2007 07 25 durys

REMIA

2007 liepos 25 d., TREČIADIENIS Redaktorė Rita BOČIULYTĖ • Tel. (8 46) 39 77 29 • El. paštas rita@klaipeda.daily.lt • www.durys.daily.lt

Meno leidinys (146)

„Aukuras“ – festivalyje Kaliningrade Pirmadienį Kaliningrado filharmonijoje prasidėjo VII tarptautinis J.S.Bacho festivalis, kurį atidarė Klaipėdos mišrus choras „Aukuras“.

Pasak Lietuvos generalinio konsulato Kaliningrade kultūros atašė Arvydo Juozaičio, šį ypatingą muzikinį reiškinį inicijavo Lietuvoje (Nidoje) gimęs žymus Rusijos vargonininkas Haris Grodbergas. Platų pasaulinį garsą įgaunanti muzikos ir teatro akcija Kaliningrade kasmet susilaukia naujų Lietuvos atlikėjų.

Prieš dvejus metus Kaliningrado filharmonijos scenoje P.Barco pjesę „Susitikimas“ (rež. Raimondas Banionis) vaidino Lietuvos teatro grandai Donatas Banionis, Regimantas Adomaitis ir Vytautas Tomkus. Šiemet festivalį Kaliningrade pradėjo Klaipėdos mišrus choras „Aukuras“ (vad. Alfonsas Vildžiūnas). Lietuvos dainininkai kartu su Kaliningrado literatūriniu teatru ir japonų vargonininke Chiroko Inouė bei Maskvos fleitininke Svetlana Mitreikina atliko sintetinį meno kūrinį „Likimas. Muzikinis variantas“, kurio veikėjai – istoriniai Rytprūsių ir Europos žmonės, tarp jų – ir Kristijonas Donelaitis.

Pastarąjį projektą koordinuoja Lietuvos institutas, remia Lietuvos kultūros ministerija, Klaipėdos miesto savivaldybė, Lietuvos generalinis konsulatas Kaliningrade.

Stebėk, kaip gimsta menas 2-oji „Now Art Now Future“ grafikos bienalė „Esamasis laikas” savo kūrybines dirbtuves visuomenei pirmadienį atvėrė Kaune, o po savaitės ir klaipėdiečiai galės stebėti, kaip gimsta menas.

Kauno ryšių istorijos muziejaus kieme nuo liepos 23-iosios iki 28osios vyksta bienalės „Workshop No.1“ – publika gali stebėti, kaip intriguojančius grafikos objektus kuria Lietuvos ir užsienio menininkai, ir pabandyti kurti su jais kartu – eksperimentuoti, klysti, būti apdovanota ir balsuoti už labiausiai patikusį kūrinį. Gali dalyvauti visi, turintys savąją „Esamojo laiko“ viziją ir norintys tapti menininkais.

Liepos 30-ąją bienalė iš Kauno persikels į uostamiestį. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Meno kieme iki rugpjūčio 4-osios vyks jos „Workshop No.2”.

Dalyvaus 13 dailininkų. Oforto grupėje kurs latvės Sabina Vekmanė ir Liena Bondarė, vokiečiai Nilsas Dicazas ir Angelika van Vesemael, lietuviai Evaldas Mikalauskis ir Danutė Žalnieriūtė. Lino raižiniui atstovaus latvė Katrina Sauškina, vokietė Tina Flau, rusas Jurijus Stapakovas ir lietuviai Rasa Žmuidienė, Vilija Kneižytė, Edmundas Birgėla, Asta Norkutė. „Išbandyti menininkus, išban-

Liudmila VĖGELIENĖ. Vasaros paprastumas. 2007 m. Monotipija, mišri technika, 63x94 cm. dyti save, išbandyti naujas meno dirbtuves, išbandyti žiūrovus – toks mūsų tikslas”, - sakė vienas iš bienalės organizatorių KKKC direktorius Ignas Kazakevičius.

Meno kieme bus galima stebėti, kaip Lietuvos, Latvijos, Vokietijos ir Rusijos menininkai kuria bendrus kūrinius. Kaip aiškino I.Kazakevičius, menininkai remsis burtų keliu išsirinktu koncepcijos žodžiu ir šia tema kurs tik vieną dieną, o sukurtą grafikos klišės fragmentą perduos kolegai... „...Ir 7 dienas bus kaunamasi lino raižinio ir oforto grupėse, ir 7 dienas galerijoje matysite, kaip gimsta ar nyksta kūrinys, ir 7 dienas galėsite balsuoti už labiausiai patikusį kūrinį”, - intrigavo jis.

Atvirų visuomenei grafikos dirbtuvių klaipėdietiškoje programoje – susitikimai su dailininkais, specialus Liepojos ir Rygos menininkų projektas „2>1”, svečio iš Sankt Peterburgo J.Stapakovo autorinė paroda, grafiko E.Mikalauskio ir menotyrininko I.Kazakevičiaus meno akcija „Homero konservai“.

Bienalę ir jos „vorkšopus” organizuoja KKKC, kaunietė menininkė Jūratė Rekevičiūtė ir Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyrius.

Renginio šūkis: „Atrask meną šiandien, kad rytoj galėtum surasti save!“. „Ateik ir palik savo atspaudą!“ - kviečia organizatoriai.

Klaipėdiečių knyga išleista Sovetske Dviejų klaipėdiečių istorikių knyga apie karalienę Luizę, prieš trejus metus pasirodžiusi lietuvių ir vokiečių kalbomis, ką tik išleista ir rusiškai.

2007-ieji – Klaipėdos karališkosios istorijos metai. Sukanka daug svarbių istorinių jubiliejinių datų. Tarp jų minime ir 200-ąsias metines, kai Prūsijos karalius Fridrichas Vilhelmas III su savo gražiąja karaliene Luize napoleonmečiu ieškojo prieglobsčio mūsų mieste, tada vadintame Memeliu.

Jame apsigyvenus šiai karališkajai porai su karališkuoju dvaru, miestas įgijo laikinosios Prūsijos sostinės statusą.

Tai buvo svarbus laikotarpis miesto plėtrai ir jo ekonominiam bei kultūriniam vystymuisi.

Tada buvo išleista daug svarbių nutarimų, tarp jų ir baudžiavos panaikinimo Spalio ediktas.

Liepos 6-8 dienomis Sovetske (Kaliningrado sritis, Rusija) iškilmingai paminėtos 200-osios Tilžės taikos sutarties metinės.

Surengta spalvinga Tilžės taikos sutarties pasirašymo inscenizacija, kurios atlikėjams kostiumai parsisiųsdinti net iš Peterburgo. Vakare iššauta 200 salvių... Žymaus istorinio įvykio jubiliejui Sovetsko leidykla „Hasa“ jos savininkės Nadeždos Romaško iniciatyva išleido klaipėdiečių autorių Jovitos Saulėnienės ir Rasos Krupavičiūtės knygą „Ejo veličestvo Luiza“. Ši knyga – tai anksčiau lietuvių ir vokiečių kalbomis išėjusios knygos „Prūsijos karalienė Luizė Klaipėdoje. Königin Luize von Preussen in Memel“ (2004) papildyto rankraštinio varianto dalis. Į rusų kalbą ją išvertė klaipėdietė Larisa Šeputienė. 1000 egz. tiražu išleistą knygą iliustravo Sovetsko dailininkė Liudmila Bortnik.

Knyga – suvenyrinė, aukštos poligrafinės kultūros. J.Saulėnienė džiaugėsi, kad ir rusiškai skaitantys gali susipažinti su prūsiškosios istorijos bei kultūros karališku puslapiu.

Vos pasirodžiusi ši knyga birželio pabaigoje pristatyta Klaipėdos

miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Meno skyriuje. Jo darbuotojos – Meno bibliotekos vedėja Birutė Skaisgirienė ir Edita Leskauskienė – surengė puikų knygos „Ejo veličestvo Luiza“ pristatymą lietuviškai, rusiškai ir vokiškai kalbančiai auditorijai. Tai buvo šiltas ir informatyvus mūsų miesto multikultūrinės istorijos vakaras.

Žadina kultūrinę atmintį Rugpjūčio 26-ąją Plungėje prasidės 2-asis tarptautinis Oginskio festivalis, kuris, kaip ir pirmasis pernai, visą mėnesį vyks istoriniuose kunigaikščių Oginskių dvaruose Plungėje, Rietave, Plateliuose, šiemet pasieks ir Žemaičių Kalvariją. Šio festivalio meno vadovas Plungės miesto garbės pilietis, Klaipėdos miesto kultūros magistras, uostamiesčio Muzikinio teatro meno vadovas, dirigentas prof. Stasys Domarkas priminė, kad jo inicijuoto festivalio tikslas – išeiti iš siauro kultūros istorijos tyrinėtojų rato ir pasitelkus muziką kuo daugiau žmonių sudominti dvarų kultūros paveldu, garsinti meno puoselėtojų kunigaikščių Oginskių vardą. „Festivalis vyks iki rugsėjo pabaigos. Dalyvaus labai rimti kolektyvai – Lietuvos, Lenkijos ir Baltarusijos simfoniniai orkestrai.

Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras M.Oginskio dvaro žirgyne Plungėje grieš Dž.Verdžio „Rekviem”, Kauno simfoninis orkestras Rietavo bažnyčioje V.A.Mocarto „Rekviem”.

Taip pat koncertuos moksleivių orkestrai, tokie, kaip iš talen-

tingiausių šalies muzikuojančių moksleivių specialiai renginiui suburtas Oginskio festivalio simfoninis orkestras”, - vardijo S.Domarkas.

Pagrindiniai koncertai vyks M.Oginskio dvaro komplekse Plungėje, kur pagrindiniuose dvaro rūmuose dabar įsikūręs Žemaičių dailės muziejus, o buvusiame žirgyne įrengta salė.

Festivalį antri metai organizuoja specialiai suburtas komitetas, kuriame – Žemaičių dailės muziejaus direktorius Alvydas Bakanauskas, M.Oginskio meno mokyklos direktorė Genovaitė Žiobakienė, iš Plungės kilę žymūs Lietuvos kultūros ir meno atstovai – dirigentai Juozas ir Stasys Domarkai, saksofonininkas Petras Vyšniauskas, dainininkė Giedrė Kaukaitė, kuriai šiemet suteiktas Plungės miesto gabės piliečio vardas, ir kiti.

Festivalį globoja Plungiškių draugija, vadovaujama Bronislovo Lubio. „O remia mus ir Telšių apskritis, ir Plungės bei Rietavo savivaldybės, ir Lietuvos kultūros ir sporto rėmimo fondas. Ruošiamės.

Manau, kad festivalis bus įdomus ir rimtas, nė kiek ne prastesnis nei pernai”, - sakė jo meno vadovas.

Vėl į festivalį atvyks Oginskių palikuonis – kompozitorius ir pianistas Ivas Zaluskis iš Didžiosios Britanijos. „Jis anglų kalba yra išleidęs knygą „Oginskio genas”. Specialiai festivaliui pristatysime jos vertimą į lietuvių kalbą, kurį finansavo Plungiškių draugija”, - vieną iš renginio akcentų dar paminėjo S.Domarkas.

Anot jo, festivalio programa bus įvairi, bet ji kryptingai ves kunigaikščių Oginskių kultūrinės veiklos pėdsakais, išryškindama praeities atspindžius, atkreipdama dėmesį į dvarų kultūros paveldo situaciją Lietuvoje ir ateities perspektyvas.

2 Durys

KLAIPĖDA 2007 liepos 25 d., TREČIADIENIS

Džiazo liūtis RITA BOČIULYTĖ

Rendės Krauford balso įtaiga - nepaprasta.

Džo Samplas ir jo trio grojo itin subtiliai.

Per patį šių metų vidurvasarį, liepos 12-15 dienomis, jau 14-ąjį kartą Klaipėda suposi Pilies džiazo festivalio bangose.

Ir pirmą kartą per 14 metų šio festivalio istorijoje jis išvengė lietaus.

Dėl dažniausiai lietingų birželio pradžios orų Klaipėdos pilies džiazo festivalis šiemet buvo nukeltas į liepą ir pirmą kartą truko nebe tris, o jau keturias dienas – ilgiausiai per visus 14 metų. Jo rengėjų komanda - asociacija „Klaipėdos džiazo festivalis“, įkūrėjas ir globėjas Vytautas Grubliauskas-Kongas, prodiuserė Inga Grubliauskienė ir Klaipėdos džiazo klubo entuziastai - pažadą ištesėjo. Nuo pat pirmosios festivalio dienos uostamiesčio Teatro aikštėje, koncertinėse erdvėse Klaipėdoje, Palangoje ir Vilniuje skambėjo pačios aukščiausiosios prabos muzika.

Lietuvos kultūros ministerijos parama Klaipėdos džiazo festivaliui šiemet ženkliai ūgtelėjo palyginti su ankstesniais metais.

Kultūros ministras Jonas Jučas, atvykęs tiesiai iš komandiruotės Kroatijoje, pasveikino festivalį ir jo publiką.

Festivalio biudžetą šiemet padėjo surinkti gausus būrys rėmėjų.

Iš privačių struktūrų uostamiesčio bendrovės „Mūsų laikas“ ir jos savininko Rimanto Cibausko indėlis – didžiausias. Rėmėjų dėka Klaipėdoje ir vėl džiazas skambėjo nemokamai. „Tiek žvaigždžių, kiek šiemet, dar nė vienais metais mūsų festivalyje nebuvo. Tiek jų reikalavimų – irgi“, - konstatavo V.Grubliauskas.

Geros muzikos dozė

„Sugar blue“ energija iki aukščiausio laipsnio įkaitino publiką.

Meisis Parkeris – tikras funk muzikos vulkanas.

Festivalio atidarymo koncerte Klaipėdos koncertų salėje pristatytas Lietuvos džiazo veterano Olego Molokojedovo projektas „Muzikinės instaliacijos”. Kartu su autoriumi jame dalyvavo Lietuvoje garsūs muzikai – prof. V.Vitaitė, jos dukra pianistė A.Žvirblytė su savo atžala Pauliumi Andersonu. Labai profesionalus ir jaukus, kone šeimyninis projektas pademonstravo, koks patrauklus gali būti klasikos ir džiazo suartėjimas. Skambėjo A.Remesos kūrinio „Stigmos“ parafrazės, J.S.Bacho kūrinys - Noros Džouns ir new country stiliumi, bliuzuojantis J.Bramsas, B.Dvariono ciklo, V.A.Mocarto 10-osios sonatos ir džiazo instaliacijos.

Didžiojoje festivalio scenoje Teatro aikštėje šiemet koncertavo vienas ryškiausių šių dienų jazz rock atlikėjų, jaunatviška energija

trykštantis funk muzikos vulkanas 64-erių amerikietis saksofonininkas ir vokalistas Meisis Parkeris su grupe, išvakarėse groję Kopenhagoje. Labai „švariai“ grojo, tikri profai.

Jų pasirodymą Klaipėdos festivalio scenoje „apšildė” džiazuojantis Vilniaus KASP orkestras, kuriame groja daug klaipėdiečių arba Klaipėdoje baigusių muzikos mokslus. Kartu pagroti trimitu turėjo progą ir V.GrubliauskasKongas. „Apšildymą“ tęsė „multistilistinis”, „kosmopolitinis” „Oleg Kyreyev Exotic Band“ iš Maskvos.

Jame world music stiliui atstovavo Rusijos, Ukrainos, Moldovos ir Baškirijos muzikantai, egzotiškai dėlioję muzikinę mandalą su svajingais folk motyvais. Gal tik kiek pristigo gyvumo ir išradingumo, jungiant folklorą su džiazu...

Pirmąkart Lietuvoje

Pagrindiniai festivalio akcentai tradiciškai sudėlioti šeštadienio programoje, kurioje šiemet dominavo džiazuojančios moterys.

Lietuvos ir Klaipėdos padangėje pirmąsyk suspindo švedų džiazo ledi Rigmor Gustafson žvaigždė.

Pati tituluočiausia festivalio atlikėja Rendė Krauford ir legendinio džiazo pianisto Džo Samplo trio, daugeliui tapo didžiausiais festivalio atradimais. Jie pirmąsyk koncertavo Lietuvoje. Žavėjo R.Krauford įstabi balso valdymo technika ir muzikavimo gelmė. Labai subtilus garsių JAV žvaigždžių pasirodymas. Šiai amerikiečių ketveriukei buvo sumokėta trečdalis festivalio honorarų. Kas pasakys, kad nebuvo verta?

Tarp R.Gustafson kvarteto ir R.Krauford su Džo Samplo trio pasirodymų smagiai įsiterpė Heseno žemės jaunimo bigbendas. Jaunas ir puikus, tikrai vertas festivalio scenos. Šeštadienio programos „sprogstamuoju užtaisu” tapo lūpinės armonikėlės virtuozo, dainininko Džimio Vaitingo, žinomo pseudonimu „Sugar blue”, pasirodymas. Šiek tiek priminė legendinį T.Tylemansą – pirmąją mega žvaigždę Klaipėdos Pilies džiazo festivalio istorijoje. „Sugar blue“ Teatro aikštėje atmosferą „įkaitino iki raudonumo“ - minia ošė ir šoko pagal pašėlusį muzikos tempą.

„Mirtinas“ kokteilis

Paskutinę festivalio dieną koncertavo šveicarų ir vokiečių ansamblis „Clients Funk Society”, laikomas vienu solidžiausių Eu-

ropoje funk stiliaus ekspertų. Jis prieš kelerius metus grojo Vilniuje.

Anot girdėjusiųjų abu koncertus, iš ankstesnės sudėties dabar likęs tik vardas ir pora muzikantų. Atrodytų labai gera grupė, jei nebūtų girdėję jos anksčiau...

Sekmadienį pasirodė itin sparčiai populiarėjančio folk’n’roll stiliaus flagmanas - D.Pulausko grupė ir liaudiškos muzikos ansamblis „Sutaras”.

Vis dėlto festivalio folk jazz – ir rusų, ir lietuvių kolektyvų pasirodymai, vienų nuomone, buvo nuobodoki, jiems pristigo išmonės, tonacinės įvairovės. Tačiau kitiems projektas su „Sutaru“ labai patiko.

Festivalio programą vainikavo nuotaikinga latvių grupė „Keksi“.

Džiazas su rock’n’roll – „mirtinas“ kokteilis ketvirtą parą džiazuojančiai publikai. Pašėlo visa Teatro aikštė.

Kalbinti klaipėdiečiai muzikai ir tiesiog geros muzikos mėgėjai nebuvo linkę analizuoti, kritikuoti.

Visi tiesiog džiaugėsi švente. Tiesa, ne vienas pastebėjo, kad vis dėlto muzika skambėjo per garsiai. Gal tik R.Krauford ir Džo Samplo koncertas buvo įgarsintas idealiai – atsiskleidė visos ir muzikos, ir atlikėjų meistriškumo subtilybės..

Uostamiesčio muzikos pedagogai didžiuodamiesi rodė į savo vaikus – jie užaugo su Klaipėdos Pilies džiazo festivaliu. Prieš 14 metų į džiazo koncertus vesdavosi juos už rankos, o dabar – jau studentai, bebaigią mokslus, mėgsta ir supranta gerą muziką.

Rimtesnis ir gilesnis

Klaipėdietė muzikologė Danguolė Vilidaitė entuziastingai dalinosi įspūdžiais: – Klaipėdos džiazai, kaip visada, fantastiški: ir šiemet daug geros nuotaikos, gero džiazo, virtuoziškų improvizacijų, o dar ir oras geras.

Man net labai patiko, kad šių metų Klaipėdos Pilies džiazo festivalis rimtesnis ir gilesnis, kaip sakoma, - „aukščiausios prabos“. Jeigu festivalio organizatoriai ir toliau taip lepins Klaipėdos publiką, tapsime labai išrankūs. Gaila, bet buvau tik dvi paskutines dienas, kai ką girdėjau tik fragmentiškai.

Iš to, ką girdėjau, stipriausią įspūdį paliko „Joe Sample trio“ ir Rendė Krauford. Čia tai jau tikrai be žodžių, nepaprasta šios vokalistės balso įtaiga. Soulo, bliuzo, charizmatiško paprastumo ir dar daug ko stebuklingas mišinys.

Kas be ko, ir „Sugar blue“. Tas lūpinės armonikėlės valdymas kaž-

Dainiaus Pulausko grupė su „Sutaru“ pristatė prieštaringai vertintą bendrą projektą.

Durys 3

KLAIPĖDA 2007 liepos 25 d., TREČIADIENIS

nesiliovė keturias paras

Vytautas Grubliauskas-Kongas nepraleido progos pamuzikuoti su Vilniaus KASP orkestru.

koks „nenormalus“, neįmanomas, virtuoziškumu turbūt nenusileidžia bet kuriam soliniam instrumentui.

O kokia energija!.. Senamiesčio grindinio akmenys turėjo pradėti judėti.

