2007 06 27 durys

REMIA

2007 birželio 27 d., TREČIADIENIS Redaktorė Rita BOČIULYTĖ • Tel. (8 46) 39 77 29 • El. paštas rita@klaipeda.daily.lt • www.durys.daily.lt

Meno leidinys (145)

Džiazas liesis keturias paras Per patį šių metų vidurvasarį, liepos 12-15 dienomis, jau 14-ąjį kartą Klaipėdą užlies galinga džiazo banga.

Dėl dažniausiai lietingų birželio pradžios orų Klaipėdos pilies džiazo festivalis šiemet nukeltas į liepą ir pirmą kartą truks nebe tris, o jau keturias dienas.

Nuo pat pirmosios jo dienos uostamiesčio Teatro aikštėje, koncertinėse erdvėse Klaipėdoje, Palangoje ir Vilniuje skambės pačios aukščiausiosios prabos džiazo grandų atliekama muzika, – žada festivalio rengėjai.

Festivalio atidarymo koncerte Klaipėdos koncertų salėje skambės Lietuvos džiazo veterano Olego Molokojedovo atliekamos “Muzikinės instaliacijos”.

Iš jo estafetę perims vienas ryškiausių šių dienų “jazz rock” atlikėjų saksofonininkas-vokalistas Maceo Parkeris su dešimties narių ansambliu.

Jų pasirodymą “apšildys” džiazuojantys kariūnai iš Vilniaus KASP orkestro bei “multistilistinis”, “kosmopolitinis” Olego Kyrejevo ansamblis, kuriame tikram “world music” stiliui atstovaus atlikėjai iš Rusijos, Ukrainos, Moldovos.

Tradiciškai pagrindiniai festivalio akcentai būna sudėlioti šeštadienio programoje, kurioje

šiemet dominuos džiazuojančios moterys.

Pati tituluočiausia festivalio atlikėja - Rendi Krauford, kuriai talkins legendinio džiazo pianisto Džo Sample trio.

Tą patį vakarą Klaipėdos padangėje žėrės ir skandinaviškosios džiazo ledi Rigmor Gustafson žvaigždė.

Ji pasirodys su Heseno žemės jaunimo bigbendu.

14-ojo Klaipėdos pilies džiazo festivalio “desertu” turėtų tapti lūpinės armonikėlės virtuozo, dainininko, žinomo pseudonimu “Sugar Blue”, pasirodymas.

Paskutinę festivalio dieną koncertuos vieni iš pačių solidžiausių visoje Europoje “funk” stiliaus ekspertų - ansamblis iš Šveicarijos “Clients Funk Society”.

Turėsime ypatingą progą pasiklausyti itin sparčiai populiarėjančio “folk’n’roll” stiliaus flagmano - jungtinio D.Pulausko grupės ir liaudiškos muzikos ansamblio “Sutaras” koncerto.

Festivalio programą Teatro aikštėje vainikuos šėlstantys latviai - ansamblis “Keksi.

Klaipėdos pilies džiazo festivalio tradicijas tęs naktiniai “jam sessions”, vienijami “Time Team” dvasios, ir net dvi fotografijos parodos – Klaipėdos koncertų salėje ir Baroti galerijoje.

Monospektaklį vaidina JAV Klaipėdos dramos teatro aktorė Jolanta Puodėnaitė jau antras mėnuo su pasisekimu vaidina JAV. Šiemet švenčianti kūrybinio darbo teatre 10-metį aktorė vasarį pasirodė naujame Klaipėdos Pilies teatro spektaklyje „Aš laukiu tavęs, mielasis“, kuriame sukūrė pagrindinį ir vienintelį Marijos vaidmenį.

Darijo Fo ir Frankos Ramė pjesę „A Women Alone“ – groteskišką komediją, tiesiog žaižaruojančią aštria satyra ir atvirumu, apie spalvingą ir keistą moterį, 40-metę namų šeimininkę, įkalintą jos pačios ir artimųjų sukurtame pragare, – į lietuvių kalbą išvertė ir pastatė režisierius Alvydas Vizgirda. Tai vieno aktoriaus spektaklis, kurį pavadinęs „Aš laukiu tavęs, mielasis“, režisierius jame vaidinti pakvietė Klaipėdos dramos

teatro aktorę J.Puodėnaitę. Ji nebe pirmąsyk pasirodo šio režisieriaus spektakliuose, bet pirmąkart – pagrindiniame vaidmenyje. Monospektakliui originalią ir mobilią scenografiją bei kostiumus sukūrė Marta Vosyliūtė, roko elementų prisodrintą muziką parašė Jonas Jurkūnas.

Iki pavasario spektaklis sėkmingai rodytas Klaipėdoje ir Vakarų Lietuvoje. Čia aktorę jame pamatė amerikiečiai ir pakvietė parodyti jį JAV. „Aš laukiu tavęs, mielasis“ J.Puodėnaitė gegužės 25 ir 26 dienomis vaidino Denveryje, birželio 16-ąją – Niujorke, kitądien – Konektikute, birželio 29 ir 30 dienomis parodys Čikagos lietuviams.

Aktorės viešnagę JAV remia ir ją globoja Amerikos lietuvių draugija.

Romas KLIMAVIČIUS. Paslaptis. 2007 m. Mišri technika, 200x140 cm.

Klaipėda – Kaliningradas: menas be sienų Naujosios lietuvių Birželio 29-ąją 16 val. KaliProjekto „Klaipėda – Kalinin- dramaturgijos konkursas dailininkai – Algirdas Vadoklis, ningrado apskrities muziejuje Vidas Pinkevičius ir Liudvikas gradas: menas be sienų“ misija

įvyks tęstinio kultūros mainų projekto „Trys K“ (Klaipėda – Kultūra – Kaliningradas) renginys – bus pristatyta paroda „Klaipėda – Kaliningradas: menas be sienų“.

Projekto “Trys K” dėka Kaliningrado meno mėgėjai jau gerai pažįsta visą būrį Klaipėdos grafikų, skulptorių, taikomojo meno atstovų. Šiuokart Kaliningrado kultūrinei visuomenei bus pristatyti trys iki šiol bendruose projektuose nedalyvavę, tačiau labai produktyvūs, įdomūs ir skirtingi Klaipėdos

Natalevičius.

Ekspozicijoje – po 20 kiekvieno autoriaus darbų.

Anot parodos rengėjų, kūrinių gausa leis išsamiai pristatyti kūrybinę kiekvieno dailininko koncepciją.

Prasidėjęs Klaipėdos dailininkų paroda Kaliningrade, projektas „Klaipėda – Kaliningradas: menas be sienų“ rugsėjo mėnesį sugrįš į Klaipėdą – Dailės parodų rūmuose bus eksponuojami Kaliningrado dailininkų Jevgenijaus Pečerskio, Aleksejaus Maslovo ir Anatolijaus Semeniščino darbai.

atsispindi jo pavadinime – kūrybiniame bendradarbiavimui ir mainams nei valstybės ribos, nei politiniai viražai įtakos neturi. Tai akivaizdžiai įrodo ne tik keliaujančios ekspozicijos, bet ir abiejų valstybių – Lietuvos bei Rusijos – valdžios institucijų geranoriškumas ir pagalba. Projektą remia Klaipėdos miesto savivaldybė, Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyrius, Rusijos dailininkų sąjungos Kaliningrado skyrius ir Rusijos generalinis konsulatas Klaipėdoje su generaliniu konsulu L.S.Basninu priešakyje.

Lietuvos nacionalinis dramos teatras paskelbė naujosios lietuvių dramaturgijos konkursą ir kviečia jame dalyvauti patyrusius ir pradedančius dramaturgus.

Konkurso nugalėtojų kūriniai bus pristatyti profesionaliems Lietuvos teatrams, o jų skaitymus ar eskizus bus galima išvysti 2007 metų lapkričio mėnesį Lietuvos nacionaliniame dramos teatre surengtame lietuvių dramaturgijos festivalio „Versmė-2007” pirmajame etape.

Pirmą kartą festivalis „Versmė“

sėkmingai buvo surengtas dar 2005 metų rudenį, kai vyko išankstiniai festivalio skaitymai, sulaukę žiūrovų dėmesio ir parodę, jog lietuviška dramaturgija turi ką pasakyti žiūrovui, o režisieriai su įkvėpimu imasi netikėtų sceninių sprendimų.

Pjeses galima siųsti adresu: daiva@teatras.lt arba paprastuoju paštu: Naujosios lietuvių dramaturgijos konkursui, Lietuvos nacionalinis dramos teatras, Gedimino pr. 4, LT-01103, Vilnius.

Konkurso rengėjai tikisi pjesių sulaukti iki rugpjūčio 15-osios. „KLAIPĖDOS“ inf.

2 Durys

KLAIPĖDA 2007 birželio 27 d., TREČIADIENIS

Traukos centras – vidinis žavesys ir profesionalumas

Naujoje programoje su Klaipėdos kameriniu orkestru lyrinis ir švelnus Lioros Grodnikaitės mecosopranas suspindo įvairiausiomis spalvomis.

Dirigento pokštai

DANGUOLĖ VILIDAITĖ

Pirmą kartą mecosopraną Liorą Grodnikaitę išgirdau lygiai prieš metus. Tuokart ji Klaipėdoje koncertavo kartu su pianistu iš Italijos Džakomu Batarinu. Sudėtinga ir patraukli programa, kurioje skambėjo žymių XX amžiaus kompozitorių A.Onegerio ir B.Briteno ar mažiau žinomų dabarties autorių italo M.Trotos ir ukrainiečio N.Kapustino kūriniai, buvo atlikta be priekaištų. Bet labiausiai sužavėjo šios jaunos menininkės įtaigumas ir muzikalumas, kažkoks sunkiai apčiuopiamas vidinis žavesys. Šis įspūdis turbūt mane ir paskatino gegužės 30-ąją nueiti į koncertą „Scenoje – klaipėdiečiai“. Paskatino ir toliau domėtis L.Grodnikaitės kūrybiniais atradimais. Renginio programa ir vėl buvo gana įvairi, tik šįkart pagal stilistiką, bent jau formaliai ją buvo galima padalyti į dvi dalis.

Pirmojoje skambėjo didžiųjų baroko meistrų Antonio Vivaldžio ir Georgo Filipo Telemano kūriniai, antroji – sudaryta iš XX ir mūsų amžiaus kūrėjų – anglų kompozitoriaus Sero Malkolmo Arnoldo, italo Nino Rotos ir klaipėdietės kompozitorės Loretos Narvilaitės darbų. Vakare taip pat dalyvavo Klaipėdos kamerinis orkestras (meno vadovė – Liuda Kuraitienė) ir dirigentas Vytautas Lukočius.

Koncerto pradžioje atlikta A.Vivaldžio simfonija Nr.1 Cdur orkestro interpretacijoje, kaip ir būdinga šiam autoriui, pasižymėjo šviesiu virtuoziškumu, energingus muzikos šuorus greitose dalyse papildė graudi lėtosios dalies lyrika.

V.Lukočiaus vaidmuo šiame kūrinyje, prisimenant ankstesnius jo pasirodymus mūsų mieste, ir vėl buvo kiek neįprastas – dirigentas orkestrui vadovavo pats grodamas klavesinu. Taip turbūt siekta klausytojus priartinti prie baroko laikmečio dvasios, priminti, kaip buvo grojama anksčiau. Tokia nedidelė intrigėlė ir savotiškas žaidimas pagyvino koncertą, bet, manyčiau, ne visai pavyko – kartais buvo matyti, kaip orkestro vadovė L.Kuraitienė pati muzikantams rodė įstojimus...

Gražiai suskambo G.F.Telemano kantata „Tirsis am Scheidewege“ („Tirsis kryžkelėje“).

Tai muzikinis pasakojimas apie meilę (ir nemeilę), šios istorijos pagrindinis personažas blaškosi niekaip negalėdamas apsispręsti, ką mylėti, kol galų gale pasirenka laisvę (beveik šiuolaikinė meilės istorijos versija). Žavėjo nepriekaištingas L.Grodnikaitės balsas, žaisminga vaidyba paryškinant teksto prasmes, įsiminė gal kiek ir netiksliai intonuota, bet nepaprastai išraiškinga dueto scena su fleita (fleitininkas – Rimantas

Giedraitis). Pagirtina, kad atlikdama kūrinį dainininkė panaudojo specifinius barokinio vokalo išraiškos būdus: charakteringas koloratūras, subtilias glisandines intonacijas ir pan.

Įsimintini sugrįžimai

Kasmet sugrįždama į Lietuvą, L.Grodnikaitė visada paruošia dovaną – tai būna mums dar negirdėti ar mažai žinomi autoriai, kūrinio premjera. Taip nutiko ir šį kartą.

Pirmą kartą Klaipėdoje išgirdome L.Narvilaitės „There is Someone Who Wishes You Well“ („Yra tenai kažkas, kas linki tau gero“) ir M.Arnoldo „Five William Blake Songs“ („Penkios Viljamo Bleiko dainos“).

Interpretacija – vėlgi be priekaištų. Lyrinis ir švelnus mecosopranas čia suspindo įvairiausiomis, net dramatinėmis spalvomis. Dar kartą stebėjausi, kaip ši, sakyčiau, kukli dainininkė, tarsi nieko ypatinga scenoje nedarydama, tampa jos vieninteliu centru, dėmesio traukos vieta, – operos primadonos savybės.

L.Narvilaitės „There is Someone Who Wishes You Well“ parašytas XX amžiaus švedų folkloristo ir poeto Gustafo Larsono eilėmis.

Kūrinys, anot autorės, tarsi kelionė audringa gyvenimo jūra nepasiduodant likimui ir svarbiausia – su viltimi, tikėjimu bei meile, nes „ten tikrai yra kažkas, kas linki tau gero“.

Dirigentas Vytautas Lukočius orkestrui vadovavo pats grodamas klavesinu.

Darijos VASILIAUSKIENĖS nuotraukos

Pats pavadinimas klausytoją tarsi „pakabina“ filosofinių ieškojimų erdvėje. Radau bruožų, pratęsiančių kompozitorės stilių: kažkiek minimalistinio komponavimo, O.Balakausko įtakos aidai, poetiškas lyriškumas ir stipri emocinė išraiška. Tik gal šis opusas kiek ekspresyvesnis ir gilesnis, lyginant su paskutiniųjų metų L.Narvilaitės darbais. Įtaigus L.Grodnikaitės dainavimas,

manyčiau, labai prisidėjo prie šios kompozicijos sėkmės.

Koncertą efektingai užbaigė N.Rotos (mums žinomas kaip muzikos F.Felinio filmams kompozitorius) koncertas styginių orkestrui, sumirgėjęs įvairiausiomis nuotaikomis ir vaizdais. Kaip įprasta, jame derėjo vaikiškas naivumas ir groteskas, dainingos melodijos ir sudėtingi fugato epizodai.

Palangiškio fotoparoda – Rusijoje RITA BOČIULYTĖ

Palangiškis fotografas Adas Sendrauskas šiemet pavasarį fotografavo Novgorodo (Rusija) vienuolynuose – tai liudija Novgorode surengta jo fotografijų paroda.

A.Sendrausko 90 fotodarbų paroda „Geroji Novgorodo žemės žinia” iki liepos vidurio veikia Novgorodo valstybiniame kultūros muziejuje. Iš ten liepos 15-ąją iškeliaus į Sankt Peterburgą – po rekonstrukcijos atnaujintą Lietuvos konsulatą. O spalį ji bus eksponuojama Maskvoje – arba Jurgio Baltrušaičio namuose, ar-

ba Rusijos fotomenininkų sąjungos galerijoje „Fotosojūz”. „Ją pamatę Rusijos fotomenininkai priėmė mane į savo kūrybinę sąjungą. Tai lietuvio požiūris į stačiatikių tikėjimą, jų vienuolynus.

Ten fotografuoti sunku pakliūti net rusams, reikia specialaus palaiminimo.

Parašiau laišką Novgorodo vyskupui, pusmetį laukiau, bet jį gavau”, - neslėpė džiaugsmo A.Sendrauskas.

Jis fotografavo šešiuose Novgorodo žemės vienuolynuose, ten gyveno daugiau nei savaitę. Grįžęs į Lietuvą parengė parodą ir nuvežė

ją į Novgorodo muziejų. „Neaprėpiama erdvė, keista šviesa, platybė ir dvasingumas. Jokių šiukšlių. Toks buvo mano tikslas”, - sakė fotografas.

Iš kur toks lietuvio, gimusio Notėnų kaime, Plungės rajone, ir nuo kūdikystės gyvenančio Palangoje, susidomėjimas Novgorodo žeme ir stačiatikių tikėjimu? „Didysis Novgorodas mano gyvenime buvo lemtingas, - tvirtino fotografas. – 1975aisiais aš važiavau ten tyrinėti Feofano Graiko freskų. Ten 1976-1978 metais tarnavau sovietų armijoje.

Ten vedžiau ir ten gimė du

iš trijų mano sūnų. Novgorode surengiau pirmąsias savo fotografijų parodas...

2009-aisiais Novgorodui sukaks 1150 metų. Sparčiai atstatomi, restauruojami jo

vienuolynai, soborai ir cerkvės. Žinomam paminklui „Rusijos tūkstantmetis”,

Durys 3

KLAIPĖDA 2007 birželio 27 d., TREČIADIENIS

Klaipėdos kultūros istorijos puslapiai: Antano Gustaičio 100-metis RAIMONDAS KANČAS

Antanas Gustaitis – poetas, dramaturgas, Klaipėdos radiofono vadovas, kurio 100-ąsias gimimo metines šiemet mini klaipėdiečiai ir prisimena jo darbus mieste prie jūros.

Reikėjo radijo stoties

1923 metais Lietuva atgavo Klaipėdos kraštą, kuris, remiantis tarptautiniais aktais, įgavo krašto autonominį statusą. Tačiau nuo pat krašto prijungimo prie Lietuvos savo teises reiškė jėgos, remiamos Vokietijos, organizuodavusios antilietuvišką ir antivalstybinę veiklą. Iškilo būtinybė imtis radikalių priemonių šiems išpuoliams atremti.

Kova už valstybingumą, tautiškumą, lietuvybę buvo įnirtinga.

Dar 1922 metais choras „Aida“ pastatė Miko Petrausko operetę „Consilium facultatis“, tapusią pirmuoju lietuvių muzikų sukurtu spektakliu. 1923 metais kompozitorius Stasys Šimkus įsteigė Klaipėdos konservatoriją. 1935 metais Šiaulių teatro aktorių trupė buvo perkelta į Klaipėdą, o tais pačiais metais buvo įkurtas Respublikos pedagoginis institutas.

Klaipėdiečiai domėjosi ir Kauno radiofono veikla bei puoselėjo viltį, kad ir uostamiestyje būtų pastatyta radijo stotis, kuri pagyvintų politinį ir kultūrinį gyvenimą.

1927 metais Klaipėdos konservatorijos direktorius S.Šimkus sukvietė vietos įstaigų atstovų ir ekspertų pasitarimą, kuriame buvo konstatuota, kad pajūriui reikalinga radijo stotis.

Klaipėdoje – radiofonas

Radiofono įkūrimo klausimas pradėtas spręsti 1935 metais, kai buvo paskirtos lėšos. Pašto valdyba buvo įpareigota rūpintis radijo stoties pastatymu, todėl nedelsdama pradėjo vesti derybas su įvairiomis firmomis. Buvo pasirinktas Latvijos valstybinis elektrotechnikos fabrikas (VEF).

Radijo stotį pagal inžinieriaus Klaudijaus Duž-Dušausko projektą buvo nuspręsta statyti už miesto, žemėje, kuri priklausė Žemės ūkio bankui.

Klaipėdoje, nutarus kurti radiofoną, reikėjo radijo stoties vadovo.

Mirė Bostone

Pareigoms tiko

A. Gustaitis – suvalkietis, gimęs 1907 m. kovo 12-ąją, 1927 metais baigė Marijampolės mokytojų seminariją, 1928-1932 metais Kauno Vytauto Didžiojo universitete studijavo lietuvių literatūrą, germanistiką, pedagogiką ir iki 1936 metų dalyvavo įžymaus literatūros ir teatro kritiko, dramaturgo Balio Sruogos teatro seminare, studijavo teatro meną ir dramaturgiją.

1934-1936 metais A. Gustaitis dėstė vokiečių ir lietuvių kalbas Aukštadvario progimnazijoje.

Lietuvos pašto valdybos vadovai jį čia surado ir pasiūlė vykti į besikuriantį Klaipėdos radiofoną bei jam vadovauti.

