2006 08 30 durys

REMIA

2006 rugpjūčio 30 d., TREČIADIENIS Redaktorė Rita BOČIULYTĖ • Tel. (8 46) 39 77 29 • El. paštas rita@klaipeda.daily.lt • www.durys.daily.lt

Meno leidinys (135)

Angelina BANYTĖ. Tapyba. Triptikas. 2006 m. Akrilas, drobė, 100x120, 100x100, 100x120 cm.

A.Mončio skulptūros vieši Danijoje RITA BOČIULYTĖ

Danijoje, Silkeborgo meno centre, iki rugsėjo 24osios veikia tarptautinė meno paroda „Gyvenimo medžiai. Menas – kultūra – gamta“, kurioje eksponuojamos A.Mončio (1921-1993) skulptūros iš dailininko namų-muziejaus Palangoje.

Keturiems mėnesiams Silkeborgo meno centre ir jo teritorijoje – kieme, parke – įsikūrusi paroda prasideda nuo medžio istorijos ir baigiasi supermediena bei tuo, ką iš jos gali išgauti menininkai. Parodoje ypač efektinga danų dizaino ekspozicija, ypač kėdžių kolekcija.

Grįžusi iš parodos Antano Mončio namų-muziejaus direktorė Loreta Turauskaitė pasakojo, kad ekspozicijoje vis dėlto daugiausia dėmesio skirta menui, ypač skulptūroms. „Antano Mončio kūriniams suteikta ypatinga garbė – jie eksponuojami pačioje geriausioje vietoje – centrinėje salėje“, - dalinosi įspūdžiais muziejaus direktorė.

Palangos A.Mončio namai-muziejus parodai Silkeborge pateikė septynias A.Mončio skulptūras. Tarp jų – didžiosios „Vandens nešėja“ ir „Begalinis“, dar penkios mažesnės skulptūros iš turtingos muziejaus kolekcijos, kurią Paryžiuje kūręs žinomas Europoje dailininkas A.Mončys yra padovanojęs savo tėvynei Lietuvai.

Tarptautinėje parodoje „Gyvenimo medžiai...“ Silkeborge pristatomi 28 autorių kūriniai. Joje dalyvauja dailininkai iš Danijos, Švedijos, Vokietijos, Austrijos, Meksikos ir kitų pasaulio šalių. Lietuvos menui didingai atstovauja vienintelio A.Mončio skulptūros.

L.Turauskaitės teigimu, danai šio dailininko kūryba susidomėjo dar pernai rudenį, kai Silkeborgo meno centre veikė A.Mončio piešinių paroda. Tuomet ir pradėjo tartis su muziejumi, kad šis atvežtų ir jo skulptūras.

2007-ųjų pavasarį A.Mončio namai-muziejus ruošiasi šio dailininko kūrybą pristatyti Europos Parlamente Briuselyje. „Iš mūsų rinkinio ten planuojame nuvežti koliažų ir piešinių, o skulptūros į Briuselį tikriausiai atkeliaus iš Paryžiaus – Antano Mončio šeimos kolekcijos. Palangoje šiąvasar viešėjęs jo sūnus mums tai pažadėjo. Taigi Europarlamente jo tėvo darbų parodą rengsime kartu“, - džiaugėsi bendradarbiavimu muziejaus direktorė L.Turauskaitė.

Rudens sezoną pradės Švedijoje RAMUNĖ PLETKAUSKAITĖ

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras (KKKC) Stokholme pristato aktyviausiai su institucija bendradarbiaujančius Lietuvos grafikus bei jų naują požiūrį ir ruošiasi taip pat Švedijoje vyksiančiam „Time” projektui, į kurį įtrauks klaipėdiečius tapytojus ir fotografus.

Iki rugsėjo 26-osios Lenkų instituto galerijoje Stokholme pristatoma šiuolaikinės lietuvių grafikos paroda „Black, White and Freedom of Choice“.

Tai lietuvių grafikų Jūratės Rekevičiūtės ir Evaldo Mikalauskio projektas, kurį rugpjūčio 22-ąją švedams pristatė LR kultūros atašė Švedijoje Liana Ruokytė ir projekto kuratorius klaipėdietis menotyrininkas Ignas Kazakevičius.

Anot menotyrininko, tradicinės dailės atžvilgiu J.Rekevičiūtė - greičiau subkultūros atstovė. Ji pati susikūrė terpę,

kurioje įprasti meninio suvokimo kriterijai nebegalioja.

Ekscentriškumas atsiskleidžia visoje menininkės kūryboje ir jos kuriamame meno įvaizdyje. Naujausi autorės darbai atlikti autorine technika reljefiškai spaudžiant „second handą” ir sukurtą „kūno” iliuziją meistriškai papildant aštriu lino raižiniu. Kūriniai tarsi įgyja rūbus dėvėjusio žmogaus kūno šilumą ir dvasios istoriją, tampa socialiai aktyvūs ir provokuojantys. „E.Mikalauskio kūryba nepanaši į lietuvių tautos pamėgtus pagraudenimus žmogiškosios būties tematika. Ofortu ir mišria technika atlikti kūriniai - pašiepiantys, žaismingi, ironiškai atskleidžia Z.Froido įžvalgų vertus gyvenimo aspektus, paperka savo paprastumu, iš pirmo žvilgsnio yra apgaulingai lengvai suprantami, tačiau realybėje daugiaplaniai ir daugiaprasmiai. Šmaikščiai ir ironiškai menininkas preparuoja reklamos pasaulį ir jame tūnantį „žmogutį“, aprengtą medijos „išbrandintais“ produktais.

Kūriniai intriguoja technikos virtuoziškumu bei alogiškais ir siurrealistiniais deriniais”, - komentavo I.Kazakevičius.

Menotyrininko teigimu, ši paroda įvardija bene aktyviausių Lietuvos grafikų pasirinkimą – eiti konceptualiosios grafikos keliu.

Projekto organizatoriai - Lietuvos Respublikos ambasada Švedijoje ir Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras. Projektą parėmė LR Kultūros ministerija, Kultūros ir sporto rėmimo fondas ir Lenkijos institutas Stokholme.

Antroji KKKC rudens sezono kultūros mainų su Švedija dalis – Klaipėdos kūrėjų prisistatymas tarptautiniame projekte „Time”.

Klaipėdiečiai rugsėjį įsijungs į projektą „Time”, kurį organizuoja Lietuvos Respublikos ambasada Švedijoje ir Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras, o remia LR Kultūros ministerija ir Kultūros ir sporto rėmimo fondas.

Projektas „Time” nuo rugsėjo 23-iosios iki lapkričio 6 dienos tęsis Stokholmą supančiose galerijose „Infra”, „Vasby” ir „Edsvik”.

Tarp 12 šalių autorių savo kūrybą eksponuos Klaipėdos tapytojai Liudvikas Natalevičius, Virginijus Viningas, Rytis Martinionis, fotografai Remigijus Treigys ir Gytis Skudžinskas.

Projektą vainikavo lėlių spektaklis RITA BOČIULYTĖ

Klaipėdos lėlių teatras šiemet dalyvavo tarptautiniame projekte, tyrinėjusiame regioninių lėlių teatrų reikšmę kultūriniuose centruose. Šiemet vasario mėnesį Latvijoje, Liepojos lėlių teatre, prasidėjęs tarptautinis lėlių teatrų projektas, į kurį įsijungė ir klaipėdiečiai, baigsis tik gruodį. Bet Klaipėdos lėlių teatras jau dabar sumuoja rezultatus. „Mes savo misiją projekte kaip ir baigėme, - sakė „Klaipėdai“ Klaipėdos lėlių teatro direktorė Aušra Daukantaitė.

- Dalyvavome lėlių teatrų festivaliuose Estijoje, Suomijoje, Latvijoje, juose rodėme savo spektaklius, dalyvavome seminaruose ir juos vedėme. Mūsų teatro režisierė Gintarė Radvilavičiūtė šiąvasar Liepojos lėlių teatre pastatė spektaklį „Angelų pasakos“, kuris ten buvo puikiai priimtas ir įtrauktas į repertuarą.“ Projektą organizavo Liepojos etnokultūros centras su partneriais – latvių, suomių, švedų ir estų lėlių teatrais.

Viena iš projekto sąlygų buvo dalyvauti lėlių teatrų festivaliuose, šiemet vykusiuose projekto rengėjų šalių miestuose – Helsinkyje, Viljende ir Liepojoje.

Klaipėdiečiai lėlininkai tarptautiniame lėlių teatrų festivalyje Liepojoje parodė savo spektaklį „Vienintelė“,

režisuotą G.Radvilavičiūtės, o į Viljendo (Estija) ir Helsinkio (Suomija) festivalius vyko dalyvauti seminaruose ir jiems vadovauti. „Labai susidraugavome su Liepojos lėlių teatru, - džiaugėsi A.Daukantaitė. - Kitąmet norėtume pasikviesti latvių lėlininkus į Klaipėdą, turime idėją vaidinti spektaklius drauge.“ Pasak A.Daukantaitės, po klaipėdietės G.Radvilavičiūtės spektaklio premjeros Liepojos lėlių teatre ten visi maloniai buvo nustebinti jaunos mūsų režisierės profesionalumu, spektaklį įvertino kaip labai įdomų, jautrų ir originalų.

Lapkričio pabaigoje Klaipėdos lėlių teatras ruošiasi į festivalį Norvegijoje, Bergeno mieste. „Ten rengiamas vaikų ir jaunimo teatrų festivalis smagiu pavadinimu „Mini, midi, maksi“. Nuvešime į jį mūsų „Vienintelę“, pažiūrėsime, ar ir norvegams patiks“, - šypsojosi Klaipėdos lėlių teatro direktorė A.Daukantaitė.

Iš Druskininkų grįžo apdovanoti STEFA GALKAUSKAITĖ

Rugpjūčio 25-ąją baigėsi beveik du mėnesius trukęs Druskininkų teatro festivalis, iš kurio Klaipėdos dramos teatras grįžo su apdovanojimais.

Tai jau antroji tokio pobūdžio teatro fiesta, žadanti tapti tradicinė ir šiais metais pristačiusi dešimt naujausių Lietuvos teatrų spektaklių bei kelis kaimynių užsienio šalių teatrinius projektus.

Talkinant Druskininkų kultūros bei verslo atstovų sudarytai vertinimo komisijai, žiūrovams buvo suteikta galimybė išrinkti festivalio favoritus. Šventė finišavo festivalio iniciatoriaus Oskaro Koršunovo Vilniaus miesto teatro spektakliu - V.Šekspyro „Vasarvidžio nakties sapnas”, po kurio buvo paskelbti daugiausia žiūrovų simpatijų pelnę aktorių trejetukai.

Geriausio moters vaidmens atlikėjos nominacijoje pirmąją vietą pelnė Klaipėdos dramos teatro aktorė Valentina Leonavičiūtė, spektaklyje M.Gavrano „Viskas apie moteris“ (rež. Dalia Tamulevičiūtė) sukūrusi net penkis vaidmenis. Šis spektaklis, kuriame taip pat vaidina aktorės Regina Šaltenytė ir Nelė Savičenko, ir geriausio spektaklio kategorijoje pelnė daugiausiai žiūrovų simpatijų.

Uostamiesčio teatro atstovams organizatoriai įteikė 3 tūkst. litų dydžio premiją iš specialiai kaupto festivalio prizinio fondo.

Antrąja vieta Druskininkų festivalyje įvertintas Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklis R.Kūnio „Meilė pagal grafiką“ (rež. Adolfas Večerskis), trečiąja – OKT spektaklis „Vaidinant auką“ (rež. Oskaras Koršunovas).

Geriausio moters vaidmens nominacijoje antroji vieta teko Lietuvos muzikos ir teatro akademijos absolventei Ievai Stundžytei už Džuljetos vaidmenį „Keistuolių“ teatro roko operoje „Meilė ir mirtis Veronoje“, trečioji vieta – Daliai Michelevičiūtei už praporščikės Liudos vaidmenį OKT spektaklyje „Vaidinant auką“.

Vyro vaidmens geriausio atlikėjo nominacijoje pirmąją vietą laimėjo Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorius Evaldas Jaras už Stenlio Gardnerio vaidmenį spektaklyje R.Kūnio „Meilė pagal grafiką“. Antrąją vietą žiūrovai skyrė aktoriui Tomui Kunčinui už Robio vaidmenį Alytaus miesto teatro spektaklyje M.Burges „Heroinas“, trečiąją – aktoriui Vaidotui Martinaičiui už milicijos kapitono vaidmenį OKT spektaklyje „Vaidinant auką“.

Geriausiems aktoriams buvo skirtos 1000 litų dydžio premijos ir suteikta galimybė pailsėti geriausiuose Druskininkų kurorto viešbučiuose.

2 Durys

KLAIPĖDA 2006 rugpjūčio 30 d., TREČIADIENIS

Iš pokalbio su savimi išaugęs himnas amžinybei DANGUOLĖ VILIDAITĖ

Rugpjūčio 22-ąją Klaipėdoje, Lietuvos krikščioniškojo fondo aukštosios mokyklos (LCC) kultūros ir sporto centre, efektingai nuskambėjo vienas iš paskutiniųjų IX operos ir simfoninės muzikos festivalio „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ koncertų.

Premjerinį Klaipėdos kompozitoriaus Vladimiro Konstantinovo kūrinį „Requiem Reborn“ („Atgimęs rekviem“) sopranui, tenorui, chorui, simfoniniam orkestrui su roko grupe atliko jungtinės sostinės ir mūsų miesto pajėgos: Klaipėdos muzikinio teatro choras ir orkestras, choras „Vilnius“ (vadovas Povilas Gylys), solistai Svetlana Konstantinova (sopranas) ir Gintas Litinskas (roko tenoras), Arvydas Jofė (mušamieji), Eugenijus Jonavičius (gitara), Romas Malinauskas (bosinė gitara), dirigavo pats autorius.

„Requiem Reborn“ atliko grandiozinės jungtinės pajėgos – kone pusantro šimto muzikantų ir dainininkų.

Atgimęs rekviem

V.Konstantinovas, drįsčiau teigti, šiuo metu yra vienas iš nedaugelio aktyviai mūsų miesto muzikiniame gyvenime dalyvaujančių ir kuriančių kompozitorių. Minėtinos jo kompozicijos yra šventinė uvertiūra-kantata „Klaipėdietiškas fejerverkas“, muzikinės pasakos „Stiklinė pasakaitė“ ir „Šimtas princesės pabučiavimų“, o kur dar vyriausiojo chormeisterio ir dirigento darbas Muzikiniame teatre, įvairių koncertinių programų paruošimas ir kita. Visko neišvardinsi. Paradoksalu, bet kompozitoriumi jis savęs nelaiko - neturi specialaus diplomo. „Requiem Reborn“, nors ir parašytas laikantis tam tikrų šio žanro tradicijų (lotyniškas tekstas, išliko tradicinės dalys – Introitus (Requiem), Dies irae, Lacrymosa, Offertorium, Sanctus, Agnus Dei, Cum sanctis), yra neįprastas šio žanro pavyzdys. Jame sujungiamos įvairių muzikos stilių (labiausiai šiuolaikinės akademinės ir roko) kalbos.

Kūrinys įspūdingas, daug gražių muzikinių atradimų, išlaikyta sakralinei muzikai būdinga rimtis...

Bet ne visada roko kalbos įjungimas į bendrą tėkmę, manyčiau, buvo sklandus. Šia prasme paskutiniosios trys dalys yra vientisesnės, akademinės ir roko muzikos išraiškos priemonės čia mažiau priešpastatomos viena kitai.

Kompozitorius V.Konstantinovas pats dirigavo savąjį „Requiem Reborn“, vokalo partijas patikėjo operos solistei S.Konstantinovai ir grupės „Studija“ muzikantui ir dainininkui G.Litinskui.

Kontrastų erdvėje

Gana marga dramatiškiausia Dies irae („Rūsčią dieną“) dalis.

(Ji apima beveik pusę šio kūrinio).

Tokį pateikimo sudėtingumą greičiausiai lėmė kompozitoriaus noras paryškinti svarbias lotyniško teksto prasmes, jų kaitą. O gal taip buvo siekiama atskleisti įvairių priešingų dalykų gyvavimą šios kompozicijos idėjų erdvėje – pvz., mirtis ir prisikėlimas amžinajam gyvenimui. Įsidėmėjau keistai sustingusį Recordare skambėjimą, virtuozišką mušamųjų solo improvizaciją ir atskiras intonacijas man primenančias grigališkojo choralo sekvenciją ar E.L.Vėberio roko operą „Jėzus Kristus Superžvaigždė”, paskutiniosios dalies Cum sanctis „ištirpimą“. Ypač gerai, tiesiog preciziškai savo partiją atliko choras. Įspūdžių ir minčių po šio koncerto liko daug. Ir ne vien tik todėl, kad pastaraisiais metais Klaipėdos melomanai retokai lepinami premjeromis. „Requiem Reborn“, arba, kaip pats autorius sako, himnas amžinajam gyvenimui, tikrai yra vertas mūsų dėmesio.

Ypač gerai, tiesiog preciziškai dainavo jungtinis bene 70 balsų choras.

„Requiem Reborn“ suvienijo įvairių muzikos stilių - labiausiai šiuolaikinės akademinės ir roko - kalbas.

Atliekant kūrinį talkino klaipėdiečiai gitaros virtuozai E.Jonavičius ir R.Malinauskas.

Virtuoziška mušamųjų solo improvizacija visus sužavėjo A.Jofė.

Nerijaus JANKAUSKO nuotraukos

Durys 3

KLAIPĖDA 2006 rugpjūčio 30 d., TREČIADIENIS

Pirmasis Oginskio festivalis – Žemaitijos dvaruose RITA BOČIULYTĖ IEVA SORYTĖ

Nuotaikingu Klaipėdos muzikinio teatro koncertu rugpjūčio 26-ąją Plungėje baigėsi devintasis „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ ir prasidėjo pirmasis tarptautinis Oginskio festivalis, kuris visą rugsėjį vyks istoriniuose kunigaikščių Oginskių dvaruose Plungėje, Rietave ir Plateliuose.

Iniciatoriai – trys broliai

Naujo festivalio pradžią M.Oginskio dvare Plungėje, kur dabar yra Žemaičių dailės muziejus, paskelbė Klaipėdos dragūnų kuopa, senovinėmis patrankomis iššaudama tris salves: už Tėvynę Lietuvą, už kunigaikščius Oginskius, už Plungės miestą ir plungiškius. Festivalį sveikino jo garbės prezidentas B.Lubys, Kultūros ministerijos sekretorius J.Širvinskas, Paminklotvarkos departamento generalinis direktorius J.Glemža, Baltarusijos Respublikos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Lietuvoje V.Drazinas, žymūs plungiškiai, suvažiavę į festivalį iš visos Lietuvos.

Tarp jų buvo ir broliai Juozas, Eligijus ir Stasys Domarkai – šio festivalio iniciatoriai, gyvenantys Vilniuje ir Klaipėdoje, bet nepamirštantys savo šaknų.

Festivalį atidarė Klaipėdos muzikinio teatro solistų, baleto, choro ir simfoninio orkestro koncertas.

Diriguojant prof. S.Domarkui, skambėjo populiarioji operos, operetės ir miuziklo klasika, dainavo teatro solistai D.Kužmarskytė, M.Gylys, A.Kozlovskis, V.Pupšys, J.Grikšienė, S.Rezgevičius.

Klaipėdiečiai koncertą pradėjo įžymiuoju M.K.Oginskio polonezu „Atsisveikinimas su Tėvyne“, kurio sausakimša salė klausėsi stovėdama – taip pagerbdama autoriaus atminimą.

Atkreips dėmesį į paveldą

Pirmasis Oginskio festivalis vyks iki rugsėjo 30-osios, aplankydamas istorinius kunigaikščių Oginskių dvarus Plungėje, Rietave ir Plateliuose.

Kitąmet jis ketina pasiekti ir Baltarusiją, kur Zalesėje taip pat yra vienas iš Oginskių dvarų. Beje, puikios būklės, kaip pastebėjo J.Glemža.

Plungėje esantis M.Oginskio dvaro kompleksas tuo negali pasigirti. Restauruoti tik pagrindiniai rūmai, kur įsikūręs Žemaičių dailės muziejus, sutvarkytas parkas, bet abu šoniniai fligeliai stovi išdaužytais langais, ir buvęs dvaro žirgynas, kur įrengta sporto salė (čia ir vyko festivalio atidarymo koncertas), prašyte prašosi remonto. Į tai atkreipė dėmesį ir prof.

J.Domarkas, pastebėjęs, kad tai būtų puiki koncertų salė, ją sutvarkius, ir išreikšdamas viltį, kad festivalis „pajudins šį reikalą”. „Festivalio tikslas – išeiti iš siauro kultūros istorijos tyrinėtojų rato ir pasitelkus muziką kuo daugiau žmonių sudominti dvarų kultūros paveldu, garsinti kunigaikščių Oginskių vardą“, - sakė jo meno vadovas, Plungės miesto garbės pilietis, Klaipėdos miesto kultūros magistras, uostamiesčio Muzikinio teatro meno vadovas dirigentas prof. S.Domarkas.

Gaivina kultūrinę atmintį

Žemaitijos kultūros istorijoje gilų pėdsaką kunigaikščiai Oginskiai paliko ne tik Plungėje ir Rietave pastatytais didingais rūmais ir užveistais įstabiais parkais. Kunigaikščių indėlis į to meto ekonominį, socialinį gyve-

Didingą M.Oginskio rūmų didybę sudrumstė festivalinis koncertas.

nimą, į švietėjišką, kultūrinę veiklą didžiulis ir iki šiol iki galo nesuvoktas, neįvertintas.

