2007 05 30 durys

REMIA

2007 gegužės 30 d., TREČIADIENIS Redaktorė Rita BOČIULYTĖ • Tel. (8 46) 39 77 29 • El. paštas rita@klaipeda.daily.lt • www.durys.daily.lt

Meno leidinys (144)

Rytas JURGELIS. Geltonas laimingas. 2007 m. Aliejus, drobė, 40x120 cm.

Latviškas klaipėdietės balerinos pavasaris Šį pavasarį Liepojoje vykusio tarptautinio džiazo festivalio „Aile jazz“ atidarymo vakaras buvo patikėtas lietuviams. Jį režisavo klaipėdietė choreografė Inga Briazkalovaitė, taip pat šokusi 12-ajame tarptautiniame Baltijos baleto festivalyje Rygoje.

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto solistė, renginių ir šokių choreografė I.Briazkalovaitė pasakojo, kad vieningo šokio ir džiazo muzikos koncerto rengimas šiemet balandžio 26-29 dienomis Liepojoje vykusiame tarptautiniame džiazo festivalyje „Aile jazz“ buvo pirmasis didelis jos režisūrinis darbas. Anot I.Briazkalovaitės, ją dar gruodį susirado Latvijos kultūros ministerijos atstovai, įsidėmėję šokėją Rygoje vykusiame gala koncerte: „Pasiūlė šokti per jų džiazo festivalį. Kadangi minčių buvo begalė, tas vienas šokis išsirutuliojo į visą festivalio atidarymo koncertą“. Tame koncerte dalyvavo Vytautas Grubliauskas-Kongas su „Doudi jazz band“, „Bugs band“, skrabalininkas Regimantas Šilinskas, „Žuvėdros“ šokėjai bei aštuonių Klaipėdos muzikinio teatro baleto šokėjų grupė.

Lietuvių programoje buvo tai, kas sieja šokį ir džiazo muziką: neoklasikinis šokis, meilės duetai, tango, bugi. Buvo planuota, kad tai bus vienos valandos ir 15 minučių koncertas, bet dėl puikios publikos reakcijos ir atlikėjų įsitraukimo jis truko beveik dvi valandas.

I.Briazkalovaitė stebėjosi nepaprastai gera festivalio organizacija, puikiu techniniu aprūpinimu. Lietuviams talkino geriausiu šalyje pripažintas Latvijos apšvietėjas.

Liepojos spauda lietuvių pasirodymą įvertino kaip nepaprastai profesionalų, patrauklų ir emocionalų.

Džiazo festivalis šokėjai nebuvo vienintelis latviškas štrichas šį pavasarį. Balandžio 14-ąją Klaipėdos muzikiniam teatrui buvo patikėta pradėti 12-ąjį tarptautinį Baltijos baleto festivalį Rygoje. Rygos traukinių stotyje, žmonėms skubant iš vieno traukinio į kitą, specialiai atitvertoje aikštelėje buvo demonstruojama pirmoji spektaklio „Štrausiana“ dalis. I. Briazkalovaitė juokėsi, kad jei paprastai į sceną įvažiuoja su karieta, tąkart įvažiavo su... grindų vaškavimo mašina.

Baleto festivalio kulminacija vadinamas gala koncertas. Jame šokti kviečiami garsiausi pasaulio šokėjai. I.Briazkalovaitė šiame koncerte su partneriu Aurelijumi Liškausku šoko prieš dvejus metus. Šiemet ji taip pat buvo pakviesta šokti jame. Su partneriu Ričardu Jankavičiumi balandžio

21-ąją šokėja atliko meilės duetą pagal filmo „Gladiatorius“ garso takelį. Koncerte dalyvavo baleto žvaigždės iš JAV, Portugalijos, Makedonijos, Ukrainos ir Rusijos.

Kurs Orvidų sodyboje - muziejuje

Kaune šypsojosi lėlės ir vaikai

Birželio 5-16 dienomis Orvidų sodyboje-muziejuje vyks 3-ioji tarptautinė tapytojų ir skulptorių kūrybinė stovykla - pleneras, skirtas akmentašio, savamokslio menininko, filosofo Viliaus Orvido (1952-1992) atminimui. Į Orvidų sodybą Kretingos rajone šiemet susirinks kurti 13 dailininkų iš Lietuvos ir užsienio. Jau treti metai dailininkus čia suburs klaipėdiečiai menininkai Borisas Jokubauskis ir Regina DonbrauskaitėPlotnikova. Į 3-iąjį plenerą Orvidų sodyboje ruošiasi atvažiuoti tapytojai Lona Gonsovska ir Ilgvaras Zalanis iš Latvijos, Ismo Olavis Hyvarinenas iš Suomijos, Maksimas Popovas iš Rusijos, taip pat lietuviai skulptoriai Rimantas Eidėjus ir Mindaugas Aučyna, kalvystės meistras Algimantas Stankus, tapytojai Vytautas Tamoliūnas, Jurga Eidėjienė, Edita Matulionytė, fotografė Palmira Beniušytė.

Juos visus vilioja nepaprasta Orvidų sodybos atmosfera. „V.Orvido palikti kūriniai tėvų sodyboje šiandien jau ne vien muziejinė vertybė, bet traukos centras, piligrimystės vieta“, - pastebėjo pernai čia kūręs vilnietis tapytojas Saulius Kruopis.

Anot jo, kasmetiniai tapybos plenerai Orvidų sodyboje atskleidžia neabejotiną nuolat kintančio pasaulio vaizdą. Atvykstantys menininkai, tęsdami V.Orvido idėjas, prisiliečia prie gausaus jo palikimo ir pasisemia jo idealizmo“.

Plenero rengėjai tikisi, kad tapybos, skulptūros darbai, sukurti jo dalyvių, kasmet po Lietuvą keliaujančios plenero parodos paskatins visuomenę prisiminti Orvidų sodybos-muziejaus kūrėjus, vėl naujai pamatyti V.Orvidą, jo dvasinį kultūrinį palikimą ir nelikti abejingiems jo ateičiai.

Gegužės 24-27 dienomis Kauno valstybinis lėlių teatras surengė XVII tarptautinį lėlių teatrų festivalį „Šypsos lėlės ir vaikai“, kuriame vaidino ir Klaipėdos teatrai, buvo parodytos klaipėdiečių pjesės. Šiųmetė festivalio programa buvo tanki kaip niekad: 16 spektaklių (vaikams ir suaugusiems), tradicinis lėlių ir kaukių paradas Laisvės alėjoje, edukacinis renginys lėlių teatro profesionalams ir pirmą kartą rengti spektaklių aptarimai.

Tradiciškai pirmąją festivalio dieną vaidino moksleivių lėlių teatrai, tarp kurių buvo ir Klaipėdos jaunimo centro vaidybos studija „Trepsė“ („Rudnosiuko istorijos“; autorė – Rima Svytytė). Parodyta Kauno valstybinio lėlių teatro premjera – Andriaus Žiurausko režisuotas spektaklis „Vilkas ir ožiukai“ pagal dvylikametės klaipėdietės Šarūnės Kepenytės pjesę, kurią paskatino parašyti grybaujant rastas laikraštis su skelbimu apie konkursą. Šiuo spektakliu teatras dalyvauja ES programos „Kultūra 2000“ projekte „Jaunasis amžius“ (organizatorius – Estijos valstybinis lėlių teatras). Visi projekte dalyvaujantys teatrai (iš Suomijos, Danijos, Belgijos, Estijos ir Lietuvos) gegužės 28 - birželio 3 d. susitiks Taline; čia bus išleistas ir DVD, kuris įamžins, kaip teatrams sekėsi sukurti spektaklius pagal projekte dalyvavusių 6-21 metų amžiaus autorių pjeses.

Festivalyje Lietuvos lėlių teatrai vaidino per pastaruosius vienerius metus sukurtus spektaklius. Tai iš dalies leido susidaryti įspūdį, kokia dabar mūsų lėlių teatro situacija ir problemos. Festivalio šeimininkai parodė spektaklį „Mažasis Mukas“ (rež.

Algimantas Stankevičius), Panevėžio lėlių vežimo teatras – Nijolės Indriūnaitės spektaklį „Stebuklingi bateliai“, Vilniaus teatras „Lėlė“ – „Daktarą Dolitlį“ (rež. Rimas Driežis), Klaipėdos lėlių teatras paskutinę festivalio dieną pristatė prieštaringai vertinamą režisierės Gintarės Radvilavičiūtės spektaklį „Po Betliejaus žvaigžde. Indų pasaka“ (aut. Gitana Gugevičiūtė), Kaune susilaukusį daug puikių atsiliepimų.

Festivalio programoje taip pat buvo teatrų iš Izraelio, Belgijos, Danijos, Baltarusijos, Latvijos, Lenkijos spektakliai. Miesto sode prie Kauno lėlių teatro publiką linksmino klounados ir žongliravimo meistras Jaris Siljamakis iš Suomijos .

Vaidins Druskininkų teatro festivalyje Klaipėdos dramos teatras ir „gliukas“ Benas Šarka šiąvasar dalyvaus 3-iajame Druskininkų teatro festivalyje.

Jau birželį legendinio dainininko Andriaus Mamontovo gyvo garso koncertu startuos 3-iasis Druskininkų teatro festivalis (DTF). Ši preliudija atspindi ir gerokai pakitusį festivalio veidą: su geriausių Lietuvos režisierių spektakliais „konkuruos“ netradiciniai užsienio teatrų pasirodymai, populiarūs nepriklausomi teatro projektai, įspūdingi muzikiniai renginiai, neatrasti ar primiršti kino filmai, susitikimai su scenos bei ekrano legendomis.

Festivalį organizuoja Oskaro Koršunovo

/ Vilniaus miesto teatras, viešoji įstaiga „Kultūros cechas“ ir Druskininkų miesto savivaldybė. Pasak organizatorių, festivalis auga geometrinės progresijos greičiu, šiemet numatyta daugiau nei pusšimtis renginių.

Rengėjai džiaugiasi, kad festivalis pagaliau taps tarptautiniu ir pristatys net tris unikalias trupes iš užsienio: populiarumu Čekijoje nepralenkiamą „Image“ - vaizdinių teatrą, artimiausių kaimynų iš Kaliningrado savitumą liudijantį „Kitokį teatrą“ (jis festivalyje parodys netikėtą V. Šekspyro tragedijos „Hamletas“ interpretaciją) ir pogrindinį, legendomis apaugusį Gruzijos „Pirštų“ teatrą bei jo unikalią žymios anglų roko grupės „Pink Floyd“ koncerto The Wall („Siena“) interpretaciją.

Pagrindinėje – konkursinėje – programoje bus rodomi įdomiausi Lietuvos režisierių pastatymai: skandalingasis Jono Vaitkaus „Pagalvinis“, nepatogus Valentino Masalskio „Aš, Fojerbachas“, „patvirkęs“ Povilo Gaidžio „Paleistuvis“ su pirmo ryškumo Klaipėdos teatro žvaigždėmis Nele Savičenko ir Vytautu Anužiu. Druskininkų festivalio publika bus supažindinta su sėkmingiausiais sezono eksperimentais: „Auksiniu scenos kryžiumi“ apdovanotu spektakliu „kartu“ (Oskaro Koršunovo / Vilniaus miesto teatras), žymaus suomių režisieriaus Kristiano Smedso ir lietuvių aktorės Aldonos Bendoriūtės „Liūdnomis dainomis iš Europos širdies“, neįtikėtino populiarumo sulaukusiu Gintaro Varno studentų spektakliu-tyrimu „Žvaigždžių kruša“, Cezario Graužinio ir jo grupės ironišku prisilietimu prie šiandieninės realybės „Lietuvos dienoje“.

Naujus spektaklius pristatys choreografai: Gytis Ivanauskas - „Aš tave labai myliu“ ir Jurijus Smoriginas - „Idiotą“. Žiūrovai tradiciškai galės rinkti festivalio favoritus balsuodami už labiausiai patikusius spektaklį, aktorių ir aktorę. Festivalio geriausieji bus apdovanoti festivalio uždarymo ceremonijoje.

Vakarais festivalis „persikels“ į muzikinį klubą – restoraną „Kolonada“, kur vyks muzikiniai, dainuojamosios poezijos, netradicinio, kamerinio pobūdžio renginiai – klaipėdiečio avangardisto Beno Šarkos pasirodymai, humoro miniatiūrų vakarai, džiazo improvizacijos, tango viražai ir kita.

Didžiausia festivalio naujovė – „Lietuvos kino sanatorija“. Kiekvieną savaitę sanatorijoje „Lietuva“ žiūrovai galės pamatyti geriausius lietuviškus filmus - nuo A.Grikevičiaus ir A. Dausos „Jausmų“ iki A. Puipos „Nuodėmės užkalbėjimo“. Juos pristatys kino kritikas Skirmantas Valiulis, po peržiūros žiūrovai galės susitikti su kino ekrano žvaigždėmis.

Druskininkų teatro festivalis prasidės birželio 16-ąją ir tęsis iki rugpjūčio 24-osios. Jį užbaigs vienas naujausių Klaipėdos dramos teatro spektaklių – E.E.Šmito „Paleistuvis“, režisuotas P.Gaidžio.

2 Durys

KLAIPĖDA 2007 gegužės 30 d., TREČIADIENIS

„Muzikos pavasaris“ skendėjo orkestrų spalvose DANGUOLĖ VILIDAITĖ

Šeši koncertai, penki orkestrai (plius instrumentinis ansamblis „Musica humana“), du užsienio virtuozai, du susitikimai videoklubuose, įdomi ir aukšto profesinio atlikimo lygio programa - štai kokia yra formalioji ką tik nuskambėjusio XXXII „Klaipėdos muzikos pavasario“ statistika. Šis seniausias Lietuvoje festivalis kaip bitė darbininkė nenuilsdamas daugiau nei tris dešimtmečius puoselėja mūsų miesto muzikinę kultūrą. Pavydėtinas pastovumas ir gyvybingumas, gebėjimas prisitaikyti prie laikmečio galimybių ir poreikių turbūt ir yra patys didžiausi jo privalumai. Nors kai kurių prarastųjų tradicijų labai gaila. Atrodo, kad iš jo programos negrįžtamai dingo Klaipėdos kompozitorių kūrinių vakaras...

Pradėdama rašyti šį straipsnį pagalvojau, kad tų tikrai ryškių įspūdžių buvo ne tiek jau ir daug.

Bet po truputį dėliojant svarbiausias mintis, prisimenant gražiausius momentus, festivalio veidas pradėjo rodytis vis patrauklesnis ir visapusiškesnis. Tai ir įdomiai pravesti muzikologės Laimos Sugintienės koncertai, ir svarbūs susitikimai su žymiais Lietuvos muzikos pasaulio atstovais Donatu Katkumi ir Jonu Bruveriu, ir dar daug kitų smulkučių atradimų.

Pulsavo gyvybe

Viena įsimintiniausių festivalio akimirkų buvo L.van Bethoveno „Pastoralinės simfonijos“ F-dur Nr.6 interpretacija. Kauno miesto simfoniniam orkestrui (meno vadovas Modestas Pitrėnas) pavyko įtaigiai atskleisti šio sudėtingo kūrinio prasmes, žavėjo pučiamųjų instrumentų tiksli intonacija, preciziškas styginių grojimas, bet labiausiai – dirigento M.Pitrėno mokėjimas meistriškai valdyti šį kolektyvą, jo gebėjimas išgauti subtiliausius partitūros pasikeitimus. Muzika tiesiog pulsavo gyvybe.

Antroje koncerto dalyje orkestras kartu su mūsų miesto choru „Aukuras“ (meno vadovas Alfonsas Vildžiūnas) atliko M.Pitrėno Velykų motetą (a la J.Naujalis) mišriam chorui ir orkestrui (įdomus ir spalvingas kūrinys, tik jį labiau vertinčiau kaip kūrybinį

Kauno miesto simfoninis orkestras, Klaipėdos choras „Aukuras“ ir solistė S.Janušaitė „Klaipėdos muzikos pavasaryje” pirmąkart Lietuvoje įgarsino įspūdingą Dž. Raterio Magnificat.

pabandymą) ir anglų šiuolaikinio kompozitoriaus Dž.Raterio Magnificat sopranui, mišriam chorui ir orkestrui.

Dž.Rateris turbūt yra vienas iš populiariausių dabarties religinės muzikos kūrėjų, jo kūryba mėgstama ir Lietuvoje. Nenuostabu, nes, ir paties kompozitoriaus žodžiais tariant, muziką jis rašo taip, kad žmonės ją dainuodami mėgautųsi, patirtų malonumą. Magnificat muzikinė medžiaga nepaprastai marga, įvairių stilistinių įtakų (nuo grigališkojo choralo temų iki šių dienų miuziklo intonacijų) junginys šiame opuse persipina kiek eklektiškai, juokingai, bet kartu ir nepaprastai efektingai.

Gražiai suskambo dalys „Et misericordia“ ir „Gloria Patri“, atliktos kartu su sopranu Sandra Janušaite, grėsminga „Fecit potentiam“ fuga.

Stiprų įspūdį padarė turtingas išraiškomis ir galingas orkestro ir choro skambėjimas, kūrinio melodingumas.

Mocartiada

Net trys orkestrai šiame festivalyje pasirinko V.A.Mocarto simfoninę kūrybą. Tai Klaipėdos kamerinis orkestras (meno vadovė Liuda Kuraitienė), diriguojant Donatui Katkui, „Camerata Klaipėda“ (meno vadovas Vilhelmas Čepinskis) ir Lietuvos kamerinis orkestras. Pastarojo kolektyvo muzikavimą vertinčiau geriausiai. Būtent jo simfonijos F-dur

I.Misiūra dainavo šiltai ir nuoširdžiai.

Kauno miesto simfoniniam orkestrui dirigavęs jo meno vadovas M.Pitrėnas žavėjo sugebėjimu meistriškai valdyti orkestrą.

„Camerata Klaipėda“ griežiama V.A.Mocarto simfonija A-dur Nr.21 buvo kiek „drungna“, trūko ansambliškumo ir dirigento. Orkestras, ne kartą įrodęs, kad gali be vadovavimo groti sudėtingiausius kūrinius, atrodė neįtikinamai. Bet to paties

kompozitoriaus koncertas smuikui su orkestru E-dur Nr.3 sublizgėjo gražiausiomis spalvomis, atsirado taip trūkstamas dinamiškumas.

V.Čepinskio solo, kaip visada, žavėjo virtuoziškumu, subtilia kantilena ir nepaprastai gryna smuiko intonacija.

Su „Camerata Klaipėda“ griežusio V.Čepinskio solo kerėjo virtuoziškumu.

Lietuvos nacionalinės premijos laureatas J.Bruveris festivalio videoklube su klaipėdiečiais dalijosi mintimis apie operos raidą per 400 metų.

„Nr.42“, KV 75 interpretacijoje išgirdau „tikrą“ Mocartą – muziką, pasižyminčią genialiu lengvumu ir optimizmu, nepakartojama jaunatviška energija. Čia dar jaučiama daug metų orkestrui vadovavusio dirigento Sauliaus Sondeckio mokykla.

Durys 3

KLAIPĖDA 2007 gegužės 30 d., TREČIADIENIS

Lietuvos kompozitorių kūriniai skambėjo Kijeve

Lyrinis posmelis

Kiek nuskriausti šiais metais liko lyrinės romantikos mėgėjai.

Dar ir todėl, kad neįvyko žadėtasis Virgilijaus Noreikos pasirodymas.

Savo mokytoją koncerte pakeitęs Ignas Misiūra (bosas-baritonas) šią netektį iš dalies kompensavo (nes retas vokalistas, manyčiau, iš tikro gali V.Noreikai prilygti mokėjimu paveikti ir valdyti auditoriją). Skambėjo populiarios įvairių epochų meilės dainos, pavyzdžiui, D.B.Pergolezio „Nina“, D.Džordanio „Caro mio ben“, Di Kapua „O sole mio“, ar XX amžiaus hitas – E.Preslio „Love Me Tender“. Publiką papirko šiltas ir nuoširdus jų atlikimas, ypač A.Raudonikio daina „Švelnumas“, kuri dažnai vadinama V.Noreikos „vizitine kortele“. Solistui pritarė „Camerata Klaipėda“.

Festivalio akcentai – du

Dviejų užsienio atlikėjų – trimitininko iš Vengrijos Gaboro Baldockio su Lietuvos kameriniu orkestru ir armėnų kilmės pianisto Sergejaus Babajano iš JAV kartu su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru (meno vadovas ir dirigentas Juozas Domarkas) – pasirodymai tapo bene ryškiausiais festivalio akcentais. Abu virtuozai viltis pateisino su kaupu.

Nepaprastai aukšta garso kultūra ir tobulu instrumento valdymu nustebino „trečiojo tūkstantmečio trimito stebuklas“. Tokia nedidelė profesionalumo injekcija Klaipėdai – nei vieno „kikso“, nei vienos natelės pro šalį, išgroti manieringiausi barokiniai papuošimai. (Ne veltui šis jaunas menininkas yra ne vieno tarptautinio konkurso lauretas, jo įrašus leidžia tokia žymi firma kaip „Sony Classical“). Programoje skambėjo didžių baroko autorių D.Tartinio, G.F.Telemano ir G.F.Hendelio kūriniai. Įspūdingiausios vis dėlto buvo paskutinės kontrastingos šio koncerto minutės bisui: greitas, efektingas G.F.Telemano Vivace ir dainingoji J.S.Bacho Arija.