Gera švedų grupės vokalistės Rigmor Gustafson technika, toks labiau instrumentinis balso valdymas. Nė vieno garsiuko pro šalį, stebėtinai švari intonacija. Puikus jaunimėlio iš Vokietijos orkestras.

Na, grojo iš natų, mažiau laisvės, bet užtat su kokiu užsidegimu! Stebėjau dirigento plastiškus ir tikslius judesius, žodžiu, buvo ką veikti.

Dainiaus Pulausko grupės projektas su „Sutaru“... Yra buvę ir geresnių džiazo su folkloru jungimo variantų. „Sutaras“ keitė dainų tekstus, nes netiko skiemenų skaičius žodyje, sūpuoklinę dainą pavadino balade – smulkmenos, bet neprofesionalu.

Net labai patiko sekmadienį grojusi šveicarų ir vokiečių funk muzikos grupė „Client’s Funk Society“ – turbūt subjektyvu. Kojytės jiems grojant kilnojosi pačios, ir nebesigilinau, kas ten ir kaip.

Skirtas jaunimui?

Verslininkas, džiazo muzikos žinovas ir VšĮ „Muzikos magija“ vadovas Artašesas Gazarianas buvo santūresnis: – Man sunku vertinti festivalio programą. Muzika skirtingose erdvėse ir skamba skirtingai. Kai klausausi muzikos namie, renkuosi tai, kas man patinka. Kai ateinu į festivalį, tiesiog dalyvauju renginyje, kuriame daug skirtingų žmonių, skirtingų skonių, ir tai toleruoju.

Net jei skamba tokia muzika, kuri man ne itin patinka, betgi matau, kad ji kitiems patinka.

Mažai kas šiais laikais galėtų pasakyti, kas yra grynas džiazas. Kai meinstrymo nebeliko, kiekvienas darkosi kaip gali. Bet yra ne grynas džiazas ir visai ne džiazas. Tai irgi egzistuoja. Mano galva, Klaipėdos Pilies džiazo festivalis galėtų transformuotis į world jazz, fusion muzikos festivalį – demokratiškesnį, platesniam žmonių ratui. Kaip pastebėjau, šiemet festivalis buvo skirtas daug labiau jaunimui nei anksčiau. Ir Teatro aikštėje buvo matyti daug daugiau jaunimo. Jeigu tai renginys jaunimui ir skamba muzika, kuri patinka jaunimui, – kodėl gi ne? Ir nėra reikalo svarstyti, ar tai džiazas, ar ne. Tau arba patinka ta muzika, arba ne.

Viskas, ką girdėjau, man buvo tinkama, toleruotina. Bet nebuvo nieko, kas asmeniškai labai patiktų, be išlygų. Džo Samplo trio man atrodė kiek „šaltokas“, visai ne

Latvių „Keksi“ labai priminė britų „Jive Aces“, jau dusyk šėlusius Klaipėdos festivalio scenoje.

amerikietiškas, labiau skandinaviškas pagal skambesį. Jis bando groti soulą, bet kažkaip neužtikrintai, ir tai, ką jie grojo, „pjovėsi“ su soulu.

O Rendę Krauford jau buvau girdėjęs Amerikoje ir nepasakyčiau, kad jos dainavimas man labai patinka.

Bet man patinka muzika ir žmonės. Dar labiau patiko tai, kas vyko ne scenoje, o aplink ją.

Būtent žmonės, kurie taip gausiai susirinko, džiazavo, buvo puikios nuotaikos – tai yra fantastika! Kaip džiazo mėgėjas, nedaug ką radau savo skoniui, bet kaip Klaipėdos pilietis festivalyje girdėjau pakankamai geros muzikos – graži dovana klaipėdiečiams.

Deivas Feusi su „Clients Funk Society“ siekia vieno tikslo - energijos.

Yra kuo papildyti

A.Gazarianas tvirtino: – Aš nenoriu būti teisėjas. Aš tik mėgėjas, tiesa, su stažu. Džiazo klausausi nuo tol, kai pats nustojau groti, jau 40 metų. Stengiuosi turėti muzikos, kuri man patinka, įrašų. Man labai patinka Džonas Koltreinas (1926-1967). Tai mano mylimiausias muzikantas – amerikiečių džiazo saksofonininkas ir kompozitorius. Jis grojo tokią muziką, kuri man arčiausiai širdies. Taip pat Čarlzas Mingusas, patinka, kaip dainavo džiazo dainininkės Ela Ficdžerald, Bili Holiday. Vinilo plokštelės dar išsaugojo jų balsų grožį, emocijas, dvasią. Gyvai jų nebeišgirsime, bet Klaipėdos Pilies džiazo festivalis galėtų pasikviesti Esmeraldą Spaulding, grojančią kontrabosu ir fantastiškai dainuojančią, kurią girdėjau džiazo klube Niujorke. Šio festivalio dvasiai ji tiktų ir jaunimui patiktų.

Bet yra tokių muzikantų, kuriems toks festivalio formatas – didelė scena aikštėje, įgarsinimas, minia žmonių lauke – netinka jų muzikai. Jiems reikia kitos aplinkos – kamerinės, klubinės.

Taip jau yra, kad Klaipėdos džiazo festivalis yra aikštės festivalis.

Bet jis galėtų turėti ir klubinę programą, gal ir mokamą. Ten ateitų 20-30 žmonių, bet jie būtų susikaupę, nusiteikę atidžiai klausytis.

Rigmor Gustafson kvarteto, Džo Samplo trio ir Rendės Krauford pasirodymai man inspiravo tokias mintis. Bet aš nekritikuoju rengėjų, o galvoju, kuo festivalį dar būtų galima papildyti. Aš rimtesnį džiazą įleisčiau į klubinę aplinką, o aikštėje skambėtų dar daugiau demokratiškesnės world muzikos, džiazo ir folko, džiazo ir roko muzikos lydinių. Kad jaunimui būtų kuo smagiau. Man labai smagu matyti jaunimą, kuris „kaifuoja“ nuo muzikos, o ne nuo alaus.

Nė garso pro šalį – taip dainavo Rigmor Gustafson.

Olegas Kirejevas su egzotiška grupe kruopščiai dėliojo muzikinę mandalą.

Tūkstantinė festivalio publika klausėsi, ošė ir šoko pagal muziką.

Nerijaus JANKAUSKO, Vytauto LIAUDANSKIO ir Roberto GABRIO nuotraukos

2007 liepos 25 d., TREČIADIENIS Redaktorius Gintaras GRAJAUSKAS • Tel. (8 46) 39 77 78 • El. paštas: grajauskas@gmail.com

Literatūros leidinys

Pramano galios (ir negalės) SIGITA KONDRATIENĖ

Kaip lengva kūrinyje atpažinti Gustą, kai ir pats esi Gustas – kai tau specialiai sukurta pašaipiai intymi pašnekesio, pa(si)pasakojimo situacija. Kaip kad vaikui neatsiranda jokių problemų naujausioje Rimanto Černiausko knygoje „Slieko pasaka“ („Versus aureus“ – Vilnius, 2007) suvokti save tik kaip slieką Zigmutį. Juk tik per jį atsiskleidžia akivaizdi mažojo kasdienybė, nors sliekas čia ir lieka slieku... O pramanas, kad kitą kartą vaikai mokėsi su sliekais, yra tik smagiai gyvenimą paįvairinanti išdaiga.

Mažieji pakankamai anksti pradeda skirti tikrovę ir išmonę. Ir iš to prasimano konkrečią gyvenimišką situaciją pagyvinančių žaidimų.

R.Černiauskas tuo kaip tik linksmai ir manipuliuoja. Pasinaudodamas netgi ir vaikiškų pa(si)pasakojimų fragmentiškumu – staigiu peršokimu nuo vienos temos prie kitos: Kitą kartą vaikai gyveno su sliekais. (...) O vienas berniukas buvo labai nemandagus („Pasakėlės vaikams, vanagams ir sliekams“ – 2003, p.9).

Tema akivaizdžiai pakeista pasakotojui naudinga linkme – pasišlykštėję berniuku sliekai sulindo į žemę, nes istorijos pramanytojas, matyt, pritrūko vaizduotės arba paprasčiausiai tingėjo fantazuoti. Ar ne lygiai taip sugudrauja ir mažieji? Užtat linksmai siūlau atkreipti dėmesį ir į šios R.Černiausko knygos pastabą apie tai, kad čia grynų gryniausia teisybė (p.52), nes: (...)Kai ateidavo mokytoja ir paskelbdavo, kad reikės rašyti diktantą, vaikai sėdėdavo kaip liežuvį prariję, o sliekai iš tos baimės sulįsdavo į giliausius plyšius sienose ir grindyse.

- Na, palaukit, - sakydavo mokytoja, - pakviesiu į klasę genį, visus išpešios savo ilgu, aštriu snapu.

Po tokių baisių žodžių sliekai vienas per kitą išsirangydavo iš savo slėptuvių.

Genio jie bijojo labiau nei diktanto.

– P.51.

Kuris sliekas paneigs šią tiesą? Todėl bent aš R.Černiausko pasakėlėms labai norėčiau taikyti ne pasakos, o pramano (rusiškai baika) terminą, kuris yra tarsi tarpinė sąvoka tarp atsitikimo ir anekdoto. Pramano, kaip ir atsitikimo, privaloma komunikacinė sąlyga

yra momentinis reikšmingumas – viskas turi „išeiti iš šnekos“. Tačiau jam būtinas ir bet kurį vaizduojamą įvykį persmelkiantis paradoksalus komizmas, akivaizdžiai įrodantis itin lengvą tikrovės ir vaizduotės junglumą („o jeigu?“ ir „o kodėl gi ne?“). Beje, pramanas lietuviškai suvokiamas ir kaip „pasaka“, nesąmonė, apgaulė (literatūrologiškai – nonsensas). R.Černiauskas tą puikiai jaučia. Meski ir tu šią knygą, pažiūrėk pro langą, kaip gražiai šviečia saulė! - ar ne apie ką tik apgautą skaitytoją šelmiškai kalba „Slieko pasakos“ paskutinis sakinys? Bet intymi intonacija – meski ir tu – liudija adresantą ir adresatą jau esant ir išradingos pramogos bendrininkus. Ar gali tad linksmi suokalbininkai pyktis?

Pramanas bet kurį komunikacijos akto dalyvį pakeri savo išradingumu. Dažniausiai tikrovę tiesiog „išversdamas“. Pasirinkus mokinių ir mokytojų santykių temą tas R.Černiausko „Slieko pasakoje“ daroma jau pačiu pirmuoju sakiniu: Kitą kartą vaikai buvo geri ir paklusnūs, o mokytojai neklaužados ir tinginiai (p.14). Vaiko akimis tai yra akivaizdi netiesa. Užtat iš karto užsimezga komiškai trikdanti ir provokuojanti intriga. Mažasis juk puikiai suvokia, kad jį pradėjo atvirai mulkinti.

Tačiau vaikas pajunta ir žaismingo maginio vyksmo, kurio dalyviu jam ką tik pasiūlė tapti, trauką, o kitų manipuliacijų savimi jis dar nėra pajėgus perprasti. Todėl labiausiai jis paperkamas tuo, kad tampa kovotoju už gėrį.

Ir tik už gėrį. Šioje knygoje blogio juk nėra.

Yra tik jo pramanas – neklaužados ir tinginiai mokytojai. O tai mažajam yra ypatingai smagus gyvenimo pa(si)gražinimas ir negalinčio nutrūkti per anksti „detektyvo“ garantija.

R.Černiausko kūryba, jungdama tikra su išgalvota, iš kitų lietuvių autorių tekstų išsiskiria ne tik paradoksaliai racionaliu stabilumu (šiuo aspektu būtina atkreipti dėmesį į „Slieko pasakos“ noveliukės „Kažkas atsitiko“ pirmąją pastraipą, kupiną dargi ir itin lyriškai skaidraus filosofiškumo), bet ir savitai vyriška pasaulėjauta. Tegu ji būna linksmai pašaipi (kaip kad piešiant slieką Zigmutį), tegu ji būna groteskiškai ironiška (novelių ciklai apie Gustą) ar melodingai minoriška (tai ypatinga visos Černiausko kūrybos skambesio savybė), bet ji visada yra ir šelmiškai erotiška: Sliekas Zigmutis (...) mokėjo daugybę dainų

Spraga ALMA RIEBŽDAITĖ Pasaulį Ugnė atpažindavo iš kvapų. Pasilenkdavo ir paslapčiom apuostydavo savo objektą. Kai kurie žmonės visai nepasikvėpinę kvepia gėlėm. Kartais gali būti malonus truputį stipriojo gėrimo užgėrusio vyro kvapas. Geri žmonės gali kvepėti bjauriai (ir jie kartais smirdi, tačiau paaiškėja, kad gerų žmonių nėra, net Kristus nebuvo geras (Jis buvo siaubingas nuolankusis maištautojas, ėjęs prieš viso pasaulio tvarką; tiesa tokia, kad vadinamieji geri žmonės neturi kvapo, nes yra išsivadėję). O iš mažųjų demonų burnos sklinda tokia maloniai šilta oro srovė, nes maži vaikai yra dar nesugadinti žmonės. (Žmones, kaip ir žaislus, galima sugadinti.)

Namus Ugnė taip pat atpažįsta iš kvapo. Vos tik įėjusi į namus pirmiausia juos apuosto. Netvarkingi, užleisti namai turi ypatingai stiprų sodrų kvapą, kurio prisigeria rūbai ir plaukai. Paskui ir eini tuo kvapu nešinas, ir slapta stebiesi.

O kartais prarandi save pasikvėpinęs svetimais kvepalais; tiesiog lauki nesulauki, kada nusiprausęs galėsi atgauti prarastą tapatybę. (Ugnė žino prarastos tapatybės skonį, ir tai, jog ją sudaro ne patys maloniausi dalykėliai.)

Keistas arbatmedžio aliejaus kvapas. Jis primena senų močiučių namus su vaistais apkrautomis spintelėmis. Šis

ir visas apie meilę (p.84). Nors šiandien jau netgi griežtai reikėtų uždraust žodį meilė (neminėk Dievo vardo be reikalo), Černiauską reikia tik pagirti. Estetinė nuovoka kol kas labai tiksliai jam pakužda, kaip nesubanalinti nei žodžio, nei jausmo, kadangi jo pramanai – tai ir minklės. O šis žanras, kaip žinome, panardina žmogų tik į komiško šoko būseną.

Apie kokias banalybes tada gali eit kalba?

Tad černiauskiškų pramanų galia sukelia vaikui ne tik dar nepatirtą nuostabą ar komišką sutrikimą, bet panardina ir į mįslingiausias paslaptis, kol sutrikdo visiškai. Pasirodo, kad pats tikriausias sliekas pasaulyje (...) ir yra didžioji paslaptis (p.68). Iki tokios būtiškai esmingos išvados „Slieko pasakoje“ ateinama tik per suabsoliutintą vaiko „aš“ ir naudojantis gana plačia pramano galių amplitude. Nuo elementariausių pokštų – kaip dukart du septyni (p.18), duobės (p.20) ir kilpos (p.22).

Iki valiūkiškiausio absurdo – Mono iš Pašilės paklaidintiems vaikams mokytas Poška paaiškina (p.19): - Viskas paprasta, (...) kaip atėjot į mišką, taip ir išeikite, tiktai atbulai: nuo kelmo su gyvate prie skruzdėlyno, laumės trobelės, mano ąžuolo, mėlynosios eglės, vėl kelmo su gyvate, skruzdėlyno, laumės trobelės (...)

– taigi pastebime, kad R.Černiausko pramanas labai lengvai absorbuoja ir pasaką be galo.

Bet jau ir ne ją, o tik linksmą loginį žaidimą – juk vaikams čia tenka įsiminti ne tik daiktų tvarką, bet viską neklystant „atsukti“ ir atgal. Nebūtų, mat, Černiauskas matematikas, puikiai perpratęs elementarią tiesą, jog tas, kas eina, tas ir paklysta (p.28). Tik ši tiesa knygoje pateikiama kaip didžiausios nuostabos kupinas klausimas. Taip paskatinamos bet kurio einančiojo ambicijos – „jis paklysti juk negali jokiu būdu“ - ir ugdomas visapusis mažojo pasitikėjimas savimi. Tad „Slieko pasaka“ yra ir labai pedagogiška.)

(Vis dėlto čia privalau įsprausti subjektyvias pastabas ir apie kai kurias pastarojo R.Černiausko pramano negales.

Pirmiausia, ką autorius laiko šios knygos suvokėju? Knygos personažai moka tik daugybos lentelę iš vieneto (p.16), skaičiuoti mediniais pagaliukais (p.14) ir besąlygiškai tiki stebuklais. Ir dailininkė Goda Jackutė

vaizdas sukelia lengva melancholija dvelkiančią nostalgiją.

(Melancholija yra nuolatinis Ugnės palydovas. Ji dažnai užsisvajojusi žiūri pro langą.)

Geriausiai prisimena šalčio ir ašarų kvapą. Taip kvepėjo jos motina šaltą rudenio naktį nakvojusi sode. Ji slapstėsi nuo tėvo, rytą įsirangė pas dukrą į lovą, visa skaudėdama.

Ugnė dirbo sekretore vienoje kompiuteriais prekiaujančių firmų. Čia mažai buvo kvapų. Pasaulis regėjos toks sterilus, todėl reikėjo prisigalvoti keisčiausių dalykų, kad užpildytų savyje atsivėrusią tamsią žiojėjančią spragą.

(Vaikystėje Ugnę kažkas pradūrė.)

Realus gyvenimas jos nedomino. Ji atsiribojo nuo kompiuterių, popierių, reklaminių lankstinukų, vadovo prašymų ir įsakymų, plepančių kolegų, kavutės. Ji dirbo, bet tai jos nebelietė. Kalbėjosi, buvo maloni, bet ne ji, o socialinis personažas, gyvenantis joje. Kažkur toli ji sklendė savo pasauliuose. Voliojimasis meilės guolyje, ir tas, liko kažkur labai labai toli.

Bet ji per daug neliūdėjo, jai vis labiau pradėjo užtekti savęs. Nors ne, tai netiesa. Jai tik iš dalies užteko savęs.

Kaip ten bebūtų, ji visada troško harmonijos. O ją galėjo suteikti tik aristokratiškas, galantiškas, subtilius kvapus skleidžiantis kosminio intelekto vyriškos lyties atstovas, sklandžiai nardantis visuose būties lygmenyse. Bet tokio nebuvo. Nors ne, negalėjo.

Taip ir gyveno. Vis išsprūsdama iš jai nuobodžios tikrovės gniaužtų. Kai perkaisdavo ir būdavo blogai, sakydavo: „Viešpatie, leisk mane prie šaltinio.“ (Bet Viešpats jai griežtai buvo uždraudęs eiti prie šaltinio.)

- Kausyk, reikia padaryti užsakymą, - sako jis.

Tų užsakymų visada daug. Jos akys įkaista nuo ilgo

savo piešinius, mano nuomone, skiria labiau pradinukams ar net ikimokyklinukams. Bet vaikus, vanagus ir sliekus aptariamoje knygoje moko jau net keli pedagogai - Kobra, Priesagėlė, Boružėlė, Profesorius. O Boružėlė, pagalvojusi apie savo meilę direktoriui, ir nurausta kaip braškė vasarą (p.70). Tad knyga orientuota jau kaip ir į paauglius, nes pravardėmis mokytojų „nukrypimus nuo normos“ įvardinti labiau linkę irgi vyresni vaikai (pradinukui mokytojas dar yra neginčijamas autoritetas). Vadinasi, akivaizdus knygos „vaikiškumas“ jau gali atstumti net ir šiuolaikinį ketvirtoką. Kita vertus, kai kurios šio pramano problemos net ir jam dar bus per sudėtingos ir jį negatyviai trikdys. Tad ar nepraras knyga skaitytojo apskritai?

Kai kur „Slieko pasakoje“ vaikai juokinami gana lėkštai: direktorius taip galingai šoko per ožį, kad net kelnės plyšo per siūlę (p.81).

Beje, autorius ir psichologiškai kiek neatsargus.

Ypatingai sureikšmindamas mergaitę Veroniką, jis pamiršta, kad yra ir kitos mergaitės, kurios irgi nori būti laimingos. Gerai, kad bent slieko Zigmučio pasakoje šis gyvybiškai svarbus jų troškimas pastebimas: Kaip smagu,(...) mes atrodom kaip tikros sesės (...) – vienodai gražios (p.75, 76). Tačiau ši mergaičių svajonė lyg ir suniekinama, nors puiku, kad Barbėmis joms tapti irgi neleidžiama (skaitykit kūrinį!). „Žaidimas“ Pašiotu/Mašiotu, mano nuomone, irgi nemotyvuotas, o „noveliukė“ „Dievulis myli visus“ (p.71) yra gan iliustratyviai deklaratyvi.

