2007 03 28 durys

REMIA

2007 kovo 28 d., TREČIADIENIS Redaktorė Rita BOČIULYTĖ • Tel. (8 46) 39 77 29 • El. paštas rita@klaipeda.daily.lt • www.durys.daily.lt

Meno leidinys (142)

Su premjera – į festivalius Uždarytas rekonstrukcijai Klaipėdos dramos teatras vaidina spektaklius kitose scenose, gastroliuoja po Lietuvą, balandį pasirodys festivaliuose Kaune ir Rumunijoje.

Vieną iš populiariausių spektaklių – M.Gavrano „Viskas apie moteris” (rež. D.Tamulevičiūtė) Klaipėdos dramos teatro aktorės V.Leonavičiūtė, N.Savičenko ir R.Šaltenytė kovo 22-ąją parodė Šilutėje, o balandžio 18-22 dienomis vaidins Marijampolės, Vilkaviškio, Kėdainių, Mažeikių publikai.

Kovo 31 ir balandžio 1 dienomis klaipėdiečiai gastroliuos Panevėžyje, Juozo Miltinio dramos teatre. Ten parodys du spektaklius – V.Krėvės „Raganių” (rež.

K.Macijauskas) ir E.E.Šmito „Paleistuvį” (rež. P.Gaidys). Į Panevėžį Klaipėdos dramos teatras dar sugrįš balandžio 25-ąją – su Šeiniaus „Kupreliu” (rež. K.Macijauskas).

Klaipėdos dramos teatre režisieriaus O.Koršunovo ką tik pastatytas „Kelias į Damaską” pagal A.Strindbergo trilogiją balandžio 11-ąją pradės 29-ąjį „Lietuvos teatrų pavasarį” Kaune, o balandžio 24-ąją bus pristatytas tarptautiniame teatrų festivalyje Rumunijoje.

Atidarė galeriją Kopenhagoje Klaipėdietė dailininkė juvelyrė Jurga Karčiauskaitė-Lago kovo 5-ąją atidarė savo galeriją Danijos sostinėje Kopenhagoje. „Yurga” pavadinta galerija įsikūrusi Kopenhagos senamiesčio centre. „Nedidukė, bet labai graži”, - džiaugėsi dailininkė, pasirašiusi „frančizės” sutartį.

Anot jos, labai nenoriai danai įsileidžia į savo meno rinką kitų šalių menininkus, ypač kuriančius dizaino srityje. „Labai ilgai mąsto ir renkasi. Juk Danija – dizaino kraštas. Jiems įtikti nėra lengva.

Turėjau labai stengtis”, - prisipažino juvelyrė.

Galerijoje Kopenhagoje ji išeksponavo septynias naujas savo juvelyrikos kolekcijas. „Paparčio žiedas” – su baltų simbolika – 12 papuošalų. „Ženklai” – 15 kūrinių su įvairiausiais ženklais – pagoniškais ir krikščioniškais, o „Skaičiai” – su įvairiausiais skaitmenimis, arabiškais rašmenimis.

10-ies sagių kolekcija „Sparnai” vaizduoja Jurgos juvelyrikoje pamėgtus paukščius. Papuošalų vaikams kolekcijoje „Obuolio sėkliukė” – šeši krikštynų pakabukai mažyliams. „H2O” kolekcijos 15 papuošalų – žiedai, pakabukai ir sagės su stilizuotais vabzdžiais, lipte aplipusiais aplink skirtingus akmenukus – topazus, gintarą, turmalinus – kaip apie vandens lašus. Be to, Jurga sukūrė vestuvinių žiedų kolekciją „Mes” – aštuonis „duetus” iš balto ir geltono aukso.

Kaip ji sako, labiau parodai, nei pardavimui. „Dar yra viena tekstilės kolekcija – visokie siuvinėti aksesuarai iš natūralaus šilko, krepo – daugiau mados negu meno”, - pasakojo juvelyrė.

Liudmila VĖGELIENĖ. Nepaklusnioji. 2007 m. Monotipija, mišri technika, 74x95 cm.

Per pastarąjį pusmetį J.Karčiauskaitė taip pat dalyvavo tradicinėje parodoje Madride, kur kasmet pristatomos Ispanijos juvelyrikos tendencijos, juvelyrikos parodose Paryžiuje (Prancūzija), Kaliningrade (Rusija), Vašingtone (JAV).

Kadangi juvelyrės vyras ispanas tapytojas Lino Lago ruošiasi gyventi „viena koja” Madride, o kita – Niujorke, Jurga savo artimiausios ateities planus taip pat sieja su tais dviem miestais. „Jei išvažiuosiu ilgesniam laikui į užsienį, tai būtinai studijuosiu gemologiją – mokslą apie akmenis, - sakė juvelyrė. - Jei tik pavyks susitarti su kokia nors rimta mokykla, kad ji mane priimtų ir pagreitintų kursą, nes per metus norėčiau jį baigti.”

Stato Kauno Mažajame teatre Pralenkdamas Klaipėdos teatrus, Kauno Mažasis teatras susidomėjo jaunųjų uostamiesčio dramaturgų pjesėmis ir klaipėdiečius kviečiasi režisuoti spektaklius.

Balandžio vidury režisierius Vytautas Balsys į Kauno Mažojo teatro sceną ruošiasi išleisti spektaklį-pokštą „Mokėk – duosiu” pagal klaipėdietės Gitanos Gugevičiūtės pjesę „Labas gyvenimas”. „Ją „atradau” šiąvasar Palangoje vykusiose dramaturgijos ir teatro kūrybinėse dirbtuvėse”, - sakė „Klaipėdai” Kauno Mažojo teatro meno vadovas V.Balsys. Jį G.Gugevičiūtės pjesėje patraukė dviejų žmonių – vyro ir moters – santykių dramatizmas, jų nuolatinė kova. „Spektaklis bus apie tai, kad už viską gyvenime, žmogau, reikia mokėti… Scenografė ir kostiumų dailininkė – Inga Kažemekienė, vaidins aktoriai Ramūnas Šimukauskas, Asta Steponavičiūtė ir

Saulius Bagaliūnas. Seniai dirbu be kompozitorių, muziką parenku pats. Man ji yra toks pat dramaturginis slenkstis, kurį turiu peržengti pats”, - tvirtino režisierius.

Klaipėdos dramos teatre ką tik pastatęs V.V.Landsbergio „Angelų pasakas”, Darius Rabašauskas praėjusį sekmadienį išvyko į Kauną.

Ten Mažajame teatre jis pakviestas pastatyti M.Ivaškevičiaus pjesę „8230, tai aš”. „Norėtume premjerą išleisti dar šį sezoną, jei aktoriai nebus labai užsiėmę”, - prasitarė jis. Šią pjesę jis statys antrąsyk.

2003-iaisiais D.Rabašauskas ją režisavo Klaipėdos Pilies teatre, gindamas magistro diplomą.

Rudenį Klaipėdos „Aušros” teatro režisisierė Edita Prakuliauskaitė vėlgi Kaune turėtų statyti kito klaipėdiečio – Mindaugo Valiuko pjesę „Septyniolika”. Režisierė dešimtmetį dirba uostamiesčio vaikų ir jaunimo teatre, nori išmėginti jėgas kurdama spektaklį su suaugusiais ir suaugusiems. Tokį šansą jai suteiks Kauno Mažasis teatras.

Antrą dešimtmetį Kauno senamiestyje gyvuojantis Mažasis teatras remiamas miesto savivaldybės. Jis neturi savo trupės. Jo spektakliuose pagal sutartis vaidina įvairių profesinių teatrų aktoriai.

Repertuare dominuoja šiuolaikinių autorių kūriniai, teatrą garsina drąsūs kūrybiniai eksperimentai.

„Šermukšnis” pražys 14-ąjį kartą Birželio 6-10 dienomis Klaipėdos senamiestyje išsiskleis XIV tarptautinio teatrų festivalio „Šermukšnis“ žiedai.

Atsiskyręs nuo Jūros šventės, Klaipėdos Pilies teatro ir jo vadovo režsisieriaus Alvydo Vizgirdos rengiamas festivalis šiemet vyks anksčiau, o jo veiksmo centras bus piliavietėje.

Į „Šermukšnį” žada atvažiuoti teatrai iš Vilniaus ir Kauno, Rusijos ir Lenkijos. Festivalį atidaryti pakviestas Romano Viktiuko teatras iš Maskvos, ketinantis atvežti O.Vaildo „Salomėją“ (rež.

R.Viktiukas).

Miesto Atgimimo aikštėje kasdien kas nors vyks: Klaipėdos Pilies teatro ir pantomimos teatro „A“ hepeningas, bus rodomas pantomimos teatro „A“ gatvės vaidinimas „Iškasenos“ (rež. A.Mažonas), į teatrališką karnavalinį siautulį įsuks „Sirenos” – Klaipėdos Pilies teatro artistų, „Vėjūnės“ ir „Aitros“ šokėjų demonstruojama kaukių kolekcija, bus atidengtas paminklas raudančiai teatro mūzai... Visa tai skambės kaip kvietimas į piliavietę – festivalio širdį.

Joje Lietuvos nacionalinis dramos teatras parodys L.Hal „Šaukštaveidę Stainberg“ (rež.

M.Misiūnaitė), Kauno Mažasis teatras – E.Ensler „Katytę P“ (rež.

V.Balsys), Kauno dramos teatras – „Kelionę į kambario vidų” (rež.

A.Jankevičius) ir T.Bernharto „Pietus su Liudviku“ (rež. A.Vizgirda). Spektaklį „Chick-stick“ vaidins lenkų teatras AKT, Tilzit teatras (Rusija) – A.Strinbergo „Freken Juliją“ (rež. J.Marčelis).

O klaipėdiečiai režisierė Rūta Bunikytė, choreografė Agnija Šeiko ir chorvedys Alfonsas Vildžiūnas suruoš misteriją „Kvadratai“, mišrus choras „Cantare“ – ypatingą koncertą. Piliavietėje „vaidensis” ir teatro „trupai” Gliukai su Benu Šarka priešakyje, pateiksiantys publikai ugnies ir muzikos spektaklį „Skersai ir išilgai”. „Šermukšnio” uždaryme laukiamas pasirodant lenkų šokio teatras iš Poznanės su projektu „Karnavalo kova@su Gavėnia“ (aut. E.Vycickovska).

Festivalio metu kasdien nuo 16 val. iki vidurnakčio jo teritorijoje piliavietėje veiks teatrabaris „Božegraika”.

Ruoškitės – „Šermukšnis” jau krauna pumpurus.

Lėlių teatras vaidino Maskvoje Klaipėdos lėlininkai dalyvavo tarptautiniame kamerinių lėlių teatrų festivalyje Maskvoje.

Vakar vėlai vakare baigėsi Rusijos sostinėje kovo 23-27 dienomis vykęs 4-asis kamerinių lėlių teatrų festivalis „Moskovskyje kanikuly” („Maskvos atostogos”). Į jį buvo pakviesti geriausi lėlių teatrai iš visos Rusijos – Maskvos, Jaroslavlio, Ivanovo, Kolomnos, Tulos, Archangelsko, Lobnios.

Taip pat festivalio scenoje pasirodė Sankt Peterburgo valstybinės teatro meno akademijos ir Nižnij Novgorodo E.A.Jevstignejevo teatro mokyklos teatrai.

Dalyvavo lėlių teatrai iš Baltarusijos, Ukrainos ir Lietuvos, renginiui suteikdami tarptautinį statusą.

Per penkias festivalio dienas jo scenoje parodyta 16 lėlių spektaklių.

Lietuvai festivalyje atstovavo Vilniaus „Stalo teatras” su spektakliu „Eglė žalčių karalienė” ir Klaipėdos lėlių teatras, kovo 24ąją jame parodęs V.V.Landsbergio „Angelų pasakas”.

Festivalyje paskaitas skaitė ir meistriškumo pamokas vedė lėlių teatro teoretikai ir praktikai.

Vienas iš pastarųjų – Vladimiras Zacharovas iš Tomsko.

Svečias iš Lenkijos Marekas Vaškelas dalinosi mintimis apie tradicijas ir dabartį pasaulio lėlių teatre.

Viešnia iš Lietuvos klaipėdietė teatrologė Salomėja Burneikaitė, pasitelkusi vaizdinę medžiagą, pasakojo apie mūsų šalies lėlių teatro mokyklą ir V.Mazūrą.

Ji taip pat dirbo festivalio vertinimo komisijoje.

2 Durys

KLAIPĖDA 2007 kovo 28 d., TREČIADIENIS

Aklojo kelionė į praregėjimą GITANA GUGEVIČIŪTĖ

Apgaubtas Oslo šlovės, Augusto Strindbergo ir režisieriaus Oskaro Koršunovo auros, darbui subūręs talentingą Klaipėdos dramos teatro aktorių komandą, publikai galų gale pasirodė spektaklis „Kelias į Damaską“.

Nekoketuojantis. Nepozityvinantis ir žiūrovų specialiai neaktyvinantis.

Scenoje nutūpė tarsi didžiulė, judanti, personažų lūpomis visą būties nepakeliamumą bandanti išrėkti pjesės iliustracija.

Prioritetas – žodžiui

1898-1904 metais rašytoje trilogijoje „Į Damaską“ permąstomas vidutinio amžiaus vyro gyvenimas, plėtojamos dievoieškos, tikėjimo ir netikėjimo, kūrybos ir meilės, vyro ir moters amžino nesuderinamumo problemos. Šiame spektaklyje žodžio prioritetas neginčytinas.

Tekstas klampus, prisodrintas egzistencinės retorikos, tačiau įtarti jame esant gyvos emocijos, lengvo humoro galima, nors spektaklyje iš esmės skamba vien aukštas tonas, lyg pjūklas pjaunantis klausos nervą.

Nepažįstamojo vaidmenį atliekantis aktorius Vytautas Anužis visomis balso ir kūno išgalėmis siekia išlaikyti tą įtampą, su kuria įžengia („įklumpa“) į sceną, nes spektaklio pradžia – sykiu ir jo kulminacija.

Prasidedanti prieglaudoje istorija pasakojama retrospektyviai: Nepažįstamojo meilė ištekėjusiai moteriai, judviejų pabėgimas ir santuoka, gyvenimas jos tėvų namuose, išsiskyrimas, klajonės atgailos ir susitaikymo link.

Tai septynios stiklinės metaforos, prigrūstos, atrodo, atsitiktinių (bet kadaise labai svarbių) daiktų ir gražiai užpildančios tas spektaklio vietas, kuriose pristinga originalesnio režisūrinio sprendimo ir išbaigtumo, kur jungtys tarp dvasinio apsivalymo kelionės atkarpų atrodo perdėm nuspėjamos, o ženklų panaudos sistema – banaloka (kad ir kryžius ant klumpančio Nepažįstamojo nugaros).

Scenografija, apšvietimas, kostiumai ir, žinoma, kompozitoriaus Gintaro Sodeikos muzika – iškilmingos Mišios, trūkčiojanti fortepijono melodija – susilieja į ekspresyvią ir depresyvią žiaurumo estetikos, patetiško jausmingumo ir haliucinacinę visumą, košmarą.

It praeities vaiduokliai

Kokia tai kelionė, į kurią žiūrovas leidžiasi drauge su Nepažįstamuoju?

Pomirtinė kelionė, akistata su sąžine skaistykloje ar rašytojo susitikimas su savo personažais?

Dvasinis apsivalymas mirties akivaizdoje, kai į savo gyvenimą žiūrima kiek iš šalies, bet išgyvenama taip pat skausmingai?

Tas lokacinis neapibrėžtumas padiktuoja ir spek-

taklio stilistiką, ir raišką.

Veikėjai – Cezaris (akt.

Darius Meškauskas), Elgeta (akt. Vytautas Paukštė), Motina (akt. Nelė Savičienko), Senis (akt. Rytis Gustaitis), Gydytojas (akt.

Igoris Reklaitis), Sesuo (akt.

Regina Šaltenytė), Duktė (akt. E. Jackaitė) – prisistato it išblyškę praeities vaiduokliai.

Kiek nerealūs, bet kartais gyvesni už pavojingai statišką V.Anužio personažą.

tikrovė. Tai įtaigus dviejų vaidmenų kontrastas, dviejų žmonių opozicija, kankinanti poreikio būti drauge prievolė.

Palieka įspūdį R.Šaltenytės ir I.Reklačio vaidyba.

Pastarasis, atrodo, turi progą į savo vaidmenų sąrašą įtraukti dar vieną nedidelį, bet turtingą emocijomis vaidmenį. Nes būtent gyvõs emocijos (ne vizualinių išgyvenimų) spektaklyje stinga.

Suteikia spalvų

Pakeliui į save

Šie išblyškę „komentatoriai“ suteikia Nepažįstamajam spalvų, akcentuoja jo konfliktą su pasauliu ir atskleidžia jo pagrindinę nuodėmę – puikybę.

Dėl puikybės nuolat „priekaištauja“ iš paskos sekiojantis Nepažįstamojo savotiškas alter ego Cezaris (nepaprastai simpatiškas, organiškas, plastiškas vaidmuo!).

Ją paminti ir suklupti prieš Viešpatį ragina Motina (santūri, tiksli N.Savičenko vaidyba).

Jo egocentrizmas ypač ryškus Moters (akt. Eglė Barauskaitė) bendrystėje.

Paprastas, natūralus aktorės buvimas scenoje – tarsi net ne vaidmuo, o pro likimo siūlų plyšį scenoje įspindusi

Iš trilogijos į vieną spektaklį susigrūdusi pjesės medžiaga galėtų būti kupiūruojama arba padalinama keliems spektakliams, nes nuolatinė perkrova, primygtinis baksnojimas į kančią bukina – tarsi abejojama žiūrovo (kad ir aukščiausios prabos snobo) klausa, jo emociniu pagavumu.

Betgi spektaklis „Kelias į Damaską“ dar pakeliui į save.

Scenoje vykstanti natūralizmo drama – toli gražu ne praeities atgyvena, o vaizdingas žmogaus gyvenimo vaidinimas, pabrėžiantis kraštutinę, paradoksalią būties situaciją: skausmas ir kančia stumia tiesiai į šviesą, kurią mes neigiame ir slopiname.

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotrauka

E.Nekrošiaus „Faustas“ – uostamiesčio publikai Kovo 30-ąją 18 val. Žvejų rūmuose Klaipėdoje svečiuosis premjerinis režisieriaus Eimunto Nekrošiaus spektaklis – J.V.Gėtės „Faustas“.

Naująjį spektaklį pagal XIX a. J.V.Gėtės sukurtą poemą „Faustas“ režisieriui Eimuntui Nekrošiui padėjo kurti Nadežda Gultiajeva (kostiumai), Marius Nekrošius (scenografija), Faustas Latėnas (muzika), Džiugas Vakrinas (šviesos), Arvydas Dūkšta (garsas), Tauras Čižas (režisieriaus asistentas). „Fauste“ vaidina aktoriai Vladas Bagdonas (Faustas), Salvijus Trepulis (Mefistofelis), Elžbieta Latėnaitė (Margarita), Povilas Budrys (Viešpats, Vagneris), Vaidas Vilius (Dvasia, Šuo), Kęstutis Jakštas (Gretchen brolis Valentinas), Margarita Žiemelytė, Gabrielia Kuodytė, Viktorija Streiča, Diana Gancevskaitė, Viačeslavas Lukjanovas, Vladimiras Dorondovas (Dvasios). „Fausto“ premjera įvyko pernai rudenį Italijoje, Modenos mieste. Jis jau rodytas Rusijoje – Maskvoje, Sankt Peterburge ir triskart – Lietuvoje, Nacionaliniame dramos teatre Vilniuje.

Ties mirtina bedugne

Užpildo scenovaizdis

Vykusį foną literatūrinės prigimties spektakliui sukuria Jūratės Paulėkaitės scenografija – septynios stiklinės stacijos, septynios nuodėmių stotelės, septyni kambariai ar gyvenimo atkarpos, kuriose Nepažįstamasis susitinka su savo teisėjais ir aukomis.

Faustas (akt. Vladas Bagdonas) ir Margarita (akt. Elžbieta Latėnaitė).

Scenos iš premjerinio Klaipėdos dramos teatro spektaklio „Kelias į Damaską” pagal A.Strindbergo trilogiją (inscenizacijos autorius ir režisierius Oskaras Koršunovas). Motina (akt. Nelė Savičenko), Nepažįstamasis (akt. Vytautas Anužis) ir Moteris (akt. Eglė Barauskaitė).

Jūratės Paulėkaitės scenografija – septynios stiklinės stacijos... Roberto GABRIO nuotraukos

Cezaris (akt. Darius Meškauskas).

„Eimuntas Nekrošius pasiekė teatro įvaldymo aukštumas: iš pradžių jis pavertė teatrine materija „Giesmių giesmės” biblinę poeziją, dabar – didžiąją Gėtės knygą apie Faustą. Tą pačią knygą, kurioje garsusis daktaras, pažinęs visų mokslų paslaptis, sustoja ties pačios svarbiausios būties mįslės riba ir, nerasdamas atsakymo, liūdesyje pakimba virš bedugnės.

Ir nors tam, kad išnarpliotų Gėtės tragedijos raizgalynę, Nekrošiui prireikė keturių valandų sceninio veiksmo, atrodo, jog sudėtingiausia filosofinė materija pasidavė jam su neįtikėtinu lengvumu. Viskas paprasta jo sceninėje knygoje. Atrodo, lyg Nekrošius statytų ne Gėtės poemą, o patį jos orą, jos mirtinas bedugnes“ (Aliona Karasj, „Pradžia pagal Nekrošių”, „Rossiskaja Gazeta”, 2006 10 03). „Vladas Bagdonas čia tarsi groja savo kūnu, lengvai įveikdamas įmantrią plastinę Fausto vaidmens partitūrą, intonacijomis išdėliodamas kuo tiksliausius savo ilgų

monologų akcentus, bet svarbiausia – kiekviena jo reakcija tokia gyva ir reali, kiekvienas nuotaikos pasikeitimas, jausmo lopinėlis tokie tikri ir gimę taip spontaniškai, kad į spektaklio gelmę nori leistis kaip Faustas ir paskui Faustą“ (Rasa Vasinaukaitė, „Fausto misterija. Eimunto Nekrošiaus „Faustas“, „7 Meno dienos“, 2006 12 08).