Visoje Europoje garsios giminės istorija labiau domisi ir ją tyrinėja kultūros istorikai, muziejininkai ar pavieniai entuziastai. Daugiau nei 10 metų Plungės ir Rietavo muziejininkai kruopščiai ir atkakliai dirbo, stengdamiesi ne tik po kruopelytę surinkti kunigaikščių Oginskių istoriją, bet ir gaivinti kultūrinę atmintį. Parašyta ir paskelbta daugybė straipsnių, surengtos kelios mokslinės konferencijos ir ekspedicijos, užmegzti bendradarbiavimo ryšiai su bendraminčiais Zalesėje (Baltarusija), Varšuvoje, Guzove, Siedlicuose (Lenkija), kur gyventa Oginskių giminės atstovų.

Pasaulis labiau žino garsųjį kompozitorių Mykolą Kleopą Oginskį, bet tyrinėtojai skelbia buvus daugiau nei dešimt Oginskių giminės atstovų, susijusių su muzika. Ir Plungės bei Rietavo kunigaikščių gyvenimas buvo susietas su muzikinės kultūros puoselėjimu - jie čia įsteigė muzikos mokyklas, subūrė orkestrus, rengė koncertus.

Susitiks su Oginskių proprovaikaičiu

Tarptautinio Oginskio festivalio idėją ėmėsi įgyvendinti jo meno vadovas S.Domarkas. Jam talkina festivalio organizacinis komitetas: Žemaičių dailės muziejus (direktorius A.Bakanauskas), M.Oginskio meno mokykla (direktorė G.Žiobakienė), Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejus (direktorius V.Rutkauskas), Plungiškių draugija (prezidentas B.Lubys), klubas „Oginskio dvaro bičiuliai”(prezidentė D.Baltutienė), žymūs Lietuvos kultūros atstovai.

Festivalyje dalyvaus Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos ir Didžiosios Britanijos klasikinės muzikos atlikėjai, vyks mokslinės konferencijos, neseniai išleistos grafienės Sofijos Tyzenhauzaitės de Šuazel-Gufjė knygos „Halina Oginskytė, arba Švedai Lenkijoje“ pristatymai, dailės parodos.

Oginskių muzikai atlikti specialiai sukurtas Oginskio festivalio orkestras, kuriame grieš Kauno J.Gruodžio konservatorijos, Klaipėdos E.Balsio menų gimnazijos, Plungės M.Oginskio meno ir Rietavo meno mokyklų styginių ir pučiamųjų instrumentų grupės.

Klausytojų laukia susitikimai su Oginskių proprovaikaičiu – kompozitoriumi ir atlikėju Ivu Zaluskiu iš Didžiosios Britanijos, Minsko filharmonijos instrumentiniu trio „Vytoki“ (Baltarusija), Lietuvos nacionaliniu ir Kauno simfoniniais orkestrais, žymiais Latvijos, Lenkijos ir Lietuvos muzikos atlikėjais, taip pat Oginskių kultūrinio paveldo puoselėtojais – „oginistais”.

Plungėje, Rietave bei Plateliuose vyks ne tik muzikiniai renginiai, bet ir Oginskių kultūrinį paveldą pristatančios mokslinės konferencijos, dailės bei fotografijų parodos.

Pirmąjį Oginskio festivalį atidarė jo garbės prezidentas B.Lubys.

Pristatys knygą

Rugsėjo 2 d. 13 val. - Plateliuose, dvaro svirne,16 val. - Plungėje, M.Oginskio rūmuose (Žemaičių dailės muziejus), 20 val. - Rietave, Oginskių dvaro muzikantinėje (Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejus), vyks S.Tyzenhauzaitės knygos „Halina Oginskytė, arba Švedai Lenkijoje“ pristatymas. Dalyvaus kultūros istorikė dr. A.Butkuvienė, koncertą surengs tarptautinių konkursų laureatė L.M.Domarkaitė (smuikas) ir koncertmeisterė R.Šukienė. Programoje - L. van Bethoveno, A.Vivaldžio, N.Paganinio, J.Bramso, P.Sarasatės, M.Oginskio kūriniai.

Rugsėjo 3 d. 13 val. Plungėje, Šv.

Jono Krikštytojo bažnyčioje, Baroko epochos muzikos šedevrų koncertą surengs Nacionalinės premijos laureatas P.Vyšniauskas (saksofonas) ir B.Vasiliauskas (vargonai).

17 val. Plungėje, M.Oginskio rūmuose, – koncertas “Tylos Labanoro”.

Gros P.Vyšniauskas (saksofonas), G.Kovėra (dūdmaišis), T.Kašturevičius (dūdmaišis, Baltarusija) ir R. Kamicaitis (tabla).

Rugsėjo 7 d. 17 val. Plungėje, M.Oginskio rūmuose, skambės muzikinė literatūrinė kompozicija „Kunigaikštis Mykolas Kleopas Oginskis: Tėvynei skiriu – turtus, darbus ir gyvenimą”, kurią atliks V.Kochanskytė (aktorė), G.Zeicaitė (sopranas) ir Š.Čepliauskaitė (fortepijonas). Programoje - kompozitoriaus M.K.Oginskio fortepijoniniai kūriniai, romansai balsui ir fortepijonui, laiškų ir memuarų fragmentai, A.Mickevičiaus ir D.Naborovskio eilės, R.Rastausko „Berlynarijų” fragmentai.

Specialiai subūrė orkestrą

Rugsėjo 10 d. 13 val. - Rietave, Šv.

Mykolo Arkangelo bažnyčioje, 17 val.

- Plungėje, M.Oginskio dvaro žirgyne, grieš Oginskio festivalio simfoninis orkestras. Atlikėjai: Kauno J.Gruodžio

Į atidarymo koncertą susirinko daug žmonių.

Festivalio pradžią paskelbė Klaipėdos dragūnų kuopa, senovinėmis patrankomis iššaudama tris salves: už Tėvynę Lietuvą, už kunigaikščius Oginskius, už Plungės miestą ir plungiškius.Jūratės PETRULYTĖS nuotraukos

muzikos konservatorijos, Klaipėdos E.Balsio menų gimnazijos, Plungės M.Oginskio, Rietavo meno mokyklų styginių ir pučiamųjų instrumentų grupės. Vadovai: K.Domarkienė, S.Domarkienė, V.Gaubytė, A.K.Jankauskas. Programoje - M.K.Oginskio, B.Dvariono, A.Vivaldžio, H.Vieniavskio, G.F.Hendelio kūriniai.

Solistai – L.M.Domarkaitė (smuikas), , M.Dudz (smuikas, Lenkija), tarptautinių konkursų laureatas prof. A.Baumanis (smuikas, Latvija). Dirigentas prof. S.Domarkas.

Rugsėjo 16 d. 10 val. Plungėje, M.Oginskio rūmuose, - mokslinė praktinė konferencija „Žemaituko istorinės ištakos. Kunigaikščių Oginskių įtaka arklininkystės raidai“.

Rugsėjo 17 d. 17 val. Plungėje, M.Oginskio rūmų žirgyne, koncertuos Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras ir tarptautinių konkursų laureatė J.Zajančkauskaitė (smuikas). Skambės M.K.Čiurlionio simfoninė poema „Miške“, P.Čaikovskio uvertiūra-fantazija „Romeo ir Džuljeta“, M. Bruch koncertas Nr. 1 G - moll smuikui ir orkestrui.

Dirigentas prof. J.Domarkas.

Kunigaikščių veiklos pėdsakais

Rugsėjo 22 d. 17 val. Plungėje, M.Oginskio meno mokykloje, - Telšių ir Klaipėdos apskričių meno ir muzikos mokyklų festivalio „Rudens akvarelė M.K.Čiurlioniui“ atidarymas. Dalyvauja: Plungės M.Oginskio, Klaipėdos E.Balsio, Rietavo meno mokyklų bei Mažeikių ir Telšių muzikos mokyklų styginių orkestrai ir ansambliai.

Meno vadovė G.Žiobakienė.

Rugsėjo 28 d. 17 val. Plungėje, M.Oginskio rūmuose, - graudulinga muzikinė komedija „Vasarvidžio nakties sapnas“ pagal F.MendelsonoBartoldo muziką ir V.Šekspyro eiles.

Režisierė R.Kudzmanaitė, videoinstaliacijos R.Vaišvilaitės, šviesų dailininkas R.Petrauskas, garso režisierius

D.Zdanovičius. Atlieka ansamblis “Nepaklusnieji”.

Rugsėjo 29 d. 10 val. Rietave, Oginskių dvaro muzikantinėje (Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejus), - mokslinė konferencija „Kunigaikščių Oginskių kultūrinės veiklos pėdsakais: praeities atspindžiai, ateities perspektyvos. 2006“, ten pat 17 val. - Ivo Zaluskio (fortepijonas, Didžioji Britanija) rečitalis. Programoje - Oginskių dinastijos fortepijoninė muzika.

19 val. Rietave, Šv. Mykolo Arkangelo bažnyčioje, vargonuos S.Nemahai (Baltarusija). Programoje - D.Bukstehudo, J.S.Bacho, F.Mendelsono ir kt. kūriniai.

Skambės dvarų muzika

Rugsėjo 29 d. 11 val. Plungėje, Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje, mokslinė konferencija „Krikščioniškų tradicijų formavimasis Lietuvoje: Mykolinės Žemaitijos rudens kalendoriuje“ (pirmoji dalis).

17 val. Plungėje, M.Oginskio rūmuose, koncertuos instrumentinis trio „Vytoki” (Baltarusija). Atlikėjai: A.Fralovas (fagotas), S.Machovas (fleita) ir I.Avdejeva (fortepijonas, klavesinas). Programoje “Baltarusijos dvarų muzika” - Mykolo Kazimiero Oginskio, Mykolo Kleopo Oginskio, M.Radvilos, A.Radvilos, O.Kozlovskio, M.Jelskio kūriniai.

Rugsėjo 30-ąją Plungėje, M.Oginskio rūmuose, nuo 9 val. tęsis mokslinė konferencija „Krikščioniškų tradicijų formavimasis Lietuvoje: Mykolinės Žemaitijos rudens kalendoriuje“ (antroji dalis).

12 val. Rietave, Šv. Mykolo Arkangelo bažnyčioje, grieš Kauno miesto simfoninis orkestras (dirig. M.Pitrėnas), dainuos J.Gedmintaitė.

17 val. Plungėje, M.Oginskio rūmuose, – festivalio uždarymas, kuriame Oginskių dinastijos fortepijoninę muziką skambins pianistas iš Didžiosios Britanijos I.Zaluskis.

2006 rugpjūčio 30 d., TREČIADIENIS Redaktorius Gintaras GRAJAUSKAS • Tel. (8 46) 39 77 78 • El. paštas: grajauskas@airpost.net

Literatūros leidinys

Iš savų sulčių balutės su praktiniais pastebėjimais RIMANTAS KMITA

Perskaičius Klaudijaus Kirvuko straipsnį „Tezės, kurias turėtų apmąstyti kritika“ „Gintaro lašuose“ (2006 07 26) prieš akis iškilo vaizdelis, kuriuo norėčiau pasidalinti. Taip ir įsivaizduoju: Šikšnelis rašo apie Kmitą, Valiukas verčia Clandestinus, o Černiauskas nagrinėja Kristaus transformacijas Sobeckio kūryboje.

Tada Clandestinus dar labiau ima versti visus į rusų kalbą, Sobeckis išleidžia knygą apie Klaipėdos literatūrinį gyvenimą, kur atskirą skyrių pašvenčia Grajausko religinei vaizduotei, o Kmita jau rašo ir apie Černiauską ir šalia devynių Raštų tomų apie Valiuką vienas atsiranda skirtas Klaipėdos rašytojų globėjui beigi organizatoriui. Ir Raudys ima pliuškėti vis dažniau, tiesiog desperatiškai blaškytis lyg į krantą išmesta žuvis. Tris kartus iš eilės visi kartu viešai pareflektuoja Rastauską. Po kiekvieno Lašų numerio susėda prie taurės vyno ir pasakoja apie savo poziciją beigi laikyseną. Ir taip kokį dešimt, dvidešimt, trisdešimt metų.

Ir į tuos renginius plūstų žmonės, nes labai aktyvus ir įdomus būtų Klaipėdos literatūrinis gyvenimas. Viską stebi budrios Šidlausko, Gaidauskienės ir Simanaitienės akys. Ir viską labai objektyviai vertina ir pasako. Ar tada jau būtų aktyvus kultūrinis gyvenimas Klaipėdoje? Manau, kad tai būtų unikaliau, nei kad Klaudijaus Kirvuko aprašyta situacija.

O dabar prie tezių, kurias siūloma apmąstyti.

Kritika aptarnauja pačią save.

Taip. Nors čia esama painiavos tarp kritikos ir literatūros mokslo.

Literatūros mokslininkai, dirbantys mokslinį ir akademinį darbą ir valgantys iš jo duoną, nėra literatūros kritikai ar bent jau neprivalo jais būti. Jų recenzijos Gintaro lašuose ar Litmenyje tėra hobis. Jie leidžia enciklopedijas, žinynus, rašo monografijas ir mokslinius straipsnius.

Taip yra sutvarkytas svietas ir ne (vieni) literatūros mokslininkai išrado tuos rezervatus – recenzuojamus mokslinius žurnalus, į kuriuos turi būti rašomas „tikras literatūros mokslas“. Kaip ten bebūtų – literatūros kritikai turi būti kito formato, kito temperamento padarai. Ir čia atsiranda kita problema – kur jam spausdintis, kad jį perskaitytų „eilinis“ skaitytojas? Kultūrinėje Lietuvos spaudoje, kurią teskaito tie patys „savi“? Lietuvos rytas turi savo vieną kritiką ir jam daugiau nereikia. Respublika? Dar yra visokios ten ...žinios ir pan. Siūlykit variantus.

Ką ir bekalbėti, kad nėra patrauklių medijų, skirtų literatūrai.

Tik ant ko čia sukarti šunis? Ant kritikos, ant leidėjų, ant rinkos ar ant skaitytojų? Galima tik pasvajoti apie laidas, pritraukiančias būrius skaitytojų. Štai neseniai žiūrėjau vieno Vokietijos kanalo laidą „Ką tu skaitai?“. Lietuvoje greičiausiai būtų daug kalbų apie skaitomas knygas. O čia tiesiog skaito. Sėdi ir skaito. Ir salė lūžta. Jeigu vienas sako, kad knyga bloga, ir pacituoja, kitas sako, kad gera, ir vėl atsako citata. Tada jau nepavograusi literatūrologiškai, kad, girdi, čia sielos vivisekcija intradiegetinių lygmenų. Publika nušvilps. Turi paskaityt. O kad žinotum, ką paskaityt, turi gerai gerai perskaityti knygą. Atvirkščias variantas dar geresnis – skaityti blogą knygą.

Pelkių Vandos cituotas Pilypavičius čia būtų nepralenkiamas.

Klaudijui Kirvukui, jei teisingai supratau, didžiausią siaubą kelia tos

esamos ir tariamos grupės. Ir dar su interesais! Geriau būtų viena banda ir be interesų? Ar ne todėl ir skundžiamės kritikos anemiškumu? Ko gi mums reikia? Objektyvios kritikos ar patrauklaus literatūros pristatymo, ginčų ir tų pačių interesų?

Subjektyvios pozicijos, nebijojimas rizikuoti ir klysti, kuris sunkiai suderinamas su bandymu kalbėti „objektyviai“ čia yra svarbesnis.

Pabandykite įsivaizduoti TV laidą, kur vedėjas skaito „objektyvųjį“ vadovėlį ir dar daugiau – publika šėlsta iš pasitenkinimo. Nebent tai būtų juodo humoro laida.

Taigi galėčiau tik pasvajoti apie kritikos įvairovę, o ne apie kažkokią objektyvią kritiką, kuri padeda „eiliniam skaitytojui“ išsirinkti knygyne knygą. Regis, kad ir tokios kritikos pageidautų Klaudijus Kirvukas. Čia galima pasakyti trumpai ir šiek tiek suprimityvintai – jeigu tokia kritika būtų įmanoma, tai jau būtų atsiradęs tas vienas objektyvus ekspertas ir mums visiems pasakęs, kas yra kas, o mums beliktų tai kartoti kaip maldelę, nes juk tai būtų tiesa objektyvioji. Čia dar anaiptol nesipiktindamas pastebėsiu, kad šis pagrindinis reikalavimas kiek disonuoja su viešųjų erdvių lyginimu – jeigu nėra esminio skirtumo tarp tualeto ir bažnyčios, ar įmanoma apskritai kalbėti apie kokias nors vertinimo hierarchijas? Ir šiaip įdomu: autorius, raminantis mus dėl šito palyginimo, pats piktinasi keiksmažodžiais literatūroje. Arba čia nėra logikos, arba aš jos nepajėgus suvokti?

Situacijos neišgelbės nė Castoras su Polluxu. Šiaurės Atėnų rubrika Verba de verbis pačių jos autorių suvokiama kaip atsvara pastarųjų metų lietuviškai akademinei, reklaminei bei bailiai literatūros kritikai. Ir nors rubrikos autoriai sakosi drąsiai prisiimantys bet kokius tradicinius kaltinimus solipsizmu ir savo subjektyvios pozicijos neslepia, tačiau savo nuomonę išsako taip, tarsi ji būtų „gryna teisybė“, išsakoma „niekam neįsipareigojus“. Prieš tai dar paci-

Algirdo DARONGAUSKO nuotrauka

tuoja S. Fishą (kurio pavardę rašo su klaida - Fisch), kad jokio objektyvaus kūrinio nėra, o tik skaitytojų interpretacijų visuma. Be abejo, tenedrįsta niekas suabejoti, kad Castor & Pollux interpretacijos yra pačios taikliausios, o visų kitų arba vienaip ar kitaip suinteresuotos, arba iš bailumo neteisingos. Fisho formulė čia išeitų tokia – kad ir kiek būtų interpretacijų, jų suma bus lygi mūsų nuomonei. Ir taškas.

Castoro ir Polluxo knygų komentarai nesiskiria nuo anoniminių komentatorių internete, kur nieko kito nėra, tik grynas suinteresuotumas, kur kiekvienas komentuoja su savo kompleksais ir ribotumais, ir visi mano, kad jų kompleksai ar bent jau jų skonis yra pats tikriausias ir švariausias matas literatūrai.

O viską vadinti š... ir dar prisidengus pseudonimu daug drąsos turėti nereikia. Čia ne drąsa, bet kvailumas. Šiaip jau autoritetingam žmogui pseudonimo nereikėtų, jo reikia tam, kuris autoriteto neturi, bet nori jį pigiai susikurti. Jeigu skaitytojai žinotų, kas tas baisusis kritikas, gal tik smagiai nusišypsotų, nes pasirodytų, kad tai joks objektyvusis kritikas, o savo interesus pseudonimu nuslėpti bandantis nulis absoliutusis. Ir sprogtų viskas kaip muilo burbulas.

Ar anoniminiai straipsniai iš tiesų yra tai, apie ką kalba Klaudijus Kirvukas, – diskusija prie apskrito stalo su vyno taure rankoje? Greičiau tai vaikiška taktika sušukti pro šalį einančiam kokį nors xxxys – gaidys ir slėptis krūmuose. Kultūra yra kuriama viešai, kaip teisingai pastebi Klaudijus Kirvukas, bet tas viešumas vis dėlto būna skirtingas.

Neišgelbės mūsų nė SantarosŠviesos suvažiavimai, vykstantys ne tik už Atlanto, ir ne tik jie demonstruoja šitą tolerantišką diskusiją. Kita vertus, tų diskusijų modelį, pobūdį televizijoje propaguojantis L. Donskis vėlgi ne vienam užkliūna, girdi, per daug jau viskas gražu, nėra kritikos, nėra pykčio. Taigi...

Jei kas ir gali pakeisti, tai būtent

naivumas, dėl kurio priekaištaujama Pelkių Vandai. Naivumas išgelbės pasaulį, nes nebūdamas naivus nerašyčiau nė žodžio. Kam?!

Sunku suprasti iš Klaudijaus Kirvuko straipsnio, kas čia pagrindinis objektas ir kas „kaltas“ dėl tokios situacijos. Kritika? Kritikos anemija, literatūros anemija, kultūros anemija? Miestelio anemija?

Kultūros valdininkai, ištremiantys ir nepriimantys? Keiksmažodžiai literatūroje (jau buvo bandyta išrankioti juos iš Donelaičio Metų)? Įkyriai rašančios senelės? Baranova? Akropolis, prarijęs Baltas lankas? Gal literatūrologas, kurio vardo net du anoniminiai autoriai ištarti nedrįso. Turėtų būti koks Voldemortas iš Harrio Potterio. Ir vėl galiausiai – kritika. Būtų trys kritikai parašę į Lašus, būtų Baltos lankos į Akropolį neišsikėlusios.

Ar kritika kalta, kad nėra renginių.

Ar kritika kalta, kad nėra leidinių kritikai. Kaltė musyse, kaip yra sakęs vienas linksmas skrajojantis personažas. Kaip ten yra su režisieriais ir dailininkais – nežinau. Bet rašyti ir skaityti niekas netrukdo. O štai kaip tokiame miestelyje kaip mūsų uostamiestis pasidaryti visokių renginių – vienas juokas. Gali skaityti nuo Klaipėdos viešbučio stogo ir įsilindęs į šiluminę trasą, iš jūros arba iš Danės, gali vienas ir su komanda, gali, kas trukdo. Ar visa tai turėtų inicijuoti kritika? Ir apskritai, ar kritikas privalo ką nors daryti? Va, neturi ūpo Gaidauskienė su Simainaitiene, ir nerašo. Joms dėl to tarsi ir priekaištaujama. Poetams, beje, kažkodėl niekas nepriekaištauja, kad jie tyli. Dažniau džiaugiasi.

