2007 10 31 durys by Diena Media News

DURYS

REMIA

kl.lt durys.daily.lt

MENO LEIDINYS (149)

REDAKTORĖ RITA BOČIULYTĖ

Tapyba: Danas ANDRIULIONIS. Herkaus Montės sagė. 2006-2007 m. Aliejus, akrilas, drobė, 110x200 cm.

Langas KELIONĖS. Klaipėdos universiteto prof. dr. Danutė Petrauskaitė liepą lankėsi Ciuriche (Šveicarija), kur kartu su kitais penkiais Lietuvos muzikologais dalyvavo Tarptautinės muzikologų draugijos kongrese. Pagrindinė Ciuricho kongreso tema „Perėjimai“ („Passagen“, arba „Transition“) į Šveicariją priviliojo 829 dalyvius – muzikologus ir muzikos bibliotekų atstovus – iš viso pasaulio. Lietuvos atstovų delegacija buvo bene gausiausia. Spalį D.Petrauskaitė kartu su Klaipėdos universiteto Fortepijono katedros vedėja doc. Jūrate Karosaite viešėjo Austrijoje. Anot jų, kelionės tikslas buvo dvejopas: skaityti paskaitas Eisenstadto J.Haydno konservatorijoje pagal „Erasmus“ dėstytojų mainų programą ir informuoti J.Haydno konservatorijos vadovybę apie Klaipėdos universitete rengiamą kamerinės muzikos festivalį „Mustufe“, kuriame J.Haydno konservatorijos penki studentai ir vienas pedagogas dalyvaus kaip nauji tarptautinio intensyvių studijų projekto partneriai. Vienos klasikų tėvynėje D.Petrauskaitė skaitė paskaitas tema „Lietuviški motyvai užsienio kompozitorių gyvenime ir kūryboje“, o J.Karosaitė austrus supažindino su lietuvių kompozitorių kūriniais fortepijonui. PLOKŠTELĖ. Švedų instrumentinis trio „The Tribukait/ Pettersson/ Berg Trio”, 2004 metais lankęsis Klaipėdos naujosios muzikos festivalyje „Marių klavyrai”, prieš mėnesį išleido savo kompaktinę plokštelę „Sounds of Transparen-

ce” („Permatomi garsai”). Plokštelėje įrašyti devynių įvairiose pasaulio šalyse gyvenančių kompozitorių kūriniai. Tarp jų – klaipėdiečio Remigijaus Šileikos Trio fleitai, mušamiesiems ir fortepijonui. Plokštelę išleido solidi švedų leidybinė firma „Musica Rediviva”, įstegta 1979-aisiais. Plokštelės buklete anglų ir japonų kalbomis išspausdintos autorių kūrybinės biografijos, jų kūrinių anotacijos, pristatomi atlikėjai. GRAFIKA. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras ir VšĮ „Now art Now Future” 2-osios bienalės „Now Art Now Future” renginių seriją pratęsė Estijoje. Spalio 8-20 dienomis Taline, galerijoje „Draakon”, pristatytas projektas “For export only”, skirtas 5-ajai tarptautinei grafikos konferencijai „Impact” ir jos temai „Laiko sluoksniai”. Šiuolaikinės grafikos tendencijas nagrinėjanti konferencija šiemet susijungė su XIV Talino grafikos trienale. Konferencija – tarptautinis forumas, skirtas grafikams, parodų kuratoriams, kritikams, grafikos reikmenų ir spaudos medžiagų gamintojams. Tokie forumai vyksta kas antri metai. Pirmasis įvyko1999-aisiais Bristolyje (Didžioji Britanija), 2001-aisiais „Impactą” suomiai pasitiko Helsinkyje, 2003-iaisiais trečiasis „Impactas” vyko Keiptaune (PAR), o paskutinysis – 2005-aisiais Berlyne (Vokietija) ir Poznanėje (Lenkija). Konferencijos ir trienalės metu Taline vyko parodos, menininkų portfolio pristatymai, meistriškumo pamokos, paskaitos, naujausių spaudos technologijų demonstravimas. Vien pagrindinėje trienalės parodoje dalyvavo 102 menininkai iš viso pasaulio. Lydinčios parodos supo tiek trienalę, tiek „Impactą”. Jis šiemet buvo itin platus: per 30 parodų, 36 šalys, daugiau nei 300 dalyvių. Lietuvai „Impacte” atstovavo „Now Art Now Future” projektų ir bienalės dalyviai Saulius Vaitiekūnas, Egidijus Rudinskas, Evaldas Mikalauskis, Ričardas Rickevičius, klaipėdietis Anatolijus Klemencovas ir kuratoriai Jūratė Rekevičiūtė bei Ignas Kazakevičius, taip pat pristatę savas meninio „eksporto” versijas. FOTOMEDŽIOKLĖ. Lietuvos spaudos fotografų klubo nariams surengtame konkurse „Fotomedžioklė Labano-

Laurai: pirmąją vietą “Fotomedžioklėje Labanore” laimėjo A.Kalvaičio fotografija. re“ laurus nuskynė pajūrio fotografai. Iš fotografijos kritikų ir fotomenininkų suburta komisija atrinko geriausius darbus parodai ir išrinko aštuonias geriausias fotografijas, kurių autoriai apdovanoti piniginiais prizais. Pirmąją vietą laimėjo klaipėdietis fotografas Algimantas Kalvaitis, antrąsias – tauragiškis Eugenijus Kavaliauskas ir klaipėdietis Sergejus Solianskis, trečiąsias – E.Kavaliauskas ir Vytautas Jusys iš Ventės. Kadangi fotokonkurso tematika nebuvo ribojama, todėl keliuose šimtuose nuotraukų įamžinti įvairūs Labanoro girios vaizdai - medžiai, paukščiai, vabalai, žvėrys, akmenys ir kita, ką konkurso dalyviai „sumedžiojo“ vieną šios vasaros savaitgalį praleidę girioje. Spalio 10-ąją Vilniuje vykusiame aukcione geriausios nuotraukos parduotos, o gautos lėšos paaukotos Labanoro regioniniam parkui. Fotokonkursą, kurio prizinis fonas - per 14 tūkst. litų, inicijavo bendrovė „Anykščių vynas“. Lietuvos fotografų darbuose įamžintais Labanoro girios vaizdais buvo galima pasigrožėti mados ir stiliaus namuose „Europa“ Vilniuje. Dar šį rudenį paroda bus eksponuojama ir Labanoro regioninio parko lankytojų centre.

DURYS

Trečiadienis, spalio 31, 2007

kl.lt

„Permainų muzika“ – žingsnis pirmyn Danguolė Vilidaitė

palio 24-ąją nuskambėjo paskutinis Klaipėdos koncertų salės festivalio „Permainų muzika“ koncertas. Kuo šiais metais ypatingas šiuolaikinę muziką propaguojantis renginys, ši, jau trečioji, naujausių muzikinių minčių invazija? Keliais žodžiais - apie tai.

Paslaptingas R.Ikeda’os pasaulis Klaipėdoje labai trūksta intelektualios elektroninės muzikos, multimedijinių projektų. Stygių kiekvienais metais iš dalies kompensuoja „Permainų muzikos“ festivalio renginiai. Šiemet tai buvo Vytauto V.Jurgučio multimedijinis šokio projektas „Time Line“, Vladimiro Tarasavo vaizdo ir garso instaliacija „Pirmoji upė“ ir japonų kūrėjo Ryoji Ikeda’os kūrybos apžvalga (ją festivalio videoklube pristatė V.V.Jurgutis).

Pažintis: kompozitorius O.Balakauskas susitiko su festivalio publika. „C4I“ ir „Formula“ (žvilgsnis į pasaulį per skaičių prizmę - materijos inspiracija yra DATA). Stebino nepaprastai preciziškas japonų kompiuterininkų darbas, didžiulė vaizdo

Šių metų „Permainų muzikos“ festivalio programa buvo intelektuali, skambėjo nemažai kūrinių, sukurtų jau XXI amžiuje, gausiai ir profesionaliai pristatyta J.Cage’o kūryba. R.Ikeda pasirinktas neatsitiktinai - šiuo metu jis yra vienas įdomiausių ir labiausiai intriguojančių elektroninės muzikos guru, jo projektai su didžiausiu pasisekimu rodomi visame pasaulyje (koncertų geograﬁja - įspūdinga). Smalsumą skatina ir mįslingas, uždaras šio menininko charakteris. Kūrybinė virtuvė slepiama, įrašų gauti beveik neįmanoma, pasirodymų metu negalima fotografuoti ar ﬁlmuoti (kelis nedidelius fragmentus vis dėlto užtikau www.youtube.com svetainėje), vaikščioti po salę ar išeiti ir pan.

„Laižė cukrų per stiklą“ Vakare buvo pademonstruoti du R.Ikeda’os kūrybos pavyzdžiai, Lietuvoje likę po 2005-ųjų metų „Gaidos“ festivalio: ﬁlmas-koncertas

ir garso sinchronizacija (šie projektai daryti keliais šimtais kompiuterių.) Kurdamas naujas garsines erdves R.Ikeda panaudoja įvairiausias skaitmenines technologijas, sinusoidinius tonus, baltąjį triukšmą, nano – makrokosminius garsus. Nepatogiai aukšti ar žemi dažniai, minimalistinis pastovumas, ilgai trunkanti (budistinė) tyla, netikėtai pertraukta aštraus, net ﬁziškai juntamo garso – toks šio vakaro prisiminimas. Čia nėra pasakojimo, taip būdingo Europos multimedijinių projektų autoriams, nėra amerikietiško „nusileidimo“ iki publikos lygio, tik išgryninta mintis – eilėraščio posmu, citata, vaizdu; tik formos, linijos ir pluoštai, dažniausiai abstraktūs garsai ir ritmai.

Videoklube: japonų kūrėjo R.Ikeda’os kūrybą pristatė V.V.Jurgutis.

R.Ikeda’os projektai nepaprastai efektingi ir paveikūs, stiprų įspūdį palieka ir tai, kad publika būna apgaubta ne tik garsinės, bet ir vaizdinės erdvės. Mums, deja, teko „laižyti cukrų per stiklą“.

Lietuviški puslapiai Spalio 10-osios susitikimas su vienu svarbiausių šiandienos lietuvių kompozitoriumi Osvaldu Balakausku praėjo santūriai, be didesnių intrigų. Vakaro vedėja Loreta Narvilaitė klaipėdiečius supažindino su svarbiausiais ir įdomiausiais šio muziko biograﬁjos ir kūrybos faktais, buvo pademonstruoti keli videoįrašai. „Veiksmą“ kiek pagyvino emocionalesnis ir atviresnis Petro Geniušo dalyvavimas. Gaila, kad prastai girdėjome paties O.Balakausko kalbą. Koncertas, skirtas Jeronimo Kačinsko 100-osioms gimimo metinėms paminėti, nuskambėjo spalio 3-iąją. Kompozitorius buvo laikomas vienu moderniausių ir pažangiausių, rašė ketvirtatonių ir ateminę muziką, jo dėka Lietuva 1936-aisiais tapo Tarptautinės šiuolaikinės muzikos draugijos (ISCM) nare. Nežinia, kaip būtų pasisukęs J.Kačinsko likimas, jei ne priverstinė emigracija 1944-aisiais – atsisakęs sukurti Staliną liaupsinančią kantatą, jis pateko į nemalonę.

Išgirdome rečiau koncertuose atliekamus instrumentinius opusus: styginių kvartetus Nr.3 ir Nr.4, kamerinę fantaziją (sekstetą) ﬂeitai, styginių kvartetui ir fortepijonui, „Atspindžius“ fortepijonui, Nonetą styginiams ir pučiamiesiems, anot vakaro vedėjos muzikologės Danutės Petrauskaitės, harmoningą ir pasvertą muziką.

Intriguojantys atradimai Stipriai ir įtikinamai suskambo Nonetas (Artūras Šilalė – smuikas, Girdutis Jakaitis - altas, Augustinas Vasiliauskas - violončelė, Arnoldas Gurinavičius - kontrabosas, Giedrius Gelgotas - ﬂeita, Justė Gelgotaitė - obojus, Andrius Žiūra – klarnetas, Andrius Puplauskis - fagotas, Paulius Lukauskas - valtorna). Tai turbūt yra pats žymiausias ir labiausiai intriguojantis kompozitoriaus kūrinys. Juo Lietuva pirmą kartą buvo prezentuojama ir labai gerai įvertinta 1938-aisiais metais ISCM kongrese (kartu su B.Bartoko kūriniu). Šios kompozicijos vos nepraradome - partitūrą, prarastą Antrojo pasaulinio karo metais, pavyko atstatyti tik pagal atskirų instrumentų partijas, rastas Prahos archyvuose. Keturių dalių ciklas fortepijonui „Atspindžiai“ (pirmoji ir trečioji dalys), atliktos pianisto Dauman-

to Kirilausko, pasižymėjo improvizaciniu laisvumu ir žaismingumu, subtiliu impresionistiniu spalvingumu. Kiek sudėtingesne, komplikuota šiuolaikinės muzikos kalba suskambo kamerinė fantazija. Bet labiausiai šiame koncerte imponavo Vilniaus styginių kvarteto (Audronė Vainiūnaitė I smuikas, A.Šilalė - II smuikas, G.Jakaitis – altas, A.Vasiliauskas - violončelė) profesionalumas ir nepaprastas tikslumas, trečiojo J.Kačinsko kvarteto dainingas atonalumas, ekspresyvi ir skausminga ketvirtojo kvarteto išraiška, paslėptos gilios mintys. Šio autoriaus palikimas Lietuvai, manyčiau, dar yra terra incognita, laukianti savo įvertinimo.

Harmonija pagal J.Cage’ą Šių metų „Permainų muzikos“ ašis - amerikiečių kompozitorius, ﬁlosofas ir rašytojas Johnas Cage’as. Net du festivalio vakarai buvo paskirti jo kūrybai (videoklubas ir koncertas), o „Harmonijos“ iš „Apartment House 1776“ tapo savotiška idee fixe Maiko Svoboda’os (trombonas) ir Stefano Hussongo (akordeonas) koncerte. Toks dėmesys nėra keistas žinant, kad festivalio vardą inspiravo J.Cage’o to paties pavadinimo opusas.

15>>

Kartu: J.Kačinsko kūrinių koncerte pajėgas sujungė Vilniaus styginių kvarteto ir Kristupo kvinteto muzikantai.

kl.lt

DURYS

Trečiadienis, spalio 31, 2007

Meistro pamokos, arba „Vyriausiojo ožio“ istorijos Garsiausias Lietuvos lėlininkas V.Mazūras – apie gyvenimą, profesiją ir teatrą

Vardas: “Tai, ar aš ką nors laikau savo mokiniais, – nieko nereiškia. Svarbu, ar jie mane laiko savo mokytoju”, - sakė V.Mazūras, tituluojamas garsiausiu mūsų laikų Lietuvos lėlių teatro menininku. Jūratės Januškevičiūtės nuotr.

Salomėja Burneikaitė

agarbiai Meistru jį vadina kolegos ir visi, kas nors šiek tiek pažįsta Vitalijaus Mazūro kūrybą. Garsiausią mūsų laikų Lietuvos lėlių teatro menininką V.Mazūrą į kamerinių teatrų festivalį „Kaukutis“, jau 12-ąjį kartą vykusį Kretingoje šį rudenį, pakvietė Algimantas Verbutas - nenuilstantis festivalio iniciatorius.

Kretingoje – prieš premjerą Vilniuje Su žmona aktore ir bendražyge Nijole Bižanaite jiedu į festivalį atvyko su spektakliu „Septyni ožiukai ir Ožka Paryžiuje“. Kartu - tai nedidelis privatus šeimos teatras „Paršiukas Ikaras“, jau pradėjęs skaičiuoti antrąjį savo gyvavimo dešimtmetį. Šio teatro spektaklių, kuriuose kartu su žmona aktore vaidina ir pats V.Mazūras, galima pamatyti ir kitose Lietuvos vietose, o gyvai dalyvauti Meistro pamokose, kurios Kretingoje vyko tris dienas, teko nedaugeliui. Norintieji galėjo pasimokyti, kaip technologiškai sukurti ir pasigaminti teatrinę kaukę, kokias medžiagas naudoti, kokiais įrankiais geriausia dirbti, kiek reikia laiko, kantrybės ir įvairiausio žinojimo, kol išgauni norimą pavidalą. Išgirdome, ko reikia vengti arba kokie pavojai gresia, jei nesilaikysi taisyklių. Tiesa, apie visa tai labai norint galima ir kokioje užsienietiškoje knygelėje pasiskaityti. Na, o išgirsti ir pasiklausyti V.Mazūro minčių apie gyvenimą, meną, lėlių ir žmonių teatrą galima tik gyvai. Čia ir prasideda tai, ką pavadinau „Vyriausiojo ožio“ istorijomis. Taip save apibūdino pats Mazūras, mudviem besišnekučiuo-

jant lengvu judesiu kirpdamas iš kartono kresnoko ožio ir raitelio su skrybėle siluetą. Padovanodamas karpinius man, ožiui ant šono užrašė: „Salomėjai nuo vyriausiojo ožio“. Gal ir bandė V.Mazūras priminti savo brandų amžių, juokaudamas: „Ką tu sau galvoji, Salomėja, man jau beveik 100 metų...“ (iš tiesų tai vos virš 70), tačiau visi jautėme - kalbamės su išmintingu žmogumi - profesijos senu vilku, kuris, matęs juodo ir balto, neprarado noro domėtis gyvenimu, yra pilnas kūry-

Mazūrienė, – kartu ir į užsienius laimės išlėkusi ieškoti kaprizinga ponia, ir nelaiminga, nežinanti, ką su savo gyvenimu daryti, mama, ir jauki močiutė-žmona, sekanti pasaką apie „ožkos“ ir „ožio“ šeimą visai rimtai vaikams ir ne tik jiems. Tai „Paršiuko Ikaro“ teatro spektaklis, kurio dailininkas ir režisierius, be abejo, yra V.Mazūras. Jis pats vaidina Ožį, kartu „ožio“ istoriją perteikdamas tokiomis paprastomis ir talpiomis lėliškomis priemonėmis, kad kartais nė juokas neima, o šiur-

Užbaigiant: „Dabar reikia sutarti su aktoriumi”, - sakė V.Mazūras, matuodamasis Perkūno kaukę. Salomėjos Burneikaitės nuotr. kai bandau suvokti, kodėl sulaukusiam brandaus amžiaus menininkui, tokiam kaip V.Mazūras, vis dar įdomu išbandyti save naujose srityse, tarkim, imti vaidinti arba rašyti eilėraščius... Meistro pamokose dalyvavo ne tik smalsūs kretingiškiai, technologijų mokytoja su grupe moksleivių iš Darbėnų, festivalio svečias šokio pedagogas Giulermo’as Horta iš Ispanijos, Kauno „Nykštuko“ teatro lėlininkai Darius ir Jūratė Armanavičiai, bet ir Klaipėdos lėlių teatro kolegos

Pažiūrėk – paukščiukas: aš jį suglamžiau, kad spektaklyje atrodytų kaip iš šiukšlyno, bet, „žaltys“, laikosi gerai. Šiandien spektaklyje vaikai taip gražiai nustebo, kad iš šiukšlyno ištraukiau, o paukščiukas skrenda. binių planų, pro ūsą neskubriai rezga įdomiausias pamokančias istorijas ir tyliai mokosi pats. O Vilniuje „Lėlės“ teatre po poros savaičių turėjo įvykti jau trečią kartą V.Mazūro statomos, „Eglės žalčių karalienės“ premjera. Po to dar laukė kelionė į Daniją ir „Paršiuko Ikaro“ teatro premjera Kopenhagoje, kur Mazūrai parodys šešėlinio lėlių teatro spektaklį vaikams ir ne vaikams pagal Anderseną „Peliuko ir Paršiuko vizija - Sniego Karalienė“.