Nenuolaidžiauja žiūrovui

„Šiandieninio mąstančio žmogaus kelias pagal Nekrošių – nepakeliamas draskymasis, plėšantis labiau nei bausmės laukimas, stipresnis už bet kokias fizines kančias. Tačiau, nepaisant šios išvados, spektaklis atrodo išskirtinai humaniškas: praradęs tikėjimą ir meilę, žmogus neatsisakė tiesos ieškojimo, ir šios kančios yra tai, kas prilygina šiandieninį žmogų vienišių dievams, jeigu ne iškelia aukščiau jų“ (Žana Zareckaja, „Žmogaus formulė pagal Nekrošių“, „Večernij Peterburg“, 2006 10 06). „Gėtės „Faustas“ – didžiulis filosofinis kūrinys, eiliuota tragedija, skirta ne scenai, o skaitymui. Nekrošius atliko žygdarbį – jis išvertė šią uolą iš literatūrinės ir filosofinės kalbos į teatrinę kalbą. Tame, kaip jis tai padarė, labiausiai žavi kerintis paprastumas (...).

Nepaisant įprastų Nekrošiui visa ko totalinės metaforizacijos (kitam jo trijų atradimų užtektų visai karjerai) bei ypatingo sceninio teksto intensyvumo, spektaklio oras gana šaltas ir be įtampos. Šis keturių valandų, neskubus „Faustas“ nenuolaidžiauja žiūrovui – jis reikalauja tuo pat metu ir dėmesio, ir meditacijos.

Taip ir reikia, tegu publika padirbėja, stebėdama, kaip didis menininkas išdrįso užduoti sau faustiškus klausimus ir viešai ieškoti atsakymų į juos. Juk ne visi jai teatre turi padus kutenti“ (Dmitrijus Cilikinas, „Liūdesys ilgas ir platus“, „Vedomosti“, 2006 10 02).

E.Nekrošiaus „Fausto“ gastroles Klaipėdoje organizuoja koncertinė agentūra „Kokybiški laisvalaikio projektai“. Bilietai parduodami Žvejų rūmų kasose, kaina - 25-40 Lt. Parengė RITA BOČIULYTĖ

Durys 3

KLAIPĖDA 2007 kovo 28 d., TREČIADIENIS

Teatro apdovanojimų lietus RITA BOČIULYTĖ

Du Lietuvos „Auksiniai scenos kryžiai“, trys Klaipėdos „Padėkos kaukės“ ir viena Kauno „Fortūna“ – taip gausiai šiemet įvertinti uostamiesčio teatralų nuopelnai teatro menui.

Tarp geriausiųjų šalyje

Minint Tarptautinę teatro dieną, vakar Vilniuje, Nacionaliniame dramos teatre paskelbtos ir 17-ai geriausių Lietuvos profesionalaus teatro menininkų įteiktos Kultūros ministerijos premijos (7150 Lt) ir atminimo ženklai – „Auksiniai scenos kryžiai“.

Tarp 2006-2007 metų šalies teatrinio sezono geriausiųjų darbų – ir sukurti Klaipėdoje.

Vilnietė scenografė Jūratė Paulėkaitė „Auksinį scenos kryžių“ ir geriausio metų scenografo titulą pelnė už scenografiją Klaipėdos dramos teatro spektakliui „Kelias į Damaską“ pagal A.Strindbergo trilogiją (rež. Oskaras Koršunovas).

Geriausia šalies dramos aktore pripažinta Klaipėdos dramos teatro aktorė Nelė Savičenko. „Auksinis scenos kryžius“ jai įteiktas už Ponios Terbiuš vaidmenį E.E.Šmito komedijoje „Paleistuvis“ (rež.

Povilas Gaidys), Motinos, taip pat Abatės vaidmenis „Kelyje į Damaską“.

Klaipėdos „Padėkos kaukėmis“ įvertinti aktorių Lino Zubės, Marijos Černiauskaitės-Barauskienės ir Nelės Savičenko nuopelnai scenai.

Apdovanojo Klaipėda

Už šiuos vaidmenis N.Savičenko apdovanota ir viena iš trijų šiemetinių Klaipėdos „Padėkos kaukių“. „Dėkoju komisijai ir kolegoms, be kurių scenoje aš nieko nereiškiu“, - susijaudinusi sakė aktorė, atsiimdama apdovanojimą.

Iškilmingoje teatro apdovanojimų ceremonijoje, pirmadienį surengtoje Klaipėdos koncertų salėje, Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos ir Lietuvos teatro sąjungos Klaipėdos skyriaus pernai įsteigtą apdovanojimą – stilizuotą „Padėkos kaukę“ – už reikšmingiausią teatrinį metų įvykį ir/ar nuopelnus teatro menui įteikė Klaipėdos miesto meras Rimantas Taraškevičius. Iš dešimties šiemet nominuotų miesto teatralų ekspertų komisija išrinko tris laureatus. „Padėkos kauke“ įvertinti ir Klaipėdos dramos teatro aktorės Marijos Černiauskaitės-Barauskienės nuopelnai teatro meno kultūrai. Paskelbus apie apdovanojimą, aktorei salė plojo atsistojusi. „Esu labai sujaudinta ir labai laiminga, – kalbėjo susigraudinusi teatro veteranė. – Ačiū režisieriui Alvydui Vizgirdai už šio apdovanojimo idėją. Turi Vilnius, turi Kaunas, pagaliau turime ir mes.

Man labai gaila, kad šalia manęs jau nebėra mano vyro – aktoriaus Balio Barausko. Suskaičiavau, sudėjus – 104 metai mudviejų bendro darbo teatre. Laimingų metų... Estafetę perduodu dukrai Eglei Barauskaitei ir jos vyrui Dariui Meškauskui. Kartu sudėjus, jiedu 34 metus irgi atidavė teatrui.

Mes – jau nueinantys... Mylėkite ateinančius, jaunus aktorius, kurie džiugins Klaipėdos žiūrovus“.

Klaipėdos lėlių teatro aktorius Linas Zubė „Padėkos kauke“ apdovanotas už vaidmenis ir nuopelnus lėlių teatro scenai. „Garbės žodis, nesitikėjau, pralošiau lažybas“, – juokėsi laimingas aktorius. Jis dėkojo Klaipėdos lėlių teatrui, „turėjusiam įžūlumo“

Klaipėdietis režisierius Alvydas Vizgirda iš Kauno parsivežė „Fortūną“.

Per iškilmingą teatralizuotą apdovanojimų ceremoniją Klaipėdos koncertų salėje „Padėkos kaukes“ išdidžiai demonstravo Pilies teatro „sirenos“.

Klaipėdos miesto merui Rimantui Taraškevičiui atplėšiant vokus su laureatų vardais, Mimas Aleksas Mažonas įkūnijo publikos nekantrumą – kas gi tie trys laimingieji, kuriems tuoj tuoj bus įteiktos „Padėkos kaukės“?..

apdovanojimui teikti jo kandidatūrą, ir savo šeimai, trims vaikams, neleidžiantiems tėčiui nulipti nuo scenos.

Atėjo neabejingi

Šiemet Teatro dienos šventę ir „Padėkos kaukės“ laureatų apdovanojimus praturtino Klaipėdos universiteto istorinio šokio kolektyvas „Saltanda“, Klaipėdos brass kvintetas, mimas Aleksas Mažonas ir Pilies teatro „sirenos“,

renginį žaismingai vedė Linas Zubė ir Toma Gailiutė.

Publikos susirinko negausiai, nors renginys buvo nemokamas.

Net pačių teatralų jame buvo vos keliasdešimt. Bet atėjo tikrai neabejingi teatro menui ir jo kūrėjų talentui. Po renginio gurkšnodami šampaną visi šiltai sveikino laureatus ir vieni kitus su Teatro diena. Į uostamiesčio teatralų šventę ką tik iš Kauno grįžęs režisierius Alvydas Vizgirda atsinešė bičiu-

Istorinio šokio kolektyvas „Saltanda“ padėjo sukurti šventinę Teatro dienos renginio nuotaiką. Nerijaus JANKAUSKO nuotraukos

liams parodyti savo „Fortūną“. Šis Lietuvos teatro sąjungos Kauno skyriaus apdovanojimas jam įteiktas už geriausią mažosios formos spektaklį Kaune – D.Bernhardo dramą „Pietūs su Liudviku“, praėjusį rudenį režisuotą Kauno dramos teatre. „Sunki, bronzinė ir prasminga skulptūrėlė“, - šypsojosi režisierius. Įrėmintos kaip paveikslai „Padėkos kaukės“ – irgi įspūdingos, nors miniatiūrinės. Klaipėdietis juvelyras Audrius Paserpskis jas

sukūrė iš sidabro, papuošė auksu ir smaragdais. Anot apdovanojimų organizatoriaus Lietuvos teatro sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininko Valentino Klimo, jos ir kainavo nemažai: kiekviena – per tūkstantį litų.

Antri metai teikiamos jos – vienišos, be įprastų apdovanojimo palydovių – premijų. Klaipėdos miesto savivaldybė vis neranda lėšų „pastiprinti“ prizą pinigais.

Gal jau kitąmet?..

2007 kovo 28 d., TREČIADIENIS Redaktorius Gintaras GRAJAUSKAS • Tel. (8 46) 39 77 78 • El. paštas: grajauskas@gmail.com

Literatūros leidinys

Aistros ir ilgesio reminiscencija SIGITA KONDRATIENĖ

Naujausiam savo kūriniui – romanui „Vėjų rožė“ (Klaipėda: Eglės leidykla, 2007) Nijolė Kepenienė davė paantraštę: istorijos sapnas.

Leidyklos anotacijoje rašoma, kad tai ir istorinis romanas.

Romantiškai ekspresyvus pavadinimas, impresinė paantraštė ir aliuzijos net į fakto literatūrą (ir „vėjų rožė“ – jūrinis terminas) sukuria neįprastą intrigą. Kita vertus, rašo juk moteris. Nors nuotykinės literatūros kanonai Nijolės Kepenienės kūryboje ypač gyvybingi, tačiau žodžių junginys „istorinis romanas“ skaitytoją priverčia suklusti.

Juk jis jau pažįsta ir poetiškai ažūrišką šios rašytojos prozos stilių, ir moteriškai hermetiškas jos kūrinių situacijas. Tad kiek tokios kūrėjos romane gali būti konstruktyvaus istorijos pažinimo? Tuo pat metu aprioriškai visai neabejojant, kad N.Kepenienė tikrai puikiai išmano kultūrinį temos kontekstą. Beje, knygos pavadinimas yra pažįstamas ne tik iš marinistikos. Taip pavadintas ir vienas „Klaipėdos“ laikraščio kultūrinių priedų... Literatūriniu požiūriu bet koks pakartojimas yra rizikingas. Jeigu tai nėra intriguojantis iššūkis.

Perskaičius naujausią N.Kepenienės knygą iškyla dar vienas klausimas. Kam adresuotas romanas? Paaugliams ar suaugusiems?

Kūrinio postūmiu ir pratarme pasirinkta A.Každailio pažintinės vaikų knygos „Laivai ir jūrininkai“ ištrauka ir romano įvykių išcentrinė jėga tapęs senųjų baltiškojo pamario žemių vaikų – Vidgauto ir Ildos – pasaulis kalbėtų pirmųjų naudai. Etnocentriškos „pasaulio užkariavimo“ ambicijos, pagrindinių romano veikėjų išskirtinumas, nuotykinis siužetas, kupinas jūrų ir sausumos odisėjų ar viduramžiškų ritualų, turėtų traukti netgi vaikus. O kur dar akivaizdžios semantinės sąšaukos su H.K.Anderseno pasaka „Sniego karalienė“ bei šio kūrinio kinematografinėmis (animacinėmis) interpretacijomis. Viskas tarsi teigia, kad N.Kepenienė orientuojasi į egocentriškai nekantrų, vien tik ekspresyvaus maginio veiksmo besiilgintį ir lengvai nuotykinio siužeto kanonus atpažįstantį paauglį. Vis dėlto šis romanas yra ir labai poetiškas...

Poetinis „Vėjų rožės“ vyksmas prasideda nuo skraidančių, šėliojančių žuvų vaizdo, pirmiausia neatsiejamo nuo moteriškos intuicijos: Bus audra (p.8). Žuvys –moteriškojo prado simbolis. Tad romane „Vėjų rožė“ jos valiūkiškai ir provokuoja: Linksma joms žvejus erzinti(...) – ten pat. N.Kepenienės frazės čia

yra ne tik žaismingai skambios. Jos jau netgi ir jukiai koketiškos. Ir apskritai. Visas kūrinys yra persunktas ne tik vaizdo, bet ir kalbos erotiško vitališkumo. O paskaitykime dar vieną romano ištrauką: Pamylėki mane kaip vaiką.

Susapnavusį mirtį. Po spalvotom gyvenimo burėm. Po baltom gimimo paklodėm. Po auksinėm rudenio samanom.

Dūzgiančiom medų.

Pamylėki mane kaip žuvį. Įveikusią slenksčius. Tinklus.

Sausrą.

Pamylėki mane kaip žuvį.

Neįveikusią slenksčių. Mirusią tinklo aky neregėj.

Pamylėki. (p.150) Epizodas – jau itin rafinuota erotinė impresija.

Moters erotinė impresija. Į daugybę poetiškų fragmentų suskaidyta „Vėjų rožė“ apskritai palieka labai vientisos moteriškojo libido metaforos įspūdį. Palaikomą daugialypio moteriškojo pasaulio atstovių – laumių dukrelės Vandenulės, Ildos motinos Audos, vaidilučių vyriausiosios Medos, karalaičių Riknedos ir Eli, Turos, turinčios ne akis, o medaus šulinius, pirato dukters Imridos, jaunosios karalienės Sigrijos ar ir mažosios Eitvydės, Vidgauto sesers, – „istorijos sapno“ moterų. O yra dar ir romano pasakotoja. Jau XXI a. moteris, nes šis kūrinys iš tikrųjų prasideda ne nuo šokančių žuvų, o nuo eseistinės jo pirmojo skyriaus „Auštrinis“ atsklandos: Praeitį mes nutriname kaip suragėjusią odą. (...)// Kartais džiovinam ją ant aukšto kartu čiobreliais (...)// Kartais ją mistifikuojam (p.7).

Ir visa tai ažūriškai susiejama jau su šiuolaikiškai moteriškai atlaidžiu ir kiek (auto) ironišku romano finalu: Ir mes gaudom vėjus. Pienu juos lakinam. Dar vynu, midum. Tikim, kad anuos galima prijaukint, uždaryt kieno nors širdy ar prie tvoros pririšt. Bet vėjai, užmiršę savo vardus, tvoras suardo ir širdis sudrasko. Nebūtų mat vėjai...

Bet kartais prisimena juos šaukusį balsą. Tuomet į kokį kaminą įlenda. Rauda balsu.

Kai žmogus tos raudos pasiklauso, į jo širdį įsimeta rožė.

Vėjų. Toks ilgesys tuomet jį sprogdina...

Taigi dabar jau tenka kalbėti apie vėjus. N.Kepenienės naujausio romano vėjus. Juk tik dabar suvokėme, kad žodis rožė reiškia ne vien karališką gėlę, o vėjų rožė – ne vien romantišką jūrinį terminą.

Pasirodo, kad ir „neišgydomą ligą“, nes, pasak lengvai pašaipios N.Kepenienės romano skyriaus „Žiemelis“ atsklandos, gyvenimas – mirtina liga, plintanti, et, na tuo keliu... paprastuoju(p.165). Banalu?

Taip. Daugelyje vietų N.Kepenienė aforistinių banaly-

Rašytoja Nijolė Kepenienė.

bių (klišių?) nevengia tarsi specialiai. Tačiau stebuklas: nežymus šios autorės žodžio ar sakinio krustelėjimas ir jos tekste staiga atsiveria šokiruojančios parabolinės prasmės. „Vėjų rožė“ skaitytoją tiesiog magiškai priverčia paklusti melodingai nuotykingam ir paradoksaliam kūrinio vyksmui. N.Kepenienė šiame romane pademonstruoja ne tik meistrišką teksto intrigos kūrimo, bet ir puikų modernaus literatūrinio žaidimo taisyklių išmanymą. Skaitytojui tenka būti aktyviam ir budriam iki pačios kūrinio pabaigos. Ir tik tada loštelėti nuo smagaus netikėtumo. Tikroji „Vėjų rožės“ prasmė, netikėtai sužaidus žodžio daugiareikšmiškumu ir elementariausia inversija, radikaliai pakinta tik perskaičius pačius paskutinius romano sakinius. O tai yra jau neįkainojamas aukštojo kūrybinio pilotažo viražas.

Neatsiejamas pirmiausia nuo romano struktūros. „Vėjų rožės“ kompozicijos pagrindu pasirinkusi keturis pamaryje vartotus vėjų pavadinimus – Auštrinis, Launagis, Šakšinis, Žiemelis – N.Kepenienė ne tiek valiūkiškai manipuliuoja impresiškais senųjų baltų mitologijos ir išnykusios mūsų istorijos (sapno) vaizdais, kiek žaismingai apmąsto sudėtingą žmogaus dvasinį gyvenimą.

Kiekvienas vėjas atstovauja vis kitam romano veikėjų amžiaus, gyvenimiškos patirties ir atsakomybės tarpsniui. Nuo vitališko nerūpestingumo iki asketiškos išminties, nes vėjai kūrinyje yra gyvenimo

pradžia ir pabaiga – simboliška gyvenimo ir mirties jungtis. Vėjai valdo ne tik romano veikėjų likimus, bet jie atstovauja ir vyriškajam libido. Ypač gaivališkam, bet ir kryptingam libido: Vėjai neš į tikslą. Jie žino (p.129).

Tad Auštrinis ne tik kad apokaliptiškai sugriauna saugią dešimtmečio Vidgauto būtį.

Jis „įsuka“ ir vyriškai ambicingas jo kūrybines galias.

Sambijos žemės sūnus priverčiamas veikti. Launagis tad jau akivaizdžiai atstovauja jaunuolių iniciacijai. Šakšinis jų gyvenimą paverčia žūtbūtine kova už išlikimą. O neišvengiamą susitaikymą su mirtimi simbolizuoja, aišku, Žiemelis – vėjas ypatingas. (...) su galva (p.168).

Taip N.Kepenienės „Vėjų rožė“ tampa kaip ir ne romanu, o mitologizuota erotine giesme. Jos atsiradimui šiame kūrinyje tarnauja daug kas: ir melodingai ribuliuojantys baltiškų pamarių toponimai (hidronimai), ir impresiškai gyvastingi baltiško pajūrio gamtovaizdžiai, ir plastiškai imituojamų mitinių ritualų reminiscencijos, ir per poetiškai romantiškus sakinius kaip rečitatyvinis senųjų pamario dainų aidas ringuojantys lietuviškų pasakų, legendų ir sakmių leitmotyvai, ir subtiliai inkrustuojami kiti archetipiniai įvaizdžiai. O kur dar romano sąšaukos su Šatrijos Raganos kūryba? Skaitant jį neapleidžia ir mergaitiškai vaiskaus pasaulio regėjimo įspūdis – kaip S.Nėries poezijoje ar I.Simonaitytės „Aukštujų Šimonių likime“.

Net Vidgauto ir Ildos vardai skamba tik kaip ilgesingas vienas kito aidas: laumė Vandenulė ir Auštrinis dar vaikystėje pavertė Vidgautą ir Ildą viena siela – skraidančios žuvies (p.12).

Tačiau žmogaus skraidančios dvasios giedruma romane yra neatsiejama ir nuo tamsiųjų jo sielos verpetų, susiliejančių pirmiausia su romano vėjais. Ir su meile.

Vėjas, kai pasiunta, gali sumaišyti žemę su dangum. Ir meilė gali. Keista. Bespalvė, beskonė, be krypties ir be greičio, o visa gali. – (p.92).

Vėl esame priversti pastebėti romano vyriškojo ir moteriškojo pradų opoziciškumą. Ir absoliutų junglumą. Meilė – mįslė. Ji yra ir absoliučiai pasyvi. Tačiau kaip tik dėl jos ypač sukrūs tampa tamsieji sielos verpetai šio N.Kepenienės romano vyriškuose – Barto, kunigaikščio Vladimiro, Ulavo, Rikvaldo ir kt. – portretuose. Romane puikiai atsiskleidžia egzistencinis vyro nestabilumas ir dėl to kyląs nežabotas jo agresyvumas, kurį gali sutramdyti tik moteris. Bet ir moteris šiame pirmapradžiame aistrų verpete nėra nė kiek stabilesnė, nes: Nėra meilėj sąžinės. Sąžinės meilėj nėra. (...) Žodžiai. Visi sulipę. Susiplakę į putą. Kraujo (p.150).

Ypatinga aliuzija į „Eglę žalčių karalienę“. O „Vėjų rožės“ pagrindinės veikėjos kelias veda irgi tik absoliučios dvasinės askezės link – net iki su(si)deginimo. Vien stoiškai paklūstant tarsi ir neprognozuojamai vyriškai galiai: Ne iš meilės pasidavė Ilda.

Pasidavė? (...)

Ji nepasidavė. Ji kovojo.

Už gyvybę kovojo. Savaip.

– (p. 108).

Užtat romano pabaigoje pagrindinė veikėja įgyja tokią jėgą, jog net vėjai kaip avys po kojų jai gulas (p.179) – per absoliučią askezę laimimas gyvenimas. Ir atveda N.Kepenienė skaitytoją iki tokios sampratos ne dirbtinai, o per „istorijos sapną“ ir akivaizdžias aliuzijas į jau žinomus kultūros tekstus.

N.Kepenienė „Vėjų rožėje“ spręsdama pagrindinę visos savo kūrybos problemą – vyro ir moters atskirumo bei amžino jų vienas kito ilgėjimosi ir ieškojimo problemą (būtina atkreipti dėmesį į romano įvaizdį surišti krantus) – netikėtai išryškina daugybę moters ir vyro santykių niuansų. Pvz., kad ir fizinės bei dvasinės neištikimybės netapatumo, nes: (...) kaip tu, žmogau, bepaaiškinsi, kad tavo paties vaikas gimsta su brolio ar priešo veidu ir šypsos tau karčiai betgi atlaidžiai? (p. 128). Tai klausimas vyro (Ildą pagrobusio vikingo Ulavo). Moteris net ir dvasios ledynuose žino: Mano tai

vaikas (p.153).

