2007 11 28 durys

DURYS

REMIA

kl.lt durys.daily.lt

MENO LEIDINYS (150)

REDAKTORĖ RITA BOČIULYTĖ

Tapyba: Juozas RAMANAUSKAS. Pilnatis. Iš ciklo „Senolių Lietuva”. 2000 m. Aliejus, drobė, 90x110 cm.

Langas DEBIUTAS. Kauno mažajame teatre lapkričio 15-ąją rampų šviesą išvydo klaipėdiečio rašytojo Mindaugo Valiuko pjesė „Septyniolika“. Ją režisavo taip pat klaipėdietė, „Aušros“ jaunimo teatro režisierė Edita Prakuliauskaitė-Milinienė. Šiuo spektakliu-grotesku abu uostamiesčio menininkai debiutuoja profesinio teatro scenoje. Pastatymo dailininkas – Artūras Šimonis, spektakliui muziką parašė vėlgi klaipėdietis Vilius Ančeris. Šiemet Kauno mažajame teatre tai jau trečioji premjera, vienaip ar kitaip susijusi su Klaipėdos kūrėjais. Pavasarį jo scenoje pagal klaipėdietės dramaturgės Gitanos Gugevičiūtės pjesę „Labas gyvenimas“ pastatytas spektaklis „Mokėk – duosiu“, kurį režisavo Vytautas Balsys, scenografiją ir kostiumus jam sukūrė Inga Kažemėkienė. Jaunas uostamiesčio režisierius Darius Rabašauskas Kauno mažajame teatre pastatė Mariaus Ivaškevičiaus pjesę „8-230, tai aš“. Galima įtarti, kad iš Klaipėdos jaunieji menininkai „emigruoja“ čia nerasdami kur ir kaip įgyvendinti savo idėjas. O Kaunas juos sutinka svetingai, duoda sceną ir skiria lėšų klaipėdiečių projektams įgyvendinti.

BIENALĖ. Vilniuje, Šv. Jono gatvės galerijoje lapkričio 7-ąją startavo XV tarptautinė Vilniaus ekslibrisų bienalė, kurios ekspozicija kitąmet keliaus po Lietuvą, užsuks ir į Klaipėdą. „Meniškai labai brandi paroda“, - taip ją įvertino klaipėdietis grafikas Algis Kliševičius. Šiame Lietuvos dailininkų sąjungos ir Lietuvos knygos draugijos renginyje šiemet dalyvauja 42 dailininkai iš 14 šalių – Argentinos, Armėnijos, Belgijos, Bulgarijos, Čekijos, Estijos, Italijos, JAV, Kinijos, Latvijos, Lenkijos, Lietuvos, Moldovos ir Rumunijos. Kaip pastebėjo dailėtyrininkė Rita

Mikučionytė, mūsų šalies ekslibrisų kolekcija yra gausiausia, tačiau šįkart ji nestebina originalumu, kaip Kinijos ar Armėnijos dailininkų darbai; į ekslibrisų kūrėjų gretas vangiai įsilieja jauni Lietuvos menininkai. XV tarptautinės Vilniaus ekslibrisų bienalės medaliai atiteko Armėnijos, Bulgarijos, Rumunijos ir Čekijos grafikams. Dar 10 autorių apdovanoti diplomais. Tik du iš jų teko lietuviams – vilniečiui Valerijonui V.Juciui ir klaipėdietei Onai Šimaitytei-Račkauskienei.

MAINAI. Lapkričio 18-27 dienomis Zelenogradske (Rusijos Federacija, Kaliningrado sritis) surengtas pirmasis kultūrinių mainų projekto „Baltoslavija“ seminaras, kuriame dalyvavo Rusijos ir Lietuvos jaunieji poetai, prozininkai, žurnalistai bei literatūros projektų kuratoriai. Klaipėdai atstovavo Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkas Rimantas Černiauskas, Clandestinus, Viktorija Ivanova, Dalia Bielskytė ir jaunųjų poetų iš Klaipėdos universiteto desantas: Agnė Klimavičiūtė, Adomas Stančikas, Jelena Cukanova ir Jevgenija Sergejeva. Seminaro metu vyko iš Lietuvos ir iš Rusijos suvažiavusių autorių kūrybos vakarai, kūrinių aptarimai, diskusijos, paskaitos ir seminarai. Lapkričio 25-ąją buvo pristatytas pirmasis literatūros ir kultūros žurnalo „Paralelės“ numeris (redaktorius Večiaslavas Karpenka). Jame publikuojama rusų, lietuvių, kaimyninių šalių autorių kūryba, adekvačiai pristatoma dviem – lietuvių ir rusų – kalbomis. Besidomintiems literatūra klaipėdiečiams pažįstamos naujojo žurnalo autorių Arvydo Juozaičio, R.Černiausko, Clandestinus, D.Bielskytės, V.Ivanovos, Andrejaus Bytovo, Olego Gluškino, Andrejaus Toziko ir kitos pavar-

dės. Projektą „Baltoslavija“, kuris tęsis dvejus metus, inicijavo ir Europos Sąjungos remiamas vykdo Rusijos Pen Centro Kaliningrado skyrius. Per artimiausius dvejus metus numatoma išleisti dar šešis literatūrinio-kultūrinio žurnalo „Paralelės“ numerius bei surengti tiek pat seminarų – po tris Zelenogradske ir Klaipėdoje. Jau gruodį prasidės antrasis projekto etapas – būrys rašytojų įkvėpimo semsis Klaipėdoje ir jos apylinkėse.

PAMINKLAS. Kaliningrade lietuviai statys kovingos prūsų tautos simbolio Herkaus Manto atminimą įamžinantį paminklą. Šiemet Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisija paskelbė viešąjį konkursą jam sukurti. Lietuvos dailininkų sąjungoje lapkričio 16-ąją įvyko konkurso pirmojo etapo (eskizų sukūrimo) vertinimo komisijos posėdis. Iš konkursui pateiktų septynių projektų komisija išrinko geriausią ir autoriui pasiūlė sumanymą įgyvendinti. Paminklą Herkui Mantui Kaliningrade kurs skulptorius Arvydas Ališanka. Jam ir projekto architektams Vytautui Avietynui bei Donatui Gražiui paskirta pirmoji konkurso premija. Antrąją laimėjo skulptorius Valdas Bubelevičius, architektai Saulius Mikštas ir Olegas Tuliakovas, trečiąją – skulptorius Erikas Daugulis, kuriam atiteko ir viena iš dviejų paskatinamųjų premijų. Antrąja paskatintas skulptorius Regimantas Midvikis ir architektas Linas Krūgelis.

Paminklą Herkui Mantui ketinama pastatyti Lietuvos generalinio konsulato Kaliningrado srityje teritorijoje. Jis turėtų iškilti jau kitąmet. „Klaipėdos“ inf.

2

DURYS

Trečiadienis, lapkričio 28, 2007

Eskizai klasikos tema Su Klaipėdos kameriniu orkestru – tėvas ir sūnus Sondeckiai

Maestro: prof. S.Sondeckio diriguojamas Klaipėdos kamerinis orkestras griežė su polėkiu.

Danguolė Vilidaitė

K

laipėdos koncertų salės lapkričio repertuaras vėlgi kupinas naujienų, netikėtų muzikinių įspūdžių ir vilionių. Šįkart labiausiai dėmesį patraukė violončelininko Vytauto Sondeckio (šiuo metu gyvena Hamburge ir yra Šiaurės Vokietijos simfoninio orkestro violončelių grupės koncertmeisteris) ir Klaipėdos kamerinio orkestro (meno vadovė – Liuda Kuraitienė) susitikimas diriguojant Sauliui Sondeckiui. Koncertu kamerinis orkestras pratęsė pasirodymų su žymiausiais Lietuvos dirigentais ciklą.

Vaizdų įvairovė Vakare skambėjo Johanno Sebastiano Bacho čakona d-moll, Fran-

Haiku – lietuviškai Klaipėdos universiteto leidykla išleido ekskliuzyvinę japonų trieilių (haiku) knygą „Paparčio šventi ženklai“.

Anot leidyklos direktorės Lolitos Zemlienės, šis leidinys skirtas plačiam skaitytojų ratui, visiems, besidomintiems japonų poezija, jos istorija ir žanro raida. Tikslas – supažindinti su japonų poezijos haiku žanru, apžvelgti šio žanro raidą nuo jo atsiradimo iki dabarties bei suteikti galimybę skaitytojams susipažinti su poezijos tekstais originalo kalba.

Knygoje „Paparčio šventi ženklai“ poetiniai tekstai pateikiami originalo kalba hieroglifais, hieroglifų transkripcija romėniškais rašmenimis ir greta – vertimas į lietuvių kalbą. Poeziją iš japonų kalbos vertė klaipėdietis Vytautas Dumčius.

Knyga iliustruota vėlgi klaipėdiečio kaligrafo Algio Kliševičiaus grafikos darbais, jis – ir leidinio dailininkas.

1000 egzempliorių tiražu pasirodę „Paparčio šventi ženklai“ – 1278-oji knyga beveik 16 metų gyvuojančios Klaipėdos universiteto leidyklos leidinių sąraše. Ją jau galima įsigyti uostamiesčio knygynuose ir internetu.

Muzikos „mikroelementai“, jų švarus ir grynas intonavimas, trapus niuansavimas – retenybė ir tikra vertybė šiais laikais, lobis kai madinga groti kuo greičiau, kuo jausmingiau, kuo garsiau. Tautodailės Ką tik Muzikos sparnai

Dviejų mokyklų mokinys Įdomu buvo išgirsti ir palyginti, kaip V.Sondeckio interpretacijoje susilieja dviejų žymiausių XX amžiaus violončelininkų - Mstislavo Rostropovičiaus (per V.Sondeckio mamą - violončelininkę Silviją Sondeckienę, ilgametę Lietuvos kamerinio orkestro artistę, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorę ir sūnaus pirmąją violončelės pedagogę) ir Davido Geringo (iš dalies, nes šis muzikas irgi buvo M.Rostropovičiaus mokinys) mokyklos, kiek čia atrasta savo.

Bet turbūt didžiausia intriga - šio jauno menininko pasiekimai užsienyje: tarptautinių konkursų laureatas, koncertai žymiausiose Europos salėse, reikšmingos sutartys su prestižiškiausiomis įrašų kompanijomis (net septynias CD plokšteles išleido NAXOS) ir t.t. Juk neatsitiktinai?!

Darijos Vasiliauskienės nuotr.

kl.lt

Vertybė: violončelininko V.Sondeckio grojime atsiskleidžiantis požiūris į muziką ir į garsą yra kažkoks sudvasintas, išskirtinis. zo Josepho Haydno koncertas violončelei ir orkestrui Nr.2 D-dur ir Wolfgango Amadeus’o Mozarto divertismentai D-dur, KV 136 (Zalcburgo simfonija Nr.1) ir Ddur, KV 205.

J.S.Bacho žymiąją čakoną d-moll iš partitos smuikui solo orkestrinį variantą išgirdau pirmą kartą (pritaikė S.Sondeckis). Sudėtinga faktūra, gili ekspresija, skausmingos rečitacijos ir virtuoziški pasažai, lyrinė kantilena ir dvasingas choralas - tai tik maža dalis muzikinių vaiz-

dų įvairovės, kurią atlikėjas čia turi atskleisti lengvai, tarsi improvizuodamas. Kūrinys tikrai nėra vien tik variacijos ar paprastas ispanų šokis. Šis uždavinys orkestriniame variante tarsi palengvėja, bet, manyčiau, tuo ir praranda didelę įtaigos dalį. Maloniai nustebino maestro S.Sondeckio kompozicinis kūrybingumas ir orkestrinės faktūros pažinimas, įsimintini styginių ansamblio, violončelių solo epizodai.

Aranžuotė įdomi, nors gal ir ne visai baroko dvasios.

F.J.Haydno koncertas violončelei ir orkestrui Nr.2 D-dur suskambo lyriškai ir jautriai, subtili spalvų gama vyravo net greitosiose dalyse (panašiai atlikdavo M.Rostropovičius).

Nors trūko dinamiškumo, ryškesnių atspalvių, stipresnio garso, tai, ką išgirdau, pakerėjo.

V.Sondeckio požiūris į muziką ir į garsą yra kažkoks sudvasintas, išskirtinis. Vertybe tampa ne tiek pats virtuoziškumas (techniškumas), stambūs dalių potėpiai, charakterio atskleidimas, kiek muzikos „mikroelementai“, jų švarus ir grynas intonavimas, trapus niuansavimas.

Tai tikra retenybė, žinant, kad šiais laikais madinga groti kuo greičiau, kuo jausmingiau ir kuo garsiau...

Koncerto pabaigoje kamerinis orkestras atliko du W.A.Mozarto divertismentus D-dur (KV 136 ir KV 205). Šį žanrą galima laikyti savotišku pramoginiu klasicizmo popuri, kelių skirtingo charakterio, tempo ir tematikos pjesių rinkiniu.

Muzika klaipėdiečių orkestro interpretacijoje trykšte tryško „mocartišku“ lengvumu ir grakštumu, jaunatvišku optimizmu, man kiek netikėtu virtuoziškumu.

Atrodė, kad S.Sondeckio vadovavimas kolektyvui padėjo atsiskleisti dar labiau, tarsi suteikė sparnus, tą polėkį, be kurio neįmanoma įsivaizduoti gero koncerto.

pasirodžiusi kretingiškio Algio Kuklio publicistikos knyga „Juozo Lukausko lobiai“ apie žymią Vakarų Lietuvos tautodailininkų dinastiją – ketvirtoji rašytojo knyga iš ciklo „Mūsų kraštiečiai“.

Joje pasakojama apie tautodailininko skulptoriaus J.Lukausko (1906-1999) sunkų gyvenimą ir kūrybą, apie jo sūnų tautodailininkų Felikso ir Juozo bei proanūkio Tado Šorio kūrybinius užmojus.

Vertinga leidinio dalis – artimųjų išsaugoti paties J.Lukausko rašyti prisiminimai, šilti autoriaus pokalbiai su tautodailininko sūnumi ir kitais tautodailės meistrais.

Knygą papildo klaipėdiečio menotyrininko Petro Šmito pastebėjimai apie J.Lukausko kūrybos raidą, J.Lukausko parodų lankytojų atsiliepimai, archyvinės fotografijos iš tautodailininkų šeimos albumo, taip pat Kretingos muziejaus fonduose saugomų ir branginamų šeimos nuosavybe tapusių J.Lukausko išdrožtų skulptūrų bei jo palikuonių medžio drožinių nuotraukos. „Juozo Lukausko lobius“ gražiai išleido Klaipėdos leidykla „Libra Memelensis“. Šiemet tai jau trečioji A.Kuklio knyga. „Klaipėdos“ inf.

kl.lt

DURYS

Trečiadienis, lapkričio 28, 2007

3

Žaižaruoja asmenybės ir talento žavesiu Kuklioji dviejų Auksinių scenos kryžių laureatė Klaipėdos dramos teatro aktorė N.Savičenko švenčia jubiliejinį gimtadienį Stefa Galkauskaitė

G

ruodžio 1-ąją Klaipėdos dramos teatro aktorei Nelei Savičenko sueis 50 metų. Tarp įžymių savo kartos menininkų N.Savičenko yra viena ryškiausių Lietuvos teatro ir kino aktorių.

Šį sezoną aktorė sukūrė nepaprasta kūrybine branda ryškius vaidmenis – Dorotėją Terbuš E.E.Šmitto komedijoje “Paleistuvis” ir Motiną bei Abatę A.Strindbergo dramoje “Kelias į Damaską”. Jai patikėtas pagrindinis Mėjos vaidmuo to paties pavadinimo M.Carr dviejų veiksmų dramoje, kurią Klaipėdos dramos teatre šiuo metu stato režisierius G.Padegimas.

Išgarsino kinas Gimusi Vilniuje, baigusi vidurinę Nelė įstojo į Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetų aktoriaus specialybės pirmąją laidą, kurią uostamiesčio Dramos teatrui ruošė režisierius Povilas Gaidys. Po studijų 1980-aisiais kartu su pirmąja laida aktorė buvo paskirta į Klaipėdos dramos teatrą. Taigi scenoje Nelė jau perkopė ketvirtį amžiaus. Turi nemažą pedagoginio darbo patirtį, dėstė Klaipėdos universiteto Menų fakultete.

Nelės debiutas Klaipėdos dramos teatro scenoje dar prieš studijų baigtį buvo pagrindinis Anės vaidmuo (J.O’Nylas “Anė Kristi”), pelnęs išskirtinį žiūrovų ir teatro kritikos dėmesį. Tuo pačiu laikotarpiu aktorė

Atkreipė kritikų dėmesį Laikotarpis, kuomet aktorė nevaidino teatro scenoje, buvo kupinas kūrybinio darbo filmuojantis, dėstant studentams.

1991-aisiais aktorei grįžus į sceną sukurtasis Emos vaidmuo (H.Pinterio “Išdavystė”) buvo naujas skrydis, talento galia atkreipęs teatro kritikų dėmesį. Tarp didžiausių staigmenų, buvo Estelės vaidmuo (Ž.P.Sartras.

“Už uždarų durų”). Tai buvo vaidmuo, sėkmingai laužęs ankstesnį aktorės amplua. Šiuo ir vėlesniais geriausiais aktorės vaidmenimis atsivėrė naujos jos temperamento spalvos.

Reikšmingiausias ir aktorės, ir teatro kūrybinio gyvenimo metas buvo

Dar studijuodama aktorė N.Savičenko sėkmingai debiutavo teatre ir kine, kuris plačiai ją išgarsino režisieriaus A.Žebriūno filmu „Turtuolis, vargšas”. debiutavo ir kine, suvaidindama pagrindinį Gretchen vaidmenį režisieriaus A.Žebriūno filme “Turtuolis, vargšas”. Aktorės vardą plačiausiai ir pirmiausia išgarsino vaidmenys kino ir televizijos filmuose.

Gretchen buvo aktorės kinematografinės biografijos startas ir tebėra vienas ryškiausių šviesulių kine ir televizijoje.

Iki šiol aktorė filmavosi jau daugiau nei 20 filmų.

Vaidmenų teatre nestinga Aktorės kūrybinė biografija kaip reta turtinga sudėtingais pagrindiniais ir antrojo plano vaidmenimis. Tarp iškiliausių – Roksana (E.Rostanas.

“Sirano de Beržerakas”), Ania (L.Razumovskaja. “Seserys”), Ema (H.Pinteris. “Išdavystė”), Džeinė (T.Viljamsas. ”Senasis kvartalas”), Porcija ir “Teisės daktaras” (V.Šekspyras “Venecijos pirklys”), Julija (Ž.Anujis. “Romeo ir Žaneta”), Ponia Marten (E.Jonesko. “Plikagalvė dainininkė”), Dženė (E.Olbis. “Viskas sode”), Zilkė (M. von Mayenburgas. ”Šaltas vaikas”), Lada, Greta, Nena, Biba, Luiza (M.Gavranas.

