2008 02 27 durys

DURYS

REMIA

kl.lt durys.daily.lt

MENO LEIDINYS (153)

REDAKTORĖ RITA BOČIULYTĖ

Šmaikštus: Saulius BERTULIS. Bobutės asorti. 2007 m. Metalas, emalis, organinis siklas, 20x40 cm.

Langas

Maskvos tarptautiniame dailės salone Klaipėdiečio tapytojo Virginijaus Viningo kūriniai kovo mėnesį bus eksponuojami tarptautinėje parodoje Maskvoje (Rusija).

Kovo 14-ąją Centriniuose dailininkų namuose Rusijos sostinėje startuos įžymiojo „Maskvos tarptautinio dailės salono“ paroda, kurią rengia Tarptautinė dailininkų sąjungų konfederacija.

Jai lietuvių šiuolaikinės tapybos ir skulptūros ekspoziciją parengė ir Lietuvos dailininkų sąjunga (LDS). Iš Lietuvos į Maskvą iškeliaus 20 meno kūrinių. Parodoje dalyvaus 14 lietuvių dailininkų, iš jų – keturi skulptoriai, kiti – žinomi šalyje tapytojai. Tarp jų – vienintelis ne vilnietis – V.Viningas.

Lietuvių dailės kolekciją parodai Maskvoje sudarė LDS parodinio organizacinio darbo vadovė dailininkė Aušra Petroškienė. Ji parodai atsirinko dvi V.Viningo drobes – „Optimistas“ ir „Panika“. „Šiemet parodos tema – dailininko ir jo modelio dialogas. Todėl lietuviškoje kolekcijoje dominuos portretas, bet bus ir menininkų dirbtuvių interjerą bei atmosferą atspindinčių kompozicijų, natiurmortų“, – pasakojo A.Petroškienė.

Lietuvių menas prestižiniame „Maskvos tarptautiniame dailės salone“ viešės trumpai – iki kovo 23-iosios.

Dramos teatras metus gyvena „ant ratų”

Rekonstrukcijai uždaryto Klaipėdos dramos teatro trupė jau metus gyvena „ant ratų”. Kas savaitę teatras vaidina kelis spektaklius Klaipėdos koncertų salėje, Muzikiniame teatre, Žvejų rūmuose ir daug gastroliuoja po Lietuvą.

Vasarį N.Simono „Banketą” (rež. Povilas Gaidys) ir Ž.B.Moljero „Žoržą Dandeną, arba Apgautą vyrą” (rež.

Aidas Giniotis) klaipėdiečiai rodė Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre. V.Krėvės „Raganių” (rež. Kęstutis Macijauskas) praėjusį šeštadienį vaidino Biržuose, o šįvakar parodys Kuršėnuose. Poryt K.Sajos „Žemaičių stiprybę” (rež. Kęstutis Macijauskas) Klaipėdos dramos teatras pristatys Kretingos kultūros centre, o premjerinę M.Carr „Mėją” (rež. Gytis Padegimas) – Telšių Žemaitės teatre.

Kovo pradžioje J.Marcinkevičiaus „Princo, Bocmano ir Jungos nuotykius“ (rež. Justinas Lingys) klaipėdiečiai nuveš mažajai publikai į Gargždų kultūros centrą.

Daugiausiai kovą pakeliaus premjerinis M.Gavrano „Viskas apie vyrus” (rež. Arvydas Lebeliūnas). Šis spektaklis bus rodomas Telšių Žemaitės teatre, Kauno dramos teatre, Kėdainių, Šakių ir Rokiškio kultūros centruose.

Šiaulių „Laiptuose“ eksponuos „Vėduokles“ Kovo 7-ąją klaipėdietė grafikė Danutė Žalnieriūtė Šiaulių „Laiptų“ galerijoje atidarys autorinę „Vėduoklių“ parodą.

Dailininkė „Vėduoklių“ ciklą kuria jau dvejus metus.

Anot jos, jame jau susikaupė kone septynios dešimtys darbų. Dalis jų jau rodyti Klaipėdoje. „Kiti jau „išsivaikščiojo“ kas sau. Visi darbai – spalvoti, vienetiniai. Man tai – žaidimas, bet atima laiko“, – šypsojosi grafikė, mene pirmenybę teikianti „rankų darbui“. Vėduokles ji kuria mišria technika, šiame cikle ofortą derindama su koliažu.

D.Žalnieriūtė plačiai žinoma kaip oforto meistrė ir mažosios grafikos kūrėja. Kasmet ji dalyvauja bent keliose tarptautinėse ekslibrisų parodose. Dažniausiai užsienyje. Pernai jos sukurti knygos ženklai pabuvojo bienalėse Lenkijoje, Rumunijoje, Turkijoje. Šiaulių „Laiptų“ galerijoje, kuri palaiko glaudžius ryšius su uostamiesčio dailininkais, tai bus jau trečioji D.Žalnieriūtės kūrinių paroda. Joje dailininkė eksponuos apie tris dešimtis savo kūrybos vėduoklių.

Parengė Rita Bočiulytė

2

DURYS

Trečiadienis, vasario 27, 2008

kl.lt

Akcija skambant F.Schubertui Danguolė Vilidaitė

M

artynas Švėgžda von Bekkeris – nepaprasta Lietuvos muzikos pasaulio asmenybė, vis bandanti tą pasaulį išjudinanti, praplėsti jo ribas įvairiomis mažesnėmis ar didesnėmis akcijomis.

Labiausiai menininko poziciją ir originalumą turbūt atskleidžia jau šešis kartus įvykęs klasikinis muzikos festivalis „Alternatyva“ (http://www.alternatyva.lt) – Lietuvos jaunimui, Europai, gamtai, tolerancijai. Nors gal ir ne visi ankstesni M.Švėgždos von Bekkerio pasisakymai spaudoje ar televizijoje pasižymi ta pačia tolerancija, į kurią kvietė 2007-ųjų festivalis, tikslą jie, manyčiau, pasiekė.

Bisui – ne!

Vasario 22-osios koncertas, skirtas Franzo Schuberto kūrybai, taip pat tapo savotiška akcija – prieš aukštosios kultūros „supopsinimą“, prieš koncertų niveliavimą.

Pabaigoje nebuvo biso, muzikinių saldainiukų a la Piazzolla ir kitų puošmenų. Visa koncentruota į vieną kuklų, bet didžiosiomis raidėmis muzikos istorijoje įrašytą vardą.

Styginiams instrumentams kompozitorius savo kūryboje dėmesio skyrė nemažai, tačiau smuikui, instrumentui, kuris buvo pirmasis jo gyvenime, instrumentui, kuriuo prasidėjo jo gilesnė pažintis su muzikos pasauliu, parašyta visai nedaug: vos keturios sonatos, Fantazija C-dur, Rondo b-moll ir du koncertinio populiaraus tipo kūrinėliai – Polonezas ir Koncertstuk smuikui su orkestru.

Smuikininko M.Švėgždos von Bekkerio ir pianistės Indrės Baikštytės grojime išgirdome jų net pusę: tris sonatinas op.137 (Nr.3 gmoll, Nr.2 a-moll ir Nr.1 D-dur) ir Fantaziją C-dur smuikui ir fortepijonui.

Duetas: M.Švėgždos von Bekkerio ir I.Baikštytės grojimas pademonstravo muzikų susiklausymą, puikų ansambliškumą.

Gražiausi ir...

Pirmieji iš minėtų darbų parašyti jaunystės metais, kai kūrėjui buvo apie devyniolika. Juose stipriai juntama klasicizmo įtaka, ypač L.

tišką energiją (fortepijonas) ir lyriškumą, jo įvairius atsivėrimus (smuikas). Kiek skirtingas interpretavimas, nors ir keista, nesikirto, o greičiau papildė ir atsvėrė vie-

Atlikėjams įtaigiai pavyko atskleisti kompozitoriaus lyriko melodisto talentą. M.Švėgždos von Bekkerio subtilus ir dainingas frazavimas, sakyčiau, čia buvo kaip tik.

M.Švėgždos von Bekkerio ir I.Baikštytės koncertas oponavo aukštosios kultūros „supopsinimui“, koncertų niveliavimui. van Beethoveno, kurį F.Schubertas, galima sakyti, dievino.

Tradiciškai šios kompozicijos ir „perskaitomos“ kiek dramatiška („beethoveniška“) maniera. O šio koncerto duetas labiau akcentavo šviesias nuotaikas, optimis-

nas kitą. Gerą įspūdį paliko muzikų ansambliškumas ir susiklausymas, nors to dramatiškumo, kad ir šiek tiek, labai norėjosi.

Kaip buvo galima tikėtis, gražiai suskambo lėtosios sonatinų dalys ir nepaprastai dainingos jų temos.

...virtuoziškiausi puslapiai Koncertą užbaigė Fantazija C-dur – pats grandioziškiausias F.Schuberto opusas smuikui, atsiradęs po L. van Beethoveno mirties kaip šio fakto adoracija. Vienos dalies kūrinys tarsi suskyla į atskiras padalas

Darijos Vasiliauskienės nuotr. vienijamas andante tematinių arkų, tarp jų – vengriško ir slaviško atspalvio turintys epizodai, centre – „sei mir gegrüßt“ ir trys šios temos variacijos, o pabaigoje – efektinga coda presto tempu.

Tik nuo atlikėjų meistriškumo priklauso, kaip jie sugebės įvaldyti ir perteikti šio kūrinio įvairiaplanę ir sudėtingą, apie dvidešimt minučių trunkančią formą, jos ugnį ir gilų poetiškumą, tematinį spalvingumą.

Užduotį duetas išsprendė beveik sėkmingai. Netrūko virtuoziškumo ir plėtojimo dinamikos, efektingų fortepijoninių faktūrų, tik štai precizikos smuiko partijoje šiek tiek pristigo.

Išleista J.Kačinsko chorinė muzika

D Palikimas: J.Kačinskas kūrė instrumentinės, chorinės ir vokalinės muzikos srityse, parašė daugiau nei 100 įvairaus žanro kompozicijų.

viem naujais natų leidiniais Muzikos informacijos ir leidybos centras (MILC) pristato kompozitoriaus, Lietuvos nacionalinės premijos laureato, Klaipėdos miesto garbės piliečio Jeronimo Kačinsko (19072005) chorinę muziką.

Ją atrinko bei leidybai parengė kompozitorius ir dirigentas Vaclovas Augustinas.

Vienas šių rinkinių – „Dainos chorui“ – yra skirtas J.Kačinsko dainoms lietuvių poetų žodžiais, antrasis – „Religiniai chorai“ – giesmėms religiniais tekstais, o abu

jie aprėpia nemenką dalį visos šio kompozitoriaus chorinės kūrybos.

Tik keletas populiariausių opusų, tokių, kaip „Beržas“ ar „Per girias“, Lietuvoje buvo publikuoti anksčiau.

Likusioji dauguma atlikėjams negirdėta ir galbūt netikėta, nes kompozicijų stilius įvairuoja nuo klasikine harmonija grįstų paprastučių giesmelių, parašytų Amerikoje, iki išplėtotų, originalių dainų, sukurtų tarpukario Lietuvoje.

Abiejų leidinių redaktoriaus V.Augustino žodžiais, tiek „Religiniai chorai“, tiek „Dainos chorui“ parankūs įvairaus pajėgumo

kolektyvams, partitūros tiks ir pedagoginiam repertuarui.

Greitai turėtų pasirodyti ir MILC rengiamas garso įrašas su J.Kačinsko chorine muzika, kurią įrašė choras „Jauna muzika“ (dirig. V.Augustinas).

Kompaktinė plokštelė papildys XX amažiaus lietuvių muzikos lobyną. Šiandien J.Kačinskas pripažįstamas kaip XX a. pirmosios pusės lietuviško modernizmo pradininkas, atvėręs Lietuvai kelius į tarptautinę areną ir ten sulaukęs pripažinimo. „Durų” inf.

kl.lt

DURYS

Trečiadienis, vasario 27, 2008

Seserys: R.Šaltenytės Konė, E.Barauskaitės Bekė ir N.Savičenko Mėja – vienos giminės moterys.

3

Pora: N.Savičenko (Mėja) ir V.Klimas (Robertas) spektaklyje vaidina susvetimėjusius sutuoktinius.

„Mėja“: žodžio galia ir bejėgystė Gitana Gugevičiūtė

V

isų pirma privalu nusilenkti bei padėkoti (tai ir darau) Klaipėdos dramos teatro kolektyvui už premjerą, gimusią tarp pastolių ir griūvančių sienų, o jau paskui baksnoti subjektyviu nuomonės pirštu į premjerinio spektaklio kokybę ir „kūrybinį broką“ (tai rengiuosi daryti). Kūrinio gimties užkulisiai, žinoma, intriguoja, bet svarbiau atrodo aiškintis, ne kaip, o koks gimė režisieriaus Gyčio Padegimo spektaklis pagal airių dramaturgės Marinos Carr pjesę „Mėja“. Taigi lengvinančių kūrybos aplinkybių neieškosime ir į ezoterinius spektaklio apmąstymus nesileisime, nors pjesės medžiaga šaukte šaukiasi individualių interpretacijų.

Schemų nelaisvėje Dviem sudėtimis vaidinamame spektaklyje pasirodo visa grupė puikių Klaipėdos dramos teatro aktorių, kurios įkūnija keturioms kartoms atstovaujančias moteris – skirtingas, bet panašiai nelaimingas. Šioje teatrinėje partijoje vienintelį vyrišką personažą žaidžia aktorius Valentinas Klimas (bei Vidas Jakimauskas), tačiau bent jau kol kas jo kuriamam Roberto – menininko muzikanto, Don Žuano – vaidmeniui stinga ir originalios traktuotės, ir organikos, emocinės įtaigos.

Deja, tapo savotiška norma, kad patyrusios aktorės (patyrę aktoriai) iš vieno spektaklio į kitą it užkratą perneša savo pačių kadaise atrastas intonacijas, o jų kūnai, gana schematiškai perskaitę vaidmens tekstą, kuria schematiškus vaidmenis.

Vis dėlto apmaudu, kad „Mėjoje“ savitesniu balsu neprabyla ir

Šis spektaklis – gana pasyvus organizmas, prijungtas prie teksto lašelinės.

Kartos: S.Gaudušytės Milė, E.Gaigalaitės močiutė Frachlon ir N.Savičenko Mėja scenoje tarsi konspektuoja savo praeitį.

Darijos Vasiliauskienės ir Nerijaus Jankausko nuotr. debiutantės. O Milės (suaugusios Mėjos dukters) ir sykiu Pasakotojos vaidmenį atliekančiai aktorei Sigutei Gaudušytei natūraliai kyla ypatingi reikalavimai. Mat „Mėja“– tai Pasakotojos prisiminimų, sąmonės vaizdų koliažas, praeities konspektas; Milės mėginimas ištrūkti iš lemties prakeiksmo vieninteliu įmanomu būdu – grįžtant į save, savo ištakas, demistifikuojant šeimyninio gyvenimo laimę... Būti ar nebūti šiam vaidmeniui – jau nusprendė režisierius, bet dar galima aiškintis, kaip būti, nes šiandien jam akivaizdžiai stinga skaitovo įtaigos, jėgos koordinuoti dramos veiksmą ir išryškinti svarbiausius jau įvykusios istorijos momentus.

Vienintelė „sukilėlė” Kodėl spektaklis vadinasi „Mėja“?

Galbūt todėl, kad Mėja (akt. Nelė Savičenko), nors ir nėra „didinga herojė“, vienintelė iš septynių giminės moterų sukyla prieš pasyvumą, prieš fatališką buvimą, prieš nelaimingą likimą. Bent jau mėgina maištauti. Ši užsispyrusi 40-metė moteris, pati viena pastačiusi praban-

gius namus, auginanti vaikus, laukia sugrįžtant paklydėlio vyro ir žūtbūt bando išsaugoti šeimą.

Bet ar tikrai šeima – tas saugumo ir gyvenimo pilnatvės uostas, dėl kurio verta atsisakyti savęs, savojo orumo, aistros, galbūt ramybės? Iš čia ir pagrindinė spektaklio konfliktinė jėga – individualios laisvės troškimas ir noras paklusti likimui...

Aplodismentai – močiutei Apie močiutės Frachlon vaidmenį atliekančią aktorę Valentiną Leonavičiūtę jau nemažai prikalbėta. Jos talentu nė kiek neabejoja ir šių eilučių autorė, nors šįkart – aplodismentai aktorės Elenos Gaigalaitės vaidinamai močiutei. E.Gaigalaitės močiutė – tai spalvinga daugiaveidė, duodanti ir imanti it neišsenkama gyvenimo jėga: moteris su irklu; beveik vienintelė kūniška, materiali, organiška veikėja anemiškų personažų kompanijoje; egoistiška patelė, puoselėjusi meilę vyrui, o ne vaikams; giminės moterų charakterių kraštovaizdžio architektė; Didžioji giminės moterų Motina, nuo kurios prasideda fatališkų likimų istorija.

Be abejo, pjesė šiai veikėjai suteikė daug spalvų: originalią gyvenimišką filosofiją, šmaikštų ir saikingai nešvankų tekstą, nevienaprasmiškus pomėgius. Pati aktorė verčia žiūrovą abejoti: ar močiutė, – niekada neatsisakanti vyno taurės ir opijaus pypkės, reginti vizijas ir gyvenanti praeitimi, – tikrai buvo laiminga? O gal jos laimingas gyvenimas su žveju devyniapirščiu tėra simuliacija, priimtina bei suprantama tik aktorės Eglės Barauskaitės vaidinamai Bekei?

Tarytum įšaldytos Beje, Bekė – toji simpatiška „lengvabūdė“, po juoko kauke subtiliai maskuojanti liūdesį ir vienatvę, – dar vienas vaidmuo, kuriame trūkčioja gyvas emocinis nervas. O kitos giminės moterys – Konė (akt. Regina Šaltenytė), Džiulė (akt. Nijolė Narijauskaitė), Agnė (akt. Nijolė Sabulytė) – tarytum įšaldytos sielos, vengiančios garsiau ir nuoširdžiau prabilti apie savo fatališką būtį, varžančios fizinę energiją. Vienijamos nelaimingų likimų, jos net finaliniame šokyje „susijungia“ daugiau teoriškai. Visą tą dvasinės nelais-

vės įspūdį dar sustiprina statiška, gremėzdiška ir nepanaudota scenografija (scenovaizdžio autorė – Birutė Ukrinaitė), kuri labai nenorom pasąmonėje atranda sąsajų su J.Paulėkaitės sukurtąja spektakliui „Kelias į Damaską“...

Be „veiksmų poezijos“ Į sceną „Mėja“ atėjo ginkluota tekstu. Žiūrovas, jau įpratęs girdėti akimis, turi nusiteikti, kad visa veiksmo mintis koncentruosis literatūrinėje fabuloje ir spektaklio idėjos skleisis tik per žodinį pasakojimą, nes iš esmės polemika tarp teksto ir reginio nevyksta.

Nevyksta net padorus pokalbis.

Vengiama konfliktų tarp aktoriaus ir režisieriaus, režisieriaus ir dramaturgo. Šis spektaklis – gana pasyvus organizmas, prijungtas prie teksto lašelinės.

Per daug ar pakankamai teksto – individualu, tačiau trikdo ne teksto gausa, o neveiksminga spektaklio forma, vaizdinio pavidalo trūkumas, stygius to, ką Vydūnas vadino „veiksmų poezija“.

Gramatiškas teatras su keliais brangiais (kad ir paprastais) teatrinių metaforų inkliuzais.

4

DURYS

Trečiadienis, vasario 27 2008

kl.lt

Trys šiuolaikinės fotografijos dešimtmečiai Apie idėjas, lemtingai paveikusias fotografijos raidą, ir jų reikšmę šiandien

Tomas Pabedinskas

G

rįžkime darsyk prie šiuolaikinės fotografijos ištakų, paanalizuokime jos raidą bei pabandykime išryškinti dabar šioje kūrybos srityje kylančias problemas. Pamėginkime išsiaiškinti, kokios idėjos prieš tris dešimtmečius lemtingai paveikė fotografijos raidą, kaip jos buvo įgyvendintos meninėje praktikoje ir kokia jų reikšmė šiandien.