N.Kepenienės „Vėjų rožė“ iš tikrųjų yra istorija. Nežinia, kiek milijardų kartų kiekvieno žmogaus individualiai išgyventa istorija. Nežinia, kiek milijonų kartų kiekvieno baltų palikuonio išgyventa ir mūsų etninės identifikacijos istorija. Tačiau su tradiciškai suprantamu istorijos mokslu šis romanas siejasi itin menkai. Leidykla šį kūrinį anonsuodama kaip istorinį romaną, atrodo, tiek autorei, tiek sau padarė meškos paslaugą.

Net ir nelabai išmanantis istoriją skaitytojas romane „Vėjų rožė“ ras daugybę riktų. Tačiau ar tai svarbiausia? Daug svarbiau, kad pati banaliausia, labiausiai literatūros nuvalkiota tema N.Kepenienės sprendžiama ne tik žaismingai, bet ir „kietai“.

Nepaisant kai kur romane pasitaikančių „deklamacijų“ – tarsi Just.Marcinkevičiaus tekstų mokyklinėse inscenizacijose - vis dėlto „Vėjų rožės“ autorė jau turi individualias intonacijas: daug šio romano fragmentų baigiasi vieno arba dviejų neilgų žodžių sakiniais, palaikančiais ne tik poetiškai savitą šio kūrinio ritmą ir skambesį, bet ir moteriškai kerintį itin paradoksalios būties vieningumo ir ironiškai asketiško teksto tvirtumo bei išbaigtumo pojūtį, jau neleidžiantį mūsų dienų literatūriname kontekste N.Kepenienės painioti su kuo nors kitu. Tačiau dar reikia grįžti prie šio teksto adresato.

Aukščiau pacitavau kai kurias „slidžias“ N.Kepenienės romano „Vėjų rožė“ vietas.

Ar jos labai išgąsdintų mūsų paauglius, jau pakankamai „prifarširuotus“ netgi per „lytinio švietimo programas“ ir „technikų“, o per įvairias „vizijas“ ir tas „technikas“ lydinčių kalbos „perliukų“?

Tikrai norėtųsi, kad toks poetiškas ir nuotykingas N.Kepenienės romanas pirmiausia būtų perskaitytas mūsų jaunimo. „Vėjų rožė“, per įvairius simbolius meistriškai jungdama vyriškos aistros kūrybinį gaivališkumą ir poetiškai ironišką bei asketišką moters išmintį, jaunam žmogui gali tapti pačiu gražiausiu erotinės kultūros ugdymo(si) pradžiamoksliu. Juk čia kiekvienu sakiniu yra teigiama ne instinktų, ne dvasinės mirties, o žmogaus sielos gyvybingumo triumfas. Ypač tada, kai į jo širdį įsimeta rožė. Juk kaip tik jaunam žmogui šios „ligos“ neišvengt. Užtat šią knygą (beje, poetiškai taupiai ir skoningai mitologiškai iliustruotą autorės dukters Akvilės Kepenytės), mano nuomone, būtų net privalu įtraukti į literatūrinio lavinimo programas.

Gal net nekreipiant dėmesio ir į istorijos ar kitas klaidas – be jokių tabu.

Gintaro lašai 5

KLAIPĖDA 2007 kovo 28 d., TREČIADIENIS

Vytautas P.Bložė: papildymai ir išdalinimai REDA BALTINAITĖ

Pusantros valandos įžvalgų, improvizacijos, prisipažinimų.

Savitos papildymų dalybos. Galėjai prisirinkti kraitelę jų. Savoms nuojautoms, žinojimui, įkvėpimui, tikėjimui ir mokymuisi pildyti.

Galėjai tarsi kelio ženklus susidėlioti nuorodas, kad neužmirštum, kurios poeto „užkabintos“ temos rūpi, į kurias privalu lįsti giliau.

Nedidelis, intymus būrelis poeto ir poezijos gerbėjų aną savaitę Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre tylomis klausėsi poeto Vytauto P.Bložės atsivėrimų ir tokių pat tikrų, grynų literatūrologo Marijaus Šidlausko klausimų.

Tarsi nukeliauta gilyn, tarsi nieko nepasakyta. Pavarčius, apžiūrėjus, perbėgus mintimis, lyg per eilėraštį, tiek klausimus, tiek atsakymus vėl gali pasidėti į dulkėjančią svarbiųjų savo atradimų lentynėlę.

Pokalbis kaip meditacija

Klausytis V.P. Bložės kalbėjimo – savita meditacija.

Jauti, kad pasakyti viską, ką žino ir jaučia, poetui reikėtų dosniau laiku ir kantrybe apdovanoto klausytojo. Jauti, kad tai, kas tarp eilučių, – dar įdomiau. Jauti, kad poetas gali nusivesti su savimi į kitokius, tikrus ir traukiančius pasaulius. Ir nusiveda. Kai naujosios knygos eilėraštį „Persirengėliai“ skaito aktorius Adomas Stančikas, atrodytų, gali užuosti kvapą tos saulėtos dienos, kai Sidharta Gautama išėjo ieškoti tikrojo savo pašaukimo ir persivilko vienuolio apsiaustu.

Iš pirmo žvilgsnio paprastai, lyg pasaka, pasakojama istorija sužėri dabarties žmogaus būties aktualijomis ir pasirinkimų kryžkelių sudėtingumu.

Naujoji poeto knyga „Papildymai“ šią savaitę turėtų pasiekti knygynus.

Orientalistinėje, aštuonioliktoje poeto knygoje sudėti kūriniai rašyti 2001-2002 metais, slaugant sunkiai sergančią žmoną poetę Nijolę Miliauskaitę.

Papildė poetinę visatą

Anot M.Šidlausko, V.P. Bložė – originaliausias ir drąsiausias poetas, Lietuvos poezijos atnaujintojas, atvėręs daugybę naujų galimybių poezijai, vienas ryškiausių uostamiestyje gyvenančių kūrėjų.

Literatūrologo nuomone, eilėraščių knygos pavadinimas „Papildymai“ - daugiareikšmis, bet tiksliai atspindi klasikinę budizmo tiesą - viskas pasaulyje ir gyvenime yra susiję. „Papildymai vyksta nuolat.

Poetas V.P. Bložė skaitė eiles iš naujosios knygos „Papildymai“.

Kiekvienas naujas poeto eilėraštis papildo jau anksčiau jo sukurtą poetinę visatą, kiekviena knyga papildo kitų poeto knygų temas.

Kiekvienas gyvenimas papildo esamus gyvenimus, esamą gyvybę. Ir turbūt dar labiau kiekviena mirtis papildo didesnę, amžinesnę visumą. Kitaip tariant, visi esame didžiulės visumos dalis, visi esame susiję,“ - interpretavo literatūrologas.

Devynioliktoji poeto knyga „Papildymai“, pasirodžiusi šį pavasarį, M.Šidlausko teigimu, savita, galbūt kai kam netikėta knyga. Netradicinė, nes knygos centras – Budos, kitaip tariant, Sidhartos Gautamos, istorijos ir jų interpretacijos. Tačiau pasakojimai - saviti, suasmeninti, universaliai bylojantys apie žmogaus kelionę į save ir per pasaulį. „Apie Budą pasakojamos istorijos tiksliai atspindi ir kiekvieno žmogaus istoriją. Šių eilėraščių skaitymas - tarsi intelektualinės, proto pratybos ir kartu intensyvus dvasios darbas, atveriantis dvasinės laisvės horizontus ir lietuvių skaitytojui gana egzotiškas budizmo erdves“, - sakė M.Šidlauskas.

Nors knygos skaitymo „kodai“ gali būti įvairūs, priklausantys nuo skaitytojo patirties ir žinių, M.Šidlausko nuomone, vienas iš svarbiausių knygos skaitymo „kodų“

yra užrašytas eilėraštyje „Grožio sutra“. Eilėraštyje teigiama, kad tikrasis žmogaus grožis yra širdis - laisva ir atjaučianti. „Širdies grožis, gėrio tema pakankamai aktualiai skamba nebudistiniame pasaulyje, kuriame valdo ne išmintis, o turtai, valdžia, materija - visa tai, kas mus klaidina ir iš ko budizmas ragina išsivaduoti, - tikino literatūrologas.

Neapriboja rodyklėmis

Publikai prabilęs poetas V.P.Bložė šypsojosi nustebintas M.Šidlausko interpretacijų. „Iš autoriaus paprastai tikimasi daug ką paaiškinti savo knygoje.

Deja, klausydamasis pirmųjų knygos vertinimų, nustembu, kur mielas Marius ir kiti randa tiek daug įžvalgų, tiek tiesų knygoje.

Aš jų tiek net neturiu, - šypsojosi jis. - Keistas dalykas - rašydamas bręsti kaip asmenybė, labai rūpi vienas ar kitas klausimas, o paties rašymo metu, sakyčiau, bent aš, nesuprantu, ką rašau. Man yra vienaip gražiau, kitaip – bjauriau, o pagal intuiciją renkuosi, kaip gražiau. O ką tai reiškia, tiesą sakant, per daug netgi nesuku galvos“, - tikino poetas.

V.P.Bložė prisipažino, kad rašydamas stengiasi neapriboti savęs siaurais, aiškiais, tiksliais ir tiesiais šūviais, kryptimis ar

rodyklėmis į tam tikrą mintį, eilėraščio koncepciją ar idėją. Geriau, kai lieka vietos kuo įvairiausioms interpretacijoms. „Ką gi reiškia tie „Papildymai“? Ką esu padaręs, ką parašęs, tai čia tarsi paskutinieji papildymai toms temoms, mažiau pretenduojantys į naujų žemių atradimą. Pridurmui pridurta ir tiek.

O gal ir pasikuklinimo elementas čia matyti, - svarstė V.P.Bložė.

- Tačiau galima įžvelgti ir kai ką kitą. Eilėraščiai rašyti Nijolei Miliauskaitei, mano gyvenimo draugei, sergant, pasitraukiant iš šio pasaulio. Galbūt būtent ji paradoksaliai ir tampa tikruoju mūsų tautos sąmonės, literatūros papildymu, kurį norėjau užfiksuoti. Vertingo žmogaus pasitraukimas iš pasaulio ir gali padaryti tikrąjį papildymą. Kol žmogus gyvas, gal ir neetiška galvot, kad žmogus papildo šį pasaulį“.

Poetas prisipažino, kad jį nustebino ir „Literatūroje ir mene“ apie knygą išspausdinta anotacija.

Knygos „Papildymai“ redaktorė Janina Riškutė pažymėjo, kad poetas vysto atsisveikinimo su artimu žmogumi temą, bet ją išsako netiesiogiai, rytietiškais motyvais. J.Riškutės manymu, knyga parašyta paprastu stilium, šiltai pasakojant istorijas, sutras apie Sidhartą Gautamą, alegorijas

apie pasišventimą, atjautą, dvasingumą, o N.Miliauskaitė knygoje pavaizduota kaip Patačaros antrininkė. „Aš pats būčiau nedrįsęs taip tiesiai įvardyti. Aišku, aš jaučiau indų senovės poetės Patačaros paralelę su Nijole, kuri tuo metu gulėjo mirties patale. Matyt, intuityviai paruošiau galimybę tokiai interpretacijai atsirasti“, - prisipažino V.P.Bložė.

Knyga – didelis dalykas

Be patoso ir pagyrų įsibėgėjęs ir nepastebimai ištirpęs vakaras iškilmėmis nekvepėjo. Greičiau priminė jaukų draugų pokalbį virtuvėje. Teko poeto klausti, ar naujos jo knygos pasirodymas - šventė. „O taip, nauja knyga, žinot, man didelis daiktas, svarbus. Net keista, kad švieži eilėraščiai taip greitai, po penkerių metų išspausdinti. Paprastai mano rankraščiai bent dešimtmetį stalčiuje guli“, - prisipažino poetas.

Patirtas įspūdis vis dėlto nepakito. Dvi valandos monologų, dialogų ir eilėraščių – šventė ne tiek rašytojui, kiek jo skaitytojams ir klausytojams. Neatrodė, kad poetas pats sau šią šventę sureikšmino. Išdalijo po kraitelę papildymų kiekvienam, o atsisveikindamas dėkojo: „Miela, kad atėjote“.

Poetas dalijosi įžvalgomis, žiniomis ir prisipažinimais, metaforomis ir požiūriu į dabarties žmogaus vertybes.

Nerijaus JANKAUSKO nuotraukos

6 Durys

KLAIPĖDA 2007 kovo 28 d., TREČIADIENIS

Koncertavo už Atlanto RITA BOČIULYTĖ

Klaipėdiečių atliekama muzika skambėjo JAV – per oficialius priėmimus ir bažnyčiose.

Su Prezidentu

Vasario 6-14 dienomis trys Klaipėdos muzikantai su Lietuvos Prezidento Valdo Adamkaus delegacija lankėsi Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Vytautas Tetenskas (birbynė), Regimantas Šilinskas (skrabalai) ir Saulius Šiaučiulis (fortepijonas) – nestandartinis trio, – toks, kokio, anot Klaipėdos universiteto prof. V.Tetensko, iki šiol nebuvo nei Lietuvoje, nei pasaulyje.

Jis susibūrė praeitą rudenį prieš Lietuvos muzikų paradą. Nuo tol trijulė jau koncertavo Klaipėdoje, Alytuje, Utenoje, Šiauliuose, Šilutėje, Šilalėje ir kitur. „Kas tik mus išgirsta, stebisi, žavisi ir kviečia pagroti dar”, - sakė džiaugdamasis trio sėkme V.Tetenskas. Vis dėlto pakvietimas su Lietuvos Prezidento delegacija vykti į JAV klaipėdiečiams buvo netikėtas.

San Franciske ir Vašingtone klaipėdiečiai muzikavo per Jo Ekscelencijos susitikimus su JAV prezidento Dž.Bušo aplinka, šių miestų merais, verslininkais. Surengė koncertą San Franciske ir dar tris - Vašingtone. „Turėjome atlikti 30-40 minučių programas, - pasakojo „Klaipėdai” V.Tetenskas. - Grojome labai įvairią muziką – lietuvišką, džiazą ir pasaulinę klasiką. Pavyzdžiui, B.Dvariono „Medinį žirgelį”, Č.Parkerio „Mano mažuosius batelius”, Ž.Bizė „Karmen” uvertiūrą, J.Štrauso polką „Trik trak”.

Taip pat mudu su S.Šiaučiuliu pagrojome R.Žigaičio „Ryto melodiją”. Manau, deramai atstovavome Lietuvos muzikinei kultūrai.”

JAV bažnyčiose

Vos spėjus klaipėdiečiams sugrįžti namo, V.Tetensko jau laukė kita koncertinė kelionė už Atlanto. Į JAV jis sugrįžo vasario 23-iąją su uostamiesčio vargonininke Elena Paradies. Ši kelionė, trukusi iki kovo 4-osios, jau seniai buvo numatyta, ją organizavo JAV vargonininkų gildija. Koncertai buvo suplanuoti Broktone, Norvalke ir Niujorke. Šįkart grojo visai kitą programą – lietuvių autorių muziką ir klasiką: A.Stankevičiaus „Raudotinę”, J.Juozapaičio „Nendres”, specialiai parašytas birbynei ir vargonams. Solo V.Tetenskas pagrojo J.Švedo „Raliavimą”, E.Paradies - V.Bartulio kūrinį vargonams. Kartu dar jiedu atliko H.Perselio, J.S.Bacho, M.A.Šarpantjė, S.Klarko, G.F.Hendelio, K.V.Gliuko, T.Albinonio muziką.

Tai buvo vienos dalies rečitaliai, trukę šiek tiek ilgiau nei po valandą.

Koncertai vyko bažnyčiose, kuriose į juos publika renkasi specialiai, praėjus valandai po mišių. „Šiek tiek nustebome, kad klausytojų buvo tikrai daug.

Broktone susirinko gal penki šimtai žmonių, didžiulėje bažnyčioje neliko tuščių vietų. Koncerte sutikome daug mūsų tautiečių.

Keista, bet daugelis tokio lietuviško muzikos instrumento kaip birbynė nebuvo girdėję. Matyt, jie senokai išvažiavę iš Lietuvos.

Kai baigėsi koncertas, jie man nedavė ramybės – išgraibstė visas kompaktines plokšteles, kurias buvau atsivežęs, ir prašė, kad, kai atvažiuosiu kitąsyk, atvežčiau daugiau”, - dalijosi įspūdžiais V.Tetenskas.

Muzikantas džiaugėsi, kad ir kiti amerikiečiai labai šiltai priėmė jo su E.Paradies koncertus, po jų plojo atsistoję, visuose teko groti bisui.

Vargonininkė Elena Paradies ir birbynininkas Vytautas Tetenskas įsiamžino Norvalko (JAV) bažnyčioje, kurioje koncertavo.

Nuotrauka iš prof. V.Tetensko asmeninio archyvo

Pakvietė sugrįžti

Kitąmet jiedu pakviesti į Bostone (JAV) vykstantį Baltijos šalių koncertų ciklą. „Iš Estijos, Latvijos ir Lietuvos jie kasmet pasikviečia po atlikėją ar grupę.

Taigi 2008-aisiais mūsų duetas turėtų atstovauti Lietuvai. Jei tik nebus finansinių trukdžių, nes tokia kelionė – tolima ir brangi.

Bet amerikiečiai žadėjo tuo pasirūpinti”, - sakė V.Tetenskas.

Amerikoje jis, kaip Klaipėdos universiteto Menų fakulteto dekanas, bandė užmegzti kontaktus su tenykščiais universitetais, ruošiančiais muzikos atlikėjus. „Kaip išsiaiškinome, Harvarde ruošiami

tik muzikologai, o su Heilio universiteto Muzikos fakultetu šiokius tokius ryšius pavyko užmegzti, žiūrėsim, gal kas nors iš to ir išeis”, - šypsojosi profesorius.

Balandį jo, R.Šilinsko ir S.Šiaučiulio trio koncertuos Lietuvos pajūrio miestuose ir miesteliuose – Kretingoje, Salantuose, Skuode, Ylakiuose, Plateliuose. „Žmonėms labai patinka mūsų muzika. Nepaleidžia nuo scenos.

Grotume pusę dienos, turbūt dar prašytų ir klausytųsi”, - juokėsi V.Tetenskas, kalbėdamas apie netikėtą, unikalų muzikantų trio.

Gali būti, kad jau šį rudenį jie ir vėl gros JAV.

L.Narvilaitės muzikos pavasaris Klaipėdietės kompozitorės Loretos Narvilaitės kūrinių premjeros skamba Lietuvos ir pasaulio scenose.

Kovo 1-ąją Vilniaus Rotušėje, o 3-iąją – Ukmergės kultūros centre VI būgnų ir perkusijos festivalio „Ukmergė – 2007“ atidarymo koncertuose buvo pristatyta L.Narvilaitės kūrinio „Anapus horizonto“ fleitai, mušamiesiems ir styginių orkestrui premjera. Ją atliko Vilniaus Šv.Kristoforo kamerinis orkestras, diriguojamas Maestro Donato Katkaus, bei solistai Vytenis Giknius (fleita) ir Saulius Auglys (mušamieji).

Kovo 23-iąją Monse ir 24-ąją Briuselyje (Belgija) Monso Karališkosios konservatorijos studentų džiazo orkestras, solistai ir dirigentas Danielas Gasonas atliko L.Narvilaitės kompoziciją „Naktis kai nulyja žiedlapius“. Koncertas Briuselyje buvo įtrauktas į didelio tarptautinio renginio „Briuselis – Europos sostinė“ programą. Į jį buvo nuvykusi ir kūrinio autorė.

Koncertuose Belgijoje skambėjo ir kitų lietuvių autorių - Eduardo Balsio, Broniaus Kutavičiaus, Onutės Narbutaitės bei Žibuoklės Martinaitytės kūriniai.

L.Narvilaitė šiame renginyje atstovavo Klaipėdos koncertų salei ir lietuvių kompozitoriams visuomeninės organizacijos „Liberalios reformos“ paramos dėka.

Balandžio 15 dieną Kijeve, tarptautiniame muzikos festivalyje „Sezono premjeros” („Season Premieres”) skambės L.Narvilaitės kūrinys obojui solo „Tavo blakstienos paliečia mano prisiminimų lūpas”, kurį atliks Robertas Beinaris. Puikus obojininkas klausytojams pateiks visą lietuvių autorių kūrinių programą, kurioje dar bus ir klaipėdiečių kompozitorių Remigijaus Šileikos bei Antano A.Budriūno kūrinių premjeros.

R.Beinaris gros minėtą L.Narvilaitės kūrinį ir Eseno filharmonijoje (Vokietija), kur gegužės 24-ąją numatomas „lietuviškos muzikos ambasadoriumi“ vadinamo „Gaidos“ ansamblio koncertas.

Gegužės 30-ąją Klaipėdos koncertų salėje šiuo metu Londono „Covent Garden” operos teatre dainuojanti Liora Grodnikaitė (mecosopranas) ir Klaipėdos kamerinis orkestras atliks L.Narvilaitės kūrinio „There is Someone Who Wishes You Well“ (tekstas Gustavo Larsono) pasaulinę premjerą. Diriguos Vytautas Lukočius. „KLAIPĖDOS“ inf.

Dovana Stasio Šimkaus gimtadieniui Vasaris S.Šimkaus konservatorijoje buvo išskirtinis jubiliejinėmis datomis: sukako 40 metų, kai šiai ugdymo įstaigai buvo suteiktas S.Šimkaus vardas ir minėjome 120-ąsias paties konservatorijos įkūrėjo gimimo metines. Tai buvo įsimintinos šventės. Ypač prasminga, kad tą mėnesį į sceną žengė mokytojai.

Jie tarsi priminė S.Šimkaus laikus, kai pedagogai, pasirašydami darbo sutartį, įsipareigodavo ir koncertuoti. Tad smuikininkės Skaistės Čilinskaitės, dainininkų Vytauto Kliukinsko ir Valerijos Balsytės, klarnetininko Antano Mileriaus bei pianisčių - koncertmeisterių Virginijos Ruzgienės ir Birutos Vaišienės įspūdingas pasirodymas savojoje Alma Mater – tarsi simboliška dovana konservatorijos patronui.

