2007 09 26 durys

DURYS

REMIA

kl.lt durys.daily.lt

MENO LEIDINYS (148)

REDAKTORĖ RITA BOČIULYTĖ

Tapyba: Linas Julijonas JANKUS. Prieplauka vakarėjant. 2006 m. Aliejus, drobė, 90x120 cm.

Langas ERDVĖS. Kūrybinė intervencija į netikėtas miesto erdves – gyvai! Su tokiu šūkiu rugsėjo 21-23 dienomis Vilniuje vyko miesto veidą keičiantis projektas „Menas netikėtose erdvėse”.

Jis įrodinėjo, kad menas gali būti visur – ypač ten, kur nesitikime, – tiesiog gatvėje, turguje, ant tilto, namo stogo ir sienos, kieme ir laiptinėje, fontane, stadione, stotyje ir autobuse. Projekte dalyvavo ir klaipėdiečių NVO „Žuvies akis“ su choreografės Agnijos Šeiko spektakliu „Laimės valandos”. Jis dukart parodytas buvusioje Savivaldybės aikštėje praėjusį šeštadienį.

Spektaklio scenografija – skulptoriaus Jurgio Malinausko kūrinys „Šviesūs prisiminimai” visas tris projekto dienas buvo demonstruojamas aikštėje. Paprasčiausi kasdieniški objektai – kėdės, atsidūrę joms nebūdingoje vietoje, atrodė netikėtai ir interaktyviai. Praeiviai tapo instaliacijos dalyviais ir kūrėjais.

FOTOPARODA. Rugsėjo 21-ąją Vilniuje, Šv. Kryžiaus namuose (S.Daukanto a. 1), fotomenininkas Algimantas Kalvaitis pristatė savo fotografijų parodą „Medžiai. Gyvenimas po mirties”. Klaipėdiečio darbai sostinėje bus eksponuojami iki lapkričio pradžios.

LĖLĖS. Klaipėdos lėlių teatras rugsėjo pradžioje viešėjo 8-ajame tarptautiniame meno mokyklų festivalyje „Zdarzenia” Tčeve (Lenkija), kur su pasisekimu parodė Klaipėdos universiteto absolventės režisierės Gintarės Radvilavičiūtės spektaklį „Vienintelė”. 2004-aisiais su pirmuoju universiteto aktorių lėlininkų kursu sukurtas spektaklis jau apkeliavo nemažai miestų ir šalių. Jis pabuvojo festivaliuose Lenkijoje (Belystoke), Norvegijoje (Bergene), Latvijoje (Liepojoje), Lietuvoje vaidintas „SEAS” festivalyje Klaipėdoje, lėlių teatrų festivaliuose Kaune, Alytuje, Jonavoje. Rugsėjo 8-ąją uostamiesčio lėlininkai kitą G.Radvilavičiūtės spektaklį „Žirafa su kojinė-

mis” parodė 8-ajame tarptautiniame lėlių teatrų festivalyje „Lagaminas” Panevėžyje, o rugsėjo 22-ąją juo pradėjo trečiąjį Klaipėdos lėlių teatro sezoną. Jo pabaigoje teatro direktorė Aušra Daukantaitė pakviesta į tarptautinės lėlininkų asociacijos „UNIMA” kongresą, kuris balandį vyks Australijoje.

KONTŪRAI. Rytoj Lvove (Ukraina) prasidės trijų dienų Lietuvos meno viešnagė. Projektas „Patirties kontūrai” pasieks skirtingas Lvovo vietas, čia pat bus kuriami nauji ir eksponuojami geriausi Lietuvos ir Ukrainos menininkų darbai. Lietuvai atstovaus 30 menininkų, kurie pristatys įvairias šiuolaikinio meno formas – nuo tapybos ir fotografijos iki instaliacijų, gatvės ir videomeno projektų. Renginyje dalyvaus du kūrėjai iš Lietuvos pajūrio - rašytojas Rolandas Rastauskas ir fotomenininkas Remigijus Treigys.

GLIUKAI. Klaipėdos Gliukų teatro režisierius ir aktorius Benas Šarka pirmomis rugsėjo dienomis buvo nuskridęs į Suomiją, kur dusyk vaidino spektaklį „Kiaurai” Pori mieste vykusiame tarptautiniame teatrų festivalyje. Šią savaitę Benas – Maskvoje (Rusija). Jis pakviestas į garsųjį teatrų festivalį „Novaja drama”. Jo rengėjai Beną pamatė Palangoje vaidinantį monospektaklį „Topor sosi” ir panoro jį pristatyti rusų festivalio publikai. „Dalyvausiu festivalio konkurse kaip dramaturgas ir scenoje pasirodysiu kaip aktorius”, - trumpai apibūdino B.Šarka savo kelionės į Maskvą tikslus. Šį rudenį jis dar ruošiasi vaidinti nacionalinės dramaturgijos festivalyje Alytuje ir tarptautiniame šiuolaikinio meno forume „Homo ludens / Žaidžiantis žmogus” Jonavoje.

VENECIJA. Specialiu kultūrinei misijai skirtu autobusu pirmadienį 15 pajūrio menininkų išvyko į 52-ąją Venecijos bienalę. Meno žmonėms suteikta puiki proga už nedidelę

kainą aplankyti prestižinį renginį. Šiuolaikinio meno paroda, dažnai vadinama meno pasaulio Olimpinėmis žaidynėmis, šiemet sulaukė 77 šalių atstovų, konkuruojančių dėl prestižinio „Auksinio liūto” apdovanojimo. Lietuvai joje atstovauja Nomeda ir Gediminas Urbonai su projektu „Villa Litvania”.

Klaipėdiečiai Venecijoje (Italija) praleis tris dienas ir sekmadienį grįš į Klaipėdą, pakeliui aplankydami meno mugėmis garsėjantį Čekijos Brno miestą. Šiemet tai jau trečias Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) ir miesto savivaldybės inicijuoto projekto „Klaipėda - kultūrinis įvykis - Klaipėda“ reisas. Pirmieji du buvo pavasarį į šalies sostinę – 13-osios Vilniaus tapybos trienalės „Dialogai“ atidarymą ir tarptautinę parodą „Ekstremalūs amatai“ Šiuolaikinio meno centre. Taip Klaipėdos kultūrai ir menui atstovaujančios įstaigos, kultūrinių projektų organizatoriai ir menininkai gali sekti aktualijas ir tapti unikalių meno įvykių liudininkais.

KALIGRAFIJA. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras pristatė Lietuvos pajūrio kaligrafiją 2-ojoje tarptautinėje Novosibirsko (Rusija) grafikos bienalėje. Joje dalyvauja grafikai Anatolijus Klemencovas, Algis Kliševičius, Rasa Bončkutė, Vilma Augaitienė, Lidija Skačkauskaitė-Kuklienė ir Mindaugas Petrulis. Bienalė atidaryta 23-iąją rugsėjo ir vyks iki lapkričio vidurio. Kiekvienas jos dalyvis atminimui gaus po katalogą, kuriame klaipėdiečius pristato uostamiesčio dailėtyrininkė Kristina Jokubavičienė. Be įprastų tokiam renginiui parodų, Novosibirsko bienalėje pristatyta 16 tarptautinių kuratorių projektų. Bienalėje šiemet dalyvavo 350 dailininkų iš daugiau nei 40 pasaulio šalių – JAV, Korėjos, Japonijos, Europos valstybių. Originalią klaipėdiečių rašto meno parodą bienalei sukomplektuoti padėjo prof. A.Kliševičius.

2

DURYS

Trečiadienis, rugsėjo 26, 2007

kl.lt

Naująjį koncertinį sezoną pradėjo „Permainų muzika“ Festivalis publiką ragina atsiverti naujoms muzikinėms patirtims ir leistis į tikrųjų vertybių paieškas Danutė Petrauskaitė

N

aująjį koncertinį sezoną Klaipėdos koncertų salė tradiciškai pradėjo šiuolaikinės muzikos festivaliu.

Jei prieš trejetą metų „Permainų muzika“ dar buvo visai nežinomas renginys, ieškantis savos koncepcijos ir klausytojų, tai šiandien jau galima be abejonių teigti, kad jis užėmė tvirtas pozicijas klaipėdiečių muzikiniame gyvenime. Ir ne tik jame. Apie šį festivalį gerai žino Vilniaus atlikėjai, noriai jame dalyvaujantys ir specialiai rengiantys jam programas. Apie jį informuoja ir šalies žiniasklaida.

Festivalio sumanytoja ir organizatorė – Klaipėdos koncertų salės direktorės pavaduotoja kompozitorė Loreta Narvilaitė, kuriai niekada netrūksta energijos ir išradingumo. Šį kartą ji pasiūlė dešimt renginių – koncertų ir videoklubo vakarų, kviesdama „atverti mąstymą pokyčiams ir naujiems įspūdžiams, o dvasią – gaivinantiems ir turtinantiems sielą muzikos garsams“.

Galimybės – beribės Pirmasis, rugsėjo 15-ąją vykęs „Permainų muzikos“ koncertas buvo skirtas Kauno modernaus šokio teatro „Aura“ pasirodymui – multimedijiniam projektui „Time Line“. Jo idėjos, muzikos ir videoprojekcijos autorius yra kompozitorius Vytautas V.Jurgutis, o choreografijos kūrėjai – „Auros“ meno vadovė Birutė Letukaitė bei jos kvietimu Lietuvoje viešėję Izraelio choreografai Yossi’s Bergas

ir Odedas Grafas.

Projekto sumanytojai ir atlikėjai siekė garsu, plastiniais kūno judesiais, scenografija, lazerinėmis projekcijomis ir skaitmeniniu vaizdu atskleisti žmogaus akims nepastebimą energijos, erdvės, materijos ir laiko santykį. Tai ir yra šio kūrinio teminis pagrindas. Žalios spalvos lazerinės linijos iš karto įtraukė žiūrovus į naujos dimensijos, jungiančios dabartį su ateitimi, spektrinį lauką. Tarp jų išnyrančios šokėjų kūno dalys paliko didžiausią įspūdį. Čia buvo galima mąstyti apie šiapus ir anapus, apie tas negailestingas laiko linijas, beatodairiškai skrodžiančias visų mūsų gyvenimus. Nors išties gilesnių filosofinių prasmių projekto sumanytojai neturėjo. Į klausimą, ką reiškia toks pavadinimas, kompozitorius V.V.Jurgutis atsakė: „Jo nevertėtų versti tiesiogiai, kaip konkrečių dviejų žodžių san-

Subtiliai: V.Tarasovas meistriškai valdė visą mušamųjų bateriją, išgaudamas nepaprastus skambesio niuansus.

Tamolei. Jų pastangos būtų daug prasmingesnės, jei lazerinės produkcijos kūrėjai (Regimantas Januškevičius, Asta Januškevičienė, Zigmas Balevičius) išradingiau

„Anapus būgnų“ Rugsėjo 18-osios vakaras susidėjo iš dviejų dalių – susitikimo su žymiu Lietuvos perkusininku, kompozitoriumi, vizualinio meno kūrėju

V.Tarasovo atlikta solinė programa „Atto XII“ panardino klausytojus į gležną bei trapų pasaulį, kuriame nėra jėgos ir visa žlugdančio triukšmo. dūros. Tai iš kompiuterijos paimtas terminas. Taip vadinama grafa, nurodanti visų montuojamų muzikos arba vaizdo atkarpų laiką. Joje atsispindi ruošiniai, kurie atsiskleidžia tik laiko tėkmėje. Iš čia ir kilo pirminė pavadinimo idėja. Be to, man patinka anglų kalboje dažnai slypintis dviprasmiškumas“.

Didžiausias meninis ir fizinis krūvis teko šokėjams Astai Brilingienei, Rasai Danilaitei, Audrai Liškevičiūtei, Linai Puodžiukaitei, Mantui Stabačinskui ir Pauliui

būtų sprendę dramaturginę projekto koncepciją. Deja, greitai išnykę pirmieji žalių linijų srautai atidengė buitišką scenos erdvę, kurioje judesys tapo vienišas. Klausytojas bei žiūrovas ne visur galėjo pajusti deklaruojamą garso, vaizdo ir šokių plastikos vienovę, o kartu nepatyrė ir stipresnio emocinio poveikio.

Nepaisant to, projektas įrodė beribes menų sintezės ir šiuolaikinių technologijų panaudojimo galimybes, įkūnijant vieną ar kitą idėją. O tai ir yra svarbiausia.

Vladimiru Tarasovu bei jo garsinės instaliacijos „Pirmoji upė“ pristatymo ir šio atlikėjo koncerto.

Susirinkusieji pritemdytoje konferencijų salėje ant sienos išvydo trijų vaizdo projektorių transliuojamus putojančios upės vaizdus, kuriuos lydėjo iš įrašų skambanti mušamųjų muzika.

Kaip teigė V.Tarasovas, šios instaliacijos įkvėpimo šaltiniu jam tapo Dante’s Alighierio „Dieviškojoje komedijoje“ minima upė, kurią jis pats nufilmavo lankydamasis po-

Sintezė: V.V.Jurgučio ir „Auros” multimedijinis projektas „Time Line” sujungė garsą, kūno plastiką, lazerines projekcijas ir skaitmeninį vaizdą.

eto aprašytose vietovėse.

Kompozicijos poveikis – meditacinis. Tą galėjo pajusti kiekvienas, pasinėręs į virtualaus vaizdo ir garsų tėkmę.

Tik norėjosi lėtesnio tekėjimo, kad būtų galima mėgautis vandens srauto detalėmis, nes nuolatinis mirgėjimas dažnai priversdavo nuleisti akis, ne matyti, o tik jausti upę ir labiau džiaugtis muzikos garsais. Gal to ir siekė instaliacijos autorius, teigdamas, kad techniškai sąveikaujant keliems menams, dominuojančiu elementu turi tapti garsas.

Tų garsų įvairovė, netradicinis jų išgavimo būdas ypač sužavėjo matant ir girdint scenoje visą mušamųjų bateriją – nuo miniatiūrinių varpelių iki didžiųjų lėkščių. Juos meistriškai valdė pats V.Tarasovas, neatsitiktinai vadinamas subtilumo genijumi.

15>>

Darijos Vasiliauskienės nuotr.

kl.lt

DURYS

Trečiadienis, rugsėjo 26, 2007

Modernus: parkas puikiai atspindi XX a. pabaigos lietuvių skulptūros tendencijas.

Nerijaus Jankausko nuotr.

3

Provokacija: pantomimos grupė „A“ Skulptūrų parke surengė teatralizuotą akciją prieš vandalizmą, įtraukdama ir žiūrovus. Į artistų pinkles pakliuvo ir skulptorius K.Pūdymas.

Apie Skulptūrų parką – ramiai ir konstruktyviai Nemylimas posūnis nuo pat atsiradimo yra neįkainojama Klaipėdos ir Lietuvos vertybė Kristina Jokubavičienė

o juk daugelio skulptorių parkui sukurti darbai jų kūrybinėje biografijoje yra vertinami kaip patys geriausi.

Diskusijos dalyvių nuomone, granito skulptūrų simpoziumai ir parkas, kurį kiekvienais metais papildydavo naujos skulptūros, yra neatsiejami. Nevertėtų keisti nusistovėjusios parko struktūros ir jame esančių skulptūrų vietų – jos buvo iš anksto parenkamos, derinant su autoriais, ieškant geriausio sprendimo, nė viena skulptūra nebuvo pastatyta atsitiktinoje vietoje.

R

ugsėjo 21-ąją paminėtos 30-osios Klaipėdos skulptūrų parko ir granito skulptūrų simpoziumų metinės. Skulptoriai, politikai, valdininkai, miesto visuomenė rinkosi į apskrito stalo diskusiją LDM Prano Domšaičio galerijoje, o po jos – į teatralizuotą renginį Skulptūrų parke, kuriame pasirodė pantomimos grupė „A“, grojo Klaipėdos brass kvintetas.

Nepaisant nekokio praėjusio penktadienio pavakarės oro, renginį parke stebėjo nemažas būrelis klaipėdiečių.

Didžiausias šalyje 1977-ųjų vasarą Smiltynėje sugaudė kompresoriai – prasidėjo pirmasis ne tik Klaipėdoje, bet ir visoje šalyje granito skulptūrų simpoziumas. Į jį susirinko jauni skulptoriai, ne vienas iš jų buvo ką tik baigęs dailės studijas ir pirmą kartą paėmęs į rankas pneumatinį plaktuką, taip pat pirmą kartą stojo prie „tikros“ skulptūrinės medžiagos – granito.

Penkiolika vasarų, iki 1991 metų, skulptoriai iš visos Lietuvos kūrė Smiltynėje, tuo būdu pasiekdami ilgiausiai trukusios kūrybinės stovyklos rekordą. Kalbėdami apie

Priėmė rezoliuciją Moderatorė: diskusiją vedė vilnietė dailėtyrininkė R.Rachlevičiūtė. kitus pinktindami nesuprantama forma, trečius...

