2007 01 31 durys

REMIA

2007 sausio 31 d., TREČIADIENIS Redaktorė Rita BOČIULYTĖ • Tel. (8 46) 39 77 29 • El. paštas rita@klaipeda.daily.lt • www.durys.daily.lt

Meno leidinys (140)

Klaipėdiečio režisieriaus premjera – Rygoje Latvijos nacionaliniame dramos teatre vasario 2-ąją klaipėdietis režisierius Ramūnas Kaubrys į sceną išleis premjerą – naują šiuolaikinio latvių kompozitoriaus Zigmaro Liepinio muzikinę dramą „Adata”.

Naująjį savo kūrinį Z.Liepinis, klaipėdiečiams pažįstamas iš operos melodramos „Paryžiaus katedra”, parašė narkomanijos tema. „Tai – rekviem svajonėms, arba jaunos naivios mergaitės ekstravagantiška susinaikinimo istorija”, - sakė „Klaipėdai” režisierius R.Kaubrys.

Kiekvienas jaunas žmogus labai daug svajoja ir tikisi, bet, anot autoriaus, visi pasmerkti vienatvei ir liūdesiui. „Mes, spektaklio statytojai, bandysime publikai įteigti, kad gyvenimas vis tiek gražus, koks žiaurus bebūtų”, - tvirtino spektaklio režisierius.

R.Kaubrys Rygoje spektaklį stato, kai pats sakė, „su savo komanda”: „Adatai” kostiumus sukūrė Jolanta Rimkutė, scenografiją – Artūras Šimonis, muzikinės dramos choreografas – Aurelijus Liškauskas. Spektaklio prodiuserė – Mirdza Ziverė, kompozitorius Z.Liepinio žmona.

Kaip skelbia afišos, „Adata” Rygoje bus rodoma 6-7 kartus per mėnesį. Į pirmuosius du spektaklius bilietai buvo išpirkti dar nespėjus pasirodyti spektaklio anonsams Latvijos žiniasklaidoje. Praėjusią savaitę bilietų jau nebuvo artimiausiems dviems mėnesiams. „Prieš premjerą – labai didelis furoras, net baisu”, - prisipažino režisierius.

Paklaustas, ar „Adatą” galvojama parodyti Lietuvoje, jis abejojo: „Sunkoka būtų šį spektaklį transportuoti, jis „prisirišęs” prie Rygos teatro scenos, kuri sukasi. Bet mielai šį kūrinį pastatyčiau Lietuvoje, su lietuviais aktoriais”.

Pasak R.Kaubrio, kuris Klaipėdos muzikiniame teatre 2005-aisiais pastatė Z.Liepinio „Paryžiaus katedrą” (tuomet ir susipažino su jos kompozitoriumi, kuriam labai patiko jo režisūriniai sprendimai), estetiniai kodai „Adatoje” bus atpažįstami. Jie tie patys kaip ir jo režisuotoje „Paryžiaus katedroje”. „Visiems sakau, kad naujasis darbas man – likimo dovana, - šypsojosi R.Kaubrys. – Tai tikras darbas, be jokių trukdžių, mums sudarytos visos sąlygos, kūrybinė atmosfera – puiki.”

Iš Rygos po pirmojo premjerinio šurmulio R.Kaubrys į Klaipėdą sakė grįšiąs šv. Valentino dieną. Vasario pabaigoje Klaipėdos muzikiniame teatre jis yra pasižadėjęs pradėti statyti ir per mėnesį pastatyti P.Abrahamo operetę „Balius Savojoje”. „Teatro vadovybė nori dar greičiau. Gal ir pavyks, jei dirbsime sklandžiai ir nebus jokių kliūčių”, - ryžtingai nusiteikęs kalbėjo režisierius.

Filmas apie aktorių Vytautą Paukštę Laimėjusi Lietuvos tūkstantmečio minėjimo direkcijos konkursą, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Meno istorijos ir teorijos katedra kartu su Kino ir TV katedra sukūrė šešis dokumentinius filmukus, tarp kurių yra ir „Paukštė” – apie Klaipėdos dramos teatro aktorių Vytautą Paukštę (autoriai – teatrologas Gediminas Šeduikis ir režisierė Silvija Vilkaitė).

Kiti pasakoja apie Lietuvos teatro legendas Rūtą Staliliūnaitę (teatrologė Vaiva Grainytė / kino režisierė Jūratė Samulionytė), Laimoną Noreiką (Kristina Soltonaitė, Vilmantas Juškėnas / Mykolas Vildžiūnas), Regimantą Adomaitį („Gražus kaip Adomaitis“, Goda Dapšytė / Mykolas Vildžiūnas), Juozą Meškauską (Marija Rimeikytė, Tautvydas Poliuškevičius / Kristina Buožytė), Donatą Banionį (Gintė Pranckūnaitė / Vytautas Dambrauskas).

Apie juos visus susukti nedideli 15-20 minučių filmukai.

Teatrologo Vaido Jauniškio nuomone, „tiek trukmės visiškai pakanka sukurti filmą, kuris būtų ir įdomus, ir saikingos, bet gerai paskirstytos informacijos, ir dar atskleidžiantis kūrėją. (…) Kiek rūsčios išminties ir gailesčio akyse, kai Paukštė sako, kad ne toks išėjo jo karalius Lyras (juk pakartoti vargu ar pavyks)…”

Anot V.Jauniškio, „tai tarsi teatrologų ir kino režisierių dialogas, ginčas, kurį jie išsprendė galbūt su nuostoliais abiems pusėms, bet su neginčijamu laimėjimu žiūrovams: filmai nėra pretenzingi, jie neketina prabilti nauja kalba, kurios, pasak nūdienės reklamos, „Lietuvoje dar nebuvo“. Užtat fiksuoja pačius kūrėjus, kurie, laimė, gyvi sveiki ir galintys ne tik aiškiai vertinti savo kūrybą, bet ir būti paslaugiais apie juos kuriantiesiems”. Šie filmukai nusės į Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus lentynas, bet dar prieš tai ketinama juos parodyti 2007-ųjų „Kino pavasaryje“ Vilniuje.

Vytautas BALSYS. Iš ciklo „Nuodėmės”. 2006 m. Marmuras, bronza, h 175 cm.

„Atvira erdvė” – šansas jauniesiems scenos menininkams Skatindama jaunuosius menininkus kurti ir pristatyti savo darbus Lietuvoje, Vilniaus Menų spaustuvė jau ketvirti metai rengia jaunųjų scenos menininkų programą „Atvira erdvė“. Klaipėdiečiai, nesnauskite! Ši programa siekia ugdyti naują profesionalių scenos menininkų kartą, kviesdama juos kurti, eksperimentuoti ir kalbėti scenos kalba apie aktualias šiuolaikines problemas.

Menų spaustuvė iki vasario pabaigos laukia jaunųjų menininkų paraiškų naujiems, drąsiems, šiuolaikines socialines, kultūrines ir menines aktualijas atspindintiems mažo biudžeto projektams, kurių geriausi bus atrinkti ir įgyvendinti 2007-2008 metais atsinaujinusiose Menų spaustuvės patalpose.

Jaunųjų scenos menų profesionalų pateiktos paraiškos bus atrenkamos atsižvelgiant į idėjų originalumą, sceninį aktualumą, naujas raiškos formas ir racionalias projekto įgyvendinimo išlaidas. Atrinktiems įdomiausiems projektams bus suteikta finansinė parama bei galimybė naudotis Menų spaustuvės patalpomis ir technine įranga.

Per pastaruosius dvejus metus „Atviros erdvės“ programai buvo sukurta 14 teatro ir šokio spektaklių bei tarpdisciplininių projektų. Vieni jų buvo vienkartiniai, kiti – jaunatviški savitos sceninės kalbos ieškojimai, treti – sėkmingai teberodomi visoje Lietuvoje, jais domisi ir užsienio teatro festivaliai. „Atvira erdvė“ – vienas iš nedaugelio būdų jauniems scenos

profesionalams bandyti, klysti, ieškoti ir rasti savo žiūrovą. Dalios Jokubauskaitės dramos spektaklis pagal vokiečių dramaturgės Ingrid Lausund pjesę „Bestuburiada“, Petro Lisausko ir Tautvilo Gurevičiaus šokio spektaklis „Sankryža“, taip pat Loretos Juodkaitės ir Valentino Masalskio bendrai kurtas šokio diptichas „Salamandros sapnas. Paveikslas“ – tai vieni iš sėkmingiausių šiai programai sukurtų pastatymų.

Kasmet „Atvirai erdvei“ paraiškas teikia vis daugiau jaunųjų menininkų, neretai jie bendradarbiauja su brandžiais ir daug pasiekusiais scenos menų profesionalais, bando propaguoti Lietuvoje ne itin populiarias scenos meno šakas kaip antai audiovizualinė poezija, šiuolaikiniai tarpdisciplininiai scenos menų projektai.

2 Durys

KLAIPĖDA 2007 sausio 31 d., TREČIADIENIS

Puikus startas su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru

Pianistas E.Minkštimas grojo virtuoziškai, kartu papirkdamas publiką kuklia ir paprasta scenine laikysena.

LAIMA SUGINTIENĖ

Klaipėdos koncertų salė naujuosius trečiojo koncertinio sezono metus pradėjo sausio 18 dieną, pakviesdama į Donato Katkaus vadovaujamą bei diriguojamą Vilniaus savivaldybės Šv. Kristoforo orkestro koncertą. Trečią kartą Klaipėdoje svečiavęsis kolektyvas šįkart grojo su jaunosios kartos pianistu Edvinu Minkštimu (JAV).

„Vinis” – originalumas

Kaip ir pirmuosius du kartus, kai pasirodė Klaipėdoje, šiuokart vėl kolektyvas intrigavo įdomiai sudaryta programa.

Joje, kaip jau įprasta šiam orkestrui, greta baroko ar klasikos nuolat pristatomi šiuolaikiški, modernūs kūriniai. Orkestro dėka klaipėdiečiai jau klausėsi originalių, retai atliekamų kompozicijų: A.Ginasteros Koncerto styginiams, C.A.Nielseno Mažosios siuitos a-moll, Juliaus Juzeliūno Poemoskoncerto, Vitoldo Liutoslavskio Gedulingos muzikos B.Bartoko atminimui , Antano Rekašiaus

Muzikos styginiams Nr. 2.

Manyčiau, būtent toks programų sudarymo principas yra neatsiejama šio kolektyvo įvaizdžio dalis, ir būtent tokie opusai dažniausiai tampa jų koncertų „vinimi“.

Ne išimtis buvo ir minėtas koncertas – pirmojoje jo dalyje klausėmės Josefo Haydno kūrinių, o antroji reprezentavo, pasak paties D.Katkaus, „Kijevo moderistų ratelį“– skambėjo Leonido Hrabovskio ir Alfredo Šnitkės kūriniai.

Ne mažiau intriguoja ir paties vadovo – pedadogo, muzikologo, altininko – ryški, kontraversiška asmenybė. Jo nestandartinis mąstymas, šmaikštūs komentarai vienus erzina, kitus žavi, bet abejingų niekada nepalieka...

Pranoko lūkesčius

Koncerto pirmoji dalis buvo skirta Haydnui... Daugiausia abejonių sukėlė pirmasis koncerto kūrinys – penkių dalių J.Haydno kvarteto A – dur op 2 Nr.1. versija (kieno?) styginių orkestrui. Skoninga, stilinga.

Tačiau šio kūrinio funkcija

Profesoriaus D.Katkaus diriguojamas Šv. Kristoforo orkestras klaipėdiečiams pagrojo originalios, retai atliekamos muzikos. Darijos VASILIAUSKIENĖS nuotraukos

šiame koncerte taip ir liko neaiški – toks kūrinys tiesiog būtinas akademiniame repertuare, bet šįsyk?.. Peršasi mintis, kad antrasis Haydnas nebūtų vienišas...

Pianistui E.Minkštimui – tik 26-eri, bet jis jau devynių konkursų laureatas. Anonse apibūdintas kaip „talentingas“, jis šį epitetą pateisino su kaupu.

Jo atliktas J.Haydno koncertas fortepijonui G – dur – išskirtinis įvykis Klaipėdos koncertų salėje.

Kultūringa, stilinga ir skoninga interpretacija, kukli ir paprasta sceninė laikysena – ryškiausi šio puikaus, nepaprasto solisto bruožai.

Tiesiog sužavėjo jo nuoširdus muzikavimas, grįstas puikia, sakyčiau, tobula virtuozine technika, leidusia jam tarsi žaidžiant, ypač preciziškai perteikti visas šio retokai skambančio kūrinio subtilybes.

Nesutrikdė net po kiek romantiškos, įdomia harmonine kalba grįstos kadencijos ypač ne vietoje ir ne laiku (deja, deja..., vis dar...) nuaidėję aplodismentai.

Nepaprasto grožio tembras

tiesiog pakerėjo lėtojoje dalyje (ak, tie fotografai – taip ir laukia lėtosios dalies, piano vietos, kad papliaukšėtų fotoaparatais...), o ritminio piešinio judrumas, faktūros lengvumas – rondo.

Sužavėjo universalumu

Orkestrui tų „subtilumų“ kiek pritrūko – norėjosi lengvesnio, lakesnio jo skambesio, ryškesnių faktūrinių reljefų, gražesnio, gilesnio tembro antrojoje dalyje con sordino.

Antrojoje dalyje turėjome progos pasiklausyti modernių kompozicijų, kurios, be abejo, yra orkestro ir jo vadovo „arkliukas“.

L.Hrabovskio keturių dalių Mažoji siuita Nr.1 imponavo artikuliacijos įvairove, kraštinių registrų kontrastais, netikėtais tembriniais ieškojimais, tarsi leidusiais peržengti styginių instrumentų raiškos galimybes.

A.Šnitkės Koncertas fortepijonui ir styginių orkestrui tapo dar viena šio koncerto kulminacija. Šis kūrinys pademonstravo atlikėjus gebant įvaldyti įvairių stilių medžiagą ir tai padaryti vėlgi

Net sienos džiaugiasi SAULINA ATKOČAITYTĖ Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Fortepijono katedros dėstytoja

Daugybė afišų nuolat puošia Klaipėdos universiteto Menų fakulteto skelbimų lentas, o mes patys – dėstytojai ir studentai – praeiname pro jas nelyginant provincialai tariamai ne provincijos mieste – Klaipėdoje...

Klaipėdos universiteto jaukioje koncertų salėje K.Donelaičio gatvėje vos ne kiekvieną vakarą vyksta koncertai. Renginių pasirinkimas – didžiulis. Kai kurie koncertai reklamuojami, anonsuojami žiniasklaidoje ir po to išliaupsinami trafaretinėmis frazėmis.

Kiti praslysta tarsi negirdomis, pasitenkinant vien afišomis.

Pasirodant saviems, Klaipėdos atlikėjams, salė būna pilnutėlė. O ką daryti koncertuojančiam, kai savų nėra, o miestas didelis?..

Tiesa, yra nedidelių išimčių – vieną nuolatinį klausytoją mūsų salė tikrai turi. Bet vykstant pa-

kankamai tobulam, pagal doc.

Aleksandrą Žalį, koncertui, salė dažniausiai taip ir lieka akustiškai neparuošta atlikėjui. Tada nykuma ir tuštuma bando skverbtis į mus, klausytojus.

Gruodžio 15-ąją buvau koncerte, kurio pasiklausyti atėjo vos keli žmonės. Pradžioje, kol nepasigirdo muzikos garsai, jaučiausi ne kaip. O muzikai suskambus, nemokamas koncertas virto didžiule švente.

Vyko svečių – tarptautinių konkursų laureatų smuikininkės Marijos Nemanytės (Paryžius) ir pianisto Daumanto Kirilausko (Vilnius) koncertas.

Muzikantai pateikė retai atliekamus kūrinius. Programoje – J.Haidno Sonata smuikui ir fortepijonui G-dur, A.Šmitkės Sonata smuikui ir fortepijonui Nr.1, A.Vėberno Keturios pjesės smuikui ir fortepijonui, op. 7, R.Štrauso Sonata smuikui ir fortepijonui, op. 18.

Manyčiau, tai buvo gera proga

Klaipėdos universiteto koncertų salėje koncertuojančių muzikantų iš kitur neretai klausosi vos keli žmonės. Darijos VASILIAUSKIENĖS nuotrauka

kiekvienam praplėsti muzikinį akiratį.

M.Nemanytė ir D.Kirilauskas tikri savo instrumentų virtuozai.

Jie grojo be perdėto muzikos išraiškos priemonių sureikšminimo, tuščio pozavimo, kartu labai subtiliai ir emocionaliai. Klausantis jų atliekamų įvairių kūrinių, susidarė įspūdis, kad kompozitoriai norėjo būtent tokio atlikimo. Paprastai tai vadinama stiliaus pajautimu.

Kitądien prestižinėje Klaipėdos koncertų salėje Šaulių gatvėje įvyko pianisto Aleksandro Palėjaus (JAV) koncertas keistu pavadinimu „Mėnesienos sonata“.

Kaip kontrastas minėtų muzikantų koncertui, salėje besidominčių populiariais romantizmo šedevrais ir A.Palėjaus žvaigžde buvo tikrai daug.

Klausytojo pasirinkimą, į kurį koncertą nueiti, atrodo, tradiciš-

labai profesionaliai, meistriškai ir įtaigiai.

Ir solistas, ir orkestras buvo lygiaverčiai parneriai „perskaitant” šią sudėtingą partitūrą. Žavėjo atlikėjų universalumas, nuolatinis persikūnijimas: dažna faktūrų kaita, kai rečitatyvinius solinius epizodus keitė išraiškingas fortepijono ir kontraboso dialogas, industrinės muzikos fragmentus – choraliniai, cerkvinį giedojimą primenantys fragmentai, peraugantys į drastišką, skausmingą valsą... Ypač giliai ir prasmingai nuskambėjo sukaupta solisto kadencija.

Bisui atliktas Šumanas dar kartą įrodė E.Minkštimą turint nepaprastą persikūnijimo dovaną, begalinę koncentraciją: romantinis opusas nešte išnešė iš ką tik patirtų skaudžių Šnitkės išgyvenimų...

Išties puiki metų pradžia. Džiugu, kad Klaipėdos koncertų salė vis stipriau įleidžia šaknis į uostamiesčio kultūrinį gyvenimą, vis daugiau jam turi įtakos, formuoja jį. Kūrybiškas ir darbštus kolektyvas nestokoja energijos ir sumanymų. Tenepristinga jų ir visus 2007-uosius! kai formuoja reklama. Tarytum saldainių skonis priklausytų nuo blizgančių popieriukų. Gal, jeigu koncertas nemokamas ir nėra pakankamai reklamos, klausytojams atrodo, kad jis bus prastas. Mano asmeninė patirtis byloja, kad gali būti ir atvirkščiai.

Girdėjau ir daugiau tikrai aukšto meninio lygio atlikėjų, atvažiavusių iš kitur. Klaipėdos universiteto koncertų salėje būtent tada jų klausėsi vos keli žmonės (nors afišos visada iškabinamos). Tai buvo didžiulė vertybė mūsų salės sienoms!

Ta proga, nors ir post factum, norėčiau ir aš pareklamuoti puikius muzikantus – M.Nemanytę ir D.Kirilauską. Po koncerto D.Kirilauskas mane, kaip vieną iš klausytojų, pagerbė padovanodamas savo kompaktinę plokštelę, kuri tą vakarą man tapo nemokamu desertu. Joje įrašytos pas mus turbūt nežinomos, intriguojančios ir puikios šiuolaikinių kompozitorių – australo Karlo Vine ir vengrų kilmės autoriaus Miklošo Maros – sonatos fortepijonui.

Gal kada nors šie ir kiti ryškūs atlikėjai pravers ne tik Klaipėdos koncertų salės duris...

Durys 3

KLAIPĖDA 2007 sausio 31 d., TREČIADIENIS

Klaipėdos muzikinio teatro artistai po gastrolinio „Šikšnosparnio“ spektaklio Vilniuje surengė viešą protesto akciją, anot jų, norėdami visiems pranešti Atsistatydinti neketinanti A.Žigaitytė-Nekrošienė teigė, apie katastrofiškai blogą padėtį teatre. kad visų revoliucijų variklis yra baimė dėl savo likimo.

Klaipėdos muzikinis teatras sukilo Jei teatro vadovė neatsistatydins, artistai ruošiasi streikuoti RITA BOČIULYTĖ

Per gastroles Vilniuje Klaipėdos muzikinio teatro artistai į Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro sceną po spektaklių išėjo su plakatu: „Išsaugokite mūsų teatrą! Kūrybai – taip, Žigaitytei – ne!“.

Tylią protesto akciją sostinėje Klaipėdos muzikinio teatro artistai sakė surengę todėl, kad nori pranešti visiems apie katastrofiškai blogą padėtį teatre ir reikalauja tam dėmesio.

Kaip rašoma jų pareiškime, artistai protestuoja „prieš tolimesnį A.Žigaitytės-Nekrošienės vadovavimą teatrui“ ir kaltina ją „elementarių teatro kolektyvinio darbo principų neišmanymu, autoritariniu vadovavimu, arogancija, kitų nuomonės nepaisymu, nuolatiniais pažeminimais ir įžeidinėjimais“. Anot jų, tai „galutinai suskaldė kolektyvą, o provokuojami vieši konfliktai ir skandalai su atlikėjais, teatro kūrybiniais ir administracijos darbuotojais, pasiekę spaudą ir teismus, baigia sugriauti visuomenės pasitikėjimą mūsų teatru“.

Tai pirmoji vieša įspėjamoji protesto akcija per visą 20 metų Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro gyvavimo istoriją.

Kreipėsi į visus

Praėjusią savaitę teatro darbuotojai išplatino viešą pareiškimą Lietuvos visuomenei, LR Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto nariams, kultūros ministrui Jonui Jučui. Pareiškimą pasirašė 60 kūrybinių teatro darbuotojų. Teatro atstovai jį su visais parašais dar prieš akciją įteikė Kultūros ministerijai.