“Viskas apie moteris”), Marietė Levjė (N.Saimonas. “Banketas”) ir kiti.

O.Koršunovo režisuotas M.von Mayenburgo “Šaltas vaikas”, kuriame sukurtas Zilkės vaidmuo pelnė aktorei Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos premiją ir aukščiausią teatrinį apdovanojimą – Auksinį scenos kryžių. Šie metai aktorei – ne tik jubiliejiniai. Tai sykiu ir kūrybinės brandos ryškiausi metai.

Vaidmenyse – magiška galia N.Savičenko kūrybinėje biografijoje – daug pagrindinių vaidmenų, o Dorotėjos Terbuš (E.E.Šmittas. “Paleistuvis”) paveikslas tarsi sutelkęs visą talento galią. Vaidmuo sukurtas meistriškai išlaikant subtilią sceninės žaismės ir gilaus turinio pusiausvyrą, žaižaruoja aktorės asmenybės ir talento žavesiu.

Magiška galia, gili, spalvinga sceninė patirtis sklinda aktorei vaidinant ir kitus du naujausius vaidmenis – Motiną ir Abatę A.Strindbergo trilogijoje “Kelias į Damaską”. Šie metai paženklinti ir talentingai sukurtu Ritos vaidmeniu naujausiame režisieriaus A.Puipos filme “Nuodėmės užkalbėjimas”.

Aktorė yra pelniusi tarptautinio kino festivalio “Baltijos perlas” laureatės vardą, tarptautiniame kino

Paradoksas: 50-ąjį gimtadienį švenčianti aktorė N.Savičenko teatro scenoje perkopė tik ketvirtį amžiaus.

Nerijaus Jankausko nuotr. festivalyje “Žvaigždynas” – spaudos ir kritikos prizą.

Įvertinta, apdovanota Tarptautinėje arenoje aktorė buvo įvertinta ir sceninių vaidmenų atžvilgiu. Tarptautiniame teatrų festivalyje “Skampa’06” Albanijoje aktorės N.Savičenko ir scenos partnerių suvaidintas spektaklis M.Gavrano “Viskas apie moteris” apdovanotas festivalio prizu. Spektaklyje “Viskas apie moteris” puikiai aktorės sukurti penki vaidmenys buvo aukštai įvertinti ir tarptautiniame teatrų festivalyje “Europos teatrų dienos ir naktys” Rumunijoje.

2006-aisiais šalies festivalyje “Lie-

tuvos teatrų pavasaris” už jaudinantį ir žaismingą moteriškų charakterių kaleidoskopą spektaklyje “Viskas apie moteris” aktorė ir spektaklio partnerės buvo apdovanotos prizu. Šiemet pavasarį aktorė gavo Klaipėdos “Padėkos kaukę” už Dorotėjos Terbuš vaidmenį (E.E.Šmittas.

“Paleistuvis”) ir Motinos bei Abatės vaidmenis (A.Strindbergas. “Kelias į Damaską”).

Šventė – scenoje Šių metų kovą Vilniuje, Nacionaliniame dramos teatre, Tarptautinės teatro dienos proga už reikšmingiausius sezono kūrybinius darbus įteikti Lietuvos teatro apdovanojimai – Auksiniai

scenos kryžiai ir Kultūros ministerijos premijos. N.Savičenko išrinkta geriausia dramos aktore. Auksinį scenos kryžių ir Kultūros ministerijos premiją laureatė pelnė už Motinos ir Abatės vaidmenis (A.Strindbergas. “Kelias į Damaską”, rež. O.Koršunovas) bei Ponios Terbuš vaidmenį (E.E.Šmittas “Paleistuvis”, rež. P.Gaidys).

N.Savičenko vaidina ir uostamiesčio Pilies teatro spektakliuose.

Gruodžio 2-ąją Žvejų rūmų mažojoje scenoje – aktorės jubiliejui skirtas Pilies teatro spektaklis “Šilkas” (rež. A.Vizgirda), kuriame vaidins dvi neprilygstamos šios A.Baricco romano inscenizacijos aktorės – N.Savičenko ir Regina Šaltenytė.

4

DURYS

Trečiadienis, lapkričio 28, 2007

kl.lt

Vaidmuo: monospektaklyje „Aš laukiu tavęs, mielasis“ aktorė J.Puodėnaitė – spalvinga ir keista moteris, 40-metė namų šeimininkė, įkalinta pačios ir artimųjų sukurtame pragare, nusivylusi, vieniša, negalinti realizuoti savęs, nelaiminga, kartu – koketiška, kandi, stipri ir žaižaruojanti gyvybe.

Nerijaus Jankausko nuotr.

Viena akistatoje su žiūrovais Gitana Gugevičiūtė

gali būti rodomas draugų susibūrimuose ar nedidelių įmonių bei įstaigų švenčių ir proginių vakarėlių metu, pačiose netikėčiausiose vietose – kavinėse, pirtyse, fojė ir t.t.).

Apie jokią scenografijos ir aktorinės raiškos sintezę kalbėti nė neverta – nesvarbu butaforinis ar iš Jūsų miegamojo pasiskolintas daiktas stovės spektaklio metu.

K

laipėdos Pilies teatre šių metų pradžioje gimęs spektaklis pagal Dario Fo ir Frankos Ramė pjesę „Aš laukiu tavęs, mielasis“ (rež.

Alvydas Vizgirda) spėjo ne tik vietinėje scenoje pasirodyti, bet ir tolimajame užsienyje – JAV (Denveryje, Niujorke, Čikagoje, Niu Heivene ir kitur) – pasisukioti.

Norisi daugiau improvizacijos

„Be pudros, dažų, be šilkų...” Žiniasklaida (taip pat ir lietuviškai čiulbanti užjūryje) užfiksavo pasisekimą – iš žodynų surinko gerus žodžius, juos pavertė tekstais ir paliko istorijai bei teatro istorikams.

Jei žiniasklaidos dėmesys – spektaklio sėkmės liudininkas, tai šis vaidinimas, bent jau iš pirmo žvilgsnio, atrodo sėkmingas.

Visai įmanoma, kad savotiška prielaida tokiai sėkmei tapo ir graži sukaktis. Jolanta Puodėnaitė – pagrindinė ir vienintelė spektaklio „Aš laukiu tavęs, mielasis“ aktorė – šiemet švenčia savo aktorinio darbo 10-metį, kuriame tikrai netrūko vaidmenų: Eglė spektaklyje „Eglė žalčių karalienė“, Dženė – „Viešbučio kambarys Nr.13“, Gunė Gervydaitė – „Kuprelyje“, Mintija – „Viskas sode“, Virdžinija – „Mesjė A“, Klodina – „Ožyje“, Preila – „Tautkrūšoje“. Tiesa, teatro primadonos titulo greičiausiai ir šis spektaklis nedovanos. „Be pudros, dažų, be šilkų, paprasta, / O gelsvosios kasos supintos!“ – dainavo poetas Paulius Širvys apie Lietuvos laukų išaugintą mergelę. Toks ir spektaklis „Aš laukiu tavęs, mielasis“ –

Iš kiek pamaiviškos, lengvai grotesku štrichuotos dramaturginės medžiagos sukurtas spektaklis „Aš laukiu tavęs, mielasis“ nereikalauja intelektualaus žiūrovo su sudėtingų kodų ir šifrų sistemų raktais kišenėse. jame neišvysite puošnių kostiumų ir įspūdingų dekoracijų.

Nėra „suflerių” Buitiniais daiktais (stalas, sofa, kėdės, telefonas ir kiti) apstatytoje erdvėje juda veikėjos dabartis bei prisiminimai: nykios vedybos, meilužis (neapsiplunksnavęs niekšas), namų areštas, įkyrus šešuras, iš kaimyninio namo pro binoklį į ją spoksantis vyriškis; atkaklus nepažįstamasis,

vis siūlantis sekso telefonu paslaugas... Italų dramaturgo, aktoriaus D.Fo (1997 m. apdovanoto literatūrine Nobelio premija) ir jo žmonos F.Ramė pjesė „A Women Alone“– kiek pamaiviška, lengvai grotesku štrichuota dramaturginė medžiaga, iš kurios režisierius sukūrė spektaklį, nereikalaujantį intelektualaus žiūrovo su sudėtingų kodų ir šifrų sistemų raktais kišenėse. O grįžtant prie scenografijos (scenografė Mar-

ta Vosiliūtė)... Scenografija meniškai nei išradinga, nei vertinga. Ji neatskleidžia nei moters, nei jos šeimos pomėgių, gyvenimo būdo, charakterio. Tai namai, kuriuose galėtų gyventi bet kas – juose nėra netikėtumų, detalių, nėra „suflerių” (kurių, pavyzdžiui, netrūksta J.Paulėkaitės darbuose). Spektaklis aprengtas taip, kad adaptuotųsi bet kokiose erdvėse ir bet kokiomis sąlygomis (skelbiama, kad spektaklis

Aktorė pasislėpti neturi už ko. Džiugu, kad ir nesislapsto. J.Puodėnaitė kuria gana vientisą vaidmenį, kurio jausminis diapazonas pakankamas, kad atsiskleistų čia pat vykstanti vienatvės drama; kad veikėjos su miesčionišku tualetu ir sukeltu ant viršugalvio kuodu pasidarytų gaila.

Kad taptų gaila moters, kuri leidžiasi būti pajuokiama ir už tariamo nenuovokumo slepia tikrą būties stoicizmą. Žinoma, pilko neišraiškingumo šešėlis šmėkšteli, bet iš esmės J.Puodėnaitės moteris gyvybinga.

O kai aktorė atveria gyvą vaidmens nervą, kai suskamba ne tik žodis, bet ir judesys, tuomet norisi daugiau improvizacijos. Galbūt nereikia ir to nebylaus inventoriaus?

Vis dėlto apie spektaklį kalbos „ne skalsu“. Pažiūrėjai – ir pametei. Nepamiršai, bet ir nesinešioji prisiminimų apie jį kaip mylimojo nuotraukos piniginėje. Kažkur matyta, kažkas girdėta.

O juk vos prieš porą metų Lietuvos teatruose sukurtus monospektaklius buvo galima suskaičiuoti ant pirštų. Šiandien jų – gimusiųjų linksminti – daug. Tiesa, atliekančių tylią misiją būti su savimi – vis dar mažuma.

GINTARO LAŠAI kl.lt

LITERATŪRA ŠIANDIEN

REDAKTORIUS GINTARAS GRAJAUSKAS

Daiktai, kurie primena Gintaras Grajauskas Skutimosi mašinėlė Ja jau daugybę metų niekas nesiskuta. Kažkada buvęs gelsvas, toks atseit dramblio kaulo spalvos korpusas dabar įrudęs tarsi seno rūkoriaus pirštai. Išliko ir metalinis ženklelis su firmos pavadinimu – „Charkov“. Stebėtina, bet ji vis dar veikia – nors peiliukai sudilę tiek, kad nebesiekia tinklelio, variklis tebesisuka.

Tas senas vyriškos kosmetikos įnagis guli giliai stalčiuje, nenaudojamas ir nenaudingas: visas jo funkcijas švariai nudilino laikas.

Kadaise mašinėlė priklausė mano seneliui, ir tai vienintelis jo daiktas, išlikęs iki šiol. Dar, tiesa, keletas barzdos plaukelių po tinkleliu.

Kurią dieną gal ir aš pabandysiu pagremžti ja savo žylančią barzdą, bent jau simboliškai, iš solidarumo.

Kai buvau mažas, senelis man pripūsdavo cigaretės dūmų į tuščią alaus butelį, ir aš žaisdavau, jog auginu namuose savo nuosavą debesį.

Televizorius Na žinoma, o kaipgi be televizoriaus. Turiu ir aš tokį, labai naudingas daiktas.

Tik televizijos aš jau kaip ir nebežiūriu, senokai jau. Turiu grotuvą, įsisukau į visokias kolekcininkų bendruomenes – keičiamės filmais ir žiūrim sau. Kartais dar į kokias žinias akį užmetu, kai adrenalino pritrūksta.

O kai apima neįveikiamas egzistencinis nykulys, slapčia įsijungiu tokią rusų laidą, „Okna“ vadinasi.

Laida klaiki, ir tie personažai, vaidinami bedarbių Penzos teatro aktorių, man nekelia nė menkiausio susidomėjimo – jau nekalbant apie beviltiškai surežisuotas skandalingas situacijas, atseit „kaip gyvenime“. Atseit, „labai pamokoma“. „Kaip gyvenime“ ir „labai pamokoma“ ten tėra vienas vienintelis dalykas – patsai laidos vedėjas, populiarus rusų aktorius Nagijevas.

Gerai įsižiūrėkite į Nagijevą.

Nieko neprimena? Koks jis šaunuolis. Koks drąsus ir principingas. Koksai sąmojingas, o kai reikia – griežtas ir išmintingas tarsi tėvas. Koks patyręs, koks visko matęs, ir kaip sukrėstas purto galvą.

Koks madingas ir seksualus, bet kartu niekad neišsižadantis savo vulgariosios „gatvinės“ praeities, tikrosios gyvenimo mokyklos.

Koks populiarus, ir koks visiškai tuo nesipuikuojantis, spjaut jam

Ričardo Šileikos nuotr. į savo populiarumą. Koks savas vaikinas, koks prigimtinis aristokratas. Koks bedieviškai įžūlus ir kokios geros širdies. Išmanantis klasiką, bet puikiai įvaldęs ir padugnių slengą. Koks negailestingai taiklus ir švelniai autoironiškas.

Koks vyriškas ir koks vaikiškai bejėgis, kai akivaizdžiai sutrikęs valosi akinius. Koks laimės kūdikis, koks nugalėtojas – ir koks vienišas tame savo kosminiame žvaigždžių šaltyje. Koks talentingas – ir koks Self-Made Man. Jis net atsisveikina, bjaurybė, visai taip, kaip aš kadaise baiginėdavau laiškus – „sėkmės ir kantrybės“.

Gerai žinau: jei nors akimirkai pasiduočiau, jei nors kartą žengčiau vos vieną žingsnį į šalį, kaip mat pavirsčiau Nagijevu.

Va tas tylus siaubas mane ir palaiko, kaip kažin ką.

Ašmenys Dabar galvoju: ta manoji trauka visokiems aštrumynams prasidėjo visai ne nuo peilių. Greičiausiai anuomet, vaikystėje, kai aš, gal kokių penkerių, pilkoje pelenų krūvoje, supiltoje mūsų gatvelės šalikelėje, netyčia pastebėjau kažką nemūsiškai ryškaus ir spalvoto. Tai buvo mažyčiai nuostabūs vokeliai – su kupranugariais ir piramidėmis, su besišypsančiais baltadančiais vyriškiais ir –

svarbiausia – paslaptingais svetimos kalbos užrašais.

Atidaręs tą nykštukų pašto voką, viduje radau tobulos formos metalinę plokštelę, skirtą, be abejonės, nežinomam ritualui. Tėvas skusdavosi elektrine mašinėle, ir aš labai nusivyliau, kai jis man išaiškino tikrąją tų įnagių paskirtį. Gal ne tiek nusivyliau, kiek nepatikėjau: ten gi akivaizdžių akivaizdžiausiai buvo laiškai – tie ašmenys nuostabiuose vokeliuose, kuriuos aš ilgai tyrinėjau, ieškodamas mažyčio pašto ženklo. Laiškuose buvo Žinia – kuriai perprasti gal teks paaukoti ir visą savo gyvenimą.

Tėvas sakė, kad tuos visiškai atšipintus skutimosi peiliukus veikiausiai bus išmetęs mūsų kaimynas – miestelio gražuolis, puošeiva ir lovelasas. Aš nesakiau nieko, nes jau žinojau, kad ginčytis su suaugusiais yra visiškai beviltiška.

Keisčiausia, kad tuos peiliukus betyrinėdamas sugebėjau nėkart neįsipjauti – arba mane saugojo tolimos dievybės, pasiuntusios žinią, arba peiliukai iš tiesų buvo beviltiškai atšipę.

Visgi tie ašmenys mane sužeidė: po kurio laiko man staiga pakilo temperatūra – nedaug, keletu laipsnių, bet laikėsi pakilusi įnirtingai ir nepermaldaujamai, nereaguodama į jokius vaistus. Miestelio gydytoja nustatė: man tuberkuliozė. Čia galbūt prisidėjo ir dailieji peiliu-

kai – mat išaiškėjo, kad tas miestelio gražuolis, nuolat kenčiantis nuo orgiastinio išsekimo, toks hiperseksualus ne šiaip iš prigimties, o dėl savo ligos – įsisenėjusios tuberkuliozės. Klasikinis aistringasai džiovininkas – sakoma, jog jie geriausi meilužiai pasaulyje, nes puikiai išmano visus slėpiningus eros ir tanatos ryšius. Štai taip aš tapau įšventintas į šitą garbingą Žinančiųjų ložę (o, Mokytojau, kur tu dabar?..) ir išvažiavau pusmečiui tobulintis į mažųjų džiovininkų sanatoriją.

Sanatorijoje buvo daug man nesuprantamų dalykų. Buvo ūsuota auklė, kuri klupdydavo mus į kampą ir liepdavo klūpėti, iškėlus rankas. Buvo kasdieniai privalomi pasivaikščiojimai pušyne, susirikiavus poromis. Ir sausainiai su limonadu pavakariams, ir injekcijos, ir saldžiarūgščiai vaistukai iš mažyčių plastmasinių taurelių, dalijami visiems, gražiai sustojusiems į eilutę. Net ir šventės buvo – valstybinės, su vietiniais mikroparadais, vėliavėlėmis ir balionėliais, o Naujieji metai – su raudonveidžiu Diedu Morozu. Kartais buvo organizuojamos ir „Tėvelių dienos“, kurių metu mažieji džiovininkai turėjo šokti, dainuoti ir kitaip linksminti savo nuliūdusius gimdytojus. Visiems reikėjo suktis ratu, iškėlus rankas į dangų, o paskui tomis rankomis glostytis

pilvus ir dainuoti „skani bus daržovių sriuba. Tai va!” - ir aš, šešiametis, kaip tik tuo metu kažkodėl pasijusdavau beviltiškai senas.

Kitą mūsų numerį atlikdavome poroje su tokia mergaite, visi kiti būdavo kordebaletu, ir toje bendroje kančioje, toje viešoje gėdoje, kurią kentėme dviese, buvo dalis kažkokios slaptos saldybės, kažkokia svaiginanti seksualinė užuomina.

Ką dainavau aš – nebeprisimenu, o štai savo partnerės tekstą moku iki šiol: „būsiu aš žvaigždžių valdove – kosmonaute Tereškova“.