Klaudijaus Kirvuko spėjimas gana taiklus – iš kur jai vargšei literatūros kritikai imtis, jei darbo daug, už kurį nei materialaus, nei dvasinio atlygio, ir jei paskui dar išvadina naivia, nes nori kažką pakeisti. O jei nemoka, tai yra kaip su poezija, kada noriu, tada giedu. Dėmesinga, reflektuojanti visas originalias ir verstines knygas kritika būtų brangakmenis, anomalija, o dabar viskas normalu. Nėra

fenomenaliojo Sruogos Klaipėdoje.

Negi dabar priekaištausi kritikams, kad jie ne sruogos, o poetams, kad jie ne maironiai, nėrys ar putinai (pagal skonį). Kad dailininkai ne Pikasai, o Klaipėdos uostas ne Hamburgas. Aš tuo nesidžiaugiu, be abejo, tik konstatuoju. Tik ką daryti, kad atsirastų entuziastų, idealistų ir naivuolių ir jie išjudintų ne tik Klaipėdos, bet ir visos Lietuvos kultūrinį gyvenimą, kad jie užpildytų visas kultūrines ir nekultūrines medijas tokia medžiaga, kad atsitraukti negalėtume?

Būtų gerai turėti ir „objektyvią“, ir dar patrauklią nenuobodžią kritiką. Būtų gerai, kad Klaipėdos ir Lietuvos literatūrinis gyvenimas būtų aktyvesnis. Kas gi ginčysis su tokiomis tezėmis. Bet yra kaip yra, kitur irgi neteka pieno upės.

Skaitau dabar puikią austrų autorės poeziją. Austrijoje jos pirma knyga išėjo – 300, antra – 500 egz. tiražu.

Redakcijoms buvo išsiuntinėti 25 egzemplioriai, parašytos vos dvi recenzijos. Tiksliai atitinka Lietuvos apimtis. Tik Lietuvoje redakcijų mažiau.

O šiaip tai smagu, kur jau čia iki ašarų. Pelkių Vanda parašo smagų tekstuką, jai atrašo Klaudijus Kirvukas, Kondratienę apipuola visokie biesai ir nori nusitempti ją į pelkes, aš štai irgi rašinėju. Literatūrinis procesas vyksta, kad net dūmai rūksta! Gintaro lašai skaitomi ir netgi sulaukia atgarsio. Redaktoriui džiaugsmas, skaitytojams galbūt irgi šiokia tokia intriga. Beje, Gintaro lašai galėtų būti tokiu leidiniu, kur galėtų atsitikti kažkas panašaus į literatūros pristatymą skaitytojams.

Tokio priedo neturi joks kitas Lietuvos dienraštis ir tai yra skandalinga, tai neįsivaizduojama niekur kitur Europoje ir tai, o ne kažkokio miestelio anemiškas literatūrinis gyvenimas, yra unikalu. Bet jis yra Klaipėdoje. Čia rašo daugiausiai klaipėdiečiai, ir jis pasiekiamas beveik vien tik Klaipėdai.

Rašykit ir siūlykit, kaip čia tą mūsų literatūrinį gyvenimą išjudinus. Bus įdomu.

Gintaro lašai 5

KLAIPĖDA 2006 rugpjūčio 30 d., TREČIADIENIS

Poetų sambūrio „Placdarmas-2006“ kapeliono komunikatas NIDA VASILIAUSKAITĖ

Apie ką kalba kapelionai? Ką jie sako armijai, ginančiai savo kuklius įtvirtinimus priešo žemėje? Kelia kovinę dvasią? Norą gintis? Konsoliduoja jėgas, ekshumuoja, apšluosto, retušuoja priešo pavidalą (jau spėjusį priblėsti nuo praėjusių mišių), taiso tvirtovės sienas, pardavinėja opijų, vaiko nuobodulį (vis pramoga), kelia žiovulį? Kursto mūšiui, kuriame patys nežus (nebent per klaidą: juk kapelionai kare turi carte blanche)…

Tikriausiai taip. Tikriausiai kapelionų funkcija – padėti placdarmui (place d’armes) patikėti savo placdarmiška egzistencija su visais iš to sekančiais padariniais: patrankomis, pylimais, priešais, kova, kapelionu ir laime mirti už senjorą.

Būti kapelionu – tai priminti priešą. Priminti Kitą. Inscenizuoti Tą, kuris, kaip mėgo aiškinti nesimpatingasis nacių filosofas Carlas Schmittas (vėliau taip pamėgtas postmodernistų), yra būtina bet kokios bendruomenės buvimo sąlyga: jei neturi nuo ko atsiriboti – tavęs nėra. Nors: pastangos atsiriboti išduoda esant kažką panašaus į neaiškų supratimą, kad kitą reikia padaryti Kitu, išmesti UŽ savęs, pa-si-daryti – būseną, kai kyla mintis tapti placdarmu.

Jeigu yra poetų placdarmas (o kas iš čia esančių tuo abejoja?), tai už jo mūrų privalo kažkas gyventi.

Ir, atrodo, tikrai gyvena. Netgi labai gyvena. Tai toks nuostabus, paslaptingas, neperprantamas sutvėrimas, kurio vien pavadinimas daugumai mano sutiktų žmonių kelia stiprų susierzinimą (dėl įvairių priežasčių – garsiai neminėti-

nų). Susipažinkite: homo simplex. ”Vidutinis pilietis“, statistikos objektas, grynu pavidalu nesutinkamas, o susitikus – neįžiūrimas, nors per jį ne taip lengva įžiūrėti dar ką nors. Nučiupinėtas jis, nuzulintas visokių įtartinų tipų – sociologų, ekonomistų, politologų, psichologų, antropologų, filosofų, istorikų, rašytojų, poetų, žurnalistų, politikų, prekeivių, imagologų, reklamos agentų etc. Elementarus kaip materia prima. Ir nepažinus kaip ji – nepaisant čiupinėjimų. ”Daiktas savaime“, ir tiek…

Geriau jau iš karto čiupti už ypatingos homo simplex atmainos, dar nesulaukusios statistikos dėmesio. Labai gali būti, kad žemė, kurioje įsikūrė placdarmas, yra būtent jo: tai homo simplex doctus, kur simplex žymi gentinę priklausomybę (genus), o doctus – rūšį (species). Paplitimo arealas – knygos, ”kultūrinė“ spauda, bernardinai.lt, konferencijos, institutai, parodos, pristatymai ir panašios įtartinos vietos. Arealas jautrus geografiniams faktoriams, todėl, samprotaujant apie šios įdomius dalykus, verta apsiriboti vienu homo simplex doctus porūšiu – lithuanus.

Pagrindinis skiriamasis jo požymis – hypercordia, širdies suvešėjimas kitų organų sąskaita.

Nerimastingai blaškytis sergant hiperkordija nebūtina. Netgi priešingai, dažnai hiperkordiją lydi tam tikras mechaninis rambumas (keistas atsparumas bet kokiam aplinkos poveikiui). Tiesiog širdis perima kitų organų funkcijas: ja kalbama, su ja kalbama, ja rašoma, ja mąstoma, viskas daroma jai, per ją ir apie ją.

„Placdarmo“ pradžia: ritualinis košės valgymas.

„Placdarmo-2006“ kapelionė filosofė Nida Vasiliauskaitė.

Balselis hiperkordijos ištikto žmogėno švelnus ir pūkuotas (ypač jeigu žmogėnas moteriškos lyties), būdas ramus, temperamentas apsnūdęs. Jis niekina logiką, nes turi kuo ją kompensuoti – turi intuiciją. Akių žydrynėje spindi begalinis nerimas dėl prarastų ”dvasinių vertybių“ ir civilizacijos ateities, išsiliejantis sopulingais tekstais (ypač tai srovei palankus Šiaurinių Atėnų šlaitas; cituoju vieną rašytoją iš paskutinio, 809-o, numerio: ” tolerancija kartais esti tik gražus nuodėmę dengiantis šydas“, kurio neįstengia praplėšti net Dievo pirštas – cunamis; paskelbusi šį liūdną faktą, rašytoja išgeria valakordino ir ”nuojautos – cituoju – suminga

tarsi paukščiukai lizde“; kitas rašytojas ten pat dūsauja dėl ”pakeistų žmonių“: kol įveikiau pirmas tris opuso pastraipas, turėjau šiek tiek vilties, kad čia ironija – kaip aš klydau!).

Negražių žodžių mūsų tyrimo objektas nevartoja ir garsiai piktinasi, kad taip daro kiti. Kai rašydamas deda šauktuką – šokteli susinervinęs aukštyn ir tiki, kad taip elgiasi visi dedantys šauktukus. Tekstus vertina pagal juose paliktą galimybę iškapstyti pozityvią message. Bet ”vertinimą“ čia reikėtų pakeisti kitu žodžiu: homo simplex doctus lithuanus tekstų nevertina, tik reiškia lojalumą (arba jo stygių) autoriams ir jų ”pasaulėžiūrai“,

o kritiką laiko ”negražiais žodžiais“, ”chamizmu“, nepadoriu išsišokėliškumu. Oponentai – tai tokie pikti, amoralūs, nesugyvenami žmonės. Jiems stinga kuklumo. Jie – nenuoširdūs. O jau už šias dvi savybes homo simplex doctus lithuanus pasaulyje nieko baisesnio būti negali.

Kaip ”visų daiktų matas“, potencialų skaitytoją homo simplex scribens įsivaizduoja pagal savo paveikslą, tik truputį kuklesnį: skaitytojas – jo ”širdies draugas“, bendramintis, bendrajausmis ir bendraskaitis, jo nereikia įtikinti, sukrėsti, išjuokti ar sužavėti; jis geras, naivus, širdingas, paprastas kaip autorius, netgi dar paprastesnis.

Nukelta į 13 psl.

Poetai, kritikai, vertėjai, skaitytojai, žiniasklaidininkai - ir, žinoma, vaikai - nuolatiniai „placdarmininkai“...

6 Durys

KLAIPĖDA 2006 rugpjūčio 30 d., TREČIADIENIS

Scenos dėžutė pasakai sugauti GITANA GUGEVIČIŪTĖ

„Eglė žalčių karalienė“ – savotiška Lietuvos vizitinė kortelė“, - sako Vytautas V. Landsbergis, po šešiasdešimties metų į Klaipėdos dramos teatrą parvedęs Žilviną ir Eglę.

Su dedikacija

Režisierius spektaklį dedikuoja 1946-aisiais pastatytai K.Jurašiūno pjesei „Eglė žalčių karalienė“ (rež.

J.Gustaitis, muzika J.Švedo), ženklinusiai teatro atgimimą pokario Klaipėdoje. Bandau įsivaizduoti, su kokiu jauduliu į premjerą ėjo tie, kurie matė „aną“ pastatymą arba jame vaidino!..

Scenoje - viena gražiausių lietuvių liaudies pasakų, perpasakota etnokosmologų J. ir D. Vaiškūnų, praturtinta ištraukomis iš V. Mykolaičio-Putino meilės lyrikos bei jo poemos „Eglė ir Žilvinas“ ir liaudies dainomis.

Pokario metais daugeliui Eglės išlydėjimas į nežinomybę asocijavosi su realia grėsme, su karo ir pokario netektimis, o „kraujo banga“ ženklino kruviną lietuvių tautos situaciją. Šiandien spektaklis teigia, kad žmonės linkę sunaikinti aukštesnes harmonijos jėgas tik todėl, kad jų nepažįsta.

Transformuoja mitą

Režisierius priešpastato du pasaulius: žemiškąjį (aštrių formų, dalgių, prievartos) ir vandenų (aptakių formų ir jausmų, harmonijos).

Dailininkė R.Skrebūnaitė sukūrė santūrią ir funkcionalią scenografiją. Į viršų pakilusi „žemiškoji plokštuma“ tarsi panardina žiūrovą į mėlynos prieblandos, jūržolių, nugludintų akmenėlių, saulės blyksnių, kuriuos veidrodėliais bando sugauti Žilvino ir Eglės vaikai, gelmę.

Spektaklyje Eglės ir žalčio mitologema priartėja prie kiek transformuoto „amžinojo sugrįžimo mito“. Sentimentali žmogaus

Klaipėdos dramos teatre atgimusioje „Eglėje žalčių karalienėje” (rež. V.V.Landsbergis) Eglę vaidina J.Puodėnaitė, Žilviną - E.Brazys.

prigimtis ragina grįžti į praeitį, „prie šaknų“, todėl Eglė bet kokiomis priemonėmis siekia atlikti tris užduotis, išspręsti užuominas, kurios spektaklyje „suvertos“, „sudėliotos“ iš akmenų.

Religijotyrininkas G.Beresnevičius teigė: „Tolimiausi praeities įvykiai ir moderniausios idėjos rymo ant tų pačių archetipinių pagrindų, istorija ir mitas susipina nuolat atsikartodami, pagrįsdami vienas kitą ir šitaip universalizuodamiesi iki kosminių vyksmų lygio“. Vanduo, ugnis, žemė, akmuo – tokios kertinės mitinių transformacijų išeitys spektaklyje.

Atpažįstamas braižas

Žiniuonė (E.Barauskaitė) ir Ežerinis (R.Pelakauskas) Joninių naktį suka „pasakų ratą“ ir kviečia veikėjus pasekti pasaką dar kartą, vildamiesi, kad pasaulis pasikeitė, tapo geresnis, ir istorija galbūt turės kitą pabaigą. Deja...

Režisierius pasakos neperrašo, bet suteikia viltį - Žiniuonė žada pakartoti ritualą „kitais metais“.

Judesys ratu tarsi simbolizuoja ne tik reiškinių cikliškumą, patirties

ir likimų pasikartojimą, amžinąjį sugrįžimą, bet ir liudija pastangą atkerėti (šiuo atveju - žmogaus aklumą, tamsumą).

Spektaklio specifiką, matyt, lemia universalus jo adresatas (spektaklis visai šeimai). Jam būdingos frontalios mizanscenos (gyvieji paveikslai), tiesmukas liaudies muzikos integravimas, iliustratyvumas, didaktika – „Eglė žalčių karalienė“ tęsia režisieriaus programinių pastatymų sąrašą, joje lengvai atpažįstamas V.V.Landsbergio braižas. Šalia jau patyrusių dramos teatro aktorių scenoje pasirodo ir Klaipėdos universiteto Menų fakulteto vaidybos specialybės trečiakursiai studentai A.Eismantas (Ąžuolas), G.Bejeris (Uosis), D. Švirėnas (Beržas) ir R.Idzelytė (Drebulė).

Ir atrodo, reikia pripažinti, ne blogiau nei scenos senbuviai.

Stipri įtaiga

Apie kokius nors „išskirtinius“ vaidmenis kalbėti būtų sudėtinga, nes visi jie kuriami panašiai – kiek romantizuojant, stilizuojant judesį ar būseną, todėl „romantiškasis pa-

Žilvinas (E.Brazys) savo vaikams nenoriai pasakoja apie žemiškąjį pasaulį.

E.Barauskaitės Žyniuonė Joninių naktį suka „pasakų ratą”...

Vytauto LIAUDANSKIO nuotraukos

kilumas“ – ryškus spektaklio bruožas. Todėl ir veikėjų (tėvas – akt.

L.Kasulaitis, motina – V.Kojelytė, pirmoji sesuo – E.Jackaitė, antroji sesuo – A.Tručilauskaitė, pirmasis brolis – V.Jočys, antrasis brolis – E.Jokubauskas) intonacijos kiek monotoniškos ir „apibendrintos“, t.y. sunkiai individualizuojamos.

Todėl Eglė (J.Puodėnaitė) ir Žilvinas (E.Brazys) tampa „svarbesniais“ tik todėl, kad vaidina pagrindinius vaidmenis ir dėvi „prabangesnį“ sceninį rūbą (ne-

sudėtinga jų vietoje įsivaizduoti pagal tą patį principą kuriančius vaidmenis, pvz., A.Tručilauskaitę ir E.Jokubauską). Viskas sklandu ir tikslu – tarsi knygos iliustracijoje.

Ir vis dėlto vienos dalies spektaklis, pabaigoje pražystantis kraujo purpuru, jaudina, nes pasakos įtaiga tokia stipri, kad žūsta viduje gyvenanti „šnipinėjanti asmenybė“ ir įvyksta „patikėjimo stebuklas“.

Amžinos gėrio ir blogio, meilės, ištikimybės, išdavystės temos suskamba...

Svečias iš Japonijos į Klaipėdą sugrįš su paroda

Japonų fotomenininkas T.Ozava užsuko į Klaipėdos fotografijos galeriją, kur kitąmet norėtų pristatyti savo fotoparodą apie Lietuvą. Dalios BIELSKYTĖS nuotrauka DALIA BIELSKYTĖ

Rugpjūčio pradžioje Klaipėdos fotografijos galeriją aplankė Tokijo tarptautinės fotografinės grupės pirmininkas fotografijos profesorius Toshiki Ozava, kurį fotomenininkė S.Michelkevičiūtė švelniai vadina „tiltu tarp Lietuvos ir Japonijos“.

Lietuvoje japonų fotomenininkas lankosi nuo 1994-ųjų. Jo rūpesčiu lietuvių fotomenininkai Tokijuje surengė ne vieną autorinę parodą, jis pats – nuolatinis Kaune rengiamo tarptautinio fotografijos projekto „Gamta – visų namai“ dalyvis.

74 metų menininko kūrybos moto – gyvenimas kelyje. Nesibaigiančių kelionių įspūdžius jis fiksuoja fotoaparatu, kaip pats sako, „įamžina tai,

kas išnyksta“: tradicijas, etnokultūrą, architektūrą, gamtą... Šių metų turnė po Lietuvą T.Ozava pradėjo atidarydamas Kaune fotografijos parodą „Pastelinių spalvų kelionė“. Tai – spalvingi ekskursai į Islandiją, Grenlandiją, Naująją Zelandiją, Dominikos Respubliką, Bahamus, Puerto Riką, Meksiką, Kubą...

Iš Klaipėdos, lydimas žmonos

Toshiki Ozavos fotografijos iš ciklų „Dominikos Respublikoje“ ir „Aktų etiudai“.

ir dviejų vertėjų, T.Ozava išvyko į Mažeikius bei Šiaulius, vėliau – į Minską, kur atidarė savo fotografijos parodą „Aktų etiudai”. Šios japono kelionės per Lietuvą tikslas – surinkti medžiagą dar vienai fotografijos parodai. Tad kitąmet turėtumėme išvysti, kaip per fotoaparato vaizdo ieškiklį Lietuvą mato garsus japonų fotomenininkas. „Klaipėda – graži, įdomi, specifi-

nė. Labai skiriasi nuo kitų Lietuvos miestų. Džiaugiuosi, kad čia esama fotomenininkų, kurie, nors įvaldę šiuolaikines skaitmenines technologijas, nepamiršta senosios juostinės fotografijos”, - kalbėjo T.Ozava, noriai pozuodamas Fotografijos galerijos ekspozicijos fone. „Tikiuosi, kad atvešiu čia savo parodą“, - pridūrė jis šypsodamasis.

Durys 7

KLAIPĖDA 2006 rugpjūčio 30 d., TREČIADIENIS

Jurga Karčiauskaitė-Lago: „Sunkiausia išlikti originaliam“ RITA BOČIULYTĖ

Garsūs Paryžiaus mados namai siekia įsigyti klaipėdietės juvelyrės Jurgos Karčiauskaitės-Lago sukurto koljė teises. Šis dailininkės kūrinys tarptautiniame „AILLIS“ juvelyrikos konkurse Australijoje autorei šiemet laimėjo antrąją vietą.

- Šiame konkurse dalyvavau pirmąkart, - pasakojo juvelyrė. - Nors jis Sidnėjuje vyksta seniai, kasmet ir yra prestižinis, Europoje nelabai populiarus. Bet gerai žinomas Amerikoje. Šiemet jame dalyvavo 700 juvelyrų. Konkurso tema buvo „Dangaus kūnai“. Mano darbas jam vadinosi „Debesys“.

Mane į šį konkursą delegavo Ispanijos juvelyrų asociacija, kuriai priklausau. Mano darbas iškeliavo ten, ilgai nežinojau, koks jo likimas, ir štai ne taip seniai man iš Ispanijos pranešė, kad Australijoje užėmiau antrąją vietą.

- Betgi ne pirmąją. Ko taip džiaugiesi?

- Man tai labai didelis laimėjimas, nes tame konkurse pirmąją vietą laimėti europiečiui beveik neįmanoma.

Ten tradiciškai laimi amerikiečiai. Šiemet pirmąją vietą laimėjo japonas, žinomas pasaulyje dizaineris Mio Moto, o trečiąją – vėl amerikietis.

Laurai tokiame konkurse yra didelis prestižas. Jie atveria daug galimybių. Jei būčiau nuvažiavusi į jį pati, jos būtų dar didesnės. Nes tuo metu į konkursą suvažiuoja žymiausių pasaulio mados ir juvelyrikos industrijos firmų atstovai ir jie renkasi sau dizainerius. Manimi susidomėjo vieni mados namai iš Prancūzijos, ilgai su manimi derėjosi, bet kol kas dar - jokių rezultatų. Jie nori įsigyti šio koljė teises.

- Iš ko jis sukurtas?

- Iš 29 gramų aukso, trupučio balto gintaro ir juodųjų perlų. Konkurso reikalavimai tokie ir buvo, - kad būtų brangios medžiagos, labai gera darbo kokybė ir originalu. Aš prizą gavau už originalumą, o japonas – už kokybę. Iš visų mūsų buvo reikalaujama, kad tai nebūtų bižuterija, o grynoji, tikroji juvelyrika.