Specialistų komisija patikrino A. Gustaičio žinias ir konstatavo, kad šis „kalbamoms“ pareigoms tinka. Jo balsas, nors tembro atžvilgiu nebuvo labai turtingas, skaitė taisyklingai. Be to, jis gerai mokėjo vokiečių kalbą.

Pašto valdybos nutarimu, A. Gustaitis nuo 1936 metų balandžio 1 dienos buvo paskirtas Valstybės radiofono Klaipėdos programų skyriaus vedėju. Jis priklausė dviems to meto žinyboms: pašto valdybai, kuri mokėjo atlyginimą, ir Valstybės radiofonui, su kuriuo reikėjo derinti programų turinį.

Ado Sendrausko fotografijos iš ciklo „Geroji Novgorodo žemės žinia”.

kuriame pavaizduoti ir didieji Lietuvos kunigaikščiai Algirdas, Gediminas ir Vytautas, šiemet sukanka 145 metai. Visa tai mane paskatino imtis šio naujo kūrybinio projekto. Foto-

Lietuvoje, bet ir Žemaitijoje, kituose Lietuvos regionuose. Tačiau kasdien politinė situacija darėsi vis grėsmingesnė. 1939 metų kovo 22 dienos rytmetį į Radiofoną įsiveržę vokiečių kariškiai ir vietiniai naciai nutraukė programos transliaciją. Tarnautojai buvo pašalinti, ir Radiofonas perėjo vokiečių žinion.

1936 metais Stasys Blinstrubas buvo paskirtas jos viršininku, rūpinosi antenos pertvarka, kuri jos skleidžiamus signalus turėjo nukreipti į žemyną, t.y. į Didžiąją Lietuvą. Kovo 11-ąją latvių ir lietuvių specialistai pradėjo bandymus. Stiebus stočiai pastatė Paštų valdyba. Mikrofonas ir studija buvo Klaipėdos pašto rūmuose.

Stoties pastatymas, studijos įrengimas, kiti darbai kainavo daugiau nei pusę milijono litų.

Klaipėdos radiofono transliacijos oficialiai pradėtos 1936 metų gegužės 28-ąją. Anot Juozo Zykaus, kartu su latviais montavusio įrenginius, didžiąją dalį klaipėdiečių programos sudarė Kauno valstybinio radiofono reguliariai transliuojama programa. „Lietuvos aidas“ rašė, kad Klaipėdos radijo stotis oficialiai buvo atidaryta tik 1936 m. rugsėjo 14-ąją. Atidarymo ir pašventinimo iškilmės buvo transliuojamos per Kauno ir Klaipėdos radijo stotis.

paroda „Geroji Novgorodo žemės žinia” – mano padėka Novgorodui, jo žmonėms už mūsų dvasinį ir kultūrinį tapsmą”.

Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys nuo 1997-ųjų

Antanas Gustaitis (1907-1990) žinomas ne tik kaip poetas ir dramaturgas.

Jis vadovavo pirmajam Klaipėdos radijui.

Derino interesus

Subtilaus humoro jausmo, šmaikštaus žodžio meistras, kompetentingas, energingas, tik ką trisdešimtmetį perkopęs žmogus, ne „šišioniškis“ (stengtasi išvengti galimų konfliktinių situacijų – aut. past.)

A. Gustaitis labai aktyviai įsijungė į jam patikėtą darbą: savo veiklą derino su Klaipėdos krašto gubernatūra, visuomeninėmis, religinėmis ir politinėmis organizacijomis. Jau po kelių mėnesių paaiškėjo, kad dėl A. Gustaičio kandidatūros į Klaipėdos radiofono vadovo postą neapsirikta.

Jis puikiai derino lietuvių ir vokiečių interesus, įtvirtino lietuviškos programos pozicijas.

Klaipėdos radiofone buvo sukurta specifinė Klaipėdos krašto gyventojų tautinius bei religinius poreikius tenkinanti programų struktūra. Buvo transliuojama vietos informacija, Klaipėdos krašto jaunimo valandėlės, krašto organizacijų suvažiavimai, pamaldos lietuvių ir vokiečių kalbomis, įvairios paskaitos, vietos spaudos apžvalgos. Muzikinėse radiofono programose buvo viešinama Klaipėdos konservatorijos veikla.

Kūrybiniam darbui Radiofono

A.Sendrauskas Palangoje vadovauja individualiajai įmonei „Palangos fotocentras”, 2003-iaisiais įkūrė „Palangos Fotoklubą 750”. 1976-aisiais jis baigė Vilniaus technologijos technikumą. 1981 metais mokėsi fototechnikos specialybės Maskvos politechnikume. 1985 metais įgijo kino ir fotografijos specialybę Sankt Peterburgo kultūros institute. Nuo 1974-ųjų nuolat dalyvauja parodose, surengė apie tris dešimtis autorinių parodų, eskponuotų Palangoje, Klaipėdoje, Vilniuje, Maskvoje, Sankt Peterburge, Novgorode.

Prieš mėnesį A.Sendrauskas išleido fotoalbumą apie Palangos Švenčiausiosios Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčią, dedikuotą jos 100-mečiui.

vadovas sutelkė pajėgų bendradarbių bei talkininkų būrį: A. Braką, V. Bakūną, M. Geležinį, J. Kačinską, S. Sodeiką, M. Purvinį, dr. J. Remeiką, J. Stikliorių, M. Šležą, B. Česnį, P. Andriušį, S. Dagį, V. Sidzikauską.

Nutraukė naciai

Ilgokai A. Gustaitis programas rengė vienas. Vėliau informacijas vokiečių kalba pradėjo skaityti vietinis pedagogas Povilas Lokys. A. Gustaitis buvo vienintelis etatinis Radiofono darbuotojas.

Tik po pusės metų, nuo gruodžio 1 dienos pranešėju pradėjo dirbti poetas Henrikas Radauskas (oficialiai – antros eilės techniku ), kurį Radiofono vadovas pasikvietė iš Kauno. Beveik po pusantrų metų, nuo 1938 metų gegužės 1 dienos iki pat Klaipėdos okupacijos – 1939 metų kovo 22 dienos, Radiofono studijoje klaipėdiškiai girdėjo režisieriaus ir vertėjo, tuometinio Klaipėdos teatro aktoriaus Juozo Grybausko balsą.

Klaipėdos radiofono laidos greitai susilaukė palankaus klausytojų dėmesio ne tik Mažojoje

A. Gustaitis lietuvių kultūros ir literatūros kontekste yra svari figūra – kaip humoristinės, satyrinės poezijos autorius, vienas pirmųjų lietuvių rašytojų, kūrusių lietuvišką radiofoninę dramaturgiją. Pirmajam Lietuvos marionečių (lėlių) teatrui, vadovaujamam dailininko Stasio Ušinskio, jis parašė pjesę „Silvestras Dūdelė“, penkių veiksmų komediją „Slogučiai“ (provincijos valdininkijos gyvenimas), pastatytą Valstybės teatro Klaipėdos skyriuje 1937 metų kovo 26 dieną (rež. R. Juknevičius, dail. V.Palaima, komp.

J. Kačinskas).

A.Gustaitis buvo aktyvus leidinių „7 meno dienos“, „Lietuvos žinios“, „Kūryba“, klaipėdiečių „Vakarų“, „Keleivio“ bendradarbis.

Jis – vienintelis lietuvių rašytojas, kuriam teko dirbti trijuose Lietuvos radiofonuose. Svarbiausias iš šių darbų, be abejo, – kūrybinė ir organizacinė veikla Klaipėdos radiofone. Po uostamiesčio aneksijos jis vadovavo Kauno radiofono informacijos tarnybai, 1939 metais buvo paskirtas Vilniaus radiofono vadovu, 1940-1941 metais vadovavo Vilniaus dramos teatrui, o vėliau vėl grįžo į Kauno radiofoną.

Artinantis Antrojo pasaulinio karo frontui A.Gustaitis pasitraukė į Vokietiją. 1949 metais atvyko į JAV ir apsistojo Bostone. Tiek Vokietijoje, tiek JAV jis buvo aktyvus literatūros vakarų dalyvis, kartu su žymiais lietuvių kultūros veikėjais Bernardu Brazdžioniu, Pulgiu Andriušiu, Henriku Kačinsku, Stasiu Santvaru važinėjo po lietuvių gyvenamąsias vietoves Amerikoje ir Kanadoje. Gyvendamas JAV išleido keletą humoristinių eilėraščių knygų, paliko pluoštą prisiminimų apie lietuvių rašytojus. Poetas dramaturgas A.Gustaitis mirė 1990 metų gegužės 19 dieną Bostone.

Rengia K.Donelaičio paminėjimo programą 2014-aisiais bus minimas poeto Kristijono Donelaičio, padėjusio pagrindus grožinei lietuvių literatūrai, 300 metų jubiliejus, kuriam pradėta ruoštis jau dabar.

Kovo pabaigoje Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisija prie LR Seimo sudarė K.Donelaičio 300 metų sukakties minėjimo valstybinės programos rengimo grupę, kuri per vienerius metus turi parengti valstybinės programos projektą. Grupei vadovauja prof. habil. dr.

Domas Kaunas.

Grupė jau buvo susirinkusi į pirmąjį posėdį. “Siekdami parengti kuo platesnę ir įvairialypę paminėjimo programą, norime surinkti pasiūlymus ir idėjas iš

suinteresuotų kultūros, visuomeninių įstaigų, - sakė grupės narė Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktorė dr.

Silva Pocytė. - Suprantama, detalus renginių projektų parengimas pareikalaus daugiau laiko, tačiau jau dabar norėtume sukaupti bent pradinę idėjų duomenų bazę”.

Anot jos, ypač svarbu, kad aktyviai šioje programoje dalyvautų Klaipėdos miesto ir krašto institucijos. “Paminint K.Donelaitį, galime rasti puikią progą prisiminti ir įprasminti savo gimtojo krašto istoriją, kultūrą, literatūrą”, - įsitikinusi žinoma Klaipėdos krašto praeities tyrinėtoja. „KLAIPĖDOS“ inf.

2007 birželio 27 d., TREČIADIENIS Redaktorius Gintaras GRAJAUSKAS • Tel. (8 46) 39 77 78 • El. paštas: grajauskas@gmail.com

Literatūros leidinys

Būti trapia SONDRA JOKŠĖ

Daugelis kuriančių moterų bijo būti trapios. Niekas neturėtų įtarti, kiek joms reikia pastangų nutapyti paveikslą, parašyti knygą, pastatyti šokį ar tiesiog išversti romaną. O ką vaikai? Jie auga kuriančiosios prieglobstyje saugūs, sotūs ir laimingi. Nors galbūt ne visada taip, kaip atrodo pačiai mamai.

Tik ar paprasta būti stipria? Žiūrėjau per TV laidą ,,Kūrybos metas“ apie seseris dailininkes Eglę ir Ievą Babickaites. Abi ištekėjusios, augina mažus vaikus. Eglė, auginanti du vaikus, kalbėjo apie kūrybos ir šeimos suderinimą, kaip jai sekasi pasiekti kūrybinės laisvės ir darnios šeimos pusiausvyrą. Jos mintis buvo tokia pati, kaip daugelio kuriančių moterų – niekam neįdomu, kiek pastangų man reikia nutapyti obelų žiedus, niekas to ir neturi žinoti. Tiesiog tai niekam neįdomu. Ši mintis buvo dar vienas, gal dar ne paskutinis, bet jau arti to, lašas į mano širdies vandenyną, kuriame tarsi kūdroje kyla minčių burbuliukai – ne visada reikia slėpti savo nuovargį, pasimetimą, bejėgiškumą. Savo trapumą. Per mažai vietos mūsų kultūroje užima jaunos, kuriančios ir vaikus auginančios moterys. Dažniausiai jų apskritai nesimato, nes jeigu kuri, tu esi kūrėja, o tik kažkur toli, už storų užuolaidos klosčių ar nuleistų žaliuzių, tu keliesi per naktį šešis kartus, nešioji karščiuojantį, inkščiantį kūdikėlį ar apsiglėbus vaiką veji košmarą iš jo sapnų, nes jis klykia pramerktom, į tolį įbestom akim. O iš ryto tu vėl bandai sugrįžti prie savo minčių, tokių tolimų, nugrimzdusių, nors tiesiog fiziškai apčiuopiamų. Dažniausiai pavyksta tik tuomet, kai esi jau pavargus nuo kasdieniškos kasdienybės, nors juk nebereikia nei karvių melžti, nei skalbti, nei daržus kapstyti, kaip pasakytų mano močiutė – va mes tai dirbom.

Tai turbūt net ne nuovargis. Bent jau ne šios rūšies. Tai tavo energija, kurią skleidi aplinkui ir sukuri draugišką šeimos būvį. Tai tavo energija, be kurios vaikai jaustųsi nereikalingi, vyras vis dar negrįžęs, nors jau seniai nusiavęs batus, svečiai kaip svečiuose, o ne kaip draugiabūvy, ir taip toliau.

Viską sukuria moters minčių energija.

Ji nori toliau kurti, nesustoti, pasitraukti, įsigilinti į savo matymą, pojūtį, į savo raišką. Bet kada? Laiko trupiniai, o jei koks ilgesnis laiko tarpas ir nukrenta ant nosies, tai kaip dangaus gabalėlis ant kiškio uodegos. Bėgi, bėgi ir nebežinai kur ir nuo ko. Tik naudos iš to vėl mažai – ne taip ir ne tas nuveikta.

Ir staiga pradeda lyg kažko trūkti. Dažniausiai moteris sako sau – man trūksta talento, talentas viską pramuša, jis užvaldo, nustelbia visa kita. Net šeimą. Dažniausiai ši mintis yra ir kitų galvose. Vienas garbus mūsų kultūros vyras kalbėjo apie moteris kūrėjas iki santuokos ir kaip jos dingsta iš

Raimundo URBONO nuotrauka

akiračio, atsiradus kūdikiui. Vienos dingsta negrįžtamai, anot šio pono, nelikus vidinės motyvacijos kurti, kitos vėl išnyra. Nors tokių mažuma.

Dabar daugiau išnyrančių, nes viešoji nuomonė formuoja naują požiūrį – vaikų priežiūra namuose irgi yra sunkus darbas, po kurio reikia pailsėti, sugrįžti prie savo mėgstamos veiklos. Įsivaizduokite. Pavasaris. Atsikeliu septintą, išleidžiu vaikus į mokyklą. Tik uždarius duris prabunda pusės metų kūdikis, verkia, prikelia kitą, jau paaugusį, oho – dveji metai ir trys mėnesiai. Verkia abu.

Aš dar linksma, nors kavos negėrus, o ir numigti posmelį valandos neatsisakyčiau. Dar viskas gerai. Savaitgalį kūdikis karščiavo, todėl dar tebesijaučia ligonis, o aš juk galiu suprasti. Reiktų iki dvyliktos pristatyti į polikliniką šlapimo tyrimą. Būtų gerai abiejų mažųjų. Kaip sugauti? Didesniosios sugaunu nesunkiai, bet mažoji niekaip nenori šlapintis į skaidrų dubenėlį. Laikau ir šiaip, ir taip. Rėkia. Jau keturiasdešimt minučių tupinėju apie dubenėlį, kad tik kokį lašelį įvarvintų. Nieko. Su švirkštu sugirdau 30 gramų arbatos. Kitaip negeria. Pripažįsta tik natūralų šiltą mamos pieną, nors ir su kavos nuosėdomis. Sugirdžiusi begrįždama prie kambaryje palikto dubenėlio pajuntu, kaip sušlampa mano pilkosios velvetinės kelnės.

Nespėjau. Tiek pastangų šuniui ant uodegos.

Reikia, po galais, pavalgyti. Tuoj pietūs.

Viską pamiršusi, nes šiandien išsiblaškymas

Margaritos pėdkelnės Jos buvo violetinės. Ir labai išsiskyrė prie pilkos suknelės. Prisimenat?

Negi tik man taip labai krito į akį Margaritos violetinės pėdkelnės E.Nekrošiaus režisuotame spektaklyje ,,Faustas“?

Violetinė spalva neturi nieko bendro su seksualumu, tačiau Margarita dėvėjo jas gundydama Faustą. Faustą? Gal vis dėlto tik pačiame Fauste slypi Margaritos pėdkelnių spalvos paslaptis. Aišku, mokslų magistras pirmiausia pamatė veidą, o gal Margaritos sielą, bet aš labiausiai pamačiau jos pėdkelnes. Nieko sau violetumas. Pritrenkiantis.

Nuėjau į vieną nedidelę pėdkelnių ir rusiškos kosmetikos parduotuvėlę Manto gatvėje.

Taip, taip, priešais „Čili kaimą“. Ir kaip tyčia, mano išmatavimų pėdkelnės, paklausus pardavėjos apie violetinę spalvą, vienas prie vieno atitiko tą vakarą Žvejų kultūros rūmuose matytą spalvą. Nusipirkau. Aišku, tik vieną porą, bet, įvertinusi šešiasdešimties denų atsparumą, turėčiau nešioti gal net metus. Juk ne kiekvieną dieną būsiu pasiruošusi sutikti Faustą.

Tuomet nuvažiavau į vieną Second hand parduotuvę centre. Taip, taip, J.Janonio gatvėje. (Tikiuosi, nebūsiu apkaltinta, jog įžūliai reklamuoju keisto plauko parduotuves.) Ir

pasiekia pavasario temperatūrą, įsidedu sorų košės į dubenėlį, kuriame buvo saugomas didesniosios šlapimas. Soros plaukioja skaidriame skystyje ir jau norisi verkti. Viską išpilu lauk. Šlapimo nei vienos mažylės nesugavau, miego noriu, abi nerimauja, kažko reikalauja. Pasidarau kavos. Mėgstu ramiai išgerti savo rytinę kavą. Bet jau toli gražu ne rytas, o ir ramybės su žiburiu nerasi. Pradedu kažką nesustodama kimšti į skrandį. Fielding labai taikliai pataikė, kurdama Džonson su kiškučio ausimis ir riestu užpakaliuku paveikslą, - kažkas galvoje užstringa ir tu pradedi valgyti viską, kas po ranka. Aišku, psichologai tokį elgesį paaiškintų streso sąvoka. Bet juk nesvarbu, kaip galima aiškinti ir kokią teoriją pritaikyti. Aš pavasariškai atsipalaidavus, pro šalį plaukia vaikų reikalavimai, bet juk ilgai taip tęstis negali. Išverdu mažiausiajai košę. Pusė metų jau, turėtų pradėti valgyti ne tik mamą. Ji sučiaupia lūpas, o kai išsižioja rėkti, įkišu šaukštelį, ji pradeda springti. Ir tai tęsiasi. Grįžta vyresnioji dukra. Žiūri į mane. Susipykai su kuo nors, klausia. Ne, ne, lemenu, ir skruostais ritasi didelės ašaros – ji juk turi valgyti, ji juk turi valgyti, teisinuosi. Pati suprantu, kad neturi, gali iki metų tik mamos pieną čiulpti, bet šiandien man reikia žemės po kojomis. Reikia pasiteisinti, perleisti kitam, kad ir turėjimui, privalėjimui bent dalelę savo nevaldomo bejėgiškumo.

Ir tokie rytai ištinka daugelį moterų, au-

ginančių mažus vaikus. Ir ne tik pavasariais.

Kai norisi pasinerti, nutolti į knygos pasaulį, kaip darė viena herojė iš filmo ,,Valandos“, užsidaryti ir pabūti tik sau. Vidinė motyvacija kurti išlieka, tik kaip išlaukti, neišbarstyti savęs mažosioms namų dulkių dvasioms, nepasiklysti tarp kuriančios moters ir moters motinos? Vaikai užauga ir tampa mūsų partneriai. Partnerystė – puikus žodis. Pažadėtosios žemės horizontas.

Kaip išlikti nepriklausoma, išdidžia ir tapti trapia? Nebijoti būti trapia? Kai kurios kultūros moterys moka savo silpnumą, jautrumą paversti kūrybine kokybe. Tokios man atrodo esančios Vanda Juknaitė, Sintija Černiauskaitė, Jūratė Baranova. Vanda Juknaitė kalbėdama radiojo laidoje ,,Kultūros savaitė“ sakė, jog gyvenimas šeimoje vyksta užtamsintoj erdvėj, dygstančios pupelės erdvėj. Taip lyg ir turėtų būti. Paslėptas sakralumas. Bet juk žmogus, o ir moteris yra sociali būtybė, jai reikia bendruomenės akių, kuriose ji matytų save ir savo vaikus.

Tiesa slypi žiūrinčiojo akyse. Šį principą galima pritaikyti tiek meno srityje, tiek ir socialinėje. Kartais reikia tik patvirtinimo, - tu gyva, tavo nuomonė reikalinga.