Nesigrožėkite, skaitykite ją Šiuolaikinės fotografijos samprata pradėjo formuotis XX amžiaus šeštojo dešimtmečio pabaigoje. Tuo metu imtos kvestionuoti romantinė, realistinė bei moderni fotografijos sampratos, kurias tarpusavyje sieja „gylio metafora, kuri reiškia, kad fotografijos paviršius [buvo] suprantamas kaip projekcija kažko, kas yra „už“ ar „anapus“ to paviršiaus“1: menininko saviraiškos, tikrovės ar fotografui būdingo realybės matymo. Praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio pabaigoje tokį požiūrį į fotografiją pakeitė fotografinio atvaizdo kaip teksto samprata. Fotografija pradėta traktuoti kaip atvaizdas, kurio prasmė gimsta jo paviršiuje, kaip intertekstualus ir daugiasluoksnis vaizdinis tekstas.

Pakitęs požiūris į fotografiją ir jį pagrindžiantys teoriniai teiginiai konkrečią išraišką įgijo XX amžiaus aštuntojo dešimtmečio pabaigoje, kai Jungtinių Amerikos Valstijų fotografijos mene įvyko žymūs pokyčiai. Nors tuo metu menininkai kūrė skirtingais būdais ir savo darbuose analizavo skirtingas problemas, tačiau, remiantis Halu Fosteriu, jų atotrūkį nuo meninės fotografijos tradicijų galima apibendrinti kaip kokybės kriterijaus atsisakymą ir įdomumo kriterijaus sureikšminimą. Jei pirmuoju atveju kūrinio kokybė galėjo būti nustatoma praeities meno atžvilgiu, tai antruoju svarbesnis tampa dabarties kultūros kvestionavimas – nuo formalių konkrečiai meno šakai (šiuo atveju – fotografijai) svarbių uždavinių sprendimo pereinama prie platesnių, už meno ribų iškylančių problemų analizės2 .

tos parodos „Pictures“ kataloge. Po pusantrų metų išplėsta šio straipsnio versija, publikuota žurnale „October“, pasiekė platesnę auditoriją ir „greitai įgijo evangelijos statusą“3. Nors originaliame straipsnio variante, išspausdintame parodos kataloge, postmodernizmo terminas dar nenaudotas, tačiau vėlesnėje jo versijoje aptariama fotografijos kryptis jau aiškiai įvardyta kaip postmoderni. Viena esminių postmodernios fotografijos charakteristikų tapo „neįveikiamo nuotolio nuo originalo, netgi nuo originalo galimybės“4 postulatas.

Apibūdindamas aštuntojo dešimtmečio Amerikos vizualaus meno, taip pat ir fotografijos, tendencijas, D.Crimpas rašė, kad tuomet naują kūrybos kryptį atstovaujantys menininkai „nagrinėjo fotografinės reprezentacijos klausimą, konkrečiai visus fotografijos aspektus, susijusius su reprodukcija, kopijomis ir kopijų kopijomis“.

Vasario 8-ąją Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre fotografas Gintautas Trimakas atidarė parodą „Sidabras (taškas) / Replika (atsakymas)“. Pats parodos pavadinimas nurodo du svarbiausius jos aspektus: viena vertus, parodoje eksponuojami analoginės fotografijos būdu sukurti darbai akcentuoja technologinį tokios fotografijos pagrindą – šviesos poveikį jai jautriomis sidabro druskomis padengtiems paviršiams; kita vertus, G.Trimakas savo naujais kūriniais užmezga neakivaizdų dialogą su įvairiais menininkais, replikuodamas jų kūrybai – taip pirmapradis šviesos ir jai jautrių cheminių medžiagų sąveikos pagimdytas atvaizdas įtraukiamas į platų meno diskursą.

Parodos atidarymo metu surengęs performansą, jos autorius pabrėžė ir dar vieną ekspozicijos ypatumą – dalis rodomų kūrinių kito veikiami šviesos ir taip, atrodo, statiška ekspozicija įgijo laike išsitęsusio įvykio bruožų. Šią konceptualią kūrybinę praktiką papildė tą patį vakarą menotyrininko Tomo Pabedinsko perskaitytas pranešimas „Šiuolaikinė fotografija: ištakos, svarbiausi bruožai ir problemos“.

Paskaitoje fotografija buvo analizuojama kaip diskursyvi kūrybinė veikla, teoriškai paaiškinant jos intertekstualumą, kuriam konkretų pavidalą savo naujuose darbuose suteikė G.Trimakas.

Dar praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio pabaigoje fotografija pradėta traktuoti kaip atvaizdas, kurio prasmė gimsta jo paviršiuje, kaip intertekstualus ir daugiasluoksnis vaizdinis tekstas.

Postmodernus požiūris į fotografiją formuluotas kaip opozicija, autentiško kūrinio „auros“ sampratai: ir menininkai, ir teoretikai akcentavo fotografijos savybes, kurios „atrodo, yra priešybė tam, ką Walteris Benjaminas turėjo galvoje į [meno] kritikos kalbą įvesdamas auros sąvoką. Aura siejama su originalo buvimu, su autentišku meno kūrinio būviu toje vietoje, kurioje jis yra“5, o postmodernizmo kontekste fotografija suprantama kaip re-reprezentacija, t. y. pakartotinė prezentacija to, kas jau yra matyta, kaip atvaizdas, kurio originalo neįmanoma aptikti. „Tik nesant originalo gali vykti reprezentacija. Ir reprezentacija įvyksta todėl, kad ji visada jau yra pasaulyje kaip reprezentacija“6.

Tokia fotografijos interpretacija, apibrėžiama postmodernizmo sąvoka, anot amerikiečių fotografijos kritiko Andy’o Grundbergo, yra susijusi ne su kokiu nors konkrečiu meniniu stiliumi, tačiau su tam tikra pasaulėžiūra: „postmodernistinis menas pasaulį priima kaip begalinę veidrodžių salę, kaip vietą, kur atvaizdai lemia tai, kas mes esame“ [...] ir tai, ką mes žinome. Postmoderniame pasaulyje nelieka vietos tikėjimui patirties autentiškumu“7. Fotografijos atveju tai reiškia, kad jai padedant fiksuojami ne realaus pasaulio vaizdai, bet kuriamos „kultūrinės reprezentacijos“8.

Originalo nėra. Tegyvuoja kopijos!

Anuomet naują fotografijos kryptį meno diskurse įteisino D.Crimpo straipsnis, pateiktas 1977 metais Niujorke, alternatyvaus meno galerijoje „Artists Space“ sureng-

Kontekstas

Prarastas autorystės rojus Postmodernus požiūris į fotografiją reiškė ir jos autoriaus sampratos kaitą – jo veiklą imta apibrėžti ne kaip originalių meno objektų kūrimą,

bet kaip jau egzistuojančių kultūrinių formų apropriaciją. Ir kaip tik šis perėjimas nuo „produkcijos“ prie „reprodukcijos“, pasak D.Crimpo, reiškia postmodernios fotografijos bei meno apskritai pradžią9.

Vienas svarbiausių modernios fotografijos atstovų Edwardas Westonas pabrėžė, kad „išbaigtas atspaudas turi būti pilnai sukurtas [fotografo sąmonėje prieš fotografinės juostos ekspoziciją“, nes tol, kol fotografas neišmoks „iš anksto įsivaizduoti („visualize“) savo [darbo] galutinio rezultato ir nustatyti technologinių atlikimo metodų, reikalingų tam įvaizdinimui įgyvendinti, jo pabaigtą darbą [...] sudarys eilė lamingų – ar nelaimingų – mechaninių atsitiktinumų“10. Svarbiausia estetinę vertę turinčios fotografijos sukūrimo prielaida jis laikė fotografo sugebėjimą „matyti fotografiškai – tai yra mokėjimą matyti savo objektą, atsižvelgiant į [naudojamų] įrankių ir technologinių procesų galimybes. Jis leistų jam akimirksniu [menamai] paversti priešais esančio vaizdo detales ir tonus į fotografiją, kurią jis nori padaryti“11.

Tačiau postmoderni šių garsaus modernios fotografijos atstovo pastabų interpretacija suteikė joms visai kitokią prasmę. Pasak D.Crimpo, E.Westono pastebėjimai ne nurodė kūrybinį metodą, leidžiantį sukurti originalią fotografiją, bet priešingai – implikavo tokios fotografijos negalimumą: „a priori, kurį Westonas turėjo galvoje, iš tikrųjų visai nebuvo jo galvoje; tai buvo pasaulyje, ir Westonas tik nukopijavo tai“12, – rašė D.Crimpas.

Kitaip tariant, išankstinis fotografijos įsivaizdavimas, postmoderniu požiūriu, reiškė tai, kad realus vaizdas dar prieš jį užfiksuojant fotografijoje jau yra suvokiamas kaip kultūrinis vaizdinys, kurį suformavo daugelis ankstesnių tikrovės reprezentacijų. Štai kodėl galima teigti, kad fotografija gamtą pakartotinai re-prezentuoja, užuot įamžinusi autentišką realybę.

Kaip tokios fotografijos sampratos pavyzdžius D.Crimpas paminėjo fotografines garsių E.Westono darbų reprodukcijas (naudojantis postmodernios meno teorijos terminija, jas galima vadinti svetimų kūrinių apropriacija), sukurtas vienos žinomiausių postmodernios fotografijos atstovių, parodos „Pictures“ dalyvės Sherrie Levine, kuri vėlgi teigė, kad „nuotrauka yra tik erdvė, kurioje daugybė vaizdų, iš kurių nė vienas nėra originalus, susiduria ir susilieja. Nuotrauka yra audinys citatų, paimtų iš nesuskaičiuojamų kultūrinių centrų“13. Šį teiginį Sh.Levine įgyvendino reprodukuodama ir pasisavindama (t.y. aproprijuodama) dar vieno garsaus amerikiečių fotografo Walkerio Evanso fotografijas. 1979-aisiais ji perfotografavo W.Ewanso nuotraukas iš parodos „First and Last“ katalogo, šiuo veiksmu kvestionuodama įprastą autorystės sampratą.

Minėtų E.Westono ir Sh.Levine požiūrių į fotografiją nesutapimas gali būti apibendrintas kaip modernios meninės fotografijos ir fotografijos taikymo postmoderniame mene sampratų opozicija. Me-

Reprodukcijos: 1936 metų W.Evanso fotografijos, kurias 1979-aisiais perfotografavo Sherrie Levine, o 2001-aisiais M.Mandibergas nuskanavo ir publikavo internete. ninės fotografijos vertę lemia atspaudo kokybė, formali vaizdo sąranga, fotografinio atvaizdo autonomija populiariosios kultūros atžvilgiu, fotografo matymo subjektyvumas ir juo pagrįsta fotografijos autorystė.

Fotografijos naudojimas postmodernaus meno kontekste grindžiamas visai kitokiomis teorinėmis prielaidomis: „išeities tašku laikomas ne hermetiškas savireferencijos anklavas (menas apie meną, fotografija apie fotografiją), o [...] socialinis ir kultūrinis pasaulis, kurio dalis ji [fotografija] yra.

Taigi, jei viena svarbiausių modernistinės meno teorijos pretenzijų buvo primygtinis meno kūrinio autonomijos ir grynumo reikalavimas, tai postmoderni [meninė] praktika remiasi [...] kultūrinių kodų pirmumo teigimu“14.

>>10

GINTARO LAŠAI kl.lt

LITERATŪRA ŠIANDIEN

REDAKTORIUS GINTARAS GRAJAUSKAS

Preparuojant mirtį Ona Bartkiūtė

N

aujasis Juozo Šikšnelio romanas „Surišti ir atrišti“ (VAGA, 2007) skaitymo įdomumu turbūt niekuo nesiskiria nuo kitų Klaipėdos rašytojų paskutinių leidinių. Tiesiog anų arba nesu net regėjusi, arba jie į mano rankas pateko tokiu metu, kai aprašyti juos buvau fiziškai nepajėgi, o po to tapo jau per vėlu. Tik nežinia, ar J.Šikšnelis bus patenkintas, kad ir į naujausią jo romaną „Surišti ir atrišti“ Klaipėdos „parapijoje“ atkreipė dėmesį vien tik vargana „iūtė“, kurios tikrai, pasak S.Nėries, „homerai neminės“. Tik kad homerų apgiedoti literatūros kritikos asai neskuba bristi į regiono rašytojų lankas. Tad nejaugi ims J.Šikšnelis ir pradės rašyti atsiliepimą apie savo knygą pats – tokios šio autoriaus priklausomybės dar nepastebėta.

Tad teks jam tenkintis priklausomybe ir nuo „iūtės“, nes pagrindinė knygos „Surišti ir atrišti“ tema yra pakankamai autobiografiškas bandymas preparuoti priklausomybę nuo alkoholio.

Dailininko Rimanto Tumasonio iliustracija, į romano „Surišti ir atrišti“ viršelį įkėlusi raugintų/marinuotų „agurkų“ stiklainį, yra gana tiesmuka ir iš tikrųjų „nyki“. Bet tokia pat nyki juk yra ir „užsikonservavusių“ šios knygos „agurkų“ būtis – J.Šikšnelio pasakotojas šiame romane jau ne tik kad groteskiškai (auto)ironiškas, ne tik kad (auto)-sarkastiškas, kas buvo būdinga ir ankstesniems šio autoriaus kūriniams, bet čia persmelktas jau net ir egzistencinio nihilizmo, nors romanas dedikuotas laukiantiems ir tikintiems – jis skelbia ave vita net ir tada, kai knygos personažų galvose belikusi jau vien tik „aqua vitae” (deja, net ir ne ji, o tik „pilstukai“, „šarmai“, losjonai ir t.t.). Tad romano protagonisto sąmonėje vyksta tikrai gladiatoriška kova. Tiesa, ši siužetinė linija iš pradžių romane man atrodė gana dirbtina ir net šventvagiška - su kuo lyginamasi!: Per amžius keitėsi ir gladiatorių padėtis: vieni buvo Romos didvyriai, kiti – labiausiai keikiami imperatoriaus vergai, tik keli, tapusieji minios numylėtiniais, buvo liaupsinami ir gerbiami, kol laimėdavo kovas. (p. 28) Tačiau įsiskaičius toliau į J.Šikšnelio knygos turinį, pastarasis leitmotyvas privertė pažvelgti gerokai kitaip ir į gladiatorius. Tikra nykybė turėjo būti įsivyravusi šių vergų dvasioje, kad jie, tiesiogine prasme išvesti į areną tik skersti ir paskerdimui, dargi artistiškai (manykime!) atliktų reveransus: „Ave, Caesar, morituri te salutant!” Gladiatorių „artistiškumo” motyvas kraupiai išryškinamas ne vienoje romano vieto-

je. Toks pats „artistiškumas” atsiranda ir priklausomybės liga sergančiojo sąmonėje – tą naujasis J.Šikšnelio romanas grindžia net mediciniškai. Dalykinio stiliaus intarpai „iš visiems prieinamų šaltinių“ (žr. romano išnašą p.

12) ne tik patvirtina „subjektyvius“ romano alkoholiko išgyvenimus bei visą šios patologijos atgrasumą, bet ir išteisina jo su(si)gretinimą su gladiatorių likimu. Vienas degradavusio individo psichikos požymių - savęs pervertinimas (p. 131). Tad gladiatoriaus sindromas, kurį išgyvena Laimas Beteika – romano protagonistas. – yra ne vien pasakotojo noras tarsi nustebinti pagrindinio veikėjo intelektualumu (beje, J.Šikšnelio knygos veikėjai faktiškai ir yra tik buvę inteligentai). Tai yra ir „anatomiškai“ tiksliai atlikta alkoholiko „egzistencijos“ analizė.

Skerspjūvis egzistencijos, kurioje be gyvuliškų instinktų bei fiziologinės smarvės tarsi daugiau nieko ir nėra, - romano „Surišti ir atrišti“ turinys. Jam tarnauja visa kūrinio struktūra. Pirmiausia kaip prisiminimai įvedami „L.B.pasakojimai“, tiksliai datuojami (2004 04 26 - p. 216) arba ir be datos (p. 166), kuriuose į protagonistą, gulintį ant tako, laiptinėje, apsimyžusį ar net apsidariusį, (...) vemiantį gatvėje (p. 42), žiūrima beveik vien tik sarkastiškai. Antra, pasinaudojama ir „L.B. obsesija“. Nors žodis obsesija turėtų būti suvokiamas tik kaip liguista, įkyrių vaizdinių kupina psichinė būsena, bet kaip tik šiuose skyreliuose pasakotojas tvirčiausiai suima (auto)ironiškas nešališko alkoholinės patologijos analitiko vadeles – padėręs, pastėręs, apsitriedęs, apsiputojęs Stiopka gulėjo dar gerą pusdienį (p. 86). Tai paremiama ir mediciniškai neutraliais intarpais, teigiančiais, jog stipriai apgirtus gali įvykti savaiminis šlapinimasis arba tuštinimasis (p.198). Beje, pastarieji intarpai, pasikartojantys monotoniškai gūdžiai, liguistą pasakotojo būseną iliustruoja daug įtaigiau, negu patys pasakojimai.

Taigi pagrindinės romano kompozicinės priemonės tarnauja tik negailestingai alkoholio suniokoto žmogaus preparacijai. Jos, išdėstytos trūkinėjančiais ir pasikartojančiais fragmentais, sukuria ypač atstumiantį aptemdytos būties vaizdą, pilną „gyvų lavonų“ arba lavonų ir tiesiogine prasme, nes alkoholizmas – tai tik mirtis. Tad pernelyg jautrios psichikos žmonėms, trokštantiems net ir iš prozos tik „subtilių dvasinių išgyvenimų“, šios knygos tikrai negalima rekomenduoti.

Aptarusi pagrindinį probleminį romano „Surišti ir atrišti“ karkasą, vis dėlto turiu pastebėti, kad knyga prasideda detektyviškai lengvai - Į prieglobsčio namų „Giraitė“ duris paskambino lygiai vienuoliktą. Romano veiksmas sąlygiškai ir vyksta privačiuose Valerijos Volungis, atvykusios iš Amerikos tirti, kaip totalitarinis režimas veikia žmogaus psichiką (p. 10), prieglobsčio

namuose. Ir toliau jis išlaiko kriminaliniams veikalams būdingesnę intrigą, o pabaigoje tarsi ir pamiršta netgi pagrindinį šio kūrinio tikslą: pakankamai patikimą protagonisto savianalizę paskutiniuose romano „Surišti ir atrišti“ skyriuose kaip ir paskandina detektyviškai žaismingų detalių lavina. Tai, mano nuomone, probleminio pobūdžio knygai gal ir nėra pagirtina. Gerai, kad iki paskutinio knygos sakinio išlaikomas (auto)ironiškai parodijuojantis pasakotojo požiūris į viską, kas tik vaizduojama, - ne tik į totalitarinį režimą, kurio seniai nebeliko, tad jo vardu buvo galima karti visus šunis (ten pat).

Tai šį kūrinį labai gelbsti.

Romaną „Surišti ir atrišti“ gelbsti ne tik (auto)ironija ar „amerikoniškų laimės formulių“ parodijavimas.

Knygoje, kaip ir visoje J.Šikšnelio kūryboje, skleidžiasi ir su krikščioniškomis vertybėmis susijusi gyvenimo pusė. Pastarajame romane protagonistas ne kartą tarsi gretinasi su šventųjų likimais ir net Kristumi. Gretinasi labai neįkyriai, o dažnai ir per groteskišką atstumą („L.B. pasakojimas. (Be datos)“ - p. 109-116), tad tokia populiaria šiandien „žaidimo“ forma ne tik kad nespekuliuojama kuriant socialinį problemos kontekstą, bet šia „žaidimo“ forma dargi neleidžiama subanalinti religinių jausmų. Ypač kad čia pat kuriama ir šmaikščiai ironiška menininko „nepakaltinamumo“ potekstė: nėra gyvų liudytojų, galinčių patvirtinti, kad Kristaus atvaizdas buvo sąmoningai iškraipytas, kai Stepas ant juodo švediško granito iškalė Kristų, panašų į save (p. 26). Beje, šiame romane pakankamai „užkabinami“ ir „bažnyčios tarnų“ žmogiškieji paklydimai.

Tačiau vėlgi – tikrai ne dėl sensacijos, nes J.Šikšnelio tekstas tokiose vietose daugiau šelmiškai atlaidus, o man labai primenąs ir gaivaus vitališkumo kupinus P.Treinio sakmių romanus - dabar daugelio nepelnytai užmirštus.

Galėčiau palyginti šį J.Šikšnelio romano pasakojimo klodą ir su savo krašto namudiniais audiniais, skirtais kasdieninėms lovatiesėms. Jų siūlai būdavo gana grubūs, o spalvos tik „neteplios“ – dažniausiai tamsiai rudų su pilkais atspalvių, bet medžiagų raštai kažkodėl išeidavo vis tiek gyvai ryškūs.