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro darbuotojai taip jau antrąkart bando atkreipti visuomenės ir valdžios dėmesį į, kaip rašoma pareiškime, „užsitęsusią kritinę padėtį teatre“, „nerimą keliančius faktus, susijusius su vadovės A.Žigaitytės-Nekrošienės veikla“. Į Kultūros ministeriją iniciatyvinė grupė pirmąsyk kreipėsi dar pernai spalio pradžioje, reikalaudama sustabdyti jos įgaliojimus ir skelbti naują teatro vadovo konkursą. Tuomet ministerija į teatrą atsiuntė savo auditorius, kurių atliktas tyrimas baigėsi kultūros ministro J.Jučo pareikšta pastaba teatro vadovei A.Žigaitytei-Nekrošienei, kuri su nuobauda nesutiko ir ją užprotestavo. „Deja, po valstybės audito įvardintų darbo drausmės pažeidimų, susijusių su nekompetentingu vadovavimu, iki šiol delsiama priimti kardinalų sprendimą. Tai tik dar labiau komplikuoja kūrybinio darbo kasdienybę, demoralizuoja kolektyvą“; „kai vyrauja nuolatinė nežmoniška įtampa, nepakantumo atmosfera ir

baimė - nebeįmanomas nei visavertis darbas, nei kūryba visuomenės labui, nei tolimesnis asmenybių puoselėjimas“, teigiama teatro darbuotojų pareiškime. „Nors kolektyvas suskaldytas ir supriešintas, dabar mus palaiko visa scena – solistai, baletas, choras“, - „Klaipėdai“ sakė solistai Virgis Pupšys ir Šarūnas Juškevičius, pabrėžę, kad tai pirmiausia teatro kūrybinių darbuotojų sukilimas. Šiuokart jį inicijavo teatro solistai. „Nebegalėdami toliau taikstytis su dviprasmiška situacija, su visa atsakomybe pareiškiame: arba teatro vadovė atsistatydina, arba mes būsime priversti rengti pilietinio nepaklusnumo akcijas“, - rašoma teatro kūrybinių darbuotojų pareiškime.

Tarp jį pasirašiusiųjų 60 žmonių – žinomi teatro menininkai Dalia Kužmarskytė, Šarūnas Juškevičius, Artūras Kozlovskis, Vladimiras Konstantinovas, Ramūnas Kaubrys ir kiti. Protestuotojus palaiko Klaipėdos muzikinį teatrą prieš jubiliejinį sezoną palikęs Mindaugas Gylys ir kviestinis solistas Deividas Norvilas (Deivis), teatre dainuojantys pagal sutartį.

Jie visi skambina pavojaus varpais, kad teatro meninis lygis krenta, į sceną išleidžiami neparuošti spektakliai, artistai alksta darbo, o tiems, kurie jo turi, gėda pasirodyti publikai. Iš teatro, kaip iš skęstančio laivo, bėga specialistai, nes atmosfera teatre – nepakeliama. Protestuotojų teigimu, A.Žigaitytė-Nekrošienė ne stato teatrą, o jį griauna, nes teatras visų pirma yra žmonės.

Išeina specialistai

Jie susirūpinę, kad iš teatro, kaip iš skęstančio laivo, bėga žmonės – atleidžiami ar patys išeina geriausi jo specialistai. „Neteisėtai buvo atleista vadovės pavaduotoja, išėjo juristė, vyriausioji finansininkė, literatūrinės dalies ir pastatyminės dalies vedėjai, rinkodaros vadovas, abu dailininkai, koncertmeisterė, daug choristų, naujajai literatūrinės dalies vedėjai, kurią A.Žigaitytė-Nekrošienė pati atsikvietė iš Vilniaus, irgi pasiūlyta rašyti pareiškimą“, - vardijo artistai. „Pusė teatro choro vyrų perėjo dirbti tik pusei etato, vidinė choro veikla paralyžiuota, atstovai gali dalyvauti repeticijose, bet visavertis darbas nebeįmanomas“, - tvirtino chormeisteris Vladimiras Konstantinovas.

Prieš jubiliejinį sezoną iš teatro pasitraukė jo primarijus Mindaugas Gylys, dabar teatre dainuojantis tik pagal sutartį. Teatro vadovės teigimu, jis išėjo dirbti pedagoginį ir mokslinį darbą doktorantūroje. „Koks iš manęs mokslininkas?!

Aš esu praktikas. Išėjau todėl, nes jaučiau, kad taip bus. Žinojau, kad dirbdamas teatre turėsiu atsistoti į

kurią nors barikadų pusę. Kaip aš galiu atsistoti prieš savo kolegas, su kuriais 23-ejus metus dirbau?!.“ - sakė M.Gylys, dabar pagal sutartis dainuojantis ir Nacionaliniame operos ir baleto teatre, taip pat Kauno muzikiniame teatre.

Alksta darbo

„Visur, ką bedarytų, teatro vadovė paskui save palieka baisų chaosą. Jos žodžiai prieštarauja darbams, - teigė V.Pupšys. - Anksčiau į teatrą mes eidavome kaip į šventovę. Artistai prisirišę prie teatro, myli jį. Dabar aš ateinu į teatrą kaip į barą. Išlenkiu taurelę ir išeinu. Neturiu daugiau ką čia veikt.“ „Mes norime dirbti, bet mums neduoda, - tvirtino S.Konstantinova, - Per pusę metų aš čia, nors gaunu visą atlyginimą, neturėjau nė vieno spektaklio, o Vilniuje, Nacionaliniame operos ir baleto teatre, kur esu samdoma solistė, dainavau keturis.“ „Visada iki šiol pas mus buvo normali atmosfera – kūrybinė ir draugiška. Dabar eidamas į teatrą jaučiuosi kaip pensininkas, gaunantis stebuklingą pensiją. Gaunu visą atlyginimą, bet dirbu juokingai – vienas spektaklis per mėnesį. Ateinu į teatrą, pasižiūriu tvarkaraštį, ir viskas. Nebesinori net praeiti koridoriais“, - sakė Š.Juškevičius ir pacitavo teatro vadovės ne kartą artistams sakytus žodžius: „Svarbiausias dalykas yra tikslas, priemonės jam pasiekti visai nesvarbu.“ „Tai, kas pas mus dabar vyksta, yra genocidas – kūrybinių žmonių gniuždymas, išstūmimas, varymas į visišką neviltį“, - guodėsi solistės S.Konstantinova ir J.Grikšienė.

Darbo per akis kol kas turintys solistai D.Kužmarskytė ir A.Kozlovskis „Klaipėdai“ irgi sakė, kad „atmosfera teatre – slegianti, normaliai dirbti nebeįmanoma“.

Dešimt premjerinių „Eugenijaus Onegino“ spektaklių iš eilės dainavusi Aurelija Dovydaitienė kūrybinio darbo trūkumu, atrodo, taip pat negalėtų skųstis. „Aš manau, kad tai labai mažai, - sakė ji. - Visi mes esame šio teatro patriotai, norime dirbti, dainuoti daug spektaklių ir po jų jausti pasitenkinimą tuo, ką darome. O dabar išeiname iš scenos ir patys stebimės – kaip šitaip galime, kaip galime dalyvauti tokiame prastame spektaklyje, nors vadovė visus tikina, kad jis nuostabus.“

Krito meninis lygis

„Spektaklių beveik nėra. O tie, kurie rodomi, – labai žemo lygio, - įsitikinusi solistė. - Seni spektakliai rodomi be repeticijų. „Šikšnosparnis“ po penkių mėnesių pertraukos į sceną sugrįžo tik po vienos repeticijos. Taip tiesiog neįmanoma. Paskutiniai pasta-

tymai – operos „Eugenijus Oneginas“ ir „Don Žuanas“ suręsti per mėnesį.

Galima ir taip, sutinku, bet solistai partijas turi gauti prieš 2-3 mėnesius, kad spėtų pasiruošti, o ne prieš 2-3 savaites, kaip nutiko su „Eugenijumi Oneginu“. Jau pirmąją dieną – prašom, eikite į sceną. „Nerepetuojami solistų ansambliai, kas būtina teatre. Mes einame tiesiai į sceną ir turime dainuoti. Repeticijos su orkestru – tiesiog chaltūra“, - tvirtino S.Konstantinova. „Teatro vadovės dėka mes esame suskaldyti, sukiršinti. Niekada anksčiau to nebuvo. Niekada scena nekonfliktavo su orkestru, kaip dabar“, - tikino V.Pupšys. „Orkestre anksčiau buvo griežta tvarka: muzikantai, kurie dalyvauja repeticijose, turi groti ir spektaklyje, jie negali keistis. Dabar jie savo grupėse gali laisvai keistis – repeticijose groja vieni, spektaklyje – kiti. Visiškas chaosas, nes jie nebuvo girdėję dirigento pastabų. Muzikantams patogu, jie patenkinti. Ir dirigentas I.Lapinis įsitikinęs, kad su orkestru pakanka 1-2 repeticijų, ir visi galime eiti į sceną“, - stebėjosi A.Dovydaitienė. „Mums dirigentas I.Lapinis aiškina, kad taip yra visoje Europoje – spektaklį per mėnesį išleisti į sceną neva normalu. Bet ten visą juodą darbą iki tol nudirba dirigento asistentas, paskui ateina šefas ir padiriguoja“, - aiškino Š.Juškevičius. „Prieš naujametę „Traviatą“ mums buvo gėda eiti į sceną. Žinojom, kad žmonės perka bilietus po 100 litų, o spektaklis po didžiulės pertraukos repetuotas tik vieną kartą, pagrindinė solistė A.Grigorian iš Vilniaus atvažiavo tiesiai į jį, prieš tai su ja nebuvo nė vienos repeticijos, ji nieko nežinojo apie mūsų pastatymo režisūrą“, - pasakojo S.Konstantinova. „Mūsų meninės produkcijos vertė, mano akimis, žlunga, asmeniškumai ima viršų, - tvirtino V.Konstantinovas. - Nebus pas mus „Bohemos“ pastatymo, nediriguos jam Dantė Anzolinis, kaip jau buvo spaudoje apsiskelbusi teatro vadovė, neva tuo siekianti sujudinti, užvesti kolektyvą.

Nors su D.Anzoliniu buvo susitarta, honoraras jau buvo suderėtas, viešbutis užsakytas, kelionei apmokėti suradome rėmėjų, buvo prieita iki kontrakto pasirašymo, bet... Tuomet, remdamasi tik tuo, kad susipyko su manimi, vadovė persigalvojo, nebereikalingas tapo ir Anzolinis. Jis Klaipėdoje nebediriguos, jis pavasarį diriguos premjerą „Metropolitan“ operoje. O Klaipėdai nereikia tokių žmonių?..

Iš tikrųjų teatro meninis lygis reikalauja staigios injekcijos. Mūsų pajėgumai geri, tik reikia juos išjudinti, sutelkti.“

Turi užnugarį

S.Konstantinovos žodžiais, pagrindinis priekaištas vadovei – nekompetencija, kišimasis į meninius teatro reikalus, kurių ji visai neišmano. „Bet visur kišasi labai drąsiai, perša savo nuomonę, - sakė solistė. - Kai vadovės paklausiau, kuo pagrįsti jos priekaištai mano vokalui, vis dėlto turiu apdovanojimų, mokausi aspirantūroje ir garsūs pedagogai Virgilijus Noreika ir Vladimiras Prudnikovas gali patvirtinti mano profesionalumą, vadovė atsakė, kad pedagogai labai dažnai klysta, o ji labai gerai išmano vokalą, kadangi nuo trejų metų sėdi Glinkos konkursuose ir klausosi, jos vokalo supratimas yra tiesiog neginčytinas“. Š.Juškevičius: „Mūsų teatro vadovė – demagogijos genijus. Ji puikiai išmano viešuosius ryšius, moka viską apversti aukštyn kojom – kas yra balta, padaryt juoda. Tai, ką darė ji nuo pat atėjimo į teatrą, yra nepaprastai gerai, o tai, kas buvo padaryta iki jos, - niekinga. Jeigu tu negali šokti pagal jos dūdelę arba kitaip mąstai, tuomet tampi priešu. Tų „priešų“ kompanija vis didėja.

Bet ji labai drąsiai jaučiasi, kadangi turi stiprų užnugarį. Iš labai patikimų šaltinių žinome, kad ją palaiko Seimo socdemų seniūnė I.Šiaulienė.

Seime yra dar keletas tokių. Kodėl taip nutilo ir kultūros viceministras G.Sodeika, ir ministras J.Jučas? Tik todėl, kad spaudimas labai didelis. Jie yra tik valdininkai, o anie – politikai.

Neva, artistai, ko čia spurdat, gal nenorit dirbt?..“

Koziris – naujas pastatas

„Didžiausias A.Žigaitytės-Nekrošienės koziris – naujo teatro pastato statymas, - teigė Š.Juškevičius. - Ji sutapatina save su kažkokiu mesijumi, kuris atėjo ir viską padarys. Ji sutapatina save su teatru. Betgi teatras yra visi jo žmonės!..“ „...O mums ji ne kartą yra sakiusi, kad į mūsų vietą eilės stovi“, - pridūrė A.Dovydaitienė. „A.Žigaitytė-Nekrošienė teigia įkūrusi sąjūdį, kad Klaipėdoje būtų pastatytas naujas muzikinis teatras.

Palaukite, šis sąjūdis seniai jau buvo dar iki jos, - tvirtino M.Gylys. - Bet mums buvo pasakyta, kad turime palaukti, tik po Lietuvos tūkstantmečio minėjimo 2009-aisiais, kai bus pastatyti Valdovų rūmai, užbaigti kiti kultūriniai objektai, tik tada atsiras lėšų mūsų teatro statybai ir galėsime įgyvendinti jo vizijas. Iki tol mes turime būti pasiruošę, bet nereikia žmonių apgaudinėt, manipuliuoti jų patiklumu ir jausmais – neva aš atvažiavau ir pastatysiu naują teatrą.

Visi mes jo norime ir visi statysime, ne ji viena.“

Nukelta į 7 psl.

2007 sausio 31 d., TREČIADIENIS Redaktorius Gintaras GRAJAUSKAS • Tel. (8 46) 39 77 78 • El. paštas grajauskas@gmail.com

Literatūros leidinys

Baigėsi „Gintaro lašų“ jaunųjų kūrybos konkursas 2006-aisiais skelbtas „Gintaro lašų“ jaunųjų kūrybos konkursas baigėsi.

Norisi pasidžiaugti: konkurse dalyvavo išties nemažai stiprių autorių, netolimoje ateityje galinčių sėkmingai įsitvirtinti lietuvių literatūroje.

Truputis statistikos: konkursui kūrybą pateikė 48 autoriai iš visos Lietuvos.

Kaip jau įprasta literatūriniuose konkursuose, ir šįkart vyravo poezija, nors netrūko ir įdomesnių prozos bandymų.

Iš šių 48 kandidatų buvo atrinkta devyniolika – jų kūryba buvo verta publikacijų ir įdėmaus skaitytojo žvilgsnio.

Taigi konkurencija buvo tikrai nemaža. Beje, buvome tiesiog priversti gerokai viršyti savo limitus: planavome spausdinti dvylika autorių, tačiau ranka nekilo gerus tekstus įkalinti stalčiuje... Štai tie devyniolika autorių, iš kurių komisija privalėjo atrinkti penkis pačius geriausius. Visiems jiems – mūsų padėka, jie jos tikrai nusipelnė: Jurgita Jasponytė, Mingailė Vaida Apulskytė, Emilis

Pirmoji vieta – Didysis prizas – Rūta Burbaitė (g.1988):

Milkevičius, Viktorija Ivanova, Vaida Balbieriūtė, Laura Varslauskaitė, Evelina Preisegolavičiūtė, Paulius Kliševičius, Rūta Burbaitė, Aušra Kaziliūnaitė, Liudas Statkevičius, Aistė Mišinytė, Gabija Kalaušytė, Ieva Astromskaitė, Alvinas Urniežius, Odeta Butkutė, Gediminas Bytautas, Jolanta Tumasaitė, Aurelija Račkauskaitė.

Belieka įvardinti tuos geriausiuosius iš geriausiųjų, kurie bus apdovanoti piniginiais prizais. Su malonumu pristatome:

Trečioji vieta – Liudas Statkevičius (g. 1981):

„Gimiau ir augau Dzūkijoje, Alytuje. Ten 2005 m. baigiau Jotvingių gimnaziją. Šiuo metu esu aštuoniolikmetė Vilniaus universiteto antrakursė. Gyvenu sostinėje, studijuoju lietuvių filologiją ir naująją graikų kalbą. Poetiniai bandymai prasidėjo vienuoliktoje klasėje, tęsiasi iki šiol. Per tuos spalvingus trejus metus būta įvairių literatūrinių konkursų, kai kuriuose iš jų lydėjo sėkmė. Mieliausia pergalė man – pirmoji vieta pernai vykusiame 27-ajame VU Filologijos rudenyje. Šiaip domiuosi ne tik literatūra (nors ji man - favoritė), bet ir teatru bei kinu. Mėgstu XX amžiaus vidurio muziką, prancūzų bei latvių kalbų skambesį, labradorus ir savo gimtą miestą.“

„Gimiau Kaune. Vėliau darsyk gimiau Vilniuje, čia ir užaugau. Niekad negalvojau apie žodžius. Jie - tiesiog paprastas kalbėjimas.Taip ir gyvenu. Keičiasi tik miestai, žodžiai ir prasmės.“

Ketvirtoji vieta – Paulius Kliševičius (g.1983):

Antroji vieta – Emilis Milkevičius (g. 1984): Vilnietis.2002 m. baigė gimnaziją ir tais pačiais metais įstojo į Vilniaus universiteto Filosofijos fakultetą. Jame mokėsi 2002-2005 m., po to pakeitė specialybę ir pradėjo studijuoti Filologijos fakultete klasikinę filologiją.

Studijavo Klaipėdos universitete žurnalistiką. Po keleto praktikų vietiniuose dienraščiuose ir užsienio žiniasklaidoje jis apsisprendė keisti studijų kryptį. Dabar palengva toj pačioj Klaipėdoj studijuoja politikos teorijas (magistrantūrą) ir retsykiais dalyvauja jaunųjų kūrėjų konkursuose. Tačiau apie rimtą rašymą kol kas negalvoja, nes manosi esąs per jaunas, nepatyręs ir publikai neturįs pasakyti absoliučiai nieko naujo...

Penktoji vieta – Jurga Jasponytė (g.1981):

“Esu Jurga (vadina mane Kate). Šiuo metu – Vilniuje (kadaise – Zarasuose). Dirbu Gedimino bibliotekoje (kažkada studijavau literatūrologiją). Kada nors važiuosiu į Rusijos šiaurę.“

Gintaro lašai 5

KLAIPĖDA 2007 sausio 31 d., TREČIADIENIS

Baltame kvadrate žodžių nedaug VALENTINAS SVENTICKAS

Dvi Daivos Molytės-Lukauskienės knygos – „Natiurmortas su gudobelės šaka“ (2002) ir „Baltas kvadratas juodame fone“ (2006) – išsiskiria kaip meno „daiktai“. Autorė ne tik poetė, bet ir dailininkė (knygose spausdinama gražių jos darbų), abiejų rinkinių dizainą kūrė kitas gabus dailininkas Algis Kliševičius. „Natiurmortas…“ buvo apdovanotas Knygos meno konkurse. O poetė pelnė Z. Gėlės premiją už geriausią poezijos debiutą.

Pritarčiau įsitikinimui, kad poezijos knyga turi būti graži. Kultūrą skleisti turėtume visais būdais.

Ir vieną, ir kitą knygą leisdama poetė nesilankstė leidėjams ir ekspertams, – galėjo jaustis oriai, jos rinkinių leidybą sutiko paremti Neringos ir Klaipėdos miestų savivaldybės. Gražu.

Kalbą apie rinkinį „Baltas kvadratas juodame fone“ pradėčiau nuo konteksto, gretinimų. Ko ši poetė nedaro.

Nerašo ilgų, daugiažodžių eilėraščių (o šiaip mūsų poezija tokia liga paserga).

Neįsileidžia į savo poeziją gyvenimo bjaurysčių, drastiškų vaizdų, šiurkščių erotinių scenų ir keiksmažodžių (šiaip, kaip matote, jų nestinga).

Nepateisina įsivaizdavimų, kad moters rašoma poezija turi būti atvirai emocionali, egzaltuota.

Atlapas jausmingumas ir juoba sentimentai jai nebūdingi.

Tebus pasakyta ramiai – kol kas neturi visai savų intonacijų, motyvų, vaizdinijos (kai poetas atpažįstamas iš karto).

Pastaraisiais metais yra polinkis eilėraščiu papasakoti kokią istoriją, atsitikimą, randama būdų padaryti tai gražiai (pavyzdžiui, Gintaro Grajausko).

D. Molytė-Lukauskienė kartais tai daro, bet retai, taigi priskirti jos poeziją šiai krypčiai netinka.

Dabartinėje poezijoje (ne tik) matoma autobiografiškumo tendencija (A. Marčėnas, J. Kalinauskas, J. Liniauskas, A. Baltakis…). Tokių ženklų ir „Baltame kvadrate…“ tikrai yra. Bet nesakyčiau, kad jie eksponuojami labai ryškiai.

DALIA KASPERIŪNAITĖ

viena iš tų taip, kartais aš irgi tik klebenanti rankeną vėpla su vienu juokingu eilėraščiu trimis rimtais egzemplioriais nirštu, bandau jus įtikint, bandau, ir bandau patikėti

žiema ošimas prietaisų, antenų nepalenkiamas transliavimas, žiemos dangus virš šv. Jurgio viešbučio. o į mane staiga suplūsta lietūs šilti ir šviesūs tirpdo šerkšno medukus.

išbandymas (vandeniu) šlamantis džinsas pablyškęs indigas žvelgiant iš pietų pusės džiovintos kriaušaitės šiurkštas gintaras žvelgiant iš šiaurės

Tūlas literatūros kritikas, žinodamas, kad poetė kartu yra dailininkė, tuoj pradės žiūrėti, ar jos poezija „tapybiška“ ir pan. Be abejo, ir suras to tapybiškumo, sakys, kad net eilėraščių pavadinimuose yra žodžiai „portretas“, „autoportretas“, „autobiografinė monotipija“. Bet prisiminkime, tarkim, Juditos Vaičiūnaitės arba Nijolės Miliauskaitės lyriką. Šitaip žiūrėdami greičiausiai pradėtume spėlioti, kad viena buvo grafikė, o kita tekstilininkė (nėrėja). Kiekviena meno rūšis turi savo kalbą, tad labiau pagrįsta būtų gilintis į tam tikrų meninių principų „migraciją“ skirtingus menus kuriančio žmogaus raiškose. Taigi mažesnė banalybė būtų sieti su daile ne atskirus D. Molytės-Lukauskienės eilėraščių motyvus ar vaizdus, o bendresnį jos poezijos ypatumą: statiško vaizdo kūrimą, beveik objektyvistiškų konstatavimų kalbą (eilėraštis „Tamsus autoportretas“).

Kaip tik konstatavimai, palyginimų intarpai, vos viena kita metafora atskiria šią poeziją nuo rėkiančios ir rankas grąžančios literatūros. Jos eilėraštis, turintis vos vieną kitą reiškinio vertinimo žymę, sako: taip yra, gal ir nelinksma, bet taip yra (eilėraštis „Pro vakarėjančią Juodkrantę“). Šitaip parašytas vienas geriausių eilėraščių „Dvi moterys“: Nuotraukoje prie knygų Dvi moterys motina ir dukra Mano senelė ir mano mama Manęs nėra Dvi moterys motina ir dukra Mano mama ir aš Nuotraukoje prie knygų Senelės nėra P. 25 Taigi laikas pasakyti, kad lakoniška išraiška yra viena svarbesnių jos poezijos gėrybių. Kelias teisingas, nes lyrika ir yra trumpa intensyvi kalba. … Taip šneki ar rašai, o žmogus paklausia: tai apie ką ta knyga?

