2007 08 29 durys

REMIA

2006 rugpjūčio 29 d., TREČIADIENIS Redaktorė Rita BOČIULYTĖ • Tel. (8 46) 39 77 29 • El. paštas rita@klaipeda.daily.lt • www.durys.daily.lt

Meno leidinys (147)

Fotografijos keliu – per Baltijos šalis Liepos 14-24 dienomis trijose Baltijos valstybėse vyko projekto „Photo trip: Via Baltica” pirmasis etapas, kuriame dalyvavo du klaipėdiečiai fotografai, atstovavę Lietuvai.

Projektas „Photo trip:Via Baltica” subūrė jaunuosius Lietuvos, Latvijos ir Estijos fotografus.

Kūrybinės fotografų kelionės maršrutą, nusidriekusį nuo Talino iki Vilniaus, kuruoja nevyriausybinė latvių organizacija „Photo Road”. Ši organizacija, užsiimanti urabanistinei, industrinei ir kelio fotografijai skirtų parodų ir kelionių organizavimu, šiais metais finansuota Europos kultūros fondo išplėtė savo veiklą trijose Baltijos valstybėse.

Projekte „Photo trip:Via Baltica” Lietuvai atstovavo klaipėdiečiai fotografai Joana Deltuvaitė ir Gytis Skudžinskas.

Jų darbus, sukurtus projekto metu, bus galima pamatyti „Photo trip: Via Baltica” parodoje, kuri šią žiemą bus demonstruojama Taline, Rygoje ir Vilniuje.

„Monmartro Respublika“ valdė Šiaulius Rugpjūčio 1-4 dienomis Šiauliuose buvo įkurta „Monmartro Respublika” – „Laiptų” galerijoje ir jos sode vyko tarptautinis projektas – pleneras, į kurį suvažiavo daugiau nei dvi dešimtys įvairių sričių dailininkų iš Čilės, Vokietijos, Moldovos, Ukrainos, Latvijos ir Lietuvos.

Jau ketvirti metai Šiaulių „Laiptų” galerija rengia švietėjiško pobūdžio meno projektus, į kuriuos įtraukia ne tik dailininkus, bet ir plačiąją visuomenę. Šiemet į plenerą atvykęs Vokietijoje gyvenantis britų menininkas Pifas Kozinsas šiauliečiams surengė akciją „Mėlynoji ranka” – miesto gatvėse jis demonstravo didžiulę plastikinę mėlyną ranką ir aiškino žmonėms apie toleranciją kitiems; kurie sutikdavo, nudažė ir jų rankas mėlynais dažais. Anot brito, su tokia ranka esi tarsi kitoks nei visi, - ar priims tave tokį kiti?..

Savo kailiu norintieji išbandė tolerancijos ribas. „Laiptų” galerijoje jau pirmąją renginio dieną buvo atidaryta ukrainiečio tapytojo Sergejaus Savčenkos paveikslų paroda, kurią po trijų dienų pakeitė moldavo tapytojo ir kaligrafo Aleksandru Macovėjaus kūrinių ekspozicija, veikianti visą rugpjūtį.

Galerijos sode šiemet vykęs „vorkšopas” buvo skirtas rašto menui. Jam vadovavo Lietuvos dailės akademijos Klaipėdos vizualinio dizaino katedros profesorius, grafikas ir kaligrafas Algis Kliševičius, skaitęs paskaitą ir demonstravęs vaizdinę medžiagą apie kaligrafijos meną. Mažumėlę

Arūnas MĖČIUS. Mergaitė. 2007 m. Aliejus, tempera, drobė, 60x80 cm. pasitreniravę „Šiaulių Monmartro Respublikos” svečiai – tapytojai, grafikai, taikomosios dailės atstovai – kaligrafiškai užrašė savo mintis ir palinkėjimus miestelėnams. Galerijos sode ant 22 popieriaus lakštų buvo iškabinta jų bendra „Žinia šiauliečiams”.

Aplinkui medžiuose kabojo visų kūrėjų vardai, užrašyti A.Kliševičiaus. „Kaip autorių parašai – kaip „dūšelės”. Taigi – žaidimas”, – šypsojosi kaligrafas, pridurdamas, kad tai sudomino ir publiką, kurią pas kuriančius dailininkus palydėdavo mimai. „Vien dėl šio „vorkšopo” vertėjo atvažiuot”, - sakė svečias iš Ukrainos S.Savčenka, apsidžiaugęs, kad ketinama išleisti jo dienoraštį.

Plenerui Šiauliuose pasibaigus jo dalyviai iš Latvijos Algis Klevinis ir Andris Mileris bei A.Kliševičiaus bičiulis iš Moldovos A.Macovėjus buvo užsukę į Klaipėdą – pas profesorių į dirbtuves ir apžiūrėti kaligrafijos parodą iš Izraelio, veikusią P.Domšaičio galerijoje. „Ritmingas, turiningas renginys, - sakė A.Kliševičius, prisimindamas „Šiaulių Monmartro Respublikos” projektą. – Vakarais vykdavo koncertai, mums buvo organizuojamos ekskursijos, keliavome pas menininkus į sodybas.

Neturėjome kada nuobodžiauti.”

Plenero dalyviams ir lankytojams Šiauliuose grojo Klaipėdos senosios muzikos ansamblis „Ventus Maris”, populiarių arijų iš operų ir operečių koncertą „Meilės ugnis“ surengė klaipėdiečiai dainininkai G.Zeicaitė ir M.Gylys,

Marlenos Dytrych meilės dainas dainavo Šiaulių dramos teatro aktorė N.Bėčiūtė.

„Aukuro“ choras dainavo Manhaime Klaipėdos mišrus choras „Aukuras” rugpjūčio 11-15 dienomis viešėjo ir koncertavo Vokietijoje - Klaipėdos mieste partneryje Manhaime, šiemet švenčiančiame 400 metų jubiliejų.

Dirigento Alfonso Vildžiūno vadovaujami 30 klaipėdiečių choristų Manhaime surengė tris koncertus su tenykšte chorine bendrija „Flora”. Su ja „Aukuras” užmezgė draugystę prieš ketverius metus. Ir dabar, lankydamiesi Manhaime, klaipėdiečiai gyveno vokiečių choristų šeimose, buvo labai šiltai priimti. „Floros” dainininkai pradėdavo kiekvieną klaipėdiečių koncertą Manhaime ir jo priemiesčiuose, o svečiai tęsdavo. „Dainavome, kaip ten įprasta, bažnyčiose. Daugiausia – lietuvių muziką – kompozitorių Jono Tamulionio, Nijolės Sinkevičiūtės ir kitų, – pasakojo A.Vildžiūnas.

– Taip pat su pasisekimu atlikome amerikiečių spiričiuelius, S.Rachmaninovo, C.Franko, J.S.Bacho kūrinius.” „Aukuro” dainininkai grįžo namo patenkinti – jų pasirodymuose Manhaime buvo anšlagai. „Šiaip jau kritiška ir santūri vokiečių publika plojo ir stojosi po kelis kartus per koncertą”, - stebėjosi A.Vildžiūnas.

„Aukuro” choristai nepraleido progos geriau susipažinti su Klaipėdos partneriu Manhaimu ir jo apylinkėmis – ekskursijų metu apžiūrėjo Švecingeno pilį, šimtakilometrę „Vyno trasą”. „Prieš išvykstant Manhaimo Union bažnyčios bendruomenės salėje, kur buvo iškeltos abiejų miestų vėliavos, mūsų paprašė sugiedoti Lietuvos himną. Visiems tai buvo iki ašarų jaudinančios akimirkos”, – dalijosi įspūdžiais „Aukuro” vadovas.

Kaligrafija iš Lietuvos pajūrio – į Kaliningradą 2005-aisiais Klaipėdoje išleista knyga „Kaligrafija iš Lietuvos pajūrio“, kurioje apibendrinta krašto kaligrafų veikla, pristatyti menininkai ir jų kūryba, šiemet rugsėjo pradžioje pasirodys rusų kalba ir bus pristatyta Kaliningrade kartu su rašto meno paroda.

Tai dar vienas renginys, tęsiantis ketvirtus metus vykstantį kultūros mainų projektą „Trys K“ (Klaipėda-Kultūra-Kaliningradas).

Kaliningrado apskrities muziejuje rugsėjo 7-ąją atvers duris Lietuvos pajūrio kaligrafų darbų paroda ir bus pristatytas leidinys „Kaligrafija iš Lietuvos pajūrio“ rusų kalba, išleistas Klaipėdos universiteto leidyklos. Anot jo iniciatoriaus grafiko ir kaligrafo

A.Kliševičiaus, knyga bus kiek mažesnės apimties nei lietuviškas originalas, bet visi aštuoni Lietuvos pajūrio dailininkai kaligrafai (Mindaugas Petrulis, Lidija Skačkauskaitė-Kuklienė, Rasa Bončkutė, Vilma Augaitienė, Zita Inčirauskienė,Zita Mazaliauskaitė, Anatolijus Klemencovas ir A.Kliševičius) joje bus pristatyti.

Kaliningradiečiams jų parengtoje parodoje bus naujų kaligrafijos darbų, bet dalis ekspozicijos specialiai formuojama iš knygoje atsidūrusių kūrinių. Taip knyga ir paroda papildys viena kitą.

Kitądien po vernisažo, rugsėjo 8-ąją, klaipėdiečiai rašto menininkai Kaliningrade surengs viešą kaligrafijos pamoką. Anot A.Kliševičiaus, kaligrafija – viena labiausiai prieinamų meninės kūrybos sričių: „Raštas, padėjęs žmonijai sukurti šiuolaikinę civilizaciją, šiandien gali tapti puikia asmenybės tobulinimo ir saviraiškos priemone kiekvienam, nepaisant amžiaus ar meninių polinkių“.

Ne be reikalo vis dažniau Klaipėda vadinama Lietuvos kaligrafijos sostine. Per pastaruosius 15 metų čia susibūrė grupė menininkų – kaligrafijos entuziastų. Čia surengtos trys Lietuvos rašto meno ir kaligrafijos parodos. Į prisistatymą Kaliningrade turėtų suskubti ir tęstinio klaipėdiečių rašto menininkų leidinio „Kaligrafijos sąsiuviniai“ antrasis numeris (pirmąjį Klaipėdos universiteto leidykla išleido šiemet kovo mėnesį), skirtas visiems besidomintiems.

2 Durys

KLAIPĖDA 2007 rugpjūčio 29 d., TREČIADIENIS

Klaipėdoje atgimė pirmoji pasaulyje opera

Akimirkos iš K.Monteverdžio operos „Orfėjas“ premjeros Klaipėdos muzikiniame teatre.

Operos sceninis sprendimas primena studiją arba mokyklą, kurioje mokytoja – Muzika (E.Chišju).

Orfėjo vaidmeniu A.Kalinovas parodė turįs improvizatoriaus dovaną.

Nerijaus JANKAUSKO nuotraukos

Operos pastatymas intriguoja stilingais kostiumais ir išradingu grimu.

A.Kozlovskio (Plutonas) ir E.Chišju (Prozerpina) duetas.

Euridikė - R.Ulteravičiūtė, Orfėjas - A.Kalinovas.

jokių papildomų efektų ar sceninių „triukų“ yra Grožis, teikiantis nepaprastą pasigėrėjimą ir dvasinę atgaivą.

Antikinė legenda apie dainiaus Orfėjo ir gražiosios Euridikės meilę bei liūdną jos likimą buvo labai mėgiama XVII-XVIII a. kompozitorių kūryboje, nes joje atsispindėjo tuo metu garbinamas ir vertinamas senovės graikų menas, jo estetika, išaukštinanti galingą kuriamąją meno jėgą, kilnų, žadinantį žygdarbiams meilės jausmą.

Operos statytojams pavyko atskleisti K.Monteverdžio veikalo esmę ir prasmę, kuriame, kaip ir antikinio meno tradicijoje itin glaudžiai susiję poezija, muzika, draminis veiksmas, judesys, scenografija, rūbai ir kt.

Spektaklis pasižymi išraiškinga statika, santūrumu, kur kiekvienas gestas – ženklas, veido išraiška, žvilgsnis, kiekviena mizanscena pasako viską, ką norima pasakyti, daugiau nei dramatiškos aistros ir aktyvus sceninis judėjimas.

Labiausiai premjeroje imponavo toji visų operos komponentų sąveika: žodžio ir muzikos (dainuota operos originalo - italų - kalba), neblaškančio sceninio vaizdo vienybė, pajungta vienam tikslui – vidinių jausmų, sielos virpesių atskleidimui.

Klausant operos buvo akivaizdu, kad atlikėjai – solistai, choras, orkestras mąsto viena menine linkme, siekdami kiek įmanoma autentiškesnio senųjų amžių muzikos įkūnijimo.

prasmes, režisierius sceninę raišką „tapė“ stambiais štrichais, monumentaliomis mizanscenomis, tikslinga kiekvieno personažo išraiška, visa tai pajungdamas vieningai dramaturgijai. Stilinga spektaklio statika atliepė antikinių tragedijų tradiciją.

Muzikiniame puikiosios barokinės operos pateikime taip pat juntamas autentiškumo siekis.

Ir solistai, ir choras, įsigilinę į XVII a. pradžios muzikos stilių, nesivaikydami išorinių efektų, sugebėjo įtikinamai perteikti ir improvizacines arijų melodijas, ir išraiškingus rečitatyvus, ir patetiškus polifoninius bei homofoninius chorus.

Malonu, kad atsiranda jaunų solistų, kurie tobulinasi barokinio dainavimo srityje (A.Kalinovas Graco menų universitete gilina ankstyvosios operos interpretacijos žinias).

Dirigentui M.Lutcui pavyko solistų ir choro dainavimą organiškai susieti su orkestriniu palydėjimu.

K.Monteverdžio orkestras XVII a. pradžios muzikoje – tembriškai savitas ir išraiškingas. Šiuolaikiniais ištobulintais instrumentais pasiekti autentiško skambėjimo nėra lengva. Juk vietoje violų da gamba, senovinių pučiamųjų šiandien grojama klasikiniais, mums įprastais instrumentais.

Beje, šiuolaikiniams instrumentams „Orfėjo“ partitūrą instrumentavo M.Lutcas. „Aš labai atsargiai kūriau naują instrumentuotę – skambesį pritaikiau mūsų orkestro galimybėms. Mes neturime kornetų (į trimitą panašus pučiamasis muzikos instrumentas) ar regalio (pučiamasis klavišinis muzikos instrumentas), bet turime muzikantus, kurie imlūs ir kuriuos pavyksta lengvai įkvėpti. Jie savo

DAIVA KŠANIENĖ

Liepos 6-ąją – rugpjūčio 20 dienomis vykusio X tarptautinio operos ir simfoninės muzikos festivalio „Muzikinis pajūris - 2007“ neabejotina menine kulminacija tapo genialiojo Klaudijo Monteverdžio operos „Orfėjas“ premjera rugpjūčio 2-ąją.

Drąsus pasirinkimas

Muzikinio teatro kolektyvas ir jo vadovė Audronė Žigaitytė „Orfėją“ pasirinko neatsitiktinai: šiemet visas pasaulis pažymi 400-metį nuo šios pirmosios (išlikusios) operos sukūrimo bei paties kompozitoriaus 440-ąsias gimimo metines.

Klaipėdos muzikinio teatro kolektyvas, įpratęs prie jausmingų XIX-XX a. operų bei operečių interpretacijų, parodė drąsą ir pasitikėjimą savo jėgomis, imdamasis ankstyvojo baroko veikalo, reikalaujančio visai kitokių raiškos būdų (solo partijų pateikimo, orkestro išraiškos, sceninio sprendimo ir kt. požiūriu). Rezultatas: toji terra incognita – pažinta ir įkūnyta.

Operos atlikėjų kolektyvą sudarė tarptautinė komanda. Su mūsų teatro muzikais spektaklį kūrė jauni kviestiniai solistai iš Vilniaus, kitų miestų. Operą dirigavo ankstyvojo baroko muzikos žinovas iš Vokietijos Martinas Lutcas (Lutz), solines partijas padėjo paruošti vokalo konsultantas Svenas Švanbergeris (Schwannberger). Trupė, atrodo, dirbo kūrybingai, sutartinai, nes rezultatas – neblogas.

Muzika – atgaiva

Klausydami „Orfėją“ mūsų žiūrovai galėjo pajusti (ir pajuto) ypatingą senosios muzikos grožį.

Muzikos, kuri pati savaime, be

Siekė autentiškumo

Operos pasisekimą pirmiausia lėmė profesionalus režisieriaus Jono Vaitkaus darbas. Įsigilinęs į paprastą, bet subtilų K.Monteverdžio veikalą, suvokęs jo archajines

instrumentais išgauna garsus, būdingus senųjų instrumentų skambesiui. Jie sugeba pakeisti griežimo techniką, artikuliaciją, agogiką“, – sakė dirigentas.

Ir styginiai (smuikai, altai, violončelės, kontrabosai) taip pat „adaptavo“ savo griežimo manierą: sugebėjo išgauti lygų, gryną, be vibrato garsą. Jautrūs, natūralūs perėjimai nuo orkestrinio skambesio prie klavesino, vargonų akompanimento padėjo atskleisti šios muzikos jautrų ir subtilų grožį.

Orkestro koloritą labai praturtino autentiško styginio instrumento teorbos (liutnios atmaina) skambesys (S.Švanbergeris), klavesino, vargonų (M.Lutcas), arfos (D.Martusevičienė) partijos.

Tenka tik stebėtis dirigento M.Lutco meistriškumu, grakščiai, be jokių sunkumų sugebėjusio pereiti nuo dirigavimo prie grojimo (akompanavimo) minėtais instrumentais.

Dainavo kitaip

Jaunieji operos solistai pasirodė imlūs ir galintys atlikti (geriau ar ne taip gerai) senovinę muziką.

Jiems nebuvo paprasta. Šiuolaikiniai operos teatrai vertina stiprius, turtingus obertonais, dramatiškus balsus. Tokius balsus formuoja ir dainavimo mokyklos. O K.Monteverdžio operose, kaip ir visos jo epochos muzikoje, svarbu buvo natūralus, tyras, skaidrus (nebūtinai stiprus) balsas. „Jis skiriasi nuo šiuolaikinio operinio dainavimo, nes visai kitoks kvėpavimas, balso formavimas“ (S.Švanbergeris).

Vokalo konsultanto S.Švanbergerio padedami mūsų solistai ima įsisavinti tokio dainavimo manierą, kurią „Orfėjo“ operos premjeroje deramai pademonstravo. Šauniai pasirodė sudėtingos Orfėjo partijos atlikėjas Andrejus Kalinovas. Jis gražiu, lyrišku ir švelniu balsu atskleidė antikinės legendos herojaus išgyvenimus.

Ypač jaudinančiai skambėjo Orfėjo arijos. Jose solistas parodė turįs improvizatoriaus dovaną;

gana tiksliai išdainavo ir gausias tipiškas melodines puošmenas.

Neblogai savąsias partijas atliko ir kiti solistai: Rasa Ulteravičiūtė (Euridikė), Dalia Kužmarskytė (Silvija, Viltis), Svetlana Konstantinova (Nimfa; solistė sukūrė plastišką sceninį įvaizdį), Eglė Chišju (Muzika, Prozerpina), Artūras Kozlovskis (Plutonas), Tadas Girininkas (Charonas), Vytautas Vepštas (Apolonas), Žoržas Siksna, Andrius Apinis, Valdas Kazlauskas (Piemenys), Viačeslavas Tarasovas (Dvasia), Algirdas Bagdonavičius (Piemuo, Dvasia, Echo /aidas/).

Vizualiai efektinga

Dailininkas Gintaras Makarevičius sukūrė asketišką, kuklų, bet įtaigų ir funkcionalų scenovaizdį: mokyklos klasė talpino chorą, kuris šioje operoje yra labai svarbus; choras nebuvo nustumtas į scenos gilumą ar pastatytas šonuose, kaip dažnai būna statiškesniuose muzikiniuose spektakliuose.

Videoinstaliacija scenos gilumoje prasmingai papildė spektaklio scenografinę, vizualinę raišką.

Režisūrinį sumanymą, apjungiantį visas operos grandis, atitiko ir stilingi kostiumai, išradingas grimas.

Operos atlikėjams, paklūstant režisieriaus J.Vaitkaus ir gabaus choreografo Aurelijaus Liškausko sumanymui bei reikalavimams, teko įvaldyti ir savitą, santūrų, bet išraiškingą sceninį judesį.

Didelį ir sėkmingą darbą atliko chormeisteris Vladimiras Konstantinovas, su teatro choru gerai paruošęs stilistiškai gana sudėtingus K.Monteverdžio operos chorinius numerius.

