2008 01 30 durys by Diena Media News

DURYS

REMIA

kl.lt durys.daily.lt

MENO LEIDINYS (152)

REDAKTORĖ RITA BOČIULYTĖ

Sakralu: Romas KLIMAVIČIUS. Aniuolas su kieliku. 2007 m. Mišri technika, 80x160 cm.

Langas

Improvizacijos virto menininkų knyga Dviejų meno rūšių – dailės ir muzikos – sintezė teikia puikių emocinių išgyvenimų, skatina kūrybiškumą, įsitikinę naujo edukacinio projekto ir leidinio „Ant muzikos sparnų“ autoriai džiazo pianistas Saulius Šiaučiulis, dailininkas Danas Andriulionis ir muzikos pedagogė Rūta Girdzijauskienė. Pernai pavasarį jie pradėjo edukacinį projektą su uostamiesčio vaikais. Žaidybinėmis pamokėlėmis „Garso ir vaizdo nuotykiai” buvo siekiama supažindinti su profesionalia daile ir muzika, bendraujant su vaikais išsiaiškinti, ką jie mėgsta, koks jų požiūris į dailę, muziką ar kitas meno sritis. S.Šiaučiulis improvizavo pagal vaikų pateiktas temas, dailininkas D.Andriulionis muzikinių improvizacijų įspūdžius perteikė piešiniuose. Suvokę ryšį tarp muzikos ir dailės, pamokėlėse dalyvavę vaikai galėjo patys pabandyti muzikinius įspūdžius perteikti spalvomis. Dailininkas piešiančiams vaikams negailėjo patarimų. Projektas tuo nesibaigė. Klaipėdos universitete vasario 8-ąją rengiamas seminaras „Muzikinio ugdymo inovacijos”, kuriame R.Girdzijauskienė skaitys paskaitą „Menų integracija muzikinio ugdymo kontekste” ir bus pristatytas dviejų uostamiesčio menininkų ir pedagogės bendro projekto rezultatas – ką tik pasirodžiusi gausiai iliustruota mokomoji knyga ir kompaktinė plokštelė „Ant muzikos sparnų“. Naujas leidyklos „Mūsų žodis” leidinys skirtas įvairių amžiaus tarpsnių ugdytiniams bei jų pedagogams. Knyga plėtoja dešimt temų. Beveik kiekvienos jų neatskiriama dalis yra trys kontrastingi muzikos kūriniai. Visi jie

ir dar keli gamtos garsų įrašai pateikti prie knygelės pridedamoje kompaktinėje plokštelėje. Siekiant parodyti, kaip įvairiai galima perteikti įspūdžius spalvomis, muzikos kūrinius iliustruoja gyvų improvizacijų pagal juos metu gimę dailininko D.Andriulionio darbai, kurie knygelėje atsidūrė greta muzikos aprašymo, o plokštelėje – kartu su pačia muzika, atliekama S.Šiaučiulio. Knyga ir plokštelė parengs vaikus susitikimui su muzikos ar dailės darbais, pažadins vaizduotę ir fantaziją, sukurs tinkamą nuotaiką, viliasi jos autorių trijulė.

Oponuoja tradicinei grafikai Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro direktorius Ignas Kazakevičius neužmiršta ir savo profesijos. Menotyrininkas buvo pakviestas į tarptautinės 3-iosios eksperimentinės grafikos bienalės Bucharešte (Rumunija) žiuri. Bienalės parodos prasidės balandį, o sausio 19-20 dienomis įvyko pretendentų atranka. „Ši bienalė oponuoja tradiciniam Rumunijos grafikos menui ir skirta eksperimentuojantiems šalies ir užsienio menininkams. Nors bienalės objektas - grafika, dauguma joje dalyvaujančių autorių kuria iš esmės šiuolaikinį meną, peržengia oficialias meno sferų ribas”, - sakė „Durims” I.Kazakevičius. Jo teigimu, rumunų bienalės ir jos kuratoriaus Cipriano Ciuclea tikslai sutampa su Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro organizuojamos bienalės „Now Art Now Future” idėjomis – leisti grafikai kalbėti šiuolaikinio meno kalba, konceptualiai pristatyti atspaudą. Antroji tarptautinė grafikos bienalė „Now Art Now Future” prasidės pagrindine paroda Vilniaus šiuolaikinio meno centre šiemet balandžio 5-ąją. O gegužę Klaipėdoje pamatysime kuratorines bei personalines Kanados, Suomijos ir Rumunijos menininkų ekspozicijas.

Jaunoji Lietuvos dramaturgija – Londone Viename iš Didžiosios Britanijos sostinės traukinių tunelių įsikūrusiame „Southwark Playhouse” teatre, laikomame bene originaliausia Londono teatrinių platformų, sausio 7-26 dienomis duris atvėrė Vilniaus „Menų spaustuvės” kartu su Lietuvos kultūros ministerija ir Lietuvos ambasada Londone surengtas „Lietuvių festivalis“, pristatęs britams lietuvišką kiną, muziką, dizainą ir debiutuojančią dramaturgiją. Festivalio ašimi tapo jaunųjų Lietuvos dramaturgų debiutas tarptautinėje scenoje. Visos trys festivalio metu parodytos pjesės – Gabrielės Labanauskaitės „Skaudžiausia-2“, Dovilės Katiliūtės „Lėlė“ ir Mariaus Macevičiaus „Antoškos kartoškos“ – suvaidintos po tris kartus. Tai prieš keletą metų Menų spaustuvėje atsiradusios programos jauniesiems dramaturgams „Rašanti karta“, kurios seminarus vedė įvairiuose Londono teatruose statanti serbų kilmės režisierė ir dramaturgijos specialistė Svetlana Dimcovič, pergalingas ﬁnalas. Režisierė ir „Lietuvių festivalio“ meno vadovė atsirinko tris lietuvių pjeses, kurios buvo pastatytos su tam specialiai suburta Londono aktorių komanda. Dvi pjeses režisavo pati S.Dimcovič, o „Antoškos kartoškas“ – kviestinis režisierius Simonas Usheris. Londone viešėję pjesių autoriai vienbalsiai tvirtino, kad tarptautinė scena jiems asmeniškai buvo ir iššūkis, ir galimybė tarsi iš šono pasižiūrėti į savo darbą. Tai, kad britai neretai labai netikėtai interpretavo pjeses ir jų personažus, ir džiugino, ir stebino jaunuosius kūrėjus. Palangiškis dramaturgas M.Macevičius, kurio „Antoškos kartoškos“ pastatytos ir Kauno dramos teatre, o Londone pristatytos kaip „Goodbye My Love“, džiaugėsi, kad teksto išbandymas kitame kultūriniame ir kitokios teatrinės tradicijos kontekste davė gerą rezultatą. Parengė Rita Bočiulytė

DURYS

Trečiadienis, sausio 30, 2008

kl.lt

Šventė su „Salve Musica“ Ypatingą festivalio nuotaiką kūrė atlikėjai, turtingos programos, žiūrovų aplodismentai Danguolė Vilidaitė

etų palydos su trečiuoju šventinės klasikos festivaliu „Salve Musica“ (2007ųjų gruodžio 5-31 d.) buvo kitokios nei ankstesnės – šmaikštesnės ir gal labiau prieinamos turinio prasme, bet ne mažiau žavingos, rimtos ar patrauklios. „Intymios muzikos“ projekte išgirdome netikėtą dainininko Vytauto Juozapaičio ir pianisto Petro Geniušo lyrinį atsivėrimą. Du vakarus kalėdinę ir naujametinę nuotaiką būrė kameriniai chorai „Aidija“ (meno vadovas Romualdas Gražinis) ir „Aukuras“ (vadovas Alfonsas Vildžiūnas). Kiek pakeitę savo amplua scenoje nerimo net trys orkestrai: Lietuvos

Staigmena: Klaipėdos kamerinis orkestras pritarė neįprastam solo instrumentui – spausdinimo mašinėlei, kuria „grojo” dirigentas M.Piečaitis.

Jei kartais dar papriekaištaujama, kad klaipėdiečiai nemėgsta rimtosios muzikos, tai „Salve Musica” yra išimtis. kamerinis orkestras su muzikine pasaka „Astrid Lindgren herojai Lietuvoje“ (muzika Giedriaus Kuprevičiaus, dirigentas Modestas Pitrėnas), „Camerata Klaipėda“ (vadovas Vilhelmas Čepinskis) šmaikštavo populiariųjų rusiškų multiplikacinių ﬁlmukų melodijų temomis, Klaipėdos kamerinis orkestras (vadovė Liuda Kuraitienė, dirigentas Mindaugas Piečaitis) pritarė neįprastiems solo instrumentams – spausdinimo mašinėlei ir žadintuvui. 2007-uosius simboline gaida užbaigė karilionai.

Priešybių dialogas Ryškiausiu festivalio koncertu, ko gero, tapo „Kalėdų susitikimai“ su smuikininku iš Japonijos Daishinu Kashimoto’u ir fortepijono meistre Mūza Rubackyte – neįtikėtinai išraiškingas ir jautrus duetas, toks dviejų skirtingų pasaulių susijungimas, priešybių kova ir vienybė ir iš jos išaugantis gilus pokalbis. Stebino ne tik muzikų profesionalumas, bet ir jų ansambliškumas, tarpusavio sutarimas, garso išlyginimas (nors pianistė grojo visai atidengtu fortepijonu). O juk groti kartu jie pradėjo visai neseniai, nėra turbūt nė metų. XIX a. prancūzų kompozitoriaus C.Francko sonata smuikui ir fortepijonui A-dur yra vienas populiariausių kompozitoriaus kūrinių. Šis rimtas ir gilus opusas tampa nemenku uždavinėliu net geriausiems atlikėjams: sudėtingos, kintančios faktūros, įvairios muzikos būsenos, ekstatiški emocijų prasiveržimai, dramos auginimas iki trečios dalies ir jos išrišimas šviesiame ﬁnale – smuiko ir fortepijono dainingumo varžybose – reikalauja ne

tik techninio pasiruošimo, bet ir vidinės brandos. Tai ir išgirdome, tik pianistės partija šį kartą duete buvo stipresnė. Uždeganti, bet kartu ir geležinė M.Rubackytės valia, atrodė, čia diktavo visą dinamiką ir energiją. Nepaprastai graži D.Kashimoto smuiko kantilena ypač išryškėjo W.A.Mozarto sonatoje smuikui ir fortepijonui e-moll – interpretacija įdomi, bet gal kiek per daug romantizuota. Koncerte bene vertingiausias buvo J.Brahmso sonatos smuikui ir fortepijonui Nr.2, A-dur atlikimas, jos logiškas vedimas, pusiausvyros tarp smuiko ir fortepijono išlaikymas, klasikinio formos aiškumo ir romantinio jausmingumo derėjimas. Lyriškas ir dainingas kūrinio charakteris labiausiai, sakyčiau, atitiko ir geriausiai leido atsiskleisti japonų muziko grojimo manierai. O vakaro pabaigoje ir bisui – „skanumynai publikai“ – keturi užburiantys ir aistringi A.Piazzolla’os Tango.

Atradimai ir nusivylimai Šventinių nuotaikų kaskadą festivalyje pratęsė styginių ansamblio „Camerata Klaipėda” ir violončelininko iš Rusijos Boriso Andrianovo pasirodymas koncerte „Kalėdų svajos”, žaismingas muzikos iš multiplikacinių ﬁlmukų „Brėmeno muzikantai“, „Na, palauk!“ atlikimas, efektingoji F.Liszto „Vengriškoji rapsodija“ Nr.2 (nors precizikos jai pritrūko). Kiek nuvylė M.Brucho oktetas styginiams B-dur - intonavimo ir įstojimų netikslumai rodyte rodė, kad ne visus kūrinius šis kolektyvas gali atlikti be dirigento, kad gal jau laikas ir Klaipėdoje koncertuojant pasitempti. Okteto aranžuotė

Dermė: D.Kashimoto’u ir M.Rubackytė – neįtikėtinai išraiškingas, ansambliškas ir jautrus atlikėjų duetas. orkestrui įdomi (V.Čepinskis), joje kai kuriose vietose net išryškėja simfoninio orkestro skambėjimas. Keleri praėjusieji metai buvo dosnūs violončelės muzikos gerbėjams: išgirdome lietuvių Vytauto Sondeckio ir Povilo Jacunsko, japono Danjulo Ishizaka’os muzikavimą. Į šių skirtingų ir nepaprastai gabių menininkų gretas su trečiąja „Salve Musica” gražiai įsiliejo virtuoziškas ir nepriekaištingas B.Andrianovo solo J.Haydno koncerte violončelei ir orkestrui Nr.1, C-dur. Žavėjo instrumento turtingas obertonais garsas, veržli ir vyriška grojimo maniera, preciziškumas, apskaičiuota lyrika. POST SCRIPTUM. Jei kartais dar papriekaištaujama, kad klaipėdiečiai nemėgsta rimtosios muzikos, tai „Salve Musica” festivalis yra išimtis – perpildyta salė (bent jau paskutiniuosiuose koncertuose), gausūs aplodismentai (kad ir ne visai vietoje), profesionalūs atlikėjai, turtingos ir įdomiai pateiktos programos sukūrė ypatingą nuotaiką.

Virtuoziškas: violončelės muzikos gerbėjus pamalonino nepriekaištingas B.Andrianovo solo su styginių ansambliu „Camerata Klaipėda”. Darijos Vasiliauskienės nuotr.

kl.lt

DURYS

Trečiadienis, sausio 30, 2008

Entuziastės: A.Daukantaitei ir G.Radvilavičiūtei lėlių teatras – kaip narkotikas, jiedvi priklausomos nuo jo.

Nerijaus Jankausko nuotr.

Lėlių teatras turi namus Rita Bočiulytė

agaliau Klaipėdos lėlių teatras turi namus, o uostamiestis – dar vieną kultūrinį objektą. Teatras persikraustė į jaukų fachverkinio stiliaus namą senamiestyje. Pastaruosius metus glaudęsi Žvejų rūmuose, uostamiesčio lėlininkai skuba susitvarkyti naujose patalpose – buvusiame Etnokultūros centro pastate Vežėjų g. 4. Čia jau nuo vasario 9-osios jie pradės rodyti spektaklius ir surengs nepaprastą įkurtuvių šventę per Tarptautinę lėlininkų dieną – kovo 21-ąją.

Įkurtuvių džiaugsmas „Kokia laimė – turime namus – savo pastatą, adresą. Tai – didelis dalykas teatrui. Bet kuriam žmogui dabar galime pasakyti, kur yra Klaipėdos lėlių teatras. Pagaliau mūsų didžiausia svajonė išsipildė – miesto savivaldybė mums skyrė panaudai patalpas, kuriose apgyvendinsime savo teatrą plačiąja prasme – ne tik spektaklius, visą jų tapsmo procesą, dekoracijas, bet ir kūrybinę atmosferą, kursime ją kartu su savo publika“, - entuziastingai kalbėjo teatro

direktorė Aušra Daukantaitė, aprodydama kamerines patalpas, vesdama tarp dėžių su dekoracijomis, lėlėmis ir kita teatro manta. „Niekada nepamiršiu, kaip mums baigus studijas, tuomet Aušra gyveno kaip tik prieš Etnokultūros centrą, stovėjome mudvi prie lango, žiūrėjome pro jį ir svajojome apie šį pasakų namelį, - gal kada nors jame galėtų būti lėlių teatras“, - prisiminė Klaipėdos lėlių teatro režisierė Gintarė Radvilavičiūtė. Bet pastaruosius trejus metus viešoji įstaiga Klaipėdos lėlių teatras glaudėsi Žvejų rūmuose. Trečiajame jų aukšte buvo sujungti trys kabinetai – padaryta repeticijų salė su kolonomis viduryje, kur vykdavo ir spektakliai, turėjo dar šiokią tokią dirbtuvėlę. „Ten mes buvome kaip kažkoks būrelis, niekas į mus rimtai nežiūrėjo“, - sakė teatro direktorė. Bet tas „būrelis“ spurdėjo kaip įmanydamas ir žingsnis po žingsnio įrodė miestui, kad nusipelnė geresnių sąlygų sau ir žiūrovui. Klaipėdos lėlių teatras kasmet stato po kelis spektaklius, nuolat rodo juos miestelėnams, keliauja po šalies ir užsienio festivalius ir skina juose laurus.

Teatrui vadovaujanti A.Daukantaitė – irgi profesionali lėlininkė, Klaipėdos universitete baigusi lėlių teatro režisūrą. „Man atrodo, režisierė Jūratė Januškevičiūtė, rinkdama kursą, kiekviename iš mūsų bandė įžvelgti ir kitus sugebėjimus, – kad būtume ne tik aktoriai ir režisieriai lėlininkai, bet ir lėlių gamintojai, vadybininkai, administratoriai. Visi tokie ir esame. Tai padeda mūsų teatrui išsilaikyti“, - tvirtino ji.