Kūrybinė laboratorija – visiems Savaip interpretuotą „Paršiuko Ikaro“ teatro septynių ožiukų istoriją Nijolė ir Vitalijus Mazūrai Kretingoje parodė net du kartus. Žiūrovų netrūko, buvo labai įdomu, tačiau tai dar ne viskas. Tos „Ožio“ istorijos – tai lyg „Septynių ožiukų Paryžiuje“ tęsinys. Ožka – pati N.Bižanaitė-

pas per kailį nubėga. Džiugu, kad šį spektaklį „Karakumų asilėlio“ festivalyje jau matė ir dalis klaipėdiečių. V.Mazūras nuo pat kūrybinio kelio pradžios nebuvo visų besąlygiškai mėgstamas. Jo lėlės dažnai atrodė šiek tiek „chuliganiškos“. Sovietiniais laikais Vilniaus „Lėlės“ teatro, kuriam ilgai jis vadovavo, spektaklius Lietuvoje nebuvo su kuo lyginti, o tarptautinėje erdvėje Meistro darbai išsiskirdavo konceptualia drąsa, autentiškumu, subtiliu lėlių teatro meno galimybių pažinimu ir jų panaudojimu. Jei nori mokytis, pamokos nebūtinai prasideda nuskambėjus skambučiui. Juk žmogus mokosi nuolat. Ir visai ne todėl, kad kažkas paskelbė mokymosi visą gyvenimą koncepciją. Ar ne todėl mokosi, kad gyvena? O išgyvena tik todėl, kad nuolat kuria? Ši mintis neapleidžia,

Jūratė Januškevičiūtė ir Linas Zubė su savo studentėmis - būsimosiomis lėlininkėmis iš Klaipėdos universiteto. Pradėdamas pamoką, V.Mazūras pirmiausia parodė savo darbo įrankį – nedidelį paties pasigamintą lankstų peiliuką. Tokiu lengva drožti išgaunant formą iš polistirolo. Tačiau Meistras buvo paprašytas ne tik mokyti kitus (iš tiesų kiekvienas mokosi pats), bet ir per tris dienas pagaminti mitologinę Perkūno kaukę, kuri tiktų A.Verbuto garsiesiems kojūkininkams. Mokėsi visi, kas ko norėjo ir galėjo, o aš stengiausi išgirsti, apie ką dirbdamas kalbėjo Meistras. Kolegos L.Zubės liudijimu, tai buvo pats vertingiausias dalykas. Visko neįmanoma ir nebūtina pasakoti, tačiau „Vyriausiojo ožio“ istorijų klausėmės vis paklausinėdami ir stebėjome, kaip

V.Mazūro rankose gimsta didžiulė mitologinė Perkūno kaukė.

Pluoštelis V.Mazūro pamintijimų ...Lietuviška mitologija byloja, kad dievai buvo žmogiškų pavidalų. Juk nebuvo dievų-katinų ar ko nors panašaus. Toks papuvęs dievo pavidalas išeina... Jei mes dievą sukursime blizgantį kaip plastiką, tai nebus lietuviškas dievas. Jame turi būti laiko ženklai. O bruožus galima sukurti kokius norite. Medžiaga nėra labai gera, bet jos nekeikime, o galvokime apie savo meistriškumą. Kas čia žino, koks tas Perkūnas buvo. Gal jis toks, o gal ir kitoks... Dievai, katinai... Jie visada tokie paslaptingi... O jei nori viską labai gerai padaryti, tai išeina nebe paslaptingas... ...Prisimenu vaikystėje būdavo, ateina toks juodas debesis, ateina ir taip pila kiaurai, kad slėptis reikia nuo Perkūno. Ir dažniausiai, kaip pamenu, virdavo tokią pupų brandį. Būdavo, priskina su virkščiomis ir su ankštimis verda tas pupas. O bobutė, kai Perkūnas griaudėdavo, neleisdavo valgyti. Sakydavo – negalima valgyti, kai Perkūnas griaudžia. Karšta, garuoja čia pat ant stalo, o valdyti – negalima. Arba jei labai bijodavom Perkūno, tai tada, sakydavo, reikia valgyti papelijusią duoną. Ir būtina žegnotis, kai Perkūnas sugriaudi. Va taip. Niekas nenorėjo būti nutrenktas, tai visi, klausydami bobutės, kalbėdavome poterius. Dabar, Perkūną dirbindamas, prisiminiau tą bobutės mokymą... ...Norint ką nors sukurti reikia ne tik kūrybos, bet ir kantrybės labai daug. Dar daugiau reikia negu kūrybos.

4>>

DURYS

Trečiadienis, spalio 31, 2007

kl.lt

„Kelionė“: pražūties ar išsigelbėjimo link? Jūratė Petruškevičiūtė

laipėdos lėlių teatras naująjį sezoną spalio 6-ąją pradėjo Jūratės Januškevičiūtės režisuota premjera „Kelionė“. Nuolat ieškantis, nebijantis eksperimentuoti Klaipėdos lėlių teatras ir šį kartą pateikė netradicinį spektaklį be žodžių.

Neprimeta savo valios Miniatiūrinės lėlytės veikia autentiškų fotograﬁjų ir videovaizdų panoramos apsuptoje kamerinėje erdvėje. Gyvo žmogaus ir uniﬁkuotos lėlytės proporcijos tokios akivaizdžios, kad aktorius Linas Zubė spektaklio pradžioje su meile paėmęs į delną telpančią lėlytę prilygsta stipraus Tėvo ar net visagalio Kūrėjo, globojančio silpną žmogų, įvaizdžiui. Juolab kad aktorius visą vaidinimą nė akimirkai nepalieka savo personažo vieno. Tyliai kamputyje sėdėdamas atidžiai stebi, bet nesikiša į sunkią savo herojaus žemiškąją kelionę. Palaiminęs savo kūrinį, Kūrėjas užjaučia, bet neprimeta savo valios. Iki simbolio ar idėjos apibendrintoje vieno žmogaus gyvenimo istorijoje bandoma kalbėti apie visą žmoniją užgriuvusias globalines problemas. Nuostabiausi gamtos kampeliai virsta didžiuliais šiukšlynais, o žemę ir žmogaus dvasią niokoja nesibaigiantys beprasmiški karai...

Primena kompiuterinį žaidimą Spektaklis verčia susimąstyti apie žmogaus ﬁzinę ir moralinę degradaciją, dvasinę eroziją. Dviejų Klaipėdos lėlių teatro aktorių Renatos Kutaitės ir Andželos Vitauskaitės duetas šį kartą „nematomas“ ir „ne-

Bežodis: Klaipėdos lėlių teatro aktorių A.Vitauskaitės ir R.Kutaitės duetas spektaklyje „nematomas” ir „negirdimas”.

Iki simbolio ar idėjos apibendrintoje vieno žmogaus gyvenimo istorijoje bandoma kalbėti apie visą žmoniją užgriuvusias globalines problemas. mus, lėktuvų gaudesį keičia idiliški kalnų, pievų vaizdeliai su besiganančiomis avių, stirnų ar išdidžių briedžių kaimenėmis.

Yra apie ką pamąstyti

Kelionė: J.Januškevičiūtės kameriniame mažų lėlyčių spektaklyje mažas žmogutis leidžiasi į kelią, ieškodamas laimės ir atsakymų į mus visus kamuojančius klausimus. Jūratės Januškevičiūtės nuotr. girdimas“, tačiau darnus, sinchroniškas, susiklausęs. Gausiai naudojami realūs graﬁniai fotograﬁniai ir videofragmentai neužgožia lėlių. Jie natūraliai papildo sceninį veiksmą, sukurdami urbanizuotos, technokratizuotos žemės paveikslą. Kaleidoskopiškai besikeičiantys vaizdai primena virtualų kompiuterinį žaidimą, kai herojus, norėdamas pasiekti tikslą -laimę, privalo pereiti iš vieno lygio į

kitą. Žemė, praradusi pirmapradį dievišką tobulumą, virsta netikra, dirbtine erdve.

Išlaisvina žmogiška meilė Režisierė ne tik konstatuoja tragišką situaciją, bet ieško išeities, kurią mato dviejų mylinčių žmonių sąjungoje. Nuskamba realaus ar tik įsivaizduojamo rojaus Edeno sode ilgesys, kuomet žmogus harmoningai sutarė su gamta ir pačiu sa-

vimi. Sutikęs savo antrąją pusę, jis nugali vienatvę ir netikrumą. Vienatvę, įkalintą modernių stiklinių dangoraižių narve, išlaisvina žmogiška meilė. Netikėtai išspręsta naujos sielos pasibeldimo į žemę scena. Pradžioje aukštai danguje sužibęs ryškus šviesos spindulėlis materializuojasi dviejų vienas kitą mylinčių žmonių sukurtame pasaulyje. Nuﬁlmuotus realius karo baisumus, sprogdini-

Spektaklis estetiškai nugludintas, tapybiškas, stilistiškai išgrynintas. Tinkamai parinkta muzika atstoja aktoriaus balsą, nes vaidinime neištariama nė vieno žodžio. Keliamų temų globalinis mastas artina jį prie plakatinės idėjos ar protesto. Nors spektaklis skirtas jaunimui, tačiau premjeros dieną net ir ikimokyklinio amžiaus vaikai susidomėję stebėjo sceninį vyksmą, nesuprantamas vietas pašnibždomis pasiaiškindami su greta sėdinčiais tėveliais. Apibendrinta vieno žmogaus gyvenimo kelionė, papasakota garsais ir vaizdais, verčia susimąstyti apie žmoniškosios būties trapumą, laikinumą, susinaikinimo link riedančią civilizaciją. Spektaklį norisi pratęsti ir pasibaigus vaidinimui vieša diskusija, pokalbiu apie skaudžias globalines problemas.

Meistro pamokos, arba „Vyriausiojo ožio“ istorijos >>3

Dabar čia dar ne Perkūnas. Dabar jis yra kas tik nori, gal Jonas, o gal Petras. O gal jis niekam neatrodys kaip Perkūnas? Kas jį žino. Bet angelą jau sunku būtų iš jo padaryti. Jei būtų reikėję angelo, tai nebūčiau galvojęs apie Perkūną. Būčiau dairęsis į tą, kas panašesnis į angelą. Dabar reikia sutarti su aktoriumi - prapjovus angas akims užsidėti tą kaukę ir leisti jam pajudėti. Tada galėsim Perkūną užbaigti... ...Teko visko pamokyti. Tarkim, važinėji, važinėji į vaikų darželius ir paprašo kokioje nors vietoje dar ateiti, pamokyti karpyti siluetus iš popieriaus... Būna, kad parodome su žmona spektaklį, o paskui susirenka klasė entuziastų ir kokią valandą ar pusantros karpome visokias gulbes ar kitką, ką tik galima iš popieriaus iškirpti. Jie visi karpo kartu. Esame Vilniuje bibliotekose karpę. Galiu tau gulbę iškirpti, galiu tau ir angelą, jei nori. Pažiūrėk – paukščiukas („Ožka ir septyni ožiukai Paryžiuje“): aš jį suglamžiau, kad spektaklyje atro-

dytų kaip iš šiukšlyno, bet, „žaltys“, laikosi gerai. Šiandien spektaklyje vaikai taip gražiai nustebo, kad iš šiukšlyno ištraukiau, o paukščiukas skrenda!.. Toks - lyg mažas „bomžiukas“. Vieną kartą Vilniuje, vaikų darželyje, pavadinau jį „bomžiuku“, o direktorė mane į šuns dienas išdėjo, sakydama, kad mes nenorime, kad „bomžai“ pas mus važinėtų. Direktorės jokių „bomžų“ nenori matyti. O man „bomžas“ gražus... Jie man labai tikri žmonės. Pakalbėk su jais!.. Tarp „bomžų“ yra ir mokytojas, ir buvęs matematikos dėstytojas universitete, bet, žinoma, yra ir kitokių... Pas mus Vilniaus senamiestyje yra visokiausio plauko žmonių. Kartais prie konteinerio randu ir iš ko padaryti lėlę. Nors kiek žmogus pajuda – ir jau šiukšlės! Rezultatas vis tiek – šiukšlės... Senatvė ateina – irgi šiukšlynas... Taip, Salomėja, deja, niekur nuo to nepasidėsi. Betgi krutam. Kaip nekrutėsi. Kirminai irgi kruta, kaip čia žmogus nekrutėsi. Todėl, kad gyventi yra smagiau negu negyventi. O kai kruti, tai ir

jauti, kad gyveni. Aš, kai pamačiau, kiek čia yra entuziastų, – nustebau. Pasirodo, jų yra visur. ...Tai, ar aš ką nors laikau savo mokiniais, – nieko nereiškia. Svarbu, ar jie mane laiko savo mokytoju. Tačiau apie 20 metų dirbau Dailės akademijoje. Magistrantų gal 20 turėjau. ...Man spektaklių dabar nebesinori žiūrėti. Noriu pamatyti kažką kita. O ieškojimai – įdomu. Man visai priimtinas buvo Gintarės Radvilavičiūtės bandymas Klaipėdos lėlių teatre su tais puodais (G.Gugevičiūtė „Betliejaus istorija. Indų pasaka“). Tai puikus ieškojimas. Tik, deja, viskas kartojasi... Panašių dalykų aš jau esu matęs maždaug 1965-aisiais Bulgarijoje. Viskas yra gerai, nes ji to nežinojo. ...Sovietmečiu, būdavo, jei parašo apie tave blogai, tai jau galvoji, kad išmes iš teatro... O vis tiek visi mūsų spektakliai šiapus Baltijos ir Talino, ir Vilniaus buvo kažkokie tokie ir turėjo įtakos visam Sovietų Sąjungos lėlių teatrui. Ir Obrazco-

vas atvažiavęs į Vilnių, pasižiūrėjęs Vilniaus „Lėlėje“ mūsų „Ak, vija pinavija“ pagal Biliūną” pasakė: „Šitas režisierius yra niekšas, jei sukūrė spektaklį apie berniuką, kuris pašovė kačiuką“. Ir viskas. Ir visi užﬁksavo – „niekšas“. Ir tas „niekšas“ tęsėsi labai ilgai... Lietuvoje mes visi – kito mentaliteto žmonės. Visi, be išimties. ...Galvoju, nors ir lėlių teatras, bet jis visada turi būti geras teatras. Tik ne visada taip išeina. Kartais atsibosta, reikia pakeisti veiklą. Kai pakviečia dramos teatre spektaklį „padaryti”, tai atsigaunu. ...Žinai, o šitas „Paršiuko Ikaro“ teatras yra Nijolei. Čia jos teatras. Nijolei reikia vaidinti, o aš repetuoju su ja. Darbo užtenka. Ir kituose teatruose dar turiu ką veikti. ...Nesiklauso vaikai mano pasakų. Dabar jau vaikų tokių nebėra, kad patikėtų, jog gandras juos atneša. Mano vaikystėje negudrūs visi buvom. Nebe daug kas betiki ir Kalėdų Seneliu. Kai aš Jaunimo teatre dirbau, tekdavo Kalėdų Seneliu pabūti

kokį dešimtį metų. Neduok Dieve!.. Barzdą turėjau pasiūtą labai gražią ir kostiumą buvau atsinešęs iš „Lėlės” teatro. O kartą nuvažiavau į Daniją, tai lapkričio mėnesį reikėjo Kalėdų Senelį vaidinti. Bet lietuviukai vaikai padarė man įspūdį. Kai dovanėles tėvai sunešė Kalėdų Seneliui, tai pagalvojau, kad Lietuvoje tokių dovanų tikriausiai vaikai visai neimtų - po vieną saldainiuką, suvyniotą į suglamžytą popierėlį! Lietuvoje tai „riebiai“ prikrauna - tekdavo po kelis kartus maišą krauti, kol visas dovanas suneši... O Danijoje šimtui vaikų tas pats maišas beveik tuščias būdavo... P.S. Apie būsimą premjerą Vilniuje – nė žodžio. Taip reikia, kad geriau sektųsi. Tik baigdama pokalbį pasidžiaugiu, kad ratas atsisuko, ir „Lėlės“ teatras po didžiulės pertraukos vėl pakvietė menininką sukurti naują spektaklį jubiliejiniam 50-dešimtajam „Lėlės“ teatro sezonui. „Ratas tam ir yra, kad suktųsi“, dailindamas Perkūno kaukę pratarė Meistras.

GINTARO LAŠAI kl.lt

LITERATŪRA ŠIANDIEN

REDAKTORIUS GINTARAS GRAJAUSKAS

Iš ciklo “Veidrodžiai”.

Alio Balbieriaus nuotr.

PAGIRIAMASIS ŽODIS MYGTUKUI „ENTER“ Alma Riebždaitė

iąnakt naršydama internete padariau didį atradimą: „laikas internete neegzistuoja“. Vėliau pasirodė, kad ši mintis atveria dar platesnius internetinės erdvės suvokimo klodus. Štai suvedu į šventąjį www.google.lt kokio žymaus rašytojo vardą ir pavardę ir man išmeta 2005 m. straipsnį, o gal – 2003 ar 1993, o gal dar senesnį... Tas žmogus su savo mintimis atrodo taip arti. Tačiau prieš kiek metų aš jį mačiau realiai? Prieš septynerius? O internete jis čia pat, alsuoja su savo mintimis, žiūri į mane jaunystės laikų nuotrauka, ir metų pauzė kažkur dingsta, laiko skliaustai išnyksta, atrodo, niekada nebuvome ir išsiskyrę... Laikas internete neegzistuoja. Šita pastraipa – tai tik švelnus šito teiginio įrodymas, kadangi šis personažas vis dar tebevaikšto šventa Lietuvos žemele, trupindamas sausainius ant naujai iškloto šaligatvio plytelių. Visai kitaip atsitinka, kai internete sutinkame mirusius žmones. Ką jau kalbėti apie laiko įveiką internete, jei čia gali sutikti mirusius žmones. Sakau, tai stebuklas, mano naiviam berželių svyruoklių supimosi vėjyje ir žydinčių liepų kvapo išsiilgusiam protui tai atrodo stačiai nesuvokiama. Na, ar ne stebuklas internete pamatyti Louis Armstrong, Elvis Presley ar Jim Morrison... Tereikia www.youtube.com svetainėje “Search” laukelyje įvesti pavardę; gali būti, jog tokių nuostabių svetainių, kur galima sutikti mirusius, yra ir daugiau, bet mano siela dar nėra pakankamai patyrusi keliautoja interneto platybėse. Vis dar nėra įgudusi nardytoja. Pamačiusi tuos vaizdus ji gali net apsiverkti ar bent jau ilgai neatsitokėti. Tokia ji jautri. Štai aš žiūriu į juos ir, galima sakyti, jog matau juos realiai. Matau, kaip jie juda, kaip kruta jų lūpos, kaip jie šypsosi, kokie yra judesiai, kaip jie rengiasi, meta žvilgsnį, kaip teka prakaito srovelės ir lašelis pakimba ant smakro arba kokia su-