Bjauriausia, kad „Slieko pasakoje“ palikta begalė kalbos klaidų (cituodama jas taisiau), nes knygą redagavo studentai. Bet ką tada veikė jų mokytojai?..)

Negatyvųjį įspraudą kuo skubiau užskliaudžiau, nes paskutinis jo sakinys akivaizdžiai įrodo gyvenimišką R.Černiausko „Slieko pasakos“ aktualumą. Savikritiškiems mokytojams ir tokiems pat vaikų knygų leidėjams.

O mažiesiems su jų tėveliais tai tebūnie tik smagiai avantiūriškas pramanas - „Pasakėlių vaikams, vanagams ir sliekams“ išmoninga tąsa. Beje, abi knygeles ir reikėtų skaityti vieną po kitos, nes kitaip galima daug ko nesuprasti – pvz., kad ir palyginimo esu šlubas kaip gaidelis Petronijus (p.25) ar ir pačių detektyviškai sukomponuotų istorijų, kurios, pasirodo, su šia knyga dar nesibaigia. Kai kurie monai, ypač prasidėję su Profesoriumi ar seneliu iš Pašilės, žada išryškėti jau tik trečioje „pasaulio per sliekus“ „serijoje“ (tą netyčia man išdavė autorius). Nagi nagi?..

žiūrėjimo į monitorių.

- Gerai, - sako. Ir keliauja į kalnus.

Bėga. Ugnė taip bėga. Tikrovės klastojimas Ugnei nebepadeda. Mirtis kaip peslys suka ratus, vis žemiau ir arčiau. Gyvenimas vaizduotėje negelbsti, mirtis darosi vis įnirtingesnė, ji bet kurią akimirką pasirengusi įsikirsti nagais į nugarą ir nusinešti į uolynus. O tada ilgai žiūrėti į akis, mėgautis amžinybe. Palikti tamsoje ir mėgautis toliau. Tai jėga, ji nėra asmeniška. Ugnei ji dovanotų visą vaizduotės pragarą.

- Kas tau yra, - kiek su pašaipa klausia jis. – Gal Tu sergi? „Mane pagrobė, - tyliai sau pagalvojo Ugnė. – Mano kauleliai išmėtyti po visą pasaulį. Jų turi priešai ir draugai, mylimieji, net abejingieji, jie mėtosi praeityje ir ateityje, daugybę jų turi prisirinkę mano vidiniai demonai. Daugybę.

Gal net visus. Aš užkariauta. Štai vieną kaulelį apžiojęs laikai tu, ir čiulpi mano mėsą...“ - Ne, nieko, - nuolankiai sako Ugnė. Ir tyliai palinksta prie popierių.

Ji juokiasi. Ji ilgai juokiasi savo viduje. Kol galų gale juoko pūslė neatlaikiusi įtampos pratrūksta. Ugnės juokas išteka į pasaulį, kaip kava, ką tik išsiliejusi ant grindų. Ji skuba savo juoką suvalyti kaip kažką gėdingo ir nepadoraus.

Bet juokas vis sprūsta, darosi nevaldomas, jis dauginasi, stingdamas į daugybę spalvotų stikliukų. Jie visur: jos plaukuose, ant rankų, po stalu, jie lenda į švarkų kišenes ir į rankines, įsispraudžia tarp popierių, lenda į burnas...

Pasaulis užsikemša. Ugnė dūsta. Stiklo karoliukai spindi, kaip tirpstančios snaigės išsiplėtusiose akyse.

Mirštantis pasaulis kvepėjo pavasariu.

Gintaro lašai 5

KLAIPĖDA 2007 liepos 25 d., TREČIADIENIS

AGNĖ RIMKUTĖ

Biografija Sako, žmogus, rašantis savo gyvenimo istoriją kitiems, turėtų jaustis ypatingas, kuo nors kitoks.

Mano istorija tokia pati, kaip ir daugelio kitų žmonių. Gal kaip ir jūsų. Pamaniau, kad būtent todėl jums ir bus įdomu ją perskaityti. Šioje istorijoje mano vardas ir pavardė nieko nekeičia. Tik, manau, turėtumėte žinoti, kad artimi žmonės mane vadina Edžiu. Nes skaitysite istoriją, kurioje kalbama apie tai, ko ne tik artimesni žmonės, bet ir aš pats ilgą laiką nežinojau.

------------------Senamiestis. Šlaitinių stogų žemuma tarp kampuotų, aukštų daugiabučių namų kvartalų.

Gabalėlis praeities, atitemptas į dabartį. Čia už gebenėmis apaugusių sienų slepiasi skystųjų kristalų monitoriai ir skalbimo mašinos, gebančios skalbti šešiolika skirtingų programų. Samanos ant stogų stengiasi nenudžiūti nuo mobiliojo ryšio, bevielio interneto, palydovinės televizijos ir kitokių bangų, pripildžiusių orą. Į šitą miesto dalį keliauja savivaldybės pinigai namų fasadams, gatvių grindiniui ir informaciniams stendams. Čia, ypač Batsiuvių ir Mėsininkų gatvėmis, nuolat vaikštinėja turistai.

Tuomet ausis gaudo svetimų šalių žodžius, turinčius nesuprantamas reikšmes. Gali tik nujausti, kurie kvepia saule ir vynuogynais, o kuriuose girdėti židinyje spragsinčios malkos ir gandrų kleketavimas.

Batsiuvių gatvę kerta Vartų gatvė, grįsta spalvotais akmenimis.

Saulei tekant ir leidžiantis tie akmenys... žėri. Šioje gatvėje yra nedidelė pieno parduotuvėlė, o už jos- skverelis. Suskeldėję suoliukai, oranžine šviesa šviečiantys žibintai ir susikūprinę gluosniai.

Ir į apsiaustą susisupusio žmogaus skulptūrėlė viduryje. Pajuodusi nuo laiko. Tikriausiai jau ir pamiršo, kodėl čia stovi.

Viename skvero krašte - senas dviejų aukštų namas. Pirmajame jo aukšte įsikūręs antikvariatas.

O viršuje - ilga palėpė mažais langais. Pro tuos langus vakarais į vidų tyliai krenta geltonos šviesos kvadratai.

Čia gyvenu aš.

-----------------Čia gyvenu aš, o mano tėvas - antikvaras. Nuo jo visuomet dvelkė šiluma ir tolimais kraštais.

Atrodė toks platus ir toks daugiaformis, kad žinojai, jog visuomet rasi jame vietą sau, ir tokią, kuri tau tiks.

Jis daug keliaudavo ieškodamas daiktų antikvariatui. Grįžęs pasakodavo man ir mamai, savo žodžiais panardindamas mus spalvose ir nuojautose. Pasakodavo parvežtų daiktų istorijas.

Kai kurios iš jų būdavo ilgesnės už žmogaus gyvenimo istoriją.

Kartais rodydavo kokį nematytą daiktą ir prašydavo atspėti, kam jis skirtas. Sykį tėvas šypsodamasis pakėlė mažutį pailgą indelį.

- Na, kam jis?

- Tarakonui apvožti,- spėjau.

- ...

- Brangiam gėrimui? Padažui?

- ...

- Gėlei? Mažam gėlės daigeliui?

- Kvapui. Kiniškos arbatos kvapui

- Ei, Edvardai, matei, Julius visą pamoką krapštė nosį?

- ...

- Ir dar gavo 2 iš matematikos.

- Man neįdomu. Tai ne mano reikalas. Įsikišo mokytoja. Nuskambėjo verdiktas: - Kalbi kaip mažas senis.

Kai tėvas išvažiuodavo, dienas leisdavau su mama antikvariato prieblandoje. Ji daug šypsodavosi, kalbėdavo su manimi. Tvarkydavo daiktus senose lentynose ir pasakodavo jų istorijas atėjusiems pirkėjams. Duodavo man pinigų ir siųsdavo pirkti bandelių priešpiečiams. O vakarais eidavome į senamiestį pasivaikščioti. Arba sėdėdavome skverelyje ir ji skaitydavo man. Mama žaisdavo su manimi, visai nesutrikusi, kaip paprastai sutrinka suaugusieji, žaisdami vaikiškus žaidimus. Ir vis dėlto ji buvo suaugusioji, o ne vaikas.

Kartais, kai mama būdavo užsiėmusi, žaisdavau antikvariato daiktais. Į rankas man jų niekas neduodavo. Tad užsimerkdavau ir imdavau lyginti, pavyzdžiui, pačioje palubėje stovintį metalinį graviruotą virdulį, riestu snapeliu ir medine rankena, su mūsų virtuvėje esančiu baltu plastmasiniu.

Anam dar reikėjo ugnies šilumos, kad vanduo pradėtų virti... Mintyse įsivaizduodavau, kaip metalas virto plastmase, ugnis- baltu izoliuotu laidu, kaip nunyko ir pasimetė snapelis, tarsi augančiai varlei nukrenta buožgalvio uodega...

- Edi, kaip manai, ar bandelės

Bendrauti nemėgau, nes nesisekė.

----------------------------Sėdėdavau savo suole ir žiūrėdavau į žaidžiančius bendraklasius. Aš buvau čia, jie buvo ten.

Aš vienas, jie - drauge. Aš nebuvau liūdnas, bet ir ne toks linksmas, kaip jie.

Todėl atsistojau ir nuėjau pas juos.

-----------------------------Neskubiu žingsniu, dairydamasis ėjau per saulės nutviekstą kiemą. Tarp taisyklingos formos trumpai kirptos žolės plotų buvo išvedžioti pilki asfalto takeliai.

Aikštelė atrodė tuščia, visi buvo susibūrę viename jos gale. Žaidė kažkokį žaidimą, tik aš dar nemačiau, kokį.

Priėjęs arčiau supratau: slėpynės. Visai nieko žaidimas, tik čia buvo ta kvaila jo versija, kuomet pastebėjęs besislepiantį turi lenktyniauti su juo bėgdamas prie iš anksto sutarto objekto ir pribėgęs šaukti, pavyzdžiui: „Tuki tuki Benas“, jei pamatei Beną. Grupelė kaip tik aptarinėjo paskutinio slėpimosi įspūdžius. Pastebėję mane nutilo.

- Nori žaisti?

Linktelėjau galva.

su varške jau iškeptos?

Mama man turėjo atstoti viską.

Nes netoliese negyveno joks šešerių metų berniukas ar mergaitė.

--------------------------Tą pirmą rudens dieną, kaip ir visi septynmečiai, kabinausi į mamos ranką. Kaip ir visi, išsigandęs žiūrėjau į tą baltą pastatą dideliais kvadratiniais langais. Jis neturėjo šlaitinio stogo. Čia buvo visai kitaip, nei namie. Daugybė žmonių. Griežtai nustatytas laikas, kada mokytis, kada ilsėtis, kada vėl mokytis, kada valgyti ir kada bendrauti.

Bendrauti.

Kitaip nei visi, bendrauti nemėgau.

- Gerai, tada turėsi ieškoti. Naujas žaidėjas visada ieško,- pradėjo man aiškinti taisykles vienas berniukas. Net jo vardo nežinojau.

- Aš Edvardas,- pasakiau. Pernelyg aiškiai.

Jis nusišypsojo.

- Darius. Pastebėję pasislėpusį bėgame prie geltonosios laipyklės.

Nežiūrime prie ano medžio, - parodė į gluosnį kiemo kampe. Jis man patiko, nes priminė skverelį prie namų.

Per saulės išdegintą žolę ėjau ten. Buvo karšta. Priėjęs įsispoksojau į medžio žievę. Grublėta.

Lipa skruzdėlė. Lipa aukštyn, žemyn, daugybė skruzdėlių. Kai kurios link žalios lajos, kai kurios žemyn... Nusišluosčiau į kelnes prakaituotus delnus.

- Jau! Atsigręžiau. Tuščia. Tvanku ir tylu. Saulės spinduliai be garso leidosi ant žemės. Įtraukiau į plaučius šilto oro ir ėmiau ieškoti.

Mokyklos kiemas nelabai tiko žaisti slėpynes. Keletas sulaukėjusių obelų ir kriaušių, laipyklės, sūpynės - ir viskas. Galvojau, bus lengva, greitai pastebėsiu kurį nors besislepiantį ir viskas tvarkoje, kitą kartą ieškos jis. Viskas, ko reikia, - laikytis arčiau geltonos laipyklės.

Pamačiau Skaistę. Ji gulėjo už į žemę sukastų padangų. Mūsų akys akimirką susitiko. Kitą akimirką abu jau skuodėme link sutartos vietos. Bėgau kiek įkabindamas, sportbačių padai taip trankėsi į asfaltą, kad beveik jutau skausmą pėdose. Gerklėje kilo kutenantis šeriuotas kamuolys.

Skaistė irgi bėgo. Rudų plaukų uodega trankėsi jai į nugarą, švystelėjo į šoną, kai ji atsisuko pažiūrėti, ar labai aš ATSILIEKU, grįžo į savo vietą, ėmė švytuoti į kairę, į dešinę, paskui sustingo ant kairiojo peties - o jos ranka gulėjo ant geltono strypo. „Tuki tuki Skaistė“, ir pergalingas žvilgsnis, mestas į mane.

Stovėjau per kokius tris metrus nuo laipyklės ir jaučiau, kaip manyje kyla bejėgiškumas ir pyktis.

Jai reikėjo bėgti daug mažesnį atstumą nei man, tai ko čia dabar vypso ta savo patenkinta šypsena? Atseit, labai greita? Ką dabar turėčiau daryti? Eiti ieškoti kitų, kad visi sužinotų, jog nespėjau, o paskui, per kitą slėpimąsi, vėl stovėti prie to skruzdžių apsėsto medžio?

- Tai ko neieškai?- paklausė Skaistė, vis dar vypsodama. Labai užsinorėjau trinktelėti tai kvailei.

Apsisukau ant kulno ir išėjau iš aikštelės.

Netrukus suskambėjo skambutis į pamoką.

---------------------------------Kol sėdėjome pamokoje ir mokytoja pasakojo, kad Žemė sukasi aplink Saulę; kol valgėme pietus nedidelėje valgyklėlėje, kol nešiojau baisiai sunkų šaukštą nuo lėkštės iki burnos ir atgal - visą likusią dieną norėjau tik namo, nebejausti tų žvilgsnių man už nugaros, greičiau sprukti į antikvariato vėsą, greičiau prabėgti pro tą apsiaustan susisupusią žmogystą...

---------------------------------Tai nebuvo vienintelis bandymas žaisti su kitais. Bet baigdavosi visad panašiai. Intuityviai jaučiau, kad reikia nustoti mėginus, nes peržengsiu ribą, už kurios prasidės patyčios. Todėl lioviausi.

Sėdėjau suole ir žiūrėjau. Aš čia, jie ten. Aš vienas, jie drauge.

Aš ne liūdnas, bet ir ne toks linksmas, kaip jie.

--------------------------------Mama gan greit suprato, kad mokykloje kažkas ne taip, kad esu vienišius. Tikriausiai laukė to ir tikėjosi. Mėgino su manimi kalbėtis, tačiau aš nenorėjau. Supratau, kad priežastis turi būti manyje, nes visi kiti tarpusavyje sutaria. O kokia ta priežastis - nežinojau ir negalėjau suprasti. Tai ką galėjau pasakyti mamai? Buvau pernelyg savarankiškas, kad leisčiau kažkam kitam spręsti mano vidines problemas, net jei tas kitas žmogus - mama. Ji suprato tai ir nebesistengė priversti mane kalbėti.

Gyvenimas po to nesustojo. Bet nusistovėjo. Buvau visai patenkintas savo gyvenimo tėkme. Dienos slinko lėtai, dažnai turėdavau laiko būti sau ir nieko neveikti. Gaila, kad nenutuokiau, kokia prabanga tai taps vėliau. O gal ir gerai, kad nenutuokiau.

Daug mokiausi, nes neturėjau draugų, taigi negaišau laiko žaisdamas kieme. Išmokau skaityti.

Skaičiau knygą po knygos, nes nesuvokiau, kad į žmogų reikia įsiklausyti ir stengtis suprasti, ką jis tau sako. Nesvarbu, ar jis čia pat ir jam devyneri metai, ar jis gyveno praėjusiame amžiuje ir knygą parašė būdamas penkiasdešimties.

Nukelta į 13 psl.

Alio BALBIERIAUS nuotrauka

6 Durys

KLAIPĖDA 2007 liepos 26 d., TREČIADIENIS

Sezono pabaigoje – uždegantis profesionalumas DANGUOLĖ VILIDAITĖ

Birželiui baigiantis nuskambėjo paskutinieji trečiojo Klaipėdos koncertų salės sezono koncertai. Ypatingi pabaigos akcentai - du kviestiniai užsienio atlikėjai: vokiečių fleitininkas Johanesas Karstenas Hustedas (Johannes Karsten Hustedt) ir smuikininkas iš Prancūzijos Filipas Grafinas (Philippe Graffin).

Simboliška, kad baigiantis sezonui birželį koncertuose dalyvavo beveik visi ryškiausieji mūsų miesto muzikiniai kolektyvai: mišrus choras „Aukuras“ (meno vadovas Alfonsas Vildžiūnas), orkestras „Camerata Klaipėda“ (meno vadovas Vilhelmas Čepinskis), Klaipėdos brass kvintetas (vadovas Vilmantas Bružas) ir karilionininkai (Kęstutis Kačinskas, Stasys Žilevičius), Klaipėdos kamerinis orkestras (meno vadovė Liuda Kuraitienė).

Sezoną vainikavo svečių - fleitininko J.K.Hustedo ir smuikininko F.Grafino - pasirodymas.

Vokiška mokykla

Fleitininko J.K.Hustedo ir pianisto Jurgio Karnavičiaus koncerte labiausiai įsiminė XIX amžiaus prancūzų kompozitoriaus K.Franko sonatos A-dur atlikimas. Nors šio kūrinio originalas skirtas smuikui ir fortepijonui, versija fleitai atrodė pakankamai įtikinama, kompozicijos esmė ir dalių charakteris išliko nepakitę: pastoralinė idilija, drama, kulminacinis centras trečioje dalyje, nedidelės smuiko (šiuo atveju fleitos) ir fortepijono varžybos kontrastingame finale.

Taip pat gražiai suskambo J.S.Bacho sonata h-moll fleitai ir fortepijonui - jos švelnios pirmo-

Pianistas J.Karnavičius ir fleitininkas J.K.Hustedas klaipėdiečius sužavėjo nuostabiu ansambliškumu.

sios dalies temos, tarsi persipynusios ištisinėje begalinėje tėkmėje, intensyviai polifoniškai plėtojama trečioji dalis, nors čia veržlumo gal kiek ir pritrūko.

Populiarioji F.Šuberto sonata a-moll, skirta trumpai XIX amžiuje gyvavusiam instrumentui „Arpeggione“ (tarpinis tarp šešiastygės gitaros ir violončelės, artimas violai da gamba). Šio kūrinio versijos violončelei ar altui, t.y. tiems instrumentams, kurie savo diapazonu ir charakteristikomis labiausiai priartėja prie „Arpeggione“, dabar pasitaiko dažniausiai. Versija fleitai skambėjo kiek neįprastai. Lengvas ir dainingas Šuberto paprastumas išliko, tik jo melodijos čia tapo skaidresnė, romantinis jausmingumas - tyresnis.

Pritrūko styginiams būdingų štrichų, ypač arpedžo (nuo kurio ir kilo instrumento pavadinimas).

Svarbiausia šio vakaro ypatybė - nuostabus ansambliškumas, kuriame susijungė panaši abiejų

Žymus prancūzų smuikininkas F.Grafinas Klaipėdoje koncertavo pirmąsyk. Jis griežė solo su Klaipėdos kameriniu orkestru, diriguojamu R.Šerveniko. Darijos VASILIAUSKIENĖS nuotraukos

atlikėjų grojimo maniera: pedantiškas (gerąja prasme) dėmesys smulkiausioms detalėms - vokiška mokykla, brandus, sakyčiau, vyriškai racionalus „teksto perskaitymas”, tarsi per daug nepasiduodant jausmingumui, ir kartu nepaprastas vidinis dinamiškumas, su kartais prasiveržiančiais lyriniais ar dramatiniais epizodais. Muzikinius įvykius sekti jų interpretacijoje tikrai buvo įdomu.

Smuikas ir meistras

Finalinis trečiojo Klaipėdos koncertų salės sezono akordas - F.Grafino ir Klaipėdos kamerinio orkestro koncertas. Išgirdome smuikininką, kurio grojimas, kaip sakoma, labai primena jaunojo Jegudi Menuchino stilių. Taip pat išgirdome ir jo reto švelnaus garso smuiką, kurį, kaip manoma, maždaug 1750-aisiais pagamino Venecijos meistras Domenikas Busanas.