Knygoje „Surišti ir atrišti“ J.Šikšneliui pasisekė sukurti spalviniu požiūriu lyg ir nelabai kontrastingų, bet ilgam įsimenančią bomžų (Stiopka/Kapastepis, Pruncė, Dajoras, Valė, Žaneta) galeriją – protagonistas, deja, kai kur jiems tikrai neprilygsta (trukdė autobiografiniai duomenys?). Man pirmiausia kliūva kiek įmantrokai knygiškas šio teksto pagrindinio veikėjo kalbos stilius: pvz., nervai įtempti lyg laivo burės (p. 165) – niekaip neįsivaizduoju nervų kaip burių. O šalia dargi ir „moksliškai“ užfiksuojama, kad įtampa koncentruojasi smilkiniuose. Prie taip įmantriai suraitytų „intelektualinių“ frazių tikrai

nelimpa romano obsceniški vaizdai, o juo labiau žmogiškai paprasti žodžiai – pvz., protagonisto anūkėlės prašymas: Seneli, nesirk daugiau (p. 164). Todėl, kad jis yra be galo tikras. Kaip ir protagonisto savigrauža dėl mergaitės ligos.

Kas tikrai išgyventa, tą J.Šikšnelis visada parašo meistriškai.

J.Šikšnelio romaną „Surišti ir atrišti“ skaityti ir lengva, ir sunku. Išorinis lengvumas atsiranda dėl detektyvinės intrigos, sugebėjimo ironiškai manipuliuoti politinėmis aktualijomis ar detalėmis iš paties J.Šikšnelio gyvenimo – tą jau esu minėjusi rašydama apie romaną „Įvykių horizontas“. Šįkart, pvz., taip žaidžiama lengvai atpažįstamais bibliotekos, autoriaus darbovietės, vaizdais.

Tačiau, kaip ir kituose šio rašytojo kūriniuose, po išoriniais efektais vis dėlto labiau juntamas gyvenimo gilumos alsavimas – tarsi einant per pelkę, kurios niekaip neapeit. Nors žinoma, kad labiausiai reikia saugotis akivarų, bet žmogiškasis smalsumas vis tiek ima viršų: kas vis dėlto vyksta ten - to giliu atodūsiu vis burbtelinčio „katilo“ dugne? Beje, pelkės traukos įvaizdis irgi kartojasi ne vienoje aptariamojo romano vietoje, bet tik negatyviai. O man šis gruboka stilistika perteikiamas motyvas daug įdomesnis pozityviąja prasme. Žmogiškojo likimo nenuspėjamumo prasme. Jeigu nebūtų tokios gelminės „prasmegimų“ analizės, kokią iš visų Klaipėdos kūrėjų aš kol kas terandu tik aptariamojo autoriaus knygose, gal daug ko gyvenime liktume taip ir neapmąstę.

Vis dėlto skaitydama knygą kiek pavargau nuo gausybės „enciklopedinių“ intarpų, nuo „detektyvinių“ manipuliacijų KGB, CŽV ir policijos ar STT (estetų) „kortomis“(absoliučiai nesupratau Agento „užrašų“ funkcijos tekste), „bobiškų sąmokslų“, nuo pernelyg didelio dėmesio spermai bei vaginos išskyroms ar analiniams garsams ir

vienoda intonacija visų personažų vis „malamo“ š... (net ViVi - Valerija Volungis - šį posakį ištaria tik Šikšnelio balsu). Negaliu teigti, jog apskritai pažįstu autorių, bet man atrodo, kad fiziologinė tematika į jo kūrybą įvedama kaip ir per prievartą (tik dėl konkurencinio „mados šauksmo“?). Nors Jorundžio (ironiškai - prūsų karžygio) ir ViVi sueitys vis dėlto psichologiškai tvirtai pagrįstos. Romane įtikina ir „lytinio giganto“ Jorundžio ryžtas nužudyti. Kitas personažas, policininkas Ceplis, žudiku tampa jau ne taip patikimai. Blankokas ir Živelis – dar vienas policininkas.

Romane kartais niekaip nesueina ir sakiniai. Pvz., kaip suprasti p. 34 esančią alkoholio aprašo pabaigą: Organizme jis veikia visų organų ląsteles: dehidruota (nuvandenina), koaguliuota (krešinanti baltymus), tirpdo riebalines medžiagas (išryškinta O.B.) – kodėl leidyklos redaktoriai/korektoriai tokios „abros kadabros“ nepastebėjo? O vis tiek knyga paperka. Žmogiškumu. Žmogiškumas Šikšnelio tekstuose visada buvo neatsiejamas nuo to, kas patirta paties autoriaus. Paradoksaliai sugebant derinti tai, kas paprastai suvokiama tik protu, ir tai, kas vyksta pasakotojo ir pagrindinio veikėjo sugrubusioje širdyje, vis dėlto ypač branginančioje gimtinės atmintį ir artimiausius žmones. Nenuglaistyta atsakomybė prieš juos ir krikščioniška atgaila, pagrindinių veikėjų silpnumą droviai pridengianti tik groteskišku juoku, ypač nušviečia visą J.Šikšnelio kūrybą – autobiografiškai autentišką kūrybą. Tad autobiografiškumas ir romane „Surišti ir atrišti“ atsiskleidžia itin skaidriu pavidalu. Tokiu skaidriu, kad net gerklę užspaudžia. Kaip vaikystėje klausantis gimtojo kaimo šermeninių verkavimų. Labiausiai iš nuostabos: iš kur tokiu momentu atrandama jėgų dar ir žodžiuoti (raudoti žodžiais)?

6

GINTARO LAŠAI

Trečiadienis, vasario 27, 2008

kl.lt

Liepų rate Mindaugas Valiukas Autobuso nematė gal dvidešimt metų ir šio sentimento pakako numatomiems žygio nepatogumams nugalėti. Be to, autobusas – kaip traukinys, keltas – yra savotiška valstybė su savo (piliečiais) žmonėmis, papročiais ir charakteriu – įdomus pažintiniu aspektu. Tačiau kelionė buvo per daug ilga ir varginanti – autobusas stojo prie kiekvienos “vištidės“, todėl nepatyrusiam vaidenosi, kad dabar jau tikrai sugedo. “Be panikos! Nėra jėgos, kuri jį sustabdytų”, – tikino vairuotojas, kuris nemokamai piliečius vaišino papiroso smarve ir klausėsi muzikos, panašios į tą, kurią atlieka protiškai atsilikę per muzikinės terapijos seansus. Kelio danga taip pat kėlė ne mažiau meniškų asociacijų: atrodė, kad autobusas darda per pilkšvą planetą, išmuštą daugybės kraterių, į kuriuos lieja dervą saulėje smarkiai įdegę darbininkai oranžinėmis liemenėmis. Eismas tuose ruožuose ypač lėtas. Visa laimė – temsta – tuojau nebesimatys oranžinių čiabuvių ir lyg užnuodytos strėlės eglių viršūnių. Deja, užsnūsti nepavyksta – esi pasmerktas kančioms iki paskutinės stotelės.

Paskutinė stotelė buvo stotis. Jie išlipo iš autobuso: pagyvenę vyras ir moteris - pasiturintys žmonės, sprendžiant iš drabužių ir moters papuošalų. Buvo jau tamsu, apie dešimtą vakaro, pora atrodė pavargusi, nekantravo kuo greičiau pagauti taksi ir pasiekti viešbutį. Tačiau kiek dairėsi – taksi nesimatė.

Po kelių minučių vyriškis pagaliau pastebėjo iš lėto važiuojantį automobilį su juodų ir baltų kvadratėlių juosta ant šono. Taksi sustojo.

Vyriškis užsimetė kuprinę, atplėšė nuo žemės lagaminą ir paragino moteriškę paskubėti, kol jų kas neaplenkė. Jis baiminosi be reikalo, nes aplinkui nesimatė nė vieno pretendento. Vyriškis mandagiai atidarė dureles ir užleido moteriai vietą ant užpakalinės sėdynės. Pats atsisėdo šalia vairuotojo.

- Į viešbutį, prašom.

- Prašom išlipti.

- Mano darbo laikas baigėsi. – Paaiškino taksistas. – Viešbutį jūs lengvai pasieksite pėsčiomis.

Na jau ne, - pyktelėjo vyriškis. – Mes pasiieškosime kito taksi!

Nerasit. Ir autobusai jau nebevaikšto. O mano pusbrolis, autobuso vairuotojas, pavyzdžiui, iš viso neveža. Jis pina krepšius iš karklų vytelių.

- Kuo čia dėtas jūsų pusbrolis autobuso vairuotojas. Nereikia mums jokių krepšių iš karklų vytelių. Mes pavargę ir norim į viešbutį, kur galima nusimaudyti, pavalgyti ir pailsėti. O gal ir viešbučiai pas jus nedirba?

Taksi dureles atidarė ir ant užpakalinės sėdynės įsitaisė apkūni, tačiau gana simpatiška mergina, matyt, taksisto žmona.

Labas, brangusis, atleisk, kad vėluoju.

- Na, ponai, - kreipėsi “brangusis” į atvykėlius, - prašom atlaisvinti vietas. Čia netoli – šita gatve tiesiai ir į kairę.

- Na, kodėl? Mes galime jus pavėžėti. Jūs su bagažu, o iki viešbučio gabaliukas, be to, ir metas vėlus, ar ne, saldainiuk?

Automobilis pajudėjo. Gražios baroko gatvės, pripildytos žibintų šviesa, daug žalumos. Medžiai po žibintais lyg užpilti sidabru. Žmonių beveik nėra, tik krautuvių savininkai nuleidžia užtraukiamas žaliuzes ant vitrinų, susirenka gėlių vazonus ir dingsta už durų. Taksi sustoja prie viešbučio. Kelias anaiptol nebuvo toks trumpas, kaip piešė taksistas.

- Sėkmės, – atsisveikino taksisto žmona. Ji persėdo į priekį ir pabučiavo vyrą.

Apšviestas viešbučio fasadas puikavosi raizgiomis baroko linijomis. Labai šiuolaikiškai, bet skoningai, zyzdamas mirkčiojo viešbučio pavadinime neonas. Šveicorius mėlyna livrėja su auksiniais apvadais vietoj to, kad paslaugiai atidarytų dideles stiklines duris su penkiom žvaigždėm, jas užtrenkė prieš nosį ir jau rengėsi rakinti iš vidaus.

- Užsidarėme, ponai, užsidarėme, - paaiškino šveicorius ir parodė kortelę, kurioje skelbiama, kad lankytojai priimami iki 22.00. Moteris atrodė labai pavargusi. Ji atsisėdo ant lagamino.

- Bet dar tik penkios po dešimtos, - pažiūrėjo į laikrodį vyriškis.

- Taisyklės yra taisyklės. Be to, ar aš žinau, kas jūs tokie? – Šveicorius sudvejojo. – Jūs gi įvertinate mano riziką netekti darbo…

Vyriškis įkišo ranką į švarko kišenę ir ištraukė keletą banknotų.

- Sveiki atvykę! – atidaręs duris iškilmingai pasveikino šveicorius. – Ar galiu jums dar kuo nors pasitarnauti? – nedviprasmiškai pasiūlė.

- Na ką jūs! Jūs ir taip mums labai pasitarnavote. Nenorime piktnaudžiauti jūsų gerumu.

Nueidami jiedu dar girdėjo spragtelint užraktą ir nepatenkintą šveicoriaus bubenimą.

Po tokios sunkios kelionės jie leido sau ilgiau pasilepinti miegu.

Saulė, taip ir nepersisunkusi per tankų užuolaidos audinį, kaitino stogų skardą ir čerpes, o švelnus vėjelis išsidavė, nustatęs vėtrunges pietų kryptimi. Vyriškis puikiai išsimiegojęs žvaliai valėsi dantis. Atrodė lyg nuvarytas arklys putotomis prusnomis. Moteris, jau atlikusi savo rytinį tualetą, skambant radijui tyrinėjo veidrodį. “Mieloji”, šūktelėjo vyriškis ir vonioje prasidėjo pasitarimas, ką užsisakyti vėlyviems pusryčiams. Kol jiedu gilinosi į vietinės virtuvės subtilybes, diktorius žemu balsu skaitė miesto valdžios kreipimąsi į miestiečius ir miesto svečius. “…Linkime maloniai praleisti laiką. Miesto valdžia. Kreipimasis kartojamas kas dvidešimt minučių.” Užgrojo graži muzika.

- Mielasis, tu girdėjai?

- Ką?

- Miesto valdžia linki gerai praleisti laiką ir tai kartoja kas dvidešimt minučių.

- Štai ką reiškia gera valdžia!

Pusryčius atnešė stebėtinai greitai ir jie susėdo prie stalo.

- Žinai, - prabilo moteris, – o mūsų atostogos pastaruoju metu kažkodėl ne visai nusiseka.

- Na, aš sutinku tik iš dalies...

- Pernai, pavyzdžiui, mes pakliuvom į potvynį. Užpernai…

- Užpernai nebuvo jau taip blogai. Mus iš karto perspėjo nesėsti į tą...

- Gerai, - neatlyžo moteriškė. – O prieš ketverius metus mūsų niekas neperspėjo, kad gatvėmis bėgs buliai. Aš net dabar eidama gatve apsižvalgau, ar nelekia koks meitėlis. O ta nelaimingoji mergina? Ją buliai mėtė ant ragų kaip tinklinio kamuolį. Dabar šitas miestas…

- Šitas miestas tau tikrai patiks. Jis garsėja savo sportininkais orientacininkais, čia saugu, daug renginių, puiki architektūra. Netgi, teigčiau – nuostabi! Be to, geras konjakas ir virtuvė.

- Vakarykštė situacija atvirkščiai proporcinga tavo komplimentams. Pirma – čia nevažiuoja taksi ir autobusai. Nes vairuotojai pina krepšius iš karklų vytelių, – daugiau žaismingai, nei piktai dėstė faktus moteriškė. – Antra – viešbučiai ir parduotuvės veikia tik iki dešimtos. Trečia – mieste nėra žmonių, naktinio gyvenimo nerasta.

- Čia tu klysti. Taip gražiai miegojai, kad nenorėjau tavęs žadinti, – vyriškis su kavos puodeliu nuėjo į balkoną. Moteriškė paskui. Balkone žydėjo daugybė našlaičių. – Mieste vyksta triukšmingas naktinis gyvenimas. Buvau mieguistas, nėjau į balkoną, bet puikiai girdėjau – žmonės garsiai šūkavo, klykavo, dainavo, mušė būgnus ir dar kažką. Čia tikrai linksma. Gal prasidėjo karnavalas?

Tuo metu, kai vyriškis pasakojo savo naktinius įspūdžius, diktorius vėl skelbė kreipimąsi; “Mieli miestiečiai ir miesto svečiai. Jums draudžiama išeiti į gatvę nuo 22.00 iki 6.00. Draudžiama paveiksluoti ir filmuoti. Siūlome apskritai neiti į gatvę, o sėdėti namie. Jeigu išeisite, tai patariame šviesiu paros metu, grupelėmis. Nesirenkite prašmatniais drabužiais. Vilkitės paprastai ir patogiai, geriausia sportui pritaikytais rūbais. Nesipuoškite brangiais papuošalais. Nesikvepinkite gerais kvepalais. Linkime jums maloniai praleisti laiką. Miesto valdžia…”

Aš tikrai nieko negirdėjau – miegojau kaip užmušta.

Kai jie grįžo į kambarį, grojo gražią muziką.

- Todėl aš ir siūlau: ypatingai nusiteikime, ypatingai pasipuoškime ir šią ypatingą dieną pašvęskime šio ypatingo miesto ypatybėms.

Alio Balbieriaus nuotr.

Moteris plačia šypsena įvertino tokią vienintelio epiteto jėgą: - Po tokių žodžių nieko kita ir nelieka.

Ir jie pradėjo procesą, kurį per eilę metų buvo gerokai primiršę: vilkosi brangiais drabužiais, puošėsi (ypač moteris) prašmatniais papuošalais, kvepinosi gerais kvepalais ir šukavosi, glostėsi, tepėsi, dažėsi.

Imdama raktą viešbučio darbuotoja žiūrėjo į juos apstulbusi.

- Ar jūs girdėjote radiją? – paklausė.

- Grojo labai gražią muziką, – atsakė moteriškė ir jiedu susikibę rankomis šypsodamiesi išėjo į gatvę.

Susiraukę žiūrėjo aplinkui, bet nieko nematė (saulė visa ką maudė tirštoje savo vonioje), kol priprato akys. Štai senas sendaikčių parduotuvės savininkas reguliavo vitrinos įstiklinimo darbą: - Atsargiai, ponai, čia daug šukių, atsargiai.

- Kokie darbštūs ir malonūs žmonės, – pastebėjo moteris.

- Taip, čia rūpinamasi savo verslu. Vis kažką keičia, atnaujina, – sutiko vyriškis.

Ir tikrai. Kas antra krautuvėlė keitė stiklus, sodino gėles klombose prie įėjimų, šlavė šukes ir nuolaužas, stipria vandens srove plovė nuo grindinio dažų ar pomidorų padažo dėmes. Miestas uoliai švarinosi ir kuopėsi, rodėsi darbštuoliai ir debesis nušlavė aplink saulę, kuri atsispindėjusi vėjo varstomuose languose išsilaksto saulės zuikučiais.

- Ar pastebėjai, šiame mieste labai mažai vaikų.

- Visai su tavimi nesutinku. Štai, – jis parodė ant grindinio prie kirpyklos kreida nupieštą žmogaus siluetą. Kreidinis žmogus gulėjo išskėtęs rankas, sulenktomis per ke-

lius kojomis. – Vaikučių darbas.

Tokių kreidinių žmonių jie išvydo ir daugiau. Vienas, lyg būtų susirietęs embriono poza, buvo nupieštas prie lauko kavinės, dar vienas vidury sankryžos.

- Čia tėveliai, matyt, leidžia vaikams vėlai eiti gulti, - samprotavo vyriškis, – todėl jie dar miega.

Prie prašmatnaus restorano jie išvydo žmones baltais chalatais, bandančius į neštuvus paguldyti žmogų be sąmonės.

- Dieve! – išsigando moteriškė.

– Jam kažkas atsitiko.

- Nebijok. Šis šaunuolis paprasčiausiai nuo pat ryto padaugino.

Medikai, juos pastebėję, pasistengė kuo skubiau patalpinti nelaimėlį į baltą autobusiuką su raudonu kryžium. Po akimirksnio jis jau dūmė saliutuodamas mėlynais žiburėliais.

- Čia tikrai nepamatysi besivoliojančių girtuoklių. Juos labai operatyviai išgabena,- džiaugėsi vyriškis. – Valdžia rūpinas savo miesto įvaizdžiu.

- Kad pas mus taip.

Jiedu vaikščiojo gatvėmis, žavėjosi senąja architektūra, kol priėjo nuostabią katedrą.

- Tipiškas gotikos pavyzdys, – aiškino vyriškis. – Į dangų besiveržianti gotika. Matai kontraforsus?

- Labai gražūs!

- Būtent. O jie juk atlieka atraminę funkciją. Tačiau net neįtartum, ar ne. Atrodo lyg puošybos elementas.

- O kokie vitražai! Dieve, kokie vitražai!

- O koks rozetės ažūras.

- Tos pabaisos tikrai kraupios.

- Jos turi priminti žmogui pragaro kančias. Memento mori.

Malonus pažiūrėti barokinis fontanas, mielas ausiai srovelių čiurlenimas.

>>11

kl.lt

DURYS

Trečiadienis, vasario 27, 2008

7

Taškai ir daugtaškiai Kelios mintys S.Bertulio koliažų ir emalio darbų parodos proga Kristina Jokubavičienė

D

aug taškų pažėrė dailininkas Saulius Bertulis, „Klaipėdos galerijoje” vasario 14ąją atidaręs koliažų ir emalio darbų parodą „Taškas“. Pats parodos pavadinimas galėjo ką nors ir išgąsdinti: gal vienas iš žymiausių metalo plastikos atstovų mūsų mieste jau deda tašką? Gal jam jau nusibodo ši kruopštaus darbo reikalaujanti, brangi ir net pavojinga sveikatai dailės sritis?

Bet po autoriaus paaiškinimo atidarymo metu visi lengviau atsikvėpė, nes pasirodo – tai tik simbolinis taškas, pasak dailininko, „šį kartą taškas – tarsi pradžios metafora, nuo jo viskas tik prasideda“.