Lyrikai netinka šitas klausimas.

Maironis: „Išsisupus plačiai vakarų vilnimis…“ Ką, pasakysime, kad tai eilėraštis apie jūrą? Lyg ir teisybė, bet kas iš to, apie jo dvasią čia nieko. Žinoma, yra, turi būti būdas atsakinėti ir į klaidinančius klausimus. Būsenos, vyraujančios poezijos knygoje, yra šioks toks atsakymas.

Kokios čia vyrauja?

Vienišumo. Nerimo. Netikrumo dėl žmonių ir pasaulio patvarumų. Kalbama apie gyvenimo pra-

einamybes, apie tai, kas laikina: Viskas viena vienišiausia būtis Telpanti mažoje rankinėje kurią Laikysiu arčiau širdies arčiau širdies Bet ir čia nesaugu jau nesaugu…

P. 10 Pakartojimų stilius, be abejo, tokių būsenų išraiškas stiprina. Praeinamybės įvaizdžiais tampa „vienadieniai lašalai“ (p. 37). Šiai zonai priklauso ir svetimumo, atskirtumo motyvai („Kitapus“), vaizdas „Anapus esi“ iš eilėraščio „Sutemos“.

Vienas įtaigiausių eilėraščių – „Melancholiškas etiudas“: Kambarys – tavo urvas gėlėtais tapetais, O tu pelė. Žiūri į baltą, sniegu užklotą daržą, Į medžius, į sausus žolių stiebus, Keistas pėdas.

Meluočiau sakydama kitaip. Meluočiau.

Jau temsta.

Pūga užpustys tavo ilgesį, Tik žalios akutės blizgės Lango šviečiančioj nišoj.

P. 58 Ne pagal sakomus žodžius, o pagal eilėraščio jėgą galima nustatyti, kas poetą jaudina labiausiai.

Bet ar Daiva yra liūdinčioji, neturinti į ką remtis?

Ne. Jai svarbus artimųjų buvimas kūryboje. Tai mama, tėvas, senelė, „mano vyrai“, giminė.

Nenykstančių vertybių pasiuntiniai jos lyrikoje – ramunės, rūtos, krikštai, tėviškės vaizdas su vietovardžiais, pavardėmis, senais žodžiais.

Jos eilėraščiai sako, kad yra į ką įsikibti ir yra ką saugoti. Dėl to bendra rinkinio tonacija nėra tamsi. Nežinau, kas atsitiko, kad dabar atrodai keistas, tardamas tokius žodžius kaip humanizmas, harmonijos siekiamybė. „Baltam kvadratui…“ jų reikia. Ši poetė galvoja apie knygos struktūrą. Pirmosios knygos skyrių vardai: „Rytas“, „Diena“, „Vakaras“, „Naktis“. Antrosios: „Taškas“, „Linija“, „Dėmė“. Ir išraiškingas pavadinimas „Baltas kvadratas juodame fone“. Kadangi viename eilėraštyje minimas Malevičius (p. 65), knygos pavadinimą būtų noras sieti su šio dailininko juodu kvadratu.

Pati autorė sako, kad knygos vardą pasiūlė patirtas įspūdis: tamsa, baltas ekranas, suskambusi klasikinė muzika. Bet į spalvų gamą, savaime atsirandančią jos eilėraščiuose (kai knygos vardo dar

vandens kvėpavimas žvelgiant iš mėnesio

kodėl dabar juos prisimeni, šiandien?

tylutėlis

jei tai vėjas, tik vėjas už lango, tik dulkia. ir jei tai – ne žinia, tiktai nuojauta, jei negirdėjai, kodėl tad klausaisi apmiręs, dildini klausą?

Klimtas labiausiai iš jos kojų pirštų vaškinių ilgų supratau ji - ne ta kuri myli ir žiūri į žemę tai jos mylimasis ir jis iš tikrųjų išeina *** kai veža virinti baltinius – miltukai, žirniukai, vanduo kai vėžiose suboluoja saulutės – žirniukai, virinti baltiniai kai, į trečią mėnesį, tik saulės balti malūnėliai, ir tie lyg pro vandenį kai vis miltukai, žirniukai, saulutės, kai jau privirina prie baltinių – išvežkit.

žinia buvo nuomario metai, atsimeni: brolis įbėgo į kambarį, žemėtoj jo saujoj – paukštis, gyvas raudonas gražus! po viskam jis vėl suko ratus virš keliuko, ir saulė pylės į kambarį. ir taip viskas mirgėjo, taip mainėsi, kad pakėlei rankas prie akių. kokie tai buvo metai?

stingsta ranka, kylanti prie akių. ir jei lūpos, jei tik lūpos nebūtų medinės, o, kaip šauktumeis brolio! kur dabar tavo brolis? paukštis raudonas, prie dangaus prisegtas.

Lapkritis mainus varis sugydantis gintaras plytos raudonis akytas sergančio lapo atsiskyrimas nuo medėjančio sąnario iš rūko išnyrantis lapkritis mano

Tiesus neskubėk, gerbiamasis, pievos žalios, o minkštos ir čia, tarp statybinių blokų, kokių dar materijų mudviem dairytis? aš mums suradau tokią terpę... na, tarpą tarp dviejų

Daiva Molytė-Lukauskienė, Baltas kvadratas juodame fone, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006 nebūta), arba į kai kuriuos vaizdus verta pažvelgti.

Tai „kasdienybės baltumos“ vaizdas eilėraštyje „Piešinys su laikrodžiu“, „balti mėnulio delnai“ eilėrašty „Žaibas I“, toks piešinys: „Du tamsūs taškai tolumoj / Balto sniego ir baltų debesų bangavime / Mano vyrai“ („Poledinė žūklė“). Knygos skyrių vardai „žaidžia“ eilėraštyje „Nuo taško iki tiesės“ – taškas esąs tiesės projekcija.

Tokios struktūrų interpretacijos supina tikrus dalykus ir „išsigalvojimus“ – čia kalbu ir apie autoriaus, ir apie vertintojų elgesį. Rinkinio skyrių vardai argumentuoti tikrai ne daugiau, negu lyrikai reikia.

Tarp raiškių knygos vaizdų – skalbinių ir prirašytų lapų sugretinimas (p. 34). „Vėjas kedena skalbinius…“ D. Molytės-Lukauskienės eilėraščiai – jau vertinimų vėjuose. Kas juos skalbia, kas velėja, kas lygina. Taigi – jau yra. geltonų barakų, tai kas. pasitiesim striukes. ar nenori?

Juokas Man tavo juokas kai juokeis turgaus aikštėj tuščioj pats sau vienas, dabar juk niekas taip nebedaro atėmė kvapą.

Kai aikštėje gliaudau žirnius...

Kai aikštėje gliaudau žirnius ir traukias vanduo nuo suolelio.

Nuo žemo smėlėto kai traukias, bematant po kojų turiu štai gerbėjų, kiek dar neturėjus.

Kaklus patiklūs ištiesia, sijono kraščiuką paliečia, kukliai linkčioja, šen ten puldinėja, tūpt - tūpčioja, burku - burkuoja.

Ir staiga vidur visko jau stovi raudona mergaitė. Raudona! Štai stovi nuščiuvus ir spokso, kaip ankštys patiems apsukriausiems į dangišką maną subyra.

Ak, veltui stebiesi, mažoji, tai tu čia stebuklas, paukšteli.

Nukelta į 12 psl.

6 Durys

KLAIPĖDA 2007 sausio 31 d., TREČIADIENIS

Šiuolaikinės meninės fotografijos ištakos ir raida (1) nalistinis, semiotinis.

Mėginama Lietuvos fotografijos įvairovėje rasti vienovę ir pavadinti ją „lietuviškosios fotografijos mokykla“, tačiau kartu stengiamasi itin įdėmiai išstudijuoti Lietuvos fotomenininkų kūrybos savitumus.

SKIRMANTAS VALIULIS

STANISLOVAS ŽVIRGŽDAS

Lietuvos fotografija – kokia jos mokykla, praeitis ir dabartis, kokios problemos ryškėja XXI amžiuje – tai ir aptarkime, versdami jos istorijos puslapius, žvalgydamiesi po šalies regionus dabar, nepamiršdami ir Klaipėdos fotografijos situacijos vakar ir šiandien. megzti geri ryšiai su Maskvos kritiIstorijos bumas Požiūris į fotografijos raidą kais, menotyrininkais, filosofais.

Maskvoje ir Vilniuje buvo išpriklauso nuo istoriko žiūros taško. Kai XX a. 7-uoju ir 8-uoju leista vertingų studijų apie Lietuvos dešimtmečiais prasidėjo pasauli- fotografiją: Levo Aninskio “Očerky nis fotografijos istorijos bumas, o litovskoj fotografiji” (1984), Vikdaugelis valstybių suskato api- toro Diomino “Cvetenije zemly” bendrinti turimas žinias. Savo (1987), Anri Vartanovo “Fotogafija šalies fotografijos istorijas parašė dokument i obraz” (1983), Vladiir išleido (vieni anksčiau, kiti šiek miro Borevo “Fotografija v strukutiek vėliau) Sergejus Morozovas re masovoj komunikaciji” (1986).

(Rusija), Ignacy Płażewskis (Len- Maskvos menotyros institute buvo kija), Peteris Toomingas (Estija), organizuojamos Lietuvos fotomenininkų parodos su diskusijomis, Virgilijus Juodakis (Lietuva).

Tai nebuvo pirmieji tų šalių kurių tekstai vėliau išleisti atskira autorių darbai apie fotografijos knyga Lietuvoje.

O straipsniai ir recenzijos apie palikimą. Vilniaus fotografijos istoriją 1939-aisiais pamėgino api- Lietuvos fotografiją buvo spausbendrinti Janas Bułhakas. Tačiau dinami žurnale “Sovetskoje foto”, XX a. antrajai pusei būdinga de- atkurtame 1957 m. ir mėginusiame tali fotografijos faktų registracija, suderinti kartais sunkiai suderinafotografijos paveldo rinkimas ir mus dalykus: itin ideologizuotą saugojimas archyvuose bei mu- fotožurnalistiką, mėgėjiškąją fotoziejuose (1973 m. Šiauliuose Lie- grafiją ir fotografijos meną. Kitos tuvos fotografijos meno draugijos išeities anuomet nebuvo: valdžiai, pastangomis įkurtas profesionalus matyt, parankiau buvo kontroliuoti fotografijos muziejus buvo pirma- fotografiją, suspaudus ją į vieną sis toks visoje SSRS), fotografijos kumštį. istorijos sisteminimas pagal įvairias rūšis ir funkcijas.

Lietuviai rado išeitį Daugiausia dėmesio skirta paTačiau Lietuvos fotografai rakankamai plačiai suprantamai me- do išeitį – ėmė leisti almanachą ninei fotografijai. Kaip tik tuo metu “Lietuvos fotografija” (sovietiniais pasirodė didelį vaidmenį suvaidinu- metais išėjo aštuoni numeriai, nesios teorinės Karlo Paveko (Vokieti- priklausomoje Lietuvoje jis tapo ja), Susanos Sontag (JAV), Rolando metraščiu “Lietuvos fotografija: Bartheso (Prancūzija), Jáno Šmoko vakar ir šiandien” ir jau pasirodė (Čekoslovakija), U.Czartoryskos devynis kartus).

(Lenkija) ir kitų knygos.

1970 m. pavadinimu “Foto” tokia fotografijų rinktinė pradėta leisti ir Maskvoje, beje, nuolat Viename kumštyje Lietuvoje fotografiją į savo stu- publikavusi ir lietuvių fotomenidijas apie meną ir estetiką įtraukė ninkų darbus.

Fotografijos almanachus mėAlgirdas Gaižutis, kiek vėliau fotografija susidomėjo žymiau- gino leisti ir estai bei latviai, bet sias Lietuvos filosofas Arvydas jiems to padaryti nepavyko.

Tad fotografijos gyvenimo ir Šliogeris.

Pas mus domėjimasis fotogra- vertinimo formos buvo gana įvaifija itin sustiprėjo 1969-aisiais rios ne tik Lietuvoje, todėl šiandien įkūrus Lietuvos fotografijos meno (pasibaigus sovietinio palikimo draugiją (1989 m. ji pervadinta „atmetimo“ metams) reikalingas Lietuvos fotomenininkų sąjunga). įdėmus žvilgsnis.

Kas šiuose vertinimuose šiuoIki pat SSRS subyrėjimo tai buvo vienintelė fotomenininkų sąjunga laikiškiausia? Vertinimų kriterijų SSRS, nes fotožurnalistai glaudėsi ir metodų įvairovė: menotyrinis, prie Žurnalistų sąjungos, buvo už- sociologinis, komunikacinis, žur-

Atsvara cinizmui ir nevilčiai

Galbūt tam gerą pradžią davė pirmoji Lietuvos fotografijos paroda Maskvoje 1969 m., pavadinta “9 Lietuvos fotografai”.

Po parodų Maskvoje ir kituose miestuose į Lietuvos fotografiją atkreiptas nuolatinis dėmesys.

Maskvos, Leningrado kritikai bei menotyrininkai A. Vartanovas, L. Aninskis, K. Višniaveckis, V. Diominas, M. Kaganas, J. Borevas ir kiti prakalbo apie lietuviškosios fotografijos mokyklą.

Kai kurie menotyrinkai pagrindiniu mokyklos bruožu laiko kaimo, etnografinę tematiką. Tačiau jau septintojo dešimtmečio viduryje fotomenininkai sukūrė daugybę psichologinių portretų, žanrinių fotografijų, giliai ir subtiliai analizavo fotografuojamus reiškinius ar įvykius, nevengė asocijacijų, simbolių bei psichologinių detalių, išsiplėtė į dideles serijas ar ciklus.

To laikotarpio Lietuvos fotografija galėtų būti atsvara cinizmui ir nevilčiai, suvešėjusiems pasaulinėje fotografijoje.

Fotoreportažo dvasia

Dar prieškario fotografai įrodė, kad fotografija yra menas, tačiau „atlydžio“ meto karta šeštojo dešimtmečio pabaigoje viską turėjo pradėti iš naujo. Ir būtent nuo klausimo, kurį kėlė Vaižgantas dar 1933iaisiais: ar fotografija – menas?

Atsakymo ieškota naujomis, kur kas sunkesnėmis sąlygomis: politinis atlydys buvo tik šioks toks kilpos palaisvinimas, fotografija tebebuvo grūdama į Prokrusto lovą – žurnalistiką su jos propagandiniais uždaviniais.

Fotoreportažo įsigalėjimas per karą ir pirmąjį pokario dešimtmetį visame pasaulyje irgi, kaip rodo tolesnė fotografijos istorija, buvo tik laiko ženklas, tik vienas iš fotografijos istorijos etapų.

“Magnum” grupės veikla, ypač A.Kartjė-Bresono darbai, E.Steicheno pasaulinė paroda “Žmogaus giminė”, kelios K.Paveko pasaulinės parodos, L.Franko, L.Frydo ironiška socialinė fotografija stipriai imponavo pirmajai Lietuvos fotosąjūdininkų kartai – A.Sutkui, R.Rakauskui, A.Kunčiui, V.Naujikui, A.Macijauskui, L.Ruikui.

Humanistinė pokario fotoreportažo dvasia atitiko ir lietuvių

Restauracija.

fotografų etinį ir estetinį credo, jų kaimiškus socialinius ar etnografinius motyvus, emocingumą.

Maskavo tiesą

Lyriškumą ir šiandien pajunta užsienio kritika pačios jauniausios kartos „sausiausiose“, iki daiktoženklo minimumo išgrynintose fotografijose. Nors iš prieškarinių fotografų tebuvo išleista tik monografija apie B.Buračą, bet ir to pakako, kad būtų suvokta, jog jaunieji ano meto maištininkai ne tik atmeta ligtolinę sovietinę oficiozinę fotografiją, bet ir ieško tvirtesnio ryšio su nacionalinėmis fotografijos, apskritai meno, kultūros tradicijomis.

Pervertę tuometinius parodų katalogus, surasime ne tiek jau daug atvirai valdžią šlovinančių fotografijų. Regis, priešingai – tai momento tiesa, įvilkta į etnografinius ar kitus maskuojančius rūbus, kad bent kiek pridengtų akis veriančią, kasdienybės šviesa spinduliuojančią tiesą.

Tai sunkiau pastebėti šiandieninių maištininkų intelektualų gretose, nors jie irgi pirmiausia daro tą patį: stengiasi griauti stabarėjimo užtvaras ir paneigti pirmtakus.

Posūkis į nepriklausomybę, laisvę dar labiau sustiprino protesto emocijas.

Suprantama, modernizmas, avangardizmas socialistinio realizmo laikais buvo varomas į pogrindį. Lietuvos fotografijoje (taip pat kine, televizijoje) jis tik prieš kelias dešimtis metų atvirai išėjo į parodas, beje, dažnai su bendraminčiais – tapytojais, skulptoriais, dizaineriais ir kritikais.

Pasikeitė santykiai

Tenka įveikti dar kartą fotografijos istoriją vienu ypu. Tuos sugrįžimus atgal dar labiau paskatino postmodernizmas. Iš čia ir tam tikras eklektikos, mados pavojus, apie ką mažokai kalba ir kritika, sužavėta novatorių fantazijos ir kūrybingumo.

Nepaisant išeities principų panašumo, vyresnioji karta gana greit surado savitą kūrybos kelią, nors kai kurie fotografai taip ir liko geresniųjų paūksmėje. Tas pats nutiko ir su 1980 m. „revoliucionieriais“. Nuo šios kartos pasikeitė ir fotografijos, ir dailės santykiai: ne tik bendros parodos, projektai, instaliacijos, bet ir postmodernistinės nuostatos, griežtai neskiriančios meno rūšių ir žanrų.

Pasuko nauja vaga

Istorija pasikartojo ir 1990 m., kada pakilo nauja „devintoji banga“, pradėjusi naują nūdienos fotografijos raidos etapą.

Kontempliuojantys laiką ir

Dekoracija 1.

erdvę „daiktininkai“ Lietuvos fotografijos tėkmę pasuko kita vaga, nors ir senoji vis dar nerimsta savo krantuose.

Tada savo kūrybos kelią pradėjo dabar jau garsus TTL susivienijimas: santūrusis A. Lukys nuostabiai iš pajūryje rastos dėžės išmąstė visą pasaulį, G. Trimakas didžiulėmis, visaip įrėminančiomis ir išrėminančiomis daiktus plokštumomis ar žvelgdamas pro adatos skylutę susikūrė ant tikrovės ir virtualumo ribos balansuojančią realybę, o R. Treigys mažyčių, subraižytų, dagerotipinio stiliaus paspalvintų fotografijų visuma pasidarė panašesnis į dailininką nei į fotografą.

O pati jauniausia fotografų banga tarsi gyvena D. Michalso posakiu: kiekviena gera mintis – jau fotografija. Todėl šiandien niekas net nebekelia klausimo: ar fotografija – menas? Jos ribos ir Lietuvoje taip išsiplėtė, kad sąvoka „fotografija“ ne viską ir aprėpsi.

Tyko kiti pavojai

Yra fotomenininkų, linkusių manyti, kad fotografija šiandien praranda savo informacinę funkciją. Bent jau ji esanti ne tokia svarbi televizijos ir kompiuterių laikais. O dar juk laukia kompiuteriniai eksperimentai! Kai kas jau skelbia, kad ateina tik elektroninio vaizdo metai.

Bet juk buvo sakoma ir anksčiau, kad kinas išstums teatrą, televizija – kiną, o ikonosfera – spaudos sferą.

Bent kol kas nieko panašaus neįvyko, nors mėginama rengti kompiuterinės fotografijos parodas, skelbti virtualios tikrovės triumfą.

Lietuvos fotografijai dabar gal pavojingesni kiti dalykai – prarasti savitumą, kurį ji buvo pasiekusi nelaisvės sąlygomis, užleisti piktžolėmis tradiciškai stiprias sferas: portretą, socialinį reportažą, arba vadinamąją „netiesioginę socialinę raišką“, ilgalaikę vienos temos analizę seriją ar ciklą (tuo mūsų fotografija buvo ypač stipri, prilygo net literatūrai).

Nelabai galėtume spręsti iš šiuolaikinės lietuvių fotografijos, kokie žmonių santykių poslinkiai, lūžiai vyksta dabar ne tik kaime, bet ir visose gyvenimo sferose, kaip tai buvo matyti iš aštuntojo dešimtmečio V. Šontos, R. Požerskio, A. Budvyčio, A. Macijausko ir kitų fotografų darbų.

Todėl fotografijos aktui, peizažui ar kitoms raiškos sferoms, tarpdisciplininiams menams jau reikėtų atskirų knygų. Esama ir rezervo, nors ne tokio gausaus kaip anksčiau. Bet jis jau kuria ant menų ribos. XX a. pabaigos, XXI a. pradžios fotografija vėl atvira visiems vėjams, kaip ir XX a. pradžioje.

Bus daugiau

Remigijaus TREIGIO fotografijos iš serijos „21 diena Berlyne“ (2004).

Durys 7

KLAIPĖDA 2007 sausio 31 d., TREČIADIENIS

Kultūros ministras Jonas Jučas: „Dabar stovime kryžkelėje“ RITA BOČIULYTĖ

Per pusmetį, tapęs Lietuvos kultūros ministru, Jonas Jučas jau kelis kartus lankėsi Klaipėdoje dėl uostamiestyje du valstybinius teatrus smaugiančių problemų. Paskutinįsyk prieš dvi savaites ministras buvo atvykęs su miesto valdžia ir kultūros įstaigų vadovais aptarti Klaipėdos dramos teatro iškeldinimo reikalų.

Nuo vasario 1-osios Kultūros ministerijos įsakymu rekonstrukcijai uždaromas Klaipėdos dramos teatras ne vieneriems metams bus išbarstytas po visą miestą. Bet ministras tame tragedijos neįžvelgia ir siūlo miesto bendruomenei apsispręsti iškart dėl abiejų teatrų ateities. Anot J.Jučo, dabar tinkamas laikas priimti kardinalius sprendimus ir kompleksiškai spręsti Klaipėdos muzikinio ir Dramos teatrų problemas.

- Kaip vertinate faktą, kad visa Vakarų Lietuva lieka be dramos teatro?

- Na, ji nelieka be teatro... Visų suinteresuotų pusių posėdyje su miesto valdžia jau nutarėme, kur, kokiose miesto salėse teatras vaidins. Išsprendėme ir kur repetuos artistai, persikraustys administracija, teatro siuvykla, dekoracijų gamybos cechas, sandėliai - visa, ko nemato žiūrovas.

Labai džiaugiuosi, kad buvo peržengtas žinybiškumo barjeras. Ir apskrities, ir miesto savivaldybės bei jos kultūros įstaigų vadovai, ir Muzikinio teatro administracija, ir Klaipėdos universitetas neatsisakė pagelbėti.