Paskui savo partiją dainuodavau aš, irgi pasižadėdamas kažkuo tokiu būti, gal Gagarinu, o ant mūsų galvų buvo užmaukšlintos aukštos popierinės karūnos, išpuoštos žaliomis žvaigždėmis iš kefyro dangtelių folijos, kaip juokdariams arba eretikams.

Po pusmečio mane išleido namo, nors ta nelaiminga temperatūra vis dar tebesilaikė pakilusi. Beje, ji sėkmingai laikėsi ir toliau, gal kokį penketą metų – kol galų gale jau visai kiti gydytojai, jau kitame mieste, išsiaiškino: temperatūra man pakilusi nuo silpno lėtinio kasos uždegimo, itin retai pasitaikančio vaikams - o tuberkuliozė ką, ogi nieko, nėr man jos ir nebuvo, ji čia tiesiog niekuo dėta. Kaip ir tie peiliukai – mažyčiai laiškai, kadaise atnešę man Žinią, kurią pasižadėjau įminti.

6

GINTARO LAŠAI

Trečiadienis, lapkričio 28, 2007

kl.lt

,,...norėčiau galvą padėt ten, kur daugiausia Dievo...“, arba Iš(at)pirkti eilėraštį Sondra Simanaitienė

A

nt knygos viršelio yra ženklai-durys, per kur įeisime į aštuntą Viktoro Rudžiansko, Kauno kultūrinio savaitraščio ,,Nemunas“ vyr. redaktoriaus, poezijos knygą ,,NUO do IKI do“. Į aštuntąją. Joje pabūsime, atsiriboję nuo buvusių ir būsimų, nes kitaip turėtume įeiti į žymiai erdvesnį, sudėtingesnį statinį.

Ant naujosios poeto knygos viršelių – dvi nuotraukos: minimalistinis pilkšvas vaizdas su nuleistomis žaliuzėmis tarsi fortepijono klaviatūra - nuo do iki do pirmame viršelyje, ir nedidelė poeto nuotrauka paskutiniame. Nuotraukoje dūmų srovelė kyla į rištų, bet išsivadavusių plaukų retėjančią šviesą, žvilgsnis šalia išvagoto veido eina kiaurai į mane (skaitytoją), cigaretė, nenorinti palikti laisvai krentančių pirštų ir galbūt apačioj auštanti lavazza, mėgstamiausia kava.

Ir svarbiausia: 16-a sonetiškų eilučių ant knygos nugarėlės baltais dažais. Baltais, kaip ir poeto vardas Viktoras, kaip ir sklindanti šviesa iš už uždarytų žaliuzių.

Tose sonetiškose eilutėse yra keli planai – gamtiško pasaulio vaizdas (dykuma, ugnikalnis, kregždės, gyvačių kiaušinių lukštai), žmonių buvimo forma kaip mokslas (pažinimas) ir asmeninis aš (apsvilę padai, liemuo raitosi lyg virvė visatos ąsotyje). Žmogus yra vienišas visatos greitkelyje – vienas ateina, vienas ir išeina. Blaškosi ar yra blaškomas. Eilėraščio pabaigoje netikėtas, veik buitiškas, šiek tiek chuliganiškas šūktelėjimas - visa – niekai:/ mus atskiria/ pagal dialektą – nusviedžia skaitytoją, patogiai įsitaisiusį prie plačiaekranio plazminio vaizdinio (dykuma, ugnikalnis...) į mekišką (Joną Meką prisiminus) kasdienybės mikčiojimą. Tai pozicija, teiginys, prasmė. Rašyti tam, kad atverti savąjį egzistencinį dialektą, savą autentišką balsą globalaus pasaulio akivaizdoje. Rašyti, kad būtum išskirtas iš kitų.

Aš patikiu tokiu siekiu. Ir tai man leidžia ieškoti savojo santykio su eilėraščių temomis, raiška. Ieškoti išminties ir nebijoti mikčioti.

Ir kalbėti ne tam, kad įvertintum, o tam, kad parodytum poezijos įdėmaus skaitymo pavyzdį, galimybę – įdėmiai perskaityti ir pasakyti apie tai, kas užstrigo, įsiminė, išryškėjo.

Visatos ąsotis paminėtame eilėraštyje pagal geometriją nurodo į kito eilėraščio eilutę ,,vertikaliai žvelgiu į praeitį o vertikalė – ištirpusi/ prasmegę visi prisiminimai/ laiškai...) (85 p.) Poetas žvelgia į praeitį tarsi į šulinį, gilyn. Nors žiūrėjimo laukas – šulinio rentiniai, nebeįžiūrimi, užsinešę kažkuo nebeatpažįstamu. Tačiau trau-

kia žvelgti į praeitį, nes ji užima jau nemažą gyvenimo tarpsnį.

Ryškėja šios knygos poetinė logika, kuri atsikartoja per daugelį eilėraščių – kalbėti esamuoju laiku iš ten, kur nieko nebėra (,,fotografuoju pasaulį iš sudužusio MIG‘o kabinos“ (29p.). Laikas, kai užmirštas laikas. Retrospektyvus mąstymas leidžia at(su)kurti, prikelti praeitį; leidžia kalbėti dabar iš praeities perspektyvos. Poetas (per)planuoja praeitį.

Kartais matoma tik tai, kas yra labai arti: šunelis, sergantis vėžiu ir laižantis lyg šokoladą savo rudą ligos pažeistą apgamą, sugautas peizažas per langą. ,...o kam jis/ kaip greitai – jaučiu – tirpsta druska / ramiai snaudusi kaulų smegenyse/ ir todėl gelia / visą netobulą kūną... esi tarsi indas/ su užpiltomis citrinos žievelėmis...“ (85-86 p.) Citrinos žievelės ne vieną kartą minimos svarbiose eilėraščių vietose – ant jų paslystama, tarsi Berliozas ant saulėgrąžų aliejaus, pirštai slysta citrinos žievele nuo do iki do (nuo žmogaus gyvenimo pradžios iki pabaigos), citrinos rūgštis graužia sapną (69 p.) Citrinos savybė – graužianti rūgštis nurodo į (kūno) ardymą, į ligą, kuri sukelia žmogui monotonišką būvį. ,,...man vis dažniau dunda traukiniai / dunda ir dunda – lyg įstatyti į širdį...“ (68 p.); Nuo do atsispiriama, bet ar sutrikusi automatika leis pasiekti kitą do?

V.Rudžiansko gyvenimo metafora pasirinkta muzikos gama. Ši metafora suteikia lengvumo, meniškumo, ritmingumo, neišvengiamumo. Suteikia muzikalumo.

Gyvenimo pabaigai nusakyti panaudojama klasikinė rudens metafora. Graudi ramybė ir mirties grožis pasiekia mus iš šių paskutinių vieno eilėraščio eilučių: ,,susitaikau su rudeniu / o jis viską marina“ (7 p.)

Iš paminėtų eilėraščiuose įvaizdžių, be citrinos, įsidėmėtinas šokolado valgymas. Kelis kartus minimas jo perteklius, per didelė koncentracija kraujyje. Šokoladas pirmiausia nurodo į gomurio malonumą, į santykių pilnatvę, kai ant ugnies šildomas šokoladas. Tačiau eilėraščiuose šokolado koncentracija atskleidžia pertekliaus neigiamą pusę. Šokoladą būtų galima priskirti ligos semantiniam laukui.

Tekstuose atsiranda žmonės iš kitos kultūros – klajokliai, su kuriais geriama, kalbamasi, ieškoma bendrumo. Tai žmonės iš jaunystės, gal iš internacionalinėje rusų armijoje sutiktų personažų galerijos. Mongoliškų kaulų klajoklis klausia: ar žinai, kur važiuojame?/ nežinau/ į tėvynę/ aš čia ją turiu/ neturi – tiktai Atvaizdą (64p.). Nomadas, kuris savo tėvynę vežiojasi širdyje, pamato sėsliojo problemą – iš Tėvynės likęs tik Atvaizdas.

Su Dievu irgi panašiai. ,,... ar ti-

kiu Dievu / kartais tikiu kapotais sakiniais/ iškirstomis slyvomis/ sakės gurkšniu degančiu violetine liepsnele...“ (74 p.) Tikima kalba, prisiminimais, gomurio pojūčiais ir akių potyriais svetingoje kompanijoje. Norima padėti galvą ten kur daugiausia Dievo (71 p.) – sugrįžti į moters įsčias, į tarpeklį kur susijungia moters kojos. Šis erotinis vaizdinys (tokių knygoje yra tik du, dar vienas – spenelių žemuogės), galbūt yra sukeltas nuovargio, girtuoklystės kliedesių, sukeltas tuštumos, lydinčios nuo pat išėjimo iš įsčių. Tikimasi, jog pačiame pradėjimo akte galėjo būti daugiausia Dievo, todėl tampa reikšmingas motinos paveikslas, kuris knygoje minimas pirmajame, jau vien todėl svarbiame, eilėraštyje. Mama, santykis su ja man primena Romain Gary ,,Aušros pažadas“ romaną – gėda prieš mamą, gailestis, užuojauta.

Skrendant į Tokiją, paminimi dar du artimieji – miręs senolis. Jis pavaizduotas linksmas, drąsus, net miręs iškeikia geodezijos tarnybos parankinius. Ir surinktomis mėlynėmis besididžiuojanti senelė. ,,... tik noriu/ virtinių su mėlynėmis...“ Dviejuose eilėraščiuose pasikartoja virtinių su mėlynėmis motyvas. Įdomu tai, kad šis motyvas stipriausiai nusako santykio su Tėvyne (per senolius) autentiką, o kelionės į Tokiją situacija tik paantrina prieš tai aptartam pokalbiui tarp mongoliškų kaulų klajoklio ir lyrinio subjekto – stipriausias tėvynės ilgesio išgyvenimas, kai tampi nomadu. Trumpam juo galima tapti netgi keliaujant tramvajumi aplink Kauną, kuriame nusibodo gyventi/ bet tik jame norėtumei numirti (94 p.).

Eilėraščių geografija nusako vertybines paieškas kitose kultūrose.

Pamaskvė, Piteris vėlgi turbūt labiausiai ateinantys iš asmeninės praeities. Bagdadas, Delis, Japonija, Buchenvaldo giraitė – tai nūdienos mąstymų (kelionių) laukas.

Dažniausiai pasikartoja japoniškos kultūros – haiku, ikebanos, geišos - motyvai. Kartais šie motyvai keisčiausiu būdu persipina su sapnais, vaikystės prisiminimais: ,,... sapnuoju ledų/ pardavėją nuo drugelių/ haikus nulaižančią“ (76 p.)

Viename eilėraštyje poetas pats tarsi japonas pradeda kalbėti akimirkos įkvėpimo pagautas, taip subtiliausiai pataikydamas į

Viktoras Rudžianskas. “NUO do IKI do”. Vilnius, RS leidykla, 2007. knygos pavadinime esančią muzikinę nuorodą: ,,... aš tik iš ten kur žydi vyšnios aš tik vangaus vėjelio parudavęs žiedlapisaptingęs judantis žiemop iš mano užpustytų pėdų į dangų privarva tylos ir aukščio baimės‘‘(84 p.)

Stipriausi eilėraščiai ar įdomiausi vaizdiniai atsiranda būtent iš poeto kelionių įspūdžių. Naktiniame Bagdade ,,aš – svetimšalis įstrigęs tarp dviejų/ laidų – nakties ir mirties/ smėlynuose ritasi vyno krešuliai/ taip aiškiai matau sodrią samaną“ (39p.). Dykuma, naktis, vynas persipina su haliucinuojančios sąmonės vaizdais. Dar labiau paryškinama žmogaus kaip svetimšalio žemėje būsena. Panašu į siurrealistinį S.Dali pasaulį, kuriame ritasi vyno krešuliai ir stūkso sodrios samanos. Vėlgi, kaip ir ant viršelio užrašytame eilėraštyje, dykumos išgyvenimas, nurodantis į vidinę žmogaus dykrą. Įsidėmėtinas kelis kartus knygoje atsikartojantis motyvas – šalikėlis ant krėslo, Maša, 10 p.; turbūt, Marinos Cvetajevos citata).

Tai moteriškumo simbolis, atskleidžiantis moterį kaip paslaptingąją, tolimąją nepažįstamąją. Moterimi žavimasi kaip kitokia. Toks lyrinio subjekto santykis primena amžinojo moteriškumo tradiciją litera-

tūroje. Viename eilėraštyje vaizduojama lengvo elgesio moteris, kuri sugeba sukryžiuotomis kojomis/ - - - - - grakščiai ant fotelio atlošo/ užmigdyti/ šalikėlį (43 p.).

Subtili nuoroda į intymų moters ir vyro bendravimą, kai sukryžiuotos kojos nusako dvasinę parsiduodančios moters būseną – užsklęsta širdis ir šalikėlis ant fotelio kaip užmigdyta sąžinė.

Reikėtų pastebėti, – yra šiek tiek ironijos moters atžvilgiu. Pvz., kai moteris pešioja antakius, vyras įžvelgia nerimo niežulį pakeliui į tvėrimo stebuklą (16 p.). Moteris tveria savo atvaizdą, kuris vyrui yra ir paslaptis, ir kažkas vis dėlto banaliau nei turėtų būti.

Tekstuose yra saviplakos. Atviros, skaudžios savikritikos. ...mano žodžių ažūras toks banalus...(55 p.), eilėraščiai basi be metaforų/ simbolių-/ vandeniu ant vandens (88 p.). Toliau prašoma netikėti tuo, bet nujaučiama, kad tai tiesa. Tik mylimoji, mokanti eilėraščius, kurie ją daug kartų išdavė (gal buvo skirti kitoms), atmintinai, išpirko juos savo meile. ,,...Dieve mano kokie jie išpirkti...“ (89 p.)

Tuštuma, tyli rezignacija, meninė rega kaip gyvenimo būdas (viltingiausia iš paminėtos trijulės) – trys svarbiausios nuotaikos (nuotakos) šioje eilėraščių knygoje.

Galima tikėti, jog eilėraščiai išperkami skaitytojų, draugų ir mylimųjų dėmesiu. Gal šiek tiek išpirkti ir šiuo tekstu.

kl.lt

DURYS

Trečiadienis, lapkričio 28, 2007

7

Kiekvieną kartą – kaip pirmą kartą „Suklegos“ su aistringu nuoširdumu trina ribą tarp profesionaliosios ir mėgėjiškos dailės Gytis Skudžinskas

U

ostamiesčio Dailės parodų rūmai lapkritį pasidabino tapybos rūbais. Šiemet jau bemaž trečią kartą didžiąją dalį šios miesto kultūros institucijos ekspozicinių erdvių okupavo tęstinio renginio „Nostalgie” paroda „Suklegos”.

Tapybos rekonstravimo aktas Parodų rūmai, tapyba, rudeninės lietuvaičių suklegos – toks junginys nuteikia gal kiek pesimistiškai ir persmelkia anachronistiniu tradicionalizmu. Tačiau projekto kuratorių ir organizatorių nuostata vėl ir vėl permąstyti patį tapybos žanrą verčia nepasiduoti pirminėms asociacijoms. Žinoma, ir tų tapybos rekonstravimo aktų vien XX amžiuje būta ne viena dešimtis.

O kaip dar galime atlikti dailiausios iš dailiųjų skerspjūvį?

Nors tai jau trečioji projekto paroda, kuratoriai kiekvieną parodą rengia kaip pirmą kartą. Rūškaną ir tamsų rudenį „Nostalgie” lankytojus pasitinka lengvu atsainumu ir neblėstančia aistra, karštakošišku stačiokiškumu ir atviru nuoširdumu.

Tačiau nereikėtų suklysti – tai ne pirmo kurso studentų energinga ir spontaniška darbų peržiūra, bet tiksliai apskaičiuotų ir profesionaliai sujungtų veiksmų suma.

Tas aistringai nuoširdus pirmas kartas nepajėgia užmaskuoti autorių kompetencijos ir to, kad jie puikiai išmano ir visas anksčiau atliktas tapybos žanro rekonstrukcijas, ir šiandienės meno scenos aktualijas.

Atskleidžia problemų lauką Į visą „Suklegų” parodą galime žvelgti per didžiųjų salių prieigoje kabančių projekto kuratoriaus Kęs-

Provokuoja: „Suklegų” paroda lankytojus pasitinka su lengvu atsainumu ir neblėstančia aistra, karštakošišku stačiokiškumu ir atviru nuoširdumu. tučio Šapokos kartu su savo mama atliktų kūrinių prizmę. Čia žiūrovas išvysta klasiką, žymiausią ir labiausiai mitologemomis apipintą Lietuvos dailės personažą MKČ, kūrinius, beveik identiškus dar mokykliniuose vadovėliuose regėtoms reprodukcijoms. Tik prisiartinęs suvoki, kad tai iš reklaminių skrajučių ir menkaverčių žurnalų skiaučių suklijuotos klasikinių kūrinių rekonstrukcijos. Šie darbai išskleidžia visą problemų lauką, toliau vienaip ar kitaip pasikartojantį visuose parodos eksponatuose. Čia autentiškumo ilgesys grumiasi su profesionalumo retorika, kasdienybės rutiną persekioja istorijos nepakeičiamumas, o universalus kosmopolitiškumas atsigręžia į šeimyninę rangą.

Klasika sutinka šiandieną K.Šapokos ir mamos kūriniuose klasika sutinka šiandieną. Ir nesirungia, kuri iš jų viršesnė, kuri vertingesnė ar ilgaamžiškesnė. Darbai siūlo visai kitą laike nutolusių reikšmių suvokimą ir įsisavinimą. Iki nuobodulio įgrisusios tarpukario dzūko vizijos šiuo atveju suspindi kasdienybės grožiu ir prisisodrina šiandienio gyvenimo tempo, nelikdamos tik spalvotais piešinėliais ant aptrintų knygų viršelių. Kasdienis informacinis balastas virsta mitologizuotais vaizdiniais.

Panašią istorijos ir dabarties jungtį savo kūriniams renkasi kitas „Suklegų” autorius Gintaras Znamierowski’s. Jo drobių plotą dalijasi abstraktusis ekspresionizmas su hiperrealizmu. Gintaras it Pietas

Virsmas: M.Valančius rankdarbius pavertė tapybos kūriniais – pasitelkęs močiučių praktikuotą skiautinių techniką, jis vizualizavo šeimynines scenas.

Dalyviai: prie „Suklegų“ prisijungė nidiškiai S.Valančius su sūnumi Mariumi.

Mondrianas komponuoja drobę, kabinamą įstrižai, ir pastarojo kūrybos principus pritaiko kaip foną šiandienių komiksų veiksmui. Iš-

gryninta forma kūriniuose susipina su instinktyviu bei hiperbolizuotu jausmingumu.

9>>

Abstrakcijos: S.Valančiaus tapybai skirta visa siena.

Nerijaus Jankausko nuotr.