Metai – turtas Prisimenant, kad praėjusių metų pabaigoje dailininkas pažymėjo 60 metų jubiliejų, parodą galima įvardyti kaip jubiliejinį atsaką negailestingam laikui, kuris lyg paklaikęs sprinteris bėga vis greičiau, arba laikyti ją akivaizdžiu įrodymu, kad mūsų metai – mūsų turtas ir visa, kas su šiais virtualiais turtais susiję, meno žmonėms nėra joks minusas. Greičiau pliusas. Ir daugybė chrestomatinių pavyzdžių iš meno pasaulio tai patvirtina.

O ir tie metai, tiesą pasakius, dar ne tokie įspūdingi, ir jaunystė dar nepamiršta. Apie tai iškalbingai byloja ir subtilus humoro jaus-

mas, kurio autorius nepraranda, tik vis labiau tobulina, ir šiltas bendravimo stilius (verta prisiminti viešą paslaptį, jam kolegų ir gerbėjų duotą gražią pravardę „Saulelė“), o labiausiai – aktyvi ir visapusiška kūrybinė veikla, nuolatinis ėjimas į naujas formas ir raiškos būdus.

Klaipėdietis nuo 1972-ųjų Vilnietis, mokęsis M.K.Čiurlionio vidurinėje meno mokykloje, studijavęs metalo plastiką Estijoje, Talino dailės institute, ir paskyrimą dirbti gavo Vilniuje. Tačiau, padėdamas draugui, susikeitė miestais, ir 1972 metais atvyko į Klaipėdą.

Aštuntasis dešimtmetis yra labai dinamiškas ir gražus Klaipėdos dailininkų istorijos periodas, visi dailės senbuviai jį prisimena su nostalgija, ir ne tik todėl, kad tai buvo jaunystės metai. Ką tik susikūrusi LDS Klaipėdos dailininkų sekcija tapo skyriumi, sparčiai augo pradžioje negausus menininkų būrelis, klostėsi labai artimi, geranoriški dailininkų tarpusavio santykiai ir bendravimo tradicijos su kitų meno sričių atstovais. Juk kultūros žmonių tais metais mieste buvo tiek nedaug.

Smagu, kad tas kolegiško artumo, natūralaus bendravimo modelis išliko iki mūsų dienų, o tai tikrai reta svetimėjančioje visuomenėje.

Nuoširdus pedagogas Dar 1974 metais S.Bertulis pradėjo dalyvauti parodose, dirbo juvelyrikos, medalių, interjerinės me-

talo plastikos srityje. O sekančiais, 1975-aisiais, tapo dėstytoju. Iki šiol S.Bertulis dėsto skulptūrinę plastiką Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos Vizualinio dizaino katedroje, yra docentas, puikus ir nuoširdus pedagogas, vertinamas ne tik kolegų, bet, svarbiausia, studentų.

Lygiai taip pat jis buvo labai mylimas ir Klaipėdos Adomo Brako dailės mokyklos mokinių, kuriuos mokė skulptūros kelerius metus.

Neabejoju, kad savo inteligencija ir korektiškumu sužavėjo ir dailės studijos, veikiančios „Klaipėdos galerijoje” dalyvius, suaugusius ir rimtus įvairių profesijų žmones.

Medalių kūrėjas Jau pirmaisiais kūrybinės veiklos metais S.Bertulis įsitraukė į medalininkų veiklą. Nuo 1985 metų jis dalyvauja kasmetinėse Lietuvos medalio kūrėjų stovyklose Telšiuose (2007 metais vyko jau 23-ioji stovykla), yra vadinamas jų metraštininku, sukūrė medalių, skirtų stovyklų kolegoms.

1998 metais S.Bertulis tapo Tarptautinės medalininkų federacijos (FIDEM, Lietuva įsijungė į federaciją nuo 1990 metų) nariu. Jis suorganizavo kelis simpoziumus „Medalio menas ir Klaipėda“ uostamiestyje, nuolat dalyvauja Lietuvos ir Baltijos medalių trienalėse. Už medalius istorijos temomis, skirtus žymiems kultūros, meno veikėjams, yra pelnęs ne vieną apdovanojimą.

Plėtoja emalio tradiciją Gana anksti susidomėjęs emalio technika, įgūdžius dailininkas tobulino ne tik kasdieniniame kūrybos procese, bet ir tarptautinėse emalio meno stovyklose Palangoje, Jūrmaloje, emalio menininkų kūrybiniuose simpoziumuose Kintuose, pasisemdamas patyrimo iš kitų dailininkų, perduodamas savąją patirtį jauniesiems.

Kad pastaraisiais dešimtmečiais emalio menas Lietuvoje nė-

Laikrodis: „Laikas bėga“ (2007, medis, metalas, emalis).

Autoriaus naujausių darbų įvairovė atskleidžia universalią, tradicijų pagrindu plėtojamą šiuolaikišką ir novatorišką jo kūrybą. ra itin populiarus, lemia kelios, jau minėtos priežastys – tai brangi, sudėtinga technika, reikalaujanti kantrybės ir amato žinių. Tačiau emalis atsidavusiam kūrėjui atskleidžia daug galimybių formos ir spalvos srityje.

Kartais emalis įvardijamas kaip dekoratyvi miniatiūrinė tapyba (tik nepalyginamai sudėtingesnė) ant metalo. Emalio meno tradicijas atkurti siekia Vilniuje pradėtos rengti tarptautinės emalio meno bienalės. Pripažinta, kad nuosekliausiai emalio tradiciją šiandien Lietuvoje plėtoja du vyresnės kartos menininkai – vilnietė Marytė Gurevičienė ir S.Bertulis.

Koliažai: S.Bertulio „Saulėgrąža“ (2007–2008, medis, akrilas) ir „Linelis“ (2007-2008, medis, metalas, akrilas).

Lygis: S.Bertulio kūriniai nepriekaištingi amato požiūriu, naujoviški formos, originalūs pasirinktų motyvų bei jų dermių atžvilgiu. „Povestuvinė kelionė“ (2006, žalvaris, varis, aliuminis, emalis, medis), „Malūnėlis“ ir „Suktukas“ (2007, metalas, emalis).

Nerijaus Jankausko nuotr.

Unikaliuose S.Bertulio emalio kūriniuose susijungia taikomasis, dekoratyvinis ir vaizduojamasis pradas, kuris būdingas ir visai dailininko kūrybai, ypatingai akivaizdus mažosios plastikos darbuose.

Šmaikštus ir virtuoziškas Pasiekęs tokį profesionalumo lygį, kai galima laisvai „žaisti“ technologijomis, medžiagomis, kiekvienoje parodoje jis pateikia kūrinius, kurie yra nepriekaištingi amato požiūriu, novatoriški formos, originalūs pasirinktų motyvų bei jų dermių atžvilgiu. Šmaikštumas, tapęs neatsiejamu dailininko asmenybės bruožu, atsispindi jo darbuose per vaizduojamų objektų ir jų tarpusavio ryšio traktavimą, per netikėtą kūrinių pateikimą.

S.Bertulio kūryboje dažni tautosakos, gamtos motyvai, konkretūs liaudies buities atributai, fragmentai organiškai siejami su moderniomis formomis, taip išryškinamos naujos prasmės. Šioje parodoje matome, kaip organiškai dera natūralus ar lengvai tonuotas, glotnus ir matinis medžio paviršius su įvairių metalų atspalviais, blizgesiu, matiškumu, aštrumu ar plastiškumu.

Asimetrijos ar simetrijos principu paremtos kompozicijos yra ne tik dekoratyvios, bet ir kuria jaukios nostalgijos, tikrumo būsenas, jose geometrinės formos persilieja su žmogaus siluetais, profiliais.

Kūriniuose panaudojami praeities ir dabarties elementai ne konfliktuoja, o natūraliai susilydo, sukuriamas tęstinumo ir vaizdinės vienovės pojūtis.

Nenuostabu, kad parodoje „Taškas“ eksponuojamus S.Bertulio kūrinius norisi liesti, pajusti jų paviršius, medžio šilumą ir metalo šaltį, formų, šiuo atveju – aptakių taškų – reljefiškumą.

Per parodos eksponatų įvairovę gražiai atsiskleidžia universali, tradicijų pagrindu plėtojama novatoriška ir šiuolaikiška S. Bertulio kūrybos visuma.

8

DURYS

Trečiadienis, vasario 27, 2008

kl.lt

Skaitome – vadina Ankstesnę tendenciją mugėje pirkti knygas keičia siekis susipažinti, rinktis, domėtis, bendrauti Dalia Bielskytė

9

-oji tarptautinė Vilniaus knygų mugė, didžiausia knygų mugė Baltijos šalyse, specialistų vadinama vienu ryškiausių Lietuvos kultūros įvykių, šiais metais dalyvius ir lankytojus pasitiko šūkiu „Skaitau – vadinasi, esu!“.

diniais. Taigi dalyvavimas knygų mugėje įgijo ryškų intelektualinio bendravimo atspalvį.

Pastaraisiais metais pastebėję augantį lietuviškosios literatūros populiarumą mugės rengėjai lietuvių literatūrą paskelbė 2008 metų Vilniaus knygų mugės tema.

Pasimatymų su skaitytojais maratone dalyvavo ir Klaipėdos rašytojai bei leidėjai, tiesa, ne gausiai, tačiau ryškiai.

Knyga – kaip duona Nors statistika šios savaitės pradžioje dar nebuvo paskelbusi, kiek skaitytojų šiemet aplankė Vilniaus knygų mugę, kiekvienam buvo akivaizdu, kad tauta veržiasi prie knygos, kaip prie duonos. Norintys patekti į mugę turėjo ilgai ir kantriai bjaurioje darganoje stumdytis tūkstantinėje minioje prie kasų bei įėjimo. Pagaliau patekusiųjų vidun laukė leidinių, renginių bei kultūrinių pasimatymų gausa.

Ankstesniųjų metų tendenciją mugėje pirkti knygas keičia siekis susipažinti su asortimentu, rinktis, domėtis, bendrauti, dalyvauti renginiuose, pasisakyti Diskusijų klube (Vilniaus knygų mugės naujiena), kuriame vykstantys pokalbiai, vedami Leonido Donskio ir Rolando Maskoliūno, nebuvo susiję su konkrečiomis leidyklomis ar lei-

Dalyvavimas knygų mugėje įgijo ryškų intelektualinio bendravimo atspalvį.

Kaligrafijos vėliavnešiai Ypač įsidėmėtinas Klaipėdos universiteto surengtas trečiojo „Kaligrafijos sąsiuvinių“ numerio pristatymas. Pradėtas leisti 2007-aisiais, išeinantis kas pusmetį leidinys susilaukė ir garsių Lietuvos dailininkų, ir plačiosios visuomenės dėmesio. Iš garbių sveikintojų ir kalbėtojų lūpų į Klaipėdos pusę skriejo tokie epitetai, kaip „Klaipėda – kaligrafijos sostinė“ ir pan.

Renginyje dalyvavo „Kaligrafijos sąsiuvinių“ žvaigždės – dailininkai Lidija Skačkauskaitė-Kuklienė, Rimvydas Kepežinskas, Mindaugas Petrulis, leidinio sudarytojas Algis Kliševičius bei naujausio numerio herojus Anatolijus Klemencovas.

Vilniaus dailės akademijos profesorius Albertas Gurskas, leidinio sudarytojų ir autorių vadinamas Lietuvos kaligrafijos pradininku, džiaugėsi, kad daugelyje didelių pasaulio valstybių primiršta, kompiuterinio rašto išstumta kaligrafija A.Kliševičiaus dėka Lietuvoje pagaliau užima deramą vietą. „Puiki idėja, puiki organizacija, puiki poligrafija – vienu žodžiu, man trūksta žodžių, – šypsodamasis kalbėjo profesorius. – Puikiai parengta ne tik praktinė me-

ninė dalis, bet ir teorinė. Aš negaliu atsižavėti menotyrininkės Kristinos Jokubavičienės tekstais, kurie „Kaligrafijos sąsiuviniams“ suteikia dar didesnį prasminį svorį“.

Anot profesoriaus, materialėjančiame pasaulyje vis aktualesni tampa dvasiniai dalykai, todėl jis mano, kad kaligrafija – kaip sielos išlaisvinimo, kūrybos, saviraiškos forma – turi plačias perspektyvas: „Pradžia padaryta. Dirba mano mokiniai, dirba mano mokinių mokiniai. Manau, kad kaligrafijos sklaida įgaus pagreitį, ir ši meno rūšis bus vis labiau vertinama“.

Pristatė naują romaną Pačią pirmąją knygų mugės dieną Rašytojų kampe klaipėdietis Juozas Šikšnelis pristatė savo naujausią romaną „Surišti ir atrišti“, šiemet išleistą „Vagos“ leidyklos. Jį pristatant knygų mugėje autoriui talkino redaktorė O.Gudžiūnienė, rašytojas J.Aputis, literatūros kritikas M.Šidlauskas, Seimo narys ir džiazo muzikantas V.Grubliauskas-Kongas. „Surišti ir atrišti“– 17-oji prozininko J.Šikšnelio knyga, šiuosyk – socialinis psichologinis romanas. Jo autorius Lietuvoje žinomas kaip spalvingo pasakojimo ir puošnios leksikos meistras, autoironiškas, refleksyvus novelistas, detektyvinių apysakų bei romanų kūrėjas, gvildenantis skaudžias egzistencijos temas. Prieš 17 metų išleidęs pirmąją knygą „Štilis“, rašytojas gali pasigirti produktyvumu: kone kasmet – po knygą.

Naujausias jo romanas sutiktas su dideliu susidomėjimu. „Žmonių buvo marios. Leidykla dukart vežė

Minia: prie knygų – kaip prie duonos. knygų papildomai, kad nusipirktų visi norintys”, – pasakojo trečiąsyk Vilniaus knygų mugėje dalyvavęs rašytojas. J.Šikšnelis patenkintas „tame Babelyje” šiemet sutikęs daug pažįstamų iš rašančiųjų pasaulio. „Susitariau su keliais žymiais rašytojais dėl jų kūrybos vakarų Klaipėdoje”, – džiaugėsi J.Šikšnelis.

Vaikai pasirinko „Slieko pasaką“ Jau prieš savaitę Klaipėdą pasiekė džiaugsminga žinia – 2007 metų Lietuvos vaikų knyga išrinkta klaipėdiečio rašytojo Rimanto Černiausko „Slieko pasaka“. Leidyklos „Versus Aureus“ stende darbuotojai net sušilę dėjo šią knygą į lentynas – visada buvusi populiari, gavusi geriausios vardą, knyga tie-

9-oji Vilniaus knygų mugė: skaičiai ir faktai 2008-ųjų tarptautinė Vilniaus knygų mugė vyko vasario 21–24 dienomis „Litexpo” parodų centre. Šiemet mugėje dalyvavo 250 leidybos įmonių iš šešių šalių.

Svečiavosi 14 užsienio ir 80 lietuvių rašytojų.

Mugės atidarymo dieną didžiausią lankytojų susidomėjimą sukėlė leidyklos „Alma littera“ kvietimu joje viešėjęs JAV rašytojas Johnas Irwingas. Jis surengė spaudos konferenciją, susitiko su skaitytojais, dalijo jiems autografus.

Vyko apie 200 kultūrinių renginių.

Buvo eksponuojama 13 meno parodų.

Finišavo Lietuvos metų knygos rinkimai: saugusiųjų kategorijoje Metų knygos apdovanojimas įteiktas Sigitui Parulskiui už naujausią trumpų istorijų rinkinį „Sraigė su beisbolo lazda“, o mažųjų skaitytojų kategorijoje – klaipėdiečiui Rimantui Černiauskui už „Slieko pasaką“.

Kultūros ministerijos premija „Už nuopelnus skaitymo srityje“ apdovanota Klaipėdos viešosios bibliotekos Vaikų skyriaus metodininkė poetė Dalia Kudžmaitė-Balsienė.

Tendencija: kasmet į tarptautinę Vilniaus knygų mugę susirenka vis daugiau žmonių.

kl.lt

DURYS

Trečiadienis, vasario 27, 2008

9

asi, esame Lėtinis G.Grajausko populiarumas

siog šluojama tiek iš knygynų, tiek ir Vilniaus knygų mugės stendų. „Jei taip bus ir toliau, teks ruošti pakartotinį leidimą“, – juokėsi „Versus Aureus“ rinkodaros vadovė Giedrė Čiapaitė. Jaunos moters, taip pat prisidėjusios prie knygos leidimo, „Slieko pasakos“ populiarumas nestebina.

Mat rašytojo, dailininkės Godos Jackutės ir Klaipėdos universiteto leidybos studentų komandos darbas buvęs ypač darnus, – jie tikėjo tuo, ką darė, ir mylėjo dar negimusią knygą. „Vaikas – jautrus skaitytojas, – sakė Giedrė. – Jo neapgausi. Todėl labai smagu, kad vaikai balsavo piešiniais, interpretavo, žaidė ir išrinko būtent mūsų leidyklos išleistą R.Černiausko knygą. Knygos populiarumas leidyklai labai malonus.

Džiaugsmą teikia ne tik pats laimėjimas, bet ir tai, kad vaikai domisi, skaito, vertina. Tai pirmoji didelė leidyklos sėkmė vaikiškų knygų kategorijoje. Visi džiaugiamės ir sveikiname rašytoją autorių su pelnyta pergale.“

Tyliosios L.Donskio alternatyvos Šių metų Knygų mugės veidu pelnytai būtų galima vadinti garsų filosofą klaipėdietį profesorių L.Donskį. Jis ne tik vedė pokalbius Diskusijų klube, bet ir pristatė naują savo knygą „Tyliosios al-

ternatyvos: socialinės analizės ir kritikos eskizai“.

Anot paties autoriaus, knyga radosi iš siekio nepriimti laikotarpio diktuojamo politinio žargono, madingo socialinio leksikono ir permainų bei jų simuliacijų spaudimo. Sykiu ji yra autoriaus minčių ir laikysenos žemėlapis 2007-aisiais. Metais, kurie dar kartą priminė, kad be kritinės refleksijos, rėksmingos ir tuščios retorikos kritikos, o kartu ir be tylios alternatyvos apnuogintos ir savimi besimėgaujančios galios žaismui mes būsime pereinamojo laikotarpio nublokšti nežinia kur. Greičiausiai ten, kur minties ir sąžinės laisvė tampa tiesiog nebeaktuali. „Ši knyga – pernai parašytų tekstų rinkinys, – pristatė leidinį autorius. – Tekstai sluoksniuojasi: vieni susiję su politika, kiti – su kultūra, treti – su mano tarptautiniu gyvenimu. Ši knyga – mano bandymas surinkti save, savo mintis ir taip patirti metų visumos pojūtį – ką dariau, ką mąsčiau“.

L.Donskio teigimu, jo „Tyliosios alternatyvos“ skirtos šviesiam, išsilavinusiam, mąstančiam skaitytojui. „Knygoje nėra mokslinio žargono, ji atvira, kviečianti skaitytoją. Labai norėčiau pristatyti šią knygą Klaipėdoje. Tikiuosi, kad taip ir bus“, – sakė filosofas.

Vilniuje iki šiol sklando legendos apie Gintaro Grajausko pjesės „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“ skaitymą, prieš porą mėnesių vykusį Lietuvos rašytojų sąjungos kavinėje. Tąkart autorius pats skaitė savo pjesę, kurios publika kantriai klausėsi pusantros valandos ir, patikėkite, liko patenkinta.

9-ojoje tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje ši pjesė, Nacionalinio dramaturgijos konkurso laureatė, buvo skaitoma dar kartą.

Jos vardu pavadinta ir septintoji G.Grajausko knyga – pjesių rinkinys, 2007-ųjų pabaigoje išleistas Rašytojų sąjungos leidyklos ir tokiu būdu darsyk pristatytas plačiajam skaitytojui.

Paprašytas pasidalyti įspūdžiais apie renginį, G.Grajauskas pasakojo: „Žmonių buvo pilna salė. Ypač daug jaunimo. Viską pristatė teatrologė Aušra Martišiūtė. Aktorė Eglė Barauskaitė skaitė ilgą Marijos monologą iš antrojo veiksmo, paskui įsijungiau ir aš – pažaidėme truputį „gydytojus” kaip vaikystėje, demonstravome vienas kitam pėdkelnes – ji melsvas, aš rusvas, kaip ir privalu. Žodžiu, buvo labai seksualu ir švelniai komiška. Publikos reakcija – puiki. Vienareikšmiškai.“ Klaipėdietis rašytojas knygų mugę vertino „grajauskiškai“: „Mugė – kaip mugė. Visur pilna žmonių, beigelius ir kringelius perka, kampuose dresuotos meškos šokius šoka, įprastas vaizdas.“ Tačiau širdis džiaugiasi, kai matai tiek smalsių, besidominčių, ieškančių, laukiančių akių. Šis kermošinis sambrūzdis, kur pro minios šurmulį girdi A.Marčėną, skaitantį septynis H.Radausko eilėraščius, ir matai būrį žmonių, žinančių, ką nori išgirsti, atrasti ir pamatyti, liudija, kad literatūra nėra tokia jau vargana Pelenė didelėje leidėjų puotoje, o tie „beigeliai bei kringeliai“ turi ne tik kainą, bet ir skonį.