Festivalis „Muzikinis pajūris“ Klaipėdoje ir regione vyko labai sklandžiai: didžiulio pasisekimo sulaukė nauja teatro vadovės idėja ir jos sėkminga realizacija „Muzikinis keltas“, kurio koncertais publika ypač susižavėjusi. Norisi tikėti, kad ir „Orfėjo“ laukia sėkmingas sceninis gyvenimas.

Durys 3

KLAIPĖDA 2007 rugpjūčio 29 d., TREČIADIENIS

Vienija kalba ir gimtinė RITA BOČIULYTĖ

Gandras tapo pirmųjų šešiolikos pasaulio lietuvių menininkų sambūrio „Migruojantys paukščiai” Ventėje simboliu.

A.Mickevičius ir J.Rimkutė projekto perspektyvas pristatė klaipėdiečiams.

Nerijaus JANKAUSKO nuotrauka

„Migruojantys paukščiai“ žvelgia į ateitį GITANA GUGEVIČIŪTĖ

Šiąvasar į kūrybinę stovyklą Ventėje kaip paukščiai iš visos Europos pirmąsyk suskrido lietuvių menininkai.

Liepos 22-29 dienomis Ventėje vyko stovykla-pleneras „Migruojantys paukščiai“. Projekto organizatoriai (idėjos autorė – dizainerė Jolanta Rimkutė) ir pagrindinis projekto rėmėjas Užsienio reikalų ministerija pakvietė įvairiose Europos šalyse, taip pat ir Lietuvoje gyvenančius ir kuriančius lietuvių menininkus susitikti, pasikeisti patirtimi ir numatyti galimus bendrus projektus ateičiai. Ieškoti pozityvių, originalių „migracijos“, „identiteto“, „informacinio įvaizdžio“, „tolerancijos“ problemų sprendimo būdų padėjo ir Lietuvos Instituto bei Šilutės rajono savivaldybės parama.

Kuria svetur

„Išvykau į Prancūziją, nes kultūriniu atžvilgiu Lietuvoje jaučiausi užspaustas,“- sakė tapytojas Darius Laumenis, kurio galingus meninius užmojus gerokai pristabdė lietuviškoji biurokratija. „Vilniuje darėsi per ankšta“, – pripažino šiuo metu Varšuvoje gyvenantis ir kuriantis videomenininkas Jonas Zagorskas. „Ateina laikas, kai suvoki, kad dirbi profesionaliai, todėl nebenori važiuoti į Lietuvą, kur darbas nevyksta sklandžiai ir nėra minimalios pagarbos žmogui“, – teigė Belgijoje 10 metų kurianti šokėja Rasa Alksnytė. „Su malonumu skaityčiau paskaitas apie tai, ką mes darom, kaip dirbam Belgijoje, bet nėra kas kviestų“, – apgailestavo Lina Kusaitė, ne kartą pati ieškojusi galimybių „užkrėsti“ pozityvia, nauja veikla ir Lietuvą.

Nuolat juda

Anaiptol neabejingi Lietuvos aktualijoms ir problemoms aštuoni užsienyje aktyviai kuriantys menininkai – Bernardas Bagdanavičius (Portugalija), D.Laumenis (Prancūzija), Mindaugas Gapševičius (Vokietija),

J.Zagorskas (Lenkija), Linas Domarackas (Lenkija), R.Alksnytė (Belgija), L.Kusaitė (Belgija), Bernadeta Levulė (Vokietija) – susitiko su Lietuvoje gyvenančiais ir sėkmingai joje kuriančiais J.Rimkute, Audriumi Mickevičiumi, Árturu Valiauga, Artūru Šimoniu, Beatriče Laurinkute, Ovidijumi Petkevičiumi, Dariumi Vaičekausku...

Pastarieji – „kaip ir dera menininkams“ – irgi labai sąlygiškai vadintini „sėsliais žmonėmis“, kadangi nuolat juda – jei ne iš šalies į šalį, tai iš vieno Lietuvos taško į kitą. Juda mintimis ir neužsidaro jaukiame „aš“ aptvarėlyje, aktyviai reflektuoja kultūrinę Lietuvos ir pasaulio situaciją. Bet yra čia. Ir turi ką papasakoti „ten“ gyvenantiems tautiečiams.

Išprovokavo dialogą

Plenero dalyviai sutarė, kad sprendimas migruoti dažniausiai yra sąmoningas ir tikslingas (nesvarbu, kokių priežasčių įtakotas), todėl tėvynėje likusių tautiečių savotiškas atšiaurumas

Tapytojas D.Laumenis (Prancūzija), scenografas A.Šimonis, teatrologė G.Gugevičiūtė, kultūros žurnalistas O.Petkevičius (Lietuva) studijavo katalogus su kolegų darbais.

nei moksliniuose tyrimuose.

Atvirkščiai, – įmanomi patys netikėčiausi deriniai ir dariniai, kai tyrimus ir meninius projektus tarpusavyje suderina antropologai, menininkai, sociologai, socialiniai darbuotojai, ekologai ir kt.

Tuo metu, kai Lietuvos mies-

„Iš mano aplinkos žmonių daug kas išvažiavo gyventi ir kurti į užsienį. Matau, kad Lietuvoje niekam tai nesvarbu, o man jų trūksta”, - sakė pirmojo pasaulio lietuvių menininkų sambūrio „Migruojantys paukščiai” idėjos autorė ir organizatorė Jolanta Rimkutė, paklausta, kodėl ėmėsi šio projekto. ar politikų mėginimas stabdyti šį natūralų procesą yra iš esmės neteisingas. Atgyvenęs.

Kur kas prasmingiau komunikuoti su išvykusiais, ieškoti būdų, kaip pasinaudoti jų „gerąja patirtimi“, sukaupta svetur. Išprovokuoti, užmegzti ir prognozuoti sėkmingą dialogo vyksmą ateityje. Toks ir buvo šio plenero tikslas.

Ką pasaulyje veikia tautiečiai, baigę studijas Vilniaus dailės akademijoje ar kitoje Lietuvos aukštojo mokslo institucijoje?

Toliau studijuoja. Kuria. Dalyvauja ir organizuoja tokius projektus, apie kuriuos Lietuva nė nesvajoja, nes neįsivaizduoja, kad taip galima dirbti...

Pasaulis, pasirodo, nesibodi socialinės refleksijos nei mene,

Tapytojas L.Domarackas (Lenkija) ir fotomenininkas Á.Valiauga (Lietuva) generavo mintis tema „Namai“.

tų savivaldybės įtariai žiūri į kiekvieną, prašantį paramos, bet negyvenantį konkrečiame mieste, Portugalijoje yra specialus fondas, remiantis kuriančius kitataučius (!)...

Idėjos materializuosis

Per savaitę plenero dalyviams pavyko ne tik aktualizuoti daugybę problemų, šiandien kamuojančių Lietuvą, bet ir surasti, pasiūlyti konkrečių sprendimo būdų, t.y. kūrybinių projektų, kuriuos tikimasi įgyvendinti ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.

Beje, parodą Klaipėdos dailės parodų rūmuose „Migruojantys paukščiai“ tikrai surengs ir „atsiskaitys“ su visais skeptikais, reikalaujančiais apčiuopiamo rezultato.

Akivaizdu (bent jau šių eilučių autorei), kad tokie susitikimai, suvienijantys savo erdvėje visai skirtingų sričių menininkus, Lietuvoje – gana naujas dalykas, kuris prašyte prašosi būti tęsiamas.

Savo esme „Migruojantys paukščiai“ galbūt netiesiogiai susišaukia su „Santaros – Šviesos” konferencijomis („Santara – Šviesa” – pasaulio lietuvius vienijanti kultūros organizacija).

Nežinau, ar tai paradoksas, bet šiemetinėje jau įvykusios konferencijos programoje skelbtos temos – itin artimos toms mintims, kurios visai laisvai gimė ir buvo plėtojamos Ventėje: Lietuvos įvaizdis, identitetas, multikultūra, vertybės, dialogas ir kt.

Panašu, kad ir dar vienu bruožu – demokratine pažangia mintimi - „Migruojantys paukščiai” lygiuotųsi į ilgametes tradicijas turinčią organizaciją...

Skirtumai? Ne teoriniu, o būtent praktiniu savo minčių pagrindimu yra originalūs ir būtini „Migruojantys paukščiai”.

Ir dar: „Migruojantys paukščiai” – veiksmas, projektuojamas į ateitį, o ne į vieną dieną ar savaitę.

Jei kokiame parkelyje neatsistojo eilė skulptūrų ar ant sienų „nepakibo” paveikslai, tai dar nereiškia, kad nieko neįvyko. Įvyko daugiau nei galima tikėtis, bet tuo reikia tikėti...

Menininkai aktyviai diskutavo, ieškodami pozityvių ir originalių migracijos, identiteto, informacinio įvaizdžio, tolerancijos problemų sprendimo būdų.

Beatričės LAURINKUTĖS nuotraukos

Į Ventėje surengtą projektą „Migruojantys paukščiai“ liepos pabaigoje susirinkę menininkai iš įvairių Europos šalių Klaipėdos dailės parodų rūmuose pristatė savo būsimus individualius ir bendrus projektus, kuriamą filmą, pasidalino mintimis apie migraciją ir kūrybinėmis idėjomis, išgeneruotomis per savaitę drauge.

Sukviesdama lietuvius menininkus iš visos Europos – Belgijos, Vokietijos, Prancūzijos, Didžiosios Britanijos, Lenkijos ir kitur, projekto autorė dizainerė Jolanta Rimkutė norėjo nors trumpam į Lietuvą sugrąžinti užsienyje gyvenančius ir kuriančius tautiečius, kurie susitiktų su menininkais tėvynėje, kurtų bendrus planus ir veiktų kartu. „Toks menininkas yra ragavęs kitokios duonos, jo žvilgsnis platesnis, jis turi kuo pasidalinti su kitais.

Nebūtina juos grąžinti, bet toleruokime jų pasirinkimą. Svarbu palaikyti ryšį, išsaugoti savas tradicijas, neužmiršti, kad esame lietuviai“, - įsitikinusi projekto vadovė.

Susitikę menininkai pirmiausia prisistatė vieni kitiems. Susipažinę jie gvildeno visiems aktualias temas: „Lietuviškumas – kaip vertybė”, „Žmogiškumas – tolerancija, vertybės”, „Globalizacija, Babelio sindromas ir dialogas”.

Anot J.Rimkutės, šioje stovykloje dauguma žmonių matė vienas kitą pirmąkart ir per savaitę rado bendrą kalbą. „Labai džiaugiamės, kad toks susitikimas įvyko, jo dėka mes galėjome pabendrauti, kurti su tautiečiais. Tokių projektų Lenkijoje nėra“, - sakė tapytojas Linas Domarackas, jau 17 metų gyvenantis ir kuriantis Varšuvoje.

Prieš išskrisdami į skirtingas puses „Migruojantys paukščiai” klaipėdiečiams pristatė projekto metu padarytas fotografijas ir sukauptos videomedžiagos fragmentus apie jo eigą, dalyvius, jų biografijas, darbus, jau įgyvendintus meno projektus. Filmuotoje medžiagoje taip pat užfiksuoti menininkų interviu, mintys temomis, kurios jiems yra svarbiausios: migracija, namai, žmogiškumas, tolerancija, globalizacija, vertybės ir kt.

Grupėmis dirbę sambūrio dalyviai jo pabaigoje sakė parengę atskirus projektus, kurie artimiausioje ateityje materializuosis fotografijos ir tapybos ekspozicijomis, kinetiniais objektais, performansais ir kt. Per pusmetį menininkai išvystys dar kelis projektus, kurie atsidurs parodose. Apie kiekvieną iš jų bus išleistas atvirlaiškis, apie jų projektus ir darbus kartu informaciją teiks specialiai sukurtas internetinis puslapis.

Klaipėdos dailės parodų rūmuose „Migruojančių paukščių” projekto paroda numatyta 2008 metų vasario 16-ąją – kovo 11 dienomis. Iki tol ketinama sukurti filmą, kuriame bus pateikta bendroji renginio dokumentacija, individualūs dalyvių portretai, jų interesai, idėjos ir darbai. „Galbūt tai bus audiovizualinė instaliacija, aktyvi audiovizualinė erdvė, atspindėsianti mūsų projektą. Bet kokiu atveju, parodoje bus analizuojami migracijos ir identiteto santykiai, migracijos poveikis plačiąja prasme”, - pabrėžė videomenininkas A.Mickevičius.

Organizatoriai džiaugiasi, kad projektas jau dabar pateisino jų ir dalyvių lūkesčius ir tikisi, kad jis tęsis. „Mes nežinome, kiek menininkų išvažiavo iš Lietuvos, kur jie dabar gyvena ir kuria. Norime, kad jie mus susirastų, sužinotų apie šį sambūrį. Susitikimo vieta gali keistis, bet mus vienija kalba ir gimtinė”, – sakė J.Rimkutė, pristatydama projektą klaipėdiečiams. „Atskristi ir pabūti kartu – labai svarbi galimybė”, – teigė pirmieji projekto dalyviai.

2007 rugpjūčio 29 d., TREČIADIENIS Redaktorius Gintaras GRAJAUSKAS • Tel. (8 46) 39 77 78 • El. paštas grajauskas@gmail.com

I dalis

Paauglystė Tai buvo tik smulkus berniukas, sėdintis invalido vežimėlyje. Berniuko vardas buvo Tomas. Kaip tūkstančių kitų berniukų pasaulyje. Jam buvo keturiolika, ir mąstė jis protingai. Subrendęs ne pagal amžių, kaip sakoma.

Per dienų dienas jis sėdėdavo prie interneto, skaitydavo knygas arba žiūrėdavo pro langą. Tiesa, taip buvo ne visada. Kurį laiką jis gėrė vaistus nuo depresijos, nes labai mėgo žaisti futbolą. Vakare grįždavo tėvai, ir, jei motina nebūdavo mirtinai nusikalusi, išveždavo jį į lauką, nusivesdavo net į kavinę. Tiesą sakant, jis nelabai ir skundėsi gryno oro stoka, vasarą langas kambaryje visada būdavo pravertas.

Jie gyveno devintame aukšte, ir pro langą nieko daugiau nematė, tik namų galūnes kaip biges ir tuščią dangų, kuriame kartais šmėkštelėdavo alkanos žuvėdros, o gal kirai.

Tomas jų neskyrė. Per tuos daugiau nei dvejus metus jis išmoko pažinti dangų, vienoks dangus yra pavasarį, vasarą, kitoks žiemą, rudenį. Kiekvieną dieną dangus keičia pavidalus. Tomas yra geras dangaus žinovas, tiesiog specialistas. Iš dangaus jis sprendžia apie tos dienos nuotaiką, pažiūrėjęs į dangų, jis atspėja, kokia grįš jo motina ir tėvas, ar jie eis į lauką.

Jis nemato apačioje žaidžiančių vaikų.

Jį pasiekia tik garsai. Iš garsų jis sprendžia apie tai, kas vyksta apačioje. Vaikai žaidžia, susipyksta, girdisi kamuolio smūgis, šiukšliavežės, pravažiuojančios mašinos, cypiančios padangos, keiksmai. Kažkoks trenksmas, pažirusios šukės. Iš balso jis atpažįsta savo geriausią draugą Augustą, klasiokus, jų nirtulingus, pilnus gyvasties balsus. Girdi, kaip rytą išeina, o vakare iš darbo grįžta suaugę. Ir čia, garsų pasaulyje, jis buvo nepralenkiamas, vienintelis toks savo rajone. Tik kažkodėl šito niekas nežinojo, nevertino. Iš balso, eigasties galėjo daug apie žmogų pasakyti. Tačiau nebuvo kam, nebuvo ką.

Tiesa, knygas jis dar skaitė, nors ir žymiai mažiau. Gal todėl jis buvo toks protingas, kad skaitė suaugusiems skirtas knygas.

Motina, pamačiusi ant stalo “Tykųjį Doną”, atėmė, griežtai sudraudusi. Tomas nuolankiai nuleido galvą, buvo perskaitęs, tik nepasižiūrėjo padėti. Tėvų biblioteka buvo didelė, visa pasaulinės literatūros knygų serija ir daugybė kitų. Tomas nematė, kad tėvai skaitytų kada knygas, jie jas pirko taip sau, dėl grožio. Kambariai būdavo nerakinami, ir jis ratukais nuriedėdavo prie lentynų. Tiesa, knygų buvo ir aukščiau, tik jis jų negalėjo pasiekti. Kai kartą paprašė motinos, ji pasakė: - Kai būsi didesnis.

Matyt, žinojo, kas jose rašoma.

Tuo kalba ir buvo baigta. Apatinėse lentynose beveik visos knygos jau buvo perskaitytos. Liko viena, paskutinė. Tiesa, jis net turėjo planą, tik dar nebuvo labai gerai jo apsvarstęs, jis ruošėsi pasiūlyti motinai sukrauti knygas gražiau, pagal viršelių spalvą ar serijas. Siūlymas sudėti knygas pagal temas nebūtų jos sudominęs.

Jis suprato, kad turi apeliuoti į socialinius jausmus, prestižą, turi motiną pakylėti. Tomas paskutinę knygą paėmė susijaudinęs, tarsi paslaptį. Jis visada virpėdavo prieš susitikimą su knyga, o čia dar paskutinė, kažin kada jis gaus paskaityti naują knygą.

Tai buvo F. Dostojevskio “Idiotas”. O, kaip jis susižavėjo kunigaikščiu Myškinu ir Nastasja Filipovna. Tai buvo viena tų knygų, kurias jis priėmė grynai kaip realybę, prieš užmigdamas ilgai galvodavo apie tų žmonių gyvenimą. Atrodė, kad iki šiol jis

Literatūros leidinys

ALMA RIEBŽDAITĖ

OKEANIJA Absoliuti fantazija, paremta tikrais faktais net nebuvo nieko skaitęs, galinga cunamio banga nunešė visas anksčiau skaitytas knygas. O viršuje gulėjo daugiau Dostojevskio knygų, visa serija. Gulėjo tuščiai, niekieno neskaitytos, visiškai naujos. O juk jis galėtų jas perskaityti, suteikti joms gyvenimą, bet neturi kaip, nepasiekia. Kai atvažiuos pusseserė Vita, reikės paprašyti. Ji protinga mergina. Vita jam padės. Ir parašo jai žinutę. O atvažiuoti ji planuoja negreit. Tomas galvoja, kad jis Vitai tikriausiai neįdomus arba ji jaučia Tomui panieką.

Tą vasarą tėvai jam pagaliau nupirko kompiuterį ir įvedė internetą. Kad ir kaip juokingai skamba, bet tai jam buvo kitas langas, langas į pasaulį. Visiškai atsitiktinai jis pabraidė po įvairias žinių, naujienų, paieškų, pažinčių svetaines... Ir žaidimų, žinoma, žaidimų. Kelias dienas tai darė aistringai, daug skaitė, domėjosi, žiūrėjo paveiksliukus, žaidė, bandė prisiregistruoti tai vienur, tai kitur. Susikūrė elektroninį paštą ir vienoje pokalbių svetainėje užsiregistravo.

Kompiuteriu naudotis dar buvo pramokęs mokykloje, kai ją lankė. Čia jis ir įsikūrė. Čia buvo jo namai, simbolinis dienoraštis, draugai. Dienų dienas kiurksodavo tenai, galima sakyti, ten pradėjo vykti jo gyvenimas, o čia tarsi užsibaigė, nyko, menko. Žmonės čia buvo mieli, šilti, žaismingi, nors kai kurie ir išpuikę, pernelyg jau susižavėję savimi, pasitikintys. Nick’as jo buvo „mažasis Idiotas“, pasivadino savo mėgstamiausio herojaus vardu. Jam atrodė, jog kunigaikštis geriausiai atspindi jo dvasinę būseną. Jis buvo pasirengęs įsimylėti. Kad ir vaizdą pro langą.

Toje svetainėje jis galėjo būti sveiku, vaikščiojančiu, žaidžiančiu futbolą, netgi “kietu”, niekas nieko neįtardavo. O kai jam nusibodo, jis susikūrė daugybę klonų, jis galėjo būti kuo panorėjęs: moterimi, vaiku, seniu, ir visi priėmė, toleravo, suprato, dalijosi filmais, muzika, giliomis temomis, išgyvenimais, bendru pamišimu. Paskui jis išmoko toje svetainėje būti netgi savimi, “luošiu”, ir, keista, niekas neatstūmė, nepaniekino. Tomas čia galėjo net šnekinti mergaites, jas „kabinti“. Jam patiko tas žaidimas, ir jis sukūrė daugybę klonų, kol vieną gražią dieną apsižvalgė, supratęs, kad toje svetainėje jis vienas ir tėra. Jis pernelyg išsiplėte, tapo didelis, tūkstantinis ir… bendravo pats su savimi. Šitai jį ir nuliūdino. Tada Tomas pradėjo kitą veiksmą, vieną po kito naikino savo klonus, bandydamas atgauti prarastą erdvę (o turėjo būti priešingai), bet erdvės nesidarė daugiau…

Tuštuma plėtėsi milžinišku greičiu. Vis ta pati pilkuma, ir jis pats toks nuobodus mažasis Idiotas, na ir kas, kad šaunus, žaidžiantis futbolą, vis tas pats Luošys, na ir kas, kad gilus, nepaprastas, ta pati Nastasja, na ir kas, kad pamišusi ir be kompromisų…

Buvo velniškai pikta, nuobodu, liūdna. Jam ir vėl reikėjo vaistų.