Daugiau motiniško diskurso viešojoje erdvėje. Tai atpalaiduoja, suteikia pasitikėjimo ir kitoms, kurios tarp košyčių, gryno oro vonių daugiaaukščio pašonėje su vežimu ir nuolatinio būdravimo trokšta paimti į rankas teptuką ar rašiklį ir nors netobulai, bet troškulį gaivinamai pabūti menininkėmis.

per valandą prie pėdkelnių prisiderinau likusius rūbelius – sijoną ir marškinėlius. Kainos sutapo – pėdkelnės ir visa kita kainavo po lygiai.

Margarita buvo pasiruošusi Fausto medžioklei. E.Nekrošiaus stilistikos neišlaikiau – į pilkas sukneles net nežiūrėjau. Juk negaliu numatyti savo išprotėjimo, savojo individualumo praradimo. Tą numatė režisierius, aprengdamas Margaritą pilkai. Iš pradžių mergaitės kojos švietė ryškia išminties spalva, bet po to, kai sumišo jos protas, violetinio ryškumo nebeliko. Tik įtraukianti, amžinybę besitęsianti beribė pilkuma. Pilkuma iš Margaritos suknelės.

Ir kur tas amžinasis moteriškumas, paskui kurį bėga vyrai? Jis toks vaikiškas E.Nekrošiaus spektaklyje, toks trumpalaikis, naivus. Negi tereikia pasiaukoti iki proto netekimo ir tu būsi išaukštinta? Gal net išganyta?

O kas man iš to? Aš noriu būti Margarita, bet ne ta, kuri išnyra iš pilkosios suknelės klosčių, bet ta, kurios kojomis šoka paslaptis, aistra, laisvė, galimybė apvaisinti ne tik vyro kūną, bet ir kažką giliau, slapčiau.

Tik bėda, jog violetinės pėdkelnės, kad ir kokio pritrenkiančio ryškumo jos būtų, taip neišsiskiria prie nieko kito, kaip prie pilkos spalvos.

Aš einu per miestą. Tik Fausto akių nesutinku. Gal per daug ryškūs mano marškinėliai ir per trumpas sijonas. Pernelyg esu spalvinga Fausto vaizduotei sužadinti?

Dėviu violetines pėdkelnes. Sveikos Margaritos ženklą. Ryšku, linksma.

Ir tai yra gera. Gera nežinoti savo išprotėjimo dienos anei priežasties.

Gintaro lašai 5

KLAIPĖDA 2007 birželio 27 d., TREČIADIENIS

RIMVYDAS STANKEVIČIUS

Valhala Čia iš vidaus nėra durų. Čia laikomi dingę be žinios kariai.

Naktimis – kai kelias valandas leidžia mąstyti Mes šaukiam ir šaukiam dalinio numerius – Sakom sargams, kad skaičiuojam avis – jie nesupranta – Čia nevalia užmigti. * Prieš klodami lovas jie nepatikrina, Ar tikrai negyvi vabzdžiai (šioje vietoje įprasta kimšti patalus naktiniais drugiais) O juk būna – ima spurdėti kuris Kūno šilumos, aistringų sapnų prisisiurbęs – Aną naktį pabudau drugio purtomas - - * Purtomas keltis. Dieną mes varomi trypti pasėlių, Medžiams pakąsti šaknis, barstyt Paukščiukus iš lizdų, Dejuoti palėpėse... * Naktį (kai leista mąstyti) Ištepa veidus sparnelių dulkėmis Ir priverčia eiti žaltvykslėmis – * Mes Švytintys nakties elgetos – Uždusę, be ūpo – Varvantys prakaito spinduliais (Paprastai mes drugiais įtrinam knygų puslapius Ir skaitom tamsoj, Kai leista mąstyti). * Šaltesniu metų laiku Mus apmoko stūksoti – Žiemai būriais mus veda į katedras, rūmų koridorius, Kelia į palubes, kala ant kryžių, Verčia įkūnyti rėkiantį, tikintį, bijantį, Būti bučiuojamam, būti sprogdinamam, vandeniu vemti (Aš ir dar du – peržiem prastovėjom didžiulės gyvatės smaugiami). * Savaitgaliais atveda gimines.

Tai tokios (kaskart vis kitos) žmogystos

Ričardo ŠILEIKOS nuotraukos

Rūškanais veidais, Maldaujančios, kad jas atsiminčiau.

(Greičiausiai juos surenka Iš į atsargą išėjusių mimų – Labai ištreniruotos veido emocijos)...

Viena (kaskart vis kita) moteris Nuolat verkia ir bando bučiuoti. * Manęs jos lūpos nesiekia – Čia iš vidaus nėra durų – Nėra tikrų žinių iš anapus (Liepa į stiklą šakom Vis uoliai stuksena – Tačiau labai daug klaidų, Sunku ką nors susigaudyti – Per daug natų, sese mano, per daug emocijų – Mums reikia žinios – Bent apie mirtį, Kad vestų kitur * Iš tolo matom, kaip žuvusius ešelonais varo kažkur, pramaišiui su lietaus šuorais ir paukščių apsilupusiais balsais.

Gal veda ilsėtis? (Sako, kad kiekvienam jų Duoda po dailią trečio laipsnio suvenyrinę Mirtį su briliantais)...

* Niekas nieko tikrai nežino, Bet visi slapčia kiek pavydi – Jei atvirai, aš dar viliuos, jog Paaiškės, kad aš – gyvas, Nors metams bėgant Šansų mažėja. * Jaukiausia čia rudenį.

(Visai ne dėl to, kad Vėlinės) Leidžia miegoti šiltai – Lendam Į arklių pilvus kaip Trojoj (Lapkritį pas mus pilni laukai arklių lavonų). * Taigi, sakau, laukiu Apie save žinios – Gal net ir šitą rudenį (rudenimis vėjas pramuša sienas – galėtų pabūt už žygūną – tačiau jis tik vėjas – Nepajėgia daug įsiminti). * Lankytojai tolsta iš lėto, Kad neišgąsdintų, Neatsisveikina, Niekada neatneša Nieko valgomo (O mes ir paprašyt nemokam – Stemplės išplikytos, Krenkščiam vis: „Valhala, valhala“)... * Tada juos išvaro. * Uždega šviesą vilioti Naujiems drugiams – Tai toks gyvasties čiurkšlių dušas – Sparnelių šlamėjimas Kūnus ir klausą kutena...

Tom akimirkom mes ne kariai. * Tom akimirkom mes ne kariai – mes labiausiai pažeidžiami.

(Tai žinodami jie mus bando palaužti – Spigina nuotraukom, nuotrupom, Šaukia keistais, išgalvotais vardais). * Rėkia ir rėkia: „Ar mane girdite, Georgai Trakli?“ * „Ar mane girdite, Georgai Trakli?“ (Iškart po to visada medžiais lyg šiurpas nubėga nuoga med. sesuo) * Aš neatsiliepiu.

6 Durys

KLAIPĖDA 2007 birželio 27 d., TREČIADIENIS

Pilis su „Šermukšnio” vėliava

Visi ženklai liudijo, kad piliavietę „okupavo“ atraktyvus „Šermukšnio” festivalis. Klaipėdos Pilies teatro „Zodiako ženklai“ įsitaisė ant Pilies muziejaus stogo.

GITANA GUGEVIČIŪTĖ

Birželio 7-9 dienomis Klaipėdoje vykusio XIV tarptautinio teatrų festivalio įspūdžiai jau kiek priblėso, bet nesunyko. Liko noras pašlovinti tą, kuriam šovė į galvą mintis teatrų festivalį „Šermukšnis“ atskirti nuo Jūros šventės. Padėkoti įsileidusiems į Klaipėdos Pilies muziejų ir jo prieigas margus teatro pavidalus ir formas – trijų dienų programa džiugino žanrine, kokybine įvairove ir malonia betarpiška atmosfera, kurią kūrė ir festivalio organizatoriai, ir jo žiūrovai.

Viliojo įvairove

Šiemetinio festivalio dalyviai – Lietuvos Nacionalinis dramos teatras (Vilnius), Daugpilio rusų dramos teatras (Latvija), Kauno Mažasis teatras, Kauno dramos teatras, Lenkų šokio teatras (Poznanė) ir teatras AKT iš Lenkijos (Varšuva), daug klaipėdiečių kolektyvų (pantomimos teatras „A“, Klaipėdos šokio teatras, teatro trupai Gliukai ir kt.).

Būta reginių, pritaikytų ir specialiai sukurtų konkrečiai erdvei; reginių, pažadinusių snaudžiančias krantines, pilies pamatus ar muzie-

Festivalio televizija parodė laidą „Gyvų žuvų pasaulyje“.

jaus stogą.

Nestigo spektaklių, trumpam pabėgusių iš scenos dėžutės ir žaviai prisitaikiusių neįprastoje erdvėje. Įdomu, kad festivalyje netrūko progų ne tik regėti, bet ir klausytis, įsiklausyti į tekstą, įsigilinti į aktorinius darbus.

Eklektiškoje jo programoje atsirado vietos ir kaukių paradams, ir „Porcelianinėms vestuvėms“, ir ožkai su ožiukais, ir žemaitiško kulinarinio paveldo reklamai, ir tyliam monologui apie paprastas

Atgimimo aikštėje iškilo gyvas „Paminklas raudančiai teatro Mūzai“.

kasdienybės prasmes, kurias esame linkę pamiršti. Štai ir priartėjau prie pagrindinės festivalio programos aptarimo.

Per maža įtampos

Režisierės Marijos Misiūnaitės spektaklis pagal britų dramaturgo Lee Halo pjesę „Šaukštaveidė Stainberg“ – tai autistės mergaitės, mirštančios nuo vėžio, monologas.

Beviltišką savo gyvenimą, tėvų santykius, lėtą mirimą devynerių metų

Festivalio metu sutemus piliavietėje degė ugnys, per uždarymą suliepsnojusios visu grožiu Beno Šarkos surengtame ugnies šou.

mergaitė iškalba šviesiai, be jokio graudulingumo ir savigailos. Įtaigioje, „negirdimoje“ kompozitorės Snieguolės Dikčiūtės muzikos atmosferoje aktorės Neringos Bulotaitės vaidyba atrodė veik be priekaištų (tik gal kiek per daug infantilumo ir per maža įtampos). O štai tekstą pernelyg iliustruojanti režisūra (kaip ir lengvas nuobodis, kylantis iš pasyvios ezoterinės retorikos), nenorom kliuvo. Nors nekliudė justi iš spektaklio sklindančios šilumos.

Alekso Mažono „laisvo elgesio mergina“ piliavietėje buvo tik vienas iš egzotiškų gyvenimo teatro personažų.

Filosofija su šaržu

Festivalio meno vadovas režisierius Alvydas Vizgirda žiūrovams pristatė Kauno dramos teatre 2006-aisiais režisuotą spektaklį Thomaso Bernhardo „Pietūs su Liudviku“ (dailininkė Marta Vosyliūtė, kompozitorius Giedrius Puskunigis), kuriame vaidina Goda Piktytė, Daiva Stubraitė ir Sigitas Šidlauskas.

Pjesėje XX a. filosofijos genijaus Ludviko Vitgenšteino savęs ir pasaulio suvokimo drama skleidžiasi namų aplinkoje. Kuris iš jų trijų – turtingos giminės palikuonių – yra teisesnis, nelaimingesnis? Vyriausioji sesuo, įnirtingai blizginanti šeimos sidabrą ir porcelianą, besistengianti uoliai pildyti kiekvieną brolio kaprizą (kad ir savo pačios išgalvotą)? Jaunėlė, prislėgta monotonijos, maukianti taurę po taurės? Liudvikas, vienatvės mėgėjas, nuolat tempiamas į tariamą šeimos rojų; mokantis vertinti, mėgautis, atskirti tikrus dalykus nuo šlamšto?..

Nors kupiną įtampos dramaturginę medžiagą režisierius interpretuoja kasdieniškai, šaržuoti vaidmenys, lengvi scenografiniai štrichai sėkmingai atskleidžia nesusikalbėjimo ir skirtybių keliamą įtampą.

Atgimimo aikštėje „Sirenos“ kvietė publiką į festivalio spektaklius piliavietėje.

Durys 7

KLAIPĖDA 2007 birželio 27 d., TREČIADIENIS

Klaipėdos Pilies teatras „Porcelianines vestuves“ iškėlė ant stogo.

Vyriškas žvilgsnis

Mintys apie įtikinamą ar neįtikinamą, tinkamą ar netinkamą režisūrinę pjesės interpretaciją kilo žiūrint Kauno Mažojo teatro pasididžiavimą – skandalingąjį spektaklį „Katytė P“ (režisierius Vytautas Balsys, dailininkė Inga Kažemėkienė).

Vaikučiams, kuriuos atsivedė mamos, tikriausiai suintriguotos švelnaus pavadinimo „katytė“, keturių vyrų kalbėjimas apie vaginą neatrodė įdomus.

Bet tikrieji spektaklio adresatai – „išranki ir drąsi publika“ – nenusivylė. Evės Ensler pjesę „Vaginos monologai“ vaidinantys aktoriai – Ramūnas Šimukauskas, Audrius Baniūnas, Donatas Šimukauskas bei Saulius Bagaliūnas – meistriškai demonstravo „išimtinai vyrišką žvilgsnį“ į daugiavardį, įvairiakvapį, įvairiaformį objektą, vadinamą Vagina. Juk pasakoti apie menstruacijas, prievartą, gimdymą, moteriškas seksualines pãtirtis vyriškam

naratoriui kitaip nei juokaujant, parodijuojant, švelniai šaipantis, neišeitų? Atrodytų lėkšta, paviršutiniška, nepatogu, nuobodu?..

Tikriausiai dėl visų šių ir dar kelių priežasčių vaginos stilizuotų kontūrų fone surengiamas tikras maskaradas su kažkokiais pingvinų kostiumais. Tekstas leidžiasi būti skaitomas ir taip.

Per veikėjų atvertį

Su Kauno dramos teatre pastatyta Gintarės Adomaitytės pjese „Balta katė juodoje Aliaskoje“ (režisierius Arvydas Lebeliūnas, scenografas Gintaras Sodeika, kostiumų dailininkė Inga Kažemėkienė, kompozitorius Rokas Radzevičius) susitikau antrą kartą.

Teko matyti šios pjesės skaitymus pernai Kaune vykusioje šiuolaikinės dramaturgijos Panoramoje.

Spektaklio sumanymas liko toks pats – pjesės skaitymas. Tik vaidyba, turinys apaugo scenografiją – daiktais ir daikčiukais,

Ant pilies kalno „Božegraikos” lankytojams giedojo choras “Cantare”.

kuriais žaidžia (įgarsina, kuria spektaklio garsų partitūrą) radijo vaidinimo režisierės vaidmenį atliekanti Vilija Grigaitytė. Žiūrovas regi radijo spektaklio kūrimo procesą: trys pagrindiniai aktoriai (Dainius Svobonas, Daiva Rudokaitė, Liucija Rukšnaitytė), sėdintys studijoje (izoliuoti vienas nuo kito kabinose), tiesiog skaito pjesę; spektaklio režisierė procesą papildo garsais, arba stabdo procesą pastabomis. Žodžiu – pakiliai ir energingai „vadovauja paradui“.

Spektaklio gyvybė gimsta ne per veiksmą, o per psichinę veikėjų atvertį. Įdomiausia, kad šitaip modeliuojant spektaklį atsiskleidžia kur kas gilesnė kasdienybės, o ne skaitomoje pjesėje užrašyta drama: Liucijos Rukšnaitytės vaidinama skaitovė savo mažutėlio vaidmens laikosi įsitvėrusi kaip skęstantis šiaudo. Kelių frazių vaidmeniui – it mylimajam – atiduoda visą save... Kodėl? Atsakymas lieka tarp eilučių.

Kauno Mažojo teatro „Katytė P“ meistriškai demonstravo „išimtinai vyrišką žvilgsnį“ į objektą, vadinamą Vagina.

Beno Šarkos „Skersai ir išilgai“ galėtų būti tituluojamas egzotiškiausiu festivalio spektakliu.

Tarsi iš nieko

Kaip savotiškas pleištas tarp dviejų komentaro ir festivalio dalių įsispraudė Beno Šarkos ugnies vaidenimas be ugnies „Skersai ir išilgai“.

Beno tikėjimas tuo, ką daro, didžiausią meno ir teatro analfabetą priverčia ką nors jausti ir galvoti.

Mačiau, kaip po spektaklio jaunuoliai guminėmis šlepetėmis ir baltomis kojinaitėmis čiupinėjo improvizuotą lanką.

Susižavėję! „Skersai ir išilgai“ galėtų būti tituluojamas egzotiškiausiu festivalio spektakliu.

Nukelta į 10 psl.

Aktorės Neringos Bulotaitės monospektaklis „Šaukštaveidė Stainberg“ spinduliavo šiluma.

Daugpilio rusų dramos teatras festivalyje parodė buitinę komediją „Lėlė nuotakai”.

Kauno dramos teatro „Pietūs su Liudviku“parodijuoja dvasingais save laikančių žmonių siekiamą gyvenimo būdą. Nerijaus JANKAUSKO nuotraukos

8 Durys IGNAS KAZAKEVIČIUS

Baroti galerija švenčia 15 metų sukaktį. Paroda “Kūrybinės transformacijos” žada intrigą. Kiekvienam švenčiančiam dalyviui pasiūlyta persiversti per galvą ir pasimatuoti kolegos marškinius. Kaip? Tiesiog prisiminti, kad, be įvaldyto grožio kūrimo technikų, siužetų paslapčių, šalia egzistuoja ir kiti menai, daug nekalbėti apie jų sintezę, o išbandyti save anapus sau įprastos dailės.

Susikeitė kaukėmis

Tapytojai fotografavo ir kūrė skulptūras, gobelenus, koliažus, o fotografai tapė, keramikai audė tekstilę, juvelyrai liejo akvareles...

Parodoje dalyvauja 23 menininkai, 9 iš jų – klaipėdiečiai. Tai nuolatiniai Baroti galerijos autoriai.

Penkiolika metų kartu. Kartu kūryboje ir kasdienėje rutinoje.

Kartu už apvaliojo stalo ir reformatoriai, ir idėjų generatoriai, prima balerinos ir arlekinai. Kurie puotai įpusėjus susikeičia kaukėmis. Ir vis dar neatsibosta mums žiūrovams, mums – sau patiems ir mums – kolegoms.

Transformerių idėja vertinga ir dėl menininko kūrybinės savigarbos pakutenimo. T.y., jei nekuriate

KLAIPĖDA 2007 birželio 27 d., TREČIADIENIS

Svetimi marškiniai i

kažkaip kitaip savo sferoje, tai pabandykite įsiveržti į kitą atmosferą. Čia tarsi skolinatės, tarsi atrandate, tarsi stebite, tarsi tai jau buvo jūsų, tik kažkur užkišote į kūrybinį stalčių.

Laikas prisiminti ir tai, kad sąvoka „menininkas“ platesnė nei „dailininkas“. Juk retam pakanka vien išmokto ir dabar daromo.

Autorių nesąmoningai pradeda įkvėpti kitos meno sferos, įkvepia galimybė savo idėją realizuoti kitoje medžiagoje, išbandyti laisvesnę išraišką (ir neįkąs pavydūs cecho broliai, o kaimynams tu ne konkurentas). Kita magija, taip sakant.

Radikulitas ir harmonija

Apžvelgus ryškėja dvi tendencijos. Vieni autoriai savo idėjas, įprastus motyvus perkelia į tos kitos materijos pasaulį. Kita autorių grupė tenkinasi tiesiog kitokia kūryba nei įpratome matyti, ar asociatyviai JĄ ir JUOS tapatinti.

Apie pirmuosius. Rytis Martinionis galbūt keramikos ėmėsi todėl, kad tapytos figūros tūris atrodo ne taip įtaigiai kaip paminkytos. O galbūt pasirinkimą lėmė genai – brolis keramikas?.. Šiuose Ryčio objektuose (o kodėl kitąkart jų nepaglazūravus tuo įkyriu oranžiniu, be kurio neapsieina reta autoriaus drobė) itin apčiuopiami tie miego greitumo epochos personažai.

