2006 11 29 durys

REMIA

2006 lapkričio 29 d., TREČIADIENIS Redaktorė Rita BOČIULYTĖ • Tel. (8 46) 39 77 29 • El. paštas rita@klaipeda.daily.lt • www.durys.daily.lt

Meno leidinys (138)

Naujo kultūros vadybos diskurso link

Klaipėdoje renkasi Vakarų Europos kultūros vadybos profesionalai. Dvi dienas Olandijos, Vokietijos, Lenkijos, Didžiosios Britanijos ir Lietuvos kultūros vadybos teoretikai bei praktikai Klaipėdoje skaitys pranešimus ir diskutuos apie šiuolaikinės kultūros vadybos problemas.

Lapkričio 30 ir gruodžio 1 dienomis uostamiestyje vyks tarptautinė konferencija „Neužšąlanti kultūra - 2006: naujo kultūros vadybos diskurso link“.

Renginį organizuoja Klaipėdos miesto savivaldybė ir Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras. Konferencijos konsultantas – Roterdamo (Olandija) Erasmus universiteto profesorius Dirkas Nordmanas.

Anot jų, rytoj prasidedančios konferencijos tikslas – pristatyti šiuolaikinio vakarietiško kultūros valdymo ir vadybos patirtį Europoje ir paanalizuoti esamą ir galimą jos pritaikymą Lietuvoje.

Konferencija siekiama apibrėžti Lietuvos kultūros sektoriaus aktualijas ir ieškoti dialogo su vakarietiškais kultūros valdymo modeliais.

Tai - vienas pirmųjų tokio pobūdžio viešų renginių ne tik Vakarų Lietuvos regione, bet ir visoje šalyje.

Konferencija aktuali ir savo geografine aplinka. Jos dalyviai - kultūros administratoriai, nevyriausybinių organizacijų, įvairių kultūros sričių atstovai, politikai, verslininkai - rinksis ne Vilniuje, o Klaipėdoje. Ši savo kultūrine aplinka unikali Lietuvos dalis stokoja ir kultūros vadybos specialistų, ir viešos po-

lemikos kultūros valdymo klausimais.

O daugelis strateginių kultūros politikos klausimų dažniausiai sprendžiami sostinėje.

Pasak Klaipėdos kultūros skyriaus vedėjos ir vienos iš šios konferencijos rengėjų Godos Giedraitytės, „šiandien išryškėjantys probleminiai kultūros politikos ir vadybos simptomai – strateginių prioritetų Lietuvos kultūros politikoje trūkumas, kultūros vertės ir vaidmens valstybės politikoje neapibrėžtumas, nenoras keisti seną institucinę sistemą, atotrūkis tarp senų ir naujų idėjų – rodo, kad mūsų šalyje pritrūko diskusijų, kurios apibrėžtų esamą situaciją ir nustatytų, ką svarbu pakeisti, kokių tikslų siekti vienoje ar kitoje srityje“.

Pirmoji konferencijos diena bus skirta pranešimams.

Juos skaitys tarptautinį pripažinimą pelnę teoretikai, profesoriai, ekspertai: Roterdamo Erazmus ir Mastricho universitetų (Olandija) profesorius Dirkas Nordmanas, Amsterdamo universiteto (Olandija) profesorius Dosas Elshoutas, De Montforto universiteto (Didžioji Britanija) profesorius Krisas Maughanas, Liuneburgo (Vokietija) universiteto menų magistras Saša Kaganas, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro generalinio direktoriaus pavaduotoja Laima Vilimienė ir kiti.

Pranešimų problematika – nuo kultūros produkto apibrėžimo, kultūros institucijos kaip verslo bendrovės, naujų kultūros finansavimo principų iki kūrybinio miesto teorijų klausimų.

Antroji konferencijos diena bus skirta apvaliojo stalo diskusijoms. Jų tikslas – paanalizuoti Lietuvos kultūros sektoriaus situaciją, paieškoti diskurso tarp Rytų ir Vakarų, padiskutuoti kultūros, valstybės ir rinkos santykių klausimais.

Ernestas ŽVAIGŽDINAS. Angelas. 2006 m. Aliejus, drobė, 71x71 cm.

Liepojoje – „Klaipėda: buvimo ženklai“ Liepojos ir Klaipėdos bibliotekos mezga nutrūkusius kultūrinius ryšius.

Sena bičiulystė sieja Klaipėdos ir kaimyninės Latvijos Liepojos miesto rašytojus, teatralus, dailininkus. Liepojos centrinės bibliotekos direktorė Ilga Erba ir Klaipėdos miesto savivaldybės Viešosios bibliotekos direktorė Bronė Lauciuvienė sumanė atgaivinti ir jų vadovaujamų bibliotekų bendradarbiavimą.

Iki lapkričio 20-osios Klaipėdos miesto savivaldybės Viešosios bibliotekos Meno skyriuje veikė paroda „Liepoja - miestas, kuriame gimė vėjas“. Joje buvo eksponuojami liepojiečių dailininkių Andros Pel-

nos koliažai, Andželikos Vilsonės grafika, Liepojos miesto ekonominį, socialinį, kultūrinį veidą atspindintys spaudiniai.

Lapkričio 21-ąją Liepojoje pristatytas Klaipėdos miestas. Liepojos miesto viešojoje mokslinėje bibliotekoje atidaryta paroda „Klaipėda: buvimo ženklai“. Joje eksponuojamos fotomenininkų V.Karaciejaus, A.Darongausko, K.Demerecko, A.Stanevičiaus fotografijos bendru pavadinimu „Miestas, jūra, žmonės”, taip pat naujausi šalies ir Klaipėdos leidyklų - S.Jokužio leidyklos-spaustuvės, leidyklų „Libra Memelensis“ ir „Eglė“ - leidiniai apie Klaipėdos uostamiestį. Jį parodoje simbolizuoja ir skulptoriaus

Svajūno Jurkaus skulptūrėlė - svajingo veido berniukas, grakščiai atsirėmęs į miesto herbą.

Kaip gražus buvimo ženklas atidaryme skambėjo Klaipėdos etnokultūros centro vaikų ir jaunimo folkloro ansamblio „Vorusnėlė”(vad.

D.Kiseliūnaitė) kuršiškos giesmės ir dainos. Ansamblio vadovė per vernisažą buvo ir nepamainoma vertėja.

Klaipėdos leidėjai Liepojos bibliotekai padovanojo daug naujų knygų, nes Liepojoje, kaip paaiškėjo, gyvena apie 5000 lietuvių. Nemažas jų būrys susirinko ir į klaipėdiečių parodos pristatymą. Ji Liepojoje veiks iki gruodžio.

Lankėsi trombonininkų Mekoje Olandijoje

S.Sugintas trombonu groja daugiau nei tris dešimtmečius.

Po net ketverius metus užtrukusio derinimo šiemet rudenį Klaipėdos universiteto docentui trombonininkui Steponui Sugintui pagaliau pavyko pagal Erasmus dėstytojų mainų programą pabuvoti Olandijoje - šalyje, turinčioje senas atlikimo pučiamaisiais instrumentais tradicijas. Šios šalies trombonininkų mokykla šiuo metu, S.Suginto nuomone, yra pati pažangiausia Europoje.

Apie tai liudija ir daug studentų jos aukštosiose mokyklose iš viso pasaulio, nors ne ES nariams mokslas yra gana brangus. „Jau prieš išvykdamas suderinau galimybes apsilankyti ne tik Tilburgo Fontys aukštojoje mokykloje, su kuria Klaipėdos universitetas užmezgė

ryšius, bet ir garsiojoje trombonininkų Mekoje - Roterdamo konservatorijos (aukštoji mokykla) trombonų klasėje bei dalyvauti klasikinio ir džiazo studijų paskaitose, ansamblių repeticijose“, - džiaugėsi S.Sugintas.

Fontys (Fontys College of Visual and Performing Arts) įsikūrusi Tilburgo senamiestyje. Be tradicinių specialybių - dirigavimo, šokio meno, dailės, architektūros ir kitų, Fontys aukštojoje mokykloje įkurtas Rokakademijos fakultetas.

Jis ypatingas net Vakarų Europos aukštųjų mokyklų kontekste. Jame studijuojama pagal retai kitur siūlomas, profesionaliai parengtas studijų programas. „Nenuostabu, kad šiame fakultete mokosi ypač daug studentų iš užsienio. Lietuvoje, o ir Baltijos šalyse, tokios krypties stu-

dijų apskritai nėra. Rockademijoje išsamiai analizuojama šio muzikos stiliaus atlikimo istorija, veikia daugybė įvairių sudėčių ansamblių, puikių šiuolaikinių įrašų studijų“, - pasakojo muzikantas. „Seniai žinome apie aukštą Olandijos aukštųjų mokyklų džiazo muzikos studentų ir pedagogų pasirengimo lygį. Tuo dar kartą teko pačiam įsitikinti muzikuojant studentų bigbende, kurio repeticija vyko miesto džiazo klube “Paradoksas“. Įdomu, kad mokydamiesi naują kūrinį studentai iš pradžių dainuoja to kūrinio ritmą, o tik po to groja instrumentu“, - dalinosi įspūdžiais S.Sugintas.

Pirmam prisistatymui svečioje šalyje – ArtEZ Conservatorium salėje jis paruošė reprezentacinę lietuvių kompozitorių kūrinių

trombonui solo bei su fortepijonu programą. Joje - T.Adomavičiaus „Monologas“, B.Dvariono „Tema ir variacijos“, M.K.Čiurlionio „Preliudas“ir kiti kūriniai. „Šį rečitalį teko groti su pianistu Rolandu Albersu, susitikus su juo tik 50 minučių prieš koncertą!“, prisiminė klaipėdietis trombonininkas. Po, pasak klausytojų, sėkmingo pasirodymo jis vedė meistriškumo kursus, o pranešime supažindino su Klaipėdos universiteto Pučiamųjų katedros mokymo programomis bei jų taikymu. Renginyje dalyvavo ne tik trombono, bet ir trimito studentai ir pedagogai.

Docento S.Suginto teigimu, Olandijoje užmegzti ryšiai Klaipėdos universiteto studentams atveria puikias galimybes išvykti trumpalaikėms studijoms.

2 Durys

KLAIPĖDA 2006 lapkričio 29 d., TREČIADIENIS

Giesmė gamtai ir dar kai kas DANGUOLĖ VILIDAITĖ

Lapkričio 3-14 dienomis Klaipėdoje ir Vilniuje nuskambėjo 5-ojo muzikos festivalio „Alternatyva - 2006. Gamta” koncertai.

Sudėliojus visus praėjusio renginio įspūdžius ir mintis, dabar jau galime svarstyti, koks gi jis buvo – deklaruojantis meilę gamtai, nekomercinis ir nediktuojantis madų (taip mano jo organizatoriai), paprastas, nepretenzingas ar gal kaip tik ieškantis ypatingo pripažinimo – juk turi vieną iš labiausiai angažuotų pavadinimų. O gal šiek tiek eklektiškas, bet įdomus?..

Virė „tautų katilas“

Festivalio pradžioje koncertavo Ale Miolerio grupė iš Švedijos – nedidelė „tautų katilo“ visuomenė, atstovaujanti skirtingoms kultūrinėms tradicijoms: Ale Mioleris – Švedijai, Marija Stelas – Graikijai ir Švedijai, Mamadu Sene – Senegalui, Andersas Nygardsas – Švedijai ir Norvegijai, Sebastianas Dubė – Kanadai, Rafaelis Sidas Huizaras – Meksikai.

Stebino ne tik plati šių atlikėjų geografija, bet ir muzikavime jungiamų stilių įvairovė. Autentiškas dainavimas buvo įpinamas į rokui, kantri, džiazui ir popsui būdingas išraiškas, jam pritariama kitų tautų instrumentais, jų virtuoziškais pragrojimais – toks tipiškas world music modernizuotas folklorinis projektas.

Patiko senųjų Graikijos ir Senegalo dainų atlikimas. (Juk prisilietimas prie autentiškų dalykų dažniausiai užgauna giliai.) Šiltas ir melancholiškas M.Stelas balsas, atrodė, kvietė prisiminti Graikijos senovę, begalę salynų ir jų kalnus, pievas...

Iš natų neišmokstama

Šiek tiek juokinga buvo girdėti, kaip grupės vadovas (taip pat ir kiti ansamblio dalyviai) bando pritarti graikiškam ar afrikietiškam tradiciniam vokalui jam būdinga maniera.

Profesionalu? Gal, bet netikra. Nenoriu būti kategoriška, bet manau, kad tautos tūkstantmečių patirtis iš natų neišmokstama, tai greičiausiai yra įrašyta mūsų genetinėje atmintyje ir perteikiama subtiliausiais balso tembro, melodijos, teksto ir panašiais niuansais.

Nors koncerte skambėjo ne mano skonio muzika, likti abejinga negalėjau, žavėjausi šiuo šventišku ir efektingu šou, virtuozišku įvairių instrumentų valdymu (mandola, akordeonas, fleita, skalmėja, ragas, kaimiškas smuikas, kontrabosas, mušamieji), nuoširdžiu muzikų bendravimu su publika. Ypač įsiminė ir pralinksmino kontrabosininko Sebastiano Dubė (didelio ir stambaus vyro) netikėtas judesio prasiveržimas. Ši improvizacinė miniatiūra, sakyčiau, buvo labiau intriguojanti nei M.Stelas rytietiškas šokis.

kaip šie du grandai kelias valandas audė lengvą it pūkas tinklą, supintą iš eilėraščių posmų, prisiminimų ir laisvų pamąstymų: Švedijos sala Gotlandas (vos ne mistiška šios salos reikšmė Lietuvai), režisieriai A.Tarkovskis, I.Bergmanas ir keistas jų gyvenimo ryšys su konkrečia gamtos vieta (vėl mistiškas) ir pan.

Užburiančiai grakščiai, viskas ir kartu beveik nieko, visata trupinėlyje – toks šio vakaro įspūdis.

Minčių pauzes autentiškomis Togo ir Liberijos dainomis užpildė svečiai iš Afrikos Plazis Halouisas ir Raimondas O.Stefenas – nesudėtingas muzikavimas. Taip pat buvo pristatyta jaunų kūrėjų darbų paroda, eksponuojama koncertų salės fojė pirmame ir antrame aukštuose.

Pritarė delfinai

Netipiška Jūrų muziejaus delfinariumo erdvė tarsi padiktavo netradicinį kito koncerto sprendimą.

Andriaus Seliutos filmo „Dievuje” fone savo gamybos instrumentu kristalistu (vargonėliai iš kristalų) muzikavo Prancūzijos atlikėjas Mišelis Deneuve. Jo grojimui džiaugsmingai krykštaudami pritarė delfinai – jų gyva gaida neleido pernelyg paskęsti dangiškų garsų spalvose ir mintyse.

Stipriu kontrastu, disonansu šiai kosminei harmonijai tapo gitaristo iš Amerikos, šiuo metu uždarbiaujančio Vilniaus gatvėse, Dži Bei Vailito įžanginis pasirodymas. Muzikanto gaila, bet juk buvo galima sugalvoti ir kitokių, ne tokių drastiškų pagalbos jam formų. Dabar gi tai tapo šio festivalio alternatyva ne gerąja šio žodžio prasme.

A.Miolerio grupė žavėjo virtuozišku įvairių instrumentų valdymu. Rytietiškas M.Stelas šokis papuošė grupės pasirodymą.

Grupės vadovas švedas A.Mioleris grojo ne tik mandola, akordeonu, bet ir skalmėja, fleita, ragu.

M.Sene dainavo senąsias Senegalo dainas.

Be žodžių...

Anksčiau minėti renginiai sulaukė tikrai didelio klaipėdiečių dėmesio. Todėl labai nustebau profesionalaus džiazo kvinteto iš Prancūzijos (S.Teksjė – klarnetas, saksofonas-altas, M.Kodja – gitara, H.Teksjė – kontrabosas, K.Margetis – mušamieji, festivalio viešnia iš Armenijos A.Simonian – fortepijonas) koncerte pamačiusi pustuštę Žvejų rūmų salę. Džiazo meilė, nedidelės bilietų kainos, legendinio kontrabosininko Henrio Teksjė asmenybė, atrodė, turėjo klausytojus traukte pritraukti.

Nukelta į 15 psl.

Lietuvos jūrų muziejaus delfinariume savo gamybos krištoliniais „instrumentais“ muzikavo M.Deneuve iš Prancūzijos, jam pritardami šoko ir krykštavo delfinai.

Prieš koncertą publiką „apšildė” gitaristas ir vokalistas J.B.Vailitas iš JAV.

Poetinis free jazz

Free džiazo maniera buvo plėtojamas antrasis „Alternatyvos“ renginys „Poezija, dainos, mintys”.

Jo dalyviai – išskirtinės Lietuvos asmenybės – poetas Rolandas Rastauskas ir filosofas Leonidas Donskis.

Tik žavėtis buvo galima stebint,

Vakare “Poezija, dainos, mintys” poetas R.Rastauskas ir filosofas L.Donskis audė lengvą it pūkas tinklą iš eilėraščių posmų, prisiminimų ir laisvų pamąstymų.

Pauzes autentiškomis Togo ir Liberijos dainomis užpildė svečiai iš Afrikos P.Halouisas ir R.O.Stefenas.Nerijaus JANKAUSKO nuotraukos

Durys 3

KLAIPĖDA 2006 lapkričio 29 d., TREČIADIENIS

Kur plaukia gražiausi debesys RITA BOČIULYTĖ

Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešojoje bibliotekoje iki gruodžio vidurio veikia garsaus fotografo, žinomo portretisto Algimanto ALEKSANDRAVIČIAUS fotografijų paroda mįslingu pavadinimu - „Debiusi“.

Su autoriumi kalbėjomės apie gyvenimo ir kūrybos posūkius, naujas patirtis ir... debesis, kurie nelauktai netikėtai išniro jo fotografijose.

- Kodė „Debiusi“?..

- Ne taip seniai pradėjau fotografuoti gamtą – savotiškas relaksas darant žmonių portretus.

Pastebėjau, kad vienoje kitoje fotografijoje atsirado debesų. Tada kompiuteryje jiems susikūriau „folderį“ ir juokais pavadinau Debiusi. Skamba panašiai kaip debesys. Paskui gerai įsiklausiau, - juk anglų žodis „cloud“ lietuviškai reiškia debesį. Kartu tai yra žymaus kompozitoriaus vardas.

Tuomet įlindau į internetą ir sužinojau, kad Klodas Debiusi savo „Noktiurnų“ orkestrui pirmąją dalį yra pavadinęs „Debesys“. Taip man ir sukibo visas ciklas. Taigi šioje parodoje – vien debesys.

- Gal pasižiūrėkim kartu į juos – kur tai fotografuota?..

- Čia - trys fotografijos iš Amsterdamo, anas parsivežiau iš Islandijos. Toje matote lėktuvą?

Tai Jurgis Kairys virš Reikjaviko suka akrobatines kilpas. O ten – žiemos trasa prie Vilniaus ir daiktas, kurio negalėjau atpažinti.

Dar du portretai (kaipgi be jų?! (juokiasi)) – Marčėnas su Geda tarp debesų, Vilnius – Gedimino prospektas ir Šiuolaikinio meno centras, Gedimino pilis, paminklas jam ir gyvas miestas su virš jo plaukiančiais debesimis... Tie iš Šiaulių – į Kryžių kalną eina procesija... Su tinklais – iš Ventės rago. O čia debesis nufotografavau Anykščių rajone, anuos – Vabalninke, o tuos – prie Panevėžio. Šitie virš Pirmojo pasaulinio karo gynybinių užtvarų liekanų – iš Latvijos pajūrio, Liepojos – šiek tiek dramatiški, ar ne?..

- To dramatizmo gal, sakau, suteikia ir tai, kad fotografijos – nespalvotos?

- Į naujas technologijas nespjaunu. Tai skaitmeninė, bet nespalvota fotografija. Esu konservatyvus tuo klausimu. Manau, kad nespalvota fotografija geriau galima parodyti esmę. Nors darau ir spalvotus dalykus, vis dėlto dominuoja nespalvoti. Kaip matote, radau kompromisą.

Tarp kitko, čia – absoliučiai jokių montažų. Viskas tikra. Ir dangus arčiau žemės (juokiasi).

Beveik visos fotografijos, išskyrus kelis darbus, darytos šią vasarą.

Turiu tų „debesų“ apie 40, bet Klaipėdoje rodau 26-is. Daugiau tiesiog netilpo.

- Daug keliaujate, kad tiek debesų įvairiausiose vietose „pagavote“ per tokį trumpą laiką?

- Reikjavike buvau visai neseniai. Mane pakvietė kaip tarptautinės parodos „Lietuva: 24 valandos“ sudarytoją – turėjau atrinkti darbus, parengti ekspoziciją ir ten senamiesčio centre esančioje prestižinėje galerijoje juos pakabinti.