Sudėtingas ir gilus XIX amžiaus

vokiečių romantiko R.Šumano koncertas violončelei ir orkestrui a-moll (versija smuikui) muziko atliekamas sužaižaravo įvairiausiomis nuotaikomis, stebino precizika ir uždegančiu aistringumu. Ypač efektinga buvo virtuoziška trečioji dalis - tarsi vienu atsikvėpimu.

Tačiau J.S.Bacho koncerto smuikui ir orkestrui E-dur interpretacija kiek nuvylė. Kūrinys žinomas ir dažnai naudojamas pedagoginėje praktikoje, greičiausiai todėl ir tikėjausi daugiau. Trūko didesnio tikslumo, daug garsų nebuvo išgroti iki galo, trečioje dalyje F.Grafinas kartais norėjo „pabėgti“ nuo orkestro. Vis dėlto nuostabioji antroji dalis kūrybiškai buvo įkūnyta nepakartojamai.

„Bado akis“

Atskirai Klaipėdos kamerinis orkestras, vadovaujamas dirigento Roberto Šerveniko, pagrojo tris romantines E.Grygo pjeses („Širdies

žaizdos“, „Paskutinis pavasaris“, „Pirmasis pasimatymas“) ir baroko kompozitoriaus G.F.Telemano siuitą Nr.1 a-moll.

Patiko paskutiniojo kūrinio darnus, puošnus ir iškilmingas garsas.

Buvo juntama valinga dirigento ranka šioje kompozicijoje paryškinant tematinius ir dinaminius (piano ir forte) kontrastus, toks „nepaleidimas orkestro iš rankų“.

Anot muzikologės Laimos Sugintienės, Klaipėdos kamerinio orkestro pažanga tiesiog „akis bado“, ir jos nepastebėti negalima. Pritariu šiai nuomonei. Gal tai lemia orkestro darbas su skirtingais dirigentais, gal dalyvavimas įvairiuose projektuose, kaip, pvz., kompaktinės plokštelės įrašymas. Šiame tobulėjime įžvelgiu ir didelį Koncertų salės darbuotojų indėlį. Jo dėka muzikinis Klaipėdos gyvenimas tapo daug kokybiškesnis ir intensyvesnis, nors mūsų miestui prie to dar reikia įprasti.

Pirmasis lietuvis, skambinęs karilionu už Atlanto atsiųsti įrašų. Juos amerikietis įvertino palankiai, tik konstatavo, kad prastas instrumentas, mat įrašas darytas dar su senuoju Klaipėdos karilionu. Buvo sutarta dėl dviejų koncertų, tačiau likus mėnesiui iki gastrolių V.Kraufordas pasiūlė sugroti dar.

LAIMA SUGINTIENĖ

2007-ųjų liepos pradžia – įsimintina Lietuvos karilionininkų gildijai: pirmą kartą Amerikoje koncertavo šios, keturis lietuvius bei vieną garbės narį daną vienijančios organizacijos narys prof. Stasys Žilevičius.

„Gėdos nepadarė”

Nustebino instrumentas

Daugiau nei15 metų gyvuojanti Lietuvos karilioninkų gildija (prezidentas – Giedrius Kuprevičius) priklauso pasaulinei Karilionininkų federacijai. Ši organizacija rengia festivalius ir kas dveji metai organizuoja pasaulinius kongresus vis kitoje valstybėje, į kuriuos dažnai vyksta ir klaipėdiečiai.

Daugelyje Europos šalių - Prancūzijoje, Olandijoje, Danijoje, Belgijoje, Vokietijoje, Lenkijoje - iki šiol koncertavęs S.Žilevičius šiemet liepos 1-10 dienomis surengė penkis koncertus už Atlanto.

Pirmieji du įvyko tą pačią dieną skirtingose Dalaso (Teksaso valstija) bažnyčiose. Varpininkas koncertavo po mišių. Įdomu, kad dėl karšto klimato klausytojai po pamaldų pasilieka bažnyčios viduje, kur veikia kondicionieriai, o karilionas yra įgarsinamas.

Kiti trys koncertai vyko Čikagos (Ilinojaus valstija) Rokfelerio koplyčioje, botanikos sode, o gastroles vainikavo koncertas Napervilio Tūkstantmečio karilionu. Šis įspūdingas instrumentas pastatytas tūkstantmečio proga ir, pasak maestro, geriausias ir didžiausias iš visų jo matytų. Jį sudaro net 72

Išbandęs instrumentą, S.Žilevičiaus tvirtino, kad amerikiečių Tūkstantmečio karilionas - geriausias ir didžiausias iš visų, kuriais jam teko skambinti.

varpai. Palyginimui - naujajame Klaipėdos karilione - 48 varpai.

Pageidavo žinomų kūrinių

Dešimties dienų gastrolėse JAV klaipėdietis muzikas skambino įvairų, savo paties aranžuotą repertuarą.

Dviejose programose varpininkas neužmiršo ir lietuviškos muzikos: amerikiečiai išgirdo lietuvių liaudies dainą „Beauštanti aušrelė“,

Napervilio (JAV) Tūkstantmečio karilione - net 72 varpai.

B.Dvariono bei paties atlikėjo kūrinius. Teko atsižvelgti į organizatorių pageidavimą skambinti žinomus kūrinius - tai buvo du F.Šopeno valsai, M.Musorgskio „Sena pilis“ iš „Parodos paveikslėlių“, F.Listo Vengrų rapsodija Nr.2, L.Bethoveno „Elizai“, popuri tradicinių amerikiečių dainų temomis ir kita - bei vengti šiuolaikinės muzikos... Šiuos vasaros savaitgaliais vyks-

tančius koncertus, vadinamąją vasaros rečitalių seriją, organizuoja Vilis Kraufordas (Wylie Crawford), Šiaurės Amerikos karilionininkų gildijos prezidentas, Čikagos universiteto profesorius (su juo lietuviui susitikti nepavyko, nes atlikėjas tuo metu gastroliavo Europoje). Būtent jis, gavęs rekomendaciją, ir pakvietė klaipėdietį koncertuoti JAV. Prieš tai organizatorius paprašė

Tarp festivalio dalyvių, be klaipėdiečio, buvo didelė dalis V.Kraufordo mokinių bei vienas japonas. Kadangi koncertai vyko kas savaitgalį - kiekvienas varpininkas skambino visais trim instrumentais - nebuvo galimybės paklausyti kitų atlikėjų.

Paklaustas, kaip sekėsi pačiam, S.Žilevičius prisipažino sulaukęs palankių atsiliepimų. „Gėdos nepadariau“, - apibendrino muzikas.

Viena fundatorių po jo koncerto žavėjosi skambinimo amplitude - dar negirdėjusi taip greitai ir taip lėtai, taip garsiai ir taip tyliai skambinant...

Renginys buvo plačiai reklamuotas internete, spaudoje, parengti gausiai iliustruoti bukletai ir atskiros koncertų programėlės, afišos, jis sulaukė nemažo žurnalistų dėmesio. Klaipėdiečiui teko duoti ne vieną interviu. Prieš S.Žilevičiaus koncertą Čikagos botanikos sode „Amerikos lietuvis“ informavo, kad pasaulyje yra tik apie 600 profesionalių karilionininkų , tarp jų - ir klaipėdietis.

Atlikėjas džiaugėsi JAV užmegztais kontaktais, su karilionininkais pasikeitė natomis.

Durys 7

KLAIPĖDA 2007 liepos 25 d., TREČIADIENIS

Daug pašauktų – mažai išrinktų RITA BOČIULYTĖ

Šiąvasar pirmą kartą Lietuvoje sudarytas 14-os valstybinių universitetų reitingas. Tyrimą atliko Demokratinės politikos institutas. Vertinant aukštąsias valstybines mokyklas, buvo atsižvelgta į jų pasiekimus mokslo srityje, stebimos studijų sąlygos, svarstomas studentų ir darbdavių požiūris.

Pagal tyrimų duomenis, šiame sąraše Klaipėdos universitetas – vienuoliktas, o Vilniaus dailės akademija (VDA), uostamiestyje turinti Vizualinio dizaino katedrą, atsidūrė paskutinėje reitingo vietoje.

Nepaisant to, siekiančių bakalauro studijų VDA Klaipėdos vizualinio dizaino katedroje šiemet buvo po du žmones į vieną vietą: stojo 57, o priimti ketinama 28 studentus. Toliau studijas magistrantūroje norėjo tęsti 14 žmonių. Priimti ruošiamasi 8-11, formaliai išlaikiusius stojamuosius egzaminus, bet... Ar VDA savo katedrai Klaipėdoje duos papildomai vietų, turėtų paaiškėti šiandien.

Paklaustas, ką mano apie šį reitingą ir tokį kontroversišką Dailės akademijos vertinimą, Lietuvos dailininkų sąjungos ir Lietuvos grafinio dizaino asociacijos narys, VDA Klaipėdos vizualinio dizaino katedros profesorius Algis KLIŠEVIČIUS buvo nusiteikęs filosofiškai: - Yra toks posakis: daug pašauktų – mažai išrinktų. Kadangi kūrybą – kaip Dievo dovaną šiuolaikinė civilizacija desakralizavo, pavertė ją kažkuo tarsi lengvai prieinamu, retai dabar išgirsi sakant – apdovanotas talentu. Visi galvoja: išmoko, įgijo specialybę, ir jau dailininkas. Štai ir turime rezultatą – manoma, kad taip ir turi būti.

Deja, taip nėra. Ta prasme, kad nėra visi lygūs iš prigimties. Mūsų politinė sistema leidžia galvoti, daryti prielaidą, kad visi lygūs iš prigimties. Tačiau gamta sutvėrė truputėlį kitaip.

Tas neatitikimas pagimdo tam tikrą diskomfortą ir prieštaringus vertinimus. Juolab kad ir menas savo poziciją – kaip pasaulio suvokimo formą šiuolaikinėje visuomenėje prarado. Jis tapo laiko praleidimo, pasilinksminimo forma...

- ...Arba vartojimo produktu?

- Taip, nes prie to prisidėjo ir medijų paplitimas. Vien dėl to, kad ten viskas daroma meno pagrindu. Tai yra estetinių kategorijų pagrindu. Kitaip sakant, daroma įtaigiai, meniškai, išraiškingai, ritmiškai - tai yra tai, kas anksčiau buvo tik mene. Dabar yra visur.

- Tada kyla klausimas, kokias gi problemas sprendžia menas? Ar tik kaip estetizuoti ką nors, ar yra kažkas kita, sudėtingiau?

- Ko gero, nori išsiaiškinti, kas yra žmogus. Bet visi bijo aiškintis.

Todėl, kad nežinia, kas jis yra. Jeigu pažiūrėsi giliau, gali būti, kad išsigąsi. Arba atrasi tai, ko nenorėtum matyti. Iš tikrųjų problema tampa sudėtinga. Lygiai tas pats yra ir su ta situacija, kad mes nepripažįstame savo Dievo, vadinasi, arabai mums įrodys, kas Alachas tikrai yra. Jeigu mes abejojam, kad mūsiškis yra. Automatiškai atsiranda daugybė išlygų, kurios neleidžia pasakyti, o kas gi aš iš tikrųjų. Menas lygiai taip pat – jis negali į tai atsakyti. Ir tampa kažkuo, kas neįsipareigoja duoti jokio atsakymo. Na, padaro menininkas kokį smagų dalyką, pavyzdžiui.

- Taigi meno negalima išmokti?

- Galima, galima. Tiek visokių meno mokyklų!.. (juokiasi) - Mokote dizaino, grafikos – o kokia prasmė? Koks procentas

Grafiko A.Kliševičiaus teigimu, meninę kūrybą – kaip Dievo dovaną šiuolaikinė civilizacija desakralizavo ir pavertė pasilinksminimu, pramoga, neįsipareigojančiais duoti jokių atsakymų. Nerijaus JANKAUSKO nuotrauka

Jūsų studentų gali tapti menininkais?

- Šito aš nežinau. Kas žino, kiek jie turi talento? Be to, ką mes laikome menininkais? Galbūt dizaineriai yra inžinerinių profesijų žmonės, kurie savo veikloje panaudoja įvairias menines kategorijas ir meninius pasiekimus. Tai ir vyksta: iš vaizduojamojo meno pereina tam tikri pasiekimai, kurie paskui įgyvendinami, tiražuojami, pavirsta klipais, apipavidalinimo elementais ir t.t.

- Ir tai estetizuoja mūsų būtį?

- Būtent. Niekada pasaulyje tiek daug vaizdų, sukurtų pagal meninius principus, neegzistavo aplinkoje.

Viskas būdavo truputį kitaip, natūraliau. O dabar daug dirbtinės aplinkos, kuri specialiai konstruojama taip, kad veiktų emocijas. Ir veikia – muzikiniai klipai, šou, reklama.

Visur stengiamasi padidinti emocijas, kad būtų poveikis. Kokiu būdu? Įmanoma tik meninėmis priemonėmis.

Kompozicija, spalva, ritmu to galima pasiekti.

- Bet ar visa tai – menas?

- Jeigu klausiame, kas yra menas, tuomet turime užduoti kitą klausimą, - o kas yra gyvenimas? Niekas nežino, deja. Jeigu menas yra tai, kas atspindi tą gyvenimą, tada komplikuotas ir meno apibūdinimas. Nes XX a. pradžioje pasikeitė meno traktavimas – jo virtuvė tapo tarsi svarbiau už rezultatą. Todėl atsirado menotyrininkų gentis, kuri aiškina, kaip suprasti meną, vietoj to, kad žmogus jį turėtų suprasti natūraliai.

Tam tikra problema...

Muzikantai neleido sau tokios situacijos, kad bet kas, kas groja, yra muzikantas. Ten amatas turi būti tobulas, tik tada tu esi tokio lygio, kuris yra pripažįstamas. Dailėje nutiko kitaip. Bet koks performansas gali tapti menu, nepaisant to, kad apie erdvės kompoziciją, kažkokį daiktų tvarkymą, grafinius dalykus žmogus nieko nežino. Problematiška...

- Vadinasi, sukeitėme kažkokias kategorijas vietomis?

- Bet tai nereiškia, kad jos neatsisijoja. Atsisijos tam tikru masteliu.

Nežinau, kaip praktiškai tai galėtų įvykti. Tai visas mechanizmas. Kai kuriuos dalykus mus privertė naudoti reklama. Pradeda reklamuoti tikindama, kad taip yra gražu. Ir visi sutinka – taip gražu, o kitaip negražu. Kažin, ar iš tikrųjų taip.

Apie šios – dailininko – profesijos aureolės praradimą kalbu ne todėl, kad ją reikėtų grąžinti. Bet, sutikite, visuomenėje ji prarado tokį vaidmenį, į kokį anksčiau lyg ir pretendavo.

Automatiškai ji tapo amatu. Bet tas amatas, be profesinių dalykų, turėtų turėti ir dar kai ką...

- Ir ką gi?

- Šiuo atveju buvo įdomi patirtis Izraelyje, kuriame lankiausi. Kai pasidomėjau „Basis“ skulptūros mokyklos metodika, atsakymas buvo labai įdomus. Sako, tai yra piramidė, kurios pamatas yra 16 kubų. Jie reiškia tobulai įvaldytus visokiausius amatus. Paskui, sako, dar 8 kubai, kurie simbolizuoja skulptūros formas – plokščią, apvalią, bronzinę, medinę, lietą, kaltą ir t.t. Jos irgi turi būti tobulai įvaldytos. Toliau – 4 kubai, kas yra meno filosofija, – bendri pasaulėžiūriniai dalykai, su tuo susiję. O viršuje – vienas kubas, kuris yra etika.

Kaip manote, dėl ko visa tai?..

- O kokia yra Klaipėdos vizualinio dizaino katedros metodika?

- Profesorius Vytautas Kasputis parašė koncepciją, kurią ruošiamės išleisti solidžia knyga. Bet ir dabar su ja gali susipažinti bet kuris studentas – įvadas, dėstomi dalykai pagal kursus, visos disciplinos ir užduotys iliustruotos mūsų studentų darbų pavyzdžiais. Iš jos galima pamatyti, kaip studentas pirmame kurse pradeda nuo paprasčiausio brūkšnelio ir paskui ateina iki erdvės apvaldymo, objektų sukūrimo ir panašių dalykų.

Tokios vizualizuotos metodikos dar neturi nė viena mūsų Dailės akademijos katedra. Todėl rektorius dabar nusprendė, kad tas leidinys turi išeiti atskira knyga „Vizualinis

dizainas VDA”. Turėtų pasirodyti jau šį rudenį.

Manau, kad mūsų katedra duoda pakankamai stiprius amato pagrindus. Studijuojamų dalykų sąraše – dailės ir dizaino istorija ir teorija, kompozicijos pagrindai ir dėstymo metodika, projektavimo įvadas ir dėstymo metodika, projektavimas ir meninis konstravimas, vizualinių komunikacijų dizainas, taikomoji grafika, speciali kompozicija, akademinis piešimas, akademinė tapyba, specialus piešimas, spalvotyra, skulptūrinė plastika, fotografija, grafinės ir kompiuterinės technologijos, šviesos technikos, projektavimo tendencijos, braižomoji geometrija, filosofinės studijos, humanitarinės-socialinės studijos ir kita.

- Kiek visko daug!..

- Iš tikrųjų mūsų studentai per semestrą turi išstudijuoti septynis specialybės dalykus ir atsiskaityti už juos. Vizualinio dizaino – aplinkos, parodų, jų įrangos ir švenčių apipavidalinimo – srityje jie būna jau šiek tiek pasikaustę.

Mūsų studentai nesprendžia urbanistinių problemų, o gilinasi į objekto pateikimą konkrečioje erdvėje, jo maštabiškumą, „įrišimą” į tą aplinką ir tam tikros nuotaikos sukūrimą.

Nes jie turėtų keisti tą aplinką pagal kūrybinius tikslus, kuriuos kelia sau, arba kurie reikalingi konkrečiam objektui.

Magistrantai pas mus dar studijuoja tipografikos dizainą. Arba važiuoja tęsti mokslus užsienyje. Iš praėjusio kurso trečdalis – gal dešimt žmonių išvažiavo studijuoti į Angliją dizainą arba videodizainą. Įstojo. Vis dėlto pas mus amato bazė nebloga.

- O ko Jūs pats mokote studentus?

- Mano kursas susietas su vientiso stiliaus kūrimu. Kad nepriklausomai nuo medžiagos tas stilius turėtų tam tikrą atpažįstamumą – mastelių, formos ar elementų panaudojimo požiūriu. Pasirinkimas priklauso nuo idėjos, kurią jie turi įgyvendinti.

Bet kadangi studentai pas mane ateina tik ketvirtame kurse, pirmiausia bandau paaiškinti, kad jau viskas. Kai grįžta namo, jų gi niekas žmonėmis nelaiko. Juos visi vadina dailininkais.

Jiems išeities nėra. Belieka būti dailininkais. Tapti profesionalais toje srityje.

- Ar daug tarp jų talentingų, gabių?

- Labai liūdna pripažinti, kad talentingų žmonių yra. Paskutinis geras dailininkas turėjau būti aš. Bet, deja, vis atsiranda ir atsiranda talentingų žmonių (juokiasi).

Rimtai kalbant, kurse tokių studentų – apie trečdalį. Didžioji dalis baigusiųjų vis dėlto dirba pagal profesiją. Manyčiau, ji pakankamai adekvati šiuolaikinei situacijai – gyvenimui, kuris tiesiog reikalauja dizainerių.

- Bene 35-erius metus dėstote studentams. Kokią prasmę čia įžvelgiate?

- Nėra jokios prasmės nei tame gyvenime, nei tame, kad mes čia esame.

Absoliučiai nieko nėra. Kai Lemo romano herojus paklausė kompiuterio, kokia žmogaus gyvenimo prasmė, tas pagalvojo ir atsakė: „Perduoti informaciją”.

Jeigu tas gyvenimas neturi prasmės, tai kodėl neužsiimti veikla, kuri man atrodo įdomi.

- Ar iš kūrybos nieko neatima?

- Kaip visada, kai daliniesi. Iš tikrųjų yra tam tikra seka, perimamumas. Nesvarbu, ar tu blogai dirbsi, ar gerai, vis tiek bus kitas žmogus, kuris tuo užsiims. Nes neįmanoma to išnaikinti. Prigimtis tokia, kad tęstinumas vis tiek egzistuoja. Net jeigu mes nieko nepadarysim dėl to.

Jau pats buvimas, kad mes esam ir darome tai, suponuoja, kad kažkas kitas tai pratęs. Nežinau, kodėl - dėl susižavėjimo, pamišimo ar dėl kitų dalykų – jis egzistuos. Ar išgelbės pasaulį? Greičiausiai ne.

Ko gero, pats buvimas yra vienintelė prasmė. Ir vienintelė dovana. Nes nieko kito nėra.

