2008 03 26 durys

DURYS

REMIA

kl.lt durys.daily.lt

MENO LEIDINYS (154)

REDAKTORĖ RITA BOČIULYTĖ

Langas

„Šaltas vaikas“ triumfavo Lenkijoje Vykdydamas Europos Sąjungos remiamą projektą „Trijų kultūrų teatras: Klaipėda, Kaliningradas, Olštynas. Pasienio bendradarbiavimas“ Klaipėdos dramos teatras buvo pakviestas atidaryti XVI Olštyno festivalį „Teatrų susitikimai“.

Kovo 8-ąją Olštyno Stefano Jaraczo dramos teatre buvo parodytas M.Mayenburgo „Šaltas vaikas“ (rež.

Oskaras Koršunovas). Anot aktorių, spektaklis susilaukė ypatingo ne tik žiūrovų, bet ir specialiai jį pasižiūrėti atvykusių Lenkijos teatrų režisierių dėmesio. Lenkai „Šaltą vaiką“ įvertino kaip labai stiprų, sukrečiantį spektaklį, gyrė itin tiksliai vaidinančius jo aktorius ir žavėjosi režisieriaus talentu. „Šaltas vaikas“ buvo rodomas su tiesioginiu vertimu į radijo ausines. Šiame populiariame lenkų teatrų festivalyje, šiemet vykusiame kovo 8-16 dienomis, spektaklius rodė Varšuvos, Krokuvos, Lodzės, Liublino, Bialystoko, Kotovicų, Ščecino, Zakopanės, Poznanės ir kitų miestų teatrai.

Klaipėdos dramos teatro vadybininko aktoriaus Valentino Klimo teigimu, šiemet teatras dar yra pakviestas į Švediją ir Ameriką. Ten ketinama nuvežti jau nemažai keliavusį spektaklį – Miro Gavrano „Viską apie moteris“ (rež. Dalia Tamulevičiūtė).

Instaliacija: Anatolijus Klemencovas. Identitetų laikai. 2008 m. autorinė technika, popierius, veidrodis, nitrodažai, 40x60 cm (21 vnt).

Aktorėms – prizas už „Nuodėmės užkalbėjimą“ Ruane (Prancūzija) vykusiame 21-ajame tarptautiniame Šiaurės šalių filmų festivalyje pristatytas naujas Algimanto Puipos filmas „Nuodėmės užkalbėjimas“ pagal Jurgos Ivanauskaitės kūrybą nuskynė konkursinės programos prizą už geriausią moters vaidmenį. Žiuri pagrindinį moters vaidmens prizą skyrė abiem filmo pagrindinių vaidmenų atlikėjoms – vilnietei Rasai Samuolytei ir klaipėdietei Nelei Savičenko. Abi aktorės gerokai nustebo išgirdę apie apdovanojimą, kurį režisierius joms abiem „siūlo pjauti per pusę“. Įmanoma, nes šis prizas – iš ąžuolo padaryta kino juosta.

Festivalyje „Nuodėmės užkalbėjimas“ taip pat pelnė žiūrovų asociacijos „Antrasis kvėpavimas“ apdovanojimą. Tai jau aštunta A.Puipos kūrinių viešnagė Ruano festivalyje. 1998-aisiais A.Puipos režisuotą filmą „Vilko dantų karoliai“ Ruano festivalio tarptautinė žiuri apdovanojo pagrindiniu prizu.

Lietuvių autorinės lėlės viešėjo Maskvoje Kovo 7 – 11 dienomis Maskvoje (Rusija) vykusiame 2-ajame tarptautiniame festivalyje „Tradicijos ir šiuolaikiškumas“ Lietuvai atstovavo klaipėdiečių parengtas projektas. Uostamiestyje veikiantis Tarptautinis meno ir kultūros centras (TMKC) parodai „Pasaulio lėlės“ pateikė lietuvių autorių darbus. „Pasaulio lėlių“ ekspozicijoje buvo eksponuojamos autorinės lėlės iš viso pasaulio galerijų, muziejų, asmeninių kolekcijų, taip pat ir žymiausių menininkų darbai iš Rusijos, Vokietijos, Italijos bei Japonijos. Pirmą kartą parodos erdvė buvo paruošta pasitelkus scenografiją, kur lėlės tarsi pačios save pristatė šokiruojančiose instaliacijose „Lėlė iš išorės ir iš vidaus“, „Lėlės gyvenimas ir mirtis: kaip yra ir kaip gali būti“. Anot TMKC vadovės Viktorijos Voronovos, projektas „Pasaulio lėlės“ patvirtino, kad autorinės lėlės yra savarankiška meno šaka, kuri visavertiškai gali būti pristatyta šalia tapybos, grafikos, fotografijos darbų. TKMC pirmą kartą Maskvoje pristatė lietuvių autorių Jūratės Jasevičienės, Vitos Kiseliūnienės, Galinos Beniušienės autorines lėles.

„Now Art Now Future“ turas per Lietuvą Balandžio 4 – birželio 9 dienomis Vilniuje, Klaipėdoje ir Kaune vyks 2-oji tarptautinė grafikos bienalė „Now Art Now Future“, kurią organizuoja Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras (KKKC).

Tai meno turas per Lietuvą. Bienalė balandžio 4-ąją startuos paroda Šiuolaikinio meno centre, 29-ąją atvyks į Klaipėdą, o gegužės 8-ąją finišuos vernisažais Kaune.

Kiekviename bienalės mieste – išskirtiniai įvykiai.

Anot bienalės kuratorių KKKC direktoriaus menotyrininko Igno Kazakevičiaus ir kaunietės grafikės Jūratės Rekevičiūtės, nei viena paroda nebus pervežama, nei vienas autorius nesikartos. Kiekvienoje parodinėje erdvėje – vis kita koncepcija. Kiekvienoje galerijoje – autoriniai menininkų projektai. Publikos laukia susitikimai su Kanados, Rusijos, JAV, Meksikos, Lenkijos, Didžiosios Britanijos, Rumunijos, Estijos, Japonijos menininkais, jų kūriniais, meno akcijomis ir meistriškumo pamokomis.

2008-ųjų bienalės tema „Present time / Esamasis laikas“ kvies pripažinti laiko „čia“ ir kūrybos „dabar“ reikšmę – tai konceptualus požiūris į grafikos atspaudą, laiko sampratą, menininko vietą bei kūrinio vertę visuomenėje.

Bienalėje dalyvaus tik vienas klaipėdietis grafikas Anatolijus Klemencovas. Bet su dviem projektais. Pirmasis – videoprojekcija „Užmušk...“ – bus parodytas ŠMC, kitas – „Identitetų laikai“ – paroda Kauno „Meno parko“ galerijoje.

Klaipėdoje bienalė sparnus išskleis balandžio pabaigoje. P.Domšaičio galerijoje žymus japonų menininkas Miyayama Hiroaki’s pristatys savo 55 darbų ciklą „Pasakojimas apie Genji“, sukurtą pagal S.Houitsu (1761 – 1826) tekstus. Tai istorinio epo meninė interpretacija.

KKKC meno dirbtuvėse vyks autoriaus meistriškumo pamokos. Dailės parodų rūmuose bus atidaryta pasauli-

nio lygio kanadietės menininkės Davidos Kidd skaitmeninės spaudos paroda, o KKKC galerijoje bus pristatytas Suomijos atstovės Sirkko Ketola projektas „To Colour“ (Spalvai), specialiai sukurtas konkrečiai erdvei.

Būkite su mumis, kurkite kartu su mumis, – kviečia meno gerbėjus bienalės rengėjai.

Berlyne pasitiks „Migruojančios realybės“ Balandžio 4-5 dienomis Berlyne (Vokietija) bus pristatytas tarptautinis šiuolaikinio meno projektas „Migruojančios realybės“, kuriame dalyvaus ir trys klaipėdiečiai.

Parodą ir konferenciją „Vokietija ir Baltijos šalys 2008 metų kontekste“ organizuoja „Top – Verein zur Förderung kultureller Praxis e.V.“ Berlyne ir „Kunsthochschule für Medien“ Kiolne kartu su Lietuvos ambasada Vokietijoje. Anot rengėjų, projektas meno kalba analizuos migracijos realybes bei migruojančias realybes, kurios nepriklausomai nuo globalinių ir ekonominių ar kultūrinių procesų įgalina kūrybinius mainus. „Migruojančiose realybėse“ klaipėdietis fotomenininkas Gytis Skudžinskas išeksponuos savo fotoinstaliaciją „Traces“ (Erdvės), o šiuo metu Londone studijuojantis Julijonas Urbonas – instaliaciją „Pučiamųjų orkestras“. Valdemaras Manomaitis, dabar gyvenantis Vilniuje, su kolegomis Berlyne surengs garso ir videoperformansą „Transmediation“. „Berlyne vyksiančiame renginyje atkreipsime dėmesį į Lietuvos realijas. Per paskutiniuosius penkiolika metų iš čia išvyko daugiau nei dešimt procentų gyventojų, tarp kurių – nemažai žmonių, dirbančių kultūros sferoje“, – sakė dalyviai iš Lietuvos. „Migruojančiose realybėse“ savo darbus bei idėjas pristatys ir emigravę menininkai, ir menininkai bei teoretikai, gyvenantys Lietuvoje.

Parengė Rita Bočiulytė

2

DURYS

Magija: nuo

Trečiadienis, kovo 26, 2008

kl.lt

pat pirmųjų koncerto minučių publika buvo tarsi užvaldyta išskirtinės M.Kultyshevo interpretacijos, nepaprastų jo techninių sugebėjimų.

Kai muzika prabyla Tikra „Listomanija“ – kone padieniui Klaipėdos koncertų salėje skambėjo F.Liszto muzika, atliekama dviejų jaunų talentingų pianistų iš Rusijos ir Lietuvos.

Danguolė Vilidaitė

K

ovo 12-oji Klaipėdos koncertų salėje buvo pažymėta nepaprastu įvykiu – 22 metų pianisto iš Rusijos Miroslavo Kultyshevo, 2007 metų tarptautinio P.Čaikovskio konkurso nugalėtojo, rečitaliu. Konkurse laimėjęs antrąją vietą šis pianistas vis dėlto buvo įvertintas aukščiausiai – pirmoji niekam nebuvo skirta. Savo rečitaliui jis pasirinko F.Liszto transcendentinius etiudus.

Praėjus vos dienai vėlgi F.Liszto muzika toje pačioje Klaipėdos koncertų salėje skambėjo 27-mečio pianisto Edvino Minkštimo solinėje programoje „Listomanija“. Praėjusių metų rugsėjį atlikėjas pelnė pirmąją premiją tarptautiniame M.K.Čiurlionio pianistų konkurse.

Bet ne apdovanojimai ir įvertinimai (jų irgi abiems pianistams netrūksta) čia svarbiausi.

Ne tik virtuoziškumas Nuo pat pirmųjų M.Kultyshevo koncerto minučių publika buvo tarsi užvaldyta išskirtinės jaunojo muziko interpretacijos, nepaprastų jo techninių sugebėjimų, sunkiai žodžiais apsakomos muzikos magijos. Ir kas galėjo tikėtis, kad toks jaunas, kiek paaugliškos ir kuklios išvaizdos atlikėjas turės tokią stiprią įtaigos galią.

Programoje beveik be sustojimo (tai irgi prisidėjo prie ypatingos nuotaikos sukūrimo), skambėjo dvylika F.Liszto transcendentinių etiudų.

Ciklą galime laikyti savotiška fortepijoninės technikos chresto-

Šis vakaras, kaip pastebėjau, ne vieną klausytoją paveikė stipriai.

Startas: JAV studijuojantis E.Minkštimas, ruošdamasis prestižiniam F.Liszto konkursui, savo koncertų ciklą Lietuvoje efek-

tingai pradėjo Klaipėdoje. matija, kurioje pianistas tarsi sportininkas išbandomas įvairiausiais būdais: sudėtingi pasažai, arpedžo formų įvairovė, dvigubos natos, oktavų ir akordų virtinės ir pan., kiekvienas etiudas skirtas konkrečiai technikos savybei lavinti bei atskleisti, ir ne tik.

Dar didesne kliūtimi dažnam yra kompozitoriaus kūrybos įvairiaplaniškumas. Jos meninių prasmių įvairovė, sakyčiau, yra sunkiai „įkandama“ net ir brandžiam muzikui. Čia reikia mokėti išgauti filosofinę gelmę artimą J.S.Bachui, sukurti L.Beethovenui prilygstančią įtampą ir dramatiškumą, o kur dar schubertiškas temų dainingumas, chopi-

Darijos Vasiliauskienės nuotr. niškas trapumas ir elegancija, schumanniškas faktūros polifonizavimas ir visa tai sujungiantis ugningas ir veržlus, kartais žaismingas F.Liszto temperamentas. Retas atlikėjas pasirenka ciklą groti ištisai.

Transcendentiniai prisilietimai Susitikime su Klaipėdos universiteto studentais, dėstytojais ir spaudos atstovais M.Kultyshevas kaip tik ir pabrėžė, kad dažnas Rusijos atlikėjas, akcentuodamas vien tik virtuoziškumą, techninę transcendentinių etiudų pusę, labai supaprastina šio genialaus kompozitoriaus kūrybą.

Koncerte įsiminė „Pūgos“ chromatiniai pasažai – tarsi sniego šuo-

rai, etiudo Nr.10 f-moll aistringa išraiška, meistriški oktaviniai ir akordiniai judėjimai „Heroikoje“ ir etiude Nr.2 a-moll, komplikuotų gamučių krištolinis mirgėjimas „Klajojančiose ugnelėse“ ir t.t. Įspūdžių labai daug, visų nesuminėsi.

Pats žodis transcendens išvertus iš lotynų kalbos turi bent kelias prasmes: peržengiantis, egzistuojantis už, anapus ko nors, už proto ar pažinimo ribų arba absoliučios būties ir t.t.

Sunku dabar atsakyti, kodėl F.Lisztas etiudus pavadino transcendentiniais, kokią prasmę šis terminas turėjo jam.

M.Kultyshevo interpretacijoje ciklas tikrai labai priartėjo prie to kažko, virš arba už žmogaus suvokimo galimybių.

Pratęsė ir papildė Kylančios Lietuvos pianizmo žvaigždės E.Minkštimo rečitalis, skambėjęs kovo 14-ąją, tarsi pratęsė ir papildė atlikėjo iš Rusijos pasirodymą.

Išgirdome F.Liszto „Vengrišką rapsodiją“ Nr.13 a-moll, „Ispanišką rapsodiją“ cis-moll, polonezus Nr.1 cmoll ir Nr.2 E-dur, sonatą h-moll, Mendelsohn – Liszt „Dainos sparnais“ ir Schubert – Liszt „Antrininką“.

Programa turtinga ir sudėtinga, tikras iššūkis bet kuriam pianistui.

Koncerte netrūko žavingo virtuoziškumo ir precizikos, efektingai įvaldytų smulkios ir stambios technikos epizodų, ypač įtikinamai suskambo sonata h-moll. Ir nors ši interpretacija buvo kiek santūresnė nei M.Kultyshevo, ji, manyčiau, tikrai nusipelnė aukšto įvertinimo.

Į uostamiestį ateina skambantis pavasaris

D

idingą klasikos skambesį į Klaipėdos koncertų salę ir uostamiestį balandžio 2 – gegužės 10 dienomis atneš XXXIII „Klaipėdos muzikos pavasaris“. Festivalis klaipėdiečius kviečia įsiklausyti į atgimstančios gamtos garsus ir suptis ant galingos garsų jūros bangų.

33-iąjį kartą vyksiantis „Klaipėdos muzikos pavasaris“ – seniausias muzikinis festivalis Lietuvoje. Šiemet jo programą sudarys dešimt renginių – aštuoni koncertai ir du video-

klubai. Anot festivalio meno vadovės Loretos Narvilaitės, joje galima įžvelgti net keletą miniciklų: keturis kartus klausysimės kamerinių orkestrų muzikavimo, trijuose žavės dainininkų pasirodymai, trys koncertai skiriami vieno kompozitoriaus kūrybai, du vakarus praleisime su išskirtinėmis asmenybėmis. Festivalyje dalyvaus gausiausias iki šiol čia koncertavusių užsienio atlikėjų būrys – net šeši solistai ir dirigentas.

Su geriausiais Lietuvos kolektyvais jie rengia specialias programas.

Festivalyje grieš Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro simfo-

ninis orkestras, diriguojamas Martyno Staškaus. Su juo operų arijas atliks sopranai Joana Gedmintaitė, Inesa Linaburgytė, Sigutė Stonytė ir tenoras Audrius Rubežius.

Tarp ypatingų šiemetinio festivalio svečių – fortepijono virtuozas Alexanderis Palei’us (JAV), unikalaus balso (kontratenoras) savininkas Yaniva d’Ora (Izraelis) ir perkusininkas Pedro’as Carneiro‘ (Portugalija), kurie pasirodys su Lietuvos kameriniu orkestru, diriguojamu Roberto Šerveniko. Orkestro „Camerata Klaipėda“ programoje „300 metų Vivaldi“ solo partijas atliks kolektyvo lyderis

smuikininkas Vilhelmas Čepinskis ir obojininkas Philippas Nodelis (Rusija). Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro koncerte, kurį diriguos Gintaras Rinkevičius, pasirodys tarptautinį pripažinimą pelniusi ir dar uostamiestyje nė karto nekoncertavusi smuikininkė Liana Isakadze’ė (Vokietija).