šilusi jų krūtinė, ką jie šneka ir kaip jie šneka... Turiu nepaprastą galimybę matyti tą stebuklingąjį „kaip“, kuris kartais iškalbingesnis už „ką“... Sklandžiai nugulusios mintys ar nugludintas įrašas nėra taip įdomu, kaip matyti kalbantį kūną ir veidą, matyti pauzes. Bet... Viskas atrodo taip realu, bet tik įkvepia vaizduotę. Paliesti galiu tik šaltą monitoriaus stiklą. Atsitrenkiu į neperžengiamą virtualybės sieną, susiduriu tik su siaubinga trimate plokštuma. Svarbiausias klausimas čia būtų – kiek mums svarbu yra liesti? Turėti kūnišką sąlytį, tik tiek... Daugiau nieko. Nėra. Liesti ir yra būti. Galbūt. Kiek kartų galima klausytis Elvio dainos „In the Ghetto...“? Visą amžinybę, bet... Ne, Elvis yra amžinas, kol Saulės sistemoje egzistuoja tokia planeta kaip Žemė. Ir jokių „bet“. Aš pasiduodu. Svarbiausia, kad man nereikia nieko nusipirkti ar įsigyti, aš visa tai turiu vienu “Enter” mygtuko paspaudimu. Garbės žodis – tas “Enter” atveria vartus į pasaulį. Taigi dar vienas įrodymas, jog internete neegzistuoja laikas. Ne tik laikas. Bet ir erdvė. Ar verta kalbėti apie tai, jog vienu mygtuko spragtelėjimo aš galiu atsidurti už šimto tūkstančio mylių nuo čia, kokioje nors Bisau Gvinėjoje?... Visada svajojau susitikti su vienu žmogumi, bet likimo smūgiai buvo negailestingi, o neryžtingumas dar labiau žudantis nei negailestingas likimo nokautas, kai tą pačią naktį aš suprantu, jog viską išsiaiškinti su tuo žmogumi galiu internetu. Parašau jam laišką. Jau visiškai aišku: susitikimas su stipriosios lyties atstovu nebūtinas. Ak... Bet visada galima rasti internete psichologinės pagalbos centrų, kaip pavyzdžiui, http:// www.kpsc.lt ... Su šios svetainės specialistų pagalba aš neabejotinai išsigydysiu sužeistą širdį, vienu vieninteliu „Enter“ paspaudimu. Psichologai yra labai mandagūs žmonės. Jie visada rašo: „Taip, suprantu, tu dabar jautiesi siaubingai...“ Ne, išsireiškimai kur kas švelnesni, nors tu jautiesi ne siaubingai, o velniškai sumautai. Bet jei mano giedrą dangų užslinko laikini liūdesio ir melancholijos debesys, visada galiu susirasti draugų. Išsifiltruo-

ti pagal pomėgius, lytį, amžių, gyvenamąją vietą, seksualinę orientaciją. Internete man nereikės kankintis su nukvakusiais marazmatikais, čia bendrausiu tik su tais, kurie man patinka. Svarbu tik nueiti internete į atitinkamą vietą, žinoti svetainės adresą. Kad ir www.one.lt ☺ Internete žmonės renkasi svetainėse. Ne miegamuosiuose, ne virtuvėse, bet svetainėse. Mat svetainė yra tokia vieta, kur žmonės nieko nedaro, tik sėdi ir šnekasi, dar – žiūri televizorių, na, dar užkremta, priima svečius. Ideali vieta susitikti internautams. Kas yra internautas? Žmogus? Kad ne... Tai jau kita egzistavimo kokybė. Skamba panašiai kaip ufonautas, kosmonautas ar astronautas. Matote, priesaga „-autas“ nurodo akivaizdžią priklausomybę beribėms erdvėms, priesaga „-autas“ yra prisegama tiems, kurie skverbiasi į nežinomybę, nori įsiskverbti į kosminę tamsą ir žmonijai atnešti šviesą. Priesaga „-autas“ nurodo asmens priklausomybę aukštesnei kastai. Be jokios abejonės. Mygtukas “Enter” įveikia laiką ir erdvę ir padeda išspręsti meilės bei kitas psichologines problemas. Mygtuką „Enter“ visada būtina rašyti didžiąja raide, tai Lietuvių kalbos komisija turėtų nurodyti kokiu atskiru potvarkiu. Garbė mygtukui “Enter”. Amen. Bet kadangi esu ne internete, dabar spaudžiu ne „Enter“, o tašką (ne rašau, o spaudžiu). Virtualų. Netikrą. Va, vidinių kompleksų išvarginta rašysena ant popieriaus lapo, kad spausčiau, kad spausčiau. Va, tada tai būtų. O kas tada būtų? Ogi nieko nebūtų. Girdžiu tik „In the Ghetto...“ Elvio, kuris kartu su motina vaikystėje elgetavo, o paskui 53 mln. uždirbęs dainininkas pašaukiamas į kariuomenę ir tarnauja už 80 $ per mėnesį. Jo brolis dvynys mirė gimdymo metu, todėl motina Elvį labai mylėjo. Manoma, kad Elvis išgarsėjo atsitiktinai motinos gimtadieniui mažoje Semo Filipso studijoje “Sun Records” įrašęs dainą. Jis dirbo sunkvežimio vairuotoju, tėvas primygtinai reikalavo, kad jis būtų elektrikas. Elvis pasirinko savo kelią.

GINTARO LAŠAI

Trečiadienis, spalio 31, 2007

kl.lt

Pranešti. Bet kokiais ženklais. Kokiais? Sigita Bartkutė

itos Latvėnaitės-Kairienės romanas „Šauksmas“ (UAB EGLĖS LEIDYKLA – Klaipėda, 2007) mano buvo pažintas daugiau nei prieš metus (jeigu ne dar seniau), nes paprašyta autorės drįsau įkišti ir savo nosį į spaudai jau beveik paruoštą jo rankraštį (tiesa, visai kitaip pavadintą). Matyt, drįsau duoti rašytojai ir kai kuriuos „patarimus“... Prisimenu tik, kad tikrai buvau suabejojusi tuometinės romano pabaigos tikslingumu ir kad labai džiaugiausi beveik neradusi klaidų, kad su palankia šypsena vertinau rankraštį kaip labai „mokytojišką“ ir kad itin primygtinai raginau autorę šią knygą iš(si)leisti kuo skubiau – kol jai Lietuvoje su panašia tema dar „neužbėgo už akių“ kas nors kitas. R.Latvėnaitės-Kairienės romanas pirmiausia kerėjo problematikos aktualumu. Tuomet tik jaučiausi daug ko jame nesupratusi ir labai dirgino be galo smulkus ir be galo įvairuojantis teksto šriftas, net skaitmenimis užrašyti skyrelių pavadinimai bei vaikiškai įmantrios skyrybos ženklų sangrūdos. (Girdėjusieji D.Mitaitės pasisakymą per „Šauksmo“ pristatymą, aišku, pasakys, kad plagijuoju literatūrologę – tezės autorystė priklauso tam, kas pirmasis ją paskelbia viešai. Bet man džiugu, kad net autoritetas pasakė tą patį, ką pamanė tik laikraštinio lygmens „vargo kritikė“, – neseniai šią frazę užtikau periodikoje, todėl ja vis dar neatsidžiaugiu... Beje, ir R.Kairienė galėtų paliudyti, kad dėl jos „teksto efektų“ grąžindama romano rankraštį buvau gana skeptiška). Gal suabejojau ir tuometiniu jo pavadinimu (dėl ilgumo)?.. Jei taip, tai tada patikliai autorei tikrai pakišau koją... Mea maxima culpa, nes per knygos pristatymą (2007-1004) dabartinis „Šauksmas” mane net nupurtė. Tiesiog neatpažinau iš pavadinimo to teksto, kurį buvau lyg ir pakankamai atidžiai paskaitinėjusi – tegu ir labai seniai. Net pamaniau, kad autorė pristato visai kitą romaną – ne tą, kurio tikėjausi... Ir jeigu ne Balthus‘o paveikslo „Mergaitė su katinu“ reprodukcija knygos viršelyje, tai buvusio rankraščio taip būčiau ir neatpažinusi. Tad šįkart ir „bandau skaityti“ tik viršelį... Pabūsiu „dailėtyrininkė“... Kai per knygos pristatymą paėmiau į rankas pagaliau jau įrištą R.Latvėnaitės-Kairienės romaną, tai su linksma nuostaba dar kartą sau konstatavau faktą, jog iš tikrųjų nėra jokios skiriamosios ribos tarp meno ir pornograﬁjos. Kas dailininko Balthus‘o paveiksle kuria stiprų apmąstymų kontekstą, tas pats knygos viršelyje jau yra tik tiesmuka užuomina į „pornuchą“, „bulvarščiną“, vienu žodžiu, tarsi turi tik komercinę paskirtį – privilioti lytiniams instinktams nepajėgius atsispirti skaitytojus. Ta-

čiau toks viršelis mano atmintyje kaip tik „atgamino“ visai priešingą jau skaityto kūrinio turinį. Iš karto dėl to pajutau didžiulį palankumą ne tik knygai, bet ir leidyklai - tokios postmoderniai drąsios provokacijos mūsuose dar nėra buvę: „Gerbiamieji, Jūs trokštate neįprastų pojūčių?! Vadinasi, Jums kaip tik šito „produkto“ ir reikia! Tad: Imkiet mani ir skaitykiet!..“ Tačiau po viršeliu juk yra turinys - „tatai skaitydami permanykiet“ (išryškinta S.B.)... Postmodernistinė knygos konstrukcija tuo ir įstabi, kad žiūrėdamas į viršelį kažkas nusiteiks vien „pikantiškai“ pramogai, bet tik skaitydamas R.LatvėnaitėsKairienės romaną žmogus galbūt pirmąkart patirs šoką, kad ir jis iki šiol į greta savęs esančių vaikų (ypač mergaičių) tragedijas visąlaik žvelgė tik kaip į „itin nešvankią“ Balthus‘o paveikslo (daug kas dailės kūrinius mato tik taip) reprodukciją knygos viršelyje. Bent aš įsivaizduoju kaip tik tokį „pigaus“ viršelio ir itin dramatiškai atskleistų knygos problemų susidūrimo efektą – tik vieną iš daugelio postmodernizmo „puantų“. Todėl šalia tokios iliustracijos mane taip ir „siutina“ pirmojo R.Latvėnaitės-Kairienės romano pavadinimas. Jis ne tik atidengia kūrėjos ir leidėjų „bailumą“ – apsidraudimą: „ką pagalvos pernelyg „subtili“ mūsų publika?..“, bet ir akivaizdžiai „supjudo“ itin provokuojančią iliustraciją su didaktiškai „keliaklupsčiaujančiu“ aiškinimu(si): „Ne ne! Jūs negalvokit, kad mes jums peršame „pornuchą“!.. Jūs skaitykit! Juk tai „Šauksmas“!..“ Va ir yra graudžiausia, kad „Šauksmas“ tokiu atveju iš karto pavirsta tik „šauksmu“... Tokių „šauksmų“ šiandien pilni visų laikraščių pirmieji puslapiai – dargi ir rėksmingiau konkrečių bei daug trumpesnių. Juk mūsų visuomenės „sėdynės“ be galo lepios - ilgo sėdėjimo su tekstu jos jau tiesiog nebeištveria. O R.Latvėnaitės-Kairienės romanas verčia pris(is)pausti tas sėdynes prie ko nors gana ilgam – šio romano „per vieną naktį“ neįveikt. Ir štai dėl ko (tačiau nemanykite, kad aš „pagaliau atsiplėšiau“ nuo savo negatyvių emocijų, susijusių su romano pavadinimu)... R.Latvėnaitės-Kairienės romano „Šauksmas“ centre šiuolaikinės paauglės gyvenimas, kuris kai kam (...) atrodys tiesiog (...) pasileidusios mergiotės istorija, – cituoju romano anotacijos paskutinio sakinio fragmentus. Tačiau ta „mergiotės istorija“ neišvengiamai susipynusi su šiuolaikinių šeimų (netgi inteligentų) problemomis, šiuolaikine mokykla, su tautinių papročių (mergaitė gydosi Kaukaze, nuklysta pas čigonus) ir su šiuolaikinės mergaitės vidinio pasaulio pažinimu – nepaprastai dramatišku nuo pat kūdikystės pažinimu (ko vertos vien mergaitės tvirkinimo scenos ar puslapiai

apie kačiukų – gyvybės! – gelbėjimą), nes R.Latvėnaitė-Kairienė sugeba itin „mokytojiškai“ (pačia palankiausia prasme) iškelti klausimą, kurio esmė tokia: ar gali vaikas visuotinio vertybių degradavimo bei socialinio nihilizmo metu harmoningai su viskuo, kas jį supa, ir natūraliai tenkinti pačius svarbiausius pažinimo poreikius – tiek fiziologinius, tiek dvasinius – ir dar išgyventi? Tad neištveriu nepritaikiusi R.Latvėnaitės-Kairienės romanui vienos literatūrologo G.Viliūno minties, parašytos apie J.Savickio novelę „Vagis“, fragmentų: „šis kūrinys yra atviras įvairiausioms interpretacijoms“ – jame galime gvildenti vien psichologinę mergaitės (ir bet kurio žmogaus) brendimo istoriją, tačiau į jį galime žiūrėti ir kaip į etinę parabolę: kas iš tikrųjų valdo dėdę Povilą ar mokytoją Utopiją ir kiemsargį – irgi Povilą, kai jie – Dievo kibirkštys – susiduria su pačia trapiausia Dievo kibirkštimi – bręstančiu moteriškos lyties vaiku? O iš čia jau kyla ir „filosofinė užuomina apie žmogaus prigimties ir būties dviprasmiškumą“ („Literatūra XI-XII klasei. Pirmoji knyga“ – 2003, p.385. Kursyvas S.B.) – niekas kitas, o tik pagrindinė romano veikėja iš tikrųjų ir išprovokuoja pačias ekstremaliausias savo gyvenimo situacijas. Todėl, kai per knygos pristatymą išgirdau, kad autorė pati „atitempė“ į leidyklą albumą „Vakarų Europos tapyba“ su būsima knygos iliustracija ir vėl perskaičiau aptariamąjį romaną jau knygoje, dar kartą įsitikinau tuo, kokia yra nemeluojanti bet kurio tikro kūrėjo intuicija – šalia iliustracijos pirmasis romano pavadinimas „Extreme. Kodėl nenupirkai riešutų?“ yra pataikymas tiesiog kaip pirštu į akį. Tik, mano subjektyviu supratimu, reikėtų atsisakyti žodžio „Extreme“ – pastarasis ir pavadinimą ilgintų, ir vėl sufleruotų turinį, o meninis kūrinys privalo vien provokuoti. Nors ir provokacija – tik viena iš sąlygų, kad meno kūrinys egzistuotų kaip kūrinys. Tad jeigu R.Latvėnaitės-Kairienės romanas, koks jis yra dabar, dar būtų buvęs pavadintas ir „Kodėl nenupirkai riešutų?“, aš teigiu, kad mes jau šiandien neginčijamai turėtume bestselerį. Vakarų Lietuvos padangėje ar ne pirmąjį po I.Simonaitytės „Aukštujų Šimonių likimo“?.. Tesibodi manimi tiek literatūrologė D.Mitaitė, tiek Clandestinus, tiek visi kiti tokia R.LatvėnaitėsKairienės „Šauksmo“ iliustracija pasibjaurėjusieji, tačiau aš vis tiek teigsiu, kad R.LatvėnaitėsKairienės romano apipavidalinimas puikus, bet užtat pavadinimas - banalių banaliausias. Ypač kad romane reflektuojamas dargi ir Munko siurrealizmo šedevras „Scream“... Ar neišsišaipys iš to koks nors „Castor & Polux”: „Kas per pretenzijos - „perspjauti“ Munką!?“ Jei šiek tiek nežinočiau

nepaprastu kuklumu pasižyminčios autorės, bent aš taip tikrai išsišaipyčiau. Na va... Ir „išpyliau“ visas savo negatyvias emocijas, susijusias su romano pavadinimu. Apie knygos turinį taip nieko ir neparašiau, nors „padori recenzija“ jau ir apskritai turėtų būti seniai pasibaigusi. Bet savęs recenzente nelaikau. Aš tik bandau skaityti. Vėlgi įkyriai kartodama(si), kad bandau skaityti ir be galo nemetodologiškai – tik subjektyviai. Tačiau... Dar skaitydama rankraštį suvokiau, kad pirmasis R.LatvėnaitėsKairienės romanas yra ar ne pirmasis Lietuvoje tikrai europietiškai „paskaitomas“ kūrinys jaunimui. (Tiesa, tuo metu dar nebuvo N.Kepenienės romano „Vėjų rožė“. Beje, ir dabar teigiu, kad Kairienės ir Kepenienės knygos nėra konkurentės: jos yra be galo skirtingos ir stilistiniu, ir struktūriniu požiūriais, o jaunimo lektūros ir moteriškosios žiūros į gyvenimą aspektais viena kitą kaip tik papildo – prie jų Klaipėdos erdvėje dar reikėtų paminėti ir V.Ivanovos rinkinėlį „Girgždantis žvirgždas“). Lietuvoje iki šiol dar nebuvo tokio lygmens „paauglių dienoraščių“ - deja, iki šiol ir iš kitų kalbų juos vertėmės netgi prastesnius. Už R.Latvėnaitės-Kairienės pirmąjį romaną keliu abi rankas vien dėl jo problematikos – tokios knygos Lietuvoje jau reikėjo gal net prieš keturis dešimtmečius. Ar net ir anksčiau. Kiek vaikiškų tragedijų pražiūrėta besidangstant mums „padorumo“ kaukėmis - kiek dėdžių Povilų nepamatyta: tiek giminėse, tiek kaimynuose, tiek mokyklose ar šalia jų... O kiek dar ir nepilnamečių „veronikų“ per juos mūsų negailestingai pasmerkta? Tačiau meno kūrinys nėra nei sociologijos traktatas, nei etikos kodeksas, nei psichologijos studija. Jis nieko nevertina, neteisia, nekeičia. Betgi jis pasaulyje, kur Dievas labai užsiėmęs (p.52), turi daug svarbesnes funkcijas – psichoterapines. Juo labiau kad mažas ir jaunas žmogus labai lengvai susitapatina su knygų veikėjais ir išgyvena tą patį, ką pastarieji išgyvena kūrėjų valia. Todėl sutapęs su knygų personažais jis tiesiog „išklauso psichoterapijos kursą“. Ir yra jis gelbėjamas ne tik nuo savižudybės, bet gal apsaugomas ir nuo viso gyvenimo naktų košmarų – amžinai persekiosiančio kaltės jausmo: puikūs romano epizodai apie džiūvančią mergaitės ranką. Užtat aptariamasis romanas pirmiausia ir sveikintinas kaip tik dėl to. R.Latvėnaitės-Kairienės romano „Šauksmas“ pasakotoja baigiamaisiais kūrinio POST SCRIPTUM sakiniais apibendrina: Kiemsargį pasodino septyneriems metams./ Tiek laiko bus ramu./ Aš JO nematysiu. Atrodo, kad pagaliau pasibaigė labai asmeniškas konkrečios merginos košmaras. Tačiau grįžtelėkime į šio skyre-

lio pradžią: Mačiau, kaip išmėtytus daiktus ir prirašytus eilėraščių lapus surinko mergaitės draugės./ Girdėjau, mergaitė į mokyklą nebegrįžo./ Dienoraščio rytoj neberašiau./ Su Robertu vakar išsiskyriau. Pirmiausia verčia sutrikti lyg ir ne visai gramatiški junginiai – rytoj neberašiau. Taip kalba labai maži vaikai arba galbūt (rašau grynai aprioriškai) psichikos ligoniai. Antra. Skaitytojas sutrinka ir dėl to, kad iki tol jis iliuzoriškai manė, jog skaito tik ekstremalios paauglės, kuri per savo dienoraštį ir tapo kiemsargio Povilo auka, mintis. Jam tenka vėl aiškintis: „Iš kur tad antroji?“ Trečia. Pagaliau jam pasidaro visai nesuprantama ir tai, kaip iš numirusių staiga prisikėlė kitas centrinis romano veikėjas – Robertas, palaidotas vos ne romano viduryje. Tad paskutinės „Šauksmo“ eilutės rodo, jog romano struktūros ir jo pasakotojos (pasakotojų, nes romane bandoma „kalbėti“ ir „vyriškais balsais“ - tik negerai, kad teksto stilius to neatspindi) „byla“ yra ne tik komplikuota, bet ir daugiasluoksnė. Romane gal jau net ir per daug įvairių „pasakojimų pasakojimuose“: ir dienoraščiai, ir laiškai, ir pasakėlės, ir „psalmės“, ir eilėraščiai, ir tekstų „trikampiai“... Bet visą šį teksto perteklių išperka efektinga romano pabaiga – ji visai kitokia, negu kad iki pat kūrinio pabaigos ją įsivaizdavo mūsų patiklusis skaitytojas, ištroškęs tik lengvų pasiskaitymų „prieš miegą“... Tad paskaitykime dar ir PO POST SCRIPTUM (bet toks užrašymas man kiek juokingas): O dienoraštis vis dėlto buvo skirtas JAM. Kodėl nenupirkai riešutų? Fantastiška pabaiga. Viršelio provokacija prasidėjęs romanas paskutiniu romano sakiniu nepasibaigia: paskutinė teksto provokacija yra dargi net ir stipresnė, nes ji turi ir atviro cinizmo gaidelių. Bet juk tai ir yra „Extreme“. Nepamirškime šito. Skaitytojus, pripratusius prie konkrečių realizmo kanonų, matyt, labai suintrigavo ir romano JIS, JO, JAM, JĮ, JUO... Tai kam gi dienoraštis vis dėlto buvo skirtas? Ypač kad romane yra bandoma remtis Biblija, o alfa ir omega atvirkščiai čia irgi gana ryškiai skelbiama... Šaunuolė R.Latvėnaitė-Kairienė! Sugebėjo neiš(si)duoti net ir paskutiniais romano sakiniais. Ir ar taip jau būtina mums žinoti, kam buvo skirtas romano dienoraštis?.. Ar mums neužtenka vien tokio žinojimo, kad dienoraštis visada yra rašomas tikrai ne sau. Ar šiais laikais kas nors dar mano kitaip?.. Na... Toks žmogus tada būtų ar ne pats didžiausias savo iliuzijų vergas. O pirmasis klaipėdietės rašytojos N.Latvėnaitės-Kairienės romanas liudija, kad jaunas žmogus kaip tik ir siekia pranešti savo sutrikimą ir skausmą.