Man konkursai atidaro duris Ispanijoje, Vokietijoje, Anglijoje, ten, kur juos žino. „AILLIS“ konkurse niekas niekada iš Lietuvos nėra dalyvavęs.

Aišku, toli...

- Ar turi tokių savo kūrinių, kurių nenorėtum parduoti? Galbūt jie kažkuo ypatingi, brangūs?

- Yra trys... Šis koljė, žiedas ir auskarai. Pastarieji prieš porą metų buvo pristatyti didelėje Madrido juvelyrikos parodoje. Ten ne konkursas, tiesiog pakliūti į tos parodos atidarymą - modelių pristatymą labai sunku. Jie atrenka autorius iš visos Europos, prieš pusmetį turi išsiųsti jiems savo juvelyriką, ir jeigu tave pasirenka – tai didelis dalykas. Tie auskarai pateko į parodą ir net tapo jos logo, simboliu, buvo išleisti dideli plakatai su jų atvaizdu.

O žiedą buvau atidavusi į vieną svarbią galeriją Madride. Jį matavosi, norėjo pirkti, bet taip ir nenupirko Ispanijos karalienė.

- Konkursuose, parodose dalyvauji nuolat. Kas Tavęs laukia artimiausiu metu?

- Laikausi principo, kad svarbiausia dalyvauti, o laimėti – kaip Dievas duos. Dabar aš visą laiką kokiame nors konkurse ar parodoje dalyvauju, po juos keliauju. Dabar vienas mano darbas išvežtas į Rusiją, keliauja po

„Šiais laikais sunkiausia išlikti savimi, turėti savo stilių ir apsaugoti savo idėjas nuo vagišių“, - įsitikinusi dailininkė juvelyrė Jurga Karčiauskaitė. Vytauto LIAUDANSKIO nuotrauka

parodas Maskvoje.

Spalio mėnesį ruošiuosi dideliam pristatymui Vilniuje kartu su Vaidotu Žuku. Tai bus trečioji mūsų bendra kolekcija. Man tas projektas labai svarbus, nes jis vyksta Lietuvoje. Iš Lietuvos kultūrinio žemėlapio esu „išsitrynusi“, buvau ilgokai visai iš jo dingusi. Nors juvelyriką kuriu jau trylika metų.

- Dabar Tu dažnai esi kelyje – tarp Ispanijos ir Lietuvos. Tavo vyras – ispanų tapytojas...

- Ir Ispanijoje gerai žinomas (juokiasi). Keliauju daug. Dažniausiai po Europą. Esu dalyvavusi parodose Vokietijoje, Danijoje, Švedijoje.

Gotlande pernai surengiau autorinę juvelyrikos parodą. Užpernai buvo labai svarbus projektas Madrido dekoratyvinio meno muziejuje. Jame dalyvauti – prestižas. Dabar jie mane pakvietė surengti autorinę parodą.

Man tai būtų labai didelis įvykis.

Vis dėlto tai nacionalinis muziejus, kuris yra sostinėje. Aš jai labai stipriai ruošiuosi.

- Kada ji bus?

- 2007-ųjų kovą. Jau labai greitai.

Aš jos labai laukiu. Dar Prancūzijoje planuoju autorinę parodą. Lietuvoje irgi stengiuosi bent po kartą per metus savo juvelyriką parodyti Vilniuje ir mano gimtojoje Klaipėdoje.

- Esi bene vienintelė lietuvė, priklausanti Ispanijos juvelyrų asociacijai?

- Vienintelė. Ten pakliūti yra nelengva. Ir išsilaikyti nelengva. Asociacija – prestižinė. Ispanijoje gyvena apie 40 milijonų gyventojų, asociacijai dabar priklauso tik 36 juvelyrai.

Sunku išlaikyti tą kartelę, kurią tau užkelia. Būna, kad žmonės iškrenta.

Užsieniečių asociacija neįsileidžia.

Joje esu viena tokia „balta varna“.

Pakliuvau eksperimento tvarka ir laikausi jau ketvirti metai.

- Pagal profesiją vis dėlto esi grafikė. Ar dar kuri grafiką?

- Aš tik baigiau grafikos studijas ir iškart pradėjau kurti juvelyriką. Labai domėjausi mada ir laimėjau alternatyvios mados konkursą Vilniuje. Tai mane pastūmėjo. Beje „ArMadą“ laimėjo mano rūbų kolekcija su aksesuarais. Vilniuje sukausi dizainerių, dizaino, ne menininkų ir grynojo

meno rate. Paslydau į juvelyriką. Ir man buvo lengva paslysti, nes techniškai mokėjau dirbti su metalais. Ir studijavau ofortą – irgi metalo raižinį.

Metalas yra metalas. Koks ten skirtumas, ar tu jį ant popieriaus atspaudi, ar tokį ir palieki. Bet mano matymas skiriasi nuo tikrųjų juvelyrų. Pati pastebėjau, kad juvelyrai kiek kitaip daug ką daro. Tikrieji juvelyrai, kurie tai studijavo.

Bet menininkui šiais laikais visokių pagundų būna. Gal prieš metus Ispanijos Vigo miesto Finansų klubo galerija, irgi labai prestižinė, pakvietė mane surengti... tapybos parodą. Ir surengiau. Buvo labai gražus atidarymas, geras laikas.

- Tai jau ir tapyti pradėjai?

- Taip (juokiasi). Tuo metu, kai laukiausi vaikelio, negalėjau dirbti su metalais, kenksmingomis medžiagomis, todėl tapiau. Jie pamatė mano darbus ir pasiūlė. O grafika dabar perėjo į tapybą ir liko juvelyrikoje.

Juk kurdama bet kokį papuošalą pirmiausia paišau jo eskizą. Štai ir pagalvėlę išsiuvinėjau – tokia pat kaip mano paveikslas.

- Nerimsti vis?

- Tai kad kitaip neįmanoma. Konkurencija yra didžiulė. Lietuvoje ji visai nejuntama. Bet pasaulyje, jeigu tu nori išsilaikyti, net ne ant bangos, o apskritai išsilaikyti, turi per metus surengti keturias autorines parodas.

Mes visi Ispanijos juvelyrų asociacijos nariai turime vadybininkus, mums sudaroma programa, pasirašome sutartis ir negalime nuo jos niekaip nukrypti. Tiesiog tai asociacija profesionalų, kurie labai saugo savo vardą. Dirba visai kitokiais principais negu mūsų Dailininkų sąjunga, kuriai irgi priklausau nuo 2003 metų. Klaipėdoje situacija visai kita. Jaučiuosi Klaipėdos kultūros valdžios ignoruojama. Nesinori zyzti, kadangi manęs čia dažnai ir nėra, mes su vyru dažnai keliaujame, ir aš jau visai kitomis akimis žiūriu ir į Klaipėdą, ir į jos dailės gyvenimą. Čia, Lietuvoje, yra labai daug gerų menininkų, aukšto lygio dizainerių.

Bet labai prasta sistema savivaldybėse. Tai uždaras ratas, į kurį nepakliūsi. Čia žmonės vadovauja kultūrai daugybę metų. Pasaulyje niekur taip

nėra. Ispanijoje, kur aš gyvenau, tokiuose postuose žmonės keičiasi kas ketveri metai, jie atneša vis kažką naujo. Sakyčiau, tai labai konkurencinga sistema – tu turi irgi laikytis ant bangos, labai stengtis, ir miestas iš to tik laimi. Pas mus tas pats žmogus toje kėdėje sėdi šimtą metų. Jeigu tu nepakliuvai į jo geranorišką akiratį, tai likai už borto.

- Neatrodo, kad Tau čia blogai. „Pėdos“ galerijoje įsikūrei sau oazę, kur kone viskas – su firminiu Jurgos ženklu. Kam Tau to reikia?

- Kai mudu su Lino ir abiem vaikučiais apsisprendėme, kad gyvensime Klaipėdoje, iš pradžių galvojau apie atskirą galeriją nuo tėčio, betgi paskui nutarėme, kad ir čia vietos užteks. Pasiėmiau šią salą ir įsikūriau. Čia viskas padaryta mano stiliumi, spalvomis, su visais firminiais ženkliukais, etiketėmis, katalogais ir net firminiais maišeliais. Bet čia nėra ir pusės, kiek aš viso to turiu Ispanijoje.

Asociacija priverčia tuo rūpintis. Nes aš turiu atitikti tam tikrus jos reikalavimus. Kiekvienas autorinis darbas turi turėti savo pasą su aprašymu.

Kiekvienas turi būti kataloguojamas – kiek tokių padaryta, koks tiražas.

Pirkdamas žmogus turi žinoti, kelintą numerį jis įsigyja. Jeigu tai vienetinis kūrinys ir yra rankų darbo, tai turi būti pabrėžta ne kartą. Nes pasaulyje tai vis labiau vertinama, rankų darbo juvelyrikos vis mažiau ir mažiau.

- Tu viską darai rankomis?

- Mano darbai kol kas išlieka absoliučiai rankų darbo. Nežinau, kiek taip tempsiu, bet kol kas yra taip. Visi jie šimtu procentų yra rankų darbo. Nepjaunu, negraviruoju nieko lazeriu, viską darau rankomis. Man ypač patinka tokia graviravimo technika – sidabro graviūros. Nuodingas amatas, tiesą sakant.

- Iš kokių medžiagų kurti papuošalus Tau labiausiai patinka?

- Iš gintaro. Pasaulyje į jį žiūrima su didele pagarba. Ir tame mano koljė, kuris laimėjo „AILLIS“ konkurse, gintaras prilygintas auksui ir perlams, kurie pas mus iš tiesų yra brangesni nei gintaras. O Ispanijoje mane gyrė, – koks tai gražus derinys ir kaip čia viskas labai dera.

Man patinka raudonas auksas, 585 prabos. Patinka deimantai, šiaip geri deriniai. Galima derinti auksą net su popieriumi, jeigu bus gražus daiktas. Vieną tokį eksperimentinį buvau padariusi – iš aukso ir rankų darbo popieriaus.

- Koks Tavo firminis ženklas?

- Mano ženkleliu tapo paukštis.

Jį atsinešiau į savo kūrybą seniai, iš grafikos. Dabar ruošiuosi parodai Madride, kur bus vieni paukščiai – žiedai, koljė, auskarai, sagės. Iš brangių medžiagų, o pati forma - akivaizdžiai primityvi, plokščia. Plokštuminiai – kaip paveikslai. Panašūs į mano grafiką. Kiauri. Kai uždedi ant kūno – tokie rėksmingi. Kiekvienas – nepakartojamas, turi savo istoriją, pavadinimus. Tiražavimo būdu jų neįmanoma pagaminti. Viena didžiulė kolekcija – 60 darbų. Ją turiu sukurti per metus.

Dabar jau turiu padėjėjų, vadinamųjų pameistrių. Kitaip niekaip nesuspėčiau. Tempai yra didžiuliai.

Daug laiko tenka sugaišti rinkodarai ir visokiems kitiems dalykams.

Bet dailininkui svarbiausia sukurti.

Sukurti neįlendant į kito dizainerio erdvę, nemėgdžiojant. Paskui dar reikia apginti tai, ką tu sukūrei, - tai irgi kainuoja pinigų. Mano darbas vis dėlto yra dizainerio darbas – sukurti tą daiktą. Aš ilgai sėdžiu bibliotekose, ieškau. Nėra lengva kažką originalaus padaryti. Ir kuo toliau – tuo sunkiau. Šiais laikais sunkiausia išlikti originaliam. Išlikti savimi ir turėti savo stilių. Todėl kad dizaine jau viskas padaryta. Jau yra tiek to dizaino!..

Kai pasižiūriu, kokie daiktai buvo daromi prieš Kristų, - jau jie buvo modernūs, ir ką mes dabar darome, - toli nenušokom.

- Koks yra Tavo stilius?

- Nebijau to žodžio – labai moteriškas. Jis pabrėžtinai naivus.

Pabrėžtinai rodau rankų darbą. Jis yra grafiškas. Gal kiek archajiškas.

Modernas kartu su archaika.

- Iš kur semiesi idėjų?

- Aš daug paišau. Padarau daug eskizų, gal po dešimt kiekvienam juvelyrikos darbui. Paskui atrenku geriausią. Darydama dar medžiagas pakoreguoju. Nelengva yra sukurti kažką savito. Dar sunkiau paskui tai apsaugoti nuo kopijavimo. Todėl mano darbas yra piešimas. Paskui man pameistriai padeda padaryti „juodą darbą“, o aš užbaigiu, sudėlioju akcentus. Įvairiai būna. Kartais viską padarau pati.

Iš tikrųjų aš daug ko išmokau gyvendama užsienyje. To, į ką pas mus buvo žiūrima neigiamai, - į reklamą, savireklamą, savęs pristatymą. Dailininkui tai irgi labai svarbu. Užsienyje jie be to negali nė žingsnio žengti. Ir jie priima kaip trūkumą, jei nesugebi apie save papasakoti, savęs pristatyti.

Pasaulis yra toks atviras ir toks dabar greitas, kad jeigu tu laiku nepasakysi apie savo darbą, jis greitai taps kito darbu – bus bemat nukopijuotas ir apie jį pasakys kitas. Ispanijoje net dalyvavau mokymuose, kaip greičiau informuoti, kad tai yra mano, tai yra, kad turėtum įrodymą, kad tas daiktas yra tavo sukurtas.

Iki šiol neturiu savo internetinės svetainės. Net „Prados“ mados namai neturi savo internetinės svetainės.

Jau daug metų laukiam, visi nagus galandam, kada ten galėsim pažiūrėt, o jos kaip nėra, taip nėra. Yra ir toks apsisaugojimo būdas nuo idėjų vagišių.

8 Durys

KLAIPĖDA 2006 rugpjūčio 30 d., TREČIADIENIS

Ką atpūtė „Vakarų vėjai”? Ko

A.Ramanausko „Be pavadinimo”.

Klaipėdos dailės parodų rūmuose atidarytos net dvi meno parodos susiliejo į vieną didžiulę ekspoziciją, kurioje išsiskleidžia klaipėdiečių dailės panorama.

Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) Klaipėdos skyriaus apžvalginė paroda „Vakarų vėjai“ pristato tapybos, grafikos ir skulptūros kūrinius, o „Molio, medžio, metalo, odos, siūlų menas - 2006“ - taikomąją dailę. „Vakarų vėjai“ Klaipėdos dailės parodų rūmuose vyraus iki rugsėjo vidurio. Prie apskrito stalo pakvietėme klaipėdiečius menotyrininkus Godą GIEDRAITYTĘ, Kristiną JOKUBAVIČIENĘ ir Igną KAZAKEVIČIŲ kartu pasižvalgyti, ką tie vėjai atpūtė, ir padiskutuoti apie prognozes.

- Kaip vertinate dabartinę Klai- nis meninis vyksmas visada sulaukia pėdos dailės situaciją? reakcijos. Rengiama daug ir visai neK.Jokubavičienė: Paroda man didelių individualių parodų, populiapaliko netikėtai gerą pirmąjį bendrą rios grupinės – dviejų, trijų ir daugiau įspūdį; jis nesumenkėjo ir išsamiau autorių bei teminės parodos. Tačiau ją apžiūrėjus. „Netikėtai“ – dėl kelių šiame pristatymų kaleidoskope labai priežasčių. lengva prarasti visumos jausmą. Jei Pastarąjį dešimtmetyį į apžval- mums aktualu Vakarų Lietuvos dailės gines parodas žiūrėta itin skeptiškai diskursas, apžvalginės parodos yra – jos pernelyg ryškiai priminė sovie- tiesiog neišvengiamos. tinių laikų parodas monstrus, skirtas Atrodo, kad LDS Klaipėdos įvairiausioms metinėms, jubiliejams, skyriaus idėja atgaivinti apžvalginių šventėms etc. Natūralu, jog pirmai- parodų tradiciją yra labai savalaikė. siais Nepriklausomybės metais net Paskutinės apžvalginės parodos kalbos negalėjo būti apie tokias par- vyko prieš kelerius metus: 2002-ųjų odas; jas pakeitė vadinamosios kon- vasarą surengta paroda „Atspinceptualiosios parodos, kurių idėja ir džiai“, skirta miesto 750-osioms autorių bei kūrinių atrinkimas perėjo įkūrimo metinėms; trisdešimtasis į kuratoriaus rankas. Laikui bėgant, LDS Klaipėdos skyriaus jubiliejus griežtos nuostatos kito, ir dabartiniu 2003-iaisiais pažymėtas dviem pametu apžvalginė paroda tapo visai rodom – viena vyko Klaipėdoje, kita, priimtinu parodos tipu. Tai nėra bū- pavadinta „Mes, klaipėdiškiai“, buvo dinga vien Klaipėdai, tokia situacija skirta Vilniaus publikai, eksponuota pastebima šalies mastu. „Arkos“ galerijoje.

Kita vertus, suprantama, kodėl Treji metai, skiriantys minėtas daugeliui jau pats paminėjimas parodas, buvo gana svarbūs Lietu„apžvalginė“ (iš inercijos dažnai su- vos dailininkų sąjungai. Visų pirma vokiama kaip „ataskaitinė“) kėlė ir jos nariai įgijo meno kūrėjų statusą, kartais tebekelia alergiją. Jei kalbame kuris užtikrina socialines garantijas, tik apie Klaipėdos kontekstą, tai bū- ypač svarbias vien tik iš kūrybos tent pas mus tokio tipo parodos visais gyvenantiems dailininkams. Taip pat laikais būdavo mažiausiai įdomios, akivaizdu, kad ir pati sąjunga sutvirsuneštinės, privalomosios. tėjo, o jos nariai įsitikino dailininkus Parodinis Klaipėdos gyvenimas vienijančios organizacijos reikalinšiandien yra pasiekęs civilizuotą gumu ne tik praktiniams reikalams lygį: parodų vyksta daug, didžioji tvarkyti, bet ir kūrybinio proceso dailės galerijų dalis jau turi daugiau eigai. LDS Klaipėdos skyrius jungia ar mažiau suformuotą veiklos pakrai- ne tik uostamiestyje, bet ir visame pą, stilių, savus autorius ir publiką, Vakarų Lietuvos regione – Telšiuose, kuriai šių dailininkų kūryba, galerijos Palangoje, Gargžduose, Priekulėje aplinka ir bendravimo būdas yra ir kitose vietovėse gyvenančius priimtini. dailininkus. 2006-ųjų viduryje jų Publika Klaipėdoje smalsi ir dė- buvo 101. Parodoje dalyvauja per 60 kinga, nepersisotinusi ir neišlepinta, autorių. Klaipėdoje gyvena didesnioji dailės poreikis egzistuoja - netradici- skyriui priklausančių dailininkų dalis.

S.Kanaverskytės batika „Interjerui”.

Tačiau inovacijas mene lemia ne centrų dydis, o kūrybiškos asmenybės, talentingi kūrėjai. Ir Klaipėdoje, ir kitose Vakarų Lietuvos vietovėse gyvenantys dailininkai yra gerai žinomi šalyje ir už jos ribų, jų kūriniai pasiekia tolimiausius kraštus.

G.Giedraitytė: Kadangi vertinti šiuo atveju tenka remiantis tik LDS Klaipėdos skyriaus ekspozicijos Klaipėdos dailės parodų rūmuose apžvalga, tai bendrame kultūros kontekste vertinu pozityviai – akivaizdu, jog kuriančių dailininkų mieste yra.

Kitas dalykas – kūrybinės drąsos, eksperimento ir novatoriškumo aspektai...

Kuriančių mieste menininkų branduolys – vyresniosios kartos dailininkai, dažnai nuosekliai eskaluojantys susiformavusią autorinę stilistiką ir jau senokai atradę savo kūrybinį kelią, kuriuo ramiai žingsniuoja, nebesidairydami į šalis, „nemesdami kelio dėl takelio“. Bent kiek susipažinęs su Klaipėdos daile ir kūrėjais, parodoje nepasiklystum ir be etiketažo, nes daugelis darbų savo išraiška ir forma – tiesioginės nuorodos į autorius.

Tai nėra blogai, tačiau, turint omeny, kad parodos tikslas - kas dveji metai pristatyti esamas dailės kryptis ir atskleisti esminius pokyčius, tai pastarasis aspektas kelia šiokių tokių abejonių. Mat poslinkių link novatoriškumo ar bent jau lengvos improvizacijos, deja, beveik nesutinkame. Tai vėlgi nėra privalu, nes Klaipėdos menininkų daugiau ar mažiau modernistinė saviraiška irgi yra įdomi. Tačiau tuomet reikėtų aiškiai formuluoti tokio masto parodos misiją kaip apžvalginę, tam tikrą prancūzišką „saloną“, nesigviešti madingų perspektyvos intarsijų.

I.Kazakevičius: Kalbėjausi su Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininku Arūnu Sakalausku – kam, sakau, senus darbus rodyt? Yra tokių. Ir šiaip viską sunešti be idėjos – kam? Vėjai, taip sakant. Na, sako jis, norisi sužinoti, kaip atrodo Klaipėdos menas. Lyg be to nežinotų, kas ką daro. Juk jei daro žmogus ir nori tai parodyti, tai

E.Bernoto „Mąstantis”.

visi pamatys. Na, o jei štilis, tai kokie dar ten Vakarų vėjai... Galima būtų negražiai pasakyti – bezdalai.

Aš suprasčiau, jei būtų bandoma vystyti idėją, temą, procesą ir nepavyktų, pavyzdžiui, autoriai neįgyvendintų iškeltų uždavinių, neatitiktų koncepcijos, supasuotų ir bandytų prakišti jau įprastus darbus (kaip neretai būna). Bet šiuo atveju apžvalga jau buvo suplanuota. Na, ir kam? Kas dveji metai? Kas pasikeis? Autoriams malonu susitikti, tai matyti. Bet balius, bučiniai į žandus – tebūnie, tai bendravimas. Tačiau esamoje situacijoje tarp menininkų nėra konkurencijos, pastangų „save parodyti”, pristatyti naują idėją. Arba jei būtų tema – šią temą atitinkančiais kūriniais. Kodėl to nėra?