Dabar važinėju į Ukrainą. Fotografuoju žymiausius tos šalies žmones. Tai lietuvių ir ukrainie-

Fotografas Algimantas Aleksandravičius prisipažįsta esąs egoistas ir fanatikas, bet skandalisto etiketės kratosi. Nerijaus JANKAUSKO nuotrauka

čių forumo „Istorinė atmintis“ užsakymas. Pavasarį turėčiau užbaigti, netrukus pasirodys ir fotoalbumas.

Kelerius metus dirbau fotografu vienoje Vilniaus fotoagentūroje.

Teko po pasaulį pavažinėti, daug kur fotografuoti – Gruzijoje, Islandijoje, Monake, Rusijoje.

Naujausias užsakymas, kurį buvau gavęs, – nufotografuoti CSK trenerį Mesiną, jo šeimą. Komanda norėjo padaryti jam dovaną ir pasamdė mane.

- Kaip sužino apie Jus kitur?

- Rusijoje esu surengęs nemažai parodų, daug žurnalų mane yra pristatę kartu su mano padarytais lietuvių intelektualų portretais.

O kai 2003 metais „Fujifilm Euro Press“ konkurse gavau pagrindinį prizą portreto kategorijoje ir buvau pripažintas geriausiu portretistu iš 18 konkurse dalyvavusių šalių, mane pamatė ir Europa. Nenoriu pasakyti, kad aš geresnis, o kiti prastesni. Čia ne sportas. Mane ten pasiuntė mano šalis, ir man tiesiog nusišypsojo laimė. Bet tas pasiekimas buvo labai dėsningas ėjimas į tai. Aš gi nieko daugiau nedarau, tuo gyvenu ir kliedžiu.

Ačiū Dievui – leido, kad mane pamatytų.

- Lietuvoje esate išleidęs visą seriją savo kūrybos albumų. Gal rengiate naują?

- Kitų metų pradžioje išeis knyga „Pamatai“ – tai įtakingiausių XX amžiaus žmonių Lietuvoje portretų serijos su biografijomis.

Ruošiu albumą „Švytėjimas“, kurioje bus visko – peizažų, portretų, reportažinių darbų. Apie 400 fotografijų mano kūrybos rinktinė.

Ji turėtų pasirodyti pavasarį. Šiomis dienomis turi išeiti mudviejų su poete Dovile Zelčiūte knyga „Stotys“: jos 12 dalių poema ir 12 mano fotografijų.

- Ar „Debiusi“ ciklą tęsite?

- Norėčiau. Dar Ukrainoje nufotografuosiu vieną kitą debesį, pasidairysiu jų kitur Europoje.

Ir Lietuvoje dar ne visur juos mačiau. Svajoju pafotografuoti Aukštaitijoje, Žemaitijoje, Suvalkijoje, Dzūkijoje... Niekur taško nededu.

Tai pirmoji mano peizažų paroda. Niekur jos dar nerodžiau, niekas šių darbų kitur dar nematė. Mano gimtoji Klaipėda – pirmoji.

Buvo taip, kad pavargau nuo žmonių. Labai stipri jų energetika.

O kiek tų portretų prifotografuota!.. Be to, pas kiekvieną žmogų einant reikia šiek tiek pasiruošti, kad turėtume apie ką kalbėtis.

Turiu jį provokuoti, kad fotografija nebūtų pastatyminė. Kad neatrodytų, jog žmogus pozuoja. Kad būčiau kaip vagis, kadrą pagavęs tarsi netyčia. Visa tai atima jėgų. O peizažai – atgaivai, pasikrovimui.

Kai būna sunku, sakau: „Dieve, tu mano pagalbininkas, aš tave kviečiuosi, kad tau tarnaučiau.“ - Jūs tikintis?

- Labai tikintis, tik ne religingas. Matyt, dar nepriaugau arba dar daug puikybės turiu.

- Ar dar fotografuojate madų žurnalams?

- Oi, ne, nebefotografuoju. Truputį esu talkinęs „Cosmopolitan“ žurnalui, daugiau - „Ievai“, dar šiek tiek - „Laimai“.

- Savo karjerą pradėjote nuo akto fotografijos. Be to, esate fotografavęs laiptinėse, kalėjimuose, psichoneurologijos dispanseriuose... Matyt, ne be reikalo Jus vadina skandalistu?..

- Baikit, koks aš skandalistas?!

Ten buvo labai sunku. Ypač kalėjimą fotografuoti. Labai didelė negatyvi energetika. Bet tai įdomu.

Manęs gi niekas nevarė. Aš norėjau užfiksuoti, parodyti tų žmonių

kasdienybę – ne smerkti ir ne išaukštinti juos. Aš gi ne teisėjas.

Vieni puolusieji atsikelia ir eina, kiti nebeatsikelia. O kur ta riba?..

O aktai – neužpildyta spraga mano fotografijoje. Gal ne tik mano.

Norėčiau sugrįžti prie jų ir padaryti visai kitaip. Ką kiti daro, man yra labai neįdomu. Lietuvoje akto fotografija išvis yra niekinė. Gal ir aš padarysiu niekus, bet jau turiu koncepciją, kaip padaryti kitaip.

Pažiūrėsim, ar tai bus įdomu.

- Jūsų biografija – labai spalvinga ir pilna netikėtumų. Ar tai, ką veikėte, kol tapote žinomu fotografu, buvo įdomi, kažkuo vertinga patirtis?

- Kartais pagaunu save, kad man truputį gėda, - šokau liaudies ir sportinius šokius, užsiiminėjau lengvąja atletika ir kažkokiu kultūrizmu, net bandžiau tapti verslininku... Bet paskui sakau sau, kad visa tai yra tramplinas, kad suaugtum. Bet kokia patirtis yra naudinga.

Dar kai dirbau kultūrizmo treneriu ir treniravau Lietuvos jaunimo rinktinę, rengdavau varžybas ir pradėjau galvoti apie šviesą – kaip apšviesti, parodyti sceną... O juk šviesa fotografijai labai svarbi.

Viskas pravertė. Vienuolika metų šokau liaudies šokius, dalyvavau dainų šventėse. Pas Romą ir Skaistę Idzelevičius šokdamas jokių aukštumų nepasiekiau, o ir šokau trumpai. Kadangi esu egoistas ir savanaudis, tai ten, kur matau, kad nieko daugiau nepasieksiu, ir nebeinu. Pasitraukiu.

Suprantu, kad galbūt trūksta talento ar gabumų, gal tingėjimas ima viršų...

- Esate savikritiškas?

- Per humoro prizmę – taip. Bet pirmiausia egoistas ir savanaudis.

Kaip menininkui, tai būdinga. Manau, kad tai pozityvu. Nes kitaip nieko negalėtum sukurti. Mene egoistu būt tu privalai. Kitaip yra nulis. Kitaip vėjavaikiškumo daug mene. Visi bijo to žodžio, bet tai tiesa.

- Ar fotografijoje jaučiatės jau suaugęs?

- Turbūt augti niekada ne vėlu.

Suprantu, kad tam tikra prasme esu ligonis. Vis dėlto 18 valandų per parą tik apie fotografiją ir galvoju, ta linkme auginu pasąmonę, kad ji įsibėgėtų. Kad ir ilsiuosi ar tinginiauju, vis tiek tą savo pasąmonę auginu.

- Iš pirmo žvilgsnio nepasakytum, kad esate kūrybinių kančių kamuojamas menininkas – tipiškas verslininkas. Ar ta gyslelė dar pulsuoja?

- Jūs man pataikaujate. Turbūt norėjote pasakyti, kad esu panašesnis į gangsterį? Ar kad mano veidas nesužalotas intelekto? (juokiasi) O jeigu rimtai, tai Algimanto galerijos Panevėžyje jau šešeri metai kaip nebėra. Ji gyvavo penkmetį, per tą laiką surengėme apie 60 žymių Lietuvos menininkų parodų, dar tiek pat muzikos ir poezijos vakarų. Taip nutiko. Tuo metu reikėjo man to ir aš tuo užsiėmiau. Be galerijos, dar turėjau tris restoranus. O paskui supratau, kad arba turiu galvoti tik apie tai, arba pradėti galvoti kitaip. Iš prigimties esu maksimalistas. Todėl pasirinkau tai, ko labiausiai noriu.

- Tas 18 valandų per parą?

- Čia nėra taip, kad noriu. Tiesiog taip yra. Taip nutiko.

Nukelta į 6 psl.

Algimantas Aleksandravičius. Daiktas, kurio nesugebėjau įvardinti. Iš ciklo „Debiusi“.

2006 lapkričio 29 d., TREČIADIENIS Redaktorius Gintaras GRAJAUSKAS • Tel. (8 46) 39 77 78 • El. paštas: grajauskas@airpost.net

Literatūros leidinys

Maži langeliai į didelį pasaulį žiūrėti Neseniai dienos šviesą išvydo trečioji klaipėdiečio poeto M. Valiuko knyga „Dambrelis“ (leidykla Apostrofa), kurioje „improvizuojama haiku žanru, kur trijose eilutėse persipina liūdesys, džiaugsmas, nuostaba, vienu metu suskamba melancholiškas, dramatiškas, lyriškas, o kartais ir ciniškas tonas.“ Vėl ruduo.

Mūsų vienu Mažiau.

(P.20) Dambrelis – pasagos pavidalo instrumentas, aptinkamas įvairiose muzikinėse kultūrose. Dėl to kartais pavadinamas ir „instrumentu-kosmopolitu“, peržengiančiu geografines ir kultūrines ribas. Pavadinimas tarsi nurodo į tai, kas archaiška, paprasta ir sykiu reikalauja tam tikro išmanymo, profesionalumo. Pasirinkęs haiku žanrą, M. Valiukas neimituoja forminės haiku struktūros, tačiau haikiškų rezultatų visgi pasiekia. Miniatiūriniame eilėraštyje jis ne tik paprastai, natūraliai, elegantiškai, jautriai fiksuoja regimybės akimirkas, bet ir pristato gyvenimo filosofiją, kuriai nesvetima ironija, naivumas, išmintis.

Dangus davė, Dangus ir pasiėmė Mūsų besmegenį (P.23) ONA BARTKIŪTĖ

Paklausykite: [...]Ji juto, kaip stebi filmą. Ji juto, kaip nieko nejunta. Ji nematė to filmo, Ji tik juto, matė, kad jį žiūri. O mintyse – „Jis“.

O „mintyse Jis“.[...] Girdite?.. Į mūsų literatūrą ateina Girdinti ne tik „Girgždantį žvirgždą“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006).

Vien iš trumputės knygos ištraukos jau pajutote, kad ateina Girdinti ne tik įprastus dalykus, bet kai ką ir daug jau svarbesnio. Pirmiausia ji išgirsta labai jauną žmogų - Save.

Per jutimus, per prasmingą kalbos vinguriavimą. Išgirsti Save yra be galo svarbu. Tik tada individuali balso gaida gali įsilieti ir į visuotinę kalbos melodiją. Su džiazo ritmu pagautą vėlgi tik jaunos merginos vidumi. Po to ten ritmiškai plėtotą, augintą, pradėtą niūniuoti... Ir išsiveržusią net knyga, nes Ji norėjo rašyti (p.61)... Ir turime Viktorijos Ivanovos tekstus. Spalvingus, bet ir plastiškus bei pasteliškus jaunų klaipėdiškių gyvenimo eskizus.

Muzikalius, žaismingus, lengvus. O dargi svariai traukiančius ir vien tik prie žemės. Taigi turinčius prozai tiesiog būtino gyvenimo balasto.

Nepakeliama gyvenimo lengvybė – ši citata iš kitur geriausiai atitinka tą būseną, kuri atsiranda skaitant mūsiškės V.Ivanovos prozą serijoje „Pirmoji knyga“.

Kai „Po langu“ ieškodama „Girgždančio žvirgždo“ ėmiau „knistis“ „Naujienų“ skyrelyje, staiga man tą knygą pardavėja atnešė iš kitur – iš „Paauglių ir jaunimo literatūros“ skyriaus. Pirmiausia lyg ir nustebau. Tik po akimirkos suvokiau, kaip teisingai knygyne pasielgta. Kas paprastai rašo jaunimui? Kad ir pas mus? Na išleido N.Kepenienė savo „10% improvizacijos“, na perskaičiau A.Zurbos romaną „Melnragės akmenys“...

Būtų labai smalsu palygint, kas mūsų paaugliams skaityti yra įdomiau – jau pripažinti meistrai ar V.Ivanova? Žinoma, to neišspręst be išsamių jaunimo skaitymo tyrimų...

Tai nebūtinai gamtos refleksijos, atspindinčios stiprų gamtos ir žmogaus ryšį. Atvirkščiai, pastebima savotiška tokio ryšio prarastis arba transformacija - trūkstamus gamtos garsus ir vaizdus pakeičia jų simuliakrai: oru sklendžiantis plastikinis maišelis, zeimeris kaimo gale ar poliakalė. Šiąnakt mano širdis Plaka kartu su tavim, Vargše poliakale!

(P.81) Tai jau iš dalies „miestiečio“ žvilgsnio fiksuojamos fotografijos, kurių telegrafišką prigimtį, tam tikro fragmentiškumo sudarytas tuštumas užpildo pats skaitytojas.

Pavasario sutemos.

Senutės iš miesto gėlyno vagia Žemę alijošiui (P.63) Matydamas, klausydamas, uosdamas, jausdamas M. Valiuko poezijos naratorius (tiesa, haiku žanre apie tokį kalbėti gal ir nelabai dera) jautriai prisiliečia prie akimirkos, kuri iš stopkadro rėmų veržiasi tai aukštyn, tai į tolį, skleisdama lengvą ezoterikos kvapą, paryškindama žavią būties dialektiką. „Dambrelis“ – spalvinga, tam tikra prasme impresionistinio stiliaus knyga, kurioje „laiko sruvenimą“, fragmentiškus įspūdžius, vaizdo objektyvumą, jaus-

Kažkaip savaime V.Ivanovos tekstus ėmiau gretinti su J.Ivanauskaitės „Pakalnučių metais“... Gal tai lėmė bendros kilmės pavardės, bet vis tiek šios knygos man panašios ir kitaip.

J.Ivanauskaitės knyga seniau buvo itin šviežias moteriškos paauglystės pagavos proveržis. Kritikų įvardintas kaip pakankamai šizofreniškas dalykas. Trumpuose knygos pristatymuose kultūrinėje spaudoje V.Ivanovos „Girgždantis žvirgždas“ pirmiausia akcentuojamas tik kaip toks - gerokai „paplaukęs“ reiškinys. Kuo? Bandykime, jei seksis, pasekti ir mes. „Prisiminimai paprastai pradedami rašyti po 60-ies“ - šią kažkada girdėtą pastabą komiškai atkūriau perskaičiusi V.Ivanovos teksto „Prašome dėmesio“ pirmąjį žodį – Pamenu. Fantastiškai seniokišką žodį! Visai prajukau, kai suvokiau, kad jis pagal teksto komponavimo taisykles yra apskritai ir perteklinis, nes rašinys puikiausiai galėjo prasidėti taip, kaip toliau tik tęsiamas: neseniai skaitėm tekstą (p.5)... Dar komiškiau pradėjo darytis, kai ėmiau „rinkti“ ir kitas teksto mokymo(si) „baltas siūles“ – tai, kad ir kiekviena iš keturių šio rašinio pastraipų prasideda analogiškais „postūmiais“.

Su porą kartų „prisiminimus“ papildančiais niuansais – teksto sandaros požiūriu dar trafaretiškesniais: Kitą kartą, pamenu,[...], Atsimenu dar vieną įvykį ... Dar vieną praneša apie teksto pabaigą. Taip ir įvyksta. Šia pastraipa rašinys ir pasibaigia. Profesionalas taip savo kūrinio niekada nekomponuotų. Bet V.Ivanova per tokius pakartojimus sukuria net ir netikėtą efektą – man ėmė atrodyti, kad „Prašome dėmesio“ yra ir puiki teksto kūrėjo(s) (auto)parodija. Juk moksleiviai dažnai tekstus yra priversti komponuoti tik pagal lietuvių kalbos mokytojų bei literatūrinių konkursų padiktuotas rašinių temas – pvz., „Įvykiai, kuriuos turėčiau atsiminti“. Tai ir „atsimenama“.

Komiškai pabrėžtinai.

Gal pastebėjote, kad „Prašome dėmesio“ nevadinu apsakymu,

Mindaugas Valiukas. Dambrelis. - V., Apostrofa, 2006.

mų periferiją ir t.t. į vientisą struktūrą, į visumą sujungia vidinis ritmas. Santūri, lakoniška ir estetiška knyga (dailininkė Kristina Norvilaitė).

Girdinti kaip skelbia knygos „Girgždantis žvirgždas“ paantraštė? Nevadinu.

Tačiau tai yra visgi dabartinio vaiko tragiškai išgyventų įvykių apsakymas. Mokėti apsakyti taip, kaip tai apsako V.Ivanova, jau reikia turėti tai, kas nebeišsitenka paprastame mokykliniame rašinyje. Pirmiausia reikia turėti įžūlumo. Taip. Vaikiško įžūlumo atkuriant savo namų tikrovę tokią, kokią per savo pamenu modeliuoja „Prašome dėmesio“ pasakotoja. Modeliuoja, pakartoju, pirmiausia girdėdama. Girdėdama ne vien savo būsenas, kas būtų taip natūralu egocentriškai paauglystei, bet sinchroniškai girdėdama ir pašalinį garsų traškėjimą. Pasiklausykime vėl: Ketinau prieš tai į tualetą nueit, bet nepasiryžau. Mama šaukia: „Idiote, paleisk, vaikas mato“, o tas „Da pizdū“. Aš galvoju, „Da pizdū“, tai „da pizdū“(p.8). Taip natūraliai į raštą įpinti buitinę sceną jau tik šnekamąja kalba, dargi su slaviškais vulgarizmais („leidžiamais“ dar ir dabar tik vyrams!), net ir itin profesionaliems prozos meistrams ne visada pasiseka. O V.Ivanovos tekstų jaunuolės keiksmažodžių prisodrintoje mūsų buityje atrodo be galo gražiai. Gražiau dargi nei spalvingos bei vitališkos žuvys, nardančios tarp maurų bei jūržolių ar ir rūdijančių laivų... Ar ginklų...

Kai kurios V.Ivanovos frazės/ imitacijos yra itin vykusios įvairių „psichologinių tarnybų“ socialinių „sentencijų“ parodijos: Reik ir mums, vaikams, paaugliams dėmesio (p.9) arba O ką? Išmaitint mus mama turi[...] (p.23). Tokiomis „išverstomis“ replikomis tekstai dažniausiai ir užsibaigia. (Staiga kažkodėl prisiminiau dar vieną Ivanovą – žinomą rusų humoristą.) Va čia jau neišeina (išmoningai manipuliuojama ir šiuo žodžiu – p.6) nepamatyt V.Ivanovos kūryboje ir tautosakinio humoro

Parengė V. G.

archetipų. Ypač formulių, per kurias valdomas net klausytojo/skaitytojo žvilgsnis. Tą įrodydama siūlau vien noveliukės „Buržujė“ pabaigą – vieną gražiausių V.Ivanovos personažų maginių transformacijų pavyzdžių: Raminta užsidengė kažkodėl dideliais akių vokais savo jau nago dydžio kūnelį ir nepastebimai nusirideno gatve tolyn. Tolyn, kol nukrito į nuotekų šulinį. Ir paskendo šaltam vandeny. Štai ten. (p.29) Specialiai pabaigta atvirkščiai nei pasakos.

Bet pasakotojos poza klasikinė – čia ji tik linksmai gudri „pasakininkė“, žinanti kada ir kaip sustoti... Bet „tokie juokeliai“ yra tik ginklas nuo depresijos, tiesiog suaugusios su V.Ivanovos kūrinių siužetais, pilnais viską naikinančio skurdo ir beviltiškos vaiko vienatvės.

Depresija gydoma pirmiausia juoku. Kuo daugiau begydysi, jei net tikras pasakų seneliukas[...], gūžtelėjęs pečiais, nuėjo sau(p.I8).

Tada, kai pirmaklasė Milda pavirto lėle. Milda niekada ir nebuvo gyvas žmogus. Buvo tik Lialia. Pašaukiama tik ant kelių (p.11)... Ar ne dėsninga tad, kad kažkoks vaikėzas[...] nuspyrė lėlei galvą. Ir... Galvytė ridenosi tiltu, ridenos – ridenos – ridenos [...] (p.18)... Ir „kaip nepradėt juoktis“, kai tai „taip gražu“?.. Vaiko ir žaislo analogija šioje vietoje virsta tikra šiurpe (ypač gyvastingas šiuolaikinio vaikų folkloro žanras), kupina dar ir groteskiško humoro. Todėl be galo gaila, kad šis tekstas, taip gražiai pagal žinomą „Pagranduką“ ėmęs „ridentis“, staiga pavirsta, net su egzaltacija balse, į itin banalų pienės pūką – dargi su pradinuko „pasakėlių“ lygmens „skrydžiu“.