Visa ta internetinė erdvė tik paryškino jo negalią, netektį, jo tikrovės ilgesį, tik sustiprino jo svajonę tapti geru futbolininku.

Svajonę, kuri gėlė skaudžiai ir kuriai niekada nebuvo lemta išsipildyti. O dabar buvo dar ir apkrėstas… tuštuma. Liga, nuo kurios vaistai dar nėra atrasti. Jis troško kažko realaus, prie ko galėtų prisiliesti, tačiau tik pasiutiškai suko ratus po kambarius arba sėdėdavo apatiškas, kaip įbestas, be jokių gyvybės žymių. Dabar jau tos tuštumos

negalėjo įveikti net knygos, nes tai buvo tos pačios netikros tikrovės atmaina, tik švelnesnė, bent taip jis galvojo tuo metu.

Tada jis dar nežinojo, kad jam reikia naujo svajonės medžio.

Jis kaip visada vis dar bukai klaidžiodavo po internetą, apatiškai pasitikrindavo paštą, jis negalėjo susitikti su tais žmonėmis, kurie jam vis dar rašė, bijojo pasirodyti. Tai buvo įprastinis rytas, rytas kaip kiti rytai, tiesiog eilinis vakarykštės dienos klonas. Jis kažką vartaliojo, kai jam kilo mintis apie OKEANIJĄ. Išsigandęs daugybę kartų spaudė “Undo Typing”, bet nieko, nė mažiausios užuominos apie Okeaniją, kol sugrįžo ten, kur buvo pradėjęs. Iš kur ta mintis, iš kur OKEANIJA. Jis niekada nebuvo apie ją galvojęs. Atsidaręs „Google“ įvedė žodį “okeanija”, paspaudė „Enter“. Žodis atvėrė ištisą salynų pasaulį, Australiją, Naująją Zelandiją. Kokių tik žodžių ten nebuvo: Fidžis, Vanuatu, Papua, Naujoji Gvinėja, Kiribatis, Samoa, Niue, Tokelau: “Tokelau koralinės salos (Naujosios Zelandijos teritorija) yra Ramiajame vandenyne, Polinezijoje, plotas 10 kv. km, gyventojų skaičius 1 400, sostinės nėra, nes kiekvienas atolas turi savo administraciją. BVP vienam asmeniu 1 000$, nėra interneto, televizijos, mobiliųjų telefonų, radijo stotys kiekviename atole pranešinėja tik orų prognozes.“ Jis apsiverkė. Kūkčiojo vienas kambarių glūdomoje. Ne iš bejėgiškumo, ne iš vienatvės, ne iš skausmo, o iš nuostabos ir laimės.

Jis buvo įsitikinęs. Jis buvo tikras. Nuvyks.

Pasieks Okeanijos salas. Kad jos čia pat.

Kad rytoj. O paskui perskaitė, kad kelionė dvidešimt penkioms dienoms keturiems asmenims du tūkstantis šeštaisiais metais kainavo apie šešis tūkstančius dolerių. Ir tada iškart ėmėsi darbo: „Esu vargšas invalidas berniukas, prikaustytas prie vežimėlio. Man keturiolika metų. Mano svajonė – nuvykti į Okeaniją.

Padėkite ją įgyvendinti, paremkite materialiai. Teatlygina Jums Jūsų Dievas. Tomas“ Nurodė tėvų sąskaitą. Ir išsiuntė į visą pasaulį, visiems pažįstamiems, draugams, įmonių vadovams, į tuos elektroninius pašto adresus, kuriuos tik rado internete ir į kuriuos pajėgė parašyti. Žinoma, jį bandė atkalbėti. Atvažiavo net pusseserė Vita iš kito Lietuvos galo, lyg jai labai toli tai būtų buvę padaryti anksčiau, kai jis knygą iš viršutinės lentynos norėjo pasiimti. Pasamdė kaip autoritetingą asmenį.

- Taip, aš suprantu, kad svarbiausia Okeaniją atrasti viduje, - ne vieną kartą sakė Tomas pusseserei ir tėvams, kurie švelniai jį bandė perkalbėti. – Tai yra svarbiausia, bet...

Kas būtų, jei visas realybes mes surastume viduje lyg kokiame tamsiame maiše? Būtų labai neįdomu. O dar baisiau – dėžėje...

Arba, kad Okeanija reiškia tą ir tą... Irgi neįdomu. Jūs dar sakote, kad Okeanija yra čia, tačiau aš nenoriu Okeanijos atrasti ten, kur jos nėra; jūs sakote, kad ir Okeanijoje nėra Okeanijos, bet... aš tuo netikiu. Okeanija turi būti ten, kur yra Okeanija.Turiu tuo įsitikinti, turiu tai patikrinti. - Tomas irgi kalbėjo švelniai, ir jo juokas pro primerktas akis visai nebuvo piktas, tik kaip žmogaus, turinčio kažkokią užmačią, ir kiek trūkčiojantis, desperatiškas.

Tomas užsispyrusiai laikėsi savo. Visi tie galvojimai ir kalbėjimai Tomui regėjos tokie netikri. Ir tik žaidimai. Tik nuolatiniai atsitraukimai ir pasidavimai, nuolatinis

kompromisas su savimi. Tai buvo velniškai nyku. Ir tie patys žmonės nepastebi, kokie jie yra nykūs dėl savo nuolatinių kompromisų, dėl savo neįgyvendintų ir pamirštų svajonių. Kokie jie yra mirę su savo šaldytuvais, automatinėmis indaplovėmis ir plazminiais televizoriais. Žinoma, tėvai bandė jam uždrausti kategoriškai. Tačiau, pasikalbėjęs su motina, Tomas, mažasis dangaus ir žmonių iš balso žinovas, sugebėjo ją įtikinti, kad į Okeaniją jam reikia, kad būtinai. Motina net pradėjo kalbėti priešingai, stojo jo pusėn, nors ir atrodė sutrikusi ar net kiek išsigandusi.

- Reikia vaikui, nieko nemato, tai paskui dar... – ir nutildavo vos neapsiverkusi, bet kantriai palaikė sūnų ir jam padėjo.

Tomas surinko reikiamus pinigus ir išvyko į Okeaniją. Iš tos kelionės nebegrįžo, ten ir numirė ant motinos rankų, susigriebęs kažkokią retą ligą, baisius skausmus kentėjo. Matyt, imunitetas buvo nusilpęs nuo ilgo buvimo kambariuose. Apie tai net laikraščiai rašė. Apie neįgalų berniuką, įgyvendinusį savo svajonę. Ten tik nebuvo parašyta, kad prieš mirtį jis šypsojosi ir nepaprastai laimingas buvo, motina suprato, kad verkti dabar, kai jos vaikas miršta toks laimingas, būtų tiesiog šventvagystė.

II dalis

Individualus planas Manote, kad neįgaliam keturiolikmečiui vaikui, kad ir koks sumanus jis būtų, pavyko įtikinti savo motiną vykti su juo į Okeaniją? Šitaip manyti būtų pernelyg naivu. Net jei ta motina būtų mirtinai nusikalusi, vis tiek.

Elvyrai buvo netoli keturiasdešimties.

Be darbo ir namų ji daugiau nieko nematė.

Darbe – kompiuterio ekranas ir popieriai, šūsnys popierių su daugybe skaičių. Ji dirbdavo iki nukritimo, ir prieš darbo pabaigą skaičiai jai akyse pradėdavo pintis, mirguliuoti, bet turėdavo įkvėpti, ir toliau.

Dabar ji sudarinėjo balansus, nors kažkada svajojo apie visai kitus dalykus. Kada, prieš dvidešimt, daugiau metų?

Ištekėjo jauna. Vėliau susilaukė Tomo.

Gyvenimas atrodė gražus ir su perspektyva.

Jie planavo ir daugiau vaikų, bet ji nebegalėjo pastoti. Bėgo metai, santykiai su vyru atšalo, pasidarė formalūs, be ugnelės, kaip sakoma. Ji buvo taip siaubingai įstrigusi, jog neturėjo net vietos kur išsiverkti, nebent tualete. Vyras buvo toks, kuris nė per žingsnį nepaleidžia žmonos. Ir Elvyra per daugybę metų labai pavargo, tiesiog duso nuo įtampos ir iš bejėgiškumo, negalėdama nieko pakeisti. O paskui ta avarija. Jiems su vyru nieko, o štai vaikui...

Bet vis tiek ji buvo sena gudročė. Slapčiomis įsimylėdavo vyrus. Daugybę vyrų, tik niekas niekada to nežinojo. Elvyra tai laikė savo silpnybe, išmoko tai nuslėpti, t.y. nutaisyti tokią veido išraišką, jog net didžiausiam jausmų ekspertui pažvelgus niekas nebūtų aišku. Ir balso tonas visada šaltas. Sakiniai trumpi, aiškūs, kapoti. Ir apskritai ji turėjo šaltos, koketuoti nemokančios moters vardą.

O kažkada ji skaitė knygas, kaip dabar jos sūnus. Tiesa, tai buvo labai seniai, kai ji mokėsi dar mokykloje. Todėl ji ir žino, žino, ką sūnui galima leisti skaityti, o ko ne. Dabar jau ne, knygų nebeskaito. Nuo kada? Tikriausiai nuo tada, kai ištekėjo.

Liko tik labai maža laiko atkarpa – vakaras, tačiau ir tą reikėjo skirti vyrui ir vaikui.

Vyras nuolat reikalavo dėmesio ir mažiausią progą suradęs priekaištaudavo, kad ji jo nemylinti. Ji net tikėjosi, kad metams bėgant jo jausmai atšals, bet ne.

Nukelta į 13 psl.

Gintaro lašai 5

KLAIPĖDA 2007 rugpjūčio 29 d., TREČIADIENIS

VIKTARAS ŽYBULIS

Žinau: kiekvieno, kuris gyvens ilgiau už savąjį nemirtingumą, laukia visaliaudinė amnezija.

Viktaras Žybulis (Viktar Žybul) gimė 1978 metais Minske. Baigė filologijos studijas ir aspirantūrą Minsko universitete. Išleido poezijos rinkinius „Kai namuose diversantas“ (1996), „Kalnų ragai“ (1997), „Bjaurus riksmas“ (2001), „Diafragma“ (2003). Literatūrinio sąjūdžio „Bum-Bam-Lit“ ir daugelio meninių projektų, akcijų, performansų dalyvis. Tyrinėja formos eksperimentus baltarusių poezijoje ir pats dažnai jų imasi savo kūryboje (unikalios, vien iš palindromų sudarytos poemos autorius – deja, ši kūryba praktiškai neišverčiama). Šiuo metu gyvena Minske.

Povandeninės Saulės Šventovėje tylos minutė trunka tūkstantį metų.

Ateis laikas rinkti akmenis ir tuščius butelius.

Mes sukursime naują Antiką, bet ji pasirodys besanti optinė apgaulė.

Žaislas Kai visi sumigs aš atsikelsiu atsidarysiu spintą pasistiebsiu iki viršutinės lentynos ten guli Visata suaugusieji slepia ją nuo manęs neleidžia čiupinėti bijo kad nesugadinčiau jos o ji manęs O aš kuo tyliausiai nusikelsiu ją apversiu aukštyn kojomis pasigriebęs atsuktuvą išsukinėsiu mažyčius varžtelius atsidaręs ją žvilgtelėsiu įdomu kas ten viduje kaip visa tai sudėliota visai užsimiršęs pasikrapštinėsiu Tik nesibaiminkit aš atsargiai net rankas nusiploviau tik truputį pažaisiu o paskui surinksiu viską kaip buvo ir padėsiu į vietą

Pudelis Merkurijus, Venera, Marsas, Žemė, Jupiteris, Saturnas, Uranas, Neptūnas, Plutonas... – visa tai tik varnalėšos nusišėrusio pakvaišusio pudelio kailyje – jis jau keletą erų vaikosi aplink Saulę savo paties uodegą. *** Norėjau nužudyti savyje didį nusidėjėlį, bet nepataikiau, nes neįžiūrėjau jo.

Pernelyg jau tamsu ten, manyje. *** - Bilietą arba gyvybę! – prisėlinęs iš už nugaros tarė kontrolierius.

Tai pokštininkas!

Aš taip pat atsakiau pokštu ir atidaviau jam gyvybę.

Nušvitimas saturniečių liaudies pasaka Pasiuntinys iš už jūrų vandenynų atvežęs į Neregių Šalį didžiulę stiklo akį tarė: „Kas įsistatys ją

Alio BALBIERIAUS nuotrauka

sau į akiduobę, praregės” – ir nujojo baltu žirgu, tik uodega plaukuota gražiai švytravo virš pasturgalio. Ėmė neregiai svarstyti, kuris iš jų vertas vaikščioti po pasaulį regėdamas.

Kol jie ginčijosi – bėgo pelytė, švyst uodegyte, stiklinė akis nuriedėjo ir visiškai ištiško į mažutėlaites skeveldras ant gruoblėtų grindų neregių meistrų statytuose kreivuose rūmuose.

Ir ėmė nelaimėliai muštis kumščiais į kaktas ir rovėsi nuo krūtinių plaukus, kol atsirado tarp neregių išminčius, žila barzda žemiau bambos driekės.

Jis tarė: „Pakaks aimanuoti!

Kiekvieną stiklinės akies šukelę galime įsidėti vietoje visos akies.

Turėti mažytę regėjimo dalelę geriau negu visai aklam būti. Štai, užteks visai miniai“.

Ir žmonės karštligiškai puolė rinkti skeveldrų ir brukosi jas į savo nereges akis, liejo aukojamą kraują ir drebančiom rankom trynė stiklo gabalėlius į savo veidų odą, o šukelės smego į pirštus – ėmė buvę neregiai matyti pirštais, mynė kulnais – ant kulnų augo akys, kas atsisėdo ant stebuklingų skeveldrų – sėdmenimis praregėjo, o vienas paslydęs nugriuvo ant stiklo duženų ir atsikėlė visas akytas.

Ir neregių šalies gyventojai siaubingai raukėsi gūžėsi ir aimanavo nesavais balsais, o išminčius stovėjo šalimais ir, kratydamas žemiau bambos nutįsusią barzdą, tarsi tėvas kartojo: „Kentėkit, vaikeliai, kentėkit.

Nušvitimas visuomet per skausmus, beveik visuomet...“.

Pergalės diena Pirmosioms Saturno išsivadavimo nuo marsiečių okupacijos metinėms saturniečiai iššovė vieną saliuto salvę, antrosioms metinėms – dvi,

trečiosioms – tris, dešimtosioms – dešimt kas minutę.

Keturišimtosioms metinėms saturniečių patrankos saliutavo beveik visą naktį, bet per tiek metų švenčių saturniečiai jau buvo įpratę miegoti griaudžiant patrankoms. ... Štai jau 1440 metų saturniečiai ir marsiečiai gyvena taikoje ir santarvėje ir kas minutę saliutas ir kas minutę šventė.

Dangaus bamba Nenoriu būti žemės bamba. Žemėje ir be manęs pakanka bambų.

Noriu būti dangaus bamba.

Oro duobe ir juodąja skyle noriu būti.

Ten daugiau laisvės, daugiau erdvės ten. Įsivaizduokit: aš ir mano bambos ir mano bambų bambos žvelgia į jus iš dangaus.

Niekas nepasislėps nuo jų įdėmaus žvilgsnio.

Ne, tai ne aš ištirpstu debesyse – tai debesys į mane susilieja!

Dabar bet kuris bedęs pirštu į dangų pataikys į mane ir į mano bambas ir į mano bambų bambas pataikys o aš nė nepajusiu.

Ką?

Jūs netikite mano VISABAMBIAUSIĄJA BAMBYSTE? manuoju UŽVISABAMBIAUSIU BAMBUMU manąja ARKIBAMBIAUSIA VISABAMBYBE? Tuomet paklauskite to, kuris susilaužė pirštą į dangų.

Povandeninės Saulės Šventovė Mes – graužtukai ant Amžinybės Medžio.

Kas išaugs iš mūsų, kai mes sukrisime žemyn nuo trapių šakų?

Kas nutiks, kai mes suleisime šaknis į save pačius?

Tikriausiai begalybė susilies su bepradybe, tikriausiai mes peržengsime per prakaituotą šios civilizacijos lavoną.

*** Ant vinies kabo purvinos kelnės, tarsi surūdijęs dvivamzdis.

Rytoj ateis medžiotojas ir užtaisys jas savo šoviniais – kojomis, barkštelėjęs diržo saugikliu.

Sanitarinė diena Mes plovėme dangų patys savo rankomis dieną trynėme ant skalbimo lentos kvapaus muilo gabalėliu kol pratrynėm skyles (ozono) patys savo rankomis tarkavome dangų naktį skalavome veiksmingame žvaigždžių dulkių tirpale paskui pakabinome virš žemės džiūti O juk galėjome paimti jį sugniaužti ir sugrūsti į užsieninę skalbyklę! *** kiekviename chloro atome trūksta dalelės tavęs kiekviename natrio atome trūksta dalelės manęs kitaip druska tikrai būtų saldi *** Aš atsisėsiu prie Galaktikos Valdymo Pulto ir nusikaposiu rankas.

Tegu visi žino, kas yra laisvė!

Malevičiaus Juodasis Kvadratas Iš visų jėgų į sieną daužė galvą žmogus net prakaitas virė nuo dvasios jaudulio Jis norėjo sulyginti su siena visus savo galvos apvalumus tiesiog labai, labai norėjo virsti Malevičiaus Juoduoju Kvadratu Jis nematė kaip jam už nugaros žmonės baltais chalatais net strykčiojo iš džiaugsmo ilgai ieškoję bepročio ir pagaliau radę Jam nereikia dangaus ir nereikia žemės Štai kuo paverčia žmones avangardo menas!

Iš baltarusių kalbos vertė

VYTAS DEKŠNYS

6 Durys

KLAIPĖDA 2007 rugpjūčio 29 d., TREČIADIENIS

Vyto Karaciejaus teatras GYTIS SKUDŽINSKAS

Liepos mėnesio paskutiniąją savaitę, kai uostamiesčio gatvėse siautė Jūros šventės dalyviai, Klaipėdos dailės parodų rūmuose buvo pristatyta spalvinga ir vitališka autorinė Vyto Karaciejaus paroda „Būties miražai”.

Jau tris dešimtmečius Klaipėdos fotografijos gyvenimas neįsivaizduojamas be aktyvaus, įvairiapusiško ir kaskart atsinaujinančio autoriaus darbų. Fotografijos maestro bemaž kiekvienais metais auditorijai pristato po autorinę parodą, aktyviai dalyvauja tiek bendrose fotografijos parodose, tiek tarpdisciplininio pobūdžio projektuose. O V.Karaciejaus archyve sukaupta solidi Klaipėdos miesto kasdienybės ir švenčių dokumentika. Šįkart V.Karaciejus Klaipėdos dailės parodų rūmų lankytojams pristatė koloristiškai turtingus ir ekspresyvius didelio formato darbus.

Autorių nuolatos dominančios temos – būtis, laikinumas, tikrovės ir fikcijos santykis – dominuoja ir naujausioje kolekcijoje „Būties miražai”.

Iššūkis sau

Ankstesniuose jo cikluose laiko slinktį konstatuodavo kintančios aplinkos, nykstančio ir naujai kylančio miesto priešprieša.

Kitaip tariant, autorius pasikliaudavo pačia seniausia fotografine strategija, kai atspaude sustabdytas laiko momentas suvokiamas kaip neginčytinas dokumentas, realybės akimirka.

Dabar objektyvo taikiklyje atsidūrė ne realaus pasaulio, bet perkurtų situacijų atlikėjai ir detalės.

Kasdienybėje skubančius miestelėnus ar šventėse besibūriuojančius svečius pakeitė teatrinės simuliacijos veikėjai.

Nors postmodernios kūrybos adeptai ir įtvirtino menininko teisę cituoti ar perkurti kito kūrėjo kultūros produktą, tačiau toks kelias neretai yra nemažas iššūkis.

Tik patirties ir kūrybiškumo kupinas gestas suteikia naujas reikšmes pirminiam kūriniui. Kitu atveju citavimas ir dekonstrukcija gali žymėti vien norą prisišlieti prie pirmojo kūrėjo ar

būti paprasčiausia kūrinio reprodukcija.

Bet V.Karaciejus nesitenkina tiesiog esamos situacijos „įkalinimu” fotojuostoje.