V.Kliukinskui (bosas) santūriai, stilingai dainuojant Dž.Verdžio Fiesko romansą iš op. „Simon Bakkanegra“, V.Belinio Rodolfo kavatiną iš op. „Somnambula“, o V.Balsytei (sopranas) įkvėptai, artistiškai ir nuoširdžiai interpretuojant Dž.Pučinio Lauretos ariją iš operos „Džiani Skiki“, Čio Čio San ariją iš operos „Madam Baterflai“ ir Toskos ariją iš operos „Toska“.

Ir kaipgi be konservatorijos patriarcho S.Šimkaus muzikos: klausėmės jo dainų „Mergužėle brangi“ ir „ Oi, kas“. Žavėjomės garžiu A.Milerio klarneto tembru, emocionaliu S.Čilinskaitės muzikavimu, puikiu abiejų koncermeisterių ansambliavimu. Žinant, kad sunkiausia koncertuoti saviems, atlikėjai įveikė ir šį psichologinį barjerą.

Puikus vakaras, bravo, kolegos!

Meistriškas pasirodymas

Klaipėdiečių sėkmė Rygoje

LAIMA SUGINTIENĖ

Solidi, meistriškai, profesionaliai atlikta koncerto programa nepadarytų gėdos ir prestižinėms koncertų salėms.

Dominavo rusų kompozitorių S.Rachmaninovo, P.Čaikovskio, B.Šeremetjevo, B.Trošino, N.Zubovo romansai, pjesės, etiudai. Jiems atsvarą sudarė Rytų ir Vakarų Europos kompozitorių H.Vieniavskio, J.Masnė, A.Bara opusai.

Koncertas kulminaciją pasiekė

Šis koncertas – tik nedidelė dalis programos, kurią klaipėdiečių desantas vasario 2- 4 dienomis atliko Rygoje. Latvijos sostinėje jau šeštą kartą vyko Baltijos valstybių muzikos mokytojų festivalis, kurį organizuoja Latvijos kultūros ministerija ir Valstybinis kultūros švietimo centras. Klaipėdiečiai, jau ketvirtą kartą dalyvavę šiame renginyje (tik V.Balsytė jame dalyvavo pirmąkart), vieninteliai atstovavo Lietuvai. Tris

S.Šimkaus konservatorijos mokytojai – žinomi uostamiesčio muzikai S.Čilinskaitė, B.Vaišienė, V.Ruzgienė, V.Balsytė, V.Kliukinskas ir A.Milerius surengė įspūdingus koncertus Klaipėdoje ir Rygoje.

dienas trukęs renginys pasižymėjo gausiu dalyvių skaičiumi. Šiemet festivalyje koncertavo apie 50 muzikos mokytojų iš Latvijos, Lietuvos ir Estijos.

Kasmet festivalis skiriamas vienai ar kitai temai. Šiemet pirmąją renginio dieną Juodųjų pirklių gildijos salėje skambėjo rusų autorių muzika. Iš viso buvo parengtos keturios skirtingos programos. Pernykštis klaipėdiečių pasirodymas gerokai kilstelėjo renginio kartelę, tad šiemet organizatoriai darė

kruopštesnę atranką. Tad ir renginio kokybė buvo gerokai aukštesnė.

Atlikėjai džiaugėsi puikios akustikos sale su labai geru fortepijonu „Stainway”. Anot V.Ruzgienės, instrumentas tarsi pats skamba, atlikėjui lyg ir ir nieko daryti nebereikia...

Antrą dieną Ogrėje buvo surengti du koncertai: pirmasis – liuteronų bažnyčioje, kur su atlikėjais iš Latvijos ir Estijos pasirodė S.Čilinskaitė, dainininkai V.Kliukinskas ir V.Balsytė, jiems pritarė latvių vargoninin-

kas. Antrasis vyko puikiai įrengtoje muzikos mokykloje. Jame su kitų šalių atstovais muzikavo jau visi „šimkiečiai“.

Trečiąją dieną koncertas skambėjo Rygos Dizaino mokykloje, – kolegos atliko dar vieną programą.

Kaskart skambėdavo ir lietuviška muzika.

Konservatorijos mokytojų pasirodymas sulaukė labai palankaus vertinimo, bisų, apie ką, matyt, byloja ir kvietimas dalyvauti septintajame festivalyje.

Durys 7

KLAIPĖDA 2007 kovo 28 d., TREČIADIENIS

„ZMONES:)” neišlaikė tautinio šokio egzamino VIOLETA MILVYDIENĖ

Plačiai spaudoje išreklamuotas, dar 2005ųjų pabaigoje per TV3 demonstruotas Anželikos Cholinos šokio teatro spektaklis „zmones:)” Žvejų rūmų rampų šviesas Klaipėdoje išvydo tik šiemet kovo 5-ąją.

Intriguojančiame pavadinime – ne gramatinės klaidos, – tai žodis „Žmonės”, parašytas trumpąja žinute ir iš mažosios raidės (beje, tuo įžeidęs net diskutuojančius internautus).

Sukėlė daug klausimų

Šiam išoriškai įspūdingam, spalvingam reginiui pilna žiūrovų salė pabaigoje plojo atsistojusi. Nenuostabu, pas mus madingos „piarinės” istorijos, populiarūs įvairūs šou, tebevyrauja kičinių renginių, neskoningų koncertinių programų sindromas. Ryški specialisto akiai tendencija – meno, kultūros reiškinių „supopsėjimą” bandoma teisinti aktualizavimu ar moderninimu. Ir matytą spektaklį būtų galima atitinkamai įvertinti – prilyginti šou, vadinti parodija, jeigu... ...Jeigu šio projekto, užsakyto ir įgyvendinto bendrovės „Bitė Lietuva” 10-mečiui, autoriai nedeklaruotų lietuvių liaudies šokio „atgaivinimo” idėjos. Tokia deklaracija, kaip ir kitas A.Cholinos teiginys, jog „tautinis šokis Lietuvoje nepelnytai užmirštas”, glumina, sukelia prieštaringas diskusijas, provokuoja ypatingai reakcijai – ilgiau pasamprotauti šia opia tema, tuo pačiu giliau paanalizuoti pristatytą kūrinį.

Svarbu informuoti visuomenę

Kad minėti teiginiai neklaidintų visuomenės, svarbu pateikti keletą argumentų ir faktų. Štai jau 40 veiklos metų skaičiuoja Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Choreografijos katedra, kur viena svarbiausių programos disciplinų – būtent lietuvių tautinis šokis. Be kitų dėstomų dalykų, čia taip pat studijuojami liaudies papročiai, folkloras, o šokio kompozicijos kuriamos ir tradiciniais, ir moderniais principais. Vis dažniau tautinio šokio ir šiuolaikinio stiliaus sintezė jaučiama studentų diplomų gynimo koncertuose, nauji kūrybiniai darbai įtraukiami į ansamblių programas, šokių švenčių repertuarą.

Nemaža dalis katedros absolventų sėkmingai dirba įvairiuose švietimo ir kultūros baruose, propaguodami lietuvišką šokį, jų vadovaujami kolektyvai reprezentuoja šalį užsienyje, pelnydami laurus bei tenykštės publikos pripažinimą.

Kelios dešimtys mėgėjiškų šalies tautinių šokių grupių ir ansamblių dalyvauja Dainų ir šokių šventėse, kurių tradicija pagaliau (po 80 metų gyvavimo) pripažinta žmonijos nematerialaus paveldo šedevru. Keliolika pajėgiausių kolektyvų pristato bendras aikštės kompozicijas jau 50

Akimirkos iš Anželikos Cholinos šokio projekto „zmones:)”. Dmitrijaus MATVEJEVO nuotraukos

metų paminėjusiame Baltijos šalių studentų festivalyje „Gaudeamus”.

Vilniuje ir Klaipėdoje tradiciškai vyksta įvairūs tautinių šokių kolektyvų konkursai, festivaliai, sambūriai: „Aguonėlė”, „Klumpakojis”, „Iš aplinkui”, „Kadagys” ir kiti, kuriuose dalyvių skaičius neretai siekia 500-600. Tiesa, panašūs ar mažesnės apimties renginiai, ypač organizuojami rajonų centruose bei miesteliuose, dažnai gyvuoja pavienių entuziastų dėka. Kita bėda – dėl lėšų stokos trūksta reklamos spaudoje ir televizijoje, todėl didžioji visuomenės dalis negauna svarbios minėtos informacijos.

Taigi lietuvių sceninis šokis „užmirštas” tik LR Vyriausybės atstovų, Kultūros ministerijos, retai globojamas miestų vadovų, neremiamas įvairių mecenatų.

Ypač apmaudu, jog apskritai tinkamai nevertinamas choreografų (vadovų, kūrėjų ar pedagogų) triūsas, nesulaukia reikiamo dėmesio edukacinis, prevencinis, kiti svarbūs visapusiškam asmenybės ugdymui bei žmogaus saviraiškai šokio meno aspektai.

Belieka tikėtis, jog kultūros politikos degradacija ilgai netruks, dar neužges viltis pasišventusiųjų šiai nepelningai veiklai širdyse, ir kilnus tikslas išsaugoti tikrąsias tautinio meno vertybes bus realizuotas.

Pozityvios spektaklio ypatybės

Spektakliu „zmones:)“ įvardijau sąlyginai, nes manau stebėjusi šou programą, sukomponuotą iš atskirų numerių, fragmentų, epizodų. Šis A.Cholinos kūrinys – išskirtinis, kadangi nevaizduoja moters pasaulio, negvildena meilės santykių. Jame nėra konkretaus siužeto – tiesiog imituojami kai kurių darbų proceso momentai, vėliau – įvairios linksmybės (berods, pastarųjų daugiau).

Neginčytinas atlikėjų meistriškumas, nugludintas sinchronizmas ir muzikalumas sudaro efektingą vizualinį įspūdį. Išorinio efekto sukūrimui dar pasitarnauja įspūdinga scenografija (Marijaus Jacovskio), šviesų žaismas (Tadas Valeika),

netradiciniai, stilingi, nors tinkantys ne vienos tautos tipažui, kostiumai (Vida Simanavičiūtė ir Aleksandras Pogrebnojus).

Akivaizdu, vėl nepriekaištingai atliktas repetitorės Jolantos Vymerytės darbas.

Pavydėtinas A.Cholinos potencialas vienoje scenoje savo trupės narius suvienyti su baleto teatro artistais, ansamblio „Lietuva” šokėjais ir M.K.Čiurlionio meno mokyklos Baleto skyriaus mokiniais. Taip pat imponuoja choreografės išmonė 30 atlikėjų (16 merginų ir 14 vaikinų) pateikti taip, kad sudarytose grupėse, įvairiuose „piešiniuose” matytume maksimalų pavienių šokėjų arba lyginį porų skaičių. Įstabūs kai kurie režisūriniai sprendimai: „grojimas” lūpinėmis armonikėlėmis (nors lietuviui labiau derėtų skudučiai), neįprastas dalgių „galandymas”, įdomus rago vaizdavimas.

Tuo komplimentai ir baigtųsi.

„Moderni interpretacija”?

Viename interviu („Respublika”/ „Laisvalaikis”, 2007 02 15) pačios choreografės išsakyta skeptiška nuomonė į istorijos mokslą leidžia įtarti, jog itin nesivarginta susipažinti nei su lietuviško šokio lobynu, nei tautiškumo „šaknimis”. Berods, ribotas išmanymas ar spontaniškas požiūris dangstomas „įsivaizdavimu, savita lietuviškų šokių traktuote, stilizacija, modernia interpretacija”. Kas užkoduota po šiuo skambiu apibūdinimu ir kur indikatorius, nubrėžiantis ribą tarp seno ir naujo? Štai scenelėje su klumpėmis, kurią atlieka „Lietuvos” ansamblio šokėjų grupė, įterpti genialių, vertinga klasika tapusių lietuviško šokio patriarcho Juozo Lingio autorinių darbų – „Kūlimo šokio”, „Pakeltkojo” – momentai, kiek vėliau panaudoti ir kiti žinomų šokių motyvai. Vaizduotės trūkumas ar „nauja” plagijavimo forma?

Šokiravo „stilizacija”

Labiausiai šokiruoja iškreipta ,,Klumpakojo” autentiškumo idėja. Prisiminkime

– tautinio šokio Maestro prof.

Juozo Gudavičiaus sukurtoje, jau 55 metus gyvuojančioje sceninėje kompozicijoje mergelių grasymu iliustruojamas dainos tekstas: „oi, berneli, negerai <…>, kam tu klumpes sumainei <…>? Tuo tarpu A.Cholinos „versijoje” šokėjai, susėdę dviem eilėmis viena prieš kitą ant grindų, demonstratyviai ritmingai „kilnoja taurelę”, „banguodami” gulinėja, šėliodami vartosi poromis. Paskui merginos grūmoja vyrams už tai, jog šie toliau lėbauja. Manyčiau, tokia „interpretacija” choreografė grubiai nusižengia etikai, rodydama nepagarbą šio populiaraus šokio kūrėjui (gal net pažeidžiamos autorinės teisės?). Įvairiose variacijose, skambant aranžuotoms dainoms ar modernizuoto folkloro kompozicijoms, choreografija prisodrinta modernaus baleto stiliaus bruožų. Toliau akivaizdžiai išryškėja kitų tautų (ukrainiečių, vengrų, bulgarų, lenkų, airių) šokio žingsnių samplaika. Viename kiek užsitęsusiame fragmente pompastiškai atliekami pagrindiniai prancūziškojo kankano elementai (?!). Grupiniuose bei soliniuose vyrų pasirodymuose vyrauja klasikinio šokio sukiniai (pirouettes, tours), šuoliai (pas assemblé, grand jeté en tournant, sissones, cabrioles etc.), įterpiami keli virtuoziški triukai, primenantys garsaus Rusijos grando Igorio Moisejevo ansamblio „perliukus”. Atskiruose porų išėjimuose demonstruojami modernūs duetinio šokio pakėlimai, apvedimai, permetimai. Masiškai sukamos „karuselės” atrodo įspūdingai, tačiau dalis jų labiau būdingos slavų tautų choreografijai. O plačiai paplitusio „Suktinio” metu „pilkosios bitutės” pavirto grėsmingomis elektroninėmis „Bitė GSM”.

Sunku atpažinti lietuviškus bruožus

Šioje eklektikoje galima įžvelgti ir lietuvių sceninio šokio žingsnių (kubilo, šoninį, polkos, dvigubąjį sukantis, abikojį sukutį, dvigubąją virvutę), tik kai kuriuos sunku atpažinti – beveik idealus kojų verstumas, pernelyg ryžtingi rankų ir galvos jude-

siai, dar palydimi energingais šūkaliojimais, suteikia jiems rusų arba moldavų šokio charakterį.

Tuo tarpu priskaičiuojama per 100 lietuvių sceninio šokio elementų, suklasifikuotų į grupes ir aprašytų dar aname šimtmetyje, keliasdešimt įvairių susikabinimų porose bei grupėse, aibė margiausių šokio raštų.

Kitas negatyvus dalykas – arogantiškos manieros, perdėto jausmingumo, pompastikos ir ekstravagancijos demonstravimas. Nejau lietuvio charakteristikoje neišliko tokių įprastų savybių, kaip santūrumas, dvasingumas, natūralus linksmumas? (Beje, šie bruožai ryškiai atsispindi šiuolaikinėje Laimutės Kisie-

lienės, Vidmanto Mačiulskio, Dovilės Binkauskaitės ir kitų choreografų kūryboje.)

Spektaklio finalui pasirinkta prasminga liaudies daina bei ją iliustruojanti videoprojekcija (spalvingi Lietuvos gamtovaizdžio kadrai) bylojo apie tvyrančią scenoje lietuvišką dvasią. Vos viena minutė, skirta patriotiško žmogaus jausmo – pasididžiavimo savo tautybe – atgimimui?

Drįstu abejoti meniškąja, juolab reprezentacine ar išliekamąja šio kūrinio verte.

Kita vertus, juk SMS žinute pasiųstas tekstas ir yra trumpalaikis – jis akimirksniu gali būti ištrintas iš telefono atminties, stipriai ir nepalietęs širdies…

8 Durys

KLAIPĖDA 2007 kovo 28 d., TREČIADIENIS

Stasio Krasausko grafikos darbai „Motinystė” (1961), „Kaktusas” (1962), iš ciklo „Giesmių giesmė” (1965), „Šeima” (1967), „Bėgantys” (1967).

Grafikos pamokos KRISTINA JOKUBAVIČIENĖ

Dailininko Stasio Krasausko (1929-1977) grafikos ir piešinių paroda po ilgų kelionių Europoje ir Lietuvoje pasiekė Klaipėdą ir, deja, ką tik jau baigėsi. Parodoje, greta kūrinių, pristatančių beveik visus svarbiausius S.Krasausko grafikos ciklus, buvo eksponuoti retesni, mažiau žinomi darbai, atskleidę labai plačią dailininko kūrybos amplitudę.

Be laiko limito

Paroda buvo pavadinta „Praeitis, pasivijusi dabartį“. Kažin, ar tikra kūryba turi laiko limitą, kažkieno nustatytą, po kurio ji tampa praeitimi ir kažką vejasi.

Tačiau palikime praeities ir dabarties vingrybes ir parodų pavadinimų madą.

Turėjome retą progą: vieni – prisiminti talentingo kūrėjo darbus, kiti – juos pamatyti pirmą kartą.

S.Krasauskas primirštas ne todėl, kad jo kūryba – jau praeitis, ar anuomet gavo Lenino valstybinę premiją, – tam turėjo įtakos ir jo ankstyva mirtis 1977-aisiais.

Dailininko duktė, taip pat grafikė Aistė Krasauskaitė, pagerbdama tėvo atminimą, pastarąjį dešimtmetį daro didelį darbą. Daugelis skaitė jos parengtą knygą „Juoda ir balta. Prisimini-

mai apie Stasį Krasauską“ („Tyto alba”, 2004); dabar A.Krasauskaitė ruošia naują leidinį, skirtą tėvo kūrybai.

Duktė atrinko tėvo darbus (šeimos kolekcijoje jų yra per 300), visapusiškai atspindinčius jo kūrybą ir, sukomplektavusi parodą, nuo 2001-ųjų jau pristatė ją Taline, Budapešte, Maskvoje, Peterburge, Varšuvoje, Seinuose, Punske, Vilniuje, Šiauliuose, Alytuje, Kelmėje, Pakruojyje. 2005-aisiais Kaliningrade S.Krasausko kūrybos paroda buvo surengta didžiausioje srities meno galerijoje, Paryžiuje – „Le Pont Neuf“ (Naujojo tilto) galerijoje.

Ir mažame Lietuvos miestelyje, ir meno išlepintame Paryžiuje parodos sulaukė didelio pasisekimo.

Kai 2006-aisiais Lietuvos ambasada pasiūlė parodai „Le Pont Neuf“ galerijoje keleto dailininkų kūrybą, prancūzai iš jų visų pasirinko būtent S.Krasauską.

Universali asmenybė

S.Krasauskas dažnai vadinamas legendine ar renesansinio tipo universalia asmenybe. Jis buvo profesionalus plaukikas, net 36 kartus pagerinęs Lietuvos plaukimo rekordus, taip pat vandensvydžio rinktinės narys, filmavosi keliuose kino filmuose, net dainavo operoje. Prisiminimų knygose amžininkai jį api-

būdina kaip demokratišką, draugišką, „plačios širdies“, bet ir ambicingą, pirmauti mėgusią turtingos prigimties asmenybę. Niekad nesirgęs, fiziškai stiprus ir gražus žmogus, mirė vos 48 metų sulaukęs.

Kalbant apie S.Krasausko kūrybą, dažniausiai vartojami žodžiai – klasikas ir novatorius. Dailininkas yra pasakęs: „Mene turi būti išmintis, protas. Ir grafika turi būti mąsli“.

Prasmingumo paieškos S.Krasausko kūryboje atsiskleidžia per liniją ir jos kuriamą raišką. Nuo pirmųjų piešinių, sukurtų dar besimokant Kauno kūno kultūros institute, svarbiausiu jo kūrybos objektu tapo žmogus, kurio tobulas, lankstus, išraiškingas kūnas bylojo apie dvasinį tobulumą ir grožį, harmonijos įkūnijimą, antikos pasaulio ilgesį. Būdamas Valstybinio dailės instituto antro kurso studentas, S.Krasauskas gavo užsakymą iliustruoti M.Sluckio „Gerus namus“.

Visa tolesnė jo kūryba didžiąja dalimi buvo susijusi su knygų iliustravimu.

Vyravo poezijos leidiniai, kuriuose ryškėjo poetinis lyrizmas, filosofinis bendražmogiškųjų problemų apmąstymas.

Modernus ir mąslus

Dailininko nepaveikė šeštojo dešimtmečio pabai-

gos lietuvių grafikos posūkis liaudies meno – tradicinės skulptūros ir grafikos – formų link.

Jis nekūrė kaimo gyvenimo, folkloro, tautosakos motyvais, nenaudojo tuo metu madingo dekoratyvaus ir grubaus štricho ar apibendrinto vaizdo.

Jo nedomino tikroviški peizažo motyvai, o kurdamas aplinką savosioms figūroms, jis naudojo modernios poezijos įkvėptų formų įvairovę.

S.Krasauskas iliustravo R.Roždestvenskio „Rekviem“, E.Mieželaičio „Žmogų“, J.Marcinkevičiaus poemą „Kraujas ir pelenai“, V.Šekspyro „Sonetus“, A.Baltakio eilėraščių rinktinę „Pėsčias paukštis“, sukūrė ciklus „Langas“, „Giesmių giesmė“, „Moters gimimas“, „Amžinai gyvi“ ir kt.

Jis buvo vienas iš pirmųjų septintojo dešimtmečio dailininkų, plėtojusių klasikinės dailės stilistiką.

Talentingo piešėjo darbai atrodė labai naujai, novatoriškai: ar tai būtų tarybiniams kariams skirta poema „Amžinai gyvi“, per eilinio kario įvaizdį atskleidžianti žmogaus tragedijos temą; ar grakštaus erotizmo kupina „Giesmių giesmė“.

Savosios vertės jie nepraranda ir šiandien, kai vis dažniau mene pasiilgstama atlikimo meistriškumo ir meninės idėjos raiškos prasmingumo.