Klaipėdos kamerinis orkestras festivalyje grieš net du kartus: su A.Palei‘umi, kuris gros ir diriguos visus šešis J.S.Bacho klavyrinius koncertus, kitam koncertui diriguos belgas Danielis Gazonas, solistė – sparčiai karjerą Londono „Covent Gar-

den“ ir kitose užsienio teatrų scenose daranti Liora Grodnikaitė (mecosopranas). O polifonijos didžiųjų meistrų šedevrai skambės Klaipėdos „Aukuro“ ir Vilniaus „Jaunos muzikos“ chorų interpretacijose.

Festivalis pakvies į du videoklubo renginius: įžymiosios balerinos Majos Pliseckajos kūrybą komentuos LNOBT baleto trupės vadovė Tatjana Sedunova, apie nepamirštamus muzikinius susitikimus su dirigentu Jonu Aleksa pasakos muzikologė Živilė Ramoškaitė. „Durų“ inf.

kl.lt

DURYS

Trečiadienis, kovo 26, 2008

3

Virė ispaniškos aistros Laima Sugintienė

P

rieš dešimtmetį 1-ojo operos ir simfoninės muzikos festivalio „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ metu Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre pastatyta G.Bizet realistinė opera „Karmen“ per sezoną rodoma vos porą kartų. Nežinia, kokios priežastys lėmė, tačiau salė tą vakarą buvo sausakimša. Ar todėl, kad šio sceninio G.Bizet šedevro pasiilgstama, ar kad intrigavo dar negirdėtas Don Chosė, ar Kovo 8-ąją kartu su tradicine tulpe vyrai moterims įteikė ir pakvietimą į Muzikinį teatrą. Džiugino, kad tarp publikos buvo matyti daug jaunų veidų, tiesa, buvo ir tokių žiūrovų, kurie Muzikinį teatrą akivaizdžiai supainiojo su Žvejų rūmais.

Svečio balsas nenuvylė Didžioji spektaklio intriga (šalia intrigos, kurią sukėlė dvivaldystė teatre) – Don Chosė vaidmens atlikėjas Olegas Dolgovas iš Maskvos.

Klaipėdiečiai neturi savojo Don Chosė, šią partiją visada atlieka kviestiniai tenorai. Šįsyk pirmą kartą šį vaidmenį dainavo kylanti operos žvaigždė iš Maskvos Olegas Dolgovas. Tai pirmosios šio jauno solisto (Muzikos akademiją prie P.Čaikovskio valstybinės konservatorijos jis baigė tik 2004-aisiais) gastrolės ne tik Klaipėdoje, bet ir Lietuvoje. Nepaisant jauno amžiaus, O.Dolgovas yra jau kelių tarptautinių konkursų laureatas, prestižinio garsiosios operos solistės Galinos Višnevskajos Operos centro solistas.

Publika nekantriai laukė šio vokalisto pasirodymo ir liko sužavėta – nepamenu, kada paskutinį kartą Klaipėdos scenoje girdėjome tokio lygio dainininką. Stiprus, tačiau neforsuotas balsas, išraiškingas, nuostabaus grožio, lygus visuose registruose tembras, ideali intonacija, natūralus muzikavimas tiesiog pavergė, užbūrė klausytojus. Žymiąją 2-ojo veiksmo ariją solistas padainavo pasigėrėtinai, tiesiog nepriekaištingai. Galbūt sceninės patirties stoka neleido atlikėjui visiškai atsiskleisti kaip aktoriui – kiek statiškas artistas atrodė pradiniuose veiksmuose. Tačiau išties ispanišką temperamentą jaunasis tenoras O.Dolgovas pademonstravo dramatiškame operos finale.

„Moteriškoji“ dalis – stipresnė Beje, apie ispanišką temperamentą. Jo tikrai stokojo lietuviškai flegmatiškas vyrų choras (ypač gerokai praretėjusi tenorų grupė), atrodęs (ir skambėjęs) kaip stipriai „padėvėtas” per dešimtmetį nuo premjeros. Masinėse operos scenose sunku buvo nepastebėti, kad kolektyvas gerokai išsiderinęs, tvirta režisieriaus ranka būtų labai ne pro šalį. „Moteriškoji“ spektaklio dalis buvo akivaizdžiai stipresnė.

Karmen vaidmens atlikėja Dalia Kužmarskytė dabar išgyvena kū-

Duetas: D.Kužmarskytė

(Karmen) pasirodė kaip puiki partnerė ansambliuose su O.Dolgovu (Don Chosė), neretai savo temperamentu „kilstelėdama“ ir svečią.

Stiprus, tačiau neforsuotas O.Dolgovo balsas, išraiškingas, nuostabaus grožio, lygus visuose registruose tembras, ideali intonacija, natūralus muzikavimas tiesiog pavergė, užbūrė klausytojus. rybinės brandos periodą, jau kuris laikas jos žvaigždė žiba visu ryškumu. Premjerinė Karmen ir dabartinė, po dešimties metų, – tarsi aikštinga paauglė ir savo vertę žinanti moteris.

Puiki sceninė išvaizda ir laikysena, plastiškumas plius stipri vokalinė mokykla leidžia mūsų garsiausiam mecosopranui užtikrintai jaustis scenoje, pasitikėti savo jėgomis. Tačiau šis pasitikėjimas retsykiais ir pakiša koją – dainininkė, siekdama savajam personažui suteikti kuo daugiau spalvų, ieškodama subtilumo, ima laviruoti ties gana slidžia riba. Man regis, ji kiek piktnaudžiauja dainavimu pusbalsiu, per išieškotas detales kartais nukenčia visuma (segidilija, šokis su kastanjetėmis, beje, dainininkė pati sau pritarė šiuo ispanišku instrumentu). Sodriai ir efektingai nuskambėjo Karmen arijozo būrimo scenoje, atskleisdamas tragiškąją čigonės charakterio pusę. Puiki partnerė ansambliuose su Don Chosė savo temperamentu „kilstelėdavo“ ir svečią.

Pastangos vertos plojimų Šauniojo toreodoro Eskamiljo partiją operoje bravūriškai dainavo Artūras Kozlovskis, lyriškąją Don Chosė sužadėtinę Mikaelą – Valerija Balsytė.

Iš ansamblių išskirčiau trečiojo veiksmo būrimo sceną, kurią tarsi nuvaliusios visas laiko apnašas išraiškingai padainavo Rita Petrauskaitė (Fraskita) ir Jadvyga Grikšienė (Mersedes). Jos ir D.Kužmarskytė buvo lyderės ir gana sudėtingame, ypač greito tempo kvintete, kurį atliko kartu su Virgiu Pupšiu (Don Kairo) ir Viačeslavu Tarasovu (Remenado).

Savuose amplua pasirodė Kęstutis Nevulis (kapitonas Cuniga) ir Šarūnas Juškevičius (seržantas Morales).

Pakiliai ir šventiškai nuskambėjo orkestro epizodai: uvertiūra, ketvirtojo veiksmo antraktas (puikus obojaus solo). Bet subtilūs, skaidrios faktūros antrojo ir trečiojo veiksmų antraktai (čia išskirčiau minkštai, plastiškai nuskambėjusią klarneto partiją) kiek nukentė-

Toreadoras:

A.Kozlovskis.

šauniojo Eskamiljo partiją operoje bravūriškai dainavo Nerijaus Jankausko nuotr.

jo dėl, manyčiau, solistams nepatogaus lėtoko tempo. Orkestre pasigedau kiek raiškesnės artikuliacijos, ypač greitu tempu atliekant Karmen leitmotyvus.

Apskritai orkestras akomponavo lanksčiai, dinamiškai paslankiai, su dainininkais išlaikydamas gerą ba-

lansą (išskyrus galbūt Mikaelos trečiojo veiksmo ariją). Tai, be abejo, dirigento Ilmarso Harijso Lapinšo nuopelnas. Dirigentas vokalistams buvo ypač dėmesingas.

Stovint ploti Klaipėdos salėse tampa įprasta. Tą vakarą tikrai buvo verta.

4

DURYS

Trečiadienis, kovo 26, 2008

kl.lt

Nuo vokalinių miniatiūrų iki operų arijų Daiva Kšanienė

K

laipėdos universiteto Menų fakulteto Koncertų salėje Dainavimo katedros profesorė Valentina Vadoklienė surengė dviejų dalių solinį koncertą, skirtą savo kūrybinės veiklos jubiliejui.

je“, Vokietijos festivalyje „Vieninga Europa“, „Baltijos šalių baroko muzikos“ forume Lenkijoje.

Dar daugiau dėmesio dainininkė skiria Lietuvoje vykstantiems festivaliams: „Klaipėdos muzikos pavasariui“, „Marių klavyrams“, „Tytuvėnų vasarai“, „Muzikų pa-

radui“, „Šiaulių religinės muzikos festivaliui“ ir kitiems.

O kur dar įvairių koncertinių organizacijų, Filharmonijos renginiai, TV muzikinės laidos, teminiai ir jubiliejiniai koncertai, skirti žymiems pasaulio menininkams.

Pažymėtina, kad visus 25 metus V.Vadoklienė sėkmingai dirba pedagoginį darbą. Jos dainavimo klasę yra baigę per 100 įvairių programų absolventų. Kaip vokalinių mokyklų žinovė, pedagogė ji dažnai yra kviečiama į šalies ir tarptautinių vokalistų konkursų verti-

Repertuaras – neaprėpiamas Pirmą kartą V.Vadoklienės stiprus, gražaus tembro sopranas Klaipėdos koncertinėje erdvėje suskambo prieš 25 metus. 1978-aisiais, baigusi Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (tada – Lietuvos valstybinė konservatorija) prof.

Z.Paulausko dainavimo klasę, į Klaipėdą ji atvyko 1982-aisiais ir iš karto pasinėrė į miesto muzikinį gyvenimą. Per tuos metus ji tapo labai gerai žinoma muzikinei visuomenei, nes visą laiką be galo intensyviai, nenutrūkstamai koncertavo ir tebekoncertuoja.

Tik atvykusi V.Vadoklienė įsijungė į tuomet veikusį Klaipėdos liaudies operos teatrą. Jame sukūrė apie dešimtį vaidmenų: Antonijos ir Džuljetos J.Offenbacho operoje „Hofmano pasakos“, Bronislavos K.Millöckerio operetėje „Studentas elgeta“, Arsenos J.Strausso „Čigonų barone“, Klarinos G.Rossini’o operoje „Vedybų vekselis“ ir kitus.

Koncertinis dainininkės repertuaras yra tiesiog neaprėpiamas. Jį sudaro stilistiniu, žanriniu, vokaliniu požiūriu įvairiausi ir skirtingiausi kūriniai – nuo lietuvių liaudies dainų iki modernių šiuolaikinių kompozicijų, nuo romansų iki sudėtingų operinių arijų.

V.Vadoklienė yra parengusi ir atlikusi soprano solo partijas keliolikoje stambios formos kūrinių: F.Schuberto „Mišiose“, C.Monteverdi’o „Magnificat“, M.Haydno „Šv. Aloyzo Mišiose“ ir kituose.

nimo komisijas. Jos pačios iniciatyva Klaipėdos universiteto Menų fakultete periodiškai rengiami garsios tarpukario operos dainininkės Elžbietos Kardelienės vardo dainininkų konkursai.

Rečitalis suspindo įvairove

Dažnai koncertuoja festivaliuose Be skambaus V.Vadoklienės balso, jos dainavimo šiandien nelengva įsivaizduoti Klaipėdos muzikinio gyvenimo. Tačiau solistė nuolat rengia koncertus, rečitalius ne tik savajame mieste.

Jai daugybę kartų plojo kitų Lietuvos miestų, miestelių publika, taip pat užsienio klausytojai Italijoje, Vokietijoje, Čekijoje, Slovakijoje, Vengrijoje, Lenkijoje, Makedonijoje, Liuksemburge, Latvijoje, Estijoje, Rusijoje ir kitose šalyse.

Be solinių koncertų, V.Vadoklienė dažnai pasirodo su įvairiausios sudėties instrumentiniais ansambliais, orkestrais, chorais. Dainuota su Lietuvos kameriniu orkestru, Klaipėdos Brass kvintetu, choru „Klaipėda“, daug metų veikusiu senosios muzikos ansambliu „Ventus maris“, liaudiškos muzikos kolektyvu „Uostamiesčio muzikantai“.

Su įvairiomis programomis solistė ne kartą dalyvavo tarptautiniuose užsienyje vykusiuose festivaliuose, – pvz., Greifsvaldo (Vokietija) „Bacho muzikos savaitė-

V.Vadoklienės kūrybos 25-mečio koncerte publika pajuto solistės gilų meninį atliekamos muzikos suvokimą, įtikinamą kūrinio minties perteikimą.

Patirtis: V.Vadoklienė

scenoje dainuoja ketvirtį amžiaus, jos repertuare – puikiai atliekama pati įvairiausia muzika.

Martyno Pakulio nuotr.

Pirmojoje jubiliejinio rečitalio dalyje V.Vadoklienė dainavo arijas: J.S.Bacho Soprano ariją iš „Magnificat“, Leonoros ariją iš G.Verdi’o operos „Likimo galia“, Normos kavatiną iš V.Bellini’o operos „Norma“.

Ypatingą dėmesį koncerte dainininkė skyrė garsiojo veristinių, kantileniškųjų, ekspresyviųjų operų kūrėjo G.Puccini’o muzikai.

Skambėjo Toskos arija iš „Toskos“, Lauretos arija iš operos „Džani Skiki“, dvi Čio Čio San arijos iš „Madam Baterflai“.

Visas septynias sudėtingas arijas solistė atliko puikiai, pademonstruodama savo aukštą profesionalumą, sceninę ištvermę, gerą vokalinę formą.

V.Vadoklienės interpretacijoje šie soliniai operų numeriai įgavo ypatingą išraišką, dažnai prasiveržiančią įgimtu temperamentu, menine įtaiga.

Antroji koncerto dalis buvo kitokia – kamerinė.

Jau daug metų, be operinių vaidmenų, koncertuose dainuojamų operų arijų, solistė atlieka labai daug kamerinės muzikos. Šiame žanre jos repertuaras yra neaprėpiamas: senųjų laikų muzika, klasika, romantiniai bei šiuolaikiniai kūriniai.

Koncerte skambėjo S.Šimkaus, R.Strausso dainos, A.Kačanausko romansai ir kita. Klausytojus sužavėjo V.Vadoklienės atliekama Elizos daina iš F.Lou miuziklo „Mano puikioji ledi“, V.Čiaros daina „Ispanė“, A.Raudonikio „Švelnumas“. Įkvėptai koncerto pabaigoje nuskambėjo G.Hardeloto „Himnas meilei“.

Kaip ir pirmojoje dalyje atliktose arijose, taip ir šiose vokalinėse miniatiūrose publika pajuto solistės gilų meninį atliekamos muzikos suvokimą, įtikinamą kūrinio minties perteikimą.

Prie koncerto sėkmės labai daug prisidėjo puiki, itin subtiliai jautusi solistę koncertmeisterė Miglė Mosėnienė.

GINTARO LAŠAI kl.lt

LITERATŪRA ŠIANDIEN

REDAKTORIUS GINTARAS GRAJAUSKAS

Tyrinėjimų akiratyje – vaikų literatūra Rita Kasparavičiūtė Turiu dar ir kitą pasiteisinimą: Tas žmogus gali viską suprasti, net knygas vaikams.

(Antoine de Saint-Exupery, „Mažasis princas“)

G

ebėjimu suprasti, giliau skverbtis į tekstą pasižymi Klaipėdos universiteto dėstytojas Romualdas Skunčikas, didžiąją savo gyvenimo dalį atidavęs vaikų literatūrai, jos tyrinėjimams ir interpretacijoms. Daugelis studentų mena jo šiltas ir jaukias Vaikų literatūros kurso paskaitas, žengimą pasakos pasaulin, kurį sugebėdavo pateikti įviriais rakursais ir iš skirtingų matymtaškių. Panašiu keliu R.Skunčikas pabandė eiti ir į dienos šviesą išleisdamas knygą Vaikų literatūros etiudai (2007, KU leidykla, 123 P).

Vaikų literatūros etiudai – tesėtas pažadas studentams, bandantiems atrakinti vaikų literatūrą, orientyras pedagogams, padedantiems mažiesiems pažinti literatūrą bei susiduriantiems su jos skaitymo problemomis. R.Skunčiko vaikų literatūros studija – puikiai iliustruoja Daniel Pennac mintį kad, „skaitymas nėra vien įrankis; jis turi savaiminę vertę, kuri yra „nevertingumas“, nepraktiškumas, nepritaikymas konkretiems tikslams, vien malonumas, laimė, skausmas, aistra, džiaugsmas, kuriuo gali dalytis tik su labai nedaugeliu. Tiems, kurie tai patyrė, nereikia šito ir aiškinti.“ Tai ne tik teikiantis naudą ar paguodą skaitymas, kuris padeda kurti save. Skaitydami surandame žodžius, kurie pagelbėja suprasti save, išsivaduoti iš kaustančių stereotipų ir įvaizdžių. Pabandykime žengti pasakos, apysakos, eilėraščio keliu ir susirinkti vaikystėj paliktą save...