- Ar ministerija finansiškai pagelbės Dramos teatro persikraustymui ir įsikūrimui naujose vietose?

- Lėšų privalėsime surasti.

Dabar sunku pasakyti, iš kur ir kiek. Kai bus aiškūs argumentai, patikrintos sąmatos, ieškosime lėšų – nedidelių rezervų ministerijos biudžete ir kreipsimės į Vyriausybę.

Mane labiau domina kiti klausimai – kokia yra Klaipėdos ir Mažosios Lietuvos, viso šio regiono tiek Dramos teatro,

tiek Muzikinio teatro vizija, abiejų teatrų vadovybės ateitis, kokią ją mato savivaldybė, meras, apskritis. Ir jų pasiūlymai.

Nes dabar yra toks laikas, kai iš tikrųjų galima būtų padėti pagrindą strateginiams sprendimams, kurie bus įgyvendinti galbūt ne rytoj, bet su aiškia vizija ir bendru interesų grupių sutarimu. Tada galimi pamatai sprendimams, kurie pakeistų teatro veidą apskritai.

- Ar dabar dėl Dramos teatro rekonstrukcijos nenusikels Muzikinio teatro statybos reikalai?

- Šiandienos situacija reikalauja spręsti jau ne vieno, o abiejų teatrų klausimus. Galbūt juos sprendžiant kompleksiškai tai kainuotų pigiau. Siūlau apmąstyti ir tokią galimybę.

- Kaip spręsti „kompleksiškai”? Statyti naują ir Dramos teatrą?

- Aš nežinau. Į tuos klausimus turėtų atsakyti bendruomenė.

Turi būti bendras susitarimas, kaip geriau. Jis neįmanomas be apskaičiavimų, miesto plėtros vizijos, neišsiaiškinus, ko norėtų klaipėdiečiai.

Neaišku, kiek kainuos senojo Dramos teatro pastato rekonstrukcija. Pasigirsta nuomonių, kad naujasis teatro priestatas - toks, koks yra dabar, niekada nebus tvirtas. Galbūt reikėtų rasti kažkokius kitokius sprendimus, paliekant senąjį pastatą su teatru, bet vietoj naujojo jo priestato galvojant apie kažkokias lengvas konstrukcijas, o teatrui trūkstamos vietos surasti kažkur kitur. Mes turime žiūrėti, ar įdėtos lėšos į naujojo priestato rekonstrukciją bus prasmingos. To klausime specialistų.

Mums reikia argumentų, nes visi darbai kainuos milijonus.

Su paketu argumentų, miesto bendruomenės, suinteresuotų institucijų vizija ir miesto valdžios pritarimu būtų galima eiti į Seimą, Vyriausybę ir bandyti gauti ženklesnes sumas.

- Siūlote abiejų teatrų reikalus spręsti kartu?

- Taip. Nes pavieniui sunku lėšas sukoperuoti ir ką atsakyti, kai paklaus: „Ministre, o kur

Lietuvos kultūros ministras Jonas Jučas įsitikinęs, kad dabar pats laikas priimti kardinalius sprendimus Klaipėdos kultūros fronte.

Nerijaus JANKAUSKO nuotrauka

prioritetas?”.

- Kai teatras bus taip išblaškytas po visą miestą, kaip manote, ar nenukentės spektaklių meninė kokybė?

- Pasakyt, kad visai nenukentės, būtų per drąsu. Kiekvienas toks išėjimas iš namų ir gyvenimas kitomis sąlygomis sukelia nepatogumų ir teatro kolektyvui, ir žiūrovui. Ploti rankomis tikrai nėra ko. Bet kalbėdamasis su teatro vadovais, pamačiau, kad jie nusiteikę optimistiškai. Suprantama, kai kuriuos kūrybinius planus jiems teks pakoreguoti priklausomai nuo erdvių, kuriose jie numato rodyti savo spektaklius. Kita vertus, galima ir pasidžiaugti, nes gastrolių tikriausiai padaugės. Teks investuoti lėšų, bet suaktyvinsime ministerijos vykdomą regioninę politiką.

Aišku, nuostolių bus. Bet šiandien nėra kitos išeities. Toks yra bendras - ir ministerijos, ir paties teatro - sprendimas.

- Iš šalies jis vis dėlto atrodo skubotas. Negi nebuvo kitos išeities – pirma pasiruošti, o paskui jau žengti tokį žingsnį?

- Aišku, yra dar viena išeitis

– sustabdyti teatro veiklą. Bet ministerija nelinkusi to daryti, nes sustabdyti labai lengva, o atkurti labai sudėtinga. Reikia pagalvoti ir apie žmones, kūrybinį potencialą.

- Kaip Jums atrodo, kiek ši didžioji rekonstrukcija truks ir kada teatras vėl galės sugrįžti į savo namus?

- Šiuo atveju tai, ko gero, daugiau priklausys nuo techninės dokumentacijos paruošimo ir sutarimo, turbūt bus ir konkursinių darbų. Matysim, kaip sklandžiai tai vyks. Ministerijos su savivaldybe puikūs santykiai, Apskrities administracija irgi nusiteikusi pozityviai. Manau, padedant visoms institucijoms įmanoma procesus paskubinti.

Jei pagalbos nebus, tai truks ilgiau. Nemanau, kad trukdys lėšų stoka. Šiuo klausimu esu optimistas. Svarbiausia padaryti gerai - kad nereikėtų paskui vėl lopyti klaidų.

Iš tikrųjų, kaip jau minėjau, dabar stovime kryžkelėje ir reikalingi aiškūs, kompleksiški ir galbūt drąsūs sprendimai.

Suprantama, teisingi, suderinti

ir pasverti.

- Gal galėtumėte pakomentuoti Kultūros ministerijos audito mūsų Muzikiniame teatre išvadas?

- Jos įvairialypės. Audito medžiaga sudarė daugiau nei dešimt kompiuteriu rinkto teksto lapų.

Nesutarimai su kolektyvu – tik viena iš moralinių priežasčių, bet nustatyta ir netinkamo lėšų naudojimo, interesų konflikto faktų, dokumentacijos tvarkymo pažeidimų ir kita. Pagal audito išvadas buvo pasiūlyta nuobaudos skalė tarp pastabos ir papeikimo. Mes apsiribojome pastaba, nes vadovė turi nedidelę vadovavimo patirtį.

Nebūtinai reikia iškart imtis pačių griežčiausių bausmių. Juolab kad kai kurie teatro veiklos faktai, kurie atrodė abejotini, vis dėlto buvo prasmingi. Pavyzdžiui, „Eugenijaus Onegino“ spektaklis, parodytas dešimt kartų iš eilės, sutraukė pilną salę žiūrovų. Net Nacionalinis operos ir baleto teatras tiek spektaklių iš eilės neplanuoja.

- Per gastroles Vilniuje teatro vadovės konfliktas su artistais jau peraugo į viešų protestų lygį. Kokių priemonių imsis Kultūros ministerija šioje situacijoje?

- Įvertinus audito išvadas, A.Žigaitytei-Nekrošienei skirta drausminė nuobauda – pastaba.

Atsižvelgus į Muzikinio teatro vadovės pateiktą ataskaitą – pasiaiškinimą ir įvertinus tai, kad Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovė dirba šiose pareigose palyginti neseniai ir vadybinio darbo įgūdžiai šiose pareigose tik įgyjami, vadovės veiksmai vertinami kaip neatsargūs ir ištaisytini.

Teatro vadovė įpareigota pašalinti pažeidimus ir yra pateikusi priemonių sąrašą audito tarnybos pasiūlytų rekomendacijų planui įgyvendinti. Ar ir kaip vadovė pašalino pažeidimus, Kultūros ministerijai bus žinoma po 2007 metų birželio 1 dienos.

Kolektyvui linkėčiau siekti, kad jo ir vadovės vizijos sutaptų.

Galbūt reikia dar šiek tiek laiko. Žinoma, ministerija akylai stebi ir stebės, kas vyksta. Jeigu situacija blogės, imsimės konkrečių

priemonių.

- Ar nemanote, kad Jūros šventė yra visos Lietuvos, ne tik Klaipėdos, ir kad prie jos turėtų prisidėti valstybė iš savo biudžeto?

- Kiek man žinoma, iš rezervo fondo šventės projektams yra skirta ne vienas tūkstantis litų. Kita vertus, tai yra miesto šventė. Reikia džiaugtis, kad atvyksta visa Lietuva – ji atveža savo pinigus.

Vis dėlto savivalda turi aktyviau disponuoti savo resursais, pritraukti rėmėjų, susitarti su vietiniais verslininkais.

- Koks likimas tų dviejų investicinių projektų, kuriuos Mažosios Lietuvos istorijos muziejus pernai įteikė Kultūros ministerijai? Mūsų muziejui reikia naujos eksponatų saugyklos ir lėšų pastato restauracijai, pritaikymui jo reikmėms piliavietėje...

- Manau, tai artimos ateities klausimas.

Kol kas pajudėjo tik Jūrų muziejaus investicinis projektas.

Mūsų specialistai visi sutartinai tvirtina, kad Mažosios Lietuvos istorijos muziejus užsiprašė per mažai lėšų abiem projektams.

Juos reikėtų peržiūrėti.

Sudėtinga į investicinę programą papildomai įterpti naujus objektus. Reikėtų užbaigti pradėtus. Šiemet dar turėtume užbaigti Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos investicinį projektą.

Tada reikėtų žiūrėti, kad visi investiciniai projektai būtų tolygiai po Lietuvą paskirstyti.

Betgi prisiminkim, nuo ko pradėjom pokalbį, - stovime kryžkelėje. Reikia apsispręsti ir nustatyti prioritetus. Nes neturint prioritetų, viskam - po nedaug, vadinasi - nepadaryti nieko.

- Jūsų galva, kas dabar negali laukti?

- Dramos teatras, nes gali griūti. Klaipėdos muzikinis teatras gal ir galėtų truputį palaukt.

Jis gavo lėšų naujo projekto studijai. Dabar būtų gerai tas lėšas protingai panaudoti ir parengti tokią studiją, kad paskui priimtume teisingus sprendimus.

- Dėkui už pokalbį.

Klaipėdos muzikinis teatras sukilo Atkelta iš 3 psl.

„Drįstu teigti, kad ne jos darbas statyti teatrą. Teatro statymą laimina Premjeras po visokiausių Vyriausybės nutarimų. Tai reikia išgimdyti aukščiausiuose valdžios sluoksniuose.

Tai ne teatro vadovės kompetencija.

Jos darbas – visai kitoks – teatro veiklos vadyba“, - priminė V.Konstantinovas. „Vadovauti teatrui, kuriame pustrečio šimto žmonių, – tai ne keliems „Muzikos barų“ žurnalo darbuotojams. Čia reikia daug daugiau sugebėjimų“, - pastebėjo solistas Kęstutis Nevulis. „Teatras – tai pirmiausia trupė, repertuaras, - įsitikinęs M.Gylys.

- Mes daug turėjom vadovų, jie per mūsų sprandus perlipo su savo idėjom – ir blogom, ir gerom, kol buvo išsiaiškinta, kad vis dėlto Klaipėdos muzikinė publika yra labai įvairi.

Jai reikia ir miuziklų, ir operečių, ir operų, baleto, ir vaikiškų spektaklių.

Jie ir buvo statomi. Mūsų teatras buvo repertuarinis. Ir kiekvienas artistas čia

turėjo darbo pagal savo galimybes. Iš Vilniaus atvažiavusi nauja vadovė, nežinodama šio miesto kultūrinio kvėpavimo, ėmėsi reformų. Betgi čia ne ta terpė, kur publika veršis tik į operas. Nereikia mums tokių vadovų, kurie yra buldozerininkai. Bet, kas baisiausia, šluoja su visais žmonėmis, ne tik repertuarą. Nesuvokdama, kad jeigu pereinamumo nebus, jei jauniems artistams, kurie, mes visi suprantame, būtini teatrui, vyresnieji nepadės atsistoti scenoje ant kojų, teatro lygis visai kris“.

Protestuotojai nusiteikę ryžtingai. „Mes atsisakome dirbti su šia vadove.

Jei A.Žigaitytė-Nekrošienė neatsistatydins ir jei ministerija nesustabdys jos įgaliojimų, mes ruošimės streikui“, - vienbalsiai tvirtino jie.

Trauktis nesiruošia

Teatro vadovė kompozitorė A.Žigaitytė-Nekrošienė atmetė protestuotojų kritiką, sakydama, kad „tai – tušti kaltinimai, grįsti vien emocijomis“.

Prieš gastroles Vilniuje vadovė

teatre išplatino 2006 metų veiklos ataskaitą, kurioje – iškalbingi skaičiai: 7 premjeros, 5 atnaujinti spektakliai, 8 koncertinės programos, 22 gastroliniai pasirodymai, išvardinti atlikti ūkiniai darbai.

Bet, teatro literatūrinės dalies vedėjos Nijolės Jačėnienės teigimu, kiekybė dar nereiškia kokybės, viską darant reikia išmanymo ir nuoseklumo, o teatre - visiškas chaosas.

Laimėjusi Kultūros ministerijos konkursą, A.Žigaitytė-Nekrošienė Klaipėdos muzikiniam teatrui vadovauja jau 14 mėnesių ir atsistatydinti neketina. „Manęs ši situacija negąsdina, - sakė ji „Klaipėdai“. - Šią situaciją gimdo vadovo darbo pobūdžio nesupratimas.

O jis – tikrai kitas, akcentai kiti. Aš esu išugdyta labai didelių pedagogų. Tai, ką aš dariau su greitais pastatymais, yra etapinis veiksmas pakely į rimtą kokybę. Kai Klaipėdoje pradėjau kalbėti apie naujo teatro statybą, iš labai rimtų, atsakingas pareigas einančių žmonių sulaukiau klausimo: „Juk nėra

pas mus teatro. Ar su šiais žmonėmis tu statysi?!.“. Ir tada aš sutelkiau visas savo jėgas ir išmanymą. Pažiūrėkit statistiką – kiek atnaujintų spektaklių, koncertinių programų...

Aš nebijau atsakomybės. Kolektyvą suburti nelengva. Bet jis – ne tik tie keliolika solistų. Pasakysiu žiauriai – iš jų tik devyni tinka charakteriniams vaidmenims. O jų dauguma neturi solinio dainavimo kvalifikacijos. Bet aš visąlaik sakiau, kad visi, kurie yra čia, – liks, nes jie yra šio teatro siela.

Ir tie, neturintys išsilavinimo, nepratę prie įvairių nuomonių. Čia aš susiduriu su klausančiojo problema. Aš niekad gyvenime nejutau tokio diskomforto, tokio nesupratimo, apie ką kalbi. Ir supratau, kad, matyt, tikrai dar turiu gerokai nusileisti į apačią. Pirmąkart po 23 metų teko prisiminti, kad aš Maskvoje baigiau mokslus. Sudėkim dabar visi ant stalo savo kvalifikacijas, savo darbus, savo supratimą, savo norą dirbti – ir emocijoms vietos neliks.“ Bet kas nutiko, kodėl taip susiskal-

dė, susipriešino kolektyvas?.. „Auditas padarė išvadą, kad dalis kolektyvo akcentuoja mano diktatūrinį valdymą, o kita dalis – demokratinį, - šyptelėjo teatro vadovė. - Kurie sugeba suprasti, savarankiškai organizuoti savo veiklą, tie ir turi demokratinį valdymą, o tie, kurie nesugeba, – patiria diktatūrą. Gal šio maišto paslaptis slypi būtent kvalifikacijoje? Pusę metų atidėlioju ministerijos įsakymą dėl profesinės kūrybinės atestacijos.

Ji artėja, ir žmonės bijo dėl savo likimo. Pažiūrėkit, kodėl „Eugenijus Oneginas“ - toks blogas projektas.

Todėl, kad su jaunimu. Kodėl teatre šiandien toks sukilimas? Todėl, kad šeštadienį buvau sukvietusi dainuojantį Klaipėdos jaunimą, su kuriuo norime statyti „Buratiną“. Teatro artistai nesupranta, kad tai bus ne vietoj jų, o šalia. Supratimas išreiškiamas veikla su suprantančiu lygiu. Apie to nesupratimo priežastis pasakys mano naujausia opera, kurios premjera Klaipėdos muzikiniame teatre įvyks vasarą.“

8 Durys

KLAIPĖDA 2007 sausio 31 d., TREČIADIENIS

Romo Viesulo meninių vizijų galia

Be pavadinimo.

R.Viesulo grafikos ekspozicijos Klaipėdoje fragmentai.

KRISTINA JOKUBAVIČIENĖ

LDM Vilniaus paveikslų galerijos salėse praėjusių metų spalį buvo eksponuojami bene didžiausią pasaulinį pripažinimą pelniusio lietuvių išeivijos dailininko grafiko Romo Viesulo kūriniai iš Lietuvos dailės muziejaus, Vilniaus universiteto bibliotekos bei dailininko žmonos Jūros Viesulas rinkinių. Sulaukusi didelio pasisekimo Vilniuje, paroda perkelta į Klaipėdą, LDM Prano Domšaičio galeriją ir veiks čia iki 2007-ųjų kovo 4-osios. metų jis vadovavo Templio Per pasaulį Trumpai pasekime sudė- universiteto Romos filialui.

Dailininkas mirė 1986tingą dailininko gyvenimo ųjų lapkričio 7-ąją Romoje. kelią. Romas Viesulas (jo 1996 metais perlaidotas Viltikroji pavardė Romualdas Veselauskas) gimė 1918- niaus Antakalnio kapinėse, ųjų rugsėjo 11 d. Latvijoje, o 2006-ųjų spalį dailininko Gerdainiuose. 1939-aisiais artimieji ant jo kapo pastatė baigęs Rygos lietuvių gim- paminklą. naziją, Rygoje studijavo teisę, tęsti studijų atvyko į Į kūrybos aukštumas Jau 1954-1956 metais Vilnių. 1944-aisiais kartu su inteligentijos banga pa- R.Viesulas surengė pirmąsitraukęs į Vokietiją, mokėsi sias parodas Niujorke, iš Freiburgo meno mokykloje, karto atkreipusias dėmesį į vėliau Paryžiuje, Aukštojoje jauno menininko kūrybą.

Dailininkas yra pelnęs valstybinėje dailės mokykkeliasdešimt Amerikos ir loje.

1951-aisiais dailininkas tarptautinių apdovanojimų, išvyko į JAV, dirbo Templio stipendijų, surengė per 50 universiteto Tailerio meno autorinių parodų, dalyvavo grupinėse parodose JAV, mokykloje Filadelfijoje.

R.Viesulas bendradarbia- Prancūzijoje, Vokietijoje, vo Amerikos lietuvių spau- Anglijoje, Australijoje, doje, rašė lietuvių dailės Meksikoje, Kanadoje.

35-ojoje tarptautinėje klausimais, skaitė paskaitas.

Parengė monografiją apie Venecijos meno bienalėje Kanadoje gyvenusį išeivi- R. Viesulo kūrinių paroda jos grafiką Telesforą Valių, veikė JAV meno paviljone.

Romo Viesulo kūrinių tuiliustravo knygas. Nuo 1985

ri per 40 užsienio šalių muziejų, galerijų ir bibliotekų – Moderniojo meno ir Metropoliteno muziejai Niujorke, Vašingtono nacionalinė meno galerija, Moderniojo meno muziejus (Kamakura, Japonija), Vatikano muziejus, Nacionalinė biblioteka (Paryžius), Krokuvos nacionalinis muziejus, Lietuvos dailės muziejus (Vilnius), Nacionalinis M.K.Čiurlionio dailės muziejus (Kaunas), Vilniaus universiteto biblioteka.

Inspiravo kelionės

Pasak parodos kuratorės, menotyrininkės Reginos Urbonienės, stilistiniai R.Viesulo kūrybos bruožai formavosi šeštojo dešimtmečio pradžioje. Studijų metais jis domėjosi vokiečių ekspresionizmu, vėliau – meksikiečių dailininkų darbais. Parodoje eksponuojami ankstyvieji grafikos darbai artimi tradicinei prieškario lietuvių grafikos mokyklai – nors jie apibendrinto piešinio, dekoratyvūs, tačiau išlaikomas ryšys su realybe.

Mėgstamiausia R.Viesulo grafikos technika buvo litografija, leidžianti perteikti tirpstančių štrichų virpėjimą ir kurti, atrodo, spontanišką vaizdą.

Nerijaus JANKAUSKO nuotraukos

Pamažu R.Viesulo grafikoje stiprėjo abstraktusis pradas. Tam turėjo įtakos ir JAV šeštajame dešimtmetyje plitęs abstraktusis ekspresionizmas. Dramatiškus žmogaus išgyvenimus, tautos praradimus dailininkas išreiškė abstrakčiose spalvotose litografijose.

Jau nuo pirmųjų kūrinių rodęs polinkį į serijų, ciklų kūrimą savųjų kūrybos aukštumų R.Viesulas pasiekė keliuose cikluose, inspiruotuose kelionių po įvairias šalis. Parodoje eksponuojami grafikos lakštai iš trijų ciklų.

Iš trijų ciklų

Cikle „Toro Desconocido“ Ispanijoje stebėtais dramatiškais bulių kautynių vaizdais dailininkas išreiškė tragišką šiandienos žmogaus egzistenciją.

Po kelionės į Meksiką R.Viesulas sukūrė ciklą „Smūgis“, kuriame interpretavo pražuvusios actekų civilizacijos tragediją, susiedamas ją su šiuolaikinės civilizacijos trapumu, o spalvotų litografijų cikle „Pereiti“ (1970) įkūnijo bėgančio laiko neišvengiamumą, perteikdamas tai ekspresyvia nuotaikų ir vaizdų kaita.

Apie 1970-uosius R.Vie-

Lynai (1978).

sulas pradėjo kurti didžiulius, kelių metrų ilgio bei pločio darbus medžio raižinio technika. Negaudamas tokio dydžio popieriaus lakštų, spaudė juos ant audinio.

Parodoje eksponuojami trys didelio formato R.Viesulo grafikos kūriniai daro ypatingą įspūdį. Menininko vitališkumas, kūrybinė jėga ir puikus kompozicijos pojūtis dailininkui leido sukurti didžiulio poveikio, įtaigius kūrinius.

Artimas mums

Kviesdami aplankyti R.Viesulo grafikos kūrinių parodą, negalime nepaminėti vienos sąsajos, kuri priartina mums dailininką, nors jis niekada nėra buvęs Klaipėdoje.

Kai 1980 metais Lietuvių fondas, veikiantis JAV, nusprendė įsigyti iš tapytojo Prano Domšaičio našlės

jos vyro kūrybinį palikimą, R.Viesulas kartu su dailininku Adolfu Valeška buvo įpareigoti atrinkti P.Domšaičio paveikslus pirkimui.