8

DURYS

Trečiadienis, lapkričio 28, 2007

kl.lt

Ar tuštinasi Anglijos karalienė?

Grafikė J.Rekevičiūtė atspaudė įvairių Lietuvos ir pasaulio kultūros asmenybių rūbus

Asociacijos: garsių asmenybių drabužių ir daiktų reljefiniai atspaudai J.Rekevičiūtės parodoje inspiruoja mintis apie šlovės laikinumą, fundamentaliąsias žmogiškas vertybes ir istorinę laiko slinktį.

Sukurta ekspresyviai, bet intymiai, su derama pagarba, bet ir žaidimo čia pakanka.

Su doze ironijos ir porcija Eksponatas: padėvėti krepšininko A.Sabonio marš- poparto. kinėliai pasitarnavo menui.

Ignas Kazakevičius

K

lausimas dalykinis.

Reikėtų, kad juo pasisakytų britų kultūros žinovė „7md“ puslapiuose Eglė Paulina Pukytė. Tikėtina, kad trečdalis britų, ištikimų monarchijai indų ir kitų rytiečių darbo žmonių mano, kad ji nesituština. Saujelė grynakraujų aristokratų iš padorumo neprisipažins maną karalienę taip pat žmogumi esant. O daugelis imigrantų, apskritai nežino Angliją turint karalienę. Dar kitiems nusispjauti tuštinasi ji ar ne, svarbiausia, ne ant jų. Taigi lieka tie, kas žvelgia į priekį – mokslininkai, menininkai ir traukinių bei metro vairuotojai. Mažuma, taip sakant. Ir jų balsai bendrame kvorume šiai teorijai reikšmės neturi. Taigi karalienė ne-si-tuš-ti-na!

Kaip danguje - taip ir ant žemės.

Vernisaže: „Tai asmenybės identifikacijos per jos dėvimą drabužį projektas“, savo naujausią parodą „Paruošta istorijai“ pristatė grafikė J.Rekevičiūtė.

Menas yra nepažinus. Susipažinti galima su menininku, kažką sužinoti apie jo kūrybos virtuvę, išvysti meno kūrinio gimimą. Ir tiek.

Ko daugiau?.. Todėl ten, kur baigiasi logika, prasideda (ne)tikėjimas. Štai čia ir atrandamas menas.

Menas, turintis savo poziciją. Menas, kuris nesileidžia į kompromisus. Menas, kurį galima tik priimti arba atmesti.

Ir tada kūrinys turi teisę sudoroti prieš jį stovintįjį. Fiziškai traiškyti vartotojų nepriimtina. Dažniausiai kūriniai veikia šlykštumu, pritrenkia harmonija, pjausto meile ar kreivų veidrodžių karalyste. Kartais sutrina jūsų moralę, jausmus, jūsų įvaizdį jumyse ir jūsų statusą... Jūsų įsitikinimus ir nuostatas, stereotipus ir svetur surankiotas nuomones.

Trys spalvos Kraujas, mirtis ir laisvė. Raudona, juoda ir balta. Trys spalvos domi-

Santykis: šalia žymių, mylimų, svarbių žmonių rūbų atspaudų J.Rekevičiūtė pateikė jų savininkų gyvenimų aprašymus ir jos projektui padovanotų drabužių istorijas.

nuoja Jūratės Rekevičiūtės parodoje Klaipėdos dailės parodų rūmuose. Pagarbi tyla. Solidžiai įrėminti kūriniai. Nekropolis/ Akropolis. Dar aistringai kuriančios ir jau kūriniais tapusios personos. Nematomas smėlio šokis klepsydroje pertraukiamas tik videoprojekcijos šnaresio.

Ekrane matyti, kaip menininkė dirba. Kaip seksualiai plyšta dažas, nuo paviršiaus atitrūksta gijomis, kurios, regis, tęsiasi dešimtis tūkstančių mylių, kilometrų ir kristalizuojasi gramais, kubais ir mililitrais erdvėje, prisodrintoje vaitspirito, terpentino, kietiklių, skaidriklių ir kitų ingredientų. Jie įsiskverbia į dailininkės plaučius, nusėda kepenyse, ant žandų ir blakstienų...

Meno suvokimas prasideda nuo mechanikos, nuo pirmojo rankos judesio, volo girgžtelėjimo, dažų smarso. Tekštelėjimas dažų dėžutės dangtelio. Dzvambt. Aha, čia gel-

Nerijaus Jankausko nuotr.

kl.lt

DURYS

Trečiadienis, lapkričio 28, 2007

tona, juoda, baltos dėžutė didesnė - duslus garsas. Popieriaus šiugždesys. Galingo preso pasukimas. Įtempti raumenys. Atspaudimo kulminacijoje menininkė pasistiebia ant pirštų galų ir klišę atplėšia nuo pagrindo. Ji jūsų nepastebi. Jai rūpi, ar radosi ta ilgai ieškota žymė?

Kaip pavyko? Pasislinko? Ar faktūra išryškėjo? Volo spaudimas per didelis? Jūsų net nėra jos pasaulyje. Gracinga kaip tenisininkė, plėšri kaip tigras ir toliaregė kaip nežinanti budistė. Ir visas jos dėmesys skirtas istorijai.

Skirta istorijai Naujausią J.Rekevičiūtės parodą galima pamatyti iki gruodžio 9-osios. Čia eksponuojami žinomų Lietuvos ir pasaulio žmonių kultūrą paveikusių žmonių – rašytojų Julio Cortazar`o ir Jurgos Ivanauskaitės, krepšininko Arvydo Sabonio, fotografo Romualdo Rakausko, aktorės Eglės Mikulionytės, dizainerės Daivos Urbonavičiūtės, Tėvo Stanislovo, menotyrininko Edwardo Lucie – Smith`o ir kitų drabužių grafikos atspaudai. Tuos drabužius dėvint buvo suvaidintas spektaklis, laimėtas finalas, vaikščiota 30 metų, mąstyta ir neapkęsta, apsilaistyta vynu ir kokoso pienu, nutrėkštas uodas, praslydo lūpdažio žymės… Žodžiu, gyventa.

Autorės nuomone, drabužis geriausiai atspindi asmenybę. Juk kai galvojame apie žmogų, įsivaizduojame jį vienaip ar kitaip apsirengusį. Ir užsifiksuoja šis vaizdas ilgam.

Kitaip tariant, vaizdinys gimsta iš mūsų nuomonės, kas žmogui tinka dėvėti, ir iš preparuojamojo įsitikinimo, kas jam tinka. Balansas, be abejo, stereotipinis.

Stereotipas – geriausia žaliava menui. Belieka „neįnešti“ pernelyg daug savęs. Nepakeisti to jausminio rakurso. To emocinio žiūros kampo. To horizonto, į kurį žvelgi, galvoji, būni su žmogumi, kai apie ir aplink jį gimsta kūrinys.

Ko gero, nesuklysiu visą menininkės kūrybą ir gyvenimo poziciją pavadinęs eksperimentu su visuomene, o kūrinius – lakmuso lakštais. O santykį su grafika – tikėjimu, kad „klasikinėmis technikomis sukurtas kūrinys gali veikti žmones šiuolaikinio meno kalba”.

Galite paklausti – velniam tiek kankintis? Paėmei fotoaparatą, ar dar paprasčiau – kompiuterį, ir pirmyn. Kitas menininkas personažus suportretuotų, surašytų konceptą apie prasmę jiems egzistuoti.

Ir būtų labai socialu. Pvz., ciklas „Įžymių žmonių rūbai mano interejere“. Bet tik tikras menininkas tikrai žino, kad tikriausi portretai turi būti „perleisti“ per jį patį, per akis, rankas ir technikas visas. Tam, kad virptelėtų realybė ir pati nusimestų apdarus. Sutikite, lengviau patikėti menininko tiesa nei pasaulio sandaros modeliu, dekalogu ir Archimedo dėsniu. Nes ji fragmentiška, aktuali, kol mums dar rūpi, kuo kvėpuojame, kodėl šukuojamės plaukus ir gadiname orą, ir egzistenciją pavėjui paleidžiame.

Kad paaiškėtų, kas kuriama, šioje parodoje reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kaip sukurta. Sukurta ekspresyviai, bet intymiai, su derama pa-

9

garba, bet ir žaidimo čia pakanka.

Su doze ironijos ir porcija poparto.

Minko pelenus ir kraują Ką matome parodoje? Ekspozicija labai paprasta. 16 rėmų su specialiu apšvietimu. 16 juodų stačiakampių monolitų. Raudonas personažo šlovės ar menininko kančios (?) kilimas. Ir iššūkis tradicinėms bejausmėms ekspozicijoms, parodų salių nykiai ramybei, snaudžiančiam personalui. Žodžiu, matome puikų ekspozicinį sprendimą, įtempiantį ir taip kreivą parodų salės erdvę. Šiame mini „stounhendže“ stebina pati grafikos samprata. Originali grafikos technika. Reljefinis įspaudas. Jūratė visada nemėgo klasikinės grafikos. Raižymo, dėmėjimo, konkrečių linijų ir štrichų. Jai svarbu ne raižyti, o spausti. „Ieškau atsitiktinumo“, - sakė ji. Jūratė nekuria pasaulio, o atspindi jau esamą. Jos grafiką pavadinčiau įspaudais. Kitų įspaudais į save. Ir tokiais pat įspaudais, kokius palieka personažų darbų svoris realiame gyvenime.

Klišė kuriama ilgiau nei grafikos darbas. Ilgai mirkoma dažuose. Serija bandomųjų atspaudų. Ir staiga – pirmasis. Vienintelis. Kito tokio nebus. Šią akimirką dingsta personažo rūbas. Dingsta jau relikvija ar kasdienės sukniakelnės, turinčios pretenzijų „būti”.

Kūriniai supanašėja. Turbūt ne vienam užkliuvo pakankamai vienodas faktūrinis tinklas, kompozicija, plastinio modeliavimo sprendimai. Skirtingus portretuojamųjų charakterius vizualiai suvienodina technika. Kodėl?

Viena vertus, žmonės paveiksluose su(nu)asmeninami iki autorei reikiamo standarto. Koks tas standartas? Toks, kad galėtum suspausti jį menamame glėbyje, kalbėtis su juo nefamiliariai ir be akibrokštu, kalbėtis apie artimus ir paprastus dalykus. Apie angelus ir kakavą. Apie naujas mados tendencijas ir asmeninį credo. Apie tai, kas įkvepia ir stimuliuoja. Verčia kurti ir gyventi.

Kita vertus, kurtas vienas ciklas.

Pristatytas eksperimentas ir ryškus posūkis lietuviškos grafikos srityje.

Naujiena pakankamai staigiai išmesta į eterį. Autorė žada toliau rašyti „kultūros istoriją“, revizuoti esamus atspaudus ir rekvizuoti naujas sielas. Įžvelgiu „šio reikalo“ perspektyvas. Nes kalbame apie visuomenės instinktus. Instinktą siekti išrinktojo vaidmens, jį gauti ir suvaidinti. Nes taip reikia. Taip įpratino... aplinka. Ši kaukė teikia užmaršties ir pasitenkinimo. Užmarštis ir pasitenkinimas leidžia patirti malonumą. Aukščiausią malonumą.

O menininkas, naudodamas tą pačią mikstūrą, nevalingai siekia pažinimo. Pramušti saldaus sirupo sieną, liulantį garbės ir šlovės dangų su purpuriniais kiaušiniais, kuriuos peri durininkais apsitaisę angelai. Menininko dalia minkyti pelenus ir kraują. Iš juodo, raudono ir balto. Lošti iš mirties, laisvės ir kraujo. Ir tik jo valioje, ar ši masė liks dvokiančiais glitėsiais, ar kūriniai žaižaruos kruvinomis brangakmenių briaunomis ir taps pastebima istorija.

Perpiešė: A.Kirvelytė šiandienos žiniasklaidos aktualijas perteikė akademiškai tiksliai grafitu ant popieriaus.

Kiekvieną kartą – kaip pirmą kartą Modernistinį profesionalumą ir autorinį ženklą čia keičia nenumaldomas noras paveikti žiūrovą, išprovokuoti reakciją.

>>7

Kasdienybė ir mitologija Kasdienybė ir mitologija pripildo nemažą dalį ir kitų parodos kūrinių. Algio Ramanausko rankų darbo megztiniai puikuojasi įvairiausiais mūsų tautoje pažįstamais ir vienaip ar kitaip veikusiais simboliais. Benigna Kasparevičiūtė ant paprasčiausios klijuotės „perrašinėja” didingą Lietuvos istoriją.

Kiek kitaip elgiasi Aistė Kirvelytė, šiandienos žiniasklaidos aktualijas mitologizuodama, perpiešdama jas akademiškai tiksliai grafitu ant popieriaus.

Dar viena stipri parodos dominantė – rankų darbas. Ne saldžiai patetiškas ar tobulai įvaldytas plastiškas rankdarbis, bet grubus ir

praktiškas rankomis sukonstruotas objektas.

Jau minėti A.Ramanausko megztiniai gali būti ne tik pasigėrėjimo objektas, bet ir kasdien dėvima uniforma. Rankų šiluma pulsuoja iš K.Šapokos, E.Ridikaitės kūrinių.

Ko gero, įdomiausias Mariaus Valančiaus sukurtas rankdarbio virsmas į tapybos kūrinį. Autorius, pasitelkęs močiučių praktikuotą skiautinių techniką, vizualizuoja šeimynines scenas, intymaus bendravimo patirtis. Be to, būtent M.Valančiaus darbai artimiausi tai sampratai, kad tapyba yra spalva.

Aiškiomis spalvinėmis dėmėmis pulsuojantys siuviniai net gali būti ir fovizmo citatos.

Jokių privilegijų Ieškodami bendro parodos vardiklio pastebėtume, kad čia visai išsitrina riba tarp profesionaliosios ir mėgėjiškos dailės. Profesionalumui ir autorinei pozicijai neteikia-

ma jokia privilegija. Dalis Klaipėdos šiuolaikinės tapybos bienalės dalyvių apskritai nėra ragavę jokių dailės mokslų. Galima teigti, kad ne išsilavinimas ar institucija paverčia paprastą plebėją kūrėju, o vidinės nuostatos ir reakcija į aplinką.

Kita dalis autorių pagal vyraujančią sistemą turėtų būti laikomi profesionaliais menininkais, bet jie sąmoningai imituoja mėgėjišką, autsaiderišką braižą. Nuosekliai šia strategija sekanti Eglė Ridikaitė ir šioje parodoje yra taikliausias pavyzdys. Jos drobėse mėgėjiškumas ir tariamas paviršutiniškumas – kaip reakcija į kasdienę neišvengiamybę. Toks kontekstų maišymas ir sistemos nepaisymas primygtinai nurodo į absoliučią hierarchijos griūtį. „Nuostalgie” dar kartą sugebėjo pateikti intriguojantį ir turtingą produktą, o kuratoriai dar kartą įrodė, kad jiems rūpi meno efektyvumas, o ne efektingumas.

„Suklegose“ autentiškumo ilgesys grumiasi su profesionalumo retorika, kasdienybės rutiną persekioja istorijos nepakeičiamumas, o universalus kosmopolitiškumas atsigręžia į šeimyninę rangą.

Autentika: gargždiškio J.Ramanausko drobė „Šešėlio šviesa“.

Reakcija: E.Ridikaitės drobėse mėgėjiškumas ir tariamas paviršutiniškumas – kaip atsakas į kasdienę neišvengiamybę.

10

DURYS

Trečiadienis, lapkričio 28, 2007

kl.lt

Fotoinstaliacijoje – orientaciniai miesto taškai G.Skudžinsko „Traces 003“ pateikia savitą žmogaus gyvenamosios erdvės suvokimo modelį Danguolė Ruškienė

A

ntano Mončio namuose-muziejuje Palangoje visą mėnesį iki gruodžio 3-iosios eksponuojama fotografijos, garso ir instaliacijos menininko, konceptualaus meno kūrėjo Gyčio Skudžinsko autorinė paroda-instaliacija „Traces 003“.

Projektas, kurio pagrindu jau antrą kartą surengiama paroda (pirmąsyk – pernai Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus Fotografijos galerijoje), pasak autoriaus, neturi pabaigos. Fotografijų ciklas tęsiamas nuo 1999-ųjų, nuolat jį atnaujinant ir koreguojant.

Skverbiasi giliau Pastaruoju metu vis dažniau fotomenininkai pateikia savitus miesto kaip žmogaus gyvenamosios erdvės suvokimo modelius. Jau seniai neapsiribojama vien reprezentacinių masiškai apgyvendintų teritorijų vaizdų fiksavimu. Nors miestas ir dabar vaizduojamas kaip žmogaus suformuotas ar formuojamas darinys (toks priklausomumo ryšys paprastai abipusis), pamažu jo erdvės išstumia individo figūrą kaip pernelyg tiesmukišką nuorodą, palikdamos tik jo gyvenimo ar veiklos pėdsaką.

G.Skudžinskas, pasirinkdamas miestą savo fotografinių studijų objektu, skverbiasi dar giliau. Autoriaus dėmesio centre – ne konkreti vietovė su būdingais geografiniais ar nacionaliniais ženklais.

Priešingai, menininkas siekia panaikinti skirtybes, niveliuodamas ne tik atskirų šalių, bet ir skirtingų mastelių urbanistinius darinius.

Naujoji Akmenė, Ryga, Stokholmas ar Palanga, Paryžius ar Klaipėda čia įgyja tas pačias teises į vizualizaciją.

Kaip teigia autorius, tokiu būdu jis siekia išsiaiškinti charakteringiausius žmonių apgyvendintų erdvių bruožus. Miestai nuasmeninami, jų erdvės performuojamos, padengiamos keliais vaizdinių sluoksniais, taip pabrėžiant jų bendrumus ir maskuojant skirtumus.

Menininkas renkasi ne linijinįnaratyvinį, o daugiasluoksnį pasakojimo būdą. Tokio pranešimo suvokimas galimas tik visas iš karto, neskaidant jo į atskirus sluoksnius.

Netikėti, kartais gana fantasmagoriški vaizdų deriniai verčia suabejoti įmanomu objektyviu realybės vertinimu.

Išeities pozicija – informacija Kaip vieną pagrindinių projekto išeities taškų G.Skudžinskas nurodo informaciją. Formuojami fotografiniai vaizdai ne tik pasipildo naujais informaciniais sluoksniais.

Kaip nurodo autorius, jie išskleidžia ir paralelius jos pateikimo bei vartojimo klausimus. Taigi čia bene svarbiausias informacijos pateikimo ir (su)vartojimo santykis. Todėl aktualizuojamos informatyvių taš-

Instaliacija: parodos lankytojai, patekę į jiems pažįstamą erdvę, priversti iš naujo ją perprasti ir suvokti. Toks „Traces 003“ eksponavimas veikia taip pat, kaip miesto erdvės patyrimas be išankstinių nuostatų.

