2007 02 28 durys

REMIA

2007 vasario 28 d., TREČIADIENIS Redaktorė Rita BOČIULYTĖ • Tel. (8 46) 39 77 29 • El. paštas rita@klaipeda.daily.lt • www.durys.daily.lt

Meno leidinys (141)

Birutė ANDRIEKUTĖ. Vėjuotą dieną pajūryje. 2007 m. Pastelės, anglis, popierius, 73x93 cm.

Dramos teatras mokosi gyventi „ant ratų” Nuo vasario 1-osios nežinia kuriam laikui rekonstrukcijai uždarytas Klaipėdos dramos teatras pradėjo gyvenimą „ant ratų” ir pirmąją šių metų premjerą ruošiasi išleisti ne Klaipėdoje, o Vilniuje.

Teatro vadovas Gediminas Pranckūnas ne juokais susirūpinęs, kad vis dar nėra kur repetuoti naujus ir užbaigti statyti jau pradėtus spektaklius.

Kultūros ministerijos ir miesto valdžios bei kultūros įstaigų pažadėta parama kol kas tik žodinė – niekas nenori keisti savo planų ir pasispausti dėl Dramos teatro.

Todėl premjerą – A.Strinbergo dviejų veiksmų trilogijos inscenizaciją „Kelias į Damaską” (inscenizacijos autorius ir režisierius Oskaras Koršunovas) Klaipėdos dramos teatras išleis sostinėje, Nacionaliniame dramos teatre kovo 6 ir 7 dienomis.

Tik po to – kovo 9 ir 10 dienomis premjera bus parodyta gimtojoje Klaipėdoje, Žvejų rūmuose.

Dramos teatras pratinasi gyventi „ant ratų”. Vasario 7-ąją E.E.Šmito komediją „Paleistuvis” (rež. P.Gaidys) klaipėdiečiai vaidino Rokiškio kultūros centre. Vasario 10ąją K.Gudonytės spektaklį vaikams „Plėšikas Hocenplocas” (rež. K.Gudobytė) jie parodė Gargždų kultūros centre.

Ten pat kovo vidury ketina išleisti dar vieną premjerą – režisieriaus Dariaus Rabašausko spektaklį vaikams pagal V.V.Landsbergio „Angelų pasakas”.

Vasario 20, 21 ir 22 dienomis Klaipėdos dramos teatras gastroliavo Vilniuje: Nacionalinio dramos teatro scenoje vėl vaidino Ž.B.Moljero „Ožį” (rež. A.Giniotis), pristatė premjerinį E.E.Šmito „Paleistuvį” ir dar kartą parodė M.Gavrano „Viskas apie moteris” (rež. D.Tamulevičiūtė). „Spektakliai buvo anšlaginiai”, - džiaugėsi teatro vadovas G.Pranckūnas.

Bet jis nerimauja dėl naujų pastatymų. Kęstutis

Macijauskas netrukus galėtų pristatyti publikai K.Sajos „Žemaičių stiprybę”, režisierius Gytis Padegimas jau turėtų pradėti repetuoti M.Kar „Pelėdos ežero kerus” („Mey”), Kostas Smoriginas – M.Gavrano „Viskas apie vyrus”.

Iki sezono pabaigos režisierius Rolandas Atkočiūnas yra pasižadėjęs pastatyti dar vieną komediją – M.Kamolečio „Boing Boing”.

Kol kas teatro vadovas nežino, kur nauji spektakliai bus repetuojami ir kada premjeros išvys rampų šviesą. Gali būti, kad ne Klaipėdoje, jei čionykštės salės norės iš to uždirbti kaip iš komercinių renginių.

Klaipėdiečiai – Baltijos „Fotomanijoje” Vasario 15-ąją Kaliningrado gintaro muziejuje ir Paveikslų galerijoje atidaryta Baltijos fotografijos bienalė „Fotomanija”, kurioje dalyvauja ir klaipėdiečiai fotografai. Į šią kultūros akciją įsijungė keli šimtai profesionalų ir mėgėjų fotografų iš Rusijos ir daugelio Europos šalių.

500 autorių pateikė net penkis tūkstančius darbų.

Iš jų tarptautinė žiuri, kurią sudarė pripažinti fotografijos meistrai iš Rusijos, Olandijos, Vokietijos ir Lietuvos, atrinko 400 fotografijų.

Jas pristato 173 menininkai iš Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos, Kazachstano, Turkmėnijos, Lenkijos, Vokietijos ir Lietuvos.

Kaliningradiečiai šiemet pakvietė Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyrių pateikti savo kolekciją.

Iš jos buvo atrinkti penkių autorių darbai.

Baltijos fotografijos bienalėje dalyvauja klaipėdiečiai Vytas Karaciejus, Algimantas Rutkauskas, Lilija Kuliešienė, tauragiškiai LFS Klaipėdos skyriaus nariai Romualdas Vaitkus ir Vaidotas Bartkus. „Fotomanijoje” eksponuojama po vieną jų fotografiją.

Prie bienalės prisijungė jos žiuri narių nekonkursinės personalinės parodos.

Lietuvai žiuri atstovavęs LFS Klaipėdos skyriaus pirmininkas Remigijus Treigys savo fotografijų parodą atidarė Kaliningrado gintaro muziejuje. Ten ji veiks iki kovo vidurio.

Joje R.Treigys pristato 28 fotografijų kolekciją, surinktą iš pastarųjų penkerių metų darbų – peizažų, daiktų ir fotominiatiūrų ciklų. Tai pirmoji autorinė R.Treigio paroda kaimyniniame Kaliningrade.

Prieš dvejus metus vykusioje Baltijos fotografijos bienalėje buvo pristatyta Palangos fotoklubo narių darbų paroda.

Baltijos fotografijos bienalės laurus šiemet nuskynė rusų fotografai. „Rusija – plati, jų kolekcija tikrai buvo labai stipri”, - sakė „Klaipėdai” R.Treigys.

„Erozijos” fotoparaštės Šiauliuose Šiaulių universiteto dailės galerijoje (Vilniaus g.

141, Šiauliai) vasario 8-ąją atidaryta Klaipėdos kultūrų komunikacijos centro ir Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus parengta paroda „Fotoparaštės”.

Parodos kuratoriaus Gyčio Skudžinsko jos sudarytos 2006-aisiais Klaipėdoje įgyvendinto tarptautinio fotografijos projekto „Erozija” parodų „Restart” ir „Pinhole gentis” pagrindu.

Parodoje „Fotoparaštės” pristatomi Stigo Rostrupo Christianseno, Peterio Kristenseno (Danija), Slavomyro Decyko (Lenkija), Stivo Irvino, Driu Gilberto (Kanada), Bardo Kjersemo (Norvegija), Dariaus Kuzmicko, Arūno Kulikausko (JAV), Aistės Nesterovaitės (Lietuva) darbai. „Fotoparaštėse” taip pat eksponuojami klaipėdiečių Vyto Karaciejaus ir Dariaus Vaičekausko kūriniai.

2 Durys

KLAIPĖDA 2007 vasario 28 d., TREČIADIENIS

Ieškokite panašumų ir skirtumų – Geniušai motulė žąsis“ („Ma Mère l‘Oye“) kilo iš XVII amžiaus Prancūzijos ir reiškė liaudies pasaką, nes jos pasakotoja kaime dažniausiai būdavo senyva žąsis gananti moteriškė. Ciklą sudaro penkios dalys: „Pavana miegančiai gražuolei“, „Berniukas nykščiukas“, „Kvailutė, pagodų imperatorienė“, „Gražuolės ir pabaisos pokalbis“, „Stebuklingas sodas“. Šias pjeses-paveikslėlius kompozitorius siekė pateikti paprastai, vaikams suprantama kalba, todėl neapkrovė ypatingu virtuoziškumu ir puošmenomis. Ciklo akcentas - žaismingi vaizdai, harmoninės kalbos poezija ir melodinių linijų iškėlimas, pastarųjų šiek tiek pritrūko.

DANGUOLĖ VILIDAITĖ

„LT projekto“ „Muzikuojame drauge“ sumanymas pristatyti žymiuosius Lietuvos atlikėjus ir jų vaikus, taip pat pasirinkusius muziko kelią, vasario 22-ąją pakvietė į vieną įdomiausių šio ciklo koncertų, kuriame muzikavo tėvas ir sūnus - pianistai Petras ir Lukas Geniušai.

Ambicingi užmojai

Lietuvos spaudoje apie Luką Geniušą, nors jis dar nėra pakankamai žinomas mūsų klausytojams, jau buvo parašyta nemažai gražių žodžių. Esmė – tai jaunas ir perspektyvus, jau turintis individualų braižą pianistas, tarptautinių festivalių laureatas, Maskvos F.Šopeno muzikos kolegijos studentas. Bet didžiausią įspūdį daro kūriniai, kuriuos jis atlieka, šiuo metu beveik kas mėnesį atvažiuodamas koncertuoti: gruodžio pradžioje rečitalis Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje - F.Listo sonata ir P.Hindemito „Ludus tonalis“, dabar - sudėtingiausias duetas, o kovo pabaigoje kartu su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru žadama atlikti P.Čaikovskio pirmąjį koncertą b-moll. Tai geras būdas užkariauti publikos simpatijas, taip pat ir ne mažiau geras „apšilimas“, ruošiantis dalyvauti tarptautiniame P.Čaikovskio pianistų konkurse.

Vakare išgirdome tris Edvardo Grygo „Norvegų šokius“, Sergejaus Rachmaninovo koncertą fortepijonui su orkestru Nr.2

Grodamas net atsistojo

Klaipėdos koncertų salės scenoje charizmatiškasis pianistas Petras Geniušas pirmąkart koncertavo kartu su šešiolikmečiu sūnumi Luku. Darijos VASILIAUSKIENĖS nuotrauka

c-moll (autoriaus versija dviem fortepijonams), Moriso Ravelio fortepijoninį ciklą „Mano motulė žąsis“ ir Igorio Stravinskio baleto „Šventasis pavasaris“ versiją dviem fortepijonams – sudėtinga ir gana ambicinga programa (prisimenant, kad vienam iš atlikėjų - tik šešiolika metų). Įdomu buvo stebėti šių dviejų muzikų - patyrusio ir dar labai jauno, besiformuojančios ir veržlios asmenybės - derėjimą tarpusavyje, ieškoti skirtumų ir panašumų. Vienuose kūriniuose svarbesnis buvo tėvo „žodis“, kituose „vadovavo“ sūnus.

Nors trūko sutarimo...

Dėl įsimintino melodijų grožio, atviros žmogaus jausmų išraiškos, užburiančio muzikos didingumo ir jėgos S.Rachmaninovo koncertas fortepijonui c-moll - vienas populiariausių koncertinėje praktikoje.

Petro Geniušo meistriškumas čia galėjo pasireikšti įvairiausiomis spalvomis: preciziškai buvo pagroti virtuoziški fragmentai, itin išraiškinga ir subtili temų frazuotė, atskleisti net mažiausi tempo ir dinamikos pasikeitimai, taip svarbūs šiame kūrinyje. Žavėjo lyrinė antroji dalis, jos garso „ištirpimai“, nustebino pasirinktas nepaprastai,

tiesiog neįmanomai greitas trečiosios dalies tempas.

Nors pianistų duete trūko nepriekaištingo sutarimo, o antrasis fortepijonas (Lukas Geniušas) tiesiog fiziškai negalėjo atstoti viso orkestro (versija su orkestru vis dėlto daug gražesnė ir spalvingesnė) - įspūdis, manyčiau, buvo geras.

„Pasekė“ pasaką

Kiek nuobodžiau suskambo M.Ravelio fortepijoninis ciklas, parašytas populiarių Šarlio Pero pasakų motyvais. Įdomu, kad pavadinimas „Mano

Vitališka ir net grubi motorinė energija nuo pat pirmųjų akordų pratrūko I.Stravinskio balete „Šventasis pavasaris“ (kompozitorius dar jį vadino „pagoniškosios Rusijos paveikslais“). Šis kūrinys dėl naujoviškos muzikos ir šokio kalbos (choreografija Vaclavo Nižinskio) anuomet sukėlė skandalą.

Daug sudėtingų techninių uždavinių, pavyzdžiui, nuolat kintančius ritmo akcentus, poliritmiją, atlikėjai išsprendė sėkmingai.

Ir tai, kad P.Geniušas vienu metu grodamas net atsistojo, neturėjo publikos labai nustebinti - toks šios muzikos charakteris. „Šventojo pavasario“ interpretacija, manyčiau, buvo sėkmingiausia šio koncerto dalis.

Ukrainiečių „ManSound” lūkesčių nepateisino LAIMA SUGINTIENĖ

Išmintinga ta mūsų liaudis.Turiu omenyje posakį „Prie gero priprantama“. Jį prisiminiau po ukrainiečių be pritarimo dainuojančio vokalinio ansamblio „ManSound” (gyvuoja nuo 1994-ųjų, Lietuvoje koncertavo trečią, Klaipėdoje – pirmą kartą), koncerto, kuris įvyko miesto Koncertų salėje vasario 13-ąją ir buvo organizuotas kartu su Lietuvos nacionaline filharmonija.

Intrigavo atsiliepimai

Daug žadantys anonsai viliojo patirti neeilinių įspūdžių. Intrigavo plati seksteto gastrolių geografija (jų klausėsi JAV, Rusijos, Ukrainos, Šveicarijos, Olandijos, Prancūzijos, Austrijos, Vokietijos, Kroatijos, Moldovos ir kitų šalių klausytojai), itin palankūs kritikos atsiliepimai: „ManSound” - tai džiazo įvykis” arba „Vertinimo skalėje nuo vieno iki dešimties grupei „ManSound“ skiriu dvylika balų“. O garsiosios britų grupės „The Swingle Singers“ įkūrėjas V.Svinglas teigė, esą „jų repertuaras - toks įvairus ir įspūdingas, kad grupė privalo turėti puikią ateitį” .

O ir šiaip smalsu buvo išgirsti stiprių vokalinių tradicijų šalies atstovus, juolab kad Ukrainos atlikėjai Klai-

pėdoje pastaraisiais metais - tiesiog retenybė.

Po britų ir švedų

Antra vertus, dar neišblėsę buvo dviejų išties puikių a cappella dainuojančių grupių pasirodymai pernai rudenį. Tai net ir po daugiau nei 40 gyvavimo metų sausakimšas sales surenkanti britų „The Swingle Singers“ - rugsėjo 17-ąją festivalyje „Permainų muzika“ ir dešimt metų už „ManSound“ vyresnės švedų „The Real Group“ koncertas, lapkričio 8-ąją surengtas koncertinės agentūros „Klasikos projektai“.

Britai - tikra šio žanro legenda, etalonas (tiesa, jų įrašai buvo padarę geresnį įspūdį nei koncertas; nuvylė Moriso Ravelio „Bolero“), o penki švedų grupės atlikėjai savo nuoširdumu ir artistiškumu pavergė vos pasirodę scenoje. Kiekvienas kūrinys - tarsi mažas spektaklis, pristatytas vis kito atlikėjo (begalinis dainininkų universalumas!).

Aukščiausio lygio profesionalumas, pasireiškęs ne tik stulbinančiu balsų valdymu, sugebėjimu imituoti pačių įvairiausių muzikos instrumentų tembrus, bet ir puikiu įvairių muzikos stilių pojūčiu, prasminga koncerto programos dramaturgija, subtiliais režisūros elementais. Dvidešimt dvejus metus drauge dainuojantys atlikėjai gerą skonį liudijo ir scenine laikysena bei kostiumais.

„ManSound” originaliausia koncerto Klaipėdoje dalis buvo ukrainiečių liaudies dainų interpretacijos.

Kita mokykla, bet...

Taigi po tokių „apšildančių“ grupių ukrainiečiams net geriausiu atveju negalėjo būti lengva. Juo labiau kad, regis, ir atvejis nebuvo geriausias...

Skirtingai nei anksčiau minėtos grupės, „ManSound“ apsiėjo be moterų balsų – ansamblyje keturi tenorai, po baritoną ir bosą: Vladimiras Suchinas, Rubenas Tolmačiovas, Vladimiras Trač, Jurijus Komenskis, Viačeslavas Rubelas, Sergejus Charčenka.

Suklusau jau po pačių pirmųjų akordų: tapo akivaizdu, kad klausysimės visai kitos vokalinės mokyklos atstovų: grupės skambesys „sunkesnis“, kiek šaižokas,

aštrokas bei dinamiškai mažiau paslankus. Balsai atrodė pavargę. Atlikėjai dalį programos dainavo iš natų, o tai tokio žanro atlikėjams - nemažas minusas.

Gal nevertėjo?

„ManSound” vakaro repertuarą sudarė trys „blokai“.

Džiazo standartuose, ypač Georgo Bensono kūrinių aranžuotėse pasigedau ... džiazo. Kompozicijos kietai „sukaltos“, stigo stiliaus pojūčio, improvizacinės dvasios, subtilumo, faktūros reljefo išryškinimo, balanso tarp balsų: tarpais tik žiūrėdamas į atlikėjus galėjai suprasti , kas soliuoja... Šie priekaištai skirti ir

garso režisieriui, kurio pavardę tokio žanro koncertuose derėtų skelbti, nes nuo jo profesionalumo didžia dalimi priklauso koncerto (ne)sėkmė.

Iš popklasikos klausėmės „suispaninto“ „The Beatles” šedevro „Yesterday“, išsiskyrusio įspūdingu unisonu bei efektinga greitakalbe, bei gana primirštų Adriano Čelentano dainų. Gal ir nevertėjo jų traukti iš užmaršties...

Ukrainietiškai – stipriausi

Manyčiau, kad labiausiai pavykusi, originaliausia koncerto dalis buvo ukrainiečių liaudies dainų inter-

Darijos VASILIAUSKIENĖS nuotrauka

pretacijos. Įdomios, savitos, dažnai „sudžiazintos“, liaudies dainų pagrindu sukurtos kompozicijos šįsyk derėjo prie masyvoko grupės vokalo.

Ypač tai pasakytina apie lėtąją, efektingos harmonijos tęstinę dainą „O, polė“.

Akivaizdu, kad akordinės, choralinės faktūros epizodai - stiprioji kolektyvo pusė. Sudėtinga, kontrasto principu grįsta kompozicija „Chlopcy rybolovcy“ tai dar kartą paliudijo.

Atlikėjai stengėsi nuoširdžiai bendrauti su publika, išjudino salę pritariamajam vokalui.

Tačiau po valandą trukusio koncerto į salę bisui nesugrįžo...

Durys 3

KLAIPĖDA 2007 vasario 28 d., TREČIADIENIS DALIA BIELSKYTĖ Specialiai „Klaipėdai“ iš Vilniaus

Sekmadienio pavakarę Vilniaus“Litexpo“ parodų centro salėse nutilo 8-osios Vilniaus knygų mugės šurmulys. Nuo vasario 22 iki 25 dienos, nepaisydami negailestingai spaudusio šalčio, vilniečiai ir Vilniaus svečiai stovėjo tūkstantinėse eilėse, trokšdami patekti į vieną garsiausių Europoje ir didžiausią Baltijos šalyse knygų mugę. Šių metų Vilniaus knygų mugė buvo skirta vaikams, vaikų literatūrai. Tad žmonės į mugę traukė šeimomis, vedini, nešini visai mažomis ar jau prakutusiomis atžalomis.

„Litexpo“ sales užtvindė knygų mėgėjų minios. Visos Klaipėdos leidyklos buvo įsikūrusios naujoje 3-iojoje parodų rūmų salėje.

Algimantas Čekuolis ir Daiva Molytė-Lukauskienė susitiko prie Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos stendo, kur ji dalino autografus naujos poezijos knygos skaitytojams.

Vilniaus knygų mugėje – Klaipėdos ženklai Svečiavosi Jonas Mekas

2000-aisiais startavusi mugė kasmet plečiasi, įvairėja jos programa, didėja kviestinių svečių ir lankytojų skaičius. Šiais metais renginys vyko trijose „Litexpo“ parodų salėse - 270 kompanijų iš Lietuvos ir užsienio šalių (Lenkijos, Suomijos, Vokietijos, Prancūzijos, Japonijos, Švedijos, Latvijos, Slovakijos, Rusijos) pristatė savojo skaitytojo ieškančius leidinius, nuo kurių gausos raibo akys, svaigo galva ir tuštėjo knygų virusu užsikrėtusių mugės lankytojų piniginės.

Vilniaus knygų mugė žavi lankytojus ne vien tuo, kad po vienu stogu galima rasti gausybę skirtingų leidinių, bet ir tuo, kad čia skaitytojų laukia ypatingi susitikimai su knygų autoriais, leidėjais, įspūdingi knygų pristatymai, koncertai, apdovanojimų ceremonijos, parodos. Šiemetinės mugės organizatoriai prasiplėtusiose mugės erdvėse surengė beveik 250 įvairių renginių.

Kanadietis rašytojas Robertas Bringhurstas, norvegas Torgrimas Egenas, detektyvų meistrė iš Rusijos Aleksandra Marinina (beje, stebuklingai panaši į astrologę Palmyrą), mergaičių pamėgtų knygelių paaugliams autorė vokietė Hortense Ulrich ir kiti – iš viso 22 užsienio rašytojai bendravo su skaitytojais ir dalino autografus.

Konferencijų ir koncertų salėse, leidyklų stenduose galima buvo sutikti M.Martinaitį, S.Gedą, A.Bumblauską, A.Šlepiką, S.Parulskį, G.Dauguvietytę, gausybę kitų Lietuvos rašytojų ir menininkų, o sekmadienį į knygos „Mano naktys“ pristatymą skaitytojus pakvietė žmogus-legenda Jonas Mekas.

Susibūrė iš uostamiesčio

Bendrame Vilniaus knygų mugės kontekste sau vietos rado Klaipėdos leidyklos ir autoriai. Trečiosios „Litexpo“ parodų rūmų salės erdvėje draugiškai triūsė trys uostamiesčio leidėjai: S.Jokužio leidykla-spaustuvė, Klaipėdos universiteto ir „Eglės“ leidyklos.