Jaunosios kartos nėra. O jei ir būtų, ji su senjorais nedalyvautų. Ir ne todėl, kad „seniai”, paprasčiausiai ne to lygio idėjos. Čia kalbu apie pažangų ir gerą jaunosios kartos meną, o ne šiaip sau “bandymus”. Tai lyg ir savaime sąlygoja apžvalginį stilių.

Nes, nors ir būtų premijos, geri parodų rūmai ir visi kiti paskatinimai, normalus katalogas, iš esmės niekas nepasikeis. Žmonėms ir taip gerai.

Jie atrodo patenkinti. Bet aš nematau priežasties džiaugtis ir prasmės kurti.

Reikėtų paklausti menininko, kodėl išvis paišai, kali, tapai, vargsti dar?

Ar todėl, kad kažkada baigei specializuotas meno studijas? Ar iš inercijos?

Koks tikslas gadinti drobes to paties numerio teptuku, tą patį motyvą vanoti n metų? Arba „drožti” tas pačias linijas ir dėmes, siluetus grafikoje, dirbdinti kažkokius taikomuosius, kurie nei pritaikyti, nei pažiūrėti (šioje srityje stipresni V.Gyniotytė ir V.Mockaitis).

Pradėti galima nuo parodos kvietimo. Dizaino problemos ir dar didesnis jovalas tekste. Pavadinimas tragiškas – apie nieką ir dar molio… ir siūlų menas – mirk atsikelk…

Kur žmonių mąstymas? Menas nuo mąstymo prasideda. Jei nesugeba mąstyti, tegul pasisamdo normalų kuratorių, ekspozicijos architektą ir kitus, kurie sugeba. Nėra pinigų?

Kas duos parodoms, kurios iš anksto

Z.Inčirauskienės tekstilinė „Kontrabanda 1864-1904“ .

K.Pūdymo „Totemas”.

pasmerktos?! Ir nereikia čia kalbėti, kad visur korupcija, kad Vilnius pasiima viską. Dirbt reikia, įrodyti, kad tai ne provincijos menas… Bet su tokiu menu – ką tu įrodysi?! Užtat ir tupime baloj. Čia yra tragedijos vidurys. Tuoj prasidės LDS Klaipėdos skyriaus narių laidotuvių bumas. Na, gal už dešimties metų. Kas tada?

Ką duoda sąjunga? O ką jai menininkas gali duoti? Menininkas gali duoti idėją. LDS turėtų duoti stimulą, pabūti prodiuseriu. Tačiau kaip jau minėta, mąstymas išjungtas, tėra sakoma – na, visi pagalvokim ir sunešim, padarykim kas ką gali.

Ką reiškia „kas ką gali”? Reiškia laisvu nuo darbo laiku ir už dyką.

Tai ir vyksta viskas puse kojos.

Pradėt reikia nuo idėjos, rėmėjų ir griežtos atrankos. Ir spjaut į apžvalgines parodas. Tegul eksponuojasi bibliotekose, trečiosios kategorijos ekspoerdvėse. Apskritai reikėtų iš sąjungos mest tuos, kurie per trejus ar penkerius metus nepateikia nieko naujo – kūrinių, juolab idėjų. Dabar LDS turi tik profsąjunginę funkciją, kas yra labai gerai. Ji atstovauja bendriems menininkų interesams. Tačiau kūrybiškai tobulėti neskatina, tiesiog ima, kas ir taip yra. Šis faktas parodo, kad viską lemia privati iniciatyva.

- Ar įžvelgiate pokyčių? Kokie jie?

G.Giedraitytė: Pokyčiai: keli nauji arba grįžę vardai (T.Vaičaitis, A.Mikuta), keli įdomūs darbai (S.Kanaverskytės „Šviestuvai“, I.Baročio „Dvyliktoji diena“, B. ZdramytėsSietinšienės „Žiedų kolekcija“ ir kiti), tačiau realiai ekspozicija nepasiūlo nieko naujo. Savotiškas inkliuzas.

Pasigedau kuratoriaus darbo, ekspoziciją vienijančios koncepcijos ir panašių šiuolaikinių parodų organizavimo elementų.

Tačiau apie pokyčius gal ir neverta kalbėti, nes tokio charakterio apžvalginės parodos dažniausiai ir funkcionuoja kaip fenomenas, liudijantis, kurie menininkai mieste dar kuria, o kurie jau ne. Arba kaip nuoseklios bendro meninio Klaipėdos dailės veido ir vyksmo sergėtojos, kurioms daug svarbiau užtikrinti

S.Plotnikovo „Gulbės”.

Durys 9

KLAIPĖDA 2006 rugpjūčio 30 d., TREČIADIENIS

okios prognozės?

D.Drulio „Burės” V.Juzėno medinių mozaikų fone.

gyvybės palaikymą nei kvestionuoti jos reanimaciją. O neretai ir kaip vienintelė galimybė konkrečiam autoriui pristatyti savo kūrybą.

Tačiau iš tiesų parodoje labai trūksta to pavadinime įvardinto vėjų dvelksmo, kuomet, ateidamas į parodą, iš anksto nežinotum, ką pamatysi, ar bent jau būtum nustebintas netikėtais menininkų akibrokštais, bendrais jungtiniais projektais, pažaidimais su tema, koncepcija, galų gale erdvėmis ir panašių dalykų.

I.Kazakevičius: Nematau nieko naujo. Gal ir buvo koks geras kūrinys, bet visumoje jis sėkmingai paskendo. Tad tegu menininkas, manantis sukūręs gerą kūrinį, nesigraužia. Kai nėra visumos, ir detalės tampa beprasmės. Bendras vaizdas - beviltiškas. Nebuvo būtina ir parodą rengti – sudėjai senus darbus, kuriuos skyrius jau turi, ir dar kartą išleidai katalogą. Padalinai saviškiams…

Visi laimingi, balius įvyko… Ir konceptualiau būtų, ir Parodų rūmų erdvės neužimtų…

Aš suprantu - rūmai visų, bet gal geriau lai tarnauja ne Klaipėdos meno reprezentacijai, bet gero Klaipėdos meno reprezentacijai.

Jei tokio nėra, tai atvežkime kokius nors Pisaro, Modiljanį, Diušampa, Baltusą, Hirstą, Raušenbergą, Poloką, šiuolaikinius konceptualius menininkus… Betgi sąlygos. Manau, kad mūsų Parodų rūmai nepritaikyti grandų kūriniams eksponuoti. Tai kam tada remontavo? Koks tikslas, jei negalime atsivežti žvaigždžių ir taip pakelti erdvės, miesto reitingus, sudaryti konkurenciją vietiniams?

Menas yra kova. O jei galime atsivežti, tai gal laikas pradėti? Kas užsiims vadyba? Stimulas - vėlgi problema.

Kas mokės kuratoriams? Arba pasamdys ką nors kitą? Kaip matote, problema globalizuojasi ir išeina už meno darželio ribų.

K.Jokubavičienė: Nebūna taip, kad nėra pokyčių: jų nebuvimas jau irgi yra kitimas. Ką galima konstatuoti, apžiūrėjus ekspoziciją?.. Nors formaliai yra dvi parodos, tarp jose eksponuojamų kūrinių nėra kokios griežtos ribos. Pirmajame aukšte

eksponuojami kūriniai galėtų įsiterpti tarp antrojo aukšto eksponatų. Ribos tarp atskirų dailės rūšių beveik nebeegzistuoja: tik medžiagos, technikos jas dar kiek palaiko, bet formos ir turinio prasme jos nyksta. Taikomoji dailė, prarandanti funkcinę paskirtį, renkasi raiškos būdus, kurie stiprina vaizduojamąjį pradą. Tapyba, grafika, dažnai ir mažoji plastika artėja prie pabrėžtai dekoratyvių sprendimų, akcentuoja medžiagiškumą, darbo proceso metu atsiradusius momentus pateikiant kaip estetines vertybes. Populiaru naudoti tikrus ir autentiškus daiktus.

Vis dėlto didžioji dalis kūrinių ir formos, ir turinio požiūriu atstovauja tradicijai. Palyginti su kitomis parodomis, šioje ekspozicijoje tapyba, nors gana tolygi, užleido pirmaujančią vietą metalo plastikai ir grafikai.

Vertas dėmesio tekstilės kūrinių pasirodymo faktas.

Labai akivaizdus pokytis – be kelių išimčių, visi darbai, rodomi parodoje, sukurti per pastaruosius trejus metus. Dešimties, o kartais net penkiolikos metų senumo kūrinių pateikimas iš eilės kelioms parodoms Klaipėdoje buvo įprastas. Kiek teko girdėti, nuostatos nerodyti senų darbų taikomųjų menų kūrėjai nuosekliai laikosi jau kelintą parodą. Ne tiek pokytis, kiek privalumas: katalogo išleidimas. Dokumentavimas dažnai neatrodo svarbus šiandien, tačiau jo stoka pasijunta jau po metų kitų.

Kūriniai keliauja: rodomi parodose, parduodami, išvežami į kitus kraštus, ir retas dailininkas po kiek laiko gali pasakyti, kada, kas ir kaip. Be to, katalogas turi ir reprezentacinį aspektą, prisideda prie dailės sklaidos visuomenėje, atskleidžia ir pačių organizatorių požiūrį į apžvalginės parodos rengimą.

- Kokios tendencijos, perspektyvos?

G.Giedraitytė: Tendencijos: šiandien tarp eksponuojančių savo kūrybą menininkų išsaugoti savo autentišką meninę kalbą, suformuotą kūrybinį kelią, saviraišką. Išskirti būtų galima nebent kelis autorius (A.Kliševičius, R.Klimavičius,

L.Gedvilaitės-Sakalauskienės „Užmiesčio faktūros I, II”.

A.Mėčiaus „...FF...”, „Paukštukas”.

S.Bertulis, K.Pūdymas, I.Barotis, B.Zdramytė-Sietinšienė, na, gal dar vieną kitą). Tarp jų ypač ryški telšiškių plejada (R.Inčirauskas, V.Mockaitis, P.Gintalas, Z.Inčirauskienė). Jie iš tiesų kaskart intriguoja, eksperimentuoja, atsinaujina.

Perspektyvos: be jaunųjų infiltracijos į Dailininkų sąjungą – stabilumas, nuoseklumas, pastovumas.

Galbūt tie keli mano paminėti autoriai „originalai“ (o gal „marginalai“) toliau bandys sujudinti vandenis, bet plastinio, idėjinio, galiausiai menininkų kartų dialogo, galinčio ir turinčio formuoti aktyvesnę požiūrių ir meninės raiškos polemiką mieste, trūkumas vis tiek lems ramų Klaipėdos dailės kelią – „pasrovinį” meno kūrėjų egzistavimą, išsižadantį skandalų, ekskursų į kitų meno šakų paribius, barbariškos nesuderinamų dalykų jungties, kūno, žemės, objekto meno ir visų kitų postmodernistinių „kataklizmų“.

I.Kazakevičius: Reikia skatinti nekurti blogo ar beidėjinio meno ir skatinti jo neeksponuoti. Visada teigiau, jeigu nėra menininkų – imkime juos iš kitų miestų, „maišykime kraują”, kurkime projektus ir juos pristatinėkime Klaipėdos vardu. Kas kad juose bus nedaug klaipėdiečių, užtat kontekstas kitas, mezgami ryšiai, atsiranda daugiau informacijos, kūrybinis azartas. Tik taip atsiras ilgainiui daugiau Klaipėdos menininkų. Tapkime tuo, kas esame, - uostu. Importo ir eksporto vartais.

Pristatinėkime užsienio autorius ir jų kūrybą arba jų kontekstinį požiūrį į mus. Ar dar ką nors, kas intriguotų, „vežtų” ir reklamuotų uostamiestį.

Bet taip „užbrendintų”, kad tai būtų daroma tik čia ir tik čia, kad taptų MŪSŲ stiliumi, bet ne kažkokiais anemiškais VĖJAIS. Be abejo, tai tik forma. Reikia struktūros. Finansų – miesto meno stipendijoms studijoms užsienyje, kūrybai, stažuotėms. Ir griežto atsiskaitymo už tai. Permanentinių - 5-10 metų ir trumpalaikių projektui sukurti dirbtuvių… Stimulo ir kūrėjams, ir ypač vadybininkams, galintiems sukurti mechanizmą,

A.Adomavičienės batika.

kaip idėją paversti kūnu. Ir, žinoma, miesto palaikymo visose srityse.

Miesto (įstatymai), verslo (finansai) ir menininkų (idėjos) jungties.

Paroda aiškiai rodo į pasekmes, kai tos jungties nėra. Priežastys jau taip įsisenėjusios, kad telieka laukti, kol visa tai pasibaigs, kartu kuriant naują kultūrinę strategiją ir struktūrą, kuri sukurs naują menininkų rasę.

Tai kažkuo primena dinozaurų erą, kai šalia jų jau radosi naujos gyvybės formos. Atsparesnės, imlesnės, veiklesnės, greičiau evoliucionuojančios.

K.Jokubavičienė: Perspektyvos ir tendencijos, mano galva, normalios. Tikrai, nuoširdžiai sakau ir tikiu, kad geros. Jei skyrius nepajaunės, vyraus kaip ir dabar akivaizdžiai tradicinė linija, su saikingu modernumo atspalviu. Kas įrodys, kad tai taip jau blogai? Jei pamažu situacija keisis ir gyventi provincijoje (atsiprašau, toli nuo didžiųjų kultūrinių centrų, kurie nebūtinai reiškia Vilnių) jaunimui taps patrauklu ar bus galima iš kūrybos pragyventi, sulauksime daugiau to, ko visi pasigenda, – instaliacijų, akcijų, objektų, žodžiu, daugiau tarpdisciplininio meno. Tik gali būti, kad kol tai įvyks, ši taip geidžiama dailės dalis nebebus tokia geidžiama, kas gali paneigti. (juokauju, žinoma)?

Tai - bendruoju mastu.

Kalbėti apie tendencijas atskirų autorių aspektu yra tas pats, kas burti iš kavos tirščių, nes nėra nieko sudėtingiau, kaip atspėti, kada kuris dailininkas prigyvens pasitenkinimo savimi ribą arba pajus poreikį kardinaliai keistis.

Taigi ir bendrosios Vakarų regiono dailės tendencijos bei perspektyvos visų pirma priklauso nuo individų, atskirų asmenybių, kurios ir sudaro vieno ar kito regiono, miesto ir t.t. dailininkų bendruomenę. Tai patvirtina Telšių „fenomenas“, kuris šioje parodoje ypač akivaizdus.

Kita vertus, sunku pasakyti, ar jaunųjų pasirodymas būtų tokia panacėja, kokios tikimasi. Pats buvimas jaunu dailininku nieko negarantuoja. Be to, akivaizdu, kad

kartų perimamumo neįvyks, kaip ir kartų konflikto, – per didelis metų atotrūkis tarp dabartinės kuriančių dailininkų grupės, kuri formavosi aštuntajame ir devintajame dešimtmečiais ir vėliau visiškai nebepasipildė naujais nariais, ir tik dabar pradedančios ateiti naujos kartos.

Galima svarstyti ir apie konkrečias šių dviejų apžvalginių parodų perspektyvas. „Vakarų vėjai“, man atrodo, paėmė gerą startą geru laiku.

Parodą rengė LDS Klaipėdos skyriaus valdyba, kiekvienos sekcijos kūriniais rūpinosi jų pirmininkai, negirdėjau apie kokią nors atrankos formą, nebent buvo atnešta daugiau nei trys kūriniai. Taigi, atrodo, buvo pasiekta kiek įmanoma objektyvumo ir demokratijos, kurie apžvalginės parodos atveju pageidautini.

Puiku, kad vaizduojamosios dailės paroda išsiteko greta taikomosios, turinčios jau dešimties metų apžvalginių parodų patyrimą. Nuoseklus taikomųjų sekcijos pirmininkės keramikės Daivos Ložytės siekis kas keleri metai kviesti sekcijos dailininkus į parodą iš tiesų davė rezultatų – matome, kaip jos subūrė ir paskatino taikomuosius menus kuriančius dailininkus, kiekvienoje parodoje vis aktyviau dalyvaujančius.

Tikiuosi, kad vaizduojamosios dailės paroda „Vakarų vėjai“ tikrai taps tradicine, rengiama kas dveji metai pačioje vasaros pabaigoje arba ankstyvą rudenį. Tačiau norėtųsi ne tik tradicinės, bet ir prestižinės: kuo daugiau dailininkų, kurie netraktuotų parodos kaip paprastos „suneštinės“, o kūrybiškai rengtųsi jai iš anksto, patys atsakingai ir savikritiškai atrinkdami darbus, kurie būtų tik naujausi, niekur neeksponuoti. Galima būtų bendrai pamąstyti apie parodos premijas, pritraukiant privačius rėmėjus ir kita. Jei to pasieksime ir jei ateityje pavyks suderinti abi parodas vienu metu, turėsime galimybę rimtai ir išsamiai pristatyti Vakarų Lietuvos dailininkus ir dailę bei sekti jos tendencijas ir pokyčius.

Kalbino RITA BOČIULYTĖ

I.Baročio „Dvyliktoji diena”. Nerijaus JANKAUSKO nuotraukos

10 Durys

KLAIPĖDA 2006 rugpjūčio 30 d., TREČIADIENIS

„PLArTFORMA“ – menų sintezės fiesta Rugpjūčio 24-26 dienomis Klaipėdos piliavietėje, laivų remonto įmonės cechuose ir jachtų elinguose jau antrą kartą šurmuliavo tarptautinis šiuolaikinio meno festivalis „PLArTFORMA“, sujungęs teatro, šokio, muzikos ir dailės menų mūzas. Festivalio vizitinė kortelė – šiuolaikinis menas netradicinėse erdvėse.

Parodė tris teatro projektus JŪRATĖ GRIGAITIENĖ

Šiemetinėje „PLArTFORMOJE“ parodyti trys sėkmingiausi pastarųjų metų Lietuvos teatro projektai.

Tai trečius metus iš eilės „Menų spaustuvės“(Vilnius) organizuoto projekto jauniems menininkams „Ateinantys“ spektakliai R.Čekuolytės „Bukareštas. 1968“ (pagal K.Serovo ir I.Vyrypajevo kino scenarijų) ir I.Lausund „Bestuburiada“ (rež. D.Jokubauskaitė) bei „Teatro projektų“ (Kaunas) inicijuotas spektaklis „Idioto mišios“ pagal F.Dostojevskio romaną „Idiotas“ (rež. R.Atkočiūnas) sulaukė publikos susidomėjimo.

„Bukareštas.1968“

R.Čekuolytė Vilniaus dailės akademijoje baigė kostiumo dizainą, o šiuo metu Maskvoje studijuoja kino scenarijaus rašymą. Tad spektaklis „Bukareštas.1968“ – režisūrinis jaunos menininkės debiutas scenoje.

Stipriosios spektaklio pusės: įspūdingi, ryškūs sceniniai kostiumai (dail. R.Čekuolytė), grimas (Ž.Jasiulionienė), rekvizitas bei kriminaline intriga, saikinga erotika ir nūnai madinga sovietine retrospektyva paskaninta dramaturgija.

Tačiau dar matyti grubios debiutuojančios menininkės režisūros „siūlės“, kai kur jaučiamas elementarių teatrinių žaidimo taisyklių neišmanymas. Neišraiškingos, monotoniškos mizanscenos, sceninio veiksmo trūkumas, kai veikėjų santykiai sprendžiami per žodinį dialogą, užmirštant, kad teatras įdomus savo specifine raiška ir neverbaline plastika, kuri nebūtinai sutampa su dramaturgo sukurtu tekstu. Spektaklyje pasigedau gilesnių poteksčių, įdomesnių veikėjų prisitaikymų, teatrinės kalbos. „Bukareštas. 1968“ labiau priminė teatralizuotą pjesės skaitymą ar radijo vaidinimą, kai ir užmerkęs akis gali suprasti, kas vyksta scenoje. Du seni geri draugai samdomi žudikai Mikajus (akt. D.Samarakas) ir baro šeimininkas Ivanis (R.Jasiulionis) myli vieną moterį Liučiją (akt. G.Latvėnaitė) ir grumiasi dėl jos palankumo tarpusavyje. Mes girdime tekstą ir suprantame, kad

R.Čekuolytės „Bukareštas. 1968“ įdomus įspūdingais, ryškiais sceniniais kostiumais, kriminaliniu prieskoniu, saikinga erotika ir sovietine retrospektyva paskaninta dramaturgija.

jie myli, bet nematome, kaip myli ir kaip kovoja dėl savo meilės. Tiesa, A.Vilutytė, sukūrusi fatališkos moters vaidmenį, yra arti teatro kalbos. Jos daugiaprasmis „umm...”, erotiškai iškošiamas pro suspaustas lūpas, pasako žymiai daugiau nei šimtai beprasmiškai ištartų žodžių.

O kurčnebylė (ar mažakalbė) Liučija visiškai neaiškus, psichologiškai nemotyvuotas personažas, nes neturi realaus ginklo – teksto, o parateksto nesukuria. (Prisiminkime E.Nekrošiaus spektaklyje „Pirosmani“ V.Petkevičiaus sukurtą kurčnebylį Sargą ir suprasime, koks gali būti įdomus ir iškalbingas scenoje nekalbantis žmogus.)