Vaikų literatūros etiudai – autoriaus sąmoningai pasirinktas leidinio pavadinimas, tarsi pranešantis,

kad čia nebus gilios mokslinės studijos, o tik fragmentiškas kalbėjimas, tarsi prisilietimas pirštų galiukais prie atskirų vaikų literatūros žanro kūrinių. Pirmoji knygos dalis išsamesnė, stangresnė, vedanti skaitytoją pasakos genezės bei raidos keliu (V.Žilinskaitė, J.Degutytė, A.Každailis, V.V.Landsbergis). Antroji dalis – Lietuvių vaikų literatūros pėdsakais – esmingiau pagrindžianti knygos etiudiškumą. Joje – lietuvių vaikų rašytojų mozaika ir bandymas kiekvieną jų pristatyti pasirinktu rakursu. Šalia žymių lietuvių vaikų literatūros kūrėjų tyrinėtojo akiratyje ir klaipėdiškiai rašytojai – R.Černiauskas, S.Poškus.

(Beje, šių autorių knygos šiais metais išrinktos į vaikų literatūros Metų knygos penketuką.)

Literatūrologai seniai jaučia literatūrinės pasakos įvairovę, spontaniškai ar tikslingai yra suformulavę ne vieną teorinį terminą ar apibūdinimą. Pasakos probleminius klausimus ir nagrinėja R.Skunčikas pirmame knygos skyriuje. Autorius gilinasi į lietuvių literatūrinės pasakos genezę, jos sampratą, klasifikaciją, detaliau analizuoja ryškiausius šio žanro atstovų kūrinius. Kaip daugiasluoksnį tekstą, nukeliantį skaitytoją į kupiną keistybių, komizmo, žaismo pasaulį, autorius nagrinėja nonsensiškąją literatūrinę pasaką, pasirendamas V.V.Landsbergio, iš dalies klaipėdiškių A.Každailio, N.Kepenienės, R.Černiausko šio žanro kūrybos pavyzdžiais: „Nonsensiškoji pasaka – šiandien neabejotinai populiariausias ir vienas svarbiausių literatūrinės pasakos tipų ar jos atmainų. Vaizduojamasis pasaulis tokiose pasakose gana sudėtingas, prieštaringas, galima sakyti - universalus. Jis įdomus įvairiam adresatui, nes sudėtingesnė idėja, įvaizdis ar potekstė gali būti suvokta pagal skaitytojo išgales“ (p.28). Pasaulis sukurtas pagal nonsenso poetikos bruožus slepia intensyvią sociumo, vertybių sampratą, įdomesnę ir patraukles-

Dienraščio „Klaipėda“ literatūros leidinys „Gintaro lašai“ skelbia jaunųjų kūrybos konkursą. Dalyvių amžius – nuo 16 iki 30 metų.

Laukiame Jūsų kūrybos – prozos, poezijos, eseistikos – iki 2008ųjų lapkričio 15-osios. Geriausi kūriniai bus spausdinami „Gintaro lašuose“. Metų pabaigoje bus renkami laureatai, kurių lauks simpatiški prizai.

Kūrybą galite siųsti elektroniniu paštu – grajauskas@gmail.com arba paprastuoju paštu. Ant voko prašome užrašyti: Jaunųjų kūrybos konkursui „Gintaro lašai“ Dienraščio „Klaipėda“ redakcija „K centras“ Naujojo Sodo g. 1A 92118 Klaipėda Sėkmės kūryboje!

Knyga: Romualdas Skunčikas. Vaikų literatūros etiudai. Klaipėdos universiteto leidykla, 2007. nę, įvilktą į labai žaismingą realaus, tikroviško, sveiku protu suvokiamo pasaulio normas laužančią, jo ribas išplečiančią formą. Keistumo estetika leidžia savaip modeliuoti erdvės ir laiko ribas, keisti jas pagal savotišką pasakišką ar vaikiškos sąmonės logiką. Kalbiniai žaidimai, nonsensiški kalbos „ištiesinimai“ kuria ne tik komizmo efektą.

Jie tam tikru požiūriu dekonstruoja nusistovėjusias perkeltinių kalbinių prasmių formas ir grąžina į jų radimosi stadiją. Taip tarsi atskleidžiamas vaiko sąmonėje vykstantis kalbos procesas: kaip per kalbą ima skleistis pasaulis ir kaip jo sąmonėje fomuojasi kalbos formos. Pasak tyrinėtojo, nonsensiškoji pasaka „puikiai demonstruoja rašytojo žodžio gyvastingumą ir plastiką, žaidimą leksikos junginiais, tautosakos ir kalbos klišėmis, paradokso poetika“ (p. 30).

Apžvelgdamas pasakos kelią, jos bruožus, autorius skyriaus gale pateikia trumpą komentarą-nuorodą skaitytojui: „Loginiai pasakos analizės akcentai galėtų būti koncentruojami ne tik į tai, kas vaizduojama, o ir į tai, kodėl ir kaip vaizduojama“ (p.31).

Ne mažiau įdomi, intriguojanti yra tikra pasakos sesuo, apysaka-pasaka, „Lietuvoje suklestėjusi XX amžiaus antroje pusėje, ne tik formavo vaikų prozą, bet ir apskritai kėlė visos vaikų literatūros prestižą, o pastaraisiais metais vėl akivaizdus savotiškas jos renesansas“ (p. 43). Vieną ryškiausių šio

žanro atstovių lietuvių literatūroje – Vytautę Žilinskaitę – ir pristato R.Skunčikas. Ir šiandien jos kūriniai savitai atskleidžia mūsų epochos žmogaus dvasinį ir psichologinį mikroklimatą, iškelia opias, aktualias ir netgi globalias visuomenės ar atskiro žmogaus problemas.

Autorius akcentuoja V.Žilinskaitės polifoninį kalbėjimo stilių, paremtą „komizmo ir dramatizmo sinteze, žaižaruojančių žodžių spalva, gyvai išryškinančia veikėjų charakteristikas.<...> dėmesį turėtų patraukti plati kalbos intonacijų skalė – nuo švelnios pašaipos, lengvos ar žaismingos ironijos iki geliančio grotesko ir skaudaus liūdesio“(p.

55). R. Skunčikas taikliai pastebi V.Žilinskaitės kūrinių dvilypio adresato sampratą, „kai tekstą priima du besąlygiški skaitytojai – vaikas ir suaugęs, - kurie dekoduoja jį skirtingais lygmenimis, bet pakankamai adekvačiai“ (p. 55).

Klaipėdiškio peoto Sigito Poškaus meninį pasaulį nebūtų lengva „atrakinti“ tradicinės lietuvių poezijos suvokimo raktu. „Poetui tarsi svarbiau ne ką reikšminga pasakyti, o kaip: akinant vaiko žvilgsnį ir lavinant klausą, per žaidimą, intonacinį eilėraščio frazės skambesį ar paradoksalią tautosakos motyvų jungtį skleidžiasi ir netikėta prasmių erdvė, kurią vaikas pats turi pastebėti, atrasti, išgirsti“, – aiškina literatūrologas R.Skunčikas (p. 101). Janinos Degutytės poezija vaikams reflektuoja visiškai kitokį pasaulį – meditacines poezi-

jos pajautas bei plečia estetinio pažinimo plotmes.

Stipriai išreikštą gyvastingumą, autentišką sielos atvertį, egzistencinį ryšį su savuoju laiku, erdve literatūroje reprezentuoja Bronius Radzevičius. Kodėl šis rašytojas pateko į Vaikų literatūros etiudus, R.Skunčikas motyvuoja taip: „Jo novelistika atstovauja tai vaikų skaitinių daliai, kurią sąlygiškai galima būtų pavadinti vaikystės refleksija literatūroje“ (p. 7).

B.Radzevičiaus novelistikoje tarsi dantiraščiu aprašomi vaiko vidiniai išgyvenimai – vidinės vienatvės akimirkos, subtiliai atskleidžiamas vaiko ir tėvo ryšys. „Vaikystės vertę rašytojas nuolat akcentuoja, gretindamas vaiko pasaulį su suaugusiųjų pasaulio kasdienybe. Suaugusiųjų pasaulis – dabarties laikas – dažnai kūriniuose kontrastuoja su vaikystės pasauliu – praeities (ateities) laiku. <...> Vaiko pasaulis yra atviras, jis nėra sutelktas realiuose įvykiuose ar daiktuose, vaikas visa esybe jaučia ir išgyvena paslaptingąsias gyvenimo versmes“ (p. 84– 85). B.Radzevičiaus kūryba – tai nebijojimas kalbėti su vaiku, liudijantis tyrinėtojo teiginį, kad su vaiku galima kalbėti apie viską ir kad suprasti jis gali viską. Nagrinėjamo rašytojo kūryba, apmąstanti savo laiką ir gyvenimą, nušviestą nostalgiškos praeities šviesos, spinduliuoja būtiškąja egzistencija ir gebėjimu prakalbinti tiek suaugusį, tiek vaiką.

Vaikų literatūros etiuduose lakoniškai dėstomos tyrinėtojo mintys įkyriai nebruka subjektyvaus vertinimo ir vienareikšmiško suvokimo, o tik siūlo „grožinį kūrinį skaityti kaip savitą, daugiareikšmę, daugiasluoksnę struktūrą. Tik tada estetinis teksto išgyvenimas suteiks vaikui dvasinį pasitenkinimą, gilesnę grožio pajautą“ (p. 115). Knygoje pateikiamas nagrinėjamų autorių sąrašas formuoja viltį, kad netolimoje ateityje R.Skunčikas skaitytoją pradžiugs platesne, išsamesne vaikų literatūros studija, kaip pagalbininku dėstant, studijuojant bei apmąstant dabarties vaikų literatūrą.

Mūsų vaikų literatūra yra vidutiniška... – prisiminė kažkuriame interviu skaityti poetės Janinos Degutytės žodžiai. Taip, tarp pasaulio viršukalnių jos beveik nematyti; net ir vertingiausieji kūriniai ilgai neturėjo galimybės prabilti užsienio kalbomis. Tačiau Romualdas Skunčikas knygoje motyvuotai siekia apginti mintį, kad ir lietuvių vaikų literatūra turi nevienareikšmiškai nusakomų privalumų.

Ji skatina vaiko socializaciją, gaivina istorinę atmintį, formuoja tautinį identitetą, ugdo gimtosios vietos, kiemo ir drauge apibendrintą pasaulio suvokimą.

6

GINTARO LAŠAI

Trečiadienis, kovo 26, 2008

kl.lt

Bembis pykstasi su rudeniu Alma Riebždaitė Kai meilės jėga nugalės meilę jėgai, pasaulis pažins taiką.

Jimi Hendrix

B

embis užgesino visas šviesas ir atgulė. Mat troško pasiklausyti, kaip Didysis Būgnininkas lietumi groja į žemę, lango stiklą. Bembis buvo įsitikinęs, jog klausantis lietaus barbenimo galima išgirsti būtį, tiksliau, būties bylojimą. Žinojo, nes kartą tai buvo patyręs. O patyrė, persiskaitęs M.Heidegerio raštų. Ir ne bet kokių, o rinktinių.

Bet šį kartą nieko panašus neįvyko. Gal per mažai skaitė? Jis išgirdo minkštus paptelėjimus ir jam pasirodė, jog prakiuro stogas ir pradėjo lyti į vidų. Ir nors tai buvo gana neįtikėtina, Bembiui jau vaidenosi, kaip jis ieško kibiro ar bent jau kokio puodo surinkti minkštam lietaus barbenimui ir paversti jį kur kas skambesniu bei ritmingesniu.

Turėjo atsikelti ir pažiūrėti. Tačiau minkšti lietaus garsai sklido iš to, kaip lašiukai atsitrenkdavo į plastikinio lango rėmą. (O, kokią muziką jis girdėtų, jei tai būtų paprasti mediniai langai su drebančiais iš baimės stiklais, pro kuriuos kiaurai košia vėjas. Kokia būtų muzika, jei lietus barbentų į stiklą susimaišęs su gražiausiomis vaikystės melodijomis...) Tie minkšti garsai, nors jis ir žinojo jų priežastį, kėlė ne ką kita, o susierzinimą ir pagrįstą pyktį.

Jis troško, kad lietaus muzika būtų sklandi ir švari, o ji tokia nebuvo.

Bembis ir vėl atgulė. Nors buvo pats vidurdienis, kambarys buvo užgultas prieblandos. Bet ir šį kartą jis išgirdo dar vieną bjaurų garsą, kuris sutrukdė poetiniam nusiteikimui. Šįkart jis išgirdo šlykčiai ūžiančią skalbimo mašiną. Nelaimingi skalbiniai sukosi ir sukosi: jie norėjo būti švarūs. Jis vėl atsikėlė ir uždarė visas duris, tačiau atrodė, kad pasaulyje nėra didesnio troškimo, kaip tas skalbinių noras būti švariems. Žinoma, Bembis nervinosi ne todėl, kad jam niekaip nepavyksta susitapatinti su lietaus muzika, jis pyko todėl, kad tą akimirką nesugebėjo nusiraminti, įsiklausyti ir taip išgirsti pačią būtį, tiksliau, būties bylojimą.

Tai buvo lėtas sergančio žmogaus troškimas išgirsti būties balsą. Tačiau turėjo klausytis kitų garsų: šnypštimo ir burbuliavimo, chaoso judėjimo ir bangavimo, sukimosi, padrikų minčių, nukąstų jausmo galūnių, neištartų prisipažinimų, ignoruojamo kūno, be to, skaudėjo galvą. Bembio pasaulis buvo sutrupėjęs. Šį kartą jis sutrupėjo be jokios išorinės jėgos įsikišimo. Ne, niekas nesugriovė jo oro pilių. Ne, kažkokia bjauri požeminė upė pagraužė, bjauri gyvatė, didelė ir neapsakomai graži įsitaisė po jo rūmo akmenimis. Kaž* D. – tai Didysis Būgnininkas.

Alio Balbieriaus nuotr.

kas iš jo juokėsi, jis tai girdėjo naktimis; naktimis įsliuogdavo gyvatė ir taip myluodavo, jog jis vos likdavo gyvas. Bembis suprato susidūręs su nepaprastomis neįveikiamomis galiomis. Jis turėjo joms nusilenkti ir pasiduoti.

Ne, Bembis moka. Moka už tą juoką, kuris skambėjo rudens pradžioje, kaip jis juokėsi, kaip skaniai jis juokėsi iš savęs, pasaulio. Štai ir moka už tą savo juoką beribiu nusiminimu. Bembis net prisiminė, kaip jis bandė sutverti D*.

Kokį nuostabų jis matė pasaulį, kuriame viešpatauja D. Tačiau iš viso šito liko tik nuotrupa ir liūdesys liūdesys liūdesys (kokią džiaugsmo viršūnę buvo pasiekęs; dabar lygiai tiek pat krito): „D. sukūrė dangų, žemę ir visa, kas yra juose, sukūrė žmogų. Žmogus sukuria D. arba ne. Tiksliau, žmogus kuria ir kuria D., ir niekaip negali jo užbaigti. Ir niekada neužbaigs. Galų gale vos tik sukurtas D. akimirksniu išsisklaido, ir jo niekas negali nei pagauti, nei užfiksuoti, nei kaip nors kitaip pasiimti. Patirti taip.

D. nėra tikrovė, D. yra tai, kas tą tikrovę kuria. Nepaliaujamai. Be atvangos. Todėl vartoti žodį „sukūrė“ tikriausiai nėra visiškai tikslu.

Ne, kūryba vyksta toliau, kiekvieną akimirką, nes jei D. nebekurtų pasaulio, o žmogus nebekurtų D., visa jau seniai būtų negyva. Vos tik kažkas yra sukuriama, miršta.“ Dabar Bembis supranta, jog čia nieko daugiau be moteriškos psichologijos atspindėjimo nė-

ra. Mat perskaitė Vieną megabaitą apie meilę. Pratęsiant Olego Lapino mąstymo paradigmą, nors jis omeny turėjo lyčių tarpusavio santykius, reikėtų tarti: vyriškojo pasaulio D. yra rezultatas, moteriškojo – kūryba. Bet negi kas nors su šita nesąmone gali sutikti?

Bet Bembis dabar neturi nei noro, nei jėgų gvildenti pasaulio, padalinto į vyrų ir moterų ar dar kaip kitaip. Jis trokšta tik malonės, kuria būtis tartų į jį bent vieną žodelį. Na, jis sutiktų ir su kokiu nevisiškai artikuliuotu garsu, tokiu kaip pratisai tariamu miau. To, kas pasėtų jame vaivorykštę, atneštų ramybę ir tylų susikaupimą.

Pas juos rūsyje gyvena vienas Miau, bet tai greičiau suluošinta būtybė, ištikimo katino karikatūra, jei ji pradeda staugti už durų, tai taip akivaizdžiai, jog atrodo, kad ta būtybė turi protą ir tu kuo puikiausiai supranti, kas tau sakoma. Tas padaras, kurio prigimtis lėmė jam būti katinu, ne kartą buvo susižeidęs ir mirtinai susirgęs. Gulėdavo kelias dienas paslikas, bet visada atsikeldavo. Atrodo, kad legendos, kuriomis yra apipintas katinų gajumas, turi rimtą pagrindą.