11>>

kl.lt

DURYS

Trečiadienis, spalio 31, 2007

Fotografo monologas apie laiką A.Rutkausko kūryboje – daiktai, apaugę individo aura, liudija jo būtį ir neišvengiamą baigtį

Natūra: iš ciklo „Daiktai palėpėje“.

Danguolė Ruškienė

laipėdos fotografijos galerijoje veikia klaipėdiečio fotomenininko Algimanto Rutkausko autorinė paroda „Sava erdvė – Klaipėdos g. 14“. Ši paroda – antroji personalinė autoriaus kūryboje. Per parodos atidarymą fotografijos gerbėjams buvo pristatytas Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus išleistas pirmasis A.Rutkausko kūrybą apžvelgiantis (tiesa, fragmentiškai) leidinys parodos katalogas. Šįsyk A.Rutkausko fotoparodoje – natiurmortai iš asmeninių daiktų. Kitaip dar juos būtų galima pavadinti natiurmortais laike arba laiko natiurmortais. Autorius suvokėjo dėmesiui pateikia du fotografijų ciklus - „Daiktai palėpėje“ ir „Mano kiemas“. Sudarydami vientisą tematinę liniją, nuotraukų ciklai yra gana skirtingos stilistikos. Natiurmortai palėpėje „Daiktai palėpėje“ (2007 m.) objektai, jau praradę buitinę paskirtį. Dabar jie – laiko liudininkai, atėjusiųjų, čia gyvenusiųjų ir išėjusiųjų palikimas. Fiksuodamas juos, autorius siekia atgaivinti ir įamžinti asmenines patirtis, šeimos istorijas. Visas dulkes, suneštas laiko ir nemalonių prisiminimų, švelniai nupučia, paskandindamas tirštoje migloje. Tai tampa sapnu, praėju-

Erdvė: iš ciklo „Mano kiemas“.

sio gyvenimo vizija. Išblukę vaizdai simuliuoja jų neapibrėžtumą ir įmanomą daugiaprasmiškumą. Tikroji daiktų paskirtis - seniai prarasta, nauja neįgyta. Pasirinkdamas ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai artimą objektą, autorius linkęs jį idealizuoti, mistifikuoti. Tačiau ir čia svarbiausia jam išlieka forma. Erdvė išvaloma nuo pašalinių daiktų, objektas - nuo bereikalingų detalių, o nuotrauka nuo nepageidaujamų prasmių. Estetizuota, išgryninta fotografija nėra grindžiama racionalia nuovoka. Fotomenininkas leidžia pačiam suvokėjui susikurti fotografinių vaizdų prasmes. Jis pateikia ne atsakymą, o klausimą. Priešingai nei jaunieji lietuvių fotomenininkai, fotografas nesiekia hiperrealaus daikto atspindžio, nesiryžta detalesnei jo analizei. Jis tik prisiliečia prie jo paviršiaus, suvirpina jį saulės šviesoje, taip įkvėpdamas akimirką gyvybės, užfiksuoja ir palieka toliau dūlėti. Šiame fotografijų cikle erdvės ir daiktai - materialūs, vieta identifikuojama paties kūrėjo, o laikas simuliuoja praeities apibrėžtis. Autorius pasakoja savo ir artimųjų gyvenimo istorijas per realius daiktus - daugiau ar mažiau dėvėtus, su ryškesniais ar jau visai išblukusiais pirštų atspaudais, įrodančiais jų buvusią priklausomybę vienam ar kitam asmeniui. Pasak A.Rutkausko, nuotraukoms pasirinkta sepija primena jam

tą seną laiką, tiksliau perteikia ﬁksuojamų erdvių ir objektų būseną, jo paties emocijas. Be abejonės, sepija yra ir dar viena priemonė niveliuojant fotografuojamus objektus ir surikiuojant juos į vieną laiko atkarpą.

fotografas improvizuoja, kaitaliodamas daiktų reikšmes žaidžia sąvokomis „realus“ ir „išgalvotas“. Šiuolaikinėmis technologijomis aktualizuoti kasdieniai objektai stipriai koreguoja ne tik kadro es-

Daiktai taip pat sėkmingai gali prabilti apie laiką kaip ir žmonių veidai, tik reikia sugebėti juos prakalbinti. Paprasta – nepaprasta Kita objektų grupė fotograﬁjų cikle „Mano kiemas“ (2002-2007 m.), priešingai pirmajai, vartojama ir dėvima šiandien. Jie - gerai pažįstami iš mūsų pačių buities. Fiksuojami labai įprastai daiktai regimi taip, kaip regėtų juos bet kas ir bet kur. O kažkas nepaprasto šiame žvilgsnyje vis dėlto yra. Frontalumas, kiek gluminantis daiktų „pozavimas“ atsigręžia į suvokėją netikėtu rakursu – A.Rutkauskas, pateikdamas žiūrovui įprastą objekto pozą ir tokiu būdu padiktuodamas jo atpažįstamumą, čia pat jį pradeda klaidinti. Iliuzorinė spalva, nebūdinga tam ar kitam daiktui, formuoja fotograﬁnius piešinius ir pamažu praranda bet kokį ryšį su realybe. Tokiu būdu, tarsi ir įsileisdamas į savo asmenines erdves, autorius jas išlaiko paslaptyje. Tiesa, išlaiko paslaptyje jų realų vaizdą ir parodo tik tą pasaulį, kurį mato (ar kuria) pats. Kai kurie objektai sunkiai atpažįstami,

tetiką, bet taip pat formuoja naujus fotografijos suvokimo modelius. Kartais pernelyg dekoratyvūs kadrai išduoda autoriaus pastangas bet kokia kaina izoliuoti fiksuojamus objektus nuo realybės. A.Rutkausko kūryba, kaip ir daugumos jo kartos fotomenininkų, formavosi lietuvių fotografijos mokyklos veikiama. Todėl net ir čia, fiksuodamas statiškas materijas, autorius neišsižada reportažinio metodo, retai kada nutolsta nuo dokumentinio jų pagrindo. Tik pamažu iš grynojo reportažo pereina į labiau estetizuotą, dekoratyvią fotografinę formą. Kaip teigė pats menininkas, kadro savo nuotraukai visuomet ieško realybėje ir tik išimtiniais atvejais jį iš dalies, o dar rečiau visą, surežisuoja. Siekia vizijos įspūdžio Sustingusius daiktus ir erdves išjudindamas šviesa ar ryškia spalva, fotografas siekia įtikinamo sapno, vizijos įspūdžio. A.Rutkausko fo-

tografijoje šviesa - ne tik pagrindinė išraiškos priemonė, bet neretai būtent ji tampa savarankišku nuotraukos herojumi, siužeto dalimi ar net pagrindu. Nostalgiškai, gal kiek slogiai palėpės nuotaikai oponuoja skaidri ir žaisminga kiemo atmosfera. Tiek vienu, tiek ir kitu atveju erdvės - apibrėžtos, ankštos, išaugtos, daugiau ar mažiau ribojamos ne tik kadro, bet ir tamsos. Tik tais retais atvejais, kai autorius fiziškai pernelyg priartėja prie objekto, tarsi nežinodamas, kad kadras turi ribas, objektas fragmentuojamas. Todėl ten, kur nepatenka šviesa ir daiktai skendi tamsoje ar kadro riba anuliuoja dalį informacijos, jie lieka nepastebėti ir nepažinti. Sąmoningai ar nesąmoningai fotomenininkas supažindina tik su dalimi savo istorijos, likusi dalis lieka skendėti tamsoje. Bylodamas apie laiką ir meninės kalbos elementais pasirinkdamas daugiau ar mažiau realius asmeninės aplinkos objektus, autorius konstruoja komunikaciją tarp praeities ir šiandienos. Šios komunikacijos fone jis bando įvertinti ne tik savo gyvenimiškąją, bet ir kūrybinę patirtį. Ir čia vėl stebina gudri fotografijos savybė – parodyti, pirštu bakstelėti į tai, kas kasdien kontaktuoja su mūsų akimis, bet paprastai lieka nepastebėta. Galima teigti, kad daiktai taip pat sėkmingai gali prabilti apie laiką kaip ir žmonių veidai, tik reikia sugebėti juos prakalbinti.

Algimanto Rutkausko nuotr.

DURYS

Trečiadienis, spalio 31, 2007

kl.lt

Muziejui padovanojo Č.Janušo paveikslus Prieškariu garsaus Lietuvos marinisto kūrinių mūsų šalyje yra vos keli

Nostalgiški: Č.Janušo paveikslai „Lietuviška sodyba žiemą“ ir „Lietuviškas kaimas žiemą“.

Kristina Jokubavičienė

ietuvos dailės muziejaus Prano Domšaičio galerijos Klaipėdoje rinkiniai pasipildė keturiais Česlovo Janušo paveikslais, kuriuos muziejui padovanojo Ieva Jankutė, kilusi iš Bitėnų. Po Antrojo pasaulinio karo I.Jankutė gyveno JAV. 2000 metais sugrįžusi į Lietuvą, apsigyveno Klaipėdoje.

Vertinga dovana Muziejui padovanoti Č.Janušo paveikslai buvo pristatyti visuomenei baigiamojo kultūros paveldo projekto „Žmonės ir likimai. Mažosios Lietuvos kūrėjai“ vakaro metu Prano Domšaičio galerijoje. Simboliška, kad ši graži dovana gauta jubiliejiniais dailininko metais – kaip tik šiemet pažymėtos 100-osios Č.Janušo gimimo metinės. Ji ypač vertinga XX a. lietuvių tapybos istorijos kontekste, nes tapytojo, prieškaryje vadinto Lietuvos marinistu, paveikslų mūsų šalies dailės muziejuose ir pas privačius kolekcininkus yra vos keli. Ir dar vienas gražus sutapimas – tapytojas ne tik dažnai lankėsi pajūryje, nuolat tapė nuotaikingus ir spalvingus jūros ir žvejų gyvenimo vaizdus Klaipėdoje, Palangoje, Kuršių nerijoje, bet ir mokėsi mūsų mieste.

niam darbui, mokytojavo Šiaulių ir Kauno gimnazijose, vėliau – Kauno dailiųjų amatų mokykloje, buvo paskirtas jos direktoriumi.

Ailende organizuotame konkurse. Mirė Č.Janušas Niujorke, 1994-ųjų spalio 30-ąją.

Išpirkdavo iki vernisažų Mirė Niujorke Be akvarelių ir aliejinių paveikslų, jis kūrė ir teatro dekoracijas. Nuo 1931 metų dailininkas aktyviai dalyvavo parodose, prisidėjo prie Lietuvos dailininkų sąjungos steigimo 1935-aisiais, buvo LDS valdybos narys. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje emigravęs į Vokietiją, 1949 metais jis išvyko į JAV, gyveno Niujorke. Nors, turėdamas išlaikyti šeimą, dirbo su menu nesusijusį darbą, o tapybai galėjo skirti tik laisvalaikį, dailininkas daug kūrė. Jis aktyviai

I.Jankutė, Antrojo pasaulinio karo metais su tėvais emigravusi iš Lietuvos, pokariu pateko į Čikagą, ten baigė koledžą. Ištekėjusi už gydytojo italo, 20 metų gyveno Italijoje, Sienoje, o vyrui mirus 1978-aisiais persikėlė į Niujorką. Ten ji ir susipažino su Č.Janušu, kuris visada ateidavo į Niujorko lietuvių įsteigto „Kultūros židinio“ rengiamas svarbiausias šventes. Dailininkas mėgo bendrauti, su kiekvienu pasikalbėti apie darbus ir kūrybą. I.Jankutė prisimena dailininką kaip labai aktyvų „Kultūros židiny-

Tapė iš prisiminimų Č.Janušas turėjo sūnų, kurį stengėsi išleisti į mokslus, o vėliau - ir keturis anūkus, dėl kurių vis pasidejuodavo, kad nė vienas jų nepasirinko dailės. Anūkai mokėsi muzikos, dažnai koncertuodavo Niujorko lietuvių susiėjimuose, „Kultūros židinio“ organizuotose šventėse.

Gyvendamas emigracijoje, Č.Janušas dažniausiai tapė aliejines drobes, kartodamas pamėgtus, iš prisiminimų vis atgaivinamus Lietuvos gamtos motyvus. dalyvavo lietuvių ir amerikiečių dailininkų parodose, ne kartą buvo laimėjęs įvairių premijų, iš kurių I.Jankutė paminėjo už akvarelę „Jūra“ gautą pirmąją premiją Long

je“ vykusių parodų organizatorių ir dalyvį. Parodos kultūros centro salėje paprastai vykdavo trumpai, dažniausiai tik savaitgaliais. „Kultūros židinyje” Č.Janušas kas-

Mokėsi Klaipėdoje Č.Janušas gimė 1907-ųjų liepos 18ąją Ukrainoje, Feodosijos mieste. Teigiama, kad ten jis gyveno rusų tapytojo marinisto I.Aivazovskio kaimynystėje, ir dar vaikystėje pamatyti įžymiojo dailininko kūriniai tiesiog jį užbūrė, paliko neišdildomą įspūdį visam gyvenimui. Nuo 1922-ųjų būsimasis dailininkas gyveno Lietuvoje, mokėsi Telšiuose, Kražiuose ir Palangoje, o 1926 metais baigė Klaipėdos lietuvių gimnaziją (nuo 1930-ųjų – Vytauto Didžiojo gimnazija). Joje tuo metu piešimą dėstė Adomas Brakas. 1927-1931 metais Č.Janušas mokėsi Kauno meno mokykloje, o po studijų atsidėjo pedagogi-

met surengdavo po vieną parodą, kartais ir kelias. Nuotaikingus ir spalvingus paveikslus jo gerbėjai išpirkdavo dar išvakarėse, parodas kabinant. I.Jankutės teigimu, daug Č.Janušo kūrinių yra likę pas Niujorke gyvenančius lietuvius, nes labai populiaru buvę dailininko paveikslus dovanoti vestuvių, jubiliejų proga.

Romantiškos: Č.Janušo drobės „Mėnesiena“ ir „Valtys mėnesienoje“.

I.Jankutei lankantis tapytojo dirbtuvėje, įrengtoje garaže, Č.Janušas, rodydamas kiek turi prikauptų dailininko darbo priemonių, yra sakęs: „Kam aš tai paliksiu?..“. Pasakoda-

mas apie apsilankymus Klaipėdoje, nuolat prisimindavo giliai įstrigusį atsitikimą, kai kartu su sūnumi maudantis tas įbrido per giliai ir ėmė skęsti. Prieškariu dailininkas labiausiai mėgo akvarelės techniką. Č.Janušo akvarelėms būdingas didokas formatas, tamsios spalvos, neskaidrūs tonai. Akvareles jis kartais liedavo ant kitos tapetų pusės, tai suteikdavo ypatingą atspalvį. Kelios panašios stilistikos akvarelės iš privačios kolekcijos buvo eksponuotos 2003iaisiais Juodkrantėje, „Vėtrungių“ galerijoje veikusioje parodoje. Gyvendamas emigracijoje, Č.Janušas dažniausiai tapė aliejinius paveikslus, kartodamas pamėgtus, iš prisiminimų vis atgaivinamus Lietuvos gamtos motyvus. Tai jaukiai medžių prieglobstyje įsikūrusių lietuviškų sodybų vaizdai.

Poetiškos nuotaikos Du dovanoti peizažai – „Lietuviška sodyba žiemą“ ir „Lietuviškas kaimas žiemą“ – nutapyti šviesiomis, skaidriomis spalvomis, subtiliais tonais perteikiant žiemos atmosferą. Č.Janušo kūriniuose išlaikomas realistinis požiūris į natūrą, tačiau jie nestokoja idealizacijos, lyriškos nuotaikos. Pasak I.Jankutės, Amerikos lietuviai pusiau rimtai, pusiau juokais sakydavo: „Jei nori relakso, nusipirk Č.Janušo paveikslą su mėnesiena, ir jokių „valiumų“ nereikės“. Iš tikrųjų dailininkas puikiai sugebėjo tapybos priemonėmis kurti poetišką nuotaiką. Paveiksluose „Valtys mėnesienoje“ ir „Mėnesiena“ meistriškai perteiktas romantiškas apšvietimas, sukurtas neaprėpiamos naktinės jūros erdvės pojūtis. Mažai pas mus žinomo, tačiau prieškario Lietuvoje garsaus tapytojo kūrinius galima pamatyti lankantis galerijoje – Č.Janušo paveikslai eksponuojami greta P.Domšaičio kūrinių.

kl.lt

DURYS

Trečiadienis, spalio 31, 2007

Instaliacijos: „12 diena“ ir „Garbinimas“ - I.Baroti’o duoklė laikmečiui.

Nerijaus Jankausko nuotr.