S.Prokofjevo koncertas fortepijonui ir orkestrui g-moll Nr.2, nors parašytas kai autoriui buvo šiek tiek per 20 metų, yra laikomas vienu sudėtingiausių jo kūryboje. Šio kūrinio vyriška energija ir muzikinė fantazija, plūste plūstanti netikėčiausiomis nuotaikų ir minčių kaskadomis, kurias vos spėji sekti, pribloškia iš karto. Priėmęs šį iššūkį S.Babajanas nugalėjo.

Pagrota buvo tiesiog neįmanomu

Trimitininko iš Vengrijos G.Baldockio pasirodymas su Lietuvos kameriniu orkestru užbūrė nepaprastai aukšta garso kultūra ir tobulu instrumento valdymu.

tempu ir tikslumu. Tik pačioje koncerto pradžioje pritrūko gal kiek subtilesnio ir spalvingesnio muzikavimo. Čia man artimesnė impresionistinė Nikolajaus Luganskio interpretacija.

Finalinis akordas

Jis jau tradiciškai patikėtas Juozui Domarkui ir Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui.

Paskutinis, bet tikrai ne prasčiausias. Didinga muzikos drama L. van Bethoveno operos „Fidelijus“ uvertiūroje, turtinga orkestrinių vaizdų ir spalvų paletė P.Diuka „Burtininko mokinyje“ ir temperamentingas M.Ravelio „Bolero“ – „tūkstantį“ kartų girdėtas ir vis dar įdomus – efektingai užbaigė šį klasikinę muziką garbinantį festivalį.

Pianistas S.Babajanas S.Prokofjevo koncertą fortepijonui ir orkestrui g-moll Nr.2 grojo tiesiog neįmanomu tempu ir tikslumu.

Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro, diriguojamo jo meno vadovo J.Domarko, koncertas efektingai užbaigė festivalį.

Darijos VASILIAUSKIENĖS nuotraukos

Kompozitoriaus R.Šileikos Koncertas fortepijonui ir styginių orkestrui skambėjo Kijevo festivalio atidarymo koncerte.

Šį pavasarį Ukrainos sostinėje Kijeve vyko XVII šiuolaikinės muzikos festivalis „Sezono muzikinės premjeros“.

Jame nemažas dėmesys buvo skirtas Lietuvos kompozitorių kūrybai. Greta kitų Kijeve skambėjo ir trijų Klaipėdos kompozitorių – Antano Budriūno, Loretos Narvilaitės, Remigijaus Šileikos – muzika. Įspūdžiais apie festivalį Kijeve maloniai sutiko pasidalyti Klaipėdos universiteto Menų fakulteto profesorius, kompozitorius Remigijus Šileika.

– Kokiomis aplinkybėmis buvote pakviesti į Kijevo muzikos festivalį? Trumpai jį apibūdinkite.

– Kvietimo sulaukėme po sėkmingo pasirodymo Lvovo festivalyje „Aksomitnaja kurtina“ („Aksominė uždanga“) pernai spalį, kur mus pastebėjo Kijevo festivalio „Sezono muzikinės premjeros“ pagrindinis organizatorius ir meno vadovas prof. Ihoris Ščerbakovas.

Festivalius rengia Ukrainos nacionalinės kompozitorių sąjungos Kijevo skyrius. Šiemetinis XVII festivalis, vykęs balandžio 10-16 dienomis, buvo skirtas Ukrainos kompozitorių sąjungos 75-mečiui. Didžiulis – apie dvidešimt koncertų (kasdien po tris, keturis renginius), skambėjo 65 Ukrainos kompozitorių ir 25 kitų šalių kompozitorių kūriniai. Dvi dienas vyko muzikologinė konferencija, buvo surengta žymaus lenkų kompozitoriaus Zygmunto Krauzės meistriškumo pamoka, taip pat naujausios informacijos perklausa iš CD, DVD ir pan.

– Minėjote, jog daugiausia buvo atlikta Ukrainos kompozitorių kūrinių. Ką manote apie šiuolaikinę ukrainiečių muziką?

– Nors visko išgirsti nepavyko, vaizdą susidariau gana išsamų. Mano nuomone, Ukrainos kompozitoriai turi gerą mokyklą – jų orkestruotės puikiai skamba, didelis dėmesys skiriamas formos balansui. Visų šios šalies autorių kūriniuose galima buvo jausti bendrą istorinę patirtį – liūdnoką, gana skaudžią, tačiau be isterijos ar perdėto jausmingumo. Kartu ukrainiečių muzika išties dvasinga (yra, žinoma, ir išimčių), melodinga.

– Ką išskirtumėte iš festivalyje girdėtų šios šalies autorių?

– Negaliu nenusilenkti prieš jų metro Evheno Stankovičiaus (g.

1942) meistrystę – jo „Chanuka“

simfoniniam orkestrui išsiskyrė orkestro spalvingumu, precizišku detalių nugludinimu, nepriekaištingu formos pojūčiu. Valentinas Silvestrovas (g. 1937) pavergė savo muzikos nuoširdumu, tyliu dramatizmu. Jo kūrinius atliko valstybinis kamerinis ansamblis „Kijevo solistai“ – tokio darnaus grojimo dar nebuvo tekę girdėti apskritai. Modernumu išsiskyrė Alos Zahaikevič (g. 1966) Koncertas violončelei ir orkestrui (solavo prancūzas Dominykas Vienkūras).

Susidomėję laukėme festivalio uždarymo koncerto – jame buvo numatytas pagrindinio festivalio organizatoriaus prof. Ihorio Ščerbakovo Koncerto fortepijonui ir simfoniniam orkestrui atlikimas.

Rezultatas toli pranoko lūkesčius: visa salė entuziastingai priėmė kūrinį, kurio muzika – giliai išjausta, dramatiška, kartu – moderni, nestokojanti šiuolaikinių ritmų.

– Kokie kūriniai Kijevo festivalyje atstovavo lietuvių muzikai?

– Balandžio 10-ąją festivalio atidarymo koncerte Ukrainos nacionalinės filharmonijos salėje buvo atliktas mano Koncertas fortepijonui ir styginių orkestrui. Jį pagrojo Kanados pianistė Janina Kuzmas ir Ukrainos nacionalinis solistų ansamblis „Kijevo kamerata“, diriguojamas Valerijaus Matiuchino.

Balandžio 14-ąją toje pačioje salėje lietuvių obojininkas Robertas Beinaris kartu su kameriniu ansambliu „Kijevo solistai“ atliko Osvaldo Balakausko Koncertą obojui, klavesinui ir styginių orkestrui, o kitądien Ukrainos mokslininkų namuose buvo surengtas obojininko R.Beinario rečitalis. Pastarajame koncerte skambėjo Algirdo Martinaičio, Ramintos Šerkšnytės, Loretos Narvilaitės-Budriūnienės, Antano Budriūno, Vaidos Striaupaitės-Beinarienės, Osvaldo Balakausko, Rimvydo Žigaičio ir mano kūriniai obojui ir anglų ragui solo.

Tris kūrinius fortepijonu pagrojo V. Striaupaitė-Beinarienė.

– Kaip Kijevo publika sutiko Lietuvos kompozitorių kūrybą?

– Išties šiltai. Malonu, jog obojininko R.Beinario rečitalyje apsilankė Lietuvos ambasadorius Ukrainoje Algirdas Kumža su žmona. Koncertą praturtino šiuolaikinių lietuvių poetų posmai (eiles ukrainiečių kalba skaitė aktorė Lilija Rebrik), mimo mizanscenos.

Koncertą režisavo jaunas Kijevo režisierius Evgenijus Kurmanas.

Nukelta į 14 psl.

2007 gegužės 30 d., TREČIADIENIS Redaktorius Gintaras GRAJAUSKAS • Tel. (8 46) 39 77 78 • El. paštas: grajauskas@gmail.com

Literatūros leidinys

Viksva, vilkinti raudonai

Dalia Bielskytė su literatūros kritiku Marijumi Šidlausku Naisiuose, Z. Gėlės gimtinėje.

MARIJUS ŠIDLAUSKAS

Kadaise Vincas Kudirka sakė, kad gegužės mėnesį visi kalba eilėmis, gieda sykiu su lakštingalomis, mylisi ir... valgo lapienę.

Panašias būsenas primena ir gegužės pabaigoje įsisiautėjantis Poezijos pavasaris, šiemet jau 43-iasis – tos pačios lakštingalos, taip pat besimuistantys pegasai, tie patys meilės reikalų paūmėjimai (valgymas ir užgėrimas, žinoma, jau kitoniški). Beje, kai kas pastebimai keičiasi. Vieno iš Poezijos pavasario laureatų (A.Mikutos) duomenimis, poetai jaunėja, o jų publika sensta, todėl poezijos skaitymai darosi panašūs į poliklinikos priimamąjį. Tačiau kito laureato (A.Marčėno) tikinimu, visi pokyčiai tėra menami, nes nėra nieko amžinesnio už amžiną masių atotrūkį nuo poezijos, nes tokių, kuriems poezija reikalinga, tesą trys procentai ir mažiau. Ką gi, manykime, jog šiems mažumų procentams priklausome ir mes, tikintys, kad mažiau dažnai reiškia daugiau, t.y. geriau. Panašu, jog principas non multa, sed multum nesvetimas ir Eglei Bielskytei, pernai išleidusiai savo pirmąją knygą Raudona, kuri šiemet pelnė literatūrinę Zigmo Gėlės premiją už geriausią poetinį debiutą. Spręskite patys: Pavasaris kaip voras mezga giją Iš raudonsaulių vėjų vakarų, Iš karklo katinėlių ir vergijon Supančiojęs išvaro mus varu.

Sukepę lūpos, iškankintos širdys Atsiveria po lietumi žaliu – Dėl bučinio turbūt galėčiau mirti.

Bet ir gyvent dėl bučinio galiu.

Eilėraščio tiek ir tėra – du posmai, kuriuose atpažįstame autorei būdingą stilistinį braižą – bendrąsias klasikos ir romantikos atramas, nepriekaištingai sklandžią dikciją (juntama H. Radausko mokykla), savitą lyrinį piešinį ir tembrą, gimstantį iš tapybiškos gamtos pagavos ir kalbos muzikos

susilietimo. Aiškiai girdimi miniatiūros ir romanso – mėgiamiausių ir geriausiai įvaldytų žanrų – atoskambiai.

Apskritai D.Bielskytės eilėraštis yra godžiai sugėręs tradicinės lietuvių poezijos kultūrą: „dangaus drabužėliai skylėti“ tarsi ataidi iš švelnių D. Kajoko meditacijų, išvažiuojantys į tolimą kelią traukiniai – iš melancholiško A. A. Jonyno bliuzo. Iš archainės lietuvių gamtojautos perimtas (nebūtinai sąmoningai) lyrinių būsenų kodas – žolė, žvaigždės, lietus. Vis dėlto šios lyrikos nepavadinsi senamadiška ar epigoniška – paprastai ją išgaubia grakštus žaidybiškumas, savita metafora ar aforizmas, efektingas pabaigos kirtis.

Eilėraščio branduolį sudaro vaizdas, būsena, jo stiprybė – spontaniškas tikrumo blyksnis, kurį įskelia kelių plotmių įtampa.

Esama ir silpnybių – tai neįpareigojantis fragmentiškumas, didinantis kartojimosi tikimybę ir sykiu mažinantis visos knygos kompozicinį vientisumą. Kiek eklektišką įspūdį palieka ir trys rinkinio skyriai, neturintys ne tik pavadinimų, bet ir aiškesnės struktūrinės paskirties, nekuriantys knygos architektonikos. Visa tai sudaro sąlygas rastis tam tikrai literatūriškumo inercijai.

Tačiau panašiems negalavimams autorė turi ir veiksmingą priešnuodį. Pavadinčiau tai lyrinės distancijos nuojauta, leidžiančia išvengti ir melodramatiškų pozų, ir atsainumo. Toji nuojauta kuria savitą intonaciją, gimstančią iš naivaus patiklumo ir saviironijos žaismės, iš sugebėjimo nesusireikšminti kalbant apie reikšmingus dalykus. Poetė tarsi užbėga už akių rimtuoliams-priekabuoliams, iš anksto įspėdama: neieškokite mano eilėse koncepcijų ar programų! Nebambėkite, jei ko nerandate, – verčiau žiūrėkite, kad ko nepražiopsotumėt! (Pavyzdžiui, tokio nuotaikingo naujadaro kaip šėpgrauža eilėraštyje „Žiūrėkite, kokia aš graži“.) Išties, kiek poetų ir filosofų yra lyginę žmogaus egzistencinį siūbavimą su nendrėmis ar smilgomis. D. Bielskytė renkasi viksvą:

Žaibo bijo Medžio galva Aš nebijau Aš – viksva - viks - va. Žinia, viksvų stiebai ir lapai šiurkštoki, yra kuo gintis nuo saldaus užsiliūliavimo ar apvalių bendrybių. Tai va.

Eilėraščių teminis ir probleminis centras – amžinoji meilės ir mirties (Eros ir Thanatos) byla, kurioje išsiskiria moterystės ir motinystės linijos. Svarbus mitinis moteriškumo simbolis – žemė, pritraukianti savo apvaisintoją lietų: Panūdusi gimdyti, Pavasari, tau krisiu ant peties, Silpna, sugundyta, Ir lyti Į lūpas praviras Lietus skubės. („Rėki man ašarotais pumpurais“) Šią knygą galima skaityti ir erotiniu kodu, kurį siūlo ne tiek patys eilėraščiai (jų erotinės prasmės nėra atviros), kiek dailininko Arūno Mėčiaus iliustracijos. Lietus, kaip melancholijos akompanimentas, jau seniai yra tapęs nudėvėtu poetizmu. Tačiau mūsų autorė, kaip jau sakyta, turi veiksmingą įrankį banalybei įveikti – distancinės nuojautos valdomą savitą lyrinį regėjimą.

Tarkim, eilutes „Pro stiklą žiūri į mane / Sulysę trumparegiai lietūs...“ (p.35) įmanu perskaityti kaip subtilų nesubtilaus vyriškumo ironizavimą (o ne tik kaip egzistencinio maudulio įvardijimą). Lietaus vertikalė persmelkia ir vieną stipriausių knygos eilėraščių „Gražus žemai kabąs dangus“ – gražus pasaulis (kuris šiaip jau neatrodo estetiškas), kai jį nušviečia iš mirties atkovoto gyvenimo tiesa. Biografinis kontekstas (grumtis su mirtina liga), laimingai išvengęs graudinančios patetikos, čia tampa eilėraštį įmagnetinančia jėga, išlaisvinančia jį iš albuminio asmeniškumo rėmelių.

Dalia Bielskytė. Raudona. Klaipėda, S.Jokužio leidykla-spaustuvė, 2006.

Pavadinimui Raudona pasirinkta pati intensyviausia ir simboliškiausia (visos pagrindinės Eros ir Thanatos implikacijos) spalva (knygos dizaineris Arūnas Juozapaitis) turi ir vizualinio iššūkio potekstę.

Apskritai susidaro įspūdis, kad spalva ir grafika čia įdarbinta kryptingiau ir ambicingiau nei žodis, kuriam, kaip minėta, nerūpi programiniai manifestai ir kuris neperžengia lietuviškojo santūrumo ribų, likdamas ištikimas tradiciniam rimui ir ritmui, kompozicinei simetrijai ir prasminei logikai. Beje, D.Bielskytės žodis neturi agresyvumo, destruktyvios energijos ir nepasiduoda perversiškiems vadinamojo šiuolaikinio meno gundymams. Ir neišduoda.

Betgi Raudona yra ir gėliškas pavadinimas, sietinas ne tik su gėlių karaliene rože (knygoje dar aptinkame rugiagėles, lubinus, lelijas, laukines aguonas, chrizantemas), bet apskritai su žydėjimu, jo trumpumu bei intensyvumu. Trumpas ir intensyvus buvo ir Z. Gėlės gyvenimas, nutrūkęs 1912-ųjų gruodį, tesulaukus aštuoniolikos pavasarių. Klaipėdos poetai, šią jaunatvišką premiją prisijaukinę, galime sakyti, chroniškai (G.Grajauskas 1994 m., M. Valiukas 1999 m., R. Kmita 2000 m., D. Molytė 2003 m.), jau galėtų pasijusti regioniniais narcizais ir tikėtis, kad nimfa Echo su kritiku Aristarchu ims apdainuoti unikaliąją Klaipėdos poetinę mokyklą – pastangų būta. Nedarykime šito, vardan Nemesidės. Nes poezijos išmokstama ne mokyklose. Nes nesulyginamų poetų spraudimas į mokyklines uniformas tėra laisvos kūrybos luošinimas, už kurio kyšo provincijos kompleksų ramentai. Nes tais ramentais paprastai mosikuoja tie, kurių leisgyviai pegasai plaka popieriniais sparnais. Va, gausime Nobelį – tuomet ir pasvarstysime šį opų reikalą. Bet tai jau rudens tema. O kol kas – pavasaris, lakštingalų ir lapienės metas, pražydinęs mums raudoną poezijos gėlę. Tikėkimės, daugiametę.

Gintaro lašai 5

KLAIPĖDA 2007 gegužės 30 d., TREČIADIENIS

Kas pučia per Mindaugo Valiuko haiku langelį:

stiprus jūros vėjas ar vėsinantis arbatą pavargusių plaučių vėjelis?

SONDRA SIMANAITIENĖ

Japonai apie miniatiūrinę poezijos formą sako, jog haiku – tai mažas langelis, pro kurį pučia gaivus ir stiprus vandenyno vėjas.

Haiku Europoje – tai dažniausiai trieilis, kartais ketureilis, parašytas laikantis nustatyto skiemenų skaičiaus kiekvienoje eilutėje (1-je eilutėje penki skiemenys, 2-oje – septyni, 3-ioje – vėl penki) arba nesilaikant. Nesilaikyti ypač būdinga vertimams iš japonų kalbos, kai labiau stengiamasi surimuoti pirmą ir trečią eilutes, nei išlaikyti tikslų skiemenų skaičių. Lietuvoje kaip ir kitose šalyse vieni poetai laikosi šio formalaus reikalavimo (pvz., Artūras Gelusevičius), kiti ne. Tarp pastarųjų - Mindaugas Valiukas.

Norint perskaityti haiku, reikia susikoncentruoti ir skaityti taip, tarsi eitum mažais žingsniukais, avint japoniškas kaladėles. Žodžiai keli, bet mintis turi būti tiksliai pagauta. Haiku dažniausiai nevartojama sielą apibūdinanti leksika, tik per išorės, dažniausiai gamtos, kartais socialinės aplinkos ženklus, atveriama grynoji vidujybė. Tai ir yra šio poetinio žanro paradoksas, - kalbėti apie tai, kas geriausiai suprantama tylint. Indėnų išmintis sako, jei kalbi, kalbėk geriau nei tyli.

Haiku yra daug tylos, būdingos nuostabai. Nuostaba, pagrindinė filosofo prieiga, rašant haiku būtina.

Ievos pražydo!

Tik nėra kam grožėtis.

Visi bulvių laukuos (psl.17)

Šiame trieilyje yra dviguba nuostaba: stebimasi ievų grožiu ir sodybų tuštėjimo metu. Kiekviena eilutė turi savo krūvį: nuostaba dėl pražydusių ievų grožio, nusivylimas, kad nėra kam tuo grožiu džiaugtis ir lengva ironija (o gal graudumas?), stebint kaimiečio nepabaigiamus darbus.

Haiku dar yra vadinami poetinėmis fotografijomis, kuriose atsispindi žmogaus ir gamtos ryšys.

Tai stop kadrai, atveriantys gilią gyvenimo filosofiją.

M.Valiuko haiku nėra stipriai fotografiška. Galima būtų išskirti kelias ryškesnes vizualizacijas: Kaimo keleliu Tarp žydinčių sodų Laidotuvininkai (psl.35) Giedras žiemos rytas Trobos iš dangaus nuleistos Ant plonų dūmų virvių (psl.

61) Haiku pagrindiniai veikėjai – metų laikas ir žmogus, stebintis pasaulio kaitą arba užsitęsusį pastovumą ir trumpa, kaligrafiška kelių žodžių sankaba nusakantis tai. Kaligrafijai būdingas lengvumas. Mindaugo haikininkas turi būties lengvybės potyrį. Su kokiu atsargumu jis taria: Pirmieji šalčiai.

Vaikų drabužėliai plonesni Net už ledą ( psl. 45) Šiame trieilyje nustebina netikėtas sugretinimas – pirmojo ledo ir vaikiško drabužėlio. Gražiai suskamba užtekstinės prasmės: pirmasis ledas ir mažas žmogutis yra tokie panašūs savo trapia būtimi.

Taip gražiai vienas kitą koreliuo-

nukapotom regi po kojom vaivorykštę (psl.16). ,,Dambrelyje“ poetas yra tylusis haikininkas žvejys, laukiantis kol užkibs žuvytė, paskui save tempianti auksinį raktelį nuo mažos žodžių skrynelės. ,,Dambrelio“ užuomazgos jau buvo ,,Mėnulio keramikoje“, o ir ,,Vogtoje vinyje“.