Katino karikatūros vardas yra Tvinkis. Vardas Tvinkis tikriausiai yra kilęs nuo žodžio tvinksi ir tvinksi. Prisimenu, parsivežė jį iš miesto. Tai labai pasipūtęs buvo ir laukinis kaip žvėris. Glostomas tik kandžiodavosi. O ir šiaip, sėdi žmogus koją ant kojos susimetęs, linguoji sau maloniai nusiteikęs, tai jis būtinai prieis ir kad

grybštels, bet taip, kad kraujas pasipila. Žinoma, ne upeliais, bet vis tiek. Arba, būdavo, supyksta ant ko, tai nori žmogus į darbą eiti, bet iš ryto randi primyžtą batą. Mielasis Tvinkis susilaukė tokių laikų, jog niekas jo nebenorėjo glostyti ir tik varė lauk.

Tačiau ką kalbėti apie žmones, jei net katinai pasikeičia. Taip taip.

Ima ir pasikeičia. Stebuklo malonė aplanko. Atėjo pavasaris ir jis gavo paragauti lauko. Apsitrinti plačiajame pasaulyje, kaip sakoma. Vargšiukas, matyt, gavo į kaulus ar gerai pašalti lauke, o gal net teko alkanam pabūti. Tačiau kandžiojosi jis vis mažiau ir mažiau. Ir būtent po lauko.

Dabar apie kandžiojimąsi nėra ir kalbos. Lauke ar troboj tik ir laukia progos apie kojas pasitrinti. Ir baisiai dėkingas yra, kai jį į trobą kas įsileidžia (apie paglostymą net nesvajoja). Patapo kaip tikras katinas, kuris beveik žmogaus balsu moka kalbėti. Kažin kaip ir graudu pasidarė. Katinai kaip žmonės: ir dvasinių peripetijų patiria, ir savo likimą turi. Ir, matyt, taip jau sutvertas pasaulis, jog visi padarai, neišskiriant nė žmonių, trokšta šilumos. Ta šiluma kartais turi labai konkrečią išvaizdą ir išsidėstymą erdvėje: trobą, kitaip sakant, tai vieta, kur žmogus (ar katinas) gali galvą priglausti.

Bet ne tai dabar Bembį jaudina.

Bembis atvirame internetiniame dienoraštyje parašė Džimio Hendrikso žodžius: Kai meilės jėga nugalės meilę jėgai, pasaulis pažins

taiką. Bembį baisiausiai sujaudino vienas komentaras: Kaip naivu... Tada Bembis paklausė, o kas nėra naivu, ir iš tikrųjų gavo nenaivų atsakymą: Naivu. Meilė yra naivu. O nenaivu man atrodo egoizmas. Nenaivus atsakymas Bembį ne tai kad sujaudino, o sukrėtė. Jį net pradėjo purtyti šaltis ir karštis vienu metu, lyg jį būtų ištikęs ūmus menopauzės priepuolis. Jis siaubingai išsigando, jog tai ir yra tiesa. Žinoma, Bembis užvis labiausiai nori tikėjimo, tačiau tik pykstasi su visais. Šiemet susipyko net su rudeniu. Ką bekalbėti apie draugus, pažįstamus ir patį save. Ką ten pykosi, jis tiesiog riejosi, baisingai keikėsi, kandžiojosi, kaip ta iš miesto parvežta švelnaus ištikimo bei dėkingo katino karikatūra, vardu Tvinkis. Tačiau kartais tą rudenį pasnigdavo. Tokiu nuoširdžiu baltu sniegu. Kažin kas krustelėdavo pykčio pritvinkusioje Bembio širdyje. Lyg koks mažas pūkuotas padarėlis arba padarėlis glotnute pienu kvepiančia mažo vaikučio oda (žinoma, kol nepažiūri tam padarėliui į dantis, o tai ne šiaip sau lygūs karieso nepažeisti kvadratiniai dantukai, tai smailios žvilgančios iltys, baisūs maži peiliai). Kad ir kaip bjauriai viskas rodytųsi Bembiui, kad ir kokius aštrius švelnaus padarėlio dantukus pieštų liguista jo vazduotė, kažkas vis tiek sukrutėdavo (švelnus ir permatomas it embrionas) ir ūmai Bembis būdavo priverstas suvokti: trapus yra D.

kl.lt

DURYS

Trečiadienis, kovo 26, 2008

7

Mes svajojom ilgai Klaipėdos lėlių teatras 16-ąjį gimtadienį šventė kartu su įkurtuvėmis Salomėja Burneikaitė

M

es – tai yra visi Klaipėdos lėlių teatro žmonės, pradėję kelionę į Svajonę prieš 16 metų, ir tie, kurie ja patikėję išliko kartu iki šios dienos.

Kiekviena kelionė prasideda nuo idėjos ir pirmojo žingsnio jos link. Į kelionę rengiamasi nežinant, kas tavęs laukia kelyje, rizikuojant, tačiau žinant, kad kitaip negali... Kelionė į Svajonę moko ištverti, išgyventi sunkmečius ir tikėti, kad tikslas, kuris veda tave, yra svarbus ir kilnus. Jis duoda peno vaizduotei ir teikia jėgų.

Tada užvaldo kelio magija ir jauti, kad Kelias veda tave... Dar labai svarbu yra sutikti bendraminčių.

Kurį laiką būna lengva ir tikslas, regis, jau visai čia pat, ana tik už šio tolumoje žydruojančio kalnelio... Bet, kelionė yra kelionė. Už kalnelio – kalnelis, už jo – kitas, net imi abejoti, ar bespėsi nueiti iki saulės laidos... O gal eiti reikėjo į kitą pusę?.. Gal geriau vertėjo likti namie?.. O namie – tai kur? Juk visi gyvename Klaipėdoje. Ši istorija – apie tikrą Kelią į Svajonę, galvojant apie žmones, kurie Klaipėdoje kūrė lėlių teatrą.

Viskas prasidėjo nuo „Pupos“ Sunku tiksliai pasakyti, kada užgimė ši Svajonė, tačiau prasidėjus atgimimui keletas entuziastų susibūrė į lėlininkų susivienijimą „Pupa“. Salėje, kuri buvo Vytauto gatvėje, trupė pradėjo rodyti spektaklius miesto vaikams, jau turėjo savo repertuarą, bet teko išsivaikščioti, nes... dar nebuvo atėjęs tikrasis laikas. Tada lėlininkė Jūratė Januškevičiūtė – viena iš „Pupos“ režisierių – pajutusi, kad vaikams Klaipėdoje tikrai reikia lėlių teatro, ėmėsi iniciatyvos ir prikalbino Menų fakulteto Režisūros katedros ve-

giantis kūrė pirmąjį lėlių spektaklį „Mano pasakėlės“ pagal Žemaitę.

Pirmieji aktoriai buvo tuometiniai Režisūros katedros dėstytojai Liuda Vismantaitė, Linas Zubė ir šių eilučių autorė, o pjesė, lėlės, scenografija ir režisūra, be abejo, – pačios Jūratės. Tada dar teatras neturėjo pavadinimo.

„KU-KŪ“ priglaudė universitetas Nuo 1992 metų tai Klaipėdos universiteto lėlių teatras „KU-KŪ”.

Repetavome, vaidinome darželiuose, mokyklose, Mokomajame teatre. Su spektakliais išvažinėjo-

saka apie Suleimanijos princesę“ (K.Čapeko pasakos motyvais) ir kalėdinis „Po Betliejaus žvaigžde“, kurti 1992 metais šešėlių teatro principu. Tais pačiais metais gimė „Maciukas, baubas ir kiti“ (pagal T.Jansson), kuriame vaidino Linas ir Liuda, o nuo 1999-ųjų ją pakeitė Lina Beržinienė. 1993 metais pastatytas, o 2000-aisiais atnaujintas Lino monospektaklis su trapiomis popierinėmis lėlytėmis ir tikra ugnimi „Sigutė“ (pagal liaudies pasaką). 1994-aisiais teatro afišoje atsirado, tikro triumfo sulaukė ir ilgai gyvavo vieno Lino

2006-aisiais Klaipėdos lėlių teatrui suteiktas profesionalaus kolektyvo statusas. Dabar teatre bendradarbiauja jau trijų kartų lėlininkai. dėją Danutę Vaigauskaitę patikėti, kad Klaipėdoje lėlių teatrą galima įkurti prie universiteto. Šią idėją parėmė ir tuometinis Klaipėdos universiteto rektorius prof. Stasys Vaitekūnas.

Jūratė buvo Režisūros katedros dėstytoja, bet ne naujokė lėlių teatro srityje. Gavusi palaikymą, prie Režisūros katedros ji subūrė drįstančių kartu eksperimentuoti bendraminčių grupę ir tiesiog studentų auditorijoje 1991-iesiems bai-

me Klaipėdos apskritį ir Žemaitiją, dalyvavome festivaliuose, atstovaudami Klaipėdos universitetui ir kartu mokėmės. Sunkiau buvo tikėti, kad galime Klaipėdos mieste įkurti tikrą lėlių teatrą.

Gerą dešimtmetį glaudėmės Klaipėdos universitete. „KU-KŪ” repertuare buvo J.Januškevičiūtės režisuoti spektakliai, kuriems ji pati rašė pjeses ir kūrė lėles. Tai minėtasis „Mano pasakėlės“, Liudos vaidintas monospektaklis „Pa-

Namie: kovo 21-ąją, Tarptautinę lėlininkų dieną, Klaipėdos lėlininkai oficialiai įžengė į savo pasakų trobelę senamiestyje.

už širmos vaidinamas spektaklis su daugybe personažų „Žirafa su kojinėmis“. 1995-aisiais ir Salomėja su monospektakliu „Juodoji tetulė“ (P.Cvirkos pasakos motyvais) pradėjo lankyti Klaipėdos miesto ir apskrities mažuosius žiūrovus.

Visi mūsų spektakliai buvo kameriniai, kur vaidindavo vienas arba du aktoriai, o dekoracijos ir lėlės tilpdavo į mažą Lino automobiliuką. Jūratė buvo autorė, dailininkė ir režisierė, kuria tikėjome. Su-

laukėme pripažinimo lėlininkų erdvėje ir kvietimų dalyvauti festivaliuose Lietuvoje ir užsienyje, garsinome ne tik universiteto, bet ir Klaipėdos vardą.

Atėjo jaunieji lėlininkai Natūralu, kad vis labiau lėlių teatru ėmė domėtis ir studentai. Atsirado galimybė 1995-aisiais kai kuriems Režisūros katedros studentams nuo trečiojo kurso rinktis ir papildomą lėlininko kvalifikaciją.

Teatro bendražygiais tapo Andžela Vitauskaitė, Vidmantas Beržinis, L.Beržinienė ir Živilė Darytė. Į teatro „KU-KŪ“ repertuarą jaunuosius lėlininkus Jūratė įvedė 1996 metais, pastatydama lėlių vaidinimą „Ar jums nereikia katino?“, kurio dailininke jau pakvietė būti Živilę.

O ši 1999-aisiais „KU-KŪ“ repertuarą papildė spektakliu „Linksmos pasakos iš rankovės“, vaidinant Andželai, Linai ir Vidmantui, o vėliau – ir „Kalėdine istorija“.

Ne vienerius metus nuo pat 1997-ųjų, Linas ir Andžela su spektakliu „Asiliuko Mafino nuotykiai“ keliavo pas Klaipėdos apskrities mažuosius žiūrovus, kurio autorė ir režisierė buvo Jūratė, o dailininkė Valdonė Karaliūnienė.

12>>

Nerijaus Jankausko nuotr.

8

DURYS

Trečiadienis, kovo 26, 2008

kl.lt

„Kaligrafijos sąsiuviniai“ – jau trys Kristina Jokubavičienė

B

aigiantis vasariui pasirodė tęstinio klaipėdiečių rašto menininkų leidinio „Kaligrafijos sąsiuviniai“ trečiasis numeris, kurį jau galima rasti knygynuose. Su pasisekimu jis pristatytas 9-ojoje tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje, o kovo pradžioje – ir klaipėdiečiams.

Viešas meilės prisipažinimas „Ji – muzikali, emocinga, iškilminga, dieviška... ir pernelyg gašli (matyti mazochistinio prakaito pėdsakų), turinti tuščio žaisliškumo, nereikalingo aukojimosi...“, – nepagalvokite nieko tokio, taip grafikas Anatolijus Klemencovas kalbėjo ne apie moterį, o apie kaligrafiją. Šiais žodžiais trečiajame „Kaligrafijos sąsiuvinių“ numeryje prasideda jo kūrybos pristatymas.

Naujausias uostamiestyje leidžiamų „Kaligrafijos sąsiuvinių“ numeris buvo pristatytas kovo 6-ąją, XV tarptautinės Vilniaus ekslibrisų bienalės parodos atidarymo metu, Prano Domšaičio galerijoje. Galima nagus graužtis, kad per pristatymą neturėta diktofono – negrįžtamai išsklido eteryje nepakartojama A.Klemencovo kalba, viešas meilės kaligrafijai prisipažinimas.

Kai lygiai prieš metus pasirodė pirmasis „Kaligrafijos sąsiuvinių“ numeris, buvo smalsu, kas per drąsus sumanymas. Kai pernai vartėme antrąjį, teko suklusti, – gal kažkas iš to tikrai išeis.

Ekskliuzyvinis: „Kaligrafijos sąsiuviniai“ išleisti tik 350 egzempliorių tiražu. tinis, geros išvaizdos, turiningas leidinys, stebinantis vilniečius kaligrafus ir jų kolegas užsieniečius.

Kad tai unikalus leidinys visos Lietuvos mastu, pripažino ir šiemetinėje Vilniaus knygų mugėje vykusio pristatymo, į kurį prisirinko pilna salė kaligrafijos gerbėjų, dalyviai. Tik Klaipėdoje atrodo savaime suprantama, kad toks leidinys leidžiamas, juk čia gyvena di-

Antri metai leidžiamas klaipėdiečių kaligrafų leidinys išplėtė temų ir autorių ratą, tapo informatyvus, gausiai iliustruotas, padidino rėmėjų būrį. džiausias kaligrafijos entuziastas ir darbininkas Algis Kliševičius su bendraminčiais. „Kaligrafijos meno formų įvairovė, nekalbant apie konkrečius jų taikymo atvejus, byloja, kad ši meninės veiklos sritis gali būti tinkama erdvė kūrybiškai reikštis įvairių ambicijų ir polinkių žmonėms – improvizuoti, kurti, tobulėti“, – trečiojo sąsiuvinių nu-

merio „Sudarytojo žodyje“ teigė A.Kliševičius. „Kaligrafija“ yra tapęs beveik slaptažodžiu, užtikrinančiu bet kokio jai skirto renginio populiarumą ir dalyvių gausą. Leidinio reikalingumą, jo atsiradimą laiku patvirtina ne tik siauri pačių kaligrafų interesai, bet ir visuomenės reakcija, dėmesys šiai meninės veiklos sričiai.

Išaugo, sustiprėjo Jis universalus, nebyloja vien tik „raštininkų cecho“ kalba. Nuo pirmojo numerio „Kaligrafijos sąsiuviniuose“ spausdinamos Mindaugo Petrulio kaligrafijos pamokos, aiškinančios sąvokas, pristatančios technines priemones, iliustruojamas Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos vizualinio dizaino katedros (VDA KVDK) studentų darbais.

Rubrika „Asmenybės“ jau pristatė tris kaligrafus: klaipėdiečius Lidiją Skačkauskaitę-Kuklienę, A.Klemencovą, vilnietį Nacionalinės premijos laureatą Rimvydą Kepežinską. Dėsninga, kad trečiajame sąsiuvinių numeryje atsi-

rado rubrika „Nauji veidai“, kurioje šiuokart pamatėme VDA KVDK absolventės Agnės Taraškevičiūtės ir magistranto Andriaus Balvočiaus kaligrafinius etiudus.

Didžioji numerio dalis skirta ypatingam įvykiui – pagal ilgalaikę bendradarbiavimo programą „Trys K“ (Klaipėda – Kultūra – Kaliningradas) Kaliningrade surengtą didžiulę lietuviško kaligrafijos meno parodą bei jos metu vykusias kūrybines dirbtuves.

Trečiąjį numerį „Kaligrafijos sąsiuviniai“ pasiekė išplėtę temų ir autorių ratą, informatyvūs, gausiai iliustruoti, padidinę rėmėjų būrį: tarp jų randame jau ne tik Klaipėdos miesto savivaldybę, Klaipėdos universitetą, leidybos grupę „Druka“, bet ir Vilniaus dailės akademiją. Belieka palinkėti sudarytojams sėkmingo leidinio augimo, įdomių rubrikų, naujų kaligrafijos reiškinių ir kūrinių, kuriuos būtina aptarti. Taip pat dosnių rėmėjų ir tikslingos reklamos. Verta to siekti ir tai daryti, nes, pasak klasiko, „kaligrafijos mene slypi galia veikti slėpininga jausmų ir pojūčių magija“.