Pirmojoje menininkų kategorijoje labiausiai į akis krinta medžiagos „valdymas“. Tinkamai panaudojamas jis itin paveikus ypač kai kalbame apie šį projektą – akciją. Antai Darius Vaičekauskas – vėl naujame amplua. Ir tikrai sėkmingai eksploatuoja naudingąsias etnokultūros iškasenas – karpinius, kurių džiunglėse įkurdina savo pamėgtus herojus Če Gevarą, kaukolytes, smegenis laisvinančią žolytę ir kt. Kultą vykusiai derina

Algio Griškevičiaus „Kokonas“, antrame plane - Ramūno Čeponio skulptūros „Narūra I, II”, Virginijaus Viningo „Mėlynieji imtynininkai“ ir „Labai nusipelniusi šokėja Karmen vaidmenyje“, Kęstučio Grigaliūno „12 dėžučių“.

Romo Klimavičiaus „Interjeras juodame kvadrate“ ir „Bučinys“.

su kultu. Tik gal sėkmingesnė versija butų triptikas vietoj vieno darbo ir graffiti imituojantis spalvotas fonas.

Virginijus Viningas tokius pat radikulito susuktus ir varvančius

personažus parodo puikiai mokąs ne tik tapyti, bet ir skulptūrinti. Ir spalvos viningiškos – bukai šlykšti mėlyna („Mėlynieji imtynininkai“), erzinanti raudona ir anonimiška balta („Labai nusipelniusi šokėja Karmen vaidmenyje“).

Dviejų spalvų kombinacijų ir maišinio audinio su klijais visai pakanka personažams atgaivinti.

Juos regis vėl būtų galima sėkmingai tapyti. O jeigu toliau… Nutapytus – vėl į skulptūrą, objektus – vėl į tapybą? Tobula harmonija. A?

Kiaulė ir pasaka

Vido Bizausko fotografijos „Ugnies užkalbėjimas I, II, III“.

Ryčio Martinionio „Stebėtojas“, „Linksmoji porelė“ ir „...A...ananassmotritanasnas...s“.

Tapytojas Vilmantas Marcinkevičius gaivalų kovas perkelia į fotografijos ringą. Jeigu tikėtume paveikslo pavadinimu, „Autoportrete“ jis bučiuojasi su kiaule. Nors ant partnerės (partnerio?) galvos parašyta „love me“, mažai šiame

akte meilės buvo, ir tos aistros, kuri vis dar pristato Vilmantą tapytoją. Išvada: su paršu jie pozuoja kieno nors kito tapybai.

Kas dar renkasi fotografiją? Jei kalbėsime apie Vidą Bizauską, tai jo fotografijose tiek pat koralinės lyrikos, kiek ir juvelyrikoje. O štai Lino Liandzbergio fotopaveiksliukai apie lego kaladyčių gyvenimą atrodo liūdnokai. Maži formatukai, neryškios ir nerišlios fotografijos, kalbančios apie nieką... Šurmulio šeimininkas Isroildžonas Barotis be ypatingų pastangų (juk esama mito, kad kūryba – tai kančia?) perkelia keramikos dekorą į tapybą. Perkelia mistinių elementų ir žmogaus sargybinio derinį. Su faktūra ir motyvu.

Azijos.

Klaudijus Petrulis nuo tapybos peršoko prie koliažo rinkinukų.

Prie įėj

Durys 9

KLAIPĖDA 2007 birželio 27 d., TREČIADIENIS

ir kūrybiniai mainai

Prie Kęstučio Grigaliūno „magic box“ir Klaudijaus Petrulio „music box”.

Socialinių, idėjinių, žaisliukinių, militaristinių. Kažkas kita, bet prasčiau padaryta...

Jūratė Mykolaitytė pateikė gobeleną – kiltą – koliažą, bet be siurrealizmo, nebent tikėtumėte, kad galima prisisegti jo sagomis ir paskraidyti. Ir fly sau į seno Vilniaus pasaką, ir su kiekvienu kilometru dūlėsi kaip tie tapytojos paveikslų paslaptingi rūmai, ir dangaus trupiniai byrės tau iš kišenių grumstais molinais, nes pasakos iš pasakos išsivežti negalima… Ir kai imsi Kristi, pataikysi į Algio Griškevičiaus „Krentančio“ apsauginį sietą, iš karklų vytelių nupintą, nepažįstamo skrajūno inkilą besaugantį. Įdomūs tie Algio objektai, kupini sodietiško konceptualizmo, tokie gardai pasaulio vaizdą reginčiam nuo savo slenksčio horizonto. Na, tokie epiniai krepšeliai. Apie žmogų, jo sodą, jo katiną gauruotą, jo akmenį kuprotą, apie sakmę žalio liepto, kuris žino, kas paslėpta vandeny, kelyje prie Woonded knee.

Isroildžono Baročio paveikslai „Kaukė“ ir „Vidurdienis“, Jūratės Mykolaitytės gobelenas „Belaukiant vasaros“.

Pjaustiniai ir vinys

O kieno čia kūriniai? Kęstučio Grigaliūno, grafiko. Tačiau jis eksponuoja „magic box“ su aplikacijomis, faneros pjaustiniais. Ir daro tai paraleliai, ir gana seniai. Taigi ką jis čia veikia, koncepcijai netinkąs? Garbės svečias? Nesupraskite neteisingai, jo kūriniai parodą labai praturtina, tačiau norisi absoliučių kūrybinių transformacijų. Tarkim, tegul Kęstutis lieja akvarelę, kaip kad Aurimas Anusas. O jam, kaip kristalų briaunų žinovui, tiktų a la Vrubelio demoniškų paveikslų struktūra. Bet turbūt net velnias bijo su Aurimu prasidėti...

Vitalijaus Čepkausko „Long live“ ir Aurimo Anuso „Atspindžiai”.

Grafikė Laisvydė Šalčiūtė „Kodeksą“ sudėjo iš raštą imituojančių surūdijusių vinių. Konkretu ir peržaidimas žymu. Juk įdomiau yra stebėti menininko polinkį daryti kitaip, nei jo mažiau pažįstamos (nors ne kartą eksponuotos) kūrybos kampus.

O kitame kampe – Remigijus Treigys su XX a. pabaigos „Gėle“.

Siūlau nuoširdžiai. Įsivaizduokite Remigijų tapantį gėlę. Su visu vazonu, nesvarbu, kad gėlė jame ne pati gražiausia, ir kažkoks niekingas audinys fone... Tradicinis lietuviškas neva žalio ir raudono derinys... Galėjo, be abejo, nutapyti specialiai projektui, juk ir naujų gėlių rūšių atsirado... Fotografiją „daro“ šiandien visi. Bet kad fo-

jimo į Baroti galeriją - Laisvydės Šalčiūtės „Kodeksas“ ir Algirdo Petrulio šilkografijos kūriniai „Neries pakrantė“ ir „Keturi“.

tografas imtų tapyti?.. R.Treigys šioje kompanijoje atrodo mažiausiai linkęs į eksperimentą, bet... kas žino, kas žino...

Atrastas bendravimo stilius

Kas atrasta per 15 metų? Naujos koncepcijos? Nauji menininkai?

Ypatingi žanrai? Meno pateikimo

Virginijaus Viningo „Mėlynieji imtynininkai“ ir „Labai nusipelniusi šokėja Karmen vaidmenyje“.

formos? Nei viena, nei kita, nei antra ar ketvirta. Tiesiog bendravimo stilius. Kuomet užėjęs į galeriją nenusivilsi pateikiamo meno kokybe. Kas ką besakytų, tai vienintelė galerija nuo Nevėžio iki Baltijos jūros, kurioje gali įsigyti ir klasikų kūrinių, ir tokiais netrukus tapsiančiųkų, susipažinti su komercinės dailės pagrindais, ir tais, kurie ją kuria. Sistema labai paprasta – YRA tai, kas dabar populiaru, madinga ir naudinga.

Jei kalbėsime apie projektus, kuriuose, kaip ir pastarajame, nebuvo nė vieno ypatingo kūrinio, nėra parodos vinies, tačiau yra daug gerų kūrinių. Tai – bendra daugumos Lietuvos galerijų tendencija, nes dalyvauja tie patys menininkai, o galerijos neremia eksperimentų.

Todėl ši paroda ataidi iki mūsų kaip 15-tas gyvybingas galerinio pulso tvinksis. Kiek jų ten paprastas mirtingasis turi? 60, 70?

Turime laiko tobulėti?

Algio Griškevičiaus objektas „Krentantis“.

Nerijaus JANKAUSKO nuotraukos

10 Durys

KLAIPĖDA 2007 birželio 27 d., TREČIADIENIS

Festivaliniai šokio projektai: nuo s

Klaipėdiečių projektas „Kvadratai“ įkvėpė gyvybės pilies griuvėsiams. Atrodė, kad jie prikėlė savo vaiduoklius, kurie pasakojo savo gyvenimo istorijas.

VIOLETA MILVYDIENĖ

14-ąjį kartą Klaipėdoje surengtame tarptautiniame teatrų festivalyje „Šermukšnis” šiemet parodyti net keli choreografiniai projektai – šiuolaikinio šokio spektaklius Klaipėdos piliavietėje birželio 7-9 dienomis pristatė du uostamiesčio choreografai bei teatralai iš Lenkijos.

Trūko originalumo

Programoje neskelbta klaipėdiečio choreografo Povilo Fokino kompozicija „Milonga Del Angel” tiek pasirinkta A.Piacolos muzika, tiek pagrindiniu scenografijos elementu (pradžioje naudojamos kėdės), tiek šokio stilistika priminė A/CH teatro spektaklį „Tango in Fa”. Tik matyto nedrįsčiau pavadinti plagiatu, greičiau, atvirai ir tiesiogiai – surogatu. Kodėl?

Ogi todėl, kad minėtam A.Cholinos spektakliui neprilygstama nei atlikėjų skaičiumi, nei šokio technika, nei draminiu įprasminimu, emocijų intensyvumu. Visuma

Į „Kvadratus” įsitraukė ir Klaipėdos choras „Aukuras”, diriguojamas Alfonso Vildžiūno.

– nerišli neoklasikinio šokio bei tango elementų samplaika ar trūkčiojančių šiuolaikinio šokio stiliaus judesių bei „partero” derinių kartojimas – buvo labiau panaši į repeticiją, o ne į spektaklį su tam tikra idėja, kulminacija ir t. t.

Tiesa, intriga pradžioje lyg ir buvo juntama – trumpuose due-

tuose nuolat keičiama partnerė, – tačiau kiek vėliau ir ši pradingo, veiksmas neįgijo pagreičio, galop visai nuslopo. Pabaigoje keli vienodi junginiai, judant įvairiomis kryptimis ir atliekami visos grupės, gal įprasmino abstraktaus žanro idėją, kai nenaudojant realaus siužeto, sukuriama tam tikra

atmosfera, siekiant sukelti kažkokią žiūrovo reakciją. Deja…

Vienintelis tarp septynių merginų jaunuolis anaiptol nebuvo ryškus lyderis – rodydamas ypatingas pastangas, šokėjas (Audrius Jakovlevas) kol kas nepasižymi įtaigiu judesiu ar uždegančiu temperamentu, specialistų žargonu tariant, „neveža” ir, akivaizdu, nerealizuoja choreografo duotos medžiagos. Juk publikai svarbus ne pats „darbas”, labiau – galutinis rezultatas.

Kūriniui aiškiai pritrūko originalesnės minties, įdomesnių sprendimų, išvystymo bei užbaigtumo.

Ir vis dėlto... Pozityviu aspektu laikyčiau choreografo iššūkį ir ambicingą užmojį (turiu omenyje siekį suburti savo teatrą), taip pat džiugina geras Choreografijos ka-

Pilis su „Šermukšnio” vėliava Atkelta iš 7 psl.

Du vakarus Danės krantinėje šėlo lenkai. Teatro AKT iš Varšuvos spektaklis „Chick-stick“ (režisierius Antoni Pogorzelski) greičiausiai patenkino dviejų tipų žiūrovų – teatro meno ir šou reginių mėgėjų – skonį. Pirmiesiems skirta pirmoji spektaklio dalis – labai preciziška, tiksliai mizanscenuota. Antroji dalis – cirkas: ugnis, kojūkai, žongliravimas su ugnimi, fejerverkai... „Chickstick“– tai spektaklis, gimstantis „iš nieko“. Iš komiškos situacijos, kai keturi seniai mėgina susėsti ant suoliuko, ant kurio telpa tik trys užpakaliai...

Įtraukė publiką

Ilgametę festivalių patirtį turintis (nuo 1976-ųjų dalyvauja Vokietijos, Prancūzijoje, Italijos, Bulgarijos, JAV, Indijos, Švedijos, Rusijos ir kt. šalių festivaliuose) Lenkų šokio teatras iš Poznanės

pribloškė įspūdingų apimčių šokio spektakliu „Karnavalo ir gavėnios kov@“ (autorė, choreografė, režisierė Eva Vycickovska, dizaineris Bohdanas Cieslakas, kompozitorius Zbignievas Lovzylas). Spėju, kad vaizdas nuo „Božegraikos“ kalnelio turėjo būti efektingas, bet tikrai žinau, kad šalia metalinių platformų stovėjusieji nenuobodžiavo ir greitai suprato esą organiška vaidinimo dalis. Žiūrovai, užpildę tuštumas tarp metalinių pakylų, tapo savotiška priedanga aktoriams, kurie beveik nematomai palikdavo vieną sceną ir taip pat nematomai atsirasdavo kitoje; su keistu jauduliu galėjo trauktis iš kelio trimetrinėms figūroms – veidą po gobtuvu paslėpusiai Gavėniai ir ryškiam Karnavalui – nebyliai kovojantiems dėl „įtakos zonų“.

Buvimas šalia „veiksmo“ suteikė galimybę rinktis žiūrėjimo kampą ir foną. Subtilus šokėjų grimas, jų įdomūs kostiumai,

tvirti kūnai, erotiška choreografija, technovakarėlio nuotaika, mirties ir gimties santuoka susiplakė į vientisą hipnotizuojantį reginį.

Režisierė Rūta Bunikytė misteriją „Kvadratai“ kūrė drauge su choreografe Agnija Šeiko, choru „Aukuras“ ir šiuolaikinio šokio trupe bei Klaipėdos universiteto studentais. Nežinia, kas kam daugiau padėjo – ar aplinka spektakliui, ar spektaklis aplinkai, bet atmosferoje zvimbė nenusakoma įtampa.

Galbūt tokie festivaliniai projektai režisierei, neturinčiai ypatingų sąlygų kurti, padeda neprarasti formos, tačiau sunku apie juos adekvačiai kalbėti, kai prieš akis tebestovi spektaklis „Ne aš“.

Vis dėlto tai dar vienas įrodymas, kad R.Bunikytės gebėjimas kalbėti per vaizdą, skoningai surežisuoti mizanscenas, iš abstrahuotų scenų sudėlioti kažkokį konkretesnį turinį turintį spektaklį yra ne atsitiktinumas, o talentas.

Leiskime bręsti

Nėra malonu kalbėti apie nusivylimus. Būtų patogiausia teigti, kad reikia visokių vaizdų, nes juk ir publika įvairi.

Bet ir kantriausia publika (sakau neabejodama) sunkiai ištvėrė Daugpilio rusų dramos teatro dviejų dalių komediją Aleksandro Korovkino kūrinio motyvais „Lėlė nuotakai“ (režisierė Vera Chramnikova, scenografija ir kostiumai Ivo Folkmanio, Mairitos Folkmanės, muzikos konsultantas Arturas Uškanas).

Tokį teatrą jau esame pamiršę ir tarp vietinių mėgėjų teatrų galėtume aptikti kur kas išradingiau režisuotų buitinių pjeselių. „Gerti ar negerti?“, „Ar įvyks skelbtos vestuvės?“ ir panašūs klausimai, sprendžiami spektaklyje, nustoja dominti nuo pirmųjų buitinio primityvizmo akordų, iš kurių jis ir sukomponuotas.

Festivalio „Šermukšnis“ metu

tedros ugdytinių (studentės Giedrės Juškaitės ir absolventės Aušros Venskienės) pasirodymas.

Nepaprastas reginys

Stambesnės formos kūrinys – misterija „Kvadratai”apjungė kelias meno šakas – vaidybą, šokį, muziką ir dainą. Tokie ar panašūs spektakliai išpopuliarėjo dar viduramžių ir renesanso laikais, tik tuomet jie skleidė išskirtinai religines idėjas.

Nuo XX a. pradžios misterija (iš graikų kalbos „mysterion” – paslaptis) traktuojama kaip simboline, alegorine ar istorine tema sukurtas dramos žanras. Žinoma, šį kūrybinį darbą pirmiausia įveikė įstabiai romantiška aplinka – aktorių ir šokėjų judėjimo aikštelės „išdėliotos” Pilies muziejaus teritorijoje, po stogu,

debiutavęs Klaipėdos šokio teatras suteikė viltį, kad miestas praturtės dar vienu azartiškų jaunų žmonių meno kolektyvu. Tačiau trupės meno vadovui norėtųsi palinkėti drąsiau naudoti savo paties kūrybinius išteklius ir sumanymus, o ne „cituoti“ (žodis „plagijuoti“ jau ant liežuvio galo) kažkieno sugalvotus veiksmo organizavimo principus, ištisas mizanscenas... Daugiau apie Povilo Fokino šokio spektaklį „Milonga Del Angel“ nekalbėsiu, nors patirtas šokas jau atlėgo. „Nėra namų be dūmų“, – teigia liaudies išmintis. Tad festivalyje, kuriame liepsnoja fakelai ir laužai, vienas kitas dūmelis yra kaip ir savaime suprantamas (neklysta tik nieko nedarantys)...

Ir nors 14 metų festivaliui – tai ištisa epopėja, šiemetinis „Šermukšnis“ pasirodė kaip veržlus, gyvybingas, smalsus ir pozityviai pretenzingas jaunuolis. Leiskime jam bręsti.

Durys 11

KLAIPĖDA 2007 birželio 27 d., TREČIADIENIS

surogato iki įspūdingos misterijos

Lenkų teatro AKT iš Varšuvos vaidinimas „Chick-stick“ žėrėjo ugnies efektais ir cirko elementais.

tačiau gryname ore, tiesiog ant duobėtos ar kalnuotos žemės, tiltelio, mediniuose bokšteliuose.

Nuo pirmosios akimirkos prikaustęs dėmesį spektaklio veiksmas (režisierė Rūta Bunikytė) sutelktas centre, kur pagrindinės figūros – Klaipėdos Pilies teatro aktoriai – sublimavo paslaptingą energiją, judėdami itin gyvai, išraiškingai ir įtaigiai.

Fragmentiškų, bet stilingai vientisų šiuolaikinio šokio kompozicijų (Pabudimas, Paradas, Laikas, Retro meilės istorija, Vienatvė, Baroko meilės istorija, Vestuvės) choreografiją kartu su Agnija Šeiko-Saruliene kūrę Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Choreografijos katedros III kurso studentai patys ją ir įkūnijo. Dialoguose, monologuose ar masiniuose epizoduose vyravo natūralumas, „neperspaustas” judesys, savotiškai hipnotizavo rimtis veiduose, kartu buvo jaučiama stipri vidinė atlikėjų jėga.

Reginį ryškiai papildė, suteikė jam ypatingą prasmę bei sakralumo choro „Aukuras” (vadovas Alfonsas Vildžiūnas) dainuojami kūriniai.

Unikali erdvė, emocionali aktorinio meistriškumo ir šiuo-

laikinio šokio plastikos sintezė, kūrėjų fantazijos lakumas bei išradingumas – pagrindinės ypatybės, apibūdinančios misteriją „Kvadratai”.

Iš Lenkijos – skirtingi

Vėlų pirmąjį ir paskutinįjį festivalio vakarą parodyti svečių iš kaimyninės Lenkijos spektakliai taip pat buvo labai skirtingi.

Euforinei renginio baigčiai labiau tinkančiu laikyčiau Varšuvos teatro AKT spektaklį „Chickstick”, kuriame režisierius Antonis Pogorzelskis ir profesionalūs mimai itin vykusiai susiejo pantomimą, šokio ir cirko elementus, „paskanindami” juos humoro doze, efektingu ugnies šou, kontaktu su žiūrovais.

Tačiau festivalio uždarymui organizatoriai pasirinko Poznanės šokio teatro spektaklį „Karnavalo ir gavėnios kov@“. Jo autorė, režisierė ir choreografė Eva Vycickovska, atrodo, išbandė mūsų publikos (beje, jau išugdytos kultūringai laukti ir pagarbiai stebėti) kantrybę. Spektaklis atrodė pernelyg ištęstas, nuobodokas. Užtruko ir prologas, žmogystai – tamsos vaiduokliui su kojūkais „braidžiojant” tarp

Povilo Fokino šokio kompozicija „Milonga Del Angel“ – apie meilę tango ritmu.

žiūrovų, iš lėto pavieniui ateinant atlikėjams.