Visai šeimai Sceninį gyvenimą naujuose namuose Klaipėdos lėlių teatras pradės premjeriniu spektakliu „Kiškio pasakos“, vaidinamu žemaičių tarme. Tradiciškai šeštadieniais bus rodomi naujausi spektakliai – „Baubas“, „Katinėlis ir gaidelis“, „Kelionė“, „Vištytė ir gaidelis“, kiti mažųjų pamėgti vaidinimai, kurių Klaipėdos lėlių teatro repertuare šiuo metu yra dešimt. Vienus vaidins po stogu, kitus – galbūt kiemelyje, ypač vasarą. O sekmadieniais teatras vaikams rengs edukacines programėles. „Tai bus ne spektakliai, o nedideli renginėliai mažiesiems su įvairiomis lėlėmis, lėlių teatro per-

sonažais. Vaikai sužinos, kas yra teatro lėlė, mokysis ją pasigaminti ir su ja vaidinti. Nors mūsų teatras orientuojasi į ikimokyklinio amžiaus vaikus, pastebėjome, kad mielai mūsų spektaklius žiūri ir moksleiviai, ir jų tėveliai“, - džiaugėsi A.Daukantaitė. Todėl meninė edukacinė „Karakumų asilėlio“ mokyklėlė bus skirta visai šeimai. Tuomet teatre veiks atviros visuomenei kūrybinės teatro lėlių dirbtuvės, vyks aktorės Renatos Kutaitės vedami užsiėmimai, kuriuose vaikai ir suaugusieji bus supažindinti su lėlių teatro „virtuve“, o norintys pramoks jį kurti patys savo namuose. „Tai patvirtins mūsų skleidžiamą idėją, kad Klaipėdos lėlių teatre gera kaip šeimoje. Tai yra šeimos teatras“, - pabrėžė jo vadovė. Anot jos, labai svarbu, kad vaikai ateitų su vyresniais broliais ir sesutėmis, tėveliais ar seneliais, kad pastarieji jiems paaiškintų, kas vyksta scenoje, kokios problemos joje sprendžiamos. Lėlininkai viliasi, kad jų spektakliai vaikams padeda spręsti jų problemas, pažinti ir suprasti pasaulį, gėrį ir blogį, įvertinti grožį.

15>>

Repertuaras

NAUJU ADRESU – Vežėjų g. 4 Vasario 9 d. 12 ir 14 val. - PREMJERA! Lėlių vaidinimas mažiesiems žemaičių tarme „Kiškio pasakos“ (rež. Jūratė Januškevičiūtė). Vasario 16 d. 12 ir 14 val. - lėlių vaidinimas mažiesiems „Katinėlis ir gaidelis“ (rež. Darius Armanavičius). Vasario 23 d. 12 ir 14 val. - lėlių vaidinimas mažiesiems „Vištytė ir gaidelis“ (rež. Gintarė Radvilavičiūtė). Bilietai parduodami Klaipėdos lėlių teatre ketvirtadieniais ir penktadieniais 15-18 val. ir vieną valandą prieš spektaklius. Rezervacija telefonu 8 615 29524. www.leliuteatras.ku.lt el. p.: klaipedosleles@gmail.com

DURYS

Trečiadienis, sausio 30, 2008

kl.lt

Intymūs pašnekesiai apie Ją Šiaulietės R.Šulskytės premjerinė fotoekspozicija Klaipėdoje liudija visų moterų seserystę Danguolė Ruškienė

laipėdos fotografijos galerijoje atidaryta Lietuvos fotomenininkės, Šiaulių universiteto Audiovizualinio meno katedros dėstytojos Reginos Šulskytės autorinė paroda „Seserys“. Parodos, kaip ir fotografijų ciklo, pavadinimas nurodo ne autorės giminystės ryšius, o aplinkos, interesų bei kitų veiksnių formuojamų moterų tarpusavio artimumą. Šįkart fotografė uostamiesčiui parodė išskirtinį dėmesį ir premjerinę ekspoziciją surengė Klaipėdoje. Unikalią galimybę pirmiesiems pamatyti fotografinę autorės išpažintį parodos lankytojai turi iki vasario 12-osios.

kart autorė individo būvį, jo pajautas ir būsenas, perﬁltruodama per moteriškumo prizmę, organizuoja padedama laiko, erdvių ir gana ﬁgūratyvaus piešinio. R.Šulskytės kūrybai būdingas simultaniškumas išlieka ir „Seseryse“. Iš jos praeities ar dabarties atkeliavusius žmones, kuriuos, kaip

Anksčiau slėpusi savo privatumą po keliasluoksniu prasmių klodu, šiame cikle R.Šulskytė jį apnuogina, pateikdama suvokėjui asmeninius išgyvenimus atitinkančius vaizdinius. Net ir kūrybos procese R.Šulskytė siekė tikrumo, iš pradžių sukeldama atitinkamas būsenas savyje ir tik po to jas išskleisdama fotograﬁniuo-

vizuotas vidinių būsenų sąvokas. Prabildama apie skirtingas patirtis – motinystę, meilę, vienatvę, ilgesį, nostalgiją, liūdesį, autorė ne visuomet išlieka diskretiška. Kartais ji pasitelkia lengvą ironiją, tarsi teigdama, kad nėra nekoreguotinų sampratų ir neginčytinų tiesų.

„Seserys“ nurodo ne autorės giminystės ryšius, o aplinkos, interesų, kitų veiksnių formuojamų moterų tarpusavio artimumą. ir skirtingu metu iš skirtingų vietų surinktus realybės fragmentus, fotografė sintezuoja į apibendrinimus. Taip siekdama ne tik savo asmeninio pasaulėvaizdžio, bet ir „bendramoteriškų“ pajautų atspindžio.

Siekia bendrų pajautų atspindžio

Apnuogindama savo privatumą

Anot R.Šulskytės, moterys patiria labai panašius jausmus, ir todėl jai norėjosi sukurti ciklą apie vidines moters būsenas, jos išgyvenimus. Šioji paroda nuosekliai tęsia ankstesnių ciklų tematiką, papildydama autorės kūrybą naujais bruožais. Lig šiol fotograﬁjoje plėtojusi speciﬁšką kasdienybės pažinimo fenomeną, kur laiko, kaip ir erdvės, ribos išsitrina, o neišspręsti lieka tik žmogaus būties klausimai, šį-

Fotomenininkė ieško tikros, nesusimuliuotos būsenos, neretai universalizuodama ir priskirdama ją ne tik moterims, bet ir vyrams. Ji išsižada vyksmo – emocijų proveržio ir išorinių veiksnių formuojamo postūmio. Čia įsivyravusi sustingusi būtis – po lemtingo įvykio. Autorės teigimu, tokios būsenos – ne efemeriškos, jos palieka žymiai gilesnį pėdsaką individo sąmonėje nei pats įvykis.

se lakštuose. Skirtingai nei daugelis kitų kūrėjų, kurie atramos taškų ieško realybėje, autorė jų ieško savyje, tačiau ne materialiu, o dvasiniu pavidalu. Beveik visiškai praradęs siurrealizmo bruožus, kuriamas pasaulis atrodo kaip niekad įtikinamas, konstruojamos vaizdinių jungtys logiškai pagrįstos, nors neretai neturinčios atitikmens tikrovėje.

Žadina suvokėjo vidines būsenas Anonimiški personažai (pabrėžiant tik jų lytiškumą) siejami su jiems nepavaldžiomis teritorijomis ir nepažintais subjektais. Jų pačių ﬁgūratyvumas pateikiamas kaip laikina poza, išryškinanti tam tikrą charakterį. Moters kūnas tampa simboliu, ženklu, nuoroda į subjekty-

Pėdsakai: ciklo „Seserys“ darbuose R.Šulskytė pasakoja apie moters išgyvenimus – artimus, tikrus, skaudžius.

R.Šulskytės fotografinėse vizijose nugula tai, kas realybėje paprastai lieka už žmogaus suvokimo ribų – akimirkos, kurios nesulaukia dėmesio ir pranyksta lygiai taip pat nepastebėtos, kaip ir atsiradusios. Tačiau, be abejonės, jos gerokai koreguoja ar net formuoja patį individą. Jautria įžvalga pagrįstas autorės fotografinės kalbos konstravimas nesiekia sukrėsti ar gluminti. Naujai formuojami vaizdiniai atspindi ne tik autorines, bet žadina ir suvokėjo vidines būsenas. Fotomenininkės teigimu, kuriant jai buvo labai svarbu, jog fotografijose atsirastų keletas siužetinių linijų, kad kiekvienas, kontaktuodamas su jos kūriniu, galėtų susikurti savą perskaitomumo strategiją.

Nepalieka erdvės nutylėjimams Sulydydama vaizdinį iš dviejų fotografinių sandų, autorė pasipriešina naratyviniam pasakojimui ir konstruoja ne veiksmų, bet būsenų apibrėžtis. Skirtingai nei kiti fotomenininkai (pavyzdžiui, R.Urbonas, U.Gelguda, J.Treinytė), ji nepalieka tamsių negatyvo perskyrimų, erdvės nutylėjimams. Lipdydama kadrą prie kadro, beveik visiškai maskuoja jungimo liniją ir tokiu būdu konstruoja savo iliuzorinę realybę, pretenduojančią į realų vaizdą. Kartais palieka skaudžius šviesos pliūpsnius, keliančius asociacijas su apšviesta fotografijos juostos dalimi, taip išgrynindama savo kūrinius nuo abejonių. Viena iš svarbiausių raiškos priemonių, fotografinio leksikono sudedamųjų dalių autorės kūryboje išlieka šviesa ir šešėlis. Šešėlis – ne tik tamsi žmogaus silueto dėmė. Čia jis veikiau vidinis „aš”, prasiveržiantis į paviršių negatyviu pavidalu, todėl paprastai slopinamas. Fotografijose aptinkamas pačios autorės pėdsakas liudija jos dalyvavimą fiksuojamoje realybės atkarpoje, kuriamoje būsenoje, taip patvirtindamos jos ir visų moterų seserystę.

Reginos Šulskytės nuotr.

GINTARO LAŠAI kl.lt

LITERATŪRA ŠIANDIEN

REDAKTORIUS GINTARAS GRAJAUSKAS

Besidairąs savųjų Aukštujų… Nida Gaidauskienė

akimis per žmonių likimus Mažosios Lietuvos subyrėjimą kaip persergėjimą visai mažai lietuvių tautai. Tuomet įspėjimas buvo aktualus kitame politiniame kontekste. Bet ar šiandien, pasikeitus kontekstams (germanizacija – rusiﬁkacija – globalizacija), jis mažiau aktualus? Daug sotesnę ateitį galėjęs užsitikrinti anglistas 1988 m. pasirenka lietuvių literatūros aspirantūrą.

Rašo disertacinį darbą „Poetas ir visuomenė XIX-XX amžių sankirtose“ (išleista atskira knyga 1994-aisiais). Pasuka sovietmečio laikais sukompromituotos literatūros sociologijos kryptimi. Remiasi G.Lukacso, L.Goldmano, A.Hauserio, Frankfurto mokyklos, V.Kavolio ir kt. intelektiniu įdirbiu. Straipsniuose, gvildenančiuose literatūros sociologines problemas („Skaitytis su skaitytoju“, „Kaukinėjimai“, „Naujojo socialumo ilgesys“, „Rašytojo socialumo briaunos“, „Apie intelektualumą ir intelektualų balių“, „Prieš srovę ir pasroviui“ ir kt.), teigia, jog „kūryba yra ir ryšio su kitu ieškojimas“, jog tekstas be suvokėjo yra miręs ar netgi negimęs, jog kūrinio estetinis išgyvenimas kyla iš santykio su kūriniu. Svarsto, kiek rašytojas yra atsakingas už jį skaitančią auditoriją, ar turi būti reiklus sau, cenzūruodamas dalykus, kylančius iš savimeilės, egocentrizmo, kuo skiriasi intelektualizmas, po kuriuo slepiasi neautentiška būtis, nuo intelektualumo, kuriuo siekiama kelti ontologinius klausimus. Iš dėstymo aiškėja, jog tik pastarasis gali padėti įveikti žemdirbiško, baudžiauninkiško mąstymo inerciją. Iki tol neregėtai, nauju kampu pažvelgia į V.Kudirkos, H.Radausko, kt. santykį su gyvenama aplinka („Vincas Kudirka amžių kryžkelėje“, „Poetas ir jo aura“...). Pamato komplikuotos gyvenimo tikrovės ir emblema virtusių ﬁgūrų recepcijos nesutapimus. Asmenybės vientisumas jau seniai tapęs paties tekstų autoriaus siekiamybe. Ir iš tiesų yra stebėtinai mažas tarpas tarp M.Šidlausko atliekamų socialinių vaidmenų ir savojo vidinio „aš“. 9-ąjį dešimtmetį pradėjęs publikuoti straipsnius bei poezijos knygų recenzijas, autorius pademonstravo įdėmaus skaitymo pavyzdį, kuris dera su veržlia minties plėtote, jautria klausa bei elegantišku, lanksčiu, neretai šmaikščiu stiliumi.

kai neprijaukinto paukščio ( 2-ojoje knygoje tapusio benamiu paukščiu) balsas kalasi prieš pat savo lūžį: ,,aš nebepakeliu jau saulės / jos rūdžių ant savų pečių“ (,,Ledo lieptas“, 20 psl.) ir ,,vėjas peršauna nugarą“. (ten pat, 10 psl.) Paukštis, poeto alter ego, keliauja per visas tris poezijos knygas. Vienas knygos skyrius vadinasi ,,Iš sudeginto paukščio dienoraščio“. Šis skyrius labiausiai autobiograﬁškas,

pasakojantis apie gimtadienio nuotaikas, smurto scenas (115 psl. galima rasti net riebų rusišką keiksmažodį), apie alaus butelį poilsio parke. Kai knygos pristatymo metu buvo užduotas klausimas - kokį paukštį primena poetas, taikliausius atsakymus išskirčiau du – pingvinągervę.

arijus Šidlauskas (iki 1998-ųjų Jonaitis) Ievos Simonaitytės vardo premijos seniai nusipelnė, ir visai ne todėl, kad jis yra pusiaukelėje į talentingos lietuvininkų giminės kronikininkės Ėvės sukaktį. Ne pagal raidę, bet pagal dvasią. Taip, kilimo jis yra šio krašto žmogus. Pagal motinos liniją – iki pašaknų „šišoniškis“ (senelis palaidotas Šakininkuose). Jei žvelgsime pagal raidę – taip, tai žmogus, nepamiršęs įsipareigojimo savo regionui: diskusijoje su P.Subačium gynęs ideologiškai nebeparankaus Vydūno asmenybės integralumą, jo tekstų ir gyvenimo praktikos vientisumą (“Baltija”, 2003, p.148-153), parašęs straipsnių (skaitęs mokslinių pranešimų) apie Vydūną, J.G.Herderį, H.Sudermanną, G.Zauerveiną, I.Simonaitytę; šiuo metu redaguojantis Johano Zembrickio „Šilokarčemos apskrities istoriją“ (1920), išverstą tėvelio Jono Šidlausko-Jonaičio; tyrinėjęs tarpukariu pajūryje dirbusių I.Šeiniaus, B.Sruogos, H.Radausko veiklą, Salio Šemerio kūrybą (su poeto našle parengęs ir jo eilėraščių rinktinę „Pojūčių pėdsakai“ (1994), parašęs jai įvadinį žodį) ir kt. Tačiau sykiu M.Šidlausko sąmoningumo trajektorija aprėpia gerokai platesnę erdvę. Joje K.Donelaičio, J.Bretkūno, M.Mažvydo, M.Valančiaus, Žemaitės gyvenimo ir kūrybos tekstams, lygiai kaip V.P.Bložės, J.Strielkūno, J.Juškaičio, S.Jonausko, K.Platelio, R.Rastausko, S.Gedos, G.Grajausko bei kitų poezijai ar Cz.Miłoszo, R.M.Rilkės kūrybai ieškoma bendravardiklio, universalių kriterijų, jau pranokstančių siaurai suvokiamą regioniškumą. Raidė, ne kaip įstatymo metafora, o kaip littera, tampa pagrindu matyti kartų ir regionų menkai teribojamą rašiusiųjų / rašančiųjų ir skaitančiųjų bendruomenę. Šis bendruomeniškumo puoselėjimas žmogiškų veiksnių apribotoje erdvė-

Laurai: literatūrologas M.Šidlauskas pelnė 22-ąją Ievos Simonaitytės premiją. je ir laike yra M.Šidlausko nuopelnas pagal dvasią. Tačiau pradėkime nuo tos vietos, kur sąmoningumo trajektorija įsibėgėja. „Man, kaip Klaipėdos krašto augintiniui, ypač brangios pastangos atskleisti Mažosios Lietuvos kultūros savitumą ir jos istorinės būties sudėtingumą...“ (“Baltija”, 1989 (1 d.), p.141) – taip beveik prieš 20 metų prisipažino anuometinis Vilniaus

universiteto Lietuvių literatūros katedros aspirantas Marijus Jonaitis, „Baltijos“ almanache pakvietęs Viktoriją Daujotytę ir Vytautą Kubilių pasikalbėti apie naujai išėjusią pastarojo monograﬁją „Ievos Simonaitytės kūryba“. Tame pokalbyje ryškėjo veikliõs kultūrinės rezistencijos kontūrai - per I.Simonaitytės kūrybą „įsižiūrėti į ištautėjimo mechanizmą“ (V.Kubilius), pamatyti rašytojos

Tarp poeto ir nepoeto Sondra Simanaitienė

nyga gali būti komunikacijos priemonė. Būdas bendrauti, atsiverti, būdas pasakyti nuoširdžiai - nuo širdies. Ir tai nereiškia sentimentaliai. Poetui Liudui Pranciškui knyga yra vienas iš būdų paprastai, tyliai gyventi. Kažkas panašaus į žvejybą.