Asmenybė: L.Donskį buvo galima pamatyti ir dalijantį autografus, ir vedantį atviras diskusijas.

Laimėjimas: R.Černiausko „Slieko pasakos“ sėkmė Metų knygos konkurse leidyklai labai svarbi, neslėpė G.Čiapaitė.

Populiarumas: pagrindinis „Kaligrafijos sąsiuvinių” 2007/2(3) herojus A.Klemencovas (dešinėje) dalijo autografus rašto meno gerbėjams.

Autoritetai: „Kaligrafijos sąsiuvinių” gražia ateitimi neabejojo jų grafikė L.Skačkauskaitė-Kuklienė, profesorius A.Gurskas, leidyklos direktorė L.Zemlienė, sudarytojas A.Kliševičius.

Dalios Bielskytės nuotr.

10

DURYS

Trečiadienis, vasario 27, 2008

kl.lt

Viskas, ką matome?

Pagrindine kūrybos medžiaga pasirinkęs patį regėjimo procesą, parodoje uostamiestyje G.Trimakas toliau tyrinėja fotografiją Gytis Skudžinskas

R

etai taip nutinka, kad su bičiuliu kalbėdamas po parodos atidarymo praėjus kelioms dienoms išgirsti frazę: „Ši paroda tikrai gurmaniška”. O taip nutiko po Gintauto Trimako parodos „Sidabras (taškas) / Replika (atsakymas)”, surengtos Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre. Ten ji dar veikia iki kovo pradžios.

Kas ir kaip Ir, atrodo, nieko ypatinga šiandien parodų salėse aptikti užduodamus klausimus, perskaityti komentarus, išgirsti replikas ar tiesioginius atsakymus. Tačiau neretai tie teiginiai formuluojami kaip arba – arba, ir – ir situacijos, kai norima įtikti plačiajai auditorijai, domimasi, su kuo, kiek, kada ar kur. Šiuo atveju, tokios beletristikos neaptiksime. Menininką – gurmaną domina tik du klausimai: kas ir kaip, t.y. du kokybiniai kriterijai – medžiagos ir jos apdorojimo praba.

Parodoje uostamiestyje G.Trimakas toliau tęsia savo nuolatines studijas, ir jo pagrindine kūrybos medžiaga tampa pats regėjimo procesas. Pirmiausia reikėtų pabrėžti, kad tai nėra fotografijos paroda. Gintautas neretai sako: „Aš ne fotografas, aš menininkas, naudojantis fotopriemones”. Žinoma, šis aspektas kartais gali atrodyti nebeatsekamai susipynęs ar kaip tyčinis klaidinimas, bet būtent fotografinis mediumas suteikia daugiausia galimybių kalbėti apie regimybės, menamos tikrovės ar simuliacijos peripetijas.

Prieštaravimų link Fotografija kaip regėjimo paralelė, kaip amžiams įkalintas žvilgsnis yra taip giliai įsišaknijusi mūsų kultūroje, kad tampa ir nepakeičiama priemone šiems procesams analizuoti. Parodoje pateikiami atspaudai, sukurti pinhole technika, tiesiog stumteli mus regėjimo – neregėjimo prieštaravimų linkme.

charakteristika. Juk dažnai pastebime, kad ką tik mačiau, o dabar nebepastebiu, vakar lyg ir buvo kitaip.

Tad ir šioje parodoje reikėtų ieškoti ne svarbių detalių ir objektų, o paties ištęsto regėjimo proceso apraškų. Ir vis dėlto ar tikrai galime tikėti viskuo, ką matome?

Dar vienas svarbus autoriaus žingsnis, priverčiantis abejoti regėjimo įpročiais, tai nuolatinės

Vis dėlto ar nereikėtų atsisakyti minties, kad fotografija – tai geriausia priemonė tikrovės reginiui, jei jis toks apskritai įmanomas, įamžinti?

Kurdamas pasitelkęs šią techniką, autorius niekada nežino ir negali tiksliai numatyti pasirinkto objekto kompozicijos, o pateikti atspaudai specialiai nekadruojami ir dirbtinai nepakeliamas kontrastas.

Tokie kūriniai nebegali mums suteikti tik pačios paviršutiniškiausios informacijos, kokį objektą autorius norėjo mums parodyti, tačiau pabrėžtinai pasakoja apie paties regėjimo fragmentiškumą ir sąlygiškumą. Ar tikrai galime tikėti viskuo, ką matome? O gal matome tik tai, ką norime matyti?

Priverčia suabejoti Pinhole technika taip pat sąlygoja ir specifinio apibendrinto vaizdo dominavimą. Tai dar labiau sustiprina reginio ir tikrovės neapibrėžtumą. Norint užfiksuoti atvaizdą pinhole technika nepakanka kelių šimtųjų sekundės dalių. Šitoks metodas greičiau yra laiko, o ne objekto atvaizdavimo būdas. Slenkant laikui pamažu kinta ir mūsų regėjimo

matymo trajektorijos pakeitimas.

Kasdieniame gyvenime į pasaulį žvelgiame horizontalia ašimi, o Gintautas pinhole kamera dažnai paguldo toje horizontalėje ir leidžia fiksuoti vertikalėje besidriekinčius pasaulio konstrukcinius elementus.

Netradicinė samprata Vis dėlto akivaizdžiausiai regėjimo – kaip neginčijamos tiesos prielaidą išjudina parodoje pateikiami dvigubi tos pačios vietos atspaudai. Dualistiniuose atspauduose ta pati erdvė fiksuota tuo pačiu metu, bet abu atspaudai šiek tiek skiriasi. Skirtumai kartais tik nežymūs, kartais labai akivaizdūs, bet būtent šie skirtumai galutinai išjudina regėjimo kaip neginčytinos tiesos prielaidą. Tad ar viskuo, ką matome, galime tikėti?

Grįžtant prie pačios fotografijos technikos reikėtų pastebėti, kad pinhole šiandien labiau sietina ne su visuotinai priimta fotografijos samprata, o tiesiog su fo-

Performansas: pristatydamas parodą G.Trimakas pademonstravo, kaip ekspozicijos dalis kinta veikiama šviesos, taip įgydama laike išsitęsusio įvykio bruožų.

Nerijaus Jankausko nuotr. tografijos idėja. Dar labiau į kampą G.Trimakas įspaudžia fotografijos tradicinį suvokimą kurdamas kitus darbus. Užuot fotografavęs, jis tiesiog eksploatuoja pačias fotografines medžiagas. Galiojimo laikui pasibaigus fotojuostelėse savaime išryškėja faktūriški elementai. Autorius pažeidžia fotojuostą ir atspaudžia jo sukurtą šešėlį. Fotopopierius, ekspozicijai besitęsiant, keičia savo atspalvį priklausomai nuo apšvietimo. Vis dėlto ar nereikėtų atsisakyti minties, kad fotografija – tai geriausia priemonė tikrovės reginiui, jei jis toks apskritai įmanomas, įamžinti?

Idėjų apykaita Kitas klausimas, rūpintis Gintautui, kaip tie reginiai ir jų projekcijos tampa kultūros objektu. Čia autorius pasitelkia savo pažįstamus ir lietuviškoje meno scenoje gerai žinomus autorius. Šioje parodos dalyje nėra postmodernizme mėgstamų pasirinktų autorių citatų. Užuot tenkinęsis kitų kūrinių dekonstra-

vimu, autorius linkęs juos komentuoti, reinterpretuoti, taip išplėsdamas ne tik savo parodos, bet ir pasirinktų menininkų kūrinių suvokimo galimybes. Atsisakydamas savo kaip vienintelio ir nepakeičiamo kūrėjo statuso, menininkas dalyvauja kūrybinių idėjų apykaitos procese. Tokia strategija rodo, kad pastarieji darbai nėra tik asmeninių patirčių kontempliacija, bet daugiau siekis komunikuoti ir meno kūriniu permąstyti vyraujančias kūrybines ir socialines normas.

Parodoje virtualiai kartu su G.Trimaku dalyvauja kolegos fotografai Vytautas Balčytis, Alvydas Lukys, Remigijus Treigys, Jurgita Remeikytė, Jurgis Paškevičius, tapytojai Ričardas Nemeikšis, Kazė Zimblytė, Edvardas Munhas, Eglė Ridikaitė, architektas Valdas Ozarinskas. Atrodo, tokia solidi kompanija turėtų užtikrinti visiškai saugią situaciją, bet darbai nuo sienų kartkartėmis krenta. O gal tai ir smagiausia, nes argi galime tikėti viskuo, ką matome?

Trys šiuolaikinės fotografijos dešimtmečiai >>4

Reprodukcija tęsiasi

Nors baigiantis XX amžiui A.Grundbergas rašė, kad „postmodernizmas vizualiuosiuose menuose atrodo kaip [praėjęs jų raidos] istorinis epizodas [...], tačiau būdų, kuriais fotografija buvo naudojama įgyvendinant postmodernistinio meno idėją devintajame dešimtmetyje, atgarsių esama ir šiandienos [XX a. pabaigos] mene“15.

Tam tikri šią meninę praktiką pagrindžiančios teorijos aspektai išlieka aktualūs ir XXI amžiaus pradžios fotografijos sampratoje.

Postmodernios meno sampratos įsitvirtinimas aštuntojo dešimtmečio pabaigos ir devintojo dešimtmečio pradžios meno praktikoje išlieka paskutiniu svar-

biu riboženkliu fotografijos meno raidoje, kurią šiandien ženklina šio vėliausio „perversmo“ atgarsiai. Apie tai byloja bandymai anksčiau minėtus postmodernios fotografijos reiškinius iš naujo aktualizuoti šiandienos meno ir naujųjų technologijų kontekste. Pavyzdžiui, 2001-aisiais toje pačioje galerijoje kaip ir prieš 30 metų buvo pakartotinai eksponuota paroda „Pictures“, o Michaelis Mandibergas nuskanavo tas pačias W.Evanso nuotraukas, kurias 1979-aisiais buvo perfotografavusi Sh.Levine, ir patalpino jas internete (http://www.aftersherrielevine.com/). Kiekvienas šio menininko sukurtos internetinės svetainės lankytojas gali atspausti ir įsirėminti W.Evanso fotografijas, vadovaudamasis pateik-

ta instrukcija, o viską atlikęs atsispausdinti tame pačiame puslapyje patalpintą sertifikatą, garantuojantį fotografijos autentiškumą, ir padėti ant jo savo parašą. Šis internetinis puslapis, kaip teigė pats jo autorius, buvo sukurtas norint Sh.Levine autorystės ir originalumo kritiką tęsti šiuolaikinių informacinių technologijų kontekste.

Taigi fotografijos panaudojimo postmoderniame mene teorinės prielaidos išlieka aktualios ir šiandien, nes kaip tik jos toliau formuoja šiuolaikinės fotografijos sampratą. Nors pastaroji realizuojama kitokiais būdais ir formomis nei praėjusio amžiaus aštuntąjį bei devintąjį dešimtmečiais.

Tačiau kyla klausimas, kiek ilgai tokia kūrybinė praktika gali būti įdomi ir provokuoti kritinį požiūrį

į įvairius šiuolaikinius sociokultūrinius reiškinius. Nors postmodernios fotografijos kūrėjai savo darbais pabrėžtinai neigė originalumo ir naujumo galimybę, tačiau prieš tris dešimtis metų pats šių kategorijų paneigimas buvo naujas ir originalus kūrybinis gestas. Praeityje buvusios avangardinės kūrybinės strategijos šiandien nebeteko savo naujumo, kartu priblėso ir jų radikalumas. Tad neišvengiamai tenka klausti, kiek prasminga yra fotografija, vienokiu ar kitokiu būdu pakartojanti jau kartą atrastas ir įgyvendintas meninės kūrybos koncepcijas, kurių reikšmingumą labiausiai lėmė jų novatoriškumas?..

1Burgin V. Introduction // Thinking Photography / Ed. V. Burgin. Houndmills;

Basingstone; Hampshire and London: Macmillan, 1982, p. 11.

2Foster H. The Return of the Real: The Avant-garde at the End of The Century. London: MIT Press, 1996, p. xi.

3Bertens H., ten pat, p. 82.

4Crimp D. The Photographic Activity of Postmodernism // D.Crimp. On the Museum Ruins. Cambridge: MIT Press, 1993, p. 111.

5Ten pat.

6Ten pat, p. 119.

7Grundberg A. Crisis of the Real. Writings on Photography Since 1974. New York: Vintage, 1999, p. 18.

8Ten pat, p. 218.

9Crimp D. On the Museum‘s Ruins // D.Crimp. On the Museum Ruins. Cambridge: MIT Press, 1993, p. 58.

10Weston E. Seeing Photographically // The Photography Reader / Ed. L. Wells. London; New York: Routledge, 2003, p. 106.

11Ten pat.

12Crimp D. The Photographic Activity of Postmodernism // D.Crimp. On the Museum Ruins. Cambridge: MIT Press, 1993, p. 119.

13Levine Sh. Statement // Art in Theory 1900 – 1990. An Anthology of Changing Ideas / Ed. Ch. Harrison and P. Wood. Oxford UK; Cambridge USA: Blackwell, 1992, p. 1067.

14Ten pat, p. 160.

15Grundberg A., ten pat, p. x.

kl.lt

GINTARO LAŠAI

Trečiadienis, vasario 27, 2008

Liepų rate 6>>

Pamačiusi į baseiną sisio-jančio akmeninio amūriuko pimpaliuką, moteriškė droviai nusuko akis. Vyriškiui ant galvos pamėgino nutūpti balandis, kitas prašvilpė pro pat moters veidą, vos neužkabinęs sparnu.

Jiedu prasilenkė su žmonių grupele. Vyrai ir moterys, tuzinas įvairaus amžiaus asmenų, vilkintys patogiais sportiniais drabužiais ir avintys lengvais bateliais arba sportbačiais, nufotografuoti palydėjo vyriškį nepasitenkinimo minomis.

- Šitie žmonės labai sportiški.

Nors ir su treningais, bet moka subtiliai derinti spalvas. Ne kokie įvairiaspalviai idiotai su šliurėmis, ar ne, mielasis?

- Mes puikiai leidžiame laiką, ar ne?

- Man labai trūko tokių iškylų. Toks didelis miestas, o tokia tyla, ramybė.

- Gal kavos? Ir po taurelę konjako, – vos neatsitrenkęs į žemai pritaisytą baro iškabą pasiūlė vyriškis.

Jie įėjo į barą ir atsisėdo prie staliuko netoli lango, pro kurį matėsi dailus, bet šie tiek pakriošęs fachverkinis pastatas su paminkline lenta ant sienos. Priėjo barmenas.

- Du juodos kavos ir du brangiausio konjako, – barmenas, kuris atrodė neišsimiegojęs, užsirašė užsakymą į mažą bloknotėlį, kas, vyriškio nuomone, visai nereikalinga – juk toks nesudėtingas užsakymas. Gal dar naujokas.

- Barmene, jūs nežinote, kas toje paminklinėje lentoje? – paklausė moteriškė ir parodė pro langą. Barmenas net nežvilgtelėjęs atsakė: - Nežinau, ponia. Bet ji jau čia seniai, – ir nuėjo.

- ???

- Toks gražus baras, o lankytojų nėra, – stebėjosi moteriškė.

- Turbūt jį labai mėgsta jaunimas vakarais.

Barmenas atnešė kavos. Vyrikis paragavo: - Umh. Labai skani. Atsiprašau, sustabdė benueinantį jaunuolį. – Ar pas jus visada tiek žmonių?

- Ne, pas mus jų visada daug, tik dabar mažai.

- Keistuolis tas barmenas, – pažymėjo moteriškė, jam nuėjus.

- Matyti, naujokas.

Jie tylėdami gurkšnojo kavą, kol vyriškis pastebėjo ant staltiesės daugybę mažyčių rudų taškiukų. Barmenas atnešė konjako. Tokių taškiukų buvo ir ant baltų jo marškinių, kurie, beje, nebuvo gerai išlyginti, lyg jaunuolis juos kartais naudotų ir kaip pižamą.

- Sakykit, meldžiamasis, kokie čia taškeliai ant staltiesės ir ant jūsų marškinių? – pasiteiravo vyriškis.

- A, šitie! Vakar pas mus įvyko susišaudymas, matot, mes neužsidarėm laiku, ir nuo vieno šūvio krauju ir smegenim apsitaškė ventiliatorius. Jis sukdamasis ir pridrabstė visur.

Moteris vos neužspringo kava.

Vyriškis ėmė demonstratyviai kvatoti.

- Ot šaunuolis! Cha cha cha! Na ir šelmis! Cha cha, – išsitraukė banknotą ir davė barmenui arbatpinigių. Tas lyg kažko nesupratęs dvejojo. – Imkit, čia jums už puikų humoro jausmą.

- Jei čia humoras, - abejojo moteriškė, – tai labai jau juodas.

- Bet jis mus pralinksmino, ar ne teisybė? Jaunimui būdingas noras šokiruoti. Beje, esu girdėjęs panašų anekdotą. Reikia pasakyti, jis čia puikiai pritaikė - šelmis.

- Nemaniau, kad tau patinka tokios šiurpybės.

- Nesijaudink, mieloji, geriau pasimėgaukim konjaku.

Jiedu išgėrė ne po vieną, o po du konjako, vyriškis vis seikėjo arbatpinigius už puikų humoro jausmą ir prašė barmeno dar vieno anekdoto, ir kai barmenas pasakė, kad jam nepatinka anekdotai, - kvatojosi nesuvaldomai, kol moteriškė, atsisakiusi kalvadoso, pasiūlė jau eiti.

Per visą tą laiką baras nesulaukė nė vieno lankytojo.

Išėjusius iš baro juos pasitiko saulė, kurią jau galima buvo pavadinti vakaro.

Staiga pro juos lyg vėjas prašvilpė sportiškai apsirengęs jaunuolis. Jis bėgo labai greitai ir pasuko į siaurą gatvelę dešinėje. Po kelių sekundžių pasirodė dar vienas bėgikas sportui nepritaikytais drabužiais – džinsuotas, odine liemene sunkiais batais. Tas pasuko kairėn.

- Sportininkai, – pažymėjo vyriškis. – Gal ir mums reikėtų kada pajudėti.

- Sutinku. Jie rodo tikrai gerą pavyzdį. Keltumėmės anksti rytą, pabėgiotume, paskui palįstume po dušu. Ir žvalūs visą dieną dirbtume tu savo, aš savo darbus. Tik sunku išsiruošti.

Grįsta gatvė, kuria jie ėjo, tolumoje rėmėsi į žalumą. Galima numanyti, jog ten miesto parkas. Storų senų liepų eilės, tarp kurių plytų spalvos žvyru barstyti takai.

- O jei mes, - pasiūlė moteriškė, - įsigytume tokius sportinius kostiumus, kokius dėvi čionykščiai žmonės? Tokios skoningos spalvos ir fasonas…

- Be abejo, taip ir padarysime, – susitarė eidami vienu žvyruotų takelių.

Takeliai nebuvo tiesūs. Jie vingiavo, sudarydami labirinto iliuziją. Vyriškis ir moteriškė netruko to pastebėti ir įvertinti.

- Ir nežinai, kas prieš tave išnirs už posūkio – visą gyvenimą labirinte klaidžiojantis pasiklydėlis, apžėlęs barzda ir sudriskusiais drabužiais. O gal pats minotauras.

- Tu toks romantiškas, – tarė moteriškė ir jaunatviškai stipriai įsikibo jam į parankę.

Staiga iš už posūkio išniro grupelė skubančių žmonių (pora turėjo trauktis iš kelio), kurių dėmesys buvo nukreiptas į asmenį centre. Jam iš nosies bėgo kraujas. Spartuoliai greitai dingo už liepų.

- Spaudimas, – buvo tikras vyriškis. – Žmonės atskubėjo į pagalbą, dabar jie skuba į medicinos punktą.

Takelis atvedė prie akacijų krūmų, už kurių ryškiom spalvom pasitiko didžiulis gėlynas. Tai buvo gražus, retų pavyzdžių gėlynas, kad moteriškė net sumišo: - Kai kurių pavadinimų net nežinau.