Jis priverčia regimybę pulsuoti dinamiškomis dėmėmis, panirti į susikaupimo ir ramybės kupiną melancholiją ar išnykti paliekant vos kelis nežymius įrodymus.

Reprezentacinė, bet kastart perkuriama situacija čia pateikiama vėl naujos išklotinės pavidalu.

Pasitelkęs fikciją

Seniausia žinoma audiovizualinio meno forma – teatras, – pasirinkta kaip vienas pagrindinių fotografijos objektų, išplėtė nagrinėjamų laiko ir tikrovės temų pagavas. Kultūros rekonstruotas gyvenimas fotomenininkui tarnauja kaip koncentruota medžiaga realybės dinamikai nagrinėti.

Vėl prisiminę postmodernizmo teoretikus, tokią autoriaus poziciją turėtume įvardinti kaip antro laipsnio simulakro kūrimą. Mat čia autorius pasitelkia ne realybę, bet jos fikciją. Ir taip sugeba išplėtoti keliapakopį turinį, nukreiptą tiek į realybės ir laiko problematiką fotografijoje, tiek į kultūrinėmis variacijomis pagrįstų situacijų analizę.

Dar toliau fotomenininkas žengia supindamas aukštąją ir gatvės kultūras.

Tarp spalvingų, kartais net gal kiek pompastiškų perkurtų teatro scenų autorius išdėlioja beveik monochrominius atspaudus, fiksuojančius gatvės nykumos žavesį: statybviečių tvoreles, ant šaligatvio telkšančias balas, irstančio fasado fragmentą. Tokie sprendimai rodo ir autoriaus susirūpinimą kultūrinės hierarchijos mechanizmu.

Nors ir labai atsargus ekspozicijoje antonimiškų reikšmių išdėstymas, jis nė-

ra tiesiog paprastas kultūros ir natūros supriešinimas.

Tiksliai įterpti rutinos atributai neleidžia suvokėjui atsiduoti tiesioginiam grožėjimuisi, papildomai išryškina keletą kultūros kalbų skirtybių. O tas kultūrinis daugiabalsiškumas - kaip pingpongo kamuoliukas - vėl atšoka į anksčiau aptartą fotografinės tikrovės problemų lauką.

„Dvigubos pilietybės”

Parodoje, sodrioje tiek koloristika, tiek fotografinių problemų ieškojimais, nebuvo girdėti disonuojančių tonų.

V.Karaciejaus ekspozicijoje kaip visuomet estetika susipynė su tobulai valdoma technika. Būtent ekspozicinė kultūra, nuosekliai parinkti darbai, jų atlikimas ir pateikimas sujungė tiek skirtingų paralelių.

Atspaudų ant sintetinės drobės formatai ne vienam parodos lankytojui pirmiausia iškėlė asociacijas su tapyba. Bet juk V.Karaciejus visuomet pasižymėjo kaip „dvigubos pilietybės“ savininkas.

Viena vertus, jis vis nenurimstantis menininkas, įsiliejantis net į avantiūristiškiausius projektus, leidžiantis sau gadinti negatyvo plokštumą, fotokamerą paversti aerozolio spalvomis trykštančiu prietaisu.

Kita vertus, jis gerbiamas Klaipėdos miesto metraštininkas, puikus reklaminės fotografijos meistras. Būtent tas duališkumas, ko gero, yra tas faktorius, leidžiantis autoriui išlikti aktualiu uostamiesčio kultūrinėje terpėje.

Tikėtina, kad V.Karaciejaus dinamizmas užkrėtė ir parodos lankytojus. Kad žiūrovas, sekdamas autoriaus nužymėtais taškais, perskaitys dar vieną naują istoriją.

Teatrališkame V.Karaciejaus „Būties miražų“ cikle – virpantys realybės atspindžiai ir mistiški regėjimai, spalvos ir judesio žaismė, nuolat kintančio laiko nuotrupos ir nuojautos.

Jėga ir prasiveržimai KRISTINA JOKUBAVIČIENĖ

Prano Domšaičio galerijoje Klaipėdoje veikiančios Adomo Stanislovo Raudžio-Samogits retrospektyvinės skulptūrų parodos darbų pavadinimuose nuolat kartojasi šiedu žodžiai - „jėga“ ir „prasiveržimas“.

Juos nuolat kartoja ir pats autorius, kalbėdamas apie savo kūrybos idėjas ir kūrinių formas. Matyt, ta dinamiška plastika kyla ir iš veržlios autoriaus prigimties, kuri nuolat skatino ir tebeskatina veikti, ir kartu atspindi meno situaciją šeštojo-septintojo dešimtmečių Europoje. Tuomet didžiųjų modernios skulptūros meistrų – Žako Lipšico, Henrio Mūro, mažiau mūsuose žinomo Cezaro ar Marino Marini kūrybos įtakojama formavosi Samogito darbų stilistika.

Už gyvenimą!

Parodoje Prano Domšaičio galerijoje lankytoją pasitinka trys Samogito darbų, sukurtų įvairiu metu, grupės, kurias vienija ta pati atpažįstama meninė raiška, o skiria – medžiagos.

Plastiškos, minkštos medžio formos, suvaržytos plieno trosais, įgauna sprogdinančios įtampos. Gipsas neatpažįstamai pakeičia savo banalią prigimtį ir tampa aštriai kampuotų, viena iš kitos kylančių plokštumų sąveikos kamuoliais. Medžio glotnumas, jo natūrali, šilta medaus spalva, turtingos tekstūros drastiškai kontrastuoja su industrinėmis trosų invazijomis ir per abstrakčią formą suponuoja išraiškingą žmogaus ir agresyvios technizuotos aplinkos, natūrai priešiškos civilizacijos konfliktą.

Organinės abstrakcijos stiliumi atliktos skulptūros išreiškia universalią kovos už gyvenimą idėją. Medžio kompozicijose puikiai balansuojamas masės ir ertmės santykis. Gipso skulptūrose į visas puses sklindantys formų pliūpsniai akivaizdžiai kyla iš vieno branduolio, pirminės beformės masės, tarsi atkartodami pačios minties gimimą.

Prie medžio, granito ir gipso skulptūrų bei piešinių guašu Klaipėdoje surengtoje parodoje A.S.Raudys-Samogits pridėjo kompozicijas, plėtojančias pasipriešinimo sovietinei ideologijai temą.

Nerijaus JANKAUSKO nuotraukos

Pasipriešinimo tema

Pati netikėčiausia parodos dalis – penkios naujos kompozicijos, kurias skulptorius sukūrė beviešėdamas Klaipėdoje ir savo aplinkoje atradęs visokių keistų rakandų (pvz., parūdijusį emaliuotą dubenį, rašomojo stalo spintelę, tipiškus dar nesenų laikų reliktus ar išdūlėjusį medžio kelmą). Šie autentiški daiktai, praturtinti drobe, viela, skardos lakštais ir raudonos spalvos akcentais, tapo kompozicijomis, plėtojančiomis aktualią dailininko kūrybai pasipriešinimo sovietinei ideologijai temą.

Nenuostabu, kad gūdžia-

me šeštajame dešimtmetyje sugebėjęs išsiveržti per geležinę uždangą į laisvąjį pasaulį dailininkas šį išsiveržimą sutapatina su plastikos paieškomis ir eksperimentais, susiedamas su simboliniais, istoriniais, bibliniais siužetais bei pasiekdamas prasmingos meninės raiškos.

Atrodo, kad per šešiolika Nepriklausomybės metų jau atradome visus svetur kūrusius ir kuriančius lietuvių dailininkus. Toks išsamus Samogito kūrybos sugrįžimas 2007-aisiais tapo dar viena malonia ir netikėta pažintimi su savitu ir originaliu kūrėju.

Durys 7

KLAIPĖDA 2007 rugpjūčio 29 d., TREČIADIENIS

Skulptoriui kūrinys turi spurdėti kaip širdis RITA BOČIULYTĖ

Netoli Palangos gimęs Paryžiuje gyvenantis septyniasdešimtmetis skulptorius Adomas Stanislovas RaudysSAMOGITS šiemet į Lietuvą atvyko su retrospektyvine savo skulptūrų ir piešinių paroda „Sugrįžimai, arba Kaip žemaitis jėgos ieškojo“.

Dabar ji veikia Klaipėdos Prano Domšaičio galerijoje, Antano Mončio namuose-muziejuje Palangoje ir Žemaičių dailės muziejuje Plungėje.

Dailininkas dar gegužę pradėjo iki spalio truksiančią kūrybinę kelionę po Lietuvą su savo darbų parodomis. Jos jau eksponuotos Kaune – Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje, Telšiuose – Žemaičių dailės muziejuje „Alka“.

A.S.Raudžio-Samogito parodų turas baigsis Vilniaus dailės akademijos galerijoje rugsėjo 10-30 dienomis.

Kelias dešimtis savo skulptūrų, tarp jų ir pačias naujausias, taip pat archyvą šiemet Samogitas patikėjo saugoti Vilniaus dailės akademijai.

Taip pat dailininkas apsisprendė Dailės akademijai neatlygintinai perleisti ir didžiąją dalį Palangos miesto teritorijoje atgautos tėvų žemės. Su viena sąlyga – čia, penkių hektarų žemės plote, artimiausiu laiku turi būti pradėtas kurti Žemaitijos skulptūrų parkas ir suformuota materialinė bazė studentų ir profesionalių dailininkų vasaros praktikoms bei plenerams.

Savitas, spalvingo likimo menininkas, save vadinantis pirmuoju Palangos disidentu, pasirinktu kūrybiniu slapyvardžiu – Samogits – nuolat pabrėžiantis savo žemaitišką kilmę, sako gyvenime patyręs ir šalto, ir karšto. Nelengvai prasimušė į plačiąsias meno erdves, skulptūrą ir architektūrą studijavo Lietuvoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Italijoje, savo svajonių mieste Paryžiuje ilgai dirbo pačius įvairiausius darbus, tik vėliau – jau architektu, kad užsidirbtų pragyvenimui. Bet dabar štai jau 45 metus jis gyvena Paryžiuje, nors daug keliauja, kalba 16 kalbų, rengia savo skulptūrų parodas Prancūzijoje ir Šveicarijoje, jo kūriniai eksponuoti Belgijoje, Italijoje, Japonijoje, Meksikoje, Olandijoje, Vokietijoje, jų yra įsigiję daugelio pasaulio šalių kolekcininkai ir muziejai.

Su dailininku susitikome Prano Domšaičio galerijos kiemelyje – pirmiausia juokdamasis jis paklausė, kokia kalba šnekėsimės, ar suprantu žemaitiškai.

- O kokias kalbas Jūs mokate?

- Šešias – slavų, tris – skandinavų, dar šešias – populiariausias Europoje, be to, nepamiršau lietuvių kalbos, susirokouju ir žemaitiška.

- Kokiomis tenka kalbėti dažniausiai?

- Vokiečių, anglų, prancūzų, italų, ispanų, portugalų.

- Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę lankotės bene tik antrąsyk?

- Antrą. Buvau atvykęs pirmaisiais metais atkūrus nepriklausomybę. Buvau Vilniuje tomis dienomis, kai tautiečiai gynė Parlamentą, ir tą tragiškąją naktį, kai prie Lietuvos televizijos bokšto žuvo žmonės.

1991-aisiais dalyvavau Klaipėdoje vykusiame tarptautiniame granito skulptūrų simpoziume – sukūriau

Paryžiuje gyvenantis, bet žemaitiška tarme mielai bendraujantis A.S.Raudys-Samogits savo skulptūras vadina politinėmis, o save – pirmuoju Palangos disidentu. Nerijaus JANKAUSKO nuotrauka

skulptūrą „Tautinis pasipriešinimas“, kuri tebestovi Danės krantinėje.

Po to Lietuvoje nebuvau iki šiol.

O ko bevažiuot?! Nebuvo intereso.

Mums tada pasakė, kad pinigų simpoziumams nebebus, dabar – nepriklausomybė, kiekvienas – už save, Dievas – už visus.

Niekada nebūčiau čia daugiau važiavęs, jei ne „Žemaičių žemės“ leidėja Danutė Mukienė. Tai ji mane pasikvietė, - sakė, mes tave pagarsinsim, tavo darbus Lietuvai parodysim. Pildosi. Baigiu visus muziejus apkeliauti. Dabar man tik Radvilų rūmų betrūksta. Sutariau, kad kitąmet rudenį ten bus mano skulptūrų paroda. Kviečia ir Mažeikių, Šiaulių, Rygos muziejai.

Mano kūrybos sklaida čia rūpinasi Vilniaus dailės akademijos rektorius Adomas Butrimas.

- Kaip kilo mintis Dailės akademijai padovanoti žemės, kuri pajūryje kainuoja milijonus?

- Juk į kapą nenusinešiu. O Dailės akademija ten įkurs skulptūrų parką, pastatys kelis namukus, rengs studentų kūrybines stovyklas, skulptorių simpoziumus. Man patinka tokia perspektyva. Noriu, kad Palangoje ir vasarą, ir žiemą virtų kultūrinis gyvenimas.

Pasilikau ir sau porą hektarų.

Gal įkursiu šiuolaikinės skulptūros centrą, kaip dabar madinga.

- Kodėl pats negyvenate Lietuvoje?

- Į laisvą pasaulį pabėgau giliu sovietmečiu. 1958-aisiais kaip repatriantas išvažiavau į Lenkiją, studijavau Krokuvoje ir Gdanske.

1960-aisiais iš lenkų laivo iššokau į Baltijos jūrą – nenuskendau, bet ilgokai reikėjo plaukti, kol pasiekiau Vakarų Vokietijos krantą.

Trūko laisvės. Kai studijavau Vilniaus dailės institute, abstrakčiai kūrėme slaptai. Jei būtų tuos darbus komunistai pamatę, būtų išmetę iš instituto.

- Kaip Jus priėmė laisvas meno pasaulis?

- Susidomėjau architektūra, ją studijavau Darmštate, o 1961-1974 metais studijas tęsiau Paryžiuje.

Man tada geri žmonės patarė, kad eičiau į architektūrą, o skulptūra, anot jų, – nerimta, menas priklauso tik turtingiesiems. Iš tikrųjų senatvei užsidirbau iš architektūros. Bet skulptūra visada traukė.

Juolab kad susidraugavau su Žaku Lipšicu. Šis iš Druskininkų kilęs skulptorius plačiai žinomas pasaulyje. Paskutinius penkerius jo gyvenimo metus Italijoje man teko dirbti jo asistentu. Kartu 1969-1973 metais kūrėme skulptūras iš bronzos ir baltojo marmuro. Parašiau prisiminimus apie tai, Vilniaus dailės akademija žada išleisti.

1970-aisiais susitikau su garsiais menininkais Henriu Mūru, Marino Mariniu, studijavau Paryžiaus dailės akademijoje pas Cezarą.

Iš pradžių Paryžiuje sunkiai ver-

čiausi. Teko pavargti, kol išmokau prancūzų kalbą ir gavau geresnį darbą. Dirbau mėsinėje. Nebadavau, bet... Gyvenau pas invalidą rusų pulkininką, jis leido įsikurti apleistame vonios kambaryje.

- Kada prasimušėte kaip menininkas? Kada Jums pradėjo sektis?

- Maždaug 1970-aisiais pardaviau pirmuosius savo darbus. Mano kūrinių paroda buvo surengta Havro kultūros rūmuose. Vėliau mano darbai pateko į Paryžiaus bienalės parodą „Jauna skulptūra“. Vėliau skulptūras kūriau ir eksponavau Šveicarijoje. Ten daug turtingų žmonių.

Asmeninėse parodose dažniausiai pristatydavau penkis - dešimt naujausių kūrinių, kurie dažnai žymėdavo tam tikrus mano kūrybos etapus. Beveik kiekvieną iš jų filosofiškai ir ideologiškai pagrįsdavau – taip atsirado apie dešimt mano kūrybos manifestų, kai kurie iš jų – kolektyviniai. Pirmasis gimė 1989aisiais, o vienas iš paskutiniųjų ir reikšmingiausių – 2003-iaisiais.

Tai „Pasipriešinimo manifestas“, kuriame nedviprasmiškai pasisakau už profesionalumą mene.

- Kam tie manifestai?

- Tai mano paties ir bendraminčių idėjiniai kūrybos pagrindai.

Mane nervina, kad šiuolaikiniame mene – tiek daug chaltūros.

Padaužo kampelį – ir jau galvoja šedevrą padarę. O reikia jausti.

Rankos turi jausti medžiagą, galva turi filosofiškai mąstyti, skaityti reikia, tobulintis. Jaunikliai galvoja, kad padarys ką nors keisto, sukels šoką – ir tai bus menas. Tikra meninė kokybė yra tik tuomet, kai kūrinyje darniai sugyvena ir medžiaga, ir rankų šiluma, ir poezija.

Jam reikia ir Dievo, ir žmogaus širdies, ir proto.

- Ką norite pasakyti savo skulptūromis?

- Viso mano kūrybinio gyvenimo siekis – atrasti būdą universaliai jėgai išreikšti. Jėga – svarbiausia sudedamoji visų pasaulio elementų, o ypač meno kūrinių, dalis. Taip įvardinčiau savo meninę užduotį.

Man jėgos išraiškos paieškos tapo kūrybinio gyvenimo tikslu. Tam prireikė daugiau nei penkiasdešimt techninių eksperimentų ir plastinio idėjos įkūnijimo tobulinimo metų.

Mano darbuose turi būti ir filosofijos, ir metafizikos. Man svarbu, kad būtų abstraktu ir kartu labai tikra. Skulptūros turi būti veržlios ir vaizduoti universalų gyvenimą. Žiūrovas turėtų pajusti jo spurdėjimą. Bent aš stengiuosi džiaugtis kiekviena gyvenimo diena.

- Kas Paryžiuje kalbama apie Europos ateitį?

- Įsivaizduokit, ją matome ne pietuose, o Baltijos šalyse, Suomijoje, Ukrainoje. Jos bus pavyzdys visai Europai. Varšuva – Helsinkis – Kijevas – šis trikampis yra Europos ateitis. O Pietų Europa traukiasi atgal. Pilna emigrantų, žmonės menkai uždirba, nėra perspektyvos.

- Kur dabar Paryžiuje gyvenate?

- Beveik centre. Turiu savo būstą. Gėda būtų architektui namo nepasistatyt. Tris jau stačiau.

- Kas Jus įkvepia meninei kūrybai?

- Pikasas, kartą paklaustas, kuo skiriasi menas nuo sekso, atsakė, kad niekuo. Mane irgi įkvepia moters grožis, gamta, gėris. Viskas, kas veržiasi gyventi. Kaip rudenį sproginėjantys kaštonai.

8 Durys

KLAIPĖDA 2007 rugpjūčio 29 d., TREČIADIENIS

Atidarytuvas skardinei, arba „Esam

D.Žalnieriūtė išsitraukė temą „Nick”.

N.Dicaz visus „užvedinėjo” žaisme ir laisvomis improvizacijomis.

E.Birgėla stebino darbštumu ir neįtikėtina energija.

E.Mikalauskis savo oforte turėjo įrodyti, kad „Senas - blogai“.

IGNAS KAZAKEVIČIUS

2-oji „Now Art Now Future“ grafikos bienalė savo kūrybines dirbtuves „Esamasis laikas” visiems, norintiems pamatyti, kaip gimsta menas, atvėrė Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre.

I.Kazakevičiaus recenzija apie E.Mikalauskio kūrinį akcijos „Homero konservai” metu buvo atspausta ant popieriaus, kūno ir kartu su dailininko darbu atsidūrė parodoje.

Kūrybos savaitė kartu

Tai buvo vasaros dienos, kuomet užvirė visas Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras. Liepos 29 - rugpjūčio 4 dienomis jame svečiavosi 13 menininkų - lietuviai, latviai, vokiečiai, rusai. Sykiu atvyko ir projekto darbo grupė – kuratoriai, koordinatoriai, žurnalistai, fotografai, savanoriai dailininkų pagalbininkai. Tik viena savaitė.

Viena eksperimentinės kūrybos savaitė. „Vorkšopų” projektas „Esamasis laikas“ - grafikos bienalės „Now Art Now Future“ įžanga. Rytojus iš tiesų yra dabar. Jį reikia suplanuoti, išgraviruoti atminties plokštėse ir atspausti, padauginti. Neįtikėtina. Grafikos tiraže nebūna vienodų kūrinių.

Ir menininkai užė mė KKKC aukštas po aukšto.

Plito. Skleidėsi. Ir kiekvienas surado savo kampelį.

Galerijose, laiptinėse, kieme, ant kavinės ir dirbtuvių stalų. Taboras. Kažkieno vaikai cypiantys, imantys mano daiktus. Kažkas išgėrė adminstracijos kavą ir nesuplovė puodelių. Kažkas įsi-

mylėjo. Kažkas suorganizavo naktinius šokius. Kažkas susipyko. Kažkas nenorėjo mestis vakarėliui ir užsispaudęs kamputyje kramsnojo bei gurkšnojo... Labai primena didelę šeimą. Menininkų komuną. Kūrėjų respubliką.