Gyčio Skudžinsko nuotr.

Klystame manydami, kad sparčiausiai keičiasi miestai.

Nepalyginti greičiau keičiasi vizijos apie juos.

kų konstrukcijomis, suvokėjas vienareikšmio atsakymo neranda nei fotografijoje, nei parodinėje erdvėje.

Išskirčiau dar vieną informacinį sluoksnį, kuris veikiau yra dekoratyvaus nei informatyvaus pobūdžio. Tai anonimiškos restauravimo ar statybų aikštelės, kuriose pastatai apvelkami modernių pastolių tinklu. Tarsi atsvarą pernelyg šaltai, dar neprijaukintai miesto architektūrai autorius formuoja antrą kūrinio sluoksnį su parkų ar sodų fragmentais. Begalės horizontalių ir vertikalių konstruojami stikliniai dangoraižiai (ne)regimą miestą apgaubia simbolišku informacijos tinklu.

Manipuliuoja erdviniais sprendimais

Psichogeografija: G.Skudžinskas nesiekia pristatyti reprezentacinių miestovaizdžių – fotografas žiūrovui pasiūlo greitą ir mąstyti raginančią kelionę skirtingomis aplinkomis. kų pasiekiamumo ir perskaitomumo galimybės. Informacija, kuriai daugiausia dėmesio skiria menininkas, koordinuoja individo orientaciją miesto erdvėje: nurodo eismo kryptį ar jį draudžia, žymi judėjimo trajektorijas, galimus susisiekimo kelius, tranzitines zonas. Tai – kelio ženklai, šviesoforai, punktyrinės ar ištisinės gatvių linijos, pėsčiųjų zonos.

Kur ne kur išnyranti žmogaus figūra vos įžiūrima, tirpstanti fiksuojamoje erdvėje. Vienatvės, monotonijos ir nuobodulio išblukinti siluetai mieste palieka žymiai ryškesnį pėdsaką nei savo atvaizdą. Užrašai, nurodan-

tys vietovių pavadinimus, žemėlapio fragmentai menkai tegelbsti. Tai veikiau iliuzija nei priemonė palengvinanti orientaciją (ne)pažįstamoje erdvėje. Todėl suvokėjas iš gausybės miesto erdvėse egzistuojančių informacijos ženklų pats turi išskirti svarbiausius ir susiformuoti galimas judėjimo (pažinimo) mieste schemas.

Skatina ne judesį, o mąstymą Kitas informacinis srautas formuojamas verbalinės raiškos pagrindu.

Tiesa, verbalinė raiška ne artikuliuojama, o pateikiama vizualiai, žaidžiama netikėtomis skaičių ir žodžių

kombinacijomis, sakinių fragmentais. Sąvokų vizualiniai piešiniai tik pagilina jų prasmes. „Tolerance“ brūkšninis kodas, „Rezervuota“ ar „Nepriimkite sprendimo“ perkelia suvokėjo dėmesį nuo žmogaus fizinių potyrių, jo judėjimo erdvėje galimybių į dvasinių ir moralinių nuostatų sritis, skatindama ne judesį, o mąstymą. „More is less & less is less & less is more & more is more...“ – ant ekspozicinės salės sienų panaikina fotografijos kaip izoliuoto prasmių lauko ribas. Tačiau, net ir kontaktuodamas su paprastai informatyviomis kalbinių ženklų ir sąvo-

Šį tinklą autorius pratęsia ekspozicinėje erdvėje. Tokiu būdu suteikdamas nuotraukai trečiąjį matmenį.

Ant sienų raizgomi uždari ratai, į erdvę pereinančios kryptingos trasos universalias teritorijas paverčia autorinėmis zonomis.

Koreguodamas gerai pažįstamas erdves, autorius nurodo suvokėjui vienintelę įmanomą judėjimo (bet ne suvokimo) trajektoriją. Erdvių vizualizacija pabrėžiama šviesos ir spalvos estetika. Ji čia – viena svarbiausių, formuojanti daugiau ar mažiau dekoratyvų ekspozicijos paviršių.

Skirtingo formato nuotraukos, vienos išdidinamos, kitos sumažinamos tiek, kad vos įžiūrimas jose užfiksuotas vaizdas, struktūruoja fotografijas (kaip ir jose pateiktą informaciją) į pirmaeiles ir antraeiles. Autorius tarsi perkelia savo idėją – informacijos pateikimo ir suvokimo problematiką – į parodinę erdvę. Įvairiai manipuliuodamas fotografiniais ir erdviniais sprendimais, G.Skudžinskas formuoja savitą autorinę raišką.

Klystame manydami, kad sparčiausiai keičiasi miestai. Nepalyginti greičiau keičiasi vizijos apie juos.

O vizijas formuoja kintantys mūsų gyvenimai, kurių kaitą lemia iš naujo (pa)sąmonėje besiformuojantys vaizdiniai. Taigi pastovus išlieka tik uždaras kaitos ratas.

kl.lt

GINTARO LAŠAI

Trečiadienis, lapkričio 28, 2007

Paulius Kliševičius

Štai vanduo, kaminkrėty! Nustok Kratytis.

Ir radiją kartą įsijunk.

--Tą naktį pagaliau pavyko pasodint Leliją. Ir prigijo ji mano daržely.

Ir netapo juodąja orchidėja.

Ir net nuo rankų nesusitepė.

Apie daiktų naudą Sąrašo viršuj puikuokitės tušinuku – buityje naudingiausiu daiktu.

Ne taip kaip jo snobai broliai pirmagimiai plunksnakočiai.

Ar kaip pramotė, savo laiku besipuikavusi žąsies pažastyje.

Matykite tušinuką, raižantį ir smulkinantį praeities atliekas.

Badantį kino juostos perforacijas.

Trinantį vakarykščius pusryčius.

Prilaikantį stalo pusiausvyrą. (tuomet gulėjau ant stalo ir nesupratau Kaip tat būna – juk stalai negeria, rodos) Išdažantį jaunuolės antakį maorių ornamentais. (tuomet vėl gulėjau ant stalo ir pamačiau Kaipgi, okeanijos amazonė, jau smūgiuos) Galiausiai ginantį nuo visų blogų akių.

Tušinukai iš nindzių mokyklos sminga į blogas akis.

Nesvarbu, kad ir tos pačios maorių amazonės (ir tuomet gulėjau ant stalo. Pažadėjau sau Jokios egzotikos. Once and never again) Vesdami nepersmeigtom ir blaiviom akim į sarašo vidurį Pamatykite plačiadugnį molinį dubenį.

Jo substancija ir esencija tokia pat kaip Jūsų, bet vėl, Dubuo neturi tokios žmogiškos arogancijos.

Ergo, dubuo.

Toks daiktas, iš kurio visai valia sielą atgaivint, Nelygu ko ten privarvinta.

Taip pat galvą nuo perdėm kaitraus spindesio pridengt.

Taip pat sukti kaip vilkelį ir turėt nepamainomo džiugesio valandą Taip pat sumerkti visas turimas gėles, žiedus, lapus, Kotų galiukus, spyglius, plunksneles etc. ir svečiams rodyt.

Apmaudu, kad nindzėms tasai dubuo buity retai praverčia, Mat su juo neretai nepatogu pulti ar braižytis.

Nors galvai padėt visai tinka. Visai tinka Taip pat laikyti tušinuko sudarkytas akis ir prisiminimus Žemiausia sąrašo pozicija? Čia karaliauja virtuvinis kombainas.

Be jokios abejonės, visų beprasmiškiausias atributas buity.

Sunkus pakilnoti. Estetiškai negrabus.

Visiškai nelankstus.

Stovi vienoj vietoj stagnuodamas ir kažką ūždamas, keikdamas.

Geriausiu atveju pamatysite juo malamas sudarkytas akis Ir prisiminimus, ir gėlių kotelius, žiedus, spyglius, plunksneles etc.

Ir, įbėrę žiupsnį molio, galėsite imtis tvėrimo.

Tokią štai daiktų naudą mačiau gulėdamas ant tušinuku paremto stalo.

Vilgydamas pirštus tvėrimo košėj.

Klausydamas kombaino keiksmų. Žvelgdamas į amazonės akį.

Na ėjo Toks pailgas ir tvarkingas Baltais marškiniais Sakytum mormonas Tiesiai nuo Jutos pakalnių Tik kad marškiniai džinsiniai O ir šiaip cigaretė rankoj

11

Pelenų kareivis Dies irae, dies illa Solvet saeclum in favilla Teste David cum Sibilla (Tommaso da Celano “Dies irae” )

Alio Balbieriaus nuotr. Žengė tokiom plačiom Ir gana fiktyviom kopėčiom Ir savo plačią nosį nukabinęs Tiesiog ant pakopų Iš pradžių tikrai galvojau mormonas Mat kitoj rankoj dar laikė knygą Atrodė visai kaip Smith’o i. e. Joseph’o o ne John’o liudijimai Paskui kai jau priartėjo Ir kai jau išvydau Smilkstančią cigaretę Ir džinsinius marškinius Ir visai ne juodas kelnes Ir tamsintus akinius Ir netvarkingai išskustą barzdą Ir tokias kristalines Grajausko erezijas Ir dar kuklią plieno grandinę Supratau pro šalį MASONAS ILIUMINATAS TAMPLIERIUS Eina jis na

Ieškau jaunos poetės Jaunas ir naujas poetas neišvengiamai Pradeda nuo cigarečių: Odės, baladės, ditirambo su jambais, Panegirikos ar šiaip kuklios epigramos, Pagardina cigaretes kava beigi vynu, Kerta kritiška akim ir Virpančiom rankom neša redakcijon Jauna ir nauja poetė neišvengiamai Pradeda nuo prakeiksmų.

Subtilių, tylių vuduistinių užkalbėjimų.

Kosčioja. Svaidosi akmenukais Įvairiuose darželiuose ir godoja Skausmingo prigimimo.

O po to jau kad tėkš tai iš dūšelės gelmių ir tiesiai ant redaktoriaus stalo.

Nuobodžiausias ritmas

Ieškau jaunos poetės, o surandu Patį nuobodžiausią ritmą, Tai du dūžiai per sekundę (bps) Ypač kai klausai vienas, Tuomet, žinok, dar ir šėlas paima.

Tie du, o tu vienas!

Ir net jei darnus kaukšėjimas, Sterilus kaip metronomas, Apauga visais įmanomais bosais, Pretenzingais žemais dažniais, Nors sustiprinamas ištaigingiausiais Pramoniniais kontraforsais, Bet ir dunksėjimas lieka stabilus.

Nepajudinamas. Neiškraipomas.

Tada įpiešiu ir save ten pat.

Ir suardau visą darną. Ir įvyksta Laužyta pustretinė sinkopė.

Taip sinkopuodamas galiu: Ginčytis su radiju Ir senu buteliu vyno Barti prekių vežimėlius Ir minkštai aptrauktas kėdes, Tuo pat nuobodžiu ritmu Išsitrenkti baltoj sienoj nišą Sudėti ten savo pusryčius, Švarių baltinių ir sausų batų pamainą Ir pamanyti Sėsiu atgal. Ir rasiu nuobodžiausius žodžius (jie turbūt dviskiemeniai, kad žodį spėčiau Per sekundę dviem kabliais išskobt) Ir jais niekaip nesudėsiu tankos.

Per daug jau vienišų sinkopių ten

Il manifesto

Kaip tat būna, susitikus jaunam poetui (logiška, kad jis naujas) ir naujai poetei (ši tai nebūtinai jauna)?

Pakeiksnoja vuduistiškai cigaretes Primėto prisvaido akmenukų Į kavą ir vyną; Padūsauja, kas virpėdamas, Kas iš dūšelės gelmių, Pasitaško ant stalo Ir kuriam laikui nurimsta

Tu, kaminkrėty, visom galūnėm suodinas!

Juoduoji pamatęs kaminą, Pamatęs namą, Pamatęs gatvę, Galiausiai juoduoji miestą išvydęs.

Keikiesi, tamplieriau, vežike, kalvi.

Ir aprimsti tik kur prie Minijos prigludęs.

Turiu minty Minijos. Panašu kaip kas Nurimsta prigludęs prie Aušros, Linos, Ligitos, Monikos, Dalios, Janinos, Žanetos, Lukrecijos etc.

Hanibalo kaulais bandai nušluostyti Suodžius ir sykiu ištepi ir apjuodini Minijos iškilius gražumus. Šauki Dangui papai. Papai papai papai p-a-a-apai Šauki apakintas pieno lazerių. Tik tiek.

Visi tavo mantrą girdėjo, kas tik žengė Netol tavo balkono. O dar ir pelenais Apkrėsti nesyk tylom sniaukrojo.

Gi buvo taip, ar ne?

Kad jauni ir nauji poetai bambom besitrindami Autobusuose Sąjūdžius Pritrindavo.

Užteks, kaminkrėty! Tyčiotis iš Kartaginos, Žeminti ir darkyti Minijos grožybes, Šūkauti vardais debesis ir versti Koranus kormoranais. Užteks, skelbiu, Šventiesiems pelenais galvas barstyt Ir sanskritiškais keiksmais siųst.

Tokiom štai lengvutėm parafrazėm pagavau jį įtikinėjantį.

Jis. (Post) modernus sofistas, kuklią radžio atplaišą paverčiantis filosofiniu akmeniu, parodė man žavingai žalią pakuotę (o iš tikro ji buvo žalingai žavi), prikimštą mįslingos spinoziškos substancijos.

Ir jei tebūtų žadėjęs subtilią sutelktį jei tebūtų žadėjęs, bet ne, angis Edeno, patikino ir įbruko, net apšvietė, sušildė kaip Prometėjas, sušildė ir prisiviliojo liepsna (dabar įprasta sakyti pridegė).

O patikinęs, įbrukęs ir pridegęs stojo laukti.

Ir kas beliko man?

Stojau ir aš. Ir laukiau.

O neapibrėžtas raudonis, apglėbtas dviejų pirštų vis kilo ir leidosi. Štai taip paprastai.

Tariau tuomet „kur Tu, mano Ieva?! “ Tuomet, jau išvarytas, džiūgavau.

Ir pelenų kareivio himnas jau nešė man jau nešė nepelnomą šlovę.

Pries yourat.

Naqteis. Jeimat!

No yuos vuois! Pasakė ji, sukiodama Prasmingiausią ir smailiausią Vėstančio kūno atšaką prie smilkinio.

Ką mes į tai? No mest ton pateít.

Tai buvo lemti žodžiai, - nuo ryto Mokausi prancūzų. Rimtai.

Kai nesusikalbi su praeiviais a seconté le pontois ié [a sekonte lepontiu y] Tik pasidžiaugi multikultūra.

Klaipėdos paveldas, vis dėlto.

Inteligentiškos odos prancūzaitė.

Nice avalynė ir rūbas, Vos dengiantis jos nuogastį Trim juostelėm per kūną.

Kai nesusikalbi. Tik šypsojau.

Tačiau grįžti namuosna. Ir vėl.

Pries yourat. Naqteis. Jeimat!

Kai nesusikalbi su namie gulinčiais.

Kai matai sukamuosius judesius.

Kai pakelti balso dažniai alors, mon petit vouyou Graužiasi iki kaulų esmybės.

Pajutau giliausią provincialumą Ir nepragydus trim gaidžiam Gathaspa. Melichior. Bithisarea Beldžiausi į vietos mokytojos duris.

Tuomet spėjau pasiguosti. Pavirkaut.

Visi aplink apšviesti. Apšvitinti.

Globalizacijos ir pasaulio pilietybių.

O man likdavę tik barzdukę pašiot.

Pasimokom pransūsiškai, mesdames?

Pasimokom, sako, ne kitaip. Mokomės Prie jūros. Naktį. Žiemą.

12

GINTARO LAŠAI

Trečiadienis, lapkričio 28, 2007

kl.lt

Bembis galvoja apie D. Alma Riebždaitė Bembis dažnai galvodavo apie D. Užsimerkęs. Užvertęs galvą į debesis. Blaivas. Išgėręs butelį degtinės.

Galvodavo bučiuodamasis ar spirdamas kam užpakalinėmis kanopomis, ką nušveisdamas ragais.

Galima pamanyti, jog Bembio santykiai su D. buvo labai geri ar kad jie dažnai bičiuliaudavosi, gal net kartu išlenkdavo vieną kitą taurelę ar sutraukdavo cigarą ar kad jie ėjo vienas pas kitą gerti kavos. Ne, jų santykiai buvo šiaip sau. Netgi labai šiaip sau. Bet negalima čia kaltinti tiktai D., nes, kaip sakoma, negalima kaltinti vienos pusės. Bembis buvo labai nekomunikabilus. Jis nemokėjo palaikyti ryšių. Ne tik su D., akivaizdžiai matėsi, kad ryšių jis nemoka palaikyti ir su pasauliu.

Viso to priežastis – Bembio nenuoseklumas, arba, kitaip tariant, nuotaikų kaita. Kažkas Bembiui vietoj sielos įmontavo jūrą. Grynų gryniausią jūrą. Tiesa, ji buvo stipriai užteršta sunkiaisiais metalais. Ar žinote, kaip atrodė Bembis tomis akimirkomis, kai visi ryšiai su D. ir su pasauliui nutrūkdavo? Tomis akimirkomis Bembis išgirsdavo pokštelėjimą, ir suprasdavo, kad viskas. Prasidėjo. Jį iššveitė iš jaukios namų buveinės. D. ir pasaulį jis bandydavo susigrąžinti per prievartą, braudavosi į jo namus, lipdavo jam ant kelių, trokšdamas apsikabinti, verkdavo, kanopėle kapstydamas žemę ar elgdavosi kaip mažas vaikas, kuris negauna saldainio. Paskui kažkaip nurimdavo, tapdavo toks susikaupęs ir tuščias ir kokią savaitę galvą nulenkdavo taip, jog einant ragai brūžinosi į žemę.

Tomis dienomis Bembis buvo niekam nereikalingas, nei D., nei tuo la-

biau pasauliui. Labiausiai nereikalingas jis buvo pats sau. Nežinodavo, kur save padėti, kaip ištverti tą nereikalingumo jausmą.

To ilgai negali pakelti nė vienas žmogus. Negalėdavo ir Bembis. Laikas bėgdavo ir viskas pamažu grįždavo į savo vėžes. Bembis užmegzdavo naujus ryšius su D., kai kuriuos senuosius suraišiodavo, galva pamažu atsitiesdavo ir ragai vėl šviesdavo aukštai danguje. Sugrįždavo ir pasaulis. Kaip mergšė, kuri palieka savo bankrutavusį vyrą ir sugrįžta, kai jis ir vėl atkunta. Bembis ir vėl būdavo reikalingas. Lakstydavo tada kaip akis išdegęs, nes Bembiui yra didelė laimė būti reikalingu.

Bembis bankrutuodavo dažnai.