Vėliau R.Viesulas JAV lietuvių dienraštyje „Draugas“ taip argumentavo P.Domšaičio kūrinių įsigijimo faktą: „Todėl kad jie savo kūrybiniu lygiu yra svarbūs ir muziejinės apsaugos verti darbai; todėl kad jie turi neginčijamą ir dokumentuotą poziciją moderniojo meno istorijoje (ekspresionizme) ir tuomi yra ir mūsų meno istorijos dalis; ir todėl kad tų darbų likimas ėmė darytis opus, nes palikuonims mirus ir neturint įpėdinių reikiamai globai, jiems gresia išsibarstymas tarptautinėse meno rinkose“. Šiame gražiame atsiliepime apie kitą dailininką atsiveria ir R.Viesulo, žmogaus ir kūrėjo, esybė.

Durys 9

KLAIPĖDA 2007 sausio 31 d., TREČIADIENIS

Klaudijaus Pūdymo „Lino pasaka“ bei Simono Daunio ir Rapolo Henriko Rimeikos „Kraitis“.

Saulius Petkus „Lobio” skrynia pavertė šiukšlių konteinerį.

Rūtos Valušytės „Skrynia – ne skrynia” – iš metalo ir tekstilės.

Kūrybos idėjos iš tautinės skrynios MANTĖ MEIKERYTĖ

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre (KKKC) veikia Inrerreg III B projekto „Tradiciniai amatai ir menai skatinant verslumą ir turizmą Baltijos jūros Kuršių pakrantėje“ paroda „Kaip atidaryti skrynią?“.

Pirmuoju Interreg projekto meno renginiu - paroda „Kaip atidaryti skrynią?“ simboliškai palydėti metai ir kūrybiškai pasitiktas 2007-ųjų sezonas.

Dviejų polių sąsajos

Interpretuodami etnomotyvus menininkai pažėrė pakankamai daug idėjų. Vienos jų veikiausiai ir išliks realizuotos tik šioje parodoje, taps unikaliais eksponatais, kitas galima sėkmingai tiražuoti.

O žiūrovų dėmesys verčia galvoti apie realias šių dviejų (kas sako, kad nesuderinamų?) polių sąsajas. Tikimasi, jog sekdami šio projekto naujienas, žiūrovai nuolat aptiks sau dar neatvertų minėtos sintezės lobynų. Ši paroda atspindi teorinės projekto veiklos rezultatus. Žiūrovams pristatoma bendros liaudies meistrų ir menininkų profesionalų kūrybos idėja. Liaudies meistrai su menininkais jau buvo susitikę konferencijoje ir savaitės trukmės mokymuose.

Jie diskutavo, „brainstormindami“ tobulino gaminius.

Liaudies meistrų Angelės ir Vytauto Raukčių skrynios parodoje tapo atskaitos taškais. Jų rankų darbo skrynias dekoravo klaipėdiečiai menininkai Virgilijus Bizauskas ir Saulius Bertulis, jaunieji grafitininkai Simonas Daunys ir Rapolas Rimeika.

Atveria eksperimentas

Eksperimento „auka“ pasirinkta skrynia. Kodėl? Tai vienas labiausiai apdainuotų ir apčiuopiamiausių lietuvių liaudies meno objektų.

Kuparas - medinis, masyvus, funkcionalus, dekoruotas ornamentais ir kalvystės elementais.

Iš pažiūros nepaslanki klasika yra itin palanki interpretacijai. T.y. keisti ir sukeisti vietomis įmanoma beveik viską...

Galima pakeisti skrynios funkciją į grynai dekoratyvią, estetinę, vietoje medžio naudoti veidrodinį stiklą, apkaustus išvelti iš vilnos...

Kodėl gi dekoro neparinkus linksmesnio, žaismingesnio, socialiai aktyvesnio – pavyzdžiui, graffiti?... Ir tai tik keletas parodoje panaudotų išraiškos priemonių, kurias galima vystyti ir toliau.

Vienas pagrindinių parodos reikalavimų - sukurti lengvą, pa-

slankią, vizualiai intriguojančią metaforą. Skrynia šiuo požiūriu universali. Juk galima vykusiai panaudoti penkias esamas plokštumas dekorui, o kur dar ornamentinės ir formos variacijos?!. Ir po šių inovacijų skrynia vis vien išliks atpažįstama. Nereikia pamiršti, kad pati skrynia asocijuojasi su paslaptimi, pasaka, kažkuo netikėtu, trumpai tariant - stebuklu.

Derinama, kas nesuderinama

Parodoje yra keli interaktyvūs kūriniai.

Kai žiūrovas pakviečiamas žaisti, į meno kūrinį jis pažvelgia kitomis akimis. Antai Astos Gedminaitės pasakai „Eglė žalčių karalienė“ skirta skrynutė. Atvėręs ją regi savotišką sceną, kurioje pats gali komponuoti veikėjus pagal pasakos tekstą.

Sauliaus Petkaus etnoprovokacija kelia gana prieštaringus jausmus.

Autorius skrynia pavertė šiukšlių konteinerį; panaudojo klasikinį, skrynių tapybai būdingą tamsiai žalią foną, pritaisė lenktas geležies rankenas ir spyną, o viduje įkurdino dainuojantį kalėdinį atviruką, kuriame kiekvienas norintis gali įrašyti savo sveikinimo versiją.

Medžiagiškumu intriguoja Bronės Neverdauskienės, Domantės Šarakauskaitės ir Giedrės Kriaučionytės veltos, šilkografija, liuminescenciniais dažais dekoruotos skrynios.

Narstant tradiciją neišvengiamas ir funkcijos atsisakymas.

Tradicinius rėmus žaismingai „pramuša“ agresyvus sudaužyto (ar dekoruoto dūžiais?) ir subtiliais sluoksniniais ornamentais ėsdinto veidrodinio stiklo derinys (A.Danelevičiūtė ir A.Vaišnys). Į visas keturias puses atsiverianti Rūtos Valušytės skrynios išklotinė byloja apie gryną estetinę objekto vertę. Jos skrynia tampa šviečiančiu, išorėn besiveržiančiu kiauraraščiu, laisva etnoabstrakcija.

Telšiškė Zita Inčirauskienė vienintelė pažvelgė į skrynios vidų, „ištraukė“ aplikacijomis margintas ir kaligrafija „kaustytas“ kraičio drobes.

14 eksponuojamų objektų vertintini kaip modernios klasikinės skrynios versijos, kuriose derinami nesuderinami dalykai... Tai tam tikri mąstymo modeliai, savo ruožtu keliantys aibę asociacijų ir kviečiantys mąstyti kartu. Apie ką?

Kad ir apie tai, jog dizainas kilo iš amato, o dabar atėjo laikas gražinti amatui ir liaudies tradicijai tai, ką abu praranda: poveikį, poreikį būti normaliai vartojamiems, galimybę būti ištrauktiems iš kul-

Kita realybė” – Vytauto Raukčio skrynia, Virgilijaus Bizausko vitražas.

Giedrės Kriaučionytės „Kraitelė” ir jos lobiai.

tūrinio rezervato.

Būsima Meno ir amatų dirbtuvių veikla yra orientuota į patikimą, patvarų, originalų gaminį, kuris kalbėtų šiuolaikine tradicijos kalba.

Atvirų durų ir galimybių dienos

Po šv. Velykų laukiame veiklos pradžios prie KKKC prisišliejusiose Meno ir amatų dirbtuvėse.

Tuomet bus realizuotos idėjos, apie kurias buvo pakankamai daug kalbėta.

Nauji amato pristatymo visuomenei būdai? Tai ne tik parodomosios veiklos, ne tik šarmingi intriguojantys gaminiai, bet ir pats procesas. Laisvalaikio praleidimo būdas, kai bet kada įžengęs į kiemą, susidursi su įvykiu, bendraminčių būriu, idėjų sūkuriu, susidursi ir su tuo menu, ir su jį kuriančiais.

Dirbtuvių durys plačiau atsivers keletą kartų per mėnesį, savaitgaliais. Tuomet kiekvienas norintis galės įsijungti į kūrybą ir pats paragauti menininko duonos. O įprastomis dienomis tam tikromis valandomis svečiai tiesiog bendraus su kūrėjais.

Meno ir amatų kieme bus palaikomas renginių pulsas. Tarp Ventspilio ir Klaipėdos vyks studijiniai mainai, patirtimi keisis kuriantys dirbtuvėse, vyks teminės parodos, mugės, „vorkšopai”, klaipėdietiško suvenyro konkursas. „Vorkšo-

Agnės Danelevičiūtės ir Audriaus Vaišnio “Monsieur kuparas” – tarsi iš veidrodinio stiklo šukių. Nerijaus JANKAUSKO nuotraukos

puose” menininkai profesionalai demonstruos technikos esmę ir įvairius atlikimo būdus, o KKKC galerijoje eksponuos šiuolaikinio meno kūrinius. Taigi žiūrovai galės pamatyti ir kūrinio ištakas, ir rezultatą, įvertinti etno motyvų pritaikymą dizaine, pasireiškimą šiuolaikinio meno tendencijose.

Pasitinkant turistinį sezoną dviejose specialiose mugėse bus pristatoma novatoriška Klaipėdos ir Ventspilio (Latvija) dirbtuvių

produkcija, atliekami savotiški rinkos tyrimai - kokie ir kodėl kūriniai yra paklausūs. Rudens derlių sukaupsime kilnojamose parodose, kuriose pristatysime geriausius projekto kūrinius. Ši reprezentacinė ekspozicija aplankys didžiąją dalį Kurzemės (Latvija) ir Klaipėdos rajonų, taip pat bus pristatyta Rygoje (Latvija) bei Vilniuje. O visas projekto kelias bus dokumentuotas kataloge ir kuriamame filme.

10 Durys

KLAIPĖDA 2007 sausio 31 d., TREČIADIENIS

Deivido Hoknio kūriniai, žinomi visame pasaulyje, dabar eksponuojami Klaipėdos dailės parodų rūmuose.

Gyvos britų kultūros legendos Deivido Hoknio „Žodžiai ir vaizdiniai“ RITA BOČIULYTĖ

Klaipėdos dailės parodų rūmuose iki vasario 18-osios eksponuojama septyniasdešimtmečio pasaulinio garso britų menininko, vieno iš popmeno judėjimo pradininkų ir lyderių Jungtinėje Karalystėje Deivido Hoknio (David Hockney) kūrinių paroda „Žodžiai ir vaizdiniai“, kurioje - 87 grafikos darbai.

Atvežė Britų taryba

Parodą iš savo dailės kolekcijos surinko Britų taryba. Ji kartu su edukacine programa keliauja po pasaulį. Lietuvoje ką tik eksponuota Kaune, o iš Klaipėdos iškeliaus į Slovakiją. Klaipėdiečiams ją pristatė Didžiosios Britanijos ambasadorius Lietuvoje Kolinas Robertsas (Colin Roberts), Britų tarybos direktorė Lina Balėnaitė ir lektorė iš Jungtinės Karalystės Džeinė Eliot (Jane Elliott), vedusi seminarą, skirtą dailės mokytojams, menotyrininkams, muziejininkams. Paskaitų metu britų menotyrininkė supažindino su D.Hoknio biografija, kūryba bei mokė integruoti jo parodą dailės pamokose. „Kiek man žinoma, Klaipėdoje kultūrinis gyvenimas nepaprastai intensyvus, mums vis sunkiau pristatyti tai, kas jus sudomintų, - sakė per vernisažą Didžiosios Britanijos ambasadorius Lietuvoje K.Robertsas. – Tikiuosi, kad Hoknio paroda bus įdomi, bent jau mums ji tokia atrodo.”

Norėdamas geriau susipažinti su Klaipėdos kultūrine bendruomene, ambasadorius vernisažo išvakarėse surengė vakarienę „Navalio” viešbučio restorane. „Su Britų taryba bendradarbiaujame jau kelerius metus, - džiaugėsi Klaipėdos miesto Kultūros skyriaus vedėja menotyrininkė Goda Giedraitytė. – Klaipėdiečiai dar prisimena Madame Yevonde fotografijų parodą. Ir šioji – vienas nuostabiausių projektų – mes klaipėdiečiams galime parodyti pasaulinio garso menininką. Mums jis daugiau žinomas kaip „baseinų tapytojas”, o dabar pažinsime ir kaip grafiką”. „Klaipėdos Pilies džiazo festivalis ne vieną projektą yra pristatęs padedamas Britų tarybos, juos lydėjo kūrybinės laboratorijos su Klaipėdos universiteto Džiazo muzikos katedros studentais, - priminė Vytautas Grubliauskas.

- Mūsų džiazo festivalis buvo vienas iš tų lieptų, kuriuo Britų taryba berods prieš septynerius metus atėjo į Klaipėdą, parodė, kaip britai groja džiazą, - pradėjo britų kultūros populiarinimą mūsų mieste. Mūsiškis buvo vienintelis festivalis Rytų Europoje, kurį ji rėmė iš eilės tiek daug metų, kol įstojome į Europos Sąjungą”.

„Britų taryba – ne konservatyvių tradicijų saugotoja, o ta institucija, kuri pristato šiuolaikinę daugiakultūrę šalį – Didžiąją Britaniją, išskirtinumą britų kultūros aspektu”, - pabrėžė Britų tarybos direktorė Lietuvoje direktorė L.Balėnaitė. Šiemet Britų taryba su Klaipėdos dailės parodų rūmais dar ruošiasi klaipėdiečiams pristatyti „Antenos” projektą – šiuolaikinę britų muziką ir videoklipus, kurių programas vėlgi lydės edukaciniai renginiai. Šiuokart klaipėdiečiai gausiai susirinko į D.Hoknio parodos atidarymą.

Prie popmeno ištakų

D.Hoknis (g. 1937 ) pasaulyje žinomas ne tik kaip grafikas, bet ir kaip tapytojas, fotografas, scenografas ir dizaineris. Jau keturiasdešimt metų dalyvaujantis parodose jis nuolat yra tarptautinio dėmesio centre.

Septintajame dešimtmetyje D.Hoknis kartu su kolegomis iš Karališkojo meno koledžo - Alenu Jonesu, R.B.Kitajum, Peteriu Bleiku - besivaduojančiame iš izoliacijos Londone atsidūrė besikristalizuojančio judėjimo - poparto - centre ir tapo reikšminga britų kultūros dalimi.

D.Hoknio paveikslus lengvai suvokia ir paprastas žiūrovas.

Jis nereikalauja vien žinovams prieinamo išmanymo. Menininko asmenybė, gyvenimo stilius, išvaizda patraukia net ir rimtai daile nesidominčių žmonių dėmesį.

Daugiau nei bet kuris kitas jo kartos vaizduojamojo meno atstovas D.Hoknis savo darbuose naudojo žodžius – ypač savitu stiliumi, aiškiai, įžvalgiai, praktiškai, su lengvu sauso humoro prieskoniu. Apie savo gyvenimą, darbą ir mintis, apie meną jis daug ir kalbėjo, ir rašė.

Skaityti jis pradėjo labai anksti – skaitymas išliko ypač svarbiu užsiėmimu visą menininko gyvenimą. Per porą pirmųjų jo karjeros dešimtmečių būtent literatūra tapo kai kurių labiausiai išsiskiriančių jo grafikos darbų šaltiniu.

Iš pradžių jis nelabai gerai jautėsi plaukdamas prieš to laikmečio srovę ir kurdamas vaizduojamojo meno paveikslus. ,,Vaizduojamojo meno idėja buvo laikoma priešprieša modernizmui, taigi nusprendžiau pasitelkti žodžius.

Aš pradėjau rašyti ant paveikslų.

O kai ant paveikslo užrašai žodį, jis turi panašų poveikį kaip ir vaizdinys; tai žmogiška, jog iš karto perskaitome, kas parašyta; tai ne tik dažai”, - yra sakęs D.Hoknis.

Jis savo tapyboje pradėjo naudoti eilutes iš eilėraščių, ištraukas iš laikraščiuose publikuotų straipsnių bei grafiti piešinių, kuriuos aptikdavo viešuosiuose tualetuose.

Pristato grafikos ciklus

Parodoje „Žodžiai ir vaizdiniai“ susitelkiama ties keturiais pagrindiniais D.Hoknio estampų rinkiniais: „Švaistūno karjera“, „K.P.Kavafio 14 poemų iliustracijos“, „Brolių Grimų šešių pasakų iliustracijos“ ir „Mėlynoji gitara“, sukurtais 1961-1977 metais.

Ekspozicijoje nagrinėjamas menininko santykis su literatūra ir atskleidžiamas svarus jo įnašas į grafikos meną.

Pirmaisiais dailininko karjeros dešimtmečiais būtent literatūra buvo tas šaltinis, padėjęs atsirasti patiems iškiliausiems jo grafikos darbams.

Ambicingiausias projektas – „Brolių Grimų šešių pasakų iliustracijos“. Techniškai sudėtinguose darbuose D.Hoknis atsiskleidžia kaip nepaprastai patyręs piešėjas, labai vaizdingai interpretavęs pasakų originalus.

Rinkinys „Mėlynoji gitara“ dedikuotas V.Styvenso poemai „Vyras su mėlyna gitara“, kurią inspiravo Picaso kūrinys „Senasis gitaristas“.

Cikle „Švaistūno karjera“, sukurtame pagal V.Hogarto to paties pavadinimo tapybos darbų seriją, detaliai vaizduojami Hoknio išgyvenimai Niujorke1961-ųjų vasarą.

Graviravimo procesas atspindi grakščią D.Hoknio liniją - „K.P.Kavafio 14 poemų iliustracijas” jis piešė tiesiai ant vario plokščių, pasiekdamas poemų intymumui būdingą betarpiškumą. Šiam rinkiniui D.Hoknis vėl pasinaudojo asmenine patirtimi, iliustracijas pagrįsdamas savo draugų iš Londono piešiniais. ,,Aš nesu grafikas, aš – tapytojas, kuris kartais sukuria vieną kitą grafikos darbą”, - yra sakęs D.Hoknis. ,,Bet vien šio laikotarpio grafikos darbai priskyrė jį prie saujelės kitų menininkų, kurie darė didelę įtaką grafikai XX amžiaus antrojoje pusėje”, - pastebėjo britų menotyrininkas Richardas Railis.

Ir vėliau D.Hoknio universalumas ir entuziazmas dirbti įvairiose terpėse neatslūgo.

1980-aisiais dar svarbesnę vietą jo kūryboje užėmė fotografija, todėl menininkas pradėjo eksperimentuoti su alternatyviais meninių darbų kūrimo būdais panaudodamas kompiuterį, kopijavimo ir fakso aparatus bei kitą įrangą, labiau sietiną su informacinėmis technologijomis bei spausdinimo pasauliu.

Visuomet pasiryžęs išbandyti naujas kryptis kūryboje 1989-aisiais vykusioje 20-ojoje San Paulo bienalėje D.Hoknis nusprendė eksponuoti didelio formato paveikslus, kuriuos paprasčiausiai faksu nusiuntė į Braziliją...

D.Hoknio parodą Klaipėdoje pristatė Britų tarybos direktorė Lina Balėnaitė ir Didžiosios Britanijos ambasadorius Lietuvoje Kolinas Robertsas.

Britų menotyrininkė Džeinė Eliot klaipėdiečiams vedė seminarą apie D.Hoknį ir prieš vernisažą skaitė viešą paskaitą apie jo gyvenimą ir kūrybą.

Britų tarybos direktorė Lina Balėnaitė ir Seimo narys, džiazo muzikantas Vytautas Grubliauskas šnekučiavosi apie Hoknį, Klaipėdą ir džiazą.

Dizaineris Valius Pulokas ir tapytojas Rytis Martinionis stengiasi nepraleisti nė vienos geros parodos. Roberto GABRIO nuotraukos

Durys 11

KLAIPĖDA 2007 sausio 31 d., TREČIADIENIS

Sigitas Poškus: „Susireikšminti savo žaidimuose – ydinga“ KRISTINA KUČINSKAITĖ

Į kai kurias knygas galima pažiūrėti iš kelių pusių. Galima apžiūrėti viršelį, jį pauostyti, palaižyti. Galima paskaityti knygos aprašymą ir reikšmingai atsidusti. Galima perskaityti ir visą knygą, o tai padarius jaustis šiek tiek intelektualesniam nei prieš tai. O galima ir tik šiaip, visai neįpareigojamai nusišypsoti...

Rašytojas Sigitas Poškus suteikia visas šias galimybes. Juolab kad viena po kitos sekė dvi jo knygos - Autoriaus/Redaktoriaus „Re/ konstrukcija“ ir Stasio Grigulio „Pakeliui iš Liliputijos“. Vienoje autorius ir redaktorius kandžioja vienas kitą savo neišvengiamoje bendrystėje, nagrinėjami tekstai bei siūloma pačiam skaitytojui prisidėti prie knygos kūrimo.

Kitoje knygoje pašaipiai reflektuojama visa mūsų istorija – nuo herojiškų Vytauto Didžiojo laikų iki šiandieninių akimirkų. Ganėtina laiko distancija leidžia pamatyti, ir kokia romantiška, riterių romanus menanti Adolfo Šapokos „Lietuvos istorija“, ir kuo kvepia sovietinių laikų degtinėlė.

Ne į tų knygų analizę leidomės su rašytoju. Tokių pokalbių ir taip gana. Šiek tiek banalios mėtų arbatos ir pusiaukelė tarp dangaus ir žemės (kaip kitaip vadinti aštuntą aukštą?) – tinkama vieta pašnekesiui apie viską nuo pradžių.

- Tai kaip dabar gyvenate, Sigitai?

- Nuvažiuoju kur nors ir gyvenu. „Mano namai po kepure“, kaip kad Širvys sakydavo.

Visas mano gyvenimas yra labai keistas, nes dažniausiai darau tai, ko nemėgstu daryti. Gyvenu pats su savimi. Pasirodo, kad visą gyvenimą taip ir gyvenu. Kita vertus, kai kokį mėnesį tarp keturių sienų pasėdi skaitinėdamas, rašinėdamas, atsiranda poreikis pabendrauti. Išbėgi kaip desantas – pabendrauji, pabendrauji ir vėl grįžti.

Vis dėlto žmogus yra socialus gyvulys. Ir nori nenori kartais reikia bendravimo.

- Iš Jūsų kalbos supratau, kad vienatvė – geras dalykas.

- Yra vienatvė ir yra vienišumas. Vienišumas - absoliutus negatyvas, kai nebegali pats savęs pakęsti. Aš taip dar niekada nesu pasijautęs. Vienatvė yra natūrali

kiekvieno žmogaus būsena. Mes joje ir gyvename. Ir ateina laikas, kai pradedi susivokinėti savyje.

Ir velniškai daug dalykų pasirodo nesvarbūs, ypač visokio plauko socializacijos. Žmogus visų pirma gyvena sau.

Iš to ir atsirado „Re/konstrukcija“.

- Kada pradėjote taip susivokinėti?