Trečias kartas nemelavo Trečiasis numeris, kaip ir trečiasis kartas, nemeluoja. Jau tikrai tęs-

Personalijos: naujausiame „Kaligrafijos sąsiuvinių“ numeryje pristatyta dailininko A.Klemencovo kūryba, taip pat jo kaligrafijos darbai iš „Etiudų“ ciklo.

Vilniaus ekslibrisų bienalė atkeliavo į Klaipėdą Kristina Jokubavičienė

L

ietuvos dailės muziejaus Prano Domšaičio galerijoje iki balandžio pabaigos veikia XV tarptautinės Vilniaus ekslibrisų bienalės paroda. Bienalė vyko praėjusių metų pabaigoje Vilniuje, Šv. Jono gatvės galerijoje, o jos paroda kelionę po Lietuvą pradėjo nuo Klaipėdos – grafiko Algio Kliševičiaus įvertinimas, kad tai „meniškai labai brandi paroda“ paskatino ją pristatyti pajūrio publikai.

Tarptautines Vilniaus ekslibrisų bienales nuo 1977 metų rengia Lietuvos dailininkų sąjunga ir Lietuvos knygų draugija, o svarbiausias jų „spiritus movens“ yra garsus grafikas Valerijonas Jucys, tikras ekslibrisų entuziastas.

XV bienalėje dalyvavo 42 dailininkai iš 14 šalių – Argentinos, Armėnijos, Belgijos, Bulgarijos, Čekijos, Estijos, Italijos, JAV, Kinijos, Latvijos, Lenkijos, Lietuvos, Moldovos ir Rumunijos. Bie-

nalės medaliai atiteko Armėnijos, Bulgarijos, Rumunijos ir Čekijos grafikams, dešimt autorių apdovanoti diplomais, du iš jų lietuviai – vilnietis V.Jucys ir klaipėdietė Ona Šimaitytė-Račkauskienė.

Parodoje Prano Domšaičio galerijoje eksponuojami apdovanojimus pelniusių autorių ir Klaipėdos grafikų A.V.Burbos, A.Kliševičiaus,

M.Petrulio, L.Skačkauskaitės-Kuklienės, O.Šimaitytės-Račkauskienės ekslibrisai.

Raiška ir populiarumas kito Paties ekslibriso žanro pristatinėti, ko gero, nereikia. Kiekvienas žino, kad tai nedidelis (kraštinė gali būti iki 12 cm) ir meniškas tiražinės grafikos kūrinys, paprastai naudo-

jamas kaip knygos ženklas, nurodantis jos savininką.

Seniausiu ekslibrisu Lietuvoje laikomas 1671-aisiais vario raižinio technika sukurtas ženklas didiko B.Radvilos knygoms.

Per šimtmečius ekslibriso raiška ir populiarumas kito. Šiuolaikinė masinė knyga tapo netinkama ženklo klijavimui, tad tradici-

nės ekslibriso sąsajos su ja yra beveik nutrūkusios.

Tačiau ekslibrisas išliko susijęs su konkrečiu asmeniu, institucija, istorijos faktu, kuriam kuriamas, jame tradiciškai derinamas vaizdas ir užrašas.

Taigi, kai kalbame apie ekslibrisą, iš vienos pusės vertiname tradicijos, istorinio tęstinumo palaikymą, iš kitos – atnaujinimo, eksperimentų siekį, kartais pasireiškiantį ir kraštutinumais: dideli, per visą knygos lapą, nefunkcionalūs ekslibrisai, dedikavimas neapibrėžtiems reiškiniams, kad ir mėnuliui...

Kaip dailės marginalija

Įvertinimas: klaipėdietės O.Šimaitytės-Račkauskienės ekslibrisai XV bienalėje pelnė vieną iš dviejų diplomų.

Parodų ir bienalių organizatoriai tokius eksperimentus paprastai atmeta. Tačiau visos kitos naujovių paieškos technikos, formos, meistriškumo srityje atskleidžiančios ekslibrisą kaip mažosios g ra f i kos rūšį, yra vertingos.

14>>

kl.lt

Trečiadienis, kovo 26, 2008

DURYS

9

Visada verta ieškoti moters Kristina Jokubavičienė

I

šskirtinis Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus galerijos veiklos bruožas – grupinės parodos, į kurias skirtingo braižo ir meninės patirties dailininkus suburia tema – kartais netikėta ir originali, kartais naujai atrasta sena, bet visada skatinanti jos dalyvius laisvai interpretacijai. Šiai galerijai jau tapo įprasta, kad kiekviena paroda, ypač jei ji susijusi su populiaria data ar žaisminga švente, žada netikėtumus ir gerą nuotaiką.

Žadėjo nemenką intrigą Parodos „Cherchez la femme“ (t.y. „Ieškokite moters“, – lietuviškai skamba ne ką blogiau, ar ne?), „Klaipėdos galerijoje“ atidarytos beveik Tarptautinės moters dienos išvakarėse, pavadinimas žadėjo nemenką intrigą. Nors kovo 8-oji nenustoja būti „tulpių“ ir iš ankstaus ryto Manto gatvėje dosniai dalijamų rožių diena, su ja „sutapusią“ parodą koks niurzglys gali ir nerimtai priimti.

tiškųjų gražuolių – pabaisų serijos („Raguotoji“), kita („Dama su šuneliu“) – tobula posakio „Cherchez la femme“ iliustracija, apgaulinga mįslingumu, kaip ir „labai senos“ tapybos iliuzija, meistriška kompozicijos, sudėtingos pozos, tapymo manieros ir prasmių požiūriu.

Taip sau ramiai parodoje vaikštinėdama netikėtai buvau priversta sustoti ir dar kartą perskaityti autoriaus pavardę. Ne, jokios klaidos, pavardę perskaičiau teisingai. Ir pavadinimas, tiksliau, vardas „Mūra“, kažkur visai neseniai girdėtas... Monochromiškai, senos fotografijos stiliumi nutapytoje kompozicijoje dailiai pozuoja balerina. Sveikiname V.Jusionienę su puikiu startu, – labai gerai, kad pagaliau savo tapybą parodėte.

Rimtai ir žaidžiant Nostalgišką „Mūros“ gaidą, perpintą vaikystės prisiminimais, pratęsia M.Kaminskaitės „Personažas“, įkvėptas klasikos: Pjero, Pjeretė, o gal veikiau bely-

Nedidelė paroda, kurioje dalyvauja dailininkai iš Klaipėdos, Kauno ir Vilniaus, – rimtai moters temą narstanti ekspozicija, kurioje menininkų požiūris į moterį deklaruojamas pasitelkiant portreto ir akto žanrą.

Iš tiesų nedidelė paroda, kurioje dalyvauja dailininkai iš Klaipėdos, Kauno ir Vilniaus, pasirodė besanti rimtai moters temą narstanti ekspozicija, kurioje menininkų požiūris į moterį deklaruojamas pasitelkiant portreto ir akto žanrą.

Galbūt konservatyvokas nusiteikimas byloja apie tradicines vertybes, galbūt pasiilgta paprastos moters, kasdieniškos, bet pageidautina dvasingos? Tokios, kokias matome savo aplinkoje, o ne ant blizgančių viršelių.

Tik A.Banytė („Fatališka moteris“, beje, kaip čia nebūsi fatališkas, jei paukštis ant skrybėlės nupuolė) ir M.Malinauskas (jo „Madam su auksinėm garbanom“ nutaisė tobulą gudrios uošvės šypsenėlę ir galvoja, kad nebus demaskuota) lengvai pašmaikštavo.

Manipuliuoja poetizuotais įvaizdžiais Tradicinius, artimus kompozicijos, temos ir tapymo požiūriu moterų portretus eksponuoja D.Skridailaitė ir G.Pintukaitė. Nuo jų atpažįstamumo netoli nukeliauja ir A.Kavaliausko „Romantiškas pasivažinėjimas“, manipuliuojantis beveik aksioma tapusiais ir po įvairius kūrinius keliaujančiais poetizuotais įvaizdžiais.

Visai sutrūkinėjęs, storai laku dengtas A.Mėčiaus kompozicijų paviršius veikia beveik taip pat, kaip jų personažai: viena iš fantas-

tis asmuo, įkūnijantis trapią pusiausvyrą tarp moteriškojo ir vyriškojo prado, kupinas melancholiško tobulų jausmų ilgesio ir pabaigos nuojautos liūdesio, išduodamo žvilgsnio ir bejėgiško rankų krustelėjimo. Kompozicijos nuotaiką atliepia santūri spalvinė gama, subtilūs paviršiaus suskeldėjimai ir smulki faktūra.

Rafinuotas sensualumas sklinda iš ekspresyvių, lanksčiomis linijomis nužymėtų G.Pankevičiaus „Aktų“ formų, kuriose balansuojama tarp atpažįstamumo ir užuominų, o netikėti spalviniai intarpai suteikia tradiciniam sprendimui savitumo.

Atskirtinumo, gilaus buvimo savyje pojūtis neapleidžia žvelgiant į V.Viningo „Belaukiant“. Įprasti autoriui dažų nutekėjimai čia tapo stipriu prasminiu akcentu.

Nors J.Vosyliaus kompozicijose moterys atrodo paskendusios būties refleksijose, jų galia ir siekis dominuoti akivaizdūs. Įtaigiai perteikta dviejų personažų simbiozė „Moteryje su katinu“ ir virš žemės iškilusi „Matriarchato“ „pramotės“ figūra kelia šiurpias nuojautas „stipriosios“ lyties nenaudai.

Paroda patvirtina, kad visada verta ieškoti moters, nesvarbu, ar tai mene daroma rimtai, ar tik žaidžiant. Jei pasaulio humoras neišgelbės, tai gal bent mūsų šaliai pagelbės.

Parodoje: A.Mėčiaus „Dama su šuneliu“, A.Banytės „Fatališka moteris“, V.Viningo „Belaukiant“, M.Malinausko „Madam su auksinėm garbanom“, V.Jusionienės „Mūra“, G.Pankevičiaus „Aktas“, M.Kaminskaitės „Personažas“.

10

DURYS

Trečiadienis, kovo 26, 2008

kl.lt

Meno procesas ir jo renesanso tiesos

Aktai: N.Krivičienė pateikia moterišką požiūrį į kūną ir jo vizualumą.

Ignas Kazakevičius

M

eno srautai trasuoja. Menininkai kuria.

Procesą demonstruoja.

Ne atmosferinio pato metu. Taip ir nelaimint nei žiemai, nei pavasariui. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre (KKKC) iki balandžio 10-osios vyksta Neringos Krivičienės tapybos ir piešinių paroda „Moteriškas požiūris”.

Ir drama, ir iššūkis KKKC tesėjo pažadus tikro meno gerbėjams ir pakvietė į kūrybinę alternatyvą – kovo pirmąją savaitę centro galerijoje pristatytas N.Krivičienės projektas „Moteriškas požiūris” – klasikinė, akademinė, neoekspresionistinė tapyba ir akademinis piešinys.

N.Krivičienė pateikia moterišką požiūris į kūną ir jo vizualumą.

Menininkės kūrybos moto – kūno

Piešinys vėl vertinamas Akademinis? Geras? Mums šis žodis asocijuojasi su stagnacija, kanonu, kažkuo slegiančiu, smaugiančiu iniciatyvas.

tesnis. Galbūt, tačiau prarastų tą paprastumą, kuris prabyla į kiekvieną žiūrovą.

Akademinis piešimas jauniems menininkams tampa kančios disciplina – teigia ne vienas klasikas, paletės ir pieštuko maestro. Retas kuris liniją paverčia savo kūrybos strategija. „Piešinys kaip grafikos rūšis galutinai susiformavo renesanso laikotarpiu“, – teigia enciklopedija.

O kada mes vėl išgyvensime meno renesansą? Menas amžinas, bet vita brevis. Šiuos aspektus pastebėjęs, KKKC atkreipė dėmesį į tai, kad piešinys tampa vėl vertinamas, o natūralus rankos judesys – vis labiau pageidaujamas.

„Greito reagavimo“ atmosferoje

Pratęsė diskusija Neatsitiktinai po Neringos parodos atidarymo meno diskusijų ciklą tęsė ne kas kitas, bet vienas kontroversiškiausių Lietuvos portretistų Vilniaus dailės akademijos Piešimo katedros dėstytojas Žygimantas Augustinas.

Diskusijos tema – „Tapyba # Vaizdas“. Kuo skiriasi vaizdas, ma-

Priekabiausieji kritikai galėtų suskaičiuoti, kiek kartų N.Krivičienė prisilietė prie popieriaus. Tikrai nedaug. Tik tiek, kiek reikia linijos jėgai pabrėžti. kalba, todėl parodos ekspozicijoje – tik figūrinio žanro kūriniai. Temperamentingu, staigiu judesiu, aštrių spalvų sąskambiu pasižymintys Neringos darbai – tipiškas ekspresionizmo pavyzdys. N. Krivičienės kūryboje pastebimas taip vadinamos „lūžio kartos“ (XX a. aštuntas dešimtmetis) kūrybinių tradicijų tęsinys: grubus, dinamiškas štrichas ir potėpis, realios kasdienybės įtampa. Ir drama, ir iššūkis.

Darijos Vasiliauskienės nuotr.

tomas televizoriaus ekrane, nuotraukoje ir tradiciniame tapybos kūrinyje? Kur gali slypėti tapybos prasmingumas XXI amžiuje?

Lektorius pabrėžė tradicinėmis ir skaitmeninėmis technologijomis kuriamo vaizdo ypatumus, tapybą prilygino alchemijai, o skaitmeninius montažus – tiksliesiems mokslams. Nes kas gi yra menas, jei ne parodymas tos terra incognita, kurioje pradeda galioti „tikėjimo“ dėsniai. Jei nesutinki su tuo, ką vaizduoja menininkas, belieka tikėti, kad taip tik jis mato realybę. Ir jeigu jums rūpi, kaip jis ją mato, vadinasi, kūrinys pavyko.

Svečias: žinomas portretistas Ž.Augustinas su N.Krivičienės parodos lankytojais diskutavo apie tapybą ir vizualumą.

Išorė neaktuali

Svarbi kūno kalba

Kaip antai N.Krivičienės piešiniai, kuriuos priešpastatyčiau autorės eksponuojamai tapybai. Ir ne vien todėl, kad kai kurie kūriniai ne taip senai baigtų studijų metų. Ne. Tapyba esti pridengta spalvomis, potėpio šuorais ir jų gausa, ir ekspresyvus siluetas vėl „aprengiamas“...

Ir teptuko vingiu neretai galima išreikšti tą patį, tik greičiau ir efektyviau.

Piešinys mums grąžina galimybę stebėti, kaip kuriamas, randasi, konstruojamas menas. Žinoti svarbu, analizuoti privalu, mėgautis menu būtina. O stebėti tiesiog reikia.

Tai keturias dienas ir darė lankytojai, užsukę į KKKC galeriją. Keturias dienas parodos autorė piešė jai pozuojančio modelio aktus. Įvairūs figūros rakursai, laisvai krintančios aprangos ir nuogo kūno santykis – gimė piešinių ciklas, kurį taikliai apibūdintų Ž.Augustino žodžiai: „Kūnai – tik kūrybos pagalbininkai, todėl gali atrodyti visai kitaip negu gyvenime. Išorė nėra aktuali. Kam pasakoti apie pozuotoją? Pojūčiai, nuotaika žymiai svarbesni“.

Dar pridurčiau: jų perkėlimo į paveikslą procesas – taip pat.

Mūsų protėviai piešė ir paleo, ir neolito laikais, ir senovės Egipte, Kinijoje, ir mūsų kultūros ištakose – Graikijoje ir Romoje, ir vėlesnėse epochose. Šiandien? Tebepiešiama. Tačiau šiandien piešinys jau nebėra tas pamatas, kuriuo remiasi kiekvienas meno kūrinys.

Piešė Michelangelas ir da Vincis, Rembrandtas, kietu nelyg skardiniu piešiniu peizažą išlankstydavo van Gogas, „automatiškai“ kraigaliojo siurrealistai, keliomis linijomis veidų išraiškas fiksuodavo Modiglianis... Tačiau kiek galimybių regime a la vaikiškos manieros piešinio panaudojime. Ir pasąmonė, ir „dvasios“ išraiška.

N.Krivičienės piešinys ekspresyvus, iš pažiūros nieko, išskyrus vidinį autoriaus nerimą, nereiškiantis. Tačiau autorei svarbu kūno kalba, jo plastinė estetika. Naudodama anglį ir dažus, kai kur dėmėmis nusėdama foną ji pasiekia raiškesnį plokštumos ir keliais štrichais nužymėtos „materijos“ santykį, nei leistų sau daug ir įvairių išraiškos priemonių. Pastaruoju atveju piešinys galbūt taptų apčiuopiamesnis, turtingesnis, rafinuo-

O jų reakcijos nenuspėjamos. Buvo ir ekstazės priepuolių, ir seilių varvinimo, buvo ir „moralinės nuoskaudos“ atvejų – „...o ten nupaišyyyyyyyyyta!!!“. Na, ir kas gi ten nupaišyta?