Ant keturių pakylų solo, duetu, pas de trois ar pas de quatre pasirodantys šokėjai, reikia pripažinti, demonstravo gerą fizinį pasiruošimą, klasikinę techniką, gimnastinę plastiką. Tačiau nuolat keisdami savo šokio aikštelę, jie nuolat kartojo tą pačią kompoziciją. Galop visas gana gausus kolektyvas suėjo į vieną sceną, kuria pavirto draugėn sustumtos visos metalinės pakylos.

Dviejų spektaklio dramaturgijos dalių sąsajai pasitarnavo šviesų koncepcija, paskui – publikai pateiktas klausimas: „gavėnia ar karnavalas?”, nuskambėjęs kiek dirbtinai ir taip pat ilgai laukęs atsako.

Toliau vaizduota karnavalinė eisena, persunkta teatrališkumo elementais – pagal įvairių ritmų muziką (kompozitorius Zbignievas Lovzylas) buvo vaikščiojama lėtai arba kitaip – energingai, ekspresyviai, įmantriai – judama

„podiumu” pirmyn-atgal, keičiami ekstravagantiški kostiumai (dizaineris Bohdanas Cieslakas).

Taigi karnavalas „laimėjo” prieš gavėnią?!.

Pabaigai – nuoširdžiausia padėka „Šermukšnio” organizatoriams – Pilies teatrui, kultūros centrui „Žvejų rūmai” bei jų vadovams ir festivalio rėmėjams už nemokamai suteiktą progą leistis į pažintinę kelionę po šiuolaikinio teatro meno labirintus. O „aukštesnėms jėgoms” – už puikų orą.

14-ąjį „Šermukšnį“ užbaigė teatrališka Lenkų šokio teatro iš Poznanės „Karnavalo ir gavėnios kov@“.

Nerijaus JANKAUSKO nuotraukos

12 Gintaro lašai

KLAIPĖDA 2007 birželio 27 d., TREČIADIENIS

Jeigu žmogus kultūringas...

MARIJUS ŠIDLAUSKAS

Taip prasideda viena iš sodriųjų Juozo Erlicko sentencijų, kurią užbaigti palieku malonumą pačiam cenzūros nebevaržomam skaitytojui. Beje, ar kultūra (o ne valdžia ir profsąjungos) turėtų save kontroliuoti, o jeigu taip, tai kas, kur ir kada tai turėtų daryti? Gintaras Grajauskas, stilingai ironizuodamas kultūros klausimu (žr. 2007 gegužės 30-osios Gintaro lašus), šių klausimų nekelia, tačiau jie galėtų būti tolesnių ir sistemiškesnių kultūrinių svarstymų tąsa.

Tokių svarstymų akivaizdžiai trūksta.

Gintaro mintis pirmiausia suvokiu kaip alternatyvą palaimingo snūduriavimo, narciziško nosies krapštinėjimo ar liokajiško tūpčiojimo apie stabus kultūrai.

Jeigu polemikos ūpas ir toliau neužgestų, būtų galima dar gvildenti smegenų ir pinigų plovimo, žmonių vedžiojimo už nosies, viešo miglos pūtimo ir kitokias kultūras – turime jų meistrų, teoretikų ir praktikų. Bet kol kas grįžkime prie G. Grajausko paliestų temų.

Nesu kanopinių ar galvakojų kultūrų specialistas, tačiau kultūros gamintojų, vartotojų ir jos kūrėjų pasaulį šiek tiek pažįstu. Vis dėlto Grajausko pasitelktos kultūrinės - socialinės etiketės bei schemos atrodo kiek įtartinos. Ypač kultūros vartotojo, to kanopinio, varomo skerdyklon, sielos peizažas. Esu linkęs manyti, kad šios rūšies vartotojai teikia pirmenybę ne kultūros, o natūros produktams. Šiaip jau kultūros (ne chaltūros) vartojimas man atrodo visiškai kultūringas užsiėmimas. Ar didžiosios kūrėjų bėdos nebus nemaloniai susijusios su tuo, kad jų kūrybos nebėra kam vartoti – pradžiai bent nupirkti, o paskui jau gėrėtis ar bodėtis?

Turėčiau abejonių ir dėl principinės grajauskiškos ironijos, kuri įkvepia (ypač tai pasakytina apie jo eseistiką) gan efektingas, tačiau nebūtinai realistines intelektines schemas. A. Blokas ironiją vadino amžinai žydinčios ir amžinai bevaisės dvasios liga. Jeigu nuoširdumas gali daugžodžiauti, tai ironija privalo būti trumpa. Priešingu atveju ji tampa pražūtinga pačiam ironikui, virstančiam pasaulio pažinimo ir tobulinimo galimybėmis netikinčiu fatalistu, taigi atvirkščiu moralistu.

Teisybės dėlei reikia pridurti, kad poetas G.Grajauskas ironijos atžvilgiu yra kur kas lankstesnis, leisdamas sau prisipažinti: „Ironija nebepadeda. Tai jau išties / ironiška. Žmogiškumas nebėra juokingas.“ (eil. „Pabaiga, kurios greičiausiai nebėr“). Priminsime, kad šis poetas moka ironizuoti ir poeto ironišką susvetimėjimą pačiam sau – skaitykite jo eilėraštį „Amžinai įsimylėję poetai, išspausdintą 2007 birželio 8-osios Literatūroje ir mene.

Istorinį kultūros atsiskyrimą nuo barbarybės ženklina pirmykštė tabu tradicija. Vaizdžiai tariant, kultūra prasidėjo nuo figos lapelio, ir baigiasi, jam nukritus. Bet ir lapeliams krintant (kultūrinis lapkritys!) save gerbiantis lietuvis nepasimeta ir, pasitelkęs internacionalinį kodą, svariai konstatuoja - nifiga sibie. O kai dėl internacionalinių intonacijų, tai jas mėgsta ir elitas. Antai teikiama Nacionalinės pažangos premija, iškilmingai byloja tos premijos komiteto pirmininkas – ir bebylodamas įkyriai linksniuoja žodį kultūra su minkštuoju l, tarsi būtų koks slavas arba germanas. Detalė, bet simptomiška, parodanti, kad aukštoji ir masinė kultūra yra susisiekiantys indai. (G. Grajauskas linkęs šiedvi

kultūras priešinti, nors kaip Kontrabandos ir Rokfelerių ideologas galėtų būti atlaidesnis.) A. Brazauskui išsprūdęs išdūrė ir mokyklose siautėjantis kriminogeninis paauglių žargonas yra to paties kelmo kelmučiai. Nesijaučia kultūros politikos – atitinkamai nesimato ir politikos kultūros. Užtat gerai girdisi metodiškai vartojamas (pvz., viešajame transporte ir kitur) matas.

Tie, kas įdėmiai perskaitė straipsnį Kultūros klausimu, negalėjo nepastebėti jo autoriaus pasidygėjimo visomis valdžios biurokratinėmis institucijomis, kurių nuostatos esančios iš principo antikultūrinės. Nes „moksliškai įrodyta, jog laimingiausios ir lengviausiai valdomos šalys yra tos, kurių gyventojai – mieli ir neišrankūs (šis požymis itin vertingas bei pageidautinas – labai praverčia rinkimuose) analfabetai“. G. Grajauskas laikosi klasikinės valdžios ir kultūros dvikovos logikos, kuri, tiesą sakant, nėra jau tokia klasiškai vienareikšmė. Juk Ovidijus liaupsino jį ištrėmusį Augustą, o Horacijus, niekinęs analfabetų minią (odi profanum vulgus et arceo), apdairiai laikėsi aukso vidurio principo (A.Puškinas jį vadino protingu pataikūnu). Apie lietuvių kultūros kūrėjų įsiteikinėjimus įvairiausioms valdžioms taip pat galima prirašyti jaučio odas. Antra vertus, yra nemaža save gerbiančių kultūrininkų, suvisam atsižegnojusių nuo „nešvarios“ politikos ir piliečio priedermių, atsisakančių balsuoti, nes to daryti nesą jokios prasmės. Betgi tokie individualistai šiuo požiūriu elgiasi taip pat kaip „mieli ir neišrankūs analfabetai“ – jie tiesiog padeda ateiti į valdžią ir valdyti tiems, kam

Labiau gražu nei privaloma ALMA RIEBŽDAITĖ

Dažnai reikalaujama, kad rašant, apmąstant tam tikrus gyvenimo reiškinius, tekstus, būtų kažkuo remiamasi (omeny turiu citavimą). Nežinau kuo: moksliniais faktais, autoritetingais autoriais ir jų mintimis. Kyla natūrali mintis: negi autorius yra šlubas, kad turi kažkuo remtis (nepaliaujamai cituoti)?

Taip, savivaldybėje, neišvengiamoje biurokratinėje institucijoje, leidžiant potvarkius, priimant sprendimus, yra nuolat kažkuo vadovaujamasi ar remiamasi, dažniausiai įstatymais, jų pataisomis ir kt. Tai natūralu – negali būti atskira valstybė Valstybėje ir diktuoti savo įstatymus, savavališkai veikti.

Turi remtis visuotiniais aukščiausių Valstybės institucijų nutarimais. Čia viskas lyg ir aišku, bet o kaip yra kūryboje? Ir ką mums sako – toks reikalavimas ir kūryboje kažkuo remtis? Vienas iš atsakymų – šitoks reikalavimas literatūrą paverčia specifine sritimi, o iš rašančiojo reikalauja mokslininko ar literatūros tyrinėtojo karūnos. Galbūt taip ir yra. Apie biocheminius procesus arba genų inžineriją gali rašyti tik šios siauros (sudėtingos) srities specialistas. Ar literatūrą galime laikyti specifine, tik išrinktųjų klanui prieinama sritimi?

Man atrodo, kad literatūra pačia plačiausia prasme kaip visi rašytiniai tekstai, priklauso visuotinumo ir laisvės sričiai, ir jos okupuoti negali jokie literatūrologai.

Literatūra yra laisvės ir atvirumo būčiai liudijimas. Žinoma, literatūrologai gali būti, bet literatūrologinis tonas ir reikalavimai negali būti absoliutinami. Bet gal žmogaus prigimčiai taip jau būdinga – susiriesti, užsisklęsti, apsibrėžti ir saugoti savo komforto zoną?

Todėl jei žmogus mąsto ar rašo, jam nebūtinai reikia klijuoti filosofo ar rašytojo etiketės. Galbūt jis naudojasi prigimtine teise mąstyti, savitai suvokti pasaulį ir tai išreikšti... Reikėtų klausti – ar kūryba yra specialybė? Deja, ne.

Kūrybą apibrėžia talento, pašaukimo ir apsisprendimo veiksniai, taip pat susitaikymas su savimi. Be susitaikymo savimi tokiu, koks esi, ir kam esi pašauktas, bei pasiryžimo atsiduoti savo lemties reikalavimams – belieka užsiiminėti savinaika. Nors ir kaip pozityviai pavyktų nusiteikti, stipriau ar silpniau pasireiškiančių abejonių savimi neišvengia nė vienas. Šita situacija puikiai atskleista H. Hesės „Stepių vilke“. Būk tu nors ir šventasis, bet būdamas kitoks, norėsi save sunaikinti. Į save mes nukreipiame (suprojektuojame) visuomenės žvilgsnį (įsivaizduojamą, sugalvotą ar tikrą). Žiūrėdamas į save kitų akimis, žmogus gali pats save pasmerkti anksčiau nei tai padaro tie vadinamieji kiti (bet jie gali ir nepasmerkti arba pasmerkti, bet ne visi). Žmogui yra būdinga į save žiūrėti kitų akimis, bet susivokti taip pat nėra neįmanoma. Kad vadovaudamasis kitais, niekada niekam neįtiksi, net pats sau. Tai puikiai iliustruoja tokios konservatyvios genties kaip lietuvių, liaudies pasaka „Neįtinka“. Reikėtų pridurti: šiuo atveju ir išmintingos.

Darysi taip – kažkam nepatiks, darysi kitaip – neįtiksi kitiems, ir t.t. Vadovautis kitais – tai būti į visas puses mėtomam laiveliui be tikslo ir krypties. Pasakos moralas: visiems neįtiksi, todėl reikia vadovautis savo protu.

Kas geriau – būti „geram“ kitiems ar

sau? Kažkaip tai reikia suderinti, nes nebūti „geram“ sau reiškia ne ką kita – o išduoti save, kiekvieną akimirką išduoti. Ir taip, jog pykina ir pradeda svaigti galva, ir pradedi vemti nuo svetimo ir dvokiančio savęs. Bet tu šypsaisi, linkčioji galvą, tu geras kitiems, bet – suparalyžiuotas ir nekūrybiškas. Nes būti „geram“ kitiems – tai nuolat įtvirtinti kitų egzistuojančias tiesas, milijoną tiesų ir ...nebūti. Bet nepaverskime šito atsainia egocentrizmo puota, nes kita pusė sako – reikia būti geram be kabučių, reikia pamiršti, ir kartais – atsižadėti savęs...

Artėjame prie subjektyvumo-objektyvumo takoskyros. Kas ir kiek yra objektyvu yra labiau abejotina nei subjektyvios tiesos. Man objektyviausia yra gamta: medžiai, upė, žolės, pievos gėlės, debesys, vėjas, daubos ir kalneliai, ankstyvą pavasarį pražydusi šalpusnio saulytė... Aš tikiu jais, jie man yra objektyviai. Faktų ir tiesų objektyvumas kartais atrodo labai abejotinas: tiesiog ideologinių klikų, intereso grupių reikalas; tai – socialinės tikrovės išraiškos, tačiau jų tikslas – ne tiesos paieškos, o manipuliacija žmonių protais ir iš to galima nauda. Subjektyvus santykis su pasauliu man atrodo vienintelis įmanomas, norinčiam autentiškai gyvent. Ir įdomus.

O visa kita susikalbėjimo ir tolerancijos reikalas. Čia dar reikėtų pridurti: mintis taip pat yra objektyviai, kaip dvasinės tikrovės išraiška. Apskritai mąstymo sfera ties objektyvumo-subjektyvumo sankirta yra labai slidi. Į ką galima remtis, siekiant autentiškai pažinti ir išreikšti pasaulį? Žinoma, yra orientyrai. Ieškoma autoritetų ir įžvalgų. Bet joks autoritetas negali atsakyti į visus klausimus, nes nėra

reikia – t.y. pačių keiksnojamiems valdžiažmogiams. Dėsnis paprastas – jeigu neužsiimsite politika, politika užsiims jumis. Čia galime prisiminti O. Mandelštamą. Arba mūsiškį P. Juodelį, palikusį mums rūpimu valdžios ir kultūros klausimu studiją Hamleto mįslė (jos fragmentai rašyti Vorkutos lageriuose). Bet argi tai šių dienų kultūringo piliečio lektūra?

Neklampindamas giliau į raizgius kultūros, ideologijos ir politikos santykius tik pastebėsiu, kad vadinamųjų „tikrųjų kūrėjų“ ideologinė bei politinė nekaltybė nėra toks akivaizdus faktas, kaip sugestijuoja G.Grajausko tekstas ir potekstės.

F.Šopeno „Revoliucinio etiudo“ ar D.Šostakovičiaus „13-osios simfonijos“ juk nepavadinsi rojaus paukštelių trelėmis. Ką jau kalbėtume apie H. Pinterį ar E. Limonovą.

Taip pat neskubėčiau kalbėti apie „paslaptingą biologinį genocidą“, kurio aukomis esą vienas po kito tampa visuomenės svetimkūniai - iškilūs nūdienos kultūrininkai.

Kultūros žmonių garbės reikalas būtų ne tik skelbti panašius nuosprendžius, bet ir išsiaiškinti, kiek patys kūrėjai yra prisidėję prie mirties kultūros, suicidinių idėjų suvešėjimo. Ir nedangstyti kūrybiniais (ar bet kokiais kitais) pasiekimais asocialių ar kriminalinių polinkių bei veiksmų. Juk šiandieniniame mene ir literatūroje, ką jau kalbėtume apie televizorių ir kompiuterių ekranus, tarpte tarpsta patologinio smurto, cinizmo ar elementaraus bukaprotiškumo scenos, kurių poveikį galima lyginti su dvasiniu genocidu. G.Grajauskas cituoja „piarininkų tėvą Gebelsą – berods jis vis mėgdavo pasigirti, kad vos išgirdęs žodį „kultūra“ iškart griebiasi pistoleto“. Berods istorija yra buvusi truputį kitokia. Bent jau man prieinami šaltiniai tvirtina, jog šios lakiosios frazės autorius yra ne Gebelsas, o toks

nacių dramaturgas (tataigi kultūrininkas!) Hansas Jostas, įdėjęs ją į vieno savo pjesės Šlageteris (1934) veikėjo lūpas. Po to šiuos žodžius kartojo reicho maršalas H. Gėringas ir kiti. Beje, tiksli citata skamba taip: „Kai išgirstu sakant kultūra, <...>, nuspaudžiu savo brauningo saugiklį“. Tad šiuo atveju jau būtų galima pereiti į svarstymus apie citavimo kultūrą ir pamąstymus apie tai, kaip lengva, atitrūkus nuo šaltinių ir pasidavus bendrajai inercijai, tapti stereotipų įkaitais.

Esmė ta, kad kultūra ir ideologija suokalbiškai kolaboravo, o tai, deja, nėra tokia jau reta išimtis. Žinia, aukštus postus užėmę naciai neretai buvo išsilavinę, apsiskaitę, rafinuotų manierų bei skonio džentelmenai.

Priminsime, kad F. Nyčė savo veikale Valia valdyti kvietė aukštesniosios rasės žmones paskelbti karą masėms ir įrodinėjo, kad didžiuma žmonių neturi teisės egzistuoti. O Nyčės prisiskaitęs D.H. Lorencas, vėliau išgarsėjęs cenzūros uždraustu romanu Ledi Čaterli Meilužis, ir H.G. Velsas, Laiko mašinos autorius, dar gerokai prieš Osvencimą pasireiškė kaip entuziastingi dujų kameros bei eugenikos (žmonių giminės gerinimas naikinant silpnuosius) šalininkai. Tad klausimas, kas yra kultūringas žmogus ir kas jam reikalinga ar nereikalinga, nėra jau toks paprastas. Aktuali atrodo mintis iš V. Krėvės dar 1926 m. rašyto straipsnio Menininkas ir vyriausybė: „Patys būdami kalti dėl meno stagnacijos, neprimeskime kaltės kitiems“. Tad kaip menininkui išlikti kultūringam ir oriam, nepasikeliant į Narcizo puikybę ir sykiu nepavirstant, nesileidžiant paverčiamam visų civilizacijos negandų atpirkimo ožiu? Visai neprasta tema kultūringam diskusijos tęsiniui. A-ū, Gintaro lašų kultūristai!

žmogaus, kuris viską žinotų. Todėl autoritetą kartais tenka „nubraukti“ ir žengti tolyn. Bet viskas, kas vyksta intuityviai ar sąmoningai, yra itin asmeniška.

Rėmimasis, nuorodos gali būti, bet jos turi būti organiškos, išieškotos, išsiilgėtos, išnešiotos, jos tekste turi sproginėte sproginėti. Tačiau negalima iš žmogaus reikalauti, kad jis kažkuo remtųsi, jei pats visai sėkmingai stovi ant savo kojų. Aišku, tai jau vyksta vėliau...

Autoritetas ypač reikalingas pradžioje, jis pasirenkamas „emociškai“, atradus pasaulėjautų atitikimus, formuojasi iš panašių horizontų nuojautų... Autoritetai ieškantįjį „pripildo“ tarsi indą...

Atrodo, kad rėmimasis žymių žmonių mintimis, moksliniais terminais ir t.t. ir pan. turi įtakos socialiniam vertinimui.

Pasirėmęs atrodai šaunesnis, patikimesnis ir solidesnis. Turėti reikalų su asmeniu, kuris kažkuo remiasi, visuomet yra saugiau. Jo kūrinys stovi ant nenuverčiamų ir visuotinai pripažintų tiesų pjedestalo. Būdami kartu mes visada galėsime švytėti teisumo aureolėmis.

Toks žmogus stovi ne ant savo kojų surastoje žemėje, o ant visuotinai pripažintų tiesų marmurinio pagrindo. Tai irgi nėra blogai. Ir kartais basomis tenka labai ilgai šalti ant to marmuro, kol išeini į savo žemę, dažnai – autentiškai suvoki dalelę marmurinio pagrindo tiesų...

Reikia pažymėti, jog reikalavimas kažkuo remtis nurodo ne į spontanišką, aistringą, būsenomis ar emocijomis paremtą santykį su tikrove-tekstu, o labiau į mokslinį, pagrįstą, apgalvotą, neskubų.