8 Durys

KLAIPĖDA 2007 liepos 25 d., TREČIADIENIS

Pasiklydus pagarbios baimės, vienatvės ir geidulio labirintuose GODA GIEDRAITYTĖ

Ar dažnai, išėjęs iš parodos, junti pakylėtą dvasios ilgesį, netikėtai pažadintą kūrėjo darbų? Ir kaip autoriaus kūriniai pasiglemžia tavo mintis bei jausmus? Būtent tokia atmosfera sklandė po Sigito Staniūno parodos „Tapyba“ atidarymo Klaipėdos dailės parodų rūmuose, ne vieną žiūrovą užkrėsdama vidinio susitelkimo ar susižavėjimo priepuoliais.

Paroda – kaip teatras

S.Staniūnas – vienas originaliausių šiandienos Lietuvos kūrėjų. Nedrįstu vadinti tik tapytoju, kadangi menininkas dažnai peržengia žanrines dailės šakos ribas ir greičiau būtų vertas tarpdisciplininių menų atstovo vardo. Kita vertus, būtent jo tapyba kritikus verčia autorių nenumaldomai liaupsinti, o žiūrovus aikčioti iš susižavėjimo.

S.Staniūno parodos – tai ištisas teatras. Skubu pabrėžti – su puikiai apmąstytu scenarijumi ir marketingo planu. Kiekviena detalė, kūrinys, objektas parodoje turi savo vaidmenį: kūrenasi pseudolaužai, čirškia televizoriai, vyksta gyvos muzikos koncertai ir pan. Net ir žiūrovas čia tampa pagrindinio veiksmo statistu.

Nepaisant atidarymo metu sukuriamo kakofoniško antrakto, svarbiausa vieta parodoje tenka tapybai. Mistifikuota paveikslų atmosfera, dvelkianti Stanlio Kubriko filmo „Plačiai užmerktos akys“ dvasia, Masonų ložės legendomis ar venecijietiško karnavalo sumaištimi, įtraukia į viliojantį spalvų labirintą.

Modernizuoja klasiką

Puoselėdamas klasikinę tapybos manierą, S.Staniūnas turinio, charakterio, netipiškos Lietuvai koloristikos dėka ją transformuoja, modernizuoja. Tačiau jo tapyba anaiptol ne siurrealistinė, atvirkščiai tai – labai realistiška maniera atlikti geografiniai, botaniniai, homo sapiens tyrinėjimai, atmiešti gera romantizmo doze, kur svarbu intuityvusis pradas, egzaltuota savivoka, simbolikos intarsijos, Kasparui Frydrichui taip būdingos mįslingos vienišos figūros.

Mėgiamą klasikinę įcentruotą kompoziciją S.Staniūnas dažnai perskrodžia saulėlydžio, vandens, miško takelio proskynomis. Pastarąsias pabėždamas stūksančios arba sklendžiančios ore figūros gūsiu. Įdomu, kad jos retai esti anatomiškai tvarkingai modeliuotos. Dažniau tai – beformės, „uždrapiruotos“ masės, tie patys miško augalai, įgavę antropomorfinį būstą. Minimus herojus lydinti „sargo“ etiketė (pvz.: „Lotoso sargas“, „Upės sargas“, „Tako sargas“) tik dar labiau pabrėžia jų priklausomybę supančiai aplinkai.

Ką nori pasakyti?

Nepaisant to, kad S.Staniūnas vengia portreto (veik visi darbai neturi akių horizontalės, o galvos vieta dažniausiai tik paženklinama egzotiško augalo elementu), parodoje jautiesi akylai stebimas ir savaime tampi vaizduojamų proskynų, properšų, miškų įkaitu.

Drobių masteliai, vieningas koloritas, nuosekliai, veik identiškai atkartojamas peizažo motyvas tik dar labiau sustiprina apsupties

S.Staniūno „Tapybos” vernisažą Klaipėdoje papildė gyvos muzikos koncertas.

Per parodos atidarymą S.Staniūnas surengė performansą – plazdeno raudoni balionai, liepsnojo ugnis, į ją biro rožių žiedlapiai...

jausmą. Prie S.Staniūno tapybos jautiesi nejaukiai, nes ji tave permato. Ji kalbasi su žiūrovu.

Kalbasi visu savo tropiniu karščiu, ore tvyrančia alsa, drėgme, o kartu rafinuota elegancija. Šioje vietoje susiduriame su keistu paradoksu – vienatvės ir atstumo tarp vaizduojamų figūrų formuojamos geidulingos įtampos, kuri S.Staniūno darbuose taip ir lieka tik „Pasimatymu“, „Pasivaikščiojimu“, „Rendez vous“... Kritikė D.Tumpytė pastebėjo, kad S.Staniūno drobėse susiduria galios valdžia ir grožis (karališkos valdžios atributika, brangakmeniai, metamorfozės į florą ir fauną) ir juos nuginkluojanti vienatvė bei tuštuma (nuogi kūnai arba jų nesatis, nuspėjamas buvimas). Menininkas berods sąmoningai žiūrovui palieka atvirą interpretacijų, savos istorijos kūrimo lauką.

Tuo S.Staniūno darbai primena geriausius Ernesto Hemingvėjaus šedevrus. Nuolat persekiojantis klausimas – ką vis dėlto menininkas nori pasakyti? Tiesiog leidžia mėgautis spalvos sodrumu, gyvastimi, paslaptimi? Kiek svarbus šiuolaikiniam žmogui išlieka grožio ir dvasingumo ieškojimas mene?

Lietuvoje – fenomenas

Lietuvos dailininkų kontekste S.Staniūnas – fenomenas. Pirma, žinoma pačia tematika. Jo drobėse anaiptol neįprasti lietuviškai akiai motyvai, dvelkiantys Pietų Amerikos jusliškumu, sultingumu,

Mistifikuota S.Staniūno paveikslų atmosfera žiūrovą veda į viliojantį spalvų labirintą.

Azijos magija bei mistika. Gal tik Pranas Domšaitis išsiskiria panašia egzotika. Net ir tapydamas „lietuviškus“ vaizdus natūroje, S.Staniūnas neišvengia magiškos spalvų terapijos. Prisiminkime kad ir projektą „Bitės meno erdvės“, kurio metu menininkas atpasakojo Tiškevičių parko (iš tiesų daugiau menančio džiungles) istoriją.

Antra, nors siužetas neabejotinai labai svarbus, S.Staniūno kūryboje jis greičiau antraplanis – leidžiantis išryškinti niuansinę menininko tapyseną, daugiasluoksnę jos specifiką. Turbūt nerastume nė vieno Lietuvos tapytojo, taip įvairialypiai manevruojančio raudonos, rudos, auksinės, geltonos spalvos palete.

Absoliuti priešingybė įprastai lietuviškai A.Gudaičio tradicijai (pilkšvai rusvos spalvos geiduliui, neseniai maloniai plovusiam visą Lietuvos žemelę). Pati S.Staniūno tapybos esmė yra spalva: tapytojas ją puikiai jaučia ir akivaizdžiai tuo mėgaujasi, ypač paliesdamas ant sodrios lapijos krintančius šešėlius ar modeliuodamas audinių medžiagiškumą: šilkas, brokatas, aksomas – regis, junti jų švelnų paviršių savo pirštais, o ne akimis.

Tave „valgo ir ryja”

S.Staniūno tapyba prabangi, gal net dvelkianti pagarbia ritualine baime. Tai – tave „valganti ir ryjanti” tapyba, lygiai taip pat kaip ir tu godžiai mėgaujiesi ja. Tai – malonumas, kažkodėl asociatyviai menantis Adomo ir Ievos istoriją, nes „malonumas žiūrėti“ dvelkia

Belaukiant performanso.

nuodėmingumu. Kita vertus, nieko nuodėmingo krikščioniškąja prasme S.Staniūno kūryboje nėra. Tai – savotiška pasąmoninė percepcija – bandymas perprasti drobės paviršių.

Nuolatinis siužeto pasikartojimas, panašumas - anaiptol ne nuobodus, atvirkščiai, vis labiau įtraukiantis. Kaip geroje komedijoje, kur pasikartojimas lemia auditorijos juoką. Įdomu, jog nepaisant stereotipinio siužeto, spalvos, formato, nėra nė vieno

Nerijaus JANKAUSKO nuotraukos

identiško kūrinio. Vientisa autoriaus stilistika suponuoja nenutrūkstamų šedevrų virtinę, kur sunku identifikuoti atskirus kūrybos etapus ar stebėti menininko kaitos žingsnius. Visa sukasi vieningame tematikos ir plastikos lauke be laiko ir vietos identifikacijos.

Pasiklydus šiame S.Staniūno labirinte, pasiduodi pagundai paskęsti egzaltuotos mistikos ir spalvų nešamoje jūroje. Tik apsidairyk, ar nesi stebimas akylojo „Rojaus sodų“ sargo...

Durys 9

KLAIPĖDA 2007 liepos 25 d., TREČIADIENIS

J.Adomonio „Bokalai” – tikrai ne alui.

„Adomas” - pašmaikštavimas erotikos tema.

Kitokia keramika KRISTINA JOKUBAVIČIENĖ

Baroti galerija, tęsdama vertingą pažintine prasme projektą „XX a. lietuvių dailės klasika“, liepos 18-ąją pristatė vilniečio keramiko Juozo Adomonio pastarųjų kelių metų kūrybos parodą, veikiančią iki rugpjūčio 2-osios.

Pažintinis projekto aspektas ypač prasmingas ir svarbus Klaipėdos kontekste, suteikia galimybę pamatyti išskirtinių Lietuvos dailininkų, pelnytai vadinamų klasikais kūrybą, ne taip dažnai pasiekiančią mūsų kraštus, išgirsti pačių autorių pasisakymus apie savo kūrinius, pagaliau juos išvysti.

Juozas Adomonis – nusipelnęs meno veikėjas, Vilniaus dailės akademijos profesorius, ilgametis Keramikos katedros vedėjas (nuo 1984 iki 2000 metų), daugelio albumų, katalogų, vadovėlių, straipsnių apie taikomąją dailę ir

keramikos meną autorius. 2002aisiais jis buvo apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi.

J.Adomonio pavardė visada minima tarp dailininkų novatorių, septintajame dešimtmetyje siekusių išlaisvinti lietuvių keramikos meną nuo siaurai suvokiamo utilitarumo, tarsi iš naujo įsisavinti keramikos specifiką, atskleidžiant molio savybes ir galimybes, sprendžiant formos ir dekoro vientisumo problemas. Naujų raiškos būdų tuo metu skatino ieškoti ir vis populiarėjanti interjerinė keramika.

J.Adomonio parodiniai kūriniai ir darbai, skirti interjerams, išsiskyrė plastine, emocine ir idėjine prasme, pasižymėjo dekoratyvumu, lakonišku, beveik minimalistiniu plastikos ir spalviniu sprendimu. Šios savybės, susiklosčiusios į savitą menininko stilių, ramų ir santūrų, akivaizdžios ir parodoje

Baroti galerijoje. Tai kūriniai be menkiausios utilitarumo ar manieringumo žymės. Taupi ir labai iškalbinga raiška būdinga visai keramiko kūrybai, o parodoje eksponuojami naujausi darbai atskleidžia ypatingą kūrėjo laisvę.

Juose lengvai atpažįstame keramikui būdingą stilistiką, nuolat praturtinamą naujų technologijų, eksperimentų dėka.

Paroda patvirtina, kad keramika šiandien patraukli ne tik dėl galimo naudingumo, bet ir dėl plačių asociacijų, keliamų plastinių sprendimų.

J.Adomonio paroda, kurioje eksponuojami 45 kūriniai, stebina idėjų, fantazijos, raiškos būdų ir technologijų įvairove. Konstruktyvi ekstruderinė keramika, improvizuojanti industrinės aplinkos temomis, persipina su subtiliomis, ramybe ir aiškumu alsuojančiomis formomis, kuriamomis Rytų ir lietuvių kerami-

„Raktų” iš molio serijos užtektų šimtams spynų, bet parodoje – rinktiniai.

Kompozicijos „Abrakadabra” (Postindustrinė keramika: vidaus degimo variklio improvizacija) fragmentas. Nerijaus JANKAUSKO nuotraukos

kos tradicijų pagrindu.

Gražu buvo žiūrėti, kaip po parodos atidarymo autorių apsupo Klaipėdos keramikai, beveik visi buvę J.Adomonio mokiniais Dai-

Vasaros kaligrafija iš Izraelio – Klaipėdoje KRISTINA JOKUBAVIČIENĖ

Klaipėdoje, Prano Domšaičio galerijoje iki rugpjūčio 8-osios veikia iš Izraelio atkeliavusi neįprasta kaligrafijos paroda.

Rengia kursus

Efektingi, didelio formato kūriniai sukurti „Basis“ skulptūros mokyklos rengiamuose vasaros kursuose.

Mokykla įsikūrusi Hadassa Neurim vietovėje prie Beit Yanai miesto, tarp Tel Avivo ir Haifos. Ši privati mokykla jau ne kartą minėta mūsų spaudoje, ją ir bronzos liejyklą 1993-iaisiais įkūrė Dovydas Zundelovičius, gimęs Lietuvoje ir skulptūros mokslus baigęs Vilniaus dailės akademijoje.

Prie mokyklos veikiančioje galerijoje vyko jau kelios lietuvių dailininkų parodos, o šių metų pradžioje D.Zundelovičiaus, kolegos dar nuo M.K.Čiurlionio meno mokyklos laikų, pakviesti „Basis“ skulptūros mokykloje lankėsi trys klaipėdiečiai dailininkai – Angelina Banytė, Algis Kliševičius ir Juozas Vosylius.

Šluotos vietoj teptukų

Apie „Basis“ skulptūros mokykloje rengiamus kursus ir jų metu sukurtus darbus, tapusius parodos pagrindu, pasakojo jos kuratorius, mokyklos dėstytojas Leo Ray, dailės studijas taip pat baigęs Lietuvoje: „Šioje mokykloje dėstau jau dvylika metų. Vasaros atostogų metu, kai mokykloje yra laisvų patalpų ir dėstytojų, rengiame trumpalaikius įvairių pakraipų kursus visiems norintiesiems.

Pasisiūliau pravesti kaligrafijos kursą. Mūsų mokykloje kaligrafijos kursas privalomas pagrindinės specialybės studentams trečiaisiais ar ketvirtaisiais mokslo metais vietoj piešimo. Į vasaros kursą užsirašė 15 žmonių. Dalis jų – buvę mano mokiniai, metus jau lankę kaligrafijos kursą, kiti – naujokai šioje srityje.

D.Zundelovičius, nepailstantis idėjų generatorius, pasiūlė surengti didelių formatų kaligrafijos „simpoziumą“. Kaip vėliau paaiškėjo, ši mintis buvo išties vykusi“.

Kursų metu buvo naudojamos įvairios medžiagos ir įrankiai: popierius, drobė, tušas, pramoninis akrilas, plunksnos, teptukai, o

Iš Izraelio atkeliavusi kaligrafijos kursų paroda lankytojus žavi emocingumu ir nevaržomu laisvės pojūčiu. Kristinos JOKUBAVIČIENĖS nuotrauka

vietoj jų dažnai net šluotos. Labiausiai kurso dalyvius įkvėpė ilgos ir plačios drobės juostos, suteikusios visiškai neribotą eksperimentavimo laisvę, pasitelkiant spalvą, formą ir neįprastus darbo metodus. Ne veltui dar kurso metu kilo diskusija apie šiuolaikinės kaligrafijos ribas ir galimybes, nes daugelis darbų atrodė esantys artimesni tapybai nei kaligrafijai.

Paroda, surengta mokyklos galerijoje, pasak L.Ray, daugeliui žiūrovų patiko būtent dėl jos emocingumo ir nevaržomo laisvės pojūčio.

Paroda – įspūdinga

Parodoje Klaipėdoje eksponuojami aštuonių kurso dalyvių kūriniai.

Chrisos Alvanos, kurią L.Ray vadina „veterane“, ne tik rūpinosi medžiagų pirkimu, drobės paskirstymu. Jau kurso pabaigoje ji pati sukūrė kelis ypač didelius darbus, iš kurių vienas eksponuojamas parodoje. Ji, atrodo, tiesiog „pasivaikščiojo“ po drobę, palikdama perforuotų batų padų pėdsakus, kurie įsikomponuoja į energingų ruožų, paliktų dažuose pamirkytos šluotos, ir grafiškai išrašytų raidžių visumą.

Raidžių motyvai išliko ir Natali Šapiros, ir Debės Tal darbuose, o Anat Yogev labiau pasidavė spalvų magijai. Kursuose ji buvo naujokė, kaip ir brolis ir sesuo Oferis ir Tal Veizeriai. Tal Veizer kūrinys beveik visiškai juodas, jame po truputį ryškėja atskiri brūkšniai, slaptingi ženklai, o jos brolio Oferio Veizerio darbas – kaip didelis spalvingas paveikslas, kuriame su abstrakčiomis formomis dera basų kojų pėdsakai...

Akivaizdu, kad kaligrafijos kurso dalyvius įtakojo ne tik ritmo pratimai, kuriais buvo pradėtos vasaros pratybos, komponavimo pamokos. Į kursus buvo pakviestas svečias, japonų kaligrafas Kazuo Ishii, jau kurį laiką gyvenantis Izraelyje, pasakojęs apie japonų kultūrą ir kaligrafiją, atsinešęs į pamoką visus klasikinės kaligrafijos įrankius.

Didelių formatų, monumentalios, dinamiškos kompozicijos daro įspūdį. Prisimenant, kad didžioji parodos autorių dalis yra tik mėgėjai, savo malonumui lankę kursus, įspūdis dar didesnis. Manau, kad ir ne vienas parodos lankytojas pajus natūralų norą čiupti šluotą, mirkyti ją į dažus ir... kurti kaligrafiją.

lės akademijoje, perėmę jo meilę keramikos menui, įrodytą ne tik žodžiais, bet ir darbais, ištikimybę šiai, pasak dailininko, ypatingai, plačių galimybių dailės sričiai.

Sugrįžimai, arba Kaip žemaitis jėgos ieškojo Rugpjūčio 10-ąją 16 val. LDM Prano Domšaičio galerijoje Klaipėdoje duris atvers Paryžiuje gyvenančio lietuvių skulptoriaus Adomo Stanislovo Raudžio-Samogito retrospektyvinė kūrybos paroda „Sugrįžimai, arba Kaip žemaitis jėgos ieškojo“.

Samogitas gimė 1936-aisiais Palangoje, Vilniaus dailės institute studijavo skulptūrą. Palankiai susiklosčius aplinkybėms, 1958-aisiais išvyko į Lenkiją, studijavo Krokuvoje, Gdanske. Susidomėjęs architektūra, studijas tęsė Vokietijoje, Darmštate, o 1961-1974 metais – Paryžiuje. 1969-1973 metais dailininkas turėjo retą galimybę Italijoje dirbti pasaulyje plačiai žinomo, iš Druskininkų kilusio skulptoriaus Žako Lipšico asistentu. Ž.Lipšicas labai palankiai atsiliepė apie jauną menininką, sakydamas, kad jo laukia didelė kūrybinė sėkmė.

Gana ilgai Samogitas dirbo Paryžiuje architektu, kartu aktyviai dalyvavo parodinėje veikloje. Daugiausia savo skulptūrų parodų yra surengęs Prancūzijoje ir Šveicarijoje, jo kūryba taip pat buvo eksponuojama Belgijoje, Italijoje, Japonijoje, Meksikoje, Olandijoje, Vokietijoje. Nuo 1980-ųjų Samogitas aktyviai dalyvauja Paryžiaus dailininkų visuomeniniuose judėjimuose, prisideda kuriant jų manifestus. Vienas iš paskutiniųjų ir reikšmingiausių – 2003-iųjų „Pasipriešinimo manifestas“, pasisakantis už profesionalumą mene.

A.S.Raudžio-Samogito skulptūra „Saulė 1236“ (Pasipriešinimas kalavijuočiams). 2004 m., gipsas.

10 Durys

KLAIPĖDA 2007 liepos 25 d., TREČIADIENIS

Mingė prabilo skulptūros kalba

Plenero dalyviai - „Kurėnu“ marių link.

DALIA BIELSKYTĖ

Mingėje, mažame, ne kiekviename žemėlapyje pažymėtame Klaipėdos krašto kaimelyje, liepos 12-22 dienomis vyko graži kūrybinė akcija – tarptautinis skulptūros pleneras „Mingė – Lietuvos Venecija“, kuriam pasibaigus ant Minijos kranto liko aštuonios skulptūros, matomos iš sausumos ir iš upės, bylojančios apie unikalią šio krašto, šio kaimo dvasią ir žmones.

Idėja gimė kaime

Mingė neatsitiktinai vadinama mažąja, arba Lietuvos Venecija – kaimeliui gatvę atstoja upė. Po šios vasaros liūčių gili ir srauni ji

skuba į marias, užliedama krantus ir juose stovinčias sodybas mistine ramybe. Smulkiose bangelėse, lyg milijonuose mažų veidrodėlių, saulės spinduliai atsispindi, lūžta ir, mirgėdami visomis gamtos spalvomis, šoka ant medžių šakų, ant sodybų stogų – kerintis švytėjimas užlieja dangų, tarsi visa būtų nužengę tiesiog iš Klodo Monė paveikslo.