Ar kažką panašaus į realybės šou. Gerąja prasme. Svarbu išgyventi iki rytojaus. Nes kitą dieną keičiasi pamaina.

Ir grafikos klišė ar kūrinys iš tavęs bus paimti. Ir kolega bandys tavo vakarykščiame darbe realizuoti savo temą.

Sunaikinti, papildyti, kontaktuoti su jau esama - tokia buvo antrojo „vorkšopo” užduotis. Ją sugalvojo grafikas Evaldas Mikalauskis.

Pirmajame „vorkšope”, kuris liepos 23-28 dienomis vyko Kauno ryšių istorijos muziejaus kieme, buvo kuriami grafikos objektai. Jie liko atviroje erdvėje idant juos prisotintų laikas, oras, smalsaus žiūrovo spyris.

Klaipėdoje naujomis dirbtuvių staklėmis buvo spaudžiami eksperimentiniai ofortai ir linoraižiniai. Dviejose grupėse rungėsi būtent šiomis technikomis dirbantys menininkai.

Klasikos gundymai

Projekto dalyviams buvo pasiūlyta burtų keliu rinktis vieną iš 141 raktinio koncepcijos žodžių, kurie, kuratorės Jūratės Rekevičiūtės nuomone, išreiškia esamąjį laiką.

Pavyzdžiui... ...Laikina. Greita. Vidutiniška. Pavogta idėja. Konkurencija. Copy paste. Ciniška.

Neprofesionalumas. Nick. No name. Brand. Angliškai. Plagiatas. Autorinė teisė. Brainstorm. Suplanuotas įkvėpimas.

P.R. Pavydas. Laiko stygiaus menas. Chaltūra. Kultūros mafija. Naujas - gerai. Senas - blogai. Neapsimoka. Nesukurtas kūrinys. Skola. Įtampa.

Rizika. Stresas. Sveikata.

Vaistai. Sportas. Alkoholis. Baimė. Jokių garantijų.

Neviltis. Tikėjimas. Valia. Įkvėpimas. Įkvėpimas pagal užsakymą. Reikia. Per vėlu.

Nėra išeities. Deadline. Atidarymas...

Ištraukęs temą, menininkas turėjo tik vieną dieną jai realizuoti. Kitomis dienomis tegalėjo stebėti, kaip į jo pasaulį braunasi kolega - kito mąstymo, sukirpimo, temperamento, pažiūrų, vertybių menininkas. Reikia pripažinti,

jie buvo neįtikėtinai padorūs.

Psichologiškai stabilūs. Ir kantrūs. Ne vienas „prisuko“ savo ambicijas, emocijas, nuomones. Nesistengė žūtbūt dominuoti. Į iš artimo savo perimtą kūrinį žvelgė pagarbiai. Autoriai konsultuodavosi... „O tu ką manai, jeigu panaudojus čia tą ir aną?..

Kokį spaudimą tu taikei? O dažus kokius ėmei?..”

Smagu buvo stebėti dailininkus, vienus kitiems padedančius atlikti techninius darbus. Grafikos presai buvo išnarstyti ir vėl surinkti. Menininkai pradėjo įrenginėti grafikos dirbtuves, mąstė, ko joms dar trūksta, lakstė po parduotuves ieškodami smulkmenų, kurių, regis, nė neįtartum esant reikalingomis. Ir, žinoma, diskutavo apie kiekvieną partnerio žingsnį - kryptį, postūmį, galimas variacijas.

Kūriniuose – atradiniai

Atradiniai. Tai toks naujadaras, kuris reiškia atrastą, bet jau pažįstamą. Todėl žodis vartotinas kaip bendratis. Autoriai svetimose klišėse bei paveiksluose elgėsi, kaip jai minėjau, švelniai ir kultūringai.

Dominavo siužetinis papildymas. Šimtu procentų. Gana literatūriškas. Pasigedau plastikos ieškojimų. Dinamikos.

Drąsesnio meninio teroro akto, kuris neatpažįstamai pakeistų pirminę mintį. Dabar gi - „baltieji pradeda ir laimi“.

Pirmojo autoriaus darbas vedė kitus paskui save.

Tolerancija nėra blogai.

Bet ne visada ji geriausias pagalbininkas. Ypač eksperimentiniame projekte.

Tačiau projektas - eksperimentinis. Darbas greitas.

Reakcija taip pat turi būti greita. Kūriniai – improvizacinio stiliaus. Jie nėra gilūs.

Bet išsamiai pristatė norimą parodyti meno procesą. Visas fazes. Nuo pasiruošimo.

Idėjos. Iki kūrinio gimimo.

Kiekvieną dieną lankytojai galėjo stebėti, kaip formuojasi kūriniai. Strategija pateisinta.

O vis dėlto, kaip įvertinti?

Pagrindiniu mato vienetu tapo menininko sugebėjimas improvizuoti svetimame darbe, jo reakcija į „primestą“ temą. Bendrovės „Jungtinių pajėgų projektai“ premijas mišri Kauno ir Klaipėdos kultūrininkų komisija įteikė

Ištraukęs temą, menininkas turėjo tik vieną dieną jai realizuoti, paskui estafetę perimdavo kitas. Sunaikinti, papildyti, kontaktuoti su jau esama tema - tokia buvo antrojo „vorkšopo” užduotis.

Durys 9

KLAIPĖDA 2007 rugpjūčio 29 d., TREČIADIENIS

mojo laiko” kovos grafikos arenoje

L.Bondarė gvildeno temą „Nėra pinigų”.

V.Kneižytė improvizavo alkoholio tema.

Grafikų kovose teisėjavo menotyrininkas I.Kazakevičius ir projekto kuratorė J.Rekevičiūtė.

S.Vekmanė rungtyniavo oforto grupėje.

J.Štapakovas kūrė linoraižinį apie „pijarą”.

Žiūrovai rinko jiems labiausiai patikusį kūrinį ir autorių.

Menotyrininkai buvo solidarūs.

Evaldui Mikalauskiui (tema „Senas - blogai“, ofortas) ir Sankt Peterburgo menininkui Jurijui Štapakovui (tema „P.R.”, linoraižinys). Jam taip pat atiteko specialioji „Now Art Now Future” premija, pavadinkime ją „Už komunikaciją“. Žiūrovų balsai premijavo Viliją Kneižytę (tema „Alkoholis“, linoraižinys).

Ko gero, tai laisviausi Klaipėdos „vorkšopų” autoriai.

Paminėtinas ir pradinis Danutės Žalnieriūtės (Klaipėda) bei Lienos Bondarės (Latvija) duetas. Liena ne tik savąja tema „Nėra pinigų“ kompoziciškai papildė Danutės temą „Nick“. Atsakomasis ėjimas sukūrė simbolių opoziciją ir žaidimą, įtampą, kurios trūko kituose ofortuose.

Angelique van Vesemael (Vokietija), per savaitę „nusegusi“ kiekvieno autoriaus piešinį, sukūrė animaciją, iliustruojančią kūrinio atsiradimą. Įspūdį paliko Edmundo Birgėlos darbštumas ir neįtikėtina energija.

Nilsas Dicaz (Vokietija) visus „užvedinėjo” žaisme ir

laisvomis improvizacijomis.

Daugiau informacijos - www.nowart.eu ir Meno kiemo grafikos dirbtuvių languose.

Apie konservus

Bendros su E.Mikalauskiu meno akcijos „Homero konservai“ metu atspaudžiau savo recenziją apie E.M. Kitaip tariant, recenzija tapo meno kūriniu. Pavadinkime tai palyginimu, kada menotyrininkų darbuose pasigendu vizualumo, o vaizduojamosios dailės kūriniuose trūksta informacijos. Tik vaizdai.

Dažniausiai vaizdai. Nekintantys ir nieko nekeičiantys konservai.

Iš esmės visa kultūra yra konservuota. Meno žurnalas ar katalogas – konservas, nes informacija nesensta ir nesikeičia. Visa, ką revizuojame, įvertiname, tampa konservais.

Gauna etiketę.

Esamasis laikas - tik pavadinimas. Nes realiai gyvename būtajame. Vos spėjome pagalvoti. Čirkšt žiežirba.

O jau kapstomės po prisiminimus.

Tarkime, kad nuo Homero prasidėjo Vakarų civilizacija.

Sąlyginai, be abejo. O baigiasi ji konservais.

Kaipgi mes be konservų?

Kaipgi mes be vizijos ir be revizijos? Todėl reikia nuolat jas, tas skardines, atidarinėti.

Present time. Laikas prisipažinti, kad šiandien šiuolaikinių technologijų dėka gyvename, kuriame, jaučiame, vartojame glaustesnėje erdvėje ir didesniu tempu nei vakar.

Kiekvienas turi galimybę fiksuoti savo pasaulį.

Kiekvienas turi galimybę fiksuoti pokyčius.

Kiekvienas turi galimybę viešai skleisti žinią.

Kiekvienas turi galimybę viešai reikšti nuomonę.

Bendraujame, kad susikalbėtume.

Vienodų požymių gausoje svarbiausia vertybė – individualumas.

Grafika turi byloti šiuolaikinio meno kalba, atspaudas turi tapti šiuolaikiškas.

Susitiksime 2008-aisiais 2osios bienalės „Now art now future. Present time” metu.

Ofortų ir linoraižinių ekspozicijoje kasdien buvo į ką pasižiūrėti – ji kito pasipildydama naujais darbais visą savaitę.

A. van Vesemael per savaitę sukūrė animaciją, iliustruojančią kūrinio atsiradimą.

Nerijaus JANKAUSKO nuotraukos

10 Durys

KLAIPĖDA 2007 rugpjūčio 29 d., TREČIADIENIS

Tapybinių nuotykių labirintais – nematerialumo link hipertekstualumas turi daugiau bendro su M.Navako ar K.Grigaliūno taktikomis. J.Gasiūnas savose drobėse išplečia pranešimo turinį, pasitelkdamas autsaiderių (laiptinėse išdeginti užrašai) meno patirtį, kultūrines citatas, kontekstualias nuorodas ir naudojasi keliomis strategijomis vienu metu.

Priešinguose salės galuose eksponuojami J.Gasiūno darbai blaško suvokėją tarp skirtingų kultūrinių kontekstų. Bet žvakės liepsnos efemeriškumas neleidžia patikėti nei religinio motyvo, nei jį pakeičiančių herojų tikroviškumu. Išplėstiniame pasakojime pinasi naujos asocijacijų grandinės - kaip reakcija į šiandienos situaciją.

GYTIS SKUDŽINSKAS

Rugpjūtį didžiąją Klaipėdos dailės parodų rūmų dalį buvo okupavusi šiuolaikinės tapybos bienalė „Nostalgie”. Parodos kuratoriai ironiškai, tikėkimės, ir savikritiškai diagnozavo lietuviškos dailės situaciją: „Linkime pasveikti!”.

Bienalizacija tęsiasi

Visų pirma į akis krinta dar gana naujas Klaipėdoje, bet pasaulyje neretai kritikuojamas bienalizacijos procesas. Kelintas kolektyvinis renginys pastaruoju metu uostamiestyje prie savo bendro pavadinimo prirašo žodį „bienalė”?..

Lietuvoje ir pasaulyje per pastarąjį dešimtmetį įvyko tiesiog neįtikėtinas tradicinių meno festivalių sprogimas, ir visai nesvarbu, kad paroda vyksta pirmą kartą, bienalės, trienalės ir t.t. etiketė lyg ir nurodo siekį tapti svarbiu ir įtakingu renginiu.

Vilnius, Kaunas ir net Alytus turi bienales, ir Klaipėdoje neatsiliekama: jau trečias renginys pretenduoja prisiklijuoti priešdėlį „bienalė”.

Galime čia prisiminti Olavo Vestphaleno karikatūrą, kurioje vietinis gyventojas žurnalistui aiškina: „Ko reikia mūsų kaimui, yra bienalė”.

Pasaulyje ant bienalių burnojama dėl pernelyg arogantiškos ir uždaros kuratorių bei autorių atrankos, o tiksliau - dėl formuojamo kultūrinio monopolio.

Nuteikia optimistiškai

Bet grįžkime prie „Nostalgie”.

Vos pusmetis (bienalė?) prabėgo nuo jaunųjų tapytojų parodos, kurioje regėjome stiprią ir analitinę naująją tapybą. O šį kartą mus pasitinka neįtikėtinas viduriniosios kartos ansamblis. Galbūt kuratoriai siekė pritrenkti lankytojus chrestomatinėmis lietuvių dailės figūromis - šia nuodėme galėtume apkaltinti organizatorius, bet žvelgdami pozityviai manykime, kad tai bandymas plačiai ir nuosekliai pristatyti šiuolaikinės tapybos raidą ir backgroundą, ant kurio išaugo šiuolaikinės tapybos autoriai.

Besikeičiantys kuratoriai ir nesikartojantys autoriai nuteikia optimistiškai. Jei ateityje tapybinės ir ne tik strategijų pristatymai įgis analitiškai orientuotą nuoseklią kryptį, renginys gali tapti svarbus kaip edukacinis ir aktualus projektas.

Parodos „Linkime pasveikti“ centre – M.Navako skulptūra „Skėtis ir vaza“ ir J.Gasiūno drobė „Didžioji kunigaikštystė“.

H.Čerapo paveikslai parodoje - tapyti asfalto derva.

E.Markūno fotografijų ciklas „Šešiasdešimt“.

J.Gasiūno piešinys degančia žvake „Jūsų klausimai baisesni nei jų atsakymai“.

J.Mačiūnas, M.K.Čiurlionis ir V.Landsbergis vienintelį kartą buvo susitikę pakalbėti apie meną tik K.Grigaliūno atspaude.

Per salės vidurį įsiterpęs M.Navako objektas taip pat sukurptas iš kultūrinių citatų ar, tiksliau, readymade. Gal ir neaptiksime jame aiškių tapybiškumo ženklų, bet kūrinio problematika antrina J.Gasiūno šiandienio pasaulio skerspjūviui.

M.Navakas, pasitelkęs jau nebenaudingus daiktus, įsiurbusius buvusio konteksto patirtį, sukonstruoja regėjimui pavaldų ir mąstymui daugiapakopį objektą. Jei J.Gasiūnas daugiau domisi lokaliu kontekstu, M.Navakas, panaudodamas krovininių sunkvežimių tentą ir bambuko rąstus, perduoda ir erdviškai išplėtotą pranešimą. Kaip yra minėjęs pats skulptorius, jį domina daiktai, rasti artimoje aplinkoje, bet suvokiami kaip kitos kultūros atributai, tarsi buvimas čia ir ne čia vienu metu.

Dar vienas autorius, akivaizdžiai besimėgaujantis kultūrinėmis citatomis, – Kęstutis Grigaliūnas. Jurgis Mačiūnas, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis ir Vytautas Landsbergis vienintelį kartą buvo susitikę pakalbėti apie meną tik K.Grigaliūno atspaude.

Taip K.Grigaliūnas preparuoja keletą sociokultūrinių sluoksnių, į savo kūrinį įtraukdamas ir laiko parametrą. Autorius, pasitelkdamas nacionalinę ar asmeninę patirtį, sukuria hipotetinį nuorodų tinklą.

O jo darbai gal ir ne taip toli nuo konvencialiosios tapybos, juk ir čia spalva - ant plokštumos...

Netikėtumas su muzika

Mįslė žiūrovams Parodos dalyvių pavardės daro įspūdį bent kiek susipažinusiam su lietuviškos dailės istorija.

Bet ką mes matome? Didžioji dalis autorių prezentuoja XX a. antros pusės modernistinės dailės tradiciją, eksploatuoja materialiai apibrėžtą tapybos raišką. Studijuojama kūrinių spalvų, formų, potėpių įvairovė. Keičiasi kompozicijų nuotaikos. Atsiveria galingi ekspresyvūs mostai ir įvairios dažų faktūros. Kai kurie transformuoja ar mechaniškai veikia drobės paviršių, formuodami spalvines dėmes, pasitelkia netapybines medžiagas.

Dar viena dalis autorių ne tik kad neatstovauja tapybai, bet apskritai neturi nieko bendra su dažais išmarginta drobe. Taigi kuratoriai,

Iš kultūrinių citatų

R.Nemeikšio drobė.

bendrame pavadinime palikę žodžių junginį „šiuolaikinė tapyba”, uždavė nelengvą mįslę visiems žiūrovams.

Su pirmaisiais ir antraisiais lyg ir viskas aišku. Tai autoriai, viena koja stovintys dar modernistinėje tapyboje, bet kartu drąsiai taikantys netapybines priemones. Kiek kartų buvo skelbta apie tapybos mirtį ir netikėtą jos atgimimą, būtent J.Gasiūnas, H.Čerapas, R.Nemeikšis, V.Dubauskas ir kiti būdavo šalia šių įvykių.

Sunkiau suvokti, ką parodos kuratoriai norėjo deklaruoti pasitelkdami su tapyba praktiškai nieko bendra neturinčius M.Navaką, V.Tarasovą ar K.Grigaliūną - ieškoti šių autorių darbuose tapybinio konteksto ar tapybą rodyti kaip lygiavertį ir konkurencingą žanrą?

Išplėtė pranešimo turinį

Atsakymo galima ieškoti pasitelkus ir parodos afišoje publikuojamo

Jono Gasiūno raktą. Būtent šis autorius, tvirtai besijaučiantis tapybos laukuose, yra ne prasčiau perpratęs šiuolaikinio meno kalbą ir gali būti jungiamoji grandis tarp įvairiažanrės ekspozicijos autorių.

J.Gasiūnas, suteikiantis tapybai naujas kokybės patvirtinimo galimybes, eina keliu, artimu daugeliui parodos autorių, taikančių tapybines ir ne visai įprastas priemones.

Kita vertus, darbų daugiaplanis

Radikaliausiai parodoje išsiskiriantis autorius V.Tarasovas pateikia videodokumentacijas iš savo projektų ir vieną instaliaciją. Čia jau susiduriame su garso fenomenu ir nevalingai prisimename, kad dar XX a. pradžioje V.Kandinskis rašė apie muzikos ir dailės tapatinimą.

Ir V.Tarasovo įrengtoje erdvėje buvo apstu ir ritmų, ir tonų, bene svarbiausių formalių tapybos elementų. Bet garsas, savo prigimtimi būdamas pati abstrakčiausia medžiaga žmogaus suvokimui, išsklaidė paskutinius materialiosios tapybos pėdsakus. Ar to siekė kuratoriai?

Nematerialumo link? Tuomet jiems pavyko.

Būtent paminėtųjų autorių darbai ryškiausiai išsiskleidė kaip bendravimo su aplinka ar kultūrinės refleksijos priemonė. Nuvedė (ne)- tapybinių nuotykių labirintais. Ir pateikė žiūrovams daugiausia netikėtumų. Ar ne tai ir yra kokybiško ir aktualaus kūrybinio produkto ženklas?

Durys 11

KLAIPĖDA 2007 rugpjūčio 29 d., TREČIADIENIS

Kaliningrade eksponuojami klaipėdiečių tapytojų V.Pinkevičiaus, L.Natalevičiaus ir A.Vadoklio paveikslai reprezentuoja klasikinę lietuvių tapybos mokyklą.

Su „Trys K“ vėliava – menas be sienų DALIA BIELSKYTĖ

Kaliningrado apskrities muziejuje „Dailės galerija“ antras mėnuo veikia bendra klaipėdiečių dailininkų Algirdo Vadoklio, Vido Pinkevičiaus ir Liudviko Natalevičiaus tapybos paroda „Klaipėda-Kaliningradas: menas be sienų“.

Plečia kultūrų pažinimą

Kaliningrado kultūrinei visuomenei pristatoma po 20 kiekvieno lietuvių autoriaus darbų. Tai parodos lankytojams suteikė galimybę išsamiai susipažinti su trijų labai skirtingų, klasikinę lietuvių tapybos mokyklą reprezentuojančių dailininkų kūryba. Ši paroda - dar vienas tęstinio kultūros mainų projekto „Trys K“ (Klaipėda-Kultūra-Kaliningradas), prieš ketverius metus inicijuoto Klaipėdos ir Kaliningrado savivaldybių bei Lietuvos generalinio konsulato Kaliningrade, renginys, kurį parėmė Klaipėdos miesto savivaldybė, Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyrius ir Rusijos generalinis konsulatas.

Su kultūrą, kaip vienijantį faktorių, propaguojančio projekto vėliava jau įvyko ne viena paroda ir pleneras, o planai siekia tolimą ateitį. Šio bendradarbiavimo rezultatas - Klaipėdos ir Kaliningrado menininkų bendrystė, kultūrinio pažinumo ribų plėtra ir, žinoma, Klaipėdos, kaip kultūros uosto, propagavimas kaimynų žemėje.