Abu šie santykiai nėra kuo nors blogi, jie tiesiog yra, ir turi teisę būti. Kaid ir kaip būtų keista, dažnai jie nėra atskiri, o yra persilieję, susimaišę, ir taip išgaunama daugybė atspalvių.

Laisvės lauke siekiama individualaus santykio. Visur, kur pažvelgiame, mes randame tarpininkus. Visada kažkas atsistos tarp mūsų ir tikrovės. Net tarp Dievo

ir manęs būtinai turi stovėti bažnyčia ir kunigo ausis. Mes niekaip negalime išeiti į atvirą ir nereglamentuojamą akistatą su daiktais, reiškiniais, tikrovės realijomis. Kažkas visada turi atsistoti tarp manęs ir pasaulio (tikrovės, teksto ar Dievo). Tai net pageidautina. Suprantu, kad galbūt taip saugiau. Galbūt taip net reikia. Institucionalizuotis. Apsitverti tvora.

Bet visuomet atsiranda tokių, kurie nori prasibrauti pro tą tvorą, kurie yra drąsūs ir laisvi, kurie klausia ir abejoja visuotinai nusistovėjusiomis tiesomis ar net religinėmis doktrinomis. Geriau jau niekada jie negrįžtų į mūsų aptvarą.

Klausiantys yra silpnesniojo pozicijoje: jiems reikalingi žmonės, o jie patys žmonėms – nelabai, jei žiūrėsime pragmatišku žvilgsniu. Tiesa, jie labai reikalingi vieni kitiems.

Klausimas – ar žmonės, kurie remiasi vien savo patirtimi, subjektyviu suvokimu, nutraukia kultūrinę tradiciją, atsiduria niekur, ar priešingai, sugebėdami pažvelgti kitaip ir ieškodami naujų požiūrio taškų – tą kultūrinę tradiciją yra pajėgūs atnaujinti, įlieti šviežio oro, kas yra vadinama transcendencijos ugnimi?

Tiesa, atsidurti niekur beveik neįmanoma, nes nė vienas žmogus neišvengia organiškų jun gčių su kalba, kuri ir perduoda visą daugiasluoksnį kultūrinį paveldą, tarp kurių ir mito patirtį, vieną giliausių įmanomų žmogiškųjų patirčių.

Be abejo, čia daugiau klausimų nei atsakymų... Nepažabojamų klausimų. Žinoma, subjektyvus ir objektyvus veiksnys turi jungtis, jungti, koreliuotis, turime ieškoti sąsajų, jungčių, juk kultūrą kuria ne kas kita, o konkretūs žmonės, ir jie yra tarsi šulai, atramos, jie atveria naujus horizontus. Tačiau tai yra labiau gražu nei privaloma.

Užbaigti reikėtų kokia pritrenkiančia autoritetingo asmens citata, kuri būtų rimtas pagrindimas šitam esė. Ir parašyti: tokios žaidimo taisyklės.

Gintaro lašai 13

KLAIPĖDA 2007 birželio 27 d., TREČIADIENIS

ALGIS KUKLYS

velnias ką daro?!“ O mano gerklę kuteno toks pasiutęs juokas, kad vos nepradėjau kvaksėti. Po valandos vėl norėjau išjungti elektrą, bet neišdrįsau.

Nuotykis su kaimynais man labai patiko, todėl vakarais mūsų name neretai dingdavo elektra, ir kaimynai ryžosi kviesti elektriką, kuriam aiškino, jog tamsiuoju paros laiku tikriausiai būna pernelyg didelis elektros apkrovimas.

Elektrikas šios minties nepaneigė, bet, apžiūrėjęs visas elektros skydines, išmovė pro duris. Savo menku proteliu suvokiau, kad savaitę dvi prie elektros skydinės nereikėtų kišti nagų. O vieną dieną išvydau prie jos kabančią spyną. Reiškia, kaimynas už mane buvo gudresnis.

Uždekite šviesą, rėkė mūsų „baba“ iš savo kambario, nes ji dažnai gulėdavo lovoje paniškai bijodama tamsos. Galbūt vaikystėje ją kas nors išgąsdino, gal ta baimė atsirado su senatvės ligomis, tačiau aš ir mano tėvai dažnai girdėdavome irzlų balsą, prašantį, kad josios kambarėlyje būtų daugiau šviesos. Pas ją lankydavausi retai, nebent kai motina liepdavo nunešti valgį. Mane sugriebdavo tikras siaubas, kaip pagalvodavau, kad pasenęs būsiu toks pat, kaip šita sukriošusi moterėlė. Ir vėliau, kai pasistiebiau į viršų, gili senatvė atrodė baisesnė už mirtį.

Kartą „baba“ mus išgąsdino, nes šaukė, kad pakviestume kunigą, o josios akys jau lipo ant kaktos. Taip nepadarytų net geriausias artistas. Visi nutirpome iš baimės ir ėmėme ruoštis juodai dienai.

Net kaimynai susidomėjo, kas čia pas mus darosi. Mes tris dienas gyvenome kaip kare – nuolatos budėjome prie gulinčios. Tačiau ketvirtąją dieną staiga „baba“ paprašė bulvių košės su spirgučiais. Dabar visi nustėrome iš nuostabos.

„Baba“ žiūrėjo į mus, lyg nieko nebūtų įvykę, o veidas tarsi bylojo: „Manėte, kad mirsiu? Nesulauksite...“ Ir ką tu padarysi – teko jai atnešti bulvių košės su spirgučiais. Tik po pusmečio „baba“ iškeliavo Anapilin, kur nebuvo elektros, kur nereikėjo valgyti, kur viešpatavo tikra pasaulio ramybė. *** Viskas gerai, kas gerai baigiasi. O aš, kai namuose likau vienas, į namus pasikviečiau Simą ir abu sugalvojome atlikti cheminius bandymus, tad virtuvė tapo mūsų laboratorija. Vieną akimirką galvoje dzinktelėjo, kad už tuos cheminius bandymus nuo motinos gausiu į kailį, tačiau mokslinių atradimų aistra nugalėjo baimę. Gerai, kad virtuvės langeliai visuomet pas mus praverti, nes kitaip su Simu būtume apsinuodiję pavojingais garais. Užtat laboratorijos vaizdas atrodė įspūdingas: ant ugnies kunkuliavo įvairūs buteliukаi, o mažame aliumininiame puodelyje pliupsėjo tamsi dvokianti masė. Taigi artėjo chemikalų atradimų akimirka... Ir galbūt viskas būtų ramiai užsibaigę, tačiau, kai nusisukau nuo dujinės viryklės, Simas kažko įpylė į kliuksinčią masę. Netikėtai pliūptelėjo liepsna, pasklido tamsūs, aitrūs dūmai, o mes išsigandę nežinojome ką daryti.

Tuomet pagriebiau kažkokius motinos rankšluostėlius ir užmečiau ant puodelio. Teko atidaryti virtuvės langą. Kas nors būtų pagalvojęs, kad užsidegė mūsų butas. Kai dūmai išsisklaidė, virtuvė atrodė kaip velnio išvietė, ir supratau, kad bausmės neišvengsiu. Tačiau Simas davė patarimą, girdi, sakyk, kad įvyko nelaimė, o sugadintą puodelį išnešk iš namų. Kad būtų įtikinamiau, jis patarė išjungti šviesą. Deja, neišgelbėjo jokios mano gudrybės.

Daugiabutis namas, kuriame gyve-

nau, stovėjo vienintelis mūsų miesto pilkame rajone, nes aplinkui matėsi vien senamadiški mediniai arba silikatinių plytų namai su senomis obelimis bei slyvomis. Rajonas turėjo tik nedidelę maisto prekių parduotuvę su apkūnia dūstančia pardavėja, kuri pažįstamiems nuolat skundėsi prasta sveikata, ir asfaltuotas arba žvyruotas gatveles.

Sausą vasarą pravažiuojančios mašinos keldavo dulkių debesis, o rudenį ir pavasarį telkšodavo purvinas vanduo.

Vaikai žinojo, kurio pensininko sode sirpo skaniausios kriaušės ir obuoliai, o kartais rankos taiklumą išbandydavo svaidydami akmenis į šviečiančius gatvių žibintus. Kartą ir aš su Simu vos per plauką neįkliuvau vienam įsiutusiam vyrui, kuris vijosi gatve, tačiau mus išgelbėjo skylė kaimyno sodybos tvoroje.

Palaukit, rupūžiokai, aš jus nutversiu kitą kartą, girdėjome, kaip keikėsi vyras tamsioje gatvėje.

Ką gi, buvome išdykę lyg velniukai.

O ta apkūnioji pardavėja – tai Simo rūpestingoji mama, kurią jis kažkodėl vadino „mamaša“. Sykį jis įsiutino „mamašą“ ir šioji taip šaukė, jog išsigandę kaimynai iš pradžių nesuprato kas atsitiko. Netrukus sužinojau iš atbėgusio Simo, kad jis, susižavėjęs mano pavyzdžiu, namuose išjungė elektrą, todėl šaldytuve pašvinko mėsa, nes karštomis vasaros dienomis žuvis, pienas ir mėsa gana greitai genda. Šį kartą iš manęs pagyrimo jis nesulaukė, tačiau savo draugui suteikiau politinį prieglobstį, tad mano kambaryje pratūnojo iki vėliausio vakaro.

Kitą dieną išvydęs Simo veidą, be žodžių supratau, koks buvo karštas jo susitikimas su tėvais. Tąsyk jam padovanojau knygą apie Amerikos indėnus, kad pakelčiau kovinę dvasią.

Tais metais žmonės ilgai kalbėjo apie įvykusį saulės užtemimą. Tuomet viduryje dienos mėnulis beveik visiškai uždengė saulę, ir viską apgaubė gelsva, baugi prieblanda, lyg prieš pasaulio pabaigą. Ėmė kaukti šunys, bažnyčioje skambėjo varpai, o mes lyg pamišę

pensijos – ilgas kelias.

Galop, sulaukęs pirmųjų atostogų, išmovė pas gimines „pasiganyti“.

Tačiau jos greitai pasibaigė ir vėl Albertas į rankas paėmė sunkų portfelį, vėl ėjo pas žmones, juos įtikinėjo, kad bet kokiu atveju draudimas jiems naudingas ir pigus. Jeigu pats tuo nebūtų tikėjęs, tai ir kitų neįtikintų. Netrukus apdraudė savo butą bei artimuosius, o vėliau – draugus ir pažįstamus.

Kai ryte pramerkdavo akis, lyg stulpas iškildavo klausimas – kur šiandien turės eiti, su kuo susitikti?

Tos rekomendacijos, kurias agentai gaudavo iš centro, visiškai netiko, jas sukūrė žmonės, kurie net savaitę nedirbo agentais, o sėdėjo šiltuose kabintuose gerdami kavutę su saldainiais. Kiekvienas agentas kūrė savo praktiką ir teoriją.

Bet vasaros pabaigoje, kai jis pravėrė senos sodybos vartelius ir susidūrė su žilų plaukų moterėlės guviomis akimis, visa Alberto „praktika ir teorija“ kaip mat sugriuvo.

Pirmiausia ji pasiteiravo, kodėl atėjo ne agentė Nijolė. Jis atsakė, kad Nijolė dabar prižiūri savo anūkus ir gyvena iš pensijos. Senutė nustebusi pakraipė galvą, atsiduso, girdi, kaip greitai nuplaukė metai, paskui atidarė medinio namelio duris. Kol ji ieškojo pinigų, Albertas apžiūrėjo virtuvės sienas, nedidelę dujinę viryklę ir ant virtuvės stalo padėtą seną tranzistorių „Ryga“, su kuriuo Petrutė (toks

buvo jos vardas) niekada nesiskyrė: klausėsi jo valgydama obuolius, bežiūrėdama pro langą, ruošdama sau menkus pietus bei vakarienę, nes gyveno visiškai viena. Ji daug metų nebambėdama mokėjo įmokas už draudimą, tik nežinia, ar ką nors gavo iš draudimo bendrovės. O gal ir gavo?..

Tąsyk ant virtuvės stalo, kurį dengė nublukusi staltiesė, ji padėjo šešiasdešimt litų, virpančiais pirštais lėtai išrašė ant draudimo poliso savo parašą ir paklausė, ar jau viskas? Ne, papurtė galvą Albertas ir paprašė, kad ji pasirašytų ant melsvo atspalvio kvito, jog sumokėjo pinigus, po to jis ištarė įprastą „maldelę“, ką turinti daryti, kur jai kreiptis, jeigu įvyktų nelaimė – gaisras, vėtros ar žaibas jos trobelei padarytų nuostolių. Ji nuolankiai linkčiojo galvą, o paskui, kai Albertas baigė kalbėti, pasiūlė jam atsigerti arbatos. Jis sutiko, nes šį kartą niekur neskubėjo, o netrukus virtuvėje pasklido aromatingi kvapai.

Tai buvo Petrutės arbata pagal josios receptą. Žvelgdama pro langą, o retsykiais – į jo veidą, ji lėtai išklojo visą vingiuotą gyvenimą, apsakė visas savo ligas. Nors jam tuo metu galvoje sukosi kitos mintys, vis dėlto suprato, jog turi išklausyti vienišos moters, kuri palaidojo vyrą (jo širdis sustojo, kai turėjo trisdešimt šešerius metus). Paskui porino apie drauges ir kaimynus... Jai atrodė, kad gyvena jau visą šimtmetį, bet nesupranta, už ką nusipelnė tokio ilgo amžiaus.

Gal už tai, kad pati viena sunkiai užaugino tris vaikus, kad ne vieną žmogų išgelbėjo nuo bėdos, todėl daugelio buvo mėgiama. Petrutė nie-

ko neapkalbėdavo, daugiau tylėdavo, nei kalbėdavo. Ne viena moteris jai patikėdavo savo paslaptis, nes žinojo, kad jų neišplepės.

Albertas žiūrėjo į ją ir nenorėjo tikėti, kad priešais jį sėdi tokia netipiška moteris, tarsi kokia gamtos anomalija. Galop, išgėręs puodelį, pasiteiravo, kodėl ji neištekėjo antrą kartą? Petrutė giliai atsiduso plačiai nusišypsodama. Deja, ne vienas jai piršosi, tačiau ji nieko taip nemylėjo, kaip velionį vyrą, jai buvo pirmas ir paskutinis. Petrutė nesižavėjo geriančiais ir tabaku dvokiančiais, josios vyras buvo švarus ir malonus kaip kunigėlis.

Na, ir Petrutė, stebėjosi Albertas, po to ilgai gyrė jos arbatą. Jam pasirodė, kad josios skruostai paraudo, tik nežinia nuo ko – nuo arbatos ar nuo pagyrimų. Turiu penkis anūkus, lyg pasididžiuodama ištarė ji, po to parodė jų nuotraukas. Jūsų anūkai labai gražūs, vėl gyrė Albertas.

Kai paliko jos sodybą, stovėjusią miesto pakraštyje, širdį nusmelkė nemalonus jausmas, lyg būtų apvogęs Petrutę. Šešiasdešimt litų jam tapo kartūs lyg pipirai, bet jie degino ne burną, o krūtinę. Vėliau Albertas, apsilankęs pas pensininkus, nesivaržys, girdi, jis nepakeis draudimo bendrovės taisyklių, juk pasaulyje už viską reikia mokėti, ne tik už duoną ir dešrą, bet ir už apsaugą. Svarbiausia – kad žmogus nesutriktų kritinę dieną, kad žinotų, kur jam reikia kreiptis, nes draudimo bendrovei apie savo nuostolius reikia pranešti greitai, bet ne po mėnesio.

Kol Albertas išmoko gaudytis draudimo taisyklėse bei situacijose, praslinko treji metai ir, ačiū Viešpačiui, nepadarė nė vienos didelės

Uždekite šviesą!

Mūsų name dažnai užgesdavo šviesa: tai elektros skaitikliai sustodavo, tai vėtra pridarydavo žalos arba paprasčiausiai dingdavo šviesa ir niekas nežinojo kodėl, tačiau kartą ir aš, pyplys, prikišau savo pirštelius.

Tą mielą dienelę, kai kaimynai ruošėsi vaišėms, visa laiptinė kvepėjo kepsniais bei pyragais, o mūsų virtuvėje nesimatė net menkos bandelės, slampinėjau įpykęs, lyg mane kas būtų nuskriaudęs, ir neišmaniau ką daryti, nes pinigų neturėjau: tėvai dar negavo algų, o mano draugas Simas išvyko pas gimines. Nors pasiusk, kaip norėjau pasmaguriauti. Taip slampinėdamas iš kampo į kampą ir inkšdamas iš nuoskaudos, lyg būčiau nevalgęs ištisą savaitę, galop sulaukiau vakaro, kuomet pas kaimynus ėmė rinktis tetos ir dėdės nešdami dovanas, tortus bei gėrimus.

Tuosyk pastebėjau, kad ir mano tėvai tapo irzlesni: tėvas staiga sviedė laikraštį į šoną sakydamas, kad jame vėl rašo visokias nesąmones, o motina virtuvėje stumdė puodus, plovė lėkštes ir giliai dūsavo akis įsmeigusi į lubas. Šeštą valandą vakaro jau girdėjome kaip už kaimynų sienos klega svečiai ir kaip smagiai liejasi muzika. Kurvų kraštas, niurzgėjo tėvas vaikščiodamas iš kambario į kambarį, negali žmogus net šeštadienį pailsėti. Na, palaukite, rupūžės... O kai svečiai užtraukė „Ilgiausių metų“, jis užsidarė tualete ir iš kišenės išsitraukė cigaretes. Tuomet man šovė originali mintis: girdi, atidarysiu elektros skydinę ir išjungsiu šviesą. Netrukus taip ir padariau.

Akimirką tvyrojo tyla, paskui suošė, suklego pasipiktinę balai, o kaimynė suklykė: „Dieve brangus! Net vyro jubiliejaus negalima švęsti! Koks čia

Petrutė

Kad žmogus pamatytų save, kaip jis atrodo iš šalies, reikia laiko arba kažkokio sukrėtimo.

Ne išimtis mūsų miestelio gyventojas Albertas – pusamžis vyras.

Prieš gerą dešimtmetį jis įsidarbino vienoje draudimo kompanijoje agentu. Pirmieji metai atrodė sunkūs kaip akmenys, būdavo akimirkų, kai jis gailėdavosi, kad susigundė šiuo specifiniu darbu.

Vasarą, kai saulė ilgai kybodavo virš medžių viršūnių, varstyti namų duris atrodė paprastas dalykas, tačiau atslinkus rudeniui ir žiemai viską apgaubdavo nejauki tamsa ir žmonės bijodavo atidaryti duris. Bepigu dirbti patyrusiems agentams, turintiems solidų klientų sąrašą, tačiau ir jie dejuodavo dėl blogo oro ir nesukalbamų žmonių, įtariai žiūrinčių į visus draudimus. Ir tuo nereikia stebėtis, nes lietuviai – kaimiečių tauta, jiems viskas atrodo įtartina. Tai Albertas, parkiūtinęs namo tuščiu portfeliu ir apsiniaukusiu veidu, ieškodavo alaus butelio.

Nežinia kaip būtų ateityje, bet į pensiją išėjo draudimo agentė, ir josios baras – žmonių sąrašai ir sutarčių atnaujinimai – teko Albertui. Jis, aišku, labai apsidžiaugė, o buvusiai kolegei, dabar – pensininkei, įteikė didelę puokštę gėlių. Visą vakarą atidžiai klausėsi moters pastabų mintyse jai labai pavydėdamas, nes jam iki

šokinėjome į viršų, tarytum saulė būtų didžiulė dangaus lempa, kurią užgesino šelmis mėnulis. Vėliau tėvas piktai burbtelėjo po nosimi, girdi, jeigu nors savaitei išnyktų saulė, pasaulyje kiltų didžiausia panika. Kai jo paklausiau, ką tai reiškia, jis niūriai atsakė: „Būtų žmonių aukų...“ Tačiau nei tėvas, nei Simas nepaaiškino, kas yra „panika“.

Po saulės užtemimo netikėtai susapnavau mūsų mirusią „babą“. Kai sapną išklojau išsigandusiai motinai, ji tą patį vakarą nulėkė į bažnyčią. O parduotuvėje, kurioje dirbo Simo „mamaša“, moterys smarkiai susikivirčijo dėl spalvingų šliurių, nes abi norėjo pirkti tas pačias šliures, ir teko „mamašai“ tramdyti smarkuoles.