Drąsiai galima teigti, kad šiandien Skulptūrų parkas, kuriame stovi per šimtą skulptūrų, yra didžiausias šalyje, puikiai atspindintis XX a. pabaigos lietuvių skulptūros tendencijas.

kad Klaipėdos skulptūrų parkas jau išgyveno pačius blogiausius savo istorijos metus, betvarkiškumo ir beviltiškumo laikotarpį. Sprendimas surasti parkui šeimininką, kuriuo tapo Mažosios Lietuvos istorijos muziejus, ėmęsis tvarkyti, restauruoti nuniokotas skulptūras, buvo iš esmės teisingas.

Ieško sprendimų Klaipėdos skulptūrų parkas, materialus simpoziumų rezultatas, visada buvo labiau matomas ir emocingai minimas pirmiausia dėl kontroversiškos vietos ir dviprasmiškos kaimynystės. Per diskusijas ir katego-

Menkai prižiūrimas Apskrito stalo diskusijos metu vienas iš naujų požymių buvo ir nuskambėjęs pragmatiškasis aspektas, – o kuo parkas gali būti naudingas miestui, arba kaip miestas turėtų pasinaudo-

Dailininkai, akmens meistrai, muziejininkai, politikai, valdininkai, miesto visuomenės atstovai dalykiškai diskutavo, ką reikia nuveikti, kad Skulptūrų parku galėtume vertai didžiuotis.

Smiltynės simpoziumus ir jų dėka suformuotą Klaipėdos skulptūrų parką, tokių rekordų arba neįtikėtinų sovietiniams laikams dalykų galėtume paminėti ne vieną – pirmieji simpoziumai kietais ideologinės priežiūros menui laikais vyko be jokių išankstinių peržiūrų ir funkcionierių leidimų. Prisidengiant neįpareigojančios dekoratyvinės parko skulptūros sąvoka, buvo kuriami drąsūs, eksperimentiniai kūriniai, kurių to meto parodose nė su žiburiu nebūtum radęs. O Klaipėdoje jie stovėjo viešai, visiems prieinami, vienus gąsdindami savuoju modernumu,

riškų nuomonių pasikeitimus (kad ir seminaro „Klaipėdos skulptūrų parkas. Ateities vizijos“, vykusio 1998 metais, debatai ir karšta atmosfera) buvo pamirštama, kad tas nemylimas posūnis – Skulptūrų parkas – nuo pat atsiradimo momento jau buvo neįkainojama vertybė – ir meniniu, ir materialiniu požiūriu.

Rami bei konstruktyvi apskrito stalo diskusijos, kurią moderavo dailėtyrininkė Ramutė Rachlevičiūtė, atmosfera, išsakytos nuomonės ir abipusio supratimo dvasia paliudijo, kad situacija keičiasi. Atrodo,

ti šiuo unikaliu šalies mastu objektu edukaciniu požiūriu, kultūrinio turizmo skatinimui, miesto įvaizdžio formavimui?..

Priežiūros, dėmesio parkui reikia – tai patvirtina ir atsiliepimai internete, ir miestiečių apklausos, ir atvykusiųjų įspūdžiai. Tai matome kaskart, būdami parke. Reikia valyti skulptūras, praretinti medžius, apšviesti, laiku nupjauti žolę, pastatyti vaizdo stebėjimo kameras, sustiprinti policijos patruliavimą, skatinti visuomenės sąmoningumą, stabdant kūrinių niokojimą. Šie darbai yra daromi, tačiau per lėtai. Detalusis par-

Darijos Vasiliauskienės nuotr. ko planas, patvirtintas pirmaisiais nepriklausomybės metais, po truputį realizuojamas. Parko priežiūrai ir tvarkymui reikalingos didelės lėšos, eksploatacijos požiūriu tai brangus objektas, jam reikia nuolatinių finansinių injekcijų ir į tai, pasak savivaldybės atstovų, bus atsižvelgiama.

Juolab kad diskusijoje dalyvaujantys politikai užtikrino, kad jei reikės pagalbos, įsijungs visi devyni Klaipėdai atstovaujantys Seimo nariai.

Stinga reklamos Tačiau gal net labiau nei tvarkos, parkui stinga reklamos. Apie jį mažai žinoma Lietuvoje, juolab kitose šalyse. Šiuolaikiniame pasaulyje informacijos sklaida ypač svarbi, ir šis klausimas buvo vienas esminių diskusijoje. Jį paskatino ir nedidelis bukletas, išleistas parko 30mečio proga – paradoksalu, kad tai tik antrasis leidinys per visą granito skulptūrų simpoziumų ir parko istoriją (po dešimtmečiui išleisto katalogo). Diskusijos dalyviai sutiko su nuomone, kad unikalus Europos mastu parkas turi būti pristatytas reprezentaciniu leidiniu.

Informacijos rinkimas ir kaupimas paskatintų dokumentuoti visas skulptūras, kurios buvo sukurtos simpoziumų metu ir kurios šiandien stovi ne tik pačiame parke, bet ir Danės krantinėje ir Smiltynėje.

Atrodo, kad šiandien niekas negali pasakyti tikslaus skulptūrų ir jų kūrėjų, tarp kurių yra ne vienas Nacionalinės premijos laureatas, skaičiaus,

Kai pradedama kalbėti apie parko planą, struktūrą, zonavimą, neišvengiamai kyla parko ir kapinių konsesuso klausimas. Visi vieningai sutarė, kad buvusių kapų žymėjimas, kapinių takų atkūrimas, pavienių akcentų statymas greta skulptūrų – ne išeitis. Galima rasti ne vieną civilizuotą sprendimą – tai galėtų būti atminimo lenta, memorialinis ženklas, kuris atiduotų pagarbą praeičiai, primintų vietos istoriją.

Diskusijos metu buvo vis grįžtama prie Klaipėdos skulptūrų parko išskirtinumo kelių – kraštovaizdžio urbanistiniu ir jame sukauptų kūrinių meninės vertės – aspektų. Buvo įvardintas ir pagerbtas daugiau nei pusės šimto Klaipėdos ir visos Lietuvos skulptorių darbas granito skulptūrų simpoziumuose.

Apskrito stalo diskusijos „Klaipėdos skulptūrų parkas: vakar, šiandien, rytoj“ dalyviai priėmė rezoliuciją, kuri bus paskelbta spaudoje kiek vėliau. Galime konstatuoti, kad turime neeilinę vertybę, kuria didžiuotųsi bet kuris Europos miestas, ir retas kuris šiandien tokio masto parką pajėgtų įsirengti, bet jos neįvertiname ir neskiriame pakankamai dėmesio. Problemos, kurias kėlė diskusijos dalyviai, apie kurias nuolat kalba visuomenė, yra išsprendžiamos, darbai įveikiami – mieste turime pakankamai pajėgių institucijų, įmonių ir žmonių. Belieka padaryti viską, kas nuo mūsų kiekvieno priklauso, kad Skulptūrų parku, vienu svarbiausių meninių akcentų Klaipėdos kultūrinėje panoramoje, galėtume vertai didžiuotis.

4

DURYS

Trečiadienis, rugsėjo 26, 2007

kl.lt

Mykolo Oginskio festivalis – Vakarų Lietuvos muzikinio gyvenimo atgaiva Daiva Kšanienė

M

uzikinis šalies gyvenimas praturtėjo dar vienu įdomiu ir reikšmingu renginiu – jau antruoju tarptautiniu Mykolo Oginskio festivaliu, visą rugsėjį vykstančiu Vakarų Lietuvoje. Iškilmingas atidarymo vakaras tapo visais požiūriais išskirtine, puikia švente. Išpuoselėtame parke Žemaičių dailės muziejaus prieigose trys patrankų salvės (už Lietuvą, už kunigaikščius Oginskius, už plungiškius) paskelbė festivalio pradžią.

Atidarė baltarusiai Įspūdingą atidarymo koncertą didelėje, geros akustikos muziejaus salėje (buvusiame M.Oginskio dvaro žirgyne) surengė Molodečno (Baltarusija) Mykolo Kleopo Oginskio muzikos koledžo simfoninis orkestras. Dirigentas – Baltarusijos Respublikos nusipelnęs kultūros veikėjas Grigorijus Soroka. Jaunatviškas studentų ir jų mokytojų simfoninis orkestras atliko sudėtingą ir įdomią klasikinę programą: M.Glinkos operos „Ruslanas ir Liudmila“ uvertiūrą, P.Čaikovskio Penktosios simfonijos 2-ąją dalį, E.Grygo Koncerto fortepijonui ir orkestrui a-moll pirmąją dalį (solistas - tarptautinių konkursų laureatas Michailas Eleckis), A.Liadovo simfoninį paveikslą „Kikimora“ ir kitus žinomus kūrinius.

Nepaisant kai kurių netikslumų, orkestras grojo sklandžiai, įtikinamai ir įkvėptai, nes dirigentas vadovavo jam valingai ir vyriškai, labai muzikaliai. Publiką sužavėjo dainininkė Natalija Franckevič, su orkestru padainavusi Jolantos ariją iš P.Čaikovskio operos, I.Dunajevskio dainas ir kita. Solistas, puikaus tembro bosas Andrejus Savčenka nustebino nepriekaištingai atlikęs sudėtingą, meninės brandos reikalaujančią Renė ariją iš P.Čaikovskio operos „Jolanta“. Sunku buvo patikėti, kad taip gali dainuoti dvide-

Italai: su M.Oginskio festivalio simfoniniu orkestru koncertavo Milano „La Scala” operos teatro solistė S.Fraschini ir smuikininkas, kompozitorius, džiazo virtuozas Ch.Fratimma.

Tradicija: festivalį Plungėje paskelbė trys senovinių patrankų salvės - už Tėvynę, už kunigaikščius Oginskius ir už plungiškius.

Vlado Gaudiešiaus nuotr. čių Kalvarijoje, Šateikiuose, - vyksta iki rugsėjo pabaigos. Jo koncertuose dalyvauja Lietuvos ir Europos klasikinės bei džiazo muzikos žvaigždės.

Tarp jų – saksofonininkas Petras Vyšniauskas, perkusininkas Arkadijus Gotesmanas, dainininkai Joana Gedminaitė, Aušra Liutkutė, Vy-

Marcin’as Nałęcz-Niesiołowski’s), Kauno miesto simfoninis orkestras (dirigentas Modestas Pitrėnas), Vilniaus senosios muzikos ansamblis „Banchetto musicale“ (vadovė Jūratė Mikiškaitė-Vičienė) ir kiti.

Festivalio metu buvo pristatyta į lietuvių kalbą išversta ir Klaipėdo-

Mykolo Oginskio festivalio koncertuose dalyvauja Lietuvos ir Europos klasikinės ir džiazo muzikos žvaigždės. šimtmetis, dar tik trečio kurso studentas.

Jaudinančiai orkestro pasirodymą įrėmino atlikti Mykolo Kleopo Oginskio (1765-1833) polonezai.

Polonezą „Atsisveikinimas su tėvyne“ publika išklausė stovėdama, taip atiduodama pagarbą didžiųjų muzikos mecenatų kunigaikščių Oginskių atminimui.

Ypatingi akcentai Festivalis, pasklidęs įvairiuose Žemaitijos miestuose ir miesteliuose Plungėje, Rietave, Telšiuose, Žemai-

Kaimynai: 2-ajame M.Oginskio festivalyje grojo Molodečno M.K.Oginskio muzikos koledžo simfoninis orkestras, dainavo tarptautinių vokalistų konkursų laureatė N.Franckevič.

Jūratės Petrulytės nuotr.

tautas Juozapaitis, pianistas prof.

Petras Geniušas, klaipėdietis birbynininkas prof. Vytautas Tetenskas, Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras (dirigentas prof. Juozas Domarkas), Kauno valstybinis choras (vadovas – prof. Petras Bingelis), Baltarusijos instrumentinis trio, pianistai Rokas ir Sonata Zubovai, solistė Serenella Fraschini (Italija), džiazo smuikininkas Christian’as Frattima (Italija), smuikininkė Kristina Domarkienė, Palenkės (Podlasie) operos ir filharmonijos simfoninis orkestras (Lenkija, dirigentas

je, S.Jokužio leidykloje-spaustuvėje, atspausdinta I.Załuski’o knyga „Oginskių genas“.

Svarbus, nepaprastas festivalio panoramos akcentas – tarptautinio Mykolo Oginskio festivalio simfoninio orkestro koncertas. Šį orkestrą specialiai festivaliui subūrė, jam vadovauja ir diriguoja festivalio meno vadovas, dirigentas, Plungės garbės pilietis, Klaipėdos kultūros magistras prof. Stasys Domarkas.

Unikalų orkestrą sudaro Kauno J.Gruodžio konservatorijos, Klaipėdos E.Balsio menų gimnazijos,

Plungės M.Oginskio muzikos mokyklos styginių ir pučiamųjų instrumentų grupės (vadovės – Kristina ir Saulė Domarkienės).

Dar vienas išskirtinis festivalio koncertas (jį galima pavadinti festivaliu festivalyje)– „Rudens akvarelė M.K.Čiurlioniui“, kuriame dalyvavo jaunimo styginių ansambliai iš dvylikos Vakarų Lietuvos regiono ir Žemaitijos krašto muzikos ir meno mokyklų (dirigentai S.Domarkas ir K.Domarkienė).

Atgyja tradicija M.Oginskio festivalis – tai dar vienas derlingas grūdas, įbertas į Lietuvos dvasinio paveldo dirvą, primenantis ir tęsiantis praėjusių šimtmečių krašto kultūrai itin daug nusipelniusių meno globėjų kunigaikščių Oginskių muzikines tradicijas. Mykolo ir Bogdano Oginskių dėka XIX-XX amžių sandūroje Vakarų Lietuvoje – Plungėje, Rietave, taip pat dabartinės Lenkijos bei Baltarusijos kraštuose – įsižiebė vieni pirmųjų aukštosios muzikos meno židinių.

Provaikaitis: kunigaikščių Oginskių palikuonis I.Zaluski’s džiaugėsi lietuviškai pasirodžiusia savo knyga.

Verta prisiminti, kad M.Oginskio įkurtoje Plungės orkestro mokykloje muzikos pagrindus įgijo genialusis M.K.Čiurlionis. Šis orkestras, tuomet pasiekęs gana aukštą meninį lygį, galėjo atlikti pasaulinės simfoninės muzikos šedevrus. Ir štai dabar neabejingų savo krašto kultūrai žmonių dėka atgyja senoji tradicija, vėl garsinanti Plungės kraštą ir jo muziką.

Susižavėjimą kelia puikus renginio organizavimas. Akivaizdu, kad visa organizacinė grupė dirba kūrybingai, sutartinai ir išradingai. Ypač daug jėgų, išmonės ir laiko įdėjo dirigentai broliai Stasys ir Juozas Domarkai, Plungės M.Oginskio meno mokyklos direktorė Genovaitė Žiobakienė, Žemaičių dailės muziejaus direktorius Alvidas Bakanauskas ir kiti.

Festivalio siela meno vadovas S.Domarkas išreiškė viltį, kad „tarptautinis Mykolo Oginskio festivalis deramai vainikuos visą Plungės ir kitų apskrities miestų vasaros renginių bei įvykių ciklą ir suteiks mūsų krašto ir miesto įvaizdžiui sodrių spalvų bei tonų“.

GINTARO LAŠAI kl.lt

LITERATŪRA ŠIANDIEN

REDAKTORIUS GINTARAS GRAJAUSKAS

Daiktai, kurie primena Lentynėlė bonsams Gintaras Grajauskas

T

uo metu daug keliaudavau – gal todėl ir susižavėjau tais miniatiūriniais japoniškais medeliais. Medžių modeliais. Norėjosi sustoti. Instinktyviai. Įsispirti kojomis į žemę, ir daugiau nė žingsnio. Mesti viską ir emigruoti į dendromorfinį pasaulį – kad galų gale visi paliktų mane ramybėje. Man atrodė, kad tai būtų palaima ir išsigelbėjimas – va taip suleisti šaknis į žemę ir būti sau. Naivu, žinoma, – kaipmat nukirstų ir pagamintų iš tavęs dar vieną knygą. Čia karminis atpildas, visų reinkarnavusių rašytojų tas pats laukia.

Bonsus tada buvau matęs tik knygose: tas pusmetrio nesiekiančias pušis, klevus ir ąžuolus, gyvenančius po kelis šimtus metų, pedantiškai prižiūrimus ir perduodamus iš kartos karton kaip šeimos relikvija. Ir tuomet Berlyne, grįždamas iš kažkokio teatro festivalio, gėlių parduotuvės vitrinoje pamačiau bonsą – olandišką, tokį masinės gamybos, ne „bonsai“, o „mallsai“, kaip pasakytų profiai, bet gyvą. Iš tos serijos, kur kiek vėliau pasirodė ir mūsų platumose.

Sumokėjau kone visus likusius pinigus ir parsivežiau namo – nelegaliai, pakišęs mikroautobuse po teatro rekvizitais.