- Kiekvienas mąstantis padaras - berniukas ar mergaitė - pradeda mėginti apibendrinti savo patyrimą būdamas 32 metų (bendra taisyklė). Kažkada, kai vienu metu turėdavau septynis užsiėmimus, esu pastebėjęs, kad pats svarbiausias iš jų – sėdint ant kalnelio stebėti žmones.

- Kiek dabar tų užsiėmimų?

- Nė vieno. O kai žiūrėjimas nuo kalnelio į žmones yra vienintelis darbas, tai nebeteikia malonumo.

Tas žiūrėjimas turi būti laisvalaikis, nuvogtas nuo darbo.

O darbų esu visokių dirbęs...

- O koks pats įdomiausias?

- Vienoje gamykloje už pinigus grojau bosinėmis kanklėmis.

Aišku, bosinės kanklės – tai iškrypimas. Jei istoriškai pažiūrėtume, tai tokio daikto nėra.

Bet susovietinti tautiečiai šitaip išreiškė savo meilę tėvynei - liaudies muzika, tai kaip be bosinių kanklių...

- Neseniai Jus buvo ištikęs infarktas. Žmonės, išlipę iš sunkios ligos patalo, mėgsta kalbėti apie tai, ką gera jiems davė ta liga. Ar turite ką pasakyti apie tai?

- Aš nieko gero neatradau ligoje. Tik tai, kad nusiprausi ir jau esi pavargęs, pasikloji lovą ir esi liežuvį iškišęs. Gero ko nors – ne.

Kita vertus, aišku, su dangum pasišnekėjus, smegenys kažkiek keičiasi. Reabilitacijoje sužinojau, kad tiems, kam su širdimi kas nors yra buvę, „pavažiuoja stogas“ - jie žudosi. Paradoksas: žmogus, atgriebtas iš mirties, gali pakelti ranką prieš save. Man poveikis kitoks - aš mirties nebebijau.

- Ar tai gerai?

- Tai velniškai blogai, nes daug kas nebeįdomu. Palygini reikšmingumus: čia gyvenimas, čia mirtis, čia tai - ką prispurdėjai šiandien.

Ir matai, kad tai nieko nekeičia.

Pradedi mąstyti, kokia prasmė tavo buvimo, tavo darbų. Lieka tik esminiai dalykai: šilta - šalta, alkanas - pavalgęs, pamylėtas - nepamylėtas... Smulkmenų nebėra.

O tą infarktą gavau rašydamas „Re/konstrukciją“. Toks esu, kai rašau - rašau nesustodamas.

- O kaip abi tos knygos atsirado? Kodėl?

- Kokius trejus metus nieko nerašiau ir nedirbau. Buvo laikas, kai reikėjo susivokti, kas aš toks, ką aš myliu, ko nemyliu, ko noriu, ko nenoriu, kas turi prasmę, kas neturi.

Kita vertus, nė vieno dalyko nesu parašęs dėl to, kad noriu rašyti.

Kiekvienas tekstas atėjo, graužė taip, kad turėjau užrašyti. Bet tai nėra iš noro rašyti. Aš nieko nenoriu, aš tingiu. Net tingėti tingiu. „Re/konstrukcijoje“ kaip inkliuzai įdėti 10-15 tekstų iš kažkada „Klaipėdoje“ spausdintų „Penktadienio žodžių“. Įsivaizduok, tupi paukščiukas ir rašau apie jį, o šalia tekstai apie tai, kaip kažkas apsivogė... Supratau, kad tai, ką rašau, yra gerai, kai senutė kaimynė pradėjo sveikintis su manimi, pasakė –-„gerai, sūneli, rašai“. Iš to mėginau padaryti knygą. Iš „laikraštienos“ knygą.

Kamavausi, kol dėliojau. Kas laikraštyje išspausdinta - vienadienis daiktas. Dėti tokį į knygą - tuštybių tuštybė. O norėjosi. Tai iš beveik pusantro šimto tekstų atrinkau gal 10-15. Tokių, kuriuos galima į knygą dėti. Ir dabar skaitydamas galvoju, gal be reikalo, gal reikės išmesti antrame leidime.

O „Pakeliui iš Liliputijos“ - satyra, humoras.

- Kodėl „Re/konstrukcijoje“ tokia neįprasta teksto struktūra, literatūros sąrašas?

- Visų pirma, aš seniai besu skaitęs gerą lietuvių autoriaus prozos knygą. Tiesą sakant, visai nepykčiau, jei paliktų kokius „Pragiedrulius“, o visa kita sudegintų.

Gailėčiau kokių 10-15 knygų. Bet tikrai ne daugiau.

Per pristatymą citavau Greimą: „Nepaprastai sunku kalbėti apie prasmę ir pasakyti ką nors prasminga. Vienintelis būdas tinkamai tą daryti – sukonstruoti kalbą, kuri nieko nereikštų. Tada galbūt nustatytume tą objektyvinantį nuotolį, kuris leistų neturinčiu prasmės diskursu kalbėti apie prasmingą diskursą“. Prieš jį ir prieš semiotiką nieko neturiu, tai - įdomūs žaidimai. Bet tai žaidimai dėl žaidimo, žaidimai, kaip Hesė sako, stiklo karoliukais. Jie niekur neveda, nieko neduoda. Man gra-

Sigitas Poškus žada parengti antrą „Re/konstrukcijos“ leidimą. Kaip pats sako - užtaisys skyles. Darijos VASILIAUSKIENĖS nuotrauka

žu, bet tas gražumas - ne mokslas.

Ir šioje knygoje „užmuilinimas“ pseudomoksliniais pagrindais labai matyti.

- Nepatinka mokslininkų kalbėjimo maniera? Gal tai nėra jų puikybė, o tiesiog kompleksas?

- Mokslinis žargonas yra normalus dalykas, tai - priemonė perteikti turinį. Kas kita, jei tik jis, žargonas, yra esmė, ir nieko juo nepasakoma. Pavyzdžiui, man patinka skaityti Šliogerį, jis „vėjus“ rašo, bet bando kalbėti lietuviškai. Jis laužo, suka kalbą, kad ji būtų instrumentarijus jo minčiai išreikšti.

Filosofuoja visi, kas tik gali. Ir koks skirtumas - vienu Šliogeriu

mažiau ar daugiau. Beje, ir viena „Re/konstrukcija“ mažiau ar daugiau, taip pat - jokio skirtumo.

Ir tos mano knygos nei turi, nei neturi prasmės. Kam nors neturi prasmės, kad jas rašiau aš, o ne kas kitas. Kam nors. Išskyrus mane. Man pačiam buvo svarbu ir įdomu - ir kalbos suvaldymas, ir visumos struktūrinimas, ir formos žaidimai.

Juk yra daug žaidimų. Užuot smėlio dėžėj žaidęs - jau per didelis tam esu - rašinėju. Nematau jokio esminio skirtumo tarp tų žaidimų. Kitam šieną pjauti yra žaidimas.

Daug yra žaidimų. Ir susireikšminti savo žaidimuose - ydinga.

Ragina gaivinti apmirusį K.Donelaičio muziejų Tolminkiemyje Kristijono Donelaičio draugija ragina Lietuvos valdžią imtis žygių, kad būtų išsaugotas Kristijono Donelaičio memorialinis muziejus.

K. Donelaičio draugijos kreipimesi „Ar išsaugosime Kristijono Donelaičio muziejų Tolminkiemyje?“ primenama, kad daugiau nei prieš 27 metus, dar sovietmečio sąlygomis, Karaliaučiaus krašto – Mažosios Lietuvos žemėje pradėtas kurti muziejus šiandien vegetuoja ir kyla jo uždarymo grėsmė.

Kreipimesi išdėstytos priežastys, keliančios susirūpinimą dėl muziejaus ateities: labai menkos lėšos, kurias muziejaus išlaikymui kol kas dar skiria Kaliningrado administracija, bei dėl vizų į Kaliningrado sritį režimo labai sumažėjęs lankytojų, taip pat ir

moksleivių ekskursijų, iš Lietuvos skaičius. „Žvelgiant iš šalies, susidaro įspūdis, jog Poeto memorialą rusai gera valia išlaiko tik dėl pagarbos europinio masto kūrėjui Kristijonui Donelaičiui“, – konstatuojama kreipimesi ir teigiama, kad tokia situacija toliau tęstis nebegali. „Lietuvos kultūros ministerija turi iš esmės keisti požiūrį į Kristijono Donelaičio muziejų ir rimtai imtis Poeto memorialo globos. Laikas pagaliau suvokti, jog Kristijono Donelaičio memorialas Lietuvai yra vienas iš pirmaeilės reikšmės kultūros objektų, vienas svarbiausių muziejų! Nors K. Donelaičio muziejus įkurtas už Lietuvos ribų, bet reprezentuoja Lietuvos kultūrą, jos žinomiausią pasauliui lietuvių literatūros kūrėją Kristijoną Donelaitį“, – rašoma kreipimesi.

Pasak rašto autorių, visą laiką pasikliauti vien visuomenininkų dėmesiu memorialui, laukti jų iniciatyvų, paraginimų bei pagalbos, kuri negali būti pakankamai efektyvi, Kultūros ministerijai daugiau negalima.

Kreipimąsi pasirašę garsūs Lietuvos kultūros ir mokslo veikėjai siūlo Kultūros ministerijai nedelsiant pradėti derybas su Rusijos Federacijos Kaliningrado srities administracija dėl K. Donelaičio memorialo Tolminkiemyje nuolatinės globos bei su tuo susijusių darbų finansavimo.

Užsienio reikalų, Kultūros bei Švietimo ir mokslo ministerijoms siūloma tartis su Kaliningrado srities atitinkamomis įstaigomis dėl lengvatų ekskursijoms, pirmiausia moksleivių, vienodai taikomų Lietuvos ir Rusijos piliečiams, pervažiuojant valstybinę sieną iš

Lietuvos ir iš Kaliningrado pusės.

Kreipimąsi pasirašė K. Donelaičio draugijos pirmininkas Napaleonas Kitkauskas, Vilniaus universiteto rektorius Benediktas Juodka, Klaipėdos universiteto rektorius Vladas Žulkus, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktorius Algis Kalėda, Vilniaus universiteto profesoriai Domas Kaunas ir Juozapas Girdzijauskas, Klaipėdos ir Šiaulių universitetų profesoriai, Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas, per 260 Vilniaus, Klaipėdos, Panevėžio, Kauno ir Marijampolės miestų visuomenės atstovų, talkų Tolminkiemyje dalyvių.

Kreipimasis nusiųstas Prezidentui Valdui Adamkui, Seimo Pirmininkui Viktorui Muntianui ir Ministrui Pirmininkui Gediminui Kirkilui.

K. Donelaičio muziejus buvo atidarytas 1979 metų spalį paties poeto rūpesčiu statytoje ir pokario metais atstatytoje Tolminkiemio bažnyčioje. 1988-aisiais restauruota buvusi klebonija, kurioje poetas gyveno ir kūrė poemą „Metai“. Penkių hektarų ploto muziejaus teritorija tvarkoma muziejaus darbuotojų ir iš Lietuvos kartais atvykstančių talkininkų rūpesčiu. Šiemet muziejus nukentėjo nuo vėtros, griūdama sena liepa apgadino jo stogą. Paskutinįkart K.Donelaičio muziejus, kuris yra Kaliningrado srities Istorijos ir meno muziejaus padalinys, remontuotas prieš ketverius metus.

Kaliningrado srities administracija stogo ir muziejaus remontui skyrė 1 mln. rublių (maždaug 100 tūkst. litų). „KLAIPĖDOS” ir ELTA inf.

12 Gintaro lašai

KLAIPĖDA 2007 sausio 31 d., TREČIADIENIS Atkelta iš 5 psl.

Toliau

Kaimynui

Kur mudviejų pėdos takelių nemynė lygių, gretimų, lyg provėžos.

Kur neturiu to atspindžio mūro blokely.

Toliau.

Tik kodėl liepai tyškant ir skeliant pakaušį į titnago šuolį aikštingą, jo galvos sunkio jausmas ant kelių toks tikras?

Ir delnai pažįstamų bruožų vingiais išlinksta, daubom, kalvom, ištvinusiais pilkais ežerais... čiuopia kelią atgal – pasiklystą, gniaužias tušti.

Tai imk dabar ir pats pasakyk, kokio tu ordino riteris ir kam tu meldies.

Gandrų diena

Prasideda raudos. Toliau.

Ištremsiu save į minkštas lygumas, į rago ir geležies vėsą, į dilgėlės kalbą ant odos įtaigią.

Toliau.

O skauda lyg širdį kas skobtų.

Atšipusiu kirtikliu, kalveli, kalveli...

Krentu į dugną save apkabinus, pati sau upė, luotas ir smilkstantis ajeras.

O vardą tau davė kilmingą. Girdi?

Vos pamatė, dūrė pirštu – va, tai jis.

Tai jis? Tai juk tu.

Bet kai turkiškai sėdi ant žemės aš matau tavo nuogas blauzdas.

Nuogas tavo alkūnes ir riešus gumbuotus, net randą matau ant peties, blyškų ir lygų matau.

O juk tavo oda tikrai nepažįsta Nei pieno, nei rožių vandens.

Tik kad kartą jau pavadino, tai aikčioja, alpsta iš mandagumo.

O tu? Tu atsuki nugarą.

Plačią ir tamsią, ten - aiškiai matau didžiausias gotiškas kryžius ir kardas ir kraujas plakas raudonas, net dūmas ant pirštų tavų mėlynesnis.

et paukšti, stverčiaus už tavo kojų raudonų turėklų stoviu, kur kertasi erčios klekėtuoju rėkauju

Graviūra su grybautojais (vylus) ant mano odos bučinių žymės tavo ir skruzdžių degančios.

Viešumas yra viena pagrindinių virtualios svetainės ypatybių. Viešumas, kuris iššaukia intymumo poreikį.

Viešumas, be kurio negali gyventi, nes jis intriguoja savo netikru intymumu.

Galime skaityti vieni kitų pokalbius, galime skaityti vieni kitų dienoraščius.

Kiekvienas vartotojas turi namus, namus, kurie yra vieši, po kuriuos vaikšto, kas nori ir kada nori. Namai, kurių nėra, ir kur, pasak kai kurių vartotojų, gesinamas nuobodulys, nors tuo pačiu tai pati nuobodžio tvirtovė. Todėl visada iškyla klausimas – iki kiek galime būti artimi ir atviri? Kur ta riba? Riba, kai išsiviešinęs nebejausi savęs. Šitoje svetainėje labai tvirta hierarchinė struktūra. Aukščiausia valdžia čia atitenka webmaster‘iui (web‘ui), pono dievo dešinėje sėdi administratoriai (vadinamieji adminai). Jie sprendžia tarp vartotojų iškilusius konfliktus, trina plagiatus ir kaip kokie miško sanitarai visokią menkavertę rašliavą. Viena iš didžiųjų funkcijų yra saugoti savo vartotojų garbę, neduok dieve, kas nors bus įžeistas ir pasiskųs. Gali tikėtis įspėjimų, o jei ir toliau nepaisysi taisyklių ir elgsies chamiškai – būsi blokuotas, t.y, kuriam laikui būti išbrauktas iš virtualios visuomenės tarpo, kitaip – izoliuotas.

Kaip vienas šmaikštuolis pasakė – kas čia toks aukštas ir blokuoja? Gal mes krepšinį žaidžiam? Suprask, svetainėje veikianti policija.

Jei nežinai, su kuo turi reikalą – žiūrėk pagaliukus. Penki – aukščiausias balas, skiriamas tikriausiai tiems, kurie geriausiai žino savo vietą, nors nebūtinai, yra daug gražių išimčių, fainų žmogelių (kuriuos mano siela jau myli), turintys antrą lygį yra patys tikriausi poetai, nes nė už ką daugiau jie antro pagaliuko negauna, na, o su vienu pagaliuku gali tikėtis esantis bent šio to vertas. Na, o jei esi be pagaliuko, ir ilgai, tikriausiai rašai banalybes, atvirai scenoje pjaustaisi venas, tau skruostais teka ašaros ir tu negali išsipūsti nosies. Toks lygį gaus tik įvykus radikaliems pokyčiams jo mąstyme.

Virš vartotojų tvorelių nuolat pateka tai geltona, tai raudona saulutė, rodanti vartotojo aktyvumą. Jei saulutė tavo kieme nepasirodo, reiškia, esi neaktyvus.

Autorių metamorfozes galima

Gobelenas – Man liūtą, Man vienаragį!

Ir uždėk delną ant nugaros, Kaip trauklapį. Taip, Tarp menčių.

Atlaso klostėse mano pėdos – Du balti žvėrys – Saulutes skabo neramūs.

– Man kelią, Man tarp vaismedžių!

Ir nuleisk vokus.

Nežiūrėk, kaip alkanas vejamas.

Nežvilgčiok. (o dabar paprastai)

taip vaikei mano žiovulį brėkštant viržynuose,

– Susek man plaukus, Neturiu veidrodėlio.

Esė, beveik fantastinis paanalizuoti plačiau, nes ji giliai susijusi su reinkarnacijos tema. Svetainės garbei reikia pabrėžti, kad ji ne tik atkartoja tikrovę, bet kai kur ją ir pranoksta. Tiesa, vartotojai čia nemiršta, bet jie visada gali išsitrinti, pasitraukti iš virtualios bendruomenės tarpo, t.y., imituoti virtualią savižudybę. Čia pasitvirtina reinkarnacijos teorija, tu visada gali sugrįžti (atgimti) kitais pavidalais, nesvarbu – tave blokavo ar išsitrynei. Tiesa, jei esi blokuotas, ir grįžti susikūręs naują nick‘ą, gali tikėtis persekiojimo ar būti išduotas.

Suteikta galimybė vartotojui pasitraukti ne tik, kad nesuprastina šios svetainės kokybės, bet priešingai – ją suintensyvina (galbūt toks ir buvo šios svetainės kūrėjų tikslas), suteikia jai egzistencinį atspalvį. Kai kuriuos vartotojus nuolat kankina hamletiška dilema būti ar nebūti, ir tai jau menkutė įsiprasminimo galimybė. Išsitrynimo funkcija, baisu ir sakyti, suteikia skausmo kitiems pasitraukusio vartotojo artimiesiems. Jie patiria tokius jausmus kaip liūdesys, gedėjimas, norą taip pat palikti šį virtualų pasaulį, tačiau skausmas praeina ir jie dažniausiai lieka.

Dažnai kyla klausimas – kodėl? Nesileidžiant į buitinius aiškinimus, manau, jog tai – pasitraukimas iš Stiklo Karoliukų žaidimo ir panirimas į ledinį realybės vandenį, atsisakymas simuliuoti, vaidinti tikrovę. Čia, žinoma, poetiniu atveju. Priežasčių, be abejo, yra įvairių. Kad ir kaip būtų liūdna, šis pasitraukimas, be abejonės, yra sveikintinas dalykas, reikėtų džiaugtis kiekvienu radusiu jėgų nutraukti virtualius ryšius, virtualų sotinimąsi.

Tokiais atvejais jausmai gedi, o protas džiaugiasi.

Ar vartotojai, užimantys tam tikrą informacijos vienetų kiekį, čia saugomi patikimai, ar nebeaktyvūs vartotojai po kurio laiko ištrinami kaip bereikalingai užimantys vietą, matuojamą kilobaitais (man tai asocijuojasi su kapų žeme). Tas klausimas su svetainės aukščiausiuoju neišsiaiškintas, ir man atrodo, tokiomis temomis vengiama diskutuoti. Tai va tau, tavo kūriniams ir mintims garantuojamas nemirtingumas. O kai tu numirsi iš tiesų tai turėsi virtualią kapavietę, kur kiti vartotojai, apimti nostalgiškos nuotaikos, galės tave aplankyti ir padėti porą virtualių žiedelių. Bet tuo pačiu metu reikia suprasti, jog tas vartotojas, sėdintis prie

pilnas panages žemių namo parsinešėm, daugiau tai nieko neradom.

ant tavo odos šliūžės žalčiukų marškinių siūlės išvirkščios.

Namai viešoje erdvėje ALMA RIEBŽDAITĖ

taip saugojau tavo sapnus žvynabūdžius lig vakaro.

kompiuterio visai kitu vardu iš tikro gali braukti ašarą (ir net tada, kai tave visi pamirš, visada yra galimybė, kad kokios vienišos smegenys, klaidžiojančios interneto platybėse, tave suras, ir tada jos drebės iš susijaudinimo, supratusios, jog ir prieš tūkstantį metų žmonės jautė tą patį)?

Tai yra labiausiai nesuvokiama.

Tačiau tai tik patvirtina vieną šiuo metu gan dažnai propaguojamą teoriją. Svarbu ne tai, kas ir kaip yra, svarbu, kaip tu jauti. Viskas priklauso nuo požiūrio. Asmuo, sėdintis prie kompiuterio (ar televizoriaus ekrano) ir verkiantis, yra gyvas virtualios tikrovės gyvenimo liudininkas, svarbu ne tai, ką tu patiri kaip kūnas čia ir dabar, o ką patiria tavo protas. Kūnas tampa nereikalingas, jis – proto dėžė, proto signalų imtuvas. Mes save programuojame, ir kuo toliau, tuo labiau.

Tai net madinga.

Mes juk galime save suprogramuoti taip, kad daugelio dalykų neimtume į galvą. Kartais tai net sveika, ypač jautresniems individams. Net nejausdami, tačiau siekdami vidinio komforto, mes pamažu mašinėjame. Atrodo, šių laikų žmogui nebepakanka materialinio, socialinio komforto, jis visiškai natūraliai pageidauja vidinio komforto: išvengti kaltės jausmo, draskomų prieštaravimų, nemalonių prisiminimų ir patyrimų. O, dabar tam dirba visas paslaugų spektras, pradedant tablete ir baigiant kušete psichologo kabinete ar dar kuo. Paprastai kalbant, tai vadinama smegenų plovimu. Juk reikia ne tik ištrinti, bet paskui ir suinstaliuoti naujas programas, kad turėtume šiuolaikinius reikalavimus atitinkantį individą, kas be ko, pasitikintį savimi.

Tokie mechanizmai, nieko nepadarysi.

Tai net kopimo aukštyn sąlyga.

Virtualumas yra giliai sąmonėje.

Jis prasideda ne nuo knygos ar pirmo hieroglifo. Žmogaus vaizduotė yra virtualumo, dar neatskirto nuo savęs, įkūnijimas. Galima įsivaizduoti savo mylimąją, erotinius vazdinius, galima įsivaizduoti, kaip tu klaidžioji gimtinės takeliais, galima gyventi savo svajonėse, būti būdravimo būsenoje; ir tavo kūnas gali drebėti nuo to, ką tu patiri savo vaizduotėje, tai gali tau sukelti liūdesį ar džiaugsmą, pyktį, švelnumą.

Tik tai dar labai individualu, surišta tik su asmenine, archetipine ar tautine patirtimi. Technologinis virtualumas

realizuoja viešus vaizdinius, bendras interesų grupes, tai tokia situacija, kai protai jungiasi į sistemą ir jai paklūsta.