„Trys moterys” (1963).

„Mergaitės profilis” (1971).

Dailininkas – žvaigždė

Knygas apie S.Krasauską per vernisažą buvo galima įsigyti iš dailininko dukros Aistės-Jurgos Krasauskaitės rankų. Lėšos už jas skiriamos Nijolės ir Stasio Krasauskų labdaros ir paramos fondui.

Roberto GABRIO nuotrauka

Lietuvos dailės legendos Stasio Krasausko kūrybos paroda „Praeitis, pasivijusi dabartį” Klaipėdos dailės parodų rūmuose sukėlė nemenką šurmulį.

Vieni piktinosi, kad klasiko kūrybai rodoma per mažai pagarbos (santūriame vernisaže kalbų nerėžė miesto kultūros vadovai, ir publikos buvo prikviesta ne per daugiausiai).

Kiti netvėrė iš džiaugsmo, galėdami pamatyti iš arti, „gyvai” labai anksti, prieš tris dešimtmečius mirusio bene žymiausio lietuvių grafiko darbus. Ypač nepublikuotus knygose, nematytus – piešinius flomasteriu, pasteles. Juk jis, anot tėvo parodą atvežusios grafikės Aistės-Jurgos Krasauskaitės, „buvo virtuoziškas piešėjas, įvaldęs amatą ir laisvas jame”.

Klaipėdos menininkai entuziastingai dalijosi prisiminimais ir įspūdžiais apie S.Krasausko kūrybą.

Yra ko pasimokyti

Tapytojas Edvardas Malinauskas: „S.Krasauskas baigė dailės institutą tais metais, kai aš stojau. Jis jau tada buvo didis žmogus – žymus sportininkas, artistas, operos solistas, vaidino kine, su savo grafika jau buvo išėjęs į sąjunginę areną, iliustravęs daug knygų. Kaip grafikas labai daug dirbo. Ir tiek fantazijos, emocijų jo darbuose!.. Koks metaforiškas, poetiškas žvilgsnis į žmogų!..

Degė, sudegė, net 50-ties nesulaukė...

Bet liko jo mokinių. Iš jo galima mokytis – ne bjaurumo, grubumo, o estetikos, grožio – ieškoti to mene ir skleisti kitiems.“

Trys komponentai

Grafikė Danutė Žalnieriūtė: „S.Krasauskas buvo žvaigždė. Ar žinot šiais laikais dailininką – žvaigždę?!. O jis buvo toks. Labai impozantiška, charizmatiška asmenybė.

Ypatingas žmogus.

Kai kas, ką matome parodoje, gal ir paseno, bet kai kas labai naujai skamba.

Pavyzdžiui, kai kurie jo ciklai – „Giesmių giesmė“, V.Šekspyro „Sonetai“ – jo „gulbės giesmė“. Gaila, kad per mažai piešinių rodoma. Norėtųsi pamatyti daugiau.

Tematiškai jis buvo suvaržytas. Įsivaizduoju, kaip dabar būtų kūręs erotikos tema!..

Bet ta įstabi plastika ir mintis vis tiek yra.

Jo kūryboje daug romantikos, labai stiprus teigiantis pradas ir akivaizdu nuostabi meistrystė. Puikus profesionalas, gili mintis ir nepaprasta asmenybė – trys komponentai

Durys 9

KLAIPĖDA 2007 kovo 28 d., TREČIADIENIS

Postmoderni klasika, arba Chirurginis žvilgsnis į žmogaus gelmes GODA GIEDRAITYTĖ

Klaipėdos Baroti galerijoje iki kovo 29-osios veikia Marijos Teresės Rožanskaitės tapybos paroda iš ciklo „XX a.

Lietuvos dailės klasikai“.

Atrandame iš naujo

Padėjau tašką, tačiau daugtaškis šioje vietoje būtų daug iškalbingesnis. Visų pirma todėl, kad ciklas – tęstinis, pristatantis „klasikais“ jau įvardijamus autorius, nors jų tokiais anaiptol negalėtume pavadinti tiesiogine šio žodžio prasme.

Socializmo epochoje savo tikrąją kūrybą dažniau demonstravę slapčiomis, vadinti rezistentais, o ne oficialiaisiais menininkais, šiandien jie atrandami iš naujo. Įdomiausia tai, kad šiuolaikinio pasaulio aplinkoje jų kūryba neretai suskamba dar aštriau, šiuolaikiškiau nei dabartinių kūrėjų. Turint omeny postmodernios kultūros konceptualistinį pamatą, ji įgyja net dar svaresnį savo egzistencijos šiandien pagrindą.

Dar įdomiau, kad galerija šio ciklo ketvirtuosius metus pradėjo vilnietės dailininkės M.T.Rožanskaitės kūryba – pristatydama brandaus amžiaus, tačiau dvasiškai ir mentališkai itin šiuolaikišką kūrėją. Nors per visus savo kūrybos metus autorė surengė vos keletą personalinių parodų, šiandien M.T.Rožanskaitė reiškiasi kaip itin aktyvi kultūrinio ir apskritai socialinio šalies gyvenimo dalyvė.

Beviltė tuštuma

Pirmas įspūdis užėjus į galeriją – slogus, turinio aspektu šiek tiek ataidintis Arūno Matelio filmo „Prieš parskrendant į Žemę“ kadruotėmis. Tik M.T.Rožanskaitės „filme” pagrindinis vaidmuo atitenka senoliams.

Ir senoliai šiuo atveju – anaiptol ne nostalgiškų Lietuvos kaimų personažai, o nebendraujantys – tuščiais

ir bevilčiais žvilgsniais veriantys prieš juos stūksančią žiūrovo fizionomiją. Tuštumą dar labiau pabrėžia dideli darbų formatai, glotniai užpildyti vienos ar kelių spalvų plotais.

Jokios ornamentikos, atsitiktinio motyvo, nereikalingos detalės, už kurios galėtų užkliūti akis. Viskas pernelyg sterilu. Tiksliau, sustyguota taip, kad suprastum esmę, pamatytum pagrindinius dalykus. Šį autorės sąlytį su kinematografų ieškojimais pabrėžia ne vienas jos kūrybos tyrinėtojų.

Darbai sukurti nuo 1977 iki 1996 metų, tačiau stilistiškai veik nepakitę.

Kompozicija dažniausiai įcentruota, „klasikinė“, tik tematika – konceptuali, gelminė. Pagrindinis siužeto dėmuo – anatomiškai tiksliai suręstas portretas, dažniausiai skendintis metalinių ligoninės lovų ar bent jau suglamžytos patalynės, tvarsčių grafikoje.

Medicininė tematika (jau vadinama chrestomatine M.T.Rožanskaitės kūryboje) – tik pretekstas gilesnei žmogaus vidujybės analizei – susidūrimas su liga, mirties nuojauta, vienatvės tuštuma – egzistenciniai klausimai kirbina sąmonę.

Tai dar labiau pabrėžia vyraujančios pilkšvos dulksnos koloristika, kurios „amžinąjį“ charakterį akcentuoja atskiros spalvinės dėmės – žalias stalelis, raudonas lovos rėmas, juodas langelis. Šis kontrasto elementas sukuria dar didesnę įtampą – tik pastaroji ne išrėkiama, o spengia tyloje.

Visuomenės diagnozė

Savotiškais parodos „akibrokštais“ tampa – drobės „Armatūra“ ir „Gimimas“, kiek iškrentančios iš bendros „medicininės praktikos“. Kita vertus, tvarsčiais

tilpo viename žmoguje. Be to, jis buvo ne tik „parapijos“ menininkas, Tarybų Sąjungoje labai žymus. Dar labiau nei Lietuvoje. Jam daug kas pavydėjo, truputį „per dantį traukdavo“, nes draugavo su žymiais sovietmečio rašytojais, atvažiuodavo jie pas jį, S.Krasauskas iliustruodavo jų knygas... Taip, jis buvo tikra žvaigždė. Tebešviečia, nors per laiko atstumą gal ir nebe taip ryškiai.

Man jis nedėstė, bet buvo tokia istorija, kai studijavau... Man teko nutrinti vieną jo litografiją. Būdavo, duoda mums po litografinį akmenį, ir turėdavom jį korundu nutrinti. „Reikia tokio formato? Štai, imk Krasauską“, - padavė man dėstytojas. Vos ne verkdama tryniau. Tokį šedevrą – nutrinti!..“

Įrodė piešinio vertę

„Gimimas“.

Spengia tyloje

Grafikė Emilija Poškutė-Pumputienė: „Penktame kurse jis man dėstė piešimą.

Buvo labai inteligentiškas, labai gražus, aukštas vyras. Niekada jokiu žodžiu neuž-

Marijos Teresės Rožanskaitės „IX korpusas”. „Vienišos”.

„Geltonose draperijose”.

„Rentgenas”.

sunarstyti armatūros lankai apeliuoja į fizinio kūno suvaržymą (o gal gydymą?) ir taip tampa simboliniais žmogaus kūno (ir sielos) randais.

Tuo tarpu ant išlankstomos lovelės gulintis kūdikis išrikiuotų sovietinių lėlių fone sugestijuoja jau minėtą autorės kontrasto pomėgį – gyvenimo aušra priešpastatoma senolių saulėlydžiui bei nurodo į nenumaldomą gyvenimo ratą.

Telieka apgailestauti, kad

gaudavo. Išeidavo – mes patingėdavom.

Sugrįždavo – vėl paaiškindavo, piešdavom.

Kaip dėstytojas buvo labai simpatiškas. Mes jį labai vertinome ir gerbėme. Pirmuosiuose kursuose mus institute mokydavo konstruktyviai piešti. O jis buvo pirmas, kuris pasodino mums gražią pozuotoją ir įrodė, kad piešinys gali būti ne tik akademinis, bet ir meno kūrinys. Kad ir eskizas – kuo ne meno kūrinys?..“

Nepaprastas paprastumas

Grafikė Birutė Andriekutė: „Žiūriu parodą ir matau labai gilius jausmus, labai gražiai išreikštus. Iš tikrųjų jausmai labai gilūs ir labai tikri. Toks ypatingas momentas, kai gražiai padaryta ir yra tikra, ne „saldu“, o iš tikrųjų gražu. Jokios pozos, jokių televizinių gražėsių, prie kurių dabar visi įpratę. O čia jausmas tiesiog skamba – kaip žiedas skleidžiasi. Žmogaus jausmų sodas... Štai cikle „Amžinai gyvi“ – karys ir moteris – neišsipildžiusi, parklupusi, tos

šios unikalios autorės kūryba taip ilgai nebuvo žinoma plačiajai visuomenei, ir pasidžiaugti, kad šiandien ji pasiekė ir Klaipėdą. „Medicininė“ atskiro žmogaus būties analizė neretai kvestionuoja visos šiuolaikinės visuomenės būseną. Ligoninės bei ligonių siužetinės linijos ataidi viduramžiškomis juokdarių bei pamišėlių metamorfozėmis, – kurie iš mūsų yra tikresni ligoniai: žvelgiantys iš paveikslo ar į jį?.. rankos, siekiančios netekto žmogaus... Arba tie „Bėgikai“ – kaip jie bėga!.. Tiesiog turi jausti, atrodo, kaip tos rankos atkrenta, kaip vėjas plaukus kedena, kaip vyriškis globėjiškai pasisukęs į moterį, laukia...

Tai tiesiog jausmas, taip jautriai ir sodriai išreikštas. Jis yra tame lakšte, veikia. Tai pasiekti menininkui nėra taip paprasta. O čia padaryta paprastai, bet nepaprastai.

Nepaprastas paprastumas. Kur bežiūrėtum – visur tas jausmas, labai stipriai išreikštas.

Netušti lakštai. Jie prisodrinti. Tai yra reta.

Tai tikra. Jaudina.

Atspindi laikmetį

Dizaineris ir fotomenininkas Gytis Skudžinskas: „Man ši paroda labai įdomi dar ir tuo aspektu, kad galime ją palyginti su neseniai Klaipėdoje rodyta brito Deivido Hoknio paroda.

Tiek S.Krasauskas, tiek D.Hoknis čia eksponuotus darbus kūrė labai panašiu laiku. Abu virtuoziškai valdo liniją, dėmę,

„Vienišos”.

puikiai jaučia grafikos specifiką. Tik vienas kūrė kapitalistiniame bloke, kitas – sovietiniame. O tai puikiai matoma ir šių abiejų menininkų darbuose, ypač kai analizuoji problematiką, kas rūpi autoriams.

S.Krasauskas darbus prisodrina metaforų ir kalba ezopiškomis užuominomis, o D.Hoknis „tėškia” pranešimą atvirai.

S.Krasausko pasakojimai – apie žmones, besiveržiančius iš uždaro indo – kūno ar besiilginčius bendražmogiškų vertybių.

D.Hoknis taip pat byloja apie žmogų, bet jo grafikos kalba daug kritiškesnė, socialesnė, problematika ne tokia visuotinė, o labiau išreikšta per asmeninę patirtį.

Būtų buvę nuostabu, jei Klaipėdos dailės parodų rūmai būtų galėję abu autorius parodyti vienu metu.

Bet kokiu atveju – tai meistrai, puikiai atspindintys ir atitinkantys savo laikmetį ir erdvę, ko neretai pasigendame šiandien kuriančių autorių darbuose.“ Užrašė RITA BOČIULYTĖ

10 Durys

KLAIPĖDA 2007 kovo 28 d., TREČIADIENIS

Kaligrafijos pavasaris M.Petrulio „Be pavadinimo”.

J.Larcherio „& kaip ženklas”.

„Kaligrafijos sąsiuviniai” Nr.1/2006 – lietuvių ir anglų kalbomis.

A.Kliševičiaus „Savos raidės II”.

KRISTINA JOKUBAVIČIENĖ

LDM Prano Domšaičio galerijoje Klaipėdoje iki balandžio 25-osios veikia tarptautinio rašto meno – kaligrafijos ir tipografikos – projekto „Savos raidės“ paroda.

Rašto meno, kaligrafijos ir tipografikos projektą 2006 m. organizavo Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedra, kuratorė – jos dėstytoja doc. Aušra Lisauskienė.

Projekto paroda buvo pristatyta pernai lapkritį VDA galerijoje ,,Akademija“.

Parodą papildė jos atidarymo dieną VDA Dizaino katedroje surengtos kūrybinės dirbtuvės, kuriose patirtimi dalinosi kaligrafai iš Lietuvos ir užsienio.

Sulaukusi pasisekimo Vilniuje, paroda „Savos raidės“ dabar perkelta į Klaipėdą.

Dėsninga naujiena

Parodos atidarymo uostamiestyje metu buvo pristatytas skaitmeninis katalogo variantas.

Po savaitės klaipėdiečiai kaligrafijos gerbėjai vėl gausiai rinkosi į parodos ekspozicinėje salėje surengtą dvigubą pristatymą.

Pirmiausia buvo pristatytas pirmasis tęstinio leidinio „Kaligrafijos sąsiuviniai“ (Nr.1/2006, Klaipėdos universiteto leidykla, spaustuvė „Druka”) numeris.

Leidinį galima įvardyti unikalia iniciatyva Lietuvos kaligrafijos istorijoje.

Pasak leidinio sumanytojo, grafiko ir kaligrafo Algio Kliševičiaus, „Kaligrafijos sąsiuviniai“ – tai naujiena mūsų krašto literatūroje apie šriftą ir kaligrafiją.

Dėsninga, kad jie leidžiami Klaipėdoje.

Per pastaruosius penkiolika metų Klaipėdoje susibūrė grupė kaligrafija besidominčių menininkų.

Čia surengtos trys Lietuvos rašto meno ir kaligrafijos parodos.

Palankūs atsiliepimai apie 2005-aisiais Klaipėdoje išleistą leidinį „Kaligrafija iš Lietuvos pajūrio“, kuriame apibendrinta krašto kaligrafų veikla, pristatyti menininkai ir jų kūryba, paskatino ryžtis leisti tęstinius „Kaligrafijos sąsiuvinius“.

Raštas, padėjęs žmonijai sukurti šiuolaikinę civilizaciją, šiandien gali tapti puikia asmenybės tobulinimo ir saviraiškos priemone kiekvienam, nepaisant amžiaus ar meninių polinkių“.

Kasmet – po du

Tikimasi, kad leidinys apie kaligrafiją, vieną labiausiai prieinamų meninės kūrybos sričių, atliks ne tik pažintinę, bet ir edukacinę funkciją, atskleisdamas jos paslaptis visiems besidomintiems.

Pirmajame „Kaligrafijos sąsiuvinių“ numeryje pateikiamas kūrybinis dailininkės kaligrafės Lidijos Skačkauskaitės-Kuklienės portretas, Mindaugas Petrulis rašo apie kaligrafijos ir edukacijos sąsajas bei kaligrafijoje naudojamus įrankius, šių eilučių autorė apžvelgia kaligrafijos raidos ir suvokimo ypatumus.

Leidinys gausiai iliustruotas Klaipėdos dailininkų kaligrafų ir VDA Klaipėdos vizualinio dizaino katedros studentų darbų reprodukcijomis.

Kasmet numatoma išleisti po du „Kaligrafijos sąsiuvinių“ numerius.

Patvirtina teiginį

Parodą „Savos raidės“ aktualizavo dar vienas pristatymas – vakaro svečiai galėjo pavartyti ką tik iš spaustuvės gautą parodos katalogą, kurį aptarė jo sudarytoja ir parodos kuratorė A.Lisauskienė.

H.Šumano „Otingeriui”.

Kūrybine patirtimi pasidalijo ir apie grafinio dizaino studijų struktūrą ir pobūdį Helsinkio menų ir dizaino universitete pasakojo dailininkė Tarja Nieminen, iliustravusi pasakojimą įvairių kursų studentų kūrybinių projektų pavyzdžiais.

Susitikime dalyvavo ir Ritva Leinonen (Lahti universiteto Dizaino institutas, Suomija), kurios keturi kaligrafijos kūriniai eksponuojami parodoje.

Ir parodos atidaryme, ir pristatymuose nuolat skambėjo vienas teiginys, laki frazė, prieš kelis metus paleista į pasaulį kaligrafo Rimvydo Kepežinsko: Klaipėda yra tikra kaligrafijos sostinė.

Parodos, leidiniai, kūrybinės dirbtuvės, kurios sukviečia būrius žmonių, norinčių išbandyti savo sugebėjimus šioje patrauklioje meno srityje, puikūs ir visoje šalyje pripažinti kaligrafijos meistrai, ne tik kuriantys uostamiestyje, bet ir skatinantys savo studentus domėtis kaligrafija, teiginį patvirtina.

Naujo meno priešakyje

Projekto ir parodos „Savos raidės“ tikslas buvo paskatinti dailininkus ieškoti naujų kaligrafijos ir tipografikos sąsajų. Kaligrafija – rašytos raidės ir žodžiai, tipografika – spausdintos.

Nors technologiniai procesai skiriasi, galutinis šių sričių rezultatas yra bendras. Jos abi skleidžia informaciją, žinią, remiasi tais pačiais estetiniais principais, daro emocinį poveikį žiūrovui.

Pasak projekto ir parodos rengėjų, „buvo siekta ištaisyti klai-

A.Gursko „Apie karą...”.

dingą įsitikinimą, jog kaligrafija tėra šiuolaikinio meno, šiuolaikinės kultūros paraštė.

Regis, meistriška kaligrafija ir šriftas liko tik parodų salėse, tačiau nereikia pamiršti, kad pagrindiniai kaligrafijos ir eksperimentinės tipografikos kūrėjai visuomet buvo naujo meno priešakyje“.

Parodoje „Savos raidės“ dalyvauja Vilniaus, Telšių, Kauno, Klaipėdos kaligrafai, aukštųjų dailės mokyklų dėstytojai Albertas Gurskas, Algis Kliševičius, Mindaugas Petrulis, Zita Inčirauskienė, Rimvydas Kepežinskas, Aušra Lisauskienė, Audrius Klimas, Robertas Jucaitis, Marius Kasperavičius, Greta Grendaitė. Į parodą pakviesti pasaulyje žinomi kaligrafijos ir šrifto meistrai iš Vokietijos, Anglijos, Prancūzijos, Izraelio, Suomijos, Olandijos.

Įdomu palyginti

Eksponuojama tradicinė kaligrafija, atlikta ranka, ir kūriniai, kuriuose jungiama kaligrafija ir tipografika. Įdomu su emocionalia lietuviška kaligrafija palyginti tradicinius vokiečių Hainco Šneiderio, Brigitos Šrader, Torsteno Koleso kūrinius – aiškios struktūros, pedantiškai ir preciziškai atliktus. Raiškos juose pasiekiama įvairios stilistikos ir dydžio šriftų dermėmis. Katarinos Pyper darbuose drąsiai įvedama spalva. Ekspresyvūs dailininkų iš Izraelio, Bulgarijos darbai, o kaligrafijos ir tipografikos sąsajų galimybes demonstruoja A.Lisauskienės kūriniai.

Plati parodos dalyvių geografija leidžia pajusti ir palyginti šiuolaikinės kaligrafijos situaciją įvairiose šalyse.

Durys 11

KLAIPĖDA 2007 kovo 28 d., TREČIADIENIS

Tapybiškas amžių pašnekesys: tatuiruota abstrakcija RAMUNĖ PLETKAUSKAITĖ

Klaipėdos dailės parodų rūmuose iki balandžio 2-osios veikia Irmos Leščinskaitės autorinė paveikslų paroda „Amžių pašnekesys: tatuiruota abstrakcija”, inspiruojanti mintis apie šiuolaikinės tapybos aktualumą, jos reikšmių versmes ir prasmės šaltinius.

Parodoje eksponuojami du I.Leščinskaitės tapybos ciklai – „Amžių pašnekesys: tatuiruota abstrakcija” ir „Autodafė”.

Iš kultūros šaltinio

Gimusi Dzūkijos sostinėje, VDA baigusi tapybos studijas, stažavusis Vokietijoje bei Austrijoje, nuo 2001-ųjų įsijungusi į Lietuvos dalininkų sąjungos narių gretas, dalyvaudama bendrose bei rengdama autorines parodas, I.Leščinskaitė visuomet atstovaudavo abstrakčiosios tapybos krypčiai.