Kokiu nebecituoju, nes šioje vietoje jaunai merginai privalėjo padėti tik redaktoriai... Juo labiau kad „Lėlytė“ iš visų V.Ivanovos tekstų turi daugiausia spragų ir psichologinio patikimumo požiūriu. Gimnazistei dar buvo sunku įsijausti į pirmokės pasaulį ar suvokti pradinės mokyklos mokymo(si) standartus – visgi buvo galima ir tai atsargiai pakreipti tinka-

Dėmesio Jaunųjų kūrybos konkursas, skelbtas šiemet, oficialiai privalėjo baigtis lapkričio 15-ąją.

Privalėjo, tačiau nesibaigė – redakcijos stalčiuje liko nemažai gerų tekstų, kurių nepublikuoti būtų tiesiog nuodėmė.

Malonus netikėtumas: pasirodo, rašančių jaunų žmonių Lietuvoje tebėra daug. Ir gerai rašančių.

Todėl redaktoriui nieko kito nelieka, kaip pratęsti konkursą iki metų pabaigos – ir kartu su skaitytojais pasidžiaugti jaunųjų rašytojų gausa ir tekstų kokybe. Manau, jog kartu nuoširdžiai džiaugsis ir tituluotieji rašytojai, kuriems šįkart teks kiek pasispausti ir užleisti į priekį jaunuomenę.

Oficialūs konkurso rezultatai bus skelbiami sausio mėnesio „Gintaro lašuose“.

Su pagarba ir padėka –

GINTARAS GRAJAUSKAS

ma linkme. Graudu, kad tokie riktai palikti knygoje, kurioje jau net nebe vaikiškai giliai mokama žmogaus buvimą suvokti ne Afrikoje ar štai ten, o tik čia ir dabar. Netgi juokiantis.

Ir, aišku, be moralų.

V.Ivanovai iš tikrųjų sekasi perteikti mūsų vaikų visai nevaikišką būtį. Nevaikiškai ir dargi su gera ironijos doze. Ironija ypač gyva jos buitiniuose dialoguose. Nesivaržančiuose nieko - rusiškų keiksmų ekspresija juose fantastiška. Angliški vulgarizmai V.Ivanovos tekstuose skamba dar nelabai natūraliai (ypač nepatiko fuck apsakyme „Užkietėję Vidujai“ – 2006 m. gegužės „Gintaro lašai“). Užtat angliškai niūniuojamos melodijos į bendrąją kūrinių faktūrą įsilieja taip, kaip čia ir tebuvusios...

Todėl taip ir matau per V.Ivanovos tekstus Klaipėdos jaunimą ir „Po Dramos teatro stogu“, ir Pilies džiazo festivalyje. Lyg ir minioje, bet kiekvieną ir atskirą... Ir kiekvieną būtinai turimą būt pastebėtą. Su jo šmaikštavimais, lyriškais niūniavimais ir niekaip nepraeinančiu jo vienišumu... Būtinai tad išskirtą iš būrio. Išskirtą tik mylinčiu žvilgsniu – pirmiausia suaugusiųjų. Vėliau jau vyrišku. Šiuo irgi spindinčiu. Spindinčiu daug stipriau už moteriškąjį, nes tada raganiškai galima regėti [...]Jo sielą, Jo mintis, Jo norus, troškimus, Jo praeitį, ateitį [...] (p.98). Ši lyg ir banali citata iš apysakos „Nėščias katinas“ vis dėlto sako, kad mūsuose atsirado tikrai naujas ir kerintis balsas. Būtent kad kerintis.

Jaunatviškai. Ir moteriškai. Kartu su Bitlų muzika: „All the lonely people[…]“ – amžina muzika, kuriai yra svarbiausias irgi tik „banalus“ visų vienišų žmonių širdžių ilgesys...

Tegu V.Ivanovos kerėjimo menas dar tik prasideda bei yra ir su grubokais riktais (apie redaktorių atsakomybę ir už moksleivės kalbos klaidas dar nerašiau), bet šis balsas jau turėtų užburti ne vieną literatūros pakeleivį, bandysiantį bent kiek įsiklausyti į Girdinčios sakinius...

Gintaro lašai 5

KLAIPĖDA 2006 lapkričio 29 d., TREČIADIENIS

LIUDAS STATKEVIČIUS šešėlių skerdykloje I. šešėlių skerdykloje – šūviai ir nerimas - smulkaus kalibro muselės viskas vis labiau primena Cezario pjūvį viešpatie renkuosi bėglio gyvenimą, aguonų galvas raudonį ant traukinio bėgių bambagyslių mylimoji kerpa kasas, delno žemėse braižo žemėlapius renkuosi persekiotojus, ginklus, įpjovas gilzių inkštimą viešpatie tiek maišaties, o viskas tik triukšmo teorija ir katastrofų estetika II. liūtys išmuša paskutinę vapsvalizdžio akį renku geluonis - kirkšnyse slėpsiu viešpatie mirtį nešu, rankos nešvarios kaip ir mano tikėjimas buriu rankų mostais, bunkančiais kaštonų snapais (rudenį vaikėzams bus mūšis dėl vasaros) o kol kas pabėgėlių virtinės, slidinėjančios juodu asfalto liežuviu, kaulo baltumo pakelės dantys lieki tik tu, viešpatie, toks pats neaiškus kaip ir kitas, dar neparašytas eilėraštis lietų transliuojančios lietvamzdžių burnos

dainelė apie brolį (nors nebūtinai) kirsk kardeliu, mok sesulos kaulai kapely, dabok rugių galvos vidudienį karias geležėlės žvanga, gal karas gink, gink, savo debesis gink mažas mažyti žemės žmogau kirsk kardeliu, mok rieda galvelės, broli, miegok dilgsi diena, nėra net šešėlių buvo jau karas, liko tik vėlės gink, gink, savo debesis gink mažas mažyti žemės žmogau

nebūtinai apie juos o juk galėtum tiesiog nustot masturbuotis priešais svetimus eilėraščius susirastum kokią bedantę šuns akimis ana bent nesikandžiotų gal net mylėtų

negražu(s) klausyk, mylimoji, trumpi ir negražūs mano eilėraščiai ir žodžiai mano negražūs ir pats truputį (na, gal kiek daugiau) esu negražus turiu auglį ir randą: (šešios siūlės mėlyno valo) geriu ir rūkau, mylimoji, pigūs batai ir kelnės, ir kepurė mano: kvaila, negraži klausyk, mylimoji, o tu - dainuoji ar loji? negražu, negražu, mylimoji

Ričardo ŠILEIKOS nuotrauka

gallinago gallinago

tik šaltis lytimis vėl upę raugia ir tėvas žiemkenčių jau nebelaukia

niekas neklaus, kuris kaltas liuobs į varpinės viršugalvį net neperspėjęs sumekens perkūno oželis iš pelkėto užutėkio į tuoktuves išsiruošęs -

išlinkę kaminai palydi saulės vadą ir likusius gyvus iš proto veda aulinių galvos vėl linksniuoja gruodą vienus apiplėšia, kitiems – tik duoda

kokia palyda! debesų avinėliai - piršliuosna (pasogos dalis pažadėta) vežėčios net braška audros atolu riedėdamos

jau nieko nebėra, o sako – buvo

niekas neklaus, kuris kaltas (paprastai kaltų nebūna) krustelsi perkūnsargiu grįš gulėsi užgulusiom ausim rugių skeveldrose

pame(s)tinukai brolis nukvaišta: parako kvapą gliaudo iš kulkų gins gerves naktigonėnbepigu jam skerdžiamo kuilio akim vėpsoti kaip pusnies krūtys gula į delnus nykščiais apkabintus seka dilbio kalnagūbrius apsems - susodinsim į geldeles bus MAŠINĖLĖ pabaidysi paukščius - gailėsies kryželiu guls bobulės drapanų klostėse

mažakalbis tik smarkiai įniršęs jis tapdavo tikru poliglotu –

žiemos budynės lyčių baržos pakrantės prekyvietėj išpardavimas - didelės nuolaidos - veltui net nesitiki - trini traiškanotas akis iš maurotos miego pelkės išbridęs - - - žiū - antai žiemos hipnozės neatlaikę varvekliai išsiskaičiuoja ir strimgalviais skuba į sapno dalybas pavėluosi - teks stoviniuoti nudelbus akis lyg apsivogus bažnyčioje varžovai nesnaudžia - mėto pėdas - - - ryliuoja nendrių vargonėliuose kol atodrėkis šiurkščiu veršelio liežuviu paausius laižo - nebegali sudėti bluosto išsibudini atsisukus į kairę dešinė jau išsapnuota

jau nieko nebėra... jau nieko nebėra, o sako – buvo ir nebėra sapnų, ir nebėra malūno

sugirgžda ilgesiu nušalę durys dar neršia žuvys, paskutinis sapno dūris

...kartais būni per mažas... kartais būni per mažas įsižeisti – per didelis – nesiklausyti – tik akmenys neturi vardų – lygūs - - - - - - - - - kartojasi skruostuose įraudę rugpjūčio atšvaitai vaikigalių įbrėžti vinutėmis – [esi per didelis – esi per didelis] liūdėti

ryto belaukiant 1--šunys neatpažįsta nakties debesų perdangoms riejantis 2--boluoja mėsininko peilis rūku suteptas 3--geluonies išskirti pirštai delne pakniubę inkščia

priduočiau priduočiau savo eilėraščius bet kas tokius ims – lyg iš prieglaudos vieni apsišlapinę, spuoguotais veidais kandžių peraustom kojinėm, akim užverktom – kiti vis kažką kirilica apie motinas rašinėja ant sienų anglies gabalėliais – priduočiau - save dar pridėčiau bet – kas mane ims

sąžiningumas pirmąkart prie komunijos išgirdęs Kristaus kūnas ačiū sakiau nežinodamas amen anuomet dar nekalbėjau nežinomais žodžiais sąžiningai

6 Durys

KLAIPĖDA 2006 lapkričio 29 d., TREČIADIENIS

Per Ameriką – į Lietuvą KRISTINA JOKUBAVIČIENĖ

Nors antrosios šiais metais Klaipėdoje savo tapybos parodos Ernestas Žvaigždinas tiesiogiai nepavadino jubiliejine, vis dėlto niekur nedingsi – pasiekta pusės amžiaus riba, ir tai, ką iki gruodžio 3-iosios galime pamatyti LDM Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33), yra ribos ženklas.

Pasklido po pasaulį

Parodoje eksponuojami pastaraisiais metais JAV sukurti ir po truputį į Lietuvą pargabenami paveikslai.

Jie buvo rodyti labai svarbiuose lietuvių išeivijos kultūros centruose: Lietuvių kultūros Balzeko muziejuje ir M.K.Čiurlionio galerijoje Čikagoje bei Pasaulio lietuvių centre Lemonte.

Visos trys parodos sulaukė ne tik lankytojų dėmesio, bet ir atgarsio išeivijos spaudoje.

Pastarąjį dešimtmetį E.Žvaigždino paveikslai plačiai pasklido po pasaulį, jų yra įsigiję Australijos, JAV, Europos ir Lietuvos kolekcininkai.

Veržiasi fejerverku

Parodoje eksponuojami peizažai, vienas kitas aktas ir natiurmortas.

Peizažas yra svarbiausias E.Žvaigždino tapybos žanras. Per

ilgą 25 metų kūrybos laikotarpį peizažo motyvai kito, kol galų gale išsikristalizavo keli pagrindiniai – miesto ir gamtos vaizdas.

Parodoje pristatomi darbai varijuoja nuo beveik skaidraus, vyraujančio tono lengvų dermių drobių iki tamsių, reljefiškomis plokštumomis sodriai nutapytų kompozicijų.

Sprendžiant iš parodos paveikslų, nusistovėjo ir esminiai kompoziciniai sprendimai. Daugumoje kūrinių vyrauja centrinė kompozicija, o pagrindinis motyvas kuriamas arba kaip suskaidyta nedidelėmis plokštumomis visuma, arba kaip centre įkomponuotas objektas, kuris lyg fejerverkas veržiasi iš paveikslo gilumos į paviršių.

Pirmyn – „kalneliais”

Tačiau tokie, atrodo, formalūs komponavimo principai yra tik pirmasis tapybos etapas.

Spalva, potėpis ir jo kuriamos faktūros tampa svarbiausiomis raiškos priemonėmis šioje dinamiškoje, į abstrakciją artėjančioje tapyboje.

Be kelių kompozicijų, kuriose spalvinės dermės yra ryškiai kontrastingos, E.Žvaigždino paveiksluose vyrauja ne tiek kontrastingos, kiek viena kitą papildančios spalvos. Šviežumo, gyvumo įspūdį ir ekspresiją sustiprina ne tik spalviniai sprendimai, bet ir pats dažų

dėjimo būdas - ilgi, stiprūs grynos spalvos potėpiai, lyg spalvos fontanai lipdantys formas. Šių spalvinių pliūpsnių apimtį, reljefiškumą dar labiau sustiprina lygiai, plonai, beveik be teptuko judėjimo žymės nutapytos kitos tos pačios kompozicijos dalys. Tai kiek primena efemerišką žaidimą, smagų judėjimą kalneliais. Tapytojas kuria erdvės įspūdį ir ardo drobės plokštumą tapybinėmis priemonėmis.

Ištikimas sau

Visi E.Žvaigždino parodos paveikslai nutapyti būnant JAV, tačiau dailininkas, nesistengdamas taikytis prie galbūt paklausesnių kitoje aplinkoje temų, liko ištikimas saviems motyvams.

Kitą aplinką nužymi paskiros detalės - apibendrintos džiunglių, palmių apybraižos keliuose peizažuose ar fragmentiška JAV vėliava kompozicijoje „Seni burlaiviai“.

JAV miestų vizijos labiau mena ankstesnio laikotarpio tapybos Rytprūsių miestų siluetus, tik pastarojo meto tapytojo kūriniuose akivaizdžiai pasiektas laisvo tapymo meistriškumas ir aiškumas.

Kartais reikia atitolti nuo to, kas atrodo taip įprasta ir savaime suprantama, kad suvoktum, kokia yra tikroji ieškojimų prasmė ir tikslas. Tai savybės, žyminčios meninę brandą ir pasirengimą kitiems kūryboms etapams.

E.Žvaigždino paveikslai “Kompozicija (2006), “Regata” (2005), “Seni burlaiviai” (2004), “Džiunglės” (2002).

V.Jusionis, tapydamas gyvūnus, mąsto apie žmones.

V.Jusionio paveikslas „Rausvas ilgesys”, 2005.

Paveikslas yra langas Rytoj 17.30 val. „Klaipėdos galerijoje” (Daržų g. 10 / Bažnyčių g.

4) atidaroma Vidmanto Jusionio (Vilnius) tapybos darbų paroda.

Jos autorius 1961-aisiais gimė Vilniuje, studijavo M.K.Čiurlionio menų mokykloje, 1985 metais baigė tuometinį Vilniaus dailės institutą, Tapybos katedrą, Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Tai pirmoji personalinė V.Jusionio paroda „Klaipėdos galerijoje”. Šis tapytojas itin įdomus savo kūrybiniais atradimais. Jis transplantuoja žmogiškas savybes fantastiškiems paukščiams, šunims. Jo herojai, tarsi pasprukę iš vaikiško animacinio pasaulio, tapomi žėrinčiomis spalvomis.

Sukuriama apgalvota alegorizuota sąveika, ironizuojama vizualaus reikšmingumo svarba. „Visada tikiuosi, kad mano paveikslai žiūrovui suteiks jausmų ar prasmių suvokimo laisvę, paskatins savas interpretacijas“, - yra sakęs V.Jusionis.

Dar žiupsnelis dailininko minčių prieš vernisažą. Apie tapybą ir jos aspiracijas.

- Kodėl Jūsų darbuose tiek mėlynos spalvos?..

- Atsakysiu V.Kandinskio žodžiais, - todėl, kad mėlyna spalva veikia širdį. Kuo gilesnė mėlyna, tuo labiau ji kviečia žmogų į begalybę, į virš realybę. Mėlyna tai dangaus spalva.

Gili mėlyna įgauna nežmoniško liūdesio. Šviesiai mėlyna – kaip vaiskus dangus – ji tampa tolima ir abejinga.

Mėlyna – tai ir dangaus atspindžiai vandenyje.

- Kodėl šunys, liūtai ar kiti gyviai klajoja po Jūsų drobes?..

- Klausimas, kurį dažnai man užduoda...

Aš – kaip Ezopas, kuris apie žmones bylojo žvėrių ir gyvulių pavidalais.

Gyvūnai leidžia man atsiriboti nuo įprastų žmogaus perteikimo būdų, atpažįstamų ženklų, į subanalintus, dažnai naudotus, nuvalkiotus siuže-

tus padeda pažvelgti savaip, suteikti jiems naują prasmę.

Veikėjų būsenos – nuo fatališko vienišumo iki hedonistinio pasitenkinimo. Tai paradoksalių situacijų kalba plokštumoje, tapybinė raiška ir asociatyvus prasmių žaidimas.

- Sakote, tai – apie žmones?

- Apie juos. Tikrai ne apie šunų pasaulį čia kalba. Veikiau apie judesį, kampuotą ir netikėtą, apie pastovumą, kurį taip lengvai prakerta išsiveržusi į paviršių energija, ir apie aiškiai apibrėžtą formą.

Lygios, viena nuo kitos atribotos spalvos, zoomorfinės formos, šunys, liūtai – tai lyg ryšys su Senojo Egipto, Asirijos, graikų kultūromis.

Galiausiai, anot R.M.Rilkės, šunys veikiausiai yra mūsų broliai, nes jų ir mūsų – tos pačios mintys ir tie patys daiktai.

- Kartais atrodo, kad Jūsų paveikslai vienas be kito negali?..

-Siekiu, kad paveikslų grupė, jų visuma sukurtų paveikią, emociškai įtaigią erdvę. Figūros erdvėje nuo kampo iki peizažo, nuo interjero iki begalinės erdvės. Kiekvienas paveikslas yra savarankiškas, o kartu sudaro bendrą suvokimo lauką.

- Jame Jūs gana ironiškas vizualaus reikšmingumo adresu...

- „Išraiškingumas ir dekoratyvumas – tas pats dalykas, nes į pirmąją sąvoką įeina antroji“ (A.Matisas). Vitražiškas skambesys, spalvos tiesmukos ir gana nežmoniškos, atviros, aštrios – pavidalai neįprasti. Kietos karkaso konstrukcijos ir suspausta dekoratyvi erdvė, reklamai būdingas rėksmingumas.

Taip, visa tai mano tapyboje yra.

Tapau panašių matmenų drobes, kurios vidinėje erdvėje atitinka vienokią ar kitokią lango proporciją.

Paveikslas tampa langu.

Spalvų santykiai – darnūs arba aštrūs, kiekvieno jaučiami savaip. Jie gali erzinti arba raminti, skambėti iškiliai ar visai nejaudinti. Siūlau juslių, gal ir prasmių, o per jas gal ir jausmų pažinimo laisvę.

Kur plaukia gražiausi debesys Atkelta iš 3 psl.

Ir vėl – visa galva. Kaip yra pasakęs žymūs fotografas Bulgakas, - norint būti geru fotografu, reikia vienu metu būti ir žyniu, ir aukuru, ir auka. Taip galima pasakyti apie kiekvieną kuriantį žmogų. Tai reiškia, kad labai gerai turi išmanyti tai, ką darai, aukotis ir aukoti. Nes kitaip nieko nepadarysi. Ar rašytum, ar fotografuotum, ar tapytum, ar akmenis skaldytum. Tu daug ką turi prarasti. Nes nebūna taip, kad dar daug kuo domėtumeisi ir būtum ir verslininku, ir menininku. Visur suspėt neįmanoma. Turi domėtis ir save deginti tame, kam atsidavei. Ne nori ar nenori. Taip išeina. Taip turi būti. Turi per gerklę lįsti gilyn į save, kad dar kažką išverstum aukštyn

kojom į viršų. Nes savęs neįmanoma pažint, - kiek tai skaudu ir kiek turi dalykų, kurie leisti tau.

- O ar laikrodį dar galėtumėt sutaisyti?

- Kaip toje Suraučiaus dainoje: „Be laikrodžio – kaip Dievas, be laikrodžio – kaip vargšas“. Po to, kai baigiau (beje, su pagyrimu (juokiasi)) laikrodininkų mokyklą, neturėjau jokio laikrodžio. Ir dabar neturiu. Paklausi, tai ko į tą laikrodininkų mokyklą ėjau? Į teisę neįstojau, reikėjo kažką daryti, kad į armiją nepaimtų.

Bet manau, kad tai irgi nebuvo atsitiktinumas. Ten mane išmokė kruopštumo, kuris vėliau pravertė retušuojant fotografijas, dar kažką veikti.

Manau, kad niekas nepraeina pro šalį. O laikas, kaip tu bebėgtum, kaip beskubėtum, vis tiek tave paveja. Neskubėdamas, atsipūsdamas eina, praeina, ir tavęs nebėra. Tik tiek, kad tu esi erdvėje, kuri laiku matuojama.

Nieko daugiau.

- Kaip jaučiatės sugrįžęs į miestą, kuriame gimėte?

- Klaipėdoje gimiau ir gyvenau 24 metus. Dar šiek tiek mažiau – 22-ejus čia nebegyvenu. Kažkoks apskuręs tas miestas atrodo, bet oras – visai kitas, toks savas...