Vaizdiniai, patyrimai tampa vienodi, jie yra diktuojami sistemos, į kurią tu įsijungi.

Virtualioje tikrovėje realizuojamas sielų, protų bendravimas; kaip greitai čia atpažįstami savi. Iš sakinių konstrukcijos, vartojamų žodžių, atodūsių, mimikų, minčių. Sakinio klausaisi kaip balso, žiūri kaip į žmogų. Bandai atpažinti, įspėti. Pasirodo, kad informatyvus ne tik balsas, apranga, mimika, žvilgsnis, stotas, braižas, bet ir sakinio konstrukcija, raidžių dėlionės, brūkšnelių piešinukai… Pasaulis čia skaitomas iš kitų ženklų negu įprastame gyvenime, bet tie ženklai pakankamai informatyvūs. Čia dažnai įsimylima. Sielas. Jaučiamas artumas, bendrumas. Siekiama ryšio su kita siela užuomina, šypsenėle, bučinuku, „laižiaku“, geru žodžiu, atviru palankumo rodymu.

Taip mezgasi sielų draugystė. Visai galimas dalykas, kad vyrą tu sumaišysi su moterimi, o senį su jaunikliu. Bet tai nieko, virtuali tikrovė tik atskleidžia, kad siela neturi lyties ir amžiaus. Tik tiek, kad realybėje po to tenka savo svajonių objektu nusivilti. Bet sielos, sielos yra labai gražios, tik gyvenimai įvairiai susiklostę. Čia taip vyksta konfliktai, intrigos, pasaulėžiūrų nesutapimai, čia gyvena ramūs ir pasiutę, žinantys savo vietą ir nelabai, čia tik nėra kaimynų. Šiame kontekste norisi apmąstyti knygos likimą. Šiandien suvokiau, nors gal tai ir baisu, kad neknygos likimas nėra toks baisus, kaip atrodo.

Ne knygą mes „turime imti“ kaip kažką, o jos turinį, dvasinę energiją.

Korporacijoje dirbančiam žmogui paimti knygą dienos šviesoje yra tiesiog gėda, tai labiau nei nešvanku. Tačiau jis visą dieną sėdi prie kompiuterio, gyvena virtualiose bendruomenėse, nes niekas neįtaria, ką jis veikia tame kompiuteryje. Galų gale, jei tam yra poreikis, jis gali net skaityti poeziją, atsispausdinti eilėraščius ir slapčia juos mokytis mintinai. Jis gali skaityti straipsnius, kokių jo dvasia alkana.

Toks žmogus sunkiai pasiekia knygą, jis nebeturi laiko bibliotekai. Tuo gali užsiimti tik savo specialybei pasišventęs humanitaras, literatūros mokslų specialistas, mokytojas, studentas ar paprasčiausias palaimintasis, nedirbantis žmogus.

Todėl ir sakau, svarbu ne knyga, o jos perduodamas turinys, kurio žmonės siekiasi bet kokia kaina, nebegalėdami pasiekti knygos. Tik tiek, kad skaitant kompiuterio ekrane labiau įkaista ir parausta akys, bet technolo-

gijų dėka galbūt pavyks išvengti ir šito nepatogumo.

Knyga daugeliui lieka apgaubta šventumo aureole, išsvajotu vaizduotės objektu, tolima mylimąja, prarasta idile. Šioje virtualioje svetainėje x susirenka rašantys iš visų Lietuvos kampų ir toliau. Sieloje jie visi yra poetai. Tai ūkininkai, gydytojai, advokatai, mokytojos, studentai, moksleiviai, programuotojai, tarnautojai ir t.t. Publika pati margiausia. Čia veikianti balų sistema kiek primena mokyklą, eilėraščiai (čia dažniausiai jie vadinami eiliais, eiliukais) vertinami balais (pažymiais).

Eilėraščių vertės šį kartą neakcentuočiau, manau, čia svarbus pats faktas.

O kažkas dar sako, kad žmonės šiais laikais nesidomi poezija.

Paradoksalu, bet susirinkę žmonės tikriausiai pasakytų, kad čia jie labiausiai gali būti savimi, realizuoti savo esmingąjį lyrinį, kuriantį pradą. O tas pradas – tai ir nepaaiškinamos kilmės ilgesys, egzistencinės situacijos, vidiniai ieškojimai, likimo nuojautos – visa tai reikia išreikšti, apie tai norisi prabilti, tam norisi surasti žodžius ir ... švelnią suprantančią sielą. Kad čia jie gali būti tokie, kokie nėra realybėje, kad randa tai, ko nėra juos supančioje aplinkoje – supratimo, palaikymo, diskusijos, galų gale – įkvėpimo ar jausmų audros. Čia renkasi bendraminčiai, tam tikra prasme panašaus likimo žmonės. Žmonės, giliai savo viduje nešantys liepsną, kuri degina juos iš vidaus, kuri gali nušviesti pasaulį. Čia jie gali bent akimirkoms pabėgti nuo juos slegiančios kasdienybės, ir kas žino, ar tai yra blogai ar gerai.

Kad poezija taip pat pakankamai paklausi prekė, rodo ir gausus šios svetainės vartotojų skaičius, matuojamas tūkstančiais. Ir nors tokios svetainės (organizacijos) deklaruoja nesiekiančios pelno, bet iš vartotojų SMS žinutėmis jos surenka nemažai pinigų – 300 su trupučiu taškų, kainuoja 3 Lt, paslaugų kainos ne tokios jau ir žemos, palyginimui – kūrinio rekomendavimas į titulinį puslapį – 100 taškų, savanoriškas kūrinio ištrynimas – 400 taškų, rėmėjo statuso pratęsimas (kad matytum papildomą informaciją ir nematytum reklamos) 200 -300 taškų.

Ateities vaizdas toks, kaip „Matricoje“. Informacinės erdvės ir protų simbiozė, matuoja užimamų informacijos vienetų kiekiu, funkcionuojanti energijos srautų (galbūt kita pinigų išraiška) pagrindu. Kas yra kūnas šitoje sistemoje – ženklas, reikšmė? Kad tai nėra nerealu, rodo ir tai, jog jau ne už kalnų tas laikas, kai kiekviena technologinė lerva turės savo pritrenkiantįjį statinį IP.

Gintaro lašai 13

KLAIPĖDA 2007 sausio 31 d., TREČIADIENIS

GINTARAS GRAJAUSKAS

Toks žaidimas, ir tiek ei tėti blogieti tuoj mirsi na gerai, sakau, mirsiu ką jau ten, negi dar ginčysies, jei jau reikia tai reikia mums tai ką, tiems blogiečiams blogiečiai juk tam ir yra, kad numirtų įspūdingai, visaip susivartę bet žinai, sakau, šiandien aš žiauriai pavargęs blogietis bijau, kad imsiu ir nesusivartysiu taip kaip reikia, taip itin įspūdingai gal galima banaliai miesčioniškai gal net lovoje gal net užsimerkus (o miego kaip norisi; velnias, tikrai pavargau; kaip daviaus už centus kaip šunė po sniegą) tik kad suspigs kažkur viduje ar išorėj, nebesupaisysi:

Alio BALBIERIAUS nuotrauka

tėti tėti, tu tik nemirk, taigi mes taip tik žaidžiam, na ir koks iš tavęs blogietis,

bėgioja pirmyn ir atgal užsnigtais kūno bėgiais, tamsoj

nagi greitai, nemirk, atsimerk: viens du trys – jau gerietis tu, kelkis.

įsitaisiau tokią lempelę kaip angliakasio – prisitaisai ant galvos ir rašai, kol elementai nusėda

Nemirtingasis nemėgsta jo panteone, šalinasi visi – apsiblausęs, nukaršęs, akim traiškanotom, ir iš burnos klaikiai dvokia bet ankstyvais rytais, senu dievų papročiu nusileidęs pas mirtinguosius, savo atsiima: įsimaišęs minion šypsosi, žvalgosi, uodžia sunkų orą, kartais iš smagumo net spygteli tarp visų tų pusmiegių nuogaišų, pilkaveidžių, vienintelis iš tiesų nors šiek tiek dieviškas jau nebereikalaujantis aukų anei garbinimo, alkūnėmis stumdomas, anoniminis, kaip visi alkoholikai bet vardą ir pareigas puikiai pamena: Dionisas, viešo transporto dievas.

Prieblanda ar diena, ar naktis: susidegu visas lempas, iki vienos, o tamsu vis tiek, net skaityt neišeina: vargsta akys, vargsta smegenų ląstelės, stiebiasi šviesos link, tarsi bulvių daigai iš rūsio, vargsta nervų kibirkštėlės,

žmona, naktį nubudus savuoju reikalu, anei kiek nenustebo, vos užmetė akį įvertindama – tau tinka, sako kur jau netiks: kiek save pamenu, visąlaik burbėjau – „daugiau šviesos!“ kuo puikiausiai nujausdamas savo slaptas giminystes su kurmiais ir šachtininkais.

Pramerkus akis – po sapno, kurio neatsimenu „Labas rytas, Sachara.“ „Sveiki, beduinai.“

Vakarų saulėlydis šitiek prekių! šitiek spalvų ir puošnumo! kaip senam Samarkando bazare.

tik pardavėjos – lyg niekur nieko: linki geros dienos, kiekvienam, vos neverkdamos.

Simonas, Stulpininkas aukštos įtampos linijoj: sėdi sau, koja ant kojos, viskas tik zvimbia aplinkui, plaukai piestu, 12 000 voltų po subine, o jis sėdi, mulkis, knygeles sau kad skaito

Žurnalistė Dirba. Kalbina pašnekovus. Šifruoja iš diktofono. Šlifuoja, brauko. Keičia pavadinimą. Išklauso antrąją pusę. Bėgioja su korektūromis.

Skambina telefonu.

Patikslina pavardes.

Patikslina įvykio aplinkybes – vienas žuvęs, du tebėra komoje.

Ištaiso korektūrinį.

Atiduoda spausdinti. Dirba.

Kalbina kitus pašnekovus.

Kai vietoj trijų mašinraščių išspausdina vieną, susinervina: paverkia kur kamputy. Trumpai ir greitai.

Pasiteiravome mūsų herojės: - Kodėl jūs pasirinkote būtent žurnalisto profesiją? „Man labai patinka bendrauti su žmonėmis“, paaiškino ji.

tik kodėl taip tylu, jokių ginčų nei klegesio. Ar numirė kas?

***

tik muzika vos girdima, dusli, tarsi iš už juodų portjerų.

aš žiūriu į tave ir galvoju: mylimoji, mudu turime laiko marias

tu žiūri į mane ir galvoji: mylimasis, mudu turime laiko marias laiko marios, linguojam galvom - mylimųjų skenduoliai, nešami laiko upės

Mes jį nužudėme nes nieko nėra įžūliau už jo nuolankumą *** varge, ir vėl ta raudona mazda po langu: liguistai jautri, tarsi kas būtų nulupęs jai odą, kliegia nuo vėjo gūsio, menkiausio dvelktelėjimo į kruviną raumenį ir aš taip rėkiau, nuluptaskūris, vos pajutęs prisiglaudžiant gyvenimą – rėkiau dejavau, skundžiausi, kad šiurkštus tas kalės liežuvis paskui nutilau: turbūt išsikrovė akumuliatorius – maniau, pailsėsiu, pamedituosiu pasaulio triukšmą, bet kur tau, ogi rėkiu ir toliau, ir tylėdamas (nuo vėjo gūsio, nuo menkiausio dvelktelėjimo, gi sakiau jau) prašau, Šeimininke, būk gailestingas tam gal ir netikusiam daiktui, kurs visgi tarnavo tau, kaip mokėdamas ir išmanydamas, visa savo juokinga mechanika prabusk, Šeimininke, ištiesk savo gelbstinčią ranką – tau juk pakanka vien pirštą pajudint, kad nutiltų tas klyksmas, maldauju, spustelk pultelį.

14 Durys

KLAIPĖDA 2007 sausio 31 d., TREČIADIENIS

„Faustas” – neišspręsta lygtis su daug nežinomųjų

Fausto vaidmenyje – aktorius Vladas Bagdonas.

Ar ne apie tai beveik paraidžiui kalbama „Fauste“?..

JŪRATĖ GRIGAITIENĖ

Naujausias Eimunto Nekrošiaus spektaklis pagal V.Gėtės „Faustą” startavo Italijoje, dukart parodytas Vilniuje, o kovo 30-ąją bus pristatytas ir Klaipėdoje, Žvejų rūmuose.

Meta kaulą

Neina į kompromisą

Interneto komentaruose perskaičiau taiklią repliką, kad E.Nekrošiaus spektakliuose žiūrovas jaučiasi tarsi matematikos pamokoje ar egzamine, kur reikia nuolat įtemptai mąstyti ir spręsti lygtis su daug nežinomųjų. Turbūt įžvalgus žiūrovas teisus. Gerai tai ar blogai?.. Šiandieninėje vartotojiškoje visuomenėje esame atpratę įtemptai mąstyti, norime gauti viską greitai, neįdedant daug pastangų. Kultūrą tarsi hamburgerį ryjame paskubomis, dorai nesukramtydami.

Režisierius E.Nekrošius neina į kompromisą, todėl yra nešiuolaikiškas, versdamas žiūrovus savo ilguose spektakliuose mąstyti, o neretai ir keiksnoti savo neišmanymą, kai metaforos ir simboliai tampa neįkandami.

Ne išimtis ir E. Nekrošiaus spektaklis pagal vokiečių klasiko V Gėtės kūrinį „Faustas“, kurio premjera įvyko šį rudenį Italijoje.

Lietuvoje parodyti tik du premjeriniai spektakliai, kurių vieną sausio 9-ąją teko matyti Vilniuje.

Sukerta rankom

Režisierius vėlgi pateikia daug lygčių su dar daugiau nežinomųjų.

Spektaklis prasideda scena danguje. Darbštusis Viešpats (akt.

Povilas Budrys) suplukęs suka žemės ašį, nė minutėlei neleisdamas sau atsikvėpti. Tuo tarpu tingus, savimi patenkintas Mefistofelis (akt. Salvijus Trepulis) lengvai iš-

Faustas – aktorius Vladas Bagdonas, Mefistofelis – aktorius Salvijus Trepulis.

dykaudamas šaudo savadarbiu šautuvu į praskrendančias galaktikos kometas ar meteorus, akimirksniu paversdamas juos smulkiomis skeveldromis.

Dievas prakaituodamas kuria, o velnias – žaismingai naikina.

Skeveldrų, įskilimo, dužimo motyvai dar ne kartą nuskamba beveik penkių valandų spektaklyje. Ir vis dėlto Dievas ir Velnias danguje sukerta rankomis dėl Fausto sielos. Dievas, matyt, nori išbandyti Fausto dvasios tvirtybę, šventai tikėdamas, kad žmogus tik per klystkelius suranda savo kelią, o velnias pasimėgaudamas bandys įrodyti, kaip nesunku pražudyti žmogaus sielą.

Nuo gyvenimo viršūnės

Faustą vaidinantis garsus aktorius Vladas Bagdonas yra draskomas vidinių prieštaravimų ir abejonių.

Ištiesęs rankas į priekį tarsi neregys Faustas bando iš naujo atrasti gyvenimo prasmę ir tikslą.

O gal kaip vaikas karštligiškai laukia kitos tvirtai ištiestos pagalbos rankos.

Jo jau nebedžiugina knygos, žinios, mokslas. Įgytos žinios – sunki

kupra, trukdanti judėti į priekį, nereikalingas balastas, slopinantis gyvenimo geismą.

Faustas savo gyvenimo viršūnėje, po kurios - arba naujas atsivėrimas, arba krytis žemyn.

Visada labai įdomu pasvarstyti, kodėl režisierius pasirenka vieną ar kitą kūrinį ir ką jis nori juo pasakyti.

Nors Nekrošius viename interviu (Lietuvos radijas. Kultūros laida, red. J. Kryževičienė) teigė, kad režisierius - tik geresnis ar blogesnis literatūrinės medžiagos interpretatorius, bet manau, kad tai ne visai tiesa. Talentingas režisierius interpretuodamas literatūrą kalba apie tai, kas jį patį kaip žmogų jaudina konkrečiu gyvenimo periodu.

Manyčiau, kad statydamas „Faustą“ Nekrošius atveria savo skaudulius, bando nustatyti tam tikrą visuomenės ar atskiro individo ligos diagnozę.

Tame pačiame interviu Nekrošius prisipažino, kad bėgant metams „viskas silpnėja, o ne stiprėja“, „jaunystė yra talentingesnė už bet kokią brandą,“, nes su patirtimi „atsiranda racionalumas, o racionalumas, logika tik trukdo“.

Faustas į pagalbą kviečiasi Žemės dvasią (akt. Vaidas Vilius), tikėdamas, kad ji atgaivins jo sielą ir suteiks naujų gyvenimo ir kūrybos impulsų.

Dvasia tai smulkus, judrus, besiblaškantis žmogeliukas, mojuojantis didele vėliava, nė kiek neprilygstantis Fausto didybei.

Fausto dvasinę ir fizinę savijautą vizualiai išreiškia kažkieno rankų tampoma vos ant siūlo galo tabaluojanti, žybsinti lemputė, kuri tai užsidega, tai vėl užgęsta, o per visą sceną banguojančios ilgos virvės grafiškai piešia priešinfarktinę Fausto širdies būklę.

Spektaklio scenografija primena varinius šieno kūgius, namų stogus ar bažnyčios varpus. Gyvų žmonių imituojami Velykų varpai pabudina Faustą, suteikia naujų jėgų. Faustas dar kartą stoja prie starto linijos ir bando pradėti naujo, tobulesnio gyvenimo maratoną. Žmogus nori, o dievas ar velnias jam ištiesia ranką. Scenoje nusileidžia didelis kaulas. Kaulas - kaip masalas naujų potyrių ištroškusiam Faustui.

Beveik visiems veikėjams numetamas iliuzorinis kaulas: Dievas pametėja Faustą kaip gundymo objektą Mefistofeliui. Juolab, kad Mefistofelis patenka pas Faustą, pasivertęs valkataujančiu šunimi. Šėtonas įperša sutartį ir stumteli Margaritą, kaip kaulą Faustui ir kt.

Briliantai – veidrodžio šukės

Jaunos aktorės Elžbietos Latėnaitės kuriama Margarita visai ne moteriška, bet kampuota, staigi, aikštinga ir stačiokė. Scenoje pasi-

rodžiusi senovinių verpimo ratelių viduryje panaši į piemenaitę, ganančią aveles pievoje, o, pamilusi Faustą, pati virsta nelaiminga avele-auka, pakirptomis ir suverptomis vilnomis.

Faustas kaip šuo kaulą pagriebia Margaritą ir, norėdamas prisijaukinti, dovanoja jai briliantus. Briliantai nors ir gražiai blizga, bet yra viso labo tik suskilusio veidrodžio šukės, atkartojančios skeveldrų temą danguje. Sudužęs veidrodis nuo seno liaudyje nelaimę ar net mirtį lemiantis ženklas.

Jaunos mergaitės, kuriai tik keturiolika, meilė Faustą šildo neilgai, kol grėsmingai dundendamas medinių pagalių miškas išardo su meile susuktą Margaritos nekaltybės lizdelį. Tikslas pasiektas, ir vėl - žudanti tuštuma.

Pačiupau, prarijau, bet...

Pirmosios dvi spektaklio dalys racionalesnės, tikslesnės ir aiškesnės. Paskutinis veiksmas nors ir moteriškai emocionalus, bet padrikas, nenuspėjamas, tąsus ir slogus. Tarsi režisierius bandytų žiūrovo kantrybę, meninėmis priemonėmis rodydamas, koks baisus ir slegiantis yra žmogaus gyvenimas be sielos.

Vieną kartą pažiūrėjus spektaklį sunku prisiminti gausybę įvykių, įvaizdžių ir simbolių. Į sąmonę ryškiausiai įsirėžė skeveldros, šukės, kaulas, trūkinėjančios ir gęstančios gyvybės gijos, intensyvus scenų vizualumas bei meistriška Vlado Bagdono ir Povilo Budrio vaidyba.

Jaučiu, kad šį kartą Nekrošiaus matematinės režisūros egzamino neišlaikiau. Žiūrėdama V.Gėtės „Faustą“ retsykiais jaučiausi kaip tas šuo, kuris pačiupo numestą kaulą. Praryti tai prarijau, bet ar pasisotinau?..

Scenos iš režisieriaus E.Nekrošiaus naujausio spektaklio „Faustas” pagal V.Gėtės to paties pavadinimo kūrinį. Dmitrijaus MATVEJEVO nuotraukos

KLAIPĖDA

Durys 15

2007 sausio 31 d., TREČIADIENIS

OKT mini festivalis „TEN BŪTI ČIA” Geriausi Oskaro Koršunovo teatro spektakliai bus rodomi Klaipėdoje „Ten būti čia” buvo pirmojo Oskaro Koršunovo režisuoto spektaklio, pelniusio jam tarptautinę šlovę, pavadinimas. Šiandien jo vardo teatras žymiausiuose tarptautiniuose festivaliuose priklauso geidžiamiausių penketukui. Bet Oskaro Koršunovo / Vilniaus miesto teatras ryžtingai nusiteikęs būti ne tik ten, bet ir čia. Vasario ir kovo mėnesiais net septynis geriausius repertuaro spektaklius jis pristatys uostamiesčio publikai. Tarp jų – ir gastrolių išvakarėse išleista premjera.

laikiniame žmoguje atrasti archetipą, pjesę papildė lietuvių liaudies pasaka, bibliniai siužetai.

Spektaklio problematikos centre - nacionalinio vyro ir moters (diedo ir bobos) charakterių stereotipai ir jų komunikacijos absurdas. Šimtamečiai diedas ir boba, įstrigę savadarbiame lifte, pakimba mirties akivaizdoje tarp dangaus ir žemės, gyvenimo ir sapno, buities ir pasakos. Distancija tarp personažų ir aktorių amžiaus provokuoja ieškoti naujų teatrinės raiškos būdų. Spektaklio autoriai - Jūratė Paulėkaitė ir Dainius Gavenonis, vaidina Ilona Kvietkutė ir Dainius Gavenonis.

Nuo naujausių iki seniausių

Žiaurus „Ugnies veidas”

Festivalio „Ten būti čia“ pradžioje OKT pristatys naujausius savo spektaklius: vasario 7 d.

Klaipėdos koncertų salėje klaipėdiečiams pirmą kartą parodys B.Mar ir A.Kučinsko kamerinę „Grimo operą“, o vasario 8 d. Žvejų rūmų mažojoje salėje uostamiesčio publika kviečiama į premjerą – spektaklį „Kartu” pagal D.Čepauskaitės pjesę.