Ji su floristės susidomėjimu lakstė nuo vieno augalo prie kito, vardijo pavadinimus, sąžiningai prisipažindama, kad to arba ano nepažįstanti.

Pasilenkusi ties vienu žiedu palietė jį ir suklikusi žaibiškai atitraukė ranką. Augalas nebuvo spygliuotas, tačiau atrodė, kad ji įsidūrė.

- Kas atsitiko? – krūptelėjęs paklausė.

- Nieko, – nusijuokė ji. – Man tik įgėlė bitė.

Dešinioji jos plaštaka šiek tiek sutino ir vyriškis susirūpino, ar tik nereikėtų aplankyti mediko – galima alerginė reakcija. Tačiau moteriškė jį nuramino – bičių įgėlimui alergiška nesanti, jai tai ne pirmas kartas. Be to, tai netgi savotiškai smagu.

Tamsa iš lėto gesino gėlių spalvas, įsižiebę žibintai nudažė liepas kitu atspalviu. Vyriškis ir moteriškė, nors visą dieną ant kojų, nesijautė pavargę ar alkani. Juos netgi stebino pačių žvalumas ir energingumas, lyg būtų atjaunėję dvidešimčia metų. Kupini meilės ir gyvenimo džiaugsmo. Juokavo, čiauškėjo. Giedra ir skaidri nuotaika sklaidė miestą apgaubusias sutemas ir jie nusprendė visą naktį praleisti mieste, prieš tai karališkai pavakarieniavus naktinio restorano terasoje, paklausyti kokio orkestrėlio ir su vyno buteliu pasėdėti prie vandens.

Jiedu sėdėjo ant suoliuko tarp dviejų žibintų užlieti sidabrine šviesa ir svajingai nusiteikę giliai traukė gaivų orą. Susižvalgė tarpusavy ir, lyg supratę kažkokią užuominą, prabilo kinematografiškais štampais: - Tu norėjai man kažką pasakyti?..

- Taip, – atsakė vyriškis. – Šių dangiškų žibintų akivaizdoje aš noriu pasakyti…- įkvėpė. – Aš tave myliu.

Negailėdami strykų užgrojo žiogai.

- Tu taip seniai man tai sakei.

- Ne taip jau ir seniai.

- Kada?

- Aš atsimenu.

- Neatsimeni.

- Atsimenu.

- Tikiu. Žiogų dirigentas davė ženklą piano pianissimo, kai jiedu pasibučiavo.

Susikibę rankomis, lyg ką tik apšaudyti Amūro strėlėm, jie lėtai žingsniavo parku, kol priėjo liepų ratą. Dar viena grupelė sportiniais kostiumai apsirengusių žmonių skubėdami į kuprines kimšo daiktus, ruošdamiesi palikti šią vietą. Vienas sportininkas sunerimusiu veidu juos vis ragino. Vyriškis ir moteriškė už keliasdešimt metrų išvydo vyrus, traukiančius jų kryptimi.

Sportininkas sunerimusiu veidu, matyt, juos stebėjęs, pasakė saviškiams: “Tuoj prasidės karnavalas.

Nešdinamės iš čia.“ Ir nusikeikė.

- Ar aš tau nesakiau, kad bus karnavalas? – nugirdęs šį žodį apsidžiaugė vyriškis. - O tu sakei, kad čia nėra naktinio gyvenimo. O žmonių mieste mažai todėl, kad visi šiam karnavalui ruošiasi, – patenkintas savo įžvalgumu tęsė vyriškis.

Sportininkai pasišalino. Link jų artėjantys vyrai tikrai atrodė kaip karnavalo dalyviai. Iš karto į akis krito jų keistos figūros: vienas labai aukštas ir liesas, kitas beveik jo ūgio Heraklio sudėjimo žaliūkas, storulis ilgais garbanotais plaukais ir visiškai mažas žmogeliukas, turbūt liliputas. Pasipuošę oda ir džinsais, avį sunkiais ir dulkėtais batais.

Barzdoti ir ūsuoti.

Vyriškis ir moteriškė žiūrėjo į juos susižavėję – tikri iš “Plėšikų” traukti plėšikai. Liliputas nešėsi su savim medinę trinką. Priėję porelę jie sustojo (sportininkų lyg ir nebūtų buvę).

- Labas vakaras, – pasisveikino vyriškis. - Jūs tikriausiai į karnavalą?

- Žinoma!

Vyriškis, pastebėjęs randą, einantį skersai liesojo veidą, priėjo iš arčiau pasižiūrėti: - Koks puikus grimas!

- Jūsų kostiumai, sakyčiau, labai natūralistiški, – antrino moteriškė.

- Tai mūsų darbiniai drabužiai.

- Labai skoninga!

- Užeikite, ponai, į liepų ratą, pasiūlė Heraklis, neabejotinai atamanas.

Visi persikėlė į liepų ratą – atsidūrė tarsi cirko arenoje, apsupti visko mačiusių šimtamečių žiūrovių liepų.

- O dabar, ponai, atiduokite pinigus, – tęsė spektaklį atamanas.

- Prašom, prašom, - vyriškis ištraukė iš piniginės kelis banknotus kaip kuklią padėką už vaidinimą. – Tikri profesionalai, - kreipėsi į moteriškę. – Kokios intonacijos, kokie gestai!

Tačiau vietoj banknotų Heraklis išplėšė piniginę.

- Jūsų laikas aukoti, ponia, - paragino plėšikas.

Moteriškė, pajutusi kažką negera, prisiglaudė prie vyro.

- Gerai vaidina šelmiai! – žavėjosi tas.

- O gal jūs neturite? – paklausė liesasis.

- Turi turi! – prisiekė liliputas. – Aš gi per mylią užuodžiau jų kvepalus. Taip kvepia tik turčiai, – priėjo prie moters ir pauostė šiek tiek žemiau juosmens. Moteris baimingai atsitraukė.

- Jūsų rankinė, - priminė storulis, - kurią slepiate už nugaros.

Dramblio odos rankinė.

- Ne dramblio, o krokodilo. O jeigu jūs dar artinsitės, aš šauksiu policiją.

- Kokią policiją? – nustebo liesasis.

- Policiją! – pagrasino moteris.

- Policiją? – nesuprato atamanas. – A! Policija! Buvau visai pamiršęs! Draugai, pašaukime policiją!

Plėšikai liepų rate suformavo dar vieną, kuriame įkalino porą.

“Policija!!!! Policija!!!!” – gal tris minutes jie šaukė taip garsiai, kad veidai paraudo, o vyras ir moteris turėjo užsikišti ausis. Policija nesirodė, plėšikai nutilo.

- Ponai, – tarė atamanas. – O policijos nėra.

- Kaip nėra?! – suglumo vyriškis, kuriam jau nebebuvo linksma.

- O jūs ką, nesiklausot radijo? – nustebo vadas.

11

- Grojo labai graži muzika,- pasakė moteriškė.

- Gerai. O dabar atiduokite pinigus ir nusiimkite papuošalus. Kelintas jūsų batų numeris? – kreipėsi į vyriškį - 44.

- Ir batus.

Vyras dvejojo. Tada Heraklis smogė jam kumščiu į veidą. Moteris sukliko. Iš prakirsto antakio tekėjo kraujas.

- Gal darykime, - stengdamasis atrodyti ramus prabilo vyriškis, kaip pageidaus šie ponai.

Jis išsitraukė iš kišenių visus pinigus, netgi smulkiausias monetas, atidavė moters rankinę.

- Jūsų žiedas, – parodė atamanas.

- Juk čia mano vestuvinis žiedas!

- Vesite dar kartą.

Moteris pravirko. Ji nusisegė auskarus, koljė, nusimovė žiedus nuo kairiosios rankos.

- Šis bei tas liko ant dešiniosios!

Moteriškė stengėsi nusimauti žiedus nuo dešiniosios rankos, tačiau ji buvo sutinusi. Nepavyko nusmaukti net apyrankės.

- Jai įkando bitė, sutino ranka, todėl…- bandė teisinti vyriškis ir stiprų smūgį gavo į nosį. Jis puolė smogti atgal, bet sunkus batas pataikė į saulės rezginį ir jis susmuko. O plėšikai, lyg to ilgai laukę, šoko spardyti gulintį. Atamanas paliko savo besidarbuojančius vyrukus ir pabandė žiedus numauti pats. Moteriškė nesipriešino. Ji buvo tarsi apdujusi. Stovėjo lyg pamišusi Ofelija prie upės.

- Mažyli! Trinką! – pamatęs, kad nieko nebus, sukomandavo atamanas. Liliputas, nenoriai liovęsis spardyti, atnešė trinką. Atamanas parklupdė moterį, padėjo jos ranką ant trinkos ir iš už diržo išsitraukė kirvį. Plėšikai paliko kruviną auką pasirengę reginiui. Atamanas plačiai užsimojo, permetė akimis savo vyrus – tie pritariamai šypčiojo – ir šmaikščiu kirčiu atskyrė plaštaką nuo rankos. Plaštaka nukrito šalia trinkos delnu į viršų. Lyg prašytų išmaldos. Moteris raitėsi ant žemės ir tyliai vaitojo, prispaudusi kraujuojantį strampą prie krūtinės.

- Jis turi auksinių dantų! – suklykė storulis. – Įkando rupūžė! – įpykęs trenkė besigaivelėjančiam vyriškiui.

Atamanas liepė liliputui nukapoti pirštus ir nuimti žiedus, o pats pasilenkė patikrinti dantų.

- O kiek auksinių dantukų! – apsidžiaugė atamanas. Storulis nelaukdamas tvojo kumščiu, ketindamas juos tuoj pat išmušti, tačiau pratrūko smarkiai keiktis, nes susižeidė krumplius.

- Kvaily! Užsimauk kastetą! – supyko vadas.

Storulis užsimovė kastetą ir dantys vienas po kito, o kai kurie ir po du, prarado savo pozicijas.

Dručkis dirbo pasimėgaudamas ir neskubėdamas.

- Gaila, kad mažulis nukapojo pirštus, – atsiduso storulis. – Dantis galima būtų sudėti į delną…

- Kam? – pasidomėjo atamanas.

- Nežinau… gražiai atrodytų.

- Ir taip gražiai atrodo. Ar ne, liepos? – ir nusikvatojo patenkintas.

12

GINTARO LAŠAI

Trečiadienis, vasario 27, 2008

kl.lt

Jaunųjų kūrybos konkursas Tomas Taškauskas

drama tolyn ėjome saulė krito sunki po kojomis dekoracijos žalsvos

*** naktis galanda asmenis lyg dviašmenį kardą pakeliu tave iš nuotraukų (albumas sensta) ir tavo aštrų skausmą pakeliu lyg tėvas sūnų perduodamas perparduodamas (atminčiai)

šachmatai žiema pradeda baltais ir laimi

*** Alio Balbieriaus nuotr. miesto gatvė prisimena upės tekėjimą: medžiai lyg vaikai palinkę atsigerti vandens *** krentant lempai stalinei (į taikinį peilis) vėstančios šukės sudėsi jas kur jei tamsoj nematai

egzodas debesies evangelija skelbia kad leidžiasi saulė lyg kristų vakaro langas dažniausiai primena kartais jis klysta tiksliai o medžiai neramūs sėdi į debesį žiūri lyg praeities anagramos lytų bet žemės neturi

11

***

gatvė neturi telefono numerio todėl vis bandau jai pasiskambinti pranešti „žiemos nebedaug, atsitraukė pamačiusi nuostolius snaigių“ vis bandau pasiskambinti jai savo numeriu vienas vienas

tebūna dvidešimt aštuonios naktys raktas išpažintis (kas sugalvojo, išpažinti tai pažinti iš) „naktis yra tiesi kaip nepadėtas taškas“ „naktis yra tik atidariusiems duris“

susitikimas jis nerašė eilėraščių – mėgo keliauti „ant kiekvieno tavojo piršto randu po žemyną“ kartojo kol išmoko „žemyn“ ir „aukštyn“ lyg daugybos lentelę užsikalti ant durų langų (seniai negyveno) jis nerašė eilėraščių taigi ne menas jo paslaptys buvo o paslaptys buvo, naktimis jas paslėpdavo tamsoje uždegdavo lempas žvakes (kokie drąsūs daiktai kankiniai tik kurį išpažįsta jie dievą ar dievą iš viso) apsimesdavo skaitantis mąstantis raštą kai karnizų šešėliai lyg galvos ištardavo „nematau vadinasi miegas“ ir pabusdavo rytas norėdavo trauktis, taigi tekdavo imtis derybų sakyti „antra paslaptis – neįstengiu prisipažinti kad mano mano paslaptys visos panašios į tavo“

*** nuo laiptų save pamatai nugrimuotą (tas vakaro grimas) manekenai, galvoji, mano vaikai mano sūnūs klajūnai save nusitrynę

lyg vaikiškas eilėraštis: likimas ar niekada nepagalvojote kad keturios pasaulio šalys lyg kvadratas sunkiausiu atveju lyg stačiakampis kada nesupranti sugrįžti galima į pamoką skaičiuoti plotą „dažniausiai savo?“ „taip, dažniausiai savo“ stebėti mokytojos veidą kojas stebėti būti atsipalaidavus svarbiausia groti vieną natą (likti nepasidalinus) apytiksliai į keturis laikus

1948-ieji ištiktas saulės priepuolio stebėjo žmoną sieną duris pravertas sunkiai avėsi batus į nežinią žinojo kad į nežinią yra išeinama be žodžių

*** lyg loterijos bilietą saulę laikai ir trini – „pasirodo, raudona mėlynė“

atminties chloroformas – įžanga baigės „tau gyventi nedavė dvidešimt metų“ „ką gi reiškia gyventi“ – žaizdos (tik kalboj nudegimai – matomi)

*** vienuolis šypsosi avansu rytas ir tu lyg ostija jautiesi lengvas aštrumas pojūčių meteorito kuris užgęsta gęsta krenta švytėdamas liepsna geltona žodžių ne tyliai garsiai nesakytų „ar jau save įrodei“ „rodžiau – kitas“

dvyliktasis Dievo įrodymas maža šviesiaplaukė mergytė senoje bažnyčioje po mišių lipanti į sakyklą

*** aš mačiau kaip kalbėjotės veidrodžiai tyliai šitaip tyliai mylėjosi slėpdami vaizdą ir staiga mane žodžiai ištiko – rašiau aš kaip tylėjotės veidrodžiams garsiai išeinant ***

*** šis laikas dar nėra savaitė palinkusi į kairę mergina sustingdo aikštę jėzus palyginimą sako apie avį jėzus (iš kur čia jis) atmintimi kartoju atimties lentelę (kai nieko neturi tereikia knygos) „tylėk, už tai nemoka tylėk tvarkingai“ šis laikas dar nėra ši aikštė

lapkritis įkaitų neima

nesunkios naktys žada būti netgi lengvos susiformuoja įpročiai akimirksniu susitikimų skėtį skleisdami galvojam „krantas per daug arti, į jį vilčių nedėsime“

balandžių pėdsakai įrodo esant dievą netoli, manau, galėtum spėti jį pavyti

akių ir veido žiedas mūsų sužadėtuvių proga skiriamės lyg dvi nesusiliejusios į vieną upės lyg upeliūkščiai du į jūrą netekėję

kl.lt

DURYS

Trečiadienis, vasario 27, 2008

13

Gražiausias leidinys – albumas Rita Bočiulytė

A

ntrąsyk vykę Klaipėdos metų knygos rinkimai pasiekė tikslą – supažindino visuomenę su vertingiausiomis uostamiesčio leidyklų per metus išleistomis knygomis, atkreipė į jas dėmesį.

Vėlgi ypač įvertintos knygos, atskleidžiančios Klaipėdos ir Lietuvos pajūrio istoriją. Klaipėdos viešosios bibliotekos direktorės Bronės Lauciuvienės teigimu, tai rodo, kad klaipėdiečiai – savojo miesto ir krašto patriotai, neabejingi jo praeičiai ir ateičiai.

Balsavo skaitytojai Miesto biblioteka, inicijavusi ir organizuojanti šį konkursą, kartu su jo mecenatu bendrove „Mūsų laikas” šiemet, kaip ir pernai, buvo įsteigusi dvi nominacijas: „Gražiausia knyga. Klaipėda – 2007“, kurią patikėjo išrinkti specialistų komisijai, ir „Populiariausia knyga. Klaipėda – 2007“, kurią rinko plačioji visuomenė.

Beveik pusantro mėnesio, iki sausio pabaigos, skaitytojai galėjo balsuoti Klaipėdos miesto bibliotekoje ir jos didžiuosiuose filialuose, taip pat paštu ir internetu.

Populiariausią 2007-ųjų Klaipėdos knygą rinko 1485 skaitytojai, kone 300 daugiau nei prieš metus. Visos trylika konkurse dalyvavusių penkių leidyklų pristatytos knygos gavo rinkėjų balsų.

Skaitomiausia 2007-ųjų Klaipėdos knyga tituluotas „Libra Memelensis“ leidyklos rinkinys „Klaipėda senuose atvirukuose” (406 balsai). Nedaug nuo jo atsiliko „Eglės” leidyklos išleistas fotomenininko Algirdo Darongausko fotografijų albumas „Olandų kepurė: akmenų stebuklai Klaipėdos pajūry” (322 balsai). Trečioji pagal populiarumą – tos pačios leidyklos parengta kapitono Sigito Šilerio novelių knyga „Kodėl anksti pražyla kapitonai” (186 balsai). Jos autoriui teko konkurso prizas už populiariausią klaipėdietišką bestselerį.

Išrinko ekspertai Septynių ekspertų komisija, vadovaujama Vilniaus dailės akademijos docentės grafikės Aušros Lisauskienės, gražiausia 2007-ųjų Klaipėdos knyga išrinko Lietuvos fotomenininkų sąjungos (LFS) Klaipėdos skyriaus išleistą fotoalbumą „Sukurta Nidoje” (dizaineris Gytis Skudžinskas, Sauliaus Jokužio leidykla–spaustuvė).

Specialiais prizais apdovanotas dailininkas Algis Kliševičius (už Klaipėdos universiteto (KU) leidyklos išleistos knygos „Paparčio šventi ženklai“ iliustracijas) ir S.Jokužio leidykla–spaustuvė (už gražiausią 2007-aisiais Klaipėdoje išleistą vaikišką knygą – Sigito Poškaus „Neramios dienos“).

Gražiausia knyga buvo išrinkta diskusijų būdu. Balsuoti komisi-

jai neprireikė, nes prieita prie vieningos nuomonės vertinant knygas visais aspektais – technologiniu ir meniniu.

Ekspertai analizavo knygas, atkreipdami dėmesį, kaip jos įrištos, ar suderintos įrišimo medžiagos, kaip parinktas popierius, ar kokybiška spauda, koks bendras rinkinio vaizdas, teksto ir iliustracijų išdėstymas (nuoseklumas bei originalumas), kaip parinktas šriftas, ar yra ryšys tarp turinio ir formos, kokios iliustracijos (kokybė, meniškumas, atitikimas knygos turiniui, ar deramas santykis su kitais knygos elementais), ar knygos ati-

vo menotyrininkė Goda Giedraitytė dėl nepavykusio projekto.

Iš vokiečių kalbos išverstas Jurgono Zaaro „Bonsai pradžiamokslis“ („Eglė“, dailininkė Tautmilė Stanevičiūtė, spausdino „ Arh Baltica“) perkrautas dizaino sprendimais, primena reklaminį leidinį.

Tokiai temai, Rytų kultūros tradicijai, tiktų daugiau minimalizmo.

Tekstai ant spalvotų fonų ir fotografijų jo neprideda.

S.Šilerio marinistinių novelių rinkinio „Kodėl anksti pražyla kapitonai“ („Eglė“, fotografijų autorius Savelijus Golubevas, viršelio dailininkė T.Stanevičiūtė,

torijai ji gal ir vertinga, bet vizualiai neefektinga”, – reziumavo dizaineris Virgilijus Bizauskas.

Japonų trieilių knyga „Paparčio šventi ženklai” (KU leidykla, dailininkas ir iliustracijų autorius A.Kliševičius, „Petro Ofsetas”) susilaukė visų komisijos narių komplimentų dėl iliustracijų. „Tai pats geriausias dalykas šioje knygoje”, – tvirtino menotyrininkas Ignas Kazakevičius. Bet stipriai kritikuotas knygos viršelis, – labai iliustratyvus, tiesmukas, margas. „Bet gal į tai turėtume žiūrėti kaip į vakarietišką sprendimą, būdą pritraukti skaitytoją?” – svars-

Specialisto komentaras Klaipėdos gražiausios knygos vertinimo komisijos pirmininkė Vilniaus dailės akademijos docentė grafikė Aušra Lisauskienė

tinka esminius estetinius ir dizaino kriterijus.