Plenero organizatorė bei kuratorė „Klaipėdos galerijos” direktorė Violeta Jusionienė ir jo globėja Lietuvos „Lions” klubų apygardos gubernatorė Aida Pečeliūnienė vienu balsu tvirtino, kad tarptautinio skulptūros plenero „Mingė – Lietuvos Venecija“ idėja gimė Mingėje. „Čia labai gera aura, čia visada

gera nuotaika, - sakė A.Pečeliūnienė. - Nėra žmogaus, kuris pabūtų Mingėje ir liktų abejingas.

Manau, kad tai – upės, kuri čia tokia srauni, tokia gyva, tokia gili, nuopelnas ...“. „Tiesiog panūdome unikaliame gamtos kampelyje apgyvendinti dar vieną tobulos būties elementą – meną. Išvesti jį iš parodų salių į erdves, padaryti labiau pasiekiamą žmonėms. Ir ne tik Lietuvos žmonėms. Minijos upe praplaukia laivai, pažymėti Vokietijos, Italijos, Rusijos ir kitų šalių vėliavomis...“pritarė Aidai V.Jusionienė.

Kodėl skulptūra? Daug darbo, daug triukšmo, daug investicijų...

Ar trapioms moterims tai ne per sunki našta? „Skulptūros yra ilgaamžės, - pa-

aiškino V.Jusionienė. - Stovės ant Minijos pylimo gal penkiasdešimt, o gal ir šimtą metų, suaugs su kraštovaizdžiu, įgaus naujų bruožų – kuo labiau jas veiks gamtos jėgos, tuo jos darysis įdomesnės, keisis – tarsi gyvos“. „Be to, jomis, kitaip nei tapybos, grafikos kūriniais, galės džiaugtis visi Mingės svečiai, nesvarbu kuo jie keliautų – vandeniu ar sausuma“,- antrino A.Pečeliūnienė.

Subūrė profesionalus

Organizatorės į Mingę drauge gyventi ir kurti pakvietė Klaipėdos, Kauno ir Kaliningrado menininkus. Plenero vėliava subūrė klaipėdiečius Saulių Bertulį, Sergejų Plotnikovą, Klaudijų Pūdymą, Evaldą Bernotą, Arūną

Į dangų kyla S. Plotnikovo „Paukščiai“.

Mėčių, kaunietį Saulių Paliuką, kaliningradiečius Jevgenijų Pečerskį ir Anatolijų Semenichiną, kiek pavėlavęs prie kompanijos prisidėjo palangiškis menininkas Linas Žulkus. Visi – profesionalūs menininkai, tačiau ne visi... skulptoriai. Iš pirmo žvilgsnio keistas sprendimas plenero metu įgavo prasmę. „Šiuo atveju dailininko specializacija neturi reikšmės, - įsitikinęs S.Bertulis, žinomas kaip metalo plastikos virtuozas, šiame plenere netikėtai prakalbinęs medį. - Kiekvienas turi savo stilių, savo metodus. Todėl įdomu, kad kuriami darbai labai skirtingi.

Meno srities pakeitimas padeda atsiskleisti kūrybiškumui, įsisukti į meno sūkurį, pasireikšti naujame amplua, ir rezultatas – puikus“.

Visi autoriai rinkosi skirtingą techniką ir medžiagas. Metalas, medis, marmuras degte degė vyrų rankose, kibirkščiavo po grąžtais, verkė po pjūklais, ir tiesiog akyse vyko keisčiausias elementariosios materijos virsmas meno kūriniu...

Karaliai ir šeimininkai

E.Bernoto „Gandras“ „matuojasi“ lizdą.

Apačioje – E. Bernotas, metalinį paukštį laiko S.Paliukas.

Tapytojas A.Mėčius moka dirbti ne vien teptuku.

Menininkai vienbalsiai tvirtino, kad jų kūriniuose įkūnytas įspūdis, nuotaikos, kuriuos patyrė pirmą kartą atvažiavę į Mingę. „Kai atvažiavome, dar nebuvau apsisprendęs, ką darysiu, - pasakojo skulptorius E.Bernotas.

- Sėdėjom, valgėm, gėrėm kavą.

Ir štai – atskrido gandras. Nutūpė netoliese, žvalgėsi, ūmai išskleidė plačius sparnus ir išdidžiai nuskrido – kaip paukščių karalius... Man tas žemai sklendžiantis gandras padarė tokį įspūdį, kad nusprendžiau jį įkūnyti savo skulptūroje“.

Grakščiam, bet galingam metaliniam paukščiui E.Bernotas metalinį lizdą „sukrovė“ ant aukšto, rievėto, medžio kamieną primenančio stulpo, kad paukščių karalius, kaip įpratęs, galėtų plačiai dairytis, o ir jo gražų stotą matytų visi, kas pro Mingę plaukia ar sausuma keliauja.

S.Bertulio skulptūrinė impresija – žaltys. Milžiniškas dygliuotas roplys, ištiesęs savo dailiai paspalvintą, aptakų medinį kūną ant ąžuolinių kelmų, atrodo, šildosi saulėje.

Durys 11

KLAIPĖDA 2007 liepos 25 d., TREČIADIENIS

„Idėja kurti žaltį gimė, kai sužinojau, kad sodybos, kurioje vyksta pleneras, kieme gyvena didžiulis žaltys. Vis dairausi, norėčiau jį sutikti. Tokio didelio – metras ir dvidešimt centimetrų! – dar nesu matęs, – idėjos gimimo istoriją pasakoja S.Bertulis, draugų ir kolegų meiliai vadinamas Sauliuku.

– Mano skulptūroje vaizduojamas žaltys yra savotiškas šio krašto simbolis. Noriu, kad jis pritaptų prie aplinkos, kraštovaizdžio.

Linksmas žaltys! Norėčiau, kad jis taptų svetingu šeimininku, maloniai sutinkančiu kiekvieną Mingės svečią“.

Impresionizmo inkliuzai

S.Paliuko kūrinys – horizontalus ir tapybiškas. Kinetinis – kiekvienas gali keisti jo kryptį. „Mano skulptūra vadinasi „Gyvenimo linija“ – vingiuota, spalvota, suskirstyta etapais. Ją, kaip ir savo likimą, kiekvienas gali pakeisti –galima ištiesinti, galima sumegzti į Gordijaus mazgą, - aiškino autorius. - Kita vertus, šią skulptūrą galima traktuoti kaip upę – antrą kartą į tą patį vandenį neįbrisi.

Trečia funkcija – dekoratyvinė spalvinė. Žiemą čia balta, vasarą – žalia, žalia, žalia. Manau, toks spalvingas inkliuzas tikrai džiugins akį“.

Iš Mingės kraštovaizdžio į dangų šauna metalinės S.Plotnikovo žuvėdros, skrydyje lyg šokyje susipynusios virš aukšto laivastiebio, taip panašaus į Minija praplaukiančių jachtų stiebus.

Akį masina A.Mėčiaus „Grimzdukas“ – marmurinis svarelis ant auksu žėrinčio milžiniško meškerykočio – sukūrė jį įkvėptas pakrantėse medituojančių, upės gelmės užkerėtų žvejų. Prisėsti ant pylimo ir pasidžiaugti upės vėsa kviečia plačianugarė L.Žulkaus „Žuvis“...

Net svečių iš Kaliningrado kūrybos impulsas – vietos dvasia. „Keliaudamas po Klaipėdos kraštą susižavėjau autentiškomis, gražiai saugomomis ir atstatomomis sodybomis. Žmonės rūpinasi ne vien gerbūviu, bet ir aplinkos grožiu, sodybų eksterjeruose nuostabiai pritaiko senovinius rakandus, vežimo ratus, tarsi suteikia jiems naują gyvenimą. Šią senovės ir šiandienos bendrystę mes norėtumėme perteikti savo skulptūra, kuri nors abstrakti, tikimės, į ją žiūrintiems suteiks gerų emocijų ir

asociacijų su gražiais senovės prisiminimais“, - sakė J.Pečerskis. Jie su kolega A.Semenichinu net pavadino savo skulptūrą lietuviškai „Tabalai“, nes ji vizualiai primena šį lietuvių liaudies instrumentą.

Visą šį skulptūrų paradą tarsi stebi K.Pūdymo „Akis“. Išradingai sukonstruoti metalo lakštai virto išraiškinga, riestablakstiene akimi. „Atvažiavęs nusprendžiau atsipalaiduoti. Pasakiau smegenims – mažiau galvokit. Ir dabar džiazuoju. Skulptūros idėja gimė paprastai: pažiūri į vieną pusę, į kitą – kaip gražu! Tokiam grožiui būtinai reikia geros akies!”- juokėsi Klaudijus.

Plenerų reikia ir bus!

Anot skulptoriaus K.Pūdymo, pleneras yra prasminga akcija: “Juk menininkas dažniausiai kuria vienas. O čia – esi būryje, matai kaip kiti dirba, kaip galvoja, pasitobulini, kažko naujo sau atrandi“. „Tokius plenerus rengti reikia – skulptoriai pasisemia įkvėpimo iš naujos aplinkos, o ir kitiems žmonėms - džiaugsmas. Pleneras – puikus pavyzdys kitiems, kad rūpintis reikia ne tik savo kiemo grožiu, bet ir dalintis juo su kitais“, - kolegos minčiai pritarė S.Plotnikovas.

Visi kalbinti menininkai kaip vienas tvirtino – pleneras yra ypatinga kūrybos forma, suteikusi jiems nepamirštamų akimirkų, kūrybinio polėkio. S.Bertulis džiaugėsi, kad meno sklaida vyksta Mažojoje Lietuvoje: „Šis kraštas nėra per daug prisotintas menais.

Jis labiau garsėja savo istorija.

Kūryba ir menas galėtų plačiau įsigyventi šiose vietose. Čia daug lygumos, vandens, kūrybai tinkanti nuotaika... Menas suteiktų dar vieną atspalvį gražiam kraštui, o jis menininkams – įkvėpimo.

Smagu, kad atsiranda žmonių, kurie siekia kontakto su menu ir skleidžia meną“.

Dešimt plenero dienų prabėgo nepastebimai. Daug vandens Minija į marias nutekėjo. Buvo Mingėje visko – darbo ir juoko, vyno ir dainų (Klaudijus vakarais prie stalo virkdė gitarą, Linas – bandoniją), buvo svečių ir viešnagių, klajonių sausuma ir vandeniu, kūjais mojuojantiems vyrams mojo dailios merginos iš praplaukiančių laivų... Nebuvo barnių ir įtampos, pavydo ir nuoskaudų: kiekvienas, nors degantis sava idėja, skubėjo padėti kolegai. Virš stovyklos pleveno bendrystės dvasia. O rezultatas nuostabus: Mingės kaimo kraštovaizdis praturtėjo naujais erdvėženkliais – skulptūromis, tarsi pakylėjančiomis į dangų šiame unikaliame žemės ir vandens sandraugos krašte gimusią kūrybinę mintį.

Vildamasi, kad pleneras – tik taikios meno invazijos į Minijos pakrantes pradžia, gražiai plenero prasmę apibendrino jo kuratorė V.Jusionienė: „Kiekvienas, atvykęs į Mingę, jaučia praeities alsavimą. Sename grindiny, kryžiuje, šuliny skaitome protėvių laiškus. Tikiuosi, kad plenero „Mingė – Lietuvos Venecija“ dalyvių sukurtos skulptūros taps šiandieninės kultūros atvirlaiškiu ateities kartoms“.

S.Bertulis nuglostė kiekvieną savojo „Žalčio“ spygliuką...

„Pamario ženklai” įamžins mintis apie Vydūną

Emalis kepamas krosnyje.

RAMUNĖ PLETKAUSKAITĖ

Kintų Vydūno kultūros centre nuo liepos 20-osios iki rugpjūčio 1-osios vyksta 5-oji tarptautinė emalio ir muzikos laboratorija „Pamario ženklai”, kurioje kuria 10 dailininkų iš Lietuvos, Vokietijos, Rusijos, JAV ir 4 džiazo muzikantai iš Klaipėdos ir Vilniaus.

Unikali idėja

Pasitinkant Vydūno 140-ąsias gimimo metines, emalio ir džiazo meistrų 2007-ųjų kūrybinės laboratorijos tema – „Mintys - Vydūnui”. Dalyviai ne tik darbuojasi, įamžindami savo mintis emalio miniatiūrose, džiazo kompozicijose ir muzikos vakaruose, bet ir keliauja po pamario kraštą vandens ir sausumos keliais, aplankydami gražiausias Kintų seniūnijos, Šilutės rajono, Kuršių nerijos vietas ir kultūros paveldo objektus.

Nuo liepos 21-osios Vydūno kultūros centre veikia emalio miniatiūrų paroda-pardavimas. Rugpjūčio 1-ąją 15 val. - šventinis kūrybinės laboratorijos uždarymas ir naujos parodos bei džiazo muzikos programos pristatymas visuomenei.

Kaip pasakojo Vydūno kultūros centro direktorė Rita Tarvydienė, kasmetinė tarptautinė emalio ir muzikos laboratorija Kintuose rengiama penktąsyk. Renginio istorija prasidėjo nuo Kintų Vydūno kultūros centro veiklos strategijos kūrimo ir nuo vizijos, kas ateityje gali būti rekonstruojamame kultūros centro ūkiniame pastate. Buvo ieškoma meninės veiklos, kuri išsiskirtų unikalumu.

Domisi jaunimas

S.Paliukas ir jo „Gyvenimo linija“.

Dalios BIELSKYTĖS nuotraukos

„Kadangi centre veikia ne tik Vydūno muziejus, pamario krašto istorijos ekspozicija, bet ir Kintų dailės bei muzikos mokyklos, kultūros centro projektų veikla natūraliai pakrypo į profesionalaus meno sklaidą”, - sakė R.Tarvydienė.

Be to, dailės mokytoju čia dirba jos vyras - dailininkas Romas Tarvydas, kuris moka naudotis emalio technika, yra baigęs Talino dailės akademiją ir įgijęs meninio metalo apdirbimo specialybę, taip pat pažįsta dailininkų, kurie sovietmečiu apie 30 metų dalyvavo taip vadintuose sąjunginiuose emalio simpoziumuose Palangoje. Pasikeitus politinei situacijai simpoziumai Palangoje nutrūko.

Todėl, Šilutės rajono savivaldybės paragintas, gavęs iš jos paramą krosnims įsigyti, 2003-aisiais Vydūno kultūros centras surengė pirmąjį emalio simpoziumą Kintuose. „Jis susilaukė didžiulio pasisekimo ne tiek tarp vietinių žmonių, kiek tarp dailininkų, metalo meno specialistų. Ypač susidomėjo jaunimas, kuris panoro išmokti šio

Ne vienas M.Gurevičienės emalio kūrinys gimė Kintuose.

amato”, - džiaugėsi R.Tarvydienė.

Pernai į simpoziumą su didžiuliu noru įsijungė keturi džiazo muzikantai, kuriems vadovauja klaipėdietis gitaristas Eugenijus Jonavičius. Jie taip pat, kaip ir dailininkai, pareiškė norą kurti kompozicijas pamario ženklų tema.

Todėl simpoziumas tapo skirtingų meno žanrų laboratorija.

Kuria kartu

Ir šiemet joje dalyvauja muzikantų grupė. Kompozitorius Audrius Balsys, gitaristas Giedrius Laurušas iš Vilniaus, vadovaujami E.Jonavičiaus, bando kurti muzikinius kūrinius tema „Mintys - Vydūnui”.

Ta pačia tema šiemet kuria ir emalio laboratorijos dailininkai, nes kitąmet kovą bus švenčiamos Vydūno 140-osios gimimo metinės. Šiemet į emalio laboratoriją atvažiavo dailininkė Svetlana Teckaja iš Rostovo (Rusija), kur labai gilios tapybinio emalio tradicijos. Antri metai dalyvauja dailininkas iš JAV Algimantas Grintalis. Lietuviai dailininkai klaipėdietis Saulius Bertulis ir vilnietė Marytė Gurevičienė yra vyriausi emalio meistrai ir Kintų simpoziumuose kuria nuo pat pradžių. Iš jų mokosi jaunimas. Šiemet atvyko nemažai jaunų dailininkų: šilutiškiai Aurimas Liekis, Adomas Milukas, kintiškė Aušra Vindžigelskytė (dalyvauja jau treti metai), kelmiškė Austėja Arlauskaitė ir kiti.

Su dedikacija

„Kasmet „Pamario ženklai” dedikuojami vis kitai ryškesnei pamario krašto datai, asmenybei ar objektui. Turime tikslą per šiuos ir kitus metus sukurti emalio darbų kolekciją „Mintys Vydūnui”, skirtą Vydūno jubiliejiniams metams pažymėti. Gal pavyks muzikantams sukurti ir muzikines kompozicijas, pasinaudojant Vydūno dainų rinkiniais”, - tikisi renginio organizatoriai Tarvydai.

Paroda su naujais emalio simpoziumo autorių darbais visą rugpjūtį bus eksponuojama Kintų Vydūno kultūros centre. Šiais metais planuojama išleisti penkerių metų projekto emalio darbų katalogą „Pamario ženklai” - emalis Kintuose”.

12 Gintaro lašai

KLAIPĖDA 2007 liepos 25 d., TREČIADIENIS

Alio BALBIERIAUS nuotrauka

VYTAUTAS BRENCIUS

vietoj maldos kol dar gyvas esmi aš dar vieną nužydėjusią pavasario dieną Viešpats mano ypatai galėtų atleisti koks bebūčiau vargo pelė kranto žiurkė arba grubus ir kandus Skorpionas ar ružavas šuo pailsęs jau bėgti palei jūros krantą Dievas turėtų atleist man ir uždarydamas langą palikti pravirą orlaidę mano tūkstančiai tonų žuvies pakeltų iš juodosios ar sidabrinės gelmės nuplaukė uostamiesčio gatvėmis aštuonkojai krabai kalmarai nuo Argentinos arba Antarktidos transformavosi į plytas daugiabučių dėžučių statyboms nuo kurių balkonų netgi nuo stogų grubiai makiažuotos blondinės per Girulių miško pušynus laukdamos valiutinių erotinių linksmybių žiūri jūros vartų link bet nebesulaukia mano nebesamo laivo Viešpats Dievas man PRIVALO atleisti aklinai langą uždaręs palikti orlaidę paskutiniam gyvybingo oro gurkšneliui atvirą gyvybės orlaidę kad jos nereikėtų užkimšt aklinai baltu popieriaus lapu su prirašytom maldos eilutėm jas dažnai dar vadinam Eilėraščiu

vietoj pro memoria jau vis mažiau draugų pas kuriuos priplaukęs užtvindyta lietaus gatve susišildyti galėtum kojas dvasią taurele trauktinės kaip sieninis kalendorius ištirpusių rūke nugyventų metų pabaigoj plonėja užrašų knygelė kiek užbraukta jau telefonų numerių adresų – vardų

su kuriais dalintis teko draugų vienminčių plačiame – ne cirkulio rate gyvenimo planais mintim diskretiškom svajonėm ne vien tik cigaretės dūmu ar vynu kiek liko daug nedaug pageltusių laiškų kuriuose kalbėta buvo apie vyrišką ir lyrišką gyvenimo akistatoje drąsą teprisiima sau kaltę gyvenimo žiaurusis paštas

gyvasis laikas nuplėšti kalendoriaus lapelį virpančiais nuo jaudulio pirštais ar virpančiais pirštais po negeros vakarykščios anaiptol dar nereiškia atsisveikinti su praeitim gyvasis laikas nėra kalendorinis skaičius smėlio laikrodis apverčiamas išbyrėjus smėliui iš vieno piltuvėlio į kitą gyvasis laikas kaip karštas kraujas išteka venomis neaprėpiamos erdvės negrąžina atgal katastrofiškai mažėja pridėjęs ranką prie savo krūtinės klausyk atidžiai tuk – tuk – tuk tai ir viskas ką tau pasako gyvenimo metų laidas tai ir yra nekalendorinis gyvasis laikas

prisikėlimai atminties bejėgėm bangom jau nebenuplaunančiom lipnių kibių ir bejausmių užmaršties charizmatiškų fatališkų laikmečio dulkių toj senaties sutrupintoj Spartoj šiųdienių prabangos vergų sėkmingai numestas nuo marmurinės uolos į pilką pailsusią jūrą – nebesitikėjo išplaukti buvo ganėtinai silpnas prieš tą lemtingąjį šuolį prieš tą nepaskutinį kritimą spalvoton gelmėn nustumt ir numesti nebūtinos pastangos pasitelkus neatleistinai bjaurius ir nežmoniškus poelgius tiradą piktybiškų žodžių ar norą sutraiškyti laisve alsuojantį krabą

