2006 09 27 durys

REMIA

2006 rugsėjo 27 d., TREČIADIENIS Redaktorė Rita BOČIULYTĖ • Tel. (8 46) 39 77 29 • El. paštas rita@klaipeda.daily.lt • www.durys.daily.lt

Meno leidinys (136)

Ragina prisiminti SKAISTĖ KAZARAUSKAITĖ

Šiandien Klaipėdoje startuoja 2-asis meno festivalis „Pamirštos vietos-2006“.

Tai susitikimas su prarastomis pasimatymų, jausmų ir istorijų vietomis. “Vertinga ne tai, kas išnyksta, o tai, ką atsimename!”

– teigia festivalio rengėjai. Antri metai jį organizuoja Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras.

Rugsėjo 27-30 dienomis vyksiantis festivalis pristato kino teatro fenomeną - populiarią pasimatymų ir susitikimų „kultūros“ vietą sovietmečiu ir ponepriklausomybiniais metais. Tada žiūrėti filmų ėjome į „Vaidilos“, „Vaivos“, „Jūratės ir Kastyčio“ ir kitus kino teatrus, pašokti rinkdavomės į senąją prieplauką, o ir senutę „Aurorą“ tikriausiai prisimena ne vienas... Festivalio metu keturioms dienoms atgims keturios kažkada Klaipėdoje vadintos populiariomis buvusių susitikimų vietos.

Festivalis prasidės šįvakar 20 val. – senosios gerosios animacijos ir anoniminių internautų komentarų salve „Auroros“ kino teatre prie Naujosios perkėlos (Nemuno g. 51).

Rytoj 17.30 val. kino teatre „Jūratė ir Kastytis“ (Taikos pr.

105), o rugsėjo 29 d. 20 val. - ant Klaipėdos dramos teatro sienos (Teatro g. 2 / Žvejų g. 23) bus demonstruojamas festivalio partnerio „ArtExpo Group” (Italija) ir italų kuratoriaus Luca Curci trumpametražių kino filmų projektas „Laikini miestai“. Tai žmogaus susidūrimai su miestu - svajingi ir racionalūs, spalvingi ir niūrūs, psichodeliniai ir meditatyvūs.

Festivalis ateina į erdves, kurias paprastai menas aplenkia. Rytoj 20 val. „Vaidilos“ kino teatro, naktinio baro „Piteris“ ir parduotuvės „Topo centras“ trikampio daugiabučių gyventojai galės stebėti videoprojekcijas ant blokinio namo Taikos pr. 39 sienos ir klausytis muzikos savo kieme. Silikoninių personažų teatras patenkins šiuolaikinės visuomenės kraupių vaizdų troškimą – bus daug kraujo, skiesto humoru 50/50. A.Petrulienės ir muzikos grupės „Kontaktai“ videoperformansas „Išdurtas ir apiplėštas. Vėl.“ pagrįstas tikrais nusikalstamo gyvenimo faktais, bet siekia pozityvaus poveikio žiūrovo sielai. Jūsų dėmesiui – pusvalandis gyvo kriminalinio vaizdo ir garso! „Pamirštų vietų“ finalas – diskoteka Senojoje perkėloje (Žvejų g.

8A) šeštadienį 20 val. su DJ: Crembo, Digital, Hansu, Henriku, Weego ir 1993-1996 metų dokumentika - A.Mamontovu, A.Stašaityte, A.Smilgevičiūte, A.Greitai, A.Didžiuliu, J.Statkevičiumi, J.Rimkute, S.Žižiene, E.Rakauskaite, S.Povilaičiu, R.Rastausku, G.Grajausku, Kongu, „Kontrabanda“, Arina ir grupe „Veto Bank“, „SEL“ ir...

Susitikimo vietų pakeisti negalima! Juolab kad renginiai – nemokami.

Linas Julijonas JANKUS. Drevernos sidabrai. 2006 m. Aliejus, drobė, 90x120 cm.

Klaipėdiečiai įsijungė į „Time” projektą Švedijoje RAMUNĖ PLETKAUSKAITĖ

Švedijoje vykstančiame tarptautiniame „Time” („Laikas”) projekte Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras (KKKC) pristato klaipėdiečius tapytojus ir fotografus.

Lietuvos menininkai įsijungė į tarptautinį šiuolaikinio meno projektą „Time”, kuriame jų prisistatymą organizavo Lietuvos Respublikos ambasada Švedijoje

ir Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras, parėmė LR kultūros ministerija ir Kultūros ir sporto rėmimo fondas.

Projektas „Time” nuo rugsėjo 23-iosios iki lapkričio 6 dienos vyksta Stokholmą supančiose galerijose „Infra”, „Vasby Konstahall” ir meno parodų centre „Edsvik Konsthall”. „Time” analizuoja, kaip skirtingų šalių ir kultūrų menininkai suvokia laiką. Projekte dalyvauja

104 menininkai iš Kanados, JAV, Urugvajaus, Čilės, Vokietijos, Didžiosios Britanijos, Olandijos, Lietuvos, Lenkijos, Prancūzijos, Norvegijos ir Švedijos (apie 40 proc. visų dalyvių – švedai). Visi jie eksponuoja per 220 tapybos, grafikos, skulptūros, fotografijos kūrinių, taip pat instaliacijų ir objektų.

Tarp 12 šalių autorių savo kūrybą pateikia lietuvių septynetukas: Klaipėdos tapytojai Liudvikas

Natalevičius, Virginijus Viningas, Rytis Martinionis, fotografai Remigijus Treigys ir Gytis Skudžinskas, taip pat vilniečiai menininkai Monika Požerskytė ir Vytautas Michelkevičius.

Rugsėjo 23-iąją lietuvių tapybos ir fotografijos paroda atidaryta parodų centre „Edsvik Konsthall” (Švedija, Solentuna). Ten pat R.Treigys prisistatė su personaline 20 fotografijų ekspozicija laiko tema.

„Pietūs su Liudviku” Kaune vyks naujoje teatro salėje JURGA KNYVIENĖ

Klaipėdiečio režisieriaus Alvydo Vizgirdos spektaklio, pastatyto Kauno valstybiniame dramos teatre, premjera rytoj atidarys naująją teatro Palėpės salę.

Kauno dramos teatras pagaliau išsilaisvino iš statybinių tvorų ir pristato pirmąją šio sezono premjerą – Tomaso Bernhardo „Pietūs su Liudviku“. Kartu su šia premjera rugsėjo 28 ir 30 dienomis atidaroma ir naujoji teatro Palėpės salė su Karlsono videoteatru.

100 vietų Palėpės salėje spektaklį pagal austrų dramaturgo Tomaso Bernhardo pjesę „Ritter, Dene, Voss“ (1984) pastatė klaipėdietis režisierius A.Vizgirda.

Spektaklio scenografė – Marta Vosyliūtė, o muziką jam sukūrė kompozitorius Giedrius Puskunigis. Šio spektaklio koprodiuseris – ak-

torių V. Šinkariuko, S. Šidlausko ir G. Piktytės dar 1999-aisiais įkurta VšĮ „Mens publica“.

T.Bernhardas pjesę skyrė trims žinomiems austrų aktoriams (kurių pavardėmis ir pavadino pjesę), todėl, anot režisieriaus, spektaklis skiriamas trims talentingiems Kauno aktoriams: Sigitui Šidlauskui, Daivai Stubraitei ir Godai Piktytei, kurie jį ir vaidina. „Pietūs su Liudviku“ sukurti kaip žaidimas aktorių meistriškumu. Pjesės personažai – žmonės, kurie nebemoka ar nebegali mėgautis menu, Liudvikas netgi nepakenčia teatro. Aktoriams paties autoriaus tarsi skirta užduotis pjesę atskleisti vaidinant ne pačius personažus, o personažams skirtus vaidmenis.

Spektaklis pirmąkart bus vaidinamas Palėpės salėje, kurios lankytojai turės ypatingą privilegiją – prieš ir po spektaklio bei pertraukos metu jie galės užsukti

Režisieriaus A.Vizgirdos Kauno dramos teatre pastatytame spektaklyje „Pietūs su Liudviku“ vaidina aktoriai D.Stubraitė, G.Piktytė ir S.Šidlauskas.

Igno MALDŽIŪNO nuotrauka

į Karlsono videoteatrą – naują stiklinę galeriją virš teatro stogo, į kurią patekti galima tik iš Palėpės

salės fojė. Čia ant teatro stogų bus rodomi video- ir fotodarbai, dedikuoti teatrui.

2 Durys

KLAIPĖDA 2006 rugsėjo 27 d., TREČIADIENIS

Permainų procesas tęsiasi DANGUOLĖ VILIDAITĖ

„Permainų muzika“ ir vėl Klaipėdoje: rugsėjo 17-ąją – spalio 7-ąją mūsų vertinimui pateikiami penki koncertai, dvi videoperžiūros, muzikos ir vaizdo instaliacija.

Kviečia susipažinti

Jau antrą kartą šis šiuolaikinės akademinės muzikos festivalis kviečia mūsų miesto muzikinę visuomenę susipažinti su geriausiais XX amžiaus ir šių dienų kūrėjais, jų kūriniais, ragina pripažinti šiuolaikinę garsų erdvę ir jai atsiverti (toks Sizifo vardo vertas darbas), net keistis patiems (?!). Šių metų festivalio programa, sakyčiau, labai rimta. Dėmesį traukia ir tai, kad ją atlieka pakankamai profesionalūs Lietuvos kolektyvai (choras „Jauna muzika“, styginių kvartetas „Chordos“, fortepijoninis trio „Kaskados“, mušamųjų ansamblis „Giunter Percussion“/„Vilniaus mušamieji“), taip pat vienas žymiausių pasaulyje vokalinių kolektyvų „The Swingle Singers“.

Nors šiemet akcentuojama dabarties lietuvių kompozitorių (B.Kutavičius, A.Šenderovas, J.Juozapaitis, V.Bartulis ir kiti) kūryba, galime išgirsti ir XX amžiaus grandų O.Mesiano, L.Berio, D.Krambo kūrybos pavyzdžius, dvasingąjį A.Piartą.

Grakščiai ir šventiškai

Šventiškai ir pakiliai, festivališkai tikrąja to žodžio prasme suskambo pirmasis „Permainų muzikos“ koncertas.

Simboliška, kad šiais metais festivalį pradėjo kolektyvas, savo metu revoliucingai pakeitęs požiūrį į dainavimą – tai vokalinis oktetas iš Anglijos „The Swingle Singers“, dainuojantis a cappella principu.

Pirmoje dalyje, kaip jie patys sako, skambėjo palengvinta klasika ir suakademintas popsas, džiazo kūrinių aranžuotės balsams.

Grupė Klaipėdai parinko gana populiarius kūrinius. Man įsiminė K.Debiusi „Mėnulio šviesos“ plaukiantys sąskambiai, M.Ravelio „Bolero“ kietas ritmas, melancholiškas H.Perselio „Didonos

„Permainų muzikoje“ koncertavęs vienas žymiausių pasaulyje vokalinių kolektyvų „The Swingle Singers“ choreografijos elementais pagyvintą programą atliko nepriekaištingai ir grakščiai.

lamento“, virtuoziški J.S.Bacho fugos kontrapunktai, kelios klasikinio džiazo aranžuotės, kuriose beveik visai tiksliai balsu buvo imituojamas įvairių pučiamųjų, boso ir mušamųjų instrumentų garsas (ne B.Makferinas, bet vis dėlto...).

Legendinis „The Swingle Singers“ choreografijos elementais pagyvintą programą atliko nepriekaištingai ir grakščiai, lyg niekur nieko. Stebėjausi tuo žinodama, kad žmogaus balsas yra sunkiai įvaldomas instrumentas. Gero

įspūdžio nesugadino vienas kitas intonacinis netikslumas ar žinojimas, kad įrašuose skamba dar geriau.

Garsų teatras

Koncerto antroje dalyje - italų kompozitoriaus L.Berio „A-Ronne“ (pirmoji ir paskutinė senosios italų abėcėlės raidės), specialiai parašytas šiam kolektyvui. Tai vienas iš ryškiausių modernizmo epochos vokalinių kūrinių. „ARonne“ nėra tradicinis opusas - kaip muzika parašyta tekstui. Ne

dainavimas, o garsinis eilėraščio perteikimas čia yra svarbiausias, ieškoma įvairiausių garsinių pavidalų, savito skambėjimo (ne tik šūksniai ir šnabždesiai, bet ir visokie pačepsėjimai, sunkiai įvardijami sąskambiai ir pan.). Šiame „teatre ausims“ personažų nebuvo, tik emocijos. Tarsi prasiveržę iš šio garsų chaoso, prasmingai tamsoje aidėjo atskiri žodžiai - frazės poeto E.Sangvinečio paimtos iš Šventojo rašto, Getės, Dantės kūrybos, komunistų partijos manifesto.

Kūrinys įsimintinas, kaip ir jo nepaprastai preciziškas atlikimas.

Kiek kitaip, bet panašia (antrosios pirmojo koncerto dalies) gaida suskambo kitas festivalio koncertas. Styginių kvarteto „Chordos“ atlikėjai (Ieva Sipaitytė – smuikas, Aidas Strimaitis – smuikas, Robertas Bliškevičius – altas, Mindaugas Bačkus – violončelė), atrodė, pradėjo rungtynes patys su savimi. Skambėjo sudėtingiausi XX amžiaus klasika tapę D.Krambo „Black Angels“ (Images I) („Juodieji angelai“ (I vaizdai) ir S.Raicho „Different Trains” („Skirtingi traukiniai“), taip pat Lietuvos melomanams gerai žinomas B.Kutavičiaus II styginių kvartetas „Anno cum tettigonia“ („Metai su žiogu“), jaunos pradedančios autorės E.Medekšaitės „Pančami“ (parašytas šiemet).

Varžybos su savimi

Amerikiečių kompozitorius D.Krambas žinomas kaip savotiškas išradėjas, ieškantis naujų garso

efektų. Neįprastų garsų šaltiniu jam dažnai tampa ne tik daiktai, kaip, pavyzdžiui, vandens pripiltos taurės griežiant jomis stryku, bet ir įprasti instrumentai, pateikti naujai. „Black Angels“ (Images I) (įkvėptas karo Vietname temos) garsinė erdvė labai praplečiama gongu, marakasais, atlikėjų kalbėjimu, šūksniais ir pan. Siurrealistinį įspūdį palieka netradiciniai sugretinimai, įvairių muzikinių citatų – simbolių panaudojimas, styginių garso sustiprinimas elektronika. Šis margumynas „Chordos“ grojime nebuvo savitikslis ar eklektiškas, o prasmingai įpintas į kūrinio pagrindinės minties - atsakymo ieškoma amžinoje gėrio ir blogio kovoje - plėtojimą. Įdomu ir įsimintina.

Kito amerikiečio, vieno žymiausių minimalistinės krypties atstovo S.Raicho „Different Trains” taip pat buvo atliktas labai profesionaliai. Šio autoriaus muzikos lengvumas labai apgauna. Iš tikro viskas yra labai apskaičiuota ir tikslu, muzikams sunku įvykdyti visus nurodymus ir išlaikyti vienodą pulsaciją. Žavėjausi mūsų kvarteto gebėjimu atskleisti šio kūrinio energiją, instrumentais meistriškai imituoti žodžių intonacijas. Manau, kad styginių kvartetas „Chordos“ šiuo metu yra vienas geriausių šiuolaikinės muzikos interpretatorių Lietuvoje.

P.S. Nors „Permainų muzika“ tik prasidėjo, įspūdžių jau su kaupu.

Kvartetas „Chordos“ D.Krambo muziką atliko ne tik įprastais muzikos instrumentais, neįprastų garsų šaltiniu tapo vandens pripiltos taurės griežiant jomis stryku.

Darijos VASILIAUSKIENĖS nuotraukos

12-oji „Fotografija” žvelgia į Lietuvos pajūrį GYTIS SKUDŽINSKAS

Rugsėjo 17-24 dienomis Nidoje vykusiame 29-ajame tarptautiniame fotografijos seminare aidint plojimams pristatytas 12-asis žurnalo „Fotografija” numeris. Skirtingai nei ankstesni, pastarasis pagrindinį dėmesį sukoncentruoja ties vienu regionu – Lietuvos pajūriu, jo fotografija.

Džiugu, kad vis dar kultūrine periferija laikomas uostamiestis sulaukė dėmesio ir ne vieno kito atsitiktinio straipsnio, o viso numerio, dedikuoto būtent Klaipėdos krašto fotografijos istorijai ir dabarčiai. Dar daugiau, tai nėra „per atstumą”, sostinėje sukurptas produktas, skirtas pamaloninti aikštingus, nerimstančius žemaičius.

Visa žurnalo redakcija buvo „perkelta” į Klaipėdą: žurnalą sudarė Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkas Remigijus Treigys, maketavo šių

eilučių autorius, o spaudos darbus atliko Sauliaus Jokužio leidyklosspaustuvės kolektyvas.

Vartydami dar visai naują leidinį, sunkiai galėtume jį pavadinti tiesiog žurnalu. Meninei fotografijai skirtas spaudinys jau savaime didesnį dėmesį skiria kokybiškam vizualinės medžiagos pateikimui, verčiant puslapį po puslapio ryški fotografijos „pergalė” prieš monotoniškus unifikuotus teksto stulpelius. Solidus spaustuvės darbas, puikiai parinktas popierius ir nepriekaištinga kokybė leidinį dar labiau priartina prie katalogo žanro, taip išskirdami jį iš kasdienės gyvenimo būdo beletristikos gausos.

12-ojo „Fotografijos” žurnalo numerio temos skyla į dvi aiškias dalis – istorija ir dabarties procesai.

Pirmiausia skaitytoją „pasitinka” išsamus S.Valiulio ir S.Žvirgždo tekstas „Klaipėdos regiono fotografija: nuo pokario iki mūsų dienų”.

Straipsnis tiesiog nebegali būti dar daugiau pripildytas faktologinės medžiagos, atrodo, autoriai nepamiršo nė mažiausio fotografijos įvykio. Šioje plačioje apžvalgoje naujų fakų ar prielaidų galės atrasti net ir gerai su fotografijos menu susipažinęs skaitytojas.

Kiek kitokiu, poetiškesniu žvilgsniu straipsnyje „Plevenantis senosios Palangos laikas” M.Matulytė pristato pirmąją pajūro fotografę P.Mongirdaitę, dirbusią XX a. pradžios Palangoje.

Menotyrininkas Ignas Kazakevičius tarsi fotokamera fragmentuoja šviesaus atminimo fotografo Raimundo Urbono gyvenimą.

Tekste „Mirtis avansu” autorius be patoso ir ditirambų atskleidžia sudėtingą fotografo gyvenimą.

Antroji „Fotografijos” dalis skirta šiandieniniams procesams. Šių eilučių autorius straipsnyje „Pasyvumo Erozija” apžvelgia visus metus Klaipėdoje vykdomą projektą. K.Jūraitė pasakoja apie

Lietuvos fotografų kelionę į Prancūzijoje vykusį Jūros fotografijos festivalį. Šioje kelionėje netiesiogiai dalyvauja ir klaipėdiečiai fotografai A.Darongauskas bei A.Kalvaitis.

Artėjant paskutiniams puslapiams, lyg ir nutolstama geografiškai, bet žvelgiama plačiau.

E.Deltuvaitė pristato fotografijos tendencijas didžiausiame ir seniausiame Europoje Arlio fotografijos festivalyje, o menotyrininkė R.Jakštonienė išskleidžia naujas įžvalgas apie fotografijos ir siurrealizmo sąsajas.

Finaliniuose žurnalo puslapiuose pateikiama išsami praėjusio pusmečio Lietuvos fotografijos kronika. Gaila, bet gerą bendrą žurnalo vaizdą šiek tiek „nuleidžia” pateikta Palangos ir Tauragės fotoklubų mėgėjiška informacija.

Norėtųsi tikėti, kad tai nebus kilnus vienišas gestas, o Klaipėdos gyvenimas pradės pildytis

„Fotografijos” 12-ojo numerio viršelį puošia R.Urbono „Sofa” (1988).

fotografijos leidiniais. Užversdamas paskutinį puslapį patiki, kad potencijos yra ir kad fotografija Klaipėdoje svarbi. Vien šiame trumpame tekste žodis „fotografija“ įvairiomis formomis paminėtas 25 kartus.

Durys 3

KLAIPĖDA 2006 rugsėjo 27 d., TREČIADIENIS

Martynas Švėgžda von Bekeris siūlo alternatyvą RITA BOČIULYTĖ

Smuikininkas Martynas ŠVĖGŽDA VON BEKERIS šiemet dažnai užsuka į Klaipėdą. 38-erių muzikantas sako, kad čia jį atveda ne tik koncertai, bet ir nuostabi, įkvepianti pajūrio gamta. Tai viena iš priežasčių, kodėl savo penktajam muzikos festivaliui „Alternatyva“ jis pasirinko uostamiestį ir dedikuoja jį gamtai.

Vienas ryškiausių Lietuvos muzikantų M.Švėgžda von Bekeris su savo instrumentu nesiskiria jau daugiau nei 30 metų. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje jis studijavo profesoriaus Raimondo Katiliaus smuiko klasėje ir tuo pat metu dar mokėsi Maskvoje pas garsų rusų smuiko pedagogą Igorį Besrodną. Vėliau studijas tęsė Hamburgo aukštojoje muzikos mokykloje pas Marką Lubotskį. 1990-aisiais tarptautiniame J.Bramso konkurse M.Švėgžda von Bekeris tapo trečiosios vietos laimėtoju, o po kelerių metų pelnė pirmąsias vietas dar dviejuose tarptautiniuose konkursuose.

Smuikininkas daug koncertavo Skandinavijos, Baltijos šalyse, Prancūzijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje ir Rusijoje. Laisvai bendraujantis keliomis užsienio kalbomis muzikantas ne kartą atstovavo Lietuvai įvairiose kultūrinėse misijose užsienyje.

Prieš trejus metus M.Švėgžda von Bekeris sugrįžo į tėvynę.

Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje jis dėsto smuiko specialybę, dirba įvairių muzikinių konkursų komisijose ir meistriškumo kursuose. Šiemet smuikininkas rengia savo penktąjį muzikos festivalį „Alternatyva“, kurio projektai lapkričio mėnesį vyks Klaipėdoje.

- Kada, kaip sau atradote Klaipėdą?

- Klaipėda man visai netyčia „nukrito iš dangaus“ prieš dvejus metus, kai vyko renginys Jūrų muziejuje, – delfinai gelbėjo vaikus.

Man paskambino ir paklausė, ar neprisidėčiau prie renginio. Atsakiau, kad mielai. Po koncerto plaukdamas keltu iš Smiltynės į Klaipėdą kelte susipažinau su miela klaipėdiečių pora, mes maloniai šnekučiavomės, ir tik vėliau sužinojau, kad tai Klaipėdos meras su žmona. Kol plaukėme keltu, mes kalbėjomės įvairiomis temomis – apie gyvenimą, žmones, gamtą, apie viską. Pajutau, kad tie žmonės neabejingi gamtai, ir mes susišnekėjom. Ties laukais, vandenimis, miškais ir žalia veja – visu tuo, kas turi išliekamąją vertę ir mus sieja kaip lietuvius.

Beje, Švėgždos yra žemaičiai, kurių gyslomis teka nemaža dalis dar ir kitų tautybių kraujo. O tas „von“ žymi vokiškosios kilmės dalį. Bet esmė ta, kad čia yra Lietuva, čia - mūsų šaknys.

Taigi, kai persikėlėme per marias į Klaipėdą, Rimantas Taraškevičius manęs paklausė, ar nenorėčiau išbandyti akustikos naujoje Klaipėdos koncertų salėje.

Ir mane užvežė į ją. Dabar aš čia kartais koncertuoju. Be to, tarp Klaipėdos S.Šimkaus konservatorijos ir E.Balsio menų gimnazijos dėstytojų turiu daug draugų ir pažįstamų dar iš studijų laikų. Jie džiaugiasi mane matydami. Šiuo metu gyvenu Vilniuje, Klaipėda netoli, todėl dažniau atvažiuoju.

- Kada pradėjote groti smuiku ir kas buvo tas žmogus, kuris

Prieš trejus metus į gimtinę sugrįžęs smuikininkas M.Švėgžda von Bekeris sako, kad gyvenimo mokykla Lietuvoje jį grūdina.

Jus paskatino žengti muzikanto keliu?

- Muzikuoti pradėjau būdamas penkerių su puse. Mane pirmoji mokė mano močiutė – Elena Strazdaitė-Bekerienė. Ji buvo puiki smuikininkė, stipriausia prieškario Lietuvoje. Ji studijuodama apkeliavo pusę Europos – Varšuvą, Berlyną, Paryžių ir Londoną. Kai grįžo namo, prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, ir sužlugo visi jos planai, nebegalėjo niekur išvažiuot. O ji jau buvo kviečiama koncertuoti net į Ameriką. Ji buvo tikra žvaigždė.

- Jūs irgi – jau žinomas Europoje muzikantas. Daug keliaujate?

- Stengiuosi būti ne tik čia, kad pasisemčiau kitos energijos ir atsigaučiau nuo šios šalies marazmų – neišprusimo, menko socialinio išsivystymo, netolerancijos, grubumo, agresijos. Stengiuosi bėgti nuo bukumo, nuo žmonių, kurie nemoka įsiklausyti į kitus.

- Kur bėgate?

- Ten, kur šito nėra.

- Girdėjau, kad mokate kelias užsienio kalbas?

- Taip. Man gimtosios – lietuvių ir vokiečių. Rusiškai kalbu laisvai ir be akcento – sovietmečiu išmokau. Moku anglų kalbą. Žinoma, prancūzų. Man tai – svarbiausia užsienio kalba, kuria puikiai šneku ir rašau. Visi jaučia, kad aš ne prancūzas, bet man tai lengva kalba. Vis dėlto aš Paryžiuje gyvenau beveik aštuonerius metus. Prieš tai tiek pat gyvenau Hamburge. Tuomet maždaug penkiolika kartų per metus keliaudavau į užsienio šalis koncertuoti. Nes reikėjo kažkaip pragyventi. Ten buto nuoma trigubai brangesnė ir pragyvenimas penkis kartus daugiau kainuoja negu čia. Buvo pakankamai sudėtinga išsilaikyti nepriklausant nuo nieko, tiesiog būnant solistu. Šiuo metu meno žmonės, kai išvažiuoja kažkur į užsienį, jie sudaro dalį ko nors – dainuoja teatre, groja

orkestre. Bet nėra nė vieno ten gyvenančio solisto. Tokių, kurie gyvena iš to, kad jie solistai. O man tai pavyko.