Akivaizdžiai matomas spektaklio „skyles“ pridengia įdomūs charakteriniai aktorių vaidmenys ir stilingas scenos vizualumas: penkiakampė žvaigždė, sovietinių paradų fragmentai, raudonos vėliavėlės ir stiklinė balto pieno, kurį išpurškia vaikelio besilaukianti Liučija, norėdama išsakyti viduje susitvenkusias savo emocijas ir mintis. Manau, kad tai jaunos režisierės paraiška, nors teatro režisūra dar pralaimi nelygioje dvikovoje su literatūriniu tekstu.

„Bestuburiada“

Jaunos režisierės D.Jokubauskaitės spektaklis „Bestuburiada“, sukurtas pagal vokiečių dramaturgės I.Lausund pjesę, teatro kritikų yra pripažintas sėkmingiausiu praėjusių metų „Menų spaustuvės“ programos „Ateinantys“ projektu.

Visa spektaklio idėja ir koncepcija užkoduota pavadinime. „Bestuburiada“ – apie paklusnius, konkurencinės visuomenės įbaugintus, nusižeminusius žmones, neturinčius stuburo. Veiksmas vyksta biuro priimamajame, prie mistinio viršininko kabineto durų, kur penki N kompanijos darbuotojai konkuruoja vienas su kitu, bandydami pranokti ne tik kitus, bet ir save. Santykiai tarp kolegų pasiekia tokią įtampą, kad vaidinimas virsta grotesku su ryškiais absurdo elementais. Baimės ir konkurencijos įkaitintoje atmosferoje žmonių tarpusavio santykiai ne tik kad nenormalūs, bet tiesiog iškrypę. Net dešimt kartų viešai suduotas antausis kolegos kolegai priimamas kaip nemalonus, bet savaime suprantamas kontakto užmezgimo būdas, o realiai įsmigęs

I.Lausund „Bestuburiadoje“ (rež.D.Jokubauskaitė) žaviai susipina savita teatro kalba, improvizacinė aktorių vaidyba ir išraiškinga kūno plastika.

peilis merginos nugaroje – kaip konstruktyvus savo idėjos pristatymo viršininkui aktas.

Ryškiai raudona odinė bokso treniruotėms skirta kriaušė spektaklyje netikėtai virsta gyvai plakančia žmogaus širdies metafora, kurią valdo paslaptingas personažas, gal Angelas, o gal pati Mirtis. Beprotiško darbo, šiuolaikinių tempų ir streso nualinta širdis daužosi kaip pašėlusi ir jau pasiekė kritinę priešinfarktinę būseną, bet pagaliau nurimsta. (Beje, skaičiau, kad japonai po darbo susikaupusias emocijas išlieja kumščiuodami įsivaizduojamą viršininko maketą ir taip atsipalaiduoja.) Jei žmogus nebepajėgia išlaviruoti sudėtingų šiuolaikinės visuomenės nustatytų taisyklių ir normų ekvilibristikoje, belieka vienintelis kelias – visiškas atsiribojimas nuo jos arba išprotėjimas. Kulminacija pasiekiama, kai vieną iš N personažų vaidinantis aktorius A.Kasanavičius svarbiame direktorių korporacijos susitikime Londone, žvelgdamas į arbatos puodelį, netikėtai panyra į dvasinę nirvaną ir susitapatina su arbatos daigeliu iš Šri Lankos bei prisijungia prie visų pažemintųjų arbatžolių giedojimo.

Režisierė, į pagalbą pasitelkusi pradedančias choreografes R.Butkutę ir J.Deineko, sukuria labai ryškią savojo teatro kalbą, kurioje susipina improvizacinė aktorių vaidyba, išraiškinga kūno plastika, neretai virstanti choreografinėmis miniatiūromis. Džiugu, kad jaunos režisierės D.Jokubauskaitės spektaklyje „Bestuburiada“ dera visi komponentai: vaidyba, režisūra ir aktuali tema bei idėja, kas dabar reta pastatymuose.

„Idioto mišios”

F.Dostojevskio romanas „Idiotas“ Lietuvoje inscenizuotas pirmą kartą. Spektaklis nėra tradicinis ir rodomas retai dėl specifinio sumanymo ir dėl to, kad kūrybinė grupė surinkta iš visos Lietuvos. Spektaklyje vaidina garsūs įvairių teatrų aktoriai: P.Venclovas, M.Žiemelytė, V.Anužis, K.Skokova, R.Šimukauskas, M.Vaitiekūnas, A.Šukytė, V.Vaičekauskas.

Režisierius R.Atkočiūnas sukūrė rusų klasiko F.Dostojevskio romano sceninę versiją, pavadinęs ją „Idioto mišiomis“. Premjera įvyko 2003 metais Kauno šv. Jurgio baž-

nyčios erdvėje, kuri teikė ypatingą nuotaiką ir atmosferą spektakliui.

Klaipėdoje „Idioto mišios“ suvaidintos viename laivų remonto įmonės ceche. Sunku patikėti, bet gamybines patalpas režisierius panaudojo maksimaliai, paversdamas jas paslaptinga, kiek mistiška F.Dostojevskio romano herojų erdve. Tinkamai parinkta vaidybos aikštelė ir joje kuriama atmosfera – vienas svarbesnių spektaklio komponentų. Žiūrovų vaizduotę ir jausmus aitrina tikra drėgmė, varvantis lietvamzdžio vanduo, apipelėjusios sienos ir paslaptingos nišos, blykstelėjusi ugnis ir girgždantys laiptai, rupi žemė po veikėjų kojomis ir šiurpūs kastuvo dūžiai į kietą grindinį... Net ir aktorių balsai sklinda tarsi iš toli, sukeldami nejaukų, ilgai ausyse skambantį aidą.

Vieninteliai „netikri“ šios scenos atributai – raudono audeklo draperijos, sustiprinančios dostojevskiškas herojų aistras ir pranašaujančios kruviną tragedijos finalą. Įspūdį sustiprina muzika (komp. A.Jasenka) ir ant sienos rodomi videovaizdai.

Rogožino vaidmenį spektaklyje sukūrė Klaipėdos dramos teatro aktorius V.Anužis. Jo akla meilė gražuolei Nastasjai Filipovnai (akt. M.Žiemelytė) laviruoja ant beprotybės ribos ir, pasak pagrindinio personažo Myškino (akt.

P.Venclovas), nesiskiria nuo pykčio. Todėl nestebina Rogožino poelgis dėl mylimos moters paaukoti visą savo turtą ir likti basam tikrąja ta žodžio prasme, o spektaklio pabaigoje iš beprotiškos meilės ją nužudyti.

Meilė ir Mirtis šiame spektaklyje – lygiavertės partnerės, tapačios vertybės, sukrečiančios savo tikrumu ir iškilminga didybe. Šiuolaikiniam žiūrovui sunkiai suvokiama Dostojevskio epochos herojų poelgių logika ir vertybės verčia susimąstyti ir sukrečia, o romane keliamos idėjos priartėja prie šventų mišių sakralaus ritualo.

Tarptautinis šiuolaikinio meno festivalis „PLArTFORMA“ skatina naujų, netradicinių meno raiškos formų paiešką ir sklaidą, tampa vieša tribūna ne tik pripažintiems teatro meistrams, bet ir jauniems, pirmuosius žingsnius žengiantiems menininkams. Gaila tik, kad šiame festivalyje dalyvavo labai mažai savų, klaipėdiečių menininkų.

Klaipėdietis aktorius V.Anužis „Idioto mišiose” (rež. R.Atkočiūnas) vaidina Rogožiną.

Nerijaus JANKAUSKO nuotraukos

Durys 11

KLAIPĖDA 2006 rugpjūčio 30 d., TREČIADIENIS

Net vibravo oras

I.Janti įvairiausius triukus ant kabančio lanko ir virvės demonstravo ypač lanksčiai, muzikaliai.

L.Magnezy projektas ,,Mušk” kvietė žiūrovus ,,išbandyti sceną”.

Nerijaus JANKAUSKO nuotraukos

Modernus šokis rado gerbėjų VIOLETA MILVYDIENĖ

Teisingas jaunųjų „PLArTFORMOS“, festivalio organizatorių - Klaipėdos kultūros skyriaus vedėjos Godos Giedraitytės, energingosios koordinatorės Agnijos Šeiko-Sarulienės ir kitų - sprendimas šiemet šiuolaikinio meno fiestą surengti ne Jūros šventės metu. Pastarojoje, kaip ir derėtų, dominavo pramoginio žanro šokis, kur pirmą kartą suorganizuotose mokyklose galėjo pajudėti ir gausiai susirinkusi publika, tai specifinėje antrus metus vykstančioje „PLArTFORMOJE“ vyrauja tik moderni choreografija, kompozicijos pristatomos netradicinėse erdvėse ir turi savitą gerbėjų auditoriją.

Kažkur matyta...

Nors per tris festivalio vakarus romantiškoje jachtų elingų aplinkoje parodyti šokio projektai paliko gana abstraktų įspūdį, būtų sudėtinga aprėpti bendrą jų vaizdą, - galbūt lengviau trumpai paanalizuoti ar apibūdinti kiekvieną iš matytų kūrinių.

Apie minėtosios klaipėdietės choreografės A.Šeiko-Sarulienės ,,Antspaudus” (,,In Signum 5”), kurių premjera įvyko gegužę ,,Naujojo Baltijos šokio” metu uostamiesčio Dailės parodų rūmuose bei Vilniaus ,,Menų spaustuvėje”, jau buvo rašyta. Tad belieka pridurti, jog nauja, kiek sutrumpinta spektaklioinstaliacijos versija tapo sodresnė ir žaismingesnė, turint omenyje šokio sąsają su šalia scenos stovinčiais ar riedančiais dideliais baltais „kompiuteriniais” meškinais.

Debiutinę Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentų P.Li-

sausko ir T.Gurevičiaus kompoziciją ,,Sankryža” atlikęs šokėjas (P.Lisauskas) priminė skulptūrose, vazose ar freskose vaizduojamą raumeningąjį Elados atletą. Pasirodymą įvardinčiau itin drąsiu ir nusipelniusiu aktyvaus žiūrovų palaikymo. Tik… kai kurie šio monologo epizodai bei raiškos priemonės pasirodė kažkur (video-, Mezzo kanalu?) jau seniai matytos.

Skelbiamo vienu talentingiausių šiandienos jaunųjų Europos kūrėjų olando B.Listopado šokio trupės projekte merginų duetas žavus trapiu, estetizuotu bendravimu, subtiliomis plastinės raiškos jungtimis.

Dėmesį ypač traukė stiprių pėdų išgaubtomis keltimis bei lanksčių rankų riešų žaismė.

Bandė įtraukti publiką

L.Magnezy (Izraelis, Olandija) kūryba šiek tiek pažįstama iš pernykščio festivalio, kuriame

kompozicija ,,…ir ji buvo” kitų ,,olandiškų” darbų fone išsiskyrė originalesne koncepcija, judėjimo motyvacija. Šįkart choreografė atvežė net du projektus. Pirmajame – ,,Visąlaik ore” (,,All the Time in the Air”) kūrėjos deklaruojamos mintys, atrodė, neatitinka scenos vyksmo. Tačiau, reikia pripažinti, trys vaikinai parodė gana stiprų fizinį pasirengimą, gerą atlikimo techniką.

Antrasis L.Magnezy projektas pavadinimu ,,Mušk” (,,Beat up”) – nestandartinis modelis, pirmiausia nustebinęs kvietimu žiūrovams neva ,,išbandyti sceną”. Toliau penki gogo šokėjai (juk būtent taip vadinami atlikėjai, užvedantys publiką naktiniuose klubuose) tarp stovinčiųjų judėjo įvairiai – pavieniui, dviese ar trise, kol sudarė vientisą grupę, nuolatos keičiančią savo ,,aikštelę”.

Manau, pagrindinis tokio projekto tikslas – išjudinti publiką, įjungti ją bendram šokiui. Deja, sumanymą kažkiek pavyko įgyvendinti tik trečiąjį vakarą. Galbūt ,,kaltas” mentalitetas, lietuviams būdingas santūrumas, besiveržiančių emocijų kontroliavimas. Taigi dauguma, nepasidavusi šokėjų ,,provokacijai”, visas 15 minučių stovėjo šypsodamasi ir tik plojo.

Gimė ir kitas pasvarstymas: juk čia nueita lengviausiu keliu – cho-

reografui nereikėjo patirti kūrybinių kančių (temos, idėjos ar išraiškos priemonių paieškos), o atlikėjams - ypatingų pastangų repetuojant, ,,šlifuojant”, sinchronizuojant judesius ir kitų.

Imponavo videomenas

Eseisto R.Rastausko ,,Berlynalijose” bandyta suvienyti žodinį tekstą, perkusinę muziką, videomeną ir šokį. Nerišli padrikų minčių raizgalynė, greitakalbe išsakomi banalūs, tačiau hiperbolizuotai pateikiami samprotavimai publikoje sukeldavo tai juoko bangą, tai apgailestavimo pliūpsnį. Nevykusiai įpintas ilgai sėdėjusios ir atsainiai besielgusios, bet čia pat spėjusios apsisvaiginti alkoholiu frau ar froilen (šokėja G.Laurinavičiūtė) plaikstymasis dar labiau ,,pagyvino” beprasmybės įspūdį.

Berods, kiek susireikšminęs autorius išliko įtaigus tik pats sau, po kiekvieno fragmento stodamasis, lyg kaulydamas žiūrovų aplodismentų.

Ir šie plojo ne kartą, sutartinai manydami, jog sulaukė finalo. Rizikos faktorius netekti ir taip negausios auditorijos pasitvirtino - pamažu daugelis paliko savo vietas. Šiame, kaip rašoma programėlėje, ,,vientisame mitologinio Berlyno reginyje” labiausiai imponavo perkusija (A.Gotesmanas) ir videomenas (A. Maknytė – VJ Makaura) - filmavimo vietoje bei rodymo čia pat, kairiajame ekrane, idėja.

Tobuliausiu sintezės pavyzdžiu, sujungiant šiuolaikinio šokio plastiką su akrobatikos bei žonglieriavimo elementais, laikyčiau Ilonos Janti iš Suomijos programą. Šokėja-akrobatė įvairiausius triukus ant kabančio lanko ir virvės demonstravo ypač lanksčiai, muzikaliai, su tam tikru šarmu. Stebint visa tai iš arti, nejučia sukeliama vibracija ore, o kartu su pasigėrėjimu jaučiama ir teigiama emocinė įtampa.

Panašaus pozityvo emocijos kilo, dalyvaujant klaipėdiečio J.Urbono interaktyvioje grafinėje-erdvinėje instaliacijoje ,,Pučiamųjų orkestras”, beklausant lengvo grupės ,,BMW” (Vokietija, Lenkija, Olandija) džiazinio muzikavimo.

Taip pat maloniai nustebino paskutinįjį vakarą publikai pristatyta beveik savaitę KU Menų fakulteto choreografijos salėse vykusio seminaro (vadovai - V. Jankauskas ir G. Kirklytė-Jankauskienė) medžiaga. ,,Kontaktais” pavadintas kūrybinės dirbtuvės pasirodymas, atliktas devynių merginų, neatrodė visai suimprovizuotas ar spontaniškas.

Jame sulėtinti ,,parteriniai”, kontaktinio šokio ir kiti šiuolaikinės leksikos elementai natūralia seka, organiškai išvystomi iki dinamiškų, ekspresyviai atliekamų derinių.

Trumpas, tačiau vaisingas bendradarbiavimas su įvairių šalių muzikantais – šie ne tik sutiko talkinti choreografijai, bet itin atsakingai (akimis nuolat sekė šokėjų veiksmus) ir deramai atliko akompanimentą. Neįprasti teramino, vietnamietiškos arfos bei fleitų garsai tarsi intuityviai papildydavo, net išryškindavo judesį...

Įvykdė misiją

...Toliau tenka pasitelkti vaizduotę – suteikus šiam sceniniam eksperimentui pavadinimą, kartu – gilesnės prasmės, gal humoro, sarkazmo ar ironijos dozę, dar harmoningą išorinį apipavidalinimą bei kita – štai tokiu, atrodo, elementariu būdu galėtų gimti naujas kūrinys, pretenduojantis į šiuolaikinio šokio spektaklio vardą.

Vien todėl verta konstatuoti: festivalis įvykdė savąją misiją. Jis suteikė saviraiškos laisvę bei neordinarią erdvę dalyviams, jaunajam žiūrovui – pažintinės reikšmės ir bendravimo malonumo, šiuolaikinio meno ,,fanui” – naujos informacijos.

Dėkui iniciatoriams, kol kas (teoriškai ir praktiškai) gyvuojantiems neišsenkančio entuziazmo dėka.

Atsivėrė „Berlynalijos” GITANA GUGEVIČIŪTĖ

Tie, kam daugiau ar mažiau pažįstama Rolando Rastausko kūryba, tikriausiai sutiks su teiginiu, jog šis kūrėjas pusfabrikačių į sceną neneša. Jam svarbi kokybė, kuo dar kartą leido įsitikinti šiemetiniame tarptautiniame šiuolaikinio meno festyvalyje „PLArTFORMA“ demonstruotas menų sintezės projektas „Berlynalijos“.

Projekte dalyvavo R.Rastauskas (tekstas), Aurelija Maknytė – VJ Makaura (video-), Arkadijus Gotesmanas (perkusija) ir Goda Laurinavičiūtė (šokis).

Ar verta apie jį kalbėti atskirai nuo visos kitos festivalio programos? Taip. Tai vienas tinkamiausių pavyzdžių, patvirtinančių festivalio koncepciją. „Pagrindinė festivalį vienijanti koncepcija sietina su paribio zonos geografinėmis ir

metafizinėmis interpretacijomis, įkūnijamomis jau pačiame festivalio charakteryje, kur, nepaisydami tradicinių meno šakų ribų, sąveikauja skirtingi žanrai, raiškos, galiausiai idėjos. Tokia menų sintezė tapati naujų ribinių taškų paieškai, išsiskleidžiančiai į pristatomą šiuolaikinio teatro, modernaus šokio, muzikos ir dailės kūrėjų programą“, - rašoma festivalio programoje.

Kitas neginčytinas projekto privalumas – jo išbaigtumas. „Berlynalijos“ – tai savotiška R.Rastausko kelionė bičiulio Remigijaus Treigio (su juo R.Rastauskas pamečiui laimėjo Roberto Bošo stipendiją, už kurią tris savaites galėjo gyventi Berlyne) pėdomis.

Tai balsu skaitomo teksto, garso, muzikos, šiuolaikinio šokio, plastikos ir videomeno spektaklis.

Trumpiau sakant, - multimedija, kurios link eiti skatina ir kintanti visuomenė, ir nepanaudotos šio žanro galimybės. Tai savęs paties

ir Berlyno - miesto simbolio - identiteto paieškos. Dar viena miesto, patyrusio tam tikras perversijas, versija. Dar vienas jo veidas.

Kiek melancholiškų, nostalgiškų tekstų akustika bei dienoraštinio pobūdžio filmuoti kadrai susižaidžia su čia pat į ekraną perkeliamu, tarsi fotoaparato objektyvo sugaunamu vaizdu ir trūkčiojančiu perkusijos ritmu. Vaizdo, judesio ar garso improvizacija, kiekvienas krustelėjimas ir atodūsis atrodo taip, tarsi iš anksto būtų surepetuotas, ir tuo pat metu leidžia tikėtis klaidos. Esanti paklaida suklysti skleidžia gyvasties energetiką.

Montažo principu pagrįsta projekto struktūra artima ir spektaklio, ir šiuolaikinio šokio raiškai. Prie spektaklio artina gal daugiau intuityviai nujaučiama tekstų dramaturgija ir kaleidoskopiškai montuojamos scenos (šiuo aspektu projekto stilistika primena kino principus) bei aktoriniai efektai (sąlygiškai galima kalbėti apie

„Berlynalijos” - tai balsu skaitomo teksto, garso, muzikos, šiuolaikinio šokio, plastikos ir videomeno spektaklis, kurį sukūrė eseistas R.Rastauskas (centre), videomenininkė A.Maknytė, perkusininkas A.Gotesmanas ir šokėja G.Laurinavičiūtė.

Nerijaus JANKAUSKO nuotrauka

personažus, charakterius, aptarti scenografiją).

Neskubrumas, atida detalei, kalbos fonetikai, mimikai ir santūri gestikuliacija; natūrali įtampa, kurią sukelia aktoriškai apdorojamas tekstas; intelektualiniai barjerai, kuriuos turi įveikti intymaus at-

sivėrimo srautas – šio projekto neabejotini privalumai. Prieš akis iškyla gerai sumaketuotas vaizdas ir nedidelėje erdvėje išsiskleidžia miesto ir žmogaus (turinčio tam tikras estetines ir ideologines nuostatas) mitologija.

Malonus įspūdis.

12 Gintaro lašai

KLAIPĖDA 2006 rugpjūčio 30 d., TREČIADIENIS

Jaunųjų kūrybos konkursui PAULIUS KLIŠEVIČIUS

Nebaigta tobula variacija Kurti tobulą variaciją. Užrašyti.

Rėžti mintį plonu andalūzito gabalėliu, Kuklia vakar dienos atplaiša Išrėžti putojančiam lange penklinę.

Atrakinti. O tada… Pirmas tris eilutes skirti Įžanginiam sielos apšilimui; Jūs tikite, kad mintys šoka penklinėj?

Palengva. Sugrįžta iš nakties. Grakščiai.

Nusilenkia ir žengia lengvutį pas?

Kaip žengia vėjo pabaidytas lapas Popieriaus, Apsisuka ore, sugauna mestą gėlę Ir toliau sūkuriuoja veidus?

O tada keisti tobulos variacijos dermę.

Nes veidai tik garbanos. Tamsios.