Klaipėda visada buvo laisvas, kitoks, ypatingas miestas. Tik Vilnius ir Klaipėda man visados buvo demokratiški, savi. Bet po Rusijos, po darbo dideliuose

miestuose pradėjau labai vertinti mažus miestelius – tylu, ramu...

Tik klaipėdietiško vėjo trūksta.

- Kur dabar gyvenate? Kur Jūsų šeima?

- Gyvenu ten pat, Panevėžyje, ten man labai patinka. Bet nuomoju butą Vilniuje. Sostinėje dažniausiai būnu penkias dienas per savaitę. Esu kelių fotografijos firmų konsultantas. Bet savaitgaliais su džiaugsmu grįžtu į Panevėžį pas žmoną. Ji prižiūri mūsų namus, dabar niekur nedirba, o anksčiau, kai turėjau savo verslą, tvarkė jo reikalus. Kad aš galėčiau užsiiminėti menais. Mūsų dukra gyvena Vilniuje, ištekėjusi, dabar laukiasi vaikučio. Greit būsiu senelis (juokiasi).

Parengė RITA BOČIULYTĖ

- Ar įmanoma iš fotografijos pragyventi, išlaikyti šeimą ir dar rengti tokias parodas?

- Įmanoma, bet sunku. Nes fotografija – labai brangus menas.

Profesionali juosta – 20 litų. O iš pradžių, kad padaryčiau vieną portretą, man reikėdavo 6-8 juostų. Dabar – jau mažiau. Kaip yra sakęs Bresonas, pirmosios dešimt tūkstančių fotografijų yra niekas.

Nes tik po to pradedi mąstyti apie tai. Tada atsiranda jau visai kiti dalykai. Bet į tai eini. Ir tai yra labai brangu. O dar reikia darbą išspausdinti...

Gyvenu grynai iš fotografijos.

Kartais vieną kitą darbą parduodu.

Kartais gaunu įdomių užsakymų.

Tuomet viską metu ir skrendu į kitą pasaulio kraštą.

- Tai kur debesys gražiausi?

- ...Sieloje. Galėčiau kitaip šią parodą pavadinti: „O dangus vis arčiau ir arčiau...“.

Durys 7

KLAIPĖDA 2006 lapkričio 29 d., TREČIADIENIS

„EROZIJA”: 325 dienos su fotografija GYTIS SKUDŽINSKAS Projekto kuratorius

Būtent 325 dienos prabėgo nuo projekto „Erozija” pradžios iki pabaigos. Gruodžio 1-ąją 18 val. Klaipėdos dailės parodų rūmuose (Aukštoji g. 3), 18.30 val. – Fotografijos galerijoje (Tomo g. 4) ir 19 val. – Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre (Daržų g. 10 / Bažnyčių g.

4) atidaromos finalinės projekto ekspozicijos.

Beveik visus metus vykstantis projektas palietė kone visas fotografijos ir gretutinių vizualinių menų raiškos kryptis, o tai ir yra vienas iš pagrindinių projekto sumanymų – apžvelgti ir pristatyti fotografijos žanro lankstumą ir įvairialypiškumą.

Tai priartėdamos, tai nutoldamos nuo klasikinės fotografijos, ekspozicijos buvo išdėstytos kaip binarinės opozicijos, arba, kalbant

paprasčiau, „siekėme pažaisti ping pongą su klasika”. Taigi projektas sumanytas kaip žanro ribų tyrimas, bet kad procesas netaptų destruktyvus ir tik savitikslis ribų perženginėjimas, jis visuomet aiškiai apibrėžė savo ryšį su chrestomatinėmis fotografijos tradicijomis.

Gal ir nėra paprasta „Eroziją” įsprausti tik į fotografijos rėmus, greičiau tai „žmonių su kameromis” kūrybą pristatantis renginys, kurį labiau galėtume apibrėžti kaip atvaizdo ar vizualiosios kultūros projektą.

Darbai finalinėse parodose, susieti su realaus(?) pasaulio fragmentais, iš esmės atvirai deklaruoja savo simulakrinį pobūdį. Autoriai nutolsta nuo pirminės fotografijos funkcijos kurti tikrovės ikonas, ir kūriniai tampa mentaliniais žemėlapiais šiuolaikinio vizualinio meno platumose.

Pristatomi darbai nesiekia žiūrovui suteikti informacijos apie tam tikrą vietą ar įvykį, bet siekia

parodyti savitą žiūrėjimo būdą, o kartu tai – metaforos apie kasdienį gyvenimą, socialinius reiškinius, technologinę evoliuciją.

Iš pirmo žvilgsnio baigiamojoje parodoje dominuoja transformuotos neodokumentikos darbai, bet visuose juose akcentuojami ne personažai ir jų aplinka, o tai, kas vizualiai neišskiriama, – laikmečio diagnozė.

Parodoje susipina informatyvumo, sociokultūrinės situacijos, realybės atspindėjimo, simuliacijos ir paprasčiausia atvaizdo kūrimo technikos evoliucijos problematika.

Pasivaikščiojimas parodose nebus tiesiog geras laiko praleidimas stebint estetišką ir jausmingą ekspoziciją. Darbai čia, kaip ir visa šiuolaikinė kultūra, pripildo erdvę informacijos, kurią reikia perskaityti, o kad tai būtų paprasčiau žingeidžiam skaitytojui, pateikiame trumpus įdomiausių kūrinių pristatymus.

Suomiškas fenomenas GYTIS SKUDŽINSKAS

Projekte „Erozija” pristatomi trys jauni ir labai saviti menininkai iš Suomijos.

„Helsinkio mokykla”

Samis Pertila. „Espoo 2004-04-20“.

Vilma Hurskainen. Iš ciklo „Augimas“, 2003-2005.

Katarina Radovic. Iš ciklo „Sukurtos tikrovės“, 2004-2005.

Fotografija yra viena sėkmingiausių Suomijos kultūros eksporto prekių. O tai didelis Helsinkio meno ir dizaino universiteto (TaiK) nuopelnas, - jis kasmet išleidžia į meno rinką naujus autorius. Universitetas fotografijos mėgėjų sąmonėje net suformavo terminą „Helsinkio mokykla”. Stilistiškai beveik neįmanoma apibrėžti šio termino, nes mokyklą baigiančių autorių darbai aprėpia visą šiuolaikinės fotografijos amplitudę. „Helsinkio mokykla” greičiau sietina su vieta, kurioje studijuoja autoriai, bei po universteto baigimo vykdoma veikla. TaiK jau 30 metų rūpinasi savo absolventų grupinių ir personalinių parodų rengimu visame pasaulyje, knygų leidyba, o bendradarbiaudamas su Berlyne įkurta organizacija „Photography-now” steigia savo galerijas ne tik Šiaurės Europoje.

Iš 1000 ežerų šalies kilę ir su „Helsinkio mokyklos” vardu siejami tokie visame pasaulyje garsūs konceptualiosios fotografijos šalininkai kaip Jorma Puranen ir Perti Kekrainen, didelių formatų meistras, studijuojantis viešąsias erdves ir kolektyvinę atmintį, Vilis Lenkeris ar intymius ir asmeniškus pranešimus konstruojanti, jungianti fotografiją su kitomis medijomis Ula Jokisalo, o Nikas Luoma savo darbuose skleidžiasi kaip postfotografijos kūrėjas.

Vilma Hurskainen, Samis Pertila ir Tuomas Rainis – trys jauni ir labai saviti menininkai iš Suomijos.

Projekte „Erozija” pristatomi jų darbai, autorių plėtojamos skirtingos atvaizdo reprodukavimo strategijos – geras būdas susipažinti su daugiaplanėmis fotografinio pasakojimo galimybėmis.

Užšaldyta praeitis

Pastaruoju metu vis garsiau skamba jaunos Suomijos fotografės Vilmos Hurskainen vardas. Autorė divgubuose atspauduose nagrinėja fotografijos galimybę sustabdyti akimirką ir po daugelio metų rekonstruoti praeities įvykius.

Vilmai svarbus atminties ir fotografijos santykis ir kaip reprodukuotas atvaizdas gali veikti mūsų asmeninę istoriją. „Atmintis niekad nėra statiška, ilgalaikė, bet keičiasi kartu su mumis”, – sako fotografė.

Bet autorė siekia pažaboti laiką ir užmarštin nugrimztančias detales, pateikdama žiūrovui kartu tiek praeities, tiek dabarties fragmentą. „Sugretinimuose laikas įgauna keistą formą – atrodo, įvyksta dialogas tarp praeities ir dabarties momento, kaip ir mūsų mintyse”, – kūrybinius tikslus atskleidžia Vilma.

Modernaus gyvenimo griuvėsiai

Kitas fotografas – Samis Pertila – permąsto kolektyvinę patirtį, postindustrinės visuomenės realijas.

Autoriaus taikinyje – nebereikalingi ir savo funkciją atlikę automobiliai. Modernioje visuomenėje automobilis yra tapęs ne tik susi-

siekimo priemone, bet ir socialinio statuso ženklu, todėl jį reikia kaskart atnaujinti ar keisti į naujesnį modelį.

Samis bando užčiuopti išmestuose daiktuose likusią jų savininkų dvasią ir savo vaikystės prisiminimus.

Fotopaveikslais atkuriamos scenos ir erdvės, kurios neegzistuotų be autoriaus įsikišimo, kartu yra ir asmeninės, ir visuomenės patirties, ir praeities simboliai. Anot autoriaus: „Fotografuoju industrinės visuomenės ribas ir modernaus gyvenimo griuvėsius. Gamta apkabina paaukotus metalinius elementus švelniu glėbiu ir liūliuoja, kol jie užmiega.

Greitis sumažėja, bet mašina vis dar keliaujanti”.

Kontroliuojami pėdsakai

Videoprojekcijas pateikiantis autorius Tuomas Rainis analizuoja judėjimo miesto erdvėje trajektorijas. Anot jo paties, tai „darbas apie socialinę struktūrą viešosiose erdvėse. Miesto erdvėje pastebimas kitų bei savo paties kontroliuojamas kiekvieno asmens elgesys. Kiekvienas turi galimybę išeiti iš normų ir skirtis iš minios”, – taip kūrinio idėją apibrėžia menininkas.

Tuomo videodarbuose specialia programa vaizdas atskiriamas nuo judesio. Tai leidžia stebėti individo judėjimą architektūrinėje aplinkoje. Kūrinio pagrindas – reiškinys, kurį galima pavadinti neprievartine kontrole. Žmogus, judėdamas urbanistinėje erdvėje, priverstas pasirinkti suprojektuotą trajektoriją, o autorius savo darbuose juda paties susikurtomis geometrinėmis formomis, deja, neretai figūros išnyksta minios sraute.

8 Durys

KLAIPĖDA 2006 lapkričio 29 d., TREČIADIENIS

„EROZIJA”: 325 dienos su fotografija

Iveta Vaivodė. Iš ciklo „Žydrieji portretai“, 2006.

Alnis Staklė. Iš ciklo „Nieko asmeniško“, 2006.

Svečiuose – kaimynai iš Latvijos Kaimyninės Latvijos šiuolaikinei fotografijai projekte „Erozija” atstovauja du šiandien aktyviai besireiškiantys jauni autoriai. Pateikiame skaitytojams sutrumpintus žurnalo „Foto Kvartals” vyriausiosios redaktorės Alisos TIFENTALĖS esė apie juos.

Iveta Vaivodė

Šiais metais Iveta Vaivodė pradėjo studijas Bornmuto meno institute Jungtinėje Karalystėje, prieš tai ji trejus metus studijavo pas žymiausią Latvijos fotografą Andresą Grantsą. Jos mados fotografijos buvo publikuotos žurnaluose „Santa”, „Klubs”, „FHM” ir daugelyje kitų.

Galerijoje „Istaba” Iveta šiemet surengė pirmąją personalinę parodą „Paplūdimio portretai” (projektui „Erozija” pateiktus darbus I.Vaivodė pavadino „Žydraisiais portretais”). Rimtai ir atsakingai autorė

portretuoja žmones, atsitiktinai sutiktus paplūdimyje, stengdamasi pabrėžti kontrastą tarp fono (minimalistinės aplinkos, ženklinančios atsipalaidavimo būseną) ir personažo kaip pasirinkto objekto. „Paprastumas yra visa „Paplūdimio portretų” koncepcija ir didžiausia potenciali vertė”, – rašė meno krtikė Anda Klavina. Šioje recenzijoje paminėti du svarbiausi kasdienybės paradoksų medžiotojai: Borisas Michailovas iš sovietinio bloko ir Martinas Paras iš kapitalistinio. Jūs nerasite I.Vaivodės fotografijose gerai žinomų meistrų ironijos, bet tai yra būdas sulaikyti žiūrovo žvilgsnį.

Stebėtojas negali reikalauti grotesko ir pašaipos iš Ivetos, nes jos sutikti žmonės nėra profesionalūs aktoriai absurdo teatre, jie tiesiog gerai leidžia laiką. Nesikišimo taktika fotografijoje yra ne mažiau svarbi nei vaizdingi ir garsūs vizualinės kalbos pareiškimai.

Jos fotografijose jūs galite surasti mielą, rafinuotą, estetišką išorę ir nepaliečiamą, daugiasemantinį turinį.

Alnis Staklė

Alnis Staklė yra fotografijos ir vizualiosios kultūros dėstytojas Daugpilio universitete. Šiemet apdovanotas pirmuoju prizu „Metų fotografija - 2006”, Alnis jau dalyvavo daugelyje parodų visoje Europoje: Norderlichte (Olandija, 2001), Art dans la ville (Prancūzija, 2002), 7-ojoje ir 8-ojoje fotografijos bienalėse Fotonoviembere (Ispanija, 2003, 2005) ir daugelyje kitų.

Parodose A.Staklė savo darbus rodo kaip racionalaus ir linijinio pasakojimo dekonctrukciją, varijuodamas darbų formatais, nespalvotos ir spalvotos fotografijos išdėstymu. Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti kaip devintąjį dešimtmetį dažnai matytų vizualinio

meno parodų kopija. Bet Alnis gerai žino, ko sieks, ir ekspozicijos principai yra dalis bendros kūrinio idėjos. Rezultatas – siurrealios erdvės įspūdis, siekiantis toli už logikos rėmų. Šiek tiek linksmas, šiek tiek bauginantis, kartais kaip Deivido Linčo ar ankstyvieji Alfredo Hičkoko filmai. Nežinomybė be aiškios priežasties. Nebuvimas be paaiškinimo. Rimtumas, virstantis autoironija. Ženklai gali būti dramos pranešimas ar atsitiktinis šviesos ir šešėlio žaismas. Viskas priklauso nuo žiūrovo humoro jausmo.

Alnis, skirtingai nei Linčas, nerodo velvetinių uždangų ar neūžaugų, kad pritrenktų žiūrovą.

Jis naudoja save kaip pagrindinį herojų. Šie epizodai nepasakoja apie save, o atsiskleidžia tik visoje serijoje. Negalime to pavadinti autoportretais, labiau vizijų ir svajonių portretais, prarastos logikos svajonių restauracija. Tai gera proga sugrįžti prie amžino klausimo: kodėl menininkai naudoja savo kūną ir intymią aplinką kaip

meno medžiagą? Kas šiuo atveju svarbiau – menininko buvimas meno dalimi ar menininko darbas su savimi? A.Staklė, fotografas, doktorantas, mokytojas, užduoda šiuos klausimus savo darbais. Ir tai reiškia, kad jis negali rasti atsakymų į šiuos klausimus akademinėje veikoje.

Komentuodama A.Staklės darbus, aš norėčiau pakalbėti apie sentimentalumą. Ne tokį sentimentalumą, kurį jūs galite stebėti savaitgalio naktimis vokiškų melodramų pavidalu televizijos ekrane. Bet tokį sentimentalumą kaip „mąstymo atminties klaida”, kaip sekundės skilimas, kai atrodo, kad jūsų širdis iššoks lauk. Kai, pavyzdžiui, jūs stovite gatvės kampe, laukdami žalio šviesoforo signalo, o pravažiuojančio automobilio garsas sužadina emocijas ir ilgai lieka atmintyje. Šie duomenys turi būti ištrinti! Bet ne jie čia! Tai panašu į Alnio fotografijas – jos primena kažką labai pažįstamo ir gerai žinomo, jos grąžina jūsų atmintį atgal, primena kvapus, garsus, prisilietimus. Ar tai galima pavadinti pasąmonės manipuliacija?

Manau, kad ne, nes aš nenoriu po Alnio parodos pritarti kokiai nors politinei partijai ar įsigyti specialios firmos jogurto. Tai darbai su uždaresne ir intymesne aplinka, individualia patirtimi ir savianalize.

Autorius turtingą asmeninę patirtį paverčia universalia kolektyvine atmintimi. Ir tai nėra reali tikrovė, nesvarbu, kad autorius gyvena posovietinėje valstybėje, jo personaliniai motyvai mažai svarbūs. Daug svarbiau, kad vaizdas nuo popieriaus pradeda gyventi žiūrovo sąmonėje. Tai nesvarbu, kad suvokėjas nežino autoriaus asmenybės, nieko nežino apie jo namus, nepažįsta skurdžių interjerų, įkalintų vaizduose. Kažkas realioje tikrovėje yra nematoma, kas paliečia mus visus. Jūs suprantate apie ką aš, ar ne?

Arturas Valiauga: Tylusis identitetas

Arturas Valiauga. Iš ciklo “Tylusis identitetas” (fragmentas), 2005.

Fotografijos galerijoje gruodžio 1-ąją pristatoma žymaus viduriniosios kartos lietuvių menininko Arturo Valiaugos paroda “Tylusis identitetas”.

Pernai A.Valiauga dalyvavo Tarptautinio fotografijos tyrimų tinklo (IPRN) projekte “Kintantys veidai”. Lietuvos, Vokietijos, Olandijos, Suomijos, Islandijos, Čekijos ir Didžiosios Britanijos fotografai turėjo vykti į pasirinktą šalį ir ten sukurti fotografijų ciklą

tema “Darbas”. Arturas lankėsi Olandijoje ir joje ieškojo lietuviško identiteto pėdsakų, o Lietuvoje - olandiško gyvenimo ženklų. Jūsų dėmesiui pateikiame sutrumpintus Arturo VALIAUGOS komentarus apie sukurtą ciklą “Tylusis identitetas”.

Olandų gatve...

Gimiau ir augau Vilniuje. Daugiau nei dešimt metų važiuoju į darbą fotografijos studijoje Olandų

gatve. Ji prasideda sankryža, kurioje pavasarį žydi tulpės. Geriausiai žinomas objektas šioje gatvėje yra laidojimo rūmai - sovietinės moderniosios architektūros palikimas.

Ne tik senesniems miesto gyventojams, bet ir mano amžiaus žmonėms ši vieta sukelia liūdnus prisiminimus apie mirusius giminaičius ir draugus. Daugybę kartų važiuodamas šia gatve mąsčiau apie ryšį tarp šios gatvės, jos pa-

vadinimo ir savęs. Kas yra olandai Lietuvoje? Kas yra lietuviai Olandijoje?

2005-ųjų gegužę ir birželį fotografavau aštuonias olandų privačias erdves įvairiose Lietuvos vietose (Vilniuje, Klaipėdoje, Šiauliuose, Radviliškyje ir Trakų rajone).

Tai įvairaus amžiaus žmonės (nuo 30 iki 60 metų), darbo reikalais atsidūrę Lietuvoje. Kai kurie iš jų vedė lietuves.

2005-ųjų birželį ir liepą fotografavau Olandijoje.

Atsiliepė šešiolika lietuvių iš įvairių Olandijos miestų (Hagos, Amsterdamo, Roterdamo, Delfto, Enschedės, Eindhoveno, Alfeno, Drachteno, Soesto ir Utrechto). Šių įvairaus amžiaus žmonių (nuo 30 iki 80 metų) gyvenimo ir darbo Olandijoje aplinkybės ir motyvai skirtingi.

Dažniausiai tai lietuvės, ištekėjusios už olandų, ar jaunosios kartos žmonės, baigę mokslus Olandijoje ir pasilikę čia gyventi bei dirbti. (...)

Kaip jaučiasi kitur

Fotografuodamas lietuvius Olandijoje ir olandus Lietuvoje, neieškojau panašumų ar skirtumų.

Visus mano nufotografuotus žmones sieja gyvenimo užsienyje patirtis.

Tačiau pastebėjau, kad lietuviai Olandijoje lieka lietuviais, tik prisitaiko prie aplinkos, ir tampa sunku juos pastebėti.

O olandai Lietuvoje aktyviai kuria stereotipinę olandišką aplinką, aiškiai apibrėždami savo kultūrinę ir socialinę poziciją.

Mane domina, kaip jaučiasi žmogus, atvykęs į kitą šalį. Žmonės migruoja dėl įvairiausių socialinių, ekonominių, politinių ar asmeninių priežasčių. Jie neišvengiamai atsineša savo tautybę ir kuria individualią aplinką. Į privačias gyvenamąsias erdves žiūriu kaip į vietas, kur vyksta kultūros ir vartojimo tradicijų kaita. Tai svetimoje šalyje dirbančių žmonių pasaulio žemėlapiai, kuriuose pasirodo ir nyksta tautinės tapatybės ženklai.