Klaipėdos universiteto leidykla, pasak jos vadovės Lolitos Zemlienės, į mugę atvežė 90-ies pavadinimų leidinius. „Ypač malonu pristatyti pačias naujausias, - sakė L.Zemlienė – Tai Klaipėdos krašto dainų, įdainuotų Onos Mažeivienės (1894-1988), rinktinė „Eit mergelė pajūriais“ ir docentės daktarės Ilonos Jonutytės monografija „Savanorystė socialinio ugdymo sistemoje“. Taip pat didžiuojamės atsivežę į mugę pirmąjį „Kaligrafijos sąsiuvinio“, kurį ruošiamės leisti kasmet, numerį“.

Džiugu, kad Klaipėdos universiteto leidykla labai domėjosi mugės lankytojai. „Jaučiama net savotiška apgultis, - juokėsi L.Zemlienė.

– Taip tikriausiai yra todėl, kad leidžiame labai įvairią literatūrą“.

Margas Klaipėdos universitetas – margas ir universiteto leidyklos asortimentas. Yra kuo nudžiuginti ir besidominčius literatūra, ir istorija, ir pedagogika, ir menais.

S.Jokužio leidykla-spaustuvė, atstovaujama redaktorės Birutės Šeškauskienės, atsiliepdama į šiųmetinę Vilniaus knygų mugės temą, skaitytojams pristatė naujas, tik vasario 21-ąją pasaulį išvydusias klaipėdiečio rašytojo Sigito Poškaus knygeles „Su varna Barbora“ ir „Neramios dienos“. Knygelės labai pamariškos, labai klaipėdietiškos, skirtos jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikams.

Anot B.Šeškauskienės, šiais metais S.Jokužio leidykla-spaustuvė į knygų mugę atvyko žvalgybiniais tikslais: „Pasižiūrėsime ir pasimokysime, kaip kolegos leidėjai orientuoja savo produkciją į vaikų auditoriją. Kitais metais mūsų stendas bus ir didesnis, ir solidesnis, ir įspūdingesnis“.

Klaipėdos leidyklos „Eglė“ stende puikavosi klaipėdiečių A.Daškaus, N.Kepenienės, kitų autorių knygos, A.Stanevičiaus fotografijų albumai, verstinė literatūra. Tačiau neabejotinai didžiausio lankytojų susidomėjimo sulaukė 2007 metų literatūrinės Ievos Simonaitytės premijos laureato Arvydo Juozaičio knyga „Karalių miestas be karalių“ ir jos autorius, kelias dienas bendravęs su skaitytojais leidyklos stende.

Juozas Šikšnelis pristatė savo naują romaną „ Įvykių horizonLeidyklos „Eglė“ stende su skaitytojais bendravo I.Simotas“, į Vilniaus knygų mugę atkeliavusį tiesiai iš spaustuvės. naitytės literatūrinės premijos laureatas Arvydas Juozaitis.

Mindaugas Valiukas buvo valiūkiškai nusiteikęs.

Rašytojas Sigitas Poškus vaikams prisistatydavo paprastai – dėdė Sigitas.

„Mes – klaipėdiečiai“, – sakė Vilniuje gyvenantys Leonidas ir Jolanta Donskiai.

Pristatė naujas knygas

Po kitų Lietuvos leidyklų vėliavomis naujas knygas pristatė ne vienas Klaipėdos rašytojas.

Antrąją savo poezijos knygą „Baltas kvadratas juodame fone“ Lietuvos rašytojų sąjungos stende pristatė Daiva Molytė-Lukauskienė. „Apostrofos“ leidyklos stende, kaip skelbė informaciniai leidiniai, „su dambreliu ir „Dambreliu““ svečiavosi valiūkiškasis Mindaugas Valiukas. „Jotemos“ leidyklos autografų kampe naują romaną „Įvykių horizontas“, kaip knygą, padėsiančią skaitytojui įveikti „visus politinio bei lytinio gyvenimo kataklizmus“, vaišindamas vynu bei saldainiais ir lydimas ištikimos Klaipėdos Ievos Simonaitytės bibliotekos komandos, pristatė rašytojas Juozas Šikšnelis. „Versus aureus“ leidyklos išleistos knygos „Taip, bet...“ autorius filosofas Leonidas Donskis,

R. Černiausko „Slieko pasakos“ pristatymo metu vaikai spalvino ilgų ilgiausią slieką.

leidyklos skaitytojų klube sutiktas su žmona Jolanta, paprašė: „Jei mane minėsite, minėkite kaip klaipėdietį“. Ir pasiguodė mugėje dar nematęs rašytojo Gintaro Grajausko: „Pamačius mugėje Gintarą man pakvimpa Klaipėda“, - juokėsi filosofijos profesorius.

Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas rašytojas Rimantas Černiauskas, mugėje pasirodęs paskutinę dieną, Vaikų scenoje surengė tikrą šou - mažiesiems skaitytojams ir jų tėveliams pristatė naujausią savo knygą vaikams „Slieko pasaka“.

Būriais į pristatymą susirinkę mažyliai, sukritę ant grindų spalvino ilgų ilgiausią slieką, o jų tėveliai susižavėję klausėsi klaipėdiečio bardo Jono Baltoko koncerto. Nuotaikingos dainelės pagal R.Černiausko tekstus vertė šypsotis, uždegančios melodijos – krypsėti, trepsėti ir kinkuoti galvomis. „Manyčiau, kad tai geriausiai ir kokybiškiausiai išleista mano knyga vaikams, - sakė R.Černiauskas. – Pats projektas labai įdomus – knyga labai studentiška: ją iliustravo jauna autorė, - klaipėdietė Goda Jackutė,

Dalios BIELSKYTĖS nuotraukos

o redagavo – Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto leidybos studentai. Mums pavyko sukurti labai linksmą knygutę“.

Anot R.Černiausko, Vilniaus knygų mugė – ypatingas reiškinys.

Lietuvių spaudai ir literatūrai - tai vartai į platųjį pasaulį. „Džiaugiuosi mugėje matydamas daug klaipėdiečių autorių, leidyklų. Klaipėda turtinga gabiais rašytojais. Smagu, kad juos gali pamatyt Lietuva ir pasaulis“, - dalinosi įspūdžiais Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkas.

2007 vasario 28 d., TREČIADIENIS Redaktorius Gintaras GRAJAUSKAS • Tel. (8 46) 39 77 78 • El. paštas: grajauskas@gmail.com

Literatūros leidinys

Laukinės būties paviliotos ALMA RIEBŽDAITĖ

Yra knygų, kurias perskaičius pajunti savyje išsilaisvinusią energiją. Viena tokių išlaisvinančių knygų yra Dr. Clarissos Pinkolos Estes “Bėgančios su vilkais” (laukinės moters archetipas pasakose ir legendose): ji parodo skaudančias vietas, atveria įsisenėjusias žaizdas... Knyga verčia peržiūrėti nusistovėjusius stereotipus, rasti naujų įžvalgų ir suvokimų. Priverčia pažvelgti naujai į klausimus.

Visi fundamentalūs klausimai ir suvoktys yra tie patys ir visiems gerai žinomi, tačiau užgimsta jie subjekto sąmonėje tik giliai įsisąmoninti, kai yra naujai atrandami.

O šiaip skamba kaip absoliučios banalybės, tinkančios rašyti į mokyklinį prisiminimų albumą: „Būk savimi“, „Kad pamiltum kitus, pirma reikia pamilti save“, „Daug žinosi, greit pasensi“, „Žinau, kad nieko nežinau“, „būti ar nebūti?“ ir t.t., ir pan.

Psichologiniai moterų būties aspektai, iniciacijos čia atskleidžiamos remiantis pasakomis, pasakojimais. Tačiau netampa vien gydomųjų patarimų ir receptų „kaip gyventi“ rinkiniu. Psichologinis „laukinės moters“ aspektas piešiamas remiantis metaforomis, archetipais, kuriuos vadinčiau amžinosiomis situacijomis, išreiškiančiomis tam tikrą būseną ar tapsmą. Tam tikra prasme mes visada esame archetipinėje situacijoje, kartodami veiksmą, kurį kartojo ir kartos tūkstančiai iki ir po mūsų. Pvz., archetipinis moters paveikslas greičiau bus ragana nei lėlytė Barbė. Psichologinis moters paveikslas yra ne statiškas, o kintantis. Stiprioji (laukinė) moters pusė yra užslopinta (nepatogi, nepaklūstanti, kelianti akibrokštus), bet iš tiesų mes simpatizuojame laukiniams prigimties gaivalams...

MARI POISSON

Galva

Savo galvą pirmą kartą gyvenime įdėmiai apžiūrėjau po to, kai sužinojau, jog yra giljotina. Man buvo truputį daugiau nei penkeri.

Kai visi buvo bažnyčioje, nuėjau į tarnaitės kambarį, atsidariau spintą, kur vidinėje durų pusėje kabėjo nedidelis vielutėmis apipintas veidrodis, prisitraukiau kėdę, pasilipau ant jos ir iš arti gerai apžiūrėjau savo kaklą, o paskui ir galvą. Lyg jie būtų ne mano.

Lyg kažkieno.

Taip. Tikrai. Aš turėjau galvą. Tai logiška, nes, niekas negali gyventi be galvos. Net vaiduoklis be galvos daug baisesnis už vaiduoklį su galva.

Sakysim, Raitelis be galvos...

O kelios galvos niekada neatstos vienos. Juk ir pasakose viengalvis karalaitis nesunkiai nugali devyngalvį slibiną.

Vaikams taip patinka žaisti indėnus... Tačiau kodėl kaip moters idealas yra brukama barbė? Kodėl moterys kenčia, norėdamos būti barbėmis, ar kaip įmanydamos bent mažuoju piršteliu trokšta prisiliesti prie gerutės, gražutės, lieknutės, rožinės, besišypsančios, išpuoselėtos ir ak... plastmasinės barbiškumo esmės? Daugybė kodėl...

Bene labiausiai knyga galėtų būti naudinga savo viduje „užstrigusioms“ moterims. Kodėl savo viduje? Dėl to, kad visos problemos kyla iš mūsų vidinių kompleksų, iš mūsų vidinės tamsos. Tačiau autorė sako, kritinėse situacijose nepulkime kaltinti vien savęs, ieškokime priežasčių ne klausdamos „arba, arba“, o remkimės jungtimi „ir, ir“. Klausimų kėlimą kritinėse situacijose „arba aš čia bloga, arba aplinkoje vieni niekšai“ galėtume pavadinti mąstymo klaida, kuri tik užaštrina situaciją ir dar labiau mus įvaro į aklavietę. Jungtis „ir, ir“ leidžia priežasčių ieškoti ir savyje, ir kituose. Sudaro galimybę teisingesniam vertinimui, o kartu – pokyčiui. Mes ne vienos su savo vidiniu pasauliu, kiti (pasaulis) taip pat nesudaro atskiro su mumis nesusieto vieneto. Aš ir kiti yra nuolatinėje įvairiausių ryšių jungtyje ir niekaip neatsiejama.

Knygoje gražiai brėžiama bendruomeninio ir individualaus gyvenimo riba. Akcentuojamas moters poreikis pabūti vienai, skirti laiko sau, tačiau sykiu akcentuojama bendruomeninio gyvenimo būtinybė moters brandai, sėkmingiems vidiniams procesams. Pastarasis aspektas mūsų visuomenėje, regis, itin nusilpęs, paradoksalu, bet nuo to pirmasis nėra kažkaip suvešėjęs.

Situacija primena itin anemišką būvį. Net formuojama nuomonė, kad moteris į moterį turėtų žiūrėti kažin kaip įtariai, kaip į amžiną

Bežiūrėdama į savąją, akimirksniu prisiminiau, kaip senelė vienu kirvio šmaukštelėjimu lengvai nukerta vištai galvą. Ir aš privalėsiu taip daryti užaugusi, galvojau stengdamasi nepasibaisėti. Taip paskui ir įvyko... Žinoma...

Toks yra gyvenimas... Visko išmoksti begyvendama...

Kraujas įpareigoja, kaip sakytų mūsų tėvas.

Jis domėjosi karalysčių istorija, garsiai skaitė mums knygas ir liepdavo patiems žiūrinėti įvairiausius paveiksliukus. Kraujas įpareigoja, - buvo mėgstamiausias jo posakis.

Aišku, man tuomet tas krališkas kraujas, karaliai, karalienės, brolžudystės, intrigos, monarchijos ir apskritai – istorija, buvo lyg baisios pasakos. Nuo jų bijodavau viena likti namuose ar tamsoje nueiti į kitą kambarį.

Bet sykiu tai buvo labai įdomios pasakos. Nes tai buvo ne pasakos. Tai buvo tiesa.

Ir dar, tėvo manymu, kraujas mane įpareigojo didžąją paauglystės dalį skirti arkliams.

savo konkurentę, nors, pasakykite, kuo gali konkuruoti skirtingi žmonės. Lėlišką mąstymą turinčios gal ir gali konkuruoti tarp savęs, kieno sijonas labiausiai pūstas. Tačiau knygoje net ir kritiškiausiose situacijose neatimama viltis, nes ji, Laukinė Moteris, nemirtinga, ji kaip tas želmenėlis, prasilaužiantis net ir pro storiausią asfalto dangą. Žiūrėdamos viena į kitą mes itin mėgstame vertinti kūno apimtis: „čia sustorėjo, čia suplonėjo“, lyg nebebūtų žemėje svarbesnių ir įdomesnių dalykų, lyg tavo vertė visuomenėje būtų matuojama kūno apimtimis. Moterims tai kelia įtampą. Čia jos siaubingai prisiryja, čia savaičių savaitėmis gyvena puspadžiu. Nenuostabu. Šiandien madinga kalbėti apie meilę sau. Man atrodo, tai suvokiama iškreipta forma. Jei aš įmanomais ir neįmanomais būdais siekiu figūros standarto, jei bet kokia kaina stengiuosi atsikratyti raukšlių, ką, iš meilės sau? Ne, iš neapykantos sau, kad neatitinku standarto ir nebepatenku į jaunystės kulto garbintojų būrį...

Kartais, būna, šį įtampos rebusą įtampai pasiekus aukščiausią tašką moterys paprasčiausiai išsprendžia beprotiškai norėdamos būti. Suprasdamos, kaip svarbu joms jausti, reikštis, kurti, girdėti ir būti išgirstoms. Staiga, įtartinai ir skrupulingai apžiūrinėdamos save veidrodyje, jos supranta, o dieve, jog visiškai visiškai nenori kovoti su raukšlėmis. Nori nenori, būna, kartais esame išmetamos į laukinės būties laukymes, pačios pradedame spręsti, kaip mums gyventi.

Mano suvokimu, mylėti save, tai priimti save tokį, koks esi. Tai reiškia teigti fizinės būties aspektų įvairovę, ją teigti ir pripažinti: vienas storas, kitas apkūnus, dar kitas

Tai buvo puikus įpareigojimas.

Aš juos mylėjau, o jie mylėjo mane. Jie buvo nuostabūs dori didžiagalviai padarai.

Subrendusi pora. Manau, jie laikė mane jaunikliu, o save pačius suaugusiais gyvūnais.

Aš buvau lyg jų vaikas.

Kartą visai sutemus, jojau į ganyklas. Jojau be balno, vien tik su išaugta melsva vasarine suknele trumpomis rankovėmis ir mėgavausi arklio kūno šiluma. Antrasis arklys, kumelė, ėjo visai greta, šonas prie šono. Nuoga dešinioji mano blauzda jaukiai lietė jos išpampusį pilvą, kurio gelmėse tūnojo didžiagalvis doras kumeliukas su balta žvaigžde ant kaktos. Gemalo galva visada didesnė už kūną. Ji susiformuoja pirmiausia, nes yra svarbiausia.

Buvo vėsu. Artinosi ruduo.

Mums iš burnų kilo garas.

Vos tik įsukome į didžiulį kopūstų lauką, per kurį vedė keliukas, kažkas netikėtai įvyko mano galvoje - pasaulis staiga persimainė.

liesas, žemas ir aukštas. O priėmęs save, priimsi ir kitą, tokį, koks jis yra, be vertinančio žvilgsnio. Še tau ir tiesa, kad tik pamilęs save, galėsi mylėti kitus. Tai reiškia meiliai priimti kūnų įvairovę, apskritai priimti kūną kaipo tokį, susitaikyti su juo, įsiklausyti į jį. Leisti jam gyventi savo ritmais, pasitikėti juo. Tai ir teigti, kad fizinė būtis nėra kažkas žemo, nešvaraus ir negarbingo, o priešingai – kūnas yra mūsų būties pagrindas, mūsų būties pamatai.

Sugriauk pamatus ir kas bus? Dvasingai susireikšminusios dvasnelės.

O mes gyvename kažkokiose nežmoniškose lenktynėse su kūnu, visaip jį kankindamos. Taip, mes juk trokštame pralenkti gamtą, pasipriešinti jos ciklams, įveikti senatvę ir mirtį, klonuoti save. Fe! ... Savojo kūno priėmimas leidžia moterims susiburti į jaukų suprantantį suokalbininkių būrį, dalintis paslaptimis ir žvengti iki nukritimo.

Jos laimingos, jos juokiasi, kvatoja, taisosi plaukus, jų akys spindi... Su laiku nelenktyniauja.

Esame dviprasmiškoje situacijoje, atrodo, kūnui skiriame itin didelį dėmesį, puoselėjame jį, rūpinamės, bet jis – tik prekybininkų taikinys, tik priemonė padidinti pardavimų apimtis. Sakyčiau, daugybė sričių dabar gyvena iš to, kad žmogus darko savo gyvenimą, savo būtį, laikydamas tai prestižo ar etalono reikalu.

Priėmimas savęs tokio, koks esi, yra viena iš pagrindinių prielaidų pasitikėti savimi. Moterims dažnai trūksta pasitikėjimo savimi.

Jos negali susitaikyti su savimi, jos visaip maskuoja spuogą storu pudros sluoksniu. Kaip galima susitaikyti su tuo, kuo nesi, o esi verčiamas būti. Tada jos veblena, inkščia, šypsosi idiotiška šypsena, kai turėtų suleisti dantis, nuolankiai tyli, kai reikėtų rėkti, vagia sau

priklausantį gyvenimą, kai galėtų jį gyventi ir t.t. Gyvena bespalvį geručių gyvenimą, sterilų emocinį gyvenimą, kai norisi audros ir gaivalo. Atiduoda save kitiems, nė trupučio savęs nepalikdama sau. Išsenka kaip upė, ir visa, kas gyva joje, pradeda merdėti.

Knygoje tai vadinama pažeistais instinktais. Gerumo motto galėtų būti toks: gera esu tada, kai noriu, o ne tada, kai mane verčia ar iš manęs to gerumo (paslaugumo, nuolankumo) reikalauja. Todėl svarbu nuolat klausti: o ko noriu aš? Daryti tai. Ruoštis į kelionę, į Laukinės Moters stichiją, atgauti prarastas savo dalis, savo nugraužtus kaulus apauginti sultinga mėsa. Vadinasi, laikas bėgti su vilkais. Reikia tik nusileisti į savo pasąmonės mišką.

Laukinės moters archetipas – ne panacėja, o tik graži mūsų gaivališkos prigimties metafora. Būtis, ji visada mums išsprūsta iš rankų, kai tik norime ją pagauti, įvardinti.

Laukinė moteris leidžia mums atsidurti Būties glėbyje, čiulpti jos maitinančią krūtį, pasisotinus atsitraukti. Tai – natūralu. Reiškia ne ką kita, kaip būti „būti“ pusėje (ir tiesiogine, ir perkeltine prasme), būti judėjimo, ieškojimų ir organiško tapsmo pusėje, atsisakius iliuzijų.

Vienišos it vilkės, iki paskutinio kraujo lašo ginančios savo teritoriją ir... ieškančios savųjų...

Sakote, gyvename civilizuotoje visuomenėje... Tačiau civilizuotos visuomenės godumas ir naikinimo mastai, įvilkti į rafinuotą direktyvų rūbą, neturi ribų... Naikinimo procesas, regis, vyksta išorėje, deja, kartu nyksta ir vidiniai laukinės (gamtinės) prigimties plotai... O jei ir ne – nemanau, kad pakanka nukakti į vidinę realybę (pasaką), kad būtume sveiki ir visaverčiai žmonės.

Sustabdžiau arklius ir apžvelgiau peizažą.

Kiek tik užmatė akys – vien tik galvos. Mano vaizduotė užsiplieskė ir ėmė piešti po žemėmis slypinčius tvirtus šarvuotų vyrų kūnus, sustingusius rikiuotėse. Kurį laiką susikaupusi išdidžiai žvelgiau į visa tai karvedės akimis.

Jaučiausi Žana d‘Ark. Bet po keleto akimirkų ryžtingai save sutramdžiau. Jokių kūnų nėra.

Tik galvos. Kopūstų galvos.

Darbininkai gal net rytoj specialiais kirvukais lengvai jas kapos, neš ir kraus į konteinerius. Aitrios deginančios sultys persunks jų rūbus ir kiaurai pragrauš odą ant pilvų.

Galva turi šią savybę – ji sugeba kandžiotis, pakovoti už save, - netgi būdama be burnos. Todėl visais atvejais blogai neturėti galvos. Net jei esi visiškai miręs. Vienas žmogus (bet ne Oskaras) buvo man pasakojęs, kad Jonas Krikštytojas guli kape kaip tik be galvos.

Nukelta į 12 psl.