Pirmosiose knygelėse randame puikių trieilių, ketureilių, panašių į esančius ,,Dambrelyje“.

Sutemsta Nespėjus įsiūti sagos Ankstyvas ruduo (psl.18, ,,Dambrelis“)

Mindaugas Valiukas. Dambrelis. Vilnius, Apostrofa, 2006.

jantys – vaikas gali sušalti, nes jau pirmasis šaltis, bet jis džiaugiasi pirmuoju leduku, nes kas yra smagiau nei čiuožti per paviršių, pamiršus žingsnio dėlionę.

Netikėtų sugretinimų yra dar vos keli. Mažokai.

Nuleistom galvom Perdegę saulėgrąžų Žibintai (psl.79) Šis palyginimas labiau vizualinis, primenantis Mindaugo teatrinę patirtį (poetas pats režisuoja, vaidina, kuria pjeses ir jas apšviečia dažniausiai neperdegusiom žibintų galvomis).

O štai kitas haiku:

Kultūros klausimu GINTARAS GRAJAUSKAS

Kalbėti apie kultūrą – slidus ir nedėkingas užsiėmimas. Ypač Lietuvoje, kur apie kultūrą, krepšinį ir euroviziją nusimano kiekvienas.

Jei netikite, pasakykit savo kaimynui, kad jis nekultūringas. Galvą dedu, išgirsite išties svarių argumentų, jog fatališkai klystate.

Kiekvienas pasaulio padarėlis puikiai žino, kas yra kultūra – tik įsivaizduoja ją savaip, individualiai, priklausomai nuo savosios rūšies ypatybių. Štai, sakykim, kanopinių kultūros suvokimas smarkiai skiriasi nuo plėšrūnų, graužikų ir galvakojų. Tų suvokimų bei įsivaizdavimų spektras tiesiog bauginamai platus protingųjų primatų pasaulyje – nuo profesionalaus kultūrologo iki piarininkų tėvo Gebelso – berods jis vis mėgdavo pasigirti, kad vos išgirdęs žodį „kultūra“ iškart griebiasi pistoleto.

Abu šie poliai radikalūs, jų išpažinėjų nėra daug, todėl mes apie juos ir nekalbėsim.

Pagrindinę kultūros masę, visą mėsingąjį minkštimą formuoja anaiptol ne radikalai, o gana nuosaikias pažiūras puoselėjančios visuomeninės frakcijos: negausūs kultūros gamintojai – kitaip vadinama kultūrinė dešinė, kartais pasvajojanti apie Restauraciją ir pamojuojanti elegantiška batistine

skepetaite su rišeljė išsiuvinėtu lozungu „menas – menui“, bei skaitlingi kultūros vartotojai, kurių visko mačiusioje vėliavoje užrašyta „mianas pryklauso leudžei“. Menas jiems egzistuoja kažkur tarp meksikietiškų serialų ir gilaus, ne kiekvienam įveikiamo filosofinio traktato „Džonatanas Livingstonas Žuvėdra“. Šis kūrinys klasikiniam kultūros vartotojui yra kertinis, netgi kultinis veikalas – maždaug kaip Džoiso „Ulisas“ kultūros gamintojui. Už jo – tuštuma. Hic sunt leones.

Būtent šiuose spalvinguose santykiuose tarp kultūrinės kairės ir kultūrinės dešinės ir gimsta tas nuolatinis, nesibaigiantis ir nepakartojamas procesas, kurį vadiname žmonijos kultūra.

Mūsų platumose šis fenomenas, vadinamas kultūra, yra išskirtinai fenomenalus: mat istorinių ypatumų dėka mums teko laimė savo akimis išvysti, kaip gražiai ir nuosekliai senąją tradicinę, vadinamąją armonikinę alkoholinę, kultūrą papildo ir praturtina modernioji – kompiuterinė narkotinė.

Būtent šių srovių susiliejimas ir lėmė šiandieninį neregėtą menų suklestėjimą, kuriuo anaiptol negali pasigirti išsikvėpusi Senoji Europa. Galima tik didžiuotis, kad mūsų valdžia pasirodė esanti tiesiog stebėtinai įžvalgi ir toliare-

giška, nesiimdama modeliuoti jokių novatoriškų kultūros politikos modelių, o tiesiog palikusi procesą sveikai natūraliai savieigai. Šlovė ir garbė tam nežinomam klerkui – mąstytojui, pastebėjusiam, kad tradicinė tautinė, dar vadinama sovietine klubine, kultūra ne tik kad nekonfliktuoja su moderniąja, dar vadinama projektine, bet ir kuo gražiausiai koegzistuoja. Dar daugiau: žvelgiant atidžiau, šios kultūros beveik tobulai identiškos!

Jų esmė ir paskirtis – ta pati: patenkinti tą neaiškiai išreikštą kultūros vartotojo poreikį, tą egzistencinį kanopinio, varomo skerdyklon, maudulį – kad kažkas čia ne taip, tik nežinia kas. Kalbant grubiau, populiariau – padaryti taip, kad kultūros vartotojai neslankiotų be reikalo gatvėmis ir neišsigalvotų, ko nereikia, o spoksotų drėgnomis akimis į jauno Zanzibaro genijaus sutvertą instaliaciją, prie arbatėlės aptarinėtų naujausią laiptinės kaimyno eilėraščių rinkinį ar lavintųsi dainuojamojoje saviveikloje. Tad perėjimas prie projektinės kultūros įvyko lengvai ir neskausmingai: klubų vedėjai persivadino prodžektmeikeriais, masinių renginių režisieriai – šoumenais, „Žinijos“ lektoriai – parapsichologais ir moderatoriais, o klubininkystės mokslo daktarai - eurofondų filialų direktoriais. Reforma įvyko

Lyja ir lyja Bijūno žiedų Apipuvusios mėsos (psl.57) Šios eilutės kaip ir nieko ypatingo, mūsų pačių atpažįstamas palyginimas (draugė savo sodyboje nufotografavo pienę 2006 m. gruodžio 31 dieną, – gėlės vaizdas tada irgi priminė apipuvusios mėsos prisikėlimą). Trieilį pacitavau kaip išimtį, norėdama atkreipti dėmesį, jog šioje knygelėje M.Valiukas beveik neeksponuoja drastiškesnės, stipresnės dinamikos, smurto žodyno, kokio buvo nemažai antrojoje knygelėje ,,Vogta vinis“, o ir pirmojoje ,,Mėnulio keramika“ (1998 m.) šiek tiek, - sraigė akim sklandžiai ir veik nepastebimai – visi lengviau atsiduso, kad pirštų nespėjo prikišti piktasai Landsbergis, mat kaip tik tuo metu griovė kolchozus.

Tik šio tobulai strategiškai apskaičiuoto kultūrų susiliejimo dėka mes iki šiol turime tai, be ko negali egzistuoti jokia save gerbianti civilizuota valstybė: fasadinę ir taikomąją kultūras.

Nežinantiems aiškinu: fasadinė kultūra – tai tarptautiniai projektai bei mirusiųjų kultūrininkų jubiliejų minėjimai (žr. kalendorių), o taikomoji – tai, kas telpa į tą minėtą plyšį tarp meksikietiškų serialų bei Džonatano ir dovanoja dėkingam vartotojui mielą ir minkštą pliušinį katarsiuką. Pasaulinė praktika rodo, jog tokios kultūros formos yra daugiau negu pakankamos, o bet kuri kitokia kultūra yra ne tik nereikalinga, bet ir kenksminga. Moksliškai įrodyta, jog laimingiausios ir lengviausiai valdomos šalys yra tos, kurių gyventojai – mieli ir neišrankūs (šis požymis itin vertingas bei pageidautinas – labai praverčia rinkimuose) analfabetai. Ypač sužadinus jiems godumo instinktą ir teisingai dozuojant duoną bei žaidimus. Būtent organizuojant žaidimus ir praverčia kultūros gamintojai – prieš tai kiek padūsavę ir pacypavę tęvais balseliais kažką apie Džoisą, Kafką ir kažkokį Gombrovičių. Tiesiog tobula visuomenė, Platonas pritartų.

Et, laikai – gamintojai, vartoto-

jau kojinės per naktį neišdžiūsta (psl.42 Jau ruduo, ,,Vogta vinis“) Man smagesnis iš ankstesnės knygelės, nes stipresnis kontekstas – vienišas vyras, gal studentas, iš vakaro plovęs po šaltu vandeniu bendroje kriauklėje kojines, kitų neturi, todėl jam graudu – teks mautis šlapias. O be vienos sagos galima ir į darbą nueiti, ne tik į pasimatymą.

Knygoje ,,Dambrelis“ yra labai žaismingų atsidūsėjimų, būdingų ir didiesiems haiku mokytojams, kaip: Ak jonvabaliai!..

Gyvenime savo Jūsų regėjęs nesu (psl.54) Yra vos vienas atviriau filosofinis: Nusileidžia rūkas, Ir visa išnyksta. Štai jums tikrasis pasaulis! (psl.65) Nukelta į 13 psl.

jai... O kur, paklausite, kūrėjai?

Ir labai naiviai paklausite.

Skambus žodis – kūrėjai. Tiek skambus, kad iš jo vien skambesys ir telikęs. Bet aš supratau, apie ką klausiate.

Kam tokioje tobuloje visuomenėje jie reikalingi, tie tinginiai, tie kliedėtojai, tie padugnės?

Tie, kurie ne tik nedemonstruoja baudžiauninkui deramo drovaus kepurės gniaužymo valdžios akivaizdoje, bet dar ir atvirai krizena iš plebėjiškai padirbtų valdžios vyrų charizmų, iš televizinės „aukštuomenės“ ir kitų šventų simbolių? Žinoma, niekam nereikalingi. O kad, be kita ko, jų kaip ir nebėr jau, geriau pažiūrėjus: vieni, kiek pacypę, persikvalifikavo į kultūros gamintojus, o tie, kurie dar liko, mirinėja tokiais kraupiais tempais, kad norom nenorom kyla mintis apie paslaptingą biologinį genocidą: štai taip sveikas visuomenės organizmas tvarkosi su svetimkūniais.

Progreso nesustabdysi; bendras kultūros lygis kasdien nepaliaujamai kyla. Vis daugiau žmonių turi po automobilį, šaldytuvą ir televizorių. Kai kurie net po du.

Ir dar: štai kokį keistą dėsningumą pastebėjau – kuo daugiau žmonių važinėja tais dramblio dydžio džipais, tuo mažiau žmonių šnypščiasi ant šaligatvio. Štai kaip viskas tobulai susiję kultūros pasaulyje.

Kai pagalvoji, nuostabu, ar ne?

Ogi net neįtartum.

6 Durys

KLAIPĖDA 2007 gegužės 30 d., TREČIADIENIS

Akimirkos iš studentiškos klaipėdiečių D.Verdžio „Traviatos”. I.Bakanas (Daktaras), V.Muravjovas (Gastonas), R.Navickas (Alfredas), V.Kazlauskas (Markizas) ir L.Ramelienė (Violeta).

Baliaus scena. Centre - R.Kazlauskaitė (Flora) ir V.Kazlauskas (Markizas).

„Traviatoje“ – jaunieji uostamiesčio solistai

I.Bakanas (Daktaras), V.Muravjovas (Gastonas) ir R.Navickas (Alfredas).

DAIVA KŠANIENĖ

D.Verdžio „Traviatoje” su Klaipėdos muzikinio teatro atlikėjais scenoje kartu pasirodė dainavimo besimokantys studentai. Jiems buvo patikėtos pagrindinės operos partijos.

Nepakeis atvykstantieji

Klaipėdos muzikinis gyvenimas pamažu kratosi nepilnavertiškumo, nes pradedame suvokti, kad miesto meną brandina, jo kultūrinę terpę pirmiausia kuria ir „augina” savieji, vietiniai atlikėjai, menininkai, kultūros žmonės. Kviestiniai, gastroliuojantys muzikai ją praturtina, papildo, paįvairina, bet jokiu būdu negali suformuoti autentiškos, savitos kultūrinės atmosferos.

Juk XIX amžiaus Paryžius kultūros centru tapo ne todėl, kad ten gastroliavo garsiausi pasaulio muzikai, bet todėl, kad jame ilgiau ar trumpiau gyveno ir kūrė puikūs įvairių sričių, savi (taip pat ir svetimšaliai) menininkai.

Mažojoje Lietuvoje ir Klaipėdos krašte taip pat nuo seno formavosi vietinių menininkų veiklos, jų ugdymo būtinumo tradicija, kurios negalėjo atstoti ar pakeisti atvykstantieji.

Mūsų dienomis šią tradiciją puoselėja ir tęsia Klaipėdos muzikinis teatras (vadovė A.Žigaitytė) ir Klaipėdos universitetas (KU).

Balandžio 28-ąją bendromis KU Menų fakulteto Dainavimo katedros studentų bei teatro atlikėjų jėgomis buvo parodyta D.Verdžio opera „Traviata“.

Studentams – praktika

Į studijų programas įvedus naują dalyką – teatro praktiką, pritariant Muzikinio teatro vadovei, būsimieji dainininkai turi galimybę kartą per metus (pageidautina daugiau) dalyvauti operos spektakliuose (pernai jie

atliko solines partijas D.Rosinio operoje „Sevilijos kirpėjas“). Dalyko pedagogai prof. E.Kaniava (teatro praktikos vadovas ir beveik visų dainavusių studentų, išskyrus I.Bakaną, vokalo dėstytojas), prof.

S.Domarkas (dirigentas), B.Abramavičiūtė-Kaniavienė (režisierė), talkinant koncertmeisterėms A.Juodėnaitei ir M.Mosėnienei, parengė Dainavimo katedros studentus ir magistrantus operos pagrindinių vaidmenų muzikiniam ir sceniniam atlikimui.

Spektaklyje grojo teatro simfoninis orkestras, dalyvavo choras (chormeisteris V.Konstantinovas), baleto trupė (choreografas V.Sasnauskas). Studentai buvo „įvesti“ į teatro repertuare esamą „Traviatos” pastatymą (pastatymo režisierius E.Domarkas, scenografijos ir kostiumų dailininkas L.Truikys).

Mėgstama opera

Studentiškoji „Traviata“ sukėlė didelį susidomėjimą; žiūrovų salė buvo pilnutėlė. Tai suprantama: išgirsti jaunus talentus visada labai įdomu ir smalsu. Be to, „Traviata“ yra mėgstama klaipėdiečių opera bei labai svarbi mūsų miesto muzikinėje istorijoje. Šia opera prasidėjo Klaipėdos muzikinio teatro kelias (1934 m.); po to ji čia buvo pastatyta dar penkis kartus, diriguojant įvairiems dirigentams.

Nepaisant jaunųjų dainininkų jaudulio, spektaklis vyko sklandžiai, buvo juntamas įdėtas rūpestingas pedagogų darbas.

Nuoširdžiai savuosius vaidmenis atliko pagrindinių partijų atlikėjai – II kurso magistrantai L.Ramelienė (Violeta) ir R.Navickas (Alfredas). L.Ramelienė, turinti sodrų, gražų sopraną, jau sukūrusi ne vieną pagrindinį vaidmenį šiame teatre (operoje „Eugenijus Oneginas“, operetėje „Linksmoji našlė“, miuzikluose „Paryžiaus katedra“, „Balius Savojoje“ ir

Baliaus scena. Centre – I.Bakanas (Daktaras).

kt.), jautėsi laisvai ir užtikrintai.

Nors permainingi pavasario orai šiek tiek pakenkė dainininkės jautriausiam instrumentui – balso stygoms; kai kurie fragmentai (I veiksmo arija), ypač koloratūrinės vietos nuskambėjo šiek tiek įtemptai, „su pastangomis“.

Debiutavo sėkmingai

Pirmą kartą teatre atliekančio sudėtingą operinį vaidmenį, gražaus tembro R.Navicko tenoras labai tiko lyrinei Alfredo partijai.

Puiki solisto sceninė išvaizda taip pat prisidėjo prie svarbiausio operos herojaus sceninio charakterio atskleidimo.

M.Rojus, nors dar tik III kurso studentas, bet vis dažniau pasirodo muzikinio teatro scenoje („Balius Savojoje“, „Eugenijus Oneginas“).

Stipraus, įspūdingo balso tembro savininkas (baritonas), jis sukūrė įdomų ir įtikinamą Žermono vaidmenį. Ypač imponavo puiki dikcija, ko, deja, pasigedome kai kurių kitų solistų dainavime.

IV kurso studentą I.Bakaną (vokalo dėstytoja prof. O.Glinskaitė) prisimename iš operos „Sevilijos kirpėjas“, kurioje jis sukūrė puikų Don Baziljo vaidmenį. „Traviatoje“ solistui buvo patikėtas nedidelis Daktaro vaidmuo. Net ir trumpuose šios partijos soliniuose fragmentuose I. Bakanas atkreipė dėmesį savo stipriu, turtingu obertonais bosu.

Sėkmingai operoje debiutavo I kurso magistrantė L.Česlauskaitė (sopranas), atlikusi Violetos tarnaitės Aninos vaidmenį, bei absolventas M.Burneika (Baronas): pagrįstos mizanscenos, aiški tartis, gražiai skambantys balsai.

Atžalynas – ateitis

Sklandžiai į operos vyksmą įsiliejo ir antraeilių vaidmenų atlikėjai: Menų fakulteto absolventas V.Kazlauskas (Markizas), I kurso

L.Ramelienė (Violeta) ir R.Navickas (Alfredas). Nerijaus JANKAUSKO nuotraukos

magistrantas V.Muravjovas (Gastonas), IV kurso studentė R.Kazlauskaitė (Flora) bei pirmuosius žingsnius dainininko kelyje ir operos scenoje žengiantis II kurso studentas T.Kniukšta (Floros tarnas, Komisionierius).

Violetos vaidmenį yra parengusi ir IV kurso studentė A.Levickytė (vokalo dėstytoja doc. V.Vadoklienė), o Floros – II kurso magistrantė N.Adomaitienė (vokalo dėstytojas prof. E.Kaniava). Labai norėtųsi jas išgirsti ir pamatyti kitame „Traviatos“ spektaklyje.

Operos veikale būtina visų muzikos komponentų (solistų, choro, orkestro) tiksli ir glaudi sąveika, ypač svarbi garsinė pusiausvyra tarp scenos ir orkestro. Šį kartą orkestras galėjo būti subtilesnis.

Daugelyje vietų jis stelbė solistų balsus. Daugiau repeticijų su orkestru tikrai būtų išėję į naudą.

Jaunieji solistai, Klaipėdos universiteto studentai, dalyvavę D.Verdžio operos „Traviata“ spektaklyje, užsirekomendavo kaip puiki, daug žadanti muzikinio teatro ateitis.

Durys 7

KLAIPĖDA 2007 gegužės 30 d., TREČIADIENIS

Klaipėdos fotografija pristatyta Vilniuje

Priekyje - klaipėdiečiui leidėjui ir fotografui Sauliui Jokužiui LFS pirmininkas Antanas Sutkus padovanojo viso dešimtmečio „Lietuvos fotografijos“ rinkinį. „Klaipėdos fotografijos“ parodos Vilniuje pristatymo akimirka. R.Treigys, A.Sutkus, S.Jokužys, G.Giedraitytė, R.Palaitis, S.Žvirgždas.

RITA BOČIULYTĖ

Kokia dabar yra Klaipėdos fotografija, gegužės 4-28 dienomis vilniečiai ir sostinės svečiai galėjo susipažinti Lietuvos fotomenininkų sąjungos (LFS) „Prospekto galerijoje“.

Po dešimtmečio

Ilgiau nei tris savaites Vilniuje buvo eksponuojama LFS Klaipėdos skyriaus narių fotodarbų paroda bendru pavadinimu „Klaipėdos fotografija“. Parodoje dalyvavo 28 LFS Klaipėdos skyriaus fotografai iš 31, turinčio meno kūrėjo statusą.

Ne tik klaipėdiečiai, bet ir skyriaus nariai iš regiono – Palangos, Mažeikių, Tauragės. Kiekvienas autorius pristatė po 1-2 darbus.

Ekspoziciją praturtino jau mirusių žinomų Klaipėdos fotografų Raimundo Urbono ir Aleksandro Dapkevičiaus fotografijos.

Atidaryme LFS valdybos atsakingasis sekretorius Stanislovas Žvirgždas priminė, kad tokios apimties bendrą parodą Vilniuje Klaipėdos fotomenininkai buvo surengę daugiau nei prieš dešimtmetį.

LFS pirmininkas Antanas Sutkus džiaugėsi paroda iš atviro, laisvo miesto: „Pagaliau susibūrė, susitelkė LFS Klaipėdos skyrius, turi ir rėmėjų, S.Jokužio leidyklaspaustuvė išleido puikų parodos katalogą ir atvirukus. Apskritai leidybos reikalai Klaipėdoje pajudėjo – pasirodė R.Vikšraičio, A.Dapkevičiaus fotoalbumai“.