Juk tas, kuris žvejoja, gali ir nebūti žveju, o tas, kuris rašo eilėraščius, gali ir nebūti poetu. Juolab kad anot Virginijaus, poetų Lietuvoje yra tik du su puse – K.Donelaitis, Maironis ir visi kiti šiuolaikiniai autoriai, sutelpantys į pusės poeto deﬁniciją. Liudas Pranciškus (tikroji pavardė Virginijus Vyšniauskas) išleido trečiąją savo poezijos knygą ,,Akmeninė jūra“ (2007 m.). Knygą, kuri

nėra naujas etapas poeto meninėje biograﬁjoje, kuri yra tąsa prieš tai išėjusiųjų - ,,Ledo lieptas“ (1995 m.) ir ,,Benamis paukštis“ (2003 m.), tąsa to gyvenimo, patirčių, stebėjimų, kuriuos išskaitome ir ankstesnėse knygose. Knygos išleistos nemažais laiko intervalais, tačiau parašytos ta pačia tonacija. Tonacija, kuri ryškiausiai suskambėjo pirmojoje knygoje, sukaupusioje aštuonerių metų tekstus,

Darijos Vasiliauskienės nuotr.

6>>

12>>

GINTARO LAŠAI

Trečiadienis, sausio 30, 2008

kl.lt

Besidairąs savųjų Aukštujų… >>5

Išskirtinis M.Šidlausko recenzijų privalumas – gebėjimas ne tik subtiliai interpretuoti, bet ir vertinti, matyti konkretaus autoriaus ar naujos knygos perspektyvą bendrame lietuvių literatūros raidos kontekste. Įprastai M.Šidlausko recenzijose parodomas aptariamo reiškinio kultūrinis skerspjūvis, užkabinama opi aktualija. Tad dar 1996 m., pasitarę su karingų jotvingių dvasiomis, lietuvių poetai išrinko jį 1950-ųjų gimimo kartos kūrėjų geriausiu kritiku (iki šių dienų beprecedentinis atvejis - Jotvingių premija literatūros kritikui). Neapsišovė: pastaruoju laiku Poetinio Druskininkų rudens diskusijose M.Šidlausko parengti provokatyvūs pasisakymai verčia vis iš naujo peržiūrėti šiandien kultūroje menkai reflektuojamų figūrų svarbą (pvz., Vandens vertikalė Literatūra ir menas, 2003, spalio 10, p.8). V.Kukulas pabrėžia šį autorių esant „bene paskutiniu tikrai kvalifikuotu ir autentišku literatūros kritiku, gebančiu skirti akademinį ir aktualųjį kritinį diskursą“ („Orfėjas mokėjo lietuviškai“, 212213 p.). M.Šidlauskas vienas iš nedaugelio atsiliepia į diskusijos vertus reiškinius mūsų kultūrinėje spaudoje. Jo išsakytos kritinės pastabos apie Klaipėdos kultūrinį klimatą (čia esą, kaip ir visoj Lietuvoj, – „debesuota su pragiedruliais“) turėjo sveikai padidinti adrenalino kiekį klaipėdiečių kraujuje, paskatinti siekti knygos –įvykio, o ne knygos – fakto (beje, vienas pirmųjų, kaip ir R.Rastauskas, tarp pragiedrulių matė G.Grajausko kūrybą). Kartais Klaipėdos literatūrinei bendruomenei šmaikščiai pasiūlydavo ir utopinių projektėlių, pvz., kaip vietiniams rašytojams neužrūgti – ogi LRS Klaipėdos skyriaus ataskaitiniame susirinkime svarstyti ne tik naujų narių priėmimo, bet ir senų išlikimo klausimą (“Klaipėda”, 1994, gruodžio 23, p.18); arba siūlė, kovojant su grafomanija, atgaivinti kai kuriuos totalitarizmo metodus, kaip antai, visus neraštingus knygų autorius bei jų leidėjus per vieną naktį deportuoti į vėsesnio klimato zoną, kurui vartojant gausią savo pačių produkciją (“Klaipėda”, 1995, kovo 9, p.20). Tai šypsenos. Pažįstantiems M.Šidlausko toleranciją, aišku, jog šie žodžiai nė iš tolo nedvelkia totalitarinėmis užmačiomis ar didžiojo inkvizitoriaus teisuoliškumu. Šis žmogus nestokoja sveikos saviironijos. Užuot atsakęs į asmeninio pobūdžio klausimą žodžiais „nelengva“, „problemiška“, jis tik nusijuokia, kiek atmesdamas atgal galvą. Ir už to juoko – savo reikšmingumo redukavimas, didžiulė erdvė kitam, kitiems. „Man visada atrodė, kad yra dalykų, didesnių už vieną žmogų, vieną gyvenimą, kad esama išminties, kuri priklauso mums visiems“ – yra išsitaręs M.Šidlauskas (Kas tekstan nesudėta // “Kalipėda”, 2003, gegužės 28, p.3).

Energija: į pajūryje poetų rengiamą „Placdarmą“ M.Šidlauskas dažnai atkeliaudavo dviračiu. Nerijaus Jankausko nuotr. Savo kultūrine laikysena M.Šidlauskas yra lyg ir V.Daunio Regnum ambasadorius Klaipėdos krašte. Neįgaliotas, bet pats bičiulio idėjai laisvai įsipareigojęs Kūrybos Karalystės, kurioje tebėra svarbus klasikinis kanonas, o estetika dera su etika, atstovas. Besilaikantis metaﬁzinės vertikalės (žr. Medžiaga kanono bylai, Kūno žymės, žyniai ir ž-y-ynios knygoje „Orfėjas mokėjo lietuviškai“, Dievoieškos formos nūdienos lietuvių poezijoje // “Tiltai”, (2005), Nr.27, p.242-253 ir daugelį kt.). Sąmoningai prisiėmęs atsakomybę ne tik už gyvenamąjį laiką, bet ir už pasaulio, kurį paliksime ateinantiems, vertybines atramas (žodžiai, tragiškai žuvus V.Kubiliui: „...patys nemenkai prisidėjome prie mirties triumfo, koketuodami su smurto ir mirties kultūra“ (“Naujasis Židinys” – “Aidai”, 2004, Nr.3, p.85-86). Priešsrovinis, jei srovę suprasime kaip destruktyvią, chamišką, paauglišką tradiciją, jos net nepažinus, atmetančią literatūrą, lengvai gaminamus ir tiražuojamus tekstus, netgi klanus kultūroje. M.Šidlausko laikysenos esmė - prieš srovę - buvo išgraviruotas ir Vaidoto Daunio vestuvinių žiedų antrojoje pusėje - contra torrentem. Tai reiškia – būti nepatogiam žmogui, kartais užsitraukti rašančiųjų nemalonę. Jei pritrauksim Ovidijų (ne Vyšniauską - „Metamorfozių“ autorių) – rizikuoti būti, kaip Orfėjui, bakchančių užmėtytam akmenimis. Žvilgtelkit į internetinį širšėlyną po šio autoriaus tekstais - komentarų apimtis keliolika kartų lenkia pasisakymą, pvz., po renginio „Etninės ir kosmopolitinės kultūrų susiliejimas ir takoskyra“ spausdintas interviu su M.Šidlausku (Literatūra ir menas, 2005, gruodžio 23, p.2) sulaukė tokių debatų, jog vienas interneto skaitytojas rimtai ėmė įtarti užvirus suinteresuotų grupuočių ginčą: „neproporcingai daug komentarų šitas tekstas sukėlė“. Tie faktai tik sustiprina M.Šidlausko teiginį, kad individo (pridursiu: „ypač keliančio aukštus standartus sau bei savo amžininkams“), ir sociumo santykis niekada nebūna idiliškas (“Vakarų ekspresas”, 2005, gruodžio 24, p.3). Bet vis dėlto, tai yra san-

tykis, tik patvirtinantis tokios pozicijos gyvybišką svarbą. Irtis prieš srovę – reiškia nepaisyti nusistovėjusių prietarų, kas yra centras, kas periferija. Nesidairant per petį, pasikliaujant savo nuovoka, mesti drąsų žvilgsnį į paraštes. Į paraštėse liekančius nepelnytai nepastebėtus (pvz., L.Katkaus), ar ten jau patekusius tekstus (ypač ryškus Just.Marcinkevičiaus atvejis (Fenomenas, bet ne toks // “Naujasis židinys” - “Aidai”, 2003, Nr.6, p.319-321)). Būti „priešsroviniam“ reiškia – su tokia pat atida kaip poezijos grandų skaityti ir reﬂektuoti savo meto jaunųjų (N.Kliukaitės, E.Karnauskaitės, R.Kmitos, D.Bielskytės ir kitų) pirmąsias knygas. Paskatinti, bet nepataikauti, cituoti gražesnes atkarpas, bet išsakyti ir kritines pastabas. Neordinariniais pranešimais įvairinti universiteto mokslines konferencijas, džiaugtis kūrybinėmis iniciatyvomis bei jų įvertinimu visuomenės akyse (Z.Gėlės premija), organizuoti jaunųjų literatų konkursus, palaikyti, puoselėti literatūros salono universitete užuomazgas (tai paliudytų, dėstytojui padedant, gyvus studentų pokalbius su poetais organizavusios E.Drungytė, S.Simanaitienė). Būtų sudėtinga išvardyti bent apytikriai klaipėdiečių susitikimus su rašytojais, kuriuos yra vedęs M.Šidlauskas. Jis kalbino ir T.Venclovą, ir J.Aputį, ir S.Gedą, ir N.Miliauskaitę su V.Blože, J.Ivanauskaitę, S.Parulskį, M.Ivaškevičių, sostinėje – R.Rastauską, V.P.Bložę, E.Kelmicką bei kitus. Yra skaitęs pranešimą apie Igną Šeinių miesto visuomenės susitikime su rašytojo artimaisiais. Pripažinkime, tokį puikų džiazinį dialogą, kaip, pvz., pokalbis su A.A.Jonynu, mažai kam iš Klaipėdos literatūros rato žmonių pavyktų išprovokuoti. O tokia dialogiška esė, kaip RoRa skirtas „Raliavimas su padruskenimais“, rodo M.Šidlauską galbūt galėjus rinktis ir egocentriškesnį – menininko – kelią... M.Šidlausko darbų svarbos hierarchija gerokai prasilenkia su popieriuose surašytomis formaliomis priedermėmis ir prievolėmis. Jo dėmesys jaunam žmogui nesibaigia sulig universiteto užveriamomis duri-

mis. Visus „pirmos svarbos“ darbus savajai katedrai ar vertimų pluoštą leidyklai jis pasiruošęs atidėti į šalį, jei reikia tiesiog patylėti su žmogum, šią valandą išgyvenančiu egzistencines sutemas. Praktiškai ir laisvai perinterpretuota P.Bourdieu mintis, jog švietimo (švytėjimo?) sociologija yra bet kokios sociologijos širdis. V.Daujotytė yra pasakiusi: „Jei kelių Lietuvos universitetų Literatūros katedros varžytųsi dėl profesorių, Marijui būtų verta kelti kainą. Kokia paskaita jam gali ir nepasisekti. Bet ir dėl to būtų verta“. Dažnai ne sėkminga paskaita nulemia humanistikos studijas pasirinkusio jauno žmogaus tolesnius sprendimus, o dėstytojo asmenybės šviesa. Tą išspindėjimo, o ne šalto atspindžio šviesą patyriau ir aš, prieš dvidešimt metų paėmusi į rankas Marijaus dovanotą anksti mirusio (beveik mano bendraamžio) Klaipėdos poeto R.Mosėno knygelę „Šviesoje“ (pasaulin ji palydėta taupiu, bet talpiu įžanginiu Marijaus (tada dar Jonaičio) žodžiu. Taip ne nuo monumentalių klasikų biustų, o nuo bendraamžio autsaideriškos gaidos, regis, ėmiau jaukintis šitą keistą literatūros pasaulį. Panašiais liudijimais, manau, pasidalytų ir diplominius darbus pas M.Šidlauską rašiusieji bei jo padrąsinti pirmąsias recenzijas skelbusieji, o šiandien kultūros gyvenime dalyvaujantieji E.Drungytė, S.Simanaitienė, G.Gugevičiūtė, R.Kmita, A.Riebždaitė, šio dėstytojo paskaitas ir seminarus lankiusieji L.Donskis, L.Ruokytė, M.Valiukas, G.Labanauskaitė, R.Dragenytė ir daugelis kitų. Argi tai nėra Klaipėdos krašto ribas išaugančios kultūrinės bendruomenės kūrimas? Buvimas giliai kultūros žmogumi, žmogiškumas, kurio vertė susvyravusi net humanistikoje, manau, turėtų būti pakankamas pretekstas išreikšti solidarumą su minėtų prioritetų asmenybėmis panašaus pobūdžio socialiniuose ritualuose kaip šis. Juk esmė – ne vien nuveikti darbai, įspūdingi bibliografijos sąrašai, tekstai solidžiuose leidiniuose, ar einamos visuomeninės pareigos (V.Daujotytės liudijimu, M.Šidlausko nepavykę prikalbinti nei habilitacijai, nei tapti Rašytojų sąjungos nariu; jis nepasiliko vadovauti nė KU Literatūros katedrai). Jei reikėtų faktų ir skaičių, prašom: Marijus Šidlauskas-Jonaitis nuo 1992 m. yra filologijos mokslų daktaras, nuo 1993 m. - docentas, Klaipėdos universitete dėstantis literatūros istorijos, literatūros sociologijos kursus lietuvių ir anglų filologijos studentams, paskelbęs dvi knygas: „Poetas ir visuomenė XIX-XX amžių sankirtose“ (1994) bei literatūros sociologinių analitinių straipsnių rinkinį „Orfėjas mokėjo lietuviškai“ (2006), publikavęs daugiau kaip 170 teorinių ir apžvalginių straipsnių, iš anglų į lietuvių išvertęs literatūros sociologo Terry Eagleton‘o knygą „Įvadas į literatūros teoriją“ (2000) bei J.Naughton‘o „Trumpa ateities istorija. Interneto ištakos“ (2006). Taip pat išvertęs šias mokslines stu-

dijas: M.Gimbutienės (Priešistorės „Monstriškoji Venera“), A.Lingio („Ttuantin - Suyo“), S.L.Kramerio („Literatūra, kritika ir istorinė vaizduotė“), F.Znanieckio („Žmogaus veiksmai“), buvęs A.Lingio knygos „Nieko bendra neturinčių bendrija“ (1997) specialiuoju redaktoriumi, sudaręs, kaip jau minėjau, Salio Šemerio rinktinę „Pojūčių pėdsakai“ (1994). Retai šiandien išleidžiama literatūros kritikos, juolab geros, rinktinė, dar rečiau premijuojami kritikai – vis dar nusistovėjęs požiūris į „antrinių“ tekstų antraeiliškumą. Oficialiai, rinkinys „Orfėjas mokėjo lietuviškai“ turėjo lyg ir didžiausią svorį, skiriant premiją (tiesa, dokumente pridurta: „ir už pastarųjų metų kultūrinę, literatūrinę veiklą Klaipėdos krašte“). Tačiau šion knygon nepateko daugiau nei trys ketvirtadaliai kitų svarbių M.Šidlausko straipsnių (apie trumpesnes publikacijas net nekalbu). Todėl maniau esant būtina apžvelgti labiau ne knygą, kurią galima tiesiog imti ir skaityti (ją puikiausiai yra aptaręs R.Kmita (“Baltija”, 2003, p.162-167), knygos baigiamąjį žodį parašęs V. Kukulas), o tai, kas užmirštama, menkai pastebima, ko neaprėpia seniai dulkėmis apneštų dienraščių žinutės. Žinoma, nei knygon „Orfėjas mokėjo lietuviškai“, nei į šį rašinį neįsiteko tai, „kas tekstan nesudėta“. Gyvenimas. M.Šidlausko žiūrėjimo dovana - pagauti plevenantį esmės šešėlį gyvenime kaip tekste: štai jo užfiksuotas V.Kubilius, I.Simonaitytės muziejuje Priekulėje „basinėjantis“ vienom kojinaitėm – nes dviem trečdaliams lankytojų neužteko šlepečių ir jie be skrupulų vaikščiojo po patalpas avėdami batus (o lietuvių literatūrologijos „Vytautas Didysis“, monografijos apie Simonaitytės kūrybą autorius – ne); o štai tik pavadinimas-metafora „Viksva, vilkinti raudonai“, ir už jo jaučiamos ne tik estetinės pagavos, bet atvirumas baugiam nebūties gaudesiui, ir patetiškų intonacijų visiškai išsižadėjusi kalba. „Išmokti gyventi ne mažiau svarbu nei rašyti ar skaityti eilėraščius, ar ne? (“Klaipėda”, 1995, kovo 9, p.20) – taip taria žmogus, vis dar tolimas Copy-Paste pagundoms (didžiulė jo erudicija, situacijose iškylančios ilgiausios citatos – ne internetinės kilmės), rašantis tekstus ranka, mąstantis eilutės ilgėjimo greičiu, o ne blokais. Ne vieno (V.Daujotytės, E.Baliutytės, V.Kukulo ir kt.) matomas kaip atskiras, ypatingas dabartinės kritikos, nuslydusios į interpretaciją, saviraišką ir tarpusavio paslaugų aptarnavimą, kontekste. Kartu ir vienas paskutiniųjų, primenančių kultūrai, kaip ir gyvenimui, būtiną aukštąjį ir gilųjį matmenį. Kaip I.Simonaitytė, siekusi kultūros atmintyje išsaugoti Aukštujų paskutiniuosius. Tik garbioji klasikė traukė viską išsyk iš gyvenimo, o M.Šidlauskas grįžta prie gyvenimo pirmumo apsukęs ratą. Nesuabsoliutinęs knyginės išminties.