- Kiek metų taip gyvenote?

- Šešiolika. Man tai šiek tiek nusibodo. Pagalvojau, kam aš čia dar ką įrodinėsiu? Europa man – kaip namai. Puikiai žinau tuos miestus, turiu ten daug artimų žmonių.

Lietuvoje, be savo šeimos, tokių neturiu. Tai ir laikas keičia požiūrį į gyvenimą ir vertybes, į tai, kas vyksta. Dabar gyvenu čia ir manau, kad jau niekur ilgesniam laikui nebesitrenksiu. Gal dar bandysiu ieškoti pedagoginio darbo kur nors svetur, lygiagrečiai su tuo, kurį visu krūviu dirbu Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.

Tai įmanoma suderinti. Šiuo metu galvoju apie Ameriką, nes Europą išmaišiau visą. Man įdomu, kas dedasi už Atlanto. Buvau San Franciske, Atlantoje, Berklyje, Oklande, šiek tiek pamačiau, kas ten vyksta, ir man būtų labai įdomu padirbėti visai kitomis sąlygomis.

Ten kultūrą maitina nepriklausomi pinigai, nėra tų visų vadinamųjų ministerijų, tik privatūs žmonės iš esmės išlaiko kultūrą Amerikoje, kitaip ten jos nėra. Tokiomis aplinkybėmis jie pradeda vertinti tai, ką mato, girdi. Galbūt ten galėčiau atidaryti kokią mažą alternatyvią mokyklą arba dar ką nors tokio sugalvoti su savo asistentais.

- Apie tai svajojate vedamas gyvenimo smalsumo ar noro geriau gyventi?

- Ten būtų lengviau ir smagiau.

Nes Lietuvoje labai sudėtinga menininkui, nuoširdžiai ir giliai dirbančiam savo srityje, uždirbti. Čia menas nėra taip vertinamas kaip Vakarų valstybėse. Ten menininkas uždirba beveik tris kartus daugiau nei dantistas. Šiuo metu Lietuvoje yra priešingai. Tai rodo mūsų socialinį atsilikimą ir bukumą.

- Kaip manote, kodėl taip yra?

- Todėl kad per paskutinius penkiasdešimt sovietmečio metų žmonės čia neturėjo galimybės vystyti savo socialinį gyvenimą. Buvo žlugdoma bet kokia normali iniciatyva ir bendravimas tarp žmonių kaip asmenybių buvo žlugdomas.

Visi turėjo būti maždaug vienodi, neišsišokti sistemoje.

- Tai kas Jus vis dėlto parvedė atgal į Lietuvą ir „laiko“ čia?

- Namai. Lietuvos gamta, architektūra, – visi tie dalykai, kurie yra nuostabūs, bet nyksta. Man dėl to skaudu. Esu vilnietis, mano mama – taip pat. Aš grįžau namo. Matau, kad yra labai daug problemų, kurios čia nesprendžiamos. Savais festivaliais bandau atkreipti į jas dėmesį.

- Keturis „Alternatyvos“ festivalius surengėte Vilniuje, tai kodėl penktasis vyks Klaipėdoje?

- Nieko nuostabaus, nes turiu idėją, kad festivalis keliaus aplink Baltijos jūrą, jungsis su kitomis šalimis, kurios palaikys mums svarbias gamtos ir jos apsaugos idėjas.

Po pirmojo festivalio 2001aisiais, kuris buvo tiesiog pirmas, kiti turėjo savo dedikacijas. Antroji „Alternatyva“ buvo skirta Ugnei. Tais metais išėjo Ugnė Karvelis, mano labai artima draugė.

Trečiasis buvo skirtas jaunimui, ketvirtąjį 2004-aisiais dedikavome Europai.

- O pernai kodėl festivalio nebuvo?

- Buvau nusprendęs apskritai nieko nedaryti. Man taip nepatiko visa mūsų valdininkija ir korupcija!.. Toks pasišlykštėtinas elgesys su žmonėmis ir idėjomis!.. Absoliuti impotencija sprendžiant, kas yra vertybės. Kiek ministerijoms ir visiems reikia po šapelį sunešti kažkokių ten rekomendacijų, garantinių raštų!.. Paskui turi praeiti pro atrankos sietelį. Nežinau, pagal ką jie renkasi, bet ten tiek fanaberijos, pykčio, labai neetiško

Nerijaus JANKAUSKO nuotrauka

bendravimo... Tiesiog bijomasi prisiimti atsakomybę, nuspręsti, kas yra gerai, o kas blogai. Galų gale, kai prisiimi atsakomybę, tai prisiimi ją ir tuo atveju, kad tai gali ir neįvykti arba neįvyko. Bet tu bent žinai, dėl ko tu kovojai, kuo tikėjai, vardan ko ėjai. Šie dalykai pasaulyje vertinami. O čia žmonės šito nenaudoja, jiems tai neegzistuoja. Tai labai skaudu.

Kai tu ateini su menine idėja, kuri galėtų būti šaliai naudinga, jie į tave net nesigilina. Užsienyje ne taip daroma. Mes dar neišmokom.

Turi tai ir pas mus pasikeisti. O kol kas „Alternatyva“ vyksta tik užsienio valstybių kultūros centrų paramos ir privačių mecenatų iš svetur dėka.

Taigi vienerius metus praleidau, paskui pagalvojau, kad reikia pratęsti. Vis dėlto įdirbis jau yra, jėgų reikės žymiai mažiau. Aš vis tiek pasidarysiu. Vienas. Aš moku.

Galbūt festivalį rengsiu rečiau, o gal ir kasmet. Matysim. Bet aš pajutau, kad tai yra labai reikalinga žmonėms. Jie klausinėjo: „Ar bus, ar ne?“ „O kodėl nėra?“ „O kada bus?“...

- Tai kokia bus „Alternatyva - gamtai“?

- Festivalis bus fantastiškas!

Iš Švedijos atvažiuos Ale Mioler sekstetas ir dainininkė Lena Vilemark, gavę „Gramy“ apdovanojimus kaip geriausi Švedijos folkpopmuzikos ir folkroko atlikėjai. Su savo džiazo kvintetu atvyks pasaulinio garso kontrabosininkas Onri Teksjė. Sulauksime prancūzo Mišelio Deneufo, grojančio vargonais iš kristalų. Jis gros Jūrų muziejuje, tarp delfinų, ir kartu bus rodomi filmai gamtosaugos tema.

Festivalyje su nauja programa pasirodys Vilhelmo Čepinskio vadovaujama „Camerata Klaipėda“.

Seniai svajoju pagroti su Maestro klarnetininku Algirdu Budriu. Ko gero, šioje „Alternatyvoje“ ji išsipildys.

Nukelta į 7 psl.

2006 rugsėjo 27 d., TREČIADIENIS Redaktorius Gintaras GRAJAUSKAS • Tel. (8 46) 39 77 78 • El. paštas: grajauskas@gmail.com

Literatūros leidinys

Apie naktinių neužmirštuoles ir kita - Taigi naktinių neužmirštuolės... Jos yra arčiausiai kūno, „pamena“ intymų artumą, kokio jau seniai nebūta. Visa ankstesniąja savo kūryba teigusi ryšio svarbą (trečią knygą pavadinai „Artumo jausmas“), dabar pagrindinę veikėją nugramzdini į atsiskyrėlės būtį, į totalią askezę, kurioje visi ryšiai pamažu paleidžiami, išlaisvinami. Nors niekas neužmirštama. Pabrėži, kad Tavo romanas – apie atleidimą...

- Taip, man norėjosi papasakoti istoriją apie atleidimą už patį baisiausią nusikaltimą. Tikiu, kad toks atvejis įmanomas, bet nesu tikra, kad pavyko papasakoti būtent tokią istoriją. Pasipasakojo kažkokia kita...

- Man regis, tavo tekste komplikuojama nusikaltimo sąvoka.

Gal net eliminuojama. Peilis įsminga į kūną jau pirmame skyriuje. Tačiau kaip esminį įvykį fiksuoji ne smurtinį judesį, o daug vėliau pritraukiamą vaiko užgesimą mamos (būtent) akivaizdoje. Čia pradedi, mano galva, skaudžiausią – motinos – merdėjimo procesą. Iki persimainymo. Giluminę vyksmo spyruolę paleidi skyriuje „Trečias“. Aišku, kad tai ne tik teksto struktūrinio vieneto pavadinimas. Du trikampiai persidengia ties Izabelės smailuma. Kas tas „trečias“?

- Trikampio motyvą pasirinkau konfliktui įrėminti (kitu atveju trejybė kaip tik reikštų šventumą, pilnatvę, neapsiribojimą intymiu ir tarytum savininkišku tu–aš santykiu). Kurio personažo rakursu bežiūrėtum, jis yra trečias, nereikalingas kitų dviejų atžvilgiu – Gailius yra trečias tarp Izabelės ir Iljos, Ilja yra trečias tarp Gailiaus ir Izabelės, Liudas yra trečias tarp Izabelės ir vieno iš berniukų, Izabelė yra trečia tarp Liudo ir Beatričės ir atvirkščiai – Beatričė trečia tarp Liudo ir Izabelės.

Kadangi visi personažai siekia artimų tu – aš santykių, trečio buvimas juos glumina, o pojūtis, jog pats esi trečias skaudina ir ardo.

Trečioji romano dalis, TREČIAS, įtūrina destruktyviausią, Izabelės – Gailiaus – Iljos trikampį, kur jau darosi neaišku, kuris vaikas yra trečias Izabelei.

- Gailius interpretuoja taip: Ilja esantis „atsarginis“ tėvų vaikas – esą, kai jo, Gailiaus, nebeliks, tėvams bus lengviau adaptuotis su netektim. Kodėl iš tikrųjų Izabelei reikia antro vaiko? Ar juodos Iljos ir Beatričės garbanos jos pasąmonėje niekaip nesisieja? Juk Ilja pasirodo kaip tik tada, kai ryškėja meilės trikampis. Vaikas – įkaitas?..

- Recenzuodamas romaną, Mindaugas Kvietkauskas randa dialogą, iš kurio galima spėti, jog Ilja gali būti Beatričės ir Liudo sūnus.

Deja, čia recenzentas įžvalgesnis už autorę – šitaip nebuvo sumanyta, tiesiog nenumačiau galimos žodžio mūsų vaikas (kaip mūsų vaikų namų globotinis) dviprasmybės.

Ilja iš tiesų yra pamestinukas.

Laura Sintija Černiauskaitė, būdama aštuoniolikos metų, debiutavo novelių knygele tuomet (1994 m.) atnaujintoje Pirmosios knygos serijoje. Vėliau ji išleido pjesių ir prozos rinkinius („Liučė čiuožia“, 2003 m. bei „Artumo jausmas“, 2005 m.), kuriuose ryškėjo vis jautresnė personažų psichologinė traktuotė, egzistencinės paieškos, pjesėse neretai išreikštos lengvo absurdo situacijomis. Jaunos rašytojos kalbėjimas plataus diapazono: nuo šmaikščios satyros, šiek tiek artimesnės žurnalistiniam stiliui, iki subtilios lyrikos. Šių metų pradžioje pasirodė pirmasis L.S.Černiauskaitės romanas „Kvėpavimas į marmurą“, vientiso stiliaus ir kontempliatyvios nuotaikos kūrinys. Jo pasakojime vienijama vaizdo plastika ir daugiaprasmis dialogas, autorės išpuoselėtas dramaturgijoje. Skaitant romaną reikalingas metafizinis registras: didžioji drama vyksta sieloje, kūnas tik randamas, aptinkamas toje vietoje, kur jo nepalikai (romano centrinė moteris Izabelė rado save nuogą klaidžiojant laukuose su naktinių gniužulėliu prie krūtinės ir nuo šalčio drebėdama „parginė save namo“, 92 p.). Gero stiliaus įspūdį stiprina labai subtilios, niuansuotos metaforos (pvz., iki liguisto šaltkrėčio víenišos Izabelės Kalėdos, viltingas beldimas į duris – ir po kailiniais slepiamos naktinių neužmirštuolės).

Kilo mintis apie šią knygą pasikalbėti su pačia Laura Sintija.

Laura Sintija Černiauskaitė Plungės viešojoje bibliotekoje.

Izabelė pasirenka Ilją ne tik kaip nuskriaustą vaiką, kurį sušildytų savo meile, bet leidžiasi jo pritraukiama kaip stipresnės būtybės. Ilja ją užvaldo, o gal tai tik jos nuslopintų troškimų suaudrinta vaizduotė. Pati nenujausdama, Izabelė „prikimba“ prie to vaiko, investuoja į jį neįsisąmonintas viltis, širdies gilumoje trokšdama, kad Ilja išgelbėtų ją nuo vienatvės ir beprasmybės.

Todėl visai natūralu, kad Ilja jos neprisileidžia – šitaip jis ginasi nuo vaikui tiesiog neišpildomų reikalavimų. Ir tuo pat metu Izabelė traukia jį kaip nepatirtos motiniškos meilės šaltinis, į ją nukreipiamas bundantis seksualumas (panašiai 3-6 m. berniukai „įsimyli“ savo mamas). Per jį Izabelė mokosi atsakomybės, ir šitos pamokos kaina maksimali.

Nuo čia prasideda moters dvasios gramdymas, vadavimasis iš priklausomybių. Yra dar kita, Gailiaus, pusė. Izabelė išgyvena kaltę ir nevisavertiškumą, kad pagimdė ligotą vaiką. Pasąmoningai ji bijo gimdyti dar kartą. Antro vaiko įsivaikinimas atrodo kaip kaltės išpirkimas, ir kartu – šeimos papildymas alternatyvesniu būdu, nerizikuojant vėl „susimauti“.

- Gailius serga epilepsija.

Ar Tau reikėjo nuomarių kaip mirties repeticijų? Nevalingai prisimenu Dostojevskį, šiek tiek fetišizavusį šią ligą, ku-

ria, biografų teigimu, jis pats sirgo. „Idiote“ skaitome, kad kunigaikštis Myškinas prieš priepuolius patirdavo kažką panašaus į epifaniją – esminį žinojimą. Tu tarsi mėgini taip sutvarkyti, kad Gailius su šia būsena prasilenktų. Lyg ir eini į išorę, kuri merdinčio kūno estetiką – rausvas marmuras virsta žalsvu, lytint akmenišku, išvagotu supelijusių kraujagyslių inkliuzu...

- Tiesą sakant, daugiausiai apie tą ligą ir žinau iš Dostojevskio!

Rašydama romaną specialiai ja nesidomėjau. Leidausi vedama tikrovėje patirto įspūdžio – kartą teko atsidurti šalia epilepsija sergančio paauglio. Tada dar nežinojau, kad jis serga, bet tos ligos (ir, matyt, kažkokių pelėsiais atsiduodančių vaistų kvapo, kuriuos jis gėrė) buvo pritvinkęs visas oras, o pats vaikas atrodė anemiškas ir pažaliavęs kaip samanotas antkapis. Liga buvo tokia stipri, kad norėjosi atlapoti langus ir duris. Paskui sužinojau, kad jis epileptikas. Rašant apie Gailių, šita liga apsireiškė kartu su juo.

Tik Gailius, nepaisant paliegusio kūno, dvasiškai ir intelektualiai labai gyvybingas. Esu skaičiusi, kad epileptikai būna kūrybiškai intensyvūs, tiesiog nusialina – tą lemia kažkokie pagreitėję procesai smegenyse.

- Tavo vaikai, kuriems nedaug

atmatuota gyvenimo, yra tokie mąslūs, maži senukai, tarsi iš aukščiau apdovanoti savo, kitų lemties žinojimu. Dešimties – dvylikos metų Gailius šneka neįtikėtinai suaugusiojo kalba, rašo jaunuoliškus savistabos dienoraščius, kuriuos dar ir vertinti distanciškai sugeba – pavadindamas juos „tragikomiškais kasdienybės apmąstymais“.

Kodėl, atskleisdama jo užrašų puslapius, nemėgini imituoti vaikiškesnių formuluočių, saviraiškos būdų?

- Sąmoningai leidau Gailiui mąstyti ir reikštis nevaikiškai. Jį apskritai norėjosi laikyti atokiau, po savotiška uždanga, neapšviesti pernelyg ryškia šviesa – jis nuo pat pradžių jau buvo atiduotas mirčiai. Gailiaus užrašus ir negausius dialogus su namiškiais reiktų priimti kaip pakylėto, metaforiško lygmens raišką. Vaikai taip nešneka. O Gailiui – galima, nes jis jau nepriklauso žemei.

Tas fatališkas pasmerktumas, su kuriuo, atrodo, jis vienintelis mėgino susitaikyti, leidžia Gailiui šnekėti kitokia kalba. Norėjau, kad jo balsas, net ir gyvam esant, jau skambėtų lyg iš amžinybės, disonuodamas su kitų personažų balsais. Tai poetinis lygmuo.

- Jau trečioje savo knygoje lyrinius epizodus rašai poetinės prozos intarpais (išskiri juos grafiškai). Šių intarpų nevengi

netgi pjesėse, gerai žinodama, kaip sunku jas atlikti aktoriui.

Esi bandžiusi savo jėgas ir eilėraščio žanre. Ko sieki prozoje ir dramaturgijoje įvesdama rečitatyvą, beveik giesmę?

- Poetinis rečitatyvas pats mane pasigauna, užplūsta kaip banga, intuityviai patikiu, kad jis reikalingas. Jis sukuria stiprų emocinį lauką, įtaigumą, tai tikra kalbos magija, kurią taip mėgstu, pvz., Granausko intonacijose.

Rašydama kartais patenku į savotišką transą, ir pati to nejusdama pereinu prie rečitatyvo. Paskui, jau gludindama kūrinį, sprendžiu, ar jis čia tikrai būtinas, bet paprastai neatsisakau. Gal tik pataisau, sutrumpinu, sustyguoju.

- Kadangi romaną skaičiau „dviem prisėdimais“, man pasidingojo, kad šiaip jau vientisas ir junglus tekstas (juo slysti, kaip gerai pastebėjo J.Sprindytė) įtrūko, įplyšo būtent toje vietoje, kur sustojau: ties skyriumi „Daug šilko plaukuose ir visur“. Negražiai pagalvojau, kad leidykla, matyt, užsakė apibrėžtą lankų kiekį, ir dabar tu stanginies. Todėl į pabaigą atsiranda ir atsitiktinių figūrų, tokių kaip ambicingasis „netyčiukas“ Karolis. Ar tai tik įspūdis, nulemtas subjektyvių aplinkybių, ar tavo rašymo procese ties ta vieta irgi įvyko stabtelėjimas?

- Leidykla čia niekuo dėta...

Su ja susidraugavau jau įpusėjusi romaną, kurį iš tiesų rašiau „į stalčių“. Leidykla man nekėlė jokių sąlygų, išskyrus vieną – kad tai, ką parašysiu, atneščiau tiesiai jiems. Visas datas nustačiau pati.

Bet meluočiau sakydama, kad nepatekau į tų datų, net ir pačios nustatytų, pinkles. Bet kokie įsipareigojimai slegia, ir šitai iš dalies galėjo pakišti koją. Bet – tik iš dalies. Paskutinė romano dalis „Namai“ atsirado sunkiausiai, ne sykį perrašyta. Buvo sunku apčiuopti, kur jau turėčiau palikti Izabelę, kur krypsta jos istorija. Jaučiu, kad tas „prakaitas“ ir dvejonės nusėdo tekste.

Tai silpniausia dalis, joje esama duobių, bet jau nebežinojau, kaip dar gludinti, ir palikau, kaip yra. Dėl Karolio – ne tau pirmai užkliuvo šis epizodinis personažas. Vis dėlto, manau, kad jis čia reikalingas – kaip tam tikros psichologinės Izabelės slinkties rodiklis. Trumpas ir chaotiškas ryšys su Karoliu buvo paskutinis bandymas užmegzti artimą ryšį, toks desperatiškas kabinimasis į bet ką, akimirksnio proto užtemimas. Po to Izabelė galutinai „nurašo“ save kaip moterį, neturinčią teisės į artimus santykius, nes pasąmoningai laiko save nuodinga, pritraukiančia mirtį, nevykusia ir pavojinga kitam. Šitaip ir pati apsisaugo nuo naujų prisirišimų ir netekčių, kurių nebūtų pakėlusi.

Iš esmės ji pasmerkia save lėtai savižudybei, kuri ją gąsdina mažiau, negu naujas ryšys.

Nukelta į 5 psl.

Gintaro lašai 5

KLAIPĖDA 2006 rugsėjo 27 d., TREČIADIENIS

ALIS BALBIERIUS

***

Iš „Trieilių“

Nuliūdins – saulės zuikutis – be garso sudūžęs į sieną

***

Apodemus agrarius, žuvusiai ant žvirgždėto vieškelio

Tirpstantis sniegas tavo plaukuos nebuvau aš ***

Žalios musės žaliai inkrustuoja kailiuką ant kelio

Nieko neradęs džiaugiuosi – vėjo gyvybė tarp pirštų

***

***

Ir mano mažam tvenkiny garnys atsispindi

Kumšty spygliuotam kaštono – tobulas rudas aksomas

Beduino portretas Alio BALBIERIAUS nuotrauka

Iš dviejų akių – dvi smėlio upės suvienija dykumą

Apie nesusikalbėjimą

***

***

Mano demonas tyli – tyloj tavo demonas kalba

Vėjo šuo vėl užlaižė ne kūno žaizdas

Bitės aky gyvenau dar negimęs

Birželio vakaras

***

Lyja: šlapioj žolėj šlapia lapė ieško šlapios pelės

Apie pagonis, išnaikintus baltų žemėse

*** Žvaigždė – tarp buliaus ragų – aušros pranašystė ***

Pagonių kraujas buvo kadaise baltesnis už šviesą

Amžinas mokinys – be Mokytojo – kelias

***

Skulptūriškas Plastišką tylos pumpurą poliruoja saulėtekis

O, neramybe! – vėjo vien vielos spengiančios sieloj

***

*** Baltas žvyrkelis naktį – Paukščių Tako šešėlis ant žemės krentąs ***

Voro tinkluos rudenio lapas rasoja užmigęs *** Tylos užkalbėtos debesų kriauklės – vienintelis garsas virš jūros

Sniego kapuos apnuogina krūtis liūtys pavasario

Musių ir musmirių sapnas – aukšti ir raudoni grybų miškai

***

***

***

Moters akys – vėlei dviejuos ežeruos esu paskenduolis

Blindė pavasarį tūkstančio saulių žydėjimo

mano sniegas – ne mano sniegas – ne mano - niekas

Apie naktinių neužmirštuoles ir kita Atkelta iš 4 psl.

- Išgyvendama vyro atšalimą, susvetimėjimą (irgi savotišką marmurėjimą) Izabelė grįžta atmintimi į jų kūnų pirmąjį skambantį artumą. Po Liudo nyrių į Izabelės gelmes ji jaučia, kaip „mirties rutulys nežmonišku greičiu atrieda palaimos koridoriais“ (91 p.). Dabar taip madinga kalbėti apie Eroto ir Tanato giminystę. Ar šitą Tavo epizodą sugestijuoja šiuolaikinių teorijų spaudimas, ar esi tai išgyvenusi autentiškai?

- Mylėdamiesi žmonės (jeigu yra atsipalaidavę ir atviri vienas kitam) išgyvena ne tai, ką diktuoja mada, o tai, ką išgyvena. Jeigu šnekėsime apie mano patirtis, tai ilgus metus seksas man buvo įslaptinta savižudybės forma. Ir kai pagaliau drįsau prisipažinti sau, jog orgazminiai potyriai pastūmėja mane link išnykimo ir kad toje nebūtyje randu didžiausią ekstazę ir išsipildymą, iš kur nesinori grįžti – prasidėjo naujas sąmonėjimo etapas. Izabelė dar likusi tame senajame, kur siekis patirti orgazmą adekvatus mirties troškimui, o sueitis sukelia nežmonišką ilgesį kažkokių vos spėtų apčiuopti būsenų iš anapus.

Tokia moteris iš esmės yra nepaguodžiama, nepatenkinama. Kaip su tokia gyventi?.. Todėl Liudas, nors trumpam, ir pasiduoda daug paprastesnei, kūniškesnei Beatričei. Šios aistra aiški ir numaldoma, ir per tai Liudas stabilizuojasi kaip vyras, grįžta į normalų gyvenimą

su normalia, tegu ir įslaptinta, moterimi. Ir vis dėlto, tikiuosi, jis myli Izabelę.

- Tavo ankstesnėje kūryboje nesunkiai galima aptikti tas biografijos detales, kurias „pasiskolini“ ir išvystai Izabelės gyvenimo linijoje. Man Izabelė yra nelyginant užaugusi Bazilė (iš pjesės „Blyksnis po vasaros vandeniu“). Jų net vardai akustiškai giminiški.

- Kai kurie charakteriai, konfliktai, situacijos neišsirašo per vieną sykį, įstringa kaip melodijos motyvai ir keliauja iš kūrinio į kūrinį. Įsileidžiu juos, dubliuoju – matyt, taip reikia. Yra akivaizdžių sąsajų Izabelės su Bazile, nors nebuvau konkrečiai sumaniusi, kad jos – tas pats personažas skirtingais jo gyvenimo laikotarpiais. Kuriant Izabelę sugrįžo pasikartojantis nusižudžiusios motinos motyvas, kuris nulemia ir jos charakterio liguistumą. Izabelė ir Bazilė greičiau egzistuoja lygiagrečiuose pasauliuose kaip dvasiškai artimos substancijos.