Durys 9

KLAIPĖDA 2006 lapkričio 29 d., TREČIADIENIS

„EROZIJA”: 325 dienos su fotografija Technologijos, (ne)leidžiančios mums būti savimi GYTIS SKUDŽINSKAS

Fotografijos vystymasis visuomet buvo akivaizdžiai susietas su technologijos vystymusi.

Techninė evoliucija keitė ne tik vizualinius kokybės parametrus, bet ir fotopasakojimo būdus, asmenybės tapatumo problematiką. Du autoriai - Michaelis Takeo Magruderis (Didžioji Britanija) ir Tedas Hiebertas (Kanada), pasitelkę šiuolaikines technikas, analizuoja dabartinės vizualiosios kultūros situaciją ir AŠ konstrukciją joje.

Amerikietis, gyvenantis Jungtinėje Karalystėje, Michaelis Takeo Magruderis eksploatuoja mobiliojo telefono teikiamas galimybes bei permąsto technikos poveikį tiek jos vartotojui, tiek meninės raiškos pokyčiams. „Mobilusis telefonas pakeitė evoliucijos progresą nuo riboto ir paprasto komunikacijos instrumento iki daugiafunkcinio mechanizmo, pripildyto kompiuterinių ir fotografinių charakteristikų”, – teigia autorius.

Michaelis siekia ištirti ir konceptualiai apibrėžti šią technologinę sąsają, neperžengdamas klasikinio portreto žanro.

Anksčiau tik intymiai komunikacijai naudotas prietaisas šiandien yra išplitęs tarp įvairiausių socialinių sluoksnių ir sukuria laikinas bei efemeriškas bendruomenes. Šis procesas keičia ne tik vizualių pranešimų estetiką, bet ir „individo” charakteristiką. Viena ver-

Arūnas Kulikauskas. „Laivas”. 2005, medis, akrilo dažai, polaroido emulsija.

Fotomarginalai GYTIS SKUDŽINSKAS

Michaelio Takeo Magruderio „Užkoduota būtis“, 2005.

Tedo Hieberto „Atsitiktinis autoportretas Nr.2“ (fragmentas), 2005.

tus, naujosios technologijos pakeitė tokius fundamentalius kūrybos aspektus kaip kūrybinio proceso panaudojimas ir kūrinių išplitimas.

Kita vertus, nežinia, ar tai skatina didesnę ir įvairesnę tikrovės reprezentaciją.

Tedo Hieberto iš Kanados darbai sukoncentruoti į personalinės tapatybės ir kūno išsiskaidymą šiandienos pasaulyje. Kai fotografija ir naujosios technologijos tampa kūno tęsiniais, be-

kovodamas dėl savos teritorijos atvaizde kūnas subyra į dalis nebeteikdamas visumos pojūčio, o menininko autoportretas tampa vidiniu nežinomybės fenomenu.

Darbuose aiškūs rituališkumo, kuris yra daug pirmapradiškesnis už bet kokį socialumą, pėdsakai.

Ir būtent daugialypiškumas ir dirbtinumo grožis prikausto dėmesį ir verčia svarstyti apie AŠ konstrukciją.

Tuo pačiu metu, toje pačioje vietoje Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre gruodžio 1-ąją pristatoma trijų autorių - Jurgitos Remeikytės, Gintaro Didžiapetrio, Agnės Kasilovskos - paroda „Tuo pačiu metu, toje pačioje vietoje“.

Parodoje aktualizuojamas vietos ir asmeninio žvilgsnio santykis. „Kartais žmonės tuo pačiu metu būdami skirtingose vietose galvoja apie tuos pačius dalykus. Bet kaip paprastai, taip ir šį kartą, būdami toje pačioje vietoje tuo pačiu laiku matėme ir mąstėme skirtingai. Ši paroda - tai mūsų buvimo kartu išdegusioje Kuršių nerijoje vizualizavimas, perkeliamas į kitą laiką, bet tuo pačiu metu, į kitą vietą, bet toje pačioje erdvėje“, - pasakojo autoriai.

Jurgita, Gintaras ir Agnė su fotoaparatais braidė po išdegusią Kuršių neriją. Marijos LINČIŪTĖS nuotrauka

Visada šalia didžiųjų ir visuomenėje nebekvestionuojamų reiškinių egzistuoja paraštinės veiklos formos, alternatyvūs gyvenimai. Galime tai įvardinti marginaline veikla, kuri paprastai nesusilaukia tokio bendruomenės dėmesio, tokie reiškiniai nešmėkščioja TV ekrane ar dienraščių puslapiuose. Kita vertus, Arūnas Kulikauskas. „Grindinys”. stabilios ir brandžios visuomenės be galo didžiuojasi 2002, akmuo, akrilo dažai, polaroido savo marginalais. emulsija, varinė viela, vaškas.

Fotografas asketiškai atsiriNestebina autorius šian„Už borto” „Už borto” vykstantys boja nuo skubos ir vartojimo dien itin populiariais didžiureškiniai ne tik suteika pil- perpildyto pasaulio, tyliai ir liais formatais, o pasirinkęs natvės statusą viso sociumo mąsliai stebi pro šalį skrie- polaroido emulsiją savo kasbendrabūviui, bet neretai yra jančią kasdienybę. Minkšta dienybės fragmentus reproduir iniciatyvų ar sustabarėjusių šviesa nuspalvinti, tapybiški kuoja ant čia pat rastų buitinių dogmų kritikos šaltinis. Kul- Gilberto fotopaveikslai gali kartono atraižų, nebereikalintūros veiklos lauke paraštiniai būti laikomi tiesiog savitos gų medinių detalių ar gatvėje reiškiniai dažniausia įvar- estetikos paieškomis, bet rasto akmens.

Specifine estetika pulsuodijami subkultūros terminu. kartu tai ir gyvenimo, priParaščių menininkai, nors ir sodrinto informacijos, kri- jantys darbai kartu yra ir apšaukiami negebėjimu adap- tika. Autoriaus pasirinkti institucionalizuoto vartotojištuotis, kuria toliau, nepaliau- scenovaizdžiai - peizažai kumo kritika. Asmeniškumas jamai maitina oficialiuosius ir urbanistinės erdvės, su- darbuose išsiskleidžia visa kūrėjus idėjomis. Marginalų stingstantys tyliuose pano- savo jėga ir parodo, kad gali kūryba pripildyta kritiškumo raminiuose atspauduose. Ir būti daug svarbesnis nei hieir autoironijos, susimąstymo visai nebesvarbu, ar šiandien rachizuotas prisitaikymas. O ir žaismingumo, bet, ko gero, dar suspėsi užfiksuoti naujo jei dar akimis perbėgi Arūno patekiamą CV, kuriame su totokios kūrybos situaciją pui- prekybos centro atidarymą. kia pat aistra pristatomos tiek kiai nusakytų kompozitoriaus parodos Niujorke ar Tokijuje, La Monte Jungo frazė: „Kai Dienoraščiai tiek Obeliuose ar Druskinintu ką nors darai, o žmonės iš Niujorko galvoja, kad tu apsimetinėji, Kasdienybės kalba nuspal- kuose, matančiam ir mąstandaryk tai ir toliau. Ir kai tu tai vinti ir Niujorke kuriančio čiam tai daug pasako. darysi 20 metų, žmonės ims lietuvių menininko Arūno galvoti, kad tu labai rimtas Kulikausko darbai. Jų auto- Nepanikuok – apsimetėlis”. rius prieš 16 metų emigravo fotografuok O kas šiuolaikinėje foto- ir ilgai dirbo legendiniame Šiuolaikinio korumpuoto grafijoje gali būti laikoma „Antology film” archyve, meno pasaulio visagalybę su pašaipa demistifikuoja ir LOMO entuziastai. 1993-iaisiais užregistruotas ir visame pasaulyje išplitęs judėjimas panašus į jokiai sistemai nepaklūstantį vitališką vizualinį šėlsmą. Ir nors manifesto autoriai parašė 10 lomografijos taisyklių, paskutinė iš jų skelbia: „Nesilaikyk taisyklių”.

Projektas „Erozija” pristato vienos aktyviausių Lietuvos lomografių Aistės Nesterovaitės mini lomografijos sieną. Darbas, poilsis, kelionės ar nuobodulio akimirkos išsiskleidžia kaip spalvomis žaižaruojantis Aistė Nesterovaitė. Lomografija. monumentalus pano.

Nors lomo entuziastai ir marginaline veikla, netelpan- įsteigtame bei vadovaujamaakcentuoja savo žaidybinį čia į oficialiosios fotokultūros me žymiojo Jono Meko.

Arūno darbai – tai me- charakterį, dinamiką ir nerėmus? Projekte „Erozija” pristatomos trys skirtingos gapolio kasdienybė be wall reikšmingumą, manau, kad veiklos rūšys, kurias galime street’o, be soho, be teroriz- būtent jų darbai yra įdomiaulaikyti neinstitucionizuota mo. Kitaip tariant, be „ak- si šiuolaikinės visuomenės tualijų”. Galbūt vyresniojo antropologinėms studijoms. menine praktika. kolegos įkvėptas menininkas Jau girdžiu, kaip būrys loAsketiški linkęs pasakoti apie pasaulio mo aistruolių atkerta savo būklę pasiremdamas mažais ir mėgiamą šūkį: nepanikuok scenovaizdžiai – fotografuok! asmeniškais dalykais.

Modernėjanti visuomenė į paraščių zonas išstumia jai nebepriimtinas ir jau per primityvias technologines ir kultūrines raiškas.

Kanadietis Driu Gilbertas parodoje pristato pinhole fotografiją. Archaiška technika sukurti darbai nepritampa prie šiuolaikinės skaitmenizuotos vizualinės produkcijos.

Driu Gilbertas. „Canaan upė”, 2004.

10 Durys

KLAIPĖDA 2006 lapkričio 29 d., TREČIADIENIS

„EROZIJA”: 325 dienos su fotografija Komunikacijos malonumai, arba Ką gali mano mobilusis telefonas VYTAUTAS MICHELKEVIČIUS

Fotografija yra mūsų laikų medija, užimanti visą sąmonę ir pasąmonę. Fotografijos kaip realybės atvaizdo technologijos paplitimas niekad nebuvo toks stiprus kaip šiandien, nes kone kiekvienas pradedant darželinukais ir baigiant seneliais turi fotoaparatą savo kišenėje, t.y. mobiliajame telefone. Tai leidžia mums komunikuojant atsisakyti pagrindinio instrumento – kalbos ir pereiti prie komunikacijos vaizdais.

Realiu laiku

Užuot papasakojęs mylimajai, kaip jaučiuosi, siunčiu momentinės savo veido išraiškos fotografiją, o išvykęs į parodą Paryžiuje nebeturiu pirkti nespalvotai romantiškų miesto atvirukų, tiesiog klikteliu savo visagaliu 3,2 Mpix telefonu, konvertuoju spalvotą fotografiją į nespalvotą ir po minutės mano atvirukas su karščiausiais linkėjimais jau esti geriausių draugų kišenėse ir geriausių draugių rankinėse.

Nors linkėjimai karšti, bet oras šaltas, ši mintis nutraukia mano svarstymus, kaip įsijungti į pajūrį mėgstančių Lietuvos fotografijos klasikų gretas. Tiesa, dabar ruduo, tačiau vasarą būtinai padarysiu seniai planuotą fotosesiją. Nuvyksiu į Nidą, kalbinsiu vasarotojas eiti su manimi į kopas ir fotografuotis.

Taip, žinoma, jos išsities visu ūgiu ant švelnaus smėlio, o aš lakstysiu aplink jas keldamas smėlio dulkes ir ieškodamas geriausio kampo. Šiek tiek nedrąsu, kai jos užduos klausimą, kodėl mano fotoaparatas toks mažas, bet aš tikiuosi išsisukti kalbomis apie naujausias technologijas ir jų įtaką fotoaparatų mažėjimui bei žmonių komunikacijai. Tikiuosi, pavyks surengti sėkmingas ir vaizdingas fotosesijas, jei tik nesutrukdys Palangos fotoklubo desantas su savo ilgais fotoaparatais ir didelėmis blykstėmis. O jei ir nugins mane nuo skaisčiažandžių ir apvalainų

kopų, nieko baisaus, nes aktų fotografijos jau seniai puikuosis mano internetiniame dienoraštyje.

Juk šiandien viskas vyksta realiu laiku.

Kitas mąstymo būdas

Fotografija yra ne tik viena iš pagrindinių mūsų laikų komunikacijos priemonių. Ji taip pat yra ir mūsų mąstymo būdas. Dažnai, mąstydami apie mėlyną dangų Ispanijoje ar gondolas Venecijos meno bienalėje, turime vaizduotėje ne šiuos nuogus žodžius, o jų atvaizdus, o dar tiksliau – jų fotografijas savo fotoalbume, kompiuterio atmintyje ar kažkur matytame žurnale.

Filosofai ir meno kritikai jau ne vieną dešimtį metų kalba apie mąstymo slinktį nuo kalbos prie vaizdų. Šiandieninė visuomenė mąsto vaizdais. Tai aiškiai rodo ir įkyrios naujausių skaitmeninių fotoaparatų reklamos, siūlančios tiesiog fotografuoti ir negalvoti.

Ypatingos fotoaparatų savybės leidžia suvokti pasaulį ne savo akimis, o jų tęsinio objektyvo užfiksuotais vaizdais. Dar vienas pavyzdys – tai fotografijų albumai, kurie archyvuoja mūsų kasdienybės akimirkas. Jas tuo pačiu ir įkalina, ir susiaurina, nes mes iš tikrųjų neprisimename, kokio ilgio plaukais ir rūbais buvome prieš 5 ar 15 metų, mes tai pamatome tik savo fotografijomis. O jei tais metais nė karto nesifotografavome, tai tokia informacija lieka tiesiog neišsaugota ir pamiršta.

Taigi matome, kad fotografija keičiasi ne tik technologiškai, bet ir konceptualiai. Keičiasi ne tik fotografavimas, bet ir mąstymas.

Iškyla klausimas, ar šie pokyčiai yra teigiami, ar neigiami fotografijai meno kontekste.

Dvi stovyklos

Jau daugiau kaip dešimtmetį kritikai ir menininkai sunerimę ir pasidalinę į dvi stovyklas. Vieni skelbia fotografijos pabaigą, mirtį, nunykimą ir susinaikinimą,

o kiti džiaugiasi jos atgimimu kitose medijose, jos susijungimu su videomenu, kompiuterine grafika, internetu ir t.t.

Sunku pasakyti, kuri stovykla laimi, bet raudos fotografijai ir jos laidojimas tikrai užima nemažą vietą meno pasaulyje.

Raudoti yra tikrai dėl ko, nes fotomenininkams tragiškai baisu, kad fotomeno kaip ir niekas neberodo šiuolaikinio meno galerijose ir centruose, apie jį nustojo rašyti kritikai. Fotomenas demonstruojamas tik siauruose gerbėjų rateliuose ir komercinėse galerijose, kur jį galima parduoti kaip gražų atvaizdą kabinimui ant sienos.

Fotomenininkai negali susitaikyti su mintimi, kad kinta fotografijos forma ir turinys. O šie faktai labai džiugina antrąją stovyklos pusę, kuri su pakylėjimu kalba apie fotografijos santuoką su kitomis medijomis bei šiuolaikiniu menu.

Nesustabdomas procesas

Projektą „Erozija“ būčiau linkęs priskirti prie fotografijos mirties skelbėjų arba mažų mažiausiai prie pesimistų būrio. Taip padaryčiau dėl negatyvios žodžio „erozija“ reikšmės. Erozija reiškia griuvimą, ardymą ir pokyčius gamtos peizažuose, ir dažnai tai nesustabdomas procesas. Tačiau iš kitos pusės projekto tikslas – permąstyti fotografiją ir jos aktualumą visuomenėje surengiant keletą parodų – yra vertas dėmesio.

Pamenu, beveik prieš dvejus metus lankiausi Klaipėdoje, kur dalyvavau pirmosios projekto „Erozija“ parodos atidaryme. Nedidelė citata iš tąkart į „Literatūrą ir meną“ (2004-12-24) rašytos esė, kuri padeda prisiminti tą nuotaiką: „Keturios valandos pirmyn ir keturios valandos atgal. Maždaug tiek Klaipėdos regionas nutolęs nuo Vilniaus. Tiek laiko ir dar daugiau erdvės skiria renginius, vykstančius sostinėje ir kažkur kitur. Arba išvis nevykstančius, kaip mano kai kurie žiūrovai, nes

Paula Muhr. Iš ciklo „Nebūtis“, 2004-2005.

ko nėra Vilniuje, to nėra iš viso.

Apskritai Klaipėdos dailės parodų rūmai – tai maža kopija Vilniaus parodų rūmų (dabartinio ŠMC).

Klaipėdos rūmai, kaip ir Vilniaus, inkrustuoti senamiesčio šerdyje, o betoniškai pilkas fasadas vilioja žiūrovą į dvasiškai spalvotą vidų...”

Tuomet tai buvo pirmasis mano vizitas į Klaipėdos dailės parodų rūmus, kurie dabar man atrodo visai smagus ir puikiai tinkantis šiuolaikinio meno parodoms baltojo kubo variantas uostamiestyje.

Antroji citata apie pirmąją parodą puikiai tinka ir dabartinei parodai apibūdinti: „Šiuolaikinė medijų industrija kopijuoja save pačią, o vizualinėje kultūroje dinamiškas vaizdas išstumia statišką fotografiją. Fotografija praranda savo senąsias vertybes ir požymius, o naujieji dar nesusiformavę.

Parodoje tyrinėjamos fotografijos kaip mediumo galimybės, ribos, tikslai ir paskirtys. Fotografija vaizduoja, fiksuoja, imituoja ar įsivaizduoja?..”

Postfotografija ir kontekstas

Citatomis apie pirmąją parodą susieju savo esė paskutiniosios „Erozijos“ proga. Beveik po dvejų metų fotografijos irimo rezultatus galime pamatyti finalinėje projekto parodoje, kuri yra tarptautinė.

Nors joje rodomi meno kūriniai yra iš skirtingų kontekstų, tačiau parodo platų fotografijos transformacijų mene spektrą: vienos transformacijos gali atrodyti kuriančios, kitos griaunančios fotografijos sampratą. Gal todėl šios parodos kontekste labiau verta būtų kalbėti apie postfotografiją ir jos kontekstą. Šioje parodoje dauguma dalyvaujančių menininkų argumentuotai ją tyrinėja – tai rodo ir nemažos jų darbų koncepcijos, papildančios vizualų mąstymą.

Postfotografijos kontekste įdomus Michaelio Takeo Magruderio videodarbas „Užkoduota būtis“, kur jis tyrinėja mobiliojo telefono

galimybes atvaizduoti privačios ir viešos erdvės komunikaciją. Jo klausimas apie prastos kokybės vaizdo formavimąsi iškart suteikia ir atsakymą apie naujus fotografijų vertinimo kriterijus: postfotografija gali būti prastos kokybės ir mažos rezoliucijos, ir tai yra jos estetinė savybė.

Laiko klausimas

Paula Muhr savo ciklą įvardija priešingai nei Magruderis – „Nebūtis“, taigi tokia mąstymo kryptis aiškiai nurodo laiko svarbą fotografijoje. Menininkė dirba su savo šeimos fotoalbumu, bandydama iš naujo perkonstruoti ir sukurti savo šeimos istoriją. Archyvo perkūrimas yra aktuali postfotografijos strategija, kuri čia praplečiama ir fotografijos galia konstruoti laiką: fotografijose esanti menininkės mama pozuoja tose pačiose erdvėse tokiomis pat pozomis, tačiau fotografijas skiria kelios dešimtys metų.

Fotografijos ribinius momentus ir jos galimybes tyrinėja Tedas Hiebertas, bandydamas ieškoti atsakymo į klausimą, ar fotografija gali reprezentuoti jo tapatybę. Tą pačią mintį pratęsia ir Vilma Hurskainen fotografijose „Augimas“, kur ji bando dabartyje rekonstruoti savo vaikystės fotografijas.

Klausimas, ar fotografija pajėgi manipuliuoti laiku, virsta į atsakymą, kad laikas ir technologijos pradeda manipuliuoti pačia fotografija.

Galiausiai laiko klausimas tampa visiškai išsemtas fotografijos erozijos kontekste, kai ramiai žiūrėdami Tuomo Rainio videodarbą „Miestas“ sekame laiko paliktais pėdsakais, kurie ir padeda išspręsti problemą, kas yra pagrindinis fotografijos erozijos veiksnys.

Mažų mažiausiai – tai laikas ir jo kintanti sąvoka, žinoma, paveikta ir technologijų. Laikas sukelia fotografijos kultūros irimą tiek technologine, tiek konceptualiąja, tiek istorine prasme kaip vanduo sukelia gamtos peizažo irimą.

Tuomo Rainio „Kryžminis”, 2006.