Minėtas užtemimas paliko ir kitokius pėdsakus. Mano tėvas metė rūkyti ir sekmadieniais pradėjo lankyti bažnyčią, į kurią pasiimdavo ir mane. Šalia mūsų gyvenantys kaimynai išsikraustė iš buto, o juos pakeitė kaimiečiai, nes kai Sąjūdis suardė kolūkius, daug jų patraukė į miestus ir miestelius. Iš pradžių jie vengė mūsų, lyg būtų miško žvėriukai, bet vėliau apsiprato, o su jais dažniausiai šnekučiavosi mama, mokiusi jaunąją kaimietę daryti „čeburekus“. Dėl jų mes kraustėmės iš proto, todėl motinos prašydavome vos ne atsiklaupę, kad ji paruoštų šitokią šventę.

Deja, prieš pat Naujuosius susirgo mama, ir namuose tvyrojo tamsios nuotaikos. Tėvas taip pat atrodė kaip nesavas, prašė, kad už motiną kalbėčiau „Sveiką Mariją“, nukreipęs akis į šventą paveikslą. Ir ką jūs galvojate – po keleto dienų mama atsikėlė iš ligos patalo. Gal padėjo vaistai, o gal šventas paveikslas, tačiau ir tėvas, ir aš sėdėjome už kuklaus vaišių stalo valgydami šventinį pyragą.

Dabar mums prasidėjo tikri Naujieji metai. Tačiau aš, būdamas žioplys, ir tokią dieną sugebėjau įsipjauti pirštą, beje, tą patį, kuris išjunginėjo šviesą. Ir staiga, smagiai bevalgant tortą, užgeso šviesa. Aš paėmiau žvakes, jas uždegiau ir nuraminau tėvus, sakydamas, kad šitaip gražiau. klaidos, nes sukčių niekada netrūko.

Nieko nuostabaus: jei gudrauja vaikai, tai ko norėti iš suaugusiųjų. O jeigu būtų labai suklydęs drausdamas neaiškų klientą, tai greitai būtų išlėkęs iš darbo lyg šampano kamštis.

Albertas į kiekvieną žiūrėjo nepatikliai, tačiau šito jiems neparodydavo.

Kas kita – Petrutė, ir su pensininkais nesusipratimų nepasitaikydavo, jie tvarkingai mokėdavo savo kuklias įmokas, nors sovietinis draudimas gerokai sugadino savąjį vardą žmonių akyse. O žmona keikė Albertą, kad jis gauna menką atlyginimą, tad ėmė galvoti apie darbą užsienyje. Tačiau ryžtis tokiam žygiui, kai tavo smilkiniai pražilę, nėra lengva. Nors jo kaimynai bei pažįstami jau seniai išvažiavo, Albertas svarstė ir abejojo.

Vis dėlto po metų vėl aplankė Petrutės sodybą ir jį iš karto nusmelkė slegianti nuojauta. Šuns būda buvo tuščia, o visi langai užkalti lentomis.

Visur tvyrojo slegianti ramybė. Nejaugi Petrutę išsivežė jos artimieji, susimąstė Albertas, kurį laiką stovėdamas ir nežinodamas kur eiti. Paskui pasuko link artimiausios kaimyno sodybos ir ten išgirdo paprastą atsakymą – dabar Petrutė guli miestelio kapinėse, o ją palaidojo prieš porą mėnesių. Albertui tai buvo pirmas, bet, aišku, ne paskutinis atvejis, kai, apsilankęs savo kliento namuose, sužino tokią naujieną.

Padėkojęs Petrutės kaimynams, iš portfelio išsitraukė sutarčių atnaujinimo sąrašą. Kitokį sąrašą turi mirtis ir ji su žmonėmis nesidera, ironiškai pagalvojo Albertas. Paskui išskleidė lietsargį, nes ėmė krapnoti rudens lietus – netikėtas ir nemalonus.

14 Durys

KLAIPĖDA 2007 birželio 27 d., TREČIADIENIS

Nebespėju... vaitės autorinė paroda “Tą naktį, kurią nemiegojau...”. Žvilgsnis, išvargintas intensyvios šviesos, čia paniro beveik į akliną tamsą, raumenys ir protas, įtempti kasdieniame bėgime, čia aptsipalaidavę, pasidavė monotoniškam ir neskubriam ritmui.

Privertė kalbėti

“Ši paroda Klaipėdoje man labai svarbi. Tai naujo ciklo premjera ir pirmoji mano, jau kaip fotografės, autorinė paroda gimtajame mieste”, - sakė Joana Deltuvaitė. Roberto GABRIO nuotrauka GYTIS SKUDŽINSKAS

Kaitrios saulės išvarginti meno gerbėjai uostamiestyje birželį turėjo beveik tobulą priebėgą – Klaipėdos fotografijos galeriją, kurioje tris savaites veikė jaunos fotografės Joanos Deltu-

J.Deltuvaitė vėl privertė fotografijos mėgėjus, kritikus ir pačius fotografus kalbėti apie ją. Taip, apie Joaną buvo daug kalbama ir jai paskyrus Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos premiją už geriausią profesionalų debiutą. Kalbama po eilinėmis tampančių kelionių į svarbias ir konceptualias tarptautines parodas... Kalbama po šiemet išleisto ir nostalgiškais tapetais apvilkto katalogo pasirodymo...

O klaipėdiečiai pateko į dviprasmišką situaciją, nes ne visuomet jos fotografijos “perskaitomos” vietiniame kontekste, bet nepamirštama pabrėžti: “Ji - klaipėdietė”. Šįkart vėl kalbama. Kalbėjimui yra kelios priežastys.

Pirmiausia sugrįždami į ištakas turėtume prisiminti, kad tai fotografė, aktyviai dirbti pradėjusi tik prieš ketverius metus, į fotografijos pasaulį įžengusi su Pauliaus Petraičio, Roko Prielgausko draugija. Šios grupės išskirtiniu bruožu galime laikyti labai asmeniško ir intymaus objekto fiksavimą ir analizę.

J.Deltuvaitė nuo minėtų autorių skiriasi tuo, kad kone visi jos darbai atlikti uždaroje privačioje zonoje. Tačiau tai nie-

Joanos Deltuvaitės fotografijos iš ciklo “Tą naktį, kurią nemiegojau...”.

kuomet netampa narcizišku savo statuso ar pranašumo demonstravimu. Greičiau atvirkščiai: stebėdami Joanos fotografijas, suvokiame bendruomenines problemas, pasaulio inertiškumą ir savo nepajėgumą pakeisti tos globalios tėkmės kryptį. Būtent pačių kasdieniškiausių ir nepatrauklių vaizdų fiksavimo strategija sukelia daugiausia diskusijų po J.Deltuvaitės parodų.

Skubos laikais

Parodoje, veikusioje Klaipėdos fotografijos galerijoje, Joana vėl nežengė toliau nei nuosavo kambario ribos, bet itin aiškiai formulavo temą, paliečiančią visuotinės skubos laikais gyvenančius.

Ankstesnėse fotografijų serijose autorė daugiau ar mažiau apsiribodavo siauresniu probleminiu lauku: vartotojiškumo kritika, delokalizuoto gyvenimo analizė. Tuo tarpu “Tą naktį, kurią nemiegojau...” aktualizuoja šiandien bendrinę žmogiškosios įtampos ir nenumaldomos skubos problemą.

Paradoksalu, bet mūsų gyvenimas, prisipildęs komforto prekių, netampa paprastesnis, bet tik intensyvina tempą, ir paskubomis ištartas “nebespėju” skamba kaip dabarties manifestas. Technikos diktatas ne tik palengvino darbo organizavimą, bet ir be skrupulų įsiskverbė į visas pačias intymiausias mūsų erdves. O prigimtinė būtinybė atsipalaiduoti ikisocialinėje ramybės būsenoje tampa neišbrendamų labirintų raizgalyne.

Laikrodis, nuožmiai skaičiuojantis kiekvieną beprasmiškai praleistą akimirką, atrodo kaip pasmerkiantis nuosprendžio tekstas.

Pasak pačios parodos autorės: “...nepadeda nei galvojimas kaip čia negalvoti”.

Joana šias nevilties ir nerimo akimirkas neutralizuoja sau įprastu būdu – sugaudama vos matomus miegamojo ar už lango esančius vaizdus jautriu fotokameros ieškikliu.

Ir kaip čia neprisiminsi Maršalo Makluhano kalbų apie techniką kaip kūno tęsinį. Tech-

nika, kuri paverčia mus savo įkaitais, bet galima, kaip Deltuvaitė, žaisti pagal egzistuojančias taisykles ir pergudrauti technokratinius monstrus – kas įkalinta fotoaparato atmintyje, tas nugalėta.

Instaliacijos sandas

Kita savybė, sukėlusi diskusijų audrą po parodos, pats jos eksponavimas. Ne itin patogi Klaipėdos fotografijos galerija šįkart patyrė stulbinančią transformaciją.

Priešingai nei daugelis, J.Deltuvaitė nesiekė ekspoziciją priartinti prie “balto kubo” vizijos. Ji visai užtemdė patalpą juodomis marškomis.

Autorė it renesanso dailininkai, tapantys šventovės skliautus, nebandė perrėkti komplikuotos salės architektūros, bet visas nišas ir gegnes pavertė savo sąjungininkėmis. Žiūrovai erdvėje, balansuojančioje ant neregimybės ribos, buvo priversti naudoti visas savo intuityvias ir intelektualias galias.

Fotografija šiuo atveju tapo tik vienu iš kelių instaliacijos sandų. Minėtas laikrodžio ritmas vertė kūną judėti hipnotišku žingsniu, tiesiog fiziškai patiriant erdvę. Kiekvienas suvokėjas tapo parodos bendraautoriumi, nes išeities taškus žymintys fotografijų, garso ir pačios erdvės sprendimai siūlė vienintelę išeitį – pačiam atrasti tą nematerializuotą optimalią vietą, kurioje susijungtų nužymėtų punktyrų kryžkelė. Suvokėjo topologinė kompetencija ir intelektualinės nuostatos šiuo atveju tapo ne mažiau svarbūs nei autorės palikti riboženkliai.

Būtent tiksliai apibrėžta ir raiškiai artikuliuota parodos koncepcija išskiria J.Deltuvaitės kūrinius iš daugelio uostamiestyje eksponuojamų parodų. Gebėjimas neatsieti gyvenimiškų aktualijų ir meninės praktikos užtikrina, kad kūriniai tampa mūsų dienų artefaktais, dokumentais, įteisinančiais kritinio mąstymo ir matymo galimybę.

Fotografo dienoraštis VYTAUTAS V.STANIONIS

Reklamos, reklamėlės, laikini statiniai, statinėliai bei visokios pašiūrės - laikina ir trapi būsena, keliaujant į Lietuvos rytdieną. Permainų jaudulys 2003 metų pavasarį išvedė į kelionę. Labai norėjosi fotografuoti Lietuvą. Pradėdamas jau žinojau, kad tai bus “Atsisveikinimo vaizdai” ir degiau fotografavimo aistra, o kai kurios anų dienų nuotaikos liko dienoraštyje. Šeštadienis, balandžio 26 Surūdijęs arkinis sandėlis Trakų Vokėje gražus spalvomis ir savo likimu, kuris pagremžė skardą, plytas, stiklą, pakeitė išvaizdą, pasendino pirma laiko. Vengiu priekinio plano, pašalinių detalių. Noriu labai atviro artėjimo prie šio didelio daikto. Noriu įsiskverbti į jo gyvenimą. Kompoziciją prie dvaro reikia nors šiek tiek sujudinti į klaidos pusę. Nors nežymiai, bet kitaip pateikti daiktų santykius. Pasvirimas gali būti netiesioginis, pasviręs gali būti pats gyvenimas. Labai gražios visos Aukštadvario trobelės, tik vėl reikia atrasti tą nežymų, saikingą išderinimą kompozicijoje. Ir be intuicijos čia niekaip neišsisuksi, nes kitaip viskas bus per daug teisinga, tiesmuka ir buka.

Pirmadienis, balandžio 27 Kriokialaukyje vakaro saulė sodriai nuspalvina sankryžos kompoziciją su stulpais, laidais, tvoromis, žolėmis... Peizažas, kuriame – buvimo ir nykimo ženklai.

Jų daug, jais prisotintas visas vaizdas, bet komponuoti norisi subtiliai, kad nerikteltų koks nors priekinis planas ar šaiži spalva.

Sekmadienis, gegužės 11 Sekmadieninį fotografavimą Jiezne ir Prienuose trikdo besiniaukstantis dangus ir įkyri pavasario žaluma.

Bet vis dar tikiu, kad reikia tęsti. Jaučiu, kad šių vaizdų

labai pasigesime po kokių dešimties metų, kai europietiškos gerovės standartai bus įprasti ir čia – bulvių sodintojų ir maldininkų Lietuvoje.

Antradienis, birželio 31 Akys visą laiką ieško vaizdų. Kažkurią sekundės dalį smegenys fiksuoja situaciją prie autobusų stoties.

Pro mikroautobuso langą šmėsteli šaligatviu einančių žmonių susidėstymas. Vaizdas nesugeba įsitvirtinti atmintyje. Tik šmėstelėjimas. Tik nuojauta, kad visa tai, ko ieškau, yra. Gal ir užslėpta, gal nedrąsiai pasirodo, gal ne kasdien, bet yra.

Penktadienis, liepos 4 Plati kamera racionalesnė. Reikia taupyti juostą, todėl labai atidžiai tikrinu vaizdą Vabalninko turgelyje.

Moterys, prekiaujančios dėvėtais rūbais, įprastai sunerimę, bet šalia bendravimą lengvinanti Lora, moterys greitai nurimsta ir galiu laisvai dirbti. Vabalninke pilna namelių, pasmegusių žemėn, pakrypusių, išklibusių, mažais langeliais. Tikras muziejus. Atsirinkti reikia kruopščiai ir vėl be intuicijos nė žingsnio. Fotografavimui trukdo vidurdienio saulė. Vėliau miestelio lėtumui kitokią energiją atneša lietus. Į Vabalninką reikia sugrįžti rudenį vien dėl namo su mėlynu kryžiumi. O į Pasvalį gal nebūtina grįžti. Vakarėjant vaikštome su Lora po miestelį, fotografuoju šį bei tą, bet ne tą, ne taip...

Kūrybinei dienai pakanka dviejų plačių spalvotų juostų. Juodai balta šalia, bet su ja tik Loreta pabudusi iš miego mašinoje pasirodo graži ir egzistenciška lyjant lietui.

Sekmadienis, liepos 6 Subačius – Kupiškis – Pandėlys – Panemunis Tarybiniais laikais Pandėlyje buvo sumūryta Garbės lenta. Kaip aikštės altorius. Darbštūs ir patikimi žmonės turėjo savo pavyzdžiu gausinti darbštumą ir patikimumą.

Todėl jiems ir buvo skiriama vieta altoriuje. Taupumo

sumetimais dabar šis statinys tapo skelbimų lenta su nauju pavadinimu “Informacija”. Ši metamorfozė tokia stebuklinga, kad beveik neabejoju dėl centrinės kompozicijos. Tiesiai į kaktą.

Merdintis Panemunis trijuose kadruose – jau nykuma, bet jos yra ir Kvietkuose, ir daugybėje kitų nykstančių gyvenviečių, kurias dar teks pamatyti. Dar nežinau kaip elgtis. Kaip fotografuoti. Kur rasti atramos taškus.

Pirmadienis, liepos 7 Rokiškis – Obeliai – Juodupė – Obeliai – Juodupė Vakar, po mindauginių, vakarinėmis Pandėlio gatvelėmis ropinėjo namo įgėrę vyrai, saulė nuspalvino informacijos altorių ir seną šieno grėbtuvą, numestą žolėse. Jau neužteko šviesos fotografuoti siurrealistinius vaikų žaidimo daiktus, o rytas prasideda Juodupėje. Čia pagrindinės gatvės vis dar "Taikos" ir "Pergalės", fabriko sieną dar puošia šūkis "Tegyvuoja taika ir tautų draugystė", ilgą bulvarinę gatvę – dvi gėlėms pritaikytos žaliai dažytos šiukšliadėžės. Prie kultūros namų šliejasi estetinio lavinimo centras, o cementinės darbininkės skulptūra prie šio kultūrnamio jau tikrai siurrealistinė.

Stovi visa nušiurusi ir kvailai šypsosi. Baseinas, kuriame ji įkomponuota, kažkada, žinoma, buvo baseinu, gal ir su fontanu, nes kyšo kažkokie aprūdiję vamzdžiai. Kaip visa tai suvokti? Svarbiausia, kad aš nedrįstu jos fotografuoti, nejauku net būti šalia jos. Be to, visai neaišku, ar fotografavimas neįžeistų vietinių estetų. O ir seniūnija čia pat. Painiava. Ir labai čia niekur nepaskubėsi. Reikia galvoti, kas čia vyksta. Reikia grįžti į Obelius, vėl pasijausti neslapukaujančiu fotografu, susirankioti visus Obelių pasvirimus ir vėl – į Juodupę, prie skulptūros.

Trys kadrai iš trijų pusių. Ir sprukti iš čia.

Antradienis, liepos 8 Biržai – Joniškėlis – Linkuva – Pakruojis – Rozalimas

Butrimonys.

Kompozicija išlaisvėja tik penktą fotografavimo dieną. Viskas pasislenka nuo centro, nuslysta žemyn, bet laikosi susikibę. Kol kas vengsiu žengti už ribos, kur prasideda destrukcija. Neaišku, kodėl, bet kai kada ir centras pats gražiausias, pats įtaigiausias. Dienos apšvietimas minkštas. Saulė – už lengvo debesėlio, ir atrodo, kad tokia diena, tokia šviesa itin palanki spalvai, miestelio fotografavimui, kūrybai. Gal tai vien subjektyvumai, bet kaip drabužis gula prie kūno, taip ši diena limpa prie akių ir išlaisvina fotografinį matymą.

Regis, kad penkios fotografavimo dienos – labai optimalu. Po to reikia viską patikrinti ir susikaupti naujai iškrovai. Šeštadienis, liepos 12 Kopėčios praverčia Šeštokų gegežinkelio pervažoje.

Fotografui gerai turėti kopėčias, bet eiti su kopėčiom per miestą?.. Kalvarijoje iš karto jaučiu uždarą kiemą ir žalsvas dėmes. Einant reikia tesiog laukti, kol akys pačios atras vaizdą. Kai jutimai veikia, nereikia daug vargintis galvojant ar tinka, ar patinka... Viskas vyksta savaime.

Po Romo fotografijų mano kūrybiniai judesiai atrodo vangūs, sotūs, apskačiuoti ir neidomūs.

KLAIPĖDA 2007 birželio 27 d., TREČIADIENIS

Pasakojimai apie Lietuvą

vyksta. Ką veikia, kaip vaikšto žmonės, katės, šunys ir kiti gyvi šios žemės sutvėrimai.

Smalsu, kas yra kiemeliuose, kokie sudėti daiktai, kokia jų tvarka...”. Tvarka, būdinga tik šią permainų kupiną akimirką, leidžia žingeidžiam, bet neagresyviam stebėtojui sukurti paveikius ir antropologiškai svarbius atspaudus. V.V.Stanionis neatskiria gražaus nuo bjauraus, svarbaus nuo menko, o rodo vienovę skirtybėje ir taip sukuria šiandienos pulsu tvinksinčius laikmečio dokumentus.

GYTIS SKUDŽINSKAS

Klaipėdos apskrities viešosios Ievos Simonaitytės bibliotekos galerijoje “13L” iki liepos 5-osios veikia spalvinga viduriniosios kartos autoriaus Vytauto V.Stanionio fotografijų ekspozicija.

Parodoje pristatomi darbai iš dviejų pastaruoju metu kurtų ciklų “Atsisveikinimo vaizdai” ir “Gyvenimai”.

Po spalvinga autentika

Neatsitiktinai pirmame sakinyje pavartotas žodis “spalvinga”, iškart implikuojantis paviršinio efekto ir reklaminio rėksmingumo vaizdinius. Tačiau V.V.Stanionio spalvingumas turi kitas nuostatas ir informacijos sluoksnius.

Visų pirma autorius ilgai praktikavo nespalvotąją fotografiją, o spalvą prisijaukino tik pastaruosiuose cikluose. Intensyvi ir sodri spalva – ne priemonė, sustiprinanti fotoatspaudo atpažįstamumą, bet pagrindinė kompozicijos ir vizualinio pasakojimo veikėja. Kaip pastebėjo Gintautas Trimakas: “Visi fotografai, prieš tai fotografavę nespalvotai, spalvotoje fotografijoje ieško stiprios spalvos, ji padeda suformuoti kompoziciją ir aiškiai išsakyti mintis (...) Vytauto fotografijoje autentiška mažų miestelių spalva, namo sienų koloritas būdingas tai vietai ir susiformavęs neatsitiktinai, o laikui bėgant. Deja, tokį autentišką koloritą miesteliai pamažu praranda”.