- Tekste nesunkiai matomi du opoziciniai simboliai – olos ir lizdo. Pirmasis siejamas su pasiutusio lapiūkščio Iljos (ir jo fix idée – pjautinės žaizdos ola, prietema), antrasis – su Gailiaus, Izabelės figūra (šviesa, ardomu šeimos lizdu ir galų gale vaiko pilve atvertu žarnų lizdu). Ne sykį aptinku personažų sąsajų su laukiniais žvėrimis: vyras parneša svetimos moters kvapą ir joks mazgojimasis vandeny tų

pėdsakų nepanaikina, moteris ir vaikas naktimis įtemptai stebi, uodžia vienas kitą. Kūnų, juslių kalba...

- Rašant man norisi ne aprašinėti, o sukurti tokio tankio virpesius, kokio yra pats gyvenimas. Kad personažai atrodytų tikresni už tikrus žmones, išgryninti, tarytum mūsų pačių esencija, apvalyta nuo kasdienybės. O jusliškumas tuos virpesius fiksuoja.

- Pastebėjau, jog romano siužeto dalys, kurios būtų tokios palankios sentimentaliems serialams, tavo asketiškai suspaudžiamos į vienintelį sakinį, atplyšusį nuo teksto, kai kurių skyrių pabaigoje. Puikaus šiaurietiško minimalizmo pavyzdys. Iš ko mokeisi?

- Kuo toliau, tuo labiau pamėgstu prozoje minimalizmą. Šiuo požiūriu Vandos Juknaitės „Stiklo šalį“ laikau vienu tobuliausiai nugludintų deimančiukų mūsų šiandieninėje literatūroje. Labai vertinu ir Bitę Vilimaitę. Sunku spręsti, kiek jų kūryba padarė tiesioginės įtakos manajai, – abi perskaičiau per vėlai.

Bet šiokių tokių sąskambių, pasaulėjautos panašumų tikrai esama. Dar mokykloje buvau stipriai paveikta dviejų Pėterio Handkės apysakų – „Vartininkas bijo vienuolikos metrų baudinio“ bei „Kairiarankė moteris“. Štai kada mane įtraukė ir pakerėjo kalbos paprastumas, tiesiog slenkančių vaizdų, subtiliai atspindinčių veikėjų dvasinę būklę, generavimas. Toks skaidrus ir išoriškai šaltas kalbėjimas, po kuriuo

tvenkiasi, kupa ir sprogsta prasmės, man yra meistriškumo viršūnė.

Ketvirtąją romano dalį „Aukos“ tapiau būtent tokiu principu, jis atrodė tinkamiausias tarp Izabelės ir Liudo migruojantiems virpesiams užfiksuoti.

- Tau nuostabiai pavyko perteikti Izabelės afekto būseną regint subadytą savo sūnų: ten išsikreipia visos perspektyvos, proporcijos (galva maža, susiskliaudžianti į pumpurą, kūnas beribis, pasiliejęs, nesusemiamas). Ar esi išgyvenusi panašų potyrį, kai atstumai nebetenka savo ženkliškumo?

- Pasaulį mes apskritai suvokiam neproporcingą. Esame subjektyvūs, pasąmoningai „permetame“ savo emocijas į vaizdinius, ir tada juos priimame kaip tikrovę. Tai vyksta ne tik ištikus afektui, tai vyksta kasdien. Mums svarbūs objektai yra arčiau ir atrodo ryškesni. O kai kurie tokie reikšmingi, kad jų tarytum prisipildo visas oras, jais užsikrečia ar apsišviečia ir visi šalia esantys. Afekto būsena ypatinga tuo, kad jos metu įsijungia visi psichikos apsauginiai mechanizmai, leidžiantys balansuoti tarp savęs ir šią akimirką nepakeliamos tikrovės. Vaizdiniai išsikreipia, nes permetame į juos dalį kančios krūvio, ir būtent tai, kaip jie išsikreipia, padeda išgyventi mums sunkiausius momentus. Šitaip apsisaugoma nuo beprotystės. Norėjau tai perteikti mikroskopiškai tiksliai ir įtaigiai – kaip žmogus išgyvena didžiausią stresą, už ko kabinasi. Ar

pati esu tai patyrusi? Daug kartų.

Pavyzdžiui, gimdant.

- Gimtį esi įrašiusi kaip vieną svarbiausių patirčių. Santykiu su ja (arba jos neišsipildymu) tarsi patikrinami dauguma tavo veikėjų. Gimdymo motyvu esi užbaigusi ne vieną savo pjesę („Išlaisvinkit auksinį kumeliuką“, „Artumo jausmas“). Šio romano pabaigoje irgi punktyriškai nubrėžiama metaforiška gimties paralelė...

- Taip, ji ryškėja tada, kai Izabelė „paleidžia“ Ilją nuo savęs ir pati tampa laisva gyventi. Iš tiesų tai įvyksta ne tuoj po žmogžudystės, kada Izabelė leidžia Iljai su visais įkalčiais pasišalinti, o po daugelio metų stotyje, kur ji stebi nueinantį Ilją, lyg iš naujo gimdytų jųdviejų jau pakitusį santykį. Ji išmoksta priimti kito žmogaus teisę rinktis gyvenimo kelius. Ir Izabelė, ir Ilja - abu - „paauga“ kiekvienas savo pasirinkta kryptimi ir abu lieka ištikimi sau.

- Kodėl Tau būtina išnarplioti kūrinio pradžioje suraizgytą ir vis skaudžiau užsiveržiantį mazgą?

- Gyvenimas yra dvasinių mazgų narpliojimas, ir man rūpi juos atmazgyti ar bent jau palikti tokią galimybę. Įdomiausia fiksuoti sąmoningėjančio žmogaus dvasią, o su sąmoningumu įsileidžiame į save vis daugiau šviesos, ir mazgai laisvėja. Manau, kad taip – tikroviškiau.

Kalbėjosi NIDA GAIDAUSKIENĖ

6 Durys

KLAIPĖDA 2006 rugsėjo 27 d., TREČIADIENIS

Oginskio festivalis gaivina kultūrinę atmintį

Oginskių muzikai atlikti specialiai buvo suburtas Oginskio festivalio orkestras, vadovaujamas prof. S.Domarko. Koncertą vedė Žemaičių dailės muziejaus direktorius A.Bakanauskas.

Istoriniuose kunigaikščių Oginskių dvaruose Plungėje, Rietave ir Plateliuose tęsiasi pirmasis Oginskio muzikos festivalis - prasidėjęs rugpjūčio 26-ąją jis baigsis rugsėjo 30-ąją.

Po šimtmečio atgimė simfoninis orkestras

Publika traukia į Žemaitijos dvarus

DALIA STASIKĖLIENĖ

RITA BOČIULYTĖ

Oginskių muzikai ir ne tik jai atlikti buvo specialiai suburtas Oginskio festivalio orkestras.

Jame griežė Kauno J.Gruodžio konservatorijos, Klaipėdos E.Balsio menų gimnazijos, Plungės M.Oginskio meno ir Rietavo meno mokyklų styginių ir pučiamųjų instrumentų grupės.

Rugsėjo 10-ąją įvyko abejingų nepalikęs Oginskio festivalio orkestro, diriguojamo prof. Stasio Domarko, pirmasis pasirodymas.

Pradėdamas koncertą Plungėje, M.Oginskio dvaro žirgyne, jo vedėjas Žemaičių dailės muziejaus direktorius Alvidas Bakanauskas pranešė: “Šiandieną po 104 metų vėl atgyja Oginskio simfoninis orkestras!..“ Oginskio festivalio simfoninį orkestrą subūrė Kauno J.Gruodžio konservatorijos dėstytoja Kristina Domarkienė. Jos iniciatyva orkestro dalyviais tapo Kauno J.Gruodžio konservatorijos (vad. Kristina Domarkienė), Klaipėdos E. Balsio menų gimnazijos (vad. Saulė Domarkienė), Plungės Mykolo Oginskio meno mokyklos (vad. Violeta Gaubytė) bei Rietavo meno mokyklos (vad.

Algirdas Jankauskas) styginių ir pučiamųjų instrumentų grupės, svečiai iš Vilniaus.

Iškilmingas koncertas, pagerbiant šių M.Oginskio rūmų garbingas tradicijas, prasidėjo Mykolo Kleopo Oginskio polonezu “Atsisveikinimas su Tėvyne“. Šis kūrinys tapo pirmojo tarptautinio Oginskio festivalio himnu, kurį pilnutėlė salė išklausė atsistojusi. Koncerto programoje skambėjo M.K.Oginskio, B.Dvariono, A.Vivaldžio, H.Vieniavskio, G.F.Hendelio kūriniai. Solo partijas smuiku atliko tarptautinių konkursų laureatai Lina Marija Domarkaitė, viešnia iš Lenkijos Marysia Dudz, Rygos muzikos akademijos profesorius Andris Baumanis.

Dėkodama ką tik užgimusiam orkestrui ir jo vadovams už puikų pasirodymą, viena iš Pirmojo tarptautinio Oginskio festivalio iniciatorių ir organizatorių Plungės Mykolo Oginskio meno mokyklos direktorė Genovaitė Žiobakienė kalbėjo: “Padėkime jam augti, nušvieskime jam kelią, kad jis ir toliau gyvuotų“, o žiūrovai negailėjo Oginskio orkestrui aplodismentų ir gėlių.

Tą pačią dieną įvyko iškilmingas Oginskio simfoninio orkestro koncertas ir pilnutėlėje Rietavo šv. Mykolo Arkangelo bažnyčioje.

Pirmasis Oginskio festivalis vyksta visą mėnesį, aplankydamas istorinius kunigaikščių Oginskių dvarus Plungėje, Rietave ir Plateliuose - gaivindamas istorinę kultūrinę atmintį, suburdamas istorijos tyrinėtojus ir menininkus, siekdamas kuo daugiau žmonių sudominti dvarų kultūros paveldu ir garsinti kunigaikščių Oginskių vardą. Pasaulyje labiau žinomas garsusis kompozitorius Mykolas Kleopas Oginskis, bet tyrinėtojai skelbia buvus daugiau nei dešimt Oginskių giminės atstovų, susijusių su muzika. Ir Plungės bei Rietavo kunigaikščių gyvenimas buvo susietas su muzikinės kultūros puoselėjimu - jie čia įsteigė muzikos mokyklas, subūrė orkestrus, rengė koncertus.

Dabar į pirmojo Oginskio festivalio koncertus jų dvaruose gausiai renkasi gero, profesionalaus meno išsiilgusi ne tik vietinė publika. Anot Plungės M.Oginskio rūmuose veikiančio Žemaičių dailės muziejaus direktoriaus A.Bakanausko, atvažiuoja melomanų iš Telšių, Mažeikių, Palangos, Klaipėdos.

Festivalyje dalyvauja Lietuvos, Lenkijos, Latvijos, Baltarusijos ir Didžiosios Britanijos klasikinės muzikos atlikėjai, vyksta mokslinės konferencijos, S.Tyzenhauzaitės knygos „Halina Oginskytė, arba Švedai Lenkijoje“ pristatymai, J.Mykolaitytės tapybos ir kraštiečių fotografijų parodos.

Jame sausakimšoje salėje jau griežė Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, diriguojamas prof. J.Domarko, ir tarptautinių konkursų laureatė smuikininkė J.Zajančkauskaitė. Baroko epochos muzikos šedevrų koncertą, vos sutalpinusį visus norinčiuosius jį išgirsti, surengė Nacionalinės premijos laureatas saksofonininkas P.Vyšniauskas ir vargonininkas B.Vasiliauskas. M.Oginskio rūmuose skambėjo reto grožio koncertas “Tylos Labanoro”, kuriame vėlgi grojo P.Vyšniauskas (saksofonas), G.Kovėra (dūdmaišis), T.Kašturevičius (dūdmaišis, Baltarusija) ir R.Kamicaitis (tabla). Po rūmų skliautais aktorė V.Kochanskytė, dainininkė G.Zeicaitė ir pianistė Š.Čepliauskaitė atliko muzikinę literatūrinę kompoziciją „Kunigaikštis Mykolas Kleopas Oginskis: Tėvynei skiriu – turtus, darbus ir gyvenimą”. Atlikėjos grakščiai supynė kompozitoriaus

M.K.Oginskio fortepijoninius kūrinius, romansus balsui ir fortepijonui, laiškų ir memuarų fragmentus, A.Mickevičiaus ir D.Naborovskio eiles, R.Rastausko „Berlynarijų” fragmentus. Į pirmąjį Oginskio festivalį įsiliejo rugsėjo 22-ąją Plungėje, M.Oginskio meno mokykloje, atidarytas Telšių ir Klaipėdos apskričių meno ir muzikos mokyklų festivalis „Rudens akvarelė M.K.Čiurlioniui“.

Jame dalyvauja Plungės M.Oginskio, Klaipėdos E.Balsio, Rietavo meno mokyklų bei Mažeikių ir Telšių muzikos mokyklų styginių orkestrai ir ansambliai.

Užbaigs kunigaikščių palikuonio rečitalis

Baigiamąjį festivalio koncertą skambins Oginskių provaikaitis I.Zaluskis iš Didžiosios Britanijos, pirmadienį surengęs įspūdingą rečitalį Klaipėdoje. Nerijaus JANKAUSKO nuotrauka

RAMUNĖ PLETKAUSKAITĖ

Iki spalio pradžios klausytojų dar laukia susitikimai su Oginskių proprovaikaičiu – kompozitoriumi ir atlikėju Ivu Zaluskiu iš Didžiosios Britanijos, Kauno simfoniniu orkestru, diriguojamu M.Pitrėno, ir dainininke J.Gedmintaite.

Festivalyje pasirodys svečiai iš Baltarusijos: vargonininkė S.Nemahai gros D.Bukstehudo, J.S.Bacho, F.Mendelsono ir kitų autorių muziką, Minsko filharmonijos instrumentinis trio „Vytoki” atliks programą “Baltarusijos dvarų muzika”

Didingai M.Oginskio rūmų didybei muzika tinka, ji čia anuomet skambėdavo nuolat.

- Mykolo Kazimiero Oginskio, Mykolo Kleopo Oginskio, M.Radvilos, A.Radvilos, O.Kozlovskio, M.Jelskio kūrinius.

Rugsėjo 28-ąją Plungėje bus parodyta graudulinga muzikinė komedija „Vasarvidžio nakties sapnas“ pagal F.Mendelsono-Bartholdy muziką ir V.Šekspyro eiles. Rugsėjo 29-ąją vyks dvi mokslinės konferencijos: Rietave - „Kunigaikščių Oginskių kultūrinės veiklos pėdsakais: praeities atspindžiai, ateities perspektyvos“, Plungėje - „Krikščioniškų tradicijų formavimasis Lietuvoje: Mykolinės Žemaitijos rudens kalendoriuje“.

Rugsėjo 29-ąją Rietave, Oginskių dvaro muzikantinėje, ir 30-ąją Plungėje, M.Oginskio rūmuose, rečitalius surengs Oginskių provaikaitis Ivas Zaluskis iš Didžiosios Britanijos, skambinsiantis Oginskių dinastijos fortepijoninę muziką.

Pirmąją viešnagę ir koncertinę kelionę Lietuvoje I.Zaluskis pirmadienį pradėjo Klaipėdoje, atlikdamas Oginskių giminės atstovų ir savo paties muziką.

Pianistas, kompozitorius ir rašytojas I.Zaluskis – kunigaikščio Mykolo Kleopo Oginskio (165-1833) vyriausiosios dukters Amelijos ir ir Karolio Teofilio Zaluskio trečios kartos provaikaitis. Jis gimė 1939-aisiais Krokuvoje, o 1946 metais kaip pabėgėlis atvyko gyventi į Didžiąją Britaniją. Baigęs muzikos studijas, ilgai dirbo dėstytoju, dešimtmetį grojo Londone lenkų įsteigtoje roko grupėje, nuolat domėjosi įvairia muzika, taip pat ir klasikinės bei roko muzikos simbioze. Yra sukūręs miuziklų jaunimui, roko operų, roko simfonijų, “Iškilmingas mišias” solistams, chorui, roko grupei ir orkestrui. 1989-aisiais atsisakęs dėstytojo darbo, I.Zaluskis pradėjo sėkmingai muzikuoti kaip solistas ir atsidavė muzikos tyrinėjimams. Tarp I.Zaluskio knygų apie muziką ir jos kūrėjus yra ir biografinių leidinių apie A.A.Mocartą, F.Šopeną, F.Listą. Jo angliškai parašytas leidinys “Oginskių genealogija” išverstas į rusų kalbą ir šiemet išleistas Minske.

Pastarąjį dešimtmetį I.Zaluskis daug koncertuoja Europoje, savo koncertinėms programoms dažniausiai parinkdamas Oginskių dinastijos atstovų sukurtą muziką ir taip klausytojams pristatydamas M.K.Oginskio ir jo palikuonių kūrybinį palikimą. 1996 ir 1998 metais I.Zaluskis Londone išleido dvi kompaktines plokšteles “Oginskių dinastijos muzika”.

Atliekama Oginskių giminės palikuonio, ji skambės ir pirmojo Oginskio festivalio uždarymo koncerte M.Oginskio rūmuose rugsėjo 30-ąją, simboliškai susiedama praeitį ir dabartį.

Durys 7

KLAIPĖDA 2006 rugsėjo 27 d., TREČIADIENIS

Nidos tapytojai – iš Vokietijos muziejaus KRISTINA JOKUBAVIČIENĖ

Rytoj 17 val. Prano Domšaičio paveikslų galerijoje Klaipėdoje (Liepų g. 33) atidaroma paroda iš Vokietijos, Liuneburgo Rytprūsių krašto muziejaus rinkinių – „Nidos tapytojai“.

Tarp XX a. pirmoje pusėje Nidos dailininkų kolonijoje buvojusių vokiečių dailininkų paveikslų pamatysime ir vienintelę Vokietijos (ir Europos) muziejuose eksponuojamą Prano Domšaičio drobę „Kaimas Klaipėdos krašte“.

Užmezgė kontaktus

Liuneburgo Rytprūsių krašto muziejus gerai žinomas Mažosios Lietuvos istorijos tyrinėtojams.

Muziejus kaupia ir puoselėja regiono istorinės praeities atminimą. Šešios nuolat veikiančios ekspozicijos skirtos Rytų Prūsijos gamtai, istorijai, žemės ūkio ir pramonės vystymuisi, dailiesiems amatams, kultūros ir mokslo istorijai, tapybos ir grafikos raidai. Muziejuje nuolat rengiamos parodos, sukaupta turtinga leidinių apie Rytų Prūsiją biblioteka, gausus dokumentų ir videoįrašų archyvas.

Kontaktai tarp Vakarų Lietuvos ir Liuneburgo muziejų užsimezgė tuoj po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo. 1992-aisiais Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje buvo surengta vokiečių tapytojo ekspresionisto Karlo Oilenšteino (gimė 1892 m. Klaipėdoje, mirė 1981 m.

Berlyne) kūrinių paroda, atgabenta iš Liuneburgo muziejaus. 1995 metais Liuneburgo Rytprūsių krašto muziejus surengė Klaipėdoje dar vieną tapybos parodą – „Nidos dailininkų kolonija“. Didelio vokiečių publikos susidomėjimo sulaukė 2001-aisiais Liuneburge eksponuota paroda iš Šilutės muziejaus rinkinių „Klaipėdos krašto liaudies menas“.

Vertinga kolekcija

Liuneburgo muziejaus dailės skyriuje sukaupta vertinga XIX

Karlas Knaufas. Kelias link marių (apie 1925).

a. pabaigos – XX a. pirmos pusės Rytprūsių dailės kolekcija. Muziejus didžiuojasi garsiausio iš Rytų Prūsijos kilusio tapytojo Loviso Korinto paveikslais ir Karaliaučiuje gimusios vokiečių grafikės Ketės Kolvitc piešiniais. Ekspozicijoje išryškintos dvi temos: Karaliaučiaus meno akademija ir Nidos dailininkų kolonija.

Dailininkų kolonijų judėjimas Europoje prasidėjo XIX a. viduryje: dailininkai, bėgdami nuo civilizacijos, kūrybos vietų ieškojo natūralioje gamtoje, atokiai nuo sparčiai augančių miestų triukšmo, kaimo vietovėse. Jie būrėsi į bendruomenes, kuriose ilgiau ar trumpiau gyvendavo ir kurdavo.

Nidos dailininkų kolonija – viena iš anksčiausiai įsikūrusių Baltijos jūros pakrantėse. XIX a. pabaigoje Nidą, nedidelį žvejų kaimelį, pirmieji atrado rašytojai. Prie jų prisijungė Karaliaučiaus meno akademijos profesoriai ir jų mokiniai, taip pat garsūs dailininkai ir kultūros atstovai iš Vokietijos.

Traukė menininkus

Greitai Nida tapo intelektualų būrimosi vieta: tapytojai, fotografai, rašytojai, aktoriai, mokslininkai Hermano Blodės viešbučio „dailininkų verandoje“ diskutuodavo aktualiais kultūros ir kūrybos klausimais. Nidoje tapė Lovisas Korintas,

Frydrichas Nythameris. Tinklai ir žvejų valtys (1943).

Oskaras Molis, Eduardas Bišofas ir daugelis kitų. Pranas Domšaitis čia lankėsi 1914-1918 metais.

Nors Nidos kolonijoje dalyvavo įvairių stilistinių pakraipų – impresionizmo, realizmo, simbolizmo, natūralizmo atstovai, Europoje ją ypač išgarsino ekspresionistai Maksas Pechšteinas ir Karlas Šmidt-Rotlufas.

Tapytojas Ernstas Molenhaueris, po uošvio ligos perėmęs viešbutį ir skatinęs dailininkų kolonijos klestėjimą trečiąjį irketvirtąjį XX a. dešimtmečiais, vėliau rašė apie Nidą: „Tai tapybiškas peizažas, kupinas šviesos ir erdvės, vandens ir saulės. (...) Nida tapo susibūrimo vieta menininkams ir visiems žmonėms, ieškantiems nepalytėtos gamtos potyrių ir nekenčiantiems bet kokio sambrūzdžio“.

Antrasis pasaulinis karas ir Lietuvos įjungimas į Sovietų Sąjungos sudėtį nutraukė Nidos dailininkų kolonijos gyvavimą, o H.Blodės viešbutyje sukaupta kolonijos dailininkų paveikslų kolekcija 1945-ųjų pradžioje buvo sunaikinta arba išgrobstyta.

Mena „tapytojų rojų”

Nida dažnai buvo vadinama „tapytojų rojumi“. Dailininkus traukė nepakartojama Kuršių nerijos gamta, tradiciniai vietinių gy-

ventojų, žvejų darbai, amatai ir jų gyvenimo būdas. Gamtos motyvai ir žvejų gyvenimo kasdienybė vyrauja parodoje eksponuojamuose paveiksluose.

Parodai Liuneburgo Rytprūsių krašto muziejaus vadovas dr.

Jornas Barfodas atrinko penkiasdešimt penkiolikos tapytojų, 1920-1940 m. vasaromis buvojusių Nidoje, darbų.

Didžioji dalis parodoje pristatomų dailininkų yra kilę iš Mažosios Lietuvos, mokėsi Karaliaučiaus meno akademijoje: Eduardas Bišofas, Karlas Buchas, Gertrūda Lerbs, Fritcas Burmanas ir kt. Ernstas Molenhaueris gyveno Nidoje 1924–1944, Karlas Oilenšteinas gimė 1892 m. Klaipėdoje, Haincas Šprengeris nuo 1914 m. gyveno Krante.

Dailininkai išsaugojo ypatingus sentimentus Kuršių nerijos gamtai ir po karo, gyvendami kitose vietose ir negalėdami atvykti į Nidą, tapė vadinamuosius „prisiminimų paveikslus“. Daugelio parodoje pristatomų dailininkų kūrinių nėra Lietuvos muziejuose, todėl tai puiki proga pamatyti dalelę garsiosios Nidos dailininkų kolonijos palikimo.

Paroda „Nidos tapytojai“ atveria spalvingą ir nepakartojamą Nidos menininkų sambūrio atmosferą.

Martynas Švėgžda von Bekeris siūlo alternatyvą Atkelta iš 3 psl.

Į programą taip pat įtraukiau Rolando Rastausko projektą, Antano Sutkaus pasiūlytą fotografijų parodą.

Ir visi jie pasirodys tik Klaipėdoje! Vilniuje, Šv. Kotrynos bažnyčioje, bus pakartotas tik vienas jaunimo ir jaunimui skirtas „Alternatyvos“ projektas, kuriame dainuos „Ąžuoliukas“, grieš Lietuvos teatro ir muzikos akademijos orkestras, Klaipėdos S.Šimkaus konservatorijos auklėtiniai, – scenoje bus 150 jaunų žmonių.

Be to, koncertinėse festivalio erdvėse bus eksponuojami jaunų vilniečių dailininkų, dar studentų Rasos ir Manto darbai. Žinote, kai pamačiau Manto eskizus, mane jie sužavėjo. Tikras Matisas!.. Patikėkit, aš pažįstu meną – mano tėvas Algimantas Švėgžda mane yra vedžiojęs po visų miestų, kur mes tik buvome, visas meno galerijas ir pralaikęs po kelias minutes prie kiekvieno darbo, aiškindamas ir aptarinėdamas juos su manimi.

Dar „Alternatyvoje“ laukia visokių meno akcijų ir atrakcijų, kurios lai bus staigmena.

- Kur ir kada Klaipėdoje vyks Jūsų festivalio renginiai?

- Žvejų rūmuose, Klaipėdos

koncertų salėje ir Jūrų muziejuje.

Maždaug šeši projektai lapkričio 3-14 dienomis. Bus daug geros muzikos, jos sintezės su kitais menais ir šiaip naujų atraktyvių ir įdomių dalykų.

- Ką Jums pačiam reiškia gera muzika?

- Tai kalba, kuriai nereikia jokio vertėjo. Tai ta sfera, ta dimensija, kuri niekada nekelia grėsmės.

Taiką ir meilę gamtai skelbs ir penktoji „Alternatyva“.

- Įdomu, kodėl festivalį rengiate vėlai rudenį, kai kiti dažniausiai vyksta vasarą?