Alkstantiems tikro meno

Didžiulės Kaliningrado dailės galerijos erdvės svetingai ir pagarbiai priėmė vertingą Lietuvos dailininkų darbų kolekciją. Muziejininkai profesionaliai parengė parodą: kiekvienam autoriui skyrė po atskirą salę, atsižvelgdami į darbų koloritą, sukūrė užburiantį įspūdį darančią ekspoziciją.

Nepaisant tą vakarą Kaliningrade vykusių renginių gausos ir rekonstrukcijos darbų pačioje galerijoje, žiūrovai į lietuvių autorių parodos atidarymą susirinko gausiai. Salėje vaikštinėjo ankstesnių projekto renginių dalyviai, jau spėję susibičiuliauti su Lietuva dailininkai, lietuvių tapytojų kūryba grožėjosi Kaliningrado rašytojų sąjungos pirmininkas Viačeslavas Karpenka su žmona, Kaliningrado meno mylėtojai, jau spėję pajusti lietuviško meno skonį.

Tuo labai džiaugėsi vienas pro-

jekto kuratorių, Kaliningrado dailininkas Jevgenijus Pečerskis: „Ši paroda yra šventė, ir aš sveikinu visus, kurie jos sulaukė. Šiandien, kai diletantai ir išsišokėliai vis įžūliau okupuoja meno erdves, esu laimingas matydamas šią prabangią tapybą, tikrąjį meną, kurio alkstu, kaip matau, ne tik aš, bet ir kiti į parodos atidarymą atėję žmonės“.

Globoja valdžios vyrai

Parodą atidarė Kaliningrado apskrities muziejaus „Dailės galerija“ direktorė Galina Zabolockaja, kalbėjo projekto kuratorė „Klaipėdos galerijos“ direktorė Violeta Jusionienė, jau minėtasis Kaliningrado dailininkas J.Pečerskis ir vienas iš trijų parodos autorių V.Pinkevičius.

Visų kalbėjusiųjų lūpose skambėjo padėkos žodžiai projekto rėmėjams, džiaugsmas dėl sėkmingo, vis besiplečiančio ir turtėjančio kultūrinio bendradarbiavimo. Ypač dažnai buvo minimas Lietuvos generalinio konsulato Kaliningrade kultūros atašė Arvydo Juozaičio vardas. Anot J.Pečerskio, nuo tada, kai „Arvydas stojo prie valdžios vairo, jo rankos globoja kiekvieną kultūrinį renginį ir ištrina laisvę ribojančias sienas iš margo meno žemėlapio“.

Projekto kuratorė labai džiaugėsi, kad Rusijos generalinio konsulato Klaipėdoje generalinis konsulas L.Basninas taip pat neabejingas kultūros sklaidai bei mainams tarp dviejų valstybių. „Generalinio konsulato šiam projektui suteikta parama išsprendė labai rimtą meno kūrinių pervežimo iš Klaipėdos į Kaliningradą problemą ir bent trumpam materializavo meno, nebojančio geopolitinių užkardų, idėją“, – sakė ji.

Trijulei – po salę

Parodos atidaryme dalyvavo klaipėdiečiams gerai pažįstamas tapytojas V.Pinkevičius, parodai Kaliningrade atrinkęs per paskutinius 20 metų tapytus kūrinius, kuriuose vyrauja biblinė ir mitologinė tematika. Kaliningradiečius žavėjo ekspresyvi V.Pinkevičiaus tapymo maniera, iš formų ir faktūrų stichijos išnyrantys susikaupimo bei rimties reikalaujantys siužetai.

Tačiau ir duodamas interviu Rusijos televizijoms, spaudos žurnalistams, ir bendraudamas su parodos lankytojais, autorius pabrėžė, kad jo polinkis į mitologinius siužetus

Parodą atidarė „Klaipėdos galerijos“ direktorė V.Jusionienė, Kaliningrado apskrities muziejaus „Dailės galerija“ direktorė G.Zabolockaja ir dailininkas J.Pečerskis.

neatriboja jo nuo aktualijų: „Ieškantys mano darbuose ras labai daug šiandienos“.

L.Natalevičius savo drobėse liko ištikimas mistinei Pietai, kurioje iš po biblinio gedulo šydo dairosi žemiškos aistros. Kaip ir Klaipėdoje, atsirado žmonių, kuriuos tikrąja to žodžio prasme pakerėjo šis, anot vieno lankytojų, „šėtoniškas“ derinys. Ilgoje ir siauroje ekspozicinėje erdvėje, jungiančioje sales, kuriose eksponuojami V.Pinkevičiaus ir A.Vadoklio darbai, L.Natalevičiaus „sielos aktai“ suskambėjo ypač galingai.

A.Vadoklis, profesionalus dailininkas, Lietuvos dailininkų sąjungos narys, savo kūriniais sužavėjo ne tik Kaliningrado publiką, bet apstulbino ir parodos organizatorius. Ilgai parodinėje veikloje nedalyvavęs autorius tiesiog „sublizgėjo“ – didžiulė 20 darbų ekspozicija neleido abejoti jo talentu ir produktyvumu. Klasikiniai peizažai užburia ekspresija, sodriu potėpiu, klasikinei lietuvių tapybai būdinga subtilia kompozicija ir koloristine kultūra. Tai brandūs, išbaigti ir neabejotinai profesionalūs paveikslai. „Algirdo Vadoklio žvaigždė labai ryškiai sužibs Lietuvos tapybos padangėje“, – prognozavo V.Jusionienė.

Klaipėdiečių tapybos paroda Kaliningrado apskrities muziejuje paviešės iki rugsėjo, kol, prasidėjus antrajam projekto etapui, grįš į Klaipėdą drauge su Klaipėdos dailės parodų rūmuose parodą rengsiančių Kaliningrado dailininkų Jevgenijaus Pečerskio, Aleksejaus Maslovo ir Anatolijaus Semeniščino darbais.

V.Pinkevičius (dešinėje) sulaukė gausybės parodos lankytojų klausimų.

Klaipėdos ir Kaliningrado menininkai tapo tikrais draugais. Susitikimas prie Kaliningrado dailininkų namų. Dalios BIELSKYTĖS nuotraukos

12 Gintaro lašai

KLAIPĖDA 2007 rugpjūčio 29 d., TREČIADIENIS

GINTARAS GRAJAUSKAS

Daiktai, kurie primena Dviratis Tiesą sakant, jų yra trys – vienodi kaip trys

vandens lašai sulankstomi dviračiai, tamsiai mėlyni, juodais plačiais ragais. Kai važiuoji tokiu, jautiesi išdidus, lyg sėdėtum už „harlio“ vairo.

Atrodo, ir patys dviračiai jaučiasi mažumėlę išdidūs, net kiek aristokratiški; kai stovi atmetę raguotas galvas mūsų verandoje, jie primena elnius. Jie visai paprasti – be jokių įmantrybių, be daugybės pavarų, be visokių blizgučių ir amortizatorių, kuriais taip žavisi paaugliai, minantys savo modernius mechanizmus. Ten jau visai kita dviračių gentis, akivaizdžiai laikanti save ne elniais, o kalnų ožiais.

Pirmąjį dviratį nupirkau žmonai už honorarą, grįžęs iš knygų mugės Turine. Jį tuoj pat išmėgino sūnus – jam vienuolika, pats pedalų mynimo metas. Apsuko keletą ratų ir kategoriškai pareiškė, kad daugiau ant savojo „kalnų ožio“ nebesės – jam skubiai reikia tokio pat dviračio, kokiu važinėja mama. Teko visai giminei susimesti gimtadienio dovanai.

Paskui, žinoma, įvyko tai, kas ir turėjo įvykti: žmona gavo algą ir padovanojo man dviratį – šiaip, be progos. Dabar jų trys – ir tai kartais kelia minčių apie šventąją Trejybę arba skalbimo miltelius „trys viename“, priklausomai nuo nuotaikos.

Savaisiais „harliais“ dažniausiai važinėjame visi sykiu – kartais savo malonumui, kartais iki parduotuvės ar turgaus. Šiltais vasaros vakarais nuvažiuojame iki spaudos kiosko, prekiaujančio kava. Sėdamės ant suoliuko, dviračius pastatę šalia, leidžiasi saulė, ir mes geriame baltą kavą iš popierinių puodelių.

Peilis Šitą peilį – o tiksliau sakant, geležtę, nes

kriaunos jau seniausiai buvo kažinkur nusimetusios, man padovanojo vienas dailininkas, toks Arvydas K. Net negalėčiau sakyti, kad padovanojo: tiesiog akies krašteliu užmatęs, kaip jį vartalioju rankose, pasakė – imk, jei nori.

Paskui pridūrė – čia tadžikiškas. Ko gero, jis iš tiesų tadžikiškas, ar bent jau iš tos pasaulio dalies: prie pat amžiams pradingusios rankenos puikuojasi miniatiūrinis apvadas, išraižytas rytietiškais ornamentais. Toks nedidelis, bet mitrus musulmono peiliukas.

Peiliams jaučiu nepaaiškinamą silpnybę.

Prekybos centruose, kol šeimyna renkasi prekes, aš dažniausiai laiką leidžiu prie peilių lentynos, apžiūrinėdamas kokią brazilišką Tramontiną ar suomišką Fiskarsą. Kažkada net norėjau parašyti istoriją apie vyrą, visą gyvenimą pirkusį peilius; visi manė, jog jis kolekcionierius, o iš tiesų jis teieškojo tobulo įnagio savižudybei.

Su Arvydu K. anuomet beveik kasdien susitikdavom vietiniame menininkų kibuce: valdžioje tada buvo vienas kitas žmogėnas su romantiškesniais polėkiais, net ir patys didžiausi sukčiai buvo apimti revoliucinės euforijos, ir miesto menininkai be didelių vargų gavo visą dviejų aukštų namą, buvusį kažkokios sovietų žinybos darželį. Oficialiai tai vadinosi „Jaunųjų menininkų kūrybos dirbtuvės“ ar panašiai; visi naujieji įnamiai savo būstą vadino paprastai – Darželis. Darželyje repetavo roko grupė, besidalijanti pirmąjį aukštą su dviem teatro studijomis, viršuje dažus tepė visa govėda dailininkų, o rūsyje, prie milžiniškos anglimis kūrenamos krosnies, apšildančios visą pastatą, įsikūrė porelė šėtoniškos išvaizdos vitražininkų. Gyvenimas virė ir naktimis: buvo tapoma, grojama, geriami visi įmanomi ir neįmanomi

Alio BALBIERIAUS nuotrauka

svaigieji gėrimai, klausomasi muzikos ir net šokama, nes Darželis tiesiog mistiškai traukė silpnąją lytį. Gal dėl to švelniai infantilaus pavadinimo, žadinančio motinystės instinktą, gal dėl gražuolių dailininkų, bet būsimosios mamos į Darželį plūsdavo ištisom ekskursijom.

Kartą Arvydas K., tuo metu prikritęs prie vieno geriausių savo darbų, išgujo iš savo studijos visą būrį susižavėjusių jauniklių tik rimčiausiu veidu pažadėjęs joms visoms palaižyti tarpkojukus – va tik rankas dažuotas nusiplausiu, aš tuoj. Jauniklės, išraudusios ir pasipiktinusios, spruko lauk, o naktį sapnavo nepadorius mergiškus sapnus.

Tąkart, kai gavau dovanų peilį, su Arvydu K. iki paryčių gėrėm vyną ir klausėmės Mileso Daviso albumo „Tutu“. Tiksliau – dviejų Mileso Daviso albumų „Tutu“, mat leidom tą pačią garso juostą vienu metu ant dviejų juostinių magnetofonų. Keisdami jų padėtį, artindami ir tolindami, iš Mileso išsunkėme kažką neįtikėtinai primenančio Bacho polifonijas.

Buvo ir dar keletas vyrukų, iš tų, kur amžinai „prie meno“, berods ir kažkokios sijonuotos būtybės. Mūsų kvadrofoniniai eksperimentai ir begalinis egocentriškumas juos vieną po kito priveikė; dauguma susiraitė miegoti ant miniatiūrinių fanerinių lovyčių, likusių mums nuo mažųjų tarybinių piliečių, užsiklodami mažyčiais vaikiškais čiužinukais, išmargintais gelsvomis dėmėmis. Tiesa, vienas, iš tų „prie meno“ dar bandė demonstratyviai pasikarti ant lempos, protestuodamas prieš žmonių abejingumą, bet nesulaukęs deramo dėmesio savo manipuliacijoms su suneriamomis kopėčiomis ir iš teatralų nudžiauta virve, atsidusęs taikiai atgulė vaikiškon lovelėn.

Peilį parsinešiau namo, suvyniojęs į dažuotą skudurą. Pritaikiau jam medinę rankeną, replėmis išlupęs iš jos ylą (pasvarstęs nusprendžiau, jog yla – daug rečiau gyvenime naudojamas įrankis negu peilis). Paskui pasiėmiau galąstuvą ir gerai išgalandau.

Darželio vietoje dabar stovi kažkoks bankas, iš tų veidrodiniais langais ir stiklinėmis durimis. Arvydas K. emigravo į Daniją ir ten kala paminklus danų kapams, o tadžikišku peiliu su lietuviškos ylos rankena aš visuomet perskeliu kiaušinių lukštus, kepdamas omletą. Svarus geležtės plienas tam kuo puikiausiai tinka, tiesiog tobulai.

Marilyn Mano virtuvėje, naktimis paslaptingai pa-

virstančioje darbo kabinetu, stovi rašomasis stalas, dienomis pasiverčiantis valgomuoju, o ant sienų kabo Monty Python „The Ministry of Silly Walks“ plakatas, atsargon išėjusi armonika senobiniu vardu „peterburgska trieila“ ir trejetas Beno darbų su neegzistuojančios kalbos hieroglifais. Nieko itin originalaus – nors naujai atvykę svečiai vis pasidairo, o kartą viena tokia gydytoja vos nepamiršo Hipokrato priesaikos - tikriausiai įtarusi vilkolakišką rašomojo stalo prigimtį.

Vienintelis iš tiesų originalus virtuvės akcentas yra Marilyn.

Taip, aš virtuvėje laikau Marilyn – visam tam vilkolakiškam genius loci tai suteikia subtilų mėlynbarzdišką akcentą.

Parsivežiau ją prieš gerą dešimtį metų iš Suomijos. Buvo lapkritis, šlapdriba; knygų mugė,

kur anuomet slampinėjau, kimšte prikimšta suomių ir knygų – irgi vien suomių kalba.

Kiaurai persmelktas kaulus geliančio šiaurietiško nykulio, nesugalvojau nieko geriau, kaip nusipirkti pirmą po akim pasitaikiusį blizgantį daiktą – veidrodį su atspaustu Marilyn Monroe atvaizdu. Matyt, buvau jau gerokai paklaikęs.

Mąstydamas apie pasaulį, kuriame gyvena blondinės, važinėja rausvi kadilakai ir niekas dėl nieko nesuka sau galvos, su suvyniota Marilyn nuėjau į miesto mero priėmimą. Kad neatrodyčiau kaip sentikis su ikona, Marilyn paguldžiau ant kėdės, pasiėmiau taurę vyno, ir paplojęs merui už jo suomišką nekalbumą mandagiai šypsodamasis atsisėdau.

Taip Marilyn biografijoje atsirado naujų štrichų. O ir manojoje – juk anaiptol ne kiekvienas gali pasigirti sėdėjęs ant Marilyn.

Pradžioje buvo velniškai apmaudu, tačiau paskui įsižiūrėjau, kad randais ženklintas Marilyn veidas įgavo slaptingo dramatizmo, o įskilusi šypsena tapo šiek tiek monaliziška.

Ir jai tai pašėlusiai tinka – ypač dabar, kai kaimynystėje kabo kelioninis peilis, o dešinėje prisegtas vokiškas atvirukas su užrašu „Glück: 220 X 120 cm“. Viskas savo vietose šiame pasaulyje, netgi labai savo vietose. Na, bent jau mano virtuvėje tai tikrai.

Plaktukas Kai mano mama manęs laukėsi, ji dirbo

kalėjime. Dėstė kaliniams lietuvių kalbą ir literatūrą. O kai gimiau, kaliniai man įteikė dovaną – mažytį metalinį plaktuką, žvilgantį ir nikeliuotą. Dievagojosi, kad patys pagamino zonos dirbtuvėse – nors kas juos žino, greičiausiai nušvilpė iš lazareto, ir tiek. Iš tiesų tai ne man, mamai įteikė – kad man perduotų, kai kiek paaugsiu ir galėsiu įvertinti visus nuostabiojo įrankio privalumus. Dabar pagalvojau, jog visai gali būti, kad tas plaktukas, ko gero, ir buvo pati pirmoji mano gyvenime gauta dovana. Labai galimas daiktas. Esu dėkingas už ją – nors anuomet, kiek pamenu, man daug labiau patiko medinės rankų darbo skrynelės, ypač ta viena, ant kurios nagingas nuteistasis išraižė bareljefą su vovere, graužiančia riešutą; visąlaik pavydėjau jos mamai, laikiusiai skrynelėje savo kuklias brangenybes.

Dar namuose buvo keletas kalinių tapytų paveikslų, tokių à la Žmuidzinavičius: peizažai su ežerais ir gulbėmis, su užpustytais koplytstulpiais ir tolumoje stūksančia giria. Dovanos nuo dėkingų abiturientų, beveik visai kaip civiliniame gyvenime. Tiesa, žodis „išleistuvės“ šiuo atveju nebuvo vartojamas – kaip nebuvo ir visų tų klaikių nesąmonių apie paukščius, paliekančius gimtąjį lizdą ir žengimą į platų gyvenimo kelią.

Tačiau tapyba manęs nežavėjo. Nežavėjo net ir plaktukas – nors šaltas jo nikelio žvilgesys bet kurį chirurgą būtų sugundęs atlikti pirmam po ranka pasitaikiusiam pacientui skubią ir neatidėliotiną trepanaciją, bet nei medicina, nei medžio darbai manęs taip pat visiškai netraukė.

Kažin, ką jie sau galvojo, tie kaliniai. Turbūt manė, kad jei kieno nors mama dėsto kalėjime lietuvių kalbą ir literatūrą, tai jam tiesiog lemte lemta tapti kokiu nors naujuoju Mengele ar bent jau Raskolnikovu.

Mano mamą kolonijoje pravardžiavo Kate, nes vaikščiojo negirdimai, o ir akys jos žalsvos,

lygiai kaip mano. Kartais netgi visai žalios, kai prisimerkia supykusi.

Kai kuriuos mamos kolegas mokytojus kaliniai turėjo madą švelniai prismaugti šaliku, kad šie būtų sukalbamesni ir įneštų į zoną daugiau arbatos čefyrui, cigarečių ar ko nors stipresnio.

Mano mamos, atrodo, jie šiek tiek prisibijojo, elgėsi pagarbiai – ir aš juos visai suprantu.

Tų laikų nuotraukose (viduryje mama, aplink – skustagalviai moksleiviai) jie atrodo pabrėžtinai mandagūs ir netgi šiek tiek susidrovėję.

Plaktukas ir šiandien tebeguli mano įrankių stalčiuje. Kai buvo maži, juo mėgo žaisti abu mano sūnūs, nors nei chirurgais, nei staliais baldžiais jie taip pat netaps. Genai yra genai. Aš pats tą plaktuką kartais susirandu, kai prireikia įkalti kokią itin smulkią vinutę. Tai ir viskas.

Nors ne, ne viskas; vieną istoriją dar papasakosiu. Tame kalėjime buvo vienas toks žmogžudys recidyvistas, nedidukas kaip koks Napoleonas, bet net tarp kolegų galvažudžių vienas nemaloniausių tipų. Vieną dieną tasai recidyvistas jau iki gyvo kaulo įkyri mano mamai, tada ji pasikviečia jį prie lentos ir lediniu balsu padiktuoja tokį sakinį, kurį jis, visas už kreidą baltesnis, ir užrašo: NORS IR UŽSILIPĘS ANT KĖDĖS, NEŪŽAUGA VIS TIEK NEPADIDĖS.

Meškerės Jų septynios – jei skaičiuosim ir trejetą skir-

tingo kalibro spiningų. Stovi virtuvės kampe tarp sofos ir juodojo šokolado spalva nudažyto radiatoriaus (pensininkė dažytoja vis burbėjo ir purtė galvą, jog tik neišmanėliai ir visiški pamišėliai dažo radiatorius ne blizgančia aliuminio pudra, o beveik juodai – mat šilumos nuostoliai tiesiog baisingi, bet kad man taip gražiau), sudėtos į kamufliažinį futliarą. Atrodo beveik kaip profesionalo įrankiai: kartą grįžtant po naktinės žvejybos viena pagyvenusi kaimynė pagarbiai pasiteiravo – „tai kaip medžioklė?“ Galėčiau valandomis sėdėti ir žiūrėti į upę, daugiau nieko iš gyvenimo nelaukdamas ir nepasigesdamas. Todėl iš manęs niekad ir nebus jokio ten profesionalo – anei žvejo, anei šiaip.