Ričardo ŠILEIKOS nuotrauka

Gintaro lašai 5

KLAIPĖDA 2007 vasario 28 d., TREČIADIENIS

ARTŪRAS GELUSEVIČIUS

raudona

ir obelys šiemet bus daug obuolių ir piršto į debesį dūris – va tas panašus į vargonus

kiek pavytusios lūpos seno kraujo raudonio ir pasruvęs žibintas lange

tik pievoj kažko nerandu linguojančios smilgos aguonos balti dobilai dar geltonos kažkokios rugiagėlės ar kaip ten tos gėlės ir trūksta labai elenos iš trojos

rausvas vynas kraujažolių skonio ir nuraudę skruostai slapčia šviesoforu raudonu degąs dekalogas ant bevardžio – granato akmens krešulys

saulės prarijimas

įkyrokos mintys --------------neblogos

dantyta miško juosta pjauna debesims pilvus pavėjui smilgos lenkias juosta padangės kraštas

jausmas toks netašytas --------------naktis

šunų lojimas

tuoj nubus prisnūdęs kerdžius ir mostelės nematoma ranka

bala negili prie tvoros prisiglaudus lapus pasigavus skandina lentom užkalti langai prasikaltę spokso tuščiom kiaurymėm tvoros kuolai lyg kareivių rinktinė rikiuojas kreivokai iš krašto užmiršti skalbiniai pernakt plevėsuoja ir moja lojimui į taktą

durys

dar vienas sargas paslydęs triskart

(du minty) į debesis pavirtę gulbės virtinėmis per dangų plaukia ir vakaras rausvumo prisisiurbęs padaužom vėjais švaistosi įkaušęs ir plukdo lytys Nerimi šešėlį mano (tu – minty)

pavėjais nespėjau vėl į paskutinį debesį paklydėliu klajoju palaukėmis vėlyvis vėjas vejasi ir pinas apie kojas supančiotas gražių mirčių pasaulio bamboje guliu

i n v e n t o r ivažiavimas zacija pro varną penki kepalai ir dvi žuvys pakelėje dvi moterys svarbios abi

geltoniu pražilę beržai

smilkalai aliejus

nubėgęs tušas debesų

pražuvęs vienas dusyk

peizažas viskas yra girnapusė ir girgždančios

ims lyti

savęs

vienąkart kai nepakėlė meilės nuo žemės antra irgi tik nepakėlė

ir vieškelį pakumpęs juodas dažytu raudonai snapu

Alio BALBIERIAUS nuotraukos

kapoja varnas įsižiūrėjęs krūpteliu jis ne

debesie palauk palauk neskubėk neskubėk sustok nors akimirkai ir atsipūski kur neša tave o debesie

tas vėjo gūsis vėjau brangusis nepūsk nepūsk nešiaušk bangų leisk debesiui pailsėti po to jis paims mane ant pečių galės panešėti į vietą kur laukia manęs nesulaukia seniai ne laukai ne miškai ir ne upės kur paukščiai negieda kur padangė gaisais raudonais nusidažius – toks rūkas o aš žiūrėsiu žiūrėsiu žemyn į gelsvus ražienų rėžius ir bandysiu suprasti kodėl o kodėl prie žemės taip traukia tas kryžius o debesie tu sustok palūkėk kiek tau dar ranka mojuoti ir varnos praskrido pasakė tik tiek karrr karrr ir viskas beprotės mojavau ir joms maniau paims nusineš į nežinomą šalį o jos skrido nuplasnojo šalin net nepažvelgė į mane –

bedalį tai nors tu palūkėk ant krašto priimk tuoj užšoksiu atsispyręs nuo rūko ir jei nesuprasiu kas ir kodėl bent paspjaudysiu vyšnių kauliukais

6 Durys GITANA GUGEVIČIŪTĖ

OKT/Vilniaus miesto teatro mini festivalis Klaipėdoje „Ten būti čia” startavo vasario 7-ąją uostamiesčio Koncertų salėje vienos dalies muzikine pjese trims balsams - Birutės Mar „Grimo opera”.

KLAIPĖDA 2007 vasario 28 d., TREČIADIENIS

Gyvenimas – per valandą

Imituoja „muilo operą”?

Nuo 2004 metų spalio, kai muzikos festivalyje „Gaida“ buvo pirmąkart pristatytas „Grimo operos“ eskizas, nutekėjo nemažai vandens: spektaklis parodytas tarptautiniame Vilniaus teatro festivalyje „Sirenos”, pristatytas tarptautinėje mugėje Londone, laimėjo specialų žiuri prizą tarptautiniame festivalyje „MESS 2006“ Sarajeve, susilaukė gražių teatro specialistų įvertinimų. Bet didžioji dalis teatro gerbėjų klaipėdiečių tik dabar pamatė šį skirtingų sričių menininkų bendradarbiavimo rezultatą.

Muzikinę pjesę kūrė kompozitorius Antanas Kučinskas, režisierė ir aktorė Birutė Mar, scenografė Jūratė Paulėkaitė, videomenininkas Andrius Jakučionis, aktoriai Dainius Gavenonis ir Rasa Samuolytė, kostiumų dailininkė Jolanta Rimkutė, grimo meistrės Laura Kreivytė ir Dalia Jovaišienė, fotografas Dmitrijus Matvejevas ir dar keli nepaminėti, bet pagarbos nusipelnę menininkai, kurių dėka gimė vizuali, tikro garso „Grimo opera“.

Garsinė operos partitūra ir vo-

Scenoje aktorių trijulė - Rasa Samuolytė, Birutė Mar ir Dainius Gavenonis - meistriškai demonstruoja „balsų grimą“, kurį įvaizdina ekrane išnyrantys jų personažų portretai.

kalinis jos atlikimas paliko gerą įspūdį, tačiau, vertinant libretą, greičiausiai, nepavyktų apsieiti be sąvokų „schematiškumas“, „banalumas“, „fragmentiškumas“, „ištęstumas“. Tai - bet kurios „muilo operos“ buožai (tokio tipo

produkciją, ko gero, ir imituoja „Grimo opera“).

Tačiau bet kurioje „muilo operoje“ vargu ar rasime bent seklią egzistencijos balutę, o šis spektaklis, atvirkščiai, - pastatytas ant „beveik egzistencinės žmogiškosios

būties sekos“. Pjesės/spektaklio struktūrą padiktavo grimo vadovėlio turinys: grimo kambario ir priemonių paruošimas; vaikų grimas; jauno žmogaus grimas; charakterinis grimas; seno žmogaus grimas; grimo nuvalymas.

Įmeta į „grimo kambarį“

Įmestas į gyvenimą („grimo kambarį“) kiekvienas mūsų kuria savotiškus personažus, o sykiu ir įvaizdį...

Spektaklio idėja galbūt ir nėra labai originali, tačiau jo forma ir atlikėjų profesionalumas kompensuoja turinio nuspėjamumą bei originalumo stoką.

Ar tai, ką mato žiūrovas, vadintina spektakliu, ar performansu, greičiausiai, priklauso nuo erdvės, kurioje rodomas spektaklis, ir žiūros kampo, kurį pasirenka pats žiūrovas.

Bet reginys tikrai originalus ir muzikalus.

Nors didžiąją spektaklio dalį po keletą personažų, sąlygiškai pavadintų Aktore (B.Mar), Balerina (R.Samuolytė) ir Dainininku (D.Gavenonis), kuriantys aktoriai it lektoriai ar laborantai tiesiog stovi prieš auditoriją čia aiškindami grimo paslaptis, čia panirdami į savo punktyriškus monologus, žiūrovo akys turi pakankamai darbo - ekrane nuolat mainosi aktorių įgarsinamų (ir ne) vaidmenų vizualiniai įvaizdžiai, prieš akis mirgėdamas skrieja grimo reikmenų „miestas“, įsiterpia „reklama“.

Per valandą nugyvenamas visas gyvenimas su visais jo absurdiškais „papildais“ ir neišsipildymais.

Panaudotos grimo priemonės išmetamos, tuščios kaukolės akys pasižiūri mirčiai į akis...

Kartą gyveno du seniai...

Spektaklyje „Kartu” jo veikėjai – vyras ir moteris, diedas ir boba, Alfonsas ir Brigita, įstrigę savadarbiame lifte, pakimba mirties akivaizdoje tarp dangaus ir žemės, gyvenimo ir sapno, buities ir pasakos.

Vaidina aktoriai Ilona Kvietkutė ir Dainius Gavenonis bei jų „antrininkai“ – Edita Stundytė ir Tautvilas Gurevičius. Dmitrijaus MATVEJEVO ir Mariaus MACEVIČIAUS nuotraukos GITANA GUGEVIČIŪTĖ

Vasario 8-ąją Klaipėdos Žvejų rūmų mažojoje salėje buvo pristatytas OKT/Vilniaus miesto teatro premjerinis spektaklis „Kartu“ pagal Daivos Čepauskaitės pjesę „Pupos“.

Mokomės iš naujo

Spektaklį inicijavo ir jį meistravo scenografė Jūratė Paulėkaitė ir aktorius Dainius Gavenonis, vaidina Ilona Kvietkutė ir Dainius Gavenonis bei jų „antrininkai“ – Edita Stundytė ir Tautvilas Gurevičius.

Klaipėdiečiai vieni pirmųjų turėjo galimybę pamatyti premjerą kiek neįprasto spektaklio, kuris, anot jo kūrėjų, „nėra svarbiausias tikslas, o tik faktas, liudijantis kūrybinės dirbtuvės egzistavimą“.

Senų, sudribusių, raukšlėtų kūnų

„geografinis žemėlapis“– spektaklio plakatas – akį patraukė vos prasidėjus jo reklaminei kampanijai.

Kilęs plakato skandalas, argumentas, jog seno kūno demonstravimas, greičiausiai, skaudžiai žeis vyresnio amžiaus žmones, liudija, kad meno senti ir mirti reikia mokytis iš naujo.

Ir vis dar reikia mokytis bent jau sugyventi su menu.

Užčiuopė ir pagilino

Tai, kad spektaklio dėmesio centre atsidūrė ne kokia nors XXI amžiaus Pompadur ar įtakingas mūsų dienų karaliukas, o sukriošę seniai, kiekvienu sudilusios kremzlės trakštelėjimu liudijantys „memento mori“, iš dalies nulemia spektaklio inovatyvumą ir etinį, moralinį jo paveikumą.

D.Čepauskaitės pjesėje gyvai

atskleidžiami vyro ir moters santykiai. Įsprausti į tam tikrą ribinę situaciją (užstrigę savadarbiame lifte) diedas ir senė tiesiog priversti vienaip ar kitaip bendrauti.

Taiklūs ir šmaikštūs dialogai, lyrinės intonacijos, atmieštos gera komizmo, ironijos doze, liudija, kad dramaturgė yra apdovanota ypatinga kalbine klausa.

Kritika netruko „užčiuopti“ D.Čepauskaitės gebėjimą grakščiame kalbos sraute palikti vietos tam tikram egzistenciniam nerimui, rūpesčiui.

Spektaklio kūrėjai savo ruožtu tą egzistencinį nerimą ne tik užčiuopė, bet ir pagilino jį, praplėtė, suteikė tūrį.

Pakylėjo iki dangaus

Panaudodami visą senatvės psichofizinį arsenalą I.Kvietkutė

ir D.Gavenonis kuria vitališkus ir spontaniškus, energingus ir ekstravagantiškus veikėjus – Brigitą ir Alfonsą. Šie personažai vienas kitam - ir virvė ant kaklo, ir viso gyvenimo meilė.

Nekenčiamas priešininkas gyvenimo ringe ir geidžiamas partneris, kurį norisi „pakibinti“ netyčia einant pro šalį.

Sąlygiškai pigiame – be scenografijos stebuklų ir techninių triukų – spektaklyje slypi pakankamai stipri emocinė įtampa, nes dviejų senų žmonių asmeninių santykių horizontalė (buitinė psichologija) perauga į ontinį lygmenį: priekaištus dėl nevykusio gyvenimo, pavydo scenas, jaukias bendrumo jausmo akimirkas pertraukia išradingai į spektaklį įpintas lietuvių liaudies pasakos „Seniai ir pupa“ siužetas („plastinius komentarus“,

anot Julijaus Lozoraičio, šiai pasakai apie diedą, bobą, pupą ir Dievą originaliai atlieka E.Stundytė ir T.Gurevičius).

Jo dėka įprasta kasdienybė „pakylėjama iki dangaus“, išsiplečia iki mitinės, archetipinės, konkretaus laiko ir vietos neįrėmintos erdvės.

Spektakliu tarsi sugrįžtama į pirmapradžius potyrius, kai visa buvo skaistu, nekalta, o seno kūno poezija ir grožis nebuvo kvestionuojamas.

Tai - grįžimas į pradžią, kai kiekvienas kelias galėjo vesti į ir laisvę, ir į nelaisvę. Kuriuo keliu – į kasdienybės Pragarą ar Rojaus sodus – pasuko iš lifto ištrūkę seniai, nesiimu spręsti. Atrodo, kad „švaraus”, subtiliai mizanscenuoto spektaklio kūrėjai paliko atvirą erdvę įvairiems atsakymams.

Durys 7

KLAIPĖDA 2007 vasario 28 d., TREČIADIENIS

„Adata“ suvėrė vaizdus ir muziką RITA BOČIULYTĖ

Latvijos nacionaliniame teatre vasario pradžioje triumfavusi premjera – nauja šiuolaikinio latvių kompozitoriaus Zigmaro Liepinio muzikinė drama „Adata” – įdomi ir nepaprasta keliais aspektais.

Pastatė lietuviai

Rygoje, Latvijos nacionaliniame teatre, spektaklį pastatė lietuviai: klaipėdiečiai režisierius Ramūnas Kaubrys ir choreografas Aurelijus Liškauskas, vilniečiai scenografas Artūras Šimonis ir kostiumų dailininkė Jolanta Rimkutė. Pažįstama komanda, Klaipėdoje į sceną išleidusi ne vieną spektaklį, taip pat ir Zigmaro Liepinio operą melodramą „Paryžiaus katedra“ (pagal V.Hugo romaną) 2005-aisiais.

Tuomet latvių kompozitorius ir jo žmona prodiuserė Mirdza Ziverė ir susipažino su šia komanda. „Dar Klaipėdoje pajutome jos neordinarinį mąstymą – simbolinį, keistą, intriguojančiai, jaudinančiai keistą... Todėl ir pakvietėme ją pastatyti naują mano kūrinį Rygoje, pasitikėjome šiais jaunais, talentingais žmonėmis, - sakė Z.Liepinis „Klaipėdos“ dienraščiui po „Adatos“ premjeros. - Ir nenusivylėme.

Aš labai patenkintas. Trupė - irgi.

Teatro vadovybė ir kritikai žeria komplimentus...“ Naująjį savo kūrinį Z.Liepinis parašė narkomanijos tema. Tai rekviem svajonėms, arba jaunos, naivios mergaitės ekstravagantiška susinaikinimo istorija. Anot kompozitoriaus ir libreto autorės Andros Manfeldės (libretas parašytas pagal jos autobiografinę knygą), kiekvienas jaunas žmogus labai daug svajoja ir tikisi, bet visi pasmerkti vienatvei ir liūdesiui. Spektaklio statytojai bando publikai įteigti, kad gyvenimas vis tiek gražus, koks žiaurus bebūtų. „Šiandien sunku kuo nors nustebinti žmones. Mes ir nesistengėme. Mums buvo svarbu parodyti emocijas, charakterius – rasti jiems nestandartinius išraiškos būdus“, - sakė Z.Liepinis, kuris yra ir spektaklio garso režisierius, sėdėjo prie pulto su grupe „Dzirnas“ įrašant jo muziką. „Adata“ - muzikinė drama. Ją kurdamas kompozitorius panaudojo pačius įvairiausius muzikos stilius.

Partitūroje susipynė visos jų spalvos - roko, rokenrolo, disko ir simfoninės muzikos motyvai, dramatiškas fortepijono solo...

Spektaklyje skamba muzikos įra-

šas (žavėjo puikus erdvinis garsas), artistai dainuoja gyvai, be vargo naudojasi radijo mikrofonais.

Turėjo prodiuserę

„Adatos“ prodiuserė M.Ziverė pasirūpino viskuo, kad repeticijos vyktų sklandžiai, nei spektaklio statytojams, nei artistams nieko netrūktų. „Šis spektaklis man - likimo dovana, - džiaugėsi režisierius.

- Tai buvo tikras darbas, be jokių trukdžių, mums buvo sudarytos visos sąlygos, kūrybinė atmosfera buvo puiki.“ R.Kaubrys po premjeros juokavo, kad nebeįsivaizduoja, kaip dabar jam reikės dirbti be prodiuserio. „Rygoje aš atradau savo meilę – meilę savo profesijai“, - prisipažino R.Kaubrys po dešimties kūrybos metų teatre.

Scenografas A.Šimonis džiaugėsi, kad galėjo paeksperimentuoti su besisukančia scena ir šviesomis.

Nuostabaus grožio ir labai jaukus Latvijos nacionalinis teatras prieš trejus metus restauruotas (teatras pastatytas 1901-aisiais), jame sumontuota moderniausia garso ir apšvietimo aparatūra, kuria patys latviai dar nelabai žino, kaip naudotis. A.Šimonis juokėsi, kad dabar sužinojo ir labai nustebo, kokios didelės, tarkim, apšvietimo galimybės.

Scenografas turėjo galimybę ir dekoracijas kurti iš pačių moderniausių, nepigiai kainuojančių medžiagų („veidrodinio“ ir peršviečiamo, dramblio kaulą primenančio plastiko ir kt.), kad tik išgautų trokštamą vaizdo efektą.

Dailininkė J.Rimkutė neslėpė, kad nemažai drabužių spektakliui važiavo pirkti į Vilniaus madingų rūbų parduotuves ir net Gariūnų turgų – Lietuvoje pigiau nei Latvijoje. Kiti, pavyzdžiui, adatų-gliukų (mėlynos beveidės žmogystos, įkūnijusios haliucinacijas), kostiumai pasiūti specialiai, dailininkei drąsiai eksperimentuojant su trikotažu, lanksčiu plastiku.

Rekviem svajonėms

Minimalistinis „Adatos“ scenovaizdis ir šviesos efektai kuria efemerišką nuotaiką. Spektaklis tarsi ištirpsta, atrodo, beribėje ir belaikėje scenos erdvėje. Režisūra ir personažų kostiumai su retro atspalviu (merginos su guminiais botais, raudoni gvazdikai, mitingas prie paminklo) šiek tiek apeliuoja į netolimą sovietmetį, bet aiškesnių laiko nuorodų nėra. Čia svarbiausias žmogaus jausmų, troškimų ir iliuzijų pasaulis, skau-

dus jo susidūrimas su realybe.

R.Kaubrio estetiniai kodai „Adatoje” atpažįstami, tie patys kaip ir jo režisuotoje „Paryžiaus katedroje”.

Režisierius žiūrovui neleidžia nė minutei atsikvėpti, prikausto jo dėmesį prie scenos. Dinamiškas spektaklis vėlgi prisodrintas simbolių, asociacijų, įspūdingų ir prasmingų vaizdų, kurie, pakylėti virš kasdienybės, plastiškai susilieja su muzika. Ji gali patikti ar nepatikti, jei tavo skonis kitoks, bet norom nenorom jaudina, įsimena, apžavi ir išsklaido visas abejones.

Pasirodo, ir socialinė tema, net tokia nepatraukli kaip narkomanija, teatre gali būti „išlukštenta“ neformaliai, nebanaliai, jautriai ir iki širdies gelmių jaudinančiai. Šokiruojančios žiaurumo ir prievartos scenos „Adatoje“ grakščiai persipina su romantika ir lyrika, negailestinga realybė – su svajonėmis apie meilę ir išsilaisvinimą. Prieš akis prabėga visas jaunos merginos gyvenimas – vaikystės prisiminimai, pirmoji nelaiminga meilė, pabėgimas iš tėvo girtuoklio namų, pirmoji dozė, nauji draugai, dienos ir naktys su narkomanais, kitokio gyvenimo troškimas, pastangos ištrūkti iš narkomanijos liūno ir vis gilesnis grimzdimas gilyn, kalėjimas...

Dramatiškas finalas visus grąžina į tikrovę – pagaliau išsilaisvinusi mergina patiki, kad dar kartelį susileista paguodos dozė – nieko tokio, bet ji jai atneša mirtį; visi spektaklio veikėjai sugrįžta į sceną – kaip į kapines – su žvakutėmis ir uždega jas nuo narkotikų mirusiems žmonėms... Siužetas – paprastas, pažįstamas, nuspėjamas, bet ne tai, kaip jau minėjau, šiame spektaklyje svarbiausia...

Verti anšlago

„Adata“ - įspūdingų vaizdų ir muzikos fiesta. Vaidina ir dainuoja dauguma Latvijos nacionalinio teatro aktorių, bet yra ir kviestinių atlikėjų, kuriems tai – debiutas teatre. Pagrindinį – Kristos – vaidmenį sukūrė dvi jaunos, anot kompozitoriaus, ne profesionalės, iki šiol mažai kam žinomos populiariosios muzikos dainininkės Zanė Dombrovska ir Ieva Kerevica. Nesunku atspėti, kad po šio spektaklio abi taps žvaigždėmis. Teko matyti premjerą su Z.Dombrovska – ji labai natūrali, spinduliuoja vidine energija ir emocijomis, scenoje jaučiasi kaip profesionalė ir dainuoja tiesiog nuostabiai.

Narkotikų dilerio Vladžio vaidmenį atliko charizmatiškasis Andris

Scenos iš Z.Liepinio muzikinės dramos „Adata“ (rež. R.Kaubrys) Latvijos nacionaliniame teatre. Olego ZERNOVO nuotraukos

Berzinis, nuo kurio personažo net šiurpas krečia. Kitus personažus puikiai įkūnijo Egilas Melbardis (Artūras), Dita Lūrina (Sandra), Marija Berzina (Žana, buvusi Vladžio meilužė), Rudolfas Plepis (Kristos tėvas), Martinas Eglienas ir Aigaras Apinis (šakalai) ir kiti. Visi artistai vaidina su įkvėpimu, azartu ir „visa koja“ nuo pat pirmo žingsnio į sceną.

Ypač buvo malonu matyti daug jaunų, talentingų dainuojančių aktorių,

kurie spektaklyje organiškai dera su vyresnės kartos profesionalais. „Adatos“ premjera Latvijos nacionaliniame teatre įvyko vasario 2-ąją. Publikos susidomėjimas – didžiulis. Per mėnesį parodyti šeši anšlaginiai spektakliai. Bilietai kainuoja nuo 15 iki 125 litų, ir jų nebėra iki gegužės pabaigos. Spektaklis jo prodiuseriams kainavo maždaug 150 tūkstančių eurų. Bet jau dabar aišku, kad atsipirks su kaupu.