Po dvyliktosios dienos Jubiliejine paroda I.Baroti’s ieško naujų keramikos raiškos galimybių

Kristina Jokubavičienė

sroildžonas Baroti’s, žinomas ne tik Klaipėdoje, bet ir Lietuvoje keramikas bei parodų kuratorius, šį rudenį „sulaukė“ jubiliejaus ir, kaip įprasta dailininkams, pažymėjo jį paroda, pavadinta „12 diena“. Kai paklausiau per parodos pristatymą, kodėl toks parodos pavadinimas, keramikas taip „barotiškai“ prisimerkė ir pašmaikštavo: „Kad kas nors paklaustų. Matai, ir tu paklausei...“

Keramikos meno pašauktas Jei jau paroda jubiliejinė, tai tenka priminti, kad I.Baroti’s gimė 1957aisiais spalio 10-ąją Tadžikijos Respublikoje, Nau mieste. 1974-1978 metais mokėsi keramikos Dušanbės meno technikume, o 1979-aisiais atvyko ją studijuoti Vilniaus valstybiniame dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija), studijas baigė 1984-aisiais. Nuo 1985-ųjų prasidėjo aktyvi dailininko kūrybinė ir parodinė veikla, besitęsianti iki mūsų dienų – jo kūriniai buvo eksponuojami parodose ne tik gimtojoje Tadžikijoje ir antrąja tėvyne tapusioje Lietuvoje, bet ir daugelyje kitų šalių: Latvijoje, Turkmėnijoje, Olandijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Danijoje, Suomijoje, Švedijoje. 1990-aisiais I.Baroti’s tapo Lietuvos dailininkų sąjungos, o 1997aisiais – Klaipėdos apskrities dailininkų sąjungos nariu.

Įkūrė dailės galeriją Su Lietuva susiejęs tolesnį gyvenimą, I.Baroti’s apsistojo Klaipėdoje – čia subrendo jo kūryba, išsiskleidė ne visai įprasta dailininko profesijos atstovui sumanaus parodų organizatoriaus, kuratoriaus veikla. 1992-aisiais I.Baroti’s įkūrė pirmąją mieste ir vieną pirmųjų Lietuvoje privačią dailės galeriją. Šiandien Baroti galerija garsi visoje šalyje ir užsienyje. Joje ne tik vyksta originalios ir aktualios dailės parodos, bet ir įgyvendinami tarptautiniai meniniai projektai. Svarbiausia – tai vieta, kurioje

Atgarsis: „Topoliai“ autoriui primena gimtinę. vienodai sutinkamas ir potencialus pirkėjas, ir tiesiog daile besidomintis lankytojas.

rūsčios ir egzotiškos archaikos požymiai, įvairių amžių ir kraštų civilizacijų atgarsiai.

Aktuali naujame kontekste

Lėmė originalų braižą

Dailininko studijų ir kūrybinio braižo formavimosi tarpsnis - XX a. devintasis dešimtmetis sutapo su svarbiu lietuvių keramikos raidai laikotarpiu. Tuo metu vyko šios taikomosios dailės srities atsinaujinimo procesai, ryškėjo nauja konceptualiosios (arba parodinės) keramikos kryptis. Buvo ieškoma netradicinių keraminės medžiagos apdorojimo būdų, atsigręžta į senųjų civilizacijų, tolimųjų kraštų, įvairių dailės istorijos etapų keramikos formas ir technologijas. Šiame kontekste dailininko iš Rytų atsinešta keramikos tradicija buvo labai aktuali ir galėjo būti produktyviai plėtojama.

Skirtingų kultūrinių ištakų inversijos, iš jų atsirandančios prasmės, originalūs plastiniai sprendiniai lėmė keramiko kūrybos savitumą, originalų braižą, nesvarbu, ar tai būtų funkcionalios vazos, ar 2006aisiais Klaipėdos Frydricho Vilhelmo pasažą papuošusios dekoratyvinės kompozicijos „Laivai“. Nors I.Baroti kūryba per kelis meninės veiklos dešimtmečius keitėsi, tačiau kardinalieji stilistiniai požymiai išliko. Dešimtajame dešimtmetyje jo keramikoje greta architektūrinių formų daugėjo antropomorﬁnių ir zoomorﬁnių motyvų. Įvairius pavidalus įgavo paukščiai, avinėliai ar tiesiog gyvūnai; kilo monumentalios moterų, vyrų galvos; valdovų duetai bylojo apie pasaulio dualizmą. Šio laikotarpio darbuose ryškėjo sudėtingesnis, lyg rytietiško šokio judesyje, minkštesnių apybraižų siluetas.

Modernus ir archaiškas Jau pirmuosiuose keramiko darbuose dėmesį atkreipė savita, simetriška, monumentali kompozicijų iš akmens masės ar šamoto forma, polinkis dekoravimui dažniau naudoti oksidus nei glazūras. Šiurkštaus keraminio paviršiaus plastika, dekoro pobūdis, natūralių, žemės ir gamtos tonų spalvinė gama, raiškus siluetas, masės stabilumas atliepė bendrąsias lietuviškos moderniosios keramikos tendencijas. Kartu šio dailininko kūriniuose slypėjo nepakartojama Šumero zikuratų, Asirijos reljefų, Vidurinės Azijos dykumų platybių dvasia, monumentalių mečečių apybraižos,

Nustebino kitoniškumu Tokio pobūdžio kūrinių ir galėjome tikėtis, eidami į jubiliejinę parodą. Tačiau joje pristatomi kūriniai nustebino savo kitoniškumu, dar kartą patvirtindami, kad šiam menininkui būdinga išties nerami kūrybinė dvasia, o pasiektas stiliaus stabilumas tapo geru pamatu dabar vykstantiems kūrybiniams ieškojimams ir eksperimentams. Kaip buvo pasakyta per parodos pristatymą, autorius labai rimtai jai

ruošėsi, paskyrė darbams jubiliejinius metus, tad visi kūriniai, išskyrus 2006-aisiais parodoje eksponuotą „12 dieną“ (garsiosios vapsvos), sukurti šiais metais. Greta „atpažįstamos“ plastikos kūrinių (pvz. „Laukimas“), kiti atrodo labai naujai.

Apgaulinga, magiška realybė

Užuomina: „Laukimas“ apeliuoja į motinystę.

Pirmiausia dėmesį patraukia neįprasti spalviniai sprendimai, ryškių spalvų glazūros. Naujausiose kompozicijose beveik nebeliko įprasto vertikalaus centrinio motyvo ir simetrijos. Vietoj to objektai grupuojami plokštumoje, dažnai asimetriškai, kuriant apgaulingą „tikroviškumo“ („Topoliai“, „Oazė“, „Spageti su pipirais“ „Juodas obuolys“), magiškos realybės įspūdį. Žiūrovui tarsi duodama užuomina, kurią toliau plėtoti tenka jam pačiam, priklausomai nuo to, kokias asmenines asociacijas sukelia vienas ar kitas motyvas.

Apibendrina, kas pasiekta Paroda apibendrina tai, kas jau padaryta, ir pateikia galimą būsimųjų darbų kryptį. Ar ji bus tokia, parodys laikas. O šiandien parodoje eksponuojami darbai patvirtina, kad pirmojo jubiliejaus slenkstį I.Baroti’s peržengė sukaupęs didžiulę amato įvaldymo patirtį, originalių idėjų ir temų ratą, įtvirtinęs savąją kūrybą šiuolaikinėje lietuvių keramikoje. Sprendžiant pagal naujausius darbus, tai menininkas, nuolat ieškantis naujų raiškos galimybių, per daugiaprasmius meninius įvaizdžius emocionaliai atskleidžiantis žmogaus egzistencijos prasmes.

Reminiscencija: „Ilgesys“ dvelkteli Tolimųjų Rytų dvasia.

DURYS

Trečiadienis, spalio 31, 2007

Atminties voratinkliai Gytis Skudžinskas

ompozitorius, eseistas, performansistas, videomenininkas, muzikos festivalių rengėjas, pirmojo lietuviško šiuolaikinės muzikos vadovėlio ir radijo programų autorius – visa tai apie vieną žmogų – Šarūną Naką, jau trečią rudenį paeiliui Klaipėdos dailės parodų rūmuose pristatantį savo videoinstaliacijas.

Paspendė spąstus žiūrovui Visų pirma, patekę į instaliacijos „Evangelija pagal kalvį Ignotą“ erdvę, susiduriame su dominuojančiu erdviniu sprendimu. Septynių

Š.Nako videoinstaliacijoje žiūrovas patenka į meistriškai sukonstruotas pinkles, kuriose yra priverstas kaskart iš naujo įminti kelioliką viena po kitos sekančias užuominas.

dalių instaliacija išsiplečia salės erdvėje ir persikelia į priešais esančią patalpą. Jei praėjusių metų rudenį demonstruotą Š.Nako instaliaciją „Aporija” žiūrovas galėjo stebėti iš vieno taško, aprėpdamas visus tris vaizdo kanalus, šįkart autorius jį priverčia klaidžioti ir pačiam pasirinkti stebimų atvaizdų seką. Skirtingi transliuojamų vaizdų masteliai, vizualinė instaliacijos ritmika uzurpuoja patalpą, neutralizuodami visas įprastinio judėjimo trajektorijas. Stebėtojas ﬁziškai negali vienu metu priimti pateikiamo informacijos srauto, todėl susikuria individualų instaliacijos „perskaitymo“ būdą. Ekranuose besisukantys skirtingos trukmės videoﬁl-

mai praktiškai nepalieka galimybės antrą kartą išvysti tos pačios vaizdinių jungties. Žiūrovas patenka į meistriškai sukonstruotas pinkles, kuriose yra priverstas kaskart iš naujo įminti kelioliką viena po kitos sekančias užuominas.

Veda kultūrinės citatos „Evangelija pagal kalvį Ignotą“ sukurta pasiremiant asmenine ir kolektyvine atmintimi. Instaliacijoje apstu individualios autoriaus patirties ir archyvinių oﬁcialios kultūros kronikos atplaišų. Koliažo principu perduodama informacija konkuruoja tarpusavyje, šalia autoriaus užﬁksuotų praėjusio dešimtmečio liekanų demonstruojamas pom-

pastiškas ﬁlmas apie lietuviškas dainų šventes. Žiūrovas, vedamas kultūrinių citatų, keliauja painiais atminties labirintais, o tai, kas atrodė negrįžtamai ištrinta iš visų pasąmonės užkaborių, netikėtai išsiskleidžia nauju rakursu. Kūriniui pasirinkęs ne tik asmeninius išgyvenimus, bet ir visos bendruomenės patirtis, autorius automatiškai pateikia kiekvienam suvokėjui individualų ir autentišką pranešimą. Būtent kolektyvinė atmintis ir kultūros citatos sąlygoja daugiaplanę kūrinio suvokimo galimybę ir tai, kad kiekvienas parodos lankytojas gali atrasti sau pažįstamus atributus.

Tarsi pasaka be galo Naudodamas archyvinius dokumentikos kadrus, Š.Nakas lyg ir siekia savo instaliaciją padaryti prieinamą ir suvokiamą kiekvienam.

Personaliai: kūriniui pasirinkęs ne tik asmeninius išgyvenimus, bet ir visos bendruomenės patirtis, Š.Nakas kiekvienam suvokėjui pateikia individualų ir autentišką pranešimą. Ado Sendrausko nuotr.

kl.lt

Tačiau nesustojančioje atvaizdų karuselėje lėtus monumentalius kadrus keičia fragmentiškos ir asmeniškos pastabos, oﬁcialios kultūros kronikos pompastiką pertraukia ironiški štrichai. Priklausomai nuo parodos suvokėjo požiūrio į vienus ar kitus praeities reiškinius jis gali visiškai skirtingai suvokti ir interpretuoti instaliaciją. Instaliacija „Evangelija pagal kalvį Ignotą“ – tai tarsi pasaka be galo, atkartojanti jau įgytą patirtį, bet vėl iškelianti naujus klausimus ar siūlanti naujas išvadas. Dar viena neabejotinai svarbi instaliacijos dalis – garsas, lydintis vizualią medžiagą. Šioje instaliacijoje Š.Nakas naudoja simfoninį kūrinį „Nuoga”. Išgryninto skambesio opusas koliažiniam vizualiniam sprendimui suteikia tariamo sakralumo ir išduoda ne tik analitinę, bet ir švelniai ironišką autoriaus poziciją.

Laukiamas: Š.Nakas jau trečią rudenį paeiliui Klaipėdos dailės parodų rūmuose pristatė savo videoinstaliacijas. Dariaus Vaičekausko nuotr.

„Keistos tiesos“: tarp pranešimo ir suvokimo Gytis Skudžinskas

palį Klaipėdos dailės parodų rūmai lankytojams siūlo susipažinti su jauno šiuolaikinio menininko tiesomis. Mėnesį čia demonstruojama Vilniaus dailės akademijos absolvento Tomo Čiučelio instaliacija „Keistos tiesos.”

Žodis – priemonė interpretacijoms T.Čiučelis, savo kūrybos pagrindu pasirinkęs tekstualumo studijas šiuolaikinėje visuomenėje, Klaipėdoje pristato tris kūrinius. Lankytojus parodų rūmų salėje pasitinka ne estetiškai, vizualiai turtingi ir iš pirmo žvilgsnio nenuspėjami pranešimai, o priešingai - lakoniškos ir visiems regėtos teksto konstrukcijos. Pamatę užrašytą informaciją visų pirma tikimės perskaityti vienokią ar kitokią mintį, nuorodą ar deklaraciją. T.Čiučelis nesiekia suformuluoti vienareikšmės tezės, jis renkasi metaforiško pasakojimo strategiją, kurioje suvokėjas neretai tampa svarbesnis už pranešėją. Ekranuose ir projekcijose besikeičiantys tekstai neveda linijinio pasakojimo keliu. Čia sunkiai aptiksime pradžią ir pabaigą, keleto

Instaliacija: T.Čiučelio „Keistose tiesose” žodis tampa ne neginčytinu žinių šaltiniu, o priemone naujoms interpretacijoms. žodžių junginys keičiasi beveik atsitiktinumo principu, sunku nuspėti, kuri trumpos sentencijos dalis netrukus pasikeis nauju žodžiu, taip pakeisdama visos teksto konstrukcijos reikšmę. Autorius žiūrovui palieka teisę spręsti, kurią mintį pasirinkti atskaitos tašku ar kurį teiginį laikyti esmingiausiu. Instaliacijoje žodis tampa ne neginčytinu žinių šaltiniu, o priemone naujoms interpretacijoms ir prielaidoms skleistis.

Itin svarbus kontekstas Dar daugiau. Konstruodamas vizualinę instaliacijos dalį, autorius pasirinko anonimišką naujųjų medijų erdvę. O pranešėju tapęs kompiuteris neutralizavo emocionalų pranešimo turinį. Juk tą patį žodį galime ištarti keliolika skirtingų intonacijų, taip perteikdami nerimą ar džiaugs-

mą, apgailestavimą ar pasitenkinimą, pyktį ar nuolankumą. „Keistose tiesose” informacija pateikiama be jokios emocionalios įkrovos, o pasirinkta šrifto garnitūra neišduoda jokių autoriaus intencijų. Greičiau tai anonimiškų ir iki tobulybės išgrynintų ženklų sankaupa. Taigi tamsioje parodų rūmų salėje tekstų eilutėmis klaidžiojantis žiūrovas yra vienintelis informacijos suvokėjas, įprasmintojas ir vertintojas. Pats autorius pripažįsta, kad jo kūriniams itin svarbi konteksto reikšmė. Teiginių prasmė kinta priklausomai nuo to, kokioje erdvėje jie eksponuojami. Bendrais bruožais T.Čiučelis suvokėjams pasiūlo socialumo, meno ir politikos problemų ratą. O Klaipėdos dailės parodų rūmų salėse eksponuota instaliacija, ko gero, labiausiai išryškino santykio tarp meninės praktikos ir vizualumo

problemą. Nors uostamiesčio parodinėse erdvėse vis dažniau pasitaiko ir konceptualiai orientuotų kūrinių, vis dėlto dominuojančią poziciją užima vizualiai efektingi, bet neretai intelektualiai skurdūs kūriniai.

Stimuliuoja mąstymą „Keistos tiesos” siūlo ne mėgautis regėjimo malonumais, o aktyviai dalyvauti paties kūrinio suvokimo ir interpretavimo procese. Instaliacija, eksponuojama Dailės parodų rūmuose, nebyliai ir netiesiogiai sąveikauja su kitais čia anksčiau, vėliau ar tuo pačiu metu eksponuojamais kūriniais ir persmelkta vietinio konteksto sąlygoja vaizduojamojo meno permąstymo galimybę. Vizualioji kultūra šiandien pradeda remtis šabloniškomis konstrukcijomis. Tai daro įtaką ir meninei praktikai. Kūriniais per-

Dariaus Vaičekausko nuotr. duodama informacija dažnai jau žinoma iš anksto ir nestimuliuoja jokių problemų iškėlimo ar svarstymo. „Keistose tiesose” susipynęs keliapakopis sociokultūrinis turinys sukuria prielaidų tinklą, leidžiantį aktualizuoti meno dematerializavimo problematiką. Kas svarbiau šiandieniame mene – vizualus kūrinio įgyvendinimas ar talpi idėja? Menininko pozicija – ne kurti dar vieną vizualumu pagrįstą kūrinį, o ekspozicinėje erdvėje pateikti tekstualų ir nuo suvokėjo priklausantį darbą – rodo autoriaus siekį sukelti bent minties judesį. Ir, ko gero, įdomiausia ir paveikiausia instaliacijos „Keistos tiesos” dalis egzistuoja tarp pranešimo ir suvokimo, kai stimuliuojamas mąstymas, bet neprieinama iki angažuotos vienareikšmės tiesos.

kl.lt

GINTARO LAŠAI

Trečiadienis, spalio 31, 2007

Pranešti. Bet kokiais ženklais. Kokiais? >>6

Pranešti bet kokiais savo dvasios dienoraščio ženklais: ir Munko „Šauksmu“, ir lengvai trūkinėjančiais bei trupančiais sakiniais, ir į stulpelius surikiuotais mokyklinių metų lėkimą (o gal rutiną?) žyminčiais žodžiais - pirmokė/ antrokė/ trečiokė/ (...)/ vienuoliktokė (p.155-156), - ir rėkte (išsi) rėkiančiomis didžiosiomis bei be jokio tikslo chaotiškai susispau-

dusiomis raidėmis ar vaikiškai naiviai užšifruojančiais jas skaitmenimis, ir daugybe daugtaškių, ir t.t. Taip sukuriamas jau postmoderniai siurrealistiškas R.Latvėnaitės-Kairienės romano „sąmonės srautas“, paremtas ne tik ypatingą skaitymo lengvumą sukuriančiu pasakojimo trūkčiojimu, bet ir provokuojančiai azartiška „extreme“ pagava. Ak, jeigu ne tas nelemtas „Šauksmas“... Jau rašiau, kad šis romanas labai

psichologiškas: pastabus, jautriai atsargus, sugebantis ne tik neįžeisti ambicingų jaunuolių, bet netgi ir stilių jų perimti. Šiuo aspektu man be galo patrauklios paaugliškų eiliavimų imitacijos. Tačiau turiu parašyti ir tai, jog šis kūrinys yra ne tik „mokytojiškas“, bet ir „mokytojiškas“ (nors mano krašte žodis mokytoja buvo tariamas be jokios ironijos, aš vis tiek „išsidirbinėsiu“). Ir „mokytojiškas“ jis ne vien

dėl pavadinimo (ar tik neatsispindi jame lituanistų įprotis įsakmiai pabrėžti tai, kas, jų nuomone, kūrinyje yra svarbiausia – lyg ir nepasitikint kito žmogaus intelektinėmis galiomis). „Mokytojiškas“ jis ir dėl pernelyg didelio apsiribojimo pedagoginėmis ar netgi lituanistinėmis ir beveik vien tik su lietuvių autorių tekstais susietomis problemomis – dargi ir prikišamai „vertybiškai“ išsakomomis. O kitų aptariamo kū-

rinio „trūkumų“ nebeakcentuosiu (pvz., neaišku, dėl ko netiksliai cituojamas K.Kubilinskas, kodėl nėra vertimų iš kitų kalbų...) ir kalbos klaidų tikrai neskaičiuosiu (jų vis dėlto pasitaiko). Juk tai tik pirmasis R.Latvėnaitės-Kairienės romanas ir jis jau vien dėl to, mano nuomone, vertas išskirtinio dėmesio. Ir dar: autorė dovanodama knygą pakvietė: Pašūkaukim... Tai ir „bandžiau“ čia „pašūkaloti“...

luošystės: Vytautas Stankus

pirma. marčėnas gyrės kad trisdešimt metų mirtis jo neranda. manęs dvidešimt vienerius. vadinas pirmauju. vadinasi atsilieku ir nespėju su aidu --vardas verčia kartotis ir vis tiek nepavyksta užčiuopti ir už skverno timptelėt kad dėmesį atkreiptum.

antra. tąmet žvejys neišplaukė. susirinko nuo kranto nebyliai rėkiančias žuvis ir liko namie su savo moterimi. sūdytos žuvelių akys matė kaip vyras galanda peilius. nebeturėdamas ko likti jis išėjo jūron.

trečia. įtikėjau ir visos vienatvės jau mano. pritvinko tavo nerašymas tik trys taškai kiekvienam tylėjimui po vieną. meldies ant suluošinto klaupto žegnojies duok viešpatie duonos, sakai, dar trupinį rašymo ir moterį leisk - bent susapnuoti. nedaug. tik priglusti prie pėdų

ir visos tylos jau mano.

ketvirta. pamenu močiutė glostė mamai ranką ir kartojo sesele, padėkit man surast namus. nieko daugiau neprašysiutik parlydėkit. tai pamišimas tikruoju savo pavidalu. vėliau ji mirė. Alio Balbieriaus nuotr.

penkta. vis sapnuoju laidojąs bičiulį. guli. karts nuo karto sujudina galvą lyg sapnuotų ką. plaukais jo numėlusias lūpas nušluostau ir tykiai į ausį aš turėjau būt pirmas. nuo vaikystės naktim bijau judančių užuolaidų ir tų, kur kvėpuoja anapus. mama vis ramindavo - tik vėjas, vaikel, daugiau nieko. vėjas kvepia kitaip.