Mano meškerės senos, „teleskopai“ per sąnarius gerokai padilę nuo ilgo naudojimo, o kamštinės rankenos nužymėtos daugybe žymių nuo įsegtų kabliukų. Dažnai įsimetu krepšin bent vieną, iš tų portatyvinių, važiuodamas į kokius poezijos skaitymus – ką gali žinoti, kur tavęs laukia tavo Didžioji Gyvenimo Žuvis.

Tie keli užsilikę smulkučiai žvynai šalia rankenos – suvenyras iš Gotlando, kur gaudžiau strimeles su švedų pensininkais. Striomingus, kaip jie sako. Labai naivi žuvelė ta strimelė, net ir švediška – nei jai gyvo masalo, nei blizgės, kimba tiesiog ant tuščio kabliuko, svarbu būtų kuo labiau žvilgantis. Ir trauki sau girliandą su žioplomis žuvelėmis, blizgučių aukomis, kaip per kokį išpardavimą.

O tą žaliąją meškerę buvau paskolinęs Remiui, kai žvejojom Nidoje ant molo. Surišau jam dugninės sistemėlę, prisegiau varpelį, ir lupom ešeriūkščius vieną po kito – ne tuos tikruosius marių „klumpinius“, bet vis tiek.

Remis tada žvejojo pirmąkart gyvenime, ir fortūna jam šypsojosi visa burna, kad ir aklam nuo gimimo.

Apskritai ta pradedančiojo sėkmė – dalykas rimtas. Kartą žvejojau Amerikoje su tokiu mongolų rašytoju, irgi žveju debiutantu. Prikalbinau pabandyt – ant savo galvos: tik užmetė ir iškart išlupo labai nemenką katžuvę, man visąlaik daug mažesnės kibdavo.

Vieną sekmadienį sužinojau, kad Remio nebėr: kaip tik baigėm repeticiją, pakavomės gitaras, ir suskambo mobilus. Žuvo tame didžiajame Vilniaus gaisre, tame, kur degantys žmonės pro daugiaaukščio langus šokinėjo.

Pirmasis iššoko Remis; po jo – Mantas, kur Šamanu vadindavom. Užsimušė abu. Iš šešto aukšto berods. Mes tądien kaip tik buvom baigę repetuot tokį seną gabalą „Vilkolakis“, kažkodėl sugalvojom atgaivint po daugybės laiko. Toks klasikinis hardas, prasideda unisoniniu gitariniu rifu, paskui tekstas – „kokie iškreipti veidai / už degančio lango...“ O dar labai nesmagu būna, kai Nemune ant dugninės kartais ima ir užkimba maži šamukai, tokie vaikiščiai dar. Taip giliai įryja kablį, kad gyvą atgal paleist – jokių šansų, nori keikis, nori verk.

13

KLAIPĖDA 2007 rugpjūčio 29 d., TREČIADIENIS Atkelta iš 4 psl.

Tiesa, bėgant metams jis nebebuvo toks atidus, pasidarė grubesnis, nepaisantis jos nuomonės, bet taip pat tebetvirtino, kad ją myli.

O, Viešpatie, jis mylėjo ir mylėjo Elvyrą net ir prabėgus dešimčiai metų nuo jų santuokos... Tos meilės Elvyrai jau buvo iki kaklo, baigė joje ir nuskęsti. Ir ką tu gali pasakyti vyrui, kuris tave taip karštai ir ištikimai myli, vyrui, kuris dėl tavęs net neturi draugų, neina žvejoti ir, kad tavęs nepaliktų, net geria namie. Vienas. Neturi jokio pomėgio, nes labiausiai vertina šeimą. Jos poreikiai taip pat buvo išgyvendinti, juk svarbiausi yra šeimos poreikiai. Nežinia, kaip ji tai ištvėrė tiek metų, bet jos ištvermei artėjo galas... Švelnus ir mylintis vyras darėsi nepakenčiamas. Net tie vyrai, kuriuos ji įsimylėdavo slapčiomis, po teisybei, taptų nepakenčiamais, vos jų santykis taptų realus. Todėl ji buvo atsargi, sėlinanti, ir savo gyvenimo laivelį vedė tarp svajonių ir realaus gyvenimo upės, kad tik nenusprūstų į kurią tai pusę, nes tada taptų tik arba pamišusi, arba nyki, išsipylusi. Gyvenimą saugančios ribos jai buvo aiškios, ir Elvyra jas saugojo. Gal todėl ir ištvėrė, bet... Užtenka akimirkos, ir tu gali prarasti pusiausvyrą.

Galbūt taip ir atsitiko Elvyrai...

Jos sklandaus gyvenimo „namai – darbas“ laivelis susvyravo...

Jai pradėjo stigti prasmės pojūčio. Štai vyras tokiu negalavimu niekada nesiskundė: jam viskas buvo aišku, pasaulis turėjo aiškų surėdymo vaizdą, ir gyvenimas vyko pagal planą. Nors ir jam gal nebuvo taip gerai, kaip jis demonstravo. Kitaip nebūtų kiekvieną vakarą prie televizoriaus atgulęs ant sofutės ir jaukiai, šeimyniškai girtuokliavęs. Aš uždirbu pinigus, sakydavo jis, ir taškas. Elvyra žinojo, kitos pasakytų: idealus vyras.

Galbūt tai ją labiausiai ir slėgė.

Idealus vyras. Ak...

Ar reikia dar sakyti, jog jos įsimylėjimai specializavosi lyderių srityje. Štai ir dabar ji viską daro su klaidom, ir niekas kuolo ant galvos netašo, nes žmonės jai jautė prielankumą, o vyrai gal ir įsimylėdavo, o gal visiems buvo tiesiog juokinga. Stropumas, dorovė ir begalinis stengimasis iš jos trykšte tryško, tikriausiai jai todėl ir nesisekė. Ir kai galop vadovas galantiškai jos paklausė: - Jaučiu, kad tu man kažką jauti... Ar tai tiesa?

Ir kaip nejausi, kai ji „įsimylėdavo“, tai spoksodavo akis išvertus į savo objektą, žvilgsniu rarindavo įvairias kūno dalis, ypač rankas, veidą, ir tik taikėsi pagauti žvilgsnį... Kažin ar tai galima vadinti įsimylėjimu, greičiau jai patiko žavėtis savo objektais ir fantazuoti. O gal tai visai normalu, pernelyg normalu: moteriai žavėtis vyrais, stebėti, vertinti.

- Na, ir kas, - pasakė ji. – Kad įsimylėjau.

Ir išėjo iš kabineto, net nepažvelgusi į savo „objektą“. Objektas po tokio klausimo jai pasidarė absoliučiai neįdomus. Stačiai apskritas nulis. Kaip jis drįsta... Ir trenkė durimis. Ji trenktų durimis net tada, jei „jaustų meilę“, ypač tada, nes meilės jai jau buvo iki kaklo. Bet – ar ne apie tai ji svajojo būdama aštuoniolikos metų? Ar ne apie amžiną, per gerklę išlindusią meilę? O juk jos šeima buvo idea-

OKEANIJA

Alio BALBIERIAUS nuotrauka

li... Ko labiausiai ji bijojo dabar – tai iš tikrųjų įsimylėti... Bet kuo skiriasi tikras įsimylėjimas nuo netikro, niekaip negalėjo atskirti.

Bet būtų taip įdomu. Ak, kaip ji norėtų iš tikrųjų įsimylėti... Tokio iš tikrųjų, kuris sujauktų visą jos gyvenimą, bet... nepražudytų.

Elvyra labiausiai bijojo pražūti.

Jos gyvenimas nuolat laikėsi ant plauko, ji labai sunkiai kūrė gyvenimą.

Kai Tomas pradėjo kalbėti apie Okeaniją, ji sutriko. Nieko nebuvo apie Okeaniją girdėjusi. Bet greitai tos minties nusitvėrė, kaip skęstantis griebiasi šiaudo. Neįgalaus vaiko pasiūlyme ji pamatė galimybę, slaptą galimybę ištrūkti. Nors akimirkai... Okeanija ne Okeanija – visiškai nesvarbu. Ji neturėjo jokios galimybės ištrūkti, o dabar...

Su ligotu vaiku jai pavyks. Ji tai žinojo. Ir jei ne motina, Tomas niekada nebūtų pasiekęs Okeanijos, surinkęs reikiamų pinigų.

O taipogi Elvyra be savo vaiko...

Jie dar nebuvo išvykę, o Elvyra jau gyveno Okeanija. Įgavo jėgų, energijos, turėjo tikslą. Laike visai jie išsitęsė, bet motina ir sūnus buvo tikri, kad jiems pasiseks. Tiesa, darbe sekėsi sunkiai, ji visa užsikrėtė Okeanija. Jos galvoje buvo tik Okeanija. Ji klydo, vėlėsi, darė klaidų, taisė, sukosi; bet per daug nesikrimto. Šalia buhalterinių programų ir skaičių atsirado puslapiai apie Okeaniją: žemėlapiai, nuotraukos, aprašymai. Pradėjo mokytis anglų kalbą.

Elvyra sutiko su Tomo Tokelau salos pasirinkimu, aplankant Australiją ir Naująją Zelandiją, pakeliui – galbūt Fidži ir Tonga salas, iš esmės jai buvo nesvarbu. Tokelau ne Tokelau, jai buvo tas pats; ji aistringai rinkosi žinias apie Okeaniją, svarbus buvo pats veiksmas, aistra, kurioje ji galėjo užsimiršti. Tokelau sudarė trys salos: Afatu, Nukunonu, Fakaofo, pastarajame jau buvo

įvestas internetas, internete matė besišypsančius čiabuvius prie kompiuterio. Technologijų pažanga buvo įsibrovusi į pačią Dievo širdį. Tokelau priklausė Naujajai Zelandijai. Kelionė turėjo būti ilga, nes laivai iš salų išplaukdavo kas antrą savaitę ir plaukdavo po kelias dienas. Ji buvo įsitikinusi, kad turistinė kelionė jiems netinka. Jai su sūnumi reikėjo individualaus maršruto. Ir Elvyra tą maršrutą sudarinėjo, audė iš savo fantazijų. Visas mūsų gyvenimas suaustas iš fantazijų, jei ne mūsų pačių, tai kitų fantazijų.

Jei fantazuoti nemokame mes, už mus kuria vaizdinius kiti. Kad ir televizija. Vadinamasis realus gyvenimas irgi yra fantazija.

Gyvename taip, kaip sugalvojame. Kuo mūsų fantazija lakesnė, tuo gyventi įdomiau. O jei ne – tada darosi nyku. O fantazuoti žmonės bijo. Tai ir sėdi prie televizoriaus.

------------------Po vaiko mirties Elvyra liko Okeanijoje, į Europą negrįžo.

Nebeturėjo pinigų. Fakaofo saloje parašė vyrui: „Mielasis, mes netekome sūnaus. Pinigų grįžti neturiu.

Gal gali atsiųsti. Elvyra“. Bet ne, jokio atsako. Argi vyras jos neperspėjo: „Jeigu tu išvyksi į Australiją, gali laikyti, kad mes nebe vyras ir žmona.“ Visą tą užmačią vykti į Okeaniją jis laikė vykimu į Australiją. Okeanija – jam liežuvis neapsivertė. Bet Elvyra vis tiek tikėjosi... Saloje laukė tris dienas.

Nemiegojo, tik klaidžiojo po internetą. Fakaofo saloje internetas yra nemokamas, finansuoja Tokelau fondas. Trečiąją dieną į pavakarę atrado interneto pabaigą, ir nors žemė yra apvali, internetas – ne, jis vis dėlto turi pabaigą, pabaiga yra čia: http://www.endoftheinternet.com/. Tiesa, Elvyra netikėjo kad Žemė apvali, o internetas plokščias. Greičiau priešingai, bet horizonto linija vis tiek yra nepasiekiama. O viskas, kas neturi pabaigos, yra apvalu, rutulio formos.

Daiktai taip pat yra apvalūs: turi įžvelgiamą nuspėjamą formą, bet neturi pabaigos. Ar Fakaofo saloje, kur šypsosi aborigenai ir ji neteko savo vaiko, yra tik tam, kad pasaulio gale atrastų ir interneto pabaigą? O kad ji galėtų susisiekti su savo sistemų administratoriumi...

Ji kažką pražiūrėjo, be abejonės, tiesiog pražiūrėjo. Kažkoks bjaurus pokštas visa tai.

O paskui išplaukė į mažesnę salą, kur nėra interneto, kur nieko nėra, kur jos galėtų labiau nebūti.

Gimines pasiekė gandai (gandai pasiekia net iš Australijos), kad Nukunonu ji gyveno su polineziečiu Pio, augino ir skynė bananus.

O paskui, kad pasitraukė į negyvenamas salas medituoti. Kad savo gyvenimą taip ir pabaigė, kad pražuvo. Tokie žmonės kaip Elvyra visada pražūva. Tiksliau, jie visada suranda galimybę, kaip pražūti, pražudyti save. O gal ne, gal viskas buvo kitaip. Kas žino.

Tokie žmonės visaip bando pražūti, bet ir jaučia juos prilaikančią ranką iš aukščiau. O paskui dar sklido gandai, kad Europą ji pasiekė ir kad kažką atrado, kažkokį pasaulinio lygio atradimą (ir ko tik žmonės neprigalvoja)... Tik kur ir ką, niekas nežinojo.

--------------------Elvyros vyras, jis buvo teisingausias šitoje istorijoje, nesiplėšė, nesidraskė. Tos moterys vis kažko nori, kažkokių neįmanomų dalykų, joms amžinai viskas negerai, ištisai zirzia, amžinai joms kažkas niežti... Gyventų sau ramiai, mylėtųsi, mėgautųsi gyvenimu, miegotų sau ir skaniai valgytų, juk tai ir yra prasmė. Juo labiau kad taip ją mylėjo. O ji, matai, apie prasmę, apie kokią dar prasmę... Kalbėjo apie išsiprogramavimą, visišką, iki galo, kad svarbu tiktai viena: ar siela pakankamai išprotėjusi... Arba: „Tiems, kuriuos myli ir kurie myli tave, to sakyti nereikia“, o čia jau visai nesąmonė. Et, supaisysi tas moteris...

- Myliu tave, mažute... – sumurmėjo apsnūdęs. Ir užmigo, apsikabinęs savo antrąją žmoną.

--------------------Auksė atsiduso, atsitiesė nuo ekrano. Pažvelgė pro langą.

Tai kur vis dėl to yra pabaiga?

14 Durys

KLAIPĖDA 2007 rugpjūčio 29 d., TREČIADIENIS

Smėlio skulptūros byloja apie tirpstantį laiką

Kūrėjams pradėjus darbą, Jono kalnelio sala priminė piramidžių miestelį.

V.Boreckio „Nuotaka Neptūnui“ vaizduoja tokią moterį, kurios paprastas vyras nelinkėtų net savo priešui.

M.Čiapini skulptūroje – poilsiaujanti moteris, susidūrusi su vėju.

Prancūzijoje, tėvas dar ir Vokietijoje. Iš tiesų jis labai rimtai susidomėjęs smėlio skulptūromis ir vyksta kur tik yra galimybė.

– Pas mus kūrėte skirtingas skulptūras. Ar būna bendrų projektų?

– Būna kad ir visa brigada dirbam. Daug kartu, daug atskirai.

Maždaug per pusę. Jei bendras projektas, iš anksto planuojame, ką darysime. Tėvas dažniausiai padaro pagrindinę formą, o aš kuriu detales. Gal todėl ir nesipykstame, viską pavyksta suderinti taip, kad kiekvienas daro tai, kas jam patinka. Tėvas buvo pirmasis mano mokytojas, todėl mūsų meninis skonis sutampa.

G.Ponomariovas, M.Čiapini ir V.Boreckis tapo festivalio nugalėtojais.

Išraiškingas piratas G.Ponomariovui pelnė trečiąją vietą.

Menininkai vaizdavo ir dramatiškus siužetus. Vienas iš jų – A.Bartusenkovo „Jūrų vilkas“.

Biri uoliena – simbolis

Iš dešimties skulptūrų tik dvi išsiskyrė neįprasta forma. Tai – bulgarės Lili Pobornikovos „Banga“, bei dar abstraktesnė austro Rudolfo Krygerio, kurioje savo vietą kaip kūrinio elementai rado net smėlio blokus prilaikę mediniai rėmai.

R.Krygeris pasakojo, kad prieš pradėdamas domėtis smėliu, daug metų kūrė skulptūras iš ledo.

Anot menininko, smėlis kur kas patogesnė medžiaga, juo galima perteikti daugiau idėjų.

Paklausus, kodėl tuomet, kai kiti kūrėjai rinkosi linksmus siužetus ir realistines formas, jis savo kūriniu uždavė galvosūkį, R.Krygeris atsakė klausimu: „O kur kitų darbuose matai vėją? Vėjas buvo pateiktas kaip raktinis žodis. Aš noriu, kad žmonės, priėję prie mano darbo, žvelgdami į visas angas, urvus, pajustų vėjo dvelkimą“.

Austras atskleidė savo filosofiją, kurios vedamas kuria laikinas skulptūras. Biri uoliena smėlis R.Krygeriui yra būtent tas simbolis, ta medžiaga, kuri geriausiai tinka norint atskleisti pasaulio nepastovumą. Ne veltui seniau laikas buvo skaičiuojamas smėlio laikrodžiais.

Laukiama ir kitąmet

Skulptūrai sukurti buvo skiriamos 52 valandos.

KRISTINA KUČINSKAITĖ

Ką turėtų galvoti visi antikos laikų apolonai, kai skulptorius akmenį išmaino į smėlio masę?

Atrodo, net molis tvirtesnis...

Ar darbas su paprastai biria uoliena menininkui yra tik pramoga, ar šis tas rimtesnio?

Pasaulyje kuriamos jau daugybę metų smėlio skulptūros mūsų šalyje taip gausiai pristatomos pirmą kartą. Gal todėl menininkų gretose iš Italijos, Austrijos, Bulgarijos, Rusijos, Lenkijos ir Ukrainos nebuvo nė vieno lietuvio. Festivalį organizavusio „Tarptautinio kultūros ir meno centro“ direktorė Viktorija Voronova pasakojo, kad sukviesti kūrėjus į tarptautinį smėlio skulptūrų festivalį Klaipėdoje nebuvo sunku, net teko atsisakyti svečių iš Amerikos.

Italės triumfas

Dešimt smėlio skulptūrų, per kelias dienas „išdygę“ Jono kalnelyje, buvo vertinamos komisijos, kurios nariais kartu su specialistais buvo ir patys kūrėjai.

Pirmoji vieta atiteko italei

Mikelai Čiapini. Jos kompozicija vaizduoja su vėju susidūrusią poilsiautoją. Smulkutė energinga moteris pasakojo, kad smėlis jai labai artima medžiaga, nes Italijoje gyvena visai šalia paplūdimio.

Tiesa, skulptūras iš smėlio M. Čiapini kuria tik šiek tiek daugiau nei trejus metus. Tačiau, anot moters, ištisi metai būna užimti keliaujant po įvarius festivalius, kurių pakrantės miestuose nestinga. Porą mėnesių per metus praleidžiama kelionėse po užsienį.

Kalbėdama apie savo kompoziciją M.Čiapini pabrėžė, kad į ją dera žiūrėti su humoru: „Italijoje turime įspūdingą meno istoriją. Nors ir turiu didelę patirtį, čia neeksperimentuoju. Tiesiog dariau taip, kad gražiai ir linksmai pavyktų. Tai derėtų suprasti kaip komiksą“.

Dėstytojui – pramoga

Viačeslavo Boreckio sukurta rubensiškų formų „Nuotaka Neptūnui“, pasipuošusi aštuonkoju ir niurzglia veido išraiška, – duoklė sveikai ironijai. Poznanėje kuriantis ir skulptūrą dėstantis V.Boreckis pasakojo, kad smėlio skulptūros

L.Pobornikovos sukurta „Banga“.

jam nėra rimtas užsiėmimas, tai – hobis, pramoga laisvalaikiui.

– Kodėl smėlis? Vien dėl pramogos?

– Taip. Juk visi žinome, kad smėlis – laikinas. Kelios dienos, ir pradeda byrėti. Kartais tas laikinumas yra gerai. Vis dėlto kūrinys ne visada taip pavyksta, kaip buvo sumanyta...

Nepaisant pasitaikančių nesklandumų, kuriant nuotaika visada puiki. Jau vien todėl, kad skulptūra laikina, negalima jos daryti itin rimtai.

– Kas Jums svarbiausia smėlio skulptūros kūryboje?