Regime savo gyvenimą gyvenančio modelio istoriją, kurią dailininkė „įgarsina“ vizualine intriga. Čia modelis kojines maunasi, taip tingiai tingiai, čia žaidžia su pukuotais mergaitiškais auskarais, čia, žiūrėk, kad dėbtels patyrusios moters žvilgsniu arba pavirs į bedantę chimerą, moterį vamp. Šiek tiek austriškos klasikos, tos egzistencialiai erotinės E.Shieles stilistikos sukuria „greito reagavimo“ atmosferą. Tik spėk sekti, dairytis, rinktis. Vertinti, kur labiau pagauta, o gal kur „gražiau padaryta“, kur veidas tampa akcentu, o kur nepaliestas vyniojamasis popierius banguoja krūtų blikais. Priekabiausieji kritikai galėtų suskaičiuoti, kiek kartų menininkė prisilietė prie popieriaus.

Tikrai nedaug. Tik tiek, kiek reikia linijos jėgai pabrėžti. Pabrėžti linijai, formą glamonėjančiai. Ir modelis atgyja. Figūra, regis, netelpa lape (piešinio formatas apie 100x150 cm) – gulasi, rangosi, rąžosi, t.y. pozuoja.

Lankytojai žėrė komplimentus, vardijo žymias pavardes, kurios esą padarė įtaką autorės kūriniams, – Pikasas, Lotrekas, Matisas... Žiūrėk, kojinės, Mulenružas, kokia nugara, siurrealizmas... Egzotika. Erotika.

Dar atmosferą kaitino oro šildiklis. Pozavusi mergina pasikeitė baltus auskarus raudonais ir pareikalavo meno spaudos fotografų reportažuose. „Čia nėra meno. Dėl jo čia atvažiavau“, – sakė. ...O po savaitės parskrido varnėnai. O šiandien vis dar stumdosi žiema su pavasariu žaidimų lentos laukeliuos tuščiuos.

kl.lt

GINTARO LAŠAI

Trečiadienis, kovo 26, 2008

11

Liudas Pranciškus

Daugiau nei ruduo...

Rudeninės liūtys - mirties pranašai įmirkusi žemė nebesugeria mūsų nuodėmių dar žaliuoja laukai ir ganosi palaidos avys - paskutiniai vasaros sielų likučiai tik nedžiūsta rudeniniai tinklai, smaugiantys mus šiltuose daugiaaukščiuose su visais laikraštiniais skelbimais, su melagingomis orų prognozėmis internetinėmis bombomis.... užmūrytuose kaminuose dar miega Vėlinių vėjai

Pamesti raktai Viduržiemio atlydys, vidurdienio sustojimas šlapiai purvinoje autobusų aikštelėje ant pavargusio medžio šakos kabo kažkieno pamesta raktų grandinė trečia diena pravažiuoju pro šalį, o jie vis kabo ir šypsosi niekas nenori patekti į svetimus namus, kabinetą, garažą, gyvenimą į patį žmogų, pametusį raktus et, niekas nesiveržia į svetimus pasaulius......

Vis sapnuoju žuvis vis sapnuoju žuvis tarsi vėjo laivus, tarsi amžiams išmirusias vasaras vis kartoju žodžius, iš kurių jau išaugau seniai vis ilgėja naktis, gyvenu joj su paukščiais senais... vis šviesėja tamsa, joj šuoliuoju mirties vežimu vis per debesis šalto dangaus su palaidotų vasarų vėtrų sparnais... vis sapnuoju žuvis tarsi savo dienas, kuriose gyvenu, gyvenau ir gyvensiu ilgai kuriose lyg žuvis paklydau amžinai..... vis plaukiu su srove lyg žuvis ir su laiko ženklais...

Nematomas žolininkas Be jo neateina žiema, be jo nepažinčiau mirties be jo arbata negaruotų ir seniausiam rąste nerūdytų vinis žiema jis kvepia mirusia vasara, vasarą klausinėja, ar sulauksiu žiemos nežinodamas, kas yra laikas, pavasariais sveikina mane su gimtadieniu, tada pavėsinėj gurkšnojam arbatą praeities- citrinos saulėtos spalvos... joje mūsų mintys, nesustojantis laikas viskas tik gurkšnis kraujo gomury - žemės žolių maldos, tiesa, patarimai... iš ten parskrenda pavasario paukščiai, potvyniai gležni iš ten išgirstam, ką kalba žolė, neužrašoma vėjo kalba.....

Juodos saulėgrąžos Štai ir Kalėdos, vitrinoje puikuojasi juodos saulėgrąžos, papuoštos aukso dulkėmis neoninėm šviesom nokintos praeiviams šypsos liūdesiu piktu išvargusiems, kruvinom akim beieškantiems papuošalų ir dovanų juodos saulėgrąžos auksinėse pintinėse vėl pranašauja: - Nieks nesikeis... nei pats viduržiemis, nei šventės, nei mirtis, nei melsvos liūtys ir mes save su šypsenom juodų saulėgrąžų vėl parsinešime namo

Ričardo Šileikos nuotr.

ir slėpsime save po eglėmis, prie stalo, taurėse ir lovose jas glausdami prie savo lūpų mėlynų.....

Tėvynė Tėvynė?........ kur pinigai, ten ir tėvynė tėvynė ten, kur šlama pinigai kur popieriuje pailgam žalia spalva sidabro siūlais susipynė tenai tėvynė, namas, karstas, ir mes, neūžaugos vaikai.... tėvynė ten, kur šlama pinigai -

Paukštis ant kruvino sniego Tik du dūriai peiliu, tik pažeistas plautis ir baltos sienos koridorių, palatų už nepatikusią šypseną, už žodį atsiprašymo už tai, kad tylėjo, nes neturėjo ką pasakyti, už nemokėjimą keiktis dovana nuo tokių pat paukščių kaip jis, už nieką, bet ir už visišką viską verkia žmogus, kruvinom ašarom verkia, nes subadytas vidury dienos už tai, kad sąžiningai gyveno kad augino vaikus, mylėjo žmoną, tėvynę, sąžinės niekada nenunešė į lombardą už tai, kad visko nachui neišmoko pasiųst....

arčiau Kalėdų jam vis ledėja ašaros, nuo prakeiksmų pamėlsta rankos.... kažko varpai nutilo, o gal sekmadienis negyvas? o gal ir šalčio juodas paukštis mirė? juodas vienuolis parduotuvės kampą apkabina.... ir paskutinį kartą žiūri: Viešpatie, koks mėlynas dangaus ir kokios juodos dausos skuba pasitikti jo svajojusio bent vieną kartą šioje žemėje sušilti, ne sapne......

Paskutinė burlaivio kelionė Aplankiau senus draugus apiplaukdamas visus savo praeities uostus, krantines, užutekius, senvages niekas nepasikeitė, mes vis dar jauni ir, ačiū Dievui, vis dar panašūs į save spjaudom mirties vėjui į veidą užsigerdami vynu, et, viskas nemirtinga...

Viešpatie, kaip žiauriai paseno krantinių moterys, kaip greitai užaugo jų vaikai tik kiemai, vynas ir nusenę šunys tie patys... visur tas pats kvapas ir tos pačios spalvos kitaip negalėtų ir būti jų gyvybėje - mūsų gyvenimo likučiai... ...kaip švelniai marios daužo mano kūną į krantinės karstą

Viduržiemio bičių medus Kaimynas, piešiantis dulkės portretą...

Ar tu matei? Ar tu girdėjai seniausią sapną iš visų sapnų viduržiemio be galo šiltą bičių slėnį ir briedžio aimaną su kruvinu kaklu paklausk savęs, kodėl langai užšąla iš vidaus kai visą žiemą valgom bičių medų kodėl mes nesapnuojame mirties dangaus? ir savo angelus už pavadėlių žiemą ganome po du, po tris, o ne po vieną...... paklausk savęs ir užsikąs medaus

Juodas vienuolis Kasdien sutinku šį vienuolį tušti buteliai, konteinerių šiukšlės, smaluotas veidas ir rankos... praeivių šaltyje bedantis neregys įdėmiai klausosi, ką skambina sekmadienio varpai nuspjovęs cigaretę, angelus paukščius maitina, kažką jiems pranašauja išmintingai o šį juodžiausią paukštį šalčio tyloje gėlių prekeiviai juoduoju vienuoliu vadina...

Mes abu seniai jau nieko nebenorim mus abu jau seniai palaidojo žodžiai, garsai, jų prasmės, šilti ir šalti lietūs... apleistam name kuriame sutilpo kiaurai skylėti mudviejų gyvenimai mes dviese ganome rudens ramybę - tik čia niekas neužeina, nemiršta, nebegimsta... leisgyvis mano kaimynas dailininkas visą žiemą tapo dulkės portretą apsistatęs dirbtuvę žiemos žalumynais vazonuose drebančiu teptuku bando nupiešti miegančios dulkės veidą su labai panašiomis į mano mirusios motinos akimis, su visais jos sapnais ir svajonėmis rytais, kai susitinkam parūkyti balkone, vis klausinėja jos gyvenimo istorijų.... ... niekas nieko nebenori kaip ta dulkė iš jo portreto dažnai stebiu praeivius tokius pat kaip ir mes kaip sunku prisipažinti sau, kad nieko nebenori.

12

GINTARO LAŠAI

Trečiadienis, kovo 26, 2008

kl.lt

Jaunųjų kūrybos konkursas Dima Boris

Pasaulio pabaigų kronika Filosofe!

Atsiliepdamas į Jūsų esė „Pasaulio pradžios sampratos“, savo kukliam bloge brūkšteliu šį bei tą apie pasaulio pabaigas (toliau - PB).

1. Ponas, vardu Trasimachas, lankėsi pas tokį Kefalą: šis vaišino vynu, o kartkartėmis ir kumpio ant stalo padėdavo. Bėda ta, kad Kefalas vaišių kviesdavo ir atgrasių valkatų - kompanija prisimaukdavo ir nesigėdydama tauzydavo įvairias nesąmones. O Trasimachas buvo priverstas tų kalbų klausytis. Anądien jis neiškentęs atsiprašė, išėjo ir ant namo sienos kreida suraitė: „Čia givena biaurus mūlkiai!“ Kefalas ryte pareiškimą išvydo, o rašyseną nesunkiai pažino. Kitąsyk, kai užsukęs Trasimachas kirto kumpį, Kefalas pritykino iš nugaros ir kaukšt, vadinasi, svečiui kočėlu į smilkinį. Kosmosas suskilo, pažiro nykstančiomis šukėmis, nebūtin smigo erdvė bei laikas, ir Trasimachui išmušė PB. 2. Vienas žmogus oriai nužygiavo į rinkimus, o per patikrą išaiškėjo, jog šio piliečio asmens tapatybės kortelė šlykščiai smirda, be to, aplipusi kažkokiais rudais krešuliais. Ir apskritai reikia pasakyti, jog nuotraukoje puikavosi ne ano vyriškio, o apkūnios garbanotos senės fizionomija. Pareigūnai dokumento savininką plūdo plūdo, paskum, matot, laukan ištrenkė. Gatvėje nelaimėlis apsiraudojo, dešimt minučių balsiai koneveikė valstybę. Tuomet nusprendė, jog atėjo PB, ir grįžo namo virti barščių su mėsos kukulaičiais.

3. Storulis vartėsi ant smėlio prie Viduržemio jūros ir gurkšnojo

Pina Kolada. Staiga jūra ėmė burbuliuoti, o vėliau iš jos liuoktelėjo Žvėris, išskrido Zizas, pasirodė Begemotas, Ktulhu ir dar Josifas Visarionovyčius. Storulis susizgribo, kad išaušo PB: čiupęs mobilųjį telefoną žmonai spaudinėjo pranešimą, kuriame prisipažino, jogei visą gyvenimą svajojęs jai dantis iškulti.

4. Sykį Didysis Brolis girtas klestelėjo prie kompiuterio ir, užuot paspaudęs Insert, mygtelėjo Delete. Žemę išbėrė vandeniliniai grybai: neliko nei parduotuvių, nei gyvenamųjų namų, dingo restoranai bei dangoraižiai. Netgi kalėjimas ir Parlamento rūmai išgaravo. Žodžiu, nugriaudėjo PB. Tiesa, išgyveno nedaug žmonių ir daug žiurkių. Pastarosios gerokai ūgtelėjo, įgavo proto ir suįžūlėjusios įnyko ryti žmones. Bet ir anie žiaurumu nenusileido: būdavo, čiumpa milžinišką žiurkę, mauna ant strypo ir, žiūrėk, jau virš ugnies čirškina. Štai taip PB lėmė itin nemalonų beždžionių ir graužikų konfliktą.

5. Vyriškis mėlynomis pėdkelnėmis ir juokinga skrybėle pranešė, kad PB driokstels paskutinę 1988-ųjų dieną. Taigi žmonės rinkosi į kavines, užplūdo barus ir nekantraudami laukė. O sulaukę kėlė bokalus, garsiai šūkčiojo, kai kurie net susistumdė. Vakare minios neskubėdamos išsiskirstė. Numanu, kad liaudžiai toks PB nepaprastai patiko, todėl, kai vyriškis žaliomis kojinėmis paskelbė kitą PB vyksiant pirmą 2011ųjų naktį, visi puolė rezervuotis staliukų.

Alio Balbieriaus nuotr.

Lavkraftiška situacija Įsivaizduokime akimirkai tokį vyriškį, kuris gyvenime nėra regėjęs dramblio.

Sakydamas “nėra regėjęs”, neapsiriboju vien tiesioginiu live stebėjimu, bet turiu omeny ir pažinimą per televizorių, kompiuterį ar kitą nūnai populiarų elektroninį tarpininką. Iš tikrųjų ano žmogaus įstabus gyvenimas susiklostė taip, kad jam nė sykį į rankas nebuvo pakliuvusi knygutė su pieštiniais ar fotografuotais drambliais; tėvas nesubardavo jo: “Tu nerangus kaip dramblys!”; jis ničnieko nežino apie Dumbą, Babarą ar Ganešą. Apskritai joks sakinys, kur būtų įsivėlęs bent vienas “dramblys”, nepasiekė aptariamo piliečio ausies, tad išgirdęs minėtą sąvoką vyriškis rasi klausiamai susirauktų, tarsi jam būtų mestelėtas bereikšmis “bebu” žodis. Galiausiai, trokšdami suvokti prarajos, skiriančios šį poną ir dramblį, mastą, privalome imti

domėn štai ką: net šlykščiausiose košmaruose ir švelniausiuose erotiniuose sapnuose žmogaus pasąmonė nebuvo sukūrusi nieko, primenančio Elephantidae.

Ir, nūn vaizduokimės, vieną rytą mūsų herojus ūmai išvysta dramblį.

Gyvūnas ramiai, nesigėdydamas savo beprotybėn varančio realumo dūlina pro priblokštą stebėtoją ir dingsta, pasukęs už kampo.

Ką veikia herojus, grįžęs namo? Štai jis išblyškęs atidaro duris, tirtėdamas visu kūnu krypuoja vidun ir Rodeno “Mąstytojo” poza klesteli virtuvėje ant taburetės. Pati, matydama jo paklaikusias akis bei virpančias lūpas, išsyk užsipuola: - Tai ką, stuobry, degtinužės užsukai? Žmogus norėtų atsirėžti - jį iki šleikštulio erzina žmonos nesupratingumas ir dar apgamas ant jos dešiniojo skruosto - bet dramblys sukaustęs laiko liežuvį, gniuž-

do sąmonę ir nė vienas garsas nenuplyšta nuo pamėlusių lūpų.

O pati tuo metu ima blerbti niekus apie skalbinius, sugadintą gyvenimą ir mamą, maskatuoja rankomis it dirigentas. Po penkių minučių herojaus nervai vis dėlto neišlaiko: jis šokteli, trenkia žmonai į veidą; toji viauktelėjusi griūna; herojus, apimtas isterijos, klykia, griebia gėlėtą puodą su raugintais kopūstais ir sviedžia pro langą lauke kažkas sustaugia, keikiasi.

Tačiau visa tai negelbėja: dramblys toliau stumia į pamišimą, jo klaiki vizija degina protą. Žmogus stenėdamas glaudžiasi prie sienos, smunka ant grindų, šalia žmonos: pastaroji nei verkia, nei bando atsikelti, tik tyso ir koja juokingai trūkčioja.

Netrukus žvygteli durų skambutis. Vyras atsistoja ir apdujęs eina atidaryti. Prie slenksčio mindžikuoja policininkas ir senis dvokiančia, kopūstais apdrėbta galva.

- Ar iš jūsų lango krito puodas? sausai klausia pareigūnas. Herojus, svyruodamas tartum girtas, linkteli.

- Niekšas norėjo mane nužudyti, - tikina senis smirdančia galva. - Žinojo, jog esu alergiškas kopūstams.

- Privalau atlikti kratą, - sako policininkas ir nužingsniuoja koridoriumi. Sugrįžta po minutės.

- Negerai, - konstatuoja. - Virtuvėje mėtosi moters lavonas. Čia rimtas dalykas: privalote vykti su manimi.

Herojų veža į nuovadą, o nuovadoje visi tardytojai pasiėmę mokamų atostogų, todėl jį nuveža į beprotnamį.