Vėliau atsirado ir antrasis bonsas, irgi olandiškas; po jo ir trečias, o dar vėliau pamėginau formuoti bonsus ir pats – iš jaunų užskurdusių medelių. Dievaži, vienu metu buvau per žingsnį nuo tos išsvajotosios medžio egzistencijos. Vaikštinėdamas po miestą kiekvieną medį regėjau kaip didžiulį peraugusį bonsą, vogčiomis žvalgiausi po lapiją, glostinėjau akimis kiekvieną kamieno išlinkį nelyg hormonų kvaišinamas paauglys.

Kai bonsų skaičius viršijo septynetą, supratau, kad reikia juos kažkaip gudriai įkurdinti. Ant palangės jiems negerai, pernelyg jautrūs saulės spinduliams. Visos įmanomos spintelės ir net pianinas aplipo bonsais. Namai ėmė panėšėti į kadaise tropikų džiunglėse klestėjusios civilizacijos griuvėsius. Spintelės nuo kasdien pulverizatoriumi purškiamo vandens įmirko ir išsikleipė, o ant pianino pradėjo želti žalsvos samanos. Totali chlorofilo pergalė. Skubiai reikėjo kažko imtis, tad paprašiau tėvo, kad sumeis-

trautų bonsams specialią lentynėlę, tokią prie sienos tvirtinamą.

Nesu visiškai beviltiškas: galiu pataisyti rozetę, galiu įkalti vinį ar užlopyti kiaurą dviračio kamerą.

Kai vieną dieną galų gale mesiu rašyti, eisiu per žmones atgailaudamas ir remontuosiu kompiuterius.

Rimtai. Būsiu toks moderniųjų laikų Palangos Juzė, darysiu gerus darbus ir visi manim džiaugsis. O jei kuris bambės, formatuosiu diską, kaipmat.

Bet sukalti lentynėlę – ne mano jėgoms. Ir dar tokią, kuri išlaikytų visą bonsų armiją su visais konteineriais – taip gudriai kažkodėl vadinami bonsų vazonai. Šiaip mano tėvas yra vargonų meistras – kadaise su juo, taisydami vargonus, apvažinėjom kone visas Žemaitijos bažnyčias. Jis dar ir iš tų, apie kuriuos sakoma – visų galų meistras. Gaila, bet tai nepaveldima.

Sovietmečiu mano tėvas buvo sukonstravęs durų skambutį – paspaudi mygtuką, tuoj pradeda švelniai dūgzdamas suktis toksai volelis su dantukais, panašiai kaip mechaninėje pianoloje, ir aštuonios relės, švelniai cinkčiodamos į specialiai suderintas metalo plokšteles, kuo gražiausiai sugroja „Lietuva brangi, mano tėvyne“, dviem balsais.

Tiesa, šitas rezistencinis skambutis buvo kiek didokas, maždaug pusės stalo dydžio, bet kam tai svarbu: kito tokio niekas neturėjo – ne tik Klaipėdoje, ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje.

Kitas autorinis mano tėvo darbas buvo vadinamoji šviesos muzika. Ano meto diskotekose egzistavo keturių rūšių šviesos efektų stebuklai: besisukantys krepšinio kamuoliai, apklijuoti veidrodžio šukėmis, „švyturėliai“, nušvilpti nuo milicijos mašinų, jau minėtoji šviesos muzika ir paslaptingų kosminių technologijų prikimštas įrenginys, vadinamas stroboskopu. Nusipirkti šviesos muzikos buvo neįmanoma, o jei norėjai pasigaminti tokią pats, reikėjo iš po žemės iškasti tris tiristorius, naudojamus tik karo pramonėje ar panašiai – žodžiu, retenybių retenybę, kaip tuos tris aukso plaukus iš pasakos. Jau vien skambesys koks – „tris tiristorius“, tiesiog magija. Aš apie juos galėjau tik pasvajoti.

Mano tėvas trijų tiristorių problemą išsprendė savaip: po pianino (to paties vargšo „Zimmermano“, kuris vėliau užsiaugino samanų

Gėlė. bakenbardus) klavišais pakišo po standų vielinį kontaktą, nupirko dėžę automobilinių lempučių, nudažė jas nuo Velykų likusiu kiaušinių laku ir sumontavo į metrinį dienos šviesos lempos plafoną.

Voilà – štai jums ir šviesos muzika! Buvo, tiesa, ir keletas trūkumų: grojant sveikąsias natas lemputės perkaisdavo, ir kiaušinių lakas imdavo skleisti keistą kvapą, trikdantį klausytojų dėmesį. O visų blogiausia – va čia tai jau esminis trūkumas – kad norint, jog šviesos muzika veiktų, kažkas turėjo spaudyti klavišus – tai yra, ką nors groti, ir

Ričardo Šileikos nuotr. tas kažkas paprastai būdavau aš, nes niekas kitas mūsų kompanijoje groti nemokėjo. Mano draugai sužavėti tūnojo tamsoje ant sofos, pamažu besislinkdami arčiau mergaičių, o aš grodavau. Dirbau šviesos muzikantu.

Lentynėlę tėvas sumeistravo – tiesa, ne sukalė, o iškirpo iš duraliuminio skardos lakšto, kurį kartą per pačias Kalėdas su laukiniu kauksmu parskraidino ir žiebė žemėn štormas, tiesiog po mūsų langais. Greičiausiai nuplėšęs nuo dvylikaaukščio, statomo už gero puskilometrio. Puikiausia lentynė-

lė išėjo, amžina tiesiog.

O bonsai, kad ir gavę dovanų nuosavą lentynėlę, vienas po kito, vienas po kito ir nudžiūvo. Gal jie to duraliuminio nemėgsta, ar kokį galą. Et, nebus iš manęs japono, jau tada supratau.

Bet jei ką, ateities kartos ir be bonsų gali būti visiškai ramios dėl tų šeimos relikvijų: bent jau lentynėlė tai tikrai tuos kelis šimtus metų atlaikys, o kažkur rūsyje savo valandos tyliai laukia durų skambutis, grojantis „Lietuva brangi“, ir šešiasdešimt aštuonių lempučių šviesos muzika.

6

GINTARO LAŠAI

Trečiadienis, rugsėjo 26, 2007

kaip ir kada ji grįš tikrai jos nelauks joks taksi o gyvena ji greičiausiai toli labai toli nuo čia *** aš sėdžiu svetimo miesto autobusų stotyje skaitau literatūros teoriją visą dieną sėdžiu ir skaitau ir laukiu ir nusiveda trise vieną mergaitę moksleivę dar, vos pora sakinių užteko suderinti sąlygas nors ir neatrodo ji patyrus gal vien tik todėl ilgai ir nesiderėjo kas čia dar kažkokia kaimiečių šeima trys sūnūs, du dar maži ir didelis rožinis zuikis suvalgė po kebabą ir taip pat laukia toliau Miestas.

Rimantas Kmita

po spindinčiu kupolu

Ričardo Šileikos nuotr.

40 W lemputę skardinę riešutų servetėles kompiuterio monitoriui valyti bei rusišką detektyvą kaip visada apie ilgas žmogžudžio ir meilės paieškas

sėdi ji kasoje vos laikosi dešimt minučių iki vidurnakčio išsunkta iki paskutinio vos kvėpuojanti, nematau, kaip ji kvėpuoja ir atrodo, kad ji nekvėpuoja ir man šmėsteli, man pasirodo, kad jai iš burnos per smakrą teka kraujo srovelė, tik vis dar kažkaip iš inercijos ji sėdi kasoje

atrodo, kad nežiūri ji nei į prekes, nei kasos ekraną, nei juo labiau į mane kad jos žvilgsnis sminga kažkur kiaurai ji tik liečia rankomis viską, ką aš dedu ir taip kažkaip tarsi jos čia jau nebūtų ir lyg ne jos tos rankos ji paima iš manęs pinigus ir duoda man grąžą dešimt minučių, ne, jau turbūt vos kokios trys iki vidurnakčio ir mes išsiskiriame

man taip pasirodo gal vien todėl, kad vakar paveikslų galerijoje ilgai stovėjau prie paveikslo su šv. steponu, kuriam iš pakaušio varvėjo kraujas ir jis stovėjo visiškai ramiu veidu su biblija ir akmeniu ant jos

ir aš taip pat nežinau, kodėl pasaulis ir žmogus, ir visa tai

o aš dedu ant juostos dedu ir matau kaip tolsta lyg neštų visa tai upė dantų pastą naminio faršo pakuotę multivitaminų sultis dvd diskų rinkinį ledus su karamele dvi plyteles šokolado degtinės butelį televizijos programą kitai savaitei ryžius grikius makaronus tris raudonąsias paprikas kramtomąją gumą 500 g kumpio mineralinio vandens butelį tepamą sūrį su pievagrybiais vieną pakelį varškės su razinomis ir vieną pakelį varškės su vyšniomis nukainotą žieminę kepurę ir sportinius marškinėlius – taip pat žemesne kaina naminės mišrainės 300 gramų pusės litro stiklainį alyvuogių šešių butelių alaus pakuotę prieskonių mišinį butelį aliejaus

ir aš prisiminiau vieną poetę ir pokalbį su ja kai ji man pasakojo ji pasakojo ir pasakojo ir liepė klausytis tokios labai gilios gilios muzikos gal vidurio azijos sako labai skausmingai dainuoja savo dainas jie ar ne faina, ką, sako ji taip eina per širdį man tai labai patinka nes man atsibodo jau tas gyvenimas man nebeįdomu buitis šeima, supranti, o čia, taigi čia viskas, taigi ten nieko suprantu, sakiau tada, ir man darėsi vis baisiau ir dar baisiau dabar per patį vidurnaktį prie supermarketo laukiant taksi ir galvojant kaip ji ta kasininkė tvarkosi darbo vietą ir kaip ji keliaus namo su kraujo srovele iš burnos kažkada labai vėlai (aš jau turbūt miegosiu) ir aš neįsivaizduoju

vietiniai bomžiukai, ko jie laukia čia, stotyje nebevažiuos jau niekur paskui aš važiavau ir girtos rusės iš latvijos aiškino lietuviams kad niekas neišteka šiais laikais iš meilės o viena jau antrą kartą ir, aišku, nelaiminga, bet dabar jai labiausiai gaila brangaus telefono, palikto taksi automobilyje o vakar, atsisveikindami vienas su kitu mes vaikščiojome pajūriu rinkome gražesnius akmenis kurie tiktų kokiems nors menams ir tada aš garsiai pagalvojau kad akmenys kaip ir debesys – ką nori, tą juose ir įžiūrėsi *** Jis vienas ant suolelio stotelėje, Šalia baltas maišas, Klausia kiek valandų, sako, neatvažiuoja autobusas, Atsistoja, prieina arčiau, kalba jau rusiškai, Murma galva nuleidęs, Visai kaip aš, kai skaitau eilėraščius, Pagaunu kas antrą, kas trečią žodį, Sakau, skoro prijedet, Neprijedet, ir nežino ką daryt, ar čia pėsčiam eiti, ar ką.

Jūreiviški apiplyšę marškinėliai iš po striukės, Maiše kombinezonas, znaješ, firma, nado, štob bylo čysto.

Svarščik ja.

Klausia, ar dirbu, sakau, kad studentas, Tai, sako, jechai zagranicu, vsie sečias ujezžajet.

Ja by pojechal, no mnie uže šestdesiat.

Nikomu nenūžen.

Naidi tam sebe devušku i živy.

Po pauzės.

Ja nepju, no sevodnia nemog, nu nemog prosto.

Druzja ješčio ostalis.

Nušiurę antakiai, balti smilkiniai, raukšlės.

Ja chotj i vypivšy, no s milemetrovkoj mog by tiutelka v tutelku popastj Ja ne tak sebe ja kak skazatj ja vies‘ aparat čustvuju tak vzial i čiustvuju ves‘ aparat Čia jo balsas tvirtėja, darosi aiškus, po truputį pakelia galvą ir žvelgia tarsi ieškodamas Milimetrinio tarpelio kažkur ten, už tvoros, už medžių

kl.lt

*** jis perka loterijos bilietą kartu su kitokiomis įvairiomis prekėmis produktais vakarienei ir šiaip prakaitas jam sunkiasi čia ir dabar blizga visa plikė, kaklas ir rankos bei riešas ties laikrodžiu jis perka visas išprakaitavęs, storas pagyvenęs vyras jis kostiumu, po darbo, o rytoj vėl aštuntą vietoj, o jau dabar tamsu, jau ruduo jau visiškai aišku, kad ruduo jau bulvės nukastos ir vasara nebegrįš ir aš prisiminiau, kad kažkada man išsprūdo tas posakis – aš miręs ir vienai nustebusiai vokietei laužyta savo kalba bandžiau išaiškinti, kad ir mirus dar galima šį tą nuveikti, kaip kad pavyzdžiui, vištos ir nukirsta galva dar gali toli nubėgti nuo savo mirties ir, tarkim, jis, tas vyras, tyliai sušnabžda, tik šiaip, kaip priežodį: viskas, tuoj mirsiu ir nebegyvensiu o loterija dar negreit, sekmadienį

bandelės su sezamo sėklomis ir vištos blauzdelės aš sėdžiu ant suolelio katedros aikštėje aplink visi valgo ledus ir geria kolą, o aš valgau bandeles su sezamo sėklomis ir vištos blauzdeles nes aš noriu mėsos, o pietaut „kur nors“ neturiu pinigų mėtau nugraužtus kaulus į šiukšlių dėžę žvalgaus, ar niekas per daug nekreipia dėmesio bet visi labai užsiėmę, net ir tas vargeta apsimetęs pacanas, eina atseit po šiukšliadėžes žvalgydamasis, o iš tiesų tai prisiartina prie turistų grupės, dar labiau susiriečia, išsikreipia prašo išmaldos o negavęs išsitiesia ir nueina per katedros aikštę o prie manęs jau keletas balandžių lūkuriuoja savo dalies bet aš neskubu ir jie neiškentę ima peštis vienas jau visai rimtai įsikirto kitam į sprandą ir sukasi ratu atrodė iš tiesų įspūdingai, niekas nenorėjo su juo taip suktis ir jis liko vienas liko ir žiūri į mane pakreipęs galvą, įsmeigęs raudoną savo akį ir aš pasiduodu, metu nugalėtojui trupinį, gal, sakau, tu koks gavelis ar kas, kad toks gudras o diena prasidėjo keistai, išplėšė iš miego toks vaizdas: tarpdury stovi vaikiukas ir juokias, kvatojas iš manęs, miegančio

kl.lt

DURYS

Trečiadienis, rugsėjo 26, 2007

7

Fotografinio identiteto paieškos Nidoje Gytis Skudžinskas

K

aip pastaruosius 30 metų, taip ir šiemet rudenėjančioje Nidoje susibūrė fotografų bendruomenė. Visą savaitę nuo rugsėjo 17-osios Nidoje virė aktyvus gyvenimas: tarp rašytojų kūrybos ir poilsio namų “Urbo kalnas”, Nidos bendruomenės namų ir kultūros centro “Agila” vyko nuolatinė fotografų migracija.

Peržengė temos lauką Seminaras, šiemet persikėlė į bendruomenės namus, daug erdvesnėje patalpoje sulaukė dar didesnio būrio lankytojų. Bene svarbiausiai seminaro daliai kaip visuomet išradingai dirigavo Lietuvos fotomenininkų sąjungos valdybos atsakingasis sekretorius Stanislovas Žvirgždas, ne tik organizavęs paskaitas, bet ir pats nevengęs dalyvauti diskusijose, pasidalinti patarimais su jaunaisiais kolegomis.

“Nacionalinis identitetas: trisdešimt Nidos seminarų” – taip buvo apibrėžta pagrindinė paskaitų tema, bet lektoriai nevengė peržengti išankstinio problemų lauko, ir nacionalinio identiteto klausimai buvo nagrinėjami daug platesniame kontekste.

Iš esmės pranešimų temos buvo plėtojamos dviem kryptimis: vietinio konteksto ir tradicijos analizė bei fotografijos raida viso pasaulio mastu.

Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininkas Antanas Sutkus nagrinėjamą temą pasuko link praktinių fotografijos populiarinimo aspektų, aptarė ne tik meninės raiškos, bet ir finansinius, leidybinius ir net teisinius fotografijos propagavimo klausimus. Ilgametis sąjungos vadovas dar kartą įrodė, kad yra ne tik puikus fotomenininkas, bet ir žmogus, nuoširdžiai besirūpinantis bendrais fotografijos meno klausimais.

Gyvybingas, sugeba keistis Skirmantas Valiulis ir S.Žvirgždas pranešime “Fotografija Kuršių Nerijoje ir trys dešimtys Nidos seminarų” kaip visuomet labai kruopščiai ir informatyviai apžvelgė fotografijos meno, susieto su Neringos geografija, kelią nuo pačių pirmųjų atspaudų, padarytų tarp Baltijos jūros ir Kuršių marių, iki šių dienų.

