus dizainerio darbas – įranga labai paprasta, suprojektuota subtiliai, neužgožia pačių eksponatų: stiklinės vitrinos, apgalvoti kūrinių laikikliai, apšvietimas, kuris tausoja jautrius, natūralius pigmentus.

Sunku lyginti, bet...

Apsilankyti naujajame Branly krantinės muziejuje skatino ne tik smalsumas, bet ir profesionalus poreikis pamatyti, kaip didelio muziejaus rinkinių fone atrodo dr. Genovaitės Kazokienės (Australija) surinkta ir Lietuvai padovanota Okeanijos ir Australijos tautų meninės kūrybos kolekcija, kurios didžioji dalis šiuo metu eksponuojama Prano Domšaičio galerijoje Klaipėdoje.

Moderni naujausio muziejaus aplinka kelia susižavėjimą, ją sunku lyginti su mūsų muziejų technine įranga ir galimybėmis.

Tačiau eksponatų požiūriu Lie-

tuvos dailės muziejuje saugoma kolekcija tikrai nenusileidžia tam, kas eksponuojama Paryžiuje.

Smagu konstatuoti

Tenka tik dar kartą nusistebėti, kaip viena pasišventusi ir drąsi moteris surinko tokius vertingus ir autentiškus egzotiško meno artefaktus. Darė tai savo entuziazmo ir energijos dėka, niekieno neremiama. Nebodama realių pavojų, dr. G.Kazokienė pasiekė atokiausius Naujosios Gvinėjos kaimelius, bendravo su Australijos aborigenais, surinko kūrinius, kurie tapo vertingais muziejiniais objektais.

Smagu konstatuoti, kad Klaipėdoje galima pamatyti tai, kas rodoma didelio muziejaus ekspozicijose: Naujosios Gvinėjos papuasų dvasių laivus, kuriais mirusiųjų dvasios iškeliauja į dausas, ritualines skulptūras ir kaukes, kaukolių kablius; Polinezijos „tapas”, iš palmių pluošto pagamintas medžiagas; maorių dievukus gudriai mirksinčiomis perlamutrinėmis akelėmis; Australijos aborigenų taškų tapybą ant eukalipto žievės, dūdas didžiaridu ir žvejybos įrankius, paslaptinguose ritualuose naudotus „pukamani”– vertikalius karstus.

Į kultūrinį mūšį

Dar gerokai prieš atidarymą prie Branly muziejaus jau vingiavo ilga eilė. Paryžiuje pats turizmo sezono pikas, pagrindiniai muziejai tiesiog šturmuojami.

Kadangi pirmąjį kiekvieno mėnesio sekmadienį visų muziejų lankymas nemokamas (o asmenims iki 18 metų lankymas nemokamas visada, kaip ir mokytojams, dailininkams etc), populiarūs muziejai, ypač Luvras, tada atrodo kaip superparduotuvės per ką tik prasidėjusį vasarinį išpardavimą.

Pavargę nuo meno ir karščio turistai sėda ir gula čia pat ant grindų, laiptų, mirko kojas fontanuose prie Luvro piramidės, snūsteli Pompidu centro hole ant patogių, rytietiškais kilimais uždengtų sofų, išsitiesę ant žolės, suvalgo sumuštinį prie Mažųjų rūmų ar Šv. Širdies bažnyčios ant Monmartro kalvos ir degančiomis akimis toliau karštligiškai puola į kultūrinį mūšį.

Stulbina „kabantis sodas”

Pagrindinį pastatą iš visų pusių supa kiti trys muziejaus pastatai. Į Senos pusę atgręžtas vadinamasis „Branly pastatas”, skirtas administracijai. Vienas jo fasadas dekoruotas stikliniais daugiakampiais tūriais, kurių oranžinė spalva simbolizuoja Afrikos ritualinių skulptūrų spalvas.

Labiausiai neįtikimas sprendimas yra „kabantis sodas” - žaliuoju kilimu paversta fasado į upės pusę siena. Šalia stiklo, aliuminio, medžio fasadų šis vertikalus sodas, botaniko Patriko Blanko šedevras,

Centrinio penkių aukštų muziejaus pastato konfigūracija iš išorės primena didžiulį netaisyklingai lenktos formos masyvą.

Muziejus pasitinka ryškių spalvų akcentais fasaduose.

Kristinos JOKUBAVIČIENĖS nuotraukos