Dėkodamas už nuoširdų dėmesį fotomenui, A.Sutkus per vernisažą klaipėdiečiui leidėjui ir fotografui Sauliui Jokužiui padovanojo 10 metų „Lietuvos fotografijos“ rinkinį, LFS Klaipėdos skyriaus pirmininkui Remigijui Treigiui – Jano Saudeko fotografijų knygą. Į vernisažą atvykusį gausų būrį autorių sveikino palangiškis Seimo narys Raimundas Palaitis ir Klaipėdos kultūros skyriaus vedėja, menotyrininkė Goda Giedraitytė.

Anot jos, ši paroda - uostamiesčiui reikšmingas faktas. Jis liudija ir tai, kad LFS skyriaus Klaipėdoje veikla labai suintensyvėjo. Apžvelgdama parodą, G.Giedraitytė pastebėjo, kad joje - „įvairialypiai autoriai, skirtingos stilistikos ir požiūrio. Bet klaipėdiečiai turi savitą, gaivų žvilgsnį, kūryboje daug dėmesio skiria pajūrio peizažui“.

Pasigedo jūros

„Tai pastarųjų penkerių metų Klaipėdos fotografijos išklotinė.

Kad susidarytų įspūdis, ką mūsų fotografai šiuo metu veikia. Kiek-

vienas autorius pristato, ką sukūrė geriausio, tai, kas reprezentuoja jo kūrybą. Ekspozicija labai įvairi ir marga – aktai, peizažai, portretai...

Aš pasigedau jūros. Gal todėl, kad mums ji – kasdienybė, atvykėliai ją daugiau fotografuoja. Bet jūros, pajūrio motyvų vis dėlto esama kai kurių autorių darbuose – V.Bizausko, A.Stubros, A.Darongausko.

Dominuoja peizažas, dauguma autorių atsiskleidžia per jį, gamtos grožį. Man paroda atrodo gana poetiška... Tokios pavasarinės Klaipėdos fotografijos gastrolės Vilniuje, kuriam norėjome parodyti, kokia dabar yra Klaipėdos fotografija. Gera proga pasvarstyti ir pasitikrinti, kaip ji atrodo bendrame Lietuvos fotografijos kontekste. Turiu vilčių, kad ir pastabų sulauksime, ir ateityje autoriai gaus pasiūlymų Vilniuje rengti personalines parodas“, sakė „Klaipėdai“ R.Treigys.

Jo iniciatyva Vilniuje surengta „Klaipėdos fotografijos“ paroda kai kam priminė „ataskaitinę“, tokios sovietmečiu buvo įprastos, dabar jas nukonkuravo teminės, konceptualios projektinės ekspozicijos. Ir R.Treigio nuomone, tokio pobūdžio bendras apžvalgines „išvažiuojamąsias“ parodas prasminga rengti ne dažniau kaip kartą per penkerius metus.

Vertino santūriai

Vilniaus fotografų vertinimai buvo santūrūs. Daugelis atkreipė dėmesį, kad klaipėdiečių paroda – tvarkinga, gerai eksponuota, yra ir klasikos, ir ieškojimų, ir atradimų.

Alvydas Lukys: „Yra visokių parodų, ir visokių reikia. Klaipėdiečiai dėl iniciatyvos stokos ar dėl kitų priežasčių neatveža savo personalinių parodų, tai bent jau kartu pamatyti kažką yra įdomu.

Pažintinė paroda yra svarbi. O po to gali atsirasti labiau išbaigtos, stilistiškai vieningesnės parodos.

Manau, galimybių yra. Yra nemažai darbų, kurie man daro gerą įspūdį. Esu sakęs, kad nėra blogos fotografijos, yra tik blogas jos panaudojimas. Jeigu tą fotografiją instaliuotume ir sukontekstintume, viskas būtų gerai. Bet menininkas turi būti subrendęs ir suvokti, ką daro, kad tai įvardintų. Čia pastebėjau G.Skudžinsko, R.Treigio darbus. Pastarąjį pažįstu seniai, jis nuosekliai dirba, fotografijos - aukšto lygio“.

Takoskyroje

Ričardas Šileika: „Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipė-

dos skyriaus žmonės nefotografuoja jūros. Tai nei girtina, nei smerktina. Nes kiekvienas turi galimybę ją nufotografuoti rytoj arba apskritai niekada.

Jungtinė autorių paroda turėtų bent padėti suvokti kontekstą.

Bet kadangi kiekvienas autorius teturėjo galimybę rodyti po kelis darbelius, tai iš tokių nuotrupų nieko neišsiaiškinsi, ir niekas nepaaiškės.

Vis dėlto A.Sendrausko pagautas (surežisuotas) veidas man padarė įspūdį. Tiksliau, ta pusakimirkė. Paprastai nepastebimas vokų mirktelėjimas, kurį akivaizdžiausiai spėja nutverti užraktas.

Tokios nuotraukos būna išmetamos kaip brokas.

Stabtelėjau prie S.Jokužio „Rutuliuko“, suformulavau: kūnas yra estetika. O estetika turi būti estetiška? Šis darbas turėjo būti ant ratukų. Būtų galima jį po visą „Prospekto galeriją“ stumdyti iš vienos vietos į kitą. Ir net išvežti į Gedimino prospektą, prie Seimo.

Ką turėčiau perskaityti ir ką reflektuoti žiūrėdamas į K. Slivskio „Afrikietį su gepardu“? Ką mąsto M.Šilinskas, sukdamas ratus aplink Masčio ežerą? Kodėl A.Stanevičius man siūlo tūkstantį pirmą kartą nufotografuotą jaunystę, nematančią senatvės? Kaip man prikąsti liežuvį, kai A.Kalvaitis mėgaujasi savo „Pabudimu“?..

Klaipėdos fotografijų „Gedimino prospekto“ parodoje yra du „Klounai“. Vienas S.Kancevyčiaus, kitas – R.Urbono. Didžioji takoskyra.“

Prie Gyčio Skudžinsko fotografijos iš ciklo „Pėdsakai“.

LFS valdybos atsakingasis sekretorius Stanislovas Žvirgždas (dešinėje) negailėjo klaipėdiečiams ir gerų žodžių, ir pastabų.

Kylanti, einanti pirmyn

Stanislovas Žvirgždas: „Yra visko. Kaip ir kiekvienoje parodoje, - būna ir balasto, ir gerų darbų. Čia daugiau gerų. Jie nusveria žymiai. Yra vienas kitas autorius, kurie galėjo geriau, atsakingiau pasiruošti. Vis dėlto paroda – sostinėje. Štai G.Skudžinskas, V.Karaciejus pagalvojo ir apie pateikimo kultūrą. O kai kurie kiti neatsakingai, atmestinai pateikė darbus, tarsi svarbu tik dalyvauti. Žinoma, mūsų galerija turi galimybę pati įrėminti, bet ir gerbiantys save autoriai turi galvoti, kokius darbus kaip pateikti parodai, - pagalvoti apie savo ir savo miesto prestižą. Gal į tą šaukštą deguto nekreipkime dėmesio. Jis šiuo atveju medaus statinės nepagadino.

Bendras parodos lygis – geras.

Laimė, galerijoje turime geras erdves, kuriose galima laviruoti – kai ką užslėpt, kai ką išryškint. Man geriausią įspūdį paliko V.Kara-

Fotografai Adas Sendrauskas ir Rimantas Dichavičius džiaugėsi reta proga pabendrauti. Roberto GABRIO nuotraukos

ciejaus, R.Treigio, G.Skudžinsko, A.Rutkausko, A.Jankūno darbai.

Gerai, kad parodoje galime pamatyti ir R.Urbono, A.Dapkevičiaus fotografijas. Geri jų darbai atrinkti.

Nereikėtų manyti, kad autoriai geriau pasirodytų, jei būtų eksponuojama po dešimt ar daugiau jų

darbų. Kiekvieną autorių galima pamatyti ir iš 1-2 fotografijų“.

Tai kokia yra Klaipėdos fotografija? „Kylanti. Einanti į priekį. Ir gerai, kad atsirado lyderis, kurio stokojo daug metų“, - atsakė S.Žvirgždas.

8 Durys

KLAIPĖDA 2007 gegužės 30 d., TREČIADIENIS

Aistra ir aiškumas KRISTINA JOKUBAVIČIENĖ

Lyg susitarę, vienu metu visuomenės „teismui” savo paveikslus „atidavė” du plačiai žinomi uostamiesčio tapytojai – Edvardas Malinauskas ir Vidas Pinkevičius.

Ištikimi sau

Nuskambėjo per visą Klaipėdą, sulaukė didžiulio visuomenės dėmesio jubiliejinė tapytojo E.Malinausko paroda, intriguojančiai pavadinta „Paskutinis klyksmas“.

Ir pavadinimu, ir daugybės komentarų sulaukusiu paveikslu, tapusiu lyg ir programiniu parodos kūriniu, nors nutapytu dar 1995-aisiais, dailininkas liko ištikimas sau. Niekada žodžio kišenėje neieškantis, turintis ką pasakyti, o jei ne pasakyti, tai uždainuoti ar lūpine armonikėle sugroti, E. Malinauskas, kaip niekas kitas iš miesto dailininkų, puikiai atstovauja populiariam visuomenėje „tikro dailininko“ įvaizdžiui.

Tokiam, kokį matome jo naujausiame autoportrete: tapantis romantiškos jūros fone, su berete „pagal Rembrantą“, pypke ir žinoma, teptuku, rankose.

Nereikia kartoti, kad E. Malinauskas šiuo metu yra žymiausias Lietuvos marinistas, o tapęs Klaipėdos dailės simboliu, garsina miestą ne tik šalyje, bet ir už jos ribų.

V.Pinkevičiaus tapybos paroda, iki birželio 2-osios veikianti Ievos Simonaitytės bibliotekoje, nėra nei jubiliejinė, nei kokia etapinė. Ji ne tokia didelė, kaip E. Malinausko ekspozicija Klaipėdos

dailės parodų rūmuose, bet ne mažiau reikšminga pačiam dailininkui ir gausiam jo gerbėjų būriui.

Tai irgi savotiška retrospektyva, nes eksponuojami darbai, sukurti 1980-2007 metais.

Dėl parodos apimties. Jei V. Pinkevičiui kas nors būtų leidęs, tai jis, be jokių abejonių būtų galėjęs „užversti“ visas bibliotekos patalpas savo kūriniais, sunkiai betelpančiais nemažoje jo dirbtuvėje.

Ištikimai laikydamasis priesako „Nė dienos be paveikslo“, V. Pinkevičius, reto darbštumo ir produktyvumo kūrėjas, yra nutapęs daugybę drobių, nupiešęs daug piešinių.

Darbštumas ir intensyvus kūrybos ritmas yra jungiamoji grandis, siejanti šiuos du, atrodytų, visai skirtingos stilistikos ir tematikos kūrėjus. Sunku pasakyti, ar jie patys žino, kiek paveikslų yra nutapę ir kur nukeliavo didžioji jų dalis.

Nors iki jubiliejinių metų V. Pinkevičiui dar kiek trūksta, juos abu galime įvardyti tos pačios vyresniosios tapytojų kartos atstovais. Ši karta formavosi prieškario moderniosios lietuvių tapybos tradicijų, palaikomų Vilniaus dailės institute dėsčiusių tapybos meistrų – Antano Gudaičio ir kitų – kontekste. Spalvos raiška, potėpis, faktūra, apibendrintas vaizdas klostėsi į koloristinės, ekspresyvios tapybos sistemą.

Du kūrėjus lyginti leidžia ir tai, kad abiejų parodose eksponuojami ir naujausi, ir prieš kelias dešimtis metų sukurti darbai.

E.Malinausko tapybos stiliaus kitimas per keturis dešimtmečius – akivaizdus.

Daug pašauktų...

E. Malinausko parodoje tapybos stiliaus kitimas per keturis dešimtmečius (pradedant nuo dalyvavimo pirmosiose parodose septintojo dešimtmečio viduryje) yra ypač akivaizdus ir daro didelį įspūdį.

Pats ankstyviausias peizažas, eksponuojamas parodoje, sukurtas 1971-aisiais. Jis ypatingai dekoratyvus, gluosnių motyvas nutapytas plokštumomis, reljefiškai apvedant formas, ryškiomis, sodriomis spalvomis. Ekspresijos nestokoja ir kompozicija, vaizduojanti iš smėlio pustomos sodybos pasitraukiančią žvejo šeimą. Nuotaikingas, tradicinės tapybos žavesio kupinas pakrantės peizažas su valtimis (1973).

Kiek vėlesnės didelio formato kompozicijos, skirtos romantiškam kunigaikščio Kęstučio ir vaidilutės Birutės susitikimui ar dramatiškam jūrų mūšiui prie Salspilio, atskleidžia dailininko meilę savam kraštui, gerą jo istorijos žinojimą.

Kad E. Malinausko kūrybos vaizdas būtų išsamus, reikia paminėti ir gausius iškilių Klaipėdos krašto kūrėjų portretus, esančius daugelyje Klaipėdos ir kitų miestų visuomeninių interjerų.

Didžiąją parodos dalį sudaro vandenų vaizdai – dažniausiai tai jūra ir jos pakrantės, kiek rečiau marios. Parodoje eksponuojami jūros peizažai, sukurti pastarųjų septynerių metų laikotarpiu; stebina ypač daug vien šiais, jubiliejiniais dailininkui metais, sukurtų darbų gausa.

Lyginant su ankstyvaisiais

E.Malinauskas šiuo metu yra žymiausias Lietuvos marinistas.

kūriniais, akivaizdu, kad per ilgą kūrybos raidą dailininkas pirmiausia tobulino tapymo techniką, kuri dabar yra be priekaištų.

Kalbant apie marinistinį žanrą, galima būtų pasakyti taip: daug pašauktų, mažai išrinktų. Jūros peizažas, kaip joks kitas tapybos žanras, lengvai gali tapti tik saldžiu gamtos vaizdeliu, fiksuojančiu neišvengiamus žanro atributus: putotos bangų keteros, idiliškos trys pušelės, smėlio kopa ir vėjo lenkiamas išdidus augalėlis... E. Malinausko marinose lieka tik vandens ir dangaus akistata, per apšvietimo, saulėlydžio, audros, rūko teikiamus efektus įgaunanti ypatingo emocionalumo ir paveikumo. Labai retos detalės – akmenys, tupinti žuvėdra, švyturys tolumoje – tik padeda kurti nuotaiką, atmosferą.

Nuotaikų ir būsenų skalė tapytojo peizažuose tokia pati beribė, kaip ir pati gamta. Tai ilgo stebėjimo, patyrimo ir darbo rezultatas, dar efektin-

V.Pinkevičiaus drobių paviršius slepia turtingas spalvines dermes. Paveikslai “Prie šulinio” ir “Pilka pieva”.

gesnis dėl puošnių rėmų, kaip ir pati glotni tapymo technika, stiprinanti asociacijas su klasikine, senąja tapybos tradicija.

E. Malinausko parodoje įdėmus žiūrovas be vargo gali nuspėti, kokiam kūrybos laikotarpiui priklauso vienas ar kitas kūrinys, juolab kad dailininkas beveik visada paveikslus žymi monograma, parašo sukūrimo metus.

Tapybos sodai

Dėl V. Pinkevičiaus paveikslų negali būti toks tikras.

Visų pirma, jis nemėgsta signuoti savo paveikslų; antra – jo kūrybos raidai būdingas motyvų, temų kartojimas, kiekvienąsyk įgaunantis subtilių, tačiau vos pastebimų kitoniškumo bruožų.

Dailininkas jau beveik tris dešimtmečius veik nekeičia tapymo manieros, lieka ištikimas skubriam, smulkiam potėpiui. Vienas kitas „paklydimas“, kaip antai dažų nutekėjimai drobės paviršiuje, atrodo buvo tik trumpalaikis.

Ekspresyvus teptuko judėjimas, kuriantis drobėje tikras formų ir faktūrų audras, būdingas jau nuo pat aštuntojo dešimtmečio pradžios jo sukurtiems kūriniams. Iš greito žvilgsnio atrodantis kaip potėpių raizgalynė, V. Pinkevičiaus drobių paviršius slepia turtingas spalvines dermes, kurias subtiliai dengia ar sustiprina tamsesnių spalvų sluoksniai. Ypač subtiliai tai atsiveria kompozicijose, kuriose pirmajame plane lyg siena iškyla javų laukas, pievų augalai, gėlės ( „Javai“, 2001; „Pilka pieva“, 2007), uždarantys, suspaudžiantys erdvę, priverčiantys įsigilinti į patį tapybinį paviršių ir rasti jame tai, ko plika akimi gal ir

nepamatysi. Ribota erdvė ir tapoma kitokiu principu, nedideliais spalvų ploteliais.

Frizinis komponavimo principas išlaikomas ir drobėse su figūromis – tarsi senoje fotografijoje rikiuojasi prieš žiūrovą „Jaunos šeimos“ (1998), „Jaunieji“ (2000).

Statiško figūrų vaizdavimo ir skubraus tapymo būdo disonansas intriguoja, verčia aktyviai dalyvauti vyksme.

Parodos pavadinimas „Sodai“ orientuoja į vieną iš svarbesnių dailininko kūrybos motyvų: žydinčios vienišos obelys, sodai, žalios pavasario vešlumos ar pilkos rudens rimties kupini. Tai vis arsininkų tapybos, turėjusios įtakos ne vienam V. Pinkevičiaus kartos dailininkui, įkvėptos vizijos.

Kita svarbi tapytojo kūrybos dalis yra figūrinės kompozicijos, besiremiančios lietuvių liaudies folkloru ar bibliniais siužetais. Tai patvirtina parodoje eksponuojami paveikslai „Sūnus paklydėlis“ (1993), „Liūdintis“ (1980) ar „Žmonės, žiūrintys į dangų“ (1997). Pastarasis siužetas, įvairiai interpretuojamas, nuolat kartojasi V. Pinkevičiaus tapyboje ir gali būti įvardijamas jo kūrybos motto.

Nors žmonės, pasimetę tarp žemės ir dangaus, klausiantys ir nežinantys, kokio atsakymo sulauks, kartais net nežinantys, ko klausti, atrodo, yra iš nenusakomo laiko, jų abejonės ir pasimetimas gerai suvokiami ir artimi šiuolaikinio pasaulio kontekste.

V. Pinkevičiaus tapyba atveria savuosius klodus, kai įžengi į jos kuriamą autonominį lauką, įsigilini ir susigyveni su personažais, priimi jo gamtos ir žmonių sampratą.

Durys 9

KLAIPĖDA 2007 gegužės 30 d., TREČIADIENIS

Ar tikrai oriente lux?

IGNAS KAZAKEVIČIUS

Klaipėdoje - pavasaris. Žydi pienės ir kaštonai. Ir plūstelėjo menas į gatves, aikštes ir skverus.

Kaip bitės į erdves. Antai Anikės aikštėje su dideliu formatu sėkmingai dorojasi Rytis Martinionis.

Baroti galerijoje naują parodą surengė Romas Klimavičius: tapyba, kaligrafija, objektas...

Svarbu pataikyti

...Laisvos improvizacijos ir iš anksto apskaičiuotas efektas. Kas ką? Arba kuri menininko pusė įveiks kurią? Bet gal čia vien man ir smalsesniam žiūrovui terūpi. Gal menininkui svarbiau spėti užfiksuoti pasigautą viziją, spėti paskrebenti plunksna, išrauta rojaus paukštei, kol pastaroji nenugaišo... Svarbu pataikyti. Žiūrovui į širdį. Galima į akį. Stebint R.Klimavičiaus parodą, peršasi tokia mintis. Peršasi ir nepaleidžia vaikštant po galeriją.

R.Klimavičius - romantikas ir atradėjas sykiu. Toks jau jis yra. Tokia ir jo kūryba, aprėpianti instaliacijas, piešinius, koliažus, grafiką ir kitus laisvo meno užkaborius, iš kurių autorius kiekvieną kartą įsigudrina ištraukti naujadarą.

Reikia pripažinti R.Klimavičių esant vienu iš nedaugelio Klaipėdos dailininkų, kurio parodose visada rasi minėtą naujadarą ar permiksuotą jo seno kūrinio idėją, ar pan.

fonu, pridengia keliomis ryškesnių spalvų siūlėmis, kreivėmis, ovalais, juodais kaligrafijos potėpiais, net hieroglifais ir ornamentais. Pastarieji – universalūs, kaip ir juodieji potėpiai, kaip ir pro rūkus besišypsančios japonės ar kinietės. Paveikslai eklektiški, universalaus grožio.

Atrodo, įspūdžiui sukelti formate pakaktų ir spalvos bei kokio nors judesio, silueto, šmėžuojančio figūratyvo santykio. Tačiau dailininkas vis prideda dar... Ko nors dar... Kas suteiktų papildomą žiūros tašką, kontrastėlį, na, kompozicinę atsvarą.

Bet kontrasto nėra. Yra tik nuobrėžos, veidelių sukiniai, be įtampos, su pažinimo intencija, ir neskausminga jo distancija. Aiški nuoroda į meditatyviuosius Rytus.

Kartu aiškus ir logiškas mūsiškas konstravimo būdas. Kūrinys turi būti materialus.

Jei paklaustume publikos...

Iš tylos per reikšmių ir prasmių chaosą, kairėn dešinėn sėjamus

ženklus. Tai vadintina potraukiu dekoratyvumui. Ornamentams, šydams ir ažūrams, skoningai paletei. Neatsitiktinai matome sulietą grafiką ir tapybą. Spalva, medžiagos ypatumai – tapybai, o tekstai, vardiniai įspaudai, koliažo elementai – grafikai.