šešta. susenęs viduj tik išorėj 22. tykus pailsau ir rankos į tekantį vandenį. ikonose šventųjų paakiai sutinę. verksmas ir nemiga. belieka kartoti esu panašus į tave. į save. į kiekvieną kybantį savo namuos. vienatvė ir mano juodumas tapatūs. norėčiau į miestą kur amžiais ruduo.

ir tavo šviesa - - - tik kitokia.

septinta. kava ir cigaretės tiek teliko iš berniuko palikusio brydę sniege ir vėžes rogučių. vėžiauti vadinasi sirgti. dėmės vaikystės paklodėj vėjų nuoplaišos į delną į vėstančią kavą dienos ir meldimas bet jau kitoks deformuotas. bespalvis. tuštuma neplautom vyšniom prakvipus ir akys liūdnos lyg kaimyno kuris kiaules mums pjaudavo. dūmai dūmai ir vienatvė

aštunta. sušalai? siaubingai. baltumas nenusitrina ir negaliu sakyt kad susitepęs paženklintas aplietas tik ranka keliauja nuo puodelio peleninės link. smilkimas. net rūkančios moterys nebegražios.

ir jų pirštai keistai vienodi. ir akys. žinau kad nesi. tik apsimetu.

devinta. kai mirusieji meldžias būtina tylėti. visi kartu su jais. nudriskusių sienų vienatvėj budintys priešaušrio minutėmis nuogi į savęs plėšymą skiautėm per nugarą pelenais nulietą. lyg spengtų kas plente suvažinėtom varnom per akis vaikiški batukai perregimas lyg šventasis prašantis išmaldos. anie stovi vorele ir tik gūžčioja pečiais keltininkas niekad neima skolon. ir vis dar kadugiu pasiimk tą kvapą, viešpatie *** viskas nuotrupom ir duženom net pokalbiai troleibuseRaznaabrazije - krasyva vo davai kupim dom i budim vniom zhyt. ja na kryshe a ty patom zastrelishsia i ja dom pradam. raznaabrazije

klonuoji save du kartusvieną į tašką A kitą į tašką B o pats per neries ledą pažiūrėt - įlūš ar ne. ir jei įlūš ar įmanoma vaikščiot kita ledo puse. ----raznaabrazije

*** šį rudenį neparašysiu jau nieko. kai taip neteisingai sninga ant lapų ir išskyrom varva šis miestas – 9 milimetrai gyvybės – visa kita mirimas per dulkes, pelenais išbertą veidą apnuodytu šulinio vandeniu dievas nubunda sukandęs dantis sako gydykis, vaike, sergi ir įjungia elektrą. išmėčiau save po karalystės tiltais sulytas sulytas buvau jei neturi popiergalio su parašu kad gimęs vadinas niekad negimei. tokių nelaidoja. tokie ateina mirę.

GINTARO LAŠAI

Trečiadienis, spalio 31, 2007

Trys viename Algis Kuklys

ytą prie stalo sėdime trys neįgalieji: aštuoniasdešimties metų Monika ir šeštą dešimtį pradėję – Feliksas, jos sūnus, ir aš, jų giminaitis, atvykęs pavasaroti, uogų paragauti, gaivaus oro įkvėpti, nes didmiestyje netrukus teks dėvėti dujokaukes. Taigi pusryčiams jie geria arbatą, o aš – tirpią kavą, ant kurios pailgo pakelio užrašyta “Trys viename”, todėl šyptelėjau, kad ir mes, tie nabagai, trinamės vienoje vietoje – seniai nemačiusio remonto mediniame name. Tik Feliksas nemano esąs neįgalus po sunkaus insulto, nors vaikšto su ramentu, todėl nerimsta, nenusėdi vietoje ieškodamas ko nors nusitverti, bet apie tai vėliau. O dabar pusryčiaujame: Monika taip drąsiai kramto savo sumuštinį, jog atrodo, su žandikauliais ji sulaužys dantų protezus, juos sumals ir nurys. O mes žiopsosime akis išsproginę, nes Feliksas ir aš dar valgome be protezų, su savo retais kreivais dantimis, garbė dangui. Ne, Monika šį kartą protezų nesukramtė, tačiau, praradusi klausą, mums rėkia, aiškina, ką sapnavusi, o mes taip pat rėkiame, nes kitaip ji neišgirs, todėl pašalinis manytų, jog dėl kažko baramės. Tas jos sapnas visiškai neįdomus, bet mes vaizduojame, kad klausomės :aš aiškinu jį, o Feliksas linkčioja galvą ir baigia čiaumoti paskutinį sumuštinį su dešra. Tegu kemša, aš vėliau, kai jie išsliūkins į kiemą, pasiimsiu iš šaldytuvo gabalą dešros su agurku, nes nemėgstu slankioti tuščiu pilvu, juolab jog čia nėra kas veikti. Bet aš, aišku, mažumėlę klystu, nes Feliksas visuomet ką nors sumislina: anksčiau taisė suklerusį radijuką, o dabar kirbina televizorių, todėl dėl šio “remonto” skaitikliai išsijungė ir kelioms valandoms dingo elektra, tad gerai, kad juos laiku patikrinau, nes šaldiklyje prikrauta mėsos, bet svarbiausia, kad yra kitas televizorius, kurį saugau nuo Felikso, nors tai labai sunki misija, nes jis nemėgsta, kai prieštaraujame, todėl ima rėkti ir tuomet veidas atrodo toks, lyg Feliksui vienu sykiu kas nors smeigtų šešias adatas. Tad suprantu jo žmoną, kuri šiuo metu džiaugiasi, jog nereikia prižiūrėti tranto vyro, jai prasidėjo tikros atostogos, tačiau ne man ir ne Monikai, kurios Feliksas ne itin paisė. Todėl svarstau, ar atlaikys šio namo elektros laidai ilgą televizoriaus remontą, nes Feliksas užsispyrė žūtbūt jį pataisyti. Ir ko tik nedariau, kad nukreipčiau jo dėmesį nuo to nelaimingo televizoriaus: rodžiau žurnalus “Tik vyrams” ir “Intymios paslaptys”, bet jis buvo abejingas, nes intymių paslapčių Feliksui seniai nebeliko, todėl nenorėjo paganyti akių žiūrėdamas į nuogas moteris. Netgi degtinės butelio nepagailėjau, bet jį išgėręs ir išsidrunėjęs vėl ėmėsi remonto su dar didesniu užsispyrimu. Pastebėjau, kad ir jo motina ėmė nerimauti, bet ją ypač sunervino, kai pro langą išvydo Feliksą grėbiant

šieną į kaugę, o paskui, pagriebęs senus laikraščius, norėjo tą krūvą, stovinčią per keletą žingsnių nuo trobos, padegti. Ji stvėrėsi už galvos ir klygdama išvirto su lazdele pasiramščiuodama į kiemą, kad sustabdytų kvaištelėjusį Feliksą. O čia vyko nepakartojamas dialogas, vertas Erlicko plunksnos: abu rėkė, mosikavo rankomis, o šienas jau liepsnojo. Galop Monika su lazdele išdrabstė degėsius ir liepė sūnui šieną nuvežti toliau ir jį sudeginti. Pirmą kartą gyvenime regėjau, kaip tyčia deginamas šienas, o šienas – tai pinigai, nes kaime jis vertinamas, bet Monika jau nelaikė nei karvės, nei ožkelės, tad šienas, kurio niekas nevartė, ėmė pūti ir dvokti, tad nieko kito neliko, kaip jį sudeginti. Kai iškišau nosį į lauką, Feliksas ėmė šaukti, kad aš jam padėčiau, bet, numojęs ranką, pusbalsiu nusikeikiau išvadindamas jį “duraku”. Taigi tą dienelę televizorius išvengė remonto, tačiau į kiemą sulėkė artimiausi kaimynai galvodami, kad užsidegė Monikos trobelė, o lietuviams gaisras – pats įdomiausias reginys, ir visi tai žino, todėl mūsų šalyje niekada gaisrai nesumažės: gaisrininkai turės darbo, o žmonės – įvairių kalbų ir apkalbų. Neabejoju, kad mes tąsyk labai nustebinome kaimiečius, nes jie kai kada degina tik šiaudus, šiukšles ir visokias nereikalingas šakas, bet ne šieną, tad reikėjo pamatyti jų ištysusius veidus. Manau, kad jie mus apibudino kaip glušus ir psichus. Sėdėdamas lauke po pietų prieš saulutę ir stebėdamas tą patį drugelį, kuris dažnai atskrenda prie medelio, palinkusio prie pirtelės sienos, svarsčiau, ar nereikėtų paslėpti atsuktuvus bei replikes, su kuriomis Feliksas remontuoja pasmerktą televizorių. Tuosyk būčiau melavęs, kad nieko nemačiau, bet vargu ar tas durakas patikėtų, nes kai kada jo akys tapdavo gudrios, prisimerkusios tarsi kokio mongolo. Va, jeigu remontuotų lauke, gal ir pavyktų įtikinti, kad jis pametė kažkur visus instrumentus. Na, bet tuomet televizorių remontuotų su kirviu… Aš pasukau galvą ir pamačiau, kaip drugelis nutūpė ant pilkos suskilinėjusios pirtelės sienos, ir buvo labai gražu. Juodas, aksominis drugelis su oranžiniais, tiksliau, auksiniais, pakraštėliais ilsėjosi keletą sekundžių saulės atokaitoje, ir man neaišku, ar žmogus skiriasi nuo drugelio, nes drugelis nežino, kad yra drugelis, o žmogus tai suvokia, bet, kaip tas Feliksas, nieko neįstengia pakeisti. Ir kas iš to, jeigu jis sutaisys išklerusį televizorių? O mus, - Moniką, Feliksą ir mane, - kas besutaisys? Kokie stebukladariai daktarai ir ekstrasensai? Nedaug beliko dienų, kai mes taip pat virsime drugeliais ir ištirpsime gigantiškoje gamtos masėje. Bet Feliksui - tai nė motais, jis, kaip sakiau, negalvoja, kad yra neįgalus, todėl kiekvieną dieną jam kyla originalių minčių. Vakare, kūdžiau užkandę, ruošiamės poilsiui: Feliksas ilgai,

Ričardo Šileikos nuotr. vos ne snausdamas, plauna, trina kojas, o aš jo laukiu nesulaukiu. Per tą laiką pažiūrėtum “Panoramą”, romantinį serialą ir “Vakaro žinias”. Ir tu jo nepagreitinsi! Kartą neiškenčiau ir lepterėjau, ar neužmigai, gaspadoriau? Kaip jis ant manęs užpyko... Girdi, kur aš taip skubu, gal su kiaušiniais į turgų ar ožkų melžti? Čia jis teisus: mums skubėti jau nebereikia, kiek norime, tiek miegame, čepsėdami sėdime prie stalo arba žiopsome į televizorių. Tačiau yra žmonių, kurie svajoja apie tokią ateitį, nes sunkus darbas pas kokį verslininką iščiulpia daug sveikatos. Ir aš neabejoju, kad žmonės vėl tapo vergais, tik dabar jie kitaip vadinami. Bet manęs tai nejaudina, jau neturiu sveikatos jaudintis. Aš kantriai, lyg šuo savo kaulo, laukiu eilės prie nedidelės kaimiškos vonios, kad išsivalyčiau kreivus dantis ir nuplaučiau suprakaitavusias kojas. Paskui išsitiesiu lovoje ir mėginsiu kuo greičiau užmigti, kad nereikėtų klausytis Felikso baisaus knarkimo, bet ir mano turbūt ne ką geresnis. Naktį sapnavau daugybę spalvingų drugelių, kurie lėtai, lyg šokdami, skraidė dangaus erdvėje. Ir ką tai reikštų? Gal tai - žmonių sielos? Ir kam tą sapną atskleisiu, nes Feliksas – juodas ateistas, tikintis varžtais, vinutėmis ir schemomis, o Monikai toks sapnas – ne sapnas. Jai kur kas įdomiau, jog šią naktį išgėręs jaunimėlis tyčia ar netyčia padegė bendrovės daržinę su šiaudais, o ji įspūdingai supleškėjo, nes garsiai sproginėjo degantis stogas, dengtas sovietiniu šiferiu. Moka mūsų jaunimas linksmintis, tai ne mes, pokary gimę dundukai... Ir staiga dingtelėjo galvoje, jog tai jaunimėlio kompanijai būtų pritikęs Feliksas – didysis remontininkas ir šieno degintojas, kuris visą gyvenimą be sekmadienių ir švenčių dirbo, kalė pinigą, tai nenuostabu, kad save užvijo, tačiau vis vien nesuvokė, kas yra žmogaus gyvenimas. Bet abejoju, ar už Feliksą aš buvau mandresnis, nes galvelėje švilpė „ciongai“, be to, suėdžiau vienos moters gyvenimą. Tad į šią vietelę kaime atslinkome skirtingais keliais ir mūsų ﬁnišas po truputį artėja... Už tai ir išgersiu penkiasdešimt gramų su kava „Trys viename“. O kas man belieka? *** Netrukus eilinį kartą šlapimas trenkė Feliksui į galvą ir jis, pasiėmęs pjūklą, patraukė retinti obe-

lų: nupjovė ne tik nudžiūvusias, bet ir tas šakas su dar neprinokusiais obuoliukais. Tai išvydusi Monika sukniubo vietoje, bet aš jai į burną įmečiau validolio, nes visuomet nešiojuosi šiuos vaistus. Kai ji atsikvošėjo, dėl šventos ramybės iškviečiau telefonu felčerę, kuri klausinėjo senutės, kas jai atsitiko – ką valgė, gal pavargo? Bet Monika tik dūsavo vartydama akis ir atkakliai tylėjo. Juk neporinsi apie šešiasdešimtmečio sūnaus „baikas“. Tad pamatavusi spaudimą, o jis buvo aukštas, palikusi valerijono bei aspirino, felčerė išvyko, o aš išsigandęs pažadėjau vėl paskambinti, jeigu Monikai būtų blogiau. Tačiau Felikso “baikos” tęsėsi... Vakare po „Panoramos“ išslinkau į sodą ir atsisėdau ant suoliuko, kad palydėčiau besileidžiančią saulę. Na, ir įdomūs tie aukštaičiai, net saulę pareguliavo... Jeigu Žemaitijoje saulė teka Rytuose, tai čia – ji leidžiasi, ir man dėl to visuomet atrodo keistokai, kaip ir Felikso “baikos”. Taigi sėdžiu jausdamas neapsakomą, gal net dievišką ramybę, nes prieš akis už obelų apšviestų kamienų, matėsi platūs laukai su besiganančiais gyvuliais, tad iš tolo pasiekdavo jų graudūs balsai. O kai sutemo, neskubėdamas sugrįžau prie trobos durų, bet jas, be abejo, užrakino durakas Feliksas. Į duris nesibeldžiau, nes vis vien nebūtų išgirdęs, tad ėjau prie langų, kurie buvo sandariai uždaryti, ir beldžiau, beldžiau, kol ranka paskaudo. Galop išgirdau, kaip trinktelėjo trobos durys, tad nedelsdamas atsidūriau prie jų. O čia išvydau išsiviepusį Feliksą, nors šiaip jis retai šypsosi. Tai kur... merginėji, jaunuoli, pašaipiai pasiteiravo, bet aš, baisiausiai susiraukęs, praslinkau pro jį netaręs nė žodžio. Žinoma, susinervinęs neužmigau, tad prarijau net keletą didelių validolio piliulių. O kadangi miegas neėmė, tai kažkodėl susimąsčiau apie Monikos gudrią katę ir nežioplą šunį, kurie savo įkyrumu ir miklumu visuomet gauna iš jos gardesnį kąsnelį, tarsi tuos padarus kas būtų pamokęs. Žiūrėk, kitam žmogui to gudrumo niekaip neįkalsi, nes jis gyvena kaip lunatikas. Galop užmigau, nes išgirdau Felikso „kanonadą“- jis knarkė kaip girtas piratas. Bet vidurnaktį staiga pabudau nuo triukšmo, kurį sukėlė apsimiegojęs Feliksas. Girdi, jam pasigirdo, kad kažkas beldžia į langą, tad pakilo iš lovos, bet, ieškodamas savo ramento, nugriuvo

kl.lt

ant grindų, o tuosyk pabudo ir Monika, nes jie abu miegojo už svetainės; ji garsiai klausinėjo, kas atsitiko, o Feliksas rėkė einąs į tualetą, tačiau motina perkalbėjo, kad nedarytų durų, nes lauke lyja, o priemenėje stovi blogasis kibiras. Mane tas triukšmas išbudino ir sunervino, tad ilgai neužmigau. Prieš akis išplaukė sena tėvų sodyba, kurią sapnuodavau ir kurios iš tiesų atrodė gaila, nes nepavyko jos išsaugoti. Joje augo obelys bei kriaušės, prie langų žydėjo jurginai ir bijūnai, todėl į sodą pravėręs langą tiek prisiskaičiau visokios „literatūrščinos“, kad ji man susuko smegenis. O dabar, drybsodamas senutės Monikos namuose, negalėjau patikėti, jog visokias klaidas ir nesąmones padariau aš, bet ne Feliksas. Vadinasi, visas mano gyvenimas – tiktai klaidos, tarsi kokiame diktante, tik savo klaidų jau neištaisysiu, nebent kai išdžius mano karstui šešios lentos. O protingi žmonės kalba, kad vyrui sunkiausia suvaldyti du galus – tai liežuvį ir tą žemiau juosmens, ir visos bėdos prasideda dėl jų. Įsiklausiau į vasaros nakties tylą. Aplink sodybą lakstė palaidas šunelis, retsykiais sulodamas, kartais nuo vėjo suošdavo obelų šakos. Labiausiai man patikdavo, kai už lango monotoniškai lydavo, todėl, klausydamas lietaus, greičiau užmigdavau, o šįkart varčiausi nuo šono ant šono lyg kepamas šnicelis. Bet kai užgrojo Felikso „kanonada“, neapsikentęs atsikėliau, apsirengiau ir išslinkau į lauką. Iš pradžių rymojau lauko tualete, paskui – ant suoliuko, kol sužvarbau nuo vėsumos ir nesmagių minčių. Tačiau tai buvo minčių atplaišos, pasirodantys ir išnykstantys žodžiai. Aš tiesiog sėdėjau lyg norėdamas išnykti kvepiančioje nakties tamsoje. *** Rytas išaušo įstabus, nes aš nemėgstu ilgai drybsoti lovoje, tai dairiausi giliai kvėpuodamas ir jaučiau, kad greitai paliksiu šį peizažą, nes turiu šunišką nuojautą. Nepykau ant kregždučių, kurios „padailino“ mano megztinį, tai ne Felikso “baika”, po to nusiskusiu barzdą ir nusiprausęs atsisėsiu prie senovinės išsiuvinėtos staltiesės pusryčiauti. Gerai, kad mūsų kambarius sutvarko tokia Monikos kaimynė Zosė, nes kitaip nepereitume per šiukšles, o valgytume kartu su tarakonais. O kai kitą dieną nuslinkau į lauko tualetą, akimirksniu sustingau: neduokdie, jeigu Feliksas, baigęs televizoriaus sadistinį remontą, nesugalvotų mėžti klaikaus tualeto. Tuomet nuo ypatingų kvapų niekur nepasislėpsi. Ir akurat... Po pietų, pravėręs lauko duris, iš karto užuodžiau įspūdingus aromatus, nes dabar Feliksas „tvarkė“ lauko tualetą, o vargšė Monika tylėjo ranka prisidengusi nosį. Ne, aš daugiau negaliu, tad šiandien susikraunu lagaminą ir tuoj išvykstu, nes panašių aromatų užuosiu ir didmiestyje – šiuolaikinės civilizacijos centre. Atsisveikinsiu su Monika mintyse reikšdamas jai gilią užuojautą dėl protingo sūnaus, o į tą duraką net neatsisuksiu, tegu sau šūdinasi į sveikatą...

kl.lt

DURYS

Trečiadienis, spalio 31, 2007

Kaupia idėjas K.Donelaičio jubiliejui 2014-aisiais sukaks 300 metų, kai gimė grožinės lietuvių literatūros pradininkas Rita Bočiulytė

oeto Kristijono Donelaičio 300 metų jubiliejaus paminėjimui valstybiniu lygiu 2014 metais pradėta ruoštis jau šiemet. Klaipėdos krašte spalio 5-6 dienomis lankėsi Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisijos (pirmininkas Lietuvos Respublikos Seimo vicepirmininkas Česlovas Juršėnas) sprendimu šiemet kovo mėnesį sudarytos K.Donelaičio 300 metų sukakties minėjimo valstybinės programos rengimo darbo grupės nariai.