Autoriai ne tik pristatė kūrybinius ieškojimus, bet ir įžvelgė labai svarbią fotografų seminarų gyvybingumo priežastį: “Nidos seminarų kūrybiškumo paslaptis – sugebėjimas keistis, išlaikant pastovumą”, - teigė jie. Ir būtent jau kone tobulai įvaldyta seminarų forma vis pasipildo vitališkais ir spontaniškais momentais, o dinamiška charakteristika atsispindi ne tik paskaitose ir parodose, bet ir pačių organizatorių ir pranešėjų asmenybėse.

Didelį šuorą diskusijų sukėlė kitas lietuviškos fotografijos mokyklos kūrėjas Aleksandras Macijauskas, visus sujudinęs iškelta teze “Maištas ir prisitaikymas”. Įsibėgėjus diskusijai beveik fiziškai vietomis pasikeitė pranešėjai ir klausytojai.

Impulsas: V.Michelkevičiaus (dešinėje) pranešimas inspiravo karštas aktyviausių seminaro dalyvių diskusijas.

Įžvalgos: S.Valiulis itin domėjosi fotografijos meno ateities perspektyvomis.

Gvildeno globalias temas Jaunesnei kartai atstovaujantys fotografijos tyrėjai rėmėsi globalesnėmis temomis. Vytautas Michelkevičius, perskaitęs pranešimą “Fotografijos (re)integracija į meną, arba Kodėl mes vis dar kuriame postmodernybėje”, išnagrinėjo fotografijos meno raidą ir poziciją pasaulyje klasikinių meno formų atžvilgiu. Buvo apibrėžtas XX amžiuje cikliškai kintantis fotografijos ir meno muziejų santykis, Vakarų tradicijos požiūris į

Peržiūra: vienas ekstravagantiškiausių fotografų S.Paukštys iškabino savo darbus.

Vladimiras Birgus iš Čekijos kalbėjo apie moderniąją fotografiją Centrinėje Europoje ir pristatė jaunąją čekų fotografiją. Lektoriai iš kaimyninės Lenkijos ne tik pasakojo apie savo šalį, bet ir parodė solidžią leidinių kolekciją, o Ryszardas Karczmarski’s, dirbantis pinhole technika, pasakojo apie šią fotografinę strategiją, rodė darbus ir kameras.

Aptarė fotografų kolekcijas Neišeinant iš paskaitų erdvės buvo

rašytojų kūrybos ir poilsio namų “Urbo kalnas”. Čia veikė keliaujanti fotomenininkų sąjungos biblioteka. Biblioteka siūlė susipažinti ne tik su teorinėmis prielaidomis, bet ir žvilgsniu klaidžioti po puikios poligrafijos fotografiją reprezentuojančių leidinių puslapius. Šalia naujausių Alfonso Budvyčio, Algimanto Aleksandravičiaus, Aleksandro Macijausko knygų šliejosi pasaulinės fotografijos klasikos ir šių dienų meninės fotografijos autorių albumai.

Tris dešimtmečius fotografų seminarai vis pasipildo vitališkais ir spontaniškais momentais, o dinamiška charakteristika atsispindi ne tik paskaitose ir parodose, bet ir pačių organizatorių ir pranešėjų asmenybėse. fotografiją kaip meno objektą.

Kaip visuomet įdomiu rakursu į fotografiją žvelgia menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis. Paskaitoje “Nekrokultas fotografijoje” autorius fotografijos galias nagrinėjo pasitelkęs mirties metaforą. O suvokimas, kad atvaizdas – tai dar vienas įkalintas ar nužudytas realybės fragmentas, išlaisvina fotografijos perskaitymo ir interpretavimo galimybę.

Lektoriai iš Lenkijos, Čekijos, Rusijos pristatė medžiagą apie savo kraštuose pulsuojantį fotografijos vyksmą. Ir kaunietis Romualdas Požerskis kalbėjo ne apie vietines realijas, o suteikė galimybę susipažinti su Berlyne veikiančios fotografijos mokyklos ir agentūros “Ostkreuzschule” dėstymo programa, metodika ir darbais.Fotografijos profesorius

Nerijaus Jankausko nuotr.

galima stebėti ir naujausius fotografų darbus. Kol auditorija diskutuodavo, salėje fotografai iškabindavo savo naujausias kolekcijas. Būtent šios spontaniškos parodos rodo seminaro demokratiškumą ir nehierarchinį pobūdį. Čia nereikia atstovauti vienokiai ar kitokiai mokyklai, priklausyti kokiai nors sąjungai, tiesiog užtenka pasitarus su kolegomis iškabinti savo darbus sutartu laiku. Per vieną pertrauką peržiūrėjęs vieno ekstravagantiškiausių ir visiems puikiai žinomo Sauliaus Paukščio darbus, kitos pauzės tarp diskusijų metu gali susipažinti su jauno klaipėdiečio Marijaus Bružilos kolekcija.

Kai paskaitos baigdavosi ar būdavo paskelbta pietų pertrauka, fotografai per miškelį pėdindavo iki kito “karšto fotografijos taško” –

Atsidūrė solidžiame albume 30-asis Nidos fotomenininkų seminaras svarbus dar ir tuo, kad pagaliau seminarų metu sukurti darbai nebeklaidžios tik autorinėse parodose ar knygose. Dabar jie nugulė solidžiame albume “Sukurta Nidoje”.

Tarp Neringos bendruomenės ir čia atvykstančių fotografų užsimezgė gražus dialogas. Neringiškiai ne tik priima fotomenininkus, bet ir padėjo išleisti fundamentalų leidinį, aprėpiantį daugiau nei tris dešimtis metų fotografijos istorijos. Neringos savivaldybės meras Vigantas Giedraitis pademonstravo puikią įžvalgą ir nuojautą savo miesto pristatymui pasirinkęs ne kokį nors turistinių fotografijų albumėlį, bet pasitikėję autoritetin-

gais tos srities specialistais.

Albumo sudarytojai Remigijus Treigys ir Adas Sendrauskas nepasitenkino tik fotografijos klasikos darbų reprodukcijomis, įtraukė ir šiandien kylančius fotografus. Albume šalia tokių papildomo pristatymo nereikalaujančių autorių kaip Antanas Sutkus, Jonas Kalvelis, Vaclovas Straukas, Stanislovas Žvirgždas atsidūrė ir kylanti Lietuvos fotografijos karta – Joana Deltuvaitė, Jurgita Treinytė ir kiti.

Bus daugiau Sauliaus Jokužio spaustuvėje pagamintas leidinys – minimalistiškas, juk čia svarbiausi veikėjai – fotografai ir Neringos gamta. Atsakingas ir pagarbus spaustuvininkų darbas tik dar kartą parodo, kiek skirtingų profesijų žmonių gali suvienyti fotografija. Kultūros centre “Agila” įvyko albumo pristatymas, surengta albume reprodukuojamų fotografijų paroda, o žiūrovus sveikino etnografinis ansamblis “Griežynė”.

Visą savaitę Nida šurmuliavo, it būtų pats vidurvasaris. Paskaitas keitė ekspozicijos, skirtingų kartų Lietuvos fotografai keitėsi idėjomis. Deja, Nidoje galėjai sutikti tik vieną kitą fotografą iš Lietuvos pajūrio. Gal suveikė taisyklė: “Kas atrodo ranka pasiekiama – palauks”.

O gal pritrūko iniciatyvumo, idėjų ar paprasčiausio smalsumo? Juk per tą savaitę Nidoje galime rasti visko, kas kiekvienam svarbu. Ir, kaip albumo įžangoje rašo Antas Sutkus: “Buvo visko: kūrybos, meilės, politikos, draugystės, pykčio, nusivylimo, praradimų ir atradimo džiaugsmo”.

8

DURYS

Trečiadienis, rugsėjo 26, 2007

Magija: B.Šarkos spektakliuose hipnotizuoja aktoriaus plastika ir daiktų transformacijos.

kl.lt

Nerijaus Jankausko nuotr.

„Plartforma” – be formos Šiuolaikinio meno fiesta po atviru dangumi ištvėrė rudens lietų, bet neištvers abejingumo Gitana Gugevičiūtė

V

asaros pabaigoje vykdavęs tarptautinis šiuolaikinio meno festivalis „Plartforma“ šiemet persikėlė į rudens pradžią ir trejų metų sukaktį Klaipėdos kruizinių laivų terminale šventė rugsėjo 8-ąją bjauriai lyjant. Su keliomis dešimtimis pačia geriausia prasme mažumėlę išprotėjusių žiūrovų.

Programa praretėjo Šiemetinis festivalis, įspraustas į vienos dienos kevalą, buvo labai „šoklus“ – daugiau nei pusę programos sudarė šokis. Mažumų vaidmuo teko teatrui, muzikai ir tarpdisciplininiams projektams.

Dėl vienokių ar kitokių techninių kliūčių programa patyrė keletą netekčių: naujus skulptūrinius objektus menų smalsuoliams pristatė ne trys, o du skulptoriai. Negrojo grupė „Kontrabanda“. Nebuvo rodomas jau pagarsėjęs ir bene labiausiai festivalio programoje intrigavęs Loretos Juodkaitės šokio diptichas „Salamandros sapnas. Paveikslas“ (rež.

V.Masalskis). Iš gailesčio sustirusiam žiūrovui neįvyko ir Gabrielės Labanauskaitės & co audivizualinės poezijos projekto „Tarp...“ prezentacija.

Bet veiksmas truko daugiau nei aštuonias valandas, kurių nepavadinsi „išbrauktomis iš gyvenimo“...

Lyg konvejeriu Ką nors prasmingesnio pasakyti apie festivalyje matytą šiuolaikinį šokį trūksta ne tik išmanymo, bet ir žodžių. Juos (žodžius) stabdo ir tam tikras nuobodis, ėmęs žiūrint abstrahuotų judesių, santūrios plastinės raiškos, šykščių choreografinių

sprendimų koliažus.

Tikėtasi originalių choreografinių, scenografinių sprendimų, šokėjų iššūkio savo pačių kūnams, bet prieš akis tarsi ant konvejerio juostos slinko panašūs meniniai produktai, kurių pagrindinis ingredientas – iliustratyvumas.

Todėl ryškiausiai tą vakarą atmintyje užsifiksavo choreografės Daivos Palubinskaitės projektas „Vieta, kurios nėra“ (šokėjai: D. Binkauskaitė, M. Milčius, S. Bladzenauskaitė) - trijų kūnų fantasmagoriškas judėjimas specialiame vandens baseinėlyje. Gluminanti šalčio ir gyvo kūno fizika.

tus, aukšta scena, judėjimo laisvę varžantys mikrofonai ir pan.

Atimk iš Beno spektaklių jo paties kūną, uždrausk jo daiktams transformuotis – kas tada lieka iš magiško ritualo, iš hipnotizuojančio reginio? Schema. Tebūnie – nestandartinio spektaklio schema.

Tebūnie – atvira repeticija, kaip kad savo gimdytinį nori vadinti spektaklio kūrėjas. Bet ir apie repeticijas galime kalbėti kaip apie daugiau ar mažiau pavykusias.

Beno Šarkos spektaklis „Kas lieka, kai nieko nelieka“ kur kas rafinuočiau skambėjo gegužės mėnesį, kai prisistatė spektaklio-eskizo pavidalu. Šįkart žiūrovas buvo per toli. Žodžių atrodė per daug, o ir tie patys – sakomi stiebiantis į mikrofoną – skriejo visomis kryptimis it strėlikės, netaikliai laidomos į publikos smegenų taikinį.

Skirtingai nuo kitų B.Šarkos spektaklių, šitam kameriškumas, betarpiškesnis kontaktas su publika ne tik kad nekenkia, bet ir padeda. Šįkart buvo sužaista pakankamai formali ping-pongo partija ir dėl to kalta, žinoma, aplinka – lie-

Pritapo: A.Petkaus paukščio skulptūra jaukiai „plazdeno” Kruizinių laivų terminalo krantinėje.

Šilčiausias numeris Teatro laboratorijos „Atviras ratas“ premjerą – Justo Tertelio (akto-

Organizatoriai neturėtų naiviai tikėtis, kad žiūrovo hedonistinius ir intelektinius poreikius gebės tenkinti akivaizdžiai finansiškai ir morališkai marinamas renginys. Žiūrovas – per toli

Antiklasika: T.Vosyliaus moteris, tarsi išnirusi iš smalos jūros, atsidūrė netradicinėje erdvėje.

riaus ir dramaturgo) monospektaklį „PRA vienos dalies vieno aktoriaus prasidėjimas“ (rež. A. Giniotis) – būtų galima tituluoti šilčiausiu festivalio numeriu.

Tai ironiškas, šmaikštus kalbėjimas apie aktorystę. Apie suvokimą save esant „kitokį“. Apie jauno aktoriaus debiutą teatre. Apie teatro svarbiausiuosius – scenografą, režisierių, kompozitorių, apšvietėją ir „europinio lygio“ kritiką, kuris kartais leidžia sau parašyti šykščią žinutę apie „ne europinio lygio“ aktorių. Apie nesusipratimus, susireikšminimą ir tikrą pašaukimą.

Pasirodymo forma leidžia jį įsivaizduoti ir teatro scenoje, ir kokiame

Teatras: J.Tertelis monospektaklyje ironiškai ir šmaikščiai kalbėjo apie aktorystę. nors naktiniame klube. Mat, kaip išsireikštų koks rafinuotesnis rašytojas, „J.Tertelio „PRA vienos dalies vieno aktoriaus prasidėjimas“ – tai ne Antigonės monologas“. Tai toks subalansuotas „pabaksnojimas“ į rūpimą aktoriui ir dramaturgui temą: ne bukas (nors kai kada banalokas), ne pretenzingas; žaismingas, atpalaiduojantis, bet neužmigdantis – žiūrovas budrus.

Jis net demonstruoja emocijas, bet...

Ant idealistų nugaros Jei jau bus lemta, tai Beno spektaklį „Kas lieka, kai nieko nelieka“, žiūrėsiu ir trečią, ir aštuntą kartą, o „PRA“ popkorno (atsiprašau už šią nevartotiną svetimybę. „Kukurūzų spragėsis“ skamba per daug intelektualiai) užteks ilgam. Tačiau Justas pasėjo ilgesį matyti jį scenoje.

Festivalis, ačiū Dievui, nesugebėjo atimti noro žiūrėti į sceną.

Galbūt ir dėl šios priežasties taip pat, renginiui finišuojant, gražiai muzikuojant solistei Indrei Dirgėlaitei su folkdžiazo muzikos grupe „Virsmas“ (Suomija), pėdinau namop ir galvojau apie eutanaziją.

Apie tą diskutuotiną veiksmą, atliekamą marinamojo labui.

Juk rengėjai ir organizatoriai neturėtų naiviai tikėtis, kad po kokybiškų ir turtingų jų pačių parengtų festivalių, po sveikų ir įvairių pasirodymų taip pat įtikinamai žiūrovo hedonistinius ir intelektinius poreikius gebės tenkinti akivaizdžiai finansiškai ir morališkai marinamas renginys.

Ir tai, kad dar vienas festivalis „išvažiavo“ ant kultūros idealistų nugaros, visai nedžiugina. Atvirkščiai.

kl.lt

DURYS

Trečiadienis, rugsėjo 26, 2007

9

Šokio projektai vykdė kilnią misiją Klaipėdiečių choreografų darbai stilingai debiutavo ir dominavo festivalyje Violeta Milvydienė

T

arptautiniame šiuolaikinio meno festivalyje ,,Plartforma” šiemet nudžiugino šokio projektai, iš penkių premjerų trys – choreografinės.

Net kelios pasirodymų aikštelės (šokio ir vandens platformos, šokio ir teatro scenos), išdėstytos neįprastoje erdvėje – Klaipėdos kruizinių laivų terminale, lietaus dulksna ir žvarbokas marių vėjelis – išoriniai šiųmetinio festivalio požymiai. Tačiau esmė išliko ta pati – pristatyti naują jaunosios menininkų kartos kūrybą ir pritraukti, ,,auginti” bei ugdyti savitą žiūrovą (publika kol kas išties negausi – vos keliasdešimt ,,fanų”, iš kurių – apie 80 proc. studentijos).

A.Šeiko kompozicijos – brandžiausios Festivalio organizatorės, jau žinomos uostamiesčio choreografės, Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Choreografijos katedros dėstytojos Agnijos Šeiko spektaklio ,,Laimės valandos” eskizas pavasarį debiutavo ,,Naujajame Baltijos šokyje”, trumpa jo analizė tuomet buvo išdėstyta ,,Duryse”. Užbaigtas projektas ypatingai nepakito – galbūt tik pasipildė keliais visoms penkioms atlikėjoms kartu ir sinchroniškai sušoktais deriniais.

Antroji A.Šeiko premjera – duetinė kompozicija ,,La mariée” (,,Nuotaka”) – įkvėpta prancūzų rašytojo Žako Prespero eilėraščio ,,Tau, mano meile”. Ryški jos dominantė – mergina (Dovilė Binkauskaitė) tiesiog įstabi: nors smulki, gležnutė ir trapi, čia ji nepaprastai dvasinga ir stipri, kartais žaisminga ar šiek tiek įnoringa.