– Pats procesas. Ir man asmeniškai – skulptūrų dydis. Iš įprastos medžiagos tokių tikrai nesukursi, o iš smėlio daromi gigantiški kūriniai, kartais net dešimties metrų aukščio.

Man patinka kurti kompozicijas, o ir pats procesas išskirtinis.

Pavyzdžiui, kai lipdoma iš molio visada galima pridėti, kiek reikia ir kur reikia. Šiuo atveju, nelabai galima kažką bepridėti. Pradedi nuo didžiulės krūvos ir skverbiesi gilyn...

Nerijaus JANKAUSKO nuotraukos

Šeimyninis užsiėmimas

Nikolajus Bartusenkovas ir jo sūnus Aleksejus iš Krasnodaro pasakojo, kad visa šeima yra didelis menininkų klanas.

– Kaip nutiko, kad smėlio skulptūros tapo šeimos užsiėmimu?

– Iš tiesų mes abu esame menininkai. Aš – tapytojas, o tėvas – skulptorius, - šypsojosi Aleksejus. - Pamenu, kai tėvą pakvietė į pirmąjį renginį, aš sakiau, kad nevažiuosiu, nes smėlis nėra rimtas užsiėmimas, tai – ne menas. Bet viskas taip sutapo, kad kaip tik turėjau laisvo laiko, tad nuvažiavau. Būtent tada pamačiau, kad iš smėlio galima padaryti nepaprastai įdomių dalykų. Kaip vaikystėje statėme smėlio pilis – taip čia per tris dienas gimsta didingi statiniai, nors smėlis yra laikina medžiaga. Įdomu eksperimentuoti.

Po truputį pripratau. Dabar darydamas smėlio skulptūras, pailsiu nuo savo paveikslų.

– Ar daug tenka važinėti į festivalius užsienyje?

– Ne tiek daug, kiek kviečia.

Buvome Belgijoje, Ukrainoje,

V. Voronova pasakojo, kad smėlio skulptūrų festivalio idėją parsivežė iš renginio, vykstančio Sankt Peterburge: „Tai - paradoksali skulptūra jau vien todėl, kad menininkai kurdami žino, kad ji ilgai nestovės“.

Iš pradžių manyta festivalį organizuoti Vilniuje, bet vėliau nuspręsta, kad uostamiestis tam geresnė vieta. Į Jono kalnelio salą buvo atvežta 300 tonų supresuoto smėlio, gauto iš Gargždų „Hidrostatybos“.

Rusijos smėlio, ledo ir sniego skulptūrų asociacija padėjo surengti festivalį: atsiuntė specialistą, padėjusį išsirinkti smėlį, daryti jam karkasus, dalyvavo tariantis su menininkais.

Be jau minėtų smėlio skulptūrų kūrėjų, festivalyje dar dalyvavo Grigorijus Ponomariovas iš Jaketerinburgo, Vladimiras Bliudnikas iš Baltarusijos, Aleksandras Luzanas iš Ukrainos ir Tatjana Černyšova iš Maskvos.

Pirmosios vietos nugalėtoja tapo Mikela Čiapini. Antroji vieta atiteko Viačeslavui Boreckiui, o trečioji – Grigorijui Ponomariovui. Nugalėtojams buvo įteikti piniginiai prizai bei Viačeslavo Gibovskio sukurtos stiklo kompozicijos su jūros smėliu.

Skulptūros Jono kalnelio saloje stovės iki rugsėjo 17 dienos.

Festivalį ketinama organizuoti ir kitąmet.

Durys 15

KLAIPĖDA 2007 rugpjūčio 29 d., TREČIADIENIS

Menas yra brangus KRISTINA JOKUBAVIČIENĖ

Londone, didžiausiame Europos mieste, meno yra daug ir jis yra brangus. Kartu neįkainojamas menas ten pasiekiamas ir be pinigų.

Moka milijonus

Entonio Gormlėjaus instaliacijos skulptūros žvalgosi abipus Temzės.

Tik per vieną šios vasaros savaitę Londono aukcionuose buvo parduota meno kūrinių už rekordinę 442 mln. svarų sterlingų sumą.

Franciso Beikono autoportretas pasiekė 21,5 mln. svarų sterlingų sumą, pradinė kaina buvo viršyta net du kartus. Už rekordinę sumą – 9,6 mln. svarų sterlingų buvo nupirktas Damieno Hirsto „Raminantis pavasaris“, skulptūra instaliacija iš daugiau nei 6000 piliulių, išdėliotų lentynose. Tai didžiausia suma, iki šiol sumokėta už šiuolaikinio, tebekuriančio dailininko kūrinį, tad D.Hirstas tapo brangiausiu gyvu dailininku.

Neįprastai aukštą kainą pasiekė Natalijos Gončiarovos paveikslas „Obuolių skynimas“ – 4,9 mln. svarų sterlingų yra didžiausia suma, kada nors sumokėta už moters dailininkės paveikslą.

Ypatingai turtingi asmenys į Londono „Sotheby”, „Christie” ir „Bonhams” aukcionų namus plūsta iš viso pasaulio, o meno pardavėjai trina rankas iš džiaugsmo. Meno industrija klesti ir išgyvena ypatingą pakilimą, Londonas tampa pasaulio meno sostine, konstatuoja meno ekspertai. Tačiau ir jie yra lengvai šokiruoti taip dinamiškai pastaraisiais metais kylančių kainų ir neregėtų investavimo į meno kūrinius mastų.

Nuo 2002-ųjų Londono meno rinka išaugo per 600 procentų ir jos vystymosi procesų dinamika jau lenkia pagrindinį varžovą – Niujorką. Kuo tai galima paaiškinti? Nurodomos kelios priežastys: sostinėje yra daug pinigų, patogi geografinė situacija tarp Azijos ir Amerikos, kainas kelia turtingi naujieji kolekcininkai iš Kinijos, Indijos bei Rusijos.

239-tąkart!

Balerinos skulptūra netoli Karališkosios operos.

Žinoma, aukcionuose už meno kūrinius mokamos sumos paprastam Londono piliečiui skamba kaip iš fantastikos srities. Tačiau jis taip pat seka meno rinką ir nori investuoti, o gal tiesiog mėgsta ir vertina meną.

Tai patvirtina publikos susido-

Karališkosios meno akademijos kiemelis.

mėjimas Karališkosios meno akademijos rengiama tradicine „Vasaros paroda“. Paroda vyksta kasmet nuo Karališkosios meno akademijos įkūrimo 1768-aisiais, taigi šiemet jau 239-ąjį kartą! Ką gi, tradicijas britai nuosekliai puoselėja.

Pasak organizatorių, tai didžiausia pasaulyje šiuolaikinio meno paroda, joje galima pamatyti naujausius įvairaus lygio, braižo, stiliaus labai garsių ir mažiau žinomų dabartinių dailininkų kūrinius – tapybą, skulptūrą, grafiką, piešinius, instaliacijas, menines fotografijas, architektūrinius projektus.

Parodą, kuri vyksta tris-keturis mėnesius, paprastai aplanko per 150 tūkst. lankytojų. Jie ateina ne tik pamatyti, bet ir nusipirkti, nes didžioji parodos eksponatų dalis yra parduodama. Šiais metais buvo eksponuojamas 1161 kūrinys, pigiausias parodos eksponatas, nedidelio formato lino raižinys kainavo 80 svarų sterlingų, brangiausias – skulptūrinė kompozicija – 150 tūkstančių. Tiesa, didžiulių Deivido Hoknio ir Anselmo Kieferio kompozicijų kainų buvo prašoma teirautis pardavimų biure.

Tai buvo vienintelė paroda Londone, tarp kurios lankytojų akivaizdžiai vyravo vietinė publika, su katalogais ir rašymo įrankiais rankose rimtai ir įdėmiai apžiūrinėjanti kūrinius. Gausiausiai potencialių pirkėjų būriavosi grafikos salėje ir prie mažesnio formato tapybos darbų.

Alternatyva – studentų darbai

Jei net ir šios parodos meno kūrinių kainos atrodytų per didelės, alternatyvų esama. Viena jų – Karališkojo meno koledžo studentų baigiamųjų darbų paroda, taip pat pavadinta „Vasaros paroda - 2007“, kurioje buvo pristatoma daugiau nei 400 studentų darbai, atstovaujantys visiems mokyklos skyriams – nuo animacijos iki šiuolaikinio meno kuravimo.

Karališkasis meno koledžas, skirtas antros pakopos (magistro) vaizduojamojo meno ir dizaino studijoms, įsikūręs Kensingtono sodų pašonėje, yra vienas iš svarbių sudėtinių rajono kultūrinės erdvės dalių. Rajono kultūrinė raida prasidėjo nuo taip vadinamos Didžiosios parodos, 1851aisiais vykusios Haid parke. Tad svarbiausios Pietų Kensingtono kultūrinės institucijos (užtenka paminėti tik vieną iš jų – Viktorijos ir

Alberto muziejų) šiais metais pažymi 150-ąsias įkūrimo metines.

Netilpę koledžo patalpose, studentai eksponavo savo darbus ir Kensingtono sodų galerijose.

Studentų darbais akivaizdžiai domisi ne tik jų kolegos ar artimieji.

Londone gana populiaru pirkti ką tik baigusiųjų studijas darbus. Ką žinai, gal po kiek metų dabar visai pigiai įsigytas studento kūrinėlis įgis visai kitą vertę, jei jo autoriui gerai seksis.

Studentų darbai kainuoja nebrangiai, juos galima nusipirkti tiesiai iš autoriaus, be galerijų ar prekiautojų menu tarpininkavimo.

Tad prie kiekvieno jau buvusio studento ekspozicijos gulėjo krūvelės meniškų vizitinių kortelių ar atvirukų su darbų reprodukcijomis bei elektroniniais ir internetinių svetainių adresais. Tik kreipkis.

Pati studentų paroda tikrai neatrodė blogiau ar silpniau už akademijos parodą.

Muziejai nemokami

Tačiau menas Londone yra pasiekiamas ir be pinigų. Ir dar koks menas! Aiškiai neįkainojamas. Visi didieji muziejai – Britų, Nacionalinė galerija, Viktorijos ir Alberto, Mokslo, Gamtos istorijos, abu Tate („Tate Britain” ir „Tate Modern”) ir keli mažesni, kai kurie net privatūs – yra visai nemokami. Žinoma, beveik visuose pastatytos aukų dėžutės, subtiliai prašoma paremti bent muziejų ekspozicijų planų leidinukus, dalijamus taip pat nemokamai.

Todėl muziejai pilni lankytojų.

Ir ne tik turistų. Savaitgaliais juos užplūsta šeimos su įvairiausio amžiaus vaikais, turinčiais ką veikti moderniose, edukaciniu aspektu puikiai parengtose ekspozicijose.

Kiek mūsų šalis uždirba iš muziejų lankytojų ir kiek praranda kultūros sklaidos požiūriu, turbūt neverta svarstyti. Iš pajamų už įėjimo bilietus Lietuvoje neišsilaiko nė vienas, net pats populiariausias muziejus, vis tiek reikia papildomų dotacijų.

Tiesa, britų spaudoje vis pasirodo užuominos, ar nereikėtų grąžinti įėjimo bilietus, tačiau visuomenės reakcija yra vienareikšmiška – didžiajai gyventojų daliai tai nepriimtina, jie yra įsitikinę, kad valstybė turi prisiimti atsakomybę už visuomenės švietimą ir lavinimą.

Nukelta į 16 psl.

„Alus ir džinas” - viduramžių skulptūra Taueryje.

16 Durys

KLAIPĖDA 2007 rugpjūčio 29 d., TREČIADIENIS

Šiuolaikinis skulptūriškumas provokuoja įvairias patirtis DALIA ŠIVICKAITĖ

Pernai startavęs tarptautinis projektas „Skulptūriniai veiksmai“ šiemet lokalizuojasi Lietuvoje: Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre ir A.Mončio namuose-muziejuje Palangoje praėjusią savaitę atidaryta jo dviejų dalių paroda.

Peržengdami riboženklius

Marko Kvino marmurinė skulptūra Trafalgaro aikštėje „Besilaukianti Alison Lapper” - paminklas motinystei ir drąsiems neįgaliems žmonėms.

Menas yra brangus

Muziejuose nuolat kas nors vyksta. Koncerto akimirka Nacionalinėje portreto galerijoje.

Atkelta iš 15 psl.

Mokestis tiesiog atimtų galimybę nemažai visuomenės daliai laisvai susipažinti su muziejų turtais, tėvams ir vaikams kartu kultūringai praleisti laisvalaikį.

Gyvybingas ir įtakingas

Parodoje Viktorijos ir Alberto muziejuje „Siurrealistiniai daiktai.

Siurrealizmas ir dizainas“ buvo siekiama atskleisti kaip XX a. dizainerius paveikė siurrealizmas ir kaip patys dailininkai siurrealistai suartėjo su dizaino pasauliu, ir kas iš to išėjo. „Tate Modern” veikusi paroda „Dali ir kinas“ analizavo ryškiausios srovės asmenybės – S.Dali indėlį į kino meno kalbos praturti-

Uostamiesčio Meno kieme performansą „Kiaurai“ parodė aktorius Benas Šarka.

Patricijos Gilytės videoinstaliacija „Corvidae I / tree“.

Objektas – autoriaus kūnas

Siurrealizmo dvasia

Rengti reprezentacines, tarptautines parodas yra kiekvieno rimto muziejaus garbės reikalas. Šią vasarą Londono parodose vyravo siurrealizmo dvasia: Viktorijos ir Alberto muziejuje veikė paroda „Siurrealistiniai daiktai“, o „Tate Modern” salėje – „Dali ir kinas“.

Legendinis Salvadoro Dali „Telefonas-omaras“ (1936) figūravo abiejose ekspozicijose.

XX a. paskleidė ištisą avangardinių meno srovių puokštę. Kai kurios gėlės toje puokštėje greitai nuvyto, tačiau siurrealizmas, išsirutuliojęs iš Zigmundo Froido psichoanalizės ir Karlo Markso politinės ideologijos, iki šiol lieka labiausiai įtakingu ir gyvybingu.

1924-aisiais Andrė Bretonas apibrėžė siurrealizmą kaip politiškai radikalų judėjimą, siekiantį pakeisti pasaulio suvokimą ir įdiegiantį automatizmo principą.

Siurrealizmas greitai peržengė avangardinės vaizduojamosios dailės bei literatūros ribas ir iš esmės įtakojo dizainą, architektūrą ir taikomąją dailę. Ne pati siurrealistinė dailė, o būtent jos sąsajos ir įtakos komercinėms veiklos sritims domino abiejų minėtų parodų rengėjus.

Peržengdami grynosios skulptūros riboženklius, dešimt įvairių tautų menininkų tęstiniame projekte pristato performatyvios, paradigmos pokyčio nužymėtos skulptūros formas: interaktyvią skulptūrą, skulptūrinę instaliaciją, videoskulptūrą bei skulptūrinį performansą.

Vienas pagrindinių projekto išeities taškų ir siekių – analizuoti ir aktualizuoti performatyviosios skulptūros pokyčius nuo 6-ojo dešimtmečio iki šių dienų.

Pagrindinį dėmesį koncentruodami į skulptūrą ir jos padėtį tarpdiscipliniškume, šių metų parodos autoriai papildo šiuolaikinio skulptūros meno (procesas + „produktas“) archyvus.

Vakaruose praėjusio amžiaus viduryje (Lietuvoje gerokai vėliau) moterims ir vyrams išsilaisvinus iš lyties socialinio dogmatiškumo, žmogaus kūnas prarado vienaprasmę reprezentacijos funkciją, tačiau mainais įgavo įvairiaprasmio ženklo statusą. Šiuolaikinių menininkų siekis surasti ir ištirti kuo įvairesnes skulptūros formas leidžia įjungti žmogaus kūną ir judesį, kurie, kaip žinia, pirmesni už bet kokią kultūrinę tradiciją.

Trafalgaro aikštėje vaikščiojanti informacija.

Kristinos JOKUBAVIČIENĖS nuotraukos

nimą ir kino įtaką erdvės perteikimui jo tapyboje. Londono spauda labai teigiamai įvertino parodą, rašydama: „Jūs turite tai pamatyti bet kokia kaina“.

Visų pirma tapytojas S.Dali per savo gyvenimą sukūrė kelis filmus, tapusius klasika. Kinas jam buvo savotišku bandymų lauku, kuriame, kaip literatūriniuose tekstuose ar piešiniuose, dailininkas generuodavo idėjas tapybai. Jis bendradarbiavo su garsiais kino režisieriais Alfredu Hičkoku, Voltu Disnėjumi ir kitais. Produktyviausia buvo draugystė su Luisu Bunueliu. Du išskirtiniai menininkai sukūrė du išskirtinius filmus, tapusius XX a. siurrealizmo legenda: „Andalūzijos šuo“ (1929) ir „Aukso amžius“ (1930). Garsieji „Andalūzijos šuns“ kadrai, kuriuose vyras (L.Bunuelis) skustuvu perrėžia moters akies obuolį, iki šiol kelia žiūrovams šoką. Šešiose mini kino salėse, įrengtose parodos erdvėje, buvo galima pamatyti šiuos ir kitus labiausiai žinomus S.Dali kūrinius.

Ir čia atsiranda lietuviškoji Londono tema: vienoje iš kino salių buvo rodomi ir Jono Meko filmai.

Akivaizdu, kad pasauliui galime būti įdomūs tik savąja kultūra...

Tarptautinis menininkų kolektyvas pristato novatorišką požiūrį į skulptūros objektą ir erdvę. Visų pozicijoms būdingas paties menininko kūno integravimas į skulptūrinį darbą ar į jo kūrimo procesą. Autoriai savo kūną traktuoja kaip meninę medžiagą, kuria galima išsakyti norimas mintis ir deklaracijas. Kūriniuose kūnas užima paprastai sukuriamo objekto poziciją ir žiūrovui perduoda informaciją.

Parodoje ir gyvais veiksmais patys autoriai atlieka meno kūrinių funkciją.

Vyksta „gyvi“ performansai, rodoma dokumentine medžiaga iš anksčiau atliktų „skulptūrinių veiksmų“, pristatomi skulptūriniai objektai, video- ir fotoatspaudai.

Sąmoningai maišydami skirtingus meno arealus, projekto menininkai jau antrus metus akcentuoja žanrinę hibridizaciją, kuri tradicinę skulptūrą vaduoja iš akademinio klasikinio vientisumo ir taip kuria naują, performatyvumu ir kūniškumu pasižyminčią daugialypės skulptūros matricą.

Menus studijavo Miunchene

Parodoje dalyvauja tarptautinį pripažinimą pelnę menininkai. Tarp jų - performanso srityje besireiškianti

Anne Wodtcke videoinstaliacija „There is more fun in movement”.

turkų kilmės menininkė Nezaket Ekici, dalyvavusi Venecijos bienalėje, kviečiama į reikšmingas parodas Europoje ir JAV, o Vassiliea Stylianidou - viena garsiausių šiuolaikinių Graikijos videomenininkių.

Daugelis „Skulptūrinių veiksmų“ projekto dalyvių savo kūrybinę veiklą pradėjo studijuodami skulptūrą Miuncheno vaizduojamųjų menų akademijoje - Anne Wodtcke, Isabel Haase, Heike Döscher, Christian Engelmann, Nezaket Ekici, Stefan Wischnewski, taip pat ir Vokietijoje gyvenanti lietuvių menininkė Patricija Gilytė, kuri yra viena iš šios parodos kuratorių. Taigi tai gera proga meno gerbėjams Lietuvoje susipažinti su vadinamąja Miuncheno mokykla. Į atvykusių menininkų gretas įsijungė ir lietuviai: Gliukų teatro režisierius ir aktorius Benas Šarka ir choreografas Andrius Pulkauninkas.

Išryškėja bendrumo idėja

Menininkų variacijos skulptūrinėmis formomis šiame tarptautiniame projekte nėra savitikslis uždaros bendruomenės žaidimas. Bendradarbiaujant su įvairiomis tarptautinėmis skulptūros meną pristatančiomis institucijomis, projekte „Skulptūriniai veiksmai“ išryškėja bendrumo idėja: tarptautiniu instituciniu, tarpžmogiškuoju, tarpdisciplininiu lygmenimis.

Sinestetišku poveikiu pasižymintis, įvairias patirtis perteikiantis ir jas provokuojantis šiuolaikinis skulptūriškumas Lietuvoje pristatomoje projekto ekspozicijoje dekonstruoja tradicinį žanrinį suvokimą, tęsia pusamžę tradiciją į šiuolaikinį skulptūros meną įtraukdamas naujas medijas, praktikas, meninius sprendimus ir temų laukus.

Iki rugsėjo vidurio veiksiančia paroda „Skulptūriniai veiksmai“ baigiasi pajūryje vykstančios 9-osios „Vokiečių kultūros dienos“.

Choreografo Andriaus Pulkauninko „Sužydėjimas” atstovauja skulptūriniam performansui.