8 Durys

KLAIPĖDA 2007 vasario 28 d., TREČIADIENIS

Einančiųjų mitas KRISTINA JOKUBAVIČIENĖ

Kaip ir kiekvienas Birutės Andriekutės kūrybos pristatymas, taip ir prieš kelias dienas „Klaipėdos galerijoje” atidaryta ir iki kovo 8-osios veiksianti piešinių paroda intriguoja. Pavadinta „Einančios pro šalį“, ji pažymi dailininkės, savo kūryboje nuosekliai plėtojančios moters temą, jubiliejų.

Gaivališkos vizijos

Taigi moteris – apie moterį: nekasdienišką, ne buities ar karjeros įsuktą, o šiek tiek raganą, truputį kerėtoją, pašėlusią ir pažeidžiamą kartu. Apie tokias moteris svajojama, tokia ne viena norėtume tapti bent trumpam, pavyzdžiui, per mėnulio pilnatį. Ši skirtingais B.Andriekutės kūrybos laikotarpiais suformuotų moters įvaizdžių įvairovė natūraliai klostosi į du priešingus polius.

Gaivališkosios moters vizijai

atstovauja kiek ankstesnės B.Andriekutės pastelės, pasižyminčios sodriomis spalvomis ir tokia pat sodria formos traktuote bei grubokais „fablio“ tipo siužetais. „Deivės šokis mėnesienoje“ ir „Taigi, pastoralė“ yra pati tikriausia odė maištingai moteriškei, stamantriai amazonei, kuriai vieni niekai nuogu šokiu priversti siūbuoti mėnulį arba valdyti kuilių bandą. Net negrabi ir žiopla piemenė, rankoje įsitvėrusi jurginą („Piemenė su jurginu”), apsupta būrelio budriai ją stebinčių kvailų vištų, spinduliuoja nenugalimo moteriškumo aura. Pastaroji tokia stipri, kad eilinis kaimo ožys pradeda mirksėti tikro satyro akutėmis.

Pastelėms būdinga iki grotesko suvestos formos ir pozos, ekspresyvi kompozicija. Tai smagiai šiuolaikiška senojo mito parodija.

Efemeriškos pinklės

Piešiniai – pati įdomiausia parodos dalis. Jokia reproduka-

Birutės Andriekutės piešiniai „Piemenė su jurginu” (pastelė, 2005), „Bučiuok mane” (pastelė, 2006), „Vakaras su Omaru Chajamu” (sanginas, 2007).

vimo technika negali perteikti tų subtilių, nykstančių popieriaus paviršiuje pieštuko prisilietimų.

Juos reikia žiūrėti tik parodoje, tyrinėti, įvertinti retą šiais laikais kruopštumą, pasiduoti lakštų, ištisai padengtų smulkiais karakuliais, pinklėms.

Iš pirmo žvilgsnio piešiniuose apsigyvenusios moterys yra visai kitokios: jos tokios efemeriškos, kad atrodo nuskries nuo stipresnio atodūsio; jos nušvitusios keista švie-

sa, kaip ne šio pasaulio būtybės. Tik pamažu pastebi pastelėse jau matytas detales – putlūs pirštukai, prinokusios krūtys, geidulingi šypsniai ir kreivi žvilgsniai iš po primerktų vokų. Tampa aišku – šios romios deivės, ne mažiau pavojingos nei atlapaširdės pasiutėlės, yra tos pačios pirmapradės, instinktyvios moteriškosios esybės atmaina.

Elizijumas, mitinis rojus yra aplinka, kurioje matriarchatiškoji nuostata skleidžiasi visa pilnatve.

Birutės Andriekutės piešiniai paprastu pieštuku „Naktimis būna šalta” ir „Sode vakarėjant”.

Senos ir jaunos, pačioje moteriškumo brandoje, pasimėgaudamos maudosi žiedadulkių miglose ir nuo jų pradeda švytėti, snaudžia ir buria mėnulio šviesoje, lėtai plaukia pro šalį augmenijos jūromis, o gėlių raštai klojasi jų mantijų-drobulių klostėse. Jos išmintingos, žino, kas buvo ir kas bus, todėl žvelgia iš aukšto, yra gudrios, o jei reikia, klastūniškos.

Ir nepriklausomos.

Dailininkė nesikartoja ir nesiekia formalaus atsinaujinimo. Pastelėse ir piešiniuose vyrauja tie patys veikėjai: moterys, žirgai, paukščiai, briedžiai, karaliai, juokdariai, mėnulis. Veiksmo vieta ir laikas nedetalizuojami, tik užuominomis nusakomi – laukai, pajūris, diena, naktis... Išlikdama tos pačios temos rėmuose, B.Andriekutė sugeba suteikti kiekvienam naujam kūriniui subtiliai niuansuotą, vis kitą minties atspalvį, rasdama adekvačią formos raišką. Todėl natūralu, kad paslaptingi kūriniai kaskart provokuoja žiūrovų smalsumą.

Kūrybos diapazonas – nuo cento iki monumento KRISTINA JOKUBAVIČIENĖ

Kas spėjo pamatyti skulptoriaus Antano Žukausko kūrybos parodą, iki vasario 25 -osios veikusią uostamiesčio Dailės parodų rūmuose, tas pritars, kad paroda, surengta Klaipėdoje prieš didįjį pasirodymą Briuselyje, Europos Parlamento rūmuose, ir prieš tolesnes keliones į Londoną, Romą, buvo tikrai ypatinga ir verta pasižiūrėti.

Gaila, kad jau baigėsi. Ji surengta parodų ciklo „Lietuvos kultūra Europoje per formą“, remiamo Europos Parlamento nario Šarūno Biručio ir Lietuvos kultūros ministerijos, ir jau eksponuota Varšuvoje. Vienas iš šio parodų ciklo tikslų – pristatyti užsienio šalių žiūrovams Lietuvą ir jos kultūrą. Šiuo aspektu A.Žukausko paroda yra labai informatyvi, suteikianti ne tik kultūrinių, bet ir istorinių žinių apie mūsų valstybę.

O kai tos žinios pateikiamos paveikia forma, per piniginius vienetus, jos daug geriau suprantamos ir šalis atrodo artimesnė.

Sukūrė litus ir eurus

Pastaruoju metu A.Žukauskas daugiausiai kūrė apyvartines lito monetas (nuo 1 iki 5 litų nominalų), taip pat specialias ir jubiliejines monetas („Pasaulio vaikai“, „Baltijos kelias“, monetų seriją „Lietuvos valdovai“, Lietuvos nacionalinio muziejaus 150-mečiui ir kt.). Jo sukurtos visų nominalų euro monetų lietuviškosios pusės (reversai), kuriose greta užrašo „Lietuva“ pavaizduotas Vytis, laimėjo pirmąją vietą 2004-aisiais

Skulptorius Antanas Žukauskas savo koliažuose ir erdvinėse kompozicijose, per analogijas ir ženklines sistemas išplėsdamas minties ribas, atverdamas netikėtas prasmines sąsajas, atpažįstamiems reiškiniams suteikia naujas pajautas.

Roberto GABRIO nuotraukos

mūsų šalyje surengtame konkurse. Euro monetos su lietuviška simbolika bus išleistos į apyvartą Lietuvai įsivedus eurą. Tikrai reto dailininko kūriniai būna tokiame artimame kontakte su vartotojais.

Kurdamas monetas ar medalius, skulptorius visada sugeba rasti taiklų ir taupų motyvą, įgyjantį plataus simbolio prasmę. Visiems gerai žinomas išraiškingas susikryžiavusių rankų motyvas ant monetų, skirtų „Baltijos kelio“ dešimtmečiui. Moderniai interpretuota XIX a. lietuvių liaudies skulptūros klasika – trimituojančio angelo figūrėlė – puošia Nacionalinio muziejaus jubiliejui išleistas monetas, ilgam įsimena didingas ir monumentalus LDK kunigaikščių Vytauto, Gedimino įvaizdis monetų serijoje „Lietuvos valdovai“.

Pastatė skulptūrų

A.Žukauskas yra sukūręs ne tik mažosios plastikos, bet ir monumentaliosios skulptūros kūrinių: 1996-aisiais Vilkaviškio centrinėje aikštėje atidengtas paminklas Jonui Basanavičiui, po dvejų metų, 1998-aisiais, tam pačiam miestui skulptorius sukūrė paminklą, įamžinantį Lietuvos himno kūrėjo Vinco Kudirkos atminimą. Dekoratyvinė A.Žukausko skulptūra „Džiugesys“ nukeliavo į JAV, Las Vegasą, o „Juodojo paukščio giedojimas“ – į Varšuvą. Lietuvos ir užsienio viešosiose erdvėse skaičiuojama per pusšimtį skulptoriaus kūrinių. 1985-aisiais menininkas dalyvavo skulptorių simpoziume Smiltynėje. Klaipėdos skulptūrų parke yra jo dekoratyvinė kom-

pozija „Anūkas“. Ne veltui apie A.Žukauską dažnai sakoma, kad jo kūrybos diapazonas yra nuo cento iki monumento.

Daugelio konkursų nugalėtojas, premijų laureatas, dailininkas, kurio darbų rasime ne tik Lietuvos, bet ir Rusijos, Didžiosios Britanijos, JAV, Suomijos, Vatikano, Vokietijos, kitų šalių muziejuose, privačiose galerijose, 2004-aisiais buvo apdovanotas LDK Gedimino ordino Riterio kryžiumi.

Stebina koliažais

Klaipėdoje buvo eksponuoti A.Žukausko proginių monetų eskizai, taip pat per pastaruosius trejus metus sukurti koliažai ir erdvinės kompozicijos. Žiūrovai, matydami parodoje monetų

eskizus, galėjo juos akivaizdžiai palyginti su koliažais.

Jau kelinti metai skulptorius stebina meno kritikus ir kūrybos gerbėjus netikėtu posūkiu į, atrodo, visai skirtingą kūrybos sritį – koliažus. Ir mažąsias monetas, ir koliažus sieja preciziška forma bei puikiai apgalvota kompozicija.

Minkštai aptakių, medžio šiluma alsuojančių ar aštrių, metalizuotų formų dermės bei kontrastai kuria daugiaprasmius vaizdus. Nors daugelio kūrinių idėjos, sublimuotos XXI a. realijų, iššūkių ir žmogaus būties trapumo jų akivaizdoje, jau ne kartą postmodernistinės dailės eksploatuotos, autorius randa originalius kompozicinius ir plastinius sprendimus. Per analogijas ir ženklines sistemas praplėsdamas minties ribas, momentiniu naratyvu atverdamas netikėtas prasmines sąsajas, atpažįstamiems reiškiniams autorius suteikia naujas pajautas.

A.Žukausko koliažuose patraukia idėjos „išgryninimas“ ir jam adekvatūs švieži vizualiniai sprendimai, pasiekti elementariomis meninės raiškos priemonėmis. Viskas yra apgalvota iki menkiausios detalės: skirtingų medžiagų faktūrų bei tekstūrų dermės ir kontrastai, stabilios simetrijos ar dinamiškų įstrižainių vyravimas, tuštumos, kiaurymės įvedimas plokštumoje, pozityvo ir negatyvo principas. Solidi spalvinė koliažų gama taip pat apribota keliais vyraujančiais sprendimais.

A.Žukausko koliažai, kaip ir mažos monetos, atskleidžia neribotas kūrėjo galimybes temos, plastikos ir medžiagos srityse.

Durys 9

KLAIPĖDA 2007 vasario 28 d., TREČIADIENIS

Bandymas būti…

IGNAS KAZAKEVIČIUS

Klaipėdos kultūrų komunikacijos centro galerijoje iki kovo 7-osios veikiančioje parodoje „Rytą“ menininkė Agnė Jonkutė pristato tapybos darbus iš ciklo „Facts of inexistence“ ir skaidrių projekciją iš serijos „Matinė šviesa“.

Apie pojūčius

„Agnė moka gražiai tapyti”, - galbūt pasakytų kažkas atėjęs į parodą. „Na, ir kur čia tapyba, - pasakytų kitas, - paveikslai atrodo kaip fotografijos, be to, argi skaidres, projekciją galima pavadinti tapyba?”

Tapybos savoka gali būti plečiama, ją būtina plėsti.

Mums įprasta tapyba pavargo save matyti nutapytą. Atsipalaiduokite, jau viskas nutapyta. Socialinė aplinka. Tėviškės kelmas. Saukos išnaros.

Visokie grožiai ir banalybės.

Abstrakčios drobės, optiniai virpesiai, pastozinė ekspresija.

Onutės sapnas ir Mikelandželo orgazmas. Senamiesčio labirintai ir natiurmortas su stinta...

Dabartinė tapyba panašėja į būseną, į pokalbį apie pojūčius. Apie tuos, kuriuos galima išgauti teptuko brūkšenimu - taip pat.

Gali paliesti

Autorės įsitikinimu, norint išreikšti būseną nėra svarbu – tapyti, kurti instaliaciją ar performansą. Agnė juokiasi prisimindama, kad dar akademijoje gaudavo barti už tai, kad atsisako tapybai suteikti prioritetą, nekalbant apie tai, jog tapybai nebūtini dažai, nekalbant apie aliejinių dažų pakaitalus, kitaip tariant, už

bandymą įvertinti tai, kas yra, buvo (yra?) nekvestionuojama...

Tapybą menininkė pasirinko dėl lytos savybių, kaip galimybę liestis prie kūrinio rankomis ir judesiu keisti nuotaiką, tarsi laidu perleisti susikaupusią įtampą… Čia, regis, ir slypi kartų ir iš kartos į kartą perduodama „situacija”. Vyresnės mokyklos atstovams tapyba tai visų pirma ekspresija, siautulys, mažų mažiausiai aktyvi išraiška. Be titrų, montavimo, foninės muzikos ir dublių. Kitaip tariant, „nepakartojamas kūrybinis aktas”. Argi?

Manau, kad tradicija turi likti kaip pajauta, kurią galėtume keisti ir jaustume keičiantis... Tapytojui, kaip ir kiekvienos sferos menininkui, svarbu judinti ne tik ranką, bet ir smegenis. Ši paroda - viena iš galimybių prisiliesti prie meno smegenų... Galimybė paklaidžioti kraujagyslėmis...

Įkvepia atmosferą

A.Jonkutė kūrybos ir kūrinių teritorija plečiasi ir traukiasi užimant ir išlaisvinant formą, kūrybos priemones, medžiagas... Kartais menininkė tai užkloja savimi, performansuose apsibrėžia kūno teritoriją. Tapyboje priemonės švelnesnės. Nes kas gi gali būti švelnesnis už teptuko plauką, ypač prieš tradiciją braukomą. Potėpiai drobėje ir projekcineje erdvėje. Potėpiai sau, naujo meno fanams, būsimų kolekcijų akcininkams...

Kuriama atmosfera parodoje pačiai Agnei turėtų padėti išgirsti, kaip atrandami motyvai, būsenų aliuzijos.

Esponuojamos parafininės skaidrės - tarsi skluoksnis, užpiltas laiko dulkių, permatomas, nepermatomas...

Sluoksnis - parafrazė. Šluojanti dulkes nuo mums įkyriai meilių būties paminklų. O gal čia baisiausias monumentas yra toji Jonkutės pagalvė, užkamšanti mūsų regėjimų spragas ir ausis, ir burną, ir visa kita, kuo jausmus reiškiame. T.y., kaip šiuolaikinį meną suprantame. Regos čia nepakanka.

Projekcija parodoje – dinamikai ir aiškesniam matymui...

Pirmam pojučiui užtenka būti mistikui, antram jau nepakanka, tenka tapti tyrinėtoju...

Apie pagalvę

Kalbėti apie vienintelį objektą, pavaizduotą autorės kūriniuose - pagalvę? Ir pasakyti kad ji surenka mūsų raudas, svajones, sapnus... Dar seiles ir pleiskanas... Galbūt tam tikra prasme lydi nuo... iki...

Kas be ko, pagalvė yra pastovus, intymus, savas bet ne pagrindinis buities daiktas.

Jis gali būti ir naudingas juo galima pritvoti sugulovą, užsikimšti ausis, jei kaimynai ekspresionistiškai laiką leidžia. Be to, yra tapybiška - turi raukšlių, klosčių, šešėlių, įdubų ir iškilumų. Ji konfigūruojasi pagal jūsų norą ir galvos ypatybes. Dar pagalvė gali asocijuotis su orgijomis - skraido sau plunksnos...

Dar ją galime siuvinėti, o tai jau menų sintezė, patinka jums tai ar ne. Vadinasi, menininkė, iš prigimties būdama sintetikė, renkasi tokį pat objektą, kuris turi daugiau reikšmių, negu iš pažiūros regime ir negu čia išvardijau.

Apie skiepus

Lietuviška tapyba gripuoja, o Agnė Jonkutė jos skiepas... Ši paroda, jos koncepcija, mano straipsnis

Dvasinė krosnelė IGNAS KAZAKEVIČIUS

Uostamiesčio Baroti galerijoje iki kovo 8-osios veikianti Eugeno Sterpu tapybos retrospektyva – dailininko iš Estijos debiutas ne tik Klaipėdoje, tai pirmoji jo autorinė paroda Lietuvoje.

Estai yra labiausiai kitokie iš mūsų baltaveidžių brolių vis dar aktualioje posovietinėje grandyje.

Gal kas ir pasakytų, kad verta liautis lyginti tris respublikas ir jų meno kūrėjus. Tačiau ekonomikoje visuomet lyginamės su artimiausiais (iš

serijos, kuris čia „Baltijos Tigras“?).

Politiniuose pasiekimuose – taip pat (kuris pirmas sugriovė TSRS?).

Fiksuojame sporto naujienas... O menas? Ir čia, tolumoje gaudžiant vario dūdoms, pasigirsta choras – „o mes lygiuojamės į Europos ir likusio pasaulio standartus“ (suprask, Londonas ir pan.). Tai kur šuo pakastas?

Kažkaip galai nesusiveda. Mūsų meno rinka juk tokia pat. Šlovės ratas neapsisuka. Taip greitai. Tai lieka pasąmonėje kažkoks sunkis su lūkesčiais ir problemomis, neįgalumu ir nostalgija sovietinei praeičiai,

Drąsi ir nepaklūstanti klasikiniams dailės kanonams, atliepianti postmodernaus meno tendencijas Agnės Jonkutės kūryba koncentruojasi į savirefleksiją, žmogaus bei kasdienių daiktų gyvenimo analizę.

Roberto Gabrio nuotrauka

A.Jonkutė. Iš serijos „Matinė šviesa“ (skaidrių rėmeliai, parafinas, 2001-2006).

- visa tai galėtų būti skiepų komponentai.

Kita vertus, galite ir nesiskiepyti, turite teisę neišgyventi naujos tapybos egzistavimo fakto, jos skleisties, jos apžavų ir aksominių faktūrų.

Nes sunku tai pajausti. Išlieka tik asociatyvus pojūtis, tarsi liežuvis glamonėja pli-

su dabartine „einamo meno“ sąvoka ir „meno darymu“, ir viso niekinimu, kas rinką padaro rinka.

Dar apie LietLatEst’o įvertinimus. Viena vertus – laiko pakankamai daug praėjo. Kita vertus – jauniausia kūrėjų karta žaidžia pagal kitokias taisykles. Ir visdėl to minėtą poziciją pasilikčiau. Ir ne vien todėl, kad, norim mes ar nenorim, pradedam pažinti nuo artimo ,savo, nuo jau patirto ir išbandyto, patikimo...

Dar gerai yra tai, kad minėtoji savybė leidžia įvardinti, atsekti, kas, kaip ir kodėl, nepaisant, kiek metų kūrėjui, su sąlyga, kad jis subrendo, „įsikvėpė“ ir kūrė gimtojoje žemėje. Juk paroda vyksta mūsų

kus jūsų sąmonės sąnarius, iki skausmo nugramdo, iki visų visų pažinimo linkių...

Galima sekti A.Jonkutės evoliuciją ir ieškojimus nuo pirmųjų pasaulio hiperrealistų. Galima galvoti apie tai, kodėl tokia tapyba Lietuvoje neprigijo. Tai ir neprigis Agnės tapyba, bet prigis Agnės

pusiasalyje. Tai jau reikia ją kažkaip „pasverti“...

Eugenas Sterpu yra moldavų kilmės estas, todėl ateinant į jo parodą reikėtų tikėtis dekoratyvaus ir literatūrinio siužeto sprendimo, ir, be abejo, paties siužeto pakankamai konkretaus vaizdavimo objekto forma (daugumoje paveikslų pasirodo beesąs pakankamai abstraktus – tas nežinia kas – kubas, oktaedras, geometriškai stilizuotas griuvėsių ir drėbtinių molio pirkių motyvas). Jį mes ir matome. Ir apie ką tai byloja?

E.Sterpu menas, be abejo, yra labiau estiškas nei latviškas ar juolab lietuviškas, jei atkreiptume dėmesį į jo atlikimą.

O kaip lietuviai įvertintų šioje

menas. Bet ar išmokys toks menas pažinti kitokį meną? Gali būti. Verta pabūti valandą Agnės parodoje ir patikėti, kad tai nusėdo būtent šioje eskpozicijoje. Ir patikėti, kad nesitrauks, nes „priaugo prie kaulų”. Kaip Sauka, Marcinkevičius, „LT United”...

parodoje eksponuojamą meną?

Jeigu profesionalai – kaip tobulą saloninį (nors padarytą tikrai profesionaliai), jeigu galerijos meno gerbėjai – turbūt jiems patiktų (vieno klausiau – sakė „kaip paslaptinga“).

Jeigu svarbiausias kriterijus – atlikimo kokybė, tai gerai, kad gerai padaryta. Atrodo, turėsime pasitenkinti mistiškais vaizdiniais.

Tikram lietuviui, išsilavinusiam meno gerbėjui paroda turėtų sukelti „jokį“ įspūdį. Anaiptol nenoriu nuvertinti tų, kurie kūriniuose regi nušvitimo spindulį arba kokią dvasinę krosnelę, arba mistinę karuselę.

Tiesiog nėra parodoje „kabliukų“, ilgėliau mintis pričiumpančių.

Eugeno Sterpu paveikslai „Nukryžiavimas 2“, „Pasienio stulpas“, „Statinys“.