Durys 11

KLAIPĖDA 2006 lapkričio 29 d., TREČIADIENIS

Menas gyventi pagal „Tris seseris“ GITANA GUGEVIČIŪTĖ

Visai neseniai Rimo Tumino režisuotas „Tris seseris“ Klaipėdoje pristatė Vilniaus Mažasis teatras.

Pavirpino jautriąsias sielos stygas, paerzino naujų teatrinių tendencijų besitikinčią publikos dalį ir pasikaišęs padurkus išdūmė atgal į sostinę. Įspūdis liko sunkiai nusakomas, nors nosinaitės prireikė.

„Genetiškai artima”

Kiek sykių A.Čechovo Olga, Maša ir Irina lipo į sceną ir tikino norinčios ištrūkti į Maskvą – nesuskaičiuosim. Įvairiuose teatruose, miestuose, šalyse režisieriai bando atrasti A.Čechovą „savaip“.

Lietuvoje spektakliai pagal A.Čechovo pjeses irgi nesitraukia iš repertuarų – teatrologas Vaidas Jauniškis šiam reiškiniui pritaikė „genetinio artimumo“ terminą.

Tikriausiai taip ir yra.

Laimė, esame pajėgūs perskaityti Čechovą. Ir dažniausiai net suprantame, ką perskaitėme...

„Belaikis” spektaklis

Itin taikliai naujausią R.Tumino spektaklį “Trys seserys” apibūdino viena teatrologė – „belaikis“. Taip pastatytas jis galėjo būti prieš penkerius metus. Taip jis dar galėtų būti statomas po penkmečio. „Trys seserys“ gražiai įsipaišo į R.Tumino kūrybinį kontekstą ir dailiai pratęsia tai, kas vadinama „režisieriaus stiliumi“: tai prasmių mirgėjimas, gyvas humoras, inteligencija, lengvas patosas, efektai. Šis spektaklis režisūrą studijuojantiems studentams gali būti visai tinkamas pavyzdys, kaip įdėmiai reikia kurti visumą ir kokios svarbios gali būti (yra) smulkmenos, detalės.

Skauda sielą

Aktoriai kuria daugiasluoksnius, lengvai šaržuotus vaidmenis, kuriuose susikerta totalus egzistencinis nykulys, pastanga gyventi ir pasyvumas, švelni autoironija, infantiliškumas ir isterija, kylanti iš nebegalėjimo taip gyventi.

Atrodo, kad ir menkiau-

siam personažui spektaklyje bent sekundę skauda sielą, bent sekundę liūdna – juk tiek išsiskyrimų, nesutapimų, neišsipildymų vienoje vietoje!

Bet Čechovo istoriją Tuminas traktuoja gana optimistiškai, nors virš galvų medinis kryžius (scenogarfijos detalė, pastebėta ne visų žiūrovų) lieka kaboti.

Pasaulis keičiasi ir nesvarbu, kad ne pagal planuojamą scenarijų.

Vaidina geriausieji

Olga (akt. Vaida Būtytė), Maša (akt. Vaida Bičkutė), Irina (akt. Elžbieta Latėnaitė) – sėkmingas trio. Gal įtaigumo kiek pristigo V.Būtytės vaidmeniui, tačiau itin moterišką vaidmenį sukūrė V.Bičkutė ir, be abejo, scenoje dar tik debiutuojanti (dar studentė) – E.Latėnaitė.

Apskritai aktoriai spektaklyje vaidina tik geri ir geriausi: Gediminas Girdvainis (Čebutykinas), Arūnas Sakalauskas (Veršininas), Mantas Vaitiekūnas (Solionas), Audrius Bružas (Andrejus Prozorovas) ir kiti.

Vilniaus Mažojo teatro A.Čechovo „Trijų seserų” (rež. R.Tuminas) pastatyme efektinga žiemos scena įstringa į atmintį ilgam. Dimitrijaus MATVEJEVO nuotrauka

Namai – ant pakylos

Spektaklio scenografija paprasta ir funkcionali.

Pakyla, į kurią kreipiamas žiūrovo dėmesys, – tai Prozorovų namai. Šviesos oazė neišsilavinusios provincijos prietemose. Aikštelė, kurioje greitai paaiškėja, kokio lizdo paukštis čia apsilankė.

Užtat Ilonos Kvietkutės vaidinama Nataša mieliau sukasi aplink pakylą, nors prisidengusi rūpestingos mamytės ir namų šeimininkės

kauke, vis tiek tampa vienvalde namų ponia.

„Atpažįstame“ save

Spektaklių mizanscenos ir ištisos scenos pamažu išsitrina iš atminties, bet įspūdingesni vaizdai, ryškesni vaidmenys paprastai išlieka ilgam.

Tikriausiai mažai suklysiu teigdama, kad žiemos scena su pagalvių pusnimis ir besmegeniu ant rogučių išliks ne vieno atmintyje. Kaip ir

baltai pasidabinusi Irina su cilindru ant galvos ir kareiviškais auliniais; kaip liūdnai zvimbiantis stebuklingas žaisliukas-vilkelis ar Andrejaus Prozorovo sumeistrauti „daikčiukai“.

Spektaklis kažkaip „solidarizuojasi“ su visais, kuriuos kamuoja nepakeliama būties lengvybė. Ir tas savęs „atpažinimo“ momentas yra nepaprastai svarbus. Sakyčiau, net esminis.

Knyga apie menininką Klaipėdoje – retenybė likimas pastaraisiais dešimtmečiais gali laukti monumentaliosios dailės kūrinių viešosiose erdvėse, toks dokumentavimas tampa dar reikšmingesnis.

Labai brangūs

Albumas išleistas 1000 egz. tiražu. „Aš tarnauju spalvai. Kalbu ir groju spal- Jo paveikslą „Mingės kaime”(2003) knygoje lydi tapytojo žodžiai: “Lavomis. Rašau spalvomis. Skaitykite ma- bai noriu į laukus su drobe ant peties. Nesvarbu, kas išeis. Svarbu gyvenne...” – rašė A.Jusionis savo dienoraštyje. ti tapant.” Nuotraukos iš albumo „Algimantas Jusionis. Kai tapau – aš gyvenu”.

KRISTINA JOKUBAVIČIENĖ

Šį rudenį Ievos Simonaitytės viešojoje bibliotekoje buvo pristatytas tapytojo Algimanto Jusionio kūrybos albumas.

Leidinio pavadinimui iš tapytojo dienoraščio paimta frazė, kaip niekas kitas taikliai nusakanti menininko gyvenimo ir kūrybos prasmę: „Kai tapau – aš gyvenu“. Ji ypač simboliškai ir skaudžiai skamba šiandien, kai A.Jusionio jau treji meti nebėra tarp mūsų.

Ir knygos pristatymo vakaras, ir jo metu surengta tapytojo darbų paroda buvo pažymėti skaidria liūdesio ir vilties aura.

Knyga apie A.Jusionį (Algimantas Jusionis. Kai tapau – aš gyvenu. Sudarytojai Kristina Jokubavičienė, Violeta Jusionienė, Klaipėda: S.Jokužio leidykla-spaustuvė, 2006, 148 psl. su spalvotomis paveikslų reprodukcijomis) papildo kol kas neilgą leidinių, skirtų šiuolaikinei Klaipėdos dailei ir dailininkams, sąrašą.

Turime nedaug

Neminint grupinėms ir jubiliejinėms, individualioms parodoms leidžiamų lankstinių, bukletų ar nedidelės apimties katalogų, reprezentacinių, išsamesnių leidinių apie Klaipėdos dailę turime nedaug. Atskaitos

tašku galėtų būti 1990-aisiais išleistas katalogas „Pajūrio krašto dailininkai“, kuriame tilpo trumpos beveik visų tuo metu Vakarų Lietuvos regione gyvenusių ir kūrusių dailininkų (ir ne tik Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) narių) biogramos bei kelių kūrinių nespalvotos reprodukcijos. Nespalvotas, išspausdintas ant prastoko popieriaus jis buvo svarbus kaip pirmas Nepriklausomybės metų dailės leidinys Klaipėdoje.

1997-aisiais LDS Klaipėdos skyrius pradėjo leisti dailės albumų seriją „Klaipėdos dailė“. Serijos iniciatorius buvo tapytojas Algimantas Jusionis, tuo metu vadovavęs LDS Klaipėdos skyriui. Suprantama, kad pirmasis leidinys buvo skirtas tapybai - „Tapyba“. Po metų buvo išleista „Grafika“ (1998), 2000aisiais pasirodė „Taikomoji dailė“. Šiuo metu baigiama rengti ketvirtoji, paskutinė serijos knyga, skirta skulptūrai, ją numatoma išleisti 2007-ųjų pradžioje.

Tai spalvoti, su kokybiškomis kūrinių reprodukcijomis leidiniai, informaciniu ir vaizdiniu aspektu pakankamai išsamiai reziumuojantys dailės situaciją regione XX a. pab. – XXI pr. Jie vertintini kaip ypač svarbi ir reikšminga LDS Klaipėdos skyriaus iniciatyva. Šią leidinių seriją savotiškai papildo ir

pratęsia retrospektyvinės, ilgalaikės parodos „Trys Klaipėdos dailės dešimtmečiai“, veikiančios LDM Prano Domšaičio galerijoje, katalogas (2004).

Svarbūs dokumentai

Dailės leidinių, skirtų vieno dailininko kūrybai, pradžia buvo grafikės Aldonos Kliševičienės (1946–2004) piešinių reprodukcijų aplankas (2003), atrodo, jau tapęs retenybe.

Jame publikuoti subtilūs, klasikinės dvasios dailininkės piešiniai grafitu.

Plataus rezonanso ir aptarimų miesto dailės sluoksniuose sulaukė leidinys „Angelina Banytė“, pasirodęs 2004-aisiais. Tai pirmas taip gausiai iliustruotas, artėjantis link monografinio, vienam dailininkui skirtas leidinys.

Ažvelgiantis visas universalios kūrėjos kūrybos sritis, jis tapo savotišku pavyzdžiu, vienu iš galimų leidinio apie dailininko kūrybą variantų. A.Banytės albume turėjo prasmę atskirų jos tapybos darbų fragmentavimas, išdidintų paveikslo detalių pakartojimas, savotiškas multiplikavimas. Tai vizualiniu ir informaciniu aspektu vertinga knyga, daugiau ar mažiau išsamiai dokumentuojanti parodas, bibliografiją ir svarbesnius monumentaliosios tapybos kūrinius. Žinant, koks nenuspėjamas

Kalbėdami apie dailės leidinius, neturime pamiršti, kad kalbame ne tik apie leidinio parengimo kokybę: tai tiesiogine prasme labai brangūs leidiniai.

Jie reikalauja geros poligrafinės kokybės ir gerų medžiagų. Tai ne madingas žurnalas ar kultinė grožio knyga, kurie visada ras pirkėją.

Kuo aukštesnė meno leidinio kokybė, tuo jo kaina didesnė. Todėl, leidžiant meno leidinius, visada iškyla rėmėjo ir pirkėjo problema.

Dažnas, norintis turėti savo lentynoje knygas apie Klaipėdos menininkus, kažin ar gali sau tai leisti.

Antra vertus, džiugu, kad atsiranda rėmėjų, kurie suvokia meno ir leidinių apie meną svarbą. Be privačių asmenų, institucijų ar firmų paramos neturėtume nė vieno svaresnio leidinio.

A.Jusionio albumas išsiskiria

Iš visų iki šiol mūsuose pasirodžiusių dailės leidinių, A.Jusionio kūrybos albumas išsiskiria apimtimi, poligrafijos kokybe.

Dailininko paveikslų reprodukcijas papildo fragmentai iš jo dienoraščių. Tapytojo A.Jusionio dienoraščiai, manau, yra verti atskiros knygos. Autentiški užrašai, bylojantys apie kūrėjo sielos gelmes, sudėtingą kūrybos procesą, jo „duobes“ ir pakilimus, pateikti nuosekliai, diena po dienos, atsiskleistų ne tik literatūriniu aspektu.

Leidžiant šį albumą, atliktas tikrai didžiulis darbas. Pradėtas rengti praėjus vos keliems mėnesiams po netikėtos tapytojo mirties (2003), jis pareikalavo dvejų metų ilgo ir kruopštaus darbo, taip pat lėšų paieškų.

Tačiau visos pastangos buvo to vertos, o leidinio rėmėjai, išvardyti jo tituliniame puslapyje ir knygos pabaigoje, gali pelnytai didžiuotis.

12 Gintaro lašai

KLAIPĖDA 2006 lapkričio 29 d., TREČIADIENIS

AISTĖ MIŠINYTĖ

Viena diena

klausant shanty

Jūreiviai dainuoja vis apie tą patį – kartoja ir kartoja: “Sugrįžk, Mariza!”

Mūsiškai būtų Marija (suknelė raudonais žirniukais, įdegusios kojos).

Marija, čia tu?

Atleisk, nepastebėjau.

Paskutiniu metu prastai miegu.

Ir dabar – sapnavau Marsą: tarsi nuskridome, įkūrėme koloniją.

O ten – toks niūrumas, ilgesys.

Lyg Portugalijoj apelsinų skynimas.

(Man dvidešimt penkeri, aš nenoriu skint apelsinų.

Man dvidešimt aštuoneri, aš nenoriu skint apelsinų.

Man trisdešimt treji, aš nenoriu skint apelsinų.

Dieve, kada aš norėsiu dirbti, ką sugebu?)

Taigi niūrumas...

Moterys neištvėrusios plėšėsi auskarus, vyrai nusisegė laikrodžius – viską surinkome, paskyrėme premiją už Marso kampanijos sumanytojo galvą.

Galim atiduoti visą planetą už sumanytojo galvą!

Nes jis vienas čia kaltas.

Nes jis kaltas, jis kaltas!

Ir nuo tokio aiškaus žinojimo pabudau – dvi valandos iki darbo.

Sakyk, Marija, kas kaltas, kad mes Portugalijoje skiname apelsinus?

Marija, tūkstantis šeši šimtai kažkelintaisiais aš buvau vergų pirklys – supratau gimimo ir mirties slėpinius, vienodai gerai valdžiau durklą ir rimbą.

O kaip aš čaižiau vergų nugaras!

Oda atšokdavo, kad niekada nepriaugtų prie mėsos,

Ričardo ŠILEIKOS nuotrauka

luptųsi skivytais, kad atgimimų skaitliukas suktųsi vis greičiau ir greičiau!

Kad du tūkstančiai kažkelintaisiais aš Portugalijoje skinčiau apelsinus, o vakarais apkabinčiau tave, ir mėgintume susišnekėti trimis iš melodramų išmoktomis portugališkomis frazėmis.

Vakarais – braižytume horoskopus ir ieškotume panašių į mus – jų yra!

Neseniai aš mačiau viziją, Marija, apie vieną žmogiškąjį Budos Maitrėjos gyvenimą.

Mačiau, kaip jis – tamsžaliu kamufliažu – brūzgynuose šaudė ir šaudė priešus (nežinau, kur tai buvo – Vietname, Kambodžoj, o gal – Lotynų Amerikoj).

Jo atgimimų skaitliukas irgi tarškėdamas sukosi, kol sustojo du tūkstančiai kažkelintaisiais

Portugalijos žemės ūkio darbuose.

Dabar mes kartais susitinkame, tegu ir nepažindami vienas kito, geriame pigų vyną ir mėginame susišnekėti tomis trimis melodramų frazėmis, kurias spėjau išmokti dar Lietuvoj.

O po to kartu einame skint apelsinų.

Dieve, norėčiau mokėti ką nors daugiau!

Bet aš esu kvailas, Marija, man patinka antigravitacinė Voruta.

Supranti? Voh-root-ah?

Bet mes su tavimi ten nepateksime: aš nemoku miksuoti, Marija, ir beatboxer’is esu nekoks.

Tačiau dar galime vakarais užeiti į klubą, kur session’e groja bodisatvos, ir kartais juos atpažinti.

Todėl ir gyvename, Marija.

Todėl ir gyvename.

Pamąstymai apie tauriąsias žiurkes ALMA RIEBŽDAITĖ

Kaip visisiškai naivus žmogus, leisiu sau paklausti – o kas yra tas literatūrinis gyvenimas? Kas slepiasi už šitų žodžių ? Kad būtų aiškiau, turiu pasakyti, jog jokio literatūrinio gyvenimo aš negyvenu, bent nejaučiu jo gyvenanti. Tiesa, keletą kartų teko tą literatūrinį gyvenimą paliesti, atsargiai pačiupinėti, bet nieko daugiau tarp mūsų nebuvo, na, gal vienas kitas nekaltas bučinukas.

Gyvenimas, literatūrinis, na, nieko nėra šiurpiau. Niekam nelinkėčiau gyventi literatūrinio gyvenimo. Juk tai netikras, dirbtinis gyvenimas. O, be to, žmonės, gyvenantys literatūrinį gyvenimą, yra vadinami knygų žiurkėmis. Bet rask dabar tu taip lengvai tą knygų žiurkę, dabar visos žiurkės įjunkusios į maistą, pardavimą ir daiktų į savo urvą tempimą. O tauriosios knygų žiurkės yra įtrauktos į Lietuvos raudonąją knygą, nes tai tos žiurkės, kurios turi laiko. Laikas yra esminis bruožas, skiriantis tauriąsias žiurkes nuo paprastųjų graužikių.

Todėl tarybiniais laikais (kažkada) apie knygų žiurkes ir buvo madinga kalbėti su panieka (nors jos to niekada nebuvo vertos), nes, matyt, jos nepalaikė ideologinio socialistinio tonuso ir ne itin noriai piešė tik šviesaus rytojaus vaizdą, o šiandien jos yra viskas, kas tik nori, bet svarbiausia – turtingos laiko. Turiu pabrėžti, jog tauriąja žiurke vadinu ne šiaip knygų rijiką, o tą, kuris neeikvoja laiko tuščiai. Tik nesupraskite neteisingai, neeikvoti laiko tuščiai visiškai nereiškia aktyviai gyventi įprastine šio žodžio prasme. Tai laikas, kai žiūri į debesis, vaikštai miške, kontempliuoji aplinkoje vykstančius reiškinius, nesijaudini dėl įprastinių svarbių ir neatidėliotinų reikalų, vaikštai pajūriu, kai kiti tuo metu aria kaip juodi jaučiai ir kitokio gyvenimo neįsivaizduoja. Skiri laiko vaikams ir artimiesiems. Be abejonės, randi laiko knygai. Tauriajai žiurkei laikas nėra daiktas, ji laiko nei randa, nei skiria, laikas nėra niekaip įvardijamas, nes tai natūrali buvimo forma, laiko refleksijos paprastai būna švelnios, lyriškos. Įtemptoje konkurencinėje visuomenėje, gyvenančioje rinkos sąlygomis, kur didėjančios gamybos apimtys verčia didinti pardavimų apimtis, ir priešingai, taurioji žiurkė taip pat nėra pageidautina, ką ir sakyti – ji tiesiog progreso stabdys visuomenėje, kur reikia dirbti, parduoti, pirkti, ir visa tai vainikuoja vaiskus lengvą euforiją sukeliantis žodis – kuo didesnis vartojimas. Vartoti reikia daugiau ir daugiau, nesvarbu ko, svarbu – vartoti, tai pateikiama net subtiliomis rafinuotomis formomis. Mat tauriajai žiurkei gali toptelėti mintis ir apie saiko jausmą ir nedovanotinas poreikis

– sustoti. Įsivaizduojate – sustoti? Ne, ne, kai viena taurioji žiurkė sustoja, niekas nepasibaigia, ji tik iškrenta iš vadinamojo gyvenimo konteksto.

Kad ir ką besakytume, bet literatūrinio gyvenimo sąvokos neišvengsime. Jis vis tiek kažkaip egzistuoja, šituo žodžiu įvardijame tam tikrus vykstančius reiškinius, tam tikras iškylančias gyvenimo formas. Nežinau, paralelines, iškylančias akimirkomis, ar tai tiesiog vienas iš daugybės mūsų gyvenimų, mūsų veidų.

Gali būti, jog literatūrinis gyvenimas egzistuoja nepriklausomai nuo mūsų, mes galime į jį įsilieti, įnešti kažką naujo ar priešingai – būti konservatyvūs, saugoti tradicijas. Greičiausiai taip ir yra.

Tiesa, jis gali būti sustingęs.

Arba dar kitaip. Literatūra gyvena savo gyvenimą. Literatūrinį gyvenimą gyvena eilėraščiai, knygų herojai, įvairūs lyriniai ir nelabai subjektai, taipogi princai ir princesės, raganos, pasakų Sigutė, dvylika brolių juodvarniais lakstančių, Joniukas ir Elenytė, koks Bebenčiukas, ko gero, literatūrinį gyvenimą gyvena koks garsus rašytojo vardas ir su tuo susiję įsivaizdavimai, bet ne jis pats, konkretus asmuo.