kl.lt

DURYS

Trečiadienis, sausio 30, 2008

Žemaitis, kurį suformavo prancūziškoji tapybos mokykla

Iš dailininko laiško

Aš grįžtu be nieko – kaip išvažiavau. Aš noriu tik apsikabinti. Esu išauklėtas juodos lentos ir baltos kreidos. Neatvažiuoju ieškoti tėvynės, aš atvežu tėvynę – įsigėrusią drėgnoje mano pirmųjų norų kempinėje. Aš jums atvežu tai, ką esu praradęs – iš to, kaip iš mirusio grūdo, ir išsiskleidė mano kūryba. Pranas Gailius Paryžius, 2005 m. sausio 18 d.

publikuotas Paryžiuje leidžiamame meno žurnale „Arts Magazine“ (1981 m. balandžio 14–17 d.).

Parodoje – darbai iš keturių ciklų

Knygos: graﬁkos atspaudai iš ciklų „Gražieji Rytai” pagal Omaro Chajamo rubajus ir „91-oji Dovydo psalmė” liudija P.Gailių esant neabejingą rašto menui.

Kristina Jokubavičienė

ymaus Paryžiuje gyvenančio lietuvių išeivijos dailininko Prano Gailiaus (g. 1928) kūryba, apie kurią Lietuvoje gana plačiai žinoma nuo 2005 metų, pagaliau pasiekė ir Klaipėdą. Dailės parodų rūmuose veikianti jo kūrinių paroda „Tarp žodžių ir linijos“ nepaliks abejingo nė vieno tikro meno pasiilgusio žiūrovo. Paroda, kurią inicijavo Lietu-

vos kultūros atašė Švedijoje Lijana Ruokytė, praėjusių metų pradžioje veikė Stokholme, o rugsėjį buvo eksponuojama Kaliningrade.

Pripažinimas – po pirmosios parodos P.Gailius visada akcentavo savo lietuvišką kilmę, nors po karo niekada nebuvo lankęsis Tėvynėje. Po ilgo nebuvimo jis sugrįžo į Tėvynę 2005 metų balandį, kai didžiulė retrospektyvinė jo tapybos ir graﬁkos paroda (eksponuota per 170 kūrinių) buvo pristatyta LDM Radvilų rūmuose Vilniuje.

Nuotaikingi: spalvoti graﬁkos darbai iš P.Gailiaus ciklo „Incablock” pasižymi lietuviška jausena, emocionaliu siluetu ir kontrastinga spalvine gama.

Paroda buvo perkelta ir į gimtuosius Mažeikius, iš kurių 1944aisiais šešiolikmetis jaunuolis, atskirtas nuo tėvų, vienas pateko į Strasbūrą. Ten pradėjo mokytis dailės mokykloje, o sužavėtas garsaus prancūzų dailininko Fernando Légero kūrybos, patraukė į Paryžių. Jis buvo priimtas į F.Légero studiją. Pasak P.Gailiaus, F. Légeras mokė ne tapyti, o galvoti, kaip reikia tapyti. Vėliau Aukštojoje nacionalinėje dailės mokykloje (Ecole Nationale Superieure des Beaux-Arts) dailininkas studijavo litograﬁją. Jau 1955 metais P.Gailius Paryžiuje surengė pirmąją personalinę parodą, kuri iš karto sulaukė pasisekimo, o jos autorius – pripažinimo. Nuo pirmosios parodos laikų dailininkas naudoja ir kūrybinį pseudonimą „Pranas“ (lengviau ištariamą prancūzams).

Tai, ką išsinešiau iš Žemaitijos, visada su manimi. Mano akys išaugo prancūzų mene, architektūroje, muzikoje, bet šaltinis – jo negali pakeisti!

Per ilgą kūrybos kelią P.Gailius surengė parodų ne tik Europoje, bet ir JAV, o jo tapybos, graﬁkos kūriniai, skulptūros iš terakotos nuo realistinio traktavimo vis labiau krypo abstrakčiojo ekspresionizmo link. Patirtį apibendrino jo „Vaizdinės abstrakcijos manifestas“.

Paskelbė abstrakcijos manifestą Šeštojo dešimtmečio viduryje Prancūzijoje populiarėjantis abstraktusis ekspresionizmas veikė P.Gailiaus kūrybą. Jis juto vis labiau tolstąs nuo daiktiškumo: „Nuo to laiko, kai gyvenu Paryžiuje, visąlaik linksniuojamos dvi tendencijos: abstraktyvizmas ir realizmo formos, vis dar „turinčios sveikatos“. Tačiau man tai, ką matai, nėra tai, ką matai. Dažnai tai, kas uždengta, tą matai. Mane nuvargino realizmo manifestacijos. Aš priėjau išvadą, kad realizmas man priimtinas tik „suspaustas” iki pašto ženklo dydžio... Savo kūriniuose tą realizmą aš esu suspaudęs iki minimumo ir taip atskyręs jį nuo noro būti plastišku. Mano darbai įgijo abstrakčią formą. Man abstrakcija nėra privaloma kaip forma (kaip ir partija, kuri diktuotų, ką daryti), bet ji mane „išauklėjo“. Aš su ja elgiuosi laisvai, ir ji man atvira”. Daugelyje privačių pokalbių ir interviu P.Gailius išreiškia nuomonę, kad XX a. antroje pusėje realizmas, kaip dailės kryptis, išsisėmė. Todėl pačioje 9-ojo dešimtmečio pradžioje dailininkas suformulavo savo kūrybinį credo, kuris buvo

P.Gailiaus kūryba dažnai apibūdinama kaip vitališka, meistriška, sudėliota iš realistinių ir abstrakčių elementų. Spalvota grafika, kuria dailininkas pradėjo domėtis aštuntajame dešimtmetyje, atsirado kaip tapybos ir grafikos galimybių praplėtimo ir sąsajų rezultatas. Jo kūryboje įsivyravo puikiai techniškai įvaldytos spalvoto medžio ir lino raižinio bei reljefo ar mišrios technikos, o vaizdai, motyvai, mintys klostėsi į ciklus, serijas, atrodo, – nenutrūkstamą dinamiškų vaizdų eilę, nuolat atsinaujinančių linijų, siluetų, ženklų ir tekstų bei spalvų dermes. Vertingiausią jo kūrybos dalį sudaro lino raižiniai, vėlesnio kūrybinio laikotarpio – vario raižiniai, tapyba, lino raižinių knygos (jų yra sukūręs penkias). Parodoje Klaipėdoje eksponuojami kūriniai atstovauja keturiems ciklams ar jų fragmentams: „Incabloc“ (1972), „Išraiškos fiksavimas“ (1981), menininko knygoms „Gražieji Rytai“ pagal Omaro Chajamo rubajus (1980) ir „91-oji Dovydo psalmė“ (1991). Pirmosios retrospektyvinės dailininko parodos Vilniuje kuratorė, dailėtyrininkė R.Urbonienė taip apibūdina dailininką: „Šiandien P.Gailius – vienas kūrybingiausių lietuvių išeivijos dailininkų, išaugęs ir subrendęs kaip menininkas garsiojo F.Légero pamokose, muziejų salėse, nuolat sūkuriuojančioje Paryžiaus dailės apsuptyje. Išsilaikyti, išsaugoti savitumą, sukurti individualų stilių jam padėjo talentas, o daugeliu atveju – stiprios lietuviškos šaknys ir glūdintis atmintyje gimtasis kraštas. Savo kūryboje įkūnijęs pačią lietuviškos pasaulėjautos dvasią, P.Gailius suteikė jai modernistinę raiškos formą“.

DURYS

Trečiadienis, sausio 30, 2008

kl.lt

Jaunojo menininko autoportr

Sėkmė: S.Žaltauskui atsivėrė „Klaipėdos galerijos“ durys.

Dalia Bielskytė

š ekspresyvių ryškiaspalvių drobių žvelgia aštrūs, mėlynveidžiai, kenčiantys, ironiški, pamėkliški, mistiški, realūs jauno tapytojo Simo Žaltausko veidai. „Autoreﬂeksijos“ – paroda, praėjusį savaitgalį atidaryta „Klaipėdos galerijoje“ ir ten veiksianti iki vasario vidurio, – lyg po studijų į uostamiestį grįžusio klaipėdiečio tapytojo vizitinė kortelė, prisistatymas gimtojo miesto meno gerbėjams bei kolegoms menininkams.

Sugrįžo į gimtąjį miestą S.Žaltauskas gimė Klaipėdoje 1980-aisiais. Įgijęs tapybos magistro laipsnį Vilniaus dailės akademijoje, vienerius metus studijavęs Ispanijoje, Castilla la Mancha universitete, jaunas menininkas nusprendė grįžti į savąjį uostą. „Buvo daug pagundų, – sakė jis. – Galėjau likti svečiose šalyse, gera buvo Vilniuje – bendramoksliai, buvę dėstytojai rimta parama pradedant kūrybinį kelią, tačiau aš grįžau į Klaipėdą. Visam laikui. Toks mano pasirinkimas.“ Daugiau nei prieš pusmetį sugrįžęs, Simas jau keturis mėnesius neranda laiko tapybai – dirba Klaipėdos muzikiniame teatre ir dai-

Stebėdamas, kas vyksta pasaulyje, – terorizmo aktai, karai – tarsi susitapatinu su tuo ir atspindžiu pasaulio išgyvenimus per asmeninę prizmę. lės studijoje „Guboja“. Tačiau jo planuose – kūrybinis darbas. Prasitarė, kad patiktų dėstyti tapybą: „Nors daug kas sako, kad mokydamas kitus švaistai save, tačiau manau, kad turiu kuo pasidalyti. Man tai patiktų – dalį dienos mokau kitus, kitą dalį tapau pats.“ Simas džiaugėsi dabartiniais savo mokiniais: „Gubojoje“ dėstau akademinį piešimą. Mokosi vienuoliktokai, dvyliktokai – tokie, koks kadaise buvau pats, kai ūmai supratau, kad noriu piešti. Jie taip pat planuoja susieti savo gyvenimą su menu.“

Kelias į tikslą Meno pasaulyje S.Žaltauskas atsidūrė netikėtai. Jo šeimoje menininkų nebuvo, tad jaunuolio pasirinkimas artimiesiems buvo lyg perkūnas iš giedro dangaus. „Mokykloje septynerius metus lankiau rankinio treniruotes, gal todėl visi manė, kad savo ateitį siesiu su sportu. Vėliau susidomėjau informatika. Tačiau nei viena, nei kita aistra netapo mano gyvenimo tikslu, – juokdamasis savo istoriją pasakojo Simas. - 1999 metais Klaipėdos dailės parodų rūmuose pamačiau Algi-

manto Švėgždos parodą ir man labai patiko. Priešingą įspūdį paliko kitoje salėje eksponuoti kažkokio plenero darbai. „Galėčiau nutapyti geriau, nei šitie plenerininkai“, – pamaniau tada ir ėmiau mokytis dailės.“ Įvairūs likimo viražai ir studijų peripetijos galiausiai Simą at-

vedė į Vilniaus dailės akademijos tapybos klasę. Gal net kiek mistiška – jį mokė tapybai įkvėpusio A.Švėgždos bendražygiai. „Pirmieji metai buvo labai sunkūs. Tapiau pas Kostą Dereškevičių – net ėmiau galvoti, kad nieko nesugebu. Antrieji metai – studijos

pas Algimantą Kurą. Jis – žmogus ramesnis, išmokė kitu kampu žiūrėti į spalvą. Tretieji metai prabėgo studijuojant tapybą pas Arvydą Šaltenį, – jau buvo daug malonesni ir laisvesni, tada ir gimė pirmieji ciklo „Autoreﬂeksijos“ darbai“, pasakojo Simas.

Jaunas menas Klaipėdoje: problema ir pperspektyvos p y Violeta Jusionienė, „Klaipėdos galerijos“ direktorė „Klaip Labai dž džiaugiuosi, kad toks gabus jaunas menininkas kaip S.Žaltauskas me grįžo į Klaipėdą. Tai įžiebia viltį, kad šiuolaikinė protų ir talentų le nutekėjimo tendencija ima keistis. Klaipėdai verkiant reikia daugiau jaunų menininkų. Labai norėtųsi, m kad į tai atkreiptų dėmesį miesto valdžia – priimkime m jaunus kūrėjus išskėstomis rankomis, paremkime juos, padėkime žengti pirmuosius žingsnius. Ir Klaipėda taps tikra meno Meka.

Arūnas Sakalauskas, Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkas aip Būtų nuostabu, jei miesto B savivaldybė rastų galimybę av paremti em jaunus menininkus įsteigdama stipendijas ar skirdama kūrybines dirbtuves. Jei neklystu, tokia diskusija tarp Lietuvos dailininkų sąjungos vadovybės ir didžiųjų Lietuvos miestų merų jau yra vykusi. Šiandien už Akademijos durų jauno menininko laukia dykuma, jis – niekam nereikalingas. Kodėl Klaipėda negalėtų tapti oaze toje dykumoje? Manau, kaip kūrybinė asociacija, mes galime daryti tam įtaką ir tikiu, kad miesto valdžiai rūpi Klaipėdos meno ateitis, kad ji turi jos viziją.

kl.lt

DURYS

Trečiadienis, sausio 30, 2008

retuose – pasaulio grimasos

Dalios Bielskytės nuotr.

Įkvėpė šiurpios realijos Dailininkas juokėsi, kad studijų metais jo pomėgis reflektuoti pasaulio realijas per autoportretą susilaukdavo keisčiausių vertinimų. Bendramoksliai yra kaltinę ir susireikšminimu, ir narcisizmu. Tačiau, jo nuomone, autoportretas, kalbant literatūriniais terminais, – geriausia metafora, išreiškianti kūrėjo pajautas ir išgyvenimus, linzė, per kurią gali išvysti pasaulį kūrėjo akimis. „Autorefleksijų“ įkvėpimo šaltinis – šiurpios pasaulio realijos. Ciklo užuomazgos siekia 2001 metų rugsėjo 11-ąją, kai islamo ekstremistų užgrobti lėktuvai taranavo Pasaulio prekybos centrą Niujorke. Antrasis impulsas – 2003 metų Amerikos invazija į Iraką. „Tai mano bandymas pasipriešinti karo ekspansijai, – kalbėjo menininkas. – Protestas prieš karą, militarizmą.“ Tačiau tiesioginių karo vaizdų „Autorefleksijų“ drobėse nėra. Apie karą rėkia intensyvios, ryškios spalvos, dinamiška kompozicija. Autoportretai gana abstraktūs, kai kurie – kupini mistikos ir lyrizmo. Pasirinkdamas globalinę temą, autorius tarsi bando aplinkiniu keliu žiūrovą atvesti prie mažo asmeninių išgyvenimų šulinio, kuriame atsiliepia pasaulio tragedijų aidas.

Reﬂeksija: tapytojo paveiksluose – kovingas, žiaurus, mistikos ir lyrizmo kupinas gyvenimo realybės veidas.