- Iki šiol visi „Alternatyvos“ festivaliai vykdavo pavasarį. Šiemet specialiai viską apverčiau aukštyn kojom. Lietuvoje išbuvau jau tris žiemas. Siaubas! Niūru, nyku, šalta, drėgna... Po to ta pilkuma jau pradeda lįsti į kaulus.

Man tai labai nepatinka. O kai ateina pavasaris, kam rūpi tie festivaliai?!. Bent jau man tuomet norisi pasiimti vyno butelį, pasikviesti draugų ir išsitiesti ant žolės. Pagalvojau, kad mums, šiauriečiams, tą visą kultūrinį vyksmą reikėtų perkelti į tą pilkumos metą ir taip praskaidrinti jį sau. Anksčiau vos ne visi „Alternatyvos“ koncertai buvo nemokami, vėliau įvedėme simbolinius penkių litų bilietus,

kad netrukdytų valkatos. Dabar žmonėms, kurie eis su vaikais, bilietai bus su nuolaidomis. Žodžiu, pakliūti galės visi, kas tik norės.

- Svarstau, kas čia vyksta, kodėl menininkai veržiasi vadovauti – tampa teatrų vadovais, festivalių direktoriais? Kam Jums to reikia? Juk galėtumėte sau ramiai groti, koncertuoti?..

- Mes tai ir darome. Aš anksčiau grodavau labai daug koncertų, kurie man nepatikdavo. Arba nenorėdavau groti tam tikrose salėse, arba tam tikrai publikai. Bet buvau priverstas groti tam, kad galėčiau išlikti, išgyventi. Dabar jau kokie penkeri metai aš groju ten, kur noriu. O festivalis man yra bandymas sujungti įvairiausias idėjines pajėgas ir nuveikti kažką tokio, kas atspindi tą visumą, kurioje mes visi dabar esame. Arba kuri man yra graži. Arba kuri mane atitinka. Festivaliuose susitinka ir susipažįsta labai skirtingi meno žmonės. Tada staiga įvyksta neįtikėtini dalykai mene. Mano festivalis nėra komercinis, jis nediktuoja madų. Aš galiu įlieti tik truputį „gryno kraujo“, užvežti kažko naujo, gražaus ir gero.

- Tai alternatyva – kam?

- Anei niekam. Aš šį žodį visai kitaip traktuoju. Man pačiam teko

patirti labai daug sudėtingų situacijų gyvenime. Ir asmeniškai kaip žmogui, nepriklausomai nuo mano karjeros, darbų ir profesijos.

Ir profesijoje visko būta – lūžių, laimėjimų pralaimėjimų. Bet tai mane tik užgrūdino. Dabar daug tvirčiau stoviu ant kojų. Toks suma sumarum.

-Leiskite pasmalsauti, iš kur Jumyse tokia didelė meilė gamtai?

-Turbūt ją uždegė mano senelis Jonas Švėgžda. Jis buvo gamtininkas ir tikras pagonis. Mano tėvas, teigčiau, prieš mirtį irgi grįžo arčiau pagonybės. Aš ne pagonis, bet aš pažįstu pagonybę ir ją labai gerbiu. Todėl ir mano festivalyje skambės pagoniškos dainos, apeliuodamos į mūsų istorinę atmintį, kultūrinę sąmonę.

Dabar gyvename tokioje Lietuvoje, kurios politika neverta net to žodžio. O mes turime nuostabią gamtą, kalbą, tradicijas, kurios nyksta. Mes, kaip tauta, išsigimstame, mūsų lietuvybė išsigimsta, mes prarandame savo autentiką.

Mes esame pasmerkti pražūčiai, jei elgsimės taip, kaip dabar. Mes privalom saugoti savo gamtą, puoselėti tikrą lietuvybę ir jos skonį. Tokia mūsų – kaip tautos – išlikimo sąlyga.

„Sirenose“ – eskizas Vilniuje vykstančiame tarptautiniame teatro festivalyje „Sirenos“ rugsėjo 22-ąją pasirodė du Klaipėdos teatrai.

Rugsėjo 21-ąją Vilniuje prasidėjo 3-iasis tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“, kviečiantis praplėšti tradicinės scenos uždangą ir ryžtis teatro intervencijai į kitas teritorijas. Šiemet festivalio tema – teatras ir erdvė. Į iki spalio 1-osios vykstančas „Sirenas“ savo spektaklius atvežė teatrai iš Belgijos, Didžiosios Britanijos, Šveicarijos. Festivalyje pristatoma tarptautinė premjeras „Liūdnos dainos iš Europos širdies“, su nuolatiniu festivalio dalyviu Belgijos teatru „Victoria“ parengtas meno projektas „Monologai”, britų trupės spektaklis “Nesu si kalbėjimas”. Lietuviškoje programoje rodomi naujausi spektakliai „Vaidinant auką“, „Meilė ir mirtis Veronoje“, „Grimo opera“, „Bestuburiada“, „Žmogaus gyvenimas“, „Pagalvinis“, „Nekalti“.

Rugsėjo 22-ąją Klaipėdos Gliukų teatras, kuriam atstovauja režisierius ir aktorius Benas Šarka, „Sirenų“ lietuviškoje programoje suvaidino spektaklį „A Gu Gu“.

Taip pat pristatytas režisieriaus Oskaro Koršunovo spektaklio „Kelyje į Damaską“ klaipėdietiškas eskizas. Ši A.Strindbergo pjesė, šiemet sausį O.Koršunovo pastatyta Oslo nacionaliniame teatre (Norvegija), dabar žengia į sceną Klaipėdos valstybiniame dramos teatre, spektaklio premjera turėtų pasirodyti lapkritį.

Gdynėje startavo Klaipėdos dienos Lenkijos Gdynės mieste rugsėjo 22-ąją prasidėjo Klaipėdos dienų renginiai, vyksiantys iki lapkričio pabaigos.

Gdynės miesto rotušės galerijoje atidaryta Klaipėdos fotomenininkų Algimanto Kalvaičio, Algirdo Darongausko, Aleksandro Katkovo fotografijų paroda, kurioje skleidžiasi Lietuvos pajūrio gamtovaizdis ir Klaipėdos architektūra.

Rugsėjo 22-24 dienomis garbės svečio teisėmis Klaipėdos miestas dalyvavo jau tryliktą kartą rengiamoje tarptautinėje rudens gerybių mugėje „Žemės dovanos“. Mugė „Žemės dovanos“ – vienas populiariausių Gdynės mieste vykstančių renginių, kasmet sulaukiantis itin didelio miestelėnų dėmesio.

Mugėje klaipėdiečiai pristatė lietuviškos virtuvės tradicijas, tautodailę – tekstilę, keramiką, kalvystės meną, juvelyriką, koncertą surengė folkloro ansamblis „Žilvinas“.

Lapkričio mėnesį Gdynės miesto muziejuje vyks Klaipėdos dailininkų paroda „Klaipėdos menas - 2006“, kurioje bus pristatomi naujausi Lietuvos uostamiesčio dailininkų kūriniai. Šiemet liepos mėnesį prasidėjusios ir vyksiančios iki gruodžio pabaigos Lietuvos dienos Lenkijoje skirtos Lietuvos ir Lenkijos diplomatinių santykių 15-osioms metinėms.

Tai didžiausias Lietuvą kaimyninėje valstybėje pristatantis projektas, kurio programą sudaro daugiau nei 100 renginių Varšuvoje ir kituose Lenkijos miestuose. „Lietuvos dienų Lenkijoje 2006“ garbės globėjai yra Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus ir Lenkijos Prezidentas Lechas Kaczynskis.

8 Durys

KLAIPĖDA

A.Mėčius. Aliuzija.

2006 rugsėjo 27 d., TREČIADIENIS

J.Vosylius. P.Domšaičio vaikystės namas.

J.Pečerskis. Be pavadinimo.

Plėtos Vakarų Lietuvos dailės paveldo ir šiuolaikinio meno diskursą KRISTINA JOKUBAVIČIENĖ

Rugsėjo 15-ąją Prano Domšaičio galerijoje parodos ir leidinio pristatymu bei pokalbiu apie Klaipėdos ir Kaliningrado kultūrinius ryšius buvo uždarytas pirmasis tarptautinis Prano Domšaičio vardo pleneras-seminaras.

Kas dveji metai

Po uždarymo plenero organizatoriai – Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyrius ir Prano Domšaičio galerija aptarė jo rezultatus ir ateities planus. Nutarta, kad tarptautinis Prano Domšaičio pleneras-seminaras bus rengiamas kas dveji metai, kviečiant jame dalyvauti Vakarų Lietuvos, Kaliningrado srities ir kitų šalių įvairių sričių dailininkus.

Pirmajame Prano Domšaičio vardu pavadintame plenere-seminare buvo akcentuojamos sąsajos su tapytojo kūryba ir aplinka, formavusia jį kaip dailininką, – Mažąja Lietuva. Dailininko vardas plenerui turėtų likti kaip įpareigojantis krikštavardis, o kiekvienas kitas pleneras įgis savo temą, plėtojančią Vakarų Lietuvos dailės paveldo ir šiuolaikinės dailės diskursą.

Pajautė savaip

Pirmajame plenere dalyvavo įvairaus amžiaus, skirtingų mokyklų ir savito kūrybinio braižo

dailininkai ir, vertinant parodos rezultatus, tai turėjo prasmę. Tai pat buvo teisingas sprendimas padaryti pertrauką tarp plenero ir jo baigiamosios parodos. Dailininkai turėjo tris mėnesius apmąstyti, išplėtoti ir įgyvendinti gausius meninius įspūdžius, patirtus plenero metu.

Parodoje, kurioje išsiteko 28 kompozicijos, atsiskleidė, kad dalyviai kiekvienas savaip pajautė dailininko, gyvenusio ir kūrusio XX a. pradžioje, aplinką ir gana aiškiai formulavo santykį su jo kūrybos idėjomis. Klaipėdiečių darbuose šis ryšys išryškintas per konkrečias Kaliningrado srities vietas (Svetlogorskas, Gajevas ir kt.) ir yrančio kultūrinio paveldo objektus. Dalyvių iš Kaliningrado darbuose vyrauja bendresni pajūrio gamtos motyvai.

Peizažai – vizijos

Natalijos Voronovos pastelėse atgijo romantizuoti jūros ir miškų vaizdai, pateikti emocionaliai ir nuotaikingai.

Jevgenijaus Pečerskio darbuose pajūrio vizijos įgijo abstrahuotą dekoratyvų charakterį. Autorine technika atliktose kompozicijose vyrauja apibendrintų plokštumų ir detalių ritmika.

Akvareliškai skaidrūs, geltonos spalvos tonais mirgantys Sarkiso Gogoriano paveikslai, vaizduojantys Prano Domšaičio sodybą, buvusio Kropynų kaimo kapines, skleidžia idealizuotos realybės ir

D.Vaičekauskas. Peizažas „Alyvos”.

nostalgiško sapno nuotaiką. Kitose realistine maniera nutapytose nedidelio formato S.Gogoriano drobėse užfiksuoti paprasti ir jaukūs kraštovaizdžio kampeliai: pamarys, kaimo sodybos su gandralizdžiais.

Didžiausias plenero atradimas – jauna ir perspektyvi tapytoja Natalja Janekina. Dailininkė dažnai lankosi mūsų šalyje, yra dalyvavusi plenere Druskininkuose, kovo mėnesį Kaune vykusi personalinė tapytojos paroda turėjo didelį pasisekimą. N.Janekinos peizažuose pavergia spalvos meistrystė ir subtili nuotaikų bei potyrių raiška.

Tai jausmo tapytoja. Svetlogorske N.Janekina stebino visus plenero dalyvius ypatingu darbštumu ir – batų tepalu, naudojamu vietoj dažų. Statiškos frizinės kompozi-

cijos peizažai-vizijos jau pirmomis plenero dienomis tirštai nuklojo „Pasakininko namo“ holo grindis.

Įkvėpė aplinka

Stipriausias kontrastas visoje parodoje – D.Vaičekausko dekoratyvios, vitražiškos, atrodo, vienu ypu nutapytos atvirų spalvų kompozicijos. Jose originaliai perteikiamas civilizacijos ir gamtos susidūrimas, pirmojo įspūdžio šviežumas.

J.Vosylius, sugretindamas peizažo motyvus, konkrečius pastatus ir kasdieniškus daiktus, metaforiškai ryškino kelionės į praeitį temą. Simbolinėse jo paveikslų prasmėse visada slypi lengva ironija: P.Domšaičio gimtojo namo motyvas išplėtojamas į daugiaklodę vaikystės reminiscencijų

N.Janekina. Mėlynas vanduo.

kompoziciją, kurioje dera ir natūralistiškai nutapytos daržovės, rakandai, ir viską smalsiai stebinčios žmogystos profilis.

Arūnas Mėčius retai tapo peizažus. Įprasta dailininkui klasikinės tapybos imitavimo maniera suteikė architektūrinio paveldo objektams naujas konotacijas, atskleidė permainingos krašto istorijos vingius. Paslaptingos pilies liekanų, Pabėtų bažnyčios griuvėsių motyvus praturtino išraiškingas faktūrinis sprendimas.

Linas Julijonas Jankus ekspresyviais, stambiais potėpiais nutapytose drobėse emocionaliai perteikė besikeičiančias Svetlogorsko (buv. Rūsių), Bitėnų kraštovaizdžio būsenas.

Plenero-seminaro parodą numatoma perkelti į Šilutės muziejų.

Menininkų duetas – apie meilę DARIUS VAIČEKAUSKAS

- Sveikas, Dainiau, čia Artūras, kaip gyvuoji?

- Sveikas, Šlypai, šimtą metų nesimatėm, gyvuoju gerai.

- Žinai, Dainiau, turiu idėją.

- Klausau.

- Darom parodą. Apie meilę.

Vyro meilę moteriai.

- Darom. Kur? - Klaipėdoje. Parodų rūmuose. Mus ten Darius kviečia.

- Būtinai. Tik paskambink veliau. Dabar užimtas. Dalyvauju atidaryme.

- Kur? - Klaipėdoje. Parodų rūmuose...

Pokalbis mobiliaisiais telefonais parodinėje erdvėje nutrūksta. Menininkai. Ko norėt. Jiems viskas galima...

D.Labutis ir A.Šlipavičius įsitikinę: kur du - trečias nereikalingas.

Rubabos garsai, žvangučių skambėjimas ir nuogų kojų šokis. „Menininkas tapo, o inspiruotas tapymo - kuria muziką”. Lakuotais nagais tapydamas muziką duetas pradeda siurrealistinį dailės ir muzikos spektaklį. Kur du - trečias nereikalingas.

Kolektyvinio bendradarbiavimo strategijos rezultatas - pasakojimas apie moters ir vyro santykius. Klaipėdos dailės parodų rūmuose pristatomas Artūro Šlipavičiaus ir Dainiaus Labučio bendras projektas „Duetas”. „Naujojo meno” pasaulio

kūrėjas, avangardinės muzikos grupės „Ir visa tai, kas yra gražu, yra gražu“ magiškasis avataras ir žinomas tapytojas A.Šlipavičius pokštauja ir vėl. Šį kartą bendrą projektą kuria kartu su žinomu žurnalistinės fotografijos atstovu, džiazo atlikėju bei koncertų kolekcionieriumi D.Labučiu.

Jų meninis projektas „Duetas” susideda iš bandymų į vieną visumą sujungti skirtingas meno rūšis – tapybą, fotografiją, objektus, videomeną ir muziką.

Kuriamos vienalytės instaliacijos tikslas bei atskiruose kūriniuose pasikartojantys leitmotyvai - vyras, moteris, jų santykiai, kurių raiškos aukščiausia ir nepaaiškinama forma - meilė. Skamba banalokai... Tačiau profe-

D.Labučio „Tarnybinis romanas I, II”.

sionalių meno pokštininkų kritiškas bei įžvalgus estetizuotos išraiškos žaidimas pateisinamas. Siurrealistine forma šokyje susipynę kūnai, plunksnose skendinčios „gyvenimo moterys”, dekoratyvių gėlyčių raštais dengiamas goslus nuogumas svaigina ir vis labiau klampina į malonaus pasimėgavimo laukimą.

Ar ne per daug saldu? Cukrų rūgštimi atskiedžia aptriušusio brezento dėmėje perlaužtas moters šokis. Aštrių varžtų fone skęstantys vyro ir moters siluetai, televizoriaus ekrane demontuojamas ir deginamas fotelis padvelkia romantizmą niveliuojančia buitine kasdienybe. Įnoringas pasakojimas apie lyčių santykius išlaiko

KLAIPĖDA

Durys 9

2006 rugsėjo 27 d., TREČIADIENIS

Tapyba dar gyva AKVILĖ EGLINSKAITĖ

Rugsėjo 21-osios pavakarę Klaipėdos dailės parodų rūmuose sumišo kvapai. Po tik prieš porą mėnesių pasibaigusių renovacijos darbų nespėjusį išsisklaidyt dažų dvelksmą užgožė rūkytos žuvies aromatas.

Tačiau į didžiąją ekspozicijos salę žmonės gausiai rinkosi ne dėl pamarietiškų vaišių. Rudeniškos puokštės ir obuolių pintinė svečių rankose buvo skirtos vakaro kaltininkui – Linui Julijonui Jankui.

Atstovauja tradicijai

Skambiai ir panegiriškai norisi pristatyti docentą, tapytoją, Lietuvos dailininkų sąjungos narį ne veltui. Šią vasarą birželio 29-ąją L.J.Jankus šventė 60-ąjį gyvenimo jubiliejų. Galbūt tai buvo viena iš priežasčių surengti retrospektyvinę dailininko tapybos darbų parodą.

Tačiau parodos atidaryme tapytojas Aloyzas Stasiulevičius pabrėžė – pagrindinis ekspozicijos tikslas įrodyti, jog tradicinė tapyba Lietuvoje dar gyva ir tikrai nemerdinti.

Nors toks teiginys dažnai sukelia polemiką. Vyrauja nuomonė, jog tradicinė tapyba prieina ribą, kada jos išraiškos priemonės jau išsemtos. Ar išties gražiai skambantys vertinimai „ištikimybė stiliui“, „laipsniškas brendimas“ asocijuojasi su nuolatiniu trypčiojimu vietoje, nebeturėjimu ką pasakyti? Taip, šiuolaikinė menininkų karta ieško naujų kūrybos realizacijos būdų ir niekuomet neapsistoja ties viena idėja arba tiesiog neranda tokios, kurios siektų nepaprastai atkakliai ir suteiktų jai didžiulę jėgą.

Unikalus ištikimybe

Suvokdamas, kad tradicinė tapyba mažai ką bedomina, klausdamas savęs, kodėl tapo vis tą patį motyvą, L.J.Jankus unikalus savo ištikimybe. Gimtajam kraštui, tradicijai, tapybos motyvui, stilistikai. Nuo pirmųjų paveikslų, sukurtų 1961 metais, tik pasirinkus dailininko kelią, L.J.Jankus yra nutapęs daugiau nei 1000 drobių.

Didžiąją dalį sudaro peizažai.

Dailininko kūrybą apibūdina santykis su gamta - tai emociolygsvarą, nenuslysdamas į paviršutiniškumus. Šią kuklią subjektyvią interpretaciją nutraukia atsklindantis „Naujojo meno” pasaulio mago balsas, negalintis nedainuoti apie meną: Paukščiui - dangus Dangui - žvaigždės Žvaigždėms - amžinybė Amžinybei – išmintis Jūrai - vanduo Vandeniui - bangos Bangoms - vėjas Vėjui - laisvė Žmogui - gyvenimas Gyvenimui - mirtis Mirčiai - tamsa Tamsai - šviesa Jausmui - kūnas Kūnui - siela Sielai - menas Menui – menas…

Menas - ne tik menui. Menas - žiūrovams. Paroda „Duetas” Klaipėdos dailės parodų rūmuose svečiuosis iki spalio 22-osios. Užsukite.

L.J.Jankus. Van Gogo batai (1961).

L.J.Jankus nuo pirmųjų paveikslų, sukurtų 1961-aisiais, iki dabar sako nutapęs jų per tūkstantį. Nerijaus JANKAUSKO nuotrauka

naliai perteiktas spalvų, šviesos ir šešėlių mirgėjimas, sukurtas pripažįstant kolorito primatą. Peizažai pasižymi stabilia kompozicija bei impresionistine spalvų žaisme.

Pats dailininkas yra pasakęs, jog tapyba – tai vis aukštesnės kokybės siekimas, vis tikslesnių spalvų sąskambių ieškojimas. Pastaruoju metu išsitrynus peizažo, kaip žanro riboms, pamariškio kūryba tampa aktuali kaip žanro grynuolis, impresionistinio tapymo gamtoje tradicija.

Sugrįžo į gimtinę

Gimęs pamario krašte, dar nuo tėvo pečių išvydęs Kuršių marių, prieplaukų su laivais ir Vilhelmo kanalo vaizdus, pasiliko prie jų visam laikui. Nepaviliojo dailininko Vilniaus kultūros glėbys. 1964-aisiais išvykęs studijuoti į Vilniaus dailės akademiją (tada dailės institutas), dėstęs dailę Vilniaus Gedimino technikos universitete bei dešimtmetį vadovavęs Dailės katedrai šiame universitete, neatlaikęs gamtos ir ramybės traukos, L.J.Jankus 1999-aisiais grįžo į Klaipėdą. Čia tęsia iš tėvo paveldėtą pedagoginę veiklą, o nuo 2004-ųjų vadovauja KU Menų fakulteto Dailės katedrai.

Gimtuosiuose Pjauluose apsistojęs dailininkas toliau teptuku, tonais bei atspalviais ieško vandens, dangaus ir kranto sąskambio, lieka ištikimas savo kūrybos credo bei tapybos motyvui, o personalinėse parodose teigia: po pamario dangum „viskas tas pats, tik viliuosi, gal kiek brandžiau, tobuliau“.

Salomėja (2006).

Traukia gelmė

Lankytojus Dailės parodų rūmuose pasitinka dailininko autoportretas, kviečiantis atsigręžti į beveik keturių dešimtmečių kūrybinį palikimą. Simboliškai, prieš atsiveriant Mažosios Lietuvos peizažams, eksponuojamas dar devintoje klasėje nutapytas paveikslas „Van Gogo batai“, kviečiantis pasivaikščioti po L.J.Jankaus kūrybines erdves.

Dominuojantis pamario gamtos motyvas, platūs impresionistiški potėpiai, potamsis koloritas neleidžia sumaišyti tapytojo braižo su niekuo kitu. Įžengus į salę, mirgantys vibruojančiu potėpiu paveikslai užburia monumentaliu vientisumu. Drobės, atrodo, skiriasi tik formatu ir minimalia peizažo motyvo slinktimi – sodyba, prieplauka, medžiai, tiltas per kanalą,

A.Šlipavičiaus diptikas „Pokalbis apie meilę”.

- tačiau viskas tapyta viename landšafte, viena ir ta pačia palete, gal šiek tiek kintančiu paros ar metų laikų periodu.

Ankstyvųjų drobių tamsesnę, sodresnę spalvų gamą šiek tiek sušvelnina lengvesnė ir šviesesnė naujųjų darbų nuotaika. Tačiau visuose paveiksluose traukia gelmė.

Galbūt dėl vandens motyvo, tamsaus kolorito dominantės, o gal dėl nostalgiškos Mažosios Lietuvos kultūros konteksto pajautos. Romantiška paslaptimi apgaubti griuvėsiai drobėje „Mažoji Lietuva“, šešėlių žaismas medžių šakose prie Vilhelmo kanalo, vandens atspindžiai Drevernos prieplaukoje ar Pakalnės vingiuose...

Ir skeptikams

Parodoje galima išvysti keletą konstruktyvesnių kubistinės struktūros bandymų ankstyvuo-

D.Labučio ir A.Šlipavičiaus diptikas „Vandens ir žemės sąjunga”.

Erdvės ties Bitėnais (2005).

siuose darbuose, pamario peizažų kontekstą papildo senųjų žvejų portretai bei Pjaulų tvarte tapyti aktai.

Kad menas, nesvarbu tradicinis, modernus ar profesionalus, taptų svarbiu visuomeninio kultūrinio gyvenimo faktu, jam būtinas dėmesys. Tikėkimės, kad retrospektyvinė L.J.Jankaus tapybos paroda, Klaipėdoje veiksianti iki spalio 22-osios, vėliau keliausianti į Vilnių bei Karaliaučių, taip pat parodos katalogai bei virtuali galerija internete sudomins žiūrovą.

Tai jam leis išsamiau pažinti molbertinės tapybos tradiciją Lietuvos dailės kontekste. Norisi tikėti, kad impresionistine maniera perteikta pamario krašto kultūra bei specifinis peizažas sulauks atgarsio ir tarp tradicinės dailės skeptikų.

A.Šlipavičiaus „Lūžęs šokis”.

10 Durys

KLAIPĖDA 2006 rugsėjo 27 d., TREČIADIENIS

Į „Tinklų” kiną senajame tabako fabrike klaipėdiečiai ėjo net per lietų.

Šiemet uostamiestyje „Tinklų” festivalio filmus kasvakar žiūrėjo po kelis šimtus žmonių.

Vytauto LIAUDANSKIO nuotraukos

Kinas užmetė „Tinklus“ ir supančiojo RITA BOČIULYTĖ

Rugsėjo 4-ąją startavęs Vilniuje, 8-14 dienomis savaitei užsukęs į Klaipėdą, 15-26 dienomis vėl sugrįžęs į Vilnių, rugsėjo 27-30 dienomis 8-asis tarptautinis mažųjų kino formų festivalis „Tinklai“ finišuos Šiauliuose. „Festivalis gimė kaip kultūros akcija, kuria siekta pajūryje ir Vilniuje sukurti reguliariai vyksiantį renginį, galintį suburti įvairių polinkių publiką ir padovanoti jai nestandartinę kino šventę”, - sakė „Tinklų” festivalio direktorius Arturas Jevdokimovas.

Per aštuonerius metus festivalio geografija išsiplėtė nuo Klaipėdos ir Ventės rago iki Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Palangos ir Trakų.