Tačiau pati dailininkė pripažįsta, kad šiuolaikinę abstrakčiąją tapybą persekioja idėjinės ir meninės tuštumos šmėklos. Todėl, anot jos, „kuriant šiuo stiliumi tenka apsispręsti ir pasirinkti: vis labiau „postmodernėti“, paverčiant savo kūrybą kartais iš tiesų elegantišku ir žaviu žaidimu grynosiomis „struktūromis“ – jau net ne formomis, ar siekti, kad tavo kūryba kažką reikštų tau pačiam, o gal ir sugebantiems į ją įsižiūrėti ir joje rasti kažkokias reikšmes kitiems žmonėms”.

Kiekvienas tapytojas atranda savus kūrybinio įkvėpimo ir prasmės šaltinius. „Žinau viena: toks šaltinis man nėra ir negali būti tik savasis „aš“, vadinamasis „vidus“ ir jo „gelmės“. Turi būti kažkas tvaresnio, ilgaamžiškesnio ir pastovesnio nei trumputės ir permainingos mūsų vidaus būsenos”, - mano I.Leščinskaitė.

Jai šis „kažkas“ yra kultūra.

Tapydama ir norėdama suteikti savo paveikslams reikšmes, ji vartoja šios kultūros lobyne esančius dvasinės ir moralinės patirties ženklus.

Sužavėta baroko

Dailininkės įsitikinimu, kultūros gyvastingumą ir tęstinumą

laiduoja tradicija: „Šiuolaikinė moderniosios kultūros tradicija skiriasi nuo ankstesniosios tuo, kad yra reflektyvi, tai yra ji grindžiama sąmoningu ir kryptingu ankstesnės kultūros paveldo interpretavimu.

Toks paveldo perėmimo būdas vyrauja visose šiuolaikinės kultūros srityse, taip pat ir mene”.

Atstovaujanti abstrakčiosios tapybos krypčiai tapytoja vienu iš kūrybinio įkvėpimo šaltinių visada laikė baroko dailę: „Ir ne vien todėl, kad, vertinant grynai meno istorijos požiūriu, barokas buvo vienas iš tarpsnių to raidos kelio, kuris vedė moderniojo ir abstrakčiojo meno link. Barokas buvo ir ypatingas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) kultūros ir meno raidos tarpsnis – tikra jų pakilimo ir suklestėjimo viršūnė”.

Sukurti parodoje eksponuojamus darbus I.Leščinskaitę paskatino ir įkvėpė XVIII a. Lietuvos bažnyčių interjerų freskos, kuriose dominuoja ekspresyviai ištapytos marmuro imitacijos, neaiškius derinius sudarančios architektūros, gamtos motyvų detalės.

Remdamasi senuoju paveldu, abstrakčiosios tapybos priemonėmis I.Leščinskaitė aktualizuoja ir gaivina regioninės senosios dailės principus, naujai įprasmindama barokinės LDK tapybos paveldą.

Kaip matome, tai šiuolaikiški, tačiau šiuo paveldu besiremiantys paveikslai.

Tapytoja Irma Leščinskaitė įkvėpimo semiasi iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūros ir meno lobyno.

Irma Leščinskaitė. Iš ciklo „Amžių pašnekesys: tatuiruota abstrakcija”.

Su grafiniais punktyrais

Naujieji darbai – tarsi jungtis, siejanti dabartinį I.Leščinskaitės kūrybos tarpsnį su tuo laikotarpiu, kai jos darbuose atsispindėjo baroko tapybos sąsajos su abstrakčiuoju ekspresionizmu. Tai perėjimas nuo barokiškai puošnios spalvos ekspresijos prie dviplanių tapybinių drobės plokštumų su grafikos piešiniu.

Vienodai žavėdamasi atvira spalva ir niuansuota koloristine tapyba, I.Leščinskaitė šiuokart pabrėžia koloristinius sprendimus, atskleidžančius psichologinę ir juslinę-meditacinę spalvos funkciją. „Tokia tapyba siekiu išreikšti vidinę patirtį”, - teigė autorė.

Irmos Leščinskaitės abstrakti tapyba mezga amžių dialogą.

Savo abstrakcijas ji sieja su tam tikra „komunikacija” – realybės (gamtos) ir metafizinio pasaulio.

Paveikslai nutapyti dialektiniu

priešybių principu. Vienintelės realaus pasaulio užuominos – markeriu pažymėti augalų, žmonių punktyrai, suteikiantys didelėms

Roberto GABRIO nuotraukos

drobėms grafiškumo, įsiliejantys į koloristinės tapybos spalvų plokštumas ir grafikos elementų dermę.

A.Sutkaus „Kasdienybės archyvai“ – Klaipėdoje

Antanas Sutkus į Lietuvos fotomeną įžengė kone prieš pusšimtį metų.

Antanas Sutkus. Maratonas Universiteto gatvėje, 1959.

Rytoj 18 val. Klaipėdos dailės parodų rūmuose (Aukštoji g. 3) atidaromoje parodoje bus pristatytos Antano Sutkaus (g. 1939) fotografijos, užfiksavusios septintojo - devintojo dešimtmečių kasdienybės fragmentus.

Filosofas Arvydas Šliogeris, prisimindamas septintąjį dešimtmetį, kultūriniame gyvenime išskyrė „didžiąją kartą“, kurios lyderiu ir savotišku pradininku įvardijo Antaną Sutkų.

Fotomenininkui, Lietuvos fotografijos meno draugijos (vėliau – Lietuvos fotomenininkų sąjunga) iniciatoriui ir ilgamečiam vadovui 2001-2002 metais buvo paskirta Švedijos Hasseblad fondo stipendija. Šio fondo parama leido žymiam Lietuvos fotografui peržiūrėti savo negatyvų archyvą ir į tų laikų nuotraukas pažvelgti iš šiandieninių pozicijų.

A.Sutkaus fotografijų katalogo „Kasdienybės archyvai“ (1959-

1993) sudarytojas Jonas Valatkevičius patebėjo: „Antano Sutkaus žvilgsnis šiose nuotraukose gerai jo kūrybą pažįstantiems gali būti netikėtas. Fotografo žvilgsnis lyg išbalansuotas - daugumoje nuotraukų nėra įprastos simetrijos ir harmonijos, kai kurie kadrai tarsi atsitiktiniai, primenantys greitaeigę automatinės kameros akį. Kai, pamiršus kompoziciją, skubama pačiupti kas akimirką kintančią tikrovę. <...> Energingi kameros judesiai ir lyg netyčia aparato gaiduką paspaudęs pirštas suteikia nuotraukoms pulsuojančios gyvybės. Sugautas kasdienybės fragmentas net traška - toks jis gyvybingas!”.

Apie A.Sutkaus fotografijas nebūtina kalbėti žodžiais, jos pačios prabyla vaizdais, paprasto gyvenimo pagautais mažais stebuklais.

Klaipėdoje A.Sutkaus „Kasdienybės archyvai“ viešės iki balandžio 22-osios. Parodą inicijavo ir kuruoja Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyrius.

12 Gintaro lašai

KLAIPĖDA 2007 kovo 28 d., TREČIADIENIS

MINDAUGAS VALIUKAS

Kabelis 2006 m. liepos 13 d. nuo „Aušros“ teatro (Klaipėda) sienos buvo nuluptas kabelis, tačiau dėl neaiškių priežasčių jis liko nepaimtas. Šis dramos kūrinys yra paslaptingų to vakaro įvykių rekonstrukcija.

Veikia: A. apsaugininkas (1 vnt., smulkutis, mažutis neišvaizdus vyriškis) V. vagys (3 – 40 vnt., aukšti, augaloti brunetai dauguma) Vasaros sutemos, į sceną atvažiuoja apsaugos automobilis, išlipa uniformuotas darbuotojas.

Apžiūri pastatą, patikrina spynas, pastebėjęs piliečius, besidarbuojančius prie plytinės pastato sienos (vienas ar du užsirioglinę ant mikroautobuso), juda jų link.

A. Vyrai, ką čia darot?

Vyrai nereaguoja.

A. Vyrai, ką darot?

V. Teisybę?

A. Teisybę.

V. Po teisybei, tai mes fyrinam kabelį.

A. Ką tokio darot kabeliui?

V. Mes jį fyrinam.

A. Ką reiškia tas „fyrinam“?

V. Nu reiškia, tipo, mes jį švilpiam.

A. Švilpiat?

V. Būtent, tai mes ir darome.

A. Jūs, vyručiai, čia kažką gudraujate (pirštu rodo nu nu nu).

Negirdėjau čia nieko švilpiant.

V. Mes stengiamės labai tyliai.

A. Tyliai ne tyliai, aš vis tiek išgirsčiau. Tai ką čia darot?

V. Et, bala nematė. Mes tą kabelį pyzdinam.

A. A, taip iš karto ir reikėjo sakyti. O tai fyrinam, švilpiam, kažkokie rebusai kryžiažodžiai, o pasakai žmoniškai – pyzdinam – ir viskas iš karto aišku, viskas stoja į savo vietas. (Pauzė.) Ir kaip sekasi?

V. Ačiū, dar tik pradėjom.

A. Gera pradžia, kaip sakoma, – pusė darbelio, ar ne? Nu gerai, vyrai, varau.

Vagys savaip reaguoja į apsaugininko vizitą: vienam linksta keliai, jam trūksta oro ir t.t. ir pan., kažkuris iš baimės apsivemia, dar kitas drebančiom rankom rūko, o vienas nieko net nepastebėjo – taip stropiai darbavosi. Netrukus apsaugininkas grįžta.

A. Vyrai, o jūs į vidų nelįsit?

V. Ne, ne, į vidų nelįsim. Mes išorės specialistai.

A. Aš taip ir pagalvojai, bet, suprantat, atsarga gėdos nedaro, ar ne?

V. Garantuojam, kad į vidų tikrai nelįsim, grotos visur ant langų – be šansų. Vidus šiaip ne mūsų profilis. Mes su metalais dirbam.

A. Ir kaip biznis?

V. Koks čia biznis, greičiau hobis, jokio pelno. Kas su pirmąja banga spėjo, visus geriausius metalus susirinko, tas dabar dangoraižius stato, mums tik drožlelės ir pjuvenos liko.

A. O jūs galvojat man kitaip?

Kas iš to, kad stropiai dirbu?

Galvojat man atlyginimą pakels?

Mano šefas kaip jūsų ta pirmoji

mus visi išvykimai į vietą fiksuojami, nustatys, kad vagystės naktį buvau čia ...ir nieko nemačau? Visi įtars, kad galėjau pastebėti įtartinus asmenis, gal net ilgapirščius, o aš – nieko, nė mur mur? Negerai išeina!

V. Bet gal jūs mus palaikėte statybininkais, jie dabar net gūdžiomis naktimis dirba, arba elektrikais.

A. Aha, palaikiau ir nepatikrinau? Aš, su tokiu stažu, su tokia patirtim? Staigiai iškels mano kompetencijos klausimą. Na ir kas, kad vidun nelendat, bet mes turim kartais matyt ir kas aplinkui vyksta. Mums neprivaloma veltis į muštynes ir ginti vaikus bei nėščias moteris, daryti tai, už ką mums nemoka, bet kartais reikia, nes kurgi mes nueisim su tuo abejingumu ir abuojumu, sakykite man! Kas atsitiks mūsų pasauliui? Anarchija, chaosas, Sodoma ir Gomora! Tad, vyrai, nepykit, suprantu jus, bet dėkit tą kabelį prie sienos, palikit ir vyniokit meškeres.

banga. Jis pradėjo su reketu. Ateina vyrukas (ai) augalotas į barą, parduotuvę, kirpyklą ir sako: susimokėkite prašom už tai, kad jus saugom. O jam koks nenuovokus savininkas/verslininkas atsako, kad apsaugos jam nereikia, viskas ramu. O vyrukas sako neramu, o savininkas ramu. O vyrukas sako neramu, o savininkas ramu, taip jie ir ginčijasi, brangaus laiko netausodami. Vyrukas(ai) ramiai sako savo tekstą, mintinai išmoktą, verslininkas pyksta, raudonuoja, sako dinkit iš čia, policiją pakviesiu. Vyrukas(ai): kam tau policija, jei turi mus, sumokėk už stogą ir atrajosi ramybę iki dienų savo galo, sakau jam. Pasispyriodavo dar tokie šiek tiek, bet kai į jų galvas suduždavo keli nuosavi kalvadoso buteliai, visada pakeisdavo požiūrį į reikalą. Visada reikia būti lankstiems, tai ir nesulūši.

V. Kas tas kalvadosas?

A. Obuolių degtinė. Neskaitėt Remarko? Ten visi kalvadosą geria.

V. Skanus musėt?

A. Ką aš žinau. Mes juo galvas daužydavom ir jas labai skaudėdavo. Nuo to kalvadoso. Geri buvo laikai. Tada mane gerbė. O dabar...

Apsaugininkas susigraudina ir pasitraukia, nenorėdamas rodyti karčių vyriškų ašarų. Vagys lengviau atsidūsta. Staiga apsaugininkas vėl grįžta.

A. Vyrai, gal turit alaus?

V. Ne, mes darbe negeriam.

A. O tai aš, galvojat, geriu?

Darbe – niekada. Šiaip visada mėgstu turėti po ranka, man alus kaip talismanas koks, vežiojuos jį visur. Kalvadoso irgi, aišku, neturit...

V. Kalvadoso tai ne.

A. Jaučiu, žiauriai kokybiškas dalykas buvo tas kalvadosas, jei Remarkas gėrė... seni geri laikai...

V. Tai ir mes sakom, anksčiau kokybė buvo kur kas kokybiškesnė. Va, pavyzdžiui, laidai. Anksčiau – varis, dabar – aliuminis.

Kam mums tas aliuminis?! Ką mes už jį gausim? Straipsnį, grotas ir bybį į šikną, aš tik tiek tau galiu pasakyti. Visi dabar taupo. Ant visko.

A. Jo, taupo žiauriai. Anksčiau visur sargai sėdėdavo, geriausias pensininkų ir studentų darbas, dabar visur prikaišiojo signalizacijų su judesio detektoriais. Prabėga kokia žiurkė ar katinas, tu kaip durnelis važiuok į teritoriją, tikrink. Koks smauglys iš terariumo pabėga, tu važiuok į teritoriją tikrink, koks vadybininkas parsiveda mergą į darbovietę, signalizaciją sudirba, o tu varyk į teritoriją, tikrink. Tie studentai, kad ir girti, ant baltų arklių, vis tiek geriau dirbdavo negu ta dabartinė signalizacija. Va dabar, patikrinau visas duris, langus – viskas tvarkoj, garantuotai pacai duodasi. O jūs tikrai vidun nelindot?

V. Ne ne, na ką jūs!

A. Nu, gerai, linksmų švenčių!

V. Kokios mums šventės – pats darbymetis.

Kiti vagys mintyse prakeikia prabilusįjį bendrą.

A. O jūs už darbą švenčių metu gal daugiau ir gaunat?

V. Jo, užkalam dvigubai, o kar-

Pauzė.

V. Gal ir gerai jūs sakot. Vyrai, vyniokim meškeres. Mes juk griaunam mūsų pasaulį. Patys, savo rankomis smaugiame savo vaikus. Ir žmonas. Nuodijame žuvis. Ir dar jas daužome elektra.

Reikia tai rišti. Pasaulis turi išsivalyti.

Panašias frazes lyg iš raštelio deklaruoja visi vagys.

Alio BALBIERIAUS nuotrauka

tais net ir trigubai, čia dar priklauso nuo švenčių. Visi linksminasi, geria. Nieko nėra namie. Mažiau į mus kreipia dėmesio. Tai ir nuveikiam daugiau.

A. Man irgi švenčių tarifas, bet viskas išsilygina, nes reikia daug dažniau važinėt - mat ilgapirščiai per šventes dirba, nesiilsi. (Pauzė) Ir tikrai nieks nekreipia dėmesio, kad jūs čia pasistatę mikrūškę kabelį vagiat?

V. O jei ir atkreipia? O kam kas rūpi? Jų tas kabelis? Ne jų. Kas rizikuos savo sveikata ir gyvybe dėl aliumininio kabelio. O dar gyvas ir sovietinis solidarumas – pats vagi, tai netrukdyk ir kitam. O kitą kartą piliečiui net nepatogu paklausti: vyrai, ką čia darot, ar tik ne kabelį vagiat? O gal mes elektrikai?

A. Tai tikrai nebijot? O jei atsiras koks posovietinis pilietis, kuris nepaiso senų tiesų, ir praneš, įduos, sudraus, sugėdins? Nebijot?

V. Aišku, bijom, kaip nebijosi, bet ką mes galim padaryti? Gyventi tai reikia!

A. Jo, dar turbūt vaikai pleisteišenų reikalauja, žmonos kailinių, fitneso ir aerobikos seansų, o ir alučio vakarais prie teliko norisi...

V. Alučio, o ir degtinėlės su draugais po darbo...

Vagys apsikabina, draugai juk.

A. Kaip jūs dabar likusią kabelio dalį lupsit? Prasideda kampas, krūmai, sudėtingas priėjimas...

V. Kaip nors išlupsim, ne tokius lupom. Pusę jau suvyniojom, dabar negi pusiaukelėj sustosi?!

Mes turim net profesinį terminą tokį sugalvoję: „kabelį vyniok iki galo!” Tinka visiems gyvenimo atvejams, atseit – pabaik, ką pradėjęs, kelionės pradžioje arklių nekeičia, neperšokęs griovio nesakyk nieko ir t.t.

A. Geras, „vyniok kabelį iki galo!“ Čia kaip kokia gyvenimo metafora. Kabelis tai gyvenimas,

kurį turime nugyventi, vynioti, kad ir kaip sunku, kad ir kokie nepalankūs vėjai pučia, kad ir kokios sraunios priešinės povandeninės srovės stabdo, kad ir plikledis, nedega priekiniai žibintai, kiškiakopūsčiai visur, vyniok kabelį iki galo, nes per aspera ad astra, sursum corda ir in vino veritas. Ar galėčiau užsirašyti šį nuostabų tyros išminties krislelį į dienoraštį?

V. Prašom, prašom, į sveikatą.

Apsaugininkas užsirašinėja.

A. Na, malonu buvo, išminties pasisėmiau, duris patikrinau, tai ir varau...

V. Taip, taip, ir važiuokit. Sėkmės jums. Geros šventės! Ir kad kelelis jums nedulkėtų! Ni pucha, ni pera! Skatertju daroga! Adios, gudbaj!

A. Ačiū, vyrai, ir jums to paties!

Iki greito pasimatymo, saugokit save!

V. Saugosim, saugosim! Sėkmės! (Tyliai) Varyk tu iš čia!

A. Nu tai varau!

Apsaugininkas nueina, vagys su palengvėjimu tęsia, ką pradėję.

Staiga apsaugininkas vėl grįžta.

A. Vyrai, bet kaip čia išeina?!

Aš patikrinau duris, langus ir jūsų nepastebėjau? Rytoj policija jau žinos apie kabelio vagystę; pas

A. O kaip jūs visi tilpsite į tokį mažą mėlyną autobusiuką? Jūs juk tokie dideli! Aš juk galiu kelis iš jūsų pavežti, pamėtėti, kur reikia.

V. Ne, ačiū! Mes tilpsim. Mes pripratę. O dar be krovinio (kabelio). Tikrai tilpsim.

A. Ne, jeigu kas, tai sakykit, aš padėsiu! Keli tikrai tilps. Man gi negaila. Na, kas su manim?

V. Ne, mes tikrai tilpsim. Labai ačiū! Mums nepakeliui!

A. Gal ir pakeliui, sakykit, kur gyvenat, išvežiosiu geriau už taksistą, na, sėskit, drąsiau! Mes gi turim viens kitam padėti.

V. Ne. Tikrai. Ačiū. Va mes jau beveik sutilpom. Mes jau viduj!

A. Na, kaip norit, iki.

Vagys veda savo autobusą, bet tas neužsiveda.

A. Va, matot, viskas todėl, kad jūsų čia per daug.

Autobusas, kad ir dedamos visos pastangos, neužsiveda.

A. Sėskit pas mane, aš jus išvežiosiu! Dar švyturėlius įjungsiu, sireną. Nepriimu jokių atsisakymų ir išsisukinėjimų. Man tikrai bus malonu. Padėti bėdos ištiktam...

Apsaugininkas 2006 sodina vagis ir vežioja juos namo arba ten, kur jie paprašo.

Pabaiga

Šiaulių rajono savivaldybės Kultūros skyrius ir literatūros muziejus Naisiuose skelbia konkursą poeto Z.Gaidamavičiaus - Gėlės literatūrinei premijai gauti. Premija skiriama už geriausią metų poezijos debiutą.

Konkurse vertinamos per 2006 metus išleistos poezijos knygos. Premija įteikiama kasmet gegužės mėn. Šiaulių rajone Naisiuose, Z.Gaidamavičiaus - Gėlės gimtinėje.

Kandidatus Z.Gaidamavičiaus - Gėlės premijai gauti Šiaulių rajono kultūros skyriui gali siūlyti kultūros, meno, mokslo ir studijų institucijos, kūrybinės sąjungos, leidyklos, bibliotekos bei patys kūrėjai iki balandžio 10 d. Knygas siųsti adresu: L.Varkalienei Šiaulių rajono kultūros skyrius Aušros alėja 21 Šiauliai

Gintaro lašai 13

KLAIPĖDA 2007 kovo 28 d., TREČIADIENIS

MARI POISSON

Sužavėti Henny Porten Dar prieš mokyklą, būdama šešerių, Marlena buvo išmokyta skaityti, rašyti ir skaičiuoti. Jai ir jos sesutei Lisel tam buvo nusamdyta guvernantė. Be to, mama ją šiek tiek pamokė prancūziškai, nes, mamos nuomone, tai inteligentų ir menininkų kalba. Ir truputėlį angliškai. Nes tai tarptautinė kalba.

Mokykloje dėl šio per didelio išsilavinimo Marlena pasijuto nepaprastai vieniša. Ji pateko ne į savo amžiaus klasę, bet į aukštesnę.

Buvo jauniausia. Kitos mergaitės - vyresnės vieneriais ar net pora metų - nenorėjo draugauti su maže. Šnibždėjosi paslaptis, juokėsi ir plepėjo grupelėse, neįsileido jos. Mokykla iš Marlenos atėmė ne tik laisvę, bet ir saugumą.