„Paveikslų ciklas „Autoreﬂeksijos“ man pačiam primena Kauno IX forte eksponuojamą žuvusių žydų fotoportretų ekspoziciją. Tai savotiška dokumentika, istorijos blyksnis, – tvirtino menininkas. – Žinoma, asmeniškai nepatyriau tos tragedijos, tačiau stebėdamas, kas vyksta pasaulyje – terorizmo aktai, karai, – tarsi susitapatinu su tuo ir atspindžiu pasaulio išgyvenimus per asmeninę prizmę.“

Kupinas kūrybinių planų „Čia leisiu inkarą, čia pradedu dirbti, - kalbėjo S.Žaltauskas. Kaip turėtų atrodyti mano gyvenimas po dešimties metų?.. Parduosiu visus darbus ir būsiu laisvas bei turtingas (juokiasi). Dabar dar tęsiasi adaptacinis periodas – tu-

riu rasti Klaipėdoje savo nišą, įgyti draugų meno sluoksniuose. Kol kas man trūksta žmonių, su kuriais galėčiau pasėdėti ir pasikalbėti apie meną.“ Galimybę pragyventi iš tapybos jaunas menininkas vertino gana skeptiškai: „Nepataikauju niekam. Tapau tai, ką jaučiu. Pageidavo žmonės paveikslų, portretų, kurie tiktų ramiam interjerui ir taikiai kabotų virš komodos ar židinio, bet man sunku tapyti pagal užsakymą. Nors, žinoma, užsakymas užsakymui nelygu. Kitas tiesiog virsta kūrybine idėja. Tačiau pragyvenimą iš meno įsivaizduoju kitaip: tu dirbi, turi koncepciją, planus, tematiką, kuri, o kažkas tą tavo veiklą remia materialiai, – pavyzdžiui, moka stipendiją...“

Ateities planuose – triptikų paroda, kuri kol kas tik autoriaus mintyse, nors pradžia jau padaryta – drobės paruoštos. Idėja – vėlgi iš anapus Atlanto, vėl revoliucinga ir kovinga. „Iš kur tiek revoliucijos?“- klausiu. „O kur ta meilė, romantika? Jei gyveni kaip kare: eini per gatvę – žiūrėk, kad nepartrenktų, vairuoji – tave taranuoja. Pankų era baigėsi, - liūdnai šyptelėjo, – reikia laukti naujos.“ Beje, jauno kraujo S.Žaltauskas įliejo ne tik į Klaipėdos dailininkų, bet ir į rašytojų bendruomenę – jau išleidęs vieną savo paties iliustruotą poezijos knygelę, ruošia antrąją.

Savame krašte pranašu nebūsi? Paradoksalu, bet šiandien jaunas žmogus stebina miestą ne tik savo

talentu, polėkiais, bet ir tuo, kad apskritai sugrįžta iš plataus pasaulio, nepaisydamas pastaruoju metu itin mėgstamo posakio, kad savame krašte pranašu nebūsi. Šis faktas neliko nepastebėtas meno sluoksniuose. „Nesigilinu į koncepciją ir siužetą, tačiau koloristiniai Simo tapybos sprendimai, kompozicija, kūrybinės idėjos perteikimas per autoportretą man patiko. Nesu linkęs daug kalbėti, – tai menotyrininkų duona, tačiau, jei reikėtų, rekomendaciją, kad S.Žaltauskas būtų priimtas į Lietuvos dailininkų sąjungą, pasirašyčiau, – kaip visada, pusiau juokais, pusiau rimtai pažiūrėjęs parodą kalbėjo dailininkas Arūnas Mėčius. – Atidarykime jam Klaipėdos meno vartus.“

DURYS

Trečiadienis, sausio 30, 2008

kl.lt

Knyga atidengė A.Brako asmenybės klodus Naujas leidinys įprasmino nepelnytai užmarštyje glūdėjusią Klaipėdos krašto istorijos ir kultūros paveldo dalelę Kristina Jokubavičienė

imboliška, kad naujas leidinys „Klaipėdos krašto istorijos ir kultūros atodangos. Klaipėdos krašto visuomenės veikėjui dailininkui Adomui Brakui atminti“ buvo pristatytas miesto visuomenei sausio 15-ąją, Klaipėdos dieną, pažymint 85-ąsias Klaipėdos ir Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos metines. Pristatyme dalyvavo leidinio sudarytojai, leidėjai, A.Brako sūnaus Tautvydo Brako artimieji, straipsnių autoriai.

Pateikia plačią amplitudę Knygoje publikuojami moksliniai straipsniai, šaltinių tyrinėjimai, atsiminimai apie Klaipėdos krašto kultūros ir visuomenės veikėją, vienintelį profesionalų dailininką lietuvininką Adomą Braką (1886-1952). Leidinys sudarytas remiantis mokslinės konferencijos, vykusios 2006-ųjų balandžio 6-ąją LDM Prano Domšaičio galerijoje, minint 120-ąsias A.Brako gimimo metines, pranešimais. Kelių dalių leidinys pateikia plačią su A.Braku susijusią tematinę amplitudę: mokslinius straipsnius, prisiminimus, dokumentų publikacijas, apimančias laikotarpį nuo XIX a. pabaigos iki XX a. vidurio. Moksliniuose straipsniuose apžvelgiama tarpukario Klaipėdos krašto politinė ir kultūrinė aplinka (dr. S.Pocytė), Klaipėdos krašto švietimo situacija (dr. N.Strakauskaitė), Klaipėdoje veikusios kultūrinėsmeninės draugijos (dr. D.Kšanienė), A.Brako ir Vydūno idėjų bendrumas (dr. V.Bagdonavičius), aptariama A.Brako kūrybos raida (K.Jokubavičienė). Dalyje „Šaltinių tyrinėjimai“ nagrinėjama iki šiol neskelbta archyvinė medžiaga apie Brakų šeimos situaciją nacių okupacijos laikotarpiu (dr. A.L.Arbušauskaitė, I.Tumavičiūtė),išsamiai aptariamas A.Brako šeimos archyvinis palikimas, saugomas Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje (Z.Genienė).

apie Adomą Braką – tetį“, kurie saugomi Lietuvos literatūros ir meno archyve. A.Brako asmenybę atskleidžia ir amžininkų prisiminimai bei pasisakymai (Vydūno, J.Reisgio, E.Busknovičiūtės). Iš prieškario spaudos perspausdinti du A.Brako esė („Lietuviškas namelis – tautos brangumynas“ ir „Senovės kapų ąžuolai gaudžia“) liudija, kad

skaityti. Laiškuose kalbama ne tik apie asmeninius jausmus, artimųjų ir Tėvynės pasiilgimą. Juos galima vertinti kaip originalius literatūrinius kūrinius, atspindinčius A.Brako gyvenimo siekius, svajones, pasaulėjautą, atskleidžiančius tragišką žmogaus ir menininko, nepraradusio šviesaus tikėjimo gėriu ir ateitimi, likimą.

Universali ir įvairialypė A.Brako veikla vaizdžiai atskleidžia XX a. pirmos pusės Klaipėdos krašto politinę ir kultūrinę situaciją.

Amerikos Valstijų. Dalis pražuvo tremties metu, o jų likučius artimieji perdavė archyvui. Tremtyje sukurti darbai pasiekė Lietuvą labai blogos būklės, sulamdyti, apiplėšyti, trupantys. Lietuvos literatūros ir meno archyvo pastangomis jie buvo restauruoti, tačiau ir dabar yra labai trapūs. Tremtyje dailininkas kūrė, kiek tik sąlygos leido, kūryba skaidrino sunkias dienas. Piešimui A.Brakas naudojo viską, ką turėjo po ranka: pieštukus, plunksną ir tušą, parkerį, dažniausiai užpildytą violetiniu rašalu, kartais akvarelinius dažus. Neturėdamas geresnio, naudojo prastą vyniojamąjį popierių, žalią ar rudą kartoną, mokyklinius languotus sąsiuvinius. Pasisekus gauti iš kokios enciklopedijos išplėštų spalvotų iliustracijų, piešdavo ant antrosios – švariosios jų pusės.

Tremties kūrybos kraitis jis taip pat lengvai valdė plunksną, kaip ir garsėjo savo oratoriaus sugebėjimais. Labiausiai jaudinanti publikacijų skyriaus dalis yra paties A.Brako laiškai, iš tremties rašyti žmonai ir antrajam sūnui Ramūnui. Kiekvienas jų prasideda nuostabiais kreipiniais „Mylima, mylimieji“. Tai laiškai prisiminimai, laiškai priesakai, kuriuos rašydamas A.Brakas nežinojo, ar jie bus kada artimųjų ar bendražygių per-

Kiek sąlygos leido Tik dar vienos leidinio rėmėjos A.Brako sūnaus Tautvydo našlės I.Kelerienės dėka leidinyje buvo galima reprodukuoti net 47 dailininko kūrinius, iš kurių didžioji dalis sukurti tremtyje ir plačiajai visuomenei mažai žinomi. Jie pirmą kartą eksponuoti parodoje LDM P.Domšaičio galerijoje 2006 metų balandį. Likimas nepagailėjo dailininko kūrinių, jie išblaškyti po visą pasaulį: nuo Sibiro iki Jungtinių

Visi piešiniai, net patys menkiausi ant popieriaus skiautės brūkštelėti eskizai, yra svarbūs, tačiau vertingiausią kūrybos dalį sudaro portretai ir peizažai. Tai brangiausias A.Brako tremties metų kūrybos kraitis. Jo temas diktavo Sibiro realybė ir Tėvynės prisiminimai. Liūdesio ir ilgesio vaizdai – taip būtų galima apibūdinti A.Brako tremties metų kūrybą. Ypatinga, tragiška gaida suskamba A.Brako autoportretai. Jie jaudina ne tiek per anksti ir per greitai pasikeitusia dailininko ﬁzine išore,

kiek emocinėmis būsenomis, apie kurias byloja pozos, galvos palenkimas, žvilgsnyje atsiveriantis giliai viduje slypintis liūdesys, rezignacija, tarsi buvimas kitur. Lygiai taip pat vienatvė ir ilgesys atskleidžiami per Sibiro gamtos vaizdus: apsnigta menka pirkia, pasimetusi žiemos baltumoje, liaunas medelis, lankstomas rudeninio vėjo gūsio, platus ir nykus peizažas, į kurį žvelgia nugara į žiūrovą pasisukęs vyras. Net keliuose piešiniuose pasikartoja kregždučių, belipdančių savo lizdelį, motyvas, išraiškingai bylojantis apie Tėvynės, namų ilgesį, o piešinys „Kur mano kelelio galas“ apibendrina ne tik tragiškus tremties metus, bet ir viso gyvenimo, kūrybos patirtį. Universali ir įvairialypė A.Brako veikla vaizdžiai atskleidžia XX a. pirmos pusės Klaipėdos krašto politinę ir kultūrinę situaciją. Atsigręžimas į pirmojo profesionalaus lietuvininkų dailininko A.Brako asmenybę ir nuveiktus darbus padeda geriau suvokti to meto lietuvininkų klaipėdiškių gyvenseną, puoselėtas kultūrines, dvasines, tautines vertybes. Rinkinys įprasmina nepelnytai keletą dešimtmečių užmarštyje glūdėjusią Mažosios Lietuvos ir Klaipėdos krašto istorijos bei kultūros paveldo dalelę, esmingai papildo jau pasirodžiusias publikacijas šia tema.

Lengvai valdė plunksną Skaitytojus neabejotinai sudomins „Prisiminimų“ dalis, kurioje vaizdingai pasakojama apie dailininko sūnaus Tautvydo Brako sugrįžimą iš Sibiro (V.Kaltenis), ir svari „Publikacijų“ dalis. Pastarojoje randame iki šiol nepublikuotus, žinomus tik iš fragmentų, emocionalius A.Brako sūnaus Tautvydo „Atsiminimus

Leidinyje: pirmą kartą reprodukuoti nežinomi A.Brako darbai, sukurti Sibire, kur jis buvo ištremtas 1941-aisiais ir praleido paskutiniuosius 11 savo gyvenimo metų.

kl.lt

GINTARO LAŠAI

Trečiadienis, sausio 30, 2008

Vytautas Brencius

Bandymas sugėdinti uraganą „Andžela“ burtažodžių traškesys staigiai nutrūksta radisto markonio ausinėse kabinos laikrodžio rodyklei įsiropštus į ryškiai raudoną ciferblato juostą dabar vien tiktai SOS turi teisę prabilti trys taškai trys brūkšniai trys taškai iš purpurinio saulėleidžio pasipuošus baltų kol kas bangų nuometu ir šydu į svečius susiruošė apsimetus nuotaka fėja pasileidėlė kekšė Andžela netikėkim ta ragana jos baltų bangų šydas pavirs nakties degutu o po netvirto laivo kyliu penki tūkstančiai metrų juodų ir niūrių iki žemės kurioj negyvenama penki tūkstančiai metrų iki Horno rago žemės kurioj dar gyvenama o Andžela šunvote tu prakeikta begėde ar furija nusitraukus ištikimybės diržą demonstruoji įžūliai okeanui savo kosminę galią sukdama ratą tarp dviejų paralelių nuo pat Australijos Bacho fugos jau žviegia ne bažnyčioj ramioj natos pabirusios žvanga nelyg kalavijuočių ar net paties Hefaisto velnio drebinamoj kalvėj tavo bangos parsidavusios tarnės kalės vilkolakės išsigimėlės kaip tu pati jų vadeiva įniršus žudikė trenkia berods mirtiną smūgį ir besarmatiškai šoka apkabinta kibirkščių spiečių aštrių šratų purslų nelyg mėnulio bedvasėj jūroj pamėkle įsiutus Andžela ar tau maža betikslių aukų beprasmių tavo kely? baimė geležiniu lanku suveržia krūtinę ir galvą (prisipažinti visai negėda bijot yra žmogiška) nors ir bijom tačiau tau parodom druskėtą špygą net jeigu ir nepasiseka ne visada gali pakeisti likimo kortų kaladėj devynakę į gelbstintį tūzą tavo šliundra Andžela aerodinaminiai skersvėjai dar nenupūtė nuo mūsų pečių angelo sargo dar rusena kol kas viltis nusiirti nuo skorpiono iki ožiaragio ---

Žodinis autoportretas Aš pasiruošęs teismo farsui – liūdnas jūrų bardas, kaip matot, melavau gražiai –

rūkąs koralų pypkę... Reabilituoti trokštu savo tryptą sūrų vardą nors jau akių išmainėt raištį maloningos Nikės į tribevertį litą – bilietą į žemės rojų, kuriam tokiems štai bėdžiams neužsakytos vietos, ant Jūros aukuro man artimus vardus aukojau, nes netikau tuštybės mugės skandalingai ﬁestai. Kavos, tabako nuodėmė ir vyno sakramentas, kur aš, kur alter ego – taip viskas susipynę brūžuoju vėl senais idealistiniais ramentais siūbuojančiam aš atgailą atlikęs vandenyne kur pirštais perrinkus stygas – laivavirves, akordai giesmės, nukrėtę jūros dulkes iš letargo kėlė, primindavo, kad aš krante – prasikortavęs lordas nors lošiau tik, kol pamačiau kaip greitai grumba sielos. Ant vandenų – aš pranašas, žynys, kurs iš bangos kvėpavimo nuspėja jūros dvasios maišto metą --Jums leidus vietoj paskutinio žodžio pasiguosiu: tarp jūrininkų aš esmi geriausias Lietuvos poeta

Nesėkminga personiﬁkacija Mano laivas, kuriuo aš turėjau išplaukti, jau švartuojas uoste Santjago de Cuba. Aš narve – kambary pavydo priepuolio laukiu išpakuotus išdrabstęs kelioninius rūbus. Mano laivas, kuriuo aš galėjau išplaukti – pasikrauna kava Rio de Žaneire. Iriuos per šypsenas gatvėm, o norisi šaukti: kodėl už borto likau, jeigu reikia – už vairo? Mano laivą, kuriuo aš turėjau išplaukti, sako, matę paliekant Santa Krus – Tenerifę. Pykty noriu nuplėšt jėzuitams jų kaukes, kol manęs dar nepribaigė dvasinis gripas. Mano laivas, kuriuo aš jau niekad neplauksiu į egzotiškus uostus – nematė niekad taifūno, jo rifai nedaužė, nieks jo SOS nesulaukė – gal aš juo buvau, ir tik man skauda kūną. Mano laivas, kuriuo aš norėjau išplaukti, mano laivas, kuriuo aš galėjau išplaukti, mano laivas, kuriuo aš turėjau išplaukti – užterštam laivų kapinių vandeny žiūri į savo pasenusį veidą ---

Drastiškas autorequiem diena traukias į špygą žmogelis traukias į kuprą sudilo jau visai uždulkėjo radikulitinė atminties plokštelė o ir moterų kurias retsykiais dar susapnuoji jau nebėra nebėra ir laivų kuriais šokdavai per auksažvynius ekvatorius