Anot A.Jevdokimovo, šiemet Klaipėdoje kiekvienas filmų seansas pritraukė apie 400 žiūrovų. Visai savaitei apleistas Klaipėdos tabako fabrikas tapo intelektualaus jaunimo susibūrimo vieta. Žiūrovai pamatė per 140 trumpametražių filmų iš 24 pasaulio šalių ir aktyviai balsavo už patikusius filmus.

Rugsėjo 22-ąją, susumavus Klaipėdos ir Vilniaus žiūrovų balsavimo rezultatus, sostinės „Skalvijos” kino centre paskelbti publikos prizus – Auksinio, Sidabrinio ir Bronzinio žiūrovo skulptūrėles – pelnę filmai.

Prizas „Auksinis žiūrovas“ iškeliaus į Suomiją režisieriui Jalmariui Helanderiui už vaidybinį filmą „Retos eksporto prekės, reg.“ (2003). Šis filmas surinko daugiausia publikos balsų, tapo šiųmečių „Tinklų“ favoritu. „Sidabrinis žiūrovas“ atiteks Baskų krašto (Ispanija) režisieriui Chosė Mari Goenagai už vaidybinį filmą „Suderinimas“ (2005). „Bronzinis žiūrovas“ bus išsiųstas į Belgiją režisieriui Ksavjerui Diskeuvė už vaidybinį filmą „Revoliucija“ (2006).

Ketvirtoje vietoje liko animacinis filmas „Sapnų nykštukai“ (2006, Latvija, rež. Dacė Ridūzė). Penktas – dokumentinis filmas „Paskutinis šuo Ruandoje“ (2006, Švedija, rež. Žanas Asuras). Šeštąją vietą užėmė muzikinis videofilmas „Obuolys ant obels“ (2006, Vokietija, rež. Astrida Rieger ir Zeljiko Vidovic), septintąją - „Užstrigusi tualete“ (2006, Prancūzija, rež. Flores).

Po prizų teikimo buvo rodoma speciali programa „Populiariausi festivalio „Tinklai – 2006” filmai“.

Ką apie „Tinklus” ir jų kiną mano klaipėdiečiai, nekomercinio kino fanai? Įspūdžiais paprašėme pasidalinti septyniolikmetę gimnazistę Viktoriją Ivanovą, ekologą Erlandą Paplauskį ir teatrologę Gitaną Gugevičiūtę.

Nuliūdino ir nuvylė nuobodulys V.IVANOVA: Vos prasidėjus rugsėjui, ore juntama artėjančių “Tinklų” nuotaika. O nuo atidarymo dienos net nėra klausimo, kur susitiksim su draugais.

Savaime suprantama, kad prie senojo tabako fabriko, kur ir vyksta lauktasis festivalis.

Tačiau, kad ir kaip opimistiškai verinčiau šį festivalį, šiemet mane jis nuliūdino. Nepaisant to, kad pirmas vakaras buvo išties puikus, - sužavėjo Baskų krašto programa, o filmai “Karas”, “Alicijos akys” ir po jų sekęs paskutinysis vakaro filmas, kurio pavadinimo nebeprisimenu, įstrigo labiausiai iš visų šiemet matytų “Tinkluose”, bet kiti jų vakarai nuvylė. Gerą filmą pamatyti buvo retenybė, net ėmiau abejoti, ar išvis vykdoma kokia nors atranka trumpametražiams, patenkantiems į programą.

Seansų pabaigose vis dažniau buvo galima išvysti miegančius jaunuolius. Žinoma, galima sakyti, kad tai, matyt, ne tik dėl švelnaus nuobodulio, bet ir dėl išgerto alaus, kurio buteliai vis garsiau skimbčiojo pašonėse kasvakar.

Nesu nusiteikusi prieš pora buteliukų per vakarą, bet šiemet vis dažniau pasigirsdavo tokios kalbos, kaip “einam gal alaus nusipirkt, vis tiek nieko gera nerodo”. Ir dėl to kaltas, manyčiau, ne abejingumas ar kažkas panašaus, o tiesiog nesudominantys filmai. Vis bandoma parodyti kažką tokio, o daugelio rezultatas – šnipštas. Apskritai žmonės, ištvėrę abu vakaro seansus ir nepraleidę nė vieno filmo, buvo laikomi didvyriais… arba idiotais.

Tai, kad filmai buvo mokami, nepiktino, nes sakantys “geriau jau bambalį nusipirkt” būtent tai ir galėjo daryt. Buvo šiek tiek atsijota publika. Šiek tiek.

Sužavėjo prancūzų akordeonistas ir žonglierius. Abu

savo pirštų miklumą įrodo puikiai – vienas beprotišku greičiu pirštais šuoliuodamas per akordeono klavišus, kitas svaidydamas kamuoliukus, kėglius ir net plunksnas į orą. Gražiai susižaidė menininkai.

Nuteikė prancūziškai. O dar prieš prancūzų kino programą… Tik erzino po kiekvieno įdomesnio (ar tiesiog kito) triuko pasigirsdavę žiūrovų plojimai. Nederėjo su prieš pasirodymą nuskambėjusiu sakiniu: “Nepamirškite, jog tai ne cirkas”. Taip, tai buvo ne cirkas, o žavus, meniškas pasirodymas, todėl ir krito iš konteksto tas rankų klapsėjimas po kiekvieno į orą išmesto kamuoliuko.

Net jei po kai kurių filmų iš senojo tabako fabriko išeidavau lyg maišu trenkta (ne gerąja prasme), nesigailiu, kad mačiau turbūt visus šiemetinio festivalio į Klaipėdą atvežtus filmus. Jei tik turėsiu galimybę, eisiu į jį ir kitąmet. Vis dėlto “Tinklai” supančioja.

Žvejoja mąstančius ir kūrybingus E.PAPLAUSKIS: Šiemet mačiau ne tiek jau daug programų, nes savaitgalį turėjau išvykti.

Tačiau buvo labai įdomi “Europos Trumpai XII: Moteris ir humoras” programa, vykusi rugsėjo 8-ąją.

Ypač sužavėjo režisierės Blankos Li filmas “Baisus nerimas”. Choreografiškas filmas labai tiksliai ir su humoru atskleidė nūdienos moters stresinį būvį. Ruth Meehan filmas “Ir Raudonasis žmogus pažaliavo” pakerėjo savo trumpa gracinga forma, o Christine Rabette filmas “Merci” apie skaidrinančią juoko galią užbūrė turbūt visus.

Niekada nematyta baskų programa nesudarė kažkokio egzotiškumo įspūdžio, net keturi filmai, mano nuomone, buvo tiesiog geri trumpi filmukai. Ypač smagu buvo žiūrėti “Mūsų buvo maža” ir “Suderinimas”.

Beje, “Tinkluose” nustebino vietoj Lenkijos kino programos parodyta praėjusių metų žiūrovų išrinktų geriausių filmų programa.

Vienas multfilmas, nepamenu pavadinimo, šokiravo. Pirmiausia ne turiniu, kokių jų nebūna... Nustebino tai, kad niekuo ypatingą multfilmą žiūrovai taip aukštai reitingavo. O to filmuko apie spalvų pasaulyje atsiradimą esmė, kad Dievo nepalaiminti ir Ievos

nuslėpti vaikai pajuodo ir atskilo nuo palaimintų baltųjų į Afrikos žemyną. Rasizmas glūdi užslėptas lietuvių kraujyje?

Festivalis stebina puikia organizacija. Turint omeny tuos minimalius resursus, skiriamus nekomerciniams meno projektams, organizatoriai sukasi stebėtinai gerai, prigalvoja visokių naujovių. Štai ir šiemet įtraukta cirko programa, anksčiau buvo žavūs žiūrėjimai ant tinklų Ventėje, taip pat Teatro aikštėje.

Festivalis ypač žavi tuo, kad jame nuolat renkasi minios gražaus neformalaus jaunimo, aiškiai turinčio gyvenime kitokių aspiracijų nei “babkių kalimas”. Festivalyje nuolat būna ne tik kinematografiškais sprendimais žavių projektų, bet ir stulbinančių egzistencinėmis įžvalgomis. Man, besidominčiam ekologine pasaulio būkle ir stebinčiam komercinio pasaulio nuolatinį įžūlėjimą, verslo magnatų siekį visaip bukinti jaunimą, idant užaugtų nemąstanti darbo vergų karta, negebanti kovoti už savo teises, - smagu matyti didelį jaunimo susidomėjimą “Tinklais”.

Tokio nekomercinio kino reikalingumas yra tiesiog neįkainojamas.

Klaipėdoje ne debilams skirtų filmų pasitaiko 1-2 per metus, todėl toks festivalis yra tiesiog išsigelbėjimas. Tikiuosi, kad išlikus šiam festivaliui užaugs ir nauja karta, jaučianti gilų pasišlykštėjimą niekinga holivudine produkcija.

Tad toks ir reikalingumas tokių projektų – jeigu visuomenė siekia išlikti ori ir sąmoninga, jai būtinas ir kokybiškas menas. Kalbant apie didelio biudžeto filmus, galima pastebėti tokių filmų priklausomybę nuo didelių pinigų, todėl kartais sunkiau išgauti tikrą nepriklausomą meną. O mažosios kino formos dažnai stebina gilumu, meninėmis išraiškos formomis, galima sakyti, čia galima rasti to tikrojo kūrėjo žaidimo.

Turbūt negalėčiau būti objektyvus vertintojas, nes esu kažkiek ir šio festivalio aistruolis. Man tai gaivaus oro gurkšnis vis labiau besistiklainizuojančioje ir besiakropolizuojančioje Klaipėdoje. O jo ateitis priklauso nuo to, kiek dar Lietuvoje liko sveikatos. Kai baigsis paskutiniai psichinės sveikatos likučiai – numirs ir “Tinklai”. Jie žvejoja mąstančius ir kūrybingus žmones ir suteikia galimybę nors

retkarčiais jiems susitikti ir šnektelėti apie šį bei tą pertraukėlių tarp filmų metu. Aš asmeniškai šio festivalio metu visada sutinku daug mielų seniai matytų bičiulių.

Juos nesunku čia ir surasti minioje, nes barbės ir barbiai čia neužsuka.

Jiems nėra ką čia veikti. Tai dar vienas šio festivalio pliusas.

Gurkšnis oro dūstantiems G.GUGEVIČIŪTĖ: „Tinklai“ – gurkšnis oro dūstantiems be normalaus kino Klaipėdoje. Čia be jokios pompastikos. Atrodo, kad greitai jie vieninteliai (jeigu neliks ir „Kinopolio“) besuteiks progą pamatyti tikrą Kiną. Nors ir mažųjų formų, bet Kiną, o ne tą „kasinę“ pornografiją, rodomą ant kiekvieno kampo. Jei ne „Tinklai“, pagal kino situaciją Klaipėda užimtų paskutinę vietą Lietuvoje. Į Vilnių važiuoti pasižiūrėti gero filmo „truputėlį“ per brangu, todėl džiaugiuosi, kad bent vieną kartą per metus tai galima padaryti ir neišvykus iš miesto. Taip pat kiekvienais metais pasidžiaugiu, kad „Tinklai“ vis dar vyksta, nes su nerimu laukiu dienos, kai senasis tabako fabrikas taps parduotuve, miesto valdžiai nešančia kur kas daugiau naudos nei kažkokie kultūriniai susiėjimai „netradicinėse erdvėse“.

Festivalis suteikia progą susipažinti su įvairių šalių kinu. Per aštuonerius metus ištikimi festivalio žiūrovai, matyt, jau susidarė tam tikrą požiūrį į rodomus filmus ir tam tikrą nuomonę apie konkrečių šalių kinematografiją. Aš pati stengiuosi nepraleisti Suomijos programos, simpatizuoju estams ir visada laukiu lietuviško kino naujienų...

Smagu, kad festivalis atsinaujina. Gaila, kad neteko pamatyti prancūzų menininkų Dž.Tomaso ir Ž.F.Bajė muzikos sintezės projekto - spektaklio „Duetas“, bet, įsivaizduoju, kad tai dar viena priežastis sveikinti festivalio rengėjus, tokiu būdu pas save pasikvietusius ir kitokių polinkių turinčią publiką.

Na, o simbolinis mokestis – irgi festivalio naujovė – reikalingas.

Truputėlį drausmės ir tam tikros žiūrovų atrankos reikia, kad šventės vieta netaptų tik „nemokamu“ plotu su puikia programa.

Durys 11

KLAIPĖDA 2006 rugsėjo 27 d., TREČIADIENIS

Liana Ruokytė: „Prasmę randu kasdien“ KĘSTUTIS MEŠKYS

Nors Klaipėdoje ji nedažnas svečias, Lianą RUOKYTĘ pažįsta daugelis klaipėdiečių.

Palikusi mūsų pajūrio krantus prieš 15 metų - ir tuomet, dar 1991ųjų sausio 13-ąją stovėdama Stokholmo aikštėje tarp protestuojančiųjų prieš agresiją Baltijos šalyse, ir vėliau, dirbdama Švedijos radijuje ir kalbėdama apie mūsų jaunos nepriklausomybės reikalus, ir šiandien, jau eidama atsakingas Lietuvos kultūros atašė Švedijoje pareigas, organizuodama daugybę reikšmingų, Lietuvą svetur pristatančių kultūros, meno renginių, - ji nė dienos nepraleidžia negalvodama apie Lietuvos, gimtojo uostamiesčio kultūros reikalus.

Visuomet energinga, pilna sumanymų, atvira naujoms idėjoms ir bendravimui, šiąvasar atšventusi pirmą rimtą jubiliejų, ji ir toliau sėkmingai tęsia mūsų kultūros ambasadorės darbus, apie kuriuos, mūsų kultūros aktualijas, naujus sumanymus ir kalbėjomės.

- Bet kuri sukaktis – proga atsigręžti į praeitį ir nuveiktus darbus. Kas toje praeityje Jūsų gyvenime buvo svarbiausia, reikšmingiausia?

- Nesureikšminu savo buvimo žemėje ir nematuoju jo kokiais nors prasmingais darbais ar nuopelnais. Įvairūs pasiekimai nėra pats svarbiausias dalykas, svarbiausia gyvenime – gyventi. Juk išties, tai ką mes kiekvienas veikiame, yra tik mažytė dalelytė į visuotinį gražesnio gyvenimo kūrimo procesą. Kiekvienas, patikėkit, turi savo originalią paskirtį šioje žemėje. Viso labo esu tik sraigtelis tame mechanizme (kuris, beje, galėtų puikiausiai veikti ir be manęs), savo šalies tarnas, atstovaujantis mūsų kultūrai užsienio šalyje. Tad ir tie darbai matuojami kitais vienetais.

Man tiesiog patinka dalyvauti kūrybiniame procese, daryti tai, ką galiu daryti su meile ir atsidavimu.

Pažvelgus atgal, per tiek metų buvo įgyvendinta galybė įvairių vienu ar kitu aspektu svarbių, valstybinės reikšmės projektų. Kaip antai dvimetis muzikinių mainų projektas “Muzikos saitai: Švedija - Lietuva 2002-2003” arba Lietuvos dalyvavimas viešnios teisėmis svarbiausioje Skandinavijos knygų mugėje Geteborge “Bok & Bibliotek - 2005”. Bet visa tai juk bendram tikslui, – kad mus pastebėtų, kad sužinotų apie mūsų kultūrinį ir kūrybinį potencialą, kad mus pagaliau gerbtų ir su mumis skaitytųsi.

Labiausiai turbūt džiaugiuosi, kad pavyko pralaužti ledus literatūroje.

Juk apie 1992-uosius buvo vos trijų lietuvių autorių knygelės išverstos į švedų kalbą, o šiandien turime jau 23, ir mūsų autorių vertimai be didelių papildomų pastangų recenzuojami pagrindiniuose Švedijos dienraščiuose kartu su pasaulinio lygio grandų kūriniais. O jei negalime pristatyti savo knygų kitomis kalbomis, tai kaip pasaulį įtikinsime, jog turime literatūrą? Nėra literatūros - nėra ir kultūros, jei nėra kultūros - tai nėra ir tautos…

Rezultatus, žinoma, malonu sumuoti, bet pasitenkinimą pajuntu ir savo vietą suvokiu būtent toje kasdienėje, nematomoje veikloje, kurioje ir galiu užčiuopti, ar veikiu ką nors čia prasmingo, svarbaus, ar ne.

- Ar daug Skandinavijos šalių gyventojai žino apie Lietuvą, jos šiandieninį gyvenimą?

- Vietiniai švedai žino ir daug, ir mažai – priklausomai nuo išsilavinimo, nuo to, kokią spaudą skaito.

Ne paslaptis, jog yra dar tokių, kurie painioja Baltijos šalių sostines, tačiau

Lietuvos kultūros atašė Švedijoje Liana Ruokytė įsitikinusi, kad jūriniai miestai visada buvo ir bus labai svarbūs tarptautinėje komunikacijoje ir Klaipėda tokia gali būti. Vlado BRAZIŪNO nuotrauka

bendras supratimas ir žinios apie mūsų šalį yra išties ūgtelėjusios.

Dažniausiai kartojamos teigiamo pobūdžio frazės, minint Lietuvos vardą, pvz., „teatrinė šalis“, „krepšininkų tauta“, „pigi ir ekologiška“ etc. Didelį poveikį šalies įvaizdžiui daro ir mūsų kultūros užauginti vardai, įgavę pasaulinį pripažinimą. Todėl ypatingą dėmesį reikėtų skirti įvairių sričių menininkų, mokslininkų, kultūros veikėjų ugdymui ir pristatymui.

Ką tik uždarėme visą vasarą Visbyje, šiuolaikinio meno centre „Baltic Art Center“, veikusią Jono Meko retrospektyvinę parodą „Mažų ir asmeniškų dalykų svarba didžiųjų užmojų laikais“, iki šiol didžiausią Skandinavijoje. Manote, kad lankytojai plūdo į parodų centrą lietuvių kultūros „paragauti“? Ne, traukė Jono Meko vardas, vieno žymiausių pasaulio avangardinio kino kūrėjų ir puoselėtojų, „Anthology Film Archives“ Niujorke įkūrėjo vardas.

Tik vėliau parodos lankytojai suvokdavo, jog šis garsus menininkas yra lietuvių kilmės. Mums tiesiog pasisekė, kad jis gimė Semeniškėse, o ne Niujorke...

- Masinės nuomonės formavimas apie Lietuvą turbūt efektyviausias padedant žiniasklaidai?

- O! šis Lietuvos įvaizdis Švedijos žiniasklaidoje nuolat keičiasi – tarsi kokie „amerikietiški kalneliai“: tai visa žiniasklaida gausiai liaupsina vieną ar kitą lietuvių kultūros apraišką ar pasiekimą - toks buvo Lietuvos paveikslas, sukurtas daugybės publikacijų Geteborgo knygų mugės metu ir po jos, tai pirštu bado į mus, sakydami, jog mes nusikaltėlių tauta.

Užtenka vieno niekšelio, įvykdžiusio nusikaltimą Švedijoje (kaip antai pagarsėjęs atvejis – žiaurus švedų žymios psichologės nužudymas), ir, prašau, dešimtys pirmų puslapių vakarinėje spaudoje su antraštėmis „Lietuviai - žudikai“. Ir štai jums visas metų įdirbis ir triūsas, siekiant kurti Lietuvos gerą reputaciją ir patrauklų įvaizdį. Jis sugriūva kaip kortų kaladė – ir tenka statyti ją vėl iš naujo. Ir statau, nes jaučiu pareigą ir norą „duoti atkirtį“ tokioms apraiškoms.

- Kiek šiame sunkiame įvaizdžio formavimo darbe svarbūs asmeniniai kontaktai, atsivėrusios sienos, turizmas, galimybės keliauti, dirbti svetur? Juk Švedija neįvedė apribojimų mūsų ekonominiams emigrantams?

- Taip, ne vien per žiniasklaidą

nuomonė apie šalį formuojama - yra dar labai efektyvus informacijos skleidimas „iš lūpų į lūpas“, o tai reiškia, jog tas ar anas užsienietis „formuoja“ mūsų šalies įvaizdį per savo asmeninę patirtį. O toji patirtis įgyjama konkrečiai apsilankius šalyje.

O kad pritrauktume turistus, reikia turėti ne tik ką ypatinga pasiūlyti, bet ir patogų, pigų susisiekimą. Pažiūrėkit, kas atsitiko, kai Kaune ėmė leistis „Ryanair“ lėktuvai, pilnutėliai į abi puses. Pati naudojuosi šia susisiekimo priemone, kaip ir daugelis švedų, kurie ėmė leisti savaitgalius Lietuvoje pigiai ir turiningai. Ar tai ne efektyvi priemonė asmeninei patirčiai įgyti? Prieš įsodinimą į lėktuvą dažnai įtempiu ausis ir klausausi, ką švedai apie mus kalba. Negirdėjau ligi šiolei nė vieno kandaus komentaro mūsų atžvilgiu. Turistų iš įvairių užsienio šalių poreikiai yra skirtingi, bet juos visus vienija bendražmogiškas faktorius - „pigumas“, „patogumas“.

Kur dingo mano gimtoji Klaipėda su savo laivynais, kai mūsų kaimynė, sėkmingos ekonomikos šalis Estija kuo puikiausiai per trumpą laiką susikūrė pagrindą turizmo antplūdžiui?

Nenuostabu, kad ir Estijos vardas Švedijoje girdimas dažniausiai. Ir nereikia dejuoti, kad Klaipėda - ne sostinė. Su savo gamtos perlais, atvirumu, kūrybiniu potencialu galėjo mūsų šalis drąsiai įšokti į paskutinį traukinio vagoną jau tada, bet...

Traukinys nuvažiavo... Ir skandinavų turistai buvo tiesiog padovanoti mūsų kaimyninėms šalims. Šiandien bandome ištaisyti padėtį dabar pigiomis oro linijomis. Ir tai gerai.

- Kiek svarbi šiuose procesuose valstybės politika, jos parama, ar ji pakankama Lietuvoje šiandien?

Kokią vietą čia užima visuomenė, jos organizacijos, kultūros žmonių iniciatyva?

- Savaime suprantama, jog kultūra be valstybės paramos negali išgyventi. Kad kultūrai lėšų niekada nebus gana – irgi faktas. Parodykite man nors vieną šalį, kurioje visuomenė būtų visiškai patenkinta kultūros finansavimu arba vykdoma politika?

Tokioje Švedijoje, kuri turi senas kultūros politikos tradicijas ir yra turtinga valstybė, kultūrai skiriama per metus (o šalis gyventojų skaičiumi juk vos 3 kartus didesnė nei Lietuva) 9,6 milijardo kronų (pagal 2006 m.).

Tai sudaro apie 1,3 proc. bendro valstybės biudžeto (apie 3,6 mlrd.

Lt). Debatai šia tema vyksta nuo-

latos, nėra šioje šalyje tos kultūros srities, kuri nesiskųstų finansavimu ar dėmesio stoka. Tai yra dėsninga: gauname daugiau, norime dar daugiau, poreikiai tik auga, jie niekuomet nemažėja. Tai ir yra variklis, stumiantis mus į geresnį gyvenimą. Tik nereikia pamiršti vieno: reikalaudami iš visuomenės, turime jai ir kažką duoti – negalima vien tik imti. Juk niekas iš niekur neatsiranda savaime. Taigi kiekvienas sąmoningas pilietis turi savęs paklausti: ką aš duodu, kad galėčiau imti?

- Daugelis klaipėdiečių Jus laiko mūsų pajūrio krašto ambasadore Skandinavijoje. Kokie nauji sumanymai, bendri projektai laukia mūsų kraštiečių menininkų ateityje?

Kokios Lietuvos pajūrio kultūros žmonių tokio bendradarbiavimo perspektyvos?

- Aktyviai bendradarbiaujame jau porą metų su Klaipėdos kultūrų komunikacijos centru - ten Ignas Kazakevičius su puikia komanda tvarkosi. Labai kreatyvi vieta, su jais man lengva dirbti, o gerų idėjų jie nestokoja. Tad su šiuo centru turime gražių planų ir ateičiai.

Kalbant apie kitus Lietuvos kultūros pristatymus, tai rugsėjo 21-24 dienomis Lietuva vėl dalyvavo tarptautinėje Geteborgo knygų mugėje, tik su žymiai kuklesne programa ir nacionaliniu stendu. Mugės metu buvo pristatytas ir Vytauto V.Landsbergio knygos „Arklio Dominyko meilė“ vertimas į švedų kalbą. Tai yra pirmoji vaikiška knyga, išversta į švedų kalbą. Spalio pirmąją savaitę Kristianstado džiazo festivalyje dalyvaus net dvi grupės - Dainiaus Pulausko grupė ir Reda Striškaitė.

Lapkričio pabaigoje vyks Leonardo Gutausko romano „Laiškai iš Viešvilės“ švedų kalba pristatymas keliuose miestuose, o gruodžio pirmąją savaitę pristatysime lietuviškos esė knygą, sudarytą Laimanto Jonušio, „Kai mes susitikome“, kurioje bus keturi autoriai: Giedra Radvilavičiūtė, Rolandas Rastauskas, Jūratė Baranova ir Alfonsas Andriuškevičius. Knygos pristatymus per kelis Švedijos miestus lydės Rolando Rastausko performansai kartu su džiazo atlikėjais Arkadijumi Gotesmanu ir Liudu Mockūnu. Lygiagrečiai planuojami ir džiazo grupės „Traffic Quartet“ koncertai. O jau kitų metų net nepradėsiu vardyti, projektų bus tikrai daug.

- Esate kūrybingas žmogus. Ar turite kūrybinių ambicijų? Kaip

leidžiate laisvalaikį? Ar žiūrite lietuviškus TV kanalus, ar skaitote lietuvių autorius, o gal mieliau imate į rankas švedišką, anglišką knygą?

- Kūrybinės ambicijos? Knygų rašyti neketinu, memuarų juolab. Į sceną niekada negrįšiu, dainų nerašysiu. Mano amplua – kūrybiškai pateikti tarptautinei publikai visa tai, ką geriausio sukuria mūsų menininkai, ir kūrybiškai atstovauti savo šalies kultūrai, megzti ilgalaikius stiprius ryšius, kurie, net kai manęs toje vietoje nebebus, nenutrūktų.