Antai žmogus sėdi pririštas prie kėdės, baltais marškiniais ilgomis rankovėmis aprengtas, o aplinkui vaikšto storas gydytojas ir švelniu murkiančiu balsu klausinėja: kokie priepuoliai kankina, kas pastūmėjo žmoną galabyti? Herojus bando aiškinti apie dramblį - siaubingą, mąs-

tymą darkantį fantomą - bet nesuranda tinkamų žodžių būtybei apibrėžti: oda jam primena blizgantį minkštą metalą, kojų nepastebėjęs, tik kažkokius stulpus nelyginant dorėnines kolonas, o straublys bei ausys apskritai kelia vulgarias asociacijas.

Gydytojas iš padrikų, siaubo šūksmų pertraukiamų apibūdinimų nieko nesupranta, greitai suirzta ir liepia pamišėlį izoliuoti.

Ir voilà, gerbiamieji, situacija: nelaimingasis atsiduria kambarėlyje, kurio sienas dengia pagalvės ir turi nuolatos strakalioti, kad nenugrimztum į grindų minkštumą. Kalena dantimis laukdamas, jog durys tuoj prasivers, o už jų išdygs kraują stingdanti pamėklė, pasauliui žinoma dramblio vardu.

Tad dabar, išklausę šią vieno žmogaus tragediją, pasidžiaukime, jog kiekvienam iš mūsų gyvenime teko laimė bent šį tą sužinoti apie dramblį.

kl.lt

DURYS

Trečiadienis, kovo 26, 2008

13

Mes svajojom ilgai >>7

Kai 1999-aisiais Režisūros katedroje buvo surinktas pirmasis būsimųjų lėlių teatro režisierių kursas, J.Januškevičiūtė visas jėgas skyrė dėstymui, o buvusi jos studentė – jau kvalifikuota lėlininkė L.Beržinienė „KU-KŪ“ teatre su aktoriumi Linu sukūrė monospektaklį „Skruzdėliuko Ferdos nuotykiai“ (pagal O.Sekoros pasaką) ir po metų, prisijungus aktorei Vidai Narveišytei, – vaidinimą su lėlėmis „Meduoliukas“ (pagal liaudies pasaką).

Visa tai – Kelias, kuriuo ne taip lengva buvo eiti. Svarbiausia buvo tikėti, kad Klaipėdoje kada nors bus tikras lėlių teatras.

Pirmąjį tarptautinį pripažinimą kolektyvas pelnė 1998-aisiais Estijoje su spektakliu „Atostogos pas dėdę Titą“. Dailininkė ir režisierė J.Januškevičiūtė stebino estus stiliaus grakštumu ir lengvu humoru, kurį spektaklyje, puikiai valdydami lėles ir šmaikštaudami, įkūnijo aktoriai V.Beržinis ir L.Zubė. Iš Taline vykusio tarptautinio festivalio „Bananinė žuvis“ vyrai grįžo su geriausių lėlių teatro aktorių diplomais.

Įgavo naują kvėpavimą Svajonė apie tikrą lėlių teatrą Klaipėdos mieste augo, mesdama naujų iššūkių, teikdama vis naujų išbandymų. Reikėjo galvoti apie ateitį. Pagaliau Klaipėdos universitetą baigė ir įgijo bakalaurų diplomus pirmieji lėlių teatro režisieriai. Dar būdami studentais jie „KU-KŪ“ lėlių teatrui atstovavo festivaliuose su spektakliais „Judėjimas“ (2000 m., daiktų ir objektų teatras, vadovaujamas kurso vadovės J.Januškevičiūtės) ir „Apie Pančą ir Džudi“ (2001 m., liaudiškas pirštininių lėlių gatvės vaidinimas, režisuotas Rimo Driežio). Klaipėdos miestui jie prisistatė surengdami diplominių spektaklių festivalį „Lėlių pavasaris-2004“.

Nors ne visi buvo pasiryžę sieti gyvenimą su lėlių teatru, bet išryškėjo lyderiai. Tarp jų – dabartinės Klaipėdos lėlių teatro vadovės Aušra Daukantaitė ir Gintarė Radvilavičiūtė, kurioms 2004-aisiais J.Januškevičiūtė patikėjo teatro vairą. Jų vadovaujamas Klaipėdos lėlių teatras įgavo naują kvėpavimą, įgijo ryškių spalvų, tapo savarankiškas ir svarbus Klaipėdos miestui. Į Lėlių teatro aktorių darbą įsiliejo kurso draugai Renata Kutaitė ir Mantas Baniulis. Nuo pat pirmojo Gintarės režisuoto spektaklio „Vienintelė“, su kuriuo 2004-aisiais dalyvauta tarptautiniame lėlių teatro mokyklų festivalyje Bialystoke, lėlininkų bendražygiais tapo Rūta Bunikytė, Karolis Makauskas ir Vida Narveišytė.

Anot mūsų lyderės Aušros, „esame kaip šeima, neskirstome darbų į svarbius ir kūrybinius. Visi daro tai, ką gali ir ką sugeba geriausiai“. Mokomasis teatras, lėlinin-

Įkurtuvės: Klaipėdos lėlininkai surengė šventę ir sau, ir klaipėdiečiams. kų auditorija ir dvejų metų prieglobstis Žvejų rūmuose kolektyvui jau yra praeitis.

Penktus metus savarankiškai dirbančios ir vis dar tikinčios teatro idėja A.Daukantaitė ir G.Radvilavičiūtė atvedė teatrą į šią dieną. Visi talkinome kiek jėgos leido, nors kartais tikėti Teatro idėja nebūdavo lengva.

Per šį laiką iš esmės atnaujintas teatro repertuaras, kurio afišoje – spektakliai vaikams, jaunimui ir visai šeimai: „Vienintelė“ (2004 m.), „Angelų pasakos“ (2005 m.), „Vištytė ir gaidelis“ (2005 m.), J.Januškevičiūtės „Žirafa su kojinėmis“ (2006 m.), G.Gugevičiūtės „Betliejaus istorija. Indų pasaka“ (2006 m.). Šių spektaklių autorystė priklauso G.Radvilavičiūtei.

Spektaklius „Nebenoriu sapnuoti“ (2005 m.), „Baubas“ pagal T.Janson (2006 m.), „Kelionė“ (2007 m.) bei „Kiškio pasakos” (2007 m.) režisavo ir lėles kūrė J.Januškevičiūtė.

Pasaką „Katinėlis ir gaidelis“ (2007 m.) mūsų teatre pastatė kaunietis Darius Armanavičius. Įvertinti ir L.Zubės nuopelnai Lėlių teatre, jis 2007-aisiais buvo apdovanotas Klaipėdos teatralų įsteigtu apdovanojimu – „Padėkos kauke“.

Teatras turi savo tinklalapį www.leliuteatras.ku.lt, kuriame, talkinant Klaipėdos universiteto dėstytojai Daliai Jakulytei, žiūrovai gali rasti daugiau informacijos, užsisakyti bilietus, rašyti lėlėms laiškus, pasikviesti jas į svečius. Ten sužinosite ir apie lėlių teatro festivalį „Karakumų asilėlis“, kuris, gimęs Klaipėdos universitete, praėjusiais metais Klaipėdos lėlių teatro surengtas jau ketvirtąjį kartą, išaugo iki tarptautinio. Neseniai sužinojome, kad nuolatinių mūsų žiūrovų idėja, atsiradusi po

Svetingi: Klaipėdos lėlių teatre laukiamas ir gerbiamas kiekvienas, nors ir pats mažiausias žiūrovas. šio festivalio, – rengti nuolat teatre veikiančią „Karakumų asilėlio“ mokyklėlę vaikams su tėveliais – gavo finansinę paramą ir netrukus po įkurtuvių pradės savo veiklą.

Jau turi savo namus Tai vis kelias ir kalneliai, kuriuos malonu prisiminti. Itin reikšmingi buvo 2006-ieji, kai Klaipėdos lėlių teatrui buvo suteiktas profesionalaus kolektyvo statusas. Dabar teatre bendradarbiauja jau trijų kartų lėlininkai.

Pagaliau miesto savivaldybė rado galimybę skirti Lėlių teatrui patalpas Klaipėdos senamiestyje ir šiemet, iš karto po Trijų karalių, lėlės su visa teatro manta iš Žvejų rū-

mų buvo perkraustytos į jaukų mažutį istorinį namelį, kurio adresas – Vežėjų gatvė 4. Ilgai lauktas įkurtuves Klaipėdos lėlių teatras kovo 21-ąją šventė kartu su savo 16-uoju gimtadieniu. Ši simboliška data reiškia pilnametystę, kurios pagerbti Tarptautinės Lėlininkų dienos proga buvo atvykę kolegos lėlininkai iš visos Lietuvos.

Tokia toji kelionė į Svajonę. Bet tai – ne viskas, nes svajonėms nėra pabaigos. Aušra ir Gintarė kuria naujus planus ir labiausiai norėtų, kad į Klaipėdos lėlių teatrą žmonės ateitų su šeima, kad vaikai kartu atsivestų tėtį ir mamą. Jų buvusi dėstytoja ir teatro įkūrėja, o dabar kolegė J.Januškevičiūtė ruo-

šiasi parodai, kuri bus eksponuojama Klaipėdos lėlių teatre. L.Zubė dabar bando prijaukinti Klaipėdos lėlių teatrui savo studentes – Klaipėdos universiteto būsimąsias lėlininkes. Aktorės Renata ir Andžela ruošiasi sutikti dalyvius „Karakumų asilėlio“ mokyklėlėje. O jauniausias mūsų kolektyvo narys septynmetis Adomas, paklaustas, kokį įsivaizduoja lėlių teatrą ateityje, neabejodamas teigė: „Linksma čia. Ir gera kompanija. Tegul tik būna taip, kaip yra!” Ir dar pridūrė, kad yra įsitikinęs, jog kuo beužaugtų – visada rems Klaipėdos lėlių teatrą.

Argi tai ne nauja teatro svajonė, kuriai taip pat lemta išsipildyti?

14

DURYS

Trečiadienis, kovo 26, 2008

kl.lt

Lanksčios atminties ir praeities jungtys

Danguolė Ruškienė

T

iltai pagal savo atliekamą funkciją – viena iš priemonių sausomis kojomis pasiekti kitą krantą. Tai – galimybė, suteikianti mums tariamą judėjimo laisvę gan griežtai nužymėta trajektorija. Galima teigti, kad tokia laisvė – rėmuose. Paprastai keliaujama tiltu ir žymiai rečiau keliaujama po juo. Pastaruoju atveju rėmai prasiplečia, judėjimo trajektorija koreguojama, suteikiant daugiau ir įvairesnių, tačiau vis tik sąlyginių laisvių. Būtent antrąjį keliavimo būdą pasirinko fotografas Vaidotas Aukštaitis, klaipėdiečiams labiau žinomas kaip pinhole technikos entuziastas, projekto „Erozija“ dalyvis.

Vienija tas pats motyvas Fotografijos galerijoje veikiančioje parodoje autorius pristato savo antrąją personalinę ekspoziciją „Tiltai“. Joje – trys nuotraukų ciklai, kuriuos jungia tas pats motyvas – Vilniaus tiltai. Pasirinkdamas gana konkretų objektą Gintauto Trimako mokinys pasineria į žmogaus atminties – praeities – patir-

ties sąveikos analizę. Šįkart pinhole technikos kadro estetiką, kur vaizdas, kaip ir laikas, apibendrinamas ir be didesnių pastangų pasiduoda suvokėjo interpretacijai, fotografas perkelia į analogine kamera užfiksuotų kadrų atspaudus popieriuje.

Būtų netikslu teigti, kad sąsajos su realybe visai išnyksta. Laiko ženklai, anot autoriaus, yra neišvengiami fiksuojant urbanizuotas teritorijas. Todėl jie sutinkami beveik visuose darbuose, bet ne akcentuojami, o veikiau konstatuo-

ir suteikia pirmenybę jausmui, o ne regai.

Pasenusios fotografinės juostos sukurtas „nekokybiškas“ nuotraukos paviršius asocijuojasi su dulkių apnašomis ant senos fotografijos. Priėjus arčiau, norisi jas nušluostyti, kad išryškėtų ano laiko vaizdai: ažūriniai tiltų turėklai, pastatų kontūrai, žmonių siluetai.

V.Aukštaičio fotografijose kvestionuojama ne tik šiandienos, bet ir praeities samprata. Autorius tei-

pačiu savimi autorius diskutuoja pirmajame cikle „Vilniaus tiltai“ (2005).

Kaitalioja sąvokas Konkretesnis, labiau sietinas su Vilniaus šiandiena antrasis fotografijų ciklas „Žvejų priemiesčio krantas“ (2006), kuriame fotografas užfiksavo Mindaugo tilto ir Neries krantinės naktinį paveikslą.

Bet ir čia, grimztantys į upės vandenis šviesos šuorai vizualinį

V.Aukštaičio ciklo „Tiltai“ fotografijose kvestionuojama ne tik šiandienos, bet ir praeities samprata. jami. Masyvūs reklaminiai stendai, modernūs žibintai, televizijos bokštas, elektros linijų laidai, karpantys debesų kamuolius virš grakščių tilto horizontalių ir kažkur tolumoje kasdien vis labiau kontrastuojantys su realybe, diagnozuoja mūsų amžiaus laiką.

Pirmenybė – jausmui Tačiau blykštantys detalių kontūrai, blunkantys nuotraukų paviršiai verčia abejoti tuo, ką matome,

gia, kad praeitis, sukaupta mumyse, yra nuolatiniame kitime. Sunku pasakyti, kas kinta sparčiau: ar šiandiena, paprastai deklaruojama kaip dinamiškas, įtraukiantis visus be išlygų raidos procesas, ar praeitis, užsifiksavusi mumyse, tačiau nuolat koreguojama atminties. Kasdien įgyjamos patirties, atminties ir praeities sąveika, nuošalyje nepaliekanti nė vieno, vis labiau koreguoja mus ir mūsų gyvenimus. Tokia tema su

centrą perkelia nuo realios pakrantės, okupuotos statybinių kranų, prie nuolat atsinaujinančios, todėl netvarios vandens srovės. Neryje raibuliuojantys materialių kūnų atspindžiai, permainingas jų piešinys, bylojantis nepaliaujamą kitimą, išduoda ir mūsų pačių nepastovumą, formuojamą ne tik dabarties, bet ir praeities.

Naujausiame fotografijų cikle „Patiltės“ (2007) V.Aukštaitis eksperimentuoja, keičia nuotraukos ir

suvokėjo bendravimo sąlygas. Jos tampa labiau žaidybinėmis. Autorius pasiūlo žiūrovui pabandyti perprasti fotografinio vaizdo manipuliacijas, kaitaliodamas ir objekto, ir laiko sąvokas.

Tarsi atitrūksta nuo žemės Visus tris parodoje eksponuojamus fotografijų ciklus jungia ne tik bendras motyvas, ramybės, pastovumo ir nuoseklumo pojūtis, bet ir nespalvota kadro estetika bei adekvati konceptualumo dozė.

Kaip prisipažino autorius, jam yra svarbiausia, kad jo darbai būtų lengvai interpretuojami, kad jie ne tik deklaruotų autoriaus idėjas, bet ir formuotų naujus, galbūt visai netikėtus potyrius suvokėjui.

Kai nebelieka atraminių polių, V.Aukštaičio tiltai tarsi atitrūksta nuo žemės ir pakimba ore.

Prarasdami sąsają su tvirtu pagrindu, jie praranda ir savo tiesioginę paskirtį – sujungti dvi sausumos dalis ir taip pratęsti kelią į kitą upės krantą.

Gal todėl troleibusas, nuvažiuojantis į debesis, paskui save susivynioja kontaktinės elektros linijos laidus. Juk kelio atgal nebelieka.

Objektas: V.Aukštaičio fotografijų serijose užfiksuoti kone visi Vilniaus tiltai.

Vilniaus ekslibrisų bienalė atkeliavo į Klaipėdą >>8

Jos atspindi neišvengiamus pokyčius – iš taikomosios grafikos srities ekslibrisas pereina į vaizduojamąją, kaip grynojo estetizmo objektas tampa artimas „labai“ sumažintam estampui.

Palyginti su estampu, vienas ekslibriso privalumų – jo dydis, įgalinantis dailininkus rodyti darbus parodose bet kuriame pasaulio kampelyje, yra akivaizdus.

Nenuostabu, kad ypatingą pakilimą ekslibrisas Lietuvoje išgyveno sovietiniais laikais, globalios izoliacijos metais, kai įdėtas į voką paštu dažniausiai pasiekdavo prestižines parodas užsienyje.

Kartu su kitomis mažosios kūrybos formomis traktuotas kaip dailės marginalija, ekslibrisas buvo mažiau suvaržytas kūrybinės raiškos požiūriu.

Įrodo perspektyvumą

Parodos atidaryme dalyvavę grafikai A.V.Burba, A.Kliševičius, D.Žalnieriūtė, O.Šimaitytė-Račkauskienė 8–9 dešimtmečiais dalyvavo daugelyje ekslibriso parodų užsienyje ir yra pelnę svarių apdovanojimų. Pasigirsta kalbų, kad šiandien ekslibrisas neperspektyvus, atgyvenęs, palaikomas tik vyresnės kartos, o jauni lietuvių menininkai retai jo imasi.