Baugiai sėdėjo paskutinėje eilėje lyg maža pilka pelytė. Vaizdavosi esanti atstumta ir nemylima dėl to, kad yra negraži, neįdomi.

Netgi nesimpatiška.

Per ilgąją pertrauką viena suko ratus mokyklos stadiono bėgimo taku nešina kokiu nors medžio, krūmo ar žolės lapeliu. Žaliasgyvas. Toks buvo jos mėgstamiausias žaidimas, sukeliantis saugumo iliuziją. Žiemą, kai neišeidavo į lauką ir tekdavo sukti ratus mokyklos koridoriuje akylai stebint budinčiai mokytojai, lapelį Marlena pakeisdavo pieštuku. Jis buvo šiltas.

Iš tikro medžio. Irgi teikiantis saugumo iliuziją.

Savaitgaliai tapo tikra švente.

Važinėjosi dviračiu, riedučiais. Žiemą ėjo į čiuožyklą.

Vasaros atostogas leido pas dėdę Willį, mamos brolį, kuris turėjo vasarnamį Wandlitz‘e, tiesiog ant ežero kranto. Beveik kasdien maudėsi. Taip pat beveik kasdien jodinėjo. Jai paskyrė pagyvenusią arklių porą, kurią pati privalėjo ir prižiūrėti. Be to, mama nusprendė leisti ją į šokių pamokas.

Bet labiausiai viskas persimainė po to, kai Marlena pradėjo mokytis muzikos. Pradžioje lankė fortepijoną, o vėliau smuiką. Muzika buvo didžiausias jos vaikystės džiaugsmas, tad greitai ėmė groti dar ir liutne, kurią romantiškai išpuošė ryškiais kaspinais.

Ir dainuoti. Dažniausiai paprastus sentimentalius romansus ir liūdnas dainas.

Pamėgo eiti į teatrą ir kiną.

Kaip ir visos panelės, paauglės ir jaunos moterys, ėmė kolekcionuoti aktorių atvirukus, tapo aktyvia Henny Porten aistruole, kopijavo jos šukuoseną, rengimosi manierą ir, savaime suprantama, jos kuriamą gražios jaunos nekaltybės įvaizdį.

Jai pavyko gauti Henny Porten adresą. Rankomis nuspalvino keletą juodai-baltų jos atvirukų ir ėmė siuntinėti Henny, linkėdama laimės gimtadienių proga, per šventes ar filmų premjeras. Ji taip pat sekiojo Henny gatvėje. Jei tik galėdavo, styrodavo užsislėpusi

netoli Henny namo paradinių durų tykodama, gal toji išeis lauk. Ir jei ši išeidavo, sekdavo iš paskos slapstydamasi už kioskų, stulpų ar tarpuvartėse. Persekiojimai baigėsi blogai. Henny pastebėjo ją ir rimtai apibarė.

Marlena trumpam aprimo, tačiau netrukus jos galvoje blykstelėjo kita idėja. Atsinešė smuiką, atsisojo ant šaligatvio ir ėmė smuikuoti tiesiog priešais Henny namo duris. Ji jau puikiai grojo.

Tai buvo „Angelo daina“. Sentimentalus romansas.

Henny Porten neištvėrė. Išėjo žvilgtelti, kas groja, ir visiškai nenustebo pamačiusi „tą pačią mielą mažą mergaitę su šviesiomis garbanomis“, kuri ją persekiodavo.

Henny liepė Marlenai tuojau pat išnykti iš akių ir, ryžtingai nusisukusi, grįžo į vidų.

Bet netrukus Marlena padarė kažką, kas nustebino Henny Porten.

Buvo taip. Marlenos mokykla vyko į ekskursiją, į Mittenwald‘ą, Vokietijos miestą prie Austrijos Alpių. Kaip tikra save gerbianti fanė Marlena susižinojo, kad Henny su vyru tuo metu atostogaus didesniame gretimame mieste Garmisch-Partenkirchene, maždaug už 15 kilometrų nuo ten.

Ji jau turėjo planą.

Iš vakaro pasistatė kopėčias prie mergaičių miegamojo lango ir ankstyvą kitos dienos rytą išlipo lauk su savuoju smuikeliu juodame dėkle. Ji įsėdo į pirmutinį traukinį į Garmisch. Iš stoties nuėjo tiesiai prie viešbučio, kuriame buvo apsistojusi Henny, ir ėmė smuikuoti po jos langu.

Henny pabudo, išgirdusi serenadą. Atitraukė naktines užuolaidas ir pamatė tą pačią šviesiaplaukę mergaitę. Tik šį kartą Henny išties labai susinervino.

Perpykusi atidarė langą, tarstelėjo keletą ypač piktų žodelių, vėl jį užtrenkė, aklinai užtraukė užuolaidas.

Marlena buvo labiau patenkinta, nei susikrimtusi. Ji pamatė Henny. Henny pamatė ją. Ypatinga akimirka. Rimtas ir tikras iššūkis.

Suvokė: Henny Porten sužavėti neįmanoma. Ją galima tik nugalėti. Aš tave nugalėsiu, Henny, prisiekė mintyse.

Atsitūpė. Ramiai įsidėjo smuiką į juodą, išmuštą skaisčiai mėlynu aksomu, dėklą. Atsistojo.

Kilstelėjo smakrą. Krestelėjo šiaudines garbanas. Apsisuko ir nužygiavo geležinkelio stoties link. Ateis diena, aš tave nugalėsiu, sakė jos liesutė, tiesi ir mirtinai įsitempusi nugara.

Jai buvo dvylika su trupučiu.

Gruodžio 27 bus trylika. Smuiko dėklą laikė apkabinusi, abiem rankom kietai prispaudusi prie krūtinės.

Stepono URBONO nuotrauka

JUOZAS ŠIKŠNELIS

Akmenys Akmenys mane domina ne daugiau nei nenumatytos kliūtys kelyje į tikslą. Kaip jų išvengti.

Prisimenu draugą pasakojant: kasa duobę numirėliui ir metro gylyje kastuvai atsitrenkia į akmenį, o iš tolo ataidi laidotuvių procesijos giesmė. Metasi kasti į vieną šoną – akmuo, į kitą – pasirodo vos ne Puntuko būta. Taigi jei pasitaiko kelyje dėmesį patraukia forma, spalva, struktūra. Kaip estetą.

Noriu tą pabrėžti, nes kiek dabar tokių, kurie neatkreipia dėmesio ką ten į akmenis, žmonių nemato! Kam visa tai šneku? Ogi mūsų vasarinių vojažų su klasiku kelyje pasitaikė akmenų, kurie kiek pakeitė mano požiūrį į juos.

Sužinojau, ko pats niekada, nors užmušk nebūčiau prisigalvojęs, kad svarus yra akmenų išdėstymas vienas kito ir pasaulio dalių atžvilgiu.

Teko apie tai girdėti ir anksčiau: Stounhedžas, Egipto ar majų piramidės, kurių kampai nukreipti į keturias pasaulio dalis ir taip toliau. Niekada į tai nekreipiau ypatingo dėmesio, manydamas, kad tai fantastų pagražintos teorijos. Apskritai galvojau, kad visa tai gali dėtis kažkur toli, bet ne čia pat, gimtinėje. Kitaip sakant, maniau, jog civilizacijos lopšys buvo ne Lietuva. Grubiai kalbant, atrodė, kad mes visą laiką ėjome iš paskos ir naudojomės kitų išradimais. Bet kai viename miestelyje vietinis entuziastas nusitempė į miško glūdumą ir, privedęs prie apsamanojusių akmenų, su įkarščiu ėmė aiškinti, kad tai senovės išminčių laiko matuoklis, kalendorius, mano netikęs tikėjimas subyrėjo į šipulius, aiman! Dar pagalvojau: kodėl mes, lietuviai, esame tokie mulkiai ir žinom bei garbinam kitus, o savo nevertinam ir neįvertinam. Todėl sukaupęs visas spėkas ėmiau klausytis. Žmogutis buvo nedidukas, tamsaus gymio, tankiais, susiraičiusiais plaukais, iš po akinių blizgančiomis akimis, kreivomis kavaleristo kojomis, todėl net labai norėdamas negalėjai įtarti esant mūsų palikuonių reinkarnacija, nes visuose paveikslėliuose, pradedant Šimoniu, lietuvių žyniai vaizduojami aukšti, tiesūs, barzdoti, ilgais, šviesiais plaukais.

Kelbendriai klausėsi išsižioję, ypač Jeronimas, jis pagavus naujovėms, nors anokia čia naujovė.

Mane ėmė kirkinti abejonės, kurias kaipmat paverčiau žodžiais ir paleidau į pasaulį. Sakoma: žodis žvirbliu išskridęs akmeniu gali sugrįžti. Ir čia panašiai, nes paklausiau, ar negalėjo tokį ypatingą akmenų išsidėstymą lemti slenkantys ledynai. Žinia, akmenis į Lietuvą atnešė ledynai ir jei po karo MTS – mašinų traktorių stočių mechanizatoriai su savo stalinecais jų neištampė ar nesusprogdino, tai jie taip išmėtyti guli nuo poledyninio laikotarpio. Žmogutis, išgirdęs mano šventvagišką klausimą, padarė pauzę, žvilgsniu nuglostė patį didžiausią riedulį, kuris, anot jo, atstojo altorių ir aukojimo stalą, ir žvilgtelėjo į mane. Nepatikėsit, bet jo akys pridengtos ne mažiau kaip trijų dioptrijų stiprumo lęšiais, ne tik kiaurai lyg titnaginiai aukojimo peiliai perskrodė mano kūną, todėl ūmai pajutau nenugalimą norą ropštis ant samanomis apaugusio aukojimo stalo ir laukti dėsningo galo. Arba man skirto likimo.

Tokia jėga sklido nuo jo. Pasiduoti įtaigai ir savanoriškai virsti Abeliu, nors greitomis negaliu užtikrinti, kad jis pats pasidavė aukojamas, sutrukdė Jeronimas – ne pirmą kartą jis atskuba į pagalbą paskutiniu momentu, bet esu užtikrintas, kad taip elgiasi nesąmoningai. Jis nekaltai paklausė ar žmogutis, pastebėkime, kad sąmoningai mūsų palydovo nevadinu tikruoju vardu, nors prisistatydamas jį ištarė, gidu ar kitaip, bet kartoju tą „žmogutį“, todėl, kad „ž“ raide prasideda ir žodis „žynys“, o žmogutis, taip plačiai pasakojantis apie kažkada čia vykusias apeigas, tik pats turėjo jose dalyvauti, nesvarbu, kad nė iš tolo nepanašus į mūsų vaizduotėse nusistovėjusį žynio stereotipą. Gal atvirkščiai jis tose apeigose dalyvavo kaip auka. Buvo paaukotas. Tada paaiškinama jo svetima išvaizda. Taigi, pasiklydęs išvedžiojimų brūzgynuose grįžtu atgalios: klasikas paklausė: ar žmogutis kilęs iš šių vietų.

Pastebėkite, nekaltas klausimas, bet Jeronimas jį uždavė laiku ir vietoje. Už tai paprastai tenka kentėti. Bet gyvasis klasikas yra ne tiek matęs, todėl ramiai pakėlė „ž“ žvilgsnį ir net neketino gultis ant altoriaus. Ak, man dar reikia mokytis ir mokytis.

Apeigų, o tiksliau pasakojimo

ritmas buvo sutrukdytas. Tik prašome negalvoti, kad sakydamas „apeigos“, galvojau, kad įsijautęs palydovas savo sugestija guldys mus ant aukojimo akmens ir vieną po kito doros aštriu titnaginiu peiliu. Anaiptol! Vienas keturių neįveiks net turėdamas keturių žynių ar šėtonų galią, nebent krūmuose tūno būrys vaidilučių ar kipšiukų. Ne, pasakotojas ūmai atsipalaidavo tarsi Jeronimo klausimas būtų nuo jo nuėmęs užkerėjimą ir ėmė ramiai, kasdieniškai pasakoti, kokias pagoniškas šventes jie čia švenčią ir kaip blogai, kad miškininkai neleidžią jiems iškirsti medžių, kad akivaizdžiai pamatytum, kaip tekanti ir besileidžianti saulė griežtai laikosi akmenų išsidėstymo linijos. Nors, tą pabrėžė su titnago kietumu balse, pats kilęs iš šių vietų ir metė iškalbingą žvilgsnį Jeronimo pusėn, ir visus pažįstąs. Visus - tai reiškia pradedant valdžia ir baigiant sėdinčiais prie baro snarglėtais girtuokliais.

Tai, be abejo, buvo atsakymas į Jeronimo klausimą. Išplėstas atsakymas ir manykite, jog man atsisuko, bet pasidingojo, kad „Ž“ norėjo pabrėžti ne savo kiltį ir pažintis, bet tai, kad jis visus miestelio gyventojus valdo! Nors tai sakydamas jokių ypatingų ženklų nerodė.

Rodos, viskas buvo papasakota, sudėti visi taškai ant „i“, jei žodžiuose, kurie prie akmenų buvo ištarti pasitaikė „i“ raidžių ir mūsų bendravime atsivėrė pauzė.

Lyg karstinė įduba. Ji neprarijo tam tikra tvarka išdėstytų akmenų su žmogučio tikėjimu, jog tai senovės lietuvių šventyklos liekanos, klasiko Jeronimo su jo įgimtu smalsumu, mūsų palydovių, kurios kaip ir visos moterys tylėjo ir velniai žino ką galvojo, netgi nepasiėmė ir manęs su įgimtu skepticizmu. Pauzė atsivėrė lyg karstinė įduba Šiaurės Lietuvoje viduryje laukų, kur nebuvo žemės ūkio naudmenų, tiesiog niekam neužkliūvanti dykvietė. Atsivėrė ir pamažu užsivėrė, todėl mes suskatome grįžti į ateitį. Praeityje dėjomės jau pabuvoję. Bet kažkodėl palikus tą miškelį su apsamanojusiais akmenimis, pakėliau galvą į saulę ir staiga man pasirodė, kad ji turėtų būti visai kitoje pusėje. Sumišęs nuleidau galvą ir sutikau žmogučio žvilgsnį, kuriame perskaičiau pritarimą.

Tarsi patvirtindamas mano atradimą jis dar linktelėjo galva.

14 Durys

KLAIPĖDA 2007 kovo 28 d., TREČIADIENIS

Šiuolaikinės meninės fotografijos ištakos ir raida (3)

SKIRMANTAS VALIULIS

STANISLOVAS ŽVIRGŽDAS

Verčiame Lietuvos fotografijos puslapius, aptardami jos praeitį ir dabartį, XXI amžiuje ryškėjančias problemas, dabartinę fotografijos situaciją šalies regionuose, taip pat ir Klaipėdoje.

(Pabaiga. Pradžia „Durys“, Nr.140, 141)

Buvo tiltas tarp Vakarų ir Rytų

Lietuva, dar pati to nesuprasdama, buvo tiltas tarp Vakarų ir Rytų. Nors pas mus teko įrodinėti kitonišką fotografijos meniškumą negu „raudonoji“ fotopublicistika.

A.Vartanovo išvada, kad Lietuvos (ir tuometinio Pabaltijo) fotografijoje pirmiausia „išryškėjo naujos fotografijos kalbos bruožai“, pasitvirtino. Ne veltui ir Sibire leidžiamas fotografijos žurnalas „Sibirskij uspech” su pagarba tebemini Lietuvos fotomenininkų viešnagę Novosibirske 1972-aisiais. Gal mes jiems tikrai atrodėme vakariečiai? Bet ir L.Aninskio simpatijas mūsų „maištininkams“ po 1980 metų knygoje „ Myr fotografiji” galėtume vertinti kaip „antrosios revoliucijos“ pripažinimą Rytuose.

Juolab, kad knygoje greta lietuvių sudėta ir postmodernistėjanti rusų fotografija.

Tada buvome priekyje. O kaip dabar? Apie virte verdantį Rusijos fotografijos gyvenimą sužinome tik iš retų išvykų į jų šventes, vienos kitos parodos, vieno kito leidinio, Palangos fotoklubo ren-

giamų rusų fotomenininkų parodų ar rusų autorių apsilankymų tarptautiniuose fotografų seminaruose Nidoje.

Nuolat žengė pirmyn

Ne visi perversmai, pervertinimai namie ir užsienyje šiandien atrodo pakankamai motyvuoti.

Kuo remdamiesi Baltijos šalims skirto katalogo „Borderlands” (Škotija) leidėjai tvirtina, kad šiapus Baltijos fotografijoje nebuvo socialinės kritikos, kad talentingiems fotografams reikėjo rinktis kitas kūrybos sritis?

Bent jau Lietuvos fotografija ėjo koja kojon su tuo pačiu metu iškilusiu mūsų kinu. Tai įrodo iš „senių“ archyvų vis ištraukiamos gyvenimo druska prisodrintos, laikmetį atspindinčios socialinės fotografijos.

Dabar retsykiais pasigirsta balsai ar pasvarstymai solidžiuose žurnaluose, kad, girdi, lietuviškosios fotografijos mokyklos apskritai nebuvo. Pasiklausius tokių samprotavimų, galima pamanyti, kad lietuviškosios fotografijos mokykla žvelgė vien tik į praeitį.

Tiesą sakant, per visus tuos metus ji nuolat vystėsi ir, įsisavindama

naujus gyvenimo bei estetikos klodus, žengė pirmyn.

Lietuvos fotografijoje jau pasikeitė, regis, penkios ar šešios fotografų kartos. Naujų autorių kūryba beveik nepanaši į mokyklos įkūrėjų darbus. Jaunieji tradicinę juodai-baltą gamą pakeitė spalva.

Siužetinė pasakojimo faktūra užleido vietą fragmentiškam požiūriui į pasaulį. Tačiau ir tarp tų realybės likučių įdėmus žiūrovas aptiks tą tautinį, gyvenimišką pagrindą, kuris nuolat sugrąžina mus į kasdieninę lietuvių tautos būtį.

sidygėjimu. Norim tik tos, amžinai žaliuojančios Lietuvos.

Tas pats – televizijos publicistikoje ar dokumentiniame lietuvių kine – meninių eksperimentų laukas labai susiaurėjo. Televizijoje įsiviešpatavo šou ir vis gerklingesni konkursai, kine – skrajojimai mėlynoje erdvėje. Atsitraukimas į „grynąją erdvę“ buvo dešimtmečio ženklas, su prizais sutiktas užsienio kino festivaliuose. Bet lauksime ir įvairesnių naujojo šimtmečio ženklų. Menas, kaip ir istorija, nebūna be vingių.

Kur atidus žmogaus stebėjimas?

Regionai stiprėja

Atrodo, mūsų jaunoji kritika bus nusižiūrėjusi į estą P.Linapą, kuris vokiškame kataloge „Vaizdų atmintis” pabrėžia, kad Lietuvos fotografija buvo apnuodyta tikėjimo, jog menas – tai virškasdienybė, kas tolima socialinėms problemoms.

Be to, ten teigiama, kad lietuvių fotografija sovietmečiu tebuvusi ideologijos tarnaitė, o tikroji meninė fotografija prasidėjo tik ėmus ją dėstyti aukštosiose meno mokyklose.

Sunku sutikti su šiuo teiginiu žinant, kokį pozityvų vaidmenį lietuviškoji fotografijos mokykla suvaidino ir kokią įtaką turėjo ar tebeturi posovietinių kraštų fotografijai.

Kaip tik postmodernizmo laikais jaučiame eskapizmą – bėgimą ne tik nuo tikrovės, bet net nuo žmogaus portreto. Į solidžius fotografijos meno leidinius žvilgterti jau nebėra progos. Visa kasdienybė – kriminalas ir politika. O kur atidus žmogaus stebėjimas? Kur gyvenimo druska? Vadinamoji „ubagų fotoparoda“ ar R.Vikšraičio prasigėręs kaimas buvo sutikti vos ne su pa-

Kokios problemos Lietuvos fotografijoje ryškėja XXI amžiuje?

Lietuvos fotografija išsaugodama centrą Vilniuje, sėkmingai decentralizuojasi.

Ilgokai leisgyviavęs atgijo Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyrius. Jo vadovas R.Treigys ėmėsi žygių, kad fotografija greit augančiame mieste vėl turėtų tokį vardą ir svorį, kaip V.Strauko, B.Aleknavičiaus, A.Dapkevičiaus ir kitų brandos laikais. Pasirodė specialus žurnalo „Fotografija” numeris, skirtas Klaipėdos regionui. Ruošiama knyga R.Urbono atminimui. Daug ir įvairių knygų išleido fotodokumentininkas ir poetas A.Stanevičius. Su labai solidžiu savo leidiniu pasirodė V.Karaciejus. Šiauliai irgi stiprėja per fotoknygų leidybą (A.Ostašenkovas), fotografijos įsitvirtinimą Šiaulių universitete, fotografijos parodas Šiaulių fotografijos muziejuje, Dailės galerijoje, V.Kinčinaičio, V.Mažeikio rengiamas diskusijas, kuriose fotografija visada svarstoma platesniame meno ir kultūros kontekste.

Panevėžys jau kelinti metai vis dar plečia savo veiklą. Fotografijos galerijai sėkmingai vadovauja

Vytas Karaciejus. Iš ciklo „Klaipėda: buvimo ženklai”, 2002.

M.Šileikaitė-Čičirkienė. Fotoportretistas A.Aleksandravičius iškilo į žanro korifėjus. S.Saladūnas ne vien rengia parodas ir leidžia knygas, bet yra nuolatinių kritiškų diskusijų spiritus movens. Lengviau išvardyti panevėžiečius, kurie nėra dar išleidę savo fotoknygų, negu tuos, kuriems gera knyga – nebe pirmiena. O yra dar panevėžiečių fotoalmanachai, katalogai, įvairios plačiai nuskambėjusios fotoakcijos.

Kaunas moka tradiciją supinti su nuolatiniu atjaunėjimu. Anksčiau labai pravertė triukšmingos „Išprotėjusios fotografijos” parodos, dabar labai aktualu M.Kavaliausko kuruojamas tarptautinis fotografijos festivalis „Kauno fotografijos dienos”. VDU davė būrelį fotografija besidominčių menotyrininkų. Daugiausia kol kas pasiekė A.Narušytė, apgynusi disertaciją iš fotografijos ir šiuo metu dėstanti Edinburgo universitete (Anglija).