Dailininkas sugeba suderinti judesį ir gyvybę, kampuotą štrichą ir laisvą liniją, vitališką faktūrą ir plaukiantį pastelinį koloritą. Lyriški siužetai dera su lakoniška stilizacija.

Na, pavadinkime tai grožiu. Lažinkimės, jei paklaustume publikos, veikiausiai ji pasakytų: gražu..., romantiška..., paslaptinga..., jautru..., estetiška…

Gal taip ir reikia? Gal čia, cituojant klasikus, slypi didžioji mūsų meno rinkos sermėginė tiesa?

Juk kas miela autoriui, ne visada žavi mus. Ir neretai žvilgsnis iš pašalės randa tai, ko ilgai kūrinyje „buvęs” autorius nepastebi ar mano esant nevertinga.

Nors žaidimas šis nebeveikia, tačiau jis vis dar vyksta, veiksmo iliuzija tebetvyro.

Drobės – į Rytus, mintys – į Vakarus

Naują parodą derėtų priskirti tokiam tarpiniam žanrui, kai paveikslas sukuriamas, nes tokia buvo kūrėjo valia – sukurti jį. Sukurti būtent paveikslą. Ir drobės kampai – keturi, ir įstrižainės – dvi. Kažkur plokštumoje – taikinys. Tik dailininkas jį slepia po pilkai gelsvu, melsvu ar violetiniu

R.Klimavičiaus tapybos, kaligrafijos ir objektų parodoje – aiški nuoroda į medytaviuosius Rytus.

„BITĖS meno erdvės“ uostamiesčio aikštes pavertė atviromis tapybos studijomis Unikalus meno projektas „BITĖS meno erdvės“ šiemet persikėlė į Klaipėdą: nuo gegužės vidurio beveik dvi savaites centrinėse uostamiesčio erdvėse – Teatro ir Atgimimo aikštėse – 12 žinomų Lietuvos, JAV, Olandijos, Suomijos, Italijos bei Farerų salų menininkų kūrė didžiulio formato darbus, kurie vėliau bus eksponuojami kituose šalies miestuose.

Intriguoja įvairove

Praeivių akivaizdoje menininkai Klaipėdoje nutapė 11 įspūdingo formato (3x5 m) darbų – iki birželio 10-osios jie bus eksponuojami uostamiestyje, vėliau keliaus į Neringą ir Palangą, kur viešės iki rudens.

Jau trečius metus sėkmingai

gyvuojančio unikalaus meno projekto „BITĖS meno erdvės“ iniciatoriai – telekomunikacijų bendrovė „Bitė Lietuva“ ir žinomi Lietuvos dailininkai Audrius Gražys ir Vilmantas Marcinkevičius. „Malonu stebėti, kaip kiekvienais metais vis didesnį mastą įgau-

nančios „BITĖS meno erdvės“ pakeičia miestų erdves ir įtraukia vis daugiau žmonių, neabejingų gyvam kūrybos procesui. Projekto dalyviai originalių idėjų nestokojo ir šiemet“, - sakė „Bitės“ grupės generalinio direktoriaus pavaduotojas verslo klientams Darius Montvila.

Finišuos 2009-aisiais

Autoriai – iš šešių šalių

Jau trečius metus vykstančiose „BITĖS meno erdvėse“ šiemet Lietuvos menininkams atstovauja vienas ryškiausių 9-ojo dešimtmečio kartos tapytojų Vygantas Paukštė, tarptautinį pripažinimą pelniusi lietuvių tapytoja bei knygų vaikams autorė ir iliustratorė Laisvydė Šalčiūtė, klaipėdiečiams gerai pažįstamas tapybos ir vitražų meistras Rytis Martinionis, abstrakčios tapybos krypties atstovė Irma Leščinskaitė bei tapytoja Ramunė Staškevičiūtė.

Projekte dalyvauja ir penkių užsienio šalių menininkai. Tarp jų – Ray Bartkus (JAV), grafikos ir iliustracijų meistras. Taip pat Paulas Smuldersas (Olandija), Petris Hytonenas (Suomija), islandas Karis Svensonas (Farerų salos) ir bendrą paveikslą kūrę broliai Kristianas ir Patricijus Alvičiai (Italija). Dar viena projekto intriga – į Niujorką emigravęs lietuvių dailininkas Vytenis Jankūnas (JAV).

Tapytojo A.Gražio teigimu, tapymas Klaipėdoje praeivius intrigavo įvairove, ir tai atsispindi ne tik skirtinguose menininkų tapymo stiliuose. „Šiais metais „BITĖS meno erdvių“ iššūkį priėmė net šešių šalių skirtingas tapymo technikas naudojantys menininkai, todėl tikrai įdomu išvysti rezultatą“, - sakė A.Gražys.

Praėjusį savaitgalį projekto „BITĖS meno erdvės“dalyviai – 12 dailininkų iš Lietuvos ir penkių užsienio šalių uostamiesčio Teatro ir Atgimimo aikštėse baigė tapyti 11 didžiulių paveikslų. Klaipėdiečiai tapo liudininkais, kaip kuriamas grožis.

Roberto GABRIO nuotrauka

Precedento šalyje neturintis projektas „BITĖS meno erdvės“ prasidėjo 2005 metų vasarą pajūryje, kuomet beveik dvi savaites šeši žinomi Lietuvos menininkai kūrė Palangos ir Nidos praeivių akivaizdoje. Pernai projektas vyko Kaune, jame dalyvavo10 menininkų. Vėliau menininkų sukurti darbai buvo eksponuojami įvairiuose šalies miestuose, taip pat ir Klaipėdoje.

Planuojama, kad jau treti metai sėkmingai gyvuojantis projektas „BITĖS meno erdvės“ vyks iki 2009-ųjų, kasmet bus sukuriama apie 10 naujų didžiulio formato kūrinių. Šis projektas atrinktas ir į „Vilnius – Europos kultūros sostinė-2009“ meninę programą „CULTURE live“, kuriai 2009 metais planuojama pristatyti didžiulę viso projekto „BITĖS meno erdvės“ metu sukurtų tapybos darbų ekspoziciją.

Parengė RITA BOČIULYTĖ

10 Durys

KLAIPĖDA 2007 gegužės 30 d., TREČIADIENIS

Globalizacijos paliesta „Žemaičių stiprybė”

Scenos iš Klaipėdos dramos teatro premjeros – K.Sajos „Žemaičių stiprybės”. Spektaklyje žemaičių stiprybė bandoma trijų epochų lūžiuose.

JŪRATĖ PETRUŠKEVIČIŪTĖ

Nuo vasario 1-osios be savo namų likęs Klaipėdos dramos teatras gegužės 19-ąją Žvejų rūmuose pakvietė žiūrovus į premjerą – Kazio Sajos groteską „Žemaičių stiprybė”, kurį pastatė aktorius ir režisierius Kęstutis Macijauskas.

Spektaklio dailininkė – Sofija Kanaverskytė, kompozitorius – Gintaras Kizevičius.

Scenoje – trys epochos

Režisierius, turėdamas aiškią savo teatro viziją ir idėją, nesiblaškydamas į šalis „aria“ vienintelę nacionalinės dramaturgijos vagą.

Didelio populiarumo sulaukė jo režisuoti spektakliai A. Šeiniaus „Kuprelis”, V. Krėvės „Raganius“, per keletą pastarųjų metų susiformavo nemažas jo kūrybos gerbėjų ratas – daugiausia vyresnio amžiaus žiūrovai, dar patys ryškiai menantys vaizduojamus scenoje įvykius, ir mokiniai, paskatinti mokytojų ar patingėję perskaityti privalomą mokyklinę literatūrą.

Premjeros dieną didžioji Žvejų rūmų salė taip pat buvo pilnutėlė.

Dviejų dalių spektaklyje „Žemaičių stiprybė“ fragmentiškai vaizduojama Lietuva trijų epochų perspektyvoje: nuo carinės Rusijos užgniaužto lietuviško žodžio gadynės XIX a., Stalino laikų trėmimų į Sibirą iki šių dienų laisvoje šalyje. Spektaklio pradžioje pasirodęs vyskupas Motiejus Valančius, įsisupęs į ilgus baltus kailinius, ištaria parapijiečiams sparnuotą frazę, talpinančią viso spektaklio idėjinį krūvį: „Kailinius galima išversti iš bėdos, dėl akių, bet savo dūšią saugokime kaip savo akį“.

Juokas pro ašaras

Grotesko žanras, iki absurdo sutirštinęs spektaklio spalvas, pateikia visą paletę paradoksalių situacijų, riebių žemaitiškų posakių, šmaikščių eiliuotų posmelių ir keiksmažodžių, kurie sukelia juoko (pro ašaras?) bangą žiūrovų salėje. Liaudyje sklandantys anekdotai apie ūmų, užsispyrusį ir sunkiai sukalbamą žemaitišką būdą materializuojasi tikrų žemaičių Butrimo (akt. Aleksandras Šimanskis) ir Trambambickio (akt.

Jonas Naujokas) personažuose.

Gaila, kad ne visi aktoriai kalbėjo gryna žemaičių tarme, o kai kurių prasta artikuliacija ir grei-

takalbe beriami žodžiai neleido išgirsti daug autoriaus išrašytų teksto „perliukų“. Kartais atrodė, kad žiūri ne spektaklį, o „Dviračio šou” sceninę versiją ar trumpus agitbrigados numerius.

Postmodernizmo dvasia alsuojantys dramaturgo K. Sajos fantazijos šuorai pranoko visus žiūrovų lūkesčius. Pavyzdžiui, vyskupas Valančius (akt. K. Macijauskas) už anticarinę veiklą „išverdamas“ katile tarsi muilas, bet staiga valstiečių akivaizdoje „prisikelia“ sveikut sveikutėlis, tik gerai apšilęs senus kaulus; pagrindinis veikėjas Daugintis (akt. Česlovas Judeikis) kaip liaudies priešas pakariamas ant medžio šakos rusų kareivių, bet „atgyja“ vos tik kaimynai susiruošia jį gražiai palaidoti. Tačiau spektaklio kulminacija pasiekiama, kai ąžuoliniame karste iš tremties Sibire į laisvą Lietuvą sugrįžta ledo gabalan sušalę rezistento Dauginčio palaikai, kurie, iškilmingai gyvam orkestrui maršą grojant ir jausmingiems išsiilgusių tautiečių patriotiniams posmams skambant, „atšyla“ ir tarsi Lozorius visų susirinkusiųjų akivaizdoje „prisikelia“ iš numirusių.

Buitinis realizmas

Mūsų laikai atkuriami su visom pikantiškom kriminalinėm smulkmenėlėm: politikieriai, verždamiesi į seimą, mitinguose žarsto tautai tuščius pažadus, perka balsus ir sąžinę, motinos žudo savo vaikus, vyrai skandina žmonas, o globalizacijos paveikti žemaičiai nebekalba savo tarme, tik mikliai prasuka iš netikėtai „prisikėlusio“ tremtinio pelningą versliuką.

Taigi žemaičių stiprybė, atlaikiusi carinės ir sovietinės Rusijos priespaudą ir gundymus, sutraiškoma laisvos kapitalistinės Lietuvos smagračio, t.y. išverčia savo dūšią.

Todėl laisvoje gimtinėje „prisikėlęs“ Daugintis, nors ir švariai nupraustas bei madingais europiniais Humana drabužiais apvilktas, vėl gulasi į „grabą” ir atiduoda sielą žemaičių vyskupui.

Matyt, dramaturgas rašydamas pjesę siekė gilesnio apibendrinimo – daug metų carinės ir sovietinės ideologijos įšaldytas lietuvių mentalitetas vis dar neatšilęs guli „grabe”. Tačiau klaipėdiečių spektaklis paskendo buitinio realizmo liūne.

Neretai jame suskamba neskoningos, vulgarokos gaidelės. Vyskupo Valančiaus kankinimo, Dauginčio

„Kailinius galima išversti iš bėdos, dėl akių, bet savo dūšią saugokime kaip savo akį“, sako spektaklyje vyskupas Valančius (akt. K.Macijauskas).

Dauginčio korimo scena. Centre – akt. Č.Judeikis (Daugintis).

korimo, ėmimo Dangun ir kitos scenos iliustratyvios, tiesmukiškos, neišraiškingos, nors grotesko žanras reikalauja kitokios, žymiai tirštesnės stilistinės leksikos.

Pačioje pjesėje žiojėjančios vilkduobės dar ryškiau atsiveria spektaklyje, beviltiškai įklampindamos režisierių ir vaidinančius aktorius. Įdomiai ir netikėtai pjesės audinyje „inkrustuotas“ Valančiaus personažas neįgauna žmogiškų bruožų ir lieka tik schematiniu ženklu.

Blykstelėjo epizoduose

Nepakankamai tikslingai panaudota masuotė – valstiečiai, vėliau nepriklausomos Lietuvos piliečiai. Susidarė įspūdis, kad save režisuojanti „masė“ tik retsykiais intuicijos vedama pataiko į spektaklio taktą, tačiau dažniau

Aktoriai A.Šimanskis (Butrimas) ir J.Naujokas (Trambambickis).

iškrenta iš konteksto, nežinodama ką scenoje veikti.

Tačiau įsiminė vienas kitas ryškiau blykstelėjęs epizodinis vaidmuo: Elenos Gaigalaitės Mokytoja, Vaido Jočio Duobkasys, Jūratės Jankauskaitės Gaidvištis, Kareivis bei prasigėrusi Kaimynė ir kt.

Režisierius K. Macijauskas jau ne pirmą kartą sukviečia mažai kituose spektakliuose vaidinančius kolegas, padėdamas jiems nors kiek apmalšinti kūrybinį alkį. Šįkart spektaklyje vaidino 18 uostamiesčio aktorių.

...bet grotesko „neatrakino”

Klaipėdietės dailininkės S. Kanaverskytės sukurta scenografija – estetiška, funkcionali, veikėjų

kostiumai stilizuoti, išryškinantys kiekvienai epochai būdingiausias detales. Centrinė dekoracija – mediniai vartai, vaizduoja ir gyvulinius vagonus, kuriais buvo tremiami į Sibirą lietuviai, ir Dangaus vartus, ir sieną su margaspalviais lopais išmargintu Lietuvos žemėlapio kontūru, kuris paguldytas horizontaliai sukuria žydinčios pievos reljefą.

Kompozitoriaus G. Kizevičiaus sukurtą muziką natūraliai papildo gyvai grojantis aktorių varinių pučiamųjų instrumentų orkestrėlis.

Pagirtina, kad spektaklio „Žemaičių stiprybė“ kūrėjai bando kalbėti apie aktualias problemas, ieško tautinės erozijos priežasčių kelias kartas apimančioje valstybės istorijoje. Nors sudėtingo grotesko žanro spyna taip ir liko neatrakinta...

Aktorė J.Jankauskaitė (centre) „Žemaičių stiprybėje” sukūrė tris vaidmenis. Nerijaus JANKAUSKO nuotraukos

Durys 11

KLAIPĖDA 2007 gegužės 30 d., TREČIADIENIS

,,Naujojo Baltijos šokio” premjeros Klaipėdoje – be triumfo VIOLETA MILVYDIENĖ

Vienuoliktus metus Lietuvos šokio informacijos centro rengiamas tarptautinis šiuolaikinio šokio festivalis „Naujasis Baltijos šokis” ir šiemet neaplenkė uostamiesčio, gegužės 1-2 dienomis įvairiose erdvėse pristatydamas keletą choreografinių premjerų, deja, nesulaukusių publikos antplūdžio, nesuteikusių ir ypatingų potyrių.

Ištikima estetikai

Kūrybos procese besirandančio spektaklio „Laimės valandos” eskizas, sukurtas dviejų klaipėdiečių – choreografės Agnijos ŠeikoSarulienės ir skulptoriaus Jurgio Malinausko, surado savotišką erdvę – šokio „sceną” po atviru dangumi.

Vėjuotą gegužės 1-osios vakarą naujojo projekto dalis buvo parodyta akmenimis grįstame skersgatvyje šalia uostamiesčio Dailės parodų rūmų.

25 minutes trukusioje kompozicijoje, gvildenančioje žiniasklaidos, reklamos ir žmogaus bei jo kuriamo įvaizdžio santykį, ryški choreografijos, žodinio teksto ir scenografijos dermė.

Tiesiog gatvėje pastatytos penkios ryškiai geltonos konstrukcijos (stovai-kėdės su kopėtėlėmis) panaudotos maksimaliai ir žaismingai – itin minimaliose „aikštelėse” optimaliai buvo kuriamos skirtingos, plastiškos, išraiškingos judesių kreivės.

Kitame fragmente, jau „nusileidus ant žemės”, įvairius rišlius, choreografiškai nugludintus derinius šokėjos (dvi Klaipėdos universiteto Choreografijos katedros absolventės ir trys antro kurso studentės) atliko oriai, natūraliai subtiliai. Bendrą harmoningą jungtį organiškai papildė šokėjų judėjimas tarp šalia stovinčių žiūrovų, o pačią koncepciją nejučia įtaigiai įprasmino čia pat fotografuojančio spaudos atstovo figūra. Vėliau savotiškai hipnotizavo nuplazdenančios vėjyje merginų per mikrofonus tariamos nereikšmingos, laisvos ar iki skausmo pažįstamos reklaminės bei filosofinės frazės: „aš myliu Paryžių”, „baigiau

Klaipėdiečių „Laimės valandos” po atviru dangumi gvildeno žiniasklaidos, reklamos ir žmogaus bei jo kuriamo įvaizdžio santykį.

tik 12 klasių”, „30 proc. nuolaida visoms prekėms”, „aš laiminga”, „laimė yra…”, „viskas priklauso nuo paties žmogaus” ir pan.

Sveikintina, jog jaunoji kūrėja A. Šeiko tebėra ištikima savitam braižui, išgrynintam šiuolaikinio šokio judesiui, jo estetikai bei, kaip ir matytuose ankstesniuose darbuose, išlieka patraukliai santūri ir stilingai lakoniška.

Pritrūko choreografijos

Premjerinis spektaklis „Helsinkio sindromas” (choreografija Andriaus Katino ir Maria Saivosalmi) sukurtas bendradarbiaujant Lietuvos ir Suomijos menininkams. Įkvėptą britų rašytojo John Fowles romano „Kolekcionierius”, nerealių ar asmeninių išgyvenimų „dramą” Parodų rūmų salėje pristatė grupė „collective REVOLVER”.

Kūrėjų reklamuojamuose „simultaniškai atliekamuose solo” choreografija (tiesiogine sąvokos prasme) panaudota gana ribotai – vienintelis išbaigtas šiuolaikinio šokio elementų junginys keletą kartų parodytas tik spektaklio pabaigoje.

Manau, nesunku įsivaizduoti stipriai apgirtusį pilietį, einantį gatve „susipynusiomis” kojomis, ir lyg vėjo pučiamą, nuolat griuvinėjantį, už kažko kliūvantį, bet ir toliau sėkmingai „einantį”…

Tokį pradinį įspūdį paliko pirmojo šokėjo-vaikino ,,solo” (kiti du vyrai kiek vėliau atkartojo panašius judesius).

Po gana ilgo spektaklio prologo – bene 10 minučių trukusios nebylios įtampos (mat būtina sukurti ypatingą atmosferą) – minėtas epizodas atrodė netikėtai keistai ir nevalingai sukėlė šypsnį.

Betgi kūrėjų skelbiamos pagrindinės spektaklio idėjos – pagrobtiems įkaitams pasireiškiančio „Stokholmo sindromo” vaizdavimo – tema turėtų būti psichologiškai gili ir skaudi. Kyla esminis klausimas: ar dera išsekintus vienatvės, kitų fobijų, užguitus, tapusius morališkai neįgaliais, įgavusiais aiškių emocinių sutrikimų žmones vaizduoti su tam tikra komizmo, sarkazmo doze?

Neprognozuojamai rutuliojasi ir tolimesni „nerimti” veiksmai: šeši atlikėjai vienas po kito nusirenginėja: merginos lieka be sijonų, vaikinai – be kelnių, kiek vėliau visi marškinėlius už-

sitraukia ant galvų. Kartu grupėje „pažaidus šešėlių teatrą”, vėl judama chaotiškai ir dažniausiai pavieniui - šėliojama, krentama, vartaliojamasi, keliamasi ir t. t. Periodiškai akimirksniui stabtelima ir, valiūkiškai šypsantis, įdėmiai žiūrima publikos pusėn – gaudomas stebinčiojo žvilgsnis, ieškoma akių kontakto. Paskui nedrąsiai, tarsi gėdijantis ar nekantraujant lyg darželinukams, bandoma žodžiais išreikšti savąsias mintis (kal-

bama angliškai). Pagaliau kiekvienas iš šešeto paeiliui ima mikrofoną ir uždainuoja.

Tačiau situacija primityvi ir beviltiška (nėra tinkamo balso nei klausos), – tolygu mūsiškio Minedo pasirodymui, vieniems sukeliančiam pašaipą, kitiems sužadinančiam gailestį. Tuomet persmelkė mintis – galbūt čia vaizduojami populiariųjų realybės šou dalyviai, „įkalinti” (juk savo noru) tarp keturių sienų?..