margi kančių aitvarai ne visi skrido pro šalį dar neišplaukė jis kepurnėjos prieš kranto srovę bangų purslai nelyg šventas nimbas buvo ir gelbėjimosi ratas nudeginęs sielą viltim įsikabint nulaužtais nagais į alsuojantį gyvenimo krantą išplauks būtinai išplauks gal vien tiktai tam kad patsai savo noru priartėjus nevilties valandai savo noru nušoktų nuo apsamanijusios uolos degančiam saulėlydy į tokią pat degančią jūrą ir nemėgins įsitverti į neryškiais protuberancais padabintą saulės karūną į ten iš kur mes visi atėjom dar mezozoinėj eroj ir kur be trimitų fanfarų ne visi gal nueisim juk praėjo tiek amžių leidusių mums viskuo abejoti --- o gal tu visai neteisus žilabarzdi išminčiau filosofe Anaksimandrai

be alternatyvos veidas išmestas gatvėj čaižus ar tingus lietus tau dažnai įkyriai negailestingai kartoja jau senatvė mano drauge senatvė mergaitė grojanti Sen Sansą senstam mano drauge senstam ir kas pasakys tau originalas tai ar plagiatas gyvenimiškoji melodrama yra tiesa nenuginčijama tau ir tavo vienatvei patinkančios rafinuotos moterys neįvertina tavo kvazimodiškoj sieloj septyniom spynom užrakintojo grožio arba skaityk atvirkščiai vienok mostelėjęs sklidiną kaušelį degtienės įsidrąsinęs stoji į drastišką akistatą su dažniausiai meluojančiu veidrodžiu ogi nieko – dar visai nieko galima treptelt nagi ruoškis sūnau atsistokime po sapnų ir po jūros kulniuokime kol nevėlu blia į naktinbarį ar diskoteką kraujyje kunkuliuoja trankusis hiphopas visa kita – niekai

biblinis motyvas pusnuogis piemengalys diletantas – geologas bibliniu vardu Dovydas prieš lemtingąjį kariuomenių mūšį nežinodamas pats netgi nenutuokdamas apie magnetizmo jėgas iš laidynės – miniatiūrinių rojaus vartų paleido fatališką briaunotą akmenį klykaujant skydais prisidengusiai savo šalies kariuomenei briaunotu akmeniu pramuši kaipmat geležinius šarvus milžino vardu Galijotas išvertė jį iš kojų – dar iki šiol neprisikėlė jau daug sudilusių amžių atskaičiuotų istorijos išminčiai ar visi kitokie lžemokslininkai vis dar tiria buvo akmuo tas iš paleolito amžiaus ar iš išgaravusios jūros dugno - - -

regata Kuršmarėse vos prabudęs čiaudi vėjas ir užgulęs laužia rėją plakasi lyg suknios fėjų burės – jūrbangių aistra kol pleištu rikiuojas gretos saulėj tirpsta pušys retos jų sakuos sušvitęs spektras virpa vasaros kaitra favoritės taško sūrų vandenį ir stiebu duria Preilos švyturio kepurėn posūky išraito pa raiko bangą sunkūs grotai o spinakeriai pilvoti dūsta melsdami sustoti tik pirmyn! – trumpa kalba burės džiūsta lyg paklodės ant žolyno Nidos soduos bet žuvėdros kviečia moja ruošias guolį Bangpūtys atsispyrusios nuo molo jachtos šoka rokenrolą kol žalsvų bangų atolą guldo pradalgėm naktis šaukia vėjo! vėjo! vėjo! kapitonai kaip žokėjai škotais kibirkštis įskėlę delnus mirko vandeny suominis barzdas jų žnaibo traška stakseliai lyg žaibas ir per jūrą ritas aidas atsimušęs smilkiny

Gintaro lašai 13

KLAIPĖDA 2007 liepos 25 d., TREČIADIENIS

Biografija Atkelta iš 5 psl.

Ilgoje palėpėje, žiūrėdamas į geltonos šviesos kvadratus, kūriau savo pasaulį. Žmonių jame beveik nebuvo. O tie, kurie buvo, - tolimi, jų negalėjai paliesti ir pažinti. Tad viską tekdavo įsivaizduoti pačiam.

Jie būdavo nebylūs. Tame mano susikurtame pasaulyje netrūko elgetų, belapių medžių, vėjo...

Dienas atbūdavau mokykloje.

Vakarais klajodavau po senamiestį, skaitinėdavau skverelyje.

Mėgau stebėti žmones iš tolo.

Būtent tuo metu pajutau keistą draugiškumą skvero viduryje stovinčiai, į apsiaustą susisupusiai tamsiai žmogystai.

-------------------------------Tėvas, kaip visuomet, didžiumą laiko būdavo išvažiavęs. Nežinau, ar jis pastebėjo, kaip ir kuo aš gyvenu. Žinau tik, kad vieną kartą sulaukiau lauktuvių.

- Kaip manai, kam ji skirta?paklausė, o jo rankose spurdėjo nedidelė ruda sterblinė žiurkė.

- Gyventi. Lakstyti ir ėsti?

- Jau nebe visai.

- Kad man būtų linksmiau?

- Kad turėtumei kuo rūpintis.

Savo žiurkę pavadinau Ema. Žiurkė Ema. Gerai skamba, ar ne?

-------------------------------Būdamas vienuolikos baigiau pradinę mokyklą. Turėjau pereiti į pagrindinę. Šita man nepatiko dar labiau, negu pradinė. Nes čia buvo dar daugiau žmonių, dar daugiau taisyklių, dar griežtesnė dienotvarkė. Jaučiausi prievartaujamas kaskart, kai sužviegus skambučiui reikėdavo grūstis aptrupėjusiais laiptais, stumdytis, sėsti į nustatytą vietą klasėje. Kodėl apskritai yra nuspręsta, kad geriausia mokytis rytą? Galbūt man darbingiausias laikas - vakaras. Tai kodėl turiu paisyti taisyklių, kurios man kenkia?

Negana šių visuotinai priimtų

taisyklių, pagrindinėje mokykloje aptikau dar vieną taisyklių porūšį.

Tai - nerašytos taisyklės, kurių paisyti nė kiek ne mažiau svarbu, nei oficialiųjų. Viena iš šių taisyklių skelbė: „Privalu turėti kuo daugiau draugų ir dar bent tris kartus daugiau pažįstamų“.

Kaip man rodėsi, visi šios taisyklės pavyzdingai laikosi. O tie, kurie nesilaiko, atsiduria tokioje nepavydėtinoje padėtyje, kuomet koridoriumi sunku praeiti, nes iš paskos skrenda nejuokingi komentarai. O kartais ir bandelės kąsnis.

Apkramtytas.

----------------------------------Vieną rytą naujų mokslo metų pradžioje prie mano suolo priėjo klasiokas. „Na, būk geras, duok man ramybę“, pagalvojau. Tačiau jo tikslai buvo kiek kitokie.

- Sveikas.

- Labas.

- Aš Tomas.

- Edis.

Jis stovėjo priešais mano suolą ir kėlė man miglotus šiltus jausmus. Nejuokauju.

- ... Kaip sekasi?

- Neblogai.

Ko jis iš manęs tikisi?

- Gal vakar vakare matei naują Koeno filmą?

Filmų, kaip ir apskritai televizijos, nežiūrėjau. Kiek jų buvau matęs (apgailėtinai nedaug), visi nuvylė. Todėl maniau, kad ir filmai, ir televizija yra vienos padermės- skirti eiliniams vartotojams vilioti ir mulkinti.

- Ne. - Tai tikriausiai nenorėsi pas mane peržiūrėti jo pirmos juostos?

- Dėkui, bet esu užimtas.- Kuo, įdomu, aš esu užimtas?- Labai.

- Na, tai gerai tada. Iki. - Aha. Taip ir nesupratau tada, įžeidžiau jį ar ne.

Sėdėti ir žiūrėti...

Aš pasijutau vienišas.

-------------------------------Po keleto mėnesių eidamas į mokyklą pastebėjau kitą savo klasioką. Nesileidau į ilgus svars-

tymus su pačiu savimi ir pasivijau jį. Pasilabinom. Supratau padaręs klaidą, kad vijausi. Jutau, kad jo ryšiai su aplinka ypač stiprūs ir tvirti. Mano tuo tarpu kone visai sutrūkinėję. Tad nieko nuostabaus, kad tuoj pat įsivyravo nejauki tyla.

Maniau, kad atrodau jam kaip paskutinis mulkis. Gal taip ir buvo.

Netrukus užmezgėme pokalbį tema, kurios paminėjimas paprastai reiškia: „Esam visiškai svetimi ir neturime ką vienas kitam pasakyti“. Pradėjome šnekėti apie neįveikiamus matematikos namų darbus.

Viskas velniop.

Aš niekada nesusišnekėsiu.

Laikas bėgo.

----------------------------------Mane traukė prie žmonių. Norėjau, kad manęs klausytų ir išgirstų, norėjau kalbėtis, norėjau šilumos, norėjau prie ko nors prisiglausti.

Bet negalėjau.

Tuomet atsirado kokonas. Pats nežinojau, kad jis yra. Nejutau, kaip eidamas judriomis gatvėmis, ilgas dienas sėdėdamas tarp nepažįstamų žmonių po truputį audžiau ilgas, blizgančias, pilkas gijas ir vyniojau jas aplink save. Nusivijau dirbtinę šypseną ir į dangų žvelgiančias akis. Taip jaučiausi saugus. Kokonas saugojo mane.

Jis neleido man susirasti draugų. Bet leido bendrauti su kitais žmonėmis. Pro gijų sluoksnį prasibraudavo vienas kitas šilumos šešėlis. Nors tiek. Voratinklinės lūpos sakydavo „taip“, „galbūt“, ir žmonėms tai patiko. Jie patikėjo, kad aš sugebu išklausyti. Tiesą sakant, nedaug tegirdėjau. Nes ausys irgi buvo pilnos voratinklių.

Kokono sienos buvo minkštos ir pilkos. Puikiai sugerdavo aplinkos įspūdžius, taigi mažas iš bado sudžiūvęs „aš“ beveik nieko negaudavo. Jis sėdėjo vienišas, apsikabinęs kelius tamsoje, nes daugiau neturėjo ką veikti. Toje pačioje kažkada patirtų įspūdžių baloje.

Kartais išlįsdavo įkvėpti gryno oro ir šviesos. Tik tada, kai žinodavo, kad aplinkui nėra nė vieno žmogaus. Taip būdavo pavakare, mano palėpėje. Laikrodžio ro-

dyklėms slenkant jis braudavosi pro gijas, kol galų gale išlįsdavo kažkur pro pakaušį. Jausdavosi labai sutrikęs ir pasimetęs. Nors aplinkui kaskart tebūdavo vis tas pats kambarys.

Neįsivaizduoju, kiek laiko jame praleidau.

Paskui susitraukęs „aš“ pradėjo pykti. Jam pabodo dusti. Įniršis atsispindėdavo net kokono paviršiuje. Erzinausi dėl niekų.

Išvis be priežasties. Raukydavausi net prieš skvero vidury stovinčią tamsią žmogystą.

----------------------------------Aš mėgau istoriją. Labiausiai būdavo įdomu, kokios galingųjų gyvenimo aplinkybės priversdavo juos elgtis taip, jog žūdavo tūkstančiai, milijonai žmonių. Tik mokytoja buvo klaikiai nuobodi.

Iš tų, kurios dažniausiai apsiriboja „susikonspektuokite paragrafo medžiagą ir atsakykite į klausimus“.

Tekdavo daug skaityti ir domėtis pačiam. Laiko tam turėjau.

Per istoriją sėdėdavau su Tomu.

Po ano karto mudu beveik ir nebekalbėjome. Pasilabindavom ir tiek.

Buvo pavasaris. Saulė plieskė pro langus, klasėje buvo tvanku. Užsikniaubęs ant suolo klausiau, ką bubena istorijos mokytoja monotonišku balsu. Kalbėjo kažką apie Reformaciją. Niekaip negalėjau liautis svarstyti, kaip ši moteris galėjo tapti mokytoja.

- ...M.Liuteris buvo didis žmogus, pasiryžęs panaikinti katalikų bažnyčioje giliai įsišaknijusių negerovių raizginį....

Tomas kilstelėjo galvą. Ironiškai ir tingiai sušnibždėjo man: - Didelis žmogus... Kai pamatė, kad jo mokymui išlikti reikalinga bajorų parama ir tylus valstiečių tupėjimas, pareiškė, kad kiekvienas, nužudęs maištaujantį valstietį gaus dangaus karalystę. Ir dar buvo antisemitas.

Pakėliau galvą ir aš.

- Iš kur žinai?

- Skaičiau. Mane ji nervina,burbtelėjo žvilgsniu parodęs į mokytoją ir vėl užsikniaubė ant suolo.

Valandėlę žiūrėjau į jį. Paskui irgi priguliau.

Mokytoja dudeno toliau.

----------------------------------Durys buvo šviesaus,lygaus

medžio. Išraitytos įvairių formų ir ryškumo linijomis. Visu kūnu jaučiau, kaip mažasis „aš“ plėšė kokono gijas. Lėtai, atkakliai ir skausmingai. Ilgos medžio rievės ant durų krito žemyn, atrodė tarsi vanduo. Žiūrėjau į jas. Ilgai.

Paspaudžiau apvalų durų skambutį.

Garsiai suvirpėjo oras namo viduje. Laukimas.

Durys atsidarė.

Tarpduryje stovėjo Tomas, akyse - nuostaba.

- Sveikas,- pasakiau.

- Labas.

- Čia aš.

- Matau.

- Aš tau kai ką atnešiau, pagalvojau, gal bus įdomu. Šis tas apie istoriją, vadovėlis, bet norvegų autorių, daug įdomesnis, nei mūsiškis. Mažiau sausų faktų, daugiau įdomaus. Bent man taip pasirodė.

Nuostabą pakeitė šypsena ir susidomėjimas. Už pastarąjį buvau ypač dėkingas.

---------------------------------Ėjau namo Vartų gatve. Vakarėjo, tad senieji akmenys žėrėjo visomis spalvomis. Priėjęs skverą pastebėjau kieme tėvo mašiną.

Vadinasi, grįžo. Vakare klausysim istorijų. Gerai, kad rytoj jokio kontrolinio nerašome. Žmogystos nepastebėjau. Nežinau, ar ji buvo ten tą vakarą.

Viduje pasitiko tyla. Namie nieko nebuvo. Užlipau pušimi kvepiančiais laiptais į savo kambarėlį.

Viename iš pro langus krentančių geltonos šviesos kvadratų stovėjo mažas miškas. Dideliame, plokščiame vazone augo daug mažų medelių. Jie buvo įvairiausių formų, lajos pynėsi vienų su kitais. Lapai buvo skirtingų formų, keletas net žydėjo. Žiūrėdamas iš viršaus sunkiai galėjai atskirti, kuriam medeliui kas priklauso.

Tačiau atsigulęs ant grindų aiškiai matei kerpėtus kamienus, kiekvienam savus. Kai kurių šaknys lindėjo iš po žemių.

Nuėjau apačion ieškoti vandens savo medeliams.

Alio BALBIERIAUS nuotrauka

14 Durys

KLAIPĖDA 2007 liepos 25 d., TREČIADIENIS

Fotoparodoje – 7 žvilgsniai į Klaipėdą DANGUOLĖ RUŠKIENĖ

Klaipėdos fotografijos galerijoje iki rugpjūčio 20osios veikia projektinė paroda „Klaipėda – 7 miestai“. Fotografinę diskusiją uostamiesčio tema čia surengė šeši vietiniai fotomenininkai - Saulius Jokužys, Artūras Šeštokas, Robertas Gabrys, Vytas Karaciejus, Gytis Skudžinskas, Remigijus Treigys ir vienas autorius iš sostinės - Gintautas Trimakas.

Individo ir miesto ryšys

Miesto fotografija dažniausiai asocijuojasi su sąlyginai objektyviai reprezentatyvias jo erdves ir objektus vaizduojančiomis nuotraukomis, kurios paprastai daugiau ar mažiau idealizuoja ne tik patį miestą, bet ir individo buvimą jame.

Klaipėdos fotografijos galerijoje surengtoje parodoje septyni autoriai uostamiesčio - kaip miesto - suvokimą pateikia iš kiek kitų pozicijų. Šįkart fotografija tampa ne tiek realistinių miesto vaizdų segmentavimo priemone, juolab – ne įkyria turistų masintoja, o veikiau autorinės pozicijos ir fotografo santykio su konkrečia erdve įvaizdintoja. Tokia fotografija, siūlanti naujas gerai pažįstamų erdvių suvokimo galimybes ir neretai panaikinanti jų atpažinimo momentą, veikiau skirta patiems klaipėdiečiams. Atida masinei miesto kultūrai, ne tik įtakojančiai, bet dažnai naujai performuojančiai atskiras bendruomenes, sufleruoja naujas miesto pažinimo galimybes ir verčia abejoti lig šiol reprezentatyviais laikytinų miesto vaizdų paveikumu bei skatina ieškoti alternatyvių miesto pristatymo būdų.

Parodoje pateikiamos fotografijos - be laiko (dažnai ir be vietos) ženklų, o jose užfiksuoti objektai be didesnių pastangų gali būti adaptuojami bet kuriai vietovei. Fotomenininkus labiau domina čia gyvenančio individo ir miesto priklausomumo ryšys, nei išskirtinės Klaipėdos, kaip urbanistinio darinio, savybės.

Būtent šį ryšį jie pasirenka savo fotografinių tyrimų objektu.

Ieško įrodymų

Ignoruodami reprezentatyvias miesto erdves (tai atitiko ir

šio projekto koncepciją), išskyrus uosto vaizdus, teigiančius Klaipėdos - kaip uostamiesčio statusą, jie savo objektyvus nukreipia į gerai visiems žinomas kasdienes teritorijas – turgų, kino teatrą, miesto gatves ir kitas visuotinio susibūrimo vietas. Savitai perkonstruodami pačią miesto vizualinę sąvoką, jie atitrūksta nuo objektyvaus realybės atspindžio, miesto erdves paversdami analitiniais objektais. Fiksuojamų erdvių socialumas, nužymėtas miesto ir individo priklausomumo ryšiu, skatina ne tik miesto vizualinio atitikmens, bet ir paties individo pokyčius.

Pasirinkdami kasdienes teritorijas, jų fiksavimo momentą autoriai atitolina iki individo pasišalinimo iš jų. Eliminuodami iš nuotraukų žmogaus figūrą, jie ne tik aptinka, bet ir akcentuoja jo buvimą mieste, formuojantį vizualinį miesto charakterį.

Bylodami apie bendruomenes, menininkai apsiriboja pastarųjų susibūrimo vietomis – turgumi, garažais, kolektyviniais sodais. Išskyrus A.Šeštoką, visi autoriai ignoruoja patį individo fiksavimą. Kaip teigė vienas iš parodos kuratorių G.Skudžinskas: „Individas miestą atspindi pernelyg asmeniškai ir personaliai. Jo tuometinės momentinės emocijos negali atspindėti miesto būsenų.

Miesto struktūra – urbanistika ir kita taip pat turi emocijas, bet tai nėra momentiniai dalykai.

Jeigu jau renkiesi tokią fundamentalią struktūrą kaip miestas, tai norisi suformuoti jo ilgesnio laiko portretą“. Galbūt dėl tos priežasties mieste ieškoma ne paties žmogaus, o jo egzistavimą čia įrodančių ženklų.

Fiksuoja ribas

Bene kaip vienintelę monumentalią struktūrą A.Šeštokas fiksuoja uosto vartus ir molą.

Menininkas, išblukindamas aštrius bangolaužių kontūrus, veikiau siekia ištrinti miesto ribą su jūra, nei ją išryškinti.

Tačiau, kita vertus, uosto vartų fiksavimas iš jūros pusės šią ribą įteisina.

Toks dviprasmiškas temos traktavimas siūlo suvokėjui pačiam susikurti miesto pažinimo schemas. Uosto vartai – tranzitinė zona, kurioje stebima žmogaus figūra tėra užuomina į miestą kaip socialinę aplinką,

Objektas 1. Roberto GABRIO fotografija

o ne galingą urbanistinį užtaisą.

Sunkios bangolaužių materijos performavimas suteikiant jai minkštą pavidalą, koreguoja įprastas daiktų reikšmes – formuoja nuorodas ne į esamą, o į būsimą laiką - žymi laikinumą, nepelnytai stabiliais laikomų objektų pažeidžiamumą.

Priešingą miesto ribą, pasirinkdamas panoraminio peizažo žanrą, fiksuoja S.Jokužys.