Atletiškasis partneris (Petras Lisauskas) mylimajai asistuoja nuolankiai ir lanksčiai, ypač vyraujančiame ,,partere”, tarytum stengdamasis nė akimirkai nenuleisti jos ant žemės.Originali, harmoningai susiliejančių judesių choreografija, balansuojanti tarp plastikos ir laužytos, kampuotos leksikos, manyčiau, šiame festivalyje buvo pati profesionaliausia.

Debiutavo jaunieji choreografai Palengva susiformavo nuomonė ir apie jaunųjų Lietuvos choreografų programą. Pirmiausia vėlgi išskirčiau klaipėdiečių – Aušros Venskienės ir Daivos Palubinskaitės (abi jos – Choreografijos katedros absolventės) kūrybinius darbus, nedrąsiai, tačiau stilingai debiutavusius festivalyje.

Kompozicijoje ,,A=B” jaunoji kūrėja A.Venskienė su savo ,,antrininko” vaidmenį atliekančia šokėja Ramune Drankinaite vaizduoja tapatumo paieškas, nuoširdžiai atskleisdama paauglystėje patirtus asmenybės išgyvenimus. Pats vyksmas gal kiek ištęstas dėl kelių pasikartojančių fragmentų, tačiau patrauklus rutuliojama tematika.

Gyvai skambėjęs būgno ritmas vykusiai akcentavo judesį, bet šokėjų apranga neišryškino ir nepapildė jo vizualumo.

Premjera: A.Šeiko spektaklio ,,Laimės valandos” eskizas užbaigtas ypatingai nepakito.

Metodas: G.L.Magnezy iš Izraelio nebe pirmąsyk šoko tarp žiūrovų, bandydama juos įtraukti į sceninį vyksmą.

Keli iš festivalio programoje skelbtų dvylikos darbų ,,neatvyko”, bet nudžiugino šokio projektai, iš penkių premjerų trys – choreografinės.

D.Palubinskaitės projektas ,,Vieta, kurios nėra” įspūdingas vien tuo, jog buvo šokama ne tik įsibridus į vandenį, bet pliaupiant lietui, jau sutemus. Nepaisydami nepalankių oro sąlygų, trys atlikėjai (šokėjai D.Binkauskaitė, Modestas Milčius ir jaunoji aktorė Simona Bladženauskaitė) didvyriškai atliko jiems skirtą užduotį: gana įtaigia kūno, dar labiau – žodine kalba – įrodė deklaruojamos ir ne tik Lietuvai aktualios problemos koncepciją.

Dviese: D.Binkauskaitės ir P.Lisausko ,,La mariée” – apie meilės grandines.

Vandenyje: efektingai atrodė choreografės D.Palubinskaitės projektas „Vieta, kurios nėra“, šokio scena pasirinkęs baseiną.

Siekis: kompozicijoje ,,A=B” A.Venskienė su savo ,,antrininko” vaidmenį atliekančia šokėja R.Drankinaite vaizduoja tapatumo paieškas.

Nerijaus Jankausko nuotr.

Trumpa, aiškiai elementari, nors ir charakteringa vilnietės Rūtos Butkutės miniatiūra ,,Batai” pasirodė banaloka ir perdėtai emocionaliai pateikta.

Panašios ir neįdomios Kitos madingu ir skambiu – projekto – pavadinimu įvardintos šiuolaikinio šokio kompozicijos išoriškai (šokio stilistika, atlikėjų skaičiumi) buvo lyg ir panašios, skyrėsi tik minties raiška ar pašalinių priemonių panaudojimu. Dėl įvairių tech-

ninių pakopų, meninės, estetinės ar išliekamosios vertės taip pat kyla abejonių – čia nuomonė nėra vienareikšmiška.

Pavyzdžiui, Jekaterinos Deineko solinėje kompozicijoje ,,Apverstoji” bei dueto atliekamame performanso grupės iš Kaliningrado ,,Manu’s Silence” projekte ,,…between the breath and out-breath…” naudojama videoprojekcija atrodė prasmingesnė už patį šokį – gana padriką, ,,išbarstytą” choreografiją.

Gi Liat Magnezy iš Izraelio nebe pirmą kartą demonstravo vieną pagrindinių savo kūrybos metodų – žiūrovų dalyvavimą sceniniame vyksme. Tik šįkart toks ,,įtraukimas” nefunkcionavo – apsupę solistę rateliu, keliolika entuziastų penkiolika minučių taip ir nepajudėjo iš vietos.

Svarbus ir jau įžiūrimas pozityvus aspektas – berods lietuvių choreografų projektai gana sėkmingai galėtų konkuruoti su kitų šalių šokio kūrėjų darbais.

10

DURYS

Pirmadienis, rugsėjo 26, 2007

kl.lt

Aktorė klajoja po Ameriką Rita Bočiulytė

A

ktorė Virginija Kochanskytė šį rudenį sutinka Amerikoje, su literatūrine programa „Koks didelis tas grožio ilgesys” klajodama po Kanados ir JAV lietuvių bendruomenes. Jų pakviesta aktorė skaito poeto Bernardo Brazdžionio eiles jo 100-ųjų metinių paminėjimo renginiuose. „Publikai patinka, sako, kad nieko panašaus nėra buvę, klausia, kada ir vėl atvažiuosiu. Energijos daug reikia, bet smagu. Organizatoriai stengiasi, kad viskas būtų gerai, - ir jų numylėtas poetas B.Brazdžionis oriai paminėtas, ir publikai jauki atmosfera sukurta”, džiaugėsi V.Kochanskytė.

Detroitas, Dainava (ateitininkų stovykla), Vasaga, Torontas (Kanada), Vašingtonas, Nju Džersis, Niujorkas, Bostonas, St.Petersburgas (Florida), Klivlendas - toks aktorės atostogų vojažas po Amerikos žemyną. Daug koncertų, aplodismentų, smagaus bendravimo, įdomių žmonių, turistavimo. „Į koncertus susirenka daugiau vyresnės kartos lietuvių, kuriems ne tik B.Brazdžionis yra svarbus, jiems rūpi ir Lietuva. Daugelis mane yra įsidėmėję iš ankstesnių mano atvykimų į Ameriką. Juk joje

lankausi jau aštuntąsyk. Malonu, kad ateina ir nemažai naujosios bangos lietuvių - vieni išsiilgę Lietuvos, kiti nori paklausyti manęs, nes matę ir girdėję gimtinėje”, - pasakojo aktorė.

Jos programa iš dviejų dalių. Taip norėjo organizatoriai. Pirmoji dalis skirta B.Brazdžioniui, o antroji sudėliota iš įvairių autorių tekstų ir pačios aktorės romantiškų ir ironiškų, šmaikščių ir lyriškų autorinių interpretacijų gyvenimo kelionės tema. Kartu aktorė pristato dvi savo kompaktines plokšteles „Per pasaulį keliauja žmogus” ir „Romasero bėgančiam laikui”. „Programa teatralizuota. Su organizatoriais pagal galimybes bandome „sukurti” scenografiją, apšvietimą. Regis, kol kas sekasi. Publika visur buvo patenkinta. Tai labai malonu. Neveltui važiuota, - dalinosi įspūdžiais V.Kochanskytė. - Žinoma, puiku, kad tiek daug pakeliausiu ir pamatysiu. Be to, turiu nuostabią progą pasimatyti su giminėmis ir bičiuliais, su kuriais per tuos mano apsilankymus ir susidraugavau. Jų dėka toks vojažas po Ameriką yra įmanomas.”

Amerikoje praleidusi daugiau nei mėnesį, į Klaipėdą V.Kochanskytė grįš spalio 3-iąją ir pradės ruošti naują koncertinę-literatūrinę programą.

Projektas: prie prof. S.Sondeckio diriguojamo Lietuvos ir Austrijos jaunimo simfoninio orkestro per artimiausius trejus metus prisijungs ir kitų Europos Sąjungos šalių gabiausi jaunieji muzikantai.

Darijos Vasiliauskienės nuotr.

Kartu muzikavo lietuvaičiai ir austrai Laima Sugintienė

K

laipėdos koncertų salėje naujų mokslo metų išvakarėse nuskambėjęs jungtinio Lietuvos ir Austrijos jaunimo simfoninio orkestro koncertas nuteikė viltingai. Jo dėmesingai klausėsi gausiai susirinkusi jaunatviška, išprususi (neplojo tarp ciklinių kūrinių dalių) publika.

Buria Europos talentus

Nostalgija: aktorė V.Kochanskytė Amerikos lietuviams skaito B.Brazdžionio ir kitų Lietuvos poetų eiles.

Kęstučio Poškaus (Torontas) nuotr.

Į jungtinį jaunimo simfoninį orkestrą susibūrė Austrijos žemės Štirijos muzikos mokyklų, Johano Josefo Fux’o konservatorijos pūtikai bei grojantys mušamaisiais instrumentais ir Lietuvos muzikinių ugdymo įstaigų – Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos, Klaipėdos E.Balsio meno mokyklos, S.Šimkaus konservatorijos – vyresniųjų klasių stygininkai.

Išvakarėse jaunieji atlikėjai koncertavo Mažeikiuose, rugsėjo 1-ąją – Simono Daukanto aikštėje Vilniuje, o rugsėjo 5-7 dienomis grojo Austrijoje – Leobene, Grace, Reine.

Trejų metų projekto rengėjai – Nacionalinė M.K.Čiurlionio menų mokykla ir Štirijos vyriausybės Švietimo departamento muzikos mokyklų skyrius, orkestrą palaiko Lietuvos švietimo ir mokslo ministerija. Kaip teigė prof. Josefas Hoferis, „projekto tikslas – į žymių dirigentų ir patyrusių pedagogų vadovaujamus orkestrus suburti gabius ir pažangius muzikos mokyklų moksleivius iš įvairių Europos šalių“.

Meistriškai sudaryta koncerto programa (gal kiek per ilga) leido atsiskleisti visoms orkestro grupėms, pademonstruoti galingą tutti skambėjimą ir subtilius solo epizodus.

Orkestro koncerte Klaipėdoje skambėjo įvairių stilių ir epochų muzika.

Programa – solidi Jau seniai neteko scenoje matyti tiek daug (suskaičiavau – 66 muzikantus, 25 iš jų – austrai) gabaus jaunimo, taip įkvėptai grojančio, taip dėmesingai sekančio kiekvieną dirigento mostą. Prof. Saulius Sondeckis tik jam būdinga maniera puikiai valdė vos kelias dienas kartu muzikuojančius atlikėjus. Beveik visiems jiems šis projektas – pirmoji orkestrinio grojimo patirtis. Žavi Maestro energija bei pedagogo talentas.

Koncerto pradžioje girdėjome vieną populiariausių L.van Beethoveno kūrinių – uvertiūrą „Egmontas“, kurios interpretacija pasižymėjo geru grupių balansu ir garso kultūra, efektingais tutti ir soli kontrastais, raiškia artikuliacija. Garbingai savo solines partijas atliko svečiai pūtikai.

Net trys programos kūriniai – romantizmo autorių. Stilingai nuskambėjo F.Schuberto „Nebaigtosios“ simfonijos Nr.8 h-moll pirmoji dalis su išraiškingai, šiltai, subtiliai niuansuotai violončelių atlikta šalutine partija bei to paties autoriaus koncertą vainikavęs iškilmingas Karo maršas op.51 Nr.1.

Septyniolikmetis M.K.Čiurlionio menų mokyklos klarnetininkas Rimvydas Savickas (prof. Algirdo Budrio klasė), su orkestru atlikęs C.M.Weberio Koncertino klarnetui ir orkestrui op. 26, pademonstravo gražų tembrą, o lyrišką, lanksčiai frazuotą kantileną keitė techniški, virtuoziški epizodai.

Sukėlė abejonių Neapsieita ir be šalių – projekto dalyvių – autorių muzikos. Lietuvai atstovavo spalvingi, emocionalūs, išraiškingos, sodrios instrumentuotės E.Balsio baleto „Eglė žalčių karalienė“ fragmentai.

Daugiausia abejonių sukėlė šiuolaikinio austrų kompozitoriaus K.Haidmayerio Simfonija Nr.15 „Gratkorn 2000“. Kūrinys atrodė gana eklektiškas: ir neoromantizmo salelės, ir įdomaus reljefo fuga, ir sinkopuoti, džiaziniai epizodai, ir elegiškas valsas, – kaip gi be jo, juk Austrija! – ir ypač marga artikuliacija. Gal jauniesiems muzikams ir kiek per sudėtingas.

Gal kam atrodys nesvetinga, gal nekuklu, vis dėlto šiame kūrinyje akivaizdžiai išryškėjo lietuvaičių pasirengimo pranašumas, trikdė nuolat vėluojanti pūtikų garso ataka, intonaciniai nesklandumai, forsuotas garsas.

Įkaitino atmosferą Likę trys programos kūriniai įkaitino atmosferą iki šūksnių „Bravo!”.

Dvi E.Balsio meno mokyklos smuikininkės Lina Marija Domarkaitė (mokytoja Saulutė Domarkienė) ir Eglė Urbonavičiūtė (mokytoja Kristina Kupšienė) temperamentingai pagriežė P.de Sarasatės Ispanišką šokį „Navarra” dviems smuikams ir orkestrui, op.33, pademonstruodamos puikų ansamblį ir gerą techniką, lankstumą ir muzikalumą.

Styginių ir mušamųjų atliktos dvi dalys iš Bize-Ščedrino „Carmen“ siuitos – dar viena neabejotina koncerto viršūnė. Kaip ir A.Dvoráko Slavų šokis, op.46 Nr.8. Pristatydamas šį kūrinį smagiai koncertą vedęs šmaikštusis Viktoras Gerulaitis ištarė garsiąją V.Čerčilio frazę: „Be komentarų...“ Ją pakartočiau, apibendrindama visą puikų sumanymą ir jo realizavimą.

Tąkart salėje buvo nemažai jaunimo. Ir tai džiugina. 2007-ieji Lietuvoje paskelbti Vaikų kultūros metais.

kl.lt

GINTARO LAŠAI

Trečiadienis, rugsėjo 26, 2007

Mirties varos Ištrauka iš rašomo romano (Mirties varos – organizmo siekis visas įtampas sumažinti iki nulinio taško)

Juozas Šikšnelis

N

epatikėjau savo akimis, bet nespėjau, o gal nepamaniau įsižnybti, nes tai pasirodė lyg kažkieno nevykęs pokštas, skirtas mane išdurti ar prajuokinti, gal suintriguoti, net pravirkdyti, nes dabar, praėjus tiekai metų ir paaiškėjus visoms aplinkybėms, dar nežinau – verkti ar juoktis derėtų išvydus tarp šimtamečio skeleto kaulų ušebti. Ar jūsų akys, tingiai slankiojančios šio teksto raidėmis bei žodžiais, nemirktelėjo, protas nedrumstelėjo suvokęs, kad tarp skeleto, kuriam gerokai daugiau nei šimtas metų, kaulų aptikau ušebti. Tikriausiai, tamstos, abejingai gūžtelėjote, o gal įtariai pakėlėte vieną antakį – siutinanti grimasa, nes taip mėgdavo daryti vienas iš gausybės viršininkų, kurių man negailėjo likimas, prieš žeminančią atleidimo procedūrą paliepdamas rašyti pasiaiškinimą.

Taigi antrą kartą išgirdę apie ušebti jam visai nepritinkančioje vietoje, jūs vėl nelikote pritrenkti, abstulbę, išsižioję ir negalintys užspausti žandikaulių lyg tas krokodilas, kuriam gaudytojas įkišo į žiobtus pagalį, savo akimis nemačiau, tik televizoriuje, todėl negaliu prisiekti, ar krokodilas nebuvo guminis.

O gal atvirkščiai, rypaujate visomis spėkomis: jūs tik paklausykite, jis skelete rado ušebti!

Koks siaubas!