Be abejonės, miniatiūrinis dydis, ženklinė paskirtis ir privalomas šriftas sykiu reikalauja nemenko meistriškumo. Tačiau aktyvus ekslibriso kūrėjų iš Lietuvos ir viso pasaulio dalyvavimas jau XV tarptautinėje Vilniaus ekslibrisų bienalėje ir jų pateikti kūriniai, pasižymintys stilistine įvairove ir individualumu, įrodo ekslibriso perspektyvumą. Nuo liaudies meno primityvizmo iki rafi-

nuotos raiškos moderno dvasia, nuo šmaikščių detalių iki simbolinių siužetų – tokia plati bienalės parodoje eksponuojamų ekslibrisų iš viso pasaulio stilistika.

Bienalės katalogo įžangoje lietuvių ekslibrisų kolekcija įvertinta kaip gausiausia, bet nestebinanti originalumu. Atrodo, kad šiandien ekslibrisą atranda kitų kraštų – Balkanų regiono ar tolimosios Kinijos grafikai.

kl.lt

DURYS

Trečiadienis, kovo 26, 2008

15

Fotografas – kaip medžiotojas Gytis Skudžinskas

T

urbūt nėra tokios temos, kuri nebūtų pakliuvusi į Vyto Karaciejaus fotokameros taikiklį. Dažnai autorius apibūdinamas kaip miesto metraštininkas. Tenka su tuo sutikti: jis fotografuoja uostamiesčio šventes, kultūros renginius, kasdienybę, architektūrą, natiurmortus, gamtą, daro reklaminę fotografiją.

Vytas, atrodo, nesirenka tinkančio ar patinkančio objekto, jis su ta pirmine medžiotojo aistra „pasisavina” bet kokią pasaulio regimąją atkarpą.

Veda nenumaldomas troškulys Bet galima atrasti ir vieną temą, neabejotinai dominuojančią fotomenininko kūrinių archyve. „Ir dabar man labiau patinka gamtos dalykai negu miestas. Ir net labiau nei žmogus”, – sakė Vytas.

Pajūrio peizažas užėmė svarbiausią vietą patyrusio vaizdinių medžiotojo trofėjų lentynoje. Galima tai paaiškinti labai paprastai – juk sakoma, į jūros horizontą ir ugnį niekada neatsibosta žiūrėti.

Matyt, tokia vakarietiška meditacijos forma užkoduota kažkur giliau, nei siekia loginių sprendimų galia. Poreikis pasinerti į ikisocialią pirmapradę būtį būdingas visai žmonijai, bet fotografas dar jaučia ir nenumaldomą troškulį šiuos vaizdinius įkalinti savo cheminėse ar skaitmeninėse laikmenose.

Priverčia egzistuoti amžinai Šiuo metu uostamiesčio Baroti galerijoje veikančiai jubiliejinei parodai atrinktuose darbuose autorius dar palieka šiek tiek žmonių egzistavimo ženklų. Tirštame rūke tirpsta Danės žiotis apglėbę ritmingai pulsuojantys turėklai, kranto horizontalę iškreipiantys buvę sandėlių pastatai, nutolstantis keltas.

Tie sunkiai beapčiuopiami civilizacijos atributai tik nužymi kelią į pagrindinius medžioklės plotus, nurodydami, kad visi šiandienos rūpesčiai liko užnugaryje.

Pagrindiniai spalvotų atspaudų veikėjai – vėjas, vanduo ir ta ri-

Danė: iš ciklo „Ūkų krantinė“.

Peizažas: V.Karaciejaus „Šilta tyla“. ba, kur sausuma susiduria su jūra.

O čia jau ilgas laukimas, tykant pačios tinkamiausios šviesos, pozicijos geriausiam rakursui paieškos.

Vytas atkakliai ieško dar vienos ir vis naujos pajūrio peizažo konfigūracijos, taip tarsi sustabdydamas tą unikalią gamtos jėgų išsidėstymo poziciją, priversdamas ją egzistuoti amžinai.

Konceptualumo link Kita vertus, jeigu reikėtų ieškoti panašios fotografijos pavyzdžių, greičiau tokius aptiktume XX a. pradžios fotografijoje, nei šiandieniniame konceptualių sąrangų pasaulyje.

Vytas daug mieliau ieško ekspresyvios ir emocingos išraiškos, kuri labiau priartina jo fotografinius trofėjus realistinės tapybos žanrui, nei fiksuoja sutartinių ženklų prisodrintą aplinką.

Tokia reprezentacinės fotografijos kūrybinė linija gali būti labai patraukli atsitiktiniam parodos lankytojui, tačiau mažai sudomintų šiuolaikine menine kūryba besidominčius žiūrovus.

Parodos atidaryme taip pat pristatytas ir naujausio V.Karaciejaus ciklo „Ūkų krantinė” katalogas, kurį išleido Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyrius. Šiame cikle auto-

rius atskleidžia ir kiek konceptualesnį požiūrį.

Praplečia grožio suvokimą „Ūkų krantinėje” autorius bando atrasti tą sunkiai apčiuopiamą ribą, kur susiduria urbanizuotas pasaulis ir žmogaus nepaliesta gamta.

Tam Vytas pasirinko Klaipėdos miestu tekančią Danės upę – pagrindinę uostamiesčio arteriją, išlydinčią ir pasitinkančią migruojančius tarp miesto ir absoliučios natūros.

Klaidžiodamas Danės pakrantėmis ankstyvą rytmetį, kai miestelėnai dar tingiai gurkšnoja pirmą kavos puodelį, autorius akylai

Naujajame fotografijų cikle „Ūkų krantinė” V.Karaciejus bando atrasti tą sunkiai apčiuopiamą ribą, kur susiduria urbanizuotas pasaulis ir žmogaus nepaliesta gamta.

stebi civilizacijos ir natūros jungtį. Pilkšvai melsvuose fotografijų lakštuose išsisklaidžiusi šviesa sklinda vandens, medžių, architektūrinių fragmentų paviršiais.

Rūke paskendę krantinės turėklai dar išlaiko monotonišką savo ritmiką, bet toliau nuo fotokameros esantys objektai pamažu ištirpsta melancholiško rytmečio drėgmėje. Apibendrinti vaizdiniai visai panaikina klasikinę priešpriešą tarp kultūros ir natūros.

Ir šįkart, kaip ir daug kartų anksčiau, V.Karaciejui pavyksta praplėsti mūsų grožio suvokimą. Fotomenininkas, būdamas nepakeičiamas estetas, vėl randa būdų, kaip įprastus, jau matytus ir pabodusius objektus paversti estetiškais ir vizualiai patraukliais fotopaveikslais.

Deja, autorius vis dėlto vaikšto ta pavojinga riba, kai fotografija gali likti tik puošybiniu elementu modernių kontorų interjeruose.

16

DURYS

Trečiadienis, kovo 26, 2008

kl.lt

Ekspozicijoje – muzikinės Ciūricho dovanos Danutė Petrauskaitė

Š

veicarija daugeliui yra ramaus ir pasiturinčio gyvenimo simbolis. Vieniems jis asocijuojasi su skaniais sūriais, gaminamais iš Alpių pievose besiganančių karvių pieno, kitiems – su smaragdinės spalvos ežerais ir sniegu spindinčiomis kalnų viršūnėmis, tretiems – su patikimiausiais pasaulyje bankais ir tiksliausiai laiką matuojančiais laikrodžiais. Tačiau nereikia užmiršti, kad Šveicarija yra šalis, kurioje klesti mokslas ir menas, kur veikia garsūs Bazelio ir Ciūricho universitetai, vyksta Europoje pagarsėjęs Liucernos muzikinis festivalis.

Ciūrichas: klaipėdiečiams spaudinių siunta atkeliavo iš Šveicarijos, garsėjančios ne tik nuostabiais kalnais ir bankais, bet ir kultūra.

Visiems: N.Juraškaitė, norėdama kuo plačiau paskleisti informaciją apie iš Ciūricho gautas dovanas, pradėjo rengti jų parodas.

Netikėtas pasiūlymas Todėl buvau nepaprastai laiminga, kai pavyko užmegzti ryšius su Ciūricho universiteto Muzikologijos instituto direktoriumi prof. Laurenzu Lüttekenu, 2005-ųjų rudenį pasikvietusiu paskaityti paskaitų savo studentams.

Tuomet pirmą kartą ir išvydau Šveicariją, iš arčiau susipažinau su muzikologų rengimo procesu, apsilankiau Ciūricho miesto koncertinėse įstaigose ir bibliotekose.

Itin didelį įspūdį paliko gausūs bibliotekų fondai, o dar labiau nustebino Ciūricho miesto bibliotekos Muzikos skyriaus direktoriaus dr. Urso Fischerio pasiūlymas Klaipėdos universiteto Menų fakultetui padovanoti knygų – 50 metrų įvairaus tipo leidinių – pradedant XVIII a. žymių kompozitorių natomis ir baigiant solidžiomis XX a. muzikologinėmis studijomis.

Kaipgi galima atsisakyti tokio pasiūlymo, jei dar žadama organizuoti knygų persiuntimą? Tai tiesiog neįtikėtina, bet akivaizdi draugiškumo ir labdaros akcija. Tad peržiūrėję į kelias dėžes sukrautą literatūrą sukirtome rankas dėl labdaros ir aptarėme jos transportavimo klausimus.

Trijų tonų krovinys 2006-ųjų pavasarį gavau pranešimą, kad į Klaipėdą jau yra išsiųstas trijų tonų (!) krovinys. Buvau suglumusi dėl tokio jo svorio. Pasirodo, šveicarai labdarą padidino kelias dešimtis kartų – pasiuntė ne tik spaudinių, bet ir kompiuterinės įrangos.

Kai gegužės mėnesį į siaurą K.Donelaičio gatvę vos apsisukdamas įriedėjo didžiulių gabaritų sunkvežimis, pajutau ne tik pasitenkinimo, bet ir bejėgiškumo jausmą. Tokiai labdarai niekas nebuvo pasiruošęs – nebuvo numatytos patalpos, trūko fizinės jėgos.

Gerai, kad tuo metu dirbo asistento Prano Memėno vadovaujama pučiamųjų instrumentų orkestro studija. Jos studentai su vadovu priešakyje ir atliko sunkiausią darbą – iškrovė dėžes iš sunkvežimio ir sunešė jas į Menų fakulteto kiemelį.

Prakaitas vyrus permerkė nuo galvos iki kojų, tad daugiau tikėtis jų pagalbos buvo nerealu. Reikėjo koridoriuje gaudyti pavienius studentus bei dėstytojus ir prašyti jų sunešti dėžes po fakulteto stogu.

Ir nešė visi, kas tuo metu buvo netoliese – Chorvedybos katedros

Retenybė: G.F.Handelio oratorijos „Izraelis Egipte“ titulinis lapas.

Krovinys: iš Ciuricho atkeliavusią siuntą su džiaugsmu pasitiko ir pirmieji įvertino (iš kaires į dešinę) doc. dr.

M.Kazakevičienė, Muzikologijos instituto direktorė prof. dr. D.Petrauskaitė, vyr. asistentas P.Daugaravičius.

Danutės Petrauskaitės nuotr.

Klaipėdos universiteto Menų fakultetas, iki šiol daugiausiai disponavęs tik tarybinio laikotarpio leidiniais, praturtėjo europinio lygio literatūra, kuria gali naudotis ne tik muzikologai, bet ir atlikėjai. vedėjas doc. Kęstutis Kačinskas, doc.

Algis Šumskis, Muzikos pedagogikos katedros vyr. asistentas Pranciškus Daugaravičius, Muzikologijos instituto moksliniai darbuotojai – doc. dr. Milda Kazakevičienė, doc. dr. Regimantas Gudelis bei kiti. Dėžių gabenimas užtruko kelias dienas, bet kai šis darbas buvo baigtas, pasijutome didelio lobio savininkais. Tik neįsivaizdavome, kad tuo lobiu galėsime naudotis dar negreitai.

Katalogavo pusantrų metų Atsakingiausios pareigos teko Menų fakulteto bibliotekos vedėjai ir Muzikologijos instituto administratorei Nijolei Juraškaitei. Ji turėjo atplėšti dėžes, iškrauti iš jų leidinius ir sistemiškai juos sugrupuoti. Tokiam darbui trūko vietos – reikėjo knygas dėlioti ant palangių bei grindų. Vien to neužteko.

Kad leidiniai atsidurtų bibliotekos fonduose, teko juos gabenti į spaudinių komplektavimo ir katalogavimo skyrius. Ten juos detaliai aprašydavo ir į elektroninį universiteto katalogą ALEPH įtraukdavo

darbščios ir kruopščios bibliotekininkės Dalia Meškelevičienė, Lionė Kriaučelienė ir Aldona Janulaitytė.

O tai padaryti nebuvo lengva – juk dauguma leidinių buvo seni, leisti Vokietijos ir Šveicarijos leidyklose, kuriose nebuvo nurodyti leidimo metai ar kiti šiandien reikalingi duomenys.

Tačiau po truputį darbai judėjo pirmyn. Per pusantrų metų sukataloguota apie 1770 egzempliorių. Juos apžvelgus, po truputį atsiskleidžia spalvinga įvairių muzikinių epochų leidinių panorama. Didžiausią kiekį sudaro baroko, klasicizmo ir romantizmo periodų kompozitorių kūriniai – partitūros bei klavyrai.

Ypač daug J.S.Bacho, G.F.Handelio, J.Haydno, W.A.Mozarto, L. van Beethoveno, F.Schuberto, R.Schumanno, J.Brahmso oratorijų, operų, kantatų, simfonijų, fortepijoninių kūrinių, ypač keturioms rankoms, vokalinių opusų.

Vertingos ir brangios Stebina religinės chorinės muzikos gausa. Itin džiugina literatūra, ku-

rios niekada nebuvo Klaipėdos bibliotekose ir kurią norint įsigyti šiandien tektų pakloti nemažus pinigus.

Tai R.Wagnerio teatrologijos „Nibelungų žiedas“ bei kitų jo operų partitūros, J.S.Bacho pasijos, XX a. klasikų – P.Hindemitho ir A.Honeggerio kūriniai.

Tai suteikia galimybę praturtinti studijų procesą ir koncertinį repertuarą. Ir ne tik Menų fakulteto studentams ar dėstytojams, bet ir suinteresuotiems asmenims iš kitų mokymo įstaigų bei Klaipėdos muzikinio teatro.

Kita vertinga Ciūricho dovanų dalis – tai knygos, muzikiniai žinynai, enciklopedijos. Jos yra išleistos įvairiomis kalbomis – vokiečių, anglų, prancūzų ir kitomis. Tarp jų – didžiulę muzikologinę vertę turintis H.Riemanno „Musiklexikon“, daugiatomė G.Grove’s enciklopedija, žymiausių pasaulio kompozitorių kūrinių muzikinių temų rinktinė „A Dictionary of Musical Themes“, L.R. von Köchelio sudarytas W.A.Mozarto kūrinių katalogas, muzikos istorijos vadovėliai, gausiai iliustruoti fotografijomis ir natų pavyzdžiais, specialus muzikinio prancūzų žurnalo numeris, skirtas kompozitoriui M.Raveliui, detalus J.S.Bacho kūrinių aprašas ir t.t.

Tarp šios literatūros pasitaiko ir bibliografinių retenybių – XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios spaudinių, stebinančių itin gera poligrafine kokybe ir vizualiniu patrauklumu.

Praturtėjo ir dalijasi Menų fakulteto bibliotekos vedėja N.Juraškaitė, norėdama suteikti daugiau informacijos apie sukataloguotas knygas ir siekdama ją paskleisti kaip įmanoma plačiau, nutarė rengti permanentines Ciūricho dovanotų leidinių parodas.

Pirmoji ekspozicija, skirta J.S.Bacho kūriniams ir įdėta šalia bibliotekos esančiuose stenduose, buvo demonstruojama paskutinėmis vasario savaitėmis. Ji pateko ir į virtualius Klaipėdos universiteto bibliotekos puslapius. Tad norintieji su ja susipažinti gali tai padaryti ir dabar – tereikia tik surinkti internetinį adresą http://www.ku.lt/libr/news/ ciurich.php. Ir tuomet atsivers ne tik eksponuojamų leidinių bibliografinis sąrašas, bet ir jų atvaizdai.

Kita paroda bus skirta G.F.Handeliui. Ir taip kas kelias savaites bus galima išvysti vis naujas Ciūricho dovanas. Šių dovanų išpakavimas dar nesibaigė. Muzikologijos instituto pasieniuose stovi stirtos dėžių, prie kurių nelengva net prieiti. Matyt, prabėgs dar keleri metai, kol bus suinventorinta visa Ciūricho siunta, sukataloguoti leidiniai ir susumuoti bei įvertinti šio milžiniško darbo rezultatai.

Tačiau jau ir dabar aišku – Menų fakultetas, įsikūręs 1971-aisiais ir daugiausia disponavęs tik tarybinio laikotarpio leidiniais, praturtėjo europinio lygio literatūra, kuria gali naudotis ne tik muzikologai, bet ir atlikėjai.