Pastatyme dalyvauja pa-

tys choreografai, užėmę pasyvių stebėtojų poziciją – ištisą valandą jiedu sėdi atokiau pastatytose kėdėse nejudėdami, nerodydami jokių emocijų. Vienintelį kartą atkreipdami į save dėmesį, jie pakilo iš vietų „parteryje” ir salės gilumoje atsisėdę ant grindų, skaitė, berods, spektaklio skrajutės tekstą.

Būtent jiems susiruošus išeiti į fojė, tapo aišku – spektaklis baigėsi…

Nukelta į 14 psl.

Grupės „collective REVOLVER” spektaklis „Helsinkio sindromas” nuaustas iš vienatvės, išgalvotų ir asmeninių istorijų bei romano „Kolekcionierius” įspūdžių.

Čeliabinsko šiuolaikinio šokio teatro spektaklio „Kitapus upės“ pagrindu tapo Rusijos provincijos gyvenimas 7-ajame dešimtmetyje, komunistinio režimo laikais.

Nerijaus JANKAUSKO nuotraukos

12 Gintaro lašai

RŪTA BURBAITĖ

rudens genezė kelias rugsėjišką rytą ištįsta tarytum posūkiai dvejinas - kaltas rasojantis stiklas, tikras išnokęs ruduo apsiraizgiusios miklios sarpstančios vynuogės sultimis srūva, raškytum kimštum burnon ir nė lašas tenai nepatektų, kreivas tantalo sūnau laiko-vietos tvirtovėj kaliniu rudeniu kartais imi sudvejoji, stovint jam čia šalimais nepavyks neuždegti raganas menančio mišką nulaižančio laužo, vieną sekundę tylu, kol neronas sulaužo trapų buvimą, prieš romai pavirstant į nieką dangų paleidžia atlantas ir jūras palieja, semia jos kelią, kuris štai dabar rudenėja, medis pasaulio vėl droviai nuraudęs palieka

rojus. interpretacija amžių dvidešimt ir vienas laiko perkaista variklis svaigsta mūza vidur pievos klausos mokiniai patiklūs dvyliktas Iskarijotas smilgą spaudžia palei lūpą tvenkias vakaras miglotas mūzai muzika terūpi Nemunas krantus sulieja meilės begaliniam aktui skerdžia jaučius Eliziejus pusei miesto jų pakaktų pusei miesto mūsų kranto juostą mokiniai supynė mūza fleitą susiranda arkadietišką švilpynę vandenys paplūs lelijom kur tik juosta benukristų niekas vakaro nebijo meiliai lyg kvėpuotų Kristus oras sielą kūne lyti gydančiai tartum apgaulė kai netyčia ima lyti aukso pusnatėm su saule

iš literatūros vadovėlio žvelgia mylimieji. dažniausiai regėjau melancholiškus veidus be kūno baltos lankos kur viešpats pasėjo tik rugius o dirva palaidūnė

KLAIPĖDA 2007 gegužės 30 d., TREČIADIENIS

subrandino kas lapą po dzeusą po karalių didingos tuštybės-aš jų dovanas myliu labiausiai: tas eiliuotas smulkias sakralybes

poezijos pavasariai vėl suyra gražiai po eilutę atvirkščiom į gegužę išvirsta o dabar kiek tokių priešais budi štai lentynoj spalvinga ir tiršta metų daug ir visi prisibeldžia ir visi susigrūs neprašyti meilės angelas puslapiuos meldžias ir sparnu skambų skiemenį lyti

eilėraščius skaito neraštingi : iš veido praeivio kurs sakytum kiek mena trioletą: švelnūs bruožiai, žaismingi ir naivūs atkartota k. binkio paletė : iš liūties pamylėtų alyvų iš grubaus miesto centro verlibro eilės tvinksi bauginančiai gyvos subtilaus ir aukščiausio kalibro

Jei <...>žodis naujas kaip kasmet rugys<...> A.Marčėnas būta teisingos pradžios, nes joje glūdi žodis seno kaip vėjas diktanto tiesus taisyklingas, girgžda padangė: joj supasi šakos it lingės, jaunus kaštonus siūbuoja, tik obelys bodis šia lopšine, neatlaiko viena ir sulūžta: medžio dievybė išvirsta į temstantį kelią, rieda mašinos kiaurai ją, ir spokso akelės: baugščios žaltvykslės svetingo vidunankčio gūžtoj,vaikas aukštai: mokinukas gabus nevikruolis papila rašalą baltą per sapnišką guolį: šitiek vaizdų ir kiekvienas trumpesnis už kitą: liejosi rašalas, gaubė kaštonus ir veidą gedinčio sodo, ir vieną lašelį praleido: rieda nokus obuolys štai sapnan neparitus

insomnia labas rytas naktie štai esu akim atvertom tarsi stigmos n-toji naktie paradigmos linksnių kaitymo mokslo tiesų kas buvau ko norėjau ir kam ėjau ką nuveikti iš kurgi aguonom įmigsiu ties turgum ir žiedlapius leisiu sapnam labas rytas naktie štai esu taip skaudžiai ištinusios mentės sparnai išsikalę jie sklendžia erdvėse virš bereikšmių garsų labas rytas naktie štai esu vienvaldžio kodėl iškankinta pažvelki – už lango lyg kinta lyg iš šalta patampa vėsu

walking the line gyvenam pačiam vidury: tarp ribų ryšio zonų, dienų, kada ims pasibaigs šis medžioklės sezonas, tarp rojaus, poliarinio rato, sodomos, gomoros, poetiško aujourd'hui ir proziško laiko tomorrow, tarp kulisių, kur nematyti nė scenos kraštelio, trumpučių eilių apie žmones prie didelio kelio, tarp proskynų saulės nuauksintos sielos kemsynuos, savigraužos, sraigę ties rožėm netyčia užmynus, tarp pragaro ratų, tikrovės ir kino žaidimų, tarp taško aukščiausio, mirties tarp ir tarpu gimimo, tarp baimės ribų, tarp tuščių, bet karališkų gestų, tarp taurių skambėjimo: ryto pilnatvei ir geismui už pirmą konfliktą ir už paskutinįjį teismą, už žingsnį iš užribio: žmogiškas burtas jau mestas

promenada rugpjūty eklektiškas vilnius pro daužtą senamiesčio langą štai jis su šviesa sąveikauja ir grynina dulkes štai katedra perrėžia skliautą nors imki ir gulkis į žolę žemyn ir sugauki bent kąsnį padangės ruduo nepagavo kol jo ir tavęs nelytėjo glamone kaip mido: dar auksu suspėsi nueiti dabar susitvardyki pats sulaikyki tą greitį skridimo beribio žemyn į skausmus sutvėrėjo, tą pirmą egzodą – išgrūsti iš mylimo miesto,

iš turimo laiko ir niekad atgal nepakviesti: ant varpinės kabo nei kristus nei tai prometėjas žaizdom išdraskytom kvatojas nudistai adomai šešėliai nutįsta spalvoti ilgi ir įdomūs jie lieka čionai o štai vilnius nuliūdęs išėjo

stotelės pavadinimas: užsnigtas radijau tave kažkas dar myli meilės šios taip paprasti žaidimai: žirklės popierius akmuo – gyvybė: oro garas kimstantys sprogimai palei langus: jais artėja šventė trapūs išankstiniai fejerverkai nepažįstamos snieguolių gentys ieško šilumos suranda verkia ant kuprinės: jos sykiu keliauja, į namus vaiduoklių autobusas tingiai juda ir jaučiu į saują sninga šaltos ašaros iš pusės dešinės – čia švytintis keleivis gal kažką labai liūdnai sapnuoja švelniai supa miegą mirus laivė ir langai vaizdų nebefiksuoja ir vairuotojas staiga ištaiko posūkį aukštyn – per sniego gylį, christmas last: grąžina džordžas maiklas radijau už tai tave ir myliu

didysis sprogimas ---1--didžiajam sprogimui įvykus vėlyvą pavasario rytą, sapnų tapatybė išnyko pro langą, pernakt atdarytą, planetos vėl gimė iš naujo ir klykė garsiau negu paukščiai, iš meilės, iš kūno ir kraujo danguj, aukštesniam nei pats aukštis, vadinas, sprogimo nebuvo, tik tai, kas kas rytą ištinka vis klykiantys arbatinukai ir byrantis yrantis tinkas, prospektais atriedančios dienos kaip vandeniu bėgantys žmonės tik fikcija, blizgančios ienos nuo saulės vežimo, tik monai, gatvelėms išslydus iš kelio, pažyra mašinos ir bankai į nesamą erdvę, ir kelia maištus angelai tartum pankai, ir aikštės sulūžta, nelaiko kasmečio balandžio parado, ir būta sprogimo, kai vaikas tą pirmą žibutę atrado

---2--birželio didysis sprogimas bangom nuvilnija ir žada po pasaką nakčiai, nes gimė dar gegužę Šacherezada, linguoja įdegusios krūtys iš kūdikio deivėn pavirstantkurortas iš lėto taip kruta, kaskart vis garsiau pasigirsta varpai rytmetiniai, lyg ūžia motoras? garsai susilieja, Atlante – svaiginantis lūžis, tai trisdešimt grįžta tretieji, tai kilpos laike, amžių skylės, ar nieko tenai ir nebuvo? jei buvo – tik tyliai sukyla verpetais per vandenį guvų,žinių tiek, ir tirpsta nuodingas keistos patirties drumstas šydas, vėl regi akis, kai pradingsta žinojimas, nieks nebegydo susprogusio miesto degėsių: jų dvelksmas taip veriantis– gal dar būsim, dar mirsim ar dvėsim čia šimtmetį kitą atgal ---3--kai vieną rytą atsitiksiu, neliks nė gailesčio post factum, tik nuorodos - tikslingai tikslios įžengt tenai, kur gimsta raktai, jei teks sugrįžt – tebus tai vikšras blizgiom akutėm ir pūkuotas, ar vėjai, vasariški, vikrūs, bangas užsiundantys ant luoto, ar luotas – blyksiažvynė kuoja: nebus tačiau nei to, nei šito: ruduo į ausį sualsuoja, kol viskas mainosi ir kinta, tad jei sugrįšiu – tik į spalį, jau purviną ir kiek lietingą, kur vandenys srovens iš Gralio, ir gersi visi, kurie mirtingi,taip gers ruduo, save sudėjęs į blyškų tobulą pianistą, sulysusį, jo fix idėja su muzika pradėjus sklisti užspaus akis, kad neregėčiau, kas liks tarp pabaigos ir starto: buvimo centro, kur galėčiau užčiuopt visas prasmes iš karto ---4--šalvena. salės grindys švelniai ledu apauga, įsiklausęs jauti – kanopom kaukši elniai, ir sniegas teigia, o ne klausia – išliks švariu per gruodį gryną kaip grynos eilės balto lapo – lašai tik ryškūs karšto vyno daugiau nei norisi nutapo žiemos fone tiesos – kaip uogų, kaip sniegenų, raudonos kurpės Pelenės pamestos, ir nuogos jos pėdos sukasi užburtos,infantilu, žavingai tuščia, veik amžina – akmuo gyvybės, alchemijos stebuklas, pusto sniegai žymes, ir šaltis gnybia: tai fizika – pati ir meta iškreivintos buvimo tiesės, dėl jų išgyveni šį metą, dėl jų į kovą atsitiesi, tačiau dabar susprogsta laikas: rodyklė ant kitos užgriūva, ir tyliai tyliai ritas laiptais vėl princas, atverstas moliūgu

Gintaro lašai 13

KLAIPĖDA 2007 gegužės 30 d., TREČIADIENIS

MARI POISSON

Kas mezgė tuniką Oskaras ir jo vyresnysis brolis Willis visą gyvenimą kovėsi tarpusavy dėl savo mamos meilės ir dėmesio. Mama jiems buvo viskas – idėjų šaltinis. Man buvo kitaip. Nes aš ir mano mama – moterys.

Vyrai nedalyvauja moterų karuose. Tai jiems nepritinka – nevyriška. O moterys, net ir labai norėdamos, negali dalyvauti vyrų karuose, nes yra tiesiog į juos neregistruojamos. Tai gerai, galvojau, man nereikės vienai kariauti prieš visus. Man pakaks vieno karo – karo prieš moteris. Nujaučiau, kad, ko gero, laimi tos, kurioms kariauti padeda jas mylintys vyrai. Tėtis, sakysim, padeda mamai... Oskaras ir Willis – savo mamai.

Nesitikėjau jokios pagalbos. Iš niekur.

Neturėjau vyro, man buvo maždaug aštuoneri, buvau ką tik sužinojusi, jog mano senelė ir mama juos turi, bet vis tiek paskelbiau sau mobilizaciją. Nekariauti negalėjau.

Buvau įsitikinusi, kad taip reikia. Kad karas yra visuotinis. Tiksliau, du karai. Visų prieš visas. O taip pat visų prieš visus. Nes toks yra suaugusiųjų žaidimas. Žinoma, man buvo baisu. Juk tada turėjau tik vieną man pasiekiamą priešę tarp moterų – savo mamą. Košmaras, daugiau nieko. Šiurpu net pagalvoti. Bet ką turėjau daryti?

Nusprendžiau, kad kariausiu visiškai ir absoliučiai slaptai.

Buvo pats viduržiemis. Kitą dieną po to, kai apsisprendžiau stoti į karą, mudvi ardėme senus megztinius. Tiksliau, ji ardė, o aš vyniojau siūlus į labai tamprius kamuolius.

Mat išardyti siūlai mikliai pavirsta į krūvą garbanų. Tačiau tampriai suvyti jie šiek tiek išsitempia, pasilygina.

Kai kamuolys būdavo pakankamai didelis, mudvi pasikeisdavome vaidmenimis.

Ji perimdavo vyniojimą, nes jos rankos didesnės, - lengviau apima kamuolį ir gali išlaikyti labai didelį vyniojimo tempą. Aš tuomet tapdavau ardytoja. Žinoma, ji vyniojo ir ardė daug greičiau už mane. Mūsų jėgos buvo toli gražu nelygios. Ji buvo beveik šešiolika metų vyresnė, tris kartus gimdžiusi, pergyvenusi karą, gaisrą, emigraciją ir sūnaus mirtį, todėl darė viską maždaug šešiolika kartų greičiau negu aš. Be to, ji mokėjo gražiai ir mikliai megzti.

Iš šių išardytųjų siūlų, šiek tiek pridėjusi naujų, ji ketino numegzti tėčiui naminį megztinį jo naktinėjimams prie istorijos knygų. Aš gi tuomet temokėjau užnerti ant virbalų akis.

Kiekvieną naują kamuolį pradėdavome taip: mano darbas buvo atnešti du suglamžytus lapus iš šiukšlių dėžės po tėčio rašomuoju stalu, labai smarkiai kaire ranka juos suspausti į gniužulą, o dešiniąja pradėti labai greitai ir tampriai vynioti.

Dabar pagalvojau, kad kiekvienas ka-

muolys teoriškai tarsi turėjo intelektualinę šerdį, nes kiekviename slypėjo koks nors tėčio knygos juodraščio gabalas. Bet praktiškai – ne. Mes nesidomėjome, kas ten parašyta. Net nepažvelgdavom. Mums tie lapai buvo tarsi tušti. Tarsi trigubai užkoduoti. Jie buvo ne tik suglamžyti, ne tik iš šiukšlių dėžės, bet dar ir kryžmai perbraukti raudonu rašalu. Šis trigubas kodas vertė tekstą nematomu.

Taigi mudvi ardėme ir vyniojome.

Keista, bet pirmoji mano slaptojo karo diena buvo neįtikėtinai taiki.

Visas pasaulis tą dieną buvo neišpasakytai mielas.

Namie buvo jauku ir tylu. Ramiai tiksėjo didelis sieninis laikrodis, retkarčiais švelniai suburgzdamas, pasiruošdamas ir pedantiškai išmušdamas valandas. Kambarys buvo šiltai prikūrentas, kvepėjo eglinėmis malkomis ir naminiais sausainiais. Mes draugiškai sėdėjome ant geltonos minkštos sofos parietusios po savimi kojas vienodomis baltai pilkomis vilnonėmis kojinėmis. Mums virš galvų kabėjo 4A formato juodai baltas paveikslas – tarsi padidinta nuotrauka. Jonas Krikštytojas krikštija Jėzų Jordane.

Ant apskrito stalo stovėjo didelė stiklinė vaza su dirbtinėmis arbatinėmis rožėmis ir buvo užtiesta balta rankom megzta staltiesė su kutais, atkartojanti užšalusių langų raštą. Ta staltiesė neatsirado pati savaime.

Ją numezgė mama. Ir ta vaza, ir tos dirbtinės rožės neatsirado iš niekur. Jas nupirko mama...

Lauke siautėjo pūga ir kartais iki mūsų atskriedavo nerimastingai pratisas vėjo kauksmas. Jis ir neleido man pamiršti, kad dalyvauju amžinajame kare. Kokia neteisybė, galvojau. Aš nenoriu kariauti. Mano mama tokia jaunutė, tokia graži, kaip viską moka gerai ir greitai daryti... Tegu, jeigu jau tikrai reikia su ja kariauti, tegu aš pralaimėsiu.

Pradėjau mintyse save įtikinėti, kad konkurencinis karas – vien tik vyrų žaidimas.

Aplink nesimatė jokių vyrų. Pažvelgiau į paveikslą. Kas šitas vyras, paklausiau, rodydama į Joną Krikštytoją, nors jau ne kartą man buvo sakyta, kas jis, ir aš tai puikiai prisiminiau, tačiau neradau tinkamesnio preteksto pasikalbėti su kita moterimi apie vyrų pasaulį, kuriame mums, moterims, nereikėjo gyventi ir kariauti. Vyrų pasaulis buvo, mano manymu, nekalta tema moterų pokalbiui. Be to, Jėzus nekonkuravo su Jonu Krikštytoju.

Jėzus nedalyvavo konkurenciniuose karuose.

Jonas Krikštytojas pripažino jo pranašumą ir pasidavė. Tai man buvo puikus pavyzdys, kad nekariauti įmanoma.

Kalbą pradėjau nuo megztinio. Man atrodo, kad Jonas Krikštytojas turėtų vilkėti kupranugario vilnos megztinį, pasakiau pa-

Almos MURAŠOVIENĖS nuotrauka

miršusi, kad man tik aštuoneri.

Ir man taip atrodo, atsakė ji, matyt, irgi pamiršusi, kad man tik aštuoneri.

Abi užvertėme galvas ir pažvelgėme į paveikslą. Jonas Krikštytojas buvo išties keistai apsirengęs – tarsi koks laukinis. Ant nuogo kūno per petį buvo užsimetęs kailio atraižą ir perjuosęs ją diržu. Rankoje laikė ilgą gumbuotą lazdą lenktu galu, o kita ranka atsainiai pylė vandenį. Jis buvo basas.

Tiksliau, jiedu abu buvo basi. Natūralu. Juk braidė po Jordaną. Jų kojos buvo labai švarios. Tarsi nušveistos ūkišku muilu ir aštriu šepečiu... Tačiau Jėzus vilkėjo baltais ilgais naktiniais marškiniais (manau, šilkiniais), ir atrodė kaip žmogus iš kito, daug modernesnio, pasaulio. Gal iš Renesanso pabaigos...

Romantizmo...

Jei tai būtų ne nuotrauka, galvojau (nes tikėjau, kad tai nuotrauka), manyčiau, kad neteisingai nupiešta.

Turėtų jam būti labai karšta su tuo kailiu, pagalvojau apie Joną Krikštytoją. Bet tuojau prisiminiau, kad tėtis buvo sakęs, jog dykumoje dienos nepaprastai karštos, o naktys šaltos... Jonas, ko gero niekada nepersirengia, pagalvojau... Jis maitinasi laukinių bičių medumi ir žiogais... Iš veido buvo jaunas, visiškai toks pat kaip Jėzus. Jis buvo pranašas. O Jėzus buvo mesijas. Todėl jie buvo taip skirtingai apsirengę. Jie buvo apsirengę pagal vaidmenis...

Palauk, netikėtai pasakė mama. Ji nulipo nuo sofos, nuėjo į tėčio kambarį ir atsinešė knygą. Atsivertė reikiamą vietą ir paskaitė apie tai, kaip kareiviai, nukryžiavę Jėzų, pasiėmė jo drabužius ir pasidalijo juos į keturias dalis – kiekvienam kareiviui po dalį; kareiviai pasiėmė ir tuniką. Ji buvo be siūlės, nuo viršaus iki apačios ištisai megzta.

Todėl jie tarėsi: „Neplėšykime jos, bet verčiau mesime burtą, kam ji teks.“ Ir jie metė burtus dėl tunikos, kuri buvo numegzta be siūlės – vienu gabalu.

Perskaitė, užvertė knygą ir, pakėlusi į mane akis, ilgokai tylėjo. Žiūrėjo į mane kaip į suaugusią. Lyg laukdama susižavėjimo ar pritarimo. Pagaliau pasakė: matai?

Taip. Aš mačiau. Jėzus vilkėjo megztą tuniką.

O kas jam numezgė tuniką, paklausiau.