Knechtas. į gyvenimo metų ekspreso traukinio kupė įlipa moterys tolgražu ne tos su kuriomis važiuoti norėtum iki lemtingo tunelio galo įlipa vien paleistuvės alkašės irgi vagilkos o ratai bėgių sandūrose jau kala nebe malonius Morzės ženklus din din veikiau keiksmažodžius tiurkų mongolų – rusų drin dran drin dran apsidžiaugi kaip vaikas prabudęs ką tik susapnavęs purpurinėj ryškioj saulėlydžio žydrynėje laivų kūnų šilumą tegu po velnių ir šaltą apšerkšnijusią triumo angą pamiršti praradęs bagažą kažkur Argentinos Buenos Airėse ar Montevideo oro uoste keičiantis liūdnai ir linksmai įguloms kam prabundi ką matai kaip vagia nusmurgę kaimynai ne tik paskutinįjį vyną ar šimtlitį netgi paveikslus nuo sienos dar visokios namų valdybos uabai investiciniai bankai ir kitokie vertybinių popierių fondai šventai meditacijai pakiša įžūliai koją nudvėsęs kiras visa žudanti depresija ar gličia medūza apsimetus desperacija transformavusis į saulėlydžio vėliavą artimieji ir draugai mylimi pasiklydo Nebūties rūkuose kurie liko tiems ačiū aplink vis daugiau įvairaus plauko katšunių neatiduos nugvelbtos bepinigės piniginės su nuzulintais dokumentais nenorom tampi žmogumi kuris jau nebesijuokia po troso kirčio kažkokiam mažam Nyderlandų uoste pražiopsojus atoslūgį su laiku pamažėl atsisveikino speigą ir kaitrą ragavę dantys nebedainuoji visai ne todėl (nors jūrose mėgai) jei užkimo sūrymu

Virgilijaus Bizausko nuotr. stiprus skalaujamas balsas turėtos plokštelės vysockio rozenbaumo pugačiovos balsais visai neefektingai be purslų nudainavo į jūrą reporteriškų kamerų objektyvai kažkada pelnę šlovę dabar pažįstamo kolekcijoj ﬁksuoja mirštančią tylą slenkančią sienom plėnių drugiais išskrido sudeginti mylimųjų laiškai radiogramų tekstai netgi šventinių atvirukų pataluos nusispjaut jau seniai į rėk-lamines televizijas nors jų nepakeičia knygos knygų daugiaaukščiai ar bibliograﬁnės piramidės iš kažkelinto jau būsto emigravo pas turgaus prekeivius ar tėvų ir brolių takais kelti dabartinių nelaimėlių dvasią į nacijų skruzdėlyną ameriką liberalų vadui auštrevičiui paskelbus dvasinio gelbėjimo akciją liko nedaug kas – randuotas postipris kūnas dar pajėgus nešioti dvasios nuleistą vėliavą sunkūs desperatiški atodūsiai – nebyliosios maldos padėsiančios išsaugoti savo esybę ir tobulą ekstryminį menkavertiškumą vyno porto ar bordo primirštas kvapas lydėjęs lisabonoje ar marselyje ir didžiausias turtas leidyklom nebeįsiūlomi rankraščiai nes neturi pinigų sustok minutėlei ir laiko prakaito dulkes nušluostyk nuo kaktos atminimo plokštelės medituok su apsupusiais jogais atsisėdęs kryžiumi sukalk savo pailsusias kojas iki paskutinio atodūsio sulėtink kvėpavimą jo dar prireiks įsitikinsi bėgęs nuo taško A iki Z dar niekas nėra prabėgęs visos gyvenimo abėcėlės galima sakyti – manęs nebėra pasakiau ir tuo palengvinau širdį savo omnia meo mecum porto tarp šių žodžių yra ilgos metų distancijos

GINTARO LAŠAI

Tarp poeto ir nepoeto 5>>

Bet šis juokas labiau liečia pačio poeto kompleksiją nei eilėraščių lyrinio subjekto – benamio paukščio – portretą. Beje, daugelis eilėraščių “Akmeninėje jūroje” turi savo portretus, kuriuos taikliai nupiešė dailininkas Rytas Jurgelis. Nors tekstų autorius dailininkui vietoj kūrybinių atostogų Nidoje pasiūlė tik atostogas Švėkšnoje, piešiniai išėjo lakoniški, padedantys nutiesti tiltą tarp eilėraščio ir skaitytojo. Tekstų lyrinis subjektas yra žmogus, atėjęs į savo gyvenimo vidurį, viduržiemį. Jis išgyvena irstančio gyvenimo laikotarpį, tarsi pūvanti rato ašis ( primena K.Donelaičio poemos ,,Metai“ rudenio vaizdus), kai nieko nebenori, nors dar sunku sau tai pripažinti. Dažnai kalbamasi su Kitu (“tas kitas šitoks artimas, bet niekur niekada nesutiktas ir / nematytas“ 57 psl.), su bendrakeleiviu – realiu ar įsivaizduojamu (eil. ,,Mylimajai, kurios nėra“ 47 psl.); ilgimasi artimo bendravimo, nes esam “neatrakinamai užkoduoti - / ir tik mirtis / bei neapykanta / į mus patenka be jokių slaptažodžių“ (21 psl.). Gal ir saugiausia būti, kai esi arti mirties, kai esi budėjimo režime, kai mąstai poetinės pagavos masteliu. Mirtis, jos šešėlis atrakina žmogų iš vidaus, priverčia jį įsileisti pasaulį. Paradoksas – pradžią pamatai tuomet, kai ištinka pabaiga. Šios trečiosios knygelės temos yra nesunkiai nusakomos: 1) žmogaus vienišumas; 2) gamtos, kosmoso neaprėpiamumo išgyvenimas; 3) laiko pojūtis; 4) seno ir naujo, masinio (akropoliško) ir asmeninio, autentiško prieštara. Viskas, kas sena, ypač prisiminimai, eilėraščiuose yra brangiausias turtas, nes ,,viskas kas jau sena, niekada nebepasens” (51 psl.). Šiame saviguodos mąstyme yra gera dozė optimizmo – kai esi dugne juk giliau nebebūsi. Nors, kita vertus, niekada nežinai, ar jau esi dugne,

ar jau tikrai ši senatvės grimasa yra pati pačiausia. Man gražiausias eilėraštis yra būtent iš skyrelio “Sendaikčiai”: “Senelio skrybėlė” ,,Brenda širdis į dieną, į didelę didžiulę Vakaras sulenda į kiauras kišenes, naktis į užantį Užsimaukšlinu sau seną juodą skrybėlę Ir keliauju per šviesius nakties vandenynus...“ (55 psl.) Lietuviško sruogiško simbolizmo atgarsiai, kai prieš akis veriasi horizontai, vandenynai ir miškynai, žmogus įsilieja į gamtą, jis galingas, energingas, kartais kamuojamas ilgesio, kartais pagautas polėkio. Todėl ir poetinės išraiškos priemonės yra artimos simbolizmo stiliui. Dažniausiai vartojama semantinė ﬁgūra – įasmeninimas (personiﬁkacija), kai įvairūs gamtos reiškiniai tampa veikiančiais asmenimis: vėjas pavargsta, vidurnaktis išlieja arbatą, pavasario teptuką lengva ranka vedžioja ilgėjančios dienos ir t.t. Knyga “Akmeninė jūra” išleista užrašų knygelės plonais viršeliais formatu. Nepatikusius eilėraščius patogu išplėšti, nepadarius žalos likusiems. Tik nepatogu dėti šalia kietais viršeliais besipuikuojančių klasikų. Tačiau Liudas Pranciškus ir nesiekia vietos dulkių lentynoje. Jam priimtiniausia J.Meko, V.Vysockio buvimo tarp pozicija – tarp kino (teatro, dainavimo) ir rašymo. Tarp poeto ir nepoeto.

Trečiadienis, sausio 30, 2008

kl.lt

Bembis tampa gangsteriu Alma Riebždaitė

embis jautėsi galingas. Ilgą laiką jis manė, kad nei jam, nei jo šeimai negali atsitikti nieko blogo. Tačiau atsitiko. Senąjį briedį partrenkė mašina, jo paties ragai sulindo į kūną, tačiau senis liko gyvas. Tiesa, ilgą laiką vaikščiojo apibintuotas ir su ramentais, o senoji briedė vėl pradėjo rūkyti. Silpnas Bembio protelis niekaip negalėjo susieti avarijos su rūkymu, tačiau nuo to laiko jis suprato, jog tiek jis, tiek jo šeima nėra apsaugoti nuo nelaimių. Tačiau vis tiek jautėsi galingas. Bembis ne tik jautėsi galingas, bet ir grožėjosi savo atspindžiu kūdros vandenyje ar lakstydavo labai patenkintas. Vyko pirmoji rusų kalbos pamoka, jie rašė pirmąjį rusišką žodį „mama“. Bembis, žinoma, rašė labai gražiai, tūkstantį kartų gražiau nei jo suolo draugas. Priėjusi mokytoja pagyrė ne jį, o suolo draugą, kažkokį Rudį. Bembis akimoju nusileido iš debesų ant žemės, kur visu veidu tėškėsi į purvą. Atidžiai pažiūrėjęs į draugo sąsiuvinį jis suprato: viską sugadino tas nelemtas rusų kalbos gūbrelis. Tiesą sakant, jis taip niekada ir nesuprato, kada reikia to gūbrelio. Bandė ir taip, ir kitaip. Kartą sudėjo gūbrelius tarp skiemenų, vis tiek buvo blogai. Bembis spjovė į rusų kalbos rašybos subtilybes ir išdidžiai nuspūdino supratęs, jog labiausiai gyvenime viską gadina smulkmenos. Niekingos smulkmenos. Nepaisant vaikystėje ištikusių nesėkmių, Bembis tikėjo, jog gali viską. Kartą, jau būdamas vyrėlesnis, Bembis sugalvojo sutaisyti sugedusį radijo aparatą, nors jo niekada nedomino radioelektronika ir jis neturėjo nė vienos nė mažiausios tam reikalingos žinios. Kuo ramiausiai atsuko ir įsispoksojo vidų. Spoksojo ilgai. Labai ilgai. Buvo giliai nustebęs. Tylutėliai uždėjo karsto dangtį ir užkalė. Ten buvo tiek daug smulkių detalių, kas tik nori, tačiau tik ne nutrūkęs laidukas. Tačiau tai neatbaidė Bembio nuo technikos stebuklų. Kitas jo nusižiūrėtas laimikis buvo mašinos

vairavimas. Sėdo ir, žinoma, pradėjo važiuoti. Jo pirmoji kelionė vyko kalnų keliu, ir jis avėjo guminiais senojo briedžio batais, kurie jam buvo per dideli keletu nereikšmingų dydžių. Bembis liko gyvas, nes, matyt, Dievas mėgsta nevykėlius. Žinoma, po to įvykio Bembis jautėsi pašauktas, jei ne skristi į kosmosą, tai tapti tolimųjų reisų vairuotoju. Bet prie mašinų ir kitų judančių aparatų jam niekas daugiau neleido nė prisiliesti. Taip Bembis buvo priverstas pakeisti proﬁlį ir jį ėmė dominti gyvosios gamtos judantys objektai: daugiausia žmonės, bet, žinoma, iš jo akiračio negalėjo išsprūsti ir tokie nereikšmingi padarai, kaip katės ir šunys. Tiksliau, griebdavo tai, kas papuldavo po ranka. O po ranka buvo tik katinas Tvinkis. Jis ilgai mąstė apie Katinėlį ir nuoširdžiai jį pamilo, net jautė savotišką dvasinę brolystę. Bembiui atrodė, jog Katinėlis jau pakankamai prisikentėjo ir nusipelnė sulaukti geresnių laikų. Jis puolė jį maitinti, įleisdavo į vidų ir šiaip pradėjo rodyti Katinėliui perdėtą dėmesį. Bet turėjo ir baimių. Bembis žinojo, jog gyvenime nieko nepaaiškinsi priežasties ir pasekmės ryšiais. Tai būtų per daug paprasta ir pigu. Kažką paaiškinti gali tik paradoksas. Mieliausia yra pražuvusi avis, palaidūnas sūnus, trečiasis brolis, tupintis pelenuose, Kristus pasirodo buvęs stalius, guru pasirodo besą girtuokliai ir valkatos ir t.t., ir pan. Kitaip sakant, Dievas myli nevykėlius. Jis kaip moteris, būtinai įsimylinti ne tą vyrą, kurį reikia įsimylėti. Tu gali jai nešti glėbius rožių ir dainuoti serenadas po langais, pirkti brangias dovanas ar daryti kitus gerus darbus, tačiau ji būtinai pasirinks kokį apsmukusį nupiepėlį, visai nešaunų vyruką, kuris dorai net vinies į sieną nemoka įkalti. Taip, pasaulyje viešpatauja paradoksas. Atrodo, kad kartais jis viską ir sugadina. Sumauna visus reikalus. Geriau jau priežasties ir pasekmės matematika, vienas du ir aišku. O čia jokia logika nepaaiškinamos paradokso vingrybės. Jei meilė ką ir myli, tai tik paradoksą. Net pikta. Bembis, žinodamas šitą dėsnį, o

jis gyvuoja visokiausiomis formomis ir variacijomis (nebūtinai teigiamomis), stengėsi Katinėlį mylėti atsargiai. Jis bijojo, kad Katinėlis, pripratęs prie prastų gyvenimo sąlygų, meilės gali neištverti ir paprasčiausiai nugaišti. Todėl buvo itin apdairus. Katinėliui jausmus dozavo saikingai ir stengėsi nepersistengti. Šalia viso to Bembis turėjo planą. Jis nusprendė patikrinti, ar Katinėlis iš tikrųjų pasikeitė iš grubaus plėšrūno į nuolankų pūkuotą padarėlį, tiksliau, jį domino, ar prigimtis gali pasikeisti. Buvo vėlus vakaras, Bembis grįžo su pilnais pirkinių krepšiais. Ir čia lyg niekur nieko pradėjo sukinėtis Tvinkis, trintis apie kojas. Bembis pasidėjo krepšius, apsižvalgė, ar niekas nemato ir atsargiai pradėjo glostyti Katinėlį. Glostė ilgai ir švelniai, lyg bandytų atmokėti už visas patirtas skriaudas. O tas kad bent suurgztų. Murksėjo net pasitrypdamas. Bembis nusivylė. Iš tikrųjų jis norėjo, kad Katinas suleistų savo aštrias iltis į jo glostančią ranką. Bet nieko panašaus neįvyko. Katinas išrietė nugarą, uodega pasistojo lyg raketa pasiryžusi skrydžiui į Mėnulį, visas kūnas šaukė: dar. Bembiui pasidarė kiek nemalonu ir jis skubiai patraukė ranką, nenorėjo tikėti, kad blogos gyvenimo sąlygos, tokios kaip šaltis ir badas, gali pakeisti maištingą prigimtį. Tačiau meilė ir vėl buvo viską nugalėjusi. Ji visur įkiša savo trigrašį, ji moka vaikščioti sienomis ir net levituoti. Bembis, jau septyniasdešimtmetis senukas (nepamirškime, jog jis – tai mergaitė), kai niekas nemato ir negirdi, kai jo antroji pusė jau miega, kartais prisliūkina tyliai prie magnetofono, reumato išklaipytais virpančiais pirštais sugrabalioja žvilgantį kompaktinį diską, pavarto jį rankose kaip švenčiausią relikviją, pažiūri prieš šviesą lyg matydamas Švč. Mergelės veidą ir atsargiai uždeda. Klausosi trylikamečių gangsta rap. Bembis ilgai sėdi nejudėdamas, įsmeigęs akis į vieną tašką. Jis jaučiasi galingas. Ką ten galingas, jis yra tikras gangsteris. Negi sakysi, kad esi tik namų šeimininkė? Katinai gal ir pasikeičia, bet žmonės ne.