Taip dažnai bankrutuodamas jis pamatė daug žmogiškosios prigimties ypatumų. Bet čia ne apie tai, o apie D., kurį Bembis mylėjo visa širdimi ir kuriam norėjo paaukoti savo širdį. Vieną kartą jis taip ir padarė. Bet D., truputį iš jo pasijuokęs, grąžino Bembiui jo mažą plakančią širdutę.

Tik truputį pasijuokė, ir visiškai be pykčio tarė: - Ir be tavęs bėdų čia turiu pakankamai. Įvairiausiuose Žemės kampeliuose žmonės nuolat kariauja, kankina vieni kitus, suserga nepagydomomis ligomis, įvyksta tūkstančiai nelaimių ir katastrofų. Žemė, vienas brangiausių mano kūrinių, užnuodyta ir tampa šiukšlynu. Afrikoje vaikai miršta iš bado. Protingieji padarai žudosi, nes gyvybė tapo visiškai nieko verta. Motinos atskiriamos nuo savo vaikų. Žmonės nė kiek nepasikeitė nuo to laiko, kai aš jį sukūriau. Jis toks pat, tik jo žaidimai ir žiaurumas pasidarė kur kas rafinuotesni. Negalvok vien apie save, nebūk egoistas, - švelniu balsu pridūrė

D. ir nužvelgė jį pilnu meilės ir užuojautos žvilgsniu. – Negalvok, aš savo tvarinius myliu.

Bembis, žinoma, pasijuto išduotas, ir manė, kad D. yra didžiausias pokštininkas pasaulyje, labiausiai pasijuokęs iš jo aukos. Bet paskui nusiramino. Ir gyveno toliau. Su savo maža plakančia širdimi, kurią jam buvo grąžinę pats D. iš savo rankų.

Bembis dažnai galvodavo apie D. Bet jei dabar ką nors protingo reikėtų pasakyti apie D., Bembis tikrai to negalėtų padaryti. Dažnai jis galvodavo taip, kaip parašyta: jei žmogus valgo žolę, jis valgo D., jei jis valgo mėsą, jis irgi valgo D. Dabar jis tik galvoja, jeigu D. yra visur, jis yra kiekvienoje ląstelėje, kiekviename nerve, kiekvienoje mintyje ir žodyje. Bet ne tai svarbiausia. D. yra kiekviename lapo krustelėjime, mirkčiojančiose blakstienose, bučinyje, jausme, instinkte, katės šnypštyme, lūšies šuolyje. D. buvimą paliudija ne buvimas kur nors , didžiausias D. buvimo pasaulyje alibi patvirtintojas yra judesys. Nes judesys ir yra gyvybė. Žinoma, Bembis, norėtų susigrąžinti D., kuris būtų tik gėris, grožis ir amžinosios vertybės. Jis kaip pamišęs suka ratus miško pievelėje. Sustoja, kasa kojomis žemę. Užverčia galvą į dangų, lyg tikėdamasis ten pamatyti D., apsuptą mirgančio angelų būrio. Tačiau mato tik besiporuojančius drugelius.

Toliau D., nes Bembis nenori taip dažnai tarti šio žodžio, o šiame tekste tai neišvengiama. Bembis nenori šio vardo tarti dažnai ir valkioti jį po žodžių dulkes. Bembis net ir galvojo taip, kaip parašyta: jei žmogus valgo žolę, jis valgo D., jei jis valgo mėsą, jis irgi valgo D.

Bembis rašo apie D. Bembis grįžo iš miško ir tuoj ėmė ieškoti rašiklio. Tačiau... nerado. Rado tik pieštuką akims, tai paspjaudė ir puolė rašyti. Jis pagalvojo, kad gali ne tik galvoti, bet ir parašyti apie D. Taip jį paveikė tas mistinis besiporuojančių drugelių vaizdas. „pono D. buvojimo vieta yra tarp. ir tai yra kaip potencialas. ir kadangi D. yra tarp, jis gali niekada neatsitikti, nes jo nėra nei vienoje, nei kitoje pusėje, nei čia, nei anapus, nei jusliniame, nei antjusliniame pasaulyje, realybėje ar vaizduotėje, jo neturi nei objektas ar subjektas, adresatas ar adresantas, vyras ar moteris, jo nėra jokiuose daiktuose, informacijoje, žiniose, parašytuose žodžiuose, jo nėra protuose, širdyse, sieloje ar kūne. jis nėra kaip nors kaip esantis ar būnantis, todėl negali išnykti ar mirti; jis nepriklauso niekam, todėl yra kaip galimybė. D. nėra net tikrovė. jo niekur nėra. jis yra tarp. jis tik gali įvykti. ir kas galėjo taip sugalvoti, kad D. yra daiktas, be to, toks daiktas, kurį reikia saugiai iškelti iš šio pasaulio ir pastatyti anapusinių esinių lentynėlėje. o paskui pasakyti, girdite, tas daiktas nukrito ir... sudužo. kad žinote, ta lentynėlė, neišlaikė svorio, na, ir visi ten esantys daiktai nudardėjo nežinia kur (nėra jų danguje anei žemėje), kai kuriems nuskilo kampas ar ąselė, kai kurie suskilo...

be to, jie tokie... na, tokie išėję iš mados. nepaklausūs, taip sakant, ir kaina jų rinkoje žiauriai kritusi... bet tikimės, kad po kurio laiko šie daiktai atgaus prarastą vertę ir mes, na, mes vėl galėsime juos sėkmingai realizuoti... jeigu kam nepatinka, kad D. laikomas daiktu, galime pasakyti, kad D. yra liūtas, žvėrių valdovas, stovintis ant aukščiausio piramidės laiptelio... tik kažkas D. negailestingai nuvainikavo ir liūtas dabar geriausiu atveju geria vandenį iš to paties vandens čiaupo kaip pilkosios pelytės... dar ir dabar, kilus audrai, jūra į krantą išmeta gintarų, anapusinio pasaulio subyrėjusio rūmo šukių... tačiau D. čia niekuo dėtas.“ Žodžiai liete liejosi. Be abejo, teisingi žodžiai. Ką parašęs, vis skaitė ir skaitė. Bembis lakstė labai patenkintas savimi. Pagaliau, pagaliau...“Man pavyko, - tyliai šnibždėjo Bembis iki susirietimo.“ Bembis nesiliovė skaityti, mat niekaip negalėjo atsigrožėti savimi, bet... Naktis įpusėjo ir pasitenkinimo jausmas kažkur išgaravo. Viskas atsistojo į savo vėžes ir niekas nejudėjo. Kažkas aukštai sėmė dangų.

Kažkas semia ir semia tą dangų. Tai ne veiksmas, kuris turi pradžią ar pabaigą, tai – pati amžinybė. „Apsišikti gali“, - su ašaromis akyse galvojo briedžiukas. Tiesa, jo akys

vis dar taip pat karštligiškai blizgėjo, lyg jis tebežiūrėtų į tuos besiporuojančius drugelius saulės nutviekstoje laukymėje. Tik kūną jau buvo apleidęs suvokimo karštis.

Bembis nejudėjo. Ir vėl pasijuto vienišas. Kaip kokiam briedžiukui paprastajam jam trūko meilės.

Bembis negalėjo tuo patikėti. Jam net kilo įtarimas, jog ir jis, kaip tie drugeliai, nori poruotis. Prireikė didžiulių valios pastangų ir daugybės imtyninko triukų, kol nuginė tuos jausmus.

Maža širdutė plakė labai greitai.

Taip greitai, kad jis turėjo eiti gerti raminamosios arbatėlės ar ko stipresnio.

“Velniop tą rašymą, - spjaudėsi Bembis. – lieki kaip išplikytas. Nei pririštas, nei paleistas” Ir užsivertė stiklinę baltosios. Jam nepatiko jaustis kvailiu. Ar tik jis rašydamas nebus bandęs ir vėl užmegzti ryšio su D., taip bandydamas sugrąžinti aną akimirką? Užtempti D. ant savojo suvokimo kurpaliaus? Ir taip eilinį kartą pademonstruoti savo žmogiškąjį silpnumą? Jam liko tik akistata su sokratiškuoju “žinau, kad nieko nežinau” ir bjauri šlykšti tuštuma.

Ašaros riedėjo kaip stambios pupos, ir jis užsivertė antrą stiklinę.

Po to karto Bembis daugiau nesiėmė rašymo. O ir pieštuko galiuką kažkur užmetė. Tad kurį laiką Bembis, vardu Roma, net nebesidažė.

N.Kepenienė.

R.Černiauskas.

Žiemos pačioj pradžioj Sondra Simanaitienė

A

not bibliotekos žynio Šikšnelio, pačioj žiemos pradžioj I.Simonaitytės draugijoje šalia L.Natalevičiaus chtoniškojo pasaulio sienų susirinko klaipėdiečiai pasveikinti R.Černiausko ir N.Kepenienės, o tiksliau – naujausių rašytojų knygų: N.Kepenienės “Šatrijos Ragana” ir R.Černiausko “Koridorių vilkas”.

Smagu būna, kai ir viena knyga pasirodo, bet kai dvi… Netgi ne todėl, kad tuoj pultum skaityti ar trūktų lektūros, tiesiog šiaip smagu – matyti rašančius žmones. Juk tik laikas padės suprasti, kur baigiasi grafomanija ir prasideda literatūra, kaip sakė Klaipėdos rašytojų sąjungos pirmininkas.

V.Sventickas, bibliotekos žynio tituluotas daktaru, nors niekada nesiekęs tokiu tapti, - pakanka juk tokiu atrodyti, profesionaliai (žodis sukėlęs diskusiją vakaro metu, - ką reiškia profesionaliai rašyti?) pristatė naująsias Rašytojų sąjungos leidyklos išleistas knygas, pirmiausia išvardindamas N.Kepenienės ir R.Černiausko skirtumus ir panašumus. Vienas man įdomiausių panašumų būtų tai, jog abu parašė apie mūsų kultūros (literatūros) žymius žmones – R.Černiauskas novelių ciklą apie K.Donelaitį (šalia kitų apsakymų, publikuotų knygoje), N.Kepenienės romaną apie Šatrijos Raganą.

Skirtingos prieigos prie žmonių legendų – Nijolės betarpiškas prigludimas prie moters, gyvenusios prieš šimtą metų, asmeninės patirties, tarsi laiko distancija nesvarbi, ir Rimanto pasakotojo, veik metraštininko, stebinčio paprasto žmogaus senatvinius marazmus (K.Donelaitis be perdėto pagarbos demonstravimo) iš šalies,

lėtai ir dėmesingai. Taip supratau iš skaitytų vakaro metu ištraukų, - R.Černiauskas skaitė pats, o N.Kepenienės romano ištrauką įtaigiai perteikė aktorė V.Kojelytė.

Rašytoja N.Kepenienė nusiteikusi toliau gilintis į 19-ojo a. pabaigos - 20-ojo a. pradžios Lietuvos realijas. Gal netgi parašyti trilogiją: apie Šatrijos Raganą, pasiaukojusią Dievui, apie G.Petkevičaitę-Bitę (rašytoją, visuomenės ir pilietinę veikėją), gyvenusią vardan Tėvynės, ir L.Didžiulienę (rašytoją, visuomenės veikėją, 10-ies vaikų motiną), kurios gyvenime labiausiai išryškėjo meilė artimui. Nežinia, kiek tai galėtų panašėti į biografijų meistro A.Morua, kurį paminėjo V.Sventickas, knygas, bet toks sumanymas man kaip moteriai jau savaime atrodo vertingas. „Geras biografas kaip didelės dramos užbaiga turėtų palikti po savęs ramybės jausmą. Mes renkame gėles į mažas puokšteles, mažumą gėlių, kurios atnešė į pasaulį švelnumą ir dabar jis yra kaip dovana užbaigtam likimui. Tai mirštantis baigtos dainos priedainis, užbaigtos poemos galutinė versija“, – Andrė Morua.

Po savęs palikti ramybės jausmą irgi reikia išdrįsti.

Muzikinius vakaro intarpus užpildė folkloro sambūris “Audenis”, diskusinius – A.Žalys, suaktualindamas Vydūno mintis apie rašytojų aukštuosius ir žemuosius siekius.

Vakarui besibaigiant, pranešta, jog Rašytojų sąjungos leidykla ruošiasi išleisti G.Grajausko pjesių rinkinį ir J.Šikšnelio naują romaną, kurių, aišku, laukia ne tik Klaipėda.

Bibliotekos uždarame kieme vakaro metu, lyg žyniui Šikšneliui paliepus, siautėjo snaigių divizijos, netrukus virtusios melagingu žiemos pranašu. Lijo.

kl.lt

DURYS

Trečiadienis, lapkričio 28, 2007

13

„Versmės“ verpetuose – naujoji lietuvių dramaturgija

P

ilnos žiūrovų salės „Versmės“ skaitymuose, surengtuose lapkričio 5-8 dienomis Lietuvos nacionaliniame dramos teatre Vilniuje, liudijo, kad publika išsiilgusi nacionalinės dramaturgijos.

Anot kritikų, „Versmė“ išryškino dvilypę problemą: dabartiniam teatrui rašyti norintis dramaturgas yra pasimetęs, nežino, ko gi jam reikia, o teatras linkęs užsisklęsti teatrinės problematikos apmąstymuose ir nenori paaiškinti, ko jis laukia, tikisi ir reikalauja iš dramaturgijos.

Konstatuota, kad naujoji lietuvių dramaturgija nestokoja dramos vertų idėjų, netikėtų formos sumanymų, bet jai trūksta originalių, įtikimų, pagrįstų, nuoseklių siužetų.

Intriguojanti tendencija: naujoji lietuvių drama slysta iš literatūros žmonių rankų ir tampa teatro praktikų kūryba. Lietuvių dramoje ryškėja naujų kelių ieškojimo kryptys ir randasi nauji autorių vardai, nuo scenos į dramaturgiją žengia aktoriai. Jų debiutų sėkmė šiųmetėje „Versmėje“ buvo akivaizdi.

Norėta paakinti Šiemet pavasarį Lietuvos nacionalinio dramos teatro paskelbtas naujosios lietuvių dramaturgijos konkursas pakvietė jame dalyvauti patyrusius ir pradedančius kūrėjus. Taip norėta paakinti teatrus, kad šio konkurso nugalėtojų pjesės

taptų Lietuvos repertuarinių teatrų spektakliais, kurie kitąmet bus festivalio „Versmė-2008“ ašis.

Pirmą kartą festivalis „Versmė“ buvo surengtas 2005-ųjų rudenį, kai vyko išankstiniai festivalio skaitymai, sulaukę žiūrovų dėmesio ir parodę, jog lietuviška dramaturgija turi ką pasakyti žiūrovui, o režisieriai su įkvėpimu imasi netikėtų sceninių sprendimų.

Antrosios „Versmės” konkurso nugalėtojų kūriniai šiemet buvo pasiūlyti profesionaliems Lietuvos teatrams, o jų skaitymai ar eskizai

Anetos Raževaitės „Karjerą“. Šios pjesės rekomenduotos teatrams.

Jie galėjo rinktis ir dar iš šešių papildomų, taip pat pelniusių komisijos dėmesį, pjesių: Sauliaus Bareikio „Trumpa karalienės sūnaus istorija“, Juozo Glinskio „Spąstai nelaboms dvasioms pagauti“, Mariaus Macevičiaus „Sing when you’re winning“, Gabrielės Labanauskaitės „Circus“, Juliaus Kelero „A–B“ ir Ingos Žebrauskaitės „Libido“, kuri pripažinta geriausia pjese kalbos taisyklingumo ir stilingumo požiūriu.

Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre. M.Macevičiaus „Sing when you’re winning“ režisierius Albertas Vidžiūnas ketina perkelti į Šiaulių dramos teatro sceną. L.Juknos „Pabėgimu į Akropolį“ susidomėjo režisierius Aidas Giniotis ir Teatro laboratorija „Atviras ratas“. Į Valstybinio Jaunimo teatro repertuarą pretenduoja A.Raževaitės „Karjera“, režisuojama Gintaro Makarevičiaus, o J.Kelero „A-B“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre ėmėsi statyti režisierius Arnoldas Jalianiauskas.

Naujoji lietuvių drama slysta iš literatūros žmonių rankų ir tampa teatro praktikų kūryba. pristatyti lietuvių dramaturgijos festivalio „Versmė-2007“ pirmajame etape.

Galėjo rinktis Šiemet konkursui buvo pateikta per 50 pjesių. Komisija konkursą laimėjusius kūrinius suskirstė į dvi grupes pagal pjesių stiprumą, siūlydama teatrams pasirinkti pjeses iš abiejų.

Geriausiais kūriniais komisija pripažino klaipėdiečio rašytojo Gintaro Grajausko pjesę „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“, Justo Tertelio „Vienaveiksmę monopjesę pradedančiam aktoriui“, Lauryno Juknos „Pabėgimą į Akropolį“, Virgilijaus Veršulio pjesių triptiką – „Žalčio siuitą“, „Už durų“ ir „Life“, taip pat

Kaip teigė organizatoriai, konkurso nugalėtojų kūriniai buvo pristatyti profesionaliems Lietuvos teatrams, kurie patys išsirinko, ką norėtų statyti.

Surengė skaitymus Antrojo nacionalinės dramaturgijos festivalio „Versmė“ pirmajame etape žiūrovai išvydo lietuvių dramaturgijos konkursą laimėjusių pjesių skaitymus, eskizus, atskiras scenas.

Ką gi pasirinko teatrai, sprendžiant iš „Versmės“ debiutų?

S.Bareikio „Trumpą karalienės sūnaus istoriją“ Keistuolių teatre pasišovė įgyvendinti pats autorius.

V.Veršulio „Už durų“ režisierius Martynas Žukas ruošiasi statyti

Tikrą furorą „Versmėje” sukėlusi J.Tertelio „Vienaveiksmė monopjesė pradedančiam aktoriui“ susilaukė net trijų teatrų dėmesio.

Tai skaitymuose pademonstravo Teatro laboratorija „Atviras ratas“ (rež. A.Giniotis), Valstybinis Vilniaus mažasis teatras (rež. Vilius Malinauskas) ir Klaipėdos dramos teatras (rež. Povilas Gaidys).