Bet ji jau buvo pasikeitusi. Atnešk dar porą lapų, paliepė. Vėl tapo kažkokia kita, iš suaugusių moterų pasaulio. Konkurentė, priešė, kita moteris, su kuria privalau kautis slaptame amžinajame kare tarp moterų. Aš ją nugalėsiu, prisiekiau mintyse. Gerai, kad ji nežino, ką galvoju, dar pagalvojau. Tai gerai, pagalvojau.

Nuėjau į tėčio kambarį ir pasilenkiau prie šiukšlių dėžės. Ji buvo tuščia.

Mam, nebėra juodraščių, šūktelėjau.

Paimk du naujus lapus iš viršutinio stalčiaus, paliepė. Ir aš paėmiau. Suglemžiau, suspaudžiau ir pradėjau vynioti. Buvo įdomu sekti, kaip siūlai nenumaldomai dengia baltus tuščius švaraus popieriaus plotelius, kuriuose niekada nieko nebuvo parašyta.

Ir niekada nebus. Tai slaptas tekstas, galvojau vyniodama. Mintys ten jau yra. Jos nematomos.

Siūlų sluoksnis pastebimai augo, storėjo ir storėjo. Pasijutau laiminga. Buvau gera vyniotoja. Sparti. Gal net pranokau ją. Arba bent jau prilygau jai. Staiga kamuolys išsprūdo ir nuriedėjo pro pastalę per visą kambarį. Atnešk, šaltai pasakė. Imk ardyti, paskui paliepė.

Ateis diena, kai tave nugalėsiu, dar sykį prisiekiau mintyse.

Kas pučia per Mindaugo Valiuko haiku langelį:

stiprus jūros vėjas ar vėsinantis arbatą pavargusių plaučių vėjelis?

Atkelta iš 5 psl.

Bet yra du, man patys gražiausi, tobuli savo paprastumu. Juk aukščiausias haiku principas ir yra tobulas paprastumas.

Lyja lietus, Tai ir tu palaistai Gėles ant palangės (psl.68) Švelnumas, mylinčio žmogaus pastabumas, lietaus atkartojimas, gėlės jaukiame poros butelyje ir... ramybė. Ramybės bei atpalaiduojančios energijos kupinas ir šis trieilis: Moteris vagone dainuoja vaikui lopšinę Pamažu užsnūstu (psl.12) Išnykus riba tarp vaiko ir su-

augusio, tarp konkrečios moters ir amžinojo moteriškumo, sugrįžimas į saugią vaikystės būseną.

Ribų išnykimas – štai kas turėtų atsirasti kiekviename haiku, kai nebežinai, kur pradžia, kur pabaiga, kur aš, o kur jau slyvos žydėjimas ar atsilikusios gervės sparno kirtis. Pojūčio ar minties abstraktumas haiku pasiekiamas per konkrečią situaciją, todėl haiku siūloma skaityti du kartus – pirmas, pamatyti konkretų vaizdą ir antras, įžeminti prasmės nutekėjimą savojoje ženklų sistemoje.

Kaip R.Treigio fotografijoje – pasendintas stop kadras (fotografija juk visada yra praeitis) ir ryškus,

dinamiškas pasaulio už stop kadro egzistavimas, pulsavimas.

Taigi atrinkus trumpučius eilėraščius iš trijų knygelių galima būtų išleisti kokių 15-os (skaičius simbolinis) haiku puikią knygelę, pro kurios langelį pūstų stiprus vandenyno dvelksmas ar aštrus, ritmingas dykumos karštis. Dabarties dažniau yra grojama dambreliu, pirktu Yamahos krautuvėje Sausio 15-osios gatvėje. Nors galbūt to ir siekta.

Apibendrinant būtų galima apžvelgti M.Valiuko poetines tendencijas, kurios pastebimos jau pirmojoje poezijos knygelėje ,,Mėnulio keramika“, toliau plė-

tojosi, o vėliau kai kas atsiskyrė ir įgavo kito žanro formą, t.y. pjesės. Mindaugo poezijoje jau nuo pat pradžių ryškiai išsiskyrė lyrinė, graudžioji, dažnai rimuota eilėraščio forma; kita – trumpa, haikiška, redukuota kalba, įkvėpta japonų poeto Matsuo Basho (XVII a.), kuriam 1-ojoje knygelėje Mindaugas skyrė porą interpretacijų, ir trečioji – naratyvinė forma, kai papasakojama linksma, dažnai tragikomiška istorija verlibro forma. Po antrosios knygelės, kuri vis dar buvo trys viename, M.Valiukas išleido tuo pačiu metu miniatiūrinės formos eilėraščių rinkinį ,,Dambrelis“ ir pjesių rin-

kinį ,,Kreatyvo mirtis“, kuriame išplėtoti naiviai graudūs, linksmai siurrealistiniai mūsų gyvenimo komiksai – persipina vaizduotė, socialiniai mąstymo štampai ir nekasdieniška kasdienybė.

Taigi, M.Valiukas yra nuoseklus, atkaklus kūrėjas, nebijantis reikštis įvairiausiomis formomis, tiek rašytinėmis, tiek sakytinėmis, tiek dainuojamosiomis (režisuoja, viešai groja gitara, dainuoja). O tobuliausias ir tikriausias (japonai haiku rašo vienoje eilutėje) jo haiku buvo jau pirmojoje knygutėje: jūralygikaipšitaeilutė (psl.28, Štilis, ,,Mėnulio keramika“)

14 Durys

KLAIPĖDA 2007 gegužės 30 d., TREČIADIENIS

Ruošiasi K.Monteverdžio „Orfėjo“ pastatymui Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras tęsia turiningą bendradarbiavimą su Klaipėdos universitetu (KU) ir ruošiasi festivaliniam K.Monteverdžio operos „Orfėjas“ pastatymui.

Surengė meistriškumo kursus

Gegužės 16-ąją visi besidomintys senosios muzikos atlikimu buvo pakviesti į paskaitą, skirtą pirmosios išlikusios Klaudijaus Monteverdžio operos „Orfėjas“ 400-osioms metinėms. Įžanginę paskaitą, demonstruodama kelias operos interpretacijas, KU Menų fakulteto salėje skaitė kompozitorė, muzikos kritikė doc. Audronė Žigaitytė-Nekrošienė.

Gegužės 17 ir 18 dienomis universitete vyko atviros meistriškumo pamokos vokalistams, o Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre – instrumentalistams. Jas vedė žymus vokiečių muzikologas ir dirigentas prof. Martinas Lutzas.

Pasak A.Žigaitytės-Nekrošienės, meistriškumo kursų idėja kilo natūraliai – jau dvejus metus iš eilės Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre rodomi spektakliai, kuriuose publika susipažįsta su KU studentais ir absolventais. Pernai kartu buvo parengta studentiška Dž.Rosinio operos „Sevilijos kirpėjas“ premjera, šiais metais – Dž.Verdžio „Traviata“. Po sėkmingo pasirodymo jaunatviškame P. Čaikovskio operos „Eugenijus Oneginas“ pastatyme teatre įdarbinti solistais KU auklėtiniai Loreta Ramelienė, Mindaugas Rojus, Igoris Bakanas.

Vyksta nuoseklus bendradarbiavimas, kuris ir pagimdė idėją surengti

meistriškumo kursus. „Operos menas nėra tik gražus dainavimas. Jo prigimtyje - menų sintezė. Ir kiekvieną kartą, pernelyg sureikšminus kurią nors tos sintezės dalį, operą ištikdavo krizė, pareikalaudavusi sugrąžinti dramą į muziką. K.Monteverdis Klaipėdos teatro repertuare atsiras ne kaip ambicingas noras restauruoti praeities šedevrą, bet kaip būtinybė suvokti žanro gimimo prielaidas, ištakas ir principus“, - pabrėžė Klaipėdos muzikinio teatro vadovė A.Žigaitytė-Nekrošienė.

Operai – 400 metų

Spektaklio muzikinis vadovas ir dirigentas M.Lutzas „Orfėją“ stato trečią kartą. Klaipėdoje premjera numatoma rugpjūčio 2-ąją, X tarptautinio operos ir simfoninės muzikos festivalio „Muzikinis pajūris - 2007“ metu. Operą režisuos Jonas Vaitkus, scenografiją kurs Gintaras Makarevičius. Projekto koordinatorė – Marie-Luise Knechtel.

Dainininkų atranka kovo mėnesį vyko Vilniuje ir Klaipėdoje.

Pagrindinį Orfėjo vaidmenį atliks su mūsų teatru jau bendradarbiavęs, šiuo metu senosios muzikos interpretaciją Austrijoje studijuojantis tenoras Andrejus Kalinovas, Muzikos – Tatjaną dainavusi Eglė Chisju. Pastatyme dainuos ir vilniečiai, Muzikos akademijos studentai Tadas Girininkas, Andrius Apinis, Arvydas Bagdonavičius, Vytautas Vepštas bei klaipėdiečiai teatro solistai Dalia Kužmarksytė, Artūras Kozlovskis, Viačeslavas Tarasovas ir Žoržas Siksna. „Senosios operos pastatymą

reikia vertinti iš šiandieninių pozicijų – orkestras gros šiuolaikiniais instrumentais, - sakė A.Žigaitytė. Meistriškumo kursai padės suvokti senosios muzikos retoriką, dainuojamojo teksto prasmę, o tai suaugę su muzika, melodeklamacija. Beje, kūrinį į lietuvių kalbą verčia poetė Ramutė Skučaitė, nors „Orfėją“ festivalio metu planuojama atlikti originalo kalba. Vasarą atvyks dar vienas svečias iš Vokietijos – vokalo konsultantas Svenas Švanbergeris, kuris groja ir senoviniu instrumentu teorba. M.Lutzas mano, kad teorba ir klavesinas yra du svarbiausi senoviniai instrumentai, kuriais atliekamos improvizacijos, ne tik būdingos ano meto muzikai, bet ir artimos Lietuvoje populiariam džiazui“.

A.Žigaitytė-Nekrošienė įsitikinusi, kad K.Monteverdžio „Orfėjui“ skirti meistriškumo kursai gali tapti prielaida Klaipėdos universitete įsteigti Senosios muzikos interpretavimo katedrą. Lietuvoje tokio nuolatinio mokymo nėra, nors 17 metų vyksta puikus Jūratės Mikiškaitės organizuojamas senosios muzikos festivalis „Banchetto musicale“, į kurį organizatoriai sukviečia labai daug specialistų, garsių atlikėjų, bet nesistengia inicijuoti mokymo proceso. „Senosios muzikos atlikimo mokymas turėtų būti nuolatinis, sistemingas procesas. Meistriškumo kursai, skirti K.Monteverdžio operos „Orfėjas“ pastatymui, – projektas publikai ir atlikėjams, besidomintiems operos prigimtimi bei senąja muzika“, - tvirtino muzikė.

Parengė NIJOLĖ JAČĖNIENĖ

Lietuvos kompozitorių kūriniai skambėjo Kijeve

Kompozitoriai L. ir A. Budriūnai su muzikantais V. ir R.Beinariais ir koncerto režisieriumi E.Kurmanu prieš lietuvių muzikos vakarą Kijevo festivalyje.

Atkelta iš 3 psl.

– Kas įsiminė iš kitų pasaulio šalių kompozitorių kūrybos?

– Iš festivalyje girdėtų išskirčiau gruzinų kompozitorių Šavlegą Šilakadzę (g. 1940) – jo Koncertas altui ir styginių orkestrui visus papirko muzikinės kalbos originalumu, nestandartiniu formos sprendimu. Sugebėjo išsiskirti ir australų kompozitorius Duglas Knechansas – jo „Atspindžiai“ („Ripple“) simfoniniam orkestrui priminė saulės blyksnius Okeanijos salų lagūnose, kerėjo australietiškais čiabuvių ritmais (juos perteikė galinga penkių atlikėjų mušamaisiais baterija). Ir, žinoma, Gija Kančelis. Jo largo bei allegro styginių orkestrui aiškiai priminė, už ką šį gruzinų meistrą taip vertina pasaulis: už minčių gelmę, kompozicijų meistriškumą, modernią kalbėseną.

– Minėjote, kad Jūsų Koncertą fortepijonui atliko pianistė iš Kanados Janina Kuzmas. Pristatykite ją plačiau.

– Janina Kuzmas – lietuvių tremtinių vaikas, gimė Azerbaidžane.

Atvykusi į Vilnių, studijavo LMTA. Nuo 1991 metų, vadovaujama prof.

V. Vitaitės, tobulinosi aspirantūroje.

Nuo 1994 metų gyvena Kanadoje, Vankuveryje, yra vienos iš aukštųjų mokyklų docentė (asocijuota profesorė). 2002 metais ji įgijo muzikos daktaro laipsnį, tais pačiais metais už nuopelnus muzikai jai buvo suteiktas Kanados menų tarybos įsteigtas Aukso medalis. Pianistė daug koncertuoja kaip solistė ir kamerinių ansamblių dalyvė, veda įvairius meistriškumo kursus. Gastroliavo įvairiose pasaulio šalyse.

– Dėkui už pokalbį.

Kalbino RITA BOČIULYTĖ

,,Naujojo Baltijos šokio” premjeros Klaipėdoje – be triumfo Atkelta iš 11 psl.

Nors visuma nepagrįstai ištęsta, vyksmas neišplėtotas ir jausmai neįtikina, ryškesniu „ligos” simptomu laikyčiau pagrindinio šokio spektaklio „instrumento” – choreografijos – trūkumą. Jeigu veikėjai daugiau vaidina ar spontaniškai juda nei šoka, dar nereiškia, kad jie nepajėgūs – potencialas jaučiamas, tik šiuo atveju berods maksimaliai nepanaudotas.

Maištaujanti „Audrey”

Iki pusės apsinuoginusi, apsišlaksčiusi pienu, išsivoliojusi pūkuose – tokia Odrė stovėjo priešais publiką finalinėje mini monospektaklio „Audrey” scenoje. Vienas naujausių Čeliabinsko (Rusija) šiuolaikinio šokio teatro kūrybos ,,vaisių” – 20 minučių trukmės solinė kompozicija, įkvėpta legendinės XX a. britų aktorės, Oskaro laureatės Odrės Hepbern (Audrey Hepburn) vaidmenų klasika tapusiuose filmuose „Atostogos Romoje” ir „Pusryčiai pas Tiffany”.

Trupės solistė – Maria Greyf – išoriškai panaši į savo heroję: tokia pat grakšti, smulkutė, didelėmis naiviomis akimis. Įkūnydama vienišą, priklausomą nuo įvaizdžio ir griežtos dienotvarkės, nelaisvą savo pasirinkimuose, todėl depresuojančią, besiblaškančią, maištaujančią kino žvaigždę, atlikėja demonstravo lankstumą, itin aukštą ir platų gimnastišką žingsnį.

Taipogi išryškėjo klasikinio šokio mokyklos įtaka, o pedagoginiais gebėjimais ir įgūdžiais artistė pa-

sižymėjo kitą rytą vadovaudama seminarui Choreografijos katedros studentams.

Svarbu pastebėti, jog „Audrey” kūrėjos (M. Greyf ir teatro vadovė Olga Pona) vykusiai manipuliuoja žiūrovų sale – sąmoningai tai daroma ar intuityviai, tačiau vos pristigus dėmesio, surandami nauji režisūriniai posūkiai. Pakabinta virve guma išvystomas judėjimas erdvėje, toliau panaudojamos kitos aukščiau minėtos raiškos priemonės.

Vaizdavo Rusijos provinciją

Gegužės 2-osios vakarą Klaipėdos koncertų salėje pristatytoje antrojoje Čeliabinsko teatro premjeroje – platesnės apimties spektaklyje „Kitapus upės” (50 min.)

– vaizduojamas Rusijos provincijos gyvenimas komunistinio režimo laiku, 7-ąjį dešimtmetį.

Labiausiai įsimintinos naujojo O. Ponos kūrybinio darbo ypatybės – originalūs choreografiniai sprendimai: duetuose bei trejetuose „raizgomos” įvairios judesių trajektorijos, išradingai suformuoti ir meistriškai atliekami beveik akrobatiniai permetimai, persivertimai, pralindimai. Panašiai ar net identiškai dubliuojamas šokio sceneles fragmentiškai jungia vaidybiniai momentai: marškinių „lyginimas” ant stalų-vežimėlių, kasdienių rūbų pakeitimas šventiniais, vaišinimasis populiariausiu rusų tautos gėrimu ir kiti, jau protu nekontroliuojami, gana tiesmukai bei drastiškai per-

teikiami vaizdiniai. Pastariesiems kontrastingi netikėti, pilni teigiamos energetikos vaikinų pasirodymai – „skraidymas” ir „plaukimas” ant riedlenčių, vėliau egzaltuotai nuteikia iš lygintuvų virstantys garų kamuoliai.

Subjektyvūs komentarai

Gerbiant avangardines choreografijos apraiškas ir siekiant jas suprasti bei vertinti geranoriškai, vis dėlto tenka pakomentuoti negatyviąsias šiuolaikinio šokio tendencijas. Susidaro įspūdis, jog spektakliai jau pertekę įvairių eksperimentų, pernelyg „gudrių” idėjoų, perpildyti išgalvotų arba visuomenei neaktualių problemų.

Trūksta artimų, džiugių ar skaudžių šiandienos realijų atspindėjimo, pagaliau – daugiau teigiamo požiūrio formavimo. Dažnai scenoje rodomas ir tarsi propaguojamas smurtas, seksas, alkoholizmas.

Kūrybos metodu pasitarnauja noras šokiruoti žiūrovą, tačiau – net ironiška – apima nuobodulys. Nebestebina apsinuoginimas publikos akivaizdoje, netinkamai ir dirbtinai atrodo rūkymas scenoje. Įprastu reiškiniu tampa įvairių technologijų, neribotų išraiškos priemonių naudojimas, todėl spektaklio forma neretai nurungia turinį. Stokojama motyvacijos, deklaruojamų idėjų pagrindimo, o labiausiai trūksta sielos – tokios jėgos, kuri realiai sukrėstų, kūnu šiurpuliukai perbėgtų…Taip pat (ir ypač) pristingama choreografinės kalbos – regis, iškyla grėsmė šokio spektakliui

M.Greyf monospektaklis „Audrey” įkvėptas žymios Holivudo aktorės Odrės Hepbern vaidmenų. Nerijaus JANKAUSKO nuotrauka

transformuotis į draminį scenos veikalą. Taigi perspektyviesiems šokio kūrėjams nesuradus radikalių naujovių ir ateityje neįvykus pozityviems pokyčiams, manyčiau, gali būti nesugrąžinamai prarasti vieni svarbiausių tikslų – pritraukti

kuo daugiau šiuolaikinio šokio aistruolių, kartu galimybė ugdyti jų meninį skonį, skatinti pozityviai mąstyti ir padėti suvokti tikrąsias vertybes. Kitaip joks menas netenka prasmės ir nevykdo savo šventos misijos.

Durys 15

KLAIPĖDA 2007 gegužės 30 d., TREČIADIENIS

Šventė vaikams ir „ne vaikams“

Diskutavo ir mokėsi

GITANA GUGEVIČIŪTĖ

Nors asilėlį ir jo garbintojus drauge su Dieduku (akt. Linas Zubė) ir Bobute (akt. Renata Kutaitė) į namus išlydėjome prieš mėnesį, tačiau apie IV tarptautinį lėlių teatrų festivalį „Karakumų asilėlis“ (organizatorius – Klaipėdos lėlių teatras), vykusį balandžio 27-29 dienomis Klaipėdoje, kultūros centre Žvejų rūmuose, norisi pasakyti dar keletą žodžių.

Vertino vaikų žiuri

Šiemečiame festivalyje dalyvavo Vilniaus teatras „Lėlė“, teatras „Credo“ iš Sofijos (Bulgarija), lėlių teatras „Nykštukas“ iš Kauno, teatras „Fusentast“ (Trondheimas, Norvegija), teatras „Paršiukas Ikaras“ (Vilnius), Panevėžio lėlių vežimo teatras, Stalo teatras iš Vilniaus, Kauno valstybinis lėlių teatras ir Klaipėdos lėlių teatras.

Festivalio metu vykusiam Klaipėdos pedagogų švietimo ir kultūros centro seminarui mokytojams „Ugdymo turinio integracija moderniomis lėlių teatro formomis“ vadovavo teatrologė, lėlininkė Salomėja Burneikaitė. Paskaitąpokalbį „Privatus lėlių teatras: išgyvenimo galimybės“ vedė teatro kritikas Ridas Viskauskas.

Prie puodelio arbatos pabendrauti tema „Pokalbis su Biblija: desakralizacija ar interpretacija?“ atrado laiko Kristaus Karaliaus bažnyčios klebonas dek. teol. dr. Vladas Gedgaudas, literatūrologės Sondra Simanaitienė ir Nida Gaidauskienė, režisierius Gytis Padegimas, lėlininkai ir lėlių teatro gerbėjai.

Sveikintina šiemečio festivalio naujovė – vaikų komisija (komisijos vadovė – rašytoja Nijolė Kepenienė, nariai: Ugnė Danielė Reikalaitė, Ernesta Dulkytė, Kamilė Macevičiūtė (jauniausia komisijos narė, 9 m.), Mantvydas Mockus, Austėja Žvaginytė, Donatas Želvys, Arūnas Pakalniškis), rinkusi tris jai labiausiai patikusius spektaklius.