Ir gelsvos sruogos. Tik tiek išrėš Šokančios mintys. Pakrikusios Slidžios, gličios, šaltos. O dar O dar tikriausiai aklos. Nerangios. Įstabu kaip penklinėj susilieja Andalūzitas, turmalinas ir oniksas.

Be jokios gracijos. Ar gravitacijos.

Kaip tikėjimo sumaitotas baltas Balandis Ar tikite, kad jis bandė nutraukti Tobulą šaltų minčių šokį?

Užbaigti. Nepaisant, tikite ar ne.

Apiberti penklinę skvarbiu citrinų Sandalmedžio ir baziliko kvapu.

Pažerti vanilės dulkių.

Ir nepaleisti tobulos variacijos, Sudėti rankas. Užsimerkti. Kvėptelt…

--… ir žaižaruojančios lango skeveldros Primins kažkada siautusius veidus

Nemiga Klaidžiojau pagiežingas Per naktinius Tėbus Septynvarčius Ieškodamas siūlymų Sudaryti standartinę Kraujuotą Gyvenimo prailginimo Sutartį Taip. Buvau pasiryžęs Derėtis dėl sielos Nes pabodo (įgriso, pakyrėjo, įsipyko) Nesibaigiantis sapnas Nešantis užterštą žaizdą sidabro Apsode Nes įsipyko (pabodo, įgriso, pakyrėjo) Priešaky slystantis veidas Uždengtas išplauto Labirinto Nes pakyrėjo (įsipyko, pabodo, įgriso) Nardymas magiškoje Bet siurrealistiškoje Klampoje Nes įgriso (pakyrėjo, įsipyko, pabodo) Apleistas tikėjimas ir Kenčiantys mane apsupę Civiliai Aplankiau Hipno antipodą Surūkėm pypkę Sukramtėm po kokos lapą Tik somos negėrėm aš alergiškas ekstatikams Kontempliavome sielas Ir nutilome

Todėl sėdim trise – laukiam Bet susilaukiau tik priekaištų Iš dviejų klasikinių rėmų Kad juodas lietpaltis netinka Rajonui ir šukuosenai Grasino fiziniu susidorojimu Daugybiniais kaulų lūžiais Bet kostiumas po lietpalčiu Juos dar labiau suerzintų Todėl išnykau nelyg Subtiliausias Sun Tzu Atsimerkiau kasmėjų sode Tikėdamasis išvysti Onitsurą Bet pasitiko sulinkęs seneliukas Nešantis tuščiausią tuštumą Nebylioj rimty ir pasikartojime „Apage Satanas!“ pats sušukau Aplink baltom minkštom sienom Ir baltiem minkštiem chalatam Ir baltom minkštom grotom Ir dviem Baltiem Buteliam

Alio BALBIERIAUS nuotrauka

Priėmiau Hipno antipodo Vekselį Bet pajutau Tik dar vieną nesėkmingą Bandymą nesėkmingu Kãltu išrėžti (Nesėkmės) Tapsmą Nebesuprantu Ką reiškia išjausti Suvokti patirti išsapnuoti Nes sudaryta nestandartinė Bekraujė Gyvenimo ilginimo sutartis

...ir ėjo į pradžią... skirta neregiams Lėkštė Dubuo Puodas --Troškintuvas |-- juos galima apjungti Virdulys --skolinta keptuvė Jokio sąrašo Šaukštas peilis šakutė Užnugaryje.

Rūdys Ir vanduo.

Taip toli Kampe Šalia Puodelio [_]7 Įdomaus forma Banalaus turiniu Ir lekuojantis Rudis. Airis. Žemėlapis O pačiam pačiausiam Kampe...

Apsukrus Gyvenimo Cukrus 2005-07-01 Colonia Agripinensis

Susitikimai Neišvengiau Su tokiu Vergilijumi Pasivaikščioti Dantės keliais Smagiai susiėmėm apie Modernybės filosofinį diskursą Ir nesusišnekėjom „Vide infra“, išgirdau „Smotri vyše“ atsakiau „Verpiss dich! “ sušuko Dievas (visi manieji dievai vokiečiai) O terminatorius pagrasino grįžt

Iki susitikimų kaip būna Du Balti Buteliai Nesvarbu ant stalo Viršum ar Po juo Ir Dviejų Baltų Butelių palyda – Negarbės ir Nesargyba Iki Susitikimų Akimirką Pradeda virti Įvairiaspalviai Skysčiai Iki Susitikimų Akimirką Plyksteli Blitz ginčas Matysi Savo Kūną (Jam Newton‘o dėsniai Joks argumentas) skrendant (o Kraujo Savybė Tekėti Iš nosies Neišvengiama) --Tik Tada Regi save Tamsumoj mojantį Vergilijui – Galandi liežuvį

American dream, tik lietuviškai ... ties raudonų plytų namu, pradvisusiu pragaro siera, jis ieškojo laimės.

American dream suradęs suprato, atsidūręs ten, kur triukšmas Ir nesutriko buvęs kareivis, sutikęs seną draugą, liaudyje vadinamą “bomžu”.

Abu apie Nietzsche’s “linksmąjį mokslą” pašmaikštavo.

Nes abu iš literatūros katedros tiesiai po “dušmanų” kerzavais atsidūrę buvo.

O sudužusi praeitis ir american dream ieška užtruko...

Katarsis vaidinu katarsį, engdamas sniegą pirštinėta ranka braukdamas (grublėtą sieną) stebėdamas pirštinėtą ranką padengtą baltu (kraujo) luobu tebevaidinu pasišokuodamas vis užkandai traukdamas skystai trypto stiklo lūpą šluodamas gelsvais vatos likučiais nuo barzdos braukdamas rausvą kiek salsvą varinį lašą vis dar vaidinu nekantriai kosčiodamas kauliniu batu trypdamas (skystą stiklą) žvelgdamas kaulinį batą tirpstantį tamsokoj (tulžies) baloj ir jau nebenoriu vaidinti palinkęs baltoj nevaisingoj šventvietėj šaukdamasis rimbaud poundų eliotų yeatsų lorcų --kriokdamas ant stiklinių pernykščių pusryčių

Uvertiūra tebus paskirta...

Sėdi sau nelyg galėtum sėdėti jam Mąstai apie septynias dienas.

Dienos, ir dievas, sutvėręs pasaulį, Mąstantis aklas dievas, Puikią terakotą gyvybei drabstantis…

Mąstai sau nelyg galėtum mąstyti jai Prisieki užmiršti kaip šokama milonga Su peiliais ar be jų vidurdienį.

Kaip tinkamai ryjamas melanžas, kad akys įgytų ažūro žavą Kaip geriama juoda kava. Be cukraus.

Ir karčių pupelių kaip.

Kaip juda sąmokslo švytuoklės ir kaip Judėjimas stingsta po jomis.

Kaip mėnulis krečia gelsvą varškę Ten žemai, kur ant naktinio Kotbuso.

Cha. Ir šito maža – užmiršti sufijų, Mažą rubuilį kūdikį, banko depozitą Pirmojo pragaro rato prakeiksmą, Užmiršti rašto ir permutacijų dėsnius…

Galiausia sėdi galiausiai sėdi tik jiems ir už juos Aišku, kad lauki. Tik išvaduotojo. Esi Klastūnas Lokis. Lauki pokalbio, ženklo Lauki, o ženklai nevaikšto – krinta, šliaužia Drebiasi, šoka, bloškiasi, driekiasi, byra, Bet nevaikšto kaip kalnai Ir tik tada, kai užmirši ką ir kaip prisiekei Ir nejudrius kalnus, Ir septynias dienas, Ir sterilią tuštumą…

Sudėsi nenykstantį sapną

Gintaro lašai 13

KLAIPĖDA 2006 rugpjūčio 30 d., TREČIADIENIS

Poetų sambūrio „Placdarmas-2006“ kapeliono komunikatas Atkelta iš 5 psl.

Mažiau girdėjęs, mažiau skaitęs, gal net apskritai pirmą kartą atsivertęs kokią knygelę, todėl kreiptis į jį dera globėjiškai, mokytojiškai, parodant duobes, paslaugiai nutiesiant tiltelį, kaip kreipiamasi į šeštaklasį. Ir homo simplex neklysta: jei jau skaitytojas ištveria jo kūrybą, vadinasi, labai tikėtina, kad susitiko dvi panašios natūros.

Kas kita – recenzijos. Rašant jas, homo simplex doctus gebėjimai atsiskleidžia visu gražumu.

Senas, bet geras, nepamirštamas pavyzdys (kaip aš tada linksminausi!): Nabokovo ”Lolitos“ lietuviško vertimo recenzijoje būtina atsižvelgti į tai, kad knyga arba įžeis skaitytojo moralinius jausmus, arba, atvirkščiai, bus suprasta kaip direktyva veikti.

Todėl reikia įspėti. Reikia paaiškinti, kad, ”be pornografijos“, čia esama netgi beveik ”metafizinių aukštumų“ (spėju, tai toks daiktas, kurį pamatęs išsižioji, pakyli ir nebenusileidi). Nes skaitytojas – beraštis, o recenzijos rašomos kaip tik tokiems.

Filosofų ceche, kurį pažįstu geriau, homo simplex doctus tarpsta lygiai taip pat. Lietuvoje jis kovoja su įvairiais bjauriais post- virusais. Bet tai – vienintelė tema, kuri ceche sukelia šurmulį, beveik viscerealinę atmetimo reakciją. Tada tai jau būna: mohikanai bunda iš snaudulio, trinasi ausis, mankština raumenų rudimentus, ginkluojasi. O šiaip, paprastomis dienomis, būna paprastai: daktaras K. rašo (gerą) recenziją profesoriui Š. todėl, kad profesorius Š. rašo (geras) recenzijas daktarui K. Abu neskaitę recenzuojamo straipsnio: o kam?

Mes juk pažįstami. Susipažinome prieš trisdešimt metų.

Konferencijų pranešimai skiriasi tiek, kiek kiaušiniai (žinoma, ši taisyklė netaikoma pavadinimams). Pranešama, kad kolega irgi skaitė. Lyg ir. Tezių, nebyliu

„Juodojoje tvirtovėje“ - taikiai nusiteikę poezijos klausytojai.

visuotiniu susitarimu, dažniausiai nėra, o jai yra, tai panašios į šią: ”Taigi Nietzsche’s moralės samprata laikytina radikaliu iššūkiu tradiciniam mąstymui“. Kritika – simbolinė: reikia juk kažko paklausti (negi tylėsi?), kažko, kas neįdomu nei klausiančiam, nei klausančiam, nei atsakančiam.

Diskusijos – išspaustos, be įtampos, be noro teigti ar neigti, be aistros, nes visi – geri žmonės, nenori nieko įžeisti, ir pagaliau juk tikrasis gyvenimas prasideda namie (ko čia ginčytis dėl menkniekių?).

Disertacijas skaito tik vadovai ir oponentai (deja, šią tiesą suvoki per vėlai – jau parašęs). Kiti skaito tik išvadas, todėl, kad homo simplex doctus kartais nesupyktų, išvadose nepatartina vartoti terminų, kurių jis gali nesuprasti, nors jie buvo ilgai ir nuobodžiai aiškinti disertacijos tekste. Juo labiau nepatartina įvedinėti naujų: tada metų metais snaudusi kritinė dvasia stebėtinai atgyja. Svarbiausia – nepersistengti. Homo simplex doctus tokių nemėgsta, o juk yra pastabus, jautrus kaip mimoza ir turi gerą atmintį.

„Placdarmo“ senbuvis poetas Arūnas Spraunius (centre) su organizatoriais - Mindaugu Valiuku ir Rimantu Kmita.

Vytauto LIAUDANSKIO nuotraukos

Nederėtų palikti nepastebėtos dar vienos jaudinančios aplinkybės: homo simplex philosophicus truputį skiriasi nuo savo giminaičio homo simplex philologicus: pirmajam, dėl suprantamų profesinių priežasčių, hiperkordija diagnozuojama rečiau. Jos paliktą ertmę užpildo širdingas tikėjimas galimybe nustverti ”pačią tikrovę“, dažniausiai sutampantis su tikėjimu, kad ”tikrovė“ jau nustverta. Tiesiog taip, prigimtine proto įžvalga, be jokių tarpinių kalbos ir visuomenės paslaugų.

Kuo nors tikėti visada smagu, štai dėl to homo simplex philosophicus ir nekenčia post- virusų visais plaučiais ir kepenimis (antikine sielos vieta). Neapykanta – svarus argumentas. Jo vartojimas kaip tik ir neleidžia įtarti, kad filosofuojančiai paprastojo žmogaus atmainai hiperkordija visiškai svetima. Paprastumas (genus) stipriau už filosofinius polinkius (species). ”Paprastas filosofas“ – žmogus be profesijos (labai jau nekukliai skamba ta profesija, o juk kuklumas, kaip jį išmokė antikos klasikai, yra vienintelė dorybė, kai nėra kitų; gaila, neišmokė ironijos).

Apie tikrovę, tikrumą ir tikėjimą Wittgensteinas pasakoja anekdotą.

Sėdi jis su Bertranu Rasselu pievelėje po medžiu ir ginčijasi: Wittgensteinas neigia galimybę būti kuo nors tikram, o Rasselas karštai įrodinėja, kad tai nesąmonė: ”Štai – sako jis – aš, pavyzdžiui, esu visiškai tikras, kad čia yra medis, ir niekas manęs neprivers tuo suabejoti. Čia yra medis. Čia yra medis. Čia yra medis“. Pro šalį ėjo praeivis, homo simplex (netgi

ne doctus). Išpūtė akis, sustojo, išsižiojo (padarė viską, ką būtina padaryti labai nustebus) ir žiūri į Rasselą. Wittgensteinas jam: ”Nusiraminkite, mano draugas – ne beprotis, mes tiesiog filosofuojame“.

Paaiškinimas ”suveikė“: praeivis lengviau atsikvėpė ir, kaip ir reikėjo tikėtis, nuėjo. Nes prisiminė: yra tokie žmonės, vadinami filosofais, jie nekenksmingi; gyvena sau ir nieko – policijos, gaisrinės ar greitosios tokiais atvejais kviestis nepriimta.

Wittgensteinas džiūgauja. Jo argumentas prieš Rasselą: matai, tavo įsitikinimas medžio egzistavimu, tavo ”absoliuti nepaneigiamo tikrumo būsena“, tavo ”sveiko proto“ tiesa to paties ”sveiko proto“ (įsikūnijusio žiopsojusiame simplekse) požiūriu atrodo aiškių aiškiausia beprotybė, nuo beprotybės ją skiria tik socialinė tokios būsenos aprobacija (”mūsų visuomenėje filosofuoti leidžiama, beveik normalu“). Vadinasi, būtent socialinė aprobacija (ne loginės ir epistemologinės priežastys) lemia, kas yra ”absurdas“, o kas – ”akivaizdi tiesa“.

Filosofiją ir poeziją (tikiuosi, nesupyksite, jei sugretinsiu) nuo paprasto homo simplex proto skiria tik platoniška beprotybė, o šią nuo paprastos beprotybės – tik socialinė aprobacija, kurios taisykles kuria homo simplex. Mes (kad ir kaip nemalonu tai pripažinti) – jo belaisviai, mes gyvename JO žemėje. Kad galėtume pasakyti ”MES – NE JIS“, kad galėtume būti poetais ar filosofuoti, neturime kitos išeities kaip tik statytis įtvirtinimus ir rinktis placdarme.

To ir linkiu. Kapelioniškai.

14 Durys

KLAIPĖDA 2006 rugpjūčio 30 d., TREČIADIENIS

Ne šventieji puodus lipdo, arba „Drama Jam session“ kurorte MILDA STAŠKŪNAITĖ

Vilniaus „Menų spaustuvės“ organizuotos tarptautinės dramaturgijos ir teatro kūrybinės ir edukacinės dirbtuvės „Drama Jam session“, savaitę ūžusios Palangos klube „Ramybė“, nutilo ir finišavo bendru šešių dramaturgų, dviejų režisierių ir jungtinių aktorinių pajėgų rezultatu – minispektakliuku „Miestelis prie jūros“.

Metė iššūkį

Režisierių Dalios Jokubauskaitės ir Vladimiro Ščerbano vadovaujami Lietuvos ir Minsko Laisvojo teatro aktoriai smagiai sužaidė spektaklį, sunertą iš atskirų epizodų, liudijančių skirtingą autorių braižą, gvildenančių kokį nors aktualų Lietuvai probleminį objektą (politiką, religiją, santykius tarp lyčių, ekologiją, sportą, meną/kultūrą). Pasak organizatorių, autoriams buvo stengiamasi paskirti temas, kuriose jie sunkiau orientuotųsi ir tokiu būdu patirtų tam tikrą iššūkį. Geriau ar blogiau, tačiau su užduotimi dramaturgai susitvarkė.

Tuo buvo galima įsitikinti šeštadieniniame renginyje.

Paskaitas apie šiuolaikinę dramą skaitė Pavelas Rudnevas - teatro kritikas, šiuolaikinės dramaturgijos teoretikas, Mejerholdo centro Maskvoje meno vadovas. Jam talkino ir dirbtuvėms parašytas pjeses analizavo Nikolajus Chalezinas (dramaturgas, Minsko Laisvojo teatro meno vadovas) ir Vladimiras Levanovas (dramaturgas, festivalio „Majskije čtenije“ Toljatyje meno vadovas). Ši kompetentinga komanda vienodai dėmesingai analizavo ir tikrų dramaturgijos asų, ir tik pradedančių, neseniai (bet sėkmingai) debiutavusių dramaturgų ruošinius.

Režisierius V.Ščerbanas vadovavo repeticijoms.

Scenoje - Minsko Laisvojo teatro skaitymai.

„Sprogimo“ teks palūkėti

Įveikiant vakuumą

Kartu su apie trisdešimtį pjesių parašiusiu Jurijumi Klavdijevu (Rusija), jau pagarsėjusiais Konstantinu Stešiku ir Pavelu Priažko (Baltarusija) kūrybinėse dirbtuvėse dirbo vilnietė Gabrielė Labanauskaitė, klaipėdiečiai Gitana Gugevičiūtė ir Mindaugas Valiukas, kuriems „ugdyti“, kaip pajuokavo „Menų spaustuvės“ projektų vadybininkė Ingrida Daunoravičiūtė, buvo organizuota ši kūrybinė laboratorija.

Per keletą dienų projekto dalyviai aptarė šiuolaikinės Rusijos, Vakarų Europos (taip pat ir Lietuvos) dramaturgijos problemas ir jų sprendimo būdus, svarstė, ar reikėtų dramaturgijoje ieškoti bendrų tendencijų, ar derėtų gilintis į savas problemas ir atsižvelgti į konkrečios šalies teatrinės visuomenės poreikius bei estetinį skonį.

Kūrybinių dirbtuvių sudėtis lėmė,

turgija? Ar publika pasiruošusi matyti savo amžininką scenoje? Rusijos ir Baltarusijos, Suomijos, Didžiosios Britanijos ir kitų šalių pavyzdžiai rodo, kad - taip. Lietuvoje irgi randasi ženklai, nurodantys į repertuaro vietas, kuriose galėtų būti nacionalinės dramaturgijos spektakliai (jeigu tik būtų parašyta scenai tinkamų pjesių). „Dramaturgija negali gyventi be valstybės pagalbos, - įsitikinęs N.Chalezinas. – Vakarų teatrai turi aiškią infrastruktūrą, kurios dėka dramaturgija nukeliauja iki scenos.

Rusijoje į teatro rinką prasmunkama atliekant „fokusus”. Ir vis dėlto per metus Rusijoje pastatoma apie 200 nacionalinės dramaturgijos spektaklių, 40 procentų visų premjerų sudaro šiuolaikinės (užsienio ir nacionalinės) dramaturgijos pastatymai“.

Ar verta lyginti su Lietuvos situacija? Sakysite, ne tie dydžiai ir ne ta rinka. Nepritarčiau panašaus pobūdžio klausimams.

Vakarų teatruose viskas aišku ir racionalu, Rusijoje (o ir Lietuvoje) – viskas „sproginėja”, nepastovu, kinta, todėl tokios iniciatyvos kaip ši, kurios ėmėsi „Menų spaustuvė”, yra tiesiog sveikintinos ir būtinos (tai ne kartą buvo akcentuota), nes pjesė rašoma ne tam, kad būtų skaitoma, o tam, kad būtų statoma.

Klaipėdiečiai jaunieji dramaturgai G.Gugevičiūtė, M.Valiukas ir vilnietė režisierė D.Jokubauskaitė aptarinėjo tekstus būsimam spektakliui.

tys ir besiformuojantys bei visi kiti.

kad didžiausias dėmesys buvo skirtas rusų draminei tradicijai, o „naujosios dramos“ slaviškas modelis tapo atspirties tašku ir pavyzdžiu, kuriuo remtasi analizuojant ir lietuvių dramaturgų „gabalus“. Kaip vieningai teigė lektoriai, J.Klavdijevas, P.Priažko ir K.Stešikas jau yra pasiekę tokį profesionalumo lygį, kai žemiau aukštai pakeltos kartelės nebenusileidžia. Lietuvoje, anot N.Chalezino, aukštumoje tėra keli dramaturgai (L.S.Černiauskaitė, M.Ivaškevičius), už jų – vakuumas, ir tik po to ateinan-

Seminaro metu parodytas visiškai naujas filmas „Dulkės” (rež. S.Labanas) ir N.Chalezino monospektaklis „Džinsų karta” puikiai iliustravo pagrindinius teiginius, kuriais lektoriai apibūdino „naująją dramą” („verbatim” technika, dėmesys socialinėms problemoms ir „mažam“ žmogui, klasikos dekonstrukcija, prievartos, iškrypėliško sekso elementai ir pan.).