10 Durys

KLAIPĖDA 2007 vasario 28 d., TREČIADIENIS

Amžinojo keleivio sugrįžimas latinių kelionių po Europą metu, fiksuodamas įvairių kraštų miestelių ir kaimų gyvenimo scenas. Tarp pastelių matome ir vieną iš geriausių dailininko autoportretų, sukurtą maždaug 1930 metais.

Nors Lietuvoje jau turime nemažai puikių P.Domšaičio vėlyvojo, Afrikos periodo aliejinės tapybos kūrinių, tarp naujai gautųjų esama tikrų jo kūrybos šedevrų. Ypač prasmingos tuo metu sukurtos religinės kompozicijos. Paslaptis, būties refleksija ir religinis misticizmas dominuoja ne tik „Apreiškimo“, „Pagarbinimo“, „Nukryžiavimo“ siužetuose, bet ir Afrikos peizažuose. Ritmiška planų kaita, amžinybėje sustingę kalvos, medžiai ir būstai, vieniši siluetai, judantys laukų bekraštėse, šviesos pluoštai, perveriantys dangaus tamsą, – tai jau kitos tikrovės magiška vizija.

Biblinė „Bėgimo į Egiptą“ tema ir jos interpretacijos tapo viso dailininko gyvenimo ir kūrybos leitmotyvu.

Kelio, kelionės įvaizdyje randame ir paties kūrėjo neramaus gyvenimo atspindį, ir išgyvenimus, tekusius jo amžininkams, patyrusiems pabėgėlių, emigrantų, amžinųjų keleivių dalią.

KRISTINA JOKUBAVIČIENĖ

Vasario 14-ąją Vilniaus paveikslų galerijoje atidaryta paroda „Amžinieji keleiviai“, kurioje pristatomi iki šiol Lietuvoje nematyti lietuvių tapytojo ekspresionisto Prano Domšaičio paveikslai. Tai naujausia Lietuvių fondo (JAV) dovana Lietuvai.

Dar 135 darbai

Be jau 1989-2001 metais perduotų 530 dailininko kūrinių, šiandien eksponuojamų Klaipėdoje, Lietuvos dailės muziejaus Prano Domšaičio galerijoje, 2006aisiais Lietuvių fondas nusprendė perduoti Lietuvos dailės muziejui dar 135 dailininko darbus, jo kūrybos „aukso fondą“.

Dailės istorijoje retas atvejis, kai didžioji menininko sukurtų darbų dalis sukaupiama vienoje vietoje. Pasak tyrinėtojų, P.Domšaitis sukūrė per 900 kūrinių: dalis jų prarasti, dalis saugomi muziejuose, galerijose ir privačiose kolekcijose Vokietijoje, Austrijoje, Kanadoje, JAV, Izraelyje, Australijoje, Pietų Afrikoje, dailininko paveikslų turi ir Nacionalinis M.K.Čiurlionio dailės muziejus Kaune.

Didžiausia kolekcija saugoma LDM, eksponuojama Prano Domšaičio galerijoje Klaipėdoje.

Neįkainojamas dailininko kūrybos palikimas liko neišsklaidytas JAV lietuvių bendruomenės pastangomis.

Po platųjį pasaulį

P.Domšaitis gimė (1880) ir augo Mažojoje Lietuvoje, Kropynų kaime (dab.

Gajevas, Kaliningrado sr.), ūkininkų šeimoje. Studijavo Karaliaučiaus meno akademijoje, o po studijų tobulinosi Berlyne, Loviso Korinto dirbtuvėje, 19141918 metais lankėsi Nidos dailininkų kolonijoje, keliavo po garsiausius Europos muziejus. Pripažinimo Vokietijoje P.Domšaitis sulaukė 1919-aisiais surengęs individualias parodas Berlyne ir Breslau. P.Domšaitis dalyvavo parodose kartu su garsiausiais to meto dailininkais modernistais.

Trečiojo reicho metais, naciams pradėjus kampaniją prieš modernųjį meną, jo kaip ir kitų ekspresionistų kūryba buvo pripažinta „išsigimusia“, profesinė veikla uždrausta, o paveikslai išimti iš valstybinių muziejų ir eksponuoti kilnojamojoje „Išsigimusio meno“ parodoje.

Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, P.Domšaitis iš Berlyno pasitraukė į Austriją, o 1949-aisiais kartu su žmona dainininke

Parkeliaus į Klaipėdą

Keli iš P.Domšaičio paveikslų, neseniai sugrįžusių į dailininko tėvynę Lietuvą: P.Domšaičio autoportretas (maždaug 1930-ieji), „Nukryžiavimas“ (1962), „Figūra peizažo fone“ (1918) ir „Kaimo peizažas“ (1927, siuvinėjimas).

Adelheide Armhold persikėlė į Pietų Afrikos Respubliką. Jis apsigyveno Keiptaune, daug tapė, rengė savo parodas, keliavo po šalį. Jo kūriniai greitai sulaukė pripažinimo PAR, juos mielai pirko muziejai, privatūs kolekcininkai.

Dailininkas mirė Keiptaune 1965-aisiais. Jo našlė persikėlė iš PAR į Havajus.

1978 metais Honolulu universiteto galerijoje ji surengė pirmąją JAV apžvalginę P.Domšaičio kūrinių parodą, sulaukusią didelio pasisekimo. JAV meno kritikai teigė, kad „Domšaičio kūryba – jaudinantis ir asmeniškas vieno svarbiųjų moderniosios tapybos istorijos momentų atspindys. Iš jo rankų gimė milžiniško įtaigumo, gaivalingo žmogiškojo jausmo kūriniai“.

Išsaugojo Lietuvai

Dailininko kūrybos palikimo išsaugojimu ėmė rūpintis Lietuvių fondas (LF), įsteigtas JAV 1961 metais išeivijos kultūros, švietimo, mokslo ir meno programoms remti. Tuo tikslu fondas įkūrė Meno puoselėjimo komisiją, kurios nariais buvo Kazys Ambrozaitis, Gediminas

Balukas, Antanas Razma ir kiti. Su dailininko našle tarėsi LF atstovai – advokatas Povilas Žumbakis, poetas, „Draugo“ kultūrinio priedo redaktorius Kazys Bradūnas, dailininkai Adolfas Valeška ir Romas Viesulas. Pagal A.Valeškos ir R.Viesulo rekomendacijas Lietuvių fondas 1980-1981 metais nupirko didžiąją P.Domšaičio kūrybos palikimo dalį.

Visi šio įvykio liudininkai pripažino ypatingą Lietuvių fondo sėkmę, įsigyjant tokio lygio kolekciją. Dar 1981aisiais Lietuvių fondo Meno puoselėjimo komisija skelbė: „Turėdami tokią meno darbų kolekciją, galėtume naudoti lietuviškai dailei reprezentuoti JAV, Kanados, ir kitų Vakarų kraštų galerijose, o sąlygoms pasikeitus, perkelti į nepriklausomos Lietuvos muziejus“.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę taip ir buvo padaryta. Jau 1989-1990 metais mūsų šalį pasiekė pirmieji P.Domšaičio kūriniai, o iki 2001-ųjų Lietuvių fondas perdavė Lietuvai 530 dailininko kūrinių.

Jau penkeri metai P.Domšaičio kūrinių kolekcija eksponuojama Klaipėdoje, jo vardo galerijoje. Atmi-

nimo lentoje skelbiamos visų Lietuvių fondo tarybos narių, kurie rūpinosi kolekcijos išsaugojimu Lietuvai, pavardės.

Nauja, ypač vertinga 135 dailininko kūrinių siunta ženkliai papildys Prano Domšaičio galerijos ekspoziciją.

Išsiskiria grafika

P.Domšaitis kūrė aliejinius paveikslus, pasteles, akvareles, piešinius, ofortus ir litografijas. Jis mėgo portreto, natiurmorto žanrus, tačiau svarbiausia vieta jo kūryboje tenka peizažui ir religinėms kompozicijoms. Dar trečiajame XX a. dešimtmetyje vokiečių meno kritikai matė P.Domšaičio kūryboje „šiuolaikinio religinio meno viltį“. Pradėjęs nuo realistinių kasdienybės vaizdų, dailininkas pamažu susikaupė ties žmogiškosios būties paslaptimis, jo tapybos raiška tapo paprasta ir taupi. Vokiečių XX a. pirmos pusės meno kritikas Karlas Šefleris P.Domšaičio stilių vadino „dvasiniu impresionizmu“, o tapytojas Viktoras Vizgirda rašė: „Pranas Domšaitis yra ekspresionistas, gal ryškiausias ir vienintelis

lietuvių dailėje, šios srovės aplinkoje subrandinęs savo kūrybą Vokietijoje“.

Tarp naujai gautų P.Domšaičio kūrinių išskiria piešiniai, ofortai ir litografijos.

Pačioje XX a. pradžioje, dar iki studijų Karaliaučiaus meno akademijoje sukurti savamokslio jaunuolio piešiniai stebina rankos tvirtumu, patraukia nuoširdžiu kaimo aplinkos atkūrimu.

Tai pieštuku atlikti artimųjų portretai, portretų ir figūrų eskizai, Kropynų vaizdai, nuotaikingos naminių gyvūnų ir paukščių studijos.

Ypač brandūs ir vertingi antrajame, trečiajame XX a. dešimtmečiais oforto ir litografijos technikomis sukurti nedidelio formato estampai, kurių dramatiškos temos įkvėptos ir biblinių istorijų, ir ką tik praūžusio Pirmojo pasaulinio karo vaizdų. Tarp ankstyvųjų darbų dėmesį patraukia ir keturi nedidelio formato paveikslėliai, išsiuvinėti paties dailininko.

Iš „aukso fondo”

Didžiąją siuntos dalį sudaro aliejiniai paveikslai ir pastelės. Abi tapybos technikos dailininkui buvo vienodai patrauklios. Pasteles jis tradiciškai kurdavo nuo-

„Aš visada buvau kelyje“ – taip skambėjo paskutinieji dailininko žodžiai. P.Domšaičio kūryboje susilydė Europos moderniosios dailės patirtis, Afrikos meno formos, lietuvių liaudies pasaulėjauta ir vaizdiniai, XX a. įvykių atgarsiai, menininko misijos apmąstymai.

JAV meno kritikas Haroldas Haydonas yra pasakęs apie P.Domšaitį: „Slenkant amžiams, valstybės ir tautos pasilieka labiausiai žinomos pagal tai, kas buvo jų menininkai ir kokia buvo jų kūrybos vertė. Laimingi tie, kurie gali savintis P.Domšaitį, nes jis, nors ir giliai pasinėręs į savo laikmečio meno srovių sūkurius, niekuomet neatitrūko nuo lietuvių meno tradicijų. P.Domšaitis liko lietuvių dailininku, kadangi menininkai, sykį subrendę, nešasi su savimi savąją tautybę, nepaisant, kur jie beatsidurtų...“ Naujai gautų P.Domšaičio kūrinių paroda Vilniuje, Paveikslų galerijoje, veiks iki kovo 19-osios. Po to ji bus perkelta į Mykolo Žilinsko galeriją Kaune. Po parodinio turo P.Domšaičio 135 kūriniai bus visam laikui atvežti į Klaipėdą. Miesto visuomenė galės susipažinti su dar nematytais dailininko darbais specialioje parodoje, vėliau jie papildys nuolatinę dailininko kūrinių ekspoziciją.

Durys 11

KLAIPĖDA 2007 vasario 28 d., TREČIADIENIS

Gražiausios Klaipėdos knygos rinkimai pažėrė staigmenų RITA BOČIULYTĖ

Išrinktos populiariausia ir gražiausia per metus išleistos knygos, paskelbti ir prizais apdovanoti per visą 754 metų miesto istoriją pirmąsyk uostamiestyje vykusio konkurso „Klaipėdos knyga – 2006“ nugalėtojai. Bet neblėsta įspūdis, kad konkurso rezultatai vieniems buvo laukti, kitiems - netikėti.

Graži – profesionali

Niekas labai nenustebo, kai balsuodama plačioji visuomenė populiariausia pripažino grupės istorikų parengtą knygą „Klaipėdos dvarai“, kurią pernai išleido leidykla „Libra Memelensis“. Jos direktoriaus Kęstučio Demerecko teigimu, šia knyga ypač domisi klaipėdiečiai, žmonės eina jos pėdsakais, ieško tų dvarų ir jų buvimo vietų...

Bet gražiausia knyga, kurią išrinko specialiai suburta specialistų komisija, apstulbino net konkurso rengėjus. Staigmena leidėjams ir daugeliui skaitytojų tapo vertinimo komisijos verdiktas: gražiausios knygos titulas suteiktas iš pirmo žvilgsnio neišvaizdžiam moksliniam leidiniui „Archaeologia Baltica’ 6“, kurį apipavidalino dailininkas Algis Kliševičius, o išleido Klaipėdos universiteto leidykla, spausdino spaustuvė „Petro Ofsetas“.

Klaipėdos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos iniciatyva surengto konkurso gražiausios knygos rinkimų komisijai vadovavo vilnietis dailininkas, daugelio Lietuvos knygos meno konkursų vertinimo komisijos pirmininkas Bronius Leonavičius.

Jo teigimu, graži knyga turi būti profesionaliai padaryta, „Archaeologia Baltica’ 6“ atitinka svarbiausius meninės ir poligrafinės išvaizdos kriterijus: tvarkinga maketo struktūra, tinkamas vaizdinės ir tekstinės medžiagos santykis, gerai parinktas popierius, gera spaudos ir įrišimo kokybė.

Atsiimdama apdovanojimą „Gražiausia knyga. Klaipėda – 2006“ - diplomą ir konkurso prizą - klaipėdiečio skulptoriaus Svajūno Jurkaus iš bronzos sukurtą statulėlę, Klaipėdos universiteto leidyklos direktorė Lolita Zemlienė sakė esanti labai maloniai nustebinta tokiu įvertinimu, nes mokslinės knygos, kurias dažniausiai leidžia ši leidykla, nėra tokios išraiškingos kaip kitos. „Stengiamės, kad visos mūsų knygos būtų gražios, bet tikrai negalvojom, kad ši gražiausia, - stebėjosi ji. - Dabar žinosime, specialiai ruošimės, kad turėtume ką pateikti konkursui kitąmet“.

Paskatinamaisiais diplomais įvertinti Sauliaus Jokužio leidyklos-spaustuvės išleistas Rimaldo Vikšraičio fotoalbumas „Vienkiemio godos“ - už tipografinį apipavidalinimą ir leidyklos „Libra Memelensis“ knyga-albumas „Kretingos rajono kultūros paveldas“ - už maketo struktūrą.

Neskirstė į grupes

Klaipėdos metų knygos konkurse dalyvavo penkios uostamiesčio leidyklos, pristatę po tris 2006-aisiais išleistas knygas.

Gražiausią knygą komisija rinko vadovaudamasi Lietuvos knygos meno konkurso kriterijais. Konkursui pateiktos knygos buvo vertinamos pagal grafinį apipavidalinimą ir iliustravimą ir tipografinį apipavidalinimą – maketo struktūrą, vaizdinės ir tekstinės medžiagos santykį, rinkinio kokybę, popieriaus

Gražiausios 2006 metų Klaipėdos knygos leidėjai – Klaipėdos universiteto leidyklos direktorei Lolitai Zemlienei apdovanojimą įteikė konkurso organizatorė Klaipėdos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė Bronė Lauciuvienė (centre) ir mecenatas bendrovės „Mūsų laikas“ valdybos pirmininkas Rimantas Cibauskas.

ir įrišimo medžiagų parinkimą, spaudos ir įrišimo kokybę.

Komisijos pirmininkas B.Leonavičius stebėjosi, kad konkursui pateikta tiek nedaug knygų, nėra kaip jas suskirstyti į atskiras grupes ir jose vertinti. Lietuvos knygos meno konkursui leidyklos pateikia savo leidinius pagal šias grupes: bendroji (visuomeninė) literatūra, mokslinės knygos (monografijos), dalykinės knygos – mokslinės populiariosios, meno ir fotografijos leidiniai, knygos vaikams ir jaunimui, mokyklinės knygos, vadovėliai, bibliofiliniai leidiniai, mažo formato leidiniai, mažatiražinės eksperimentinės knygos.

Lietuvoje esant daugiau nei 600 leidyklų toks suskirstymas galimas.

Kadangi Klaipėdoje aktyviau reiškiasi tik penkios leidyklos, pačios produkcijos nėra tiek daug, kad būtų galima ją klasifikuoti. Todėl komisija vertino neskirstydama jų į kategorijas, bet pagal tuos pačius kriterijus. „Knygą formuoja dailininkas. Šūsnis rankraščių – dar ne knyga.

Knygos išvaizda – labai sudėtingas, imlus ir atsakingas darbas. Siekiant idealo, reikia ieškoti ir rasti vis geresnių būdų. Iš tikrųjų tai yra meninio apipavidalinimo, iliustravimo ir grafinio dizaino reikalai. Jei žiūrim profesionaliai, turim žiūrėti reikliai“, - sakė B.Leonavičius. Jo žodžiais, pagrindinis dalykas – proporcijų santykiai, kriterijai – pasauliniai kanonai, kuriais knygų leidyba turėtų vadovautis. Kad dailininkai ir leidėjai būtų laisvi nuo savivalės. Deja, lietuvių kalba beveik nėra teorinės literatūros. Kita vertus, ir kanonų įsikibus nebūtina laikytis. Svarbiausia, kad knyga būtų tvarkinga poligrafiškai.

Pakišo koją...

Tokios – poligrafiškai parengtos geriausiai – ir ieškojo Gražiausios Klaipėdos metų knygos komisija. „Vartant knygas, pirmiausia krenta į akis noras labai daug parodyti. Dauguma permargintos, šriftų primaišyta“, - pastebėjo B.Leonavičius.

Dėl margumo, per didelio optinio aktyvumo (sunku skaityti) buvo į šalį atidėtos N.Kepenienės „Baltosios žąsytės pasakos“, išleistos „Libra Memelensis“ leidyklos. Perkrautas, per margas komisijai atrodė ir „Eglės“ leidyklos fotoalbumas „Klaipėdos ligoninė: nuolatinis siekis būti geriausiems“.

Ne vienoje konkursinėje knygoje

Iš 15 knygų buvo išrinktos trys gražiausios.

Anot Broniaus Leonavičiaus, leidyklai autorius atneša rankraštį, knygą sukuria dailininkas. Roberto GABRIO nuotraukos

buvo pernelyg sureikšminti rėmėjai – per dideli firmų ženklai, į pirmą planą iškeltos padėkos.

Tarp konkursui pateiktų knygų dominavo vizualiniai dalykai su nedaug teksto. Neblogai buvo įvertintas R.Vikšraičio fotografijų albumas „Vienkiemio godos“. „Viena iš geresnių knygų maketo požiūriu, geras fotografijų ir teksto išdėstymas, originalus įrišimas, viršelio šrifto įkirtimas, - gana organiška knyga“, - pagyrė komisijos pirmininkas. Bet, jo teigimu, ir čia padauginta dekoro. Jo kiek per daug ir Klaipėdos universiteto leidyklos informaciniame leidinyje „Klaipėdos universitetas – 15“ „per stiprūs“ fonai, be to, neteisingai sulenktas viršelio popierius.

Siekiant idealo

Su paveikslų reprodukcijomis konkuruojantys fonai, perkrautas maketas, padrikas dizainas neleido prie geresnių leidybos darbų priskirti spaustuvės „Druka“ išleisto E.Žvaigždino tapybos albumo.

Ten pat išleistame albume „Šiauliai – Saulės miestas“: maketas tvarkingas, bet kam tas „auksas“, tų saulių-puošmenų kiekviename puslapyje – ar reikia?.. Albumas „Mes čia gyvename. Gargždai.

Klaipėdos rajonas“ - prie geresnių, bet nelogiškas vaizdų reikšmingu-

mo prasme – per smulkus teksto šriftas, o parašai po nuotraukomis – per stambūs.

S.Jokužio leidyklos-spaustuvės išleista D.Bielskytės eilėraščių knyga „Raudona“ komisijai patiko, bet šiai knygai „koją pakišo“ skirtingi teksto ir pavadinimo šriftai ir per storas popierius – ją sunku vartyti.

Klaipėdos universiteto leidyklos pristatyta R.Balsio knyga „Lietuvių ir prūsų dievai, deivės, dvasios: nuo apeigos iki prietaro“ galėjo būti premijuota. Jai labai gerai parinktas popierius, ji dailininko A.Kliševičiaus skoningai apipavidalinta, bet blogai įrišta.

Pastebėta, kad daugelio knygų trūkumas – šriftų painiava. Pavadinimų ir knygų teksto šriftai kažkodėl parinkti skirtingi, o reikėtų vienos garnitūros, bet skirtingo dydžio („Libra Memelensis“ pristatyti „Klaipėdos dvarai“, „Eglės“ leidyklos išleista M.VenslauskaitėsBoyle „Laisvės beieškant: žmogus iš „Raudonojo spalio“, S.Jokužio leidyklos-spaustuvės Z.Stankaus „Miražas“). Be to, A.Juozaičio „Karalių miesto be karalių“ („Eglės“ leidykla) popierius nors ir geras, bet per plonas, o Z.Stankaus „Miražo“ švediška stilistika neįtikina, dizainas blankus.

Siekiant idealo, ir apdovanotosios „Archaeologia Baltica’ 6“

žemėlapiai, brėžiniai galėtų būti vienos stilistikos...

Konkursą Klaipėdoje rengiant kasmet, reikėtų pagalvoti, kaip įvertinti, paskatinti ne tik leidyklas, bet ir knygų dailininkus, dizainerius, be kurių talento ir pastangų nebūtų gražių, meniškos išvaizdos knygų.

Pasižiūrėkime, kaip tai daroma sostinėje.

„Vilnius-2006“

Knygos meno konkursai, pradėti rengti Vilniuje XX a. septintajame dešimtmetyje ir vėl rengiami nuo 1993 metų, atspindi Lietuvos knygos meno raidą. Šiemet vasario 22-25 dienomis vykusioje 8-ojoje Vilniaus knygų mugėje buvo apdovanoti knygos meno konkurso „Vilnius-2006“ laureatai. Geriausius knygų iliustratorius, spaustuvininkus, leidyklas apdovanojo kultūros ministras Jonas Jučas, Lietuvos dailininkų sąjunga ir Vilniaus dailės akademija.