Toli nenubėgdami turime išsiaiškinti: kodėl jūsų reakcija tokia drungna? Ar todėl, kad tai absoliučiai neįtikėtina, ar tiesiog jūs nesuvokiate, kad ušebti ne vieta tarp numirėlio kaulų? O gal dar paprasčiau: na ir kas, sakote, kodėl ušebti negali mėtytis tarp numirėlio kaulų? Ypač, dar priduriate, žiūrėdami į mane lyg į beviltišką idiotą, ypač jei tas numirėlis yra žymaus egiptiečio mumija. Neprieštarauju, nors taip negražiai į mane žiūrite, mat ušebti – medinės, akmeninės ar porcelianinės skulptūrėlės vieta yra šalia numirėlio, kape, kur juos dėdavo kaip velionio tarnus, dirbančius už jį visus darbus, – būdavo, kad kiekvienam darbui po atskirą ušebti. Taigi kape, atskiroje taroje, bet ne tarp kaulų, nes tikriausiai nuo pat pradžių nesugebėjau pasakyti kelių esminių dalykų: pirma – apžiūrinėjau ne egiptietišką mumiją ir antra – ušebti padėtis skeleto atžvilgiu rodė, kad jis ten atsidūrė ne numestas, padėtas, o tas, kuris daugiau nei prieš šimtą metų dar vadinos žmogumi, prarado gyvastį su ušebti savo kūne. Taip, jūs visiškai teisūs, tarno skulptūrėlė buvo nelaimingojo kūne. Ar tai tapo jo mirties priežastimi, negaliu atsakyti, todėl susilaikysiu nuo spekuliacijų. Klausimas, kuris iki šiol

neduoda ramybės: kaip apie dvidešimt centimetrų aukščio nežinomo medžio skulptūrėlė galėjo patekti į žmogaus kūną? Nesvarbu, gyvą ar jau nebegyvą. Galvos skausmas yra neužkrečiama liga. Man skauda, o jums nė motais. Ušebtis tarp skeleto kaulų, na ir kas? Tikriausiai pamiršau prisistatyti, nors nemanau, kad tai kiek pakeis padėtį, esu antropologas - etnologas ar dar kažin koks logas ir tyrinėju Napoleono karių kapavietę, atleiskite, tai, kas joje buvo – palaikus, skeletus, baigiančius trūnyti kaulus. Dabar kiek aiškiau: skeletas ne iš faraonų laikų Egipto, o iš XIX a. pradžios Vilniaus, kitaip sakant, napoleonmečio, nors mūsų mieste jis tęsėsi tik šešis mėnesius, bet įgavo savo pavadinimą kaip istorijos tarpsnis.

Istorija yra mano daržas, tad galiu laisvai šokinėti per epochas lyg kengūra, nes mano protas nesuvaržytas jokiais racionalaus mąstymo varžtais ar veržlėmis. Tikriausiai krizenate slapčiomis pridurdami: gerokai nukrypęs nuo įprastų vėžių. Tai apie mano protą, kuriam tiek Egipto faraono mumija, apkaišyta ušebti kiekvienam norui ir darbui, tiek Napoleonas, pasitempęs, kad mažu ūgiu pralenktų savo didelę šlovę ir Šv.Onos bažnyčią, kurią neva dievino, gal todėl įsakė paversti arklidėmis, yra absoliučiai tas pats su lygybės ženklu lyg dukart du. Net jums, besisukiojantiems kitose proto platumose bei lygiagretėse, turėtų atrodyti, kad ušebti ir Napoleono kariaunos kareivis irgi nieko itin nesuvokiamo, nes grand emperator buvo ir Egipto užkariautojas. Savo ekspedicija jis paskatino ne tik domėtis šiuo egzotišku kraštu, bet ir beatodairiškai jį plėšti.

Visa tai perviriau greituoju būdu savo katiliuke, o putos nudribo šiuose puslapiuose, kuriuos jūs vartote, todėl nuolankiai prašau atleidimo.

Kiek užtrukote jūs, nežinau, bet aš neilgai – kol paskubomis apžiūrėjęs statutėlę konstatavau ir jums pranešu: apie 18 cm aukščio, medinė, iš plataus išsilavinimo klosčių ištraukiau ir pažėriau: gali būti – kedras, akacija ir sikomora, bet nė velnio nesu čiupinėjęs nė vieno, todėl nežinau, iš kurio padaryta ši ušebti, akys labai gyvos, nes inkrustuotos akmeniu (tikiuosi, ne itin brangiu, nes per laiką būtų atsiradęs meistras jas išlupti), apvedžiotos plona varine juostele. Figūra ne itin puošni – ilgas rūbas ir iš jo kyšo tik viena ranka, laikanti kaplį, kita ranka nulūžus - negalim žinoti, ką ji laikė. Iš tų pačių išminties, atminties, bendro, bet gilaus išsilavinimo klosčių ištraukiu: jei tai paprastas ušebtis, tai yra numirėliui užduotus žemės darbus pasirengęs nudirbti tarnas, vadinasi, antrojoje rankoje irgi turi būti panašus kaplys. Kita vertus, Egipte darydavo ušebti su mirusiojo bruožais, kad „Ka“ – siela galėtų

Alio Balbieriaus nuotr. ją atpažinti, tokiu būdu statulėlės rankose neaišku kokie įrankiai galėjo būti...

Apžiūrėjęs ir greitomis viską sujaukęs padariau mainus: pastačiau ant lentynos ušebti, o nuo jos paėmiau Red Label viskį, kurį buvau gavęs...chm, sakyčiau, kaip kyšį, bet jums tikriausiai kyla klausimas: už ką antropologui duoti kyšį? Gal už tai, kad atrastų prosenių kaulus Gedimino šeimos kape ir tai būtų realus įrodymas apie kunigaikštišką kilmę? Ak, jei man už tai neštų viskio, dar ne tokius dalykus galėčiau atrasti. Nesvarbu, viskis dovana ar kyšis, bet gerkle teka lyg vanduo Niagaros kriokliu – viską šluojantis savo kelyje, o jo substancija ar esmė garų pavidalu, pasiekus smegenų vingius, išvalo visas sąnašas, nelyginant koks valiklis su balikliu, apnuogindamas geluonį. Šiam procesui užtrukau lygiai penkias minutes ir mano suvokimo jėga buvo tokia galinga, kad pervėrus tris kapitalines gelžbetoninių blokų sienas aptiko, jog instituto sekretorė Jolanta po savo stringais įsidėjusi Libress tipo higieninį paketą. Ak, kodėl tokia kvailystė atsiskleidė? Bet neskubėkite smerkti, nes didūs dalykai atsiskleidžia pamažu, lyg gėlės grožis.

Juk vienadienės pražysta per naktį, kad per dieną sunyktų, o tikras grožis ryškėja pamažu. Jolantos stringai buvo rožinės spalvos iki pirmojo skalbimo, šiandien jau skalbti perskalbti, todėl spalvai dar nesugalvotas pavadinimas, nuo stringų iki

griaučių šoka mintis galiūnė, mintis kengūra, absoliučiai jokių nukrypimų, nes Jolanta liesa lyg gitara, o gal altas, juk gitara pilvota, išsprūdo, nes vienas veikėjas mėgdavo taip sakyti. Kartoju lyg papūga.

Taigi nuo stringų prie griaučių ir gilyn...

Bet iki Egipto piramidžių nesikasiau – gilu, tamsu, skarabėjai, skorpionai, šunagalviai, budeliai su kuokomis – viena siaubingiausių mirčių būti daužomam per galvą kuoka, be to, Egiptas su visais faraonais, gulinčiais, gulėjusiais piramidėse, yra raustas, perraustas, išeksploatuotas, suspekuliuotas ir nukainotas, tapęs viena iš naujalietuvių ir ekstrasensų Meka. Ir be visų išvardintų argumentų, pradėjus kelią nuo Egipto, neišvengiamai pasiklysiu, nes peršokti tiek tūkstantmečių ne juokas. Kas giliai griebia, ne visada lieka pilna sauja. Ne, jaučiu visomis šalto prakaito liaukomis, reikia knisti ne tiek giliai: ušebti paslaptis užversta dviejų šimtmečių klodu. Taip, nesiginčiju, be Egipto čia neapsiėjo, bet dramatišką pagreitį įgavo būtent prieš du šimtmečius šiose geografinėse platumose, po to nurimo lyg bangos vandenyje, dabar vėl...

Istorija tarsi tingi, šalta moteris, atsikalbinėjimais, nerangumu ir abuojumu nenori įsileisti mano aistros, bet nesu linkęs taip lengvai pasiduoti, nes aistra ne kartą tramdyta, nelyginant šv. Pranciškaus aštriadygliame erškėtyne, ne

11

vieną kartą save begėdiškai apgaudinėjant bandyta užmiršti, ne vieną kartą drausta, užginta, netgi užpilta gėla, neviltimi, kasdieniniais rūpesčiais, alkoholiu, kas be ko, nes tai lengviausias, visuotinai prieinamas (nuo aštuoniolikos) ir efektyviausias būdas, ne nusilpo, o tik suvešėjo su netramdomu pajėgumu siekdama palengvinti kūno naštą, atskleidžiant mįsles, kurios it girnų akmenys kabo po kaklu. Pardon, šiuo atveju tai viena ušebti mįslė.

Tegul ir ne amžiaus, o vieno individo, kurio skelete jį aptikau.

Skverbiausi pro minkštuosius ir kietuosius audinius – rūbus, skyriau gaktos plaukus, aptikau didžiąsias paskui ir mažąsias istorijos lyties lūpas, slaptuosius takus ir ypatinguosius archyvus, laisvai prieinamus ir absoliučiai uždarus ne tik istorijos šaltinius, rinkau po kruopelytę, gurinėlį, trupinėlį pomėgių, norų, geismų, aistros, bet neilgai trukęs ėmiau suprasti, kad tai, ką pavyko atskleisti jums, garbūs skaitantys žmones, tėra fragmentiški fragmentų fragmentai, kvazidalelės, iš kurių sudarytos detalės, jungiamos į pilną dėlionę.

Trūksta bent pusės surinktojo. Kitaip sakant, tegul būna man, ne itin švankiam, atleista, bet savo kelyje į išsvajotą aistros viršūnę tarsi susidūriau su neįveikiama istorijos mergystės plėve.

Ir tada pasirodė jis – nešvarių žaidimų mėgėjas bei meistras, intrigų dievas – Žakas de Sanglenas. Man tiesiog nesuvokiamai pasisekė – taip gali atsitikti tik vieną kartą gyvenime ir tai tik likimo numylėtiems kūdikiams, kad minėtas subjektas atsidūrė man reikiamoje erdvėje, man tinkamu laiku.

Neužtenka to, kankinamas tarnybinių, asmeninių bei psichologinių problemų Žakas de Sanglenas skrupulingai fiksavo savo pastebėjimus bei kaupė agentūrinius pranešimus, deja, sprendžiant iš visko, darydamas nemenką atranką ir išsaugodamas tik tuos, kurie jam galėjo būti naudingi teisinantis imperatoriui. Neužtenka to, kad pavyko prisikasti prie jo archyvų ir slaptųjų užrašų, nepaviešindamas savo vyliaus paslapčių ir suderėtos kainos, aš, atlaikęs itin griežtus atrankos kriterijus, tapau Žako de Sangleno – pirmosios armijos policijos direktoriaus akimis ir ausimis ką tik rusų paliktame Vilniuje. Tenka pripažinti, ne vienintelėmis akimis ir ausimis ir ne labiausiai vertinamomis, nes fiksavau viską, kas gali būti naudinga ne vien menkame istorijos tarpsnyje blykstelėjusiam ir užsakinėjančiam muziką Žakui de Sanglenui, bet ir po jo gyvensiančioms kartoms.

- Tikrasis jūsų uždavinys turi likti neatskleista paslaptimi, todėl visi jūsų veiksmai turi būti atsargūs ir kuklūs. Svarbiausias jūsų slaptos užduoties tikslas yra sužinoti tikslius statistinius bei fizinius duomenis apie priešininko gyvąją jėgą, judančią per Vilniaus miestą. Įsiskverbiau sėkmingai, tik dugno, deja, nepasiekiau, nes istorijos lyties bedugnė pranoko ne tik mano lūkesčius.

Dabar ir visados. Tad pirmyn mano pramintu taku.

12

GINTARO LAŠAI

Klara Nowakowska

K

lara Nowakowska gimė 1978 m. Gyvena Vroclave, Varšuvoje, Londone. Išleido eilėraščių rinkinius: Suaugimai (Zrosty, 1999), Vandens eilėraščiai (Wodne wiersze, 2002), Sintaksė (Składnia, 2004).

be kvapo tai prieš juos turėsim atsiskaityti: prieš bekraščius nuobodulius; vis naujas reikšmes, su reikšmėmis skausmas. nes skaudi paskirtis: savo vardu, įkaitusia pliauska, kuri vis viena sudegs ir pelenai persikeis ir išsibarstys po sapnus (tik jau svetimus: rajus, lyg smėlis)

bet kur traukia ten link: tolyn. tai ne kelionė. o kas. ak, nežinia. niekas ją neša net apmirusią nes pasilikti neturi, taigi: ne. nemoka atsakyti, nes iš tiesų nežino, kur tai nuves: nenori žinoti. renka vaizdus, izoliuoja sąmonę. kalbos paralyžių jautriai slaugo: nori visada matytis

Trečiadienis, rugsėjo 26, 2007

kelio pradžioje (pramiega žemyno gilumą pabunda ant kranto)

ilgosios atminties šviesos Jacekui Bierutui ir tas jų atkaklumas tik auga svetimos kapituliacijos akivaizdoje bando įvardinti bet tai tiesiog neįvardinama; tai suprantama savaime (tą dalelytę, paverčiančią juos nesangrąžiniais kalboje)

stabdymas plaštakos manevras virš atverstos knygos: jos daiktai virto drugeliais, driežais; jos panišką budrumą išderino juokas ties sapno posūkiu.

lapkritis štai bandau sukurti eilėraštį įkvėptą to, ko net nesugebu pavadinti: stoviu mažytės aikštės pakraštyje didžiuliame mieste. tokia minia, ir niekas

nesistumdo! taip galėtų būti danguje, ar veikiau pragare. net lapai traukias iš po kojų – nors tai mano mėgstamų medžių lapai.

pritrauktą vaizdą apmirusią gamtą pačia mažiausia rezoliucija. ar galėčiau geriau atkurti tikrovę – tai, kas mus sieja

tiek metų mokiausi ir nežinau, kaip rašyti angliškai „platanas“, staiga pamiršau, kaip prancūziškai pameluoti „suklydai, seni, šiandien ne mano gimtadienis“.

tarsi medinis lieptas permestas per bėgius, tarsi fabrikas sapnuose virstantis katedra.

pagaliau galėčiau teisinga tartimi paprašyti cigarečių kinų kvartalo krautuvėlėje bet kam man tokios kurių pavadinimo vis tiek nemoku perskaityti. visi pinigai, kuriuos pasiėmiau į miestą, vis šiltesni mėtosi kišenėse; netrukus jie pranyks vienoje iš juodųjų skylių. apėjau šiandien visus Čaring Kroso knygynus ir neradau nieko, ko galėčiau nerasti rytoj arba kur nors kitur. kaip tik to ir nesuprantu, o taip norėčiau užrašyti žodžiais (paslėpti)

auka tamsa, šviesa, spalvos: visa tai – susiliejimas ribos tarp jų tik iliuzija. tikėjimui reikia peno: pasilik išdalinamą duoną ir suvalgyk.

pojūtis

Kamasokai

paveikslas, išaugantis iš mūsų, praaugąs mus išsibarstantis sulig kiekviena įamžinama minute ir pagaliau paliekąs mus lyg suskilusius kiautus savo giliame nesvariame viduryje.

šnaresiai kol nėra vaizdų dabar renka garsus: iš garsų dar lengviau atkurti baimę. taigi, tas triukšmas: stengiasi, kad būtų vienintelis (lapė naktimis taršo kaimyno atliekas; po kaukole suka lizdą vėžys)

turinys

jos rainelėje saulė, jos ragenoje dyglys

ką jau ten rašyti,

kai ji žiūri kur nors, ar ką nors jaučia. ir ar jai skauda kai ji tai jaučia su savimi dabar tai ją žeidžia.

vartoti žodžius, įsikibusius vien į svetimą uodegą. tarsi nebūtų bedugniai vandenys tie, iš kurių jie iškilo. vieni.

ar pažeis vėliau. ar kada nors taip nutiks kad ji atgautų vaizdą

maža rezoliucija

kl.lt

(ar tai sužinosiu, ji nutars vėliau)

kodėl nevadinti daiktų vardais jie visiems pasakys ką nors panašaus kiekvienam atskirai. ką nors ypatinga. hm.

pelenai ir rusvos dulkės byrantys iš niekur pasufleravo tą rudenį medžiams. pirmiau negu kas nors galėjo tikėtis. dar iki sprogimo. įamžinu tau savo

priešaušris (gekonas ant vonios sienos visai ne koks buda!); o vis dėlto nuo jo pradedamas trinti

kas nors turi būti gera. geriau. negu kalba (kad galėtume užsimerkti ir atsikratyti žodžio)

Iš lenkų k. vertė Vytas Dekšnys

Alio Balbieriaus nuotr.

kl.lt

DURYS

Trečiadienis, rugsėjo 26, 2007

13

Kažkas artimo…

Kristina Jokubavičienė

K

ažkas artimo – toks pojūtis nepalieka vaikštant po parodas, dar eksponuojamas Klaipėdos dailės parodų rūmų antrajame aukšte. Nors autoriai atstovauja skirtingoms šalims ir skirtingoms dailės tradicijoms, jų kūryboje išties, atrodo, yra bendrumo.