Gali būti, jog šuo pakastas dar ne čia. Kodėl mums svarbus literatūrinis gyvenimas, pati literatūra? Per ją galime kalbėti apie mums aktualius dalykus, apie pasaulį, medžius, gėles, pagaliau žmogų, jo būvį, egzistenciją, netgi pakovoti už tai, kas mums atrodo brangu, amžina, šventa. Todėl mums tokia svarbi literatūros, kaip tokios, galimybė. Juk literatūra ne vien žodžių žaidimas; grynąją formos estetiką sunkiai įsivaizduoju. Smilgos, jūros akmenėliai gal ir galėtų būti grynosios estetikos objektais.

Mūsų kūrybinė kalba pilna nuotaikų, minčių, jausmų, patyrimų, nuostatų... Štai prieš mane stovintis arbatos puodelis nuostatų neturi jokių. Aišku, tai ne taip elementaru, kaip atrodo, nes aš tikrai abejoju, ar puodelis neturi jokių nuostatų. Na, neturi, neturi, chmmm... Klaidūs tie žodžiai, kaip klaidus gali būti miškas.

Tačiau literatūrinis gyvenimas iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti kaip publikavimasis tam tikruose leidiniuose, kitu atveju – dalyvavimas renginiuose, knygų pristatymuose, kūrybos vakaruose ir kt. Tai viešasis, sakyčiau, oficialusis literatūrinio gyvenimo aspektas. Jį galima lyginti su mažyte aisbergo dalimi, kyšančia iš vandens. Bet, man regis, kad tai būtina, bet ne pati įdomiausia literatūrinio gyvenimo dalis.

Provincijoje galima suburti grupę moksleivių ar šiaip grupelę bendraminčių žmonių (su suaugusiais sunkiau), rengti kamerinius vakarus vietiniuose kultūros namuose ar kur laukuose prie laužų,

pradėti leisti leidinį, kažką pasikviesti, kažkur išvykti – štai tau ir literatūrinis gyvenimas, kas be ko, ir labai įdomus gyvenimas.

Tie visi nosių sukišimai, intymūs pasišnibždėjimai ar skausmingi pasignaibymai – kiek jie suteikia pilnatvės!

Vietinės reikšmės leidinys yra vienas iš literatūrinio gyvenimo požymių. Klaipėdiškiai turi „Gintaro lašus“ ir gali jais didžiuotis, jie gali kurti savo literatūrinę atmosferą, turi kur pasireikšti.

Todėl tai reikia visapusiškai stiprinti ir palaikyti. Su pagyromis nepadauginti. Be abejo, literatūriniam gyvenimui galima priskirti susibūrimus virtuvėje ar baruose, prie vyno taurės ar alaus bokalo. Viena iš sąlygų – turi skambėti gera muzika. Žolė iš esmės nebūtina.

Klaipėdos, kaip ir kitų didmiesčių, literatūrinio gyvenimo orbitoje jau sukasi stambaus kalibro žvaigždės. Tokių nesubursi, tokie nesibūriuoja, šiaip malonūs, mandagūs žmonės. Nereikia didelio astronominio išsilavinimo, kad žinotum, jog kiekviena žvaigždė sukuria savo traukos lauką, apie ją sukasi planetos ir mažesni dangaus kūnai. Manau, kad situacija visiškai aiški. Žvaigždė gali ir nieko nedaryti, jai užtenka tik spindėti, skleisti iš savęs per šviesmečius sukauptą dvasinę energiją. Tai netgi patraukliau. Žinoma, žvaigždžių yra įvairių, vienos šaltos ir spindi, kitos skleidžia šilumą, dar kitos globėjiškos... Tiesa, dažniau jos būna ironiškos, gan skeptiškai nusiteikusios, vertinančios atstumą. Jos yra labai labai protingos. Jose gyvena vaikai. Bet taip gali ir nebūti (tai tik vienas iš mitologizavimo pavyzdžių)...

Literatūrinį gyvenimą nuolatos judina to gyvenimo trokštančios žuvelės. Vis prisimenu tuos bandymus kažką daryti, burtis ir kaip tie dar neprasiskleidę žiedai nuvysdavo... Tas nepiktas tylas. Žinoti galime daug, ir kaip rašyti, ir ką rašyti – bet parašyti, štai kur klausimas! Tai absoliučiai privati zona, kai lieki vienui vienas su savo demonais ar be jų. Tada turi taip trintis, kad išskeltum kibirkštį. Ką apie tai galima pasakyti? Žinoma, galima skaityti ir aptarinėti kūrybą, bet subrendę žmonės, paprastai kritikai, labai jautrūs (gal priešingai – nesubrendę), bet kad lyg ir gaila savo genialiąsias mintis pamėtėti liaudžiai... Ir vėl – daugelis tų minčių yra žinomos, o individualaus recepto nepritaikysi...

Kaip išjudinti tą mūsų literatūrinį gyvenimą, parašyti ir pasiūlyti negalima, bus labai neįdomu. Reikia tiesiog rašyti ir judinti. Geriausia pradėti nuo moksleivių arba studentų. Arba dar geriau – nuo savęs. Kaip Andrius Mamontovas – ėmė ir išvažiavo į „Euroviziją”.

Gintaro lašai 13

KLAIPĖDA 2006 lapkričio 29 d., TREČIADIENIS

GABIJA KALAUŠYTĖ

Siuntinys Tai ne kalnų trobelėje Palikti atšalę obuoliai cinamono Einantiems, trupinių nebarstantiems, Tai tik siuntinys, Nutylėta kaklaraište perrištas.

--Ji bėgiojo kojomis, Apautomis lelijomis, Šuliniuose gėrė akvarele ištapytą vandenį, O grįžus į trobelę Įvaikintas lakštingalas maitino Skambėjimu, išvogtu Upės akmenų.

--Jis buvo paukštis, Snapu atrakinęs virbus geležinius, Medinio griūvančio bokšto. Čia jis susinešė lizdą Išdžiuvusių plukių Ir vaiduokliais pilies gąsdino Lakštingalas, retėjančių plunksnų.

--Dar buvo berniukas, Jojantis ne ant žirgo baltuolio, Saulės myluoto.

Jojo jis asilaičiu, Rastu pasigėrusiu laime. Žaliais laužais ir svylančiu cinamonu Viliojo trobelės gyventoją.

--Jie sekė ateitis, Neišpasakotas ir neparduotas paukščių, Sluoksniuotas metų skirtingų Žemuogės lapų, Susisukusių nuo saulės tylėjimo Į vieną rūkstantį dūmą.

Plaukia Raudonų lelijų upe Vaikšto valtelė, Iš šermukšnio šakelių padirbta, Kvepia skęstantys akmenys Skaudžiai bandę ją sužaloti.

Kiekvienas žingsnis upę užgauna.

Dievas pastumia irklais gulbes Pasilenkia ir žuvis aprėkia.

Bratislava Prancūzai, batukais vaškiniais, Dunojaus pakrantėje stato laivus Mėlynų burių. Žuvėdros, suluošintom kojom, Spjaudos akmenimis Tai jų toks mažytis karas.

Mažytė garbanė, išbaidžiusi pakelės šmėklas, Vedas už pavadėlio tėvą, Nutilusį automatą lošimo. Šlapi pageltę akmenysŽymekliai klasių.

Mergiotė basa šokinėja Meta centą, dabar negaliojantį.

Taip čirškia paprikos kepinamos Prancūziškuos induos Ir kvepia įšylantis dumblas.

Inkaras žemai į mėnulį įkaltas. Ąsočiai ne brangakmeniais išpaišyti.

Lyg verkia mėnuo nujausdamas atilsį Apgirsta statytojai ir klasių lošėjai.

Iš kalnų Kai moterys Dunojuje skalbia Kalnakasių kelnes, byra centai sunkiasvoriai Ir nendrės stiebias į dangų, Prašydamos kūnui pagelbėt.

--Niekas manęs nepriartins Prie motinos vilkės, kurios vaiką

Dabar priemenėj apžiūrinėja medžiotojo sūnūs.

Man iltis puikiai tiks prie naujojo vėrinio.

--Čia mažos šamanės Pasirenka sudėtingiausą trasą Ir kiekvieno medžio paukščiui Numeta po uogą raudoną.

--Ėdžios seniai sulūžusios, Naktimis paklydusių deginamos Ir skęsta žemėlapiai tirpstančiame sniege.

Paryčiais kalnų triušiai žaidžia prišalusių ūsais.

--Kai pasieki viršūnę aukščiausią, Reikia užsikimšti ausis Ir kramsnoti sniegą, Griūti kaip stovi.

Mosikuoti rankomis, kojomis.

Taip pagimdyti angelai iškart dangų papildo

Arkties ramadanas Su vasarinių aviečių sauja Neišgyvensi savo ilgesio ramadano.

Naktį nepersijuoksi, o ir neužmigsi.

Iki pietų tyliai arktines rožes blakstienom Raižysi.

Bandysi išlikti blogesnė, Bet ne pati blogiausia.

Arktyje kurpės gyvsidabrio užšals, Amžinas apavas Tavo karščiuojančioms kojoms.

Jei pingvinai po savo sparnais priglaus Ramadano povakariuiAviečių nerasi.

Ir naivus žvilgsnis- ne už veltui.

Ramadanas visų, o ne Tavo liūdnoji, Bet netarti nė žodžio dykumoj šviesioj Negali.

Gal todėl, kad kitų lūpos užsiūtos ir Žandikauliai kaip nematomi žvilgsniai Trina avietes negalimas.

Geriausia išeitis, juk pati žinai-bėgiai, Su stotelių taškais, kurių nematai.

O Tavo toliaregis žvilgsnis užkliūna Už varnos, vietoj aukso nešančios Uogas.

Ar betikslis iššūkis protui Tave žavi ir padeda?

Nebijai paklysti tarp reikia ir Draudžiama?

Na, žinoma, pati žinai: Pačios sukurtos taisyklės Nelaužomos, o lipdomos Į ilgų geležinių blakstienų bėgį, Kur kelias kaip rožė.

Akmenų tango

Bet ko jie patys šoka Ir mano vaizdus apgriauna?

Frontas Tylios barikados pro skyles ginklams Vidurnaktį rožinė šviesa braunasi.

Dar kartais girdžiu tango muziką, Kurią turbūt skleidžia nešiojamas radijas.

Ar tai mano priešai taip ilsisi?

Ar man reikia pradėti klausyti muziką Vienos, Kad jų kaulelius ausų miniatiūrinius Pasiektų garsas?

Ir priimta būtų ne kaip taika, Kaip supratimas?

Ar nuodėmė, ta nuo dėmės išblukinta kūkčiojimu, Jei mažos dalelės dar gali sukibti?

Ar akmenys mergaitės krepšy Gali baigti šnopuoti Ir kristi ant kojų, skanduodami Argentinietišką natą?

Jei tyliai taip akmenys tango sušoktų.

Apakimas Alyvos nukris Ir aš nesusemsiu žiedų nukrituolių.

Pakelti akis, Šiandien saulė žaliuoja Ir soduose kriaušės stiklinėmis Lempomis sirpsta.

Blizgančios šukių kojos Vabalams kelią parodo.

Ar sapnas vidurdienio pievoj, Ar šmaikšti pranašystė, Kad aš kelius užuosiu Tik džiūvančio kraujo?

Kaip balti katinai Pelėms į veidą nežiūri, Taip vėjų kvailinama aš Vietoj sukuosi.

Seniai mačiau akmenis, Šiandien tik delnams atramas nujaučiu.

Laikas kasdienybių rąstais prispaudžiamas, Neritmingai minutes iškvėpuoja.

Smėlio luitai dūžta, Tarp pirštų lėtai teka Rodo pritartą laiką.

Tik tiek nematauSkaityti reikia regėti, Skaičiuoti - tylėti.

Pažeidžiau saugos instruktažąNuo bėgių surinkau akmenis Ir veidą dėlioju.

Kūnas kaip augalas, Rankos-lapai.

Galva sidabrinė Į rožę virtusi.

Tarp stulpų žibintas pakabintas Artinasi, aš stoviu ir jis nejuda.

Gal nuo baimės akys šviesą Savęs link traukia?

Ir dedant mergaitei akmenį, Rudžių apverktą krepšin Prabėga traukinys be keleivių Pro šalį. Šiandien dienoraščio nerašysiuPer greitai viskas keičiasi.

Vakarykštės viltys Šiandien ašakos kapiliaruose.

Jei aš be nuodėmės Akmenų kitiems nemetu.

Ričardo ŠILEIKOS nuotrauka

14 Durys

KLAIPĖDA 2006 lapkričio 29 d., TREČIADIENIS

…Ir skambėjo, ir žėrėjo vario dūdos jubiliatams išsakė daug gražių žodžių, linkėdami neprarasti kūrybinės ugnelės, kad miestas galėtų didžiuotis turįs į trečią dešimtį įkopusį varinių pučiamųjų kvintetą.

Iš visų sveikinimų išsiskyrė seniausios Lietuvoje Rietavo vaikų muzikos mokyklos pučiamųjų orkestro, vadovaujamo A.Jankausko, jubiliatams smagiai pagrotas maršas. Galbūt šie vaikai ateityje taps tokių pat aukštumų pasiekusiais muzikantais. Stiebtis tikrai yra į ką.

DANGUOLĖ RIMŠIENĖ

Į gražią ir prasmingą muzikos šventę didelį savo draugų ir gerbėjų būrį lapkričio 7-ąją Klaipėdos koncertų salėje pakvietė vienintelis Lietuvoje šventęs 20-ies metų kūrybinės veiklos sukaktį Klaipėdos brass kvintetas.

Per 20 metų

Per du dešimtmečius penkių artistų grojama vario muzika tapo ryškiu akcentu miesto renginiuose, suteikdama jiems šventiškumo, iškilmingumo, pakeldama nuotaiką miestelėnams.

Brass kvintete kartu muzikuoja V.Bružas (trimitas, jis ir vadovas), A.Maknavičius (trimitas), A.Ulteravičius (valtorna), S.Sugintas (trombonas), J.Dargis (tūba).

Ansamblis - ne tik aktyvus Klaipėdos muzikinio gyvenimo dalyvis, jis daug koncertuoja ir šalyje. Tai koncertų ciklai krašto muzikos mokyklose, pasirodymai įvairiuose festivaliuose. Jo daugsyk klausėsi Vokietijos, Danijos, Olandijos, Prancūzijos, Rusijos melomanai.

Kvintetas ne kartą tapo prestižinių tarptautinių konkursų laureatu bei diplomantu. Sukauptas solidus repertuaras: pagrota arti 400 kūrinių nuo Renesanso iki XX a. autorių, džiazo kompozicijų.

Kiekvienas ansamblio dalyvis yra tikras savo instrumento profesionalas, o kartu jie žavi artistišku muzikavimu, lengva technika, garso kultūra, tembrų įvairove, ryškiais dinaminiais niuansais, lanksčia frazuote, ypatingu susiklausymu.

Programoje – įvairovė

Jubiliejinio koncerto programoje buvo atlikti skirtingo laikotarpio ir stiliaus kūriniai.

„Auksinio disko” laurai

Klaipėdos brass kvinteto jubiliejiniame koncerte kartu žaviai pasirodė operos solistė D.Kužmarskytė.

Vytauto LIAUDANSKIO nuotrauka

Raiškia interpretacija išsiskyrė trys kontrastingi T.Susato “Renesanso šokiai”. Žaismingai nuskambėjo J.S.Bacho ,,The Badinerie” (aranžuota V.Nemaniūno). Malonu buvo klausytis laisvo, švelnaus ir šviesaus muzikavimo.

Ne vieną programą kolektyvo nariai yra parengę su įvairiais solistais.

Ir šventiniame koncerte kartu su ansambliu dainavo D.Kužmarskytė. Dž.Rosinio ,,Rozinos kavatinoje” iš operos ,,Sevilijos kirpėjas“ grakštūs ir skaidrūs vokalistės pasažai puikiai derėjo su subtiliu ir lengvu varinių pritarimu, suteikusiu šiam kūriniui naujų spalvų.

Laisvai besiliejančiu skambesiu žavėjo dainininkės ir kvinteto atlikta V.Chiaros ,,La spagnola“

(aranžuota R.Giedraičio).

Solisto prof. V.Tetensko (birbynė) su ansambliu pagrota Klaipėdos kompozitoriaus A.Remesos ,,Melodija” išsiskyrė jautria kantilena, subtilia frazuote.

Ne vieną kūrinį kvintetui dedikavo uostamiesčio kompozitoriai.

Jubiliejinio koncerto metu išgirdome R.Šileikos kūrinį ,,Vario graviūra“, pasižymintį ritmikos ir nuotaikų kaita, pabrėžtiniu artikuliacijos aštrumu.

Stilingai, įtaigiai ir sarkastiškai nuskambėjo D.Šostakovičiaus ,,Satyrinis šokis“.

Pirmosios koncerto dalies pabaigoje išgirdome T.Monko ir K.Viljamso bliuzą ,,Round Midnight“ir J.Horovitso trijų dalių “Musik-hall” siuitą, kuri buvo atlikta pabrėžiant dinamikos kai-

tą, aštrų ritmą, griežtą ir karingą trimitų partiją.

Žėri profesionalumu

Antrojoje koncerto dalyje klaipėdiečiai muzikavo kartu su savo senais bičiuliais iš Vilniaus – sostinės Vario kvintetu. Koncertą vainikavo pakiliai ir efektingai kartu jų atlikti kūriniai – nedažnai scenoje gali išvysti tokį būrį talentingų, žėrinčių profesionalumu artistų.

Viso koncerto metu vyravo pakili, šventiška ir jauki nuotaika. Ją kūrė ne tik muzikantai, bet ir šilti, įtaigūs koncerto vedėjos muzikologės L.Sugintienės komentarai, pagyvinti nuotraukomis iš kvinteto gyvenimo.

Ir Klaipėdos vicemerė A.Daujotienė, ir gausus būrys sveikintojų

Iškart po jubiliejinio koncerto Klaipėdos brass kvintetas dalyvavo “Didžiajame muzikų žygyje per Lietuvą”. Lapkričio 11-ąją jis šauniai pasirodė Klaipėdos universiteto Menų fakulteto koncertų salėje vykusiame koncerte-maratone, o lapkričio 19-ąją – jubiliejinėje 10-ojoje Lietuvos muzikų šventėje “Didysis muzikų paradas - 2006” Vilniuje.

“Didžiajame muzikų parade” uostamiesčio Brass kvintetas grojo jau trečią kartą. Prieš 10 metų jis parade sostinėje grojo primąsyk, pernai buvo pakviestas antrąkart, šiemet trečiasis pasirodymas buvo lemtingas – jis tapo “Auksinio disko” laureatu. Šiemet 70-metį švenčianti Lietuvos muzikų sąjunga ir UAB “Baltic Optical Disc” dar 2001aisiais įsteigė “Auksinio disko” prizą – skulptūrinę kompoziciją ir specialų laureatų CD, skirtą geriausiems metų atlikėjams. Šiemet jais paskelbti Algirdas Budrys (klarnetas), Irena Zelenkauskaitė (sopranas), Kauno bigbendas ir Klaipėdos brass kvintetas. Tai vienintelis iki šiol uostamiesčio kolektyvas, gavęs šį apdovanojimą.

Pianistės rečitalis sukėlė susidomėjimą DAIVA KŠANIENĖ

Uostamiesčio pianistai nedažnai džiugina klausytojus klasikinės fortepijoninės muzikos koncertais. Todėl lapkričio 8-ąją įvykęs Klaipėdos universiteto docentės Tatjanos Romaškinos rečitalis sukėlė didelį susidomėjimą.

Kūrybinės veiklos 30-mečiui

Klaipėdos universiteto koncertų salė buvo pilnutėlė. Tą vakarą viena ryškiausių Klaipėdos pianisčių T.Romaškina pažymėjo savo kūrybinės koncertinės veiklos 30-metį.

Renginys išsiskyrė sumanymo originalumu; jame atsispindėjo įvairialypė pianistės veikla.

Koncertą sudarė tarsi keturios dalys, kurių pirmojoje T.Romaškina pasirodė kaip solistė, antrojoje – kaip pedagogė (skambino jos dabartiniai ir buvę mokiniai bei studentai), trečiojoje – koncertmeisterė, ketvirtojoje – ansamblio dalyvė.

Įspūdingas solo

Klaipėdos pianistė T.Romaškina koncertuoja jau tris dešimtmečius.

Nerijaus JANKAUSKO nuotrauka

Solinėje dalyje T.Romaškina skambino kompozitorių romantikų kūrinius. Įspūdingai skambėjo A.Skriabino trys etiudai op. 8, F.Šuberto-F.Listo Barkarolė, F.Šopeno Polonezas As-dur op. 53.

Juos atliekant atsiskleidė atlikėjos pianistinės technikos galia, meninio mąstymo branda bei įtikinama dramaturginė plėtotė, t. y. bruožai, padėję patraukliai perteikti šių kompozicijų esmę, vidinę prasmę. Turtinga A.Skriabino ir F.Šuberto-F.Listo kompozicijų dinaminės gradacijos amplitudė, raiškūs niuansai, atlikimo disciplinuotumas suteikė jų interpretacijai laisvumo, net spontaniškumo.

Subtilesnių M. K.Čiurlionio bei F.Šopeno kūrinių (preliudų, valso) skambesyje norėjosi kiek švelnesnio garso.