Dėmesio! Dienraščio „Klaipėda“ literatūros leidinys „Gintaro lašai“ skelbia jaunųjų kūrybos konkursą. Dalyvių amžius – nuo 16 iki 30 metų. Laukiame Jūsų kūrybos – prozos, poezijos, eseistikos – iki 2008ųjų lapkričio 15-osios. Geriausi kūriniai bus spausdinami „Gintaro lašuose“. Metų pabaigoje bus renkami laureatai, kurių lauks simpatiški prizai. Kūrybą galite siųsti elektroniniu paštu – grajauskas@gmail.com arba paprastuoju paštu. Ant voko prašome užrašyti: Jaunųjų kūrybos konkursui „Gintaro lašai“ Dienraščio „Klaipėda“ redakcija „K centras“ Naujojo Sodo g. 1A 92118 Klaipėda Sėkmės kūryboje! Alio Balbieriaus nuotr.

kl.lt

DURYS

Trečiadienis, sausio 30, 2008

„Nereikalingi žmonės“ – tyli lietuviško kino avarija Aivaras Dočkus

aujo ﬁlmo „Nereikalingi žmonės“ pradžia daug žadanti. Andrius Mamontovas mįslingai sukteli galvą. Pasigirsta angliška frazė apie merginą ant tilto. Šlaitu efektingai ritasi avariją patyrusi mašina. Meistriški vaizdo užtemimai. Filmavimas besisukinėjančia kamera…

Nesigaili nei žiūrovų, nei aktorių Bet pasigirsta Dalios Michelevičiūtės pusiau dialogas, pusiau monologas ir sugrįžta gaili lietuviško kino tikrovė. Scenaristai nesigaili nei žiūrovų, nei aktorių. Iš karto užkrauna ant pečių gremėzdiškai poetiškus sakinius. Vienu ypu išpyškina kone trečdalį siužeto. Papasakoja tai, ką turėtume matyti, kodėl turėtume kentėti ir užjausti. O aktoriui jau nebelieka čia ką veikti. Žiūrovui – taip pat. Tikrai puiki aktorė D.Michelevičiūtė pakliūva į scenaristų spąstus. Dvelkteli teatrališku dirbtinumu, ir ﬁlmas pradeda įkyrėti po pirmųjų dešimties minučių. Kosto Smorigino herojus visą ﬁlmą šlaistosi girtutėlis kaip pėdas. Erdvės vaidybos šedevrams čia nepalikta nė colio. Valdos Bičkutės įkūnyta mergina „su trūkumais“ Valda mėgsta paplepėti su savimi. Suprask – „pričiuožusi“. Kartais iš savo marazmo išsivaduoja ir imasi sąmoningai protauti. Vožteli A.Mamontovo kunigui trumpą nelaimingo gyvenimo santrauką. Kad sutirštintų ir taip niūrias „Nereikalingų žmonių“ spalvas. Dažnai atrodo kaip abiturientė, deklamuojanti liūdną eilėraštį iškilmingose išleistuvėse. Ne charakteris, o absoliutus kartoninis trafaretas. Arba akmeninė kenčiančios moters statula. Keista, bet ekrane natūraliausiai jaučiasi Daiva TamošiūnaitėBudrė. Jos „blogietė“ Laima bent jau gyviausia. Aktorė atranda būdą, kaip įveikti lietuviškų banalybių pinkles, – tekstą ji beria greitai ir

Filmo vizitinė kortelė „NEREIKALINGI ŽMONĖS” 2008 m., Lietuva. Trukmė: 1 val. 36 min. Drama, N-7. Žiūrovų reitingas: **** Premjera Lietuvoje: 2008-ųjų sausio 11-ąją. Kino studija: ART&A / ARTETA / Lietuvos kino studija. Režisierius: Marisas Martinsonas (Latvija). Operatorius: Gintsas Berzinšas (Latvija). Aktoriai: Valda Bičkutė, Andrius Mamontovas, Dalia Michelevičiūtė, Kostas Smoriginas, Daiva Tamošiūnaitė-Budrė, Vytautas Rumšas, Dalia Brenciūtė, Arvydas Dapšys, Šarūnas Puidokas, Annie Jennings-Taučienė.

užtikrintai. Be pauzių. Taip peršoka iš poezijos į žmonių kalbą. Prie A.Mamontovo taip pat nėra ko kabinėtis. Nors mišios skamba gana paviršutiniškai, ﬁlosoﬁška muzikanto povyza limpa prie mąslaus kunigo portreto. Andrius moka prasmingai tylėti.

Peršti akys nuo „muilo” O patylėti, ko gero, labiausiai reikėtų scenarijaus autoriams. Nes tariamai įmantrus siužetas kai kuriose vietose primena geriausias muilo operų tradicijas. Ypač Laimos keršto linija. Kaip tikra meksikietė, ji net kartelį burbteli sau kažką po nosimi. Atseit tuoj su jumis visais susidorosiu. Čia nesusilaikiau ir pratrūkau juoktis. Kaip ir tada, kai pabaigoje Vaida perskaitė kunigo laišką. Literatūriškai nugludintais sakiniais. Ir kai visų

herojų istorijos susibėgo į vieną.Tada paaiškėjo režisieriaus Mariso Martinsono ir kitų „Nereikalingų žmonių“ kūrėjų tikslas. Lietuviškasis atsakas „Magnolijai”, „Avarijai“ ir dar kelioms dešimtims ﬁlmų apie keistai persipynusias gyvenimo linijas bei likimus. Tačiau rezultatas... Nesinori nieko įžeisti, pagaliau tai tik subjektyvi nuomonė, betgi ekrane – depresiją varantis „muilas”, nuo kurio peršti akys, ir tiek. O tie vimdančiai saldūs planai su įvaikinto Pauliaus atsisukimu arba Valdos žodžiai „būk laimingas“... Viską vainikuoja išpažintis apie tėvą, kuris vaikystėje ją grabaliojo.

Pagyrimo verti du „Nereikalingų žmonių“ elementai – latvių operatoriaus Gintso Berzinšo darbas ir garso takelis – A.Mamontovo darbas. O visa kita – mėgėjiška saviveikla su dažnėjančiais lietuviško kino simboliais. Kunigu. Savižudybe. Apsimestiniu – poetiniu susireikšminimu, kuris iš esmės yra beviltiška tuštybė. Paprastas žiūrovas „Nereikalingus žmones“ įvardins „grūzinančia depresūcha“. Kino žinovas – „banaliu marazmu“. Tačiau nueiti verta. Kad pažvelgtum į lietuviško kino akis. Vienoje akyje – „amerikietiškasis Sandansas“, kitoje – „mūsiškasis Puipa“. Deja, abi akys užmerktos.

Populiarumas ir pinigai Praėjus penkioms dienoms po premjeros ir susumavus didžiųjų Lietuvos miestų duomenis, paaiškėjo, kad „Nereikalingi žmonės“ tapo visų laikų geriausiai startavusiu lietuvišku filmu. 191 tūkstantis litų ir 13 tūkstančių 702 žiūrovai – toks naujas lietuviško filmo premjeros rekordas, gerokai viršijęs Algimanto Puipos pasiektas „Nuodėmės užkalbėjimo“ (147 tūkstančiai litų) ir „Dievų miško“ (127 tūkstančiai litų) ribas. Naujas rekordas pakoregavo ir visų laikų geriausių 25 premjerų sąrašą. Drama „Nereikalingi žmonės“ pateko į 21 vietą ir Lietuvoje savo populiarumu prilygo „Trojai“, „Kietakiaušiams“ ar „Pono Byno atostogoms“. Lietuvos kino teatruose geriausias pozicijas „Nereikalingi žmonės“ išlaikė tik vieną savaitgalį – sausio 18-20 dienomis Lietuvos aktoriai užleido pirmąją vietą Rusijos kino žvaigždynui ir jų atstovaujamai romantinei komedijai „Likimo ironija, arba Laimingų Naujųjų!”. Šis filmas Lietuvoje jau spėjo uždirbti kone pusantro milijono litų, „Nereikalingi žmonės” savo sąskaitoje turi beveik 400 tūkst. litų ir iki šiol tvirtai laikosi „TOP 5” antroje vietoje.

Siužetas: drama „Nereikalingi žmonės“ pasakoja apie mistiškai susipynusius ir vienas kitą lemiančius skirtingų žmonių likimus, o raktas į tiesą slypi vienoje tragiškoje praeities akimirkoje.

DURYS

Trečiadienis, sausio 30, 2008

kl.lt

Tik trumpas pasivaikščiojim Gytis Skudžinskas

ai lietuviška žiema pradeda rodyti savo tikrąjį atšiaurumą, gyventojus apima pošventinės depresijos nuotaikos, o vietinis kultūrinis gyvenimas snūduriuoja laukiant fondų ekspertų sprendimų, verta bent trumpam nuvykti pasižvalgyti ten, kur kultūra negali snausti, ten, kur meninis vyksmas yra būtina bendrinė kategorija.

Diktuoja Europos kultūros pulsą Žvelgiant į šiandienę Europą, aiškiai dominuoja trys centrai, diktuojantys kultūros pulso tempą, – tai Londonas, Paryžius ir Berlynas. Bet pastarasis yra bene gyvybingiausias, mažiausiai nuspėjamas ir metantis bei priimantis daugiausia iššūkių. Būtent Berlyne, kur susijungė Rytų ir Vakarų Europa, beje, tai aiškiai jaučiama ir šiandien, lygiavertes pozicijas užėmė tiek pompastiškos ﬁnansiškai galingos kultūros institucijos, tiek subkultūrinės meninės srovės. Jame kiekvienas surado savo vietą ir egzistuoja greta nepabrėžiant kultūrpolitinės diferencijacijos. Net jo prestižiniai meno centrai supranta, kad yra tik vienas iš daugelio pasirinkimo variantų, o tai neabejotinas privalumas vartotojui. Net nenuostabu, kad šiame mieste neprigyja bienalės, demonstruojančios savo raumenis, ar meno mugės, siekiančios suvilioti kuo daugiau kolekcininkų, bet kiekvienas gali nusibrėžti savas ir unikalias ekspozicijų lankymo ir meno pažinimo trajektorijas. O dėl to darkart laimi suvokėjas, jam nepateikiami ataskaitiniai projektai, bet leidžiama stebėti natūralią kultūros apyvartą.

Per fotografinius taškus Megapolyje egzistuoja neaprėpiamas kiekis kultūros veiksmų, todėl būtina žinoti, ko ieškai ir, žinoma, ką įmanoma rasti. Kadangi mane bene labiausiai domina fotografija ir gretutiniai meniniai reiškiniai, mano pasivaikščiojimas nusidriekė per fotografinius taškus. Be jokios abejonės, Berlyne tą pačią dieną galima surengti ir nemažiau turtingą šiuolaikinės tapybos, grafikos, medijų meno ar instaliacijų ekskursiją. Diane Arbus, Eugene’as Atgetas, Helmutas Newtonas, Jeffas Wallas, Martinas Parras... Jei kuris nors iš šių autorių būtų eksponuojamas kur nors Lietuvoje, apie tai trimituotų visa vietinė žiniasklaida, o Berlyne tai tik viena iš begalės variacijų, ir kai kurias „žvaigždes” neišvengiamai tenka praleisti. Pirmiausia patraukiamia į Lietuvoje šiuo metu itin garsiai skambančios institucijos „Guggenheim Foundation” muziejų. Pasitinka tas

Berlynui būdingiausias bruožas – pagarba praeičiai, unikaliai ją sujungiant su šiandiena. pats nieko neišsiskiriantis pastatas, kukli afiša, nedidelė bilieto kaina, kuri pirmadieniais ištirpsta iki apskrito nulio, paslaugus personalas. Tačiau salėse - postmodernios fotografijos guru J.Wallas. Autorius nagrinėja tapybos istorijos ir kino diskursus. Tarp šių paralelių J.Wall’as išskleidžia amžiną fotoatvaizdo problemą – realybės, reprezentacijos ir simuliacijos klausimus. Vienuose darbuose iš tiesų egzistuojančios ir tik užfiksuotos vietos, bet atspauduose atrodančios lyg filmo scenografija, dramatiškai bandanti pakreipti suvokimo eigą. Ištuštėjusios darbo erdvės tarsi prisisunkusios juodo darbo prakaito. Kai kuriuose iš jų balansuojama ant matomumo, o kartu ir suvokimo ribos. Kituose atspauduose sukurtos situacijos, tačiau atrodančios lyg natūrali gyvenimo eiga. Šias dvi strategijas atskiria pats darbų eksponavimas. Simuliacinės situacijos pateiktos ant kinematografiškai šviečiančių ekranų, o dokumentiniai kadrai atspausti klasikiniu sidabroželatininiu principu. Kita vertus, nei vieni, nei kiti atspaudai nenusileidžia formatu, ilgoji kraštinė ne mažesnė nei trys metrai, tad suvokėjas, patekęs į tokią vaizdų griūtį, pradeda abejoti realybės ir simuliacijos nekintamumu.

Portretai – ant pastatų fasadų Pagrindinėje Berlyno prekybinėje arterijoje - Friedrich gatvėje – tiesiog ant pastatų fasadų eksponuojami milžiniški jauno menininko JR portretai. Prancūzas JR yra šių metų Europos herojus, kurio istorija panaši į pelenės pasaką. Paryžiaus metro radęs senovinę kamerą, už kurią lombardas siūlė tik penkis eurus, autorius per porą metų tapo geidžiamu svarbiausiose ekspozicinėse erdvėse. Ar tai tiesa, ar gudrios vadybinių mitų pinklės tesprendžia kiekvienas sau, bet kur bepažvelgsi, JR 2007 metais buvo visur – Paryžiuje, Arlyje, Amsterdame, Niujorke. Iš tiesų JR darbai atspindi šiandien itin populiarius artimos aplinkos ir globalizacijos klausimus. Kritikai autoriaus kūrybą įvardija kaip „Generacijos portretą”. Bet šis prancūzas iš panašaus pobū-

Graffiti: „OGA BONITO“ puikuojasi galerijų rajone August gatvėje.

džio strategijas plėtojančių autorių išsiskiria tuo, kad buvęs gatvės menininkas ir šiandien neužsidaro galerijų salėse - savo ekspoziciją išplėtoja ir gretimose gatvėse, ir kiemuose. Taip pat darbuose ryškus ir parodijos bei švelnios ironijos braižas, o darbai ant didmiesčių fasadų sėkmingai konkuruoja su reklaminiais plakatais ir dar išplečia savo pranešimų turinį.

Ir latvis, ir britų legenda August ir Linien gatvės buvusiame Rytų Berlyne šiuo metu yra tapusios pagrindine galerijų bazavimosi vieta. Ten bet kurią dieną rasi ne mažiau kaip dešimtis ekspozicijų, kuriose - svarbiausi šiandienio meno autoriai. Čia yra ir lietuviškų akcentų – tai Giedrės Bartelt galerija, šiuo metu eksponuojanti jauno ir kontraversiško latvio Arniso Balčius personalinę parodą. Ten ir fotografijų parduotuvė, kurioje priimami visi autoriai, o pirkėjai moka tiesiog po dešimt centų už kvadratinį fotografijos centimetrą. Ten ir britų daiktiškosios fotografijos legenda M.Parras. M.Parro lakštuose britų kasdieniai pusryčiai išdidinti iki reklaminių stendų formato. Autorius rodo daiktus kiek kitokius, nei mes juos įpratę regėti reklamose. Atspauduose maistas ir daiktai jau palytėti gyvenimo, nebe tokie patrauklūs ir įrėminti sarkastiško maestro kompozicijose. A.Balčius, jau kelerius metus gyvenantis toje pačioje Didžiojoje Britanijoje, rodo savo emigranto būtį šioje šalyje, kuria menamus kino scenarijus ir vizualizuoja personalinius troškimus.

Monumentas: holokausto memorialas - 19 tūkstančių

Klasika ir naujosios medijos Visiškai kitokią fotografiją galime regėti nusibeldę į kitą centrinio Berlyno dalį. Legendinės mokyklos Bauhaus įkūrėjo Martino Gropiuso vardu pavadintame muziejuje – XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios Paryžius. E.Atgetas – vienas svarbiausių to laikmečio fotografų, svarus tiek grynosios fotografijos istorijai, tiek kaip fotografas, leidęs suvokti fotografiją kaip neatsiejamą vizualiosios kultūros dalį. Nors fragmentuotos ir praėjusio laiko fotografijos šiandien itin vertingos kaip bendrakultūrinis paveldas, anuomet šie atspaudai buvo suvokti kaip tikrovės perpasakojimas, ir ne veltui E.Atgetas buvo itin vertinamas tapytojų siurrealistų. O šalia kitose centro salėse tarptautinė naujųjų medijų paroda, analizuojanti meno ir technologijos sąryšio klausimus.

Muziejų salos pamokos Kaip jau minėjau, bet kurią dieną Berlyne galima sudaryti turtingą kultūrinį turą bet kurio meninio žanro mėgėjui. Tačiau Vokietijos sostinėje apstu ir klasikinio meno pavyzdžių, dauguma jų Spre upės įrėmintoje muziejų saloje. Bent keturi stambūs neoklasicistinio stiliaus pastatai talpina visą lobyną praeities meno. Bode muziejuje – viduramžiai, ankstyvasis renesansas, gotika, barokas; Pergamon muziejuje – antika, vidurinieji Rytai, islamo menas; Nacionalinėje galerijoje – klasicizmas, romantizmas, impresionizmas, ankstyvasis modernizmas; Neues muziejus, Altes muziejus.... Visą vaizduojamojo meno istoriją galime aptikti nedidelio plo-

to muziejų saloje. Ir šioje praėjusio laiko saugykloje aiškiai išsiskiria Berlynui būdingiausias bruožas – pagarba praeičiai, unikaliai ją sujungiant su šiandiena. Altes muziejaus fasade eksponuojama minimalisto Maurizio Nannucci’o neoninė instaliacija „Visas menas buvo šiuolaikinis”, puikus pavyzdys, kaip galima sujungti meninę praktiką ir savireklamą, išvengiant beviltiškos demagogijos ir populizmo.