Konkurse dalyvavo 22 leidyklos, vertinimui pateikusios 192 knygas, buvo išdalinta 15 meno premijų. Tris pagrindines Kultūros ministerijos įsteigtas premijas šiemet pasidalino dailininkai Eugenijus Karpavičius, Elona Marija Ložytė ir Alfonsas Žvilys. Eugenijus Karpavičius premija įvertintas už knygos „Petras Repšys“ (leidykla „Kultūros barai“, spaustuvė „Sapnų sala“) apipavidalinimą, E. M. Ložytė – už knygą „Religinis kolokviumas Vilniuje“ (išleido Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, spausdino „Sapnų sala“) ir Alfonsas Žvilys – už knygų serijos „Gabriel Garcia Marquez“ (leidykla „Alma littera“, spaustuvė „Spindulys“) iliustravimą.

12 Gintaro lašai

Galva Atkelta iš 4 psl.

Tas žmogus buvo lankęs Jono Krikštytojo kapą Palestinoje, nes ten prie jo visada veda turistus.

Kaip jam blogai, galvojau. Visada ir visiems blogai be galvos, galvojau Ar ką nors žinai apie Jono Krikštytojo galvą, kartą paklausiau Oskaro. Kodėl jis palaidotas be galvos?

Aišku, kad žinau, žmogau, atsakė Oskaras. Ir išties jis visai nemažai žinojo. Karaliaus Erodo žmonos Erodiados duktė, vardu Salomė, už šokį paprašė karaliaus, kad jai duotų Jono Krikštytojo galvą ant padėklo. Ir gavo.

O kur ją padėjo gavusi?

AGNĖ RIMKUTĖ

Istorija Be galo mėgstu istorijas. Užrašytas žmonių veiduose raukšlėmis - aplink lūpas, akis ir vos vos įžiūrimomis - aplink smilkinius.

Galbūt dar randais. Tokias, kurios pakeičia šypseną visam likusiam laikui. Todėl ir dirbu darbą, kuriame šių istorijų daugiausia. Laikau smuklę, pats joje ir patarnauju.

Vakarais čia istorijų - ohoho! Jei būčiau sena ragana, galėčiau krauti jas į puodą, virti, maišyti, gaminti visokius eliksyrus ir duoti jaunutei padavėjai kruopščiai užrašyti etiketes. Galėčiau duoti dešinę ranką nukirsti - tie eliksyrai turėtų daug gydomosios galios. O gal net įgyvendintų tai, ko nepavyko įgyvendinti alchemikams. Kartais šluostydamas bokalus mąstau, kad jie ne su ta medžiaga dirbo.

Dar turėčiau paminėti, kad mano smuklė vadinasi „Pas senį“ ir stovi sename mieste, kurį aplenkė karas. Todėl dabar neaplenkia turistų minios. Tai tūkstantmetis miestas, kuris gimsta ir miršta kasmet, bent jau paskutinius keturiasdešimt metų tai tikrai - mano akys - liudininkės. Bet manau, kad taip buvo visada. Miestai, kurie stovi ant aukštų kalvų, iš kurių toli matyti ir ant kurių kuorų atsistojęs jautiesi tarsi pasaulio valdovas, visuomet gyvena tokiu ritmu. Nežinau kodėl. Štai kiekvieną pavasarį pro senus miesto vartus vienas po kito ima rinktis visokio plauko neramieji - gatvės dailininkai, muzikantai, keliaujantys prekeiviai. Jie tempia gatvėmis savo visokiausių niekų - molinių plunksnomis apkaišytų švilpynių, cukrinių saldainių, porcelianinių lėlių šilko apdarais, butelių, kvepiančių pievų medumi ir vyšniomis, ir kitko - prikimštus maišus, krepšius ant ratukų ir beldžia į kiekvienas dar žiemos miege paskendusias miesto duris, -„Ar turite nakvynės mėnesiui ar trims? Ar rastumėte mums laisvą kambarį?“ Ir miestas paklūsta tam žadinimui - jie apsigyvena senuose namuose, palėpėse ir mansardose, dulka apipeliję čiužiniai, atsiveria langinės ir skrenda lauk voratinklių tumulai. Gyvenimas prasideda. O po poros savaičių pasirodo svečiai iš didžiųjų miestų, atkeliavę čia kaip į muziejų,

KLAIPĖDA 2007 vasario 28 d., TREČIADIENIS

Manau, kad išmetė. Juk nukirstos galvos greitai genda. Prisimink žuvį. Nuo kurios vietos žuvis pradeda gesti?

Baik čia juoktis, akimirksniu užsiplieskiau. Geriau pasakyk, kaip ji sugalvojo prašyti tokių dalykų.

Jai liepė mama, atsakė Oskaras.

Taip parašyta, pridūrė. Ir apskritai, kam mirusiam galva. Štai jei gyvas žmogus neturėtų galvos, ant ko užsimautų skrybėlę?

Tai buvo ne šiaip sau juokelis.

Oskaras išties sunkiai įsivaizdavo save be skrybėlės. Būdamas Amerikoje įprato dėvėti ilgaaulius batus, ryšėti skarelę ir nešioti dešimties galonų talpos kaubojišką skrybėlę. O jau ir prieš tai buvo išsimiklinęs dramatiškai sveikintis su moterimis ir merginomis žemai nusilenkdamas ir tuo pat metu plačiu rankos mostu nukeldamas skrybėlę.

Bet Salomė irgi juk turėjo galvą. Visi ją turi. Ant jos ji nešiojo veidelį. Ji, matyt, buvo labai graži... Ji buvo visa graži, - ne tik veidas, žinoma... Bet kokia? Kokia ji buvo? Šiuo klausimu aš kankinau Aubrey, Oskaro draugą, kurį jis visada kvietėsi eidamas pirkti naujos skrybėlės. Aubrey įsivaizdavo Salomę kaip minkštą storulę plačiu užpakaliu. Štai tokia ji buvo jo manymu... Ji juk Rytų gražuolė, šoka pilvo šokį, kaip pati supranti, sakė labai patenkintas savimi. Jis piešė Salomę iš nugaros. Sėdinčią ant dvigulės lovos.

Atidžiai apžiūrėjau eskizus. Jie man visi buvo labai gražūs, bet sykiu labai bjaurūs. Taip Salomę gali įsivaizduoti vien tik patinas, sumurmėjau kažkodėl labai įsižeidusi. Ir tas storas užpakalis...

Na, nežinau... Argi tu ją tokią įsivaizduoji?

Abrey šypsojosi. Oskarui patiko jo piešiniai. Ypač, žinoma, storasis Salomės užpakalis. Jiedu susižvalgė virš mano galvos, perprato, kad aš pykstu, ir, lyg būtų susitarę akimis, skaniai nusižvengė.

Eikit šikti, šūktelėjau, perrėkdama jų juoką, ir trenkiau durimis.

Nors, tiesą pasakius, kodėl pykau?

Neturėjau jokio pagrindo. Be to, privalėjau daug geriau sekti, kad mano kalba būtų švari ir subtili.

Kraujas įpareigoja. Taip. Žinoma.

Bet taip jau tuokart atsitiko...

Mano galva kažkodėl netikėtai užvirė...

Bet grįžkime prie to, ką aš pradėjau pasakoti. Ganyklose paleidau arklius ir persėdau ant dviračio, kurį laikiau piemenų namelyje. Jo balnelis buvo šaltas kaip ledas. Ir visas jis buvo šaltas ir geležinis. Žinojau, kad mano kūno šiluma tuojau jį sušildys.

Stipriai įsitvėriau į ragus ir pra-

susimokėję pinigais iš kontorų ir biurų, atsivežę plastikinių banko kortelių - kuriomis čia beveik niekur negalima atsiskaityti. Toks jau slaptas mūsų susitarimas.

O atėjus rudeniui... Visi išvyksta. Ir labai retai kas sugrįžta kitą pavasarį. O pasilikusiųjų taip mažai, jog juos būtinai reikia paminėti.

Taigi. Vieną kartą vienas keleivis pasiliko šitame mieste.

Kovo 21

Stovėjau užsikėlęs koją ant neaukšto suoliuko, šluosčiau bokalus ir blizginau taures. Ankstyvo ryto šviesa sunkėsi pro dulkinus langus.

Tyčia jų nevalydavau. „Kaip ir kiekvieną pavasarį“, - pagalvojau žiūrėdamas į gatve traukiančius pirmuosius prekiautojus. Lėtai ir nedrąsiai kaip pirmosios pavasarinės musės eina jie akmeniniu grindiniu ir nedrąsiai kaišioja vidun galvas, teiraudamiesi nakvynės. Nuolat varstosi ir mano durys. Aš niekada nieko nepriimu apsistoti savo smuklėje. Visiems sakau, kad neturiu vietos, nors tai - melas. Yra antrame aukšte pora kambarėlių, visai tinkamų gyventi.

Bet nemėgstu trintis šonais savuose namuose su svetimaisiais.

Greitai įsipyksta. Kas kita, kai jie vakarais ateina išgerti ir atsineša istorijų. Tokie mainai vasaromis vyksta „Pas senį“. Alus - istorija, istorija - alus. Todėl kai į vidų įėjo jaunas vyras, atrodantis lyg iš padūmavusio romantinio paveikslo, aš tuoj pat ėmiau plačiai šypsodamasis purtyti galvą - ne, nakvynės neturiu. O jis kvatoja, sako, man ir nereikia, aš jau apsistojau priešingoje gatvės pusėje. Bet reikėtų alaus. Pildamas galvojau, kad jaunieji retai žino vertų dėmesio istorijų. Tačiau bent jau šis aiškiai turėjo be galo daug pasakyti.

Jis tiesiog džiūgavo - koks puikus jūsų miestas, aš čia pirmą kartą, grosiu fleita, kartais - gitara, taip užsidirbsiu. Pasitrankęs šen bei ten, bet tokį miestą matau pirmą kartą. Sako, įsimylėjau.

Kiekvieną tamsaus medžio balkį, ištrupėjusių raudonų plytų sieną ir lakuotą, ornamentais išraižytą palangę. Sako, galėčiau valandų valandas vaikščioti po jį ir grožėtis, mėgautis, alsuoti juo, jo mįsle.

Dievui dėkingas, kad atvedė jį čia. Noriu susipažinti su miesto žmonėmis. Žodžiu, sproginėjo visas entuziazmu, o alų išgėrė tik jau visiškai nusėdus putai. Pastatė bokalą ant stalo ir paklausė, ar

Ričardo ŠILEIKOS nuotrauka

galės kartais priešais mano smuklę pagroti. Tegu, muzika pritraukia žmones. O prieš išeidamas dar pasakė, kad liks čia visam laikui.

Durys užsidarė.

Užsikėliau ant suoliuko kitą koją.

Kaip ir kiekvieną pavasarį, pagalvojau.

Birželio 21

Tikras pasiutimas. Vasaros saulėgrįža. Gatvės pilnos persirengusių saulių ir mėnulių, šiąnakt - kiekvienas gali viską, kiekvienas yra burtininkas ir visažinis, ore sklaidos dūmai - kažkur deginamos pievų žolės. Praeiviai laistosi vandeniu, skveruose kūrenasi ugnis.

Smuklė pilna žmonių. Istorijos, istorijos... Jų daug šią naktį. Šios nakties istorijos - ne gyvenimo istorijos. Gyvenimų. Besijuokiantys, linksmi veidai keičiasi, įeina ir išeina, pilna kvatojimo. Tik vienas vyras iš smuklės nesitraukia, jo vėjų nugairintas veidas sako, kad jis - šiaurietis. Pasakoja istorijas, o kas nori - prisėda ir klauso. Prie smuklės durų sėdi jaunasis vyras iš migla aptraukto romantikų paveikslo, groja fleita, kartais linksmą šimį, kartais ką nors savo. Sako, šis miestas įkvepia jį, niekur dar nesijautė toks gyvas ir turtingas.

Viena ausim girdžiu šiaurės vyro pasakojimą... ...O tuo metu, pačiame šokio įkarštyje atėjo moteriškė. Jūs žinote, kaip ji atrodo. Tamsiu rūbu, apkibusi samanom ir kerpėm. Tyliai ir nepastebėta šokančių vestuvininkų ji prislinko prie jaunosios vyno taurės ir, ištraukusi iš užančio mažą buteliuką, įlašino skaidraus kaip ašara skysčio lašą. Jis įsiliejo į vyną. O moteriškė nepastebėta praslinko pro besiplaikstančius margaspalvius sijonus, kvatojančius, išraudusius veidus ir greitos muzikos garsus laukan, sau vienai žinomais keliais. Ir kai po šokio

jaunoji norėjo atsigaivinti vynu - užmigo. Jos vyras tylėdamas paguldė savo jauną žmoną kedro lovon, išklausinėjo visus svečius ir paaiškėjo, kad bešokant kažkas lyg matė, lyg ir ne, seną, mažą, tamsiai apsirengusią moterytę. Tokią lyg pažįstamą, lyg ne. Jaunasis suprato, kad privalo ją surasti, jei nori savo mylimąją susigrąžinti... Žiūrėjau į jaunąjį vyrą, linksmai grojantį savo fleita.

Po šios nakties dienos ima trumpėti.

Rugsėjo 23

Fleitininkas groja prie mano smuklės durų.

Miestas jau miręs. Kaip ir kiekvienais metais, pirmiausia jo gatvėmis perbėga maža, tamsiais drabužiais apsirengusi moterytė.

Neįtikėtinai greitai, kaip jos amžiui. Pakeliui ji numeta kažkokią maršką ant miesto, išsineša gyvybę iš žolės tarp grindinio akmenų, nubraukia tylų alsavimą sklidusį, rodos, iš kiekvieno skersgatvio ir namo. Sugriebia į saują ir kvatodama neria lauk.

Pirmiausiai tai pajunta turistai.

Jie susikrauna lagaminus ir grįžta į savo biurus dideliuose miestuose, kur galima atsiskaityti banko kortelėmis. Paskui juos išsinešdina neramieji. Ne vieną kartą stebėjau išeinančius pro senuosius miesto vartus. Jų veiduose - vien nusistebėjimas, kaip taip gali būti, jog vasara baigėsi ir miestas taip neatpažįstamai pasikeitė, nurimo ir nutilo. Tarsi nustojo alsuoti. Šis pasikeitimas daugeliui toks keistas ir slegiantis, jog jie niekuomet į šį miestą nebesugrįžta. Aš nežinau, kaip jiems sekasi kituose miestuose.

O fleitininkas niekur neina. Sėdi prie durų ir kuo linksmiausiai groja mirusioje gatvėje, bandydamas perdrėksti stojusią tylą, tačiau tik jaučia, kaip pats yra jos tildomas

dėjau minti.

Kai įsukau į kopūstų lauką, dideliai mano nuostabai, galvos buvo vėl tapusios žemėje užkastais milžinais. Vizija buvo tokia stipri, kad net neįmanoma buvo jos atsikratyti. Todėl tik palinkau pirmyn ir myniau. Funkcionavo vien tik kojos. Galva paniro į šaltą blaivią koncentraciją. Myniau ir myniau.

Važiavau atmintinai, nudelbusi akis žemyn, užblokavusi vaizduotę. Mano melsva suknelė tamsoje nuožmiai švytravo tarp kelių ir buvo tapusi visiškai balta.

Myniau ir myniau. Kol tik tolumoje pamačiau šviesą antrame aukšte - tėvo kambario lange.

Pagalvojau, kad jo galva kaip visada rymo prie istorijos knygų.

Jis skaito kažką baisaus, bet tai tik istorija, pagalvojau. Nieko tokio.

Istorija visai nepavojinga. Ji kaip baisi pasaka, nors ir yra tiesa. ir dusinamas, kaip fleitos garsai išnyksta tarsi kokioje baltų pūkų prikimštoje pagalvėje.

Bet jis vis groja groja groja kuo linksmiausias melodijas. Žiūriu pro dulkėtą langą į jį.

Galiausiai iškišu galvą lauk.

- Ką po velnių stengiesi apgauti?

Jaunasis vyras sėdi priešais mane ir sukioja alaus bokalą. Žinau tą judesį. Sukioja gėrimą į vieną pusę, į kitą, staiga atsistoja ir išeina nepratarę nė pusės žodžio. Laukiu, kol ir jis padarys ką nors panašaus.

Atsistos, susikraus ką atsivežęs ir išeis pro senuosius miesto vartus ten, kur šviečia saulė, kur grindinys alsuoja ir žmonės šypsosi.

Bet jis neina. Gal pavasarį duotas pažadas jį laiko.

- Nereikia nakvynės? - paklausiu.

Gruodžio 21

Jis išsikraustė iš priešingos gatvės pusės į mano smuklę. Gyvena pas mane. Visą laiką tylus ir susimąstęs, mažai kalba ir niekad apie tai, ką galvoja ar jaučia. Bet klauso manęs atidžiai. O aš, velnio vaikas, pasakoju jam apie juodąjį alų, atkeliavusį čia iš slaviškų kraštų, pasakoju apie ispanišką vyną, Riochos, Ribera del Duero, La Manča, atkeliavusius iš saulės ir tamsių akių kraštų. Apie Sicilijos vynuogynus, įkurtus dar senovėje, antikiniais laikais. Apie tai, kad jaunuolis, prašantis tėvo leisti už jo savo dukrą, žodžiais atsakymo negaudavo. Vynas reikšdavo teigiamą atsakymą. Svarstau, kaip jo fleita skambėtų ten, kur aplinkui jūra ir dangus? Jis klauso. O aš galvoju: kada gi tu apsigręši? Taigi tau sunku. Tau labai labai sunku.

Kiek tu pajėgsi kankintis abejonėse? Ko tu lauki? Negi tikiesi rasti mažąją moterytę?

Tikriausiai jis galvoja tą patį.

Bet kažkodėl vis delsia. Gal iš paprasčiausio neryžtingumo.

Kalėdas sutikome drauge. Dviese. Kai pyliau jam kalėdinio vyno taurę, pakėliau akis ir pamačiau: jaunojo vyro skruostais keliavo ašaros. Jis tiesiog žiūrėjo priešais save ir verkė. Be jokio skausmo.

Skaidrios, palengvėjimo ašaros.

Paskui jis nieko nepasakęs atsistojo. Išėjo į miestą. Pasivaikščioti mirusio miesto gatvėmis.

Aš nežinau, ką jis darys toliau, ar liks čia ir ateinančią žiemą.

Bet vieno pavasario jis jau sulaukė.

Gintaro lašai 13

KLAIPĖDA 2007 vasario 28 d., TREČIADIENIS

Būtis trapi – būtis smagi SIGITA BARTKUTĖ

2006 metų antrąją pusę patys mažiausieji skaitytojai sulaukė dviejų Klaipėdos rašytojų moterų - D.Kudžmaitės ir N.Kepenienės – dovanų.

Dalios Kudžmaitės eilėraščių rinkinys „Vaikeli, ruoškis į kelionę!“ (išleido Klaipėdos rajono savivaldybės Jono Lankučio biblioteka, Gargždai) deklaruoja siekį metaforiškai išdainuoti, išraudot tave, gimtine. Ši knyga yra tarsi rinkinio „Vaikeli, džiaugsmo vyturėli“ tąsa, ir, atrodytų, turėjo būti skirta jau paaugliams. Bet vis dėlto tai rinkinys, vėl skirtas ikimokyklinukams ir pradinukams.

Sudaryta „Vaikeli, ruoškis į kelionę!“ tik iš dvidešimt aštuonių kūrinių, sudėliotų į šešis skyrius: „Pro vėjo pirštus“, „Gimtinė supas“, „Mūsų draugužiai“, „Malda senolei“, „Žiemos laikas“, „Debesynų viešnia“. (Gaila tik, kad turinys apipavidalintas kaip dalykinio teksto planas.) Metaforiškai suvokta gamta, meilė tėvynei ir protėviams, vaikų gyvenimas – ar ne tokias skaitymo gaires siūlo šios antraštės? Atskirų kūrinėlių pavadinimai kalba ne tik apie jų patriotinę pilietinę („Kauburėlių šalis“, „Kad už juos gyvenčiau“), bet ir pažintinę, didaktinę ar gamtosauginę paskirtį – „Gintaro muziejuj“, „Nugalėki baimę, vyre!“, „Pirmoji raidė“, „Pikčiurna“, „Kuršmarių skundas“... Itin smagu perskaityti ir vaikiškai intriguojančius tekstų pavadinimus: „Kaip greit, lietuti, pasenai“, „Saulutės ligonėlis“, „Kačiuko sekmadienis“ ar „Žiemos arkliukas“, o radus tarsi ir neutralų aprašomojo pobūdžio žodį „Vasara“ be galo gera pasidaro, kad jis prabyla itin šviežiai: Užmigsiu pirmadienį strazdo lizdely, Antradienį – uokse smalsaus pelėdžiuko, Trečiadienį sparnas kregždutės priglaus.

Jokios vasaros dienų skubos. Tik begalinė ramybė ir jaukumas. Tik gražios sąšaukos su „vaikiškuoju“ Stasiu Jonausku ar Samuilo Maršako „Įvairiaspalvės knygos“ „Žaliuoju puslapiu“... Ir be galo subtiliai

ataidi S.Nėries „Alyvos“: Ateis ketvirtadienis, medy alyvos Miegodama jausiu, kaip byra ir byra Žiedai jos ir lekia pro vėjo pirštus.

Gal vaiko širdies D.Kudžmaitės eilėraštyje dar ir neužgaus giluminė nebūties metafora, bet skausmingai skaidrus žodžių skambėjimas jo sieloje tikrai kažką jau suvirpins... Kad trumpame lyriniame pasakojime vėl tik pradžiugintų mažąjį ir gerai jam pažįstamais judriais gyvūnėliais, ir gyvybiškai būtinu jam lakštingalos giesmės saugumu. Vis dėlto eilėraščio kulminacija šio D.Kudžmaitės teksto pabaiga netampa, o tai bet kuriam kūriniui nėra gerai.