Stipriausioji vieta Vis dėlto poetinė G.Grajausko pjesė „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“, kurios pirmojo veiksmo sceninį eskizą pateikė Alytaus miesto teatras ir jo režisierius Arvydas Kinderis, tapo „neabejotinai stipriausiąja šiųmetės „Versmės“ vieta”. „Joje tvinkčiojanti poetinio

žvilgsnio galia, „sukeistinanti“ pasakojamą mergaitės Marijos gyvenimo istoriją ir panardinanti ją į realybės bei sapno, dabarties ir atsiminimų paribio nuotaiką, parodo ir tai, kas lietuvių dramaturgijai padeda išvengti seklumo bei išsaugoti gilesnio egzistencialumo, būtiškumo metmenį. Taip pat įteisinamas poetinės vaizduotės posūkio metodas, kuris veikia nelyg draminės intrigos analogas. Tiksliau sakant, Grajausko „Mergaitė...“, poetinio išradingumo galia sovietinę savo herojės vaikystę štai „pagardinanti“ Senelės-tankistės bei Senelioaviakonstruktoriaus „triukais“, o finale veiksmą netikėtai perkelianti į psichiatrijos kliniką ir papasakotai istorijai suteikianti kūrybingoje vaizduotėje vykusios istorijos prasmę, sukuria sceninės dinamikos įspūdį. Kita vertus, ši „Mergaitė...“ gražiai liudija, jog poetinė lietuvių drama vis noriau mėgina savo vaizduotę papildyti konkrečios realybės detalių inkrustacijomis – šiuo atveju „naujalietuvių“ buities intarpais, draminį veiksmą priartinančiais prie aktualiosios problematikos analizės” (Šarūnė Trinkūnaitė „Naujosios lietuvių dramaturgijos versmės ir kompleksai”, www.menufaktura.lt). „Versmė“ – tik pirmieji naujosios nacionalinės dramaturgijos sceniniai išbandymai. Ar kitus ji atlaikys teatruose, pamatysime jau kitąmet.

Parengė Rita Bočiulytė

Lietuvos teatralai triumfavo pasauliniame forume Gediminas Šimkus

L

ietuvoje priskaičiuojama beveik 2000 mėgėjų teatrų – vaikų ir suaugusiųjų. Maždaug ketvirtadaliui jų vadovauja Klaipėdoje mėgėjų teatro režisūrą studijavę žmonės.

Lapkričio 22 ir 23 dienomis Klaipėdos universitete šurmuliavęs tradicinis Režisūros katedros absolventų teatrų festivalis „Auksinis amūras“ pristatė šios katedros absolventų, dirbančių su suaugusiųjų mėgėjų teatrais, pačius naujausius ir geriausius spektaklius.

Mokomojo teatro scenoje pasirodė teatrai iš Birštono ir Pasvalio, parodyti du dabartinių Režisūros katedros studentų spektakliai, festivalyje susipažinome su puikiu teatru „SPOT‘70“ iš Olandijos.

Tai nebe pirmas kartas, kai publika galėjo įsitikinti, koks gali būti geras ne tik profesionalų, bet ir mėgėjų teatras. Čia, Lietuvoje, ir užsienyje. Šiąvasar teko pabuvoti Korėjoje, kur vyko 28-asis

AITA/IATA pasaulinis kongresas ir buvo rodomi 26 šalių teatrų spektakliai.

Ką reiškia santrumpos Mažiau informuotam skaitytojui turbūt turėčiau iššifruoti kelias santrumpas: AITA/IATA, NEATA, LMTS. AITA/IATA – pasaulinė mėgėjų teatrų asociacija, visuomeninė organizacija, įkurta 1952 metais Briuselyje, šiandien vienijanti 100 valstybių visuose kontinentuose. Ji kas dveji metai rengia pasaulinius kongresus.

Kas antras jų tradiciškai vyksta Monake, o kiti - vis kitoje pasaulio šalyje. Kongreso metu vyksta ir teatrų festivalis, į kurį atrenkami geriausi 15-20 šalių teatrai. Šiemet 28-ąjį pasaulinį kongresą ir festivalį surengti garbė teko Pietų Korėjai.

Pasaulinių kongresų metu vyksta ir AITA/IATA regioninės asamblėjos. 100 šalių yra suskirstytos į 9 regionus.

14>>

Pažintis: klaipėdiečiai teatralai G.Šimkus ir D.Vaigauskaitė Korėjoje susibičiuliavo su Japonijos teatro aktoriais.

14

DURYS

Trečiadienis, lapkričio 28, 2007

kl.lt

Lietuvos teatralai triumfavo pasauliniame forume >>13

NEATA – tai Šiaurės Europos mėgėjų teatrų aljansas, kuriam priklauso Danija, Norvegija, Islandija, Švedija, Suomija, Farerų salos, Estija, Latvija ir Lietuva.

LMTS – Lietuvos mėgėjų teatro sąjunga, susikūrusi Lietuvai atgavus nepriklausomybę. 1993 metais Lietuva priimta į AITA/IATA organizaciją, o 1999-aisiais organizavus NEATA priimta į ją. Šalies teatro sąjunga savo suvažiavime renka prezidentą ir septynių narių tarybą.

Jau keliolika kadencijų prezidente išrenkama Klaipėdos universiteto Režisūros katedros vedėja doc. dr.

Danutė Vaigauskaitė.

Pasaulinės mėgėjų teatrų asociacijos šiemet surengtame festivalyje Korėjoje sėkmingai pasirodė Klaipėdos universiteto Režisūros katedros absolvento J.Buziliausko vadovaujamas Rokiškio liaudies teatras.

Išsirinko klaipėdietę Atsivėrus Vakarų sienoms, Lietuvos geriausieji teatrai plūstelėjo į įvairius tarptautinius festivalius, ėmė kviesti įdomesnius teatrus ir į Lietuvą. Šiai kūrybinei mėgėjų teatro bangai, sėkmingai besiritančiai iki šių dienų, puikiai vadovauja mūsų nenuilstanti energingoji prezidentė. Nenuostabu, kad jos įvairiapusiška kūrybinė ir koordinacinė veikla netrukus buvo pastebėta ir pasaulinių minėtų organizacijų atstovų.

2003 metais Kanadoje AITA/ IATA kongrese šių eilučių autoriui teko patirti malonių akimirkų matant, kaip vieningai kongresmenai D.Vaigauskaitę patvirtino NE-

vykusį toliau po jo uždarymo. Jame spektaklius rodė mėgėjų teatrai iš 26 šalių - Japonijos, Indonezijos, Kinijos, Ganos, Pakistano, Kolumbijos, Bangladešo, Tuniso, Singapūro, Mongolijos, Anglijos, Islandijos, Suomijos, Ispanijos, Norvegijos, Danijos, Italijos, Vokietijos, Švedijos, Makedonijos, Rusijos, Čekijos, Slovakijos, Lietuvos ir, žinoma, Korėjos.

Lietuvos garbę gynė garsusis Rokiškio teatras, į Korėją atvežęs (tiksliau, per 27 valandas atskraidinęs) spektaklį pagal Juozo Marcinkevičiaus pjesę „Erelnyčia“ (rež. Jonas Buziliauskas).

Korėjoje: doc. dr. D.Vaigauskaitė - AITA/IATA kongreso prezidiume.

ATA prezidente. Kai matai apie 100 valstybių atstovų rankų mišką ir girdi žodį „Lithuania“, apima nenusakomas pasididžiavimo jausmas. Tai ne tik D.Vaigauskaitės pripažinimas.

Tai šimtų Lietuvos mėgėjų teatro režisierių, aktorių, juos remiančių žmonių nuopelnas.

Garsina šalies vardą Deja, Lietuvoje yra teatro žmonių (ačiū Dievui, nedaug), mėginančių nuvertinti mėgėjų teatrą, savotiškai supriešinti jį su profesiniu. Tokiems žmonėms galima drąsiai sakyti, kad mėgėjų teatro reikšmės Lietuvos kultūrai eliminuoti nepavyks – pernelyg didelė kūrybinė potencija ir laimėjimai: nuo kryptingo režisierių ruošimo KU Režisūros katedroje iki aukščiausių įvertinimų tarptautinėje arenoje.

Būdamas ir krepšinio didelis gerbėjas, ir dalyvavęs daugelio šalių mėgėjų teatro forumuose, dabar, slūgstant euforijai, drįstu teigti, kad Lietuvos mėgėjų teatrai ne ką mažiau garsina mūsų šalies vardą nei krepšininkai.

Beje, Vakarų šalių profesinio teatro režisieriai ir kritikai beveik neskirsto teatrų į profesinius ir mėgėjų. Yra geras arba blogas teatras.

28-asis kongresas Palikime sentenciją, kad „savam krašte pranašu nebūsi“, ir persikelkime į Korėjos žemę, į Masano ir Čangvono miestus, kuriuose liepos pabaigoje ir rugpjūčio pradžioje vyko 28-asis AITA/IATA pasaulinis kongresas ir buvo rodomi 26 šalių teatrų spektakliai.

Kongreso darbe dalyvavo apie 200 delegatų iš 100 valstybių. Lie-

Įvertinimas: Rokiškio liaudies teatro trupė jau gali džiaugtis sėkme pasauliniame teatrų forume.

tuvai atstovavo keturi delegatai: Jonas Buziliauskas (Rokiškis), Irena Maciulevičienė (Vilnius), Danutė Vaigauskaitė ir šių eilučių autorius (Klaipėda). Įspūdingame šiuolaikiškos architektūros pastate kongreso darbas vyko keturias dienas įvairiomis formomis: plenariniai posėdžiai, darbas sekcijose, kūrybinės laboratorijos. Svarstomų temų, problemų įvairovė buvo labai plati: asociacijos būklė šiuo laikotarpiu, meniškumo ugdymas, vaikų ir jaunimo reikalai, socialinė ir kultūrinė įvairovė ir pan.

Laboratorijose buvo skaitomi pranešimai apie Rytų teatrą ir jo simbolizmo kilmę, tradicines korėjietiškas kaukes, japonų kabuki teatrą, Pekino operos įvairovę ir simbolizmą, B.Brechto teatrą ir kt.

(Tarp kitko, kongresas vyksta trimis oficialiomis AITA/IATA kalbomis: anglų, prancūzų, ispanų. Vertėjams yra gražaus darbo, ypač vykstant karštesnėms diskusijoms).

Į aukštesnę pakopą Šiame kongrese, kaip ir ankstesniame Kanadoje, vėl raiškiai nuskambėjo Lietuvos vardas. D.Vaigauskaitė, sėkmingai dirbusi dvi kadencijas NEATA prezidente, Šiaurės Europos regiono vairą perdavė Danijos atstovei ir žengė į dar aukštesnę pakopą AITA/IATA veikloje.

Pasaulio mėgėjų teatro asociacijos taryba iš daugelio kandidatų rinko penkių narių Meno tarybą, kuri koordinuoja visų šalių teatrų veiklą, vertina jų meninę būklę.

Išrinkti buvo JAV, Italijos, Suomijos, Olandijos ir Lietuvos kan-

Egzotika: pasaulio mėgėjų teatrų festivalio scenoje įspūdingai pasirodė šeimininkai korėjiečiai.

didatai. Mūsų šaliai atstovaus D. Vaigauskaitė.

Korėjiečiai nemėgsta „siausti“ Po kongreso pabaigos iškilmių vyko dar iškilmingesnis atsisveikinimo pokylis. Prie gal šimtu jūros gėrybių ir kitų specifinių patiekalų, pasižyminčių ypatingu aštrumu, nukrautų stalų. Teko paragauti ir Korėjos nacionalinio gėrimo, kurio pavadinimas lietuvio ausiai gana įdomiai skamba – „siaučiu“.

Bet korėjiečiai nemėgsta „siausti“. Po dviejų valandų vakarienės, iškilmingų padėkos kalbų, apdovanojimų, pasikeitimų adresais, puikaus profesionalų muzikų koncerto pokylis buvo baigtas.

Korėjoje akcentuojamas darbas. Per palyginti trumpą laikotarpį darbštūs korėjiečiai pasiekė aukštą pragyvenimo lygį, investuodami į mokslą (daugybė universitetų), išvystydami elektroniką, mašinų pramonę, laivų statybą... ir atostogaudami tik dvi savaites per metus.

Korėja, kaip ir Lietuva, neturi nei naftos, nei dujų, nei anglies. Miestai, mašinos – viskas nauja. Visur švara, tvarka. Per 10 dienų neteko matyti besišlaistančio žmogaus.

Esu girdėjęs, kad praėjusios kadencijos mūsų Seimo delegacija lankėsi Pietų Korėjoje. Lankėsi ir nieko nesuprato? Tikriausiai, nes dabartinis Seimas ieško būdų , kaip įteisinti daugiau švenčių ir duoti galimybių tautai pasiautėti. Bet tai ne šio straipsnio tema.

Teatrai – iš 26 šalių Grįžkime dabar į teatrų festivalį, prasidėjusį dar prieš kongresą ir

Gedimino Šimkaus nuotr.

Atstovavo Lietuvai Teko būti liudininku, kaip mūsų teatras ruošėsi spektakliui, ir jo metu stebėti festivalio žiūrovų reakcijas. Įdomu, kad, kitų šalių spektakliuose galima buvo sutikti tik vieną kitą kongreso delegatą, o į lietuvių pasirodymą sugužėjo daugelio šalių atstovai kartu su pačiu AITA/IATA prezidentu. Tai akivaizdžiai byloja apie Lietuvos mėgėjų teatrų aukštą meninį lygį, demonstruojamą įvairiuose tarptautiniuose festivaliuose.

Režisierius J.Buziliauskas (KU Režisūros katedros absolventas), pripažintas su mėgėjais pastatęs geriausią spektaklį mūsų šalyje, laimėjo ir AITA/IATA Meno tarybos atranką į Korėjos festivalį. Jis atsakingai ir kruopščiai ruošėsi šiam tarptautiniam forumui. Trupės gabūs ir talentingi aktoriai - įvairių profesijų žmonės, bet jų sceninė laikysena neprimena jokio mėgėjiškumo. Prieš spektaklį nebuvo šurmulio tarp aktorių, nors jaudulys buvo juntamas. Tačiau tai būdinga ir aukščiausios prabos profesionalams. Stebėjęs Rokiškio teatro trupę kelionėje, kartu gyvenęs universiteto bendrabutyje, matęs ne vieną jos spektaklį Lietuvoje, drąsiai pritarčiau Vakarų teatralams, kad nėra jokio skirtumo tarp mėgėjų ir profesinio teatro. Viską lemia talentingas režisierius, jo gebėjimas žmogaus hobį paversti menine vertybe.

Toks yra Rokiškio teatras, toks yra J.Buziliauskas.

Kultūros ambasadoriai Kyla uždanga, pamažu nušvinta „Erelnyčios“ scenovaizdis. Žiūrovai atidžiai seka vyksmą scenoje (kalbos barjeras nekliudė, nes programėlėse pjesės siužetas aprašytas anglų kalba). Pagrindinį pjesės personažą subtiliai ir įtaigiai kuria pats pastatymo režisierius. Spektaklyje Korėjoje jis besąlygiškai atidavė savo temperamentą, savo talentą. Jo monologai apie Lietuvą tėvynę, apie lietuvių kalbą, spaudos atgavimą nuskambėjo su nepaprasta jėga. Jam puikiai talkino visi aktoriai. Išradingos vizijos, simboliai praturtino spektaklį ir galutinai prikaustė žiūrovų dėmesį.

Plojimai tai patvirtino.

Rokiškėnai sėkmingai atliko Lietuvos kultūros ambasadorių misiją tolimoje Korėjoje. Visi tai pajutome, ir grįžome į Tėvynę kaip ant sparnų.

kl.lt

DURYS

Trečiadienis, lapkričio 28, 2007

15

Nežinomas vardas – Bruno Markaitis Dešimtmetį sunkiai kaupta medžiaga knygoje virto ryškiu žmogaus, dvasininko, muzikos kūrėjo ir atlikėjo portretu Algis Zaboras

K

nygų apie iškilius išeivijos lietuvius muzikus sąrašą papildė dar vienas leidinys. Tai klaipėdiečio docento Roberto Varno parengta ir Klaipėdos universitete išleista knyga „Nomen nescio“ (Nežinomas vardas) apie išeivijoje, daugiausiai JAV, gyvenusį ir veikusį kunigą jėzuitą, kompozitorių, atlikėją, publicistą Tėvą Bruno Markaitį SJ (Societas Jesu - Jėzaus draugija, lot.).

Veik dešimtmetį kolegos R.Varno iš privačių, daugiausia B.Markaitį (1922-1998) artimai pažinojusių asmenų rinkta medžiaga papildyta informacija, gauta iš Juozo Žilevičiaus - Juozo Kreivėno lietuviškos muzikologijos archyvo, Balzeko muziejaus bei ypač reikšmingo neseniai iš JAV į Vilniaus jėzuitų namų biblioteką atkeliavusio B.Markaičio personalinio archyvo.

Tai leido autoriui sudėlioti mozaikišką, tačiau pakankamai ryškų B.Markaičio - žmogaus, dvasininko, muzikos kūrėjo bei atlikėjo - portretą. Iš gana prieštaringų jo gyvenimo ir kūrybinės veiklos faktų, prielaidų bei interpretacijų. Ir pateikti pagarbiu akademiniu tonu, nenukrypstant į subjektyvias, buitines detales.

Apdovanotas talentais Dar iki pat šiol mūsų nepažintas, tačiau beveik viso Amerikos žemyno lietuviams gerai žinomas lietuvių sielovados, kartu ir muzikos misionierius - taip R.Varnas apibūdina knygos herojų. Jis pristatomas kaip talentingas, mąslus, giliai dvasingas, stoiškas žmogus, kurio credo - kasdienė, žmogaus veidą nušviečianti pozityvi mintis, smulkmenų vertė, šventa skausmo prasmė.

Credo, išplaukiantis iš giliai suvokto dvasiškio pašaukimo, visa savo esybe ir visais įmanomais būdais, pirmiausia per muziką tarnauti Kūrėjui ir jo kūrinijai.

B.Markaičio žodžiais, „turbūt esame padalyti į dvi žmonių grupes. (...) Didžioji žmonijos dalis, neprieinama filosofiniu argumentu, yra prieinama emociniu. Štai čia ir yra muzikos didžioji misija, ypatingoji paskirtis ir didžioji jėga. Tokia yra mano muzikine samprata ir toks atsakymas, kodėl žmogus, kuris yra kunigas, eina ir kompozitoriaus - kūrėjo keliu“.

Išeivijos publicistas Antanas Nakas 1978-aisiais rašė: „Dievas jį apdovanojo keliais talentais: pamokslininko ir muziko - kompozitoriaus, kuriame jungiasi muzikos moks-

lo pažinimas, meilė, darbštumas ir fantazijos polėkiai“.

Itin įdomūs kompozitoriaus kūrybos vertinimai iš jo amžininkų lietuvių muzikų lūpų, amerikiečių muzikos recenzentų atsiliepimai. Tenka pripažinti, kad esama ir gana santūrių vertinimų, ypač apie kompozitoriaus kūrinių atlikimą lietuvių pajėgomis, kurios ne visada buvo reikiamo lygio tokio tipo muzikai.

Mozaika: knyga apie B.Markaitį – iš prieštaringų faktų ir prielaidų. lulu, Havajuose 1998 metais mirė, palaidotas Čikagos šv. Kazimiero lietuvių kapinėse.