Parengs per metus Su klaipėdiečiais ir šilutiškiais susitiko Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Knygotyros ir dokumentotyros instituto direktorius prof. dr. Domas Kaunas, Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Literatūros katedros vedėja doc. dr. Dainora Pociūtė-Abukevičienė ir Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktorė dr. Silva Pocytė. Anot jos, grupės vizito tikslas buvo supažindinti Klaipėdos krašto mokslo ir kultūros visuomenę su rengiama K.Donelaičio jubiliejine programa, diskutuoti ir išklausyti naujus pasiūlymus. „Esminis programos rengimo kriterijus yra numatomų renginių ir darbų nacionalinė svarba, jų išliekamoji vertė visos valstybės mastu”, - pabrėžė dr. S.Pocytė. Grupės užduotis – per vienerius metus parengti ir pateikti tvirtinimui valstybinės programos projektą ir jos įgyvendinimo sąmatos projektą.

Teiks pasiūlymą UNESCO Jau parengtuose pradinėse programos metmenyse išskirtos kelios dalys. Viena iš jų – moksliniai darbai: K.Donelaičio kūrybos tyrinėjimas

Išliko: Tolminkiemio bažnyčios, kurioje kunigavo Kristijonas Donelaitis, bokštas. ir mokslinės publikacijos, mokslinės konferencijos literatūrologine ir kalbine, istorine, teologine, muzikine, kalbotyrine tematika, taip pat mokslinės ekspedicijos, ﬁksuojančios krašto konfesinį paveldą. Svarbi dalis – K.Donelaičio atminimo įamžinimas mene. Dailės sekcijoje vienas iš numatytų darbų – pareng-

Grupė: Kristijono Donelaičio 300 metų sukakties minėjimo valstybinę programą rengia dr. N.Kitkauskas, prof. D.Matulaitė, prof. habil. dr. D.Kaunas, dr. L.Citavičiūtė, dr. S.Pocytė, doc. dr. D.Pociūtė-Abukevičienė, vyskupas M.Sabutis, doc. dr. A.Vaišnys. Grupės nario Stepono Lukoševičiaus nuotr. ne tik K.Donelaitis ir XVIII a. Mažosios Lietuvos epocha, bet ir kiti XVI-XX a. krašto kultūros veikėjai. Siekiant šiuolaikinėje visuomenėje aktualinti poeto kūrybinį palikimą, jubiliejiniais metais Lietuvoje ir užsienyje planuojama rengti visuotinius K.Donelaičio „Metų“ skaitymus. Be kita ko, bus teikiamas pa-

krities, uostamiesčio savivaldybės, kultūros įstaigų ir visuomeninių organizacijų atstovais įvyko Klaipėdos universitete. Susirinkusieji, išklausę svečių pasisakymų, pateikė įdomių naujų siūlymų: užsakyti sukurti muzikinį kūrinį pagal K.Donelaičio „Metus“; surengti XVIII a. epochos muzikos, įtraukiant

Bus teikiamas pasiūlymas UNESCO dėl 2014 metų paskelbimo Kristijono Donelaičio metais. ti ir išleisti meno albumą „Kristijonas Donelaitis ikonograﬁjoje“, skulptūros srityje planuojam 20082014 m. rengti teminius tarptautinius bronzos liejimo simpoziumus „Skulptoriai skaito Donelaitį“. Jų metu būtų subrandintos paminklo bei paminklinių ženklų kūrybinės vizijos su K.Donelaičio vardu susijusioms vietoms pažymėti. Teatro ir folkloro srityje pasiūlyta atkurti 20 autentiškų XVIII a. kostiumų pagal „Metų“ personažus. Be to, ketinama sukurti scenarijų meniniam ﬁlmui apie K.Donelaitį ir Mažąją Lietuvą, rengti parodas, edukacines programas, kuriose būtų populiarinamas

siūlymas UNESCO dėl 2014 metų paskelbimo K.Donelaičio metais.

Pirmieji renginiai – po metų Nors K.Donelaičio jubiliejų švęsime tik po septynerių metų, jubiliejinė programa ruošiama jau šiemet. „Dauguma darbų reikalauja ilgo ir nuoseklaus įdirbio, planuojame, kad pirmieji Donelaičiui skirti renginiai galėtų startuoti jau po poros metų, o jubiliejiniai metai taptų ﬁnaline donelaitikos darbų užbaiga”, - sakė „Klaipėdai” dr. S.Pocytė. Pirmasis susitikimas su Klaipėdos universiteto mokslinės bendruomenės nariais, Klaipėdos aps-

ir protestantiškas giesmes, koncertus; suorganizuoti šalies moksleivių teatrų festivalį, kuriame būtų pristatomi „Metų“ siužetai.

Siūlymai papildys programą Susitikimuose Šilutėje, F.Bajoraičio bibliotekoje, ir Pagėgiuose, M. Jankaus muziejuje Bitėnuose, kultūros, švietimo, administracijos darbuotojai išsakė įdomių minčių dėl programos papildymo. Kadangi K.Donelaitis pirmiausia buvo Mažosios Lietuvos evangelikų liuteronų kunigas, o protestantiškos aplinkos kasdienybė, tradicijos daugumai šiandieninės visuomenės yra neži-

nomi, neretai ir svetimais traktuojami dalykai, dėmesio turėtų sulaukti siūlymas vienoje iš krašto bažnyčių atkurti autentišką XVIII a. evangelikų liuteronų kunigo aplinką su jį supusiomis kasdienybės ir bažnytinės aplinkos detalėmis. Skatinant visas šalies savivaldybes įsitraukti į K.Donelaičio jubiliejaus minėjimą, pasiūlyta paskelbti konkursą savivaldybėms. Jo metu būtų išrinkta turiningiausią ir įdomiausią K.Donelaičiui skirtų renginių programą parengusi ir įvykdžiusi Lietuvos savivaldybė. Konkurso rezultatai būtų paskelbti, aktyviausios savivaldybės premijuotos jubiliejiniais 2014 metais. K.Donelaičio valstybinės programos rengimo darbo grupės nariai tikisi, kad informacijos apie kuriamą programą sklaida padės surinkti kuo daugiau idėjų, į ją įsitrauks didžiulis būrys K.Donelaičiui ir visai Mažajai Lietuvai, jos kultūriniam ir istoriniam palikimui neabejingų entuziastų. Pasiūlymai ir rekomendacijos laukiami iki gruodžio 1-osios grupės pirmininko prof. D.Kauno el. p. adresu: domas. kaunas@kf.vu.lt

Rinkosi Baltijos muzikologai Danutė Petrauskaitė

altijos muzikų bendradarbiavimas turi senas ir gilias tradicijas. Jis prasidėjo tarpukario laikotarpiu, tęsėsi sovietinės okupacijos metais, rado palankias sąlygas ir išeivijoje. Ypač glaudžiai bendradarbiavo muzikologai, 1967-aisiais pradėję rengti konferencijas. Jos vyko Vilniuje, Rygoje, Taline ar kituose Baltijos valstybių miestuose (Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Jūrmaloje, Viljandėje, Piarnu), stiprindamos tautinės savimonės ir kultūrinio identiteto raišką ideologinės priespaudos metais. 40-oji, jubiliejinė, Baltijos muzikologų konferencija, kurios tema – „Muzika ir genius loci: poetika ir

politika“, surengta Vilniuje šiemet spalio 17-20 dienomis pirmą kartą bendradarbiaujant su Tarptautine muzikologų draugija. Tai yra didelis naujosios Lietuvos kompozitorių sąjungos Muzikologų sekcijos pirmininkės Rūtos Goštautienės nuopelnas. Jai pavyko įgyti europinio masto muzikologijos korifėjų pasitikėjimą ir sukviesti gausų būrį svečių. Konferencijoje dalyvavo pranešėjai iš 13-os Europos valstybių bei Izraelio – apie 40 asmenų. Tarp garbingiausių svečių buvo Tarptautinės muzikologų draugijos prezidentas Tilmanas Seebass (Austrija), Tarptautinio semiotikos instituto įkūrėjas bei vadovas Eero Tarasti’s (Suomija), Notingemo universiteto profesorius Adamas Krimsas (Didžioji Britanija), Leipcigo universiteto profesorius

Helmutas Loosas (Vokietija). Konferencijos dalyviai diskutavo apie muzikos ir muzikavimo ryšius su socialiniais ir kultūriniais kontekstais, muzikos kultūrines tapatybes ir muzikinius garsovaizdžius, nacionalumo ir globalumo tendencijas muzikoje. Natūralu, kad gausiausio būrio muzikologų būta iš Lietuvos (Beata Baublinskienė, Jonas Bruveris, Rūta Gaidamavičiūtė, Vita Gruodytė, Inga Jankauskienė, Jūratė Katinaitė, Donatas Katkus, Lina Navickaitė, Danutė Petrauskaitė, Živilė Ramoškaitė, Emilija Sakadolskienė, Audronė Žiūraitytė). Speciali konferencijos sesija „Hommage á Vytautas Landsbergis: muzika, kultūra, politika“ buvo skirta lietuvių muzikologui ir poli-

Svečiai: savo apsilankymu 40-ąją Baltijos muzikologų konferenciją Vilniuje pagerbė Tarptautinės muzikologų draugijos prezidentas T.Seebass ir Tarptautinio semiotikos instituto įkūrėjas bei vadovas E.Tarasti’s. Danutės Petrauskaitės nuotr. tikui Vytautui Landsbergiui, švenčiančiam savo 75-ąjį gimtadieną. Joje dalyvavo ir pats jubiliatas, kalbėjęs apie savo kelią į muziką, iškėlęs žmogiškosios būties ir muzikologijos aktualijas. Užmirštus lietuvių muzikinio

modernizmo puslapius atvėrė kompozitorių Jeronimo Kačinsko ir Jono Nabažo 100-ųjų gimimo metinių jubiliejinis renginys, dedikuotas neseniai Anapilin iškeliavusios žymios lietuvių muzikologės Onos Narbutienės atminimui.

DURYS

Trečiadienis, spalio 31, 2007

kl.lt

Lietuviškojo modernizmo pradininkas Klaipėdos miesto Garbės pilietis J.Kačinskas šiemet būtų šventęs 100-ąjį gimtadienį Danutė Petrauskaitė

ompozitorius, dirigentas, vargonininkas, pedagogas, Lietuvos nacionalinės premijos laureatas, Klaipėdos miesto Garbės pilietis Jeronimas Kačinskas šiais metais būtų šventęs savo 100-ąjį gimtadienį. Deja, pirmą kartą tenka švęsti jo jubiliejų nedalyvaujant pačiam jubiliatui – jis mirė prieš dvejus metus. Tai įpareigoja nuosekliai apžvelgti jo meninės veiklos kelią ir išryškinti esminius jo asmenybės bruožus.

Pusę amžiaus – vargonininkas J.Kačinskas gimė ir augo vargonininko šeimoje. Tėvas ir tapo pirmuoju jo muzikos mokytoju. Mažasis Jeronimas mokėsi skambinti pianinu ir svajojo sekti tėvo pėdomis – tapti vargonininku. Tačiau su vargonininko darbu J.Kačinskas pirmą kartą susidūrė tik Vokietijoje, būdamas tremtyje – Hochfeldo Šv. Antano bažnyčioje. Ir netikėtai pajuto, kad šis darbas yra labai garbingas

Svarbu dar ir tai, kad jaunasis dirigentas stengėsi ne pataikauti publikai, o ją auklėti. Tad į programas įtraukdavo ir šiuolaikinių kompozitorių kūrinius. Dirbdamas Lietuvoje J.Kačinskas surengė apie 600 viešų, uždarų ir radijo koncertų bei operos spektaklių. Gyvendamas Vokietijoje turėjo progą diriguoti Augsburgo simfoniniam orkestrui, o Amerikoje – įvairių miestų bei įvairaus pajėgumo simfoniniams kolektyvams. Išeivijoje J.Kačinskas buvo vertinamas kaip vienas iškiliausių lietuvių dirigentų, todėl jam buvo patikėti patys atsakingiausi renginiai. Tarp pagrindinių jo atlikėjiškos veiklos Amerikoje tikslų buvo lietuviškos muzikos propagavimas. J.Kačinsko dėka pirmą kartą JAV suskambo M.K.Čiurlionio poema „Miške“, taip pat K.V.Banaičio ir V.Jakubėno aranžuotos dainos, J.Gaidelio, V.Bacevičiaus ir paties dirigento simfoniniai opusai. Jį galima vadinti lietuviškos muzikos ambasadoriumi, visur ir visada tarp svetimtaučių puoselėjusiu lietuvišką kultūrą.

namais. J.Kačinskas buvo įsitikinęs, jog vargonininkas turi būti profesionalus muzikas, kartu tikintis bei dvasingas žmogus. Pasak jo, vargonininkas turi padėti žmonėms nutiesti kelius į Dievą ir padaryti jų gyvenimą gražesnį bei prasmingesnį. Tačiau įgyvendinti šiuos užmojus J.Kačinskui ne taip lengvai sekėsi. Jam teko derinti tradicinius bažnytinius kanonus, senuosius lietuvių išeivijos papročius ir meninius savo siekius. O tie siekiai pirmiausia buvo liturginę muziką traktuoti ne vien kaip sudėtinę religinių apeigų dalį, bet ir kaip subtilų meną, padedantį geriau suvokti tikėjimo tiesas ir žmonijos dvasingumo bei muzikinės minties evoliuciją.

Vadovavo daugeliui chorų J.Kačinskui savo gyvenime teko vadovauti daugeliui chorų – pradedant Klaipėdos muzikos mokyklos vyrais ir baigiant amerikiečių „Polymnijos“ dainininkais. J.Kačinskui chorai tapo neatsiejama jo atlikėjiškos veiklos dalimi, ypač gyvenant Klaipėdoje.

Kai tapo Lietuvos nacionalinės premijos laureatu, J.Kačinskas atsisakė piniginės premijos, palikęs ją Lietuvos kultūrinėms reikmėms. ir dvasią gaivinantis. Todėl, kai gavo kvietimą vargoninkauti Bostono Šv. Petro lietuvių bažnyčioje, nedvejodamas sutiko ir 1949 metais pradėjo naują savo gyvenimo etapą JAV. Sunku net patikėti – vargonininko pareigas šioje bažnyčioje J.Kačinskas ėjo beveik 50 metų. Vargonai tapo pagrindiniu jo instrumentu, o bažnyčia – lyg antraisiais

1934-1936 metais jis vadovavo čekoslovakų chorui, 1933-1935 metais talkino Stepui Sodeikai, dirbusiam su „Vaidilute“, 1937-1938 metais buvo Darbo rūmų choro dirigentas, daug prisidėjo organizuojant įvairius Klaipėdos krašto chorų sąskrydžius bei šventes. Be choro J.Kačinskas neapsiėjo ir tremties metais Vokietijoje, kur dirigavo gausiam ir pajėgiam Augsburgo lietuvių chorui. Visiems jis stengėsi parinkti įdomų, o kartais ir netradicinį repertuarą, plačiai atskleisti choristų balsų technines bei menines galimybes. Visada aktyviai reiškėsi koncertinėje scenoje. Vien per pirmuosius aštuonerius chorvedybinio darbo Amerikoje metus su Šv. Petro bažnytiniu choru surengė

Kūryba – kova su savo ribotumu

Klaipėdoje: vienas pirmųjų lietuvių profesionalių dirigentų J.Kačinskas orkestro dirigento veiklą 1931-aisiais pradėjo uostamiestyje. apie 80 koncertų – ir ne tik lietuvių, bet ir amerikiečių auditorijose. Kaip chorvedys jis siekė išlaikyti pusiausvyrą tarp atskirų balsų grupių, mokė dainininkus ne šaukti, o dainuoti, kreipti dėmesį į balso subtilumą, ansamblinį darnumą, skatino išryškinti dinaminius niuansus ir atskleisti meninę kūrinio idėją. Ir šių principų laikėsi visą gyvenimą.

Dirigavo simfoniniams orkestrams J.Kačinskas – vienas pirmųjų lietuvių profesionalių dirigentų. Išsilavinimą jis įgijo Prahos konser-

vatorijoje ir 1931-aisiais pradėjo orkestro dirigento veiklą – Klaipėdoje atgaivino simfoninį orkestrą, kelerius metus sėkmingai vadovavo operos trupei. Daug nuveikė vadovaudamas ir Radiofono bei Vilniaus ﬁlharmonijos orkestrams, pastatė keletą operų Vilniaus teatro scenoje. J.Kačinskas vienas pirmųjų Lietuvoje pradėjo diriguoti mintinai. Jis turėjo absoliučią klausą, fenomenalią muzikinę atmintį, tad parengti sudėtingas partitūras jam nebuvo didelio vargo.