Be kasdienybės apnašų Vilnietės tapytojos, dailės pedagogės Arūnės Tornau lyg ir nereikėtų iš naujo pristatinėti. Jos kūriniai prieš kelis metus jau buvo eksponuoti Klaipėdoje, apie jos kūrybą, parodas šalyje ir užsienyje, labai aktyvią bei produktyvią veiklą dailės edukacijos srityje nuolat girdime. Nemaža vaikų mokosi dailės iš A.Tornau kartu su bendraautoriais parengtų vadovėlių, ji nuolat rengia įvairius meninius projektus, dirba su romų vaikais, dėsto dailės mokykloje. Pedagoginiai talentai ir visuomeninė veikla visai netrukdo tapybai.

Kaip reta tarp dailininkų, A.Tornau moka puikiai ir iš esmės pristatyti savo kūrybą, tad žiūrovui užtektų įdėmiai perskaityti parodos anotaciją, kurioje autorė lyg ir pasakė viską, ką reikėtų žinoti prieš susitinkant su jos kūryba. Nors, teisybę sakant, išankstinė informacija visai nebūtina.

A.Tornau paveikslai iš karto įtraukia į nepaprastą spalvų ir faktūrų pripildytą erdvę, kurioje nelieka jokių kasdienybės apnašų. Tai darbai, kurie tiesiogine to žodžio prasme teikia relaksą, skatina svajoti, hedonistiš-

kai pasinerti į mirguliuojančių spalvų potėpius… Nespėjau paklausti autorės per parodos atidarymą, bet abstraktūs, be jokios agresijos spaudoje „tapybos aristokrate“ pakrikštytos A.Tornau paveikslai turėtų būti labai populiarūs tarp perkančiųjų meną.

Ko gero, dar pats laikas būtų nužiūrėti ir įsigyti kokią kompoziciją.

Intuityvi ir sensuali A.Tornau tapyba spalvomis byloja apie nekonkrečius, vos nujaučiamus dalykus, greičiau nuotaikas ir būsenas. Ji pavergia daugiasluoksniškumu, subtilių spalvinių dermių mirgėjimu ar sodresnių potėpių intervencijomis.

Per potėpius, jų kuriamą banguojančią faktūrą ryškėja beveik apčiuopiama, bet vis iš rankų sprūstanti esmė, kuri galėtų įgauti patį bendriausią įvardijimą – natūra.

Kas, kad kai kur atseksi driežo, žalčio, raudonžandžių rojaus obuoliukų, samanos motyvus, rasi eilėraščio ar rytietiškos kaligrafijos intarpus ar visai paprastus žodžius „aš tave myliu“. Prie kiekvieno darbo jauti, kad per nuolat kintančius spalvų sluoksnius gali pamatyti erdvę, atsiveriančią už jų. Kai kada tapytoja pati kilsteli skraistės kraštelį, lyg kviesdama gilyn, į vizijų, sapno-buvimo svajų laukuose būsenas.

Tokio šviesaus, atviro, nuoširdaus, tapybos prasme puikaus dialogo tarp kūrėjo ir žiūrovo seniai neteko patirti.

Kultūriniai tiltai Juos statyti lengviausia, jie, kaip liudija patirtis, yra patys patvariau-

Parodoje: prie A.Tornau paveikslo „Medžioklė”.

Paveikslai: A.Tornau „Plūduriuojančios formos” ir „Žodžiai ir sniegas”. si. Jau kelinti metai tokie kultūriniai tiltai tiesiami tarp Klaipėdos ir Kaliningrado miestų, paleidžiant jais ekspresą „Trys K“, t.y. labai sėkmingą projektą „Klaipėda-Kultūra-Kaliningradas“.

Ekspresas važiuoja vis greičiau, sulaukia vis daugiau keleivių, kurie kelionės metu prisigalvoja visokių pramogų.

Puiki pramoga ir trijų Kaliningrado dailininkų tapybos ir grafikos paroda, pavadinta „Vizualizacija“.

Kadangi menas bet kokia forma

Meistras: J.Pečerskio grafikoje žavi koloritas, atlikimo kultūra ir estetika, komponavimo ir technikos meistriškumas.

Atspindžiai: iš A.Semenichino paveikslų impulsyviai ir nuoširdžiai veržiasi kasdieniškų personažų ir keliais štrichais nužymėtos aplinkos vaizdai.

Kristinos Kučinskaitės nuotr.

jau savaime vizualizuoja visokias idėjas, tai parodos pavadinimo nesureikšminkime. Sugalvojo pavadinti, tai pavadino; įdomiau, ką parodė.

Išeities taškas – natūra Jevgenijus Pečerskis, nuo seno gerai žinomas Klaipėdos menininkų, nuolat dalyvaujantis bendruose „Trys K“ projektuose ir kituose renginiuose, parodoje eksponuoja autorine technika sukurtas abstrakčias kompozicijas, kurių išeities taškas – natūra, kaip ir A.Tornau paveiksluose.

Net artimas koloritas, atlikimo kultūra ir estetika, komponavimo ir technikos meistriškumas leidžia rasti sąsajas tarp šių dviejų autorių.

J.Pečerskio abstrakcijose taip pat kartais ryškėja pusiau konkretūs motyvai – žuvies šešėlis, medžio ženklas, kopų sutvirtinimų geometriniai raštai, besiklostantys į dekoratyvias, plokštumines kompozicijas, kurių gausa parodoje atrodo kaip beveik autorinis prisistatymas.

Simbolistas: A.Maslovas akivaizdžiai mėgsta mitologijos ir biblijos siužetus. Tai paliudija ir jo „Baimė”.

Nukelia į simbolistų laikus Aleksejus Maslovas akivaizdžiai mėgsta mitologijos ir biblijos siužetus ir demonstruoja jų žinojimą.

Jo kompozicijose matome ir Ledą su gulbe, ir Ijo, ir pietos variaciją, o „Baimėje“ (2005) – figūrą ant kryžiaus.

A.Maslovo paveikslų erdvė – tamsi ir tuščia, užpildyta tik dinamiškų potėpių, o figūrų vaizdavimo pobūdis artimesnis ekspresyviam realizmui.

Pabrėžtinai vertikalus formatas, sodri žalia spalva, lako sluoksnis „Ijoje“ (2005) atrodo nukelia į simbolistų laikus.

Simbolistinė, manieringa kūrinių raiška atsiskleidžia ne tik per motyvus, bet ir per spalvinį, formų ir kompozicijos sprendimą.

Kuria naiviąją realybę „Luboko“ (rusų liaudiškosios grafikos) tradicijas, sumišusias su siurealistiniais vaizdiniais, savo tapyboje plėtoja Anatolijus Semenichinas.

Jo gudrios moterys su arbatos puodeliais prikelia atmintyje tapytojo B.Kustodijevo vešliąsias pirklienes, personažas su užmaukšlinta ausine kepure – K.Malevičiaus mužikus.

Iš nedidelių ir vienodo formato paveikslų impulsyviai ir nuoširdžiai, vienu atsikvėpimu, kaip vadinamosiose „tankutėse“ (t.y. „čiastuškose”), veržiasi kasdieniškų personažų ir keliais štrichais ar plokštumomis nužymėtos aplinkos vaizdai.

Tušti planai, dykros, menka palmė, vieniši statiniai be šešėlių, ornamento fragmentas, ant stalo pamestos kelios žuvelės kelia sąsajas su įvairiomis stilistinėmis tradicijomis.

Remdamasis jomis, A.Semenichinas kuria savitą, magiškumo nestokojančią naiviąją realybę, kurioje dera ir matisiškas arbūzo raudonis, ir nepadorus užrašas ant tvarkingai žalios tvoros. O ką, iš dainos žodžių neišmesi.

14

DURYS

Trečiadienis, rugsėjo 26, 2007

kl.lt

Ekspresionistai Nidoje ieškojo kurorto simbolių Raimonda Ravaitytė-Meyer

notyrininkės N.Tumėnienės, spalviškai labiausiai priartėjo prie ekspresionizmo ir fovizmo, be to, pasirodė esanti puiki komponuotoja. „Aš pamačiau suolą ir pagalvojau, kad jis mano paveiksle turi būti mėlynas, o moteris su skrybėle – būtinai balta, ir ji žiūri į mėlyną dangų. Taip ilsisi. Toji moteris šiek tiek juokinga, nes sėdi atbula“, - taip kurorto temą atspindėjo K.Stänglė ir pridūrė, kad mėgsta pokštauti.

R

ugsėjo 6-14 dienomis Nidoje vykęs 13-asis tarptautinis ekspresionistinės tapybos pleneras „Nidos ekspresija“ iš kitų išsiskyrė iš anksto numatyta tema – „Nida kaip kurorto simbolis“.

Su „Brücke“ vėliava „Plenero temą padiktavo knyga, prie kurios „medituoju“ jau trejetą metų - tai „Brücke. Nida. Ekspresionistinės tapybos plenerai“,- pasakojo visų Nidos plenerų sumanytojas ir organizatorius tapytojas Saulius Kruopis.

Kai jis būsimai knygai atrinkinėjo Nidoje sukurtus paveikslus, tai atrodė, kad jai trūksta kurorto dvasios – nuogų moterų paplūdimyje, moters aktų, maudynių, ką taip mėgo vaizduoti prieškarinės Nidos menininkų kolonijos dailininkai. Jų kūrybinę dvasią į Nidą sakosi norį sugražinti S.Kruopio rengiami plenerai, be kita ko, kaip vėliavą iškeliantys ekspresionistinės grupės „Brücke“ vardą. Nors ši garsi grupė Nidoje niekada nekūrė, tačiau vienas jos narių ekspresionizmo korifėjas Maksas Pechsteinas nuošaliame žvejų kaimelyje lankėsi ne kartą ir būtent Nidoje suformavo savo stilių. M.Pechsteinas į menininkų rojų prikalbino atvykti ir kitą „Brücke“ įžymybę SchmidtRottluffą.

Istorinė dailininkų kolonija Nidoje iš kitų išsiskyrė tuo, kad čia, be dailininkų, lankėsi ir poetai, aktoriai, šokėjai, muzikai. Šiuo požiūriu sveikintina S.Kruopio iniciatyva į plenerą pakviesti dokumentinio kino legendą Algirdą Tarvydą, kuris ne tik fiksavo menininkų kūrybinį procesą, bet ir surengė retai kur matomų dokumentinių filmų apie iškilias Lietuvos kultūros asmenybes peržiūrą.

A.Tarvydas šį rudenį Nidoje susuko septynių valandų trukmės filmuotą juostą, iš kurios gali išeiti įdomus filmas. Jame, pasak autoriaus, atsispindi daug ekspresijų – jo paties, menininkų, gamtos ir skirtingų kalbų. Mat plenere, be lietuvių, kūrė latviai, vokiečiai, lenkai, rusai, ukrainiečiai, baltarusiai. Iš viso – 22 menininkai.

Nuogalės – iš pajūrio

Naujiena: kino dokumentininkas A.Tarvydas užfiksavo lenko A.Wroblewskio „pokalbį“ su Nidos smėliu, iš kurio menininkas kūrė savo paveikslus.

Raimondos Ravaitytės- Meyer ir plenero archyvo nuotr.

Įkvėpimas: G.Vitartaitė į drobę perkėlė Nidos kopų nuotaiką.

Netikėta: vokietė K.Stängle’ė su vienu geriausių plenero darbų – „Žiūrinti į mėlyna“.

Harmonija ir agresija Plenerą pirmą kartą akylai stebėjusi menotyrininkė doc. dr. Nijolė Tumėnienė buvo nustebinta, kad per labai trumpą laiką sukurta puikių darbų: „Jei nereikėtų paveikslų palikti rėmėjams, esu tikra, iš plenero kūrinių galima būtų sudaryti puikią parodą ir ją vežti bet kur”.

Pasak menotyrininkės, dar kartą buvo įrodyta tiesa, kad pajūrio gamta ir atmosfera turėjo ir turi didelę įtaką tapybos atsinaujinimui.

N.Tumėnienės nuomone, daugeliui menininkų pavyko perteikti Nidos kaip kurorto dvasią. Jame, skirtingai nei prieš 100 metų, dominuoja

Maudynės: Plenero organizatoriui S.Kruopiui rugsėjo jūra nebuvo per šalta. ne žvejai ir žuvis, o magiškumo nepraradusi nerijos gamta ir... nuogos moterys.

Tapybos klasikės Gražinos Vitartaitės drobėse atgyja kopos, marios, jūra, dangus – visa susilieja į tokią harmoningą visumą, kad jauti

Klasikai: R.Kunca ir prof. V.Antanavičius džiaugėsi galėję pabendrauti ir įkvėpti gaivaus Nidos oro.

Kuršių nerijos alsavimą.

Kardinaliai priešingi savo nuotaika ir tapybos maniera – trys abstraktūs Ramūno Čeponio paveikslai. Jis Nidos prieplaukoje pamatė daug pilkos betono spalvos, pro kurią prasiveržia agresy-

vi raudona – lyg lieptas, lyg molas, lyg tolumoje šviečiantys žiburiai...

Emocinė paveikslo išraiška kraupi. Nida sukaustyta betono – niūri ir šalta.

Viena įdomiausių užsieniečių vokietė Karina Stänglė, anot me-

„Atvykęs į Nidos plenerus, esi labai įsipareigojęs – ir ilsėtis, ir dirbti. Vilniuje mano tempai mažesni“, - kalbėjo prof. Valentinas Antanavičius, kuriam pavyko sukurti žavų asambliažą – tris pagyvenusias moteris pajūryje. Jos truputį senoviškos, kaip ir medis, panaudotas jų figūroms, kurį dailininkas nuplėšė nuo griūvančios šašlykinės gonkų: „Įstabi faktūra - ką gamta sukuria, jokie dažai to neatkartos“.

Vien tik iš gamtinės medžiagos – nerijos smėlio – septynis paveikslus sukūrė ne ekspresionizmo, o tikriau žemės meno atstovas Antonis Wroblewskis. Jis namo į Lenkiją išsivežė ne tik gerosios Nidos dvasios, bet ir smėlio bei akmenų. „Dedu ant smėlio pinigą, savo plauką ir pasiimu smėlio, tarsi atsiklausdamas, ar galima“, - savo santykį su žeme nusakė lenkų dailininkas, kurio paveiksluose nerijos smėlis išsaugojo natūralias geltoną, žalią, mėlyną spalvas.

Pažodžiui plenero temą „perskaitė” Ramunė Vėliuvienė, kurios tapyboje nuo įdegio saulėje blizgantys moterų kūnai – tikroviški, primenantys vasarą, karštį, paplūdimį.

Sėdinčią moterį prie jūros savaip nutapė jaunosios kartos dailininkas Artūras Savickas. „Žiūrėdamas į jo paveikslą, supranti – tai ekspresionistinė tradicija, tačiau aiškiai matai, kad sukurta šiandien“, - pastebėjo N.Tumėnienė.

Ekspresyvia kompozicija trykšta ir plenero organizatoriaus S.Kruopio maudyklių moterys, prie kurių dailininkas dar turėtų „pridėti ranką”. „Jei nesugadins, bus įdomus darbas“, - įvertino kūrybos virsmą stebėjusi menotyrininkė.

Ji buvo tikra, kad po plenero dailininkų dirbtuvėse gims daug naujų kūrinių, įkvėptų Nidos rudeninės nuotaikos – gaivios ir besikeičiančios kiekvieną akimirką. Ir kaip šilčiausias prisiminimas išplauks kartu praleisti vakarai, bendravimas – šiltas ir intelektualus.

13-ojo tapybos plenero „Nidos ekspresija“ paroda spalio pabaigoje keliaus į Baltarusiją, Minsko nacionalinį muziejų, o plenero „perpetum mobile“ S.Kruopio autorinė paroda „Kuršių ekspresionizmas“ rugsėjo 22-ąją atidaryta Vokietijoje, Darsser Arche nacionalinio parko galerijoje.

kl.lt

DURYS

Trečiadienis, rugsėjo 26, 2007

15

Naująjį koncertinį sezoną pradėjo „Permainų muzika“

2>>

V.Tarasovo atlikta solinė programa „Atto XII“ (pati naujausia, dar neišleista kompaktine plokštele) panardino klausytojus į gležną bei trapų pasaulį, kuriame nėra jėgos ir visa žlugdančio triukšmo. Perkusininkas instrumentus lietė, glostė, mėgavosi skambesio niuansais. Vienas užsienio kritikų tokį atlikimą pavadino „muzika anapus būgnų“, už kurią klaipėdiečiai, atsidėkodami šiam pasauliniu mastu pripažintam menininkui, plojo atsistoję.

Patirtis: pasimokyti iš Lietuvos lėlių teatro maestro V.Mazūro į „Kaukučio“ festivalį buvo atvažiavęs Klaipėdos lėlių teatro primarijus L.Zubė su savo studentėmis.

Salomėjos Burneikaitės nuotr.

„Kaukutis” sukvietė kamerinius teatrus Rita Bočiulytė

V

akar Kretingoje baigėsi savaitę trukęs 12-asis kamerinių spektaklių festivalis „Kaukutis”, pristatęs 14 įvairių žanrų mažosios teatro formos spektaklių vaikams ir suaugusiems. Jie atkeliavo iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Rokiškio ir net saulėtosios Ispanijos.