Vis dėlto N.Chalezino sukurtas

Diskusijos netilo ir klubo kiemelyje, kur skaitymų įspūdžiais dalinosi dramaturgai N.Chalezinas, K.Stešikas ir J.Klavdijevas.

Dramaturgas V.Levanovas buvo patenkintas susitikimu su kolegomis.

Palyginti su Lietuva...

ir atliekamas monospektaklis, pasakojantis Baltarusijos istoriją nuo sovietinių laikų iki šiandieninės diktatūros įsigalėjimo, nors ir kalba aktualijų kalba, stokoja išradingesnio sceninio realizavimo, jame nemaža statikos, monotonijos, pasikartojimų.

Nors spektaklis pripažintas ir palankiai įvertintas, mano nuomone, nemenkai mistifikuotas (kaip ir, beje, Minsko Laisvasis teatras). Tačiau tai tik subjektyvi ir niekaip specialiai neargumentuota nuomonė.

Ar reikalinga šiuolaikinė drama-

Vis dėlto, kiek realiai reikalingi tokie seminarai ir dirbtuvės? Ar nėra tai tuščias laiko gaišimas ir pinigų švaistymas - juk talento neinstaliuosi į žmogų ir pjesių už jį neparašysi?

Gal tai dar viena sėkmingai kuriama mitologija? O gal tikrai būtina priemonė šaliai, kurioje nėra dramaturgijos studijų ar aiškios teatrinės infrastruktūros? Įmanoma pagrįsti bet kurį teiginį.

Vis dėlto pasaulinėje teatro praktikoje panašaus pobūdžio projektai gana populiarūs ir duoda neblogų rezultatų, todėl galėtų būti sėkmingai vykdomi ir Lietuvoje. Beje, N.Chalezinas pastebėjo, kad tokie susiėjimai yra tikrai naudingi, bei apgailestavo, kad jam pradėjus rašyti pjeses, nebuvo kur „pasitikrinti“, išsiaiškinti, kuris kūrybinės raidos etapas jau įveiktas ir ko reikėtų siekti. Šis projektas patvirtino, kad Lietuva dramaturginio potencialo nestokoja, tačiau nacionalinės dramaturgijos „sprogimo“ teatrų repertuaruose dar kurį laiką teks palūkėti. Tiesa, G.Labanauskaitės pjesė „Skaudžiausia-2“, išversta į anglų ir rusų kalbas, jau turi realių perspektyvų atsidurti scenoje, knygos pavidalu dar šiais metais turėtų pasirodyti M.Valiuko pjesės, G.Gugevičiūtė prisipažino „šį bei tą“ rašanti...

Ką gi, žąsiukus skaičiuoja rudenį, tad prieš darydama esmines išvadas šiek tiek luktelėsiu.

N.Chalezinas Palangoje parodė savo spektaklį „Džinsų karta”.

Darijos VASILIAUSKIENĖS nuotraukos

Durys 15

KLAIPĖDA 2006 rugpjūčio 30 d., TREČIADIENIS

Nebyli tyla GYTIS SKUDŽINSKAS

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro galerijoje iki rugsėjo 6osios veikia tarptautinė paroda „Pinhole gentis”, ekspozicijoje pristatomi 24 autorių iš aštuonių pasaulio valstybių darbai. Išskirtinai pinhole fotografijai skirta paroda yra jau septintoji tęstinio projekto „Erozija” dalis.

Šiek tiek istorijos

Pinhole (angl. adatos skylutė) kamera, dar vadinama Camera Obscura (lot. tamsus kambarys), yra pats seniausias žmonijai žinomas optinis atvaizdo formavimo būdas. Principą, kai pro nedidelę angą patekusi šviesa visiškai tamsiame kambaryje projektuoja apverstą vaizdą, pirmasis dar V a. prieš Kr. aprašė kinų filosofas Mo Ti. Vėliau ši šviesos savybė buvo aptariama įvairiose kultūrose: Aristotelis, savo veikalo „Problemos” penkioliktoje knygoje aprašydamas šviesos galimybes, atliko eksperimentus pinhole technika; arabų psichologas ir matematikas Ibn al-Haytham eksperimentavo su žvakės šviesos projekcija per mikroskopinę angą.

Tikslų fotografinį pinhole aprašymą pateikė Leonardas da Vinčis, ir Renesanso laikotarpiu šis principas pradėtas naudoti tiek meniniams, tiek moksliniams ieškojimams. Astronomai ir matematikai plačiai taikė tokias kameras stebėjimams, skaičiavimams ir tyrimams atlikti. Iki mūsų dienų yra išlikęs Paolo Toskanelio 1475 metais Florencijos katedros lange įstatytas brozinis diskas, pro kurį saulėtą dieną prasiskverbianti šviesa projektuoja vaizdą ant katedros grindų. Menininkai „tamsius kambarius” naudojo tiksliam piešiniui sukurti.

Pirmasis pinhole kamera atliktas piešinys publikuotas 1545 metais.

Nors pinhole kameros plačiai naudojamos daugelį metų, pirmoji „tikra” fotografija atspausdinta tik XIX a. viduryje, kai škotų mokslininkas Deividas Brevsteris užfiksavo atvaizdą cheminiu būdu.

XIX a. pasiekusi savo apogėjų, XX a. pradžioje

Savo „Ciklografijoje” Slavomiras Decykas iš Lenkijos, pasitelkęs autorinį fotografavimo metodą, fiksuoja ultravioletinius saulės spindulius ir metų laikų koloritą.

Gintauto Trimako cikle „Nebyli tyla” akivaizdus pinhole asketizmas ir belaikiškumas.

pinhole kamera užleido vietą modernesniems ir technologiškai paprastesniems atvaizdo atkūrimo ir fiksavimo metodams.

Atgimė su menu

Pinhole technika atgimimo sulaukė jau XX a. viduryje, kai mokslininkai, tyrinėdami šviesą, pastebėjo, kad pinhole kamera, kuriai nereikalingas stiklinis objektyvas, įmanoma užfiksuoti ultravioletinius ir gama spindulius. 1960 metais padarytos pirmosios saulės ultravioletinių spindulių fotografijos.

Po šio mokslinio atradimo archaiška technika atgimė ir kaip meninė priemonė.

Europoje ir JAV daugelis entuziastų pradėjo eksperimentuoti ir praktikuoti pamirštos technikos galimybėmis. Pasirodė albumai, pristatantys pinhole fotografiją, nuo 1975 metų pradėtas leisti periodinis žurnalas „Pinhole Journal”, o nuo 2001-ųjų paskutinis balandžio sekmadienis paskelbtas tarptautine Pinhole fotografijos diena. Šiandien pinhole fotografijai naudojami ir pramoniniu būdu gaminami pinhole fotoaparatai, ir pačių autorių kuriamos dėžutės. Fotokamera gali tapti cigarečių pakelis ir televizoriaus pakavimo dėžė, traukinio vagonas ir užtamsintas kambarys bet kuriame daugiabutyje, net nebenaudojamas fotoapara-

tas su pašalinta optika. Fotografuojama ir ant tradicinės fotojuostelės, ir tiesiogiai ant fotopopieriaus.

Gali atrodyti, kad tokia paprasta ir netgi primityvia technika nesunkiai fotografuoti gali kiekvienas. Deja, būtent kameros paprastumas reikalauja iš fotografo maksimalių pastangų. Šios kameros neturi vaizdo ieškiklio, fotografas apie būsimos fotografijos kompoziciją sprendžia pasiremdamas intuicija ir ilgalaikio darbo patirtimi. Ekspozicijos išlaikymas, diafragma, židinio nuotolis vis mažiau reikšmės turi šiuolaikinėmis automatinėmis fotokameromis dirbantiems fotografams. O pinhole fotografai visus šiuos duomenis turi kruopščiai apskaičiuoti ir įvertinti.

Pinhole fotografijos geriausiai įrodo, kad ne aparato kaina, pikselių kiekis ar atspaustų fotografijų formatas, o mąstymas nulemia galutinio rezultato kokybę.

Visos pinhole spalvos

Kultūrų komunikacijų centro galerijoje pristatomi autoriai eksploatuoja visas pinhole fotografijos teikiamas galimybes. Tobulai perprasta technika sukurti, apibendrinti ir šiek tiek melancholiški Nevadoje gyvenančio lietuvio Dariaus Kuzmicko, danų Bardo

Kanadietis Driu Gilbertas fotokamera paverčia privačius interjerus: gatvės ir miesto vaizdai nugula ant buitinių daiktų ir buto sienų.

Kjersemo ir Stigo Rostrupo Christianseno peizažai - puikūs klasikinės mąslios ir tapybiškos pinhole pavyzdžiai.

Kanadietis Driu Gilbertas fotokamera paverčia privačius interjerus: gatvės ir miesto vaizdai nugula ant buitinių daiktų ir buto sienų. Keramikas Stivas Irvinas savo fotokameras, panašias į dekoratyvines vazas, lipdo iš molio, - ne tik fotografija, bet ir pats aparatas tampa meno kūriniu. Latvijos fotografas Geraldas Chorsas rekonstruoja seną „Polaroid” fotoaparatą.

Slavomiras Decykas iš Lenkijos, pasitelkęs autorinį fotografavimo metodą, fiksuoja ultravioletinius saulės spindulius ir metų laikų koloritą. Pastarojo darbai gali atrodyti kaip skaitmeninės grafikos manipuliacijos, nes neaptinkame jokio lengvai atpažįstamo objekto.

Fotografijose laikas tarsi neegzistuoja, medžių lapų virpėjimas ar vandens tėkmė čia nedetalizuoti, nėra kontrastingų šviesos šuolių.

Meditatyvi nuotaika, prie-

blanda ir tįstantis laikas būdingi daugumai pinhole fotografijų. Stebėdamas parodą nejučia pasiduodi tvyrančiai ramybei. Pinhole tiesiog nemėgsta skubos ir neapgalvotumo.

Lietuviai konceptualesni

Skirtingai nei užsienio autoriai, kurie fiksuoja tradicinį urbanistinį peizažą, natiurmortą ir pasitiki pačios technikos teikiamomis galimybėmis, lietuviai stengiasi į fotografiją įlieti ir konceptualumo dozę.

Andrius Narvičius, fiksuodamas sostinės kavinių fasadus, kartu su jais pateikia ir meniu kainas, taip supriešindamas didmiesčio gyvenimo tempą su pinhole ramybe ir lėtumu.

Vaidotas Aukštaitis, Božena Miežonis ir Lina Mozūraitė pinhole fotografija pasinaudoja kaip nekasdieniško ir savito rakurso žvilgsniu.

V.Aukštaičio žvilgsnis driekiasi ne horizontaliai, o vertikaliai. Autorius fik-

suoja tai, kas virš mūsų, o interjerų lubos atgyja kaleidoskopiškais linijų ritmais.

Panašią taktiką renkasi ir B.Miežonis: jos žvilgsnis nukreipiamas ne į kasdienį vaizdą pro langą, o tiesiog veržiasi iš lango vidaus, nugalėdamas rėmo ir stiklo geometriją. Radikaliausiai kasdienybės atžvilgiu elgiasi L.Mozūraitė, jos „dėžutės” nenukreiptos į aplinką, jos tiesiog stebi viena kitą, taip išsaugodamos ir deklaruodamos savo autonomiškumą ir išskirtinumą beprotiško tempo pasaulyje.

Parodai apibendrinti, ko gero, geriausiai tinka Gintauto Trimako keturių fotografijų „Nebyli tyla” ciklas. Šiose fotografijose akivaizdus pinhole asketizmas ir belaikiškumas. Keliolika sekundžių trunkanti ekspozicija - kaip subtilus prisilietimas prie visiškoje ramybėje paskendusio kūno. Šiuolaikinės fotografijos kontekste toks gestas atrodytų kaip pasikėsinimas į privatumą. O pinhole atveju tik užsimezga tylus, mąslus ir vizualus dialogas.

Dariaus Kuzmicko, danų Bardo Kjersemo ir Stigo Rostrupo Christianseno peizažai - puikūs klasikinės mąslios ir tapybiškos pinhole pavyzdžiai.

16 Durys

KLAIPĖDA 2006 rugpjūčio 30 d., TREČIADIENIS

„Pamario ženklai” sujungė emalį ir muziką RITA BOČIULYTĖ

Kintuose nuo liepos 25-osios iki rugpjūčio 5-osios vyko 4oji tarptautinė emalio meno ir muzikos laboratorija „Pamario ženklai“, subūrusi dailininkus ir muzikus.

Improvizavo drauge

Per „Pamario ženklų“ atidarymą buvo pristatyta emalio juvelyrinė kolekcija iš Rusijos, vyko susibūrusios muzikinės grupės „Pamario ženklai“ pirmasis improvizacinis vakaras. Į emalio ir muzikos laboratorijos „Pamario ženklai“ kūrybines dienas susirinko devyni metalo emalio meistrai iš Lietuvos, Rusijos, Estijos ir JAV. Lietuvai atstovavo dailininkai Saulius Bertulis, Marytė Gurevičienė, Aurimas Liekis, Adomas Milukas ir Aušra Vindžigelskytė, Estijai – Heigo Jele ir Harvis Varki, Rusijai – Svetlana Teckaja, JAV – Algimantas Grintalis. Laboratorijai vadovavo kintiškis menininkas Romas Tarvydas. Šiemet pirmąsyk „Pamario ženkluose“ dalyvavo ir muzikai. Į džiazuojančią „Pamario ženklų” grupę susibūrė vilniečiai kompozitoriai Audrius Balsys (klavišiniai) ir Giedrius Laurušas (gitara), būgnininkas Eugenijus Pugačiukas ir klaipėdietis gitaristas Eugenijus Jonavičius.

Iš šešių autentiškų kompozicijų jie parengė įspūdingą baigiamąjį koncertą.

Kūrė 12 dienų

Emalio ir muzikos laboratorijos kūrybinės dienos Kintų Vydūno kultūros centre (Šilutės raj.) baigėsi naujos emalio kolekcijos „Pamario ženklai“ parodos pristatymu ir muzikinės laboratorijos improvizacine programa.

Dailininkai ir muzikai 12 dienų kūrė ir improvizavo drauge. Laboratorijoje svečiai buvo laukiami kasdien. Čia buvo galima pamatyti, kaip meistrų rankose gimsta meno kūriniai iš emalio, nuolat veikė Rostovo (Rusija) meistrų emalio darbų paroda-pardavimas, o vakarais skambėjo muzikinės improvizacijos „Pamario ženklų“ tema.

Tradiciškai „Pamario ženklus“ organizavo VšĮ Kintų Vydūno kultūros centras“, parėmė Šilutės rajono savivaldybė, Klaipėdos apskrities viršininko administracija ir Lietu-

Buvo pristatyta ir muzikos laboratorija.

Parodoje - jauniausio emalio laboratorijos dalyvio šilutiškio Adomo Miluko diptikas - savo gabaritais didžiausia šiemetinio simpoziumo kompozicija su emaliu.

vos Respublikos kultūros ir sporto rėmimo fondas.

Virto laboratorija

„Kintų Vydūno kultūros centras jau ketvirtą kartą surengė tarptautinį emalio miniatiūros simpoziumą „Pamario ženklai“. Šiemet projektas papildytas muzikinėmis kūrybinėmis improvizacijomis, kurias atliko keturi Lietuvos muzikos virtuozai.

Taip emalio miniatiūros simpoziumas tapo emalio ir muzikos laboratorija „Pamario ženklai“. Pagrindinė laboratorijos idėja buvo suvienyti skirtingų žanrų menininkus – metalo meno specialistus ir muzikos kūrėjus bendrai kūrybai pamario ženklų tema. Ir mums tai pavyko”, - džiaugėsi Kintų Vydūno kultūros centro direktorė Rita Tarvydienė.

Not jos, studijuojant ir populiarinant metalo emalio technikos galimybes ir įvairovę, siekiama viešai pristatyti kūrybos procesą bei sudaryti sąlygas skirtingų sričių menininkams betarpiškai bendradarbiauti. O jie pamario krašto legendose, istorijoje, paveldo objektuose, gamtoje semiasi idėjų, ieško simbolių ir ženklų, kuriuos įamžina savo kūriniuose.

Kuršmarių pašonėje

Laboratorijos dalyviai buvo apgyvendinti Kintų „Vėtrungės” poilsio stovyklos nameliuose, miške šalia Kuršių marių. Pati laboratorija buvo įkurta 100 metų senumo ūkiniame pastate. Menininkams buvo organizuojamos pažintinės ekskursijos po pamario kraštą sausuma ir Kuršių

Emalio ir muzikos laboratorijos dalyviai Kintuose susirinko bendrauti ir kurti.

Klaipėdietis Saulius Bertulis uždarymo metu stabtelėjo prie savo darbų.

Vydūno kultūros centro nuotraukos

mariomis. Vakarais vyko bendros kūrybinės vakaronės, veiklos proceso aptarimai, buvo kuriama laboratorijos pristatymo programa.

Simpoziumo metu sukurti darbai ir įvykiai užfiksuoti skaitmeninėse laikmenose, planuojama sukurti trumpą laboratorijos DVD filmuką ir rudenį pristatyti ekspozicijose Klaipėdoje bei Vilniuje.

Rugsėjo pabaigoje arba spalio mėnesį 4-ųjų „Pamario ženklų” parodą galbūt kartu su muzikinėmis improvizacijomis ketinama atidaryti „Klaipėdos galerijoje”. Lapkritį ji iškeliaus į Vilnių.

Augina kolekciją

Simpoziumo organizacinės komisijos sprendimu po vieną dailininkų emalio miniatiūrą buvo

išrinkta Vydūno kultūros centro muziejui. Iš sukauptų darbų fondo kasmet rengiamas parodų turnė po Lietuvos miestus. Vydūno kultūros centro kolekciją jau sudaro per pusšimtį emalio darbų iš įvairių šalių.

Ateityje numatyta kolekciją pildyti ir toliau reprezentuoti Lietuvos pamario kraštą kitose šalyse.

Bendradarbiaujant su Vilniaus auksakalių gildijos galerija „Meno niša”, šiemet gegužės - liepos mėnesiais Kintų Vydūno kultūros centro emalio kolekcijos 21 darbas buvo eksponuojamas Ispanijoje, Solo miesto emalio muziejuje. Išleistas puikus darbų katalogas. Šilutiškio menininko A.Liekio sukurtą emalio plaketę Vydūno kultūros centras padovanojo Ispanijos emalio muziejui - kaip bendradarbiavimo pradžios simbolį.

Rusijos fotomenas pristatomas Palangoje RAMUNĖ PLETKAUSKAITĖ

Rugpjūčio 23-iąją vyko festivalis „Rusijos fotomenininkai Palangoje-2006”.

Palangos viešbutyje „Vėtra” surengta konferencija „Šiuolaikinės rusų fotografijos tendencijos”, atidarytos fotografijos parodos „Rusijos giluma” - Palangos miesto viešojoje bibliotekoje, šiuolaikinės rusų fotografijos apžvalga - A.Mončio namų-muziejaus galerijoje, „Ešero erdvė” - restorane „Pelikanas”. Palangoje savo darbus eksponuoja 14 fotomenininkų iš Maskvos, Sankt Peterburgo, Novosibirsko, Kazanės, Krasnojarsko, Nižnij Novgorodo ir Kaliningrado. Atvykusiems svečiams surengtas padėkos pobūvis ir festivalio aptarimas ant jūros kranto.

Rusų fotografijos festivalis Palangoje – jau antrasis tokio masto fotografijos įvykis. Pernai bendra maskviečių fotografų paroda, šiltai sutikta palangiškių, vėliau buvo sėk-

Iš Maskvos į festivalį Palangoje atvažiavo fotomenininkai Aleksandras Tiagny-Riadno, Galina Moskaliova, Andrejus Baskakovas ir Sergejus Borisovas. Darijos VASILIAUSKIENĖS nuotrauka

mingai eksponuota Nidoje, Vilniuje ir Tauragėje. Šiemetinis susitikimas Palangoje skirtas Rusijos fotomenininkų sąjungos 15-mečiui.

Rusijos fotomenininkų sąjungos steigėjas ir pirmininkas, parodų

Palangoje kuratorius Andrejus Baskakovas per festivalio atidarymą džiaugėsi 2005-aisiais užsimezgusia pažintimi su „Palangos fotoklubu 750“. „Susipažinome Kaliningrado bienalėje „Fotomanija-2005“,

kurioje klubas pristatė unikalią Baltijos šalių beveik šimto autorių fotodarbų kolekciją, - prisiminė A.Baskakovas. - Bendromis jėgomis šiemet pavasarį Kaune ir Klaipėdoje surengėme geriausių jaunųjų Rusi-

jos fotografų parodas, o Maskvos galerijoje „FotoSojuz“ pristatėme parodą „Palangos fotoklubas Maskvoje-2006“, kuri buvo palangiškių projekto „Lietuvos pajūrio menininkai Maskvoje“ sudėtinė dalis. Pastaroji paroda, startavusi fotografijos muziejuje Nižnij Novgorode, šiuo metu keliauja po Rusijos miestų galerijas.

Dabar mes Palangoje pristatome įvairių Rusijos regionų fotografų kūrybą. Mums tai – garbinga misija, žinant, kad Lietuvos fotografijos menas turi gilias tradicijas, mūsų šalyje yra užsitarnavęs didžiulį autoritetą.“ Anot „Palangos fotoklubo 750” steigėjo, administratoriaus ir šio festivalio organizatorius Ado Sendrausko, festivalis svarbus tuo, kad tai pirmas renginys Lietuvoje nuo Nepriklausomybės paskelbimo, kai taip plačiai visuomenei pristatomas šiuolaikinis Rusijos fotografijos menas.