Tačiau D.Kudžmaitė moka stebinti kitaip. Štai eilėraštis „Svogūnėlio laiškas” (p.25), prasideda lyg ir užuojauta – Svogūnėlis parašė/ Trumpą, žalią laiškutį. Tačiau baigiasi jis gana drastiškai: Ir mama, susodinus pietaut vaikučius, Laišką įmetė tiesiai į šaltus barščius...

Tokie staigūs nuotaikų posūkiai būdingi tik aptariamajai autorei.

Lyriškai jautriai fiksuodama vaiką supantį pasaulį, ši poetė moka atlaidžiai šypsodamasi pasakyti, kad realybė, deja, yra pakankamai atšiauri. Kaip ir pats egocentriškas mažasis, kuris labai lengvai pažada, bet čia pat tą pažadą, paragintas į kelionę, atremia, nes randa „itin svarbų“ pasiteisinimą: Juk dar jauna motutė mano(...) arba - Nueisiu, bet kokie raudoni/ Serbentai sodo pakrašty... („Yra pasauly šaltinėlis“ – p.51) Vaiko pasaulio ir trapios būties laikinumo, skaidraus komizmo ir tyro altruizmo pagavomis patraukia D.Kudžmaitės eilėraščiai „Kai iškepa saulė duoną“, „Dienele dienele“, „Dešimt broliukų“ – žolei paglostyt,/Ašarą šaltą žibutei nušluostyt (p.38) - ir kt. Eilėraščių rinkinyje „Vaikeli, ruoškis į kelionę!” labai ryškios opozicijos: iš vienos pusės - šilumos, jaukaus buvimo džiaugsmo, vasaros gausos, o iš kitos - alkio, skausmo bei mirtinai geliančios žiemos. Net „Žiemos arkliukas“

neišbaido ledinio nejaukumo, tada apėmusio vaiką.

Visiems mažųjų poetams sunkiausia kurti patriotinės bei pilietinės tematikos tekstus. Blankūs jie ir D.Kudžmaitės rinkinyje - ypač eilėraštis „Kad už juos gyvenčiau“ (p.18). Prarandama šiuose kūriniuose konkrečios, žaismingos, jaukios, skambios ir altruistiškai skaidrios personifikacijos jėga – D.Kudžmaitės poezijos koziris.

Juk koks smagus su savo mažais vaikiškais džiaugsmais yra kad ir eilėraštis „Kibirkštukai“ (p.14). O įsipareigodama kalbėti už kenčiančius, už išėjusius D.Kudžmaitė ima ir praranda savo individualų poetinį balsą. Tačiau šiai kūrėjai toks išsisakymas yra autobiografiškai būtinas. Šį jos įsipareigojimą privalome itin gerbti. Tad tuo apie knygą „Vaikeli, ruoškis į kelionę!“ ir baigiu. Svarbiausia juk, kad D.Kudžmaitė vėl prabilo knygele – tegu savo išore man ir pernelyg kuklia.

Visai kitoks Nijolės Kepenienės rinkinys „Baltosios žąsytės pasakos“ (leidykla „Libra Memelensis“). Visai kita ir šių pasakaičių reklama – vien knygos pristatymo vakaras suteikė be galo daug teigiamų emocijų ne tik patiems mažiesiems, bet ir jų tėveliams bei potencialiems seneliams. Ir parodė neišsenkamas šių pasakaičių interpretacijų galimybes – vienaip pasakaitės skambėjo sekamos pačios autorės, kitaip skaitomos aktoriaus Aleksandro Šimanskio, dar kitaip kuriamos kartu su autore klausytojų.

Paradoksalios ekscentriškų pasakaičių improvizacijos galimybės – jau N.Kepenienės kūrybos fenomenas.

Vėlgi jose neprarandant ir be galo subtilaus moteriškumo, ir magiškos trapaus būties grožio pajautos.

Juk ir N.Kepenienės pasakaičių adresatui būtinas jaukus saugumas – ne tik D.Kužmaitės. Bet tas saugumas gimsta jau ne tikrovėje, o prie mažojo prisiglaudus jo žaislui - Baltajai Žąsytei... Tegu teturinčiai tik pjuvenų pilną galvelę, bet užtat šnabždančią mažajam apie buvimo grožį ir smagumų snapeliu, kimštu net šilkinėmis nosinaitėmis... Kaip reikia patiems mažiausiems tų šilkinių nosinaičių šnarėjimo į ausytes

– ypač laukiant miegelio, nes juk koks nors Ilgapirštis Storalūpis Niektauza Blerbys tik šast ir nutveria sapnelį (p.3). Tačiau jei toks ar kitoks personažas neapsivyniotų vaikų sapnelių aplink kaklą, tai nebereikėtų ir „Baltosios žąsytės pasakų“...

Amžinasis gėrio ir blogio konfliktas ir šiose N.Kepenienės pasakaitėse sprendžiamas tik šmaikštaujant – ne kovojant prieš bloguosius personažus kam nors kitam, o pačiam neigiamam veikėjui sudarant itin palankias sąlygas susinaikinti blogį, slypintį tik jame pačiame. O kai tai neatsiejama dargi ir nuo uostamiesčio realijų, mažasis skaitytojas privalo suprasti, kad viską, kas yra jame negatyvu, galima įveikti tik pačiam. Net ir tada, kai tikslas – mūsų valdžia... Bet jei to tikslo sieksi net per Ievos Simonaitytės biblioteką – su gestu kepurę žemėn tėkšt ir dargi prašymu - Duokit man (...)visas knygas apie (p.45) – tai kaip neįvyks stebuklas...

Stebuklai – visų pasakų esmė.

O N.Kepenienės kūrybos stebuklai suaugę ir su daugiaplanėmis pasakaičių potekstėmis, ir su pačios autorės neišsenkančiu optimizmu.

N.Kepenienė, matyt, net ir kapinėse vietoj kryžių mato tik pliusus – pasak vieno Zadornovo kalambūro...

Ir antra... Ji tokia universali, kad savo rinkiniu „Baltosios žąsytės pasakos“ mane visai pribaigė.

Pasirodo, kad N.Kepenienė dar ir puiki dailininkė (o kad turi ir gerą muzikinį išsilavinimą, žinojome anksčiau), nes net ir aš jos piešinius suprantu...

Paėmusi į rankas pačias naujausias N.Kepenienės pasakaites iš pradžių lyg ir nieko naujo nesuradau, ką buvau suradusi jos rinkiniuose „Po riestainio saule“ ar „Džiovintas debesėlis“. Autorė, atrodė, jau „išmokta atmintinai“... Nonsensiška būtis, milniški ar bisetiški „triukai“, mašiotiškai paprasti veikėjai ir jų išradingi vardai, tik N.Kepenienei būdingas apokaliptiškumas ir jau minėtasis optimizmas, gimę tik veikti vaikiškų knygų personažai...

Ir vis dėlto šios N.Kepenienės pasakaitės vėl verčia stebėtis ne tik pasakotojos sugebėjimu prakalbinti negyvus daiktus bei surasti jiems pačius išradingiausius vardus (arba kaip tik juos, pačius įprasčiausius, paversti stebuklingais), bet, sukūrus tokią daugybę mirgėte mirgančių

pasakaičių personažų, verčia stebėtis autorės sugebėjimas nepažeisti jų ir viso pasaulio veikimo logikos.

Uždaroje erdvėje veikiama vienaip, o miške – jau kitaip. Mažąjį N.Kepenienė mato tik kaip mažąjį, gyvūnėlį tik kaip gyvūnėlį, žaislą palieka žaislu, boružėlei padovanoja dar vieną tašką, o fantazmą vėlgi priverčia veikti vėlgi tiktai kaip fantazmą...

Tai kas N.Kepenienės knygoje naujo?.. Nieko ir viskas. Tiesiog visai naujos – naujo turinio pasakaitės, kupinos tiek gyvenimo, tiek apskritai būties smagumo...

Tokio smagumo, kad net aš skaitydama užsikvatodavau kaip pamišusi – pvz., kad ir pasakaitę „Niektauza virėjas“... Žinoma, gal mažieji joje visai neras to, ką radau aš, – mano ir mažųjų gyvenimiškos patirtys labai skirtingos. Bet be galo azartiška savo pasakaičių žaisme bei subtilia ironija – ne veltui šilkinėmis nosinaitėmis kimšta – N.Kepenienė gali nusivesti „už pavadėlio“ kiekvieną skaitytoją. O juo labiau kad veda ji visus tik į didįjį kultūros vyksmą – jums vėl atsivers ne tik Š.Pero, Milno, Biseto, O.Milašiaus ar mūsiškojo P.Mašioto skaitytų knygų vaizdai, bet ir mokslo, ir muzikos, ir šokio stebuklai ar ir elektros stygiaus (net XXI amžiuje!) problemos...

Kuo dar keri mane N.Kepenienės „Baltosios žąsytės pasakos“?

Tiksliau – į ką dar nesu atkreipusi skaitytojų dėmesio, kai rašiau apie kitas šios autorės knygas. Ogi į tą, kad, būdama pakankamai kandi įvairiems pasipūtėliams („Trys ligoniai ir išsipildymo viralas“ - p.10) ir negailestinga kitiems kenkėjams, N.Kepenienė vis dėlto gyvojo pasaulio neskirsto tik į gerą ar blogą. Naujausiame N.Kepenienės pasakaičių rinkinyje ypač gražiai „reabilituotos“ žiurkės – kad ir pasakaitėje „Kaip žiurkiūkštis parvedė iš miesto elektrą“...

O daugiau nei ką cituosiu, nei ką rašysiu. Skaitykit savo mažiesiems patys. Tiek D.Kudžmaitę, tiek N.Kepenienę. O tiems Jūsų „berniukams žirniukams“ ir „mergelėms pupelėms“, kurie jau patys skaito, šias knygeles tiesiog padovanokit. Neapsigausit ir patys daug džiaugsmo gausit. Tik gramatikos ir kitas klaidas ištaisykit – gerų vaikų knygų redaktorių Lietuva juk jau nebeturi?..

Jaunųjų kūryba ARNAS ALEKSANDRAVIČIUS

Dugne atsiversiu aš atsiversiu kai didingi kiemo vartai filmuose kaip austrės atsiveria perlą aukodamos sunkiai nenoriai taip reikia aplinkui nuglostyti akmenėliai Vandeniais ridinėsis kaip mes vaikystėje basi po kopa o smulkutės smėlio kruopelytės dugn į šalis plazdės sakau, gal ir man bent perliuką ponia austre? ne, Arneli, ne laikas dar

Įsibroviau Tris vakarus pro klausyklos angą, nuodėmingą lyg vienuolės iškirptė

stebėjau, kaip persirenginėja savaitgaliai tarp kaimo šokių ir taikių audrų didmiesčių centruose mano praeitys megzdavo sapnus ateitims ir tikėdavosi, kad tai bus nauji metų laikai ir nauji vaisiai velėna aplaistyta pienu iš kibirų, kurie dabar guli sulamdyti po akmenimis, juos atridenau iš savo kiemo lyg ženklą, kad išaugau – šitie trupiniai nebe žaidimams skirti klausyklos langelis šiomis minutėmis siaurėja sulig kiekviena neatleista nuodėme, jos visos tyčia nesutinka būti atleistos taip, mielos šventųjų ikonos, taip, trypiama šventorių dulke, – tai aš skaičiau jūsų dienoraščius esu žmogus, jūsų vandeniu suvilgęs lūpas ir palikęs jus siurbčioti orą iš taurės, kuriai pats laikas suskilti

Minutės prieš šešiolika

Minutės prieš šešiolika II

pirmajam draugui bičiuli, popierėlius nuo karamelių tebeturiu po pagalviu, vokelyje, kaip ir siaubo istorijas, kurios tarp laužų paklydo

kraujo broliui broliuk, va ten, už to kalno mūsų pernykštė vasara su nuorūkom po visą sodą

broli, žarstau už atminties apykaklės užkritusius slidžius gyvaplaukius nuo viršutinės lūpos bei indėnišką plunksną iš už paausių, ten ir minutė, kai visi suprato, kad nebesu myžnius iš trečios laiptinės. tik va, nepaminėjau

ta pati, kai švintant susidrumstė Plinkšių vandens vitražai, vis stumiantys aukštyn mūsų plūdes, vitražai, nebeįleidžiantys saulažuvių lūpom nužiopčiotom

tavo pridususio savanaudiškumo, jį vis dar nešioju languotų marškinių kišenėlėj (prie pat širdies) su šleikštuliu, su tokiu šleikštuliu, kad nuo neapsakomybės pabąla virpančių rankų krumpliai, sako, kai jie šitaip niežti tai - tik lengva, salstelėjusi, keršto pasiilgusio vaikučio gėda

o matai tą sidabrišką debesį? jis užstoja varveklius ant rogių virvelės ir pieninius dantukus atsargiai gaudančius veidan krintančias švelnias snaiges, broliuk, tie baltutėliai sūkuriai virš galvų, jie čia buvo ir vaka žiūrėk, iš mūsų debesies kažkur lyja

14 Durys

KLAIPĖDA 2007 vasario 28 d., TREČIADIENIS

Šiuolaikinės meninės fotografijos ištakos ir raida (2) svarbiausia – išlaikyti visų stilių ir žanrų kokybės kriterijai.

Bet gal panašiai atsitiko ir su mūsų senąja fotografijos mokykla?..

Ribos – sąlyginės

SKIRMANTAS VALIULIS,

STANISLOVAS ŽVIRGŽDAS

Lietuvos fotografija – kokia jos mokykla, praeitis ir dabartis, kokios problemos ryškėja XXI amžiuje – tai ir aptariame, toliau versdami jos istorijos puslapius, žvalgydamiesi po šalies regionus dabar, nepamiršdami Klaipėdos fotografijos situacijos vakar ir šiandien.

(Tęsinys. Pradžia „Durys“, 2007 01 31)

Kur maištininkai?

Žvelgiant į netolimą Lietuvos fotografijos praeitį, vis dar netrūksta poleminio įkarščio. Jaunimui kartais atrodo, kad „socialistinio realizmo“ kepurė buvo visus suvienodinusi ir tik su postmodernizmu atėjo tikra kūrybos laisvė. O kaip iš tikrųjų?

Ogi sena susipina su nauja, tradicijos su novacijomis, Rytai su Vakarais. Apskritai po dešimtmečio karštligės vėl ramiai žiūrime atgal ir į priekį. „Seniai“ atlaikė visokių (ideologinių, cenzūrinių, kolegiškų ir nelabai kolegiškų) kaltinimų krušą, diskusija, žinoma, nesiliauja, bet ji daugiau teorinio, analitinio pobūdžio.

Jaunimui dabar visi keliai – atviresni. Kas mokosi Prancūzijoje, kas - Vokietijoje ar Čekijoje, kas ir namie – Vilniaus dailės akademijoje ar Vytauto Didžiojo universitete

(čia parašyta įdomių menotyrinių fotografijos darbų).

Bet nematyti tokio pobūdžio jaunimo revoliucijų, kokios vyko nuo 1980-ųjų, kai prieš reportažą sukilo A.Šeškaus, A.Budvyčio, V.Balčyčio, R.Pačėsos „nuobodulio estetikos“ karta, netrukus pasipildžiusi S.Paukščiu, A.Lukiu, G.Trimaku ir R.Treigiu.

Anuos „maištininkais“ išvadino vis dar populiarus rusų kritikas L.Aninskis. Bet ir jis manė, kad maištininkai yra to paties Lietuvos fotografijos medžio šakos. Taip lyg ir atsitiko.

1999-aisiais surengtoje parodoje „Po dešimties metų” prisipažįstama, kad būrys pakriko, kiekvienas stumiasi toliau savo keliu: kas dirba reklamai, kas - fotoateljė, kas kitiems dėsto fotografiją. Susiformavo gyvasis tradicininkų ir postmodernistų tiltas – vaikai nenuklydo pernelyg toli nuo tėvų, o

Fotografijos magnetizmui turėjo reikšmės ne tik septintojo dešimtmečio kartos ilgas kūrybingumas ir sugebėjimas išlaikyti Lietuvos fotomenininkų sąjungos prestižą per visus laiko pokyčius ir ekonomines negandas, bet ir fotografijos iškilimas tarp menų tarptautiniu mastu.

Keista, daug ką vertę iš kojų postmodernizmo vėjai buvo palankūs fotografijai. Jos statusas net iškilo. Kaip rašo Borisas Groisas (Vokietija), „meninių intencijų fotografija nebeturi kuo nors aiškiai skirtis nuo paprastos fotografijos, kad būtų pripažinta menine. Skirtumus šiandien nustato muziejai, ir jų atrankos pakanka, kad fotografija būtų priskirta meno sferai“.

Tiesa, Lietuvoje kai kas vis dar mėgina nubrėžti ribą (gal tai daugiau aukštųjų mokyklų, kur dėstoma fotografija, profilio įtaka?) ir lyg vėl prikelti septintojo dešimtmečio diskusijas, kada gi ta fotografija tampa meniška. Bet tai greičiau atosūkis į fotografijos vakardieną negu posūkis į rytdieną.

Gana sąlyginės pasirodė esančios ir kitos ribos, pvz., tarp reklamos ir meninės fotografijos.

Kai kurie fotografai ilgokai ragino išsaugoti fotografijos meninį grynumą, dvasingumą, žiūrėjo, kad tik ji netaptų „parsidavėle“. Šiandien jau normaliai žiūrime į Helmuto Niutono ar Žanlupo Siefo šokinėjančią nuo meno į madą ir atgal fotografiją. Pastarasis prisipažįsta, kad šuoliai nuo dokumentikos į meną, nuo reportažo į madą, nuo akto į peizažą yra kasdienė praktika.

Visur kriterijus – grožis! Gal ir nereikėtų būgštauti, kad dalis jaunųjų yra veikiami reklamos arba joje jau dirba?

Avangardo ženklai

Vaclovas Straukas. Iš ciklo „Kopos”, 1975.

Avangardinis sluoksnis, palyginti su kaimynais rusais, lenkais ar čekais, sovietmečio Lietuvoje buvo plonytis. Tiesą sakant, istoriškai jis vis dar neišanalizuotas. Tik postmodernizmas jau įrašytas į Europos kontekstą. Šimtmečio avangardo parodoje „Europa Europa” (Vidurio ir Rytų Europa), įvykusioje 1994-aisiais Vokietijoje, keturių tomų kataloge buvo pristatytos V.Balčyčio, A.Budvyčio, G.Trimako fotografijos.

Lenkų menotyrininkė U.Čartoryska kataloge palaikė maskviškio L.Aninskio nuomonę: „maištininkai“ Lietuvoje protestavo ne prieš vyresniosios kartos emocionalizmą, bet fragmentuodami ir paspalvindami pabrėžė paties fotografavimo proceso reikšmę.

Tai ir buvo naujoji, nebe tikrovės atspindžio, o jos segmentacijos ir suženklinimo filosofija, beje, diskusijose ir konferencijose perkelta ir į fotografijos istoriją ieškant kitokių prasmių „tekstuose“.

Tačiau senąją mūsų fotografiją sunkiau įrašyti į Europos kontekstą negu postmodernistinę. Dėl kelių priežasčių.

U.Čartoryska V.Luckų ir S.Paukštį deda greta lenko V.Pražmovskio.

Ne tiek svarbu, kuris pirmesnis, kiek bendra postmodernistinė platforma – fotovaizde kuriami keli laiko ženklų klodai, nė vienam nesuteikiant vyraujančios prasmės. Viskas priklauso nuo žiūrovo-skaitytojo, jo emocinių klodų. Lyginimų konteks-

Aleksandras Dapkevičius (1929-2007). Iš serijos „Aktas”, 1975.

tas gimsta natūraliai, nes toks dabar meno gyvenimas.

Į Europos kultūrą

O kaip dėl klausimo – mes Europoje ir Europa – pas mus?

Ypač buvome atjaunėję Europoje tuoj po nepriklausomybės atgavimo. Vien su vokiečiais surengta keliolika didelių parodų, išleisti puikūs katalogai, kuriuos derėtų vadinti fotoantologijomis. Čia lietuviai pristatomi pavieniui, grupėmis ir Baltijos šalių kontekste. Ypač vertingi pastarieji atvejai: „Vaizdų atmintis” (1983), „Pabaltijo fotografija, Ars Baltica.

Trienalė” (1996) – Baltijos šalių fenomenas, nes jie padeda suvokti laiko ir kultūrų ryšius.

Minėtinas ir Klaipėdos kultūrų komunikacijos centro jau ne vienerius metus rengiamas ir vis didesnį pagreitį įgaunantis projektas „Erozija” – žvilgsnis už tradicinio fotografijos formato.

Kitas aspektas – fotografijos palikimo „įvesdinimas“ į Europos kultūrą. Įdomus pavyzdys – fotoalbumas „Lietuva”, kur greta žinomų fotografų darbų dedama ir bevardė fotografija, šalia meninės – dokumentinė. Taip tik paryškinama šimtametė mūsų fotografijos tradicija: ėjimas nuo žemės, iš kaimo, iš šeimos rato ir lauko darbų. Todėl net jaunosios kartos miestelėnų postmodernistų fotografijose fantazija neatitrūksta nuo daikto ir kūno, nėra dar intelektualiai išmankštinta ir išgrakštinta. Šimtametė ir mūsų buvimo Europoje tradicija, tik esame ją pamiršę ir kitiems neprimename.

Jau XIX a. nebuvome atitrūkę nuo europinių parodų, o XX a. į Europą ėjome ir per spaudą. O kaip senąjį Vilnių išgarsino J.Čechavičius ir J.Bulhakas! Prieškary patys susidėjome savo darbus į tarptautinį „Galerijos” numerį, dalyvavome tarptautinėse parodose.

Žiūrima iš aukšto

Silpniausiais šiuo požiūriu reikėtų laikyti šeštąjį ir septintąjį dešimtmečius. Tada fotografija fiksavo tautos kančias, bet pasirodyti viešai galėjo tik amžiaus pabaigoje.