Mažiems ir dideliems Mažiesiems ,,Kaukutis” pristatė režisierės A.Čeredaitės „Peliuką Antaną”, aktorių trupės ,,Teatriukas” ,,Pelės maldas”, V.Mazūro lėlių spektaklį ,,Ožką su septyniais ožkiukais Paryžiuje”, D.Armanavičiaus ,,Katinėlį ir gaidelį” ir ,,Ropę”, S.Jačėno „Pasakas iš kepurės” ir N.Čirūnienės ,,Kvailą žąsį“.

Suaugusią publiką festivalio afišos kvietė į Kauno kamerinio teatro monodramą pagal V.Šekspyrą „Spektaklis po spektaklio” (rež.

S.Rubinovas), „Ramūno ateljė“ pastatytą A.Strindbergo „Mirties šokį” (rež. R.Abukevičius), Skarajojančio teatro spektaklį - J.P.Rothery ,,Jėga” (rež.

S.Uždavinys, pastatymo meno vad. J.Vaitkus), Lietuvos nacionalinio dramos teatro projektus aktorės Birutės Marcinkevičiūtės monospektaklį S.Nėries poezijos ir dienoraščių motyvais ,,Poetė” (rež.R.Garuolytė) bei režisieriaus ir aktoriaus Valentino Masalskio monospektaklį pagal F.Dostojevskio ,,Nuolankiąją”.

Kūrė kartu Be to, festivalis kretingiškiams padovanojo įsimintiną vakarą susitikimą su aktore Rūta Staliliūnaite. Svečias iš Ispanijos Giulermo Horta parodė šokio spektaklį ,,Šilkinio kimono dėvėjimo menas” ir

vedė ,,vorkšopą” ,,Flamenko šokio ugnis”.

Apie kaukių gaminimo meną buvo galima sužinoti Vitalijaus Mazūro pamokoje, o kartu su Aurelija Čeredaite kurti teatrinį kostiumą. Šeštadienį vyko kaunietės Giedrės Aleksandravičiūtės vedamas kūrybinis praktinis seminaras visai šeimai, kurio metu buvo galima išmokti pasigaminti aitvarą, o sekmadienį jo dalyviai leido aitvarus Kretingos estradoje.

Vakar buvo surengta literatūrinė diskoteka – Sigutis Jačėnas pristatė kompaktinių plokštelių kolekciją ,,Lietuvių aktorių balsai”.

Festivalio metu vakarais publiką pasitikdavo Kretingos kojūkininkai.

Į spektaklius – anšlagai „Kaukutį” jau dvyliktąsyk sumaniai organizavo entuziastingas jo įkūrėjas Kretingos jaunimo teatro studijos „Atžalynas” ir jaunimo teatrinio meno ugdymo klubo „Mes” vadovas režisierius Algimantas Verbutas. ,,Pradėjome 1991-aisiais, festivalis vyko su keliomis nedidelėmis pertraukomis, pamažu iš vaikų spektaklių šventės išaugdamas į nemažą kamerinių teatrų fiestą, apipintą įvairiausiais kitais teatro renginiais – paskaitomis, kūrybinėmis dirbtuvėmis, parodomis, meno akcijomis ir atrakcijomis, - pasakojo ,,Klaipėdai” festivalio vadovas.

– Dabar spektaklių programa – iš dviejų dalių – rytinės vaikams ir vakarinės suaugusiems. Į vaikų spektaklius kasmet – anšlagai, ir vakariniai teatrų pasirodymai nestokoja kretingiškių ir aplinkinių miestų publikos dėmesio. Rūtos Staliliūnaitės kūrybos vakare netilpo visi norintys, aktorė išvažiavo iki ašarų sujaudinta žiūrovų dėmesio ir šilumos.”

Papirko profesionalumas Rugsėjo 20-osios vakarą vyko videoklubas, skirtas žymiam JAV avangardinio meno kūrėjui Johnui Cage’ui. Jį vedė iš Vilniaus atvykusi muzikologė Veronika Janatjeva, pristačiusi esminius šio kompozitoriaus biografijos etapus ir stilistines tendencijas.

Klausytojai turėjo galimybę videoekrane išvysti patį menininką, išgirsti jo samprotavimų apie muziką ir matematiką, gyvenimą ir mirtį, garsą ir tylą. Vedėja, kurią kalbino L.Narvilaitė, akcentavo itin svarbų J.Cage’o kūryboje su-

Meistrė: J.Cage’o kūrinius atliko žymi lietuvių pianistė B.Vainiūnaitė. jo įsitikinti ir videoklubo žiūrovai, antrajame filme išvydę šio amerikiečių kompozitoriaus kūrinių atlikimo fragmentus. Videomedžiagos įspūdis būtų buvęs įtaigesnis, jei vedėja būtų didesnį dėmesį skyrusi angliško teksto vertimui ir detalesniems komentarams, kurių publikai labai stigo.

Pianistei prof. B.Vainiūnaitei teko pačiai „preparuoti“ fortepijoną, dalyvauti ansamblyje kartu su mušamaisiais ir net jais groti. reikšminto atsitiktinumo principą, neįprastus garsų šaltinius ir jų išgavimo priemones, radijo, magnetofono juostos, modernaus šokio įtaką. Šiam kompozitoriui, rašytojui ir filosofui bet kokie aplinkos garsai tapo muzika. Pradžioje jis didžiulį dėmesį skyrė mušamiesiems instrumentams, kuriuos pats gamindavo iš buitinių rakandų ir sąvartynuose rastų automobilių detalių.

Vėliau gražiausius garsus jis atrado tyloje.

J.Cage’as – paruošto („preparuoto“) fortepijono autorius, įterpęs tarp jo stygų metalinių varžtų bei gumos gabalėlių ir išgavęs neįtikėtinus sąskambius. Tuo galė-

Videoklube: J.Cage’o kūrybą pristatė V.Janatjeva.

Tačiau šį trūkumą atpirko sekančio vakaro koncertas – vienas iškiliausių „Permainų muzikos“ renginių, skirtų J.Cage’o muzikai.

Jo metu skambėjo fragmentai iš ciklo „Sonatos ir interliudai“ specialiai paruoštam fortepijonui, „One 4“ mušamiesiems instrumentams, „Amores“, „Permainų muzika“, „Credo in Us“, kuriuos atliko žymi lietuvių pianistė Birutė Vainiūnaitė, mušamųjų trio – Saulius Astrauskas, Zenonas Bagavičius, Vladislavas Šeibakas ir Agnijos Šeiko parengtas choreografinis ansamblis – Dovilė Binkauskaitė, Aušra Venckienė ir Jolanta Mineikytė.

Papirko atlikėjų profesionalu-

mas, pasiryžimas pirmą kartą Lietuvoje atlikti techniškai itin sudėtingas partitūras, prieš tai jas iššifravus, atsitiktinumų sekoje sudėlioti prasminius akcentus.

B.Vainiūnaitei teko pačiai „preparuoti“ fortepijoną ir jo parengimui sugaišti kelias valandas, dalyvauti ansamblyje kartu su mušamaisiais ir net jais groti. Įspūdį sustiprino šokėjos, pateikusios kampuotų, trūkčiojančių, laužytų linijų choreografiją, daug įtaigesnę nei ją galima buvo išvysti modernaus šokio trupės „Aura“ projekte.

J.Cage’o muzikos koncerte „skambėjo“ ir jo žymusis kūrinys – 4’33”. Jį su chronometru rankoje tyliai sėdėdama prie fortepijono atliko koncerto vedėja V.Janatjeva, priversdama publiką susikaupti ir klausytis aplinkos garsų. Autoriui tai buvo viena mylimiausių kompozicijų, nes jam gražiausi garsai buvo tie, kuriuos jis girdėjo tyloje. „Permainų muzika“ jau turi savo klausytoją. Į koncertus renkasi ne gausi, bet išsilavinusi ir reikli publika. Matyti daug jaunų veidų, įdėmiai sekančių meninės minties eigą. Juk festivalis yra XX a. naujosios ir jau į aukso fondą patekusios muzikos retrospektyva, kuri yra naudinga tiek avangardizmo žinovams bei gerbėjams, tiek šią muziką dar tik atrandantiems.

Įtaiga: šokio judesiai dar labiau sustiprino mušamųjų trio atliekamos J.Cage’o muzikos įspūdį.

Darijos Vasiliauskienės nuotr.

16

DURYS

Trečiadienis, rugsėjo 26, 2007

kl.lt

Esamojo laiko skerspjūvis Videokūrėjo darbuose nyksta žanrų ribos, susipina meno ir gyvenimo paralelės

Gytis Skudžinskas

V

isą rugsėjo mėnesį Klaipėdos dailės parodų rūmų erdvėse demonstruojama vieno kontroversiškiausių viduriniosios kartos Lietuvos menininkų Evaldo Janso videofilmų retroperspektyva.

Artimi namų video E.Jansas priklauso vadinamajai emisijos kartai, kartai, kuri, pasak menotyrininko A.Andriuškevičiaus, sinchronizavo lietuviško šiuolaikinio meno tėkmę Vakaruose vykstančių procesų atžvilgiu.

Praėjusio amžiaus 10-ajame dešimtmetyje iškilusi jaunų kūrėjų karta į vizualiosios kultūros erdvę įvedė tuomet pas mus dar neregėtus instaliacijos, performanso, videomeno žanrus. E.Jansas, Vilniaus dailės akademijoje baigęs tapybos studijas, pasireiškė visose anksčiau minėtose srityse, bet nuosekliausiai vysto videomeno kryptį.

E.Janso videofilmai artimi namų videožanrui: drebanti kamera, tikroviškas garsas, fragmentiška kadruotė. Vaizdo kamera autoriui tarnauja kaip regos tęsinys, kaip galimybė pateikti autentišką patirties atkarpą. E.Janso darbai nepersonalizuoja ir nesureikšmina į kadrą patenkančių herojų, paprasčiausiai įvykio tikroviškumas kūrinį daro prieinamą kiekvienam suvokėjui.

Kaip teigė pats autorius: “Specifinė erdvė, kur vyksta menas menui procesai, manęs nedomina. Bėgu nuo abstrakcijų ir forma, ir turiniu. Tokia pozicija leidžia meno objektui būti įskaitomam ir eiliniam žiūrovui”.

Būtent autentiškumas, gyvenimo ir meninės praktikos persipynimas yra pagrindiniai formalūs E.Janso kūrinių elementai.

Meno ir gyvenimo simbiozė Modernistinė epocha žlugo dėl pernelyg neadekvačios reakcijos į aplinkos veiksnius, daugelis menininkų šiandien kalba apie neatsiejamą meno ir gyvenimo susipynimą. Tačiau tokia meno ir gyvenimo simbiozė, kaip E.Janso darbuose, aptinkama itin retai. Dar daugiau.

mojo laiko skerspjūvis.

Paviršutiniškai peržvelgus E.Janso filmus, gali susidaryti įspūdis, kad tai savitikslis žiūrovų šokiravimo būdas. Bet nesivaikydami išankstinių socialinių dogmų suvokiame, jog tai kritiškas ir ironiškas žvilgsnis į neretai absurdiškus bei inertiškus mūsų gyvenimo procesus. Skirtingai nei daugelis populiariųjų socialinės dokumentikos laidų, autorius nesiekia sukelti tik jausminę žiūrovo reakciją rodomo personažo atžvilgiu.

autentišku dokumentalumu, o ribinę visuomenės grupę pateikia kaip organišką ir natūralią sudėtinę sociumo dalį. Paprastai visuomenės paribių laikomos grupės atstovai pasitarnauja kaip meninė medžiaga, bet autorius nehierarchizuoja veikiančių personažų, o tiesiog atidžiai stebi ir konstatuoja, kad čia ta pati visuomenė. Filme “Dūjis” labai ryški antiherojaus metafora ir autoriui būdingas siekis demitologizuoti egzistencinio didvyrio tipą.

Dažnai E.Janso filmų veikėjai kovo-

E.Janso filmai išryškina bendruomenės, kintančios politinės situacijos ar ekonominių permainų suformuotas ydas ir judina pačius konvensionaliausius sociokultūrinius pamatus.

Neretai, kalbant apie vieną ar kitą E.Janso kūrinį, nuslystama iki paties kūrėjo asmenybės aptarinėjimo.

Tokios prielaidos kyla dėl autoriaus pozicijos nagrinėjamą temą pateikti betarpiškai per pačią artimiausią ar net intymią aplinką. Juolab kad ta personalinė autoriaus patirtis neretai balansuoja ties legitimuoto socialinio normalumo riba.

Sujungdamas asmeninę patirtį, socialinę provokaciją ir autentišką darbų formą, E.Jansas juda dviem kryptimis – ikisocialinio natūralumo studijos ir sociokultūrinės situacijos refleksija. O pasiektas rezultatas veikia suvokėją ir efektingai, ir efektyviai.

Kritiškas ir ironiškas žvilgsnis Pirmiausia visa informacija, pateikiama akimirksniu, gali šokiruoti ar sukelti atmetimo reakciją, bet kartu filmuose užkoduotas ir tikslus esa-

E.Janso filmai išryškina bendruomenės, kintančios politinės situacijos ar ekonominių permainų suformuotas ydas ir judina pačius konvensionaliausius sociokultūrinius pamatus. Tad po retroperspektyvos peržiūros nereikėtų stačia galva pulti daryti radikalių permainų ar pasikliauti komfortabilia nusistovėjusių normų puoselėjimo pozicija, bet įdėmiau žvelgti į patį save, į artimiausią aplinką, į esamąjį laiką.

ja ne dėl komfortabilesnės padėties bendruomenėje, bet vien dėl paprasčiausio išgyvenimo. Jiems nebeveikia saugumo ir patogumo kategorijos, racionali ir koncentruota sistema, linkusi juos nustumti į paribio teritoriją. Tad filmo neturėtume suvokti kaip tiesiog egzotiškų personažų demonstracijos, tiksliau, tai analitinis žvilgsnis į socialinio normalumo konstrukciją.

Paveikia autentiškumo ataka Atidžiai stebi ir konstatuoja Retroperspektyvoje rodomi filmai, sukurti per pastarąjį dešimtmetį, nužymi ir keletą posūkių E.Janso kūryboje.

Vienas iš ankstyvųjų autoriaus kūrybą tęsiančių filmų “Dūjis” pasižymi kruopščiu marginalinių socialinių sluoksnių dokumentavimu.

Narkomanų kasdienybę fiksuojantys kadrai pasižymi neestetizuotu

Sąsajos: tokia meno ir gyvenimo simbiozė, kaip E.Janso darbuose, aptinkama itin retai.

Kitas filmas “Daugiaprasmiškumo antologija” tematiškai plėtoja panašią problematiką, bet remiasi visiškai kitokia meninio kūrinio strategija. Čia autorius atsisako dokumentinio kūrinio formos, o renkasi sukurtos ir atliktos situacijos fiksavimo taktiką. Dar tiksliau būtų teigti, kad tai videoperformansas. Čia neaptinkame iš pačios realybės išplėštų scenovaizdžių, bet susidu-

riame su paties autoriaus atliekamu veiksmu. Nors filmas pasižymi jau visai kitokia montažo ir “scenografijos” charakteristika, jame išlieka ta pati radikali trauminė patirtis ir žiūrovą paveikiai atakuojanti autentiška kūrinio forma.

Cikliškai pateikiamas beprasmiškas, o galbūt esminis veiksmas nėra tiesioginė realijos ikona kaip “Dūjyje”, čia pasitelkta indekso – tiesioginės patirties ir nuorodos jungtis.

Taip autorius tolsta nuo tiesioginės šokoterapijos, bet išlieka aktyvus ir fiziologiškai veikiantis menininkas.

Kultūros atspindys ir variklis E.Janso darbai supina ne tik meno ir gyvenimo paraleles, bet ir visai panaikina ribą, kurioje galėtume išskirti dailę, dokumentinį kiną, teatrą. Autoriaus darbai rodomi ne tik dailės, bet ir kino salėse. Maža to, Klaipėdoje demonstruojamas “Dūjis” taip pat yra ir narkomanų reabilitacijos centre, kur jis rodomas kaip prevencinė priemonė. Būtent menas, neišsitenkantis siauruose vienos medijos rėmuose, peržengiantis sterilias galerijų sienas ir užčiuopiantis ne tik trivialias estetinio pasitenkinimo temas, ir yra šių dienų kultūros atspindys bei variklis.

Klaipėdos dailės parodų rūmuose pristatytas tik pirmas videomenininkas iš grupės kūrėjų, šiuo metu reprezentuojančių lietuviškąjį šiuolaikinį meną, bet, reikia tikėtis, uostamiestis sulauks ir kitų novatoriškų bei aktualių kūrėjų pristatymų. Jei klaipėdiečiai turės galimybę periodiškai stebėti šiandienį meno procesą, tik tada galėsime šiuos rūmus vadinti svarbiausia Vakarų Lietuvos regiono ekspozicine erdve.