Neordinari asmenybė Knyga įrėminta Praeludio ir Postludio, kur sudarytojas glaustai, maksimaliai atvirai skaitytojui leidžia suprasti, kad pristato neordinarią, kontroversiškai išeivijos lietuvių vertinamą asmenybę, kurios mąstymo, estetiniai bei etiniai gyvenimo ir kūrybos principai amžininkų buvo nelengvai suvokiami ir neadekvačiai vertinami. Čia pateikiami ir svarbiausi gyvenimo ir veiklos faktai, iš kurių

Kūriniai – kaip malda Knygos skyriuje „Apie asmenį“ apie B. Markaitį kalba jį artimai pažinoję žmonės. Iš įžymaus išeivijos dainininko Arnoldo Voketaičio ir Nijolės Voketaitienės atsiminimų sužinome, kad „žmonės iš lietuvių bendruomenės (JAV – A.Z. past.) , kurie suprato ir vertino jo muzikinį talentą, pasakys jums, kad jo sukurtos kompozicijos buvo įdomios ir unikalios. Tai puikiai įrodo jo ora-

Kūrėjas: kunigas B.Markaitis mėgo rašyti muziką simfoniniam orkestrui ir pats ją diriguoti.

Kalbėdamasis su Rūta Vidžiūniene, B.Markaitis atskleidė savo pomėgį kurti simfoniniam orkestrui, o kartu ir privalomą šio pomėgio tramdymą dėl sudėtingumo surinkti orkestrą atlikimui.

Lietuvybės labui Veikdamas tarp amerikiečių B.Markaitis nemažai nuveikė lietuvybės šioje šalyje labui. Tai matyti iš pasisakymo 1978 m. Ten pat kompozitorius stengiasi apibūdinti savo kuriamos muzikos stilių: „Moderuotas modernizmas su politonalizmo, neoklasicizmo ir neoroman-

Iki šiol mūsų nepažintas, tačiau beveik viso Amerikos žemyno lietuviams gerai žinomas lietuvių sielovados, kartu ir muzikos misionierius – taip R.Varnas savo knygoje apibūdina jos herojų. sužinome, kad B.Markaitis gimė 1922 m. Valkininkų parapijoje, baigė Kauno jėzuitų gimnaziją, teologiją studijavo Italijoje, Vokietijoje ir Anglijoje, o muziką - San Paulo universitete (fortepijoną pas žymųjį Aleksandrą Čerepniną, kompoziciją pas Bernardą Dieterį). Užsimenama apie B.Markaičio aktyvų bendradarbiavimą lietuvių spaudoje, jo išleistą knygą „Širdies gelmė“, apie New Yorko Carnegie Hall salėje atliktą pirmąjį stambų jo kūrinį kantatą „Kančių naktis“. Greta kitų paminimas faktas, kad B.Markaitis septynerius metus buvo lietuvių jėzuitų provinciolas (dvasinis administratorius) visoms Amerikos žemyno šalims, taip pat ASCAP (Amerikos kompozitorių, atlikėjų ir muzikologų) bei ISCM (tarptautinės šiuolaikinės muzikos) draugijų narys, Floridos kompozitorių lygos bei Zoltano Kodaly akademijos ir instituto garbės narys. Informuojama apie tai, kad įvairiais metais daugelis JAV ir Australijos TV bei radijo kompanijų buvo surengę šio lietuvių kompozitoriaus kūrinių koncertus, minimi jo interviu, išleistos garso įrašų plokštelės. Informacinis blokas baigiamas žinia, kad sunkios ligos verčiamas B.Markaitis persikėlė gyventi ir gydytis į Hono-

torija ,,100 saulių“, kuri buvo sukurta ir paskirta Lojola universiteto gimtadieniui. Buvo ir kitų jo jautrių, emocionalių darbų, kuriems niekada nebuvo lemta būti atliktiems.

Juos lydėjo nesibaigiantys sunkumai, būdingi visiems kompozitoriams, o ypač tiems, kurie nešiojo „Dievo apykaklę“ ir kurie neslėpė savo pašaipaus žvilgsnio į pilką ir kultūriškai neišprususią publiką“. Įdomūs B.Markaičio pastebėjimai apie kūrybinį procesą, išsakyti kolegai kunigui Antanui Saulaičiui SJ: „Kiekvienas kompozitoriaus kūrinys yra malda, ypač jei jis prisimena, kad labiausiai panėši į Dievą Kūrėją savo kūrybingumu, išradingumu, vaizduote. (...) Tačiau kompozitoriaus kūrybinė malda yra daugiau egzistencialistinė, nes ji, kaip pati kūryba, yra lyg augantis, ilgėjantis tiltas, tiesiamas tarp dviejų laiko taškų. Ši malda, kaip pats Žmogus, įvairuoja savo turiniu, jausmais, nuotaikomis.

Užsimojimais. (...) Tad ši malda yra persunkta žmogiškumo: tiek jo kilnybės, tiek jo mizerijos“.

Skyrelyje „B.Markaitis apie save“ pateikiami įvairiu laiku ir progomis iš jo imti interviu. Iš rašytojo Vlado Ramojaus (Būtėno) pokalbio sužinome, kokiu būdu ir kokie kūriniai buvo atliekami amerikiečių.

tizmo elementais greičiausiai būtų mano muzikinės krypties ir stiliaus apibūdinimas. (...) Kadangi melodija man yra labai svarbus veiksnys, tai griežtas atonalizmas manęs netraukia. Nors anksčiau prof. Vladas Jakubėnas pastebėdavo mano muzikoje aštrių disonansų, jų aš nevartodavau muzikos persūdymui ar perrauginimui. (...) Manęs ieškoti reiktų kažkur tarp hardroko ir Bethoveno Devintosios“.

B.Markaičio būta itin jautraus lietuvio patrioto, giliai išgyvenusio tragiškus Lietuvos istorijos padarinius. Buvo sumanęs ir pradėjęs kurti operą apie Romą Kalantą, kurios dėl ligos nebaigė. Ta pačia tema parašyta poema fortepijonui, kurioje meile Tėvynei, pasiaukojimas už jos laisvę perteikiami per kauniečio tragiškąjį žygdarbį. Apie tai sužinome iš interviu anonimui 1992 m.

Toli gražu ne viskas Apie pusę knygos sudaro „Priedai”, kuriuose pateikiama B.Markaičio korespondencijos bei straipsnių apie jį fragmentai, kūrinių bei diskografijos sąvadai, fotografijos, taip pat susirašinėjimas su Vytautu Bacevičiumi, Vladu Baltrušaičiu, J.Žilevičiumi ir kitais. B.Markaičio kūrinių sąvade suregistruoti 130

kūriniai, kurie, sudarytojo teigimu, toli gražu esą ne visi, kaip ir diskografijos sąvadas.

Nevisas ir straipsnių, surinktų iš lietuviškos ir amerikietiškos periodikos, kaip ir paties B.Markaičio epistoliarinio palikimo sąrašas.

Prieduose pateiktas trumpas cituojamų autorių pristatymas, kas visai ne pro šalį menkiau pažįstantiems išeivijos lietuvių muzikus, kultūros žmones, vienaip ar kitaip knygoje minimus.

Knygos pabaigoje skelbiama ir viena autorinė B.Markaičio publikacija - „Trys žvilgsniai į gyvenimą“. Būdamas aktyvus religinės ir tautinės kultūros žurnalo „Laiškai lietuviams” bendradarbis, B.Markaitis rašė į jį gausiai. Tai vienas jo rašinių, kuriame kalbama apie dėkingumą Apvaizdai, žmogaus pareigų Žemėje heroizmą, apie svarbą žmogui suprasti kitą žmogų, ką autorius iškelia kaip esminį žmogaus laimės bruožą.

Gera pradžia Knygelės vertę labai padidina pridėta kompaktinė garso plokštelė su B.Markaičio muzikos kūrinių atlikimo fragmentais, kurie, nors ir nėra aukštos techninės kokybės, leidžia susidaryti gana neblogą vaizdą apie B.Markaičio muziką bei atlikėjų potencialą. Pateikta per 70 min. įrašų - didelė dovana skaitytojui ir ypač būsimiems B.Markaičio kūrybinio palikimo tyrėjams.

O pirmoji knyga apie B.Markaitį SJ - labai dokumentiška ir tikroviška. Vengta įvairaus pobūdžio pagražinimų ar nutylėjimų tiek B.Markaičio, tiek kitų knygoje minimų asmenų atžvilgiu, kas leidžia geriau jausti laikmetį ir aplinkybes, kuriose gyveno ir veikė kūrėjas. Į knygą sudėta tai, kas nelengvai surasta, pasiekta šiandien, o tai duoda nujaučiamas kryptis tolimesnėms paieškoms ir vertinimams.

B.Markaitį - dvasiškį, muzikos kūrėją, atlikėją, mąstytoją pats laikas nostrifikuoti, integruoti į Lietuvos kultūros kontekstą kaip iškilią, įvairiapusę ir unikalią asmenybę.

Gera pradžia padaryta. Gal neprailgs laukti, kol B.Markaitis SJ iš nomen nescio taps nomen notus - žinomas ir mums, ir pasauliui.

16

DURYS

Trečiadienis, lapkričio 28, 2007

kl.lt

Vienos klasikų pėdsakais: Haydno miestas Danutė Petrauskaitė

K

as gi iš muzikų nenorėtų apsilankyti Austrijoje – šalyje, kurioje formavosi klasicizmo tradicijos, gyveno ir kūrė daug žymių kompozitorių? Šiandien, naudojantis kelionių agentūrų paslaugomis, tai yra prieinama beveik kiekvienam.

Tačiau kažin ar tokio tipo kelionės gali prilygti aukštųjų mokyklų dėstytojų mobilumo programai „Erasmus“, suteikiančiai galimybę pedagogams iš arti pažinti vienos ar kitos šalies kultūrą, bendraujant su jos žmonėmis – skaitant paskaitas, vedant seminarus, ruošiant bendrus projektus. Klaipėdos universitetas yra pasirašęs sutartis su daugeliu aukštųjų mokyklų, tarp jų – ir su Josepho Haydno konservatorija Eisenstadte, į kurią spalio pabaigoje buvo nuvykusios KU Menų fakulteto dėstytojos – Fortepijono katedros vedėja doc. Jūratė Karosaitė ir šio straipsnio autorė.

Rūmai mena muzikos direktorių Eisenstadtas, Burgenlando žemės administracinis centras, visiems muzikams gerai žinomas kaip kompozitoriaus J.Haydno miestas. Jis įsikūręs Austrijos rytuose, į pietus nuo Vienos, visai netoli Vengrijos sienos.

J.Haydnas (1732-1809) čia gyveno per 30 metų ir darbavosi kunigaikščių Esterhazy’ų rūmuose.

Jie ir dabar stūksto miesto centre, kviesdami turistus apsilankyti muziejuje, eksponuojančiame šios kilmingos vengrų dinastijos baldus, rūbus, indus, paveikslus. Šiuose rūmuose gimė klasikinis styginių kvartetas, kiti kameriniai ansambliai - apie tai byloja muzikos instrumentai, specialus stalas su ant jo sustatytais pultais bei natomis, lankytojams demonstruojami muzikos įrašai. Ryškiausias rūmų akcentas – J.Haydno vardu pavadinta koncertų salė, savo akustika išsiskirianti kaip viena geriausių Europje. Joje vyksta šio kompozitoriaus muzikos festivaliai. O Esterhazy’ų palikuonys šiandien užsiima įvairia veikla, net ir vynų gamyba, jais prekiaujama šalia muziejaus įsikūrusioje parduotuvėje.

Tik 1954-aisiais, praėjus 145 metams po genialaus austrų kompozitoriaus J.Haydno mirties, visi jo palaikai surinkti į vieną vietą – galva buvo sugrąžinta kūnui.

Pareigos: genialusis austrų kompozitorius J.Haydnas daugiau nei tris dešimtmečius gyveno Eisenstadte, kur dirbo kunigaikščių Esterhazy’ų rūmuose muzikos direktoriumi.

J.Haydnas gyveno netoliese, rūmų papėdėje besidriekiančios gatvelės namo antrajame aukšte, kur dabar veikia jo vardo muziejus.

Originalių kompozitoriaus daiktų beveik neišliko, nes namas ne kartą degė, o ir J.Haydnas, pagal kontraktą baigęs darbą, turėjo jo viduje esančius daiktus parduoti. Tačiau sukurta to meto atmosfera leidžia susidaryti visą vaizdą apie rūmų muzikos direktoriaus buitį.

Paskutiniuosius savo gyvenimo metus J.Haydnas praleido Londone ir Vienoje. Pastarajame mieste ir mirė. Todėl buvo labai netikėta rasti jo palaikus specialiai šiam genialiam muzikui įrengtame Eisenstadto Kalvarijų bažnyčios mauzoliejuje.

Pagrobė kompozitoriaus galvą Po J.Haydno laidotuvių du vyrai – Karlas Rosenbaumas, Esterhazy’ų

šeimos sekretorius, buvęs kompozitoriaus darbdavys bei bičiulis, ir Johanas Nepomukas Peteris, Žemosios Austrijos kalėjimo valdytojas, papirko duobkasius ir, atidarę karsto dangtį, pagrobė J.Haydno galvą. Šie vyrai labai domėjosi tuo laiku Austrijoje paplitusia frenologija – teorija, įrodinėjančia, kad pagal žmogaus kaukolės formą galima spręsti apie protinius sugebėjimus ir psichines savybes. Vėliau ši teorija buvo paneigta. Pagal ją, jei kuri nors savybė yra labai ryški, tai didesnis ir atitinkamas smegenų centras, o kaukolės paviršiuje atsiranda iškilimas. Pagrobėjams rūpėjo išsiaiškinti, kur slypi J.Haydno genialumas, todėl jie ir įvykdė šį kraupų veiksmą – nuvalė pradėjusią irti kaukolę ir ėmė tyrinėti jos smegenis. J.Haydno galva buvo laikoma

Eisenstadtas: Kalvarijų bažnyčia, kurioje yra J.Haydno mauzoliejus.

ant baltos pagalvėlės specialiai pagamintoje medinėje juodos spalvos dėžutėje su stiklinėmis sienelėmis, kurios viršus buvo papuoštas auksine lyra.

Apie tai niekas nežinojo iki 1820ųjų, kuomet buvusiam J.Haydno globėjui kunigaikščiui Nikolajui Esterhazy’ui II buvo primintas jo ankstesnis pageidavimas perkelti kompozitoriaus palaikus iš Vienos priemiesčio Gumpendorfo kapinių į Eisenstadtą. Ekshumuojant palaikus paaiškėjo, kad trūksta galvos. Iš karto įtarimai krito ant K.Rosenbaumo, kuris įtikinėjo nieko apie tai nežinąs. Kratų metu dėžutę su kaukole jis slėpė šiaudiniame čiužinyje, ant kurio paguldydavo savo žmoną. Galų gale priremtas prie sienos prisipažino turįs J.Haydno galvą, bet Esterhazy’ui vis dėlto atidavė ne jo, o kito žmogaus kaukolę.

Savo mirties atveju K. Rosenbaumas J.Haydno galvą akylai saugoti įpareigojo J.N.Peterį, o ir jam mirus – perduoti Vienos muzikų draugijai. Ten ji ir pakliuvo 1895 metais, ten tam tikromis progomis buvo rodoma lankytojams.

1932-aisiais N.Esterhazy’o palikuonis Paulas, tikėdamasis surinkti visus J.Haydno palaikus į vieną vietą, pastatė specialų antkapį Eisenstadto Kalvarijų bažnyčioje, kurioje buvo pirmą kartą atliktos šio kompozitoriaus Mišios, skirtos Esterhazy’ų šeimai.

Tačiau dėl įvairių priežasčių tai įvyko tik 1954-aisiais, tai yra praslinkus 145 metams nuo kompozitoriaus mirties. Remdamasis šia istorija, kompozitorius Paulas R.Heckertas 1998 metais sukūrė vienaveiksmę operą „Haydno galva“.

Gali groti ir dieną, ir naktį J.Haydno vardu pavadinta konservatorija Eisenstadte pradėjo savo veiklą 1971-aisiais. Ji įsikūrė greta Esterhazy’ų rūmų parko. Joje mokosi maždaug 400 įvairių tautybių studentų ir dirba per 40 pedagogų.

Konservatorijoje veikia penki skyriai: Muzikos teorijos ir solinio dainavimo, Klavišinių instrumentų, Styginių instrumentų, Pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų, Džiazo

ir populiariosios muzikos. Tad bakalauro diplomą čia gali gauti visų instrumentų (išskyrus arfos) atlikėjai, šių instrumentų mokytojai ir kompozitoriai.

Mokymo sistema grindžiama Eisenstadto istorinėmis ir muzikinėmis tradicijomis, derinant jas su šiandienos poreikiais. Kiekvienais metais išleidžiami studijų planai, kuriuose atsispindi dalykų turinys ir kreditų skaičius. Tarp tų dalykų yra ir pas mus savarankiškai neegzistuojančių arba primirštų disciplinų. Pvz., vokalistams dėstoma balso higiena ir kvėpavimo gimnastika, laikysena ir judesys scenoje, dainos ir oratorijos istorija, instrumentalistams – senieji instrumentai, ornamentika, skaitymas iš lapo, improvizacijos teorija ir praktika, vargonininkams – generalinio boso praktika. Visiems privalomas J.Haydno muzikos seminaras.

Prie konservatorijos veikia ir paruošiamasis skyrius, kuriame mokosi gabūs vaikai, savo ateitį planuojantys sieti su muzika. Studentų čia netrūksta, nes muzika yra neatskiriama austrų gyvenimo dalis. Tad ir vyriausybė skiria šio tipo mokykloms nemažą finansinę paramą. Šiuo metu J.Haydno konservatorija yra plečiama ir renovuojama, taikant modernią apdailą, garso izoliaciją ir elektroninę durų valdymo sistemą. Čia jau nepamatysi mums įprastų raktų. Durys atidaromos nedidelėmis užkoduotomis plokštelėmis, o jų neturint ar pamiršus – kompiuteriniu raktu.

Studentams suteikiama galimybė groti ir dieną, ir naktį, suprantama, specialiai tam skirtose klasėse.

Informaciją apie tai direktorius gali rasti savo kompiuterio monitoriuje. Iniciatyvi konservatorijos administracija ruošiasi artėjančioms J.Haydno mirties 200 metinėms ir ta proga ketina su įvairių šalių studentais atlikti jo operą. 2008-aisiais pavasarį direktorius Walteris Burianas kartu su savo auklėtiniais dalyvaus ir Klaipėdos universiteto Menų fakuleteto tarptautiniame kamerinės muzikos festivalyjeprojekte „Mustufe“.

Kapas: J.Haydno palaikai saugomi specialiai įrengtame mauzoliejuje.

Danutės Petrauskaitės nuotr.