Tai vaidinantys, kuriantys, mąstantys jauni (9-15 metų) žmonės, jau turintys savo sampratą apie teatrą ir nuomonę, kurios nebijo viešai pareikšti net ir tuomet, kai griežtas pastabas išsakęs nutyla garsus teatro režisierius, literatūrologė ar klebonas. Prisipažinsiu, kad vaikų komisijos rafinuotas požiūris ir „nuosprendis“ nustebino.

Abejojančių nebuvo

Lėlių teatro „Nykštukas“ spektakliu „Kiaus, Miaus ir tetulė“ (režisierius, dailininkas, aktorius – Darius Armanavičius) abejojančių nebuvo – žiūrovų pageidavimu šis vaidinimas buvo parodytas net du kartus. Šmaikščiam, išraiškingam, dinamiškam spektakliui, jautriai atskleidžiančiam seno žmogaus vienatvę, vaikų komisija skyrė savo balsą ir

Festivalio prizais vaikų žiūri apdovanojo norvegus B.Myrhold ir J. den Hertogas už spektaklį “Smėlis tarp kojų pirštų”, klaipėdiečius A.Vitauskaitę ir M.Valiuką už vaidinimą “Po Betliejaus žvaigžde. Indų pasaka” ir kaunietį D.Armanavičių už spektaklį “Kiaus, Miaus ir tetulė”.

Po Klaipėdos lėlių teatro režisierės Gintarės Radvilavičiūtės spektaklio „Po Betliejaus žvaigžde. Indų pasaka“ (aktoriai Andžela Vitauskaitė ir Mindaugas Valiukas) žiūrovai ir teatro, literatūros specialistai, bažnyčios atstovai susirinko pasidalinti įspūdžiais ir mintimis apie vaidinimą, kuriame gerai žinomą šventraščio istoriją pasakoja stalo indai. Ačiū Dievui, kad festivalio išvakarėse triukšmingas sostinės kritikų vizitas į kuklų Klaipėdos lėlių teatro kambarėlį jauniems žmonėms „stuburo nesulaužė” ir jie spektaklio nenumarino (kaip kad buvo linkėta).

Festivalio diskusijoje pagaliau išgirstos motyvuotos pastabos, profesiniai patarimai, dalykiškos rekomendacijos – dovana, kurią, manau, ir režisierė, ir aktoriai priėmė su dėkingumu.

Beje, šio spektaklio kūrėjai gavo ir dar vieną dovaną – vaikų komisijos balsą ir simpatijas: „Gera muzika. Keistoki, bet įdomūs kūrybiniai sprendimai. Charakteringi personažai, aiški personifikacija “ (U.D.Reikalaitė). „Puikus spektaklis. Ir juokingas, ir rimtas. Sunkiai suprantamas. Šaunu tai, jog vietoj lėlių buvo panaudota kažkas naujo – indai“ (A.Pakalniškis).

Reikia mažam ir dideliam

“Smėlis tarp kojų pirštų”. Teatras “Fusentast” (Norvegija).

“Eglė žalčių karalienė”. Stalo teatras (Vilnius).

taip jį komentavo: „Profesionalu! <....> Iš spektaklio išėjau pačios geriausios nuotaikos“ (A.Žvaginytė). „Nuostabus spektaklis, viskas puiku.

Veikėjai suvaidinti nuostabiai... O dar žinant, kad vaidino vienas žmogus!..“ (A.Pakalniškis).

Teatro „Fusentast“ iš Norvegijos spektaklis „Smėlis tarp kojų pirštų“ festivalio erdvėje, reikia pripažinti,

“Po Betliejaus žvaigžde. Indų pasaka”. Klaipėdos lėlių teatras.

“Kiaus, Miaus ir tetulė”. Lėlių teatras “Nykštukas” (Kaunas).

nuskambėjo savotiškai (jei ne novatoriškai). Ne tik dėl pasakojamos istorijos pobūdžio (mirties tema, holokaustas – autorius, dailininkas ir aktorius Japas den Hertogas kurdamas spektaklį rėmėsi vienos savo giminaitės gyvenimo istorija.

Spektaklyje įdomius vaidmenis kuria ir aktorė Bjorn Myrhold), bet ir dėl veiksmo organizavimo

formos, kuri kai kurioms Lietuvos teatro kritikėms pasirodytų pernelyg pasyvi, statiška, schematiška, kad sudomintų vaiką. Paradoksalu – vaikų komisija antrąjį balsą atidavė būtent šiam teatrui ir spektakliui: „Stebiuosi ir sveikinu aktorius už jų sumanumą, profesionalumą ir originalumą. O, kad daugiau būtų tokių spektaklių!“ (E.Dulkytė).

Tikra festivalio puošmena tapo Stalo teatro vaidinimas pagal lietuvių liaudies pasaką „Eglė žalčių karalienė“ (režisierė, dailininkė ir aktorė Saulė Degutytė, scenoje gyvai muzikavo kompozitorė Snieguolė Dikčiūtė). Tai stilingas ir jausmingas daiktų (objektų) teatras, skleidžiantis ypatingą dvasinę energiją. Šiame virsme, teatriniame rituale viskas – aktorių kostiumai, muzikinis apipavidalinimas, veiksmo organizacija – puikiai subalansuota. Jauniausioji komisijos narė K.Macevičiūtė balsavo būtent už šį spektaklį.

Apskritai festivalis buvo įdomus ir mažam, ir suaugusiam. Tai iliustruoja režisieriaus ir dailininko Vitalijaus Mazūro spektaklis „Ožka su septyniais ožiukais Paryžiuje“.

Anot R.Viskausko, „Mazūras – tikras mūsų lėlių teatro postmodernistas“. Iš tiesų, žiūrėdamas, kaip jis (drauge su režisieriumi vaidina aktorė Nijolė Bižonaitė) bendrauja su vaikais, kaip čia pat vietoje improvizuoja ir „koreguoja“ siužetą, kaip organizuoja veiksmą, negali nesistebėti menininko išradingumu, energija, šviežiu požiūriu.

Tokio, beje, apskritai nestigo festivalyje – profesionaliai, kultūringai organizuotame; pateikusiame žiūrovams įvairią, kokybišką programą; atnešusiame į miestą jaukią šventę vaikams ir „ne vaikams“.

Solidarizuojuosi su tais, kurie mano, kad miestui reikia daugiau tokių švenčių…

Prie arbatos apie klaipėdiečių spektaklį “Po Betliejaus žvaigžde. Indų pasaka” diskutavo teatro kritikas R.Viskauskas, režisierius D.Armanavičius, literatūrologė S.Simanaitienė, režisierius G.Padegimas, kunigas V.Gedgaudas, teatrologė S.Burneikaitė ir kiti. Algimanto KALVAIČIO nuotraukos

16 Durys

KLAIPĖDA 2007 gegužės 30 d., TREČIADIENIS

Meno kiemas atveria duris RAMUNĖ PLETKAUSKAITĖ

Jau už kelių dienų Klaipėdos senamiesčio širdyje, Kultūrų komunikacijų centro kieme (Daržų g.

10 / Bažnyčių g. 4) duris atvers naujas meno dirbtuvių kompleksas. Ilgai lauktas įvykis. 2006-ųjų sausio viduryje prasidėjęs projektas, startuos birželio 2-ąją, šeštadienį, 16 val. Ši data - kūrybinės veiklos dirbtuvėse pradžia.

Kūrybos poligonas

„Kviesdami klaipėdiečius atidaryti meno dirbtuves, kviečiame susipažinti su kūrybos procesu, su menininkais ir technikomis, originaliais kūriniais. Keramikos dirbtuvėse susitiksite su universaliausiu pasaulio amatu – keramika. Išbandysite žiedimą ir pamatysite kaip liepsnose gimsta juodosios keramikos kūrinys.

Tekstilės dirbtuvėse kiekvienas galės įausti po keletą siūlų į rekordinę bendrą juostą ir pasiūlyti audėjoms savo raštus. Fotografijos dirbtuvėse fotomenininkas Gintautas Trimakas kurs smalsiausiųjų lankytojų portretus „Camera obscura”, kitaip dar vadinama

pinhole technika. Prisiminsime fotografijos gimimą, paprastas priemones ir seniai pamirštas laukimo minutes prieš neįprastos konstrukcijos fotokamerą.

Jos gaminamos iš kavos dėžutės, kibiro ar vamzdžio.

Virginijus Norkus čia pat pradės visą vasarą truksiantį „priešistorinio“ luoto skobimą. Greta, KKKC galerijoje, bus atidaryta šiuolaikinės tekstilės objektų paroda. Autorės Bronė Neverdauskienė, Domantė Šarakauskaitė ir Laura Keblytė sako, kad iš tekstilės įmanoma sukurti beveik viską. Net... šukuosenas..., kurias galima kirpti, dažyti, velti joms „dredus”. Apsilankykite meno dirbtuvėse ir gaukite progą pabūti savimi, išbandykite save kūrybos poligone”, - intrigavo KKKC direktorius Ignas Kazakevičius.

Saugos tradicijas ir sieks atsinaujinimo

Pirmasis Klaipėdoje atvirų dirbtuvių kompleksas sukurtas tarptautinio Lietuvos ir Latvijos projekto „Tradiciniai amatai ir menai skatinant verslumą ir turizmą Baltijos jūros

Kuršių pakrantėje” metu, finansuojant Interreg IIIB programai ir Klaipėdos miesto savivaldybei. Įgyvendinus projektą, iš „romantiškų“ griuvėsių naujam gyvenimui prikelti menininkų kiemelio stoginė ir Daržų g. 10 pastatas.

Kažkada turistus baidžiusiame name vaiduoklyje įsikurs ir kūrybinę kiemo šeimą papildys Etnokultūros centras.

Sutvarkyta miesto erdvė pasiruošusi gyventi, tačiau į ją dar reikia įpūsti kūrybos dvasią, „paleisti tiksėti“ tam tikru ritmu, įpratinti žmones čia lankytis ir leisti laisvalaikį.

Meno dirbtuvės - unikali proga lankytojams pristatyti meno įvairovę ir priminti, kad keramika - ne vien puodai, o tekstilė - ne tik audinys. Jų veikloje bus derinamas elementarusis demonstravimas, kai lankytojų skaičius nebus ribojamas, taip pat „vorkšopai”, kuriuose meistrai dirbs su iš anksto į darbo grupes užsirašiusiais žmonėmis, ir vadinamosios „master classes“ arba meistriškumo pamokos, kuriose kūrybos paslaptimis dalysis tik profesionalai. „Naują kokybę garan-

tuoja įvairių meno sferų kūrėjų ir dizainerių sąjunga.

Kūrybiniai verslai, kaip ir visas verslas, neišvengiamai turi paklusti rinkos dėsniams, t.y., nuolat atsinaujinti. Svarbu ir išsaugoti tradicijas, ir garantuoti nuolatinį atsinaujinimą, būdingą visiems verslams. Čia vykdoma veikla taps naujų konkurencingų kultūros projektų pagrindu, padės vystytis tarptautiniams mainams, skatins visuomenės edukaciją ir kūrybiškumą”, - tikino šio projekto vadovė Raimonda Laužikienė.

Veiks rezidentūra

Vienas projekto vykdytojų, dirbtuvių šeimininkas – Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras siekia nedidelį senamiesčio kiemą paversti savaitgaline kultūros oaze, kurioje susilietų šiuolaikinis menas ir amato tradicija.

Anot I.Kazakevičiaus, Meno kiemas kiekvieną savaitgalį nuo ketvirtadienio iki šeštadienio vasarą šurmuliuos ir bus atviras visiems.

Savaitgaliais jame vyks kino vakarai ir gyvos muzikos koncertai. Nuslūgus vasaros sezono įkarščiui, pradės veikti meno rezidentūra.

I.Kazakevičius tikisi, kad Meno kiemas virs savaitgaline kultūros oaze, kurioje susilies šiuolaikinis menas ir amato tradicija.

Nerijaus JANKAUSKO nuotrauka

Čia vizituojantys Lietuvos ir užsienio menininkai savo patirtį perteiks grupėms, sudarytoms iš miestelėnų, pageidaujančių susipažinti su skulptūra, fotografija, tapyba, keramika, tekstile, įgyti technikų pagrindus, meniškai pažvelgti į savo aplinką. „Sekite projekto naujienas ir registruokitės www.artin.lt”, - ragino jis. „Nors sakoma, kad kūryba visada maištauja, manau,

susitikimai Meno kieme taps kūrybos pažinimo akcijomis, trumpais kūrybos proceso blyksniais. Kurdami šią unikalią kūrybos erdvę, siūlome bendradarbiauti visoms kūrybinėms sąjungoms, institucijoms ir kūrybingoms asmenybėms.

Meno kiemo vartai visada atviri jūsų idėjoms. Kurkime Meno kieme - kartu gaivinkime mūsų senamiestį”, - kvietė I.Kazakevičius.

„Šermukšnis” sužydės birželį RITA BOČIULYTĖ

Birželio 7-9 dienomis Klaipėdos senamiestyje vyksiantis XIV tarptautinis teatrų festivalis „Šermukšnis“ jau sukrovė pumpurus.

Nuo Jūros šventės atsiskyręs ir tapęs savarankišku miesto renginiu, Klaipėdos Pilies teatro ir jo vadovo režisieriaus Alvydo Vizgirdos rengiamas festivalis šiemet vyks anksčiau, o jo veiksmo centras bus piliavietėje. Ten bus parodyti 9 Lietuvos ir užsienio teatrų spektakliai. „Pagrindinę festivalio programą, kaip ir anksčiau, sudarys profesionalių teatrų pasirodymai, mėginantys linksmai ir mąsliai atsakyti į amžinuosius klausimus: kas

mes esame, ką reiškia mūsų egzistavimas, kur yra mūsų gyvenimo esmės ir prasmės, sakė festivalio meno vadovas A.Vizgirda. - Be pagrindinės programos, mūsų šventės gerbėjai vėl galės stebėti įvairiausias teatrų akcijas, atrakcijas, „prajovus“, tabalus – galės patys betarpiškai dalyvauti spalvomis, reginių gausa ir fantasmagorija trykštančiame, linksmame ir be galo teatrališkame mūsų šventės gyvenime“. Šiemet į „Šermukšnį” atvažiuos teatrai iš Vilniaus ir Kauno, Latvijos ir Lenkijos.

Festivalį birželio 7-ąją 17 val.

Klaipėdos piliavietėje atidarys Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklis – L. Hal „Šaukštaveidė Stainberg“ (rež. M.Misiūnaitė).

Spektaklį „Chick-stick“ (rež. A.Pogorzelskis) festivalyje Klaipėdoje birželio 7 d. 23 val. rodys lenkų teatras AKT iš Varšuvos. Daugpilio rusų dramos teatras birželio

8 d. 17 val. pristatys V.Rasputino „Paskutinį terminą“ (rež. S.Losevas). Kauno Mažasis teatras birželio 8 d. 20.30 val. klaipėdiečiams parodys E.Ensler „Katytę P“ (rež. V.Balsys), o Kauno dramos teatras birželio 9 d. vaidins net du spektaklius: 14 val. - G.Adomaitytės

„Baltą katę juodoje Aliaskoje” (rež. A.Lebeliūnas) ir 20 val. - T.Bernharto „Pietus su Liudviku“ (rež. A.Vizgirda).

Birželio 9 d. 23 val. festivalį uždarys lenkų šokio teatras iš Poznanės su projektu „Gavėnios ir karnavalo kova@“ (aut. E.Vycickovska).

Piliavietėje „vaidensis”

Mažosios Lietuvos kūrėjų pėdomis LDM Klaipėdos Prano Domšaičio galerija įgyvendina šviečiamąjį kultūros paveldo projektą „Žmonės ir likimai.

Mažosios Lietuvos kūrėjai“, remiamą Lietuvos tūkstantmečio direkcijos.

Tai kultūros vakarų, kurie vyks įvairiose Vakarų Lietuvos vietovėse, ciklas. Pirmasis kultūros vakarų ciklo renginys įvyko gegužės 19ąją Kintų Vydūno kultūros centre. Jis gražiai sutapo su Tarptautine muziejų naktimi, tą šeštadienio vakarą

nuvilnijusia per didelius ir mažus Europos muziejus.

Kur kitur, jei ne senojoje Kintų mokykloje, kurioje dirbo, o antrojo aukšto kambarėlyje ir gyveno pats Vydūnas, galėjo prasidėti projekto, skirto Mažosios Lietuvos kūrėjams, vakarai.

Kintų gyventojai, gausiai susirinkę į vakarą, įdėmiai klausėsi aktorės Virginijos Kochanskytės skaitomų A.Brako prisiminimų, solistės Giedrės Zeizaitės atliekamų Vydūno, V.Kudirkos kūrinių, akomponuojant

pianistei Editai Zizaitei.

Dailininkų A.Brako ir P.Domšaičio kūrybą pristatė dailėtyrininkė Kristina Jokubavičienė.

Iki gegužės pabaigos Kintų Vydūno kultūros centre veikia pirmojo tarptautinio Prano Domšaičio plenero dalyvių tapybos darbų paroda, tad žiūrovams buvo įdomu pamatyti, kaip šiuolaikiniai Klaipėdos ir Kaliningrado dailininkai interpretuoja ekspresionizmo klasiko kūrybą. Anot dailėtyrininkės, daugelis

Mažosios Lietuvos, Klaipėdos krašto kultūrai nusipelniusių žmonių šiandien yra nepelnytai primiršti.

Krašto istorijos vingiai nunešė užmarštin kūrėjų pavardes, didžioji dalis kūrinių prarasta. Kokie skirtingi ir kartu panašūs beveik tuo pačiu metu gimusių dviejų Mažosios Lietuvos dailininkų – Adomo Brako ir Prano Domšaičio – gyvenimo keliai ir kūrinių likimai...

Birutė Baltrušaitytė knygoje „Mažosios Lietuvos moterys“ (Vilnius, 1998) už-

ir teatro „trupai” Gliukai su Benu Šarka priešakyje, pateiksiantys publikai ugnies ir muzikos spektaklį „Skersai ir išilgai” (birželio 7 d. 22 val.).

Klaipėdiečiai režisierė Rūta Bunikytė, choreografė Agnija Šeiko ir choro „Aukuras“ vadovas Alfonsas Vildžiūnas suruoš misteriją „Kvadratai“ (birželio 8 d.

23 val.).

Be to, miesto Atgimimo aikštėje kasdien kas nors vyks.

Savotiška „Šermukšnio“ uvertiūra bus Klaipėdos Pilies teatro ir Pantomimos teatro „A“ hepeningas – paminklo raudančiai teatro Mūzai atidengimas Atgimimo aikštėje birželio 7 d. 16 val. A.Vizgirdos žodžiais, šis jo ir mimo Alekso Mažono sumanymas simbolizuos „atgailą už biurokratų daromą žalą kultūrai“.

Atgimimo aikštėje birželio 8 d. 16 val. karnavalinį

kaukių kolekcijos „Sirenos“ pasirodymą surengs Klaipėdos Pilies teatras su šokių kolektyvais „Vėjūne“ ir „Aitra“. Birželio 9 d. 13 val.

Pantomimos teatras „A“ rodys gatvės vaidinimą „Iškasenos“ (rež. A.Mažonas).

Tai bus teatralizuoti kvietimai iš Atgimimo aikštės į piliavietę - festivalio širdį.

Ant piliavietės stogų „filosofiškai stovės lemties ženklai, laimingiausiems šypsosis paršelis“. Piliavietės teritorijoje festivalio metu kasdien nuo 16 val. iki vidurnakčio dar veiks teatrabaris „Božegraika”, kuriame festivalio publiką linksmins mimas A.Mažonas, Kretingos kojūkininkai, vyks koncertas „kukliems instrumentams“.

Taip dvi festivalio dalys – rimta ir pramoginė – susilies į vieną teatro fiestą. „Šermukšnis“ Klaipėdoje žydės tris dienas ir vakarus iki vėlumos.

mirštosiomis pavadina ir tris Mažosios Lietuvos moteris, kultūros, visuomenės veikėjas, spaudos darbuotojas – Martą Raišukytę, Martą Zauniūtę, Oną Jagomastaitę, gražiai apie jas rašydama: „Bitelės, darbais aptekusios, gabios praktikės, giedotojos, šiek tiek besiėmusios ir plunksnos“... „Kultūros vakarų metu, klausydamiesi amžininkų atsiminimų, kūrėjų minčių, ištraukų iš dienoraščių, poezijos posmų, žvelgdami į dailės kūrinius ir lydimi muzikos garsų, prisiminsime krašto šviesuolius, jų nuveiktus darbus, trumpam prisilie-

sime prie Mažosios Lietuvos kultūros ir dailės paveldo“, - sakė K.Jokubavičienė.

Projekte, be jau minėtų žinomų atlikėjų, dalyvauja ir muzikologė prof. Daiva Kšanienė. Kiti renginiai vyks Kretingos ir Šilutės muziejuose, Plaškių evangelikų liuteronų bažnyčioje, Gargždų muzikos mokykloje, Ievos Simonaitytės memorialiniame muziejuje Priekulėje, Liudviko Rėzos kultūros centre Juodkrantėje. Projektą užbaigs paskutinis ciklo renginys, įvyksiantis spalio mėnesį Klaipėdoje, Prano Domšaičio galerijoje.