Laisvalaikis? Viskuo domiuosi: teatru, kinu, literatūra, menu, muzika... Jis tiesiog artimai susijęs su darbu, todėl sunku ir beatskirti.

Laisvalaikis tarnauja darbui. Dėl sveikatos dar ir pasportuoju. Ir nuolat mokausi.

Nesu labai didelė televizijos mėgėja. Lietuviškų TV kanalų namie nematau, kartais pažiūriu internete, bet tik žinias, laidą „Be pykčio“ ir dar vieną kitą pokalbių laidą. Švedijos televizija kur kas įdomesnė, nepaprastai daug kultūrinių, rimtų diskusijų laidų, tad jas ir pažiūriu.

Beje, būdama gyvūnijos mylėtoja, žiūriu „National Geographic“ arba „Animal Planet“. Dar vieną kitą mokslo populiarinimo laidą.

Literatūrą skaitau su malonumu.

Lietuvių autorius skaitau lietuviškai, švedų autorius - švediškai, rusų - rusiškai, anglų kalba rašančius - angliškai. Visą kitą literatūrą - vertimus lietuvių kalba arba, jei nerandu tokių, skaitau kita man suprantama kalba.

- Praleidote svetur nemažai metų. Sakoma, kai imi mąstyti svetima kalba, tai pirmas rimtas signalas - laikas grįžti namo. Kai galvojate apie pusryčius savo vyrui, beje, švedui - tai darote mintyse lietuviškai ar švediškai? Ir ar neplanuojate grįžti namo?

- Man pasisekė, kad mano darbas tiesiogiai susijęs su Lietuva, tad ir tie švediškumai, jeigu ir įsibrauna į mano sąmonę, tai spontaniškai, jokiu būdu nemąstau švediškai.

Pasitaiko, kad panosėje sumurmu svetima kalba, bet tai visuomet susiję su konkrečiu kontekstu. Ir pusryčius gaminu mintyse „lietuviškai“. Ir sapnuoju dažniausiai lietuviškai.

Atvirai, niekur aš iš savo šalies neišvykau, tiesiog laikinai gyvenu ir dirbu kitoje. Ir kai viską atliksiu, kas man priklauso, grįšiu į namus. Paskui gal vėl kur nors lėksiu. Kur nors kitur.

Esu nepasotinama, noriu įspūdžių, noriu pažinti kitas kultūras.

- Gal dar ką norėtumėte pasakyti mūsų laikraščio skaitytojams?

- Seneka yra pasakęs: „Džiaukimės tuo, ką turime, neimdami lyginti: niekuomet nebus laimingas tas, kam neramu, kad kitas yra laimingas“.

Niekuomet nesijauskite provincialūs sostinės atžvilgiu, nes pajūryje yra tiek daug gerų tendencijų, tikrumo, sveiko bendradarbiavimo, atvirumo, tiek daug kūrybinės potencijos, - tik įvertinkite visus privalumus ir puoselėkite šį svarbų šaliai miestą, kaip tik išmanote. Jūriniai miestai visada buvo ir bus labai svarbūs tarptautinėje komunikacijoje. Geras pavyzdys yra Klaipėdos atitikmuo Švedijoje - Geteborgas – su svarbiausia Skandinavijoje knygų muge, su svarbiausiu šalyje tarptautiniu kino festivaliu, su svarbiausiu šalies teatro ir šokio festivaliu, su pagrindinėmis tarptautinėmis įvairaus verslo mugėmis ir t.t. Visa tai, aišku, neatsiranda savaime... Linkiu visiems kuo geriausios sėkmės, auginant Klaipėdą.

- Dėkui už pokalbį ir sėkmės Jūsų prasminguose darbuose.

12 Gintaro lašai

KLAIPĖDA 2006 rugsėjo 27 d., TREČIADIENIS

ALGIS KUKLYS

Šamanas Jis stovėjo ant jūros kranto ir nesuvokė kur esąs, nes viską supo balta, neaprėpiama erdvė – apsnigtas krantas ir jūrą užklojęs tirštas balzganas rūkas, kurio nesklaidė nė menkiausias vėjelis: nors mėgo jūros bangavimą, mokėjo suprasti jos norus, tačiau tokį rūką regėjo pirmą kartą, todėl stovėjo ilgai klausydamas neįprastos tylos, kuri atrodė bauginanti, kažką žadanti, o gal slepianti, tad ir jis, ir žuvėdros su kirais stoviniavo pakrantėje nežinodami, ką daryti: stovėjo tol, kol sušalo rankos ir kojos, paskui patraukė jūros krantu į šiaurę, nes tą pačią dieną pasieks gyvenvietę, iš kurios buvo atvykusi moteris, prašiusi, kad jis pagydytų mažametę jos dukrą, o prašė ji su ašaromis, gniaužydama kumštelius, nuleidusi galvą, lyg bijotų žiūrėti į vyrą, ir jis pažadėjo kitą dieną ją aplankyti, įspėjęs, jog apeigoms reikės paaukoti gyvulį ar paukštį, o kambarys, kuriame guli mergaitė, turi būti sutvarkytas – švarus ir be šiukšlių, bet kai vyks apeigos, niekas negalės išeiti iš to kambario, o turės laukti iki pabaigos: jis žvelgė į jos juodus plaukus, dideles akis, mažą, vaikišką burną ir netyčia pagalvojo, kad moters dukrelė tikriausiai taip pat graži, nors mergaitės dažniau būna panašios į tėvą, o berniukai – į motiną, juk ir jis iš motinos išmoko kerų, gydymo ir vaistažolių rinkimo, iš jos gavo ir panašumą, o sapnuose ji duoda sūnui patarimus, žmonės jo vengia, o prisimena tik tuomet, kai ištinka bėda, o tuosyk nuolankūs kaip avinėliai sustoja prie jo trobelės kieme, nedrįsdami praverti durų bei garsiai kalbėti, o motina, kai buvo gyva, ne sykį rimtai įspėjo, kad jis niekada savo kerų nenaudotų supykęs ar norėdamas pakenkti, nes tuomet prarasiąs galias bei pražūsiąs kaip žmogus, ir šitų žodžių sūnus niekada neužmiršo, stiprybės sėmėsi pavasarį iš medžių, akmenų ir įvairių žolelių, kalbėjos su jūros bangomis ir niekada nekirpo plaukų, o vėliau – barzdos, nes tai buvo uždrausta: galop, sparčiau eidamas, jis sušilo, jog net prasisagstė apsiaustą, kurį jam padovanojo motina, išsiuvinėjus reikalingus ženklus, saugančius nuo blogų akių, todėl šis rūkas jam tapo labai vertingas, teikiantis kažkokią viltį: ir galop, pasukęs į šoną, išvydo žvejo sodybą, bet, prieš atidarydamas trobelės vartelius, išsitraukė baltą aštrų akmenuką ir juo išraižė ant vartelių lentelės savo ženklą, kuris sakė, kad šičia lankėsi jis, o po to pravėrė namo duris, už kurių jo nekantriai laukė jauna moteris įkaitusiais skruostais ir blizgančiomis akimis, o kambario kampe sėdėjo moters vyras, žvejys, bejėgiškai nuleidęs rankas, lyg būtų jau pašarvojęs dukrą, bet svečias į jį nekreipė dėmesio, tik, atidžiai apžiūrėjęs mergaitės veidą, rankas, delnu palietęs jos suprakaitavusią kaktą, ėmė ruoštis ligos išvarymui: nusiplovęs rankas ir veidą, išgėrė žolelių antpilo ir lėtai ėmė mušti būgnelį, nuolat kartodamas, kad liga, kurios vardo jis kol kas nežino, turi pasitraukti ten, iš kur atėjo į šiuos kraštus, paskui atsistojo ir, energingai mušdamas būgnelį, apėjo septynis kartus apie ligonės lovą, neužmiršdamas pasilenkti virš mergaitės veido, o kai apsuko paskutinį ratą, staiga savo lūpas priglaudė prie mergaitės kaktos, siurbė prakaitą į save, o paskui jį išspjovė į žvejo žmonos atneštą molinį dubenėlį su dangčiu, taip jis darė dešimt kartų, kol pagaliau šaukdamas ištarė ligos vardą, liepdamas palikti šiuos namus, nes kitaip kreipsis į jūros dvasią pagalbos, o tuomet liga bus paskandinta vandenyje, jis grasino ligai, daužė būgnelį, jog atrodė, kad šis perskils per pusę, tačiau, nenuleisdamas akių nuo

mergaitės, lėtais rankų judesiais maišė orą, kartodamas trumpus užkeikimus, kartojo tol, kol ligonė nepravėrė akių ir nepašaukė motinos, kuri sustingusi žiūrėjo į kerėtoją, o kai nusiplukęs virpančiomis kojomis apleido žvejo namus, pamatė, kad virš jūros nebeliko rūko, tarsi jis būtų pasitraukęs kartu su mergaitės liga, tai sustojo prie kranto ir į viršų pakėlė rankas dėkodamas jūros dvasiai už pagalbą, rankas laikė ilgai, kol paskaudo, po to lėtais žingsniais patraukė pakrante link savo namų, tačiau visą laiką regėjo gulinčią mergaitę ir jos motiną blizgančiomis akimis, net vakare, kai pavargęs atsirėmė prie degančio židinio, jo neapleido regėti vaizdai – tirštas balzganas rūkas virš jūros ir moters juodi plaukai, kuriuos norėjosi liesti, bet šito, aišku, niekada nebus, šyptelėjo apie kažką galvodamas, juk jis negalėjo turėti moters, nebent kokią senę, kuri darytų valgį ir įvairius vaistus, todėl motina ne kartą sakė, jog privalo pasirinkti vieną iš dviejų kelių – žvejo arba kerėtojo, bet žvejyba jo nė kiek neviliojo, žuvys buvo jūros turtas, o miško – žvėreliai, todėl kiekvienas žvejys, išplaukdamas į jūrą, pusbalsiu atsiprašinėdavo jūros, kad ji nepagailėtų laimikio, nes kitaip neišgyvens jo šeima, ir žvejai turėjo savo apeigas bei talismanus, tad jie ypatingai vertino raudono gintaro talismanus, kuriuos nešiojo ant kaklo, juos tėvas dovanodavo sūnui, kai sulaukdavo senatvės, o kitas žvejys už tokį talismaną tikriausiai būtų atidavęs visą valtį žuvų: gintarinį talismaną nešiojo ir jis, bet iš balto gintaro, jame kažkas išraižė mėnulį ir žvaigždes, jį gavo iš motinos rankų, o jai padovanojo jos senelė, sulaukusi ilgo amžiaus, bet nepraradusi šviesaus proto, tad šio talismano jis niekada nenusiimdavo nuo kaklo, galbūt jį perduos savo mokiniui, jeigu turės, arba su talismanu bus pašarvotas, o kai šviesdavo pilnatis, jis nuogas įbrisdavo į jūrą maudytis kalbėdamas padėkos žodžius, lyg jūra būtų moteris, glostanti kūną ne švelniomis rankomis, o kvepiančiomis bangomis: o kad nesmaugtų vienatvė, jis laikė šunį, bet jūroje jo nemaudydavo, kad neįžeistų jūros dvasios, jis tikėjo, kad ši dvasia turėjo būti didelė ir galinga, nes ir pati jūra neaprėpiama, nuo galingos audros drebėdavo visa pakrantė ir atrodė, kad ji išsilies iš krantų, vadinasi, kvaili žmonės ją įžeidė, išniekino, todėl jie sulauks atpildo: po to jis nepajuto, kaip užmigo prie užgesusios krosnelės, o kai pravėrė akis, išgirdo šuns piktą urzgimą, todėl išėjo į lauką apsidairyti, bet naktį nieko nepamatė, tik ryte pastebėjo sniego žvėries pėdsakus, gal jie priklausė dideliam šuniui ar vilkui, juk nebuvo medžiotojas, tad galėjo apsirikti, o naktį, pasiėmęs būgnelį, o kitoje rankoje – degantį pagalį ir, į krūtinę mušdamas būgnelį, lėtai apėjo ratu trobelę ir po to jo šuo nurimo, bet jo paties krūtinėje susikaupė nerimas dėl ano žvejo šeimos, stebėjosi, kodėl taip ilgai mąsto apie žvejo žmoną, o ką reiškia tas didelis balzganas rūkas virš jūros, kokio niekada dar neregėjo, todėl, pripylęs vandens į molinį dubenį ir uždegęs tris ugneles, kurias pastatė prie dubens krašto, žvelgė į vandens paviršių, tikėdamasis kažką pamatyti, ir pamažu vandenyje išryškėjo baltos žuvies kontūrai, o paskui jie išnyko: nieko nesuprantu, galvojo vyras, bet po dviejų dienų į jo trobelės duris vėl pasibeldė tos paties žvejo žmona, kuri atnešė didelę sidabrinę žuvį, ir akimirką jis sutriko, nes greitai su ja susitikti nesitikėjo, o čia dar išsipildė regėtas vaizdas, moteris atsargiai paklausė, ar jis mokės

Ričardo ŠILEIKOS nuotrauka

paruošti žuvį, vyras nieko neatsakė, tik padėkojo už žuvį ir jai pasiūlė išgerti žolelių antpilo, kad sušiltų, o ji dėkojo už dukros išgelbėjimą, sakė, kad jų motinos viena kitą pažinojusios, tad ir jie turbūt anksčiau buvo susitikę, bet jis atsakė, kad motina neleidusi bendrauti su vaikais, jis daugiau kalbėdavosi su savo seneliais, kurie jį mokė įvairių dalykų, po šitų žodžių ji susigėdo, kad klausė, ar jis sugebąs paruošti žuvį, gal kitas būtų įsižeidęs, bet jis, žiūrėdamas į ją, šypsojosi baltais dantimis, siūlydamas išgerti dar vieną puoduką, ar neapžavėsite manęs šiomis žolelėmis, nusijuokė ji ir pati nustebo, jog tapo tokia drąsi, o kada juokėsi, tai net neprisimenanti, nes jos vyras niūrus, o jeigu nepagaudavo žuvų, tai apkumščiuodavo ir žmoną: ją išlydėdamas įteikė pundelį džiovintų žolelių, patardamas, kaip jas paruošti dukrelei, jeigu prasidėtų koks blogumas, po to stebėjosi, kodėl šuo ant jos nelojo, lyg būtų savas žmogus, galbūt: ir šuo ką nors jaučia, susimąstė jis, palydėdamas moterį akimis, kol ji išnyko už pakrantės vingio, o jis kiek pasivaikščiojęs su šunimi, sugrįžo į namus ruošti vaistų, nes bet kada jų prireiks, jeigu ateitų žmogus, be to, reikėtų pasirūpinti maisto atsargomis, vadinasi, su šunimi keliaus per pajūrio kaimus, pranašaudamas bei gydydamas, kol nepabjuro oras, nes vėjai gali užpustyti gyvenvietes, ir ką jis tuomet darys, juk nestaugs vilku žiopsodamas į mėnulį, todėl jeigu ženklai rodys sėkmingą kelionę, išvyks jau rytoj, kad nereikėtų galvoti apie žvejo žmoną, o šiandien išsikepęs žuvį, kurios dalį paliks ir šuniui, bet svarbiausia – norėjo kuo geriau išsimiegoti, kad rytoj būtų žvalus ir pailsėjęs, o kol užsnūdo, klausėsi jūros ošimo, kuris geriausiai ramino ir migdė nei kokios žolelės, bet jam nepatiko, kad šuo vėl ėmė urgzti pakėlęs galvą, tačiau keltis iš šilto guolio nenorėjo, namų durys ir langinės buvo tvirtai uždarytos, todėl nieko neatsitiks, jeigu atėjo koks žvėris, jis nieko nelaimės, nes čia nėra jokio grobio, o pakeleivis pabelstų į duris, ir jis užmerkė akis tikėdamasis sapnuose susitikti su motina, kad ji palaimintų būsimą kelionę, tai ne kartą pavyko, o kadangi žiema dantų nerodė, tai trobelėje šalta nebuvo ir jis netrukus užmigo, o prabudo saulei patekėjus: pirmiausia išėjo į lauką jos pasveikinti, paskui uždegė židinį, o kai sausuoliai deramai suliepsnojo, pastatė molinį puodą, kuriame virė košė, o kad neprisviltų, lėtai ją maišė neužmiršdamas paragauti bei įberti druskos, košė – geras maistas, soti ir teikianti stiprybės tolimai kelionei, tik šuo jos nemėgo, tačiau, būdamas alkanas, gaus vandens ir košės, nes kito maisto jis neturėjo, išskyrus džiovintą žuvį, kurią laikė juodai dienai, kai pasibaigs visos atsargos, o jis tuosyk nevalios išeiti iš namų, tačiau kai vėl atsidūrė pakrantėje kvėpuodamas gaiviu jūros oru, jo atmintyje iškilo žvejo žmonos veidas, su juo vyrui buvo malonu žingsniuoti per girgždantį sniegą, jo priekyje bėgo šuo, uostydamas orą ir žvalgydamasis į šonus, lyg būtų šeimininko vedlys, raginantis, kad nuo jo neatsiliktų, bet jų abiejų laukė ilgas kelias per sniego

pusnis, kurios išvargina žmogų taip, kad šis, netekęs jėgų, norėtų kristi į sniegą ir neatsikelti. Todėl kartais žvėrys sušaldavo sniege, kai spustelėdavo žvarbūs šalčiai: jis retsykiais stabtelėdavo žiūrėdamas į jūros horizontą, kad mažumėlę pailsėtų, nes buvo atpratęs nuo tokios ilgos kelionės, tačiau šuo bėgo toliau ir toliau palikdamas sniege kojų pėdsakus.

Kartais jie pasukdavo prie pajūrio krūmokšnių, paskui vėl atsirasdavo pakrantėje. Galop išgirdo šuns lojimą ir, pakilęs į aukštesnę kopą, išvydo šešias žvejų sodybas, užuodė dūmus, paskui pamatė žmones, kurie, pravėrę duris, žvelgė į jį.

Po to keleivis atidarė pirmosios sodybos vartelius ir ten pasiliko visai dienai, vakare gavęs nakvynę, nes žvejo šeima atvykėlio bijojo ir nenorėjo šio užpykinti. Juk rytoj jis nueis pas kaimynus, tai tegu pailsi namo palėpėje, įsisupęs į kailinius su savo šunėku: taip jis apsistojo tame žvejų kaimelyje iki mėnulio pilnaties, o grįždamas namo aplankė aną žvejo žmoną pasižiūrėti ne tik į ją, bet ir į jos dukrelę, kurios tėvas tą dieną žvejojo jūroje, nes žuvys geriau kibdavo atėjus pilnačiai. Jo pasirodymas atrodė netikėtas, bet džiuginantis, tad moteris puolė jį vaišinti, o jos dukrelė atidžiai žiūrėjo į svečią, tarsi jis būtų koks dievas, atėjęs iš tolimų ir baugių miškų, ir ją viskas stebino: jo ilgi plaukai, mįslingas apsiaustas bei susikaupęs veidas.

Vėliau mergaitė mamai pasakys, kad užaugusi tekės tik už tokio dailaus vyro, bet ne už žuvimis dvokiančio žvejo, tad motinos veidas sutriko, ji suprato, kad paauglė jau domisi vyrais, vadinasi, taip ir turi būti, nes ir ji kažkada domėjosi berniukais, bet ištekėjo už to, kurį parinko tėvai, o ne jos virpanti širdis, tačiau tąsyk jie ilgai žvelgė vienas į kitą, tarsi norėtų ką svarbaus prisipažinti, bet abu varžėsi mergaitės, kuri žaidė su savo plaukų sruogomis, todėl ji dusliai ištars jam keletą žodžių, kai atsisveikins prie jūros, spausdama jo ranką, liūdnai žvelgdama į jo mėlynas akis. Tų žodžių jis niekada neužmirš, ir net neįsivaizdavo, jog taip bus skausminga išsiskirti su moterimi, kuri ką tik šildė jo ranką savo sugrubusiuose delnukuose, todėl žvelgė į jūrą, kuri bangavo kaip ir jo sujaukti jausmai, teikiantys ir džiaugsmą, ir gėlą, todėl ėjo kaip ne savo kojomis. Jos tapo medinės ir net negalvojo apie savo namus, juose atšalusį židinį, tačiau jis liūdėjo neilgai, nes žvejo žmona jį aplankė sakydama, jog tapo našle, nes vyras nesugrįžo iš jūros, todėl ateityje žmonės apie juos abu paleis liežuvius, girdi, dėl vyro nelaimės turbūt kaltas kerėtojas, pasiuntęs tokią nelaimę, nes žmonės matę, kaip jis stovėjo ant jūros kranto su iškeltomis rankomis ir šaukė paslaptingus žodžius, ji, aišku, nežinojo, kad jis negali apkabinti jokios moters, nes tuomet imtų josios geisti, o paskui prarastų kerėjimo galias ir taptų menkas lyg vaikas, tačiau ne visi taip blogai apie jį galvojo, nes anksčiau patyrė, kad jis turi geras rankas bei širdį, tad jie ginčijosi su piktais liežuviais ir neretai juos perkalbėdavo, o jis pats, nežinodamas, ką daryti, nes jautėsi kaip meška, patekusi į spąstų duobę, nedelsdamas susiruošė į tolimą kelionę iki tamsiųjų miškų, kur gyveno kiti žmonės, o kad

kelionė būtų sėkminga, jūrai paaukojo auką – gėlių vainiką, nupynęs anksti ryte, kol nenukrito pirmoji rasa, kai viskas kvepėjo ir aplinkui aidėjo, tad nunešė didelį vainiką ir kvietė jūros dvasią, šaukė tol, kol įskaudo rankos ir iš vandens neįšoko žuvis, o tuomet jau toli metė gėlių vainiką, kurį priglobė sūrios bangos ir nusinešė su savimi, vadinas, jūra priėmė jo auką, jis norėjo nors laikinai užmiršti moters veidą, tačiau tuomet užmirš ir ją, o jūra tapo tarsi moterimi, tai buvo vienas ir tas pats, todėl vakarais, kai sėdėdavo prie laužo ar medžiotojo trobelėje, matė ir jūrą, ir ant jos kranto stovinčią moterį ilgais tamsiais plaukais, tačiau jis ne sykį pajuto, kaip greitai šokdamas susitinka su dvasiomis, kokios galingos tapo jo rankos bei akys, kurių žvilgsnio neatlaikydavo nei žvėrys, nei joks medžiotojas, ir visi jį gerbė ir bijojo, nes jo žodžiai išsipildydavo, o kalbėdavo mažai, nes daugiau tylėdavo žiūrėdamas į medžius ar besileidžiančią saulę, kai melsvos sutemos apgaubdavo miškus ir laukymes, o vienas įvykis jį labiausiai išgarsino, nes laiku įspėjo žmones, jog atslenka dvi nelaimės – sausra ir žiaurūs, ginkluoti žmonės, todėl visą kaimą apėjo septynis kartus, visus iš anksto įspėjęs, kad nė vienas tuo laiku į jį nežiopsotų, o žingsniuodamas mėtė užkeiktus kauliukus, tyliai dainuodamas seną dainą, kurią išmoko iš močiutės, o vakarais žmonėms liepė smilkyti tam tikras žoleles, kurių pririnko miške, ir tą vasarą sausra kaimo beveik nepalietė, o žiaurūs ir ginkluoti vyrai turbūt paklydo pelkėse ar nuslinko į šoną, tačiau atėjo laikas atsisveikinti ir medžiotojai jam ėmė siūlyti čia pasilikti visam laikui, bet jis tik purtė galvą su ilgais plaukais, kartodamas, jog turi sugrįžti prie jūros, nes ten gimė ir ten numirs, kai jį pašauk požemio dvasios, bet jis nupasakojo, kaip jį surasti, jeigu juos ištiktų bėda: ant žemės krito nuvytę lapai, jo šuo dabar nebėgo, nes toje gyvenvietėje atsiganė, o vyras taip pat neskubėjo, žengė atsargiai, kad nesusižeistų kojos, nes regėjo blogą sapną, todėl dešinėje rankoje laikė lazdą, su kuria retsykiais atsiremdavo, ant kurios nešėsi pilną maišą džiovintų grybų bei žvėrienos, ir kai pagaliau pasiekė jūrą, dar iš tolo girdėdamas josios ošimą, giliai, džiaugsmingai atsiduso, ir šuo, tarsi pritardamas, porą kartų amtelėjo, tik geras jausmas lydėjo trumpai, nes, pamatęs sudegintą savo trobelę, nusiminęs susmuko ant to paties maišo, nesuvokdamas, kas tokią niekšybę padarė, tačiau, atradęs strėlę, iš karto suprato, jog sudegino ginkluoti bei žiaurūs vyrai, vadinasi, sapnas išsipildė, tai iš pradžių ilgai svarstė, ką daryti, paskui atsistojo ir patraukė link našlės trobelės, o kai pasiekė tą vietą, griebėsi už plakančios širdies, nes čia tvyrojo vien degėsiai – visos žvejų trobelės buvo sudegintos, aplinkui švilpė jūros vėjas, įsisupęs į retus krūmokšnius, gal tą pačią naktį būtų prakeikęs atvykusius niekdarius, bet neturėjo keturių gyvačių kaukolių, o jeigu būtų turėjęs, negalėjo šiems atkeršyti, tad, sukalbėjęs deramus žodžius už mirusius, uždegė laužą ir visą naktį prie jo budėjo, žvelgdamas į jūros pusę, matė, jog rytoj siautės audra, nes žiaurūs atėjūnai įžeidė ne tik jį, bet ir jūros dvasią, o josios kerštas baisus, todėl jų laivai nuskęs, tačiau kas jam sugrąžins našlę, kurios neapsakomai pasiilgo, jos veido, plaukų ir akių žvilgsnio, bet jeigu ją su dukra išsivedė, tai ir jos kartu su tais nevidonais nuskęs, tai kur man eiti, vėl į miškus sugrįžti, klausinėjo savęs, o jeigu būtų turėjęs molinį dubenį su vandeniu, būtų jame ieškojęs atsakymo, kaip tąsyk, kai pamatė sidabrinę žuvį, dabar gi susikaupęs kurstė laužą iki paryčių, bet staiga išgirdo žmogaus balsą, suprato, kad šaukia moteris, o atsistojęs nepatikėjo savo akimis, galvodamas, ar tik nesivaidena, nes į jo pusę bėgo našlė su dukrele, o prie kranto suposi jų valtis, vadinasi, jūra jas išgelbėjo nuo atėjūnų.