Gatvės – kaip galerijos Ir pabaigai. Nebūtina megapolyje užsukti į parodų sales, pati gatvė yra viena didelė galerija. Gatvės meno įvairiausiomis formomis apstu kiekvienoje bent šiek tiek nuo turistinių magistralių nutolusioje gatvelėje. Graffiti, lipdukai, plakatai yra neatsiejama Berlyno dalis, o pavarčius miesto periodiką tampa aišku, kad gatvės kultūra šiame mieste užima svarbią vietą nuo Berlyno sienos marginimo laikų. Po Antrojo pasaulinio karo perstatytas miestas pasižymi labai nedideliu kiekiu monumentalių viešų kūrinių. Tačiau holokausto memorialas yra neabejotinas XXI a. monumentaliosios skulptūros šedevras. Šis Peterio Eisemano suprojektuotas gigantiškas ir atraktyvus monumentas užima 19 tūkstančių kvadratinių metrų. O išskirtinis jo bruožas, kad jei nori jį suvokti ir apžvelgti, nepakanka apeiti aplink jį. Tiesiog privalai būti jame, keliauti nesibaigiančiais labirintais tol, kol suvoksi, kad baigtinio taško nėra, nebus ir nebuvo.

kl.lt

DURYS

Trečiadienis, sausio 30, 2008

as Berlyne

ų kvadratinių metrų monumentaliosios skulptūros šedevras.

Gatvėje: JR fotograﬁjos - ant megapolio fasadų.

Gyčio Skudžinsko nuotr.

Lėlių teatras turi namus >>3

Pasišventę profesijai

Profesionalus Klaipėdos lėlių teatras neatsirado tuščioje vietoje. Jo ištakos – lėlių teatras „Pupa“, išsiskirstęs bene 1991-aisiais, ir po to uostamiesčio lėlininkus vėl subūręs J.Januškevičiūtės vadovaujamas lėlių teatras „KU-KŪ“, veikęs po Klaipėdos universiteto stogu. Ten 2000-aisiais ir buvo įkurta viešoji įstaiga Klaipėdos lėlių teatras. „Iš pradžių jos veikla buvo kiek aprimusi, o kai mes 2004-aisiais baigėme studijas, vėl pradėjome aktyviai ją vystyti“, - pasakojo A.Daukantaitė. Dabar Klaipėdos lėlių teatre kuria devyni žmonės – J.Januškevičiūtės mokiniai ir kiti Klaipėdos universiteto Režisūros katedros absolventai ir net dėstytojai. Iš J.Januškevičiūtės kurso jame pasiliko tik keturi. Kiti išsibarstė po Lietuvą ir pasaulį. A.Daukantaitės žodžiais, lėlininko profesija – ne iš lengvųjų, iš jos turtų nesusikrausi, bet jai pasišventę žmonės vis dar turi marias entuziazmo. Teatras išsilaiko iš projektų – dalyvauja konkursuose, laimi ir gauna ﬁnansinę paramą iš miesto ir valstybės. Bet jų nepakanka, todėl ieško privačių rėmėjų, mecenatų. Ir randa. Štai pernai “Limarko” laivininkystės kompanija skyrė lėšų garso aparatūrai. Dar truputį teatras surenka už bilietus į spektaklius, bet

Lėlių teatras – speciﬁnis menas. Bet kaip ir kiti menai jis prasideda nuo idėjos. Jei ji pagauna, tai nebepaleidžia. to nepakanka, kad jo darbuotojai pragyventų iš savo profesijos.

Pavargs – išvažiuos į užsienį „Kurti ir dirbti „iš idėjos“ yra labai smagu, bet gyventi, kai tokia šalies kultūros politika, yra labai sunku, - neslėpė A.Daukantaitė. – Jei vidutiniškai uždirbantis žmogus pagyventų gaudamas mūsų atlyginimą, tai suprastų, kaip yra sudėtinga vystyti štai tokią veiklą. O norisi būti naudingiems ir menui, ir visuomenei. Todėl beveik visi mes turime papildomus darbus, kad šiaip taip sudurtume galą su galu. Pavyzdžiui, aš dirbu Žvejų rūmuose kultūrinių programų koordinatore, mano kolega Linas Zubė skaito paskaitas Klaipėdos universitete. Štai ir dabar, džiaugdamiesi naujomis patalpomis, su siaubu spėliojame, kiek mums kainuos jų išlai-

kymas – šildymas, elektra. Atrodo, tiek mažai tereikia, kad dirbtum šį darbą ir dainuotum – tik minimalių finansinių ir socialinių garantijų.“ Bet finansines problemas dabar nustelbė įkurtuvių džiaugsmas. „Mes optimistai, tikimės, kad bus geriau, stengiamės į gyvenimą žiūrėti pozityviai, - šypsojosi A.Daukantaitė. – Aš pati kartais pagalvoju, kad jei bus labai sunku ir neatlaikysiu, važiuosiu į užsienį. Visada juk yra tokia galimybė. Štai mano kurso draugė Viktorija Rudytė Norvegijoje sėkmingai stato spektaklius“. „Bet ir čia mes dar nepristigom entuziazmo. Praėjo keleri metai, ir kiek daug visko įvyko. Turime teatrą, kurį vadiname namais, pastatėme dešimt spektaklių. Nors nelengva, pasitaiko konfliktų ir trinties, bet einame pirmyn ir tobulėjame, mokomės iš klaidų. Dar nesinori,

labai gaila būtų viską mesti“, - sakė G.Radvilavičiūtė. Anot lėlininkių, jei uostamiesčio privatus verslas parodytų daugiau susidomėjimo Klaipėdos lėlių teatru, kartu galėtų kalnus nuversti. „Mes garantuotume prasmingą verslo įmonių darbuotojų vaikų užimtumą. Be to, juk dedame pagrindus ateičiai. Vaikai – mūsų ateitis. Į ją tikrai verta investuoti“, - tikino G.Radvilavičiūtė.

„Stodama į universitetą, kai išgirdau, kad renkamas lėlininkų kursas, pagalvojau, kad tai kaip tik man, kad lėlės – mano, sakė šešis spektaklius pastačiusi G.Radvilavičiūtė. – Man pasitaikė nuostabi galimybė su bendrakursių branduoliu kurti naują lėlių teatrą. Be to, kitame darbe savęs net neįsivaizduoju.“

Laukia šventė ir dvi premjeros Trūksta lėlininkų Kita problema, kurią jau pajuto Klaipėdos lėlių teatras, – profesionalių lėlių teatro aktorių trūkumas. „L.Zubė mūsų teatre yra vienintelis aktorius vyras. Jam labai didelė apkrova. Vien todėl negalime sekmadieniais rodyti spektaklių, – reikia gi žmogui bent dieną pailsėti“, aiškino A.Daukantaitė. Ateityje Lėlių teatras planuoja įsteigti studiją ir joje „užsiauginti“ sau naujų narių. Aktorinį meistriškumą ar režisūrą Klaipėdos universitete studijuojantis jaunimas neskuba į Lėlių teatrą. „Tik vienas žmogus šiemet pareiškė norą baigęs mokslus ateiti dirbti pas mus“, - sakė G.Radvilavičiūtė. Režisierė tikino, kad būtent didelis noras kurti čia ir atveda žmones. „Lėlių teatras – speciﬁnis menas. Bet kaip ir kiti menai jis prasideda nuo idėjos. Jei ji pagauna, tai nebepaleidžia. Mums tai yra savotiškas narkotikas, esame priklausomi nuo jo“, - juokėsi A.Daukantaitė.

Klaipėdos lėlininkai šiemet žada dvi premjeras: lauko spektaklį „Ožkelė melagėlė“ su kaukėmis ir lėlių spektaklį suaugusiems „Karalius Joba“. Abu spektaklius statys režisierė G.Radvilavičiūtė. Jiedvi su A.Daukantaite juokdamosi pasakojo, kad į namą senamiestyje atsikraustęs Klaipėdos lėlių teatras jame jau rado apsigyvenusią Klaipėdikių šeimyną – mamą, tėtį ir vaiką. Jie užleido teatrui savo būstą, o patys susispaudė – gyvens virtuvėje. Už tai teatras juos „įdarbino“– Vilhelmas Klaipėdikis su žmona Birute Palangaite-Klaipėdikiene ir ką tik gimusia dukryte Klaipėdike Klaipėdikyte priims ir išlydės spektaklių žiūrovus, dalyvaus edukaciniuose užsiėmimuose. Pirmąsyk publikai šie Klaipėdos lėlių teatro personažai pasirodys per jo 15-mečio šventę. Į ją ir įkurtuves Lėlių namuose teatras publiką pakvies kovo 21-ąją – Tarptautinę lėlininkų dieną.

DURYS

Trečiadienis, sausio 30, 2008

kl.lt

Lenkijoje palydėti audringomis ovacijomis Olštyne startavo projektas, jungiantis tris skirtingų šalių miestus ir trijų kultūrų teatrą Ovidijus Petkevičius Stefa Galkauskaitė

udringomis ovacijomis ir šūksniais „bravo” sausio 19-ąją Olštyne (Lenkija) palydėti dviejų valstybinių Klaipėdos teatrų – Dramos ir Muzikinio – pasirodymai. Jais Lenkijoje prasidėjo tarptautinis projektas „Trijų kultūrų teatras: Klaipėda, Kaliningradas, Olštynas. Tarpvalstybinis bendradarbiavimas”. Lenkijos Olštyno miesto Stefano Jaraczo teatre su pasisekimu parodytas uostamiesčio Dramos teatro premjerinis spektaklis – Miro Gavrano „Viskas apie vyrus” (rež. Arvydas Lebeliūnas) bei Klaipėdos muzikinio teatro jau laiko patikrinti du šokio spektakliai – A.Raudonikio „Skinsiu raudoną rožę” ir J.Strauso „Štrausiana”.

Idėja – iš istorinės sutarties Projekto, kurio esmė – trijų skirtingų kultūrų teatro sąsajos ir kuris tęsis iki pat vėlyvo pavasario, iniciatorius – S.Jaraczo teatras iš Olštyno. Klaipėdos teatrai – vieni iš Europos Sąjungos ﬁnansuojamo renginio bendrapartnerių. Projekto idėja lenkų teatralams gimė remiantis istorinėmis žiniomis apie sutartį, kuri prieš šimtmetį buvo sudaryta tarp Memelio, Olštyno ir Kionigsbergo teatrų. Pagal šią sutartį minėtų miestų teatrai galėjo keistis scenomis ir atvežtus spektaklius jose rodyti visą mėnesį. Dabartinio projekto tikslas – Lietuvos, Lenkijos ir Rusijos Kaliningrado srities miestus suartinti kultūriniu bendradarbiavimu.

Aprėpia plačiai Lenkų sumanytas projektas aprėpia ne tik trijų miestų spektaklių rodymą, bet ir kūrybines laboratorijas, teatro vadybos ir reklamos seminarus. Prieš Olštyno teatro scenoje pasirodant Klaipėdos dramos aktoriams ir baleto artistams teatrų vadybos specialistai dalyvavo seminare „Efektyvus reklamos panaudojimas”, iš kurio, pasak jų, pasisėmė nemažai naujų ir įdomių idėjų. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vyriausiosios administratorės Vitos Petrauskienės teigimu, S.Jaraczo teatras puikus pavyzdys, kaip į kultūros įstaigą pritraukti Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšas. 1925-aisiais pastatytas S.Jaraczo teatras šiuo metu yra beveik renovuotas, ir visa tai padaryta už lėšas, gautas iš Europos Sąjungos. Olštyno teatras puikuojasi dviem salėmis – didžiąja, kuri talpina 480 žiūrovų, ir mažąja. „Mūsų teatro šokėjus pakerėjo neįtikėtinai gera didžiosios salės scenos grindų danga. Anot mūsiškių, tokioje scenoje dar nėra tekę šokti”, - pasakojo V.Petrauskienė.

Įvertino: netikėtos sėkmės prieš metus Klaipėdos muzikinio teatro scenoje sulaukusi „Štrausiana” itin gerai priimta ir lenkų publikos.

Vedė meistriškumo kursus Uostamiesčio Muzikinio teatro baleto meno vadovas Vaclovas Sasnauskas S.Jaraczo teatre vedė meistriškumo kursus. Juose dalyvavo studijos prie S.Jaraczo teatro nariai. Analogiškos studijos gana populiarios Rusijoje. Jaunieji lenkų aktoriai, kurie ne tik puikiai dainuoja, bet ir ne mažiau puikiai šoka, itin teigiamai ir su didžiuliu susidomėjimu dalyvavo klaipėdiečio baletmeisterio meistriškumo kursuose.

Lenkų publika Klaipėdos dramos ir Muzikinio teatrų artistams šaukė „bravo”. Jie buvo maloniai nustebinti, kad svečiai iš Lietuvos uostamiesčio turi tokią stiprią baleto trupę, kuri yra pajėgi šokti tiek klasikinį baletą, tiek šiuolaikinio šokio pastatymuose. Geru to pavyzdžiu tapo du skirtingų žanrų šokio spektakliai, klaipėdiečių parodyti Olštyno teatro scenoje.

Lenkus sužavėjo ir nustebino V.Petrauskienė su pasididžiavimu prisiminė, kaip puikiai lenkų publika, kurioje galima buvo išvysti ir jaunų veidų, ir jau solidaus amžiaus ponų, įvertino klaipėdiečių šokio spektaklius. Anot jos, žiūrovai buvo sužavėti ir gerokai nustebinti šokėjų aukšto lygio pasirengimu. Atliekant „Štrausianą” publikos aplodismentai ir ovacijos liejosi net pačiose netikėčiausiose šio šokio ir vokalinės muzikos spektaklio vietose.

Kartu su teatro baleto artistais spektaklyje pasirodė ir operos solistai Dalia Kužmarskytė bei Mindaugas Rojus, kurie ne mažiau nei šokėjai pavergė lenkų publiką. Į Klaipėdos muzikinio teatro pasirodymą Olštyne buvo susirinkę tikri melomanai ir išrankūs žiūrovai. „Štrausianoje” buvo matyti, kad žmonės puikiai žino, kokios muzikos klausosi, pažįstamus kūrinius jie niūniavo net per instrumentinius intarpus.

I.Reklaitis gyrė projekto šeimininkus lenkus. Anot aktoriaus, viskas buvo idealiai organizuota, iki smulkmenų apgalvota, nėra prie ko prikibti – pradedant dalyvių sutikimu, repeticijomis, spektaklių techniniu aprūpinimu, viešbučiais, svečių maitinimu ir baigiant atsisveikinimu.

Greitai vėl susitiks Vystant projektą „Trijų kultūrų teatras: Klaipėda, Kaliningradas,

Olštynas. Tarpvalstybinis bendradarbiavimas”, jau vasario 10ąją Klaipėdos muzikiniame teatre laukiama trupės iš S.Jaraczo teatro apsilankymo. O šį pavasarį Olštyne, S.Jaraczo teatre, vyks visos Lenkijos teatrų festivalis, į kurį pakviestas ir Klaipėdos dramos teatras. Jam suteikta garbinga festivalio atidarymo teisė. Klaipėdiečiai lenkams parodys Oskaro Koršunovo režisuotą M. fon Mayenburgo „Šaltą vaiką”.

Užsienyje „patikrino” premjerą Tuo metu, kai Olštyno teatro didžiojoje scenoje virė „Štrausianos” aistros, mažojoje Klaipėdos dramos teatro aktorių trijulė – Rimantas Pelakauskas, Kazimieras Žvinklys ir Igoris Reklaitis rodė M.Gavrano „Viską apie vyrus“. Pilnutėlė salė publikos spektaklį žiūrėjo tiesioginio jo teksto vertimo klausydamasi per radioﬁkuotas ausines. „Mums pasisekė – gavome labai gerą vertėją, studijavusią lietuvių kalbą Vilniaus universitete. Taigi jokio diskomforto dėl nesusikalbėjimo su publika nepajutome, – dalinosi įspūdžiais aktorius I.Reklaitis. – Žiūrovų regažas buvo momentinis ir labai tikslus.“ Aktorius sakė, kad jis ir kolegos nepratę tiek daug kartų lenktis publikai po spektaklio. O tąsyk teko – ji nenorėjo paleisti, vis kvietė ir kvietė klaipėdiečius į sceną. Nuo premjeros praėjus vos mėnesiui „Viską apie vyrus“ aktoriai vaidino tik antrąsyk. I.Reklaičio teigimu, šis spektaklis jiems patiems labai naudingas: „Per dvi valandas kiekvienas atliekame penkis vaidmenis – nebloga aktorinė mokykla. Nors nesu didelis šio dramaturgo fanatas, vaidinti smagu, kai spektaklis išbaigtas, darbas padarytas.“

Premjerinis: vos prieš mėnesį pirmąsyk rampų šviesą Klaipėdoje išvydusi M.Gavrano pjesė „Viskas apie vyrus” Lenkijoje pristatyta su pasisekimu. Spektaklyje po kelis vaidmenis sukūrė aktoriai R.Pelakauskas, K.Žvinklys ir I.Reklaitis. Nerijaus Jankausko nuotr.