Pagal tai komisija knygas pirmiausiai sugrupavo į sėkmingas, keliančias abejonių ir negalinčias būti lyderėmis.

Negali būti lyderėmis Linos Petrošienės monografijos „Lietuvininkų etninė muzika: tapatumo problemos” (Klaipėdos universiteto leidykla, spaustuvė „Petro ofsetas”), anot A.Lisauskienės, negelbsti A.Kliševičiaus sukurtas smagus viršelis. Pati knyga kreiva, akivaizdus įrišimo brokas.

A.Darongausko fotografijų albumas „Olandų kepurė“ („Eglė“, dailininkas A.Kliševičius, „Standartų spaustuvė“) ekspertams neįtiko dėl senoviško, fotografijomis perkrauto maketo, spalviškai „suvelto” ir nederančio su vidumi viršelio, nepagrįstai pretenzingo, per didelio paties albumo formato ir netinkamai jam parinkto popieriaus. A.Lisauskienė spėjo, kad ant neblizgaus paviršiaus fotografijos būtų atrodžiusios kur kas geriau. „Knygoje yra puikių nuotraukų, bet jų reikia gerokai paieškoti. O tais „akmenimis” buvo galima sužaisti išties efektingai, parodyti jų grožį, o ne gausumą”, – apgailesta-

Laikėmės pozicijos, kad tai nėra vien estetinis produktas.

Knyga turi atitikti turinio, formos ir jos pagaminimo kategoriją. „Sukurta Nidoje“ pats turinys yra tvirtas. Tai 30-ies metų fotografinio žvilgsnio retrospektyva. Knyga kataloginė, bet labai jaukiai padaryta. Joje niekas nieko neužgožia, kiekviena nuotrauka randa santykį su puslapiu, juntama Nidos nuotaika. Poligrafiškai sėkmingai parinkta popieriaus gramatūra, nuotraukos nepersišviečia. Iliustracijos šiuo atveju yra fotografijos, kurios puikiai parinktos. Imponuoja labai lakoniškas, švarus dizainas. Šios knygos spauda irgi puiki, sėkmingai išgauti tonuotos spaudos pustoniai, nuotraukos poligrafiškai geros, matyti toninis jų gilumas. Manyčiau, kad tai yra itin sėkmingai poligrafiškai perteikta fotografija. Mane pačią gal šiek tiek trikdo juoda viršelio aplanko spalva, yra dar kelios detalės, kurias aš daryčiau kitaip. Bet kas sakė, kad aš geriau padaryčiau? Be jokių abejonių, „Sukurta Nidoje“ – sėkmingiausia knyga, iš ko galėjome pasirinkti. Galbūt kitos knygos irgi puikios, bet jos nebuvo pateiktos arba nebaigtos iki konkurso.

„Spindulys“) proporcijos netaisyklingos – optinių ribų ir šrifto santykis grubokas. Skubotai „sumesta” knyga.

tė ekspertai. Akivaizdžiai ši knyga ne prasčiausia, tarp pretendenčių įsitaisė per vidurį.

Tarp sėkmingiausių Kėlė abejonių Albumo „Klaipėdos uostas“ („Libra Memelensis“, dailininkė J.Mažeikaitė, „Spindulys“) kiek per griežta struktūra. „Tokio leidinio ji turi būti lanksti. Jei struktūra trukdo vaizdui, reikia keisti ją, o ne vaizdą”, – priminė A.Lisauskienė, vis dėlto mananti, kad už „Olandų kepurę“ jis sėkmingesnis.

Knyga apie Adomą Braką – „Klaipėdos krašto istorijos ir kultūros atodangos” (KU leidykla, dailininkas A.Kliševičius, „Petro Ofsetas”) – lyg ir tinkamai paruošta, bet „valdiška”, jai stinga žavesio. „Dailininko darbų fotoreprodukcijos ne geriausios kokybės, bet kaip šią problemą išspręsti irgi nepaieškota”, – sakė A.Lisauskienė, pasiūlydama šią knygą į vidurinę eilę.

Greta atsidūrė parodos katalogas „Prancūzai Klaipėdoje 1920-1923“ („Libra Memelensis“, dailininkė Jolanta Mažeikaitė, „Spindulys“) – technologiškai tvarkinga knyga, bet dizainas blankokas, iliustracijų spaudai trūksta preciziškumo. „Is-

Geriausiose pozicijose iškart atsidūrė fotoalbumas „Sukurta Nidoje“. V.Bizauskas pastebėjo, kad knyga įdomiai, erdviai sumaketuota.

O A.Lisauskienė, – kad ji dar gražesnė, tonaliai subtilesnė be juodo aplanko. Komisijos nariai atkreipė dėmesį, kad albume „skamba” kiekvienas joje publikuojamas fotomenininko darbas. Jame jautriai perteikta Nidos dvasia ir erdviai išskleista tarptautinių fotografijos seminarų 30 metų retrospektyva.

Kitas LFS Klaipėdos skyriaus leidinys – fotografijos parodų katalogų serija (dizaineris G.Skudžinskas), anot G.Giedraitytės, labai patraukli: „Jie vieningo stiliaus, smagiai žaidžiama vizualumu”. Bet vienas į komplektą pakliuvo kiek žemesnis nei kiti, – kaip šaukštas deguto medaus statinėje. Nors ekspertai galiausiai nutarė, kad toks sprendimas gali būti leidėjų sumanyto žaidimo dalis.

O albumas „Klaipėda senuose atvirukuose“ („Libra Memelensis“, dailininkė J.Mažeikaitė, „Spindulys“) vizualiai ginčytinas nebent dėl fotoreprodukcijų kokybės. „Tai

kolekcinis, simpatiškas suvenyrinis leidinys. Kad taptų gražiausia metų knyga, jam gal stinga kiek gilesnio turinio, formos ir turinio vienybės“, – svarstė menotyrininkas Ignas Kazakevičius.

S.Jokužio leidyklos–spaustuvės išleistos S.Poškaus knygelės vaikams „Su varna Barbora” (dailininkė Raimonda Namikaitė) ir „Neramios dienos“ (dailininkė R.Namikaitė, iliustracijos Vido Bizausko) – konkurso puošmena. „Tik gaila, kad pirmąją atsivertęs negali žaisti. Žaidimas yra, o žaidimo kauliukų nepridėta. Ir nėra paaiškinta, kaip tą žaidimą žaisti”, – leidėjų neapdairumu stebėjosi G.Giedraitytė. A.Lisauskienė suabejojo dėl spiralinio šios knygos įrišimo. Vis dėlto tai ne mokyklinis sąsiuvinis, nors jį ir primena.

Todėl ši knygelė atsidūrė vidurinėje eilėje, o „Neramios dienos“, intrigavusios dviejų spalvų viršeliu (mėlynu – broliukui, raudonu – sesutei), juvelyriškomis grafikos iliustracijomis ir nesusilaukusios didesnių priekaištų, šoktelėjo į viršų. „Betgi jų viršelis, nors dvispalvis, pernelyg rimtas, tarsi suaugusiems, stokoja žaismės, kurios nestinga atvertus knygą“, – vartė ją komisijos pirmininkė.

Skirtingos „svorio“ kategorijos „Vis dėlto labai sunku lyginti solidų fotografijų albumą ir plonytę vaikišką knygą, – skirtingos „svorio“ kategorijos“, – pripažino I.Kazakevičius.

G.Giedraitytės nuomone, šiuolaikinės visuomenės kontekste fotoparodų katalogų rinkinys daug labiau intriguoja: „Gyvybingas, pulsuojantis, atraktyvus savo kūrybiniu potencialu. O tokių albumų kaip „Sukurta Nidoje“ kasmet išleidžiama. Net vaikišką knygą daug sudėtingiau padaryti gražią“.

V.Bizauskui ir I.Kazakevičiui katalogai atrodė pernelyg monotoniški, vieni į kitus panašūs. „Aš rinkčiausi „Sukurta Nidoje“ – vis dėlto tai įspūdinga knyga ir visais aspektais įdomi“, – tvirtino V.Bizauskas.

Galiausiai liko dvi kandidatės – „Sukurta Nidoje“ ir fotoparodų katalogų serija. „Albumas – tarsi panorama, o katalogai – kaip „budintis režimas“, nors intriguoja kaip reiškinys. Bet tai labiau informacinis, o knyga – daugiau meninis leidinys“, – išsakė savo nuomonę I.Kazakevičius.

Pasisakius visiems komisijos nariams, paaiškėjo, kad katalogus vis dėlto nurungė knyga „Sukurta Nidoje“.

Klaipėdos gražiausios knygos vertinimo komisijos pirmininkė A.Lisauskienė apgailestavo, kad rinkimuose dalyvavo mažokai knygų. Pagal konkurso nuostatus leidyklos jų gali pristatyti ne daugiau kaip po tris. Pasižvalgiusi po Klaipėdoje pernai išleistų knygų parodą, rinkimų metu veikusią Meno bibliotekoje, dailininkė tvirtino, kad yra ir daugiau gražių leidinių, galinčių konkuruoti dėl laurų.

14

DURYS

Trečiadienis, vasario 27, 2008

kl.lt

SkanDalingojo Žvilgsnis iš Londono į didžio ispanų dailininko gyvenimą ir kūrybą Kęstutis Meškys

P

asaulis neteko paslapties. Jis tapo iškoduotas. Jo ženklai ir simboliai prarado transcendentines galias. Jie nebemoko mūsų nei gyventi, nei suvokti šį lekiantį į nežinią pasaulį. Nes šiandien jį valdo jo didenybė Vyksmas, Procesas. Ta būsena, kai esi tarp… Tarp žemės ir dangaus, tarp to, kas buvo ir dar bus, tarp grožio ir išsigimimo, tarp tiesos ir melo, tarp proto ir beprotybės, tarp… Tarp, kur gimsta išmintis ir atgimsta viltys ir kur karaliauja baimės, nežinia ir begalinis noras pabėgti… Į apgaulingą pramogų užmarštį, į kitą pasaulio kraštą ar į virtualų malonumų rojų. Į dar gilesnį, svaiginantį savo nežinia Tarp...

Tokių minčių spiečius apninka, kai, stovėjęs keletą valandų eilėje ir praėjęs akylų apsaugos vyrukų patikrą, patenki į didžiulį, be atvangos besisukantį tūkstantmečio apžvalgos ratą – Londono akį. 135 metrų

radęs genialumo formulę – „Jei elgiesi kaip genijus, tokiu ir tapsi!“, – jis nuosekliai ėjo tuo keliu. „Dabar aš noriu būti Salvadoru Dali ir neturiu jokio didesnio troškimo,“ – rašė jis kiek vėliau vienoje iš savo knygų. Ieškodamas savo genialumą, išskirtinumą liudijančių ženklų, jis nesibodėjo niekuo.

Kaip tik beprotybė ir besiribojantis su mazochizmu atvirumas tapo tuo ginklu, kuriuo jis privertė pasaulį įtikėti nepaprastu savo meniniu talentu ir genialumu. Ir kai tų ženklų pritrūkdavo, jis nesidrovėdamas juos kurdavo savo skandalingu elgesiu.

Jau vaikystėje jis siekė bet kuriuo būdu išsiskirti iš kitų. Ir nors mokykloje nesugebėjo įsisavinti ir penktos dalies to, ko išmoko jo bendraklasiai, tačiau tarp bendraamžių jis nusipelnė taip trokštamo keistuolio vardo. Tik vardan to jis supirkinėjo penkių santimų monetas po dešimt, kad paskelbtų suglumintiems vaikams apie atrastą genialią aritmetinę formulę, kaip praturtėti.

talonijos miestelyje Figere pasiturinčio notaro šeimoje, kurioje, be jo, dar augo jaunesnioji sesuo Ana Marija. Nuo pirmų dienų lepinamas tėvų iš baimės prarasti ilgai lauktą sūnų (jo brolis mirė nesulaukęs nė metų) Salvadoras nuo vaikystės pasižymėjo polinkiu į narcisizmą, stipriai atmieštą ankstyvu malonumų geiduliu, erotizmu ir mirties baime. Jo vaikiškose fantazijose atgimdavo fantasmagoriški vaizdiniai, norai, kuriuos jis visaip bandydavo realizuoti, juos puoselėjo, o vėliau atkūrė savo kūriniuose. Dar vaikas jis rytais apsinuogindavo lovoje prieš tarnaitę tam, kad pasimėgautų jos geidulingu žvilgsniu į jo nuogą kūną, kurį jau tuomet jis laikė labai gražiu.

Ištisas valandas atitolindavo savo fiziologinio tuštinimosi momentą, kad pagautų tos akimirkos palaimą.

Nenusakomą susižavėjimą jam kėlė neskustos moteriškos pažastys, ir ištisom dienom jis kūrė planus, kaip paliesti prinokusias jį sužavėjusios valstietės krūtis... Ta pa-

Jau būdamas septynerių jis svajojo būti Napoleonu, kiek vėliau, išradęs genialumo formulę – „Jei elgiesi kaip genijus, tokiu ir tapsi!“, – jis nuosekliai ėjo tuo keliu. aukštyje, atsidūrus tarp dangaus ir žemės, kai didžiulis megapolis atrodo kaip skruzdėlynas, tos mintys tik sustiprėja. Nebestebina ir tai, kad priešais šį stebuklų ratą stovinčiame didingame „County Hall” pastate, jo galerijoje įsikūrusi paroda „Dali pasaulis” su puse tūkstančio jo darbų kolekcija susilaukė žymiai mažesnio lankytojų susidomėjimo. Didžiulė Londono pramogų rato mėsmalė traukia minias, permaldama nenusakomus jos troškimus ir baimes, kurias ištisą gyvenimą puoselėjo ir prisijaukino šis kūrėjas su vieninteliu tikslu – paversti beprotybę gyvenimo prasme. Bet jos vakarykštis pranašas jau nekelia minios susižavėjimo, jau nebežadina jos vaizduotės ir jausmų. Todėl bergždžios ir apgailėtinos atrodo kostiumuoto vyruko, pasidabinusio tokiais pat kylančiais į dangų a la Dali ūsais ir su jo taip pamėgtu omaru rankose, pastangos suvilioti minią, skubančią į beprotybės ratą.

Pasaulis tapo iškoduotas?..

Turbūt šiuolaikinio meno istorijoje nėra kito menininko, apie kurį būtų daugiau parašyta straipsnių ir knygų, nei apie Salvadorą Dali.

Beje, nedaug rastum ir kūrėjų, kurie patys būtų parašę tiek save šlovinančių veikalų.

„Jis beprotis“, – kalbėjo visi aplink, o mažasis Salvadoras tik mėgavosi tuo. Kitą kartą jis užsipuolė savo bendraamžį ir sutrypė jo smuiką, taip įgydamas dar akiplėšos ir drąsuolio aureolę bei sukeldamas kalbas apie keistuolį Dali.

Prieštaringa būsena, atmiešta begaliniu vienatvės troškimu ir kartu noru būti dėmesio centre, versdavo jį nuolat raudoti ir su nevaldomu šėlsmu kartoti: „Aš – vienas sau! Aš – vienas sau!“ Ir vėliau, jau priklausydamas garsiajai Paryžiaus siurrealistų sąjungai, jis laikėsi atokiau nuo jos ir nuo kitų partijų bei susivienijimų, nes buvo įsitikinęs, kad bet kuri sąjunga nuasmenina ir veda prie beveidiškumo.

S.Dali gimė 1904-ųjų gegužės 11-ąją Ispanijoje, nedideliame Ka-

čia lazda, kurios galu jis dar neseniai taip įdėmiai tyrinėjo ežio dvėselienos kirmėles. Manoma, kad S.Dali nuo pat vaikystės turėjo incestinių polinkių ir savo seseriai, kuriai vėliau paskyrė šokiruojantį eilėraštį, apdainuojantį jos išangės sutraukiamojo raumens grožį. Beje, jau žymiai vėliau, 1979-aisiais, duodamas interviu žurnalui „Playboy”, Dali sakė: „Svarbiausia pasaulyje yra analinė anga”. Nes ji, jo nuomone, yra tikrasis meilės organas. Ir yra tik viena moters kūno dalis, kuri jį domina, – pasturgalis, slepiantis tą didžiausią jo Tarp paslaptį. Būdamas drovus, jis niekada neatsispyrė pagundai slapta stebėti erotines scenas; turėjo jis ir aiškių ekshibicionistinių polinkių. Ir apie tai, kaip ir apie ho-

moseksualizmą, jis viešai prisipažino gyvenimo pabaigoje. Ne mažiau šokiruojantys yra Dali atviravimai knygose apie jo kūno fiziologinius procesus. Apie juos jis rašė taip pat, kaip apie meną, kūrybą, egzistencinius dalykus. Jo viena mėgstamiausių knygų – grafo Trubeckojaus parašytas „traktatas“ apie perdimo meną. Skandalingas istorijas ir paties S.Dali prisipažinimus galima vardinti dar ilgai. Kiek jie realūs – šiandien pasakyti negali niekas. Tik viena aišku – be jų nebūtų ir tokio fenomeno kaip S.Dali – nepaprasto žmogaus ir genialaus XX amžiaus menininko.

Veržėsi į meną Mažojo Salvadoro polinkis menams atsivėrė gana anksti. Ir nors tėvas nesiejo sūnaus ateities su kūryba, neabejotini jo gabumai privertė jį pakeisti savo nuostatą – jis sutiko leisti sūnų mokytis į Madrido meno akademiją. Jaunuolio nuomonė, kad nukrešę profesoriai nieko naujo jam neduoda, ir skandalingas jo elgesys baigėsi mėnesio areštu, o 1926-aisiais karališkuoju įsakymu Dali buvo pašalintas iš mokyklos.

Tačiau ambicingasis jaunuolis ne tik spėdavo lankytis prabangiuose Madrido restoranuose ir išmoko pirmąsias dendizmo pamokas, už tėvo pinigus įsigijęs brangiausią kostiumą, o plaukus negailestingai tepdamas blizgančiu staliaus laku. Jis godžiai skaitė Kantą, Nietzschę, Proustą, Montaigne’į, gyvai domėjosi mokslo pasiekimais ir intensyviai kūrė. Jis išbandė daugelį madingų tuomet tapybos stilių: impresionizmą, futurizmą, kubizmą ir fovizmą, pasiduodamas tai Matisse’o, tai Picasso įtakai. Su pastaruoju vėliau susipažino ir jo kūrybą akylai ir pavydžiai sekė. Tada atėjo ir pirmasis Dali nusivylimas įvairiais „izmais“, o jo ligotą vaizduotę vis labiau veikė Freudo teorijos ir jau plataus atgarsio susilaukęs siurrealizmo judėjimas Paryžiuje. To meto jo ta-

Antrininkas: prie „County Hall” durų pasit pybos darbai – „Venera ir amūrai” (1925), „Figūra prie lango” (1925), „Ampurdano mergina” (1926), kuriuos tapant, kaip manoma, modeliu buvo jo pirmoji mūza – sesuo Ana Marija.

Madrido laikotarpis dar reikšmingas ir tuo, kad ten Dali susipažino su Louisu Bunueliu ir garsiu ispanų poetu Garsia Lorka. Žinoma, kad poetas ne tik paskyrė odę savo draugui, bet ir siekė toli gražu ne platoniškos Dali meilės. Manoma, kad kaip tik tuomet dailininkas ir įgijo pirmą homoseksualių santykių patirtį. O su kino režisieriumi Bunueliu 1929-aisiais kartu sukūręs avangardistinį skandalingą filmą „Andaliūzijos šuo“, Dali Paryžiuje susilaukė pirmosios šlovės kaip menininkas. Nuo to laiko Paryžius tapo jo augančio triumfo liudytoju. Tie metai dar reikšmingi Dali ir tuo, kad jis pirmą kartą susitiko su Gala, jo būsima mūza ir likimo moterimi.

Troško būti genijumi Jau būdamas septynerių jis svajojo būti Napoleonu, kiek vėliau, iš-

Paveldas: S.Dali „Venera ir amūrai“ (1925), „Didysis masturbatorius“ (1929), „Maė Vest lūpų formos sofa“ (1936-1937), „Dali, keliantis Viduržemio jūros kraštą, kad paro

kl.lt

DURYS

Trečiadienis, vasario 27, 2008

Dali kodas

tinka kaip du vandens lašai į S.Dali panašus personažas.