Išeiviai Vokietijoje pakartojo fotoalbumą „Vilnius” su J.Bulhako fotografijomis ir porą kartų JAV išleido V.Augustino fotografijų rinktinę. Populiarindamas Lietuvą vaizdais ir tekstais, Brazilijoje daug nuveikė P.Babickas. Okupuotoje Lietuvoje Vilniui skirti fotoalbumai išėjo be J.Bulhako pavardės. Septintajame dešimtmetyje knygas apie Vilnių, Lietuvą sukūrė A.Kunčius, A.Sutkus, R.Rakauskas. Jos pasiekdavo ir užsienį. Porą metų po Fotografijos meno draugijos įkūrimo Prahoje išėjo V.Jiru paruošta „Pabaltijo fotografija”.

Atgimimo laikais atrodė, kad per daug apie mus prirašė maskviečiai A.Vartanovas, L.Aninskis, V.Diominas, V.Stignejevas, o per mažai – Vakarai. Bet gana greit paaiškėjo, kad esminė bėda - ne čia...

Mus nusižiūrėjęs prancūzas A.Lemagny priglobė lietuvių fotografiją Paryžiuje, Prancūzijos nacionalinėje bibliotekoje, rengė parodas, į fotoalbumą, skirtą fotografijos 150-mečiui, įtraukė ir lietuvių darbų. Londone pasirodė A.Macijausko fotografijų rinktinė.

O jeigu dar žvilgteltume į fotoalmanachus ir fotožurnalus?.. Žinoma, nuosvyra buvo į Maskvos pusę, „Glavlitas“ kai kurias fotografijas sutikdavo rūsčia mina, tekdavo rengti „perkūnsargines“ politinių jubiliejų parodas.

Bet buvo ir bendra Rytų Europos nelaimė: pagausėjusiuose vakarietiškuose fotografijos istorijos darbuose fotografijos dabarčiai ir jos istorijai skirta nepakankamai dėmesio. Dar ir dabar į Rytų Europos fotografiją kartais žiūrima kaip į „antrinę“, sekusią Vakarų techniniais ir meniniais atradimais, arba ji iš viso nutylima.

Durys 15

KLAIPĖDA 2007 vasario 28 d., TREČIADIENIS

„Nuoga diena“, arba Mūzos paieškos Čekijos tvirtovėje DANGUOLĖ RUŠKIENĖ

„Nuoga diena“ pavadinta spaudos fotografų Ramūno Danisevičiaus, Valdo Kopūsto ir Rolando Parafinavičiaus fotografijų paroda, iki kovo 5-osios viešinti Klaipėdos fotografijos galerijoje.

Fotografavo tą patį

Nors jau seniai paneigta nuomonė, kad fotografija yra tik tiksli, mechaniška vizualinė realybės pateikimo forma, pastaruoju metu vis dažniau kuriami projektai ir organizuojamos kūrybinės stovyklos, kuriose gilinamasi ne tik į naujas fotografijos galimybes, bet ir „pertikrinama“ jos prigimtis.

Ne pirmus metus Čekijoje „Inter camp“ organizacijos organizuojamos fotografų stovyklos išsiskiria tuo, kad, be galimybės netrukdomiems dirbti kelias dienas akto žanro srityje, fotografų kūrybiniam procesui taikomi ir tam tikri apribojimai. Ši stovykla labai savitai organizuoja kūrėjo ir jo įkvėpimo šaltinio-mūzos santykius. Dalyvių kūrybinė erdvė griežtai apribojama – jie dirba pagal sudarytą sąrašą, kuris nurodo jų darbo laiką ir vietą su konkrečiu modeliu. Toks griežtas erdvės ir laiko apribojimas, iš dalies net fotografuojamų objektų padiktavimas paremtas pagrindiniu organizatorių ir dalyvių tikslu

– išsiaiškinti, ar įmanoma visiems fotografuojant tą patį (tuos pačius modelius tose pačiose erdvėse) sukurti kažką savito ir vertingo.

Vertingo, jeigu ne menine, tai estetine prasme.

Ieškojo kažko savito

Praėjusią vasarą vienoje Čekijos kryžiuočių ordino pilyje stovyklavę lietuvių fotografai - naujienų agentūros ELTA fotografas Valdas Kopūstas, dienraščio „Lietuvos žinios“ fotokorespondentas Ramūnas Danisevičius ir „Vakaro žinių“ žurnalistas Rolandas Parafinavičius teigė, kad toks laiko ir vietos apribojimas netrukdė jų meninėms paieškoms. Profesionalūs fotoreporteriai, įpratę dirbti sudėtingomis sąlygomis, nesunkiai prisitaikė ir prie šių.

Anot V.Kopūsto, labiausiai jam pagelbėjo „akies greitis“ – sugebėjimas greitai atskirti esmę ir ją užfiksuoti, nepraleisti lemtingo kadro.

Darbui labiausiai kliudė masinė psichozė. Buvo sunku nebėgti kitiems iš paskos, nepasiduoti bendrai nuotaikai, o ieškoti ir surasti kažką savito. Tai buvo labiau panašu į žaidimą su gana stipriu azartu. Kam pavyks, o kam – ne.

Prieš gerą dešimtmetį panašų eksperimentą atliko fotomenininkai (taip pat trijulė) R.Rakauskas, R.Požerskis ir A.Macijauskas.

Pavadinę projektą „3+1“, autoriai kurį laiką fotografavo tą pačią moterį. Skirtumas tik tas, kad jų nevaržė nei laikas, nei erdvė. Jau tada buvo įsitikinta, kad fotografas fotoaparatu fiksuoja ne tai, ką mato, o tai, ką nori matyti. Paneigdami modernistines nuostatas, teigiančias fotografijos kaip objektyvaus realybės vaizdavimo galimybę, kiekvienas fotomenininkas kūrė savo moterį, ignoruodamas jos individualumą ir socialumą.

Sureikšmino siužetą

Moters-simbolio kūno traktavimas persikelia ir į parodos „Nuoga diena“, šiuo metu veikiančios Klaipėdos fotografijos galerijoje, nuotraukas. Ir tada, ir dabar buvo siekiama nuasmeninti žmogaus kūną, panaudojant jį kaip medžiagą autoriaus saviraiškai.

Tačiau toks vienpusiškas fotografijos traktavimas būtų klaidinantis. Bet kuriuo atveju fotografija išsaugo ir nuorodas į realybę. Todėl parodoje eksponuojami darbai neišvengia supanašėjimo siužeto, o kartu ir turinio atžvilgiu.

Polinkiui į siužeto sureikšminimą greičiausiai įtakos turėjo spaudos fotografų profesija. Sąmoningas ar nesąmoningas bandymas fotografijose simuliuoti reportažinį metodą apsunkina

kūrinio suvokimą. Neįtikina, ir, deja, palieka abejingą.

Atrodo, kad autoriai bando pasinaudoti vis garsiau fotografijos pasaulyje deklaruojama nuomone, kad nėra nei spaudos, nei meninės, nei kitokios fotografijos. Yra tik Fotografija. Jie varijuoja šios Fotografijos rėmuose, pasilikdami prie to paties žanro, bet nesilaikydami stiliaus ar metodo vienovės.

Drąsiai eksperimentuoja ir ieško taiklesnių būdų savo intencijoms išreikšti.

Parodos kūrinius būtų sunku priskirti kuriai nors vienai estetikai. Akivaizdu, kad juos veikė ir klasikinio akto estetika, ir romantiški „Lietuvos meninės fotografijos mokyklos“ (R.Dichavičiaus, R.Rakausko, R.Požerskio) aktai, ir postmoderni A.Čepulinskaitės, V.Šontos estetika.

Schema – nauja, idėjos – senos

Parodoje eksponuojamose nuotraukose jaunystė deklaruojama kaip savaiminė grožio ir estetikos turėtoja, kuriai dažnu atveju antrina kitas savo prigimtimi labai panašus objektas – gamta.

Moteris vaizduojama kaip pasyvi gamtos dalis, kaip ir pastaroji apdovanota gyvybės tąsos (vaisingumo) dovana.

Pasirodo, sena moters ir gamtos dermės tema dar nėra išsemta. Juolab kai tarp

jų įsiterpia vyriškos lyties atstovas.

Novatoriškumu dvelkiantis vyriškų ir moteriškų kūnų kartu fiksavimas, jų vaizdavimo ir tarpusavio santykių schema papildo kūrinius naujomis prasmėmis.

Tačiau, susitapatindamas su vyriškos lyties atstovo kūno pozicija, fotografas dar kartą paliudija labai senas ir, atrodo, mūsų visuomenėje vis dar gajas patriarchalines nuostatas.

Fotografijose stebimas (o kartais tik nujaučiamas) vyras – heteroseksualus, besikėsinantis išplėšti iš aplinkos (konteksto) ir nusavinanti moters kūną („Nepasitikėjimas“). Iš šios moters atimama bet kokia empirinio pažinimo galimybė, ji estetiškai patrauklaus kūno nešiotoja ir heteroseksualių vyriškos lyties atstovų gundytoja. Todėl, nors vaizdavimo schema gana nauja, tačiau ji panaudojama senoms idėjoms išreikšti.

Užsitikrino dėmesį

Netikėtai taikliai autoriai panaudoja metoniminiu mąstymu pagrįstą kūnų fragmentavimą. Cituodami moters lyties ženklus, kuria naujas prasmes, pabrėžia somatinių ženklų svarbą fotografijoje („Driežui geriau“).

Akivaizdu, kad fotografus mažai domina moterų asmenybės. Dažnai pagrindinė žmogaus identifikacijos

dalis – veidas paliekama už kadro, kaip trukdis, skatinantis nepageidaujamiems psichologiniams ar socialiniams (at)pažinimams.

Kontaktas tarp fotografuojančiojo ir fotografuojamojo taip ir neužsimezga.

Tačiau fotografas išlieka aktyvus nuogo moters kūno stebėtojas ir fiksuotojas.

Tokiu būdu apvalęs savo kūrinį nuo pašalinių reikšmių, akcentuoja tai, kas, jo manymu, yra svarbiausia.

Nuasmenintas kūnas (ar jo fragmentai) be identifikacijos ženklų jam priskirtoje erdvėje ir laike kuria naujas reikšmes, nurodančias interpretacijų kryptį. Taip užsitikrindamas suvokėjo dėmesį.

Nors autoriai teigia, kad juos labiau domino kūno ir sielos jungtys nei kūniškumas ar jo erotiškumas, ne kiekviename kūrinyje tokią jungtį įmanoma užčiuopti.

Galbūt ją prislopina didesniu ar mažesniu mastu pasireiškianti erotizacija.

Galbūt išblaško subtili ironijos linija. Ko gero, labai vietoje ir laiku panaudota. Ji tarytum perspėja, kad rimtų ketinimų meninio akto atžvilgiu tarsi ir nebuvo. „Nuoga diena“ – žaidimas. Kaip ir kiti turintis savas taisykles. Autoriai su jomis susipažino dar būdami Čekijoje, o žiūrovas privalės susikurti savąsias. Vien tam, kad žaidimo finale nesijaustų nuogas.

Fotoparodą „Nuoga diena“ klaipėdiečiams pristatė du iš trijų jos autorių - Ramūnas Danisevičius ir Valdas Kopūstas, drauge fotografavę tą patį toje pačioje aplinkoje ir tuo pačiu metu. Roberto GABRIO nuotrauka

16 Durys

KLAIPĖDA 2007 vasario 28 d., TREČIADIENIS

Teatralų laukia trys „Padėkos kaukės“ Šiemet tarptautinės Teatro dienos išvakarėse, kovo 26-ąją labiausiai nusipelniusiems Klaipėdos miesto teatralams bus įteiktos „Padėkos kaukės“. Šį apdovanojimą, kurio idėjos autorius - Klaipėdos Pilies teatro režisierius Alvydas Vizgirda, prieš metus įsteigė Klaipėdos miesto savivaldybė ir Lietuvos teatro sąjungos Klaipėdos skyrius ir teikia miesto teatralams už reikšmingiausią teatrinį metų įvykį (spektaklį, vaidmenį, režisūrą, scenografiją, choreografją ir t.t.) ir/ar nuopelnus teatro menui. Apdovanojimą liudija regalijos: viеnetinis juvelyrikos meno kūrinys - stilizuota „Padėkos kaukė“ bei jos suteikimą patvirtinantis dokumentas. „Padėkos kaukėmis“ 2006aisiais jau apdovanoti aktoriai Valentina Leonavičiūtė, Vytautas Paukštė ir režisierius Ramūnas Kaubrys.

Kaip pranešė Lietuvos teatro sąjungos Klaipėdos skyrius, 2007ųjų „Padėkos kaukės“ laureatai bus renkami pagal šias nominacijas: metų režisierius, metų aktorius ir aktorė, metų vaidmuo, metų scenografas, metų dramos spektaklis, metų muzikinis spektaklis, metų choreografas, metų šokio projektas, metų debiutas, metų teatro kompozitorius, už nuopelnus teatro menui.

Iš šio nominacijų sąrašo kovo 26-ąją specialios ceremonijos

„Padėkos kaukė“ - apdovanojimas miesto teatralams už reikšmingiausią teatrinį metų įvykį ir/ar nuopelnus teatro menui.

metu bus įteiktos ne daugiau kaip trys „Padėkos kaukės“. Šis apdovanojimas skiriamas komisijos nutarimu. Komisiją sudaro 7 nariai: Klaipėdos miesto savivaldybės Kultūros skyriaus vedėja Goda Giedraitytė, teatrologė Gitana Gugevičiūtė, Klaipėdos universiteto doc. Petras Bielskis, Režisūros katedros vedėja doc. Danutė Vaigauskaitė,

Lietuvos teatro sąjungos (LTS) Klaipėdos skyriaus pirmininkas, aktorius Valentinas Klimas, Klaipėdos dramos teatro aktorės Valentina Leonavičiūtė ir Nijolė Sabulytė.

Pagal apdovanojimo nuostatus pretendentus „Padėkos kaukės“ nominacijoms gali siūlyti uostamiesčio kultūros institucijos, miesto Kultūros skyrius, kūrybinės sąjungos, nevyriausybinės organizacijos ir privatūs asmenys.

Siūlant pretendentą reikia pateikti: motyvacinį pasiūlymą, pasirašytą siūlančiojo asmens ar organizacijos (už kokius nuopelnus siūlomas konkretus asmuo ar įvykis, kokiai nominacijai ir pan.); pretendento nuopelnų teatro menui aprašymą (recenzijų, straipsnių, atsiliepimų kopijos, autoriaus spausdinti darbai, rekomendacijos, kitų institucijų įvertinimai, duomenys apie anksčiau gautus apdovanojimus ir kt.); pretendento gyvenimo aprašymą; pretendento fotonuotrauką (siųsti el. paštu: teatras@europe.com).

Elektroniniu keliu atsiųsta medžiaga nebus priimama, išskyrus siūlomo pretendento nuotrauką.

Pasiūlymai „Padėkos kaukės” apdovanojimui priimami ir registruojami iki kovo 20 d.12 val. adresu: Lietuvos teatro sąjungos Klaipėdos skyriui, „Padėkos kaukė”, Dramos teatras, Teatro g.

2, Klaipėda LT-91247.

„Komentaruose“ dalinsis įspūdžiais iš Izraelio Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (Daržų g. 10 / Bažnyčių g. 4) 6-ajame „Komentarų“ ciklo renginyje rytoj, kovo 1 d. 18 val. kelionės įspūdžiais iš Izraelio, asmeniniais ir kūrybiniais atradimais dalinsis klaipėdiečiai dailininkai Angelina Banytė, Juozas Vosylius ir Algis Kliševičius.

Klaipėdiečių dailininkų ir senų bičiulių trijulė Izraelyje viešėjo šiemet sausio 24 - vasario 7 die-

nomis bendramokslio skulptoriaus Dovydo Zundelovičiaus kvietimu.

Izraelyje gyvenantis jų buvęs bendramokslis M.K.Čiurlionio menų gimnazijoje D.Zundelovičius ten turi skulptūros mokyklą su bronzos liejykla ir meno galeriją. Joje A.Kliševičiaus rašto meno darbai jau yra buvę eksponuoti Lietuvos kaligrafų parodoje 2005-ųjų pavasarį. „Basiss“ skulptūros mokyklos galerija, kurioje kartais apsilanko ir lietuviai, įsikūrusi Hadassa Ne-

urimo vietovėje, tarp Tel Avivo ir Haifos miestų. Ji gausiai lankoma izraeliečių. Jiems klaipėdiečių dailininkų trijulė nuvežė savo kūrinių parodą. Joje A.Kliševičius pristato kaligrafijos ir grafikos darbus, A.Banytė ir J.Vosylius – tapybą ir piešinius. Paroda veiks iki kovo 17-osios. Ją autoriai pavadino „Tu klausei, kaip aš laikausi“. „Nes ji ir yra atsakymas į klasioko klausimą po daugel metų“, - paaiškino A.Kliševičius.

Lėlių teatrų festivalis sugrįžta Vaikų kultūros metais

SALOMĖJA BURNEIKAITĖ

Atpažįstate šią emblemą? Klaipėdos lėlių teatras balandžio 27-29 dienomis vėl rengia tarptautinį lėlių teatrų festivalį „Karakumų asilėlis”, kuris uostamiestyje vyks jau ketvirtąjį kartą.

Vaidina profesionalai

Šiemet Klaipėdos lėlių teatras į uostamiestį vėl sukvies geriausius Lietuvos lėlių teatrus ir svečių kolektyvus iš užsienio.

Tai - vienintelis profesionalaus lėlių teatro festivalis Klaipėdoje ir Klaipėdos krašte, labiausiai orientuotas į mažuosius žiūrovus.

Klaipėdos universiteto lėlininkų sumanytas pirmasis profesionalių lėlių teatrų festivalis įvyko 1997-aisiais. Po šešerių metų jaunieji lėlininkai atgaivino jį ir 2003-iaisiais surengė antrąjį, o 2005 m. – trečiąjį.

Klaipėdos lėlių teatrui sustiprėjus ir prisijungus jaunoms jėgoms, „Karakumų asilėlis“ išaugo iki tarptautinio.

Festivalio tikslas – populiarinti lėlių teatro meną, parodyti vaikams ir jaunimui šio meno išraiškos galimybes, padėti šeimoms ir vyresniesiems bendrauti su vaikais, randant naujų temų pokalbiams.

Iš Lietuvos ir užsienio

Ketvirtajame „Karakumų asilėlyje“ laukiame kamerinių lėlių teatro spektaklių, kuriuos atveš Lietuvos kolektyvai. Festivalyje dalyvaus Vilniaus teatras „Lėlė“ su lėlių vaidinimu „Kiškių sukilimas“ (rež. ir dail.

Rimas Driežis), „Stalo teatras“ iš sostinės su spektakliu „Eglė žalčių karalienė“ pagal liaudies pasaką (rež. ir dail. Saulė Degutytė).

Dalyvaus festivalyje ir Kauno valstybinis lėlių teatras su spektakliu „Aukso kiaušinis“ (rež. ir dail. Jūratė Januškevičiūtė) bei labai vaikų mylimas Jūratės ir Dariaus Armanavičių „Nykštuko“ teatras iš Kauno, kuris žada parodyti spektaklį „Kiaulė taupyklė“. Į festivalį atvyks ir unikalusis Panevėžio lėlių Vežimo teatras, kuris lėlių spektaklius vežioja po Lietuvą vežimu.

Nekantriai laukiame ir „Karakumų asilėlio“ svečių – mažyčio ir jaukaus lėlių teatro skambiu pavadinimu „Credo” iš tolimosios Bulgarijos. Jis rengiasi atvykti su spektakliu „Ką senelis padarys, viskas bus gerai“ pagal Hanso Kristijano Anderseno pasaką. O teatras iš Norvegijos atveš lėlių spektaklį „Smėlis tarp kojų pirštų“.

Klaipėdiečiams, laukiantiems „Karakumų asilėlio - 2007“, primename, kad Klaipėdos lėlių teatras jau dabar organizuoja piešinių konkursą „Karakumų asilėlis Klaipėdoje“. Jo nuostatus rasite Klaipėdos lėlių teatro internetinėje svetainėje www. leliuteatras.ku.lt .

Teikia peno vaizduotei

Asilėlis Lietuvoje atrodo keistas ir egzotiškas gyvūnas, atėjęs iš vaikiškos dainelės, – jaukus ir mažas, poetiškas ir tylus, kurį norisi globoti, juo rūpintis. Galima jį sapnuoti ir prisiminti, kad mes visi, anot Antuano de Sent Egziuperi, atėjome iš vaikystės, kaip iš stebuklingos šalies. Ji liko labai labai toli, už devynių jūrų, devynių kalnų ir dar toliau... Kaip žinote, Karakumai yra dykuma, o ji teikia peno vaizduotei.

Dykumoje reikia išgyventi. Ją tenka įveikti, kad išgyventum, mokantis kantrybės.

Tokie yra maži lėlių teatrai, panašūs į Klaipėdos lėlių teatrą, kurie savo veikla nuolat primena: būkime dėmesingi vaikystei. Juk 2007-uosius Lietuvos Seimas paskelbė vaikų kultūros metais. Jei kam į galvą šautų keista mintis finansiškai paremti festivalį – būtų fantastiška.

Dovanų kuponas į teatrą

Skulptoriaus Dovydo Zundelovičiaus, gyvenančio ir kuriančio Izraelyje, kvietimu ten parodą surengė jo bendramoksliai klaipėdiečiai dailininkai Algis Kliševičius, Angelina Banytė ir Juozas Vosylius.

Dovanų būna pačių įvairiausių – nuo šiltos šypsenos ar oro bučinuko iki gyvo žirgo ar išsvajotos pilies. Nelygu, kokie norai ir galimybės.

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras savo lankytojams suteikia galimybę, kokios iki šiol nebuvo – dovanų kuponai bilietams į visus teatro spektaklius iki birželio. Asmuo, gavęs dovanų kuponą, gali pats pasirinkti spektaklį, kurį norėtų pamatyti.

Bilietų į Klaipėdos muzikinį teatrą kainos -10, 20, 25, 30, 40 Lt, į vaikiškus spektaklius - 15, 20 Lt. Informacija apie sezono metu galiojančius dovanų kuponus bilietams į spektaklius įsigyti - tel. 397 404 (bilietų kasa) ir 397 400 (vyr. administratorė).