V.V.Stanionio spalva nugali vikšraitišką provincijos neviltį ir sukuria idilišką išeinančio sociokultūrinio paveldo paveikslą.

Užuot mėgavęsis socialiai aštriu ir suvokėją supurtančiu periferijos gyvenimu, autorius savo atspauduose į visumą sujungia miestelio grindinio pilkumą, reklaminio skydo fragmentą ir vaiskų suklypusio namelio mėlį. Galime tai pavadinti Stanionio kodu. Kodu, padedančiu sukurti estetiškai paveikų ir mentališkai turtingą vizualinį pasakojimą.

Kompozicinių ir koloristinių sprendimų padiktuotas pranešimas turi ir kitą, dar svarbesnę informacinę reikšmę.

Rodo vienovę skirtybėje

Stulbinamai taikliuose ir sąmonigai šiek tiek neišbaigtuose atspauduose gausu infor-

Durys 15

Provokuoja permąstyti kartu

Alytiškį fotografą Vytautą V.Stanionį (kairėje) klaipėdiečiams pristatė ir su juo šnekučiavosi vilnietis fotomenininkas Gintautas Trimakas. Roberto GABRIO nuotrauka

macijos. O juk informacija visuomet buvo neatsiejama fotografijos savybė.

Dar daugiau. V.V.Stanionis sugeba ne tik išryškinti elementarų paviršutinį informacijos sluoksnį, bet perteikti ir tai, kas iki tol, atrodo, buvo nepastebima, – pačią čia ir dabar kintančio gyvenimo esmę, kasdienybėje egzistuojantį, bet neartikuliuotą permainų turinį. Ir, kaip teigė autoriaus kolega ir bendražygis G.Trimakas: “Vytautas nepasiduoda tiesioginiaim dokumentavimui, jo fotografijose informacijos labai daug, bet ta informacija ne visada iki galo išsakyta, ji paliekama ir šalia kadro, yra aiškiai nujaučiama. Tokį informacijos kiekį suvaldyti gali tik labai aukšto meistriškumo fotomenininkas”.

Veisiejai.

Vinksniai.

Mano fotografija tvarkinga ir nuosaiki. Būti tokiame atvirame Romo kraujavime sudėtinga. Reikia kitaip gyventi.

Trečiadienis, liepos 16 Seda – Plateliai – Gintališkė – Salantai– Orvydai – Šateikiai – Plungė – Alsėdžiai Plūsta vaizdai. Kaip jie derės vienas prie kito visiškai neaišku, bet tai vėliau. Dabar tegul plūsta. Kas eina į kadrą, tegul eina.

Ketvirtadienis, liepos 17 Vasaros kaitroje gęsta visi pojūčiai. Lieka tik rytiniai ir vakariniai fotografavimai. Kelionės nuovargis blukina įspūdžius. Sugebu fiksuoti tik efektingus dalykus.

Kitkas slysta pro šalį. Bet dabar svarbu kuo daugiau surinkti vaizdų su pakrypusiu, bet ne perkreiptu Lietuvos gyvenimu. Šeštadienis, liepos 26 Eišiškės – Šalčininkai – Dieveniškis – Šalčininkėliai Pietryčių Lietuvoje viskas truputį kitaip. Kitaip papuošti kryžiai, kitaip šluojamos gatvės, bet tai irgi Lietuva. Čia daug neįprastų daiktų, kičo. Viską įsileidžiu. Rėkia spalvos, draskosi formos, bet leidžiu įeiti visai šiai antiestetikai. Tegul gyvena. Subtilybėms bus

skirtos kitos dienos, kiti fotografavimai, kitos nuotaikos.

Neįmanoma suprasti, ar visas šis fotografinis margumynas įgaus kokį nors suprantamesnį pavidalą, bet kaip matau, kaip jaučiu, – taip ir darau. Kaupiasi fotografinė patirtis, kaupiasi kadrai, bėga kilometrai. Vyksta didelė kūrybinė iškrova.

Sekmadienis, liepos 27 Trylikta liepos mėnesio fotografinė diena. Judicko sodyba – Pivašiūnai – Butrimonys Vėl spalvos, kompozicijos, žmonės, sutikti kelionėje... Dabar lengviau su kompozicija. Gal tiesiog apsipratau su plačia kamera ir neskubėdamas galiu tyrinėti vaizdą, kol viskas sustoja šiek tik išderintoje, bet dar darnioje kompozicinėje erdvėje. Svarbu, kad nebūtų pagrindinių dalyvių. Visiems daiktams, spalvoms, šešėliams, gyviams turi būti vietos, ir kad niekas nieko negožtų, kad niekas nekonkuruotų. Gyventų savarankiškai, bet kartu.

Penktadienis, rugpjūčio 1 Žiežmariai – Žasliai – Vepriai – Deltuva – Ukmergė – Vidiškiai –Kavarskas – Taujėnai – Levaniškiai – Raguva – Miežiškiai – Panevėžys Rytinis ir vakarinis fotografavimas sėkmingesni.

O informacija, plytinti atspaude ir šalia jo, ne tik konstatuoja tiesiogines nuorodas, bet kartu ir provokuoja diskusijai apie globalėjantį ir komercializuotą pasaulį, apie kultūrinę niveliaciją ir savasties išsaugojimą.

Ciklo “Atsisveikinimo vaizdai” pavadinimas nurodo autoriaus nusiteikimą diskusijų neaštrinti ir lyg Don Kichotui nekovoti su vėjo malūnais, bet pagarbiai ir subtiliai išsaugoti situacijos įtampą. Kintanti socialinė erdvė be jokių skrupulų keičia ir kultūrinę periferijos aplinką, žmonių elgesį. Ribinę situaciją tarp vakar ir rytoj V.V.Stanionis stebi iš aukšto rakurso, bet ne tam, kad tarsi žvelgtų iš aukščiau, bet, kaip teigė pats autorius, “...tiesiog norisi geriau matyti visa, kas

Užventis.

Vytauto V.STANIONIO fotografijos

Dieną per daug karščio, per daug saulės. Apsunksta visi judesiai, lėtėja reakcijos. Todėl rytiniuose Žiežmariuose tiksliai jaučiu kadrą. Kai pojūčiai sako, kad vaizdas turi krūvį, reikia suvokti, kurioje vietoje turi sustoti vaizdo ieškiklyje judanti kompozicija. Skubėti nebūtina, plati kamera diktuoja savo sąlygas. Greita reakcija reikalinga, kai į vaizdą įvažiuoja dviratininkas. Kurioje vietoje jis turi likti, ar iš viso jis reikalingas – spręsti reikia taip greitai, kad labiau lemia atsitiktinumas.

Vakare, svirduliuodamas iš nuovargio, Miežiškiuose fotografuoju lyg tiltą, lyg upę, lyg medį ar bažnyčią, o gal paskutinius saulės spindulius ir jaučiu dienos tiesą.

Visos sėkmės ir nesėkmės susirenka į vieną būtiną dienos tiesą. Šeštadienis, rugpjūčio 2 Troškūnai – Anykščiai – Rubikiai – Debeikiai – Svėdasai – Užpaliai – Ilčiukai – Dusetos – Suviekas –Turmantas – Dūkštas – Senasis Dūkštas Rytiniai Troškūnai, rytiniai šešėliai, rytiniai alaus gėrėjai prie parduotuvės – visa tai dar suprantama ir pasiduoda fotografavimui. Dieną gausu įsisiūbuojančio kaimo turizmo vaizdų. Išdailintoje sodyboje panaikintas natūralus daiktų konfliktas. Visi tie dekoracijomis virtę

Dar daugiau informacijos, plytinčios už kadro zonoje, kitame cikle “Gyvenimai”. Čia autorius pasitelkia kelių, o tiksliau – trijų kadrų seką. Sudėlioti vizualiniai dėmenys tarpusavio santykiu iškelia hipotezes, kurių tikrinimas ir įrodymas priklauso ne tik autoriaus, bet ir suvokėjo kompetencijai.

Ir toliau reflektuodamas permainų situacijos esatį V.V.Stanionis pasitelkia kinematografinę estetiką, bet jungtis atspauduose labiau numanoma ir tvyranti ore kaip bendros šiandienės patirties vardiklis. Autorius greičiau ne deda lygybės ženklą tarp dviejų šalia esančių atvaizdų, bet daro apskaičiuotą šuolį. Gyvenimai, papildantys vieni kitus ir hipertekstualiai besisiejantys tarpusavyje, verčia ieškoti visumos besiskaidančiame ir fraktališkai vėl susijungiančiame pasaulyje.

Ne veltui V.V.Stanionio fotografijos neretai įvardijamos subjektyviąja dokumentika, nes pasakojamos istorijos nesiekia apibendrinti, smerkti ar šventinti, greičiau tai siekis kartu permąstyti ir įprasminti esamojo laiko situacijas.

Nors, atrodo, V.V.Stanionį galime priskirti humanistinės fotografijos tradicijai, kartu su pagarba žmogui jo atspaudai kupini ir situacijos analizės. Šios dvi viena kitai prieštaraujančios ir nesuderinamos paralelės paklūsta bene vienintelei vizualinės raiškos formai – fotografijai, efektyviai leidžiančiai mums gyventi su šiuo prieštaravimu.

Juk, kaip teigė fotografas Levis Hine: “Jei galėčiau papasakoti istoriją žodžiais, man nereikėtų visur tampytis fotoaparato”. Fotoaparatas įgalina pasisavinti nesikišant ir papasakoti nepasisavinant. vežimų ratai panašūs į balzamuotas mumijas. Iš jų atimta natūralaus išėjimo iš gyvenimo galimybė. Todėl važiuojame, stebime, grožimės, bet fotografuoti nėra ką. Tikresnis atrodo raudonas lėktuvėlis vaikų darželio žolėse tolimuose Suviekuose, prie Latvijos sienos.

Sekmadienis, rugpjūčio 3 Kuktiškės – Ignalina – Naujasis Daugėliškis – Tverečius – Adutiškis – Molėtai – Giedraičiai – Paberžė Kelio fotografijoje sunku atspėti, kur ir kada laukia sėkmė. Ignalinoje visai nėra ką veikti, o Naujajame Daugėliškyje tiesiog svaigstu matydamas, kaip netikėtai kompozicijoje suranda savo vietas žmonės, grįžtantys iš bažnyčios. Atrodo, tuščiai dardame vieškeliu iki tolimojo Adutiškio, bet ten, plieskiant saulei, vėl jaučiu aikštės metafiziką ir akimirkos svaigulį. Gaila, kad nedaug sėkmių dieną, bet ką čia bepakeisi... Nebent fotografinių dienų kiekį. Šeštadienis, rugpjūčio 9 Leipalingis – Kapčiamiestis – Veisiejai Dzūkija atrodo išžiūrėta, išvažinėta, ir nieko čia naujai nepamatysi. Bet spalva ir šių metų polėkiai vėl kitaip atveria, regis, mintinai žinomus miestelius.

Paskutiniam kadrui apsikabina trys Veisiejų pusvyriai, nušviesti vakaro saulės. Bendraujant viską išsprendžia tvirtas žinojimas, kad esu menininkas. Šeštadienis, rugpjūčio 16 Klaipėda – Priekulė – Kintai – Ventė – Rusnė – Stoniškiai – Pagėgiai – Vilkiškiai – Gelgaudiškis – Kaunas – Alytus Saulė, vėjas ir rūstūs pamario vaizdai. Jaučiu, kaip prie Rusnės parduotuvės kompozicija prisipildo šviesų ir spalvų energijos. Labai norisi, kad taip ir liktų fotografijoje, kad pasisektų. Vakare fotografuoju Vilkiškius, pilnus paslapties ir egzistencinio virpesio.

Kiti metai, balandžio 18 Fotografuoti tai, kas žodžiais nepaaiškinama. Ten, kur peršasi žodinis paaiškinimas – nefotografuoti. Visos reikšmės, nuorodos, kryptys, palyginimai, sugretinimai nereikalingi. Tik įtampa ir nuojautų keistumas skverbiantis į daiktą.

16 Durys

KLAIPĖDA 2007 birželio 27 d., TREČIADIENIS

Dirbtuvių lankytojai, norėdamai suprasti, kaip gimsta gražūs molio gaminiai, nepabijojo susitepti rankų.

Anot grafikos „vorkšopams” vadovaujančio Algio Kliševičiaus, meno paslaptys primena mėnulio šviesą: iš pažiūros šaltą, tolimą ir net bauginančią, su savo tamsiąja puse ir jaunatimi, užtemimais ir taku vandenyje... Jos atrodo tokios pat nerealios ir nepasiekiamos... Tačiau nepabandęs nesužinosi...

Meno kiemas atviras visiems KRISTINA KUČINSKAITĖ

Birželio pradžioje Klaipėdos senamiestyje atvėręs vartus Meno kiemas kviečia visus, kas neabejingas tradicijos ir modernaus gyvenimo sankirtai. „Labai paprasta. Imi molį.

Lipdai indą. Atskleidi jo esmę.

Sukurkime naują vartojimo tradiciją. Šiandien laikas bėga greičiau, todėl patys ją ir paveldėsime. Pasidaryk pats, jei nepatinka tai, ką daro kiti“, - rašoma Meno kiemo internetinėje svetainėje www. artin.lt .

Kiemo sumanytojai teigia, kad kiekvienas gali kurti ir pajusti malonumą tuomet, kai prabunda fantazija. Ketvirtadieniais ir penktadieniais Meno kiemas atviras nuo 14 iki 18 val., o šeštadieniais – nuo 12 iki 18 val.

Ribų nėra

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) kieme plačiai duris visuomenei atvėrė meno dirbtuvės. Jos ypatingos tuo, kad kiekvienas norintis gali išmėginti savo jėgas patikusioje kūrybos srityje. Audimas ar medžio drožyba šiame kontekste nėra atgyvenusi relikvija. Senovėje kūrėją įkvėpdavo jo pažįstamo, patiriamo pasaulio suvokinys, šiandieninį žmogų paskatins jo laikas ir erdvė.

Anot KKKC direktoriaus menotyrininko Igno Kazakevičiaus, „keramika nėra vien tik puodų žiedimas, o tekstilė nėra vien tik audinys. Pavyzdžiui, KKKC galerijoje – šiuolaikinės tekstilės objektų paroda „Nuo tradicijos iki eksperimento“. Joje – šiuolaikinio meno kūriniai, objektai padaryti iš tos pačios vilnos. Tad ribų kūrybai nėra“.

Meno kiemo projekto rėmai brėžiami iki šių metų galo, bet I.Kazakevičius tikisi, kad jis veiks visą likusį gyvenimą. „Čia yra tradiciniai verslai ir amatai. Tradicinis verslas – pavyzdžiui, bet koks medžio drožimas. Jei žmogus daro daugiau nei vieną daiktą, tai – verslas.

Menas taip pat tam tikras verslas, todėl mes viską apjungiame. Menai papildo amatus. Nenubėžiame griežtos ribos tarp profesionalo ir mėgėjo. Technikos neišmanymas nė vieno žmogaus nepadarė blogesnio, neatėmė gebėjimo kurti.

Tiesiog yra arba nėra gebėjimas improvizuoti. Mes sukuriame tokią atvirą improvizacinę erdvę, kurioje

Vincės Plentienės staklės vilioja pačio įvairiausio amžiaus smalsuolius pasimokyti audimo paslapčių.

Virginijus Norkus kiekvienam susidomėjusiam luotu gali papasakoti, kaip, jo manymu, senovės lietuviai plaukiojo jais.

kiekvienas galėtų išbandyti save, surasti tai, kas jam patinka. Arba... iš naujo atrasti tai, ką jau pamiršo“, - sakė I.Kazakevičius, siekiantis nedidelį senamiesčio kiemą paversti savaitgaline kultūros oaze, kurioje susilietų šiuolaikinis menas ir amato tradicija.

Veiksmo vieta

Per kelis savaitgalius nuo atidarymo Meno kiemas dar nebuvo ištuštėjęs. Jame tiek miestiečiai, tiek uostamiesčio svečiai drąsiai kišo rankas į molį, sėdo prie Vincės Plentienės audimo staklių, bandė Gintauto Trimako pristatomą pinhole fotografijos techniką ar ryžosi išskaptuoti skiedrą iš Virginijaus Norkaus skobiamo luoto.

Kaip sakė I.Kazakevičius, „norisi padaryti taip, kad žmogus eidamas ketvirtadienį, penktadienį, šeštadienį, žinotų, kad čia visada kažkas bus. Kad jam nereikėtų net programos. Tiesiog žinotų, kad čia galima gerai praleisti laiką.

Kai sutemsta - žiūri filmą, jei lyja, kieme renginių nėra, - bet veikia dirbtuvės. Norisi taip unifikuoti tą erdvę, kad žmonės žinotų, jog čia kažkas visada vyksta. Stengsimės palaikyti tradiciją, kad savaitgaliais vis kas nors vyktų - koncertas, kinas...“.

Kūrėjai dirbtuvėse keisis, bet kiemas liks vieta, kurioje galima sužinoti, išmokti kažką naujo.

Nuo rudens Meno kieme planuojama rengti ir tikslinius mokymus. Tam bus renkamos grupės žmonių, kurie domisi vienu ar kitu tradiciniu amatu ar meno sritimi,

Viena populiariausių kūrybinių dirbtuvių – Gintauto Trimako pinhole fotografijos užsiėmimai. Anot fotomenininko, pasaulį šia technika galima fiksuoti ir arbatos dėžutėmis, ir vamzdžiais, ir lagaminais... Nerijaus JANKAUSKO ir Roberto GABRIO nuotraukos

ir jie bus mokomi.

Pirmasis Klaipėdoje atvirų dirbtuvių kompleksas sukurtas tarptautinio Lietuvos ir Latvijos projekto „Tradiciniai amatai ir menai skatinant verslumą ir turizmą Baltijos jūros Kuršių pakrantėje” metu, finansuojant Interreg IIIB programai ir Klaipėdos miesto savivaldybei.

Toks pat projektas, kaip ir Meno kiemas uostamiestyje, lygiagrečiai įgyvendinamas ir Latvijoje, Ventspilyje.

Grafikos dienos

Praėjusį savaitgalį Meno kiemas viliojo grafikos gerbėjus. Žinomas uostamiesčio grafikas profesorius Algis Kliševičius pradėjo du svaitgalius truksiančius edukacinius grafikos „vorkšopus“, kurie pavadinti „Trys mėnulio šviesos paslaptys, žinia, raidė,

atspaudas“.

Jau pirmąją „vorkšopų“ dieną netrūko smalsuolių, norinčių įminti grafikos meno paslaptis. Pirmoji diena tapo ir krikštu naujoms ofortinėms staklėms, kuriomis galima daryti didelio formato atspaudus.

Anot A.Kliševičiaus, dauguma atėjusių smalsuolių – jau kažkiek nusimanantys apie grafikos technikas arba tuo labai besidomintys. Buvo bandoma ir raižyti, ir spausdinti. „Eksperimentavome su popieriumi, kartonu, lino raižiniu, koliažu, o monotipija padėjo net paprastiems piešiniams tapti meniškiems“, - džiaugėsi „vorkšopu“ organizatoriai.

Antrą savaitgalį – birželio 28-30 dienomis kūrybinėse grafikos dirbtuvėse – kaligrafijos ir spausdinto teksto, šiuolaikinio popieriaus dizaino kryptis. „Improvizuosime. Kartu su-

kursime originalų pasveikinimą, ženklą, suvenyro ir daikto pakuotę, kaligrafiškai parašysime linkėjimus iš Klaipėdos“, - intrigavo A.Kliševičius.

KKKC direktoriaus I.Kazakevičiaus teigimu, jau pirmasis meno savaitgalis su garsiu uostamiesčio grafiku prof. A.Kliševičiumi sulaukė didžiulio miestelėnų susidomėjimo. Ketinama jo grafikos „vorkšopus” pratęsti.

A.Kliševičius sakė, kad jam patraukli pati Meno kiemo idėja: „Norint, kad žmogus eitų į parodas, jį reikia gundyti iš anksto. Šiuolaikinis žmogus turi sugalvoti, kaip panaudoti savo laisvalaikį.

Juk vieni audžia, kiti užsiima ikebana – to reikia asmenybės tobulėjimui. Kaip būtų gražu, jei vietoj trumposios žinutės mobiliuoju telefonu būtų siunčiamas išraiškingas, ranka rašytas laiškas“...