Gali didžiuotis mokiniais

Ilgametis T.Romaškinos pedagoginis darbas paženklintas didelėmis sėkmėmis. Jos dabartiniai ir buvę studentai bei mokiniai yra daugelio tarptautinių konkursų laureatai ar diplomantai Lietuvoje, Latvijoje, Suomijoje, Danijoje, Italijoje.

Pagirtinai koncerte pasirodė J.Arutiunova, paskambinusi S.Rachmaninovo Preliudą g-moll op. 23, J.Brun, atlikusi F.Šopeno Noktiurną b-moll op. 9, nr. 1 bei dar tik moksleivės D.Stankevičiūtė ir A.Šileikaitė, dviem fortepijonais paskambinusios fragmentą iš D.Šostakovičiaus muzikos V.Šekspyro dramai “Hamletas”.

Koncerte dalyvavusi solistė G.Zeicaitė (sopranas) turtingo

tembro balsu, gražia kantilena padainavo Dž.Rosinio vokalinį ciklą “Venecijos regata”. Fortepijono partiją sėkmingai atliko T.Romaškinos absolventė O.Petrova-Zelenskaja.

Įdomi ansamblistė

T.Romaškina koncerte pasirodė ir kaip įdomi ansamblistė. Ji jautriai ir raiškiai akompanavo solistės V.Vadoklienės dainuojamoms keturioms vokalinėms kompozicijoms – A.Kačanausko “Rudenio arimuos” (žodžiai S.Nėries), J.Gruodžio harmonizuotai lietuvių liaudies dainai “Aš anyta”, S.Rachmaninovo “Kaip man skaudu” (žodžiai G.Galinos) ir “Netikėk manimi, drauge” (žodžiai A.Tolstojaus). Šį muzikos mėgėjams įsimintiną vakarą efektingai, akcentuodamas svarbiausius dramaturginius momentus, užbaigė J.Domarko “Capriccio” dviem fortepijonams, kurį atliko T.Romaškina ir I.Maknavičienė.

Po koncerto daug šiltų sveikinimo ir padėkos žodžių pasakė kolegos, bičiuliai, artimieji, visuomeninės organizacijos “Muzikos svetainė” atstovai, Rusijos Federacijos generalinis konsulas Klaipėdoje, linkėdami pianistei, pedagogei, ansamblių dalyvei T.Romaškinai tolimesnio sėkmingo ir prasmingo meninio gyvenimo.

Durys 15

KLAIPĖDA 2006 lapkričio 29 d., TREČIADIENIS

Retai išgirsi tokį gryną, „nesupopsintą” džiazą, kokį grojo H.Teksjė kvintetas iš Prancūzijos: saksofonininkas S.Teksjė, pianistė A.Simonian, gitaristas M.Kodja, legendinis kontrabosininkas H.Teksjė ir perkusininkas K.Margetis. Darijos VASILIAUSKIENĖS nuotraukos

Giesmė gamtai ir dar kai kas Iš pirmoje dalyje skambėjusių kompozicijų atmintyje išliko „Kelio angelų“ chaotiška, kieta energija, „Aš skrendu“ garsinės plačios erdvės, „Aš ir tyla“ kontrastiški minčių virsmai. Čia svarbesnė buvo ne improvizacija, o aiški, net, sakyčiau, geležinė struktūra.

Jei po šių kūrinių dar kas ir galėjo abejoti muzikantų profesionalumu, tai po antros dalies, atliktos tradicinio džiazo stiliumi, tokių turbūt neliko. Retai išgirsi tokį gryną, „nesupopsintą” džiazą.

Taip ir regiu meistriškas klarneto ir gitaros improvizacijas, K.Margečio nepaprasto intensyvumo, viršijančio žmogaus fizinių galimybių ribas, ritminių schemų kaskadas, arba kaip H.Teksjė su giliu įsijautimu ir meile užkabina kiekvieną stygą – toks senas ir palinkęs, ir dieviškai gražus...

rafijos laikotarpiais atliktų kūrinių įrašų fragmentai.

Ypač įsiminė R.Katiliaus mintis, kad „bet kokia kūrybinė profesija yra kaip nepasiekiamas horizontas. Jei tik jį pasieksi – viskas baigta.”

Man pritrūko pačių artimiausių žmonių pasisakymų, beveik visai nutylėti vaikystės ir studijų M.K.Čiurlionio menų gimnazijoje metai.

Gaila, bet „Alternatyvos“ rengėjams į Klaipėdą nepavyko atvežti Vilniuje skambėjusio ir daug pagyrimų susilaukusio kito projekto.

Jo atlikėjai – berniukų ir jaunuolių choras „Ąžuoliukas” ir Lietuvos jungtinis jaunimo orkestras, dalyvaujant ir S.Šimkaus konservatorijos bei E.Balsio menų gimnazijos moksleiviams (dirigentas Robertas Šervenikas). Tikėkimės, kad jį išgirsime ateityje.

Pagerbė premjera

Įspūdinga pabaiga

Atkelta iš 2 psl.

Festivalio naujiena – Jono Urbonavičiaus dokumentinio filmo „Nepasiekiamas horizontas”, skirto smuikininkui Raimundui Katiliui (1947-2000) atminti, premjera. Klaipėdiečiai turėjo jaustis pagerbti.

Muzikologė Vytautė Markeliūnienė (filmo konsultantė) ir prodiuseris Rimvydas Markeliūnas akcentavo didžio muziko reikšmę Lietuvos kultūrai, nenutrūkstantį jo asmenybės poveikį ir šiomis dienomis.

Filmo struktūra gana tradicinė.

Jis sudarytas iš smuikininką pažinojusių atlikėjų, muzikologų, kompozitorių interviu, intarpuose skambėjo įvairiais kūrybinės biog-

Nepaprastai sudėtingas ir visoks – gilus, jausmingas, žavingas ir virtuoziškas nusisekė paskutinis festivalio koncertas.

Stebino Klaipėdos klausytojų sugebėjimas išklausyti ilgiausias muzikines drobes, nes skambėjo net trys kamerinės sonatos (S.Prokofjevo c-moll, op.119, K.Debiusi d-moll, J.Bramso e-moll), du dvigubi koncertai (K.Stamico B-dur, J.S.Bacho c-moll), o kur dar visa kita... Galėjome išgirsti ir palyginti įvairiausias kamerinio ir koncertinio muzikavimo spalvas, tik pradedančius ir jau toli pažengusius atlikėjus – tikra muzikos šventė – festivalis.

Finaliniame vakare muzikavo

„Alternatyvoje - 2006. Gamta “ pirmąsyk skambėjo savo instrumentų virtuozų smuikininko M.Švėgždos von Bekerio ir klarnetininko A.Budrio duetas.

Martynas Švėgžda von Bekeris (smuikas), Algimantas Budrys (klarnetas), Miglė Serapinaitė (smuikas), Indrė Baikštytė (fortepijonas), Povilas Jacunskas (violončelė), Viktoras Palėjus (obojus), orkestras „Camerata Klaipėda“ (vadovas Vilhelmas Čepinskis) ir viešnios iš Islandijos Steinun Birna Ragnarsdotir (fortepijonas), Brindis Hala Gylfadotir (violončelė). Įspūdingu jų koncertu baigėsi 5-asis alternatyvus klasikinis muzikos festivalis „Alternatyva 2006“, dedikuotas gamtai. Gal šiek tiek eklektiškas, bet įdomus. Pirmąsyk M.Švėgždos von Bekerio surengtas Klaipėdoje (ankstesni „Alternatyvos” festivaliai vyko Vilniuje). Pirmąkart vykęs ne pavasarį, o vėlų rudenį.

Festivalis klaipėdiečius pagerbė J.Urbonavičiaus dokumentinio filmo „Nepasiekiamas horizontas“ apie smuikininką Raimundą Katilių premjera.

Baigiamajame festivalio koncerte pasirodė viešnios iš Islandijos violončelininkė B.H.Gylfadotir ir pianistė S.B.Ragnarsdotir.

Nerijaus JANKAUSKO nuotrauka

Violončelininkas P.Jacunskas visus sužavėjo meistriškumu.

Jaunųjų talentų pasirodyme obojininkas V.Palėjus ir smuikininkė M.Serapinaitė grojo su „Camerata Klaipėda“ orkestru.

Vytauto LIAUDANSKIO nuotraukos

16 Durys

KLAIPĖDA 2006 lapkričio 29 d., TREČIADIENIS

Prano Domšaičio keliais Alpių papėdėse KRISTINA JOKUBAVIČIENĖ LDM Prano Domšaičio galerijos direktorė, menotyrininkė

Šiemet rudenį teko lankytis Austrijoje – Forarlbergo žemėje, Zulce ir Riotise, kur Antrojo pasaulinio karo metais buvo radęs prieglobstį tapytojas Pranas Domšaitis. Ten pasisekė sutikti žmonių, kurie dar prisimena dailininką, pamatyti, dokumentuoti išlikusius jo paveikslus ir žymiai papildyti kūrybinio palikimo sąrašą.

E.Pfafštaler su vyru dar šiek tiek prisimena tapytoją P.Domšaitį, Antrojo pasaulinio karo metais gyvenusį jų kaimelyje.

Zulco seniūnijos sekretorius K.Frikas, ponia L.Cetler iš Riotiso ir P.Domšaičio galerijos Klaipėdoje direktorė K.Jokubavičienė norėtų Austrijoje surengti P.Domšaičio kūrinių parodą.

Aplinkybių blaškomas

Tapytojo Prano Domšaičio gyvenimo kelias buvo gana sudėtingas: jis vingiavo nuo mažo Kropynų kaimelio Rytprūsiuose (dab. Gajevas, Kaliningrado sr.) iki Gerosios vilties kyšulio prie Keiptauno Pietų Afrikoje. Šiame ilgame kelyje buvo daugybė sustojimų, ilgesnių ar trumpesnių, kuriuos lėmė ne tiek nerami menininko siela, kiek XX amžiaus kataklizmai: Pirmasis ir Antrasis pasauliniai karai. Taip, aplinkybių blaškomas, P.Domšaitis dar Antrojo pasaulinio karo metais pasitraukė iš bombarduojamo Berlyno į kiek ramesnę Austriją.

Pirmiausia jis apsigyveno Karintijos žemėje, Ego kaimelyje prie gražaus ir vaizdingo Fakerio ežero.

Bent keletas Fakerio ežero peizažų, eksponuojamų Prano Domšaičio galerijoje, patvirtina šį faktą.

Artėjant karo pabaigai, gyvenimas pietinėje Austrijos dalyje darėsi vis neramesnis ir dailininkas buvo priverstas keltis į naują vietą.

1943-iaisiais P.Domšaitis atvyko į Forarlbergo žemę, esančią Austrijos vakaruose prie Bodeno ežero, ir apsigyveno mažame Riotiso kaimelyje.

Riotisas ir greta jo esantis Zulcas tapo paskutiniu dailininko prieglobsčiu Europoje: iš čia 1949aisiais jis su žmona išvyko į Pietų Afriką.

Galerijos ekspozicijoje turime bent kelis peizažus, kuriuose nutapyti šių kaimų vaizdai.

Aptiko pėdsakus

Prieš keletą metų užsimezgė LDM Prano Domšaičio galerijos Klaipėdoje kontaktai su Zulco seniūnija, kurioje suradome entuziastingą pagalbininką seniūnijos sekretorių Karlą Friką. Jis pradėjo domėtis pokaryje kaime gyvenusiu dailininku.

Išaiškėjo, kad bent keletas žmonių turi P.Domšaičio paveikslų ir šiek tiek prisimena patį tapytoją.

Taip prasidėjo paieškų ir informacijos rinkimo laikotarpis. Šiemet rudenį turėjau progą nuvykti į Forarlbergą, aplankyti Zulcą ir Riotisą, dokumentuoti ten ir aplinkinėse gyvenvietėse esančius P. Domšaičio paveikslus bei užrašyti liudininkų prisiminimus.

Bregenco (Forarlbergo žemės sostinė) ir Feldkircho archyvuose ieškojau dokumentų apie P.Domšaitį ir lietuvių dailininkus emigrantus, 1944-aisiais iš okupuotos Lietuvos pasitraukusius į Austriją.

„Tolerancijos Eldorade“

Forarlbergas, mažiausia federalinė Austrijos žemė, dažnai vadinamas „Auksiniais vakarais“.

Tai savotiškas trikampis, kuriame susitinka kelios šalys: Vokietija, Austrija, Šveicarija, Lichtenšteinas, o pietuose – ir Italija.

Antrojo pasaulinio karo metais

kalbėjausi, pokaryje buvo aštuonerių – dešimties metų vaikai. Tačiau ponia Erika Pfafštaler prisiminė, kad P.Domšaitis ateidavo pas jos senelę gerti kavos ir obuolių vyno, o jos vyras čia pat vaizdingai pademonstravo, kaip P.Domšaitis su ant galvos užmaukšlinta skrybėle ir molbertu po pažastimi būdinga jam eisena traukia per kaimelį.

Visi sutaria dėl vieno: tai buvo ramus ir labai malonus, linkęs bendrauti žmogus, labai mėgęs kalbinti vaikus.

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad žymiai geriau Riotise prisimenama P.Domšaičio gražuolė žmona dainininkė, tikra dama iš Berlyno, kuri rytais atvėrusi langą dainuodavo visam kaimui. E.Pfafštaler namuose P.Domšaitis nuomojosi dirbtuvę, o name kitoje gatvės pusėje – kambarį. Deja, abu namai rekonstruoti šeštojo dešimtmečio pradžioje, tad tik senos nuotraukos primena tuos laikus.

Susidomėjo ir austrai

Rytas Forarlberge.

P.Domšaičio „Beržai“ – ponios L.Cetler nuosavybė.

Šv. Martyno bažnyčia Riotise tebestovi visai tokia pati, kaip P.Domšaičio paveiksluose. Riotiso kaimelis, kurio motyvų irgi galima rasti P.Domšaičio tapyboje, dabar labiau panašus į pasiturintį didmiesčio priemiestį. Kristinos JOKUBAVIČIENĖS nuotraukos

Forarlbergas, palyginti su kitais šalies regionais, patyrė sąlygiškai nedidelius nuostolius; buvo sugriauta mažiau pastatų, pramoninių objektų. Taip pat jį aplenkė didieji karo pabėgėlių srautai.

Pasibaigus karui, prancūzų zona, kuriai, be Forarlbergo, priklausė ir dalis pietvakarinės Vokietijos, greitai gavo „Tolerancijos Eldorado“ pravardę. Jei amerikiečių ir britų zonose karo pabėgėliai turėjo daugiausia gyventi perkeltųjų asmenų (DP) stovyklose, prancūzų zonoje jiems buvo leista apsistoti pas gyventojus. Tad P.Domšaitis, kaip ir kiti emigrantai (dailininkai T.Valius, Vl.Meškėnas, P.Augius ir kiti), nuomojosi butus įvairiuose Forarlbergo miestuose.

Apgyvendintas tankiai

Forarlbergas pasitiko visai ne rudeniškas: saulėtos, iki 25 laipsnių šilumos dienos, žydinčios gėlės, vos gelstantys medžių lapai. Net ir šiame krašte tai buvo spalio pabaigai neįprastai šilti orai.

Svarbiausios Forarlbergo gyvenvietės tęsiasi nuo Bregenco į pietus, iki pat Montafono kalnų. Iš rytų pusės – austriškųjų Alpių grandinė, vakaruose – jau Šveicarijos kalnų viršūnės.

Slėnis tarp dviejų kalnų grandinių apgyvendintas labai tankiai, panaudota kiekviena žemės pėda.

Kartais sunku atsekti ribas, kur baigiasi viena gyvenvietė ir prasi-

deda kita. Zulco ir Riotiso gyventojai juokauja: kai kaimietis melžia karvę, tai jos ragai gali būti Zulce, o uodega – Riotise.

Puoselėja tradicijas

Ir pati kaimo sąvoka labai sąlygiška: jei ne rytais ar vakare pasklindantis sveikas mėšlo kvapas (laikomi arkliai, avys, karvės), Riotiso, Zulco, Rankvailio, Batčunso, Muntlikso ar Viktorsbergo kaimeliai labiau panašūs į pasiturinčius mūsų didmiesčių priemiesčius.

Tik pas austrus aplinka žymiai tvarkingesnė: kruopščiai prižiūrimos vejos, daug dekoratyvinių augalų, visa tai telpa dažnai visai mažame žemės sklypelyje.

Labai gerbiamos ir palaikomos senosios architektūros tradicijos, kurioms būdinga medžio ir mūro dermė, medžio detalių dekoras. Neleidžiama statyti aukštesnių nei trijų aukštų (tradicinis austriško kaimo namas) pastatų. Ypač įspūdingai ir dekoratyviai atrodo seni namai, kurių sienos dengtos figūrinėmis medinėmis malksnomis.

Stebino nuoširdumas

Bendraujant nuolat stebino žmonių nuoširdumas, mandagumas ir sveikas humoro jausmas, nors patys gyventojai sako, kad iš Vienos atvykusieji vadina juos paniurėliais.

Forarlberge kalbama vadinamuoju alemanišku dialektu, kurį suprasti, ypač kai žodžiai beriami

greitakalbe, reikia pastangų. Tradicinio katalikiškam kraštui pasisveikinimo „Grius Got“ sulauksi net iš vaikų ir paauglių, o pačiam nepasveikinti vyresnio būtų labai nemandagu. Taip pat draugiškai sveikina vieni kitus žygeiviai kalnų takeliuose. Per perėjas ne tik kaimeliuose, bet ir Bregence ar didžiausiame žemės mieste Dornbirne, gali eiti užsimerkęs, vairuotojas nešvilps tau prieš nosį, o kantriai lauks, kol apsispręsi, į kurią pusę turi traukti...

Mainais už maistą

Zulce, Riotise ir Rankvailyje yra išlikę per trisdešimt P. Domšaičio paveikslų, daugiausia gėlių natiurmortų. Taigi juos dokumentavus, žinomų dailininko kūrinių sąrašas ženkliai pasipildė.

Dauguma paveikslų anuomet buvo įsigyti iš paties dailininko mainais už maisto produktus, nors keletas savininkų pirko kūrinius Rankvailio ar Feldkircho antikvariatuose.

Ir mano buvimo metu Feldkircho antikvariate kabėjo vienas P.Domšaičio paveikslas – „Beržų alėja“, labai panašus į galerijoje Klaipėdoje eksponuojamą peizažą.

Zulco seniūnija rimtai svarsto jo įsigijimo galimybę.

Prisiminimai – fragmentiški

Atsiminimai apie dailininką, deja, fragmentiški: visi, su kuriais

Tačiau Riotiso šv. Martyno bažnyčia tebestovi visai tokia pati, kaip P.Domšaičio paveiksluose.

Pavyko atsekti keletą kaimo motyvų, užfiksuotų paveiksluose, o kai kuriuos P.Domšaičio kolekcijoje Klaipėdoje esančius peizažus teks iš naujo atributuoti, nes juose nutapyti ne Forarlbergo, kaip iki tol buvo manyta, vaizdai.

Kiek žmonių, tiek istorijų. Smagu, kad žinia apie kažkur Klaipėdoje esančią P.Domšaičio galeriją, joje saugomus 528 paveikslus paskatino ir austrus kitaip pažvelgti į turimus kūrinius, juos naujai įvertinti, prisiminti dailininką.

Ponas Andrea Nachbauras, kurio tėvų namuose gyveno P.Domšaitis, su gailesčiu pasakojo, kad prieš keturis dešimtmečius rekonstruojant gyvenamąjį pastatą dalis likusių paveikslų buvo tiesiog išmesta.

Atvėrė archyvai

Vertingos medžiagos radau ir archyvuose: Feldkircho miesto archyve 1946-ųjų periodikoje skelbtus straipsnius apie dailininkų emigrantų parodą, kurioje dalyvavo ir P.Domšaitis. Pastatas, kuriame vyko paroda, tebestovi, jame, kaip ir prieš karą, veikia vaikų darželis. Bregence esančiame Forarlbergo krašto archyve periodikos skyriuje taip pat pavyko užtikti straipsnius apie kitą emigrantų dailės parodą (ji vyko 1947 m., pastatas Bregence, kiek rekonstruotas, išliko).

Tarp archyvinių dokumentų surasta iki tol visai nežinoma medžiaga apie P.Domšaičio ir kitų lietuvių dailininkų emigrantų gyvenimą pokariniame Forarlberge.

Svajoja apie parodą

Būnant ypatingo grožio vietose, dažnai klausi savęs, ar dar kada čia grįši. Planai, kuriuos puoselėja ponia Lidija Cetler iš Riotiso, nuteikia optimistiškai.

Ką tik tiksliai pagal istorinius šaltinius rekonstruotų svečių namų „Fraihofas“ (jie nepadarytų gėdos ir sostinei) savininkė turi net devynis P.Domšaičio paveikslus.

L.Cetler puoselėja mintį surinkti visus Forarlberge esančius dailininko kūrinius ir, papildžius juos darbais iš Prano Domšaičio galerijos, surengti Riotise parodą. ...O ko ši energinga moteris imasi, visada įgyvendina.