J.Kačinskas kūrė instrumentinės ir vokalinės muzikos srityse, parašė daugiau nei 100 įvairaus žanro kompozicijų. Jo muzikoje juntama impresionizmo ir ekspresionizmo įtaka, vengiama folkloro elementų, instrumentinėje muzikoje – siužetinio programiškumo. J.Kačinskas buvo pirmasis tarpukario metais Lietuvoje pradėjęs naudoti ketvirtatonius. Deja, šis kūrybos metodas nepasitvirtino. Tačiau pasitvirtino kitas – nesikartojimo (atematizmo) principas. Jis, perimtas Prahoje iš prof. A.Habos, išimtinai buvo siejamas su individualizmo apraiškomis, dvasinėmis asmenybės savybėmis ir aukščiausia kosmine jėga, sugebančia plėtoti primityvias biologines struktūras iki sudėtingiausio žmogaus organizmo. J.Kačinskui kūrinys – lyg improvizacija, bet griežtai ﬁksuota. Jis nesirėmė iš anksto nustatyta griežta garsų organizacija ar detaliu struktūriškumu. Kūrybą kompozitorius lygino su kalnais ir nuokalnėmis, kova su savo ribotumu. Šiandien J.Kačinskas pripažįstamas kaip XX a. pirmosios pusės lietuviškojo modernizmo pradininkas, atvėręs Lietuvai kelius į tarptautinę areną (jo dėka 1937-aisiais Lietuva buvo priimta į Tarptautinę šiuolaikinės muzikos draugiją) ir ten sulaukęs pripažinimo, o jo dainos „Beržas“, „Per girias“, „Pjovėjas“, „Esi dangau“, „Lietuvos takeliai“, Mišios Lietuvos krikšto 700 metinėms šiandien jau tapo XX a. lietuviškos muzikos klasika.

Ori, valinga asmenybė

Įvertinimas: 1991-aisiais J.Kačinskui suteiktas Klaipėdos miesto Garbės piliečio vardas.

Vokietijoje: J.Kačinskas (centre) - Augsburgo lietuvių choro vadovas.

Vaikystėje J.Kačinskas buvo nestiprios sveikatos, todėl labiau glaudėsi prie mamos nei prie triukšmingo draugų būrio.

15>>

kl.lt

DURYS

Trečiadienis, spalio 31, 2007

„Permainų muzika“ – žingsnis pirmyn

Virtuozai: M.Svoboda’os ir Stefano Hussongo duetas publiką pakerėjo išraiškos įvairove.

>>2

„Apartment House 1776“ kūriniu kompozitorius, atrodo, norėjo visiems įrodyti, kad jo mokytojo A.Schoenbergo priekaištai dėl prasto harmonijos žinojimo yra niekis, jis gali sukurti savo „Harmonijas“. Subtilus žaidimas sąskambiais, pauzėmis ir akcentais, tarsi iš niekur atklystančios pažįstamų temų citatos, nueinančios į niekur, į amžinybę... (o gal J.Cage’as paprasčiausiai ištrynė svetimoje partitūroje jam nepatikusias vietas, natas pakeitęs pauzėmis - tyla). M.Svoboda’os „5 canonic studies“, Keiko Harada’os „Midstream +“ atskleidė netikėtas trombono ir akordeono tembrines ir technines galimybes, apjungė tokius iš pirmo žvilgsnio nederančius instrumentus. Simpatiškos buvo trys Karlheinco Stockhauseno charakteringos pjesės iš „Tierkreis: 12 melodies of Zodiac“ ir Giakinto Scelsi’o „Mantram“ (malda trombonui solo - grojimo ir dainavimo - deklamavimo miksas). Tempera-

mentingame Astoro Piazzollos „Le grand tango“ vis dėlto pritrūko aistros, akcentų žaismingumo. Stebėtinas M.Svoboda’os muzikavimas ir šį kartą pakerėjo grojimo profesionalumu, trombono išraiškos netikėta įvairove, didžiausių pagyrų vertu intonavimo tikslumu (taip sunkiai pasiekiamu variniais pučiamaisiais), virtuoziškumu.

Žavėjo Saros Sun (sopranas), Siuzanos Leitz-Lorey (sopranas), Danielio Glogerio (kontratenoras), Martino Nagy’o (tenoras), Giljermo Anzorena’os (baritonas) ir Andreaso Fischerio (bosas) nepriekaištingas vokalas, platus galimybių diapazonas, intonavimo grynumas, sudėtingų partitūrų (atlikėjams) a cappella įvaldymas. Koncertui apibūdinti labai tinka J.Cage’o mintis, kad „muzika yra ne tik tai, ką jūs ligi šiol įsivaizdavote esant muzika“. Ir išties kompozitoriaus iš Kipro G.Aperghiso „Vittriool“ ir vokiečio M.Kaeserio „Präludien 1. Buch (Nr.1-6)“ kompozicijos, sumirgo įvairiausiomis moderniomis išraiškos priemonėmis. Tai dažniau buvo ne ištisinio teksto, o atskirų žodžių, skiemenų ir net nemuzikinių garsų išbandymas muzikinėje erdvėje (fragmentai Sprechgesang, šūksnių glisando, šnabždesiai, mekenimas, kažkas

panašaus į paukščių giedojimą, o gal į XIV amžiaus hoketą ir pan.).

Pinokio istorija Tikra vakaro kulminacija tapo italų autorės Liucijos Ronchetti „Pinocchio. Una storia parallela“ (keturiems vyrų balsams). Pamokanti Carlo Collodi’o pasaka apie medinuko Pinokio nuotykius buvo atskleista įtaigiai ir efektingai, šiuolaikinės priemonės šiai istorijai, manyčiau, buvo kaip tik. Nepaprasto spalvingumo kompozicijai suteikė „Neue Vokalsolisten Stuttgart“ vokalistų, ypač kontratenoro D.Glogerio (Pinokis) teatriniai sugebėjimai. Įsiminė jaunos lietuvių kompozitorės, šiais metais baigusios magistro studijas LMTA Egidijos Medekšaitės „Sophismata“ (sopranui, tenorui ir bosui), jos muzikos plastiškas alsavimas, gražios disonansinių sąskambių erdvės. Kiek mažiau įdomi muzikine prasme atrodė Ričardo Kabelio (šiuo

metu gyvena Štutgarte) „Farce“. Kūrinio mintis paprasta - mažai kintančių ostinatinių ﬁgūrų panaudojimas simbolizuoja žmogaus, tapusio prisukamu sraigteliu, gyvenimą, žmoniškumo praradimą.

Post scriptum Turbūt jau galime pasigirti šių metų „Permainų muzikos“ programos intelektualumu, nemažo pluošto darbų, sukurtų jau XXI amžiuje, atlikimu, J.Cage’o kūrinių gausa, profesionaliais atlikėjais ir t.t., vardyti galima be galo. Bet kuriuo atveju - „Permainų muzika“ yra žingsnis pirmyn. Nors praėjusių metų festivalio programa man atrodo stipresnė - atlikti jau klasika tapę O.Mesiano „Kvartetas laiko pabaigai“, L.Berio „A-Ronne“, D.Crambo „Black Angels“ (Images I) ir S.Raicho „Different Trains”, o 2005 metais išgirdome A.Schoenbergo „Mėnulio Pjero“.

Užbaigė Štutgarto vokalistai „Neue Vokalsolisten Stuttgart“ iš Vokietijos koncertas publikos dėmesį šiame festivalyje patraukė mažiausiai. Manyčiau, „kalta“ programa, sudaryta iš pačių naujausių, vos ką tik „iškeptų“, mažai žinomų ar visai nežinomų autorių kūrinių. Ji buvo sudaryta „Gaidos“ festivaliui (išskyrus L.Ronketi’į) ir skirta labiau išsilavinusiems Vilniaus šiuolaikinės muzikos gerbėjams (nors ir čia, kiek teko girdėti, susilaukė neadekvačių vertinimų). Gaila, nes šio kolektyvo pasirodymas išties vertas geriausių pasaulio koncertinių salių.

Vokalistai: „Neue Vokalsolisten Stuttgart“ žavėjo nepriekaištingu dainavimu, plačiu galimybių diapazonu, intonavimo grynumu. Darijos Vasiliauskienės nuotr.

Lietuviškojo modernizmo pradininkas >>14

Labiausiai mėgo vienatvę, kai niekieno netrukdomas galėdavo stebėti jį supantį pasaulį. Jis iš mažens buvo labai draugiškas, paslaugus, švelnus ir tuos charakterio bruožus išsaugojo visą gyvenimą. Tačiau J.Kačinskas buvo tikras žemaitis – užsispyręs, kai norėdavo pasiekti užsibrėžtą tikslą, valingas, kai reikėdavo ilgai ir sunkiai dirbti. Kažin, ar kas kitas būtų pusbadžiu išgyvenęs metus Prahoje, kai visus tėvo atsiųstus pinigus tekdavo sunaudoti užmokesčiui už privačias pamokas. Kažin, ar kas kitas būtų galėjęs pėsčiomis be dejonių nužygiuoti kelis šimtus kilometrų, bėgant nuo raudonojo maro. Bet J.Kačinskui nebuvo charakteringi aršaus kovotojo bruožai, nors niekada neleisdavo savęs žeminti.

Jis, Prahos konservatorijos absolventas, nesutiko būti pajuokos objektu ir Kauno dramos teatro scenoje vaidinti juokdarį. Nepasidavė ir Radiofono orkestro provokacijoms, kai reikėjo dirigento poste Švietimo ministerijos įsakymu pakeisti Balį Dvarioną. Nesistengdamas kitų nustumti į šalį, J.Kačinskas visada sugebėdavo išsaugoti orumą ir teisingumo pojūtį. Šis jausmas buvo ypač stiprus. Kai kurie Kauno muzikos mokyklos mokytojai ėmė J.Kačinską prašyti pasisakyti prieš S.Šimkų bei jo pedagoginius metodus, jis tai padaryti atsisakė. Bet kai pajuto Klaipėdoje, kad S.Šimkus dėl simfoninio orkestro aukoja svarbias pamokas, kartu su pažangiausiais mokiniais ėmė reikalauti savo, kaip konservatorijos mokinio, teisių. J.Kačinskas niekada nepasiduodavo kitų įtakai, todėl kūryboje lai-

kėsi savo principų, o gyvenime sugebėjo turėti tvirtą nuomonę – nebijojo pasisakyti prieš okupacinę Lietuvos valdžią vokiečių laikais, neprarado vilties išvysti nepriklausomą Tėvynę, kai kitiems sovietinis jungas atrodė amžinas. Jis niekada nesivaikė materialinės naudos – visuomet gyveno labai kukliai, tačiau atjausdavo vargstančius ir ištiesdavo jiems pagalbos ranką. Kai skurde mirė kompozitorius V.Bacevičius, J.Kačinskas vienas pirmųjų paaukojo nemažą pinigų sumą jo laidotuvėms. Kai tapo Lietuvos nacionalinės premijos laureatu, jis atsisakė piniginės premijos, palikęs ją Lietuvos kultūrinėms reikmėms.

Koncertai – Vilniuje ir Klaipėdoje J.Kačinsko 100-ųjų gimimo metinių proga vilniečiai parengė dvi koncertines programas – kame-

rinės-instrumentinės ir chorinės muzikos. Pirmoji buvo pristatyta klaipėdiečiams spalio 3-iąją Klaipėdos koncertų salėje. Klausytojai galėjo išgirsti Vilniaus styginių kvarteto (Audronė Vainiūnaitė, Artūras Šilalė, Girdutis Jakaitis, Augustinas Vasiliauskas) atliekamus jubiliato styginių kvartetus Nr. 3 ir Nr. 4. A.Šilalė, G.Jakaitis, A.Vasiliauskas su kontrabosininku Arnoldu Gurinavičiumi ir pučiamųjų ansambliu (Andrius Žiūra, Justė Gelgotaitė, Giedrius Gelgotas, Andrius Puplauskis, Paulius Lukauskas) atliko ir žymųjį J.Kačinsko Nonetą, kuris prieš karą skambėjo daugelyje Europos šalių. Klaipėdoje šis kūrinys, atliekamas lietuvių atlikėjų, skambėjo pirmą kartą.

Pianistas Daumantas Kirilauskas paskambino kelias ciklo „Atspindžiai“ dalis ir kartu su Vilniaus kvartetu bei ﬂeitininku G.Gelgotu pagrojo „Kamerinę fantaziją“. Šis koncertas spalio 14-ąją buvo pakartotas Vilniaus nacionaliniame muziejuje. Spalio 5-ąją choras „Jauna muzika“, vadovaujamas Vaclovo Augustino, Šv. Kotrynos bažnyčioje surengė chorinės muzikos – dainų, giesmių, motetų – koncertą. Skambėjo Lietuvoje ir išeivijoje sukurti J.Kačinsko kūriniai, taip pat „Trumpa fantazija“ vargonams, kurią atliko Dainius Sverdiolas. Dauguma šių kūrinių bus įrašyti į kelias J.Kačinsko kūrybai skirtas kompaktines plokšteles ir papildys XX a. lietuvių muzikos lobyną. Klaipėdiečiai J.Kačinsko kūrinių koncertą žada surengti lapkričio pabaigoje.

DURYS

Trečiadienis, spalio 31, 2007

kl.lt

Devintieji „Tinklai” – su britiška „razina” Avangardinio kino citadelei Klaipėdoje betrūksta Azijos šalių injekcijos Erlandas Paplauskis

askutinę rugsėjo savaitę Klaipėdos laivų remonto įmonės didžiajame jachtų elinge šurmuliavo devintasis tarptautinis mažųjų kino formų festivalis „Tinklai“. 23-ose filmų programose jie siūlė pamatyti beveik 200 trumpametražių filmų, tarp jų – ne vieną „Oskaro“, „Cezario“, Kanų, Berlyno, Oberhauzeno, Roterdamo ir kitų garsių festivalių laureatą. „Tinklai“ pateikė plačią mažųjų formų kino panoramą – uostamiestyje buvo rodomi 15 šalių naujausi ir geriausi filmai.

Naujoje erdvėje – be trikdžių Šiemet „Tinklai” iš senojo tabako fabriko persikėlė į didįjį jachtų elingą. Ką gi, Klaipėda, nepaisant pamėgtų erdvių praradimų, vis išsikapsto ir lyg iš bedugnės kišenės sugeba pasiūlyti alternatyviam kino menui vis geresnes erdves. Nors jau atro-

mą pristatė pats A.Mekas. Pasirodo broliai Jonas ir Adolfas vienas kitam stipriai padėdavo kūryboje, ir menininkų kalibras tas pats. Beje, žiūrint juostą kilo provokatyvi mintis – jeigu klaipėdietis poetas, rašytojas Mindaugas Valiukas kurtų ﬁlmus, jie būtų būtent tokio stiliaus. O gal kada sulauksim?..

Per anglosaksišką prizmę Na, o kadangi laikas spaudė ir išsamiai negalėjau pažiūrėti visų programų, teko šauti kone aklai. Šoviau į britus ir airius. Pirmiausia todėl, kad nepamenu, kada airių kino programą esu matęs, o britai, jei ir buvo rodyti, tai gana seniai. Pavadinimai, kaip „Britų jumoras”, suponavo gana lengvos programos lūkesčius. Tačiau šįkart britai pranoko visus lūkesčius, juodo jumoro prieskoniai buvo tokie ryškūs ir kvapnūs, kad atsirado net pyktelėjusių žiūrovų, kad nebuvo „S” raidės prie programos. Bet, matyt, jumoro žymėjimas dar nėra reglamentuotas

Jeigu pavyktų pakviesti daugiau kino iš Azijos šalių, tokių kaip Filipinai, Singapūras, Pietų Korėja, „Tinklų“ festivalį būtų galima laikyti metų įvykiu Klaipėdoje. dė, kad taškas, kino nebėra, į visokias „kokakolas” mažųjų kino formų mylėtojų, ko gero, net primokėdamas nepriviliosi, o apie tokius tuščius sandėlius kaip tabako fabriko irgi niekas daugiau nežinojo. Tačiau jachtų elingas, pasirodo, stovi tuščias iki pat šaltesnių orų, tad puiki jachtų ir gero meno simbiozė tiesiog lipte sulipo. Per pertraukas „Tinklų” žiūrovai galėjo mėgautis romantišku vaizdu į jachtų uostelį, piliavietę, o ir kavinių, tinkamų prastumti laiką per pertraukas, yra visai netoliese. Beje, šiemet ne vienas „Tinklų” lankytojas pasidžiaugė, kad kino seansai buvo mokami. Mat kainos nesikandžiojo (studentams - 3 litai, kitiems - 6 litai), ir taip pavyko atsikratyti kino mėgėjais apsimetusių ir viešos erdvės nemokančių gerbti gurkšnotojų. Tad kino šventė įvyko be jokių trikdžių.

tokiomis raidėmis, tai ir nebuvo. Bet tikrai, poslinkis į „juodąją pusę”, ko gero, Britanijoje vyksta intensyviai. Pažiūrėjęs britų programą ne vienas žiūrovas, matyt, pagalvojo, kad jo nuostatos ir visos žinios apie anglų jumorą nebeatitinka laiko dvasios. Prancūziškas egzistencializmas per anglosaksišką prizmę - taip pavadinčiau britų programą, nė iš tolo nepriminė skaidrios, spalvotos ir lengvos skandinaviškos kino kalbos.

Atidarymas: kino festivalį Klaipėdoje sveikino A.Mekas, „Tinklų” direktorius A.Jevdokimovas ir P.Chapelle.

Susidomėjimas: jau pirmąjį kino festivalio vakarą susirinko nemažai publikos. Tikrai puiki, moderni ir gerai parengta programa. Beje, ir airių.

Niekada neprašausi Išvados tokios, kad didelį dėmesį kinui, taip pat ir mažosioms kino formoms, rodo skandinavai, britai, vokiečiai ir lenkai, o kitose šalyse ši taupi meninė raiška gyvuoja tik pačių menininkų entuziazmo dėka. Šių šalių ﬁlmai nebūtinai yra itin mažo biudžeto ar studentiškų diplomų

kūriniai. Beje, Lenkijoje mažosios kino formos, socialinė dokumentika yra taip mėgstamos, kad išsikovojo gana geras vietas TV programose. Ir, panašu, jiems šiai meno rūšiai pinigų nebereikia ieškoti už jūrų marių. Tad rinkdamasis šių šalių programas niekada ir neprašauni. Rusų mažosios kino formos dažnai sublizga šedevrais, nors tikiu, kad egzistuoja tikrai ne rojaus sąlygomis, tačiau šiemet jų nepavyko

pasikviesti. Norintys galėjo mėgautis uždarymo programoje parodytu ir žiūrovų simpatijas užkariavusiu senu „Tinklų” šedevru - rusų ﬁlmu „Transformeris”. Baigiu nugirstu žiūrovų pokalbiu: „Jeigu dar pavyktų pakviesti daugiau kino iš Azijos šalių, tokių kaip Filipinai, Singapūras, Pietų Korėja, tai šį festivalį apskritai būtų galima laikyti metų įvykiu – avangardinio meno citadele Klaipėdoje”

Perpaišė „Fluxus” kilmės teoriją Asmeniškai man laiko stoka vertė išgyventi gana aštrią dilemą ir labai taupiai rinktis programas, kurias žiūrėti. Dėl vienos programos abejonių nebuvo. Tai Adolfo Meko retrospektyva. Joną Meką žino visi, tačiau, kad jis turi brolį, kurio filmai įvertinti tarptautiniuose festivaliuose, ne tik man, matyt, buvo naujiena. Ir, be abejo, jo puiki juosta „Aleliuja kalnai”. Šis filmas kažkaip kitaip perpaišė „Fluxus” kilmės teoriją. Tad juostą taip ir galima vertinti – „Tikras saldainiukas” fluksofilams. Beje, fil-

Migruoja: šiemet „Tinklai” iš senojo tabako fabriko persikėlė į didįjį jachtų elingą.

Nerijaus Jankausko nuotr.