Gintaro lašai 13

KLAIPĖDA 2006 rugsėjo 27 d., TREČIADIENIS

Jaunųjų kūrybos konkursas

sonetas nors žmonės gražūs kaip zenitas gražių minčių tapimo kūnu, nors suvoki: naktis – tik mitas, ir daug sapniau tikrovėj būna,

RŪTA BURBAITĖ

Naktiraščiai

ilgu kažko. tebūna rytas? bet nuosaka - tik geidžiamoji, medaus lašai per veidus ritas, kai žvaigždei kelrodei pamoji.

Sonetų vainikas

sudiev, brangi: „pats esu kelias!“---estetika? turbūt - net gelia kalbos gražumas skaitant knygą,-

nuo kalno varva juodas šilas, ir gatvės miestą vangiai raiko,

ir kelią koja rodo toji, tave kol ryto ūkas merkia,

lakštutė snapą šonan myga: saldu ore, kad nė nežino kas kvepia – žodis ar jazminas.

namuos žemai - sapnu, ir laikas staiga atplyšta, nebelaiko, suskyla lukštas, susapnavęs

2006, sausis-liepa

košmarą krūpteli benamis, nubunda miestas, ir tarytum ilgu kažko. tebūna rytas.

linus kol merkia buvę žmonės, gyvenę čia – štai taip – kadaise pabeldi į duris, ir - monai! jie atidaro, įsileidžia,

***1***

pirmasis nors žmonės gražūs kaip zenitas sekundė, uždangą nuleidžiant, su žingsniais perspektyvos kinta, ir trapūs įvaizdžiai sueiži: nuogom nubusti, atsikėlus dangstytis nuo savęs, ant durų nerasti rankenos, ir vėlei, sukišus du pirštus į burną, bandyti šautis, pagalvoti: nekaip, paskui atras galvoti ir gudrūs gudrūs aplinkiniai ---toks neeilinis lenininis, toks dievo vaikas iš taifūno gražių minčių tapimo kūnu ***2***

įspūdis: vilnius gražių minčių tapimo kūnu non stop‘as kerta saulės taką, vidudienis šešėly tūno, Neris į dangų vangiai teka ar teka už dangaus - atskirti veik neįmanoma. rytojų, impresišką urbano kirtį,nusišypsok – fotografuoju. kad neišeitų natiurmortas, judėk bent tu! kažkur už borto, išplėšęs turinį iš formos, liūdi, kad vakaro reformas pats pradedi, bet baigia kitas, nors suvoki: naktis – tik mitas ***3***

nerti į rugsėjį nors suvoki: naktis – tik mitas, identitetas aiškiai vėsta. budriam nusilpus, sunksta kitas: lyg vaškoris, medaus nusėstas. ore rugpjūtis – įkvėpimas, ir venom nupulsuoja Leta, neigtasis dievas ranką ima ir tempias užmaršties verpetan. aukštos akimirkos po kojom tyliai suduš. girdi - dainuojam miegantiems einant miego rojum.

----ir tik už vizijos rudens užkliūva tiesos vanduo, ir srūva kūnu, ir daug sapniau tikrovėj būna. ***4***

vasara. namie ir daug sapniau tikrovėj būna gegužėj, konkrečiai, - naktinėj sustoja dvylika virš liūno ant tilto, perinas kiaušiniai mėnulio šviesoje sušilę: gegutės, ant bažnyčios kraigo,

***5***

įspūdis: alytus ilgu kažko. tebūna rytas. baltašviesė mėnulio lūžta, taip kūniška, kad tolin kritus jai, horizontas – paukšt!- sudūžta, iš šukių tyliai miestai randas. ne sostinės – provincialai, kur veidus upės tarsi randas pažymi, ir esu lig galo juose, teoriškai pabėgus, vis tiek – gyvavaizdis ant bėgių, istorija trumpa, kartota trissyk - sezamas užkoduotas, nors raktą pirštais – tuoj – sukioju, bet nuosaka - tik geidžiamoji. ***6***

+33º C bet nuosaka - tik geidžiamoji: į lietų sausros! karšta. rodos, telpi į saulės dievo mojį, švieti nelygint senis Rodas, lempelė kaista, virpa, sprogsta sušvinta! --- ir pasiunta lyti švinu, kaštonams taikiai sprogstant ir pastovumas kaktą lyti tikrosiom lūpom – laikinybe: grožiu vieninteliu, vertybe pirma, paskutine, o Febas atneš nuauksintą placebą laikotarpio, kur vis dar rytas--medaus lašai per veidus ritas. ***7***

vidurinysis medaus lašai per veidus ritas, pulsuoja raumenys, ir veiksmas sustingsta mirksniui, drobėn kritęs: Degas paveiksle dega geismas. mes kopijos. išmesim rėmus. kaip vandeniu grindim nueisiu, puantus į rankas paėmus, tartum Ieva – užgintą vaisių. tikriesiems amžiams liks Paryžius, o čia, suklupęs po trim kryžiais – naktėjantis ir basas Vilnius, sekmadienio ekstazės pilnas: kaip pirmas tu, taip aš pirmoji, kai žvaigždei kelrodei pamoji. ***8***

kitas vidurinysis kai žvaigždei kelrodei pamoji, apkvaitus tingiai atsimerkia

tačiau pro ledą kantriai sunkias kažkur ties pakaune Jiesia, bundi, užgirdęs – palei Rygą lakštutė snapą šonan myga ***12***

roll over the summer 2006 lakštutė snapą šonan myga: čia aš mačiau, ar tu girdėjai? o buvo naktį – palei Grigą dievulis šoko prisigėręs pirmų sapnų naktinio vyno. blyškus, blyškesnis ir blyškiausias mėnulio veidas veidą ginė: beprotis sakėsi keliausiąs

tokie maži! eini ganyti bandos ryte: dievų karvytė nuklysta, atrandi tik pievą

dauson – pas žąsiną moliūgą, kur snaudžia plunksnose viliūgė nuo vasaros pabėgus liepa,

užsnūdusią, kur baigias dievas, kur sąmonė iš lėto kelias-sudiev, brangi: „aš pats sau kelias!“

o vasaroj – skylė palieka: vėl bėgsi greit, kaip kadrai kino? saldu ore, kad nė nežino.

***9***

literatūros istorija. estetika sudiev, brangi: „aš pats sau kelias!“ ištarti kryžkelei nedrįsęs, dabar eiles rašai, kaip gelia kūrėjas tavyje, nevysta, keroja pirmapradiškumas tvarus, juk iš paveikslo dievo tik jis ir likęs, tą nuogumą netrūkstantį, kol žydi Ievos, lyg pirštais liečia - akys glosto, užmigt geidi ant kairio skruosto padėjęs galvą, atsibusi į kūną naują, šviežią gūsį, dievo eilėraščio šukelę. estetika? turbūt - net gelia ***10***

studinant estetika? turbūt - net gelia iš noro ją galop sutverti. nenuėjau nė pusės kelio, o tartum skolos ėmę vertis prastokai perprasti diskursai, tarp π ir pyp – kuklu punktyrų. per pertraukas su bendrakursėm kortuojam antro aukšto tyruos ant kapo prokalbės, ir, rodos, pralošus sužaibuoja kodas: atminties veidrodį kreivoką daužau, kol ego sunkiai vokia, kol keičia pirmapradę špygą kalbos gražumas skaitant knygą. ***11***

***13***

+34 º C saldu ore, kad nė nežino sutrikus bitė – kurgi rožė, o kur bijūnas veši, linas kaitroj veik alpstantis, tik žodžiai materijos objektyvumo bespalviai ir bekvapiai, niekaip paliest neteks, tiktai dirglumas ore pulsuoja, nepalieka mintis, kad egzempliorių retą rankose maigai - šiandien - metų smailiausias kampas – paralaksas, klasikos radijas relaksas sutvoskia imtuve prikimęs: kas kvepia – žodis ar jazminas? ***14***

love poetry kas kvepia – žodis ar jazminas, su mylimu po langu kalbant? klausau pati, o girdi minios žemai, kur vien tik naktys alma kaip nemunai – patvinę, vingrūs, ir pokalbį į ledą kausto, liks rudeniui – stotelėj Vingrių startuos rugsėjis. Faustai? Faustai, stabdyk akimirką žavingą! jazminas markstosi, neminga, ir kyla lapai nudrėkstieji atgal žiedan, nebus rugsėjo, nebus minios, ji dulkėm kritus, nors žmonės gražūs. kaip zenitas.

poesis naturae kalbos gražumas skaitant knygą, kūniškos pajautos iš meno, pasaulį plėšia kaip omegą, ir vandenynai nusrovena allegro! bet ar atlaikysi po kojų žemei ėmus dusti? trejybėj buvo lyg ir trise, dabar beliko du ir pusė: Poezija dvėsuoja sunkiai, tuoj liks toli ir netiesa,

Ričardo ŠILEIKOS nuotrauka

14 Durys

KLAIPĖDA 2006 rugsėjo 27 d., TREČIADIENIS

Pasižvalgymai po fotografiją nuo Nidos kopų DALIA BIELSKYTĖ

Rugsėjo 17-24 dienomis Nidoje vyko jau 29-asis tarptautinis fotografų seminaras „Fotografija: tarp ieškojimo ir tradicijos“.

Tarsi pagrįsdami seminaro pavadinimą į gražiausią Lietuvos kampelį sugužėjo ir fotografijos grandai, ir jauni, dar niekam nepažįstami, vos prisilietę prie fotografijos žmonės. Rašytojų kūrybos ir poilsio namuose „Urbo kalnas“ visą savaitę vyko paskaitos, naujausių fotografijos leidinių pristatymai, videomedžiagos, fotokolekcijų peržiūros, aptarimai, diskusijos. Poilsio namų konferencijų salė nuolat buvo sausakimša, – anot Lietuvos fotomenininkų sąjungos valdybos atsakingojo sekretoriaus Stanislovo Žvirgždo, į seminarą suvažiavo apie 150 žmonių.

Tarptautinį seminarą Nidoje ir šiemet tėviškai globojo Lietuvos fotografijos metrai A.Sutkus, S.Žvirgždas, kritikas S.Valiulis.

Vakar ir šiandien

Pirmasis fotografų seminaras vyko 1973 metais, po to buvo šešerių metų pertrauka. Nuo 1979-ųjų seminaras jau vyko kasmet – 29 metus.

S.Žvirgždas pastebėjo, kad laikui bėgant šiek tiek keitėsi seminarų pobūdis: „Anksčiau paskaitos būdavo kiek ideologizuotos, šiek tiek kontrolės, šiek tiek cenzūros.

Paties seminaro veikla buvo centralizuota – veikė seminaro štabas, sprendžiantis visus jo reikalus - prieš viešai rodant nuotraukas reikėdavo, kad tai palaimintų kas nors iš meno tarybos... Dabar viskas yra daug paprasčiau“.

Tikrai – šiųmečiame seminare autoriai, pageidaujantys pristatyti savo kolekcijas, teturėjo suderinti laiką. Vieni išdėliodavo savo darbus tiesiog ant kėdžių, kiti – iškabindavo, trečių prezentacijai tikdavo videoprojektorius, o palangiškis fotomenininkas Adas Sendrauskas net surengė dvi seminaro dalyvių fotografijos parodas Nidos kultūros ir turizmo informacijos centre „Agila“.

Seminaro metu nuolat buvo juntama savotiška nostalgija praeičiai.

Vyresnės kartos fotomenininkai noriai dalijosi prisiminimais apie sovietmečiu vykusius seminarus, kurie virsdavo ne tik profesine, kūrybine, bet ir asmenine švente.

S.Žvirgždas tai aiškina paprastai – atgavus nepriklausomybę renginys susidūrė su finansinėmis problemomis: „Seminarai buvo labai sumenkę – sunku buvo atvažiuot, sąjunga nebeturėjo tiek lėšų kaip sovietmečiu, kad galėtų seminaro dalyviams garantuot dvi savaites gyvenimo Nidoje su maitinimu, nakvyne, transporto išlaidomis, jau nekalbant apie prabangos dalykus: jachtos, unguriai, suomiškos pirtys... Tačiau yra dalykų, kurie niekada nesikeitė, – paskaitos visada buvo labai aukšto lygio.

Atvažiuodavo pagrindiniai to meto Maskvos, Sankt Peterburgo ar kitų miestų menotyrininkai, profesoriai, tokie kaip V.Diominas, A.Vartanovas, L.Aninskis, M.Kaganas. Ir mums buvo garbė, kad jie apie mus kalbėjo, apie mus rašė knygas, gynė disertacijas Lietuvos fotografijos tema, nekalbant jau apie tai, kad Nidos seminaruose jie skaitydavo paskaitas“. Šių metų seminare S.Žvirgždas taip pat išgirdo ypatingų paskaitų.

Tai Sigito Krivicko „Fotorealizmas iki fotografijos. Rembrandtas“ („labai įdomūs diskursai į visai nefotografines sritis, jų sąsajos su fotografija“), Virginijaus Kinčinaičio paskaita apie medicininę fotografiją

Seminare buvo pristatytas Latvijos fotomenas. Sigito KANCEVYČIAUS ir Arūno MĖČIAUS nuotraukos

šiuolaikinės fotografijos kontekste („tai naujas požiūris, žingsnis fotografinių tematikų plėtros link“).

S.Žvirgždas džiaugėsi, kad seminare naujas temas išbando ne tik fotografai, bet ir menotyrininkai, kritikai: „Seminaro publika labai imli, besidominti. Čia tarsi naujų darbų, naujų idėjų laboratorija. Svarbu ir tai, kad jauni fotografai seminare pristato savo darbus – pasirodyti reikia drąsos, ypač tarp kolegų“.

Kino ir fotografijos kritikas Skirmantas Valiulis taip pat pastebėjo pozityvias seminaro kaitos tendencijas: „Ir sovietiniais metais seminarai vykdavo pačia demokratiškiausia forma – paskaitų mažai, diskusijų ir fotografijų aptarimų – dvidešimt keturios valandos per parą. Ši tradicija išliko ir, kiek žinau, tai pats pažangiausias dėstymo metodas“.

Kritikas džiaugiasi, anot jo, madingos šiais laikais east-west / rytų-vakarų susitikimo idėjos realizavimu fotografų seminare. „Šis susitikimas vykdavo ir sovietiniais metais, tik neakivaizdinis, – pasakojo S. Valiulis. – Iš Vakarų – knygos ir žurnalai, o iš Rytų – fotografai bei teoretikai. Dabar situacija pasikeitė – seminare olandai, slovakai, rusai, lenkai... Prašau – east-west idėja realizuota“.

Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininkas Antanas Sutkus teigė, kad svarbi ir pati seminarų vieta – Neringa. „ Mums seminaras – tarsi kūrybinės žvalgytuvės – į kitus pasižiūrime ir save parodome“.

Tai, kad seminaras kitąmet švęs jubiliejų, anot Lietuvos fotografų vado, neliks nepastebėta: „Tariamės su Nidos meru Giedraičiu - gal kitais, jubiliejiniais seminaro metais reikėtų išleisti knygą „Neringa meninėje fotografijoje“. Per tuos metus fotomenininkai nemažai medžiagos prikaupė. Tačiau knyga būtų skirta ne seminaro jubiliejui, o Neringai.

Seminarai ateina ir praeina, Neringa lieka“.

Anot Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininko, net nekyla abejonių, kad fotografų seminaro Nidoje tradicija tęsis: „Vargu ar kuri kita Lietuvos kūrybinė organizacija

turi tokią daugiametę seminarų tradiciją. Laikui bėgant seminaras keičiasi: šiandien autoriai turi daugiau galimybių važinėt po pasaulį, ne vien po kaimynines šalis, ne vien po Europą, bet ir po Ameriką, parodyt savo kūrybą, plačiai propaguoti Lietuvos fotografiją. Todėl visada bus prasminga susirinkti ir pasidalinti įspūdžiais, nauja patirtimi ir kartu prisiminti gilias Lietuvos fotografijos tradicijas“.

Pasaulio kontekste

Kaip atrodo šiuolaikinė Lietuvos fotografija pasaulinės fotografijos kontekste? Visi kalbinti fotomenininkai vieningai mano, jog nūnai – ne pats geriausias Lietuvos fotografijos laikotarpis. Tačiau jų pamąstymuose netrūksta optimizmo - Lietuvos fotografija visada aukštai laikė iškėlusi tradicijos vėliavą.

A.Sutkus įžvelgia vieną ir pagrindinę šiuolaikinės Lietuvos fotografijos problemą – finansų stoką. „Pasaulio fotografijos kontekste Lietuvos fotografija galėtų atrodyti ir geriau, – sakė jis. – Fotografija yra menas, tampriai susietas su technika, brangiai kainuojantis menas. Šiais laikais, jei disponuoji dideliais pinigais, kiekvieną projektą gali padaryti labai efektingą, o jei ne... Dažnai mūsų autoriai neturi finansinių galimybių stoti į vieną gretą su užsieniečiais. Tačiau Lietuvos fotografija neabejotinai turi ir dabartį, ir praeitį, ir tradiciją. Visa tai palaiko šiuolaikinę fotografiją tam tikru lygiu. Tačiau neabejotina, kad ateityje fotografijai reikės daug rimtesnių investicijų“. Šiame kontekste A.Sutkus paminėjo kultūros mecenatų svarbą: „Puiku, kai atsiranda kultūrą suprantančių ir remiančių žmonių.

Pavyzdžiui – Saulius Jokužys. Jo dėka vietoje mažo katalogėlio galėjome išleisti puikią R.Vikšraičio knygą „Vienkiemių godos“.

S.Žvirgždas, apgailestaudamas, kad Lietuvos fotografijos pozicijos pasauliniame fotografiniame judėjime gana silpnos, kaip priežastį nurodė savotišką vakarietiškos fotografijos kopijavimo tendenciją.

Tačiau jo kalboje skambėjo opti-

mistinės gaidos: „Jei pažvelgtume į fotografiją apskritai, neskirstydami jos į šiuolaikinę ir klasikinę, tai, manyčiau, kad pasiektas lygis yra stabilus. Fotografija vystosi ir juda tolygiai“.

Taigi tradicija vis dėlto yra šiuolaikinių fotografinių ieškojimų pamatas. „Nėra tiek naujų ateinančių talentų, kiek jų būdavo seniau. Galingai atėjo A.Sutkus, R.Rakauskas, A.Macijauskas, V.Straukas, vėliau – R.Treigys, G.Trimakas, A.Lukys... Iš jaunųjų galėčiau paminėti Artūrą Valiaugą, Gintarą Česonį, jauną perspektyvią autorę Editą Voverytę iš Panevėžio... Tačiau nėra sprogimo. Nėra „Super Novos““.

S.Valiulis į šiandienos fotografiją ir jos situaciją pasaulinės fotografijos kontekste žvelgia labai filosofiškai. „Pasikeitė pasaulis, pasikeitė ir fotografija. Fotografijos dabar labai padaugėjo. Keičiasi ji, keičiasi jos žiūrėjimo ir vartojimo įgūdžiai“.

O fotografijos teorijos dirvonuose, S.Valiulio manymu, siaučia gerų permainų vėjai: „Turim puikių jaunosios kartos teoretikų, jau savų, jie yra baigę mokslus užsienyje, gali skaityti paskaitas nors ir kasdien. Galiu paminėti Vytautą Michelkevičių, Agnę Narušytę, kuri skaito paskaitas Edinburgo universitete. Sulaukėm laikų, kai ne Vakarai moko mus, o mes mokome Vakarus. Keičiasi ir laisviau po pasaulį keliauja ne tik pati fotografija, bet ir mintys apie fotografiją – jos laisvesnės ir jų apytaka vyksta“.

Žvelgiant iš Vilniaus

Koks iš Vilniaus žvelgiant yra Klaipėdos fotografinis gyvenimas? Šiais metais Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriuje įvyko nemažai ženklių pokyčių.

Skyriaus pirmininku išrinkus Remigijų Treigį, fotografinis Klaipėdos gyvenimas akivaizdžiai suaktyvėjo.

Tai pastebėta ir sostinėje. „Dabartinė Klaipėdos fotografijos situacija, žvelgiant iš Vilniaus, atrodo labai gražiai, – šypsojosi A.Sutkus. – Vadovauja jaunas žmogus, jo kitokia perspektyva, naujesnis, žymiai

R.Treigio nuomone, fotografų seminarai yra vartai į platesnes erdves.

įdomesnis matymas. Treigys teikia daug vilčių“.

S.Žvirgždas taip pat nusiteikęs optimistiškai: „Mes neatsidžiaugiame Remigijumi, kuris yra ir geras menininkas ir, pasirodo, geras organizatorius, sugebantis puikiai tvarkytis. Jei reikalai taip eis ir toliau, o aš manau, kad taip ir bus, tai Fotomenininkų sąjungos centras iš Vilniaus visada palaikys Klaipėdos skyrių. Centro palankumą įrodo ir dabar parodytas pasitikėjimas - sudaryti ir išleisti LFS žurnalą „Fotografija“, kas, reikia pripažinti, puikiai pavyko. Manau, kad tai – ne paskutinis kartas, bus dar planų ir darbų. O šnekant apie Klaipėdos fotografiją apskritai, man atrodo, kad ji niekada nebuvo iškritusi iš bendro fotografijos konteksto, gal vienu momentu buvo kažkiek praradusi aktyvumą, tačiau tai susiję tik su organizaciniais nesklandumais“.

S.Valiulis taip pat džiaugėsi pasikeitusia LFS Klaipėdos skyriaus valdžia, tačiau kaip naujovę jis pažymėjo ir Klaipėdoje papūtusius santarvės vėjus: „Treigys organizatorius, be abejo, yra puikus atradimas, tačiau greta visų jo dorybių noriu pastebėti, kad jis labai gerai susigyveno su ypač ekspresyviu, sakyčiau, Palangos fotografijos vadu Adu Sendrausku. Pradžioje stebėjau, ar nekils karas, tačiau nematyti jokių kovos požymių. Ir gerai, kad šie du vyrai veikia sutartinai: vienas Maskvą į Lietuvą gabena, save – į Maskvą, kitas parodomis, jaunaisiais rūpinasi, žurnalą išleido, yra mūsų valdybos narys... Seniai tokio sutarimo ir tokios veiklos įvairovės nėra buvę.

Pavadinčiau tai atgimimu“.

Pats taip išlinksniuotas ir išliaupsintas LFS Klaipėdos skyriaus pirmininkas R.Treigys po renginio turėjo priekaištų savo „fotoavelėms“: „Seminaruose turėtų dalyvauti daugiau klaipėdiečių. Seminarai padeda užmegzti asmeninius kontaktus su parodų kuratoriais. Kasmet seminarai tampa vis atviresni, vis platesnė dalyvių geografija. Šiemet Lietuvos fotografija ypač domėjosi Latvijos, Lenkijos parodų kuratoriai, jiems įdomu pamatyti mūsų fotografijas, susipažinti su autoriais. Taigi dalyvavimas seminare tiek jauniems, tiek vyresnės kartos fotomenininkams yra savotiškas tramplinas, vartai į platesnes erdves, jau nekalbant apie informaciją, žinias, akiračio praplėtimą čia vykstančiose paskaitose, peržiūrose ir diskusijose“.

Tačiau tai, kad Nidoje pasirodė tik keli LFS Klaipėdos skyriaus nariai, R.Treigiui nesukliudė iš seminaro parvežti vertingų „lauktuvių“: fotomenininkams – kvietimą dalyvauti Kaliningrado fotografijos bienalėje, kuri visada būna įdomi ne tik savo turiniu, bet ir autoriams skiriamais prizais, o Klaipėdos fotografijos gerbėjams – intriguojančią kitų metų parodų perspektyvą. Gausus būrys žymių, įdomių Lietuvos, Lenkijos, Rusijos autorių norėtų pristatyti savo parodas Lietuvos uostamiestyje.

Durys 15

KLAIPĖDA 2006 rugsėjo 27 d., TREČIADIENIS STEFA GALKAUSKAITĖ

Nebijau šio žodžio – legenda. Šiais laikais tik ir tegirdi „legendinis“, „legendinė“, kai kalbama apie užsienio muzikantus, dainininkus, aktorius... O savų šitaip pavadinti lyg ir nedrįstame.

Klaipėdiškių karta, savo jaunystės laikais mačiusi pirmąją Lietuvos scenoje Džuljetą – aktorę Mariją Černiauskaitę, jau tais laikais vadino legendine...

Talentas neturi amžiaus

Dėkinga likimui

M.Černiauskaitė šiemet vidurvasarį įkopė į 75-ąjį savojo amžiaus kalnelį. Nuo jo atsiveria daugiau nei pusės šimto amžiaus trukmės kelias scenoje ir 123 sukurti gyvenimai...

Gimė ji gražiame nedideliame Lietuvos miestelyje Zarasuose.

Nuo vaikystės pakerėta dar nebylaus kino, kur tėvelis skambindavo pianinu, pakurstyta savo senelės – vodevilio artistės ir šokėjos –pasakojimų, Marija svajojo tapti aktore. Svajojo ir ryžtingai žengė tos svajonės link.

Taip nuo Zarasų kelias atvedė į sostinę, kur 1953 metais baigė Lietuvos valstybinio dramos teatro studiją. Apie savo studijos mokytojus aktorė kalba su didžiule pagarba ir meile. Tai Galina Jackevičiūtė, Aleksandras Kernagis, Juozas Grybauskas, Valys Derkintis, Juozas Siparis - visa plejada iškilių ano meto menininkų. “Dėkinga likimui, kad turėjau laimės būti jų mokine, - sakė aktorė. - Iš jų išmokau daug ko, o pirmiausia aktorystės abėcėlės.