Kiek atokiau kurį laiką jautėsi Marijampolė ir Alytus. Marijampolėje pamėginta atgaivinti humoristinės fotografijos parodą, jungiant ją su kino festivaliu.

Alytuje surengta mokslinė konferencija „Kartos” – apie meninės fotografijos raidos ypatybes Lietuvoje. V.Stanionis sėkmingai tęsia šiuolaikinių Lietuvos miestelių kaitos fiksaciją. Išleistas fotopublicistinis albumas „Alytus”, o prieš kelerius metus – fotoalbumas iš senųjų Alytaus fotografijų.

Laukiame naujų talentų

Labai suaktyvėjo istorinės fotografijos leidyba Vilniuje (Nacionalinis muziejus, Dailės muziejus), Panevėžyje, kur leidžiamos knygos, skirtos atskiriems regiono fotografams, na, ir Joniškyje, kur išleista net keletas istorinės fotografijos knygų – tiek bendrų, tiek suskaidytų atskiromis temomis.

Susidomėjimą regionų fotografijos istorija lyg ir vainikuoja S.Žvirgždo knyga „Mūsų miestelių fotografai”. Šio straipsnio autoriams pavyko išleisti porą „Fotografijos slėpinių” tomų, skirtų fotografijos istorijai ir dabarties fotomenininkams.

Labai sparčiai ir produktyviai dirba fotografijos istorikė M.Matulytė, paruošusi keletą parodų su katalogais, dėstanti fotografijos istoriją VU Istorijos fakultete. Vertingų studijų iš fotografijos istorijos yra paskelbęs D.Junevičius.

Taigi fotografijos teorijos ir istorijos studijos sparčiai plečiasi: VDU, VDA, ŠU (vėl dėstoma fotožurnalistika Žurnalistikos institute), Vilniaus dizaino kolegija. Sėkmingai prigyja fotografija Dizaino mokymo centre. Ateityje privačių mokyklų ar vadinamųjų meistrų klasių turėtų pagausėti, nes sunku visus kūrybos klausymus išnagrinėti Nidos seminare ir per atsitiktinius vizitus į Lietuvos fotomenininkų sąjungą.

Nauja kryptis kūrybinėje fotomenininkų veikloje – bendri projektai su Europos sąjunga (A.Valiauga, J.Deltuvaitė, V.Antanavičiūtė ir kiti). Pradedame natūraliai jaustis Europos fotografinėje erdvėje. Kiti irgi pas mus vis dažniau atvyksta, žinodami, ko nori ir ko galima tikėtis. Tačiau daugiausia vis vien laukiame naujų talentų ir meninių atradimų.

Durys 15

KLAIPĖDA 2007 kovo 28 d., TREČIADIENIS

Oksana Judakova fotografuoja paprastą gyvenimą.

Niujorke gyvenantys fotografai Arūnas Kulikauskas ir Oksana Judakova su sūneliu patys pristatė savo parodą Klaipėdoje. Roberto GABRIO nuotrauka

Judėti...

GYTIS SKUDŽINSKAS

Retkarčiais ir uostamiestyje pasitaiko tokių penktadienių, kai gali keliauti mažyčio senamiesčio gatvelėmis iš vieno parodos atidarymo į kitą, iš vienos estetinės ir konceptualios patirties persikelti į radikaliai priešingą. Tai išlaisvina nuo formalios pareigos pažymėti patį svarbiausią to vakaro tašką.

Vieną apniukusį kovo savaitgalį vėl pasitaikė tokia nuostabi galimybė, o Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro galerijoje pristatyta Oksanos Judakovos ir Arūno Kulikausko paroda “...iš kelionių po kiemą ir pasaulį” buvo kaip akstinas ir toliau judėti. Judėti fiziškai, judėti mintyse, judėti sapnuose, judėti...

Keliauja nuolat

Dažniausiai kelionę mes kruopščiai planuojame: numatome tikslią judėjimo topografiją, o iškeliavę viską tiksliai fiksuojame ir

priglaudžiame savo asmeniniuose pasiekimų archyvuose. Aplankytų gamtos ir kultūros paminklų, egzotiškų kraštų, industrinių objektų dokumentacija tampa mūsų galios įrodymais. Oksana ir Arūnas elgiasi kiek kitaip, jie keliauja nuolat. Keliauja po savo virtuvę, po kiemą, keliauja po namais tapusį Niujorką, keliauja į Peru ir į Lietuvą. Bet jų kelionės netampa siekiu pažymėti nežinomą teritoriją. Erdvės pakeitimas nėra pagrindinis tikslas, daug svarbiau naujos patirties perėmimas ir savęs atradimas iš naujo.

Eksponuoja patirtis

Kelionių metu Arūno Kulikausko kišenėse ar lagamino dugne nusėdę fiziniai įrodymai netampa pergalės atributais, o tiesiog pasitarnauja kaip medžiaga dar vienam fotoobjektui sukurti. „Sudedu viską į dėžutę, užspaudžiu keletą fotografijų ir išsiunčiu draugams, paleidžiu pasroviui į gyvenimą”,

Oksana Judakova ir Arūnas Kulikauskas savo fotografijose fiksuoja asmenines patirtis ir tiesiog mėgaujasi mažais atradimais.

- sakė Arūnas. Daiktinių įrodymų autorius nekolekcionuoja lentynose, o leidžia jiems patiems keliauti pasirenkant savą trajektoriją. Vėliau tuos objektus tenka susekti ir surinkti, norint juos pristatyti personalinėje ar kolektyvinėje parodoje.

Tad stebėtoją ir kūrinių vertintoją pasiekia jau keliapakopiu informacijos sluoksniu prisodrinti artefaktai. Nesiekia menininkas ir pristatyti konkretaus objekto istorijos, tiesiog eksponuoja patirtis, kurios susikaupė sudilusiuose žemėlapiuose, nunešiotuose sportiniuose bateliuose, išgertuose alaus buteliuose.

Objektai parodoje visi vienodai svarbūs, visi išgyvenę savo kelionę ir net Jono Meko kameros postamentas nė centimetru ne aukštesnis nei kitų objektų. Tiesiog viskas, kaip buvo, kaip nutiko.

Maršrutai – aplinkui

Dar radikaliau tradicinę kelionės sampratą verčia permąstyti Oksanos Judakovos fotografijos.

Autorės maršrutai dažniausiai driekiasi virtuvėje, kieme ar netolimose gatvelėse, o kelionių šturmanas Vincukas savo noru parenka lankytinų objektų sąrašą.

Namai – vieta, kurią mes paprastai laikome ramybės ir pastovumo slėptuve, – gali kaskart nustebinti naujais atradimais ir patirtimis, kai keliaujame be išankstinių nuostatų. Saulės blyksnis ant rudenėjančio vynuogių krūmo, lietaus lašai ant automobilio stiklo naujomis spalvomis nudažo, atrodo, iki nuobodulio pažįstamus kiemo ar gatvės, kurioje gyveni, horizontus. Tada ir supranti, kad didelis atstumas tikrai nėra atradimo garantas. Keliauti galima ir gulint savo lovoje.

Atradimo troškulys

O kas gi sieja Arūno Kulikausko avangardinius, šiek tiek ekspresyvius ir ekscentriškus objektus ir Oksanos Judakovos labai asmeniškas ir net intymias fotografijas?

Visų pirma, kelionės metafora, nuolatinio atsinaujinimo ir atradimo troškulys. Ne ką mažiau svarbi abiem meninininkams būdinga paprastumo strategija. Kai modernistiniai menininkai išskaidė ir apibendrino bet kokį objektą iki tobulos meninės formos, vėliau atėjusi menininkų karta išvedė meno ir gyvenimo paralelę, ištrynė bet kokią ribą, atskiriančią meną ir gyvenimą. Menas kaip gyvenimas, o gyvenimas ir yra menas. „Juk viskas taip paprasta”, - drauge teigė Arūnas ir Oksana.

Jų paroda Klaipėdoje veikia iki kovo 29-osios.

Tylūs A.Našlėno horizontai DANGUOLĖ RUŠKIENĖ

Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos vizualinio dizaino katedros ketvirtakursis Augustinas Našlėnas Klaipėdos fotografijos galerijoje pristato žmogaus ir gamtos dermės temą gvildenančią autorinę parodą „Tolimųjų horizontų pilkuma“, veiksiančią iki balandžio 12-osios.

Kvietimas grįžti

Anot autoriaus, pats parodos pavadinimas nusako jos esmę. „Tolimųjų horizontų pilkuma“ –kvietimas grįžti prie pirmapradės gamtos, kaip tikrumo ir grynumo vienio, be pakaitalų, sintetinių svetimkūnių, kurių apstu šiandienos miestiečio egzistencijoje.

Lyriškos fotografijos perša savitą komunikavimo su suvokėju formą – tylą. Tokiu būdu jos sukuria tarp savęs ir suvokėjo tam tikrą distanciją, kurią galima įveikti tik gilių apmąstymų keliu.

Parodoje eksponuojami darbai nepasiduoda skubotam ir paviršutiniškam vertinimui. Kiekviena fotografija iš žiūrovo išsireikalauja

Augustino Našlėno fotografijos iš ciklų „Laukų ramybė“ ir „Trys peizažai”.

atitinkamą laiko ir dėmesio atkarpą. Tik tada fotografijos sluoksnis po sluoksnio atidengia autoriaus minčių klodą.

Priešpastato gamtą

A.Našlėnas labai jautriai ir subtiliai šiuolaikiniam žmogui priešpastato trapią, nepretenzingą, nesudėvėtą, nors kartais ir nusavintą, todėl beprarandančią pirmapradiškumą gamtą.

Gamtos vaizdų ne(su)banalinimas susijęs su juose vos pastebimai nužymėtais civilizacijos pėdsakais: laukinių medžių viršūnių ornamentiką trikdančiomis kaimo trobesių horizontalė-

mis, vidury pievos stūksančiu epochų kaitą liudijančiu senoviniu šuliniu su svirtimi ar grubiais štrichais piešinį dangaus skliaute formuojančiomis šiaudų kupetų kartimis.

Visur, jeigu ne regimas, tai numanomas peizažo socializacijos momentas. Tačiau A.Našlėno fotografijoje – jokių prašalaičio pėdsakų.

Cituojamos erdvės įsileidžia tik savo prigimtimi giminingą sielą.

Fiksuoja jauseną

Autoriaus darbuose siužetas nėra svarbiausia. Reali materija – tik postūmis gilesnei kūrėjo ir suvokėjo

kontempliacijai. Siekiama užfiksuoti ne realybę, o jauseną, užgimstančią autoriaus santykyje su ja.

Fotografijos kupinos ne tik mąslumo ir dvasingumo, bet ir mistikos. Siekdamas paskirų objektų niveliacijos, jaunasis kūrėjas visą fotografijos plokštumą užkloja tiršta ūkų pilkuma. Kartais susintetindamas ją iki (ne) kokybinio grūdėtumo.

Pasirinkdamas nespalvoto kadro estetiką, autorius išvengia pašalinių reikšmių, susikoncentruoja prie šviesos, kaip pagrindinės išraiškos priemonės. Atsisakydamas raiškaus apšvietimo, dažnai šviesos šaltinį

užklodamas neperregimu debesų sluoksniu, padaro jį tik nuspėjamą. Tokia šviesa pamažu dematerializuoja objektus, tirpdo jų kontūrus, suteikdama jiems neribotas transformavimosi galimybes. Vaizdiniai persilieja vienas į kitą, skęsdami kadro gilumoje blunka, kol galiausiai visiškai ištirpsta.

Jokių skambių kontūrų, jokių šaižių blyksnių, trikdančių rimtį.

Norint išgirsti...

Taupų raiškos priemonių arsenalą papildo dinamiška kompozicija. Žvilgsnis koncentruojamas tai kadro centre, tai nejučiomis išsi-

skaido po visą fotografijos plokštumą ar susitelkia palei vieną iš kadro ribų vertikalių. Kadro kompozicija išbarstyta, centrinis motyvas tai eliminuojamas iš kadro, tai vėl į jį sugrąžinamas.

Tačiau pasirenkamas vaizdinys neatrodo atsitiktinis. Vaizdinių autentiškumą pabrėžia ir „žiūra akių lygyje“. A.Našlėnas neieško įmantrių rakursų, nesistengia perkurti vaizdinių prasmių ar suteikti kūriniams svorio papildomomis interpretacijomis. Viskas čia aišku ir atpažįstama.

Anot paties autoriaus, jo kūrybą veikia ir lietuvių fotografijos mokyklos klasikai, aštuntajame dešimtmetyje populiarinę lyrinį peizažą, – R.Rakauskas, A.Kunčius, ir socialinio peizažo atstovo R.Treigio darbai. Tačiau bene daugiausia sąsajų galima būtų įžvelgti su fotomenininko S.Žvirgždo kūryba.

A.Našlėno horizontuose yra tik vienas laikas – praeitis, komunikuojanti su dabartimi. Ir tik vienas herojus – gamta. Jo gamta kalba pašnibždomis. Norint ją išgirsti, reikia išmokti patylėti. Labai tyliai patylėti.

16 Durys

KLAIPĖDA 2007 kovo 28 d., TREČIADIENIS

„Nuodėmės užkalbėjimas“ – netikrumo išvarymas iš lietuviško kino

Kadrai iš naujojo A.Puipos filmo „Nuodėmės užkalbėjimas“.

AIVARAS DOČKUS

Kai filmas turi sielą, jis turi ir kūną. Kai aktoriai natūraliai taria sudėtingą tekstą, jie sublizga ir atvirose erotinėse scenose. Kai filmavimą gaubia mistika, ji persiduoda į ekraną...

Todėl iš esmės „Nuodėmės užkalbėjimas“ Algimantui Puipai pavyko.

Pirmosios scenos – nedrąsios

Filmas be griausmingų atradimų, be pretenzijų į šedevrą ir kartu be „perspaudimo“ į tariamo meno pusę. To nepavyko išvengti nevykusiame „Dievų miške“, kur aktorių – daug ir visi – nevaldomi. „Nuodėmės užkalbėjime“ aktorių nedaug, bet kiekvieno misija

– šventai didelė. Atsakomybė – taip pat.

Tuo psichologinė drama ir sunki. Jei tik vienas pradeda meluoti, sugriūna visas filmas. Netiki vienu, nebetiki visais. Kiekvienas judesys ar ištartas sakinys tampa įtartinas.

Nežinia, ar „Nuodėmės užkalbėjimas“ buvo filmuojamas chronologiškai, t. y. išsaugant scenarijaus įvykių seką, tačiau pirmosios scenos aktoriams kažkokios nedrąsios, neįtikinamos. Kunigas labai dirbtinis. Ir Vika bekvapė.

Tarsi bandytų save užčiuopti. Tai pavyksta padaryti kiek vėliau.

Įtikinamai, skaudžiai

Filmo tikrumas atsiranda su Nelės Savičenko pasirodymu ekrane. Jos psichologė padiktuoja tempą, kurį vėliau pagauna ir kiti.

Tikrumo tempas. Tuomet įvyksta Vikos išsiskyrimo su Pauliumi

scena ir supranti, kad lietuviai gali kurti kiną ir gali teisingai vaidinti.

Rasa Samuolytė pakeičia tris taktikas. Verkia, juokiasi, būna nuoširdi ir ironizuoja. Mato save iš šalies ir nebemato nieko, užsirakina skausme. Natūraliai dramatiškas epizodas. Po jo vis bandau spėlioti, į kokią Holivudo aktorę Rasa panašesnė – Driu Berimor ar Keitę Hadson. Ugninis grožis.

Po šios sudėtingos scenos jau paprasčiau priimti tai, kas vyksta ekrane, už gryną pinigą. Nors daugelis dialogų truputėlį per sunkūs, kvepia teatrališkumu. Tačiau N.Savičenko sunkumą nusimeta vienu žvilgsniu. Kaip drabužius meilės scenose.

Erotika „Nuodėmės užkalbėjime“ neišvengiama. Apie kai kuriuos momentus prirašyta spaudoje dar prieš premjerą krūva nesąmonių. Atseit, šokiruoja. Neva,

lietuvių kine to nebuvo... Šiaip tai čia jokios sensacijos. Tiesiog aktoriams tai pavyko padaryti tikroviškai. Įtikinamai. Skaudžiai.

Neleido nuslysti

Tie visi košmariški sapnai ir vizijos atrodo gana nešviežiai. Bet mašina sudaužoma kaip veiksmo filme. Kraujas laša kaip siaubo filme. Todėl bendro įspūdžio nesugadina, o svarbiausia, kad nesuardo istorijos.

Siužetas labai aiškus, ir tai lietuviškam kinui jau savaime pliusas. Yra viena stebinančiai stipri scena, kuri šiaip su filmu neturi nieko bendra. Darbininkai remontuoja bažnyčią, senas kunigas uždainuoja, visi nuščiūva.

Gražu.

Gaila, kad A.Puipa neišdrįso šį epzodą sumontuoti su kokia kita scena, kad ir su Vikos ėjimu į apleistą namą atsiduoti brutaliam

seksui. Būtų dar vienas drąsus lietuviško kino žingsnis.

Nebuvo. Ir dar darbininkai sugalvojo paploti. Čia žiauriai banalu. Tarsi pasiteisinimas už svetimkūnį filme.

Iš visų charakterių mažiausiai įdomus Go. Kažkoks perdaug Smoriginas. Ir nelabai išprotėjęs, nors pagal scenarijų turėtų būti.

Gal šiam vaidmeniui kokį nežinomą, nenuspėjamą aktorių vertėjo išbandyti?

Nepaisant pastabų, „Nuodėmės užkalbėjimas“ – neprastas kinas, kurį reikia moraliai ir finansiškai palaikyti, pamatyti. Turbūt prie jo prisilietė Jurgos Ivanauskaitės aura ir neleido nuslysti į nuobodumo ir dirbtinumo bedugnę.

Pabaigoje dar kartą – nuoširdi simpatija Nelei ir Rasai. Duetui, kuris užkalbėjo didžiausią lietuviško kino nuodėmę – vaidybos netikrumą...

„Prikolo“ kultūros reiškinys RITA BOČIULYTĖ

Nenorėdami atsilikti nuo pasaulio ar nusižiūrėję Vilniaus ŠMC, turintį „Pravdą”, Klaipėdos dailės parodų rūmai išleido pirmąjį leidinio „MiGazine“ numerį.

Savo formatu, struktūra, išvaizda ir nuostata pasirodyti kas ketvirtį „MiGazine“ pretenduoja į periodinio leidinio – galbūt alternatyvaus meno žurnalo statusą.

Gerai būtų, jei nemokamo. (Nes už „Pravdą” tenka pakloti litą.) Bent jau per pristatymą pirmasis „MiGazine“ numeris kartu su alumi džiaugsmingam studentijos būriui buvo dalinamas už dyką. Tūkstantis egzempliorių – ne milijonas, bet pradžiai – per akis.

Pirmajame leidinio numeryje – kultūrinių įvykių bei meninių procesų apžvalgos, literatūriniai

bei analitiniai tekstai, recenzijos, interviu su menininkais, meno projektų kuratoriais. Publikuojamas Dariaus Vaičekausko pokalbis su dailininku, projekto „Nostalžy” kuratoriumi Kęstučiu Šapoka, Vale Kale „Pradedančio kontrabandininko dienoraštis”, Karolio Sienkievičiaus įžvalgos apie „Smurtą ir absurdą Jono Zagorsko kūryboje”, Rolando Rastausko esė „Fotodangus virš Berlyno”, Raimundo Malašausko „Bienalė arba didysis apžvalgos šou”, Akvilės Eglinskaitės “D.I.E.T.A.”, Eglės Deltuvaitės pasvarstymai „Ar menininkui reikalingas kuratorius”, anonsuojama vokiečių fotografės Doris Frohnapfel paroda „Pasienio horizontai”, skelbiamos vasariogegužės Klaipėdos dailės parodų rūmų parodos, o atvarte į skaitytoją įdėmiai žvelgia ant klozeto kone

Rodeno mąstytojo poza įsitaisęs „ketvirčio menininku” tituluotas Adomas Stančikas. Turi humoro jausmą redaktoriai ir autoriai – nepaneigsi. Bet jų „prikolai“ patiks ne visiems. Turėtų būti andergraundas, o iš esmės – popsas.

Kaip visai rimtai teigė „MiGazine“ redaktoriai Darius Vaičekauskas ir Akvilė Eglinskaitė, „tai tęstinis kultūrinės tematikos, iš dalies metraštinio pobūdžio leidinys, siekiantis fiksuoti, analizuoti, pristatyti, puoselėti išskirtinius meno pasaulio aspektus, neabejotinai turinčius įtakos uostamiesčio (ir ne tik) kultūriniam vyksmui. Taip pat juo bus skatinama skirtingų meno sričių ir disciplinų komunikacija, integracija į bendrystę, skirtingų pažiūrų ar kartų autorių partnerystė bei tolerancija“. Galima įtarti, jog pateikta citata – iš oficialios paraiš-

kos projektui...

Nujaučiant skaitytojų troškimą iššifruoti „MiGazine“ reikšmę bei kilmę, leidinio pratarmėje pateikiamos galimos pavadinimo koduotės: „...Meninių Iniciatyvų Grupė.

Menas Irgi Gerai... Madingai Iškvėpintas Glamūras... Motyvų Išvietės Grimas...“. Betgi semantinės D.Vaičekausko interpretacijos atskleidžia svarbiausią leidinio koncepciją – nepriklausomi menininkai kviečiami publikuoti savo kūrybą, mintis, idėjas, demonstruoti lakią vaizduotę, erudiciją bei iniciatyvą.

Taigi temų bei stiliaus laisvė (ir kalbos kultūra, beje) visiškai atiduota autorių kompetencijai.

Kaip vystysis šios idėjos, parodys ateitis, bet sraigtas jau užsuktas ir, anot šio leidinio redaktoriaus, „glitus įsiurbtos minties manifestas išsiliejo gramatiško gargaliavimo

Klaipėdos dailės parodų rūmų žurnalas išeis kas ketvirtį.

išraiška...“ Pirmąjį „MiGazine“ popartiškai apipavidalino dizaineris Edmundas Lukminas, spausdino Sauliaus Jokužio leidykla-spaustuvė. Jis dedikuotas tragiškai žuvusio menininko Manto Gimžausko atminimui.