Autostrada – taip pat tranzitinė miesto vieta, kurioje dar rečiau, nei uosto teritorijoje, užtrunkama ilgiau. Fotografas fiksuoja miesto vaizdo kitimą per parą.

Skirtingos A. Šeštoko ir S. Jokužio judėjimo kryptys akcentuoja miesto ribų kirtimo momentą.

Po apleistas teritorijas

Lig šiol dažniausiai urbanistinę architektūrą fotografavęs V.Karaciejus, šįkart uostamiesčio charakteristiką pateikia neatpažįstamo objekto fragmentais. Pasirinkdamas tris skirtingus žiūros taškus, autorius išryškina pastato nuvertėjimą ir buvusio statuso praradimą. Nuotraukose užfiksuoti laiptai, praeityje - svarbi pastato dalis, dabar beviltiškai nereikšmingi. Tai viena iš apleistų žmogaus teritorijų, į kurią retai kada sugrįžtama. Žmogaus sudėvėtas, paties laiko pasendintas miesto erdves renkasi ir R.Treigys.

Fotomenininkas ir čia, mistifikuodamas kasdienybę, fiksuoja ištuštėjusias erdves – žmonių laikinai ar visam laikui apleistas susibūrimo vietas. Kadras prislopinamas iš jo visiškai pašalinant šviesos šaltinį ir paliekant jį tik numanomu. „Nekokybė” (fotografinis grūdas) šio autoriaus darbuose - kaip nekokybiškos esaties liudijimas ir bene vienintelis autentiškumo įrodymas. Išblukę kontūrai oponuoja skaudžioms, rėksmingoms dėmėms, iššokančioms į pirmą nuotraukų planą.

Pagrindiniu herojumi ir šiose autoriaus fotografijose išlieka tuštuma, trumpam ar visam laikui apleista teritorija. Tačiau šios erdvės neatrodo nykios ir slegiančios. Jose dar juntamas žmogaus pėdsakas, suteikiantis joms gyvybingumo.

Klaidina žiūrovą?

Bendruomeninių erdvių analizę savo darbuose tęsia R.Gabrys. Autoriaus darbuose

Be pavadinimo. Sauliaus JOKUŽIO fotografija

Iš ciklo „Prieš”.

Gyčio SKUDŽINSKO fotografija

fiksuojamos erdvės – dekoratyvios, formuojamos iš ryškių spalvų ir aiškių geometrinių formų. Tačiau forma čia ne sufleruoja daikto paskirtį, o, ko gero, klaidina žiūrovą – perša naujas objekto reikšmes, paneigdama pirminio atpažinimo svarbą. Formą pajungdamas ritmui, spalvą – emocijai, fotomenininkas pasiūlo suvokėjui žaidybinį miesto suvokimo variantą.

Miestiečio perėjimą iš individualių į visuomenines erdves pinhole kamera fiksuoja G.Skudžinskas. Ar jis žymi laipsnišką individo, o kartu ir miesto kitimą? Kaip teigė autorius, jam rūpėjo užfiksuoti miesto socialumą, pereinamąjį etapą. Todėl ir buvo pasirinkta ši fotografinė priemonė, įgalinanti ištęsti laiką iki valandos trukmės. Nusidriekę miesto žiburiai, punktyrinė gatvės juosta ne palengvina, o veikiau apsunkina individo orientaciją mieste, jį klaidina.

G.Trimakas, vienintelis šiame projekte kviestinis autorius, kaip ir G.Skudžinskas, Klaipėdą fiksuoja pinhole kamera. Šis fotomenininkas bando nužymėti personalinę judėjimo mieste trajektoriją, pasikartojančiu dviračio sėdynės motyvu liudydamas nuolatinį savo buvimą jame.

Iš neįprasto žiūros taško pateikiami objektai praranda pirmapradžius įvaizdžius, diktuoja naujas sąvokas. Miestas atsiveria žiūrovui nauju rakursu.

Autoriaus darbams būdingas fragmentiškumas, juodu kontūru apribotas kadras byloja apie jo asmeninio santykio su fiksuojamu miestu paieškas.

Iš ciklo „Molas”. Artūro ŠEŠTOKO fotografija

Iš ciklo “Dviračio stovėjimo vietos, Klaipėda”. Gintauto TRIMAKO fotografija

Be pavadinimo. Vyto KARACIEJAUS fotografija

Traktuoja naujai

Pateikdami skirtingas Klaipėdos miesto įvaizdinimo versijas, fotomenininkai atskleidžia specifinį savo santykį su uostamiesčiu ir jame gyvenančiu individu. Žmogus čia charakterizuojamas ne individualiais, o bendruomeniniais bruožais, kartu pabrėžiančiais ir jo priklausomybę tam tikram kolektyvui.

Nauja senos temos traktuotė, autorinio braižo pokyčiai įrodo šių fotomenininkų fotografinės kalbos dinamiškumą. Parodos organizatorių teigimu, būtent provokacija ir yra esminis

šio projekto aspektas. Anot jų: „Tiek pačius autorius, tiek ir miesto visuomenę reikia išprovokuoti. Nors naivu tikėtis, kad kažkas gali keistis, bet provokacijos vis tiek yra nemažas „gabalas“. Autoriai tokiais atvejais visiškai naujai „suskamba“.

Fotomenininkų siūlomos novatoriškos miesto (at)pažinimo galimybės skatina aktyvią miesto-individo-suvokėjo komunikaciją, palikdamos erdvės nuolatinei gyvenimo mieste kaitai, sąlygojančiai ne tik bendruomeninius, bet ir asmeninius žmogaus pokyčius.

Žalias namas. Remigijaus TREIGIO fotografija

Durys 15

KLAIPĖDA 2007 liepos 25 d., TREČIADIENIS

Arenshopo „Lukas” menininkų namų ir Klaipėdos KKC ilgalaikę kultūros mainų sutartį savo parašais patvirtino jų direktoriai G.Kreutsburg ir I.Kazakevičius.

„Lukas” menininkų namai po autentiška fachverkine, šiaudais dengta pastoge gali vienu metu sutalpinti visą būrį kūrėjų.

Kultūros mainai – daugiau galimybių kurti IGNAS KAZAKEVIČIUS

Arenshopo (Vokietija) „Lukas” menininkų namuose šiąvasar pasirašyta šios įstaigos kultūros mainų sutartis su Klaipėdos kultūrų komunikacijų centru (KKKC).

Verda gyvenimas

Arenshopas klaipėdiečiams pažįstamas bent jau iš neseniai Prano Domšaičio galerijoje vykusios parodos „Spalvos ir saulė“. Mat garsieji tarpukario vokiečių ekspresionistai vertino meno kolonijų kaip Nidos, taip ir Aresnhopo ramybę.

Trumpai tariant, Arenshopas yra savotiška Nida, su viena centrine gatve ir visais kurortinio miestelio atributais. Iš vienos pusės - marios, iš kitos - jūra. Galerijos ir lauko kavinės, viešbučiai, jachtklubai, kurių pridygę pradedant Riūgeno

sala, regis, - beveik kiekvienoje patogesnėje įlankoje, restoranai ir net dveji menininkų namai - „Naujieji“ ir „Lukas“ (vok. Kuenstlerhaus - Lukas). Šiame ramiame miestelyje vasarą vyksta aktyvus kultūrinis gyvenimas. Antai ištisą savaitę griaudėjo džiazo festivalis. Tačiau skirtingai nei, tarkime, Klaipėdoje, džiazas šiame miestelyje buvo suprastas kaip šlageriai (pradedant bitlais...) ar regtaimai.

Dar miestelis įsiminė smalsiais turistais, šmirinėjančiais po meno galerijas, aktyviai dalyvaujančiais jų meninėse programose, bei viešbučiu, kurio kambariai pavadinti vardais tų menininkų, kurių kūriniai puošia jų interjerus.

Keisis menininkais

Su „Lukas” menininkų namais pasirašęs bendradarbiavimo su-

tartį, be draugų Vokietijoje, KKKC pateko į tinklą su tokio pat tipo rezidentūromis – meno centrais Švedijoje, Lenkijoje ir Kaliningrade (Rusija).

Pirmieji kultūros mainai numatyti jau šiais metais. KKKC laukia dviejų jaunų vokiečių menininkų – fotografo Christiano Hagemano (Hamburgas), atvyksiančio rugsėjo mėnesį, ir tapytojos Majos Linkės (Drezdenas), kuri svečiuosis spalį. Menininkai kurs naujosiose Meno kiemo dirbtuvėse.

Nuo 2008-ųjų su partneriais pradėsime literatūros, fotografijos ir vaizduojamojo meno mainus.

Kitąmet numatoma apsikeisti dviem jaunaisiais menininkais, viena jaunųjų menininkų paroda bei suteikti galimybę savo projektus įgyvendinti dviem vyresnio amžiaus (t.y. tiems, kam daugiau kaip 36-eri) kūrėjams.

Ypatinga atmosfera

Birželį „Lukas“ namuose rezidavo išskirtinai vokiška, beveik vien literatų kompanija: jaunas, muziką modernioms operoms kuriantis kompozitorius Ano Šrejeris, vertėjas Karlas Ludvikas Vetzigas, prozininkas Kristupas Kunas bei garbės svečias garsus Vokietijos rašytojas Vilhelmas Genazino, kuris dalyvavo ir Vilniaus knygų mugėje 2005-aisiais. Kitais periodais namuose susirenka tarptautinė, skirtingų meno sferų kūrėjų bendruomenė. Naudodamiesi kelių formų stipendijomis ir paramos būdais (privatūs rėmėjai, Vokietijos žemių parama ir pan.), menininkai reziduoja nuo vieno iki trijų mėnesių. Atvyksta kurti individualiai ir dalyvauti projektuose.

Malonią menininkų namų atmosferą lemia ne tik atotrūkis nuo miesto šurmulio, jaukus auten-

tiškas fachverkinis šiaudastogis pastatas, galintis vienu metu sutalpinti nemažą kūrėjų bendruomenę, bet ir puiki direktorės Gerlindos Kreutsburg (Gerlinda Creutzburg) vadyba. Direktorė aplink menininkų namus yra subūrusi ir meno gerbėjų, ir mecenatų būrį. Nuolat rengiami susitikimai su autoriais, donatorių sambūriai, aukcionai.

Atvirų durų dienos, kuriose menininkai patys pristato savo kūrybą, parodos ir literatūriniai vakarai vyksta kiekvieną mėnesį.

Pirmasis rezidencinis projektas, kuriame KKKC partneriais, be „Lukas”, taps ir Simrishamno (Švedija) grafikos centras bei Ystad meno muziejus, yra pavadintas „3+3 – trijų šalių jaunasis menas”.

Trijų kiekvienos šalies menininkų bendros kūrybos „produktas“ su kolegomis Klaipėdoje bus pristatytas 2008-ųjų kovą.

„Teisėjavo“ tarptautinėje operetės žiuri Maskvoje jie nuskynė ir daugiausia laurų. „Svarbiausia, kad brangina ir puoselėja Rusijoje labai gilią operetės tradiciją, propaguoja šį muzikos žanrą“, - pabrėžė jis.

RITA BOČIULYTĖ

Klaipėdos muzikinio teatro meno vadovas dirigentas prof.

Stasys Domarkas liepos 10-15 dienomis „teisėjavo“ tarptautiniame operetės dainininkų konkurse Maskvoje.

Pakvietė ir vėl

Skambėjo geriausi balsai

Į pirmąsyk surengto konkurso vertinimo komisiją buvo pakviesti ir Austrijos, Vokietijos, Rusijos žinomi muzikai, teatrų vadovai.

Solidžiai 8 narių komisijai vadovavo garsus rusų operetės solistas Gerardas Vasiljevas, ne kartą dainavęs ir Klaipėdoje. „Konkursas vyko Maskvos kelių instituto kultūros rūmuose, kurie išvaizda ir akustika nė kiek nenusileidžia geriausiems teatrams ir koncertų salėms. Kaip žiuri narys dirbau du turus, o per trečiąjį dirigavau konkursantams akompanavusiam festivalio orkestrui „Opereta Land“, surinktam iš geriausių Maskvos muzikantų, - pasakojo S.Domarkas „Klaipėdai“. - Rinkome pačius geriausius operetės dainininkus iš beveik 70 vienas už kitą stipresnių konkurso dalyvių. Jie į Maskvą atvyko iš Ukrainos ir visos plačiosios Rusijos. Po pirmojo turo iškrito pusė, po antrojo – dar beveik pusė ir trečiajame liko 14 geriausiųjų. Iš jų keturi tapo laureatais, o kiti apdovanoti diplomais ir prizais. Visi jie dainavo finaliniame konkurso gala koncerte.“

Profesorius S.Domarkas Maskvoje dalyvavo tarptautinio operetės dainininkų konkurso komisijoje, dirigavo orkestrui ir domėjosi teatrų repertuarine politika. Vytauto LIAUDANSKIO nuotrauka

Puoselėja žanrą

S.Domarkas patikslino, kad konkurse galėjo dalyvauti tik jauni atlikėjai. Operetėje yra amžiaus cenzas: moterims – 30 metų, vyrams – 32eji. Kiekvienas dalyvis kiekviename ture turėjo atlikti po vieną pasaulio operetės klasikos ir rusišką ariją, bet

kiekviename ture – skirtingas. Girdėjo labai gerų balsų. „Neatsitiktinai dvi pirmąsias premijas laimėjo du vyriški balsai. Vienas labai jaunas, gražus, aukštas dainininkas, puikus baritonas iš Maskvos operetės teatro. Kitas – irgi maskvietis. Dvi laureatės moterys pasidalino trečiąją

vietą – abi pakankamai individualios ir ryškios. Įdomu, kad viena iš jų – ne tik operetės, bet ir kino artistė“, - prisiminė jis.

Anot S.Domarko, natūralu, kad maskviečiai dominavo – konkursas vyko Maskvoje, jiems patogu buvo dalyvauti, nenuostabu, kad

Maestro džiaugėsi, kad jam Maskvoje puikiai sekėsi, jį labai šiltai priėmė orkestras, konkurso laureatai ir diplomantai dėkojo už galimybę dainuoti būtent jam diriguojant.

Kelionė į Maskvą atvėrė naujas perspektyvas. Profesorius pakviestas dalyvauti tarptautinės vertinimo komisijos darbe bei diriguoti orkestrui ir kitąmet Maskvoje vyksiančiame 2-ajame tarptautiniame operetės dainininkų konkurse. Jį Rusijos sostinėje ketinama rengti kasmet. 2008 metais jis laukiamas Jekaterinburge, kur vyks tradicinis visos Rusijos operetės dainininkų konkursas.

Vėlgi turėtų darbuotis vertinimo komisijoje. O Sankt Peterburgo operetės teatro direktorius jį primygtinai prašė padiriguoti kokį nors spektaklį jų teatre. Maestro sakė mielai nuvažiuosiąs į savo studijų miestą, kuriame N.Rimskio-Korsakovo konservatorijoje, prof. Iljos Musino klasėje 1967aisiais įgijo operinio ir simfoninio dirigavimo specialybę.

S.Domarkas operetės žanrui atsidavęs 40 metų ir ne tik Lietuvoje laikomas vienu iš didžiausių jo autoritetų.

16 Durys

KLAIPĖDA 2007 liepos 25 d., TREČIADIENIS

Metamorfozės RŪTA JAKŠTONIENĖ

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) galerijoje pristatoma bene talentingiausio lietuvių jaunosios kartos portretisto Žygimanto Augustino paroda „Augustinas Klaipėdoje“. Per vernisažą Meno kieme vyko vieša tapybos akcija, kurios metu publika stebėjo, kaip menas gimsta „čia ir dabar”.

Pats sau modelis

...Iš drobės plokštumos žvelgiančios akys, fotogeniškas susimąsčiusiojo profilis, žymaus visuomenės veikėjo anfas ar humoristinis kolegos šaržas - įprastos, portreto žanrui būdingos kategorijos. Tapytojas Žygimantas Augustinas kvestionuoja šiuos chrestomatinius apibrėžimus ir pasitelkęs filosofiją bei kasdienį patyrimą įrodo, kad portretu gali būti, pavyzdžiui, žmogaus kaklo raukšlės („Peizažas Nr.1“) arba moters aktas, atsuktas nugara į žiūrovus („Judas“). Ir tai ne ką keisčiau, nei beveik visuose, parodoje eksponuojamuose paveiksluose dominuojantys du modeliai – Žygimantas ir jo žmona.

Paklaustas apie savęs pasirinkimą modeliu, menininkas atsakė, kad šis „modelis“ visuomet „po ranka“ (suprask - neužgers gavęs avansą už pozavimą ir nedings, menininką aplankius įkvėpimui).

Tapytojai, kaip motyvą rinkęsi patį save, nėra naujiena, bet nėra ir dažnas reiškinys. Žinomi S.Dali, mėgęs suteikti savo ar žmonos veidą keisčiausių siurrealistinių vizijų herojams, ekspresionistas E.Šilė, kurio didžiąją kūrybos dalį sudaro jo autoportretai. Savo veidą menininkai naudoja norėdami įamžinti biografinį faktą arba susitapatinę su vaizduojamais subjektais, savęs portretavimą paverčia menine strategija, kur ypatingas dėmesys skiriamas psichologiniam charakterių aspektui.

Pasitelkia ironiją

Žmogaus kūno tyrinėtojas Ž.Augustinas tapo įsimintinus, kartais net šokiruojančio turinio paveikslus. Žmogaus kaukolė su nukritusiu apatiniu žandikauliu

ir apspista blakių („Blakės“) - užuomina apie laiko ir kirminų bjaurojamą kūną. Paradoksaliame paveiksle „Trisdešimtmetis“ matome kažkur mums virš galvų žiūrintį, agresyviai išsišiepusį vyriškį, kurio fizionomija visiškai neatitinka mūsų susikurto respektabilaus trisdešimtmečio įvaizdžio.

Groteskinis Žygimanto paveikslas byloja apie asmenybės įvaizdžių stereotipus. Ž.Augustino žmonės nėra gražūs, bet jie yra tikri. Grožio nebuvimas čia nėra asmenybės degeneracija. Pasitelkęs ironiją, nepiktai, o greičiau sarkastiškai tapytojas prabyla apie žmogų, jo būtį, kitokio savęs paieškas.

Menininką žmogaus kūnas, jo veidas domina kaip sudėtingas objektas, savotiškas iššūkis tapytojui.

Eksponuojamose pieštose anglimi vyriško torso studijose, kur kūną matome šonu ar iš priekio, nurodoma net judesio kryptis, išryškinamas kiekvienas raumuo, tarsi ieškant tobuliausios kūno formos. Ž.Augustino drobėse į akis krenta išorinis portretuojamųjų panašumas, jų psichologinė charakteristika, figūros sureikšminimas.

Neiliustruodamas fono, emocinį krūvį, visą paveikslo psichologizmą tapytojas koncentruoja veido išraiškoje, gestuose. Išimtis - paveikslai „Magdalietė“ bei „Judas“.

Juose bibliniai siužetai transformuoti į realius vaizdus - pozuoja tikrai gyvenanti moteris. Interjere tapyti moterų aktai ir čia esantys daiktai - kaukolės fragmentas, išbirusios monetos, moters apatiniai - svarbūs tiek pat, kiek ir pozuojančios figūra. Ž.Augustino darbuose groteskas, šokiruojantys elementai, ironiška potekstė esti darnoje su tobulu formos pojūčiu, piešinio estetika, individualia menine kokybe.

Improvizavo trise

Įsitikinti Žygimanto piešėjo talentu galėjo visi gausiai į parodos atidarymą susirinkę lankytojai. Po oficialaus parodos pristatymo kieme vyko performatyvaus meno akcija.

Trys tapytojai – parodos autorius bei klaipėdiečiams puikiai pažįstami dailininkai Romas Klimavičius ir maestro Edvardas Malinauskas improvizavo Rubenso

Performatyvaus meno akcijoje tapytojai Ž.Augustinas, R.Klimavičius ir E.Malinauskas improvizavo Rubenso paveikslo „Bakchas“ tema. Figūriniame pastatyme dailininkams kantriai pozavo du gyvi modeliai.

R.Klimavičius - kūrybos įtampoje.

paveikslo „Bakchas“ tema.

Lankytojai turėjo retą progą būti čia pat, jų akyse gimstančio meno kūrinio liudininkais.

Kiekvienas tapytojas, dirbęs sau įprastu stiliumi, galerijai dovanojo ekspromtu sukurtą paveikslą.

Tikimės, kad viešos tapybos akcijos taps gražia KKKC galerijos tradicija. Ž.Augustino paroda „Augustinas Klaipėdoje“ KKKC galerijoje (Daržų g. 10 / Bažnyčių g. 4) vieši iki liepos 28-osios.

E.Malinauskas šįkart tapė ne jūrą.

Ž.Augustino kūriniai - skrupulinga natūros studija.

Ž.Augustinui piešti iš natūros - įprasta.

Nerijaus JANKAUSKO nuotraukos