Didieji OKT spektakliai: vasario 18 d. į sapnų pasaulį vilios „Vasarvidžio nakties sapnas“, o 21 d. – kitas nemirtingas V. Šekspyro šedevras – „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“. Vasario 23 d. scenoje šėls velniška „Meistro ir Margaritos“ šutvė.

Visi jie bus rodomi Žvejų kultūros rūmuose.

Skandalinguosius teatro spektaklius „Shopping and fucking“ bei „Ugnies veidas“ Klaipėdoje planuojama parodyti kovo 26 ir 27 dienomis Muzikiniame teatre.

„Kartu” – premjera

Po ilgesnės nei dvejų metų pertraukos bus parodytas spektaklis „Ugnies veidas”.

Kaip tikras siaubo meistras O.Koršunovas, atvirai demonstruodamas populiariausio šiuolaikinio vokiečių dramaturgo Mariaus fon Majenburgo pjesėje „užkoduotą’” žiaurumą, sukūrė siautulingą košmarą, skleidžiantį degančių kūnų kvapą.

Tai griuvėsių laukas, kur gyvenimas susitraukia iki siauros sofos erdvės, kurioje šalia tylinčių tėvų savo pusiau vaikiškus kūnus įspraudžia ir Olga su Kurtu - vienas nuo kito negalintys atsiskirti Siamo dvyniai. Pragariška porelė, skelbianti geismą mirties instinktui ir gyvenimo griovimui. Čia nėra jokio atsiribojimo: spektaklis leidžia pamatyti viską, kas slypi už vienos iš daugelio šeimų „fasado”. Režisierius panaikina scenos aikštelę – pirmame plane be jokių gudravimų meistriškai „žaidžia” aktoriai: šiame spektaklyje debiutavęs Gytis Ivanauskas, Rasa Samuolytė, Remigijus Vilkaitis, Dalia Brenciūtė ir Dainius Gavenonis.

Netradicinė „Grimo opera” Klaipėdiečiai vieni iš pirmųjų turės progą pamatyti premjerą „Kartu“ pagal Daivos Čepauskaitės pjesę „Pupos“.

Tai kelių menininkų eksperimentinio darbo proceso rezultatas; publikai atveriama tam tikra to proceso dalis.

Pasak kūrėjų, tai tas atvejis, kai spektaklis nėra svarbiausias tikslas, o tik faktas, liudijantis kūrybinės dirbtuvės egzistavimą. „Mano darbas, iki paskutinio varžtelio!“ – taip pristato spektaklio personažas savo kūrinį. Panaši ambicija veda ir spektaklio autorius – sumeistrauti viską nuo pradžios iki galo savo rankomis, būti atsakingiems ne už detalę, o už visumą, noras artikuliuoti ne žodį, bet mintį. „Hand made“ tampa pagrindiniu darbo principu ir sąmoningu apsiribojimu bei atsisakymu daugybės įprastų komponentų ir priemonių, darančių teatro reginį patrauklų.

Kūrybos procese plėtėsi spektaklio temų laukas. Siekiant šiuo-

Pirmą kartą Klaipėdoje bus parodyta netradicinė „Grimo opera”.

Originalų poetės ir aktorės Birutės Marcinkevičiūtės bei kompozitoriaus Antano Kučinsko sumanymą įgyvendinti padėjo skirtingų sričių menininkai. Pirmu smuiku groja dirigentas Aleksandras Šimelis. Jis prakalbina „Grimo operos“ trijulę: aktorius Birutę Mar, Rasą Samuolytę, Dainių Gavenonį. Jie meistriškai demonstruoja „balsų grimą“ – intonacijas, juoką, atodūsius, šauksmus, šnabždesius, kuriais mėginame išreikšti savą emocijų amplitudę.

Personažų veidai lyg kine kei-

čiasi dideliame ekrane. Fotografo Dmitrijaus Matvejevo fotografijos – graudžiai juokinga skirtingų amžių ir charakterių paletė. Jos spalvinę gamą kruopščiai kūrė net trys grimo meistrės. „Grimo operos” personažai – galimi kiekvieno mūsų „įvaizdžiai“ praeityje ar ateityje, tragiški savo neišvengiamumu ir drauge juokingi. Tai kone egzistencinė žmogiškosios būties seka: visas mūsų gyvenimas tarsi savotiškos grimo pamokos, kurių išmokstame bėgant laikui, tačiau galiausiai grimas nuvalomas, išmetamos sunaudotos priemonės, ir vėl lieka tik… tuščias grimo kambarys.

Skandalingasis „Shopping and fucking”

Atspėkite, kas paženklino Oskaro Koršunovo teatro įkūrimą, režisieriui pelnė skandalisto etiketę ir sumušė visus rekordus, tapęs lankomiausiu spektakliu. Žinoma, tai - „Shopping and fucking”, sukėlęs Lietuvoje kultūrinį šoką ir tapęs naujosios dramaturgijos „šaukliu”.

Pjesės autorius britų dramaturgas Markas Ravenhilas, šią vasarą lankęsis Lietuvoje, prisimena šį spektaklį kaip vieną sėkmingiausių savo pjesės pastatymų Pasiryžęs priartinti beforme abstrakcija virtusį teatrą prie gyvenimo, režisierius O.Koršunovas pirmasis nuplėšė nuo scenos šventumo ir nekaltybės uždangą ir privertė žiūrovus stebėti atpažįstamas seksualines ir dvasines perversijas.

Spektaklis labiausiai šokiruoja negailestinga dabartinės visuomenės analize - žmogus neturi pasirinkimo - tik pirkti arba parduoti.

Ne tik prekes, bet ir savo jaunystę, jausmus, ateitį, nes kitaip jis neturi galimybės išlikti.

Spektaklyje susitinka paprasti, tikri žmonės, kurie „dramą” ne atsineša, bet išgyvena „čia ir dabar”.

Todėl į pirmą planą iškyla žmogus, jo sąmonė ir jausmai.

Populiarioji trijulė apie... meilę

Antroje vasario pusėje tris didžiausius ir populiariausius OKT/ Vilniaus miesto teatro spektaklius pagal klasikinės literatūros šedev-

rus teatro gerbėjai uostamiestyje galės pamatyti Žvejų rūmų didžiojoje salėje.

Beje, visi trys gali tapti geriausia Jūsų dovana mylimiesiems Šv. Valentino dienos proga, nes visi trys yra apie... meilę.

Pirmoji scenoje siautės fantasmagoriška, bene išmoningiausio teatro spektaklio „Vasarvidžio nakties sapnas“ įsimylėjėlių kompanija.

Dažnai be saiko puošniai interpretuojamą Šekspyro pjesę O. Koršunovas „pastatė ant lentos”.

Tiesiogine žodžio prasme. Vietoje įprasto scenovaizdžio ir kostiumų pasirinkęs medinę plokštę, režisierius mankština žiūrovų vaizduotę.

Lentos imituoja teatro uždangą, vaidybos pakylą, miesto sieną ir rūmų mūrą, medžių tankmę ir miško paklotą. „Nuoga” ar dekoruota plokštė atstoja kostiumą, absorbuoja ar išryškina veikėjų ypatybes. „Čia ne tik herojai klajoja savo jausmų, bet ir mes klaidžiojame sapno vaizdų labirintais, kaip vaikai tikrindami savo vaizduotę: iš Vakarų – į Rytus, iš antikos – į modernų pasaulį, iš asketiškų viduramžių – į juslingąjį Renesansą, iš pirmykščių ritualų – į civilizacijos glėbį”, - apie spektaklį rašė teatro kritikė Rasa Vasinauskaitė.

Visa, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo paprasta, žiūrovų akyse virsta neįtikima ir stebuklinga. Ypač keri neblėstanti aktorių energija, su kuria jie vaidina spektaklį nuo studentavimo laikų. Dabar, jau tapę žymiais arba atvirkščiai – su teatru maža ką bendra turintys, jie su entuziazmu demonstruoja žiūrovams akrobatinius triukus ir skaldo iš koto verčiančius pokštus.

Siaus miltų pūga

Žvejų rūmų scenoje siaus baltų miltų pūga, ženklinanti šeimų tradicijų ir barnių paisyti laiko neturinčią aistringą Romeo ir Džuljetos meilę. Tarpusavyje kariaujančias Montekių ir Kapulečių šeimas režisierius pavertė konkuruojančiomis kepyklomis. “Mane domina meilė, kuri gimsta ir skleidžiasi neapykantoje, karo atmosferoje”, – sakė O. Koršunovas, šaltakraujiškai pavertęs peilius kalavijais, padėklus - neštuvais, šaukštus - laidotuvių puokštėmis, suporavęs juos mirties šokiui.

Vaikų istorija rutuliojasi taip greitai, kad Romeo ir Džuljeta neturi laiko laukti dviejų šeimų susitaikymo. Vaikų nekantrumas tik pagreitina katastrofą, kurią užprogramavo neapykantos tradicija. Bet miršta jie ne vieni - visas pasaulis, abu klanai miršta su jais. „Šiame spektaklyje man svarbiausia yra meilė. Galbūt šią istoriją reikėtų permąstyti iš naujo ir suprasti, kaip ji gali mus išgelbėti”, - yra sakęs režisierius.

Akistata su „Meistru ir Margarita“

Klaipėdos žiūrovų laukia akistata su dar viena dramatiškiausių istorijų. Spektaklyje „Meistras ir

Margarita“ pagal Michailo Bulgakovo šedevrą klasika nustoja buvusi muziejine vertybe. Režisierius sukūrė užburiantį vaidinimo ritmą, kuris pulsuoja tarp žemės ir dangaus, tarp ketvirtojo dešimtmečio Maskvos ir šiandieninio Vilniaus. „Meistras ir Margarita” - spektaklis apie kūrėją. Apie nepasotinamą kūrybos alkį - kaip išsigelbėjimą nuo vienatvės, benamystės ir neišvengiamai žmogų pasiglemžiančios nebūties. Čia nėra meilės istorijos: meistras (Rytis Saladžius) - baugšti ir nervinga beprotnamio žmogysta, kuriai viskas praeityje, Margarita (Aldona Bendoriūtė) - moteris, įsimylėjusi romaną. Istorijos centras akivaizdžiai perkeliamas į jaukią Šėtono kompaniją. Joje - pats Volandas (Dainius Kazlauskas) negailestingos elegancijos velnias smailia barzdike ir languotašvarkis Korovjovas (Audrius Nakas), rūpestingasis kipšas Azazelas (Julius Žalakevičius) ir pagaliau ne mažiau svarbus katinas Begemotas (Arūnas Sakalauskas), kuris preciziškai derindamas mimiką ir humorą, yra tikras spektaklio perlas.

Vaidinimo ritmą palaikančio pianisto Petro Geniušo rankose klavišais tampa ir aktoriais - jų kalba perauga į rečitatyvą, garsai jungiasi į polifoniją... Ir gimsta spektaklis, kuriame nepastebimai keičiasi skirtingi stiliai bei nuotaikos, nepaliaujamai stebinantys žiūrovą.

Nenumatytos paklaidos

Klaipėdoje taip pat buvo planuojama parodyti dar du didelius spektaklius – Sofoklio „Oidipą karalių“ ir brolių Presniakovų „Vaidinant auką“. Pirmojo nepavyks atvežti dėl aktorių užimtumo, o antrasis sutapo su savivaldybių rinkimų data, o, kaip žinia, Žvejų rūmuose yra rinkimų komisija.

Visus kamerinius spektaklius norėta rodyti Klaipėdos dramos teatre, tačiau, gavę žinią apie teatro uždarymą, vilniečiai buvo priversti juos „išmėtyti“ po skirtingas uostamiesčio sales ir pakeisti rodymo datas.

Tikėkimės, čia nuodytos – jau galutinės, ir publikai daugiau painiavos nebus. Bilietai į OKT mini festivalio Klaipėdoje spektaklius parduodami jų rodymo salių kasose.

Besidomintiems O.Koršunovo ir jo teatro darbais šis mini festivalis – savotiška mankšta prieš vasario pabaigoje ar kovo pradžioje laukiamą šio režisieriaus premjerą - A.Strindbergo „Kelias į Damaską”, kurį jis baigia pastatyti Klaipėdos dramos teatre.

16 Durys

KLAIPĖDA 2007 sausio 31 d., TREČIADIENIS

Oginskio jaunimo orkestras sėkmingai debiutavo Italijoje JUSTINA ZYKUTĖ Specialiai „Klaipėdai” iš Redžija di Kalabrijos (Pietų Italija)

Praėjusią vasarą susibūręs Oginskio jaunimo orkestras, kuriame muzikuoja ir daug talentingų jaunųjų uostamiesčio muzikantų, neseniai viešėjo ir su pasisekimu koncertavo Italijoje.

Tęsia didikų tradiciją

Kas sieja Oginskių dinastijos kunigaikščius ir iš Pietų Italijos Redžija di Kalabrijos miesto kilusį 23 metų smuikininką Christianą Fratimą? Toks šių skirtingų asmenybių sugretinimas nėra atsitiktinis.

Daugeliui net nereikia aiškinti, kad kunigaikščiai Oginskiai buvo žinomi meno mecenatai, ypač muzikos mene pasižymėjo Mykolas Oginskis, kuris ne tik pats muzikavo, bet savo dvare buvo subūręs jaunimo orkestrą, kiek galėdamas rėmė gabius jaunus žmones.

Oginskio tradicijos atgimė pernai Plungėje, kur buvo surengtas pirmasis Oginskio muzikos festivalis. Šio renginio įkvėpėjas – Klaipėdos muzikinio teatro meno vadovas, dirigentas profesorius Stasys Domarkas, kurio iniciatyva buvo suburtas Oginskio festivalio jaunimo orkestras. Šiame kolektyve muzikuoja jaunieji atlikėjai beveik iš visos Lietuvos – Klaipėdos E.Balsio menų gimnazijos, J.Šimkaus konservatorijos, Kauno J.Gruodžio konservatorijos, J.Naujalio muzikos gimnazijos, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos.

Italas Ch.Fratima taip pat kilęs iš labai kilmingos italų kunigaikščų giminės ir kaip tikras didikas tęsia dar anais laikais Oginskių pradėtas muzikos mecenavimo tradicijas.

Pernai rudenį smuikininkas iš Italijos koncertavo Lietuvoje su jaunimo orkestru, ir buvo taip sužavėtas muzikantų grojimu, jog pažadėjo orkestrą pasikviesti koncertuoti į savo gimtąją šalį Italiją ir vėl muzikuoti kartu.

Savo pažadą Ch.Fratima ištęsėjo, ir prieš pat Naujuosius metus Oginskio jaunimo orkestras, vadovaujamas maestro S.Domarko, išvyko į pirmąsias gastroles Pietų Italijoje. Jauno kolektyvo per beveik dvylika dienų trukusias gastroles laukė atsakingi koncertai ne tik Kalabrijos apskrityje, bet ir Sicilijoje.

Smuikininko tėvas kunigaikštis Filipas Fratima yra Richardo Vagnerio muzikos asociacijos vadovas. Šis žmogus labai daug prisidėjo, kad orkestras iš Lietuvos galėtų koncertuoti Italijoje. Šias gastroles rėmė Redžija di Kalabrijos miesto savivaldybė ir konservatorija „Francesco Cilea”, kuriai vadovauja maestro Antonino Sorgona.

Pakerėjo Sicilija

Važiuojant vingiuotu keliu pro langus jau buvo matyti kitame Mesinos sąsiaurio krante besidriekianti Sicilija ir šiame krašte veikiantis vienintelis Europoje Etnos ugnikalnis. Po dviejų dienų trukusios kelionės autobusu į Pietų Italiją, sustojus nakvynei Brno mieste, jaunieji muzikantai

Oginskio orkestras su italais muzikais dirigentu A.Sorgona, smuikininku K.Fratima ir klaipėdiečiu dirigentu S.Domarku. Justinos ZYKUTĖS nuotrauka

nejautė didelio nuovargio: visus buvo pakerėjęs stulbinantis gamtos grožis, citrusiniais vaisiais aplipę medžiai ir žydinčios kalnų gėlės. Nors buvo pats viduržiemis, tačiau pietų Italijoje dieną termometras rodė 16 laipsnių šilumos, vaiskiai švietė saulė.

Redžija di Kalabrijos gyventojai visada pabrėžia, kad šiame mieste gimė garsus rūbų modeliuotojas Džianis Versačė, kad miestas turi unikalų muziejų, kuriame eksponuojamas jūros dugne rastas radinys, liudijantis bronzos amžių.

Dar pakilesnė buvo jaunimo nuotaika, kai svečius pasitiko pats šio koncertinio turo sumanytojas smuikininkas C.Fratima ir savo „Jeguaru” rodė kelią į prabangų viešbutį „Paradisimo” ant jūros kranto, pro kurio langus atsiveria vaizdai į Siciliją.

J.Naujalio muzikos gimnazijos vienuoliktokui violončelininkui Rokui Vaitkevičiui nejučia išsprūdo, jog jie pateko ne bet kur, o į tikrą rojų. Kaip aidas kiti muzikantai jam atkartojo susižavėjimo šūksnius, išvydę stulbinatį gamtos grožį. Maestro S.Domarkas tėviškai švelniai visus perspėjo, kad į šį rojų jaunieji muzikantai atvyko ne degintis saulėje, o koncertuoti, ir teks dar daug repetuoti, kad gerai pasirodytų Italijos publikai.

Kartu grojo italai

Klaipėdos universiteto ir Redžija di Kalabrijos konservatorijos „Francesco Cilea” kūrybinis bendradarbiavimas prasidėjo prieš kelerius metus šios konservatorijos klarneto specialybės profesoriaus Džiuzepės Curao dėka, - jis ne kartą koncertavo

Lietuvoje, surengė meistriškumo pamokas Klaipėdoje ir Kaune. Šioje italų aukštojoje muzikos mokykloje magistro studijas tęsia klaipėdietė klarnetininkė Ernesta Gilytė. Oginskio orkestrui koncertuojant Pietų Italijoje, prie jo prisidėjo ir kūrinius atliko minėti muzikai - E.Gilytė bei G.Curao.

Smuikininkas Ch. Fratima yra unikalus menininkas, kuris puikiai įvaldęs džiazo muzikavimą klasikiniu instrumentu, pats kuria muziką ir ketina tapti dirigentu. „Mums buvo didelė staigmena, kai išgirdome jį taip griežiant dar per meistriškumo pamokas Klaipėdoje. Toks pat virtuoziškas Fratima buvo grieždamas klasikinių kūrinių solo partijas su jaunimo orkestru Italijoje,” – sakė jaunimo orkestro meno vadovė smuikininkė Kristina Domarkienė.

Vien tai, kad jaunam orkestrui, turinčiam kitas muzikavimo tradicijas, teko atlikti itin ritmiškai sudėtingą Astoro Piacolos „Grande tango” bei „Ave Maria”, parodė, kad italas smuikininkas pasitikėjo lietuvių atlikėjų profesiniu meistriškumu ir neabejojo koncertų sėkme.

Kitame amplua

Koks jausmas italą smuikininką apėmė, kai savo šalyje orkestrui dirigavo Juozo Naujalio „Svajonę”? Ch.Fratima nuoširdžiai atsakė, kad nebūtų ryžęsis diriguoti lietuvių kompozitoriaus kūrinio, bet išbandyti savo jėgas kitame amplua jam pasiūlė pats maestro S.Domarkas. „Tai buvo man didelė patirtis. Iš maestro gavau kelias dirigavimo pamokas, kurios neįkainojamos. Lietuvių

muzika man tapo artima, o kūrinio dvasią dar labiau pajutau, nes beveik dvi savaites diena po dienos bendravau su jaunais atlikėjais iš Lietuvos,”– sakė Ch. Fratima po premjeros Kalabrijoje.

Oginskio orkestro muzikantų avykus laukė staigmena: dar tą patį vakarą jie turėjo koncertuoti su Redžija di Kalabrijos teatre kartu su koncervatorijos „Francesca Cilea” orkestru, kuriam dirigavo koncervatorijos rektorius profesorius Antonino Sorgona, o solo partijas atliko smuikininkas Ch. Fratima. „Šiame koncerte dalyvavo ne visi mūsų orkestro muzikantai.

Jiems teko nelengva užduotis, kadangi daugelį kūrinių teko groti beveik be repetecijos. Pats klausiausi šio koncerto ir galiu patvirtinti, kad šį italų egzaminą lietuviai išlaikė geru pažymiu,”– sakė maestro S.Domarkas.

Įsileidžia ne bet ką

Per dvylika dienų trukusią koncertinę kelionę Oginskio orkestras surengė du koncertus ir Sicilijoje - Santa Stefano, kuriame yra gilios Frantantoni šeimos keramikos tradicijos, ir Akuodolčio miestuose.

Sicilija turi savas tradicijas ir ne bet ką įsileidžia į savo sales koncertuoti. Šiuos koncertus surengė Sicilijos Pietro Kostancos vardo muzikos asociacija, kuriai vadovauja maestro A.Sargona, o meno vadovė yra žinomo šalyje muzikos P.Kostancos duktė Džiuzepa Kostanca. Šiame krašte ne itin yra žinomi Lietuvos atlikėjai, tad orkestro laukė iš tiesų gana rimtas egzaminas.

Muzikantai labai jaudinosi, ir

jų virpulio neužglaistė egzotiška gamta, šiltas oras ir žmonių svetingumas. Visi norėjo kuo geriau pagroti tolimoje šalyje. Oginskio orkestro vadovas S.Domarkas specialiai koncertui Santa Stefano mieste aranžavo P.Kostancos „Menuetą”, kurio partitūrą po koncerto scenoje įteikė jo dukrai Dž.Kostancai. Sicilijos muzikos asociacijos meno vadovė buvo labai nustebinta tokia nelaukta orkestro iš Lietuvos staigmena, sakydama padėkos žodį italė neslėpė jaudulio.

Surengė 8 koncertus

Šios gastrolės – tai dviejų šalių kūrybinis projektas, kai scenoje kartu pasirodė Lietuvos ir Italijos muzikantai. Vien tai, kad jaunam kolektyvui dirigavo du žinomi savo šalyse dirigentai maestro S.Domarkas ir A.Sorgona, buvo nepaprastas įvykis muzikantams.

Su orkestru smuiko solo partijas atliko smuikininkas Ch.Fratima.

Italas bando savo kūrybinius sugebėjimus ir kaip kompozitorius.

Specialiai šiam koncertiniam turui Ch.Fratima sukūrė kūrinį dviem smuikams ir violončelei. Italui talkino klaipėdietė smuikininkė Kamilė Petrutytė ir kaunietis Rokas Vaitkevičius.

Per dvylika koncertinio turo dienų Lietuvos atlikėjai surengė aštuonis koncertus įvairuose Kalabrijos apskrities miestuose.

Pasak maestro S.Domarko, jauniems muzikantams buvo didelė atsakomybė koncertuoti svetimoje šalyje, kurioje itin gilios klasikinės muzikavimo tradicijos. Tas atsakomybės jausmas neapleido gabių ir talentingų atlikėjų iki paskutinio koncerto Palmi mieste.