Gala. Meilės istorija Susitikimas įvyko gimtajame Kadakese, kur Bunuelis ir Dali planavo kurti jau kitą filmą –„Aukso amžius”. Tarp atvykusių svečių buvo garsusis prancūzų poetas Polis Eliuaras ir jo žmona Gala su dukra Sesile. Nuo pirmos akimirkos Dali įsimyli šią žymiai vyresnę, žinančią, ko nori iš gyvenimo, agresyvią ir valdingą moterį, kurios nesutrikdė idiotišku juoku kartais pratrūkstantis keistai apsirengęs jaunuolis. Nesuglumino jos ir ką tik užbaigtas Dali paveikslas „Juodasis žaidimas” (1929), kuriame ant vienos figūros kelnių pavaizduoti ekskrementai, sukėlę net visko mačiusių kolegų pasipiktinimą. O dar po kelių kartu praleistų vakarų ji pasakė sutrikusiam jaunuoliui: „Vaikeli mano, nejau nesuvoki, kad mes niekad nebesiskirsime?”. Tai buvo lemtingi žodžiai.

Gala – paslaptinga rusų moteris, palikusi pėdsaką daugelio iški-

lių Europos kultūros ir meno žmonių likimuose. Apie jos kilmę iki šio sklando legendos (pagal vieną versiją ji kilmingos šeimos augintinė, kurią patėvis seksualiai išnaudojo, pagal kitą – kilusi iš Kirgizijos čigonų šeimos). Manoma, kad gyvenime Gala troško trijų dalykų: būti graži, galinga ir turtinga. Ir Dali visa tai jai davė. Per visą gyvenimą su Dali ji nė karto neprasitarė apie savo jausmus viešai, tapo didžiausia Dali meile, mūza, išgydžiusia jį nuo beprotybės, įpročio masturbuotis ir atnešusia jo ligotoms vizijoms ir kūrybai šlovę bei didžiulius turtus.

Todėl, kai po Galos mirties 1982aisiais jam paskambino legendinė popžvaigždė Amanda Lyr, tapusi Dali artimiausia drauge, ir bandė jį paguosti, Dali atsakė: „Nebėra jokio Dali. Tai praeitis. Nieko nebėra...” Ir tai buvo beveik tiesa. Kaip tik Gala išmokė jį savo liguistą beprotišką fantaziją valdyti, nenusiristi iki antiestetinio natūralizmo,

odytų Galai Veneros gimimą“ (dešinioji dalis) (1971).

Kvietimas: S.Dali skulptūros kopija ant Temzės kranto prie pat įėjimo į galeriją, kur eksponuojami šio dailininko kūriniai. priversti jo ispūdingas pasąmonės ir sapnų vizijas tarnauti judviejų žemiškiems tikslams. Pereinamoji to laiko Dali būsena tarp leistino ir nepriimtino ypač akivaizdžiai atsiskleidė jo etapiniame darbe „Didysis masturbatorius” (1929).

Galos dėka Dali tapo Paryžiaus siurealistų judėjimo, kuriam vadovavo rašytojas ir meno teoretikas Andrė Bretonas, nariu. Išaugęs iš kito judėjimo – dadaizmo, kuris atsisakė sąmoningo, kryptingo kūrybos proceso ir pasikliovė vien atsitiktinumu, – siurrealizmas pasąmonę, destrukciją ir chaosą padarė ne tik kūrybos principu, siekė paversti juos gyvenimo būdu, būtimi.

Dali tapo ištikimiausiu tų principų pasekėju, tai privertė jį 1939-aisiais galutinai nutraukti visus ryšius su šia dadaistais. Kaip tik tuomet jis ištarė savo garsiąją frazę: „Siurrealizmas tai aš – Salvadoras Dali!“, o A.Bretonas jį anagramiškai (pasinaudojęs jo vardo ir pavardės raidėmis) pervardino Avida Dollars– „ištroškęs dolerių“.

Tai buvo metas, kai Dali ir Gala sėkmingai „užkariavo” Ameriką, kur jis 1932-aisiais pirmą kartą rodė savo kultiniu tapusį paveikslą „Minkštieji laikrodžiai”, o jau po kelerių metų jiems sugrįžus į Niujorką, galėjo parduoti viską, prie ko tik buvo prisilietusi Dali ranka, –reklamos ir vitrinų apiforminimo projektus, dekoracijas ir kostiumus baletui, gausybę litografijų, kino scenarijus Holivudui, Dali dizaino baldus, knygų iliustracijas ir net absurdiškus išradimus. Tokius kaip permatomi manekenai, kurių

viduje plaukioja žuvytės. Ten 1943iaisiais užbaigęs „Slaptąjį Salvadoro Dali gyvenimą”, jis rašė ir romaną „Paslėpti veidai”. Pasipylė doleriai, skandalai, o po jų – dar didesnis dolerių lietus iš tų jo gerbėjų, kuriuos Dali beveik nesivaržydamas vadino kretinais. Ir už viso to stovėjo Galos šešėlis. Neatsitiktinai, įvertindamas jos indėlį, menininkas sukūrė ne vieną jai skirtą paveikslą ir galų gale ėmė pasirašinėti savo kūrinius dviem vardais: Dali/Gala. „Tai, ką Dali per meilę patyrė apie save, jis vaisingai išreiškė ir gyvenime, ir mene”, – rašė Dali kūrybos tyrinėtoja U.Herner.

Dali ir Freudas Buvo dar vienas žmogus, kurio autoritetu Dali niekad neabejojo, – S.Freudas. Tai jo frazė – „Didvyris tas, kuris sukyla prieš tėvo autoritetą“ – tapo Dali viso gyvenimo moto. Santykiai su tėvu, kuriuos žymus psichoanalitikas pavadino Edipo kompleksu, Dali gyvenime sunkiai klostėsi. Po sūnaus skandalų, meilės istorijos su ištekėjusia ir daug vyresne moterimi Gala tėvas galutinai atsisakė Dali. Jo santykiai su šeima dar labiau pašlijo, kai po piešiniu, kuriame pavaizdavo savo motiną, mirusią jo vaikystėje, Dali prirašė: „Kai kada su pasitenkinimu spjaunu į savo motinos portretą“. Manoma, kad Freudo teorijos paveiktas (įžymusis psichoanalitikas teigė, kad negalima neigti žmogaus pasąmonės procesų, kurie gerokai veikia jo elgseną), Dali apie 1930 metus

15

ėmė plėtoti savo paranojinį-kritinį metodą, kurį paaiškinti sunkiai sekėsi net jam pačiam. Viename iš savo straipsnių Dali rašė: „Aš kausiuosi su iracionalumu ir jį nurungsiu. Tuo metu, kai mano draugai, pasidavę romantiškam silpnumui, leidosi suviliojami iracionalumo pasaulio“. Dar aiškiau jis atskleidė savo kūrybinę poziciją sakydamas, kad vienintelis skirtumas tarp jo ir bepročių yra tai, kad jis – ne beprotis. „Fanatiškas racionalistas, aš vienas žinojau, ko noriu. Aš norėjau tapti iracionalumo Nietzsche“,– teigė jis.

Freudas siurrealistams buvo didžiulė ideologinė paspirtis ir paskatinimas, kurį Dali priėmė ir panaudojo su visa savo kūrybine energija. Libido, erotinis Freudo analizės aspektas buvo mėgstamiausias Dali kūryboje bei apmąstymuose.

Dar jaunystėje Dali priėmė kūrybinę nuostatą, kurios laikėsi visą gyvenimą: jam bus nepriimtinas nė vienas vaizdinys, kūrinio idėja, kurią būtų galima racionaliai, logiškai, kultūriškai ar psichologiškai paaiškinti.

Dali ne kartą stengėsi susitikti su savo dvasios tėvu. Tai atsitiko 1938-aisiais Londone, kai jis, lydimas Stefano Cveigo ir poeto Edvardo Jameso, atėjo į butą, kuriame fašizmo vejamas Freudas tuomet gyveno. Dali jam parodė savo naują darbą „Narcizo metamorfozę” (1937) bei ką tik parašytą straipsnį apie paranoją. Tačiau tai nepadarė įspūdžio Freudui, kuris po susitikimo pasakė Cveigui: „Dar nesu matęs tokio – tikras ispanas. Na ir fanatikas!”

Fanatizmas, atmieštas katalonišku valstietišku praktiškumu, – bene svarbiausias Dali bruožas.

Vardan savo tikslo – sugluminti, išprovokuoti jį supantį pasaulį ta Tarp būsena, kur karaliauja nežinia ir baimės svaigulys, – jis aukojo pažiūras, ideologijas, vertybes. Jam buvo tik viena vertybė – S.Dali. Todėl jo nuostatose ir pasisakymuose sunku įžvelgti nuoseklumą ar sistemą. Jo asistemiškumas ir buvo Dali sistemos pagrindas. „Man erotika visada turi būti bjauri, estetika – visada dieviška, o mirtis – graži“, – sakė jis. Nes Dali projektas ir buvo jo nemirtingumas.

Jis mirė 1989-aisiais Ispanijoje (palaidotas savo gimtajame Figere), nesusilaukęs palikuonių (vaikai jam kėlė fizinį pasibjaurėjimą), visą savo turtą – 130 milijonų JAV dolerių ir daugybę kūrinių – palikęs Ispanijos valstybei...

Dali kūrybinis palikimas – didžiulis ir įvairus. Žinoma ir tai, kad tūkstančiai tuščių litografijos lakštų, jo pasirašytų, buvo pardavinėjami kaip Dali darbai. Todėl, kai peržvelgęs daugybę Dali grafikos ciklo darbų ir pačiupinėjęs jo suprojektuotą „Maė Vest lūpų formos sofą” (1936), paklausiau galerijos „County Hall” darbuotojo, ar tai ne kopijos, jis nė trupučio nenustebo ir ramiai atsakė: „Ne“. „Aš noriu, kad manimi viskas baigtųsi”, – tvirtino Dali ne kartą.

Bet viskas tik prasideda. Nes viskas, kas yra TARP, šiandien tampa menu. Ir tai prasidėjo nuo Dali.

16

DURYS

Trečiadienis, vasario 27 2008

kl.lt

Ieško Lietuvos kultūros sostinės

B

aigiantis sausiui šalyje paskelbtas nacionalinis kultūros projektų konkursas „Lietuvos kultūros sostinė”.

Jo nugalėtojui – miestui ar miesteliui – bus suteiktas Lietuvos kultūros sostinės vardas ir skirta 100 tūkst. litų projekto įgyvendinimui. „Konkurso tikslas – išrinkti geriausią, specialiai pateiktą kultūros projektą, kuris 2008 metais įgyvendinamas bet kuriame

Lietuvos mieste, išskyrus Vilnių”, – pabrėžė konkurso organizatorės VšĮ „Vilnius – Europos kultūros sostinė-2009” direktorė Elona Bajorinienė. Anot jos, kitąmet Lietuvos kultūros sostinės titulą perims kitas konkursą laimėjęs miestas ar miestelis.

Konkursu „Lietuvos kultūros sostinė” siekiama paskatinti vietos bendruomenes plėtoti savo miesto ar miestelio kultūrą ir taip prisidėti prie savo miesto kultūrinio identiteto bei pa-

trauklaus įvaizdžio formavimo. „Laimėjimas konkurse „Lietuvos kultūros sostinė-2008” suteiktų tai vietovei naują galimybę populiarinti save, formuoti naujas kultūrines erdves, didinti vietos gyventojų aktyvumą kuriant kultūrinius projektus ir juose dalyvaujant”, – įsitikinusi E.Bajorinienė.

Konkurse gali dalyvauti menininkai, kultūros veikėjai, meno mokyklos, jaunimo ir kitos visuomeninės organizacijos,

kultūros institucijos.

Norintys pelnyti savo miestui „Lietuvos kultūros sostinės-2008” titulą projektus gali teikti iki kovo 15 dienos. Daugiau informacijos galima rasti VšĮ „Vilnius – Europos kultūros sostinė-2009” interneto svetainėje www.kulturagyvai. lt/sostine, informacija teikiama tel.

(8 5) 211 2387. „Esame įsitikinę, kad šios jūsų pastangos padės jūsų miestui atsiskleisti kaip unikaliam kultūros centrui nacionaliniu mastu ir tapti

2008-ųjų Lietuvos kultūros sostine”, – teigė konkurso rengėjai.

Jam pateiktus projektus vertins nepriklausoma ekspertų komisija. Iki kovo 31-osios savivaldybė, kurioje projektas bus įgyvendinamas, bus kviečiama apsispręsti dėl bendradarbiavimo su laimėjusio projekto vykdytojais.

Konkurso nugalėtojas bus paskelbtas balandžio 15-ąją – Kultūros dieną. „Durų” inf.

Apdovanoti Nacionalinė pažangos knygų dailininkai premija laukia pretendentų

A

V

ilniaus knygų mugėje vasario 21-ąją įteikti apdovanojimai knygos meno konkurso „Vilnius-2007“ laureatams – geriausiems knygų dailininkams.

Lietuvos kultūros ministerijos Metų premija (5200 litų) įvertintas Eugenijus Varkulevičius už Jono Meko knygų „Žodžiai ir raidės“ (spaustuvė „Sapnų sala“, „Baltų lankų“ leidykla) bei „Mano naktys“ („Standartų spaustuvė“, „Baltų lankų“ leidykla) apipavidalinimą. Įteiktos keturios 2600 litų dydžio premijos. Jas pelnė Elona Marija Ložytė – už knygos „XV-XVI amžių knygos Kauno bibliotekose.

Katalogas” (sudarytojai Sigitas Lūžis, Rita Urbaitytė, Irena Vitkauskienė, „Sapnų sala“, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto leidykla) apipavidalinimą, Mikalojus Vilutis – už Antano A.Jonyno knygos „Paskutinės dienos Itakėje“ („Sapnų sala“, leidykla „Tyto alba“) iliustracijas, Eugenijus Karpavičius – už knygos „Feliksas Jakubauskas“ (sudarytojai Feliksas Jakubauskas, Eugenijus Karpavičius, „Sapnų sala“, Dailininkų sąjungos leidykla) apipavidalinimą, Kerry Shawn Keys ir Ann James Costello – už jų pačių knygos „Žmonių šalis“ („Sapnų sala“, leidykla „Kronta“) iliustracijas.

Kultūros ministerijos diplomai teko Jonui Arčikauskui – už Rūtos Gaidamavičiūtės knygos „Vidmantas Bartulis. Tarp tylos ir garso“ (spaustuvė „Petro ofsetas“, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos leidykla) apipavidalinimą, Mildai Kairaitienei – už knygos „Siauruko nuotykiai“ (sudarytojas Rimantas Vanagas, spaustuvė „Keturios spalvos“, Aukštaitijos siaurojo geležinkelio leidykla) apipavidalinimą, Arūnui Gelūnui – už Juliaus Kelero knygos „Sniegas, benamis, krentantis: Eilėraščiai, fotografijos“ („Standartų spaustuvė“, leidykla „Apostrofa“) apipavidalinimą, Albertui Brogai – už knygos „Mikalojus Konstantinas Čiurlionis: piešiniai, kompozicijų eskizai, grafika“ (sudarytoja Milda Mil-

Įvertino: Lietuvos knygos meno konkurso Metų premija šiemet įteikta E.Varkulevičiui už J.Meko knygų apipavidalinimą. dažytė-Kulikauskienė, „Standartų spaustuvė“, Mokslo ir enciklopedijų leidybos instituto leidykla) apipavidalinimą, E.Karpavičiui - už knygos „Stanislav Filibert Fleury 18581915“ (sudarytoja Jūratė Gudaitė, „Sapnų sala“, Lietuvos nacionalinio muziejaus leidykla) apipavidalinimą, Rimvydui Kepežinskui – už Gintarės Adomaitytės knygos „Karuselė“ („AJS spaustuvė“, leidykla „Gimtasis žodis“) iliustracijas.

Kadangi knygos meno konkursas „Vilnius-2007“ surengtas kartu su Vilniaus dailės akademija ir Dailininkų sąjunga, šios institucijos taip pat skyrė savo apdovanojimus.

Vilniaus dailės akademija apdovanojo Daną Bereznicką už Česlovo Navakausko knygos „Vitaminų maištas“ iliustracijas („Sapnų sala“, leidykla „Šviesa“). Dailininkų sąjungos apdovanojimą gavo vėlgi E.Karpavičius už knygos „Rimantas Daugintis“ (sudarytojos Daiva Aurelija Daugintienė ir Danutė Zovienė, „Sapnų sala“, Dailininkų sąjungos leidykla) apipavidalinimą.

Lietuvos knygos meno konkursai Vilniuje pradėti rengti XX amžiaus septintąjį dešimtmetį ir vėl rengiami nuo 1993-iųjų. Jie atspindi Lietuvos knygos meno raidą. „Durų” inf.

pdovanojimai, įgiję Lietuvos Nobelio premijos vardą, bus teikiami jau trečią kartą.

Akademinę, verslo ir kultūros bendruomenes Nacionalinės pažangos premijos komitetas (NPPK) kviečia teikti paraiškas ir siūlyti 2008 metų kandidatus. Šiemet bus paskirtos trys 70 tūkst. litų premijos mokslo, partnerystės ir kultūros pažangos srityse.

Nuo 2006-ųjų teikiama Nacionalinė pažangos premija pagerbiami Lietuvos pažangai idėjomis, atradimais, originaliais sprendimais ar pasauliniais laimėjimais nusipelnę mokslo, verslo ir kultūros žmonės. Šio apdovanojimo misija – pažangos motyvacija ir įkvėpimas.

Mokslo pažangos premija orientuota į aukščiausius pasaulinius mokslo standartus ir atradimus, kurių rezultatai turi didelę įtaką Lietuvos pažangai. Ji teikiama mokslininkams ar jų grupėms už mokslo ir Lietuvos intelektinio potencialo vystymą.

Partnerystės pažangos premija apdovanojama už indėlį į gyvenimo kokybės gerinimą ir šalies konkurencingumo didinimą. Premija skiriama mokslininkams ir verslininkams – už sėkmingą bendradarbiavimą diegiant pažangiausias technologijas ir naujoves, už sėkmingą drąsiausių eksperimentų taikymą versle.

Kultūros pažangos premija skriama už pasaulinės patirties ir savo talento sklaidą ugdant Lietuvos ateities kartas visose kultūros raiškos formose.

“Kandidatus Nacionalinei pažangos premijai gali siūlyti ne tik mokslo institucijos, verslo, pramonės, meno, kultūros asociacijos ar pelno nesiekiančios organizacijos, bet ir ne mažesnės kaip penkių asmenų mokslininkų, verslininkų ar kultūros veikėjų iniciatyvinės grupės”, – aiškino VšĮ ,,Nacionalinė pažangos premija” projekto vadovė Edita Skaraitė.

Nacionalinės pažangos premijos iniciatyva jungia ir vienija pagrindinius šalies akademinės

Laureatas: 2007-aisiais Kultūros pažangos premija apdovanotas V.Noreika. visuomenės segmentus. Projekte aktyviai dalyvauja Lietuvos mokslų akademija, Lietuvos mokslo taryba, šalies aukštosios mokyklos, mokslinių tyrimų įstaigos ir institutai bei ekspertinės institucijos. Iš jų atstovų sudarytas NPPK, kuris ir vertina pateiktas paraiškas.

Pirmoji Nacionalinės pažangos premijos teikimo ceremonija įvyko 2006-ųjų gegužę. Mokslo pažangos premija buvo apdovanoti kardiochirurgai profesorius Algimantas Marcinkevičius, Vytautas Jonas Sirvydis ir Giedrius Uždavinys.

2007 metais ją pelnė akademikas lituanistas Zigmas Zinkevičius.

Partnerystės pažangos premija 2006-aisiais įteikta šalies biotechnologijos lyderiams profesoriams Vladui Algirdui Bumeliui ir Eugenijui Arvydui Janulaičiui, 2007-ai-

siais – lazerių mokslo ir pramonės atstovams dr. Romualdui Danieliui, Kęstučiui Jasiūnui, Rimantui Kraujaliui ir akademikui Algiui Petrui Piskarskui.

Kultūros pažangos premiją 2006-aisiais pelnė skulptorius Gintaras Karosas už Europos parko sukūrimą. 2007-aisiais ja apdovanotas operos solistas profesorius Virgilijus Noreika.

Paraiškų 2008 metų premijoms NPPK laukia iki balandžio 1 dienos. Specialią paraiškos formą ir reikalavimus pretendentams galima rasti tinklalapyje www.npp.lt.

2008-ųjų laureatus ketinama paskelbti iškilmingoje apdovanojimų ceremonijoje gegužės mėnesį Vilniuje. „Durų” inf.