Išmokau persikūnydama pradėti nuo savęs, nuo savo jausmų. Išmokau visą save atiduoti kuriamam vaidmeniui”.

Iš stoties – į seną

Iškart nuo studijos baigimo metų prasidėjo išties legendinis M.Černiauskaitės kūrybos kelias Klaipėdos dramos teatre. Į pirmąją savo repeticiją ji atvyko tiesiai iš geležinkelio stoties ir buvo pakviesta į sceną. Jos debiutas – Maša I.Krylovo „Madų salone” – buvo ne epizodinis ar antro plano, o vienas pagrindinių vaidmenų ir sutiktas žiūrovų bei kolegų labai šiltai. Tais pačiais metais teatre debiutavo ir Marijos vyras aktorius Balys Barauskas, iki pat mirties 2003 metais vaidinęs scenoje.

Teatro veteranas, daugelį metų buvęs Klaipėdos teatro direktorius Balys Juškevičius knygoje „Teatro šviesose ir šešėliuose”, be kita ko, rašo: “Marytė greitai įsitvirtino repertuare kaip labai gabi, atvira, emocinga kūrėja. Vaidmenys vienas po kito skleidė jos sielos dinamiškumą, ryžtą, sugebėjimą transformuotis į personažo pasaulį. Pagrįsti pagyrimai ypač pasipylė po spektaklio “Olesia” (pagal A.Kupriną, rež. K.Juršys), kuriame ji sukūrė laisvą, dramatišką jaunos, gamtoje gimusios Olesios vaidmenį. Čia ji pirmą kartą suvaidino meilės duetą su savo vyru aktoriumi Baliu Barausku. Marytė tvirtai tobulėjo, aiškiai žengė lyrinės dramatinės herojės keliu. Vaidmuo po vaidmens – kovojančios, žavios, taurios moterys – Dalia (B.Sruoga “Apyaušrio dalia”, rež.

Vl.Limantas), Ilona (H.Vuolijoki “Akmeninė gūžta”, rež. K.Juršys), Katia (J.Uspenskaja, L.Ošaninas “Tave aš rasiu”, rež. A.Žadeikis), Nila Snižko (A.Salynskis “Būgnininkė”, rež.V.Jasinskas), Džema (A.Žaliavužskis pagal E.Voinič “Gylys”, rež. A.Žadeikis), Mirta (V.Miliūnas “Žuvėdros palydi”, rež. V.Jasinskas)”.

Aktoriaus profesija, M.Černiauskaitės žodžiais, labai efemeriška: “Scenoje aktorius gyvena tik tuo momentu, kai jį mato žiūrovas. Jeigu mane prisimena – dėkui. Tai ir yra mano gyvenimo prasmė”. Nerijaus JANKAUSKO nuotrauka

Atsivėrė Džuljeta

Jau antraisiais kūrybos metais, sukūrus Džiuljetos vaidmenį (V.Šekspyras “Romeo ir Džiuljeta”, rež. V.Limantas), atsivėrė jaunosios aktorės talento grožis.

Teatrologo N.Sykčino žodžiais, aktorės M.Černiauskaitės Džiuljetos vaidmuo buvo vienas reikšmingiausių spektaklio laimėjimų, suteikęs visam pastatymui ypatingą gaivumą ir žavesį.

Pati aktorė pasakojo: “Pati netikėjau, kad galiu būti Džiuljeta.

Dirbome daug. Kiekvienas sau mes ranka persirašėme Šekspyro pjesės tekstą tiesiogine kalba, kad tik giliau pajustume, suprastume eiliuoto teksto prasmę ir grožį.

Argi šiandien kas nors taip darytų?

Mintyse vis persekiojo teatralų kolegų nuomonės, kad nieko gero iš to Šekspyro nebus. Ir staiga atsitiktinai nugirdau Šekspyro kūrinių vertėjo poeto Aleksio Churgino ištartus pašnekovui žodžius: “Neįtikėtinai gera Džuljeta”. Po premjeros visi sveikino, gyrė, o aš dar ilgai netikėjau, kad man pasisekė.

Buvau pasakiškai laiminga. Juk man tebuvo dvidešimt treji”.

Apie stulbinamą aktorės sėkmę, be daugelio kitų, rašęs ir pats A.Churginas, teigė, jog Marija Černiauskaitė labai gerai įsijautė į Džuljetos vaidmenį ir talentingai atskleidė eiliuoto teksto vidinę jėgą. To laikotarpio sąjunginiame žurnale “Teatr” teatro kritikas M.Levinas, recenzavęs V.Šekspyro “Romeo ir Džuljetos” pastatymus garsiajame Maskvos J.Vachtangovo teatre, Rygos dailės teatre, britų televizijoje ir Klaipėdos dramos teatre, pirmenybę teikė pastarajam.

Kritiko teigimu, jaunosios aktorės Džuljeta – Renesanso epochos merginoms būdingos nekaltybės ir sykiu dvasinės stiprybės įsikūnijimas. Jaunos aktorės akyse, pažymėjo M.Levinas, atsispindėjo ir nuostaba, ir džiaugsmas, ir tragiškos lemties nuojauta.

Charakterinė aktorė

Kas galėjo tuomet pasakyti, jog pasižymėjusi kaip lyrinio-dramatinio plano vaidmenų kūrėja, ne-

trukus M.Černiauskaitė atsiskleis kaip nuostabi charakterinė aktorė!

Marijos įgimtas drovumas, neriant jai – lyrinio, dramatinio plano aktorei – į neįprastą charakterinio vaidmens stichiją, buvo nepaprastai žavus. Plačią jos komiškumo gamą atvėrė Sofija Petrovna I.Kočergos “Laiko meistruose”, groteskiškoji Raminta K.Sajos “Abstinente”, vaidmenys kitose P.Gaidžio režisuotose komedijose.

K.Sajos “Abstinentas” savo pirmojo gyvavimo scenoje laikotarpiu buvo rodomas kartu su “Poliglotu” - autoriaus diptiko pirmąja dalimi, kurioje M.Černiauskaitės herojė – subtili, tarsi plevenanti virš kasdienybės moteris. Du visais atžvilgiais skirtingi vaidmenys diptiko spektaklyje buvo reto vaidybos meistriškumo pavyzdys.

Iki tol teatro scenoje jau gyveno aktorės sukurtos Nežinomoji (M.Sebastianas “Bevardė žvaigždė”, rež. V.Jasinskas), Nataša (E.Radzinskis “104 puslapiai apie meilę”, rež. N.Guseva), Špokienė (G.Kanovičius “Penketas ir teisiamojo žmona”, rež. P.Gaidys), Monika (G.Kanovičius “Ričardas plius Monika”, rež. P.Gaidys) ir dar visas pulkas spalvingų personažų.

Vaidino iškilias moteris

1969 metais į teatro sceną išėjo P.Gaidžio režisuotas Just.Marcinkevičiaus “Mindaugas”, o su juo ir M.Černiauskaitės Morta – vienas iškiliausių vaidmenų nacionalinio teatro scenoje. Tuomet lietuvių scenoje buvo keturios Mortos.

Trys – Lietuvos valstybiniame akademiniame dramos teatre, ketvirtoji – Klaipėdos dramos teatre. To meto kritikai teigė, jog antrojoje “Mindaugo” dalyje nė vienai iš vilniškių šio vaidmens kūrėjų nepavyko priartėti prie klaipėdiškės M.Černiauskaitės Mortos. Teatro kritikės D.Rutkutės teigimu, Mortos ”išmintinga beprotybė” skambėdavo kaip iššūkis pasaulio žiaurumui, kaip priekaištas dėl Mindaugo likimo, aktorė akcentuodavo ne tik meilę,

bet ir pareigą, taip į vieną mazgą sumegzdama “Mindaugo” konflikto siūlus. Marijos Černiauskaitės vaidyba, kritikės žodžiais, buvo artima tradicinei klasikinės tragedijos atlikimo manierai, emocionali. Režisierė K.Kymantaitė savo ruožtu teigė, jog “subtiliai atskleidusi neišbrendamą moters kančią šiame vaidmenyje, M.Černiauskaitė stoja greta didžiųjų mūsų aktorių – O.Rymaitės, O.Kurmytės, M.Mironaitės”.

Dvidešimtaisiais aktorės kūrybinės biografijos metais į sceną įžengė jos Barbora Radvilaitė (J.Grušas “Barbora Radvilaitė”, rež. B.Gražys) - nepaprastai subtili, santūri ir sykiu išdidi, herojiška asmenybė, tikinti žmogiškumu, spinduliuojanti didinga vidine jėga. Po trejų metų – dar viena iškili moteris - dailininko, kompozitoriaus Konstantino Čiurlionio gyvenimo bendražygė žmona Sofija (J.Glinskis “Po Svarstyklių ženklu”, rež.

P.Gaidys). Tai vienas iš nedažnų spektaklių, kur M.Černiauskaitė ir B.Barauskas (Konstantinas) vaidino vyrą ir žmoną.

Sukėlė furorą

Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje, šalia Sofijos, sugebėjusios surasti gilų dvasinį ryšį su Konstantinu, iškyla savo vienatve ir kančia didi M.Černiauskaitės Benigna (Just.Marcinkevičius “Mažvydas”, rež. P.Gaidys) ir Marta (E.Olbis “Kas bijo Virdžinijos Vulf?”, rež. V.Čibiras).

Kai Marija – Marta lyg vėjo šuoras įsiveržė į sceną, buvo ko apstulbti. Netgi nuolatiniai teatro žiūrovai, teatro kritikai, aktorės talento gerbėjai negalėjo atsistebėti, matydami scenoje neatpažįstamą M.Černiauskaitę. Visuotinį furorą sukėlusio Martos vaidmens gyvavimo pradžioje aktorė yra sakiusi, jog “visą spektaklį reikia išlaikyti tolygią nervingos ekstazės, pasimetimo, nevilties, apskritai karštligišką psichoneurozinę būseną.

Tokiais atvejais, žinoma, ieškai panašių pradmenų savo asmens aruoduose. Bet ar visuomet juos randi? Ar pakanka vidinių ištek-

lių?.. Netikėjau, tikrai netikėjau, kad Martos vaidmeniui turiu duomenų. Maniau, režisierius suklydo, skirdamas man šį vaidmenį, aš jo niekada neįveiksiu. O pasirodo... Mumyse esama vidinių resursų, kuriais patiems sunku patikėti. Režisierius įžvelgė manyje visai kitą asmenybės pusę”.

Tarp daugelio tuomet recenzavusių spektaklį, teatro kritiko V.Vasiliausko teigimu, M.Černiauskaitės ir B.Barausko duetas organiškai jungė žaismę ir išgyvenimą, vulgarų farsą ir prakilnią tragediją, savo temperamentu ir ekspresija tarsi sprogdino iš vidaus spektaklį.

Tarp didžiųjų aktorės kūrybinių darbų – ir Lauros vaidmuo P.Gaidžio režisuotoje A.Strindbergo pjesėje “Tėvas”. Nuožmioje lyčių kovoje Laura išlieka atkakli, nesutramdoma, ryžtinga. ...Bet aktoriai ne plieniniai, ir širdys jų greičiau pažeidžiamos.

Per vienerius metus M.Černiauskaitę dukart buvo ištikęs infarktas.

Ir jeigu ne puikūs medikai, ne artimieji ir dar, manau, nežmoniškas troškimas gyventi, kurti... Marija sugrįžo. Ir jiedu su Baliu vėl buvo scenoje kartu, vėl vaidino, tik tąsyk jau labai garbaus amžiaus porą – Senelę Tilę ir Senelį Tilį (M.Meterlinkas “Žydroji paukštė”, rež. K.Žilinskas).

Nėra senaties

Tai, kas įvyko prieš beveik trejus metus, galima vadinti stebuklu.

Teatro meno vadovas P.Gaidys, jau kurį laiką puoselėjęs sumanymą režisuoti spektaklį, skirtą vyriausiosios kartos teatro aktoriams, pakvietė Mariją sukurti vieną pagrindinių vaidmenų – Džinę Horton R.Harvudo pjesėje “Kvartetas”.

“Kvarteto” personažai – pasaulio ir artimųjų užmiršti scenos menininkai, keturi buvę operos solistai. Trapi, ligos kamuojama Džinė Horton – M.Černiauskaitė kartu su scenos bendražygiais partneriais Sesile (Elena Gaigalaitė), Vilfredu (Povilas Stankus) ir Redžinaldu (Bronius Gražys) įrodė, kad aktorystei senaties nėra, kad talentas neturi amžiaus. Už tą laimę vėl būti scenoje, vaidinti, ko gero, vieną artimiausių vaidmenų, aktorė nuoširdžiai dėkinga režisieriui Povilui Gaidžiui. Su šio talentingo kūrėjo vardu susiję daugelis kitų įdomių, reikšmingų ir kūrybiškų M.Černiauskaitės dešimtmečių Dramos teatre. Ar buvo jie dosnūs kūrybos įvertinimais?

Svarbus juk ne skaičius, svarbus pats įvertinimas. Dar 1975 metais M.Černiauskaitei buvo suteiktas Lietuvos nusipelniusios artistės garbės vardas, o 1986-aisiais – aukščiausias tų laikų įvertinimas – Lietuvos liaudies artistės garbės vardas.

Nuo jubiliejinio amžiaus kalnelio tik apžvelgėme aktorės M.Černiauskaitės kūrybinį kelią, praleidę visą pulką vaidmenųasmenybių, vienaip ar kitaip padėjusių subręsti iškiliausiems vaidmenims. Aktoriaus profesija, Marijos žodžiais, labai efemeriška: “Scenoje aktorius gyvena tik tuo momentu, kai jį mato žiūrovas.

Jeigu mane prisimena – dėkui. Tai ir yra mano gyvenimo prasmė”.

Visa, ką sukūrė M.Černiauskaitė, dvelkia jos pačios poetine, jausminga, prakilnia prigimtimi.

Marijos vaidmenyse – jos pačios dalis, šiek tiek nežemiška ir šiek tiek paslaptinga. Kaip legenda.

Kaip ir pats teatras. Jis, pasak aktorės, turi būti ir likti paslaptis, legenda, svajonė, siekiamas ir nepasiekiamas tikslas.

16 Durys

KLAIPĖDA 2006 rugsėjo 27 d., TREČIADIENIS

Dvidešimtoji Muziejų naktis Berlyne

Berlyno Muziejų nakčiai buvo skirtas specialaus maršruto autobusas.

Į muziejus kvietė afišos.

L.Kranacho miniatiūra.

Politinė akcija-atrakcija Berlyno aikšteje: marionetė, vaizduojanti deputatą, meiliai patapšnoja per pečius praeiviui, o paskui be ceremonijų užlipa jam ant sprando.

Dalios BIELSKYTĖS nuotraukos

Kultūrforume - Rembrantas, prieigose - vynas ir linksmybės.

DALIA BIELSKYTĖ

Muziejų naktis - ypatinga šventė, kurią savo nuolatiniams ir potencialiems lankytojams jau keletą metų rengia Klaipėdos ir Lietuvos muziejai. Vieni leidžia nemokamai aplankyti ekspoziciją, kiti – sumažina bilietų kainas, treti – organizuoja koncertus, instaliacijas, ypatingus parodų atidarymus, kad ši naktis paliktų neišdildomą įspūdį apsilankiusiųjų atmintyje.

Europoje muziejų nakties tradicija turi gilesnes šaknis. Vieną, o kartais ir du kartus per metus Europos muziejai plačiai atveria savo salių duris tūkstantinei lankytojų miniai. Amsterdamas, Viena, Berlynas – miestai, muziejuose saugantys neįkainuojamus lobius, kelis kartus per metus leidžia žvilgtelėti į juos visiems – tik turėk noro ir sveikatos.

Rugpjūčio pabaigoje kelios Lietuvos turizmo agentūros pasiūlė specializuotą kelionę autobusu į Dvidešimtąją Berlyno muziejų naktį. Ir, nors autobuse laiko teko praleisti daugiau, nei jo liko ekskursijoms pasiekus kelionės tikslą, visiems smalsiems keliautojams norėčiau paliudyti – važiuoti verta.

Tik už 12 eurų

Vokietijos sostinė svečius pasitiko pasišiaušusi milžiniškais kranais. Kiek aprėpia akys – statybų aikštelės. Taip Vakarų Berlynas plastinėmis operacijomis bando koreguoti Siamo dvynio, Rytų Berlyno veidą. Tačiau šis procesas vyksta be galo tvarkingai – tik geras dešimt minučių prastovėjęs prieš statinį pagaliau suvoki, kad matai apsauginį statybinį tentą, ant kurio – kompiuterinis būsimo, rekonstruoto pastato vaizdas!

Tačiau buitiniai rūpesčiai neužgožia kultūrinio miesto gyvenimo.

Akivaizdu, kad ir berlyniečiai, ir miesto valdžia laukė bei ruošėsi šventei. Afišų stulpai mirga muziejų reklamomis, visur gali rasti renginio programą. Turistai ir miestelėnai zuja nešini lanks-

tinukais, miesto planais, kuriuose pažymėtos visos šią naktį, nuo 18 iki 2 valandos, lankytinos vietos.

Kiekvienas įsigijęs 12 eurų kainuojantį bilietą gali aplankyti ne tik nuolatines ekspozicijas (kai kurios jų paprastą dieną atveria duris tik sumokėjusiems nuo 8 iki 10 eurų!), bet ir specialiai šiai nakčiai paruoštas programas.

Diskusijos ir kaukių baliai, paskaitos ir spektakliai, koncertai, meditacijos, giedojimai, egzotiškos vaišės, degustacijos, moksliniai seminarai ir amatų demonstravimas, filmų peržiūros, džiazo sesijos – vos pradėjus skaityti programą apsvaigsta galva.

Beje, į kainą taip pat įskaičiuotos kelionės viešuoju transportu - turintys bilietą į Muziejų naktį gali už tuos pačius 12 eurų važiuoti ir metro, ir maršrutiniais autobusais. Be to, Muziejų nakčiai skiriama atskira autobusų linija, kuria kursuojantis autobusas dykai veža pro visus Berlyno muziejus, o ypatingai malonus mechaninis diktorius prieš sustojant praneša, kurie muziejai yra arčiausiai tos ar kitos stotelės.

Viskas – apie H.Niutoną

Berlyne – daugiau nei 200 muziejų: muzikos, teatro, kino, fotografijos, istorijos, technikos įvairiausių vaizduojamųjų menų, visų jų rūšių bei porūšių... Ekskursiją lydėjusi gidė iš karto įspėjo, kad eiti teks greitai, o einant greitai įmanoma aplankyti 5-6 pagrindinius muziejus.

Taigi – 18 val. Žemas startas.

Toliau – viskas lyg kaleidoskope.

Pirmoji stotelė – Fotografijos muziejus. Berlyno fotografijos muziejui neįkainojamas savo kolekcijas padovanojo žymusis fotomenininkas Helmutas Niutonas. Tuokart galerijoje buvo eksponuojamos garsiosios „Big Nudes“ir „Yellow press“ ir garsenybių portretų serijos, veikė nuolatinė memorialinė ekspozicija, kurioje galima pamatyti fotografijos genijaus gyvenimo ir buities smulkmenas nuo

Vengriškos vaišės Rotušėje buvo įvertintos Muziejų nakties lankytojų.

skutimosi peiliuko iki automobilio.

Didelį įspūdį padarė videoinstaliacijos. Lankytojai gali nuolat stebėti filmus, kuriuose užfiksuotas H.Niutono kūrybos procesas: nūnai muziejuje eksponuojamos fotografijos filmuotoje medžiagoje dar tik gimsta - iš fotomenininko ir modelio, visažistų ir aprengėjų, apšvietėjų ir patarnautojų bendro triūso.

Sutiko burmistras

Kita stotelė – Miesto rotušė.

Beje, Muziejų naktis vyko rinkimų į Berlyno savivaldybę metu, tad raudonu kilimu į miesto valdžios šventovę kopiantys turistai ir miestelėnai buvo labai maloniai pasitinkami.

Rotušėje tą naktį veikė gipsinių skulptūrų paroda ir vyko Vengrijos respublikos prisistatymo iškilmės: grojant vengriškai muzikai, teliūškuojant vengriškam vynui, po prabangiais krištoliniais sietynais garavo vengriškas guliašas.

Galutiniam atvirumo įspūdžiui sudaryti visi trokštantys galėjo aplankyti miesto burmistro, mielo vyruko beveik lietuviška pavarde – Klauso Vovereito – darbo kambarį. Kiek pasistumdžius eilėje, prieš akis atsiveria erdvus kabinetas, ant kurio galinės sienos puikuojasi įspūdingo dydžio modernus ryškiaspalvis tapybos darbas, o pats šeimininkas plačiai šypsodamasis spaudžia ranką kiekvienam įėjusiam. Pašmaikštauja su savo miesto avelėm, „You are wellcome!“-patikina tuos, kurie „anei šprechen, anei doič“. Išgirdęs, kad esama svečių iš Lietuvos, paprašo perduoti gražiai baltų šaliai linkėjimus. Miela, ar ne?

Nacionalinėje – Egiptas

Patrepenę minkštais raudonais kilimais ir pasidžiaugę germaniška prabanga bei svetingumu, vėl bėgte – per gyvybe pulsuojantį, klegantį, šviečiantį miestą į Nacionalinę galeriją, kurioje šiandien – Egiptas.

Tiurbanuotas arabas pritemdytame muziejaus hole virkdo keistą

pučiamąjį instrumentą. Susėdę ratu jo klausosi jauni ir seni. Klausosi net maži vaikučiai, kuriuos tėvai be gailesčio tokį vėlų vakarą tąsė po senus muziejų rūmus. O bekraštėse muziejaus salėse verda gyvenimas. Aplipę stiklines vitrinas žmonės gėrisi gilią senovę menančiais indais ir ginklais, grožisi skulptūromis, piešiniais ir stebisi neįskaitomais raštais.

Tyliai spragsi fotoaparatai: visi įeinantys įspėjami – fotografuoti su blykste draudžiama. Taip pat draudžiama neštis rankines – jas būtina palikti saugojimo spintelėse. Dar vienas draudimas – negalima neštis rūbų, persvertų per ranką. „Jei šilta – užsirišk megztinį ant juosmens“, - mandagiai šypsosi ginkluotos prižiūrėtojos ir čia pat nesuprantantiems vokiškai vaizdžiai demonstruoja, kaip privalu elgtis.

Supo mistiška atmosfera

Ketvirta stotelė – garsusis Pergamono muziejus. Antika, antika, antika... Nesuskaičiuojama galybė salių, jose – kolonos, skulptūros, mozaikos, bareljefai... Šviesos ir muzikos efektai sustiprina įspūdį, nuovargis nutriną ribą tarp sapno ir realybės. Tačiau taip galbūt dar gražiau – neatsimeni vardų ir datų, tačiau įspūdis įsirėžia lyg tatuiruotė: sėdžiu užtemdytame amfiteatre, supama meditacinės melodijos, o siena slystantis baltas šviesos spindulys vieną po kito lėtai išlupa iš tamsos bareljefe gyvenančių mitinių dievybių veidus bei kūnus, pasakoja keistas jų istorijas...

Toks pat mistiškas buvo apsilankymas Berlyno katedroje. Vidunaktis. Groja orkestras. Muzika po aukštais skliautais atrodo tiesiog apčiuopiama. Žmonės eilėm, eilėm lyg paukščiai sutūpę klauso... Jau nežinia ko - ar nakties, ar melodijos, o gal patys savęs...

Kultūrforumo laiptais

Iki Kultūrforumo, modernių parodų rūmų, galą kelio teko pavažiuoti Muziejų nakčiai skirtu

autobusu. Gili naktis – o visi lyg skruzdės bėginėja trokšdami kuo daugiau pamatyti. Į Kultūrforumą vedantys ilgi laiptai (tuo metu man jie kiek priminė kopimą į Vilniaus Tauro kalną) sėte nusėti žmonių. Visur vynas, visur greitas maistas, visur muzika ir gera nuotaika.

Tik turistams kiek sunkiau – įėjusi į Kultūrforumą aš jau godžiai žvelgiau į eilėn surikiuotus vežimėlius neįgaliesiems (kojos jau baigė sulįsti atgal ten, iš kur kažkada išdygo). Beje, tokių vežimėlių yra visuose dideliuose Berlyno muziejuose – neįgalūs ar vyresnio amžiaus sunkiai vaikštantys žmonės gali sėsti į šias transporto priemones ir komfortabiliai keliauti po ekspozicines sales.

Taip pat muziejuose pastebėjau „budinčių“ vaikiškų vežimėlių – gal kieno vaikas jau per didelis važinėtis vežimėliu mieste, tačiau muziejuje vaikai greitai pavargsta, tada – prašom, paslaugos jums ir jūsų šeimai.

Daug daug Rembranto

Deja, šiaip pavargusiems vežimėlių niekas neduoda – turi šliaužti savomis kojomis. Blogiausia – kad ir norisi šliaužti, nes Kultūrforumas tą naktį siūlė gausybę vaizduojamojo meno ekspozicijų. Rinkis, lankytojau, - nuo klasikinio iki modernaus. O ypač viliojo speciali dovana – Rembranto piešinių paroda. Vasarą Londone, norint patekti į šią parodą, reikėjo prieš savaitę pirkti bilietą, o Berlyne – pašom.

Už tuos pačius 12 eurų!

Nors laikrodis rodė pusvalandį po vidurnakčio, gausybė žmonių vaikštinėjo po sales. Botičelis, Rafaelis, Kranachas, van Eikas ir daug daug Rembranto... Laikas pralėkė akimirksniu.

Dar vis skimbčiojant vyno bokalams ir iš rūmų gilumos sklindant flamenko melodijai, metalinis balsas pranešė: laikas baigėsi. Kaleidoskopas sustojo. Finišas. Prieš akis – vėl naktis. Berlynas, klaidūs metro požemiai ir mažas rusų viešbutėlis, saldus miegas, kuriam užvaldant, dar spėji pagalvoti, jog per vieną pusnaktį sukaupei tiek prisiminimų bei įspūdžių, kad galėtum ir pasidalinti. Dalinuosi.